View
0
Download
0
Category
Preview:
Citation preview
Pirmas skyrius
Salpusnis
Kai parnese kun§, Nora pirmiausiai pagalvojo, kad tai negali
buti jos pats. Vien^ ilg^ akimirk^ j i zvelge j vyrus, ant prakai-
tuotij peciij velkancius Martino svorj, stovincius kvap^ gniau-
zianciame saltyje, ir mane, kad kCnas - t ik ziauri pamekle; fejq
sukeistinis, tik besirdiskai panasus. Martino burna buvo pra-
ziota, akys atmerktos, bet galva sviro ant krutines, visas kunas
sugleb^s. Kalvis ir artojas atnese ja i padar^ be gyvasties. Tai
negali buti jos pats. Visai ne toks.
Martinas kase griovius palaukese ant slenio slaitij, papasa-
kojo Piteris O'Konoras. Sis mate, kaip jis sustojo, prisidejo ran-
k^ prie krutines tarsi duodamas priesaik^ ir krito ant minkstos
zemes. Ne nesuriko is skausmo. Isejo nespej^s atsisveikinti ar
issig^sti.
Sukepusios Piterio lupos virpejo, akys atrode paraudu-
sios.
- Uzjauciu del nelaimes, - sukuzdejo.
Tuomet Noros kojos nebeislaike, ir krisdama j kiemo pur-
v^ ir siaudus j i pajuto, kaip, visk§ suvokusi, suvirpa sirdis.
Dzonas O'Donohju storomis rankomis, nuo darbo kalveje
nusetomis smulkiais randais, uzsiverte Mart in^ ant peties, kad
Piteris galetij pakelti Nor^ is purvyno. Abiej^ vyr i j akys buvo
13
aptemusios is sielvarto, o kai Nora prasiziojo rekti ir paspringo,
jie nuleido galvas, lyg vis tiek butij j ^ isgird?.
Piteris is sugniauztij Noros pirstij istrauke vistij lesal§ ir
nuo slenkscio nuspyre kudakuojancias vistas. Uzsidej^s jos
rank^ sau ant peciij, nuvede \^ ir pasodino prie ugniaku-
ro, kur nesulankstytoje sudedamojoje lovoje miegojo jos anu-
kas Mycholas. Jiems jejus, mazylis nuo durpiq ugnies silumos
jraudusiais skruostais krustelejo, ir Nora pastebejo, kaip smal-
s i a i } j j nukrypo Piterio akys.
Paskui juos v idun jejo ir Dzonas suk^stais dantimis, nes-
damas sunkq Martino kun^, batais purvindamas plukto molio
asl^. Net stenedamas pagulde Mart in^ j lovq mazame miega-
majame kampe, atskirtame nuo pagrindines patalpos. { or^
pakilo sujudinto siaudij ciuzinio dulkes. Kalvis pabreztinai
kruopsciai persizegnojo ir, susikuprin^s po sija, sumurmejo,
kad jo pati Onje netrukus ateisianti ir kad iskviestas naujasis
kunigas.
Norai gniauze gerkl^. Pakilo eiti prie Martino kuno mie-
gamajame, bet Piteris sulaike j ^ uz rieso.
- Leisk j i nuprausti, - svelniai pasake.
Dzonas susirupin^s zvilgtelejo j berniuk^ ir isejo, daugiau
netar^s ne zodzio, paskui save uzverdamas pusdures.
Sutemo.
- Matei, kaip j is pargriuvo, tiesa? Pats matei? - Noros bal
sas skambejo keistai ir silpnai. Ji taip tvirtai gniauze Piterio
rank^, kad net pirstus maude.
- Maciau, - sumurmejo, zvelgdamas j Mychol^. - Pama-
ciau j j laukuose ir iskeliau rank^, maciau, kaip nugriuvo.
- Reikejo tij grioviij. Vakar j is man sake, kad reikia iskasti,
nes lietus.. .
Nor^ prislege paties mirt is , ir j i eme visa virpeti . Piteris
uzmete ja i ant peciij palt^, ir is pazjstamo degintij salpusniij
14
kvapo j i suprato, kad paltas Martino. Tikr iaus ia i parnese kartu
su kunu.
- Kas nors kitas tures pabaigti tuos griovius, - aikciojo,
trindama skruost^ siurksciu frizu.
- Dabar del to nesuk galvos, Nora.
- O pavasarj reikes lopyti stog^. Visas skyletas.
- Viskuo pasirupinsim, tik tu nesijaudink.
- O Mycholas. Berniukas. . .
Nusmelkta isg^scio, pazvelge j vaik^; ugnies sviesoje jo
plaukai atrode variniai . Kokia laime, kad miega. Miegancio
vaiko kitoniskumas taip nekrito j akis. Sukaustytos galunes at-
sipalaiduodavo, nebudavo matyti, kad liezuvis bezadis. Mart i
nas vis sakydavo, kad miegantis Mycholas panasiausias j j i j du-
krq. „Beveik gali patiketi, kad sveikas, - kart^ pasake. - Matyti ,
koks bus, kai liga atsitrauks. Ka i isgydysim."
- A r tau k^ nors pakviesti, Nora? - paklause Piteris rupes-
cio perkreiptu veidu.
- Mycholas. Nenoriu, kad cia butij, - balsas skambejo k i -
miai . - Nunesk Mychol^ pas Peg? O'Si^.
Piteris sutriko.
- Nenori jo prie sav^s?
- Isnesk j} is cia.
- Nenoriu palikti tav^s vienos, Nora. Bent jau kol Onje
neatejo.
- Neleisiu niekam vepsoti j Mychol^.
Nora pasilenke ir sueme miegantj berniuk^ uz pazastij,
iskele j or^ Piteriui pries akis. Berniukas susirauke, eme marks-
tytis, apduj^s nuo miego.
- Nesk j j . Nesk pas Peg?. Ko l dar niekas cia neatejo.
Mycholas eme inksti ir rangytis, kabodamas Noros ran-
kose. Jo kojos drebejo - isbertos ir sudziuvusios, v ieni kaulai.
Piteris susirauke.
15
- Jis tavo dukros, tiesa? A m z i n ^ jai atilsj.
- Nesk, Piteri. Prasau.
Jis ilgai, graudziai zvelge \.
- Tokiu metu zmones nekreips j j j demesio, Nora. V i s i
rOpinsis tavim.
- Jie vepsos ir apkalbines, pamatysi.
Micholo galva uzvirto atgal, j is eme verkti , o rankos susi-
gniauze j kumstukus.
- Kuo jis serga?
- Del Dievo meiles, Piteri , nesk j j , - jos balsas suvirpejo. -
Nesk is cia!
Piteris linktelejo ir pasieme Mychol^ j skreit^. Berniukas
buvo aprengtas vilnone mergaitiska suknele, per ilga, ir P i
teris nerangiai apvyniojo nudrengt^ audinj apie vaiko kojas,
kruopsciai uzdangstydamas pirsciukus.
- Lauke salta, - paaiskino. - A r nerastum jam skaros?
Nora virpanciomis rankomis nusiriso savo pacios skar^ ir
padave Piteriui.
Tas atsistojo, priglaude bliaunantj berniuk^ prie krutines.
- Uzjauciu, Nora, labai uzjauciu.
Jam jkandin placiai atsilapojo pirkios durys.
Nora palauke, kol Mycholo verksmo nebebuvo girdeti,
suprato, kad Piteris pasieke keli^. Tuomet pakilo nuo zemos
kedutes ir nuejo j miegam^jj, susisupusi j Martino palt^.
- Saldziausias Kristau, skaudziai zaizdotas.
Pats gulejo vedybineje lovoje, rankos priglaustos prie
somj, prie pusletij delmj pril ip? zoliq ir purvo. Akys pusiau
uzmerktos. Atv ir i j durij sviesoje spindejo perlamutriniai akii j
baltymai.
Tyliame kambaryje susting^s Martinas - jos krutin? per-
vere sielvartas. Atsigulusi ant lovos, Nora kakta prisiglaude
prie Marino skruosto ir pajuto, kokia salta neskusta oda. Kartu
i6
su juo uzsiklojusi jo paltu, uzsimerke ir ispute is plauciij or^.
Skausmas uzgule lyg vanduo - atrode, kad sk?sta. Krutine vir
pejo, j i raudojo, prigludusi prie paties raktikaulio, drabuziij,
dvelkianciij zeme, karvasudziais ir svelniu saldziu slenio oru,
rudens vakar^ prisodrintu durpiij dumij. Raudojo lyg inks-
ciantis suva, jtemptu, ilgesio varstomu kiauksejimu.
Dar t^ryt j iedu kartu gulejo lovoje, abu nubud? ankstyvos
ausros prieblandoje; silta Martino ranka gulejo jai ant pilvo.
- Manau, siandien lis, - pasake j is , o Nora leidosi jo pr i -
glaudziama prie placiij lyg statine sonkauliij , eme alsuoti su juo
vienu r i tmu.
- Naktj pute vejas.
- Pazadino?
- Berniukas pazadino. Verke issigand?s.
Martinas jdemiai jsiklause.
- Dabar nieko negirdeti.
- Siandien kasi bulves?
- Griovius.
- O grjzdamas susneksi su kunigu apie Mychol^?
- Susneksiu.
Nora issitiese greta negyvo paties kuno ir prisimine nak-
tis, kai j iedu kartu miegodavo, kaip jo peda liesdavosi prie jos
is santuokos paprocio, kurio nereikejo jvardyti, ir kukciojo, i k i
mane jau subloguosianti.
Liovesi t ik prisiminusi , kad jos rauda gali isbudinti vel-
nius, tykancius sielos. Uzsikiso burn^ Martino palto rankove
ir kretejo tylomis.
„Kaip drjsai mane palikti", - galvojo.
- Nora?
Ji uzsnudo. Pro uztinusius akii j vokus pamate l iekn^ kal-
vio pacios siluet^ tarpduryje.
17
- Onje, - sukarke Nora.
Moteris jejo, isvydusi kun^, persizegnojo.
- Te Viespats pasigaili jo sielos. Uzjauciu del nelaimes.
Martinas, j i s . . . - nutilo i r suklupo prie Noros. - Jis buvo pui-
kus zmogus. Retai tokiq pasitaiko.
Nora atsisedo lovoje ir susidrovejusi prijuoste nusisluoste akis.
- Kaip tu sielvartauji, Nora. Matau. I r deretij surengti jam
tinkamus sermenis. A r noretum, kad j j nuprausciau ir pagul-
dyciau? Pakviete tev^ H y l j . Jau pakeliui.
Onje uzdejo rank^ Norai ant kelio ir spustelejo. Jos veidas placiais skruostikauliais prieblandoje atrode lyg vaiduoklis. Nora pakraupusi zvelge j j ^ .
- Nurimk. Stai karoliukai. Jis dabar pas Diev^, Nora. Ne-pamirsk, - apsizvalge po kambarj. - T u viena? Juk buvo vai-kas. . .
Nora pirstais sugniauze rozanciq. - Viena.
Onje nuprause Mart in^ svelniai, tarsi savo patj. Is pradziij
Nora ziurejo, taip kietai spausdama rozanciaus karoliukus, kad
medis net jsireze j od^, palikdamas rantus. Negalejo patiketi,
kad nuogas, skausmingai baltu pilvu priesais jas guli jos pats.
Buvo geda, kad kita moteris mato blyskias jo kuno paslaptis.
K a i atsistojo ir istiese rank^, prasydama skudurelio, Onje ty-
ledama padave. Tuomet prause j j ir kiekvienu rankos judesiu
atsisveikino su krutines kaulij l ink iu , galuniq ilgiu.
„Kaip puikiai tave pazjstu", - galvojo, o kai pajuto, kad
gerkl? lyg ki lpa uzverze, skaudziai nuri jo seiles ir prisiverte
nukreipti zvilgsnj j gyslij voratinkl j ant jo slaun^, j pazjstam^
plaukij sukurj . Niekaip negalejo suprasti, kaip Martino kunas
i8
gali atrodyti toks mazas. Gyvenime buvo tikras meskinas, ves-
tuviq naktj nese j ^ ant ranki}, lyg j i tebutij saules spindulelis.
Tamsus krutines kailis dregnas prilip?s jam prie odos.
- Man regis, jau svarus, Nora, - pasake Onje.
- Dar truputj.
Perbrauke delnu per krut inkaul j , lyg laukdama, kad jis
jkvepti}. Onje atsargiai ispese ja i is nagij pilk^ skudurelj.
Popiet eme temti, lauke pakilo zvarbus vejas. Nora sedejo gre
ta Martino kuno, o Onje kurste ugnj ir ziebe balanas. Staiga
pabeldus j duris, abi kruptelejo, Noros sirdis pasileido suoliais
it nuplikyta nuo minties, kad tai galetq buti Martinas, vakare
gr jz?spas j4 .
- Tebus palaiminti sie namai.
{ p i rk i^ jejo jaunas vyras, tarpduryje supleveno kunigo
apdarai. Naujasis kunigas, suprato Nora. Buvo tamsiaplaukis,
raudonskruostis, ilgomis galunemis, keistai nederanciomis su
vaikiskai svelniu veidu ir putliomis lupomis. Nora pastebejo
akj reziantj tarp^ tarp jo priekini i j dantij. Tevo Hyl io skrybele
varvejo nuo lietaus, o is paskos jejusii} Piterio ir Dzono peciai
buvo kiaurai permirk?. Ji nepajuto, kada pasikeite oras.
- Labas vakaras, teve.
Onje paeme dregn^ palt^, kur j j is istiese, ir atsargiai paka-
bino ant sijos, kad pradziutij ugnies silumoje.
Kunigas apsidaire po pirki^ , t ik tada pastebejo miegama-
jame sedinci^ Nor§. Priejo, palenkdamas galv^ po zema stakta.
Zvelge rimtai .
- Telaimina tamst^ Dievas, ponia Lyhi . Uzjauciu del ne
laimes, - paem?s j ^ uz rankos, spustelejo delno minkstim^. -
Turbut tamsta esi labai sukresta.
19
Recommended