Romana s

Iš anglų kalbos vertėGIedrė tartėnIenė

amžinaitavo

nIcholas sparks

1

Kleitonas ir Tibo

Šerifo pavaduotojas Keitas Kleitonas negirdėjo jų prisiartinant, ir priėję visai arti jie patiko jam nė kiek ne daugiau, nei pirmą kartą išvydus. Labiausiai nepatiko šuo. Kleitonas nemėgo vokiečių aviganių, o šis, nors stovėjo ra­miai, priminė Panterą, šerifo pavaduotojui Keniui Mūrui priklausantį policijos šunį, kuris tik ir laukdavo koman­dos įsisegti įtariamajam į tarpukojį. Šiaip jau Keitas laikė Mūrą pusgalviu, tačiau departamente pastarasis buvo pa­našiausias į draugus, be to, vertėjo pripažinti, kad Mūras tas sukąsto tarpukojo istorijas porindavo taip, kad Kleito­nas kvatodavo net dvilinkas. Šiaip ar taip, Mūrui aiškiai būtų patikusi ta nuogalių draugija, kurią ką tik išbaidė Kleitonas. Pastebėjęs porelę studenčiokių besikaitinant prie upelio kaip motina pagimdė, šerifo pavaduotojas per kelias minutes spėjo padaryti keletą kadrų skaitmeniniu fotoaparatu, tačiau nelauktai iš hortenzijų krūmo išlindo

nIchol as spark s10

trečioji. Greitai švystelėjęs fotoaparatą į tankmę Kleito­nas žengė iš medžio priedangos ir atsidūrė akis į akį su mergaičioke.

– Nagi, ir ką čia turime? – lėtai nutęsė, mėgindamas priversti ją gintis.

Jam nepatiko faktas, kad buvo sučiuptas, nepatiko ir lėkšta beskonė pirmoji frazė. Paprastai jis būdavo rames­nis, gerokai ramesnis. Laimei, mergina per daug sutriko, kad ką pastebėtų, ir vos neparpuolė traukdamasi atatups­ta. Kažkokį atsakymą išmikčiojo mėgindama prisidengti rankomis. Buvo panaši į žmogų, vieną sau žaidžiantį tvis­terį.

Kleitonas nesistengė nusukti akių. Atvirkščiai, nusi­šypsojo apsimesdamas, kad nepastebi jos kūno, tarsi kiek­viename žingsnyje miške atsitrenktų į nuogą moterį. Jau suprato, kad ji nė nenutuokia apie fotoaparatą.

– Dabar nusiraminkim. Kas čia vyksta? – pasiteiravo.Jis kuo puikiausiai žinojo, kas vyksta. Kas vasarą taip

nutikdavo kelis kartus, tačiau dažniausiai rugpjūčio mė­nesį; studentės iš Čapel Hilio ar Šiaurės Karolinos, trau­kiančios į Smaragdo salos paplūdimius ilgam paskutiniam savaitgaliui prieš rudens semestrą, dažnai pasukdavo senu miško paruošų keliu, paskui sukiodavosi ir trinksėdavo kokią mylią valstybiniu mišku, kol privažiuodavo tą vie­

amžInaI tavo 11

telę, kur Gulbių upeliukas daro staigų lanką link Pietų upės. Ten buvo akmenuotas paplūdimys, garsėjantis besi­deginančiomis nuogalėmis. Kodėl taip nutiko, Kleitonas supratimo neturėjo, tačiau dėl visa pikta dažnokai pro ten prasukdavo – gal pasiseks. Prieš dvi savaites jis pastebėjo šešias gražuoles, tačiau šiandien jos buvo tik trys, o tos, kurios tysojo ant rankšluosčių, jau siekė marškinėlių. Nors viena jų buvo gana stambi, kitos dvi – taip pat ir priešais stovinti brunetė – buvo to sudėjimo, kuris vesdavo iš pro­to brolijų vaikinus. Taip pat ir šerifų pavaduotojus.

– Mes nežinojome, kad čia dar kas nors yra! Manėm, kad niekam netrukdysim!

Jos veide buvo matyti kaip tik tiek nekaltumo, kad jis pagalvotų: „Argi tėtukas nesididžiuotų, jeigu žinotų, ką jo mažoji mergytė išdarinėja?“ Kleitonas pralinksmėjo sumąstęs, ką į tai atsakytų, tačiau kadangi stovėjo unifor­muotas, suprato, kad privalo pasakyti ką nors oficialaus. Be to, jis žaidė su likimu; jei pasklistų kalbos, kad šerifo tarnyba iš tikrųjų patruliuoja tame plote, ateityje studen­tės čia nepasirodytų, o apie tai svarstyti jis visai nenorėjo.

– Eime, šnektelsime su tavo draugėmis.Jis nusekė paskui merginą paplūdimio link stebėdamas,

kaip ji nesėkmingai bando prisidengti užpakaliuką, mė­gaudamasis nedideliu spektakliu. Kol išžengė iš medžių į

nIchol as spark s12

proskyną prie upės, draugės jau spėjo apsitempti marški­nėliais. Brunetė nustyrino link bičiulių ir greitai stverda­ma rankšluostį parvertė porą alaus skardinių. Kleitonas mostelėjo į gretimą medį.

– Nejau nė viena nepastebėjote ženklo?Išgirdus repliką visų akys pasigręžė ten link. „Žmo­

nės – kaip avys, tik ir laukia nurodymo“, – pagalvojo Klei­tonas. Ženklas, mažas ir beveik pasislėpęs po žemomis dar gyvo šimtamečio ąžuolo šakomis, buvo pakabintas teisėjo Kendriko Kleitono, kuris atsitiktinai buvo Keito dėdė, nurodymu. Idėja pakabinti ženklus buvo Keito; jis žinojo, kad viešas draudimas tik sustiprins vietelės žavesį.

– Nepastebėjome! – sušuko brunetė, vėl pakreipdama galvą į jį. – Nežinojom! Apie šitą vietą išgirdom vos prieš porą dienų! – ji toliau protestavo, tuo pat metu grumda­masi ir su rankšluosčiu; kitos buvo per daug išsigandusios, kad stengtųsi nuveikti ką daugiau nei vėl įsirangyti į biki­nių kelnaites. – Mes apskritai čia pirmą kartą!

Ji verkšleno tarsi išlepusi studentų klubo panelė. Visos jos tikriausiai buvo tokios. Buvo į tokias panašios.

– Ar žinote, kad šioje apygardoje viešas nuogumas yra baudžiamasis nusikaltimas?

Jis matė, kaip jų jauni veideliai dar labiau išblykšta, ži­nojo, kad jos įsivaizduoja šitą nedidelį prasižengimą savo

amžInaI tavo 13

bylose. Žiūrėti buvo smagu, tačiau jis priminė sau nenu­eiti per toli.

– Kuo jūs vardu?– Eimė, – nugurkė brunetė. – Eimė Vait.– Iš kur jūs?– Iš Čapel Hilio. Tačiau kilusi iš Šarlotės.– Mačiau čia alkoholinių gėrimų. Ar visoms sukakę

dvidešimt vieneri?Pirmąjį kartą atsiliepė ir kitos:– Taip, pone.– Puiku, Eime. Pasakysiu, ką ketinu daryti. Ketinu pa­

tikėti jūsų žodžiu, kad ženklo nepastebėjote ir kad amžius leidžia legaliai vartoti svaigalus, todėl didelio burbulo neišpūsiu. Apsimesiu, kad apskritai čia nebuvau. Jei pasi­žadate neišplepėti mano viršininkui, kad jus tris paleidau nuo kabliuko.

Jos negalėjo patikėti savo ausimis.– Tikrai?– Tikrai, – patikino jis. – Kadaise irgi mokiausi kole­

dže. – Nesimokė, tačiau žinojo, kad skamba gerai. – Tik­riausiai norėsite apsirengti. Niekada nežinai – gal kur aplink kas slampinėja. – Jo veidą nutvieskė šypsena. – Ir nepalikite tuščių skardinių, gerai?

– Taip, pone.

nIchol as spark s14

– Dėkingas, – jis apsisuko eiti.– Ir viskas?Atsisukęs jis vėl plačiai nusišypsojo.– Būtent. Pasirūpinkit savimi.Kleitonas stūmėsi pomiškiu lenkdamasis po atsitikti­

nėmis šakomis atgal prie savo visureigio galvodamas, kad reikalą neblogai sutvarkė. Tiesą sakant, puikiai. Eimė tikrų tikriausiai jam nusišypsojo, ir nusisukdamas jis apsvarstė idėją grįžti atgal ir pasiteirauti jos telefono numerio. Ne, apsisprendė, tikriausiai geriau paprasčiausiai likti tiesiog pakankamai maloniam. Labiausiai tikėtina, jog grįžusios jos papasakos draugėms, kad net sučiupus šerifui joms nieko nenutiko. Pasklis kalbos, kad tų apylinkių šerifo pa­vaduotojai kieti. Be to, mindamas po medžiais jis svajojo apie išryškintas nuotraukas. Puikiai pasipildys kolekciją.

Apskritai diena buvo puiki. Jis jau ketino grįžti fotoa­parato, kai išgirdo švilpavimą. Nusekė akimis paskui garsą ir pamatė panašų į septintojo dešimtmečio hipį nepažįsta­mąjį su šunimi, lėtai traukiančius keliu.

Nepažįstamasis neatvažiavo su merginomis. Kleitonas buvo tuo tikras. Viena vertus, vyrukas buvo per senas, kad mokytųsi koledže; jis mažų mažiausiai turėjo artėti prie trisdešimties. Ilgi jo plaukai Kleitonui priminė žiurkių lizdą, o ant nepažįstamojo nugaros Kleitonas įžiūrėjo iš

amžInaI tavo 15

po kuprinės pūpsančio miegmaišio kontūrus. Tai ne vie­nadienis keliautojas pakeliui į paplūdimį; šitas vyrukas panašus į tuos, kurie leidžiasi į žygius pėsčiomis, galbūt netgi stovyklauja. Niekaip nesužinosi, ar seniai jis čia ir ką pastebėjo.

Tarkim, fotografuojantį Kleitoną?Nieku gyvu. Neįmanoma. Keitas buvo pasislėpęs nuo

pagrindinio kelio, pomiškis buvo tankus, be to, būtų iš­girdęs, jei kažkas būtų brovęsis pro krūmus. Teisingai? Tačiau vis dėlto keista vieta pasivaikščioti. Čia Dievo pa­mirštas užkampis, ir Keitas mažiausiai geidė, kad būrelis nelaimėlių hipių išbaidytų studenčiokes.

Tuo metu nepažįstamasis praėjo pro Kleitoną. Jis buvo prie pat visureigio ir artinosi link džipo, kuriuo atvažiavo merginos. Kleitonas žengė ant kelio ir atsikrenkštė. Nepa­žįstamasis ir šuo atsisuko į garsą.

Per atstumą Kleitonas toliau jį vertino. Neatrodė, kad nepažįstamąjį ar šunį būtų suneraminęs staigus Kleitono pasirodymas, tačiau kažkas jaunuolio žvilgsnyje jį trikdė. Tarsi anas būtų laukęs, kol Kleitonas pasirodys. Taip pat ir vokiečių aviganis. Šuo tuo pat metu buvo ir abejingas, ir budrus – beveik protingas, lygiai taip pat atrodydavo Pan­tera prieš Mūrui ją paleidžiant. Staiga Kleitonui viduriai apsivertė, jis turėjo prisiversti neužsidengti genitalijų.

nIchol as spark s16

Ištisą minutę jie nenuleido vieni nuo kitų akių. Jau seniai Kleitonas patyrė, kad daugumą žmonių jo unifor­ma baugina. Visi, netgi nekaltieji, susidūrę su teisėsauga tapdavo nervingi, ir jis įsivaizdavo, jog šis vyrukas – ne išimtis. Tai buvo viena priežasčių, kodėl Kleitonui patiko būti šerifo pavaduotoju.

– Ar turite pasaitėlį šuniui? – pasiteiravo jis stengda­masis, kad skambėtų labiau kaip įsakymas nei klausimas.

– Kuprinėje.Kleitonas neišgirdo jokio akcento.„Džonio Karsono* anglų kalba“, – apibūdintų jo mo­

tina. – Tai uždėkit.– Nesijaudinkit, jis nepajudės, kol nepaliepsiu.– Vis tiek uždėkit.Nepažįstamasis nuleido kuprinę ir panaršė viduje; Klei­

tonas ištempė kaklą tikėdamasis pastebėti ką nors, ką būtų galima interpretuoti kaip narkotikus ar ginklus. Po akimir­kos pavadėlis buvo prisegtas prie šuns antkaklio ir nepažįsta­masis atsisuko į jį su tokia išraiška, tarsi klaustų: na, ko dar?

– Ką čia veikiat? – pasiteiravo Kleitonas.– Einu.

* Džonas Karsonas ( John William “Johnny” Carson, 1925–2005) – garsus JAV televizijos laidų vedėjas ir komedinis aktorius.

amžInaI tavo 17

– Neblogas nešulys pasivaikščioti.Nepažįstamasis nieko neatsakė.– O gal šmirinėjate čia, mėgindamas surasti kokių re­

ginių?– Ar šitai paprastai veikiama čia atsidūrus?Kleitonui nepatiko nei tonas, nei potekstė.– Norėčiau pamatyti kokį dokumentą.Nepažįstamasis vėl pasilenkė prie kuprinės ir išgraibė

pasą. Atsukęs atverstą delną paliepė šuniui „stovėt“, o tada žengtelėjo link Kleitono ir ištiesė dokumentą.

– Ne vairuotojo pažymėjimas?Kleitonas patyrinėjo pavardę, ir jo lūpos sujudėjo:– Loganas Taiboltas?Nepažįstamasis linktelėjo.– Iš kur jūs?– Iš Kolorado.– Netrumpas kelias.Nepažįstamasis neatsakė.– Traukiat kur nors konkrečiai?– Keliauju į Ardeną.– O Ardene kas?– Nežinau. Dar nebuvau.Išgirdęs atsakymą Kleitonas susiraukė. Pernelyg sklan­

du. Pernelyg... įdomu? Pernelyg kažkas. Nesvarbu. Staiga jis suprato, kad šitas vyrukas jam nepatinka.

nIchol as spark s18

– Palaukit čia, – tarstelėjo. – Neprieštarausit, jei pati­krinsiu?

– Jei pageidaujat.Eidamas link visureigio Kleitonas grįžtelėjo per petį ir

pamatė, kaip Taiboltas pasirausia kuprinėje, ištraukia ne­didelį dubenėlį ir iš butelio įpila į jį vandens. Tarsi neturė­tų jokių rūpesčių.

Išsiaiškinsime, tiesa? Visureigyje Kleitonas radijo ryšiu perdavė pavardę ir padiktavo paraidžiui, o tada jį pertrau­kė dispečerė.

– Reikia tarti Tibo, ne Taiboltas. Tai prancūziška pa­vardė.

– Kodėl man turėtų rūpėti, kaip ji tariama?– Tik sakau...– Nesvarbu, Mardže. Tiesiog patikrink, gerai?– Ar jis panašus į prancūzą?– Iš kur, po velnių, man žinot, kaip atrodo prancūzai?– Man tik smalsu. Nesikarščiuok šitaip, aš trupučiuką

užsiėmusi.

„Taip, tikrai užsiėmusi“, – pagalvojo Kleitonas. Tik­riausiai ryji spurgas. Mardžė per dieną sumaumodavo mažiausiai tuziną traškių pyragaičių su kremu. Ir svėrė ji mažų mažiausiai šimtą penkiasdešimt kilogramų.

amžInaI tavo 19

Pro langą Kleitonas matė, kad nepažįstamasis tupi gre­ta vandenį lakančio šuns ir kažką jam šnibžda. Jis papurtė galvą. Kalbėtis su gyvūnais. Nesąmonė. Tarsi šuo galėtų suprasti ką nors daugiau negu daugumą pagrindinių ko­mandų. Jo buvusi žmona panašiai elgdavosi. Ta moteris elgėsi su šunimis kaip su žmonėmis, jau vien dėl to jis tu­rėjo susiprasti ir laikytis nuo jos atokiau.

– Nieko nerandu, – išgirdo Mardžės balsą. Atrodė, lyg ji ką kramtytų. – Kiek matau, jokių galiojančių nuobau­dų.

– Neabejoji?– Taip, esu tikra. Žinau, kaip dirbti savo darbą.Tarsi būtų klausęsis pokalbio, nepažįstamasis išpylė

dubenį ir įgrūdo jį atgal į kuprinę, tada vėl užsimetė ne­šulį ant peties.

– Ar nebuvo jokių neįprastų skambučių? Pranešimų apie kokius valkatas ar priekabiautojus – nieko panašaus?

– Ne. Šįryt ramu. Beje, kur tu? Tėvas tavęs ieško.Kleitono tėvas buvo apygardos šerifas.– Pasakyk jam, kad netrukus grįšiu.– Jis atrodo įpykęs.– Tiesiog perduok jam, kad būsiu degalinėje, gerai?„Šitaip jis žinos, kad aš dirbu“, – nepasivargino pridur­

ti.

nIchol as spark s20

– Perduosiu.Šitaip geriau.– Jau eisiu.Jis padėjo radijo ryšio ragelį į vietą ir sėdėjo nejudėda­

mas, jausdamas patį primityviausią nusivylimą. Būtų taip smagu pažiūrėti, kaip tas vyrukas mergaitiškais plaukais tvarkosi areštinėje. Broliai Landriai turėtų nuostabią pro­gą. Šeštadienio vakarais jie nuolat areštinėje: girtavimas ir chuliganizmas, tvarkos drumstimas, muštynės, kone visa­da tarpusavy. Išskyrus tada, kai sėdi areštinėje... Tada jie kimba į ką nors kitą.

Jis krapštinėjosi su automobilio durelių rankenėle. Ir dėl ko tėtušis širsta šįkart? Senis visai ištampė jo nervus. Daryk taip. Daryk šitaip. Dar nesutvarkei tų dokumentų? Kodėl vėluoji? Kur buvai? Dažniausiai jam norisi atrėž­ti, kad senis žiūrėtų savo prakeiktų reikalų. Tėvas vis dar mano, kad jis čia viską tvarko.

Nesvarbu. Spėjo, kad anksčiau ar vėliau išsiaiškins. Da­bar reikėjo išguiti nevykėlį hipį, kol nepasirodė merginos. Manoma, kad ši vieta nuošali, tiesa? Apgailėtini hipiai gali sugadinti įvaizdį.

Kleitonas išlipo iš automobilio ir užtrenkė dureles. Jam besiartinant šuo pasuko galvą į šoną ir pastatė ausis. Kleitonas ištiesė pasą.

amžInaI tavo 21

– Atsiprašau už sutrukdymą, pone Taiboltai, – šį kartą klaidingai tarė tyčia. – Tik atlieku savo pareigą. Nebent, žinoma, kuprinėje turite ginklų ar narkotinių medžiagų.

– Neturiu.– Gal leisite man pačiam pažiūrėti?– Tiesą sakant, ne. Ketvirtoji pataisa ir visa kita.– Matau, turite miegmaišį. Stovyklaujate?– Praėjusią naktį buvau Berko apygardoje.Kleitonas tyrinėjo vaikiną, galvodamas apie atsakymą.– Čia aplinkui nėra tinkamos vietos stovyklavietei.Vyrukas nieko neatsakė. Pirmas nusigręžė Kleitonas.– Turėtumėte vestis šunį už pavadėlio.– Nemanau, kad šioje apygardoje galioja toks įstaty­

mas.– Negalioja. Tai dėl šuns saugumo. Pagrindiniu keliu

pralekia daug automobilių.– Turėsiu omenyje.– Ką gi, gerai, – Kleitonas pasisuko, tačiau ir vėl stab­

telėjo. – Jei nieko, kad klausinėju, kiek laiko esate čia?– Aš tiesiog einu. O ką?Kažkas tame atsakyme Kleitoną nustebino ir jis sudve­

jojo vėl sau primindamas, kad visiškai neįmanoma, jog vyrukas žinotų, ką jis veikė.

– Visiškai nieko.

nIchol as spark s22

– Jau galiu eiti?– Taip. Žinoma.Kleitonas stebėjo, kaip nepažįstamasis su šunimi nuei­

na miško paruošų keliuku ir pasuka į siaurą takelį, vedantį girios gilumon. Vos jis pradingo, Kleitonas nudrožė atgal į savo patogųjį stebėjimo postą paieškoti fotoaparato. Pa­naršė rankomis krūmus, paspardė pušų spyglius ir kelis kartus grįžo savo paties pėdsakais, kad įsitikintų esąs toje pačioje vietoje. Galiausiai parklupo ant kelių, apėmė pa­nika – fotoaparatas buvo šerifo departamento nuosavybė. Jis tik skolindavosi jį šioms ypatingoms išvykoms, todėl sulauks daugybės klausimų iš savo tėtušio, jei išaiškės, kad fotoaparatas pradingo. Dar blogiau bus, jei atsiras su nuo­galių nuotraukų pilna atminties kortele. Jo tėtušis buvo karštas protokolo ir atsakomybės šalininkas.

Praėjus kelioms minutėms tolumoje jis išgirdo duslų užvedamo variklio garsą. Spėjo, kad išvažiuoja studen­čiokės. Tik trumpam šmėkštelėjo, ką jos pagalvos paste­bėjusios, kad jo visureigis tebestovi. Galvoje kirbėjo kiti rūpesčiai.

Dingo fotoaparatas.Ne pasimetė. Dingo. Ir jau tikrai, velniai rautų, ne savo

kojytėmis nupėdino. Taip pat ir mergiotės niekaip nega­lėjo jo rasti. Tai reiškia, kad tas Taiboltas visą laiką su juo

amžInaI tavo 23

žaidė. Taiboltas. Jį išdūrė. Neįtikėtina. Jis suprato, kad tas vyrukas elgiasi pernelyg jau sklandžiai, pernelyg „aš žinau, ką tu veikei praėjusią vasarą“ stiliumi.

Jokiu būdu jis šitaip nepaspruks. Joks purvinas, hi­piuojantis, su šunimi kalbantis apsigimėlis neprivers rau­donuoti Keito Kleitono. Bent jau šiame gyvenime.

Jis brovėsi pro šakas link kelio įsivaizduodamas, kaip sučiumpa Loganą Taiboltą ir pamažu apieško. Ir čia tik pradžia. Vėliau bus daugiau. Gerokai daugiau. Vyrukas jį apkvailino? To dar nebuvo. Šiaip ar taip, ne šiame mieste. Ir jam nusispjaut į šunį. Šuo susierzins? Ate ate, šunyti. Kaip paprasta. Vokiečių aviganiai yra ginklai – nebuvo pasaulyje tokio teismo, kuris to nepalaikytų.

Tačiau pirmiausia tai, kas svarbiausia. Surasti Taiboltą. Atgauti fotoaparatą. Tada apsvarstyti kitą žingsnį.

Tik vėliau, jau priėjęs prie visureigio, Kleitonas paste­bėjo, kad abi galinės padangos nuleistos.

– Kuo tu, sakei, vardu?Po kelių minučių persisvėręs per priekinę džipo sėdy­

nę per vėjo riaumojimą Tibo atsakė:– Loganas Tibo, – ir dirstelėjęs per petį pridūrė: – O

čia Dzeusas.

nIchol as spark s24

Šuo tupėjo gale iškoręs liežuvį, atsukęs snukį į vėją, o džipas lėkė greitkelio link.

– Gražus šuo. Aš – Eimė. O čia Dženiferė ir Lori.Tibo dirstelėjo per petį.– Malonu.– Mums irgi.Merginos atrodė suglumusios. Nieko keista, galvojo

Tibo, atsižvelgus į tai, ką išgyveno. – Ačiū, kad paėmėt.– Nėra už ką. Sakei, keliauji į Hamptoną?– Jeigu tai ne per toli.– Visai pakeliui.Išsukęs iš miško paruošų keliuko ir šį tą sutvarkęs,

Tibo išlindo į kelią kaip tik tuo metu, kai merginos suko į važiuojamąją dalį. Džiaugdamasis, kad Dzeusas šalia, jis iškėlė nykštį, ir jos sustojo kone akimirksniu.

Kartais viskas klostosi būtent taip, kaip tikiesi.Nors apsimetė kitaip, jas tris jis iš tikrųjų jau matė

anksčiau tą rytą, kai jos atvažiavo – jis buvo įsikūręs vos už nediduko kauburio prie kranto – tačiau suteikė joms pa­geidaujamo privatumo, vos merginos pradėjo nusirengti. Jo supratimu, studenčių elgesys buvo visiškai nekaltas, jos niekam nekenkė; be Tibo, čia jos buvo vienut vienutėlės, o jis neketino slampinėti ir spoksoti. Kam rūpi, ar jos nu­

amžInaI tavo 25

simetė drabužius, ar, jei jau taip, apsivilko viščiukų kostiu­mus? Tai visiškai ne jo reikalas, jis ketino šitaip manyti ir toliau – kol pamatė Hamptono apygardos šerifo departa­mento automobiliu atvažiuojantį šerifo pavaduotoją.

Pro priekinį stiklą jis gerai įsižiūrėjo į šerifo pavaduo­toją ir vyriškio išraiškoje pastebėjo kažką negera. Sunku pasakyti, kas tiksliai tai buvo, Tibo nesiruošė dabar to analizuoti. Jis apsuko ratą, prasibrovė pro medžius ir pa­sirodė kaip tik laiku, kad pamatytų, kaip šerifo pavaduo­tojas prieš tyliai uždarydamas automobilio dureles tikrina fotoaparato atminties kortelę. Paskui stebėjo, kaip parei­gūnas sėlina link kauburio. Tibo kuo puikiausiai suprato, kad šerifo pavaduotojas gali veikti ir oficialiai, tačiau vyras priminė džiovintos jautienos gabalo tykantį Dzeusą. Kaž­kaip pernelyg susijaudinęs dėl viso to reikalo.

Tibo su Dzeusu pasiliko kur esą, laikėsi pakankamo atstumo, kad šerifo pavaduotojas jų neišgirstų, o likusi plano dalis paskui klostėsi tarsi savaime. Jaunuolis supra­to, kad tiesiogiai užsipulti neverta – šerifo pavaduotojas tvirtins neva rinkęs įkalčius. O jo žodžio svarumas prieš nepažįstamojo žodį bus neįveikiamas. Apie bet kokius fi­zinius veiksmus taip pat nevertėjo nė svarstyti, labiausiai todėl, kad būtų kilę daugiau rūpesčių nei naudos, nors jis būtų mielai susikibęs su tuo uniformuotuoju vienas prieš

nIchol as spark s26

vieną. Laimei – arba, tikriausiai, nelaimei, nelygu kaip pažiūrėsi – pasirodė mergina, šerifo pavaduotojas supa­nikavo, o Tibo pastebėjo, kur nukrito fotoaparatas. Kai pareigūnas su mergina nuėjo link likusios draugijos, Tibo fotoaparatą pakėlė. Dabar galėjo paprasčiausiai nueiti, ta­čiau tą tipą reikėjo pamokyti. Ne itin stipriai, tik tiek, kad merginų garbė liktų nepaliesta, Tibo galėtų traukti savo keliu, o šerifo pavaduotojo diena būtų sugadinta. Štai ko­dėl jis grįžo ir pradūrė visureigio padangas.

– Oi, prisiminiau, – tarstelėjo Tibo, – tarp medžių ra­dau jūsų fotoaparatą.

– Jis ne mano. Lori, Džene, ar kuri pametėt fotiką?Draugės papurtė galvas.– Vis tiek paimkit, – pasakė Tibo, dėdamas daiktą ant

sėdynės, – ir ačiū, kad pavežat. Aš jau vieną turiu.– Tu nejuokauji? Jis tikriausiai brangus.– Tikrų tikriausiai.– Dėkui.Tibo stebėjo šešėlius, žaidžiančius merginos bruo­

žuose, ir galvojo, kad ji patraukli kaip įprasta dideliame mieste, aštrių bruožų, alyvinės odos, rudomis su šviesiai rudais taškeliais akimis. Jis galėjo įsivaizduoti, kad žiūri į ją valandų valandas.

– Klausyk, o ką veiksi šį savaitgalį? – paklausė Eimė. – Mes važiuojam prie jūros.

amžInaI tavo 27

– Labai malonu, bet negaliu.– Lažinuosi, keliauji susitikti su savo mergina, tiesa?– Kodėl taip sakai?– Tu panašus į tokį.Tibo prisivertė nusigręžti.– Kažkas panašaus.

įsigykiteknygą dabar