7 p.
Tikėjimo versmėj 2016 m. rugpjūčio 5 d. Nr. 15Projektą remia
Rugpjūčio 15 dieną į Žolinių
atlaidus Pabaiske sugužės tikin-tieji. Tačiau šių atlaidų
minėjimas bus ypatingas ir tuo, kad Pa-baisko bažnyčios altorių
papuoš ukmergiškio skulptoriaus kryž-dirbio Valento Butkaus
išdrožtas kryžius. Savo dirbtuvėse, esan-čiose Bakšionių kaime, V.
Butkus yra sukūręs ne vieną meno kūrinį, kuris buvo įvertintas
įvairiuose konkursuose ir apdovanotas prizinėmis vietomis.
Lina JABLONSKYTĖ
51 metų skulptorius V. Butkus užaugo toje pačioje sodyboje,
kurioje ir yra įkūręs savo dirb-tuves. Kaip pats sako, pomėgio
drožinėti iš medžio nepaveldėjo iš tėvų ar giminaičių. Skulptoriaus
tėtis domėjosi muzika, o mama – rankdarbiais, tačiau nė vienas
neužsiminėjo drožinėjimu.
Kryždirbys pirmuosius darbus išdrožė būdamas 10 metų. Juos vis
dar tesaugo kabinete, esančiame dirbtuvėse. Čia darbo valandų
skulptorius neskaičiuoja, nes, kaip pats sako, dirba mėgstamą
darbą, kurį drąsiai vadina ir laisvalaikio praleidimo būdu.
Pelnė apdovanojimųVyras šioje srityje sukasi jau
daugiau nei 20 metų. Akivaizdu, kad jei darbas atliekamas su
meile, jis visada lieka pastebėtas ir įver-
Ukmergiškio skulptoriaus kryžius papuoš Pabaisko bažnyčios
altorių
tintas. Per šį laiką kryždirbys yra ne kartą tapęs konkursų
laureatu ir laimėjęs ne vieną garbingą ir svarbų apdovanojimą.
Kaip patį svarbiausią jam pa-čiam V. Butkus įvardina Liongino
Šepkos premiją, kurią pelnė už kūrinį „Didžiosios metų
šventės“.
Anot skulptoriaus, tikram meni-ninkui idėjų nereikia semtis iš
nie-kur, jos pačios ateina. V. Butkų jos dažniausiai aplanko
vakare, prieš einant miegoti ar prabudus naktį.
Jam svarbu visada su savimi turėti popieriaus skiautę, kad kilus
idėjai spėtų nusibraižyti. Turint tokią ilgą darbo patirtį šioje
srityje neįmanoma ir savo braižo neatrasti. Pačiam menininkui šį
braižą įvar-dinti sunku, nes niekada apie tai per daug negalvojo.
Tačiau sako, kad žmonės jo darbus atpažįsta lengvai.
„Svarbiausia laikytis kryždir-biams nustatytų reikalavimų – per
daug nenutolti nuo senovės lietuvių tautodailės tradicijų, o detalę
prie darbo juk ir savo sumąstytą galima pridėti“, – mano V.
Butkus.
Ąžuolas ir liepaKaip ir dauguma kryždirbių, tin-
kamiausia medžiaga drožinėjimui jis įvardija ąžuolą ir liepą.
Pats savo darbams mieliau renkasi ąžuolą. Šis medis ypač pasižymi
ilgaamžiš-kumu ir tvirtumu, taigi tinka ne tik
vidaus kryžiams ar skulptūroms, bet ir lauko medinukams.
Pasidairęs po erdvias menininko dirbtuves gali pamatyti ne vieną
didelį ir masyvų darbą. Paklausus, kiek laiko trunka tokį padaryti,
kryždirbys sako: „mėnesį–du“. Bet šis laikas – vien drožinėjimui,
kryžiaus sunėrimui ir galutiniam paruošimui. Medžiagos paieškos
darbui kartais trunka nuo kelių mė-nesių iki pusės metų. Štai
vienam paminklui tinkamo storio ąžuolo skulptorius ieškojo lygiai
pusę
metų. Dar porą mėnesių užtruko jį paruošti ir užbaigti.
„Svarbiausia surasti tinkamo dydžio ir pločio medžiagą, o jau
tada po truputį joje įgyvendinti su-manytą idėją“, – sako
pašnekovas.
Kartais skulptoriui tenka priimti iššūkius – dalyvauti
įvairiuose ren-giniuose, kuriuose tenka pristatyti dienos darbą.
Atlikti jį reikia per penkias ar mažiau valandų. Vienas tokių
renginių yra Anykščiuose kasmet vykstanti šventė „Bėk, bėk,
žirgeli!“.
Autorės nuotr.
RugpjūtisSukanka 75 metai, kai Jukno-
nių kaime, Lyduokių seniūnijoje, Ukmergės rajone 1941 m.
rug-pjūčio 5 d. gimė Juozas Pieškus, habilituotas biomedicinos
mokslų daktaras, Imunologijos instituto tarybos pirmininkas, LVA
Fizi-ologijos ir patologijos katedros profesorius.
***Sukanka 85 metai, kai Balelių
kaime, Ukmergės rajone 1931 m. rugpjūčio 5 d. gimė Antanas
Bujo-kas, žymus kanklininkas, kanklių meistras.
***Sukanka 50 metų, kai Vepriuo-
se, Ukmergės rajone 1966 m. rugpjūčio 8 d. gimė Rasa
Jaskele-vičienė, poetė, knygų iliustratorė.
***Sukanka 50 metų, kai Anykš-
čiuose 1966 m. rugpjūčio 9 d. gimė Rolandas Janickas, Ukmergės
rajono savivaldybės meras.
***Sukanka 60 metų, kai Mari-
jampolėje 1956 m. rugpjūčio 10 d. gimė Kęstutis Grinius,
pedagogas, politinis veikėjas, Kovo 11-osios Akto signataras.
1988-1990 m. Ukmergės miesto Sąjūdžio tarybos pirmininkas.
1990-1992 m. Aukš-čiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo
deputatas.
***Sukanka 90 metų, kai Želvoje,
Ukmergės apskrityje 1926 m. rug-pjūčio 11 d. gimė Aaronas
Klugas, anglų kristalografas, Nobelio pre-mijos laureatas.
***Sukanka 50 metų, kai Kraštų
kaime, Rokiškio rajone 1966 m. rugpjūčio 13 d. gimė Rasa
Andra-šiūnienė, papuošalų kūrėja, Tauto-dailininkų sąjungos
narė.
***Sukanka 120 metų, kai Kuni-
giškių kaime, Žemaitkiemio pa-rapijoje, Anykščių rajone 1896 m.
rugpjūčio 14 d. gimė Stasys Ūsoris, kunigas kanauninkas, teologas
filosofas, visuomenės veikėjas. Mirė 1955 m. kovo 20 d. Joniškyje.
Ukmergės rajone Žemaitkiemio bažnyčios šventoriuje pastatytas
paminklas S. Ūsorio atminimui.
***Sukanka 135 metai, kai Jonuš-
kų kaime, Deltuvos parapijoje, Ukmergės apskrityje 1881 m.
rugpjūčio 14 d. gimė Justinas Aukštuolis, kunigas, Aukštadvario
bažnyčios statytojas, draudžiamo-sios lietuvių spaudos platintojas.
Mirė 1917 gruodžio 20 d. Palai-dotas Aukštadvario bažnyčios
šventoriuje.
Vlado Šlaito viešosios bibliotekos Bibliografijos-
kraštotyros skyriaus inf.
Ukmergės kraštą garsinančių žmonių minėtini jubiliejai
Skulptorius Valentas Butkus pelnė ne vieną apdovanojimą.
Šv. Ona lietuvių tautosakoje titu-luojama duonos ponia. Šiuo
metu pats vasaros dosnumas: sode prinoksta vyšnios, ankstyvosios
kriaušės ir va-sariniai obuoliai, jau galima pasikasti šviežių
bulvių, o svarbiausia – jau subrendo javai – rugiapjūtė prasideda.
Kad visi darbai eitųsi kaip iš pypkės, šešuoliečiai surengė Oninių
šventę duonai pagarbinti, smagiai pasibūti, kaimyniškai
pasivaišinti.
Šešuolių gyventojai ir svečiai rinkosi į šventiškai papuoštus
kultūros namus, kur juos pasitiko kraštietė Aldona
Savickaitė-But-kuvienė. Ji kvietė į savo aliejinės tapybos darbų
„Vasaros žiedai“ pristatymą. Grožėjomės puikiais paveikslais,
dailininkė parodė filmuką apie savo darželio gėles.
Po to susirinkusieji stebėjo Šešuo-
Oninių šventė Šešuoliuose
lius iš paukščio skrydžio ir išvydo 2011 metų Šv. Onos atlaidų
kadrus.
Gražias kalbas, sveikinimus lydėjo nuotaikingas koncertas –
at-vyko folkloro kolektyvas „Siema-nys“, vadovaujamas Stasės
Novi-kienės. Skambėjo smagios dainos, pasakojimai, sukosi
rateliai.
Savo apsilankymu šventės da-lyvius pagerbė parapijos klebonas
kunigas Egidijus Kazlauskas.
Po koncerto agapėje visi vaiši-nosi šviežiomis bulvėmis, keptais
grybais ir žemaitišku kastiniu.
Švenčiant Šv. Onos atlaidus, Šv. Sakramento adoracijai vadovavo
Gyvojo Rožinio nariai, Šv. Sakra-mento procesijai ir Eucharistijai
– svečias, Kaišiadorių vyskupas emeritas Juozas Matulaitis.
Nukelta į 8 p.
Pasaulio lietuvių vienybės dieną į už poliarinio rato esančią
Igarką išvyko šešiolikos žmonių komanda. Ten praleidę dvi savaites,
pirmadienį projekto dalyviai sugrįžo į Lietuvą.
Igarkoje tvarkė kapinių teritoriją – valė aplinką, išvilko
išvirtusius medžius, netgi išbraidė pelkę, tikrindami, ar joje nėra
likusių išvir-tusių kryžių. Sutvarkius aplinką, ko-manda ėmėsi
darbuotis su kryžiais. Senus kryžius tvirtino, tiesino. Taip pat
ėmėsi ir naujų, lietuviškų kryžių statybos. Šiuo metu Igarkoje
esan-čiose lietuvių kapinėse stovi devyni nauji lietuviški
kryžiai.
Dar pirmosiomis dienomis Igar-koje ekspedicijos dalyviai sutiko
lietuvę. Tiesa, ji joje jau nebegy-vena. Prieš dvidešimt metų grįžo
į Lietuvą, o dabar į Igarką atvyko tik
„Misija Sibiras‘16“ ekspedicija grįžo į Lietuvą
trumpam – pažiūrėti, kaip viskas atrodo šiandien, aplankyti savo
buvusius namus ir artimųjų kapus.
Įspūdžiais apie susitikimą pasi-dalino „Misija Sibiras‘16“
dalyvis Karolis Žemaitis: „Vakarop išėjo-me pasivaikščioti po
vakarėjantį Igarkos miestelį. Eidama į parduo-tuvėlę maisto
produktų akimirks-niu visa grupė sustojo. „Labas vakaras“. Du
lietuviški žodžiai, ištarti už tūkstančių kilometrų nuo Lietuvos,
nuskambėjo neįtikėtinai. Su mumis pasisveikino tremtinė Olga.
Gimusi ir užaugusi Igarkoje, ji po 20-ies metų pertraukos sugrį-žo
aplankyti savo buvusių namų. Olgos šeimą ištrėmus iš Lietuvos, čia
prabėgo jos vaikystė, čia gimė ir Olgos vaikai.
Nukelta į 8 p.
Vyko tradiciniai Šv. Onos atlaidai.
8 p. 2016 m. rugpjūčio 5 d. Tikėjimo versmėj
2016 m. rugpjūčio 2 d., eidamas 103-iuosius metus, Taujėnuose
mirė monsinjoras Jonas Voveris.
J. Voveris gimė 1913 m. lapkri-čio 2 d. ūkininkų šeimoje
Vaičiu-liškių kaime, Ukmergės apskrityje, dabartiniame Anykščių
rajone, Kurklių parapijoje. Šeimoje augo šeši vaikai. Pradžioje
mažasis Jonukas mokėsi Vaičiuliškių pra-džios mokykloje, kurią
baigus jį vienintelį iš visų vaikų tėvai leido mokytis toliau.
Mokslus tęsė Ukmergės gim-nazijoje. Joje baigęs septynias klases
ir Kauno jėzuitų gimnazijoje išlaikęs lotynų kalbos egzaminą, 1933
m. įstojo į Kauno kunigų seminarijos antrąjį licėjinį kursą. Mokslo
seminarijoje metais J. Voveris vadovybės apibūdinamas kaip gabus,
pavyzdingo elgesio, gero ir sugyvenamo būdo, kuklus ir pamaldus
klierikas.
Kunigu J. Voverį 1939 m. bir-želio 3 d. Kauno arkikatedroje
įšventino arkivyskupas Juozapas Skvireckas. J. Voveris tuo metu jau
buvo baigęs visą seminarijos ir Vytauto Didžiojo universiteto
Teologijos-filosofijos fakultetą.
***Pirmąja kunigo darbo vieta tapo
nedidelė kaimo parapija – Per-narava, į kurią jis buvo paskirtas
vikaru. Ten darbavosi septynerius metus. 1946 m. lapkričio 14 d.
buvo iškeltas į Vidiškius laikinam vikaro darbui. Po penkių mėnesių
jis skiriamas Raseinių parapijos vikaru, po dar vienos dienos kitu
raštu, paliekant Raseinių vikaro pareigose, kunigas laikinai
skiria-mas Kauno M. V. Jėzaus Kristaus Prisikėlimo parapijos
vikaru.
Iš tiesų kunigas į Raseinius taip ir nenuvyko, bet iš karto
ap-sigyveno Kaune ir buvo paskirtas nuolatiniu Prisikėlimo
parapijos
Pas Viešpatį iškeliavo monsinjoras Jonas VOVERIS
(1913–1939–2016)
vikaru, nors faktiškai teko eiti klebono pareigas. Tiesa, ten
dirbti teko tik ne visus tris mėnesius. Tuo metu sovietinis
saugumas ieškojo tuometinio Prisikėlimo bažnyčios klebono ir
dekano, norėdamas jį suimti. Kadangi Prisikėlimo parapijoje
dirbantys kunigai neišdavė, kur slapstosi klebonas, saugumo
pareigūnai įsakė kunigą J. Voverį iškelti iš Žaliakalnio. 1947 m.
rugpjūčio 6 d. jis buvo perkeltas vikaro parei-goms į Šančių
parapiją.
Tačiau praėjus vos mėnesiui nuo persikėlimo į Šančius, 1947 m.
rug-sėjį J. Voveris buvo suimtas ir 1948 m. už akių nuteistas 10
metų darbo stovyklos. Buvo išvežtas į Kirovo sritį, vadinamąjį
Vetlagą, kur išbu-vo iki 1954 m. Rugsėjį, atlikęs du trečdalius
bausmės, grįžo į Lietuvą ir pradžioje buvo paskirtas Girdžių
parapijos altaristu – išlaikytiniu, o po mėnesio – Girdžių
parapijos klebonu. Ten išdirbo dešimt metų ir 1964 m. balandį buvo
paskirtas Surviliškio parapijos klebonu.
Dar po šešerių metų, 1970-ųjų lapkritį, jis skiriamas Taujėnų
parapijos klebonu. Čia jis ir liks gyventi beveik keturiasdešimt
šešerius metus.
***Dirbdamas Taujėnuose ku-
nigas Voveris susirašinėjime su tuometiniu Kauno arkivyskupijos
apaštališkuoju administratoriumi arkivyskupu Liudviku Poviloniu
mini, jog jam buvo pasiūlyta keltis darbuotis į Vandžiogalą.
Kunigas Jonas savo laiške pripažįsta, kad nemoka lenkų kalbos, kuri
toje parapijoje būtų reikalinga, tačiau, anot jo, galėtų
pasinaudoti žodynu, tik bijo, kad neišvengtų nesusipra-timų. Vis
dėlto, jeigu arkivyskupas manytų, jog tai būtų reikalinga, ir
nebūtų surasta tinkamesnio kandi-dato, kunigas Jonas sakosi
sutinkąs priimti viską: vykti į Vandžiogalą, keltis kur kitur ar
pasilikti Tau-jėnuose. Šiuose žodžiuose bene geriausiai išreiškiama
jo, kaip išti-kimo ir klusnaus kunigo, laikysena.
Kunigas J. Voveris labai rūpi-nosi jaunimo religiniu švietimu,
rašė ir savo lėšomis leido knygas, dalijosi patirtimi su kunigais,
vi-suomet išlaikydamas šviesų gyve-nimo pavyzdį. Savo
parapijiečiams Taujėnuose jis visuomet buvo kaip tikras tėvas,
pažįstantis visus savo tikinčiuosius, mylėjo juos ir patarnaudavo
visomis jėgomis. Gyveno labai kukliai ir ne veltui
jo paskutinis testamente išreikštas noras – ką tik galima iš jo
turimo kuklaus turto išdalyti labdarai.
1998 m. kovo 26 d. šventasis popiežius Jonas Paulius II pakėlė
kunigą Joną Voverį Jo Šventenybės kapelionu (monsinjoru).
***2000 m. monsinjoras Jonas
Voveris patyrė didelį sukrėtimą: plėšikai užpuolė klebonijoje jį
ir jam patarnaujančią šeimininkę, reikalaudami pinigų surišo ir
sumu-šė. Užpuolimo metu žuvo kunigo šeimininkė, o paties monsinjoro
Voverio sveikata pradėjo sparčiai blogėti.
2002 m. pabaigoje kunigas, jau beveik apakęs, pasiprašė
at-leidžiamas iš klebono pareigų, prašydamas jam leisti pasilikti
gyventi Taujėnuose. Arkivyskupas jam pagelbėti, suteikdamas visas
klebono teises, paskyrė Vidiškių parapijos kleboną. Oficialiai iš
Taujėnų parapijos klebono pareigų monsinjoras Jonas Voveris buvo
atleistas 2005 metais ir nuo tada Taujėnus aptarnavo Vidiškių
para-pijos klebonai.
Taujėnuose gyvenantis ir visų meiliai tėveliu vadinamas kunigas
Jonas visuomet paremdavo juos savo malda, kiek dar leido jėgos,
patarnaudavo bažnyčioje, mielai vykdavo į arkivyskupijos kunigų
susitikimus, ypač džiaugdavosi, galėdamas susitikti ir kartu
melstis su savo tremties likimo draugais. Jei tik galėdavo,
prašydavosi bent sekmadienį atvežamas į bažnyčią, kur kartu
koncelebruodavo šven-tąsias Mišias. Jų tekstus jis buvo išmokęs
atmintinai.
2014 m. buvo paminėtas jo kunigystės šventimų 75 metų
ju-biliejus.
***Monsinjoras buvo pašarvotas
Taujėnų Šv. Kryžiaus Išaukštinimo bažnyčioje. Laidotuvių šv.
Mišios – rugpjūčio 4 dieną, ketvirtadienį, po jų – laidotuvės
Taujėnų parapijos naujosiose Užupušių kapinėse. To pageidavo pats
velionis savo testamente, nes, anot jo, ten nėra palaidoto nė vieno
kunigo. Jis, ilgus metus buvęs kartu su savo parapijiečiais, norėjo
ir po mir-ties atsigulti tarp jų. Paskutinis jo pageidavimas –
laidotuvėms nenešti gėlių ir vainikų, o visus melsti Dievo
gailestingumo ir Švč. M. Marijos užtarimo.
Pagal Kauno arkivyskupijos kurijos inf.
Atkelta iš 7 p.O šiandien čia, Igarkoje, įvyko netikėtas, bet
labai jautrus ir emo-cingas susitikimas mums visiems. Dar kartą
supratome, kad atvažia-vome išsaugoti istorijos. Istorijos,
paslėptos neįžengiamose kapinėse, tremtinių istorijose ir mūsų
širdyse. Misija tęsiasi!“
Paramos ir labdaros fondo „Jau-niems“, organizuojančio projektą
„Misija Sibiras“, direktorius Ignas Rusilas pasakojo, kad Igarkoje
projekto dalyviai nuveikė labai svarbų darbą: „Igarka – ypatingas
kraštas. Tai miestas, esantis už poliarinio rato. Tremties metais
ten būta amžinojo įšalo, o dabar,
šylant klimatui, įšalas atsitraukia ir dėl šios priežasties
vietovė, taip pat ir kapinės, pelkėja. Dalyviai atliko tikrą
žygdarbį ne tik pastatydami naujus kryžius, bet ir išsaugoda-mi
senuosius nuo puvimo pelkės dugne.“
Pirmadienio rytą į Vilniaus gele-žinkelio stotį grįžę
ekspedicijos da-lyviai pasitikti tremtinių dainomis. Juos stotyje
pasitiko dešimtys žmo-nių, tarp kurių – ir buvę tremtiniai. Stotyje
grįžtančiųjų laukė krašto apsaugos ministras Juozas Olekas,
parlamentaras Audronius Ažubalis. Vėliau misijos dalyvius priėmė
prezidentė Dalia Grybauskaitė.
Jau ne pirmus metus labdaros
ir paramos fondo „Jauniems“ įgyvendinamo projekto „Misija
Si-biras“ metu jauni žmonės vyksta į apleistas Sibiro vietoves
susitikti su ten dar tebegyvenančiais lietuvių tremtiniais ir
sutvarkyti apleistas kapavietes. Nuo 2006 m. savo norą dalyvauti
projekte išreiškė daugiau nei 11 000 jaunų žmonių, suorganizuota 15
ekspedicijų bei tūkstančiai pristatymų mokyklose, universitetuose,
bendruomenių centruose, eksponuota šimtai jauni-mo ekspedicijų
fotografijų parodų, sukurti dokumentiniai filmai. Visa tai
prisidėjo prie jaunosios kartos pilietiškumo bei didžiavimosi savo
valstybe jausmo ugdymo.
„Misija Sibiras‘16“ ekspedicija grįžo į Lietuvą
Oninių šventė ŠešuoliuoseAtkelta iš 7 p.Po Šv. Mišių Bažnyčios
švento-
riuje vyskupas palaimino Šešuolių vėliavą ir herbą. Vėliau
parapijiečiai ir svečiai čia pat šventoriuje buvo vai-šinami
darbščių seniūnijos ūkininkių spaustu sūriu ir gardžiu pyragu.
Šventė buvo prasminga ir sma-gi. Reikia kaimui tokių renginių,
kuriuose žmonės galėtų pabūti, padainuoti, pasikalbėti, renginių,
kurie nors trumpam padėtų užmirš-ti monotonišką kaimo
kasdienybę.
Šešuolių seniūnijos inf.
Šį šeštadienį, rugpjūčio 6-ąją, katalikiškas pasaulis mini
Kristaus atsimainymo datą.
Pagal Naująjį Testamentą [Mt 17,1-8; Lk 9,28-36], Jėzus ant
Taboro kalno atsimainė prieš apaštalus.
„Jo drabužiai ėmė taip baltai spin-dėti, kaip jų išbalinti
negalėtų joks skalbėjas žemėje. Jiems pasirodė
Kristaus atsimainymas Elijas ir Mozė, kuriedu kalbėjosi su
Jėzumi. (...) užėjo debesis ir uždengė juos, o iš debesies
nuskambėjo bal-sas: „Šitas – mano išrinktasis Sūnus, jo klausykite“
(Lk 9, 35).
Taip Dievas apaštalams nurodė savo sūnų ir pranešė apie būsimas
Kristaus kančias. Šis įvykis krikš-čionims toks pat svarbus, kaip
ir pats Kristaus nukryžiavimas.
Šiemet tradicinis tarptautinis mėgėjų teatrų festivalis „Prie
dva-ro“ persikėlė į netradicines erdves. Vienas iš festivalio
spektaklių vyko Taujėnų Šv. Kryžiaus Išaukštinimo bažnyčioje.
VIII-asis mėgėjų teatrų festiva-lis „Prie dvaro“ liepos 6–24
dieno-mis į Taujėnus ir ne tik sukvietė per 20 kolektyvų iš
Estijos, Latvijos, Lenkijos, Lietuvos.
Taujėnų bažnyčioje po šv. mišių Mažeikių Juozo Vaičkaus
„Skrajo-jamasis“ teatras žiūrovams pristatė sakralinį spektaklį
„Jobas“. Jis pastatytas pagal Senojo Testamento „Jobo knygą“, o
scenai pritaikė Karolis Voityla. Jo užrašyta drama remiasi Senojo
Testamento Jobo
Spektaklį parodė bažnyčioje
knyga, kurioje pasakojama apie teisuolį Jobą, praradusį viską,
ta-čiau nesiliovusį tikėti Dievu. Jobo istorija užduoda klausimą:
jei Die-vas teisingas, kodėl kenčia teisieji?
Spektaklio atmosferą, nuotaiką kūrė angelų choras – Mažeikių
kultūros centro mišrus choras „Draugystė“. Choras, kuriam K.
Voityla dramoje sukūrė žodžius, spektaklyje tampa vienu
pagrindi-nių veikėjų ir atramų aktoriams ir režisierei Airidai
Lementauskienei. Režisierei asistavo ir rūbus kūrė Ingrida Šopienė.
Muziką pagal Se-nojo Testamento psalmes pritaikė ir užrašė choro
vadovas Ričardas Grušas.
UŽ inf.
Rugpjūčio 13 d. (Žolinės iš-vakarėse) Pagirių miestelyje įvyks
parapijiečių suvažiavimas. Visai šalia Pagirių – Tulpiakiemis,
kuriam savo eiles skyrė Stasys Pilipavičius.
Mamute mano numylėta,kaip Tėviškė likai brangi,šviesiam TAVAJAM
atminimuivisi šie posmai paskirti.
TULPIAKIEMIS(tėviškės tolimos praeities prisiminimai)
Ten, kur tulpes puoselėjo,kur klonius dengė žaluma,ten savas
versmes suliejoObelis ir Nekula.
Tai vieta, kuri nuo senoTulpės kiemu praminta,amžių amžiais ten
gyveno ne viena žmonių karta.
Metų metais ten klestėjokūrybinė žmogaus galia,gerėjo, keitės,
ten šviesėjovalstiečio – žemdirbio dalia.
Šį kraštą protėviai dabinogėlėm bei darbu laukuose,o sūrų
prakaitą skandino dviejų upokšnių gelmėse.
Mokėjo Tulpės kiemo vyraisukalt tvirtai namų skliautus,išarti
vagą plačią, gilią,javais užtvindyti laukus.
O moterys – tarsi bitelės,atrodo, šiandien dar regiujas laukuose
ir prie ratelių,ir prie namų ruošos darbų.
Šio krašto gi šaunus jaunimastyliais subatų vakaraisskardeno
džiaugsmą begalinįtradicinių dainų aidais.
Ir motiną, motulę savątenai dar plušančią regiuprie krosnies,
zujančio ratelio,ir net bažnyčioj, prie maldų.
Man mielas šis – aukštaičių žalias kraštas,jo pievos, gojai,
žydintys laukai,juk čia kadais artojų sunkią naštągabeno ir...
manos genties vaikai.
Vilnius, 1986
Karolio Voitylos „Jobas“ Taujėnų bažnyčioje.
