Šiaulių universitetas

Socialinės gerovės ir negalės studijų fakultetas

Socialinės pedagogikos ir psichologijos katedra

D. Alifanovienė, I. Baranauskienė, G. Morozova, V. Nemeikšienė,

L. Radzevičienė, A. Vaitkevičienė

SOCIALINIŲ PEDAGOGŲ PRAKTIKOS

Šiauliai, 2005

Pratarmė

Socialinių pedagogų studijose ypatingas vaidmuo tenka praktiniam socialinių pedagogų

rengimui. Per praktiką studentai susiduria su realiomis gyvenimo problemomis, reflektuodami savo

veiklą, atpažįsta teorijas, modelius, metodikas, susipažįsta su veikiančiomis institucijomis, jų

funkcijomis, socialiniais vaidmenimis, bendruomenės resursais, puoselėja savo gebėjimus, formuoja

konkretaus darbo su vaikais mokėjimus.

Šis metodinis leidinys – tai vienas iš pirmųjų bandymų atskleisti būsimųjų socialinių pedagogų

praktinės veiklos organizavimo ypatumus studijų eigoje. Jį parengė Socialinės pedagogikos ir

psichologijos katedros darbuotojų kolektyvas.

Leidinį sudaro keturios dalys. Pirmoje dalyje pateikiama socialinio pedagogo praktikų

organizavimo struktūra/ kursas, rūšis, vieta, lygis, kreditų skaičius/, formuluojami pagrindiniai praktikų

tikslai. Antroje dalyje nagrinėjami vadovavimo praktikai aspektai/ vadovo pareigos, studentų –

praktikantų teisės ir pareigos/.

Pati didžiausia dalis – trečia. Čia pateikiamos pakankamai išsamios praktikų atlikimo programos.

Kiekviename straipsnyje aptariama viena iš penkių praktikos rūšių, o jų visuma sudaro galimybes

įvairiapusiškai susipažinti su būsimąja profesija, praktiškai taikyti įgytas žinias. Verta pažymėti, kad

visų praktikų programos parengtos pagal vieną schemą: tikslas, uždaviniai, užduočių komentarai,

vertinimo kriterijai, ataskaitos stipriosios ir silpnosios pusės, literatūra, kuri

galėtų būti panaudota, rengiant ataskaitą.

Ketvirtoji dalis skirta socialinio pedagogo asmenybei: socialinio pedagogo asmenybės savybės

sąlygoja jo santykius su ugdytiniu ir yra būtina profesinio tinkamumo sąlyga. Moralinių savybių

formavimas vyksta įsisavinant dvasines visuomenės ir profesijos vertybes, veiklos procese virstant joms

poreikiais ir įsitikinimais.

Bendros žinios, vertybės ir etika – esminiai dalykai visiems socialiniams pedagogams

(darbuotojams), kurie turi suprasti, kaip funkcionuoja visuomenė ir kaip joje jaučiasi individas. Todėl,

atlikdami praktiką, studentai gali visapusiškai pažinti žmogų, jį supančią aplinką, tarpusavio santykius ir

jiems turinčius įtakos veiksnius. Visi šie reikalavimai yra konkretizuojami, realizuojant praktines

socialinio darbo, pedagogikos ir psichologijos užduotis. Mokomasi ne tik auditorijose, bet ir atliekant

praktikas, kurių pagrindinis tikslas yra tobulėjimas.

Kintantis socialinių pedagogų akademinis paruošimas leidžia tikėtis geresnės darbo kokybės,

ugdytiniams – objektyvios pagalbos ir kokybiškų paslaugų.

Laukiame Jūsų vertinimų, pastebėjimų, pasiūlymų: sppkatedra@cr.su.lt

2

Turinys

PRATARMĖ 21. SOCIALINIO PEDAGOGO PRAKTIKŲ ORGANIZAVIMO STRUKTŪRA 42. VADOVAVIMAS PRAKTIKAI 6

2.1. Praktikos vadovų pareigos 62.2. Studentų paruošimas praktikai 82.3. Studentų-praktikantų teisės ir pareigos 9

3. SOCIALINIO PEDAGOGO PRAKTIKŲ PROGRAMOS (UŽDUOTYS) 113.1. Stebimoji socialinio pedagogo praktika 113.2. Socialinio darbo praktika 193.3. Socialinio pedagogo praktika 1 313.4. Socialinio pedagogo praktika 2 363.5. Socialinio pedagogo praktika 3 44

3.6. Reflektyvinė praktika 484. SOCIALINIO PEDAGOGO ASMENYBĖ 53

LITERATŪRA 58

3

1. Socialinio pedagogo praktikų organizavimo struktūraDaiva Alifanovienė

Praktikų organizavimas yra neatsiejamas socialinės pedagogikos bakalauro ir magistro studijų

dalis. Ji sudaro 1/8 kredito studijų proceso bakalauro lygmens privaloma visiems šios studijų programos

stacionaro ir neakivaizdinio skyriaus studentams. Praktikos organizuojamos 1,3 ir 4 kursuose yra

,,smūginio“ pobūdžio, t.y. studentai išeina į ,,praktikų aikšteles“ (socialinės tarnybos, globos, švietimo ir

ugdymo institucijos) ir keletą savaičių praktikuojasi, neklausydami tuo laiku paskaitų. Tokiu būdu

bakalauro studijų eigoje turi praeiti 5 skirtingų rūšių ir lygių praktikos. Magistrantūros studijoje

numatyta reflektyvinė praktika ir aukštosios mokyklos dėstytojo praktika, kuri atliekama vadovaujant

magistro darbo vadovui.

1 lentelė

Kursas

bakalauras

Praktikos rūšis Lygis Kreditų skaičius

1B

3B

4B

Stebimoji socialinio pedagogo praktika

Socialinio pedagogo praktika I

Socialinio pedagogo praktika II

1

2

2

3

3

34B

4B

Socialinio pedagogo praktika III

Socialinio pedagogo praktika IV

2

2

4

42M Magistro reflektyvinė praktika 3 3Pagrindiniai praktikų tikslai:

1. Supažindinti su įvairių tipų socialinėmis tarnybomis, globos, švietimo ir ugdymo

institucijomis:

2 lentelė

Eil.

Nr.

Praktikos rūšis ir

semestras

Praktikos atlikimo vietos

1 Stebimoji (1-as semestras) B

Nakvynės namai, neįgaliųjų globos namai, nevyriausybinės organizacijos, internatinė pagrindinė mokykla, vaikų globos namai..

2 Socialinio darbuotojo(5-as semestras) B

Socialinės globos ir rūpybos skyriai, senelių bei vaikų globos namai, dienos užimtumo centrai.

3 Socialinio pedagogo (6-as semestras) B

Vaikų teisių apsaugos tarnybos, Policijos prevencinės tarnybos, tardymo izoliatorius.

4 Socialinio pedagogo (7-as semestras) B

Neįgaliųjų globos centrai, neįgaliųjų dienos centras, nevyriausybinės organizacijos, Visuomenės namai.

5 Socialinio pedagogo (8-as semestras) B

Švietimo ir ugdymo institucijos, priešmokyklinės įstaigos, pradinės, pagrindinės mokyklos, gimnazijos, technikos, amatų mokyklos, kolegijos, specialiojo ugdymo centrai ir priešmokyklinės institucijos.

6 Aukštosios mokyklos dėstytojo(1-as semestras) M

Šiaulių universitetas specialiosios pedagogikos fakultetas, Tęstinių studijų institutas.

7 Reflektyvinė Studijuojančiųjų darbovietės arba socialinio ugdymo

4

(2-as semestras) M institucijos pasirinkimai.2. Supažindinti su įvairiomis ugdytinių (ar klientų) grupėmis:

• socialiai remtinais,

• neįgalimaisiais,

• rizikos grupėmis,

• turinčiais priklausomybę,

• linkusiais nusikalsti.

3. Ugdyti profesines kompetencijas (mikro, mezo, makro lygmenyse).

Mikro lygmuo

• studentų gebėjimas indenfikuoti, analizuoti, planuoti ir spręsti problemas,

• plėtoti žmonių galias savarankiškai spręsti problemas,

• padėti realizuoti savo galias,

• taikyti modernaus problemų sprendimo būdus.

Mezo lygmuo

• stimuliuoti žmonių geranoriškumą,

• skatinti tarpusavio bendravimą bei bendradarbiavimą su aplinka,

• įtakoti institucijų ir organizacijų tarpusavio santykius.

Makro lygmuo

• įtakoti socialinę politiką,

• įvertinti asmenų socialinius poreikius ir pranešti apie juos visuomenei bei įstatymų leidimo

institucijoms,

• esant reikalui daryti sprendimą valdžiai dėl socialinių problemų sprendimo.

4. Ugdyti busimojo profesionalo asmenybės savybes:

• autentiškumą,

• emocinę brandą,

• realizmo jausmą,

• empatiškumą,

• nuoširdumą, atvirumą ir kt.

5

2. Vadovavimas praktikaiVirginija Nemeikšienė

Praktikos metu kiekvienas studentas privalo turėti vadovą.

Studentas aukštojoje mokykloje turi vieną praktikos vadovą iš katedros dėstytojų, dėstytoją-

metodininką, o taip pat vadovą, dirbantį toje įstaigoje, kurioje atliekama praktika.

Atitinkamai su pasiūlyta 4 žmonių sandrauga: studento, aukštosios mokyklos dėstytojo,

organizuojančio praktiką; aukštosios mokyklos dėstytojo-metodininko, tiesiogiai dirbančio su studentu

praktikos metu, ir praktikos vadovo praktikos vietoje- įstaigos darbuotojo, t.y. grupės vadovo. Tačiau

vienaip ar kitaip praktikos organizavime dalyvauja faktiškai visi aukštosios mokyklos darbuotojai.

Tačiau tiesiogiai studentų praktikai vadovauja grupės vadovas (įstaigos darbuotojas, kurioje

studentas atlieka praktiką) ir dėstytojas- metodininkas (aukštosios mokyklos darbuotojas). Išleidžiant į

praktiką katedros parengia programas (instrukcijas), konkrečias individualias užduotis, metodines

priemones, atitinkančias kiekvienos praktikos rūšies tikslus ir uždavinius, parenka praktikos vadovus.

Kad vadovavimas praktikos metu būtų efektyvesnis, būtina apibrėžti pagrindines vadovų

funkcijas, jų pareigas ir teises.

2. 1. Praktikos vadovų pareigos

Katedros praktikos vadovas atlieka šias funkcijas:

• Organizuoja visas praktikos rūšis, numatytas pagal mokymo planus, vykdo jos atlikimo

kontrolę.

• Duoda nurodymus dėl studentų pasiskirstymo praktikos vietose.

• Užtikrina savalaikį praktikos programų paruošimą, padauginimą ir pakartotinį jų išleidimą,

organizuoja praktikos aptarimą.

• Įformina praktikos dokumentus (sutartis, darbo atlikimo aktus ir kt.) įstaigoje, kurioje atlieka

praktiką jam priskirti studentai.

• Praveda studentams įžanginį seminarą:

- praneša studentams tikslų praktikos atlikimo laiką;

- supažindina studentus su praktikos atlikimo ypatybėmis pasirinktose įstaigose;

- detaliai supažindina studentus su praktikos programa ir išduoda praktikos programas

(instrukcijas);

- išaiškina, kokius dokumentus turi turėti studentai atsiskaitydami už praktiką;

- praneša reikalavimus ataskaitų rengimui;

- supažindina studentus su kitais praktikos vadovais.

6

• Kontroliuoja praktikos programos vykdymą, jos atlikimo grafiką, konsultuoja studentus

praktikos programos atlikimo klausimais.

• Ruošia ir tikrina ataskaitinę praktinę dokumentaciją, žiniaraščius, dėstytojų- metodininkų

ataskaitas ir kt.

• Ruošia ir praveda praktikos aptarimus.

Dėstytojas- metodininkas skiriamas iš katedros dėstytojų tarpo.

Dėstytojo- metodininko pagrindinis uždavinys- ne pasyvi kontrolė, o aktyvus studento mokymas

praktikos metu, suteikiant jam pagalbą, įtvirtinant žinias praktikoje, gautas teorinių užsiėmimų metu,

santykiai tarp dėstytojų- metodininkų ir studentų turi būti grindžiami tarpusavio pagarbos ir pasitikėjimo

principais. Praktika turi būti organizuota taip, kad dėstytojas- metodininkas dirbtų kūrybingai,

sukurdamas atvirumo ir abipusio pasitikėjimo atmosferą.

Dėstytojas- metodininkas atlieka šias funkcijas:

• Parengia praktikos instrukciją.

• Konsultuoja studentus visais praktikos klausimais.

• Dalyvauja atviruose užsiėmimuose, konsultacijose, renginiuose, kuriuos veda studentai.

• Tikrina ir vertina studentų praktikos ataskaitas.

• Rašo pažymį už praktiką.

• Dalyvauja praktikų aptarime ir pasisako apie studentų praktiką.

Grupės vadovas – tai įstaigos specialistas, turintis pakankamai praktinės patirties ir sugebantis

atsižvelgti į studento interesus ir individualias savybes, kuriuos kuruoja praktikos metu.

Pagrindiniai grupės vadovo vaidmenys gali būti šie: mokytojas, specialistas, ekspertas.

Pagrindiniai įgūdžiai, kurie jam būtini užtikrinant sėkmingą studentų mokymą ir kontrolę praktikos

metu, yra: savikritikos skatinimas, atviras iškilusių sunkumų aptarimas, tikslų ir problemų analizė,

atsižvelgiant į emocines studentų reakcijas. Vadinasi, grupės vadovas turi suderinti dėstytojo, auklėtojo

ir psichoterapeuto vaidmenis, o jo svarbiausia funkcija yra tame, kad padėtų studentams tapti

savarankiškais profesionalais.

Praktikos sėkmė įstaigoje priklauso ne tik nuo formalaus susitarimo sąlygų laikymosi, gero

vadovavimo ir visos darbo apimties atlikimo, bet ir nuo santykių, susiformuojančių tarp studentų ir

grupės vadovo. Pastarasis privalo sumaniai teikti moralinį palaikymą studentui atliekant konkrečias

praktikos užduotis, atsižvelgti į individualias globotinio savybes, įgyti studento pasitikėjimą, sukurti

sąlygas kūrybingam darbui ir eksperimentavimui, tuo pat metu palaikyti ir taktiškiau nukreipti

studentus, paliekant tikrą pasirinkimo laisvę ir teisę turėti savo nuomonę, o taip pat padėti jiems kritiškai

vertinti savo patirtį ir aptarti įgytas žinias.

7

Grupės vadovas įstaigoje atlieka šias funkcijas:

• Sudaro sąlygas studentui susipažinti su įstaiga, jos darbo kryptimis, dokumentais ir jų

tvarkymu.

• Leidžia studentui stebėti jo darbą su klientu.

• Pateikia įvairių socialinių situacijų.

• Pataria ir konsultuoja studentą įvertindamas situacijas ir pasirenkamus tinkamus darbo

metodus.

• Sudaro studentui sąlygas tiesioginiams kontaktams su klientu ir savarankiškam darbui.

• Stebi studento darbą.

• Įvertina studento darbą ataskaitoje-charakteristikoje, kurioje turi būti įvertinta studento darbo

kokybė:

Studento asmeniniai pasiekimai ir tobulėjimas įvairiose veiklos srityse.

Pateiktų išvadų aiškumas.

Įrodymų ir pavyzdžių pagrįstumas.

Darbo autentiškumas.

Studento indėlis į tarnybos veiklą.

2.2. Studentų paruošimas praktikai

Svarbiausia sąlyga, užtikrinančią efektyvų laiko panaudojimą, skirtą praktikai, yra studentų

parengimas šiai veiklos rūšiai viso mokymosi laikotarpiu. Jis turi vykti tokiomis kryptimis:

• Profesinis mokymas, realizuojamas per teorinius ir praktinius kursus;

• Profesinės asmenybės auklėjimas, kuris pasireiškia, kaip specialiai organizuotas ir

kontroliuojamas procesas studento įtraukimo į profesinę socialinio pedagogo darbą ir formavimą

jame profesiškai svarbių asmeninių specialisto savybių.

Pirma kryptis pirmiausia numato žinių sistemos formavimą apie profesijos ,,socialinis pedagogas“

ypatybes, įtraukiant socialinės pedagogikos teorijos ir istorijos pagrindų įsisavinimą, susipažinimą su

socialinės pedagoginės veiklos metodikomis ir technologijomis, mokslinio pažinimo metodologija ir

metodais. Toks parengimas įgyvendinamas daugiausia teorinės disciplinos paskaitų ir seminarų metu.

Be teorinio pasiruošimo būtina užtikrinti ir technologinį studentų parengimą tam tikroms

praktikoms kiekviename kurse. Praktiniai užsiėmimai vyksta seminarų, treningų imituojančių vaidmenis

ir dalyko dalykinius žaidimus. Seminarų metu numatomas preliminarus išankstinis veiklos projektų

gynimas, kuris padeda studentui tobulinti ,,metodinį bagažą“. Įvairių situacijų suvaidinimas, užsiėmimų,

8

fragmentų atlikimas padeda geresnei praktinei veiklai, suteikia pasitikėjimo savo jėgomis, leidžia

išnagrinėti įvairius savo veiksmus.

Analitiniai studentų gebėjimai susiformuoja stebint patyrusių pedagogų veiksmus, analizuojant

savo veiksmus, aptariant problemas dialogo metu įvairiame lygyje (pasisakymai ir samprotavimai

seminarų ir paskaitų metu, dalyvavimas aptariant šias problemas įvairiuose studentų savivaldos

organuose ir panašiai) ir reflektuojant apie jas. Galų gale studentas išsiugdo operatyvios refleksijos

sugebėjimą, tai yra sugebėjimą suvokti darbo turinį ir jo rezultatus.

Komunikaciniai gebėjimai, tokie kaip darbas mikrogrupėse, treningai, socialinės situacijos,

žaidimo modeliai, susitikimai, apvalūs stalai, grupinės diskusijos (ar grupėse). Jie numato studento

aktyvų įtraukimą į lavinimo procesą.

2.3 Studentų-praktikantų teisės ir pareigos

Studentai praktikantai turi teisę:

• Pasirinkti įstaigą (iš pasiūlyto įstaigų sąrašo ar pagal gyvenamąja vietą), kurioje atliks

praktiką.

• Kreiptis dėl metodinės pagalbos į katedros praktikos vadovą, dėstytoją-metodininką ar

grupės vadovą.

• Dalyvauti viešuose renginiuose, pedagogų taryboje, psichologų-pedagogų konsiliumuose ,

pasitarimuose, konferencijose, seminaruose, tėvų susirinkimuose, rengiamuose įstaigoje,

kurioje studentai atlieka praktiką.

• Lankytis kitų studentų-praktikantų užsiėmimus ir auklėjamuosius renginius.

• Tyrinėti, studijuoti lavinimo įstaigų pedagogų, specialistų, dirbančius socialinėse įstaigose,

darbo patirtį.

• Surinkti praktikos metu medžiagą kursiniams ir bakalauro darbams.

• Esant būtinumui kreiptis į dekanatą ar į katedrą dėl praktikos laiko pakeitimo.

• Teikti pasiūlymus praktikas organizavimui tobulinti įstaigoje ir fakultete.

• Kūrybingai atlikti bet kurią užduotį.

Studentas turi:

• Atlikti visas darbo užduotis, numatytas praktikos programoje;

• Paklusti įstaigos vidaus tvarkos taisyklėms, administracijos ir praktikos vadovų potvarkiams;

• Būti ugdymo ar socialinėse institucijose kasdien nemažiau 6 valandas (stebimoji socialinio

pedagogo praktika – 4 val.) pagal savo darbo grafiką su 2 išeiginėmis dienomis.

• Vesti kasdien praktikos dienoraštį (jei to reikalaujama pagal praktikos programa (instrukciją).

9

• Laikytis užduočių atlikimo laiko numatyto praktikos programoje, laiku atsiskaityti, aktyviai

dalyvauti praktikos aptarime.

• Praktikos programą atlikti kitu laiku susirgus ar esant kitoms objektyvioms priežastims;

Neatlikus reikalavimų, keliamų studentui praktikantui, jis gali būti nušalintas nuo praktikos

atlikimo. Nušalintajam studentui, darbas praktikos metu vertinamas nepatenkinamai ir skiriama

pakartotinė praktika, neatleidus nuo užsiėmimų aukštoje mokykloje. Ji atliekama arba toje pačioje

įstaigoje, arba-kilus konfliktinei situacijai-kitoje.

10

3. SOCIALINIO PEDAGOGO PRAKTIKŲ PROGRAMOS (UŽDUOTYS)

Bendrieji reikalavimai praktikos ataskaitos rengimui. Tituliniame praktikos ataskaitos lape

nurodoma mokslo institucija, fakultetas, katedra; studento vardas, pavardė, kursas, grupė; praktikos

vadovo ir praktikos užduočių vadovo pavardės, įstaiga, kurioje atlikta praktika, praktikos atlikimo

laikas ir vieta.

Praktikos ataskaita turi būti parengta taisyklinga lietuvių kalba. Ataskaita turi būti tvarkingai

susegta ar surišta, praktikos ataskaita turi būti pateikta visa, vienoje vietoje. Tekstas turi būti rinktas

kompiuteriu, A4 formato lape, New Roman šriftu, 12 pt, 1,5 intervalo tarp eilučių. Galima praktikos

ataskaitą pateikti rankraštiniame variante. Rankraštis turi būti aiškiai ir lengvai įskaitomas,

tvarkingas, tačiau jo apimtis turėtų būti didesnė (1 teksto puslapis rinktas kompiuteriu atitinka 1,5

rankraštinio puslapio). Praktikos ataskaita (kompiuterinis variantas) negali viršyti 40 puslapių.

3.1. STEBIMOJI SOCIALINIO PEDAGOGO PRAKTIKAAsta Vaitkevičienė

Stebimoji socialinio pedagogo praktika atliekama I semestro pradžioje, rugsėjo mėnesį. Praktika

parenkama tokiu laiku todėl, kad studentai galėtų jau studijų pradžioje susipažinti su socialinio

pedagogo veiklos ypatumais, socialinės pagalbos ir ugdymo įstaigų įvairove, skirtingais klientais ir iš

betarpiškos pažinties metu kylančio patyrimo galėtų įvertinti padarytą sprendimą profesijos pasirinkimo

atžvilgiu. Jei atsitiktų taip, kad praktikos metu studentas susivokia, jog negalės dirbti socialiniu

pedagogu, geriau (vertingiau, naudingiau, ekonomiškiau vertinant ne tik švietimo institucijų aspektu, bet

paties studento likimo, jo bendravimo kokybės su būsimais klientais atžvilgiu) keisti profesiją pirmame

kurse ir jo pradžioje, nei paskutiniame ar po keliolikos praktinio darbo metų, kai bus baigtas

universitetas. Tai būtų bendriausias praktikos tikslas, kuris sąlygoja kitus konkrečius trejopo pobūdžio

tikslus. Studentai praktikos metu turėtų:

1. Susipažinti su skirtingomis socialinės pagalbos ir ugdymo įstaigomis, jų klientais,

socialinių darbuotojų, socialinių pedagogų darbo ypatybėmis.

2. Analizuoti įgyjamą patyrimą, vertinti savo jausmus, kylančius klientų atžvilgiu, tikrinti

savo sprendimą apie profesijos pasirinkimą ir gebėjimą dirbti skirtingose socialinės

pagalbos ir ugdymo įstaigose.

3. Mokytis verbalizuoti įgytą patyrimą ir perteikti jį raštu, kritiškai vertinti, ieškoti ryšio

tarp teorijos ir praktikos, kalbinės raiškos ir realybės.

Pirmieji du tikslai atspindi bendriausią Stebimosios socialinio pedagogo praktikos tikslą.

Trečiasis siejasi tiek su tolesnėmis studijomis universitete, tiek su asmeninių savybių, reikalingų

11

būsimai profesijai tobulinimu. Stebimosios praktikos ataskaita yra pirmasis studento rašto darbas.

Universitetinių studijų procese be praktikos ataskaitų rašoma daugiau rašto darbų. Studijas vainikuoja

bakalauro darbas. Kiekvienas rašto darbas reikalauja iš daugybės literatūros šaltinių atsirinkti tinkamus,

kritiškai vertinti autorių teiginius, pateikti savo požiūrį į analizuojamus reiškinius, remtis praktiniais

pavyzdžiais ir t.t. Stebimosios socialinio pedagogo praktikos trečiasis tikslas nurodo propedeutinį

mokslinio darbo laikotarpį. Gavęs stebimosios socialinio pedagogo praktikos įvertinimą ir pastabas,

nurodančias ataskaitos trūkumą, studentas įgyja galimybę tobulinti savo įgūdžius ir kompetencijas,

koncentruoti dėmesį į trūkumus sąlygojančias priežastis ir jas įveikti.

Šie praktikos tikslai realizuojami uždaviniais. Tikslų uždavinių ir konkrečių užduočių ryšys

pateikiamas lentelėje:

3 lentelė

Stebimosios socialinio pedagogo praktikos tikslų ir uždavinių ryšys

Tikslai Uždaviniai Praktikos užduotysSusipažinti su skirtingomis socialinės pagalbos ir ugdymo įstaigomis, jų klientais, socialinių darbuotojų, socialinių pedagogų darbo ypatybėmis

Susipažinti su ugdymo centrais, globos namais, gydymo bei socialinėmis tarnybomis, jų struktūra, darbo kryptimis bei klientų poreikių tenkinimo galimybėmis

1, 2

Analizuoti įgyjamą patyrimą, vertinti savo jausmus, kylančius klientų atžvilgiu, tikrinti savo sprendimą apie profesijos pasirinkimą ir gebėjimą dirbti skirtingose socialinės pagalbos ir ugdymo įstaigose.

Remtis savo patyrimu bei stebėjimais, analizuoti įstaigos darbą, klientų elgesį, jų problemas

3, 4

Mokytis verbalizuoti įgytą patyrimą ir perteikti jį raštu, kritiškai vertinti, ieškoti ryšio tarp teorijos ir praktikos, kalbinės raiškos ir realybės.

Rinkti psichologinę, pedagoginę literatūrą apie lankytų įstaigų klientus

3, 4, 5

Stebimoji socialinio pedagogo praktika yra atliekam trejose institucijose. Instrukcijos užduotys

yra tos pačios kiekvienai institucijai. Praktikos ataskaitoje turi būti pateikti užduočių aprašai, kurios

buvo atliktos visose trijose institucijose.

Užduočių komentaras. Atliekant 1-4 praktikos užduotis būtina remtis trimis informacijos

šaltiniais:

• rašytiniais dokumentais,

• pokalbiais su institucijos administracijos darbuotojais, socialiniu pedagogu ar socialiniu

darbuotoju,

• asmeniškais pastebėjimais.

12

Atliekant pirmąją užduotį reikėtų peržiūrėti institucijos nuostatus, įstatus, socialinio darbuotojo,

socialinio pedagogo veiklos planus, pasikalbėti su socialiniu darbuotoju ar socialiniu pedagogu, bei

įstaigos klientais. Remiantis šiais šaltiniais tiesiog atsakyti į užduoties klausimus.

Antrąją užduotį galima atlikti pastudijavus A.Maslow poreikių hierarchiją. A.Maslow idėjos yra

padariusios didžiulę įtaką tiek socialinio darbo teorijai, tiek praktikai. A.Maslow yra suklasifikavęs

poreikius į hierarchinę piramidę ir išskyręs du motyvacijos lygmenis: D-motyvacija (defecitinė

motyvacija) ir B-motyvacija (Būties motyvacija). Motyvacijos lygmenys yra susiję su kliento

nuostatomis ir trimis rūpesčio prasmėmis. Rūpestis esti 3 lygių:

1) rūpestis savo asmeniniais poreikiais, tuo, kad šiandien būčiau pavalgęs, turėčiau kur

pernakvoti, būčiau kam nors reikalingas, kad mane kas nors gerbtų;

2) rūpestis savo artimųjų gerove: tiek materialine, tiek dvasine;

3) rūpestis dėl savo laiko, praleisto žemėje, prasmingumo, t.y. rūpestis tuo, ką aš po savęs

paliksiu žemėje.

D-motyvaciją turintis klientas bus vartotojiško tipo asmenybė, nesirūpinanti savo egzistencijos

žemėje prasmingumu. B-motyvaciją turintis klientas rūpinasi savo egzistencijos žemėje prasmingumu.

Jis prisiima atsakomybę už savo likimą, yra motyvuotas, stengiasi pasinaudoti teikiama pagalba tam,

kad galėtų daryti pozityvius pokyčius savo gyvenime. D-motyvacijos ir B-motyvacijos kaita yra susijusi

su empatija, atsakomybės prisiėmimu arba delegavimu ir sąmoningumo plėtra. Socialiniam darbuotojui,

socialiniam pedagogui būtina pažadinti kliento asmenybėje B-motyvacijos lygmenį. B-motyvacijos

lygmenį turėtų žadinti ir konkrečios įstaigos struktūruojama aplinka.

Vertinant kokios įstaigoje sudarytos galimybės klientams tenkinti savo poreikius, reikėtų

atsižvelgti ne tik kaip įstaigos funkcionavimas sudaro galimybes tenkinti klientams savo poreikius, bet ir

kiek patys įstaigos klientai dalyvauja tokių galimybių sudaryme bei kaip jomis naudojasi, kokių tikslų

siekia. Plačiau apie A.Maslow motyvaciją galima pasiskaityti literatūros sąraše nurodytuose šaltiniuose

(lietuvių kalba - 6; anglų kalba - 5; rusų kalba – 9 numeriu pažymėti šaltiniai).

Trečiosios užduoties atlikimas glaudžiai siejasi su pirmųjų dviejų atlikimu. Čia turėtų išryškėti

studento pastabumas, empatija, analizavimo įgūdžiai, gebėjimas argumentuoti išvadas, gebėjimas

naudotis vaizduote, numatyti problemas ir projektuoti jų sprendimą. Ši užduotis atskleis kaip buvo

atliktos pirmosios užduotys, o įvertinimas nurodys į ką reikėtų atkreipti dėmesį ateityje, kokius įgūdžius

ugdytis ir pan.

Ketvirtoji užduotis yra viena svarbiausių užduočių. Analogiškos užduotys, tik daug

sudėtingesnės seks visose socialinio pedagogo praktikose. Ši užduotis yra betarpiškas, tiesioginis darbas

su klientu. Atliekant užduotį būtina užmegzti kontaktą su klientu. Jis gali pavykti ne iš pirmo karto.

Paprastai socialinio pedagogo profesiją renkasi asmenys, kurie mėgsta bendrauti ir turi sąmoningus arba

nesąmoningus kontakto užmezgimo ir palaikymo su kitu asmeniu įgūdžius. Jei kyla nepasitikėjimas,

13

abejonės, pravartu būtu pasiskaityti “Psichologinio konsultavimo” arba “Vaikų psichologinio

konsultavimo” vadovėlius (žiūr. literatūros sąraše). Aprašant bendravimą su klientu būtina išsaugoti

kliento konfidencialumą. Nereikia minėti pavardės, vardas gali būti pakeistas. Svarbu nurodyti amžių ir

lytį. Atliekant ketvirtąją užduotį svarbu remtis ne tik bendravimo su klientu metu surinkta medžiaga, bet

ir atsižvelgti į socialinio darbuotojo ar socialinio pedagogo pastebėjimus. Taip pat reikėtų peržiūrėti ir

kliento asmens byloje patiektus duomenis. Projektuojant būsimą pagalbą svarbu įvertinti kaip visi trys

informacijos šaltiniai dera tarpusavyje, galbūt iš jų sklindanti informacija yra prieštaringa. Jei taip yra,

vadinasi toje vietoje, kur yra prieštaravimas slypi problema. Tuomet reikėtų, jei įmanoma, surinkti dar

papildomos informacijos: galbūt dar kartą pasikalbėti su klientu, išsakyti savo pastebėjimus, sekti

kliento reakciją taktiškai tikrinti kylančias hipotezes, galbūt pasikalbėti su įstaigos socialiniu darbuotoju,

o gal su universiteto praktikos vadovu.

Penktoji užduotis gali būti pati sunkiausia pradedantiems studentams. Reikia sekti savo jausmus,

išgyvenimus. Ir ne tik sekti, bet ir aprašyti, įvertinti patyrimą. Ši užduotis grynai refleksinio pobūdžio.

Refleksija yra neatsiejama socialinio pedagogo praktikos viso darbo dalis. Refleksijos įgūdžiai yra

nepaprastai svarbūs įvertinant savo kontaktą su klientais, jo veiksmingumą, esamus trūkumus ar

padarytas klaidas. Dėl refleksijos socialinis pedagogas ar socialinis darbuotojas gali nustatyti kas jam

pavyko, o kas ne. Refleksija, iškelianti savus trūkumus, skatina mokytis ir tobulėti. Šios užduoties

atlikimui visos praktikos metu patartina vesti dienoraštį, kuriame būtų aprašomi svarbiausieji

išgyvenimai, kilusios emocijos. Užduotį galima atlikti tik praktikai pasibaigus ir aprašius 1-4 praktikos

užduotis. Atliekant šią užduotį, būtina įvertinti skirtumą, atsirandantį tarp emocijų ir išgyvenimų,

praktikos pradžioje ir pabaigoje, taip pat jausmų ir išgyvenimų skirtumą, kuris neabejotinai turi būti

apsilankius kiekvienoje iš įstaigų. Čia būtina atskirti jausmus ir išgyvenimus susijusius su įstaiga ir su

klientais. Penktoji praktikos užduotis susideda iš dviejų dalių. Praktikos ataskaitoje būtinas atsakymas į

kiekvieną iš jų. Rengiant praktikos ataskaitą nereikėtų nuslėpti padarytų klaidų, kurios gali išryškėti tik

post factum. Atvirkščiai, pastebėtos ir išanalizuotos klaidos suteikia praktikos ataskaitai papildomų

privalumų į kuriuos tikrai bus atsižvelgta praktikos ataskaitos vertinime.

STEBIMOSIOS SOCIALINIO PEDAGOGO PRAKTIKOS PROGRAMA

Šiaulių universiteto Specialiosios pedagogikos fakulteto, Socialinės pedagogikos ir psichologijos

specialybės dieninio ( neakivaizdinio) skyriaus I kurso studentai atlieka 3 (2) savaičių stebimąją

socialinio pedagogo praktiką ugdymo centruose, globos namuose, gydymo bei socialinėse tarnybose.

UŽDAVINIAI:

1. Susipažinti su ugdymo centrais, globos namais, gydymo bei socialinėmis tarnybomis, jų

struktūra, darbo kryptimis bei klientų poreikių tenkinimo galimybėmis.

14

2. Remiantis savo patyrimu bei stebėjimais analizuoti įstaigos darbą, klientų ( globotinių,

ligonių ) elgesį, jų problemas.

3. Rinkti psichologinę-pedagoginę literatūrą apie lankytų įstaigų globotinius.

PRAKTIKOS UŽDUOTYS:

1. Aprašyti stebėtų įstaigų veiklos pobūdį, pagrindinius tikslus bei uždavinius, ryšius su kitomis

įstaigomis, įstaigos privalumus.

2. Apibūdinti klientų poreikių tenkinimo galimybes.

3. Atliktų stebėjimų ir skaitytos literatūros (turimos patirties) pagrindu paanalizuoti socialinio

pedagogo (darbuotojo) veiklos kryptis stebėtose įstaigose (nesant socialiniam pedagogui

įstaigoje pabandyti pasamprotauti apie socialinio pedagogo veiklos kryptis toje įstaigoje).

Pabandyti atskleisti pagrindines socialinio pedagogo (darbuotojo) darbo problemas.

Pateikti samprotavimus, pasiūlymus dėl problemų sprendimo.

4. Bendravimo su klientu aprašymas remiantis pokalbio gairėmis:

• Surinkti informaciją apie kliento patekimą į šią įstaigą;

• Išsiaiškinti kliento socialinę padėtį, gyvenimo sąlygas, aplinką, interesus,

pomėgius, siekius jų realizavimo galimybes; pagrindines problemas;

• Pastebėjimai apie kliento (jūsų požiūrių) įdomias, netipiškas, ypatingas elgesio

apraiškas, trukdančias efektyviai įsilieti į soc. aplinką;

• Šeimos vieta ir reikšmė jų gyvenime;

• Kokia pagalba klientui buvo teikiama;

• Išsiaiškinti, kokia soc. pedagogo pagalba klientui labiausiai reikalinga;

• Teigiami poslinkiai kliento gyvenime;

• Pateikti samprotavimus apie tai, kaip galėtumėt padėti klientui, būdami

socialiniais pedagogais.

5. Savistabos analizė. Atlikdami šią užduotį studentai (po apsilankymo kiekvienoje įstaigoje)

reziumuoja stebėjimo rezultatus, trumpai analizuoja mintis, jausmus, kilus esant toje įstaigoje.

Savistaba ir analizė pateikiama dviem aspektais:

• Studento požiūris į įstaigos darbą;

• Studento požiūris į įstaigos globotinius ir bendravimą su jais.

PASIBAIGUS PRAKTIKAI STUDENTAI PRISTATO UŽDUOTIES ATASKAITĄ.

Praktikos rezultatų vertinimas ir apibendrinimas:

15

Šios praktikos aptarime dalyvauja katedros praktikos vadovas, dėstytojas metodininkas, Socialinės

pedagogikos ir psichologijos katedros vedėjas bei kiti pageidaujantys asmenys. Praktika vertinama

pažymiu.

Vertinimo kriterijai

Praktikos ataskaita vertinama remiantis absoliučiais ir santykiniais kriterijais. Absoliutaus

kriterijai reikalavimas – visus praktikos užduotys turi būti įvykdytos ir aprašytos. Santykinio kriterijai

reikalavimas – pažymys rašomas atsižvelgiant į tai, kaip atrodo konkreti praktikos ataskaita visos grupės

kontekste. Ypatingai atidžiai bus vertinamos 3, 4 ir 5 užduotys. Vertinant bus atsižvelgta į praktikos

ataskaitos turinio validumą, t.y. ar studento dėstomos mintys, pastebėjimai, padarytos išvados yra susiję

vienas su kitu loginiais ryšiais, ar jie nėra vienas kitam kardinaliai prieštaraujantys. Vertinant 3, 4 ir 5

užduotis bus atsižvelgta į nuoširdumą, spinduliuojantį iš ataskaitos ir į savikritiškumą. Tiek studento

būsimoje profesijoje, tiek praktikos ataskaitoje klaidų pripažinimas, pastebėjimas ir analizė yra

svarbesni veiksniai, nei padarytos klaidos. Dėl šios priežasties tokios praktikos ataskaitos įvertinimas tik

kyla.

Pasibaigus stebimajai socialinio pedagogo praktikai studentai turėtų žinoti:

• pagrindinius aplankytų įstaigų klientų elgesio skirtumus;

• šių įstaigų socialinių pedagogų (darbuotojų) pagrindines veiklos kryptis, kylančias problemas.

Studentai turėtų gebėti:

• planuoti savo laiką atitinkamai praktikos užduotims,

• stebėti, analizuoti ir fiksuoti konkretaus specialisto veiklos ypatumus,

• užmegzti kontaktą su klientu.

Stebimosios socialinio darbo praktikos ataskaitos stipriosios ir silpnosios pusės

Stebimoji socialinio pedagogo praktika yra ypatinga tuo, kad atliekama pačioje studijų pradžioje,

kai studentai dar nėra gavę jokių specialybės pagrindų. Ši ypatybė įgalina kalbėti tik apie pačias

bendriausias stebimosios socialinio pedagogo praktikos ataskaitos stipriąsias ir silpnąsias puses, kurios

būtų tarsi nuorodos padedančios išvengti klaidų.

Rašydami stebimojo socialinio pedagogo praktikos ataskaitą, studentai turėtų:

• Išlaikyti praktikos instrukcijoje numatytą ataskaitos išdėstymo struktūrą, kurią nurodo

užduočių išdėstymo tvarka.

Struktūros išlaikymas studentui garantuotų visų užduočių atlikimą. Pasitaiko, kad studentai,

turėdami puikius minčių dėstymo raštu įgūdžius bei pasitikėdami savo jėgomis, nukrypsta nuo užduočių

reikalavimų, praleidžia vieną užduotį, tačiau išsamiai atlieka ir aprašo kitą. Tokiais atvejais

vertinančiam dėstytojui ir studentui, gavusiam jį netenkinantį įvertinimą, kyla didžiulė problema:

praktikos ataskaita lyg ir nebloga, puikiai įvykdytos, pavyzdžiui, 3-ioji, 5-oji, ar kitos užduotys, jos

16

atskleidžia gerus studento pastabumo, analizės, refleksijos įgūdžius, tačiau beveik nėra 1-osios ar 2-

osios arba labai išsamiai aprašomos bendravimo su klientu akimirkos, tačiau samprotavimų apie tai,

kaip galima padėti klientui, nėra. Tokiais atvejais ir dėstytojui gaila rašyti prastą pažymį, nes studentas

turi potencialius, socialinio pedagogo darbui reikalingus įgūdžius, ir studentas jaučiasi neįvertintas,

pažemintas. Kita vertus, jei studentas pastebi ir mielai atlieka tik tas užduotis, kurios jam įdomios,

aktualios, tačiau leidžia sau praleisti jam asmeniškai nereikšmingas, kyla įtarimas, kad būsimasis

specialistas yra egocentriškas ir pagrįstas klausimas kaip jis susitvarkys su savo emocijomis,

išgyvenimais, kilus pirmajam sunkumui. Pastarosios savybės nėra tinkamiausios pasirinkus socialinio

pedagogo kvalifikaciją.

• Išlaikyti pusiausvyrą tarp struktūros sąlygojamo ataskaitos teksto “sausumo”,

lakoniškumo ir emociškai sodrių sakinių (emociškai nuspalvinto ataskaitos teksto

reikalauja kelios užduotys, pavyzdžiui, 2-oji, 3-oji, 4-oji, 5-oji).

Kartais studentai labai laikosi instrukcijos bei stengiasi įvykdyti jos reikalavimus. Paprastai

studijų procese jie taip pat stengiasi įvykdyti dėstytojų reikalavimus, pageidavimus, net jiems įtikti.

Reikalavimų laikymasis pats savaime nėra blogas dalykas, tačiau jei ataskaitoje dėl šios priežasties

“dingsta” studento asmenybė, jo/s asmeniškas, autentiškas patyrimas, stokojama emociškai sodrių

sakinių, kurie asmenybės autentišką patyrimą paliudija, tai nėra geras dalykas. Labai lakoniškas,

glaustas, emociškai skurdus ataskaitos tekstas liudija keletą dalykų: studentas gali būti didelis

konformistas (priešingai, socialinio pedagogo profesija reikalauja tam tikro lygio nonkonformizmo),

gali stokoti refleksijos įgūdžių (socialinio pedagogo praktika reikalauja gerų refleksijos įgūdžių, nes tik

jais remiantis galima vertinti įdėto darbo veiksmingumą, atpažinti ir priimti padarytas klaidas, tobulinti

įgūdžius ir t.t.), gali neatpažinti savo emocijų ir nesąmoningai jas neigti (socialinio pedagogo darbe

būtina empatija klientui, kurią sąlygoja savų emocijų pažinimas. Nepažindamas savo išgyvenimų,

kylančių emocijų, būsimasis specialistas vargu ar atpažins kliento išgyvenimus, emocijas, o tai reiškia,

kad kliento problemų tikrosios priežastys gali likti už pažinimo ribų) ir t.t. Išvardinti trūkumai rodo

prastą pasirengimą dirbti socialinio pedagogo darbą.

Praktikos aptarimo klausimai

Praktikai pasibaigus ir pristačius praktikos ataskaitas įvertinimui, po kelių savaičių organizuojamas

praktikos aptarimas. Studentai turėtų būti pasirengę atsakyti arba padiskutuoti tokiais klausimais:

1. Ar egzistuoja įstaigose realios sąlygos, galinčios spręsti klientų problemas, gelbstinčios jų

raidai?

2. Kokius Jūs matote skirtumus tarp šių įstaigų klientų poreikių tenkinimo srityje?

3. Apibūdinkite socialinio pedagogo poreikį kiekvienoje iš šių įstaigų.

17

4. Pasamprotaukite, kokių žinių, įgūdžių turėtų įgyti socialinis pedagogas, kad galėtų šiose

įstaigose efektyviai dirbti.

5. Apibūdinkite asmenybės bruožus, moralines vertybes, kurios būtinos šiai profesijai.

6. Pasamprotaukite, kokios galėtų būti socialinio pedagogo profesinės perspektyvos.

7. Kaip išsipildė Jūsų lūkesčiai praktikos atžvilgiu? Jie realizavosi ar pakito?

8. Kokia užduotis Jums buvo sunkiausia?

9. Kaip pavyko realizuoti, pasiekti numatomus gebėjimus ir žinias?

10. Ko Jūs tikitės iš kitos praktikos? Kokius Jūs pageidavimus, palinkėjimus galite išsakyti praktikos

organizatoriams

18

3.2. Socialinio darbo praktikaAsta Vaitkevičienė

Socialinio darbo praktika atliekama III kurso 5 semestre. Studentai šiame semestre klauso

Socialinio darbo struktūros (3 kreditai, 48 auditorinės valandos), Socialinės pedagogikos (4 kreditai, 64

auditorinė valandos), Socialinio darbo su deviantinėmis asmenybėmis (3 kreditai, 48 auditorinės

valandos), Socialinio darbo su vaikais ir jaunimu (2 kreditai, 32 auditorinės valandos) modulius. Tai

“šviežios žinios”, kurių įsisavinimas tuoj pat patikrinamas ir įtvirtinamas praktikoje. Praktika sudaryta iš

dviejų dalių. Pirmoje dalyje praktika vyksta Socialinės paramos skyriuose (SPS), antroje dalyje – Vaikų

globos namuose (VGN), Senelių globos namuose (SGN) ar dienos užimtumo centruose.

Praktikos tikslas – patirti kaip vyksta socialinis darbas Socialinės paramos skyriuose, vaikų ar

senelių globos namuose, dienos užimtumo centruose

Tikslas sąlygoja tokius uždavinius:

1. Susipažinti su Socialinės paramos skyrių, vaikų ar senelių globos namų struktūra, darbo kryptimis,

klientų arealu, klientų problemomis, socialinių paslaugų teikimo administravimo struktūra ir šiose

įstaigose teikiamų socialinių paslaugų ypatybėmis.

2. Betarpiškai pabendrauti su Socialinės paramos skyrių, Vaikų globos namų ar Senelių globos namų

klientais, tirti jų materialines, socialines, psichologines, pedagogines problemas, jas diagnozuoti ir

analizuoti.

3. Ieškoti ir siūlyti būdus kaip spręsti minėtų įstaigų (Socialinės paramos skyrių, Vaikų globos namų ar

senelių globos namų) klientų problemas: įvertinti, kokios įstaigų teikiamos paslaugos gali išspręsti

klientų problemas ir kokių socialinių paslaugų reikėtų, kad jos būtų išspręstos.

4. Kritiškai analizuoti (įvertinti teigiamus ir neigiamus aspektus, nurodyti privalumus ir trūkumus)

savąjį praktikos atlikimą: bendravimą su klientais, jų problemų tyrimą, diagnozavimą, siūlomus

problemų sprendimo variantus.

Kiekvienas iš uždavinių konkretina, detalizuoja praktikos tikslą įvairiomis kryptimis:

1 uždavinys reikalauja atkreipti dėmesį į įstaigų vidinę sandarą ir funkcionavimą, įstaigos

funkcionavimą lemiantį administracinį personalą, išskirti įstaigos ypatybes. Šio uždavinio realizavimas

praskleidžia socialinio darbo vadybos širmą ir yra praktinio patyrimo indėlis, būtinas ateityje klausant

socialinio darbo vadybos modulį.

2 uždavinio realizavimas lemia bendravimo įgūdžių su klientu tobulinimą. Šie įgūdžiai yra

svarbūs atliekant bet kurią praktiką. Taip pat šio uždavinio realizavimas reikalauja ir tam tikro gebėjimo

diagnozuoti klientų įvairiausio pobūdžio problemas. Šio uždavinio realizacijai studentai jau turi

pakankamai tvirtą pagrindą. Jie yra išklausę Socialinių asmens sveikatos vertinimo ir stiprinimo

pagrindų (2 kreditai, 32 auditorinės valandos), Žmogaus fiziologijos ir higienos (2 kreditai, 32

auditorinės valandos), Raidos ir pedagoginės psichologijos (3 kreditai, 48 auditorinės valandos),

19

Socialinio darbo etikos (3 kreditai, 48 valandos), Protinės raidos sutrikimų psichologijos (3 kreditai, 48

auditorinės valandos), Šeimos psichologijos (33 kreditai, 48 auditorinės valandos), Bendrosios ir

specialiosios pedagogikos pagrindų (3 kreditai, 48 auditorinės valandos), Socialinės teisės pagrindų (3

kreditai, 48 auditorinės valandos), Socialinės psichologijos (4 kreditai, 64 auditorinės valandos),

Socialinio darbo su šeima (2 kreditai, 32 auditorinės valandos) modulius.

3 uždavinio realizavimas tiesiogiai patikrina 5 semestre dėstomų (žiūr. aukščiau) modulių

įsisavinimą. Be to reikalauja apmastyti, kritiškai įvertinti socialinių metodų taikymą ir projektuoti

socialinės pagalbos perspektyvas. Tokio pobūdžio darbui studentai taip pat turi pagrindą. Yra išklausę

Vertybių sistemos visuomenėje (3 kreditai, 48 auditorinės valandos), Socialinės politikos (4 kreditai, 48

auditorinės valandos), Socialinio darbo etikos (3 kreditai, 48 valandos), Socialinės psichologijos (4

kreditai, 64 auditorinės valandos) modulius.

4 uždavinys reikalauja toliau tobulinti refleksijos įgūdžius, ir lemia studentų motyvaciją

profesiniam darbui, kvalifikacijos tobulinimui. Be to šio uždavinio realizavimas sukuria tvirtą pagrindą

empatijos įgūdžiams ir psichologinių kliento problemų diagnostikai. Gilindamiesi į savo jausmus, juo

pažindami, studentai labiau gebės pažinti ir kliento jausmus bei jų sąlygojamas psichologines

problemas.

Vertinant perspektyvos aspektu, visų uždavinių realizavimas kloja pamatą būsimam bakalauro

darbo rašymui. Praktikos tikslo, uždavinių ir užduočių ryšys pateikiamas 4 lentelėje:

4 lentelė

Socialinio darbo praktikos tikslo, uždavinių ir užduočių ryšys

Tikslas Uždaviniai UžduotysSPS VGN,

SGNSusipažinti su Socialinės paramos skyrių, vaikų ar senelių globos namų struktūra, darbo kryptimis, klientų arealu, klientų problemomis, socialinių paslaugų teikimo administravimo struktūra ir šiose įstaigose teikiamų socialinių paslaugų ypatybėmis.

1; 2; 3 susipažinimo su įstaiga užduotys; 1 darbo su klientu užduotis

1; 2; 3 susipažinimo su įstaiga užduotys; 1 darbo su klientais užduotis

Betarpiškai pabendrauti su Socialinės paramos skyrių, Vaikų globos namų ar Senelių globos namų klientais, tirti jų materialines, socialines, psichologines, pedagogines problemas, jas diagnozuoti ir analizuoti.

1; 2; 3 darbo su klientu užduotys

1; 2; 3; 4 darbo su klientu užduotys

Ieškoti ir siūlyti būdus kaip spręsti minėtų įstaigų (Socialinės paramos skyrių, Vaikų globos namų ar Socialines paslaugas teikiančių įstaigų) klientų problemas: įvertinti, kokios įstaigų teikiamos paslaugos gali išspręsti klientų problemas ir kokių socialinių paslaugų reikėtų, kad jos būtų išspręstos.

4 darbo su klientu užduotis

5; 6; 7; 8; 9 darbo su klientu užduotis

20

Pat

irti

kai

p vy

ksta

soc

ialin

is d

arba

s S

ocia

linės

par

amos

sky

riuo

se, v

aikų

ar

sene

lių g

lobo

s na

muo

se.

Kritiškai analizuoti (įvertinti teigiamus ir neigiamus aspektus, nurodyti privalumus ir trūkumus) savąjį praktikos atlikimą: bendravimą su klientais, jų problemų tyrimą, diagnozavimą, siūlomus problemų sprendimo variantus.

5 darbo su klientu užduotis

10 darbo su klientu užduotis

21

Praktika, atliekama Socialinės paramos skyriuose ir vaikų ar senelių globos namuose, turi

skirtingas užduotis (žr. instrukciją prieduose).

Užduočių komentaras (SPS) ir reikalavimai praktikos ataskaitai. Informacija užduočių

atlikimui kaip ir stebimojoje socialinio darbo praktikoje yra renkama iš trijų šaltinių: institucijos veiklą

reglamentuojančių įstatų arba nuostatų, pokalbių su institucijos socialiniais darbuotojais ir betarpiško

asmeniško patyrimo stebint įstaigos veiklą.

Pirmosios trys užduotys tiek Socialinės paramos skyriuose, tiek vaikų ar senelių globos namuose

yra skiriamos susipažinimui su įstaiga. 1-oji Socialinės paramos skyriaus darbo su klientu užduotis taip

pat siejasi su trimis susipažinimo su skyriumi užduotimis. Praktikos ataskaitoje iš šių trijų užduočių

reikia pateikti 3 schemas (N savivaldybės socialinių paslaugų administravimo schemą, socialines

paslaugas teikiančių įstaigų struktūros schemą, klientų arealo schemą)1, teikiamų paslaugų sąrašą (1-oji

darbo su klientu užduotis) ir trumpai pakomentuoti klientų socialinių problemų ypatybes bei gaunamų

paslaugų reitingą.

2-oji ir 3-oji Socialinės paramos skyriaus darbo su klientu užduotis skiriama betarpiškam

bendravimui su klientu ir jo problemų pobūdžio diagnozavimui. Atliekant šias užduotis reikia užpildyti

buitinių sąlygų tyrimo aktus (šiuos aktus turi Socialinės paramos skyriaus darbuotojos) bei Subjektyvaus

vieniškumo jausmo lygio testą, kuris pateikiamas Socialinio darbo praktikos instrukcijos prieduose

(priedas nr.3). Be to (jei klientas kreipiasi nebe pirmą kartą) reikia pavartyti kliento asmens bylą ir

žvilgtelėti kokias paslaugas ir socialines išmokas klientas jau gauna. Remiantis šiais duomenimis reikia

įvertinti kaip paslaugos ar išmokos panaudojamos poreikiams tenkinti, kokie yra pasiekimai, rezultatai.

Praktikos ataskaitoje 2 ir 3 užduotys pateikiamos kaip viena, t.y. aprašomas kliento atvejis. Čia

būtina priminti, kad privaloma saugoti kliento konfidencialumą. Aprašant kliento atvejį informacija

patiekiama tokia tvarka, kokia yra nurodyta Atvejo aprašymui reikalingos pirminės informacijos

struktūroje (pateikiama Socialinio darbo praktikos priede nr. 4). Atvejo aprašyme remiamasi buitinių

sąlygų tyrimo akto, subjektyvaus vienišumo jausmo tyrimų, kliento asmens bylos duomenimis,

betarpiško bendravimo patyrimu, socialinio darbuotojo, lankomosios priežiūros darbuotojo pastabomis.

Socialinės paramos skyriaus praktikos ataskaita baigiama refleksyviu praktikos proceso

vertinimu. Čia studentas turėtų kritiškai analizuoti savo vaidmenį atliekant praktikos užduotis (įspūdis

kilęs praktikos atlikimo vietoje, išgyvenimai, jausmai bendraujant su socialiniais, lankomosios

priežiūros darbuotojais, klientais, jausmų, išgyvenimų skirtumas ir dinamika praktikos pradžioje ir

pabaigoje, įgyta patirtis atliekant praktiką, besiformuojančios ir jau susiformavusios nuostatos, jų kaita

ir pan.). Ši užduotis susideda iš dviejų dalių ir jos abi turi atsispindėti praktikos ataskaitoje.

1 Kiekviena schema turi turėti savo pavadinimą ir trumpą paaiškinimą (komentarą).

22

Ataskaitos prieduose pateikiamas buitinių sąlygų tyrimo aktas, įvertinimas ir išvados, taip pat

kliento subjektyvaus vienišumo jausmo tyrimas ir išvados.

Užduočių komentaras (VGN arba SGN) ir reikalavimai praktikos ataskaitai. Informacija

susipažinimo su įstaiga 1 – 3 užduoties atlikimui yra gaunama pirmosiomis praktikos dienomis

susipažįstant su įstaigos nuostatais, įstatais, kalbantis su administracijos darbuotojais, socialiniais

darbuotojais, grupės auklėtojomis (VGN). Praktikos ataskaitoje šios trys užduotys pateikiamos kaip

viena (žymima vienu punktu, pavyzdžiui, I), susidedanti iš dviejų dalių (žymimi papunkčiai, pavyzdžiui,

1.1, 1.2 ir t.t.)

Atliekant 1 – 4 darbo su klientais užduotis galima remtis buvusių paskaitų metu įgytomis

žiniomis, įvaldytomis tyrimo, analizavimo metodikomis, asmeniškais betarpiškais pastebėjimais,

pokalbiais su klientais, socialiniais darbuotojais ir t.t.. Darbo su klientais 1 – 4 užduotys praktikos

ataskaitoje taip pat pateikiamos kaip viena. Praktikos ataskaitoje tai turi būti aprašoma kaip išvardintų

užduočių sintezė (žymima II punktu). Aprašymo pabaigoje turi būti daromos išvados, kurios ataskaitoje

išskiriamos atskiru punktu (žymima III punktu). Šios išvados sudarytų vienos, pagrindinės problemos

esmę. Šią problemą reikia įvardinti sintezuojant visas padarytas išvadas. Šalia pateikti turinčių šią

problemą asmenų sąrašą (konfidencialumas saugomas, sąraše nurodoma tik vardas, kuris gali būti

pakeistas, amžius ir lytis) ir numatomas darbo su šiais asmenimis kryptis.

5-oji užduotis tiesiogiai išplaukia iš pirmųjų keturių atlikimo. Ji gali būti pakeista 6-ąja

užduotimi. Jei taip atsitinka, 5-osios užduoties atlikti nebereikia. Pakeitimas gali įvykti tokiu atveju jei

studentui nepasiseka užmegzti ryšio su įstaigos klientais ir suburti savipagalbos grupę. Kaip pravesti

savipagalbos grupę yra aiškinama Socialinio darbo struktūros modulio paskaitose. Taip pat nuorodos

savipagalbos grupių organizavimui pateikiamos Socialinio darbo praktikos instrukcijos priede nr.1 bei

literatūros sąraše 4, 5, 6, 10, 11 numeriais pažymėtuose šaltiniuose. 6-osios užduoties atlikimui galima

remtis literatūros sąraše patiekiamais 7, 8 numeriais pažymėtais šaltiniais. Praktikos ataskaitoje 5-os

arba 6-os užduoties aprašymas pateikiamas po pagrindinės psichosocialinės problemos įvardijimo ir

asmenų, kuriems būdinga ši problema sąrašo (žymima IV punktu). Jei 5-oji užduotis keičiama 6-ąja,

prieš užimtumo seansų aprašymą turi būti įvardijamos pakeitimo priežastys ir argumentuojamos

konkrečių faktų aprašymu. Rengiant savipagalbos grupių arba užimtumo seansų aprašymą būtina

pateikti numatomą darbo planą kiekvienai grupei arba užimtumo seansui, tikrą realią savipagalbos

grupės ar užimtumo seanso eigą ir savianalizę. Joje turėtų atsispindėti kilę asmeniški išgyvenimai,

svarbiausi įvykiai, padarytos išvados, sprendimai, buvusios klaidos.

7-os, 8-os, 9-os užduoties atlikimas apima kliento atvejį. Atlikdamas 7 užduotį studentas renka

informaciją iš trijų šaltinių: pokalbio su klientu, pokalbio su socialiniu darbuotoju, asmens bylos

duomenų. Kalbindamas VGN klientą studentas gali remtis moksleivio problemų klausimynu (žiūr.

socialinio darbo praktikos instrukcijos priedą nr.2). Praktikos ataskaitoje 7-a, 8-a, 9-a užduotys

23

sujungiamos į kliento atvejo aprašymą (žymimas V punktu). Atvejis aprašomas laikantis Socialinio

darbo praktikos instrukcijos priede nr. 4 pateikta Atvejo aprašymui reikalingos pirminės informacijos

struktūra. Po atvejį reprezentuojančios informacijos išdėstymo pateikiami keli kliento problemų

sprendimo planai. Jie turi nuosekliai atspindėti kliento problemas ir kompensuoti vienas kitą nuspėjamos

nesėkmės, realizuojant planą, atveju (nesėkmės gali būti sąlygojamos kliento subjektyvių neigiamų

jausmų, kurie paprastai yra pastebimi pokalbio su klientu metu). Atvejo aprašymo pabaigoje atliekama

savianalizė. Joje analizuojami asmeniški išgyvenimai, kilę bendraujant su klientu, jų pagrindu padaryti

sprendimai, galbūt padarytos ir post factum pastebėtos klaidos, numatomos jų ištaisymo galimybės.

Atvirumas ir nuoširdumas suteiks praktikos vertinime papildomų privalumų.

10-osios užduoties atlikimas reikalauja pravesti kultmasinį renginį. Paprastai socialinio darbo

praktika atliekama V semestro pabaigoje gruodžio mėnesį. Atlikdami praktiką VGN arba SGN studentai

natūraliai turi įsitraukti į ten vykstančius renginius. Atliekant šią užduotį galima remtis 8 numeriu

literatūros sąraše pažymėtu šaltiniu. Praktikos ataskaitoje šios užduoties atlikimas aprašomas taip pat.

Aprašymas žymimas VI punktu. Čia svarbu patiekti būsimo renginio planą, realią eigą ir savianalizę.

Praktikos ataskaitos pabaigoje studentas turi atlikti galutinį refleksyvų praktikos vertinimą.

vertinime turi atsispindėti:

• Svarbiausi jausmai, mintys susiję su klientais, įstaigomis, praktikos užduotimis.

• Įvertintas asmeniškas vaidmuo atliekant užduotis,

• Pateikiami pasiūlymai praktikos organizavimui.

Refleksyviame praktikos vertinime turi atsispindėti visos trys dalys.

SOCIALINIO DARBO PRAKTIKOS PROGRAMA

Socialinės paramos skyrius (toliau SPS)

Susipažinimas su skyriumi

1. Susipažinti su SPS struktūra, veiklos kryptimis, darbuotojų funkcijomis, SPS klientų arealu,

teikiamomis socialinėmis išmokomis ir Socialines paslaugas teikiančių įstaigų administravimo

ypatybėmis.

2. Susipažinti su teisiniais aktais, reglamentuojančiais socialines išmokas ir paslaugas, nurodyti

socialinės paramos teikimo prioritetus Šiauliuose (kituose miestuose).

3. Apibūdinti socialinių paslaugų teikimo Šiaulių (kitų miestų) gyventojams ypatybes: kokių

paslaugų suteikiama daugiausia, kokių yra pageidaujama labiausiai, ar pastebima Socialines

paslaugas teikiančių įstaigų teikiamų socialinių paslaugų įtaka klientų gyvenimo kokybei.

24

Darbas su klientais2

1. Susipažinti su socialinės pagalbos teikimo namuose nuostatomis ir funkcijomis. Pateikti

pagrindinių ir papildomų paslaugų sąrašus.

2. Kartu su lankomosios priežiūros darbuotoju lankytis klientų namuose ir teikti paslaugas.

3. Lankantis kartu su lankomosios priežiūros darbuotoju klientų namuose, pasirinktinai iš kelių

klientų ištirti ir išanalizuoti:

• Vieno kliento subjektyvaus vienišumo jausmo lygį (tyrimo anketa pateikta priede nr.3).

• SPS (gauna ar ne socialines išmokas) ir SPC teikiamos paslaugos šiam asmeniui, jo

pageidavimus ir poreikius (vedant pokalbį su klientu galima remtis priede nr.4

pateikiama pirminės informacijos apie klientą struktūra).

• Vieno kliento socialines – buitines sąlygas.

4. Sudaryti 1 kliento socialinės paramos teikimo planą, kuriame atsispindėtų kliento pageidaujamų

ir realiai įmanomų paslaugų spektras, paslaugų skyrimo motyvai ir rūšys, studento nuomonė ir

pastebėjimai.

5. Visos praktikos metu vesti stebėjimų dienoraštį, kuriame turi būti fiksuojami jausmai iš

išgyvenimai svarbiausi įvykiai, nutikę praktikos metu, stipriausi įspūdžiai. Šio dienoraščio

pagrindu bus atliekamas refleksyvinis praktikos vertinimas.

Praktikos ataskaitoje pateikti:

1. N savivaldybės socialinių paslaugų administravimo schemą (socialines paslaugas teikiančių

įstaigų pavaldumas, ryšiai su socialinės paramos skyriais), socialines paslaugas teikiančių įstaigų

struktūros schemą, SPS, SPC ar NN klientų arealą (schemos pavidalu), teikiamų paslaugų sąrašą.

Trumpai pakomentuoti SPS, SPC ir NN klientų ypatumus, teikiamų paslaugų reitingą.

2. Tirtų klientų atvejų aprašymus. Atvejų aprašymuose turi atsispindėti:

• Pirminė informacija apie klientą (žr. priedas nr.4).

• Žmogaus pageidavimai ir poreikiai.

• SPC, NN teikiamos (planuojamos teikti) paslaugos šiems klientams.

• Pasiūlymai, kaip būtų galima spręsti klientų vienišumo problemą, kaip tobulinti klientų

poreikių tenkinimą, kaip pagerinti socialinių paslaugų kokybę.

• Savianalizė (analizuoti savo mintis, jausmus, kurie kilo susitikus su kiekvienu klientu ir

po susitikimo).

2 Šiaulių mieste darbas su klientais gali vykti Socialinių paslaugų centre (toliau SPC), Nakvynės namuose (toliau NN), kituose miestuose Socialinės paramos skyrius gali apimti visą socialinių paslaugų tinklą, koncentruotą viename pastate.

25

3. Praktikos kaip proceso vertinimą. Vertinime turėtų atsispindėti:

• Svarbiausi jausmai, mintis, susiję su klientais, skyriumi, įstaiga(-omis), praktikos

užduotimis.

• Studento vaidmuo atliekant praktikos užduotis (analizuoti, kaip pavyko įsitraukti į

socialinį darbą, nurodyti, kokios priežastys padėjo ar trukdė gerai atlikti praktikos

užduotis).

4. Praktikos ataskaitos prieduose pateikiami buities tyrimo aktai, įvertinimas, išvados, subjektyvaus

vienišumo jausmo tyrimas ir išvados.

Vaikų globos namai (toliau VGN) arba Senelių globos namai (toliau SGN)

Susipažinimas su įstaiga

1. Susipažinti su įstaigos struktūra, funkcijomis, personalo sudėtimi, pareigomis, sužinoti įstaigos

finansavimo šaltinius.

2. Išsiaiškinti kokius ryšius yra užmezgę VGN (SPTĮ) su kitomis įstaigomis (gydymo įstaigos,

pensionatai, globos namai, moksleivių namais ir pan.) bei visuomene (visuomeninės

organizacijos).

3. Aprašyti svarbiausias VGN (SPTĮ) tradicijas.

Darbas su klientais

1. Analizuoti VGN (SGN) klientų poreikius, jų tenkinimo galimybes.

2. Analizuoti įstaigų klientų santykius su personalu, nurodyti svarbiausias problemas.

3. Analizuoti įstaigų mikroklimatą: stebėti VGN (SGN) klientų tarpusavio santykius, klientų

santykius su personalu, įstaigos personalo vykdomą tvarką (drausmės politika). Analizei

duomenis rinkti iš stebėjimo ir pokalbių su personalu, įstaigos klientais.

4. Vertinti įstaigų sudaromą galimybę klientui turėti ryšius su šeima, visuomene.

5. Suburti daugiausia panašių problemų turinčius įstaigos klientus į vieną savipagalbos grupę.

Pravesti 4 (neak.2) savaitinius užsiėmimus, padedančius spręsti šias problemas (detalesnė

informacija apie savipagalbos grupes žr. prieduose nr.1).

6. Jei neatsiranda savanorių formuojant savipagalbos grupę, organizuoti ir pravesti 4 (neak.2)

laisvalaikio užimtumo seansus.

26

7. Išanalizuoti 1 VGN (SGN) kliento atvejį (kalbinant klientą remtis priedais nr.2, nr.4).

Atlikdamas analizę studentas turi remtis faktais, pateikiamais byloje bei paties tiriamojo

interpretacija. Pokalbio metu turėtų būti koncentruojamasi į kliento:

• Patekimo į šią įstaigą priežastis (svarbu sužinoti kliento nuomonę, poziciją įstaigos

atžvilgiu).

• Dabartinius kliento poreikius ir problemas;

8. Palyginti bylos pateikiamus duomenis su paties kliento interpretacija.

9. Sudaryti kliento problemų sprendimo planą.

10. Pravesti 2 (neak.1) popamokinius(-į) renginius įstaigoje (į renginio organizavimą turi būti

įtraukti įstaigos klientai).

11. Praktikos metu vesti dienoraštį, kuriame atsispindėtų svarbiausi įvykiai, nutikę praktikos metu ir

išgyvenimai.

Praktikos ataskaitoje pateikti:

1. Įstaigos aprašymą. Aprašyme turėtų atsispindėti:

• Įstaigos veiklos kryptys, personalo pareigos.

• Ryšiai su kitomis įstaigomis ir organizacijomis, svarbiausios tradicijos.

2. Klientų psichosocialinių problemų analizė. Analizėje turėtų būti išvardintos įstaigų gyventojų

pagrindinės psichosocialinės problemos, turėtų atsispindėti studento numanomos problemų

priežastys (jas pagrįsti stebėjimo ar pokalbių duomenimis).

3. Išskirtą kurią nors viena problemą ir šią problemą turinčių gyventojų sąrašą, numatomas darbo

su šia grupe kryptis.

4. Keturių (neak.2) susitikimų su grupės nariais (arba laisvalaikio užimtumo seansų) eigos

aprašymus ir analizę. Aprašymuose turėtų atsispindėti:

• Susitikimų (užimtumo seansų) tikslai, keliami uždaviniai ir planuotos užduotys.

• Reali susitikimų/seansų eiga.

• Susitikimų/seansų eigos analizė (analizėse atskleisti veiklos organizavimo sėkmes ir

nesėkmes, nurodyti tiek sėkmės, tiek nesėkmės priežastis).

5. Pasirinkto kliento atvejo aprašymas. Aprašyme turėtų atsispindėti:

• Pirminė informacija apie klientą (žr. priedą nr.4).

• Kliento savijauta įstaigoje, jo pageidavimai ir poreikiai.

• Bylose pateikiamų priežasčių palyginimas su paties kliento interpretacija apie patekimo į

VGN ar SPTĮ tinklą priežastis.

27

• Studento siūlomas planas kliento problemų sprendimui. Plane turėtų atsispindėti keli

variantai.

• Savianalizė (analizuoti savo mintis, jausmus, kurie kilo susitikus su tiriamuoju ir po

susitikimo).

6. Dviejų renginių (neak.1) scenarijus(-ų), detalius renginių eigos aprašymus ir analizę (analizėse

atskleisti renginių organizavimo sėkmes ir nesėkmes, pagrįsti, nurodyti tiek sėkmės, tiek

nesėkmės priežastis).

7. Praktikos kaip proceso vertinimą. Vertinime turėtų atsispindėti:

• Svarbiausi jausmai, mintis, susiję su klientais, įstaiga, praktikos užduotimis.

• Studento vaidmuo atliekant praktikos užduotis (analizuoti, kaip pavyko įsitraukti į

socialinį darbą VGN (SGN), nurodyti, kokios priežastys padėjo ar trukdė gerai atlikti

praktikos užduotis).

• Pasiūlymai dėl praktikos užduočių tobulinimo.

Vertinimo kriterijai

Praktikos ataskaita vertinama remiantis absoliučiais ir santykiniais kriterijais. Absoliutaus

kriterijai reikalavimas – visus praktikos užduotys turi būti įvykdytos ir aprašytos. Santykinio kriterijai

reikalavimas – pažymys rašomas atsižvelgiant į tai, kaip atrodo konkreti praktikos ataskaita visos grupės

kontekste. Ypatingai atidžiai bus vertinamos visos praktikos ataskaitos dalys. Vertinant bus atsižvelgta į

praktikos ataskaitos turinio validumą, t.y. ar studento dėstomos mintys, pastebėjimai, padarytos išvados

yra susiję vienas su kitu loginiais ryšiais, ar jie nėra vienas kitam kardinaliai prieštaraujantys. Vertinant

SPS 3-ąją ir VGN arba SGN 7-ąją ataskaitos dalis bus atsižvelgta į nuoširdumą, spinduliuojantį iš

ataskaitos ir į savikritiškumą. Tiek studento būsimoje profesijoje, tiek praktikos ataskaitoje klaidų

pripažinimas, apstebėjimas ir analizė yra svarbesni veiksniai, nei padarytos klaidos. Dėl šios priežasties

tokios praktikos ataskaitos įvertinimas tik kyla.

Pasibaigus stebimajai socialinio darbo praktikai studentai turėtų žinoti:

• Pagrindines vaikų (senelių), gyvenančių VGN (SGN) problemas.

• Pagrindinius veiksnius, formuojančius teigiamą šių klientų motyvaciją.

• VGN, SGN klientų laisvalaikio formas ir organizavimo metodus

• Socialinio darbuotojo sąveikos su VGN (SGN) klientais etines taisykles ir normas.

Studentai turėtų gebėti:

• Planuoti savo veiklą.

• Atsirinkti tinkamas tyrimo metodikas, jomis remiantis atlikti tyrimą.

• Išskirti sąlygas, būtinas ir lemiančias klientų raidos problemas.

28

• Rasti individualų “priėjimo” prie kliento būdą.

• Analizuoti kliento elgesį, rasti problemų priežastis bei numatyti problemų sprendimo

kelius.

• Stimuliuoti pozityvias klientų elgesio formas.

• Sukurti ir palaikyti empatinį ryšį su klientu.

• Organizuoti popamokinius renginius.

• Analizuoti ir vertinti savo veiklą.

Praktikos ataskaitos silpnosios ir stipriosios pusės

5 semestre atliekamos socialinio darbo praktikos ataskaitai taip pat aktualios bendriausios

stipriosios ir silpnosios pusės (žiūr. stebimosios socialinio darbo praktiką). Tačiau yra ypatybių, būdingų

tik šiai praktikai, kurios taip pat sąlygoja praktikos privalumus ir trūkumus.

5 semestre studentai jau yra išklausę dalį specialybės pagrindų ir specialybės specialaus lavinimo

modulių. Įgytos profesinės žinios reikalauja pritaikymo ir panaudojimo demonstracijos. Studentas turi

mokėti parinkti tyrimo metodikas, gebėti analizuoti socialinės realybės faktus, gebėti atskleisti jų

priežastis. Vienas ar kitas studento veiksmas, pasirinkimas ar pan., turi būti argumentuojami,

pagrindžiami. Jeigu studentas, praktikos ataskaitoje argumentuoja metodikos pasirinkimą, atskleidžia

socialinės realybės faktų priežastis, pagrindžia jų buvimą, tai sudaro socialinio darbo praktikos

ataskaitos privalumus.

Trūkumus atskleidžia dažniausiai pasitaikančios klaidos. Pavyzdžiui, studentai sumaišo

praktikos užduotis su reikalavimais praktikos ataskaitai. Praktikos užduotys nurodo veiksmus, kuriuos

studentas turi įvykdyti praktikos metu, o reikalavimai ataskaitai – ataskaitos struktūrą, t.y. ataskaitos

rašymo nuorodos. Trečio kurso studentai turėtų gebėti suprasti sudėtingesnius instrukcijos reikalavimus.

Jei ataskaitoje sumaišomos užduotys su reikalavimais praktikos ataskaitai, tai praktikos ataskaita gali

būti perkrauta nereikalinga informacija. Be to pats studentas sugaišta daugiau laiko, kurio sąnaudos nėra

vertinamos.

Kartais studentai mano, kad susipažinimo su įstaiga užduotys gali būti vertinamos kaip atliktos,

jei praktikos ataskaitoje bus padarytos vienos ar kitos įstaigos nuostatų kopijos. Tokie lūkesčiai yra

nepagrįsti. Atlikdamas šią užduotį studentas demonstruoja dokumentų analizės įgūdžius ir gebėjimą

atrinkti tinkamą informaciją. Nuostatų kopija tokių gebėjimų neliudija, todėl praktikos ataskaitoje

įsegama įstaigos nuostatų kopija yra didelis praktikos ataskaitos trūkumas, jei nėra padaryta tinkamos

informacijos atranka.

Savipagalbos grupes vesti nėra paprasta. Savipagalbos grupės skatina klientus imtis atsakomybės

už savo problemas, jos sąlygoja empatijos, palaikymo, padrąsinimo atmosferą. Atsakomybės jausmas,

empatija kito atžvilgiu, palaikymas, padrąsinimas yra vieni svarbiausiųjų bendruomenės formavimosi

29

veiksnių. Jie yra ypač aktualūs susvetimėjusiame Lietuvos sociume. Praktikos ataskaitos trūkumas yra

studento pasirinkimas vesti užimtumo seansus vietoje savipagalbos grupių organizavimo. Tam, kad šis

pasirinkimo variantas nebūtų laikomas trūkumu, jis turi būti labai gerai argumentuojamas.

Kartais pasitaiko, kad studentai, atlikę kliento atvejo analizę, nepateikia jo problemų sprendimo

plano. Toks užmaršumas – didelis praktikos ataskaitos trūkumas. Dažnai yra pateikiamas tik vienas

planas, per daug abstraktus, paviršutiniškas, tinkantis bet kuriam klientui, neapjungiantis kliento

socialinės aplinkos ypatybių. Tai taip pat yra praktikos ataskaitos trūkumas. Atlikdami šią praktiką

studentai būna išklausę Socialinio darbo struktūros (3 kreditai, 48 auditorinės valandos), Socialinio

darbo su vaikais ir jaunimu (2 kreditai, 20 auditorinių valandų) modulius. Tai reiškia, kad praktikos

ataskaitoje turi būti įvardinama, pagal kokį socialinio darbo modelį konstruojamas planas, įvardinamos

konkrečios plano dalys, žyminčios etapus, numatomos galimos nesėkmės bei jų prevencija, įvardinami

klientui artimi asmenys (jų konfidencialumas išsaugomas), kurie būtų įtraukiami realizuojant planą ir

galėtų pagelbėti sprendžiant kliento problemą. Praktikos ataskaitos privalumas, jei pateikiamas ne

vienas planas, bet keli variantai.

Praktikos refleksinė užduotis yra tarsi įvadas į kokybinį fenomenologinį metodą. Atlikdami šią

užduotį studentai dažnai neišskiria į atskiras dalis savo jausmų, išgyvenimų, susijusių su įstaiga,

klientais praktikos pradžioje ir pabaigoje, neatskleidžia jų dinamikos. Pasitenkinama paviršutiniška

praktikos apžvalga. Nepateikiamos pastabos, pasiūlymai praktikos užduočių tobulinimui. Išvardintų

dalykų stoka neleidžia atlikti išsamios savo veiksmų, patyrimo analizės, todėl refleksinė užduotis gali

būti prasta. Prastai atlikta refleksinė užduotis liudija, kad studentas arba nesugeba atpažinti savus

psichinius procesus, būsenas arba nenori pasinaudoti geresniu savęs pažinimu tolesnio mokymosi metu

ir yra vertinama kaip didelis praktikos ataskaitos trūkumas.

• Praktikos aptarimo klausimai

Praktikos aptarimo metu siūloma diskutuoti tokiais klausimais:

1. Kokios yra 7 – 9; 9 – 11; 11 – 15; 15 - 18 metų VGN klientų problemos?

2. Kokie yra VGN (SGN) klientų interesai?

3. Kokie yra pagrindiniai reikalavimai organizuojant laisvalaikį VGN (SGN) klientams.

4. Ar išlaikomos praktikos atlikimo vietose etinės normos socialinio darbuotojo ir kliento

tarpusavio santykiuose? Ar pastebėjote kokius nors šių normų pažeidimus?

5. Ar praktika pateisino Jūsų lūkesčius? Ar pavyko realizuoti visus sumanymus?

6. Ar buvo praktikos eigoje tokių momentų, kada Jūs turėjote pasielgti priešingai nei buvote

planavęs? Kaip tai įtakojo paskesnius įvykius?

7. Jūsų pastabos ir pasiūlymai praktikos organizavimo atžvilgiu?

30

3.3. SOCIALINIO PEDAGOGO PRAKTIKA 1L. Radzevičienė, G.Morozova

“Socialinių pedagogų profesinės veiklos tikslas – laiku pastebėti, įvertinti ir spręsti vaikų bei

paauglių mokyklos nelankymo, nesimokymo, netinkamo elgesio, bendravimo ir kitas

problemas.”/Socialinių pedagogų etatų steigimo švietimo įstaigose 2001-2005 metų programa. 2001/.III

kurso dieninių ir neakivaizdinių studijų socialinės pedagogikos ir psichologijos programos studentai

atlieka 3 savaičių mokomąją praktiką Vaiko teisių apsaugos tarnybose, miesto ar rajoninėse policijos

komisariato viešosios policijos nepilnamečių reikalų pareigūnų veiklos grupėse arba miesto tardymo

izoliatoriuje /pasirinktinai/.

Praktikos tikslas:

Susipažinti su deviantinio elgesio paauglių ir jaunuolių, skirtingo amžiaus, nusikaltimus

padariusių asmenų, psichosocialine situacija; socialinio pedagogo kompetencija, sprendžiant socialinės

atskirties grupei priklausančių asmenų problemas.

Praktikos uždaviniai:

1. Susipažinti su vaikų, jaunimo, suaugusiųjų globos, ugdymo ir laisvės apribojimo įstaigų,

prevencinių tarnybų struktūra, darbo ir teikiamų paslaugų specifika, asmenų poreikiais,

psichosocialinėmis problemomis, socialinio pedagogo veiklos konkrečioje įstaigoje ypatumais.

2. Mokėti nustatyti, įvardinti, analizuoti įstaigose esančių asmenų psichologines, socialines

problemas bei tikslingai organizuoti edukacinį vyksmą, sėkmingam jų sprendimui.

3. Gebėti pateikti efektyvius darbo būdus bei problemų sprendimo variantus, galinčius padėti

spręsti asmenų psichosocialines problemas.

Kodėl mokomosios praktikos vieta buvo pasirinktos būtent tokio tipo institucijos? Šios tarnybos

įgyvendina pagrindines Vaiko teisių konvencijos nuostatas, organizuoja ir vykdo vaikų nusikaltimų ir

kitų teisės pažeidimų prevenciją, įstatymų nustatyta tvarka gina vaikų teises ir teisinius interesus,

organizuoja likusių be tėvų globos vaikų globą /rūpybą/.

Pastaruoju metu nemaža dalis vaikų, ypač paauglių, linkę išbandyti narkotikus, stiprius

svaiginamuosius gėrimus, toksines medžiagas. Jie buriasi į grupes ir savo nežabotu elgesiu įtraukia į jas

vis daugiau bendraamžių, kelia pavojų visuomenei. Neretai tenka pasiųsti tokius vaikus į

specialiąsias globos ar įkalinimo įstaigas. Socialinio pedagogo veikla tokiais atvejais būtų naudinga

visoms suinteresuotoms institucijoms ir padėtų prasižengusiems nepilnamečiams greičiau integruotis į

aktyvų, prasmingą ir visavertį gyvenimą.

Pagrindinės problemos, kurias kiekvieną dieną tenka spręsti prevencinių institucijų specialistai:

31

- vaikų nepriežiūra,

- smurtas šeimoje,

- skurdas,

- socialinės problemos,

- mokyklos nelankyma,

- vaikai, likę be tėvų globos

PRAKTIKOS UŽDUOTYS:

1. Susipažinimas su įstaiga.

Pokalbio su administracijos vadovais metu studentas išsiaiškina įstaigos struktūrą, veiklos

kryptis, įstaigos darbo organizavimą, dirbančius specialistus ir jų pareigybes, specialistus, kurių vadovų

manymu, trūksta siekiant pilnai įgyvendinti įstaigos viziją bei misiją, įstaigos socialinius partnerius

(nevyriausybines, valstybines organizacijas, privačias verslo ir administravimo struktūras). Įstaigos

dalyvavimas projektinėse veiklose.

Praktikos dienoraštyje informacija pateikiama aprašymo būdu, nurodant informaciją suteikusių

asmenų pareigybę. Įstaigos aprašymas 3 - 4 puslapiai.

2. Individualaus plano parengimas

Praktikai skiriamą laiką studentas privalo planuoti, nurodydamas kiekvienos dienos

užduotis, užduoties tikslus, naudojamus darbo metodus ir formas (pokalbiai-individualūs, kolektyviniai-,

stebėjimai-uždari, atviri-, interviu, pan.). Pateikiamame plane turi atsispindėti tiesioginis darbas su

įstaigos globotiniais, administracijos, kitais personalo atstovais, numatoma socialinio pedagogo veikla

bendruose įstaigos organizuojamuose ar socialinio pedagogo organizuojamuose renginiuose.

Darbo planas neturi viršyti 3 – 4 puslapių.

3. Atvejo analizė, psichologinė charakteristika

Studentas protokoluoja pokalbius su vaikų ar jaunuolių tėvais, pedagogais, globėjais.

Išsiaiškinama bendroji situacija (gyvenimo stiliaus, asmenybės ypatumai iki patekimo į įstaigą),

bandoma ieškoti priežasčių, dėl kurių asmuo yra įstaigoje, siekiama atskleisti ir analizuoti esamas

problemines situacijas. Pateikiamą informaciją studentas apibendrina, daro analizuojamo atvejo išvadas.

Psichologinėje charakteristikoje atskleisti vaiko, jaunuolio ar suaugusiojo santykių su tėvais

(globėjais), specialistais, bendraamžiais ypatumus, nurodyti asmens charakterio ypatumus, grindžiant

juos konkrečiais, studento stebėtais arba personalo įvardintais pavyzdžiais; siekti atskleisti tiriamojo

pomėgius, vertybines sistemas, pozityvios ir negatyvios motyvacijos lygmenį, lūkesčius, savivertę, pan.;

tiriamojo požiūrį į jo socialinę patirtį, priežastis, dėl kurių jis atsidūrė įstaigoje bei konkrečios situacijos

32

vertinimą. Psichologinė charakteristika pateikiama aprašomuoju būdu, atspindint tiriamojo mintis ir

tyrėjo klausimus. Atvejo analizė neturi viršyti 8 – 9 puslapių

4. Išsiaiškinti specialistų ir vaiko (jaunuolio) tarpusavio santykių etinius reikalavimus.

Stebint specialistų ir asmens bendravimą, įvertinti etinių normų ir taisyklių taikymo lygį;

dienoraštyje suformuluoti pagrindines etiketo taisykles bendraujant su asmeniu

5. Parengti asmens psichologinę charakteristiką.

(Praktikos dienoraštyje atskleisti asmens santykius su tėvais (globėjais), šeima; institucijoje

dirbančiais specialistais, santykius su mokykla ir mokytojais; santykius su draugais ir aplinkiniais;

santykius su pačiu savimi).

6. Parengti tiriamojo problemos sprendimo strategiją.

a) pateikti asmens nuomonę apie galimus problemos sprendimo būdus,

b) atskleisti mikroaplinkos poveikio galimybes, sprendžiant konkrečias problemas,

c) numatyti įstatymų, leidžiančių spręsti problemą, taikymo galimybes,

d) modeliuoti institucinį problemos sprendimo būdą,

e) nurodyti galimus problemos sprendimo būdus, pasitelkiant NVO, bendruomenę.

Sprendimo strategijos gairės neturi viršyti 2 – 3 puslapiai.

7. Tarpusavio santykių ir bendravimo ypatumų vertinimas

Atskleisti ir įvertinti tarpusavyje susijusių asmenų (specialistų – globotinių, specialistų –

specialistų, specialistų – tėvų (globėjų), globotinių – globotinių) ir grupių bendravimo ypatumus;

profesinės bei bendrosios etikos nuostatų reglamento laikymąsi, nurodyti efektyviausius bendravimo su

tiriamuoju būdus, leidžiančius geriau pažinti žmogaus asmenybę.

Tarpusavio santykių ir bendravimo ypatumų vertinimas neturi viršyti 3 – 4 puslapiai.

8. Renginio, skirto prevencijai, vertinimas

Aprašyti įstaigoje stebėtą renginį: renginio tikslai, uždaviniai, renginio forma, įstaigoje esančių

asmenų ir specialistų aktyvumas pasirengimo metu, globotinių motyvacijos ypatumai, renginio

apipavidalinimas, renginio eiga, renginio užbaigimas.

Atskleisti globotinių bei specialistų požiūrį į renginio reikalingumą bei tikslingumą, bendrą

įspūdį ir požiūrį į renginį. Nurodyti ar vykusiame renginyje buvo realizuoti kelti tikslai ir uždaviniai.

Renginio aprašymas neturi viršyti 3 – 4 puslapiai.

33

9.Studento vertinama praktika

Dienoraštyje atskleisti, aprašyti ir įvertinti įgytą asmeninę patirtį, gebėjimus, žinias. Nurodyti,

kodėl įgyti dalykai reikalingi socialinio pedagogo darbe, kiek įgytos žinios bei patirtis praplėtė Jūsų

akiratį, ar buvo dalykų, kuriuos iki praktikos supratote ir vertinote kitaip. kas ir kodėl Jums padarė

didžiausią teigiamą ir didžiausią neigiamą įspūdį praktikoje.

Praktikos vertinimas neturi viršyti 3 – 4 puslapiai.

10.Jūsų pastabos bei pasiūlymai

a) priėmusios įstaigos vadovybei, specialistams, kitam personalui.

b) SPP katedros darbuotojams, kuruojantiems praktiką.

c) kiti pasiūlymai ir pastabos.

d) pastabos bei pasiūlymai neturi viršyti 2 puslapių.

Pasibaigus praktikai studentas pristato dienoraštį

PRAKTIKOS ATASKAITOS VERTINIMAS IR VERTINIMO KRITERIJAI

Kiekviena atlikta praktikos užduotis atskirai vertinama 10 – balėje sistemoje. Praktikos

vertinimui taikomas individualus kaupiamasis indeksas:

IKI = 100 proc. IKI = 1, 2 užduotys (25 proc.) + 3,4 užduotys (50 proc.) + 5,6 užduotys (25 proc.) = 100

proc. kurioje I–oji užduotis – 10 balų., II – oji užduotis – 20 balų, III – oji užduotis –30 balų, IV – oji

užduotis – 20 balų, V – oji užduotis – 10 balų, VI – oji užduotis – 10 balų; IKI = 100 balų.

Vertinant praktikos dokumentus atsižvelgiama į :

• teorijos ir praktikos sanglaudą, kurios turi atsispindėti praktikos užduotyse,

• atliktų praktikos užduočių skaičių (kokybę, apimtį),

• vadovo, kurioje atlikta praktika, charakteristiką,

• pravesto renginio originalumą ir tikslingumą prevenciniu aspektu,

gebėjimą organizuoti pokalbius, interviu, stebėjimus, kuriuose geriausiai būtų atskleidžiamos

asmenų savybės,

a. 7 ir 8 praktikos užduotys vertinamos atsižvelgiant į studento refleksijas, savianalizės

lygmenį, gebėjimą analizuoti ir apibendrinti praktinę patirtį bei sieti ją su teorinėmis

žiniomis.

34

• Praktikos ataskaitos silpnosios ir stipriosios pusės

Stipriosiomis praktikos ataskaitos pusėmis laikytinas studento profesinis išprusimas, gebėjimas

atskleisti tiriamojo individualias savybes konkrečiame socialiniame kontekste, gebėjimas rasti realų

problemos sprendimo variantą, kūrybiškumas, organizuojant renginius įstaigoje ar padedant juos

organizuoti įstaigos specialistams, tvarkingas, nuoseklus praktikos užduočių pateikimas ataskaitoje.

Silpnosiomis praktikos ataskaitos pusėmis laikoma studento negebėjimas praktinėse užduotyse

remtis ir jas atlikti, atsižvelgiant į teorinius socialinės pedagogikos ir psichologijos mokslo aspektus;

pokalbių, interviu, stebėjimo ar kitų metodų, skirtų informacijos rinkimui, naudojimas, nesilaikant

profesinės etikos reikalavimų; neinformatyvūs, nenuoseklūs, nelogiški užduočių aprašymai; skurdūs

refleksiniai įgūdžiai.

Praktikos aptarimo ir vertinimo tvarka

Praktikos rezultatai aptariami ir apibendrinami bendrame studentų ir katedros pedagogų (praktikos

vadovas, užduočių vadovas, SPP katedros vedėjas, kiti pageidaujantys praktikos aptarime dalyvauti

dėstytojai) susitikime.

Praktika vertinama pažymiu. Dėl klausimų, susijusių dėl praktikos įvertinimo, studentas gali

kreiptis į bet kurį katedros dirbantį dėstytoją, prašydamas organizuoti pakartotiną vertinimo procedūrą.

Kreiptis dėl pakartotino vertinimo galima ne vėliau kaip per 3 dienas nuo pirminių rezultatų paskelbimo.

Pakartotino vertinimo rezultatai skelbiami ne vėliau kaip 1 savaitę nuo prašymo ir dėstytojas,

pakartotinai vertinęs praktikos ataskaitą, apie tai referuoja katedros posėdyje.

35

4.4. Socialinio pedagogo praktika 2Ingrida Baranauskienė

Socialinio pedagogo su neįgaliaisiais praktika atliekama paskutiniame bakalauro studijų etape,

kai studentas jau būna atlikęs tris praktikas: stebimąją; socialinės globos ir rūpybos skyriuje bei globos

institucijoje; VTAT bei prevencinėje tarnyboje. Taip pat studentai jau būna išklausę du teorinius

socialinio darbo su neįgaliaisiais kursus: ,,Neįgaliųjų socializacijos teorija ir praktika”, bei ,,Socialinis

darbas su neįgaliais asmenimis”. Taigi, sąlyginai galime teigti, kad studentas yra ,,patyręs”. Viena

vertus, jis turi nemažai teorinių žinių, kaip dirbti su neįgaliaisiais, kita vertus, jau yra ankstesnėse

praktikose įgijęs praktinių įgūdžių, reikalingų socialiniam pedagogui apskritai. Dėl to keliamas

aukštesnis praktikos tikslas: pasiekti, jog studentai praktiškai išbandytų per teorijos paskaitas įgytas

esmines socialinio darbo su neįgaliaisiais žinias, suprasdami socialinį darbą sisteminiu požiūriu ir jo

organizavimą sugebėtų grįsti šiuolaikinėmis, pažangiomis socialinės pedagogikos su neįgaliaisiais

mokslo teorijomis; išmoktų įvairiais aspektais tirti socialinės pedagogikos su neįgaliaisiais lauką,

išryškinant egzistuojančias problemas, kritiškai jas įvertinant bei sprendžiant.

Tikslo formuluotė atskleidžia ko tikimasi iš studento: visų pirma, kad ir į kokią praktikos aplinką

bepakliūtų (praktiką gali tekti atlikti ne tik ,,modernių”, bet ir ,,tradicinių” ar net ,,stagnacinių” požymių

turinčiuose institucijose), sugebėtų kritiškai ir sistemiškai įvertinti situaciją, realiai suvokti socialinio

pedagogo su neįgaliaisiais sunkumus ir ieškoti būdų jiems įveikti. Iš teorijos paskaitų studentai žino, kad

Lietuvoje vyksta aktyvi socialinio pedagogo su neįgaliaisiais paradigmų kaita. Vienose institucijose bus

aktyviai dirbama pagal socialinės paradigmos idėjas, kitose- dominuos klinikinė paradigma, trečiose

galima bus stebėti klinikinės ir socialinės paradigmos sintezę. Studentas pasinaudodamas teorinėmis

idėjomis, tokiomis, kaip socialine interakcija, pragmatizmas, progresyvizmo pedagogika, humanistinis

ugdymas, kitomis teorijomis, turėtų ne tik ,,filosofuoti”, bet suvokus situacijos ydas ir trūkumus,

pasitelkti sąmoningas pastangas tiems trūkumams taisyti.

Praktikos metu, kaip pamatine teorija, studentas galėtų remtis Rawls mokymu,

nagrinėjančiu teisingumo principus:

1) ,, kiekvienas asmuo turi vienodą teisę į visiškai pakankamą lygių pamatinių laisvių schemą,

kuri yra suderinama su panašia laisvių schema visiems”;

2) ,,socialinė ir ekonominė nelygybė turi tenkinti dvi sąlygas: pirma, ji turi būti siejama su

padėtimis ir pareigybėmis, kurios yra atviros visiems sąžiningos galimybių lygybės

sąlygomis; antra, ji turi būti naudingiausia blogiausioje padėtyje esantiems visuomenės

nariams” (Rawls, 2002, p.312-315).

36

Tikėtina, kad atsižvelgus į Rawls teisingumo principus, studentas, ieškantis ieškant metodologinės

prieigos, išvengs klaidingo pasirinkimo: daugelis teorijų ir metodologijų yra pozityvios, jei jos

neprieštarauja teisingumo principams.

Praktikos tikslą, sukonkretina uždaviniai:

1. Įsisavinti etnografinio tyrimo metodiką, pritaikant ją neįgaliųjų socialinės institucijos

tyrimui.

2. Įgyti grupinio darbo su neįgaliaisiais įgūdžių, sukuriant ugdymo grupės užsiėmimų metodiką

ir praktiškai ją pritaikant.

3. Įgyti individualaus darbo su neįgaliaisiais įgūdžių, sudarant individualaus darbo su klientu

planą ir jį realizuojant.

4. Įgyti renginio organizavimo gebėjimų, sukuriant renginio scenarijų ir praktiškai jį

įgyvendinant.

Tikslų, uždavinių ir konkrečių užduočių ryšys pateikiamas lentelėje :

5 lentelė

Socialinio pedagogo su neįgaliaisiais praktikos tikslų ir uždavinių ryšys

Tikslai Uždaviniai Praktikos

užduotys Pasiekti, jog studentai praktiškai išbandytų per teorijos paskaitas įgytas esmines socialinio darbo su neįgaliaisiais žinias, suprasdami socialinį darbą sisteminiu požiūriu ir jo organizavimą sugebėtų grįsti šiuolaikinėmis, pažangiomis socialinio darbo su neįgaliaisiais mokslo teorijomis; išmoktų įvairiais aspektais tirti socialinio darbo su neįgaliaisiais lauką, išryškinant egzistuojančias problemas, kritiškai jas įvertinant bei sprendžiant

Įsisavinti etnografinio tyrimo metodiką, pritaikant ją neįgaliųjų socialinės institucijos

tyrimui.

1

Įgyti grupinio darbo su neįgaliaisiais įgūdžių, sukuriant ugdymo grupės užsiėmimų metodiką ir praktiškai ją pritaikant

2

Įgyti individualaus darbo su neįgaliaisiais įgūdžių, sudarant individualaus darbo su

klientu planą ir jį realizuojant

3

Įgyti renginio organizavimo gebėjimų, sukuriant renginio scenarijų ir praktiškai jį įgyvendinant

4

PRAKTIKOS UŽDUOTYS:

Pirmos užduoties instrukcija

Užduoties pavadinimas: Etnografinis neįgaliųjų socialinės institucijos tyrimas

Tyrimo tikslas- studentas, susipažinęs su institucija, savarankiškai išsikelia tyrimo tikslą, kuris

jo nuomone būtų aktualus neįgaliųjų institucijai ir padėtų išspręsti reikšmingą neįgaliųjų socialinę

problemą.

37

Tyrimo uždaviniai:

1. Nusistatyti tyrimo tikslą.

2. Išsikelti hipotezę ar klausimus.

3. Išstudijuoti etnografinio tyrimo metodą.

4. Parengti tyrimo atlikimo metodiką.

5. Surinkti duomenis.

6. Apdoroti duomenis ir juos išanalizuoti.

7. Padaryti išvadas.

8. Parengti rekomendacijas, numatančias galimybes spęsti iškilusią problemą,

pateikiančias edukacinių pasiūlymų.

Atsiskaitymo forma- tyrimo ataskaita

Tyrimo ataskaitos struktūra:

1. Anotacija- darbo esmės pristatymas.

2. Įvadas- problemos aktualumo pagrindimas, darbo objektas, darbo tikslas, uždaviniai,

darbo metodologijos ir metodikos pristatymas.

3. Planinga tyrimo rezultatų analizė.

4. Išvados.

5. Rekomendacijos.

Įvertinimas: maksimalus tyrimo įvertinimas – 10 balų

Papildoma informacija apie etnografinį tyrimą:

Etnografiniam tyrimui būdingos šios ypatybės:

1. Visuminis (holistinis) pobūdis, detalių gausa

2. Duomenys renkami natūraliai stebint grupes

3. Stebėtojas- tyrėjas gali veikti kaip grupės narys

4. Žodiniai duomenys analizuojami logiškai samprotaujant ir atsižvelgiant į kontekstą.

Atkreipkite dėmesį į etnografinio tyrimo privalumus:

1. Geriausiai tinka atskleisti žinioms apie grupinį elgesį

2. Panaudojama daugybę detalių

3. Pateikiamas platus grupinio elgesio vaizdas.

Atkreipkite dėmesį į etnografinio tyrimo trūkumus:

Etnografinio tyrimo pagrindiniai trūkumai susiję su:

1. Duomenų patikimumu

2. Išvadų validumu

3. Rezultatų apibendrinimu.

38

Prieš atliekant užduotį, išanalizuokite informacinę lentelę, pateiktą C.M. Charles:

6 lentelė

Etnografinio tyrimo charakteristika

Etnografinis tyrimas

Bendrieji tyrimo elementai Etnografijai būdingi elementai

Problema Žmonių visuomeninis elgesysHipotezės/ klausimai Naudojami klausimai, retai hipotezėsTyrimo planas Natūralus grupės stebėjimasDuomenų rinkimas Žodinis stebimųjų apibūdinimasDuomenų vertinimo kriterijai Žodinis, loginis, kontekstinis, nestatistinis pobūdis Žodiniai teiginiai Rezultatai Tos pačios priemonės kaip ir kitų tipų tyrimųIšvados

I. Etnografinio tyrimo privalumai TrūkumaiReikšmingų smulkmenų gausa Duomenų patikimumasNaudingų poteksčių įvairovė Išvadų validumasDuomenų aiškinimas atsižvelgiant Rezultatų apibendrinamumasį kontekstą

Antros užduoties instrukcija

Užduoties pavadinimas: Ugdymo grupės užsiėmimų metodikos kūrimas ir praktinis

realizavimas

Užduoties tikslas: pritaikyti teorinio kurso Socioedukacinio darbo su neįgaliaisiais žinias

praktiškai,įgyjant grupinio darbo su neįgaliaisiais įgūdžių.

Uždaviniai:

1. Raštu parengti 10 ugdymo grupės užsiėmimų teminį išplanavimą, bei užsiėmimų

išplėstinius konspektus. Tematiką studentas renkasi apmąstydamas socialinės institucijos lūkesčius ir

savo kompetenciją.

2. Pravesti visus užsiėmimus.

3. Pateikti ataskaitą raštu, kuri susidarytų iš grupės užsiėmimų teminio išplanavimo,

užsiėmimų išplėstinių konspektų, bei studento refleksijos apie ugdomųjų užsiėmimų sėkmes ir

nesėkmes.

Atsiskaitymo forma- užduoties ataskaita.

Ataskaitos struktūra:

1. Ugdymo grupės užsiėmimų temins išplanavimas

2. Užsiėmimų išplėstiniai konspektai

3. Studento refleksija apie ugdomuosius užsiėmimus

39

4. Klientų atsiliepimai apie ugdomuosius užsiėmimus

5. Tiesioginio praktikos vadovo nuomonė apie studento veiklą.

Įvertinimas: maksimalus užduoties įvertinimas – 10 balų.

Trečios užduoties instrukcija

Užduoties pavadinimas: Individualaus darbo su klientu planas ir jo realizavimas.

Užduoties tikslas: pritaikyti teorinio kurso Socioedukacinio darbo su neįgaliaisiais žinias praktiškai,

įgyjant individualaus darbo su neįgaliaisiais įgūdžių.

Uždaviniai:

1. Raštu parengti individualų planą

2. Jį įgyvendinti

3. Parengti ataskaitą raštu, kuri susidarytų iš individualaus plano ir studento refleksijos apie

plano įgyvendinimo sėkmes ir nesėkmes.

Atsiskaitymo forma- užduoties ataskaita.

Ataskaitos struktūra:

1. Užduoties anotacijos (kodėl pasirinkta dirbti su vienu ar kitu klientu, bei spręsti vieną ar

kitą socialinę problemą)

2. Individualus planas

3. Studento refleksija

4. Kliento ir jų artimųjų atsiliepimas apie studento pagalbą

5. Tiesioginio praktikos vadovo nuomonė apie studento veiklą.

Įvertinimas: maksimalus užduoties įvertinimas – 10 balų.

Papildoma informacija apie individualų planą

Kas yra individualus planas?

Individualus planas yra priemonė, darbo įrankis, kuris teikia galimybių klientui ir personalui

suvokti kliento situaciją. Planas taip pat teikia galimybių nustatyti reikiamą veiksmų kryptį, norint

pakeisti situaciją, tęsti ugdymo procesą arba spręsti problemas.

Galimos sudėtinės individualaus plano dalys:

1. Esamos situacijos analizė

2. Tikslai

3. Metodai

4. Įgyvendinimo eiga

5. Įvertinimas.

Atkreipkite dėmesį į:

40

1. Iniciatyvą

2. Bendradarbiavimą su kliento tėvais, artimaisiais, kitais specialistais

3. Paruošiamąjį laikotarpį

4. Aprašymą

5. Įtvirtinimą

Ketvirtos užduoties instrukcija

Užduoties pavadinimas: Renginio organizavimas

Užduoties tikslas: Įgyti renginio organizavimo gebėjimų, sukuriant renginio scenarijų ir

praktiškai jį įgyvendinant.

Uždaviniai:

1. Organizuoti ir pravesti renginį

2. Parodyti renginį svečiams (tėvams, globėjams, personalui ar kitų grupių klientams)

3. Parengti ataskaitą.

Atsiskaitymo forma- užduoties ataskaita.

Ataskaitos struktūra:

1. Užduoties anotacijos

2. Renginio scenarijaus

3. Studento refleksija

4. Kliento ir jų artimųjų atsiliepimai apie studento pravestą renginį

5. Tiesioginio praktikos vadovo nuomonė apie studento veiklą.

Įvertinimas: maksimalus užduoties įvertinimas – 10 balų.

Praktikos vertinimas

Praktika vertinama pagal Individualaus kumuliatyvinio indekso ( IKI) metodiką.

IKI = 25 % E + 25% U+20% P + 20% R+ 10% N kur:E – etnografinis tyrimasU – ugdomųjų užsiėmimų ciklasP – individualus planasR – renginysN – studento paskatinimui už nenumatytus atvejus (papildomą veiklą, iniciatyvumą ir pan.).

Praktikos vertinimo kriterijai:

1. Atitikimas formaliems praktikos reikalavimams: vietos, atlikimo laiko, ataskaitos

parengimo laiko ir pan.

2. Studento gebėjimas taikyti teorines žinias praktiškai.

41

3. Studento gebėjimas nustatyti socialines problemas ir parengti edukacinius pasiūlymus

šioms problemoms spęsti.

4. Asmeninis studento indėlis spendžiant iškilusias socialines problemas.

5. Naudojimasis moderniomis socialinio darbo technologijomis.

6. Studento papildoma veikla ir iniciatyvumas

7. Klientų, jų artimųjų atsiliepimai.

8. Praktikos vadovo nuomonė apie studento pasiekimus.

9. Studento refleksijos apie atliktą praktiką brandumas ir gilumas.

Dažniausiai pasitaikančios praktikos ataskaitų stipriosios ir silpnosios pusės:

Dažniausiai pasitaikančios stipriosios pusės:

1. Studento gebėjimas nustatyti socialines problemas ir parengti edukacinius pasiūlymus

šioms problemoms spęsti.

2. Įtaigūs klientų, jų artimųjų atsiliepimai.

3. Studento papildoma veikla ir iniciatyvumas.

4. Atitikimas formaliems praktikos reikalavimams: vietos, atlikimo laiko, ataskaitos

parengimo laiko ir pan.

Dažniausiai pasitaikančios silpnosios pusės:

1. Nepakankamas asmeninis studento indėlis spendžiant iškilusias socialines problemas.

2. Nepakankamas naudojimasis moderniomis socialinio darbo technologijomis.

3. Nepakankamos studento pastangos taikyti teorines žinias praktiškai.

4. Studento refleksijos apie atliktą praktiką brandumas ir gilumas.

Klausimai praktikos aptarimui:

1. Kas lėmė etnografinio tyrimo problemos pasirinkimą? Kaip manote, ar jūsų edukaciniai

pasiūlymai bus pritaikyti institucijoje praktiškai? Kokios aplinkybės ir sąlygos lems jūsų

edukacinių pasiūlymų sėkmę ar nesėkmę?

2. Kaip galvojate praktiškai pritaikyti žinias ir gebėjimus įgytus atliekant ugdymo grupės

užsiėmimų metodikos kūrimo ir praktinio realizavimo užduotis?

3. Ar galėjo būti jūsų asmeninis indėlis didesnis ir brandesnis atliekant trečią užduotį

(Individualaus darbo su klientu planas ir jo realizavimas)?

42

4. Su kokiais nenumatytais sunkumais susidūrėte atlikdami ketvirtą užduotį (Renginio

organizavimas) ir kaip pavyko juos išspręsti?

5. Kokių turėtumėte pasiūlymų praktikos organizatoriams?

43

4.5. Socialinio pedagogo praktika 3 Daiva Alifanovienė

Socialinio pedagogo praktika atliekama IV kurse 8 semestre, kada studijų krypties (Socialinė

psichologija, Socialinio darbo etika, Vertybių sistema visuomenėje ir kt.) bei specialiojo lavinimo

(Socialinė pedagogika, Socialinis darbas su šeima, deviantinėmis asmenybėmis, vaikais ir jaunimu ir

kt.) moduliai jau yra išklausyti. Tai yra baigiamoji praktika.

Praktikos tikslas : ugdyti studentų kompetenciją įvairiais lygmenimis ir aspektais tirti švietimo

ir ugdymo institucijų socialinių problemų erdvę, mokyti, naudojantis įvairiais teoriniais modeliais,

diagnozuoti, analizuoti, planuoti, spręsti ir vertinti ugdytinių problemas, supažindinti su pagrindinėmis

socialinio pedagogo veiklos kryptimis, dokumentų tvarkymu šiose institucijose, ugdyti gebėjimą

kritiškai vertinti savo veiklą bei jos efektyvumą.

Praktikos uždaviniai :

1. Ugdyti studentų gebėjimą identifikuoti institucijos socialinių problemų kiekybę ir kokybę.

2. Sudaryti galimybes praktiškai planuoti (ketvirčiui, mėnesiui, savaitei) savo veiklą ir ją realizuoti.

3. Sudaryti sąlygas dirbti komandoje su kitais profesionalais ir įgyti ugdytinių socialinių problemų

analizės ir realaus jų sprendimo kompetenciją.

4. Ugdytu gebėjimą kritiškai analizuoti (įvertinant teigiamus ir neigiamus aspektus, sėkmes ir

nesėkmes, jų priežastis ) savo veiklą institucijoje : lūkesčius, vertybes, žinias, gebėjimus, vertinti

jų pokyčius.

PRAKTIKOS UŽDUOTYS :

1. Susipažinti su įstaiga ir sudaryti jos socialinę schemą.

Šioje schemoje turi atsispindėti ugdymo institucijos kultūra, vertybės, vadybos ypatumai. Iš

aprašo turėtų matytis demokratinės (ar priešingai, autoritarinės) vadovavimo nuostatos, pedagogų

kompetencija, ugdytinių, pedagogų, tėvų tarpusavio santykiai, jų reikšmė institucijos bendruomenės

formavimuisi. Schema turėtų atskleisti įstaigos socialinį tinklą, pasirinktą ugdymo kryptį, tradicijas,

popamokinės veiklos, ryšių su šeimomis palaikymo turinį ir formas. Tinkamai pateikta schema – tai ne

„sausas“ skaičių ir punktų rinkinys, kur išvardinti veikiantys būreliai, šventės ar pedagogų

kvalifikacinės kategorijos. Iš pavykusio aprašo turėtume susidaryti aiškų vaizdą, kaip ir kuo gyvena

įstaiga, kaip formuojasi mikroklimatas.

2.Sudaryti ugdymo institucijos socialinį pasą.

44

Šiame pase turi apsispindėti pagrindinių įstaigos socialinių problemų spektras ( skurdas,

mokyklos nelankymas, elgesys, kvaišalų naudojimas, reketas, diskriminacija ir kt.). Tinkamai

identifikuoti socialines problemas yra labai svarbu, nes būtent jų pobūdis ir gilumas turėtų nulemti

pagalbos proceso turinį. Socialinis pasas tai tarsi „įstaigos bendruomenės pulsas“, kurį nuolat turi jausti

socialinis pedagogas.

Sudarant šį pasą, labai praverstų Socialiniame ugdyme (2002) pateikiamos schemos ir lentelės,

kur atsispindėtų įvairias problemas (socialiai remtini, beglobiai, linkę nusikalsti, besisvaiginantys patys

ar besisvaiginančių tėvų ir kt.) turinčių vaikų imtis. Taipogi, pase reikėtų nurodyti aktualiausias ir

daugiausiai ugdytinių liečiančias ir ne tokias opias (kurių mastas menkesnis arba jos tampa aktualios

kartas nuo karto) problemas.

3. Pateikti ketvirčio (remiantis metų planu ir socialiniu pasu) mėnesio, savaitės planą bei

veiklos programą, remiantis įstaigos socialiniame pase nurodytomis problemomis.

Atliekant šią užduotį, vėl galima pasinaudoti Socialiniame ugdyme (2002) siūlomomis

schemomis ir lentelėmis. Beje, šiame leidinyje pateikiami patarimai nėra privalomi dokumentai, jie gali

ir turi būti modifikuojami, atsižvelgiant į institucijos socialinių problemų spektrą, tradicijas, o unikali

ugdytinių ir jų šeimų patirtis dar labiau sukonkretins rengiamų dokumentų turinį ir apimtį.

4. Individualus darbas su ugdytiniu.

Šiai užduočiai studentas turi pasirinkti ugdytinį socialinėje situacijoje, ją išanalizuoti,

pasitelkdamas šeimos, Socialinės pedagoginės pagalbos komandos (auklėtojas, mokytojas

administracija ), ekspertų (psichologas, specialusis pedagogas, gydytojas, policijos pareigūnas, VTAT

specialistas ir kt.), papildomų informatorių (bendramoksliai, draugai, giminaičiai, kiemo vaikai ar kiti

asmenys ) nuomonę (Vaitkevičius, 1995). Šių asmenų nuomonė gali būti pravarti, esant sudėtingoms

kompleksinėms problemoms, tai leidžia surinkti daug faktų ir informacijos iš įvairių šaltinių ir susidaryti

išsamų vaizdą apie ugdytinio situaciją.

Šie gausūs, įvairiapusiški duomenys turi būti įvertinti, susisteminti ir turi išryškinti vaiko

socialinių problemų spektrą bei pobūdį. Turi matytis pagrindinė (-ės) problemos, jų atsiradimo

priežastys, sąlygos bei jų sąveika, galimi sąveikos variantai.

Susistemintų duomenų pagrindu studentas turi iškelti problemų sprendimo tikslus ir sudaryti

vaiko jų sprendimo planą. Čia turi būti numatyti nuoseklūs veiklos žingsniai, pateikti konkretūs metodai

( pokalbiai, konsultacijos, grupiniai susitikimai ar kt.), atskleista jų turinio esmė. Dažnai keliami

nekonkretūs tikslai („Man atsibodo mokykloje“, „Manęs niekas nesupranta“), juos reikia detalizuoti.

Sunku planuoti veiklos žingsnius ir siekti tikslų, kai jie susiję su kitais žmonėmis („Aš noriu, kad

mokytojai nuo manęs atstotų“, „Vaikai manęs neklauso“). Tokius tikslus reikia maksimaliai priartinti

45

prie žmogaus, kad jis galėtų juos valdyti („Aš noriu....pageidauju...“). Tikslų aiškumas, žingsnių

nuoseklus išdėstymas, motyvuotas darbo metodų parinkimas , paties ugdytinio ir jo šeimos aktyvus

dalyvavimas turėtų atverti kelią į sėkmę sprendžiant ugdytinio situaciją.

Sprendžiant vaiko socialines problemas turi atsispindėti ir studento asmeninis indėlis , konkretūs

atlikti darbai , idant situacija palengvėtų. Ataskaitoje turi būti pateikta individuali vaiko kortelė (dosje),

kurioje atsispindėtų surinkti duomenys apie situaciją, tikslai, sprendimo žingsniai, naudojami metodai,

jie turi būti aprašyti, perteikiant jų turinio esmę (pvz. konsultacija, pokalbis – kokiu tikslu susitikote ir

apie ką kalbėjote).

5. Kritinė savo praktikos analizė

Šioje užduotyje studentai turi atlikti reflektyvų savo praktikos vertinimą, kur turi analizuoti savo

lūkesčius, vertybių, žinių, gebėjimų pokyčius, įvertinti savo vaidmenį įstaigos bendruomenėje

sprendžiant konkrečias problemas.

Praktikos vertinimas :

Atsiskaitydami už praktiką studentai turi pateikti praktikos ataskaitą, kurioje būtų atliktos ir aprašytos

visos numatytos užduotys.

Praktika vertinama pagal individualaus kumuliatyvinio indekso (IKI) metodiką.

IKI = 20% SS + 20% SP + 20% P + 30% I + 10% RSS – socialinė schemaSP – socialinis pasasP - darbo planaiI - individualus darbas su ugdytiniuR – reflektyvinė užduotis

Praktikos stipriosios ir silpnosios pusės :

Stipriosios pusės :

Studentui sudaromos galimybės pažvelgti į instituciją, jos veiklą , socialines problemas visybiškai (ne

instituciniu, bet teritoriniu aspektu ).

Ugdo kompetenciją planuoti veiklą ir dirbti su ugdytiniais įvairiais lygmenimis (individualiu,

grupiniu, bendruomenės ) ir įvairių teorinių prieigų erdvėje.

Suteikiamos galimybės dirbti komandoje su kitais profesionalais (ekspertais ) : išklausyti kitų

nuomonę, sisteminti informaciją, kelti tikslus, prisiimti atsakomybę dėl sprendimų, teikti

konkrečią pagalbą.

46

Studentas turi galimybę refleksyviai vertinti savo veiklą įstaigoje, kritiškai analizuoti lūkesčių

išsipildymą (arba ne), priežastis, stebėti vertybių, žinių ir gebėjimų virsmą.

Silpnosios pusės :

Kyla grėsmė gana paviršutiniškai (dokumentai, bendruomenės narių atsiliepimai ) susipažinti su

įstaigos socialinėmis problemomis, tradicijomis, mikroklimatu.

Šiek tiek ribota erdvė ir laikas studento asmeninei iniciatyvai ir indėliui, konkrečios pagalbos

teikimui.

Yra pavojus studentui būti užgožtam kitų profesionalų, ekspertų, komandos narių, analizuojant

konkrečius atvejus ir priimant sprendimus.

Neretai pateikiamos perdėm lakoniškos praktikų ataskaitos (faktų ir lentelių rinkiniai), kurios

visiškai nerodo kompetencijos identifikuoti, analizuoti, spręsi ir vertinti institucijos ir

asmenybinius pokyčius.

Klausimai praktikos aptarimui :

Kokie jūsų lūkesčiai iš praktikos? Kokių lūkesčių turėjote išeidami į praktiką?

Kaip sekėsi siekti teorinių žinių ir praktinės patirties sintezės? Kokie jūsų samprotavimai šioje erdvėje?

Kokias kompetencijas pavyko įgyti ?

Koks jūsų asmeninis indėlis gerinant institucijos bendruomenės gerbūvį ?

Pastabos ir konstruktyvūs pasiūlymai praktikos organizavimui, užduočių parinkimui.

47

4.6. Socialinio pedagogo reflektyvinė praktikaDaiva Alifanovienė

Nenutrūkstami socialinio gyvenimo pokyčiai (globalizacija, informacinės visuomenės plėtra,

didėjantys reikalavimai profesinei veiklai) reikalauja iš profesionalų nuolat tobulinti savo žinias,

gebėjimus, iš naujo įvertinti vertybes, nes gyvenimas nuolat reikalauja naujų teisingų sprendimų,

problemų analizės, kurių studijų procese niekas nemokė.

Ši praktika yra organizuojama magistrantūros studijų pakopoje , jai skiriama 3 kreditai (120 val.).

Magistrantai jau turi pakankamai akademinės bei praktinės patirties ir su refleksijos socializacijos

mechanizmu yra susipažinę studijuodami jau bakalauro studijose daugelį modulių (Vertybių sistemą

visuomenėje, Socialinio darbo etiką, Socialinio darbo istoriją, teoriją, filosofiją, Socialinę pedagogiką ir

psichologiją ir kt.), atlikdami praktikas, kur buvo numatomos kritinio mąstymo gebėjimus lavinančios

užduotys, o taipogi dirbdami praktinį darbą socialinės pagalbos, švietimo ir ugdymo institucijose.

Ši praktika neturėtų būti suvokiama siaurai ir pririšama prie kažkurio studijų modulio, ji turėtų būti

atkoduojama kaip kritinio mąstymo, savęs ir aplinkos pažinimo ir tobulinimo procesas. Būtent šiame

procese susidaro palankios sąlygos profesionalo savikūrai, atsiranda galimybės studijuojantiems tapti

socialiai aktyviems, kūrybingiems ir kompetentingiems. Būtent tokie socioedukacinės veikos

profesionalai galėtų būti pasiruošę XXI a. iššūkiams, o studijų procesas ženkliai modernėtų, taptų

efektyvesnis ir atitiktų ES standartus.

Praktikos tikslas – supažindinti studentus su refleksija kaip pažinimo, mąstymo, savęs tobulinimo

procesu, kurio esmė vidinis asmens dialogas, analizuojant, vertinant, priimant ar atmetant vertybes,

žinias, praktinių sprendimų būdus.

Praktikos uždaviniai :

1.Realizuoti prasmingas, refleksija pagrįstas studijas, sąlygojančias laisvos individualios asmenybės

saviugdą, kuri suvokiama ne kaip rezultatas, o kaip procesas.

2.Ugdyti studijuojantiems eilę edukacinių komponentų: kritinę nuostatą į mokymąsi, mokslinio

tyrinėjimo elementų perkėlimą į studijų procesą, atsakomybę už studijas, savianalizę ir profesionalumą.

3.Sudaryti sąlygas studentams akademines žinias paversti praktiniais gebėjimais bei patirtimi, įgalinti

mąstyti apie savo mąstyseną , jausti savo jauseną.

Ugdant studijuojančiųjų atsakomybę, kritinę nuostatą į mokymąsi, mokslinio tyrimo gebėjimų

perkėlimą į studijų ir praktinės veiklos erdvę, savianalizę bei profesionalumą, numatytos ir praktikos

48

užduotys. Jų esmė yra įgalinti studentą studijuoti, t.y. sudaryti tokias materialiąsias, kompetencijos ir

socialines-psichologines sąlygas, kurios laiduotų studento savikūros sėkmingą realizavimą.

Ši praktika organizuojama, remiantis Kolbio (1984) refleksyvaus mokymo modeliu, kuriame

neatmetama teorijos svarba, pripažįstant jos kvescionavimą, pažymimas orientavimasis į procesą ir

interpersonalinius ryšius. Išryškinamas šio modelio holistinis problemų sprendimo pobūdis, kur

problemos neatsiejamos nuo socialinės realybės, o jų sprendimo sėkmė priklauso profesionalo

nuolatinio dialogo su savimi, kitais profesionalais, paritetinių santykių, kur sąveikos dalyviai nuolat

vieni kitus skatina ir praturtina, o ne kontroliuoja, kur tobulėjama mokantis iš savo patirties,

analizuojant, eksperimentuojant ir konceptualizuojant, kur žinojimas tampa procesu, o ne rezultatu.

Studijų procese nuolat iškyla klausimas: kas svarbiau – teorinis pasirengimas ar praktiniai

gebėjimai ? Abejonės nėra, svarbu ir viena ir kita, bet ar tai realiai pasiekiama ? Optimalus sprendimas,

matyt, turėtų būti suvokiamas kaip šių procesų sintezė - prasmingas mokymasis, grįstas refleksija,

sujungiantis individualią patirtį ir teorines žinias. Kolbio reflektyvaus mokymosi spiralėje abstrakti

konseptualizacija, aktyvus eksperimentavimas, vedantis į naujų sprendimo modelių ir principų kūrimą ,

kurie vėliau tikrinami praktikoje ir modifikuojami. Reflektyvus stebėjimas ir mąstymas bei individualios

patirties kaupimas laikomi vienodai reikšmingomis sudedamosiomis, laiduojančiomis efektyvias

studijas. Šis modelis analizuoja refleksyvaus mąstymo krizes, atsirandančias dėl „akademinių žinių

aukštumų‘ ir „netvarkingų praktikos žemumų“ atotrūkio ir pabrėžia šios mokymosi spiralės

nenutrūkstamumą, fleksibilumą bei universalumą. Taigi, mokymosi ciklą galima pradėti bet kurioje

pakopoje : pvz. individualios patirties (su ja dažniausiai ateina neakivaizdinio skyriaus studentai), kuri

refleksyviai apmąstoma ir neretai pastebima, kad stokojama socialinio darbo teorijos, technologijų žinių,

tuomet, abstrakčios konceptualizacijos pakopoje tos žinios įgyjamos, vėliau jos tikrinamos ir

eksperimentuojamos praktinėje veikloje. Kitoje spiralės pakopoje pradeda stacionarinių studijų

studentai: jie pirmiausia įgyja teorinių žinių, poto jiems turi būti suteikta galimybė eksperimentuoti

praktikos metu, tai refleksyviai apmąstyti ir kaupti individualią patirtį. Tokiu būdu kuriamos optimalios

sąlygos suteiktų teorinių žinių naujam vertinimui, savo teorijų (nebūtinai mokslinių) kūrimui, naujų

žinių ir turimos patirties gretinimui. Remiantis Kolbio sąmoningo ir prasmongo mokymosi idėja,

pateikiamos praktikos užduotys :

Empirinei-teorinei analizei pasirinkti pageidaujamą socialinio ugdymo ar pagalbos sritį bei

studijuojamą (ar studijuotą) teorinę erdvę.

Šiai užduočiai studentai turėtų pateikti pasirinktą teiginį, konceptą, kurį skaitė vadovėliuose, girdėjo per

paskaitas. Čia turėtų būti apmąstomos istoriškai susiformavusios teorijos , jų teiginiai ir pasirenkami tie,

su kuriais dažniausiai susiduriama, kurie įdomiausi asmeniškai, kontroversiškiausi ar iššaukia

daugiausia diskusijų.

49

Pateikti diskursyvius ar net konfliktinius teiginius, egzistuojančius tarp teorijos ir konkrečios praktinės

patirties.

Užduotyje pateikiama praktinė patirtis, subjektyvus asmeninis išmanymas , pastebėjimai, intuityvus

suvokimas.

III. Atlikti savo mini mokslinius tyrinėjimus, remiantis savo žiniomis ir patirtimi bei, jas papildant

naujomis žiniomis, kurti savą problemų sprendimo teorijos viziją (nebūtinai turinčią mokslinę vertę).

Ši užduotis yra esminė ir suvokiama kaip pirmųjų dviejų užduočių sintezė, nesumenkinant ir

nepervertinant nė vienos iš jų. Analizuodami savo patirtį ir teorinį išmanymą, studentai turėtų suvokti,

kad mokymasis yra procesas, kurio metu žinios yra kuriamos, transformuojant asmeninę patirtį, siekiant

profesionalumo ir kompetencijos. Praktinėje veikloje svarbios yra ir teorinės ir intuityvios patirties

žinios. Daugelį dalykų praktikas žino intuityviai, nepagrįsdamas savo žinojimo teoriškai. Galima būtų

šį asmeninį žinojimą ir palikti tokiame lygmenyje, kita vertus, savo patirtį galima refleksyviai apmąstyti

ir perkelti į naują žinojimo pakopą. Patirtis be eksperimentavimo ir reflektyvaus apmąstymo,

apibendrinimo nebūtinai nuveda prie prasmingo mokymosi, kompetencijos ir dažnai yra menkavertė.

Kiekvienas profesionalas, siekdamas sėkmės turėtų pamąstyti : kas jo darbe buvo gerai, kas ne ir kodėl

taip atsitiko ? Tai padeda išvengti klaidų ateityje.

Pateikti analizei dialektinį sąsiuvinį - esė:

Teiginys Pirminė empirinė (intuityvi) patirtis

Reflektyvus stebėjimas ir eksperimentavimas

Abstraktus konceptualizavimas

Praktikos vertinimas:

Atsiskaitydami už praktiką studentai pateikia dialektinį sąsiuvinį – esė ir pasirengia diskusijai apie

savo asmenybės pokyčius praktikos metu. Praktikos ataskaitoje pateikiamos visos užduotys ir jos

neturi virsti teorinių teiginių, skaitytų vadovėliuose ar monografijose perpasakojimu arba

chronologišku praktinėje veikloje sutiktų atvejų aprašu-dienoraščiu. Tai turėtų būti kritinė savo

veiklos ir mokslinių tyrinėjimų analizė, kur studentas gali atsakingai kalbėti apie savo mąstymo,

jausmų ir vertybių virsmą, analizuoti save, savo patirtį ir mokslinę veiklą.

50

Praktikos stipriosios ir silpnosios pusės

Stipriosios pusės :

Ši praktika kuria aktyvią, emancipuotą dėstytojo ir studento sąveiką, kur abu didaktinės sąveikos

dalyviai tobulėja.

Abu sąveikos dalyviai yra lygiaverčiai partneriai tiesos paieškoje.

Studentas iš objekto, „kemšamo“ faktai ir informacija tampa ieškančiu, aktyviu, eksperimentuojančiu,

kuriančiu savo teorijas subjektu.

Refleksija grįstos studijos yra iššūkis, bet kartu ir galimybė atsakingai suvokti savo paties mokymosi

procesą.

Šios studijos nuolat praturtina studento kognityvinius, emocinius išteklius, keičia vertybių sistemą t.y.

įgyjama žinių, emocinės patirties, ji apmąstoma, praturtinama asmenine patirtimi, kuriamos studento

naudojamosios teorijos. Tokios studijos užtikrina mokymosi kokybę, kiekybę ir motyvaciją.

Svarbus vaidmuo skiriamas intelekto, jausmų plėtrai, vertybėms, interpersonaliniams ir

intrapersonaliniams ryšiams.

Silpnosios pusės :

Tradicinėse universitetinėse studijose visas refleksyvaus mokymosi ciklas, kuriame individuali patirtis,

eksperimentavimas, reflektyvus stebėjimas ir konceptualizavimas yra neatsiejami, kol kas

įgyvendinamas gana sunkiai.

Iškyla grėsmė perdėm domėtis pačiu mokymosi procesu, o ne studijų turiniu ir esme.

Yra pavojus nuvertinti apibendrintos patirties reikšmingumą, akademinio lavinimo svarbą bei pastovių

ir absoliučių vertybių ugdymą.

Sureikšminama studento individualybės ir imanentinių duotybių raida, tuo pačiu menkiau reikšmingas

tampa visuomenės poreikiais ir lūkesčiais grįstas socialinių problemų sprendimas.

Klausimai praktikos aptarimui :

Kokie jūsų lūkesčiai iš praktikos ?Kaip pavyko fiksuoti savo kognityvinius, jausminius, vertybinius pokyčius, kompetencijos raidą ?Kaip sprendėte konfliktą tarp jūsų turimos individualios patirties ir teorinių koncepcijų ?Kaip pavyko derinti naują informaciją su jau turimomis žiniomis ir patirtimi?Kaip sekėsi atlikti mini mokslinius tyrinėjimus ir kurti savo taikomąsias teorijas?Koks jūsų nuomone turi būti santykis tarp teorinių žinių ir praktikos studijų procese ?Kokie jūsų pasiūlymai šios praktikos organizavimui ?

51

4. Socialinio pedagogo asmenybėGražina Morozova

Dieninių ir neakivaizdinių studijų socialinės pedagogikos ir psichologijos programos studentai II

-me semestre išklauso kursą “Socialinio darbo etika”, susipažįsta su Lietuvos socialinių darbuotojų

etikos kodeksu. /1/. Tačiau socialinis darbas priskiriamas toms profesinės veiklos rūšims, kuriose neretai

neprofesinės žinios ir įgūdžiai, o specialisto asmenybinės savybės apsprendžia darbo sėkmę ir

efektyvumą. Reikia pripažinti, kad tikrasis socialinis pedagogas būtinai derina savyje profesines žinias ir

įgūdžius bei asmenybines charakteristikas.

Pabandykime bent trumpai apžvelgti tas konkrečias asmenybės savybes, kurios apsprendžia

socialinio pedagogo dorovinį elgesį.

Garbingumas. Būtina socialinio pedagogo savybė ir dideliuose, ir mažuose darbuose. Socialinis

pedagogas privalo sakyti tiesą apie esamą padėtį, apie problemos sprendimo galimybes, apie tuos

sunkumus, su kuriais susiduriama darbe, apie padarytas klaidas. Tačiau garbingumas turi reikštis ne tik

žodžiais, bet ir darbais. Socialinis pedagogas neturi teisės nuvilti lūkesčių, jeigu pats pasižadėjo padėti.

Jeigu objektyvios priežastys neleidžia tikėtis norimų rezultatų, jis turi pasidalinti savo abejonėmis su

klientu, kad šis nepuoselėtų vilčių ir nereikštų pretenzijų. Tačiau jeigu socialinis pedagogas

(darbuotojas) apmąstė veikimo planą, pažadėjo klientui – turi tesėti žodį.

Sąžiningumas. Jis pasireiškia kaip moralinė atsakomybė už savo elgesį kaip poreikis elgtis

sutinkamai su asmeniniais gėrio, laimės ir teisingumo vaizdiniais. Jį sudaro racionalūs ir emocionalūs

komponentai. Sąžinė, kaip asmenybės savybė, yra individualizuota visuomenės ir profesinės grupės

reikalavimų suvokimo forma. Sąžinė atlieka elgesio reguliatoriaus funkciją, skatindama žmogų

sprendimo paieškoms ir apsaugodama nuo formalaus moralinių ir profesinių normų vykdymo. Kai

situacija – gana sudėtinga arba nestandartinė, sąžinė paprastai padiktuoja tinkamą sprendimą.

Objektyvumas. Socialinis pedagogas – žmogus, ir negalima atmesti žmogiškojo faktoriaus jo

tarpusavio santykiuose su klientais. Tačiau įvertindamas klientą ir jo problemas, socialinis pedagogas

turi būti objektyvus, atsiriboti nuo savo emocijų. Priešingu atveju, pervertinęs klientą, jis gali

pareikalauti neįmanomo; neįvertinęs – atvirkščiai, darys net ir tai, ko jam visai nevertėtų daryti.

Objektyviai turi būti vertinama pagalba klientų grupei: socialinis pedagogas neturi teisės

neįvertinti arba pervertinti kiekvieno kliento aplinkybių visumos ir nuspręsti suteikti pagalbą vienam,

tuo pačiu niveliuojant kitų interesus.

Teisingumas. Jis turi būti nuolatiniu socialinio pedagogo palydovu bendraujant su klientais, jų

artimaisiais ir bendradarbiais. Socialinis pedagogas gali jausti simpatiją ar antipatiją, tačiau tai neturi

rasti atgarsio darbo kokybėje. Kokius jausmus besukeltų klientas, santykiai su juo turi būti geranoriški,

korektiški, dėmesingi, o jo problemos turi būti vertinamos adekvačiai. Simpatiškas klientas ar keliantis

antipatiją – tai negali turėti jokios įtakos kiekybinėms ir kokybinėms paslaugoms, kurias būtina suteikti.

52

Teisingumas turi pasireikšti ir santykiuose su bendradarbiais –kiekviena kolegos veikla turi būti

teisingai įvertinta: ir nuopelnai, ir trūkumai.

Teisingumo principo įgyvendinimas socialinio pedagogo praktikoje apsaugo nuo susvetimėjimo

ir su klientais, ir su bendradarbiais.

Taktiškumas. Ši savybė suponuoja mokėjimą numatyti visas objektyvias poelgių ir veiksmų

pasekmes ir kaip jas subjektyviai suvokia klientai, bendradarbiai ir kiti asmenys. Taktiškumas kaip

socialinio pedagogo asmenybės savybė būtina todėl, kad jis savo elgesiu vienu ir tuo pačiu metu turi

laikytis daugelio dorovinių reikalavimų, kurie neretai gali vienas kitam prieštarauti .Mokėjimas savo

veiksmus suplanuoti taip, kad nevalingai kas nors nepatektų į nemalonią padėtį, neužgauti savigarbos,

nepažeminti, pasiekiamas visapusiškai įvertinant prieštaringą situaciją, o taip pat jos vyksmo tendencijas

ir dinamiką.. Ši asmenybės savybė ypač reikalinga socialiniam pedagogui, kuriam profesinės specifikos

dėka tenka susidurti su silpnais, ligotais, pažemintais, nusivylusiais žmonėmis, kurių savigarba jau

pakankamai užgauta tų aplinkybių, kuriose jie atsidūrė.

Dėmesingumas ir pastabumas būtini socialiniam pedagogui jo kasdieninėje praktinėje veikloje.

Bendraudamas su klientu, socialinis pedagogas privalo pastebėti net ir mažiausius jo nuotaikos pokyčius

– ir teigiamus, ir neigiamus. Geras specialistas visada pastebės kliento nepasitikėjimą ir blaškymąsi, jo

pasimetimą, prislėgtą nuotaiką, pagaliau, prastą savijautą arba nepritarimą siūlomam sprendimo būdui,

nors prieštaravimai ir neišsakomi verbaliai. Pastabumas ir dėmesingumas tokiu atveju leis socialiniam

pedagogui nedelsiant įrodyti savo teisumą, svariau argumentuojant pasiūlymą, padrąsinti klientą,

palaikyti jį. Pagaliau, pastabumas ir dėmesingumas padės socialiniam darbuotojui perprasti kliento

nenuoširdumą ir patikrinti gautą informaciją.

Pakantumas – būtinas socialinio pedagogo ir kliento tarpusavio santykių principas ir

nepakeičiama asmenybės savybė. Socialinis pedagogas turi būti tolerantiškas, jeigu nori pasiekti

sutarimo su klientu. “Pakantumas – moralinė savybė, apibūdinanti teigiamą požiūrį į kitų žmonių

interesus, įsitikinimus, tikėjimus, įpročius”. /3/ Socialinio pedagogo pakantumas grindžiamas gebėjimu

priimti žmogų tokį, koks jis yra, pripažinimu jo teisės būti savimi, turėti savus įpročius, požiūrius,

įsitikinimus, gyventi, tokį gyvenimą, koks jam atrodo teisingas, jeigu tik jis nėra baudžiamojo pobūdžio

ar kitaip pavojingas visuomenei. Tačiau pakantumas nereiškia, kad socialinis darbuotojas pritaria toms

negatyvioms kliento idėjoms ar veiksmams, kurie gali neigiamai paveikti jo gyvenimą ir artimiausią

aplinką./4/.

Santūrumas ir savitvarda. Tai tokios socialinio (pedagogo) darbuotojo asmenybės savybės, be

kurių jo profesinė veikla negalima. Susidurdamas su klientais, patekusiais į sudėtingas gyvenimo

situacijas, socialinis darbuotojas turi paisyti tokių asmenų emocinio statuso. Net jeigu klientas sudirgęs

ir leidžia sau išlieti neigiamas emocijas socialinio darbuotojo adresu, šis neturi teisės atsakyti tuo pačiu.

53

Dar daugiau, jis negali prarasti savitvardos – priešingu atveju, paskendęs savo emocijose specialistas

neišgirs, ką kalba klientas, nesugebės suvokti informacijos ir jos teisingai įvertinti.

Kai socialinis darbuotojas bendrauja su psichikos ar sensorikos invalidais, santūrumas ir savitvarda jam

taip pat būtini, kadangi tokiais atvejais tenka užmegzti kontaktą su klientu, gauti iš jo ˛žinių, prieinama

forma pateikti informaciją ir pasiekti, kad ji būtų suvokta.

Gerumas. Šios asmenybės savybės, pagrįstos humaniškumu ir meile žmonėms. Turinys

specifiškas: ji veikli. Gerumas įsikūnija rūpesčiu ˛žmogumi, normalių gyvenimo sąlygų, teigiamų

emocijų sukūrimu, būtinų mokėjimų ir įgūdžių formavimu, mokėjimu laiku ir tinkamai suteikti būtiną

pagalbą.. Socialinis darbuotojas neturi būti „gerutis”, besigailintis klientų ir nuolaidžiaujantis jų

silpnybėms, o geras, t.y. sugebantis mokyti klientą priešintis negatyviems reiškiniams, įveikti sunkumus,

būti atsakingu už ˛ savo ir artimųjų likimus. Socialinio darbuotojo gerumas įpareigoja jį sakyti klientui

net ir nemalonią tiesą, jeigu tai būtina pastarojo gerovei.

Meilė žmonėms - be jos socialinis pedagogas niekuomet netaps draugu, mokytoju, artimu žmogumi

klientui. Tačiau, kaip sakoma, ”lengviau mylėti visą žmoniją, negu savo kaimyną” ,ir savo veikloje

specialistai nuolat susiduria su tuo, kad toli gražu ne visi klientai objektyviai yra pajėgūs iššaukti meilę

sau. Nežiūrint į tai, socialinis darbuotojas turi mokėti matyti žmonėse teigiamas savybes – kaip tik jos ir

turi tapti jo meilės jiems pagrindu. Dirbdamas su klientu ir nustatydamas jo teigiamus bruožus, savybes,

socialinis darbuotojas turi stengtis, kad klientas pakeistų nuomonę apie save. Abejingumas žmogui veda

į jo vidinio pasaulio nepripažinimą ir, atitinkamai, žymiai sumenkina poveikio efektyvumą.

Savikritiškumas – neatsiejama socialinio pedagogo asmenybės savybė. Mokėjimas analizuoti

savo veiklą, matyti savo klaidas ir jų taisymo kelius, objektyviai vertinti savo veiksmus ir elgesį,

neatsitveriant ir nesiteisinant – viena iš savybių, leidžiančių socialiniam pedagogui ne tik sąžiningai

atlikti pareigas, bet ir tobulinti profesinės veiklos įgūdžius. Tik neužsimerkiant į asmeninius trūkumus, o

konstruktyviai kritikuojant patį save, galima ugdyti savo vertybes. Tačiau socialinio pedagogo

savikritiškumas neturi peraugti į „savigraužą”- ši savybė, sąlygojama troškimo prisiimti sau absoliučiai

visas – ir savas, ir svetimas – nuodėmes, neduos naudos, o, atvirkščiai, atves socialinį darbuotoją į

beviltiškumo būseną, pesimizmą, padarys jį nepasitikinčiu savimi ir savo potencinėmis galimybėmis.

Savivertės adekvatumas būtinas socialinio pedagogo praktinėje veikloje. Specialistas, dirbantis

socialinis apsaugos srityje, vykdo gyvybiškai svarbias visai bendruomenei funkcijas, tačiau jis negali

ignoruoti realybės, pervertinti sugebėjimų ir galimybių – padidinta savivertė veda į pasikliovą ir

pasipūtimą, o pasipūtėliškumas, savo ruožtu, sukels klaidas ir negatyviai veiks darbo efektyvumą.

Nemažiau pavojinga ir žema socialinio darbuotojo savivertė - nepasitikėjimas savo jėgomis ir

galimybėmis ne tik sukels neigiamas veiklos pasekmes, bet ir atsilieps klientų savijautai, visuomenės

nuomonei apie visą socialinės apsaugos sistemą.

54

Optimizmas. Socialinis darbas yra viena iš sunkiausių profesijų, nes socialinis pedagogas kokioje

tarnyboje jis bedirbtų, dažniausiai mato nelaimingus, nuskriaustus, išvargintus daugybės problemų

žmones. Ir jis žino, kad toli gražu ne visas problemas įmanoma sėkmingai išspręsti –yra ir objektyvių, ir

subjektyvių priežasčių. Vis dėlto socialinis pedagogas suteikia žmonėms pagalbą, nors iš dalies

palengvina jų kančias vadinasi, suteikia gėrį, o tai ir yra jo optimizmo šaltinis. Specialistui. nuolatos

stebinčiam aplinkui žmogiškąsias kančias, nelengva išsaugoti optimizmą, tikėjimą teisingumu ir gėrio

pergale, tačiau tai būtina, nes be materialinės, buitinės ar kitokios pagalbos socialinis darbuotojas

privalo nešti ˛žmonėms džiaugsmą, viltį ir tikėjimą geresniu rytojumi, o to neįmanoma įgyvendinti,

jeigu jis pats nei viliasi, nei tiki. Optimizmo šaltinis yra tikėjimas socialinio teisingumo įgyvendinimo

galimybėmis žmogaus sugebėjimu tobulėti. Socialinio pedagogo pasyvumas ne tik “užkrečia” klientą

beviltiškumu, bet ir daro beprasmiškais bandymus pakeisti susidariusią situaciją teigiamai, t.y. socialinis

darbas tampa beprasmiu laiko ir pastangų eikvojimu. Atsižvelgiant į tai, kad nuo socialinio pedagogo

nuotaikos labai priklauso kliento aktyvumas, optimizmą galima laikyti vienu iš pagrindinių socialinio

darbuotojo asmenybės bruožų.

Valingumas. Sąmoningas ir valingas kryptingumas, atliekant objektyviai būtinus veiksmus,

sugebėjimai nesitraukti prieš kliūtis, atsirandančias veiklos procese, ir užbaigti pradėtą darbą –tai

savybės, kurios tobulėja su darbo patirtimi ir profesinės pareigos supratimu, įveikiant save patį, savo

silpnybes.

Valingumas būtinas socialiniam pedagogui ne tik tam, kad įveikti save, bet ir tam, kad įveikti

kliento pasyvumą, sąlygojamą jo nepasitikėjimu savimi, nusivylimu savo jėgomis, galimybėmis,

sąmoningai suformuotą nuomonę apie save kaip apie nevykėlį, nesugebantį sėkmingai funkcionuoti

priešiškoje aplinkoje. Kaip tik socialinio pedagogo valingumas gali priversti klientą patikėti savimi iš

naujo, įveikti silpnąsias asmenybės puses, aktyviai įsijungti į veiklą ir tuo pačiu padidinti savo

potencines galimybes ir socialinį aktyvumą.

Empatija – “įsijautimas į kito asmens emocinę būseną“. Empatiški išgyvenimai yra būtinas

socialinio darbuotojo asmenybės bruožas, kuris daugeliu atvejų apsprendžia jo mokėjimą perkelti save į

kliento vaidmenį. Ši savybė tobulėja didėjant specialisto gyvenimiškai ir profesinei patirčiai.

Socialinių įstaigų klientas – tai žmogus ar asmenų grupė, patekę į keblią gyvenimo situaciją –

taip skelbia apibrėžimas. Tačiau už apibrėžimo rėmų liko tokios kliento charakteristikos, kaip

negatyvios emocinės nuotaikos, pasimetimas, prislėgta būsena, paguodos, supratimo poreikiai. Praktika

rodo, kad , kreipdamasis pagalbos į socialines tarnybas, klientas pirmiausiai ieško atjautos, užuojautos.

Jau pirmajame susitikime su klientu socialinis darbuotojas valingai ar nevalingai demonstruoja

sugebėjimus įsijausti į svetimą nelaimę. Joks mandagus dėmesys neleis apgauti kliento – jis intuityviai

pajus žeidžiantį abejingumą ir dirbtinumą. Tikrąją užuojautą klientas visada įvertins teigiamai.

Daugelio tyrimų rezultatai kalba apie tai, kad didžiausią autoritetą klientų tarpe turi ne tas socialinis

55

darbuotojas, kuris profesionaliai atlieka savo pareigas, tačiau lieka abejingas klientams, o tas, kuris

visada pasiruošęs išklausyti ir užjausti, nors ne visada savo pareigas atlieka profesionaliai.

Komunikabilumas – svarbiausias socialinio pedagogo bruožas. Bendravimu prasideda jo pažintis

su klientu, bendraujant darbas ir užbaigiamas. Nuo komunikacinių socialinio pedagogo sugebėjimų labai

priklauso jo veiklos sėkmė, todėl kad bendraudamas specialistas sužino apie kliento problemas, jo viltis

ir lūkesčius, parengia bendrą veiksmų planą, aptaria problemos sprendimo eigą ir rezultatus.

Bendraujant galima išsiaiškinti situacijos pokyčius, kas leidžia koreguoti veiklą, daryti ją

produktyvesne.

Bendraudamas su kolegomis, socialinis pedagogas perima ir perteikia darbo patirtį, aptaria

bendras problemas ir sprendžia jį jaudinančius klausimus. Bendraudamas su kitų valstybinių įstaigų ir

nevyriausybinių organizacijų atstovais, socialinis darbuotojas sprendžia normalaus socialinių tarnybų

funkcionavimo problemas.

Socialinio pedagogo asmenybės savybės sąlygoja jo santykius su klientu ir yra būtina profesinio

tinkamumo sąlyga. Moralinių savybių formavimas vyksta įsisavinant dvasines visuomenės ir profesijos

vertybes, veiklos procese virstant joms poreikiais ir įsitikinimais.

Socialinio pedagogo asmenybės bruožai, pasireiškiantys jo santykiuose su klientu, aplinkiniais ir

bendruomene, padeda kelti visuomenės doros lygį ir tuo pačiu – spręsti socialines problemas. Kai

visuomenė tinkamai įvertins socialinio darbo reikšmę, jo objektyvų statusą ir funkcijas, socialiniams

darbuotojams bus daug lengviau nešti sunkią klientų problemų naštą.

56

Literatūra:

1. Leliūgienė I. (2202). Socialinė pedagogika. KTU.

2. Anthony W. ir kt. (1998). Psichiatrinė reabilitacija. Talinas, Tallinna Raamatutrukikida

3. Bakk, A., Grunewald, K. (1997). Globa. Vilnius: Avicena.

4. Baranauskienė R. (2000). Refleksyvaus studijų modelio ypatumai mokymosi kontekste.

Socialiniai mokslai, Edukologija, p. 60-67.

5. Baranauskienė R. (2003). Emancipacinių kokybinių tyrimų realizavimas edukacinės

paradigmos virsmo kontekste. Šiauliai.

6. Belardi N. (Hrsg.).(1980).Padagogik. Socialpadagogische Arbeitsfelder. Frankfurt a Main.

7. Bitinas B.(2000).Ugdymo filosofija. Vilnius.

8. Bydam. J. (2000). Pedagogika. V., Charibdė

9. Charles, C.M. (1999). Pedagoginio tyrimo įvadas. V.,: Alma littera.

10. Černius, V. (1997). Tėvų ir mokytojų pagalbininkas. Kaunas: Poligrafija ir informatika.

11. Elijošius E. (2001). Profesinio apsisprendimo metas. Š., Šiaurės Lietuva

12. Giedrienė, R., Grudzinskas, J., Navaitis, G. (1999). Vaikų psichologinis konsultavimas.

Vilnius: Presvika.

13. Įstatymų, skirtų žmonėms su negalia, vadovas. (1998). V., VĮ Negalės informacijos ir

konsultavimo biuras

14. Jankevičienė, E., Každailienė, V. (2001). Kalendorinės šventės (scenarijai, dainos, žaidimai).

Šiauliai.

15. Johnson, (2001). Socialinio darbo praktika. Vilnius: Specialiosios psichologijos laboratorija.

16. Jucevičienė P. (2001). Integruotas požiūris į socialinio darbo teoriją ir praktiką – XXI amžiaus

iššūkių žmonėms atsakas. Acta Pedagogika Vilensia, p.189-197.

17. Juodraitis A. (1999). Asmenybės psichologinės adaptacijos prielaidos. Š., Šiaulių universitetas

18. Karvelis V. (2001). Neįgalių vaikų psihosocialinės pedagoginės sąlygos šeimoje. Š., Šiaulių

universitetas

19. Kemerienė, S., Mazūrienė, R., Petronis, A., Sadauskienė, A. (2001). Socialinių įgūdžių

ugdymo vadovas. Vilnius: Pedagoginis psichologinis centras.

20. Kirby J. ir kt. (1999). Bendrieji gebėjimai. V., Logotipas

21. Kočiūnas, R. (1995). Psichologinis konsultavimas. Vilnius: Lumen.

22. Kočiūnas, R. (1998). Psichoterapinės grupės: teorija ir praktika. Vilnius: Vilniaus universiteto

leidykla.

23. Kolb D.A. (1984).Experiental Learning. Experience as the Source of Learning and

Development. New Jersey.

57

24. Leliugienė, M. (1997). Žmogus ir socialinė aplinka. Kaunas: Technologija.

25. Lepeškienė, V. (1996). Humanistinis ugdymas mokykloje. Vilnius: Valstybinis leidybos

centras.

26. Leščinskienė D., Paulauskytė V. (2003). Studentų praktikos programa pensionate VILTIES

NAMAI. Vilnius

27. Lietuvos socialinių darbuotojų etikos kodeksas (1992 ).

28. Martin K.R.(Hrsg).(1982).Socialaerbeit und Socialpadagogik im GrundriB. Berlyn.

29. Maslow, A. (1970). Motivation and Personality. New York: Harper and Row, Publishers.

30. McLaughlin T.H.(1997).Šiuolaikinė ugdymo filosofija. Demokratiškumas. Vertybės. Įvairovė.

Kaunas.

31. Mokymo kursas personalui, dirbančiam su sutrikusio intelekto vaikais ir jaunuoliais. (1993).

V., Avicena

32. Morozova G. (2003). Socialinės pedagogikos ir psichologijos neakivaizdinių studijų

programos studentų – socialinių pedagogų požiūris į stebimąją praktiką // Socialiniai

pedagogų profesinė veikla: teoriniai ir praktiniai aspektai / konferencijos pranešimų

medžiaga. Utena.

33. Ozmon H.A., Craver S.M. (1996). Filosofiniai ugdymo pagrindai. V., Leidybos centras

34. Peaн A.A., Koломинский Я.Л.(1999). Coциальная педагогическая психология.

35. Płužek, Z. (1996). Pastoracinė psichologija. Vilnius: Amžius.

36. Rawls, J. (2002). Politinis liberalizmas. V.,: Eugrimas.

37. Reabilitacija. (1996). K., Technologija

38. Reabilitacijos strategija. (1995). V., Kauno medicinos akademija

39. Ruškus J. (2001). Negalės psichosociologija. Š., Šiaulių universitetas

40. Socialinis ugdymas (2002). Vilnius .

41. Stankevičienė, L. (2002). Vaikų šventės. Marijampolė: Piko valanda.

42. Steman C. (1999). Socialinio darbo su proto negalios vaikais pagrindai. V., Vaibra

43. Sutton, C. (1999). Socialinis darbas, bendruomenės veikla ir psichologija. Vilnius.

44. Vaitkevičius, J. (1995). Socialinės pedagogikos pagrindai. Vilnius: Evalda.

45. Žydžiūnaitė V. (2001). Slaugos mokslinių tyrimų metodologiniai pagrindai. V., Rotas.

46. Галаглузова Ю. Н., Сорвачева Г.В., Штинова Г.Н. (2001).Социальная педагогика:

практика.М: ВЛАДОС.

47. Гледдинг, С. (2002). Психологическое консультирование. Москва: Питер.

48. Маслоу, А. (1999). Мотивация и личность. Санкт-Петербург: Евразия.

49. Медведева Г. П.(1999). Этика социальной работы. Mocква.

50. Мустаевa Ф.Аׁ. (2002). Ocновы coциаьной педагоигки. Mocква.

58

51. Рудестам, К. (1999). Групповая психотерапия. Санкт-Петербург: Питер.

52. Словарь по этике (1981). / Под ред. Кона И С. Mocква.

59