Senovės lietuvių dievai ir deivės

Senovės lietuvių dievai ir deivės

Lukas Dailidėnas

Dangaus dievai

Dangaus dievai

Perkūnas

• (Dievaitis, Dundusėlis, Dundulis, Dudutis, Poškutis, Akmeninis, Kalvis, Bruzdulis, Dūdų Senis, Karalius Perkūnėlis, Šarkutis)

• Dievaitis Perkūnas laikytas galingesniu už

daugelį dievų, tačiau neužėmė pagrindinės

vietos ir buvo priklausomas nuo aukščiausiojo

dangaus ir žemės dievo. Perkūną sukūrė

Dievas, apgyvendino aukštame neprieinamame

kalne (puikiuose rūmuose, esančiuose debesyse)

ir pavedė valdyti orą. Perkūnas buvo jo valios

vykdytojas, dar vadintas Dievo

rykšte arba Dievo rikiu.

Saulė• (Saulelė, Saulytė, Saulužė, Dievo duktė)

Saulė senovės lietuvių mitologijoje buvo

Mėnulio žmona (kartais seserimi), o

visos žvaigždės (Žemė, Aušrinė,

Vakarinė, Indraja, Vaivora, Žiezdrė,

Sėlija) – dukterimis.

• Dangaus šeimininkė, gyvybės teikėja.

Saulei šviečiant, retai pasirodančios

blogos dvasios, demonai.

Mėnulis• (Mėnulio dievas, Mėnuo, Mėnesys, Mėnesėlis)

• Nakties šviesos Dievas, laiko valdovas,

karys, kunigaikštis, augalijos augimo

skatintojas, pagal jį buvo sudarytas

Kalendorius. Mėnulis buvo nakties

žibintas, tamsybę ir tamsoje slankiojančias

piktąsias būtybes, taip padėdamas žmonėms

apsisaugoti nuo visokiausių pavojų.

Žvaigždės Mėnulį saugojo nuo velnių ir raganų.

Žemės dievai

Žemyna

• (Žemė, Žemelė, Žemynėlė, Žemynėlyna)• Žemės, duodančios vaisius, ir viso, kas gyva, deivė, suteikianti žemei vaisingumą. • Ji, senos kilmės lietuvių ir prūsų Žemės deivė, garbinama labiau negu Žemėpatis, yra kilusi iš Dievų Motinos.• Žemėpatis ir Žemynėlė drauge globojo laukus, žemės ūkio vaisius, visą augaliją, javus, gyvulius, sodybą, namus, jų gyventojus.

Medeinė• Medeinė – lietuvių miško deivė. Dažnai tapatinama su Žvėrūna. XIII a. Šaltiniuose minima stipriai militarizuoto lietuvių panteono dievų kaip vienintelė deivė. Pasak Ipatijaus metraščio, jai aukojo Mindaugas.

• Šaltiniai, minintys deivę, yra nepakankami, kad būtų galima atkurti jos kultą, tačiau manoma, kad kasmet pirmasis medžioklės grobis buvo aukojamas Medeinai.

• Medeinė turi atitikmenų su graikų Artemide ir romėnų medžiotojų globėja Diana. Žvorūnos vardu ji buvo vadinama Čekijoje, Lenkijoje.

Laumės• Laumė – viena seniausių lietuvių dangaus ir žemės deivių, Perkūno

nublokšta į Žemę. Tarpininkės tarp žemiškosios ir dangiškosios sferos. Žmones apdovanodavo materialinėmis gėrybėmis, o kai kada lemdavo pražūtį ir mirtį. Laumės bendraudavo su dangaus dievais, ypač su aukščiausiuoju dievu Praamžiumi bei dievu Perkūnu.

Požemio dievai

Velnias• Velnias (Kaulinis senis) – senovės lietuvių mitologinė būtybė. Požemio dvasia, sauganti žmonių paslėptus, užkeiktus lobius. Velnias artimai susijęssu mirusiųjų pasauliu. Pagrindinė velnio pareiga – saugoti žemės lobius,globoti vargšus, neturtingus, bet sąžiningus žmones, bausti skriaudėjus, gobšuolius, piktadarius, girtuoklius.

Giltinė• Giltinė – mirties deivė, numarinanti žmones. Ji priklauso pačioms seniausioms deivėms. Giltinės vardas kilęs iš žodžių „gelti“, „geluonis“, „geltonis“. Giltinė žudo geldama liežuviu.

• Vaizduojama senyva, negraži moteris Su ilga mėlyna nosimi ir veidu bei ilgu liežuviu, kuris pilnas nuodų. Pasakojama,kad Giltinė buvo jauna ir graži, tačiau kaiji klasta uždaroma į karstą ir praguli tenseptynerius metus, tampa sudžiūvusia ir bjauria.

Giltinė – deivės Laimos sesuo. Jų abiejų veikla susijusi su žmogumi bei su viso gyvojo pasaulio pradžia ir pabaiga. Jei Laima siejosi su gyvenimo pradžia, tai Giltinė – su pabaiga. Pagrindinė Giltinės funkcija buvo stebėti, kada žmogui ateina laikas mirti, o atėjus tam laikui, žmogų numarinti.

Veliona

• (Deivutė, Vilutė, Velnė)

• Amžinybės, amžinos vilties, būsimo pomirtinio gyvenimo deivė. Mirusiųjų deivė, deivė, kuri rūpinosi vandeniu, oru, ugnimi, žeme, požemiu ir jo lobiais. Kai Veliona uždarydavo vandenis ir prasidėdavo sausra, Perkūnas ją medžiodavo ir stengdavosi užmušti.

• Lietuviai žinojo ir Vilutes, kurios paskolindavusios neturtingiems žmonems pinigų.

• Veliona iš pradžių rūpinosi žmonių sumedžiotais žvėrimis ir jų vėlėmis. Vėliau žmonės pradėjo tikėti, kad požemyje gyvenančios vėlės bei jų deivė Veliona veikia žemės derlingumą. Todėl per didžiąsias šventes, ypač pavasario ir rudens lygiadieniais, buvo keliamos vaišės prosenių vėlėms ir jų deivei Velionai