„ŠILUMINĖS BŪSTO APLINKOS (MIKROKLIMATO) KOKYBĖS …2 lentelė. Lietuvos centralizuotai tiekiamos šilumos balansas 2007 m. (Lietuvos energetikos institutas, 2008m.). Šilumos

VALSTYBINĖS VISUOMENĖS SVEIKATOS PRIEŢIŪROS TARNYBOS

PRIE SVEIKATOS APSAUGOS MINISTERIJOS VYKDOMAS

2007–2013 M. ŢMOGIŠKŲJŲ IŠTEKLIŲ PLĖTROS VEIKSMŲ PROGRAMOS 4

PRIORITETO „ADMINISTRACINIŲ GEBĖJIMŲ STIPRINIMAS IR VIEŠOJO

ADMINISTRAVIMO EFEKTYVUMO DIDINIMAS“ ĮGYVENDINIMO PRIEMONĖS

VP1-4.3-VRM-02-V „VIEŠŲJŲ POLITIKŲ REFORMŲ SKATINIMAS“ PROJEKTAS

„GYVENAMOSIOS APLINKOS SVEIKATOS RIZIKOS VEIKSNIŲ VALDYMO

TOBULINIMAS“

VEIKLOS ATASKAITA:

„ŠILUMINĖS BŪSTO APLINKOS (MIKROKLIMATO)

KOKYBĖS VALDYMO SRITIES TEISINĖS BAZĖS, ĮSKAITANT

TERITORIJŲ PLANAVIMĄ IR STATYBŲ PROCESĄ, ANALIZĖ“

2010 m. liepos 12 d. Nr. PA- 4

Rengėjai: Viktorija Buzytė,

Daiva Keršulytė

Projekto vadovas: Eglė Tamošiūnienė

Darbų perdavimo-

priėmimo aktas:

2010 m. liepos 12 d.

Nr. PAP- 48

Vilnius

2

1.1.2.5 veikla „Šiluminės būsto aplinkos (mikroklimato) kokybės valdymo srities teisinės

bazės, įskaitant teritorijų planavimą ir statybų procesą, analizė“

ĮVADAS

Ţmogaus gyvensena, fizinė, socialinė ir kultūrinė aplinka labiausiai nulemia sveikatą.

Ţmogaus sveikatai net 20 proc. įtakos daro aplinka, kurioje jis gyvena, todėl svarbu, kad asmuo

gyventų bei dirbtų sveikoje aplinkoje, be triukšmo, dulkių, gertų švarų vandenį be nitratų,

patalpose turėtų būti įrengta gera ventiliacija tam, kad patalpos nuolat būtų vėdinamos, kad jose

nesikauptų įvairios dujos bei dulkės; patalpos taip pat turi būti gerai apšviestos, kadangi šviesa

daro didelę įtaką organizmo funkcijoms, o blogas apšvietimas ar saulės stoka gali sukelti depresiją

[i,ii].

Aplinka veikia ţmogų, o ţmogus savo veikla keičia aplinką, tirdamas ją ir pritaikydamas

savo reikmėms. Ilgainiui jis susikuria komfortą, tampa vartotoju, o vėliau pastebi, kad minėtieji

pakeitimai sukelia nenumatytų pasekmių ir nepatogumų, netgi kenkia aplinkos darnai. Tai galima

pasakyti ir apie civilizacijos poveikį ţmogui: kartu su komfortu jis patiria neigiamų pasekmių

sveikatai. Civilizuotas ţmogus, gerai įvaldęs techniką, gali aukštai pakilti, daug ką labai greitai

atlikti, bet netampa sveikesnis. Priešingai, plinta lėtinės ligos, alergija įvairiems dirbtinės veiklos

produktams, blogėja psichikos sveikata, puola naujos civilizacijos ligos, kurių neįveikia

neabejotinai didelę paţangą daranti ir labai brangiai kainuojanti medicina [2,3,iii

,iv

].

Šiuolaikinėje visuomenėje daugelis ţmonių didţiąją laiko dalį praleidţia savo pačių

sukurtoje uţdaroje erdvėje. Ar tai būtų gyvenamosios patalpos, ar darbo vieta, mokyklos, vaikų

darţeliai, laisvalaikio centrai ar transportas, uţdarose patalpose praleidţiama iki 80 proc. paros

laiko. Tačiau ši ţmogaus sukurta dirbtinė aplinka nebūtinai yra geriausia jo buvimo ir veiklos

terpė. Daţnai kuriant tokią aplinką vadovaujamasi ekonominiais, technologiniais ar politiniais

prioritetais. Tuo tarpu į tokius aspektus, kaip ţmogaus sveikata, gerovė, socialiniai ir ekologiniai

poreikiai, visai neatsiţvelgiama arba nepakankamai atsiţvelgiama.

Būsto poveikis sveikatai gali būti tiesioginis ir netiesioginis. Netinkamos gyvenimo

sąlygos kelia grėsmę tiek fizinei, tiek psichinei ţmonių sveikatai. O būsto ir gyvenamosios

aplinkos veiksnių bei sveikatos tarpusavio sąveika yra sudėtinga ir kompleksinė. Ši sąveika

pasireiškia įvairiuose lygiuose (pvz. medicininiame, erdviniame- funkciniame).

Prasta oro cirkuliacija, vėdinimas bei šildymo ir aušinimo sistemų naudojimas gali

paaštrinti oro taršos patalpose problemą. Radonas, pesticidai ir kitos aplinką teršiančios medţiagos

patenka į patalpas pro plyšius sienose, atdarus langus, ventiliatorius. Karštas ir drėgnas oras taip

pat skatina neigiamą kai kurių teršalų poveikį.

3



Gyvenamųjų patalpų pakankamos šiluminės aplinkos ir šiluminio komforto parametrai

yra tokie: oro temperatūra, juntamoji (atstojamoji) temperatūra, santykinė oro drėgmė, oro

judėjimo greitis bei atitvarų paviršiaus temperatūros ir patalpos temperatūros skirtumas.

Namų aplinkoje ţmogus turi jaustis komfortabiliai, temperatūra turi būti optimali – kad

būtų nei per šilta, nei per šalta. Gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turėtų svyruoti nuo 18 iki 22

°C (vasarą) ir nuo 22 iki 28 °C (ţiemą). Kambarių temperatūra ties langu ir ties vidine siena turėtų

skirtis ne daugiau kaip 3 laipsniais. Temperatūros prie grindų ir prie lubų skirtumas neturėtų būti

didesnis kaip 3 °C [15].

Organizmo šilumos reguliavimo mechanizmai veikia skirtingai, kai esama šilumoje ir kai

esama šaltyje.

Jei aplinkos temperatūra aukštesnė, vyksta šie termoreguliacijos procesai:

šiluminis spinduliavimas į aplinką, kuris priklauso nuo ţmogaus kūno paviršiaus ir

aplinkinių kūnų temperatūros skirtumo;

drėgmės garinimas nuo kūno paviršiaus, kuris priklauso nuo aplinkos oro drėgmės ir oro

judėjimo greičio;

konvekcija – greta kūno esančio oro sušildymas, dėl kurio sušilęs kyla aukštyn ir jo kaita

priklauso nuo judėjimo greičio bei aplinkos oro temperatūros;

laidumas į aplinkos daiktus, prie kurių liečiamasi, priklausomas nuo kūno ir liečiamojo

paviršiaus temperatūrų skirtumo.

Visi šie procesai vyksta drauge, vienas kitą papildo ir sudaro šilumos jutimo komfortą

organizme. Pavyzdţiui, esant 23°C aplinkos temperatūrai ir normaliai oro drėgmei, sveikas nuogas

ţmogus:

apie 60 proc. savo gaminamos šilumos atiduoda aplinkai dėl spinduliavimo,

25 proc. – dėl drėgmės garinimo,

12 proc. – dėl konvekcijos,

apie 3 proc. – dėl laidumo su liečiamais daiktus ar grindimis.

Tačiau jei aplinkos temperatūra yra aukštesnė uţ ţmogaus kūno temperatūrą, iš šių

keturių procesų galės vykti tik garinimas, jei oro drėgmė bus maţa (pvz., saunoje), arba nevyks

nė vienas, jei oro drėgmė bus didelė (kaip garinėje pirtyje) – tai gresia organizmo perkaitimu.

Kūno šilumos atidavimas priklauso nuo kūno paviršiaus dydţio ir kraujagyslių spindţio.

Kraujas yra pagrindinis organizmo šilumos tiekėjas ir kuo daugiau jo teka pro audinius, tuo

aukštesnė jų temperatūra ir didesnė galimybė atiduoti šilumą aplinkai. Išsiplėtus poodinių kraujo

indų spindţiui ţmogus parausta. Drėgmės garinimas nuo kūno paviršiaus yra labai efektyvi

4



termoreguliavimo priemonė. Išgarinus litrą prakaito nuo kūno paviršiaus atiduodama tiek šilumos

į aplinką, kuri galėtų pakelti kūno temperatūrą iki 100 °C.

Didelę įtaką gyventojų sergamumui daro ne tiek išorinės lauko klimato sąlygos, prie

kurių ilgainiui galima priprasti ir prisitaikyti pasinaudojant atitinkančia sezoną apranga, bet ir

buities –gyvenamųjų kambarių, darbo ir kitų vietų – mikroklimatas.

Patalpų mikroklimatas priklauso nuo trijų pagrindinių oro veiksnių – temperatūros,

drėgmės ir judėjimo. Visų jų kompleksinis poveikis ir nulemia mūsų šiluminę savijautą patalpose,

kurią galime vertinti kaip šiltą, šaltą ar komfortišką.

Gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turėtų svyruoti nuo 19 iki 20 °C. Patalpoje, kurioje

miegama, ji galėtų būti bent 2–3°C ţemesnė, nes vėsus ir grynas oras gilina miegą, gerina poilsį,

leidţia greičiau uţmigti. Virtuvėje bei kitose patalpose, kur intensyviai dirbama, oro temperatūra

taip pat turėtų būti bent porą laipsnių ţemesnė. Vaikų kambarių temperatūra turėtų būti 20–22°C.

Nors sakoma, kad šiluma kaulų nelauţo, nerekomenduojama aukštesnė nei 23°C temperatūra, nes

tokiose patalpose esančius ţmones pradeda varginti galvos skausmai, maţėja darbingumas,

blogėja savijauta [v].

Šaltos ţiemos sąlygomis esama patalpų šildymo sistema ne visuomet gali uţtikrinti

reikiamą kambarių temperatūrą. Tuomet galima papildomai naudoti kilnojamuosius elektrinius

šildytuvus. Įsigyti juos nesudėtinga, tačiau būtina atkreipti dėmesį į galingumą, apšildomą plotą

bei technines charakteristikas. Geriausi kaloriferiai turi įmontuotus termostatus, kurie automatiškai

palaiko reikiamą temperatūrą patalpoje.

Šiluminei savijautai labai svarbi ir oro drėgmė, kuri turėtų sudaryti 40–60 proc.

santykinės drėgmės.

Jeigu oro drėgmė didesnė, didesnis drėgno oro šilumos laidumas sudaro geras sąlygas

sušalti, jei oras vėsus, arba perkaisti karštoje aplinkoje. Be to, didesnė oro drėgmė sudaro

palankias sąlygas įvairiems mikroorganizmams plisti, o drėgmės kondensacija ant vėsesnių

paviršių sukelia nemalonų drėgmės pojūtį.

Jei oro drėgmė maţesnė, šilumos atidavimas dėl laidumo gerokai sumaţėja, todėl ir oro

temperatūra gali būti kiek ţemesnė. Tačiau intensyviau garuojant drėgmei nuo kūno paviršiaus,

kyla odos ir gleivinių dţiūvimo pojūtis. Dţiūnant kvėpavimo takų gleivinėms, jos praranda savo

barjerines savybes ir ilgainiui gali nebeapsaugoti nuo ore esančių mikroorganizmų poveikio. Tokią

situaciją gali sukelti patalpose esantis didelis šildymo elementų paviršius arba oro šildymas

kaloriferiais bei pūtimas ventiliacijos kanalais į patalpas. Oro drėgmei padidinti galima naudotis

5



keraminiais vandens garinimo indais, įtaisytais tarp radiatorių sekcijų. Normalizuoti oro drėgmę

geriausiai padeda patalpose auginami augalai bei kambarinės gėlės.

Oro judėjimas patalpose būtinas, nes jei ţmogus nejunta nors menkiausio oro judėjimo ar

slėgio į audinius skirtumo, jam tvanku, blogėja savijauta ir darbingumas. Oro judėjimo greitis

patalpose turėtų būti iki 0,3 m/s, tai sąlygoja aplinkinio oro kaitą ir galimybę kvėpuoti švaresniu

nei iškvepiamu oru [15].

Oro kaita padeda pašalinti iš patalpų įvairius teršalus, ţmogaus išskiriamas dujas, dulkes

ir mikroorganizmus. Todėl gyvenamosiose patalpose oras turėtų keistis ne maţiau kaip 3 kartus

per valandą. Kadangi mūsų pastatai nėra hermetiški, oras dėl temperatūros ir slėgio skirtumo

sienose bei pro visus įmanomus plyšius natūraliai pasikeičia kartą per valandą. Todėl naudojantis

ortakiais, viršulangiais ir kitomis priemonėmis padidinti oro kaitą patalpose nėra sudėtinga.

Tam, kad ţmogus gerai jaustųsi ir kvėpuotų grynu oru, jam reikia apie 50 m3 oro per

valandą. Atsiţvelgiant į tai, kad bent kartą per valandą oras natūraliai pakinta, šis oro rezervuaras,

t. y. optimalus kiekis ţmogui, valandą būnančiam patalpoje, yra 25 m3. Pagal šį rodiklį

apskaičiuojami dirbtinės ventiliacijos pajėgumai patalpose, atsiţvelgiant į jų gyventojų kiekį.

Ypatinga ventiliacija būtina virtuvėje, nes tai namų laboratorija, kurioje atliekami įvairūs

eksperimentai bei buitiniai darbai. Oro taršos šaltinių virtuvėje gausu – tai gamtinės dujos,

galutiniai ir negalutiniai dujų degimo produktai, maisto produktų degėsiai, įvairios maisto

produktų atliekos, ţmogaus išskiriamos dujos ir t. t. Oras virtuvėje turėtų pasikeisti iki 10 kartų

per valandą. Todėl gyvenamųjų patalpų virtuvėse projektuojamas didesni šilumos šaltiniai, kad

kompensuotų šilumos nuostolius vėdinant [53].

Natūralaus vėdinimo ortakiai pastatų virtuvėse turi būti atviri ir įtaisyti greta viryklių bei

taršos šaltinių. Daugiaaukščių pastatų viršutiniuose aukštuose natūrali trauka neefektyvi, todėl

būtina naudotis dirbtinio vėdinimo ventiliatoriais, kad šie intensyviai keistų patalpos orą. Teršalų

kiekiui sukaupti ir greitai pašalinti padeda gartraukiai virš viryklių. Tai neleidţia teršalams

pasklisti ore ir patekti į kitas patalpas.

Taupant šilumą patalpose, kambarius geriau vėdinti intensyviai, bet trumpai, negu po

truputį ilgą laiką. Svarbu neuţstatyti šilumos šaltinių – radiatorių baldais, nes tai trukdo šilumai

sklisti. Spintas ar knygų lentynas reikėtų glausti prie išorinės sienos paviršiaus, nes tai padeda

izoliuoti patalpas nuo išorės temperatūros svyravimų. Gyvenamųjų patalpų nerekomenduojama

perpildyti baldais, ypač minkštais, kuriuose susikaupia daug dulkių. Optimalu įrengti spintas

sienose – tai leidţia padidinti patalpų erdvę.

6



Patalpose ţmogus praleidţia didelę laiko dalį, todėl jos daro didelę įtaką organizmo

termoreguliacijai, kuri yra būtina gyvybei ir darbingumui palaikyti [vi

].

Centralizuotai tiekiamos šilumos gamyba

Šildymo sezonas (kai lauko temperatūra yra maţesnė nei +10ºC) Lietuvoje vidutiniškai

tęsiasi 219 dienų per metus (6-7 mėn.). Vidutinis laipsniadienių skaičius yra 3725 (min – 3.445,

max – 4.081). Rekomenduojamos gyvenamųjų ir viešosios paskirties pastatų įvairių patalpų

temperatūrų vertės šildymo sezonu yra apibrėţtos higienos normoje patvirtintoje Sveikatos

apsaugos ministro 2009 m. gruodţio 31 d. įsakymu Nr. V-1081 „Dėl Lietuvos higienos normos

HN 42:2009 „Gyvenamųjų ir visuomeninių pastatų patalpų mikroklimato“. (Ţin., 2009, Nr. 159-

7219). Viešosios paskirties patalpų rekomenduojamos temperatūros nurodytos STR 2.09.02:2005

„Šildymas, vėdinimas ir oro kondicionavimas“ patvirtinimo“ (Ţin., 2005, Nr. 75-2729)

(1lentelė).

1 lentelė. Rekomenduojamos patalpų temperatūrų vertės šildymo sezono metu.

Patalpų tipai Temperatūra patalpose Cº

Gyvenamieji pastatai

Viešosios paskirties pastatai

Vaikų lopšeliai

Vaikų darţeliai

Mokyklos ir universitetai

Ligoninės ir sveikatos centrai

Parduotuvės

18-22

20-22

21-23

20-22

18-19

19-21

17-19

2000-2007 m. laikotarpiu Lietuvos centralizuotai tiekiamos šilumos gamybos struktūra

keitėsi. 2007 m. šiluminėse elektrinėse buvo pagaminta 41,2% visos šilumos, o katilinėse –

36,7%. 2000-2006 m. šilumos gamybos šiluminėse elektrinėse dalis didėjo: 2000 m. šio tipo

elektrinėse buvo pagaminta 37,2% visos šilumos, o 2006 m. – 47,7%. Galima pastebėti, kad

šilumos gamybos katilinėse dalis maţėjo didėjant šilumos gamybos daliai šiluminėse elektrinėse.

Nagrinėjamu laikotarpiu katilinėse vidutiniškai kasmet buvo pagaminama apie 39% šilumos.

Ţenkliai išaugo ne tik šiluminės energijos gamybos apimtys, naudojant cheminių procesų energiją

(2000 m. buvo pagaminta 1.516,8 GWh, o 2007 – 2.453,3 GWh), bet ir jos dalis bendroje šilumos

gamybos struktūroje (nuo 11,3% 2000 m. iki 18,0% 2007 m.). Nagrinėjamu laikotarpiu

centralizuoto šilumos tiekimo tinkluose patiriami šilumos nuostoliai sumaţėjo 1,5 karto. Tačiau

2007 m. šilumos nuostoliai tinkluose buvo 1.837,5 GWh arba tai sudarė 13,5% bendrojo šilumos

suvartojimo. Lietuvos centralizuotai tiekiamos šilumos balansas pateiktas 2 lentelėje.

7



2 lentelė. Lietuvos centralizuotai tiekiamos šilumos balansas 2007 m. (Lietuvos energetikos

institutas, 2008m.).

Šilumos balansas GWh

Bendroji gamyba

Šiluminės elektrinės

Viešosios elektrinės

Lietuvos elektrinė

Vilniaus elektrinė

Kauno termofikacinė elektrinė

Klaipėdos elektrinė

Kitos

Įmonių elektrinės

Katilinės

Viešosios katilinės

Įmonių katilinės

Ignalinos AE

Geoterminiai įrenginiai

Kiti įrenginiai

Bendrasis suvartojimas

Nuostoliai tinkluose

Šilumos sąnaudos

Energetikos įmonės

Galutinės reikšmės

Pramonė ir statyba

Ţemės ūkis

Prekyba ir paslaugos

Namų ūkiai

13 655,1

5 624,6

558,3

140,3

2 862,7

1 574,5

371,6

633,9

41,6

5 009,4

4 612,1

397,3

535,4

32,4

2 453,3

13 655,41

1 837,5

11 817,6

1 117,3

10 700,3

2 309,8

100,7

2 486,5

5 803,3

Gamtinės dujos yra pagrindinis kuras naudojamas centralizuotai tiekiamos šilumos

gamyboje. 2007 m. kuro struktūroje jos sudarė 77,6%. AEI dalis augo nuo 2% 2000 m. iki 16,2%

2007 m. Ţymi dalis mazuto, naudojamo šilumai gaminti, buvo pakeista AEI. Šiuos pokyčius

sąlygojo įvairios klimato kaitos ir aplinkos taršos maţinimo priemonės bei ţenkliai išaugusios

importuojamo kuro kainos.

Centralizuotai tiekiamos šilumos suvartojimas

Centralizuotai tiekiamos šilumos suvartojimo struktūra pagal ūkio šakas bei dinamika

pateikta 10 paveiksle. Nuo 2000 m. šilumos kasmet vidutiniškai suvartojama 1,5% daugiau, o

2007 m. šilumos reikmės siekė 10.700,3 GWh.

2000-2007 m. laikotarpiu šilumos poreikiai sparčiausiai augo prekybos ir paslaugų

sektoriuje (3,5%) bei pramonės ir statybų sektoriuje (2,8%). Tuo pačiu laikotarpiu namų ūkių

šilumos poreikiai vidutiniškai kasmet padidėdavo 0,4%, o ţemės ūkyje, atvirkščiai, pastebimos

šilumos poreikių maţėjimo tendencijos (šilumos poreikiai maţėjo po 4,3% kasmet). 2007 m.

namų ūkiai suvartojo 54,2% visos šilumos, prekybos ir paslaugų sektorius atitinkamai 23,2%,

8



pramonės ir statybų sektorius – 21,6% bei ţemės ūkis – 1,0%. Analizuojant Lietuvos

centralizuotai tiekiamos šilumos sektorių, būtina atsiţvelgti į šilumos sektorių reglamentuojančią

teisinę bazę. Šilumos ūkio įstatymo pakeitimai buvo priimti 2007 m. lapkričio 20 d. Įstatymo

pakeitime apibrėţtas šilumos tiekėjų, patiekiančių į tinklą ne maţiau nei 10 GWh šilumos per

metus, reguliavimas. Iki šio pakeitimo Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija

reguliuodavo įmones, realizuojančias ne maţiau kaip 5 GWh šilumos per metus. Dėl šios

prieţasties statistinė informacija bus analizuojama, remiantis iki Šilumos ūkio įstatymo pakeitimo

galiojusia jo redakcija:

Centralizuoto šilumos tiekimo sistemos, realizuojančios ne daugiau kaip 5 GWh

šilumos per metus. 2006 m. Lietuvoje buvo 263 hidrauliškai vientisos centralizuoto šilumos

tiekimo sistemos, realizuojančios ne daugiau kaip 5 GWh šilumos per metus. 2006 m. šiose

sistemose buvo pagaminta 271,4 GWh šilumos. Sistemos aprūpino šiluma 1.142 pastatus, t.y.

12.539 būstus, kurių šildomas plotas buvo 457.582,8 m2. Vertėtų paminėti, kad šiame skaičiuje

buvo 583 daugiabučiai namai. Daugiabučiai namai, kuriuos šiluma aprūpino šios maţos sistemos,

sudarė 3,6% visų centralizuotai šildomų daugiabučių namų Lietuvoje (Termosistemų projektai,

2007).

Centralizuoto šilumos tiekimo sistemos, kuriose pagaminama daugiau nei 5 GWh

šilumos per metus. 2006 m. šalyje buvo 94 hidrauliškai vientisos centralizuoto šilumos tiekimo

sistemos, kuriose per metus buvo pagaminta daugiau nei 5 GWh šilumos. Iš viso šiose sistemose

2006 m. buvo pagaminta 9.420,6 GWh šilumos. Sistemos aprūpino šiluma 26.676 pastatus: 25.617

(636.235 būstai) pastatų buvo pastatyta iki 1992 m. ir 1.059 pastatai (22.386 būstai) buvo pastatyti

po 1992 m. Sistemų šildomas plotas siekė 42.076,8 tūkst. m2. 7 lentelėje pateikta pastatų ir būstų

skaičiaus pasiskirstymo pagal sistemos dydį procentinė struktūra.

Galutinės energijos suvartojimas pagal energijos rūšis

Galutinės energijos suvartojimo struktūra pagal energijos rūšis (elektra, šiluma, kuras)

pateikta 11 paveiksle. Centralizuotai tiekiamos šilumos dalis galutinės energijos suvartojimo

struktūroje sumaţėjo nuo 22% 2000 m. iki 18% 2007 m., kai tuo tarpu kuro suvartojimo dalis

padidėjo nuo 64% 2000 m. iki 67% 2007 m.

Lietuvos būsto sektoriaus apţvalga

Lietuvos pastatai pastatyti iki 1991 m. buvo projektuojami atsiţvelgiant į statybų normas SN

ir T II-3-79 “Statybinė šiluminė technika”, kurios buvo taikomos tuometinėje Sovietų Sąjungoje.

Šiandien pastatuose, kurie buvo pastatyti tuo laiku, kai galiojo senosios statybų normos, šilumos

poreikiai yra 174 kWh/m2 per metus (Serbenta, 2007). 1992 m. Statybos ir urbanistikos

9



ministerija patvirtino Statybų normas RSN 143-92. Šios normos numatė grieţtesnes šilumines

charakteristikas pastatams, o tai sąlygojo šilumos poreikio iki 118 kWh/m2 per metus sumaţėjimą

(Serbenta, 2007). Reikalavimai dar kartą buvo sugrieţtinti 1999 m. ir 2005 m., kuomet techniniai

reikalavimai statyboms STR 2.05.01:1999 ir STR 2.05.01:2005 buvo patvirtinti. Įgyvendinus šias

normas, šilumos poreikiai sumaţėjo iki 99 kWh/m2 per metus (Serbenta, 2007). Lietuvos būsto

sektoriaus analizei atlikti pastatai sugrupuoti pagal statybų normų galiojimo laikotarpį, t.y. pastatų

statybos laikotarpį. Šio grupavimo rezultatai pateikti 10 lentelėje. Lietuvos būsto strategijoje

teigiama, kad esamų būstų kokybė ne visada atitinka patvirtintus techninius reikalavimus

(Lietuvos būsto strategija, 2004). Įvertinus faktinį šilumos suvartojimą, Lietuvos šilumos tiekėjų

asociacija sugrupavo visus Lietuvos daugiabučius namus į keturias kategorijas:

Naujos statybos daugiabučiai namai su aukštos kokybės šilumine izoliacija 8

kWh/m2/mėn.

Senos statybos renovuoti daugiabučiai namai 15 kWh/m2/mėn.

Senos statybis nerenovuoti daugiabučiai namai 25 kWh/m2/mėn.

Senos statybos daugiabučiai namai su ţemos kokybės šilumine izoliacija 35

kWh/m2/mėn.

3 lentelė. Gyvenamųjų pastatų struktūra pagal statybos metus ir statybos vietą (Lietuvos statistikos

departamento duomenų bazė)

Statybų periodas Daugiabučių namų

skaičius

Individualių namų

skaičius

Mieste

Kaime

Iki 1991

1992-199

2000-2007

Iki 1991

1992-1999

2000-2007

17 973

1 870

1 370

26 487

1 030

754

127 655

13 284

9 733

306 281

11 905

8 723

Viso Iki 1991

1992-1999

2000-2007

44 460

2 900

2 124

433 936

25 189

18 456

Aplinkos apsaugos ministerijos duomenimis, šalyje yra apie 700 dalinai renovuotų

daugiabučių namų, tačiau tai tik 2% daugiabučių namų, kuriuose gyvena didţioji dalis šalies

gyventojų. Renovavus šiuos pastatus, energijos suvartojimas sumaţėjo 30% (Serbenta, 2007).

4 lentelė. Patogumai būstuose (2007 m.) (Lietuvos statistikos departamento duomenų bazė)

(proc.)

10



Viso Mieste Kaime

Elektros energija

Centralizuotas šilumos tiekimas

Vandentiekis

Centralizuotas tiekimas

Karštas vanduo

Centralizuotas tiekimas

Kanalizacija

100

76

85

75

79

51

84

100

83

96

90

94

76

96

99

50

63

47

50

2

62

Iš 4 lentelės matyti, kad 1% Lietuvos kaimo vietovėse įrengtų būstų vis dar neturi elektros

energijos. 89% būstų, įrengtų miestuose, šiluma tiekiama centralizuotai, kai tuo tarpu tik 50%

Lietuvos būstų, įrengtų kaimo vietovėse, gali pasinaudoti šia paslauga. Apie 85% Lietuvos būstų

įrengtas vandentiekis, tačiau kaimuose tik 79% įrengtiems būstams yra tiekiams karštas vanduo.

Daugiau informacijos apie Lietuvos būstų šildymo tipus pateikta 5 lentelėje.

5 lentelė. Būstų struktūra pagal šildymo tipą (Lietuvos statistikos departamento duomenų

bazė) (proc.)

Centralizuotas šildymas Kita Nėra šildymo

Centralizuotas šilumos

tiekimas

Vietinis šildymas

Viso

Mieste

Kaime

52,9 25,6

75,4 17,1

6,5 43,1

25,2

10,1

56,5

0,2

0,1

0,4

Iš 5 lentelės matyti, kad 0,2% visų Lietuvos būstų vis dar yra nešildomi. 75,4% miestuose

įrengtų būstų yra prijungti prie centralizuotai tiekiamos šilumos sistemų, kai tuo tarpu tik 6,5%

kaimo vietovėse esančių būstų naudojasi šia paslauga. Kaimo vietovių būstuose, kur vyrauja

individualūs gyvenamieji namai, šilumos poreikiai tenkinami naudojant vietinį šilumos šaltinį.

Vertinant energijos vartojimo efektyvumą, svarbūs bendrieji ekonominiai ir energetiniai

rodikliai bei jų kaita.

Po Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo prasidėjus ekonomikos

nuosmukiui, nuo 1991 m. ţenkliai sumaţėjo energijos sąnaudos visose ūkio šakose (ţr. 1 pav.).

1991–1994 m. laikotarpiu energijos tiek pirminės, tiek galutinės sąnaudos sumaţėjo 2,1 karto.

1995–2000 m. laikotarpiu, šalies ekonomikai pradėjus atsigauti, energijos galutinės

sąnaudos toliau maţėjo vidutiniškai 3,8% per metus. Tačiau tai jau lėmė struktūriniai pokyčiai

11



šalies ekonomikoje, naujų technologijų, pakeitusių iš praeities paveldėtas energijai imlias, bei kitų

energijos vartojimo efektyvumą didinančių priemonių diegimas.

Po 2000 m. prasidėjo itin spartus ekonomikos augimas. Bendrasis vidaus produktas

(toliau – BVP) (to meto kainomis) Lietuvoje nuo 2000 m. iki 2007 m. padidėjo 2,1 karto ir 2007

metais jis sudarė 28 mlrd. EUR. Tačiau energijos galutinės sąnaudos augo vidutiniškai 4,7% per

metus ir padidėjo tik 1,4 karto, energijos pirminės sąnaudos padidėjo 1,3 karto (ţr. 1 pav.).

0

2000

4000

6000

8000

10000

12000

14000

16000

18000

0

2000

4000

6000

8000

10000

12000

19

90

19

91

19

92

19

93

19

94

19

95

19

96

19

97

19

98

19

99

20

00

20

01

20

02

20

03

20

04

20

05

20

06

20

07

Pir

min

ės

en

erg

ijos

suva

rto

jimas

, kt

ne

Gal

uti

nė

s e

ne

rgijo

s su

vart

ojim

as,

ktn

e

Prekyba ir paslaugos Žemės ūkis Namų ūkiai

Transportas Pramonė Pirminės energijos suvartojimas

1 pav. Pirminės ir galutinės energijos vartojimo kitimas 1990–2007 m.

Lietuvoje sukurtas BVP, tenkantis vienam gyventojui, palyginti su ES-27 vidurkiu, 2006

metais buvo maţesnis apie 1,8 karto. Tuo tarpu 2006 m. šalyje vienas gyventojas pirminės

energijos sunaudojo vidutiniškai apie 1,5 karto, galutinės energijos – 1,7 karto, galutinės elektros

energijos – 2,3 karto maţiau negu vidutiniškai ES-27 vidurkis.

6 lentelė. Energijos vartojimo efektyvumo didinimo priemonių suvestinė

9% energijos taupymo rodiklis 2016 m. (GWh)

Nacionalinis energijos taupymo tikslas 2016 m. (GWh)

379

7

470

0

Nacionalinis tarpinis energijos taupymo rodiklis 2010 m. (GWh) 628

12



Energijos vartojimo efektyvumo didinimo

programos, energetinės paslaugos ir kitos energijos

vartojimo efektyvumo didinimo priemonės energijos

taupymo tikslui pasiekti

Me

tiniai

planuojami

energijos

sutaupymai

2010 m.

pab., GWh

Met

iniai

planuojami

energijos

sutaupymai

2016 m.

pab., GWh

Gyvenamasis sektorius: 170 177

0

Lietuvos būsto strategija, patvirtinta Lietuvos

Respublikos Vyriausybės 2004 m. sausio 21 d. nutarimu

Nr. 60 (Ţin., 2004, Nr. 13-387);

Daugiabučių namų modernizavimo programa,

patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m.

rugsėjo 23 d. nutarimu Nr. 1213 (Ţin., 2004, Nr. 143-5232;

2005, Nr. 78-2839; 2008, Nr. 36-1282)

150 170

0

2007–2013 m. periodo ES struktūriniai fondai 0 50

Energijos taupymo (būsto) demonstracinis projektas

(ankstyvieji veiksmai1)

20 20

5. Katilų efektyvumo tikrinimas n/a n/a

6. Oro kondicionavimo sistemų efektyvumo

tikrinimas

n/a n/a

7. Atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo

gyvenamuosiose namuose skatinimo tvarka (bus parengtas

projektas)

n/a n/a

Sutaupyto energijos kiekio pasiskirstymas pagal energijos vartojimo efektyvumo

didinimo priemonių sritis pateiktas 10 pav.

Gyvenamasis sektorius

37%

Prekybos ir paslaugų

sektorius5%

Pramonės sektorius

8%

Transporto sektorius

10%

Horizontalios ir tarpsektorinės

priemonės40%

10 pav. Sutaupyto energijos kiekio pasiskirstymas pagal priemonių sritis

13



Lietuvoje daugiau kaip 60% daugiabučių namų pastatyta per praėjusio amţiaus

paskutinius keturis dešimtmečius. Tuomet dominavo stambiaplokščių daugiabučių namų statyba.

Tokie daugiabučiai namai neekonomiški energijos vartojimo poţiūriu, juos eksploatuoti ţiemą

brangu, todėl gyventojai, kurių maţos pajamos, neišgali sumokėti uţ šilumą. Dalį išlaidų šilumai

ir karštam vandeniui nepasiturinčioms šeimoms ir vieniems gyvenantiems asmenims kompensuoja

valstybė. Šiuo metu taikoma kompensacijų uţ šildymą ir karštą vandenį sistema neracionali.

Didėjant energijos kainoms, vis daugiau Lietuvos Respublikos valstybės biudţeto lėšų

reikia skirti kompensacijoms. Daugelį energijos išteklių šalis importuoja, todėl tai neigiamai

atsiliepia šalies mokėjimo balansui.

Senstant gyvenamųjų namų fondui ir brangstant energijos ištekliams, vis aktualesnė

tampa racionalaus energijos vartojimo problema. Jos negali išspręsti pavieniai butų savininkai:

reikia kompleksiškai atnaujinti daugiabučius namus, modernizuoti gyvenamųjų namų rajonus

(kvartalus), įskaitant inţinerinės ir socialinės infrastruktūros atnaujinimą. Sukurtas daugiabučių

gyvenamųjų namų modernizavimo finansavimo kreditavimo mechanizmas, panaudojant

komercinių bankų ir kitų kredito įstaigų kreditinius išteklius, gyventojų lėšas, Lietuvos

Respublikos valstybės biudţeto, savivaldybių lėšas, sudaro sąlygas gyventojams modernizuoti

daugiabučius gyvenamuosius namus, kuriuose jie gyvena. Tačiau siekiant kompleksinio

gyvenamųjų rajonų (kvartalų) modernizavimo būtina šį mechanizmą tobulinti, tam panaudojant

ES ir kitų fondų paramą, privačių investuotojų lėšas, aktyvinant savivaldybių vaidmenį.

Vienas iš svarbiausių Lietuvos būsto strategijos tikslų – uţtikrinti efektyvų esamo būsto

naudojimą, prieţiūrą, atnaujinimą, modernizavimą ir racionalų energijos išteklių vartojimą. Šioje

strategijoje numatyta, kad iki 2020 m. bus atnaujinti, pagal galimybes ir ekonominį tikslingumą

modernizuoti esami daugiabučiai namai, jų inţinerinė techninė įranga. Numatoma šilumos

energijos santykines sąnaudas, skaičiuojamas būsto naudingojo ploto vienetui, sumaţinti iki 30%.

Nuo 1996 m. Lietuvos Respublikoje buvo įgyvendinamas Energijos taupymo (būsto)

demonstracinis projektas. Šio projekto galimybėmis pasinaudojo 550 daugiabučių namų savininkų

bendrijų, įgyvendinusių 626 gyvenamųjų pastatų atnaujinimo projektus. Jo įgyvendinimo metu

įdiegtos energijos taupymo priemonės leido sutaupyti vidutiniškai 20–30%, o kai kuriais atvejais –

60–70% šilumos.

Šiuo metu yra sukurtas daugiabučių namų modernizavimo finansavimo kreditavimo ir

valstybės paramos teikimo mechanizmas, kuris paskatino gyventojus imtis iniciatyvos atnaujinti

savo būstus ir aktyviau investuoti į kompleksinį pastatų atnaujinimą. Nuo 2005 m. parengta

daugiau kaip 720 investicijų projektų, numatoma investicijų suma viršija 231 mln. eurų, visiškai

14



įgyvendinti 306 projektai. Palyginti su Energijos taupymo (būsto) demonstraciniu projektu,

2007 m. pastebimai padidėjo investicijų projektų apimtis, nuolat daugėja rengiamų projektų.

Be daugiabučių namų modernizavimo, valstybė apmoka katilų bei šildymo sistemų su

senesniais kaip 15 metų katilais, skirtais gyvenamosioms patalpoms šildyti, taip pat oro

kondicionavimo sistemų, skirtų gyvenamosioms patalpoms vėsinti, atitikties nustatytiems

energijos vartojimo efektyvumo reikalavimams tikrinimo paslaugas, taip sukurdama sąlygas

intensyvesniam jų tikrinimui.

Planuojama parengti tvarką, kuria būtų skatinamas atsinaujinančių energijos išteklių

platesnis panaudojimas gyvenamajame sektoriuje, taip maţinant iškastinio kuro vartojimą bei

prisidedant prie atsinaujinančių energijos išteklių vartojimo didinimo.

Energijos vartojimo efektyvumo didinimo priemonės gyvenamajam sektoriuje apima

1998–2020 m.

Gyvenamajame sektoriuje iki 2016 m. planuojama sutapyti 1770 GWh galutinės

energijos arba 37% nustatyto energijos taupymo rodiklio. Į šį skaičių patenka tik tos priemonės,

kurių sutaupytą energijos kiekį buvo galima kiekybiškai įvertinti. Papildomą indėlį prie numatytų

sutaupymų įneš 4 lentelės 5–7 priemonės.

7 lentelė. Lietuvos būsto strategijos aprašymas

Priemonės

pavadinimas

1. LIETUVOS BŪSTO STRATEGIJA

Kategorija Strateginis dokumentas

Regioninis

taikymas

Nacionalinis lygmuo

Tikslinė grupė Gyvenamieji pastatai.

2007 m. namų ūkiuose suvartota 27% arba 15,7 TWh

galutinės energijos.

Namų ūkiuose suvartota 5,8 TWh šilumos energijos,

4,7 TWh malkų ir medienos atliekų, 1,7 TWh gamtinių dujų,

0,5 TWh akmens anglių

Galutinio

energijos vartojimo

efektyvumo didinimo

veiksmai

Bus atnaujintos ir (ar) modernizuotos daugumos

daugiabučių namų šildymo sistemos, atnaujintos ir apšiltintos stogų

konstrukcijos, pakeisti arba atnaujinti langai ir durys; bus pašalinti

stambiaplokščių gyvenamųjų namų sienų siūlių defektai ir

sumaţintas šių namų sienų šiluminis laidumas

Efektyvumas Įgyvendinant šios strategijos prioritetinę kryptį –

gyvenamųjų namų atnaujinimo ir modernizavimo didinant jų

energetinį efektyvumą skatinimas, finansavimo mechanizmo

tobulinimas – sukurtas daugiabučių namų modernizavimo

finansavimo kreditavimo ir valstybės paramos teikimo

mechanizmas, kuris paskatino gyventojus imtis iniciatyvos

atnaujinti savo būstus ir aktyviau investuoti į kompleksinį pastatų

15



atnaujinimą.

Strategijos tikslams pasiekti įgyvendinama Daugiabučių

namų modernizavimo programa (ţr. 6 lentelę)

Jei ţinoma:

planuojami metiniai

energijos sutaupymai

2010 m. ir 2016 m.

Šiluminės energijos ir kuro santykinės sąnaudos,

skaičiuojamos būsto naudingo ploto vienetui, sumaţės ne maţiau

kaip 30%.

Planuojami sutaupymai 2010 m. – 150 GWh, 2016 m. –

1700 GWh

Įgyvendinimo

stadija ir tikslus

periodas

Įgyvendinama priemonė.

Įgyvendinimo pradţia – 2004 m.

Įgyvendinimo pabaiga – 2020 m.

8 lentelė. Daugiabučių namų modernizavimo programos aprašymas

Priemonės

pavadinimas

2. DAUGIABUČIŲ NAMŲ MODERNIZAVIMO

PROGRAMA

Kategorija Programinis dokumentas / Finansinis instrumentas

Regioninis

taikymas

Nacionalinis lygmuo

Tikslinė grupė Daugiabučiai gyvenamieji namai.

Daugiabučiuose gyvenamuosiuose pastatuose gyvena 66%

šalies gyventojų.






Galutinio

energijos vartojimo

efektyvumo didinimo

veiksmai

Valstybės remiamos priemonės – pastato šildymo ir karšto

vandens sistemų modernizavimas ir (ar) rekonstravimas, įskaitant

šilumos įrenginių modernizavimą ir rekonstravimą butuose; šilumos

punkto ar katilinės modernizavimas ar rekonstrukcija; langų

keitimas; balkonų (lodţijų) įstiklinimas pagal bendrą projektą

stiklinant visus projekte numatytus balkonus (lodţijas); stogų

rekonstravimas juos papildomai apšiltinant, įskaitant naujų

apšiltintų stogų įrengimą (išskyrus patalpų pastogėje įrengimą);

fasadinių sienų apšiltinimas

Efektyvumas Įgyvendinant programą teikiama valstybės parama,

apmokant iki 50% valstybės remiamų priemonių investicijų sumos,

priklausomai nuo projekto energinio efektyvumo; maţas pajamas

gaunantiems asmenims visiškai arba iš dalies apmokant pradinį

įnašą, kredito draudimo įmoką, kreditą ir palūkanas.

Be to, kad teikiama finansinė parama projektams

įgyvendinti, numatoma:

Parengti atskirų gyvenamųjų rajonų (kvartalų)

modernizavimo investicinių programų finansavimo ir privačių

investuotojų dalyvavimo galimybių studiją, kurioje būtų išnagrinėti

minėtų programų finansavimo šaltiniai, teisiniai ir ekonominiai

investicijų skatinimo būdai, kartu parengiant techninę uţduotį

gyvenamojo rajono (kvartalo) modernizavimo demonstracinės

investicinės programos parengimui;

Parengti gyvenamojo rajono (kvartalo) modernizavimo

16



demonstracinę investicinę programą;

Parengti tipinius daugiabučių namų modernizavimo

investicijų ir techninius projektus;

Tobulinti teisinę bazę, kad būtų galima pereiti prie

paprastesnių investicijų projektų rengimo ir derinimo procedūrų ir

efektyviau panaudoti valstybės biudţeto lėšas, skiriamas

daugiabučių namų modernizavimui finansuoti;

Tobulinti visuomenės informavimą ir švietimą daugiabučių

namų prieţiūros ir modernizavimo, racionalaus energijos išteklių

naudojimo klausimais, skatinti gyventojus imtis iniciatyvos

modernizuoti daugiabučius namus.

Įgyvendinus šią Programą bus modernizuota ne maţiau

kaip 70% daugiabučių namų (24000), kuriems statybos leidimai

išduoti iki 1993 metų (prieš sugrieţtinant reikalavimus pastatų

atitvarų šiluminėms charakteristikoms), bus sumaţintos šiluminės

energijos ir kuro sąnaudos modernizuotų daugiabučių namų

naudingojo ploto vienetui ne maţiau kaip 30%, palyginti su 2004

metais, taip pat bus pradėta kompleksiškai modernizuoti

gyvenamuosius rajonus (kvartalus) pagal savivaldybių parengtas

gyvenamųjų rajonų (kvartalų) modernizavimo investicines

programas.

Šiuo metu yra įgyvendinti 306 projektai.

Ši programa įgyvendina Lietuvos būsto strategiją (ţr. 5

lentelę).

Priemonė tiesiogiai susijusi su 9% lengvatiniu PVM tarifu

(ţr. 52 lentelę)

Jei ţinoma:

planuojami metiniai

energijos sutaupymai

2010 m. ir 2016 m.

Planuojami sutaupymai 2010 m. – 150 GWh, 2016 m. –

1700 GWh

Įgyvendinimo

stadija ir tikslus

periodas




8 lentelė. 2007–2013 m. periodo ES struktūrinių fondų (Sanglaudos skatinimo veiksmų

programos) aprašymas

Priemonės

pavadinimas

3. 2007–2013 M. PERIODO ES STRUKTŪRINIAI

FONDAI (SANGLAUDOS SKATINIMO VEIKSMŲ

PROGRAMA)

Kategorija Finansinis instrumentas

Regioninis

taikymas

Probleminės šalies teritorijos

Tikslinė grupė Gyvenamųjų pastatų sektorius.

2007 m. namų ūkiuose suvartota 27%, arba 15,7 TWh,





17



Galutinio

energijos vartojimo

efektyvumo didinimo

veiksmai

Daugiabučių namų renovacija, didinant pastatų energijos

vartojimo efektyvumą.

Remiamos veiklos: daugiabučių namų modernizavimas

(šildymo ir karšto vandens sistemų pertvarkymas; langų keitimas;

balkonų (lodţijų) įstiklinimas pagal bendrą projektą; stogų

rekonstravimas – papildomas šiltinimas; įskaitant naujų apšiltintų

stogų įrengimą (išskyrus patalpų pastogėje įrengimą); fasadinių

sienų šiltinimas)

Efektyvumas Bus teikiama finansinė parama daugiabučių namų

atnaujinimo projektams įgyvendinti.

Planuojama, kad iki 2015 m. bus atnaujinta 150

daugiabučių namų probleminėse šalies teritorijose, bus pagerinta

4100 asmenų būsto sąlygos

Jei ţinoma:

planuojami

metiniai energijos

sutaupymai 2010 m. ir

2016 m.

Planuojami sutaupymai 2010 m. – 0 GWh, 2016 m. – 50

GWh

Įgyvendinimo

stadija ir tikslus

periodas




9 lentelė. Energijos taupymo (būsto) demonstracinio projekto aprašymas

Priemonės

pavadinimas

4. ENERGIJOS TAUPYMO (BŪSTO)

DEMONSTRACINIS PROJEKTAS


Regioninis

taikymas

Nacionalinis lygmuo

Tikslinė grupė Gyvenamųjų pastatų sektorius.






Galutinio

energijos vartojimo

efektyvumo didinimo

veiksmai

Gyvenamųjų namų renovacija, didinant pastatų energijos

vartojimo efektyvumą.

Įgyvendintos energijos taupymo priemonės: šilumos

punktų renovacija, langų ir durų keitimas bei remontas ir

sandarinimas, šildymo sistemų renovacija, balkonų stiklinimas,

pastato sienų ir stogų remontas bei apšiltinimas

Efektyvumas Teikta finansinė parama daugiabučių namų renovacijos

projektams įgyvendinti. Šio projekto galimybėmis pasinaudojo 550

daugiabučių namų savininkų bendrijų, įgyvendinusių 626

gyvenamųjų pastatų atnaujinimo projektus. Jo įgyvendinimo metu

įdiegtos energijos taupymo priemonės leido sutaupyti vidutiniškai

20–30 proc., o kai kuriais atvejais – 60–70 proc. šilumos

Jei ţinoma:

planuojami

Energijos sutaupymai 2010 m. – 20 GWh, 2016 m. – 20

GWh

18



metiniai energijos


2016 m.

Įgyvendinimo

stadija ir tikslus

periodas

Įgyvendinta priemonė.



10 lentelė. Katilų efektyvumo tikrinimo aprašymas

Priemonės

pavadinimas

5. Katilų efektyvumo tikrinimas

Kategorija Reglamentavimas / Finansinis instrumentas

Regioninis

taikymas

Nacionalinis lygmuo

Tikslinė grupė Gyvenamieji namai.



Namų ūkiuose suvartota 4,7 TWh malkų ir medienos

atliekų, 1,7 TWh gamtinių dujų, 0,5 TWh akmens anglių, 2,5 TWh

elektros energijos

Galutinio

energijos vartojimo

efektyvumo didinimo

veiksmai

Privaloma tikrinti energijos vartojimo efektyvumą:

Šildymo katilų, deginančių neatsinaujinantį kietąjį arba

skystąjį kurą, kurių vardinė atiduodamoji galia yra nuo 20 kW iki

100 kW, atitiktis tikrinama kartą per trejus metus.

Šildymo katilų, deginančių neatsinaujinantį kietąjį arba

skystąjį kurą, kurių vardinė atiduodamoji galia yra didesnė kaip

100 kW, atitiktis tikrinama kartą per dvejus metus.

Šildymo sistemų, kuriose įrengti 20 kW ir didesnės

vardinės atiduodamosios galios katilai, atitiktis tikrinama vieną

kartą, kai šildymo sistemoje įrengto katilo tikrinimo metu nuo šio

katilo pagaminimo praėjo daugiau kaip 15 metų

Efektyvumas Privalomas katilų bei šildymo sistemų su senesniais kaip 15

metų katilais, skirtų gyvenamosioms patalpoms šildyti, atitikties

tikrinimas reglamentuotas Energetikos įstatymu ir finansuojamas

Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotosios institucijos nustatyta

tvarka.

Gyventojams atitikties tikrinimo paslauga teikiama

nemokamai

Jei ţinoma:

planuojami

metiniai energijos


2016 m.

n/a

Įgyvendinimo

stadija ir tikslus

periodas



Įgyvendinimo pabaiga – neribota

11 lentelė. Oro kondicionavimo sistemų efektyvumo tikrinimo aprašymas

19



Priemonės

pavadinimas

6. Oro kondicionavimo sistemų efektyvumo tikrinimas

Kategorija Reglamentavimas / Finansinis instrumentas

Regioninis

taikymas

Nacionalinis lygmuo




2007 m. namų ūkiuose suvartota 2,5 TWh elektros

energijos

Galutinio

energijos vartojimo

efektyvumo didinimo

veiksmai

Privaloma tikrinti pastatuose įrengtų didesnės kaip 12 kW

vardinės atiduodamosios galios oro kondicionavimo sistemų

energijos vartojimo efektyvumo atitiktį kartą per trejus metus

Efektyvumas Privalomas oro kondicionavimo sistemų tikrinimas

reglamentuotas Energetikos įstatymu ir finansuojamas Lietuvos

Respublikos Vyriausybės įgaliotosios institucijos nustatyta tvarka.

Gyventojams atitikties tikrinimo paslauga teikiama

nemokamai

Jei ţinoma:

planuojami

metiniai energijos


2016 m.

n/a

Įgyvendinimo

stadija ir tikslus

periodas



Įgyvendinimo pabaiga – neribota

12 lentelė. Atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo gyvenamuosiuose namuose

skatinimo tvarkos aprašymas

Priemonės

pavadinimas

7. atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo

gyvenamuosiuose namuose skatinimo tvarkA


Regioninis

taikymas

Nacionalinis lygmuo





4,7 TWh malkų ir medienos atliekų, 2,5 TWh elektros energijos,

1,7 TWh gamtinių dujų, 0,5 TWh akmens anglių

Galutinio

energijos vartojimo

efektyvumo didinimo

veiksmai

Gyvenamuosiuose namuose bus įrengiami atsinaujinančius

energijos išteklius naudojantys įrenginiai, kurie maţins perkamos

energijos kiekį

Efektyvumas Bus parengta atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo

gyvenamuosiuose namuose skatinimo tvarka, remiantis kuria bus

sukurti skatinimo mechanizmai atsinaujinančių energijos išteklių

20



naudojimo projektams gyvenamuosiuose namuose įgyvendinti

Jei ţinoma:

planuojami

metiniai energijos


2016 m.

n/a

Įgyvendinimo

stadija ir tikslus

periodas

Nauja priemonė (bus parengtas projektas).


Įgyvendinimo pabaiga – nenustatyta

Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija siekia sudaryti palankias sąlygas šalies

gyventojams būstui modernizuoti, maţinant energijos sąnaudas, reglamentuoja pastatų atitvarų

šilumines charakteristikas, pastatų energinio naudingumo sertifikavimą ir rengia pasiūlymus

Lietuvos Respublikos Vyriausybei dėl paramos būstui modernizuoti, maţinant energijos sąnaudas.

Lietuvos savivaldybės dalyvauja rengiant švietėjiškas visuomenės informavimo

priemones, padedančias efektyviai vartoti energiją ir energijos išteklius. Be to, savivaldybės

įgyvendina energijos vartojimo efektyvumo didinimo programas.

Šalies mokymo įstaigų kompetencijai priklauso tai, kad į energetikos objektus, įrenginius

statančių ir eksploatuojančių darbuotojų mokymosi programas būtų įtraukti efektyvaus energijos

bei energijos išteklių vartojimo klausimai.

Lietuvos šilumos tiekimo (ŠT) įmonės kasmet pagamina 11 TWh šilumos energijos.

Bendra šilumos gamybos įrenginių galia ŠT įmonėse sudaro apie 11.7 GW, tačiau šis potencialas

nėra pilnai išnaudojamas daugiausiai dėl labai sumaţėjusio vartojimo pramonėje. Paprastai

šilumos tiekimo tinklai yra per didelės galios. Daţnai juos tenka remontuoti ir geriau izoliuoti.

Šilumos gamybai daugiausiai naudojamos gamtinės dujos. Ten kur nėra gamtinių dujų,

įprastiniu kuru yra mazutas. Sparčiai plinta medienos atliekų panaudojimas šilumos gamybai,

tačiau jau atsiranda sunkumų dėl ribotų medienos išteklių. Šiaudais kūrenami katilai įrengti tik

kelėtoje savivaldybių ir todėl dar nevaidina ţymesnio vaidmens. Iš viso Lietuvoje apie 100

katilinių yra įrengti biokurą naudojantys šilumos gamybos įrenginiai bendros 350 MW galios.

Bendrais elektros ir šilumos gamybos (termofikaciniais) įrenginiais per metus

pagaminama apie 2 TWh elektros energijos. Tai sudaro maţdaug 15% nuo bendros elektros

energijos gamybos Lietuvoje. Termofikacinės elektros atleidimo į tinklus kaina įvairioms

elektrinėms yra skirtinga ir sudaro 87-124 Lt/MWh. Maţiausia ji yra moderniausioje Vilniaus

termofikacinėje elektrinėje.

Šilumos kainos vartotojams svyruoja 100-160 Lt/MWh intervale (be PVM). Kaip

taisyklė, didelėse šilumos tiekimo sistemose šilumos kainos yra maţesnės. Tebenaudojama

21



vienanarė šilumos kaina, keletas bandymų pereiti prie dvinario šilumos tarifo vartotojams buvo

nesėkmingi. Tokio pobūdţio pasiūlymus neišvengiamai blokuodavo nepalanki visuomenės

nuomonė.

ŠT sistemų vertė Lietuvoje lygi maţdaug 3 mlrd. Lt. Tai yra didţiulis nacionalinis turtas,

sudarantis geras prielaidas Lietuvos energetikos sektoriaus plėtrai. Šilumos tiekimas pasiţymi

lanksčiomis įvairaus kuro vartojimo galimybėmis ir sudaro pagrindą bendrai elektros ir šilumos

gamybai.

43% gyventojų (1.5 mln.) šildo savo būstus centralizuotai tiekiama šiluma. Dideliuose

miestuose tokie vartotojai vidutiniškai sudaro apie 75% gyventojų, o kai kur siekia net 90%. ŠT

sistemų plėtra yra susijusi su miestų plėtra, t.y., su naujų daugiabučių gyvenamųjų namų ir jų

rajonų statyba. Bendras šilumos tiekimo tinklų ilgis sudaro apie 2.4 tūkst.km. 70% šilumos

parduodama gyventojams, o likusieji 30% - pramonei ir kitiems vartotojams. Nuostoliai tinkluose

sudaro 15-20% nuo bendros šilumos gamybos.

85.4% bendro ploto daugiabučiuose namuose apšildoma naudojant centralizuotai

tiekiamą šilumą, 3.2% - gaminant šilumą vartotojų pastatuose įrengtais gamtinių dujų katilais ir

0.7% - elektriniais katilais. Likusieji 10.7% daugiabučių yra šildomi naudojant kitus šildymo

būdus, daţniausiai pastatuose įrengtus malkomis kūrenamus katilus. Tuo tarpu tik 1.7%

individualių namų yra prijungti prie šilumos tiekimo tinklų, o 88.6% - šildomi individualiais

malkomis ar ţymiai rečiau anglimi kūrenamais katilais ar krosnimis. 8.8% individualių namų

naudoja individualius gamtinių dujų katilus ir tik 0.9% - elektrinius katilus.

Iki 1991 m. statybos daugiabučiai namai pasiţymi blogomis šiluminėmis savybėmis.

Tokių namų lauko sienų šiluminė varţa vidutiniškai sudaro tik 0.9 [m2 K / W], kas yra 4 kartus

maţiau uţ oficialius Lietuvos standartų (1999) reikalavimus bei analogiškus Skandinavijos šalių

rodiklius. Tai lemia didelius šilumos nuostolius ir tuo pačiu didelį šilumos suvartojimą. Padėtis

su langais yra geresnė – jų šiluminė varţa tipiniais atvejais siekia 80% nuo standartinių

reikalavimų.

Daugiabučiuose namuose centrinės šildymo sistemos daţnai neturi šilumos reguliatorių,

kadangi sistemos buvo suprojektuotos tiekėjo reguliuojamai temperatūrai visame šilumos tiekimo

tinkle. Tai reiškia, kad butų savininkai iš esmės neturi kitų priemonių kaip tik paţeminti

kambario temperatūrą atidarant langus.

Kitose šaltesnio klimato juostose esančiose Europos šalyse, kurių miestuose paplitusi

daugiabučių gyvenamųjų namų statyba, į šilumos tiekimo sistemas buvo įdėtos didelės

investicijos. Šių šalių valdţia laiko šilumos tiekimą svarbiu darnios būsto šildymo plėtros

22



elementu, turinčiu didelį pranašumą prieš individualius šildymo būdus, ypač atsiţvelgiant į

aplinkosaugos ir kuro diversifikavimo aspektus. Kai kuriose šalyse šilumos tiekimas yra smarkiai

remiamas ne tik per nacionalines energetikos programas, bet taip pat ir ES direktyvomis bei

programomis.

ŠT sistemoms reikia didelių investicijų ir ilgalaikės ekonominės perspektyvos. Šilumos

tiekimas ekonomine prigimtimi yra natūrali monopolija, todėl reikalingas šio ūkio planavimas

valstybės ir savivaldybių lygmenyje.

ĮSTATYMINĖ BAZĖ

Po 1997 m., kada šilumos tiekimo sistemų nuosavybės teisė ir atsakomybė uţ jų tinkamą

valdymą buvo perduotos iš valstybės savivaldybėms, Vyriausybės politika buvo neaiški ir

nepakankamai apibrėţta. Tuo metu vyravo poţiūris, kad Vyriausybė iš esmės neturi kištis į

sektorių, o savivaldybės privalo pačios susitvarkyti su naujais iššūkiais ir sektoriaus

problemomis. Kai kurios savivaldybės sėkmingai išsprendė naujus uţdavinius, ypač dideliuose

miestuose, kuriuose šilumos tiekimo įmonių turtas buvo didelis, o šilumos gamyba ir šilumos

tiekimo tinklai – gana geroje būklėje. Tačiau maţesniuose miestuose padėtis buvo sunkesnė. Ten

savivaldybės susidūrė su didelėmis neefektyvių šilumos tiekimo sistemų problemomis bei

ţymiomis šilumos tiekimo sąnaudomis. Daug savivaldybių sprendė šias problemas perduodant jų

šilumos ūkio valdymą privatiems operatoriams ilgalaikės nuomos pagrindu. Šiai dienai tai

padaryta kas penktoje savivaldybėje. Pagal šilumos tiekimo apimtis privatūs operatoriai valdo

40% viso Lietuvos šilumos ūkio.

Nuo 2000 m. padėtis pasikeitė. Tapo aišku, kad reikalinga daug geriau apibrėţta

Vyriausybės politika šilumos sektoriaus atţvilgiu. Prie paţangių permainų prisidėjo ir kai kurių

išsivysčiusių šalių parama. Daug projektų, skirtų sektoriaus problemoms spręsti, buvo vykdoma

ir finansuojama pagal dvišales Danijos, Švedijos paramos programas, taip pat pagal ES PHARE

programą.

Buvo atnaujinta Nacionalinė energetikos strategija, kurią 2002 m. spalio 10 d. patvirtino

Seimas. Be svarbiausių problemų kitose energetikos srityse šilumos tiekimo strategijai buvo

skirtas didelis dėmesys. Visam energetikos sektoriui nustatyti tokie strateginiai tikslai:

Uţtikrinti patikimą ir saugų energijos tiekimą patiriant maţiausiai išlaidų ir kuo maţiau

teršiant aplinką, nuolat didinant energetikos sektoriaus veiklos efektyvumą;

Padidinti šilumos tiekimo sistemų efektyvumą;

23



Pasiekti, kad 2015-2020 mm. bendros elektros energijos ir šilumos gamybos įrenginiais būtų

pagaminama ne maţiau kaip 35% visos elektros energijos;

Siekti, kad atsinaujinančių energijos išteklių dalis bendrame pirminės energijos balanse 2010

m. sudarytų iki 12%.

Šilumos tiekimo sektoriuje strategija apibrėţė tokias pagrindines sektoriaus plėtros

gaires:

Įgyvendinti specialųjį šilumos ūkio planavimą savivaldybėse, taikant vartotojų zonavimo

principus;

Atsiţvelgiant į tam tikras ekonomines sąlygas, nuosekliai plėsti bendros elektros energijos ir

šilumos gamybos įrenginių pajėgumus;

Skatinti šilumos gamybą iš vietinių ir atsinaujinančių energijos išteklių bei buitinių

atliekų;

Sudaryti sąlygas konkurencijai tarp šilumos gamintojų;

Sudaryti vartotojams galimybę patiems reguliuoti suvartojamos šilumos kiekį.

Svarbia valstybinės politikos dalimi tapo 2003 m. balandţio mėn. Seimo priimtas ir nuo

tų pačių metų liepos 1 d. įsigaliojęs Šilumos ūkio įstatymas. Juo buvo įteisintos nuostatos tokiose

svarbiose šilumos ūkio srityse kaip: konkurencija, specialusis šilumos ūkio planavimas, šilumos

tiekimo organizavimas, vartotojų šildymo įrenginių prieţiūra, vartotojų įrenginių atjungimai nuo

šilumos tiekimo tinklų ir centrinių šildymo sistemų, šilumos kainodara, investicijos, šilumos ūkio

valdymo perdavimas privatiems operatoriams ir kitos. Vyriausybė ir Ūkio ministerija patvirtino

daug poįstatyminių įstatymo įgyvendinimo aktų.

Įsigaliojus Šilumos ūkio įstatymui, Vyriausybė yra įpareigota rengti ir periodiškai

atnaujinti šilumos ūkio plėtros kryptis. Šio dokumento paskirtis – detalizuoti Nacionalinę

energetikos strategiją šilumos ūkyje bei nustatyti Vyriausybės veiksmus strategijai įgyvendinti.

2004 m. kovo 22 d. Vyriausybė patvirtino pirmas šilumos ūkio plėtros kryptis, kuriose nustatyta

eilė svarbių valstybinio lygmens priemonių šilumos sektoriuje: nustatyti rodikliai bendrų elektros

energijos ir šilumos gamybos pajėgumų plėtrai; numatytos priemonės aplinkos taršai iš šilumos

gamybos sumaţinti, vietinio ir atsinaujinančių kuro ir energijos naudojimui skatinti. Nustatytas

tikslas – 2010 m. uţtikrinti, kad 17% šilumos būtų pagaminama naudojant vietinį ir atsinaujinantį

kurą bei degias atliekas. Ši dalis 2020 m. turi pasiekti 23%.

Modernizuojant Lietuvos miestų šilumos ūkį ir atsiţvelgiant į numatomą Ignalinos AE

uţdarymą, šilumos tiekimo sistemos turi būti plėtojamos nuo elektrinių, gaminančių tiek elektros

energiją, tiek šilumą. Termofikacinėse elektrinėse pagaminta šiluma yra pati pigiausia, kadangi ji

24



gaunama kaip šalutinis produktas elektros energijos gamyboje. Kol daugelis miestų šiuo metu

gali tik planuoti tokių elektrinių statybą, Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Maţeikių ir Elektrėnų

savivaldybės kartu su atitinkamomis valstybės institucijomis galėtų nedelsdamos imtis

iniciatyvos ir įgyvendinti jų ūkyje susidarančios atliekinės šilumos panaudojimo projektus.

Europos šalyse šilumos ūkis ir su juo susiję sektoriai yra reguliuojami labai įvairiai. Kai

kuriose šalyse dominuoja stiprus reguliavimas. Taip Danijoje ir Vokietijoje vietos valdţia turi

teisę įpareigoti vartotojus prisijungti prie šilumos tiekimo sistemos. Danijos šilumos tiekimo

sektorius yra gerai išplėtotas ir pagrįstas vartotojų zonų su skirtingais pastatų šildymo būdais

nustatymu. Šiame modelyje konkurencija tarp šilumos, elektros energijos ir kuro tiekėjų yra

atkeliama į planavimo stadiją. Kitos šalys, kaip Suomija ir Švedija taiko liberalesnį šilumos ūkio

reguliavimą. Vartotojas nėra verčiamas prisijungti prie šilumos tiekimo sistemos, išskyrus atvejus

kai jis atsikelia į naują rajoną ir privalo priimti šiam rajonui nustatytas sąlygas.

Iš paskutiniu laikotarpiu atsiradusių problemų paminėtina, kad Lietuvoje nemaţai

šilumos tiekimo įmonių šilumos gamybai naudoja vien tik mazutu dirbančius įrengimus ir todėl

šiuo laikotarpiu negali uţtikrinti ES Tarybos Direktyvomis 88/609/EC ir 2001/80/EC nustatytų

reikalavimų.

ES politika

ES energetinės politikos tikslai apima konkurencingumą, energijos tiekimo saugumą ir

aplinkos apsaugą.

Derybų dėl narystės metu, ES reikalaujant, Lietuva įsipareigojo iki 2005 m. uţdaryti

Ignalinos atominės elektrinės pirmąjį bloką, o iki 2009 m. - ir antrąjį. Visa tai buvo oficialiai

patvirtinta 2002 m. birţelio mėn. parengtoje Nacionalinėje energetikos strategijoje.

Energetika Europoje

Europos energetinę situaciją charakterizuoja keletas svarbių tendencijų. Jos yra tokios:

auganti energijos importo priklausomybė ir to pasekmės energijos tiekimo saugumui

vėl išaugęs Europoje organinio kuro vartojimas ir dėl to padidėję CO2 išmetimai

Šiuo metu ES šalyse apie 50% suvartojamos energijos yra importuojama. Pagrindinis

energijos šaltinis yra organinis kuras (nafta, anglis, gamtinės dujos), kuris sudaro 4/5 visos

suvartotos energijos iš kurios 2/3 yra importuojama. Daugiau nei 70% suvartojamos naftos ir

40% gamtinių dujų yra importuojama.

Nustatyta, kad be intervencijos į energetikos sektorių ši priklausomybė iki 2030 m. gali

išaugti iki 70%, kas dar labiau susilpnintų ES padėtį tarptautinėje energetikos rinkoje. Naftos

importas galėtų išaugti iki 90%, o gamtinių dujų - iki 70%.

25



ES plėtra, prisijungus 10 naujų valstybių, šių tendencijų nepakeis.

13 lentelė. Importo priklausomybė ES valstybėse 2000 metais:

Visas

kuras

Kieta

s kuras

Nafta Gamti

nės dujos

ES-15 49.3% 51.2% 75.0

%

45.2%

Lietuva 59.5% 88.4% 94.8

%

100.0

%

Besijungi

ančios valstybės

29.9% -

17.4%

95.0

%

84.3%

ES-25 47.1% 30.8% 76.5

%

49.1%

ES strategija

Energija yra laikoma vienu iš pagrindinių faktorių, lemiančių Europos

konkurencingumą ir ekonominį vystymąsi. Taigi Europos Bendrija ypatingai pabrėţia energijos

politikos vystymą ir įgyvendinimą, siekiant pakeisti esamą padėtį.

2000 m. balandį, Komisija priėmė Efektyvaus energijos vartojimo veiklos planą.

Veiklos planas pabrėţia, kad ES energijos suvartojimas galėtų būti sumaţintas 18 %, lyginant su

esama situacija.

Pirminis ES energetikos politikos tikslas, kaip yra išdėstyta Ţaliojoje knygoje “Link

Europos saugaus energijos tiekimo strategijos“, kurį Europos Komisija priėmė 2000 m. lapkritį,

yra uţtikrinti energijos tiekimą visiems vartotojams prieinamomis kainomis, atsiţvelgiant į

aplinkos apsaugą ir skatinant sveiką konkurenciją Europos energijos rinkoje.

Aplinkos apsauga pastaraisiais metais buvo itin svarbi, kas ypač buvo pabrėţiama

pasirašant 1997 m. Kioto protokolą, kuriame ES įsipareigojo sumaţinti savo CO2 emisiją 8%,

lyginant su 1990 m. lygiu.

Siekiant sustiprinti tiekimo saugumą ir kovoti su klimato pokyčiais, Ţaliojoje Knygoje

sutelkiamas dėmesys į energijos poreikių valdymą. Pabrėţiama, jog ES turi maţai veiksmų

laisvės energijos tiekimo srityje. Tačiau yra manoma, jog reiktų sutelkti dėmesį ties energijos

poreikio prieţiūra. Šiame kontekste Ţalioji knyga rekomenduoja keisti vartotojų įpročius ir

26



diversifikuoti energijos išteklius. Naujų ir atsinaujinančių energijos šaltinių propagavimas yra

pagrindinis prioritetas.

Tam, kad tikslai būtų pasiekti, Ţalioji knyga siūlo strategiją kaip sutvirtinti ES

veiksmus per teisės aktų leidybą bei finansinę paramą. Nauji teisės aktų pasiūlymai jau buvo

parengti kartu su strategija, kaip pavyzdţiui „Ţalios“ elektros direktyva.

2002 m. Komisija paskelbė naują daugiametę veiklos programą (2003-2006)

energetikos srityje: „Darni energija Europai“, kuria yra įgyvendinamas Ţaliojoje knygoje

nustatytas veiksmų planas. Šia programa siekiama uţtikrinti saugų energijos tiekimą bei taip pat

siekiama sustiprinti esamas paramos programas.

Vidinė energijos rinka

Vieningos rinkos sukūrimas yra pagrindinis Europos Bendrijos prioritetas ir ES

energetinės politikos dalis. Šia vieninga energijos rinka siekiama uţtikrinti, kad elektra ir dujos

ES būtų parduotos konkurencingai ir veiksmingiausiu būdu, sumaţinant kaštus. Kad

konkurencija veiktų, ES teisės aktų pagalba siekia uţtikrinti nediskriminacinį, skaidrų ir

tinkamai įkainotą priėjimą prie dujų ir elektros tinklų. Vieninga energijos rinka svarbi ginant

energijos vartotojus.

Svarbus ţingsnis visame procese buvo 1996 ir 1998 Direktyvų dėl bendrų taisyklių

elektrai ir dujoms priėmimas. Šios Direktyvos uţtikrino laisvą elektros ir dujų judėjimą

Bendrijos viduje. Liberalizavus elektros ir dujų rinkas, 1999 ir 2000 m. atsivėrė keliai į jas

pagrindiniams vartotojams.

Siekiant paspartinti vidinės rinkos sukūrimą, naujos, pataisytos dujų ir elektros

direktyvos įsigalios nuo 2004 m. birţelio (2003/54/EB, 2003/55/EB). Šios direktyvos atvers

elektros ir dujų rinkas visiems ne-namų ūkio vartotojams iki 2004 m. birţelio ir visiems

vartotojams- iki 2007 m. birţelio.

Atsinaujinantys energijos ištekliai

Energija iš atsinaujinančių energijos šaltinių vaidina pagrindinį vaidmenį

diversifikuojant energijos šaltinius bei maţinant poveikį aplinkai. 1997 m. Baltoji knyga pateikė

strategiją ir Bendrijų veiksmų planą atsinaujinančių energijos išteklių panaudojimui, kuriuo

siekia padvigubinti atsinaujinančių energijos šaltinių proporciją ES bendrame vidaus energijos

vartojime nuo 6% 1997 m. iki 12% 2010 m.

Europos Parlameno ir Tarybos direktyva dėl elektros, pagamintos naudojant

atsinaujinančius energijos šaltinius buvo priimta 2001m. rugsėjo mėn. (2001/77/EC) siekiant

padidinti „ţaliosios“ elektros procentą ES.

27



Kolektyvinis ES-25 tikslas 2010 m. yra atsinaujinančios energijos dalį padidinti iki 21%.

14 lentelė. Nacionaliniai 2010 m. tikslai valstybėms narėms atsinaujinančių energijos

išteklių(AEI) srityje:

AEI % 1997 m. AEI % 2010 m.

Lietuva 3.3% 7.0%

ES-25 12.9% 21.9%

Energijos poreikių valdymas

Statybos sektorius apima 40% viso ES suvartoto energijos kiekio. Šis sektorius yra

potencialiausias pagal energijos efektyvumą. Energijos efektyvumo tikslas buvo išdėstytas

ankstesniuosiuose teisės aktuose. Tarp pagrindinių Bendrijų teisės aktų šiame sektoriuje yra

Katilų direktyva (92/42/EEC), Statybos direktyva (89/106/EEC), bei pastatų aprūpinimas SAVE

direktyvoje (93/76/EEC).

Katilų direktyva apibrėţia efektyvumo reikalavimus naujiesiems karšto vandens

katilams, naudojantiems skystą kurą ar dujas, kurių našumas nemaţesnis nei 4 kW ir nedidesnis

nei 400 kW.

SAVE direktyvos tikslas yra valstybėse narėse pasiekti uţdavinį - apriboti anglies

dioksido emisiją, gerinant energijos efektyvumą. Tai bus pasiekta, įgyvendinant programas

tokiose srityse kaip:

Šilumos ir karšto vandens apmokestinimas priklauso nuo realaus suvartojimo

Reguliari katilų prieţiūra

Naujų pastatų apšiltinimas

Energijos auditas

Direktyva dėl pastatų energetinių savybių (2002/91/EB) galioja nuo 2003 m. sausio. Ji

prisideda prie priemonių, kurių tikslas yra visose valstybėse narėse pagerinti komercinių ir

privačių pastatų energetines savybes. Tai teisės aktų sistema, kuri apriboja energijos vartojimą

pastatų sektoriuje ir uţtikrina kad pastatų standartais visoje Europoje bus uţtikrinamas energijos

vartojimo maţinimas.

Komisija 2003 m. pateikė naują projektą Direktyvai dėl energijos paslaugų efektyvumo

gerinimo galutiniam vartotojui, kuris padidintų kaštų efektyvumą ir efektyvų galutinį energijos

vartojimą valstybėse narėse. Siūlomame projekte nustatyti Valstybėse narėse privalomi energijos

taupymo bei efektyvaus energijos aprūpinimo tikslai 2006-2012 m. periodui. Direktyva

skatinama uţtikrinti, kad energijos tiekėjai pasiūlytų tam tikro lygio energijos paslaugas tam

28



pačiam laikotarpiui. Yra numatyta, kad dalis sutaupytos energijos gali būti efektyviai realizuota

per energijos paslaugas bei per kitas galutinio naudojimo efektyvumo priemones.

2003 m. viduryje Komisija pateikė susistemintą direktyvą dėl ekologiškų produktų

naudojimo energijos gamybai, kas suaktyvintų minimalius efektyvumo reikalavimus arba

skatintų savanoriškus susitarimus šioje srityje.

Kioto mechanizmai

Europos Komisija 2003 m. išleido Europos klimato pokyčių programą. Šios programos

tikslas nustatyti ir vystyti visus reikalingus ES strategijos elementus, kurie padėtų įgyvendinti

Kioto protokolą.

Kaip dalį Veiksmų plano, Komisija priėmė Direktyvą 2003\87\EB, kuri nustatė šiltnamio

efektą sukeliančių dujų emisijų normų pardavimą bendrijos viduje.

Prekyba išmetamų dujų normomis išsiplėtusioje Europoje prasidės 2005 m. sausio 1 d. Ji

apims energijos gamybos ir energijos intensyvumo įrenginius (katilus >20MW). Valstybės narės

nustatys šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos ribas, paskirstydamos „leistiną emisiją“.

Kuomet prasidės prekyba 2005 m. įmonės, neišnaudojančios leistinos emisijos normos, galės ją

parduoti įmonės, kurios susiduria su sunkumais, siekdamos laikytis emisijos ribų reikalavimų.

Leistina CO2 norma bus kasmet perskirstyta nacionaliniu kiekvienos valstybės narės lygiu.

ES direktyva nustato baudas, jei emisija viršija leistiną normą, nustatytą įrenginiams (40 eurų

tonai CO2, 2005-07; 100 eurų tonai CO2, 2008-12). Paveiktos pramonės šakos gali išvengti šių

baudų, prekyboje pagal naująją ES sistemą pirkdamos papildomą kiekį leidimų iš tų sektorių,

kurie tais metais turėjo perteklių.

Europos Parlamentas 2004 m. balandį priėmė naują Direktyvą, kuri leis Europos įmonėms,

dalyvaujančioms emisijos normų prekyboje skaičiuoti kreditus nuo emisijos sumaţinimo

projektų visame pasaulyje pagal jų įsipareigojimus ES emisijų prekiavimo schemai. Schema

papildo „Švaraus vystymosi mechanizmo“ ir „Bendro įgyvendinimo“ mechanizmus, nustatytus

1997m. Kioto protokolo.

Pagal Kioto protokolo „Švaraus vystymosi mechanizmas“ ir „Bendro įgyvendinimo“

mechanizmus vyriausybės įgalinamos vykdyti emisijos maţinimo projektus uţsienyje ir

skaičiuoti, kiek pavyko pasiekti lyginant su asmeniniais Kioto planais. „Bendro įgyvendinimo“

projektai gal būti pradėti kitose pramoninėse valstybėse, kurios turi kiekybinius emisijos

maţinimo planus nustatytus Kioto protokolo. „Švaraus vystymosi mechanizmo“ projektai gali

būti vadovaujami besivystančių valstybių, neturinčių kiekybinių tikslų.

29



2002 m. lapkričio 19d. Lietuvos Respublikos Seimas ratifikavo Kioto protokolą. Pagal

Kioto protokolą Lietuva įsipareigoja sumaţinti išmetamų teršalų kiekį iki 8% 2008 -2012 m.

laikotarpiu, lyginant su išmetamų teršalų kiekio lygiu 1990 m.

Lietuvos nacionalinis apyvartinis taršos leidimų paskirstymo 2005-2007 m. planas buvo

nusiųstas Komisijai 2004 m. geguţės 1d. Jame buvo įtraukti leidimai šilumos energijos gamybai

bei prekybai. Pagal šį planą visas leidimų kiekis, kuris turi būti paskirstytas šilumos energiją

sukuriančiam sektoriui 2005 – 2007 m. periodui, prieš tai įvertinus techninių santaupų

potencialą, yra 8,57 Mt. Vidutiniškai 2,86 Mt. bus kasmet paskirstyta įmonėms. Kita dalis

leidimų, maţdaug 130kt (43kt kasmet), bus paskirstytos aukciono metu. Visas leidimų kiekis

nuo 2005 m. iki 2007 m.yra 42,518 Mt.

Kitų teršalų, nei sukeliančių šiltnamio efektą, maţinimas

Oro kokybė yra viena iš sričių, kur Europa pastaraisiais metais buvo itin aktyvi. Europos

Tarybos tikslas buvo suformuoti visą apimančią strategiją, nustatant ilgalaikius oro kokybės

tikslus. Buvo priimta eilė direktyvų, tam kad būtų kontroliuojamas konkrečių teršalų lygis bei

stebima jų koncentracija ore.

Europos Tarybos direktyva dėl aplinkos oro kokybės vertinimo ir valdymo 96/62/EB įvedė

naujus oro kokybės standartus keliamus oro teršalams ir nustatė tvarkaraštį panašių direktyvų

parengimui.

Europos Tarybos direktyva dėl taršos integruotos prevencijos ir kontrolės 96/61/EB

nustatė bendras taisykles dėl pramoninių įrenginių leidimo. Iš esmės ši direktyva siekia

minimizuoti taršą visoje ES. Visi įrenginiai, išvardyti direktyvos pirmajame priede, kaip

reikalaujama turi įgyti autorizaciją (leidimą) iš valdţios ES valstybėse. Neturint leidimo, jiems

veikti neleidţiama. Ši direktyva valstybių narių turi būti pilnai įgyvendinta iki 2007 m. spalio.

Europos Tarybos direktyva dėl sieros kiekio sumaţinimo tam tikrose skystojo kuro rūšyse

1999/32/EB. Ja siekiama uţtikrinti, kad nuo 2003 m. sausio 1d. mazutas, kuriame esantis sieros

keikis viršija 1 masės procentą, ES šalyse nebus naudojamas. Lietuva įsipareigoja uţtikrinti

pilną šios direktyvos vykdymą vėliausiai iki įstojimo dienos. Leidimai turi remtis geriausiais

prieinamais gamybos būdais, kurie yra apibrėţti direktyvos 2 straipsnyje.

Didelių kuro deginimo įrenginių direktyva nustato emisijos ribų vertes didesnėms nei 50

MWth jėgainėms. Direktyvos tikslas yra palaipsniui maţinti metines SO2, NOx emisijas iš

esamų įrenginių ir nustatyti SO2, NOx, bei kietųjų dalelių emisijos ribų vertes naujiems

įrenginiams.

30



Europos Parlamento ir Tarybos direktyva dėl tam tikriems atmosferos teršalams numatomų

nacionalinių didţiausių leistinų emisijos ribų 2001/81/EB. Šios direktyvos tikslas yra apriboti

rūgštinančiųjų ir eutrofikuojančiųjų teršalų ir ozono pirmtakų išmetimus, kad būtų pagerinta

Bendrijos aplinkos ir ţmonių sveikatos apsauga nuo pavojų, kuriuos sukelia nepageidaujami

rūgštėjimo, dirvoţemio eutrofikacijos ir paţemio ozono poveikiai, bei siekti ilgalaikių tikslų:

neviršyti kritinių lygių ir kiekių, veiksmingai apsaugoti visus ţmones nuo pripaţintų pavojaus

rūšių, kuriuos sukelia atmosferos tarša, nustatant didţiausias leistinos emisijos ribas, atskaitos

tašku imant 2010 ir 2020 metus, taip pat naudojant paskesnes apţvalgas, kaip numatyta 4 ir 10

straipsniuose

Lietuvos būsto sektorių reglamentuoja 6 pagrindiniai įstatymai: Lietuvos Respublikos

civilinis kodeksas (Ţin., 2000, Nr. 74-2262), Lietuvos Respublikos daugiabučių namų savininkų

bendrijų įstatymas, Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti

įstatymas, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo

įstatymas (Ţin., 1997, Nr. 65-1558), Lietuvos Respublikos ţemės įstatymas (Ţin., 1994, Nr. 34-

620) ir Lietuvos Respublikos statybos įstatymas (Ţin., 1996, Nr. 32-788; 2001, Nr. 101-3597)

[24].

ES regioninės politikos tikslams siekti Lietuva gaus paramą iš keturių struktūrinių fondų:

Europos regioninės plėtros fondo (ERPF), Europos socialinio fondo (ESF), Europos ţemės ūkio

garantijų ir orientavimo fondo orientavimo skyriaus (EŢŪ-GOF) ir Ţuvininkystės orientavimo

instrumento (ŢOFI) bei atskiro Sanglaudos fondo.

Lietuvos šilumos tiekimo įmonės paramą galės gauti iš ERPF pagal Bendrajame

programavimo dokumente numatytą priemonę:”Energijos tiekimo stabilumo, prieinamumo ir

didesnio energetikos efektyvumo uţtikrinimas”. Šios priemonės tikslas yra uţtikrinti energijos

tiekimo vartotojams stabilumą, patikimumą, lankstumą ir prieinamumą bei didinti energijos

vartojimo efektyvumą, taip pat formuojant stabilesnio ir labiau prognozuojamo augimo pagrindą.

Vienas iš šios priemonės uţdavinių yra sumaţinti priklausomybę nuo energijos importo,

diversifikuojant kuro rūšis ir pereinant prie vietinių ir atsinaujinančių energijos šaltinių

naudojimo. Bendrojo programavimo dokumento nurodoma, kad šios veiklos rūšių grupės tikslas

yra pamėginti spręsti minėtą problemą investuojant į šilumos gamybos įrenginių plėtrą,

atnaujinimą ir modernizavimą, skatinant diegti technologijas, leidţiančias efektyviai naudoti

energijos išteklius šilumos gamybai, pritaikyti katilus naudoti vietinius ir atsinaujinančiuosius

energijos šaltinius arba, kai tai ekonomiškai tikslinga, gamtines dujas, ar veikti kombinuotu

šilumos ir elektros energijos gamybos technologiniu ciklu (CHP). Atnaujinant katilines ir

31



pritaikant katilus deginti gamtines dujas, reikia atlikti CHP alternatyvos ekonominio pagrįstumo

įvertinimą.

Specifiniai šios priemonės atrankos kriterijai, t.y pirmenybė projektams bus teikiama

atsiţvelgiant į šiuos kriterijus:

neigiamo poveikio aplinkai maţinimą;

energijos tiekimo patikimumo didinimą;

atsinaujinančiųjų energijos išteklių naudojimą ir skatinimą naudoti tokius išteklius;

energijos vartojimo efektyvumo didinimą;

šiuolaikinių technologijų diegimą.

Įsigaliojęs 2001 m. liepos 1d. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas reglamentuoja

turtinius santykius ir numato bendrosios dalinės nuosavybės valdymo formas: daugiabučio namo

savininkų bendrija, valdymas jungtinės veiklos sutarties pagrindu arba bendrojo naudojimo

objektų administratoriaus skyrimas.

Lietuvos Respublikos daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymas (Ţin., 1995,

Nr. 20-449; 2000, Nr. 56-1639, 2001, Nr. 91-3187, 2004, Nr. 25-758) nenumato privalomosios

narystės bendrijoje. Tai sunkina daugiabučių namų bendros nuosavybės valdymą.

Gyvenamosios aplinkos poveikis sveikatai priklauso nuo daugelio veiksnių: drėgmės,

triukšmo, ventiliacijos, oro taršos, cheminių medţiagų ir kita. Šiuos veiksnius reglamentuoja

higienos normos.

Daugeliu atvejų vietoj šių veiksnių prevencijos stengiamasi sumaţinti neigiamo jų

poveikio ţmogaus sveikatai efektą.

Rengiami teisės aktai turi atitikti ţmonių sveikatos saugos reikalavimus, jų nuostatos

privalo numatyti kiekvieno gyventojo ir gyvenamosios aplinkos išsaugojimą.

Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei

daugiabučiams namams modernizuoti įstatymas (Ţin., 1992, Nr. 14-378; 2002, Nr. 116-5188;

2005, Nr. 47-1554; 2009, Nr. 93-3961). Šis Įstatymas nustato valstybės paramos, teikiamos

šeimoms ir asmenims, turintiems nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, būstui pirkti,

statyti ar rekonstruoti (įsigyti) bei daugiabučiams namams modernizuoti ir savivaldybių socialinio

būsto fondui sudaryti, formas, sąlygas ir tvarką, taip pat savivaldybių socialinio būsto nuomos

sąlygas ir tvarką. Taip pat šis Įstatymas nustato valstybės paramos, teikiamos fiziniams asmenims

(šeimoms), turintiems (turinčioms) nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, būstui

pirkti, statyti (rekonstruoti), daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) ir savivaldybių

socialinio būsto fondui sudaryti, formas, sąlygas ir tvarką, taip pat savivaldybių socialinio būsto

http://www3.lrs.lt/cgi-bin/preps2?a=1986&b=



32



nuomos sąlygas ir tvarką. Valstybės parama būstui įsigyti ar išsinuomoti pagal šį Įstatymą

teikiama šeimoms, taip pat asmenims, įgijusiems visišką civilinį veiksnumą. Šeimai atstovauja

vienas iš sutuoktinių (tėvų) arba jų įgaliotas asmuo.

Šiame įstatyme tarp kitų apibrėţtos šios sąvokos:

Būstas (gyvenamosios patalpos) – vienbutis gyvenamasis namas, jo dalis, butas ar kitos

gyvenamosios patalpos, tinkamos asmeniui arba šeimai gyventi.

Butas - gyvenamojo namo dalis iš vieno ar kelių gyvenamųjų kambarių, virtuvės bei kitų

patalpų, atitvarų konstrukcijomis atskirta nuo bendrojo naudojimo patalpų

Daugiabučio namo modernizavimas – statybos darbai, kuriais iš dalies arba visiškai

atnaujinamos ir pagerinamos pastato ir (ar) jo inţinerinių sistemų fizinės ir energinės savybės.

Daugiabučio namo atnaujinimas (modernizavimas) – statybos darbai, kuriais

atkuriamos ar pagerinamos pastato ir (ar) jo inţinerinių sistemų fizinės ir energinės savybės ir (ar)

kuriais uţtikrinamas iš atsinaujinančių energijos šaltinių gaunamos energijos naudojimas.

Šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nurodyto Valstybės paramos daugiabučiams namams

modernizuoti teikimo ir investicijų projektų energinio efektyvumo nustatymo taisykles tvirtina

Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliotos institucijos, atsiţvelgdamos į valstybės biudţeto

asignavimus daugiabučių namų modernizavimo programai įgyvendinti. Šiose taisyklėse turi būti

nustatytas didţiausias valstybės paramos daugiabučiams namams modernizuoti dydis.

3. Šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyto valstybės paramos teikimo ir investicijų

projektų energinio efektyvumo įgyvendinimui būtina įdiegti šiuos daugiabučių namų savininkų

lėšų kaupimo principus daugiabučio namo modernizavimui (investicijų projektų įgyvendinimui):

1) daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkai privalo kaupti asmenines lėšas,

kurios bus skiriamos daugiabučio namo modernizavimui (investicijų projektų įgyvendinimui).

Daugiabučių namų, kuriuose nėra įsteigtos daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų

bendrijos arba kurių savininkai nėra sudarę jungtinės veiklos sutarties, butų ir kitų patalpų

savininkų įnašus daugiabučių namų modernizavimui (investicijų projektų įgyvendinimui) renka ir

kaupia teisės aktų nustatyta tvarka paskirti daugiabučių namų bendrojo naudojimo objektų

administratoriai. Daugiabučių namų bendrojo naudojimo objektų administratoriai butų ir kitų

patalpų savininkų įnašus renka ir kaupia Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės

administravimo pavyzdinių nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m.

geguţės 23 d. nutarimu Nr. 603, nustatyta tvarka;

2) daugiabučio namo, kuriame yra įsteigta daugiabučio namo butų ir kitų patalpų

savininkų bendrija arba kurio savininkai yra sudarę jungtinės veiklos sutartį, butų ir kitų patalpų

33



savininkų maţiausią įnašo daugiabučio namo modernizavimui (investicijų projektų

įgyvendinimui) dydį nustato patys savininkai bendrijos įstatų ar jungtinės veiklos sutarties

nustatyta tvarka. Daugiabučio namo, kuriame nėra įsteigta daugiabučio namo butų ir kitų patalpų

savininkų bendrija arba kurio savininkai nėra sudarę jungtinės veiklos sutarties, maţiausio įnašo

daugiabučio namo modernizavimui (investicijų projektų įgyvendinimui) apskaičiavimo metodiką

ir jo išvestinį dydį nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija.

4. Šio straipsnio 3 dalies 1 punkte nurodytų daugiabučių namų butų ir kitų patalpų

savininkų įnašų daugiabučių namų modernizavimui rinkimą, kaupimą ir panaudojimą kontroliuoja

savivaldybių vykdomosios institucijos.

Šio Įstatymo 14 straipsnis reglamentuoja Valstybės paramos daugiabučiams namams

modernizuoti finansavimą. Valstybės parama daugiabučiams namams modernizuoti teikiama iš

Lietuvos Respublikos valstybės biudţeto lėšų, skiriamų Specialiajai daugiabučių namų

modernizavimo programai.

Šio Įstatymo 5 skirsnis reglamentuoja Valstybės paramą daugiabučiams namams

atnaujinti. Valstybės paramos teikimo sąlygos ir būdai, lėšų kaupimas daugiabučiams namams

atnaujinti (modernizuoti).

1. Valstybės parama daugiabučio namo butų savininkams, įgyvendinantiems daugiabučio

namo atnaujinimo (modernizavimo) projektus pagal Vyriausybės patvirtiną Daugiabučių namų

atnaujinimo (modernizavimo) programą ar ją atitinkančias savivaldybių patvirtintas programas,

teikiama, jeigu pagal atnaujinimo (modernizavimo) projekte numatytas priemones pasiekiama ne

maţesnė kaip D (šiluminės energijos sąnaudos 110–145 kwh/m2/metus, priklausomai nuo namo

dydţio pagal Vyriausybės nustatytą klasifikaciją) pastato energinio naudingumo klasė, kuri

nustatoma pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymą įgyvendinančius statybos techninius

reglamentus.

Valstybės parama daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) teikiama ir jos

administravimo išlaidos padengiamos iš Lietuvos Respublikos valstybės biudţeto ir

Privatizavimo fondo lėšų, skiriamų Specialiajai daugiabučių namų atnaujinimo (modernizavimo)

programai, 20 procentų akcizo pajamų, gautų uţ energinius produktus, ir kitų lėšų, išskyrus šio

straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus. Valstybės parama nepasiturinčioms šeimoms ir vieniems

gyvenantiems asmenims kompensuojant kreditą ir palūkanas teikiama pagal Piniginės socialinės

paramos nepasiturinčioms šeimoms ir vieniems gyvenantiems asmenims įstatymą.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugsėjo 23 d. nutarimu Nr. 1213 patvirtintos

„Daugiabučių namų modernizavimo programa ir Valstybės paramos daugiabučiams namams

34



modernizuoti teikimo ir investicijų projektų energinio efektyvumo nustatymo taisyklės“ (Ţin.,

2004, Nr. 143-5232; 2005 Nr.78-2839; 2008, Nr. 36-1282, Nr. 68-2590; 2009, Nr. 34-1292,

Nr.112-4776). Ši programa parengta įgyvendinant Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui

įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymą (Ţin., 1992,

Nr. 14-378; 2002, Nr. 116-5188; 2009, Nr. 93-3961), Lietuvos Respublikos Vyriausybės veiklos

programą, kuriai pritarta Lietuvos Respublikos Seimo 2008 m. gruodţio 9 d. nutarimu Nr. XI-52

(Ţin., 2008, Nr. 146-5870), ir Lietuvos būsto strategijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos

Vyriausybės 2004 m. sausio 21 d. nutarimu Nr. 60 (Ţin., 2004, Nr. 13-387), tikslą – uţtikrinti

efektyvų esamo būsto naudojimą, prieţiūrą, atnaujinimą ir modernizavimą, racionalų energijos

išteklių naudojimą. Šios programos įgyvendinimo laikotarpis atitinka Lietuvos būsto strategijos

įgyvendinimo laikotarpį – iki 2020 metų.

Lietuvoje daugiau kaip 60 procentų daugiabučių namų pastatyta per praėjusio amţiaus

paskutinius keturis dešimtmečius. Tada vyravo stambiaplokščių daugiabučių namų statyba. Tokie

daugiabučiai namai neekonomiški energijos vartojimo poţiūriu, juos eksploatuoti ţiemą brangu,

todėl maţas pajamas gaunantys gyventojai neišgali sumokėti uţ šilumą. Dalį išlaidų šilumai ir

karštam vandeniui nepasiturinčioms šeimoms ir vieniems gyvenantiems asmenims kompensuoja

valstybė. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, tokių gyventojų Lietuvoje yra

apie 4 procentus. Didėjant energijos kainoms, vis daugiau Lietuvos Respublikos valstybės

biudţeto lėšų reikia skirti kompensacijoms. Daugelį energijos išteklių Lietuva importuoja, todėl

tai neigiamai veikia jos mokėjimo balansą. Senstant gyvenamųjų namų fondui ir brangstant

energijos ištekliams, vis opesnė racionalaus energijos vartojimo problema. Jos negali išspręsti

pavieniai butų savininkai: reikia kompleksiškai atnaujinti (modernizuoti) daugiabučius namus,

pereiti prie gyvenamųjų namų rajonų (kvartalų) atnaujinimo (modernizavimo), įskaitant

inţinerinės ir socialinės infrastruktūros atnaujinimą. Taigi tikslinga šį mechanizmą tobulinti

naudojant Europos Sąjungos ir kitų fondų paramą, privačių finansuotojų lėšas, didinant

savivaldybių vaidmenį.. Nuo 1996 metų Lietuvos Respublikoje buvo įgyvendinamas Energijos

taupymo (būsto) demonstracinis projektas, pagal kurį sudarytos finansinės, teisinės, institucinės

galimybės atnaujinti daugiabučius namus. Įgyvendinant šį projektą, daugiabučių namų

modernizavimo investicijų projektai buvo finansuojami Lietuvos Respublikos valstybės biudţeto

ir Pasaulio banko įsteigto apyvartinio fondo lėšomis. Nuo 2005 metų pagal šią programą

įgyvendinami daugiabučių namų modernizavimo projektai finansuojami valstybės biudţeto,

gyventojų ir komercinių bankų suteiktų paskolų be uţstato lėšomis. Šiai programai įgyvendinti

konkurso būdu atrinkti 7 komerciniai bankai, su kuriais būsto savininkai pasirašė apie 300 paskolų

35



sutarčių uţ daugiau kaip 83 mln. litų. Šios programos įgyvendinimo pradţioje norinčių

pasinaudoti jos galimybėmis butų savininkų buvo gerokai maţiau negu skirta lėšų. Valstybės

parama 2007 metais padidinta nuo 30 iki 50 procentų. Brangstanti šilumos energija paskatino

daugiabučių namų gyventojus aktyviau pasinaudoti šios programos teikiamomis galimybėmis.

Investicijų projektų gausėjo, tačiau dėl valstybės paramai skirtų lėšų stokos nuo 2008 metų

birţelio nauji daugiabučių namų modernizavimo projektai nebuvo priimami, todėl teko ieškoti

naujų šios programos finansavimo galimybių. Europos Komisija 2008 metais pritarė, kad 86 mln.

litų iš Ignalinos 2007–2013 metų programos lėšų būtų naudojama energijos efektyvumo

priemonėms įgyvendinti daugiabučiuose namuose. Sukurtas daugiabučių gyvenamųjų namų

atnaujinimo (modernizavimo) finansavimo kreditavimo mechanizmas naudojant komercinių

bankų ir kitų kredito įstaigų kreditinius išteklius, gyventojų lėšas, valstybės biudţeto, savivaldybių

lėšas sudarė sąlygas gyventojams modernizuoti daugiabučius gyvenamuosius namus, kuriuose jie

gyvena, tačiau valstybės paramai reikalingų lėšų stoka stabdė šios programos įgyvendinimą.

Šios programos įgyvendinimas skatintas ir didinant savivaldybių vaidmenį. Iš pradţių

būsto atnaujinimo programą turėjo tik Vilniaus miesto savivaldybė, kuri kitų miestų

savivaldybėms tapo geru pavyzdţiu, kaip rengti ir įgyvendinti būsto atnaujinimo (modernizavimo)

programas. Šiuo metu apie pusė šalies savivaldybių papildomai skatina būsto savininkus – teikia

jiems papildomą paramą daugiabučių namų atnaujinimo (modernizavimo) investicijų projektams

parengti ir įgyvendinti. Daug ekonomiškai išsivysčiusių valstybių įgyvendina valstybės remiamas

pastatų atnaujinimo (modernizavimo) programas, kurios daţniausiai siūlo lengvatinį finansavimą,

informacinę ir kitokią paramą daugiabučių namų savininkams, nepasiturinčioms šeimoms,

savivaldybėms, švietimo ir mokslo institucijoms, ligoninėms ir kitoms įstaigoms. Programų

dalyviams kompensuojama dalis projektų parengimo ir įgyvendinimo išlaidų. Paprastai tokios

programos socialiai orientuotos. Vienas iš svarbiausių Lietuvos būsto strategijos tikslų – uţtikrinti

efektyvų esamo būsto naudojimą, prieţiūrą, atnaujinimą (modernizavimą) ir racionalų energijos

išteklių vartojimą. Strategijoje numatyta, kad iki 2020 metų pagal galimybes ir ekonominį

tikslingumą bus atnaujinti (modernizuoti) esami daugiabučiai namai, jų inţinerinė techninė įranga.

Šios programos programos tikslas – skatinti daugiabučių namų butų savininkus atnaujinti

(modernizuoti) daugiabučius namus, siekiant geresnės gyvenimo kokybės, racionalaus energinių

išteklių naudojimo ir biudţeto išlaidų maţinimo būsto šildymo išlaidoms kompensuoti.

Šios programos uţdaviniai:

1. uţtikrinti, kad teikiama valstybės parama skatintų daugiabučių namų butų savininkus

įgyvendinti energiniu poţiūriu efektyvius atnaujinimo (modernizavimo) projektus;

36



2. skatinti daugiabučių namų atnaujinimą (modernizavimą) – viešinti jį, informuoti ir

konsultuoti daugiabučių namų butų savininkus, rengti tipinius ir demonstracinius projektus,

galimybių studijas, mokyti būsto sektoriaus dalyvius ir panašiai.

Pagal šią programą valstybės paramos, taip pat savivaldybių, ES struktūrinių fondų,

gyventojų ir kitomis lėšomis iki 2020 metų bus siekiama modernizuoti 70 procentų (24 000)

daugiabučių namų, kurių statybos leidimai išduoti iki 1993 metų, šiluminės energijos sąnaudos

modernizuotų daugiabučių namų naudingojo ploto vienetui sumaţės iki 30 procentų, palyginti su

šiluminės energijos sąnaudomis prieš namo atnaujinimą (modernizavimą), apie 400 tūkst. tonų per

metus sumaţės išmetamo į atmosferą anglies dioksido.

Savivaldybėms rekomenduojama naudoti papildomas daugiabučių namų savininkų

skatinimo atnaujinti (modernizuoti) daugiabučius namus priemones. Įgyvendinant veiksmingą

regionų urbanistinę politiką, savivaldybėms rekomenduojama rengti grupės daugiabučių namų,

pavienių gyvenamųjų rajonų (kvartalų) atnaujinimo programas, esant galimybėms finansiškai

remti daugiabučių namų savininkus, rengiančius ir įgyvendinančius atnaujinimo (modernizavimo)

projektus, teikti pirmenybę projektams, kurie įgyvendinami pagal savivaldybių parengtas šią

programą atitinkančias grupės daugiabučių namų ar gyvenamųjų rajonų (kvartalų) atnaujinimo

(modernizavimo) programas.

Daugiabučių namų butų savininkai, siekdami dalyvauti šioje programoje ar ją

atitinkančiose savivaldybių patvirtintose programose, rengia atnaujinimo (modernizavimo)

projektus. Šie projektai rengiami pagal Aplinkos ministerijos tvirtinamą tvarkos aprašą. Juose turi

būti numatoma pasiekti ne maţesnę nei D pastato energinio naudingumo klasę, sumaţinti

skaičiuojamąsias šiluminės energijos sąnaudas ne maţiau kaip 20 procentų, palyginti su šiluminės

energijos sąnaudomis iki projekto įgyvendinimo, ir uţtikrinti, kad įgyvendinus projektą

skaičiuojamosios šiluminės energijos sąnaudos, atsiţvelgiant į namo dydį, neviršytų dydţių,

nurodytų 2 priede.

Ši programa įgyvendinama daugiabučių namų butų savininkų, finansuotojų, valstybės ir

savivaldybių biudţetų, ES struktūrinių fondų, Ignalinos 2007–2013 metų programos ir kitomis

lėšomis. Šiai programai įgyvendinti ir finansuoti steigiamas Kontroliuojantysis fondas, kuris

formuojamas pagal Europos Komisijos, Europos investicijų banko ir Europos plėtros banko

tarybos iniciatyvą JESSICA (Joint European Support for Susstainable Investment in City Areas) iš

ES struktūrinių fondų, valstybės biudţeto, tarptautinių institucijų ir finansuotojų lėšų. Daugiabučių

namų butų savininkams, įgyvendinantiems pagal šią programą ar ją atitinkančias savivaldybių

patvirtintas programas parengtus atnaujinimo (modernizavimo) projektus, teikiama Lietuvos

37



Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti

(modernizuoti) įstatyme nustatyta valstybės parama valstybės remiamoms daugiabučių namų

atnaujinimo (modernizavimo) priemonėms, nurodytoms 3 priede, įgyvendinti.

Šiame Įstatyme yra aprašomos ir daugiabučio namo skaičiuojamosios šiluminės energijos

sąnaudos.

1. Kai planuojama pasiekti D energinio naudingumo klasę, atnaujinimo (modernizavimo)

projekte skaičiuojamosios šiluminės energijos sąnaudos, atsiţvelgiant į namo dydį, turi būti ne

didesnės kaip:

1.1. 110 kwh/m2/metus, kai daugiabučio namo naudingasis plotas – daugiau kaip 3000

kv. metrų;

1.2. 130 kwh/m2,/metus, kai daugiabučio namo naudingasis plotas – nuo 501 iki 3000 kv.

metrų;

1.3. 145 kwh/m2/metus, kai daugiabučio namo naudingasis plotas – ne daugiau kaip 500

kv. metrų.

2. Kai planuojama pasiekti C energinio naudingumo klasę, atnaujinimo (modernizavimo)

projekte šiluminės energijos sąnaudos, atsiţvelgiant į namo dydį, turi būti ne didesnės kaip:

2.1. kai šildymui naudojama energija iš šilumos tinklų:

2.1.1. 80 kwh/m2/metus, kai daugiabučio namo naudingasis plotas – daugiau kaip 3000

kv. metrų;

2.1.2. 100 kwh/m2/metus, kai daugiabučio namo naudingasis plotas – nuo 501 iki

3000 kv. metrų;

2.1.3. 115 kwh/m2/metus, kai daugiabučio namo naudingasis plotas – ne daugiau kaip

500 kv. metrų;

2.2. 115 kwh/m2/metus, nesvarbu, koks daugiabučio namo naudingasis plotas, kai

šildymui naudojama energija ne iš šilumos tinklų.

Valstybės remiamos daugiabučių namų atnaujinimo (modernizavimo) priemonės

I. Energinį efektyvumą didinančios priemonės

1. Šildymo ir karšto vandens sistemų kapitalinis remontas ar rekonstravimas:

1.1. šilumos punkto ar katilinės (individualių katilų) ir karšto vandens ruošimo

įrenginių keitimas ar rekonstravimas

1.2. balansinių ventilių stovams įrengimas

1.3. vamzdynų šiluminės izoliacijos pagerinimas

1.4. šildymo vamzdynų ir prietaisų keitimas

1.5. individualios šilumos apskaitos, daliklių ir termostatinių ventilių įrengimas

butuose

38



1.6. karšto vandens sistemos vamzdynų ir įrenginių keitimas ar pertvarkymas

1.7. ventiliacijos sistemos keitimas ar pertvarkymas

2. Langų ir lauko durų keitimas:

2.1. langų keitimas

2.2. lauko durų keitimas

3. Stogo šiltinimas, įskaitant naujo šlaitinio stogo įrengimą (išskyrus patalpų

pastogėje įrengimą)

4. Balkonų (lodţijų) įstiklinimas pagal vieną projektą

5. Fasadinių sienų šiltinimas

6. Rūsio perdangos šiltinimas

7. Cokolio šiltinimas

8. Alternatyvios energijos šaltinių (saulės, vėjo ir panašiai) įrangos įrengimas

II. Kitos atnaujinimo (modernizavimo) priemonės

9. Liftų kapitalinis remontas ar keitimas

10. Kitų pastato bendrojo naudojimo inţinerinių sistemų (nuotekų sistemos,

elektros instaliacijos, priešgaisrinės saugos įrenginių, geriamojo vandens vamzdynų

ir įrenginių keitimas ar pertvarkymas)

Lietuvos sveikatos sistemos įstatyme (Ţin., 1997, Nr. 67-1661) veinas iš sveikatinimo

veiklos tikslų yra: ilginti gyvenimo be ligų ir traumų laiką bei gerinti gyvenimo kokybę. Gyvenimo

kokybės gerinimas susideda iš daugelio aspektų, tačiau neabejojama, kad šiluminis komfortas

būste yra vienas iš pagrindinių gyvenimo kokybės gerinimo aspektų. Turbūt nė vienam nebūtų

malonu sedėti patalpoje, kurioje temperatūra būtų 17 °C, oro judėjimo greitis 0,1 m/s, o santykinė

drėgmė 75 proc. Todėl gerinant gyvenimo kokybę labai svarbu atsiţvelgti ir į šiluminio komforto

parametrus.

Lietuvos Respublikos aplinkos ministro d. įsakymas Nr. „Dėl statybos techninio

reglamento STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“ patvirtinimo“ (Ţin., 2004, Nr. 23-721).

Šiame teisės akte nurodyta, kad projektuojant ir įrengiant pastatų šildymo, vėdinimo ir oro

kondicionavimo sistemas, būtina vadovautis STR 2.09.02:2005 „Šildymas, vėdinimas ir oro

kondicionavimas“. Taip pat teigiama, kad projektuojant būstą, sveikos vidaus aplinkos

reikalavimai uţtikrinami reguliuojant šilumą, apšvietą, oro kokybę, oro drėgnumą ir triukšmą.

Šiame STR„e nurodoma, kad būsto drėgnumo reikalavimai būste turi būti uţtikrinami drėkinant ir

dţiovinant būsto vidaus ir į vidų tiekimą orą, izoliuojant būstą nuo išorės drėgmės, izoliuojant

gyvenamųjų pastatš sienas, grindis, išorės sienas ir stogo dangą, naudojant tik sertifikuotus

statybos produktus bei įrangą.

Šis STR„as reglamentuoja kaip uţtikrinti energijos taupymą ir šilumos išsaugojimą.

Šiluminės energijos kiekis, atsiţvelgiant į vietovės klimato sąlygas ir gyventojų poreikius, nebūtų

39



didesnis uţ reikiamą (t. y. apskaičiuotą pagal higienos normų ir pastato bei jo patalpų paskirties

reikalavimus, taip pat komforto lygį pagal statytojo projektavimo bazėje nurodytą šilumos

komfortą). Pastatui turi būti uţtikrintas tiekimas arba gamyba energijos kiekio, kuris tenkina

tokius poreikius:

patalpoms šildyti iki higienos normų nustatytų dydţių;

patalpų oro drėgmei reguliuoti iki nustatytų dydţių;

vandeniui šildyti, įvertinant karšto vandens skaičiuojamąjį vartojimą ir tiekiamo

vandens norminę temperatūrą;

patalpoms vėdinti įvertinant normų nustatytus oro kaitos dydţius.

Pagal šio dokumento nuostatas norint pasiekti efektyvų energijos taupymą ir šilumos

išsaugojimą būtina uţtikrinti:

pastato savybės:

pastato ir butų patalpų orientacija pasaulio šalių atţvilgiu;

pastato kompaktiškumas;

atitvarų šilumos izoliavimo savybės;

vandens garų pastate susidarymas ir jų sklidimas atitvarose;

atitvaros skaidriųjų elementų plotas, jų išdėstymas, saulės energijos naudojimas ar

apsaugos priemonių nuo jos naudojimas;

atitvarų dinaminės šiluminės charakteristikos;

oro apykaita;

vėjo ir natūralios traukos dydis;

pastato sandarumas orui;

atveriamų langų ir durų plotas;

pastato inţinerinių sistemų savybės:

šildymo įtaisų ir siurblių efektyvumas bei panaudojimas;

vėdinimo sistemų ir jos techninės įrangos efektyvumas bei panaudojimas;

šilumos rekuperacijos įtaisų efektyvumas bei panaudojimas;

automatinių kontrolės ir reguliavimo sistemų kokybė ir panaudojimas.

Šiame teisės akte nurodoma, kad energijos taupymas ir šilumos, vėdinimo, vėsinimo

komforto pasirinkimo laisvė suderinama, kiekvienam energijos vartotojui (butui, vienbučiam

namui) suteikiant galimybę reguliuoti suvartojamos energijos dydį, pvz., patalpos temperatūros

sumaţinimas miegant, išvykus į darbą ir t.t.

40



Šiame statybų techniniame reglamente nurodyti patalpų šildymo reikalavimai, pagal

kuriuos gyvenamasis pastatas turi turėti centrinio arba autonominio šildymo sistemą su lokaliu

arba centralizuotu šilumos tiekimu (gamyba), gyvenamasis pastatas gali turėti kietojo kuro

uţdarojo ir atvirojo degimo krosnis (ţidinius), patalpų šildymo sistema turi būti suprojektuota taip,

kad tenkintų patalpų pakankamos šiluminės aplinkos nustatytus reikalavimus nurodytus 1 lentelėje

ir garantuotų minimalią leistiną oro temperatūrą, nurodytą 2 lentelėje. Šios lentelės buvo sudarytos

remiantis Lietuvos higienos norma HN 42:2004 „Gyvenamųjų ir visuomeninių pastatų

mikroklimatas“ (Ţin., 2004, Nr. 105-3911).

15 lentelė. Pakankamos šiluminės aplinkos parametrai

Pakankamos šiluminės

aplinkos parametrai

Norminiai

dydţiai

šildymo

sezono metu

Oro temperatūra, 0C 18–26

Jaučiamoji (atstojamoji) temperatūra, 0C 17–25

Temperatūrų skirtumas 1,1 m ir 0,1 m aukštyje nuo grindų,

ne daugiau kaip 0C

3

Atitvarų temperatūros skirtumas nuo patalpos temperatūros,

ne daugiau kaip 0C

3

Grindų temperatūra, 0C 16–29

Santykinė oro drėgmė, % 30–75

Oro judėjimo greitis, m/s 0,05–0,1

16 lentelė. Šildymo sezone minimali leistina oro temperatūra

Patalpos Šildymo sezone minimali

leistina oro temperatūra, 0C

Svetainės 20

Miegamieji 20

Koridoriai 18

Virtuvės 20

Valgomieji 20

Rūbinės 18

Vonios kambariai 21–23

Tualetai 20

Sandėliukai 20

Laisvalaikio kambariai 20

Bendro naudojimo patalpos:

Laiptinės

Sandėliai

Rūsiai

Rūbinės

Prausyklos

16

16

4

20

21

41



Skalbyklos

Dţiovyklos

20

20

Taip pat šiame teisės akte yra akcentuojama, kad centralizuoto šilumos tiekimo atveju

tiekiamos šilumos kiekį būtų galima reguliuoti pagal lauko temperatūros ir kitus pasikeitimus bei

matuoti tiekiamos šilumos kiekį, apsaugota nuo šalčio pavojaus sugadinti šildymo sistemą, mišrios

paskirties pastate centrinio šildymo sistema turi būti projektuojama kaip dvi sistemos, atskirai

aprūpinančios butus ir kitos paskirties patalpas, jei šios dvi pastato dalys tiekiamos šilumos kiekio,

jo dinamikos poţiūriu iš esmės skiriasi.

STR 2.02.01:2004 yra aprašomas ir vėdinimas. Pastato vėdinimo sistema turi būti

suprojektuota taip, kad į pastatą būtų tiekiamas reikiamo grynumo oro kiekis ir iš pastato butų

pašalinamos ţmonių iškvepiamos dalelės ir iš statybos produktų išsiskyrusios oru pernešamos

dalelės, drėgmė, blogas kvapas ir sveikatai kenksmingos medţiagos. Jeigu pastato patalpos

projektuojamos sandarios ir neleidţiančios patekti reikiamam išorės oro kiekiui, turi būti

suprojektuota išorės oro tiekimo įranga. Į naudojamas patalpas tiekiamo oro kiekis turi būti ne

maţesnis kaip 0,35 l/s vienam m2 patalpos ploto. Jeigu patalpa laikinai nenaudojama, tiekiamo oro

kiekis gali būti maţesnis arba visiškai nutrauktas, tačiau tai neturi sukelti rizikos sveikatai ir

pastato bei jo inţinerinių sistemų būklei. Išorės oro paėmimo įranga turi būti taip suprojektuota,

kad galėtų imti neuţterštą orą. Priešingu atveju išorės oras turi būti valomas prieš tiekiant jį į

patalpas. Priverstinio ištraukiamojo vėdinimo galia ir patalpos, kuriose toks vėdinimas turi būti

įrengtas, pateikiamos 16 lentelėje.

17 lentelė Priverstinio ištraukiamojo vėdinimo galia

Patalpa Minimali galia, l/s

Virtuvė 10

Virtuvėlė (virtuvės niša) 15

Vonia arba dušo patalpa:

su atidaromu langu

be atidaromo lango

10

15

Tualetas su praustuvu 10

Skalbykla, dţiovykla 10

Patalpa buitinėms atliekoms laikinai saugoti 0,35 l/s vienam m2

patalpos ploto

Patalpa buitinėms atliekoms 5 l/s vienam m2 patalpos

ploto

Buitinių atliekų vamzdis 50

Lifto šachta 8 l/s vienam m2 šachtos

skerspjūvio

Garaţas (uţdara erdvė), automobilių apyvarta

42



per 8 valandas:

maţesnė negu vietų skaičius

didesnė negu vietų skaičius

0,9 l/s vienam m2

garaţo

ploto

1,8 l/s vienam m2

garaţo

ploto

Oro judėjimas bute, pagal šį teisės aktą, turi būti toks, kad nemalonūs kvapai ir uţterštas

oras iš vienos į kitą patalpą nesklistų, o vėdinamo oro judėjimas turi eiti nuo maţiau uţterštos

patalpos iki labiau uţterštos. Vonios, tualeto, virtuvės vėdinimo sistemos neturi būti jungiamos

prie bendrosios vėdinimo sistemos. Recirkuliacinė vėdinimo sistema turi būti suprojektuota taip,

kad oras iš vieno buto išvalytas graţinamas į tą patį butą, graţinamas į butą oras negali būti

tiekiamas į miegamąjį arba patalpas, kurioje yra vieta miegui, oras iš virtuvių, vonios ir tualeto

negali būti graţinamas į butą. Vėdinimas per langus turi būti suprojektuotas taip, kad kiekvienoje

buto patalpoje arba atskiriamoje jo dalyje būtų bent vienas langas arba orlaidė, atidaromi į išorės

erdvę arba į įstiklintą balkoną, lodţiją ar kitą panašią erdvę, kurioje yra langas ar orlaidė,

atidaromi į išorės erdvę, langų rėmai, orlaidės turi būti lengvai atidaromos ir reguliuojamos

stovint ant grindų. Vėdinimo kanalų išvadai turi būti ne maţiau kaip 0,4 m virš stogo ar kito

paviršiaus, taip pat ne maţiau kaip 0,3 m virš linijos, jungiančios aukščiausius pastato dalių,

esančių ne toliau kaip 10 m nuo išvado, taškus, horizontalia projekcija ne arčiau kaip 3 m nuo

langų ir vertikalia projekcija iki 1 m.

Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. liepos 1 d. įsakymas Nr. D1-338 „Dėl

statybos techninio reglamento STR 2.02.09:2005 „Vienbučiai gyvenamieji pastatai“

patvirtinimo“ (Ţin., 2005, Nr. 93-3464) parengtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos statybos

įstatymo Ţin., 1996, Nr. 32-788; 2001, Nr. 101-3597; 2004, Nr. 73-2545) 8 straipsnio 5 dalimi ir

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 26 d. nutarimo Nr. 280 „Dėl Lietuvos

Respublikos statybos įstatymo įgyvendinimo“ (Ţin., 2002, Nr. 22-819) 1.2 punktu. Šis statybos

techninis reglamentas nustato vienbučio gyvenamojo pastato ar sublokuotų vienbučių namų,

maţiausius techninius reikalavimus. Šie reikalavimai taikomi rengiant detaliuosius planus ir

projektuojant naują namą. Reglamento nuostatos apima namo sklypo tvarkymo reikalavimus,

paskirties reikalavimus, esminius reikalavimus, inţinerinių sistemų bendruosius reikalavimus,

priklausinių bendruosius reikalavimus.

Reglamento reikalavimai yra privalomi fiziniams ir juridiniams asmenims, rengiantiems

teritorijų planavimo dokumentus, Namų statytojams (uţsakovams), kitiems statybos dalyviams,

viešojo administravimo subjektams, inţinerinių tinklų ir susisiekimo komunikacijų savininkams,

taip pat kitiems asmenims, kurių veiklos principus nustato Statybos įstatymas





43



Šiame statybos techniniame reglamente yra nurodami namo mikroklimato parametrai

– šildymo sezono metu šildymo oru sistema turi atitikti namo patalpų šiluminio komforto aplinkos

parametrų normuojamas vertes, nustatytas HN 42:2004. Įrengiant oro kondicionavimo sistemą,

reikalaujami mikroklimato reikalavimai turi būti išlaikyti bet kurio sezono metu. O taip pat ir

reikalavimus šildymo, vėdinimo ir oro kondicionavimo sistemoms, kurios turi būti

projektuojamos ir įrengiamos, vadovaujantis STR 2.09.02:2005, STR 2.08.01:2004 ir ST

860237.02:1998. Šiame teisės akte relamentuojamas ir drėgmės reguliavimas. Reguliuojant

drėgmę visų aukštų patalpose (tarp jų ir rūsyje bei pusrūsyje) neturi atsirasti vandens ant vidinių ir

išorinių sienų nei skystu pavidalu, nei dėmėmis bei pelėsių. Oro drėgmė turi būti reguliuojama

naudojant efektyviausias šildymo ir vėdinimo sistemas, atitvarų hidroizoliaciją. Norminė oro

drėgmė pasiekiama, uţtikrinant šiuos norminius parametrus: oro cirkuliacijos greitį, nustatytą

pagal STR 2.09.02:2005, pakankamą šildymo įrenginių galią, kuri nustatoma apskaičiavus šilumos

nuostolius per pastato atitvaras bei normalų maksimalų vandens garų kiekį. Visi šie parametrai

nustatomi pagal STR 2.05.01:2005, STR 2.09.04:2002, STR 2.01.03:2009. Namas turi būti

apsaugotas nuo neigiamų lietaus, sniego, gruntinio vandens ir kitos filtracijos poveikių į jį

įrengiant lietaus nuvedimo latakus ir vamzdţius nuo stogo. Šis reikalavimas netaikomas Namui,

kurio aukštis ne didesnis kaip 4,5 m ir stogo plotas ne didesnis kaip 100 m2, įrengiant drenaţą,

nuvedant lietaus vandenį į lietaus nuotakyną pagal STR 2.07.01:2003 reikalavimus ar numatant

kitas apsaugos priemones, izoliuojant nuo drėgmės (hidroizoliacija) pamatus, sienas, grindis pagal

STR 2.05.13:2004 ir stogo dangą pagal STR 2.05.02:2001.

STR 2.02.09:2005 „Vienbučiai gyvenamieji pastatai“ taip pat reglamentuoja ir energijos

taupymą ir šilumos išsaugojimą. Tam šiame STR„e yra skirtas net atskiras skyrius. Šiame teisės

akte paminėta, kad energijos taupymo ir šilumos išsaugojimo reikalavimus nustato STR

2.01.01(6). Šis reikalavimas laikomas įvykdytu, jei namo išorės atitvarinių konstrukcijų šiluminiai

parametrai atitinka nustatytus STR 2.05.01:2005. Statybos produktų, iš kurių pastatytos pastato

atitvarinės konstrukcijos, šiluminių techninių dydţių deklaruojamosios ir projektinės vertės

nustatomos vadovaujantis STR 2.01.03:2003. Namo šildymo, vėdinimo, oro kondicionavimo ir

karšto vandentiekio sistemos yra suprojektuotos bei įrengtos taip, kad būtų išlaikyti patalpų namo

ir jo patalpų vidaus mikroklimato parametrai ir kiti gyvenamosioms patalpoms nustatyti

reikalavimai, bei yra numatytas šių sistemų automatinis ar rankinis reguliavimas, o esant

centralizuotam šilumos tiekimui, – įrengti šilumos suvartojimo apskaitos prietaisai. Namo

(patalpos) šildymo sistemos galia padengia visus Namo (patalpos) nuostolius, kurie nustatomi,

susumavus visų patalpų arba šildomųjų erdvių, kurias apšildo nagrinėjama šildymo sistema,

44



šilumos nuostolius. Šilumos nuostoliai ir sunaudojamos šilumos energijos kiekiai apskaičiuojami

pagal STR 2.09.04: 2002 nustatytus reikalavimus.

Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008 m. kovo 12 d. įsakymas Nr. D1-131 „Dėl

statybos techninio reglamento STR 2.01.01(6):2008 „Energijos taupymas ir šilumos

išsaugojimas“ patvirtinimo“ (Ţin., 2008, Nr. 35-1255) nustato vieną iš šešių esminių statinio

reikalavimų, nurodytų Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje,– statinio

energijos taupymo ir šilumos išsaugojimo reikalavimus. Reglamentas priklauso statybos

techniniams reglamentams, kurie nustato pagrindines Lietuvos Respublikos statybos techninio

normavimo, projektavimo ir statybos kryptis, suderintas su Europos Sąjungos Tarybos 1988 m.

gruodţio 21 d. direktyvos 89/106/EEC „Dėl valstybių narių įstatymų, kitų teisės aktų ir

administracinių nuostatų, susijusių su statybos produktais, derinimo“ (toliau – SPD) nuostatomis.

Šio Reglamento tikslas – vadovaujantis SPD, konkretizuoti esminį statinio reikalavimą „Statinio

energijos taupymo ir šilumos išsaugojimas“, kad būtų galima įvertinti, kaip Lietuvos Respublikoje

šią sritį reglamentuojantys galiojantys normatyviniai statybos techniniai dokumentai,

normatyviniai statinio saugos ir paskirties dokumentai ir esminius statinio reikalavimus (vieną,

kelis ar visus) ir statinio techninius parametrus pagal statinių ar statybos produktų charakteristikų

lygius ir klases nustatantys teisės aktai atitinka SPD; parengti naujus (pakeisti, papildyti

galiojančius) normatyvinius dokumentus, taip pat Lietuvos darniaisiais standartais perimti

Europos darniuosius standartus. Šis Reglamentas yra privalomas rengiant normatyvinius statybos

techninius dokumentus, normatyvinius statinio saugos ir paskirties dokumentus ir esminius

statinio reikalavimus (vieną, kelis ar visus) ir statinio techninius parametrus pagal statinių ar

statybos produktų charakteristikų lygius ir klases nustatančius teisės aktus. Taip pat statybos

proceso dalyviams, valstybinėms statybos ir statinio saugos ir paskirties reikalavimų prieţiūros

institucijoms, savivaldybėms, kurių veiklos principus statybos srityje nustato Statybos įstatymas.

Šiame teiės akte pabrėţiama, kad statinys, jo šildymo, kondicionavimo, vėdinimo ir kitos

inţinerinės sistemos (kiti įrenginiai) turi būti suprojektuoti bei pastatyti taip, kad juos naudojant

būtų kuo maţesnės energijos sąnaudos, atsiţvelgiant į vietovės klimatines sąlygas ir pastato

naudotojų reikmes.

Energijos taupymo ir šilumos išsaugojimo techniniai rodikliai yra susiję su energijos

naudojimu patalpoms šildyti, patalpoms aušinti, patalpų oro drėgmei reguliuoti, vandeniui šildyti,

vėdinti. Naudojama energija turi uţtikrinti reikiamą statinio vidaus aplinką.

Šiame teisės akte pabrėţiama, kad vėdinimui reikalingas energijos kiekis priklauso nuo

oro apykaitos, vėjo ir natūralios traukos poveikio, statinio sandarumo orui, vėdinimo įrangos

45



efektyvumo, vėdinimo sistemų naudojimo, šilumos rekuperacijos įtaisų, atveriamų langų ir durų

ploto.

Svarbiausias dokumentas šiluminio komforto reglamentavime yra Lietuvos Respublikos

aplinkos ministro 2005 m. birţelio 9 d. įsakymas Nr. D1-289 „Dėl statybos techninio reglamento

STR 2.09.02:2005 „Šildymas, vėdinimas ir oro kondicionavimas“ patvirtinimo“ (Ţin., 2005,

Nr. 75-2729). Šis statybos techninis reglamentas taikomas projektuojant ir įrengiant pastatų ir

inţinerinių statinių patalpų šildymo, vėdinimo ir oro kondicionavimo (ŠV ir OK) sistemas,

išskyrus maţos (lauko sienų šilumos inercijos koeficientas D < 1,5) ir ypač didelės (lauko sienų

šilumos inercijos koeficientas D > 7) šilumos inercijos atitvarų pastatus ir inţinerinių statinių

patalpas, taip pat pastatus ir inţinerinius statinius, susijusius su radioaktyviųjų ir sprogstamųjų

medţiagų vartojimu ir gamyba, technologines sistemas ir įrengimus. Pastato ir inţinerinio statinio

rekonstravimo atveju Reglamento reikalavimai privalomi tik rekonstruojamoms pastato dalims ar

inţinerinio statinio patalpoms. Reglamentas yra suderintas su Europos Tarybos direktyvos

89/106/EEC ir jos aiškinamųjų dokumentų nustatytais esminiais statinio reikalavimais bei Europos

Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/91/EB 2002-12-16 dėl pastatų energinio naudingumo

nuostatomis.

Projektinės patalpos mikroklimato ir oro kokybės sąlygos apsprendţiamos tokiais

parametrais: oro, patalpos atitvarų ir jaučiamoji temperatūros; oro santykinė drėgmė; oro greitis ir

teršalų koncentracija ore.

Mikroklimato ir oro kokybės parametrų palaikymo tikslumas nustatomas pagal aplinkos

kokybės patalpoje kategoriją, kuri gali būti aukšta, vidutinė arba pakankama. Šios kategorijos gali

skirtis šiltuoju ir šaltuoju metų laiku.

Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. geguţės 14 d. įsakymas Nr. 242 „Dėl

statybos techninio reglamento STR 1.11.01:2002 „Statinių pripaţinimo tinkamais naudoti

tvarka“ patvirtinimo“ (Ţin., 2002, Nr. 60-2475) parengtas taikant Statybos įstatymo nuostatas dėl

statinių pripaţinimo tinkamais naudoti ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės

Aplinkos ministerijai suteiktais įgaliojimais, nustato pastatytų, rekonstruotų, kapitaliai

suremontuotų statinių bei pertvarkytų nekilnojamųjų kultūros paveldo vertybių pripaţinimo

tinkamais naudoti tvarką (toliau – Tvarka), reikalavimus ir komisijos sudėtį.

Šia Tvarka taip pat pripaţįstami tinkamais naudoti įmonių statiniai (patalpos), kai įmonės

keičia savo veiklos pobūdį arba pradeda veiklą kitai paskirčiai statytuose statiniuose

nepriklausomai nuo to, kokie statybos, rekonstrukcijos arba remonto (toliau – Statybos) darbai šiai

veiklai vykdyti buvo atlikti arba jų atlikti nereikėjo (toliau – Statiniai, kuriuose pradedama nauja

46



veikla). Statinių pripaţinimo tinkamais naudoti tikslas yra įvertinti, kaip jie atitinka projektus,

esminius statinio reikalavimus, galimybę saugiai naudoti statinį pagal paskirtį ir gaminti ţmonių

sveikatai saugią produkciją.

Šiame teisės akte reglamentuojama, kad statinius leidţiama pripaţinti tinkamais naudoti,

tik tuomet kai yra garantuotas saugus uţbaigtosios dalies naudojimas, normalus jos šildymas,

vėdinimas, geriamojo vandens tiekimas, nuotekų valymas bei pakankamas atitvarinių

konstrukcijų, skiriančių uţbaigtą ir tebestatomą dalis, šilumos laidumo koeficientas, įrengtos

projekte numatytos gaisrinės saugos ir gaisro aptikimo, pranešimo apie jį bei gesinimo, taip pat

dūmų šalinimo sistemos, sutvarkyti ţmonių evakuacijos keliai bei nutiesti gaisrinių automobilių

keliai.

Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. kovo 18 d. įsakymas Nr. D1-156

„Dėl statybos techninio reglamento STR 2.05.01:2005 „Pastatų atitvarų šiluminė technika“

patvirtinimo“ (Ţin., 2005, Nr. 100-3733) arengtas vadovaujantis Europos Parlamento ir

Tarybos direktyva 2002/91/EB 2002-12-16 dėl pastatų energinio naudingumo. Reglamentas

nustato šiluminius techninius reikalavimus gyvenamųjų ir negyvenamųjų pastatų atitvaroms

projektuoti. Reglamentas taikomas projektuojant naujus ir rekonstruojamus pastatus.

Lietuvos Respublikos 2003 m. geguţės 20 d. šilumos ūkio įstatymas Nr. IX-1565 (Ţin.,

2003, Nr. 51-2254). Šis Įstatymas reglamentuoja šilumos ūkio valstybinį valdymą, šilumos ūkio

subjektų veiklą, jų santykius su šilumos vartotojais, tarpusavio ryšius ir atsakomybę. Įstatymo

tikslai yra maţiausiomis sąnaudomis uţtikrinti patikimą ir kokybišką šilumos tiekimą šilumos

vartotojams, šilumos ūkyje įteisinti pagrįstą konkurenciją, ginti šilumos vartotojų teises ir teisėtus

interesus, didinti šilumos gamybos, perdavimo ir vartojimo efektyvumą, gaminant šilumą, plačiau

naudoti vietinį kurą, biokurą ir atsinaujinančiuosius energijos išteklius, maţinti šilumos

energetikos neigiamą poveikį aplinkai.

Konkurencija tarp alternatyvių energijos rūšių tiekėjų vartotojų poreikiams šilumai

tenkinti įgyvendinama šilumos ūkio specialiaisiais planais, nustatančiais vartotojų poreikių šilumai

tenkinimą vartotojui maţiausiomis sąnaudomis, uţtikrinant saugų tiekimą ir neviršijant leidţiamo

neigiamo poveikio aplinkai pagal galiojančias taršos normas, bei kitomis šio Įstatymo

nustatytomis priemonėmis. Šilumos vartotojai turi teisę pasirinkti alternatyvių energijos rūšių

šilumos tiekėjus, įsirengti vietinę šildymo sistemą, jei tai neprieštarauja teritorijų planavimo

dokumentams. Šilumos gamyba grindţiama konkurencija tarp šilumos gamintojų.

Reorganizuojant ar privatizuojant savivaldybių kontroliuojamas šilumos tiekimo įmones,

savivaldybės uţtikrina, kad jų kontroliuojamoms įmonėms nuosavybės teise priklausytų šilumos

http://www3.lrs.lt/cgi-bin/preps2?Condition1=211524&Condition2

47



perdavimo tinklai, kuriais realizuojama ne maţiau kaip 5 GWh per metus šilumos ir ne maţiau

kaip 30 procentų šilumos vartotojų poreikiams patenkinti reikalingų šilumos gamybos pajėgumų

kiekviename tinkle, įskaitant reikalingą šiluminės galios rezervą. Karšto vandens ruošimas ir

tiekimas grindţiami konkurencija vartotojams pasirenkant karšto vandens tiekėją ar apsirūpinimo

karštu vandeniu būdą. Savivaldybės skatina konkurenciją karšto vandens ūkyje. Valstybė

(savivaldybės) skatina konkurenciją pastatų šildymo ir karšto vandens sistemų prieţiūros srityje.

Šiame teisės akte aptarta taip pat ir bendros šilumos ir elektros energijos gamybos bei

šilumos gamybos iš biokuro ir atsinaujinančiųjų energijos šaltinių skatinimas, šilumos vartotojų

teises ginančių organizacijų teisė kontroliuoti šilumos tiekėjų veiklą, šilumos tarybos veikla, kuri

yra kolegiali, patariamojo balso teisę turinti, visuomeniniais pagrindais veikianti su šilumos ūkiu

tiesiogiai susijusių institucijų atstovų grupė prie Ūkio ministerijos, teikianti ūkio ministrui

pasiūlymus svarbiais valstybės strategijos šilumos ūkyje klausimais. Šilumos tarybos nuostatus ir

sudėtį tvirtina Vyriausybė arba jos įgaliota institucija.

Taip pat aprašytas šilumos tiekimo organizavimas, šilumos supirkimas iš nepriklausomų

gamintojų, tiekimo–vartojimo riba tarp šilumos tiekėjo ir šilumos vartotojo, šilumos tiekimo

sezoniškumas, kad šilumos vartotojai turi teisę nuspręsti dėl savo pastatų šildymo pradţios ir

pabaigos, išskyrus savivaldybių nustatytas įstaigas, kurioms šildymo sezono pradţia ir pabaiga

nustatoma savivaldybių sprendimais. Jeigu šilumos vartotojai, turintys teisę nuspręsti dėl savo

pastatų šildymo pradţios ir pabaigos, nusprendė pradėti arba baigti savo pastatų šildymą kitu laiku

negu savivaldybių nustatyta šildymo sezono pradţia ar pabaiga, jie apie savo sprendimą ūkio

ministro patvirtintose Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėse nustatyta tvarka praneša šilumos

tiekėjui ne vėliau kaip prieš 2 darbo dienas iki sprendimo įgyvendinimo. Šildymo sezono

laikotarpiu butai ir kitos patalpos daugiabučiame name privalo būti šildomi, jeigu to reikalauja

bent 1/3 to namo butų savininkų, neturinčių įsiskolinimų šilumos tiekėjui.

Šilumos ūkio įstatymo 16 straipsnis nustato nenutrūkstamo aprūpinimo šiluma vartotojus.

Nenutrūkstamo aprūpinimo šiluma vartotojams turi būti uţtikrintos techninės nenutrūkstamo

šilumos tiekimo galimybės, kai laikinai neįmanoma naudotis pagrindiniu šilumos tiekimo šaltiniu.

Nenutrūkstamas šilumos tiekimas uţtikrinamas šilumos vartotojo įrenginius prijungiant atskirais

įvadais prie techninių sutrikimų atvejais nepriklausomų šilumos perdavimo tinklo dalių arba

įdiegiant rezervinį šildymo būdą. Kai įdiegiamas rezervinis šildymo būdas, nenutrūkstamo

aprūpinimo šiluma vartotojai laikomi naudojančiais jų pastato šildymo būdą su pagrindiniu

šilumos tiekimo šaltiniu ir rezervinį šildymo būdą. Jeigu nenutrūkstamo aprūpinimo šiluma

vartotojai naudojasi šilumos tiekimo sistema tik kaip rezerviniu šildymo būdu, jie privalo mokėti

48



šilumos tiekėjui kompensaciją uţ rezervinę galią. Aplinkos ir sveikatos apsaugos ministrai nustato

sveikatos prieţiūros įstaigų, kurioms būtinas rezervinis šildymo būdas, sąrašą.

17 straipsnis nustato šilumos tiekimo nutraukimas, kad šilumos tiekėjas gali nutraukti

šilumos tiekimą tik suderinęs su šilumos vartotojais, išskyrus atvejus, kai Valstybinė energetikos

inspekcija prie Ūkio ministerijos nustato tokius vartotojo įrenginių trūkumus, dėl kurių gresia

avarija ar kyla pavojus ţmonių gyvybei ar saugumui. Šilumos tiekėjas apie suderintą su vartotojais

numatomą nutraukti šilumos tiekimą praneša suinteresuotiems šilumos vartotojams ir savivaldybei

ne vėliau kaip prieš 12 mėnesių iki numatomo šilumos tiekimo nutraukimo datos. Savivaldybė

organizuoja naują, su suinteresuotais šilumos vartotojais suderintą jų pastatų šildymo būdą.

Taip pat šiame teisės akte aprasyti ir daugiabučio namo šildymo ir karšto vandens

sistemos privalomieji reikalavimai, daugiabučio namo šildymo būdai. Daugiabučio namo butų ir

kitų patalpų savininkai yra šilumos vartotojai, kurie butus ir kitas patalpas šildo pastato šildymo

būdu arba taikydami kitus techninius sprendimus. Daugiabučio namo buto ir (ar) kitų patalpų

savininkas apmoka jam tenkančią dalį šilumos, suvartotos daugiabučio namo bendrojo naudojimo

patalpoms šildyti, nepaisydamas to, kokiu būdu šildomos jam priklausančios patalpos.

Šio teisės akto 22 straipsnis nustato šilumos tiekėjo arba šildymo ir karšto vandens

sistemos priţiūrėtojo teisė patekti į butų ir kitų patalpų savininkams priklausančias patalpas.

Šilumos tiekėjo arba namo šildymo ir karšto vandens sistemos priţiūrėtojo įgalioti atstovai turi

teisę, pateikę raštišką prašymą buto ir (ar) kitų patalpų savininkui, patekti į savininkui

priklausančias patalpas, kad galėtų apţiūrėti ar remontuoti šildymo ir karšto vandens sistemą ar

apskaitos prietaisus, taip pat sustabdyti karšto vandens pristatymą savininko įsiskolinimo atveju.

Jeigu butų ir (ar) kitų patalpų savininkai atsisako įleisti šilumos tiekėjo ar namo šildymo ir karšto

vandens sistemos priţiūrėtojo įgaliotus atstovus pagal jų pateiktą raštišką prašymą į savininkams

priklausančias patalpas, šilumos tiekėjas ar namo šildymo ir karšto vandens sistemos priţiūrėtojas,

pagal ūkio ministro patvirtintas Šilumos tiekimo ir vartojimo taisykles įforminę savininkų

atsisakymą, turi teisę šių patalpų savininkų suvartoto šilumos kiekio įvertinimui taikyti tokiems

atvejams Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nustatytą metodiką. O taip pat ir

šilumos vartotojo daugiabučiame name teises ir pareigas. Šilumos vartotojas daugiabučiame name

turi teisę: kartu su kitais namo butų ir kitų patalpų savininkais pasirinkti arba pakeisti namo

šildymo ir karšto vandens sistemos priţiūrėtoją, individualiai arba kartu su kitais namo butų ir kitų

patalpų savininkais nuspręsti pakeisti savo buto, patalpų ar viso pastato šildymo būdą ir šio

Įstatymo nustatyta tvarka įgyvendinti savo sprendimą, sutartyse nustatyta tvarka reikšti pretenzijas

šilumos ar karšto vandens tiekėjui uţ patiektą nekokybišką šilumą ar karštą vandenį.

49



Šilumos vartotojai turi ir kitas teisės aktų nustatytas teises. Šilumos vartotojai

daugiabučiuose namuose privalo apmokėti jiems tenkančią dalį išlaidų, susijusių su namo šildymo

ir karšto vandens sistemos rekonstravimu, kad ji atitiktų privalomuosius reikalavimus.

Šiame teisės akte aptarta ir šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjo teisės, pareigos ir

atsakomybė buitiniam šilumos vartotojui. Šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjas privalo parduoti

buitiniam šilumos vartotojui sutartyje numatytą šilumos ir (ar) karšto vandens kiekį laikydamasis

šalių suderinto šilumos ir (ar) karšto vandens tiekimo reţimo. Patiektos ir suvartotos šilumos ir

(ar) karšto vandens kiekis nustatomas pagal apskaitos prietaisų rodmenis arba kitu sutartyje

nurodytu būdu. Šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjas privalo uţtikrinti: šilumos ir (ar) karšto

vandens perdavimo tinklų techninę būklę, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, iki tiekimo–

vartojimo ribos, atsiskaitomųjų šilumos ir (ar) karšto vandens apskaitos prietaisų techninę būklę,

atitinkančią teisės aktų reikalavimus, šilumos ir (ar) karšto vandens kokybę, nustatytą sutartimis ir

atitinkančią teisės aktų reikalavimus, iki tiekimo–vartojimo ribos. Šilumos ir (ar) karšto vandens

tiekėjas sutartyje nurodytoje vietoje įrengia atsiskaitomuosius šilumos ir (ar) karšto vandens

apskaitos prietaisus. Šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjas įstatymų nustatyta tvarka privalo

atlyginti dėl nekokybiškos šilumos ir (ar) karšto vandens buitiniam šilumos vartotojui atsiradusią

ţalą. Šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjas, jei buitinis šilumos vartotojas nemoka uţ suvartotą

šilumos energiją tuomet, kai įmonė buvo paţeidusi šilumos ir (ar) karšto vandens kokybės

reikalavimus, turi teisę reikalauti, kad buitinis šilumos vartotojas atlygintų vertę to, ką be teisinio

pagrindo sutaupė.

Šilumos ūkio įstatyme yra aptarta galimybe ir šilumos vartotojų įrenginių atjungimo nuo

šilumos tiekimo sistemos, o taip pat aprašyta ir šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių nutraukimas

vartotojo iniciatyva. Šilumos vartotojai turi teisę nutraukti šilumos pirkimo–pardavimo sutartis

pagal sutartyse nustatytas jų nutraukimo sąlygas arba, jeigu sutartyse šios sąlygos nenustatytos,

įstatymų nustatytomis sąlygomis ir tvarka. Buitiniai šilumos vartotojai ne daugiabučiuose

namuose turi teisę vienašališkai nutraukti šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartis, apie tai

pranešę šilumos tiekėjui ne vėliau kaip prieš vieną mėnesį. Butų ir kitų patalpų savininkai

daugiabučiuose namuose savo sprendimą dėl šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutarčių

nutraukimo ir norimo keisti jų pastato atskirų butų ar kitų patalpų šildymo būdo suderina su

savivaldybe šio Įstatymo 26 straipsnyje nustatyta tvarka.

Šio įstatymo 26 straipsnis aprašo savivaldybių sprendimas dėl atskirų butų ar kitų patalpų

daugiabučiuose namuose šildymo būdo keitimo. Savivaldybė priima sprendimą dėl daugiabučių

namų atskirų butų ar kitų patalpų savininkų prašymų derinti šilumos vartojimo pirkimo–

50



pardavimo sutarties nutraukimą ir norimą keisti atskirų butų ar kitų patalpų daugiabučiuose

namuose šildymo būdą ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų nuo savininko prašymo

įregistravimo savivaldybėje dienos. Jeigu pagal buto ar kitų patalpų savininko prašymą nutraukus

šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartį ir pakeitus jo buto ar kitų patalpų šildymo būdą kiti

to namo butų ar kitų patalpų savininkai patiria papildomų išlaidų, savivaldybė pateikia

suinteresuotam savininkui šių išlaidų, apskaičiuotų pagal kompensacijos uţ rezervinę galią

nustatymo metodiką, išklotinę. Šiuo atveju savivaldybė turi teisę derinti sutarties nutraukimą ir

daugiabučio namo, kurio šildymui naudojama šilumos tiekimo sistema, atskiro buto ar kitų patalpų

šildymo būdo pakeitimą suinteresuotam buto ar kitų patalpų savininkui, tik šiam savininkui ir

namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos valdybai (bendrijos pirmininkui) arba namo

bendrojo naudojimo objektams valdyti sudarytos jungtinės veiklos sutarties partnerių įgaliotam

asmeniui, arba namo bendrojo naudojimo objektų administratoriui sudarius sutartį dėl papildomų

išlaidų kitiems namo butų ar kitų patalpų savininkams atlyginimo.

27 šio teisės akto straipsnis aptaria savivaldybės sprendimas dėl šildymo būdo keitimo

visam pastatui. Savivaldybė ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų nuo šilumos vartotojo

prašymo įregistravimo savivaldybėje dienos priima sprendimą dėl šilumos vartotojo (arba

vartotojų daugiabučiuose namuose, toliau – vartotojo) prašymo derinti šilumos pirkimo–

pardavimo sutarties nutraukimą ir jo norimą keisti šildymo būdą visam pastatui. Jeigu šilumos

vartotojo pasirinkimas neatitinka savivaldybės šilumos ūkio specialiojo plano arba jo prašymo

įgyvendinimas padidintų pagal ūkio ministro patvirtintą šilumos vartotojų įrenginių atjungimo nuo

šilumos tiekimo sistemų ekonominio įvertinimo metodiką (atsijungimų metodiką) nustatytas

bendras šildymo sąnaudas, atsiţvelgiant ir į ţalą aplinkai, savivaldybė turi teisę atidėti šilumos

vartotojo pasirinkto jo pastato šildymo būdo įgyvendinimą, pateikdama šilumos vartotojui

sprendimo pagrindimą. Pagal šio straipsnio 2 dalį savivaldybė turi teisę atidėti šilumos vartotojo

norimo keisti jo pastato šildymo būdo įgyvendinimą savivaldybės tarybos sprendimu nustatytam

laikotarpiui, tačiau ne daugiau kaip 2 metams, skaičiuojant nuo šilumos vartotojo prašymo

įregistravimo savivaldybėje dienos. Atidėjimo laikotarpis priklauso nuo atjungiamų vartotojo

šilumos įrenginių poveikio vidutinių sąnaudų didėjimui likusiems šilumos tiekimo sistemos

vartotojams ir yra nustatomas vadovaujantis atsijungimų metodika. Pasibaigus atidėjimo

laikotarpiui, savivaldybė išduoda šilumos vartotojui leidimą atjungti jo šilumos įrenginius nuo

šilumos tiekimo sistemos. Jeigu pastato šildymo būdo pakeitimas (šilumos vartotojo šilumos

įrenginių atjungimas nuo šilumos tiekimo sistemos) padidina pagal atsijungimų metodiką

nustatytas vidutines šilumos tiekimo sąnaudas likusiems sistemos šilumos vartotojams,

51



savivaldybė turi teisę derinti pastato šildymo būdo pakeitimą (šilumos įrenginių atjungimą) tik kai

yra pateikta vartotojo ir šilumos tiekėjo sutartis dėl šių sąnaudų padidėjimo kompensavimo.

Sutartyje numatytos kompensacijos dydis negali viršyti kompensacijos uţ rezervinę galią,

taikomos atsijungiančiam šilumos vartotojui. Nustatyta kompensacija pradedama mokėti nuo

šilumos vartotojo šilumos įrenginių atjungimo nuo šilumos tiekimo sistemos dienos ir negali būti

mokama ilgiau kaip 2 metus. Jeigu šilumos vartotojo prašymo keisti jo pastato šildymo būdą

įgyvendinimas buvo atidėtas pagal šio straipsnio 2 dalį, šios dalies nuostatos netaikomos. Šios

dalies nuostatos netaikomos butų ir kitų patalpų savininkams daugiabučiuose namuose. Šis

straipsnis netaikomos individualiems gyvenamiesiems namams.

Šilumos ūkio įstatyme yra nustatytos maksimalios šilumos suvartojimo normos

daugiabučiuose namuose. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija nustato ir prireikus

pakeičia maksimalias šilumos suvartojimo normas daugiabučių namų butams ir kitoms patalpoms

šildyti. Šios normos skelbiamos viešai. Jos taikomos daugiabučiuose namuose, kurių šildymo ir

(ar) karšto vandens sistemos neatitinka privalomųjų reikalavimų. Šilumos tiekėjas neturi teisės

reikalauti, kad tokių namų butų ir kitų patalpų savininkai mokėtų uţ suvartotos šilumos kiekį,

viršijantį maksimalias šilumos suvartojimo normas. Gyventojų prašymu Valstybinė energetikos

inspekcija prie Ūkio ministerijos nustato, ar namų šildymo ir karšto vandens sistemos atitinka

privalomuosius reikalavimus. Savivaldybė turi teisę įpareigoti daugiabučio namo, kuriame buvo

viršyta maksimali šilumos suvartojimo norma, butų ir kitų patalpų savininkus Vyriausybės

nustatyta tvarka rekonstruoti namo šildymo ir (ar) karšto vandens sistemą pagal privalomuosius

reikalavimus. Įpareigojimo butų ir kitų patalpų savininkams terminas negali būti trumpesnis negu

18 mėnesių. Butų ir kitų patalpų savininkams per nustatytą laiką neįvykdţius šio straipsnio 2

dalyje nustatyto savivaldybės įpareigojimo, savivaldybė įgyja teisę nebetaikyti šiam daugiabučiam

namui maksimalių šilumos suvartojimo normų.

Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. birţelio 30 d. įsakymas Nr. 4-258 „Dėl

šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių patvirtinimo“ (Ţin., 2003, Nr. 70-3193). Šios šilumos

tiekimo ir vartojimo taisyklės (toliau – taisyklės) parengtos vadovaujantis Lietuvos Respublikos

šilumos ūkio įstatymu (Ţin., 2003, Nr. 51-2254) ir yra privalomos šilumos tiekėjams, karšto

vandens tiekėjams, šilumos vartotojams, karšto vandens vartotojams, pastatų šildymo ir karšto

vandens sistemų priţiūrėtojams bei šilumos ūkio sektoriuje veikiantiems kitiems fiziniams ir

juridiniams asmenims. Šios taisyklės reglamentuoja šilumos vartotojų ir kitų šilumos ūkio

subjektų tarpusavio santykius, teises, pareigas ir atsakomybę, tiesiogiai susijusius su šilumos ir

karšto vandens gamyba, perdavimu, tiekimu ir vartojimu.


52



Lietuvos Respublikos ūkio ministro 1999 m. gruodţio 21 d. įsakymas Nr. 424 „Dėl

Šilumos energijos ir šilumnešio kiekio apskaitos taisyklių patvirtinimo“ (Ţin., 1999, Nr. 112-

3270). Šilumos energijos ir šilumnešio kiekio apskaitos taisyklės nustato šilumos energijos ir

šilumnešio kiekio apskaitos prietaisų įrengimo ir komercinės apskaitos tarp šilumos gamintojo,

tiekėjo ir vartotojo tvarką, reikalavimus apskaitos mazge bei gyventojų butuose įrengtiems

apskaitos prietaisams ir yra privalomos visiems juridiniams bei fiziniams asmenims,

gaminantiems, tiekiantiems, vartojantiems centralizuotai tiekiamą šilumos energiją ir šilumnešį,

projektuojantiems, montuojantiems, eksploatuojantiems šilumos šaltinius, šilumos tinklus, šilumos

punktus, apskaitos mazgus bei butuose įrengtus apskaitos prietaisus. Taip pat nustato apskaitos

mazgų prietaisų minimalią komplektavimo apimtį. Papildomai sumontuotų apskaitos prietaisų

rodmenys gali būti naudojami tarpusavio atsiskaitymams, jei tai nustatyta šilumnešio kiekio ir

šilumos tiekimo, vartojimo ir atsiskaitymo sutartyje. Tokiu atveju šie prietaisai taip pat turi atitikti

šių Taisyklių reikalavimus. Taisyklės atitinka Lietuvos Respublikos metrologijos, Statybos,

Energetikos įstatymus, jos parengtos naudojantis Lietuvos, tarptautiniais ir kitų valstybių

norminiais dokumentais. Tekste pateikiami naudotų norminių dokumentų ţymenys ir nuorodos

numeris, netrumpinti pavadinimai pateikiami nuorodų sąraše. Šilumos energijos ir šilumnešio

kiekiui bei parametrams nustatyti naudojamos tik tokios matavimo priemonės (matavimo

prietaisai ir matavimo sistemos), kurių tipai patvirtinti ir įrašyti į Lietuvos matavimo priemonių

registrą, arba jos leistos naudoti Valstybinės metrologijos tarnybos sprendimais.

Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2005 m. rugpjūčio 5 d. įsakymas Nr. 4-291 „Dėl

šilumos tinklų ir šilumos vartojimo įrenginių prieţiūros (eksploatacijos) taisyklių

patvirtinimo“ (Ţin., 2005, Nr. ). Šios taisyklės nustato, kaip turi būti naudojamasi šilumos

tinklais ir šilumos vartojimo įrenginiais bei atliekama jų prieţiūra. Šios Taisyklės privalomos

visiems juridiniams ir fiziniams asmenims, veikiantiems šilumos ūkio sektoriuje (šilumos

tiekėjams, karšto vandens tiekėjams, šilumos ir karšto vandens vartotojams, šilumos tinklų ir

šilumos vartojimo įrenginių savininkams ar bendrosios dalinės nuosavybės savininkams ir jiems

atstovaujantiems bendrijos valdybai (bendrijos pirmininkui), namo bendrojo naudojimo objektams

valdyti sudarytos jungtinės veiklos sutarties partnerių įgaliotam asmeniui arba namo bendrojo

naudojimo objektų administratoriui, pastatų šilumos tinklų ir šilumos vartojimo įrenginių

priţiūrėtojams).

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. geguţės 16 d. Nr. IX-884 patvirtintas

„Energetikos įstatymas“ (Ţin., 2002, Nr. 56-2224) reglamentuoja bendrą energetikos

veiklą, energetikos plėtojimo ir valdymo pagrindus, efektyvų energijos ir energijos išteklių

53



vartojimą. Atskirų energetikos sektorių veiklos ir energetikos įmonių bei vartotojų santykių

ypatumus nustato kiti įstatymai.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. kovo 19 d. Nr. I-1240 patvirtintas „Statybos

įstatymas“ (Ţin., 1996, Nr. 32 -788, 2002, Nr. 101-3597) reglamentuoja visų

Lietuvos Respublikos teritorijoje statomų, rekonstruojamų ir remontuojamų statinių esminius

reikalavimus, statybos techninio normavizmo, statybinių tyrinėjimų, statinių projektavimo, naujų

statinių statybos, rekonstravimo, remonto, jų pripaţinimo tinkamais naudoti, statinių naudojimo ir

prieţiūros, nugriovimo bei visos šios veiklos prieţiūros tvarką, statybos dalyvių, viešojo

administravimo subjektų, inţinerinių tinklų bei susisiekimo komunikacijų savininkų (ar

naudotojų), kitų juridinių ir fizinių asmenų veiklos šioje srityje principus.

Šio įstatymo 4 straipsnyje reglamentuojama energijos taupymo ir šilumos išsaugojimo, t.

y. kad naudojamas šiluminės energijos kiekis, atsiţvelgiant į vietovės klimato sąlygas ir gyventojų

poreikius, nebūtų didesnis uţ reikiamą (t. y. apskaičiuotą pagal higienos normų ir pastato ar jo

patalpų paskirties reikalavimus).

Lietuvos Respublikos statybos įstatyme yra perkeltos direktyvos nuostatos dėl pastatų

energinio naudingumo sertifikavimo ir minimalių pastatų energinio naudingumo reikalavimų

nustatymo. Įgyvendinant įstatymą, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. gruodţio 20

d. įsakymu Nr. D1-624 patvirtintas statybos techninis reglamentas STR 2.01.09:2005 „Pastatų

energinis naudingumas. Energinio naudingumo sertifikavimas“ (Ţin., 2005, Nr.151-5568). Taip

pat sukurta pastatų energinio naudingumo sertifikavimo ekspertų parengimo sistema ir atliekamas

pastatų energinio naudingumo sertifikavimas.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 11 d. Nr. 1160 patvirtinta

„Nacionalinė darnaus vystymosi strategija“ (Ţin., 2003, Nr. 89 -4029) vadovaudamasi

Europos Tarybos susitikimo (Barselona, 2002) rekomendacijomis ir Pasaulio valstybių ir

vyriausybių vadovų susitikimo Johanesburge (2002) Įgyvendinimo plano 162 punktu. Pagrindinės

darnaus vystymosi nuostatos konkrečiai suformuluotos pasaulio viršūnių susitikime Rio de

Ţaneire 1992 metais. Darnus vystymasis įteisintas kaip pagrindinė ilgalaikė visuomenės

vystymosi ideologija. Darnaus vystymosi koncepcijos pagrindą sudaro 3 lygiaverčiai komponentai

– aplinkosauga, ekonominis ir socialinis vystymasis. Rio de Ţaneire priimta darnaus vystymosi

įgyvendinimo veiksmų programa – „Darbotvarkė 21“. Priimtoje deklaracijoje nurodyti

pagrindiniai darnaus vystymosi principai.

Nacionalinėje darnaus vystymosi strategijoje darnus vystymasis suprantamas kaip

kompromisas tarp aplinkosauginių, ekonominių ir socialinių visuomenės tikslų, sudarantis

54



galimybes pasiekti visuotinę gerovę dabartinei ir ateinančioms kartoms, neperţengiant leistinų

poveikio aplinkai ribų. Lietuvos darnaus vystymosi strateginiai prioritetai ir principai išdėstyti

atsiţvelgiant į nacionalinius Lietuvos interesus, savitumą, ES darnaus vystymosi strategijos, kitų

programinių dokumentų nuostatas.

ES darnaus vystymosi strategijoje nagrinėjamos kelios svarbiausios problemos, nustatyti

šie 6 darnaus vystymosi prioritetai: pasaulinės klimato kaitos sušvelninimas; transporto poveikio

aplinkai maţinimas; pavojaus ţmonių sveikatai maţinimas; efektyvesnis gamtos išteklių

naudojimas; skurdo ir socialinės atskirties maţinimas; visuomenės senėjimo problemų

sprendimas.

Taip pat šioje Nacionalinėje darnaus vystymosi strategijoje svarbus dėmesys atkreiptas ir

į šiluminį komfortą. 19 strategijos punkte teigiama, kad dėl labai prastų daugumos namų šiluminių

savybių, morališkai ir fiziškai pasenusios šilumos tiekimo infrastruktūros energijos naudojimo

būsto reikmėms efektyvumas Lietuvoje yra 2–2,5 karto maţesnis negu daugelyje ES valstybių.

Taigi gamtos išteklių naudojimo efektyvumo didinimas, atliekų maţinimas, racionalus tvarkymas

ir antrinis naudojimas – irgi Lietuvos darnaus vystymosi prioritetas.

Pries strategijos silpnybių yra nurodyta, kad dėl pasenusių šilumos tiekimo sistemų ir

didţiumos anksčiau statytų namų prastų šiluminių savybių šiluminė energija naudojama labai

neefektyviai, į orą išmetama palyginti daug teršalų. Galimybėse teigiama, kad ). Apgalvotas ES

paramos naudojimas, platesnis privačių lėšų pritraukimas sudarys galimybes modernizuoti ir

renovuoti šilumos ūkį ir pastatus, efektyviau naudoti energiją. Nacionalinės energetikos

strategijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. spalio 10 d. nutarimu Nr. IX–1130

(Ţin., 2002, Nr. 99-4397), ir patikslintos ir atnaujintos Nacionalinės energijos vartojimo

efektyvumo didinimo programos santraukos ir pagrindinių šios programos įgyvendinimo 2001–

2005 metų krypčių, kurioms pritarta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. rugsėjo 19 d.

nutarimu Nr. 1121 (Ţin., 2001, Nr. 82-2856), įgyvendinimas sudarys galimybę sumaţinti

iškastinio organinio kuro naudojimą, paspartinti biokuro naudojimo energetikos ir transporto

sektoriuose plėtrą, alternatyvių, atsinaujinančiųjų energijos šaltinių (vėjo, saulės, hidroterminė

energija) platesnį naudojimą ir leis labai sumaţinti oro taršą ir šiltnamio efektą sukeliančių dujų

emisiją. Šiuolaikiškų aplinkai maţesnį neigiamą poveikį darančių pramonės technologijų diegimas

ir gamybos ekologinio efektyvumo didinimas taip pat labai padės maţinti oro taršą. Grėsmėse, oro

srities, nurodyta, kad jei artimiausiuoju metu nepavyks modernizuoti centralizuotų šilumos

tiekimo sistemų, padidinti energijos naudojimo efektyvumo ir sumaţinti šilumos tiekimo



55



nuostolių, prasidėjusi šilumos tiekimo decentralizacija gali įgauti nepriimtiną mastą ir padidinti

oro taršą.

Energetikos dalies silpnybėse teigiama, kad nemaţai elektros tinklų ir pastočių fiziškai ir

morališkai susidėvėję. Centralizuotos šilumos tiekimo sistemos susidėvėjusios, dideli energijos

transformavimo ir paskirstymo nuostoliai. Visa tai didina paslaugų kainą ir aplinkos taršą.

Gyvenamuosiuose namuose dar trūksta šiuolaikinių šilumos apskaitos ir reguliavimo prietaisų.

Dėl to neskatinama taupiau naudoti tiekiamą šilumą. Prasidėjęs šilumos ūkio decentralizavimas

didina oro taršą ir dar labiau apsunkina centralizuotų šilumos tiekimo sistemų darbą. Nemaţa dalis

šalies miestų ir gyvenviečių dar neprijungta prie gamtinių dujų tiekimo sistemos. Esama energiją

generuojančių galių struktūra ir per dideli pajėgumai trukdo naudotis kombinuotos elektros ir

šilumos energijos gamybos galimybėmis. Kol nėra gamtinių dujų saugyklų ir dujos tiekiamos iš

vienintelio šaltinio, pagrindinėse šalies šiluminėse elektrinėse, siekiant uţtikrinti energijos tiekimo

patikimumą, tenka naudoti taršų kurą – mazutą ir orimulsiją. Ignalinos AE susikaupė daug

radioaktyviųjų atliekų ir panaudoto branduolinio kuro, bet nėra lėšų saugiai jiems palaidoti. Per

maţai dėmesio skiriama atsinaujinančiųjų energijos šaltinių (vėjo, saulės, geoterminės energijos ir

kitų) naudojimui. Šios srities galimybėse aptarta efektyvesnis energijos vartojimo galimybė, kuri

leis palaikyti palyginti nedidelius energijos poreikio didėjimo tempus ir palengvins aplinkos

problemų sprendimą. Energetikos sistemų restruktūrizavimas ir privatizavimas padidins jų

ekonominį efektyvumą, paspartins energijos rinkos kūrimą. Esami magistraliniai dujotiekiai

sudaro galimybę gerokai padidinti gamtinių dujų vartojimą, o esamos centralizuoto šilumos

tiekimo sistemos leidţia gerokai išplėsti kombinuotą šilumos ir elektros gamybą, o kartu daug

efektyviau naudoti pirminę energiją, sumaţinti aplinkos taršą. Tinkamas ES paramos naudojimas,

platesnis privataus kapitalo pritraukimas sudarys galimybes sparčiau modernizuoti ir renovuoti

šilumos ūkį, naudoti atsinaujinančiuosius energijos šaltinius. ES, kitų valstybių finansinė parama

padės vartotojams išvengti papildomų mokesčių, susijusių su radioaktyviųjų atliekų ir panaudoto

branduolinio kuro tvarkymu, ir išspręsti aplinkos problemas, susijusias su padidėjusia elektros

energijos gamyba šiluminėse elektrinėse. Prie grėsmių aprašyta, kad jeigu uţsitęstų centralizuoto

šilumos tiekimo sistemų modernizavimas ir renovavimas, vis daugiau vartotojų galėtų nuo jų

atsijungti, tai sukeltų rimtų aplinkosaugos, ekonominių ir socialinių problemų. Jeigu bus lėtai

diegiamos naujausios elektros ir šilumos gamybos technologijos, bus sunku padidinti energijos

gamybos efektyvumą.

Šios srities būsto SSGG analizės stiprybių dalyjei nurodoma, kad būsto infrastruktūra

išvystyta gana gerai. Maţdaug 70 procentų visų būstų prijungta prie centralizuoto vandentiekio,

56



apie 50 procentų būstų pajungta prie centralizuoto šilumos tiekimo. Prie galimybių nurodomi ES

struktūrinių fondų nauda, kuri leistų paskatinti energijos taupymo būste programų įgyvendinimą,

spartinti pastatų renovavimą, šilumos tiekimo infrastruktūros modernizavimą. Grėsmėse įvardinta

tai,kad jeigu ir toliau bus didelės centralizuoto šilumos tiekimo kainos, gyventojai gali pradėti

masiškai atsijungti nuo centralizuotų šilumos tiekimo sistemų, o tai dar labiau pablogintų šilumos

ūkio būklę ir padidintų aplinkos taršą.

Nacionalinėje darnaus vystymosi strategijoje iškeltuose tiksluose ir nustatytuose

uţdaviniuose nurodyta, kad teikti investicinę paramą alternatyviems energijos šaltiniams (vėjo,

saulės, geoterminės energijos, maţosios hidroenergetikos) plėtoti, ekonomiškai skatinti naudoti

biologinį kurą, diegti kombinuotą elektros ir šilumos energijos gamybą, didinti elektros energijos,

šilumos gamybos ir paskirstymo efektyvumą, maţinti energijos nuostolius skirstomuosiuose

tinkluose, teršalų ir šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisiją pagamintos energijos vienetui,

modernizuoti ir plėtoti centralizuoto šilumos tiekimo sistemas, renovuoti šilumos tiekimo tinklus,

sudaryti sąlygas šilumos gamintojams konkuruoti, o vartotojams – galimybę reguliuoti šilumos

vartojimą, padidinti pirminės energijos transformavimo efektyvumą elektros energetikos ir ypač

centralizuoto šilumos tiekimo sektoriuose, maţinti šilumos perdavimo nuostolius, plėsti

kombinuotąją elektros energijos ir šilumos energijos gamybą, kur ekonomiškai tikslinga, parengti

ir pradėti įgyvendinti ilgalaikius specialiuosius savivaldybių šilumos ūkio planus. Taip pat šioje

strategijos atkreiptas dėmesys į tai, kad būtina nustatyti šilumos ūkio plėtros pagrindines kryptis,

padidinti šilumos tiekimo ir paskirstymo efektyvumą, maţinti nuostolius šilumos tinkluose,

modernizuoti namų šiluminius mazgus, butuose įrengti šilumos apskaitos ir reguliavimo

prietaisus, atnaujinti šilumos tiekimo tinklus, sukurti tinkamai valdomas regionines vandens ir

šilumos tiekimo, nuotekų šalinimo ir atliekų tvarkymo sistemas, vieną tarifų politiką. Didelis

dėmesys akcentuojamas įgyvendinimo visoje Lietuvoje neatidėliotinų energijos taupymo būste

priemonių (modernizuoti šilumos punktus pastatuose, suremontuoti sienas ir stogo siūles,

sandarinti langus).

Bendrasis darnaus vystymosi strateginis tikslas – suderinti aplinkosaugos, ekonominio ir

socialinio vystymosi interesus, uţtikrinti švarią ir sveiką aplinką, efektyvų gamtos išteklių

naudojimą, visuotinę ekonominę visuomenės gerovę, stiprias socialines garantijas ir per

Strategijos įgyvendinimo laikotarpį (iki 2020 metų) pagal ekonominius, socialinius ir gamtos

išteklių naudojimo efektyvumo rodiklius pasiekti 2003 metų ES-15 valstybių vidurkį, o pagal

aplinkos taršos rodiklius neviršyti ES leistinų normatyvų, įgyvendinti tarptautinių konvencijų,

ribojančių aplinkos taršą ir poveikį pasaulio klimatui, reikalavimus.

57



Strategijai įgyvendinti išskirti 2 laikotarpiai – trumpalaikiams (iki 2012 metų) ir

ilgalaikiams strateginiams tikslams įgyvendinti (iki 2020 metų).

Energetika. Ilgalaikiai tikslai – sukurti saugų, palankų aplinkai, konkurencingą ir į bendrą

ES energetikos sistemą integruotą energetikos sektorių, uţtikrinti patikimą ir diversifikuotą

energijos išteklių tiekimą, padidinti energijos gamybos, skirstymo ir vartojimo efektyvumą;

išplėsti atsinaujinančių ir atliekinių energijos išteklių naudojimą.

Pagrindiniai ilgalaikiai uţdaviniai yra šie:

1. modernizuoti esamas ir pagal naudingosios šilumos energijos poreikį pastatyti naujas

didelio efektyvumo kogeneracines elektrines;

2. didinti elektros energijos, šilumos gamybos, skirstymo ir vartojimo efektyvumą,

sumaţinti energijos nuostolius skirstomuosiuose tinkluose;

3. sumaţinti teršalų ir išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį pagamintos

energijos vienetui;

4. sumaţinti šalies priklausomybę nuo kuro importo, padidinant energijos gamybą iš

atsinaujinančių ir atliekinių energijos išteklių;

5. kompleksiškai integruoti Lietuvos energetikos sistemas, ypač elektros ir dujų tiekimo

sektorius, į ES sistemas ir ES energijos rinką.

Trumpalaikiai tikslai – uţtikrinti patikimą ir saugų, neviršijantį numatytųjų taršos limitų,

energijos tiekimą visoms Lietuvos ūkio šakoms, didinti energijos taupymą ir naudojimo

efektyvumą, tinkamai naudojant ES struktūrinių paramos fondų, valstybės ir privačias lėšas.

Pagrindiniai trumpalaikiai uţdaviniai yra šie:

1. pasiekti, kad šiluma, pagaminta iš atsinaujinančių ir atliekinių energijos išteklių, 2010

metais sudarytų 17 procentų bendro šilumos gamybos balanso, o elektros energijos gamyba iš

atsinaujinančių energijos išteklių sudarytų daugiau kaip 7 procentus visos šalyje suvartojamos

elektros energijos

2. padidinti pirminės energijos transformavimo veiksmingumą elektros energetikos ir

ypač centralizuoto šilumos tiekimo sektoriuose, maţinti šilumos perdavimo nuostolius;

3. didinti energijos taupymą ir vartojimo efektyvumą.

Būstas. Ilgalaikiai tikslai – sukurti šiuolaikišką būsto infrastruktūrą, geras, higieniškas

buities sąlygas, padidinti būsto energinį naudingumą, uţtikrinti šiuolaikiškas, geros kokybės

visiems prieinamas viešąsias socialines paslaugas, sumaţinti neigiamą būsto poveikį aplinkai,

skatinti socialinę sanglaudą.


58



1. padidinti būstų energinį efektyvumą, spartinti daugiabučių namų modernizavimą;

2. gerinti būstų kokybę, pasiekti, kad būsto naudingas plotas vienam gyventojui padidėtų

iki 28–29 kv. metrų ir būtų artimas esamam ES valstybių senbuvių vidurkiui;

3. plėtoti socialinio nuomojimo būsto fondą.

Trumpalaikiai tikslai – toliau įgyvendinti Daugiabučių namų modernizavimo programą.



įgyvendinti energiniu poţiūriu efektyvius namų modernizavimo projektus;

2. skatinti daugiabučių namų modernizavimą – viešinti, informuoti ir konsultuoti

daugiabučių namų butų savininkus, parengti tipinius ir demonstracinius projektus, galimybių

studijas, mokyti būsto sektoriaus dalyvius.

Lietuvos Respublikos Seimo 2007 m. sausio 18 d. nutarimas Nr. X-1046 „Dėl

Nacionalinės energetikos strategijos patvirtinimo“ (Ţin., 2007, Nr. 11-430). Ši strategija

apibrėţia pagrindines valstybės nuostatas ir jų įgyvendinimo kryptis iki 2025 m., šias nuostatas ir

kryptis ekonomiškumo, energetinio saugumo, aplinkosaugos ir valdymo tobulinimo aspektais

visapusiškai derinant su didėjančiais valstybės poreikiais ir naujausiais tarptautiniais

reikalavimais. Strategijoje nustatyti būdai ir priemonės energijos tiekimo strateginiam

patikimumui uţtikrinti, sumaţinant arba neutralizuojant neigiamą priklausomybės nuo

dominuojančio pirminės energijos tiekėjo įtaką. Sparti Lietuvos ekonomikos raida, nemaţėjanti

priklausomybė nuo pirminės energijos importo iš vienos šalies, numatomas Ignalinos atominės

elektrinės (toliau – Ignalinos AE) uţdarymas 2009 m., labai padidėjusios organinio kuro kainos

pasaulio rinkose ir jose egzistuojanti įtampa verčia keisti Lietuvos energetikos politiką ir atnaujinti

Nacionalinę energetikos strategiją, patvirtintą Seimo 2002 m. spalio 10 d. nutarimu Nr. IX-1130

(Ţin., 2002, Nr. 99-4397). Ne visus artimiausios ateities tikslus, numatytus 2002 m. patvirtintoje

Nacionalinėje energetikos strategijoje, pavyko įgyvendinti: Lietuvos elektros tinklai nesujungti su

Lenkijos tinklais, per maţai padaryta didinant gamtinių dujų tiekimo patikimumą, per lėtai vyko

šilumos ūkio modernizavimas, ypač vartotojams priklausančių įrenginių, todėl pastatams šildyti

suvartojama per daug energijos, šilumos tiekimo vamzdynai daug kur yra kritinės būklės ir yra

didelė stambių avarijų tikimybė. Sprendimas 2009 m. uţdaryti Ignalinos AE paaštrino Lietuvos

energetinio saugumo problemą.

Nacionalinės energetikos strategijos stiprybės gerai išplėtoti energetiniai pajėgumai:

elektrinės, naftos perdirbimo gamykla, naftos ir jos produktų importo ir eksporto terminalai,

gamtinių dujų tiekimo sistema, centralizuoto šilumos tiekimo sistemos ir kt.; Silpnybės negalimas


59



alternatyvus gamtinių dujų tiekimas, išlieka priklausomybė nuo vienintelio gamtinių dujų tiekėjo

(centralizuotai tiekiamos šilumos gamyboje dujos sudaro beveik 75%, elektros energijos

gamyboje – apie 14%, po Ignalinos AE uţdarymo dujų poreikis padidės iki 75%);pereinamuoju į

rinkos ekonomiką laikotarpiu labai sumaţėjus šilumos poreikiams, daugelis centralizuoto šilumos

tiekimo sistemų dirba ne optimaliomis sąlygomis ir todėl panaudojamos neefektyviai. Dėl

netinkamos eksploatacijos ir prastos statybos darbų kokybės šilumos tiekimo tinklai daug kur yra

paţeisti korozijos. Šilumos tinklai atnaujinami per lėtai, todėl centralizuoto šilumos tiekimo

sistemose yra didelė avarijų tikimybė; iki 1990 m. pastatytų gyvenamųjų namų ir kitų pastatų

centrinio šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemos yra susidėvėjusios ir nepritaikytos

racionaliam energijos naudojimui. Dauguma vartotojų negali savarankiškai reguliuoti

suvartojamos šilumos kiekio.

Galimybės modernizavus esamas centralizuoto šilumos tiekimo sistemas, galima gerokai

išplėsti bendrą šilumos ir elektros gamybą, o kartu daug efektyviau panaudoti pirminės energijos

išteklius, padidinti šalies energetinį saugumą.

Grėsmės dėl per lėto centralizuoto šilumos tiekimo sistemų modernizavimo išlieka ţenkli

didelių avarijų tikimybė, o tai gali sukelti labai sunkių ekonominių ir socialinių padarinių, be to,

tai skatina dalies vartotojų atsijungimą nuo centralizuotų sistemų.

Šios strategijos tikslai nusako, kad reikia atnaujinti fiziškai ir morališkai susidėvėjusias

elektrines, elektros energijos, gamtinių dujų perdavimo ir skirstymo, centralizuoto šilumos tiekimo

sistemas, kartu padidinant jų veiksmingumą ir patikimumą; Centralizuoto šilumos tiekimo srityje

dirbančių ekspertų nuomone, centralizuotai vartotojams tiekiamos šilumos poreikiai iki 2025 m.

nedidės, nes įdiegiant būtinas gyvenamųjų ir visuomeninių pastatų (mokyklų, universitetų,

ligoninių) atnaujinimo programas, energijos poreikius juose galima sumaţinti beveik dvigubai, o

statomų pastatų energetinės charakteristikos yra nustatomos orientuojantis į ES standartus, todėl

tikimasi, kad bendri centralizuotai tiekiamos šilumos poreikiai 2025 m. gali būti net maţesni nei

2004 m. ietuvoje centralizuotai tiekiamos šilumos gamybai dėl patogumo naudoti daugiausia

vartojamos gamtinės dujos, kurių dalis kuro balanse 2003–2005 m. stabilizavosi ties 80% riba.

Šilumos tiekimo įmonėms prognozuojant dujų kainos didėjimą ir siekiant diversifikuoti riziką, jos

pradėjo naudoti biokurą, kurio dalis kuro balanse nuo 2% 2000 m. padidėjo iki 12% 2005 m.

Didėjant dujų kainai intensyvus biokuro naudojimas leido iš dalies neutralizuoti dujų kainos įtaką

šilumos kainai ir pastarąją, kurios dydis Lietuvoje 2000–2005 m. vidutiniškai svyravo apie 11,5

ct/kWh, stabilizuoti. Šis veiksnys turėjo lemiamą įtaką šilumos vartotojų skaičiaus augimui, nes

Lietuvoje jų padaugėjo nuo 0,45 mln. 2000 m. iki 0,6 mln. 2005 m.

60



Nacionalinėje energetikos strategijoje nurodoma, kad šilumos kainos Lietuvoje 2006 m.

padidėjo vidutiniškai 30% ir viršijo 15 ct/kWh lygį. Šilumos tiekėjai, kurie visą energiją gamina

degindami biokurą, šilumos kainų nepadidino arba jų dydis išaugo tik keliais procentais. Įvertinus

prognozuojamą tolesnį gamtinių dujų kainos augimą ir faktą, kad šilumos kainoje kuro dedamoji

sudaro apie 50%, ateityje dujų kainai išaugus 30–50%, šilumos kaina turėtų padidėti iki 20% ir

sudaryti apie 18 ct/kWh. didėjant galių poreikiui ir esant ekonominiam tikslingumui, turi būti

pastatytos naujos termofikacinės elektrinės Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėţyje, Alytuje,

Marijampolėje ir kituose miestuose, turinčiuose išplėtotas centralizuoto šilumos tiekimo sistemas,

taip pat daug šilumos naudojančiose pramonės įmonėse ir kt. Nustatant naujų termofikacinių

elektrinių statybos tikslingumą, kiekvienu konkrečiu atveju būtina nagrinėti atsinaujinančių

energijos išteklių panaudojimo jose ekonominį patrauklumą, nes tai padės vykdyti ES

reikalavimus „ţaliosios“ energijos gamybos bei aplinkos teršimo maţinimo srityse ir padidins

šalies energetinį saugumą. Toliau brangstant organiniam kurui ir elektros poreikiams augant

sparčiau nei šilumos poreikiams, vis aktualesnis taps esamų blokų Kauno ir Vilniaus

termofikacinėse elektrinėse pakeitimas naujais kombinuotojo ciklo blokais. Analizuojamojo

laikotarpio pabaigoje termofikacinių elektrinių dalis bendrame elektros energijos gamybos balanse

turėtų pasiekti 35%.

Nacionalinėje energetikos strategijoje nurodyta, kad Lietuvos miestuose apie 75%

gyvenamųjų namų ploto šildoma iš centralizuoto šilumos tiekimo sistemų. Lietuvoje vyraujantis

centralizuoto šilumos tiekimo būdas dėl įvairių ekonominių, techninių ir socialinių prieţasčių yra

nepakankamai veiksmingas. Būtina uţtikrinti tolesnę modernių centralizuoto šilumos tiekimo

sistemų plėtrą, derinant su kitais apsirūpinimo šiluma būdais, jas tobulinti ir modernizuoti.

Šilumos tiekimo sektoriaus plėtros tikslams – maţiausiomis sąnaudomis uţtikrinti patikimą ir

kokybišką šilumos tiekimą vartotojams; šilumos ūkyje skatinti tiek kuro rūšių, tiek šilumos

gamybos būdų konkurenciją; didinti šilumos gamybos, perdavimo ir vartojimo efektyvumą;

gaminant šilumą, plačiau naudoti vietinį kurą, biokurą ir kitus atsinaujinančius energijos išteklius;

maţinti šilumos energetikos neigiamą poveikį aplinkai – įgyvendinti būtina:

1) šilumos ūkį tvarkyti pagal suderintus su nacionaliniais energetikos prioritetais ir

savivaldybių patvirtintus šilumos ūkio specialiuosius planus, kurių pagrindinis tikslas – tenkinti

vartotojų šilumos poreikius maţiausiomis sąnaudomis ir minimaliu neigiamu poveikiu aplinkai.

Juose reikia numatyti ilgalaikius svarbiausius šilumos ūkio modernizavimo ir plėtros sprendimus,

tarp jų ir bendros elektros energijos bei šilumos gamybos plėtrą, išskirti zonas pagal ekonomiškai

61



pagrįstą pagrindinį šilumos tiekimo būdą, reglamentuoti šilumos tiekimo būdo pasirinkimo tvarką,

prisijungimo ir atsijungimo sąlygas;

2) centralizuoto šilumos tiekimo sektoriaus įmonėse palaipsniui įrengti termofikacines

elektrines, galinčias gaminti elektros energiją, kurios kaina būtų konkurencinga kainai atviroje

elektros rinkoje. Plačiau panaudoti pramonės įmonių atliekinę šilumą gyvenamiesiems ir

visuomeniniams pastatams šildyti. Visiškai įgyvendinti 2004 m. vasario 11 d. Europos Parlamento

ir Tarybos direktyvos 2004/8/EB dėl termofikacijos skatinimo, remiantis naudingosios šilumos

paklausa vidaus energetikos rinkoje, ir iš dalies keičiančios Direktyvą 92/42/EEB, nuostatas;

3) įpareigoti šilumos tiekėjus supirkti šilumą, atitinkančią kokybės, tiekimo patikimumo

ir aplinkosaugos reikalavimus, iš nepriklausomų šilumos gamintojų, kurių parduodamos šilumos

kaina yra maţesnė uţ šilumos tiekėjų gamybos kainą;

4) iki 2020 m. pastatyti maţdaug 400 MW bendros galios termofikacines elektrines

Klaipėdoje, Panevėţyje, Šiauliuose, Alytuje, Marijampolėje ir kituose miestuose (investicijos apie

2,0 mlrd. litų);

5) skatinti šilumos ir elektros gamybą iš vietinių ir atsinaujinančių energijos išteklių, taip

pat degiųjų atliekų. Tai maţintų kuro importą ir padėtų išspręsti atliekų saugojimo problemą.

Galimybės naudoti jas kombinuotai šilumos ir elektros energijos gamybai turi būti atskirai

įvertintos kiekvienu konkrečiu atveju;

6) savivaldybių renkamas komunalines atliekas panaudoti šilumai ir elektrai gaminti,

jeigu tai tikslinga ekonominiu ir ekologiniu poţiūriu. Tuo atveju iki 2010 m. Vilniuje įrengti

komunalinių atliekų deginimo įrenginį, kasmet sudeginantį apie 200 tūkst. tonų šių atliekų. 2010–

2025 m. laikotarpiu panašius įrenginius pastatyti Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėţyje;

7) iki 2015 m. modernizuoti šilumos tiekimo sistemas: įrengti jų patikimumą

garantuojančius rezervinius vamzdynus ir pakeisti iki 75% esamų šilumos tiekimo vamzdynų,

šiam tikslui panaudoti iš ES struktūrinių fondų gautą paramą (investicijos apie 1,4 mlrd. litų);

8) perţiūrėti valstybės politiką, prisiimant atsakomybę uţ reikiamų finansavimo šaltinių

suformavimą ir administravimą, sudaryti teisines ir ekonomines prielaidas modernizavimo

procesuose dalyvauti visų valdymo bei nuosavybės formų subjektams bei sudaryti palankias

ekonomines ir teisines sąlygas namams renovuoti: apšiltinti išorines atitvaras, rekonstruoti

šildymo ir karšto vandens sistemas, palaipsniui įgyvendinti šilumos reguliavimą bei apskaitą

visiems vartotojams;

9) nustatyti termofikacinių elektrinių gaminamos elektros energijos supirkimo tvarką,

kuri skatintų bendrą šilumos ir elektros energijos gamybą;

62



10) per energetinių paslaugų įmones ir kitais visuomenės interesus atitinkančiais būdais

skatinti privataus kapitalo dalyvavimą šilumos ūkio modernizavimo projektuose;

11) sudaryti sąlygas šilumos vartotojams patiems dalyvauti šilumos ūkio valdyme ir

modernizavimo procesuose. Kontroliuoti natūralias monopolijas ir suderinti tiekėjų bei vartotojų

interesus;

12) uţtikrinti teisės aktais nustatytų rezervinių kuro atsargų kaupimą.

Šioje strategijoje nurodoma, kad vartotojų šilumos poreikiams tenkinti turėtų būti

intensyviai naudojami vietiniai ir atsinaujinantys energijos ištekliai arba naudojamas maţiausiai

taršus kuras, įdiegtos pačios moderniausios jų naudojimo technologijos. Valstybė skatins tam

reikalingos infrastruktūros sukūrimą ir konsultacinių kompanijų veiklą atviros konkurencijos

sąlygomis.

Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. rugpjūčio 7 d. patvirtintas įsakymas Nr. 4-

301 „Dėl šilumos vartotojų įrenginių atjungimo nuo šilumos tiekimo sistemų ekonominio

įvertinimo metodikos patvirtinimo“ (Ţin., 2003, Nr. 81-3716) reglamentuoja šilumos

vartotojų įrenginių atjungimo nuo šilumos tiekimo sistemų ekonominio įvertinimo metodika

reglamentuoja bendrųjų šildymo ir vidutinių šilumos tiekimo sąnaudų pasikeitimo bei ţalos

aplinkai ekonominio įvertinimo būdus, tiesiogiai susijusius su šilumos ir (ar) karšto vandens

vartotojų įrenginių atjungimu nuo šilumos tiekimo sistemų. Ši metodika taikoma:

1. nustatant bendrųjų šildymo sąnaudų padidėjimą ar sumaţėjimą dėl šilumos vartotojo

įrenginių atjungimo nuo šilumos tiekimo sistemos ir kito šildymo būdo įrengimo visam pastatui;

2. nustatant vidutinių šilumos tiekimo sąnaudų likusiems šilumos tiekimo sistemos

vartotojams padidėjimą ar sumaţėjimą dėl šilumos vartotojo įrenginių atjungimo nuo šilumos

tiekimo sistemos ir kito šildymo būdo įrengimo visam pastatui;

3. nustatant ţalos aplinkai padidėjimą ar sumaţėjimą dėl šilumos vartotojo įrenginių

atjungimo nuo šilumos tiekimo sistemos ir kito šildymo būdo įrengimo visam pastatui;

4. nustatant šilumos vartotojo prašymo atjungti šilumos vartotojo įrenginius nuo šilumos

tiekimo sistemos ir įrengti kitą šildymo būdą visam pastatui įgyvendinimo atidėjimo trukmę.

Ši metodika netaikoma butų ir kitų patalpų savininkams keičiant viso daugiabučio namo

šildymo būdą bei individualių gyvenamųjų namų savininkams.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 982 patvirtintos

„Šilumos tiekimo licencijavimo taisyklės“ (Ţin., 2003, Nr. 75-3481) reglamentuoja šilumos

tiekimo licencijų (toliau vadinama – licencija) išdavimą, pakeitimą, galiojimo panaikinimą,

galiojimo sustabdymą ir galiojimo sustabdymo panaikinimą šilumos tiekėjams, licencijų turėtojų

63



teises ir pareigas, bei licencijuojamos veiklos sąlygų laikymosi prieţiūrą. Šiose taisyklėse

licencijuojamos veiklos sąnaudų auditu laikoma licenciją turinčios įmonės sąnaudų, susijusių su

konkrečia licencijuojama veikla, patikrinimas ir nustatymas. Kitos šiose taisyklėse vartojamos

sąvokos paaiškintos Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatyme (Ţin., 2003, Nr. 51-2254) ir

Lietuvos Respublikos įmonių įstatyme (Ţin., 1990, Nr. 14-395). Verstis šilumos tiekimo veikla

leidţiama tik įmonėms, turinčioms šilumos tiekimo licenciją. Šilumos tiekimo licenciją gali gauti

įmonė, apibrėţtoje teritorijoje valdanti šilumos perdavimo tinklus. Įmonė, kuri šiuo metu šilumos

perdavimo tinklus valdo ne nuosavybės ar patikėjimo teise, gali gauti šilumos tiekimo licenciją, jei

jos įstatinio kapitalo dydis yra ne maţesnis kaip 5 procentai jai pagal sudarytą nuomos sutartį

perduoto turto vertės. Licenciją gavusi įmonė privalo per kiekvienus paskesniuosius metus didinti

savo įstatinį kapitalą ne maţiau kaip 5 procentais, kol jos įstatinis kapitalas sudarys ne maţiau

kaip 15 procentų jai pagal sudarytą nuomos sutartį perduoto turto vertės. Įmonė, kuri šilumos

perdavimo tinklus pradės valdyti ne nuosavybės ar patikėjimo teise po šių taisyklių įsigaliojimo,

gali gauti šilumos tiekimo licenciją, jei jos įstatinio kapitalo dydis yra ne maţesnis kaip 15

procentų jai pagal sudaromą nuomos sutartį perduodamo turto vertės.

Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. birţelio 30 d. įsakymas Nr. 4-259 „Dėl

pastato šildymo ir karšto vandens sistemos prieţiūros tvarkos patvirtinimo“ (Ţin., 2003,Nr.

70-3194). (negalioja).

Ši Pastato šildymo ir karšto vandens sistemos prieţiūros tvarka (toliau – Tvarka) parengta

vadovaujantis Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymu (Ţin., 2003, Nr.51-2254) ir apibrėţia,

kaip atliekama pastato šildymo ir karšto vandens sistemų prieţiūra, veikimas, naudojimas. Ši

Tvarka privaloma šilumos tiekėjams, karšto vandens tiekėjams, šilumos ir (ar) karšto vandens

vartotojams, pastatų šildymo ir karšto vandens sistemų priţiūrėtojams bei šilumos ūkio sektoriuje

veikiantiems kitiems juridiniams ir fiziniams asmenims, išskyrus šilumos ir (ar) karšto vandens

vartotojus individualiuose gyvenamuosiuose namuose ir vienam juridiniam ar fiziniam asmeniui

priklausančiuose pastatuose.

Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 552

patvirtintas statybos techninis reglamentas STR 2.09.04:2002 „Pastato šildymo sistemos galia.

Energijos sąnaudos šildymui“ (Ţin., 2002, Nr. 118-5326) reglamentuoja gyvenamosios paskirties

pastatų bei jų patalpų šildymo sistemų galios bei vidutinių metinių ir atskirų mėnesių šilumos

poreikio šildymui skaičiavimą. Reglamentą galima taikyti gyvenamosios paskirties patalpų

mikroklimato sąlygas atitinkančių negyvenamosios paskirties pastatų projektinės šildymo sistemų

galios bei vidutinių metinių ir atskirų mėnesių šilumos poreikio šildymui skaičiavimui. Šis teisės


64



aktas taikomas projektuojant ir rekonstruojant pastatų, priestatų bei antstatų šildymo sistemas, taip

pat gali būti taikomas, įvertinant pastatų šilumos sąnaudas. Šis reglamentas neriboja kitų įteisintų

skaičiavimo metodikų ar kompiuterinių programų naudojimo.

Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m.

birţelio 30 d. įsakymas Nr. 326/4-253 „Dėl daugiabučio namo šildymo ir karšto vandens

sistemos privalomųjų reikalavimų patvirtinimo“ (Ţin., 2003, Nr. 65-2975).

Šis įsakymas patvirtintas vykdydant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birţelio

17 d. nutarimo Nr. 765 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos šilumos

ūkio įstatymą“ (Ţin., 2003, Nr. 59–2659) 2 punkto nuostatas. Šis teisės aktas reglamentuojs

privalomuosius reikalavimus, kurie yra nustatomi daugiabučių namų šildymo ir karšto vandens

sistemoms. Daugiabučių namų, kurių projektavimo, statybos ar rekonstravimo darbai pradedami

po šio įsakymo įsigaliojimo. Daugiabučių namų, kurie pastatyti arba kurių statybos darbai buvo

pradėti iki šio įsakymo įsigaliojimo. Naujų namų, gaunančių šilumą iš miesto ar gyvenvietės

šilumos tinklų arba grupinių katilinių, Sistemos privalo atitikti statybos techninių reglamentų STR

2.09.02:1998 „Šildymas, vėdinimas ir oro kondicionavimas“ (Ţin.,1999, Nr. 13-333) ir STR

2.09.01:1998 „Šilumos tiekimo tinklai ir šilumos punktai“ (Ţin., 1998, Nr. 34-923) reikalavimus.

Senuose namuose turi būti: šių namų projektinėje dokumentacijoje arba, jeigu tokios

dokumentacijos nėra, normatyviniuose dokumentuose nustatytus reikalavimus atitinkanti Sistema

(šildymo prietaisų galia, šilumnešio debitų paskirstymas, vamzdynų šiluminė izoliacija),

hidraulinio balansavimo priemonės, atsiskaitomieji apskaitos prietaisai suvartojamos šilumos ir

(ar) karšto vandens kiekiui nustatyti ties tiekimo-vartojimo riba, įrenginiai reguliuoti šilumos

suvartojimą pastate.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 982 patvirtinta

„Namo šildymo ir (ar) karšto vandens sistemos rekonstravimo pagal privalomuosius

reikalavimus bei šių darbų rėmimo tvarka“ (Ţin., 2003, Nr. 75-3481)

Namo šildymo ir (ar) karšto vandens sistemos rekonstravimo pagal privalomuosius

reikalavimus tvarka (toliau – tvarka) reglamentuoja savivaldybės teisę įpareigoti daugiabučio

namo butų ir kitų patalpų savininkus rekonstruoti (pertvarkyti) pagal privalomuosius reikalavimus

namo šildymo ir (ar) karšto vandens sistemas ir šio įpareigojimo įvykdymą. Ši tvarka taikoma

rekonstruojant daugiabučių namų šildymo ir (ar) karšto vandens sistemas, kad jos atitiktų šioms

sistemoms nustatytus privalomuosius reikalavimus, kai namuose viršijama Valstybinės kainų ir

energetikos kontrolės komisijos nustatyta maksimali šilumos suvartojimo norma. Namo šildymo ir

(ar) karšto vandens sistemos rekonstravimas (pertvarkymas) – daugiabučio namo karšto vandens

65



sistemos remonto darbai, priskiriami statinio kapitaliniam remontui arba statinio paprastajam

remontui, priklausomai nuo šių darbų sudėties, nurodytos statybos techniniame reglamente STR

1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys“ (Ţin., 2002, Nr. 119-5372).Ši tvarka parengta

vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (Ţin., 2000, Nr.74), Lietuvos Respublikos

šilumos ūkio įstatymo (Ţin., 2003, Nr. 51-2254) 31 straipsnio, Lietuvos Respublikos statybos

įstatymo (Ţin., 1996, Nr. 32-788; 2000, Nr. 78-2360; 2001, Nr. 101-3597) nuostatomis.

Daugiabučių namų šildymo ir (ar) karšto vandens sistemų atitiktį privalomiesiems reikalavimams

nustato Valstybinė energetikos inspekcija prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, gavusi

gyventojų argumentuotą prašymą.Šiuo klausimu į Valstybinę energetikos inspekciją gali kreiptis

šilumos ir (ar) karšto vandens tiekimo bei šių sistemų prieţiūros įmonės, savivaldybės. Atitiktis

fiksuojama paţymoje, kurią pasirašo Valstybinės energetikos inspekcijos teritorinio skyriaus

viršininkas ir vertinimą atlikęs inspektorius (ar grupės vadovas). Nustačius neatitikimo faktą,

paţymoje turi būti nurodyti konkretūs pertvarkytini sistemos elementai. Ši paţyma, pateikiama

prašymą pateikusiam subjektui, o jos kopija - savivaldybei. Įpareigojimas daugiabučio namo,

kurio šildymo ir (ar) karšto vandens sistema neatitinka nustatytų privalomųjų reikalavimų, butų ir

patalpų savininkams pertvarkyti namo šildymo ir (ar) karšto vandens sistemą (toliau -

įpareigojimas) duodamas savivaldybės sprendimu, nurodant įpareigojimo įvykdymo terminą, kuris

negali būti trumpesnis, kaip 18 mėnesių. Savivaldybė įpareigojimą gali duoti, kai gauna

Valstybinės energetikos inspekcijos paţymą, fiksuojančią neatitiktį privalomiesiems

reikalavimams. Įpareigojimas gali būti duodamas pertvarkyti tik šildymo, tik karšto vandens

sistemą, ar abi sistemas. Apie įpareigojimą daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkai

informuojami išsiunčiant savivaldybės sprendimą registruotu laišku įgaliotajam daugiabučio namo

butų ir kitų patalpų atstovui arba administratoriui, pastato šildymo ir karšto vandens sistemos

priţiūrėtojui bei šilumos tiekimo įmonei. Savivaldybė, duodama įpareigojimą, gali remti

pertvarkymą, nustatyti paramos teikimo sąlygas ir būdą. Paramai gali būti naudojamos

savivaldybių įsteigtų specialiųjų bendrijų rėmimo fondų, kitų savivaldos rėmimo ar valstybės

įgyvendinamų energijos taupymo programų lėšos (pagal Nacionalinės energijos vartojimo

efektyvumo didinimo programai įgyvendinti skirtų lėšų naudojimo tvarką, patvirtintą Lietuvos

Respublikos ūkio ministro 2002 m. liepos 22 d. įsakymu Nr.260).

Daugiabučio namo savininkų bendrijos valdyba (bendrijos pirmininkas) arba daugiabučio

namo butų ir kitų patalpų savininkų (bendrasavininkių) jungtinės veiklos sutarties dalyvių

įgaliotas asmuo, arba daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų (bendrasavininkių)

bendrosios nuosavybės administratorius per mėnesį nuo savivaldybės sprendimo dėl įpareigojimo

66



davimo išsiuntimo dienos privalo sušaukti susirinkimą, kuriame turi būti priimti sprendimai dėl:1.

sistemos pertvarkymo;2. finansavimo šaltinių ir būdų;.3. įgaliotojo asmens išrinkimo ir įgaliojimų

atstovauti butų ir kitų patalpų savininkų interesams projektuojant, pertvarkant ir sprendţiant visus

su įpareigojimu susijusius klausimus suteikimo;4. įgaliotojo asmens atsiskaitymo uţ pavestas

uţduotis savininkams tvarkos.

Daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų (bendrasavininkių) susirinkimo

sprendimai skelbiami viešai ir privalomi visiems butų ir kitų patalpų savininkams, iš jų ir tiems,

kurie įgijo nuosavybės teises į butus ir kitas patalpas po šių sprendimų priėmimo. Šildymo ar (ir)

karšto vandens sistemos pertvarkymo projektavimas ir kiti su tuo susiję veiksmai atliekami pagal

statybos techniniuose reglamentuose nustatytą tvarką: kai jis priskiriamas prie statinio kapitalinio

remonto arba rekonstravimo gavus iš savivaldybės projektavimo sąlygų sąvadą, parengiant

minėtos sistemos pertvarkymo projektą atlikti (šildymo ar (ir) karšto vandentiekio dalį bei kitas

dalis, kai reikia) ir gavus statybos leidimą statinio kapitalinio remonto arba rekonstravimo darbus.

Iki gaunant šį leidimą būtina projektą suderinti su Valstybine energetikos inspekcija, kuri

patvirtintų, kad įvykdţius projekte numatytus darbus, šildymo ir (ar) karšto vandens sistema atitiks

privalomuosius reikalavimus kai jis priskiriamas prie statinio paprastojo remonto – surašius

atliktinų darbų aktus (nurodant darbų pavadinimus ir kiekius) ir juos suderinus su Valstybine

energetikos inspekcija, kuri patvirtintų, kad įvykdţius akte nurodytus darbus, šildymo ir (ar)

karšto vandens sistema atitiks privalomuosius reikalavimus.

Šildymo ir (ar) karšto vandens sistemos pertvarkymo statybos darbus gali atlikti namo

gyventojų ar jų įgaliotų asmenų pasirinkta įmonė, turinti teisę tuos darbus atlikti pagal Statybos

įstatymo reikalavimus. Atlikus šildymo ar (ir) karšto vandens sistemos pertvarkymo darbus,

sistema pripaţįstama atitinkanti privalomuosius reikalavimus ir tinkama naudoti: kai sistemos

pertvarkymas priskiriamas prie statinio kapitalinio remonto arba rekonstravimo –nustatyta tvarka;

kai sistemos pertvarkymas priskiriamas prie statinio paprastojo remonto – Valstybinės energetikos

inspekcijos sudarytos komisijos, kurioje be inspekcijos atstovo (komisijos pirmininko), taip pat

dalyvauja daugiabučio namo butų savininkų (naudotojų), kitų patalpų naudotojų ir savivaldybės

atstovai, aktu. Valstybinė energetikos inspekcija privalo sudaryti minėtą komisiją ne vėliau kaip

per savaitę po to, kai į ją kreipiasi asmuo įgaliotas spręsti klausimus, susijusius su įpareigojimu.

Daugiabučio namo butų savininkų ir kitų patalpų naudotojų įgaliotas atstovas per savaitę

nuo akto apie įvykdytą įpareigojimą pasirašymo raštu praneša savivaldybei ir pateikia komisijos

aktą, patvirtinantį, kad pertvarkyta sistema atitinka privalomuosius reikalavimus ir pripaţinta

tinkama naudoti.

67



Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. balandţio 9 d.nutarimas Nr. 341 „Dėl

esminių statinio reikalavimų ir statinio techninių parametrų pagal statinių ar statybos

produktų charakteristikų lygius ir klases nustatymo kompetencijos priskyrimo valstybės

institucijoms“ (Ţin., 2008, Nr. 46-1730, 2009, Nr. 112-4773).

Nutarta priskirti esminių statinio reikalavimų ir statinio techninių parametrų pagal statinių

ar statybos produktų charakteristikų lygius ir klases nustatymo kompetenciją šioms valstybės

institucijoms:

1. Aplinkos ministerijai:

1.1. mechaninis atsparumas ir pastovumas – visų paskirčių statiniams, išskyrus 2.1 punkte

Susisiekimo ministerijai ir 4.1 punkte – Energetikos ministerijai priskirtą kompetenciją;

1.2. higiena, sveikata ir aplinkos apsauga – statinio vidaus ir išorės aplinkos, vandens

tiekimo, nuotekų šalinimo, perteklinės drėgmės, skystųjų ir kietųjų atliekų šalinimo techninių

reikalavimų nustatymas visų paskirčių statiniams, išskyrus 3.1 punkte Sveikatos apsaugos

ministerijai priskirtą kompetenciją;

1.3. saugus naudojimas – visų paskirčių statiniams, išskyrus 2.2 punkte Susisiekimo


1.4. apsauga nuo triukšmo – visų paskirčių statiniams, išskyrus 3.2 punkte Sveikatos

apsaugos ministerijai priskirtą kompetenciją;

1.5. energijos taupymas ir šilumos išsaugojimas – visų paskirčių statiniams, išskyrus 4.2

punkte Energetikos ministerijai priskirtą kompetenciją.

3. Sveikatos apsaugos ministerijai:

3.1. higiena, sveikata ir aplinkos apsauga – visų paskirčių statiniams: cheminių medţiagų

(teršalų), pašalinių kvapų ore parametrų ribinių verčių nustatymas, jonizuojančiosios ir

nejonizuojančiosios spinduliuotės normavimas, ţmogaus kūną veikiančių leidţiamų vibracijos

lygių statiniuose nustatymas, pastatų ir patalpų mikroklimato parametrų nustatymas, pavojingų

cheminių medţiagų didţiausios leidţiamos koncentracijos dirvoţemyje nustatymas, geriamojo

vandens kokybės reikalavimų ir kitų saugos sveikatai reikalavimų nustatymas;

3.2. apsauga nuo triukšmo – statinyje ar šalia statinio esančios aplinkos saugaus ţmonių

sveikatai akustinio triukšmo ribinių dydţių nustatymas.

4. Energetikos ministerijai:

4.1. mechaninis atsparumas ir pastovumas – energetikos objektams: elektros tinklai ir jų

priklausiniai; gamtinių dujų sistemos; gamtinių dujų saugyklos; suskystintų gamtinių dujų

importo, eksporto terminalai ir saugyklos; magistraliniai naftotiekiai, produktotiekiai; naftos

68



perdirbimo įrenginiai; naftos ir naftos produktų terminalai ir saugyklos; šilumos tiekimo tinklai ir

jų priklausiniai;

4.2. energijos taupymas ir šilumos išsaugojimas – šilumos ir šalčio šaltinių, šilumos

gamybos, perdavimo tinklų ir pastato šilumos įrenginių, jų efektyvumo nustatymas visų paskirčių

statiniams.

5. Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos:

gaisrinė sauga – visų paskirčių statiniams.

Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministerijos 1997 m. birţelio 6 d.įsakymu

Nr. 170 patvirtintos „Palėpių projektavimo taisyklės ST 2190.01:1997“ (Ţin., 1997, Nr. 71-

1825). Šių statybos taisyklių taikymo sritys: palėpių (palėpė - namo aukštas, kurio dalis sienų yra

nuoţulnios; nuoţulnios sienos nuolydis - nuo 15 iki 85 laipsnių; aukštis nuo palėpės grindų iki

išorinio susikirtimo tarp nuoţulnaus stogo paviršiaus ir vertikalios fasado sienos turi neviršyti 1,5

m) įrengimas naujuose ir esamuose pastatuose bei palėpių rekonstrukcija. Šis reglamentas

naudojamas projektuojant palėpes vieno ir dviejų butų namuose, daugiaaukščiuose

gyvenamuosiuose pastatuose, visų rūšių pramoniniuose, komerciniuose ir įstaigų pastatuose bei

vasarnamiuose ir poilsio namuose. Rekonstruojant palėpėse esančius butus, ofisus ir pan.,

savivaldybė, esant būtinybei, gali pakeisti šių taisyklių neesminius reikalavimus. Taisyklėse

apibrėţtas palėpių įrengimas naujai projektuojamuose pastatuose, palėpių įrengimas esamuose

pastatuose, reikalavimai palėpėms projektuoti. IV skyriuje „Reikalavimai palėpėms projektuoti“

apibrėţtas palėpių įrengimas, projektavimas ir statyba, gaisrinė sauga, atsparumas drėgmei,

šiluminė izoliacija, triukšmas, šilumą gaminantys prietaisai ir ţidiniai, patalpų mikroklimatas,

techninė įranga.

Taip pat šiose tasiyklėse aptartas atsparumas drėgmei. Konstrukcijos turi būti tokios, kad

lietus, sniegas, vanduo, pastato drėgmė, oro drėgmė, kondensatas, vandentiekis ir pan. nepakenktų

konstrukcijoms ir nesukeltų avarinių situacijų. Stogo konstrukcijos bei išorės sienos, turinčios

drėgmei jautrių medţiagų, turi būti apsaugotos nuo kenksmingo kondensato kaupimosi. Grindys ir

sienos vonios kambariuose turi būti atsparios drėgmei, mechaniniam bei cheminiam poveikiui.

Vamzdţiai, vamzdynai ir pan. neturi praleisti vandens. Patalpų, kuriose yra vandens surinktuvas,

grindys turi turėti į jį nuolydį. Patalpos dalyje, kur kaupiasi grindimis nutekantis vanduo, t.y.

drėgmė (jeigu yra įrengtas vandens surinktuvas), sienos ir jų apdailos sluoksnis turi būti nelaidūs

vandeniui. Per šią grindų dalį vertikalūs vamzdţiai turi būti netiesiami.

Šiluminė izoliacija reglamentuojama taip pat. Kurui ir elektrai taupyti bei sveikam

patalpų mikroklimatui sukurti palėpės yra šiltinamos. Siektina, kad išorinėse pastato

69



konstrukcijose, languose ir duryse nesusidarytų šalčio tilteliai. Palėpės bei jų konstrukciniai

elementai, langai ir durys konstruojami taip, kad nepadidėtų šilumos nuostoliai dėl drėgmės, vėjo

ar neuţsandarintų plyšių. Įėjimai į šildomas laiptines turi būti su prieangiais. Vėjo veikiamose

vietose šiluminė izoliacija dengiama vėjui nepralaidţia medţiaga. Palėpė laikoma apšiltinta

tinkamai tada, kai patalpose, kurių temperatūra ne maţesnė nei 10°C ir 18°C, šilumos perdavimo

koeficientai K privatiems namams atitinka punkte 4.6(10) nurodytuosius koeficientus.

Patalpų mikroklimato parametrai taip pat šiame teisės akte yra reglamentuojami.

Palėpės įrengiamos taip, kad būtų uţtikrintas tinkamas patalpų mikroklimatas. Grynas

oras turi patekti arba tiesiogiai iš lauko per angas, arba per vėdinimo sistemas. Ventiliacija turi

būti įrengta taip, kad šildymo sezono metu labiausiai naudojamose gyvenamosiose patalpose

nesusidarytų skersvėjai. Tam, kad būtų išvengta skersvėjų, oro srauto greitis gyvenamosiose

patalpose neturi viršyti 0,15 m/s. Oras turi cirkuliuoti tik iš vėdinamos patalpos į nevėdinamą.

Komerciniuose ir pramoniniuose pastatuose oro cirkuliacija leidţiama tiktai įsitikinus, kad oras

neuţterštas. Vėdinimo sistemos turi būti sukonstruotos ir įrengtos taip, kad per jas į vėdinamus

kambarius nepatektų jokios substancijos (mikroorganizmai), kurie turėtų neigiamą poveikį patalpų

mikroklimatui. Orlaidės turi filtruoti įeinantį orą, o filtrai privalo būti valomi. Kiekviename iš

gyvenamųjų kambarių ir visame bute esantis oras turėtų būti keičiamas bent kas pusvalandį

(srauto dydis =0,35 l/s į m2, kai lubų aukštis 2,5 m). Normalaus aukščio kambariuose vėdinimo

reikalavimai yra įgyvendinti, jei “oro cirkuliacija” arba “ventiliacija” vyksta taip:

Gyvenamuosiuose kambariuose turi būti įrengtas varstomas langas, liukas ar durys kartu

su viena ar keliomis orlaidėmis. Jos grynasis angos plotas - ne maţesnis kaip 30 cm2 25-iems m

2

grindų ploto. Alternatyva - orlaidėje įrengtas oro ventiliatorius.

Virtuvėje (atskiroje patalpoje arba virtuvėlėje) turi būti įrengtas varstomas langas, liukas,

durys arba orlaidė. Oras turi išeiti per ventiliacinį kanalą (srauto dydis - 20 l/s).

Sanitarinėse patalpose turi būti įrengtas varstomas langas, liukas, durys arba orlaidė ir

anga iš gretimos patalpos. Oras turi išeiti per ventiliacinį kanalą (srauto dydis 15 l/s).

Į atskirus tualetus oras turi patekti taip pat, kaip į sanitarines patalpas, o išeiti per

ventiliacinį kanalą (srauto dydis 10 l/s).

Į komunalines patalpas arba butų sandėliukus oras turi patekti taip pat, kaip į sanitarines

patalpas, o išeiti per ventiliacinį kanalą (srauto dydis - 10 l/s, jeigu oras per angą patenka į gretimą

patalpą). Kitais atvejais šis reikalavimas nėra privalomas.

Laiptinėse ir bendruose vestibiuliuose turi būti įrengtas varstomas langas, liukas, durys

arba orlaidė. Anga turi būti laiptinės ar vestibiulio apačioje.

70



Nepaminėtoms patalpoms vėdinimo sistemos parametrus nustato higienos institucijos,

atsiţvelgdamos į patalpų dydį bei jų naudojimą. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog kartais pakanka

natūralios ventiliacijos, o kartais sveikam mikroklimatui sukurti reikalinga mechaninė ventiliacija.

Natūralios ventiliacijos pakanka ofisams, kuriose dirba nedaug ţmonių, viešbučių kambariams ir

tam tikro tipo komercinėms patalpoms. Mechaninė ventiliacija būtina ofisams, kuriuose dirba

daugiau ţmonių, konferencijų patalpoms, valgykloms, restoranams bei ligoninėms.

Lietuvos respublikos aplinkos ministerijos rekomendacijos „Sienų su oro tarpais

projektavimas ir statyba“ (rekomendacija R 40-02, 2002-03-27). Šios rekomendacijos taikomos

pastatų sienų su oro tarpsluoksniais, apšiltintų mineralinės vatos gaminiais, projektavimui ir

statybai. Jos skirtos projektuotojams, statytojams, statybinių medţiagų gamintojams. Jomis gali

naudotis ir kiti statybos proceso dalyviai. Rekomendacijose apibrėţtos pagrindinės nuostatos (oro

tarpų naudojimas, oro tarpų klasifikacija), sienų su oro tarpu projektavimas (šilumos izoliacinio

sluoksnio apsauga nuo vėjo ir konvekcijos, sienų šilumos perdavimo koeficientai ), sienų su oro

tarpu šilumos perdavimo koeficiento skaičiavimas (oro tarpo poveikio sienos šilumos perdavimui

įvertinimas, tvirtinimo konstrukcijos poveikio šilumos izoliacinio sluoksnio šiluminėms savybėms

įvertinimas).

Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2009 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. D1-451

patvirtintas Statybos technins reglamentas STR 2.01.03:2009 „Statybinių medţiagų ir gaminių

šiluminių techninių dydţių projektinės vertės“ (Ţin., 2009, Nr. 95-4047). Šis statybos techninis

reglamentas taikomas termoizoliacinių medţiagų ir statybinių medţiagų ir gaminių šiluminių

techninių dydţių projektinėms vertėms nustatyti. Statybinių medţiagų ir gaminių santykinės

šiluminės talpos, vandens garų varţos faktoriaus, vandens garų varţai lygiaverčio oro sluoksnio

storio bei termoizoliacinių medţiagų grupei nepriskiriamų statybinių medţiagų ir gaminių šilumos

laidumo koeficiento projektinės vertės prilyginamos deklaruojamosioms vertėms. Statybinių

termoizoliacinių medţiagų ir gaminių šilumos laidumo koeficientų projektinės vertės nustatomos

pagal šio Reglamento V skyriaus reikalavimus. Šio Reglamento reikalavimai netaikomi langams,

durims ir vartams. Šis Reglamentas privalomas visiems statybos proceso dalyviams bei kitiems

juridiniams ir fiziniams asmenims, kurių veiklos principus statybos srityje nustato Statybos

įstatymas

Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2007 m. balandţio 17 d. įsakymu Nr. D1-219

patvirtintas Statybos techninis reglamentas STR 2.01.10:2007 „Išorinės tinkuojamos sudėtinės

termoizoliacinės sistemos“ (Ţin., 2007, Nr. 43-1651, 2009, Nr. 113-4834). Šis statybos techninis

reglamentas parengtas vadovaujantis 1988 m. gruodţio 21 d. Europos Tarybos direktyvos

71



89/106/EEB „Dėl valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su statybos produktais,

suderinimo“ reikalavimais. Reglamentas taikomas gyvenamųjų ir negyvenamųjų pastatų atitvarų

su išorinėmis tinkuojamomis sudėtinėmis termoizoliacinėmis sistemomis projektavimui ir

statybai. Reglamentas nustato reikalavimus naujų ir rekonstruojamų pastatų, nevėdinamų atitvarų,

kurių apšiltinimui naudojamos išorinės tinkuojamos sudėtinės termoizoliacinės sistemos su

polistireniniu putplasčiu arba mineraline vata, projektavimui ir statybai. Reikalaujama, kad

atitvarų projektavimui ir statybai būtų naudojamos tik turinčios Europos techninį liudijimą (ETL)

ir CE ţenklu ţenklintos išorinės tinkuojamos sudėtinės termoizoliacinės sistemos.

Reglamentas netaikomas:

1) poilsio paskirties, sodų paskirties pastatams, naudojamiems ne ilgiau kaip keturis

mėnesius per metus;

2) atskirai stovintiems pastatams, kurių naudingasis patalpų plotas ne didesnis kaip 50

kvadratinių metrų;

3) nesudėtingiems ir laikiniems pastatams.

Reglamentu siekiama įgyvendinti 1988 m. gruodţio 21 d. Europos Tarybos direktyvos

89/106/EEB „Dėl valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su statybos produktais,

derinimo“ nuostatas, kad pastatuose naudojamos išorinės tinkuojamos sudėtinės termoizoliacinės

sistemos būtų suprojektuotos atsiţvelgiant į vietovės klimato ir gyventojų komforto sąlygas taip,

kad būtų uţtikrintas jų mechaninis atsparumas ir stabilumas, naudojimo sauga, higienos, sveikatos

ir aplinkos apsauga, apsauga nuo triukšmo, energijos taupymas ir šilumos išsaugojimas,

ilgaamţiškumas.

Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2004 m. kovo 23 d. įsakymu Nr. D1-127

patvirtintas Statybos techninis reglamentas STR 2.05.13:2004 „Statinių konstrukcijos. Grindys“

(Ţin., 2004-04-17, Nr. 56-1949). Šis statybos techninis reglamentas taikomas projektuojant ir

įrengiant gyvenamųjų ir negyvenamųjų pastatų grindis. Reglamentas nustato tik bendruosius

techninius grindų projektavimo bei įrengimo reikalavimus. Išsamesnius grindims keliamus

reikalavimus nustato normatyviniai statinio saugos ir paskirties dokumentai bei standartai.

Reglamentas netaikomas projektuojant išardomąsias grindis, šildomąsias grindis, grindis,

įrengiamas patalpose, kuriose veikia šaldymo įrenginiai, bei kitas specialių tipų

grindis.Reglamento nuostatos yra privalomos visiems statybos dalyviams, viešojo administravimo

subjektams, taip pat juridiniams ir fiziniams asmenims, kurių veiklos principus statybos srityje

nustato Statybos įstatymas

72



Lietuvos būsto strategija (Ţin., 2004, Nr. 13-387) patvirtinta 2004 metais parengta

pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001-2004 metų programos įgyvendinimo priemones.

Šios strategijos tikslas – atsiţvelgiant į esamą būsto situaciją Lietuvoje ir Europos Sąjungos

valstybių būsto politikos principus, taip pat Valstybės ilgalaikės raidos strategiją, nustatyti

ilgalaikius būsto politikos tikslus ir prioritetus, pagal kuriuos būtų tobulinami būsto sritį

reglamentuojantys teisės aktai, valdymo ir visuomenės informavimo sistema, rengiamos ir

įgyvendinamos būsto plėtros, atnaujinimo ir modernizavimo, finansinės ir socialinės paramos

gyventojams programos ir priemonės.

Būsto strategijoje akcentuojama, kad iki 2020 metų būtina modernizuoti pagal

ekonominio pagrįstumo principą eksploatuojamų daugiabučių namų šildymo sistemas, atnaujinti

ir apšiltinti stogų konstrukcijas, pakeisti arba atnaujinti langus ir lauko duris, pašiltinti

stambiaplokščių namų siūlių defektus ir sumaţinti išorės sienų šiluminį laidumą, šiluminės

energijos santykines sąnaudas, skaičiuojamas būsto naudingo ploto vienetui, sumaţinti iki 30

procentų.

Savitosios būsto sektoriaus politinės sąlygos: Lietuvos būsto strategija, patvirtinta

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. sausio 21 d. nutarimu Nr. 60 (Ţin., 2004, Nr. 13-387),

kurioje numatyta siekti esamo būsto atnaujinimo ir rekonstravimo bei racionalaus energijos

išteklių naudojimo.

Pagrindinis įstatymas reguliuojantis šiluminį komfortą (mikroklimatą) sveikatos aspektu

yra Lietuvos higienos norma HN 42:2009. Ši norma patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro

2009 m. gruodţio 31 d. įsakymu Nr. V-1081 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 42:2009

„Gyvenamųjų ir visuomeninių pastatų patalpų mikroklimato“ patvirtinimo“ (Ţin., 2009, Nr. 159-

7219) reglamentuoja mikroklimato parametrus gyvenamųjų ir visuomeninių pastatų patalpose bei

bendruosius mikroklimato parametrų matavimo kontrolės reikalavimus. Šioje higienos normoje

išliko gyvenamųjų patalpų ir lankytojams skirtų visuomeninių patalpų mikroklimato paramentrų

ribinės vertės (šaltuoju ir šiltuoju metų laikotarpiu). Pagal šią normą Lietuvoje patalpų

temperatūros ribinė vertė šaltuoju metu laikotarpiu yra 18-22 °C, o šiltuoju – 18-28 °C.

Ši norma parengta vadovaujantis Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos prieţiūros

įstatymo (Ţin., 2002, Nr. 56-2225; 2007, Nr. 64-2455) 16 straipsnio 1 dalimi ”Privalomuosius

higienos normatyvus bei taisykles, reglamentuojančias fizinių ir juridinių asmenų veiklą

visuomenės sveikatos srityje, nustato Visuomenės sveikatos saugos reglamentas (higienos norma).

Jį tvirtina sveikatos apsaugos ministras.“

73



Senojoje Lietuvos higienos normoje HN 42:2004 „Gyvenamųjų ir viešojo naudojimo

pastatų mikroklimatas“ buvo reglamentuojama pakankamos šiluminės aplinkos ir šiluminio

komforto parametrus bei jų vertes gyvenamųjų ir viešojo naudojimo pastatų patalpose.

Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2007 m. liepos 02 d. įsakymu Nr. 4-270 patvirtintas

„Energijos efektyvumo veiksmų planas“ (Ţin., 2007, Nr. 76-3024; 2009, Nr. 2-38) parengtas

vadovaujantis 2006 m. balandţio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/32/EB dėl

energijos galutinio vartojimo efektyvumo ir energetinių paslaugų, panaikinančios Tarybos

direktyvą 93/76/EEB (OL 2006 L 114, p. 64), 14 straipsnio 2 dalies nuostatomis. Veiksmų plane

pateikta esamos energijos vartojimo situacijos apţvalga, įvertintas energijos taupymo potencialas,

nustatyti nacionaliniai energijos taupymo rodikliai ir pateiktas jų skaičiavimo aprašymas bei

strategija, kaip planuojama šiuos rodiklius pasiekti.

Efektyvus energijos vartojimas yra vienas iš pagrindinių Lietuvos energetikos strateginių

tikslų. Energijos vartojimo efektyvumo didinimas yra svarbus energetinio saugumo didinimo,

tiekimo diversifikavimo ir priklausomybės nuo iškastinio kuro išteklių importo iš trečiųjų šalių

maţinimo kontekste. Tai taip pat viena iš pagrindinių sąlygų, maţinant šiltnamio dujų išmetimus

ir siekiant klimato kaitos švelninimo tikslų. Šiuo metu Lietuvoje išmetama tik 47% šiltnamio dujų

kiekio lyginant su 1990 m. (Lietuva įsipareigojusi šiltnamio dujų išmetimus sumaţinti 8%).

Veiksmų plano tikslas – nurodyti nuo 1995 m. įgyvendintas (ir dar turinčias poveikį

energijos taupymui) ir įgyvendinamas priemones bei nustatyti priemones, kurių ketinama imtis,

siekiant didinti energijos galutinio vartojimo efektyvumą, ir kurios turi uţtikrinti, kad bus pasiekti

nacionaliniai energijos taupymo rodikliai 2008–2010 m. ir 2008–2016 m.

Šiame veiksmų plane nurodoma, kad didţiausios energijos taupymo galimybės Lietuvoje

yra pastatų sektoriuje (ekonominis taupymo potencialas apie 30%), atnaujinant esamus pastatus,

modernizuojant jų energetikos sistemas. Pastatuose suvartojama apie 40% šalies galutinės

energijos. Todėl dauguma energijos vartojimo efektyvumo didinimo priemonių yra nukreipta į

gyvenamųjų ir viešosios paskirties pastatų energijos vartojimo efektyvumo didinimo projektų

finansavimą. Be kita ko, šios priemonės sprendţia ir socialines problemas, susijusias su išlaidomis

energijai bei komfortinėmis gyvenimo sąlygomis.

Be energijos vartojimo efektyvumo didinimo priemonių pastatuose, Veiksmų plane

numatytos priemonės pramonės ir transporto sektoriuose bei tarpsektorinės ir horizontalios

energijos vartojimo efektyvumo didinimo priemonės. Taip pat atskirai detalizuotos priemonės,

įgyvendinančios Direktyvos 5 straipsnį dėl viešojo sektoriaus pavyzdinio vaidmens ir Direktyvos

7 straipsnį dėl informacijos prieinamumo.

74



Energijos vartojimo efektyvumo didinimas yra vienas iš Lietuvos ilgalaikių strateginių

tikslų, nustatytų Nacionalinėje energetikos strategijoje, kuri yra įgyvendinama nuo 1994 m. ir

buvo atnaujinta 1999 m., 2002 m. ir paskutinį kartą 2007 m. Nacionalinėje energetikos strategijoje

nustatyti ilgalaikiai energijos vartojimo efektyvumo didinimo tikslai ir uţdaviniai, o konkrečios

šios strategijos įgyvendinimo priemonės yra nurodytos Nacionalinės energetikos strategijos

įgyvendinimo 2008–2012 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m.

gruodţio 27 d. nutarimu Nr. 1442 (Ţin., 2008, Nr. 4-131). Viena iš Veiksmų plane numatytų

priemonių yra įgyvendinti energiją taupančias ūkio šakų priemones, kurios leistų per 3 metus,

pradedant 2008 metais, sumaţinti lyginamąsias energijos galutines sąnaudas 1,5 procento.

Vienas iš pagrindinių šalyje įgyvendinamų energijos vartojimo efektyvumą skatinančių

programinių dokumentų yra Nacionalinė energijos vartojimo efektyvumo didinimo 2006–2010

metų programa, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. geguţės 11 d. nutarimu

Nr. 443 (Ţin., 2006, Nr. 54-1956). Ji yra tarpinstitucinė programa, įgyvendinama nuo 1992 m. ir

atnaujinama kas penkerius metus, atsiţvelgiant į politinius, ekonominius, socialinius ir

technologinius pokyčius. Šios programos uţdaviniai – vykdyti su darnaus vystymosi tikslais

suderintą energetikos politiką, įtraukti energetikos efektyvumą į šalies bendrąją politiką, derinant

sektorių veiksmus, sukuriant ir taikant atitinkamą reguliavimą bei vykdyti taikomuosius mokslo

tiriamuosius darbus, informavimo ir šviečiamąją veiklą efektyvaus energijos vartojimo,

atsinaujinančių ir atliekinių energijos išteklių naudojimo klausimais.

2006–2010 m. laikotarpiu šios programos tikslai ir uţdaviniai nustatyti atskirai pastatų ir

jų inţinerinių sistemų, kogeneracijos ir centralizuoto šilumos tiekimo, įmonių, įstaigų ir namų

ūkio energijos vartojimo įrenginių, transporto, vietinių, atsinaujinančių ir atliekinių energijos

išteklių sektoriams. Šioje programoje dėmesys skiriamas organizacinėms, teisinėms,

ekonominėms, technologijų vystymo ir įdiegimo, tarptautinio bendradarbiavimo, taikomųjų

mokslinių tyrimų, švietimo ir informavimo veiklos priemonėms. Įgyvendinus šios programos

tikslus planuojama, kad 7% sumaţės šilumos suvartojimas esamuose pastatuose, kogeneracija

sudarys 20 proc. bendrame elektros gamybos balanse, atliekinių energijos išteklių naudojimas iki

2010 metų padidės 2 TWh.

Be nacionalinių energijos vartojimo efektyvumo didinimo priemonių, įgyvendinami

atitinkami Europos Sąjungos teisės aktai, susiję su energijos galutiniu vartojimu.

Nustatyti naudingumo koeficientai naujiems karšto vandens katilams, deginantiems

skystąjį arba dujinį kurą, vadovaujantis 1992 m. geguţės 21 d. Tarybos direktyva 92/42/EEB dėl

http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=275752&p_query=&p_tr2=

75



naudingumo koeficiento reikalavimų naujiems karšto vandens katilams, deginantiems skystąjį

arba dujinį kurą (OL 2004 m. specialusis leidimas, 13 skyrius, 11 tomas, p. 186).

Yra nustatyti energijos vartojimo efektyvumo reikalavimai įrenginiams. Vadovaujantis

Lietuvos Respublikos energetikos įstatymu (Ţin., 2002, Nr. 56-2224) ir įgyvendinant 1992 m.

rugsėjo 22 d. Tarybos direktyvą 92/75/EEB dėl buitinių prietaisų energijos ir kitų išteklių

sunaudojimo parodymo ţenklinant gaminį bei pateikiant standartinę informaciją apie gaminį (OL

2004 m. specialusis leidimas, 13 skyrius, 11 tomas, p. 216), įteisinti 9 techniniai reglamentai,

skirti nurodyti buitinių prietaisų energijos ir kitų svarbių išteklių suvartojimą, ţenklinant gaminį, ir

teikti apie jį standartinę informaciją, tuo suteikiant vartotojams galimybę pasirinkti energijos

poţiūriu efektyviausius prietaisus.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos energetikos įstatymu ir įgyvendinant 2000 m.

rugsėjo 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2000/55/EB dėl energijos vartojimo

efektyvumo reikalavimų, taikomų liuminescencinio apšvietimo balastiniams įtaisams (OL 2004 m.

specialusis leidimas, 12 skyrius, 2 tomas, p. 96) bei 1996 m. rugsėjo 3 d. Europos Parlamento ir

Tarybos direktyvą 96/57/EB dėl energijos naudojimo efektyvumo reikalavimų buitiniams

elektriniams šaldytuvams, šaldikliams ir jų deriniams (OL 2004 m. specialusis leidimas, 12

skyrius, 1 tomas, p. 305), įteisinti 2 techniniai reglamentai, nustatantys energijos vartojimo

efektyvumo reikalavimus liuminescencinio apšvietimo balastiniams įtaisams ir buitiniams

šaldytuvams, šaldikliams ir jų deriniams.

Į Lietuvos nacionalinę teisę yra perkelta 2002 m. gruodţio 16 d. Europos Parlamento ir

Tarybos direktyva 2002/91/EB dėl pastatų energinio naudingumo (OL 2004 m. specialusis

leidimas, 12 skyrius, 2 tomas, p. 168). Jos nuostatos perkeltos į Lietuvos Respublikos statybos

(Ţin., 1996, Nr. 32-788; 2001, Nr. 101-3597 ) ir Lietuvos Respublikos energetikos įstatymus bei

šių įstatymų įgyvendinamuosius teisės aktus. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos energetikos

įstatymu, turi būti tikrinama pastatuose įrengtų šildymo katilų, naudojančių neatsinaujinantį kietąjį

arba skystąjį kurą, kurių vardinė atiduodamoji galia yra nuo 20 kW, ir pastatuose įrengtų didesnės

kaip 12 kW vardinės atiduodamosios galios oro kondicionavimo sistemų atitiktis nustatytiems

efektyvumo reikalavimams. Įgyvendinant šią įstatymo nuostatą, buvo parengti ir Lietuvos

Respublikos ūkio ministro įsakymais patvirtinti pastatuose įrengtų šildymo katilų, šildymo sistemų

ir oro kondicionavimo sistemų efektyvumo tikrinimo reglamentai ir tikrinimo metodikos.

Įgyvendinant 2005 m. liepos 6 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2005/32/EB,

nustatančią ekologinio projektavimo reikalavimų energiją vartojantiems gaminiams nustatymo

sistemą ir iš dalies keičiančią Tarybos direktyvą 92/42/EEB bei Europos Parlamento ir Tarybos


76



direktyvas 96/57/EB ir 2000/55/EB (OL 2005 L, 191, p. 29), Lietuvos Respublikos ūkio ministro

2007 m. spalio 23 d. įsakymu Nr. 4-438 (Ţin., 2007, Nr. 111-4555), patvirtintas Ekologinio

projektavimo reikalavimų energiją vartojantiems gaminiams nustatymo sistemos ir jos

įgyvendinimo priemonių taikymo techninis reglamentas. Europos Komisijai parengus šios

direktyvos įgyvendinimo priemones, bus nustatyti minimalūs energijos vartojimo reikalavimai

konkrečioms energiją vartojančių produktų grupėms (apšvietimo įrangai, televizoriams, oro

kondicionavimo įrangai ir t. t.).

Vadovaujantis Europos ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 2422/2001, Lietuvoje, kaip ir

visoje ES, energetiškai efektyvi biuro įranga ţymima ţenklu Energy Star, kas skatina efektyvios

biuro technikos pirkimą ir naudojimą.

Šiame plane nustatytas energijos taupymo rodiklis planuojamas pasiekti nuo 1995 m.

Lietuvoje nuosekliai vykdomos energijos vartojimo efektyvumo didinimo politikos ir šiame plane

aprašytų energijos vartojimo efektyvumo didinimo priemonėmis.

2002 m. geguţės 16 d. Nr. IX-886 patvirtintas „Lietuvos Respublikos visuomenės

sveikatos prieţiūros įstatymas“ (Ţin., 2002, Nr. 56-2225; 2007, Nr. 64-2455) apibrėţia

visuomenės sveikatos prieţiūrą, šios prieţiūros sistemos struktūrą ir valstybinį reguliavimą,

nustato visuomenės sveikatos stiprinimo, ligų ir traumų profilaktikos, visuomenės sveikatos

saugos ir kontrolės pagrindus, fizinių asmenų teisės verstis visuomenės sveikatos prieţiūra įgijimo

ir jų profesinio tobulinimo pagrindus, juridinių ir fizinių asmenų teisinius santykius visuomenės

sveikatos prieţiūros srityje.

Visuomenės sveikatos prieţiūrą reglamentuoja šis Įstatymas, kiti įstatymai bei kiti teisės

aktai, rguliuojantys atskiras veiklos sritis, darančias įtaką visuomenės sveikatai.

Šiame įstatyme apibrėţta:

Visuomenės sveikata – gyventojų visapusė dvasinė, fizinė ir socialinė gerovė.

Sveikatos aplinka – visuomenės sveikatai darančių įtaką veiksnių visuma.

Visuomenės sveikatai darantys įtaką veiksniai – ţmogaus aplinkos biologinių,

cheminių, ekonominių, ergonominių, fizikinių, socialinių, psichologinių ir kitų veiksnių, darančių

įtaką ir ţmogaus, ir visuomenės sveikatai, visuma

Šis įstatymas reglamentuoja asmenų gyvenamosios aplinkos saugą.

Saugi asmenų gyvenamoji aplinka uţtikrinama šiomis priemonėmis:

1) jonizuojančiosios ir nejonizuojančiosios spinduliuotės, triukšmo, vibracijos, kitų

kenksmingų fizikinių veiksnių ribojimas;

2) pakankamas tinkamo geriamojo vandens kiekis;

http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=307500&p_query=&p_tr2=

77



3) sveikatai kenksmingų atliekų likvidavimas;

4) teritorijos apţeldinimas alergijos nesukeliančia ir toksinio poveikio sveikatai neturinčia

augalija;

5) tinkamų higienos sąlygų ir reţimo gyvenamojoje teritorijoje bei pastatuose sudarymas;

6) natūralus ir dirbtinis patalpų ir teritorijų apšvietimas;

7) gyvenamųjų patalpų tinkamas mikroklimatas ir grynas oras;

8) kitos priemonės.

Valstybės ir savivaldybių institucijos pagal kompetenciją uţtikrina šio straipsnio 1 dalyje

numatytų priemonių vykdymą.

Fiziniai, juridiniai asmenys ir juridinių asmenų ar kitų organizacijų, įsisteigusių Europos

Sąjungos valstybėse narėse ir kitose Europos ekonominės erdvės susitarimą pasirašiusiose

valstybėse, filialai Lietuvos Respublikoje vykdydami ūkinę komercinę veiklą, kuri gali turėti

neigiamos įtakos visuomenės sveikatai, privalo turėti leidimą-higienos pasą. Ūkinės komercinės

veiklos, kuriai būtinas leidimas-higienos pasas, sąrašą ir leidimo-higienos paso išdavimo taisykles

tvirtina sveikatos apsaugos ministras. Uţ leidimų-higienos pasų išdavimą imama valstybės

rinkliava.

Lietuvos Respublikos vyriausybės 2001 m. liepos 27 d.nutarimu Nr. 941 patvirtinti

„Lietuvos nacionalinė visuomenės sveikatos prieţiūros 2006–2013 metų strategija ir Lietuvos

nacionalinės visuomenės sveikatos prieţiūros 2006–2013 metų strategijos įgyvendinimo

priemonių 2006–2008 metų planas“ (Ţin., 2001, Nr.66-2418 , 2006; Nr. 70-2574; 2007, Nr. 21-

774, Nr. 95-3819; 2008, Nr. 73-2830; 2009-01-29, Nr. 11-406)

Lietuvos nacionalinėje visuomenės sveikatos prieţiūros 2006–2013 metų strategijoje

išdėstytos pagrindinės valstybės nuostatos, susijusios su visuomenės sveikatos prieţiūros sistemos

modernizavimu, kad ji visiškai atitiktų valstybės poreikius ir naujausius tarptautinius

reikalavimus, taip pat priemonės šiam tikslui pasiekti.

Ši Strategija nustato visuomenės sveikatos prieţiūros sistemos tolesnio plėtojimo siekiant

gerinti gyventojų sveikatą ir gyvenimo kokybę kryptis. Ja vadovaujantis ketinama kurti šiuolaikinę

ir efektyvią visuomenės sveikatos prieţiūros sistemą. Tai siejama su Lietuvos valstybės teisine

reforma, socialinių ir ekonominių procesų valdymu, visų sektorių ir pačios visuomenės aktyviu

dalyvavimu formuojant ir įgyvendinant sveikatos politiką, taip pat Lietuvos Respublikos

įsipareigojimais Europos Sąjungai, Pasaulio sveikatos organizacijai (PSO), Šiaurės Atlanto

Sutarties Organizacijai (NATO) ir kitoms tarptautinėms organizacijoms.

78



Šios Strategijos tikslas – pagerinti Lietuvos gyventojų gyvenimo kokybę, ilginti

gyvenimo trukmę – maţinti sergamumą, mirtingumą ir neįgalumą, ypač daug dėmesio skirti

daţniausioms mirties prieţastims: nelaimingiems atsitikimams ir traumoms, širdies bei

kraujagyslių ligoms, onkologiniams susirgimams, psichikos sveikatos sutrikimams.

Vienas iš šios strategijos uţdavinių – įtvirtinti visuomenės sveikatos svarbą valstybės ir

savivaldybių politikoje (19.1 p.).

18 lentelė. Lietuvos nacionalinės visuomenės sveikatos prieţiūros 2006–2013 metų

strategijos įgyvendinimo priemonių 2006–2008 metų planas

Strate

gijos uţdavinys Priemonė

Į

vykdymo

terminai

Atsa

kingi

vykdytojai

Preliminarus

lėšų poreikis, tūkst. litų

2

006

metais

2

007

metais

2

008

metais

1.

Įtvirtinti

visuomenės

sveikatos

svarbą

valstybės ir

savivaldybių

politikoje

1.4. Parengti

savivaldybėms

metodines būsto

poveikio sveikatai

vertinimo pagal PSO

metodiką

rekomendacijas

2

007 metai

Sveik

atos apsaugos

ministerija,

Aplinkos

ministerija,

savivaldybės

Lietuvos nacionalinės visuomenės sveikatos prieţiūros 2006–2013 metų strategijos

įgyvendinimo priemonių 2009–2013 metų planas (Ţin., 2009, Nr. 22-854) parengtas

įgyvendindant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. liepos 27 d. nutarimo Nr. 941 „Dėl

Lietuvos nacionalinės visuomenės sveikatos prieţiūros 2006–2013 metų strategijos ir jos

įgyvendinimo priemonių 2006–2008 metų plano patvirtinimo“ 2.1.2 punktą, Lietuvos Respublikos

Vyriausybė nutarė:

1. Patvirtinti Lietuvos nacionalinės visuomenės sveikatos prieţiūros 2006–2013 metų

strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2013 metų planą.

2. Pavesti Sveikatos apsaugos ministerijai:

2.1. organizuoti ir koordinuoti Lietuvos nacionalinės visuomenės sveikatos prieţiūros

2006–2013 metų strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2013 metų plano vykdymą;

2.2. iki 2013 m. birţelio 1 d. parengti ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei pateikti

Nacionalinės visuomenės sveikatos prieţiūros 2014–2020 metų strategijos ir jos įgyvendinimo

priemonių 2014–2016 metų plano projektą.

19 lentelė.

79



Strategijos

uţdavinys Priemonė

Įvykdymo

terminai

Atsakingi

vykdytojai

Preliminarus lėšų poreikis, tūkst. litų

Finansavimo

šaltinis 2

009

metais

2

010

metais

2

011–

2013

metais

i

iš viso

2009–

2013

metais

2. Maţinti

sergamumą

uţkrečiamo-

siomis ir

neinfekcinė-

mis ligomis –

šalinti jų

prieţastis

2.5. Išanalizuoti

gyvenamosios

aplinkos veiksnių

rizikos sveikatai

valdymą

reglamentuojan-

čius teisės aktus ir

parengti

pasiūlymus dėl jų

tobulinimo,

parengti metodikas,

rekomendacijas,

siekiant tobulinti

gyvenamosios

aplinkos rizikos

sveikatai veiksnių

valdymą

2009–

2010

metai

Sveikatos

apsaugos

ministerija

1 500 1 000 – 2 500 ES

struktūrinių

fondų ir

bendrojo

finansavimo

lėšos

Lietuvos Respublikos Seimo 2002-11-12 nutarimu Nr. IX-1187 patvirtinta „Valstybės

ilgalaikės raidos strategija“ ( Ţin., 2002, Nr. 113-5029). Šios strategijos pagrindinis tikslas –

sukurti aplinką plėtoti šalies materialinei ir dvasinei gerovei, kurią apibendrintai nusako ţinių

visuomenė, saugi visuomenė ir konkurencinga ekonomika. Tai leistų sudaryti sąlygas plėtoti

ţmogaus pasirinkimo galimybes visais jo gyvenimo aspektais – ekonominiu, socialiniu, kultūriniu

ir politiniu; investuojant į švietimą, lavinimą ir sveikatos apsaugą uţtikrinti ţmogaus galių

stiprinimą (ţmogaus kapitalą). Tai turi aprėpti visus šalies gyventojus, sudaryti sąlygas naudoti

savo galias ekonominei ir kūrybinei veiklai, politikai, visuomeniniam gyvenimui bei poilsiui.

Ši Valstybės ilgalaikės raidos strategija nustato mūsų ekonominės, socialinės ir aplinkos

apsaugos bei kitų sričių politikos gaires iki 2015 m. Ji atitinka Lisabonos Europos Sąjungos

viršūnių tarybos išvadų nuostatas ir iškeltus strateginius tikslus. Būtina siekti stabilios ir tvariosios

plėtros. Akivaizdu, kad ši Valstybės ilgalaikės raidos strategija vėliau bus pildoma ir taisoma,

kadangi tai tik esminės raidos gairės Lietuvai tampant visateise Europos Sąjungos nare.

Valstybės ilgalaikės raidos strategijai įgyvendinti bus perţiūrėtos patvirtintos

nacionalinės strategijos ir programos, parengtos naujos strategijai realizuoti reikalingos

koncepcijos ir programos ir suderintos tarpusavyje įvertinant Europos Sąjungos Lisabonos

viršūnių tarybos išvadas. Taigi koncepcijos ir programos yra neatsiejami priedai, papildantys

strategiją ir padedantys organizuoti ir uţtikrinti jos įgyvendinimą. Kiekviena koncepcija ar

programa bus susieta su vieno arba kelių strateginių tikslų įgyvendinimu; koncepcijų ir programų

80



visuma turi uţtikrinti viso strateginių tikslų komplekso įgyvendinimą. Programose bendrieji

strateginiai tikslai bus toliau konkretinami ir detalizuojami atsiţvelgiant į atitinkamos srities

specifiką.

Remiantis padėties analize, apimančia išorinius veiksnius, SSGG ir makroekonominę

analizę, išskiriami šie ilgalaikiai valstybės raidos prioritetai: ţinių visuomenė, saugi visuomenė ir

konkurencinga ekonomika.

Svarbiausi konkurencingos ekonomikos prioriteto energetikos įgyvendinimo krypties

uţdaviniai šilumos sektoriuje yra:

centralizuotosiose šilumos tiekimo sistemose, vartojančiose gamtines dujas, įrengti

termofikacines elektrines (atlikus jų ekonominį pagrindimą);

skatinti atsinaujinančiųjų energijos šaltinių vartojimą centralizuotojo šilumos tiekimo

sistemose;

nuosekliai modernizuoti šilumos tiekimo sistemas, sudarant vartotojams galimybę

reguliuoti suvartojamos šilumos kiekį savo nuoţiūra;

skatinti termofikacinių elektrinių gaminamos elektros energijos supirkimą, šildymui

maksimaliai panaudoti termofikacinių elektrinių pajėgumą;

parengti ir įgyvendinti ilgalaikius specialiuosius energijos rūšių naudojimo šildymui

ir centralizuotojo šilumos ūkio plėtrai planus, šio ūkio modernizavimo programą;

skatinti energetikos įrenginių prieţiūros įmonių kūrimąsi.

Svarbiausi konkurencingos ekonomikos prioriteto energetikos įgyvendinimo krypties

energijos vartojimo veiksmingumo didinimo uţdaviniai yra:

rengti ir tobulinti teisės aktus bei normatyvinius-techninius dokumentus;

atnaujinti pastatus ir modernizuoti jų energetikos ūkį;

parengti ir įgyvendinti techninius reglamentus, susijusius su energijos taupymu, ir

reikiamos infrastruktūros (bandymo laboratorijų bei atestavimo įstaigų) plėtros programą;

diegti gamybos procesuose paţangias technologijas ir energijos taupymo priemones;

stiprinti mokslinę, informavimo, švietimo ir konsultavimo veiklą.

Lietuvos Respublikos Seimo 2007-01-18 nutarimas Nr. X-1047 „Dėl nacionalinės

energetikos strategijos įgyvendinimo“ (Ţin., 2007, Nr. 11-431). Lietuvos Respublikos Seimas

priėmė šį nutarimą, siekdamas, kad būtų veiksmingai įgyvendinta Seimo 2007 m. sausio 18 d.

nutarimu Nr. X-1046 patvirtinta Nacionalinė energetikos strategija.

Nutarta siūlyti Lietuvos Respublikos Vyriausybei - iki 2007 m. balandţio 1 d. parengti

studiją, kuri įvertintų Lietuvos elektros energijos poreikius ir patikimo vartotojų aprūpinimo

81



energija priimtinomis kainomis galimybes 2010–2015 m., įvertinant prognozuojamą elektros

energetikos situaciją Baltijos ir kaimyniniuose regionuose;

energiją eksportuojanti šalis;

Be to, nutarta raginti Lietuvos Respublikos Vyriausybę:

1) parengti Nacionalinės energetikos strategijos įgyvendinimo plano ir programų, skirtų

įgyvendinti strategijoje numatytus tikslus, priemonių įgyvendinimo terminus, projektus ir iki 2007

m. geguţės 1 d. pateikti juos Seimui susipaţinti ir nuomonei pareikšti;

2) sutelkti valstybės institucijų, mokslo, verslo ir visos visuomenės pastangas, kad

Lietuvos energetika įveiktų iššūkius, susijusius su energijos naudojimo efektyvumo problema,

atsiţvelgiant į tai, kad Lietuvos energijos naudojimo efektyvumo rodikliai keletą kartų blogesni

nei Europos Sąjungos vidurkis;

3) numatyti konkrečias priemones dėl biokuro ir atsinaujinančių energijos šaltinių plėtros,

skatinant ne tik gamybą ir eksportą, bet ir vartojimą Lietuvoje, tam tikslui naudojant Europos

Sąjungos struktūrinius fondus, ypač didinant lėšas moksliniams tyrimams ir inovacijoms

energetikos srityje;

4) uţtikrinti, kad Lietuvos valstybės institucijos, atstovaudamos Lietuvos interesams

Europos Sąjungoje, vadovautųsi Seimo patvirtinta Nacionaline energetikos strategija;

5) aktyviai remti iniciatyvas, leidţiančiais apsirūpinti alternatyviais energijos šaltiniais.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodţio 27 d.nutarimu Nr. 1442 patvirtintas

„Nacionalinės energetikos strategijos įgyvendinimo 2008–2012 metų planas“ (Ţin., 2008, Nr.

4-131; 2009, Nr. 144-6391). Šis planas patvirtintas vadovaudamasi Lietuvos Respublikos

energetikos įstatymo (Ţin., 2002, Nr. 56-2224) 5 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 9 straipsnio 5 dalimi

ir Nacionalinės energetikos strategijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Seimo 2007 m. sausio

18 d. nutarimu Nr. X-1046 (Ţin., 2007, Nr. 11-430), 59 punktu, Lietuvos Respublikos Vyriausybė

nutarė:

1. Patvirtinti Nacionalinės energetikos strategijos įgyvendinimo 2008–2012 metų planą.

2. Pavesti Ūkio ministerijai koordinuoti Nacionalinės energetikos strategijos

įgyvendinimo 2008–2012 metų plano vykdymą ir kasmetinį jo tikslinimą.

3. Pasiūlyti savivaldybėms, įmonėms, asociacijoms ir kitiems asmenims dalyvauti

vykdant Nacionalinės energetikos strategijos įgyvendinimo 2008–2012 metų plano priemones ir

skirti lėšų šioms priemonėms vykdyti.

Plane numatytos priemonės, atsakingi vykdytojai ar savo iniciatyva priemones vykdantys

asmenys, priemonių vykdymo terminai, preliminarus lėšų poreikiskiekvienai priemonei 2008,

82



2009, 2010, 2011 ir 2012 m. (iš viso ir iš jų Lietuvos Respublikos valstybės biudţeto lėšos), lėšų

poreikis kiekvienai priemonei iš viso 2008–2012 metais ir iš Lietuvos Respublikos valstybės

biudţeto 2008–2012 metais.

IV priemonių grupės „Energijos tiekimo sistemų modernizavimas ir plėtra“. Jos 4.2 p.

numatyta rekonstruoti pastatų vidaus šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemas (pastatų

savininkai ir savivaldybės), 4.6 – 4.20 p. – rekonstruoti ir plėsti CŠT tinklus įvairiuose miestuose,

4.21 p. –

įrengti automatizuotus šilumos punktus pastatuose, panaikinti grupines šilumokaitines ir

keisti esamus individualius šilumos punktus naujais(šilumos tiekimo įmonės).

VI priemonių grupės „Atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtra ir energijos

vartojimo efektyvumo didinimas“ 6.12 p. numatyta renovuoti ir modernizuoti daugiabučius

gyvenamuosius namus (Aplinkos ministerija, daugiabučių namų savininkai (valdytojai),

savivaldybės).

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. nutarimu patvirtinta „Nacionalinė energijos

vartojimo efektyvumo didinimo 2006–2010 metų programa“ (Ţin., 2006, Nr. 54-1956; 2008,

Nr. 33-1183; 2010, Nr. 7-297). Ši programa yra tarpinstitucinė programa, kurioje numatytos

organizacinės, teisinės, ekonominės, technologijų tobulinimo ir diegimo, taikomųjų mokslinių

tyrimų, visuomenės švietimo ir informavimo priemonės energijos išteklių ir energijos vartojimo

efektyvumui didinti, taip pat jų įgyvendinimo stebėsena pastatų ir jų inţinerinių sistemų,

kogeneracijos, centralizuoto šilumos tiekimo, įmonių, įstaigų ir namų ūkio įrenginių, transporto,

vietinių, atsinaujinančių ir atliekinių energijos išteklių sektoriuose.

Šios Programos tikslai ir uţdaviniai nustatomi atskirai pastatų ir jų inţinerinių sistemų,

kogeneracijos ir centralizuoto šilumos tiekimo, įmonių, įstaigų ir namų ūkio energijos vartojimo

įrenginių, transporto, vietinių, atsinaujinančių ir atliekinių energijos išteklių sektoriams.

Šios Programos tikslas pastatų ir jų inţinerinių sistemų sektoriui: atnaujinti esamus

pastatus, modernizuoti jų energetikos sistemas. Uţdaviniai:

1. uţtikrinti efektyvų esamų pastatų naudojimą, atnaujinimą ir modernizavimą;

2. sustiprinti pastatų savininkų, valdytojų ir kitų rinkos dalyvių gebėjimą priţiūrėti,

atnaujinti ir modernizuoti pastatus, gerinti jų energetines charakteristikas.

Šios Programos tikslas įrenginių ir technologinių procesų srityje: didinti energijos

gamybos ir vartojimo efektyvumą kogeneracijos, centralizuoto šilumos tiekimo sektoriuose,

įmonių technologiniuose procesuose, įmonių, įstaigų ir namų ūkio įrenginiuose, transporte.

Uţdaviniai:

83



1. sudaryti sąlygas, kad kogeneracijos būdu iki 2020 metų būtų gaminama ne maţiau kaip

35 procentai visos elektros energijos; padidinti centralizuoto šilumos tiekimo sistemų efektyvumą;

2. didinti centralizuoto šilumos tiekimo sistemų efektyvumą;

3. orientuoti pramonės sektoriaus plėtrą į naujausias ir aplinkai palankias technologijas;

4. didinti įmonių, įstaigų ir namų ūkio įrenginių energetinį efektyvumą;

Įgyvendinus šios Programos tikslus, bus gauti šie kokybiniai rodikliai: pagerintos

gyvenimo sąlygos – atnaujinti pastatai ir jų energetikos sistemos, jie tinkamai naudojami ir

priţiūrimi; atliekama ir apibendrinama energijos vartojimo efektyvumo ir energijos poreikių geros

vadybos projektų stebėsena; parengti teisiniai ir metodiniai dokumentai energijos vartojimo

efektyvumui ir aplinkos taršai pozityviai reguliuoti transporto ir pramonės sektoriuose; tobulinami

ir plėtojami teisiniai ir normatyviniai dokumentai, skirti Lietuvos tarptautiniams ir ES

įsipareigojimams, susijusiems su efektyviu energijos vartojimu ir atsinaujinančių bei atliekinių

energijos išteklių naudojimu; atliekami moksliniai tyrimai, visuomenė informuojama ir šviečiama

efektyvaus energijos vartojimo ir atsinaujinančių bei atliekinių energijos išteklių naudojimo

klausimais.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. vasario 25 d. nutarimu Nr. 189 patvirtintos

„Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008–2012 metų programos įgyvendinimo priemonės“

(Ţin., 2009, Nr. 33-1268, 2009, Nr. 121-5228)

20 lentelė. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008–2012 metų veiklos strategijos nuostatų

įgyvendinimo priemonės

Eil.

Nr.

Lietuvos Respublikos

Vyriausybės programos

ketvirtos dalies nuostatos

Priemonės pavadinimas Atsakingi

vykdytojai

Įvykdym

o data

84



674.

331. Siekdami ilgalaikio

strateginio tikslo,

įgyvendinsime NES numatytas

priemones šiomis

prioritetinėmis strateginėmis

kryptimis:

331.1. energijos taupymo ir

efektyvumo didinimo.

336. Energijos taupymas bus

vienas iš Vyriausybės

energetikos politikos prioritetų.

Sieksime Europos Komisijos

finansinės paramos, kad

daugiabučių namų modernizavi-

mas taptų masiškas ir per metus

būtų atnaujinama apie 2 000

daugiabučių pastatų, tarp jų –

100 mokyklų ir 100

ikimokyklinių įstaigų

1. Parengti Nacionalinės

energijos vartojimo efektyvumo

didinimo 2011–2015 metų

programos ir jos įgyvendinimo

priemonių plano projektą

Energetikos

ministerija,

Aplinkos

ministerija,

Susisiekimo

ministerija

2010

metų

I ketvirtis

675.

2. Parengti antrąjį Energijos

efektyvumo veiksmų planą,

įgyvendinant 2006 m. balandţio

5 d. Europos Parlamento ir

Tarybos direktyvą 2006/32/EB

dėl energijos galutinio

vartojimo efektyvumo ir

energetinių paslaugų,

panaikinančią Tarybos

direktyvą 93/76/EEB

Energetikos

ministerija,

Aplinkos

ministerija,

Susisiekimo

ministerija

2011

metų

II ketvirti

s

676.

3. Atlikti JESSICA iniciatyvos

įgyvendinimo Lietuvoje

galimybių studiją siekiant

nustatyti galimybes pasinaudoti

šia Europos Komisijos

iniciatyva modernizuoti

daugiabučius ir kitus pastatus

(atitinka 2 lentelės IV skyriaus

44 ir 45 nuostatų 4 priemonę)

Finansų

ministerija

2009

metų

I ketvirtis

Energijos taupymas ir

efektyvumo didinimas

690.

337. Nustatysime kuo

paprastesnes namų renovavimo

projektų parengimo ir derinimo

procedūras, veiksmingus

finansinės paramos bei

kreditavimo mechanizmus.

338. Siekdami sumaţinti

energijos vartojimą, pagal

atskiras pastatų grupes

1. Parengti Lietuvos

Respublikos valstybės paramos

būstui įsigyti ar išsinuomoti bei

daugiabučiams namams

modernizuoti įstatymo

pakeitimo įstatymo projektą,

numatantį optimizuoti valstybės

paramos, skiriamos


Aplinkos

ministerija

2009

metų

II ketvirti

s

85



nustatysime energijos

suvartojimo normas ir uţ virš

normos vartojamą energiją

vartotojams taikysime

padidintus tarifus. Padidintų

tarifų skirtumą nukreipsime

būsto renovavimui.

448. Veiksmingiau naudosime

ES paramą ir plėtosime viešojo

ir privataus verslo partnerystę,

šilumos ūkio bei pastatų

modernizavimo ir renovacijos

projektus.

506. Parengsime ir planingai

įgyvendinsime nacionalinę

daugiabučių gyvenamųjų namų

energetinio atnaujinimo

programą, orientuodamiesi į ne

maţiau kaip 2 000 namų

atnaujinimą per metus.

507. Parengsime naujus teisės

aktus, nustatančius kuo

paprastesnes namų renovavimo

projektų parengimo ir derinimo

procedūras, veiksmingus

finansinės paramos bei

kreditavimo mechanizmus

modernizuoti, dydţius, siekiant

subalansuoti savininko

individualią ekonominę naudą

su siektinu renovacijos proceso

masiškumu ir valstybės

finansiniais ištekliais, taip pat

kitų finansinių šaltinių ir būdų

panaudojimą daugiabučiams

namams modernizuoti, paramos

dydį susiejant su energetinio

efektyvumo lygiu (atitinka

2 lentelės IV skyriaus 43–45

nuostatų 1 priemonę)

691.

2. Parengti Daugiabučių namų

modernizavimo programos ir

Valstybės paramos


modernizuoti teikimo ir

investicijų projektų energetinio

efektyvumo nustatymo

taisyklių, patvirtintų Lietuvos

Respublikos Vyriausybės 2004

m. rugsėjo 23 d. nutarimu Nr.

1213, pakeitimus, įvertinant

naujus valstybės paramos

dydţius, kitus finansinius

šaltinius ir būdus, įskaitant

privataus ir viešojo sektorių

finansinius išteklius


modernizuoti, paramos dydį

susiejant su energetinio

efektyvumo lygiu (atitinka 2

lentelės IV skyriaus 43–45


Aplinkos

ministerija,

Finansų

ministerija

Per 3

mėnesius

po

Lietuvos

Respubli

kos

valstybės

paramos

būstui

įsigyti ar

išsinuo-

moti bei

daugiabu

čiams

namams

moderniz

uoti

įstatymo

pakeitimo

įstatymo

priėmimo

86



692.

3. Parengti Lietuvos

Respublikos statybos įstatymo

pakeitimo įstatymo projektą,

numatantį supaprastintas

statybos leidimų daugiabučių

namų modernizavimui išdavimo

procedūras (atitinka 1 lentelės

III skyriaus 29 nuostatos 12

priemonę)

Aplinkos

ministerija

2009

metų

I ketvirtis

693.

4. Kasmet parengti ne maţiau

kaip po 5 tipinius projektus


modernizuoti (atitinka 1 lentelės

III skyriaus 29 nuostatos

13 priemonę)

Aplinkos

ministerija

2009

metų

IV ketvirt

is, 2010

metų

IV ketvirt

is,

2011 met

ų

IV ketvirt

is, 2012

metų

IV ketvirt

is

694.

5. Nustatytąja tvarka iš dalies

finansuoti visų iki 2009 metų

patvirtintų daugiabučių namų

modernizavimo investicijų

projektų įgyvendinimą (atitinka

2 lentelės IV skyriaus 43–45


Aplinkos

ministerija

2009

metų

IV ketvirt

is

695.

6. Parengti ir patvirtinti teisės

aktų pakeitimus, siekiant

supaprastinti daugiabučių namų

modernizavimo projektų

rengimo ir jų įgyvendinimo

procedūras

Aplinkos

ministerija

2009

metų

I ketvirtis

696.

7. Parengti centralizuoto būstų

šilumos tiekimo sistemų

restruktūrizacijos strategiją,

uţtikrinančią būstų atnaujinimo

programos efektyvumą ir

aprūpinimo šiluma sąnaudų

optimizavimą

Energetikos

ministerija,

Aplinkos

ministerija

2010

metų

II ketvirti

s

87



697.

339. Parengsime teisės aktų

normas, nustatančias

reikalavimus, keliamus pasyviai

energiją vartojantiems

pastatams ir artimiausiu

laikotarpiu, pasitelkus uţsienio

ekspertus, sieksime įgyvendinti

tokius demonstracinius

projektus. Sieksime, kad ateityje

valstybės ar savivaldybės

lėšomis finansuojami naujos

statybos pastatai atitiktų pasyvų

energijos vartojimą

atitinkančius pastatų

reikalavimus, o ateityje tokius

ar nedidelio energijos vartojimo

reikalavimus atitiktų ir

valstybės ar savivaldybės

lėšomis modernizuojami

pastatai

1. Parengti statybų sritį

reglamentuojančių teisės aktų

pakeitimo projektus,

nustatančius reikalavimus maţai

arba labai maţai energijos

naudojantiems pastatams

Aplinkos

ministerija

2010

metų

III ketvirt

is

698.

2. Parengti „pasyvaus energijos

vartojimo pastato“

demonstracinį projektą ir

organizuoti jo įgyvendinimą

Aplinkos

ministerija

2010

metų

IV ketvirt

is

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-03-22 nutarimu Nr.307 patvirtintos „Šilumos

ūkio plėtros kryptys“ (Ţin., 2004, Nr. 44-1446; 2005, Nr. 139-5020 ; 2008, Nr. 82-3244)

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo (Ţin., 2003, Nr. 51-2254;

2007, Nr. 130-5259) 8 straipsnio 1 dalimi ir siekdama pertvarkyti aprūpinimo šiluma sistemas

taip, kad derinant šį būdą su autonominiais šilumos šaltiniais vartotojų poreikiai būtų tenkinami

maţiausiomis sąnaudomis ir drauge uţtikrinami aplinkos apsaugos reikalavimai, taip pat

įgyvendindama 2004 m. vasario 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/8/EB dėl

termofikacijos skatinimo, remiantis naudingosios šilumos paklausa vidaus energetikos rinkoje, ir

iš dalies keičiančios direktyvą 92/42/EEB (OL 2004 m. specialusis leidimas, 12 skyrius, 3 tomas,

p. 3), 1 straipsnį, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutarė:

Patvirtinti šias šilumos ūkio plėtros kryptis:

1. Plėsti šilumos ūkyje konkurencinius santykius:

1.1. Pastatų šildymo ir karšto vandens sistemų prieţiūros srityje – suteikti šilumos

vartotojams galimybę pasirinkti pastatų šildymo ir karšto vandens sistemų priţiūrėtojus

(eksploatuotojus), sudaryti sąlygas plėtoti šių sistemų prieţiūros paslaugų rinką.

1.2. Šilumos gamybos srityje:

88



1.2.1. Skatinti nepriklausomus šilumos gamintojus dalyvauti šilumos gamybos rinkoje –

tiekti šilumą į aprūpinimo šiluma sistemas.

1.2.2. Įpareigoti šilumos tiekėjus supirkti šilumą, atitinkančią kokybės, aprūpinimo

šiluma patikimumo, aplinkos apsaugos reikalavimus, iš nepriklausomų šilumos gamintojų, kurių

parduodamos šilumos kaina (įvertinus jos perdavimo išlaidas) maţesnė uţ šilumos tiekėjo

gamybos kainą ar kitų nepriklausomų šilumos gamintojų parduodamos šilumos kainas (įvertinus

jos perdavimo išlaidas).

1.2.3. Sudaryti palankesnes sąlygas šilumos gamybai naudoti įvairesnių rūšių kurą (maţo

sieringumo mazutą, krosnių kurą, suskystintąsias dujas, anglis, medieną, jos granules, šiaudus,

durpes, netinkamas perdirbti turinčias energetinę vertę komunalines ir kitas atliekas, atliekinius

energijos išteklius), siekti, kad šių rūšių kuras būtų prieinamesnis smulkiesiems šilumos

gamintojams.

2. Įgyvendinant Nacionalinę energetikos strategiją, patvirtintą Lietuvos Respublikos

Seimo 2007 m. sausio 18 d. nutarimu Nr. X-1046 (Ţin., 2007, Nr. 11-430), planingai plėtoti

šilumos ūkį:

2.1. Savivaldybių lėšomis rengti, ne rečiau kaip kas 5 metai tikslinti, atsiţvelgiant į

šilumos gamybos ir perdavimo technologijų raidą, konkurencinę aplinką, šilumos gamybos kainų

tendencijas, aplinkos uţterštumo pokyčius ir kitus teritorijų planavimui svarbius veiksnius, ir

savivaldybių, įmonių bei vartotojų lėšomis įgyvendinti savivaldybių šilumos ūkio specialiuosius

planus:

2.1.1. Aprūpinant vartotojus šiluma ir energijos ištekliais šilumai gaminti, derinti

valstybės, savivaldybių, energetikos įmonių, fizinių ir juridinių asmenų ar jų grupių interesus.

2.1.2. Išsaugant esamas aprūpinimo šiluma sistemas ten, kur jas naudoti tikslinga ir

efektyvu tiek aplinkosaugos, tiek ekonominiu poţiūriu, geriau naudojantis šių sistemų

pranašumais ir įgyvendinant Nacionalinės energetikos strategijos įgyvendinimo 2008–2012 metų

planą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodţio 27 d. nutarimu Nr. 1442

(Ţin., 2008, Nr. 4-131), sparčiau diegti technologines naujoves, diversifikuoti kuro rūšis ir maţinti

iš šilumos gamybos įrenginių išmetamų į aplinką teršalų.

2.1.3. Vadovautis Nacionaline darnaus vystymosi strategija, patvirtinta Lietuvos

Respublikos Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 11 d. nutarimu Nr. 1160 (Ţin., 2003, Nr. 89-4029),

nacionaliniais energetikos prioritetais, racionaliai plėtojant bendrą šilumos ir elektros energijos

gamybą, efektyviai naudojant turimus vietinius ir atsinaujinančiuosius energijos išteklius,



89



atsiţvelgti į esamą ir prognozuojamą energetikos sektoriaus infrastruktūrą pagal energijos tiekimo

saugumo, patikimumo ir aplinkosaugos kriterijus.

2.1.4. Numatyti vartotojams galimybę planuojamuose naujuose mikrorajonuose pasirinkti

pageidaujamą pastato šildymo būdą.

2.2. Tobulinti ir plėtoti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos kuriamą

šilumos ūkio įmonių ir jų veiklos duomenų bazę, duomenų pateikimo ir naudojimo tvarką, kad

sukaupti duomenys būtų panaudoti mokslo tyrimams, šalies šilumos ūkiui planuoti, plėtros

kryptims atnaujinti, taip pat šilumos ūkio įmonių veiklos stebėsenai ir kontrolei atlikti.

2.3. Tobulinti aprūpinimo šiluma veiklos planavimą – racionaliai skirstyti finansinius

išteklius šilumos vartojimo efektyvumo didinimo priemonėms įgyvendinti, šilumos gamybos ir

tiekimo efektyvumui, tiekimo saugumui ir patikimumui didinti.

3. Plėtoti efektyvių kogeneracinių jėgainių pajėgumus, kad didėtų energijos gamybos

efektyvumas, energijos tiekimo saugumas ir patikimumas, maţėtų aplinkos tarša:

3.1. Nustatytąja tvarka ir kainomis supirkti šilumos poreikiu pagrįstą kogeneracinių

jėgainių gaminamą elektros energiją ir taip skatinti šių jėgainių plėtrą, statybą ir modernizavimą ir

Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšomis.

3.2. Statyti efektyvias kogeneracines jėgaines.

3.3. Pasiekti, kad 2020 metais kogeneracinėse jėgainėse būtų gaminama ne maţiau kaip

75 procentai į aprūpinimo šiluma sistemas tiekiamos šilumos.

5. Didinti šilumos vartojimo efektyvumą namų ūkyje:

5.1. Įgyvendinant Lietuvos būsto strategiją, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės

2004 m. sausio 21 d. nutarimu Nr. 60 (Ţin., 2004, Nr. 13-387), Nacionalinę energijos vartojimo

efektyvumo didinimo 2006–2010 metų programą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės

2006 m. geguţės 11 d. nutarimu Nr. 443 (Ţin., 2006, Nr. 54-1956), Daugiabučių namų

modernizavimo programą ir Valstybės paramos daugiabučiams namams modernizuoti teikimo ir

investicijų projektų energinio efektyvumo nustatymo taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos

Vyriausybės 2004 m. rugsėjo 23 d. nutarimu Nr. 1213 (Ţin., 2004, Nr. 143-5232; 2008, Nr. 36-

1282), atnaujinti daugiabučius namus ir kitus pastatus, modernizuoti jų energetikos ūkį.

5.2. Rekonstruoti šildymo ir karšto vandens sistemas daugiabučiuose namuose,

palaipsniui likviduoti centrinius šilumos punktus ir gerinti daugiabučių namų ir kitų pastatų

atitvarų šiluminę izoliaciją pagal Energijos efektyvumo veiksmų planą, patvirtintą ūkio ministro

2007 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 4-270 (Ţin., 2007, Nr. 76-3024), taip maţinti gyventojams

daugiabučių namų patalpų šildymo išlaidas ir pasiekti, kad iki 2013 m. gruodţio 31 d. daugiabučių

90



namų šildymo ir karšto vandens sistemos atitiktų Daugiabučio namo šildymo ir karšto vandens

sistemos privalomuosius reikalavimus, patvirtintus aplinkos ministro ir ūkio ministro 2003 m.

birţelio 30 d. įsakymu Nr. 326/4-253 (Ţin., 2003, Nr. 65-2975).

5.3. Įgyvendinti energijos vartojimo efektyvumo didinimo priemones, taip iki 2015 metų

ne maţiau kaip 9 procentais sumaţinti galutinį šilumos poreikį.

6. Pagal Nacionalinę Lisabonos strategijos įgyvendinimo programą, patvirtintą Lietuvos

Respublikos Vyriausybės 2005 m. lapkričio 22 d. nutarimu Nr. 1270 (Ţin., 2005, Nr. 139-5019),

modernizuoti aprūpinimo šiluma (taip pat apskaitos ir parametrų kontrolės) sistemas, didinti

šilumos vartotojų galimybes įsirengti šilumos reguliavimo įrenginius ir pagal poreikius reguliuoti

temperatūrą patalpose, atsiskaityti su šilumos tiekėjais uţ realiai suvartotos šilumos kiekį.

7. Įgyvendinti teisines ir ekonomines priemones, skatinančias ūkio subjektus dalyvauti

modernizuojant daugiabučius namus. Tobulinti teisinį reglamentavimą – pašalinti kliūtis,

trukdančias daugiabučiuose namuose ir kituose pastatuose diegti energijos vartojimo efektyvumo

priemones.“

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 982 patvirtintas

„Šilumos supirkimo iš nepriklausomų gamintojų į šilumos tiekimo sistemas tvarkos

aprašas“ (Ţin., 2008, Nr. 121-4595 (2008-10-21).

Šilumos supirkimo iš nepriklausomų gamintojų į šilumos tiekimo sistemas tvarkos

aprašas parengtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymu (Ţin., 2003, Nr. 51-

2254; 2007, Nr. 130-5259), Lietuvos Respublikos energetikos įstatymu (Ţin., 2002, Nr. 56-2224)

ir atsiţvelgiant į Nacionalinės energetikos strategijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Seimo

2007 m. sausio 18 d. nutarimu Nr. X-1046 (Ţin., 2007, Nr. 11-430), tikslus efektyvaus energijos

vartojimo ir aplinkosaugos srityse, siekiant racionaliai naudoti atliekinę energiją (šilumą), skatinti

atsinaujinančių ir vietinių energijos išteklių naudojimą – sudaryti galimybes nepriklausomiems

šilumos gamintojams ją parduoti į esamas aprūpinimo šiluma sistemas ir sumaţinti šilumos

tiekimo sąnaudas.

Šio aprašo privalo laikytis visi šilumos tiekėjai, neatsiţvelgiant į nuosavybės formas,

kurių 3 pastarųjų metų vidutinė metinė šilumos tiekimo apimtis – daugiau kaip 10 GWh.

Savivaldybės tarybos sprendimu šis aprašas gali būti privalomas maţesnį kiekį šilumos

realizuojantiems šilumos tiekėjams.

Šiame apraše apibrėţtos superkamos šilumos kokybės, tiekimo patikimumo ir

aplinkosaugos reikalavimai, lyginamųjų šilumos tiekėjo šilumos gamybos sąnaudų apskaičiavimas

91



šilumos tiekėjo dispečerinio valdymo veikla, šilumos supirkimo iš nepriklausomų

šilumos gamintojų prioritetų nustatymas, nepriklausomų šilumos gamintojų šilumos gamybos

įrenginių prijungimas ir šilumos supirkimas, informacijos apie prisijungimo ir supirkimo sąlygas

teikimas.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 982 „Namo šildymo ir

(ar) karšto vandens sistemos rekonstravimo pagal privalomuosius reikalavimus ir šių darbų

rėmimo tvarkos aprašas“ (Ţin., 2008, Nr. 121-4595 (2008-10-21).


reikalavimus ir šių darbų rėmimo tvarkos aprašas reglamentuoja savivaldybės institucijos teisę

įpareigoti daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkus rekonstruoti (pertvarkyti) pagal

privalomuosius reikalavimus daugiabučio namo šildymo ir (ar) karšto vandens sistemas, šio

įpareigojimo įvykdymą ir vykdymo terminus

Sistemos rekonstruojamos (pertvarkomos) taip, kad po rekonstravimo (pertvarkymo)

atitiktų Daugiabučio namo šildymo ir karšto vandens sistemos privalomuosius reikalavimus,

patvirtintus aplinkos ministro ir ūkio ministro 2003 m. birţelio 30 d. įsakymu Nr. 326/4-253 (Ţin.,

2003, Nr. 65-2975), turi būti vadovaujantis šiuo aprašu.

Sistemų rekonstravimas (pertvarkymas) – sistemų, priskiriami statinio kapitaliniam

remontui arba statinio paprastajam remontui, priklausomai nuo šių darbų sudėties, nurodytos

statybos techniniame reglamente STR 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys“, patvirtintame

Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. gruodţio 5 d. įsakymu Nr. 622 (Ţin., 2002, Nr.

119-5372).

Šis aprašas parengtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymu (Ţin.,

2003, Nr. 51-2254; 2007, Nr. 130-5259) ir Lietuvos Respublikos statybos įstatymu (Ţin., 1996,

Nr. 32-788; 2001, Nr. 101-3597).

Pagrindinės šiame apraše vartojamos sąvokos paaiškintos Lietuvos Respublikos šilumos

ūkio įstatyme ir kituose su juo susijusiuose teisės aktuose.

Šiame apraše yra įpareigojimas rekonstruoti šildymo ir (ar) karšto vandens sistemą.

Sistemų atitiktį privalomiesiems reikalavimams nustato Valstybinė energetikos inspekcija prie

Ūkio ministerijos, gavusi argumentuotą daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų prašymą.

Į Valstybinę energetikos inspekciją šiuo klausimu gali kreiptis šilumos ir (ar) karšto vandens

tiekėjai, šių sistemų prieţiūros įmonės, savivaldybių institucijos. Atitiktis fiksuojama paţymoje,

kurią pasirašo Valstybinės energetikos inspekcijos teritorinio skyriaus viršininkas ir vertinimą

atlikęs inspektorius (ar grupės vadovas). Nustačius, kad sistema neatitinka privalomųjų

92



reikalavimų, paţymoje turi būti nurodyti konkretūs pertvarkytini sistemų elementai. Ši paţyma

įteikiama prašymą pateikusiam subjektui, o jos kopija – savivaldybės institucijai.

Daugiabučio namo, kurio šildymo ir (ar) karšto vandens sistema neatitinka privalomųjų

reikalavimų, butų ir patalpų savininkai pertvarkyti namo šildymo ir (ar) karšto vandens sistemą

įpareigojami savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu, kuriame nurodomas įpareigojimo

įvykdymo terminas – ne trumpesnis kaip 18 mėnesių. Savivaldybės institucija nurodytąjį

įpareigojimą gali duoti gavusi Valstybinės energetikos inspekcijos paţymą, fiksuojančią neatitiktį

privalomiesiems reikalavimams. Gali būti įpareigojama pertvarkyti tik šildymo, tik karšto vandens

sistemą ar abi sistemas. Apie įpareigojimą daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkai

informuojami išsiunčiant savivaldybės institucijos sprendimą registruotu laišku daugiabučio namo

savininkų bendrijos valdybai (bendrijos pirmininkui) arba daugiabučio namo butų ir kitų patalpų

savininkų (bendrasavininkių) jungtinės veiklos sutarties dalyvių įgaliotam asmeniui, arba

daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų (bendrasavininkių) bendrosios nuosavybės

administratoriui, pastato šildymo ir karšto vandens sistemos priţiūrėtojui ir šilumos tiekėjui.

Savivaldybės institucija, duodama įpareigojimą, gali remti pertvarkymą, nustatyti paramos teikimo

sąlygas ir būdą. Paramai gali būti naudojamos savivaldybių institucijų įsteigtų specialiųjų bendrijų

rėmimo fondų, kitų savivaldos rėmimo ar valstybės įgyvendinamų energijos taupymo programų

lėšos.

Be įpareigojimo rekonstruoti šildymo ir (ar) karšto vandens tiekimo sistemas yra ir

įpareigojimo rekonstruoti šildymo ir (ar) karšto vandens sistemą vykdyti.




bendrosios nuosavybės administratorius per mėnesį nuo savivaldybės institucijos sprendimo dėl

įpareigojimo išsiuntimo dienos privalo sušaukti narių susirinkimą, kuriame turi būti priimti

sprendimai dėl:

1. sistemos pertvarkymo;

2. finansavimo šaltinių ir būdų;

3. įgalioto asmens išrinkimo ir įgaliojimų atstovauti butų ir kitų patalpų savininkų

interesams projektuojant, pertvarkant ir sprendţiant visus su įpareigojimu susijusius klausimus

suteikimo;

4. įgalioto asmens atsiskaitymo uţ pavestas uţduotis savininkams tvarkos.

93





kurie įgyja nuosavybės teises į butus ir kitas patalpas po šių sprendimų priėmimo. Sistemų

pertvarkymo projektas rengiamas ir kiti su tuo susiję veiksmai atliekami Lietuvos Respublikos

statybos įstatymo ir statybos techniniuose reglamentuose nustatyta tvarka:

1. darbai, priskiriami prie statinio kapitalinio remonto arba rekonstravimo pagal statybos

techninį reglamentą STR 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys“, – gavus statybos leidimą; statinio

kapitalinio remonto arba rekonstravimo darbai – pagal statybos techninį reglamentą STR

1.07.01:2002 „Statybos leidimas“, patvirtintą aplinkos ministro 2002 m. balandţio 30 d. įsakymu

Nr. 218 (Ţin., 2002, Nr. 55-2203). Prieš gaunant šį leidimą, būtina projektą suderinti su

Valstybine energetikos inspekcija, kuri privalo patikrinti, ar atlikus projekte numatytus darbus

sistemos atitiks privalomuosius reikalavimus;

2. darbai, priskiriami prie statinio paprastojo remonto, – surašius atliktinų darbų aktus

(nurodomi darbų pavadinimai ir apimtis) ir juos privalomai suderinus su Valstybine energetikos

inspekcija, kuri privalo patikrinti, ar atlikus akte nurodytus darbus sistemos atitiks privalomuosius

reikalavimus.

Sistemų pertvarkymo statybos darbus gali atlikti namo gyventojų ar jų įgaliotų asmenų

pasirinkta įmonė, turinti teisę tuos darbus atlikti pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymo

reikalavimus. Atlikus sistemų pertvarkymo darbus, jos pripaţįstamos atitinkančiomis

privalomuosius reikalavimus ir tinkamomis naudoti:

1. kai sistemos pertvarkymas priskiriamas prie statinio kapitalinio remonto arba

rekonstravimo, – statybos techninio reglamento STR 1.11.01:2002 „Statinių pripaţinimo

tinkamais naudoti tvarka“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. geguţės 14

d. įsakymu Nr. 242 (Ţin., 2002, Nr. 60-2475), nustatyta tvarka;

2. kai sistemos pertvarkymas priskiriamas prie statinio paprastojo remonto, – Valstybinės

energetikos inspekcijos sudarytos komisijos, kurioje, be inspekcijos atstovo (komisijos

pirmininko), dalyvauja daugiabučio namo butų savininkų ir kitų patalpų savininkų

(bendrasavininkių) jungtinės veiklos sutarties dalyvių įgalioti atstovai ir savivaldybės institucijos

atstovai, aktu. Valstybinė energetikos inspekcija privalo sudaryti minėtąją komisiją ne vėliau kaip

per savaitę po to, kai į ją kreipiasi asmuo, įgaliotas spręsti klausimus, susijusius su įpareigojimu.

Daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų įgaliotas atstovas per savaitę nuo

įvykdyto įpareigojimo akto pasirašymo raštu praneša savivaldybės institucijai ir pateikia komisijos

94



aktą, patvirtinantį, kad pertvarkytos sistemos atitinka privalomuosius reikalavimus ir pripaţintos

tinkamomis naudoti.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. gruodţio 31 d. nutarimas Nr. 1507 „Dėl

dujų, elektros ir šiluminės energijos, šalto bei karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimo ir

eksploatavimo“ (Ţin., 1998, Nr. 3-56; 1998, Nr. 43-1173).

Siekdama, kad būtų tobulinama dujų, elektros ir šiluminės energijos, šalto bei karšto

vandens apskaitos prietaisų įrengimo ir eksploatavimo tvarka, Lietuvos Respublikos Vyriausybė

nutarė:

1. Nustatyti, kad:

1.1. dujų, elektros ir šiluminės energijos, šalto bei karšto vandens apskaitai naudojami tik

Lietuvos Respublikos matavimo priemonių registre įrašyti prietaisai. Ūkio ministerija kartu su

Valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministerija bei Valstybine konkurencijos ir vartotojų

teisių gynimo tarnyba prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės turi sudaryti komisiją, kuri nustatytų

principus ir reikalavimus, pagal kuriuos apskaitos prietaisai turi būti įrašomi į Lietuvos

Respublikos matavimo priemonių registrą;

1.2. apskaitos prietaisai, pagal kuriuos atsiskaitoma, turi būti metrologiškai patikrinti;

1.3. dujų, elektros ir šiluminės energijos, šalto bei karšto vandens tiekėjai, kurie su

vartotojais yra sudarę dujų, elektros ir šiluminės energijos, šalto bei karšto vandens tiekimo ir

vartojimo sutartis, įrengia jiems (taip pat pakeičia netenkinančius apskaitos reikalavimų arba

pasibaigus eksploatavimo terminui) šiluminės energijos (išskyrus šilumos apskaitos prietaisus,

įrengiamus pramonės įmonėse, vartojančiose šiluminę energiją technologiniams procesams), dujų,

elektros energijos, šalto bei karšto vandens apskaitos prietaisus. Apskaitos prietaisus tiekėjas

perka ir juos įrengia bei keičia savo lėšomis. Apskaitos prietaisai įsigyjami ir rangovai jiems

montuoti parenkami konkurso tvarka.

Pramonės įmonėse, vartojančiose šiluminę energiją technologiniams procesams, šilumos

apskaitos prietaisai įsigyjami, įrengiami bei keičiami vartotojo lėšomis prieš tai suderinus su

tiekėju;

1.4. gyvenamuosiuose namuose mokestis uţ šaltą bei karštą vandenį, dujas, elektros

energiją nustatomas pagal butų apskaitos prietaisų rodmenis, o jeigu butuose apskaitos prietaisų

nėra, mokestis nustatomas pagal dujų, šalto bei karšto vandens suvartojimo normas, kurias tvirtina

savivaldybės. Mokestis uţ suvartotą šiluminę energiją nustatomas pagal namo arba jo dalies

įvadinio apskaitos prietaiso rodmenis, o jeigu įvadinio apskaitos prietaiso nėra - pagal normas,

kurias tvirtina savivaldybė.

95



2. Nustatyti šiuos apskaitos prietaisų įrengimo terminus ir eksploatavimo tvarką:

2.1. įvadiniai šiluminės energijos ir dujų apskaitos prietaisai butuose turi būti įrengti iki

1998 m. spalio 1 d., šalto bei karšto vandens apskaitos prietaisai butuose - iki 1999 m. gruodţio 31

d., vartotojams (išskyrus gyventojus) skirti daugiafunkciniai elektros energijos apskaitos

prietaisai, kurių instaliuota elektros įrenginių galia didesnė kaip 30 kW, - iki 2001 m. gruodţio 31

dienos;

2.2. šiluminės energijos (išskyrus šilumos apskaitos prietaisus, įrengiamus pramonės

įmonėse, vartojančiose šiluminę energiją technologiniams procesams), dujų, elektros energijos,

šalto bei karšto vandens apskaitos prietaisus savo lėšomis eksploatuoja (atlieka techninę prieţiūrą,

keičia, remontuoja, organizuoja metrologinę patikrą) tiekėjai;

2.3. uţ apskaitos prietaisų apsaugą atsako patalpų ar įrenginių, kuriuose jie įrengti,

savininkai (nuomininkai) arba šias patalpas eksploatuojančios organizacijos pagal dujų, elektros ir

šiluminės energijos tiekimo bei vartojimo taisykles, vandentvarkos ūkio naudojimo taisykles ir

sutartis su tiekėjais.

Būsto ir urbanistinės plėtros agentūros direktoriaus 2008 m. rugpjūčio 29 d. įsakymu Nr.

101 patvirtinti „Daugiabučių namų modernizavimo investicijų projektų bei jų įgyvendinimo

procedūrų metodiniai reikalavimai“ (Informaciniai pranešimai, 2008-09-05, Nr. 67-907).

Vadovaudamasis Valstybės paramos daugiabučiams namams modernizuoti teikimo ir investicijų

projektų energinio efektyvumo nustatymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės

2004 m. rugsėjo 23 d. nutarimu Nr. 1213 (Ţin., 2004, Nr. 143-5232; 2008, Nr. 36-1282), 7 punktu,

Būsto ir urbanistinės plėtros agentūros direktorius:

1. Patvirtino Daugiabučių namų modernizavimo investicijų projektų bei jų įgyvendinimo

procedūrų metodinius reikalavimus.

2. Nustatė, kad daugiabučių namų modernizavimo investicijų projektų, kuriems Būsto ir

urbanistinės plėtros agentūra pritarė iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. geguţės 16 d.

nutarimo Nr. 549 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugsėjo 23 d. nutarimo Nr.

1213 „Dėl Daugiabučių namų modernizavimo programos ir Valstybės paramos daugiabučiams

namams modernizuoti teikimo ir investicijų projektų energinio efektyvumo nustatymo taisyklių

patvirtinimo“ pakeitimo“ (Ţin., 2008, Nr. 68-2590) įsigaliojimo, administratoriai kviečiami

pasirašyti valstybės paramos daugiabučiams namams modernizuoti teikimo sutartis ir nurodytieji

investicijų projektai įgyvendinami šio įsakymo 1 punkte nurodytų Daugiabučių namų

modernizavimo investicijų projektų bei jų įgyvendinimo procedūrų metodinių reikalavimų

nustatyta tvarka.

96



3. Nustatė, kad projekto administratorius, iki šio įsakymo įsigaliojimo teisės aktų

nustatyta tvarka įgaliotas atstovauti butų ir kitų patalpų savininkams įgyvendinant daugiabučio

namo modernizavimo investicijų projektą, vykdo pirkimų komisijos, nurodytos Daugiabučių

namų modernizavimo investicijų projektų bei jų įgyvendinimo procedūrų metodiniuose

reikalavimuose, funkcijas, jeigu butų ir kitų patalpų savininkai nustatyta tvarka nepriėmė

sprendimo sudaryti pirkimų komisiją.

Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. sausio 25 d. įsakymu Nr. D1-71

patvirtinta „Atnaujinamų (modernizuojamų) daugiabučių namų projektinių šiluminės

energijos sąnaudų skaičiavimo metodika“ (Ţin., 2010, Nr. 13-633). Atsiţvelgdamas į

Daugiabučio namo atnaujinimo (modernizavimo) projekto rengimo tvarkos aprašo, patvirtinto

Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2009 m. lapkričio 10 d. įsakymu Nr. D1-677 (Ţin., 2009,

Nr. 136-5963), 12 punktąAPlinkos ministras patvirtino atnaujinamų (modernizuojamų)

daugiabučių namų projektinių šiluminės energijos sąnaudų skaičiavimo metodiką., kurios tikslas –

nustatyti atnaujinamų (modernizuojamų) daugiabučių namų projektinių šiluminės energijos

sąnaudų skaičiavimo tvarką. Šioje metodikoje pateikti: pastato būklės rodikliai, naudojami

atnaujinamo (modernizuojamo) daugiabučio namo projektinėms šiluminės energijos sąnaudoms

įvertint; atnaujinamų (modernizuojamų) daugiabučių namų projektinių šiluminės energijos

sąnaudų skaičiavimas. Jos priedai yra pastato būklės duomenys ir jų nustatymo tvarka, atitvarų ir

statybos produktų šiluminių techninių rodiklių skaičiavimo tvarka, langų ir išorinių įėjimo durų

šilumos perdavimo koeficientų verčių nustatymas, daugiausiai naudojamų atitvarų tipų šilumos

perdavimo koeficientų vertės.

Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2009 m. lapkričio 26 d. įsakymu Nr. 1-229

patvirtintas „Pastato šildymo ir karšto vandens sistemos prieţiūros tvarkos aprašas“ (Ţin.,

2009, Nr. 143-6311; 2010, Nr. 23-1093). Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos šilumos ūkio

įstatymo (Ţin., 2003, Nr. 51-2254; 2007, Nr. 130-5259) 20 straipsnio 3 dalimi ir Lietuvos

Respublikos Vyriausybės 2003 m. birţelio 17 d. nutarimo Nr. 765 „Dėl įgaliojimų suteikimo

įgyvendinant Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymą“ (Ţin., 2003, Nr. 59-2659; 2009, Nr.

117-5010) 1.3 punktu, Lietuvos Respublikos energetikos ministras patvirtino Pastato šildymo ir

karšto vandens sistemos prieţiūros tvarkos aprašą. Pastato šildymo ir karšto vandens sistemos

prieţiūros tvarkos aprašas nustato, kaip atliekama pastato savininkui arba daugiabučio namo butų

ir kitų patalpų savininkams (Daugiabučio namo bendraturčiai) bendrosios dalinės nuosavybės teise

priklausančių pastatų šilumos punktų kartu su šildymo ir karšto vandens sistemomis (toliau –

šildymo ir karšto vandens sistema) arba šilumos bei karšto vandens tiekėjams priklausančių

http://www3.lrs.lt/pls/inter/dokpaieska.showdoc_l?p_id=211524

97



pastato šildymo ir karšto vandens sistemos dalių prieţiūra (eksploatavimas), kaip pasirenkamas

pastato šildymo ir karšto vandens sistemos priţiūrėtojas (eksploatuotojas), nustatomi Priţiūrėtojo

atliekami pastato šildymo ir karšto vandens sistemos prieţiūros (eksploatavimo) darbai ir jų

periodiškumas.

Šis Aprašas privalomas šilumos tiekėjams, karšto vandens tiekėjams, pastato savininkui,

Daugiabučio namo bendraturčiams; daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijai,

jungtinės veiklos sutartimi įgaliotam asmeniui, bendrojo naudojimo objektų administratoriui;

Priţiūrėtojams bei šilumos ūkio sektoriuje veikiantiems kitiems juridiniams ir fiziniams

asmenims, išskyrus šilumos ir (ar) karšto vandens vartotojus individualiuose gyvenamuosiuose

namuose ir vienam juridiniam ar fiziniam asmeniui priklausančiuose negyvenamuosiuose

pastatuose. Pastato savininkui, Daugiabučio namo bendraturčiams bendrosios dalinės nuosavybės

teise priklausantys pastato šilumos įrenginiai, kurie šiame Apraše nepriskirti pastato šildymo ir

karšto vandens sistemos įrenginiams, privalo būti priţiūrimi teisės aktuose (šio Aprašo 1 priedas)

nustatyta tvarka. Daugiabučių namų šildymo ir karšto vandens sistemos prieţiūros

(eksploatavimo) privalomuosius reikalavimus ir jų įgyvendinimo tvarką nustato šio Aprašo 1

priedo teisės aktai. Pastato šildymo ir karšto vandens sistemos prieţiūros (eksploatavimo) dalyvių

tarpusavio įsipareigojimus ir jų vykdymo tvarką be šio Aprašo nustato ir kiti šio Aprašo 1 priedo

teisės aktai. Šio Aprašo 3 punkte nurodytus pastato šilumos įrenginius priţiūri pastato savininkas,

Bendrojo naudojimo objektų valdytojas, jeigu pastato šildymo ir karšto vandens sistemos

prieţiūros (eksploatavimo) sutartyse nenustatyta kitaip.

Pagal savo pobūdį pastato šildymo ir karšto vandens sistemos prieţiūra (eksploatavimas)

apima prevencinės prieţiūros, korekcinės prieţiūros ir avarijų likvidavimo lygius. Kiekvienas šių

lygių apima pastato šildymo ir karšto vandens sistemos kontrolės ir parametrų reguliavimo,

techninės apţiūros ir būsenos atkūrimo veiksmus. Pastato šildymo ir karšto vandens sistemos

privalomų prieţiūros (eksploatavimo) darbų bendrasis sąrašas, kuriame nurodytais techniniais

veiksmais, statinio projekte (ar jo dalyje) bei šildymo ir karšto vandens sistemos komponentų

gamintojų instrukcijose nurodytais veiksmais uţtikrinama, kad pastatų šildymo ir karšto vandens

sistemos, nustatytai jų eksploatavimo trukmei, atitiktų statinio projekte (ar jo dalyje) numatytus

reikalavimus. Pastatų šildymo ir karšto vandens sistemos prieţiūros (eksploatavimo) konkretūs

darbai nustatomi daugiabučių namų šildymo ir karšto vandens sistemos prieţiūros (eksploatavimo)

dokumentuose (šio Aprašo 3 skyrius). Šiuos dokumentus rengia pastato savininkas ar Bendrojo

naudojimo objektų valdytojas arba jų pavedimu Priţiūrėtojas.

98



Daugiabučio namo šildymo ir karšto vandens sistemos dalies, esančios butų ir kitų

patalpų savininkų bendrojoje nuosavybėje, bei išorinių atitvarų (langų, durų, sienų, stogo ir pan.)

prieţiūrą (eksploatavimą) organizuoja ir uţ ją atsako Bendrojo naudojimo objektų valdytojas,

vadovaudamasis šio Aprašo 1 priede išvardytų teisės aktų nuostatomis, jeigu taip nusprendė butų

ir kitų patalpų savininkai. Butų ir kitų patalpų savininkų sprendimas turi būti priimtas

vadovaujantis šio Aprašo 1 priedo 1, 3, 5, 9, 36 punktuose nurodytų teisės aktų nuostatomis.

Daugiabučio gyvenamojo namo šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjas yra atsakingas uţ jam

nuosavybės teise priklausančių šilumos punktų įrenginių prieţiūrą (eksploataciją). Daugiabučio

namo Bendrojo naudojimo objektų valdytojas turi pateikti butų ir kitų patalpų savininkams

pretendentų į Priţiūrėtojus, turinčius Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos

ministerijos energetikos įrenginių eksploatavimui išduotą galiojantį atestatą, pasiūlymus (t. y.

sąlygas ir jų teikiamų paslaugų kainą). Sprendimą dėl Priţiūrėtojo pasirinkimo priima butų ir kitų

patalpų savininkai teisės aktų nustatyta tvarka. Daugiabučio namo Bendrojo naudojimo objektų

valdytojas su šio Aprašo 21 punkte nurodytame sprendime pasirinktu Priţiūrėtoju turi sudaryti

daugiabučio namo šildymo ir karšto vandens sistemos prieţiūros (eksploatavimo) civilinę sutartį

arba teisės aktuose nustatyta tvarka pats vykdo daugiabučio namo šildymo ir karšto vandens

sistemos technologinį valdymą ir techninę prieţiūrą (eksploatavimą); esant reikalui, kai kuriems

prieţiūros (eksploatavimo) darbams atlikti Bendrojo naudojimo objektų valdytojas gali pirkti

paslaugas iš įmonių, turinčių teisę atlikti nurodytus darbus. Daugiabučio namo šildymo ir karšto

vandens sistemos prieţiūrą (eksploatavimą) šio Aprašo 22 punkte nustatyta tvarka atlieka ir uţ ją

atsako esamas Priţiūrėtojas, jeigu Bendrojo naudojimo objektų valdytojas arba butų ir kitų patalpų

savininkai nepriėmė šio Aprašo 20 ir 21 punktuose nurodyto sprendimo arba taip nusprendė,

Priţiūrėtojo atsakomybė ir atliekamų darbų mastas nustatomas pastato šildymo ir karšto

vandens sistemos prieţiūros (eksploatavimo) sutartyje ir (ar) šilumos pristatymo buitiniams

šilumos vartotojams sutartyje bei karšto vandens pristatymo buitiniams vartotojams sutartyje. Prie

pastato šildymo ir karšto vandens sistemos prieţiūros (eksploatavimo) sutarties pridedamas

privalomų prieţiūros (eksploatavimo) darbų sąrašas, nurodant jų atlikimo periodiškumą, bei

prieţiūros (eksploatavimo) darbų vykdymo instrukcija. Privalomų prieţiūros (eksploatavimo)

darbų sąrašas sudaromas vadovaujantis šio Aprašo 3 priede nustatytu pastato šildymo ir karšto

vandens sistemos prieţiūros (eksploatavimo) privalomų darbų bendruoju sąrašu tiems pastato

šildymo ir karšto vandens sistemos komponentams, kurie yra pastate. Jeigu pastato šildymo ir

karšto vandens sistemos prieţiūros (eksploatavimo) sutartyje numatyti atlikti ne visi šio Aprašo 25

punkte nurodyti darbai, uţ neįtraukiamų į pastato šildymo ir karšto vandens sistemos prieţiūros

99



(eksploatavimo) sutartį pastato šildymo ir karšto vandens sistemos komponentams, kurie yra

pastate, privalomų prieţiūros darbų atlikimą atsako Bendrojo naudojimo objektų valdytojas arba

šilumos tiekėjas – kiekvienas uţ savo nuosavybės (ar valdymo) objekto eksploatavimą.

Netipiniams sudėtingos formos ir didelio tūrio pastatams maksimalios šilumos

suvartojimo normos gali būti koreguojamos. Sudėtingos formos ir didelio tūrio pastatai yra tokie,

kurių išorės atitvarų plotų sumos ir bendrojo šildomojo ploto santykis yra didesnis uţ 2,5 arba

išorės atitvarų plotų sumos ir šildomojo tūrio santykis didesnis uţ 0,85 (Ţin., 1999, Nr. 41-1297).

Maksimalias šilumos suvartojimo normas daugiabučių namų butams ir kitoms patalpoms

šildyti nustato, prireikus perţiūri ir įstatymų nustatyta tvarka skelbia Valstybinė kainų ir

energetikos kontrolės komisija.

Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2004 m. lapkričio 11 d. nutarimu Nr.

O3-121 patvirtintos „Šilumos paskirstymo vartotojams metodų rengimo ir taikymo taisyklės“

(Ţin., 2004, Nr. 168-6214)

Šilumos paskirstymo vartotojams metodų rengimo ir taikymo taisyklės taikomos:

1. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduojamiems Paskirstymo

metodams;

2. vartotojų siūlomiems ar teikiamiems su Komisija suderintiems Paskirstymo metodams.

Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2003 m. liepos 8 d.nutarimu Nr. O3-

43 patvirtinta „Centralizuotai tiekiamos šilumos ir karšto vandens kainų nustatymo

metodika“ (Ţin., 2003, Nr. 74-3471; 2006, Nr.32-1171; 2007, Nr.34-1272). Centralizuotai

tiekiamos šilumos ir karšto vandens kainų nustatymo metodika parengta vadovaujantis Lietuvos

Respublikos energetikos, Šilumos ūkio ir kitais Lietuvos Respublikos įstatymais, Lietuvos

Respublikos Vyriausybės nutarimais ir kitais teisės aktais. Ši metodika yra privaloma visiems

juridiniams asmenims, įstatymų nustatyta tvarka įgaliotiems Lietuvos Respublikoje vykdyti

šilumos ir karšto vandens pardavimą. Ši metodika nustato šilumos gamybos, perdavimo,

pardavimo bei karšto vandens bazinių kainų skaičiavimo tvarką. Bazinės kainos nustatomos ne

trumpesniam kaip trejų ir ne ilgesniam kaip penkerių metų laikotarpiui, tai yra pradinis atitinkamų

veiklų sąnaudų ir pajamų lygis nustatomas bazinių kainų galiojimo laikotarpiui ir naudojamas

kasmet perskaičiuojant minėtąsias kainas, atsiţvelgiant į koregavimo koeficientus. Nustatant

bazines kainas, nustatomi ir šilumos bei karšto vandens gamybos ir perdavimo efektyvumo

rodikliai. Nustatomos vienanarės arba dvinarės bazinės šilumos ir (arba) karšto vandens kainos.

Vartotojai pasirenka, ne trumpiau kaip vieneriems ar keleriems metams, kaip mokėti uţ suvartotą

šilumą ir karštą vandenį.

100



Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2005 m. liepos 22 d. nutarimu Nr.

O3-41 patvirtintas „Komisijos rekomenduojamas Šilumos bendrojo naudojimo patalpoms

šildyti kiekio nustatymo ir paskirstymo metodas Nr. 5“ (Ţin., 2005, Nr. 92-3456). Šis

paskirstymo metodas gali būti taikomas kartu su bet kuriuo Komisijos rekomenduojamu ar

vartotojų siūlomu su Komisija suderintu šilumos paskirstymo metodu, kuriuo nustatomas

(išmatuotas ar apskaičiuotas) šilumos kiekis pastato šildymui (QPŠ ), kai:

dalis vartotojams priklausančių patalpų prijungtos prie centralizuoto šildymo sistemos, o

šilumos kiekis naudingojo ploto šildymui nematuojamas;


šilumos kiekis naudingojo ploto šildymui nustatomas pagal individualių šilumos apskaitos

prietaisų, teisėtai įrengtų po įvadinio šilumos apskaitos prietaiso, rodmenis;


šilumos kiekis naudingojo ploto šildymui nustatomas pagal individualių šilumos apskaitos

prietaisų, teisėtai įrengtų prieš įvadinį šilumos apskaitos prietaisą, rodmenis;

dalis vartotojams priklausančių patalpų teisėtai atjungtos nuo centralizuoto šildymo

sistemos ir šildomos kitokiu būdu (elektra, dujomis, kietu kuru ar kt.).

Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutarimu

Nr. O3-97 patvirtintas „Šilumos paskirstymo pagal šildomų patalpų naudingąjį plotą metodas

Nr. 9“ (Ţin., 2008, Nr. 92-3682)

Šis paskirstymo metodas gali būti taikomas daugiabučiame name, kai:

1. per atsiskaitymo laikotarpį pastate suvartotas šilumos kiekis (QP) nustatomas pagal

pastato įvade įrengto atsiskaitomojo šilumos apskaitos prietaiso rodmenis;

2. karštas vanduo ruošiamas pastato šilumos punkte įrengtu šilumokaičiu;

3. per atsiskaitymo laikotarpį pastate suvartotas karšto vandens kiekis nustatomas šalto

vandens skaitikliu, įrengtu karšto vandens sistemos papildymo linijoje;

4. gyventojai atsiskaito uţ suvartotą karštą vandenį:

4.1. pagal karšto vandens apskaitos prietaisų, įrengtų butuose ar kitose patalpose,

rodmenis (GBKv metr – nuskaitomus ar deklaruojamus);

4.2. pagal karšto vandens suvartojimo normas (GBKv norm), kai karšto vandens apskaitos

prietaisai butuose ar kitose patalpose laikinai neveikia;

5. visų pastato vartotojų butuose ar kitose patalpose nėra įrengti nei individualūs patalpų

šildymui suvartotos šilumos kiekio apskaitos (matavimo) prietaisai, nei šilumos dalikliai.

101



Pateikti priedai: pastato karšto vandens cirkuliacinės sistemos galios nustatymas; pastato

šilumos sąnaudų šalto geriamojo vandens vieno kubinio metro pašildymui nustatymas; vartotojo

bute įrengtos karšto vandens cirkuliacinės sistemos galios koeficiento nustatymas

Šilumos ir karšto vandens kiekio nustatymo butų ir kitų patalpų savininkams,

atsisakiusiems įsileisti šilumos ir karšto vandens tiekėjų bei šių sistemų priţiūrėtojų atstovus,

metodika, patvirtinta Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2009 m. kovo 10 d.

nutarimu Nr. O3-26 (Ţin., 2009, Nr. 28-1133)

Šilumos ir karšto vandens kiekio nustatymo butų ir kitų patalpų savininkams,

atsisakiusiems įsileisti šilumos ir karšto vandens tiekėjus bei šių sistemų priţiūrėtojus, metodika

taikoma, kai butų ir (ar) kitų patalpų savininkai atsisako įsileisti šilumos tiekėjo, namo šildymo ir

karšto vandens sistemos priţiūrėtojo arba karšto vandens tiekėjo įgaliotus atstovus pagal jų

pateiktą raštišką prašymą į savininkams priklausančias patalpas bei pagal ūkio ministro

patvirtintas Šilumos tiekimo ir vartojimo taisykles įforminus savininkų atsisakymą.

Pagal šią Metodiką šilumos ir karšto vandens kiekis papildomai apskaičiuojamas prieš

paskirstant šilumą pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduojamus

ar kitus su ja suderintus šilumos paskirstymo metodus.

Šilumos vartotojų įrenginių atjungimo nuo šilumos tiekimo sistemų ekonominio

įvertinimo metodika, patvirtinta Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. rugpjūčio 7 d.

įsakymu Nr. 4-301 (Ţin., 2003, Nr. 81(1)-3716; 2007, Nr. 82-3388)

Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija nutarė patvirtinti centralizuotai

tiekiamos šilumos ir karšto vandens kainų nustatymo metodiką, Vadovaudamasi Lietuvos

Respublikos šilumos ūkio įstatymo (Ţin., 2003, Nr. 51-2254) 30 straipsni .

Ši Šilumos vartotojų įrenginių atjungimo nuo šilumos tiekimo sistemų ekonominio

įvertinimo metodika reglamentuoja bendrųjų šildymo ir vidutinių šilumos tiekimo sąnaudų

pasikeitimo bei ţalos aplinkai ekonominio įvertinimo būdus, tiesiogiai susijusius su šilumos ir (ar)

karšto vandens vartotojų įrenginių atjungimu nuo šilumos tiekimo sistemų.

Šilumos vartotojų įrenginių atjungimo nuo šilumos tiekimo sistemų ekonominio

įvertinimo metodikos priedai - bendrųjų šildymo ir vidutinių šilumos tiekimo sąnaudų pasikeitimo

prielaidų katalogas ir skaičiuotės pavyzdys.

Infrastruktūros plėtros (šilumos, elektros, dujų ir naftos tiekimo tinklų) specialiųjų

planų rengimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos ūkio ministro ir Lietuvos

Respublikos aplinkos ministro 2004 m. birţelio 11 d. įsakymu Nr. 4-240/D1-330 (Ţin., 2004,

Nr. 97-3589; 2007, Nr. 40-1503)

102



Infrastruktūros plėtros (šilumos, elektros, dujų ir naftos tiekimo tinklų) specialiųjų planų

rengimo taisyklės patvirtintos vadovaujantis Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo

(Ţin., 1995, Nr. 107-2391; 2004, Nr. 21-617) 18 straipsnio 1 dalimi ir vykdydami Lietuvos

Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandţio 15 d. nutarimo Nr. 416 „Dėl Lietuvos Respublikos

teritorijų planavimo įstatymo įgyvendinimo“ (Ţin., 2004, Nr. 57-1989) 9.2 punktą.

Infrastruktūros plėtros (šilumos, elektros, dujų ir naftos tiekimo tinklų) specialiųjų planų

rengimo taisyklės reglamentuoja šių specialiųjų planų rengimo, svarstymo, derinimo, tikrinimo,

tvirtinimo ir galiojimo reikalavimus.

Taisyklės privalomos specialiojo teritorijų planavimo organizatoriams, Planų rengėjams,

Planų sprendinius derinančioms, tvirtinančioms ir teritorijų planavimo prieţiūrą vykdančioms

institucijoms, fiziniams ir juridiniams asmenims, dalyvaujantiems infrastruktūros plėtros (šilumos,

elektros, dujų ir naftos tiekimo tinklų) planavimo procese ir procedūrose.

Planai rengiami, kai:

1. juos rengti yra numatyta pagal įstatymus ar kitus teisės aktus;

2. bendrojo teritorijų planavimo dokumentai nėra parengti;

3. galiojančių bendrojo ar specialiojo planavimo dokumentų sprendiniai planuojamai

veiklai nėra parengti arba būtina detalizuoti bendrojo teritorijų planavimo dokumentų sprendinius.

Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartines

sąlygas, patvirtintas Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 4-

289 (Ţin., 2003, Nr. 70-3201; 2007, Nr. 68-2695)

Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinės sąlygos

reglamentuoja buitinių šilumos ir karšto vandens vartotojų bei šilumos ir karšto vandens tiekėjų

tarpusavio šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo santykius, teises, pareigas, atsakomybę.

Šios sąlygos parengtos vadovaujantis Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymu (Ţin.,

2003, Nr. 51-2254) ir yra privalomos šilumos tiekėjams, karšto vandens tiekėjams, buitiniams

šilumos vartotojams, buitiniams karšto vandens vartotojams, pastatų šildymo ir karšto vandens

sistemų priţiūrėtojams bei šilumos ūkio sektoriuje veikiantiems kitiems juridiniams ir fiziniams

asmenims.

Šiame tiesės akte apibrėţtos:

- Šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo, karšto vandens vartojimo pirkimo-pardavimo

sutarčių šalys, įsigaliojimas ir nutraukimas

- Šilumos ir karšto vandens tiekimo reţimas, kiekybiniai ir kokybiniai rodikliai bei

sąlygos

103



- Šilumos kainos nustatymas

- Buitinio šilumos ir (ar) karšto vandens vartotojo atsiskaitymas uţ suvartotą šilumą ir

(ar) karštą vandenį

- Pretenzijų pateikimo, nagrinėjimo ir ginčų sprendimo tvarka

Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių standartinės sąlygos ir Pastatų šildymo ir

karšto vandens sistemų prieţiūros sutarčių standartinės sąlygos, patvirtintos Lietuvos

Respublikos ūkio ministro 2003 m. birţelio 30 d. įsakymu Nr. 4-260 (Ţin., 2003, Nr. 70-3195;

2004, Nr. 75-2600; 2007, Nr. 68-2697)

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymu (Ţin., 2003, Nr. 51-2254) ir

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birţelio 17 d. nutarimo Nr. 765 „Dėl įgaliojimų

suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymą“ (Ţin., 2003, Nr. 59-2659)

1.1.1 ir 1.1.3 punktais, patvirtintos:

1. Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių standartines sąlygas.

2. Pastatų šildymo ir karšto vandens sistemų prieţiūros sutarčių standartines sąlygas.

ŠILUMOS PIRKIMO-PARDAVIMO SUTARČIŲ STANDARTINĖS SĄLYGOS

Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių standartinės sąlygos reglamentuoja šilumos bei

karšto vandens vartotojų ir šilumos bei karšto vandens tiekėjų tarpusavio šilumos pirkimo-

pardavimo santykius bei karšto vandens pirkimo-pardavimo santykius, teises, pareigas,

atsakomybę.

Šios sąlygos parengtos vadovaujantis Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymu (Ţin.,

2003, Nr. 51-2254) ir yra privalomos šilumos tiekėjams, karšto vandens tiekėjams, šilumos

vartotojams, karšto vandens vartotojams, pastatų šildymo ir karšto vandens sistemų priţiūrėtojams

bei šilumos ūkio sektoriuje veikiantiems kitiems juridiniams ir fiziniams asmenims.

PASTATŲ ŠILDYMO IR KARŠTO VANDENS SISTEMŲ PRIEŢIŪROS SUTARČIŲ

STANDARTINĖS SĄLYGOS

Šios sąlygos reglamentuoja šilumos bei karšto vandens vartotojų, šilumos bei karšto

vandens tiekėjų, pastato šildymo ir karšto vandens sistemų priţiūrėtojo tarpusavio santykius,

teises, pareigas, atsakomybę.

Jos parengtos vadovaujantis Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymu (Ţin., 2003, Nr.

51–2254) ir yra privalomos šilumos tiekėjams, karšto vandens tiekėjams, šilumos ir (ar) karšto

vandens vartotojams, išskyrus šilumos ir (ar) karšto vandens vartotojus individualiuose

gyvenamuosiuose namuose ir vienam juridiniam ar fiziniam asmeniui priklausančiuose pastatuose,

104



pastatų šildymo ir karšto vandens sistemų priţiūrėtojams bei šilumos ūkio sektoriuje veikiantiems

kitiems juridiniams ir fiziniams asmenims.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtintas Valstybės ir savivaldybių

gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo uţ šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją,

dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas tvarkos aprašas, (Ţin., 2001, Nr. 62-2263;

2002, Nr. 48-1857; 2004, Nr. 23-704; 2008, Nr. 10-344). Šis aprašas reglamentuoja valstybės ir

savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymą uţ šaltą ir karštą vandenį, elektros

energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas (šiukšlių išveţimą, liftą, namo

bendrojo naudojimo patalpų ir teritorijos valymą ir kitas). Šalto ir karšto vandens, elektros

energijos, dujų ir šiluminės energijos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartis su tiekėjais sudaro

valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkai, jeigu nuomos sutartyse nenumatyta

kitaip, ir uţ gyvenamosiose patalpose faktiškai sunaudotą šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją,

dujas ir šiluminę energiją atsiskaito pagal nustatytąja tvarka įrengtų apskaitos prietaisų rodmenis

arba kita vartojimo ar nuomos sutartyse nustatyta tvarka.

Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkai uţ sunaudotą šaltą ir karštą

vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir suteiktas komunalines paslaugas atsiskaito

pasirinktu mokėjimo būdu (bankuose, kitose įmokas priimančiose įstaigose ir įmonėse, internetu,

tiesioginiu debetu, pagal bendrąją atsiskaitomąją knygelę, kitus dokumentus, jų elektroninius

atitikmenis) kas mėnesį, ne vėliau kaip iki kito (po praėjusio) mėnesio 20 kalendorinės dienos,

jeigu šalių susitarimu nenustatyta kitaip. Informacija apie mokėjimo būdus, kuriais valstybės ir

savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkai gali atsiskaityti uţ sunaudotą šaltą ir karštą

vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir suteiktas komunalines paslaugas, skelbiama

šios energijos tiekėjų, administratoriaus ar komunalinių paslaugų teikėjų pateikiamuose valstybės

ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkams sąskaitose, mokestiniuose pranešimuose ir

kituose dokumentuose arba kita energijos pirkimo–pardavimo ar komunalinių paslaugų teikimo

sutartyse nustatyta tvarka.

Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2009 m. lapkričio 26 d. įsakymu Nr. 1-229

patvirtintas „Pastato šildymo ir karšto vandens sistemos prieţiūros tvarkos aprašas“ (Ţin.,

2009-12-02, Nr. 143-6311). Aprašas patvirtintas vadovaujantis Lietuvos Respublikos šilumos ūkio

įstatymo (Ţin., 2003, Nr. 51-2254; 2007, Nr. 130-5259) 20 straipsnio 3 dalimi ir Lietuvos


įgyvendinant Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymą“ (Ţin., 2003, Nr. 59-2659; 2009, Nr.

117-5010) 1.3 punktu.





105



Pastato šildymo ir karšto vandens sistemos prieţiūros tvarkos aprašas nustato, kaip

atliekama pastato savininkui arba daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios

dalinės nuosavybės teise priklausančių pastatų šilumos punktų kartu su šildymo ir karšto vandens

sistemomis arba šilumos bei karšto vandens tiekėjams priklausančių pastato šildymo ir karšto

vandens sistemos dalių prieţiūra (eksploatavimas), kaip pasirenkamas pastato šildymo ir karšto

vandens sistemos priţiūrėtojas (eksploatuotojas), nustatomi Priţiūrėtojo atliekami pastato šildymo

ir karšto vandens sistemos prieţiūros (eksploatavimo) darbai ir jų periodiškumas. Šis Aprašas

privalomas šilumos tiekėjams, karšto vandens tiekėjams, pastato savininkui, Daugiabučio namo

bendraturčiams; daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijai, jungtinės veiklos

sutartimi įgaliotam asmeniui, bendrojo naudojimo objektų administratoriui; Priţiūrėtojams bei

šilumos ūkio sektoriuje veikiantiems kitiems juridiniams ir fiziniams asmenims, išskyrus šilumos

ir (ar) karšto vandens vartotojus individualiuose gyvenamuosiuose namuose ir vienam juridiniam

ar fiziniam asmeniui priklausančiuose negyvenamuosiuose pastatuose.

Pastato savininkui, Daugiabučio namo bendraturčiams bendrosios dalinės nuosavybės

teise priklausantys pastato šilumos įrenginiai, kurie šiame Apraše nepriskirti pastato šildymo ir

karšto vandens sistemos įrenginiams, privalo būti priţiūrimi teisės aktuose (šio Aprašo 1 priedas)

nustatyta tvarka. Daugiabučių namų šildymo ir karšto vandens sistemos prieţiūros

(eksploatavimo) privalomuosius reikalavimus ir jų įgyvendinimo tvarką nustato šio Aprašo 1

priedo teisės aktai. Pastato šildymo ir karšto vandens sistemos prieţiūros (eksploatavimo) dalyvių

tarpusavio įsipareigojimus ir jų vykdymo tvarką be šio Aprašo nustato ir kiti šio Aprašo 1 priedo

teisės aktai.

Šio Aprašo 3 punkte nurodytus pastato šilumos įrenginius priţiūri pastato savininkas,

Bendrojo naudojimo objektų valdytojas, jeigu pastato šildymo ir karšto vandens sistemos

prieţiūros (eksploatavimo) sutartyse nenustatyta kitaip.

Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2006 m. vasario 28 d. įsakymas Nr. 4-73 „Dėl

Pastatuose įrengtų šildymo katilų, šildymo sistemų ir oro kondicionavimo sistemų

efektyvumo tikrinimo reglamentų patvirtinimo“ (Ţin., 2006, Nr. 27-902; 2008, Nr. 87-3505,

Nr. 111-4251)

Šis techninis reglamentas nustato pastatuose įrengtų ne maţesnės kaip 20 kW vardinės

atiduodamosios galios (vardinė atiduodamoji galia, kW – katilo didţiausia šiluminė galia, kurią

nustato gamintojas ir garantuoja, kad ją galima išlaikyti nepertraukiamos eksploatacijos metu

esant gamintojo nurodytam šiluminio naudingumo koeficientui) ir naudojančių neatsinaujinantį

kietąjį arba skystąjį kurą šildymo katilų nuolatinius efektyvumo tikrinimus bei šildymo sistemų su

106



senesniais kaip 15 metų katilais vienkartinį efektyvumo tikrinimą, siekiant, kad katilų bei šildymo

sistemų efektyvumas atitiktų ekonomiškai pagrįstus reikalavimus.

Reglamentas parengtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo

(Reglamento priedo 1 punktas) 20 straipsnio 6 dalies 1–3 punktais ir įgyvendinant 2002 m.

gruodţio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2002/91/EB dėl pastatų energinio

naudingumo (Reglamento priedo 2 punktas).

Reglamentas taikomas fiziniams ir juridiniams asmenims, eksploatuojantiems katilus bei

šildymo sistemas, taip pat juridiniams asmenims, atliekantiems katilų ir šildymo sistemų atitikties

nustatytiems efektyvumo reikalavimams tikrinimus. Gyventojams atitikties tikrinimo paslauga

teikiama jų prašymu.

Tikrinama katilų bei šildymo sistemų, įrengtų pastatuose, išskyrus Lietuvos Respublikos

statybos įstatymo (Reglamento priedo 3 punktas) 431 straipsnio 2 dalyje nurodytus pastatus,

atitiktis reikalavimams.

Reglamente apibrėţta atitikties tikrinimo sistema, efektyvumo reikalavimų nustatymas,

katilų ir šildymo sistemų atitikties tikrinimas, tikrintojo darbuotojo ir naudotojo teisės ir pareigos,

mokėjimas uţ atitikties tikrinimo paslaugas.

PASTATUOSE ĮRENGTŲ ORO KONDICIONAVIMO SISTEMŲ, KURIŲ VARDINĖ

ATIDUODAMOJI GALIA DIDESNĖ KAIP 12 KW, EFEKTYVUMO TIKRINIMO

REGLAMENTAS

Šis techninis reglamentas nustato pastatuose įrengtų didesnės kaip 12 kW vardinės

atiduodamosios galios oro kondicionavimo sistemų (oro kondicionavimo sistema – visų sudėtinių

dalių, reikalingų orui paruošti, visuma, skirta iš anksto numatytiems mikroklimato parametrams

(oro temperatūra, santykinė drėgmė, judrumas) patalpoje automatiškai palaikyti) nuolatinius

efektyvumo tikrinimus, siekiant, kad kondicionavimo sistemos efektyvumas atitiktų ekonomiškai

pagrįstus reikalavimus, o vardinė atiduodamoji galia – pastato vėsinimo poreikius.

Nurodytoji vardinė atiduodamoji galia priskiriama oro vėsinimui naudojamos įrangos

galiai. Visos kondicionavimo sistemos vardinė atiduodamoji galia priklauso nuo kondicionavimo

sistemos sudėties ir daţniausiai būna didesnė nei vėsinimo įrangos galia.

Reglamentas parengtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo

(Reglamento priedo 1 punktas) 20 straipsnio 6 dalies 4 punktu ir įgyvendinant 2002 m. gruodţio

16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2002/91/EB dėl pastatų energinio naudingumo

(Reglamento priedo 2 punktas).

107



Reglamentas taikomas fiziniams ir juridiniams asmenims, eksploatuojantiems

kondicionavimo sistemas, taip pat juridiniams asmenims, atliekantiems kondicionavimo sistemų

atitikties nustatytiems efektyvumo reikalavimams tikrinimus. Gyventojams atitikties tikrinimo

paslauga teikiama jų prašymu.

Tikrinama kondicionavimo sistemų, įrengtų pastatuose, išskyrus Lietuvos Respublikos

statybos įstatymo (Reglamento priedo 3 punktas) 431 straipsnio 2 dalyje nurodytus pastatus,

atitiktis reikalavimams.

Reglamentas netaikomas fiziniams ir juridiniams asmenims, eksploatuojantiems

mechanines vėdinimo sistemas, kurios neatlieka vėsinimo funkcijų, ir įrangą, kuri, nors ir įrengta

kondicionavimo sistemoje, bet skirta tik šildymui.

Reglamente apibrėţta atitikties tikrinimo sistema, efektyvumo reikalavimų nustatymas,

kondicionavimo sistemų atitikties tikrinimas, tikrintojo darbuotojo ir naudotojo teisės ir pareigos,

mokėjimas uţ atitikties tikrinimo paslaugas.

Pastatuose įrengtų šildymo katilų, šildymo sistemų ir oro kondicionavimo sistemų

efektyvumo tikrinimo metodikos, patvirtintos Valstybinės energetikos inspekcijos prie ūkio

ministerijos viršininko 2006 m. birţelio 13 d. įsakymu Nr. 4-232 (Ţin., 2006, Nr. 70-2589)

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo (Ţin., 2002, Nr. 56-2224;

2005, Nr. 142-5104) 6 straipsnio 3 ir 15 punktais, 20 straipsnio 6 dalimi, Lietuvos Respublikos

Vyriausybės 2006 m. vasario 23 d. nutarimu Nr. 186 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant

Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 12 punktą“ (Ţin., 2006, Nr. 25-

840) ir įgyvendindamas Pastatuose įrengtų šildymo katilų, naudojančių neatsinaujinantį kietąjį

arba skystąjį kurą, kurių vardinė atiduodamoji galia ne maţesnė kaip 20 kW, bei šildymo sistemų

su senesniais kaip 15 metų ir ne maţesnės kaip 20 kW vardinės atiduodamosios galios šildymo

katilais, naudojančiais neatsinaujinantį kietąjį arba skystąjį kurą, efektyvumo tikrinimo

reglamento, patvirtinto Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2006 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. 4-

73 (Ţin., 2006, Nr. 27-902), 9 punktą, Pastatuose įrengtų oro kondicionavimo sistemų, kurių

vardinė atiduodamoji galia didesnė kaip 12 kW, efektyvumo tikrinimo reglamento, patvirtinto

Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2006 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. 4-73 (Ţin., 2006, Nr. 27-

902), 10 punktą ir 2002 m. gruodţio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2002/91/EB

dėl pastatų energinio naudingumo patvirtintos:

1. Pastatuose įrengtų šildymo katilų, naudojančių neatsinaujinantį kietąjį arba skystąjį

kurą, kurių vardinė atiduodamoji galia ne maţesnė kaip 20 kW, bei šildymo sistemų su senesniais

108



kaip 15 metų ir ne maţesnės kaip 20 kW vardinės atiduodamosios galios šildymo katilais,

naudojančiais neatsinaujinantį kietąjį arba skystąjį kurą, efektyvumo tikrinimo metodika;

2. Pastatuose įrengtų oro kondicionavimo sistemų, kurių vardinė atiduodamoji galia

didesnė kaip 12 kW, efektyvumo tikrinimo metodika.

PASTATUOSE ĮRENGTŲ ŠILDYMO KATILŲ, NAUDOJANČIŲ

NEATSINAUJINANTĮ KIETĄJĮ ARBA SKYSTĄJĮ KURĄ, KURIŲ VARDINĖ

ATIDUODAMOJI GALIA NE MAŢESNĖ KAIP 20 KW, BEI ŠILDYMO SISTEMŲ SU

SENESNIAIS KAIP 15 METŲ IR NE MAŢESNĖS KAIP 20 KW VARDINĖS

ATIDUODAMOSIOS GALIOS ŠILDYMO KATILAIS, NAUDOJANČIAIS

NEATSINAUJINANTĮ KIETĄJĮ ARBA SKYSTĄJĮ KURĄ,EFEKTYVUMO TIKRINIMO

METODIKA

Pastatuose įrengtų šildymo katilų, naudojančių neatsinaujinantį kietąjį arba skystąjį kurą,

kurių vardinė atiduodamoji galia ne maţesnė kaip 20 kW, bei šildymo sistemų su senesniais kaip

15 metų ir ne maţesnės kaip 20 kW vardinės atiduodamosios galios šildymo katilais,

naudojančiais neatsinaujinantį kietąjį arba skystąjį kurą, efektyvumo tikrinimo metodika nustato

minėtų katilų ir minėtų šildymo sistemų veikimo tikrinimo ir įvertinimo tvarką bei matavimo

metodus, siekiant, kad katilai veiktų efektyviausiai, ir suteikti katilų bei šildymo sistemų

naudotojams rekomendacijas dėl katilų pakeitimo, šildymo sistemų tobulinimo ar kitų alternatyvių

sprendimų, kaip tai nustatyta direktyvoje 2002/91/EB (Metodikos 5 priedo 12 punktas) ir

reglamente (Metodikos 5 priedo 1 punktas).

Metodika taikoma katilams ir šioms šildymo sistemos dalims:

1. katilui ar jų sistemai, įskaitant jų naudingumo koeficiento ir galios atitikties pastato

šildymo poreikiams nustatymą;

2. šilumos paskirstymo sistemai, įskaitant susietus komponentus ir reguliavimą;

3. šildymo prietaisams, skirtiems šilumai iš paskirstymo sistemos šildomajai patalpai

perduoti, ir jų priedams;

4. pastato šildymo reguliavimo sistemai.

Tikrinimo veiksmai netaikomi detaliam katilo eksploatacinių charakteristikų patikrinimui

ar šildymo sistemos auditui.

Metodikoje pateikiami bendrieji reikalavimai, katilų periodinio tikrinimo eiga

(parengiamieji ir tikrinamieji veiksmai), šildymo sistemos tikrinimas (parengiamieji ir tikrinamieji

veiksmai), rezultatų įforminimas.

109



PASTATUOSE ĮRENGTŲ ORO KONDICIONAVIMO SISTEMŲ, KURIŲ VARDINĖ

ATIDUODAMOJI GALIA DIDESNĖ KAIP 12 KW, EFEKTYVUMO TIKRINIMO

METODIKA

Pastatuose įrengtų oro kondicionavimo sistemų, kurių vardinė atiduodamoji galia didesnė

kaip 12 kW, efektyvumo tikrinimo metodika nustato minėtų kondicionavimo sistemų reguliarių

tikrinimų veiksmų turinį ir tvarką, siekiant maţiausiomis sąnaudomis ir optimaliausiu būdu

įvertinti kondicionavimo sistemos efektyvumą ir jos galios atitiktį pastato vėsinimo poreikiams bei

suteikti kondicionavimo sistemos naudotojui rekomendacijas dėl kondicionavimo sistemos

tobulinimo arba kitų alternatyvių sprendimų, kaip to reikalauja direktyva 2002/91/EB (Metodikos

3 priedo 10 punktas) ir ją įgyvendinantis reglamentas (Metodikos 3 priedo 1 punktas).

Kondicionavimo sistemos tikrinimo metu įvertinama:

1. atitiktis pirminiam projektui ir vėlesniems jo keitiniams bei esama pastato patalpų

paskirtis;

2. funkcionavimas;

3. valdymo ir kontrolės būklė;

4. mazgų ir agregatų montavimo kokybė ir veikimas;

5. energijos naudojimo efektyvumas.

Metodika netaikoma mechaninėms vėdinimo sistemoms, kurios neatlieka vėsinimo

funkcijų, ir įrangai, kuri, nors įrengta kondicionavimo sistemoje, skirta tik šildymui.

Pastatų karšto vandens sistemų įrengimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos

Respublikos ūkio ministro 2005 m. birţelio 28 d.įsakymu Nr. 4-253 (Ţin., 2005, Nr. 85-3175)

Pastatų karšto vandens sistemų įrengimo taisyklės taisyklės patvirtintos vadovaujantis

Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo (Ţin., 2002, Nr. 56-2224; 2003, Nr. 69-3118) 6

straipsnio 3 punktu ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. spalio 21 d. nutarimo Nr. 1316

„Dėl normatyvinių statinio saugos ir paskirties dokumentų normavimo sričių paskirstymo tarp

valstybės institucijų“ (Ţin., 2004, Nr. 156-5701) 11 punktu.

Šios taisyklės taikomos projektuojant ir įrengiant naujas bei rekonstruojant esamas karšto

vandens sistemas.

Pastato karšto vandens sistema laikoma vamzdynų ir įrenginių sistema:

1) per kurią šaltas geriamasis vanduo, pastate centralizuotai sušildytas iki nustatytos

temperatūros, įskaitytinai nuo šalto vandens uţdaromosios armatūros prieš karšto vandens

ruošimo įrenginį tiekiamas iki karšto vandens naudojimo vietų;

110



2) per kurią grupiniame šilumos punkte paruoštas karštas vanduo pastate įskaitytinai nuo

įvadinės atjungiamosios armatūros tiekiamas iki karšto vandens naudojimo vietų.

Šios Taisyklės netaikomos karšto vandens sistemoms, kuriomis vanduo tiekiamas

technologinėms reikmėms pramonės įmonėse ar specialioms procedūroms gydymo įstaigose.

Vamzdynai, įrenginiai, uţdaromoji ir reguliuojamoji armatūra, kitos medţiagos, vandens

ėmimo čiaupai pastato karšto vandens sistemoje turi atitikti Geriamajam vandeniui ruošti ir tiekti

skirtų gaminių ir procesų saugos sveikatai įvertinimo tvarką (1 priedo 6 p.) ir šių Taisyklių

reikalavimus.

Karštam vandeniui tiekti naudojami vamzdţiai, jų antikorozinė danga ir kita įranga turi

atitikti higienos normos „Geriamojo vandens saugos ir kokybės reikalavimai“ (1 priedo 1 p.)

reikalavimus. Šiose Taisyklėse naudojami pagrindiniai ţymenys pateikti Taisyklių 6 priede.

Karšto vandens tiekimo sistemos vamzdynai turi būti įrengiami ir vedami per patalpų

sienas bei perdangas laikantis statybos techninio reglamento STR 2.01.04:2004 „Gaisrinė sauga.

Pagrindiniai reikalavimai“ reikalavimų (1 priedo 8 p.).

Šiose taisyklėse apibrėţta karšto vandens sistemų vandens kokybė ir temperatūra,

projektinių vandens debitų ir šilumos kiekių nustatymas karšto vandens reikmėms, karšto vandens

tiekimo sistemos, karšto vandens sistemos vamzdynų charakteristikų skaičiavimas, karšto vandens

sistemos įrengimas, karšto vandens apskaita, karšto vandens talpyklos, baigiamosios nuostatos.

Katilinių įrenginių įrengimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos ūkio

ministro įsakymu (Ţin., 2006, Nr. 12-428; 2008, Nr. 104-4009)

Katilinių įrenginių įrengimo taisyklės patvirtintos vadovaujantis Lietuvos Respublikos

energetikos įstatymo (Ţin., 2002, Nr. 56-2224) 6 straipsnio 3 punktu ir Lietuvos Respublikos

Vyriausybės 1999 m. gruodţio 30 d. nutarimo Nr. 1439 „Dėl poįstatyminių norminių teisės aktų,

priimtų iki 1990 m. kovo 11 d., galiojimo pratęsimo tvarkos“ (Ţin., 1999, Nr. 108-3153) 1.5

punktu.

1. Katilinių įrenginių įrengimo taisyklės yra privalomos projektuojant naujas ir

rekonstruojant veikiančias katilines, kuriose įrengti garo ir vandens šildymo katilai nepriklausomai

nuo jų galingumo.

2. Taisyklės netaikomos projektuojant šiluminių elektrinių katilines, mobiliąsias katilines,

katilines su elektrodiniais katilais, utilizuojamaisiais katilais, su specialios technologinės paskirties

katilais, kuriuose cirkuliuoja aukštų temperatūrų organiniai šilumos nešėjai.

3. Katilinės, kuriose įrengiami katilai, naudojantys dujinį kurą, kurių bent vieno

galingumas yra ne didesnis kaip 400 kW, o bendras jų galingumas ne didesnis kaip 1,5 MW,

111



projektuojamos vadovaujantis statybos techniniu reglamentu STR 2.08.01:2004 „Dujų sistemos

pastatuose“

4. Energetikos objektuose projektuojant ţemesnio kaip 0,05 MPa garo slėgio arba

ţemesnės kaip +110 °C vandens temperatūros katilus, reikia vadovautis Slėginių įrenginių

techninio reglamento reikalavimais (1 priedo 20 p.), jei netaikomi šių Taisyklių reikalavimai.

5. Projektuojant naujas katilines ir didinant esamų katilinių galingumą reikia vadovautis

savivaldybių patvirtintomis šilumos tiekimo schemomis, įvertinus autonominių (individualių)

katilinių statybą.

Draudţiama rengti katilines, įkomponuotas į daugiabučius gyvenamuosius namus.

Gyvenamuosiuose namuose leidţiama įrengti pristatytąsias ir stogines katilines. Šias

katilines leidţiama projektuoti su vandens šildymo katilais, kurių vandens temperatūra iki 110 °C.

Tokių katilinių galingumas neturi būti didesnis uţ pastato šilumos poreikius, o stoginės

katilinės galingumas neturi būti didesnis kaip 3 MW – pagal statybos techninio reglamento STR

2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“ (1 priedo 43 p.) reikalavimus. Jos turi būti numatomos rengti

virš laiptinių aikštelių, dengtų sustiprintomis perdangomis, su sąlyga, kad katilinės nesiribos su ant

stogo esančiomis gyvenamosiomis patalpomis.

Draudţiama projektuoti katilines, pristatytas prie gyvenamųjų namų pagrindinių fasadų,

turinčių langus, kai atstumas nuo katilinės išorinės sienos iki artimiausio gyvenamosios patalpos

lango yra maţiau kaip 4 m pagal horizontalę, o atstumas tarp katilinės denginio ir artimiausio

gyvenamosios patalpos lango maţiau kaip 8 m pagal vertikalę – pagal statybos techninio

reglamento STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“ (1 priedo 43 p.) reikalavimus.

Draudţiama rengti stogines katilines tiesiog ant gyvenamųjų patalpų perdangos

konstrukcijų (gyvenamosios patalpos perdangos konstrukcijos negali būti katilinės grindų

pagrindas).

Šilumos tinklų ir šilumos vartojimo įrenginių prieţiūros (eksploatavimo) taisyklės,

patvirtintos Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2005 m. rugpjūčio 5 d.įsakymu Nr. 4-291

(Ţin., 2005, Nr. 100-3735)

Šios Šilumos tinklų ir šilumos vartojimo įrenginių prieţiūros (eksploatavimo) taisyklės

nustato, kaip turi būti naudojamasi šilumos tinklais ir šilumos vartojimo įrenginiais bei atliekama

jų prieţiūra.

Jos privalomos visiems juridiniams ir fiziniams asmenims, veikiantiems šilumos ūkio

sektoriuje (šilumos tiekėjams, karšto vandens tiekėjams, šilumos ir karšto vandens vartotojams,

šilumos tinklų ir šilumos vartojimo įrenginių savininkams ar bendrosios dalinės nuosavybės

112



savininkams ir jiems atstovaujantiems bendrijos valdybai (bendrijos pirmininkui), namo bendrojo

naudojimo objektams valdyti sudarytos jungtinės veiklos sutarties partnerių įgaliotam asmeniui

arba namo bendrojo naudojimo objektų administratoriui, pastatų šilumos tinklų ir šilumos

vartojimo įrenginių priţiūrėtojams).

Šiose taisyklėse apibrėţti:

- bendrieji prieţiūros (eksploatavimo) reikalavimai;

- šilumos tinklų ir šilumos vartojimo įrenginių prieţiūra (šilumos tinklų ir šilumos

vartojimo įrenginių prieţiūros organizavimas, šilumos tinklų ir šilumos vartojimo įrenginių

priţiūrėtojo pareigos ir atsakomybė uţ taisyklių laikymąsi, šilumos tinklų ir šilumos vartojimo

įrenginių prieţiūros darbuotojų rengimas, šilumos tinklų ir šilumos vartojimo įrenginių

pripaţinimas tinkamais naudoti, šilumos tinklų ir šilumos vartojimo įrenginių operatyvus

valdymas, šilumos tinklų ir šilumos naudojimo įrenginių techniniai dokumentai, šilumos tinklų ir

šilumos naudojimo įrenginių prieţiūra (eksploatavimas), šilumos tinklų ir šilumos naudojimo

įrenginių priešgaisrinė sauga);

- šilumos tinklai (šilumos tinklų įrengimo bendrieji reikalavimai, šilumos tinklų

prieţiūros (eksploatavimo) bendrieji reikalavimai, šilumos tinklų vamzdynų atidavimas naudoti)

- šilumos vartojimo įrenginiai (šilumos vartojimo įrenginių įrengimo ir prieţiūros

(eksploatavimo) bendrieji reikalavimai, šilumos punktų prieţiūros (eksploatavimo) bendrieji

reikalavimai, šilumos punktų įrengimo bendrieji reikalavimai, šildymo sistemos įrengimo ir

prieţiūros (eksploatavimo) bendrieji reikalavimai, vėdinimo sistemos įrengimo ir prieţiūros

(eksploatavimo) bendrieji reikalavimai, karšto vandens sistemos įrengimo ir prieţiūros

(eksploatavimo) bendrieji reikalavimai, bendrieji akumuliacinių bakų įrengimo ir prieţiūros

(eksploatavimo) reikalavimai, kondensato surinkimo ir grąţinimo sistemos įrengimo ir prieţiūros

(eksploatavimo) bendrieji reikalavimai ),

- technologiniai šilumos vartojimo įrenginiai (dţiovyklų įrengimo ir prieţiūros

(eksploatavimo) bendrieji reikalavimai, garinimo įrenginių įrengimo ir prieţiūros (eksploatavimo)

bendrieji reikalavimai, rektifikavimo įrenginių įrengimo ir prieţiūros (eksploatavimo) bendrieji

reikalavimai, šiluminiu drėgminiu būdu apdorojamų gelţbetonio gaminių įrenginių įrengimo ir

prieţiūros (eksploatavimo) bendrieji reikalavimai ),

- automatikos, matavimo prietaisų įrengimo ir prieţiūros (eksploatavimo) bei

metrologinės prieţiūros bendrieji reikalavimai.

113



Šilumos perdavimo tinklų šilumos izoliacijos įrengimo taisyklės, patvirtintos

Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2007 m. geguţės 5 d. įsakymu Nr. 4-170 (Ţin., 2007, Nr.

53-2071)

1. Šilumos perdavimo tinklų šilumos izoliacijos įrengimo taisyklės nustato statomų,

rekonstruojamų, kapitališkai remontuojamų šilumos perdavimo tinklų vamzdynų, visų šilumos

perdavimo tinklų elementų ir šilumos punktų šilumos izoliacijos projektavimo ir įrengimo

reikalavimus.

2. Taisyklės taikomos visiems šilumos perdavimo magistraliniams, skirstomiesiems ir

pastatų įvadiniams tinklams, kurių paklojimo būdas ir jais tiekiamo šilumnešio (termofikacinio

vandens, garo, kondensato) parametrai atitinka teisės akte (Taisyklių 1 priedo 1 punktas)

nurodytus parametrus.

3. Turi būti įrengta tokia visų šilumos perdavimo tinklų vamzdynų, uţdaromosios

armatūros, flanšų, kompensatorių ir kitų elementų šilumos izoliacija, kad nebūtų viršyti Taisyklėse

nurodyti norminiai šilumos nuostoliai, išskyrus eksploatuojamus vamzdynus. Juose šilumos

nuostoliai gali viršyti norminius iki vamzdynų rekonstravimo arba artimiausio kapitalinio

remonto.

4. Šilumos izoliacija turi būti projektuojama ir įrengiama pagal darbų saugos,

priešgaisrinės saugos, sveikatos apsaugos, higienos ir Taisyklių reikalavimus.

5. Vamzdynų šilumos izoliacija turi būti tvirta, atspari įvairiam išoriniam poveikiui,

chemiškai ir mechaniškai stabili, nedegi.

6. Armatūrą, flanšus reikia izoliuoti taip, kad izoliaciją būtų galima nuimti jos nesuardant.

7. Šilumos izoliacijai montuoti turi būti naudojami specialiai pagaminti izoliaciniai

gaminiai (kevalai, dembliai) ir detalės jiems tvirtinti.

8. Šilumos izoliacijai naudojamos medţiagos ir gaminiai turi būti parenkami pagal

teisės akto (Taisyklių 1 priedo 6 punktas) reikalavimus.

9 .Šilumos izoliacija turi būti projektuojama ir įrengiama pagal teisės aktų reikalavimus.

Taisyklėse apibrėţtos šilumos izoliacijos konstrukcijai, gaminiams ir medţiagoms

keliami reikalavimai, šilumos izoliacijos sluoksnio storio skaičiavimas, šilumos izoliacijos

įrengimas.

Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos ūkio

ministro įsakymu (Ţin., 2003, Nr. 70-3193; 2009, Nr. 1-14)

114



Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės reglamentuoja šilumos vartotojų ir kitų šilumos

ūkio subjektų tarpusavio santykius, teises, pareigas ir atsakomybę, tiesiogiai susijusius su šilumos

ir karšto vandens gamyba, perdavimu, tiekimu ir vartojimu.

Taisyklės yra privalomos šilumos tiekėjams, karšto vandens tiekėjams, šilumos

vartotojams ir karšto vandens vartotojams, pastato šildymo ir karšto vandens sistemos

priţiūrėtojams bei šilumos ūkio sektoriuje veikiantiems kitiems fiziniams ir juridiniams asmenims.

Taisyklių II skyrius „Juridiniams ir fiziniams asmenims (išskyrus daugiabučius namus)

šilumos tiekimas ir vartojimas“ reglamentuoja pastato savininkų – šilumos vartotojų ir šilumos

tiekėjo, pastato šildymo ir karšto vandens sistemos priţiūrėtojo, geriamojo vandens tiekėjo bei kitų

ūkio subjektų tarpusavio santykius, teises, pareigas ir atsakomybę, tiesiogiai susijusius su šilumos

tiekimu ir vartojimu pastatuose (išskyrus daugiabučius namus).

Šis skyrius taikomas šilumos tiekimo ir šilumos vartojimo pastatų šildymo, vėdinimo

sistemose atvejams, nepriklausomai nuo apsirūpinimo karštu vandeniu būdo.

Jis taikomas kai pastato savininkas – šilumos vartotojas teisės aktuose nustatyta tvarka

pasirenka apsirūpinimo karštu vandeniu būdą be karšto vandens tiekėjo ir sudaro su šilumos

tiekėju šilumos pirkimo–pardavimo sutartį dėl šilumos tiekimo pastato šildymui, vėdinimui bei

karštam vandeniui ruošti, o su geriamojo vandens tiekėju – geriamojo vandens pirkimo–

pardavimo sutartį dėl geriamojo vandens tiekimo karštam vandeniui ruošti arba tokios sutartys yra

sudarytos iki Taisyklių įsigaliojimo.

Skyriuje apibrėţiamas šilumos įrenginių prijungimas prie šilumos perdavimo tinklų,

šilumos įrenginių, prijungtų prie šilumos perdavimo tinklų, rekonstravimas, šilumos vartojimas,

sutarčių sudarymas, šilumos tiekėjo pareigos, atsakomybė ir teisės, pastato savininko – šilumos

vartotojo atsakomybė, teisės ir pareigos, pastato šildymo ir karšto vandens sistemos priţiūrėtojo

atsakomybė, pareigos ir teisės, šilumos įrenginių atjungimas nuo šilumos perdavimo tinklų

šilumos vartotojų iniciatyva, atsiskaitomųjų šilumos apskaitos prietaisų įrengimas ir prieţiūra,

šilumos punktų modernizavimas ir prieţiūra, šilumos įrenginių remontas.

Taisyklių III skyrius „Juridiniams ir fiziniams asmenims (išskyrus daugiabučius namus)

karšto vandens tiekimas ir vartojimas“ reglamentuoja pastato savininkų – karšto vandens vartotojų

ir karšto vandens tiekėjo, geriamojo vandens tiekėjo, šilumos tiekėjo, pastato šildymo ir karšto

vandens sistemos priţiūrėtojo bei kitų ūkio subjektų tarpusavio santykius, teises, pareigas ir

atsakomybę, tiesiogiai susijusius su šilumos ar kitos energijos bei geriamojo vandens tiekimu

karštam vandeniui ruošti, karšto vandens gamyba, perdavimu, tiekimu ir vartojimu pastatuose

(išskyrus daugiabučius namus).

115



Šis skyrius taikomas, tik kai pastato savininkas – karšto vandens vartotojas teisės aktuose

nustatyta tvarka pasirenka apsirūpinimo karštu vandeniu būdą su karšto vandens tiekėju ir sudaro

su karšto vandens tiekėju karšto vandens pirkimo–pardavimo sutartį.

Jis taikomas, iki pastato savininkas – karšto vandens vartotojas pasirenka kitą

apsirūpinimo karštu vandeniu būdą be karšto vandens tiekėjo, jeigu iki Taisyklių įsigaliojimo

teisės aktuose nustatyta tvarka buvo taikomas apsirūpinimo karštu vandeniu būdas, taip:

1. pastatuose, kuriuose šilumos tiekėjas iš geriamojo vandens tiekėjo pagal geriamojo

vandens skaitiklio rodmenų ataskaitas ir galiojančias sutartis perka geriamąjį vandenį karštam

vandeniui ruošti visam pastatui, ir pagal galiojančias šilumos ir karšto vandens vartojimo pirkimo–

pardavimo sutartis karšto vandens vartotojui parduoda šilumą šildymui, karšto vandens

temperatūros palaikymui ir karštą vandenį, iki karšto vandens vartotojas pasirenka kitą karšto

vandens tiekėją arba kitą apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, galioja esami šilumos tiekėjų ir

geriamojo vandens tiekėjų bei šilumos tiekėjų ir karšto vandens vartotojų sutartiniai santykiai.

Skyriuje apibrėţiamas karšto vandens įrenginių modernizavimas, remontas,

rekonstravimas, atjungimas ir (ar) prijungimas prie šilumos ir (ar) karšto vandens perdavimo

tinklų bei karšto vandens vartojimas, sutarčių sudarymas, karšto vandens tiekėjo pareigos,

atsakomybė ir teisės, atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimas ir prieţiūra.

Taisyklių IV skyrius „Šilumos tiekimas ir vartojimas daugiabučiuose namuose“

reglamentuoja daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų – buitinių šilumos vartotojų ir

šilumos tiekėjo, geriamojo vandens tiekėjo, pastato šildymo ir karšto vandens sistemos

priţiūrėtojo, pastato Valdytojo (Administratoriaus) bei kitų ūkio subjektų tarpusavio santykius,

teises, pareigas ir atsakomybę, tiesiogiai susijusius su šilumos tiekimu (pristatymu ir pardavimu) ir

vartojimu pastato šilumos įrenginiuose, butams ar kitoms patalpoms, įskaitant bendrojo naudojimo

patalpas, šildyti, vėdinti, geriamojo šalto vandens pašildymui iki teisės aktuose nustatytos karšto

vandens temperatūros ir karšto vandens temperatūros palaikymui, taip pat geriamojo vandens

karštam vandeniui ruošti tiekimu ir vartojimu.

Šis skyrius taikomas šilumos tiekimo ir šilumos vartojimo daugiabučių namų šildymo

sistemose atvejams, nepriklausomai nuo apsirūpinimo karštu vandeniu būdo.

Jis taikomas šilumos tiekimo ir šilumos vartojimo daugiabučių namų karšto vandens

sistemose atvejams, kai daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkai – buitiniai karšto

vandens vartotojai teisės aktuose nustatyta tvarka pasirenka apsirūpinimo karštu vandeniu būdą be

karšto vandens tiekėjo.

116



Taisyklių IV skyrius taikomas šilumos tiekimo ir šilumos vartojimo daugiabučių namų

karšto vandens sistemose atvejams, iki buitiniai karšto vandens vartotojai pasirenka kitą

apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, jeigu iki Taisyklių įsigaliojimo teisės aktuose nustatyta tvarka

buvo taikomas apsirūpinimo karštu vandeniu būdas be karšto vandens tiekėjo.

Daugiabučiuose namuose, šilumos tiekėjas pagal galiojančias šilumos vartojimo pirkimo–

pardavimo sutartis parduoda buitiniams šilumos ir (ar) karšto vandens vartotojams šilumą

šildymui, karšto vandens temperatūros palaikymui ir geriamojo vandens pašildymui iki teisės akte

nustatytos karšto vandens temperatūros, iki buitiniai šilumos ir (ar) karšto vandens vartotojai

daugiabučiuose namuose teisės akto ir Taisyklių nustatyta tvarka pasirenka karšto vandens tiekėją

arba kitą apsirūpinimo karštu vandeniu būdą.

Šiame skyriuje apibrėţiamas daugiabučio namo (viso pastato) šilumos įrenginių

modernizavimas, remontas, rekonstravimas, atjungimas ir (ar) prijungimas prie šilumos perdavimo

tinklų, daugiabučio namo buto ir kitų patalpų šilumos įrenginių prijungimas prie šilumos

perdavimo tinklų ar pastato šildymo ir karšto vandens sistemos, daugiabučio namo butų ir kitų

patalpų šilumos įrenginių, prijungtų prie šilumos perdavimo tinklų ar pastato šildymo ir karšto

vandens sistemos, rekonstravimas, šilumos vartojimas, sutarčių sudarymas, šilumos tiekėjo

pareigos, atsakomybė ir teisės, pastato valdytojo (administratoriaus) atsakomybė, teisės ir

pareigos, daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų – buitinių šilumos vartotojų teisės,

pareigos ir atsakomybė, pastato šildymo ir karšto vandens sistemos priţiūrėtojo atsakomybė,

pareigos ir teisės, daugiabučio namo butų ir kitų patalpų šilumos įrenginių atjungimas nuo šilumos

perdavimo tinklų ar daugiabučio namo šildymo ir karšto vandens sistemos įrenginių buitinių

šilumos vartotojų iniciatyva, atsiskaitomųjų šilumos apskaitos prietaisų įrengimas ir prieţiūra,

daugiabučio namo butų ir kitų patalpų šilumos įrenginių remontas.

Taisyklių V skyrius reglamentuoja daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų –

buitinių karšto vandens vartotojų ir karšto vandens tiekėjo, geriamojo vandens tiekėjo, šilumos

tiekėjo, pastato šildymo ir karšto vandens sistemos priţiūrėtojo, pastato Valdytojo

(Administratoriaus) bei kitų ūkio subjektų tarpusavio santykius, teises, pareigas ir atsakomybę,

tiesiogiai susijusius su šilumos ar kitos energijos bei geriamojo vandens tiekimu karštam

vandeniui ruošti, karšto vandens gamyba, perdavimu, tiekimu ir vartojimu daugiabučiuose

namuose.

Taisyklių V skyrius „Karšto vandens tiekimas ir vartojimas daugiabučiuose“ taikomas,

kai daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkai – buitiniai karšto vandens vartotojai teisės

aktuose nustatyta tvarka pasirenka apsirūpinimo karštu vandeniu būdą su karšto vandens tiekėju.

117



Jis taikomas iki buitiniai karšto vandens vartotojai pasirenka apsirūpinimo karštu

vandeniu būdą be karšto vandens tiekėjo, jeigu iki Taisyklių įsigaliojimo teisės aktuose nustatyta

tvarka buvo taikomas apsirūpinimo karštu vandeniu būdas taip:

1. Daugiabučiuose namuose, kuriuose iš geriamojo vandens tiekėjo šilumos tiekėjas

perka geriamąjį vandenį karštam vandeniui ruošti pagal buitinių karšto vandens skaitiklių

rodmenų ataskaitas ir galiojančias šalto geriamojo vandens pirkimo–pardavimo sutartis ir pagal

galiojančias šilumos ir karšto vandens vartojimo pirkimo–pardavimo sutartis buitiniams šilumos ir

(ar) karšto vandens vartotojams parduoda šilumą šildymui, karšto vandens temperatūros

palaikymui ir karštą vandenį, iki buitiniai šilumos ir (ar) karšto vandens vartotojai daugiabučiuose

namuose teisės akto ir Taisyklių nustatyta tvarka pasirenka kitą karšto vandens tiekėją arba kitą

apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, galioja esami šilumos tiekėjų, geriamojo vandens tiekėjų,

buitinių karšto vandens vartotojų ir buitinių šilumos vartotojų sutartiniai santykiai. Daugiabučio

namo butuose ir kitose patalpose karšto vandens skaitiklius įrengia, juos priţiūri ir atlieka jų

patikrą bei teisės aktuose nustatyta tvarka ima karšto vandens skaitiklių aptarnavimo mokestį

šilumos tiekėjas arba geriamojo vandens tiekėjas, priklausomai nuo to, kuriam šilumos vartojimo

pirkimo–pardavimo sutartyse ar geriamojo vandens pirkimo–pardavimo sutartyse ši pareiga

nustatyta, jeigu iki Taisyklių įsigaliojimo sudarytose karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimo,

prieţiūros ir patikros daugiabučio namo butuose ir kitose patalpose sutartyse nenumatyta kitaip.

2. Daugiabučiuose namuose, kuriuose iš geriamojo vandens tiekėjo pagal įvadinio

geriamojo vandens apskaitos prietaiso rodmenų ataskaitas ir galiojančias šalto geriamojo vandens

pirkimo–pardavimo sutartis geriamąjį vandenį karštam vandeniui ruošti visam pastatui perka

šilumos tiekėjas ir pagal galiojančias šilumos ir karšto vandens vartojimo pirkimo–pardavimo

sutartis buitiniams šilumos ir (ar) karšto vandens vartotojams parduoda šilumą šildymui, karšto

vandens temperatūros palaikymui ir karštą vandenį, iki buitiniai šilumos ir (ar) karšto vandens

vartotojai daugiabučiuose namuose teisės akto ir Taisyklių nustatyta tvarka pasirenka kitą karšto

vandens tiekėją arba kitą apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, karšto vandens tiekėju yra šilumos

tiekėjas, kuris daugiabučio namo butuose ir kitose patalpose įrengia karšto vandens skaitiklius,

juos priţiūri ir atlieka jų patikrą bei teisės aktuose nustatyta tvarka ima karšto vandens skaitiklių

aptarnavimo mokestį, jeigu iki Taisyklių įsigaliojimo sudarytose karšto vandens apskaitos

prietaisų įrengimo, prieţiūros ir patikros daugiabučio namo butuose ir kitose patalpose sutartyse

nenumatyta kitaip.

3. Daugiabučiuose namuose, kuriuose buitiniai karšto vandens vartotojai geriamąjį

vandenį karšto vandens poreikių tenkinimui perka iš geriamojo vandens tiekėjo pagal įvadinio

118



geriamojo vandens apskaitos prietaiso ir (ar) butuose įrengtų buitinių karšto vandens skaitiklių

rodmenų ataskaitas ir galiojančias šalto geriamojo vandens pirkimo–pardavimo sutartis, iki

buitiniai šilumos ir (ar) karšto vandens vartotojai daugiabučiuose namuose teisės ir Taisyklių

nustatyta tvarka pasirenka karšto vandens tiekėją arba kitą apsirūpinimo karštu vandeniu būdą,

karšto vandens skaitiklius daugiabučio namo butuose ir kitose patalpose įrengia, juos priţiūri ir

atlieka jų patikrą bei teisės aktuose nustatyta tvarka ima karšto vandens skaitiklių aptarnavimo

mokestį geriamojo vandens tiekėjas, jeigu iki Taisyklių įsigaliojimo sudarytose karšto vandens

apskaitos prietaisų įrengimo, prieţiūros ir patikros daugiabučio namo butuose ir kitose patalpose

sutartyse nenumatyta kitaip.

Šiame taisyklių skyriuje apibrėţtos daugiabučio namo (viso pastato) karšto vandens

sistemos įrenginių modernizavimas, remontas, rekonstravimas, atjungimas ir (ar) prijungimas prie

šilumos perdavimo tinklų ar kito energijos šaltinio, daugiabučio namo butų ir kitų patalpų karšto

vandens įrenginių modernizavimas, remontas, rekonstravimas, atjungimas ir (ar) prijungimas prie

šilumos ir (ar) karšto vandens perdavimo tinklų ar pastato karšto vandens sistemos, sutarčių

sudarymas, daugiabučio namo valdytojo (administratoriaus) teisės, pareigos ir atsakomybė, karšto

vandens tiekėjo pareigos, atsakomybė ir teisės, daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų –

buitinių karšto vandens vartotojų teisės, pareigos ir atsakomybė, pastato šildymo ir karšto vandens

sistemos priţiūrėtojo teisės, pareigos ir atsakomybė, atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos

prietaisų įrengimas ir prieţiūra.

Be to, taisyklėse apibrėţtas šilumos, šilumnešio ir (ar) karšto vandens tiekimo

sustabdymas šilumos tiekėjo ir (ar) karšto vandens tiekėjo iniciatyva, šilumos įrenginių kontrolė ir

prieţiūra, pretenzijų pateikimo, nagrinėjimo ir ginčų sprendimo tvarka.

Maksimalios šilumos suvartojimo normos daugiabučių namų butams ir kitoms

patalpoms šildyti, patvirtintos Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2003 m.

gruodţio 8 d. nutarimu Nr. O3-105 (Ţin., 2003, Nr. 117-5390)

Šilumos paskirstymo vartotojams metodų rengimo ir taikymo taisyklės, patvirtintos

Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2004 m. lapkričio 11 d. nutarimu Nr.

O3-121 (Ţin., 2004, Nr. 168-6214)

Pagal šias taisykles, kai pastate yra daugiau nei vienas šilumos ir (ar) karšto vandens

vartotojas, visas pastate suvartotas šilumos kiekis nustatytas pagal atsiskaitomųjų šilumos

prietaisų rodmenis, paskirstomas (išdalijamas) vartotojams, o kiekvienas vartotojas moka uţ jam

priskirtą šilumos kiekį, išmatavus, įvertinus ar kitaip pagal Komisijos rekomenduojamus ar su ja

119



suderintus Paskirstymo metodus nustačius, kokia visų vartotojų bendrai suvartoto šilumos kiekio

dalis tenka tam šilumos vartotojui.

Paskirstymo metodai rengiami ir taikomi, kai visi pastato vartotojai prijungti prie

centralizuoto šildymo sistemos. Daliai vartotojų atsijungus nuo centralizuoto šildymo sistemos,

Paskirstymo metodas papildomas metodu, leidţiančiu apskaičiuoti šilumos dalį, suvartotą

daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, nepaisant to, kokiu būdu šildomos jam

priklausančios patalpos.

Paskirstymo metodai rengiami ir taikomi, kai daugiabučio namo šildymo ir karšto

vandens sistema įrengta pagal projektą ir atitinka privalomuosius reikalavimus. Savavališkai

atlikta sistemos rekonstrukcija turi būti atstatyta arba bendrasavininkiai turi priimti sprendimą dėl

pastato ar jo dalies šildymo ir karšto vandens sistemos rekonstrukcijos įteisinimo. Nustatyta tvarka

įteisinus pakeitimus, Paskirstymo metodą vartotojai pasirenka iš Komisijos rekomenduotų arba

suderinami kiti vartotojų siūlomi Paskirstymo metodai.

Butų ar patalpų savininkams atsisakius įleisti šilumos tiekėjo ar namo šildymo ir karšto

vandens priţiūrėtojo įgaliotus atstovus pagal jų pateiktą raštišką prašymą į savininkams

priklausančias patalpas, šilumos tiekėjas ar namo šildymo ir karšto vandens sistemos priţiūrėtojas,

pagal Šilumos tiekimo ir vartojimo taisykles įforminęs savininkų atsisakymą, turi teisę šių patalpų

savininkų suvartotam šilumos kiekiui įvertinti taikyti maksimalius šilumos sąnaudų normatyvus

šildymui ir karšto vandens suvartojimo normatyvus bei pagal juos apskaičiuoti šilumos kiekius

šalto vandens pašildymui.

Šie normatyvai gali būti taikomi, kai atsisakoma leisti įrengti šilumos ar karšto vandens

įvadinę apskaitą ar neleidţiama sutartimi nustatyta tvarka netrukdomai patekti į šilumos ir (ar)

karšto vandens tiekėjui priklausančias patalpas, kad jie galėtų priţiūrėti ir patikrinti

atsiskaitomuosius šilumos ir karšto vandens apskaitos prietaisus, arba nustačius, kad šilumos

apskaitos prietaisas neveikia dėl vartotojų kaltės.

Kai atsiskaitomieji šilumos bei karšto vandens apskaitos prietaisai laikinai neveikia,

vartotojų suvartoti šilumos kiekiai nustatomi:

1. šildymui – vartotojo buto (patalpos) naudingąjį plotą dauginant iš vidutinio šilumos

sąnaudų normatyvo arba kitais teisės aktais nustatyto vidutinio normatyvo būsto šildymui;

2. šalto vandens pašildymui – karšto vandens suvartojimo normatyvą arba kitais teisės

aktais nustatytą normatyvą dauginant iš vidutinio šilumos sąnaudų normatyvo šalto vandens

kubinio metro pašildymui;

120



3. cirkuliacijai – pagal vidutinį šilumos sąnaudų normatyvą arba kitais teisės aktais

nustatytą normatyvą.

Paskirstymo metodų taikymo pradţia nustatoma tiekėjo ir vartotojo sutartimi, vartotojui

pasirinkus Paskirstymo metodą. Iki vartotojo apsisprendimo ir sutarties pasirašymo taikoma

galiojanti paskirstymo tvarka.

Šilumos vartojimo pirkimo – pardavimo sutarčių šalys privalo nurodyti pasirinkto

Paskirstymo metodo pavadinimą bei jo numerį, Komisijos nutarimo apie jo patvirtinimą ar

suderinimą numerį bei datą.

Paskirstymo metodas gali būti taikomas ne maţiau kaip vieno pastato visoms šilumos ir

(ar) karšto vandens vartojimo pirkimo pardavimo sutarčių šalims sutarus ir jį nurodţius šalių pagal

individualiai aptartas sąlygas pasirašytose sutartyse, laikantis tokių nuostatų, kad:

1. paskirstymo metodą pasirenka pastato šilumos ir (ar) karšto vandens vartotojai,

daugiabučio namo butų savininkai Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso, Daugiabučių namų

savininkų bendrijų įstatymo ar kitų teisės aktų nustatyta sprendimų priėmimo tvarka;

2. pasirinktas paskirstymo metodas turi būti taikomas ne maţiau kaip vienerius

kalendorinius metus, jeigu šalys nesutarė kitaip;

3. šilumos ir (ar) karšto vandens vartotojai ar jų atstovas prieš mėnesį ne šildymo sezono

metu pateikia prašymą tiekėjui dėl paskirstymo metodo pasirinkimo (pakeitimo), jeigu tai nesusiję

su papildomos informacijos surinkimu, matavimo prietaisų įrengimu, kompiuterinių programų

įsigijimu ar pakeitimo darbais ir išlaidomis;

4. šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjas turi teisę atidėti kito paskirstymo metodo

taikymą, kol bus surinkta ir apdorota papildoma informacija arba įrengti reikalingi matavimo

prietaisai, bet ne ilgiau kaip vieneriems metams, jeigu šalys nesutarė kitaip.

Paskirstymo metodų vykdymą kontroliuoja ir priţiūri Komisija bei kitos valstybės

institucijos pagal kompetenciją.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. liepos 25 d. nutarimas Nr. 982 „Dėl

teisės aktų, būtinų Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymui įgyvendinti, patvirtinimo“

(Ţin., 2003, Nr. 75-3481; 2008, Nr. 121-4595)

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo (Ţin., 2003, Nr. 51-2254)

10 straipsniu, 28 straipsnio 2 dalimi ir 31 straipsnio 2 dalimi ir įgyvendindama Lietuvos


121



įgyvendinant Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymą“ (Ţin., 2003, Nr. 59-2659) 3.1 punktą,

Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutarė patvirtinti:

1. Šilumos tiekimo licencijavimo taisykles.

2. Šilumos supirkimo iš nepriklausomų gamintojų į šilumos tiekimo sistemas tvarkos

aprašą.

3. Namo šildymo ir (ar) karšto vandens sistemos rekonstravimo pagal privalomuosius

reikalavimus ir šių darbų rėmimo tvarkos aprašą.

ŠILUMOS TIEKIMO LICENCIJAVIMO TAISYKLĖS

Šilumos tiekimo licencijavimo taisyklės reglamentuoja šilumos tiekimo licencijų

išdavimą, pakeitimą, galiojimo sustabdymą, galiojimo sustabdymo panaikinimą, galiojimo

panaikinimą šilumos tiekėjams, licencijų turėtojų teises ir pareigas, taip pat licencijuojamos

veiklos sąlygų laikymosi prieţiūrą.

Šiose Taisyklėse licencijuojamos veiklos sąnaudų auditu laikoma licenciją turinčios

įmonės sąnaudų, susijusių su konkrečia licencijuojama veikla, patikrinimas ir nustatymas.

Kitos šiose Taisyklėse vartojamos sąvokos paaiškintos Lietuvos Respublikos šilumos

ūkio įstatyme (Ţin., 2003, Nr. 51-2254, 2007, Nr. 130-5259).

Verstis šilumos tiekimo veikla leidţiama tik įmonėms, turinčioms licenciją.

Licenciją gali gauti įmonė, numatomoje licencijuojamos veiklos teritorijoje valdanti

šilumos tiekimo veiklai vykdyti būtinus šilumos gamybos įrenginius ir (ar) šilumos perdavimo

tinklus. Įmonė, kuri šilumos gamybos įrenginius ir (ar) šilumos perdavimo tinklus valdo ne

nuosavybės ar patikėjimo teise, gali gauti licenciją, jeigu jos įstatinis kapitalas ne maţesnis kaip

15 procentų jai pagal sudaromą nuomos sutartį perduodamo turto vertės

Šiose taisyklėse apibrėţtos licencijas išduodančios institucijos ir jų įgaliojimai,

dokumentų pateikimas ir nagrinėjimas, licencijų išdavimas, licencijų registravimas, atsisakymas

išduoti licenciją, licencijuojamos veiklos sąlygos, atsakomybė uţ licencijuojamos veiklos sąlygų

paţeidimus.

ŠILUMOS SUPIRKIMO IŠ NEPRIKLAUSOMŲ GAMINTOJŲ Į ŠILUMOS TIEKIMO

SISTEMAS TVARKOS APRAŠAS

122



Šilumos supirkimo iš nepriklausomų gamintojų į šilumos tiekimo sistemas tvarkos

aprašas parengtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymu (Ţin., 2003, Nr. 51-

2254; 2007, Nr. 130-5259), Lietuvos Respublikos energetikos įstatymu (Ţin., 2002, Nr. 56-2224)

ir atsiţvelgiant į Nacionalinės energetikos strategijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Seimo

2007 m. sausio 18 d. nutarimu Nr. X-1046 (Ţin., 2007, Nr. 11-430), tikslus efektyvaus energijos

vartojimo ir aplinkosaugos srityse, siekiant racionaliai naudoti atliekinę energiją (šilumą), skatinti

atsinaujinančių ir vietinių energijos išteklių naudojimą – sudaryti galimybes nepriklausomiems

šilumos gamintojams ją parduoti į esamas aprūpinimo šiluma sistemas ir sumaţinti šilumos

tiekimo sąnaudas.

Šio aprašo privalo laikytis visi šilumos tiekėjai, neatsiţvelgiant į nuosavybės formas,

kurių 3 pastarųjų metų vidutinė metinė šilumos tiekimo apimtis – daugiau kaip 10 GWh.

Savivaldybės tarybos sprendimu šis aprašas gali būti privalomas maţesnį kiekį šilumos

realizuojantiems šilumos tiekėjams.

Šiame apraše apibrėţtos superkamos šilumos kokybės, tiekimo patikimumo ir

aplinkosaugos reikalavimai, lyginamųjų šilumos tiekėjo šilumos gamybos sąnaudų apskaičiavimas

šilumos tiekėjo dispečerinio valdymo veikla, šilumos supirkimo iš nepriklausomų

šilumos gamintojų prioritetų nustatymas, nepriklausomų šilumos gamintojų šilumos gamybos

įrenginių prijungimas ir šilumos supirkimas, informacijos apie prisijungimo ir supirkimo sąlygas

teikimas.

NAMO ŠILDYMO IR (AR) KARŠTO VANDENS SISTEMOS REKONSTRAVIMO

PAGAL PRIVALOMUOSIUS REIKALAVIMUS ir ŠIŲ DARBŲ RĖMIMO TVARKOS

APRAŠAS


reikalavimus ir šių darbų rėmimo tvarkos aprašas reglamentuoja savivaldybės institucijos teisę

įpareigoti daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkus rekonstruoti (pertvarkyti) pagal

privalomuosius reikalavimus daugiabučio namo šildymo ir (ar) karšto vandens sistemas, šio

įpareigojimo įvykdymą ir vykdymo terminus

Sistemos rekonstruojamos (pertvarkomos) taip, kad po rekonstravimo (pertvarkymo)

atitiktų Daugiabučio namo šildymo ir karšto vandens sistemos privalomuosius reikalavimus,

patvirtintus aplinkos ministro ir ūkio ministro 2003 m. birţelio 30 d. įsakymu Nr. 326/4-253 (Ţin.,

2003, Nr. 65-2975), turi būti vadovaujantis šiuo aprašu.

123



Sistemų rekonstravimas (pertvarkymas) – sistemų, priskiriami statinio kapitaliniam

remontui arba statinio paprastajam remontui, priklausomai nuo šių darbų sudėties, nurodytos

statybos techniniame reglamente STR 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys“, patvirtintame

Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. gruodţio 5 d. įsakymu Nr. 622 (Ţin., 2002, Nr.

119-5372).

Šis aprašas parengtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymu (Ţin.,

2003, Nr. 51-2254; 2007, Nr. 130-5259) ir Lietuvos Respublikos statybos įstatymu (Ţin., 1996,

Nr. 32-788; 2001, Nr. 101-3597).

Pagrindinės šiame apraše vartojamos sąvokos paaiškintos Lietuvos Respublikos šilumos

ūkio įstatyme ir kituose su juo susijusiuose teisės aktuose.

ĮPAREIGOJIMAS REKONSTRUOTI ŠILDYMO IR (AR) KARŠTO VANDENS SISTEMĄ

Sistemų atitiktį privalomiesiems reikalavimams nustato Valstybinė energetikos inspekcija

prie Ūkio ministerijos, gavusi argumentuotą daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų

prašymą.

Į Valstybinę energetikos inspekciją šiuo klausimu gali kreiptis šilumos ir (ar) karšto

vandens tiekėjai, šių sistemų prieţiūros įmonės, savivaldybių institucijos.

Atitiktis fiksuojama paţymoje, kurią pasirašo Valstybinės energetikos inspekcijos

teritorinio skyriaus viršininkas ir vertinimą atlikęs inspektorius (ar grupės vadovas). Nustačius,

kad sistema neatitinka privalomųjų reikalavimų, paţymoje turi būti nurodyti konkretūs

pertvarkytini sistemų elementai. Ši paţyma įteikiama prašymą pateikusiam subjektui, o jos kopija

– savivaldybės institucijai.

Daugiabučio namo, kurio šildymo ir (ar) karšto vandens sistema neatitinka privalomųjų

reikalavimų, butų ir patalpų savininkai pertvarkyti namo šildymo ir (ar) karšto vandens sistemą

įpareigojami savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu, kuriame nurodomas įpareigojimo

įvykdymo terminas – ne trumpesnis kaip 18 mėnesių.

Savivaldybės institucija nurodytąjį įpareigojimą gali duoti gavusi Valstybinės energetikos

inspekcijos paţymą, fiksuojančią neatitiktį privalomiesiems reikalavimams.

Gali būti įpareigojama pertvarkyti tik šildymo, tik karšto vandens sistemą ar abi sistemas.

Apie įpareigojimą daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkai informuojami

išsiunčiant savivaldybės institucijos sprendimą registruotu laišku daugiabučio namo savininkų

bendrijos valdybai (bendrijos pirmininkui) arba daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų

(bendrasavininkių) jungtinės veiklos sutarties dalyvių įgaliotam asmeniui, arba daugiabučio namo

124



butų ir kitų patalpų savininkų (bendrasavininkių) bendrosios nuosavybės administratoriui, pastato

šildymo ir karšto vandens sistemos priţiūrėtojui ir šilumos tiekėjui.

Savivaldybės institucija, duodama įpareigojimą, gali remti pertvarkymą, nustatyti

paramos teikimo sąlygas ir būdą. Paramai gali būti naudojamos savivaldybių institucijų įsteigtų

specialiųjų bendrijų rėmimo fondų, kitų savivaldos rėmimo ar valstybės įgyvendinamų energijos

taupymo programų lėšos.

ĮPAREIGOJIMO REKONSTRUOTI ŠILDYMO IR (AR) KARŠTO VANDENS SISTEMĄ VYKDYMAS




bendrosios nuosavybės administratorius per mėnesį nuo savivaldybės institucijos sprendimo dėl

įpareigojimo išsiuntimo dienos privalo sušaukti narių susirinkimą, kuriame turi būti priimti

sprendimai dėl:

1. sistemos pertvarkymo;

2. finansavimo šaltinių ir būdų;

3. įgalioto asmens išrinkimo ir įgaliojimų atstovauti butų ir kitų patalpų savininkų

interesams projektuojant, pertvarkant ir sprendţiant visus su įpareigojimu susijusius klausimus

suteikimo;

4. įgalioto asmens atsiskaitymo uţ pavestas uţduotis savininkams tvarkos.



kurie įgyja nuosavybės teises į butus ir kitas patalpas po šių sprendimų priėmimo.

Sistemų pertvarkymo projektas rengiamas ir kiti su tuo susiję veiksmai atliekami

Lietuvos Respublikos statybos įstatymo ir statybos techniniuose reglamentuose nustatyta tvarka:

1. darbai, priskiriami prie statinio kapitalinio remonto arba rekonstravimo pagal statybos

techninį reglamentą STR 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys“, – gavus statybos leidimą; statinio

kapitalinio remonto arba rekonstravimo darbai – pagal statybos techninį reglamentą STR

1.07.01:2002 „Statybos leidimas“, patvirtintą aplinkos ministro 2002 m. balandţio 30 d. įsakymu

Nr. 218 (Ţin., 2002, Nr. 55-2203). Prieš gaunant šį leidimą, būtina projektą suderinti su

Valstybine energetikos inspekcija, kuri privalo patikrinti, ar atlikus projekte numatytus darbus

sistemos atitiks privalomuosius reikalavimus;

2. darbai, priskiriami prie statinio paprastojo remonto, – surašius atliktinų darbų aktus

(nurodomi darbų pavadinimai ir apimtis) ir juos privalomai suderinus su Valstybine energetikos

125



inspekcija, kuri privalo patikrinti, ar atlikus akte nurodytus darbus sistemos atitiks privalomuosius

reikalavimus.

Sistemų pertvarkymo statybos darbus gali atlikti namo gyventojų ar jų įgaliotų asmenų

pasirinkta įmonė, turinti teisę tuos darbus atlikti pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymo

reikalavimus.

Atlikus sistemų pertvarkymo darbus, jos pripaţįstamos atitinkančiomis privalomuosius

reikalavimus ir tinkamomis naudoti:

1. kai sistemos pertvarkymas priskiriamas prie statinio kapitalinio remonto arba

rekonstravimo, – statybos techninio reglamento STR 1.11.01:2002 „Statinių pripaţinimo

tinkamais naudoti tvarka“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. geguţės 14

d. įsakymu Nr. 242 (Ţin., 2002, Nr. 60-2475), nustatyta tvarka;

2. kai sistemos pertvarkymas priskiriamas prie statinio paprastojo remonto, – Valstybinės

energetikos inspekcijos sudarytos komisijos, kurioje, be inspekcijos atstovo (komisijos

pirmininko), dalyvauja daugiabučio namo butų savininkų ir kitų patalpų savininkų

(bendrasavininkių) jungtinės veiklos sutarties dalyvių įgalioti atstovai ir savivaldybės institucijos

atstovai, aktu. Valstybinė energetikos inspekcija privalo sudaryti minėtąją komisiją ne vėliau kaip

per savaitę po to, kai į ją kreipiasi asmuo, įgaliotas spręsti klausimus, susijusius su įpareigojimu.

Daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų įgaliotas atstovas per savaitę nuo

įvykdyto įpareigojimo akto pasirašymo raštu praneša savivaldybės institucijai ir pateikia komisijos

aktą, patvirtinantį, kad pertvarkytos sistemos atitinka privalomuosius reikalavimus ir pripaţintos

tinkamomis naudoti.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. gruodţio 31 d. nutarimas Nr. 1507 „Dėl

dujų, elektros ir šiluminės energijos, šalto bei karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimo ir

eksploatavimo“ (Ţin., 1998, Nr. 3-56; 1998, Nr. 43-1173)

Siekdama, kad būtų tobulinama dujų, elektros ir šiluminės energijos, šalto bei karšto

vandens apskaitos prietaisų įrengimo ir eksploatavimo tvarka, Lietuvos Respublikos Vyriausybė

nutarė:

1. Nustatyti, kad:

1.1. dujų, elektros ir šiluminės energijos, šalto bei karšto vandens apskaitai naudojami tik

Lietuvos Respublikos matavimo priemonių registre įrašyti prietaisai. Ūkio ministerija kartu su

Valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministerija bei Valstybine konkurencijos ir vartotojų

teisių gynimo tarnyba prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės turi sudaryti komisiją, kuri nustatytų

126



principus ir reikalavimus, pagal kuriuos apskaitos prietaisai turi būti įrašomi į Lietuvos

Respublikos matavimo priemonių registrą;

1.2. apskaitos prietaisai, pagal kuriuos atsiskaitoma, turi būti metrologiškai patikrinti;

1.3. dujų, elektros ir šiluminės energijos, šalto bei karšto vandens tiekėjai, kurie su

vartotojais yra sudarę dujų, elektros ir šiluminės energijos, šalto bei karšto vandens tiekimo ir

vartojimo sutartis, įrengia jiems (taip pat pakeičia netenkinančius apskaitos reikalavimų arba

pasibaigus eksploatavimo terminui) šiluminės energijos (išskyrus šilumos apskaitos prietaisus,

įrengiamus pramonės įmonėse, vartojančiose šiluminę energiją technologiniams procesams), dujų,

elektros energijos, šalto bei karšto vandens apskaitos prietaisus. Apskaitos prietaisus tiekėjas

perka ir juos įrengia bei keičia savo lėšomis. Apskaitos prietaisai įsigyjami ir rangovai jiems

montuoti parenkami konkurso tvarka.

Pramonės įmonėse, vartojančiose šiluminę energiją technologiniams procesams, šilumos

apskaitos prietaisai įsigyjami, įrengiami bei keičiami vartotojo lėšomis prieš tai suderinus su

tiekėju;

1.4. gyvenamuosiuose namuose mokestis uţ šaltą bei karštą vandenį, dujas, elektros

energiją nustatomas pagal butų apskaitos prietaisų rodmenis, o jeigu butuose apskaitos prietaisų

nėra, mokestis nustatomas pagal dujų, šalto bei karšto vandens suvartojimo normas, kurias tvirtina

savivaldybės. Mokestis uţ suvartotą šiluminę energiją nustatomas pagal namo arba jo dalies

įvadinio apskaitos prietaiso rodmenis, o jeigu įvadinio apskaitos prietaiso nėra - pagal normas,

kurias tvirtina savivaldybė.

2. Nustatyti šiuos apskaitos prietaisų įrengimo terminus ir eksploatavimo tvarką:

2.1. įvadiniai šiluminės energijos ir dujų apskaitos prietaisai butuose turi būti įrengti iki

1998 m. spalio 1 d., šalto bei karšto vandens apskaitos prietaisai butuose - iki 1999 m. gruodţio 31

d., vartotojams (išskyrus gyventojus) skirti daugiafunkciniai elektros energijos apskaitos

prietaisai, kurių instaliuota elektros įrenginių galia didesnė kaip 30 kW, - iki 2001 m. gruodţio 31

dienos;

2.2. šiluminės energijos (išskyrus šilumos apskaitos prietaisus, įrengiamus pramonės

įmonėse, vartojančiose šiluminę energiją technologiniams procesams), dujų, elektros energijos,

šalto bei karšto vandens apskaitos prietaisus savo lėšomis eksploatuoja (atlieka techninę prieţiūrą,

keičia, remontuoja, organizuoja metrologinę patikrą) tiekėjai;

2.3. uţ apskaitos prietaisų apsaugą atsako patalpų ar įrenginių, kuriuose jie įrengti,

savininkai (nuomininkai) arba šias patalpas eksploatuojančios organizacijos pagal dujų, elektros ir

127



šiluminės energijos tiekimo bei vartojimo taisykles, vandentvarkos ūkio naudojimo taisykles ir

sutartis su tiekėjais.

Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams

namams modernizuoti įstatymas (Ţin., 1992, Nr. 14-378; 2002, Nr. 116-5188; 2005, Nr. 47-1554;

2009, Nr. 93-3961)

Šis Įstatymas nustato valstybės paramos, teikiamos šeimoms ir asmenims, turintiems

nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, būstui pirkti, statyti ar rekonstruoti (įsigyti)

bei daugiabučiams namams modernizuoti ir savivaldybių socialinio būsto fondui sudaryti, formas,

sąlygas ir tvarką, taip pat savivaldybių socialinio būsto nuomos sąlygas ir tvarką.

Šis Įstatymas nustato valstybės paramos, teikiamos fiziniams asmenims (šeimoms),

turintiems (turinčioms) nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, būstui pirkti, statyti

(rekonstruoti), daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) ir savivaldybių socialinio būsto

fondui sudaryti, formas, sąlygas ir tvarką, taip pat savivaldybių socialinio būsto nuomos sąlygas ir

tvarką.

Valstybės parama būstui įsigyti ar išsinuomoti pagal šį Įstatymą teikiama šeimoms, taip

pat asmenims, įgijusiems visišką civilinį veiksnumą. Šeimai atstovauja vienas iš sutuoktinių (tėvų)

arba jų įgaliotas asmuo.

Šiame įstatyme tarp kitų apibrėţtos šios sąvokos:

Būstas (gyvenamosios patalpos) – vienbutis gyvenamasis namas, jo dalis, butas ar kitos

gyvenamosios patalpos, tinkamos asmeniui arba šeimai gyventi.

Butas - gyvenamojo namo dalis iš vieno ar kelių gyvenamųjų kambarių, virtuvės bei kitų

patalpų, atitvarų konstrukcijomis atskirta nuo bendrojo naudojimo patalpų

Daugiabučio namo modernizavimas – statybos darbai, kuriais iš dalies arba visiškai

atnaujinamos ir pagerinamos pastato ir (ar) jo inţinerinių sistemų fizinės ir energinės savybės.

Daugiabučio namo atnaujinimas (modernizavimas) – statybos darbai, kuriais

atkuriamos ar pagerinamos pastato ir (ar) jo inţinerinių sistemų fizinės ir energinės savybės ir (ar)

kuriais uţtikrinamas iš atsinaujinančių energijos šaltinių gaunamos energijos naudojimas.

13 straipsnis. Valstybės paramos daugiabučiams namams modernizuoti teikimo

sąlygos ir būdai

Valstybės parama daugiabučiams namams modernizuoti teikiama visiems daugiabučių

namų butų savininkams, nepaisant savininkų bendrosios dalinės nuosavybės administravimo

formos:




128



1) apmokant ne didesnę kaip 50 procentų valstybės remiamų investicijų dalį

daugiabučiams namams modernizuoti, atsiţvelgiant į šių investicijų projektų, įgyvendinamų pagal

Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą daugiabučių namų modernizavimo programą ar ją

atitinkančias savivaldybių patvirtintas programas, energinį efektyvumą. Suteikiant daugiabučių

namų savininkams vienkartinę Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos

nustatyto dydţio valstybės paramą, vienkartinės valstybės paramos dydis vienam daugiabučio

namo naudingojo ploto kvadratiniam metrui neturi būti didesnis uţ Vyriausybės nustatytą;

2) apmokant daugiabučio namo modernizavimo, atliekamo pagal šios dalies 1 punkte

nurodytus investicijų projektus, išlaidas, tenkančias maţas pajamas gaunančioms šeimoms

(vieniems gyvenantiems asmenims): jiems tenkantį investicijos pradinį įnašą ar jo dalį, kredito

draudimo įmoką ar jos dalį, kreditą ar jo dalį ir palūkanas ar jų dalį.

Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto Valstybės paramos daugiabučiams namams modernizuoti

teikimo ir investicijų projektų energinio efektyvumo nustatymo taisykles tvirtina Lietuvos

Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliotos institucijos, atsiţvelgdamos į valstybės biudţeto

asignavimus daugiabučių namų modernizavimo programai įgyvendinti. Šiose taisyklėse turi būti

nustatytas didţiausias valstybės paramos daugiabučiams namams modernizuoti dydis.

Šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyto valstybės paramos teikimo ir investicijų

projektų energinio efektyvumo įgyvendinimui būtina įdiegti šiuos daugiabučių namų savininkų

lėšų kaupimo principus daugiabučio namo modernizavimui (investicijų projektų įgyvendinimui):

1) daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkai privalo kaupti asmenines lėšas,

kurios bus skiriamos daugiabučio namo modernizavimui (investicijų projektų įgyvendinimui).

Daugiabučių namų, kuriuose nėra įsteigtos daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų

bendrijos arba kurių savininkai nėra sudarę jungtinės veiklos sutarties, butų ir kitų patalpų

savininkų įnašus daugiabučių namų modernizavimui (investicijų projektų įgyvendinimui) renka ir

kaupia teisės aktų nustatyta tvarka paskirti daugiabučių namų bendrojo naudojimo objektų

administratoriai. Daugiabučių namų bendrojo naudojimo objektų administratoriai butų ir kitų

patalpų savininkų įnašus renka ir kaupia Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės

administravimo pavyzdinių nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m.

geguţės 23 d. nutarimu Nr. 603, nustatyta tvarka;

2) daugiabučio namo, kuriame yra įsteigta daugiabučio namo butų ir kitų patalpų

savininkų bendrija arba kurio savininkai yra sudarę jungtinės veiklos sutartį, butų ir kitų patalpų

savininkų maţiausią įnašo daugiabučio namo modernizavimui (investicijų projektų

įgyvendinimui) dydį nustato patys savininkai bendrijos įstatų ar jungtinės veiklos sutarties

129



nustatyta tvarka. Daugiabučio namo, kuriame nėra įsteigta daugiabučio namo butų ir kitų patalpų

savininkų bendrija arba kurio savininkai nėra sudarę jungtinės veiklos sutarties, maţiausio įnašo

daugiabučio namo modernizavimui (investicijų projektų įgyvendinimui) apskaičiavimo metodiką

ir jo išvestinį dydį nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija.

Šio straipsnio 3 dalies 1 punkte nurodytų daugiabučių namų butų ir kitų patalpų savininkų

įnašų daugiabučių namų modernizavimui rinkimą, kaupimą ir panaudojimą kontroliuoja

savivaldybių vykdomosios institucijos.

14 straipsnis. Valstybės paramos daugiabučiams namams modernizuoti

finansavimas

Valstybės parama daugiabučiams namams modernizuoti teikiama iš Lietuvos

Respublikos valstybės biudţeto lėšų, skiriamų Specialiajai daugiabučių namų modernizavimo

programai.

15 straipsnis. Sprendimų dėl daugiabučių namų atnaujinimo (modernizavimo)

finansavimo priėmimo ir jų vykdymo tvarka

Sprendimus dėl lėšų skolinimosi ir kreditavimo sutarties sąlygų daugiabučio namo

atnaujinimui (modernizavimui) finansuoti butų ir kitų patalpų savininkai priima mutatis mutandis

Civilinio kodekso 4.85 straipsnyje nustatyta sprendimų priėmimo tvarka. Sutartis su bankais ar

kitomis kredito įstaigomis dėl kredito daugiabučio namo atnaujinimo (modernizavimo) projektui

įgyvendinti butų ir kitų patalpų savininkų vardu sudaro bendrojo naudojimo objektų valdytojas.

16 straipsnis. Butų savininkų, įgyvendinančių daugiabučio namo atnaujinimo

(modernizavimo) projektus, interesų apsauga

1. Daugiabučio namo atnaujinimo (modernizavimo) projektai turi atitikti teisingumo,

protingumo, sąţiningumo kriterijus. Atnaujinimo (modernizavimo) projekto įgyvendinimui skirta

kaupiamojo įnašo ir (ar) kitų įmokų mėnesinė įmoka, tenkanti buto naudingojo ploto vienam

kvadratiniam metrui, turi atitikti vykdomų darbų mastą ir buto savininkų pajamas.

2. Draudţiama nukreipti išieškojimą pagal buto savininko neįvykdytas prievoles dėl

atnaujinimo (modernizavimo) projektų jo dalies apmokėjimo į jo butą atnaujintame

(modernizuotame) name, jeigu tai yra vienintelis šeimos (vieno gyvenančio asmens) būstas.

3. Buto perleidimo (paveldėjimo) metu buvę įsiskolinimai pagal atnaujinimo

(modernizavimo) projektus padengiami, o vykdytinos prievolės perduodamos buto pirkėjui

(įgijėjui).

130



Daugiabučių namų modernizavimo programa ir Valstybės paramos daugiabučiams

namams modernizuoti teikimo ir investicijų projektų energinio efektyvumo nustatymo

taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugsėjo 23 d. nutarimu Nr.

1213 (Ţin., 2004, Nr. 143-5232; 2005 Nr.78-2839; 2008, Nr. 36-1282, Nr. 68-2590; 2009, Nr.

34-1292, Nr.112-4776)

Daugiabučių namų atnaujinimo (modernizavimo) programa parengta įgyvendinant

Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams

atnaujinti (modernizuoti) įstatymą (Ţin., 1992, Nr. 14-378; 2002, Nr. 116-5188; 2009, Nr. 93-

3961), Lietuvos Respublikos Vyriausybės veiklos programą, kuriai pritarta Lietuvos Respublikos

Seimo 2008 m. gruodţio 9 d. nutarimu Nr. XI-52 (Ţin., 2008, Nr. 146-5870), ir Lietuvos būsto

strategijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. sausio 21 d. nutarimu Nr. 60

(Ţin., 2004, Nr. 13-387), tikslą – uţtikrinti efektyvų esamo būsto naudojimą, prieţiūrą,

atnaujinimą ir modernizavimą, racionalų energijos išteklių naudojimą. Šios programos

įgyvendinimo laikotarpis atitinka Lietuvos būsto strategijos įgyvendinimo laikotarpį – iki 2020

metų.

Šios programos įgyvendinimas skatintas ir didinant savivaldybių vaidmenį. Iš pradţių

būsto atnaujinimo programą turėjo tik Vilniaus miesto savivaldybė, kuri kitų miestų

savivaldybėms tapo geru pavyzdţiu, kaip rengti ir įgyvendinti būsto atnaujinimo (modernizavimo)

programas. Šiuo metu apie pusė šalies savivaldybių papildomai skatina būsto savininkus – teikia

jiems papildomą paramą daugiabučių namų atnaujinimo (modernizavimo) investicijų projektams

parengti ir įgyvendinti.

Daug ekonomiškai išsivysčiusių valstybių įgyvendina valstybės remiamas pastatų

atnaujinimo (modernizavimo) programas, kurios daţniausiai siūlo lengvatinį finansavimą,

informacinę ir kitokią paramą daugiabučių namų savininkams, nepasiturinčioms šeimoms,

savivaldybėms, švietimo ir mokslo institucijoms, ligoninėms ir kitoms įstaigoms. Programų

dalyviams kompensuojama dalis projektų parengimo ir įgyvendinimo išlaidų. Paprastai tokios

programos socialiai orientuotos.

Vienas iš svarbiausių Lietuvos būsto strategijos tikslų – uţtikrinti efektyvų esamo būsto

naudojimą, prieţiūrą, atnaujinimą (modernizavimą) ir racionalų energijos išteklių vartojimą.

Strategijoje numatyta, kad iki 2020 metų pagal galimybes ir ekonominį tikslingumą bus atnaujinti

(modernizuoti) esami daugiabučiai namai, jų inţinerinė techninė įranga.

131



Šios programos tikslas – skatinti daugiabučių namų butų savininkus atnaujinti

(modernizuoti) daugiabučius namus, siekiant geresnės gyvenimo kokybės, racionalaus energinių

išteklių naudojimo ir biudţeto išlaidų maţinimo būsto šildymo išlaidoms kompensuoti.

Pagal šią programą valstybės paramos, taip pat savivaldybių, ES struktūrinių fondų,

gyventojų ir kitomis lėšomis iki 2020 metų bus siekiama modernizuoti 70 procentų (24 000)

daugiabučių namų, kurių statybos leidimai išduoti iki 1993 metų, šiluminės energijos sąnaudos

modernizuotų daugiabučių namų naudingojo ploto vienetui sumaţės iki 30 procentų, palyginti su

šiluminės energijos sąnaudomis prieš namo atnaujinimą (modernizavimą), apie 400 tūkst. tonų per

metus sumaţės išmetamo į atmosferą anglies dioksido.

Šios programos tikslo įgyvendinimas bus vertinamas pagal šiuos kriterijus:

1. kiek daugiabučių namų per metus atnaujinta (modernizuota) pasinaudojus teikiama

valstybės parama;

2. kiek sumaţėjo šiluminės energijos sąnaudos atnaujintų (modernizuotų) daugiabučių

namų naudingojo ploto vienetui (procentais);

3. kiek sumaţėjo išmetamo į atmosferą anglies dioksido atnaujintų (modernizuotų)

daugiabučių namų naudingojo ploto vienetui (procentais);

4. kiek skatinimo iniciatyvų įgyvendinta;

5. kiek paskatinta potencialių paramos gavėjų.

Šios programos įgyvendinimo priemonės planuojamos trejiems metams (1 priedas). Šių

priemonių įgyvendinimo planus rengia ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei teikia Aplinkos

ministerija.

Daugiabučių namų butų savininkai, siekdami dalyvauti šioje programoje ar ją

atitinkančiose savivaldybių patvirtintose programose, rengia atnaujinimo (modernizavimo)

projektus. Šie projektai rengiami pagal Aplinkos ministerijos tvirtinamą tvarkos aprašą. Juose turi

būti numatoma pasiekti ne maţesnę nei D pastato energinio naudingumo klasę, sumaţinti

skaičiuojamąsias šiluminės energijos sąnaudas ne maţiau kaip 20 procentų, palyginti su šiluminės

energijos sąnaudomis iki projekto įgyvendinimo, ir uţtikrinti, kad įgyvendinus projektą

skaičiuojamosios šiluminės energijos sąnaudos, atsiţvelgiant į namo dydį, neviršytų dydţių,

nurodytų 2 priede.

VALSTYBĖS PARAMOS DAUGIABUČIAMS NAMAMS MODERNIZUOTI

TEIKIMO IR INVESTICIJŲ PROJEKTŲ ENERGINIO EFEKTYVUMO NUSTATYMO

TAISYKLĖS

132



Valstybės paramos daugiabučiams namams modernizuoti teikimo ir investicijų projektų

energinio efektyvumo nustatymo taisyklės reglamentuoja investicijų projektų parengimo, jų

energinio efektyvumo nustatymo, valstybės paramos teikimo ir šių projektų įgyvendinimo tvarką.

II. INVESTICIJŲ PROJEKTO PARENGIMAS IR ĮGYVENDINIMAS

Sprendimą dėl energinio audito ir investicijų projekto parengimo priima daugiabučio

namo butų ir kitų patalpų savininkai, vadovaudamiesi Civilinio kodekso 4.85 straipsniu arba

bendrijos įstatuose ar jungtinės veiklos sutartyje nustatyta tvarka.

Rengiant ir įgyvendinant investicijų projektą, butų ir kitų patalpų savininkams atstovauja

projekto administratorius. Projekto administratorius organizuoja investicijų projekto parengimą ir

įgyvendinimą: projektavimo ir rangos darbų pirkimus, statybos techninę prieţiūrą, investicijų

projektui įgyvendinti surinktų ir skolintų lėšų apskaitą ir tvarkymą, valstybės paramos lėšų

panaudojimą, rangos ir kredito sutarčių sudarymą, butų ir kitų patalpų savininkų priimtų kitų

sprendimų, susijusių su investicijų projektu, įgyvendinimą. Projekto administratorius kiekvieno

daugiabučio namo modernizavimo investicijų projektui įgyvendinti atidaro atskirą banko sąskaitą.

Investicijų projekto administravimo išlaidas apmoka butų ir kitų patalpų savininkai.

Juridinis asmuo, išskyrus bendriją, atliekantis projekto administratoriaus funkcijas, turi

būti atestuotas statybos techninio reglamento STR 1.02.10:2008 „Daugiabučių namų bendrojo

naudojimo objektų administravimo įmonių atestavimas“, patvirtinto aplinkos ministro 2002 m.

balandţio 23 d. įsakymu Nr. 201 (Ţin., 2002, Nr. 54-2146; 2008, Nr. 17-606), nustatyta tvarka ir

turi būti apdraudęs savo veiklą daugiabučių namų administravimo srityje civilinės atsakomybės

draudimu.

Tuo atveju, kai projekto administratoriaus funkcijas atlieka daugiabučio namo bendrojo

naudojimo objektų administratorius, paskirtas pagal Civilinio kodekso 4.84 straipsnį, butų ir kitų

patalpų savininkai išrenka įgaliotąjį atstovą (atstovus) investicijų projekto įgyvendinimo prieţiūrai

vykdyti. Įgaliotasis atstovas teikia pasiūlymus rengiant investicijų projektą, dalyvauja

projektavimo ir rangos darbų pirkimo komisijose priimant rangovo atliktus darbus, atlieka butų ir

kitų patalpų savininkų pavestas kitas funkcijas, susijusias su investicijų projekto įgyvendinimu.

Įgaliotojo atstovo teisės ir pareigos nustatomos butų ir kitų patalpų savininkų susirinkime.

Investicijų projektas rengiamas ir įgyvendinamas vadovaujantis šiomis Taisyklėmis,

Būsto ir urbanistinės plėtros agentūros patvirtintais Daugiabučių namų modernizavimo investicijų

projektų bei jų įgyvendinimo procedūrų metodiniais reikalavimais ir kitais teisės aktais.

133



Investicijų projekte nurodomos daugiabučio namo energinio audito, techninių apţiūrų

atlikimo, investicijų projekto, statinio techninio projekto ir kitų dokumentų parengimo, investicijų

projekto įgyvendinimo administravimo, statybos darbų techninės prieţiūros, statybos rangos darbų

atlikimo ir kitos sąnaudos.

Parengtas investicijų projektas pateikiamas įvertinti Būsto ir urbanistinės plėtros

agentūrai, kuri, vadovaudamasi Metodiniais reikalavimais, ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo

investicijų projekto pateikimo dienos įvertina, ar investicijų projektas atitinka šias Taisykles,

Metodinius reikalavimus, taip pat kitų teisės aktų reikalavimus, priima sprendimą dėl pateiktojo

investicijų projekto – pritarti investicijų projektui arba atsisakyti pritarti jam (nurodoma

atsisakymo prieţastis) – ir ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo sprendimo priėmimo dienos apie

tai raštu praneša projekto administratoriui.

Būsto ir urbanistinės plėtros agentūrai priėmus sprendimą pritarti investicijų projektui,

butų ir kitų patalpų savininkai Civilinio kodekso 4.85 straipsnio arba bendrijos įstatuose ar

jungtinės veiklos sutartyje nustatyta tvarka priima sprendimą dėl investicijų projekto

įgyvendinimo, lėšų skolinimosi ir grąţinimo (jeigu investicijų projektas finansuojamas kredito

lėšomis).

Priėmus šių Taisyklių 10 punkte nurodytą butų ir kitų patalpų savininkų sprendimą,

rengiamas statinio techninis projektas, jeigu jis numatytas pagal statybos techninio reglamento

STR 1.05.06:2005 „Statinio projektavimas“, patvirtinto aplinkos ministro 2004 m. gruodţio 30 d.

įsakymu Nr. D1-708 (Ţin., 2005, Nr. 4-80), reikalavimus. Statinio techninį projektą rengia statinio

projektuotojas, kuris parenkamas Metodiniuose reikalavimuose nustatyta konkurso (ar įprastos

komercinės praktikos) tvarka.

Priėmus šių Taisyklių 10 punkte nurodytą butų ir kitų patalpų savininkų sprendimą ir

parengus statinio techninį projektą, jeigu jis būtinas pagal šių Taisyklių 11 punktą, projekto

administratorius, prieš pradėdamas organizuoti rangos darbų pirkimo konkursą, pateikia prašymą

Būsto ir urbanistinės plėtros agentūrai dėl sutikimo organizuoti konkursą ir patvirtinimo, kad

prašyme nurodytoms daugiabučio namo modernizavimo priemonėms įgyvendinti šių Taisyklių

nustatyta tvarka bus teikiama valstybės parama. Agentūra ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo

minėto prašymo gavimo dienos pateikia projekto administratoriui rašytinį sutikimą, o jeigu

valstybės biudţeto lėšų, skirtų Daugiabučių namų modernizavimo programai, kurią tvirtina

Lietuvos Respublikos Vyriausybė, įgyvendinti, einamaisiais metais nepakanka investicijų

projektui finansuoti – informaciją, kad prašymas uţregistruotas ir įrašytas į sąrašą, nurodytą šių

Taisyklių 26 punkte.

134



Konkursai turi būti pradėti organizuoti per 60 kalendorinių dienų nuo šių Taisyklių 12

punkte nurodyto sutikimo gavimo dienos. Jeigu per šį terminą projekto administratorius nepradeda

organizuoti konkurso, jis pakartotinai pateikia prašymą Būsto ir urbanistinės plėtros agentūrai dėl

nurodytojo sutikimo gavimo.

Konkursai vykdomi pagal Metodinius reikalavimus. Konkurso būdu atrinkus statinio

statybos rangovą, projekto administratorius pateikia konkurso dokumentus ir konkurso

organizavimo ataskaitą Būsto ir urbanistinės plėtros agentūros perţiūrai. Agentūra per 10 darbo

dienų nuo pateiktų dokumentų gavimo dienos įvertina konkurso dokumentų ir konkurso

organizavimo ataskaitos atitiktį Metodiniams reikalavimams, taip pat pateiktų dokumentų atitiktį

investicijų projekte nurodytiems darbams, priima sprendimą dėl konkurso rezultatų – pritarti

konkurso rezultatams arba atsisakyti pritarti jiems (nurodoma atsisakymo prieţastis) – ir ne vėliau

kaip per 3 darbo dienas nuo sprendimo priėmimo dienos apie tai raštu praneša projekto

administratoriui. Agentūrai priėmus sprendimą nepritarti konkurso rezultatams, jis turi būti

organizuojamas iš naujo.

Investicijų projekto energinis efektyvumas išreiškiamas santykiniu dydţiu, kuris parodo

planuojamą energijos sąnaudų daugiabučiame name sumaţėjimą įgyvendinus investicijų projekte

numatytas daugiabučio namo modernizavimo priemones (nustatytas šių Taisyklių priede),

palyginti su faktiniu energijos sunaudojimu.

Investicijų projekto energinis efektyvumas nustatomas sumuojant atskirų modernizavimo

priemonių, nurodytų šių Taisyklių priede, energinio efektyvumo balus. Įgyvendinus investicijų

projektą, atliekamas pastato energinio naudingumo sertifikavimas pagal Lietuvos Respublikos

statybos įstatymo reikalavimus.

Valstybės parama teikiama modernizuoti daugiabučius namus, pastatytus pagal statybos

leidimus, išduotus iki 1993 metų. Prie valstybės remiamų daugiabučių namų modernizavimo

priemonių priskiriamos priemonės, nurodytos šių Taisyklių priede. Valstybės parama neteikiama

investicijų daliai, tenkančiai negyvenamosioms (prekybos, administracinės, viešojo maitinimo ir

kitos paskirties) patalpoms.

Būsto ir urbanistinės plėtros agentūra, gavusi valstybės paramai pagrįsti būtinus

dokumentus, nurodytus šių Taisyklių 20–22 punktuose, Metodiniuose reikalavimuose nustatyta

tvarka ne vėliau kaip per 10 darbo dienų priima ir pateikia projekto administratoriui sprendimą dėl

teiktinos valstybės paramos dydţio arba projekto administratorių raštu informuoja apie būtinumą

patikslinti apskaičiuotą valstybės paramos dydį ir (ar) pateikti papildomus dokumentus, būtinus

apskaičiuotos valstybės paramos dydţiui pagrįsti, arba priima ir pateikia projekto administratoriui

135



motyvuotą sprendimą atsisakyti pervesti lėšas. Lėšos pervedamos į projekto administratoriaus

nurodytą sąskaitą.

Dėl valstybės paramos, kai ji teikiama šių Taisyklių 19.1.3 punkte nurodytu būdu,

suteikimo projekto administratorius kreipiasi į savivaldybės vykdomąją instituciją, kartu

pateikdamas Būsto ir urbanistinės plėtros agentūros išduotą paţymą, patvirtinančią, kad butų ir

kitų patalpų savininkai įgyvendina šių Taisyklių reikalavimus atitinkantį investicijų projektą, ir

banko ar kitos kredito įstaigos išduotą paţymą, patvirtinančią, kad butų ir kitų patalpų savininkai,

įgyvendindami investicijų projektą, pasinaudojo banko ar kitos kredito įstaigos kreditu.

Jeigu atskleidţiama, kad projekto administratorius pateikė klaidingus duomenis paramos

dydţiui nustatyti, arba paaiškėja kitos aplinkybės, dėl kurių buvo išmokėta per didelė valstybės

paramos suma, Būsto ir urbanistinės plėtros agentūra priima sprendimą dėl permokėtų lėšų

grąţinimo. Apie tai ji raštu praneša projekto administratoriui. Projekto administratorius privalo ne

vėliau kaip per 3 mėnesius nuo pranešimo gavimo dienos atlyginti nuostolius, pervesdamas Būsto

ir urbanistinės plėtros agentūros sprendime dėl permokėtų lėšų grąţinimo nurodytą sumą į

sąskaitą, nurodytą šios agentūros pranešime. Per nustatytą terminą negrąţinus permokėtos sumos,

ji iš projekto administratoriaus išieškoma Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka.

Jeigu valstybės biudţeto lėšų, skirtų Daugiabučių namų modernizavimo programai

įgyvendinti, einamaisiais metais nepakanka investicijų projektams finansuoti, valstybės parama

teikiama laikantis eiliškumo pagal šių Taisyklių 12 punkte nurodytų prašymų uţregistravimo

Būsto ir urbanistinės plėtros agentūroje datą. Prašymai registruojami Metodinių reikalavimų

nustatyta tvarka ir jų sąrašas skelbiamas šios agentūros internetiniame tinklalapyje.

Daugiabučių namų modernizavimo investicijų projektų bei jų įgyvendinimo

procedūrų metodiniai reikalavimai, patvirtinti Būsto ir urbanistinės plėtros agentūros

direktoriaus 2008 m. rugpjūčio 29 d. įsakymu Nr. 101 (Informaciniai pranešimai, 2008-09-

05, Nr. 67-907)

Vadovaudamasis Valstybės paramos daugiabučiams namams modernizuoti teikimo ir

investicijų projektų energinio efektyvumo nustatymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos

Vyriausybės 2004 m. rugsėjo 23 d. nutarimu Nr. 1213 (Ţin., 2004, Nr. 143-5232; 2008, Nr. 36-

1282), 7 punktu, Būsto ir urbanistinės plėtros agentūros direktorius:

Patvirtino Daugiabučių namų modernizavimo investicijų projektų bei jų įgyvendinimo

procedūrų metodinius reikalavimus ir nustatė, kad daugiabučių namų modernizavimo investicijų

projektų, kuriems Būsto ir urbanistinės plėtros agentūra pritarė iki Lietuvos Respublikos

Vyriausybės 2008 m. geguţės 16 d. nutarimo Nr. 549 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės

136



2004 m. rugsėjo 23 d. nutarimo Nr. 1213 „Dėl Daugiabučių namų modernizavimo programos ir

Valstybės paramos daugiabučiams namams modernizuoti teikimo ir investicijų projektų energinio

efektyvumo nustatymo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ (Ţin., 2008, Nr. 68-2590) įsigaliojimo,

administratoriai kviečiami pasirašyti valstybės paramos daugiabučiams namams modernizuoti

teikimo sutartis ir nurodytieji investicijų projektai įgyvendinami šio įsakymo 1 punkte nurodytų

Daugiabučių namų modernizavimo investicijų projektų bei jų įgyvendinimo procedūrų metodinių

reikalavimų nustatyta tvarka.

Projekto administratorius, iki šio įsakymo įsigaliojimo teisės aktų nustatyta tvarka

įgaliotas atstovauti butų ir kitų patalpų savininkams įgyvendinant daugiabučio namo

modernizavimo investicijų projektą, vykdo pirkimų komisijos, nurodytos Daugiabučių namų

modernizavimo investicijų projektų bei jų įgyvendinimo procedūrų metodiniuose reikalavimuose,

funkcijas, jeigu butų ir kitų patalpų savininkai nustatyta tvarka nepriėmė sprendimo sudaryti

pirkimų komisiją.

Atnaujinamų (modernizuojamų) daugiabučių namų projektinių šiluminės energijos

sąnaudų skaičiavimo metodika, patvirtinta Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m.

sausio 25 d. įsakymu Nr. D1-71 (Ţin., 2010, Nr. 13-633)

Atsiţvelgdamas į Daugiabučio namo atnaujinimo (modernizavimo) projekto rengimo

tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2009 m. lapkričio 10 d.

įsakymu Nr. D1-677 (Ţin., 2009, Nr. 136-5963), 12 punktąAPlinkos ministras patvirtino

atnaujinamų (modernizuojamų) daugiabučių namų projektinių šiluminės energijos sąnaudų

skaičiavimo metodiką., kurios tikslas – nustatyti atnaujinamų (modernizuojamų) daugiabučių

namų projektinių šiluminės energijos sąnaudų skaičiavimo tvarką.

Šioje metodikoje pateikti: pastato būklės rodikliai, naudojami atnaujinamo

(modernizuojamo) daugiabučio namo projektinėms šiluminės energijos sąnaudoms įvertint;

atnaujinamų (modernizuojamų) daugiabučių namų projektinių šiluminės energijos sąnaudų

skaičiavimas. Jos priedai yra pastato būklės duomenys ir jų nustatymo tvarka, atitvarų ir statybos

produktų šiluminių techninių rodiklių skaičiavimo tvarka, langų ir išorinių įėjimo durų šilumos

perdavimo koeficientų verčių nustatymas, daugiausiai naudojamų atitvarų tipų šilumos perdavimo

koeficientų vertės.

Maksimalios šilumos suvartojimo normos daugiabučių namų butams ir kitoms

patalpoms šildyti, patvirtintos Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2003 m.

gruodţio 8 d. nutarimu Nr. O3-105 (Ţin., 2003, Nr. 117-5390)

137



Šiame teisės akte reglamentuojamos šilumos suvartojimo normos. Netipiniams

sudėtingos formos ir didelio tūrio pastatams maksimalios šilumos suvartojimo normos gali būti

koreguojamos. Sudėtingos formos ir didelio tūrio pastatai yra tokie, kurių išorės atitvarų plotų

sumos ir bendrojo šildomojo ploto santykis yra didesnis uţ 2,5 arba išorės atitvarų plotų sumos ir

šildomojo tūrio santykis didesnis uţ 0,85 (Ţin., 1999, Nr. 41-1297).

Maksimalias šilumos suvartojimo normas daugiabučių namų butams ir kitoms patalpoms

šildyti nustato, prireikus perţiūri ir įstatymų nustatyta tvarka skelbia Valstybinė kainų ir

energetikos kontrolės komisija.

Strateginio planavimo metodika, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002

m. birţelio 6 d. nutarimu Nr. 827 (Ţin., 2002, Nr. 57-2312; 2009, Nr. 36-1378)

Ši metodika nustato strateginio planavimo sistemą, strateginio planavimo ir biudţeto

pagal programas sudarymo principus, taip pat institucijos strateginio veiklos plano rengimo ir ūkio

šakos (sektoriaus) plėtros strategijos rengimo tvarką.

Joje nurodomi : strateginio planavimo sistema; ūkio šakos (sektoriaus) plėtros strategijos

rengimas; institucijos strateginio veiklos plano rengimas; stebėsena ir atsiskaitymas uţ rezultatus.

Nacionalinė darnaus vystymosi strategija ir Nacionalinės darnaus vystymosi

strategijos įgyvendinimo priemonių planas, patvirtinti Lietuvos Respublikos vyriausybės

2003 m. rugsėjo 11 d. nutarimu Nr. 1160 (Ţin., 2003, Nr. 89-4029, 2009, Nr. 121-5215)

Lietuvos darnaus vystymosi strateginiai prioritetai ir principai išdėstyti atsiţvelgiant į

nacionalinius Lietuvos interesus, savitumą, atnaujintos ES darnaus vystymosi strategijos

prioritetus, kitų programinių dokumentų nuostatas.

Dėl labai prastų daugumos senų daugiabučių namų šiluminių savybių, morališkai ir

fiziškai pasenusios šilumos tiekimo infrastruktūros energijos naudojimo būsto reikmėms

efektyvumas Lietuvoje apie 1,8 karto maţesnis negu daugelyje ES valstybių. Taigi, daugiabučių

namų modernizavimas ir šiluminės energijos sąnaudų būsto sektoriuje gerokas sumaţinimas –

vienas iš Lietuvos darnaus vystymosi prioritetų, tai, be kita ko, prisidėtų prie visuotinių pastangų

švelninti klimato kaitą.

Svarbiausias valstybės uţdavinys įgyvendinant Strategiją – koordinuoti ir derinti

pagrindinių darnaus vystymosi komponentų (aplinkos, ekonomikos ir socialinės srities) ir jų šakų

vystymąsi, sudaryti galimybę visiems visuomenės sluoksniams aktyviai dalyvauti darnaus

vystymosi procese ir naudotis bendromis pastangomis padarytos paţangos rezultatais, uţtikrinti

tarptautinių, valstybinių, regioninių, vietinių trumpalaikių ir ilgalaikių interesų suderinamumą ir

pagrindinių darnaus vystymosi nuostatų įgyvendinimą laiku visose gyvenimo srityse.

138



Strategijai įgyvendinti valstybė turi imtis įvairių teisinių, ekonominių ir organizacinių

priemonių, pasitelkti valstybės ir visuomenines institucijas. Kai kuriose Europos valstybėse jau

padarytos konstitucinės pataisos arba priimti konstituciniai įstatymai, įteisinantys pagrindinius

darnaus vystymosi principus pačiu aukščiausiu juridiniu lygiu. Norint uţtikrinti valstybės politikos

pastovumą ir perimamumą darnaus vystymosi poţiūriu, pagrindinės darnaus vystymosi nuostatos

turėtų būti įteisintos ne tik Strategijoje, bet įtraukiamos į sektorių planus, programas, regionų ir

savivaldybių planavimo dokumentus, kitus šios srities teisės aktus.

Ekonomikos srityje. Namų ūkio sektoriuje ypač daug dėmesio turi būti skirta būstų ir

namų ūkio infrastruktūros atnaujinimui, jų energinio naudingumo gerinimui.

Socialinėje srityje. Įgyvendinti Būsto programą ir sudaryti sąlygas apsirūpinti patogiais,

energiniu poţiūriu efektyviais būstais – svarbus valstybės uţdavinys.

Ekonomikos vystymasis

Energetika

Silpnybės. Daugelis elektrinių, elektros tinklų, transformatorių pastočių ir

vamzdynų fiziškai ir morališkai susidėvėję. Pereinamuoju į rinkos ekonomiką laikotarpiu labai

sumaţėjus šilumos poreikiams, daugelis centralizuoto šilumos tiekimo sistemų veikia ne

optimaliomis sąlygomis, taigi naudojamos neefektyviai. Šilumos tiekimo tinklai daug kur pasenę,

paţeisti korozijos, tačiau atnaujinami per lėtai, todėl centralizuoto šilumos tiekimo sistemose

didelė avarijų tikimybė. Iki 1990 metų pastatytų gyvenamųjų namų ir kitų pastatų centrinio

šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemos susidėvėjusios ir nepritaikytos racionaliai naudoti

energiją. Dauguma vartotojų negali savarankiškai reguliuoti suvartojamos šilumos kiekio,

sumaţinti neracionalių jos sąnaudų.

Galimybės. Modernizavus esamas centralizuoto šilumos tiekimo sistemas, galima

gerokai išplėsti šilumos ir elektros gamybą kogeneracinėse elektrinėse, o kartu daug efektyviau

naudoti pirminės energijos išteklius, sumaţinti aplinkos taršą.

Grėsmės. Investicijų, reikalingų elektros perdavimo tinklui atnaujinti, stoka gali kelti

didelių sisteminių avarijų grėsmę. Dėl per lėto centralizuoto šilumos tiekimo sistemų

modernizavimo vis daugiau vartotojų galėtų nuo jų atsijungti, tai sukeltų rimtų aplinkosaugos,

ekonominių ir socialinių problemų. Į poţeminės gamtinių dujų saugyklos ir suskystintųjų gamtinių

dujų importo terminalo įrengimą reikia didelių investicijų.

Būstas

Stiprybės. Lietuvoje 2007 metais buvo apie 814 tūkst. būstų daugiabučiuose

gyvenamuosiuose namuose ir apie 463 tūkst. būstų vienbučiuose ir dvibučiuose namuose

139



(privačiuose namuose). Būsto infrastruktūra išvystyta gana gerai. 74 procentai visų gyventojų

prijungta prie geriamojo vandens tiekimo ir 63 procentai – prie nuotekų tvarkymo infrastruktūros,

apie 73 procentai būstų pajungta prie centralizuoto šilumos tiekimo. Šiuo metu apie 97 procentai

būstų privačios nuosavybės teise priklauso juose gyvenantiems asmenims. Socialinio būsto fondas

2007 metų pabaigoje siekė apie 27 717 būstų. Tai sudaro 2,9 procento viso šalies būsto fondo.

2004 metais patvirtinta Lietuvos būsto strategija, nuo 2004 metų įgyvendinama Socialinio būsto

plėtros programa, nuo 2005 metų – ir Daugiabučių namų modernizavimo programa. Socialinio

būsto fondas 2004–2007 metais padidėjo daugiau nei 2 200 butų. Panaudojus juos ir kitus

ištuštėjusius savivaldybėms priklausančius būstus, socialiniu būstu aprūpinta daugiau nei 4 200

šeimų ir vienišų asmenų. Sukurtas ir įgyvendinamas valstybės paramos daugiabučiams namams

modernizuoti teikimo mechanizmas. Su valstybės parama 2005–2007 metais modernizuoti 228

daugiabučiai namai.

Silpnybės. Daugumos daugiabučių namų ir nemaţos dalies individualių namų sienų ir

langų šiluminė varţa labai maţa, todėl būstui šildyti naudojama daug energijos (per dieną

vidutiniškai apie 200 kJ vienam laipsniui 1 kv. metrui): 2–2,5 karto daugiau, negu daugumoje ES

šiaurės valstybių. Centralizuoto šildymo infrastruktūra pasenusi ir energetiniu poţiūriu neefektyvi,

ypač dideli energijos nuostoliai skirstomuosiuose tinkluose, todėl butų šildymo sąnaudos labai

didelės – apie 10 procentų vidutinių šeimos pajamų. Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų

tvarkymo infrastruktūra neatitinka poreikių, neekonomiška arba susidėvėjusi. Komunalinių atliekų

surinkimo paslaugos daţnai neatitinka vartotojų poreikių. Būstams priţiūrėti gyventojai skiria

labai maţai lėšų, daug kur labai prasta bendro naudojimo objektų būklė, daugiabučių namų

bendrijos kuriamos labai iš lėto, daugumos daugiabučių namų būklė blogėja.

Galimybės. Lietuvai integruojantis į ES, priimami teisės aktai, liberalizuojantys būsto

infrastruktūros valdymą, didinantys atsakomybę, grieţtinantys atskaitomybę. Vandens tiekimo ir

buitinių atliekų tvarkymo plėtrai ES teikia didelę paramą. Tai spartina atsiperkančiųjų būsto

infrastruktūros objektų kūrimą. ES taip pat skiria subsidijas CO2 išmetimų į aplinką maţinimo

programoms finansuoti, tarp jų daugiabučiams namams atnaujinti ir socialiniam būstui plėtoti

probleminėse teritorijose. Tai leistų paspartinti energijos taupymo būste priemonių įgyvendinimą,

skatinti pastatų atnaujinimą, šilumos tiekimo infrastruktūros modernizavimą ir socialinio būsto

plėtrą. ES struktūrinių fondų ir valstybės parama leis sparčiau spręsti opiausias namų ūkio

problemas. Patobulinus gyvenamųjų namų bendrijų steigimo, gyvenamųjų pastatų prieţiūros

teisinę bazę, įgyvendinant Daugiabučių namų modernizavimo programą, atnaujinant ir

140



modernizuojant būstus ir didinant jų energinį naudingumą, turėtų maţėti energijos sąnaudos būstui

šildyti, pagerėti jų valdymas ir prieţiūra.

Grėsmės. Jeigu nebus skirta pakankamai Lietuvos Respublikos valstybės biudţeto

asignavimų Daugiabučių namų modernizavimo programai įgyvendinti, sulėtės energijos sąnaudų

senos statybos daugiabučiuose namuose maţinimo procesas. Jeigu didės energijos kainos ir

nesumaţės jos vartojimas gyvenamosiose patalpose, maţiau pasiturintiems gyventojams gali būti

sunku apmokėti sąskaitas uţ ją, taigi padidėtų jų įsiskolinimas energijos tiekėjams, o tai gali turėti

neigiamų socialinių padarinių.

Bendrasis darnaus vystymosi strateginis tikslas – suderinti aplinkosaugos, ekonominio ir

socialinio vystymosi interesus, uţtikrinti švarią ir sveiką aplinką, efektyvų gamtos išteklių

naudojimą, visuotinę ekonominę visuomenės gerovę, stiprias socialines garantijas ir per

Strategijos įgyvendinimo laikotarpį (iki 2020 metų) pagal ekonominius, socialinius ir gamtos

išteklių naudojimo efektyvumo rodiklius pasiekti 2003 metų ES-15 valstybių vidurkį, o pagal

aplinkos taršos rodiklius neviršyti ES leistinų normatyvų, įgyvendinti tarptautinių konvencijų,

ribojančių aplinkos taršą ir poveikį pasaulio klimatui, reikalavimus.

Strategijai įgyvendinti išskirti 2 laikotarpiai – trumpalaikiams (iki 2012 metų) ir

ilgalaikiams strateginiams tikslams įgyvendinti (iki 2020 metų).

Būstas

Ilgalaikiai tikslai – sukurti šiuolaikišką būsto infrastruktūrą, geras, higieniškas buities

sąlygas, padidinti būsto energinį naudingumą, uţtikrinti šiuolaikiškas, geros kokybės visiems

prieinamas viešąsias socialines paslaugas, sumaţinti neigiamą būsto poveikį aplinkai, skatinti

socialinę sanglaudą.


1. padidinti būstų energinį efektyvumą, spartinti daugiabučių namų modernizavimą;

2. gerinti būstų kokybę, pasiekti, kad būsto naudingas plotas vienam gyventojui padidėtų

iki 28–29 kv. metrų ir būtų artimas esamam ES valstybių senbuvių vidurkiui;

3. plėtoti socialinio nuomojimo būsto fondą.

Trumpalaikiai tikslai – toliau įgyvendinti Daugiabučių namų modernizavimo programą.



įgyvendinti energiniu poţiūriu efektyvius namų modernizavimo projektus;

141



2. skatinti daugiabučių namų modernizavimą – viešinti, informuoti ir konsultuoti

daugiabučių namų butų savininkus, parengti tipinius ir demonstracinius projektus, galimybių

studijas, mokyti būsto sektoriaus dalyvius.

21 lentelė. Nacionalinės darnaus vystymosi strategijos įgyvendinimo priemonių planas

Tikslai Uţdaviniai Uţdavinių įgyvendinimo

priemonės

Į

vykdymo

terminas

(metai)

Vykd

ytojai

II. EKONOMIKOS

VYSTYMASIS

Energetika

1.

Ilgalaikiai tikslai –

sukurti saugų,

palankų aplinkai,

konkurencingą ir į

bendrą ES

energetikos sistemą

integruotą

energetikos sektorių,

uţtikrinti patikimą ir

diversifikuotą

energijos išteklių

tiekimą, padidinti

energijos gamybos,

skirstymo ir

vartojimo

efektyvumą, išplėsti

atsinaujinančių ir

atliekinių energijos

išteklių naudojimą

1.2. Didinti

elektros energijos,

šilumos gamybos,

skirstymo ir vartojimo

efektyvumą, sumaţinti

energijos nuostolius

skirstomuosiuose

tinkluose

1.2.1. Koordinuoti

centralizuoto šilumos tiekimo sistemų

modernizavimą ir plėtrą, šilumos tiekimo

tinklų renovavimą – sudaryti sąlygas

šilumos gamintojams konkuruoti, o

vartotojams – galimybę reguliuoti

šilumos suvartojimą

2

009–2020

saviv

aldybės,

Energetikos

ministerija

2.

Trumpalaikiai tikslai

– uţtikrinti patikimą

ir saugų, neviršijantį

numatytųjų taršos

limitų energijos

tiekimą visoms

Lietuvos ūkio

šakoms, didinti

energijos taupymą ir

naudojimo

efektyvumą,

tinkamai naudojant

ES struktūrinių

paramos fondų,

valstybės ir privačias

lėšas

2.2.

Padidinti pirminės

energijos

transformavimo

veiksmingumą elektros

energetikos ir ypač

centralizuoto šilumos

tiekimo sektoriuose,

maţinti šilumos

perdavimo nuostolius

2.2.1. Nustatyti subalansuotą,

efektyvų ir ekonomiškai konkurencingą

bendrą centralizuotos šilumos ir elektros

energijos gamybos poreikį šalyje, didinti

biokuro naudojimą, įgyvendinti

Kogeneracijos plėtros planą

2

010

Ener

getikos

ministerija,

savivaldybės

2.3. Didinti

energijos taupymą ir

vartojimo efektyvumą

2.3.1. Parengti ir Lietuvos

Respublikos Vyriausybei pateikti

Nacionalinės energijos vartojimo

efektyvumo didinimo 2011–2015 metų

programos ir jos įgyvendinimo

priemonių plano projektą

2

010

Ener

getikos

ministerija,

Aplinkos

ministerija,

Susisiekimo

ministerija

142




priemonės

Į

vykdymo

terminas

(metai)

Vykd

ytojai

2.3.2. Įgyvendinti energiją

taupančias ūkio šakų priemones, kurios

leistų per 3 metus sumaţinti

lyginamąsias galutinės energijos

sąnaudas 1,5 procento, palyginti su 2007

metais

2

010

Ener

getikos

ministerija,

Ūkio ministerija

Būstas

1.

Ilgalaikiai tikslai –

sukurti šiuolaikišką

būsto infrastruktūrą,

geras, higieniškas

buities sąlygas,

padidinti būsto

energinį

naudingumą,

uţtikrinti

šiuolaikiškas, geros

kokybės visiems

prieinamas viešąsias

paslaugas, sumaţinti

neigiamą būsto

poveikį aplinkai,

skatinti socialinę

sanglaudą

1.1.

Padidinti būstų

energinį efektyvumą,

spartinti daugiabučių

namų modernizavimą

1.1.1. Įgyvendinti

Daugiabučių namų modernizavimo

programą – tobulinti priemones

programos tikslams įgyvendinti,

kooperuoti ES struktūrinių fondų,

Ignalinos programos ir kitų programų

lėšas, valstybės biudţeto asignavimus ir

privataus kapitalo lėšas

2

009–2020

Aplin

kos ministerija,

Finansų

ministerija,

Ūkio

ministerija,

savivaldybės

1.1.2. Parengti „pasyvaus

energijos vartojimui pastato“ –

maksimaliai taupančio energiją pastato –

normatyvinę bazę ir įgyvendinti

demonstracinį projektą

2

010

Aplin

kos ministerija

1.2. Gerinti

būstų kokybę, pasiekti,

kad būsto naudingas

plotas vienam

gyventojui padidėtų iki

28–29 kv. metrų ir

būtų artimas esamam

ES valstybių senbuvių

vidurkiui

1.2.1. Uţtikrinti daugiabučių

namų bendrosios nuosavybės

administravimo ir techninės prieţiūros

kontrolę, pagerinti būstų statybos

kokybės kontrolę

2

009–2020

saviv

aldybės,

Aplinkos

ministerija

1.3. Plėtoti

socialinio būsto fondą

1.3.1. Analizuoti socialinio

būsto poreikį, prognozuoti jo pokyčius,

tobulinti valstybės paramos būstui įsigyti

ar išsinuomoti teikimo sąlygas ir tvarką,

ypač daug dėmesio skirti jaunoms

šeimoms, auginančioms vaikus

2

009–2020

Aplin

kos ministerija

2.

Trumpalaikiai tikslai

– toliau įgyvendinti

Daugiabučių namų

modernizavimo

programą

2.1.

Uţtikrinti, kad

teikiama valstybės

parama skatintų

daugiabučių namų

butų savininkus

įgyvendinti energiniu

poţiūriu efektyvius

namų modernizavimo

projektus

2.1.1. Teikti ir administruoti

valstybės paramą namų modernizavimo

projektams parengti ir įgyvendinti

2

009–2011

Aplin

kos ministerija,

Finansų

ministerija,

Socialinės

apsaugos ir

darbo

ministerija,

Būsto ir

urbanistinės

plėtros agentūra

143




priemonės

Į

vykdymo

terminas

(metai)

Vykd

ytojai

2.2. Skatinti

daugiabučių namų

modernizavimą –

viešinti jį, informuoti

ir konsultuoti

daugiabučių namų

butų savininkus,

parengti tipinius ir

demonstracinius

projektus, galimybių

studijas, mokyti būsto

sektoriaus dalyvius

2.2.1. Parengti ir įgyvendinti

daugiabučių namų modernizavimo

viešinimo priemones (pranešimai

spaudai, radijo ir televizijos laidos,

skrajutės ir kita)

2

009–2011

Būsto

ir urbanistinės

plėtros

agentūra,

Aplinkos

ministerija,

Finansų

ministerija

2.2.2. Teikti konsultacijas

daugiabučių namų butų savininkams,

būsto sektoriaus dalyviams organizuoti

mokymo ir kitus renginius,

supaţindinančius su daugiabučių namų

prieţiūra, modernizavimu, racionaliu

energijos išteklių naudojimu

2

009–2011

Būsto

ir urbanistinės

plėtros

agentūra,

Aplinkos

ministerija

2.2.3. Kasmet parengti ne

maţiau kaip 5 tipinius daugiabučių namų

modernizavimo projektus Lietuvos

Respublikos valstybės biudţeto ir ES

struktūrinės paramos lėšomis

2

009–2011

Aplin

kos ministerija,

Būsto ir

urbanistinės

plėtros agentūra

Komisijos rekomenduojami šilumos paskirstymo vartotojams metodai, patvirtinti

Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2004 m. lapkričio 11 d. nutarimu Nr.

O3-122 (Informaciniai pranešimai, 2006-01-06, Nr. 1-14)

Komisijos rekomenduojamą šilumos šildymui paskirstymo dalikliais metodą (šilumos

šildymui paskirstymo dalikliais metodas nr. 6) Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija

patvirtino, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo (Ţin., 2003, Nr. 51-2254)

12 straipsnio 2 dalimi.

Šis paskirstymo metodas gali būti taikomas, kai:

1. parengtas šilumos daliklių įrengimo, rodmenų registravimo bei jų paskirstymo

vartotojams projektas vadovaujantis Šilumos apskaitos butuose projektavimo rekomendacijomis,

įregistruotomis Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministro 1997 m. birţelio 30 d.

įsakymu Nr. 187 (Ţin., 1997, Nr. 71-1929), arba kitais teisės aktais;

2. šilumos kiekis pastato šildymui (QPŠ) nustatomas pagal įvadinio šilumos apskaitos

prietaiso rodmenų ataskaitas arba pagal Komisijos rekomenduotą ar vartotojų siūlomą ir su ja

suderintą šilumos paskirstymo metodą, kai įvadinis šilumos apskaitos prietaisas matuoja šilumą

šildymui, šalto vandens pašildymui bei karšto vandens temperatūrai palaikyti (cirkuliacijai);

3. įrengti vieno tipo šilumos dalikliai vadovaujantis Europos standartu EN 834 arba kitais

teisės aktais;

144



4. pastate įrengta „dvivamzdė“ arba „kolektorinė“ šildymo sistema. „Vienvamzdei“

šildymo sistemai pagal šio metodo 1.1 punkto reikalavimą parengtame projekte privalomas

šilumnešio temperatūros bei šildymo prietaisų plotų nevienodumo, šildymo sąnaudų reguliavimo

ypatybių įvertinimas bei vartotojų supaţindinimas su galimomis šilumos paskirstymo

problemomis;

5. vartotojai sprendimus priima teisės aktais nustatyta tvarka.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. balandţio 9 d.nutarimas Nr. 341 „Dėl

esminių statinio reikalavimų ir statinio techninių parametrų pagal statinių ar statybos

produktų charakteristikų lygius ir klases nustatymo kompetencijos priskyrimo valstybės

institucijoms“ (Ţin., 2008, Nr. 46-1730, 2009, Nr. 112-4773)

Nutarta priskirti esminių statinio reikalavimų ir statinio techninių parametrų pagal statinių

ar statybos produktų charakteristikų lygius ir klases nustatymo kompetenciją šioms valstybės

institucijoms:

1. Aplinkos ministerijai:

1.1. mechaninis atsparumas ir pastovumas – visų paskirčių statiniams, išskyrus 2.1 punkte

Susisiekimo ministerijai ir 4.1 punkte – Energetikos ministerijai priskirtą kompetenciją;

1.2. higiena, sveikata ir aplinkos apsauga – statinio vidaus ir išorės aplinkos, vandens

tiekimo, nuotekų šalinimo, perteklinės drėgmės, skystųjų ir kietųjų atliekų šalinimo techninių

reikalavimų nustatymas visų paskirčių statiniams, išskyrus 3.1 punkte Sveikatos apsaugos


1.3. saugus naudojimas – visų paskirčių statiniams, išskyrus 2.2 punkte Susisiekimo


1.4. apsauga nuo triukšmo – visų paskirčių statiniams, išskyrus 3.2 punkte Sveikatos

apsaugos ministerijai priskirtą kompetenciją;

1.5. energijos taupymas ir šilumos išsaugojimas – visų paskirčių statiniams, išskyrus 4.2

punkte Energetikos ministerijai priskirtą kompetenciją.

3. Sveikatos apsaugos ministerijai:

3.1. higiena, sveikata ir aplinkos apsauga – visų paskirčių statiniams: cheminių medţiagų

(teršalų), pašalinių kvapų ore parametrų ribinių verčių nustatymas, jonizuojančiosios ir

nejonizuojančiosios spinduliuotės normavimas, ţmogaus kūną veikiančių leidţiamų vibracijos

lygių statiniuose nustatymas, pastatų ir patalpų mikroklimato parametrų nustatymas, pavojingų

cheminių medţiagų didţiausios leidţiamos koncentracijos dirvoţemyje nustatymas, geriamojo

vandens kokybės reikalavimų ir kitų saugos sveikatai reikalavimų nustatymas;

145



3.2. apsauga nuo triukšmo – statinyje ar šalia statinio esančios aplinkos saugaus ţmonių

sveikatai akustinio triukšmo ribinių dydţių nustatymas.

4. Energetikos ministerijai:

4.1. mechaninis atsparumas ir pastovumas – energetikos objektams: elektros tinklai ir jų

priklausiniai; gamtinių dujų sistemos; gamtinių dujų saugyklos; suskystintų gamtinių dujų

importo, eksporto terminalai ir saugyklos; magistraliniai naftotiekiai, produktotiekiai; naftos

perdirbimo įrenginiai; naftos ir naftos produktų terminalai ir saugyklos; šilumos tiekimo tinklai ir

jų priklausiniai;

4.2. energijos taupymas ir šilumos išsaugojimas – šilumos ir šalčio šaltinių, šilumos

gamybos, perdavimo tinklų ir pastato šilumos įrenginių, jų efektyvumo nustatymas visų paskirčių

statiniams.

Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2006 m. birţelio 13 d. įsakymas Nr. 4-232 „Dėl Pastatuose

įrengtų šildymo katilų, šildymo sistemų ir oro kondicionavimo sistemų EFEKTYVUMO tikrinimo

metodikų patvirtinimo“ reglamentuojama pastatuose įrengtų šildymo katilų, naudojančių

neatsinaujinantį kietąjį arba skystąjį kurą, kurių vardinė atiduodamoji galia ne maţesnė kaip 20 kW, bei

šildymo sistemų su senesniais kaip 15 metų ir ne maţesnės kaip 20 kW vardinės atiduodamosios galios

šildymo katilais, naudojančiais neatsinaujinantį kietąjį arba skystąjį kurą, efektyvumo tikrinimo metodika

(toliau – Metodika) nustato minėtų katilų (toliau – katilai) ir minėtų šildymo sistemų (toliau – šildymo

sistemos) veikimo tikrinimo ir įvertinimo tvarką bei matavimo metodus, siekiant, kad katilai veiktų

efektyviausiai, ir suteikti katilų bei šildymo sistemų naudotojams rekomendacijas dėl katilų pakeitimo,

šildymo sistemų tobulinimo ar kitų alternatyvių sprendimų, kaip tai nustatyta direktyvoje 2002/91/EB

(Metodikos 5 priedo 12 punktas) ir reglamente (Metodikos 5 priedo 1 punktas).

Šiame teisės akte apibrėţta šios sąvokos:

Šiluminio naudingumo koeficientas – šilumos kiekio, atiduoto vandeniui katile, ir šilumos kiekio,

išsiskyrusio per tą patį laiką katile sudeginus kurą, santykis.

Efektyvumo parametrų ribinės vertės – katilo arba šildymo sistemos veikimo parametrų,

lemiančių katilo arba šildymo sistemos veikimo efektyvumą, projektinės arba kitos ekonomiškai pagrįstos

vertės, su kuriomis lyginant darbo parametrų faktines vertes galima nustatyti katilo arba šildymo sistemos

trūkumus ir priemones jiems pašalinti arba patobulinti katilą ar šildymo sistemą.

Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2007 m. liepos 18 d. Įsakymas Nr. 4-303 „Dėl Ietuvos

respublikos ūkio ministro 2005 m. vasario 24 d. įsakymo nr. 4-80 „Dėl šilumos tiekimo tinklų ir

šilumos punktų įrengimo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo. Šiame teisės akte reglamentuojama

šilimos tiekimo tinklų ir šilumos punktų įrengimo techninės specifikacijos.

Šilumos tiekimas turi būti garantuojamas diegiant šias priemones: šilumos šaltiniuose ir šilumos

tiekimo tinklų siurblinėse naudojant racionalias schemas, uţtikrinančias pakankamą įrenginių patikimumą,

146



įrengus rezervinius įrenginius; organizavus šilumos tiekimą iš kelių šilumos šaltinių į vieną šilumos

tiekimo tinklą; įrengus akumuliacines talpyklas; įrengus šilumos tiekimo tinklų magistralių rezervavimą ir

sekcionavimą; keičiant šilumos tiekimo tinklų ruoţus naujais; įrengus jungtis tarp atskirų šilumos tiekimo

tinklo dalių arba numačius naudoti rezervinį (stacionarųjį arba kilnojamąjį) šilumos šaltinį.“

Šilumos punkto patalpoje turi būti iki 50 V ir 220 V arba 380 V įtampos kištukiniai lizdai, įrengti

pagal Elektros įrenginių įrengimo taisykles, išskyrus šilumos punktus, įrengtus individualioje valdoje arba

bute.“

22 lentelė.

Magistralinio

vamzdyno

skersmuo (DN),

mm

Šilumos tiekimo

atkūrimo laikas,

valandomis

Leidţiamas sumaţinti perduodamos šilumos kiekis

šildymui % nuo projektinio šilumos kiekio priklausomai

nuo projektinės lauko oro temperatūros

iki -20°C nuo -20°C iki -30°C

300=DN<400 15 50 55

400=DN<500 20 55 60

500=DN<600 24 60 65

600=DN<700 30 65 70

700=DN<800 36 70 75

800–1000 48 75 80

VALSTYBINĖS KAINŲ IR ENERGETIKOS KONTROLĖS KOMISIJOS 2003 m. gruodţio 8

d. nutarimas Nr. O3-105 „Dėl maksimalių šilumos suvartojimo normų daugiabučių namų

butams ir kitoms patalpoms šildyti“.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo (Ţin., 2003, Nr. 51-2254) 31 straipsnio

1 dalimi, Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija n u t a r i a:

patvirtinti maksimalias šilumos suvartojimo normas daugiabučių namų butams ir kitoms patalpoms

šildyti (pridedama).

Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2001 m. sausio 9 d. įsakymu Nr. 21 Techninių

reikalavimų statybos reglamentas STR 2.05.02:2001 “STATINIŲ KONSTRUKCIJOS. STOGAI”

Šis techninių reikalavimų reglamentas taikomas visų tipų plokštiesiems ir šlaitiniams

stogams virš šildomų ir nešildomų patalpų.

Šis techninių reikalavimų reglamentas taikomas įrengiant gyvenamųjų, viešosios paskirties

ir pramoninių pastatų naujus bei rekonstruojant senus stogus.


147



Šis techninių reikalavimų reglamentas, išskyrus nuorodas į stogų šilumą izoliuojančių

savybių, reikalavimus taikomas įrengiant gyvulininkystės pastatų, laikinų statinių stogus bei

stogus virš šaldomų patalpų.

Reglamentu privaloma vadovautis rengiant standartus, technines sąlygas bei plokščiųjų ir

šlaitinių stogų įrengimo taisykles.

Stogai turi būti atsparūs galimam eksploatacijos poveikiui bei nurodytam atmosferos

poveikiui. Stogai turi būti projektuojami, statomi ir naudojami taip, kad tenkintų esminius statinio

reikalavimus.

Įrengiant stogus turi būti šilumą izoliuojančio sluoksnis, vėją izoliuojančio sluoksnis,

vėdinamo oro tarpas.

LST EN 12831:2003 Pastatų šildymo sistemos. Projektinės šilumos apkrovos

apskaičiavimo metodas.

Šis standartas nurodo apskaičiavimo metodus šilumos nuostoliams apskaičiuoti

projektuojant pastatus. Šis standartas leidţia apskaičiuoti Projektines šilumos apkrovas.

LST EN 13053+AC: 2002-12-02 Pastatų vėdinimas. Oro valdymo įranga. Vardiniai

ir darbiniai įrangos, jos dalių ir komponentų parametrai

Šis Europos standartas nustato reikalavimus ir parametrus dėl reitingų ir naudingumo oro

tiekimo įrenginių. Taip pat nustato reikalavimus, klasifikavimo ir konkrečių komponentų bei

sekcijų Oro tiekimo įrenginiams. Nurodo komponento standartus, tačiau taip pat nurodyto ir

apribojimus. Šis standartas taikomas tiek standartizuoto tipo pastatams, tiek individualiems Ji taip

pat taikoma ir oro tiekimo įrenginiams, kurie yra visiškai surenkamieji, ir tiems vienetams, kurie

yra sudaromi vietoje. Šis standartas netaikomas: a) oro kondicionavimo sistemoms,

aptarnaujantiems ribotą sritį pastate, pavyzdţiui, ventiliatorius ritė, b) vienbučiams

gyvenamiesiems namams, c) oro vėdinimui, kuris atliekamas gamybos proceso metu.

LST EN 13182+AC: Pastatų vėdinimas. Vėdinamų patalpų oro greičio matavimo

prietaisams keliami reikalavimai

Taikymo sritis Šis standartas apibrėţia pagrindines savybes oro greičio matavimo

prietaisams. Tai yra reikalavimai dėl šilumos greičio daviklių, jų kalibravimo ir signalų

apdorojimo ir matavimų vėdinamoje patalpoje, įskaitant oro judėjimo greitį apstatytoje zonoje.

Kiti greičio matavimo prietaiso parametrai turi atitikti nurodytus kalibravimo ekspertizėje

nurodytus reikalavimus, kurie gali nesutapti su šiame standarte nustatytais reikalavimais.

LST EN 12237:2003 Pastatų vėdinimas. Ortakynas. Apvaliųjų ortakių iš lakštinio

metalo stipris ir oro nuotėkis

148



Taikymo sritis Šis standartas nustato reikalavimus ir bandymo metodus, kurie naudojami

nustatant oro nuotėkį vamzdynuose, naudojamuose oro kondicionavimo ir vėdinimo sistemoms

pastatuose. Šis standartas yra skirtas nustatyti mechaninio atsparumo ir nutekėjimo patikrinimus ar

naudojimo paskirtį, kaip įrengti vamzdynus.

LST EN 12599:2001 Pastatų vėdinimas. Atiduodamų naudoti sumontuotų vėdinimo

ir oro kondicionavimo sistemų bandymo metodikos ir matavimo metodai

LST EN 12939:2002 Šiluminės statybinių medţiagų ir gaminių savybės. Šiluminės

varţos nustatymas apsaugotos karštosios plokštės ir šilumos srauto matuoklio metodais.

Stori didelės ir vidutinės šiluminės varţos gaminiai

LST EN 12667:2002 Šiluminės statybinių medţiagų ir gaminių savybės. Šiluminės

varţos nustatymas apsaugotos karštosios plokštės ir šilumos srauto matuoklio metodais.

Didelės ir vidutinės šiluminės varţos gaminiai

2005 m. liepos 6 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/32/EB,

nustatanti ekologinio projektavimo reikalavimų energiją vartojantiems gaminiams

nustatymo sistemą ir iš dalies keičianti Tarybos direktyvą 92/42/EEB bei Europos

Parlamento ir Tarybos direktyvas 96/57/EB ir 2000/55/EB

Reglamentuoja, kad Energiją vartojantys gaminiai sunaudoja didelę Bendrijoje

suvartojamų gamtinių išteklių ir energijos dalį. Jie taip pat kelia ir kitų svarbių poveikių aplinkai.

Galima pastebėti, kad didţioji dauguma Bendrijos rinkoje siūlomų gaminių kategorijų pasiţymi

labai skirtingu poveikiu aplinkai, nors turi panašų funkcinį naudingumą. Tvaraus vystymosi labui

reikia skatinti nuolatinį tokių gaminių bendro poveikio aplinkai gerinimą, pirmiausia nustatant

neigiamų poveikių aplinkai pagrindinius šaltinius ir vengiant taršos pernešimo, tačiau tokiu

gerinimu nesukeliant pernelyg didelių išlaidų. Laikoma, kad energijos vartojimo efektyvumo

didinimas, įskaitant ir galimybę efektyviau vartoti galutinę elektros energiją, įneš svarų indėlį

įgyvendinant šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijų maţinimo Bendrijoje siekius. Elektros

energijos paklausa yra greičiausiai auganti galutinio energijos vartojimo kategorija, ir numatoma,

kad jos paklausa per artimiausius 20–30 metų išaugs, jei nebus šią tendenciją stabdančių politikos

veiksmų. Kaip siūloma Komisijos Europos klimato kaitos programoje (EKKP), yra įmanoma

ţenkliai sumaţinti energijos vartojimą. Klimato kaita yra vienas iš Šeštosios Bendrijos aplinkos

apsaugos veiksmų programos, nustatytos Europos Parlamento ir Tarybos sprendimu Nr.

1600/2002/EB, prioritetų. Energijos taupymas yra ekonomiškiausias būdas didinti tiekimo

patikimumą ir maţinti priklausomybę nuo importo. Todėl reikia priimti svarias paklausos valdymo

priemones ir siekius.

149



Valstybių narių priimtų įstatymų arba administracinių priemonių skirtumai energiją

vartojančių gaminių ekologinio projektavimo klausimais gali trukdyti prekybai ir iškraipyti

konkurenciją Bendrijoje ir todėl tiesiogiai paveikti vidaus rinkos kūrimą ir funkcionavimą.

Nacionalinių įstatymų suderinimas yra vienintelis būdas išvengti tokių prekybos trukdţių ir

nesąţiningos konkurencijos.

Energiją vartojantys gaminiai sunaudoja didelę Bendrijoje suvartojamų gamtinių išteklių

ir energijos dalį. Jie taip pat kelia ir kitų svarbių poveikių aplinkai. Galima pastebėti, kad didţioji

dauguma Bendrijos rinkoje siūlomų gaminių kategorijų pasiţymi labai skirtingu poveikiu aplinkai,

nors turi panašų funkcinį naudingumą. Tvaraus vystymosi labui reikia skatinti nuolatinį tokių

gaminių bendro poveikio aplinkai gerinimą, pirmiausia nustatant neigiamų poveikių aplinkai

pagrindinius šaltinius ir vengiant taršos pernešimo, tačiau tokiu gerinimu nesukeliant pernelyg

didelių išlaidų.

Ekologinis gaminių projektavimas yra vienas iš esminių Bendrijos integruotos produktų

politikos strategijos veiksnių. Reikšdamas prevencinį poţiūrį, leidţiantį optimizuoti gaminių

aplinkosauginį veiksmingumą ir kartu išlaikyti jų funkcines savybes, jis atveria puikias naujas

galimybes gamintojams, vartotojams ir apskritai visai visuomenei.

Laikoma, kad energijos vartojimo efektyvumo didinimas, įskaitant ir galimybę efektyviau

vartoti galutinę elektros energiją, įneš svarų indėlį įgyvendinant šiltnamio efektą sukeliančių dujų

emisijų maţinimo Bendrijoje siekius. Elektros energijos paklausa yra greičiausiai auganti

galutinio energijos vartojimo kategorija, ir numatoma, kad jos paklausa per artimiausius 20-30

metų išaugs, jei nebus šią tendenciją stabdančių politikos veiksmų. Kaip siūloma Komisijos

Europos klimato kaitos programoje (EKKP), yra įmanoma ţenkliai sumaţinti energijos vartojimą.

Klimato kaita yra vienas iš Šeštosios Bendrijos aplinkos apsaugos veiksmų programos, nustatytos

2002 m. liepos 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos sprendimu Nr. 1600/2002/EB, prioritetų.

Energijos taupymas yra ekonomiškiausias būdas didinti tiekimo patikimumą ir maţinti

priklausomybę nuo importo. Todėl reikia priimti svarias paklausos valdymo priemones ir siekius.

Imtis veiksmų reikėtų energiją vartojančių gaminių projektavimo tarpsnyje, nes

paaiškėjo, kad gaminio taršą, taip pat ir didţiumą su ja susijusių išlaidų per jo gyvavimo ciklą

nulemia būtent šis tarpsnis.

Reikėtų sukurti nuoseklią sistemą energiją vartojančių gaminių ekologinio projektavimo

reikalavimams Bendrijoje taikyti, kad būtų uţtikrintas laisvas tokių gaminių, atitinkančių šiuos

150



reikalavimus, judėjimas ir būtų pagerintas bendras poveikis aplinkai. Tokie Bendrijos reikalavimai

turėtų atsiţvelgti į sąţiningos konkurencijos ir tarptautinės prekybos principus.

Europos Parlamento ir tarybos direktyva 2001/77/EB 2001 m. Rugsėjo 27 d. Dėl

elektros energijos, pagamintos iš atsinaujinančių energijos išteklių, rėmimo vidaus elektros

rinkoje.

Šios direktyvos tikslas remti atsinaujinančių energijos šaltinių naudojimą gaminant

elektros energiją vidaus rinkoje ir padėti pamatus jo būsimai Bendrijos sistemai.

Atsinaujinančiosios energijos šaltinių naudojimo potencialas Bendrijoje šiuo metu nėra

pakankamai išnaudojamas. Atsiţvelgdama į tai, kad jų naudojimas padeda aplinkos apsaugai ir

tvariai plėtrai, Bendrija pripaţįsta būtinybę skatinti atsinaujinančiosios energijos šaltinius kaip

prioritetinę priemonę. Be to, tai taip pat gali didinti vietinį uţimtumą, turėti teigiamą poveikį

socialinei sanglaudai, prisidėti gerinant tiekimo patikimumą ir sudaryti sąlygas greičiau pasiekti

Kioto orientacinius rodiklius. Todėl būtina uţtikrinti, kad šis potencialas būtų geriau naudojamas

vidaus elektros rinkos struktūroje. Kad vidutinės trukmės laikotarpiu daugiau elektros energijos,

pagamintos iš atsinaujinančių energijos šaltinių, patektų į rinką, turėtų būti reikalaujama, kad visos

valstybės narės nusistatytų orientacinius elektros, pagamintos iš atsinaujinančių šaltinių, vartojimo

rodiklius. Ši direktyva nereikalauja, kad valstybės narės pripaţintų kilmės garantijos pirkimą iš

kitų valstybių narių ar atitinkamą elektros pirkimą, kaip įnašą vykdant nacionalinės kvotos

prievolę. Tačiau siekiant palengvinti prekybą elektra, pagaminta iš atsinaujinančiosios energijos

šaltinių, ir padidinti skaidrumą vartotojui pasirenkant elektrą, pagamintą iš neatsinaujinančios ar

atsinaujinančiosios energijos šaltinių, tokios elektros kilmės garantija yra reikalinga. Pačios kilmės

garantijos schemos nesuteikia teisės naudotis įvairiose valstybėse narėse nustatytais nacionaliniais

rėmimo mechanizmais. Svarbu, kad tokios kilmės garantijos būtų taikomos visoms elektros,

pagamintos iš atsinaujinančiosios energijos šaltinių, formoms.

Tarybos direktyva iš dalies keičianti Direktyvą 78/170/EEB dėl šilumos generatorių

patalpoms šildyti ir karštam vandeniui ruošti naujuose ir esamuose ne pramoninės

paskirties pastatuose naudingumo koeficientų ir dėl šilumos bei karšto vandens tiekimo

sistemų izoliavimo naujuose ne pramoninės paskirties pastatuose 82/885/EEB

valstybės narės turi imtis visų reikiamų priemonių uţtikrinti, kad visi nauji šilumos

generatoriai patalpoms šildyti ir (arba) buitiniam karštam vandeniui ruošti naujuose ar esamuose

ne pramoninės paskirties pastatuose atitiktų minimalius naudingumo koeficiento reikalavimus,

kadangi minėta direktyva numato, kad šių minimalių naudingumo koeficiento reikalavimų

151



taikymas turėtų būti uţtikrinamas atliekant generatorių patikrinimą jų gamybos ar įrengimo metu.

Direktyvoje numatyta, kad įrengimo metu tikrinamų šilumos generatorių energijos nuostoliai

neturi viršyti valstybių narių nustatyto dydţio. Kadangi ji vis dėlto numato, kad pasiūlymas dėl

prietaisų, kuriems neįmanoma taikyti tipo bandymų, bus pateiktas juos atitinkamai techniškai

ištyrus, kadangi tinkamai atlikus šiuos tyrimus, turėtų būti patvirtintos atitinkamos priemonės,

skirtos minėtiems generatoriams. Kadangi šie tyrimai parodė, kad būtina numatyti galimybę

nustatyti laikotarpį tarp generatorių, kuriems neįmanoma taikyti tipo bandymų, įrengimo laiko ir

patikrinimo darbo vietoje laiko. Atlikus šiuos tyrimus buvo parengtos praktikos nuostatos,

nustatančios skystą kurą ar dujas deginančių šilumos generatorių, tikrinamų juos įrengus,

bandymų atlikimo vietoje tvarką;

Kadangi dėl to nurodyti generatoriai turi būti tikrinami laikantis minėtų praktikos

nuostatų, kurios sudaro minimalų bendros tikrinimo tvarkos visoje Bendrijoje pagrindą; kadangi

šių taisyklių nuostatos netaikomos kietą kurą naudojantiems šilumos generatoriams. Siekiant

uţtikrinti, kad laikomasi taisyklių atliekant įrengimo patikrinimą, reikėtų priimti nuostatą dėl

duomenų plokštelės, panašios į plokštelę, nustatytą gamybos metu tikrinamiems šilumos

generatoriams; kadangi šią plokštelę gali pakeisti patikrinimo ataskaita; kadangi tada, kai

nesilaikoma naudingumo koeficiento reikalavimų ar energijos nuostolių dydţio, patikrinimo

ataskaita bus nusiųsta kompetentingai administracinės valdţios institucijai. Šios direktyvos

įgyvendinimo priemonės turėtų apimti priemones, patvirtintas valstybių narių įstatymams šioje

direktyvoje nurodytose srityse suderinti, taip pat palengvinti šiose srityse jau vykstantį ar vyksiantį

suderinimą ir standartizavimą Bendrijoje ir tarptautiniu mastu.

EUROPOS PARLAMENTO IR TARYBOS DIREKTYVA 2002/91/EB 2002 m.

gruodţio 16 d. dėl pastatų energinio naudingumo.

Sutarties 6 straipsnyje reikalaujama, kad nustatant ir įgyvendinant Bendrijos politikos ir

veiklos kryptis turi būti atsiţvelgiama į aplinkos apsaugos reikalavimus.

Gamtos ištekliams, apie kurių apdairų ir racionalų naudojimą kalbama sutarties 174

straipsnyje, priskiriami naftos produktai, gamtinės dujos ir kietasis kuras, kurie yra svarbūs

energijos šaltiniai, tačiau taip pat ir pagrindiniai anglies dvideginio išskyrimo šaltiniai.

Efektyvesnis energijos vartojimas sudaro svarbią politikos ir priemonių paketo,

reikalingo, kad būtų laikomasi Kioto protokolo, dalį ir turi būti numatytas visuose politikos

paketuose įgyvendinant tolesnius įsipareigojimus.

152



Energijos poreikio valdymas yra svarbi priemonė, leidţianti Bendrijai įtakoti visuotinę

energijos rinką, tokiu būdu uţtikrinanti energijos tiekimą ţvelgiant iš vidutinės trukmės ir

ilgalaikės perspektyvos.

Taryba savo 2000 m. geguţės 30 d. ir 2000 m. gruodţio 5 d. išvadose, parėmė Komisijos

veiklos planą dėl efektyvaus energijos vartojimo ir paprašė imtis konkrečių priemonių pastatų

sektoriuje.

Gyvenamųjų pastatų ir paslaugų sektorius, kurio didţiausią dalį sudaro pastatai, apima

daugiau kaip 40 % galutinio energijos suvartojimo Bendrijoje ir šis vartojimas toliau plečiasi; dėl

tokios tendencijos šio sektoriaus suvartojamos energijos dalis augs, taip pat didės ir išskiriamo

anglies dvideginio kiekis.

1993 m. rugsėjo 13 d. Tarybos direktyva 93/76/EEB išskiriamam anglies dvideginio

kiekiui apriboti efektyviau vartojant energiją (SAVE), kurioje reikalaujama, kad valstybės narės

rengtų, įgyvendintų ir atsiskaitytų uţ efektyvaus energijos vartojimo pastatų sektoriuje programas,

ima duoti juntamą naudą. Tačiau reikalingas papildomas teisinis dokumentas, nustatantis

konkretesnius veiksmus siekiant panaudoti neišnaudotą energijos taupymo potencialą ir sumaţinti

didelį skirtumą tarp valstybių narių pasiekimų šiame sektoriuje.

1988 m. gruodţio 21 d. Tarybos direktyvoje 89/106/EEB dėl valstybių narių įstatymų ir

kitų teisės aktų, susijusių su statybos produktais, derinimo reikalaujama, kad statybos objektai ir jų

šildymo, vėsinimo ir vėdinimo įranga būtų suprojektuota ir įrengta taip, kad, atsiţvelgiant į

vietovės klimato ir gyventojų komforto sąlygas, energijos suvartojimas būtų maţesnis.

Tolesnio pastatų energinio naudingumo gerinimo priemonėse turi būti atsiţvelgiama į

klimato ir vietos sąlygas, taip pat į pastatų vidaus mikroklimatą ir ekonominį efektyvumą. Jos

neturėtų kirstis su kitais esminiais pastatams keliamais reikalavimais, tokiais kaip pastato

prieinamumas, saugumas ir paskirtis.

Pastatų energinis naudingumas turėtų būti apskaičiuojamas taikant metodiką, kurią

regioniniu lygiu būtų galima diferencijuoti ir kurioje papildomai prie termoizoliacijos numatomi

kiti elementai, įgaunantys vis daugiau svarbos, tokie kaip šildymo ir oro kondicionavimo įranga,

atsinaujinančių energijos išteklių panaudojimas ir pastatų projektinis sprendimas. Kvalifikuotų

ir/arba akredituotų ekspertų, kurių nepriklausomumas turi būti paremtas objektyviais kriterijais,

parengtas bendras poţiūris į šį procesą padės uţtikrinti vienodas sąlygas valstybėms narėms

imantis energijos taupymo priemonių pastatų sektoriuje ir leis būsimiems savininkams ar

naudotojams suţinoti tikslų energetinį naudingumą Bendrijos nekilnojamo turto rinkoje.

153



Komisija ketina toliau rengti standartus, tokius kaip EN 832 ir prEN 13790, taip pat

aptarti oro kondicionavimo ir apšvietimo sistemas.

Pastatai sąlygos energijos suvartojimą ilgalaikėje perspektyvoje, taigi nauji pastatai turėtų

atitikti minimalius energinio naudingumo reikalavimus, nustatytus atsiţvelgiant į vietovės

klimato sąlygas. Tinkamiausia tvarka šiuo atţvilgiu turėtų būti suderinta taip, kad energinį

naudingumą didinantys veiksniai būtų išnaudojami optimaliai. Kadangi alternatyvių aprūpinimo

energija sistemų taikymo galimybės didţiąja dalimi dar nevisiškai ištirtos, turėtų būti aptartas

techninis, aplinkosauginis ir ekonominis alternatyvių energijos tiekimo sistemų pagrindimas.

Valstybė narė tą padaryti gali vieną kartą atlikdama tyrimus, kurių metu būtų numatytas energijos

taupymo priemonių sąrašas, pritaikytas vidutinėms vietos rinkos sąlygoms ir atitinkantis

ekonominio efektyvumo kriterijus. Prieš pradedant statybas, gali prireikti konkrečių tyrimų, jeigu

nusprendţiama, jog priemonė ar priemonės įgyvendinamos.

Kapitalinė esamų pakankamai didelių pastatų renovacija turėtų būti laikoma proga imtis

ekonomiškai efektyvių priemonių didinant energinį naudingumą. Kapitalinė renovacija yra tada,

kai visa pastato karkaso ir/arba energijos sistemų, tokių kaip šildymo, karšto vandens

vandentiekio, oro kondicionavimo, vėdinimo ir apšvietimo sistemų renovacijos kaina sudaro

daugiau kaip 25 % pastato vertės, išskyrus ţemės sklypo, kuriame tas pastatas stovi, vertę, arba

atvejai, kai renovuojama daugiau kaip 25 % pastato karkaso.

Tačiau esamų pastatų bendro energinio naudingumo padidinimas nebūtinai reiškia, kad

pastatą reikia visiškai renovuoti – galima renovuoti tik tas pastato dalis, nuo kurių daugiausiai ir

priklauso jo energinis naudingumas, ir apsiriboti ekonomiškai efektyviais darbais.

Esamų pastatų renovacijos reikalavimai turėtų būti suderinami su pirmine pastato

paskirtimi, rūšimi ar pobūdţiu. Turėtų būti įmanoma atgauti tokiai renovacijai panaudotas

papildomas išlaidas energijos, sutaupytos per pagrįstai trumpą laikotarpį palyginti su numatoma

investicijų technine gyvavimo trukme, sąskaita.

Vykdant sertifikavimą galima pasitelkti į pagalbą programas, kad būtų lengviau

vienodomis sąlygomis pagerinti energinį naudingumą. Tokios programos turi būti paremtos

suinteresuotųjų pusių ir valstybių narių nurodytų įstaigų susitarimais. Jas turi vykdyti energetikos

sferos paslaugų bendrovės, sutinkančios įsipareigoti atlikti nustatytas investicijas. Valstybės narės

turėtų priţiūrėti patvirtintas programas ir domėtis, kaip jos vykdomos, dėl to turėtų būti lengviau

taikomos skatinamosios sistemos. Sertifikate kuo plačiau turėtų būti aprašyta faktiška pastato

energinio naudingumo būklė, jis atitinkamai turėtų būti perţiūrimas ir taisomas. Valdţios

institucijų pastatai ir visuomenės daţnai lankomi pastatai turėtų iliustruoti poţiūrį į

154



aplinkosauginius ir energijos taupymo aspektus, todėl jų energinis naudingumas turi būti nuolat

sertifikuojamas. Visuomenei turėtų būti sudarytos sąlygos susipaţinti su informacija apie energinį

naudingumą visiems matomoje vietoje rodant šiuos energetinius sertifikatus. Be to, greta oficialiai

rekomenduojamos patalpų temperatūros, rodomos faktiškai matuojamos temperatūros rodmenys

turėtų neleisti švaistyti energiją šildymo, oro kondicionavimo ir vėdinimo sistemoms. Taip būtų

maţiau iššvaistoma energijos ir išlaikomas tinkamas patalpų mikroklimatas (šiluminis komfortas)

priklausomai nuo lauko temperatūros.

Valstybės narės, skatindamos gerinti energinį naudingumą, gali imtis kitų priemonių,

nenumatytų šioje direktyvoje. Valstybės narės turėtų skatinti tinkamai valdyti energiją

atsiţvelgdamos į pastatų naudojimo intensyvumą.

Paskutiniu metu pietų Europos šalyse daugėjo oro kondicionavimo įrangos. Dėl to tose

šalyse susidaro nemaţų sunkumų didţiausios apkrovos metu, išauga išlaidos elektros energijai ir

paţeidţiamas energijos balansas. Pirmenybė turėtų atitekti pastatų šiluminės būsenos padidinimo

vasaros sezonu strategijoms. Šiuo tikslu turėtų toliau būti vystomi pasyvaus vėsinimo metodai,

visų pirma tie, kuriuos naudojant galima pagerinti patalpų vidaus ir pastato apsupties

mikroklimatą.

Kvalifikuotam personalui nuolat priţiūrint šildymo katilus ir oro kondicionavimo įrangą

jie bus tiksliau sureguliuoti pagal gaminio specifikacijoje pateiktus reikalavimus ir taip uţtikrins

optimalų veikimą aplinkos, saugos ir energijos poţiūriu. Svarstant, ar ekonomiškai efektyvu

pakeisti visą šildymo sistemą, tikslinga būtų atlikti jos nepriklausomą įvertinimą.

Pastatų naudotojams pateikiant sąskaitas uţ šildymą, oro kondicionavimą ir karštą

vandenį, apskaičiuotas proporcingai faktiniam suvartojimui, energija gyvenamajame sektoriuje

galėtų būti taupoma veiksmingiau. Naudotojams turėtų būti sudaryta galimybė patiems reguliuoti

jų suvartojamą šilumą ir karštą vandenį, jeigu tokios priemonės yra ekonomiškai efektyvios.

Remiantis nurodytais subsidiarumo ir proporcingumo principais, bendrieji principai,

numatantys energinio naudingumo reikalavimų sistemą ir jos tikslus, turėtų būti nustatyti

Bendrijos lygiu, tačiau detalus įgyvendinimas turėtų būti paliktas valstybėms narėms ir tokiu būdu

leista kiekvienai valstybei narei pasirinkti konkrečiai situacijai tinkamiausią tvarką. Šioje

direktyvoje numatyti tik minimalūs reikalavimai tiems tikslams pasiekti ir aptariami tik tam

būtiniausi dalykai.

Reikėtų numatyti galimybę greitai pritaikyti pastatų energinio naudingumo skaičiavimo

metodiką ir galimybę valstybėms narėms nuolat keisti minimalius pastatų energinio naudingumo

155



reikalavimus atsiţvelgiant į technikos paţangą, inter alia, kiek tai susiję su statybinių medţiagų

izoliacinėmis savybėmis (ar kokybe), ir į būsimą standartizacijos raidą.

Priemonės, reikalingos šiai direktyvai įgyvendinti, turėtų būti patvirtintos pagal 1999 m.

birţelio 28 d. Tarybos sprendimą 1999/486/EB, nustatantį Komisijos naudojimosi jai suteiktais

įgyvendinimo įgaliojimais tvarką,

EUROPOS PARLAMENTO IR TARYBOS DIREKTYVA 2004/8/EB 2004 m.

vasario 11 d. dėl termofikacijos skatinimo, remiantis naudingosios šilumos paklausa vidaus

energetikos rinkoje, ir iš dalies keičianti Direktyvą 92/42/EEB

Šioje direktyvoje didelio naudingumo termofikacija apibrėţiama kaip energijos kiekis,

sutaupytas atskirą šilumos ir elektros energijos gamybą pakeitus bendra gamyba. Kai sutaupoma

daugiau kaip 10 proc. energijos, tai vadinama didelio naudingumo termofikacija. Siekiant

sutaupyti kuo daugiau energijos ir išvengti sutaupytos energijos nuostolių, daugiausia dėmesio

reikia skirti termofikacijos įrenginių veikimo sąlygoms.

Sutaupytos pirminės energijos įvertinimo kontekste svarbu atsiţvelgti į valstybių narių,

kurios importuoja didţiąją dalį jų sunaudojamos elektros energijos, padėtį.

Siekiant skaidrumo, svarbu priimti suderintą pagrindinį termofikacijos apibrėţimą. Kai

termofikacijos įrenginių įranga leidţia atskirai gaminti elektros energiją arba šilumą, išduodant

kilmės garantiją ir statistikos tikslais ši gamyba neturėtų būti vadinama termofikacija.

Siekiant uţtikrinti, kad pagal šią direktyvą termofikacijai teikiama parama būtų

grindţiama naudingosios šilumos paklausa ir sutaupytu pirminės energijos kiekiu, būtina nustatyti

kriterijus, kuriais remiantis nustatomas ir įvertinamas pagrindiniame apibrėţime apibūdintas

termofikacijos gamybos energetinis naudingumas.

Šios direktyvos bendras tikslas turėtų būti nustatyti termofikacijos būdu pagamintos

elektros energijos skaičiavimo suderintąjį metodą bei būtinąsias jo taikymo rekomendacijas,

atsiţvelgiant į metodikas, kurias šiuo metu kuria Europos standartizavimo organizacijos. Turi būti

numatyta šio metodo koregavimo galimybė, siekiant atsiţvelgti į technikos paţangą. Laikantis

proporcingumo principo, II ir III prieduose pateiktų skaičiavimų taikymas mikrotermofikacijos

įrenginiams gali būti paremtas reikšmėmis, apskaičiuotomis atlikus tipų bandymo procedūras,

kurias patvirtino kompetentinga nepriklausoma įstaiga.

Šioje direktyvoje naudojami termofikacijos ir didelio naudingumo termofikacijos

apibrėţimai neuţkerta kelio bet kuriais tikslais, išskyrus nustatytuosius šioje direktyvoje,

nacionalinėje teisėje naudoti kitus apibrėţimus. Taip pat tikslinga naudoti atitinkamus

apibrėţimus, kurie pateikti Direktyvoje 2003/54/EB ir 2001 m. rugsėjo 27 d. Europos Parlamento

156



ir Tarybos direktyvoje 2001/77/EB dėl elektros, pagamintos iš atsinaujinančių energijos išteklių,

skatinimo elektros energijos vidaus rinkoje.

Pagaminto naudingosios šilumos kiekio matavimas termofikacijos įrenginių gamybos

taške akcentuoja poreikį uţtikrinti, kad termofikacijos būdu pagaminta naudingoji šiluma nebūtų

prarasta dėl didelių šilumos nuostolių paskirstymo tinkluose.

Elektros energijos ir šilumos santykis – tai techninė charakteristika, kurią reikia nustatyti,

kad būtų galima apskaičiuoti termofikacijos būdu pagamintą elektros energijos kiekį.

Šioje direktyvoje sąvokos „termofikacijos įrenginiai“ apibrėţimas taip pat gali būti

taikomas įrenginiams, kuriais galima gaminti vien tik elektros energiją arba vien tik šilumos

energiją, pavyzdţiui, pagalbinei degimo ir apdorojimo po degimo įrangai. Išduodant kilmės

garantiją ir statistikos tikslais ši gamyba neturėtų būti vadinama termofikacija.

Sąvokos „maţos apimties termofikacija“ apibrėţimas inter alia taikomas

mikrotermofikacijos ir paskirstytosios termofikacijos įrenginiams, tokiems kaip įrenginiai,

tiekiantys energiją ir šilumą į izoliuotus rajonus, arba skirti ribotiems gyvenamųjų, komercinių ar

pramonės objektų poreikiams patenkinti.

Siekiant padidinti skaidrumą, vartotojui renkantis tarp termofikacijos būdu pagamintos

elektros energijos ir pagamintosios kitais būdais, būtina uţtikrinti, kad, remiantis suderintomis

atskaitinėmis reikšmėmis, būtų galima garantuoti didelio naudingumo termofikacijos kilmę.

Kilmės garantavimo programos pačios savaime nesuteikia teisės naudotis nacionalinių paramos

mechanizmų teikiama nauda.

Svarbu, kad visų rūšių elektros energijai, pagamintai termofikacijos būdu, būtų taikomos

kilmės garantijos. Svarbu, kad kilmės garantijos būtų aiškiai atkirtos nuo keičiamųjų paţymėjimų.

Siekiant, kad termofikacija geriau įsiskverbtų į rinką per vidutinės trukmės laikotarpį,

tikslinga reikalauti, kad visos valstybės narės parengtų ir paskelbtų ataskaitas, analizuojančias

didelio naudingumo termofikacijos nacionalinį potencialą, bei pateiktų tose ataskaitose atskirą

termofikacijos kliūčių bei įgyvendintų priemonių, uţtikrinančių garantijų sistemos patikimumą,

analizę.

Valstybės parama turi atitikti Bendrijos rekomendacijų dėl valstybės paramos aplinkos

apsaugai nuostatas, įskaitant dėl paramos nekaupiamojo pobūdţio. Pagal šias rekomendacijas šiuo

metu leidţiama teikti tam tikrų rūšių valstybės paramą, kai galima pagrįsti, kad paramos

priemonės yra naudingos aplinkai dėl ypatingai didelio perdirbimo naudingumo, dėl to, kad šios

priemonės leis sumaţinti energijos sunaudojimą arba dėl to, kad gamybos procesas bus maţiau

157



kenksmingas aplinkai. Tam tikrais atvejais ši parama bus būtina, siekiant toliau išnaudoti

termofikacijos potencialą, visų pirma siekiant atsiţvelgti į poreikį įsisavinti išorines išlaidas.

Valstybės paramos programos, skirtos skatinti termofikaciją, pagrindinį dėmesį turėtų

skirti termofikacijos rėmimui, atsiţvelgiant į ekonomiškai pagrindţiamą šildymo ir šaldymo

paklausą.

Nacionaliniu lygiu valstybės narės naudoja skirtingus termofikacijos rėmimo

mechanizmus, įskaitant paramą investicijomis, atleidimą nuo mokesčių ar jų sumaţinimą,

ţaliuosius paţymėjimus bei tiesiogines kainų rėmimo programas. Svarbi priemonė šios direktyvos

tikslui pasiekti yra tų mechanizmų tinkamo veikimo garantavimas, kol pradės veikti Bendrijos

suderintieji pagrindai, kad būtų išsaugotas investuotojų pasitikėjimas. Komisija planuoja stebėti

padėtį ir informuoti apie sukauptą nacionalinių paramos programų taikymo patirtį.

Perduodant ir paskirstant didelio naudingumo termofikacijos būdu pagamintą elektros

energiją būtų taikomos Direktyvos 2001/77/EB 7 straipsnio 1, 2 ir 5 dalių nuostatos, taip pat

atitinkamos Direktyvos 2003/54/EB nuostatos. Kol termofikacijos gamintojas tampa reikalavimus

atitinkančiu vartotoju, kaip apibrėţta Direktyvos 2003/54/EB 21 straipsnio 1 dalyje, tarifai,

taikomi įsigyjant termofikacijos gamintojams kartais reikalingą papildomą elektros energijos

kiekį, turi būti nustatomi remiantis objektyviais, aiškiais ir nediskriminaciniais kriterijais. Galima

paspartinti didelio naudingumo termofikacijos būdu pagamintos elektros energijos, visų pirma

pagamintosios maţos apimties ir mikrotermofikacijos įrenginiais, prieigą prie tinklo sistemos, su

sąlyga, jei pateikiamas pranešimas Komisijai.

Maţesnio kaip 400 kW galingumo termofikacijos įrenginiai, kuriems taikomi 1992 m.

geguţės 21 d. Tarybos direktyvoje 92/42/EEB dėl naudingumo koeficiento reikalavimų naujiems

karšto vandens katilams, deginantiems skystąjį arba dujinį kurą, pateikti apibrėţimai, greičiausiai

neatitiks šiame dokumente nustatytų minimalių naudingumo reikalavimų, todėl jie neturėtų būti

priskiriami tos direktyvos taikymo sričiai.

Reikia atsiţvelgti į specifinę termofikacijos sektoriaus, kuriam priklauso daug smulkių ir

vidutinio dydţio gamintojų, struktūrą, ypač kai perţiūrimos leidimų statyti termofikacijos

įrenginius išdavimo administracinės procedūros.

Siekiant įgyvendinti šios direktyvos tikslą sukurti termofikacijos skatinimo pagrindus,

svarbu pabrėţti, kad investicijoms į termofikacijos įrenginius būtina uţtikrinti stabilią ekonominę

ir administracinę aplinką. Valstybės narės turėtų būti skatinamos atsiţvelgti į šią būtinybę ir kurti

paramos programas, kurių trukmės laikotarpis būtų bent ketveri metai, taip pat vengti daţnai keisti

158



administracines procedūras, t.t. Be to, valstybės narės turėtų būti skatinamos uţtikrinti, kad,

sudarant valstybės paramos programas, būtų laikomasi laipsniško nutraukimo principo.

Termofikacijos bendras naudingumas ir tvarumas priklauso nuo daugelio veiksnių, tokių

kaip naudojama technologija, kuro rūšys, apkrovos kreivės, įrenginio dydis, taip pat nuo šilumos

savybių. Dėl praktinių prieţasčių, taip pat remiantis faktu, kad, vartojant pagamintą šilumą

skirtingais tikslais, reikalingi skirtingi šilumos temperatūros lygiai, ir kad šie bei kiti sunkumai

daro poveikį termofikacijos naudingumui, termofikaciją galima suskirstyti į šias klases:

„pramoninė termofikacija“, „šildymo termofikacija“ ir „ţemės ūkio termofikacija“.

Laikantis Sutarties 5 straipsnyje nustatytų subsidiarumo ir proporcingumo principų,

termofikacijos skatinimo pagrindus vidaus energetikos rinkoje sukuriančius bendruosius principus

reikia nustatyti Bendrijos lygiu, o detalaus įgyvendinimo klausimus reikia palikti valstybėms

narėms, taip sudarant kiekvienai valstybei narei pasirinkti reţimą, kuris geriausiai atitinka

konkrečią valstybės narės situaciją. Šia direktyva neviršijama to, kas būtina minėtiems tikslams

pasiekti.

Šiai direktyvai įgyvendinti reikalingas priemones reikia priimti pagal 1999 m. birţelio 28

d. Tarybos sprendimą 1999/468/EB, nustatantį Komisijos naudojimosi jai suteiktais įgyvendinimo

įgaliojimais tvarką

TARYBOS DIREKTYVA 1992 m. geguţės 21 d. dėl naudingumo koeficiento

reikalavimų naujiems karšto vandens katilams, deginantiems skystąjį arba dujinį kurą

92/42/EEB

Ši direktyva, kuri įeina į energijos taupymą Bendrijoje skatinančią SAVE programą,

nustato naudingumo koeficiento reikalavimus, naujiems karšto vandens katilams, deginantiems

skystąjį arba dujinį kurą, kurių vardinė atiduodamoji galia ne maţesnė kaip 4 kW ir ne didesnė

kaip 400 kW.

Šioje direktyvoje:

– katilas: iš katilo ir degiklio susidedantis įrenginys, skirtas degimo metu išsiskiriančią

šilumą perduoti vandeniui,

– prietaisas:

–katilas, kuriame turi būti įrengtas degiklis,

–degiklis, įrengiamas katile;

– vardinė atiduodamoji galia, kW: didţiausia šiluminė galia, kurią nustato gamintojas ir

garantuoja, kad ją galima išlaikyti nepertraukiamo naudojimo metu, esant gamintojo nurodytam

naudingumo koeficientui;

159



– šiluminio naudingumo koeficientas, %: santykis šilumos kiekio, atiduoto katilo

vandeniui, ir ţemutinio šilumingumo, (esant pastoviam kuro slėgiui) bei per laiko vienetą

suvartoto kuro kiekio sandaugos;

– dalinė apkrova, %: pertraukiamuoju reţimu arba maţesne uţ vardinę galią veikiančio

katilo atiduodamosios galios ir šios vardinės galios santykis;

– vidutinė katilo vandens temperatūra: įtekančio į katilą ir iš jo ištekančio vandens

temperatūros vidutinė vertė;

– standartinis katilas: katilas, kurio konstrukcija leidţia riboti vidutinę vandens

temperatūrą;

– katilas-utilizatorius: centrinės šildymo sistemos katilas, kuris įrengiamas ţidinio nišoje

kaip įrenginio, susidedančio iš utilizatoriaus ir dujomis kūrenamos įrangos, dalis;

– žemos temperatūros katilas: katilas, kuris gali nepertraukiamai veikti, kai tiekiamo

vandens temperatūra 35–40°C ir kuriame tam tikromis sąlygomis gali susidaryti kondensatas;

šiems katilams priklauso ir garus kondensuojantys katilai, deginantys skystąjį kurą;

– garus kondensuojantis katilas: katilas, skirtas kondensuoti didesniąją dalį vandens garų,

esančių degimo dujose;

– gyvenamojoje patalpoje įrengiamas katilas: katilas, kurio vardinė atiduodamoji galia

maţesnė kaip 37 kW, skirtas patalpai, kurioje jis yra įrengtas, šildyti katilo sienelių skleidţiama

šiluma, turi atvirą plėtimosi indą ir uţtikrina karšto vandens tiekimą natūraliosios cirkuliacijos

būdu; ant šio katilo išorinės sienelės aiškiai nurodoma, kad jis turi būti įrengtas gyvenamojoje

patalpoje.

Ši direktyva netaikoma:

– karšto vandens katilams, kurie gali deginti įvairų kurą, taip pat ir kietą,

– labai greito vandens šildymo įrenginiams,

– katilams, skirtiems deginti kurą, kurio savybės labai skiriasi nuo įprastinio

parduodamo skystojo arba dujinio kuro (pramoninės atliekinės dujos, biologinės dujos ir

pan.),

– viryklėms ir prietaisams, skirtiems daugiausia patalpoms, kuriose jie yra įrengti, šildyti,

bei papildomai tiekti joms karštą vandenį centriniam šildymui ir sanitariniams tikslams,

– natūralios cirkuliacijos prietaisams, kurių vardinė atiduodamoji galia maţesnė kaip

6 kW, skirtiems sukauptam vandeniui ruošti sanitariniams tikslams,

– vienetinės gamybos katilams.

160



Tais atvejais, kai katilas turi dvejopą paskirtį, t. y. šildyti patalpas ir tiekti vartojimui

skirtą karštą vandenį, reikalavimai naudingumo koeficientui pagal 5 straipsnio 1 dalį taikomi tik

šildymo funkcijai.

Valstybės narės savo teritorijoje negali uţdrausti, apriboti arba trukdyti tiekti rinkai arba

pradėti eksploatuoti prietaisus ir katilus, kurie atitinka šios direktyvos reikalavimus, išskyrus tuos

atvejus, kai Sutartyje arba kitose direktyvose, ar Bendrijos nuostatose nustatyta kitaip.

Valstybės narės imasi visų būtinų priemonių, kad naudoti būtų atiduodami tik tie katilai,

kurių naudingumo koeficientas atitinka 5 straipsnio 1 dalies reikalavimus ir atidavimo naudoti

sąlygas, kurias valstybės narės nustato pagal vietos klimato sąlygas ir energijos sąnaudas

pastatams ir jų eksploatacines charakteristikas.

Tačiau valstybės narės, kuriose šios direktyvos priėmimo metu katilai-utilizatoriai

ir(arba) gyvenamojoje patalpoje įrengiami šildymo katilai yra labai paplitę, toliau leidţia juos

pradėti eksploatuoti, jeigu jų naudingumo koeficientas, esant tiek vardinei galiai, tiek 30% dalinei

apkrovai, yra ne daugiau kaip 4% ţemesnis uţ 5 straipsnio 1 dalyje nurodytą standartinių katilų

naudingumo koeficientą.

Komisija nuolat kontroliuoja, kaip laikomasi šio straipsnio 2 ir 3 dalies nuostatų, ir

analizuoja ataskaitoje, pateikiamoje pagal 10 straipsnio nuostatas. Šiuo tikslu valstybės narės

pateikia Komisijai visą reikalaujamą informaciją, kad ji galėtų pateikti Tarybai siūlomas pataisas

pagal 10 straipsnį, kurios visais atvejais uţtikrintų aukštą katilų naudingumo koeficientą ir laisvą

jų judėjimą Bendrijoje.

Literatūra:

i. Tamošiūnas A., Domarkienė S. ir kt. Gyvensenos rizikos veiksnių prognozinė reikšmė

bendrajam mirtingumui.// Medicina. – 1998. – T.34. – P. 106 – 113

161



ii. Černiauskas G. Lietuvos, Estijos ir Latvijos socialinė-ekonominė raida 1996–1999

metais

iii. Petkevičienė J., Milašauskienė Ţ., Klumbienė J. Elgesio ir somatinių rizikos veiksnių

daţnio priklausomybė nuo lyties, amţiaus ir išsilavinimo.// Medicina. – 1997. – T.33. – P. 619 –

627

iv. Local Housing and Health Action Plans. PSO Europos regioninis biuras, Kopenhaga,

Danija, 2007

v. Girgţdys, A. Aplinkos monitoringas : mokomoji knyga / Vilniaus Gedimino technikos

unversitetas. Vilnius : Technika, 2000. 120 p. (VGTU leidyklos "Technika" mokomosios

metodinės literatūros knyga ; 419).

vi. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. sausio 18 d. įsakymas Nr. 19 „Dėl

STR 2.09.02:1998 ,,Šildymas, vėdinimas ir oro kondicionavimas“ patvirtinimo ir 1998 08 31

įsakymo Nr. 162 dalinio pakeitimo“ (Ţin., 1999, Nr. 13-333; 2002, Nr. 39-1446).

Parengė:

Viktorija Buzytė

Daiva Keršulytė

Documents

„ŠILUMINĖS BŪSTO APLINKOS (MIKROKLIMATO) KOKYBĖS …2 lentelė. Lietuvos centralizuotai tiekiamos šilumos balansas 2007 m. (Lietuvos energetikos institutas, 2008m.). Šilumos