Upload
truongtruc
View
228
Download
2
Embed Size (px)
Citation preview
VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS
TEISĖS FAKULTETAS
Ieva Sungailaitė
AR LIETUVOJE PAKANKAMAS TEISINIS REGULIAVIMAS
ĮGYVENDINANT ŽMOGAUS TEISES TAUTINIŲ MAŽUMŲ TEISIŲ
APSAUGOS SRITYJE, LYGINANT SU KITOMIS EUROPOS SĄJUNGOS
VALSTYBĖMIS?
Magistro baigiamasis darbas
Teisės vientisųjų studijų programa, valstybinis kodas 60101S103
Vadovas Prof.dr. Gediminas Mesonis _________ ______
(Moksl. laipsnis, vardas, pavardė) (Parašas) (Data)
Apginta Doc.dr. Tomas Berkmanas __________ _______
(Fakulteto prodekanas, laikinai einantis dekano pareigas) (Parašas) (Data)
Kaunas, 2014
2
TURINYS
SANTRAUKA…………………………………………………………………………………...3
SUMMARY……………………………………………………………………………………...4
ĮVADAS.........................................................................................................................................7
1. TAUTINIŲ MAŽUMŲ SAMPRATA
1.1. Tautinių mažumų samprata tarptautiniuose teisės aktuose.....................................................8
1.1.1. Tautinių mažumų sąvokos istorinis aspektas................................................................8
1.1.2. Objektyvių ir subjektyvių kriterijų, apibūdinančių tautines mažumas, analizė.............9
1.2. Tautinių mažumų samprata Lietuvos Respublikos teisės aktuose........................................12
2. TAUTINIŲ MAŽUMŲ KONSTITUCINIS STATUSAS DEMOKRATINĖJE
VISUOMENĖJE
2.1. Įpareigojantis ar suteikiantis laisvę rinktis teisių įgyvendinimą...........................................12
2.2. Nediskriminavimo principo įgyvendinimas..........................................................................15
2.3. Lygiateisiškumo problema tautinių mažumų atžvilgiu.........................................................18
3. TARPTAUTINIS REGULIAVIMAS TAUTINIŲ MAŽUMŲ TEISIŲ APSAUGOS
SRITYJE
3.1. Tautinių mažumų teisių įtvirtinimas Europos Sąjungos teisės aktuose................................20
3.2. Tautinių mažumų teisės Jungtinių Tautų rėmuose................................................................22
4. ORDINARINIS NORMINIS REGULIAVIMAS TAUTINIŲ MAŽUMŲ TEISIŲ
APSAUGOS SRITYJE
4.1. Ordinarinio norminio reguliavimo suderinamumas su tarptautiniu reguliavimu..................25
4.2. Tautinių mažumų švietimo klausimas/problemos................................................................ 29
4.3. Tautinių mažumų kalbų vartojimo įgyvendinimas................................................................32
IŠVADOS……………………………………………………………………………………….34
LITERATŪRA…………………………………………………………………………………36
3
SANTRAUKA
Magistriniame darbe analizuojama tautinių mažumų teisių apsauga Lietuvoje. Kadangi
tautinių mažumų teisės yra žmogaus teisių dalis, todėl ir visa analizė remiasi būtent žmogaus
teisėmis. Pirmoje dalyje kalbama apie tautinių mažumų sampratą, analizuojamas istorinis tautinių
mažumų sąvokos aspektas. Tautinių mažumų sąvoka kaip tokia konkretaus apibrėžimo neturi, tą
patvirtina tiek Lietuvos, tiek ir užsienio autoriai. Esmę sudaro bruožai apibūdinantys tautinę
mažumą, o tai yra etninė kilmė, rasė, religija. Taip pat svarbūs objektyvieji bei subjektyvieji
kriterijai, kurie persipynę tarpusavyje, kadangi per objektyviuosius požymius asmuo atskleidžia
subjektyvų požiūrį į savo tapatumą.
Antroje dalyje gilinamasi į tautinių mažumų konstitucinį statusą demokratinėje
visuomenėje. Nemenkas dėmesys skiriamas diskriminacijos problemai bei lygiateisiškumo
principui. Diskriminacijos draudimas įtvirtinamas 29 LR Konstitucijos straipsnyje. Lygiateisiškumo
principo esmė - užtikrinti pagrindines žmogaus teises: teisę dirbti, teisę mokytis ir teisę dalyvauti
visuomeniniame gyvenime. Lygybės principas iš esmės reiškia diskriminacijos draudimą. Tai
vienas nuo kito neatsiejami principai.
Trečioje dalyje analizuojamas tarptautinis reguliavimas tautinių mažumų teisių apsaugos
srityje. Lietuva stodama į ES įsipareigojo tarptautines sutartis perkelti į nacionalinę teisę. Tačiau
pagrindinė problema liečianti šį įsipareigojimą yra netinkamas teisės aktų perkėlimas, o tai ir yra
didysis barjeras siekiant tobulėjimo žmogaus teisių apsaugos srityje.
Ketvirtojoje dalyje aptariamas ordinarinis norminis reguliavimas tautinių mažumų teisių
apsaugos srityje. Valstybės deda dideles pastangas žmogaus teisių gynybos srityje, visų pirma
įtvirtinant tarptautinius teisės aktus, o po to ir leisdamos savus. Analizuojant tautinių mažumų tesių
ginybos aspektus nepamirštami ir šiuo metu Lietuvoje itin aktualūs klausimai, tai tautinių mažumų
švietimo ir kalbų vartojimo aspektai bei problemos. Remiantis LR teismų praktika giliau
pažvelgiama į egzistuojančias problemas.
Taigi, ši analizė parodo, kad tautinių mažumų teisių apsauga ir jos įgyvendinimas yra
aktuali teisinė problema, kuriai didžiulę įtaką daro ES teisė. Problemą bandoma reguliuoti
priimamais nacionaliniais teisės aktais, o taip pat ir tarptautiniais, tačiau kol ši sistema yra su
spragomis, tol žmogaus teisės, tautinių mažumų teisių apsaugos srityje bus pažeidinėjamos
netinkamai jas įgyvendinant.
4
SUMMARY
The research analysis the protection of ethnic minority rights in Lithuania. Ethnic minority
rights are a part of human rights therefore the whole analysis is based precisely on human rights.
The analysis consists of 4 parts which are divided into smaller ones. In the first part, ethnic minority
conception is discussed, analyzing its historic aspect. The ethnic minority conception as such does
not have a specific definition - both Lithuanian and foreign authors confirm that. However, the
definition itself does not influence the protection of this group of people's rights. The key is the
elements that characterizes an ethnic minority, namely ethnicity, race, religion. The analysis is also
aimed to understanding the essence of objective and subjective criteria and their meaning to ethnic
minorities. These criteria are interconnected, since through objective elements a person reveals a
subjective view on his/her identity. Even the Constitutional court in its resolution has said:
"Ethnicity is a matter of personal self-determination, i.e. nobody except the person him/herself can
solve the issue of his/her belonging to an ethnic group". Precisely through the objective elements -
speaking a certain language, subject to certain customs or religion - a person reveals a subjective
view on identity. This issue is analyzed by exploring the legislation of the Republic of Lithuania,
that define rights and protection of ethnic minorities. The ethnic minority protection is defined by
three groups of legal acts - the Constitution of the Republic of Lithuania as a basis document for
legal protection, the Parliament laws and subordinate legislation related to the policy of ethnic
minorities.
The second part analyzes the constitutional status of ethnic minorities in a democratic
society. The constitutional status of ethnic minorities in our society is exceptional. The Constitution
of the Republic of Lithuania obliges the state to provide a person belonging to an ethnic minority
with all the possibilities of implementing his/her constitutional rights, but a person's duty to the
society is also very important. It is also important to remember that the scope for the
implementation of this group of people's rights is not limitless, that is confirmed by Article 28 of
the Constitution. The work pays considerable attention to the problem of discrimination and the
principle of equality. Every democratic state establishes prohibitions of discrimination in its
national law and especially in its Constitution. The principle of discrimination prohibition is
inseparable from the implementation of ethnic minority rights. Discrimination is usually divided
into direct and indirect. Upon joining the EU, Lithuania not only undertook to establish the
principle of nondiscrimination in the Lithuanian law but also to appropriately implement it. This
principle becomes vital due to free movement in the EU territory. Protocol 12 of the Convention for
the Protection of Human Rights and Fundamental Freedoms clearly establishes the prohibition of
discrimination, therefore the states that ratify this document undertake to ensure the implementation
5
of the rights. Regarding the principle of equality, it aims to ensure the main human rights: the right
to work, the right to learn and the right to participate in social life. In essence, the principle of
equality established in Article 29 of the Constitution means prohibition of discrimination. These
principles are inseparable. Not only national, but also international legislation is essential for an
appropriate implementation of the principle of equality. And if an international law act is not
properly transposed into national law, people's possibilities to defend their rights may be limited.
The third part analyzes an international regulation in the field of ethnic minority right
protection, specifically the establishment of ethnic minority rights in the European Union legislatio
and in the frameworks of the United Nations. Regarding the EU legislation, the work covers seven
that have a big influence in terms of the analyzed issue. These are the Charter of Fundamental
Rights, the Treaty of Amsterdam of 1997, Directive 2000/43/EC implementing the principle of
equal treatment of people irrespective of their race or ethnicity, Directive 2000/78/EC establishing a
general framework of equal treatment in the field of employment and occupation, the Copenhagen
criteria of June 21-22, 1993, European Parliament resolutions, the Treaty of Lisbon. Upon joining
the European Union, Lithuania undertook to transpose the international agreements into its national
law. However, the main problem regarding this obligation is improper legislation transposition, and
that is precisely the great barrier to improvements in the field of human right protection. For this
part's analysis, the legal acts adopted by the United Nations are also important, three of which are
singled out: The Universal Declaration of Human Rights, Convention on the Elimination of All
Forms of Racial Discrimination, International Covenant on Civil and Political Rights. When
analyzing these documents, it can be seen that both the principle of discrimination prohibition and
the principle of equality in the human right framework are vital for protecting ethnic minority
rights.
In the fourth part, an ordinary legislative regulation in the field of ethnic minority right
protection is discussed. An important legal issue of the ordinary legislative regulation's
compatibility with international regulation is touched upon. The part explores the methods of ethnic
minority protection and right establishment, which are stated in the following codes: Criminal,
Criminal Procedure, Administrative, Civil, Civil Procedure and Labour. The Lithuanian legal
regulation is compared to the regulation of the ethnic minority legislature established in Sweden,
Croatia and Finland. Many similarities can be seen between the legal regulation of the Republic of
Lithuania and the above-mentioned states. In summary, the important establishments of
discrimination prohibition and principle of equality are singled out once more. The conclusion is
that states are making considerable efforts in the field of human right protection, firstly by
establishing international legal acts, and later by adopting their owns. The analysis of ethnic
minority right protection also considers the issues that are currently particularly relevant in
6
Lithuania, i.e. the aspects and problems of ethnic minority education and language usage. The
existing problems are analyzed more deeply according to the judicial practice of the Republic of
Lithuania. The following issues have been raised: the issue of whether the essay volume
exemptions, applied to the people learning in ethnic minority languages, are proportional and
objectively justifiable; the issue of writing the names and surnames of people in the national
language in the passports of those Lithuanian citizens who belong to ethnic minorities.
To sum up, this analysis shows that the protection and implementation of ethnic minority
rights is a relevant legal issue, largely influenced by the law of the European Union. This issue is
regulated by adopting national and international law acts, however, as long as the transposition of
the legal acts into the national law is not without flaws, the human rights in the field of ethnic
minority right protection will be vulnerable to an improper implementation.
7
Įvadas
Temos aktualumas. 1992 metų Lietuvos Respublikos Konstitucijos 18 straipsnis kalba
apie tai, kad: „Žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės“. Kiekvienas asmuo gimdamas Lietuvos
Respublikoje automatiškai įgyja teisę į laisvą priklausymą etninei grupei arba kitaip tariant tautinei
mažumai. Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijos 1 straipsnis nurodo, kad: „Tautinių
mažumų ir joms priklausančių asmenų teisių ir laisvių apsauga yra neatsiejama žmogaus teisių
apsaugos dalis ir priklauso tarptautinio bendradarbiavimo sričiai“. Lietuva, būdama Europos
Sąjungos narė įsipareigoja ginti žmogaus teises, konkrečiu atveju, tautinių mažumų teises.
Tarptautiniai teisės aktai įtvirtinantys šias teises yra netsiejama Lietuvos teisinės sistemos dalis.
Kadangi Lietuva yra demokratinė valstybė, tarptautiniais teisės aktais turi būti užtikrinamos ir
ginamos kiekvieno Lietuvos Respublikoje gyvenančio asmens, priklausančio tam tikrai mažumai,
teisės.
Tautinių mažumų teisių netinkamas įgyvendinimas įrodytų, kad Lietuvoje ši teisinės
sistemos dalis nėra tinkamai įtvirtinta, o teisės aktai nors ir priimti, bet įgyvendinami blogai juos
pritaikant. Šiame darbe bus analizuojama tautinė mažuma kaip tokia, o taip pat ir kliūtys
atsirandančios žmogaus teisių srityje, kurios trukdo pilnai įgyvendinti žmogaus teises tautinių
mažumų teisių apsaugos srityje.
Tyrimo tikslas. Remiantis nacionaliniais ir tarptautiniais teisės aktais paanalizuoti,
tautinių mažumų teisių įtvirtinimą ir įgyvendinimą Lietuvoje.
Uždaviniai:
Apžvelgti tautinių mažumų sąvoką istoriniu aspektu;
Objektyvių ir subjektyvių kriterijų analizė, kuriais paremtas tautinių mažumų
egzistavimas;
Apibūdinti ir paanalizuoti lygiateisiškumo principą, palyginti su diskriminavimo
draudimu;
Įsigilinti į nacionalinius ir tarptautinius teisės aktus reguliuojančius tautinių mažumų
teises;
Išanalizuoti diskriminacijos, kaip žmogaus teisių pažeidimo, teisinius aspektus.
Tyrimo metodai. Analizuojant problemą pasitelkti istorinius tautinių mažumų sąvokos
aiškinimo aspektus. Lyginamasis metodas suteiks galimybę lyginant teisės aktus pamatyti jų
skirtumus bei įvertinti. Principų analizė padės suvokti savo įtaką teisinei sistemai.
Hipotezė. Tautinių mažumų teisių apsauga kaip žmogaus teisių dalis.
8
1. TAUTINIŲ MAŽUMŲ SAMPRATA
1.1. Tautinių mažumų samprata tarptautiniuose teisės aktuose
Kiekvienos suverenios valstybės tikslas/siekiamybė yra demokratija ir jos vystymas.
Šiuolaikinėje teisinėje sistemoje žmogaus teisės yra iškeliamos į pirmą vietą. 1948 metais Jungtinių
Tautų priimtos Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 1 straipsnis skelbia: „Visi žmonės gimsta
laisvi ir lygūs savo orumu ir teisėmis. Jiems suteiktas protas ir sąžinė ir jie turi elgtis vienas kito
atžvilgiu kaip broliai“.1 Anot V.Vadapalo šios nuostatos reikšmė yra prigimtinis žmogaus teisių
supratimas t.y. „Žmogaus teisės yra neatskiriamos nuo žmogaus asmenybės“.2 V. Vadapalas
pateikdamas doktrinoje vyraujančias idėjas aiškina, kad tautinių mažumų teisės yra priskiriamos
prie kolektyvinių žmogaus teisių: „nors vis dar vyrauja nuomonė, kad tautinių mažumų teisės, kaip
ir visos kitos žmogaus teisės, yra individualios.“ 3 Tačiau, kad ir kaip bebūtų pats autorius išlieka
prie minties, kad žmogaus teisės pagal savo prigimtį yra individualios, prigimtinės ir priklausančios
atskiram žmogui, kolektyvo įtakos nebelieka, „[b]e abejo, žmogus savo teisėmis gali naudotis kartu
su kitais, tačiau dėl to jos netampa kolektyvo teisėmis“.4
1.1.1. Tautinių mažumų sąvokos istorinis aspektas
Tautinės mažumos yra neatsiejama kiekvienos valstybės dalis, kuri formuojasi nuo pat
valstybės įkūrimo. Tautinės mažumos sąvoka kaip tokia yra linksniuojama jau nuo XVI a. „pradėjus
formuotis valstybėms ir įvedant jų suverenitetą tam tikroje teritorijoje“.5 Taigi, apibrėžus teritoriją
atsitikdavo taip, kad dalis kitos tautos žmonių atsiurdavo suformuotoje valstybėje. Kadangi nuo
žmogaus kaip individo yra neatsiejamas noras puoselėti savo kalbą, kultūrą, religiją, papročius,
todėl atsidūrus valstybėje, kurioje iškeliamos kitokios vertybės automatiškai kyla problema. Kurios
esmė tokia, kad nesant apibrėžtumo įvardijant, kas yra tautinė mažuma ir koks jos apsaugos tikslas
bus pažeista viena pagrindinių žmogaus teisių įtvirtintų dar „Žmogaus ir piliečio teisių
deklaracijoje“, kad visi žmonės iš prigimties - lygūs ir laisvi. Visgi šiuo principu yra grindžiama
kiekviena demokratinė valstybė. Taigi, [s]tiprėjant valstybingumui Europoje, didėjo ir atskirų šalių
susirūpinimas mažumų padėtimi6, tačiau šios problemos buvo sprendžiamos dvišalėmis arba
1 Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, Nr. 68-2497 , Valstybės žinios, 2006-06-17.
2 V. Vadapalas, Tarptautinė teisė, (Vilnius: Eugrimas, 2006), p. 265-266.
3 Ten pat p.265.
4 Ten pat p.266.
5 R. Mališauskas, Žmogaus teisės. Mažumų teisės. Tarptautinių dokumentų rinkinys, (Vilnius: Standatų spaustuvė,
1996), p. 21. 6 Ten pat p.21.
9
daugiašalėmis sutartimis. Į mažumų teisės kaip egzistuojančią problemą buvo pradėta gilintis
plačiau po Pirmojo pasaulinio karo. Ši darbą siekant išsaugoti taiką pradėjo Tautų Sąjunga.7
„[L]aikytasi koncepcijos, jog tautinė mažuma – tai asmenys, nelaikantys savęs daugumos tautos ir
gyventojų dalimi, kurių, lygynant su likusia valstybės gyventojų dalimi, yra mažiau bei jie užima ne
dominuojančia poziciją.“8
Egzistuoja ne vienas dokumentas, kuris kalba apie tautinių mažumų teises, tačiau kyla
problema, jog realiai nei viename iš jų nėra konkretaus apibrėžimo. Prof. G. Capotorti patvirtina šią
problemą pasiremdamas tarptautiniais teisės aktais bei išreiškia tokią mintį:
„Despite the many references to minorities to be found in international legal instruments of all
kinds „...“, there is no generally accepted definition of the term „minority“. The preparation of a
definition capable of being universally accepted has always proved a task of such difficulty and
complexity that neither the experts in this field nor the organs of the international agencies have
been able to accomplish it to date.“9
Tai, kad tautinės mažumos sąvoka nėra apibrėžta jokiame tarptautinės teisės dokumente
patvirtina ir Aistė Račkauskaitė viename savo straipsnių. Ji aiškina, „kad nors ir universaliuose, ir
regioniniuose tarptautiniuose dokumentuose vartojamas tautinės arba etninės mažumos terminas,
vis dėlto tie patys dokumentai neapibrėžia, kokia asmenų grupė laikytina tautine mažuma“.10
Taip
pat autorė nagrinėdama tautinės mažumos koncepciją padarė išvadą, kad identifikuojant tautinę
mažuma svarbiausi aspektai į kuriuos reikia žvelgti yra rasė, religija, etninė kilmė ir kalba. Na, o
Jungtinių Tautų priimti dokumentai dėmesį koncentruoja į bendrąsias žmogaus teises, o apsauga
joms suteikiama remiantis anksčiau minėtais bruožais t.y. etnine kilme, rase, religija.11
Taigi, vieno tautinės mažumos sąvokos apibrėžimo nėra, o nagrinėjant skirtingų autorių
literatūrą ar tarptautinius teisės aktus galima rasti skirtingus šios žmonių grupės vertinimus, tačiau
supratimas, kas yra tautinė mažuma išlieka vienodas, kadangi esmę sudaro tautinę mažumą
apibūdinantys bruožai.
1.1.2. Objektyvių ir subjektyvių kriterijų apibūdinančių tautines mažumas analizė
Kriterijai padeda suvokti ar tam tikras asmuo gali būti priskiriamas tautinei mažumai. Būtų
galima paminėti Krymo, Ukrainos dalies (nuo 2014 m. kovo mėn. de facto valdomas Rusijos),
7 Ten pat p.22.
8 A. Račkauskaitė, „Tautinės mažumos samprata: Tarptautinės teisės aspektai“, Socialinių mokslų studijos (2010, 1(5))
p. 308-309. 9 F.Capotorti, Study on the Rights of Persons Belonging to Ethnic, Religious and Linguistic Minorities, (New York:
United Nations, 1979) p. 5. 10
Žr. išnašą 8, A. Račkauskaitė, p. 306. 11
Ten pat p. 310.
10
atvejį. Ar ten gyvenanti rusų tautos dauguma, kuri yra dominuojanti, gali būti priskiriama mažumai?
Ar tai atitininka vieną itin svarbų kriterijų kaip nedominavimas? A. Račkauskaitė nedominavimo
klausimą analizavo ir savo straipsnyje. Ji dėsto gan kritišką požiūrį į tai, kad:
„vadovaujantis šiuo kriterijumi tautinių mažumų apsauga yra garantuojama priklausomai
nuo politinės situacijos: jei tautinė mažuma neužima valdančiosios pozicijos, ji naudotųsi tautinėms
mažumoms teikiama apsauga, tačiau pasikeitus politinei situacijai ta pati tautinė mažuma
atsidūrusi valdančioje pozicijoje prarastų apsaugą“.12
Taigi, šiuo atveju vien nedominavimo kriterijaus nepakanka tautinės mažumos
apibrėžimui, jis gali būti kaip alternatyvus požymis, tačiau nebūtinai tinkantis visais atvejais. Todėl
iškilus tokiai situacijai svarbu žvelgti per kitų objektyvių kriterijų prizmę, atsisakant nedominavimo
kaip esminės sąlygos apibūdinant tautines mažumas.
Kiti svarbūs kriterijai apibūdinantys tautinę mažumą būtų kalba, kultūra, religija. Šie
objektyvūs kriterijai sueina į visumą iš kurios išplaukia tokia sąvoka kaip identitetas, šiuo atveju
tautinis13
(savęs priskyrimas kokiai nors etninei bendruomenei), o tai yra subjektyvu. Vis gi asmuo
pats nusprendžia kokiai etninei bendruomenei save priskirti. Tokią teisę patvirtino ir Konstitucinis
teismas 1999 metų spalio 21 dienos nutarime, kuriame pasisakė: „Kokiai tautybei priklausyti - tai
asmens apsisprendimo reikalas, t.y. niekas, išskyrus patį asmenį, negali spręsti jo priskyrimo kokiai
nors tautybei klausimo“.14
Vartodamas tam tikrą kalbą, laikydamasis tam tikrų papročių ar
išpažindamas religiją būtent per šiuos objektyviuosius požymius asmuo atskleidžia subjektyvų
požiūrį į savo tapatumą. G.Alfredson, kalbėdamas apie identitetą, paneigė šio kriterijaus teisnę
svarbą. Anot jo: „jeigu asmuo atitinka objektyviąsias tautinės mažumos savybes ir taip pat save
priskiria konkrečiai mažumai, to pakanka jį laikyti konkrečios tautinės mažumos nariu“.15
Taip pat plačiai aptarinėjamas kriterijus yra pilietybė. Ne vienas autorius jį traktuoja kaip
netinkamą ir kaip priešpriešą pastato tautinės mažumos ilgalaikius ryšius su valstybe. Sutarties dėl
Europos Sąjungos veikimo 18 straipsnis kalba: „Sutarčių taikymo srityje, nepažeidžiant jose esančių
specialių nuostatų, draudžiama bet kokia diskriminacija dėl pilietybės“16
. Tačiau svarbu pabrėžti,
kad šis straipsnis nepiliečiams nesuteikia tokių pat teisių kaip piliečiams. Yra tik tam tikros sritys.
Šis kriterijus analizuojamas ir leidinyje „Minority Rights International Standards and Guidance for
12
Ten pat, p.316. 13
Tautinis identitetas - istoriškai nulemta asmens savybė, nors yra ginčytinas dalykas, mat dalis mokslininkų teigia, kad
taut. identitetas yra kintantis, asmuo pats gali pasirinkti savo tautiškumą; Žodynas.lt; http://www.zodynas.lt/terminu-
zodynas/i/identitetas [aplankyta 2014 02 24;]. 14
Nutarimas “Dėl Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. sausio 31 d. nutarimo “Dėl vardų ir
pavardžių rašymo “Lietuvos Respublikos piliečio pase” atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai”. 15
A. Račkauskaitė, „Tautinės mažumos samprata: Tarptautinės teisės aspektai“, Socialinių mokslų studijos (2010, 1(5))
p. 317, citata tekste: Alfredson, G. Minority Rights: International Standards and Monitoring Procedures. Latvian
Human Rights Quarterly. 1998, 5/6:12. 16
Sutartis “Dėl Europos Sąjungos veikimo“, pakeista Lisabonos sutartimi ir įsigaliojusi nuo 2009 m. gruodžio 1 d.; OL
C306/2007.
11
Implementation“. Leidinyje iškeliamas klausimas: Ar mažumų teisės gali būti taikomos ne
piliečiams? Puikus atsakymas į šį klausimą pateikiamas „Commentary of the UN minorities
Declaration by the Working Group of Minorities to the United Nations Declaration on the Rights of
Persons Belonging to National or Ethnic, Religious and Linguistic Minorities“, kuriame teigiama,
kad:
„citizenship as such should not be distinguishing criterion that excludes some persons or groups
from enjoying minority rights under the Declaration, other factors can be relevant in distinguishing
in between the rights that can be demanded by different minorities. „...“ Those who have been
established for a long time on the territory may have stronger rights than those who have recently
arrived.“17
Šių teisių taikymas mažumoms neturinčioms pilietybės pasiremia nediskriminavimo principu, kuris
šiuo atveju reikštų galimybę kiekvienam asmeniui save priskirti prie tam tikros tautinės mažumos,
kuri vartoja tam tikrą kalbą, išpažįsta religiją, puoselėja kultūrą ir papročius be baimės būti
diskriminuojamiems dėl savo pasirinkimo (diskriminacijos problema vėliau bus analizuojama
tolimesnėse dalyse).
Minėtame leidinyje taip pat įvardijama tokia sąvoka kaip „statless“, kuri reikštų asmenį be
pilietybės (tokių asmenų pasaulyje šiuo metu yra apie 15 mln.), tačiau save priskiriantį etninei,
religinei ar kalbinei mažumai: „most human rights are guaranteed to everyone under the jurisdiction
of the state, in practice non-citizens, including stateless persons face obstacle in exercising these
rights. These obstacles may be greater still if the stateless person also belongs to a minority
group“.18
Taigi, būtų galima padaryti išvadą, kad nors teisės aktai ir garantuoja asmenims jų teises
nepaisant pilietybės, tačiau praktikoje problemos yra neišvengiamos, nes paprastai kiekviena
valstybė įstatymus kuria savo piliečiams, o „stateless“ lieka primiršti, preziumuojant, kad jų teisės
yra ar bus įtvirtintos tarptautiniuose teisės aktuose. V. Vadadapalas pilietybės problemą laiko
valstybės vidaus teisės dalimi, kadangi visi klausimai susiję su pilietybės įgijimu ar netekimu yra
sprendžiami valstybės, tačiau tarptautinė teisė taip pat sprendžia tam tikrus kolizinius pilietybės
klausimus (pvz. asmenims su keliomis pilietybėmis arba neturint jokios).19
Todėl, siekiant išvengti
neaiškumų verta atkreipti dėmesį į The Coonvention on the Reduction of Statelessness, kuri
detalizuoja ir apibrėžia asmenų be pilietybės teises.
17
United Nations.Human Rights. Office of the high commissioner, „Minority Rights: International Standards and
Guidance for Implementation (New York and Geneva: United Nations, 2010) p. 11, citata tekste:
E/CN.4/Sub.2/AC.5/2005/2, para. 10. 18
United Nations.Human Rights. Office of the high commissioner, „Minority Rights: International Standards and
Guidance for Implementation (New York and Geneva: United Nations, 2010) p. 6. 19
Žr. Išnašą 2, V. Vadapalas, p. 263;
12
1.2. Tautinių mažumų samprata Lietuvos Respublikos teisės aktuose
Valstybės pareiga yra užtikrinti savo piliečių gerovę, o to galima pasiekti kuriant/priimant
teisės aktus, kuriuose būtų įtvirtintos žmogaus teisės bei apibrėžtos jų taikymo ribos. Ne išimtis ir
tautinių mažumų teisių įtvirtinimas Lietuvoje. E. Kuzborska savo knygoje įvardija 3 grupes į kurias
galima suskirstyti tautinių mažumų apsaugą reglamentuojančius teisės aktus: pirmajai priskiriama
LR Konstitucija kaip teisinės apsaugos pagrindus nustatantis dokumentas, antrajai – Seimo
priimami įstatymai, trečiajai – poįstatyminiai aktai, susiję su etninių mažumų politika.20
LR Konstitucija 29 straipsnyje įtvirtina tai, kad: „Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti
jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo,
įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu“.21
Remiantis šiuo straipsniu galima spręsti, kad Konstitucija
suteikia valstybei teisę pačiai nuspręsti ir pasirinkti būdus kaip turi būti ginamos šios teises. Svarbu
tik tai, kad jos nebūtų pažeidžiamos. E. Kuzborska kalbėdama apie 45 LR Konstitucijos straipsnį
nustatatantį, kad: „Piliečių tautinės bendrijos savo tautinės kultūros reikalus, švietimą, labdarą,
savitarpio pagalbą tvarko savarankiškai“22
čia pat įžvelgia ir problemą. Anot jos, „čia kalbama ne
apie tautines mažumas, o apie tautines bendrijas – tai vieningos „tautinės mažumos“ ar „etninės
mažumos“ sampratos stokos padarinys“.23
Reikia paminėti, kad nors tautinių mažumų įstatymas yra netekęs galios, tačiau
pagrindiniais Lietuvos nacionaliniais teisės aktuose kaip LR Civilinis kodeksas, LR Civilinio
proceso kodeksas, LR Baudžiamasis kodeksas, LR Baudžiamojo proceso kodeksas, LR Darbo
kodeksas, LR Administracinių teisės pažeidimų kodeksas ir kt. tautinių mažumų teisės yra ginamos.
Platesnė šių įstatymų analizė, liečianti tautinių mažumų teises, bus 4 dalyje.
2. TAUTINIŲ MAŽUMŲ KONSTITUCINIS STATUSAS
DEMOKRATINĖJE VISUOMENĖJE
2.1. Įpareigojantis ar suteikiantis laisvę rinktis teisių įgyvendinimą
Monografijos „Konstitucingumas ir pilietinė visuomenė“ preambulėje Konstitucija
įvardijama kaip „svarbiausias teisės aktas: tai aukščiausioji teisė, todėl konstitucingumas, t.y.
20
E. Kuzborska,Teisinė tautinių mažumų padėtis Lietuvoje (Vilnius: UAB Artprint, 2012), p. 99; 21
LR Konstitucija, Žin. (1992, Nr. 33-1014), 29 str; 22
Ten pat, 45 str. 23
Žr. išnašą 19, E. Kuzborska, p. 100.
13
įstatymų, kitų teisės aktų ir Konstitucijos atitikimas, taip pat ir šių aktų taikymas laikantis
Konstitucijos reikalavimų – vienas svarbiausių nūdienos teisinio gyvenimo imperatyvų“.24
Konstitucijos viršenybės principas, įtvirtintas Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalyje25
, tai
pamatinis demokratinės valstybės principas. Konstitucinis teismas 2002 m. gruodžio 24 d. nutarime
taip pat išaiškino Konstitucijos viršenybės principą:
„Konstitucijos viršenybės principas reiškia tai, kad Konstitucija teisės aktų hierarchijoje užima
išskirtinę – aukščiausią vietą; joks teisės aktas negali prieštarauti Konstitucijai; niekam
neleidžiama pažeisti Konstitucijos; konstitucinė tvarka turi būti ginama; pati Konstitucija įtvirtina
mechanizmą, leidžiantį nustatyti, ar teisės aktai (jų dalys) neprieštarauja Konstitucijai; šiuo
atžvilgiu Konstitucijoje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas yra neatsiejamai susijęs su
konstituciniu teisinės valstybės principu - universaliu konstituciniu principu, kuriuo grindžiama visa
Lietuvos teisės sistema ir pati Konstitucija; Konstitucijos viršenybės principo pažeidimas reikštų,
kad yra pažeidžiamas ir konstitucinis teisinės valstybės principas.“26
A.Vaišvila kalbėdamas apie žmogaus teises bei analizuodamas kitų autorių darbus pateikia
pagrindinių žmogaus teisių katalogą: politinės teisės, pilietines teises, ekonominės teisės, socialinės
teisės, kultūrinės teisės ir galiausiai trečiosios kartos žmogaus teisės, kurioms ir priklauso mažumų
teisės. Anot jo, bet koks žmogaus teisių ir tautų teisių supriešinimas yra draudžiamas. Kaip
žmogaus teisės negali ignoruoti tautų teisių, taip ir tautų teisės – žmogaus teisių.27
Pateikiamas
pavyzdys aiškinantis apsisprendimo teisę: „[T]autos teisė į laisvę ir nepriklausomybę
(apsisprendimo teisė) yra neatskiriama nuo atskiro asmens laisvo teisių įgyvendinimo. Negali būti
absoliutaus nei žmogaus, nei tautų teisių prioriteto, nes kaip žmogaus teisės yra laisvo tautų
klestėjimo sąlyga, taip ir tautų teisės yra būtina sąlyga gerbti ir įgyvendinti žmogaus teises.“28
1992 metų LR Konstitucija apibrėžia ne tik lietuvių tautos, bet ir kitų tautinių mažumų
teisės. 37 Konstitucijos straipsnis29
bene vienintelis Konstitucijos straipsnis, kuris įvardiją tautinę
bendriją/mažumą kaip tokią. Būtų galima paminėti ir 45 straipsnį30
, tačiau jis tik patvirtina tai, kad
valstybė nesikiša į tautinių mažumų reikalus. Kyla klausimas ar to pakanka, ar aukščiausias
valstybės įstatymas neatima teisių įgyvendinimo galimybės? Atsakant į šį klausimą svarbu suprasti,
kad Konstitucija ir šie konkretūs straipsniai kuria visą įstatymų sistemą, kuri padeda valstybei išlikti
demokratiškai.
24
E. Balutytė ir kiti, Konstitucingumas ir pilietinė visuomenė (Vilnius: Lietuvos teisės universitetas, 2006), p.4; 25
Negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai. 26
Nutarimas Dėl Lietuvos Respublikos seimo rinkimų įstatymo 2 straipsnio 5 dalies atitikties Lietuvos Respublikos
Konstitucijai, LR Konstitucinis teismas (2012, Nr. 8/2012). 27
Žr. išnašą 24, E. Balutytė ir kiti, p. 107. 28
Ten pat, p. 107. 29
Pieliečiai, priklausantys tautinėms bendrijoms, turi teisę puoselėti savo kalbą, kultūrą ir papročius. 30
Piliečių tautinės bendrijos savo tautinės kultūros reikalus, švietimą, labdarą, savitarpio pagalbą tvarko savarankiškai.
14
„Kiekviena valstybė, „...“ , įsipareigoja gerbti ir visiems esantiems jos teritorijoje bei
priklausantiems jos jurisdikcijai asmenims užtikrinti teises, „...“ , be jokių skirtumų, tokių kaip rasė,
odos spalva, lytis, kalba, religija, politiniai arba kiti įsitikinimai, tautinė ar socialinė kilmė, turtinė
padėtis, gimimas ar koks nors kitas požymis.“31
– tai 2 Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių
pakto straipsnis, kuris kalba apie valstybės įsipareigojimą ginti asmens teises nepaisant jo
įsitikinimų. Konkrečiai tautai svarbu žinoti, kad bet kokia grėsmė kilusi jos išlikimui suteikia teisę
pakto narėms įsikišti ir imtis priemonių grėsmei panaikinti, tą patvirtina ir 4 str. 1 d.32
Svarbu
pažymėti ir 27 pakto straipsnį, „nes jis kol kas yra vienintelė universali sutartinė nuostata,
įtvirtinanti etninių, religinių ir kalbinių mažumų teises“.33
Jis skelbia: „Tose valstybėse, kur yra
tautinių, religinių ir kalbinių mažumų, asmenims, priklausantiems tokioms mažumoms, negali būti
atimta teisė drauge su kitais jų grupės nariais turėti savo kultūrą, išpažinti ir praktikuoti savo religiją
ar vartoti gimtąją kalbą“.34
Žvelgiant į šį straipsnį vėl gi galime daryti išvadą, kad asmuo pats gali
nuspręsti priklausyti tam tikrai tautinei grupei ar ne, nes pagrinde visi įstatymai pabrėžia valstybės
pareigą ginti mažumų teises, o asmenims belieka tik apsispręsti nori priklausyti konkrečiai mažumai
ar ne. Šioje vietoje jokio įpareigojimo nebelieka. Tačiau dažna problema, kuri buvo apžvelgta
„General Comment No. 23: The rights of minorities (Art. 27)“35
yra 27 straipsnio painiojimas su
apsisprendimo teise „self determination“ save priskirti tam tikrai grupei, tačiau paktas aiškiai
atskiria šias dvi teises, pastaroji numatyta 1 Pakto straipsnyje.36
Konstitucijos 28 str. numato, kad „įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo
laisvėmis, žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų
žmonių teisių ir laisvių.”37
, tai nereiškia, kad Konstitucija numato konkrečias pareigas visuomenei,
tiesiog įpareigoja įgyvendinti savo teises nesuvaržant kitų asmenų teisių.
Valstybė yra įpareigota suteikti asmeniui priklausančiam tautinei mažumai visas galimybės
įgyvendinti konstitucines teises, tačiau žmogaus pareiga visuomenei yra taip pat labai svarbi. Tik
abipusiu bendradarbiavimu gali būti pasiektas teigiamas rezultatas. D. Jočienė analizuodama II
Konstitucijos skirsnį padarė išvadą, kad:
„Lietuvos Konstitucijoje įtvirtintos visos žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės, kurios taip pat
įtvirtintos ir atitinkamuose ne tik universaliuose, bet ir regioniniuose tarptautiniuose sutartiniuose
31
Paktas, Žin. (2002 Nr. 77-3288). 32
Susidarius nepaprastajai padėčiai, dėl kurios iškyla grėsmė tautos išlikimui ir apie kurią yra oficialiai paskelbta,
valstybės, šio Pakto Šalys, gali imtis priemonių, kuriomis nuo jų įsipareigojimų pagal šį Paktą nukrypstama tik tiek,
kiek tai reikalinga dėl padėties kritiškumo, jeigu tokios priemonės nėra nesuderinamos su kitais tarptautinės teisės
nustatytais jų įsipareigojimais ir jeigu jos nesukelia diskriminacijos vien dėl rasės, odos spalvos, lyties, kalbos, religijos
ar socialinės kilmės. 33
Žr.išnašą 2, V.Vadapalas, p.273. 34
Žr. išnašą 30, Paktas. 35
Office of the high commissioner for human rights, CCPR/C/21/Rev.1/Add.5, General Comment No. 23. (1994); 36
Visos tautos turi apsisprendimo teisę. Remdamosi šia teise, jos laisvai nustato savo politinį statusą ir laisvai vykdo
savo ekonominę, socialinę ir kultūrinę plėtrą. 37
Žr. išnašą 20, 28 str.
15
dokumentuose. Tai reiškia, kad Lietuvoje tarptautinių teisės aktų žmogaus teisių apsaugos srityje
nuostatos atsispindi LR Konstitucijoje, o tai palengvina šių nuostatų įgyvendinimą vidaus teisėje“.38
Belieka pridurti, kad teisių įgyvendinimo apimtis nėra beribė, tą patvirtina anksčiau minėtas 28
Konstitucijos straipsnis.
2.2. Nediskriminavimo principo įgyvendinimas
Diskriminacija – viena didžiausių problemų mūsų visuomenėje. Tarptautinių žodžių
žodynas išskiria tris diskriminacijos sampratas. Nagrinėjamai problemai aktualiausias apibrėžimas
būtų šis: „ diskriminacija [lot. discriminatio – atskyrimas] tai teisių sumažinimas arba atėmimas tam
tikrai kategorijai asmenų dėl kokių nors požymių“.39
D. Gumbrevičiūtė-Kuzminskienė taip pat
analizavo šį terminą, o tiksliau teisinę diskriminacijos reikšmę. „[T]erminas „diskriminuoti“ yra
daug siauresnis ir reiškia tik tokį nepalankų asmens vertinimą, kuris yra draudžiamas dėl įstatyme
numatytų priežasčių“.40
Todėl kiekviena demokratinė valstybė savo nacionalinėje teisėje, o
svarbiausia Konstitucijoje (Lietuvos Respublikos Konstitucijoje apie tai kalba 29 str. 2 d.41
) įtvirtina
diskriminacijos draudimus.
Paprastai diskriminacija yra skirstoma į tiesioginę ir netiesioginę. Lygių galimybių
įstatymas suteikia štai tokį tiesioginės diskriminacijos apibrėžimą:
„[E]lgesys su asmeniu, kai dėl jo amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, rasės ar etninės
priklausomybės, religijos ar įsitikinimų taikomos prastesnės sąlygos, negu panašiomis aplinkybėmis
yra, buvo ar būtų taikomos kitam asmeniui...“.42
Na, o netiesioginė diskriminacija įvardijama kaip:
„[V]eikimas ar neveikimas, teisės norma ar vertinimo kriterijus, akivaizdžiai neutrali sąlyga ar
praktika, kurie formaliai yra vienodi, bet juos įgyvendinant ar pritaikant gali atsirasti, atsiranda ar
galėtų atsirasti faktinis naudojimosi teisėmis apribojimas arba privilegijų, pirmenybės ar
pranašumo teikimas tam tikro amžiaus, tam tikros lytinės orientacijos, negalios, rasės ar etninės
priklausomybės, religijos ar įsitikinimų asmenims“.43
Šių dviejų sąvokų apibrėžimas suteikia galimybę pamatyti skirtumą, kad diskriminacija
gali pasireikšti ne tik aktyvumu, bet ir pasyviais veiksmais, kurie leidžia pažeisti asmens teises.
38
D. Jočienė ir K. Čilinskas, Žmogaus teisių apsaugos problemos tarptautinėje ir Lietuvos Respublikos teisėje (Vilnius:
Lietuvos Respublikos Seimas. Jungtinių Tautų vystymo programa, 2004) p. 15. 39
Žodžiai.lt – tarptautinių žodžių žodynas, <http://www.zodziai.lt/reiksme&word=diskriminacija&wid=4387>
[aplankyta 2014 03 20]. 40
D. Gubrevičiūtė-Kuzminskienė, „Tiesioginės diskriminacijos samprata pagal rasių lygybės, užimtumo lygybės ir
lyčių lygybės direktyvas“ , Socialinių mokslų studijos (2010, 3(7)) p. 335. 41
Žr. išnašą 20, 29 str; Konkrečiai diskriminacijos terminas kaip toks nėra įvardijamas, tačiau teisių varžymą ar
privilegijų teikimą dėl etninių bruožų galima laikyti diskriminacija. 42
LR Lygių galimybių įstatymas, Žin. (2003, Nr. 114-5115), 2 str. 3 d.. 43
Ten pat, 2 str. 4 d.
16
Priimant šį įstatymą buvo siekta įgyvendinti įsipareigojimus Europos Sąjungai, todėl pagrindiniai
šaltiniai, kuriais buvo remtasi yra Tarybos direktyva, įgyvendinanti vienodų sąlygų taikymo
principą asmenims nepaisant jų rasės arba etninės priklausomybės44
, kurios 2 straipsnyje taip pat
įtvirtinas tiesioginės ir netiesioginės diskriminacijos apibrežimai ir Tarybos direktyva, nustatanti
vienodų sąlygų taikymo užimtumo ir profesinėje srityje bendruosius pagrindus.45
Įstojus į ES Lietuva įsipareigojo, kad nediskriminavimo principas bus ne tik įtvirtintas
Lietuvos teisėje, bet ir tinkamai įgyvendinamas. Šis principas tampa itin svarbus dėl laisvo judėjimo
ES teritorijoje, kadangi suteikiant asmeniui galimybę laisvai keliauti bei apsistoti bet kurioje
valstybėje narėje, tuo pagrindu privalu užtikrinti tokį pat laisvą asmens dalyvavimą visuomeniniame
gyvenime, nepažeidžiant jo teisės būti vertinamam taip pat, nepaisant jo etninės kilmės. Kiekviena
valstybė turi pareigą užtikrinti ir garantuoti draudimą, kurio tikslas sustabdyti grupių ar asmenų
vykdomą veiklą paremtą rasine diskriminacija, rasine propaganda, organizacijų veikla, kuria
siekiama pateisinti ar skleisti rasinę diskriminaciją.46
Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos
konvencijos 12 protokolas aiškiai įtvirtina diskriminacijos uždraudimą, todėl valstybės
ratifikuodamos šį dokumentą įsipareigoja užtikrinti teisių įgyvendinimą. Kalbant apie ši protokolą
būtų galima paminėti bylą Sejdić and Finci v. Bosnia and Herzegovina:
„The applicants complained that they were unable to stand in elections. As part of a peace
settlement to bring an end to the conflict in the 1990s, a power-sharing agreement between the
three main ethnic groups was reached. This included an arrangement that any candidate standing
for election had to declare their affiliation to the Bosniac, Serb or Croat community. The
applicants, who were of Jewish and Roma origin, refused to do so and alleged discrimination on
the basis of race and ethnicity. The ECtHR repeated its explanation of the relationship between
race and ethnicity, above, adding that ‘[d]iscrimination on account of a person’s ethnic origin is a
form of racial discrimination’. The ECtHR finding of racial discrimination illustrates the interplay
between ethnicity and religion. Furthermore the ECtHR found that despite the delicate terms of the
peace agreement this could not justify such discrimination.“47
Taigi, šiuo klausimu Europos žmogaus teisių teismas buvo labai griežtas: negali būti jokio
objektyvaus pateisinimo asmens vertinimui, kuris pagrįstas remiantis vien rase ar etnine kilme.48
Į diskriminacijos problemą vertėtų pažvelgti ir iš kitos pusės. Eduard Mažul savo
straipsnyje „Tautinių mažumų apsauga kaip pozityviosios diskriminacijos pavyzdys“ iškelia
44
Tarybos 2000 m. birželio 29 d. direktyva 2000/43/EB, įgyvendinanti vienodų sąlygų taikymo principą asmenims
nepaisant jų rasės arba etninės priklausomybės. [2000] OL L 180. 45
Tarybos 2000 m. lapkričio 27 d. direktyva 2000/78/EB, nustatanti vienodo požiūrio užimtumo ir profesinėje srityje
bendruosius pagrindus. [2000] OL L 303. 46
Žr. išnašą 5, p.29. 47
European Union Agency for Fundamental Rights. European Court of Human Rights - Council of Europe, Handbook
on European non-discrimination law (Luxemburg: Publications Office of the European Union, 2011) p. 105-106. 48
Ten pat, p.106.
17
pozityviosios diskriminacijos klausimą. Paprastai terminas „diskriminacija“ vertinamas kaip
turintis neigiamą reikšmę, kadangi vien apibrėžimas leidžia susidaryti įspūdį, kad iš diskriminacijos
gali išplaukti tik neigiamos pasekmės, tai būtų teisių susiaurinimas ar netgi visiškas jų atėmimas.49
E. Mažul išryškina tokius atvejus, „kai atskiroms socialinėms grupėms dėl jų ypatingo statuso, kuris
dažniausiai yra nulemiamas tam tikro tokių grupių socialinio, ekonominio, kultūrinio ar kitokio
jautrumo ir pažeidžiamumo, taikoma ypatinga teisinė apsauga.“50
Jis išskiria tokias grupes: vaikai,
moterys, neįgalieji, tautinės (etninės) mažumos, seksualinės mažumos. Būtent į šias grupes ir jų
apsaugą yra sutelkiamas itin didelis dėmesys. Teisės teorijoje vyraujantis terminas „pozityvi
diskriminacija“ leidžia paaiškinti tam tikrų asmenų grupių padidintą apsaugą. „Kitaip tariant, šiuo
atveju terminas „diskriminacija“ tarsi įgauna teigiamą, pozityvų atspalvį, nes kalbama ne apie teisių
susiaurinimą ar atėmimą, bet apie savitą jų išplėtimą.“51
Straipsnyje taip pat iškeliamas labai taiklus
klausimas: ar pozityvi diskriminacija – subjektinių teisių ir pareigų pusiausvyros pažeidimas? Į jį
atsakant svarbu suvokti, kad pozityvi diskriminacija jokiu būdu negali būti siejama su privilegijų
teikimu. Tą patvirtino ir Konstitucinis teismas: “Konstitucijoje tik yra nustatytos kai kurios
visuotinai pripažintos specialios tam tikrai žmonių grupei būdingos teisės, būtent tautinių mažumų
narių teisės, kurios įtvirtintos Konstitucijos 37 ir 45 straipsniuose“.52
Kad ji būtų pateisinama ir
nelaikoma tik privilegijų teikimu - reikalingos tam tikros sąlygos. Štai tokios įvardija E.Mažul:
1) „asmenys, kuriems taikomas skirtingas teisinis reguliavimas, turi pasižymėti tam tikru
socialiniu vertingumu, ypatingu pažeidžiamumu ar plačiai suprantamu socialiniu jautrumu
(pozityvios diskriminacijos vertybinis elementas);
2) saugotinos asmenų grupės turi pasižymėti tam tikrais vienodais požymiais, išskiriančiais jas
iš kitų asmenų, t.y. turi būti susiformavusi tam tikra santykiškai vieninga „mažuma“
(pozityvios diskriminacijos kokybinis elementas);
3) pozityvia diskriminacija turi būti siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų ir naudingų
tikslų (pozityvios diskriminacijos kokybinis elemntas);
4) diferencijuoto teisinio reguliavimo pobūdis ir mastas turi būti proporcingas ir adekvatus
siekiamiems tikslams (pozityvios diskriminacijos proporcingumas);
5) išlyginamosiomis priemonėmis užtikrinamos teisės negali būti laikomos neprarandamomis ir
pažeisti kitų asmenų („daugumos“) teisių ir teisėtų interesų (pozityvios diskriminacijos
santykinumas)“.53
49
E. Mažul, „Tautinių mažumų apsauga kaip pozityviosios diskriminacijos pavyzdys“ ,Vilniaus universitetas, Teisė
(2008 67 tomas) p. 105. 50
Ten pat, p. 106. 51
Ten pat, p. 106. 52
Išvada Dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 4, 5, 9, 14 straipsnių ir jos Ketvirtojo
protokolo 2 straipsnio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai, LR Konstitucinis teismas (1995 Nr. 9-199). 53
Žr. išnašą 47, p. 110.
18
Taigi, apibendrinant būtų galima teigti, kad jei įgyvendinannt pozityvią diskriminaciją yra
laikomasi šių sąlygų apie kokį nors subjektinių teisių ir pareigų pusiausvyros pažeidimą kalbėti
tikrai nebūtų galima.
2.3. Lygiateisiškumo problema tautinių mažumų atžvilgiu
Norint žmogaus gyvenimą pavadinti pilnaverčiu jame privalo egzistuoti trys pagrindinės
teisės: tai teisė mokytis, teisė dirbti ir užsidirbti bei teisė dalyvauti bendruomenės ir
visuomeniniame gyvenime. Šių teisių įgyvendinimui itin svarbus lygiateisiškumo principas,
kadangi be jo tam tikros asmenų grupės, šiuo atveju tautinės mažumos, prarastų galimybę
įgyvendinti šias teises, o tai demokratinėje visuomenėje būtų pats tikriausias žmogaus teisių
pažeidimas.
Šis principas įtvirtintas jau anksčiau minėtame 29 LR Konstitucijos straipsnyje54
:
Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs.
„[K]onstitucinis asmenų lygybės principas [anot E. Jarašiūno] yra vienas dažniausiai taikomų teisės
aktų atitikties Konstitucijai tikrinimo matų“.55
Lygybės principo esmę savo nutarime aiškino ir
Konstitucinis teismas:
„Lygybės principas reiškia žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su kitais, įtvirtina
formalią visų asmenų lygybę, taip pat kad asmenys negali būti diskriminuojami arba kad jiems
negali būti teikiama privilegijų. „...“ Konstitucinis visų asmenų lygybės principas nepaneigia to,
kad įstatyme gali būti nustatytas nevienodas (diferencijuotas) teisinis reguliavimas tam tikrų
asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu; socialinio gyvenimo įvairovė gali lemti
teisinio reguliavimo būdą ir turinį.“56
Svarbu suvokti, kad nediskriminavimo principas yra neatsiejamas nuo to, kaip yra įgyvendinamas
lygiateisiškumo principas. Kitaip tariant Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas principas iš esmės
reiškia diskriminacijos draudimą. Konstitucinis asmenų lygybės principas pats savaime nepaneigia
to, kad įstatymu gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų,
kurių skirtinga padėtis, atžvilgiu. „Konstitucinis teismas yra pažymėjęs, kad lygybės principas
apskritai gali būti apibūdintas kaip nediskriminacija“.57
2003 metais įtvirtintas lygių galimybių įstatymas lygių galimybių pažeidimą aiškina kaip
tiesioginę ar netiesioginę diskriminaciją dėl amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, rasės ar etninės
54
Žr. išnašą 20. 55
E. Jarašiūnas, „Asmenų lygybės principas, kaip teisės aktų konstitucingumo matas, Lietuvos Republikos
Konstitucinio teismo praktikoje“ (Jurisprudencija 52 (44), 2004). 56
Nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 4
straipsnio 5 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, LR Konstitucinis teismas (2012, Nr. 54/2010). 57
Žr. išnašą 54, p. 12.
19
priklausomybės, religijos ar įsitikinimų. Šio įstatymo esmė vienodų sąlygų užtikrinimas profesinėje
ir mokslo srityse, o asmenys kurių teisės šiuo klausimu buvo pažeistos turi teisę reikalauti iš kaltų
asmenų atlyginti turtinę ir neturtinę žalą įstatymų nustatyta tvarka. D.Diene savo ataskaitoje pateikė
nuomonę apie lygių galimybių istatymo reikšmę Lietuvai: „Lygių galimybių įstatymas tapo
visaapimančia priemone kovoje su visų rūšių diskriminacija. Jis suteikia tam tikrą apsaugą
potencialioms rasizmo ir diskriminacijos aukoms bei galimybes atitaisyti įvairiose srityse
pasitaikančius pažeidimus.“58
Svarbu paminėti, kad 2008 metais buvo priimta įstatymo pataisa, kuri
įpareigojo įrodinėjimo pareigą perkelti atsakovui, o jei lygiateisiškumo principo pažeidimo faktas
pasitvirtina asmuo turi pilną teisę į žalos atlyginimą. Tai nurodo ir Tarybos Direktyvos 2000/43/EB
II dalies 8 straipsnis:
“Valstybės narės taiko tokias pagal jų nacionalines teismų sistemas būtinas priemones, kurios
užtikrintų, jog tais atvejais, kai asmenys, manantys, kad jie nukentėjo, kadangi jiems nebuvo
taikomas vienodo požiūrio principas, teismui ar kitai kompetentingai institucijai nurodo aplinkybes,
leidžiančias daryti prielaidą dėl tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos, pats atsakovas turi
įrodyti, kad vienodo požiūrio principas nebuvo pažeistas”.59
Žinoma tai neatima ieškovo pareigos procese būti aktyviam. Atrodytų viskas paprasta ir aišku, bet
nacionalinėje teisėje tai įgyvendinti yra gana sunku, o tai rodo teismų praktikos nebuvimas šiuo
diskriminacijos klausimu. Apibendrinant galima spręsti, kad nors ir egzistuoja aiškus tarptautinis
teisės aktas, bet jei jis nėra tinkamai perkeltas į nacionalinę teisę, kalba eina apie apribotą asmens
galimybę ginti savo teises. Čia vėlgi iškyla valstybės problema, dėl kurios asmuo patiria žalą. Taigi
„[d]irektyvų įgyvendinimą šiuo aspektu Lietuvos nacionalinėje teisėje reikėtų vertinti kaip
nenuoseklų ir prieštaringą“.60
Lygiateisiškumo principo tinkamam įgyvendimui reikšmės turi ne tik LR Konstitucija,
Lygių galimybių istatymas, bet ir tarptautiniai teisės aktai. Lietuvos Respublika kaip Europos
Sąjungos valstybė narė yra ratifikavusi Europos Socialinę Chartiją, kurios dėka yra privaloma šalyje
užtikrinti asmenų lygiateisiškumą, tai vienas svarbiausių tarptautinių dokumentų Europoje šalia
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos. Chartijos V dalies E straipsnis61
kalba
apie tai, kad chartijoje visos teisės turi būti įgyvendinmos, nesuteikiant pagrindo diskriminacijai,
priešingu atveju šis dokumentas netektų prasmės, nes jis ir yra paremtas būtent šio principo
įgyvendinimu.
58
D. Diene „Rasizmas, rasinė diskriminacija, ksenofobija ir susijusios netolerancijos formos. Durbano deklaracijos ir
veiksmų orogramos tolesni veiksmai ir įgyvendinimas“ (2008, A/HRC/7/19/Add.4) p. 19. 59
Žr. išnašą 43, II dalis, 8 str. 60
G.Andriukaitis, Dr. E. Žiobienė, D. Schindlauer, „Lygios galimybės ir ES nediskriminavimo teisė“ (Lietuvos
žmogaus teisių centras, 2007), p. 54. 61
Europos socialinė chartija, Žin. (2001, Nr. 49-1704), V dalis F straipsnis.
20
3. TARPTAUTINIS REGULIAVIMAS TAUTINIŲ MAŽUMŲ TEISIŲ
APSAUGOS SRITYJE
3.1. Tautinių mažumų teisių įtvirtinimas Europos Sąjungos teisės
aktuose
Lietuva tapusi nepriklausoma valstybe dar 1991 metais išreiškė norą kuo greičiau tapti
vakarietiška ir su tvirta teisine sistema. Pirmas žingsins buvo tarptautinių sutarčių ratifikavimas,
kurių esmė žmogaus teisių įtvirtinimas. Svarbu pabrėžti, kad visos tarptautinės sutartys turi įstatymo
galią. Net ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas patvirtino, kad tik ratifikuotos tarptautinės
sutartys turės Lietuvos Respublikoje įstatymo galią ir bus taikomos kaip ir Lietuvos Respublikos
įstatymai. 62
Europos Sąjunga tai 28 valstybių bendrija, kurios tiklsas sukurti kuo „glaudesnę Europos
tautų sąjungą, kurioje sprendimai yra priimami kuo arčiau piliečio“.63
Europos žmogaus teisių
konvencija vienas svarbiausių teisės šaltinių iš kurio kylantys principai formuoja visą žmogaus
teisių sistemą. Žinoma nederėtų pamiršti valstybių narių konstitucinių tradicijų, kurių įtaka šiai
sričiai ne ką menkesnė.
2004 m. gegužės 1d. Lietuva tapo Europos Sąjungos nare. Doc. Dr. Danutė Jočienė
monografijoje „Žmogaus teisių apsaugos problemos tarptautinėje ir Lietuvos Respublikos teisėje“
įvardijo būtent tokią stojimo į ES priežastį: „Vienas iš politinių stojimo į Europos Sąjungą kriterijų
yra žmogaus teisių ir tautinių mažumų teisių garantavimas valstybėje kandidatėje.”64
Taigi svarbu
būtų paminėti didžiausią įtaką tautinių mažumų apsaugai darančius ES teisės aktus:
Pagrindinių teisių chartija. Preambulėje išryškinama idėja, kad didžiausias dėmesys
šiame dokumente yra skiriamas žmogui ir tokioms vertybėms kaip žmogaus orumas, laisvė, lygybė
ir solidarumas. „Sąjunga prisideda prie šių bendrų vertybių išsaugojimo ir plėtotės kartu gerbdama
Europos tautų, kultūrų ir tradicijų įvairovę bei valstybių narių nacionalinį savitumą ir jų
nacionalinių, regioninių ir vietos institucijų sandarą.“65
Pabrėžiamas tautų ir kultūrų savitumas bei
išsaugojimas, o trečia chartijos antraštinė dalis yra skirta būtent lygybei. 21 straipsnis kalba apie bet
kokį diskriminacijos uždraudimą: „Draudžiama bet kokia diskriminacija, ypač dėl „...“ tautinės „...“
kilmės „...“ kalbos, religijos ar tikėjimo „...“ priklausymo tautinei mažumai „...““.66
Verta paminėti
62
Nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių“ 7 straipsnio ketvirtosios dalies ir 12 straipsnio atitikimo
Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, LR Konstitucinis teismas (1995, Nr. 8/95). 63
Europos Sąjungos sutartis, OL C 11997M, 1997, 1 str. 64
Žr. išnašą 37, D. Jočienė ir K. Čilinskas, p. 27. 65
ES Pagrindinių teisių chartija, OL C 83/02, 2010, Preambulė. 66
Ten pat, 21 str.
21
ir 22 straipsnį: „Sajunga gerbia kultūrų, religijų, kalbų įvairovę.“67
Šiuose straipsniuose puikiai
atsispindi preambulėje išdėstytos vertybės.
1997 m. Amsterdamo sutartis. Šioje sutartyje įtvirtintas draudimas diskriminacijos dėl
tautinės kilmės, apie tai kalba 13 straipsnis, juo ES Taryba įpareigojama imtis atitinkamų veiksmų
kovai su diskriminacija dėl rasinės, etininės kilmės bei religijos ir tikėjimo.68
Šio draudimo
nustatymas turėjo įtakos vėlesniam teisiniam reguliavimui. Remiantis šiuo straipsniu buvo priimta
direktyva Nr. 2000/43/EB, numatanti vienodo požiūrio principo asmenims, nepriklausomai nuo jų
rasės ar etninės priklausomybės, įgyvendinimą.69
I.Prospisil savo pranešime „Tautinių mažumų apsauga ir mažumų koncepcija Europos
Sąjungos teisėje“ patvirtino tai, kad mažumų apsaugos klausimas neužėmė reikšmingos vietos
Europos tarybos sutikimo Kopenhagoje (Kopenhagos kriterijai) dienotvarkėje. Apskritai iki 1990
m. vidurio Europos integracijos procese šis klausimas buvo mažai liečiamas. Kitaip tariant iki
Amsterdamo sutarties nebuvo nei vienos nuostatos pirminėj teisėj, išskyrus bendrą diskriminacijos
draudimą, kuris būtų garantavęs konkrečias mažumų teises ir konkrečią jų apsaugą. Europos teisė
buvo paremta nediskriminacijos principu, kuris galiausiai atsispindėjo Europos Tarybai suteiktoje
kompetenciijoje, numatytoje Amsterdamo sutartyje. Sutarties 13 straipsniu suteikiamos tam tikros
galios Europos Komisijai: „imtis tinkamų veiksmų kovai su seksualine, rasine ar etninės kilmės,
tikėjimo ar įsitikinimų, neįgalumo, amžiaus ar seksualinės orientacijos diskriminacija“. 70
Direktyva 2000/43/EB, įgyvendinanti vienodo požiūrio principą asmenims
nepriklausomai nuo jų rasės arba etninės priklausomybės.71
Šio dokumento tikslas –
įgyvendinti vienodo požiūrio principą, o šito galima pasiekti sukuriant kovos su diskriminacija dėl
rasės ar etninės priklausomybės sistemą. Kai pažeidžiamas asmenų lygybės principas Direktyva
bus pirmasis dokumentas taikomas sprendžiant kilusią problemą. Šalia šios direktyvos būtų galima
pridurti jau anksčiau minėtą direktyvą Nr. 2000/78/EB72
, kuri nustato bendruosius vienodo požiūrio
užimtumo ir profesinėje srityje pagrindus. „Šie du dokumentai sudaro vadinamąjį
antidiskriminacinių teisės aktų paketą“.73
1993 m. birželio 21-22 d. Kopenhagos kriterijai. Tai kriterijai: ekonominiai, politiniai ir
teisės suderinamumo, kurie buvo nustatyti Europos Tarybos kaip gairės valstybėms norinčioms tapti
ES dalimi. Taigi šiuo atveju mums svarbiausi būtų politiniai kriterijai, tai institucijų užtikrinančių
demokratiją stabilumas, valstybės teisinės tvarkos palaikymas, pagarba žmogaus teisėms ir mažumų
67
Ten pat, 22 str. 68
Europos bendrijos steigimo sutartis, OL 11997E, 1997, 13 str. 69
Žr. išnašą 43. 70
I. Prospisil, „The Protection of National Minorities and the Concept of Minority in the EU law“ (A paper to be
presented at the ECPR 3rd Pan-European Conference, Bilgi University, Istanbul, 21-23 September 2006), p. 4. 71
Žr. išnašą 43. 72
Žr. išnašą 44. 73
Žr. išnašą 19, E. Kuzborska, p. 90.
22
teisių apsauga.74
Verta paminėti, kad šiuos kriterijus Lietuva atitiko, tą patvirtino ir Europos
Komisija. „Reguliariojoje ataskaitoje dėl Lietuvos pažangos rengiantis narystei Europos Sąjungoje
padarė išvadą, kad padėtis Lietuvoje atitinka politinius Kopenhagos kriterijus ir kad Lietuvoje
gerbiamos žmogaus teisės bei laisvės, nors tam tikrų problemų šioje srityje ir išlieka.“75
E.
Kuzborska išanalizavusi metines Europos Sąjungos ataskaitas skirtas žmogaus teisėms padarė
išvadą, kad vis dėlto tautinėms mažumoms Europos Sąjungoje yra skiriamas nepakankamas
dėmesys. Konkrečiau, ataskaitose pateikiamos nuorodos į kitus JT, ET ir ESBO dokumentus,
pačiose ataskaitose neaptariant esminių klausimų susijusių su tautinėm mažumom.76
Europos Parlamento rezoliucijos. Tai politinio pobūdžio dokumentai, kurie labiausiai
orientuoti į tautinių mažumų kultūrų bei kalbų išsaugojimą, tačiau nėra teisiškai privalomi. Iš kurių
būtų verta paminėti: 1981 m. spalio 16 d. rezolicija dėl valstybių veiksmų siekiant užtikrinti etninių
mažumų, jų kalbų ir kultūrų apsaugą; 1983 m. rezoliucija dėl kalbinių ir kultūrinių mažumų
finansavimo; 1987 m. spalio 30 d. rezoliucija dėl Europos Bendrijos regioninių ir etninių mažumų
kalbų bei kultūrų; 1994 m rezoliucija dėl kalbinių ir kultūrinių mažumų Europos bendrijoje.77
Lisabonos sutartis. Tai bendra Europos Sąjungos sutartis ir sutartis dėl Europos Sąjungos
veikimo. Ši sutartis sutelkė didesnį dėmesį į asmenis priklausančius mažumoms. Būtent Lisabonos
sutarties dėka valstybės narės įgyvendinančios ES teisę turi aiškiai įtvirtinti diskriminacijos
draudimą prieš asmenis priklausančius tautinėms, kalbinėms, etninėms ir religinėms mažumoms.
Visose savo politikos ir veiklos kriptyse Sąjunga yra aiškiai įpareigota aktyviai kovoti su socialine
atskirtimi ir diskriminacija prieš asmenis, dėl jų etninės ar socialinės kilmės.78
3.2. Tautinių mažumų teisės Jungtinių Tautų rėmuose
Jungtinių tautų organizacija įkurta po antrojo pasaulinio karo rėmėsi tuo metu nauja
filosofija:
„sukurti visa apimančią žmogaus teisių normų nustatymo ir jų įgyvendinimo sistemą plėtojant ir
skatinant individualias žmogaus teises. Ši filosofija byloja, kad teises ir laisves privalo turėti
žmogus, nesvarbu, kokiai rasei, religijai ar tautinei grupei jis priklauso, tomis teisėmis jis gali
visiškai naudotis, ir nereikia atskirai kalbėti apie mažumų, arba tiksliau asmenų, priklausančių
mažumoms, teisių ir interesų apsaugą.“79
74
Presidency of the European Union, Conclusions of the European Council in Copenhagen (1993) SN 180/1/93 REV1,
p. 14. 75
Žr. išnašą 37, D. Jočienė ir K. Čilinskas, p. 31. 76
Žr. išnašą 19, E. Kuzborska, p.90. 77
Ten pat, p. 93. 78
European Union Agency for Fundamental Rights, Respect for and protection of persons belonging to minorities
(Luxembourg: 2010), p. 26. 79
Žr. išnašą 5, R. Mališauskas, p.26-27.
23
Žvelgiant į šią idėją galima daryti išvadą, kad tautinių mažumų apsaugos klausimas nebuvo
vertinamas pakankamai rimtai. Problema kyla tame, kad tai pernelyg abstraktus požiūris ir jis negali
būti įgyvendinamas sėkmingai, kadangi tai priklauso ir nuo visuomenės, kurioje gyvename
požiūrio. Kad ir kaip būtų sunku pripažinti, bet žmonės teigiamai vertina ir priima panašius į save
(tiek fizine, tiek mentaliteto prasme). Kitokia rasė, kitokia kilmė ar religija, kuriai priklauso
mažuma iškelia diskusiją, kuri dažnai baigiasi smurtu ar nusistatymu prieš, kuris trukdo būti
visuomenės dalimi, o tai automatiškai pažeidžia žmogaus teises. Čia iškyla diskriminacijos
klausimas. Jei diskriminacijos draudimas nebus įtvirtintas įstatyme, kad ir kokia tobula būtų
visuomenė, anksčiau ar vėliau vis tiek atsiras toks žmogus, kuris bus neįvertintas ar jam apskritai
bus užkirstas kelias įgyvendinti natūraliai kiekvienam žmogui priklausančias teises, švietimo,
profesinėje ar kitoje srityje. Taigi toks individualių žmogaus teisių iškėlimas, įstatyme neįtvirtinant
mažumų teisių, susidurtų su diskriminacijos problema. O tai, anaiptol, nepadėtų apsaugoti to
individo, kuris nori būti visuomenės dalimi, tačiau jo teisės yra suvaržytos vien dėl to, kad jo
gimtoji kalba yra ne ta, kuria kalba dauguma, ar jo religija skiriasi nuo visuotinai priimtos ir t.t.
Iš to galima daryti išvadą, kad tautinių mažumų teisių įgyvendinimas ir apsauga šia idėja
neapsiribojo, todėl toliau vertėtų aptarti svarbiausius Jungtinių Tautų teisės aktus, padariusius
didžiausią įtaką tautinių mažumų teisių apsaugos srityje tiek Europoje, tiek Lietuvoje. O taip pat ir į
tai ar jie veikia efektyviai.
Visuotinė žmogaus teisių deklaracija (1948 m.). Tai dokumentas, kuris nors yra tik
rekomendacinio pobūdžio, tažiau daro didžiulę įtaka valstybėms. Jau 1 straipsnis80
deklaruoja
lygybę, kas ir yra pagrindas tautinių mažumų teisių apsaugoje. Antrajame straipsnyje pereinama
prie konkretesnio teisių įgyvendinimo: „Kiekvienas žmogus gali naudotis visomis teisėmis ir
laisvėmis paskelbtomis šioje Deklaracijoje, be jokių skirtumų, tokių kaip rasė, odos spalva, lytis,
kalba, religija, politiniai ar kitokie įsitikinimai, nacionalinė ar socialinė kilmė, turtinė, jo gimimo ar
kokia nors kitokia padėtis“81
. Taip pat būtų galima paminėti 7 ir 10 straipsnius82
, kuriuose įtvirtinta
lygybė prieš įstatymą, apsaugą nuo diskriminacijos ir lygybės principu paremtą teisę į nešališką
teismą. Šios Deklracijos nuostatos atsispindi ir LR Konstitucijoje.
Konvencija „Dėl visų formų rasinės diskriminacijos panaikinimo“ 1968 m.83
Kaip ir
suponuoja konvencijos pavadinimas buvo itin svarbu konkrečiai paaiškinti, kas tai yra rasinė
diskriminacija. 1 straipsnis kalba apie šios savokos reikšmę, o būtent, kad tai yra „kokių nors
skirtumų, išimčių, apribojimų darymas ar pranašumo teikimas pagrįstas rasės, odos spalvos,
giminės, tautybės ar etninės kilmės požymiais, siekiant panaikinti arba apriboti pripažintas žmogaus
80
Visuotinė žmogaus teisių deklaracija (Lietuvoje įsigaliojo 1991m. kovo 12 d.), Žin. (1948, Nr. 68-2497), 1 str.. 81
Žr. išnašą 79, 2 str. 82
Ten pat, 7 str, 10 str. 83
Tarptautinė konvencija dėl visų formų rasinės diskriminacijos panaikinimo (1965), Žin. (1998, Nr. 108-2957);
24
teises ir pagrindines laisves“.84
Diskriminacijos apibrėžimo įtvirtinimas konvencijos 1 straipsnyje
yra laikomas klasikiniu apibrėžimu.85
Tuo Konvencija skiriasi nuo Visuotinės žmogaus teisių
deklaracijos, kuri tik pabrėžia patį diskriminacijos draudimą atkreipdama dėmesį į pačiame
dokumente išvardintas teises bei laisves, tačiau neapibrėžia konkrečios diskriminacijos sąvokos.
Kalbant apie šiuos dokumentus galima įžvelgti ir tam tikrą problemą. Tiek minėtoje
Deklaracijoje, tiek Konvencijoje nebuvo paminėtos tautinės mažumos kaip tokios, o tiesiog
akcentuotas lygybės principas ir žmogaus teisės apskritai, laikantis idėjos, kad bendras teisių
įtvirtinimas nereikalauja konkrečiai mažumoms skirto straipsnio.
Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas 1966 m.86
Šis dokumentas svarbus tuo,
kad jo 27 – ajame straipsnyje87
buvo aiškiai paminėta tautinė mažuma, išskirta jos apsauga,
atsisakant idėjos plėtoti individualias žmogaus teises apskritai, neišskiriant mažumų. Prof. F.
Capotorti, analizuodamas ši straipsnį atkreipė dėmesį, kad teisės yra suteikiamos „for individuals“
t.y. asmenims, o ne grupėms. Tačiau reikia turėti omenyje, kad teisės jų turėtojų bus naudojamos
„drauge su kitais grupės nariais“, kaip ir numatė 27 straipsnis. Tai lengvai suprantama kai yra
laikoma, jog numatytos teisės yra paremtos kolektyvo nauda ir dėl tos priežasties individas yra
traktuojamas mažumos grupės nariu, o ne bet koks asmuo, kuriam lemta pasinaudoti apsauga
numatyta 27 straipsnyje.88
Būtų galima paminėti 2, 14, 20 ir 26 straipsnius89
, kuriuose numatytas teisių ir laisvių
garantavimas, lygybės principo užtikrinimas ir diskriminacijos draudimo įtvirtinimas. „Tačiau
minėti TPPTP straipsniai yra skirti visų asmenų teisių apsaugai, nepaisant to, priklauso jie tautinei
mažumai ar ne“.90
Apibendrinant aptartus teisės aktus svarbu paminėti, kad Lietuva stodama į Europos
Sąjungą įsipareigojo tarptautines sutartis perkelti į nacionalinę teisę. Tačiau pagrindinė problema
liečianti šį įsipareigojimą yra netinkamas teisės aktų perkėlimas. Būtent tai ir yra didysis barjeras
siekiant tobulėjimo žmogaus teisių apsaugos srityje. Žinoma šiuos trūkumus būtų galima bandyti
pateisinti jaunu valstybės amžiumi, tačiau žmogaus teisių paažeidimui pateisinimo nėra.
84
Ten pat, 1 str. 85
Žr. išnašą 9, A. Račkauskaitė, p. 309. 86
Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas (1966), Žin.(2002, Nr. 77-3288). 87
Ten pat, 27 str. 88
Žr. išnašą 8, F.Capotorti, p. 35-36. 89
Žr. išnašą 85, 2, 14, 20, 26 str. 90
Žr. išnašą 9, A. Račkauskaitė, p. 310.
25
4. ORDINARINIS NORMINIS REGULIAVIMAS TAUTINIŲ
MAŽUMŲ TEISIŲ APSAUGOS SRITYJE
4.1. Ordinarinio norminio reguliavimo suderinamumas su tarptautiniu
reguliavimu
Kad tikslas būtų pasiektas reikalingas EB teisės viršenybės principo prieš nacionalinę teisę
įgyvendinimas. Čia iškyla problema liečianti Konstitucijos ir tarptutinių teises aktų suderinamumą.
Konstitucinis teismas yra išsakęs labai aiškią poziciją šiuo klausimu:
„Doktrininė nuostata, jog Seimo ratifikuotos tarptautinės sutartys įgyja įstatymo galią,
negali būti aiškinama kaip reiškianti, esą Lietuvos Respublika gali nesilaikyti savo
tarptautinių sutarčių, jeigu jos įstatymuose ar konstituciniuose įstatymuose yra nustatytas kitoks
teisinis reguliavimas negu nustatytasis tarptautinėmis sutartimis (Konstitucinio Teismo 2006 m.
kovo 14 d. nutarimas). Konstitucijoje taip pat yra įtvirtintas principas, kad tais atvejais, kai
nacionalinės teisės aktas (aišku, išskyrus pačią Konstituciją) nustato tokį teisinį reguliavimą,
kuris konkuruoja su nustatytuoju tarptautinėje sutartyje, turi būti taikoma tarptautinė sutartis
(Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d., 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimai). Taigi tais atvejais,
kai Seimo ratifikuotoje įsigaliojusioje tarptautinėje sutartyje įtvirtintas teisinis reguliavimas
konkuruoja su nustatytuoju Konstitucijoje, tokios tarptautinės sutarties nuostatos taikymo
atžvilgiu neturi pirmumo. [P]abrėžtina, kad pagarba tarptautinei teisei, t.y. sava valia prisiimtų
tarptautinių įsipareigojimų laikymasis, pagarba visuotinai pripažintiems tarptautinės teisės
principams (taip pat ir principui pacta sunt servanda), yra atkurtos nepriklausomos Lietuvos
valstybės teisinė tradicija ir konstitucinis principas (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d.
nutarimas). Vadovautis visuotinai pripažintais tarptautinės teisės principais ir normomis
Lietuvos Respublika privalo pagal inter alia Konstitucijos 135 straipsnio 1 dalį.“91
Galima spręsti, kad tuo atveju, kai tarptautinė sutartis negali būti įgyvendinama, ko
priežastis yra preštaravimas Konstitucijai, tokiu atveju reikalinga priimti tam tikrą Konstitucijos
pataisą, nes tik tokiu atveju nesuderinamumas gali būti pašalintas, tokią išvadą padarė ir
Konstitucinis teismas anksčiau minėtoje byloje.
Šioje dalyje svarbu paanalizuoti Lietuvoje įtvirtintus dokumentus (konkrečiai kodeksus),
kurie kalba apie tautinių mažumų gynimo būdus ir tai kaip jie dera su tarptautiniais teisės aktais:
91
Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2012 m. rugsėjo 5 d. nutarimas “Dėl Lietuvos Respublikos seimo rinkimų
įstatymo 2 straipsnio 5 dalies (2012m. kovo 22 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
26
Baudžiamasis kodeksas.92
Šiai problemai skirtas visas XXV skyrius „Nusikaltimai ir
baudžiamieji nusižengimai asmens lygiateisiškumui ir sąžinės laisvei“. Toks įtvirtinimas rodo, kad
net ir baudžiamoji Lietuvos teisė rimtai žvelgia į šią problemą ir stengiasi imtis priemonių, kad bet
koks šios grupės asmenų teisių pažeidimas sukeltų teisines pasekmes tiems, kurie įtvirtinimų
nepaiso. Baudžiamasis kodeksas numato baudžiamąją atsakomybę už diskriminavimą dėl tautybės,
rasės, lyties, kilmės, religijos ar kitos grupinės priklausomybės (169 str.), už neapykantos kurstymą
(170 str.) ir už trukdymą atlikti religines apeigas (171 str.). Vėl gi žvelgiant į šiuos straipsnius
akivaizdu, kad jie gina lygybės principą, kaip žmogaus teisių įgyvendinimo šaltinį, o ne mažumų
(tautinių) teises kaip tokias.
Lietuvos Aukščiausiasis teismas byloje 2K-91/2010 nagrinėjo V.I. kasacinį skundą, dėl
Vilniaus m. 3-ojo apylinkės teismo sprendimo, kuriame V. I. nuteista pagal 170 str. 2 d. už tai, kad
viešai tyčiojosi iš kito asmens, savo viešais pareiškimais žodžiu niekino nukentėjusiąją bei skatino
neapykantą pastarosios rasei. Taip V. I. savo įžūliu elgesiu bei patyčiomis sutrikdė visuomenės
rimtį ir tvarką, tyčiojosi, niekino ir skatino neapykantą asmeniui kaip kitai rasei priklausančiam
asmeniui. Teismas pasisakė, kad:
„naudojimasis konstitucinėmis teisėmis vakarų demokratijos tradicijomis grindžiamoje visuomenėje
yra neatsiejamas nuo pareigos gerbti kitą asmenį, socialinę grupę ar tautą. Antai Konstitucijos
preambulėje skelbiamas siekis puoselėti tautinę santarvę, siekti atviros, teisingos, darnios pilietinės
visuomenės ir teisinės valstybės; Konstitucijoje pripažįstamos prigimtinės žmogaus teisės ir laisvės
(18 straipsnis ir kt.), tačiau nustatoma, kad įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo
laisvėmis, žmogus privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių
(28 straipsnis); įtvirtintas asmenų lygybės principas, kuris, be kita ko, reiškia, kad žmogaus teisių
negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės
padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų (29 straipsnis). „…” Konstitucijos 25 straipsnio 4 dalyje,
siekiant nustatyti įvairių vertybių - laisvės reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją bei kitų teisinių
gėrių apsaugos pusiausvyrą, nustatant, kad saviraiškos laisvė nesuderinama su nusikalstamais
veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos
kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija – vartojamos bendro pobūdžio sąvokos, kurios detalizuojamos
baudžiamajame įstatyme. Tai atitinka ir konstitucinį principą nulla poena nullum crimen sine lege
(bausmė gali būti skiriama ar taikoma tik remiantis įstatymu, Konstitucijos 31 straipsnio 4
dalis).”93
92
LR Baudžiamasis kodeksas, Žin. (2000 Nr. 89-2741). 93
Valstybė p. V.I., LR Aukščiausiasis teismas, Baudžiamųjų bylų skyrius (2010, Nr. 2K-91).
27
Baudžiamojo proceso kodeksas.94
Baudžiamasis procesas orientuotas į žmogaus teisių
apsaugą. Šiame teisės akte itin svarbus, jau anksčiau aptartas, lygybės/lygiateisiškumo principas.
M.Gušauskienė pateikė štai tokį lygybės principo buadžiamajame procese apibrėžimą:
„[L]ygiateisiškumas baudžiamajame procese (plačiąja prasme) reiškia kiekvieno asmens teisę, kad
jo byla būtų tiriama ir teisme nagrinėjama pagal vienodas taisykles ir be jokios diskriminacijos“.95
Apie tai kalba ir BPK 6 str. 2 d. kad baudžiamosiose bylose įstatymui ir teismui visi asmenys lygūs
nepaisant kilmės, tautybės, rasės, kalbos, religinių ir politinių pažiūrų. Taip pat - 7 str. 2 d. apie tai,
kad kaltinimo ir gynybos šalys bylų nagrinėjimo teisme metu turi lygias teises.
Administracinių teisės pažeidimų kodeksas.96
ATPK 214(12) ir 214(13) str. numato
atsakomybę už produkcijos, propaguojančios nacionalinę, rasinę ar religinę nesantaiką, gaminimą,
platinimą ar viešą demonstravimą, bei už kūrimą arba dalyvavimą organizacijose, propaguojančiose
nacionalinę, rasinę ar religinę nesantaiką. Apie administracinių bylų nagrinėjimą teisme kalba 252
str., kuris remiasi piliečių lygybe prieš įstatymą nepriklausomai nuo kilmės, rasinio ir nacionalinio
priklausomumo, lyties, kalbos, santykio su religija.
Civilinis kodeksas.97
CK išsiskiria tuo, kad 2.76 str. aiškiai įtvirtina diskriminacijos
draudimą prieš juridinius asmenis ir nustato, kad „[d]raudžiama teisės aktuose diskriminacijos
tikslais nustatyti skirtingas teises, pareigas ar privilegijas pavieniams juridiniams asmenims“. 98
Civilinio proceso kodeksas.99
Šiame teisės akte įtvirtinti analogiški piliečių lygybės
principai. 6 str. nurodyta: „Teisingumą civilinėse bylose vykdo tik teismai vadovaudamiesi asmenų
lygybės įstatymui ir teismui principu, nepaisydami jų lyties, rasės tautybės, kalbos, kilmės,
socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų „...“ kitų aplinkybių“.100
Darbo kodeksas.101
Diskriminacija ir lygybės (šiuo atveju darbo teisės subjektų lygybės)
principo pažeidimas vis dar dažni reiškiniai darbo santykiuose Lietuvoje. DK 2 str. 4 d. garantuoja
„darbo teisės subjektų lygybę nepaisant jų „...“ rasės, tautybės, kalbos, kilmės, pilietybės „...“,
tikėjimo, „...“, įsitikinimų ar pažiūrų, priklausomybės politinėms partijoms ir visuomeninėms
organizacijoms „...““102
. Lygių galimybių įstatymo 7 str. detalizuoja šio DK straipsnio nuostatas.
Lygybės principo įgyvendinimui profesinėje srityje padeda jau anksčiau minėtos Tarybos
direktyvos 2000/43/EB ir 2000/78/EB. Jos ir buvo įtvirtintos tam, kad pagerintų mažumų
įdarbinimo galimybes. LAT yra pažymėjęs:
94
LR Baudžiamojo proceso kodeksas, Žin. (2002 Nr. 37-1341). 95
M. Gušauskienė, „Lygių procesinių teisių įgyvendinimo problemos ikiteisminiame tyrime“, Jurisprudencija (2005,
67(59)), p. 55. 96
LR Administracinių teisės pažeidimų kodeksas, Žin.(1985 Nr. 1-1). 97
LR Civilinis kodeksas, Žin. (2000 Nr. 74-2262). 98
Ten pat, 252 str. 99
LR Civilinio proceso kodeksas, Žin. (2002 Nr. 36-1340). 100
Ten pat, 6 str. 101
LR Darbo kodeksas, Žin. (2002 Nr. 64-2569). 102
Ten pat, 2str. 4 d.
28
„DK 129 straipsnio 3 dalies 4, 5 punktuose nustatyta, kad pirmiau nurodyti [DK 2 str. 1 d. 4 p.]
kriterijai negali būti teisėta priežastis nutraukti darbo sutartį. Lygių galimybių įstatymo 7
straipsnyje konkretizuota, koks turėtų būti darbdavio elgesys, įgyvendinant lygiateisiškumo
principą: priimant darbuotojus į darbą ir atleidžiant iš jo, sprendžiant dėl darbuotojų darbo ir
atlygio mokėjimo, mokymosi ir darbo vertinimo turi būti taikomi vienodi kriterijai ir vienodos
sąlygos (1–5 punktai), darbdavys turi imtis priemonių, kad prie darbuotojo nebūtų priekabiaujama,
nebūtų nurodymų diskriminuoti, darbuotojui pareiškus ieškinį dėl diskriminacijos, jis nebūtų
persekiojamas (6–8 punktai).103
Kalbant apie baudžiamosios, civilinės, administracinės teisės įtvirtintus driskiminacijos
draudimo bei lygybės principus būtų galima paminėti Švedijos, Kroatijos ir Suomijos pavyzdžius,
kurie bus analizuojami remiantis European Commission against Racism and Intolerance (ECRI)
ataskaitomis.
Švedijos baudžiamojo kodekso 16 skyriaus 8 straipsnis draudžia agitacijas prieš tautines ar
etnines grupes, remiantis rase, odos spalva, tautine ar etnine kilme, religiniais įsitikinimais, tokiu
būdu uždraudžiant skleisti rasistinius pasisakymus ar informacijos skleidimą ne tik viešumoje, bet ir
grupėse. Neteisėta diskriminacija draudžiama ir to paties skyriaus 9 str., numatančiu, kad bet kokia
diskriminacija asmens prieš kitą asmenį profesinėje veikloje, organizuojant viešus susirinkimus ar
susibūrimus yra draudžiama. Atkreiptinas dėmesys, kad tarp paminėtų kriterijų, kuriais grindžiamas
8 str. nėra kalbos, todėl ECRI pateikė siūlymą Švedijai įtvirtinti būtent šį kalba paremtą kriterijų.
ECRI taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad turi būti sustiprintas pasitikėjimas institucijomis
ginančiomis mažumų grupių teises. Kas liečia civilinės bei administracinės teisės ribas galima
pamineti svarbų dokumentą Ant-Diskrimination Act (2008:567), kuris draudžia diskriminaciją
lyties, transeksualinio tapatumo ar saviraiškos, tautiniu, religinių įsitikinimų, neįgalumo,
seksualinės orientacijos ar amžiaus pagrindu. Šio dokumento draudimų apimtis gan plati, jis apima
daug sričių pradedant nuo įdarbinimo ir išsilavinimo, baigiant sveikatos apsauga ir visuomeniniais
renginiais. Viešasis sektorius tai nauja sritis, kurią apima Anti-Diskrimination Act, jame taip pat
įtvirtintas kompecasinis mechanizmas nuo diskriminacijos nukentėjusiems asmenims. Vėl gi šiame
dokumente kaip ir Švedijos baudžiamajame kodekse trūksta kalbos kriterijaus įtvirtinimo.
Remiantis naujuoju aktu, diskriminacijos aukos gali tikėtis didesnės kompencacijos, tačiau, kad ir
kaip bebūtų teismų praktika vis dar labai menka.104
Kroatijos baudžiamojo kodekso 89 str. įtvirtina, kas yra neapykanta grįsti nusikaltimai, t.y.
asmens įvykdytas nusikaltimas, remiantis kito asmens rase, odos spalva, religija, tautiškumu ar
etnine kilme, neįgalumu, lytimi, seksualine orientacija ar kito asmens lytiniu tapatumu. Vis dėlto
103
D.V. p. Lietuvos paštą, LR Aukščiausiasis teismas, Civilinių bylų skyrius (2012, Nr. 3K-3-290). 104
European Commision against Racism andIntolerance, „ECRI Report on Sweden“, Council of Europe (2012, Nr. 46),
p. 16-23.
29
ECRI pasigenda vieno kriterijaus – tai pilietybė. 174 šio kodekso straipsnis kalba apie „rasinę ir
kitokią diskriminaciją“, tačiau šio nusikaltimo sankcija - minimali. Po naujo kodekso išleidimo
atsirado naujas 125 straipsnis kalbantis apie lygybės pažeidimą. ECRI vis tiek įžvvelgė problemą,
kadangi nebuvo įtrauktas pilietybės kriterijus, o taip pat pastebėjo, kad Anti-Discrimination Act
(2008) įtvirtinti nusižengimai yra sankcionuojami ne itin didelėmis baudomis, o tai sumažina
nukentėjusiojo norą kreiptis ir ginti savo teises. Kas liečia civilines ir administracines teises
Kroatijos institucijos tęsė civilinės ir administracinės teisės griežtinimą, kuris draudžia rasinę
diskriminaciją. Pagrindinės sritys, kuriose galioja šis draudimas yra tiek viešose institucijose, tiek
privačiame sektoriuje, įdarbinimo srityje, švietimo, sveikatos apsaugoje ir t.t.. Anti-Discrimination
Act yra paremtas Tarybos direktyvomis 2000/43/EB ir 2000/78/EB.105
Suomija taip pat neatsilieka žmogaus teisių apsaugos srityje, konkrečiau ginant tautines
mažumas. Pgrindinės rasizmo aukos yra romai, rusakalbiai bei somaliečiai. Diskriminacija
dažniausiai pasitaiko šiose srityse: įdarbinimo, mokyklose dėl patyčių ir neapykantos nusikaltimai,
liečiantys tam tikras tautines mažumas. Suomija yra įtvirtinusi Europos žmogaus teisių konvencijos
12 protokolą draudžiantį diskriminaciją, taip pat ir Non-Discrimination Act, ginantį tautinių
mažumų bei kitų grupių teises. Kalbant apie Suomijos baudžiamąjį kodeksą reikia paminėti 11
skyriaus 11 skirsnį, kuris draudžia diskriminaciją rasės, tautybės ar etninės kilmės, odos spalvos,
kalbos, lyties, amžiaus, religiniu ir kt. pagrindais. Suomijos BK įtraukė diskriminacijos draudimą
įdarbinimo srityje. Vertėtų paminetinėti ir Mažumų Ombudsmeno instituciją, kuri yra įpareigota
užkirsti kelią etninei diskriminacijai ir skatinti nediskriminaciją. Nukentėjusiųjų skundai taip pat
gali būti pateikiami ir Nacionaliniam Diskriminacijos Tribunolui (į Trubunolo kompetenciją neįeina
sprendimų susijusių su darbo santykiais priėmimas).106
Taigi, lyginant Lietuvos Respublikos teisės aktus su konkrečių valstybių teisiniu
reguliavimu galima įžvelgti nemažai panašumų. Svarbiausi jų - diskriminacijos draudimo bei
lygybės principo įtvirtinimas. Valstybės deda dideles pastangas žmogaus teisių gynybos srityje, visų
pirma: įtvirtinant tarptautinius teisės aktus, o po to ir leisdamos savus. Beabejo trūkumų neišvengta,
problemų kelia konkrečioje vastybėje susiformavę požiūriai ir tradicijos, o tai atsiliepia teisės aktų
įgyvendinimui.
4.2. Tautinių mažumų švietimo klausimo problemos
Kaip numato LR Konstitucijos 41 str. mokslas Lietuvoje privalomas tik iki 16 metų, tačiau
didžioji dalis šios amžiaus grupės atstovų pasirenka baigti 12 klasių ir toliau tęsti studijas
105
European Commision against Racism andIntolerance, „ECRI Report on Croatia“, Council of Europe (2012, Nr. 45),
p. 11-15. 106
Nils Muižnieks, “Commissioner for Human Rights Report”, Council of Europe (2012, Nr. 27), p. 11;
30
aukštosiose mokyklose. Būtent švietimo procese yra formuojami asmens gebėjimai bei požiūris į
aktualius visuomenei klausimus. Vaikai mokyklose mokomi ne tik privalomų dalykų, bet ir to, kaip
pritapti visuomenėje pačiam ir sugebėti priimti kitą, asmenį. Kitokį tiek savo pažiūromis, tiek
tikėjimu ar etnine kilme. Čia iškyla tolerancijos klausimas. Taigi, ar tolerantiški yra mūsų įstatymai
bei teisinė sistema mažumoms (tautinėms), ginant jų teises švietimo srityje ir integruojant juos į
visuomenę, suteikiant galimybę įgyti ne tik vidurinį, bet ir aukštąjį išsilavinimą, nediskriminuojant
jų dėl rasės, kalbos, religijos ar etninės kilmės?
A. Račkauskaitė-Burneikienė savo straipsnyje švietimo sąvoką apibūdina šitaip: „švietimas
yra ta sritis, kurioje, teigiama, kad valstybės privalo sudaryti sąlygas puoselėti tautinėms
mažumoms priklausančių asmenų identitetą“.107
Būtų galima pradėti nuo Lietuvoje galiojančio LR
Švietimo įstatymo, kuriame įtvirtintas vienas pagrindinių švietimo sistemos principų – lygių
galimybių, kuris apibrėžia „asmenų lygybę, nepaisant jų lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės,
socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų; kiekvienam asmeniui jis laiduoja švietimo
prieinamumą, bendrojo išsilavinimo bei pirmosios kvalifikacijos įgijimą ir sudaro sąlygas tobulinti
turimą kvalifikaciją ar įgyti naują“.108
Gilinantis į šį principą savaime kyla idėja: ar Švietimo
įstatyme įtvirtintos lygios galimybės automatiškai nesuponuoja tam tikrų grupių galimybės vidurinį
išsilavinimą įgyti mažumų kalba, antrame plane paliekant valstybinę? Tokios galimybės įstatymas
nesuteikia. Tiek pradinio, tiek vidurinio ugdymo programa gali būti vykdoma mažumos kalba,
tačiau tai neatima pareigos greta gimtosios, mažumų kalbos, mokytis lietuvių kalbą, kurios
egzaminas yra privalomas visiems Lietuvos piliečiams, norintiems įgyti vidurinį išsilavinimą. Tai
kelią tautinių mažumų atstovų nepasitenkinimą, kadangi valstybinės lietuvių kalbos egzamino
suvienodinimas gali būti laikomas diskrimitaciniu tautinių mažumų atžvilgiu. Tačiau iš kitos pusės,
egzamino palengvinimas tautinėms mažumoms gali būti traktuojamas kaip diskriminuojantis tuos,
kurių gimtoji kalba yra lietuvių. Ko gero tai pažeistų asmenų lygybės principą.
LR Valstybinės kalbos įstatymo 12 straipsnis įtvirtino nuostatą, kad „visos vidurinės
bendrojo lavinimo mokyklos turi išmokyti valstybinės kalbos valstybės nustatyta tvarka“.109
Taigi
toks įtvirtinimas įpareigoją mokymo įstaigą paruošti vaiką valstybinės kalbos egzaminui, nesvarbu,
kokiai tautinei mažumai jis priklauso.
Yra du tarptautiniai teisės aktai, kurie laikomi esminiais reglamentuojant tautinių mažumų
švietimo teisių apsaugą, t.y. Europos Tarybos priimta Tautini mažumų apsaugos pagrindų
konvencija ir Hagos rekomendacijos dėl tautinių mažumų švietimo teisių.110
„Hagos
rekomendacijos detalizavo Tautinių mažumų apsaugos konvencijos švietimo nuostatas. Plėtodamos
107
A.Račkauskaitė-Burneikiene, „Teisė mokytis mažumos kalba“, Socialinių mokslų studijos (2013, Nr. 5(1)), p. 236. 108
LR švietimo įstatymas, Žin. (2003, Nr. 63-2853), I d. 5 str. 109
LR Valstybines kalbos istatymas, Žin. (1995, Nr. 15-344), 12 str. 110
V. Vaicekauskienė, “Tautinių mažumų švietimo politika: Kur einama?”, Informacinis leidinys “Švietimo naujienos”,
Informacinis leidinys švietimo naujienos (2011, Nr, 11(311)), p. 2.
31
Konvencijos 14 straipsnį, jos prasideda labai aiškiu tautinių mažumų gyventojų santykio su gimtąja
ir valstybine kalbomis apibrėžimu: asmuo turi teisę išsaugoti savo tapatybę mokydamasis gimtosios
kalbos ir pareigą integruotis į visuomenę išmokdamas valstybinę kalbą.“111
Konstitucinis teismas
yra pasisakęs, kad „asmens tautybė negali būti pagrindas asmeniui reikalauti, kad jam nebūtų
taikomos taisyklės, kylančios iš valstybinės kalbos statuso. Kitaip būtų pažeistas konstitucinis visų
asmenų lygybės principas.“112
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėjo klausimą ar rašinio apimties
diferencijavimo lengvatos tautinių mažumų kalba besimokantiems asmenims yra proporcingos ir
objektyviai pateisinamos. Atsakydamas į šį klausimą teismas pasisakė, kad:
„[D]iskriminacinis reguliavimas, t.y. nepagrįstai įtvirtintos skirtingos sąlygos moksleiviams, „...“
turėtų itin negatyvių pasekmių – diskriminaciją patirtų mokyklas dėstomąja lietuvių kalba baigę
mokiniai nepriklausomai nuo jų tautybės, kadangi pirmenybė į valstybės finansuojamas sudijų
vietas „...“ tenka stojantiems pagal jų sugebėjimus, kurie nustatomi atsižvelgiant, be kita ko, į
brandos egzaminų rezultatus. „...“ [L]engvatinėmis sąlygomis išlaikiusieji brandos egzaminą įgytų
pirmenybę prieš tuos, kurių egzamino rezultatai įvertinti pagal aukštesnius kriterijus. „...“ Be to,
galimybė lietuvių kalbos mokėjimą įvertinti pagal nepagrįstai skirtingus kriterijus galėtų būti
vertinama ir kaip diskredituojanti valstybinė kalbą, kaip konstitucinę vertybę. „...“ Priimant tokį
reguliavimą, kuriuo tam tikros asmenų grupės traktuojamos skirtingai, privalo būti ypač krupščiai
įvertintos visos aplinkybės ir užtikrinta, jog tarp asmenų grupių yra tokio pobūdžio ir tokios
apimties skirtumai, jog būtų pateisintas skirtingas jų traktavimas.“113
LVAT padarė išvadą, kad diferencijuotos egzaminų užduotys tautinių mažumų kalba
besimokantiems bei lietuvių kalba besimokantiems pateisinamos tik tuo atveju, kai vyksta egzaminų
reikalavimų kaita, tačiau praėjus tam tikram laikotarpiui programa privalo būti suvienodinta.
Apibendrinant svarbu pabrėžti, kad mokymasis gimtąja kalba padeda įgyvendinti tautinį
tapatumą, tačiau neišvengiamai privalu mokytis ir valstybinę kalbą, nes tik tokiu būdu įgyvendinta
žmogaus pilnavertės integracijos į visuomenę teisė. A.Račkauskaitė-Burneikienė analizuodama
asmenų teisę mokytis mažumų kalba padarė tokią išvadą, kad keičiant ar kuriant įstatymus
111
Ten pat, psl. 2. 112
Lietyvos Republikos Konstitucinio teismo 1999 m. spalio 21 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Aukščiausios
Tarybos 1991 m. sausio 31 d. nutarimo „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase“ atitikties
Konstitucijai. 113
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, Nutartis (2013, Nr. I261
-16) Ar Lietuvos Respublikos švietimo ir
mokslo ministro įsakymas Nr. V-109 „Dėl Švietimo ir mokslo ministro 2011 m. liepos 1 d. įsakymo Nr. V-1197 „Dėl
brandos egzaminų ir įskaitų programų patvirtinimo“ pakeitimo“ neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės
principui, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, Švietimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktui, 38
straipsnio 4 daliai ir 62 straipsnio 1 dalies 2 punktui.
32
liečiančius švietimo klausimus, neišvengiamai turi vykti dialogas su tautinių mažumų atstovais,
kadangi tai padėtų pasiekti vieningą sprendimą.114
4.3. Tautinių mažumų kalbų vartojimo įgyvendinimas
LR Konstitucijos 14 straipsnis skelbia: „Valtybinė kalba – lietuvių kalba“.115
Kas liečia
tautines mažumuas ir ju kalbos puoselėjimą apie tai pasisako 37 straipsnis, numatantis, kad:
„Piliečiai, priklausantys tautinėms bendrijoms, turi tesię puoselėti savo kalbą, kultūrą ir
papročius.“116
Taigi, aukščiausias Lietuvos įstatymas įtvirtindamas šiuos du straipsnius aiškiai
parodo, kad valstybė turi tikslą padėti tautinėms mažumoms įgyvendini jų teises bei esant reikalui
jas apginti. Šioje dalyje vertėtų aptarti, kaip tautinių mažumų kalbų vartojimas yra įtvirtinamas
Lietuvos teisėje.
Valstybinė kalba privaloma teisės aktų leidimo, viešojo administravimo, švietimo,
paslaugų ir kitose viešojo gyvenimo srityse. Tokį valstybinės kalbos privalomuma įtvirtina ir LR
Valstybinės kalbos įstatymas, tačiau šis įstatymas nereglamentuoja Lietuvos gyventojų neoficialaus
bendravimo ir religinių bendruomenių bei asmenų, priklausančių tautinėms bendrijoms, renginių
kalbos. Taigi šiuo klausimu tautinių mažumų teisės negali būti laikomos apribtomis, kadangi jos
turi galimybę saugoti savo kalbinį tapatumą bei tautinį identitetą priklausydami tautinėms
bendruomenėms. Anot E. Kuzborskos „[k]albinės teisės, kaip ir kitos tautinių mažumų teisės, iš
esmės yra tokios tautinių mažumų narių teisės, kurias dauguma valstybės piliečių įgyvendina
bendromis žmogaus teisių apsaugos priemonėmis“.117
Itin svarbus klausimas, keliantis nemenkas diskusijas tarp tautinių mažumų atstovų - dėl
asmenų vardų ir pavardžių rašymo LR piliečio pase valstybine kalba. Tautinėms mažumoms
priklausantys asmenys teigia, kad ribojimas LR piliečio pase vardą ir pavardę rašyti gimtąja kalba
pažeidžia jų teises. Šiuo klausimu yra pasisakęs ir LR Konstitucinis teismas:
„Lietuvoje gyvenantys asmenys save priskiria daugiau kaip šimtui tautybių. „...“ Jeigu teisės
normomis būtų nustatyta, kad šių piliečių vardai ir pavardės Lietuvos Respublikos piliečio pase
rašomi kitokiais, ne lietuviškais rašmenimis, būtų ne tik paneigtas konstitucinis valstybinės kalbos
principas, bet ir sutrikdyta valstybės ir savivaldybių įstaigų, kitų įmonių, įstaigų bei organizacijų
veikla. Dėl to piliečiams būtų sunkiau įgyvendinti savo teises bei teisėtus interesus ir būtų
pažeistas Konstitucijoje įtvirtintas jų lygybės įstatymui principas.“118
114
A.Račkauskaitė-Burneikiene, „Teisė mokytis mažumos kalba“, Socialinių mokslų studijos (2013, Nr. 5(1)), p.250. 115
Žr. išnašą 21, 14 str. 116
Ten pat, 37 str. 117
Žr. išnašą 20, E. Kuzborska, p. 156. 118
Žr. išnašą 112.
33
Taip pat buvo iškeltas klausimas dėl Valstybinės kalbos įstatymo neatitinkančių gatvių pavadinimų
lentelių (neatitikimas toks, kad lentelėse buvo dvikalbiai pavadinimai), šis klausimas plačiai
aptarinėjamas ir dabar. Europos žmogaus teisių fondas taip pat pasisakė apie šį sprendimą jo
nuomone „[b]andymas priversti tautinių mažumų atstovus pašalinti dvikalbes gatvių pavadinimų
lenteles prieštarauja Europos standartams ir pažeidžia Tautinių mažumų apsaugos pagrindų
konvencijos 11(3) straipsnį“.119
Tačiau LVAT šiuo klausimu išsakė aiškią poziciją, kad:
„[N]acionaliniai teisės aktai vienareikšmiškai yra nustatę, jog gatvių pavadinimų užrašai turi būti
pateikiami valstybine kalba. “…” Gyvenamųjų vietų gatvių pavadinimų lentelėse gali būti
vartojama tik oficiali vietovardžių forma, nes tai susiję su valstybinės kalbos vartojimu viešajame
gyvenime. “…” Konvencija pagal savo pobūdį ir turinį laikyta politinio-programinio, o ne
norminio reguliavimo pobūdžio. “…”[P]rincipas pacta sunt servanda (sutarties privaloma laikytis)
nereiškia, jog skirtingos valstybės negali pasirinkti skirtingų tarptautinės teisės normų
įgyvendinimo savo vidaus teisinėje sistemoje būdų ir formų. Tai yra kiekvienos valstybės suvereni
teisė. Todėl valstybių teisinėse sistemose taikomi įvairūs tarptautinės teisės normų įgyvendinimo
vidaus teisėje būdai ir formos. Be to, yra pripažinta, kad apskritai tarptautinės teisės ir konkrečiai
tarptautinių sutarčių galiojimas valstybės teisinėje sistemoje visada priklauso nuo vidaus teisės.“120
Reikia pabrėžti, kad problema ko gero kyla dėl to, jog nėra nei vieno oficialaus teisės akto, kuris
įtvirtintų vardų ir pavardžių rašymą oficialiuose dokumentuose. Galbūt išsprendus šia problemą
teisės pažeidimų, kylančių šioje srityje nebeliktų.
119
Europos žmogaus teisių fondas, “EFHR nuomonė apie dvikalbes gatvių pavadinimų lenteles ir už jas skiriamas
baudas”, <http://www.infolex.lt/Portal/start.asp?act=news&Tema=1&str=54275> [aplankyta 2014 04 17]
11 str. 3 d. „Šalys tose teritorijose, kuriose tradiciškai gausiai gyvena tautinei mažumai priklausantys asmenys,
remdamosi savo teisinės sistemos reikalavimais, o prireikus ir sutartimis su kitomis valstybėmis, bei atsižvelgusios į
konkrečias sąlygas, visuomenei skirtus tradicinius vietovių, gatvių pavadinimus ir kitus topografinius įrašus stengiasi
daryti taip pat ir mažumos kalba, jeigu yra pakankamas tokio žymėjimo poreikis. 120
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, Nutartis (2011, Nr. A662
-2474.
34
IŠVADOS
1. Invidualių teisių suderinamumas su kolektyvinėmis yra neatsiejamas tautinių mažumų
grupėse, kadangi tik per kolektyvą yra galimybė įgyvendinti savo individualias teises. Vis dėlto tik
savęs priskyrimas tam tikrai grupei tampa pagrinu laikyti save tam tikros tautinės grupės nariu ir
šitaip įgyvendinti individualias teises, per kolektyvą.
2. Žmogaus teisės yra laikomos pagrindiniu aspektu nagrinėjant tautinių mažumų teises,
todėl iki pat šiol nėra vieningai priimtos tautinių mažumų sampratos. Tačiau tai nėra problema, kuri
trukdytų šios grupės atstovams integruotis į visuomenę, kadangi per žmogaus teisių apsaugos
prizmę ir remiantis bendraisiais teisės principais jų teisės yra ginamos.
3. Analizuojant objektyviuosius ir subjektyviuosius tautinių mažumų kriterijus iškilo
pilietybės kaip vieno iš kriterijaus problema, kuris plačiai aptarinėjamas tarptautiniuose
dokumentuose, tačiau vidaus teisėje esminio reguliavimo nėra. Asmenų be pilietybės, kaip tam
tikros tautinės mažumos grupės atstovų, problema reikalauja tam tikro įtvirtinimo ir nacionalinėje
teisėje.
4. Konstitucija yra tas teisės aktas, kuris įtvirtina pagrindines, bendrąsias žmogaus teises, o
tai yra pagrindas tautinių mažumų teisių įtvirtinimui norminiuose teisės aktuose.
5. Asmeniui yra suteikiama teisė save laisvai priskirti tam tikrai tautinei mažumai, taigi
įstatymu suteikiama galimybė ir laisvė įgyvendinti savo teises kaip tautinės mažumos grupės
atstovui. Tačiau esminis dalykas, kurį reikia pabrėžti, kad tuo teisių įgyvendinimu, negali būti
pažeidžiamos kitų asmenų teisės.
6. Diskriminacijos draudimas įtvirtintas nacionaliniuose ir tarptautiniuose teisės aktuose, o
tai padeda mažinti šios problemos progresą. Pozityviosios diskriminacijos analizė atskleidė kitą
diskriminacijos pusę. Tam tikrą teisių išplėtimą, kuris jokiu būdu negali būti laikomas privilegijų
teikimu.
7. Lygiateisiškumo principas akcentuoja vienodą teisių įgyvendinimą, nepaisant tam tikrų
bruožų, kurie išskiria asmenį iš kitų. Lygiateisiškumas ir diskriminacija yra neatsiejami.
Lygiateisiškumas apibūdinamas kaip diskriminacijos draudimas. Lygybės principas akcentuojamas
ne tik nacionaliniuose, bet ir svarbiausiuose tarptautiniuose teisės aktuose, todėl tik nuo tarptautinės
teisės perkėlimo į nacionalinę priklausys ar šis principas bus įgyvendintas sėkmingai.
8. Europos Sąjungos teisės aktai plačiai apibrėžia tautinių mažumų apsaugą, tačiau jos
įgyvendinimas priklauso nuo teisės aktų perkėlimo į nacionalinę teisė. Netinkamas perkėlimas yra
35
viena pagrindinių priežasčių žmogaus teisių pažeidimų srityje. Kas liečia Jungtines Tautas
diskriminacijos draudimo ir lygybės principai iškeliamas į pirmą vietą, nes jų įgyvendinimas
užtikrins tinkamą tautinių mažumų teisių apsaugą.
9. Lietuvoje yra eilė teisės aktų, kuriuose įtvirtintos tautinių mažumų apsaugai skirtos
priemonės, o tai rodo ES įtaką valstybei. Toks teisės aktų įtvirtinimas padeda įgyvendinti Europos
Sąjungai prisiimtus įspareigojimus.
10. Švietimo klausimo ir tautinių mažumų kalbų vartojimo problemų Lietuvoje aktualumas
atskleidžia ir parodo, kad tautinių mažumų teisių įgyvendinimas vis dar nėra tinkamai sureguliuotas.
36
LITERATŪRA
Norminiai teisės aktai
1. LR Konstitucija, Žin. (1992, Nr. 33-1014);
2. LR Baudžiamasis kodeksas, Žin. (2000 Nr. 89-2741);
3. LR Administracinių teisės pažeidimų kodeksas, Žin.(1985 Nr. 1-1);
4. LR Civilinis kodeksas, Žin. (2000 Nr. 74-2262);
5. LR Civilinio proceso kodeksas, Žin. (2002 Nr. 36-1340);
6. LR Darbo kodeksas, Žin. (2002 Nr. 64-2569);
7. LR švietimo įstatymas, Žin. (2003, Nr. 63-2853);
8. LR Valstybines kalbos istatymas, Žin. (1995, Nr. 15-344);
9. Europos Sąjungos sutartis, OL C 11997M, 1997;
10. ES Pagrindinių teisių chartija, OL C 83/02, 2010;
11. Europos bendrijos steigimo sutartis, OL 11997E, 1997;
12. Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, Nr. 68-2497 , Valstybės žinios, 2006-06-17;
13. Tarybos 2000 m. birželio 29 d. direktyva 2000/43/EB, įgyvendinanti vienodų sąlygų taikymo
principą asmenims nepaisant jų rasės arba etninės priklausomybės. [2000] OL L 180;
14. Tarybos 2000 m. lapkričio 27 d. direktyva 2000/78/EB, nustatanti vienodo požiūrio užimtumo ir
profesinėje srityje bendruosius pagrindus. [2000] OL L 303;
15. LR Lygių galimybių įstatymas, Žin. (2003, Nr. 114-5115);
16. Europos socialinė chartija, Žin. (2001, Nr. 49-1704);
17. Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas (1966), Žin.(2002, Nr. 77-3288).
18. Sutartis “Dėl Europos Sąjungos veikimo“, pakeista Lisabonos sutartimi ir įsigaliojusi nuo 2009 m.
gruodžio 1 d.; OJ C306/2007.
Lietuvos Respublikos teismų nutartys
19. Nutarimas “Dėl Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. sausio 31 d. nutarimo “Dėl
vardų ir pavardžių rašymo “Lietuvos Respublikos piliečio pase” atitikimo Lietuvos Respublikos
Konstitucijai”;
20. Nutarimas Dėl Lietuvos Respublikos seimo rinkimų įstatymo 2 straipsnio 5 dalies atitikties
Lietuvos Respublikos Konstitucijai, LR Konstitucinis teismas (2012, Nr. 8/2012);
37
21. Išvada Dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 4, 5, 9, 14 straipsnių
ir jos Ketvirtojo protokolo 2 straipsnio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai, LR
Konstitucinis teismas (1995 Nr. 9-199);
22. Nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo
įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 5 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, LR
Konstitucinis teismas (2012, Nr. 54/2010);
23. Nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių“ 7 straipsnio ketvirtosios dalies ir 12
straipsnio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, LR Konstitucinis teismas (1995, Nr.
8/95);
24. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, Nutartis (2011, Nr. A662
-2474);
25. Lietyvos Republikos Konstitucinio teismo 1999 m. spalio 21 d. nutarimas „Dėl Lietuvos
Respublikos Aukščiausios Tarybos 1991 m. sausio 31 d. nutarimo „Dėl vardų ir pavardžių rašymo
Lietuvos Respublikos piliečio pase“ atitikties Konstitucijai;
26. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, Nutartis 2013, Nr. I261
-16 Ar Lietuvos Respublikos
švietimo ir mokslo ministro įsakymas Nr. V-109 „Dėl Švietimo ir mokslo ministro 2011 m. liepos 1
d. įsakymo Nr. V-1197 „Dėl brandos egzaminų ir įskaitų programų patvirtinimo“ pakeitimo“
neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29
straipsniui, Švietimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktui, 38 straipsnio 4 daliai ir 62 straipsnio 1
dalies 2 punktui;
27. D.V. p. Lietuvos paštą, LR Aukščiausiasis teismas, Civilinių bylų skyrius (2012, Nr. 3K-3-290);
28. Valstybė p. V.I., LR Aukščiausiasis teismas, Baudžiamųjų bylų skyrius (2010, Nr. 2K-91);
29. Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2012 m. rugsėjo 5 d. nutarimas “Dėl Lietuvos
Respublikos seimo rinkimų įstatymo 2 straipsnio 5 dalies (2012m. kovo 22 d. redakcija) atitikties
Lietuvos Respublikos Konstitucijai“.
Specialioji literatūra
30. V.Vadapalas, Tarptautinė teisė, (Vilnius: Eugrimas, 2006);
31. R. Mališauskas, Žmogaus teisės. Mažumų teisės. Tarptautinių dokumentų rinkinys, (Vilnius:
Standatų spaustuvė, 1996);
32. D. Jočienė ir K. Čilinskas, Žmogaus teisių apsaugos problemos tarptautinėje ir Lietuvos
Respublikos teisėje (Vilnius: Lietuvos Respublikos Seimas. Jungtinių Tautų vystymo programa,
2004) ;
33. E. Balutytė ir kiti, Konstitucingumas ir pilietinė visuomenė (Vilnius: Lietuvos teisės universitetas,
2006);
38
34. F.Capotorti, Study on the Rights of Persons Belonging to Ethnic, Religious and Linguistic
Minorities, (New York: United Nations, 1979) ;
35. E. Kuzborska, Teisinė tautinių mažumų padėtis Lietuvoje (Vilnius: UAB Artprint, 2012);
36. A.Račkauskaitė, „Tautinės mažumos samprata: Tarptautinės teisės aspektai“, Socialinių mokslų
studijos (2010, 1(5));
37. D. Gubrevičiūtė-Kuzminskienė, „Tiesioginės diskriminacijos samprata pagal rasių lygybės,
užimtumo lygybės ir lyčių lygybės direktyvas“ , Socialinių mokslų studijos (2010, 3(7));
38. E. Mažul, „Tautinių mažumų apsauga kaip pozityviosios diskriminacijos pavyzdys“, Vilniaus
universitetas, Teisė (2008 67 tomas);
39. E. Jarašiūnas, „Asmenų lygybės principas, kaip teisės aktų konstitucingumo matas, Lietuvos
Republikos Konstitucinio teismo praktikoje“ (Jurisprudencija 52 (44), 2004);
40. M. Gušauskienė, „Lygių procesinių teisių įgyvendinimo problemos ikiteisminiame tyrime“,
Jurisprudencija (2005, 67(59));
41. A.Račkauskaitė-Burneikiene, „Teisė mokytis mažumos kalba“, Socialinių mokslų studijos (2013,
Nr. 5(1));
42. V.Vaicekauskienė, “Tautinių mažumų švietimo politika: Kur einama?”, Informacinis leidinys
“Švietimo naujienos”, Informacinis leidinys švietimo naujienos (2011, Nr, 11(311));
43. I.Prospisil, „The Protection of National Minorities and the Concept of Minority in the EU law“ (A
paper to be presented at the ECPR 3rd Pan-European Conference, Bilgi University, Istanbul, 21-23
September 2006);
44. G.Andriukaitis, Dr. E. Žiobienė, D. Schindlauer, „Lygios galimybės ir ES nediskriminavimo teisė“
(Lietuvos žmogaus teisių centras, 2007);
45. D. Diene „Rasizmas, rasinė diskriminacija, ksenofobija ir susijusios netolerancijos formos. Durbano
deklaracijos ir veiksmų orogramos tolesni veiksmai ir įgyvendinimas“ (2008, A/HRC/7/19/Add.4) ;
46. United Nations.Human Rights. Office of the high commissioner, „Minority Rights: International
Standards and Guidance for Implementation (New York and Geneva: United Nations, 2010);
47. European Commision against Racism andIntolerance, „ECRI Report on Sweden“, Council of
Europe (2012, Nr. 46);
48. European Commision against Racism andIntolerance, „ECRI Report on Croatia“, Council of
Europe (2012, Nr. 45);
49. Nils Muižnieks, “Commissioner for Human Rights Report”, Council of Europe (2012, Nr. 27);
50. European Union Agency for Fundamental Rights. European Court of Human Rights - Council of
Europe, Handbook on European non-discrimination law (Luxemburg: Publications Office of the of
the European Union, 2011);
39
51. Presidency of the European Union, Conclusions of the European Council in Copenhagen (1993) SN
180/1/93 REV1;
52. European Union Agency for Fundamental Rights, Respect for and protection of persons belonging
to minorities (Luxembourg: 2010);
53. Office of the high commissioner for human rights, CCPR/C/21/Rev.1/Add.5, General Comment
No. 23. (1994);
54. Žodynas.lt; http://www.zodynas.lt/terminu-zodynas/i/identitetas [aplankyta 2014 02 24]
55. Žodžiai.lt – tarptautinių žodžių žodynas,
<http://www.zodziai.lt/reiksme&word=diskriminacija&wid=4387> [aplankyta 2014 03 20];
56. Europos žmogaus teisių fondas, “EFHR nuomonė apie dvikalbes gatvių pavadinimų lenteles ir už
jas skiriamas baudas”, <http://www.infolex.lt/Portal/start.asp?act=news&Tema=1&str=54275>
[aplankyta 2014 04 17].