AKTUALI LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO

PRAKTIKA FIZINIŲ ASMENŲ BANKROTO KLAUSIMAIS

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-

379-701/2015 http://liteko.teismai.lt/viesasprendimupaieska/tekstas.aspx?id=c7750b82-2635-4e7c-90ec-

4c7302b22bf0

Dėl Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos

fizinio asmens nemokumo sampratos ir įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklių, sprendžiant dėl

fizinio asmens nemokumo, aiškinimo ir taikymo

Nuo 2013 m. kovo 1 d. įsigaliojęs FABĮ suteikia galimybę fiziniams asmenims, kurie dėl iš

esmės pablogėjusios finansinės padėties nebegali vykdyti savo įsipareigojimų kreditoriams, kreiptis

į teismą ir prašyti iškelti jiems bankroto bylą. Remiantis FABĮ 1 straipsnio 1 dalimi, šio įstatymo

paskirtis – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningo fizinio asmens mokumą užtikrinant kreditorių

reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių

interesų pusiausvyros. Taigi šiuo įstatymu sudaromos sąlygos fiziniams asmenims, kurių finansinė

būklė labai bloga, per protingą terminą pagal galimybes tenkinti kreditorių reikalavimus ir,

pasibaigus šiam terminui, įstatyme nustatytomis sąlygomis būti atleistiems nuo tolesnio skolų

mokėjimo, t. y. atkuriamas jų mokumas ir užtikrinamas kreditorių reikalavimų tenkinimas nustatyta

tvarka (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m.

gruodžio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. pareiškimą dėl bankroto

bylos iškėlimo, bylos Nr. 3K-3-561/2014; 2015 m. sausio 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal

pareiškėjų D. R. ir J. R. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, bylos Nr. 3K-3-65/2015; 2015 m.

balandžio 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal pareiškėjo R. E. A. pareiškimą dėl bankroto

bylos iškėlimo, bylos Nr. 3K-3-269-219/2015; kt.). Teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens

bankroto bylą, jeigu nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra atsisakymo iškelti fizinio

asmens bankroto bylą pagrindų (FABĮ 6 straipsnio 1 dalis).

FABĮ 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad fizinio asmens nemokumas – fizinio asmens būklė,

kai jis negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję ir kurių suma viršija

25 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas minimaliąsias mėnesines algas. Lietuvos

Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl šios nuostatos aiškinimo ir taikymo, nurodė, kad,

sprendžiant dėl fizinio asmens nemokumo, turi būti taikomi tokie kriterijai: skolų suma turi viršyti

25 MMA, šių skolų mokėjimo terminai turi būti pasibaigę ir asmuo faktiškai (objektyviai) neturi

turėti galimybės šias skolas padengti. Situacija, kai asmens finansiniai įsipareigojimai didesni nei jo

turimas turtas, tačiau gaunamos pajamos leidžia per protingą laikotarpį šiuos įsipareigojimus

įvykdyti, reiškia, kad asmuo gali vykdyti skolinius įsipareigojimus. Vien tai, kad asmens turimų

skolų suma viršija jo turimo turto vertę, nereiškia asmens nemokumo, jeigu jis gauna pajamas,

kurios yra pakankamos skoloms padengti. <...> Nustatant, ar asmuo pajėgus vykdyti savo

įsipareigojimus, būtina nustatyti ir įvertinti jo per ataskaitinį laikotarpį (mėnesį) mokėtiną pinigų

sumą, gaunamas ir numatomas gauti pajamas, lėšas, būtinas pragyvenimui (žr., pvz., Lietuvos

Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį,

priimtą civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, bylos Nr.

3K-3-561/2014; 2015 m. balandžio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal pareiškėjo B. K.

pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, bylos Nr. 3K-3-217-969/2015; 2015 m. balandžio 30 d.

nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal pareiškėjo R. E. A. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo,

bylos Nr. 3K-3-269-219/2015). Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad teismas, spręsdamas,

ar fizinis asmuo yra pajėgus vykdyti savo įsipareigojimus, be kita ko, turi įvertinti skolinių

2

įsipareigojimų kitimo dinamikos perspektyvą tokio asmens turimo turto ir jo gaunamų pajamų

kontekste. Tai reiškia, kad sprendime turi būti nurodyta, kokią konkrečiai dalį pajamų reguliariai

(pvz., per metus, mėnesį, savaitę) galėdamas skirti įsipareigojimams vykdyti toks asmuo galėtų

padengti visus įsipareigojimus. Be to, teismas, spręsdamas, ar asmens gaunamos pajamos, dalį jų

skiriant skoliniams įsipareigojimams vykdyti, leidžia jam per protingą laikotarpį įvykdyti šiuos

įsipareigojimus, turi aiškiai apibrėžti, koks laikotarpis, teismo vertinimu, konkrečiu atveju yra

laikomas protingu. <...> Jei terminas, teismo nustatytas vykdyti įsipareigojimus, yra labai ilgas ar

apskritai neapibrėžtas, jis labai ilgam ar neapibrėžtam laikui atideda asmens grįžimą į aktyvią

ekonominę veiklą, <....>, todėl negali būti pripažįstamas protingu terminu FABĮ nuostatų kontekste

(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 16 d.

nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo B. K. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo,

bylos Nr. 3K-3-217-969/2015). Remiantis pateiktais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais

dėl fizinio asmens nemokumo FABĮ prasme sampratos, darytina išvada, kad teismas, spręsdamas

dėl fizinio asmens nemokumo, kaip vienos iš būtinųjų fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo

sąlygų (FABĮ 6 straipsnio 1 dalis),buvimo, turi ne tik nustatyti, kad skolų, kurių mokėjimo terminai

suėję, suma viršija 25 MMA, bet ir kad asmuo objektyviai neturi galimybės šias skolas padengti nei

šiuo metu, nei tokios galimybės neatsiras per protingą terminą, t. y. teismas, inter alia, turi įvertinti

asmens galimybių įvykdyti skolinius įsipareigojimus perspektyvas per konkretų, teismo vertinimu,

protingą laikotarpį. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad tiek juridinio, tiek fizinio asmens bankroto

procese egzistuoja viešasis interesas, todėl teismas jose turi būti aktyvus; tai, inter alia, apima

teismo teisę rinkti įrodymus (CK 1.78 straipsnio 5 dalis, CPK 179 straipsnis, Įmonių bankroto

įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 6 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus

teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal A. S. ir M. S.

pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, bylos Nr. 3K-3-106/2014; 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis,

priimta civilinėje byloje pagal I. J. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, bylos Nr. 3K-3-

516/2014; 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. S.

pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, bylos Nr. 3K-3-561/2014; 2015 m. balandžio 16 d. nutartis,

priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo B. K. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, bylos Nr.

3K-3-217-969/2015). Pažymėtina, kad sprendžiant fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo klausimą

iš asmens neturi būti reikalaujama perteklinių arba akivaizdžių įrodymų, patvirtinančių ar

paneigiančių jo turto, pajamų egzistavimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų

skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal pareiškėjo

A. S. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, bylos Nr. 3K-3-561/2014; 2015 m. balandžio 30 d.

nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal pareiškėjo R. E. A. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo,

bylos Nr. 3K-3-269-219/2015).

Šiuo atveju pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai atsisakė iškelti kasatorei bankroto bylą,

motyvuodami tuo, kad ji neatitinka nemokumą apibrėžiančių sąlygų (FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2

punktas), t. y. kasatorės turimo turto bei gaunamų pajamų pakanka ne tik pradelstų, bet ir didžiajai

visų skolinių įsipareigojimų daliai padengti. Kasatorės teigimu, bylą nagrinėję teismai netinkamai

aiškino ir taikė nemokumą reglamentuojančias FABĮ 2 straipsnio 2 dalies nuostatas, konkrečiai –

nenustatė ir neįvertino kasatorės perspektyvų įvykdyti skolinius įsipareigojimus, be kita ko,

neatsižvelgdami į tai, kad bankas (kreditorius, turintis didžiausią finansinį reikalavimą kasatorei)

ketina nutraukti kredito sutartį, o tokiu atveju turės teisę pareikalauti iš kasatorės grąžinti suteiktą

kreditą, be to, vertindami kasatorės turtinę padėtį, netinkamai taikė įrodinėjimą ir įrodymų

vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas.

Teisėjų kolegija, atsakydama į šiuos kasacinio skundo argumentus, remiasi bylą nagrinėjusių

teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis (CPK 353 straipsnio 1 dalis), kad pareiškimo dėl

bankroto bylos iškėlimo pateikimo metu kasatorė turėjo 291 847,72 Lt (84 524,94 Eur) skolinių

įsipareigojimų (45 000 Lt (13 032,90 Eur) skola N. B. ir 246 847,72 Lt (71 492,04 Eur) skola

bankui), kurių pradelsta mokėti dalis – 81 091,12 Lt (23 485,61 Eur). Kasatorė turi turto: 2

3

kambarių butą (duomenys neskelbtini), kuris įkeistas bankui, ir 317 468,80 Lt (91 945,32 Eur)

patvirtintą finansinį reikalavimą BUAB „BSI kompanija“ bankroto byloje. Kasatorė dirba ir gauna

760 Lt (220,11 Eur) pajamų per mėnesį. Kasatorei nuo 2012 m. pabaigos nebevykdant

įsipareigojimų bankui, šis informavo kasatorę, jog nuo 2013 m. sausio 6 d. vienašališkai nutrauks

kredito sutartį ir pradės išieškojimo iš įkeisto turto procedūras. Kasatorė kreipėsi į teismą,

prašydama pakeisti kredito sutarties sąlygas, šešiems mėnesiams atidedant kredito dalies mokėjimą,

tačiau Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimu kasatorės ieškinys

netenkintas; remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, Vilniaus

apygardos teismo 2014 m. gruodžio 4 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktas

nepakeistas. Remiantis kartu su kasaciniu skundu pateiktais duomenimis, bankas 2014 m. gruodžio

8 d. pranešimu informavo kasatorę, kad, jai nevykdant skolinių įsipareigojimų bankui, jis nuo 2015

m. sausio 8 d. vienašališkai nutrauks kredito sutartį ir pareikalaus grąžinti visą negrąžintą kredito

dalį ir kitas pagal sutartį mokėtinas sumas.

Atsižvelgiant į nurodytas faktines aplinkybes ir FABĮ 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas fizinio

asmens nemokumą apibrėžiančias sąlygas, darytina išvada, kad bylą nagrinėję teismai pagrįstai

sprendė, jog kasatorės pradelsti vykdyti įsipareigojimai viršija 25 MMA. Pasisakant dėl bylą

nagrinėjusių teismų išvadų, kad kasatorė turi objektyvių galimybių įvykdyti didžiąją dalį (ne tik

pradelstų) turimų skolinių įsipareigojimų, pagrįstumo ir teisėtumo, pažymėtina, jog pirmosios

instancijos teismas tokias išvadas grindė kasatorės turimo nekilnojamojo turto verte ir patvirtinto

finansinio reikalavimo BUAB „BSI kompanija“ bankroto byloje dydžiu, o apeliacinės instancijos

teismas rėmėsi aplinkybe, kad kasatorės pradelsti įsipareigojimai nedideli ir gali būti įvykdyti,

pardavus kasatorei priklausantį turtą, o byloje ginčijamas aplinkybes, susijusias su nekilnojamojo

turto verte, kasatorės darbovietėmis, kasatorės finansinio reikalavimo BUAB „BSI kompanija“

patenkinimo realumu, vertino kaip teisiškai nereikšmingas. Kasatorės teigimu, pirmosios instancijos

teismas rėmėsi netinkamais jai priklausančio turto vertę patvirtinančiais įrodymais, taip pat

nepagrįstai sprendė, kad kasatorė neįrodė, jog jos finansinis reikalavimas (ar jo dalis) BUAB „BSI

kompanija“ bankroto byloje nebus patenkintas, ir konstatavo, kad kasatorės finansinė padėtis nėra

prasta, o apeliacinės instancijos teismas paliko pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad, remiantis formuojama (pirmiau aptarta) kasacinio teismo praktika

fizinių asmenų bankroto bylose, visos aplinkybės ir jas patvirtinantys įrodymai, kurių pagrindu

galima spręsti apie asmens finansinę padėtį, o kartu ir apie jo objektyvias galimybes vykdyti

skolinius įsipareigojimus, t. y. nustatinėjant FABĮ 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą vieną iš fizinio

asmens bankroto bylos iškėlimo sąlygų, pripažintinos teisiškai reikšmingomis, todėl šiuo atveju

apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad kasatorės turto vertės nustatymo ar jos

finansinio reikalavimo bankroto byloje patenkinimo klausimai nėra teisiškai reikšmingi.

CPK 176 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas

byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku,

egzistuoja arba neegzistuoja. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu

susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį

reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas

pagal vidinį savo įsitikinimą. Šių proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika yra

suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių. Kasacinis teismas yra, be kita ko,

nurodęs, kad įrodymų byloje vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis

nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima

nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu. Vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius

duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3

straipsnio 7 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir

įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku

konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo

Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje

4

UAB ,,Šilo bitė“ ir kt. v. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas ir kt., bylos Nr.

3K-3-340/2011; 2012 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. P. v. RUAB „Lijasta“,

bylos Nr. 3K-3-307/2012; 2015 m. balandžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. K. ir kt. v.

VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninė, bylos Nr. 3K-3-257-701/2015).

Pirmosios instancijos teismas kasatorei priklausančio buto (duomenys neskelbtini) vertę

nustatė, remdamasis byloje pateiktu Hipotekos registro 2008 m. balandžio 9 d. išrašu, kuriame

nurodyta, kad buto vertė – 220 000 Lt (63716,40 Eur). Kasatorė pateikė teismui VĮ Registrų centro

interneto svetainės puslapio „Vidutinės rinkos vertės paieška pagal unikalų numerį“ 2014 m. kovo

26 d. išrašą ir 2014 m. liepos 3 d. nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitą, kuriuose pateikta ginčo

buto vertė – apie 105 000 Lt (30 410,10 Eur). Teisėjų kolegija pažymi, kad tiek Hipotekos registro

išrašas, tiek kasatorės pateikti VĮ Registrų centro interneto svetainės duomenys ir nekilnojamojo

turto vertinimo ataskaita konkrečiu atveju gali būti vertinami kaip tinkami turto vertės nustatymo

įrodymai. Tačiau šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad

kasatorės pateikti duomenys yra daug naujesni (aktualesni), be to, juose nurodyta ginčo buto vertė

yra perpus mažesnė, nei nurodyta Hipotekos registro 2008 m. balandžio 9 d. išraše, t. y. kasatorės

pateikti įrodymai sudaro pagrindą suabejoti dėl jame nurodyto turto vertės atitikties realiai turto

vertei. Minėta, kad, nagrinėdamas fizinio asmens bankroto bylą (jos iškėlimo klausimą), teismas

turi būti aktyvus ir turi teisę ex officio rinkti įrodymus. Šiuo atveju byloje esant keletui skirtingą

turto vertę patvirtinančių įrodymų, abejones dėl tikrosios turto vertės teismas turėjo pašalinti,

pareikalaudamas iš kasatorės pateikti papildomų turto vertę patvirtinančių įrodymų arba

paskirdamas byloje turto vertės nustatymo ekspertizę. Pirmosios instancijos teismas, nesiimdamas

procesinių priemonių byloje pateiktų ginčo buto vertę patvirtinančių įrodymų prieštaravimams

pašalinti, pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas, o apeliacinės

instancijos teismas šio teisės pažeidimo neištaisė.

Pasisakant dėl pirmosios instancijos teismo išvados, kad kasatorė neįrodė, jog jos finansinis

reikalavimas BUAB „BSI kompanija“ bankroto byloje nebus patenkintas, tinkamo įrodinėjimo ir

įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų taikymo aspektu, pažymėtina, jog

byloje pateiktas BUAB „BSI kompanija“ 2014 m. balandžio 3 d. raštas, kuriame nurodyta, kad,

2014 m. balandžio 3 d. duomenimis, visų kreditorių patvirtintų ir patikslintų finansinių reikalavimų

suma – 45 734 553,35 Lt (13 245 642,19 Eur), tarp jų: pirmosios eilės – 79 755,42 Lt (23 098,77

Eur), antrosios – 2 545 493,31 Lt (737 225,82 Eur), trečiosios – 43 109 304,62 Lt (12 485 317,60

Eur); likusios neparduotos bankrutuojančiai įmonei priklausančio turto dalies pardavimo kaina – 58

824,85 Lt (17 036,85 Eur). Kasatorė yra trečiosios eilės kreditorė. Pirmosios instancijos teismas,

konstatuodamas, kad nėra pagrindo spręsti, jog kasatorės finansinis reikalavimas BUAB „BSI

kompanija“ bankroto byloje net iš dalies nebus patenkintas, nepasisakė dėl šio įrodymo įrodomosios

reikšmės, nepateikė argumentų, kodėl juo nesirėmė ir kokie įrodymai patvirtina jo išvados

pagrįstumą. Pažymėtina, kad šie argumentai buvo nurodyti kasatorės atskirajame skunde, tačiau

apeliacinės instancijos teismas dėl jų, kaip neturinčių esminės reikšmės bylos išsprendimui,

nepasisakė.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nustatytus teismų padarytus įrodinėjimą ir įrodymų

vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimus, sprendžia, kad, netinkamai taikant

nurodytas proceso teisės normas, galėjo būti neteisingai nustatyta ir įvertintina kasatorės finansinė

padėtis, taip pat jos objektyvios galimybės įvykdyti skolinius įsipareigojimus. Teisėjų kolegija

atkreipia dėmesį į tai, kad šiuo atveju, sprendžiant dėl kasatorės galimybių įvykdyti skolinius

įsipareigojimus šiuo metu ir ateityje, būtina įvertinti aplinkybę, jog bankas ketina nutraukti su

kasatore sudarytą kredito sutartį, o tai lems, kad labai padidės kasatorės pradelstų vykdyti

įsipareigojimų dalis. Minėta, kad byloje nustatyta, jog šiuo metu kasatorė gauna 220,11 Eur pajamų

per mėnesį, o kito turto, išskyrus tą, dėl kurio vertės kilęs ginčas byloje, ji neturi. Pirmosios

instancijos teismas, nustatęs, kad kasatorės profesija – finansininkė, sprendė, jog ji turi galimybių

susirasti geriau mokamą darbą, nei turi šiuo metu, tačiau tokios išvados nepagrindė byloje kasatorės

5

pateiktais ir (ar) savo iniciatyva surinktais įrodymais bei argumentais. Byloje taip pat nesvarstyta,

kiek laiko užtruktų, kol kasatorė padengtų skolinius įsipareigojimus, ir ar toks laikotarpis laikytinas

protingu atsiskaityti su kreditoriais, kaip keistųsi skolinių įsipareigojimų dydis vykdant prievoles

kreditoriams, kokia kasatorės pajamų dalis, atskaičius iš jos sumas, būtinas įsipareigojimams

vykdyti, užtikrintų būtinųjų kasatorės poreikių patenkinimą ir pan. Teisėjų kolegija, remdamasi

nurodytų aplinkybių visuma, konstatuoja, kad bylą nagrinėjusių teismų išvados, jog kasatorės

finansinė padėtis nėra labai prasta, t. y. neatitinka FABĮ 2 straipsnio 2 dalyje nustatytų sąlygų,

padarytos nevisapusiškai ištyrus byloje pateiktus įrodymus, taip pat nesurinkus pakankamai

įrodymų reikšmingoms byloje aplinkybėms nustatyti, todėl negali būti pripažintos teisėtomis. Dėl to

skundžiamos teismų nutartys naikintinos ir byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš

naujo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

Teisėjų kolegija pažymi, kad kasatorei atsisakyta iškelti bankroto bylą FABĮ 5 straipsnio 8

dalies 2 punkte įtvirtintu pagrindu, t. y. kad pareiškimo iškelti bankroto bylą pateikimo metu

kasatorės būklė neatitiko FABĮ 2 straipsnio 2 dalies sąlygų. Nors pirmosios instancijos teismo

nutartyje pateikta argumentų, susijusių su kasatorės (ne)sąžiningumu, siekiant gauti darbo pajamų,

taip pat neatskleidžiant turimų finansinių įsipareigojimų kitam kreditoriui kreipimosi dėl kredito

suteikimo į banką metu, tačiau jie pirmosios instancijos teismo nevertinti kaip sudarantys

savarankišką pagrindą atsisakyti iškelti kasatorei bankroto bylą (FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2

punktas), apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisakė, todėl kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį

argumentai dėl kasatorės (ne)sąžiningumo nenagrinėtini (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-

3-217-969/2015

http://liteko.teismai.lt/viesasprendimupaieska/tekstas.aspx?id=726f8e09-99d1-423b-8cbc-

7f70fe59032e

Dėl asmens pajėgumo vykdyti savo įsipareigojimus kreditoriams ir nemokumo konstatavimo

Teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu nustato, kad fizinis asmuo

yra nemokus ir nėra atsisakymo iškelti fizinio asmens bankroto bylą pagrindų (FABĮ 6 straipsnio 1

dalis). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką sprendžiant dėl fizinio asmens nemokumo,

remiantis FABĮ 2 straipsnio 2 dalimi, turi būti taikomi tokie kriterijai: skolų suma turi viršyti 25

MMA, šių skolų mokėjimo terminai turi būti pasibaigę ir asmuo faktiškai (objektyviai) neturi turėti

galimybės šias skolas padengti. Situacija, kai asmens finansiniai įsipareigojimai didesni nei jo

turimas turtas, tačiau gaunamos pajamos leidžia per protingą laikotarpį šiuos įsipareigojimus

įvykdyti, reiškia, kad asmuo gali vykdyti skolinius įsipareigojimus. Vien tai, kad asmens turimų

skolų suma viršija jo turimo turto vertę, nereiškia asmens nemokumo, jeigu jis gauna pajamas,

kurios yra pakankamos skoloms padengti. Kita vertus, vien didelių pajamų gavimo faktas

automatiškai nereiškia asmens mokumo, jeigu jų neužteks jo įsipareigojimams padengti. Nustatant,

ar asmuo pajėgus vykdyti savo įsipareigojimus, būtina nustatyti ir įvertinti jo per ataskaitinį

laikotarpį (mėnesį) mokėtiną pinigų sumą, gaunamas pajamas, gaunamų sumų realumą, lėšas,

būtinas pragyvenimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos

2014 m. gruodžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. pareiškimą dėl

bankroto bylos iškėlimo, bylos Nr. 3K-3-561/2014). Plėtodama pirmiau nurodytą kasacinio teismo

praktiką, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas, spręsdamas, ar fizinis asmuo yra pajėgus vykdyti

savo įsipareigojimus, be kita ko, turi įvertinti skolinių įsipareigojimų kitimo dinamikos perspektyvą

tokio asmens turimo turto ir jo gaunamų pajamų kontekste. Tai reiškia, kad sprendime turi būti

nurodyta, kokią konkrečiai dalį pajamų reguliariai (pvz. per metus, mėnesį, savaitę) galėdamas

skirti įsipareigojimų vykdymui toks asmuo, galėtų padengti visus įsipareigojimus. Be to, teismas,

spręsdamas, ar asmens gaunamos pajamos, dalį jų skiriant skolinių įsipareigojimų vykdymui,

6

leidžia jam per protingą laikotarpį įvykdyti šiuos įsipareigojimus, turi aiškiai apibrėžti koks

laikotarpis, teismo vertinimu, konkrečiu atveju yra laikomas protingu. FABĮ 1 straipsnio 1 dalyje

nurodyta įstatymo paskirtis – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinio asmens, ūkininko ir kito

fizinio asmens, kuris verčiasi individualia veikla, mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų

tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų

pusiausvyros. Esminis skolininkų interesas – grįžti į aktyvią ekonominę veiklą, išsaugant orumą, o

kreditorių – atgauti skolas. Ar šių interesų pusiausvyra bus išsaugota, be kita ko, priklauso nuo

skolininkui skolos grąžinimo laikotarpiu liekančių pragyventi lėšų ir termino, per kurį jis privalo

vykdyti savo įsipareigojimus kreditoriams, ilgumo. Jei terminas, teismo nustatytas vykdyti

įsipareigojimus, yra labai ilgas ar apskritai neapibrėžtas, jis labai ilgam ar neapibrėžtam laikui

atideda asmens grįžimą į aktyvią ekonominę veiklą, pažeisdamas pirmiau nurodytą interesų

pusiausvyrą, todėl negali būti pripažįstamas protingu terminu FABĮ nuostatų kontekste. Dėl to

protingo termino nustatymas kiekvienu konkrečiu atveju yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva.

Nagrinėjamoje byloje teismai išvadą, kad kasatorius, gaudamas nuolatinį darbo užmokestį,

turi galimybes per protingą laikotarpį atsiskaityti su kreditoriais, padarė atsižvelgdami į

įsipareigojimų dydį ir vertindami kasatoriaus pajamų (jo gaunamo darbo užmokesčio) santykį su

statistiniu vidutiniu darbo užmokesčiu Lietuvos šalies ūkyje. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks

argumentavimas nagrinėjamu atveju yra pernelyg abstraktus. Sprendimuose nenurodyta, kiek laiko

galėtų trukti toks skolų padengimas (t. y. kokį laikotarpį teismai laiko protingu atsiskaityti su

kreditoriais), nepagrįsta skaičiavimais, kaip keisis skoliniai įsipareigojimai nurodytu laikotarpiu

vykdant prievoles kreditoriams, mokant pagal sutartis skaičiuojamas palūkanas, netesybas,

nenurodyta ir neįvertinta, kokia kasatoriaus pajamų suma, atskaičius iš jos sumas, būtinas

įsipareigojimams skoliniams vykdyti, užtikrintų būtiniausių paties kasatoriaus poreikių

patenkinimą. Tokios teismų išvados neatitinka CPK 270 straipsnio 4 dalies 2 punkto reikalavimo

teismo sprendime daromas išvadas pagrįsti konkrečių įrodymų vertinimu, todėl pripažintinos

nepagrįstomis.

Dėl materialiosios ir proceso teisės normų, reglamentuojančių pareiškėjo sąžiningumo

nustatinėjimą sprendžiant fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo klausimą

FABĮ 1 straipsnio 1 dalyje pažymėta, kad šio įstatymo paskirtis – sudaryti sąlygas atkurti ne

bet kurio, o tik sąžiningo fizinio asmens mokumą. Teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto

bylą dėl jo nesąžiningumo dviem atvejais – jeigu jis tapo nemokus dėl CK 6.67 straipsnyje

nurodytų sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises, kurių sudaryti jis neprivalėjo, arba jeigu

nustatomi kitokie jo veiksmai, kurie CK nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais (FABĮ 5 straipsnio 8

dalies 2 punktas).

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas sprendė, kad kasatoriaus elgesys, kai

turint finansinių įsipareigojimų vieniems kreditoriams, prisiimami vis nauji įsipareigojimai, iš

esmės rodo kasatoriaus nepasvertą bei rizikingą elgesį, tokie veiksmai negali būti laikomi

sąžiningais. Apeliacinės instancijos teismas su tokiu vertinimu iš esmės sutiko, pažymėjęs, kad

kasatorius, elgdamasis sąžiningai, protingai ir rūpestingai galėjo bei turėjo suprasti, kad imdamas

vis naujus vartojimo kreditus, didina savo įsipareigojimus.

Lietuvos Aukščiausiais Teismas, formuodamas FABĮ aiškinimo ir taikymo praktiką, yra

pasisakęs, kad pagal Lietuvoje pasirinktą FABĮ įtvirtintą fizinių asmenų nemokumo modelį

nenustatytos privalomos sąlygos, kad asmeniui bankroto byla galėtų būti keliama tik tada, kai jis

tapo nemokus dėl išskirtinių, nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių (ligos, neįgalumo, nuo

asmens nepriklausančio darbo netekimo ir pan.). FABĮ nėra nustatyta, kad dėl savo neatidaus

elgesio nemokus tapęs asmuo automatiškai laikomas nesąžiningu. Neatidus fizinis asmuo,

netinkamai įvertinęs savo vartojimo galimybes, taip pat gali būti laikomas sąžiningu ir jam gali būti

keliama bankroto byla, jei nekonstatuojama jo nesąžiningų veiksmų. Fizinių asmenų, o ypač

vartotojų, išsilavinimas, gyvenimo patirtis yra skirtingi, todėl, sprendžiant dėl jų sąžiningumo,

būtina atsižvelgti ne tik į objektyvųjį, bet ir subjektyvųjį sąžiningumo kriterijų. Nesąžiningu

7

pareiškėjas pripažintinas tuomet, jeigu duomenys apie skolų atsiradimo pagrindą, skolininko elgesį

su savo finansais leidžia daryti išvadą, kad jis sąmoningai (kryptingai) leido susidaryti skoloms,

tikėdamasis, jog nepatenkinti kreditorių reikalavimai bus nurašyti, ar kitais būdais elgėsi itin

nerūpestingai, konkrečiomis aplinkybėmis jo elgesį vertinant pagal protingumo ir teisingumo

principus. Taigi, nesąžiningumas gali būti konstatuotas tiek dėl konkrečių asmens veiksmų

(prievolių prisiėmimo neketinant jų vykdyti, kreditorių klaidinimo apie savo finansinę padėtį,

kredito tikslą ir pan. aplinkybes), tiek dėl jo neveikimo, kai nededama pakankamai pastangų

atsiskaityti su kreditoriais ir dėl to asmuo tampa nemokus. Asmens, kuris buvo pernelyg pasyvus ir

nesiėmė priemonių savo mokumui pagerinti, neveikimas, sistemiškai aiškinant įstatymą,

pripažintinas nesąžiningu tais atvejais, kai nustatomas asmens suvokimas ir siekis savo padėtį

bloginti (jos negerinti)(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos

2014 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjos I. J. pareiškimą dėl

bankroto bylos iškėlimo, bylos Nr. 3K-3-516/2014).

Sprendžiant, ar konkrečiu atveju paimti vartojimo kreditai sudaro pagrindą konstatuoti

pareiškėjo nesąžiningumą, būtina nustatyti, ar pareiškėjas pasiskolintas lėšas naudojo būtiniausiems,

esminiams poreikiams tenkinti, kokia apimtimi pareiškėjas savo veiksmais (neveikimu) prisidėjo

prie šių poreikių atsiradimo ar padidėjimo, ar šių poreikių nebuvo galima patenkinti kitais būdais,

neprisiimant įsipareigojimų kreditoriams, ar šiems poreikiams patenkinti pasiskolintos lėšos buvo

naudojamos protingai, kokių veiksmų ėmėsi pareiškėjas, siekdamas išvengti skolinimosi. Be to,

būtina nustatyti, kokią reikšmę naujai prisiimti skoliniai įsipareigojimai turėjo bendrai pareiškėjų

nemokumo dinamikai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos

2015 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjų D. R. ir J. R. pareiškimą dėl

bankroto bylos iškėlimo, bylos Nr. 3K-3-65/2015).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad jo formuojamos teismų

praktikos nuostata, jog atsižvelgiant į viešojo intereso egzistavimą įmonių bankroto bylose, teismas

jose turi būti aktyvus; tai apima ir teisę rinkti įrodymus (CPK 179 straipsnis, Įmonių bankroto

įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 6 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus

teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal A. S. ir M. S. prašymą,

bylos Nr. 3K-3-106/2014). Tokia kasacinio teismo praktika mutatis mutandis taikytina ir fizinio

asmens bankroto bylose, nes iškeliant fizinio asmens bankroto bylą siekiama ne tik atkurti jo

mokumą, bet ir patenkinti kreditorių reikalavimus. Dėl to, sprendžiant dėl atsisakymo iškelti

bankroto bylą tuo pagrindu, kad pareiškėjas yra nesąžiningas (FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktas),

įrodinėjimas turi savo specifiką. Kadangi sprendžiant bankroto bylos iškėlimo klausimą, priešingai

nei ginčo teisenos tvarka nagrinėjamose bylose, nėra skirtinga jų baigtimi suinteresuotų šalių, kurios

dispozityviai įrodinėja savo reikalavimus ir atsikirtimus, inter alia, teikia duomenis, paneigiančius

kitos ginčo šalies sąžiningumo prezumpciją, tokius duomenis teismui gali pateikti kreditoriai, kurie,

laikydami save suinteresuotais asmenimis, gali išdėstyti poziciją dėl bankroto bylos iškėlimo, savo

pareiškimu įstoti į bylą tam, kad pateiktų teismui duomenis, taip pat ir apie skolininko

nesąžiningumą. Dėl to teismas, vertindamas fizinio asmens nemokumą sukėlusias priežastis ir iš

pareiškėjo kartu su pareiškimu iškelti jam bankroto bylą pateiktų duomenų bei kreditorių pateiktų

duomenų (jei tokie pateikiami) nustatęs, kad yra pagrindas abejoti pareiškėjo sąžiningumu, jei tokių

duomenų nepakanka pagrįstai išvadai, jog nemokumą lėmė nesąžiningi pareiškėjo veiksmai,

padaryti, turi būti aktyvus ir pareikalauti pareiškėjo pateikti papildomus įrodymus, patvirtinančius

prisiimtų prievolių vykdymo ar kitas reikšmingas aplinkybes, kurių pagrindu galėtų padaryti

pagrįstą išvadą dėl asmens sąžiningumo (nesąžiningumo). Tokia teismo teisė įtvirtinta FABĮ 5

straipsnio 3 dalies 1 punkte, kuriame nurodyta, kad teismas, gavęs pareiškimą iškelti fizinio asmens

bankroto bylą, gali įpareigoti fizinį asmenį pateikti teismui bankroto bylai nagrinėti reikalingus

papildomus dokumentus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos

2014 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjos I. J. pareiškimą dėl

bankroto bylos iškėlimo, bylos Nr. 3K-3-516/2014).

8

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-

139-421/2015 (S)

http://liteko.teismai.lt/viesasprendimupaieska/tekstas.aspx?id=7d996e13-b3c3-46a9-b9a9-

3029b09b4144

Dėl teismo taikytinų fizinio asmens bankroto administratoriaus skyrimo kriterijų

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė bankroto

administratoriaus skyrimo kriterijus fizinio asmens bankroto byloje, neteisingai aiškino fizinio

asmens bankroto įstatymo tikslą ir atsižvelgė į jį kaip vieną kriterijų, nepagrįstai suteikė pirmenybę

fizinio asmens ir administratoriaus tarpusavio pasitikėjimo ir bendradarbiavimo galimybės

aplinkybei, konstatavo fizinio asmens siūlomos kandidatūros pirmenybę. Taigi, kasaciniu skundu

keliamas teisės klausimas dėl bankroto administratoriaus skyrimo fizinio asmens bankroto byloje

kriterijų taikymo.

Fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – ir FABĮ) 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad

bankroto administratorių skiria teismas. Bankroto administratoriaus kandidatūrą teismui turi teisę

pasiūlyti tiek fizinis asmuo, kuris inicijuoja savo bankroto procesą, tiek kreditorius (kreditoriai)

(FABĮ 11 straipsnio 2 dalis), tačiau diskrecijos teisė spręsti dėl administratoriaus kandidatūros

suteikta teismui. Bankroto procese būtent nuo administratoriaus veiksmų didžia dalimi priklauso

tinkama fizinio asmens, kuriam iškelta bankroto byla, o kartu ir visų jo kreditorių teisėtų interesų

apsauga, bankroto procedūrų vykdymo efektyvumas. Dėl to skirdamas bankroto administratorių

teismas privalo patikrinti, ar siūlomas fizinio asmens bankroto administratorius atitinka

specialiuosius reikalavimus (FABĮ 2 straipsnio 3 dalis), ar nėra įstatyme nurodytų aplinkybių, dėl

kurių asmuo negali būti skiriamas fizinio asmens bankroto administratoriumi (FABĮ 11 straipsnio 3

dalis), ar nėra suinteresuotumo bankroto proceso baigtimi (FABĮ 11 straipsnio 5 dalis) ir,

vadovaudamasis teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principais, įvertinti svarbias šiam

klausimui aplinkybes, kad administratoriaus paskyrimu būtų maksimaliai užtikrinamas kuo

sklandesnis ir operatyvesnis bankroto procedūrų atlikimas. Taigi, jei byloje pateikta vieno bankroto

administratoriaus kandidatūra, jis atitinka nurodytus reikalavimus ir nėra aplinkybių, dėl kurių jis

negalėtų būti paskirtas bankroto administratoriumi, tai teismas tokį asmenį skiria fizinio asmens

bankroto administratoriumi.

Tuo atveju, kai yra pateiktos kelios bankroto administratorių kandidatūros, atsiranda

administratorių konkurencija ir teismas turi paskirti vieną jų. Fizinio asmens bankroto įstatyme

nenustatyta konkrečių kriterijų, kuriais vadovaudamasis teismas galėtų parinkti fizinio asmens

bankroto administratorių. Kadangi praktika šiuo klausimu tik pradedama formuoti, tai kolegija,

pasisakydama dėl kriterijų, pagal kuriuos skiriamas bankroto administratorius, atsižvelgia į teisės

doktriną ir teismų praktiką dėl įmonių bankroto administratoriaus skyrimo. Pasiremiant teisės

doktrinoje ir praktikoje nurodomais kriterijais, teismas turėtų atsižvelgti į: pirma, kriterijus,

susijusius su nuolatiniais bankroto administratoriaus požymiais (bankroto administratorius yra

juridinis ar fizinis asmuo; bankroto administratoriaus dydis, darbuotojų skaičius, bankroto

administratoriaus patirtis, šiuo metu administruojamų fizinių asmenų, taip pat įmonių skaičius ir

pan.); antra, kriterijais, susijusiais su asmeniu, kurį reikia administruoti (asmens, kuriam keliama

bankroto byla, valdomą turtą, kreditorių skaičių ir pan.); trečia, kriterijus, atskleidžiančius bankroto

administratoriaus santykį su siūlomu administruoti fiziniu asmeniu (bankroto administratoriaus

teritorinė buveinė (veiklos vieta) ir atstumas iki fizinio asmens, kuriam keliama bankroto byla,

gyvenamosios vietos teismo, bankroto administratoriaus kandidatūrą pasiūliusį asmenį, daugumos

kreditorių (didžiausių kreditorių) pritarimas siūlomai kandidatūrai, siūlomo administratoriaus

sutikimas vykdyti bankroto procedūras ir pan.). Teisėjų kolegija pažymi, kad, įvertinęs konkrečias

bylos aplinkybes, teismas gali suteikti teisinės reikšmės ir kitiems kriterijams, kurie negali būti

9

diskriminaciniai, prieštaraujantys įstatymams ir kitiems teisės aktams. Taigi, fizinio asmens

bankroto administratoriaus kandidatūroms įvertinti teismas gali pasirinkti bet kuriuos nurodytus ar

kitus teisinės reikšmės turinčius kriterijus, tačiau kandidatūras turi vertinti pagal tuos pačius aiškius

ir objektyvius kriterijus ir argumentuoti tokį savo pasirinkimą.

Nagrinėjamu atveju iškeliant fizinio asmens bankroto bylą, bankroto administratoriaus

kandidatūras siūlė tiek pareiškėja, tiek jos kreditorius. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad

abi siūlomos kandidatūros atitiko FABĮ fizinio asmens administratoriui keliamus reikalavimus,

pasirinko kreditorių siūlomą administratorių. Teismo apsisprendimą nulėmė tai, kad kreditorius

išreiškė nepasitikėjimą fizinio asmens siūloma kandidatūra (dėl nesąžiningai vykdomų bankroto

administratoriaus pareigų UAB Vievio paukštyno bankroto byloje), taip pat mažesnė buvo

kreditoriaus siūlomo kandidato paslaugų suma. Apeliacinės instancijos teismas nesutiko su

pirmosios instancijos teismo sprendimu ir paskirtą administratorių pakeitė pareiškėjos siūlytu

kandidatu, pritaikęs kitus kriterijus: fizinio asmens bankroto instituto paskirties esmę, skolininko ir

administratoriaus tarpusavio pasitikėjimą ir fizinio asmens siūlomos kandidatūros pirmenybę prieš

kreditorių siūlomos.

Pasisakydama dėl pirmo apeliacinės instancijos teismo taikyto kriterijaus, teisėjų kolegija

pažymi, kad, pirma, apeliacinės instancijos teismas netiksliai aiškino fizinio asmens bankroto

proceso paskirtį. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad fizinio asmens bankroto

procesas skiriamas tik skolininko interesams užtikrinti. Pagal Fizinių asmenų bankroto įstatymo 1

straipsnio nuostatą, fizinio asmens bankroto institutu siekiama sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų

fizinių asmenų mokumą, užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą, siekiant teisingos skolininko

ir jo kreditorių interesų pusiausvyros. Be to, apibrėžiant bankroto administratoriaus teises ir

pareigas, nustatyta, kad bankroto administratorius gina fizinio asmens ir visų kreditorių teises ir

teisėtus interesus, vykdo kitus teismo ir (ar) kreditorių susirinkimo sprendimus (FABĮ 12 straipsnio

2 dalies 9, 10 punktai). Taigi šiuo institutu pirmenybė skiriama ne tik skolininko, bet ir kreditorių

interesams užtikrinti, t. y. teisingai skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyrai išlaikyti. Antra,

tokio kriterijaus taikymas, parenkant administratoriaus kandidatūrą, nėra objektyvus, t. y. nesiremia

objektyviais požymiais, apibūdinančiais asmenį, pretenduojantį administruoti fizinio asmens

bankroto procesą, arba jo santykį su siūlomu administruoti fiziniu asmeniu.

Kitas apeliacinės instancijos teismo taikytas kriterijus – administratoriaus ir bankrutuojančio

fizinio asmens tarpusavio pasitikėjimas, bendradarbiavimo galimybė – taip pat nelaikytinas

objektyviu administratorių apibūdinančiu kriterijumi. Fizinių asmenų bankroto įstatymo 12

straipsnio nuostatos leidžia daryti išvadą, kad esminės bankroto administratoriaus funkcijos

susijusios su fizinio asmens veiksmų tikrinimu, kontrole, mokumo atkūrimu, jo ir visų kreditorių

interesų derinimu ir tinkamu atstovavimu. Dėl to itin glaudaus skolininko ir administratoriaus

tarpusavio ryšio akcentavimas sudarytų pagrindą abejoti administratoriaus nepriklausomumu,

nešališkumu ir objektyvumu, bankroto procese dalyvaujančių asmenų lygiateisiškumu. Kartu teisėjų

kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad aplinkybė, jog bankroto administratoriumi siūlomas asmuo teikė

fiziniam asmeniui konsultacijas dėl bankroto procedūrų, padėjo rengti pareiškimą teismui, savaime

nėra pagrindas teismui abejoti bankroto administratoriaus nešališkumu ir vien dėl to atmesti šią

siūlomą kandidatūrą. Tokiu atveju teismas turėtų taikyti kitus objektyvius kriterijus, kurie padėtų

įvertinti siūlomas kandidatūras.

Dėl trečio apeliacinės instancijos teismo taikyto kriterijaus teisėjų kolegija pažymi, kad teisę

pasiūlyti administratoriaus kandidatūrą turi tiek fizinis asmuo, kuris inicijuoja savo bankroto

procesą, tiek kreditorius (kreditoriai). Tokiu atveju pirmenybė gali būti suteikiama bet kuriai

pasiūlytų kandidatūrų, aplinkybė, kas pasiūlė fizinio asmens bankroto administratoriaus

kandidatūrą, savaime nelemia ir suteikia pranašumo, todėl kandidatui parinkti reikia atsižvelgti ir į

kitus kriterijus. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad parenkant administratoriaus kandidatūrą

iš dviejų ar daugiau pasiūlytų įmonių bankroto proceso, ypač kai bankrutuoja didelės įmonės,

valdančios didelės vertės turtą, turinčios daug darbuotojų, kitų kreditorių, taikomas didžiausius

10

finansinius reikalavimus turinčio kreditoriaus nuomonės dėl pasiūlyto bankroto administratoriaus

kandidato kriterijus parenkant kandidatūrą. Tai lemia siekis maksimaliai užtikrinti sklandesnį ir

operatyvesnį bankroto procedūrų atlikimą, išvengti galimų administratoriaus ir kreditorių ginčų,

tačiau tai yra tik vienas kriterijų ir nelaikytinas pirmenybiniu, nes finansinio reikalavo dydis

besąlygiškai negali paneigti įstatyme teismui suteiktos administratoriaus skyrimo diskrecijos teisės.

Taigi ir fizinių asmenų bankroto procese tai gali būti vienas iš kriterijų, parenkant administratoriaus

kandidatūrą, t. y. atsižvelgiama į tai, ar siūlomai kandidatūrai pritaria dauguma kreditorių ar

didžiausius finansinius reikalavimus turintis kreditorius.

Apibendrindama šiuos argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos

teismas, vertindamas bankroto administratoriaus kandidatūras, rėmėsi netinkamais kriterijais (dėl

fizinio asmens bankroto instituto paskirties, skolininko ir administratoriaus tarpusavio

pasitikėjimo), juo labiau jais nepaneigė, kad pirmosios instancijos teismas, įgyvendindamas

diskrecijos teisę, taikė teisiškai nereikšmingus kriterijus. Pažymėtina, jog abu teismai pripažino, kad

tiek fizinio asmens, tiek kreditoriaus pasiūlytos kandidatūros atitiko visus FABĮ fizinio asmens

administratoriui keliamus reikalavimus, ir nenustatė aplinkybių, dėl kurių jie negalėtų būti paskirti.

Pirmosios instancijos teismas pasirinko kreditoriaus siūlomą kandidatūrą, siekdamas operatyvesnio

bankroto proceso, norėdamas išvengti galimų administratoriaus ir kreditorių ginčų, dėl kurių galėtų

užsitęsti ar strigti bankroto procesas, taip pat atsižvelgęs į šio administratoriaus siūlomas mažesnes

administravimo išlaidas. Nė vienas šių kriterijų savaime nelėmė ir nesuteikė pranašumo kreditoriaus

siūlomam administratoriui prieš kitą administratorių, analogiškai nė vienas pareiškėjos nurodomų

kriterijų (glaudesnis jos ir bankroto administratoriaus ryšys, instituto paskirtis, fizinio asmens

pirmenybė siūlyti kandidatūrą) nesuteikia pranašumo jos siūlomam administratoriui prieš

kreditoriaus siūlytą ir teismo paskirtą. Taigi, apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad

pirmosios instancijos teismas netinkamai įgyvendino savo diskrecijos teisę, taikė teisiškai

nereikšmingus kriterijus, buvo šališkas.

Dėl nutarties, kuria paskirtas bankroto administratorius, peržiūrėjimo apeliacinės instancijos

teisme

Teismo nutartis iškelti fizinio asmens bankroto bylą gali būti skundžiama tiek apeliacine, tiek

kasacine tvarka (FABĮ 6 straipsnio 2 dalis). Šiuo įstatymu nenustatyta draudimo peržiūrėti teismo

nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą, paskirti bankroto administratorių, priešingai nei Įmonių

bankroto įstatyme – įmonių bankroto procese nutartis iškelti bankroto bylą, paskirti administratorių

gali būti skundžiama atskiruoju skundu, tačiau Lietuvos apeliacinio teismo nutartis yra galutinė ir

kasacine tvarka neskundžiama (Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 8 dalis). Taigi fizinių

asmenų bankroto procese nustatyta galimybė skųsti apeliacine ir kasacine tvarka tiek nutartį dėl

bankroto bylos iškėlimo, tiek dėl bankroto administratoriaus skyrimo. Tačiau šiuo atveju būtina

atkreipti dėmesį į tai, kad toks reglamentavimas neturėtų tapti savitiksliu administratoriaus keitimu

(galimybe keisti kitai šaliai nepatikusį administratorių vien dėl to, kad tai leidžiama įstatyme). Juo

labiau kad FABĮ nustatyta galimybė kontroliuoti bankroto administratoriaus veiklą (FABĮ 14

straipsnio 1 dalies 2 punktas, 2 dalis). Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis dėl

bankroto administratoriaus atstatydinimo ir naujo bankroto administratoriaus paskyrimo kasacine

tvarka neskundžiama (FABĮ 14 straipsnio 5 dalis).

Pirmosios instancijos teismo nutartis paskirti bankrutuojančio asmens administratorių,

peržiūrint ją apeliacine tvarka, turėtų būti keičiama tik tuo atveju, jei paskirtas administratorius

neatitinka FABĮ nustatytų reikalavimų arba yra kitos svarbios aplinkybės, dėl kurių paskirtas

administratorius negali tinkamai atlikti savo pareigų. Teisėjų kolegija pažymi, kad tuo atveju, kai

pirmosios instancijos teismas pasirinko bankroto administratorių iš kelių kandidatų, kurie iš esmės

yra tinkami bei galėtų būti skiriami administruoti įmonę, ir išdėstė savo poziciją pagrindžiančius

argumentus, apeliacinės instancijos teismas neturėtų naikinti šios nutarties, jei nėra tam įstatyme

nustatyto pagrindo.

11

Nagrinėjamoje byloje ir pirmosios, ir apeliacinės instancijos teismai pripažino, kad abi

pasiūlytos kandidatūros atitiko visus FABĮ fizinio asmens administratoriui keliamus reikalavimus ir

nenustatyta aplinkybių, dėl kurių jie negalėtų būti paskirti. Pirmosios instancijos teismas pasirinko

kreditoriaus siūlomą kandidatūrą, siekdamas išvengti galimų administratoriaus ir kreditorių ginčų,

dėl kurių galėtų užsitęsti bankroto procesas, taip pat atsižvelgęs į šio administratoriaus siūlomas

mažesnes administravimo išlaidas. Apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs, kad pirmosios

instancijos teismas netinkami įgyvendino savo diskrecijos teisę, kad jo taikyti administratoriaus

parinkimo kriterijai buvo teisiškai nereikšmingi ir paskirtas administratorius negalės tinkamai atlikti

jam pavestų funkcijų, kad teismas priėmė šališką sprendimą, neturėjo pagrindo spręsti, jog teismo

paskirtas administratorius netinkamai ir nesklandžiai vykdys pareiškėjos bankroto bylą, ir pakeisti

pirmosios instancijos teismo paskirtą administratorių tik todėl, kad nepaskirtas fizinio asmens

pasiūlytas administratorius, juolab taikydamas netinkamus kriterijus. Dėl šių priežasčių apeliacinės

instancijos teismo procesinis sprendimas (nutartis) paskirti pareiškėjos bankroto administratoriumi

UAB Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biurą naikintinas ir paliktina galioti

pirmosios instancijos teismo nutartis pareiškėjos bankroto administratoriumi skirti UAB Projektų

plėtros biurą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-

3-189-690/2015

http://liteko.teismai.lt/viesasprendimupaieska/tekstas.aspx?id=38ddfc52-e4cf-426d-8127-

e9dc3a2377fb

Dėl fizinio asmens bankroto proceso paskirties

Fizinio asmens bankroto procesas suteikia galimybę fiziniams asmenims, kurie dėl

pablogėjusios finansinės padėties nebegali vykdyti savo įsipareigojimų kreditoriams, grįžti į aktyvią

ekonominę veiklą, netapti našta valstybės socialinei sistemai, taip apsaugant asmens orumą, o

kreditoriams – atgauti bent dalį skolų. Šį procesą Lietuvoje reglamentuoja specialus Fizinių asmenų

bankroto įstatymas. Įstatyme nurodyta jo paskirtis – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinio

asmens, ūkininko ir kito fizinio asmens, kuris verčiasi individualia veikla, mokumą užtikrinant

kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo

kreditorių interesų pusiausvyros (FABĮ 1 straipsnio 1 dalis). Taigi šiuo įstatymu sudaromos sąlygos

fiziniams asmenims, iš esmės pablogėjus jų finansinei būklei, per protingą terminą pagal galimybes

tenkinti kreditorių reikalavimus ir, pasibaigus šiam terminui, įstatyme nustatytomis sąlygomis būti

atleistiems nuo tolesnio skolų mokėjimo, taigi šio įstatymo tikslas yra fizinio asmens mokumo

atkūrimas ir užtikrinimas, jog kreditorių reikalavimai bus patenkinami nustatyta tvarka. Šiuo atveju

sutiktina su kasatorių teiginiu, kad, atsižvelgiant į tai, jog FABĮ įsigaliojo 2013 m. kovo 1 d., dar

nėra suformuota kasacinio teismo praktika byloje sprendžiamais aktualiais klausimais, todėl teisėjų

kolegija pasisako dėl FABĮ 5 straipsnio 6 dalies bei su šios normos taikymu susijusių CPK normų,

reglamentuojančių turto pardavimą iš varžytynių, aiškinimo ir taikymo.

Dėl nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos

Kasacinio teismo praktikoje yra laikoma, kad precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų

sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas kaip teisės aiškinimo taisyklė

taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos,

kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė,

kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų

skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Klaipėdos

apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojas v. Klaipėdos apskrities viršininko administracija ir

kt., bylos Nr. 3K-3-399/2012; 2012 m. gruodžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB

„Citadele faktoringas ir lizingas“ v. A. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-582/2012). Taip pat būtina

atsižvelgti į kitas reikšmingas aplinkybes: precedento sukūrimo laiką; precedentas atspindi jau

12

susiformavusią teismų praktiką ar yra pavienis atvejis; precedento argumentacijos įtikinamumą;

įvykusius priėmus atitinkamą precedento reikšmę turintį teismo sprendimą reikšmingus socialinius,

ekonominius ir kitus pokyčius, kt. Be to, būtina vadovautis bendraisiais teisingumo, protingumo ir

sąžiningumo kriterijais (CK 1.5 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus

teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. M. v. SB „Lakštingala“

ir kt., bylos Nr. 3K-3-194/2008; 2011 m. rugpjūčio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB

,,Baltik vairas“ v. RAB (OOO) „ARVES velo“, bylos Nr. 3K-3-345/2011; kt.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad kasatorius remiasi kasacinio teismo nutartimis, kurių faktinės

bylos aplinkybės ir joms taikytinas teisinis reglamentavimas skirtingas, t. y. kasatorius remiasi

teismų praktika, kuri buvo suformuluota aiškinant ir taikant ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalies redakciją,

galiojusią iki 2012 m. kovo 1 d., ir CPK normas, reglamentavusias turto pardavimo iš varžytynių

tvarką, galiojusią iki 2011 m. spalio 1 d., bei buvo taikoma nagrinėjant įmonių, o ne fizinių asmenų

bankroto bylas. Be to, pažymėtina, kad tiek ĮBĮ, tiek FABĮ yra specialieji įstatymai, todėl jų

nuostatos negali būti taikomos pagal analogiją (CPK 4 straipsnio 6 dalis). Dėl to apeliacinės

instancijos teismas, spręsdamas byloje kilusį ginčą, be teisinio pagrindo pagal analogiją taikė ĮBĮ 33

straipsnio 4 dalį, kurioje nustatyta, kad kai įkeisto turto pardavimo procesas pradėtas iki bankroto

bylos iškėlimo, antstolis turi galimybę baigti vykdyti turto pardavimą CPK nustatyta tvarka ir,

pardavęs turtą iš varžytynių, gautą pinigų sumą, atskaitęs vykdymo išlaidas, pervesti į

bankrutuojančios įmonės sąskaitą.

Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatorių nurodytos kasacinio teismo nutartys šioje

byloje negali būti taikomos kaip precedentai, todėl nėra pagrindo daryti išvados, jog bylą nagrinėję

teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Šioje byloje teismų

praktika formuojama, atsižvelgiant į FABĮ imperatyviąsias nuostatas bei šiam ginčui spręsti

aktualias CPK normas, reglamentuojančias turto pardavimą iš varžytynių.

Dėl FABĮ 5 straipsnio 6 dalies taikymo ir privalomo vykdymo veiksmų sustabdymo

Minėta, kad FABĮ tikslas – fizinio asmens mokumo atkūrimas ir užtikrinimas, kad kreditorių

reikalavimai bus patenkinami nustatyta tvarka, užtikrinama teisinga skolininko ir kreditorių interesų

pusiausvyra (FABĮ 1 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad vykdomoje byloje buvo nukreiptas

išieškojimas į kasatoriams (skolininkams) bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį

sutartine hipoteka įkeistą nekilnojamąjį turtą: žemės sklypą ir butą. Turto realizavimas – tai

areštuoto skolininkui ar įkaito davėjui nuosavybės teise priklausančio turto priverstinis pardavimas

iš varžytynių, per įmones, kurios verčiasi turto prekyba ar perdirbimu, perdavimas išieškotojui ar

realizavimas kita procesiniame įstatyme nustatyta tvarka (CPK 691 straipsnio 1 dalis). Areštuotą

turtą, atsižvelgdamas į arešto pagrindus ir turto rūšis, įstatymų nustatyta tvarka realizuoja antstolis.

Skolininkui priklausantis nekilnojamasis turtas, kurio vertė viršija 7000 Lt (2027,34 Eur),

realizuojamas parduodant jį iš varžytynių (CPK 694 straipsnis). Procesiniame įstatyme smulkiai ir

nuosekliai reglamentuojama varžytynių tvarka, jos metu vykdomos teisinės procedūros, tarp jų –

pinigų sumokėjimas nupirkus turtą iš varžytynių (CPK 716 straipsnio 2 dalis), varžytynių akto

tvirtinimas sumokėjus per įstatyme nustatytus terminus pinigus už varžytynėse įsigytą turtą (CPK

724 straipsnis). Varžytynėse parduodamo turto nuosavybės teisės pereina nuo turto pardavimo iš

varžytynių akto pasirašymo momento (CPK 715 straipsnio 2011 m. gruodžio 22 d. redakcija,

įsigaliojusi nuo 2012 m. liepos 1 d.). Būtent vykdymo veiksmų atlikimo metu galiojusi proceso

teisės norma leidžia padaryti išvadą, kad turto realizavimas pasibaigia antstoliui patvirtinus

varžytynių aktą.

Bylą nagrinėjusių teismų nustatyta, kad kasatoriams priklausantis nekilnojamasis turtas buvo

parduodamas iš varžytynių. Jos prasidėjo 2013 m. birželio 3 d. 10.00 val. ir baigėsi 2013 m. birželio

10 d. 15.00 val., atsakovui UAB „Litectus“ pasiūlius didžiausią kainą ir laimėjus varžytynes.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė vykdymo

procesą reglamentuojančias teisės normas, nes laikė varžytynių pabaigos laiką turto realizavimo

momentu, t. y. turto pardavimą siejo su varžytynių pabaigos momentu, kai varžytynių laimėtoju

13

pripažįstamas tas varžytynių dalyvis, kuris pasiūlė didžiausią kainą (CPK 713 straipsnio 7 dalis), o

ne su turto pardavimo iš varžytinių akto pasirašymu (CPK 715, 724 straipsniai).

Kasatorių nuomone, antstolis, gavęs teismo nutartį apie pareiškimo dėl bankroto bylos

iškėlimą fiziniam asmeniui, turėjo sustabdyti vykdymo veiksmus. Teisėjų kolegija iš esmės su šiais

kasacinio skundo argumentais sutinka. FABĮ 5 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad teismas ne vėliau

kaip kitą darbo dieną nuo nutarties dėl pareiškimo iškelti fizinio asmens bankroto bylą priėmimo

dienos šios nutarties nuorašą išsiunčia antstoliams, kuriems yra pateikti vykdomieji dokumentai dėl

išieškojimo iš šio fizinio asmens ar dėl jo turto arešto, taip pat kredito įstaigoms, kuriose yra fizinio

asmens sąskaitos. Nuo nurodyto pranešimo gavimo dienos sustabdomas fizinio asmens turto

realizavimas ir (ar) išieškojimas, įskaitant išieškojimą ne ginčo tvarka. Aiškinant nuostatą ,,turto

realizavimas ir (ar) išieškojimas sustabdomas“ turėtų būti laikomasi pozicijos, kad ši nuostata

taikoma net ir tada, jei turto realizavimo ar išieškojimo procedūros (skolininko turto paieška,

areštas, turto pardavimas iš varžytynių ir pan.) jau prasidėjusios, t. y. vykdymo veiksmai turi būti

stabdomi bet kuriame skolininko turto realizavimo ar išieškojimo etape, taigi FABĮ 5 straipsnio 6

dalyje įtvirtinamas draudimas atlikti bet kokius veiksmus, susijusius su priverstiniu turto

realizavimu ar išieškojimu. Teisėjų kolegija pažymi, kad toks nurodytos nuostatos aiškinimas

atitinka FABĮ paskirtį ir tikslus, užtikrina, jog sąžiningiems skolininkams bus sudarytos sąlygos

atkurti jų mokumą tenkinant kreditorių reikalavimus FABĮ nustatyta tvarka.

Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad antstolė, 2013 m. birželio 12 d. gavusi teismo

pranešimą, kuriame buvo informuota apie pareiškimo iškelti fizinio asmens bankroto bylą

priėmimą, privalėjo nedelsdama sustabdyti kasatorių turto realizavimo procesą, tačiau to nepadarė:

2013 m. birželio 28 d. UAB „Litectus“ pervedė į antstolės depozitinę sąskaitą likusią už

varžytynėse įsigytą daiktą mokėtiną pinigų sumą, o antstolė 2013 m. liepos 3 d. surašė turto

pardavimo iš varžytynių aktą, kurio pagrindu atsakovas UAB „Litectus“ 2013 m. liepos 24 d.

įregistravo nuosavybės teisę į ginčo turtą. Pažymėtina, kad vykdomosios bylos sustabdymo ar turto

realizavimo veiksmų sustabdymo atvejis, kai teismas priima pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo

fiziniam asmeniui, CPK 626 straipsnyje tiesiogiai neįvardytas kaip privalomasis, tačiau tokiu

laikytinas pagal FABĮ įstatymo 5 straipsnio 6 dalies nuostatą, kuri vertintina kaip specialioji norma,

turinti pirmenybę prieš CPK normas (CPK 1 straipsnio 1 dalis). Ši norma turi būti aiškinama kartu

su FABĮ 20 straipsnio 1 dalimi, kurioje įtvirtinta, kad jeigu atliekant vykdymo veiksmus varžytynių

dalyvio mokestis sumokamas iki teismo nutarties iškelti fizinio asmens bankroto bylą įsiteisėjimo

dienos, teismas, išklausęs kreditorių ir fizinio asmens nuomonę, gali leisti baigti pradėtas vykdymo

veiksmų procedūras išieškant skolas ir įpareigoti antstolį pervesti gautas lėšas į depozitinę sąskaitą.

Taigi nagrinėjamos bylos atveju nuo 2013 m. birželio 12 d. iki teismo nutarties iškelti kasatoriams

bankroto bylą įsiteisėjimo dienos priverstinio vykdymo veiksmai turėjo būti sustabdyti iki fizinio

asmens bankroto bylą nagrinėjantis teismas, išklausęs kreditorių ir fizinio asmens nuomonę,

nuspręs, ar leisti antstolei baigti pradėtas vykdymo veiksmų procedūras išieškant skolas ir pervesti

gautas lėšas į depozitinę sąskaitą. Antstolė, nesustabdydama turto realizavimo veiksmų, pažeidė

nurodytas imperatyviąsias FABĮ nuostatas.

Dėl varžytynių pripažinimo negaliojančiomis ir restitucijos taikymo

Kasacinis teismas yra suformulavęs teisės taikymo ir aiškinimo taisyklę, kad turto pardavimo

iš varžytynių aktas teismo sprendimu gali būti pripažintas negaliojančiu tik specialiojoje teisės

normoje – CPK 602 straipsnyje – įtvirtintais pagrindais. Nuo 2011 m. spalio 1 d. galiojanti CPK

602 straipsnio 1 dalis papildyta 7 punktu – nustatyta, kad turto pardavimo iš varžytynių, perdavimo

išieškotojui, turto pardavimo be varžytynių aktai gali būti pripažinti negaliojančiais, jei buvo

pažeistos esminės suinteresuotų asmenų teisės. Šioje byloje nustatyta, kad antstolė pažeidė

imperatyviąsias FABĮ įstatymo 5 straipsnio 6 dalies nuostatas ir kasatorių teises, nes jiems

priklausantis turtas buvo parduotas iš varžytynių, neatsižvelgus į įstatyme nustatytą įpareigojimą

sustabdyti turto realizavimo ir (ar) išieškojimo veiksmus, teismui priėmus pareiškimą dėl bankroto

bylos fiziniam asmeniui iškėlimo. Šios aplinkybės sudaro pagrindą daryti išvadą, kad antstolės 2013

14

m. liepos 3 d. surašytas turto pardavimo iš varžytynių aktas Nr. S-13018246 neteisėtas, todėl

naikintinas ir taikytina restitucija.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl restituciją reglamentuojančių teisės

normų aiškinimo ir taikymo turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu atveju,

yra konstatavęs, kad restitucija yra prievolinis teisinis pažeistų teisių gynimo būdas. Jis taikomas

asmenims, kuriuos sieja prievoliniai teisiniai santykiai. Pripažinus varžytynių aktą negaliojančiu ab

initio, atsiranda sandorio negaliojimo pasekmė – restitucija (CK 1.80 straipsnio 2 dalis). Vykdant

restituciją tarp pripažinto negaliojančiu sandorio šalių netaikomos daiktinės teisės normos,

reglamentuojančios daikto išreikalavimą iš sąžiningo įgijėjo (CK 1.80 straipsnio 3, 4 dalys). Taigi,

pripažinus turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu, sprendžiama dėl restitucijos taikymo

tarp šalių (CK 6.145 straipsnis) ir nesprendžiama dėl vindikacijos sąlygų ir įgijėjo sąžiningumo

pagal vindikacijos sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos

2007 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje H. K. v. antstolė R. G., bylos Nr. 3K-3-

525/2007).

Vadovaujantis bendrąja CK 6.146 straipsnyje įtvirtinta taisykle, restitucija yra atliekama

natūra. Kitu atveju restitucija atliekama sumokant ekvivalentą pinigais, jo apskaičiavimą

reglamentuoja CK 6.147 straipsnis. Kokį iš restitucijos būdų taikyti, priklauso nuo kiekvienoje

konkrečioje byloje nustatytų faktinių aplinkybių. Bet kokiu atveju teismo sprendimas dėl

restitucijos taikymo turi neprieštarauti konstitucinėms nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės

teisių gynimo nuostatoms bei įstatymams.

Pažymėtina, kad kasacinio teismo praktikoje konstatuota, jog turto pardavimo iš varžytynių

aktą pripažinus negaliojančiu ir restituciją taikant natūra, skolininkui (buvusiam iš varžytynių

parduoto turto savininkui) grąžinamas turtas, o pirkėjui priteisiama jo už tą turtą sumokėta pinigų

suma: jeigu ši pinigų suma yra antstolio žinioje, tai ji visa pirkėjui priteisiama iš antstolio, nepaisant

to, ar dalį šios sumos antstolis ketina panaudoti (panaudojo) vykdymo išlaidoms atlyginti, nes,

pripažinus turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu, priverstinis skolos išieškojimas iš

skolininko lieka nebaigtas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės

teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. G. ir kt. v. antstolė R.

S. ir kt., bylos Nr. 3K-7-90/2009). Kadangi turto pardavimo iš varžytynių aktą pripažinus

negaliojančiu ir taikant restituciją šalys turi būti grąžinamos į iki turto pardavimo iš varžytynių

buvusią padėtį, tai turtas asmeniui turi būti grąžinamas su iki varžytynių buvusiais apsunkinimais

(areštas ir kt.). Pažymėtina, kad vykdymo išlaidos antstoliui už jo atliktus neteisėtus veiksmus

neatlygintinos.

Informacija parengta: 2015-12-16