Knygos „Ugdymo dvasingumas“ pristatymas

UGDYMO DVASINGUMAS

SPIRITUALITY OF EDUCATION

Galima tikėtis, jog nuo triukšmo, greičio, vaizdų kaitos pavargęs jaunas žmogus atsigręš į šalia esančią, tik širdimi matomą ir suprantamą tylą, ramybę, harmoniją teikiančią kitokią – dieviškąją realybę.

Tačiau dažnai nuovargis kartu teikia ir skausmą, neapykantą, neviltį. Tad ar reikia, ar galime laukti, kol nuo skausmo ir nevilties rūbu apsivilkęs jaunas žmogus ateis pas mus – savo ugdytojus?

Ar tikrai galime vadintis ugdytojais, jei tik laukiame?...

Dvasinis ugdymas – dvasinė sėja

Rodyti tiesą savo vaikams, mokiniams, auklėtiniams ir leisti pasirinkti.

Negali rinktis, žinodamas tik dalį tiesos, tik vieną tikrovės pusę.

Pats tobulėdamas dvasinis vadovas, kad ir kas jis būtų – gimdytojas, mokytojas, kunigas, auklėtojas, globėjas, turėtų rūpintis, kad dvasiniai turtai atitiktų juos gaunančiojo galią, būtų pratybomis auginami, neliktų be priežiūros (p.300).

Sėjoje visuomet glūdi derliaus nuojauta

Kas iš mūsų suvokia, kad daro bloga sau pačiam, kai atlieka kokį nors veiksmą, kuriuo parodo nepagarbą kitam arba jam kenkia?

„Aukso taisyklė“, kurią randame daugelio tautų, priklausančių skirtingoms rasėms, kalbų šeimoms, religijoms, gyvenančių skirtinguose kontinentuose, kultūroje.

Neigiamai suformuluota „aukso taisyklė“ sako: „Kas tau nepatinka, to ir kitam nedaryk“ (Tobijo 4, 15), o Jėzus pasiūlo pozityvią jos versiją“, kuri skamba taip: „Visa, ko norite, kad jums darytų žmonės, ir jūs patys jiems darykite“ (Mt 7, 12; Lk 6,31).

Jėzus tarsi sako: Nagi, pažiūrėkime, ką nori, kad žmonės tau padarytų? Ko tau norėtųsi? Gerai, būtent tu pats stenkis daryti kitiems.

Štai ką tai reiškia: jautiesi nesuprastas? Stenkis suprasti kitus.

Jautiesi nemylimas? Dar labiau rodyk meilę kitiems.

Nori, kad tau būtų atleista? Pats atleisk pirmas.

Kiti pyksta ant tavęs? Tu išlik ramus. Norėtum, kad su tavimi būtų gerai elgiamasi?

Pats būk mandagus su kitais“. Ir taip toliau.

Kai Jėzus kviečia daryti kitiems tai, ką mes norėtume, kad kiti mums darytų, jis nesako: „su sąlyga, jei kiti bus geri, teisingi, garbingi žmonės“ Paprasčiausiai sako „kiti“, o tai reiškia ir teisūs, ir neteisūs.

Žmogus yra sukurtas pagal paveikslą ir panašumą Dievo, kuris yra Meilė. Vadinasi, jeigu Dievas, kuris yra Būtis ir Būties šaltinis, yra Meilė, tai „yra tik meilė“. Tada ir aš „esu“, t.y. egzistuoju ir realizuoju save, tik tada, kai myliu.

„Žmogus, vienintelis kūrinys žemėje, kurio Dievas norėjo dėl jo paties, gali visiškai atrasti save tik nuoširdžiai save atiduodamas“ (GS 24).

UGDYMO DVASINGUMAS: PROBLEMA IR ASPEKTAI

  Jonas Kievišas

Ugdymo dvasingumas – ugdymo tikrovės prasmė; visuomenės kultūros ir edukologijos reiškinys; ugdymo kultūros humaniškumą žyminti kategorija.

Vertina tautodailę kaip liaudies dvasingumo išraišką būtent tradicijos tęstinumo, o ne tik kultūros ypatybių aspektu.

Todėl betarpiškai kuriama ir asmeniškai įprasminama aplinka (žmogaus pasaulis) iš esmės yra dvasingumo empirinė išraiška

Taigi, dvasingumo pasireiškimo būdų prasme atsiskleidžia asmens individualumas.

Rūpintis ugdytinio dvasine branda, o ne tik jos išraiškos galiomis, yra pirmaeilis ugdymo uždavinys.

Dvasinės vertybės kaip elgsenos principus svarbu susieti su kultūros formomis, šiuo atveju su ugdymu ir jam būdingos veiklos prasme

Taip per elgseną, kuri grindžiama kultūrai būdingomis dvasinėmis vertybėmis, yra užkoduojamas ugdymo erdvės dvasingumas, jo empirinė išraiška ir sklaida.

Mokslas nagrinėja tikrovės reiškinius. Atitinkamai ir edukologija taip pat turėtų nagrinėti tikrovės reiškinius, taigi, ir dvasingumą kaip ugdymo tikrovės reiškinį – subjektų kuriamą ir įprasminamą aplinką bei jos pokyčius kaip empirinę dvasingumo išraišką (Dvasingumas ...., 2009). Tokiu atveju aktualu vertinti aplinkos įprasminimą, neapsiribojant dvasingumo tik kaip asmens savybės vertinimu. Tai proceso centre esančio ugdytinio (o ne apskritai asmenybės) brandos edukologinio skatinimo paieškos – kokiais būdais aplinkos įprasminimą skatinti, kuo remiantis ją vertinti, kaip derinti asmens dvasinės raidos aplinkybes ir veiksnius. Šis įprasminimo įtakos asmenybei vertinimas yra orientyras ieškant galimybių plėsti tikrovėje pasireiškiantį ugdymo dvasingumą.

Monografijoje iškeltas tikslas pagrįsti ugdymo dvasingumą kaip edukologijos reiškinį ir problemą.

Nuo nuostabos iki grėsmės pajautos: gamta žmogaus dvasios akiratyje

  Česlovas Kalenda

Viltis siejama su vaikais, kurių neužvaldė rutina ir kurių poetiška siela artima edukologinei sąmonei. Menas, kaip gyvojo pažinimo ir gamtos vientiso, turiningo atvėrimo forma, tampa reikšminga ekologinio ugdymo priemone

Dvasios stoka būdinga daugeliui gyvenimo sričių, o santykių su gamta sričiai – bene labiausiai.

Gamta pilna paslapties ir palaimingo grožio, nepakartojamos garsų gamos, spalvų paletės ir augmenijos aromatų, nepaliaujamai žadina žmogaus troškimą gyventi, džiaugtis kasdienybe lyg švente, stiprina norą kurti, audrina vaizduotę

(Vitgenšteinas) etiką ir estetiką laiko pasaulio suvokimo būdais ir traktuoja jas metafiziškai kaip ir pasaulį, kurio egzistavimas yra stebuklas, t.y. nepaaiškinamas dalykas, keliantis nuyostabą.

Platono dialoge pabrėžiama, kad kosmosui būdinga ne tik estetinės, bet ir etinės savybės:

„ Išminčiai sako <.....>, kad tai, kas kartu laiko dangų ir žemę, dievus ir žmones, yra bendruomenė... draugystė, tvarkingumas (kosmiotes), nuosaikumas, teisingumas, ir todėl šitą viską (to holom tauto) jie vadina „pasauliu“ (kosmos), o ne netvarka (akosmia) ar nesaikingumu“ (cit. Iš Brague, 2005, p. 37)

Thomas Adamas apibendrino tokia išvada: Estetizuojanti, romantinė meilė gamtai kaip tik kilo ne kaime, o mieste, erdvėje tos pačios civilizacijos, kuri paskelbė kovą prieš gamtą“ (Adam, 1997, S. 423).

Jau antikoje, ypač nuo Sokrato laikų, žmonių mąstysenoje ir moralinio vertinimo srityje ėmė ryškėti antropocentrinė tendencija moralę apriboti žmonių tarpusavio sąveikos reguliavimu, santykių su gamta sritį paliekant už dorovės ribų

Poetinis pasaulio suvokimas yra artimas ekologinei sąmonei. M.Heideggeris meno kūrinį laikė vieta, kur gali pasirodyti gamta kaip visaapimanti būtis (Heidegger, 1981, S.162). Vaikas, nuo pat mažens savo jausmais, lavinimusi dailėje, muzikoje, literatūroje įtrauktas į pasaulį, taps gamtos didžiojo kūrybinio proceso bendraautoriu.

Eksperimentinė gamtotyra atsirado kaip gamtos tardymas ir kankinimas siekiant išgauti joje glūdinčias paslaptis (žodis „eksperimentas“ kilo iš lotynų kalbos veiksmažodžio „perire“, kuris reiškia nužudyti).

Rorty moderniąją Vakarų visuomenę laiko nuolat plečiančia „tokių, kaip mes“ ratą ir plėtojančia kultūrą, kuri leidžia geriau pažinti kito pasaulį.

Menas gali išjudinti žmones iš inercijos, pažadinti juose slypinčią kūrybinę galią ir moralines potencijas. Meno paskirtis – kelti estetines emocijas, be kurių sunku pasiekti gerų rezultatų ekologiniame – doriniame ugdyme. Tiek dorovės kodeksai ir raginimai jų laikytis, tiek etinės teorijos su savo loginiais argumentais pačios savaime dar nėra tiesioginis šaltinis dorai elgtis

Daugelis filosofų, pedagogų, kitų sričių mokslininkų yra pabrėžę, kad ne prievarta ir ne tiesmukas moralizavimas, o grožio ir gėrio apraiškos gali sudominti, pakerėti sielą ir prikelti ją meilei.

Neatsitiktinai šiandien teoretikai kalba apie antrosios ašinės epochos pradžią. Šio proceso esmė yra ta, kad pirmojoje ašinėje epochoje, apie kurią rašė Jaspersas, sąmonė dvasiškai atsiskyrė nuo žemės, o dabar sąmonė grimzta į „žemę“, į ekosistemas, kurios palaiko gyvybę. „Pati žemė tapo antrosios ašinės epochos ašinės epochos pranašu, kviečiančiu ne naujas technologijas, bet į naują sąmonę, kuri įtrauks žemę į savo vertybių sferą, traktuos realybę ne suskaidytą, bet organišką“ (Cousins, 1987, p.330).

Naujas muzikinio švietimo turinys kaip ugdomosios erdvės harmonizavimo kelias

VadimasJakoniukas

Daug dėmesio skiriama muzikinio ugdymo turinio problemai kultūrinių tradicijų sankirtos „Rytai – Vakarai“ aspektu.

XXI šimtmečio pradžioje muzikos meno ir muzikinio ugdymo vertinimai gerokai diferencijuojasi, darosi vis labiau įvairiakrypčiai ir daugiaaspekčiai. Kartu kyla būtinybė ieškoti ir pagrįsti naujas ugdymo paradigmas muzikos srityje.

Teologiniai ugdymo aspektai Saulius

Keras 

Nagrinėjama ugdymo gelmė neatsiejama nuo visuminio suvokimo, kas yra žmogus, kam jis pašauktas ir kaip per ugdymo procesą tai realizuojama.

Krikščioniškasis dvasingumas yra ugdomas pašaukimo, kaip asmeninės ir nepakartojamos egzistencinės tikrovės apsisprendimo, kai esi apglėbtas Kryžiaus ir Prisikėlimo meilės, asmeninio atsako, motyvų ir siekių. Tai kasdienis „atsiverskite ir tikėkite Evangelija“ (MK 1,15; Mt 3), o kartu ir klausimas „Ką turime daryti?“ (Lk 3, 10, 12; Apd 2,37; 16.30).

Tėvynės meile paženklinta gyvenimo kelio prasmė

Jonas Kievišas, Vincenta Džiugytė – Panzer

Atskleidžiama, kuo istorinės patirties, konkrečių žmogaus veiksmų prasmės ir praeities situacijų analizė yra aktuali stiprinant ugdymo dvasingumą ir įvertinant dabarties jaunimo kultūros dvasinius pamatus bei gyvenimo kelio prasmės orientyrus.

Žmogaus dvasinė branda ir stiprybė atsiskleidžia įvairiais būdais, taip pat ir pasirenkamu gyvenimo keliu, jo prasmingumu.

Kita vertus, asmenybė bręsta sparčiai kintančioje aplinkoje, ir jaunam žmogui, turinčiam nedidelę gyvenimo patirtį, nelengva vertinti kultūros kaitos tendencijas. Tokioje situacijoje renkantis kelią reikia stabilesnio pagrindo – dvasinių vertybių. Taip iškyla kultūros, kartu ir ugdymo dvasingumo bei jo savitumo reikšmė.

Kadangi kiekvienam jaunuoliui artimiausia ir geriausiai suprantama yra tautos kultūra, jos dvasingumo tradicija svarbu grįsti ugdymo dvasingumą ir įtvirtinimą dvasinių vertybių sistemą, lemiančią pasirenkamo kelio prasmę. Tokiu atveju Tėvynės meile paženklinta gyvenimo kelio prasmė ir pasirinkimas yra individuali ugdymo dvasingumo išraiška, kuri patvirtina, kad ugdymo dvasingumas yra tikrovės reiškinys ir aktuali pedagoginė problema.

Tėvų įtaka vaikų ugdymo dvasingumui Sibiro tremtyje

 Danutė Klumbytė

Būsimo muzikos pedagogo asmeninė profesinė raida aukštosios mokyklos auklėjimo erdvėje

Ala Rastrygina

Meniškumo patyrimu grindžiama ugdymo dvasingumo erdvė rengiant specialistą aukštojoje mokykloje.

Rimantė Kondratienė

Meniškumas vertinamas kaip koncentruota estetiškumo išraiška. Specialistų ugdymo/si procese ši samprata įtvirtinama remiantis estetiškumo ir meniškumo patyrimu, kuris plečiamas kuriant ugdymo dvasingumo erdvę. Tyrimas parodė, kad meniškumo patyrimu grindžiama ugdymo dvasingumo erdvė sistemina specialisto rengimą – susieja profesinį tobulėjimą ir asmenybės brandą į visumą.

Keliamas tikslas estetiškumo bei meniškumo atžvilgiu įprasminti konkretų objektą aplinkos kultūroje. Kuriant tokioje ugdymo/-si erdvėje atsiskleidžia kūrėjo dvasingumas. Edukologijos požiūriu tai ugdymo dvasingumo erdvė.

Kontaktinės improvizacijos prasmė: ištakos ir tikrovė

 Julija Melnik, Jonas Kievišas

 Atliktu tyrimu pagrįstos galimybės šia šokio forma koreguoti subjektų santykius, jų kuriamos ugdymo/-si erdvės dvasingumą ir vaidmenį skatinant asmenybės brandą.Esminiai žodžiai: kontaktinė improvizacija, improvizacijos prasmė, dialogas, refleksija, epistema (mąstymo modeliavimo schema), ugdymo tikrovės dvasingumas.

Ugdytinio vaidmuo įprasminant veiklą mokyklos šokių būrelyje

 Vilija Merčaitienė, Jonas Kievišas

 Nustatyta, kad ugdytinio vaidmuo atsiskleidžia vertinant asmens interesų dalyvauti būrelyje transformaciją į veiklos įprasminimo ir kultūros raidos skatinimo veiksnius bei dvasines vertybes. Taip šokių būrelyje konkretintas ugdymo dvasingumas ir galimybės ne tik įprasminti veiklą, bet ir pertvarkyti tradicinį šokių mokymą į dvasingumo sklaida grindžiamą šiuolaikišką ugdymą.

Tyrimo visuma patvirtino, kad tiriamieji išskiria daug dvasinių vertybių, tarp jų pagarbą, atsakomybę, toleranciją ir pan.

Asmenybės sklaida piligriminiame žygyje Kryžių kalnas – ŠiluvaDanutė Šlapkauskaitė, Tadas Rudys, Jūra Vladas Vaitkevičius

Nagrinėjami piligriminio žygio dalyvių kelionės motyvai, lyderio vaidmuo, keliaujančiųjų santykiai ir jų kaita neformalaus bendravimo aplinkoje. Tirta piligriminio žygio Kryžių kalnas – Šiluva reikšmė jo dalyvių dvasinei brandai. Apklausa parodė, kad šis žygis yra šiuolaikiškos kultūros reiškinys, kad jis pamažu darosi vis populiaresnis, ypač tarp jaunimo, ir kad yra aktualus kaip ugdymo dvasingumo forma, o dalyvavimas jame – kaip asmenybės sklaidos būdas.

Mokinių kūrybinė saviraiška mene: inovacinės pedagoginės prieigos Ukrainoje.

Galina Padalka

Tai pasakytina ir apie dvasingumo procesus meno srityje, apie dvasingumą, kuris gali būti suformuotas remiantis tik aktyvia menine veikla, o ne pasyviu meno suvokimu