Pamaciusi, kad Tomas pakele akis j baznycios boksto

laikrodj, A n i k a paspartino zingsn j . Jie velavo jau desimt

minuciq. Pavelavo Tomo mama. Tetukas sirgo radikuli-

tu, tad pries isvaziuodama j i turejo jam padeti atsigulti.

Be to, ja i teko pazadeti kick jmanoma greiciau sugrjzti

namo. Nors mama tiesiai to nepasake, taciau Tomas ir

A n i k a is uzuominij suprato, k^ j i turejo galvoje, - is res-

torano teks eiti tiesiai namo.

Vakaras buvo vesokas, taciau Kungs* gatveje jauni

zmones zujo pasipuos? plonais vasariniais drabuziais.

Vaikinai zele suteptais plaukais rysejo kaklaraiscius ir

vilkejo pirmuosius kostiumus gyvenime. Merginos ave-

jo batelius smailia auksta pakulne ir vilkejo sukneles su

plonomis petneselemis. Daug jaunuoliij rankose spaude

butelius, kai kurie jau buvo isger^. Jie tikrai neliks vie-

nisi. K a i p jaunai atrode sie zmones! Tikriausiai Tomas

perskaite Anikos mintis.

- K a i p gerai, kad jie turi dar kelerius metus, i k i pavirs

tokiais seniais kaip mes, - jis linktelejimu parode jaun^

Kungsgatan (liet. „KaraIiaus gatve") - gatve Stokholmo centre. (Vert, past.)

14

A§ IR VEL TAV̂ S ILGIUOSI

porel^, rymanci^ prie medzio. Greta J4 ant zemes stove-

jo i k i puses nugertas sampano butelis.

- Taip. Negana to, kad tenka patiems tai iskenteti,

veliau dar turim stebeti, kai tas pats vyksta su savais vai-

kais!

Pamat^s jnirsusj Anikos zvilgsnj, Tomas nusijuoke.

- J u k reikia siek tiek pasilinksminti, kai tau sesiolika

ir esi jsimylej^s...

- K a i esi girtas ir nelaimingas... O Dieve! - A n i k a

nusipurte. - T ik iuosi , kad musij vaikai sitaip nesielgs.

- Zinoma, kad elgsis. Jeigu zmogaus gyvenime nera

sito laikotarpio, vadinasi, kazkas vyksta ne taip, tiesa?

- Taip, gali biiti. Taciau jeigu tureciau galimybf rink-

tis, verciau noreciau juos matyti namie sedincius prie

pasto zenklq kolekcijos, o ne besivalkiojancius gatveje ir

geriancius alkoholj. Jaunuoliai yra tokie... nepatikimi!

- O tu nebuvai tokia?

- Deja, buvau, ir tai siaubinga, - A n i k a i teko nusi-

sypsoti.

Jie atejo.

Tomas atidare duris ir pirma praleido Anik^. Po to,

kai drabuzineje pakabino paltus, jie buvo palydeti prie

staliuko. Padavejas isspaude rugstok^ sypsen^, kai A n i ­

ka atsiprasinejo uz pavelavim^:

15

KAJSAINGEMARSSON

- Aukle buvo nepunktuali...

- Pasitaiko, - pasake jis atitraukfs kedf. Neatrode,

kad padavejas butij turej^s bent menkiausios patirties su

veluojanciomis auklemis.

Gav^ valgiarastj jie pradejo vartyti.

- Tikriausiai versienos, - nusprende Tomas. - A r uz-

sisakysime uzkandziij?

- As noreciau. Mielai suvalgyciau Cannelloni maka-

ronij su omarais. O tada mesos - versiena skamba gun-

danciai.

- A s uzsisakysiu to paties. Pasirinkimo teisf palieka-

me tau, - nusijuoke Tomas.

- Puiku, - A n i k a uzverte valgiarastj ir apsizvalge res-

torane.

Jie gavo ger^ staliuk^ - sales pakrastyje, vietoje, is

kurios buvo gerai matyti, kas vyksta aplink. Restorane

zmones, daugiausia vyrai, sedejo mazomis grupelemis.

Vyrai, susitik? verslo vakarienes. Be jqdviejij, saleje buvo

dar viena porele. A b u vyresni negu sesiasdesimties, ma-

dingai apsireng? ir gana formalus. Tikriausiai jie norejo

atsvf sti koki^ nors prog^. Anikos zvilgsnis sugrjzo prie

Tomo. J i nebuvo pratusi matyti vyr^, vilkintj kostiumu.

Nors jis atrode puikiai, j i zinojo, kad Tomas nemegsta

ryseti kaklaraiscio. V i s delto prisiverte uzsiristi. „Zinau,

16

A§ IR VEL TAVES ILGIUOSI

kad tau tai labai patinka", - pasake jis. Atsilygindama

j i apsivilko suknelf. Netgi ne t^, kuri^ mane vilkesianti.

Plon^, atvirais peciais, kuria buvo pasipuosusi per Joha-

nos ir Stefano vestuves. Is tiesij j i jau buvo ankstoka. Ne-

jaugi priaugo svorio ? Zinoma, paskutinj kart^ si^ sukne-

1̂ j i vilkejo pries... trejus, ne, ketverius metus, dar pries

antr^ nestum^, bet vis delto... Is tiesq A n i k a nesijaute

taip smarkiai sustorejusi. Kilogramai tikriausiai uzaugo

labai letai. Nors j i buvo nusprendusi rengtis kitus drabu-

zius, uzsivilkusi svark^ gerai atrode ir su senqja suknele.

- Tikriausiai ir mes cia taip sedesime po dvidesimties

metij, - Tomas nezymiai linktelejo \i sedinci^ pa-

gyvenusi^ por^.

- O Dieve, nekalbek tokixj dalykij.

Tomas nusteb^s jsmeige akis j zmon^.

- Kodel?

- T u tik pazvelk j juos! Nuo tada, kai atejo cia, jie

beveik nesikalbejo. Atrodo tokie l i i idni , o j i . . . j i net nera

laiminga.

Tomas atrode jskaudintas.

- M a n jie padare ger^ jspudj, - atsake jis.

A n i k a dar kart^ slapcia pazvelge j por^. Jie vel sedejo

nebylus. J i giiztelejo peciais ir isspaude sypsen^.

- Galbut tu teisus._ -

17

KAJSAINGEMARSSON

Priejo padavejas ir prieme uzsakym^. Nors A n i k a

priesinosi, Tomas primygtinai reikalavo uzsakyti butelj

sampano. K a i gerimas buvo atnestas ir taures pripildy-

tos, jis pakele taur^ ir pazvelge j zmon^.

- U z septynerius metus.

A n i k a pakele sav^j^.

- U z septynerius metus.

Sampano skonis buvo nuostabus. Jis turejo svelnq

mieliij prieskonj, tarsi k^ tik iskepta duona. A n i k a ati-

trauke zvilgsnj nuo Tomo. Septyneri metai. Na, puiku.

Tada buvo tik laiko klausimas, kol... Per septynerius

metus viskas nusistovi. K a i p ir per trejus, tik daug rim-

ciau. J i nurijo dar vien^ gurksnj. Sproginejantys gerimo

burbuliukai kuteno gomurj. Jie mylejo vienas kit^. Gal-

biit nebe taip stipriai, nebe taip aistringai, taciau tai vis

dar buvo meile. Jeigu zmogus gyventq nuolat apimtas

aistros, jis tikriausiai ilgainiui issektij. Arba viskas baig-

tijsi kaip L i z a i Teilor, kurios jausmai virto neurotiska

priklausomybe. Aistra nera geras dalykas, ypac jeigu j i

t^siasi ilgai. Valandel^ juodu tylejo.

- M i l a ir Fredrikas jau apsisprende pirkti nam^.

- O, tikrai? - Tomui, rodes, palengvejo, ka i A n i k a

nutrauke tyl^.

- Taip. Jie persikraustys kit^ savait^.

18

A§ IR VEL TAVES ILGIUOSI

- K a l b i apie t^ nam^ Enskedeje*?

- M h m .

: - K i c k jiems teko uz j j sumoketi ?

- M a n rodos, du milijonus ir keturis simtus tiikstan-

ciq. O gal sesis simtus tukstanciij? - suabejojo A n i k a .

Tomas atrode priblokstas.

- Viskas jvyko taip greitai. Nors Fredrikas jau seniai

kalbejo apie namo pirkim^, M i l a visada norejo pasilikti

mieste.

- Taip, j i is tiesi} to norejo, taciau pati puikiai supra­

to, kad su vaikais j i j bute jau darosi per anksta.

Tomas linktelejo, tada kiek pagalvoj^s paklause:

- A r tu irgi taip manai ?

- Ne, - is karto atsake A n i k a . V i e n pagalvojus apie

issikraustym^ is miesto j ^ apimdavo nerimas. A r verta

persikelti j kokj nors priemiestj vien del to, kad prie duri^

turetum kelis kvadratinius metrus zoles ir supuokles?,

Palikti but^ su kokliij krosnimi ir ant kojeliq stovinci^.

vonia tam, kad gyventum dviejij aukstij name, kuriam^

reiktq valyti dulkes, o kieme augtij obelis, kurios vaisiij

seima vis tiek nesuvalgytq. Ne, aciu!

- K o k i a laime...

- J u k tu juokauji, tiesa? - suabejojo A n i k a .

Naujas gyvenamasis rajor^sjtgkholmo pakrastyje.

19