18

Anapus laiko uôdangosWilliam Marrion Branham

1

Anapus laiko uôdangos

Vien± ryt± gulìjau savo lovoje. Ir a¹^miegojau,sapnavau, kad Josephas serga ir a¹ pakìliau jç, kadu¾ jç pasimelsèiau. Ir kai prabudau, buvau labaiprislìgtas. Tariau: “K± gi, ko gero Josephas susirgs”.

A¹ pa¾velgiau, prie¹ais i¹vydau nedidelç tamsùrusvok± ¹e¹ìlç rusvokos spalvos. Rodìsi, tarytum tenbþèiau a¹. Stebìjau jç. U¾ jo ìjo Ka¾kas baltas, taibuvo Jis. Pa¾velgiau ç savo ¾mon±, kad çsitikinèiau,ar ji pabudo, kad galìèiau jai parodyti, kad ji galìtùpamatyti regìjim±. Taèiau ji miegojo.

A¹ tariau: “O, Vie¹patie, atleisk man. Taèiau taibuvo mano gyvenimas, Tu mane vedei ç visa tai, k± a¹dariau. Vis± laik± kas beatsitikdavo, a¹ galvojau, kadTu tai darei. Ir suprantu, kad tai ¹ìtonas stengìsimane sulaikyti”. Sakiau: “O, kad Tu galìtumei manevesti”. Ir pa¾velgês pamaèiau mieliausi± veid±, kokçtik kada buvau matês tarp ¾moniù. Jis buvo prie¹aismane atsigrê¾ês. Jis i¹tiesì Savo rank± ir paìmì u¾manosios, pradìjo ¹itaip judinti. Regìjimas i¹nyko.Praìjusio sekmadienio ryt± buvau, anksti pabudau.T± regìjim± maèiau ¹e¹tadienç^

Mane visuomet neramino, visuomet galvodavauapie mirtç. Man esant penkiasde¹imties, tai yra,mano gyvenimas nìra^nemaniau, kad u¾sitêspernelyg ilgai. Ir norìjau su¾inoti, koks a¹ bþsiu tojeteofanijoje, dangi¹kame kþne. “Ar bus taip, kadpamatysiu savo mylimus draugus, pavyzd¾iui:

2

plaukia baltas rþkas, ir sako: ‘Èia eina BrolisNevillis’, ar jis negalìs pasakyti: ‘Sveikas, BroliBranhamai’? O kai ateis Jìzus, ar a¹ vìl bþsiu¾mogus”. Da¾nai ¹itaip m±stydavau.

Sapnavau, kad esu Vakaruose. Ir einu ka¾kokia¹alavijais apaugusia vietove ir mano ¾mona sumanimi, mes ¾vejojome upìtakius. A¹ sustojau ir—iratvìriau vartus. Dangus buvo toks gra¾us. Jis buvo netoks, kaip èia pas mus slìnyje. Dangus buvo ¾ydras, odebesys labai gra¾þs, balti. Ir a¹ pasakiau ¾monai,tariau: “Mes èia jau prie¹ daugelç metù esame buvê,mieloji”. Ji tarì: “Vardan vaikù, mes èia jau esamebuvê, Billi”. A¹ pasakiau: “Tai^” Ir prabudau.

Pamaniau: “A¹ tiek daug sapnuoju! Çdomu,kodìl?” Pa¾velgiau, o ji gulìjo ¹alia manês.

Ir a¹ pasikìliau ant savo pagalvìs, kaip daugelisjþsù esate darê, padìjau galv± ant lovos kra¹to,sudìjau rankas u¾ nugaros. Buvau tokioje padìtyje.Ir tariau: “Na, man tiesiog çdomu, kaip bus tojekitoje pusìje. Man jau penkiasde¹imt, o a¹ dar niekonepadariau. O kad a¹ galìèiau kuo nors pagelbìtiVie¹paèiui, nes ¾inau, kad nebþsiu mirtingas. Bentpusì mano gyvenimo jau praìjo, gal net daugiau neipusì. Net jei ir gyvensiu taip ilgai kaip manogiminìs, vis tiek pusì mano gyvenimo jau praìjo”. A¹apsi¾valgiau. Buvau ten, ruo¹damasis keltis. Buvoma¾daug septinta valanda. A¹ tariau: “Ko gero eisiu¹i ryt± ç ba¾nyèi±. Jei bþsiu u¾kimês, norìèiau, kadBrolis Nevillis pamokslautù”.

3

Taigi paklausiau: “Ar tu jau pabudai, mieloji?”Bet ji miegojo labai kietai.

Nenoriu, kad jþs tai praleistumìte. Tai pakeitìmane. Negalìjau likti tas pats Brolis Branhamas,koks buvau.

Ir a¹ pa¾velgiau. I¹girdau Ka¾k±, sakantç: “Tu tikpradìjai. Kovok. Tiesiog kovok toliau”.

Papurèiau galv±. Pagalvojau: “Gerai, a¹ turbþt tikpagalvojau ¹itaip”. ®inote, ¾monìs gali irçsivaizduoti. A¹ tariau: “Tikriausiai a¹ tiesiog taiçsivaizdavau”.

Pasakì: “Kovok. Têsk. Têsk”.

Tariau: “Gal a¹ tai pasakiau”. Prikandau dantimislþpas, burn± u¾sidengiau ranka.

Ir vìl tas pats çvyko, Tai pasakì: “Spausk toliau.Jei tik tu ¾inotum, kas bus kelio pabaigoje!”

Ir rodìsi, gird¾iu Graham± Snelling± ar ka¾k±kit±, giedantç toki± giesmê. Jie gieda j± èia, AnnaMae ir jþs visi.

I¹siilgês namù, nusiminês Jìzùpamatyti noriu.

Noriu skambanèius i¹girsti mieloprieglobsèio varpus.

A¹ nu¹vitusiu, puikiu eièiauVie¹paties keliu.

Pa¾velgti leiski man dabar u¾ laikou¾dangos, meld¾iu.

4

Jþs girdìjote ¹i± giesmê giedant èia, ba¾nyèioje.

Ir i¹girdau Ka¾k± sakant: “Ar norìtum pa¾velgtianapus laiko u¾dangos?”

Pasakiau: “Tai man labai padìtù”.

Ir a¹ pa¾velgiau. Tik minutìlê, a¹^Vienuçkvìpimu a¹ atsidþriau tokiame ¹laite.Atsigrê¾iau — a¹ gulìjau ten, lovoje. Tariau:“Keistas dalykas”.

Taigi nenoriu, kad jþs tai pasakotumìte. Tai yramano ba¾nyèiai, ar mano avelìms, kurias a¹ ganau.Buvau ar ne ¹iame kþne, ar tai buvo perkìlimas, betkuriuo atveju tai nebuvo pana¹u ç kokç nors anksèiaumano matyt± regìjim±. A¹ galìjau pa¾velgti Tenai irgalìjau ¾iþrìti èia.

Pasiekiau t± Vietelê, niekada nebuvau matês tiekdaug atbìganèiù ir ¹aukianèiù ¾moniù: “O, mþsùbrangusis broli!”

Ir a¹ apsidairiau. Jaunos moterys, galbþt kokiùdvide¹imties metù, a¹tuoniolikos, dvide¹imties,apkabino mane ir su¹uko: “Mþsù brangusis broli!”

Priìjo jauni vyrai, spindintys jaunyste. Jù akys¾ibìjo, ¾velgì tarsi ¾vaig¾dìs tamsi± naktç. Jù dantysbuvo balti kaip perlai. Ir jie ¹aukì, stvarstì mane ir¹aukì: “O, mþsù brangusis broli!”

A¹ sustojau, apsi¾valgiau. Ir a¹ buvau jaunas.Atsigrê¾iau ç ten gulintç savo sen± kþn±, sudìtomisu¾ galvos rankomis. Ir pasakiau: “Nesuprantu ¹ito”.

5

Ir tos jaunos moterys, apkabinusios mane. Na, a¹suprantu, èia mi¹ri auditorija, ir sakau tai su¹velnumu ir nuo¹irdumu nuo Dvasios. Vyrai negaliapkabinti moters be ¾mogi¹ko pojþèio; taèiau tonebuvo Tenai. Ten nebuvo nei vakar, nei rytoj. Jienepavargsta. Jie buvo^A¹ niekuomet nebuvaumatês tokiù puikiù moterù per vis± savo gyvenim±.Plaukai iki liemens; sijonai iki ¾emìs. Ir jos tiesiogspaudì glìbyje mane. Tai nebuvo pana¹u netgi çmano paties sesers apkabinim±. Jos nebuèiavomanês, ir a¹ jù nebuèiavau. Tai buvo ka¾kas, ko a¹—a¹ negaliu i¹reik¹ti ¾od¾iais, neturiu ¾od¾iù tamapsakyti. “Tobulumas” nei¹rei¹kia to. Netgi“didingumas” to visi¹kai nei¹rei¹kia. Tai buvoka¾kas, ko a¹ niekuomet^Jums tiesiog reikiapabuvoti Tenai.

A¹ pasi¾iþrìjau èia, pa¾velgiau ten. Jù artìjotþkstanèiai. Ir a¹ pasakiau: “Niekaip nesuprantu”.Tariau: “K± gi, jie^”

©tai ateina Hope. Ji buvo mano pirmoji ¾mona. Jipribìgo, bet nepasakì: “Mano vyre”. Ji apkabindamatarì: “Mano brangusis broli”. Tenai stovìjo maneapkabinusi kita moteris, tuomet Hope apkabino ir t±moterç — viena kit±. Ir a¹ pamaniau: “O, tai turi bþtika¾kas kita. Negali bþti^Èia ka¾kas^” A¹pagalvojau: “O, argi a¹ u¾sinorìèiau vìl sugrç¾ti ç t±sen± korpus±?”

Paskui a¹ pasidairiau. Pamaniau: “Kas tai?” Ir a¹i¹ties gerai çsi¾iþrìjau. A¹—a¹ pasakiau: “A¹—a¹

6

negaliu to suprasti”. Bet Hope atrodì tarsigerbiamas sveèias. Ji nebuvo kitokia, bet tiesiog kaipgerbiamas sveèias.

Paskui i¹girdau Bals±, kalbantç man, esanèiamkambaryje, sakantç: “Tai yra tai, k± tu skelbei esant©vent±ja Dvasia. Tai tobula Meilì. Ir niekas Èionainegali çeiti be Jos”.

Esu daugiau negu bet kada anksèiau savogyvenime apsisprendês, jog reikalinga tobula Meilìçeiti Ten. Ten nebuvo pavydo. Ten nebuvo nuovargio.Ten nebuvo mirties. Ten negalìjo bþti ligos.Mirtingumas; negalìjo—negalìjo pasendinti tavês.Ir^Jie neverkì. Tebuvo vien d¾iaugsmas.

“O, mano brangusis broli!” Ir jie pakìlì mane,pastatì tokioje puikioje auk¹toje vietoje.

A¹ pamaniau: “A¹ nesapnuoju. ©tai ¾iþriu ç savo—savo kþn±, gulintç ten ant lovos”.

Jie pastatì mane ten. A¹ pasakiau: “O, a¹ negaliuèia sìdìti”.

Ir ten i¹ abiejù pusiù priìjo moterys ir vyrai,paèiame jaunystìs ¾ydìjime, ir ¹aukì. Viena moteris,stovìjusi tenai, ¹aukì: “O, mano brangusis broli! O,mes tokie laimingi, matydami Èia tave”.

Tariau: “Nesuprantu ¹ito”.

Ir paskui tas Balsas, kalbìjês i¹ vir¹aus, pasakì:“Tu ¾inai, tai para¹yta Biblijoje, kad: ‘Prana¹ai buvosurinkti su savo ¾monìmis’ ”.

7

A¹ tariau: “Taip. A¹ prisimenu, tai Ra¹tuose”.

Pasakì: “Na, tai çvyks, kai tu susitiksi susavaisiais”.

A¹ tariau: “Tuomet jie bus realþs, ir a¹ galìsiujuos jausti”.

“O, taip”.

A¹ tariau: “Taèiau èia yra milijonai. Juk nìra¹itek daug Branhamù”.

O tas Balsas tarì: “Jie — ne Branhamai. Jie — tavo atvesti çtikìjusieji. Tai tie, kuriuos tu atvedeiprie Vie¹paties”. Pasakì: “Kai kurioms i¹ tù moterù,kurias tu manai esant tokias gra¾ias, buvo vir¹devyniasde¹imties, kai tu jas atvedei prie Vie¹paties.Nenuostabu, kad jos ¹aukia: ‘Mþsù brangusis broli!’”

O jie ¹aukì visi kartu, sakydami: “Jeigu tunebþtum turìjês ateiti, mþsù Èia nebþtù”.

A¹ apsi¾valgiau. Pagalvojau: “Na, a¹ nesuprantu¹ito”.

Paklausiau: “O kurgi Jìzus? Labai noriu Jçpamatyti”.

Jie pasakì: “Na, Jis yra truputìlç auk¹èiau, tiesiogauk¹èiau ta kryptimi”. Pasakì: “Vien± dien± Jis ateispas tave. Supranti?” Pasakì: “Tu buvai siùstas kaiplyderis. Ir Dievas ateis. Ir kai Jis ateis, Jis teis tavepagal tai, ko tu juos mokei, pirmiausia, bet kuriuoatveju, çeina jie ar ne. Mes çeisime pagal tavomokym±”.

8

A¹ pasakiau: “O, man taip d¾iugu. O Paulius, arjis turìs ¹itai i¹laikyti? Ar Petras turìs ¹itaii¹laikyti?”

“Taip”.

A¹ pasakiau: “Tokiu atveju a¹ skelbiau kiekvien±®odç, kurç ir jie skelbì. A¹ niekuomet neatsiskyriaunuo To nei ç vien±, nei ç kit± pusê. Jie krik¹tijoVardan Jìzaus Kristaus, a¹ taip pat. Jie mokì apie©ventosios Dvasios krik¹t±, a¹ taip pat. Ko mokì jie,to mokiau ir a¹”.

O tie ¾monìs ¹aukì, sakydami: “Mes tai ¾inome. Irmes ¾inome, kad vien± dien± grç¹ime su tavimi ç¾emê”. Pasakì: “Jìzus ateis, ir tu bþsi teisiamaspagal ®odç, kurç tu mums skelbei. O paskui, jeituomet bþsi priimtas, o tu bþsi”, — pasakì, —“tuomet tu pristatysi mus Jam kaip savo tarnavimotrofìjus”. Têsì: “Tu nuvesi mus pas Jç ir visi kartugrç¹ime ç ¾emê, kad gyventume am¾inai”.

A¹ pasakiau: “O dabar ar turiu gri¾ti?”

“Taip. Taèiau ir toliau kovok”.

A¹ apsi¾valgiau. Kiek galìjau u¾matyti, regìjauplþstanèius ¾mones, norinèius mane apkabinti,¹aukianèius: “Mþsù brangusis broli!”

Kaip tik tuomet Balsas tarì: “Visus, kuriuos tumylìjai, ir visus, kurie mylìjo tave, Èia tau davìDievas”. A¹ apsidairiau. ©tai mano mielas ¹uoprieina. O ¹tai mano arklys: padìjo galv± man ant

9

peties ir su¾vengì. Sakì: “Visus, kuriuos tu mylìjai,ir visus, kurie mylìjo tave, Dievas atidavì ç tavorankas tavo tarnavimo metu”.

Ir a¹ pasijutau persikìlês i¹ tos nuostabios Vietos.Apsi¾valgiau aplinkui. Tariau: “Tu jau pabudai,

mieloji?” Ji vis dar miegojo.A¹ pamaniau: “O Dieve! Ak, padìk man, o Dieve.

Niekuomet neleisk man eiti ç kompromis± nei suvienu ®od¾iu. Leisk man teisingai, nenukrypstamaibþti tame ®odyje ir skelbti Jç. Man nerþpi, kasatsitinka, kas vyksta, k± kas nors daro; kiek i¹kylaKi¹o sþnù saýliù, kiek ¹io, to bei ano. Leisk man,Vie¹patie, raginti ç t±j± Viet±. Visa mirties baimì^

Sakau tai ¹ç ryt± prie¹ save laikydamas Biblij±. Èiapas mane buvo prikeltas keturmetis berniukas.Devynmetì mergaitì; ir paauglì, u¾ kuriuos a¹ esudìkingas, tai nukreipia ç Vie¹paties keli±. Dieve, palikmane gyv±, kad mokyèiau juos Dievo pamokymu.

Vir¹ tos vietos rodìsi, kad visas pasaulis man¹aukì: devyniasde¹imtmeèiai moterys ir vyrai,visokie. “Jei tu nebþtum turìjês ateiti, mþsù Èianebþtù”.

Ir, Dieve, leisk man kovoti. Bet jeigu jau prieitaiki mirties, a¹ daugiau ne^Çeiti bus d¾iugu irmalonu i¹ ¹io sugedimo ir negarbìs.

Sakysim, galìèiau padirbti ¹tai ten ¹imto bilijonùmyliù auk¹èio kvadrat±, tai bþtù tobula Meilì; suligkiekvienu ¾ingsniu jis siaurìja, kol nusileid¾iame

10

¾emyn, kur dabar ir esame. Tai bþtù tiktai sugedimo¹e¹ìlis, ta ma¾ybì, kuri± mes galime pajausti irpajusti, kad ka¾kur ka¾kas yra. Mes ne¾inome, kasTai.

O, mano brangþs bièiuliai, mano mylimieji, manonumylìtiniai Evangelijoje, sukurti Dievui manovaikai, klausykite manês, savo pastoriaus. Jþs,tikiuosi, ka¾kokiu bþdu galìjau jums tai paai¹kinti.Nìra ¾od¾iù; negalìjau rasti jù; tokiù i¹ viso nìra.Taèiau anapus to paskutinio çkvìpimo yra¹lovingiausia, k± jþs kada nors^Nìra bþdo kaip taipaai¹kinti. Nìra kaip. A¹ tiesiog negaliu to padaryti.Bet kad ir k± bedarytum, bièiuli, atidìk ç ¹alç visakita, kol nepasieksi tobulos Meilìs. Pasiek tokç ta¹k±,kai tu galìsi mylìti visus: visus prie¹us, visus kitus.

Tas vienas apsilankymas Tenai mane padarì kitu¾mogumi. Niekada, niekada, niekada nebegalìsiu bþtitoks pat Brolis Branhamas, koks buvau. Ar lygumossvyruoja, ar ¾aibas ¾aibuoja; ar ¹nipas nusitaikês çmane. Nesvarbu, kas bebþtù. A¹ toliau kovosiu Dievomalone. Nes skelbiau Evangelij± kiekvienam tvariniuiir kiekvienam ¾mogui, kam galìjau, pra¹ydamas juos çt± nuostabi± ©alç, esanèi± tenai.

Tai gali pasirodyti esant grie¾ta. Tai gali atimtidaugybê jìgù. Ne¾inau, kiek ilgai dar. Mes ne¾inome,medicini¹kai kalbant.^Kit± dien± po manoap¾iþros jis pasakì: “Tu dvide¹imt penkerius metusgyvenai reikalaujantç pastangù, smarkù gyvenim±.Esi tvirtas”. ©itai man padìjo. Taèiau, o, ¹itai buvo

11

ne tas. Tai nìra tas. Tas yra ka¾kur èia, viduje. ©igendamybì turi bþti apvilkta negendamybe. ©ismarusis turi bþti apvilktas nemarybe.

Gali i¹kilti Ki¹o sþnþs. A¹^Visk± jie daro gerai,nieko neturiu prie¹ — aukoja varg¹ams ir duodalabdar±. Ir prisiminkite, dìl ko Samuelis pasakìSauliui: “Tu taip pat prana¹ausi”. Ir daugelis tù vyrùyra puikþs, galingi pamokslininkai, galintyspamokslauti ®odç tarytum archangelai. Bet vis dìltotai nebuvo Dievo valia. Dievas buvo tam, kad bþtù jùkaraliumi. Broli, sese, leisk ©ventajai Dvasiai vestitave.

Nulenkime galvas minutìlei.

I¹siilgês namù, nusiminês Jìzù pamatytinoriu,

Noriu skambanèius i¹girsti mieloprieglobsèio varpus;

A¹ nu¹vitusiu, puikiu eièiau Vie¹patieskeliu;

Pa¾velgti leiski man dabar u¾ laikou¾dangos, meld¾iu.

Leisk man pa¾velgt anapusnerimastingumo, baimìs,

Leisk pamatyti Tavo ¹viesi± ir saulìt± ¹alç;Tuomet tikìjimas mþs sustiprìs, o baimìs

visi¹kai i¹sisklaidys;Leisk jiems pa¾velgt anapus, ¹lovingas

Vie¹patie, meld¾iu.

12

O kad ¹i miela ba¾nyèia, Vie¹patie, galìtù ¹ç ryt±pa¾velgti u¾ u¾dangos! Jokiù nelaimiù pas juos; Josten neçmanomos. Jokiù ligù; nieko, tik tobulumas.Tai yra tiesiog tik vienas çkvìpimas tarp èia ir Tenai,tarp senatvìs ir jaunystìs, tarp laiko ir Am¾inybìs;tarp rytdienos nuovargio, vakaryk¹èio sielvarto ikiAm¾inybìs nþdienos tobulume.

Meld¾iu, Dieve, kad Tu palaimintumei kiekvien±èia esantç ¾mogù, jei èia yra tokiù, Vie¹patie, kurienepa¾çsta Tavês i¹ ¹itokios Meilìs pusìs. Ir tikrai,Tìve, niekas negali çeiti ç t± ¹vent± Viet± be tokiosrþ¹ies Meilìs, be naujo Gimimo, be atgimimo i¹auk¹to. ©ventoji Dvasia, Dievas yra Meilì, ir mes¾inome, kad tai yra tiesa. Nesvarbu, ar meskilnojame kalnus tikìjimu, ar darome di¾iuliusdalykus, vis dìlto be Jos mes niekuomet neu¾lipsimetenai tomis did¾iomis kopìèiomis. Bet su Ja, Ji musperkels anapus ¹iù ¾emi¹kù rþpesèiù. Meld¾iu, Tìve,kad Tu palaimintumei èia esanèius ¾mones.

Ir tegul kiekvienas ¾mogus, girdìjês mane ¹ç ryt±,pasako, kad tai Tiesa, ir Tu bþk mano liudytojas,Vie¹patie, kaip seniau Samuelis; “Ar sakiau jiems dark± nors Tavo Vardu, i¹skyrus ties±?” Jie yra teisìjai. Ira¹ jiems dabar sakau, Vie¹patie, kad Tu buvai paìmêsmane ç t± ©alç. Ir Tu ¾inai, kad tai yra tiesa.

O dabar, Tìve, jei èia atsirastù tokiù, kurienepa¾çsta Tavês, tegu ¹ita bþna toji valanda, kai jiei¹tars: “Vie¹patie, patalpink manyje Sav±j± vali±”.Suteik tai, Tìve.

13

O dabar, nuleidê galvas, pakelkite rankas irsakykite: “Pasimelskite u¾ mane, Broli Branhamai;Dievo valia manyje”. [Brolis Branhamas daropauzê—Red.]

Taigi, kol jþs esate ¹tai èia, i¹ties miela, kodìl gijums tiesiai nepasakius Tìvui? “Dieve, savo ¹irdyje¹iandien a¹ atsisakau visù pasaulio dalykù.Atsisakau visko, kad mylìèiau Tave ir tarnauèiauTau vis± savo gyvenim±. Ir nuo ¹ios dienos, nuodabar seksiu Tave kiekviename Tavo Biblijos Ra¹te”.Jei tu nebuvai pakrik¹tytas Krik¹èioni¹kuojukrik¹tu, — “A¹ pasikrik¹tysiu, Vie¹patie”.

“Jei dar nepriìmiau ©ventosios Dvasios^” Jþssu¾inosite, kai J± priimsite. Ji tau bus duota. Jisuteiks tau tikrum± ir Meilê, kurios tau reikia. O, tugalìjai bþti padarês visai k± kit±, galìjai turìtipojþèius, galbþt ¹aukei ir kalbìjai kalbomis, taipuiku. Bet jeigu tenai nìra Dievi¹kos Meilìs,pasitikìk dabar manimi, i¹tark: “Vie¹patie, çdìk çmano ¹irdç ir ç mano siel± Tavo Dvasios siekim±, kada¹ galìèiau mylìti ir gerbti, ir turìèiau t± Dievi¹k±Meilê ¹irdyje ¹iandien ir kad ji paimtù mane ç t± ©alç,kai paskutinç kart± çkvìpsiu”, — kol meld¾iamìs.Melskitìs patys dabar. Melskitìs savaip, pra¹ykiteDievo, kad tai padarytù dìl jþsù.

Myliu jus. A¹ myliu jus. Mielas pra¾ilês vyri¹ki,sìdintis èia, jþs sunkiai dirbote, maitinote ma¾usvaikelius! Varg¹ìs mamytìs, braukusios i¹ akiù

14

i¹try¹kusias a¹aras! Leiskite jus u¾tikrinti, mielasese, ne toks kelias ç ten, ç kit± gyvenim±. Tikiu, kadTai yra visi¹kai vietoje. Tai tiesiog matmuo, kuriamemes gyvename. Tai tiesiog gendamybì, kurioje mesdabar gyvename.

“Bet manyje esanti valia, Vie¹patie, tebþnie Tavovalia”. Melskitìs, kol meld¾iamìs kartu.

Nuolankiai, Vie¹patie, Tavo ®od¾io ir Tavo©ventosios Dvasios pagrindu mes esame tokielaimingi, kad ¾inome, i¹ kur ateina mþsù gimimas.Mes esame tokie laimingi, kad mes “gimê ne i¹ vyronorù, ne i¹ kþno norù, bet i¹ Dievo gimê”.

Ir mes meld¾iame ¹iandien, Tìve, jog tie, kuriedabar pra¹o atleid¾iamosios malonìs, kad TavoDvasia atliktù t± darb±, Vie¹patie. A¹ niekaipnegaliu to padaryti; esu tiesiog ¾mogus, kitas Ki¹osþnus. Bet mums reikia Tavês, ©ventoji Dvasia.

Dieve, leisk man bþti tokiam kaip Samuelis, tuo,kuris sako ®od¾io Ties±. Ir Tu patvirtindavai Tai iki¹iol, ir a¹ tikiu, kad Tu patvirtinsi ir toliau, tol, kola¹ bþsiu i¹tikimas Tau.

Dabar tegu jie visi priima Am¾in±jç Gyvenim±,Tìve. Tegu ¹i diena niekuomet neapleid¾ia jù. Kaiateis i¹siskyrimo su ¹iuo pasauliu valanda, tegu tai,k± a¹ k± tik jiems pasakiau, atsiveria realybìje. Irnors mes èia sìdime ¹iandien, mirtingi, ¾vilgèiodamiç savo laikrod¾ius, galvodami apie pietus, apie

15

rytdienos darb±, apie gyvenimo rþpesèius ir triþs±,Tuomet to nebus. Visa tai i¹nyks. Ten nebusrþpesèiù; vien tik did¾iulis Am¾inybìs d¾iaugsmas.Suteik jiems tokç Gyvenim±, Tìve, kiekvienam. Irtegu^

Pra¹au Tavês, Tìve, kad kiekvien± ¾mogù, esantçèia ¹ç ryt±, kuris girdìjo mane pasakojant ¹çregìjim±, kad kiekvien± i¹ jù a¹ galìèiau susitiktianapus; nors èia gali bþti vyrù, kurie nesutiks sumanimi, o taip pat ir moterù. Bet, Tìve, neleisk tamatsistoti skersai kelio. Tesusitinkam mes juos Tenai,jie irgi pribìgs, ir mes apkabinsime vieni kitus,¹aukdami: “Mþsù brangusis broli”. Tebþnie taip,kaip buvo parodyta Ten, Vie¹patie, kiekvienam,visiems, kuriuos a¹ myliu ir visiems, kurie manemyli. Meld¾iu, kad taip ir bþtù, Vie¹patie. O a¹ myliujuos visus. Leisk jiems atvykti, Tìve. Dabar a¹ jiemssiþlau Am¾in±jç Gyvenim±. Teatlieka jie sav±j± dalç,priimdami Tai. Nes pra¹au to Jìzaus Vardu. Amen.[Brolis Branhamas daro pauzê—Red.]

Turime vos kelet± minutìliù, kad pasimelstume u¾ligonius. Èia matau ma¾± ligot± mergaitê ir poni±kìdìje.

Taigi, mano brangiausieji broliai, seserys, pra¹au,nesupraskite manês klaidingai. A¹—a¹ ne¾inau, kasatsitiko. Ne¾inau, kas çvyko. Taèiau, Dieve, kai a¹numirsiu, leisk man sugrç¾ti Tenai. Tik leisk man eitiç t± Viet±, kurioje noriu bþti, kad ir kur ji bebþtù.

16

Nesistengiu bþti Paulius, kuris buvo paimtas ikitreèiojo dangaus. A¹ to nesakau. Tikiu, kad Jistiesiog stengìsi mane padr±sinti, stengìsi truputçka¾ko duoti, kad paskatintù mane ateinanèiamnaujam mano tarnavimui.

(I¹trauka i¹ knygos Atstumtasis Karalius, 1960 gegu¾ìs 15.)

Galite ra¹yti mums lietuviù kalba:VOICE OF GOD RECORDINGS

PL 1, 02761 ESPOO

FINLAND

Anglù kalba:

VOICE OF GOD RECORDINGSP.O. Box 950, Jeffersonville, Indiana 47131 U.S.A.

Copyright notice

All rights reserved. This book may be printed on a home printer for personal use or to be given out, free of charge, as a tool to spread the Gospel of Jesus Christ. This book cannot be sold, reproduced on a large scale, posted on a website, stored in a retrieval system, translated into other languages, or used for soliciting funds without the express written permission of Voice Of God Recordings®.

For more information or for other available material, please contact:

VOICE OF GOD RECORDINGSP.O. BOX 950, JEFFERSONVILLE, INDIANA 47131 U.S.A.

www.branham.org