Idėjų apsaugos ir komercinio panaudojimo pradžiamokslis

Idėjų apsaugos ir komercinio panaudojimo pradžiamokslis

Parengė: Kristina Sutnikienė Sigita Paulavičienė

VšĮ Klaipėdos mokslo ir technologijų parkas

Klaipėda 2009


2

Turinys Įžanga........................................................................................................................4

1. Kas tai yra technologijų perdavimas?.................................................................5

1.1. Moksliniai tyrimai ir eksperimentinė plėtra ..................................................................... 7

1.1.1. Sąvokos ir apibrėžimai .................................................................................................. 7

1.1.2. MTEP ribos ................................................................................................................... 9

1.1.3. MTEP identifikavimas................................................................................................. 13

1.1.4. MTEP klasifikavimas pagal institucijas ....................................................................... 15

1.2. Mokslinė išradimo adaptacija.......................................................................................... 16

1.2.1. Inovacijos.................................................................................................................... 16

1.2.2. Išradimai ..................................................................................................................... 17

1.3. Komercializavimo strategija ............................................................................................ 19

1.3.1. Intelektinės nuosavybės vadyba ................................................................................... 19

1.3.1.1. Kodėl ir kada patentuoti? Nuo ko pradėti?............................................................ 20

1.3.1.2. Išradimų patentavimas Lietuvoje........................................................................... 24

1.3.1.3. Išradimų patentavimas Europoje........................................................................... 25

1.3.1.4. Patento pardavimas .............................................................................................. 25

1.3.1.5. Licencijavimas...................................................................................................... 26

1.3.1.6. Patentų įgyvendinimas .......................................................................................... 27

1.3.1.7. 10 tipinių klaidų apie patentus ir kaip jų išvengti .................................................. 27

1.3.2. Spin-out įmonių kūrimas.............................................................................................. 30

1.3.2.1. Kas tai yra spin-out įmonė? .................................................................................. 30

1.3.2.2. Sprendimo dėl Spin-out kompanijos formavimo priėmimas ................................... 32

1.3.2.3. Įmonės kūrimas..................................................................................................... 34

1.3.2.4. Derybos ................................................................................................................ 35

1.3.2.5. „Gerosios patirties“ pavyzdžiai ............................................................................ 37

1.3.2.6. Pagrindiniai derybų klausimai Spin-out sutartyse ................................................. 38

1.3.2.7. Akcininkų susitarimai ir akcinės bendrovės įstatai ................................................ 44

1.3.2.8. Preliminarių klausimų ir sąlygų dažniausiai randamų Spin-out sutartyse kontrolinis

sąrašas .............................................................................................................................. 47

1.3.2.9. Spin-out sutarčių administravimas ........................................................................ 48

1.3.3. Kitos išradimų komercializavimo rūšys ....................................................................... 50

1.4. Intelektinės nuosavybės vertinimas ................................................................................. 50


3

1.4.1. Intelektinės nuosavybės vertinimo metodai.................................................................. 50

1.4.2. Intelektinės nuosavybės portfeliai ................................................................................ 54

2. Start-up įmonės kūrimo pagrindai..................................................................... 57

2.1. Verslo idėja....................................................................................................................... 57

2.2. Verslo plano parengimo pagrindiniai principai .............................................................. 57

2.3. Verslo formos pasirinkimas ............................................................................................. 62

2.3.1. Individuali veikla......................................................................................................... 62

2.3.2. Veikla įsteigus juridinį asmenį..................................................................................... 65

2.3.3. Individualios veiklos palyginimas su verslo vykdymu įsteigus juridinį asmenį............. 68

2.4. Verslumą įtakojančios sąlygos ir asmenybės kompetencijos .......................................... 71

3. Parama verslui.................................................................................................... 72

3.1. Verslo pradžios finansiniai instrumentai......................................................................... 72

3.1.1. Mokestinės, rinkliavų lengvatos................................................................................... 72

3.1.2. Mikrokreditai............................................................................................................... 73

3.1.3. Garantijų teikimas ....................................................................................................... 74

3.1.4. Palūkanų kompensavimas............................................................................................ 75

3.1.5. Rizikos kapitalo fondai ................................................................................................ 75

3.1.6. Verslo angelai.............................................................................................................. 77

3.2. Nacionalinė parama ......................................................................................................... 77

3.3. Europos Sąjungos parama ............................................................................................... 78

3.4. Viešosios paslaugos verslui............................................................................................... 81

3.5. Europos Komisijos parama.............................................................................................. 83

4. Aukštos pridėtinės vertės paslaugos Vakarų Lietuvos regione........................ 85

Literatūros sąrašas................................................................................................. 88


4

Įžanga

Šis leidinys parengtas vykdant 2007-2013 m. Ekonomikos augimo veiksmų programos 1 prioriteto „Ūkio konkurencingumui ir ekonomikos augimui skirti moksliniai tyrimai ir technologinė plėtra“ įgyvendinimo priemonės „Inogeb LT-1“ projektą „Stipri inovacijų ekosistema - verslo konkurencinio pranašumo garantas (SIEK)“. Projektą įgyvendina VšĮ Klaipėdos mokslo ir technologijų parkas. Projekto tikslas - inovacijų ekosistemos stiprinimas, kuriuo siekiama didinti Vakarų Lietuvos regiono konkurencinį pranašumą. Projekto metu, daug dėmesio skiriama aukštą pridėtinę vertę generuojančių sričių stiprinimui tiek valdžios, tiek MVĮ lygiu, kompleksinės inovacijų ekosistemos QUATRO (mokslas-verslas-valdžia-žiniasklaida), pagrįstos skirtingų sistemos dalyvių dialogu, sukūrimui, kurio metu formuojasi bendras dalyvių vietos, vaidmenų ir naudos šioje sistemoje suvokimas. Projekto tikslinė grupė - inovatyvios, į pokyčius ir naujausių žinių panaudojimą orientuotos įmonės ir/ar fiziniai asmenys, visuomenė. Projekto veiklos yra skirtos naujo, inovatyvaus, orientuoto į aukštas ir vidutines technologijas verslo kūrimui ir plėtrai, siekiančiam didinti regioninį konkurencinį pranašumą.

Nors Lietuvos ūkis auga pakankamai sparčiai, neieškant vidinių konkurencingumo didinimo šaltinių, šis procesas gali sulėtėti. Konkurencingumo skatinimas - viena iš prioritetinių ES sričių, užtikrinanti socialinį ir ekonominį augimą. 2007–2013 m. Ekonomikos augimo veiksmų programoje teigiama, kad Lietuvoje dominuoja žemųjų ir vidutiniškai žemų technologijų sektoriai, kurių sukuriama pridėtinė vertė yra maža (3/4 visos pramonės produkcijos yra sukuriama žemą pridėtinę vertę generuojančiuose pramonės šakose). Tai neleidžia šaliai užimti gerų konkurencinių pozicijų pasaulio rinkoje. Be žemų tiesioginių užsienio investicijų į Lietuvą, ypač Klaipėdos apskritį (7632 Lt vienam gyventojui per 2008 m.), čia mažai išplėtoti klasterizacijos ir partnerystės tinklai. Daugelis įmonių, priklausančių aukštą pridėtinę vertę kuriančių sektorių kategorijai, savo konkurencinį pranašumą grindžia ne žiniomis ir inovacijomis, bet pigesnėmis veiklos sąnaudomis. Lietuva yra gerokai žemiau ES inovatyvumo indekso (Lietuvos indeksas – 0,27, ES – 0,49). Vienas iš inovatyvią veiklą ribojančių veiksnių - informacijos apie intelektinės nuosavybės apsaugą ir finansavimą bei pasitikėjimo idėjų apsaugos priemonėmis trūkumas. Todėl dauguma įmonių ar išradėjų apsisprendžia savo išradimus laikyti paslaptyje. Šiuo leidiniu siekiama didinti visuomenės informuotumą ir sąmoningumą bei supažindinti su intelektinės nuosavybės vadybos procedūromis. Tai priemonė, galinti padėti ugdyti visuomenės inovacinius gebėjimus šalinant inovacinę veiklą ribojantį veiksnį – informacijos trūkumą. Tikimės, kad šiuo leidiniu paskatinsime įmones ir fizinius asmenis patentuoti savo išradimus, diegti ir/arba kurti naujas technologijas savo versle, glaudžiau bendradarbiaujant su mokslo institucijomis, investuojant į tyrimus ir taip siekiant didinti aukštos pridėtinės vertės gaminių atsiradimą ir jų eksportą.

Šiame leidinyje pateikiama informacija apie: • intelektinės nuosavybės apsaugos formas; • patentavimo ir patento palaikymo procedūras; • patento vertės nustatymą (pelno prognozavimą); • komercinės naudos įteisinimo procedūras ir formas; • nacionalines ir ES iniciatyvas kompensuoti išradėjams patentavimo išlaidas; • patentų portfelio formavimą.

Siekiant didinti VšĮ Klaipėdos mokslo ir technologijų parko paslaugų žinomumą, leidinyje bus pateiktas teikiamų aukštos pridėtinės vertės paslaugų aprašas. Tai suinteresuotiems asmenims leis spręsti savo problemas individualiai, pritaikant tam tikros srities ekspertų patarimus.


5

1. Kas tai yra technologijų perdavimas?

Technologijų perdavimas - tai vieno subjekto sukurtų žinių, technologijų, organizacinės gamybos patirties taikymas ar naudojimas kitų subjektų veikloje arba, paprasčiau tariant, žinių ar technologijų judėjimas iš vienos organizacijos ar individo į kitą. Nepaisant to, ar tai žinių perkėlimas iš fundamentalių tyrimų į taikomąsias technologijas, ar tiesiog dviejų komercinių subjektų keitimasis gamybine praktika, technologijų perdavimas apibrėžia žmogaus intelektualios veiklos procesą. Jis įgyvendinamas pasitelkiant švietimą, mokslinę literatūrą ar tiesioginį žmonių kontaktą. Tai procesas, leidžiantis panaudoti sukurtą technologiją per komunikacijos tarp atskirų suinteresuotų subjektų iniciavimą. Technologijų perdavimas tampa kertine regionų ekonominės bei socialinės plėtros proceso ašimi. Sėkmingas technologijų perdavimas – konkurencingas verslas tarptautinėje rinkoje, nauji partneriai, išradimų bei žinių komercializavimas, mokslo ir verslo bendradarbiavimas.

Technologijų perdavimas gali vykti trimis kryptimis: Mokslas – mokslui Technologijos kelias nuo fundamentalių tyrimų iki taikomosios vertės yra pakankamai

ilgas. Dažnai prieš pasirodydamos vartotojui jos būna perduodamos įvairioms laboratorijoms, vertinamos skirtingų mokslo šakų. Siekiant maksimaliai išplėsti technologijos taikymą, technologijoms įvertinti kuriamos vertinimo grupės. Jos sudaromos iš mokslininkų, atstovaujančių skirtingoms mokslinėms disciplinoms. Moksliniai atradimai yra įvertinami ir plėtojami skirtingų mokslinių disciplinų, publikuojami mokslinėje literatūroje.

Mokslas – verslui Tai mokslinių žinių bei technologijų komercializavimo procesas, įgyvendinamas

kuriant inovacinius produktus bei paslaugas per mokslo ir verslo bendradarbiavimą. Verslas – verslui Šis technologijų perdavimas vyksta perteikiant gamybinę bei organizacinę patirtį. Taip

pat daugelis technologinių mainų procesų yra įgyvendinami pasitelkiant kvalifikuotus konsultantus – technologijų perdavimo centrus.

Technologijų perdavimo procesą galima pavaizduoti devynių žingsnių schema: 1. Tyrimai. Tyrimai generuoja atradimus ir išradimus, kurie yra pradiniai technologijų perdavimo

proceso objektai – technologijos. Technologijos yra sukuriamos tyrimų metu. 2. Pirminė sutartis. Tyrimų metu, atsiradus pirmiesiems požymiams, kad bus sukurta nauja

komerciškai patraukli technologija ar sugeneruota nauja idėja, būtina pasirašyti pirminę sutartį su technologijų perdavimo centru. Tai būtina aptariant technologijų perdavimo galimybes. Konfidencialumas visada išsaugomas.

3. Technologijų perdavimo sutartis. Technologijų perdavimo sutartis – proceso pradžia. Technologijų perdavimo sutartyje privalo būti užfiksuotas nuoseklus technologijos aprašymas, komercializavimo principai bei finansinė atsakomybė.

4. Technologijos vertinimas. Vertinant technologijas, nustatomos jų technologijos komercializavimo bei patentavimo galimybės. Įvertinamas technologijos komercinis potencialas, leidžiantis apsispręsti, kokį perdavimo būdą pasirinkti: licencijavimą, tiesioginį pardavimą ar kompanijos įsteigimą.

5. Patentavimas. Patentavimas - tai technologijos kūrėjo intelektinės nuosavybės įtvirtinimas. Patentas užtikrina kūrėjo teises sukurtai technologijai, teisiškai ją materializuoja, padaro prieinamą perdavimui.

6. Marketingas. Technologijos, kaip ir kiekvieno kito naujo produkto pateikimas, yra įgyvendinamas vykdant marketingo kampaniją. Tam būtina sukurti partnerių tinklą, identifikuoti potencialius klientus, sukonstruoti ir apipavidalinti technologinį produktą.


6

7. Licencijavimas. Licencijavimas – tai technologijos pardavimo-naudojimo sutartis, pasirašoma tarp technologijos savininko bei pirkėjo. Licencijavimo sutartis apibrėžia technologijos naudojimo ir pirkimo procesus, nustato finansinių atsiskaitymų principus.

8. Komercializavimas. Komercializavimas - tai technologijos vertimas į materialų produktą, kai technologijos pirkėjas investuoja į produkto kūrimą bei pardavimą. Komercializavimo procese dalyvauja ir kūrėjas, kadangi šis procesas reikalauja technologijos palaikymo. Tad būtini mokymai, techninės konsultacijos, papildomi tyrimai.

9. Pajamos. Tinkamai įvykdyto technologijų perdavimo proceso požymis yra pajamos iš technologijų perdavimo veiklos. Esant daugiau nei dviem dalyviams, pajamų gavimo metu, turi būti įgyvendinta komercializavimo sutartyje nustatyta finansavimo schema. Technologijų perdavimas - itin svarbus procesas, užtikrinantis mokslinių institucijų ar net regionų finansinį funkcionalumą.

Mokslininkai, vertindami technologijų perdavimo procesą, turėtų atsižvelgti į šiuos

privalumus: • mokslinių tyrimų finansavimo užtikrinimą; • gabių darbuotojų, mokslininkų pritraukimą į universiteto laboratorijas.

Verslininkai, vertindami technologijų perdavimo procesą, turėtų atsižvelgti į šiuos privalumus: • technologijų perdavimu kuriamus naujus pranašius produktus; • keliamą jau vystomo verslo efektyvumą; • didėjantį verslo konkurencingumą; • vystomo verslo regione didėjančią perkamąją galią.

Technologijų perdavimo būdai: • Kuriant Spin-off, Spin-out ar start-up pobūdžio įmones. • Licencijuojant. Technologijų perdavimas licencijavimo būdu remiasi vienos šalies, kuri turi tam

teisę, leidimo arba teisių suteikimu kitai šaliai gaminti, naudoti ir (arba) parduoti konkretų produktą, dizainą ar atlikti kitus konkrečius veiksmus. Licencijos paprastai remiasi patentais bei kitais teisiniais mechanizmais, tokiais kaip komercinės paslaptys.

• Atliekant mokslinius tyrimus mokslinėse institucijose pagal verslo įmonių užsakymą. • Informacijos keitimasis su kolegomis neformaliai ar mokslinėmis publikacijomis. Publikacijos

yra dažniausiai MTEP institucijų ir mokslininkų naudojama technologijų perdavimo priemonė. Galima priskirti ir konferencijas, seminarus, įvairių kitų rašytinių darbų rengimą ir sklaidą, kompiuterizuotas duomenų bazes, žurnalus, informacinius leidinius ir pan.

• Mokslininkų ir kitų suinteresuotų šalių (pvz. verslo) susitikimų organizavimas. Tai galimybė pasikeisti technologinėmis žiniomis ir poreikiais kurti bei diegti naujas technologijas.

• MTEP įstaigų ir verslo įmonių mainų programų kūrimas ir įgyvendinimas. Jos naudingos norint pasikeisti moksliniais darbuotojais arba technine įranga konkretiems moksliniams tyrimams atlikti.

• Netiesioginis technologijų perdavimas. Jis vyksta kai: rengdamos aukštojo mokslo programas ir studentus MTEP institucijos bendradarbiauja su verslo įmonėmis, prisideda prie verslo įmonių personalo mokymo programų ruošimo ir atlieką patį mokymą. Tokie mokymai gali apimti naujos technologijos ar darbo metodo verslo įmonėje diegimą ir darbuotojų apmokymą.

• MTEP institucijos know-how ir kitokių specifinių gebėjimų naudojimas konsultacijoms, specifinių klausimų, su kuriais susiduria išorinės organizacijos, dažniausiai verslo įmonės, sprendimui.


7

• Galimybės naudotis MTEP institucijų laboratorijomis bei sudėtinga technine įranga verslo įmonėms ar kitoms suinteresuotoms šalims.

• Technologijų demonstravimo renginių, orientuotų į technologijų prototipų pristatymą suinteresuotoms šalims ir plačiajai visuomenei, organizavimas.

• Mokslo ir technologijų parkų, inkubatorių, inovacijų centrų, kurie teikia verslo paramos, technologijų perdavimo paslaugų naudojimas.

1.1. Moksliniai tyrimai ir eksperimentinė plėtra Vienas iš svarbiausių dabarties iššūkių įmonėms – sugebėti gauti pelną lėtėjančios, bet

vis daugiau globalizuojamos ekonomikos sąlygomis. Įmonės priverstos turimų išteklių pagrindu kurti naujas galimybes ir rasti naujus pajamų šaltinius. Naujų produktų kūrimui, turimų produktų įtvirtinimui rinkoje ir naujų rinkų tyrimui joms dažnai reikia naujų arba originalių inovacijų, kūrybinių idėjų. Moksliniai tyrimai ir eksperimentinė plėtra skatina naujų technologijų ir inovacijų atsiradimą, prisideda prie aukštos pridėtinės vertės kūrimo, daro įtaką šalies ekonominiam augimui.

Šiame skyriuje, vadovaujantis Frascati vadovu (ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija, 2002) apibrėžiama, kas tai yra moksliniai tyrimai ir eksperimentinė plėtra, kokios jų ribos, kaip jie identifikuojami ir klasifikuojami.

1.1.1. Sąvokos ir apibrėžimai

Frascati vadove moksliniai tyrimai ir eksperimentinė plėtra (MTEP) - sistemingai

atliekamas kūrybinis pažinimo darbas, įskaitant žmogaus, kultūros ir visuomenės pažinimą, ir naujai gautų pažinimo rezultatų panaudojimą. Terminas MTEP apima tris veiklos sritis: fundamentinius mokslinius tyrimus, taikomuosius mokslinius tyrimus ir eksperimentinę plėtrą: • Fundamentiniai moksliniai tyrimai yra eksperimentiniai ir (arba) teoriniai darbai, atliekami

visų pirma reiškinių esmei ir stebimai tikrovei pažinti, tuo metu neturint tikslo konkrečiai panaudoti gautus rezultatus.

• Taikomieji moksliniai tyrimai taip pat yra originalūs eksperimentiniai ir (arba) teoriniai pažinimo darbai, pirmiausia skiriami specifiniams praktiniams tikslams pasiekti arba uždaviniams spręsti.

• Eksperimentinė plėtra (kitaip – taikomoji mokslinė veikla yra mokslinių tyrimų ir praktinės patirties sukauptu pažinimu paremti sistemingi darbai, kurių tikslas – kurti naujas medžiagas, produktus ir įrenginius, diegti naujus procesus, sistemas ir paslaugas arba iš esmės tobulinti jau sukurtus ar įdiegtus.

MTEP turi būti išskirta iš didelės grupės su ja susijusios mokslinės ar

technologinės veiklos sričių. Visos tokios veiklos su MTEP labai glaudžiai siejasi informacijos srautais ir veikimo sąlygomis, institucijomis ir personalu, tačiau matuojant MTEP jos kiek įmanoma turėtų būti atskirtos.

Visas mokymas ir personalo rengimas gamtos mokslų, inžinerijos, medicinos, žemės ūkio, socialinių ir humanitarinių mokslų srityse, atliekamas universitetuose ir specialiosiose aukštojo bei po vidurinio išsilavinimo institucijose, neturėtų būti įtrauktas. Tačiau moksliniai tyrimai, kuriuos universitetuose atlieka studentai doktorantūros lygiu, kai tik įmanoma, turėtų būti įskaičiuojami kaip MTEP dalis.


8

Veiklos, kurios neturėtų būti įtrauktos į MTEP, išskyrus tuos atvejus, kai jos vykdomos išimtinai arba pirmiausia MTEP projekto tikslais: • Mokslo ir techninės informacijos paslaugos. Specializuota veikla (1 pav.) neturi būti įtraukta,

išskyrus tuos atvejus, kai ji vykdoma išskirtinai ar pirmiausia remiant MTEP (pvz., pirminės ataskaitos apie MTEP metu gautus duomenis rengimas turėtų būti įtrauktas į MTEP).

1paveikslėlis. Specializuota veikla (šaltinis: Frascati vadovas).

• Bendrosios paskirties duomenų rinkimas. Duomenis paprastai renka vyriausybinės įstaigos,

siekdamos registruoti gamtos, biologinius ar socialinius reiškinius, kurie domina plačiąją visuomenę arba kuriems registruoti lėšų turi tik vyriausybė. Pavydžiu gali būti įprastinė topografinė kartografija, įprastiniai geologiniai, hidrologiniai, okeanografiniai ir meteorologiniai tyrimai, astronominiai stebėjimai. Duomenys, surinkti išimtinai ar pirmiausia kaip MTEP proceso dalis, yra įtraukiami į MTEP (pvz., duomenys apie dalelių charakteristikas ir trajektorijas branduoliniame reaktoriuje). Toks pat pagrindimas galioja duomenų apdorojimui ir aiškinimui. Socialiniai mokslai ypač priklauso nuo tikslaus duomenų apie visuomenę registravimo surašymuose, apklausose ir kt. Kai šie duomenys yra specialiai surenkami arba apdorojami mokslinių tyrimų tikslais, šios išlaidos turėtų būti įtrauktos į tyrimams skirtas išlaidas ir prie jų turėtų būti sumuojamos duomenų planavimo, sisteminimo ir kitos išlaidos. Tačiau duomenys, surinkti kitais arba bendrais tikslais, pvz., ketvirtinių duomenų apie nedarbą atranka, neturėtų būti įtraukiami į MTEP, net jeigu jie yra naudojami moksliniams tyrimams. Rinkos tyrimai taip pat neturėtų būti įtraukti į MTEP.

• Testavimas ir standartizavimas. Ši veikla yra susijusi su nacionalinių standartų palaikymu, antrinių etalonų kalibravimu, įprastiniu medžiagų, sudedamųjų dalių, gaminių, procesų, dirvos, atmosferos ir kt. išbandymu ir analize.

• Įgyvendinamumo tyrimai. Siūlomų inžinerinių projektų tyrimas, naudojant esamas metodikas papildomai informacijai gauti, prieš priimant sprendimą dėl jo įgyvendinimo, nelaikomas MTEP. Socialiniuose moksluose įgyvendinamumo tyrimai – tai socialinių ekonominių charakteristikų tyrimas ir konkrečių situacijų susiejimas (pvz., naftos chemijos komplekso įgyvendinamumo konkrečiame regione studija). Tačiau mokslinių projektų įgyvendinamumo tyrimai yra MTEP dalis.

• Specializuota sveikatos priežiūra. Ši veikla susijusi su įprastiniais tyrimais bei įprastu specializuotų medicinos žinių taikymu. Tačiau paprastai vadinamoje „specializuotoje sveikatos priežiūroje“ gali būti MTEP elementas, jei ji vykdoma, pvz., universitetinėse ligoninėse.

• Patentavimas ir licencijavimas. Šiai veiklos sričiai priklauso visa su patentais ir licencijomis susijusi administracinė ir teisinė veikla. Tačiau tiesiogiai su MTEP projektais susijusi patentinė veikla yra laikoma MTEP.

• Susijusios su politika studijos. Šiame kontekste „politika“ reiškia ne tik nacionalinę, bet ir regioninio bei vietinio lygio politiką, taip pat ir verslo įmonių politiką, siekiant savo ekonominio aktyvumo. Susijusios su politika studijos apima plačią veiklų sritį, pvz., esamų programų analizę ir įvertinimą, vyriausybinių departamentų ir kitų institucijų politiką ir veiklą; padalinių,


9

užsiimančių tęstine išorinių reiškinių analize ir stebėjimu (pvz., gynybos ir saugumo analizė); įstatymų leidybos institucijų tyrimų komisijų, susijusių su bendrąja vyriausybės ar departamentų politika ar veikla.

• Įprastinis programinės įrangos kūrimas. Veikla, susijusi su įprastiniu programinės įrangos kūrimu, nelaikoma MTEP. Tokia veikla apima darbą, susijusį su specifiniais sisteminiais ar programiniais pasiekimais, kurie buvo viešai prieinami prieš pradedant šį darbą. Techninės problemos, kurios buvo išspręstos toms pačioms operacinėms sistemoms ir kompiuterių architektūrai skirtuose ankstesniuose projektuose, taip pat neįtraukiamos į MTEP. Įprasta kompiuterių techninė priežiūra neįtraukiama į MTEP.

• Kita inovacinė veikla. Ši veikla yra apibrėžiama kaip visi kiti moksliniai, techniniai, komerciniai ir finansiniai etapai, kitokie nei MTEP, būtini naujų arba patobulintų gaminių ar paslaugų įdiegimui bei naujų ar patobulintų procesų komerciniam panaudojimui. Ši veikla apima technologijos (įkūnytos ir neįkūnytos) įsigijimą, įrengimą ir pramonės inžineriją, niekur kitur nepriskirtą pramoninį projektavimą, kito turto įsigijimą, gamybos paleidimą ir naujų bei patobulintų gaminių rinkodarą.

• Gamyba ir su ja susijusi techninė veikla. Ši veikla apima pramoninę gamybą ir jos ikigamybinę stadiją, prekių ir paslaugų paskirstymą, įvairias giminingas technines paslaugas verslo įmonių sektoriuje ir ekonomikoje, apskritai kartu su gimininga veikla naudojant socialinių mokslų dalykus, pvz., rinkos tyrimus.

• Administravimas ir kita pagalbinė veikla. Ši kategorija susideda iš dviejų dalių. MTEP vykdytojams skirtų lėšų rinkimas, valdymas ir paskirstymas, kai šias veiklas vykdo ministerijos, tyrimų agentūros, labdaros fondai ar įstaigos, nelaikoma MTEP. Taip pat netiesioginė pagalbinė veikla apima tam tikrą veiklos sričių skaičių, kurios pačios nėra MTEP, tačiau jos teikia paramą MTEP. Pagal įsigalėjusią tvarką duomenys apie MTEP personalą aprėpia MTEP siaurąja žodžio prasme, bet netiesioginė pagalbinė veikla yra neįtraukiama, tuo tarpu tam skirtos išmokos yra įtraukiamos į MTEP veiklą vykdančio personalo pridėtinių išlaidų eilutę. Tipiškais pavyzdžiais galima laikyti transportavimo, sandėliavimo, valymo, remonto, techninės priežiūros ir apsaugos veiklą. Administravimo ir biuro veikla, vykdoma ne vien tik MTEP, pvz., centrinių finansų ir personalo departamentų veikla, taip pat priklauso šiai kategorijai.

1.1.2. MTEP ribos Pagrindinis kriterijus, pagal kurį MTEP atskiriama nuo su ja susijusių veiklos rūšių,

yra tas, kad MTEP būtų naudingas kaip naujumo elementas bei mokslinio ir (arba) technologinio neapibrėžtumo sprendimas, t.y. kai asmeniui, gerai susipažinusiam su visiems prieinamomis pagrindinėmis žiniomis konkrečioje srityje, problemos sprendimas nėra lengvai matomas. 1 lentelėje nurodyti kai kurie papildomi MTEP atskyrimo kriterijai.

1 lentelė. Papildomi kriterijai, leidžiantys atskirti MTEP nuo su ja susijusios mokslinės, technologinės ir pramoninės veiklos (šaltinis: Frascati vadovas).


10

Vienas šių kriterijų aspektas yra tas, kad tam tikras projektas gali būti MTEP, jeigu jis pradėtas dėl vienos priežasties, bet negali būti MTEP, jeigu įvykdomas dėl kitos priežasties, kaip parodoma šiuose pavyzdžiuose: • medicinos srityje įprastas skrodimas, norint nustatyti mirties priežastį, yra medicinos praktika, o

ne MTEP; specialūs tam tikro mirštamumo tyrimai, siekiant nustatyti šalutinį tam tikro vėžio gydymo būdo poveikį, yra MTEP. Panašiai įprasti tyrimai, tokie kaip gydytojams paskyrus atliekami kraujo ir bakteriologiniai tyrimai, nėra MTEP, tuo tarpu speciali kraujo tyrimų programa pradedant vartoti naują vaistą yra MTEP;

• temperatūros arba atmosferos slėgio registravimas kiekvieną dieną nėra MTEP, o meteorologijos tarnybos veikla arba bendrų duomenų rinkimas. Naujų temperatūros matavimo metodų tyrimas yra MTEP, kaip ir naujų sistemų ir metodų, skirtų duomenims aiškinti, tyrinėjimas ir tobulinimas;

• mechanikos inžinerijos pramonėje atliekama MTEP veikla dažnai yra artimai susijusi su projektavimo ir braižybos darbais. Šioje pramonės srityje veikiančiose mažose ir vidutinėse įmonėse (MVĮ) paprastai nėra atskiro MTEP skyriaus, ir MTEP problemos dažniausiai apibūdinamos bendru „projektavimo ir braižymo“ pavadinimu. Jeigu kalkuliacijos, projektai, darbo brėžiniai ir eksploatavimo instrukcijos yra sukurti bandomosioms gamykloms ir prototipams įrengti bei eksploatuoti, jie turėtų būti įtraukti į MTEP. Jeigu jie atliekami produkcijos standartizavimui parengti, vykdyti ir prižiūrėti (pvz., technologinė įranga staklėms, staklės) arba produktų pardavimui skatinti (pvz., atsarginių dalių pasiūlymai, lankstinukai, katalogai), jie neturėtų būti įtraukiami į MTEP.

Aukštojo mokslo įstaigose moksliniai tyrimai ir mokymas visada yra labai glaudžiai

susiję, nes dauguma akademinio personalo užsiima abiejų rūšių veikla. Daugelis pastatų ir įrangos taip pat yra naudojami abiem tikslams. Kadangi mokslinių tyrimų rezultatai naudojami mokymui, o mokymo metu gauta informacija ir įgyta patirtis dažnai tampa indėliu į mokslinius tyrimus, todėl sunku nustatyti, kur baigiasi aukštosios mokyklos personalo ir studentų mokymo ir rengimo veikla ir kur prasideda MTEP veikla ir atvirkščiai. Būtent naujumo elementais ir skiriasi MTEP nuo įprastinio mokymo bei kitos su darbu susijusios veiklos. Problemų kyla sprendžiant klausimą, ar mokslinę veiklą, kuri yra mokymo ir rengimo šalutinis produktas, laikyti MTEP (plačiau Frascati vadovas, 2002).

MTEP ir kitų pramoninių veiklų sandūroje, kurioje retai vykdoma kokia nors MTEP, nors ji ir neabejotinai yra inovacinio proceso dalis, problemos kyla tokiose srityse kaip, pvz., patentavimas ir licencijavimas, rinkos tyrimai, gamybos paleidimas, gamybos proceso aprūpinimas ir modernizavimas (2 lentelė). Kai kurios veiklos rūšys, pvz., aprūpinimas įranga, procesų


11

tobulinimas, projektavimas ir prototipų konstravimas, gali turėti apčiuopiamą MTEP elementą, taip apsunkindamos galimybę tiksliai nustatyti, kas turėtų ar neturėtų būti apibrėžiama kaip MTEP.

2 lentelė. Keli atvejai MTEP ir kitų pramoninės veiklos rūšių sandūroje (šaltinis: Frascati vadovas).

Prototipas – tai originalus modelis, sukonstruotas taip, kad jame būtų visos naujo produkto techninės charakteristikos ir eksploatacinės savybės. Pavyzdžiui, jeigu kuriamas agresyvių skysčių siurblys, reikės kelių prototipų, kad būtų atlikti paspartinti eksploatavimo trukmės bandymai su skirtingomis cheminėmis medžiagomis. Grįžtamojo ryšio kilpa suteikia galimybę panaudoti rezultatus siurbliui toliau tobulinti, jeigu prototipų bandymai bus nesėkmingi. Prototipų projektavimas, konstravimas ir bandymas paprastai patenka į MTEP sferą. Tai tinka nepriklausomai nuo to, ar sukurtas tik vienas prototipas ar keli, ar jie buvo kuriami paeiliui ar vienu metu. Tačiau jei atliekami visi būtini prototipo(-ų) pakeitimai, o bandymas užbaigtas sėkmingai, galutinis MTEP tikslas yra pasiektas. Kelių prototipo kopijų kūrimas laikinoms komercinėms, karinėms ar medicinos reikmėms po to, kai originalas buvo sėkmingai išbandytas, nėra laikomas MTEP dalimi, netgi jeigu jį atlieka MTEP personalas.

Bandomųjų gamyklų statymas ir eksploatavimas yra MTEP dalis tol, kol pagrindinis tikslas yra įgyti patirties bei surinkti techninius ir kitus duomenis, kurie bus naudojami: • hipotezėms įvertinti; • naujų produktų formulėms sudaryti; • naujų užbaigtų produktų specifikacijoms sudaryti; • naujiems procesams reikalingai specialiai įrangai arba konstrukcijoms projektuoti; • šių procesų eksploatavimo instrukcijoms ar vadovams rengti. Jeigu bandomoji gamykla pradedama eksploatuoti tik pasibaigus eksperimentiniam etapui kaip paprastas pelno siekiantis pramoninis vienetas, jos veikla nebegali būti laikoma MTEP, net jeigu


12

gamykla ir toliau vadinama bandomąja. Kol eksploatuojamos bandomosios gamyklos pagrindiniai tikslai yra nekomerciniai, iš esmės nesvarbu, ar parduodama visa produkcija ar jos dalis. Tokios pajamos neturėtų būti atskaitytos iš MTEP veiklos išlaidų.

Didelio masto projektai, kurių svarbiausi tipai priklauso gynybos bei aviacijos ir kosminei sričiai, paprastai apima platų veiklos spektrą nuo eksperimentinės iki ikigamybinės plėtros. Esant tokioms aplinkybėms, finansuojančioji ir (arba) įgyvendinančioji organizacija dažnai negali atskirti MTEP išlaidų nuo kitų išlaidų elementų. Po to, kai prototipas pakankamai išbandytas ir padaryti visi būtini pakeitimai, gali prasidėti gamybos paleidimo fazė. Tai susiję su serijine gamyba; į ją gali įeiti produkto ar proceso modifikacijos arba personalo perkvalifikavimas dirbti taikant naujus metodus ar naudotis naujais mechanizmais. Jeigu gamybos paleidimo etape nenumatyti papildomi projektavimo ir inžineriniai darbai, tai neturėtų būti laikoma MTEP, kadangi pagrindiniu tikslu tampa ne tolesnis produktų tobulinimas, o gamybos proceso paleidimas. Pirmieji bandomosios partijos, kuri vykdoma masinės produkcijos serijoms, vienetai neturėtų būti laikomi MTEP prototipais, net jeigu jie buvo netiksliai apibūdinti. Po to, kai naujas gaminys ar procesas perduodamas gamybos padaliniams, vis tiek gali iškilti spręstinų techninių problemų, kai kurioms jų gali prireikti tolesnių MTEP. Tai yra „grįžtamojo ryšio“ MTEP.

Labai didelės pramoninio projektavimo darbų apimtys yra skirtos gamybos procesams ir nėra klasifikuojamos kaip MTEP. Tačiau yra tam tikri projektavimo darbų elementai, kurie turėtų būti laikomi MTEP. Tai planai ir brėžiniai, skirti naujų gaminių ir procesų koncepcijai, plėtrai ir gamybai reikalingoms procedūroms, techninėms specifikacijoms ir darbo charakteristikoms apibrėžti.

Daugeliu atvejų kiekvieno projekto aprūpinimo įranga ir pramoninės inžinerijos etapai yra laikomi gamybos proceso dalimi. Gali būti skiriami trys aprūpinimo įranga etapai: • komponentų panaudojimas pirmą kartą (įskaitant atsirandančių dėl MTEP veiklos komponentų

panaudojimą); • masinei gamybai skirtas pirminis aprūpinimas įranga; • įrangos, susijusios su masinės gamybos pradžia, montavimas.

Tačiau jeigu dėl aprūpinimo įranga proceso toliau vykdomi MTEP, pvz., gamybos mechanizmų ir įrankių tobulinimas, gamybos ir kokybės kontrolės vykdymo tvarkos pakeitimai ar naujų metodų ir standartų kūrimas, ši veikla yra klasifikuojama kaip MTEP. „Grįžtamojo ryšio“ MTEP, atsirandantys aprūpinimo įranga etape, turėtų būti apibrėžiami kaip MTEP.

Pavyzdžiui, prieš pateikiant į rinką naujus vaistus, vakcinas ar gydymo būdus, kad jie būtų tiek saugūs, tiek ir veiksmingi, jie turi būti sistemingai išbandyti su žmonėmis savanoriais. Tokie klinikiniai bandymai skirstomi į keturias standartines fazes, iš kurių trys vykdomos prieš gaunant leidimą gamybai. Pagal susitarimą, siekiant palyginti tarptautiniu mastu, klinikinių bandymų 1, 2 ir 3 fazės gali būti laikomos MTEP. Ketvirtoji klinikinių bandymų fazė, kurioje tęsiami vaistų bandymai ar gydymas jau gavus patvirtinimą ir pradėjus gaminti, MTEP turėtų būti laikoma tik tuo atveju, jeigu jie skatina tolesnę mokslo ar technologijų pažangą. Be to, ne visa veikla, kuri buvo vykdoma prieš gaunant leidimą gaminti, yra laikoma MTEP, ypač kai užbaigus 3 tyrimų fazę tenka ilgai laukti ir per tą laiką gali prasidėti rinkodaros ir proceso plėtojimo veikla.

Sunku tiksliai apibrėžti ribą tarp eksperimentinės plėtros ir ikigamybinės plėtros, pvz., demonstracinių pavyzdžių vartotojams pagaminimo bei jų bandymo ir gamybos, kuri pritaikoma visoms pramoninėms situacijoms. Jeigu pagrindinis tikslas yra toliau techniškai tobulinti produktą ar procesą, tai šis darbas atitinka MTEP apibrėžtį. Kita vertus, jeigu produktas, procesas ar metodas yra iš esmės parengtas, o pagrindiniai tikslai – rinkos plėtojimas, ikigamybinio planavimo atlikimas, gamybos ar kontrolės sistemos sklandaus funkcionavimo siekimas, toks darbas nebelaikomas MTEP.


13

1.1.3. MTEP identifikavimas

MTEP identifikavimo problemos. kylančios kuriant programinę įrangą socialinių ir humanitarinių mokslų bei paslaugų srityje: • MTEP identifikavimas kuriant programinę įrangą. Kad programinės įrangos kūrimo projektas

būtų klasifikuojamas kaip MTEP, jo užbaigimas turi priklausyti nuo mokslinės ir (arba) technologinės pažangos, o projekto tikslu turi būti laikomas sistemingas mokslinio ir (arba) technologinio neapibrėžtumo išsprendimas. Be programinės įrangos, kuri yra viso MTEP projekto dalis, MTEP, susiję su programine įranga kaip galutiniu produktu, taip pat turėtų būti klasifikuojami kaip MTEP. Programinės įrangos kūrimo pobūdis apsunkina MTEP sudedamosios dalies, jeigu tokia yra, identifikavimą. Programinės įrangos kūrimas yra neatskiriama daugelio projektų, kurie patys neturi MTEP elemento, dalis. Tačiau tokių projektų programinės įrangos kūrimo elementas gali būti klasifikuojamas kaip MTEP, jeigu jis skatina pažangą kompiuterinės programinės įrangos srityje. Tokia pažanga paprastai yra didėjanti nei sukelianti perversmą. Taigi esamos programos ar sistemos atnaujinimas, papildymas ar pakeitimas gali būti klasifikuojamas kaip MTEP, jeigu jie įgyvendina mokslinę ir (arba) technologinę pažangą, dėl kurios gausėja žinių. Tačiau programinės įrangos panaudojimas naujoje taikomojoje programoje arba naujam tikslui pats savaime nereiškia pažangos. Į MTEP turėtų būti įtraukiama:

o MTEP, kurių metu sukuriamos naujos teoremos ir algoritmai teorinės skaičiavimo technikos srityje;

o informacinių technologijų plėtra operacinių sistemų, programavimo kalbų, duomenų valdymo, komunikacinės programinės įrangos ir programinės įrangos kūrimo priemonių lygiu;

o interneto technologijų plėtra; o programinės įrangos projektavimo, tobulinimo, sklaidos ir palaikymo metodų moksliniai

tyrimai; o programinės įrangos, sudarančios pažangą bendruosiuose būduose, taikomuose

informacijos užvaldos, perdavimo, saugojimo, išrinkimo, apdorojimo ar rodymo srityse; o eksperimentinė plėtra, kuria siekiama užpildyti programinės įrangos ar sistemų plėtrai

būtinas technologijos žinių spragas; o programinės įrangos priemonių ar technologijų MTEP specializuotose skaičiavimo

technikos srityse (vaizdų apdorojimo, geografinių duomenų pateikimo, simbolių atpažinimo, dirbtinio intelekto ir kt. srityse) naudojimas.

Su programine įranga susijusi įprastinė veikla, nesisiejanti su moksline ir (arba) technologine pažanga ar technologinių neapibrėžtumų sprendimu, neturi būti įtraukiama į MTEP. Pavyzdžiui:

o versle naudojamos taikomosios programinės įrangos ir informacinių sistemų kūrimas, taikant žinomus metodus ir esamas programinės įrangos priemones;

o esamų sistemų palaikymas; o kompiuterinių kalbų konvertavimas ir (arba) vertimas; o taikomųjų programų praturtinimas naujomis vartojimo funkcijomis; o klaidų sistemose suradimas ir pašalinimas; o esamos programinės įrangos pritaikymas; o vartotojo dokumentacijos parengimas.

Individualūs sisteminės programinės įrangos projektai negali būti laikomi MTEP, bet sudarantys stambesnius projektus jų agregatai gali būti įtraukiami. Pavyzdžiui, diegiant reliacines technologijas, ketvirtos kartos kalbų procesoriuje gali tekti keisti failo struktūrą ir vartotojo interfeisą. Atskiri pakeitimai negali būti laikomi MTEP, jeigu nagrinėjami atskirai,


14

tačiau visas modifikacinis projektas gali išspręsti mokslinį ir (arba) technologinį neapibrėžtumą, ir todėl tai galima klasifikuoti kaip MTEP.

• MTEP identifikavimas socialiniuose ir humanitariniuose moksluose. Socialiniuose ir humanitariniuose moksluose akivaizdus naujumo elementas arba mokslinio/technologinio neapibrėžtumo problemos sprendimas vėl tampa naudingu kriterijumi, kai norima nubrėžti ribą tarp MTEP ir su jais susijusios (įprastos) mokslinės veiklos. Įprastos susijusios veiklos į MTEP gali būti įtraukiamos tik tada, kai jos yra vykdomos kaip neatsiejama konkretaus mokslinių tyrimų projekto dalis arba yra vykdomos konkretaus mokslinių tyrimų projekto tikslams. Todėl įprastinio pobūdžio projektai, kuriuose socialinių sričių mokslininkai panaudoja pripažintas socialinių mokslų metodologijas, principus ir modelius konkrečiai problemai spręsti, negali būti klasifikuojami kaip moksliniai tyrimai.

• MTEP identifikavimas paslaugų teikimo srityje. MTEP ribas paslaugų teikimo veikloje sunku apibrėžti dėl dviejų pagrindinių priežasčių: pirma, sunku nustatyti, kurie projektai susiję su MTEP; antra, riba tarp MTEP ir kitos inovacinės veiklos, kuri nėra MTEP, yra labai neryški. Tarp daugelio inovacinių projektų paslaugų teikimo srityje, tose, kuriose vykdomi MTEP, gaunamos naujos žinios arba, laikantis šio skyriaus pirmoje pastraipoje esančio apibrėžimo, žinios pritaikomos naujiems panaudojimo būdams rasti. Paslaugų veikloje apibrėžti MTEP yra sunkiau negu gamyboje, kadangi jie ne visada yra „apriboti“. Jie apima kelias sritis: su technologijomis susijusius MTEP, socialinių ir humanitarinių mokslų MTEP, įskaitant MTEP, susijusius su žiniomis apie elgseną ir organizacijas. Pastaroji sąvoka jau yra įtraukta į kriterijų „žmogaus, kultūros ir visuomenės pažinimas“, tačiau ji yra ypač svarbi kalbant apie paslaugų teikimo veiklą. Kadangi šios MTEP rūšys konkrečiame projekte gali susipinti, svarbu tiksliai apibrėžti įvairias susijusias MTEP formas. Jeigu analizėje apsiribojama, pvz., tik su technologijomis susijusiais MTEP, MTEP gali būti sumenkinti. Daugeliu atvejų MTEP metu gauti duomenys paslaugų pramonėje yra įgyvendinami programinėje įrangoje, kuri techniniu požiūriu nebūtinai yra naujoviška, tačiau dėl savo vykdomų funkcijų ji įdiegia naujoves. Be to, paslaugų bendrovėse MTEP ne visada yra taip formaliai organizuojami kaip gamybinėse bendrovėse (t. y. turinčiose tam skirtą MTEP departamentą, tyrėjus ar inžinierius tyrėjus, kurie yra tokiais įvardyti įstaigos etatų sąraše ir pan.). Paslaugų srityje MTEP sąvoka vis dar ne tokia konkreti ir kartais susijusiose įmonėse yra neatpažįstama. Kadangi vis daugiau įgyjama patirties vykdant MTEP statistinius tyrimus paslaugų teikimo srityje, jų identifikavimo kriterijus ir su paslaugų teikimo sritimi susijusių MTEP pavyzdžius reikėtų tobulinti. MTEP identifikavimo paslaugų teikimo srityje kriterijai. Tarp kriterijų, kurie gali padėti identifikuoti MTEP paslaugų teikimo srityje, yra tokie:

o sąsajos su viešosiomis mokslinių tyrimų laboratorijomis; o mokslo daktarų ar doktorantų dalyvavimas; o tyrimų duomenų skelbimas moksliniuose žurnaluose, mokslinių konferencijų

organizavimas ar dalyvavimas rengiant mokslines apžvalgas; o prototipų ar bandomųjų gamyklų konstravimas.

Naujumo elementas yra pagrindinis kriterijus, kuriuo remiantis MTEP skiriami nuo kitos susijusios veiklos. MTEP pavyzdžiai bankininkystės ir draudimo srityse:

o matematiniai tyrimai, susiję su finansinės rizikos analize; o rizikos modelių kreditų politikai kūrimas; o naujos programinės įrangos, skirtos namų bankininkystei, eksperimentinė plėtra; o vartotojo elgsenos tyrimo metodų kūrimas, siekiant sukurti naujus sąskaitų ir banko

paslaugų tipus; o tyrimai, skirti naujoms rizikos rūšims arba naujoms rizikos charakteristikoms

identifikuoti, į kuriuos turi būti atsižvelgta sudarant draudimo sutartis; o socialinių reiškinių, turinčių įtakos naujoms draudimo rūšims (sveikatos, pensijų ir

pan.), tokioms kaip žalos atlyginimas nerūkantiems, tyrimai;


15

o MTEP, susiję su elektronine bankininkyste ir draudimu, internetinių paslaugų ir elektroninės prekybos taikymu;

o MTEP, susiję su naujomis ar iš esmės patobulintomis finansinėmis paslaugomis (naujomis sąskaitų, paskolų, draudimo ir taupymo būdų koncepcijomis).

MTEP pavyzdžiai kitose paslaugų teikimo veiklose: o ekonomikos ir socialinių pokyčių poveikio vartojimui ir laisvalaikio veiklai analizė; o naujų metodų vartotojo lūkesčiams ir pirmenybiniams pasirinkimams matuoti kūrimas; o naujų statistinių tyrimų rengimo metodų ir priemonių kūrimas; o maršrutų sudarymo ir sekimo procedūrų (logistika) tobulinimas; o naujų kelionių ir atostogų koncepcijų tyrimai; o parduotuvių prototipų ir bandomųjų parduotuvių atidarymas.

1.1.4. MTEP klasifikavimas pagal institucijas

Išskiriami penki MTEP sektoriai pagal institucijas: • Verslo įmonių, kuriam priklauso:

o visos firmos, organizacijos ir institucijos, kurių pagrindinė veikla yra prekių gamyba arba paslaugų teikimas rinkai (išskyrus aukštojo mokslo), plačiajai visuomenei jas parduodant ekonomiškai reikšminga kaina;

o daugiausia jas aptarnaujančios privačios ne pelno institucijos. • Valstybės, kuriam priklauso:

o visos žinybos, biurai ir kitos institucijos, kurios visuomenei teikia, bet paprastai neparduoda, tokias bendrųjų paslaugų, išskyrus aukštąjį mokslą, kurių kitaip nebūtų galima taip paprastai ir ekonomiškai teikti, taip pat kaip ir tos, kurios administruoja valstybę bei visuomenės ekonomiką ir socialinę politiką. (Viešosios įstaigos yra įtrauktos į verslo įmonių sektorių);

o ne pelno įstaigos, kurias valdo ir kurioms didžiąją dalį lėšų skiria valstybė ir kurių neadministruoja aukštojo mokslo sektorius.

• Privatus ne pelno, kuris apima: o namų ūkius (t.y. plačiąją visuomenę) aptarnaujančias ne prekybines privačias ne pelno

institucijas; o privačius asmenis ar namų ūkius.

• Aukštojo mokslo, kurį sudaro: o visi universitetai, technikos kolegijos ir kitos povidurinio mokymo institucijos

nepriklausomai nuo jų finansavimo šaltinių ar teisinės formos; o į jį taip pat įeina visi mokslinių tyrimų institutai, eksperimentinės stotys ir klinikos,

kurias tiesiogiai valdo ar administruoja aukštojo mokslo įstaigos arba kurios yra su jomis susijusios.

• Užsienio, kurį sudaro: o visos institucijos ir asmenys, esantys už politinių šalies ribų, išskyrus transporto

priemones, laivus, lėktuvus ir kosminius palydovus, kuriuos eksploatuoja šalies ūkio subjektai, bei tokių ūkio subjektų įsigytus tyrimų poligonus;

o visos tarptautinės organizacijos (išskyrus verslo įmones), įskaitant veiklą šalies teritorijoje bei joje esančius įrenginius.

2 paveikslėlyje pateikiama MTEP vienetų klasifikavimo pagal institucijų sektorių

sprendimų priėmimo schema.


16

2 paveikslėlis. MTEP vienetų skirstymo į sektorius sprendimų priėmimo schema (šaltinis: Frascati vadovas).

1.2. Mokslinė išradimo adaptacija

1.2.1. Inovacijos

Jau nuo neatmenamų laikų beveik be išimčių visiems praeityje naudotiems arba ligi šiol naudojamiems daiktams ir technologijoms sukurti ar išrasti reikėjo mokslinių eksperimentų ir tyrimų, studijų ir nuolatinio žinių plėtimo. Be mokslo civilizacija nustotų tobulėti bei plėtotis. Kita vertus, mokslo rezultatams perkelti į visuomenei suprantamą "pavidalą" reikia laiko ir ištisos sąlygų sistemos, nulemiančios inovacinę aplinką: • politikų ir valdininkų, entuziastingai palaikančių bei puoselėjančių pagarbą skaidriam,

intelektiniam ir inovatyviam verslui, • verslininkų, nujaučiančių verslo pradžią iš kartais ne visiems suprantamų mokslo rezultatų, • pedagogų ir dėstytojų, auginančių drąsias ir novatoriškas asmenybes, • mokslininkų, kurių darbo rezultatai anksčiau ar vėliau turėtų virsti visuomeninio vartojimo

produktais arba technologijomis, keliančiomis piliečių gerovę.

Vienas naujausių JAV Prekybos departamento naudojamas inovacijų apibrėžimas taikomas vertinant ir matuojant 21 amžiaus ekonominius indikatorius:

“the design, invention, development and/or implementation of new or altered products, services, processes, systems, organizational structures, or business models for the purpose of creating new value for customers and financial returns for the firm” (liet. „dizainas, išradimas, naujų ar adaptuotų produktų, paslaugų, procesų, sistemų,


17

organizacijos struktūrų ar verslo modelių įdiegimas ir/ar plėtra, siekiant naujos vertės klientams ir kompanijos finansinės naudos“). Lietuvos Inovacijų versle programoje nurodoma, kad „Inovacija – tai naujų

technologijų, idėjų, metodų kūrimas ir komercinis pritaikymas, pateikiant rinkai naujus arba patobulintus produktus ir procesus.“ Dažniausiai vartojamas apibrėžimas, jog „inovacija reiškia naujų žinių panaudojimą įmonėse, skatinant gaminti ir pateikti rinkai technologiškai naujus produktus bei tobulinti procesus patenkant į rinką su nauja produkcija“. Tai gali būti ne tik nauji produktai ar procesai, bet ir esamų atnaujinimas. Toks apibrėžimas leidžia teigti esant inovatyvią tiek aukštųjų technologijų, tiek tradicinę pramonę. Kartu pažymėtina, kad prekyba, jau sukurtais inovaciniais produktais, nelaikytina inovacine veikla. Taigi inovacijos sąvoka tiesiogiai siejama su veikla. Inovacinė veikla apibūdinama kaip mokslinės, technologinės, projektavimo, įrangos (kompiuterinės įrangos, licencijų, know-how ir kt.) ar technologijos įdiegimas, naujų gamybos organizavimo metodų taikymas, sudarantis sąlygas gaminti naujus arba patobulintus produktus bei tobulinti procesus. Ši sąvoka įvardija rezultatą, kuris atsiranda materializavus mokslo išradimus ir sėkmingai pateikus juos visuomeniniam naudojimui. Tačiau čia pažymėtina, kad tik nuo visuomenės brandos ir mokslo pajėgumų priklauso ar išrandamos esminės naujovės, ar tik vietiniams poreikiams pritaikomos kitų kūrėjų idėjos.

Visų tipų inovacijų pritaikymas įmonėse yra racionalus sprendimas, kuriuo siekiama konkrečių tikslų: didinti rinkos dalį, mažinti gamybos išlaidas, gerinti prekės kokybę, plėsti gaminių asortimentą, kurti naujas rinkas, didinti gamybos lankstumą, gerinti darbo sąlygas, keisti pasenusius gaminius, mažinti žalą aplinkai. Yra ir daugiau įvairių priežasčių, kurios didina įmonių poreikį ir apsisprendimą diegti inovacijas, pavyzdžiui, prestižo siekimas arba noras plėtoti bendradarbiavimą tarptautiniu lygmeniu.

1.2.2. Išradimai

Išradimas laikomas nauju, jeigu jis nežinomas (technikos bei kitokiu) lygiu dalykas arba naujas ir pažangus techninės problemos sprendimas. Tai gali būti susiję su visiškai naujo įrenginio, produkto ar proceso sukūrimu arba paprasčiausiai žinomo įrenginio ar proceso laipsniniu patobulinimu. Atradus ką nors, kas jau egzistuoja gamtoje, nėra laikoma išradimu. Į išradimą turi būti įdėta pakankamai daug žmogaus sumanumo, kūrybingumo ir išradingumo. Daugelis išradimų šiandien yra didelių pastangų ir ilgalaikių investicijų į mokslinius tyrimus ir kūrimą rezultatas. Tačiau nemažai paprastų ir nebrangių technikos patobulinimų, kurie turi didelę vertę rinkoje, jų išradėjams ir bendrovėms atnešė nemažas pajamas ir pelną. Išradimai žymi naują etapą technikos, mokslo bei ekonomikos istorijoje. Jie gali būti patentuojami; tam turi atitikti patentabilumo kriterijus bei atsakyti į tam tikrus pagrindinius klausimus: • Ar išradimas naujas? Išradimas yra naujas, jeigu jis nežinomas technikos lygiu. Jis turi būti

neatskleistas visuomenei iki patentinės paraiškos padavimo datos ne tik raštu, bet ir kuriuo kitu būdu, žodžiu ar panaudojimu. Todėl jei iki patentinės paraiškos padavimo datos išradimo požymiai kur nors pasaulyje buvo viešai atskleisti, negalima gauti galiojančio patento. Taigi padarius gerą išradimą ir dar nepadavus patentinės paraiškos, jį reikia laikyti paslaptyje, kad nebūtų prarasta galimybė jį apsaugoti. Be to, atitinkamos informacijos, ypač patentinės, paieška iki paraiškos padavimo gali padėti sutaupyti laiką ir pinigus.

• Ar išradimas yra išradimo lygio? Išradimas techniniu atžvilgiu atitinka tokį lygį, jei apie jį nežino atitinkamos srities specialistai. Paprastai tai siejasi su klausimu, kokią išradimas sprendžia techninę problemą, ar išradimo sprendžiamos problemos tiesiogiai susijusios su jau spręstomis, ar yra kas nors naujo? Tai nustatyti nėra lengva. Todėl teisingiau įvertinti ar


18

išradimas turi „naują“ požymį, tada toks išradimas yra išradimo lygio. Kitu atveju geriau pasikonsultuoti su patentiniu patikėtiniu (Patentinių patikėtinių sąrašas – http://www.vpb.gov.lt/index.php?p=0&l=lt&n=311).

• Ar išradimas turi pramoninį pritaikomumą? Pramoninį pritaikomumą turi išradimas, kurį galima pagaminti ar panaudoti pramonėje, žemės ūkyje, sveikatos apsaugos ar kitose srityse.

• Ar išradimas patentabilus? Patentų įstatymas neapibrėžia, kas yra išradimas, bet jis nurodo objektus, kurie nepatentuojami ir nelaikomi išradimais. Šių išimčių palyginti nedaug ir yra žinoma, kad didžiosios daugumos patentinių paraiškų šis reikalavimas neliečia. Bet kokios technikos srities išradimai yra patentabilūs, jeigu jie yra nauji, išradimo lygio ir turi pramoninį pritaikomumą.

Išradimais nelaikomi: o atradimai, mokslo teorijos ir matematiniai metodai; o gaminių išoriniai vaizdai; o žaidimų, intelektinės arba ūkinės veiklos planai, taisyklės ir būdai, taip pat kompiuterių

programos; o informacijos teikimo būdai; o natūralioje aplinkoje esantis žmogaus kūnas ar jo elementas, įskaitant geno seką ar jos

dalis, bet kuriais jo formavimosi ir raidos etapais. Ši nuostata netaikoma išskirtam iš žmogaus kūno ar kitaip, taikant technologinį procesą, gautam elementui, taip pat geno sekai ar jos daliai, net jeigu šio elemento struktūra yra tapati natūralioje aplinkoje esančio elemento struktūrai.

Patentabiliais gali būti pripažinti su objektu susiję išradimai, kuriuose yra biologinė medžiaga, arba kai jie yra būdai biologinei medžiagai gauti, apdoroti ar panaudoti. Biologinė medžiaga, išskiriama iš natūralios aplinkos arba gaminama techninių procesų metu, gali būti išradimo objektu, net jeigu ji ligi tol egzistavo gamtoje. Jeigu išradimo objektas yra būdas, tai patentinė apsauga suteikiama ir tuo būdu pagamintam gaminiui.

• Ar išradimas komercinis? Išradimas gali būti techniškai puikus, bet neturėti rinkos. Neverta gaminti gaminio, kurio niekas nenori pirkti. Prieš patentuojant gaminį būtina ištirti rinkos poreikį.

• Ar patentas yra vertingesnis nei paslapties išlaikymas? Jei išradimas yra toks, kad jį pateikus rinkai, bus galima nustatyti, kaip jis padarytas, tuomet norint sustabdyti konkurenciją jį būtina užpatentuoti. Tačiau galima išrasti gaminio pagaminimo būdą, kurį geriau laikyti paslaptyje negu patentuoti. Iš parduoto gaminio sunku nustatyti pagaminimo būdo detales, bet tai nesuteikia jokios apsaugos.

Būtina suprasti skirtumą tarp „išradimo“ ir „inovacijos“. Išradimu vadinamas

techninės problemos techninis sprendimas. Tai gali būti pažangi idėja, pateikta darbo modelio arba prototipo forma. Inovacija - tai išradimo pavertimas parduodamu produktu arba procesu. Pagrindinės priežastys, kurios skatina diegti inovacijas: • gamybos proceso gerinimas, leidžiantis mažinti išlaidas ir didinti produktyvumą; • pirkėjo poreikius tenkinančios naujos produkcijos pasiūlos didinimas; • siekis laimėti konkurenciją ir/ar užimti didesnę rinkos dalį; • noras užtikrinti sukurtos technologijos realių, nuolat augančių verslo ir verslo klientų poreikių

patenkinimą; • siekis išlikti technologiškai nepriklausomiems.

Inovacijų valdymas reikalauja gerų patentų sistemos žinių. Tai leidžia užtikrinti maksimalią naudą iš savo pačių pažangių ir kūrybinių sugebėjimų, gali padėti sukurti pelningą partnerystę su kitų patentų savininkais ir išvengti atvejų, kai neteisėtai naudojamos kitiems


19

priklausančios technologijos. Šiais laikais daugelis inovacijų yra sudėtingos bei remiasi daugybe patentuotų išradimų, kurie gali priklausyti skirtingiems patentų savininkams. Išradėjas – asmuo, kuris padarė išradimą, o asmuo, kuris pateikia paraišką patento gavimui - patento pareiškėjas, turėtojas ar savininkas. Teisė į patentą priklauso išradėjui arba teisių perėmėjui, arba darbdaviui, jeigu išradimas yra tarnybinis. Jeigu išradimas sukurtas įmonėje, įstaigoje, organizacijoje, atliekančioje mokslinio tyrimo, projektavimo, konstravimo ir kitus kūrybinio pobūdžio darbus pagal sutartį su užsakovu, kuris finansuoja atitinkamą darbą, teisė į išradimo patentą nustatoma šia sutartimi. Jeigu darbdavys atsisako teisės į patentą arba per keturis mėnesius nepraneša išradėjui apie ketinimą pasinaudoti šia teise, teisė į patentą pereina išradėjui. Išradimo bendraautoriai turi lygias teises į patentą, jeigu jie nėra susitarę kitaip. Tam tikrais atvejais, išradėjas gali būti ir patentinės paraiškos pateikėjas, tačiau labai dažnai tai yra skirtingi subjektai. Paraiškos pateikėjas dažnai yra bendrovė arba mokslinių tyrimų institutas, kuris yra įdarbinęs išradėją. Keletas situacijų: • Tarnybiniai išradimai. Išradimai, kurie padaromi darbo metu, yra automatiškai priskiriami

darbdaviui. Kai kuriais atvejais, išradėjas gali išlaikyti teisę naudoti išradimą. Darbo sutartyse svarbu numatyti klausimą dėl darbuotojų išradimų nuosavybės teisės.

• Nepriklausomi rangovai. Nepriklausomam rangovui, kurį samdo bendrovė, norėdama sukurti naują produktą ir procesą, priklauso visos išradimo teisės, jei nėra nurodyta kitaip. Tai reiškia, jei rangovas neturi raštu pasirašytos sutarties su bendrove, kuria išradimas priskiriamas bendrovei, paprastai bendrovė neturės jokių nuosavybės teisių į tai, kas buvo sukurta, net jei ji finansavo kūrimo procesą.

• Išradėjų grupė. Kai išradimo koncepcijoje ar jo realizavime prisideda daugiau nei vienas asmuo, jie turi būti traktuojami kaip išradėjų grupė ir taip nurodomi patentinėje paraiškoje. Jei išradėjų grupė yra paraiškos pateikėjai, patentas bus suteiktas visiems kartu.

• Savininkų grupė. Kai patentas priklauso daugiau nei vienam subjektui ar asmeniui, nei vienas bendrasavininkas negali licencijuoti patento ar teisti trečias šalis už pažeidimus be visų kitų bendrasavininkų sutikimo.

1.3. Komercializavimo strategija

„Kad ir kokiame prestižiniame žurnale būtų išspausdintas mokslininko straipsnis – tai tik idėja. Ji nesukurs inovacijos, nepatobulins technologijos, nes tam reikia konstravimo darbų, bandomojo pavyzdžio, o šiam pagaminti galbūt naujos įrangos ir t.t. Taigi nuo mokslinio straipsnio iki naujo gaminio tolimas kelias. Tik mūsų mokslininkų veikla šiandien vertinama ne pagal sukurtas inovacijas, patentus, naujas technologijas, bet pagal straipsnius mokslo žurnaluos (Mokslas ir technika, 2009 Nr. 11).“

Todėl kyla klausimas kaip sukurti efektyvų bendradarbiavimą tarp mokslo ir verslo? Nors mokslininkams mokslinė kvalifikacija yra būtina, vis dėlto labai svarbu daugiau dėmesio skirti išradimams, jų patentavimui bei komercializavimui, garantuoti glaudesnį ryšį su verslu, atsižvelgiant į verslo poreikį inovacijoms, naujoms technologijoms, paslaugoms, steigti įmones, paremtas intelektinės nuosavybės perdavimu ar licencijavimu.

1.3.1. Intelektinės nuosavybės vadyba

Šiuolaikinės ekonomikos principai peržengė natūralių išteklių koncepciją, todėl ieškant naujų rezervų atsirado intelektinė nuosavybė. Panaudojant žmonių turimas žinias ir jas


20

kūrybiškai taikant, sukuriamas intelektinis produktas. Teisės į šį produktą yra įtvirtinamos patentu. Patentai saugo išradimus suteikdami patento savininkui teisę uždrausti kitiems gaminti, naudoti, siūlyti parduoti, parduoti ar importuoti produktą ar procesą, kuris remiasi patentuotu išradimu be savininko leidimo. Ši draudimo teisė gali išlikti iki 20 metų. Kitaip tariant, patentas yra teisė tam tikrą laikotarpį sustabdyti konkurenciją. Ši konkurencijos sustabdymo teisė galioja tik toje valstybėje, kurioje patentas yra išduotas, t.y. apsaugo rinkas, kuriose išradimas bus panaudotas. Jei išradimas yra komercinis, patentas yra teisė, kurią verta turėti. Taigi patentas yra išskirtinė teisė, suteikta valstybės už išradimą, kuris yra naujas, turi išradimo lygį ir gali būti taikomas pramonėje. Išradimas paprastai atskleidžiamas po 18 mėnesių nuo patentinės paraiškos padavimo. Visuomenei patentinis sandėris yra vertingas, nes jis skatina investicijas ir išradingumą, kurie yra būtini naujoms technologijoms, procesams, gaminiams kurti ir platinti. Patentas yra stiprus verslo įrankis įmonėms įgyti išimtinę teisę į rinką išleisti naują produktą ar procesą, sukurti stiprią poziciją rinkoje ir gauti papildomas pajamas iš licencijų.

Norint užpatentuoti išradimą, tiesiog būtina išlaikyti konfidencialumą prieš paduodant paraišką. Daugeliu aplinkybių, išradimo atskleidimas paduodant paraišką, panaikins išradimo novatoriškumą ir jis taps nepatentuotinas, jei galiojantys įstatymai nenumato „lengvatinio laikotarpio“ (6-12 mėn. iki paraiškos padavimo ir išradimas neprarado galimybės būti patentuojamas dėl jo atskleidimo). Todėl labai svarbu vengti bet kokio informacijos atskleidimo kol nepateiktas prašymas patentui, nes tai galėtų turėti įtakos patentavimui ekspertizės metu. Išradimas gali būti atskleidžiamas bet kokia forma tik pasirašius konfidencialumo ar informacijos neatskleidimo sutartį.

Kiti teisiniai instrumentai, apsaugantys produktus: • Naudingi modeliai (taip pat žinomi kaip trumpalaikiai patentai arba naujovių patentai).

Daugelyje šalių kai kurie papildomi išradimai arba nedideli jau esamų gaminių patobulinimai yra saugomi naudingų modelių.

• Gamybos paslaptys. Konfidenciali verslo informacija, kol nėra plačiai žinoma kitiems, turinti prekinę vertę, laikoma paslaptimi.

• Pramoninis dizainas. • Prekių ženklai. • Autorių teisės ir su jomis susijusios teisės. • Naujos augalų rūšys. • Integrinės grandinės schemos dizainas (topografija).

1.3.1.1. Kodėl ir kada patentuoti? Nuo ko pradėti?

Kodėl reikėtų pagalvoti apie išradimų patentavimą? Išradimus reikia patentuoti dėl pagrindinių priežasčių (Pasaulinė intelektinės nuosavybės organizacija): • Stiprios pozicijos rinkoje ir privalumų konkurencijoje. Patentas jo savininkui suteikia

išskirtinę teisę apsaugoti ir neleisti kitiems naudoti verslui patentuotą išradimą, sumažina neapibrėžtumą, riziką ir konkurenciją. Jei įmonė yra vertingo patentuoto išradimo savininkė arba turi leidimą jį naudoti, ji gali sukurti barjerą patekti į rinką tokiam pačiam konkurentų išradimui. Tai suteikia didelį pranašumą svarbiose rinkose.

• Didesnio pelno ar investicijų susigrąžinimo. Jei investuojama daug laiko ir pinigų į tyrimo ir plėtros darbus, sukurtų išradimų patentinė apsauga padės atlyginti išlaidas ir susigrąžinti daugiau investicijoms išleistų lėšų.

• Papildomų įplaukų iš licencijavimo ir patento perdavimo. Esant patento savininku, galima išduoti licenciją (leidimą), leidžiančią kitiems naudotis teisėmis į išradimą už vienkartinę išmoką ir/arba rojalti (laipsniškos išmokos nuo pelno), kad būtų gaunamos papildomos


21

pajamos. Patento pardavimas (ar perleidimas) reiškia nuosavybės perdavimą, kai tuo tarpu licencijų išdavimas reiškia tik leidimą naudoti licencijuotą išradimą tam tikromis sąlygomis.

• Priėjimo prie technologijų per abipusį licencijavimą. Jei įmonė domisi technologijomis, kurios priklauso kitiems, galima naudoti savo įmonės patentus deryboms dėl abipusio licencijavimo. Įmonė ir kita šalis galėtų susitarti suteikti įgaliojimus viena kitai naudoti vieną ar daugiau atitinkamų patentų su sąlygomis, apibrėžtomis sutartyje.

• Priėjimo prie naujų rinkų. Patentų licencijavimas kitiems (ar net paduotos patentinės paraiškos) gali suteikti galimybę įeiti į naujas rinkas, kurių kitu būdu negalima pasiekti. Siekiant tai padaryti, išradimas privalo būti apsaugotas atitinkamose užsienio rinkose.

• Pažeidimų rizikos nebuvimo. Turint patentinę apsaugą, galima užkirsti kelią kitiems patentuoti tą patį išradimą, o taip pat sumažinti kitų teisių pažeidimų galimybę, kai produktas bus parduodamas. Kadangi pats patentas nesuteikia galimybės „laisvai jį naudoti“, jis neleidžia kitiems patentuoti tą patį ar panašų išradimą ir pateikia pagrįstą nuorodą, kad jau užpatentuotas išradimas yra naujas ir ženkliai skiriasi nuo „prototipo“.

• Padidintos galimybės gauti subsidijas ir/ar padidinti fondus. Esant patentų savininku (arba licencijos turėtoju) galima praplėsti galimybes padidinti kapitalą, kad produktas būtų pateiktas rinkai. Kai kuriuose sektoriuose dažnai būtina turėti stiprų patentų portfelį, kad būtų galima pritraukti rizikos kapitalą.

• Veiksmingumo kovojant prieš falsifikatorius ir lengvo uždarbio mėgėjus. Turint patentą, žymiai padidėja galimybės imtis sėkmingų teisinių veiksmų prieš patentuoto išradimo kopijuotojus ir falsifikatorius.

• Teigiamo įmonės įvaizdžio. Verslo partneriai, investuotojai, akcininkai ir vartotojai gali suprasti patentų portfelį kaip aukštą įmonės ekspertų , specialistų ir technologijų pajėgumo lygį. Tai gali pasitarnauti didinant fondus, ieškant verslo partnerių ir gerinant įmonės įvaizdį bei rinkos vertę.

Jei išradimas yra patentuotinas, jis ne visada taps verslui perspektyvia technologija ar

produktu. Priimant sprendimą, ar paduoti paraišką patento gavimui, būtina atsižvelgti į šiuos veiksnius: • Ar išradimui yra reikiama rinka? • Kokios yra alternatyvos išradimui ir kaip jos konkuruoja? • Ar išradimas būtų naudingesnis gerinant esamą gaminį ar kuriant naują? Kuri pozicija geriau

atitinka verslo strategiją? • Ar yra potencialių licencijų turėtojų ar investuotojų, kurie norės padėti išradimui patekti į rinką? • Kiek išradimas bus vertingas įmonei ir konkurentams? • Ar lengva atkurti išradimą pagal gaminį arba „perkonstruoti“ jį? • Ar yra tikimybė, kad kiti, ypač konkurentai, išrastų ar užpatentuotų tą patį išradimą? • Ar numatomas pelnas dėl išskirtinės padėties rinkoje sugrąžins patentavimo išlaidas (Mokesčiai

- http://www.vpb.lt/index.php?n=148&l=lt)? • Kokie išradimo aspektai gali būti saugomi vienu ar daugiau patentų, kokios apimties gali būti ši

apsauga ir ar ji suteiks komercinę naudą? • Ar bus lengva nustatyti patentinių teisių pažeidimo atvejus, ar patento įgyvendinimui pasiruošta

investuoti laiką ir finansinius resursus?

Pirmas žingsnis, norint gauti patentą, yra prototipų paieška. Kadangi visame pasaulyje yra išduota milijonai patentų, todėl kyla pavojus, kad kai kurios nuorodos ar nuorodų deriniai, išradimą gali padaryti nebe nauju. Atliekant ankstesnių prototipų paiešką, apsisaugoma nuo „pinigų švaistymo“, kai teikiant patentinę paraišką paaiškėja, jog yra ankstesnių prototipų nuorodų, kurios gali sukliudyti išradimo patentavimą.


22

Informacija apie patentus yra unikalus klasifikuotos techninės informacijos šaltinis, kuris vertingas įmonei, planuojant savo verslo strategiją. Svarbiausi išradimai yra pirmą kartą paskelbiami viešai tik tada, kai yra išspausdinamas patentas arba patentinė paraiška. Todėl patentai ir patentinės paraiškos, suteikia galimybę apie esamus mokslinius tyrimus ir išradimus sužinoti ankščiau nei atitinkami gaminiai pasirodo rinkoje. Patentų paieška turėtų būti pagrindinis indėlis į bet kokios įmonės MTEP ir kūrimo veiklą.

Daugiau informacijos apie patentų paiešką galima rasi LR Valstybinio patentų biuro internetinėje svetainėje adresu : www.vpb.lt.

Be patikrinimo, ar išradimas yra patentuotinas, laiku atlikta efektyvi patentų duomenų bazių paieška gali suteikti labai svarbią informaciją ir žinias apie: • esamų ir būsimų klientų MTEP ir kūrimo veiklą; • esamas kryptis žinomoje technologijų srityje; • licencijuojamas technologijas; • potencialius tiekėjus, verslo partnerius arba tyrinėtojų šaltinius; • galimas nišas vietinėje ir užsienio rinkoje; • kitus tiesiogiai susijusius patentus, siekiant užtikrinti, jog produktai nesikerta su kitais; • tiesiogiai susijusius patentus, kurių galiojimas baigėsi ir technologijas, kurios paskelbtos viešai; • galimus naujus atradimus, kurie remiasi esančiomis technologijomis.

Patentinę paraišką geriausia paduoti tuomet, kai tik surenkama visa būtina jai informacija. Motyvai, kodėl reiktų paduoti paraišką kuo ankščiau: • Daugelyje šalių patentai yra išduodami remiantis paraiškų pateikimo pirmumu. Tokiu būdu

neužleidžiamas išradimas kitiems. • Paduoti patentinę paraišką nedelsiant yra naudinga, jei siekiama finansinės paramos arba norint

išradimą licencijuoti. • Paprastai patentą galima įdiegti tik tada, kai jį išduoda atitinkama patentų tarnyba, o tai gali

užtrukti keletą metų.

Motyvai, kodėl nereikėtų skubėti paduoti patentinę paraišką: • Jei paraiška paduodama per anksti ir vėliau padaromi išradimo pakeitimai, dažniausiai būna

neįmanoma padaryti žymių pakeitimų išradimų aprašymo originale. • Kai paduodama paraiška vienoje šalyje, paprastai suteikiamas 12 mėnesių terminas paraišką

paduoti visose dominančiose šalyse. Tai gali būti problematiška, jei įmonei padavimo išlaidos ir išlaikymo mokesčiai įvairiose šalyse yra per dideli. Būdas kaip sušvelninti šią problemą yra patentinės kooperacijos sutartis (PKS, http://www3.lrs.lt/cgi-bin/getfmt?C1=w&C2=52425). PKS suteikia mažiausiai 18 papildomų mėnesių be 12 prioritetinio laikotarpio mėnesių, per kuriuos pareiškėjai gali ištyrinėti savo produktų pardavimo galimybes ir nuspręsti kur siekti patento apsaugos. Mokesčių apmokėjimas ir vertimo išlaidos, susijusios su nacionaliniu paraiškų padavimu, tokiu būdu yra atidedamos. PKS plačiai naudojasi pareiškėjai, kad kaip galima ilgiau turėtų pasirinkimo galimybę.

Rengti patentinę paraišką ir atlikti visus darbus iki patento suteikimo yra sudėtingas

uždavinys. Prašymo išduoti patentą paruošimas reiškia: • prototipų paieškos atlikimą; • apibrėžties rašymą ir išsamų išradimo aprašymą, apimantį teisinį ir techninį žargoną; • susirašinėjimą su nacionaline ir tarptautine patentų tarnyba; • reikiamų pataisų, kurias prašo atlikti patentų tarnyba, pateikimą.


23

Visi šie aspektai reikalauja išsamių patentų įstatymo žinių ir patentų tarnybos praktikos. Nors ir neprivaloma teisinė ir techninė patentinio patikėtinio pagalba, tačiau ji labai rekomenduotina. Patariama pasikliauti patentų patikėtiniu, kuris turi tiek reikiamų teisinių žinių ir praktikos, tiek ir techninę kvalifikaciją. Daugelis įstatymų reikalauja, kad paraiškų pateikėjams iš užsienio turi atstovauti patentų tarnybos registruotas patikėtinis, kuris yra tos šalies nuolatinis gyventojas.


24

1.3.1.2. Išradimų patentavimas Lietuvoje

Patentinės paraiškos

padavimas į VPB

Pateiktų

dokumentų patikrinimas

Paraiškos formali

ekspertizė

Prašymas (IP-1/98 forma) Aprašymas Apibrėžtis

Brėžiniai (jeigu reikalingi) Referatas

Pareiškimas dėl autorystės Dokumentas apie sumokėtą

mokestį

Išradimo aprašymo ir apibrėžties vertinimai

Kiti reikalingi dokumentai Ištaisyti paraiškos dokumentai

Patento skelbimas ir išdavimas

Paraiškos skelbimas Mokestis už patento išdavimą

Metų mokestis už trečius galiojimo metus

Už ketvirtus galiojimo metus

.....

Už dvidešimtus galiojimo metus


25

1.3.1.3. Išradimų patentavimas Europoje Pirminis pateikimas paraiška Europos patentui gauti (Paraiškos gali būti teikiamos EPO (Miunchene, Hagoje, Berlyne) arba EPK susitariančiosios šalies nacionaliniame biure) Jei prieš pateikiant paraišką Paieškos metu nustatomas atitinkamas ankstesnis patentui gauti , idėja yra kokiu technikos lygis. nors būdu paviešinama, tuomet Paieškos ataskaita yra skelbiama kartu su paraiška ji nebegali būti laikoma ,,nauja“. arba vėliau. Tuomet pareiškėjas per šešis Tarkime, jei prieš patento pateikimą mėnesius nuo paieškos ataskaitos paskelbimo turi vyksta kokios nors derybos, tuomet apsispręsti dėl prašymo atlikti esminį nagrinėjimą siūlome sudaryti konfidencialumo susitarimus; tačiau geriausia pirma Paraiškos skelbimas pateikti paraišką, o po to derėtis. Paraiška skelbiama praėjus 18 mėnesių po europinės ar nacionalinės paraiškos pateikimo (pirmumo data). Nuo Paraiškos atmetimas paraiškos paskelbimo datos, europinė Paraiškos esminis nagrinėjimas yra paraiška suteikia apsaugą nuo trečiųjų pagrįstas paieškos ataskaita. šalių naudojimosi išradimu visose Trys patentabilumo kriterijai: nurodytose valstybėse su sąlyga, kad - naujumas atitinkamiems nacionaliniams biurams - išradingas žingsnis pateikiami paraiškos vertimai - pritaikomumas pramonėje Patento aprašymo skelbimas Suteiktas Europos patentas susideda iš nacionalinių patentų ,,pluošto“. Daugumoje susitariančiųjų šalių tam, kad patentas galiotų ir būtų apsaugotas nuo pažeidėjų, nacionaliniam patentų Trečiosios šalys turi devynis mėnesius biurui reikia pateikti aprašymo pateikti protestą prieš patentą, kurį, vertimą; taip pat gali tekti mokėti jų manymų, nederėjo išduoti rinkliavas. Taikomi atitinkami (pvz. kadangi tai nebuvo nauja ar nacionaliniai įstatymai. išradinga). Įteisinimas EPT sprendimus galima apskųsti ir po to juos peržiūri Biuro nepriklausoma apeliacinė valdyba.

1.3.1.4. Patento pardavimas

Patentas dar nėra komercinės sėkmės garantas. Tai yra įrankis, kuris padidina galimybes pasipelnyti iš išradimo. Siekiant gauti nemažą pelną, patentas turi būti efektyviai panaudojamas ir paprastai uždirbti pinigus tik tuomet, kai patentuotas produktas sėkmingai parduodamas rinkoje arba pakelia, pvz., įmonės reputaciją ir padidina derybų galimybes. Yra keletas išradimo pristatymo rinkoje pasirinkimų: • Tiesiogiai parduoti patentuotą išradimą. • Parduoti patentą kam nors kitam. • Licencijuoti patentą kitiems. • Įkurti bendrą įmonę ar kitą strateginį susivienijimą su kitais, turinčiais papildomų lėšų.

Pateikimas ir formalumai

Paieška ir paieškos ataskaita

Esminis nagrinėjimas

Patento suteikimas

(galimybė) Protestų nagrinėjimas


26

Naujo produkto komercinė sėkmė rinkoje priklauso ne tik nuo techninių savybių. Jei

nėra didelio produkto poreikio ar jis nėra tinkamai reklamuojamas, vartotojų nepritrauks net pats puikiausias išradimas. Komercinė sėkmė priklauso nuo daugelio kitų veiksniu, pvz., produkto dizaino, finansinių resursų, efektyvios rinkodaros strategijos sukūrimo ir produkto kainos, lyginant ją su konkurencinių produktų ar jo pakaitalų kaina.

Prieš pristatant naują produktą rinkai, svarbu sukurti verslo planą. Verslo planas yra veiksmingas nagrinėjant verslo idėjos galimybes, svarbus kreipiantis į investuotoją, siekiant gauti finansinių resursų naujo produkto patekimui į rinką. Informacija apie patentus ir jų strategiją yra svarbi, nes tai yra stiprus produktų naujovių rodiklis, sumažinantis pažeidimų riziką.

Patento pardavimas vadinamas patento perleidimu, kai perduodamos patento turėtojo teisės kitam asmeniui. Tokį sprendimą būtina labai gerai apgalvoti.

Licencijuojant patentą, bet jo neperleidžiant, yra galimybė gauti pajamas iš rojalti mokesčių visą likusį patento galiojimo laikotarpį. Dėl šios priežasties, licencijavimas gali būti finansiškai labai naudinga strategija. Iš kitos pusės, teisių perleidimas reiškia, kad gaunama vienkartinė išmoka be jokių kitų tolimesnių rojalti mokesčių, kad ir koks pelningas patentas būtų.

Būna atvejų, kai teisių perleidimas turi savų privalumų. Jei patentas parduodamas brangiai, nereikia laukti 20 metų kol susikaups panaši suma. Taip išvengiama rizikos, kad patentas bus išstumtas kitos technologijos. Prielaida finansavimui gauti gali būti patento perleidimas pradedančiajai įmonei.

Bet kokiu atveju, tai yra individualus sprendimas, kuris yra paremtas tam tikrais poreikiais ir prioritetais. Tačiau patento teisių perleidimas paprastai nėra rekomenduojamas ir patentų savininkai mielai išlaiko nuosavybės teises į išradimą ir išduoda licencijas.

1.3.1.5. Licencijavimas

Patentas licencijuojamas, kai patento savininkas (licenciaras) suteikia leidimą kitam (licenciatui) naudotis patentuotu išradimu abipusio susitarimo tikslais. Tokiais atvejais tarp abiejų pusių pasirašoma licencinė sutartis, kuri apibrėžia sutarties sąlygas ir sritį. Licencinė sutartis sudaroma raštu, žodinė sutartis negalioja. Sumokėjus mokestį, licencinė sutartis įrašoma į Lietuvos Respublikos patentų registrą ir įsigalioja nuo įrašymo datos.

Įgaliojant kitus parduoti išradimą, naudojantis licencijavimo sutartimi, atsiranda galimybė verslui gauti papildomą pajamų šaltinį. Licencijavimas yra ypatingai naudingas, jei įmonė, kuriai priklauso išradimas, išvis negali gaminti produkto arba gamina nepakankamą jo kiekį, kad būtų patenkinti rinkos poreikiai.

Patariama prašyti licencijavimo specialisto pagalbos, nes prieš pasirašant licencinę sutartį reikalingos profesionalios derybos licencinės sutarties sąlygoms ir terminams aptarti.

Licenciniuose sandoriuose su patento savininku paprastai atsiskaitoma vienkartine išmoka ir/ar reguliariai mokant rojalti mokesčius, kurie gali būti paremti licencijuoto produkto pardavimo apimtimis (rojalti už vienetą), arba bendrąja apyvarta (rojalti, paremti bendrąja apyvarta).

Patento savininkas gali pateikti Valstybiniam patentų biurui pareiškimą viešai licencijai, kad už tam tikrą atlyginimą jis sutinka leisti bet kuriam asmeniui naudotis išradimu licenciato teisėmis. Šiuo atveju metų mokestis už patento galiojimą sumažinamas 50 procentų. Patento savininkas paduotą pareiškimą gali atšaukti bet kuriuo metu apie tai raštu pranešęs Valstybiniam patentų biurui, jei Valstybinis patentų biuras dar nėra gavęs kitų asmenų raštiško pranešimo apie ketinimą naudoti šį išradimą. Asmuo, norintis pasinaudoti vieša licencija, paduoda


27

pareiškimą Valstybiniam patentų biurui ir įgyja licenciato teises naudoti išradimą. Tokiu būdu įgyta licencija yra laikoma neišimtine.

1.3.1.6. Patentų įgyvendinimas

Jei sukuriamas naujas ar patobulintas produktas ir jis yra sėkmingas rinkoje, tikėtina, kad konkurentai anksčiau ar vėliau bandys gaminti produktus su panašiomis savybėmis, kurios yra identiškos arba labai panašios. Kai kuriais atvejais konkurentai gali turėti pelną iš gamybos masto, didesnį priėjimą prie rinkos ar galimybę įsigyti pigesnes žaliavas ir dėl to pagaminti panašų ar tokį patį produktą mažesne kaina. Tai gali būti labai sunku verslui, ypač tuo atveju, jei buvo daug investuota į naujų ir patobulintų produktų mokslinius tyrimus ir kūrimą.

Išimtinės teisės, kurias sukuria patentas, suteikia patento savininkui galimybę apsaugoti ir užkirsti kelią konkurentams gaminti produktus ir reikalauti kompensacijos už patirtus nuostolius. Siekiant įrodyti, kad buvo pažeistos teisės, turi būti parodyta, kad kiekviena ir atskira pateiktos pretenzijos dalis arba jos ekvivalentas yra teisės pažeidimas produkte ar procese. Savo teisių apgynimas, kai manoma, kad patentuotas išradimas yra kopijuojamas, labai svarbus norint išlaikyti konkurencingumą, vietą rinkoje ir pelningumą.

Pagrindinė atsakomybė, nustatant ir imantis veiksmų prieš patento teisių pažeidėjus, tenka jo savininkui, kuris yra atsakingas už išradimo priežiūrą rinkoje, nustatant teisių pažeidėjus ir nusprendžiant kaip ir kada imtis veiksmų prieš juos. Patariama kreiptis į juristą patentų klausimais, kuris padėtų imtis veiksmų, reikalingų įgyvendinti patento teises tiek vidaus ir/ar bet kokiose eksporto rinkose.

1.3.1.7. 10 tipinių klaidų apie patentus ir kaip jų išvengti

Intelektinė nuosavybė yra vertingiausias turtas beveik kiekvienoje įmonėje. Jeigu apie prekių ženklus ir autorių teises esamą bendrą supratimą galima vertinti patenkinamai, tai žinios apie patentus dažniausiai yra labai menkos. Toliau pasinaudosime IEEE-USA Today's Engineer (online) paskelbtu straipsniu, kur patariama kaip išvengti 10 dažniausiai sutinkamų tipinių klaidų apie patentus.

1 klaida: Darbuotojų švietimo nebuvimas. Viena iš didžiausių klaidų, kurias daro įmonės – darbuotojų švietimo apie patentus

nebuvimas. Švietimas apie patentus reikalingas ne tik administracijai ir inžinieriams, bet ir kitoms darbuotojų grupėms, susijusioms su įmonės intelektine nuosavybe (pavyzdžiui, technikams, pardavimo vadybininkams). Įmonės darbuotojai turėtų žinoti ne tik kas yra patentas, bet ir būtų susipažinę su situacijomis, kurios yra ypač susijusios su patentais, pavyzdžiui, produkto kūrimo stadijoje, kai produkto patobulinimus siūlo klientas, ar patento pažeidimo situacijoje. Jeigu darbuotojas neišmano apie patentus, dažnai prarandamos patentinės teisės ir gali būti padarytos brangiai kainuojančios klaidos. Pavyzdžiui, darbuotojo nežinojimas, kad produkto patobulinimas gali būti patentabilus, gali būti patentinių teisių praradimo priežastimi iki tol, kol bus suprasta klaida. Neleisti patentinių teisių praradimo ir, tuo pačiu, išvengti brangiai atsieinančių klaidų gali padėti įmonėje surengtas seminaras, kurį pravestų patentinis patikėtinis.

2 klaida: „Negali būti užpatentuota“ požiūris.


28

Inžinieriai ir įmonės neretai daro kitą tipinę klaidą, manydami, kad nauja technologija arba produkto patobulinimas negali būti užpatentuoti. Kai kurie inžinieriai yra linkę manyti, kad jų atlikti produkto patobulinimai yra „akivaizdūs“, todėl nepatentabilūs. Tačiau tokie patobulinimai, net jeigu jie ir atrodo akivaizdūs, kartais gali būti patentabilūs. Akivaizdumas patentų pasaulyje dažnai skiriasi nuo to, kurį supranta inžinieriai. Jei patobulinimas yra pakankamai svarbus, kad jį būtų galima įtraukti į galutinį produktą, paprastai tikslinga atlikti jo patentabilumo tyrimą. Patentų specialistas gali suteikti vertingas konsultacijas dėl patentinės apsaugos tikslingumo.

3 klaida: Intelektinės nuosavybės valdymo programos neturėjimas. Daugelis ne tik mažų, bet ir vidutinių bei didelių įmonių, neturi intelektinės

nuosavybės (IN) valdymo programos. Be IN valdymo programos darbuotojai, sukūrę išradimą, nežino ką su juo daryti. Gera IN valdymo programa skatins darbuotojus atskleisti savo išradimus. Ji ne tik informuos darbuotojus kaip ir kur pateikti savo idėjas, bet ir numatys atlygį išradėjams – pripažinimą įmonėje arba piniginę kompensaciją. Neužtenka tik turėti IN valdymo programą, reikia užtikrinti, kad ji būtų veiksminga ir skatintų atskleisti intelektinę nuosavybę įmonės viduje.

4 klaida: Patentinių tyrimų suvėlinimas. Daugeliui įmonių atrodo, kad patentiniai tyrimai yra produkto vystymo proceso

baigiamoji stadija, nors jie turėtų būti viena iš pirmųjų stadijų. Patentabilumo paieška produkto vystymo pabaigoje neleidžia pasinaudoti kai kuriais jos papildomais pranašumais. Pavyzdžiui, ankstyva patentabilumo paieška gali padėti išaiškinti trečiosios šalies sukurtą technologiją, kas gali pagreitinti konkretaus produkto vystymo procesą. Be to, ankstyva patentabilumo paieška gali iš anksto atskleisti potencialius kito patento pažeidimus. Tuomet produktas gali būti projektuojamas nepažeidžiant trečiosios šalies patentinių teisių. Tačiau šiuo atveju reikia turėti omenyje, kad patentabilumo paieška nėra "patentinio grynumo paieška", kadangi dėmesys akcentuojamas išimtinai patentabilumo klausimui. Potencialus pažeidimas šiuo atveju gali būti nustatomas daugiau atsitiktinai. Patentinės paieškos gali sutrumpinti produkto kūrimo laiką ir padėti anksti išaiškinti potencialų kito patento pažeidimą, leidžiantį pakeisti produkto kūrimo eigą.

5 klaida: IN audito nevykdymas. Įprasta, jog finansinį auditą reguliariai atlieka dauguma įmonių, o intelektinės

nuosavybės auditas atliekamas labai mažoje dalyje įmonių. Nors gera IN programa gali padėti išvengti IN audito poreikio, tačiau pačiai įmonei naudinga jį atlikti vieną ar du kartus per metus, kad būtų įsitikinta, ar tinkamai saugoma visa intelektinė nuosavybė. IN auditas – tai, iš esmės, visų įmonės turimų ir kuriamų produktų peržiūrėjimas. Turėtų būti išaiškinami potencialiai patentabilūs objektai ir komercinės paslaptys, kad speciali grupė juos peržiūrėtų ir nustatytų, ar reikalingi tolimesni veiksmai intelektinei nuosavybei apsaugoti. Be to, reikia nustatyti terminus patentinėms paraiškoms paduoti. Reguliarus IN audito vykdymas atskleis paslėptą jūsų įmonės intelektinę nuosavybę ir padės neprarasti svarbių teisių.

6 klaida: Nepasinaudojimas „Laikinųjų“ paraiškų privalumais. „Laikinosios“ paraiškos JAV dažnai paduodamos tuomet, kai dar sunku apsispręsti ar

tikslinga paduoti patento paraišką. „Laikinoji“ patentinė paraiška – tai patentinė paraiška, kuri laikoma paduota vienerių metų laikotarpiui. Paraiškos padavimo mokestis yra tik 105 JAV doleriai ( 2007 m. spalio mėn. duomenimis). Laikinoji paraiška gali neturėti išradimo apibrėžties, todėl ją lengviau parengti. Tačiau išradimo aprašymas yra tokios pačios apimties kaip ir formalios paraiškos. „Laikinosios“ paraiškos po vienerių metų laikomos automatiškai atšauktomis, jeigu per tą laikotarpį nepaduodama formali paraiška, norint išsaugoti ankstesnę laikinosios paraiškos padavimo datą. Pastaba: Lietuvos patentų įstatymas „Laikinųjų“ paraiškų padavimo nenumato.


29

7 klaida: Paraiškų padavimas netinkamu laiku. Daugelis įmonių paduoda patentų paraiškas per anksti arba per vėlai. Žinojimas

kuomet paduoti paraišką leidžia maksimaliai pasinaudoti jūsų intelektinės nuosavybės privalumais. Pavyzdžiui, kai kurios įmonės paduoda patento paraišką visiems išradimams iš karto, kai tik jie sukuriami. Tačiau tos įmonės nepagalvoja, kad jos turi tik vienus metus paduoti paraišką užsienyje nuo paraiškos savo šalyje padavimo datos. To laiko dažnai neužtenka, kad būtų įsitikinta, ar verta skirti dideles lėšas patentavimui užsienyje. Ir atvirkščiai, paraiškos padavimas po viešo atskleidimo (pavyzdžiui, siūlymas parduoti, pranešimas seminare, paskelbimas internete) gali būti priežastimi, kad patentas nebus išduotas nei savo šalyje, nei užsienyje. Geriausias laikas paduoti patento paraišką dažniausiai yra tuomet, kai išradimas yra išbandytas ir parengtas gamybai, bet nėra viešai atskleistas.

8 klaida: Klaidingas patentuojamų išradimų pasirinkimas. Kai kurios įmonės savo patentų strategijoje neskiria pakankamai dėmesio tinkamų

patentavimui išradimų atrinkimui, todėl tuščiai išleidžia dideles pinigų sumas neperspektyvių išradimų patentavimui. Tinkamo patentavimui išradimo pavyzdys yra naujas potencialiai „svarbiausias“ produktas arba reikšmingas jau esančio svarbiausio produkto patobulinimas. Blogai pasirinkto patentuoti išradimo pavyzdys yra naujas produktas, kuris turi mažą finansinės naudos įmonei potencialą. Nors nieko nepatentuoti nėra gera verslo praktika, bet nėra gera verslo praktika ir visų išradimų patentavimas. Tam, kad pinigai būtų naudojami protingai, kiekvienas išradimas, prieš priimant sprendimą dėl jo patentavimo, turėtų būti atidžiai įvertinamas.

9 klaida: Konkurentų patentinių teisių neįvertinimas. Dažnai įmonės nepakankamai įvertina arba pervertina konkurentų patentines teises.

Konkurentų patentinių teisių žinojimas padeda išvengti brangių ir daug laiko reikalaujančių patentų pažeidimo teismo procesų ir užtikrina netrikdomą naujų technologijų vystymą. Pavyzdžiui, nepakankamas konkurento patentinių teisių įvertinimas gali atsirasti dėl jo produkto ženkliai skirtingos struktūros ir veikimo, palyginus su įmonės produktu. Patentai gali ir, paprastai, saugo įvairius technologijos variantus. Taigi jūs galite pažeisti konkurento patentą apie tai net nežinodamas. Turint omenyje tai, kad tipinis patento pažeidimo teismo procesas kainuoja 750 000 JAV dolerių arba net daugiau, atsiranda rimtas pagrindas jo nepažeidinėti. Iš kitos pusės, konkurento patentinių teisių pervertinimas įmonei gali kainuoti net dar daugiau. Nesuprantant konkurento patento suteikiamų apsaugos ribų apimties, įmonės vengia produkto vystymo ta kryptimi, kuri yra artima konkurento produktui. Tačiau, jei konkurento patentas yra siauros apimties arba jei konkurentas ant savo produktų nurodė klaidingą patento numerį, jūsų įmonė praras geras galimybes kurti paklausius produktus perspektyviose srityse. Patentiniai patikėtiniai geriausiai gali padėti išvengti bangių teismo procedūrų dėl patento pažeidimo. Todėl, susidūrus su konkurento patentu, tikslinga pasinaudoti jų konsultacijomis. Papildoma šių konsultacijų nauda būtų tinkamas konkurento patento teisių apimties nustatymas, tai įgalintų kurti labiau konkurencingus produktus, nebijant konkurento patento pažeidimo.

10 klaida: Nebūtinų patentinių paraiškų padavimas užsienyje. Gera IN programa turėtų jums padėti nustatyti išradimus, kurie verti, o kurie neverti

patentinės apsaugos užsienyje. Negalima sutikti su dažnai sutinkamu įsitikinimu, kad patentuoti užsienyje mažoms ir vidutinėms JAV įmonėms dažnai neapsimoka. Visada būna išimčių (pavyzdžiui, įmonės, pasirengusios išleisti naujus vertybinius popierius, arba įmonės, ieškančios, kad jas nupirktų didelė bendrovė), tačiau, lyginant išlaidų ir gaunamos naudos santykį, didžiausia patento vertė gaunama JAV. Akivaizdi patento vertės dydžio JAV priklausomybė yra įmonės rinkos dydis. Be to, patentavimas JAV santykinai pigesnis negu užsienio valstybėse, kur jis svyruoja nuo 3000 iki 10000 JAV dolerių kiekvienoje šalyje. Jeigu sprendžiate išradimų patentavimo užsienyje


30

klausimą, pravartu konsultuotis su patentiniu patikėtiniu. Pastaba: Patentuojamų užsienyje išradimų atrinkimo kriterijai Lietuvos sąlygomis nebūtinai sutampa su kriterijais JAV ir kitose šalyse.

Dažnai įmonėse daromų „patentinių“ klaidų būtų galima išvengti šviečiant darbuotojus ir įgyvendinant gerai parengtą IN valdymo programą. Kadangi patentinės klaidos dažnai nepagydomos, prevencinis gydymas yra neįkainojamas.

1.3.2. Spin-out įmonių kūrimas

Šiame skyriuje nagrinėjama Jungtinės Karalystės situacija. Todėl pateikiama informacija yra rekomendacinio pobūdžio.

1.3.2.1. Kas tai yra spin-out įmonė? Spin-out terminas apibrėžia faktą, universiteto intelektinės nuosavybės (IN) perėjimą

iš akademinės į komercinę aplinką. Spin-out įmonės terminas: • apima universitetą ar mokslo darbuotoją; • įgyja IN iš universiteto su tikslu ją tobulinti ir komercializuoti; • gauna finansavimą iš išorės investuotojų, dažniausiai mainais už įmonės akcijas; • turi keletą akcininkų, kurie (iki to laiko, kai gaunamas išorės finansavimas) gali apimti

universitetą, pagrindinį mokslo darbuotoją/jus, galbūt bet kurį vyresnįjį vadovą/us ir investuotoją/jus;

• yra (bent jau savo ankstyvuoju laikotarpiu) maža ar vidutinė įmonė, kurios turtas (išskyrus intelektinę nuosavybę) gali būti ribotas.

Spin-out įmonių kūrimas – tai vienas iš būdų, kuriuo mokslo darbuotojas ar

universitetas gali suorganizuoti tolesnį technologijos vystymą ar komercializavimą. Kiti keliai komercializavimui apima jau įsitvirtinusios įmonės licencijavimą ar technologijos laisvai prieinamą pateikimą, pvz., per mokslines publikacijas, tikintis, jog komercinės įmonės panaudos technologiją komerciniuose produktuose ir paslaugose. Pagrindinės pasirinkimo galimybės, su kuriomis susiduria technologijos perdavimo vykdytojas (TPV) (technology transfer executive (TTE)): • Spin-out įmonės kūrimas ar • licencijavimas įsitvirtinusiai įmonei.

Kas formuoja Spin-out įmonę? Šis klausimas kyla techniniame lygmenyje, kai sprendžiama, kas įregistruoja įmonę įmonių registre, ir strateginiame lygmenyje nustatant – kas yra atsakingas už vadovavimą Spin-out procesui. Dėl su mokesčiais susijusių priežasčių, daugelį Spin-out įmonių įregistruoja vedantieji mokslo darbuotojai, kurių akcininkai vėliau tampa universitetai ir investuotojai.

Didesnis klausimas yra susijęs su universiteto (kaip ir vedančiojo mokslo darbuotojo) dalyvavimu kuriant Spin-out pasiūlymą, ieškant investuotojų ir kompanijos vadovų, paskiriant teisininkus, derantis dėl kūrimo sutarties ir kt. Kitaip tariant, spendžiama ar TPV turi dėti daug pastangų ir būti atsakingu už vadovavimą, prisidėti prie dalies ar viso Spin-out kūrimo proceso, ar priešingai – jo vaidmuo turėtų apsiriboti tik užtikrinimu, jog bet kurios sutarties sąlygos nepakenkia universiteto interesams.

Patirtis rodo, jog daugelis universitetų laikosi santykinai „praktinio darbo“ („hands-on“) požiūrio kuriant Spin-out kompanijas. Tačiau kai kurie universitetai laikosi „veikimo laisvės


31

suteikimo“ („hands-off“) politikos, kuomet išradėjams tenka pagrindinė atsakomybė už Spin-out pasiūlymo parengimą ir universiteto vaidmuo yra daugiau reaguojamojo pobūdžio, t.y. suteikti mokslo darbuotojui patariamąją pagalbą (jeigu jos prašoma), prireikus duoti leidimą ir užtikrinti, kad sandėrio sąlygos nenumato universitetui bereikalingos atsakomybės. TPV indėlio laipsnis gali iš dalies priklausyti nuo vietinės verslo aplinkos universitete ir aplink jį.

Spin-out įmonės įkūrimas ir veikla dažniausiai susideda iš keleto etapų (ne visuomet šiuo eiliškumu, nes kai kurie etapai gali vykti vienu metu):

Pradžia • Pradinės diskusijos su mokslo darbuotojais, apimant IN išsamų patikrinimą ir galimų

komercializavimo kelių ištyrimą. • Įmonės verslo plano parengimas. • Įmonės įregistravimas. • Universiteto pritarimas pasiūlymui, kuriuo IN perleidžiama įmonei. • Principinis susitarimas su mokslo darbuotojais, apimant santykinį akcijų turėjimą.

Susitarimo sudarymas • Investuotojų radimas. • Principinis susitarimas su investuotojais, apimantis investicijų sumą, santykinį akcijų turėjimą,

IN apimtis, kuri bus įdedama į įmonę, verslo planas, mokslo darbuotojų vaidmuo įmonėje ir kt. Derybos ir formalumai

• Detalizuotų susitarimų tarp universiteto, mokslo darbuotojų ir investuotojų, taip pat sąlygų, ginančių investuotojo interesus, garantijų aptarimas ir pan.

• „Užbaigimas“, apimant IN teisių, finansavimo ir kt. perleidimą įmonei, direktorių paskyrimą, kt. Tęstinis vadovavimas įmonei, apimant:

• pagrindinių darbuotojų įdarbinimą, patalpų įgijimą, prekybą; • tolesnius finansavimo etapus; • „išėjimo“ strategiją.

Spin-out įmonių įkūrimas reikalauja daugelio įvairių komercinių dokumentų aptarimo ir parengimo, kurie kartu gali sudaryti dokumentų „bibliją“: • įmonės formavimo dokumentai; • verslo planas; • dokumentai, kuriuose užfiksuotas universiteto pritarimas Spin-out galimybei; • susitarimai dėl akcijų padalijimo tarp universiteto, kiekvieno mokslo darbuotojo ir kt.; • preliminarūs susitarimai su investuotojais, pvz., konfidencialumo susitarimas; • išsamaus patikrinimo dokumentai, iš jų klausimynai, atskleidimo raštas; • investavimo/akcininkų susitarimas; • naujas memorandumas ir įstatai; • (kartais) paskolų susitarimai su investuotojais; • išradėjų intelektinės nuosavybės perleidimas universitetui; • intelektinės nuosavybės susitarimas (t.y. licencijuoti ar paskirti universiteto intelektinę

nuosavybę įmonei); • kiti intelektinės nuosavybės susitarimai, pvz., galimybių/parengimo susitarimas, tiriamosios

veiklos sutartis su universitetu; • konsultavimo susitarimai su pagrindiniais mokslo darbuotojais; • darbo sutartys su pagrindiniais darbuotojais; • akcijų pardavimo sistemos; • turto nuoma, kt.


32

Kodėl egzistuoja toks sudėtingas susitarimų komplektas? Spin-out įmonės įkūrimas apima sudėtingesnį sutarčių ir dokumentų komplektą nei jau įsikūrusios įmonės licencijavimas. Spin-out įmonė atsiduria viso santykių tinklo centre – su universitetu, mokslo darbuotojais, investuotojais, direktoriais, darbuotojais, savininkais, draudėjais ir kt. Kitaip tariant, kaip ir licencijavimo ar intelektinės nuosavybės perleidimo atveju Spin-out įmonei, paprastai būtina susitarti dėl dokumentų šiose srityse: • įmonės formavimo, sudėties sudarymo, tarnautojų, kt.; • bendrų ryšių sukūrimo; • intelektinės nuosavybės tvarkymo; • įmonės veiklos organizavimo.

Labai svarbu atskirti šiuos įvairius sandėrio aspektus kaip jo sudėtinę dalį ir vertinti kiekvieną kaip atskirą (nors ir vykstantį vienu metu) sandėrį. Tam yra kelios priežastys: • padalijimas į nedideles dalis palengvina derybas; • kiekvienoje sutartyje gali būti skirtingi sutarties dalyviai; tuo atveju, kai viena iš šalių yra

universitetas, sutartyje gali dalyvauti skirtingi universiteto padaliniai; • daugeliu atvejų kiekvienas susitarimas turėtų būti savarankiškas – licencijos sutartis turėtų

galioti ilgiau nei kitos; • kai kuriuos susitarimus gali prireikti atskleisti viešai.

1.3.2.2. Sprendimo dėl Spin-out kompanijos formavimo priėmimas Spin-out įmonė ar tradicinė licencijos sutartis? Kuris kelias yra geriausias siekiant

komercializuoti intelektinės nuosavybės paketą? Įvairiuose universitetuose mokslo darbuotojų vaidmuo priimant šį sprendimą skirsis. Tačiau bet kuriuo atveju, jie bus geras informacijos šaltinis. Pagrindinės alternatyvos: a) intelektinės nuosavybės licencijos suteikimas jau įsikūrusiai įmonei; b) intelektinės nuosavybės perleidimas ar licencijavimas Spin-out įmonei.

Šios alternatyvos viena kitos nepaneigia – labai dažnai universitetas formuoja Spin-out įmonę, siekdamas surinkti lėšas, kurios galės būti panaudotos technologijos vertei didinti labiau išvystytoje ir patvirtintoje licencijavimo formoje, kuri taikoma jau įsikūrusiai įmonei. Kai kurie universitetai, spręsdami ar formuoti Spin-out įmonę, ar licencijuoti jau įsikūrusią įmonę, (greta kitų) vadovaujasi šiais faktoriais: • susidariusios galimybės tam tikram intelektinės nuosavybės paketui; šiai technologijai jau

esančios potencialios ar egzistuojančios licencijos; • licencijos suteikimas jau įsikūrusiai įmonei kaip „atsarginio“ kelio alternatyva, jeigu tokiai

licencijai nėra natūralių „namų“; • licencijavimo kaip ne itin perspektyvaus būdo gauti vertę iš potencialaus produkto įvertinimas,

kuris yra labai ankstyvoje vystymosi stadijoje - galbūt geriau rasti būdų „pridėti vertės“ prieš licencijuojant ar parduodant intelektinę nuosavybę (ar bet kokį verslą, kuris turi intelektinę nuosavybę);

• srities, kurioje technologija turi įvairiapusį pritaikymą nustatymas. Spin-out įmonės formavimas kartais vertinamas kaip geresnis kelias universitetui nei daugelio licencijų suteikimas;

• vedančiųjų mokslo darbuotojų charakteris, asmenybė ir atsidavimas, tai faktoriai, rodantys ar jis/ji tinkamas dalyvauti Spin-out įmonėje, ar pasirengęs skirti pakankamai laiko, ar (jeigu reikia dirbti pilną darbo dieną) jis pasirengęs palikti savo mokslinę karjerą.

Kai kurie šiame procese patyrę TPV, nuspręsdami, kuris kelias yra geriausias, labiau

vadovaujasi „jausmais“. Pradžioje komercinė strategija turėtų būti ta pati: kalbėti su keletu įmonių,


33

kurie turėtų susidomėti technologija ir įsitikinti ar juos domintų technologijos licencija. Jei juos domina, tai gali būti geriausias kelias. Jei ne, jūs galite įgyti vertingos informacijos kaip Spin-out įmonė galėtų padidinti technologijos vertę.

Šis požiūris neturėtų būti painiojamas su, pvz., jeigu yra norintis investuoti, bet dar nėra norinčio įsigyti licenciją, galimybe formuoti Spin-out įmonę, kuri gali atrodyti patrauklesnė, užuot eikvojus laiką ir jėgas ieškant licencijai įsigyti tinkamos įmonės. Nagrinėjant Jungtinės karalystės patirtį, kai kuriais atvejais universitetai per daug anksti suformuodavo Spin-out įmones. Tokios įmonės tapdavo tik tiriamosios veiklos projektų, o ne tikrų verslo pasiūlymų finansavimo priemonėmis. Tačiau reikėtų suprasti, jog šie komentarai susiję su praeityje retkarčiais pasitaikiusia praktika, nes pastaruoju laikotarpiu suformuotos Spin-out įmonės yra stipresnės versle.

Spin-out įmonės įkūrimas nėra greitas ir paprastas procesas. Mokslo darbuotojai turi būti ypač atsidavę ir pasirengę skirti tiek laiko, kiek būtina. Jei jie tam nepasirengę, nežinia ar Spin-out įmonė bus sėkmingai įkurta.

Gali būti naudinga pateikti keletą plataus pobūdžio apibendrinimų apie tipinius skirtumus tarp licencijos suteikimo jau įsitvirtinusiai įmonei ir Spin-out įmonės naudojimo.

Licencijos suteikimas įsikūrusiai įmonei – ilgalaikė specializuotos technologijos perdavimo veikla: • Licencijos perdavimui tinkamos įmonės suradimas ir sudominimas gali būti sudėtingas ir užimti

daug laiko. • Licenciją įgyjančios įmonės dažniausiai būna stambesnės, galinčios tobulinti, reklamuoti ir

parduoti licencijuojamą produktą/paslaugą. Tačiau ne visais atvejais. • Licencijos sutartis numato ilgalaikius santykius tarp universiteto ir licenciją įgyjančios įmonės,

kurie pareikalaus, kad universiteto technologijos perdavimo specialistas vadovautų ilgą laiką. • Veiksmingos derybos dėl licencijų sutarčių reikalauja išmanyti kai kuriuos techninius dalykus.

Derybos gali pareikalauti daug laiko ir užsitęsti.

Spin-out įmonės – trumpesnis laikotarpis, „investicijos“ vaidmuo • Kartais lengviau rasti investuotojus Spin-out įmonėms nei tradicines licencijas įsigyjančias įmones. Iš dalies tai priklauso nuo tuometinio investavimo klimato.

• Spin-out įmonės dažniausiai būna mažos, kurios toliau vystys technologiją, bet gali neturėti savų rinkodaros ir pardavimų pajėgumų.

• Universiteto dalyvavimas Spin-out įmonėje laikui bėgant mažėja, tuo pat metu mažėjant ir jo akcijų valdymui. Daugelis universitetų Spin-out įmonėms perleidžia atitinkamą intelektinę nuosavybę (arba iškart, arba tuomet, kai įmonė pasiekia tam tikrą apibrėžtą savo raidos etapą). Dažniausiai universitetas nepasilieka sau atsakomybės už intelektinės nuosavybės komercializavimą, kai ji perleidžiama. Todėl Spin-out įmonės kelias gali pareikalauti mažiau tęstinio vadovavimo iš universiteto pusės ir skirtingo įgūdžių komplekto nei tradicinis licencijavimas.

• Derantis dėl investicijų, iškyla standartiniai klausimai. Daugelis jų (pvz., akcijų turėjimo procentai, kontrolės mechanizmai, atsakomybės ribos, investuotojų teisės ir kt.) geriau suprantami nei kai kurie techniniai klausimai, kylantys derantis dėl licencijos. Kai kurie universitetai įgijo pakankamai patirties, kad galėtų sukurti aiškią politiką apie tai, ką jie norėtų priimti. Derybos dėl kai kurių klausimų gali užsitęsti.

• Jei Spin-out sandėris apima detalizuotą intelektinės nuosavybės licenciją, tuomet iškyla kai kurie klausimai, aptarti ankstesniame punktais pažymėtų pastabų komplekte.

Be abejonės, nemaža dalis licencijavimo ir Spin-out sandėrių netinka aukščiau

pateiktai schemai. Pavyzdžiui, autoriai yra dalyvavę licencijavimo sandėriuose, kuriuose licencijos turėtojas yra maža įmonė, ketinanti toliau tobulinti technologiją prieš perduodant ją didesnei įmonei.


34

Daugeliu atveju, universitetas gali turėti savą bet kokio pasiūlymo suformuoti Spin-out įmonę patvirtinimo procesą. Šiame procese gali dalyvauti asmuo (pvz., padalinio (mokyklos) vadovas) ir/ar universiteto komitetas. Etapas, kuriame tai vyksta, kiekviename universitete gali būti kitoks. Kai kurie universitetai šį aspektą tvarko tuomet, kai įmonė jau yra suformuota ir sukurtas verslo planas; kiti universitetai duoda pritarimą ankstesniame etape. Kartais šiame procese atsakingas TPV parengia pagrindinių siūlomo Spin-out sandėrio sąlygų (kiek jos tuo metu žinomos) apibendrinimą, kuris apima santykinį universiteto ir mokslo darbuotojų akcijų turėjimą, Spin-out įmonei ketinamos perduoti intelektinės nuosavybės apimtį, ir kt. Kai kurie universitetai šiame procese nori matyti verslo planą.

Labai svarbu įtraukti kitus universiteto padalinius, kad jie žinotų ir pritartų tiems susitarimo aspektams, už kuriuos yra atsakingi. Patvirtinimų gavimas paskutinę minutę gali uždelsti ar net sutrukdyti susitarimą.

Ankstyvame etape gali būti priimamas sprendimas ar naudoti universitetui prieinamus finansavimo šaltinius, padėti įmonei pradiniame etape.

1.3.2.3. Įmonės kūrimas Spin-out įmonė dažniausiai būna privati akcinė įmonė. Paprastai Spin-out įmonę

formuoja mokslo darbuotojas savo sąskaita be universiteto dalyvavimo. Pradžioje mokslo darbuotojas yra vienintelis akcininkas, vėliau universitetas ir investuotojas, t.y. kai intelektinė nuosavybė yra licencijuojama ar perduodama įmonei, o investuotojai suteikia finansavimą. Tokios įmonės įstatai apima tokias svarbias temas kaip akcijų išleidimas ir perdavimas, akcininkų teisės, direktorių įgaliojimai ir kt. Akivaizdu, kad šie dalykai rūpi universitetui kaip įmonės akcininkui. Kartais pasitaiko, kad įstatuose ir kituose akcininkų pasirašomuose susitarimuose aptariami tie patys dalykai.

Verslo plano projektas dažniausiai atsiranda diskusijų eigoje ir gali būti galutinai užbaigtas tik prieš pat pradedant išorės investicijas. Kai kurie universitetai laikosi nuomonės, kad jie netgi neturėtų svarstyti Spin-out pasiūlymo, kol nepateikiamas tinkamas verslo planas.

Ar dera investuotojų ir universiteto interesai? Ankstyvame derybų etape universitetas turėtų pamėginti nustatyti ar investuotojų tikslai Spin-out įmonėje derinasi su universiteto ir vadovaujančių mokslo darbuotojų tikslais. Pavyzdžiui, ar laiko terminai „išėjimui“ iš įmonės, kurių reikalauja investuotojai, yra suderinami su laukiamo įmonės finansavimo reikalavimais. Ar jie supranta technologiją ir kaip ji gali būti komercializuojama. Investuotojų bendro požiūrio aspektus galima pastebėti jų pateikiamuose sutarčių projektuose, pavyzdžiui, garantijų, pirmenybinių teisių ir kt. srityse.

Investuotojai dažniausiai pageidauja atlikti „išsamaus patikrinimo“ reikalaujantį intelektinės nuosavybės ir verslo pasiūlymo ištyrimą. Šio proceso dalis – smulkūs klausimai universitetui, susiję su tokiais dalykais kaip kas sukūrė intelektinę nuosavybę, bet kokių tyrimo sutarčių sąlygos ar kiti įsipareigojimai (pvz., gauto finansavimo sąlygos), susiję su intelektine nuosavybe, ar yra žinomi kokie nors trečiųjų šalių teisių pažeidimai ir kt. Jie taip pat paprašys, kad universitetas pateiktų garantijas dėl intelektinės nuosavybės statuso, dėl kurio universitetas gali atskleisti jam žinomas problemas ar dalykus. Praktikoje daugeliu klausimų universitetas (atstovaujamas TPV) remsis informacija, kurią jam suteiks mokslo darbuotojas (kaip universiteto darbuotojas). Bus ir tokių dalykų, kuriuos mokslo darbuotojas (kaip steigėjas) bus paprašytas garantuoti asmeniškai.

Investuotojas visuomet sieks primesti finansinę nuobaudą tuo atveju, jeigu garantijos bus pažeistos. Nuobaudos egzistavimas koncentruoja mokslo darbuotojo ir TPV dėmesį ir padeda užtikrinti, kad jie atidžiai atliks išsamų patikrinimą, ypač susijusį su licencijuojamos intelektinės nuosavybės apribojimais.


35

TPV, atlikdamas išsamaus patikrinimo reikalaujančią veiklą, turint omenyje tai, kad universitetas licencijuos ir perduos Spin-out įmonei svarbią intelektinę nuosavybę, turėtų gauti bet kokius būtinus intelektinės nuosavybės paskyrimus iš atitinkamų mokslo darbuotojų ir kitų (pvz., bendradarbiaujančių) institucijų. Priklausomai nuo bet kokio tyrimų finansavimo paramos sąlygų, kurių pagalba buvo generuota intelektinė nuosavybė, gali būti būtina gauti finansavusių organizacijų sutikimą perduoti intelektinę nuosavybę Spin-out įmonei. Jau ankstyvame Spin-out diskusijų etape turi būti parengtas „išsamaus patikrinimo paketas“, kuris bus įteikiamas investuotojams greta kitos informacijos: • Kas ir kaip sukūrė technologiją, ir ar jos kūrėjai yra universiteto darbuotojai? • Bet kokių sutarčių ar finansinės paramos sąlygų, kurių pagrindu technologija buvo sukurta,

kopijos. • Kokia konkreti intelektinė nuosavybė buvo sukurta, apimant informaciją apie patentus,

sukūrimo teises ir kt. bei išradėjų ar asmenų, prisidėjusių prie intelektinės nuosavybės, pavardes. • Bet kokių paskyrimų ar sutarčių, kuriais remiantis universitetas įgijo teisę į tokią intelektinę

nuosavybę (pvz., iš išradėjų), ar kitų svarbių dokumentų (pvz., finansavusių organizacijų sutikimų dėl intelektinės nuosavybės perdavimo Spin-out įmonei) kopijos.

Gerai parengtas „išsamaus patikrinimo paketas“ turėtų padėti investuotojams suprasti

kokią IN turės Spin-out įmonė. Tai taip pat gali užtikrinti investuotojus dėl IN statuso, ir įtikinti, kad negaištų laiko, reikalaudami sunkių garantijų iš universiteto ar mokslo darbuotojų. Universitetas taip pat turėtų apsvarstyti, ar intelektinės nuosavybės paketas galėtų būti sustiprintas prieš licencijuojant ar paskiriant Spin-out įmonei.

Prieš derantis dėl bet kokių konkrečių Spin-out sutarčių sąlygų, susitariančios šalys gali norėti aptarti ir susitarti dėl bendros sutarties struktūros, apimant pagrindines sąlygas.

Pagrindinės sąlygos įvairiose sutartyse skirsis, tačiau jos gali apimti: • trumpą įmonės būsimos veiklos išdėstymą; • intelektinės nuosavybės, kurią įmonė įgis, aprašymą; • pagrindinių reikiamų garantijų santrauką; • investicijų sumą; • santykinį susitariančių šalių akcijų turėjimą ir bet kokias ypatingas teises (pvz., likvidavimo

pirmenybes) ar apribojimus (pvz., įgaliojimų laikotarpiai), susijusius su investuotojų akcijomis; • valdybos sudėtį; • mokslo darbuotojo/ų vaidmenis įmonėje; • „išėjimo“ strategiją (t.y. kaip investuotojai realizuos savo investicijas).

Kartais susitariančios šalys nori pasirašyti preliminarų dokumentą, kuriame užfiksuotų savo principinį susitarimą dėl pagrindinių sutarties sąlygų. Šie preliminarūs dokumentai turi įvairius pavadinimus – bendradarbiavimo sutartis; ketinimų protokolas; sutarties pagrindai; sutarties sąlygos ir kt. Pavadinimas ne taip svarbu kaip aiškumas, ar šis dokumentas bus teisiškai įpareigojantis.

1.3.2.4. Derybos Dažniausiai investuotojai reikalauja, kad jų teisininkai parengtų pirmuosius sutarčių

projektus, naudojant standartines investuotojų formas. Tais atvejais, kai įmonė yra formuojama be išorės investicijų, universitetai reikalauja naudoti jų standartinius sutarčių modelius. Pagrindiniai sutarties klausimai:

IN susitarimai klausimais:


36

• Licencija ar perdavimas? Ar intelektinė nuosavybė bus licencijuojama ar perduodama įmonei? Jeigu ji bus licencijuojama, ar ji vėliau bus perduodama, pvz., kai įmonė surinks apibrėžtą pinigų sumą?

• Honorarai patento savininkui? Ar turės būti mokami atskaitymai pagal IN susitarimą, pvz., honorarai? Apskritai, kokios sąlygos turi būti įtrauktos į sutartį tokiais klausimai kaip licencijos gavėjo pastangos, kaip sprendžiami pažeidėjų klausimai, ir kt.

• Kokias garantijas universitetas pasirengęs suteikti IN požiūriu? Kokios yra universiteto atsakomybės už garantijos sulaužymą ribos?

• Ar sutartyje turi būti numatyti IN patobulinimai ar tolesnė raida? Jei taip, kokie apribojimai tam turėtų būti numatyti, pvz., laiko, išradėjo, objekto, kliūčių ir kt. požiūriu?

• Ar turės būti sudaroma tyrimų sutartis tarp įmonės ir universiteto? Jei taip, kokios bus IN sąlygos?

Mokslo darbuotojų vaidmuo įmonėje • Konsultavimo sąlygos. Kokius įsipareigojimus turi prisiimti mokslo darbuotojai pagal

konsultavimo susitarimus ir kt.? Ar šie įsipareigojimai neprieštarauja mokslo darbuotojų pareigoms universitete ir nepažeidžia universiteto IN interesų?

Akcininkų susitarimas ir akcinės bendrovės įstatai • Pirmenybinės akcijų teisės. Pirmenybinės investuotojų teisės, susijusios su jų turimomis

akcijomis (pasireiškianti tendencija – pastaraisiais metais investuotojai prašo platesnių teisių, pvz. priemonės prieš akcijų nuvertėjimą, pirmenybė likvidavimo atveju).

• Sprendimų priėmimas. Sąlygos, suteikiančios investuotojams veto teisę įmonės vadovavime, pvz., bendros balsavimo teisės.

• Pirmumo teisė pirkti. Pirmumo teisė pirkti naujai išleistas akcijas ir perduodamas akcijas. • Privalomas akcijų perdavimas. Mokslo darbuotojų įsipareigojimas atiduoti akcijas – gero ir

blogo išeinančiojo sąlygos. • Valdyba. Valdybos paskyrimai ir bet kokia ypatinga investuotojų direktorių teisė. Universiteto

teisė paskirti valdybos narį ar stebėtoją. • Vadovavimas. Įmonės vyresniųjų vadovų atranka ir paskyrimas. • Verslo planas. Verslo plano ir biudžeto susitarimas. • Universiteto paslaugos. Paslaugos ir įrengimai, kuriuos universitetas teikia įmonei, pvz., įmonės

sekretoriato paslaugos, laboratorijų patalpų naudojimas ir kt. • Universiteto vardo naudojimas. Įmonė nenaudoja universiteto pavadinimo.

Pasirašius Spin-out susitarimus ir po „užbaigimo“ (t.y. investicijoms pasiekus įmonės banko sąskaitą ir perdavus IN įmonei), universitetui tai dar nereiškia projekto pabaigos. Šalia projektinio universiteto tęstinių teisių ir įsipareigojimų valdymo pagal Spin-out susitarimus, gali vykti visa eilė veiklų, įtraukiančių į darbą universitetą, iš jų: • universiteto nominuoto direktoriaus ar stebėtojo paskyrimas; • bet kokių interesų konfliktų, su kuriais gali susidurti mokslo darbuotojas, atlikdamas savo

vaidmenį įmonėje ir universitete, sprendimas; • informacijos, kurią pateikia įmonė, apžvalga, pvz., ataskaitos apie padėtį, sąskaitos, biudžetas ir

kt.; • tolesnių investicijų etapų klausimų sprendimas; • sėkmingų „išėjimų“, pvz., akcijų išpardavimo klausimų sprendimas; • nemokių Spin-out įmonių klausimų sprendimas.


37

1.3.2.5. „Gerosios patirties“ pavyzdžiai Žemiau aprašomi klausimai pateikiami kaip „geroji patirtis“, parengiant Spin-out

sutartis.

Politika. Institucijos politikos ar praktikos turėjimas, skirtos Spin-out sandėriams, apimant tokius klausimus kaip: • Spin-out galimybių patvirtinimo procese, apimant tuos kriterijus, kurių būtina laikytis

sprendžiama, ar pasinaudoti Spin-out kūrimo galimybe? • Kas suformuos įmonę (pvz., mokslo darbuotojas) ir kaip bei kokiame etape universitetas taps

akcininku? • Kokia bus bendra įmonės struktūra privalomų mokesčių kontekste? • Koks bus mokslo darbuotojo/ų ir universiteto turimų akcijų santykis? • Ar universitetas ar jo technologijų perdavimo įmonė bus finansinis įmonės investuotojas? • Ar universitetas sieks investuoti į įmonę prieinamus finansinius išteklius? • Ar bet kuris universiteto darbuotojas gali būti finansiniu įmonės investuotoju? • Ar IN bus licencijuojama ar perduota įmonei; jei licencijuojama ir vėliau perduodama, kokiais

kriterijais bus remiamasi pereinant prie perdavimo? • Ar licencija ar perdavimas bus susiję su honorarais, ar universitetas gaus pajamas tik iš savo

turimų akcijų (kas gali turėti įtakos universiteto reikalaujamam akcijų dalies dydžiui); kaip bus kompensuojama įmonės steigėjais netapusiems išradėjams tuo atveju, jei licencija ar perdavimas nebus susieti su honorarais?

• Ar bus suteikiamos kokios nors teisės, susijusios su pagerinimais; jeigu taip, tokio suteikimo ribos, t.y. laiko, išradėjo požiūriu ar kt.?

• Kokias garantijas universitetas yra pasirengęs suteikti investuotojams ir kokias atsakomybės ribas jis pripažins; kokį išsamų patikrinimą susijusį su intelektine nuosavybe atliks universitetas?

• Ar egzistuoja kokios kitos sutarties sąlygos, pvz., susijusios su investuotojų pirmumo teisėmis, kurios universitetui visuomet buvo nepriimtinos?

• Kokio atstovavimo Valdyboje ir kokiomis aplinkybėmis universitetas reikalaus; kas galėtų būti universiteto atstovu; kokie mokymai turi būti skiriami direktoriui?

• Ar įmonė galės naudotis patalpomis, įrengimais, paslaugomis ir kokiomis sąlygomis – komercinėmis ar „lengvatinėmis“?

• Ar įmonė gali naudoti universiteto pavadinimą, pvz., bendrame pavadinime ar viešuose pranešimuose?

• Mastas, kuriuo mokslo darbuotojas/ai gali dalyvauti įmonėje tuo pačiu likdami universiteto darbuotojais;

• Kaip bus sprendžiami interesų konfliktai, kylantys iš mokslo darbuotojo dalyvavimo Spin-out įmonėje?

• Koks TPV vaidmuo Spin-out procese?

Daugelis universitetų neturi tokios politikos. Netgi tuose universitetuose, kurie aktyviai dalyvauja Spin-out veikloje, tokia politika susiformuoja laikui bėgant gerosios ir blogosios patirties pagrindu. Netgi jei aukščiau minėti dalykai nėra įtraukti į oficialią politiką, jie sudaro naudingą sąrašą dalykų, kuriuos vertėtų atlikti prieš užbaigiant sandėrį.

Šablonai. Šablonai, skirti Spin-out sandėriams, tai: • Pradinis klausimynas mokslo darbuotojui, apimantis išsamaus patikrinimo klausimus, susijusius

su intelektinės nuosavybės statusu ir verslo galimybe.


38

• Intelektinės nuosavybės perdavimas iš mokslo darbuotojo į universitetą (ir atitinkamais atvejais iš universiteto į jo technologijų perdavimo įmonę).

• Konfidencialumo susitarimai ir sutarties sąlygos. • Įmonės įstatai (išorės investuotojai gali reikalauti, jog būtų naudojami jų pačių šablonai). • Akcininkų susitarimai (išorės investuotojai gali reikalauti, jog būtų naudojami jų pačių

šablonai). • Nurodymai universiteto valdžiai. • Standartiniai dokumentai, paaiškinantys Spin-out procesą mokslo darbuotojams. • Nurodymai tipinei sandėrio struktūrai ir sąlygoms.

Derybos. Kam tenka atsakomybė derėtis dėl Spin-out sutarčių sąlygų? Ar jie turi reikiamą išsilavinimą ir gebėjimus? Ar yra numatyta procedūra kaip sudėtingi klausimai turėtų būti nukreipiami tos srities patarėjui (pvz., įstaigos teisininkui)? Kokioms aplinkybėms esant, universitetas duos nurodymus teisininkams atstovauti jį derybose?

Sąlygos. Turėjimas aiškių „žemutinių ribų“ sąlygoms, kurios Spin-out sutartyse privalo ar negali būti priimtinos (žr. Aukščiau pateiktą politikos klausimų sąrašą).

Monitoringas. Procedūrų, skirtų stebėti Spin-out įmonės, kurioje universitetas turi akcijų ar kitą tęstinį interesą (pvz., kaip intelektinės nuosavybės licencijos suteikėjas), veiklos eiga.

1.3.2.6. Pagrindiniai derybų klausimai Spin-out sutartyse Šame skyriuje pagrindinis dėmesys bus skiriamas tam tikroms Spin-out sutarties

pagrindinėms sąlygoms. Susitarus dėl pagrindinių sandėrio sąlygų, sutarties šalys parengia Bendradarbiavimo

sutartį, ketinimų protokolą, sutarties pagrindą ar sutarties sąlygas ir pan. Patogumo dėlei, vadinsime sutarties sąlygomis. Sutarties sąlygų dokumente turėtų būti: • nurodyta, kad jis nėra teisiškai įpareigojantis (tačiau žr. žemiau pateikiamus aspektus); • kartais nurodyta, kad viena ar kelios sąlygos yra teisiškai įpareigojančios, tačiau likusi

dokumento dalis nėra įpareigojanti. Įpareigojančios sąlygos (jeigu tokios įtraukiamos) dažniausiai yra:

o Konfidencialumas o Išimtinis derybų laikotarpis

• išdėstytos pagrindinės sandėrio sąlygos (aptartos aukščiau); • dažnai išdėstytas procesas ir tvarkaraštis, kuriuo remiantis bus susitariama dėl Spin-out sutarčių

sąlygų.

Pagrindinis klausimas sutarties sąlygų dokumente (neskaitant siūlomo sandėrio komercinių sąlygų, kurios yra apibendrintos sutarties sąlygų dokumente) yra tai, ar universitetas privalo turėti išskirtinumo laikotarpį investuotojo atžvilgiu, ir tokio laikotarpio trukmė. Gali būti ginčytina, kadangi investuotojas nėra įpareigotas investuoti šiame etape, taip pat ir universitetas nėra įpareigotas derėtis išskirtinai su tuo investuotoju. Tačiau tam tikri apibrėžti išskirtinumo laikotarpiai gali būti pateisinami tais atvejais, kai investuotojas ketina skirti nemažus išteklius išsamiame patikrinime ar verslo planavime, kas suprantama kaip ikiinvesticinio proceso dalis.

Kai susitariama dėl išskirtinumo laikotarpių, siūloma, kad jie būtų apibrėžti, pvz., 30 dienų, ir neturėtų būti pratęsiami investuotojo nuožiūra ar tuo atveju, kai derybos tęsiasi 30 dienų laikotarpio pabaigoje.


39

Kartais geriau: • nurodyti, kad išskirtinumas deryboms nėra taikomas; • pareikšti universiteto ketinimus derėtis, tačiau nurodyti, kad tai nėra įpareigojantis dalykas ir,

kad universitetas gali bet kokiu metu be jokios atsakomybės pasitraukti iš derybų; • susitarti, kad deryboms bus taikomas išskirtinumas iki to laiko, kol universitetas praneš

investuotojui, kad jis ketina pradėti derybas su kitais asmenimis (lygiagrečiai ar vietoj šio investuotojo); ir/ar

• reikalauti išskirtinumo mokesčio tuo pagrindu, kad universitetas praranda galimybę ieškoti alternatyvių investicijų šaltinių.

Ypač atsargiai turėtų būti vertinami sutarties sąlygų dokumentai su išsamiais

intelektinės nuosavybės apibrėžimais. Kai kurie universitetai yra linkę daryti prielaidą, kad atsižvelgiant į tai, jog sutarties sąlygos nėra teisiškai įpareigojantis dokumentas, konkretus tekstas nėra svarbus, ir jį galima vėliau peržiūrėti. Tačiau investuotojai, gali išsamų sutarties sąlygų dokumento tekstą vertinti kaip neliečiamą ir apkaltinti universitetą, kad šis nesilaiko savo žodžio, jeigu šis mėgina pasiūlyti vėliau pasirašomame susitarime sąlygas, kurios turi kitokią teisinę galią. Kai kuriose situacijose, kai išsamus tekstas pateikiamas sutarties sąlygų dokumento projekte, gali būti geriau pasiūlyti ne tokį išsamų požiūrį (ar pateikti tekstą pilnam teisiniam įvertinimui) nei mėginti atlikti atsainų peržiūrėjimą.

Svarbi Spin-out sandėrio dalis – tiksliai apibrėžti, kuri intelektinės nuosavybės dalis bus „įdėta“ į Spin-out įmonę ir kokiomis sąlygomis. Apibrėžus pagrindinį intelektinės nuosavybės paketą, lieka du pagrindiniai klausimai: • Ar intelektinė nuosavybė bus licencijuojama, ar perduota Spin-out įmonei? • Ar intelektinė nuosavybė bus licencijuojama ar perduodama „nemokamai“ (universitetui

gaunant pajamas tik iš savo turimų įmonės akcijų), ar pagal įprastines komercines sąlygas, kurios dažniausiai apima ir išankstinį apmokėjimą, ir honoraro mokėjimą?

Kai kurie investuotojai teigia, jog:

• įmonė turi turėti nuosavybės teisę į intelektinę nuosavybę (tai priimtiniau nei būti licencijos turėtoju), kas leis padidinti įmonės vertę ir pritraukti tolesnes investicijas;

• universitetas gauna įmonės akcijas mainais už intelektinės nuosavybės perdavimą įmonei, todėl nepriimtina, kad universitetas taip pat turėtų teisę už šią intelektinę nuosavybę gauti honorarus ar kitas išmokas.

Dabartinėje praktikoje, kai kurie universitetai prieštarauja investuotojų argumentams, pateikdami šiuos paneigiančius argumentus: • Intelektinės nuosavybės perdavimas turėtų vykti licencijos būdu, kadangi universitetui būtina

turėti tam tikrą universitete sukurtos intelektinės nuosavybės kontrolę. Universitetas verčiau licencijuos intelektinę nuosavybę nei ją perleis jau įsteigtai įmonei; panašaus požiūrio laikomasi ir Spin-out įmonių atžvilgiu, ir net labiau, nes Spin-out įmonės yra laikomos didelės rizikos įmonėmis. Taip pat svarbu pažymėti, jog Spin-out įmonės vertinimas kaip didelės rizikos neraiškia, jog abejojama jos kuriamos technologijos kokybe; tačiau šio tipo įmonės dažnai būna finansiškai trapios, pvz., kadangi jos gali negauti tolesnių lėšų, kuomet jų prireiks, arba kadangi tam tikro raidos etapo pasiekimas gali kainuoti daugiau ar užtrukti ilgiau nei tikėtasi.

• Kai kurie universitetai sutinka licenciją paversti perleidimu, kai Spin-out įmonė surenka iš anksto apibrėžtą pinigų sumą, kas suteikia įmonei finansinį stabilumą.

• Universiteto turimos akcijos nereiškia susiejimo su intelektinės nuosavybės perdavimu, o yra kompensacija už:

o Universiteto paramą mokslo darbuotojo darbui. o Leidimą mokslo darbuotojui pasinaudoti Spin-out galimybe.


40

o Patirtas išlaidas/investicijas, susijusias su tyrimais ir intelektine nuosavybe bei laiką, skirtą vadovauti Spin-out galimybės įgyvendinimui.

o Bet kuriuo atveju, iki akcijų pardavimo ar kito „išėjimo“, gali būti įvykę keli tolesnių investicijų įdėjimo etapai, kas gali sumenkinti universiteto akcijų dalį iki keleto procentų ir neatspindėti pilnos intelektinės nuosavybės komercinės vertės.

o Atitinkamai, licencija turi būti suteikiama pagal įprastines komercines sąlygas, tokias kaip ir tariantis su jau įsitvirtinusia įmone.

o Bet kuriuo atveju, ne visi mokslo darbuotojai - intelektinės nuosavybės išradėjai gauna Spin-out įmonės akcijų. Siekiant kompensuoti tokiems akcijų neturintiems išradėjams iš universiteto pajamų ir apsaugoti jų interesus, būtina į licencijos sutartį įtraukti finansines sąlygas.

o Dėl aukščiau išdėstytų priežasčių, kai kurie universitetai (tačiau ne visi) mano, jog derybos dėl universiteto turimos akcijų dalies ir derybos dėl intelektinės nuosavybės finansinių sąlygų neturėtų būti siejamos.

Kai kurie universitetai yra sutikę su intelektinės nuosavybės perleidimo be honorarų

sąlygomis. Tokie skirtingi požiūriai galbūt iš dalies atspindi skirtingus požiūrius į riziką: • Honorarai yra efektyvus mechanizmas prieš akcijų dalies sumažėjimą, bet jie yra susiję su

konkrečia intelektine nuosavybe, kuri ateityje įmonei gali tapti nesvarbi. • Turima akcijų dalis gali sumažėti, bet galiausiai pajamos yra susijusios su visu įmonės turtu.

Nors intelektinės nuosavybės perleidimas gali būti vertinamas kaip pardavimas, tai netrukdo perleidimo sutarties šalims susitarti dėl panašių komercinių sąlygų (pvz., honoraro įsipareigojimų) ir perleidimuose, ir licencijose. Pagrindiniai skirtumai tarp perleidimo ir licencijos šioje situacijoje yra: • Kai intelektinė nuosavybė buvo perleista, vienintelės universiteto teisės (pvz., gauti honorarą,

licenciją akademiniams tikslams ir kt.) yra sutartinės – jis nebeturi turtinio intereso, susijusio su intelektine nuosavybe. Kai kuriose situacijose tai suteikia universitetui mažesnę kontrolę intelektinei nuosavybei, net tuo atveju, jei jis būtų likęs savininku. Pavyzdžiui, bet kokiu sutarties nutraukimo atveju, kuris įvyksta įmonei sulaužius sutartį, gali būti sunkiau atgauti nuosavybę tais atvejais, kai intelektinė nuosavybė buvo perleista nei nutraukiant licenciją. Jei Spin-out įmonė atsisako bendradarbiauti, gali prireikti pradėti teisminį procesą, universitetui mėginant intelektinės nuosavybės sutarties nutraukimo pagrindu susigrąžinti intelektinę nuosavybę.

• Jei Spin-out įmonė įgyja nuosavybės teisę į intelektinę nuosavybę, ji gali ją parduoti trečiajai šaliai. Honorarų įsipareigojimai universitetui beveik visuomet bus sutartiniai įsipareigojimai, kurie naujajam savininkui gali nebūti teisiškai įpareigojantys, kadangi jis nebuvo viena iš honoraro sutarties šalių. Tai yra labai specifinis teisinis klausimas.

Investuotojai yra linkę priešintis rizikai sutarties sąlygose, kurių jie reikalauja iš

universitetų, labiau nei įsitvirtinusi kompanija, kuri ima licenciją universiteto intelektinei nuosavybei. Iš dalies tai gali atspindėti dvi skirtingas investuotojo ir įsitvirtinusios įmonės -licencijos turėtojos perspektyvas. Įsitvirtinusi įmonė galbūt jau yra susipažinusi su licencijuojamos technologijos sritimi ir komercinių produktų bei paslaugų šioje srityje kūrimu. Ji gali suprasti ir nebijoti su šia technologija susijusios komercinės rizikos. Tuo tarpu investuotojas gali turėti patirties finansiniais klausimais ir jis gali pasikliauti atsargiai suformuota profesine nuomone apie technologiją ir su ja susijusią rinką. Investuotojas taip pat gali būti įpratęs turėti reikalų su didesniais įsitvirtinusių įmonių investiciniais pasiūlymais, kur išsamios garantijos yra priimamos kaip sandėrio dalis.


41

Kad ir kokia būtų priežastis, investuotojai ir jų teisininkai siekia išvengti spragų, esamų ar menamų, kurios gali sumažinti investicijos vertę. Didelė dalis dokumentų, kuriuos universitetui pateikia investuotojas, gali būti vertinami kaip eilė riziką mažinančių ir riziką valdančių sąlygų investuotojui. Iš dalies tai paaiškina kai kurių iš šių dokumentų sudėtingumą. Intelektinės nuosavybės srityje ši rizika gali apimti: • Riziką, kad sekanti naujos kartos technologija yra jau „čia pat už kampo“ ir gali „nušluoti“ Spin-

out įmonės vertę. • Riziką, kad universitetas gali sukurti naujos kartos technologiją ir jos nesuteikti Spin-out įmonei

(pvz., jei mokslo darbuotojai nustoja žavėtis įmone ir siekia licencijuoti tolesnius išradimus kitai įmonei (ar net įkurti kitą Spin-out įmonę).

• Riziką, kad universiteto intelektinė nuosavybė gali neužkirsti kelio konkuruojantiems produktams pasiekti rinką, ar kad intelektinė nuosavybė susijusi su trečiosios šalies teisių pažeidimu.

• Riziką, kad techniniai sunkumai sutrukdys išvystyti technologiją iki komercinio produkto be vadovaujančiųjų mokslo darbuotojų dalyvavimo.

Vienas būdų, kuriuo investuotojas siekia įvertinti ir valdyti šią riziką, - per išsamų

patikrinimą ir garantijas. Kitas būdas – teisių į būsimą intelektinę nuosavybę, kuri bus sukurta universitete gavimo ir galimybės pasitelkti vadovaujančius mokslo darbuotojus siekis. Pastarasis būdas gali įgauti keletą formų: • Prašymo. Juo prašoma automatiškai suteikti teises į bet kokius patobulinimus ar tolesnį

technologijos vystymą, kurį universitetas atliks. • Tyrimų bendradarbiavimo sutarties. Šia sutartimi su universitetu, įmonė įgyja teises į „sekančios

kartos“ technologiją. • Asmeninių konsultavimo sutarčių. Pagal šias sutartis, vadovaujantys mokslo darbuotojai įmonei

teikia patarimus ir paramą. Dažniausiai pagal konsultavimo sutarties sąlygas, įmonė gaus nuosavybės teisę į intelektinę nuosavybę, kuri bus sukurta tokių konsultacijų eigoje.

Pagrindiniai derybų klausimai aptariant: Patobulinimus. Ar universitetas sutinka suteikti teises į patobulinimus ir tolesnį

vystymą? Galimi būdai, kuriais universitetai sprendžia šį klausimą: • Nesuteikti automatiškų teisių, bet palaikyti nuolatinį dialogą su įmone, kad ši žinotų, ar yra

kuriami kokie nors patobulinimai. Jeigu vadovaujantis mokslo darbuotojas yra įmonės konsultantas, tai vyks ir be šiuo klausimu numatytų sutarties sąlygų. Universitetas taip pat gali pasiūlyti, kad jeigu įmonė nori teisių į naujai sukurtus dalykus, ji turi finansuoti tyrimų sutartį toje katedroje (padalinyje), kur yra tikėtinas sukūrimas.

• Suteikti pirkimo teisę įmonei tiksliai apibrėžtiems išradimams. Tokios teisės gali būti apribojamos laiko požiūriu (pvz., ne ilgesniam nei 2-3 metų laikotarpiui nuo Spin-out sandėrio datos), katedros (padalinio) požiūriu (pvz., tik darbas, kurį atlieka vadovaujantis mokslo darbuotojas ar jam vadovaujant atliekamas darbas jo katedroje/padalinyje, neapimant jokių bendrų išradimų, sukurtų su kitais padaliniais ar institucijomis), ir finansavimo šaltinio požiūriu (t.y. neapimant darbo, kuris yra susijęs su rėmėjo teisėmis).

• Kaip alternatyva ar papildomas požiūris į pastarąją galimybę, gali būti suteikiamos teisės tik į tuos patobulinimus, kurie yra „neatskiriami“, t.y. kurie nesukuria intelektinės nuosavybės, kuri gali būti naudojama nepažeidžiant pirminės intelektinės nuosavybės, kuri buvo licencijuota ar perleista Spin-out įmonei.

Tyrimų sutarties sąlygas. Kokios yra intelektinės nuosavybės sąlygos bet kokioje

naujoje tyrimų sutartyje, kurioje įmonė finansuoja darbą mokslo darbuotojo katedroje/padalinyje? Ar tos sutarties rezultatai automatiškai perleidžiami ar licencijuojami įmonei tomis pačiomis


42

sąlygomis kaip ir pirminė intelektinė nuosavybė? Ar turės būti mokama papildomai už naująją intelektinę nuosavybę, pvz., išankstinis apmokėjimas, pasiekimų ar honoraro mokėjimas? Galima nesutikti, jog šie rezultatai bus nauja technologija ir gali būti vertinami kaip artimi intelektinės nuosavybės sąlygoms, tokioms, kurios būtų taikomos bet kuriam kitam tyrimų rėmėjui.

Konsultavimo sąlygas. Kokios turi būti bet kokios konsultavimo sutarties tarp mokslo darbuotojo/ų ir įmonės sąlygos, ir ar jos gali būti potencialiai kenkiančios universiteto intelektinės nuosavybės interesams? Konkretūs susirūpinimą keliantys klausimai apima: • Kai kurie universitetai reikalauja, kad visi privatūs konsultavimo susitarimai apimtų tekstą,

kuriame įmonė pripažįsta, jog neįgis teisės naudotis universiteto intelektine nuosavybe konsultacijų pagalba, ir kad konsultantas nėra įgaliotas prisiimti kokius nors įsipareigojimus universiteto vardu.

• Kai kurių Spin-out įmonių konsultavimo sutartys adaptuojamos pagal darbo sutartis ir apima (a) nurodymus, kad pirmoji konsultanto pareiga yra įmonei ir (b) apribojimus konsultantui dirbti kitą darbą ar bet kokį konkuruojantį darbą bet kuriai kitai organizacijai. Tokios sąlygos gali būti modifikuojamos, siekiant aiškumo, kadangi mokslo darbuotojas ir toliau dirba universitetui, jo pirmoji pareiga yra universitetui, ir kad bet kokie apribojimai mokslo darbuotojui yra susiję tik su jo kaip privataus konsultanto veikla, ir neapriboja universiteto teisių sudaryti bet kokią sutartį, kurioje mokslo darbuotojas vykdo tyrimus ar kitas paslaugas.

• Apskritai (ir ne tik Spin-out sandėriuose) konsultacijos neturėtų būti naudojamos kaip paslėpta tyrimų sutarties forma su mažesniais mokesčiais, ir intelektinės nuosavybės sąlygomis, kurios būna naudingesnės įmonei nei jos būtų tyrimų sutarties atveju. Vienas iš būdų tai padaryti – tai į konsultavimo sutartį įtraukti tikslų konsultavimo paslaugų apibrėžimą, t.y. tokį, kuris yra siauresnis nei bet kurios paslaugos, kurių įmonė gali paprašyti pagal visą mokslo darbuotojo kompetencijos apimtį. Pavyzdžiui, konsultavimas gali apsiriboti pagalbos teikimu tam tikrais konkrečių produktų kūrimo aspektais, ar dalyvavimu įmonės mokslinėje konsultacinėje taryboje.

Akcijos, susijusios su būsimąja intelektine nuosavybe. Žinomi atvejai, kai

universitetas su investuotoju susitaria, jog universiteto akcijų turėjimas yra iš dalies susijęs su būsimąja intelektine nuosavybe, kurią universitetas sukurs, ir kurią sukūrus, ji bus įdėta į įmonę. Tai yra buvę su įmonėmis, kurios yra paremtos tikimybe, jog vertinga intelektinė nuosavybė bus sukurta per trumpą ar vidutinio ilgumo laikotarpį, tačiau investavimo metu intelektinei nuosavybei nėra jokių trukdymų. Patirtis rodo, kad susitarimas atlikti tiriamąjį darbą be tolesnio mokėjimo gali vesti prie ginčų, ypač jeigu mokslo darbuotojas nustoja žavėtis įmonės valdymu ar moksline kryptimi laikotarpiu, kai būsimoji intelektinė nuosavybė yra rezervuota įmonei. Geriau būtų vengti akcijų valdymo, kurios pagrįstos būsimąja veikla, ir vietoj to: • pateisinti akcijų valdymą tuo pagrindu, kad universitetas suteikia vertę nuo pat pradžios; arba • pradžioje priimti mažesnį akcijų turėjimą, su atskiros kompensacijos sąlyga (papildomomis

akcijomis ar honorarų susitarimais) už bet kokią būsimąją intelektinę nuosavybę, darant prielaidą, kad universitetas sutiks įsipareigoti tą būsimąją intelektinę nuosavybę suteikti.

„Padėdamas įmonei, universitetas turės naudos“. Galbūt universitetas norės

pasipriešinti (ar nors suprasti jame esančius trūkumus) argumentui, jog jis turi naudos iš įmonės akcijų valdymo, ir todėl turėtų „lengvatinėmis sąlygomis“ Spin-out įmonei teikti patobulinimus, paslaugas ir kt. Jeigu, tarkim, universitetas valdo 10 proc. įmonės akcijų, tai tiesa, kad bet koks turtas ar paslaugos, kurį universitetas suteikia neprašydamas pilno užmokesčio, padės įmonei. Tačiau bet koks vertės padidėjimas suteiks universitetui tik 10 proc. naudos, o kitiems akcininkams – 90 proc. Paimkime kitą pavyzdį, jeigu įmonei prireiks tolesnės finansinės paramos, mažai tikėtina, kad esami investuotojai suteiktų pinigus „lengvatinėmis sąlygomis“, kad padėtų įmonei; bet koks


43

sprendimas teikti tolesnę finansinę paramą būtų priimtas griežtai komerciniu pagrindu. Nerealu tikėtis, kad universitetas nesilaikys to paties tipo investavimo požiūrio kaip ir bet kuris kitas akcininkas.

Intelektinės nuosavybės garantijos. Derybos dėl garantijų gali atskleisti reikšmingus investuotojo ir universiteto lūkesčių skirtumus. Kitaip tariant, investuotojo požiūriu, jis investuoja į intelektinės nuosavybės turtą, ir todėl nori suvokti ir apriboti su šiuo turtu susijusią riziką. Būdamas ne specialistas intelektinės nuosavybės srityje, investuotojas gali galvoti, jog intelektinės nuosavybės kūrėjui turi tekti tam tikra rizika, kad intelektinė nuosavybė veikia „ne taip, kaip parašyta etiketėje“. Investuotojo patirtis gali būti susijusi su įmonių ir jau suformuoto turto įgijimu, kai įprasta į verslo pardavimo sutartį įtraukti plačias garantijas.

Universiteto požiūriu, jis kuria įmonę, kuri puikias mokslo darbuotojo idėjas ir tyrimų rezultatus pavers komerciniais produktais. Jis nedalyvauja tokiame versle, kuriame imamasi komercinės rizikos, susijusios su intelektinės nuosavybės licencijavimu ar perleidimu, koks jis būtų suteikiant plačias garantijas.

Kai kurie universitetai laikosi tokios pozicijos, kad visa, kam jie pasirengę suteikti garantiją, yra tai, jog jiems buvo perleista nuosavybė iš išradėjo. Jie nėra pasirengę suteikti garantijas šiems aspektams: • intelektinės nuosavybės šaltiniams; • technologijos veikimo užtikrinimui; • bet kokiems intelektinės nuosavybės prašymų patenkinimams; • kokių nors teisių į intelektinę nuosavybę trečiajai šaliai, išskyrus įvardintus išradėjus,

suteikimui; • trečiosios šalies intelektinės nuosavybės pažeidimams, kilusiems dėl intelektinės nuosavybės

naudojimo; • intelektinė nuosavybės veiksmingumui, užkertant kelią trečiosioms šalims konkuruoti su įmone

ir t.t.

Kartais investuotojas įtikina universitetą, jog pastarasis turi garantuoti, kad jam nėra žinomos jokios su aukščiau paminėtais dalykais susijusios problemos. Tokiomis aplinkybėmis universitetas turi labai atidžiai nurodyti kokio asmens žinojimas yra garantuojamas, pvz., jis turėtų apsiriboti įvardintam TPV, kuris vadovauja intelektinės nuosavybės projektui. Turint omenyje, kad patentų prašymai dažnai sulaukia prieštaravimų iš juos tiriančių asmenų ar trečiųjų šalių pusės, bet kokios garantijos turi būti labai atidžiai formuluojamos.

Geroji patirtis rodo, kad universitetas neturėtų suteikti garantijos tam, ko jis nežino. Tačiau investuotojai kartais ginčijasi, jog tam tikri faktai universitetui turi būti žinomi (pvz., padėtis susijusi su nuosavybės teisėmis intelektinei nuosavybei). Prieš sutikdamas duoti bet kokias garantijas, TPV turėtų atlikti išsamų tyrimą. Sandėrio sudarymo įkarštyje labai lengva sutikti duoti garantiją tam, kad „sandėris būtų sudarytas“; tačiau universitetas labai blogai įvertins bet kurį TPV, kuris, kaip paaiškės, garantavo faktą, kuris buvo neteisingas, ypač tuo atveju, jei investuotojas pateikia reikalavimą dėl sulaužytos garantijos.

Atskiras garantijų komplektas gali būti sudaromas esant aplinkybėms, kuriomis intelektinė nuosavybė buvo sukurta, pvz., ar ji buvo išorinės organizacijos finansuojamo universiteto projekto rezultatas, ir kokios intelektinės nuosavybės sąlygos buvo susijusios su finansavimu. Šio tipo garantijos yra daugiau faktinės, todėl universitetui gali būti lengviau jas suteikti. Tačiau, kaip ir visų garantijų atveju, labai svarbu atidžiai išanalizuoti konkretų garantijos suteikimo tekstą, siekiant užtikrinti, kad ji neprašo nieko, ko universitetas negali ar nenori pažadėti.

Spin-out sandėriuose dažnai pasitaiko, kad asmeninių garantijų prašoma iš įmonės akcininkais netampančių mokslo darbuotojų, kartais vadinamų įkūrėjais. Tai yra dalykas, dėl kurio jie patys turi ieškoti teisininkų patarimo.


44

Informaciniai laiškai. Yra priimta, jog garantijas suteikianti šalis „atskleidžia garantijų informaciją“, t.y. atskleidžia kitai šaliai dalykus, kurie yra garantijos išimtis. Pavyzdžiui, jeigu suteikiama garantija, kad visi patento prašyme paminėti išradėjai yra universiteto darbuotojai ir universitetas žino, kad vienas iš išradėjų nebuvo darbuotojas, jis gali šį faktą atskleisti investuotojams. Bendruose sandėriuose toks informacijos atskleidimas yra išdėstomas oficialiame informaciniame laiške, kuris pasirašant akcininkų susitarimą pristatomas investuotojui. Informaciniuose laiškuose dažniausiai teigiama, jog kiekvienas informacijos atskleidimas yra susijęs su visomis garantijomis, nors iš tiesų tai gali būti susiję tik su viena ar kai kuriomis garantijomis. Informacinių laiškų tekstui reikalinga teisininkų pagalba.

Atsakomybės už garantijos sulaužymą apribojimas. Ir universitetas, ir asmenines garantijas suteikiantys mokslo darbuotojai siekia apriboti savo atsakomybę už garantijos sulaužymą. Tokie apribojimai dažniausiai yra siejami su verte, kurią universitetas ir mokslo darbuotojas atitinkamai gauna iš savo akcijų. Garantijų išdėstymo tekstas, atsakomybės apribojimas ir kiti „teisiniai“ dalykai reikalauja ypatingo atidumo ir juos turėtų peržiūrėti universiteto teisininkai.

1.3.2.7. Akcininkų susitarimai ir akcinės bendrovės įstatai

Akcininkų susitarimai dažniausiai būna didelės apimties dokumentai. Kartu su Akcinės bendrovės įstatais, jie numato išsamų taisyklių rinkinį, kuris reguliuoja santykius tarp akcininkų, bet kokias ypatingas investuotojų teises, akcijų perdavimą, Valdybos sprendimų priėmimą ir kt.

Skirtingos akcijų klasės. Investuotojai be abejonės reikalaus, kad jiems būtų išleistos specialios rūšies akcijos, suteikiančios pranašumą prieš kitus akcininkus. Įprastinis reikalavimas yra tai, kad jie gauna privilegijuotas akcijas, kurios gali suteikti teisę gauti išskirtinius dividendus ir/ar platesnes balsavimo teises, kai tuo tarpu kiti akcininkai gauna tik paprastąsias akcijas, kurios bet kokiame turto dalijimesi atsiduria „pačiame gale“. Apskritai keletą akcininkų turinčios įmonės gali būti įkurtos tokiais pagrindais, kad kiekvienas akcininkas gauna skirtingai klasei priklausančias akcijas, kas suteikia kiekvienos klasės akcininkams tam tikras „klasės teises“. Tai gali padėti apsaugoti smulkių akcininkų interesus.

Sprendimų priėmimas. Dažniausiai akcininkų susitarime bus nurodytas tam tikrų klausimų sąrašas, kurie negali būti sprendžiami be investuotojų sutikimo (kartais nurodomi du sąrašai: vienas skirtas akcininkų sprendimams, kitas - Valdybos sprendimams). Nors šie sąrašai iš esmės yra standartiniai, juos būtina patikrinti praktiškumo aspektu atsižvelgiant į konkrečias įmones, aplinkybes. Pavyzdžiui, jeigu sąraše nurodytas intelektinės nuosavybės licencijavimas, ar tai sudarys sunkumų įmonei vykdyti paprastą prekybinę veiklą.

Pirmoji kapitalo grąža. Investuotojai gali reikalauti, kad bet kokiu verslo pardavimo ar užbaigimo atveju jie gauna keliskart (pvz., du kartus) didesnę sumą nuo į įmonę investuotos sumos prieš dalijant likusią dalį kitiems akcininkams.

Kitos investuotojų privilegijos. Pastaraisiais metais pasireiškė investuotojų tendencija reikalauti įtraukti vis daugiau ypatingų teisių, kuriomis siekiama apsaugoti jų investicijas ir suteikti pranašumą prieš kitus akcininkus. Universitetai vis labiau priešinasi šiai tendencijai, tačiau galiausiai šį klausimą nulemia atitinkamos šalių galimybės derybose.

Naujų akcijų išleidimas; esamų akcijų perdavimas. Egzistuoja keletas susijusių klausimų: • Pirmumo teisė akcijų išleidimui. Ar smulkus akcininkas bus apsaugotas nuo stambiųjų

akcininkų siekių išleisti naujas akcijas sau (ar kitiems), kas sumenkins smulkaus akcininko turimas akcijas?


45

• Pirmumo teisė perduodant akcijas. Jeigu akcininkas nori parduoti savo akcijas, ar jis privalo jas pasiūlyti jau esamiems akcininkams? Jeigu jie atsisako galimybės įsigyti šias akcijas, ar akcininkas gali jas parduoti ne akcininkui ar jis gali priversti kitą akcininką jas nupirkti?

• Akcijų perdavimas susijusiems asmenims. Ar akcininkas turi automatinę teisę, nepaisant sutrukdymo sąlygų, perduoti savo akcijas šeimos nariui, šeimos fondui ir kt.?

• „Tempiančios kartu“ (angl. drag-along) teisės. Jeigu akcininkas (pvz., investuotojas) nori parduoti savo akcijas ne akcininkui, ar jis gali priversti kitus akcininkus taip pat parduoti savo akcijas ne akcininkui tomis pačiomis sąlygomis?

• „Einančios kartu“ (angl. tag-along) teisės. Jeigu akcininkas (pvz., investuotojas) nori parduoti savo akcijas ne akcininkui, ar jis privalo užtikrinti, kad kiti akcininkai turės galimybę taip pat parduoti ne akcininkui tomis pačiomis sąlygomis?

• Privalomas akcijų perdavimas. Ar reikalaujama, kad tam tikri akcininkai (pvz., įmonės steigėjai ar darbuotojai) grąžintų savo akcijas įmonei jei nutraukia savo ryšius su įmone (pvz., atsistatydina iš direktoriaus pareigų). Tokios sąlygos dažniausiai atskiria „gerą“ ir „blogą“ išeinantįjį. „Gero“ išeinančiojo pavyzdys galėtų būti asmuo pasitraukiantis dėl prastos sveikatos, kai tuo tarpu „blogas“ išeinantysis galėtų būti asmuo, kuris buvo atleistas iš pareigų ar prieš laiką išeinantis savo noru. Privalomo perdavimo sąlygos gali atitinkamai būti skirtingos vadovams ir steigėjams. Iš tiesų steigėjai gali kartais išvengti privalomo perdavimo sąlygų.

Akcininkų susitarimui būdingos sąlygos:

• Išsamus akcijų siūlymo kitiems akcininkams mechanizmas pagal pirmumo teisės sąlygas. • Kainos nustatymo mechanizmas privalomo akcijų perdavimo atveju. Kai kurie universitetai

laikosi požiūrio, jog pageidautina įtraukti sąlygą, nurodančią, jog pirmiausia Valdyba privalo susitarti dėl kainos nustatymo mechanizmo. Tai gali sumažinti įmonės atsakomybę mokėti už profesines paslaugas kiekvieną kartą, kai kažkas privalo parduoti akcijas. Kitas iškylantis klausimas – ar akcijos kaina turi atsižvelgti į faktą, kad parduodančioji šalis dažniausiai yra smulkus akcininkas (smulkios akcijos laikomos vertomis mažiau nei stambiosios akcijos). Dažniausiai universitetas ar mokslo darbuotojas sieks, kad kaina nebūtų mažinama, atsižvelgiant į šį aspektą.

• Minimalus dalyvavimo įmonės veikloje laikotarpis (gero ir blogo išeinančiojo sąlygoms).

Pasirinkimo parduoti ir pirkti sandoriai. Papildomai, šalys gali susitarti dėl pasirinkimo parduoti ir pirkti sandorių, galbūt dažniau randamų bendros įmonės sutartyse. Pasirinkimo parduoti sandoris leidžia akcininkui (A šaliai) reikalauti, kad kitas akcininkas (B šalis) nupirktų A šalies akcijas už iš anksto nustatytą kainą. Pasirinkimo pirkti sandoris leidžia A šaliai reikalauti, kad B šalis parduotų savo akcijas A šaliai.

Valdybos narių paskyrimai. Investuotojai dažnai reikalauja teisės paskirti direktorių. Kartais investuotojai taip pat reikalauja teisės paskirti stebėtoją Valdybos susirinkimuose, kuris nėra direktorius. Dažniausiai investuotojas paskiria vieną ar kitą, bet ne abu. Viena iš priežasčių, dėl kurios akcininkas gali pasirinkti paskirti stebėtoją užuot skyrus direktorių – tai teisinės atsakomybės už įmonės valdymą vengimas. Pavyzdžiui, direktorius gali būti asmeniškai atsakingas už neteisėtą prekybą, jeigu įmonė yra nemoki. Universitetas taip pat gali reikalauti teisės paskirti direktorių ir/ar stebėtoją, kai jo akcijų skaičius yra virš tam tikro slenksčio lygio (pvz., 5-10 proc. nuo išleisto akcinio kapitalo).

Valdybos sprendimų priėmimas. Akcininkui gali būti suteikta tolesnė apsauga reikalaujant, kad bet kokiame Valdybos susirinkime būtų kvorumas, kuriame turi dalyvauti investuotojo paskirtas direktorius, ar kad direktorius privalo atšaukti savo dalyvavimo teisę. Akcininkų susitarimas taip pat gali numatyti sąlygą, kad kai kurie Valdybos sprendimai gali būti priimami tik su investuotojo paskirto direktoriaus pritarimu. Šio tipo sąlygos yra gana sudėtingos ir joms gali paprieštarauti universitetas ar kiti akcininkai. Tačiau kai kuriomis aplinkybėmis


46

universitetas gali pageidauti turėti savo veto teises, pvz., siekiant užkirsti kelią įmonei priimti sprendimus, susijusius su intelektine nuosavybe, kurie gali turėti neigiamą poveikį jos vertei. Pavyzdžiui, kai kurie universitetai nori turėti veto teisę tais atvejais, kai įmonė keičia savo veiklos pobūdį.

Paskirto direktoriaus įgaliojimai atstovauti jį paskyrusį akcininką. Kai kurios Spin-out įmonės yra ne tokios išrankios, kokios turėtų būti atskiriant direktorių priimamus sprendimus nuo akcininkų priimamų sprendimų, ypač kai visi akcininkai yra atstovaujami Valdyboje. Gali būti svarbu išsiaiškinti, kokiu mastu universiteto paskirtas direktorius yra įgaliotas priimti sprendimus universiteto kaip akcininko vardu. Daugeliu atvejų universitetas norės parodyti, jog jo paskirtas direktorius neturi tokių įgaliojimų.

Kitos teisės ir įsipareigojimai, numatyti akcininkų susitarimuose, pvz. - nekonkuruoti. Akcininkų susitarimai kartais apima steigėjų įsipareigojimus nekonkuruoti. Jei universiteto prašoma prisiimti įsipareigojimą nekonkuruoti, jis gali tam priešintis. Universitetai yra didelės organizacijos; kitame universiteto padalinyje gali būti atliekami tyrimai, kurie gali konkuruoti su Spin-out įmone, ar kurie gali nueiti į kitą įmonę. Universitetui neturi būti užkirstas kelias vykdyti tokią veiklą. Asmeniniai apribojimai mokslo darbuotojams dėl nekonkuravimo – tai dalykas, kurį turi nuspręsti patys mokslo darbuotojai (pasitelkus teisinę pagalbą), tačiau jie neturi trukdyti universiteto tiriamajai veiklai, kurioje šie mokslo darbuotojai dalyvauja.

Universiteto vardo naudojimas. Kitas apribojimas, kuris kartais sutinkamas akcininkų susitarime – apribojimai įmonei, susiję su universiteto vardo naudojimu įmonės pavadinime ar viešuosiuose ryšiuose ir rinkodaros medžiagoje. Kartais įmonė susitaria su universitetu, kokį teiginį įmonė gali naudoti, paaiškinant įmonės ištakas, susijusias su universitetu.

Informacijos srautas. Visuotinai priimta įtraukti sąlygas, pagal kurias kiekvienas akcininkas turi teisę gauti vadybinę informaciją, tame tarpe vadybos ataskaitas, kurias pateikia arba įmonė, arba jo paskirtas direktorius. Nesant tokios sąlygos, universiteto paskirtas direktorius gali pažeisti savo konfidencialumo pareigas įmonei, jeigu teiks universitetui informaciją.

Konsultavimo/laikino perkėlimo/įdarbinimo susitarimai. Spin-out įmonės ne visada turi reikiamus išteklius ar poreikį įdarbinti daug darbuotojų pagrindinėse pareigose. Yra taikomi įvairūs darbuotojų priėmimo metodai, iš jų: • Nepilnos darbo dienos konsultacijos su pagrindiniais mokslo darbuotojais, kurie ir toliau lieka

universiteto darbuotojai. • Laikino perkėlimo sutartys, pagal kurias universiteto darbuotojas lieka įdarbintas universitete,

tačiau yra laikinai perkeliamas dirbti įmonei pilną ar nepilną darbo dieną. • Sutartys, pagal kurias įmonė įdarbina asmenis pilnai ar nepilnai darbo dienai.

Kaip jau buvo minėta, pagrindiniai derybų klausimai šiose sutartyse, žiūrint iš universiteto perspektyvos, yra šie: • Užtikrinti, kad universiteto intelektinė nuosavybė nebūtų perkelta į įmonę pasinaudojant

konsultacijų sutartimi. • Užtikrinti, kad konsultacijų sutartis – tai ne užslėpta tyrimų sutartis, ir konsultacijų apimtis yra

aiškiai apibrėžta, t.y. kad jos susijusios tik su konkrečia technine problema ar veiklos sritimi, siauresne nei mokslo darbuotojo ar jo padalinio mokslinių interesų sritis.

• Užtikrinti, kad jokios nekonkuravimo sąlygos ar sąlygos, reikalaujančios, kad asmuo lojalumo pirmenybę teiktų įmonei nekonfliktuoja su universiteto tęstine veikla ar mokslo darbuotojo pareigomis universitete.

Nuomos/įrengimų/paslaugų sutartys. Kai kurios Spin-out įmonės, vykdydamos savo

verslo veiklą, siekia naudotis universiteto patalpomis ir įrengimais. Kai kurie universitetai sutinka tai leisti tam tikrą laikotarpį. Apskritai universitetai yra linkę „laikytis atokiau“, kai kalbama apie sutikimą naudotis patalpomis, įrengimais.


47

1.3.2.8. Preliminarių klausimų ir sąlygų, dažniausiai randamų Spin-out sutartyse, kontrolinis sąrašas Sutarties sąlygos: • Ar sutarties sąlygų dokumente nurodyta, kad jis (ar bet kuri jame numatyta sąlyga) yra teisiškai įpareigojantis? Dažniausiai dauguma arba visi punktai turi būti teisiškai neįpareigojantys?

• Ar yra sutarta dėl išskirtinio derybų laikotarpio; ar šis laikotarpis aiškiai nurodytas ir yra tinkamas?

• Ar intelektinė nuosavybė, kuri bus perduodama į Spin-out įmonę, yra griežtai apibrėžta? • Ar universitetas yra gavęs iš išradėjų visus būtinus paskyrimus šiai intelektinei nuosavybei? • Ar universitetas apsvarstė intelektinės nuosavybės tobulinimo ar didinimo galimybę tolesniam

taikymui, pvz., patentams? • Ar universitetas ištyrė, ar kuris nors rėmėjas ar trečioji šalis gali turėti teisių intelektinėje

nuosavybėje, pvz., pagal bet kokios sutarties sąlygas ar paramą, kurios pagalba intelektinė nuosavybė buvo sukurta? Kaip turės būti elgiamasi su tokiomis teisėmis (pvz., įgyjant trečiosios šalies sutikimą ar teisių perleidimą)?

• Jeigu universitetas suteikia kokias nors su intelektine nuosavybe susijusias garantijas, ar jis ištyrė (pvz., su mokslo darbuotoju), ar egzistuoja potencialus garantijos sulaužymas ar kiti dalykai, kuriuos reikėtų atskleisti pagal įmonei/investuotojams suteikiamas garantijas?

• Ar intelektinė nuosavybė bus perleidžiama ar licencijuojama? Jei ji bus perleidžiama vėliau, ar tas ateityje įvyksiantis perleidimas yra griežtai apibrėžtas?

• Ar licencija ar perleidimo sutartis apima kitas sutartines sąlygas, kuriomis siekiama apginti universiteto interesus?

• Pavyzdžiui, ar universitetas pasilieka licenciją naudoti intelektinę nuosavybę tyrimų ir mokymo tikslais?

• Ar bus kokių tęstinių su intelektine nuosavybe susijusių įsipareigojimų universitetui iš įmonės pusės (pvz., įsipareigojimas eksploatuoti, mokėti honorarus, spręsti pažeidimų klausimus ir kt.)?

• Ar įmonei bus suteikiamos teisės į patobulinimus ar tolesnį vystymą? Jei taip, ar jos griežtai apibrėžtos laiko ir apimties aspektais?

• Ar universitetas tam tikromis aplinkybėmis siekia atgauti intelektinę nuosavybę iš įmonės (pvz., įmonės nemokumo atveju)?

Akcininkų susitarimas ir akcinės bendrovės įstatai: • Ar mokslo darbuotojas suformavo įmonę, ar ji turi būti suformuota dabar? Kas tvarko įmonės

klausimus, susijusius su projektų akcinio kapitalo padidinimo sprendimų parengimu ir kt.? • Ar mokslo darbuotojui buvo raštu pranešta, jog jis turėtų pats susirasti teisinę pagalbą ir, kad

universitetas jo nekonsultuos? • Ar buvo gautos konsultacijos kaip geriausiu būdu struktūrizuoti akcijų turėjimą, atsižvelgiant į

universiteto ir mokslo darbuotojo interesus, susijusius su mokamais mokesčiais? • Ar iš universiteto valdžios buvo gautas investavimo patvirtinimas? • Ar susitarta dėl universiteto ir mokslo darbuotojo valdomų akcijų santykio? • Koks investicijų dydis ir akcijų išleidimas investuotojams? • Kokios pirmenybinės akcijų teisės yra siūlomos investuotojams? Ar jos priimtinos? • Kaip investuotojai gali kontroliuoti sprendimų priėmimą? Ar tai priimtina ir praktiška? • Kokių kitų sąlygų siekia investuotojai, kurios apsaugotų jų mažumos interesus, pvz., Valdybos

paskyrimai, pirmoji kapitalo grąža, ir kt. Ar jos priimtinos?


48

• Kokias sąlygas turėtų įtraukti universitetas, kad apsaugotų savo mažumos interesus (pvz., Valdybos paskyrimas)?

• Ar pirmumo teisės (išleidžiant naujas akcijas ir perduodant akcijas) yra suprantamos ir priimtinos?

• Ar universitetui yra priimtinos privalomo perdavimo sąlygos (pvz., mokslo darbuotojams – geras/blogas išeinantysis)?

• Ar universitetas suteiks kokias nors garantijas? Ar jos priimtinos? Ar atsakomybė yra apribota iki priimtinos sumos?

• Ar yra kokių nors universiteto ir/ar mokslo darbuotojo įsipareigojimų nekonkuruoti? Ar jie priimtini universitetui?

• Ar turėtų būti įtraukta sąlyga, apribojanti įmonei teisę naudoti universiteto vardą be išankstinio universiteto sutikimo?

Klausimai, susiję su konsultavimo ir darbo sutartimis: • Kaip tos sutartys siejasi su universiteto darbuotojais, ar jų sąlygos gali turėti neigiamą poveikį

universitetui? • Ar sutartyje teigiama, jog konsultantas pirmiausia turi būti lojalus įmonei – jei taip, išaiškinti, ar

pirmenybinis lojalumas tenka universitetui? • Ar konsultanto pareigų mastas yra suderinamas su jo pareigomis universitete (pvz., ar

konsultacijos yra apribotos dienų skaičiumi laisvu nuo darbo laiku, į kurį darbuotojas turi teisę pagal savo darbo sutartį)?

• Ar konsultacijų dydis yra ribotas, kad tai netaptų užslėpta tyrimų sutarties forma? • Ar sutartyje aiškiai nurodyta, kad pagal šiuos susitarimus įmonei nėra perduodamos jokios

teisės į universiteto intelektinę nuosavybę? Kitos sutartys: • Ar universitetas įmonei suteiks įrenginius ar paslaugas (pvz., patalpų nuoma)? Ar yra sudaryti

raštiški susitarimai apimantys šiuos aspektus?

1.3.2.9. Spin-out sutarčių administravimas

Labai svarbu sekti Spin-out sutarčių eigą – ir derybų laikotarpiu, ir jas pasirašius. Gali reikėti spręsti visą eilę administracinių klausimų.

Dėl Spin-out sutarties vedančiam derybas asmeniui, didelę pagalbą suteikia universiteto sukurta politika ar standartinė veikimo procedūra, skirta Spin-out sutartims, apimanti nurodymus dėl tam tikrų sąlygų/klausimų. Ypač naudinga, jeigu raštiški nurodymai yra išleisti sąlygoms, dėl kurių nėra deramasi, kadangi tai leidžia derybininkui užimti didesnio pasitikėjimo suteikiančią padėtį. Savaime suprantama, kad nurodymai turi būti reguliariai atnaujinami ir patobulinti atsižvelgiant į praktinius klausimus, su kuriais susiduria derybininkai kasdieniame darbe.

Greta pagalbos suteikimo derybininkui, procedūros turėjimas tarnauja universiteto interesams, kadangi numatant aiškius nurodymus (ir pabrėžiant, kurie sutarties punktai turi būti adresuojami aukštesnio lygmens darbuotojams ar konsultantams teisiniais klausimais), sumažėja potenciali galimybė, kad bus nepastebėtos klaidos ar tam tikri dalykai. Būtų naudinga, jei standartinė veikimo procedūra apimtų šiuos dalykus: • Sąrašą sąlygų, kurios turėtų (ar neturėtų) būti įtraukiamos. • Nurodymus, kada tam tikrus klausimus nukreipti aukščiau.


49

• Pasirašyti įgaliotų asmenų sąrašą ir atitinkamos procedūros pavadavimą atostogų metu.

Mokslo darbuotojas, kurio intelektinę nuosavybę įgis Spin-out įmonė, dažnai turi svarbią informaciją, kuri leis derybininkui geriau suprasti kai kuriuos ar visus svarbius klausimus ir įtvirtinti poziciją, kuri geriausiai apsaugos universiteto (ir mokslo darbuotojo) interesus. Galima mokslo darbuotojui pateikti standartinius klausimus pagal formalų klausimyną, ypač susijusius su aptariamos intelektinės nuosavybės techniniais aspektais; tačiau galimiems klausimams (pvz., informacija apie produktus, rinkas, konkurentus ir kt.) gali prireikti tolesnio ištyrimo, pvz., atliekant rinkos analizę.

Dažniausiai Spin-out sandėryje būna kelios šalys, tarp kurių - investuotojai, universitetas, mokslo darbuotojai, ir pati įmonė. Kiekvienos šalies interesai skiriasi. Todėl iš principo kiekviena šalis turėtų duoti nurodymus savo teisininkams patarti jai derybose.

Praktikoje universitetai kartais neduoda nurodymų teisininkams, dažniausiai taupumo sumetimais. Gali būti, kad aukštos reputacijos teisininkų firma nesiims pakenkti. Tačiau būtų klaidinga manyti, kad jie parengs dokumentus, kurie gintų universiteto interesus. Teisininkų profesinė pareiga - veikti savo klientų naudai, šiuo atveju – investuotojų. Gali būti nemažai dalykų, dėl kurių investuotojų teisininkai, kad ir kaip „protingai“ elgdamiesi, bus ne geriausioje padėtyje, kad pamatytų reikalą iš universiteto perspektyvos. Jei universitetas nusprendžia, jog neišgali turėti teisininkus kiekvienam Spin-out sandėriui, jis turėtų apsidrausti, nors kai kurių Spin-out sandėrių atvejais, kad TPV galėtų įgyti išsamias žinias apie tai, kaip sutarčių projektų sudarymas gali būti patobulintas siekiant apginti jų interesus.

Spin-out įmonė turėtų paskirti savo teisininkus pirmai progai pasitaikius. Kai kurie universitetai turi grupę teisininkų, kuriuos rekomenduoja Spin-out įmonę formuojantiems mokslo darbuotojams; kiti universitetai laikosi nuomonės, kad tai neįeina į jų pareigas. Turint omenyje, kad įmonė neturės daug pinigų, ji turėtų su potencialiais teisininkais aptarti kaip bus mokama už paslaugas. Kai kurios teisininkų firmos gali būti pasirengusios pasiūlyti, pavyzdžiui: • apmokėjimą, kuris (pilnai ar iš dalies) priklauso nuo gaunamos investicijų sumos; ar • apmokėjimą, kuris nustatomas tam tikrame lygyje; ar • sumažintą apmokėjimą mainais už darbo tęstinumo garantiją.

Tais atvejais, kai mokslo darbuotojai taps Spin-out sutarties šalimi (pvz., siekiant suteikti asmenines garantijas), universitetas turėtų raštu pasiūlyti mokslo darbuotojui/ams patiems ieškoti teisinės pagalbos sandėrio klausimais. Kartais įmonės teisininkai gali sutikti veikti ir mokslo darbuotojų vardu, nors pradiniame etape.

Tinkamas visų Spin-out sutarčių protokolavimas padeda TPV užtikrinti, kad universiteto interesai bus apginti. Galima imtis specifinių priemonių, kurios apima šiuos dalykus: • Protokoluoti kiekvieną Spin-out sutartį elektroninėje duomenų bazėje, tame tarpe išvardijant

pagrindinius įsipareigojimus pagal Spin-out sutartį bei šių įsipareigojimų atlikimo datas; bei turėti sukurtą sistemą, pažyminčią šių datų praėjimą ir patikrinančią, ar įsipareigojimai buvo įvykdyti. Jeigu įsipareigojimas nebuvo atliktas laiku, siunčiami priminimo laiški ir kt., kol klausimas bus išspręstas.

• Užtikrinimą, kad kiekviena Spin-out sutartis būtų pilnai pasirašyta ir originalas saugiai laikomas, o pasirašytos versijos kopijos yra išdalinamos atitinkamiems darbuotojams.

Geroji patirtis rodo, jog reikėtų užtikrinti, kad darbuotojai yra informuojami apie jų

įsipareigojimus, susijusius su Spin-out sutartimis. Kai kuriais atvejais gali būti tinkama pateikti darbuotojui Spin-out sutarties kopiją kartu su raštu, nurodančiu jo pagrindinius įsipareigojimus. Tais atvejais, kai įsipareigojimų turi ne darbuotojai (pvz., studentai ar atvykstantys mokslininkai),


50

ypatingas dėmesys turi būti skirtas siekiant užtikrinti, kad jie yra susieti tam tikrais įsipareigojimais, pvz., išradimų, konfidencialumo ir publikacijų srityse.

1.3.3. Kitos išradimų komercializavimo rūšys

Dažniausiai tai yra gamybinės patirties, technologijų ar kompetencijos perdavimas iš vieno subjekto kitam subjektui. Keletas technologijų komercializavimo rūšių: • Techninis bendradarbiavimas dėl technologijos pritaikymo naujoje srityje ar sektoriuje, tolesnio

vystymo, siekiant patenkinti naujus rinkos poreikius, naujo produkto vystymo bendradarbiaujant, panaudojant vieno subjekto žinias ir kito subjekto įrenginius arba esamo produkto patobulinimą.

• Sutartis dėl bendrų įmonių, kai yra numatoma kurti bendrą įmonę, siekiant dalintis komerciškai svarbia informacija.

• Komercinės ir techninės pagalbos sutartis, kurioje numatomas įvairių paslaugų teikimas technologijos perėmėjui, pvz. pagalba, paleidžiant įrenginius, konsultacijos naujo produkto naudojimo klausimais, kokybės kontrolė, techninis parengimas, priežiūra ir pan.

• Sutartys dėl gamybos, jei jos apima kompetencijos, žinių, gamybinės patirties, technologijų perdavimą ar (ir) mokymo paslaugas.

1.4. Intelektinės nuosavybės vertinimas

Intelektinės nuosavybės vertės nustatymas padeda didinti visuomenės susidomėjimą intelektinės nuosavybės svarba. Intelektinės nuosavybės lėšos yra kūrybiško intelektinio žmogaus darbo padarinys. Tačiau jų vertė nėra konkreti, todėl intelektinės nuosavybės vertės nustatymas gali padėti žmonėms suprasti tikrąją neapčiuopiamo turto vertę, priversti žmones įsisąmoninti teisinės intelektinės nuosavybės apsaugos svarbą ir praplėsti juridines žinias apie intelektinės nuosavybės teises.

Intelektinės nuosavybės vertės nustatymas skatina technologijų perdavimą. Dėl technologijų vystimosi ir ekonomikos globalizacijos, technologijų perdavimas tampa vis dažnesnis šalių viduje ir tarptautinėje arenoje. Šiuo metu technologijų pramonės proporcijos vis didėja tarptautinėje pramonėje. Tačiau be tinkamų metodų, nustatant turto vertę tiek licencijos išdavėjas, tiek jos siekiantis gali delsti sudaryti sutartį. Licencijos derybos gali būti sėkmingos tik tada, kai abi pusės žino pateiktos technologijos vertę. Todėl intelektinės nuosavybės vertės nustatymas gali palengvinti technologijos perdavimą. Kita vertus, intelektinės nuosavybės vertinimas vykdomas technologijų perdavimo metu.

Intelektinės nuosavybės vertės nustatymas skatina investicijas į industriją. Dabar plačiai žinoma, kad intelektinės nuosavybės turtas, kaip pvz., patentai, industriniai modeliai arba prekės ženklai yra investicijų dalis kuriant naują industrinį verslą ar jungtines įmones. Tokiais atvejais, kaip ir perduodant technologijas, intelektinės nuosavybės vertės nustatymas gali palengvinti derybas dėl investicijų.

1.4.1. Intelektinės nuosavybės vertinimo metodai


51

Nustatyti intelektinės nuosavybės vertę nėra lengva. Sudėtingumas slypi ne tik skaičiavimo procese, bet ir nustatant susijusius rodiklius ir parametrus. Kai kurios pažengusios šalys taiko intelektinės nuosavybės vertinimą jau ilgą laiką, ekspertai turi tam tikras teorijas ir pateikė nemažai pritaikomų metodų. Tačiau klaidinga manyti, kad pakanka taikyti kažkurį vieną metodą tariant, kad jis gali būti naudojamas universaliai. Pagrindiniai ir dažniausiai naudojami intelektinės nuosavybės vertės nustatymo metodai: kainos (cost), rinkos (market) ir pajamų (income). Kainos metodu vertė yra nustatoma apėmus vertės sumažėjimą, pakeitus turtą ir reprodukcijos kainą. Trys pagrindiniai metodai siūlo skirtingus vertinimo būdus, paremtus skirtingomis filosofijomis. Kainos metodas nustato vertę, apimant istorinę arba dabarties kainą, rinkos metodas tai daro analizuojant dabartinę sandorio kainą rinkoje, o pajamų metodas įvertina intelektinę nuosavybę, nustatant ateities galimybes pelno siekimui.

Pasirenkant tinkamą metodą, būtina atkreipti dėmesį į du aspektus: vertinimo tikslą ir svarbios informacijos prieinamumą. Kaip jau minėta anksčiau, kainos metodas nustato turto vertę, apimant vertės sumažėjimą, pakeitus turtą ir reprodukcijos kainą. Atrodo, kad apskaičiuoti investicijas į turto panaudojimą nėra sunku. Taigi kainos metodas kartais yra naudojamas, kai sunku pritaikyti kitą metodą, ypač kai svarbi informacija yra neprieinama. Tačiau kainos metodas dažnai yra netaikomas, kai investicijų išlaidos neproporcingos vystomos technologijos rinkos sėkmei.

Labiau vertintinas rinkos metodas. Šis metodas panašių sandorių rinkoje kainą apibrėžia kaip referentinę kainą, kuria remiantis yra nustatoma intelektinės nuosavybės vertė. Remiantis rinkos metodu, teisinga išradimo, dizaino ar prekės ženklo vertė nėra svarbi šių elementų kainai, ji nedaro įtakos ir pajamoms, kurias aktyvų turėtojas galėtų gauti. Tačiau ji svarbi, jei rinka skiria jai dėmesio ir ji laikoma pardavimų dalimi. Taigi rinkos metodas yra pasirenkamas kai yra žinoma tų ar panašių aktyvų kaina. Deja, kainos dažniausiai yra nežinomos, nes išradimai ir prekių ženklai paprastai nėra kuriami pardavimui. Todėl tiesa, kad rinkos metodo taikymas taip pat yra ribotas.

Kadangi pajamų metodas nustato vertę nustatydamas galimas ateities įplaukas, jis taip pat vaidinamas „pajamų tikimybės“ metodu. Jis gali būti grindžiamas einamosiomis pajamomis, kurias gauna vartotojas. Tačiau privalu žinoti, kad einamosios pajamos yra įtakojamos ne tik intelektinės nuosavybės aktyvų, bet ir kitų elementų, tokių kaip vadovavimo ir produkcijos procesai, rinka ir valiutos faktoriai, ir pan. Todėl pajamų tikimybę grindžiant einamosiomis pajamomis, susumuota intelektinės nuosavybės vertė nebus atitinkanti, bet vis dėl to proporcinga einamosioms pajamoms. Šis metodas yra taikomas dažniausiai, kadangi intelektinės nuosavybės vertės nustatymo reikia tokioms ekonominėms veikloms kaip investicijos ir technologijų perdavimas.

Pateikiamas trumpas šių trijų metodų aprašymas: Kainos vertinimo metodas. Kaina paremti būdai kiekybiškai matuoja IN vertę, skaičiuojant vidines ir išorines

išlaidas. Išlaidos kuriant IN yra laikomos jos verte. Istorinės išlaidos. Istorinės kainos nustatymas – tai išlaidos, sunaudotos IN vystymo

metu. Replikacijos išlaidos. Replikacijos išlaidų nustatymo metodas apima investicijų kiekį

vystant panašią IN duotuoju momentu, vystant tokią pačią IN, kokia dabar egzistuoja. Viso tyrimo ir vystymo kaina turi būti įtraukta į skaičiavimus, sumuojant taip pat ir nepavykusių prototipų kainas ir pan.

Pakeitimo išlaidos. Pakeitimo kainos įvertinimo metodas apima sąnaudų kiekį, reikalingą dabar egzistuojančios IN vystymui, bet pats žodis „pakeitimas“ rodo, kad nepavykusių tyrimų išlaidos nėra įtraukiamos. Paprasčiausia būtų šį vertinimo būdą laikyti pirkimo jau išvystytos IN iš išorinio šaltinio kaina.


52

Kada naudojama? Metodai kainai nustatyti yra naudojami skaičiavimui, buhalterijai. Visuotinai priimta, kad išlaidų nustatymo metodai yra naudojami tik buhalteriniais tikslais arba padedant vykdyti pajamų analizę.

Privalumai ir trūkumai. Vienas iš metodo privalumų yra tas, kad IN tampa regima įmonės apskaitos knygose ir pagerėja IN įsisavinimas. Metodas taip pat naudingas IN vertės rodiklis, jeigu IN lėšos dar nėra aiškios.

Kainos įvertinimas nustatant IN vertę taip pat turi ir savų minusų. Pagrindinis trūkumas yra tas, kad nėra tiesioginio ryšio tarp vystymo kainos ir ateities pajamų. Yra žinoma, kad IN, kurią brangiausia išvystyti, nebūtinai yra vertingiausia. Tas pats galioja ir IN, kuri yra senesnė ir jos kaina jau raštiškai įvertinta. Ši IN gali būti vertingiausia kompanijoje, nors istorinis kainos vertinimas to neparodo. Istorinės kainos nustatymas yra nepatikimas dėl spartaus technologijų vystymosi. Ne visada įmanoma pateikti tikslią informaciją apie sąnaudų kiekį ir visada kils sunkumų nustatant, kokias lėšas įtraukti į skaičiavimas, o kokias ne. Svarbiausia yra tai, kad išlaidų vertinimo metodai nenustato galimo IN ateities pelno.

Rinkos metodas. Rinka paremti metodai įvertina IN lygindami panašių ar lygintinų IN sandorių tarp

nepriklausomų šalių kainas. Stebint tokius procesus aktyvioje rinkoje, galima nustatyti pateiktos IN vertę. Pagrindinė idėja yra ta, kad rinka nustato tikslią IN kainą ir vertę. Rinkos metodai įtraukia IN aukcionus, lyginamuosius rinkos ir lyginamuosius autorinės vertės metodus.

Aukcionas. Nepriekaištingame aukcione yra daug potencialių pirkėjų, turinčių tikslios informacijos apie visus IN aspektus. IN vertė yra nustatoma varžytinėse.

Lyginamoji rinkos vertė. IN vertė yra pateikiama palyginus ją su panašia nepriklausoma IN ar panašiomis operacijomis.

Autoriniai procentai. Rinkos lyginamieji metodai taip pat gali būti grindžiami autorinių procentų palyginimu, kai suteikiama licencija panašiai IN. Daugelis naudoja industrijos bendrą vidurkį kaip pagrindą nustatant autorinius procentus licencijos sutartyse arba įvertinant žalą kilus ginčams. IN vertė nustatoma palyginus duotosios ir panašios IN autorinius procentus.

Kada jie naudojami? Rinka grįsti metodai yra naudingi kai rinkos vertė yra reikalinga. Šių metodų taikymui reikalinga aktyvi rinka, lyginama IN tarp nepriklausomų šalių ir pakankama prieiga prie informacijos apie sandorio kainą. Tačiau yra nedaug oficialių IN rinkų ir svarbi informacija apie kainas dažniausiai nėra vieša. Todėl lyginamasis rinkos metodas, nustatant IN vertę, yra retas. Labiau paplitęs lyginamasis autorinių procentų metodas, nes industrijos autorinių procentų duomenų bazės ir lygintina sandorių informacija sugretinama didesnių IN teisių turėtojų ir nepriklausomų kompanijų, kurios siūlo vertinimo paslaugas. Ateityje, kai IN rinka taps aktyvi ir vieša, rinka grįstų metodų panaudojimas gali būti dažnesnis.

Privalumai ir trūkumai. Rinkos stebėjimas yra gana paprastas vertinimo metodas. Be ankščiau iškeltų problemų dėl IN rinkos informacijos trūkumo, yra ir kitų šio metodo trūkumų. Pirma, dėl IN unikalumo, lyginamoji analizė yra sudėtinga. Yra rizikinga lyginti vieną IN su kita, kuri buvo parduota, bet iki galo dar nepanaudota. Tokiais atvejais IN gali būti per mažai įkainota. Kai lyginami autorystės procentai, taip pat iškyla problemų. Rizikuojama, kad industrijos vidurkiai apžvelgia kainas ar kitus faktorius, o ne pačią vertę

Pajamomis paremti metodai. Paprasčiausias „vertės“ apibrėžimas yra grįstas turto sugebėjimu uždirbti ir tai

ypatingai taikytina IN. Pajamomis paremti metodai įvertina potencialias ateities įplaukas, bandant nustatyti IN vertę. Egzistuoja daug pajamomis grįstų vertinimo metodų ir kiekvienas turi savų variantų, priklausomai nuo vertinimo priežasties ir industrijos tipo. Vieni iš pavyzdžių yra diskontuota grynųjų pinigų cirkuliacija, rizikos nustatyta grynoji vertė ir pajamos iš autorinių procentų.


53

Diskontuoti pinigų srautai. Tai pagrindinis ir labiausiai paplitęs, iš pajamomis grįstų, vertinimo metodų. Jis nustato IN vertę apskaičiuojant dabartinio būsimojo IN grynųjų pinigų srauto vertę per gyvavimo laikotarpį. Du pagrindiniai šio metodo faktoriai yra laiko vertė ir spėjamų grynųjų pinigų srautų rizika. Su jais susiduriama kai naudojamas tam tikras nuolaidos procentas, būdingas tik duotajai IN. Kitas būdas yra numatytų grynųjų pinigų srautų pritaikymas, paaiškinant jų riziką ir per laiką besikeičiančias rizikas. Tada grynųjų pinigų srautai yra diskontuota nerizikinga norma, kuri susijusi su pinigine laiko verte. Abi versijos yra plačiai naudojamos.

Rizikinga dabartinė vertė. Šis būdas papildo diskontuotų grynųjų pinigų srautų metodą ir dažniausiai naudojamas farmacijos ir biotechnologijos industrijose. Jis buvo išvystytas dėl techninės rizikos, su kuria susiduriama IN aktyvų vystymosi metu. Šis metodas įtraukia kiekvienos vystymosi stadijos grynųjų pinigų srautą ir nustatytus tikimybės procentus, paremtus industrijos rodikliais. Pavyzdžiui, statistinė sėkmingos konkurencijos tikimybė pirmoje klinikinių bandymu metu gali būti 20%, antroje - 30% ir t.t.

Pajamos iš rojalti mokesčio. Šis metodas apžvelgia rojalti mokesčius, kuriuos įmonei reikėtų mokėti licencijuojant IN iš trečios šalies. Metodas nurodo, kad IN vertė yra apibrėžiama kaip nuomos mokestis, kurį kitos įmonės mokėtų už galimybę ja pasinaudoti. Nustatyti rojalti mokestį yra tik pirmas žingsnis, dar reikalingi patikimi pardavimų nustatymai, kad būtų galima nustatyti pajamas, gaunamas tiesiogiai iš IN. Kaip ir kituose pajamų metoduose, rojalti mokesčiai yra diskontuojami.

Technologinio faktoriaus metodas. Technologinio faktoriaus metodas apskaičiuoja dabartinę nerizikingą grynąją IN vertę, pridedant rizikos faktorių, arba „technologinį faktorių“. Technologinio faktoriaus vertė yra nustatoma iš požymių, rodančių IN komercines stipriąsias ir silpnąsias vietas. Tikslas yra nustatyti technines (technologijų atveju), teisines, rinkos ir ekonomines rizikas, susijusias su IN vertinimu.

Kada jie naudojami? Pajamų metodai, vertinant IN, yra tikslūs tik tada, kai egzistuoja ar gali būti tiksliai nustatyti šie faktoriai: produkto pardavimo arba IN licencijos pajamų srautas, IN naudingumo periodo apskaičiavimas, specifiniai rizikos faktoriai.

Privalumai ir trūkumai. Šių metodų privalumas yra tas, kad yra gana lengva nustatyti vertę, remiantis sudarytomis sąlygomis. Esant duomenims iš firmos finansinių ataskaitų ir rinkos informacijai, yra galima nustatyti arba numatyti būsimą grynųjų pinigų srautą.

Metodai iš esmės yra stiprūs, tačiau gali būti sudėtinga juos pritaikyti nepastovioje aplinkoje. Ši užduotis visada susijusi su neapibrėžtumu ir subjektyviu vertinimu. Ryškus šių metodų minusas yra tas, kad turi būti įvertintas tiek neapibrėžtas, tiek neprieinamas grynųjų pinigų srautas. Pavyzdžiui, retai kada įmanoma nustatyti rinkos potencialą ir grynųjų pinigų srautą ankstyvajame IN vystymosi periode. Taip pat visos rizikos yra vertinamos kaip viena, o ne analizuojamos individualiai (pvz., teisinė rizika, technologinė rizika ir pan.). Rojalti mokesčio minusas, kad gali būti numatyti, bet realybėje niekada nematerializuoti.

Vis dėlto, esant specifinėms aplinkybėms, šis metodas yra naudingas, ypač egzistuoja lygintini sandoriai (dalyvaujant tretiesiems asmenims) arba standartiniai rojalti mokesčiai.

Kokybiniai vertinimo metodai. Kokybiniai metodai nustato duotos IN vertę, nustatant ir susumuojant skirtingus

faktorius, susijusius su IN. Šie faktoriai arba „vertės rodikliai“ gali daryti teigiamą ir neigiamą įtaką IN. Jeigu faktoriai, kaip vieta, kambarių kiekis, artimos mokyklos ir pan. turi įtakos namo vertei, tai IN faktorių kombinacija daro atitinkamą poveikį jos vertės nustatymui.

Vertės rodikliai, susiję su patento informacija. Egzistuoja ryšys tarp patento vertės ir standartinių rodiklių, regimų patento informacijos dokumentuose. Pavyzdžiui, nuorodos į buvusius patentus ir citatos rodo santykinę vertę. Pastebimas rezultatas yra nuorodų sistema, vadinama patento citatų grandine, kuri yra naudingas kokybinio vertinimo įrankis.


54

Vertę taip pat gali rodyti pareiškimų kiekis ir kokybė, patento šeimos dydis ir patento pareiškimo opozicijų išdava.

Vertės rodiklių vertinimas: IPScore. Šio kokybinio tipo pavyzdys yra IPSore programinė įranga, išvystyta Danijos patentų ir prekės ženklų įstaigos. IPScore metodas naudojamas vertinant technologiją, patentus ir patentų vertybinius popierius kompanijų viduje. Ši priemonė siūlo pagrindus patentų vystymui ir strateginiam vadovavimui.

IPScore patento vertinimas turi penkias kategorijas: teisinę, technologijų, rinkos, finansinę ir strateginę, kiekviena iš jų turi 5-10 atitinkamų rodiklinių klausimų. Kiekvienas klausimų susijęs su skirtingu vertės rodikliu. Kiekvienas klausimas vertinamas 1-5 skale, pagal patento stipriąsias ir silpnąsias vietas. Kartu, apie 40 vertės rodiklių sudaro bendrą patento vaizdą, yra matomos atitinkamos rizikos ir galimybės. Tada duomenys parodomi įvairiose lentelėse ir grafinėse formose ir naudojamos vadovybių, priimant strateginius sprendimus.

Privalumai ir trūkumai. Pagrindinis šio metodo privalumas yra paprastumas. Kai svarbi informacija yra surandama ir yra pateikiama vartojamoje formoje, lengva klasifikuoti ir vertinti IN be sudėtingų metodų. Dar vienas privalumas yra tai, kad duomenis vertinimui yra dažnai viešai prieinami. Rezultate, šie kokybiniai metodai palengvina IN palyginimą ir vertimą kompanijos viduje arba lyginant su konkurentų IN.

Tačiau IN vertinimas, naudojant patentų informaciją, kaip vertės rodiklių nustatymo būdą, turi ir nemažai trūkumų. Pavyzdžiui, vertintojas turi nuspręsti, kurie rodikliai yra svarbūs tam tikros IN vertės nustatymui, o kurie ne. IPScore vertinimo kokybė ir tikroviškumas labai priklauso nuo naudojamos informacijos kokybiškumo.

Kada jie naudojami? Jie labiausiai naudingi lyginant ir vertinant įmonės bei konkurentų IN. Taip pat nustatant IN rizikas ir galimybes.

1.4.2. Intelektinės nuosavybės portfeliai

Šiuo metu intelektinė nuosavybė tampa vis svarbesniu komponentu įmonės turto kūrimui. Intelektinė nuosavybė yra pasaulio ekonomikos varomoji jėga. Atsižvelgiant į didėjančią IN svarbą, tiek įmonių vadovai, tiek jų finansiniai/reorganizaciniai patarėjai turi suprasti ir aiškiai įvardyti vertę, susijusią su IN, prieš priimant bet kokius sprendimus dėl akcijomis ar įsiskolinimais grįstų sandorių. Tuo pačiu metu, potencialūs finansavimo šaltiniai turi gauti informacijos iš vadovybės ir patarėjų, suderinti ją su teisiniais nutarimais ir priimti informuotus investicijų sprendimus.

10-ties žingsnių modelyje pateikiama informacija, kaip nustatyti kompanijos IN stiprumą. Jis daro prielaidą, kad prieš atliekant bet kokią IN grįstą investiciją, reikia atsižvelgti į daug kitų aplinkybių ir niuansų. Todėl turi būti suvokiama, kad vadovai ir patarėjai gali naudoti šiuos klausimus geresniam IN vertybinių popierių suvokimui ir tai padėtų susitarimuose su potencialiais investuotojais ir IN advokatais. Nors šis modelis gali būti taikomas daugelyje kontekstų, čia bus susitelkta ties investicijomis, kuriose IN pasitarnaus kaip visapusiško saugumo/papildomo komplekto dalis.

Tam, kad būtų priimti informuoti sprendimai, susiję su IN grįstomis investicijomis, verslo profesionalai turi turėti supratimą apie keturias pagrindines IN kategorijas: • Patentų apsaugą naujiems prietaisams ir procesams. • Prekės ženklo teikiamą apsaugą verslo ar produkto vardui, pvz. IBM ar Band-Aid. • Autorinių teisių apsaugą kūrybiniams raštams, garso ir/arba vaizdo darbams, pvz. knygoms,

dainoms arba filmams. • Profesinės paslapties įstatymų vertingumą, apsaugant verslo arba techninę informaciją, kuri

laikoma paslaptyje, pvz. Coca-Cola formulė, klientų sąrašai ar gamybiniai procesai.


55

Šie 10 klausimų suteikia pagrindo vadovams ir patarėjams įgyti gilesnį suvokimą apie

jų IN vertybinių popierių paketą: 1. Kokie yra trys pagrindiniai kompanijos IN aktyvai? Šis klausimas gali

pasirodyti akivaizdus, bet įmonių vadovams neretai sunku į jį atsakyti. Egzistuoja tendencija IN problemas palikti specialistams, tokiems kaip mokslininkai, inžinieriai ir IN teisininkams. Nors gali kilti pagunda IN problemas palikti tam tikriems žmonėms, kurie turi techninės ir teisinės kompetencijos, iš esmės analizuoti problemų sudėtingumą, klaidinga per dažnai jas kažkam paskiriant. Nepramoninių įmonių vadovai turėtų būti įtraukiami į IN problemų sprendimus, kad galėtų priimti kritinius sprendimus vadovaujant verslui. Šis dalyvavimas turėtų aprėpti ir gebėjimą nustatyti vertingiausius kompanijos IN vertybinių popierių aktyvus.

2. Kokie yra trys mažiausiai vertinami kompanijos IN aktyvai? Vadovai ir jų patarėjai taip pat turėtų žinoti nenaudingus IN aktyvus. Kiekviename IN vertybinių popierių pakete yra aktyvų, kurie labiau vertinami dėl lėšų vertės, įgytos iš licencijų arba pardavimų, o ne dėl strateginės vertės. Kai nenaudingi aktyvai yra identifikuojami, kompanijos IN vertybinių popierių paketas gali būti sumažinamas ir gali būti atrinkti tik sėkmingi aktyvai, o mažiau naudingi gali būti parduoti, kad būtų gauta pajamų verslo veikloms.

3. Kokia yra kompanijos IN puolimo strategija? Įmonių vadovai turi suvokti ne tik ką kontroliuoja kompanijos IN aktyvai, bet ir kaip kompanija planuoja juos panaudoti pelnui didinti. Kitaip tariant, kokia yra kompanijos strategija investicijų pelnui padidinti. Pavyzdžiui, kompanija turėtų vykdyti agresyvią IN strategiją, kuri siekia ne tik apginti savo technologiją, bet ir neleisti konkurentams varžytis tose pačiose zonose. Taip pat priversti konkurentus imti licencijas (ši strategija naudinga, nes ji didina kompanijos pelną mažindama konkurentų pelną).

4. Kokia yra kompanijos IN gynybos strategija? Kadangi kompanijos puolimo strategija turi padidinti pajamas iš IN aktyvų, gynybos strategija siekia sumažinti nuostolius, padarytus dėl kitų šalių IN. Kompanijos gynybos strategijos efektyvumas dažnai gali būti nustatomas įvertinus praeities, dabarties ir galimas IN. Jeigu svarbus produktas arba paslauga yra pažeidžianti įstatymą, padariniai gali būti itin skaudūs kompanijai. Todėl kompanija turėtų vykdyti agresyvią gynybą, tirdama konkurentų vertybinių popierių paketus ir imdamasi prevencinių priemonių, kad pažeidimų būtų išvengta. Pasyvi “pagyvensim ir pamatysim” strategija neturėtų būti taikoma.

5. Kokia yra kompanijos IN užsienio strategija? Kadangi žodis “globalizacija” tapo savotiška verslo kliše, jis yra tikslus. Šiandien verslas turi rūpintis konkurentais, tiekėjais ir potencialiais vartotojais iš viso pasaulio. Rezultate, netgi mažoms kompanijoms yra privalu turėti strategijas, užtikrinančias IN teises ir padedančias išvengti teismo procesų kitose šalyse. Po to kai kompanija skiria laiko ir sąnaudų, reikalingų technologijoms, reikia susirūpinti, ar kompanija gali leisti konkurentams nemokamai naudotis šiomis technologijomis užsienyje. Gauti IN nuosavybės apsaugą užsienyje gali būti nelengva. Todėl vadovai turėtų aiškiai nustatyti IN užsienio strategiją.

6. Kaip kompanijos IN vertybinių popierių paketas atrodys po penkių, dešimties metų? Puolimo, gynybos ir užsienio strategijos susitelkia ties kompanijos skubiais planais. Technologijos ir vartotojų poreikiai vystosi ir keičiasi, patentų ir autorinių teisių galiojimo laikas baigiasi arba gali būti pakeisti, verslo paslaptis gali perimti konkurentai, o prekės ženklai gali tapti nuvalkiotais. Todėl patikima IN strategija turi įtraukti ir ateities planus, kurie išeina už dabartinio vertybinių popierių paketo ribų. Kompanijos turi laikyti IN aktyvus strateginiais atnaujinamais šaltiniais, o ne naudoti juos laikinų taktinių pranašumų siekimui.

7. Ar kompanija “užrakino” jos IN aktyvus? Kompanija gali turėti galingas technologijas ir nuostabias strategijas savo IN aktyvų eksploatacijai, bet tai nelabai pasitarnaus jei nebus atlikti pagrindiniai IN turėjimo teisių “užrakinimo” darbai, apsaugantys nuo darbuotojų, konkurentų ir kitų šalių. Susijungimai, įsigijimai ir darbuotojų kaita yra dažnas reiškinys ir kiekvienas šių pasikeitimų gali sukelti problemų dėl kompanijos IN prieinamumo. Nauji


56

darbuotojai gali atsinešti žinių ir duomenų, kurie susiję su kitų šalių IN teisėmis, todėl atsiranda teisinė rizika. Taip pat konkurentai neretai naudoja paprastus “apytikslius modelius”, kurie turi kito užpatentuoto išradimo privalumus, taip išvengiama pažeidimų (ir praktiškai patento turėtojas negauna jokios naudos).

Iš šių pavyzdžių galima spręsti, kad IN įstatymai yra sudėtingi, pilni niuansų ir todėl daugelis detalių yra paliekami vidaus ar išorės IN advokatams. Tačiau vadovai turi prisiimti atsakomybę užtikrinant, kad išsamios programos apsaugotų visus IN aktyvus ir taip būtų pašalinta ar sumažinta šių aktyvų konkurencija rinkoje.

8. Kas tvarko kompanijos IN vertybinių popierių paketą? Kadangi IN tapo tokia svarbi kompanijos vertybinių popierių aktyvų dalis, įmonių atstovams ir patarėjams yra svarbu žinoti, kas prižiūri kompanijos IN aktyvus, kodėl būtent jie ir kaip jiems sekasi tai atlikti. Didesnės kompanijos gali turėti daug žmonių, atsakingų už IN problemas, tiek pačioje kompanijoje, tiek už jos ribų. Idealiu atveju, vadovai ir patarėjai turėtų matytis su kiekvienu iš tų žmonių ir įvertinti jų darbą. Ypatingai svarbus komponentas yra efektyvi partnerystė tarp kompanijos vadovų, vidaus ir išorės IN patarėjų. Tai svarbu, kai kompanija IN laiko strategine investicija, o ne tik verslo kaina.

9. Ar IN valdymas prisideda prie verslo trūkumų? Šis klausimas iš esmės susijęs su potencialiomis investicijomis kompanijoje, kuri susidūrė su ekonominiais sunkumais. Nors šis klausimas gali būti sunkus, jis yra svarbus, nes jeigu IN aktyvai gali prisidėti prie kompanijos sėkmės, tai prastas IN valdymas gali sukelti didelių problemų. Pavyzdžiui, kompanija, kuri patyrė intensyvų spaudimą dėl kainų iš agresyvių konkurentų, turėtų susimąstyti, ar agresyvesnė IN strategija galėjo padėti įveikti kliūtis. Kompanija, kurios technologija yra laikoma antrarūše, turėtų susimąstyti, ar jos technologinis vystamasis buvo stabdomas konkurentų IN. Kompanija, turinti teisinių išlaidų, turėtų susimąstyti, ar efektyvi gyvybinė IN strategija galėjo sumažinti šias išlaidas. Svarbiausia yra žinoti, ar IN valdymas prisidėjo prie verslo problemų. Turi būti nustatyta kaip kompanijos IN programa gali būti koreguojama taip, kad ji padėtų, o ne kliudytų kompanijos pelno gavimui.

10. Ar kompanijos IN strategija integruota į bendrą verslo planą? Šis klausimas apžvelgia, kaip kompanijos IN vadovavimo planai yra integruojami ir koordinuojami bendro verslo plano kontekste. IN per dažnai laikoma pašaliniu reiškiniu, nors jos svarba verslo sėkmei nurodo, kad planuojant verslą ji turėtų būti dėmesio centre. Pavyzdžiui, kokie yra kompanijai daugiausiai pelno nešantys produktai ir paslaugos ir, ar kompanija pabrėžė jų svarbą IN verslo plane, kaip IN planas nustato, kokie produktai ir paslaugos yra gyvybiškai svarbus kompanijos ateičiai?

Kiti klausimai, apžvelgiantys kompanijos verslo planą: • Ar IN planas apžvelgia pagrindines užsienio rinkas ir tarptautinius plėtros planus? • Ar finansiniai projektai įtraukia detalias IN įplaukų analizes? • Ar skolų ir paprastųjų akcijų planai įtraukia nuoseklius IN vertinimus? • Ar vykdomieji pastiprinimo planai įtraukia IN faktorių? Pvz., ar kompanija turėtų įdarbinti

aukščiausiąjį IN pareigūną, kaip tai padarė daug stambių kompanijų? Trumpai tariant, kai kompanija priima svarbų sprendimą dėl strateginės krypties, turi būti žinoma, ar IN planai turėtų būti persvarstyti norint pasiekti užsibrėžtus kompanijos tikslus.

Vadovai ir jų patarėjai neturėtų vengti kalbėti apie IN problemas, kai yra vertinamas finansinis sandoris, įtraukiantis IN. IN problemos gali pasirodyti mažai kam suprantamos ir galbūt lengviau jas palikti advokatams, inžinieriams ir kitiems specialistams. Tačiau be aiškios IN strategijos, įmonė pati iki galo nesuvoks jos IN vertės ir bus lengviau pažeidžiama kitoms kompanijoms pradėjus puolimą. Todėl yra būtina, kad vadovai ir patarėjai pritaikytų savo verslo ir finansines žinias IN problemų sprendimuose, kad būtų užtikrintas visapusiškas problemų suvokimas ir efektyvi partnerystė tarp IN advokatų ir potencialių investuotojų.


57

2. Start-up įmonės kūrimo pagrindai

Start-up įmonės gali būti įvairiausių veiklos pakraipų, iš jų ir tradiciniais vadinamų verslų, tačiau frazė „start-up įmonė“ paprastai asocijuojasi su neseniai įsikūrusia technologine įmone su galimai didele perspektyva. Tokios įmonės pasižymi aukštu rizikos bei atsiperkamumo laipsniu. Tai reiškia, kad tokioms įmonėms būdinga didelė išgyvenimo rizika, tačiau mažesni plėtros kaštai ir didelis investicijų grąžos potencialas. Sėkmingos „start-up įmonės“ paprastai yra labiau dinamiškos nei tradicinės įmonės, todėl jos turi didesnį augimo potencialą ribotais investicinio kapitalo, darbo ir nekilnojamo turto ištekliais.

Verslas gali būti apibūdinamas kaip veikla, darbas, iš kurio gyvenama, gaunama pelno, gavybinio pobūdžio ūkinė veikla, (smulki) gamyba, amatai. Kiekvieno verslo pagrindas yra tam tikra idėja. Rengiant verslo planą, reikėtų įvertinti ne tik savo galimybes, idėjos konkurencingumą, atsipirkimą, bet ir sukuriamą pridėtinę vertę. Svarbu suprasti, ar ketinantis pradėti verslą asmuo iš tiesų yra pasiryžęs siekti savo tikslų, ar turi tam reikiamus įgūdžius.

2.1. Verslo idėja

Naujų verslo idėjų galima pasisemti stebint naujienas ir galvojant, kaip patobulinti jau esamą produktą ar paslaugą. Svarbu siekti atrasti tokią verslo idėją, kuri vartotojams suteiktų didesnę vertę ir leistų būsimai įmonei išsiskirti iš kitų konkurentų. Taip pat galima pirkti jau veikiančias verslo idėjas frančizės būdu arba galima atrasti jau sugeneruotas idėjas.

Tinklapiai, kuriuose galima rasti verslo idėjų: • http://www.lic.lt (idėjų forumas http://www.lic.lt/index.php?-202458432) • http://www.uzsidirbkpats.lt/lt/temos/idejos-ir-namu-biznis/20 • http://www.kmtp.lt/lt/projektai/inovatyvus_verslas/ • http://www.business-idea.com/directory.asp • http://www.coolbusinessideas.com/ • http://www.businessideafactory.com/

2.2. Verslo plano parengimo pagrindiniai principai

Verslo plano paskirtis yra detaliau atskleisti verslo idėją, suplanuoti jos įgyvendinimo etapus ir tam reikalingus resursus bei tikėtinus rezultatus. Priklausomai nuo to, kam skiriamas verslo planas (vidiniam naudojimui ar siekiant pritraukti išorinį finansavimą), jis turėtų būti daugiau ar mažiau detalus.

Didelė dalis verslo planų kinta jų įgyvendinimo metu, nes iškyla naujų aplinkybių, pasikeičia situacija ar atsiranda naujos galimybės. Išankstinis verslo apmąstymas leidžia geriau įvertinti verslo idėją, pasiruošti būsimiems iššūkiams. Verslo planai rašomi siekiant pagrįsti numatomų investicinių ar įmonės verslo plėtros projektų ekonominį gyvybingumą ir gauti reikiamą finansavimą. Verslo planas padeda suvokti, ar tikrai tokią idėją verta įgyvendinti, taip pat padeda suburti tinkamą komandą tos idėjos įgyvendinimui, pagrįsti finansų poreikį ir išlaidas.

Planuojant sėkmingą verslą, vertėtų apsvarstyti 3 lentelėje pateiktus klausimus.

Lentelė Nr. 3. Svarstytini klausimai, planuojant verslą.


58

Produktas Išoriniai poveikio aspektai Vidiniai organizacijos aspektai

idėja prekės ar paslaugos (toliau – produkto) apibūdinimas ir jo

tobulinimo tyrimai produkto marketingo planas

produkto kainodara pardavimo strategija reklama ir rėmimas

gamyba (priklausomai nuo produkto)

verslo srities būklė rinkos apžvalga ir jos dalies

išskyrimas konkurencijos analizė

vietos analizė patalpos įrengimai logistika

žaliavos ir tiekėjai

įmonės istorija įmonės tikslai

darbo jėga – darbo užmokestis įmonės valdymas – savininkai ir

valdytojai organizacinė firmos struktūra įmonės rizikos vertinimas

įmonės finansai (reikiamos lėšos ir jų panaudojimas, pradinės lėšos verslui, finansavimo poreikiai ir

šaltiniai, balansas, banko kreditas ir jo grąžinimo sąlygos, ilgalaikis

turtas ir jo nusidėvėjimas) savikainos kalkuliacija

Verslo planas turi reaguoti į besikeičiančias aplinkybes, todėl jį reikėtų nuolat

atnaujinti. Jei verslo planas pristatomas kitiems asmenims, bankui – svarbu pateikti koncentruotą, aiškiai išdėstytą informaciją, kuri tilptų į 20 - 40 puslapių.

Verslo plano tituliniame lape nurodomas: įmonės pavadinimas; nuosavybės forma; įmonės adresas; kontaktiniai duomenys; atsakingo už finansų paiešką asmens vardas, pavardė, pareigos ir telefono numeris; konsultantai (jei jie yra); data.

Verslo plano santraukoje nurodomi tokie duomenys: 1. Įmonė. Pateikiamas tikslus įmonės pavadinimas, adresas ir telefonas. 2. Atsakingas asmuo. Nurodomas atsakingo asmens vardas, pavardė ir telefonas iš karto po įmonės

koordinačių. 3. Projekto tikslai. Trumpai pateikiami tikslai ir būtinai paminima finansuotojo gaunama iš šio

projekto nauda. 4. Verslo sritis. Be verslo srities dar nurodoma ir verslo stadija. 5. Verslo aprašymas. Glaustai aprašoma įmonės istorija, jos veikla ir planai. Nurodomos visos

stipriosios įmonės ypatybės. 6. Vadyba. Trumpai paminima dviejų trijų žmonių verslo patirtis ir kvalifikacija. 7. Produktas ir konkurencija. Trumpai aprašomas produktas, nurodoma, kuo jis išsiskiria iš kitų.

Glaustai apibūdinama konkurencija šioje verslo srityje, į kokius pirkėjus bus orientuota veikla ir kiek jų bus.

8. Reikiamos lėšos ir finansavimo sąlygos. Paminima, kiek reikia papildomų lėšų ir būtinai nurodomas tikslus skaičius. Taip pat nurodoma, ar tai bus paskola, ar akcijų išplatinimas. Aprašomos priimtinos finansavimo sąlygos.

9. Lėšų panaudojimas. Pateikiamos atskiros finansavimo sritys. 10. Finansinės ataskaitos.

Jei planas teikiamas norint gauti paskolą, papildomai nurodoma: prašomos paskolos dydis; paskolos prašymo tikslas; paskolos grąžinimo laikas; įmonės pajėgumas mokėti palūkanas; plano, kurio įgyvendinimui prašoma paskola, numatomas pelningumas; galimos paskolos grąžinimo garantijos.

Verslo plano pagrindinėje dalyje detaliau aprašomi 4 verslo plano komponentai, kuriuos reiktų skaidyti į smulkesnes dalis (žr. 5 lentelę).

Lentelė Nr. 5. Verslo plano komponentai.


59

Pagrindinės dalys Skyriai Kokias temas būtina aprašyti

Prekė ar paslauga Siūlomas produktas/paslauga, jo unikalumas, jo pranašumas prieš kitus, jo patrauklumas vartotojams

Verslo šaka Srities pasirinkimo pagrindimas

Verslo veikla Veiklos apibūdinimas

Verslo koncepcija

Verslo tikslai Įmonės misija, tikslai, uždaviniai, silpnybių, stiprybių, galimybių, grėsmių analizė (kitaip SSGG analizė), politinių, ekonominių, socialinių ir technologinių veiksnių analizė (kitaip PEST analizė), rizikos įvertinimas

Rinka Produktų rinkų analizė

Rinkos dalis Pagal konkurentus ir pagal produkto pardavimus

Vieta Arti konkurentų, specializuota atskirta patalpa, konkurencingumas, vartotojų pritraukimas ir patogumas

Klientai Vartotojai, rinkos segmentavimas

Konkurentai Konkurentų analizė (vertikali – horizontali)

Pardavimai ir aptarnavimas Prekinė išvaizda, dovanų kuponai, įpakavimas, aptarnaujantis personalas ir pan.

Kaina Kainodara arba įkainojimo strategija

Įvaizdis Šūkis, apranga, kultūra

Reklama Reklamos priemonės

Rinkodara: kaip pasieksite savo pirkėjus

Plėtra Strateginės plėtros kryptys, produkto tobulinimas, eksportas

Vieta Miestas, užmiestis, specializuota vieta, prekybos centras ar pan.

Patalpos Reikalingos patalpos, pagalbiniams padaliniams reikalingos patalpos (serviso patalpos), aprūpinimo veiklos patalpos (sandėliai), ofiso patalpos

Įranga Technologiniai įrengimai, baldai, inventorius, transporto priemonės

Žaliavos ir tiekėjai Asortimento apibūdinimas, žaliavų tiekėjai

Darbo jėga ir mokymai Personalo skaičiaus pagrindimas, darbo apmokėjimo organizavimas, darbuotojų mokymai, integracija ir motyvacija, komandinis darbas. Ofiso ir produkto personalas

Papildomos paslaugos Garantinis aptarnavimas ir pan.

Verslo organizavimas: kaip veiks jūsų verslas?

Gamyba Pagrindiniai paslaugos teikimo/prekės gamybos etapai, būtina pagalbinė veikla,


60

gamybinė struktūra, paslaugos teikimo padaliniai

Ilgalaikiai planai Rinkos plėtra, eksportas, produkto tobulinimas, įmonės plėtra, įmonės skaidymas, veiklų diversifikavimas ir pan.

Organizacijos struktūra ir komunikacija

Juridinė įmonės forma, nuosavybės struktūra, struktūros tipo pagrindimas, bendroji struktūros schema, personalo struktūra, personalo skaičiaus pagrindimas

Vadovavimo stilius Vadovas savininkas, samdomas vadovas, komandinis darbas

Lyderystė Vadovas lyderis, neformalus lyderis

Pardavimų prognozės Pardavimo programa, pardavimų organizavimas, pardavimų plėtra ir palaikymas, pardavimų būdai

Produkto savikaina ir pelnas

Savikainos analizė, pelno marža

Ilgalaikis turtas Kokios vertės bus ilgalaikis turtas ir jo nusidėvėjimas, investicijos ir jų atnaujinimo grafikas

Pradinis kapitalas Vienkartinis įnašas

Finansinė apskaita Pinigų srautai, balansas, pajamos

Lūžio taškas Apsimokėjimo riba

Verslo valdymas ir finansai: ko reikia, kad gautum pelną?

Finansavimo šaltiniai Santaupos ir kreditai

Verslo plano projekte būtini elementai:

• Verslo idėja ir jos aprašymas. Ne tik pati idėja turi būti gera, t.y. perspektyvi, pelninga, konkurencinga, bet ir jos pateikimas. Verslo plėtros planavimo procesas prasideda verslo idėjos ir pagrindinių veiklos krypčių formulavimu. Formulavimas turėtų būti konkretus, trumpas, akcentuojantis įmonės siekius, jos privalumus, lyginant su konkurentais, srities išmanymą.

• Įmonės tikslų apibrėžimas. Tikslai turi būti suformuluoti trumpai ir aiškiai. • Marketingo planas. Aprašomi rinkos tyrimo rezultatai, pateikiamas detalus rinkos

apibūdinimas ir pateikiamos prognozės bei galimos jos kitimo tendencijos. Ateities rinkos vizija gali būti pateikiama pagal kelias alternatyvas, kurios vėliau tampa optimistiniu, pesimistiniu ir realistiniu veiklos planais.

• Veiklos organizavimas ir pardavimų prognozė. Šios dalies tikslas – sudaryti aiškų gamybos, prekybos ar paslaugų proceso vaizdą ir parodyti, kad įmonės turimi pajėgumai visai pakankami planuojamai veiklai.

• Gamybos (paslaugų teikimo) aprašymas. Šioje dalyje reikėtų išvardinti gamybos ar paslaugų operacijų seką, paaiškinti, kas atliks kokias veiklas, kam bus samdomi subrangovai, kaip bus atliekama kokybės kontrolė.

• Vietos analizė. Apibūdinama, kaip vieta daro įtaką produkto gamybos ar paslaugos teikimo procesui, t.y. privažiavimo galimybės, darbo jėgos regione tinkamumas (kvalifikacija ir pan.), prastesnės ar geresnės ryšių su tiekėjais sąlygos, kuo vieta patraukli vartotojams.

• Patalpos. Nurodoma, ar gamybos plotai yra pakankami ir pritaikyti numatytam veiklos plėtimui. Gal bus statomos naujos patalpos? Jei patalpos bus remontuojamos, trumpai aprašoma, kas atliks remonto darbus ir kiek tai kainuos.


61

• Įrengimai. Svarbu nuspręsti, ar papildomi įrengimai veiklai plėsti bus išsinuomojami, ar bus pasinaudota išperkamosios nuomos galimybe. Taip pat pateikiamas ne tik įsigyjamų, bet ir jau turimų įrengimų sąrašas, jų charakteristikos. Nurodomos įrengimų balansinės vertės ir nusidėvėjimas, jų likvidumas.

• Logistika. Numatoma, ar firma turės savo transportą, ar naudosis kitų įmonių paslaugomis. Pateikiamos numatomos transporto sąnaudos. Taip pat nurodoma, kokio transporto reikės veiklai plėsti.

• Žaliavos. Aprašomos ne tik naudotinų atsargų charakteristikos, bet ir jų alternatyvos. Nurodoma, kiek jos kainuos, koks jų rezervas bus reikalingas, taip pat kainų stabilumas ir atvežimo galimybės. Kaip dažnai bus perkamos atsargos, kokiomis partijomis ir kokios bus apmokėjimo bei pristatymo sąlygos.

• Tiekėjai. Nurodoma, kaip bus atsirenkami tiekėjai, apibūdinami alternatyvūs tiekimo kanalai. • Pardavimų prognozė. Pateikiamos pardavimų prognozės, paaiškinama, kodėl pasirinkti būtent

tokie prognostiniai skaičiai, kokios yra rizikos ir pan. • Valdymas ir personalas. Numatomas reikalingų darbuotojų skaičius ir plėtros poreikis,

nustatoma, kaip bus sudaryta vadovybė, ir kaip bus organizuota įmonės struktūra ir valdymas. Aprašoma, kokia turėtų būti darbuotojų patirtis ir kvalifikacija, koks numatomas vidutinis darbo užmokestis.

• Finansinis planas. Sprendžiant, ar finansuoti įmonės augimo projektą, ar ne, dažniausiai bus remiamasi čia pateiktais skaičiavimais ir finansiniais rezultatais.

Nurodomas projekto finansavimo poreikis ir šaltiniai, kiek ir kam reikia pinigų, kokie galimi finansavimo šaltiniai, kada reikės lėšų, kokią naudą turės finansuotojas ir kaip ją gaus? Visiškai tiksliai suskaičiuoti, kiek reikės pinigų, sunku, todėl numatomas lėšų rezervas (6 lentelė).

Lentelė Nr. 6. Projekto finansavimo poreikis ir finansavimo šaltiniai.

Projekto kaštai Suma (tūkst.Lt)

Finansavimo šaltiniai Suma (tūkst.Lt)

1. Nekilnojamas turtas X 1. Akcininkų nuosavybė Y

2. Trumpalaikis turtas X 2. Paskolos iš viso: Y

3. Statybos-montavimo darbai X 2.1. vidutinės trukmės Y

4. Darbo užmokestis X 2.2. trumpalaikės Y

5. Kiti kaštai X 3. Įmonės skolininkai Y

Iš viso kaštų Z Iš viso šaltinių Z

• Prognozuojamo pelno ataskaita. Sudarant pelno prognozę, būtina įvertinti pardavimų

prognozę. Ja remiantis galima apskaičiuoti pajamas, kurias numato gauti įmonė. Po to, įvertinus produkcijos (paslaugų) gamybos bei realizavimo sąnaudas, galima atlikti pelno prognozės skaičiavimus. Pelno rodiklis bus svarbus ne tik asmeniui, pradedančiam verslą, bet ir bankui suteikiant paskolą.

• Pinigų srautų prognozė. Šios prognozės tikslas - parodyti, ar užteks pinigų veiklai bet kuriuo projekto įgyvendinimo momentu. Joje fiksuojamos ne pajamos ir sąnaudos, bet pinigų mokėjimai ir gavimai. Ši ataskaita sudaroma kartu su pelno ataskaita, nes jai naudojami tie patys duomenys. Prie verslo plėtimo projekto taip pat pridedamas įmonės buhalterinis balansas.

Daugiau informacijos apie verslo planus ir jų rengimą galima rasti:

• 42 Lietuvos verslo informacijos centruose, esančiuose įvairiose savivaldybėse;


62

• Richard Stutely (2005). Patarimai vadovams ir verslininkams kaip išmintingai planuoti verslą. Smaltija;

• Lietuvos verslo plėtros agentūros rekomenduojamas verslo plano turinys http://www.lvpa.lt/id-189.pdf ;

• www.versloturnyras.lt ; • http://www.pagauksekme.lt /; • www.verslauk.lt ; • http://www.bizplans.com/ ; • http://www.bplans.com/sample_business_plans/all_plans.cfm - nemokami pavyzdiniai verslo

planai; • http://www.canadabusiness.ca ; • http://www.businessownersideacafe.com/business_ideas/index.php; • http://www.INlanner.net .

2.3. Verslo formos pasirinkimas

Parengęs verslo planą ir turėdamas aiškią savo veiklos viziją, pradedantis verslą asmuo turėtų nuspręsti, kokią veiklos formą pasirinkti. Taigi iš esmės tenka pasirinkti, ar verslą vykdyti verčiantis individualia veikla, ar steigti juridinį asmenį. Šis sprendimas priklauso nuo daugelio aplinkybių. Nuspręsti, kokią veiklos formą pasirinkti, galima remiantis šiais kriterijais: 1. Veiklos pobūdis – kokia konkrečiai planuojama verstis veikla, t.y. sprendimas priklauso nuo

veiklos sudėtingumo, apimties ir kitų su konkrečiai planuojama vykdyti veikla susijusių aplinkybių.

2. Turimas kapitalo dydis – tai taip pat svarbus aspektas, priimant sprendimą veikti konkrečia veiklos forma. Steigiant tam tikrų rūšių juridinius asmenis yra numatytas konkretus įstatinio kapitalo dydis, kurį juridinio asmens steigėjas privalo turėti. Be abejo, kapitalo dydis užsiimant individualia veikla gali būti žymiai mažesnis nei steigiant juridinį asmenį.

3. Mokesčiai – mokėtinų mokesčių dydis tiesiogiai priklauso nuo to, kokia veiklos forma asmuo veikia.

4. Atsakomybės laipsnis – jei asmuo ketina riboti savo atsakomybę, jam vertėtų rinktis steigti ribotos civilinės atsakomybės juridinį asmenį, pavyzdžiui, uždarąją akcinę bendrovę.

5. Steigėjų skaičius – esant keliems ir daugiau suinteresuotų asmenų užsiimti konkrečia veikla, be abejo, vertėtų veiklą vykdyti įsteigus juridinį asmenį.

6. Veiklos vykdymo sudėtingumo laipsnis – užsiimti individualia veikla yra paprasčiau, t.y. nereikia kurti sudėtingos ar paprastesnės juridinio asmens valdymo struktūros ar atlikti kitų juridiniams asmenims būtinų formalumų.

Pasirinkus vieną iš šių veiklos formų būtina išsamiai susipažinti su verslo vykdymo

konkrečia veiklos forma ypatumais.

2.3.1. Individuali veikla

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.4 straipsnis nustato, kad, be kitų teisių, fizinio asmens civilinis teisnumas apima ir jo teisę, vadovaujantis įstatymais, verstis ūkine komercine veikla. Teisė steigti juridinius asmenis CK nustatyta kaip atskira fizinio asmens


63

teisė, taigi verslą asmuo gali vykdyti ir neįsteigęs juridinio asmens. Vykdant veiklą jam, be abejo, bus taikomi bendrieji teisės aktų reikalavimai, taikomi verslo subjektams, arba specialieji, nustatyti būtent fiziniams asmenims, vykdantiems verslo veiklą.

Taigi galima teigti, jog teisės vykdyti verslą įgyvendinimas galimas (i) vykdant individualią veiklą ir (ii) įsteigus juridinį asmenį. Ši teisė įgyvendinama paties fizinio asmens, nusprendusio vykdyti tokią veiklą, pasirinkimu ir priklauso nuo planuojamos verslo apimties (apyvartos, trukmės, pan.), kuri nulemia ir verslo vykdymo tvarką.

Lietuvos teisėje galiojanti individualios veiklos sąvoka pateikta Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme (2 str. 7 punkte). Kvalifikuojant fizinio asmens veiklą kaip individualią veiklą yra taikomi trys privalomi kriterijai (7 lentelė).

Lentelė Nr. 7. Individualios veiklos privalomųjų kriterijų aiškinimas

Požymis Požymio reikšmė

Savarankiškumas Priešingybė darbo santykiams – darbas „pačiam sau“. Prisiėmimas rizikos dėl darbo veiklos rezultato ir jo ekonominio pelningumo.

Tęstinumas Būdingas asmens vykdomiems sandoriams. Priešingybė „vienkartiniams atsitiktiniams sandoriams“. Kartais tęstinumas nėra būtinas, kai veiklos rezultate gautos pajamos sudaro santykinai didelę dalį.

Pajamų ir kitokios ekonominės naudos siekimas

Nuo pat pradžios visa veikla vykdoma turint tikslą gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos. Galimai pagrindinis individualios veiklos požymis.

Kadangi individuali veikla – tai fizinio asmens nuolat vykdoma atlygintina veikla,

todėl apibrėžiant jos sąvoką, būtina ją lyginti su darbo santykiais ir ją nuo jų atriboti. Tęstinumas ir atlygintinumas būdingas ir darbo santykiams. Tačiau savarankiškumas yra tas elementas, kuris leidžia individualią veiklą atriboti nuo darbo santykių.

Siekiant įvertinti, ar santykiai, įforminti paslaugų teikimo ar kita civiline sutartimi, nėra faktiniai darbo santykiai, turėtų būti atsižvelgiama į darbo santykių požymių visumą ir tai, ar jie visi būdingi vykdomai veiklai. Pavyzdžiui, vertintina: 1. kokia apimtimi paslaugų teikėjo atliekamas darbas yra įmonės įprastos veiklos dalis, ar įmonė nustato darbo laiko trukmę ir kitas darbo sąlygas. Jei asmuo vykdo konkrečią nuolatinę funkciją, laikosi įmonės nustatyto darbo laiko, jam nustatoma konkreti darbo trukmė, galima daryti prielaidą, kad egzistuoja faktiniai darbo santykiai;

2. kokia apimtimi įmonė – paslaugų gavėja vykdo paslaugas teikiančio asmens kontrolę jo atliekamam darbui, įskaitant darbo drausmės kontrolę, ar įmonė paslaugų teikėjui suteikia įrengimus, techniką, medžiagas, būtinas atitinkamo darbo (užduoties) atlikimui, ir kokia apimtimi. Kuo didesnė kontrolė ir kuo labiau asmuo aprūpinamas darbui reikalingomis medžiagomis ir / ar priemonėmis, tuo didesnė tikimybė, jog įforminant individualią veiklą maskuojami darbo santykiai;

3. ar darbai yra vykdomi reguliariai, pastoviai. Pastovus konkrečios funkcijos atlikimas gali reikšti faktinių darbo santykių egzistavimą;

4. ar asmeniui suteikiama darbo vieta; 5. ar įmonė periodiškai išmoka paslaugų teikėjui priklausantį atlyginimą, ar jis nustatomas

pagal iš anksto sutartus kriterijus. Jei mokama periodiškai, o ne po darbo atlikimo, tikėtina, jog santykiai yra darbo;

6. ar paslaugas teikiantis asmuo gali gauti pelno, ar jis rizikuoja patirti su savo darbu (užduotimi) susijusius nuostolius. Jei neegzistuoja verslo rizika, tai asmens vykdoma veikla greičiausiai nebus individuali veikla;


64

7. ar paslaugas teikiantis asmuo dirba vienai įmonei – paslaugų gavėjui. Kuo daugiau asmenų teikiamos paslaugos, tuo labiau tikėtina, jog vykdoma individuali veikla.

Individuali veikla (toliau - IV)

Individuali veikla, vykdoma pagal individualios veiklos vykdymo pažymą

Individuali veikla, vykdoma pagal verslo liudijimą

Laiko sąnaudos: Kai nuolatinis Lietuvos gyventojas pateikia atitinkamą formą mokesčių administratoriui, laikoma, kad jis informavo mokesčių administratorių apie individualią veiklą. Mokesčio administratorius gyventojo prašymu pažymą apie nuolatinio Lietuvos gyventojo vykdomą individualią veiklą arba nenuolatinio Lietuvos gyventojo įregistruotą nuolatinę bazę išduoda per 10 darbo dienų nuo prašymo pateikimo dienos. Informacija: Informacija apie reikalavimus tokios veiklos pradžiai yra prieinama valstybinės mokesčių inspekcijos interneto puslapyje www.vmi.lt (nuoroda „Individuali veikla“ → „Individuali veikla pagal pažymą“). Išsamias konsultacijas galima gauti valstybinės mokesčių inspekcijos informacijos telefonu (telefono numeris 1882) bei nuvykus į mokesčių administratoriaus buveinę. Draudimai verstis IV gavus veiklos vykdymo pažymą: Pasirinkę vykdyti veiklą pagal veiklos pažymą, iš esmės galite vykdyti bet kurią ūkinę komercinę veiklą, atitinkančią anksčiau nurodytus savarankiškumo, tęstinumo ir komercinės naudos siekimo kriterijus, išskyrus veiklą, kuriai vykdyti įstatymas nustato reikalavimą įsteigti juridinį asmenį (pavyzdžiui, pagal įstatymo reikalavimus, sveikatos priežiūros paslaugų teikimo veiklą gali vykdyti tik licenciją gavęs asmuo, tuo tarpu licencija išduodama tik juridiniam asmeniui). Taigi atitinkamų veiklos rūšių taip pat negalima vykdyti, kol nėra gautos licencijos ar kitokio pobūdžio kompetentingų institucijų išduodami leidimai.

Laiko sąnaudos: Verslo liudijimas išduodamas ne vėliau kaip per 4 darbo dienas nuo reikalingų dokumentų (prašymo, asmens tapatybės dokumento, nuotraukos, kvalifikaciją patvirtinančio pažymėjimo (jei taikytina), kt.). Detali informacija apie pateikiamus dokumentus, pateikiama verslo liudijimą įsigyjančio gyventojo internetinėje atmintinėje http://www.vmi.lt/lt/index.aspx?itemId=10132736 Prieš gaunat verslo liudijimą privaloma sumokėti priklausantį mokėti gyventojų pajamų mokestį.

Informacija: Informacija prieinama valstybinės mokesčių inspekcijos interneto puslapyje www.vmi.lt (nuoroda „Individuali veikla“ → „Individuali veikla pagal verslo liudijimą“), o išsamias konsultacijas galima gauti valstybinės mokesčių inspekcijos informacijos telefonu (telefono numeris 1882) bei nuvykus į mokesčių administratoriaus buveinę. Draudimai verstis IV įsigijus verslo liudijimą: Pagal verslo liudijimą asmenys gali vykdyti tik tą individualią veiklą, kurios vykdymui yra gavę verslo liudijimą. Veiklos rūšys, kuriomis galima verstis įsigijus verslo liudijimą, yra patvirtintos LR Vyriausybės nutarimu „Dėl verslo liudijimo formos ir individualios veiklos, kuria gali būti verčiamasi turint verslo liudijimą, klasifikatoriaus patvirtinimo“ (2002 m. lapkričio 21 d., Nr. 333). Patvirtintame sąraše yra nurodytos 98 galimos veiklos rūšys , kurių sąrašą galima rasti internetiniu adresu http://www.vmi.lt/lt/index.aspx?itemId=10027825 (atitinkamai asmuo gali verstis arba konkrečia veikla, arba tam tikros rūšies susijusiomis veiklomis (jei sąraše nurodoma visa veiklų klasė). Taip pat gali būti apibrėžta tam tikra veiklos teritorija, veiklos apimtis ar pobūdis.


65

Individualią veiklą reglamentuojantys Lietuvos Respublikos teisės aktai: • Mokesčių įstatymai. Gyventojų pajamų mokesčio įstatymas nustato individualios veiklos

sąvoką, rūšis ir kt. Šį reguliavimą detalizuoja poįstatyminiai teisės aktai, nustatantys atitinkamų Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo normų įgyvendinimo tvarką, t.y. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimai (pvz. „Dėl verslo liudijimų išdavimo gyventojams taisyklių patvirtinimo“ (2002 m. lapkričio 19 d. Nr. 1797 su vėlesniais pakeitimais)), Lietuvos Respublikos finansų ministro įsakymai, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko įsakymai ir kt.

• Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymas taip pat reguliuoja individualią veiklą vykdančių asmenų apmokestinimą, kadangi individualią veiklą, kaip ir bet kurią kitą ekonominę veiklą, vykdantys asmenys privalo registruotis pridėtinės vertės mokesčio mokėtojais ir šį mokestį mokėti pagal Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo nuostatas.

• Lietuvos Respublikos Valstybinio socialinio draudimo įstatymas reglamentuoja individualią veiklą vykdančių asmenų socialinio draudimo įmokų dydžius ir jų mokėjimo tvarką, o Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatyme nustatyta individualią veiklą vykdančių asmenų privalomojo sveikatos draudimo įmokų mokėjimo tvarka. Su šiais teisės aktais taip pat taikomi poįstatyminiai teisės aktai.

2.3.2. Veikla įsteigus juridinį asmenį

Juridinio asmens požymiai. Juridinis asmuo yra išvestinis arba nenatūralus teisės subjektas. Juridinio asmens sąvoka pateikta CK 2.33 straipsnyje, kuriame nurodyta, jog juridinis asmuo yra (1) savo pavadinimą turinti (2) įmonė, įstaiga ar organizacija, kuri (3) gali savo vardu įgyti teises bei pareigas, (4) būti ieškovu ir atsakovu teisme.

Juridinio asmens steigimą ir jo veiklą reglamentuojantys teisės aktai: CK nustato juridinio asmens sąvoką, steigimo tvarką, juridinio asmens organų sąvoką,

jų kompetenciją ir funkcijas, juridinio asmens pabaigą bei kitus susijusius klausimus. Šį reglamentavimą detalizuoja poįstatyminiai teisės aktai.

Atskiras juridinių asmenų formas reguliuojantys įstatymai – Lietuvos Respublikos individualių įmonių įstatymas (Žin., 2003.11.06, Nr.: 112-4991), Lietuvos Respublikos ūkinių bendrijų įstatymas (Žin., 2003.11.28, Nr. 112-4990), Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymas (Žin., 2004, Nr. 33), Lietuvos Respublikos kooperatinių bendrovių (kooperatyvų) įstatymas (Žin., 2002.05.28, Nr. 57-2296) ir kt. Šie įstatymai nustato atskirų formų juridinių asmenų steigimo tvarką, jų narių teises bei pareigas, veiklos vykdymo tvarką ir kitus susijusius klausimus.

Pastaba! Verslo liudijimai anksčiau buvo vadinami patentais, tačiau dabar šis pavadinimas nevartojamas.

Steigiant juridinį asmenį, skirtingai nei užsiimant individualia veikla, steigiamas savarankiškas, atskirą turtą turintis ir savarankiškai veikiantis subjektas.


66

Vyriausybės nutarimai. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. lapkričio 12 d. nutarimas Nr. 1407 „Dėl juridinių asmenų registro įsteigimo ir Juridinių asmenų registro nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo Nr. 185 (Žin., 2005, Nr. 25-803); Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 1696 2003-12-24 (Žin., 2003, Nr. 123-5626) „Dėl mokesčio mokėtojų registrui teikiamų Juridinių asmenų registro duomenų ir informacijos“ ir kiti.

Teisingumo ministro įsakymai: Teisingumo ministro įsakymas Nr. 297 2003-12-15 (Žin., 2003, Nr. 119-5450) „Dėl juridinių asmenų, jų filialų ir atstovybių, užsienio juridinių asmenų ir kitų organizacijų filialų ir atstovybių registravimo pažymėjimų formų patvirtinimo“; Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymas Nr. 1R-38 2006-02-09 (Žin., 2006-02-22, Nr. 22-722) „Dėl Juridinių asmenų registro tvarkytojui teikiamų finansinės atskaitomybės ataskaitų formų rinkinių patvirtinimo" ir kiti.

Taip pat veiklos, įsteigus juridinį asmenį, vykdymui taikytini kiti įstatymai ar kiti teisės aktai, kuriuos galima rasti adresu internete https://www.registrucentras.lt/jar/lt . Pagal tikslą juridiniai asmenys skirstomi į viešuosius ir privačiuosius (8 lentelė) (CK 2.24 str. 1 dalis). Privatieji asmenys yra juridiniai asmenys, kurių tikslas – tenkinti privačius interesus. Sąvoka „privatūs interesai“ reiškia bet kokią materialią naudą (pelno dalies, turto prieaugio, paslaugų, galimybių padidinimą ir pan.), kurią gauna ar siekia gauti privatūs asmenys – juridinio asmens steigėjai arba dalyviai.

Lentelė Nr. 8. Pagrindiniai privačių ir viešųjų juridinių asmenų skirtumai.

Privatūs juridiniai asmenys Viešieji juridiniai asmenys

Steigėjų tikslai Privačių interesų tenkinimas Viešųjų interesų tenkinimas (steigėjai nesiekia naudos sau)

Veikla Gali vykdyti bet kokią įstatymams neprieštaraujančią veiklą

Gali vykdyti bet kokią įstatymams, steigimo dokumentams ir veiklos tikslams neprieštaraujančią veiklą. Klaidingai manoma, kad negali siekti pelno!

Pelno panaudojimas Dalyviai turi teisę nustatyta tvarka gauti juridinio asmens pelno dalį

Pelnas gali būti naudojamas tik siekiant juridinio asmens veiklos tikslų.

Remiantis LR Vyriausybės 2003 m. lapkričio 12 d. nutarimu Nr. 1407 patvirtintų

Juridinių asmenų registrų nuostatų 11 ir 12 punktais juridinių asmenų tipai yra tokie:

Privatieji juridiniai asmenys: 1) advokatų profesinės bendrijos; 2) akcinės bendrovės; 3) Europos ekonominių interesų grupės; 4) individualios (personalinės) įmonės; 5) komanditinės (pasitikėjimo) ūkinės bendrijos; 6) kooperatinės bendrovės (kooperatyvai); 7) kredito unijos ir kitos kredito įstaigos; 8) tikrosios ūkinės bendrijos; 9) uždarosios akcinės bendrovės; 10) žemės ūkio bendrovės.

Viešieji juridiniai asmenys: 1) asociacijos (bei visuomeninės organizacijos, veikiančios pagal LR asociacijų įstatymą); 2) daugiabučių namų savininkų bendrijos; 3) garažų statybos ir eksploatavimo bendrijos; 4) gyvenamųjų namų statybos bendrijos; 5) labdaros ir paramos fondai; 6) politinės partijos ir politinės organizacijos; 7) profesinės sąjungos ir jų susivienijimai; 8) savivaldybių biudžetinės įstaigos; 9) savivaldybių įmonės; 10) sodininkų bendrijos;


67

11) religinės bendruomenės ir bendrijos; 12) valstybės biudžetinės įstaigos; 13) valstybės įmonės; 14) viešosios įstaigos.

Asmuo, ketinantis įsteigti juridinį asmenį, visų pirma turi nuspręsti, kokios teisinės

formos juridinį asmenį steigti. Juridinio asmens teisinė forma – tai juridinio asmens organizacinė sistema. Pagal atsakomybės laipsnį visi juridiniai asmenys skirstomi į ribotos ir neribotos civilinės atsakomybės juridinius asmenis.

Juridinis asmuo atsako už savo prievoles jam nuosavybės ar patikėjimo teise priklausančiu turtu. Ar juridinio asmens dalyviai (įregistravus juridinį asmenį, šio juridinio asmens steigėjai tampa jo dalyviais) atsako už juridinio asmens prievoles, priklauso nuo to, ar juridinis asmuo yra ribotos ar neribotos civilinės atsakomybės.

Pagrindinės pasirenkamos juridinio asmens formos yra uždaroji akcinė bendrovė ir individuali įmonė Steigiant individualią įmonę, jos savininkai atsakys už juridinio asmens prievoles subsidiariai, tuo tarpu, steigiant uždarąją akcinę bendrovę, jos dalyviai neatsakys už juridinio asmens prievoles (nebent esant dalyvių nesąžiningumui).

Siekiant tinkamai pasirinkti juridinio asmens teisinę formą, būtina susipažinti su pagrindinėmis privačių juridinių asmenų teisinėmis formomis, privalumais bei trūkumais.

Lentelė Nr. 9. Populiariausi juridiniai asmenys ir jų steigimas.

Uždaroji akcinė bendrovė Individuali įmonė

Teisinis reglamentavimas CK, Akcinių bendrovių įstatymas

CK, Individualių įmonių įstatymas

Rūšis pagal dalyvių tikslus Privatus juridinis asmuo (siekia tenkinti privačius interesus, siekia pelno)

Privatus juridinis asmuo

Rūšis pagal dalyvių atsakomybę Ribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo

Neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo

Steigimo dokumentas Steigimo aktas arba steigimo sutartis

Nuostatai

Minimalus įstatinis kapitalas 10000 Lt Nėra

Steigėjas (-ai)/Dalyvis (-iai) Akcininkai (turi būti mažiau kaip 250 akcininkų) Akcininkais gali būti fiziniai ir juridiniai asmenys

Savininkas

Valdymo organų struktūra Privalo būti administracijos vadovas (pvz. direktorius, generalinis direktorius, prezidentas) Gali būti formuojama valdyba (kolegialus valdymo organas)

Privalo būti paskirtas vadovas (juo yra savininkas, išskyrus atvejus, kai nuostatuose numatyta, kad vadovu paskiriamas kitas asmuo)

Už neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens prievoles atsako juridinio asmens dalyvis. Už ribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens prievoles juridinio asmens dalyvis neatsako.


68

Akcijų platinimas Akcijos negali būti platinamos bei jomis prekiaujama viešai, jei įstatymuose nenustatyta kitaip

Nėra

2.3.3. Individualios veiklos palyginimas su verslo vykdymu įsteigus juridinį asmenį

Lentelė Nr. 10. Individualios veiklos palyginimas su verslo vykdymu įsisteigus juridinį asmenį.

Eil. Nr.

Individuali veikla Veikla, įsteigus juridinį asmenį

1. Įsteigimo procedūrų palyginimas

- Pateikiami dokumentai. Reikia pateikti mažiau dokumentų, dokumentai paprasti, nereikia specialių žinių jų parengimui. - Kaštai. Kaštai minimalūs, nes nereikalingas notarinis tvirtinimas, už įregistravimą mokesčių mokėtojų registre neimamos rinkliavos. - Laiko sąnaudos. Mokesčio administratorius gyventojo prašymu pažymą apie nuolatinio Lietuvos gyventojo vykdomą individualią veiklą privalo išduoti per 10 darbo dienų nuo prašymo pateikimo dienos. Verslo liudijimas išduodamas ne vėliau kaIN per 4 darbo dienas nuo reikalingų dokumentų priėmimo vietos valstybinės mokesčių inspekcijos skyriuje dienos.

Pateikiami dokumentai. Reikalaujamas kur kas didesnis teiktinų dokumentų sąrašas; - steigimo dokumentus reikia tvirtinti notariškai bei registruoti juos Juridinių asmenų registre. - Kaštai. Parengti visiems būtiniems dokumentams dažniausiai reikia specialistų (teisininkų ir pan. pagalbos). - Registruojant pavyzdžiui, uždarąją akcinę bendrovę be teisininkų pagalbos, kainuotų apie 800 Lt. Pasitelkę specialistus papildomai turėsite sumokėti apie 700 - 1500 Lt. - Laiko sąnaudos. Pateikus steigimo dokumentus ir kitus susijusius dokumentus Juridinių asmenų registrui, Juridinių asmenų registras naują juridinį asmenį įregistruoja per 5 darbo dienas. Tačiau taip pat reikėtų atsižvelgti į tai, kad juridinio asmens steigimo dokumentai turi būti tinkamai parengti, patikrinti notaro, be to, notariškai patvirtinti, o tam taip pat reikalingas atitinkamas laikas. Taigi faktiškai gali būti sugaištama žymiai daugiau laiko (vidutiniškai 2 – 3 savaitės).

2. Reikalavimų ir prielaidų veiklos pradžiai palyginimas

- Pradinis kapitalas. Pradinio kapitalo turėjimas neretai aktualus, kadangi asmuo be bent jau minimalių investicijų negali pradėti jokios verslo veiklos, tačiau šiuo

- Pradinis kapitalas. Tam, kad juridinis asmuo galėtų pradėti veiklą, reikalinga, jog jo steigėjai pateiktų (pradžioje bent dalį) lėšų ar kito turto, kuris būtų įnešamas


69

atveju nereikalingas kokių nors teisės aktuose nustatytų su mokumu (turimu turtu) susijusių reikalavimų įvykdymas. - Personalo samda. Veiklos pradžioje galima veikti vienam. Ėmus veikti didesniu mastu individualią veiklą turėdamas individualios veiklos vykdymo pažymą vykdantis asmuo gali tiek tapti darbdaviu, tiek įsigyti paslaugas, kurias jam suteiktų kiti fiziniai asmenys, veikiantys individualios veiklos pagrindu. Verslo liudijimus turintys asmenys individualią veiklą gali vykdyti tik kartu su verslo liudijime nurodytais asmenimis.

kaip būsimo juridinio asmens turtas, jo įstatinis kapitalas. - Personalo samda. Privaloma sudaryti darbo sutartį bent su vienu asmeniu, t.y. bent jau su bendrovės direktoriumi. Individualios įmonės savininkas kartu yra ir jos vadovas. Bendra taisyklė ta, jog juridiniame asmenyje, ypač ribotos civilinės atsakomybės, paprastai reikalinga daugiau dirbančių asmenų.

3. Galimybė nutraukti veiklos vykdymą

- Individuali veikla pagal jos vykdymo pažymą ar verslo liudijimą nutraukiama nesudėtingai, pateikiant pranešimą, nepriklausomai nuo asmens turimų kreditorių skaičiaus, įsipareigojimų prieš juos dydžio, ir pan. - Nutraukti individualios veiklos vykdymą yra paprasta, ir tai nereikalauja nei didelių finansinių, nei laiko sąnaudų. - Individualią veiklą vykdantys asmenys bus laikomi visiškai atsakingais savo ir atskirais atvejais – savo sutuoktinio turtu, jei įsipareigojimų kreditoriams įvykdyti nesugebės (panašiai kaip neribotos civilinės atsakomybės juridiniai asmenys).

- Juridiniai asmenys gali pasibaigti juos reorganizuojant arba likviduojant. Pastaba: Lietuvos įstatymai nenumato fizinio asmens, priešingai nei juridinio asmens, bankroto galimybės. - Veiklos nutraukimas laikantis visų teisės reikalavimų dėl būtinų dokumentų parengimo, informacijos viešo skelbimo, atitinkamų nustatytų terminų kreditoriams pareikšti savo reikalavimus bet kuriuo atveju užtruks žymiai ilgiau, nei individualios veiklos atveju. - Sąžiningai veikę ribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens dalyviai savo turtu už juridinio asmens prievoles neatsakys. Šio principo išimtis numatyta CK 2.50 str. 3 dalyje.

4. Reikalavimų veiklos vykdymui palyginimas

- Individualią veiklą pagal verslo liudijimą vykdantys asmenys gali vykdyti tik tą individualią veiklą, kurios vykdymui yra gavę verslo liudijimą. - Vykdant veiklą gavus individualios veiklos vykdymo pažymą, iš esmės asmuo gali vykdyti bet kurią ūkinę komercinę veiklą, atitinkančią

- Juridinis asmuo gali verstis praktiškai bet kuria veikla, kuri nėra draudžiama įstatymų. Juridiniam asmeniui taip pat gali būti taikomas reikalavimas gauti tam tikras licencijas ar kitokius panašaus pobūdžio leidimus, suteiktus įvertinus juridinio asmens atitikimą teisės aktų keliamiems reikalavimams tokio


70

savarankiškumo, tęstinumo ir komercinės naudos siekimo kriterijus, išskyrus veiklą, kuriai vykdyti įstatymas nustato reikalavimą įsteigti juridinį asmenį. - Kai darbus atlieka savarankiškai dirbantis fizinis asmuo – individualios veiklos vykdytojas, jo atliekamas darbas, darbo vieta, susipažinimas su saugos taisyklėmis nėra reglamentuojamas teisės aktų. Toks asmuo veikia savo rizika.

pobūdžio veiklą vykdančiam asmeniui. Juridinio asmens galimybę vykdyti atitinkamą veiklą taip pat riboja jo steigimo dokumentuose nurodyti veiklos tikslai ir rūšys, ypač viešųjų juridinių asmenų, kadangi jų veiklos dokumentuose pateikiamas veiklos rūšių sąrašas privalo būti baigtinis. - Juridinis asmuo teisės aktų nustatyta tvarka privalės įvykdyti reikalavimus, keliamus darbuotojų darbo vietai, teisės aktų nustatyta tvarka turės darbuotojus instruktuoti ir apmokyti, aprūpinti saugos ir sveikatos priemonėmis, organizuoti sveikatos priežiūros paslaugas, vykdyti specialius reikalavimus, susijusius su jauno amžiaus darbuotojų darbu, motinystės sauga, pan. Jis galės teisės aktų nustatyta tvarka būti tikrinamas kompetentingų institucijų.

5. Buhalterinės apskaitos tvarkymo palyginimas

- Individualia veikla besiverčiantiems asmenims, tiek pagal individualios veiklos pažymą, tiek ir įsigijusiems verslo liudijimą, taikoma supaprastinta buhalterinės apskaitos vedimo tvarka, atitinkamai mažesni reikalavimai bei apribojimai.

- Juridiniams asmenims, nepriklausomai nuo to, ar jie ribotos, ar neribotos atsakomybės, buhalterinės apskaitos tvarka yra žymiai sudėtingesnė bei detaliau reglamentuota.

Apibendrinant galima būtų teigti, jog asmenys turi teisę laisvai apsispręsti, kokią

verslo vykdymo formą pasirinkti, ir tuo yra realizuojama jų teisė pasirinkti darbą, verslą. Tai, kad atitinkama verslo forma nulemia skirtingą veiklos organizavimo būtinumą, nereiškia, jog sudaromos skirtingos konkurencinės sąlygos, nes būtent šie skirtumai ir atitinkami verslo teisinės formos privalumai turėtų būti įvertinti ir nulemti sprendimą, steigti atitinkamos teisinės formos juridinį asmenį ar registruoti individualią veiklą. Viena vertus, pradėti verslą individualios veiklos forma yra paprasčiau ir tam reikalingi mažesni kaštai, tačiau ši teisinė forma yra skirta mikroverslui, kai veiklą vykdo vienas asmuo, tam tikrais atvejais pasitelkdamas nežymius resursus iš šalies. Tuo tarpu juridinių asmenų atveju steigimas ir veiklos organizavimas yra sudėtingesnis, nes ši teisinė verslo vykdymo forma sudaro prielaidas ir verslui didelėm apimtim vykdyti, samdyti darbuotojus, steigti filialus ir pan. Įsteigus juridinį asmenį sukuriamas savarankiškas teisių subjektas. Verslo vykdymui įsteigti juridinį asmenį labiau tinka, kai siekiama pritraukti papildomas investicijas, privatų kapitalą iš šalies, tuo tarpu fizinio asmens, vykdančio individualią veiklą atveju, tai gali būti komplikuota.


71

2.4. Verslumą veikiančios sąlygos ir asmenybės kompetencijos

Verslumas – tai gebėjimas turimus žmoniškuosius ir materialiuosius išteklius efektyviai paversti paklausia ir vertinga kitiems žmonėms produkcija.

Kokių kompetencijų reikalaujama Europos piliečių? Kokių gebėjimų reikia asmenybės saviraiškai, psichologinei sveikatai bei socialinei integracijai? Jau ankstyvesniame „Mokymosi visą gyvenimą” (2000) memorandume buvo nurodyti gebėjimai bendrauti, mokėti bent dvi Europos bendrijos kalbas, nuolat tobulinti savo gebėjimus, panaudojant naująsias informacines technologijas, ugdyti poreikį nuolat mokytis ir tobulėti kaip specialistui ir verslumo gebėjimai.

Pradedančiajam savo verslą būtina ne tik finansinė, bet, pirmiausiai, psichologinė ir edukologinė parama, nes gausėjant pokyčiams sparčiai didėja nesaugumo jausmas, būtina išmokti toleruoti nežinomybę, neužtikrintumą, mokėti numatyti riziką ir ją valdyti, o tai pasiekiama tik brandžioms asmenybėms, jau turinčioms nuo vaikystės suformuotą pasitikėjimą savimi, savarankiškumą, kūrybiškumą, intuiciją, iniciatyvumą, finansinį mąstymą, kuriuos būtina tobulinti visą gyvenimą.

Kaip rodo Entrepreneurship „Flash Eurobarometer 160“ (2008) tyrimai, užsakyti Europos Komisijos, pradėti verslą pirmiausia skatina: • kūrybinis mąstymas, t.y. tinkamos verslo idėjos sugeneravimas, finansinės paramos

gavimas ir susidariusios gyvenimo aplinkybės, kai savisamda ar savo verslo kūrimas tampa vienintele alternatyva;

• socialiniai gebėjimai, gebėjimas bendrauti, sukurti tinkamus kontaktus (kontaktai su tinkamais verslo partneriais yra svarbi verslo kūrimo prielaida);

• palankus psichologinis klimatas šeimoje, sutuoktinio parama, palaikymas ir supratimas.

Kaip nurodoma Lisabonos verslumo pagrįsto mąstymo puoselėjimo ugdant ir mokant programoje (2006), „verslumas yra asmens gebėjimas idėjas paversti veiksmais. Jis reiškia kūrybiškumą, naujoves ir pasirengimą rizikuoti bei gebėjimą planuoti ir valdyti projektus, siekiant tikslų“. Tai reikalinga visiems kasdieniniame gyvenime, darbe ir visuomenėje ir leidžia darbuotojams geriau suvokti savo darbinės veiklos kontekstą ir geriau pasinaudoti galimybėmis, sudaro sąlygas verslininkams pradėti visuomeninę arba komercinę veiklą.

Verslo veikla – nuolatinės varžybos, kuriose privalu dalyvauti ir laimėti kiekvieną dieną, nes vartotojas nuolat ieško geresnio poreikių tenkinimo ir renkasi iš geriausių pasiūlos variantų. 1. Vartotojas visada nori garantijų dėl perkamos produkcijos kokybės ir laukiamos naudos.

Atsakingumas – verslo moralės matas bei visuomenės palankumo ir ilgalaikiškumo sąlyga. 2. Kita verslo ilgalaikiškumo klestėjimo sąlyga – lojalumas klientams, kuris grindžiamas

ilgalaike pozityvia bendravimo su jais ir pasitenkinimo pirkta produkcija istorija. 3. Nenorint atsilikti konkurencinėje kovoje, siekiant būti geriausių gretose ir ateityje, verslininkui

būtina būti pastabiu, įžvalgiu, gana tiksliai nuspėjančiu ateitį, mokančiu spręsti strategines problemas, numatyti galimą riziką ir ją valdyti.

4. Sėkmingai ir konkurencingai verslo veiklai būtina turėti kompetetingų ir nuolat tobulėjančių bendraminčių komandą. Darnus komandinis darbas, siekiant bendro tikslo, - irgi reikalinga verslui veiklos forma.

Sėkmės versle pagrindinė sąlyga – būti lyderiu.


72

3. Parama verslui

3.1. Verslo pradžios finansiniai instrumentai Siekiant didinti Lietuvos įmonių konkurencinį pranašumą, ypatingas dėmesys

skiriamas finansinės inžinerijos instrumentams (garantijoms, mikrokreditams, rizikos kapitalui ir pan.) tobulinti. Tai ypač aktualu pradedančiosioms ir didelį augimo potencialą turinčioms, tačiau rizikingų investicijų reikalaujančioms įmonėms.

Gerinant įmonių galimybes gauti finansavimą, 2007–2013 metų Europos Sąjungos struktūrinės paramos programavimo periodu numatoma didinti pirmiausia pradinio ir ankstyvosios stadijos rizikos kapitalo prieinamumą įmonėms. Be to, ketinama skatinti tokių skolinių priemonių kaip mikrokreditai, kurie aktualiausi pradedančiosioms, pačioms mažiausioms įmonėms, ir kasmet vis populiarėjančių garantijų teikimą.

Verslui skatinti bei remti yra taikomi šie finansiniai instrumentai: lengvatinių paskolų teikimas, labai mažų paskolų teikimas, dalinis ar visiškas palūkanų dengimas, garantijų teikimas, kreditų draudimas, rizikos kapitalo investavimas, tam tikrų išlaidų (steigimo, tyrimų, garantijų mokesčių, kreditų draudimo įmokų, sertifikavimo (registravimo), atitikties įvertinimo ir kitų) kompensavimas, subsidijos darbo vietoms kurti.

Teorija pateikia tokį naujai įsikūrusių įmonių („strat-up įmonių“) finansavimo ciklą (3 pav.):

3 pav. Start-up įmonių finansavimo ciklas (Šaltinis: WIKINEDIA, The Free Encyclopedia)

3.1.1. Mokestinės, rinkliavų lengvatos


73

Valstybė, skatindama verslą, nustato mokestines lengvatas, žr. į Gyventojų pajamų mokesčio lengvatos, Nekilnojamojo turto mokesčio lengvatos, Pelno mokesčio lengvatos, PVM lengvatos, valstybinio socialinio draudimo įmokų lengvatos, Žemės mokesčio lengvatos, Privalomo sveikatos draudimo įmokų lengvatos.

Savivaldybių tarybos savo biudžeto sąskaita turi teisę sumažinti žemės, nekilnojamojo turto bei kai kuriuos kitus mokesčius arba visai nuo jų atleisti. Informaciją, ar konkrečioje savivaldybėje taikomos mokestinės lengvatos, galima rasti tos savivaldybės internetiniame puslapyje adresu www.savivaldybes.lt/savivaldybes/ .

Lietuvos Respublikoje rinkliavos yra valstybinės ir vietinės. Valstybės rinkliava - privaloma įmoka už valstybės ir vietos savivaldos institucijų, įstaigų, tarnybų ar organizacijų, išskyrus teismus, teikiamas paslaugas. Vietinė rinkliava - savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje.

Rinkliavų įstatymo 6 bei 6(1) str. nustato atvejus, kuomet valstybės rinkliava nėra imama. Valstybės rinkliavos lengvatos nustatytos rinkliavų įstatymo 7 str. Savivaldybės taryba turi teisę savo biudžeto sąskaita paskiriems valstybės rinkliavos mokėtojams sumažinti valstybės rinkliavos dydį arba iš viso nuo jos atleisti tais atvejais, kai valstybės rinkliava įskaitoma į tos savivaldybės biudžetą. Savivaldybės taryba savo sprendimu nustato vietines rinkliavas bei nustato lengvatas vietinių rinkliavų mokėtojams.

3.1.2. Mikrokreditai 2007-2013 metų Europos Sąjungos struktūrinių fondų (SF) lėšos suteikia galimybę

verslo įmonėms taikyti finansinės inžinerijos priemones, kurių tikslas – palengvinti verslui galimybę pasiskolinti: • panaudojant valstybės biudžeto lėšas; • pritraukiant išorinius finansinius šaltinius.

Mikrokreditas – SVV rėmimui skiriama paskola, kurios suma paprastai mažesnė nei šalies kredito rinkos siūlomų paskolų vidurkis, suteikiama smulkiam verslininkui lengvatinėmis sąlygomis.

Lengvatinės paskolos verslui gali būti: 1) Labai mažos paskolos iki 25 tūkst. eurų arba 86 320 Lt: • Teikiamos smulkiajam ir vidutiniam verslui investicijoms ir apyvartinėms lėšoms finansuoti. • Šioms paskoloms gali būti suteikiama valstybės garantija ir kompensuojamos palūkanos. • Teikia AB Šiaulių bankas, UAB Medicinos bankas, AB DnB NORD bankas. 2) Mažos paskolos (iki 175 tūkst. litų dydžio): • Paskolų palūkanų norma svyruoja nuo 5,6 iki 8,6 proc. priklausomai nuo sutarties su banku

sąlygų. • Paskolos skirtos investicijoms ir (arba) apyvartiniam kapitalui finansuoti. • Gali būti suteikiama valstybės garantija ir kompensuojamos palūkanos. • Teikia AB Ūkio bankas, AB Šiaulių bankas, UAB Medicinos bankas. 3) Mažos paskolos (iki 350 tūkst. dydžio): • Paskolos skirtos investicijoms ir (arba) apyvartinėms lėšoms finansuoti. • Vidutinė palūkanų norma svyruoja nuo 7,8-9,6 proc. • Paskolos gavėjas, vykdantis projektą ne Vilniaus, Kauno ar Klaipėdos miestų savivaldybėse,

gali skolintis palankesnėmis sąlygomis (mažesne palūkanų norma). • Šioms paskoloms taip pat gali būti suteikiama valstybės garantija ir kompensuojamos palūkan.;


74

• Šias paskolas teikia AB Ūkio bankas, AB Šiaulių bankas, UAB Medicinos bankas ir AB „Parex“ bankas.

4) Atviras kreditų fondas: • Atviros kredito linijos sutartis su atrinktais bankais, kurie, priėmę sprendimą suteikti nustatytus

reikalavimus atitinkantį kreditą, kreipsis į INVEGĄ dėl AKF lėšų (ne daugiau kaip 75 proc. kredito sumos) skyrimo verslui finansuoti.

• Maksimalus tokios paskolos dydis 1,5 mln. Lt, šiuo metu maksimali palūkanų norma – iki 12 proc.

• Per 12 mėnesių laikotarpį vienai mažai ar vidutinei įmonei galės būti suteiktos ne daugiau kaip dvi tokios paskolos.

• Šioms paskoloms taip pat gali būti suteikiama valstybės garantija ir kompensuojamos palūkanos.

• Dėl minėtos paskolos galima kreiptis į UAB Medicinos banką, AB banką „Finasta“, AB Ūkio banką, AB „Parex“ banku, AB Šiaulių banką ir AB DnB NORD banką.

Finansinės inžinerijos priemonės buvo pradėtos taikyti 2006 m. rugpjūtį. Tolesnis

verslo finansavimas vyksta iš grąžintų mikrokreditų. Lyginant su kitais bankų teikiamais kreditais, mikrokreditams taikoma supaprastinta ir

pagreitinta jų teikimo tvarka, be to, nereikia detalaus verslo plano, nes užtenka trumpos (vieno lapo) paraiškos, pinigų srautų biudžeto. Atsakymą, ar bus suteiktas kreditas, bankas pateikia paprastai per 2 - 3 darbo dienas po to, kai pateikiami reikiami dokumentai.

Visa mikrokreditavimui skirtų lėšų perskolinimo MVĮ rizika tenka bankui, todėl užstatų klausimas su kiekvienu klientu sprendžiamas atskirai. Jei projektas ir ūkio subjektas atitinka nustatytus reikalavimus, imdamos mikrokreditus įmonės gali pasinaudoti ir INVEGA garantijomis. Daugiau informacijos apie tai, kaip gauti mikrokreditus galima rasti internetiniame puslapyje www.invega.lt , skyrelyje INVEGA paslaugos, „Mikrokreditų administravimas“.

3.1.3. Garantijų teikimas

Verslo subjektas, kreipdamasis į banką ar kitą kredito įstaigą dėl paskolos verslui pradėti ar plėsti, dažnai susiduria su bankui nepatrauklaus ar nepakankamo užstato problema.

UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ (INVEGA) gali padėti MVĮ verslo subjektams išspręsti šią problemą, garantuodama pirmos paskolos dalies grąžinimą bankui iki 80 proc. paskolos sumos visoms investicinėms paskoloms ir iki 50 proc. paskolos sumos visais kitais atvejais. Likusios negarantuotos paskolos dalies grąžinimą bankas užsitikrina MVĮ subjekto pasiūlytais užstatais, įsikeisdamas už paskolos lėšas įsigyjamą turtą.

Maksimali garantijos suma: • Jei verslo subjektas veikia 3 metus ir ilgiau, maksimali garantijos suma gali būti 5 mln. Lt. • Jei verslo subjektas veikia trumpiau nei 3 metus maksimali garantijos suma yra 2 mln. Lt. • Paskolos gavėjas turi dalyvauti projekto finansavime ne mažiau kaip 20 proc. (įmonių iki 12

mėnesių amžiaus atveju – ne mažiau kaip 10 procentų).

Garantijos atlyginimas įmonėms, veikiančioms iki 3 metų – 4 proc. nuo garantijos sumos; įmonėms, veikiančioms 3 metus ir ilgiau, – 3 proc. nuo garantijos sumos. Iki 2 mln. Lt garantijos sumos garantijos atlyginimas subsidijuojamas (subsidijuojama 3/4, 2/3 arba ½ INVEGOS garantijos atlyginimo).

INVEGA negarantuoja:


75

• paskolų, suteikiamų projektams, susijusiems su žemės ūkio produktų, miško, žuvininkystės ir akvakultūrų auginimu, gamyba, pirminiu perdirbimu. Produktų, kurių auginimui, gamybai, pirminiam perdirbimui negali būti teikiamos INVEGOS garantijos, sąrašas yra patvirtintas prie ES sutarties;

• paskolų, suteikiamų krovinių vežimu užsiimančių įmonių projektams, skirtiems krovininių transporto priemonėms įsigyti;

• už paskolas, kurių lėšomis įsigytas turtas gali būti naudojamas ir asmeniniais (ne verslo) tikslais.

Daugiau informacijos apie tai, kaip gauti INVEGA garantiją, kokioms paskoloms ir kokiomis sąlygomis ji teikiama, rasite internetiniame puslapyje www.invega.lt , skyrelyje INVEGA paslaugos, „Garantijų teikimas“.

3.1.4. Palūkanų kompensavimas

Ūkio ministerija per INVEGA MVĮ subjektams kompensuoja dalį sumokėtų paskolų palūkanų. Paskolų palūkanos kompensuojamos iš valstybės biudžeto, iš SVV plėtros ir skatinimo strategijos įgyvendinimo specialiosios programos, lėšų.

INVEGA administruoja paskolų palūkanų kompensavimą. Paskolų palūkanos kompensuojamos paskolų gavėjams kartą per ketvirtį pagal bankų pateiktą informaciją.

SVV subjektams kompensuojama 50 proc. sumokėtų paskolų palūkanų, bet ne daugiau kaip 5 proc. metinių palūkanų. Paskolų palūkanos kompensuojamos tik jei paskolos yra paimtos su INVEGOS garantija. Apyvartinių paskolų palūkanos kompensuojamos garantijos galiojimo laikotarpiu, bet ne ilgiau kaip 24 mėn., o investicinių paskolų – ne ilgiau kaip 36 mėn. Tam, kad būtų iš dalies kompensuojamos paskolų palūkanos, paskolos suma negali viršyti 2,5 mln. Lt.

Palūkanoms kompensuoti naudojamos ES SP lėšos – skirta 104 mln. Lt iki 2015 m. rugsėjo 30 d. apskaičiuotoms palūkanoms dalinai kompensuoti. Išsamesnę informaciją su pavyzdžiais galite rasti internetiniame puslapyje www.invega.lt , skyrelyje INVEGA paslaugos, „Dalinis paskolų palūkanų subsidijavimas“.

3.1.5. Rizikos kapitalo fondai

Rizikos kapitalo fondai (angl. Venture capital funds) investuoja į naujai kuriamų (pvz. naujųjų technologijų įmonės), sparčiai augančių, perspektyvių įmonių akcinį kapitalą.

Rizikos kapitalo fondų atsiradimą finansų rinkoje sąlygojo atsiradusi terpė tarp kapitalo ir paskolų rinkų. Kapitalo rinka tapo tik stambių akcinių bendrovių finansavimo šaltiniu, kreditų įstaigos – stabiliai veikiančių, veiklos istoriją turinčių bendrovių finansavimo šaltiniu. Tuo tarpu daug pradedančių veiklą ar sparčiai augančių mažų ir vidutinių įmonių susiduria su sunkumais, siekdamos gauti finansavimą (pvz., pradedanti veiklą įmonė banko vertinama kaip rizikinga, nes neturi savo veiklos istorijos; tuo pačiu metu tokia įmonė yra per maža siekti akcijų kotiravimo vertybinių popierių biržoje, nes netenkina listingavimo reikalavimų). Dažnai tokios

Paskolų palūkanos kompensuojamos tik tada, kai paskolos yra paimtos su INVEGA garantija.


76

įmonės yra itin perspektyvios, turinčios aukštą investicinę grąžą, bet taip pat ir labai rizikingos, todėl negalinčios gauti lėšų tradicinėse finansų bei kredito įstaigose.

Dažniausiai šie fondai įsigyja nuo 30% iki 50% įmonės akcijų. Rizikos kapitalo fondų investicijos suteikia finansinį ir intelektualinį kapitalą, pagerina įmonės nuosavo bei skolinto kapitalo santykį įmonės balanso struktūroje, leidžia įmonei papildomai pritraukti skolintą kapitalą iš tradicinių finansų įstaigų.

Lentelė Nr. 11. Rizikos kapitalo fondai ir fondus valdančios įmonės Lietuvoje.

Rizikos kapitalo fondas

Fondo valdymo įmonė

Daugiau informacijos

Quartona-Strata SME investicijos Baltijos Po-Privatizavimo fondas (BPPF) Strata starto fondas

UAB „Strata“ www.strata.lt

Baltic Invest Fund L.P. Baltic Invest Fund II L.P. Baltic Invest Fund III L.P. Baltic SME Fund L.P.

BaltCap Management Ltd www.baltcap.com www.suprema.com

Askembla III Askembla Asset Management AB www.askembla.se

Traigon Capital AS www.trigoncapital.com

Baltijos smulkaus kapitalo fondas (BSKF) Mažųjų įmonių paramos fondas (SEAF)

www.bsef.ee

East Capital Baltic Fund East Capital Asset Management AB www.eastcapital.com

Hanseatic Capital LLC Baltic-American Enterprise Fund

www.hanseaticcapital.net www.balaef.com

Swedfund International AB www.swedfund.se

Finnfund Finnish Fund for Industrial Cooperation Ltd

www.finnfund.fi

Amber Trust S.C.A. Amber Trust II S.C.A.

Firebird Private Equity Advisors LLC Danske Capital Finland Ltd.

www.fbird.com www.danskecapital.fi

ERPB tiesiogiai ERPB tiesiogiai www.ebrd.com

Middle Europe Investments www.mei.nl

Investuoja iš bankų skolintas lėšas. UAB „Hermis Capital“ www.hermis.lt

AB „Šiaulių bankas“ dukterinė bendrovė. Atskiro fondo nesuformuoja, investuoja naudodama banko lėšas.

UAB „Šiaulių banko investicijų valdymas“

www.sbiv.lt

AB „SEB Vilniaus bankas“ dukterinė bendrovė. Atskiro fondo nesuformuoja, investuoja naudodama banko lėšas.

UAB „SEB VB rizikos kapitalo valdymas“

www.seb.lt

New Economy Ventures Gild Bankers (UAB „Hermis Finansai“)

www.hf.lt

Investuoja nuosavas ir iš bankų skolintas lėšas.

UAB „Vilniaus investicijos“ www.vi.lt

AB „Invalda“ www.invalda.lt

LEPA‘os „LINF specialioji investicinė UAB „Lietuvos infrastruktūros www.lINf.lt

Ši finansavimo forma paprastai būna brangesnė nei paskola ar lizingas, todėl ją reikėtų rinktis, jei įmonė negali pasiskolinti iš banko tiek pinigų, kiek jai reikia, arba tokiomis sąlygomis, kokiomis jai reikia.


77

sąskaita“ plėtros fondas“

3.1.6. Verslo angelai

Jei naujai kuriamas verslas bankui nėra patrauklus finansuoti dėl per didelės rizikos, svarstytina galimybė rasti „verslo angelą“ ir jį sudominti planuojama veikla ir rezultatais. 2007 m. VšĮ „Saulėtekio slėnis“ įkūrė pirmą Lietuvoje „Verslo angelų tinklą“, kurie skiria paramą, teikia konsultacijas, padeda rasti pažintis ir ryšius iniciatyviems verslininkams. "Verslo angelai – tai individualūs asmenys, kurie investuoja kapitalą ir perduoda antrepreneriškas žinias bei patirtį įmonėms, turinčioms didelį augimo potencialą (Europos Komisija)“. Dažniausiai tai įmonių išplėtojusių savo verslą, parama besikuriančioms įmonėms, tiek finansiškai, tiek žinių ir patarimų prasme, kai už tai „verslo angelui“ atitenka dalis naujai besikuriančių įmonių akcijų. Išsamesnės informacijos galima rasti adresu www.businessangels.lt.

4 pav. Pasiūlymų vertinimo ir (verslininko ir investuotojo) poreikių suderinimo procesas.

3.2. Nacionalinė parama

Ūkio ministerijai yra pavesta administruoti įvairias programas, kurioms vykdyti skiriami tam tikri valstybės biudžeto asignavimai. Visas programų sąrašas, jų tikslai, uždaviniai,


78

numatomos vykdyti priemonės ir lėšos pateiktos Ūkio ministerijos internetiniame puslapyje adresu www.ukmin.lt , skyriuje „Strategijos, programos, studijos“.

Lėšos projekto veiklai ir lėšos kapitalui formuoti pagal minėtas programas (išskyrus programas susijusias su ES struktūriniais fondais) yra skiriamos vadovaujantis Ūkio ministro 2008 metų vasario 29 d. įsakymu Nr. 4-79 patvirtintomis Ūkio ministerijos programų lėšų, teikiamų projekto veiklai finansuoti ir kapitalui formuoti, administravimo taisyklėmis.

Paraiškos priimamos paskelbus atitinkamą kvietimą pagal atskiras projektų grupes, kuriame nurodomas galutinis paraiškų priėmimo terminas. Informacija apie kvietimus pateikiama www.ukmin.lt puslapio skyrelyje „Kvietimai“.

Savivaldybių institucijos (savivaldybės) gali skirti finansinę paramą SVV plėtrai iš įsteigtų SVV skatinimo fondų. Savivaldybės SVV pradėjo teikti finansinę paramą nuo 1998 m. Savivaldybių SVV skatinimo fondų teikiama finansine parama gali pasinaudoti SVV subjektai, registruoti atitinkamai savivaldybei priklausančioje teritorijoje, kur galima sužinoti detalesnes sąlygas.

3.3. Europos Sąjungos parama

MVĮ subjektai gali pasinaudoti ES struktūrinės paramos lėšomis. Paprastai siekiant pasinaudoti šiomis lėšomis, įmonė turi pateikti projektą, kuris yra vertinamas ir tik dalis projektų yra patvirtinama. Priklausomai nuo įmonės pobūdžio, projekto ir paramos programų apkrovos ES struktūriniai fondai gali finansuoti mažesnę ar didesnę projekto dalį. Detalesnė informacija pateikiama Ūkio ministerijos svetainėje adresu – www.ukmin.lt

Reglamentai numato, kad kiekvienas struktūrinis fondas gali finansuoti tam tikrus tikslus įgyvendinančias priemones. 2007-2013 m. finansiniu laikotarpiu ES struktūrinė parama skiriama šiems prioritetams: • Ekon.VP 2.1 prioritetas „Moksliniai tyrimai ir technologinė plėtra, skirta ūkio

konkurencingumui ir ekonomikos augimui (7 priemonės); • Ekon.VP 2.2 prioritetas „Verslo produktyvumo didinimas ir aplinkos gerinimas“ (11

priemonių); • Ekon.VP 2.4.1 prioritetas „Energijos tiekimo tinklai“ (4 priemonės); • Sang.VP 3.1.3 prioritetas „Atvykstamojo ir vietos turizmo skatinimas, išnaudojant gamtos

išteklius, kultūros pavaldą bei sukuriant palankesnes sąlygas aktyviam poilsiui“ (6 priemonės); • Sang.VP 3.3.2 prioritetas „Energijos gamybos ir vartojimo efektyvumo bei atsinaujinančių

energijos išteklių vartojimo didinimas“ (3 priemonės).

Lentelė Nr. 11. ES struktūriniai fondai.

1. Europos regioninės plėtros fondas

Teikia regionams įvairią finansinę paramą. Fondas numato investicijas į gamybą, siekiant sukurti ir išsaugoti ilgalaikes darbo vietas, investicijas į infrastruktūrą (kelius, telekomunikacijas, energetiką) siekiant sujungti centrinius ES regionus su periferiniais, darbo vietų kūrimą bei paramą SVV (įmonių konsultavimas, rinkos tyrimai, mokslo tyrimai), technologijų plėtrą.

2. Europos socialinis fondas Remia projektus, sprendžiančius socialines (pirmiausia užimtumo) problemas ir finansuoja švietimą ir profesinį mokymą, įsidarbinimo galimybių plėtrą, mokslinius tyrimus ir technologijų plėtrą, švietimo ir profesinio mokymo sistemų


79

tobulinimą.

3. Sanglaudos fondas Įsteigtas pagal Mastrichto sutartį. Sanglaudos fondo parama skiriama dideliems transporto ir aplinkos apsaugos projektams.

5 pav. Ūkio ministerijos kompetencijai priskirti ES struktūrinės paramos veiksmų programų prioritetai (viso – 5074

mln.LT)

ES struktūrinės paramos priemonės skirstomos į: 1) planuojamus projektus nacionaliniu ir/ar regioniniu lygiu, gerinantys aplinką verslui; 2) tiesioginę paramą verslui.

Projektus pagal tiesioginės paramos verslui priemones įgyvendina privatieji juridiniai asmenys, priskirtini prie MVĮ, kaip nustatyta Lietuvos Respublikos smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatyme (Žin., 1998, Nr. 109-2993; 2007, Nr. 132-5354), atitinkantys už priemonės įgyvendinimą atsakingos institucijos nustatytas paramos teikimo sąlygas.

2.1 prioriteto „Ūkio konkurencingumui ir ekonomikos augimui skirti moksliniai tyrimai ir technologinė plėtra“ priemonės prisideda prie uždavinių įgyvendinimo: • padidinti mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros veiklos aktyvumą privačiame sektoriuje; • pagerinti žinių ir technologijų sklaidos terpę, skatinti verslo ir mokslo bendradarbiavimą

mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros (toliau šiame skirsnyje vadinama – MTTP) srityje.

PRIEMONĖ „ Idėja LT" Priemonės tikslas – padėti įmonėms tinkamai pasirengti įgyvendinti MTTP veiklos

projektus, įvertinti ir sumažinti tokios veiklos nesėkmės riziką. Remiamos veiklos: labai mažų, mažų ir vidutinių įmonių planuojamų MTTP projektų

techninių galimybių studijų, skirtų tinkamai pasirengti įgyvendinti MTTP projektus ir sumažinti didesnių investicijų nesėkmės riziką, atlikimas.

PRIEMONĖ „ Intelektas LT" Priemonės tikslas – skatinti šalies įmones investuoti į inovaciniams gaminiams,

paslaugoms ar procesams kurti reikalingus taikomuosius mokslinius tyrimus ir (ar) technologinę plėtrą.

Remiamos veiklos: MTTP veikla, nenumatant finansavimo su MTTP susijusioms pradinėms investicijoms.

PRIEMONĖ „Intelektas LT +" Priemonės tikslas – skatinti įmonių plėtrą ir naujų inovacinių įmonių steigimą

investuojant į MTTP infrastruktūros kūrimą ir plėtrą, padedant įmonėms kurti naujas tyrėjų, technikų (laborantų) ir panašaus aukštos kvalifikacijos personalo darbo vietas.


80

Remiamos veiklos: įmonių pradinės investicijos, kuriomis kuriama naujos įmonės ir (ar) kuriama ar plečiama esamos įmonės MTTP infrastruktūra.

Priemonė nenumato einamųjų MTTP veiklos projektų išlaidų finansavimo. PRIEMONĖ „Inoklaster LT" Priemonės tikslas – skatinti ir spartinti Lietuvos pramonės šakų ir sektorių

bendradarbiavimą, didinti Lietuvos pramonės tarptautinį konkurencingumą. Remiamos veiklos: klasterio koordinatoriaus veikla susijusi su: tyrimų, kurių reikia

klasteriui plėtoti, atlikimu; klasterio rinkodaros, skirtos naujiems klasterio nariams pritraukti, organizavimu; klasterio bendro naudojimo (atviros prieigos) infrastruktūros valdymu ar administravimu; mokymo programų, seminarų ir konferencijų rengimu siekiant skatinti klasterio narius keistis žiniomis, patirtimi ir įgūdžiais, stiprinti klasterio vidinius ir išorinius bendradarbiavimo ryšius.

PRIEMONĖ „Inoklaster LT +" Priemonės tikslas – skatinti ir spartinti Lietuvos pramonės šakų ir sektorių

bendradarbiavimą, didinti jų tarptautinį konkurencingumą, sukuriant reikiamą infrastruktūrą žinių ir technologijų sklaidai užtikrinti.

Remiamos veiklos: klasterio koordinatoriaus investicijos susijusios su: klasterio mokymo ir tyrimų centro infrastruktūra; klasterio bendro naudojimo (atviros prieigos) MTTP infrastruktūrą (laboratorijos, bandymų patalpos ir panašiai).

2.2 prioriteto „Verslo produktyvumo didinimas ir verslo aplinkos gerinimas“

priemonė prisideda prie uždavinio - padidinti įmonių produktyvumą – įgyvendinimo.

PRIEMONĖ „ Lyderis LT" Priemonės tikslas – skatinti įmonių investicijas, kuriomis didinamas jų darbo našumas

ir eksportas ar pradedama naujų produktų gamyba. Remiamos veiklos: įmonių (ne mažiau kaip 70 procentų lėšų skirti mažų ir vidutinių

įmonių projektams finansuoti), išskyrus labai mažas įmones, investicijos į materialųjį, išskyrus pastatų ir kitų statinių įsigijimą, statybą, rekonstravimą, remontą, ir nematerialųjį turtą, susijusį su naujų gamybos technologinių linijų įsigijimu ir įdiegimu, esamų gamybos technologinių linijų modernizavimu, įmonės vidinių inžinerinių tinklų, kurių reikia naujoms gamybos technologinėms linijoms diegti ar esamoms modernizuoti, įrengimu.

PRIEMONĖ „E-verslas LT" Priemonės tikslas – skatinti labai mažas, mažas ir vidutines įmones diegti

informacines technologijas ir sudaryti palankias sąlygas jų darbo našumui ir eksportui didinti. Remiamos veiklos: įmonės investicijos į materialųjį ir nematerialųjį turtą, kurio reikia

elektroninio verslo diegimo projektui toje įmonėje įgyvendinti, taip pat projektui įgyvendinti būtinoms išorinių konsultantų paslaugoms įsigyti.

PRIEMONĖ „Procesas LT" Priemonės tikslas – skatinti mažas ir vidutines įmones diegti šiuolaikiškus vadybos

metodus ir valdymo sistemas, tuo sudaryti palankias sąlygas įmonių darbo našumui ir eksportui didinti.

Remiamos veiklos: įmonių išorinių konsultavimo paslaugų, kurių reikia šiuolaikiškiems vadybos metodams ar valdymo sistemoms, išskyrus personalo valdymo sistemas, toje įmonėje diegti, įsigijimo išlaidos. Neremiamos investicijos į materialųjį ir nematerialųjį turtą.


81

PRIEMONĖ „Naujos galimybės" Priemonės tikslas – skatinti įmones aktyviau ieškoti užsienio partnerių ir didinti

pardavimą užsienio rinkose. Remiamos veiklos: įmonės produkcijos eksporto plėtros strategijos parengimas; įmonę

dominančių užsienio rinkų tyrimai ir informacijos apie jų dalyvius įsigijimas; rinkodaros medžiagos, galinčios įmonę padaryti žinomesnę užsienio rinkose, parengimas; įmonės ir jos produkcijos pristatymas užsienyje vykstančiose parodose, prekybos mugėse ir panašiai; gaminių sertifikavimas; eksporto rinkodaros specialistų įdarbinimas įmonėje.

Daugiau informacijos apie ES struktūrinius fondus galima rasti adresu

http://www.esparama.lt .

3.4. Viešosios paslaugos verslui

Verslo paramos tikslai yra visiškai suderinti su nacionaline Lisabonos įgyvendinimo programa, kitomis nacionalinėmis strategijomis ir programomis. Pagrindinis šių strategijų siekis – orientuoti būsimas investicijas tokiu būdu, jog jos kuo efektyviau prisidėtų prie nustatomų tikslų pasiekimo. Kartu svarbu pabrėžti, jog šiems tikslams pasiekti svarbios koordinuotos valstybės pastangos, nes nurodomų tikslų pasiekimui poveikį daro ne tik investicinės, bet ir kitos administracinės, teisinės bei kitos valstybės įgyvendinamos priemonės.

Siekiant užtikrinti ekonominį augimą, būtina sudaryti tinkamas sąlygas, kurios skatintų naujo verslo atsiradimą bei esančiojo plėtrą, ir siekti, kad įmonių veikla būtų grindžiama žiniomis, kokybės siekimu, naujausių technologijų taikymu, kad būtų sukurta palanki investicijų pritraukimo bei žmogiškųjų išteklių kompetencijų tobulinimo sistema. Šiuo atveju labai svarbus kokybiškas viešųjų paslaugų verslui teikimas, sudarantis palankias sąlygas pradėti ir plėtoti verslą, skatinantis verslumą ir mažų bei vidutinių įmonių konkurencingumą.

MVĮ yra teikiamos viešosios paslaugos, t.y. informacijos, konsultacijų, mokymų, kvalifikacijos kėlimo ar perkvalifikavimo, metodinių ir kitų paslaugų verslo pradžios, verslo planavimo, finansavimo šaltinių paieškos, finansų tvarkymo, personalo valdymo, inovacijų aktyvinimo, kooperacijos, technologijų plėtojimo ir kitos.

Viešosios paslaugos verslui teikiamos verslo inkubatoriuose, verslo informacijos centruose, mokslo ir technologijų parkuose:

Lentelė Nr. 12. Lietuvos verslo paramos institucijos.

1. Verslo informacijos centrai

Tai valstybės sukurta paramos verslui infrastruktūra, kuria siekiama skatinti mažų ir vidutinių įmonių steigimą ir plėtrą bei užtikrinti kokybiškų, lengvatinėmis sąlygomis teikiamų verslo paslaugų prieinamumą visų Lietuvos regionų verslininkams. Šiuo metu Lietuvoje veikia 42 verslo informacijos centrai.

2. Verslo inkubatoriai

Tai vienos apskrities ar kelių savivaldybių teritorijoje veikianti viešoji įstaiga, kuris inkubuojamiems ūkio subjektams lengvatinėmis sąlygomis nuomoja patalpas, techninę ir biuro įrangą, teikia verslo informacijos, konsultavimo ir mokymo paslaugas. Pagrindinis verslo inkubatorių veiklos tikslas – remti pradedančius verslininkus, skatinti naujų darbo vietų kūrimą, sumažinti veikiančių įmonių veiklos riziką ir padėti įmonėms, turinčioms gerų verslo idėjų, bet finansiškai silpnoms, pasiekti tokį lygį, kai jos gali savarankiškai užsiimti ūkine


82

komercine veikla ir konkuruoti rinkoje. Šiuo metu Lietuvoje veikia 6 verslo inkubatoriai. Plačiau apie šių įstaigų veiklą ir teikiamas paslaugas galima sužinoti adresu www.ukmin.lt/lt/svv/parama , taip pat konkrečiame verslo informacijos centre ar verslo inkubatoriuje, jų interneto svetainėse: - VšĮ Alytaus verslo inkubatorius (www.alytusvi.lt), - VšĮ Kazlų Rūdos verslo inkubatorius (www.krvi.lt), - VšĮ Šiaulių verslo inkubatorius (www.svi.lt ), - VšĮ Telšių apskrities verslo inkubatorius (www.tavi.lt ), - VšĮ Vilnijos verslo inkubatorius (www.vvi.lt), - Ignalinos AE regiono verslo inkubatorius (www.iaeregionas.lt ).

3. Mokslo ir technologijų parkai

Mokslo ir technologijų parkai remia taikomuosius mokslinius tyrimus ir eksperimentinės plėtros darbus atliekančias įmones, stiprina mokslo ir verslo ryšius, padeda komercializuoti mokslinių tyrimų įstaigų veiklos rezultatus. Mokslo ir technologijų parkai teikia juose įsikūrusiems ūkio subjektams informaciją, konsultacijas, mokymus ir metodinę pagalbą technologiniams verslams vystyti bei inovacijoms plėtoti aktualiais klausimais, taIN pat teikia paslaugas, susijusias su verslo patalpų bei įrangos nuoma. Daugiau informacijos apie teikiamas paslaugas teikia: VšĮ Mokslo ir technologijų parkas (tel. (8 5) 2313763, www.stp.lt ), VšĮ Kauno aukštųjų ir informacinių technologijų parkas (tel. (8 37) 401810, el. paštas [email protected] ), VšĮ Kauno technologijos universiteto regioninis mokslo parkas (tel. (8 37) 300808, www.ktc.lt ), VšĮ Visorių informacinių technologijų parkas (tel. (8 5) 2109256, www.vitp.lt ), VšĮ Šiaurės miestelio technologijų parkas (tel. (8 5) 2745411, www.ntp.lt ), VšĮ Klaipėdos mokslo ir technologijų parkas (tel. (8 46) 310461, www.kmtp.lt ), VšĮ Panevėžio mokslo ir technologijų parkas (tel. (8 45) 401951, www.pmtp.lt ), Lietuvos žemės ūkio universiteto Žemės ūkio mokslo ir technologijų parkas (tel. (8 37) 752373), TECHNOPOLIS (tel. (8 37) 331556, www.technopolis.lt).

4. Lietuvos ekonominės plėtros agentūra

Lietuvos ekonominės plėtros agentūra teikia paslaugas tarptautinės prekybos plėtros, investicijų pritraukimo srityse: 1. rengia metodinę medžiagą eksporto galimybėms įvertinti bei pasiruošti eksportuoti; identifikuoja įmonės ar įmonių grupės poreikius; konsultuoja, norint atlikti išsamų eksporto galimybių įvertinimą; 2. rengia konsultacinius eksporto plėtros projektus, kurie apima įmonės eksporto galimybių įvertinimą; tikslinių rinkų nustatymą; įmonės marketingo strategijos paruošimą; paramą, ruošiantis marketingo planų įgyvendinimui užsienio rinkose; paramą ir konsultacijas įgyvendinant marketingo planus; 3. padeda surasti verslo partnerius, pritraukti investicijas; 4. teikia informacines paslaugas įmonėms, konsultuoja įmones verslo


83

informacijos šaltinių paieškos ir valdymo klausimais, organizuoja informacinius / mokomuosius seminarus, organizuoja tarptautinius renginius; Daugiau informacijos galima rasti internetiniame puslapyje www.lepa.lt .

5. Viešoji įstaiga Lietuvos Respublikos verslo paramos agentūra

Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos įsteigta pelno nesiekianti institucija, administruojanti ES paramos ir bendrojo finansavimo lėšas. Ji administruoja nacionalines ir ES paramos lėšas, skirtas Lietuvos verslo, turizmo ir energetikos sektoriams plėtoti. Daugiau informacijos galima rasti adresu www.lvpa.lt .

6. Viešoji įstaiga Lietuvos inovacijų centras (toliau – LIC)

LIC yra pelno nesiekianti organizacija, teikianti inovacijų paramos paslaugas verslo įmonėms, mokslo ir studijų institucijoms, Lietuvos verslo asocijuotoms struktūroms ir verslo paramos organizacijoms. Daugiau informacijos - www.lic.lt .

3.5. Europos Komisijos parama

Įgyvendindama Lisabonos strategiją EK vykdo įvairias mokslinių tyrimų programas. Viena didžiausių yra 7BP (2007-2013 m.), kurioje ypatingas dėmesys skiriamas inovatyviam verslui. Šioje programoje skatinamos būtent tos įmonės, kurios verslo plėtrą grindžia naujausiais moksliniais tyrimais. Verslo investicijos į novatoriškumą neatsiejamos nuo rizikos, o rizikuoti labai mažai kas nori. Tai pripažindama EK kompensuoja 75 proc. MVĮ mokslinių tyrimų išlaidų. Tai gera naujiena, nes ankstesnėje - 6-ojoje bendrojoje programoje (6BP) - reikėjo investuoti 50 proc. nuosavų lėšų. MVĮ finansinės naštos sumažinimas turėtų padaryti jų dalyvavimą 7BP patrauklesnį.

Geriausios sąlygos MVĮ įsitraukti į 7BP yra specifinėse programose „Bendradarbiavimas“ (5 mlrd. eurų skirta MVĮ) ir „Pajėgumai“ (MVĮ skirta 1,4 mlrd. eurų). Nors abiejose specifinėse programose MVĮ skatinamos kurti naujas žinias, technologijas ir produktus, tačiau šių programų specifika skiriasi.

Programoje „Bendradarbiavimas“ EK nustato mokslinių tyrimų temas ir uždavinius. Pavyzdžiui, 7BP laukiama pasiūlymų, kaip pristatyti prekes į Europos miestų senamiesčiuose esančias parduotuves, nekenkiant architektūros paminklams ir pan.

Programoje „Pajėgumai“ situacija verslui dar palankesnė. Joje veiklos sritys nenustatomos „iš viršaus“, todėl verslo inovatyvumo galimybės čia neribotos. Svarbiausia rasti aktualią Europai problemą ir ieškoti jos sprendimo būdų laikantis 7BP taisyklių.

MVĮ norinčios dalyvauti 7BP turi turėti ne tik pakankamai savų idėjų, išteklių ir žinių, bet ir ryžto, nes konkurencija dėl EK paramos MVĮ projektams vyksta ES mastu.

Tiek verslininkams, tiek mokslininkams rekomenduotina susipažinti su Europos strategijų forumo ataskaitomis apie infrastruktūras ir jų ateitį. Iš šio dokumento sužinosite, kur link ir kokie moksliniai tyrimai bus plėtojami Europoje artimiausius keliolika metų. Minėti dokumentai svarbūs ne tik mokslui, bet ir verslui, kuriam vienaip ar kitaip ateityje teks naudotis gautais rezultatais.

Besidomintiesiems naujausiomis verslo ir mokslo bendradarbiavimo tendencijomis verta domėtis Europos technologijų platformų (ETP) veikla. ETP - tai savanoriškai bendrai veiklai susitelkusios verslo ir mokslo pajėgos, ketinančios suformuoti daugeliui metų Europos mokslo ir technologijų plėtros viziją daugiau nei 30 sričių. Lietuvoje kaip europietiškųjų atitikmuo jau veikia 25 nacionalinės technologijų platformos. Čia gimsta naujausios Lietuvos technologijų ir su jomis


84

susieto verslo vizijos. Tačiau bene daugiausia vilčių šiandien Europos politikai sieja su Jungtinėmis technologijų iniciatyvomis (JTI). Tai iš Europos technologijų platformų iškristalizuotos mokslo ir technikos sritys, kurioms Europa skirs ypatingą dėmesį ir dėl kurių Europa rengiasi tapti lyderiaujančia pasaulyje. MVĮ dalyvavimas JTI bus skatinamas visur, kur ši veikla laikytina reikalinga.

Išsamesnė informacija skelbiama Tarptautinių mokslo ir technologijų plėtros programų agentūros tinklalapyje http://www.tpa.lt, o konsultacijas teikia atitinkamos temos agentūros darbuotojai.


85

4. Aukštos pridėtinės vertės paslaugos Vakarų Lietuvos regione

VšĮ Klaipėdos mokslo ir technologijų parkas (KMTP) teikia aukštos pridėtinės vertės 1. technologijų perdavimo, 2. intelektinės nuosavybės vadybos, 3. informacines 4. bei patalpų nuomos paslaugas.

Technologijų perdavimo paslaugos: 1. Technologijų vertinimas.

Technologijų vertinimo ekspertų grupės formavimas. Tinkamas technologijos įvertinimas garantuoja platų jos panaudojimą bei komercinę sėkmę. Norint pasiekti maksimalų komercinį bei technologinį efektą, būtina suburti ekspertų grupę, gebančią įvertinti technologijos taikomumą bei komercializavimo galimybes. Vertinimo grupės kompetencija yra tiesiogiai susijusi su technologijos mainų efektyvumu. KMTP ekspertai padės Jums tinkamai įvertinti technologiją, paruošti ją mainams bei komercinei sėkmei.

Technologijos vertinimo metodikos parinkimas ir taikymas. Technologijų vertinimas – tai kruopštus ir sudėtingas procesas, reikalaujantis specialių kompetencijų bei priemonių. Vienas svarbiausių aspektų, įvertinant technologijos taikymą, yra tinkamos vertinimo metodikos parinkimas ir taikymas. KMTP komanda parinks Jums tinkamą vertinimo metodiką bei įvertins Jūsų technologiją: • technologijos ypatumų įvertinimas; • įtaką darančių technologijų nustatymas; • naujos technologijos įvertinimas esamų technologijų kontekste; • technologijos įvertinimo aprašo parengimas. 2. Technologijų komercializavimas.

Technologijų komercializavimo paslaugos suteikia galimybę kliento technologijai pasiekti rinką. Kvalifikuoti KMTP specialistai suteiks visas reikiamas žinias bei paslaugas tam, kad Jūsų intelektinė nuosavybė taptų sėkmingo verslo garantu.

Techninės galimybių studijos parengimas. Technologijos komercializvimo techninių galimybių, rinkos bei komercinio potencialo įvertinimas – tai kertinis technologijų komercializavimo aspektas, leidžiantis nustatyti, ar technologija turi komercinę perspektyvą, įvertinti technologijos pritaikymo sritis bei jų komercinę perspektyvą.

Verslo plano parengimas. Verslo plano technologijos komercializavimui parengimas – tai technologijos arba žinių virsmo komercine veikla planas. Kompetentinga KMTP komanda, Jūsų pageidavimu, parengs verslo planą, reikalingą siekiant pritraukti investicines lėšas ir sėkmingai vykdyti verslo veiklą.

Partnerių įtraukimas. Susijusių struktūrų, būtinų technologijos komerciniam potencialui, įtraukimas. Kiekvieno verslo ar technologijos sėkmė priklauso nuo aplinkos, partnerių, kurie yra reikalingi norint užtikrinti jūsų veiklos funkcijas. Tai infrastruktūra, ekspertai, potencialūs vartotojai-klientai, investuotojai, palaikančios technologijos. Naudodami platų bendradarbiavimo tinklą bei patirtį klasterizacijos procese, KMTP specialistai padės suformuoti Jūsų verslo sėkmę garantuojantį partnerių junginį.

Kapitalo formavimas. Komunikacijos su investicinėmis struktūromis užtikrinimas. Kapitalo, būtino verslo procesui, paieška. Lietuvoje rizikos kapitalo bei „verslo angelų“ fondai tik pradeda savo veiklą, todėl garantuoti sėkmingą finansavimą vietinėje rinkoje yra sudėtinga. Pasitelkdami savo partnerius Vakarų Europoje bei JAV, KMTP specialistai padės Jums užmegzti


86

kontaktą su galimais investuotojais, suformuoti Jūsų verslui būtiną pradinį kapitalą ar sėkmingai parduoti Jūsų intelektinę nuosavybę. 3. Technologijų paieška.

Technologinio poreikio nustatymas / technologinis auditas. Technologinis auditas atliekamas siekiant nustatyti įmonės technologinius poreikius. Tai yra įmonės taikomų procedūrų ir veiklos analizė. Technologinis auditas atliekamas siekiant išsiaiškinti įmonės galimybes diegti novatoriškus sprendimus bei veiklos sferas, kuriose turėtu būti pasiremta technologiniais sprendimais. Technologinio audito rezultatas yra technologijų diegimo ir veiklos efektyvumo didinimo planas.

Technologinis pasiūlymo – užklausos rengimas. Siekiant maksimaliai atitikti kiekvienos įmonės technologinius poreikius, būtina suformuoti technologinį pasiūlymą, kuriame būtu pateiktas technologijų, skirtų įmonės efektyvumo poreikiams tenkinti, sąrašas bei ekspertų vertinimas. KMTP yra plačių pasaulinių technologijų perdavimo bei mokslinių tyrimų struktūrų tinklo narys, todėl gali pasiūlyti itin sudėtingus ir efektyvius technologinius sprendimus, kurie patenkins kiekvienos įmonės technologinius poreikius. 4. Technologijų diegimas.

Technologijų diegimas – tai mokymo procesas, perteikiantis žinias apie diegiamos technologijos naudojimą. Technologijų diegimo paslauga – tai pagalba įmonėms, siekiančioms savo veikloje taikyti technologinius-inovacinius sprendimus, kai sukuriamos sąlygos efektyviai naudoti technologijas. KMTP specialistai, siekdami padėti technologiniams procesams tapti įprastinėmis veiklos funkcijomis, rengia mokymus ir konsultacijas. Visa tai skirta supažindinti įmonės personalo bei vadovybę su technologinėmis naujovėmis. 5. Ekspertų konsultacijos.

KMTP siūlomos ekspertų konsultacijos: • Informacinės ir komunikacinės technologijos • Elektronika, elektromechanika • Energetika • Transportas ir logistika • Pramoninės ir kt. technologijos • Biofizika • Uostai ir laivyba • Aplinkosauga • Socialiniai ir ekonominiai mokslai • Gamybos procesų organizavimas • Finansai, teisė • Matavimai ir standartai • Rinkodara, marketingas, ryšiai su visuomene

Intelektinės nuosavybės vadybos paslaugos: 1. Patentavimo paslaugos.

Šiuolaikinės ekonomikos principai peržengė natūralių išteklių koncepciją, tad, ieškant naujų rezervų atsirado intelektinė nuosavybė. Panaudojant žmonių turimas žinias ir jas kūrybiškai taikant, sukuriamas intelektinis produktas. Teisės į šį produktą yra įtvirtinamos patentu. KMTP specializuojasi žinių ir technologijų patentavimo srityje. Kvalifikuota KMTP komanda, plėtojanti platų bendradarbiavimo tinklą, teikia kvalifikuotas patentavimo paslaugas ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.


87

Patento paraiškos rengimas. Kiekvienas patentavimo procesas prasideda nuo patentavimo paraiškos pildymo. Visa tai ir argumentacija reikalauja specifinių žinių, kurias Jums suteiks KMTP komanda.

Patento paraiškos pateikimas. Atsižvelgiant į patentavimo teritoriją bei apimtį, paraiška pateikiama skirtingiems patentų biurams. Tai gali padaryti tik įstaiga, turinti patentinio patikėtinio statusą. KMTP komanda padės sėkmingai teikti Jūsų patentinę paraišką.

Teisinės konsultacijos patentavimo klausimais. Įgyjant ir jau įgijus patentą, jo turėtojas susiduria su daugybe klausimų, susijusių su patento apsauga, licencijavimu, žalos pažeidus intelektinę nuosavybę kompensavimu. Kompetentinga KMTP komanda mokslininkams ir išradėjams padės apginti jų teisinius interesus, suteiks visas teisines konsultacijas. 2. Mokslinių tyrimų ir plėtros(R&D) projektų formavimas.

KMTP teikia intelektinės nuosavybės kūrimo paslaugas. Vienas pagrindinių įmonės ar įstaigos tyrimų bei technologijų kompetencijos rodiklis yra „Patentų portfelis". Tik nedidelė dalis Lietuvoje veikiančių įmonių gali pasiūlyti technologinių idėjų patentus, kuriuos galima licencijuoti. Todėl KMTP komanda ir ėmėsi veiklos, padedančios įmonėms bei mokslinėms organizacijoms inicijuoti intelektinės nuosavybės kūrimo procesus.

Konsultacijos ES paramos klausimais. Atsižvelgiant į Jūsų technologinio projekto poreikius, parinksime Jums tinkamą ES finansavimo programą, surasime partnerius bei parengsime programos nustatytą paraišką. KMTP komanda specializuojasi „COST", „Eurika", "7th Framework", "Interreg IVC" ir pan. programose.

Mokslinių tyrimų projektų inicijavimas. Siekiant patenkinti Jūsų įmonės ar organizacijos mokslinių tyrimų poreikį, surinksime tinkamą mokslininkų komandą bei tyrimui reikalingą infrastruktūrą.

Informacinės paslaugos: 1. Technologijų marketingas.

Aukštųjų technologijų ir jų produktų rinka pasižymi ypač didele dinamika, plačia teritorija bei didžiule konkurencija. Norint susiorientuoti technologijų rinkoje, kur vyrauja begalinis informacijos srautas, yra būtina turėti specialias kompetencijas bei įrankius. Tad kvalifikuoti KMTP specialistai padės Jūsų technologiniam produktui surasti savo kelią į rinką, garantuoti Jūsų verslo sėkmę.

Teikiamos paslaugos: • produkto konkurencingumo rinkoje įvertinimas. Plėtojamas/neplėtojamas; • produkto struktūros formavimas; • integruotos technologijų marketingo strategijos parengimas. 2. Technologijų monitoringas.

Technologijų monitoringas (stebėsena) - tai technologinės informacijos paieška ir sisteminimas, siekiant gauti naujausią sektoriaus plėtros informaciją. Tai Jūsų įmonės šansas likti rinkos lyderiais, generuojant naujausią sektoriaus technologinės plėtros informaciją, savo įmonės veikloje taikant naujausius ir efektyviausius technologinius sprendimus.

KMTP specialistų komanda surinks ir įvertins Jus dominančią informaciją, parengs Jūsų veiklą atspindinčią stebėsenos ataskaitą: • įvertinsime Jūsų įmonės technologinį konkurencingumą, naudojamų technologijų aktualumą; • padėsime užfiksuoti sektoriaus plėtros ateityje kryptis; • nukreipsite įmonės tyrimų ir plėtros veiklą (R&D).


88

Literatūros sąrašas 1. Bragg A., Bragg M. Nuo idėjos iki verslo. Kaip nuosekliai įgyvendinti verslo idėją. Verslo

žinios, 2007; 2. Chaplinsky S. Methods of Intellectual Property Valuation. 2002; 3. Daujėnaitė M. Patentas suteikia idėjai apsaugą. Inovacijos Nr. 1, 2008-2009; 4. Freshfields Bruckhaus Deringer. Maximising value in an IP portfolio. 2006; 5. Gajland D. Valuation of intellectual property assets: significance, parameters, methodologies

and limitations. Pasaulinė intelektinės nuosavybės organizacija, 1998; 6. Guobys V. Intelektinės nuosavybės licencijavimo nauda. LTB Patentinės informacijos centras. 7. Guobys V. Pramoninės nuosavybės teisių valdymas ir išnaudojimas įmonėje. LTB Patentinės

informacijos centras. 8. Jakubavičius A., Žemaitis E., Rehm M., McLaughlan A. Inovacijų paramos paslaugos. Vilnius,

LIC, 2005; 9. Jasinavičius R. Nacionalinė darbdavių ugdymo programa. Vilnius, 2007; 10. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija. Frascati vadovas. 2002; 11. Jankūnaitė A. Verslas ir mokslas ieško bendro darbo galimybių. Inovacijos Nr. 1, 2008-2009; 12. Kraujelytė A., Petrauskas R. Technologijų perdavimo vaidmuo inovacijų procese: Lietuvos

inovacijų politikos perspektyva. Viešoji politika ir administravimas Nr. 19, 2007; 13. Krisščiukaitienė G. Mokslas-inovacijos-verslas. Mokslas ir technika Nr. 11, 2009; 14. Lianyuan M. Valuation of intellectual property assets; valuation techniques: parameters,

methodologies and limitations. Pasaulinė intelektinės nuosavybės organizacija, 2000; 15. Lietuvos technikos biblioteka, sutinkant Pasaulinei intelektinės nuosavybės organizacijai.

Ateities išradimai. Patentų įvadas smulkaus ir vidutinio verslo įmonėms. 16. Lietuvos Respublikos valstybinis patentų biuras. Uždrausti nereikia komercializuoti. Vilnius,

2008; 17. Lietuvos verslo darbdavių konfederacija. Smulkaus ir vidutinio verslo valdymo žinynas. Verslo

žinios, 2008; 18. LR Ūkio ministerija. Kaip pradėti verslą? Vilnius, 2009; 19. LR Ūkio ministerija. Taikomojo mokslinio tyrimo darbo ataskaita. Rizikos kapitalo fondų

skatinimo investuoti į smulkiojo ir vidutinio verslo subjektus galimybių analizė. Vilnius, 2006; 20. LR Valstybinis patentų biuras, Europos patentų biuras. Kas žinotina apie patentinę apsaugą.; 21. Maskoliūnas R. Inovacijų skatinimo programa Lietuvoje ir Europoje. Inovacijos Nr. 1, 2008-

2009; 22. Neustel M.S.. Patents – 10 Common Mistikes and How to avoid Making them. USA Today's

Engineer, 2009; 23. Parr R. Module 6: IP valuation issues and strategies. Pasaulinė intelektinės nuosavybės

organizacija, 1999; 24. Pitkethly R.H. The valuation of patents. University of Oxford, UK, 1997; 25. Sylvain Roy. Introduction to IP Valuation. How much is your IP worth?. 2004; 26. The Sixth VACETs Technical International Conference. Practical strategies to develop an IP

portfolio and avoid mistakes pertaining to IP for high-tech startup and small technology companies. Milpitas (Silicon Valley), California, 2005

27. Thomas J. Steiglehner, Christopher A. Colvin. 10 Questions for Evaluating a Company’s IP Portfolio. TMA International Headquarters, 2005

28. Unico. Spin-out transactions. Unico practical guides, Commercialisation Agreements, 2006; 29. Valentinavičius S. Inovacinio verslo plėtra: problemos ir galimybės. Ekonomika, 2006; 30. Žinių ekonomikos forumas. Kaip įmonėje organizuoti MTEP.


89

Nacionaliniai dokumentai: 31. Bendroji nacionalinė mokslinių tyrimų ir mokslo bei verslo bendradarbiavimo programa.

Patvirtinta LR švietimo ir mokslo ministro 2008-03-03 įsakymu NR. ISAK-563; 32. LR Patentų įstatymas, 1994 m. sausio 18 d. Nr.I-372; 33. Nacionalinė Lisabonos strategijos įgyvendinimo 2008-2010 metų programa. Patvirtinta LR

Vyriausybės 2008-10-01 nutarimu Nr.1047. Prieiga per internetą: 34. Bizplans.com, http://www.bizplans.com; 35. Bplans.com, http://www.bplans.com; 36. Business Idea Factory, http://www.businessideafactory.com; 37. Business Ideas Forum, http://www.business-idea.com; 38. Business Owners Ideacafe, http://www.businessownersideacafe.com; 39. Canada Business Services for Entrepreneurs, http://www.canadabusiness.ca; 40. CoolBusinessIdeas.com, http://www.coolbusinessideas.com; 41. Europos patentų biuras, www.epo.org; 42. INVEGA, http://www.invega.lt; 43. iPlanner.NET, http://www.iplanner.net; 44. Klaipėdos mokslo ir technologijų parkas, http://www.kmtp.lt; 45. Lietuvos inovacijų centras, http://www.lic.lt; 46. Lietuvos savivaldybių portalas, http://www.savivaldybes.lt 47. Lietuvos verslo plėtros agentūra, http://www.lvpa.lt; 48. LR Seimas, http://www.seimas.lt; 49. LR Ūkio ministerija, http://www.ukmin.lt; 50. LR Valstybinis patentų biuras, http://www.vpb.lt; 51. Pasaulinė intelektinės nuosavybės organizacija, http://www.wipo.int; 52. Registrų centras, https://www.registrucentras.lt; 53. Tarptautinių mokslo ir technologijų plėtros programų agentūra, http://www.tpa.lt; 54. Užsidirbk pats, http://www.uzsidirbkpats.lt; 55. Valstybinė mokesčių inspekcija, http://www.vmi.lt; 56. Verslauk!, http://www.verslauk.lt; 57. Verslo angelų tinklas, http://www.businessangels.lt; 58. Verslo plano turnyras, http://www.versloturnyras.lt; 59. Wikipedia, http://en.wikipedia.org.