Citation preview
tors redakcija
aujo vardo“ elektronini knyg tekst autori teiss priklauso ši
knyg autoriams; vis kit rybini darb autor i teiss atitinkamai
priklauso šiuos darbus atlikusiems asmenims. Lietuvo ori teiss
saugomos Autori teisi ir gretutini teisi statymo.
http://slidepdf.com/reader/full/janina-juzeniene-panyte
4/1155
uo autors
miau 1922 metais balandio 6 dien, Subaiaus miestelyje, Kupiškio
rajone. Tvas buvo atininkas, batsiuvys, mama – nam šeiminink.
Turjau vyresnius brol ir seser. Pradin mok kiau Subaiaus miestelyje
ir j baigiau bdama dešimties met paaugl.
olis dirbo kartu su tvu, sidavo graius batus, o sesuo buvo gera
siuvja. Kaip dabar pasakyt vo gabi rb dizainer. Gal jums pasirodys
keista, bet ir tada mons mgo puoštis, norjo gra
odyti ir domjosi mada.
vas prenumeruodavo laikrašt „Lietuvos inios“, o mano pareiga buvo
parnešti j iš pašto entros ir garsiai visiems perskaityti. Jei
pasitaikydavo gauti knyg, tai t jau skaitydavau visie vlumos.
unyst prajo slenkant sunkiems karo ir pokario metams. Ištekjau u
garveio mašinisto, auginau dvi dukras ir dabar turiu keturis ankus
ir penkis proankius.
sada mgau rašyti, bet viskas ir liko nepublikuota, nes kryboje
nebuvo „socialistinio realizmo
asios“.
unimo padedama 2009 metais išleidau apsakym ir apysak rinkin „Kaip
aš viliojau kininkai 11 metais - „Ubagka“, 2013 m. „Lošikas“ ir
2014 m. „Dvaro klajnas“. Malonu matyti, kad ons skaito, vertina.
Vieni pagiria, kiti supeikia, bet svarbiausia, kad skaito.
riu laiko valias. Prisiminimai apie mano ir emiei likimo vingius,
vairs linksmi nutikim esteln meils istorijos, kurios susikaup per
ilgus gyvenimo metus, skatina rašyti ir kol bs va – rašysiu.
bar gyvenu maame miestelyje prie Nemuno ir rašau. Turiu br
skaitytoj, kurie skaito, dom ragina rašyti ir netingti.
Janina Juz
http://slidepdf.com/reader/full/janina-juzeniene-panyte
5/1155
uo leidj
elas skaitytojau, k tik pamei rankas unikali knyg, kuri, jei Tave
pagaus, trauks keist u eškario (taip pat karo ir pokario met)
Lietuvos kaimo ir ma miesteli moni pasaul su nkiais darbais,
iaurokais nerašytais statymais, spalvingais charakteriais ir
netiktais likimais
aityti skanu. Autor – puiki pasakor, kalba – paprasta, bet gyva (su
mielomis tarmybmis), vi kjai – vienaip ar kitaip simpatiški, net ir
patys blogiausi. Paliestos vairios tematikos – piniga
is, ydai, lenkai, sovietai, taiau svarbiausia kriniuose – meil ir
enatv. Deja, ne visadangianios koja kojon. Jaunesnis skaitytojas
nustebs, kokios aistros vir an laik berods nykio ies
provincijose.
rini šioje knygoje daug, tad jos uteks ilgam. Ir vis tiek tampa
gaila, kai istorija baigiasi, nes dna skirtis su personaais,
kuriuos pamilsti. Nortsi, kad pasakojimai tstsi ir tstsi.
enintelis rimtesnis priekaištas autorei – kad kai kuriems kriniams
tarsi pritrksta pabaigos, minacija ir atomazga gali pasirodyti
silpnokos. Taiau skaitymo malonumo tai neatima –
aitytoj laukia ilgi jauks vakarai su elektronine knyga
rankose.
8/16/2019 Janina Juzeniene Panyte
vi Stasiks vasaros
sar dviraiu, pavasar ir ruden, kai purvais ištyta ir vandeniu
pasrva sodyb keliukai, kelia risi daugiau raitam nei vaiuotam. O
iem, kai aštrius keli gruodus storai padengia ir giliai
vimi paslepia kietai suvaintas rogmis sniegas, gyvenimas kaime
atgyja. dailias šlajukes sikinks graiai išriestu sprandu gelsvais
pinamais kariais ir trumpai kirpta uodega drigant štan ko ne
kiekvien sekmadien ar subatvakar Lobini Adolis braukia pro
Aukštasalio kaim lalaukio link.
u seniai, kelinti metai iš eils. Gal bus kokie penkeri, jei ne
daugiau, kai Salos ir Galalaukio rginos priprato tai matyti. Jos
puikiai inojo, kur jis traukia, taiau su giliai širdyje uslpta
v
pilnu pavydo vilgsniu palyddavo j šventiškai išsipusius. Vasar jis
lkdavo keliuku tiesiu meniu ant dviraio ranken pasvirs, pavasar ar
ruden jodavo išdidiai balne sddamas ant
aiausio visoj apylinkj kumelio. iem slysdavo pro kaim lengv, vos
dviem sdti skirt vsds, šilta kaili mušta gnaite kojas
prisidengs.
ek Auštasalio, tiek Galalaukio merginos, kurioms tik buvo metas
tekti, netgi ir jaunesns, mens, nemat sau geresnio jaunikio kaip
Adolis ir todl spoksojo j kaip kok dievait. Vis ntys ir kalbos prie
rateli, jei ne tiesiogiai, tai uuominomis, sukosi apie Adol ir
Sokono elanij, kuri taip ilgai usitsusi draugyst jas stebino. Tai
ir buvo ta prieastis, kuri skatino ir dino mergin vilt, nors Adolis
vis tebelank Melanij ir kitas nesivalg. Bet merginos kak aut ir
lauk. Na, ar nepasitaiko taip, kad draugauja, draugauja, o paskui
nei iš šio, nei iš to
simeta? Daniausiai po toki ilg draugysi. O kas gali inoti, kaip
dabar atsitiks?
u tiek met prabgo, ar negaljo jos vesti? Jei staiga sugalvot Adolis
Melanij palikti ir siieškot kitos? Kas gali inoti, kuri nukryps jo
akys? Šiaip ar taip, bet tiktis nra nuodm veds kavalierius, kas
gali udrausti apie j merginoms svajoti, ypa kai jis toks mielas ir
diamas kiekvienai širdelei?
a dl ko galv pasukti... Tik pamanykit, koks vaikinas tas Adolis.
Vienas visoje parapijoje. ki duryje miestelio su paia klebonija
lieiasi. Du valakai puikiausios ems. Kas neino Pamg k? O jis vienas
vienintelis ant tokios ems. Kai nukaršins tet, jos valakas ne kam
kitam, o
oliui atiteks. mons kalba, kad ir aukso senoji turinti. mons kalba,
matyt, ino. Be to, kasm dij šveni – Kald ar Velyk proga senoji
pluoštus doleri ir visoki drabui iš Amerik una. O kur tada deda
visa tai, kai ir savo visko per akis pertekusi? inia, kad auks visa
tai m
kojin bruka.
kokios Lobini trobos! Naujutlaits, jazmin ir sodo ksmynuose
paskendusios. Gyvenamos gai dideli kaip mokyklos, sienos lentelmis
apsitos, stogas raudonomis erpmis dengtas. Vi
dyba aliai dayta tvorele tvarkingai aptverta. Raudonuoja stogai
kaip dvaro. Bii aviliams ir ms langeliai baltai išpaišyti… Ak veria
pavyzdinga tvarka, grois ir turtas, o pats šeimininkas
r kavalierius, penkti metai, kai lanko mergin, o neveda. O gal apie
mane, o gal apie manegalvoja? O gal, o gal… K ia mogus gali inoti,
kur kieno laim? Gal gale, kad ir visai nie
8/16/2019 Janina Juzeniene Panyte
http://slidepdf.com/reader/full/janina-juzeniene-panyte
7/1155
urt, vien dl graumo bt galima eiti u jo. Vaikinas kaip jaunas
uosis: aukštas, lieknas, esiaplaukis, mlynakis, o antaki lenkimai
kaip bero ievj anglimi išvesti. Iš šalies pavelgu odo išdidus,
rimtas, bet tikrai nesipuikuoja. Jis puikiai pasta visas
Aukštasalio ir Galalaukio rgeles, ino, kad jis joms visoms patinka
ir sutiks nepravaiuoja nepasisveikins. Kartais net štan sustabdo ir
ilgiau pasišneka, pajuokauja. Drsesns tai pajutusios tyia pataiko
su našia ešais išeiti, o pakalbintos vis savait turi apie k saldiai
galvoti, nors Adolio Kaštanas ino t n keli, kur jis randa poils –
tai Sokono sodyba.
, rpi jis visoms Aukštasalio, Galalaukio, net ir tolimesni kaim
merginoms. Atrodyt, tik elanija galt bti rami, taiau ne maiau u
kitas ji turi rpesi su Adoliu. Gerai ino, kad jis tadien ar
sekmadien, kartais ir viduryje savaits, taiau kokia bus jo nuotaika
– jai msl, kur ja tik jam pasirodius. Kartais jis linksmas, burna
nuo juoko neusidaro, tamsmlyns akys aido, pilnas kalbos, prasdi vis
vakar smagiai visus nuteikdamas. Kit kart – pasdi valand ,
nesileidia kalbas, pasivalgo nelinksmomis, išdidiomis akimis ir
tuoj išvaiuoja.
ato Melanija, kad jis elgiasi ne taip, kaip reikt, taikosi prie jo,
taiau tikti negali. Kiekvienam itikimui ji ruošiasi ypa rpestingai
ir puošiasi kaip manydama. Visada sugalvoja, kaip pagra
abu, k nors atnaujinti Adolio jau matyt palaidinuk ar suknel. Ar
tai sagut siuva, ar koki
rs apykakl priderina, ar sag atlap smeigia Tai aukštyn, tai šon
veria ji savo juosvus ukus, kaitalioja šukuosenas, net plaukai m
slinkti. Bobui paklausiusi m ji plaukus ajer
knimis bei apyniais mazgoti, nuo ko plaukai sustiprjo, m gundaniai
blizgti. N karto Mel šjo Adolio pasitikti savs veidrodyje
neapvelgusi. Tada, kai ji jauiasi esanti puiki, jis j n
pairi ir nepastebi nei jos groio, nei puošnumo. Vilt j sudjusi
turtinga vienturt, „ielae ntriai laukia, kitus nesidairo, tikisi
Adolio, kuris tiek met j lanko. Iki šiol neino ji, Adolis augas jai
ar svetimas, bus kada nors jis jos ar ne.
ukia ir tvas su motina, n puss odio nesako Melanijai, nekamantinja
– tegu sau lankauja.
tui nevains. Tiek met lankosi, juk turs baigti, kart pradjs. d bt
aiškiau, iš savo, kaip tv, puss, besikalbdami su jaunimu, pabria,
kad yra pasireng k ento rankas atiduoti, o patys pasitraukti
išimtinn. Melanija raudonuoja nuo toki uuom rtu su viltimi klauso,
k pasakys Adolis. Taiau jis nieko rimto nepasako. Kai bna geros
otaikos, juokauja ir juokais nuleidia, o kai paniurs – patyli ir
išvaiuoja. Kita jos vietoje gal niai bt spjovusi jo kaprizus ir
nutraukusi su juo draugyst, bet Melanija buvo simyljusi ir pajg to
padaryti. Ji kantriai laukia, atsako piršliams ir po truput
sensta.
kon sodybos pakraštyje, kur pievomis baigiasi j em ir ribojasi su
našls Jormantiens trij
ktar sklypeliu, stovi pusiau iš medio rst ir molio drbtas trobesys,
šiaudiniu stogu jungian venamj pirki su tvartu ir darine.
venamajame gale, niekam nepastebint, išaugo ir merginas išjo našls
dukra baltaplauk Sta esa, kai kurios rimtesns kaimo merginos dar ir
dabar tebelaiko j piemene, nors per pai dšin jai sujo
septyniolika. Su tokio pat amiaus mergaitmis ji jau ateina kaim,
vakaron r yra pripainta gera dainininke ir šokja, todl vaikinai
skuba j pašokdinti.
i gal vienintel iš Aukštasalio ir Galalaukio mergin, kuri n trupuio
nesuka sau galvos dl
olio. Netiktai jam pasisukus kaimo vakaronje, kas bna gana retai,
visos reiškia jam didiaugarb, stengiasi atkreipti save jo dmes,
kitos varosi ir neino kaip elgtis jo draugijoje. O
8/16/2019 Janina Juzeniene Panyte
http://slidepdf.com/reader/full/janina-juzeniene-panyte
8/1155
sik n tupuio jo nesivaro, vadina j vardu, kalba kaip su sau lygiu,
pasišaipo kaip ir iš kit rniok, na, o jis dl to n kiek nesieidia.
Jai jis buvo niekas daugiau kaip senbernis, anksia iau turs vesti
Melanij, ir tiek, o kad jis yra toks graus, garbingas ir
turtingiausias parapijoje vo n motais. Ji buvo tokio amiaus ir
tokios nuotaikos, kada apie tai negalvojama. Dabar, kad ugo ir gali
lankytis kaimo pasilinksminimuose ir visur dalyvauti kartu su
jaunimu, jaustis suau rgina, su kuria skaitomasi kaip ir su
kitomis, k gali reikšti toks Adolis, palyginus su šia laim bar, kai
atsivr durys t nauj gyvenim, apie kur ji tiek daug svajojo, kr
graiausius pla kantriai lauk, kada gals tapti jo dalyve, ji tikisi
patirti k nors domesnio ir paslaptingesnio.
tjo pirmoji mergautin vasara ir ji adjo daug vairi naujovi. Ne su
motina, kaip bdavo i l, bet su draugmis ji vaikšios banyi
sekmadieniais ir vaikštins miestelio gatvmis po mald. Lankys
atlaidus ir grš parugmis namo tik su jomis. Giedos geguinse
pamaldose, gr ryje mergin Padysnio lankose šien ir iš piev grš
dainuodamos kartu su pjovjais. Dabar j vo uvaldiusios neprastos
mergautini dien nuotaikos. Ši mergina buvo svajokl, pilna naiv
nysts mini groio, bet ne nuotaka. Jai nerpjo, kad Adolis toks
turtingas, graus, kad jis v tokios ems, kad bt geras gyvenimas u jo
ištekjus. Sau ji tikjosi visai kitokio, nepapras
girdto neregto, tik jai vienai inomo išsvajoto. O jau Adolis,
neskaitant jo turt, toks pat prastas bernas kaip visi kiti, gal
kiek daugiau paniurs, kakaip išdidiai pasipts, tarsi piktas
bjosi, kad visos, o tarp j ir Melanija, jau seniai naudodamosios
mergin laisve ir teismis, ugiausia dmesio skiria Adoliui. Argi iš
tikrj tik jis yra mergin idealas bei tikslas? Ištekti tingo vaikino
jos visos kaip viena siek. Ar ir ji kada nors susiavt tokiu
pasiptliu ir jo tu t tiek to. Kam Adolis, kam vedybos, o jai niekas
nerpi. Dabar tik šokti dkti, dainuoti. Nors b vargusi, bet
išgirdusi grojant armonik arba dainuojant jaunim, bga pasišokindama
su rgaitmis kaim.
elanija staiga pasigedo Stasiks. Nepaisant skirtingo j amiaus, buvo
taip prisirišusi prie jos, e savo jaunesns sesuts.
karo, kuriame uvo vyras, našl Jormantien persikl iš Rygos
Aukštasal. Atsiteis iš vyro oli dal ir sikr Sokon sodybos
galulaukyje. Nuo t laik, nuo pat maumls Melanija pr tyti Stasik
šalia savs. Bdamos maos jos katu aisdavo llmis, paaugusios ganydavo
Soko
nd, kurioje gansi ir Jormantiens almarg. Jos prasimanydavo
vairiausi aidim, o kai
ibosdavo aisti, pasikalbdavo apie ateit, apie tai, kai jos bus jau
suaugusios, kokius rinksis sakinus, u kuri nort ištekti.
liau Jormantien su pagjusia Stasike per vasar dirbdavo Sokon
laukuose u leidim ganyt vose almarg, u arkl, kur našl gaudavo iš
Sokon savo laukams apdirbti, o iem malk ško parsiveti. Dirbo ir u
tai, kad karvutei utrukus, gaudavo litr pieno košei, „zacirkai“ ar
vienei pabalinti.
mšlaveis, ar darai, ar šienas, bulviakasis ar klimas – visada
Stasik pas Sokonus, visur dr Melanija. Kai prabgdavo vasara ir
ateidavo ilgi rudens ar iemos vakarai, Stasik su Melanij
auge verpdavo pakulas iuiniams, maišams ar vilnas milui, megzdavo
virbalais pirštines, koj
8/16/2019 Janina Juzeniene Panyte
http://slidepdf.com/reader/full/janina-juzeniene-panyte
9/1155
eidavo pas Jormantien ar Sokonus, kad atskirai nereikt ibalo
deginti ir nebt taip nuobod m vakaroti Melanija nemgo vaikšioti,
ypa nuo to laiko, kai visos pradjo jai pavydti Ado
pasklido kalbos apie j draugyst. Jas, usimusias šiais darbais,
neretai rasdavo Adolis ir jie v auge linksmai praleisdavo
vakarus.
l kaip tik dl šios prieasties Stasik ir nesidomjo juo. Ji uaugo
Adolio akyse, o kai jis prad kyti Melanij, jai nebuvo n
keturiolikos. Buvo laikas, kai ji laik Adol vyresniu dde ir
eikindamasi siekdavo pabuiuoti rank. Taip buvo pradioje, kol ji
nesuprato, ko jis ia lankos liau, jam atjus, ji pakildavo ir
išeidavo, o kai kada Melanijos kvieiama pasilikdavo. Iš prad olis
Stasikei buvo dd, vliau Melanijos vaikinas, suadtinis, tarytum
gimin, savas mogus gu kas ir abejojo, tai Stasik buvo tikra, kad
Adolis ves tik Melanij. Bgo laikas ir Stasik, nu dama su jais, m
suprasti, kad ne viskas tarp j gerai. Ji lauk, kada Melanija
išsipasakos jai v ulkmenas, pasiguos, atvers šird, taiau ji kak
slp, nieko neusimindavo, nors jos iš mae vo pratusios dalytis
visais išgyvenimais ir spdiais. Stasik pasijuto eista, atstumta ir
reikalinga. Pradjo reiau lankytis, daniau išbgdavo kaim, o
paskutiniais metais ir visai at elanijai trko Stasiks.
olis lanksi kaip visada, gal net ir daniau, beveik kas antr vakar,
bet pabdavo trumpai. Vos
elanijos tvas spja nubalnoti širm, irk, jis jau kabina nuo vinies
kailinukus, dedasi ant galv pur ir atsisveikina. Jei kada ir usibna
ilgiau, tai jie neranda kalbos, varosi vienas kito galb kad
Melanija karštligiškai laukia iš jo lemiamo odio. Kiekvien kart
tikisi j išgirsti ir dinasi, o jis visk supranta, ino, ko ji
laukia, mato, jog ji jaudinasi, bet paskutin od ištarti
ngia. Taip kiekvien kart jie išsiskir ia neišsiaiškin, nepatenkinti
vienas kitu tarsi susipyk.
ekvien tok vakar j išleidusi Melanija ilgai neumiega, iki smulkmen
prisimena praleist and, apsvarsto kiekvien jo ir savo pasakyt
od, ieškodama prieasi, dl kuri Adolis da šaltesnis jai. Kaip
visada, nesuradusi sau joki priekaišt, ji vis labiau nusivilia.
m
bepasitikti savimi. Nusprend ateityje daug neplepti, kad nepasakyt
ko nereikalingo arba kat j eisti. Susitikus darsi vis sunkiau,
tiesiog jie abu pritrkdavo kalbos. Ak, kaip tokiu me ko Stasiks!
Tais vakarais, kai su jais bdavo Stasik, viskas vykdavo daug
sklandiau. Ji links auški kalboje, ukrsdavo ir juos savo
nerpestingumu. Jie juokaudavo ir plepdavo kas klidavo, nejausdami
reikalo aiškintis. Dingdavo tampa, kuri juos slgdavo, kai jie
likdavo dv kie vakarai prabgdavo labai greitai ir smagiai. Stasik
savo buvimu juos lyg suartindavo. elanija jausdavosi laiminga, nes
Adolis buvo patenkintas ir valus. Ji priekaištavo sau, kad nem olio
uimti ir dl to jo nuotaika buvo nepastovi ir neaiški.
gal kit turi pasirinks?“, – danai graudavo jos šird tarimas. „Kodl
anksiau jis bdavo kuo patenkintas? Mokjo j ir pr iimti, ir uimti, o
paskutiniais metais tapo tiesiog nepakeniam ankinosi
Melanija.
tul Karus, kuri gyvendama miestelyje nuolat stebi visus Adolio
ingsnius, teikia neblog in olis, Dieve gink, niekur nesilanko, net
ten, kur, jos manymu, slypi didiausias pavojus. Nevaik nei pas
Leokadij iš Navik, nei pas Dumšs Reni iš Medin, nei pas kuri kit iš
turtingesni unesni apylinks mergin. Tai iš naujo adino Melanijai
vilt, pasitikjim ir teik kantrybs kti. Taiau praeina kuris laikas
ir ji vl nerami.
as pasidar, kas pasidar?“, – kankinosi mergina, taiau n karto
Melanijai neatjo galv irti, kur Adolis suka savo Kaštan, kai,
sueids jai šird, bet išdidus, išsuka iš Sokon kiem
8/16/2019 Janina Juzeniene Panyte
http://slidepdf.com/reader/full/janina-juzeniene-panyte
10/1155
ojs keleliu vieškel, jis niekada nejoja miestel, nors suka irg ton
pusn. Tik prijojs zinkelio krykel pasuka kit keliuk kairn ir,
ltindamas greit, joja eero krantu. Taigi,
damas tuo keliu, Adolis gali nujoti Pamg. Tiesa, jis niekur neusuka
ir kiekvien kart gr mo. Vis dlto kam tas vingis? Kas j mato, niekas
nesistebi. Pavasar ar rudens metu, kai išvai yta vieškelis,
daugelis vaiuoja paeere, naudodamiesi maiau vainjamu ir dl to
kietesniu iuku. Kai išdista arba pasitaiso rogi kelias, paeers
keliukas tampa nebereikalingas, išsky s kelis paeerje sikrusius
gyventojus. Visi j pamiršta, bet Adolis ir tada suka j.
štanas, atrodo, priprato prie naujo šeimininko skonio. Iš lto engia
eero pakrašiu, o prisiar e molio plktins gryiuks jis kartais ir
neraginamas sustoja. Gyvulys protingas, gerai ino s reig... Kaip
per tiek met prato sukti Sokon sodyb, taip ir ia netruko prasti
stabtelti kaip metu, kai atsiduria prie molins gryiuks galo. Nuo
eero kranto, kur kyla vingiuoja keliu
o langus gerai matyti, kas dedasi Jormantiens pirkioje. ia nuošalu,
retai kas pasuka t ulan s sulig našls pirkia baigiasi Aukštasalio
sodybos. Adolis ramus dl to, kad gali bti kieno nor stebtas. iopso
jis pro lang kaip koks pusbernis, umiršs tai, kad yra
garbingiausias parapi kinas.
tik Melanija bt sugalvojusi j pasekti, bt pamaiusi j ties ta paia
vieta taip stoviniuojant,
laukiant. Vargu ar jai bt atj galv, ko jis ia valgosi?
viso jis dabar toks keistas, keistai elgiasi, kad tiesiog negalima
jo suprasti. O gal geriau ir besistengti? Tiek laukta, gal reikia
dar kantriai palaukti, kas bus toliau. Tik kad tie susitikimai b
tokie slegiantys. O, kad jie bt daug laisvesni ir linksmesni.
Reikia stengtis, kad daniau Stas kartu su jais“, – mst
Melanija.
sik dabar bt sunku sugaudyti. Ji visur kvieiama, taiau ir
pasiadjusi ne visada ištsi pa pilna visur, tik pas Melanij jos
nebetraukia širdis, nors iš mandagumo ji retkariais ubga p Stasiks
sulaukusi, Melanija stengiasi kaip galima ilgiau j pas save
sulaikyti.
Ar jau leki? Na, ir neleisiu. Ssk, pasdk nors trupuiuk, – sulaik ji
Stasik, kuri motinos sista trumpam buvo ubgusi pas Sokonus. –
Papasakok, kas naujo, tu juk kaim daniau nu mus baigi visai
pamiršti, – priekaištavo Melanija.
vo graus, šiltas Ugavni vakaras. Vjas nurimo, m po truput šalti.
Lengvai virpdamos skiame ore byrjo retos snaigs. Mnulis tai
pasirodydamas, tai dingdamas nard debes snynuose, kol pagaliau
išplauks giedro dangaus plot, apšviet storai sniegu pridengt em
berdamas j sidabru.
sirengusi greitai grti, Stasik nenorom nusisiaut skar ir prisdo ant
suolo krašto prie dur t galima išsmukti lauk, taiau Melanija
prisispyrusi kviet paviešti.
linkis ariau stalo, paios taip veikiai neišleisiu, – kartojo ji
juokaudama ir, beveik jga ištrau
ank skar, pasvr j ant kartels. – Aš taip pasiilgau tavs, o tu n aki
nerodai. K darbuojap mama kruta ir šiaip kas girdti? – lipšniai
klausinjo Melanija. Stasik neinojo, n k daryt
8/16/2019 Janina Juzeniene Panyte
http://slidepdf.com/reader/full/janina-juzeniene-panyte
11/1155
šti nesinorjo, ir išeiti nebuvo kaip. Toks graus vakaras ir dar
nepaprastas – Ugavni. Pas rn jau tikrai renkasi jaunimas usigavti.
Be to, ir ji su Onike buvo nutarusi ten kilti. Bet, taip
ašoma Melanijos, ji neišdrso atsikalbinti ir klusniai pasislinko
ariau stalo. Širdies gilumoje sik jautsi lyg kalta, kad pamiršo š
kiem, kur ji uaugo ir buvo priimama kaip savas vaikas iktai
prisimin ši nam jaukum, praleistas ia dienas ir vakarus, toki
nuoširdi Melanijo
augyst, ir pajuto didiul nor atverti jai kupin nauj spdi ir
išgyvenim šird. Nors Mela kiek pasikeit, ne tokia nuoširdi, bet ja
visada galima pasitikti. Ji tai labai gerai ino, juo labia d
pasipasakoti kam nors taip ir knietjo.
linkis ariau stalo. Mama vir kepaliuk, o aš iškepiau blyn, tai
pavakarieniausim, – dar vis gino Melanija, brazdindama šaukštus
lentynoj. Stasik nusiraminusi atsisdo ustaln. Pasišr vulius pirkion
jo Sokonas. Kabindamas kert kailinukus ir kepur, nedidelis, plai
pei, ais, visas apsnigtas, aplips šiaudais, apsiavs medpadiais
mogelis pasisuks pakalbino Stasi
O, viešnia nebuvl. Kur prauvai, kad niekad neubgi? Ar taip usimusi,
ar išpuikai? O kok ai dabar atpt?
Atjau Ugavni blyn paragauti ir tiek, – atsak daug negalvodama
Stasik.
Tai kain ar jos turi, gal net nekep, – pasak Sokonas, antr kar t
kabindamas nukritusi nuo v pur. – Kepaliuk tai pats maiau, kaip
motina vir, o ar turi blyn – negaliu garantuoti.
Negaljau apsirikti, – nesutiko Stasik. – Kai pas jus k nors verda
ar kepa, kvapas atsklinda ik s kiemo. Melanija kaip tik ruošiasi
duoti vakarien, tada ir pamatysim.
Tai nešk ia, jei turi, – eidamas pr ie stalo pamojo Sokonas
Melanijai. – Pasiutiškai norisi valgy s tiek prisitampiau, kol
pagirdiau gyvulius, net paširdius m mausti. Nors aš pats kaltas.
Per tus tiek privert sniego, kad prie šulnelio reikjo bristi, o
nukasti patingjau, pamaniau išsimi kundsi ssdamas netoli Stasiks u
stalo. Atsisds giliai atsikvp pro sus ir m dairytis ynels su
tabaku.
Ar jau šulinyje nebeturit vandens, kad prie šulnelio braidot? –
stebjosi Stasik.
Kai paspaudia kiek stipresnis šaltis, tai ir nusenka vanduo. Pas
mus kiekvienais metais tas pats tyt, ant prastos gyslos. Reikt
kitoje vietoje kasti, tik vis tas neprisiruošimas.
lidina meltuve pieno nešina jo ir Sokonien. Drtumo ir aukštumo
sulig savo vyru, bet jau
siutimu viršyt visas Aukštasalio moteris ir vyrus kartu pamus. Dar
ir dabar danai ji suduodelanijai kupr, o jau paiam Sokonui vairi
moterišk ranki teko paragauti. Šiaip ji buvo g dies moterišk ir
labai myljo Stasik.
staiusi miltuv ant suolo ji dar kart išskalavo vandeniu puodynes,
nors Melanija jau buvo ruošusi, suieškojo švari drobul ir rengsi
košti pien.
Gero vakaro, tetule, – pasveikino j Stasik, supratusi, kad Sokonien
jos nepastebjo. – Iš kur ug pieno? Ar jau veršiavosi katra? –
nusistebjo Stasik.
O Stasik, n nepamaiau, – trumpam atsisuko šypsodamasi moterišk. –
Gero vakaro, prašom
8/16/2019 Janina Juzeniene Panyte
http://slidepdf.com/reader/full/janina-juzeniene-panyte
12/1155
kar, – irgi pasisveikino. – Tai jau pas mus bent dvi atsived, o ne
viena. Na, o js, ar greit tu
Ms niekada taip anksti neveda, nebent prieš Velykas, o gal dar
vliau, – atsak Stasik.
Gal jau uleidot? – teiravosi Sokonien, toliau košdama pien.
Sukošusi prideng puodynes diniais dangteliais, pripylusi miltuv
vandens išskalavo kelis kartus koštuv ir pakabino j a
nies prie peiaus kaktos. Išpylusi iš miltuvs pienuotas paplovas
kiaulkibir ji dar kart išska ltuv ir, apvousi j, pastmjo pat kamp
po varvaniais šeimininko kailiniais.
Dar tebemeliam, bet tik kam nors ubalinti tegaunam. Greitai, matyt,
ir visai teks nutraukti, – iškai, kaip ir pridera suaugusiai
merginai, dst Stasik.
Vaje, gal šilto pieno gersi? – staiga prisimin moteris. – Kad kiek
jau biau išnešusi.
elanija, nelaukdama Stasiks atsakymo, pam iš lentynos puoduk ir,
kai motina pripyl pieno nešusi pastat priešais Stasik.
mk, išgerk, – paragino ji. – Juk mgsti šilt pien? Mama, neišnešk,
dar pilk Stasikei, – rpino elanija.
Uteks, uteks, daugiau nereikia, – gynsi Stasik, – n to paties
neveiksiu, toks didelis puodas
Rado kuo vaišinti, – neišleisdamas pypks iš dant siterp tvas, –
neškit ia, k turit geresnio, tas vakarieniauti.
kie skans buvo š kart kepaliukai. Pagaminti iš geros varšks,
gausiai upilti lydytu sviestu, barstyti pelatrno olelmis. Blynai
taip pat buvo skans. Matyt, iš vakaro maišyti su mielmi nu: pasipt,
geltoni, iškor ij, upilti smetona. Viskas labai adino apetit, juo
labiau kad sveti
yioje valgyti yra daug skaniau, juk kiekvienas tai yra
patyrs.
rokai ukand kepaliuk ir blyn, dar usigr balintos gileli kavos su
cukrumi. Stasikei net deliai ukaito, paraudo lpos. Išgr kavos ir
persiegnoj, visi pasikl nuo stalo ir katras ku ivaikšiojo. Motina
su roaniumi uslinko u mrelio, tvas, pasigalands peil ant priedos,
ngsi pasipjaustyti tabako, o Stasik padjo Melanijai nukraustyti
stal. Tuo metu u lango ir sigirdo skambaliukai, sulojo šuo.
elanija, atrodo, visai nekreip tai dmesio, nenustebo, kas tai galt
bti, nors kas minut ji la olio ir nuo kiekvieno nugirsto garso
krpteldavo jos širdis.
asik tuoj prišoko prie lango ir, usidengusi delnais nuo šviesos,
suiuro kiem.
Adolis atvaiavo, – trumpam atsisukusi paskelb ji ir vl sikniaub
stikl. Sokonas ir be to jau kosi kailinukus, djosi kepur ir eng pro
duris.
Tada aš jau eisiu namo, – stebjusi pro lang ir maiusi, kaip vyrai
pasisveikino, kaip Sokonas rišo Kaštan, o Adolis pr ideng j gnia,
kaip abu pasuko pirkios link, pasak Stasik atsisuku
elanij. – Geriau jau aš ateisiu rytoj, atsinešiu kokio nors darbo,
tai per dien bent pasišneksim
kubo Stasik.
http://slidepdf.com/reader/full/janina-juzeniene-panyte
13/1155
enanija netiktai atsisuko ir gr ietai pasak: – N nemanyk išeiti,
–ir skubdama dar pridr, – ksi parjusi? Juk šiandien ne šiaip sau
vakaras, o Ugavns. Štai usigavsime visi kartu. desnj draugj visiems
bus smagiau, o kaim ar šiaip ar taip jau nebenueisi. Jau vlus
laikas. riau pasilik. Pasilik, – jau daug švelniau kviet Melanija,
ir Stasik nusileido.
Gero vakaro, – kaip paprastai iš aukšto pasisveikino pirmasis pirki
js Adolis. Ant jo skailinuk ir kepurs blizgjo sniego kruopos, o nuo
kaktos per nos nusirits ant krtins nuk rps sniego lašas. Tai pajuts
jis trukteljo nosimi, paskui pamgino brkštelti rankove, taia
adjs tirpti sniegas tik dar labiau sušlapino panos. Po to jis
susiprato išsitraukti iš kišens no
i matydama Stasik neiškent nenusišypsojusi ir, kad toliau likt
Adolio nepastebta, pasislink iau ustal, lempels šešl.
sims kepur ir nusivilks kailinukus, kuriuos prim ir pakabino
Sokonas, jis dar kart
sišluost nosine veid ir padav rank prijusiai j pasitikti
Melanijai.
veika gyva, – pasisveikino Adolis, taiau nei iš jo veido, nei iš
balso Melanija dar negaljo prasti, kokia jo šiandien
nuotaika.
veika, sveika, – atsak ji, dar kart vogiomis stebdama jo veid.
Pamaiusi, kad jis lyg ir blogai nusiteiks, iš karto pagyvjo. –
Prašom toliau, prašom sstis. Labai gaila, kad su vakari siskubinom,
btume kaip tik sveio sulauk prie blyn, – juokavo Melanija.
olis nei iš šio, nei iš to staiga nepatenkintas burbteljo.
Aš pavalgs, – atkirto jis, kad Melanija net krpteljo.
Kas to neino, – band ji atitaisyti nuotaik, – bet tok vakar kakaip
smagiau didesnj kompan ebeišman vargš k besakyti. Adolis, visai
nekreipdamas dmesio tai, k ji šneka, atjo prie lo ir atsisdo.
Sdinios lempos ropels šešlyje Stasiks jis nepastebjo. Ji tyljo
neišsiduoda
k juos ir stebjosi: „Sutiko kaip kok klebon, arkl prim, pašr, o
Adoliui kailinukus nuvi olankiai papraš sstis, o jis vis pasipts,
nepatenkintas. Taip popinamas, dar šer stato, kad ji sulaukt“, –
mst Stasik pasipiktinusi ir su gailesiu velgdama Melanij, kuri,
tarsi
pastebjusi jo šiurkštumo, jam toliau pataikavo.
rašom toliau, prašom slinktis ariau prie viešnios, bus smagiau, –
ragino Melanija. Jis lyg ne vas apsidair ir tik dabar pastebjo
Stasik. Vienu metu jis tarsi nušvito. Jo nirios akys po tam akiais
sublizgjo. Adolis met vitr gyv vilgsn Stasik, taiau, bijodamas
išsiduoti, vl ais akmenin veid.
Kokios ia viešnios besama? sispraudusi pai kert, n nematyti, – tiek
tepasak, nekeisdam no. –Sveika gyva, – išties rank per stal
pasisveikinti, neva tik dabar atpains. – Ko ten slepi aklaus.
8/16/2019 Janina Juzeniene Panyte
N nemanau slptis, – atsak Stasik, paduodama rank, kuri Adolis
stipriai paspaud, tarsi su vam delne.
Tik pats išpuikai ir nebenori painti, – papriekaištavo ji.
Na, ko ia man puikuotis? Nra nei kuo, nei prieš k. Vis vien
Aukštasalio mergels mane ne okija, per senas, matyt, esu.
Dar taip pasivaink tiek met, tai ne tik salos mergels, bet ir Pamgs
davatkos nebeirs, –
sijuok Stasik.
Nr ko skubintis, nr ko skubintis, reik pasir inkti kol metas, –
teisinosi Adolis. – Juk ne vienai nai, o visam gyvenimui ieškau,
kad paskui nereikt gailtis.
asiutiškai ilgai renkiesi. Tiek besir inkdamas, paliksi vietoj
Anupro varpais skambinti, juk gyv e pat banyios, – toliau j erzino
Stasik.
Ar manai, kad taip paprasta iš tokios daugybs išsirinkti? T mergeli
bri briai, kur tik me gal, ten pana, ot ir atspk mogau, kuri iš j
geriausia.
O tai tau. Jeigu pats nesugebi, tai prašyk Dominyko. Jis išpirš. Ne
vienam tokiam iopliui po dmerg tais, – sieidusi u visas merginas dl
tokio palyginimo r jam Stasik.
Cha, cha, cha, – nusijuok net Sokonas. – Ties Stasik sako. Senis
Dominykas ne vienam tokio doj padjo. Antai Saplys. Po šiai dienai
bt našlavs, o dabar garbina Diev, diaugiasi jaun vs.
šio pokalbio Sokonas tabokos pjaustym atidjo rytdienai. Pasipjausts
tam kartui, njo, kaip
prastai, u peiaus pas motin, bet papsdamas pypk prisdo prie Adolio,
pasirengs tokpaprast vakar praleisti su jaunimu.
tokios bendros j kalbos Melanija nušiuvo, nenuleisdama nuo Adolio
aki, stebjo jo veido aišk. Šis, garb Dievui, n neman sieisti. Jai
net ant širdies lengviau pasidar...
uokis, juokis, – nuolaidiai, n kiek nepykdamas, juokdamasis kartu
su Sokonu pasak Adolis matysim, kaip pati rinksiesi, kai ateis
metas, – tarsteljo jis.
O, kad taip bt j valia, gal n viena nelikt netekjusi, – palingavo
galva Sokonas. – Bet daba
vargši tokia dalia, kad paios nepasirinks ir gana. Nenori likti
senmerge, tai eik u to, kuris t a, nors ir labai skaudt šird dl
kito.
elanija staiga nuraudo ir, nordama nukreipti kalb, siterp:
Tte, ar padavei Kaštanui? Kain ko stovi galv ukls, gal
nepasiekia?
Nealkanas, matyt, – greitomis mets vilgsn pro lang atsak Sokonas. –
Kai išalks, tai pasiim geriau mumis pasirpink. Negi taip ir sdsim
prie tušio stalo Ugavni vakar?
O aš geriau senmerge liksiu, negu teksiu u tokio, kuris man
nepatinka, – staiga pasak Stasik
8/16/2019 Janina Juzeniene Panyte
http://slidepdf.com/reader/full/janina-juzeniene-panyte
16/1155
pipirais, grim. Atkimšs butel, pakl nuo stalo ariau stovjus
stikliuk, truput pyl, ant šaus upyl rudojo grimo ir, palinkjs
Adoliui sveikatos, išgr. Ukabins šakute duonos i šros sidjo burn.
Kramsnodamas ukand, tok pat grim sutais Adoliui. – Imk, išmesk
adiai, – paragino šluostydamasis sus staltiess kamp. Adolis išgr
iki dugno ir ukando. m Stasiks stikliuk, j pripild ir pastat prieš
j.
rašom, dabar tavo eil, – paragino Adolis.
Eikit sau. Aš negersiu, – atstm ji stiklel.
Kodl taip?
Nieko nebus, – rimtai perspjo Adolis, vl pristumdamas grim. –
„Sveikat“ primei – tursi erti.
Baisus daiktas. „Sveikat“ primiau, o degtins – ne. Gerkite
patys.
Ko ia purkštauji? – nekantriai paragino Sokonas. – Išgerk ir
viskas.
Dde, pats k tik sakei, kad ne bob tai darbas.
uirsi, kas kada buvo pasakyta. Dabar sakoma „išgerk“, tai ir reikia
gerti. Boboms, inoma vertt, bet jeigu duoda, tai ir reik
išgerti.
Galit sau neduot, niekas ir neprašo, – atšov Stasik ir dar kart
atstm stiklel vidur stalo.
olis prisislinko truput ariau, pam nuo stalo stiklel ir, stipriai
sums jos r ank aukšiauns, bruko ragindamas:
Na, išgerk, išgerk. Dl vieno gurkšnelio nieko neatsitiks. Gal ir iš
viso nesi ragavusi ir neinai onio? Matysi, kaip patiks ir dar
usigeisi.
stengsi sprausti stiklel rank, ji nem, laisvja ranka stm jo rank
nuo savs. Grimas iliejo, apipyl stalties. Stasikei buvo gda. Adolis
vis neatstojo. Kain kodl jam taip parpo, sik btinai išgert. Jis,
nieko nelaukdamas, savo ranka prineš prie Stasiks lp stiklel, o
ši
sitraukdama nuo jo, atsidr kampe ir nebebuvo kur dingti.
Matai, kokio prašymo reikalauja,– kalbjo Adolis prie pat jos veido.
– Tiek to, š pirm kart arnausiu.
o išgerto grimo jam svaigo galva ir jis elgsi neprastai. Melanija,
matydama Adol linksm, augsi, nes seniai jo tokio nemat. „Jei jis
toks smagus nuo pipirins, tai visada bt galima jo
silyti, kai sveiuojasi. Taiau kartais ir prie tos bdavo sunkiai
priprašomas, sdi nirus, nek mst ji. „Šiandien grimas pr itiko kuo
puikiausiai, taiau Stasik spyriojasi, gali dar Adol pykdyti“.
šgerk, Stasike, nebijok, – paragino ji neiškentusi. – Kad taip kur
kitur, na, o ia, tarp sav, kaip
8/16/2019 Janina Juzeniene Panyte
vo namuose. Dl juoko, dl linksmumo, usigavjimui, – tikinjo
Melanija, bet Stasik prisileido stiklelio.
Gerk pati, jeigu taip nor i, – pasil ji Melanijai, net
pykteljusi.
Kai ateis mano eil, tai ir išgersiu, – netiktai paskelb ši, ir
Stasik susvyravo.
alauk, atstok, – staiga pykteljusi stipriai stumteljo ji Adol. –
Duok, aš pati pamginsiu. Bet t ss, viso u jokius pinigus negersiu,
– dar išsiderjo. Nurijusi vien gurkšn, Stasik usikosj
siprunkšt ir greitai pastat stiklel atgal, ant stalo.
mk uksk, – sil jai Adolis duonos su dešra. Stasik nesipriešindama
pam, skubiai sidjo rn ir maai kramiusi nurijo, nustumdama gerkl
deginant kartum.
O kad jus bala, – nepiktai barsi ji atsipeikjusi, kartu su visais
juokdamasi. – Kvaila, kad js klausiau, juk galjau utrokšti. Dabar
Melanijos eil. irk, kad nesumeluotum, – pavelg ji elanij.
olis tiek pat, kiek Stasikei, pripyl ir Melanijai. Ši nugr iki
puss, kaip ir buvo adjusi. Pask šinosi Adolis ir Sokonas, ir vl
atjo Stasiks eil, taiau vyrams taip ir nepavyko prikalbinti rgin,
kad išgert nors truput.
olis, kaip prisislinko ariau Stasiks, taip ir liko sdti vis vakar.
Jis ir pats gurkšnojo ir j gino, sulig kiekvienu stikliuku
vis linksmdamas. O jau išdidumo visai neliko. Plepjo Adolis okius
niekus, krt šposus, ir Stasik pagalvojo, kad jis visai nra toks
išpuiklis, kaip pradio sirod. Kai jo buvo tokia nuotaika, tai buvo
netgi domus. Nuo išgertos pipir ins iki pat durnakio Adoliui uteko
gero po, o todl ir visiems kitiems buvo linksma. Norjosi dar pasi
šdykauti, taiau u mrelio miegojo motina ir ia, galustalje, usndo
senasis Sokonas.
Adoli, pavaink, – šov galv Stasikei, ir Adolis tik dabar pr isimin,
kad šiandien Ugavni karas. Jis ir pats buvo adjs „paskrajoti“ su
savo Kaštanu, netgi vanguius jam udjo, kaip tinka tokiai progai.
Jis mgo pasivainti rogmis, esant geram orui gerais keliais, taiau
šian vo ypatingas vakaras ir ypatinga nuotaika, todl ir ši pramoga
turjo bti puiki.
Kaip gerai tu sugalvojai, Stasike, – sutiko Adolis, iš karto
pakildamas iš ustals. – Tutuojau nkits, vaiuosim, – sakmiai pareišk
Adolis.
erginos kaip mat susiruoš kelionei. Melanija usigob šilta skarele,
o ant pei usimet tvo linukus. Stasik stipriai susisupo savo didel
skar ir abi išbgo „gonkas“.
Eisiu paadinsiu mam, kad usisklst duris, – susirpino Melanija, ir
apsisukus nubgo. Tuo olis atrišs Kaštan privaiavo paimti
mergin.
Ar jau pasiruošusios? – paklaus jis, vos nulaikydamas besimuistant,
ilgai stovjus gyvul.
8/16/2019 Janina Juzeniene Panyte
inoma, tik Melanija gro trob, tuoj ateis, – atsiliep Stasik.
Tada sskits greiiau, – paragino Adolis n truputlio neatleisdamas
vadeli. – Tik greiiau, n štanas nerimsta, kaip pasiuts piestu
stojasi.
akyk, kur sstis? – paklaus greitai prišokusi Stasik. – Ssk ia, –
Adolis galva parod šalia s Kur ta Melanija dingo? Ko neateina? –
rpinosi jis.
sik sikibusi rankom sdyn strykteljo viena koja ant pamynos.
Ar bent tilpsime visi trys ant vienos sdyns? – taip stovdama
paklaus ji. – Gal geriau...
ip tik tuo metu Kaštanas šokteljo virš, išsir ir, pajuts truput
laisvesnes vadeles, metsi ek. Stasik tik susvyravo ir, neišlaikiusi
pusiausvyros, tiesiog virto vael. Paleidusi skar ji
nkomis griebsi Adolio keli, nuo j atsispyrusi šiaip taip atsistojo
ant koj ir, laikydamasi jo nkos, lekiant arkliui, visu svoriu
drebteljo prie Adolio šono.
olis por rat apsuko kieme ir tik didelmis pastangomis vl sustabd
Kaštan prie „gonk“. rpyks jis kelis kartus skaudiai suplak gyvul
per šonus vadelmis. Kaskart, kai tik erilas ndydavo šokti aukštyn,
Adolis taip tempdavo vadeles, kad vargšui arkliui net putos krito
iš na olis Kaštan laik iš vis jg, buvo sušils, o ant smilkini
pasirod iššokusios gyslos.
elanija jau lauk.
O, gyvat, – sukeik grasindamas. – Ar labai usigavai? – paklaus
pasisukdamas Stasik. – Ju kiau, kad greiiau sstumeisi.
Kas atsitiko? – susirpino Melanija irgi ssdama vael.
Mes jau pasivainjome ir daugiau nieko, – jau juoksi Stasik iš naujo
siausdamasi skar. – G r, kad Adolis spjo ia susisukti kieme, o tai
kain kur btume atsidr.
Ar tik nebus šalta su viena skara? – staiga susirpino Adolis.
sikei atrod, kad jai ne tik šilta, bet ir karšta ir kad tos ugnels,
kuri deg jos viduje, uteks vi kiai, ne tik šiam vakarui.
N trupuio, – utikrino ji ir linksmai sušuko: – Vaiuojam!
Na, tada laikykits, – perspjo Adolis ir sulyg tais odiais atleido
vadeles. Tai bent buvo iavimas. Jie skrido, ne vaiavo. Skriejo kaip
nuo kalno, net vjas švilp pro ausis.
ai išstovjs Kaštanas pagaliau gavs laisv lk neraginamas, tarsi
kojom nesiekdamas em o kaim jie prašvilp per kelet minui, net
Stasik nespjo išgirsti, ar dar groja pas Gurn monika, ar ne. Ji tik
pastebjo, kad ten buvo šviesa languose. „Turbt, negroja“, – paman
ji. „
po vidurnakio, šokti jau nebeleist, greiiausiai visi jau
išsiskirst“, – mst ji patenkinta. inoma, ir aš jau biau parjusi, o
dabar štai kaip neišpasakytai smagu pasivainti. Kai suino
oj Onik, tai bus pavydo. Kaip viskas gerai išjo, kad aš pasilikau
pas Melanij“.
8/16/2019 Janina Juzeniene Panyte
http://slidepdf.com/reader/full/janina-juzeniene-panyte
19/1155
i išvaiavo plent, Kaštanas pašlo juos nešti dar greiiau, net Stasik
pabgo. Visa laim, ka duryje sdjo. ia buvo drsiau, maesnis pavojus
išvirsti. O kaip jautsi Melanija?
olis, matyt, buvo priprats prie tokio lakstymo, taiau ir Melanija
jautsi kuo puikiausiai. ekvien kart, kai tik Stasik j pasiirdavo,
ji tik nusišypsodavo. Stasik jautsi padrsinta miršdavo baim.
pavijo ir pralenk kelet pilnai prisdusi rogi. Vienose dainavo
suvirt vaikinai, kitose juok pavo ir klegjo merginos. Vienos rogs
su širmu arkliu net band juos lenkti, bet kas susilygin
olio Kaštanu? Adolio rogs pralenk visus ir paliko toli kelyje. Jie
taip vaiavo ir vaiavo, ko lso gyvulys ir m ltinti greit. Adolis jo
ir dabar neragino, leido bgti taip, kaip jis norjo ir pagaliau
sultino iki ingins, tik tada jis Kaštan sustabd. Iššoks iš vaiuko
numet vadeles
dyns ir, ieškodamas kišenje papiros bei degtuk, pasiteiravo: – Na,
kaip, ar smagu?
Aš dar n kar to per vis savo gyvenim taip nesu vaiavusi, – atsak
Stasik suavta, stipriau usdamasi skar, nes šildiusi j anksiau ugnis
netiktai išblso ir ji pajuto, kad darosi šalta.
Na ir lkm, – tiek tepasak Melanija, taiau Adolis suprato, kad
merginos šia pramoga buvo
enkintos. Jam irgi buvo smagu, taiau jis to neparod.
O je, kur tu mus atveei? Ar tik ia ne Vilukiškiai? – dairydamasi
truput atokiau matomus sar dels iburius stebjosi Stasik. – Jeigu
nebt taip toli nuo ms, tai sakyiau Vilukiškiai ir g p jau viskas
panašu.
Vilukiški pervaa, – patvirtino Adolis ir, usidegs papiros, vl pam
vadeles rankas. – Ar iuosim toliau? – paklaus ssdamas vael prie
Stasiks, bet ia Melanija greitai pasipriešino
Uteks, uteks, vaiuojam namo, tiktai nebelk taip pasiutusiai, toks
graus vakaras, parvaiuo
strioko.
Na, o man darosi tikrai šalta, – pasiskund Stasik. – Susispauskim
stipriau, kad maiau upst as.
olis truput pavaiavo priek, apgr Kaštan ir sustojo. Jis sispraud
tarp koj vadeles, simovs pirštines numet jas ant priekins lentels,
ir greitai m segiotis kailinukus.
e, apsivilk, o tai ko gero susirgsi, – pasil jis nusivilkdamas, o
Stasik susigdusi m
ikalbinti. Nereikia, Adoli, man dar nra taip šalta, aš tik taip
pasakiau. Va, sispraudiau vidur ir vl bu rai, ar truksim ia
parlkti.
olis, nusivilks kailinukus, svied jai ant keli.
mk, greiiau vilkis ir nesiderk. Mai juokai, rimtai gali
persišaldyti. O juk aš iš karto sakiau, p bus, tik vis usispyrusi,
kaip kokia bedion.
O tau kaip, nešalta? – paklaus jis Melanijos.
8/16/2019 Janina Juzeniene Panyte
http://slidepdf.com/reader/full/janina-juzeniene-panyte
20/1155
Aš dar nieko nejauiu, tavo laimei, – atsak Melanija sujudjusi po
kailiniais, – o tai ir švark t duoti.
O k su jumis darysi, negi leisi sušalti, nors abi truput ioplos, –
tik nusijuok Adolis iš tokios elanijos replikos.
o jie taip, kaip ir tiko šiam vakarui: pasivaindami, plepdami,
juokaudami.
nulio apšviesti perlais rjo lygs apmir laukai ir storai sniegu
uversti pakels krm kup
tis vis labiau spaud. Vis skaudiau cyp sniegas po rogi pavaomis,
bet Stasikei po Adolio liniais buvo šilta ir gera. Jai tik pats
nosies galiukas po truput šalo, atrod, kad nosis šlapia, t olat
trauk nosimi. Nusibraukti nosies ranka negaljo, nes visi taip
susispaud sdjo vaelyje
u buvo gerokai po pusiaunakio, kai jie pagaliau atvaiavo prie
didiosios krykels. Adolis v kad vaiuot Aukštasal, netiktai pasuko
Kaštan Pamgs link.
Kur suki, Adoli? Vek namo, – vienu balsu m šaukt Melanija ir
Stasik, bet Adolis tik paragi štan.
Vaiuojam sušilti, – juoksi jis, nekreipdamas dmesio j prašym. –
Bepigu joms – kailiniu isupusios, o man jau dantis ant danties
nesueina.
e, kad nor i, gali pasiimti mano skar, ji man dabar nereikalinga, –
kumšteljo jam šon Stas
aieškok kvailesnio kailinius skar mainyti.
Kokius ia niekus sugalvojai, Adoli? Grkim geriau Aukštasal, –
rimtai m prašyti Melanij rvaiuosim ir sušilsim. Kur kitur rasim
tokiu laiku šilumos?
š tikrj, Adoli, vaiuojam namo, – pridjo ir Stasik. – Jau ir taip
vlu.
iau Adolis kaip ir anksiau nepais j kalb ir toliau ragino
Kaštan.
Netoli tevaiuosime, neilgai tesugaišime, – drsino jis merginas.
–
nusiminkite.
O kas tave ino, ar toli, ar arti, – nenorjo tikti Stasik. – Juk
dabar tavo valia, kur norsi – ten
veši. Negi šoksi iš rogi, kad galv nusisuktum?
Nereiks, nereiks, tuojau sustosim ir graiai išlipsim. N plaukas nuo
galvos nenukris, tik tur put kantrybs. Namai irgi niekur
nepabgs.
š tikrj, Adoli, kur tu mus vei? Kodl neklausai, kad prašome grti? –
nerimavo Melanija.
Na, ko js taip susirpinot ir išsigandot? – staiga surimtjo Adolis.
– Negi vešiu aš jus koki riam ar kit koki netinkam viet,
turiu juk namus. Kodl negalima usukti, sušilti, sisveiuoti? Juk pas
mane ariau, nei Aukštasal. Gal dar n karto nesate buvusios pas mus?
– od Adolis.
8/16/2019 Janina Juzeniene Panyte
http://slidepdf.com/reader/full/janina-juzeniene-panyte
21/1155
Oi, Adoli, gal tau galva peršalo? Tokiu laiku? K pasakys teta? –
sušuko Stasik.
Tik to dar trko, – išsigando Melanija. – Adoli, bk mogus, kam reik
taip daryti? k ia pana kiu laiku trukdyti mones, tiesiog sarmata? –
Melanija band perkalbti Adol, permesdama ntimis: kokia suknele ji
dabar apsirengusi, ar labai susiglam po kailiniais jos balta
apykakla kia skarele greitosiomis apsirišusi ir išvis, kaip ji
atrodyt prieš tet, jei iš tikrj tekt uvai skas bt kaip ir nieko,
bet tie tvo kailiniai, keliose vietose lopyti, nugaroj pagal paast
atiru nkov ir išlindusios vilnos. O gal dar kur ir mšluoti? Ak, kam
jai reikjo vilktis tuos kailinius k savo tokius graius turi, be to,
ir suknel buvo galima geresn usivilkti. Kas galjo inoti, k s
atsidurti tokioje vietoje?
Tik pamanykit, ko jos pabgo? – kraip galv Adolis, – teta dargi net
labai bus patenkinta, sula ki viešni. Dar medumi pavaišins, galiu
utikrinti.
Kad tik nepavaišint kaerga, – nusijuok Stasik.
Ar nepasitaikys kada tinkamesn proga, – vis spyrsi Melanija, nors
pati suprato, kad jei ne tie linukai, tai proga bt kuo puikiausia
ariau susipainti su teta. Melanija seniai to troško, nors
put bijojo. – Juk pats galtum suprasti, kad dabar nepritinka, – vis
kalbinjo ji.
Na, o aš pas jus ar ieškau kokios progos? – beveik piktai paklaus
Adolis. – Kada noriu – aiuoju, kada nor iu – išvaiuoju. Aš n
nepagalvojau, kad galiu kada nors sutrukdyti. Jeigu jau p, tai
ateityje reiks irti, kad pataikyiau laiku. Atleisk man, Melanija,
kad iki šiol trukdiau, ugiau to nebus.
Oi, Adoli, kam tyiojiesi? Pas mus – vienas dalykas, o ia – visai
kas kita, pagaliau tokiu metu s mus nesi atvaiavs.
O jeigu uvaiuoiau kada, ar labai supyktum, Melanija?
Aš gi tau sakiau, kad nra ko lyginti. Mes galvojam vienaip, na, o
teta gali pagalvoti visai kitaip
O aš sakau, kad dl tetos tu nesuk sau galvos, – vl truput pakl bals
Adolis. – Paios pamaty kia ji bus patenkinta. Pagaliau aš atsakau u
visk, – išdidiai pabr jis.
l tokio jo tono sieidusi Melanija nutilo, o Adolis, nekreipdamas
tai jokio dmesio, vaiavo iau.
u ia pat ir Pamg. Pirmos gryios, mokykla prie poskio, ia pat ir
banyia. Kaštanas raginamas suko savo kiem ir sustojo ties gonkomis.
Jam tai buvo neprasta, nes visada tempdavo vael iki klties, kur
Adolis j nukinkydavo ir, sumets pakinktus ant prieklio, sdavo tvart
pašerti. Taiau dabar turjo paklusti šeimininkui, bet vis vien – jau
namuose. Ad
met vadeles Kaštanui ant nugaros, inodamas, kad dabar gali juo
pasitikti. Jis inojo, kad štanas iš savo kiemo niekur neišsiverš,
nepajuds iš vietos, jeigu tekt išstovti net iki ryto, to sprend
palikti j ia, kol vl bus reikalingas.
Na, galit jau išlipti, toliau nebevešiu, – pr ijs ariau paragino
merginas. – Aš einu paadinsiu
d leist. Tik jau nesivarykit, meldiamosios. Nra taip baisu, kaip
jums atrodo, – matydamas
8/16/2019 Janina Juzeniene Panyte
http://slidepdf.com/reader/full/janina-juzeniene-panyte
22/1155
vis dar nesiryta, padrsino. Paskui strykteljo per tvorel ir dingo u
namo kampo, matyt, te r buvo langas, prie kurio guljo teta.
elanij apm nepasitikjimas: – Na, kad padar, tai padar, –
priekaištavo ji Adoliui, nors pui ojo, kad jis negirdi. – Taip
nepatogu, taip nemalonu, nors lipk iš rogi ir eik namo psia.
K
rysime, Stasike, ar eisime? – atsisuko Stasik.
Kur, ar namus? – nustebo mergait.
gryi.
Vaje, o aš nusigandau, maniau namus psiomis, – prunkšteljo Stasik.
– Kaip tu darysi, taip galiau, kaip dabar neueiti? Ar atvaiavusios
taip ir sdsime rogse, kad maldaut? Einam ir i mes jo prašme, nei k,
o kad pats atve – tai tesiino.
askui tik visoki kalb, – pabgusi kalbjo Melanija. – Aš j daugma
inau. Tai priekabi bob sos merginos jos apirtos ir apkalbtos. Visas
mariom vadina, tik n vienos neteikia Adoliu in, kokios ji Adoliui
nort? Išgirsim, ko dar negirdjusios.
Ogi didelio ia daikto, tegu sau šneka, kiek tik nori, nei aš bijau
nei k, – nesijaudino Stasik.
Tau, inoma, nesvarbu, bet man visai kas kita, – numyk Melanija ir
nutilo, nes prie rogi gr olis.
Oi, oi, oi, jos dar tebesdi, – stebjosi jis. – K reiks su jumis
daryti, ar reiks su visu vaeliu yi tempti?
Kaip lipsime, šun bijome, – teisinosi Stasik. – Draskosi kaip pašl.
Ar tu jiems sti neduodi,
p loja?
O kuriems galams duoti, ar jie darb dirba? – nusijuok Adolis. –
Alkani piktesni. Tegu sau loj nusprogs. Na, duok rank, padsiu
išlipti. Matot, teta jau laukia, švies udeg.
Nereikia, aš ir pati moksiu išlipti, – iššoko Stasik. Melanija vis
dar tebesdjo.
Melanija, vaikeli, – ujo jis iš kitos rogi puss. – Nejaugi iš tikrj
dl tetos? Nesivaryk n puio. Ji seniai nor i iš ariau tave pamatyti,
danai klausinja. Ji visk ino, net ir tai, kad niek as, o tu bsi
mano... – pašnibdjo, palinks ariau prie ausies, o garsiai pasak: –
O atvirai ka
a ino, kad aš šiandien atvaiuosiu ne vienas.
elanija kaip nesavom kojom atsistojo ant ems. Kaip ilgai ji lauk ir
tikjosi k nors panašaus irsti, kiek ji tam ruošsi, kiek buvo
panaši, tinkamesni moment, o dabar taip netiktai, taip iktai, kad
ji net neino k atsakyti.
k, juk iš karto buvo galima suprasti, kad jis yra kakam ypatingam
pasiruošs. Tai rod ir šio karo nuotaika, tas pasivainjimas.
Pasirodo, iš anksto buvo sugalvojs ir pas save parsiveti,
baiminausi, priešinausi, buvau usispyrusi ir j upykdiusi. Tiesa,
jis truput karštokas, kartai
kalo sieidia, bet, kada nor i, moka bti švelnus,“ – paskendo
mintyse Melanija.
8/16/2019 Janina Juzeniene Panyte
http://slidepdf.com/reader/full/janina-juzeniene-panyte
23/1155
vo visai nepanašu, kad teta bt ko nors daugiau nei Adolio laukusi.
Neatsitokjusi iš miego, j galjo paslpti savo didelio nustebimo
Adolio pasirodymu su tokiomis viešniomis. Metusi usiam vilgsn Adol,
paskui prie dur trypinjanias merginas, ji net nesiteik atsakyti
j
sveikinim. Mieguista, umiegotomis traiškanotomis akimis, tartino
švarumo marškiniais ir r
a, kurios juosmen gniau sumusi ant pilvo kieta sauja, vienplauk ir
susivlusi, ji buvo panro baidykl. Svarbiausia tai, kad ji aiškiai
rod, kad yra uklupta netiktai, dl ko Melanija jau g lazda per galv
gavusi.
ujaut mano širdis, kad taip bus, nujaut“, – kartojo ji mintyse,
nors pirmoji susiprato prieiti p os dar kar t pasisveikinti ir
pabuiuoti rank. Jos pavyzdiu pasek ir Stasik. Ak, kaip ji nen iuoti
tos rankos, maa kur galjo ja pasiiupinti senoji boba miegodama, bet
ji negaljo pas galvoja, negaljo pasirodyti nemandagi, todl
pabuiavusi net nusisuko iš pasibjaurjimo.
Nepyk, tetulyte, kad truput sutrukdm, – perdtai švelniai kalbino j
Adolis. – Štai išvaiavom
sivainti, sušalom ir usukom pasišildyti. Bk gerut, priimk viešnias
krikšioniškai, pavalgy girdyk, sušildyk. Bent dvi atsiveiau. siirk
gerai, gal katr sau marias išsirinksi?... Ata, ta
pirštai ujo, – trindamas rankas Adolis toliau linksmai
kalbjo.
Einam ariau, mergaits, bkit drsesns, jauskits kaip namie, – kviet
jis.
toko pagaliau ir sen. Kas j ino, gal iš karto ir nesusigaud, kas
dedasi? Tik dabar atpaino elanij ir tuoj pasikeit, sušvelnjo ir
nusišypsojo.
Ak, tas Adolis. Negaljo jis perspti, kad ne vienas, nors bliuzel
biau usitempusi, – aiškinotyt, gdydamasi tokios savo išvaizdos. –
Sskits, merguts, – ragino ji. – Sušilkit, nusivilkit. elanija,
nesivarykit. Aš truput išeinu, tuoj gršiu, tik truput
apsitvarkysiu.
mpa kaip mat atslgo, o tetai išjus, buvo ir visai smagu.
Adoli, duok šukas pasidailinti, savo nepasimm, – atgijo ir
Melanija, ypa kai pastebjo, jog t rbia ir skaitosi. Nusirišusi
skarel ir nusivilkusi tuos nelemtus tvo kailinius, padjo juos ant s
o, paskui pirštais išlygino ištamp apykaklait, per vien ir per kit
pet pasiirjo, ar labai dta suknel, ir delnais nubrauk nuo jos
kailini pkus.
irk, ten ant lango yra veidrodis, – pamojo ranka t pus Adolis ir,
tempdamas u rankovs siks kailinukus, neiškents grybšteljo jai u
šono. Stasik n nekrpteljo.
Aš nebijau kut, gali negsdinti, – pareišk ji išdidiai. – Tik
neaišku, kaip pats jaustumeisi? Re ikrinti.
Na, na, nepradk tikrinti. Katras ia vyras bijo kut, – gynsi Adolis,
bet Stasik staiga, n kiek sitikint, iupteljo rankomis u abiej šon.
Iš netiktumo Adolis net tpteljo ir kailinukus iš eido. Po to
pašoko, pasiiupo kailinukus ir metsi prie dur, bet Stasik pastojo
jam keli.
8/16/2019 Janina Juzeniene Panyte
http://slidepdf.com/reader/full/janina-juzeniene-panyte
24/1155
Melanija, eikš ia, pakutensim Adol, – pašauk ji talk Melanij. – Gal
tu net neinojai, kaip j o kuteliojimo? Va, tau, va, tau, – tai šen
tai ten grybšteldama Stasik atsigyn j atgal vidur mbario. –
Nereikjo pradti, – juoksi.
olis trauksi atbulas, mgindamas prisidengti kailinukais, bet Stasik
vis rasdavo, kur pasiekti tresn viet. Adolis apibgo aplink stal,
aplink Melanij. Bandydamas prasmukti pro Stasik
vert kd.
naši? Sugalvojo dkti, pagalvotumt, kur esame, – papriekaištavo
ji.
Negi banyioje? – atšov Stasik, bet vis dlto palikusi Adol atjo prie
Melanijos, pam šuk kydama jas rankoje, pairjo veidrod.
Ne taip jau ir baisi, – pasiirjusi nusprend, bet dl visa ko pabrauk
šukomis aukštyn plauku sitrauk nuo veidrodio.
O k dabar liepsi veikti, Melanija?
irmiausia, tai padk šukas viet.
O k aš inau, kur j vieta?
Bent jau atiduotum tam, iš ko pamei, – mok Melanija.
Dabar sskits, – dar kart paragino Adolis, vilkdamasis kailinukus. –
Tuojau ateis teta, o aš ei duosiu Kaštanui ir grdamas nešiu
gramofon.
Kok daikt? – susidomjo Stasik.
Na, pamatysit, tai toks muzikos instrumentas, – trumpai paaiškino.
– Aš tuoj gr šiu, tik nesupyk d truputl teks pabti vienom.
Matai, kaip viskas gerai, – pašnabdjo Stasik Melanijai, vos tik
Adolis išjo.
Nei ia gerumo, nei blogumo, – vaizduodama abejing pasak Melanija. –
Aš tik bijau, kad nei ki kalb. Kai pagalvoji, negi bt kokia begd.
Juk nieko ia blogo...
Aš iš karto sakiau, kad nra ia ko bijoti.
Bet Adolis vis dlto sumelavo, – mslingai, lyg pati sau, ištar
Melanija.
K sumelavo?
Na, kad teta ino, jog mes atvaiuosime. Aš iš tikrj galvojau, kad ji
yra pasiruošusi.
Tai jau ji ia ne iš blogos valios, – pateisino Stasik.
Kai tu buvai taip usispyrusi neiti, tai jis ir padrsino.
8/16/2019 Janina Juzeniene Panyte
Bet kaip ji atrod, – staiga susijuok Melanija.
š tikrj,– gyvai pritar Stasik. – Kai ateina banyion, tai kaip
amerikonka kokia, šilkais mdama. Na, o namuose – tai kaip ir
kiekviena apsileidusi boba. Ms mama ir tai niekada tok dais
marškiniais nedvi, dievai nenešioja. O ia, tokia bagota galt
kasdien naujais apsikei
inai, kaip kada išeina, – truput pateisindama ts Melanija.
Na, tegul tik pabando k nors ant ms pasakyti, aš irgi netylsiu, –
pagrasino Stasik.
Nors nepradk visiems pasakoti, susimildama, – staiga nusigando
Melanija. – Sakys, kad aš ka eidau.
Gali nebijoti, aš tik taip sau, kai išjo tokia kalba. Man visai
nedomu Adol apkalbinti, tegu sa osi, – nuramino j Stasik. – Pirm aš
ia kart, o gal ir paskutin, tik per tave aš ia patekau.
s jos spjo pasidalyti mintimis, gr o Adolis. Jis iš tikrj nešsi
kakoki keturkamp del, astimi – kelet popierini maišeli. Visk atnešs
padjo ant stalo.
tai jums ir gramofonas, – pasak jis, atidarydamas dangtel ir
iškeldamas virš vamzdel su vidalo galvute. – Štai prisuksiu, udsiu
plokštel ir pamatysit, kaip pasigirs muzika. Nor it, u ki smagi
polkut? – klaus jis kilnodamas popierinius maišelius, kol pagaliau,
išsirinks vie djo šal.
Gerai, gerai, udk, Adoli. Negi ia iš tikrj bus girdti muzika? –
teiravosi Stasik susidom lanija irgi ariau prisislinko.
Taip, taip, klausykits, – patvirtino Adolis. Netrukus iš aukštyn
iškelto ragelio pasigirdo kako
ietuviškos dainos posmas, o paskui pasklido linksmos polkuts
garsai. Adolis pastm kdutee sienos, pagavo Melanij ir pagal takt
suko vidur kambario. Apsuks kelet rat pasodino al ir pakviet
Stasik. Kai jie smagiai trepsdami atsidr prie dur, kambar jo
teta:
Oi Adoli, k darai? Juk jau gavnia.
Tetulyt, tai ryt gavnia, o šiandien dar Ugavns,– teisinosi Adolis,
bet Stasik išsilaisvino iš j bio ir udususi nubgo prie
Melanijos.
Kam kalbi lyg neinodamas, juk jau po dvylikos, – perspjo teta nebe
taip grietai. – Iki dvylik
keli, kaip kas išman, taip tas usigavjo, o dabar nuodm linksmintis
ir valgyti, kas uginta
olis staiga suiupo tetul glb ir pašlo sukti j taip, kaip k tik
Melanij ir Stasik, gal net arkiau.
Aš nieko neinau, kokia dabar valanda. Linksmintis reikia tada, kai
yra linksma. O taip, o taip, p, – suko jis j pagal takt ir, nors ji
stengsi ištrkti, Adolis paleido j tik vidury kambario. oterišk
paraudo, uduso. Iškart lyg supykusi pastmjo Adol, paskui
nusišypsojusi pagras p
Na, matai, koks pasiutlis... Blogas daikte, dar kas pamatys, gal
net iš klebonijos. Juk prie patnyios gyvename. Ne tau, o man reiks
aiškintis, – nebepiktai barsi teta. – Kam kelti triukšm
8/16/2019 Janina Juzeniene Panyte
http://slidepdf.com/reader/full/janina-juzeniene-panyte
27/1155
rga, bernas ir pusbernis. Dl mergin ji nesirpino, nes jos
tikriausiai iemai persikl iš klt mar, bet vyrai? Rasi ir dabar
tebemiega kur nors nekrenamoje kltyje arba stancijoje, o gal rinj
šiauduose? Ji net pasipurt ir, prisiminusi savo minkšt lovyt,
saldiai nusiiovavo.
skui, susigdusi ir skubiai prisidengusi burn, vilgteljo tet, ar
nepastebjo. Kadangi ši nek tasik jokio dmesio, ji ir toliau valgsi
po kambar ir galvojo visokius niekus, kas tik atjo t mentu
galv.
aip klebonija“, – galvojo ji, toliau valgydamasi, nors pati n karto
nebuvo klebonijoje buvusi
yginimas jai savaime atjo galv. Visam Aukštasalyje nerasi tokios
puikios pirkios, kad ir p tingiausio kininko, o jau Stasiks pirkel
– tai kaip kokia piriuk bt, jei pastatytum šalia. J i keturi
langeliai sutilpt t vien lang ir dar gerokai likt vietos. O jau
kambarlis, nors ir k
ariai stengiasi j ulaikyti, koks vis dlto nejaukus, tamsus ir maas
kaip kišen. Bet bna dar giau, kai pastatomos stakls. Ak, kad nors
ta asla bt lentin, bet Stasiks pirkioj ji plktin.
s nors pasilieja, ar sniego daugiau prisineša ir ištirpsta, ar nuo
kibir pribga, tuoj linas. Nor šluostai – tai vis tiek slidu ir
blizga vis dien. O kaip Stasik stengiasi švarinti pirkels vid, n ma
kartais subara. Kone kas antr dien asl šveiia rau, po to smliu
ubarsto. Šveiia suolu l, palangles, iškilnoja visk iš palovi,
iššluoja, pribarsto smlio, kad nepelyt. O vis tiek, k
ni iš lauko, tai kaip kok rs: tamsu, trošku ir drgms kvapas. K
pagalvot toks Adolis, jei tais tekt ueiti? Stasik net
krpteljo.
iga j apm kakoks nesuprantamas jausmas. Ji pasijuto tokia menkut,
tokia vargšel, tokia yt šioje didelje turting, visko pertekusi
šeiminink troboj. Niekada ji šito nebuvo jautusi i yvenusi. Ji buvo
maiusi daug moni, kurie gyveno taip, kaip ji su motina. Daug mat
toki keli, net labiau apleist ir labiau aprkusi, taip pat mat ir
daug ger trobesi, taiau niekad pagalvojo, kad ji vargingesn ar
prastesn u kitus.
vakar buvo kitaip. Ji anksiau juoksi iš mergin ir stebjosi, kad jos
taip gerb ir pataikavooliui – dabar ji pajuto pagarb ne tik jam,
bet ir tetai, kuri nesiteik su ja net kalbti.
kaip Stasik su juo elgsi? Kaip su lygiu, pešiojo j ir stumd, o jis,
atrodo, n neusigaudavo. r iau jau bt buv ia neueiti, nieko nematyti
ir nieko panašaus negalvoti. Dabar ji neteko sitikjimo savimi. Jai
norjosi vieno – kaip greiiau dingti iš ia. Kadangi ji to negaljo
padar teko susigusiai kantriai laukti, kol Melanija sugalvos grti
namo.
taip bemstant, gr o Adolis su buteliu obuolinio vyno ir, suieškojs
indaujoj stiklelius, pasta os prieš visus, pripildydamas gelsvo
tirštoko grimo.
toki apmstym Stasik nebedrso Adolio nei vardu vadinti, nei juokauti
su juo, nei velgti j siai akis. Ji dabar vogiomis sek, k daro
Melanija ir pati taip elgsi. Kai Adolis ragino skanauti vyno, ji
nebeatsikalbinjo taip, kaip anksiau, bet stebjo, kiek nuger ia
Melanija ir, tad k pat nugrusi, pastatydavo ir ji. Raginama uksti
ji imdavo arba sausain, arba pyragait, arb uol, irdama, k prieš tai
pam Melanija. Adolis, prisds prie Stasiks, vis ragino. Ši,
bedrsdama ginytis, m tai sausain, tai obuol, taiau vyno negr
daugiau n lašo, nors jis b diargštis, kvapnus ir labai
skanus.
olis nebuvo aklas, kad nepastebt tokio Stasiks elgesio pasikeitimo
ir nebuvo tiek kvailas, ksuprast to pasikeitimo prieasties. Juk iš
tikrj, jis pats visaip stengsi padaryti jai spd, be
8/16/2019 Janina Juzeniene Panyte
http://slidepdf.com/reader/full/janina-juzeniene-panyte
28/1155
vo tiksl pasiek, nebuvo nei patenkintas, nei laimingas. Adolis
truput abejojo, ar tikrai dl to sikeit Stasiks nuotaika. Gal jam
nesant teta kakaip j eid? Iš tetos visko galima tiktis. Jis velg
pro antakius tet ir Melanij greta susdusias, nuoširdiai
besišnekanias, taip, kaip ir derjo bsimoms artimoms giminaitms,
bendr interes monms. Adolis nieko tartino pastebjo, nebent tik
tiek, kad jos, usimusios viena kita, visai pamiršo Stasik. Todl,
norda askaidrinti jai nuotaik ir atitaisyti, galbt tetos padaryt
klaid, stengsi bti jai nepaprastai at siks nuotaika n kiek
nepagerjo. Ji atsikvp lengviau ir laisviau, tik tada, kai
padkojusios isveikinusios, išjo iš t nam, kuriuos ir panašius juos
ji prisiek niekada gyvenime daugi
kelti kojos. O gal nesilankys net ir pas pai Melanij.
štanas, išgirds šeimininko bals, garsiai nusiveng, taiau suglumo,
kai buvo apgrtas ga s. Paragintas jis nenorom, labai vangiai išbgo
iš kiemo, taiau, vedamas instinkto, pasuko aston pusn.
olis jam dav laisv. Suspauds vadeles keliais, jis, nusisuks nuo vjo
ir delnais pridengs de gtuk, utrauk por dm ir pam vadeles. Mnulis
jau nebuvo toks aiškus ir nekabojo vidur ngaus. Jis buvo nukeliavs
gerokai pakrašt, balzganas kabojo visai arti ems, prisidengs v
rmatomu rku. Ant plik sustirusi medi šak kaupsi šerkšnas.
Pravaiuojant pro paskutine estelio pirkias, tvartelyje pragydo
gaidys, kakur netoliese – atsiliep kitas. Iš kiemo išpuols štano
kojomis metsi pasalinis šuo ir, kelet kart sulojs, dingo
tamsoje.
Melanija, ar girdi, gaidiai gieda? – nustebusi kumšteljo Melanij
Stasik. Ji sdjo kaip ir ksiau tarp Adolio ir Melanijos. Su viena
skara jai buvo taip šalta, kad atrod tarsi vanden ties
inio kas bt pyls ant nugaros. Taiau Stasik kantriai kent, nes
grieiausiai atsisak paimtlinukus, kuriuos primygtinai jai sil
Adolis ir teta. Stasik k tik buvo pasiadjusi neturti j kal su
tokiais kaip Lobiniai, taiau, atsidrusi tokiame šaltyje, m gailtis
tokio savo sistatymo.
Tegul sau gieda, – visai abejingai atsiliep Melanija. Ji jautsi
dabar kaip devintame danguje. P n vakar ji patyr daugiau laims, nei
per paskutinius kelerius metus, per kuriuos j lank Ad k, kaip jis
ten pasak? Atseit tetai irgi ne paslaptis, kad ji yra jo
išrinktoji. Matyt, danai pašnek e tai ir aptaria, paplanuoja
judviej ateit“.
galiau ir teta, nors Melanija labai bgštavo, prim prideramai ir
buvo labai patenkinta jos silankymu. Jai dabar buvo visai vis tiek,
kad jau toks vlus laikas, beveik rytas. Ji dabar nesig Adoliu bet
kur ir bet kuriuo laiku pasirodyti, juk nuo šios dienos drsiai
galjo save vadinti A
adtine.
Gerai, kad pirmieji, o gal jau paskutinieji nugiedojo? – vl
nerimavo Stasik. – K pasakys ma gršiu tokiu laiku?
O tu visai n neik namo šiandien, permiegosim kartu, o kai ryte
pareisi, pasakysi, kad pas man
kvojai ir tiek, – dl visa ko patar jai Melanija.
8/16/2019 Janina Juzeniene Panyte
http://slidepdf.com/reader/full/janina-juzeniene-panyte
29/1155
Eik jau eik. Taip bus dar blogiau, – purt galv Stasik. – Mama dar
daugiau rpinsis, kai nesul nakt.
i jie vaiavo kaim, jau kiekviename kieme giedojo gaidys, ir Stasik
vl susirpino.
inai k, Adoli? Kai privaiuosim kalv, sustabdyk arkl, – papraš
Stasik. – Aš iššoksiu ir pa rbgsiu namo, gerai? Iš ia man daug
ariau.
Gerai, – paadjo Adolis, bet ar jis umiršo ar nenorjo sustoti, ir
jie n nepastebjo, kaip pral
o šal.
o šimts kalakut, n nepamaiau, kaip pralkm. Ar iš tikrj ia buvo
kalv? – teisinosi jis rydamasis atgal.
inoma, kad buvo, – tvirtino Stasik. – Jau iš pakalns aš supratau,
kur vaiuojam. Kad taip išj rs nepravaiuokim Kazinkelio. Iš ten man
taip pat gerai, nors ir truput toliau.
Gerai, – vl paadjo Adolis, bet, truput pagalvojs, pridjo. – O gal
vaiuokim tiesiai iki Sok n paliksim Melanij, o gr damas uvešiu
tiesiai namus, nereiks n psiai bgti.
asik greitai su tuo sutiko, nes kuo toliau, tuo darsi šaliau. Nors
turjo ger uuovj ir buvo sidengusi gnele kojas, jau nebeištvr
nedrebjusi, nors kiek galdama stengsi neišsiduoti. ipus tekt dar
sniegu bristi ger šmot, o dabar, tegul ir utruks kiek ilgiau, utat
išlips prie pa r.
elanijai tuoj nukrito geras pas: „Kodl jis negali sustoti ir
išlaipinti Stasiks ia pat, o veš j ik m? Juk tada jie negals
pasilikti vieni?“.
ikjosi praleisti su juo dar valandl, išgirsti iš jo k nors
svarbaus, gal net lemiamo. Tokia jobar gera nuotaika ir, Dievas
ino, kiek reiks laukti, kada jis panors kalbti taip, kaip
šiandien
se lp atsisveikinusi ji greitai usidar priemen ir, nepaisant taip
puikiai praleisto vakaro, nu ti skaudania ir susirpinusia
širdimi.
aip jis taip galjo pasakyti – „paliksim Melanij“. O dangau, juk tai
eidimas“. Melanijai atro d šito ji jam niekada negals atleisti.
Visk apmsiusi, vis dlto ji rado kuo Adol pateisinti: aiau jis
atvaiavo, pas save nusive. Ir teta, ir tos vaišs, ir tas
gramofonas... Ak, toks jau sun tyt, jo charakteris... Nepaisant to,
juk jis turtingiausias ir graiausias vaikinas visoje apylinkj
i nuo Kazinkelio jie pasuko paeers keliuk, Adolis iki ingins
sustabd Kaštan.
uk tu visa drebi, – staiga pajuts, akimirk palauks ir sitikins,
Adolis atsisuko Stasik.
O k? Tu manai, kad labai šilta yra? – atr Stasik ir išsitemp. Jai
iš karto pasidar nebešaltaveik nebedrebjo. Bet kas iš to? Adolis
juk jau pastebjo.
8/16/2019 Janina Juzeniene Panyte
http://slidepdf.com/reader/full/janina-juzeniene-panyte
30/1155
Usispyrusi oka, – rimtai supyks pasak jis. – Kodl nemei kailinuk,
kad buvo duodama? atysi, susirgsi per savo usispyrim.
O kam kokia bda, – atkirto ji irzliai. – Banyia nuo to nenugrius,
liks stovti, kaip stovjusi, miriau.
Kokius niekus kalbi, nors iš visko atrodai nesi kvaila mergiot, –
subar j Adolis. – Ar esi kok iskyrl, laukuose ar miške gyveni? Juk
turi motin, artim ir draug. O ir šiaip tokios merga
ug kas gailtsi...
Ar daug mes ko gailims? – nekeit tono Stasik. – Tik tol, kol
namuose, kol dar akyse, kol grabas, o kai pareini palaidojs iš kap,
tai taip, kaip nebta... Saviesiems tai jau taip, bet svetim
rytojaus dien visk pamiršta. Kiekvienam savi rpesiai ir reikalai
ariau širdies.
O aš tau neleisiu numirti. Štai pridengsiu tave dar kart savo
kailiniais ir bus tvarka, – pusiau kais, pusiau rimtai pasak Adolis
ir, sustojs prie pervaos, m segiotis kailinuk sagas. Sta
rs ir buvo sustipusi, kaip ir anksiau atsikalbinjo.
Nereikia, Adoli, nereikia, kam vargsti be reikalo? Kiek ia liko,
vieni juokai.
i jis nusivilks kailinukus umet jai ant pei, Stasik net susig iš
malonumo, sikniaubda iai apykakl.
Na kaip, ar jau gerai dabar? – paklaus imdamas vadeles
rankas.
Man tai labai gerai, – atsak švelniai, net prisimerkdama, – bet
pats tursi šalti...
ip, kaip ir tada, nauji kailinukai kvepjo avi prakaitu ir Adolio
tabaku. šildyta tanki vilna jaugludo prie jos liemens ir pei, o
trumpa apykakls vilnel švelniai kuteno Stasiks skruostus sies
galiuk.
Ak, nors ir kaip bt smagu ar lidna, viskam ateina kart galas, – lyg
pats sau pasak Adolis. – rk, kaip mes šiandien prisisiautm, o atjo
rytas, ir po visam. Stasike, ar labai nori miego? – iga jis
pasisuko j.
Kai tik lindau tavo kailinius, taip ir pradjo imti snaudulys, –
atsak Stasik, vogiomis siiovaudama.
Ot, kad taip tu nenortum dar miego, ir svarbiausia, kad nebt toks
vlus laikas, ot mes dar sivaintume. Nulktume vl iki Vilukiški ir
toliau arba iki Navik per mišk. Kelias toks ger p grau vaiuoti
mišku iem. Mnesiena. Turbt dar n karto nesi vaiavusi? Man atrodo,
ka ndien labai patiko vaintis?
K ia kalbi, Adoli? Be galo, be krašto, – staiga atgijo
Stasik.
O inai k, per Gavni mes bent pasivainsime... Darb dabar ne kain
kiek ir šiaip nra ko
sitverti, bent pavainsiu jus iki soties.
8/16/2019 Janina Juzeniene Panyte
http://slidepdf.com/reader/full/janina-juzeniene-panyte
31/1155
Ot gerai, Adoli, – diaugsi Stasik. – Jeigu tik vaiuosit kada,
btinai nepamirškit ir mans pa rtu. Kit kart aš gerai pasiruošiu.
Apsivilksiu vatin, šilt skar, sistosiu veltinius, o tada tai po
iemos vartais...
Vienu metu man atrod, kad tu buvai lyg nusiminusi, lyg nepatenkinta
kuo? – netiktai paklaus olis atsisukdamas Stasik ir pavelgdamas jai
tiesiai akis. – Gal dabar pasakysi man, kodl vo?
Kada? – visk prisiminusi, bet abejingai perklaus Stasik, giliai
širdyje apsidiaugusi tokiu jo
mesiu.
Na, kai buvom pas mus.
Kaip tu galjai kak pastebti? Nieko tokio nei buvo, nei k, – staiga
susigrieb. – Tau tik taip sirod ir gana.
astebti labai nesunku. Tu visada tokia linksma, o ia – staiga
nuleidusi galv ir akys pilnos aš ne taip buvo? Ar kas k pasak, ar
taip kas nepatiko? Man visk drsiai gali sakyti, Stasike.
Oi, Adoli, tau bus tik taip pasirod, – šoko gintis Stasik. –
Dievai, kas man galjo nepatikti? skas man patiko, viskas kuo
puikiausiai patiko.
Kodl nenor i prisipainti, pasisakyti? – priekaištaudamas pasak jis
ir prisislinko truput ariau
Kad neturiu ko, Adoli, – tikino Stasik, neirdama Adoliui akis. –
Dkui tau. Taip smagiai sigavjome. Dar mat ia kas galjo
nepatikti?
Ar iš tikrj?
Tikr tikriausia, – tvirtino Stasik, lengviau atsikvpdama. – Juk
pats matei, kaip puikiai ir sma aleidome vakar.
Na, o kaip teta? – paklaus iš tolo, laukdamas jos atsakymo, bet
Stasik taip pat gyvai ir linksm rtojo: – Na, inoma, ir tetulyt. Juk
ji mus medumi pavaišino.
Matai, ar aš nesakiau? O kaip js jos bijojote, – staiga nusijuok
jis, o prisimins pasak: – Vos kalbinau, kad ueitumt gryi.
Tai ne aš. ia daugiau Melanija. Aš iš karto pasakiau, kad be
reikalo taip baiminasi, – pasiteisin sik nusijuokdama.
Tai, vadinasi, viskas gerai? – vl sur imtjo Adolis. – O aš buvau
truput susirpins. Kaip gerai viskuo patenkinta, kad tau viskas
patiko. Tik kain aš – ar patikau tau nors truput, k? Štai k a riau
inoti, – staiga palinks visai pr ie pat ausies, kakaip šelmiškai
pakudjo jai aus.
Apie tai ger iau jau pasiklausk Melanijos, – atr Stasik ir truput
pasitrauk.
Kam man jos klausti? Aš ir taip gerai inau, kad jai patinku, taip
pat ir visom kitom, tik dar nep tau, utat ir klausiu.
8/16/2019 Janina Juzeniene Panyte
http://slidepdf.com/reader/full/janina-juzeniene-panyte
32/1155
Oho, iš kur jau taip gerai inai, kad visoms patinki? Ar jau vis
paklausei ir visos tau apie tai sak?
Nereikia n klausti. Iš visko matyti. Jei tik merginai patinki, ji
jau jokiu bdu to paslpti negali, jau pati ima ir parodo.
asik pagalvojo, kad jis sako gryn ties, o garsiai pasak:
Tai kam tada klausinji, jei taip gerai nusimanai? Pagaliau tau nra
ko ir pakaušio sukti apie ki
gu jau turi vien kart išsirinks.
Na, na, – neva stebjosi Adolis. – Ar tu manai, kad aš esu
išsirinks? Ne, pakol kas dar ne, nors to neliksiu nesusirads.
Nekalbk niek, Adoli. Sakyk kam nor i, tik ne man. enytumeisi kart,
nesuks merginoms gal elanija, tikrai inau, mane vestuves paprašys,
gal net pamerges. Tu nuo savs kok nešptn rnel man por surasi,
bent atšoktume linksmai vestuves.
Vien kart visam gyvenimui, Stasike, reikia gerai apsiirti, – visai
rimtai pareišk Adolis.
Kiek reik irti, Adoli? Aš dar vaikas buvau, kai tu pradjai lankyti
Melanij.
t ia Adolis staiga gyvai ir linksmai j pertrauk:
Labai man smagu girdti, kad tu jau nebe vaikas, Stasike. O tai iriu
ir neinau, kaip tave reiki aityti? Dabar inosiu ir neabejosiu
daugiau.
O, inai, Melanijos vietoj aš seniai biau spjovusi tave ir
peregnojusi kaire ranka, – truput
raudusi r jam Stasik. – Šventa jos kantryb taip ilgai su tavim
terliotis. Tokios draugysts kada nenoriau, dievai, – pridjo ji
energingai.
Tik pagalvok, k kalbi, mergele? Pasiirk iš ariau, ar spjautum tok
vaikin?
asiirk, pasiirk, – pamgdiojo j Stasik, – kaip dabar pasiirti, kad
tamsu ir nieko matyti?
Ot, šelm. Su ja nieko rimtai nepašneksi, – juoksi Adolis.
Bene tu kalbi k rimt? – stebjosi Stasik.
štanas tuo metu ulipo ant kalniuko ir, atsidrs ties gryiuks galo
langais, pats sustojo.
Na, dabar dkui, Adoli, kad atveei. Aš jau kraustysiuos, – vos tik
sustojus arkliui pasak Stasik ubiai nusideng nuo koj gnait ir
iššoko iš vaelio. – O kailinukus net gaila atiduoti, taip pratau
prie j, – gailjosi atsegiodama sagas sušalusiomis rankomis.
Aš galiau tau juos ir palikti, jei tik tu moktum man graiai padkot,
– taip pat lipdamas iš va sil Adolis. Juk jis galjo ir neišlipti.
Na, atveei pakeliui vaiuodamas, sustojai ir vaiuok sa mo. Bet jis
išlipo, numet vadeles ant sdyns, atsistojo prieš Stasik
juokaudamas. Ji jau norj
8/16/2019 Janina Juzeniene Panyte
gti namo, taiau bdama mandagi negaljo imti ir pasišalinti.
adkoti, tai padkoti. Tik klausimas, kokios padkos pats
usimanysi?
Aš daug nereikalausiu. Pabuiuosi kart, ir gali sau turtis. Dievai,
dovanoju, nešiok sau sveik
Tada še, turkis, nereik man j, – greitai nusivilkusi padjo ant
sdyns kailinukus ir usisiaut ara.
O kodl, Stasike? Kodl tu nenori mans pabuiuoti? Net u kailinukus?
Juk tu jau mergina, ne kas, o gal iš tikrj aš tau bjaurus?
mons buiuojasi iš meils, o ne dl koki aptriušusi avikaili, – atr ji
ir jau norjo eiti, olis pagavo j u rankos.
Cha, cha, cha, – kvatojo jis, – palauk, nenueik dar, Stasike. – O
gal mes ir simylsime pasibui s dlto pamginkim.
Ak, jau ir taip esi daugelio mylimas ir dar vis ieškai mylim. O kas
kail pers? – juoksi Stasik tojusi.
O u k mane mušti ar barti? Niekuo tarytum nesu nusikalts.
Nagi taip sau, nes u vien mušt dešimt nemušt duoda.
Ne, jau savs mušti niekam neleisiu, veriau jau pats kai kam
supliekiau kelet aus, kad bt rtingesnis.
O jeigu monel koki pikiurn ilgai rinkdamasis išsirinksi? Pamokys,
kaip gyventi. Mane monel myls, ryt vakar buiuos... Nei vyrui monos,
nei monai vyro mušti nevalia, kia graiuoju gyventi.
Nieko, nepakenks, – juoksi Stasik, – monos mušimas kaip sviestu
tepimas. Uteks juokus kr oli, – staiga surimtjo. – Namo vis dlto
jau laikas. Labanakt.
Kaipgi taip? N neatsisveikinsi moniškai? – vl sulaik j Adolis. –
Tokia sumani mergait, o ndagumo man reiks tave mokyti.
amokytumei to moniškumo, – truput koketuodama šypsojosi Stasik, –
mandagumo man enka. Argi aš nepasakiau graiai „labanakt“?
Norint prideraniai moniškai atsisveikinti, reikia paduoti rank štai
taip, – ir Adolis išties jai n.
Bet juk taip sveikinasi tik vyrai, – ginijosi Stasik, paduodama jam
rank. – Moterys taip sisveikina.
iaip ar taip, bet šitai gerai prisimink. Prisimink ir tai, kad aš
tave to mokiau, – perspjo rimtai
8/16/2019 Janina Juzeniene Panyte
olis.
Na, gerai, Adoli, aš inosiu, o dabar sudie, labanaktis, lik sveikas
ir aš jau eisiu.
alauk, – nepaleido jos rankos Adolis, – aš vis dar galvoju, gal
susiprasi, bet štai jau ir bgi n padkojusi.
Oi, Adoli, nesikabink. U k tau dkoti, juk tavo kailinukus aš
padjau, – pamgino ji ištraukti nk, bet šis n neman paleisti.
Atmetus visa kita, nors u tai, kad iki nam parveiau.
U tai, inoma, reikia, bet man atrodo, kad aš jau kart pasakiau
dkui, – derjosi Stasik.
To maa, –patrauks staiga j prie savs pr ie pat ausies pašnibdjo
Adolis ir siek buiuoti, be sik netiktai šokteljusi šal išsprdo iš
jo rankos, pasmusi rieškuiomis r jam akis sa ego, aibu pasileido
pakaln ir, jau laikydamasi u priemens dur rankenos, sušuko:
Labanakt, Adoli, dkui, kad pamokei mandagumo.
l Adolis purt švark ir rankove brauk nuo veido snieg, jai motina
atidar duris ir ji smuko emen. Tik nusisiautusi skar prisimin, kad
buvo sista pasiskolinti „didiabuls“ adatos nonms kojinms
adyti.
liau Stasik danai prisimindavo t vakar ir neretai, dirbdama kok
darb, staiga nei iš šio, ne imdavo ir prajukdavo. Jai atrod labai
jau juokinga, kad tok vis gerbiam ir trokštam kaval raus sniegu.
Motinai toks jos šaipymasis atrod keistas.
Ko dabar maivaisi? K ia atradai juokingo, – klaus ji kart ir kit,
pastebjusi besišypsani asik, kuriai kakodl visai nesinorjo
pasakoti motinai toki paik smulkmen.
Taip sau, – truput susigdusi trumpai atsakydavo ji, bet usimiršusi,
irk, ir vl nusišypsoda
kia buvo pradia... Iki šiol buvo galima prisiekti, kad apie Adol
niekad ir n trupuio Stasik galvodavo, net neprisimindavo jo. Dabar
– k ji tik dirbdavo ar kur eidavo, visos mintys vis su apie j, apie
t praleist kartu Ugavni vakar, pirm tok dom jos gyvenime.
t kad tik to bt pakak. Dabar ir pats Adolis beveik kasdienis sveias
pas Sokonus. Kada tik sik neubgt kokiu reikalu, irk, ir Adolis ten
bess.
vo od Adolis tsjo. Kiek kart jie visi buvo nuvaiav iki Vilukiški
pervaos ir toliau, iki p eksandrijos tilto ir Navik miškelio...
Kiek kart išdykaudami karstsi staiais apledjusiais eksandrijos
upelio skardiais, kol nusileisdavo paiuinti ant ledo. Vaiuodami per
miškel
silaudavo glbius kvepiani puš ir egli šak, o grdami prie pervaos,
jei tik bdavonkštas gerai kimbantis atlydio sniegas, sulipdydavo
sniego bob. Jos su Melanija suritindavo
8/16/2019 Janina Juzeniene Panyte
http://slidepdf.com/reader/full/janina-juzeniene-panyte
35/1155
diulius sniego kamuolius, o Adolis sukilnodavo vien ant kito ir
aptašydavo. Kai merginos bo dailindavo, visi kartu rinkdavo nuo
geleinkelio pylimo akmenukus, kad bt kuo paymti ak s ir burn. Iš
surinkt šak surišdavo šluot, usmeigdavo ant alksninio koto ir
atremdavo pri bos šono. Prilau iš pagriovio stambesni šak
aptverdavo savo krin. Jie juoksi ir digav ekvienas ne taip
pasakytas odis, neatsargiai engtas ingsnis sukeldavo juoko iki
ašar. O Ad bdavo neatpastamas, neprilygstamas. Melanija tiesiog
negaljo slpti savo nuostabos dl to
nuotaikos permainos. Savo išdidumu ir pasiptimu kls jai tiek rpesi
dabar Adolis darbav merginomis kartu, krizeno, ginijosi, kad sniego
bobai negali bti šalta, kad ji gali stovti ir
oga ir, merginoms trumpam kur nusisukus, jis tuoj ant sniego bobos
suformuodavo krtinsnklus, parodydamas jos nuogum. Stasik,
pastebjusi tokius jo monus, prišokusi tuojau visk rdydavo ir bob
apvilkdavo ilgais kailiniais, net dviem eilmis akmenuk
susegiojamais. iliniams pritaisydavo apykakl ir kišenes, o Adoliui,
kad drsdavo krsti tokias išdaigas,
umpteldavo kelet kart šlapia pirštine per nugar.
ampodami gil snieg jie eidavo ristini. Adolis visai paprastai galjo
jas sugriebs viena ran n kit – abi murkdyti snieg, taiau leisdavosi
j veikiamas ir gerai išvoliojamas. Tik pas
g keršydamas, ir vienai, ir kitai u apykakls uberdavo po truput
sniego. Jei sniegas bdavo usas arba utrauktas ledo plutele, tada
buvo galima daryti fotografijas. ia jau buvo Stasiks
mon. Pasirinkusi lygi neišmindyt vietel ji iš pradi atsargiai
atsissdavo, paskui krisdavo garos, išskleidusi rankas šalis, ir,
kai po to Adolis su Melanija j pakeldavo, sniege likdavo ogaus
atspaudas.
toki iškyl Stasik vl turdavo k prisiminti, iš ko pasijuokti, tik
vengdama, kad nepastebt tina.
i taip ir neliko visam Aukštasalyje nei Galulaukyje n vienos
mergels, kuri bt visai šalta ir mi dl Lobini Adolio. Stasikei,
matyt, jis irgi susuko galv. Taip, kaip anksiau ji nekreip
mesio j, taip dabar geid kuo daniau j matyti. Net kaim lankytis
liovsi, o jei kada ir nueie ratelio, tai vis vakar kirbdavo mintis,
kain, kaip ten Adolis? Jis tikriausiai yra atvaiav mt kart bt
domiau su juo dabar pasivainti nei ia rateliu plerpti. Berniokai,
kurie anksia tum ir patikdavo Stasikei, dabar atrod visiškai
neverti dmesio, palyginus su Adoliu.
Ak, ne veltui visos merginos taip juo avisi, – sau pr ipaino
Stasik. – Koks jis vis dlto šaunu ks linksmas, smagus, visai nra
nei išdidus, nei pasipts, kaip iš pradi atrodo. Reikia tik ge
irti.
ekvien kart iš pasivainjimo Adolis atvea j iki nam ir dar
ilgiausiai tauškia su ja visokiu
kus, kol tik jai pradeda darytis šalta ir, j palikusi, Stasik
smunka trob. Su juo kaip ir su kit mo berniokais gali plepti kas
tik ant lieuvio ueina. Kad ir kokia bt nesmon, Adolis n puio
nesieidia. O koks jis vis dlto graus, linksmas, kartu vyriškas ir
stiprus. N nepalygi kaimo peckeliais. Kaip lengvai jis suvaldo savo
drigant Kaštan, kaip graiai atrodo raitas