AR LINGVISTINIS NEAPIBREŽTUMAS UŽKERTA · PDF fileleidžia teises normas, kuriosviešpatauja visuomeneje per ivairius mechanizmus, iš kuriu ... Teorija: modelis, neigimas ir neigimo

Tomas Berkmanas ∗ Vytauto Didžiojo Universitetas,

Teises Institutas

AARR LLIINNGGVVIISSTTIINNIISS NNEEAAPPIIBBRREEŽŽTTUUMMAASS UUŽŽKKEERRTTAA KKEELLIIAA TTEEIISSEESS VVIIEEŠŠPPAATTAAVVIIMMOO ((RRUULLEE OOFF LLAAWW))

IISSIIGGAALLEEJJIIMMUUII??

Turinys

Ivadas ........................................................................................................................... 27

1. Atsitraukimas nuo formalizmo: “neapibrežtumas” kalboje................................. 28 1.1. Atsitraukimo pradžia ...............................................................................................28

1.1.1. Teorija: modelis, neigimas ir neigimo pagrindimo pradmenys .......................28 1.1.2. Istorija: Hart’o – Fuller’io diskusija ir Wittgenstein’o nuostatos....................29

1.2. Pirmoji “alternatyva”: nihilizmas...........................................................................31 1.2.1. Žmoniu viešpatavimas (rule of men)...............................................................31 1.2.2. Kritika .............................................................................................................34

1.3. Antroji alternatyva: giliau kalboje...........................................................................35 1.3.1. Žodžiu vartojimo ir taikymo taisykles.............................................................35 1.3.2. Kritika .............................................................................................................36

1.4. Trecioji alternatyva: už kalbos ribu.........................................................................38 1.4.1. Socialiniai ir psichiniai faktai..........................................................................38 1.4.2. Kritika .............................................................................................................40

1.5. Ketvirtoji alternatyva: dialektika.............................................................................41 1.5.1. “Taisykles samprata, kuri nera interpretacija” ................................................41 1.5.2. “Ekstra-tekstiškumo” ir “taisykliu” sampratu korekcija .................................44

2. Grižimas prie neo-formalizmo: diskrecija kalboje................................................ 46 2.1. Grižtant prie pradžios: propaganda ir neo-formalizmas.........................................46 2.2. Dialektine alternatyva ir teise..................................................................................47 2.3. Iprastas diskrecijos supratimas ir atsiribojimai ......................................................48 2.4. Lingvistine teisines diskrecijos struktura.................................................................49

2.4.1. Teisines diskrecijos sferu kalboje lokalizavimas ............................................49 2.4.2. Vartojimo “sustabdymas” prieš teismo procesa ..............................................51 2.4.3. Apibendrinimai ...............................................................................................55

Išvados.......................................................................................................................... 55

Santrauka anglu kalba................................................................................................ 56

∗ MAG. TOMAS BERKMANAS. 2001 metais igijo tarptautines teises magistro laipsni Vytauto

Didžiojo universitete (adresas: Vytauto Didžiojo universitetas, Teises institutas, Daukanto g. 28, LT-3000 Kaunas, Lietuva; elektroninis paštas: <[email protected]>).

Straipsnis iteiktas redakcijai 2002 m. sausio men. Straipsnis visiškai parengtas publikuoti 2002 m. spalio men. "International Journal of Baltic Law" Nr. 1, 2002 m.

Tomas Berkmanas Ar lingvistinis neapibrežtumas užkerta kelia teises viešpatavimo (rule of law) isigalejimui? 27

“Jeigu tai yra teise, tai bus rasta musu knygose, jeigu to negalima rasti knygose, tai nera teise”. Lordas Camden’as Entick v. Carrington and Three Other King’s Messengers, 19 Howell’s State Trials, 1029)

Ivadas

Tradicinis supratimas apie teises viešpatavima (rule of law) demokratinese kontinentines teises šalyse trumpai gali buti nusakytas taip: istatymu leidybos organas1 leidžia teises normas, kurios viešpatauja visuomeneje per ivairius mechanizmus, iš kuriu svarbiausias yra teismines priežiuros (judicial review) sistema. Teises norma legitimi yra tik tada, kai ji priimta žmoniu išrinktos institucijos. Norma ar jos dalis, kuri yra priimta ne žmoniu išrinktos institucijos, arba kuri nera pagrista, tokia norma, neturi teises “viešpatauti”.2 Atitinkamai, viešpataujancios normos turi buti griežtai tokios, kokios yra, nes bet koks nukrypimas nuo normos reikštu, kad iš dalies pradeda viešpatauti tai, kas neturi tam jokio legitimumo. Iš pirmo žvilgsnio toks supratimas yra aiškus ir todel butent toki ji galima perkelti i teises normas.3

Pastarojo meto teisineje literaturoje galima aptikti tokiu teiginiu i: “Teises interpretavimas jokiu budu nera tikslus mokslas, bet greiciau teisinis menas (judicial art).”4 Šitokie teiginiai kelia nuostaba – koks gali buti “menas”, jei cia reikia beveik matematinio tikslumo tam, kad nebutu sujaukta demokratine sistema?

Šiame darbe bandyta atskleisti, kodel mokslineje teises literaturoje atsirado tokie teiginiai, kokios yra tokio supratimo problemos ir kaip galima kitaip suprasti teises interpretavima. Šio darbo hipoteze – teises normu interpretavimo “meniškumas”, kaip lingvistinio apibrežtumo atspindys, užkerta kelia teises viešpatavimo isigalejimui. Istoriškai atsiradusius argumentus darbe bus bandoma išdestyti neistorine hipotezes patvirtinimo, alternatyvu pristatymo ir kritikos bei hipotezes neigimo struktura, ir tai leis pateikti savita atsakyma i šio darbo problema (iškelta pavadinime).

Šiame darbe koncentruojamas demesys i lingvistinio apibrežtumo problema teiseje - atsiribojama nuo klasikinio teisinio realizmo, kuris akcentavo ne lingvistinio, bet faktinio apibrežtumo problema teiseje ir koncentravosi i tokias ideologiju grupes, kaip psichologija

1 Cia vietoj “istatymu leidybos organas”, kaip ir pripažista Lietuvos teisine akademine

bendruomene, labiau tiktu žodis “legislatura”, taciau darbe yra vartojamas šis prigijes žodžiu junginys (žr. Egidijaus Kurio pastaba: H. L. A. HART, Teises samprata (Vilnius: Pradai, 1997), p. 47).

2 Pavyzdžiui, istatymu vykdomosios valdžios priimta teises norma turi “paklusti” istatymu leidžiamosios valdžios priimtai normai – ne tik jai neprieštarauti, bet ir neatsirasti savavališkai, t.y. nesant istatymu leidžiamosios valdžios normos, pagrindžiancios istatymu vykdomosios valdžios normos buvima.

3 Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnis skelbia: “Teisejai, nagrinedami bylas, klauso [išskirta autoriaus] tik istatymo” (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucija (oficialus tekstas 1992 10 10), 109 str.). Taciau ka reiškia “klauso”? Juk istatymas nekalba, jokio garso išgirsti ir klausytis negalima. Jeigu turima omenyje reikšme “paklusta”, vadinasi, kad paklustum, prieš tai kažkas turi isakyti. Žiurint literaturos kritiko akimis, tai yra personifikacija: istatymas pateiktas kaip žmogus, turintis savo valia, lyg cia butu du veikejai – aktyvus istatymas ir pasyvus teisejas. Nepaisant to, kad musu supratimas iškart išnarplioja ši literaturini koda (“teisejas klauso istatymo” reiškia, kad istatymas turi tam tikra prasme, kuria teisejas supranta ir supranta lygiai taip pat, kaip ja supranta istatymu leidejas, ir mintyse ar balsu ištaria (interpretuoja) – tai ir yra tai, ko teisejas klauso), tai tik padeda užmaskuoti šioje situacijoje slypincia problema – ar tu žodžiu, kuriuos ištaria teisejas, prasme yra kaip tik ta, kuria turejo omenyje istatymu leidejas.

4 Žr. NEVILLE L. BROWN, TOM KENNEDY, The Court of Justice of the European Communities (London: Sweet&Maxwell, 1994), p. 301.

International Journal of Baltic Law No. 1 28

ar sociologija.5 Tai yra šio darbo prioritetas. Vienas kitas kritikas, kuriuo šiame darbe remiamasi, gali buti susikoncentraves, pavyzdžiui, i psichologija, bet šiame darbe jis bus svarbus tuo, ka teigia apie kalba. Tai nereiškia atsiribojimo nuo psichologijos ar sociologijos – atvirkšciai, jos dažnai atsidurs darbo demesio centre. Esme yra ta, kad teises apibrežtumo problema suprantant kaip, visu pirma, kalbos apibrežtumo problema, teiginiai apie žmogiškaji sociuma ar psichika tera eiliniai teiginiai apie kalbos problemu ištakas arba sprendimus. Svarbu tai, kad problema suprantama kaip kalbos problema ir kad kritikuojant demesys nekoncentruojamas i minetas ideologiju grupes, taciau nuolat, demesio centre atsiduria visa kalbos filosofija, kurioje esama nemažai teiginiu ir apie sociuma ar psichika.6

Taip pat darbe daug demesio bus teikiama Ludwig’o Wittgenstein’o nuostatu refleksijai teisineje akademineje literaturoje. Tai lemia didele Wittgenstein’o itaka lingvistinio apibrežtumo problemos teiseje tyrimui. Remiantis Wittgenstein’o nuostatu interpretacija darbe bus pateikta autonomiška ir integruojanti kalbos samprata (I dalis), kuri bus pritaikyta lingvistines problematikos teiseje specifikai analizuoti ir spresti (II dalis).

Darbo metodas yra mokslinis analitinis ir mokslinis sintetinis.

1. Atsitraukimas nuo formalizmo: “neapibrežtumas” kalboje

1.1. Atsitraukimo pradžia

1.1.1. Teorija: modelis, neigimas ir neigimo pagrindimo pradmenys

Semantinis formalizmas yra toks kalbos veikimo modelis, pagal kuri kalba visiškai užtikrina teises viešpatavima. Šio supratimo esme sudaro žodžio ir jo vartojimo (application) analitinis santykis: užtenka žodžio ir tik jo, kad butu galima pasakyti, kokie yra galimi to žodžio vartojimo variantai (lingvistinis apibrežtumas). Teises atžvilgiu tai galima perfrazuoti taip – užtenka teises normos ir tik jos, kad butu galima pasakyti, kokie galimi tos normos taikymo (application) variantai (normos apibrežtumas). Tai yra bazinis teisinio formalizmo7 modelis (toliau - BTFM). Akivaizdu, kodel toks modelis gali užtikrinti nepriekaištinga teises viešpatavima – jis garantuoja visiškai tikslu prasmes perdavima iš istatymo leidejo i teisejo supratima, taip eliminuodamas bet koki pastarojo diskrecijos ir savivales pasireiškima.

5 Klasikinio teisinio realizmo atstovai (pavyzdžiui, švediškojo teisinio realizmo)

nedeterminuotumo potenciala mate tokiuose dalykuose: “apsinuodijes teisejas gali duoti neteisingas instrukcijas prisiekusiesiems, prisiekusysis gali pagrasinti kitiems prisiekusiesiems prievarta, apeliacinio teismo teisejas gali paimti kyši ir t.t.” (žr. RUSSELL PANNIER, “Essay: D’Amato, Kripke, and Legal Indeterminacy”, William Mitchell Law Review 2000, p. 887). 6 Cia reiketu pabrežti, kad butent lingvistinio apibrežtumo problema teisei yra ypac svarbi. Anot Algirdo Juliaus Greimo, “80% mastymo musu kulturineje sistemoje vyksta kalbos pagalba” (žr. ALGIRDAS J. GREIMAS, Iš arti ir iš toli (Vilnius: Vaga, 1991), p. 58). Galima teigti, kad Vakaru (cia “Vakarai” suprantami taip, kaip juos supranta Harold J. Berman (žr. HAROLD J. BERMAN, Teise ir revoliucija (Vilnius: Pradai, 1999), p. 15-27)) teisiniame mastyme kalbos yra netgi daugiau nei Greimo minetame mastyme (bet reikia tureti omenyje, kad tai yra butent teisinio mastymo predikatas; cia nera apimama teisine veiksena ir nera diskutuojama su Lon Fuller’io teises, kaip veiksenos, kuria žmogaus elgesys pajungiamas normu valdžiai, apibrežimu). Didžioji dauguma Vakarietiško teisinio mastymo atsispindi teises normose, teismu nutartyse ar advokatu kalbose, t.y. tame, kas yra arba pasakyta, arba užrašyta. Išskirtis gal butu tik paprotys. Nors, kita vertus, ar galima kalbeti apie kokias nors lingvistines problemas atžvilgiu nei užrašyto, nei išsakyto paprocio?

7 Kartais vietoje žodžiu “teisinis formalizmas” yra vartojami žodžiai “normos formalizmas”.


Bet kokia kritika galima pradeti nuo bendro prezumpcinio neigimo: neužtenka teises normos ir tik jos, kad butu galima pasakyti, kaip kiekvienu konkreciu atveju ja reikia taikyti. Šia prezumpcija galima pradeti pagristi bendru prezumpciniu teigimu: yra kažkas šalia8 arba vietoje9 teises normos, kas lemia jos taikyma. Taciau toliau galimi to kažko variantai, kuriuos galima [tariamai] atskirti: pagal substancialumo kriteriju- kažkas, kaip kalbinis socialinis ar psichinis dalykas; pagal teises viešpatavimo ontologinio statuso kriteriju: kažkas neleidžia teisei viešpatauti iš viso10 arba tik iš dalies11, arba leidžia viešpatauti visiškai12; pagal normos taikymo nusakomumo kriteriju: kažkas lemia taikymo visiška nenusakomuma13, dalini nenusakomuma14 arba nieko nekeicia15.

1.1.2. Istorija: Hart’o – Fuller’io diskusija16 ir Wittgenstein’o nuostatos

BTFM veikimas ne visiems buvo ir tebera akivaizdus. Juo suabejota XX amžiaus viduryje, nors tai buvo galima padaryti jau nuo David’o Hume’o laiku, perkeliant indukcijos problema i kalbos sfera.17 Ši abejone buvo ekscentriška, nes kvestionuodama modeli, kuriuo remiasi tradicinis teises viešpatavimo supratimas, kvestionavo ir pati supratima. Taciau išsiaiškinti buvo ir tebera butina, nes dalykas, kuriuo abejojama, yra visapusiškai svarbus. Anti-formalizmo judejimas teisineje akademineje bendruomeneje realiai prasidejo nuo Lon’o Fuller’io kritikos Herbert’o Hart’o atžvilgiu.18 Hart’as laikesi nuomones, kad bendrieji žodžiai turi tam tikra prasmes pagrinda (core), kuris leidžia ju savaimini vartojima standartinese bylose.19 Taciau, be jokios abejones, Hart’ui buvo aišku, kad ne visos bylos yra tokios, kuriose teises normu žodžiu prasmes suvokimas savaime suprantamas, t.y. standartines. Hart’ui yra priskiriamas lengvu (standartiniu) ir sunkiu bylu atskyrimas ir teigimas, kad dauguma bylu yra lengvos.20 Tai, kas sunkias bylas daro

8 “Šalia” reiškia, kad teises norma taip pat determinuoja savo taikyma, taciau tai daro ir kažkas

substancialiai panašus – t.y. kalbines substancijos, pavyzdžiui, žodžiu vartojimo taisykles. 9 “Vietoje” reiškia, kad teises norma niekaip nedeterminuoja savo taikymo. Tai daro kažkas

substancialiai skirtingo–t.y. ne-kalbines substancijos, pavyzdžiui, psichiniai faktai arba socialiniai faktai.

10 Žr. I dalies B skyriu. 11 Žr. I dalies D skyriu. 12 Žr. I dalies C skyriu. 13 Žr. I dalies B skyriu. 14 Žr. I dalies D skyriu. 15 Žr. I dalies C skyriu. 16 Del Hart’o - Fuller’io diskusijos bendrai žr. H. L. A. HART, “Positivism and the Separation of

Law and Morals”, 71 HARV.L.REV. 593 (1958); LON FULLER, “Positivism and Fidelity to Law: A Reply to Professor Hart”, 71 HARV.L.REV. 630 (1958); ANDREI MARMOR, Interpretation and Legal Theory (Oxford: Clarendon Press, 1994), p. 124-135.

17 Žr. CHRISTIAN ZAPF, EBEN MOGLEN, “Linguistic Indeterminacy and the Rule of Law: on the Perils of Misunderstanding Wittgenstein”, 84 GEO.L.J. 485 (1996), p. 493-494.

18 Anot Christian’o Zapf’o ir Eben’o Moglen’o, “šiandien yra manoma, kad lingvistinio apibrežtumo diskusija tarp H. L. A. Hart’o ir Lon Fuller’io priklauso priešistorinei teisines minties erai” (žr. ten pat, p. 489).

19 Žr. išnaša 16: ANDREI MARMOR, p. 126. 20 Esama tokio Hart’o atskyrimo ir ivertinimo statistiniu irodymu, jeigu tarsime, kad tai, kaip

Hart’as supranta “lengvas” ir “sunkias” bylas, atitinka statistinio tyrimo savokas. JAV teisejas Harry T.Edwards’as pateike tokius faktus apie JAV Kolumbijos apygardos apeliacini teisma, kuriame jis buvo pirmininkaujantis teisejas: dauguma bylu yra “lengvos” – tokios, kuriose reikiamos teises normos yra lengvai nustatomos ir pritaikomos faktams, gaunant viena “teisinga atsakyma”, apie 35-45% bylu yra “sunkios”, apie 5-15% bylu yra “labai sunkios”. Apie pastarasias Edwards’as sako: “Ši bylu rušis reikalauja iš teiseju naudoti diskrecija [išskirta autoriaus], itraukiant tam tikra dali savo


“sunkiomis”, yra tai, ka Hart’as ivardina žodžiu penumbra. Ši žodi sudaro žodžiai, del kuriu vartojimo nera sutarimo.21 Vienu atveju gali buti sutariama del vieno ar kito žodžio vartojimo, taciau kitu – jau ne.22 Ši Hart’o samprata buvo suvokiama kaip teisinio formalizmo, t.y. BTFM teigimas.23 Buvo manoma, kad lengvu bylu samprata rodo analitini žodžio ir jo vartojimo santyki,24 ir teigiama, kad butent todel Fuller’is kritikavo BTFM.

Fuller’is iš pirmo žvilgsnio25 patvirtina ir toki supratima, ir ši teigini. Jis savo kritika pradeda Hart’ui priskirdamas tris teiginius: pirmasis teiginys – “Teises normos interpretacija yra joje esanciu individualiu ir koncepciniu žodžiu (concept-words) interpretavimo reikalas”26, antrasis teiginys – “Koncepciniu žodžiu teises normose interpretavima lemia (arba turi lemti) ju kasdienis vartojimas iprastoje kalboje (ordinary use in natural language)”27, treciasis teiginys – “Koncepciniu žodžiu prasme nepriklauso nuo to teisinio konteksto, kuriame jie funkcionuoja”28. Kitaip sakant, koncepciniai žodžiai, kurie yra vartojami formuluojant teisines taisykles, turi buti interpretuojami taip, kad jiems bet kuriuo atveju butu priskirta ta pati prasme, nepriklausomai nuo konteksto, kuriame taisykles veikia.29

Toliau Fuller’is neigia šiuos teiginius, kartu bandydamas pagristi kiekviena neigima. Pirmiausia, anot Fuller’io, teises normos interpretacija yra ne pavieniu žodžiu, bet “sakinio, paragrafo ar viso puslapio, ar net daugiau teksto” interpretavimo reikalas.30 Antra, teises jis iš tikruju kritikavo tradicini semantini formalizma. Jam priskiriamos tokios nuostatos: normu žodžiu interpretavimas nera iprastas, “panašus i katalogavima procesas”. Cia aktyvus ir teisejas.31 Svarbiausia, interpretavimas yra neatsiejamas nuo konteksto – tai yra Fuller’iui svarbiausia ir pirmas dvi nuostatas integruojanti nuostata. Individualus ir koncepciniai žodžiai yra strukturos, kurioje jie tarpusavyje saveikauja, dalys, ši saveika kiekviena byla daro unikalia, o teiseja – aktyvu interpretavimo dalyvi.32 Taciau tai nereiškia teiseju valdžios – Fuller’is pristato alternatyva tariamai sukritikuotam BTFM, apie kuria bus kalbama I dalies C skyriaus 1 poskyryje.

BTFM paneigti buvo intensyviai naudojama ir Wittgenstein’o kalbos filosofija, kuria žodžiai neturi “esmiu”; žodžiai neturi “prasmes pagrindo”; kalba yra arba gali buti skaitoma begale budu – tai yra lengvai formuojamas komunikacijos instrumentas.33 Ilgainiui teisine akademine bendruomene buvo itikinta, kad butent Wittgenstein’ui, o ne Fuller’iui, pasiseke sugriauti Hart’ui Fuller’io priskirta formalizma. Buvo teigiama, kad Wittgenstein’as

socialiniu ir moraliniu isitikinimu”. (Del Harry T.Edwards’o tyrimo žr. HARRY T.EDWARDS, “The Function and the Elusive Goal of Principled Decisionmaking”, 1991 Wis.L.Rev. 837).

21 Tiksliau sakant, tai yra tam tikra sfera kalboje, kurioje nesutariama del žodžiu vartojimo (žr. išnaša 16: ANDREI MARMOR, p. 126).

22 Pavyzdžiui, Hart’as analizuoja žodžiu jungini “transporto priemone” (vehicle). Kalbant apie “automobili”, visiems yra aišku, kad tai - transporto priemone, bet kaip su “dviraciais” ar “žaisliniais automobiliais” (žr. išnaša 16: H. L. A. HART, p. 63)? Cia ir turime penumbra.

23 Žr. išnaša 16: ANDREI MARMOR, p. 127. 24 Žr. išnaša 16: ANDREI MARMOR, p. 127-128. Toks Hart’o nuostatu supratimas yra

problemiškas, todel prie jo bus sugrižta II dalyje. 25 Žr. II dalies A skyriu. 26 Žr. išnaša 16: ANDREI MARMOR, p. 129; LON FULLER, p. 662. 27 Ten pat. 28 Žr. išnaša 16: ANDREI MARMOR, p. 129; LON FULLER, p. 662-663. 29 Žr. išnaša 16: ANDREI MARMOR, p. 130. 30 Žr. išnaša 16: LON FULLER, p. 663. 31 Ten pat, p. 666. 32 Ten pat, p. 663-668. 33 Žr. JAMES BOYLE, “The Politics of Reason: Critical Legal Theory and Local Social Thought”,

133 U.PA.L.REV. 685 (1985), p. 708-709; išnaša 17: CHRISTIAN ZAPF, p. 490.


“išstume (flushed) viduramžiška žavejimasi esmemis iš jo pacios saugiausios sleptuves (…) – kalbos prasmes kasdienes objektyvizacijos.”34 Taciau Wittgenstein’as neapsiribojo tik tradicinio semantinio formalizmo neigimu. Jis taip pat pateike išvystyta kalbos veikimo mechanizmo supratima, kuris buvo ir tebera sunkiai suprantamas. Jis bus analizuojamas I dalies E skyriuje. Šio supratimo jau kitos nuostatos buvo naudojamos BTFM pateiktoms alternatyvoms kritikuoti ir kitokioms kalbos veikimo sampratoms pagristi (apie tai – I dalies C ir D skyriuose).

Tarus, kad BTMF nesugebejimas veikti jau yra irodytas, toliau galimi du keliai. Vienas iš ju – ieškojimas ir pateikimas to modelio alternatyvu, kurios galetu visiškai arba bent iš dalies užtikrinti teises viešpatavima (apie tai – C, D, ir E skyriuose). Kitas kelias – alternatyvos, kuri nera alternatyva tiesiogine prasme, pristatymas, [nes ji ne menkiausia dalimi negarantuoja tos situacijos, kuri susidarytu, jei veiktu tai, kam ir yra pateikiama alternatyva]. Pakaitalas yra modelio, galincio užtikrinti koki nors teises viešpatavima, nebuvimas.35

1.2. Pirmoji “alternatyva”: nihilizmas

1.2.1. Žmoniu viešpatavimas (rule of men)

Tradiciškai prieš teises viešpatavima yra pastatomas žmoniu viešpatavimas (rule of men). Taciau šiai priešpriešai budinga tam tikra specifika. Žmoniu viešpatavimas dažniausiai yra suprantamas tik kaip esantis temporalineje strukturoje, kurioje jis yra pirminis faktas. Tai susije su šiuolaikineje Vakaru visuomeneje vyraujanciu John’o Locke’o ir Thomas Hobbes’o supratimu apie teisines visuomenes atsiradima: pradžioje naturaliai egzistavo visiškos žmoniu savivales era, po kurios žmones susitare apriboti šia savivale. Nuo to laiko bent iš dalies pradejo viešpatauti tai, del ko buvo susitarta – teise.36 Taciau žmoniu viešpatavimas yra ir tam tikroje logineje strukturoje, kurioje teises viešpatavimas yra lyg uždengia (cover) žmoniu viešpatavima: ja atidengus, naturaliai liktu, viešpatauti žmones. Tokia atodanga kaip tik ir buvo BTFM sukritikavimas. Taciau šiame skyriuje analizuojamo nihilizmo teiginiai nera teiginiai apie fakta, analogiška Locke’o visuomeninei sutarciai, t.y. nebuvo ko nors panašaus i visuomenine sutarti, kas sugriove teises viešpatavima. Iš pirmo žvilgsnio atrodytu, kad buvo aptiktas irodymas, jog tos sutarties iš viso niekada nebuvo. Vis delto nihilistai taip greiciausiai neteigtu. Žmoniu viešpatavimas, kuri atskleide šis nihilizmas, buvo ne visu karas prieš visus (o taip turetu buti, jeigu sutarties niekada nebutu buve), bet greiciau visu visur viešpataujanti kuryba (kaip literatura ar menas) ar vertinimas, t.y. dabar žmoniu viešpatavimas yra gerokai taikesnis negu tas, kuri priešpriešina Locke’as ir Hobbes’as visuomeninei sutarciai. Todel nihilizmo pozicija greiciausiai yra tokia: buvo ir yra bandoma tartis, o tai didina žmoniu viešpatavimo taikinguma, taciau susitarti nepavyko ir niekada nepavyks.

Kitas svarbus nuo karo visu prieš visus bukles skirtumas - yra tas, kad toje bukleje teises iš viso nebuvo kaip reiškinio. Hobbes’o ar Locke’o žmoniu viešpatavimo teorija yra

34 Žr. išnaša 17: CHRISTIAN ZAPF, p. 490. 35 Sanford’as Levinson’as tai vadintu tiesiog atsisakymu ieškoti tokio modelio. Jis rašo, kad

radikalesni teoretikai nepateikineja nauju metodu, galinciu garantuoti tiesos pripažinima, kai kas nors ja yra isitikines; jie atsisako paciu interpretacijos išbaigtumo paiešku (žr. SANFORD LEVINSON, “Law as Literature”, 60 TEX. L. REV. 373 (1982), p. 384).

36 Anot Locke’o, po visuomenines sutarties susidaro tokia socialine bukle, kurioje žmonems yra budinga ne visiška laisve, kuria galima butu vadinti savivale, bet “laisve gyventi laikantis pastovios taisykles, kuri galioja kiekvienam visuomenes nariui ir kuri nustatyta […] istatymu leidimo valdžios” (žr. DŽ. LOKAS, Ese apie pilietine valdžia (Vilnius: Mintis, 1992), p. 28).


priešteisine bukle. Tuo tarpu cia analizuojamo nihilizmo žmoniu viešpatavimo bukleje teise kaip reiškinys egzistuoja; nera tik teises viešpatavimo.37

Iš kalbos nedeterminuotumo kylancios žmoniu viešpatavimo bukles ir su ja suderintos “teises” sampratos aprašymu pradžia galima laikyti ši Friedrich’o Nietzche’s teigini: “Tai, kas jau atsirade, šiaip taip susikure, tam tikros viršesnes jegos yra be paliovos vel iš naujo aiškinama, vel pasiglemžiama, perdirbama ir pritaikoma naujai vartoti; viskas, kas vyksta organiniame pasaulyje, – tai ne kas kita, kaip siekimas iveikti, isiviešpatauti ir kiekvienakart iveikiant ir isiviešpataujant savo ruožtu yra naujai interpretuojama, sutvarkoma, iki tol buvusi “prasme” ir “tikslas” neišvengiamai turi buti aptemdomi arba visiškai užslopinami.”38 Žvelgiant i tolimesni aprašymo vystymasi, galima atskirti du jo modusus, atspindincius bendrus pradinius teiginius: 1) frazes “be paliovos vel iš naujo aiškinama” interpretacija: “Interpretacija yra ne aiškinimo (construing), bet kurimo (constructing) menas”39; 2) frazes “siekimas iveikti, isiviešpatauti” interpretacija (ypac konstitucineje teiseje): “ Beveik visa šiuolaikine [konstitucine] teismu praktika … turi buti suprantama kaip politikavimo (policymaking) rušis”40. Antrasis, iš esmes socialinis modusas, šiam darbui yra svarbus tik kaip pirmojo vedinys.41

Taigi pirmasis aprašymo modusas koncentruojasi ties kalba, kaip kuryba. Žodžiais “kalba” ir “kuryba” reprezentuojamu sampratu sinteze naturaliai asocijuojasi su samprata, kuria reprezentuoja žodis “literatura”. Taciau pastaroji samprata pradedama aiškinti nuo klausimo, kas lemia, kad kalba dažniau yra suprantama kaip nekintancio stabilumo, o ne nepastovios kurybos potencialas? Cia iškeliamas “užrašytumas” (writtenness) kalboje,42 kuris ir sukuria stabilumo iliuzija. Tai yra iliuzija, kaip taikliai pastebejo Stanley Fish’as, jog “atspausdinta eilute (…) atrodo esanti vienintele saugykla bet kokios vertybes ir prasmes, kuria mes asocijuojame su ja”.43 Nihilistai “išlaisvina” prasmes ir vertybes iš šios saugyklos. Žymiausiu prasmes “išlaisvintoju” galima laikyti Sanford’a Levinson’a ir jo “teise kaip literatura”.44 Reikia tureti omenyje, kad cia turime visiška išlaisvinima, kur, perfrazuojant Paul’a Feyerabend’a, “viskas tinka” (anything goes)45. Atspausdintos eilutes ir prasmes asociacija yra niekaip nedeterminuota tos eilutes. Reikia tureti omenyje ir tai, kad tokia dalyku padetis buvo gerokai drasiau priskiriama konstitucinei jurisprudencijai. Anot Levinson’o, “Yra tiek galimu JAV Konstitucijos skaitymu, kiek yra Hamleto skaitymu”.46 Atitinkamai ir Konstitucija bei jos skaitymai gali buti suprantami kaip esantys vieno ar kito literaturinio žanro, pavyzdžiui, parodijos, arba turintys literaturiniu

37 Nors del to “teises” savoka yra praradusi savo išskirtinuma, nes jai ne tik predikuojamos

“literaturos” ar “politikos” savokos, bet su jomis ji yra ir tapatinama. 38 Žr. FRIEDRICH NIETZCHE, Apie morales genealogija (Vilnius: Pradai, 1996), p. 87; išnaša 35:

SANFORD LEVINSON, p. 383. 39 Žr. STANLEY FISH, Is There a Text in This Class? (1980), p. 327; išnaša 35: SANFORD

LEVINSON, p. 381. 40 Žr. MICHAEL PERRY, The Constitution, the Courts, and Human Rights (1982), p. 2; išnaša 35:

SANFORD LEVINSON, p. 378. 41 Beje, tokio vedinio galimybe atsispindi ir Nietzche’s mineto teiginio paskutineje dalyje. 42 Žr. išnaša 35: SANFORD LEVINSON, p. 375. Del rašymo grafines formos santykio su kalbejimo

garsine forma Saussure’as sako: “Grafine žodžiu forma randa mumyse atgarsi kaip kažkas pastovaus ir stabilaus, kaip kažkas geriau tinkancio konstituoti kalbos vienoduma laiko begyje nei garsas”. “Rašymo” fenomeno svarba ypac iškele dekonstuktyvistine filosofijos mokykla. Jacques’as Derrida rašyma laiko bet kokio pažinimo (episteme) ir istoriškumo salyga (žr. JACQUES DERRIDA, Of Grammatology (Baltimore, 1976), p. 27, 35-36).

43 Žr. išnaša 39: STANLEY FISH, p. 43; išnaša 35: SANFORD LEVINSON, p. 381. 44 Žr. išnaša 35: SANFORD LEVINSON. 45 Žr. PAUL FEYERABEND, Against Method (London, 1975), p. 28. 46 Žr. išnaša 35: SANFORD LEVINSON, p. 391.


elementu.47 Taciau išbaigtoje šios sampratos formoje bet kuri byla gali buti suprantama kaip literaturinis pasakojimas (narrative).

Kalba, tiksliau sakant, “užrašytumas” taip pat gali buti suprantamas ne tik kaip literaturinio kurybiškumo, bet ir kaip politines prievartos potencialas.48 Pasak J. Derrida, yra visa tradicija mastytoju, asocijuojanciu rašyma su šiuo potencialu.49 Teises teorijai tai nebutu problema, jeigu kalbos ir politikos asociacija nebutu suprantama kaip butina ir butu priskiriama tik, pavyzdžiui, istatymu leidybos institucijai. Taciau nihilistai tokia asociacija laiko visais atžvilgiais butina, ja priskirdami ir teisminei institucijai. Visu pirma, teismo proceso butina dalimi yra laikomas vertybinis sprendimas.50

Grižtant prie Fish’o posakio, tai yra vertybes “išlaisvinimas” iš “atspausdintos eilutes saugyklos”. Verta pažymeti, kad ir Lietuvos teises teoretikams nesvetima tokia samprata. Anot Dalios ir Valentino Mikelenu, “kiekvienas teismo sprendimas yra ne vien teisinis, bet ir vertybinis.”51

Yra nihilistu, kurie lingvistinio fakto neišvengiamu pagrindu laiko socialini ir tuo paciu psichini fakta. Pavyzdžiui, yra teigiama, kad kiekvienu konkreciu atveju “prasme yra greiciau sukuriama nei atrandama, [ir] kuriamosios energijos šaltinis yra tam tikra bendruomene, kurioje jis arba ji yra”.52 Konvencionalios nuostatos atstovai patikslintu, kad šioje situacijoje esama bendruomenes sutarimo,53 kuris yra butinas ir lemiantis vienoki ar kitoki lingvistini fakta. Nors reiktu pridurti, kad tas sutarimas nera vienkartinis faktas,

47 Žr. ten pat, p. 387. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje taip pat galime aptikti tokios, t.y.

literaturines dalyku padeties ryškesniu ženklu; pavyzdžiui, žodžio “liesti” vartojimas 20, 21, 22, 23 ir 24 straipsniuose. Cia galima priminti ir istatymo personifikacija 109 straipsnyje (Žr. išnaša 3).

48 Kaip mineta, šio skyriaus kontekste žodžiais “kuryba” ir “politika” reprezentuojamu sampratu nereikia suprasti kaip atskiru; taciau paprastai jos taip ir nera suprantamos. Levinson’as straipsnyje “Teise kaip literatura” apie jas kalba pakaitomis.

Politines prievartos potencialo nereikia suprasti kaip atitikmens karo visu prieš visus potencialui. Vakaru pasaulyje “prievarta” seniai yra praradusi bet kokios autentiškos fizines prievartos kokybe, nes vakarieciai tai prievartai seniai jau nesipriešina. Ši “prievarta” yra labiau taiki vertybiu atranka. Vis delto tai tik rodo, kaip tvirtai vakarietiškas socialumo pasaulevaizdis yra susietas su teisiniais mechanizmais. Vakarieciams kartais net atrodo, kad tai, kas yra ju kažkada sukurta, yra jiem prigimta ir naturalu. Tai, jog po teismo sprendimo kartais yra einama i kalejimo kamera, yra savaime suprantamas dalykas. Aišku, einantysis i kamera dažnai nesutinka su tuo sprendimu, taciau tai yra nesutikimas su sprendimu, bet ne su ejimu i kamera (t.y. vykdymo procesu). Taip “karas virsta taika”.

49 Žr. išnaša 42: JACQUES DERRIDA, p. 36. 50 Micheal Perry [JAV Aukšciausiojo] teismo politikavima apibudina kaip veikla, kurioje jis

apsisprendžia, “kuri iš konkuruojanciu vertybiu turi nugaleti ir kaip tos vertybes turi buti igyvendinamos” (Žr. išnaša 40: MICHAEL PERRY).

51 Žr. DALIA MIKELENIENE, VALENTINAS MIKELENAS, Teismo procesas: teises aiškinimo ir taikymo aspektai (Vilnius: Justitia, 1999), p. 23. Ši priešstata (“teisinis” ir “vertybinis”) pristato Lietuvai, kuri ilga laika buvo ipratusi prie sovietmecio stagnacines neabejotinos sampratos (kad teismo sprendimas visada yra griežtai formalus ir todel tik teisinis), novatoriška supratima, kad teismo sprendimas gali tureti ir neteisine kokybe. Atitinkamai, yra ivedama ir teismo, kaip politines institucijos, samprata (žr.ten pat, p. 44-46). Taciau tai pristatoma kaip akivaizdi ir neišvengiama situacija. Tuo Mikelenai yra nihilistiški.

52 Žr. išnaša 39: STANLEY FISH, p. 94; išnaša 35: SANFORD LEVINSON, p. 383. 53 Ši susitarima reikia atskirti nuo Locke’o visuomenines sutarties, nes pastaroji visu pirma yra

politinis faktas, o šis susitarimas yra susitarimas del žodžiu vartojimo arba prasmes. Kaip toks, jis yra tas pats susitarimas, kuri apžvelgsime I dalies D skyriuje. Taciau jo buvimo pasekmes teises viešpatavimui cia yra iš esmes kitokios – cia “kai [interpretuojanti] bendruomene taiko (…) teise, ji pastoviai ja perdirba” (žr. MARGARET JANE RADIN, “Reconsidering the Rule of Law”, 69 B.U.L.REV. 813 (1989)).


egzistuoja reguliarumai ir praktikos, kurie rodo esant toki susitarima54. Kita vertus, lingvistini fakta, pavyzdžiui, teismo sprendima, nulemia ir vidinis gilus isitikinimas, kad nuspresta teisingai, kad sprendimas šiuo metu bendruomenei priimtinas.55 Esme yra ta, kad šioms situacijoms nihilistai predikuoja laikinuma bei nenumatomuma (contingency), kuris sunaikina bet kokia determinuotumo galimybe – nera jokio interpretavimo išbaigtumo.56 Kita karta viskas gali atrodyti kitaip to pacio žodžio ar žodžiu konstrukcijos atžvilgiu. Tai galima vadinti ir politine, ir žmoniu viešpatavimo bukle.

Galiausiai verta pažymeti, kad ne visi determinuotumo lingvistines-socialines kritikos krypties atstovai yra linke visiškai paneigti bet kokia teises viešpatavimo galimybe. Galima ir tokia mastymo kryptis, pagal kuria kalbos nedeterminuotumas implikuoja arba yra implikuotas tokios socialines bukles, kuriai esant apie teises viešpatavimo egzistavima dar galima kalbeti.57

1.2.2. Kritika

Prieš “literaturini” nihilizma gali buti iškeltas paprastas argumentas: teisine kalba yra per daug specifinis reiškinys, kad ji butu galima redukuoti i paprasta literaturini pasakojima ar jo interpretacija. Procesas, kurio metu gimsta teisine kalba, yra “sudetinga procesine ir mastymo veikla”,58 kurioje be kita ko ypatingai nuodugniai yra vykdomas faktu vertinimo59 ir teises normos aiškinimo60 variantu parinkimas (reference) ir vieno iš ju atranka (selection). Butent parinkimas ir atranka neturi “jokiu aiškiu paraleliu kokioje nors literaturinio tyrimo praktikoje”.61 Kitas svarbus teisines kalbos išskirtinumas yra jos pasekmese. Del literaturinio pasakojimo “niekas nemiršta iš bado arba yra pamaitinamas; niekas nera uždaromas i kalejima ar iš jo išlaisvinamas […] . Literaturinis herojus yra visiškai niekas ir tai, kas jam ar jai yra daroma del to ir iš to nekelia jokiu pasekmiu. Tuo tarpu realiai egzistuojantis atsakovas ar kaltinamasis yra kunas ir kraujas ir priklausomas nuo istatymo valios”.62 Galiausiai, žiurint placiau, bet kokios teisines kalbos redukavimas i literaturini pasakojima nieko naujo neduoda.63 Jeigu tai ir nera prasmes atžvilgiu tušcias samprotavimo budas, bet kuriuo atveju jis yra trivialus.64

Vieni didžiausiu skeptiku “politinio” nihilizmo atžvilgiu yra patys teisejai. Tai yra savaime idomi situacija, nes kas gali paneigti, kad tokia ju pozicija remiasi labiau praktine butinybe nei teoriškai pagristu isitikinimu. Teisejas, budamas visiškas nihilistas, turetu

54 Žr. STANLEY FISH, “Fish v. Fiss”, 36 Stan. L.Rev. 1325 (1984), p. 1328-1330. Iš tikruju, Stanley Fish’as saves nelaiko nihilistiniu nuostatu skleideju. Greiciau jo kritikai, pvz., Owen’as Fiss’as (žr. Ten pat, p. 1346, 1347) ar pats Sanford Levinson’as, jam priskiria nihilistine nuostata, kuria ir yra remiamasi šiame skyriuje.

55 Žr. išnaša 35: SANFORD LEVINSON, p. 384. 56 Ten pat. Tai nihilistus atskiria nuo alternatyvos, pristatomos I dalies D skyriuje,

propaguotoju. 57 Žr. I dalies D skyriu. 58 Žr. išnaša 51: DALIA MIKELENIENE, VALENTINAS MIKELENAS, p. 19. 59 Ten pat, p. 16. 60 Ten pat, p. 18. 61 Žr. PATRICK COLM HOGAN, “On Reading Law as Literature”, 1 College Literature 25 (1998),

p. 231-236. 62 Ten pat. 63 Patric Hogan’as užduoda tokius retorinius klausimus: “ar kalbejimas apie byla kaip apie

literaturini pasakojima mums padeda suprasti, kas ivyko byloje, ka tai reiškia ir kokios viso to yra pasekmes? Ar tai paaiškina, kas turi buti kritikuojama, tiriama, priimtina ar svarstoma byloje? Ar tai pateikia vertinga buda svarstyti ir suprasti byla – intelektualiai, politiškai ar bet kokiu kitu budu?” (žr. ten pat).

64 Ten pat.


išeiti iš darbo, nes likdamas teiseju jis, pagal savo isitikinima, nusikalstu demokratijai ir jos principams.65 Akivaizdus tokio skepticizmo pavyzdys yra dažnai JAV Aukšciausiojo teismo jurisprudencijoje pasitaikantis argumentas – “teismas politikuoja”. Dažnai juo remiasi nepritariantys pagrindiniam sprendimui teisejai (dissent);66 ir kai jie remdamiesi šiuo argumentu pateikia, ju manymu, teisinga atsakyma i bylos problema, jie tuo preziumuoja, kad teismas gali nepolitikuoti.67

Pagaliau skeptikais apskritai nihilizmo atžvilgiu galima laikyti tuos teoretikus, kurie bande ieškoti modeliu, pakeicianciu BTFM. Tie modeliai kartais yra vadinami ekstra-tekstiniais suvaržymais.68 Taciau pirmaja iš tokiu alternatyvu teisingiau yra suprasti kaip modeli ne apskritai už bet kokio teksto ribu, bet ta, kas paciame tekste yra “giliau” už žodžiu akivaizdžia prasme, t.y. žodžiu vartojimo taisykles.

1.3. Antroji alternatyva: giliau kalboje

1.3.1. Žodžiu vartojimo ir taikymo taisykles

Antrosios alternatyvos prielaida yra teiginys, kad žodžio prasmes akivaizdumas nera tikrasis tos prasmes “pagavos” mechanizmas. Tai tik ji nuo musu slepiantis “šydas”, o tikrove yra daug sudetingesne. Tik gilumineje gramatikoje mes atrandame ir suprantame tikraja žodžio prasme.69 Šis supratimo rezultatas yra žodžio vartojimo taisykles nustatymas. Tai, kad daugeliu atveju žodžio prasme yra akivaizdi, rodo, jog mes esame labai igude naudotis kalbos mechanizmais. Paprastai kalbedamas žmogus net nepagalvoja, kad kai jam žodžio prasme atrodo esanti akivaizdi, iš tikruju yra taip, jog jis sugeba labai greitai, beveik akimirksniu, rekonstruoti žodžio vartojimo taisykle.70 Taciau del ko nesusimasto paprastas žmogus, tai gali kilti mokslininkui lingvistui. Butent mokslininkas paaiškina tikraja žodžio prasme, iš gramatikos gilumos “ištraukdamas” žodžio vartojimo taisykle. Atitinkamai, pati kalba yra taisykliu reguliuojama veikla, panašiai kaip šachmatai ar beisbolas.71 Todel toliau ši alternatyva bus vadinama “taisyklemis pagrista alternatyva”.

BTFM atžvilgiu, tai, kas, anot šios alternatyvos, lemia žodžio vartojima, kas yra šalia paties žodžio (t.y., gilinantis i žodžio prasme – nustatant žodžio vartojimo taisykle –reikia atsižvelgti), tai bet kuriuo atveju nera vien tik žodis kaip toks. Fuller’is teige, kad tai yra žodžiu autoriu intencijos ir tikslai: atrasdami ir rekonstruodami žodžiu vartojimo taisykles turime tai nepamiršti72. Fuller’is pavyzdžiu eme ta pati Hart’o svarstyta anglu kalbos žodi vehicle (transporto priemone) ir klause, kaip teises norma, reikalaujanti pašalinti (exclude) iš parko teritorijos visas transporto priemones, butu taikoma tuo atveju, jeigu parke vietiniai

65 Kaip sako Levinson’as, “nenuostabu, kad teisejai yra apriboti skepticizmo [t.y. nihilizmo -

aut. past.] atžvilgiu bent tol, kol jie išlieka isitrauke i atsakinga teisejavimo veikla. Akademikai, neturedami tokios atsakomybes (ir dažnai socialiai kraštutiniu pažiuru), yra laisvesni skleisdami net ir pacias destruktyviausias idejas” (žr. išnaša 35: SANFORD LEVINSON, p. 379).

66 Cia esama tokiu fraziu: “tai nera teismu sritis (province of judiciary)” (žr. JAV byla: Katz v. United States 389 U.S. 347 (1967)), “ekstravagantiškas teismines peržiuros galios naudojimas” (žr. JAV byla: Roe v. Wade 410 U.S. 113 (1973)), “tai nera teismu role” (žr. JAV byla: Offshore Logistics, Inc. v. Tallentire 477 U.S. 207 (1986)) ar net : “teisinio politikavimo meno triumfas” (žr. teisejo Scalia nuomone JAV byloje: Webster v. Reproductive Health Services, 452 U.S. 450 (1989)).

67 Taciau tokia prezumpcija gali remtis nuoseklia metodologija, kaip Antonin’o Scalia’os. 68 Žr. išnaša17: CHRISTIAN ZAPF, p. 488. 69 Ten pat, p. 491. 70 Kaip tik toks buvo Fuller’io kontrargumentas Hart’ui, besiremianciam žodžiu prasmes

akivaizdumo ir kartu lengvu bylu dominavimo faktu. Kaip tik todel Fuller’iui tai ir nedare ispudžio. 71 Ten pat. 72 Ten pat.


patriotai noretu ant postamento kaip paminkla pastatyti Antrojo Pasaulinio karo laikais naudota sunkvežimi.73 Fuller’is teigtu, kad šiuo atveju butent tas tikslas, kuri turejo omenyje teises normos ir žodžio vehicle, esancio šioje normoje, autoriai, priimdami šia norma, nustato, ar žodžio vehicle prasme apima mineta sunkvežimi, ar ne. Tai galima vadinanti teleologines arba tikslo/ketinimo (purposive) ir istorines interpretacijos hibridu, taciau bendrai visas šis Fuller’io supratimas yra vadinamas intencionalizmu.74

Kitus žinomus interpretavimo metodus taip pat galime suprasti žvelgdami per šios alternatyvos prizme. Tai, i ka reikia atsižvelgti aiškinantis tikraja žodžiu prasme, gali buti ne tik žodžiu autoriu ketinimai, bet ir apskritai visas žodžiu kontekstas75, arba netgi tai, kas savo esme yra visiškai netekstiška – socialines realijos76. Atitinkamai, žodžio vartojimo taisykle gali buti nustatoma žiurint i konteksta ar socialines realijas. Šiuos dalykus bendrai galima vadinti taisykliu prioritetais, nes jais atskiriama ir iškeliama virš kitu viena galima ivardinti žodžiais reiškiniu sfera, galutinai suformuojanti konkrecias žodžio vartojimo taisykles, kuriu supratimas yra žodžio prasmes supratimas.

Aiškinantis šia alternatyva lengva suklysti bandant kaip žodžiu prasmes sudetine dali suprasti pacias intencijas, ketinimus arba, pavyzdžiui, socialines realijas, kaip kažka atskira nuo žodžiu vartojimo taisykliu. Cia galimos tik dvi galimybes: intencijos ar ketinimai, kurie yra apskritai už bet kokiu žodžiu prasmiu ribu, ir “intencijos” ar “ketinimai”, kurie jau yra sudetine žodžiu vartojimo taisykliu dalis. Kitaip sakant, ši alternatyva žodžio prasme laiko butent jo vartojimo taisykle ir todel iš esmes nepalieka teksto ribu, – vartojimo taisykle yra tekstas. Intencijos ar socialines realijos yra re-konstruojamos nustatant žodžio vartojimo taisykle, t.y. pažymimos tekstu bei, jau tokio pavidalo, inkorporuojamos i taisykles sudeti. Tai jau nebera tos intencijos ar socialines realijos, kurios buvo proceso pradžioje, jos substancialiai skiriasi nuo to, ka proceso pabaigoje igauna žodžio vartojimo taisykles. Pavyzdžiui, minetos sunkvežimio (transporto priemone) problemos atveju, žodžio vehicle (transporto priemone) vartojimo taisykle, pagal Fuller’i, butu: “Vartojant žodi vehicle, esanti šioje teises normoje, reikia žiureti i normos autoriaus ketinima (intencijos prioritetas), pagal kuri šis žodis negali buti vartojamas sunkvežimiui, skirtam buti paminklu, žymeti (intencijos inkorporacija)”. Taciau ar taisykle, turinti šia ir apskritai visa mineto žodžio vehicle vartojimo reglamentacija77 yra visiškai aiški? O jeigu ir yra aiški, tai ar ji lemia, kad šio žodžio ateityje niekada nebus galima vartoti sunkvežimiui-paminklui žymeti?

1.3.2. Kritika

Abejoti žodžiu vartojimo taisyklemis priverte trys dalykai. Pirma, protingai žiurint sunkiai suprantamas tokiu taisykliu ontologinis statusas. Taisykles, kuriomis joks paprastas žmogus nesiremia aiškindamas kaip vartoti žodi, i kurias niekas nenurodo kritikuodamas kitu netaisyklinga žodžiu vartojima, kuriu aptikimas reikalauja dideliu filosofu ir lingvistu pastangu ir kurios jau suformuluotos protu nepasiekiamos daugeliui žmoniu, vargu ar egzistuojantis reiškinys.78 Ir tai, ka tos taisykles tariamai inkorporuoja – autoriu ketinimus ar socialines realijas, dažnai yra tik “migloti” (sunkiai rekonstruojami), prieštaringi ar net,

73 Žr. išnaša 16: ANDREI MARMOR, p. 129-130. 74 Jo nereiketu maišyti su originalizmu, nes šis, nors ir yra interpretavimo metodas,

reikalaujantis atsižvelgti i autoriaus intencija, yra butent konstitucines interpretacijos, turincios savo specifika, metodas.

75 Cia turima omenyje sistemine interpretacija, kuri gali buti naudojama taip pat ir autoriaus intencijai rekonstruoti (žr. išnaša 4: L. NEVILLE BROWN, TOM KENNEDY, p. 311-312).

76 Turima omenyje dinamine interpretacija. 77 Ir delto esanti analogiška teisinei taisyklei. 78 Žr. išnaša 17: CHRISTIAN ZAPF, p. 492.


atskirais atvejais, neegzistuojantys reiškiniai, ir kažin, ar jie galetu gražinti kalbai ta tikruma, kuris buvo prarastas sukritikavus BTFM.79

Antrasis argumentas remiasi taip vadinama regreso (argumentum ad infinitum) problema. Pirmiausia, ja reiketu suprasti išimtinai taisykliu problema, atmetant tai, kad ji buvo iškelta del teises kaip taisykliu sistemos80 nedeterminuotumo ištaku paiešku žmogaus psichikos ir socialines tikroves srityse. Pavyzdžiui, Saul Kripke sako, jeigu bandytume pateisinti teisinga griežta taisykliu laikymasi kaip žmogaus psichine busena – tada reiketu pareikalauti pradines taisykles interpretavimo taisykles, o paskui tos interpretavimo taisykles interpretavimo taisykles ir taip iki begalybes.81 Taciau galima teigti, kad problema egzistuoja ir nepaliekant lingvistinio konteksto ribu. Tarkim kad, yra tokios taisykliu interpretavimo taisykles, kurios išdestytos naujojo Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 1.9 straipsnyje,82 tai jos taip pat yra taisykles ir, vardan visiškai išpildyto loginio-lingvistinio tikslumo, reiketu reikalauti ir šiu taisykliu interpretavimo taisykliu, o jeigu tokios ir butu, reiketu reikalauti ir tu interpretavimo taisykliu interpretavimo taisykliu ir t. t. Net tarus, kad 1.9 straipsnio taisykles interpretuoti galima remiantis jomis paciomis, tai neišsprestu problemos, nes nepanaikintu nuolat iškylancio reikalavimo pagristi interpretavima remiantis viena ar kita 1.9 straipsnio taisykle. Butu tik i begalybe nusitesusi remimosi tuo paciu 1.9 straipsniu grandine.83

Abejotinas dalykas yra epistemologines prigimties. Jis yra siejamas su regreso problema ir velgi gali buti suprantamas84 kaip kalbos problema. Turima omenyje indukcijos problema, kuria aptiko David’as Hume’as.85 Pagal ta problema iškelianti argumenta, logiškai žiurint, jokie induktyviniai apibendrinimai negali garantuoti, jog ateitis bus tokia pati, kaip praeitis, nes visi apibendrinimai “remiasi tokio panašumo prielaida”, kuri nera irodymas.86 Minetas argumentas iškele daug problemu del mokslo pagrindu ir keite ju supratima. Pavyzdžiui, K. Popper’is teigia, kad mokslas vystosi ne loginiu- indukciniu apibendrinimu deka, bet kaip hipoteziu-teoriju dedukciniu verifikaciju ir falsifikaciju grandine,87 kuri tik bendrai atspindi mokslo labiau induktyvini nei deduktyvini vystymasi.88 Jeigu pritaikytume tai žodžiu vartojimo taisyklems, isitikintume, kad jos tera hipotezes, kurios bet kada ateityje gali buti falsifikuotos, o tai reikštu “mirties nuosprendi” taisyklemis besiremianciam kalbos apibrežtumui.

Dabar galime daryti išvada, kad arba kalba yra nestabilus falsifikabiliu hipoteziu labirintas, koks yra Popper’io suprastas mokslas, arba kad determinuotumo ar, tiksliau, stabilumo kalboje galima ieškoti tik už pacios kalbos ribu. Visiška nedeterminuotuma kalboje teigusieji buvo aptarti šios dalies B skyriuje. Kiti buvo mažiau pesimistiški.

79 Ten pat. 80 T.y. butent šio teises aspekto (tai nereiškia teises apibrežimo). 81 Žr. DANIEL BARBIERO, Chomsky v. Kripke, Round Two: Methodological Collectivism and

Explanatory Adequacy// <http://csmaclab-www.uchicago.edu>. 82 Žr. LR Civilinio kodekso patvirtinimo isigaliojimo ir patvirtinimo istatymas, Žin. (2000, Nr.

74-2262). 83 Stanley Fish’as tai pat kele šia problema: interpretavimo taisykles pacios reikalauja

interpretavimo, kuriam velgi reikia taisykles (Žr. išnaša 54: STANLEY FISH, p. 1326). 84 Taciau nereiškia, kad teisingai (žr. I dalies E skyriu). 85 Žr. DAVID HUME, Žmogaus proto tyrinejimai (Vilnius: Pradai, 1995), p. 52-70 (IV skyrius). 86 Žr. ten pat, p. 68. 87 Žr. KARL R. POPPER, The Logic of Scientific Discovery (New York: Harper Torchbooks,

1965), p. 32-34. 88 Žr. ten pat, p. 276-278.


1.4. Trecioji alternatyva: už kalbos ribu

1.4.1. Socialiniai ir psichiniai faktai

Alternatyvos “už kalbos ribu” samprata yra paradoksali. Kadangi yra atmetamas BTFM ir taisyklemis pagrista alternatyva89, atrodo, kad ji teigia esant visiška lingvistini ir normos nedeterminuotuma.90 Ir iš tikruju, šioje alternatyvoje nei žodis, nei norma niekaip91 nedeterminuoja savo vartojimo ar taikymo.92 Taciau yra kažkas vietoje žodžio ar normos, kas lemia savita “determinuotumo” kalboje ir teiseje situacija. Tas “kažkas” vietoje žodžio ar normos yra už kalbos ribu esantys93 ir todel substancialiai nuo jos besiskiriantys socialiniai ir psichiniai faktai. Todel toliau ši alternatyva bus vadinama ekstra-tekstine alternatyva.

Substancialus skirtumas lemia, kad šios alternatyvos “determinuotumas” negali buti tapatinamas su determinuotumu, kuris tariamai buvo užtikrinamas BTFM arba taisyklemis pagrista alternatyva. Cia nera nei žodžiu/normu ir ju vartojimo/taikymo analitinio santykio, nei tu dalyku rezultato – visiškai nekintancios ir tapacios prasmes išlaikymo ir perdavimo.94 Todel vietoje savokos “determinuotumas” bus (ir dažniausiai yra) vartojama savoka “stabilumas”, kuri šioje situacijoje yra mažiau logiškai prieštaringa.

89 Tai ypac skaudu teisei kaip tokiai, nes teises esme yra butent taisyklemis reguliuojama veikla,

o skepticizmas del taisykliu sugebejimo determinuoti tam tikra veikimo buda yra gresme visai su teise susijusiai socialinei tikrovei (žr. išnaša 17: CHRISTIAN ZAPF, p. 494).

90 Šios alternatyvos propaguotojams budingi tokie kraštutiniai teiginiai, kaip “kalba yra neimanoma” ar “žodžiai neturi prasmes”. Saul Kripke, ikveptas Wittgenstein’o, rašo: “Negali buti tokio dalyko kaip žodis, turintis kokia nors prasme. Kiekvienas naujas žodžio vartojimas yra “šuolis i tamsa”; kiekvienas egzistuojantis ketinimas gali buti interpretuojamas taip, kad tiktu viskam, ka mes ketintume daryti” (žr. ten pat). Šioje vietoje Saul Kripke interpretuoja šiuos Wittgenstein’o žodžius: “Todel “taisykles laikymasis” yra tam tikra praktika. O galvoti, kad laikaisi taisykles, yra ne tas pats, kas laikytis taisykles. Ir todel neimanoma laikytis taisykles “privaciai”: nes tuomet galvoti, kad laikaisi taisykles, butu tas pats, kas laikytis taisykles” (žr. LIUDVIGAS VITGENŠTEINAS, Rinktiniai raštai (Vilnius: Mintis, 1995), p. 215.).

91 Nei kaip tokie, nei per substancialiai panašias savo vartojimo ar taikymo taisykles. 92 Christian Zapf tai vadina išvados, kad žodžiai patys negali determinuoti savo vartojimo,

inkorporacija (žr. išnaša 17: CHRISTIAN ZAPF, p. 495). 93 Ten pat. 94 Atrodytu, kad del to šio modelio nereiketu nagrineti kaip atskiro nuo nihilistines

“alternatyvos”, taciau taip nera, nes šis modelis apeliuoja i teises viešpatavimo (jei ne i visiška, tai bent i “patenkinama”) užtikrinima.

Cia galima daryti paralele su Lawrence Solumn’o ir Russel’o Pannier’o “stipriosios” arba “radikalios” nedeterminuotumo tezes išskyrimu, pagal kuria “visi galimi teisiniai rezultatai yra teisiškai teisingi”. Šios tezes vediniais yra laikomi teiginiai, kad “jeigu visi [teisiniai] veiksmai yra teisingi, tai bent pagal iprasta savokos “teisingi” (correct) prasme, nei vienas iš ju toks nera”; todel “terminas teisiškai teisingas negali buti deramai taikomas savo iprasta prasme galimiems teismo proceso rezultatams”; atitinkamai, “terminas teisine sistema pagal iprasta samprata negali buti niekaip taikomas”. Tam yra priešpastatoma ne tokia radikali (“nuosaikioji”) nedeterminuotumo teze, kad “bent keli galimi teisiniai rezultatai yra teisiškai neteisingi.” (Žr. išnaša 5: RUSSELL PANNIER, p. 883, 884). Didele dalimi I dalies B skyriuje analizuotas nihilizmas reprezentuoja “radikaliaja” nedeterminuotumo teze, o tas modelis, kuris bus analizuojamas D skyriuje reprezentuoja “nuosaikiaja” nedeterminuotumo teze. Taciau reikia tureti omenyje, kad šiame darbe atskyrimo kriterijus yra teises viešpatavimas (t.y. nihilistiniu požiuriu teises viešpatavimo nera), o Solumn’o ir Pannier’o atskyrimo kriterijus yra teisinis teisingumas (legal corectness). Nors teiginys del termino teises sistema netaikomumo yra ženklas, kad atskyrime atsispindinti dalyku padetis yra tapati darbo dalies B ir D skyriuose pristatomu sampratu skirtume atsispindinciai dalyku padeciai.


Nors ekstra-tekstine alternatyva ir atmeta taisyklemis pagrista alternatyva, jos prielaida galima laikyti ši sunkiai nugincijama teigini: [nepaisant skepticizmo del taisykliu (žodžio vartojimo taisykliu, ar teises normu kaip taisykliu),] atžvilgiu, yra pastebima, kad žmones ju laikosi, jomis vadovaujasi, joms paklusta.95 Taciau jeigu taisyklemis pagristoje alternatyvoje šis teiginys galetu buti tik butinos žodžio ir jo vartojimo taisykles asociacijos tvirtinimo aprioriniu predikatu, tai šiuo atveju jis yra aposteriorine prielaida kitokio kalbos veikimo mechanizmo supratimui.

Alternatyvos demesio centre yra dvieju tipu faktai – arba vienas iš ju96, arba abu kartu97. Visu pirma tai yra psichinis faktas – supratimas, vidine patirtis, gilus isitikinimas del žodžio vartojimo,98 kuri suponuoja tam tikras žodžio vartojimo ar jo vartojimo taisykles taikymo atvejis, lingvistinis faktas. Taciau skirtingai nuo nihilizmo, kur toks psichinis faktas lemia laikinuma ir nenumatomuma, cia taip nera. Kiekvienas iš tokiu faktu yra specifinis, atsirandantis specifinese situacijose ir prisidedantis prie tolimesnio žodžio vartojimo normatyvaus sutvirtinimo.99

Antra, demesio centre yra socialinis faktas – interpretuojancios bendruomenes100 sutarimas - bendra nuomone (account, consensus).101 Šis “bendras sutarimas del to, kaip kalbos vartotoju bendruomene turi vartoti žodžius, suteikia kalbai stabilumo”,102 kuris, savo ruožtu, neleidžia kalbeti apie visiška žmoniu viešpatavima. Taciau reikia tureti omenyje, kad tas sutarimas yra ne su-si-tarimas bet greiciau sutapimas: “faktas, kad mano supratimas apie žodžio vartojima sutampa (agree) su kitu kalbos vartotoju interpretuojancioje bendruomeneje supratimais, pateisina mano vartojima”.103 Taigi cia turime iš prigimties atsitiktini socialini fakta, o tai iškelia kiekybine problema. Aišku, kad visiškas supratimo sutapimas tarp visu kalbos vartotoju yra sunkiai imanomas. Taciau “koks nesutapimo lygmuo yra leistinas”?104 Tai yra sunkus ir turbut neišsprendžiamas klausimas. Vis delto, ši problema logiškai nepaneigia bent dalines teises viešpatavimo galimybes – teisejai yra interpretuojancios bendruomenes nariai, ir pastebima, kad ju supratimas apie žodžio vartojima sutampa su kitu tos bendruomenes nariu supratimais. Kita vertus, tai reiškia, kad

95 Margaret Jane Radin nurodo i tam tikra musu savijauta: “[m]es vis teik esame stipriai (…) linke suprasti save kaip žmones valdomus (…) istatymo, o ne individualios savivales” (žr. išnaša 53: MARGARET JANE RADIN, p. 813).

96 Šiuo atveju turime stipriaja metodologine nuostata (“stipruji” metodologini individualizma arba “stipruji” metodologini kolektyvizma), kuri teigia, jog taisykliu laikymosi faktu paaiškinimas visada galiausiai turi remtis teiginiais tik apie viena iš toliau aptariamu faktu (žr. išnaša 81: DANIEL BARBIERO).

97 Šiuo atveju turime silpnaja metodologine nuostata, kuri teigia, jog taisykliu laikymosi faktu paaiškinimas turi remtis teiginiais apie viena iš toliau aptariamu faktu šalia (in addittion to), bet ne vietoje (instead of), teiginiu apie kita fakta (žr. ten pat).

98 Žr. I dalies B skyriu; išnaša 35: SANFORD LEVINSON, p. 384. 99 Žr. išnaša 5: RUSSELL PANNIER, p. 900. Psichini fakta akcentuojantis šios alternatyvos

supratimas geriau yra žinomas kaip metodologinis individualizmas, kuri “stipriojoje” formoje pristate ir išvyste Chomsky (žr. išnaša 81: DANIEL BARBIERO).

100 Kartais cia vartojama savoka lingvistine bendruomene (žr. išnaša 5: RUSSELL PANNIER, p. 901).

101 Cia daugiausiai turimas omenyje Saul’o Kripke’s metodologinis kolektyvizmas. Pats Saul Kripke tiesiogiai nekalbejo apie teise. Jo tyrimo sritis buvo išimtinai kalbos filosofija. Taciau Kripke’s požiuris, panašiai kaip ir Wittgenstein’o, jau paciu teises teoretiku buvo pritaikytas nedeterminuotumo teiseje problemoms pristatyti ir spresti (žr. CHARLES M. YABLON, “Law and Metaphysics”, 96 Yale.L.J. 613, 636 (1987); išnaša 81: DANIEL BARBIERO; išnaša 5: RUSSELL PANNIER; išnaša 17: CHRISTIAN ZAPF, p. 495, 496.)

102 Žr. išnaša 17: CHRISTIAN ZAPF, p. 495. 103 Ten pat. 104 Žr. išnaša 5: RUSSELL PANNIER, p. 902.


teises taikymas kaip teises viešpatavimas kiekvienu atveju yra apeliacija i tuometine socialine tikrove, nes tik joje galima ieškoti žodžiu vartojimo sampratos tapatybes. Galiausiai šia tapatybe ekstra-tekstine alternatyva yra linkusi patikslinti (ir taip susiaurinti) ir suprasti ne kaip žodžiu vartojimo sampratos tapatybe, bet kaip moralumo sampratos tapatybe. Butent “moraliniai principai yra bendri teisejams ir bendruomenei, kurioje jie veikia”.105 Jie “susiaurina teisejo interpretacines galimybes”106 ir igalina pragmatiška teises viešpatavimo samprata.107

1.4.2. Kritika

Ekstra-tekstine alternatyva, kaip ir taisyklemis pagrista alternatyva, remiasi nuostatomis, reprezentuojanciomis ontologiškai problemiškus faktus. Kalbos vartojima stabilizuojantis supratimas, vidine patirtis ar gilus isitikinimas yra visiškai migloti dalykai. Ne ka mažiau abejotinas yra tokios interpretuojancios bendruomenes, kuri suteikia kalbai stabilumo, egzistavimas.108

Taciau turbut svarbiausias kritikos argumentas yra tas, kad “nurodymas i [interpretuojancios bendruomenes] sutarima [ar vidine patirti], kaip pagrindžianti tam tikra žodžiu vartojima, yra taip pat žodžiu vartojimo taisykle”.109 Pavyzdžiui, nurodymas i interpretuojancios bendruomenes sutarima akivaizdžiai atitinka dinamines interpretacijos taisykle. Cia galima taikyti visa kritika žodžiu vartojimo taisykliu atžvilgiu, kuri buvo pristatyta I dalies C skyriaus 2 poskyryje.

Ekstra-tekstine alternatyva iškelia daug problemu išimtinai susijusiu su teise. Visu pirma interpretuojancios bendruomenes sutarima iškelianti alternatyvos samprata nieko nesako apie situacija, kai bendruomene nera pasiekusi sutarimo. Tuo tarpu teiseje tekstas tampa svarbus tik tada, kai ginco šalys nesutaria del jo prasmes. Kaip tik sutarimo nebuvimas yra vienas pagrindiniu veiksniu, lemianciu teismo proceso egzistavima.110

Ekstra-tekstines alternatyvos kritika galima laikyti ir tam tikra dali konstitucines jurisprudencijos konteksto. Konstitucija yra toks teisinis dokumentas, kuris paprastai yra numatomas egzistuoti ilgai ir nekintamai, taigi turi anti-evoliucine paskirti.111 Taciau socialine tikrove keiciasi (evoliucionuoja), ir tokia konstitucinio teksto pozicija ypac skatina dinamines interpretacijos taikyma, kai teksto verbaline forma nesikeicia, bet teksto prasme (kaip interpretacija) gali keistis substancialiai pagal visuomenes evoliucijos reikalavimus.112 Šis interpretavimo budas konstitucineje jurisprudencijoje yra susilaukes

105 Žr. išnaša 17: CHRISTIAN ZAPF, p. 496. 106 Ten pat. 107 Žr. išnaša 53: MARGARET JANE RADIN, p. 812-819. 108 Anot Levinson’o, “susivienijusi interpretuojanti bendruomene (…) paprasciausiai

neegzistuoja” (žr. išnaša 35: SANFORD LEVINSON, p. 401). Pierre Schlag’as taip pat negali rasti “tinkamo filosofinio atsakymo i (…) klausima, “kodel dekonstrukcija turi baigtis ties interpretuojanciom bendruomenem” (žr. PIERRE SCHLAG, “Fish v. Zapp: The Case of the Relatively Autonomous Self”, 76 GEO.L.J. 37 (1987), p. 47).

109 Žr. išnaša 17: CHRISTIAN ZAPF, p. 497. 110 Ten pat. Anot Radin, “jeigu vienintelis musu budas išsiaiškinti rezultata, numatyta teisines

normos, yra buti bendruomenes, kuri pripažista konkretu normos taikymo varianta, dalimi, tai tada nera jokiu galimybiu atsirasti tikrai gincytinoms byloms” (žr. ten pat; išnaša 53: MARGARET JANE RADIN, p. 803; išnaša 17: CHRISTIAN ZAPF, p. 497).

111 Žr. ANTONIN SCALIA, “Vigilante Justices”, National Review 1997, Vol. 49, Issue 2, p. 32-34. 112 To rezultatas - JAV atsiradusi Gyvenancios konstitucijos (The Living Constitution)

samprata, pagal kuria Konstitucija turi buti kintanti (flexible) pagal kintancios visuomenes reikalavimus. Vienas žymiausiu tokios Konstitucijos sampratos pavyzdžiu praktikoje yra interpretacijos pokytis bylose Plessy (žr. JAV byla: Plessy v. Ferguson, 163 U.S. 537 (1896)) ir Brown (žr. JAV byla: Brown v. Board of Education f Topeka (Brown I) 347 U.S. 483 (1954)).


svarios kritikos. Visu pirma yra teigiama, kad verbalinis nekintamumas yra tik šydas, maskuojantis šia interpretacija vykdoma nusižengima konstitucijos anti-evoliucinei paskirciai.113 Taip pat yra manoma, kad nera ir negali buti sutarimo (agreement), ar evoliucionavimas yra ivykes ir koks jis yra.114 Taigi vel abejojama stabilizuojancios interpretuojancios bendruomenes egzistavimu. Kitas problemiškas teises dalykas yra tas, kad dinamine interpretacija gali tam tikra veiksma, kuri kažkada uždraude, veliau leisti, o ta, kuri kažkada leido, veliau uždrausti.115 Tai akivaizdžiai prieštarauja tokiems bendriems teisiniams principams, kaip teisinis numatomumas ir stare decisis. Dinamine interpretacija komplikuoja ir kitus, jau konkreciau teisejams priskiriamus principus, kaip nešališkumas, teisinis sumanumas (lawyerly acumen). Jeigu Konstitucijos prasme yra ne tai, ka ji sako, bet tai, ka ji turetu sakyti, jeigu tai yra kintantys evoliucionuojancios visuomenes standartai, tai ir teisejai turi buti atrenkami ne pagal minetuosius principus, bet pagal tai ar jie sutinka su visuomene del to, kas yra jos naujai atsirade standartai ir ka Konstitucija turetu sakyti.116 Teiseju atranka pagal tokius kriterijus komplikuoja Konstitucijos daugumos valia apribojancia (counter-majoritarian) paskirti. Galedami laisvai interpretuoti Konstitucija, taip atrinkti teisejai tai darytu taip, kaip to nori dauguma.117

1.5. Ketvirtoji alternatyva: dialektika

1.5.1. “Taisykles samprata, kuri nera interpretacija”118

Šis poskyris yra Wittgenstein’o dalies “Filosofiniu tyrinejimu” teksto interpretacija, dalinai besiremianti Christian’o Zapf’o ir Eben’o Moglen’o to paties teksto interpretacija. Taip pat šis poskyris yra jau aptartu alternatyvu ir ju kritiku kritika ir integracija. Integruojamos taisyklemis besiremianti ir ekstra-tekstine alternatyvos, iš ko gaunama dialektine119 kalbos samprata, nors tai keicia taisykles ir ekstra-tekstiškumo sampratas.120

Atidžiau pažvelgus i alternatyvu BTFM pristatymus matyti, kad jiems visiems be išimties budingas treciojo elemento poreikio akcentavimas. Tas trecias elementas yra jau daug kartu minetas kažkas šalia arba vietoje žodžio. Taciau toks trinariškumas neišvengiamai remiasi ir tam tikru semantinio formalizmo supratimu, t.y. Augustiniškuoju (bet ne Hartiškuoju) formalizmu (toliau – tradicinis formalizmas). Pagal ji, “žodis yra vartojamas tam tikriems pasaulio elementams žymeti, nes žodis simbolizuoja objekta, kuris sujungia tai, ka tam tikri elementai turi bendra. Tas objektas, kuri žodis simbolizuoja,

113 Žr. išnaša 111: ANTONIN SCALIA. 114 Antonin Scalia rašo: “Kas yra tai, i ka teisejas turi atsižvelgti nustatydamas, kada ir kokia

kryptimi [visuomene] evoliucionavo? Ar tai yra daugumos valia, kuria rekonstruojame iš laikrašciu, radijo pokalbiu šou, visuomenes nuomones apklausu ir provincijos klubu pokalbiu? Ar tai yra Home’o, ar John Rawls’o , ar John Stuart Mill’o, ar Aristotelio filosofija? Kai tik diskusija peržengia klausimo, ar Konstitucija yra statiška, ribas, evoliucionistai pasidalija i tiek stovyklu, kiek yra nuomoniu apie tai, kas yra geris, tiesa ir grožis” (žr. ten pat).

115 Ten pat. 116 Ten pat. 117 Ten pat. 118 Žr. išnaša 90: VITGENŠTEINAS, p. 215. 119 Žodis “dialektika” darbe yra vartojamas tradiciškai netapatinamu dalyku bendrabuviui (co-

existence) žymeti. Žodžio vartojimo taisykle atitinka Webster’io elektroniniame žodyne pateikta tokia žodžio “dialektika” vartojimo taisykle: “dialektika - 7. konfliktuojanciu ideju, jegu ir t.t. bendrabuvis arba saveika” (žr. Random House Webster’s Electronic Dictionary and Thesaurus, College Edition Version 1.0).

120 Žr. kita poskyri.


suteikia žodžiui prasme.”121 Tokia samprata atskiria tris elementus – žodi, jo vartojima, ir objekta, kuri žodis žymi ir todel yra žodžio prasme bei žodžio vartojimo pateisinimas. Wittgenstein’o formalizmo kritikos esme yra ne treciojo elemento kritika, bet apskritai trinares strukturos kritika ir dvinares strukturos teigimas: (1) kalba [žodžiai, kalbos ženklai] yra (2) vartojama122 (cia nera treciojo pateisinamojo elemento). Tai nereiškia, kad del treciojo elemento nebuvimo iš viso nebelieka to, i ka atkreipe demesi taisyklemis besiremianti ir ekstra-tekstine alternatyvos. “Taisykles” ir “ekstra-tekstiškumas” dabar yra “vartojimo” prasmes dialektines strukturos sudetines dalys.123 Kadangi kalba yra vartojama, tai iš esmes ši prasme yra kalbos samprata. Todel toliau ši alternatyva bus vadinama “dialektine alternatyva”.

“Ekstra-tekstiškumas” i “vartojima” yra integruojamas teigiant, kad “nera tarpo (gap) tarp [žodžio] prasmes ir vartojimo”124, o “prasme” – t.y. žodžio supratima125 – apibrežiant kaip ne-psichini dalyka, kai apibrežimo budas pateikiamas daugiausiai kaip priešprieša tradicinei, bet tariamai klaidingai “prasmes” asociacijai su tam tikra psichine bukle.126 Tai rodo, kad cia turime nauja “ekstra-tekstiškumo”, kuris kažkada žymejo ir psichini fakta, samprata. Wittgenstein’as pasisako ir del sutarimo (socialinio fakto), taciau tai, kaip ir visa naujoji “ekstra-tekstiškumo” samprata, reikalauja išsamesnes analizes.127 Dabar yra svarbu, kad vienas vartojimo metu vykstancio dialektinio bendrabuvio narys yra ne-psichinis supratimas. Toliau paaiškinama, kad tai yra taisykles supratimas.

Taisykles integracijos procesas dažniausiai yra “taisykles kalboje” prasmes išgryninimas nuo to, kas tariamai sukelia indukcijos ir regreso128 problemas. Esme yra ta,

121 Žr. išnaša 17: CHRISTIAN ZAPF, p. 501. Wittgenstein’o Filosofiniu tyrinejimu atskaitos taškas taip pat yra Augustiniškasis semantinis

formalizmas (žr. išnaša 90: VITGENŠTEINAS, p. 118-119). 122 Žr. išnaša 90: VITGENŠTEINAS, p. 273. Logiškai mastant iš to seka, kad jeigu nera vartojimo,

tai butinai nera ir kalbos. Taciau tradiciškai “vartojimas” nera suprantamas kaip butinas “kalbos” predikatas; pavyzdžiui, yra aišku, jog padejus knyga i lentyna, “kalba”, nors ir yra knygoje, tuo metu nera vartojama. Tuo tarpu Wittgenstein’as sakytu, kad i lentyna padetoje knygoje esti tik negyvi ženklai (žr. ten pat). Taigi dvinariškuma tiksliau reiketu suprasti taip: yra, pirma, ženklai ir, antra, vartojimas; kai ženklai nera vartojami, jie nors yra, bet yra negyvi; kai ženklai vartojami, tada turime gyvuosius ženklus – kalba.

123 Bet kuriuo atveju “taisykles” ir “ekstra-tekstiškumas” nebera vartojima pateisinantys ir nuo jo atskiri (t.y. atskirti tarpo (gap); žr. toliau) elementai. Štai kaip Wittgenstein’as atsisako “pateisinimo”: “Kaip galiu laikytis taisykles?” – jei tai nera klausimas apie priežasti, tuomet tai yra klausimas apie pateisinima [išskirta autoriaus], kodel taip pagal ja elgiuosi. Kai tik išsemiu motyvus, atsiduriu i uoliena, ir mano kastuvas atsitrenkia. Tuomet esu linkes sakyti: “Paprasciausiai štai šitaip ir elgiuosi” (žr. išnaša 90: VITGENŠTEINAS, p. 220).

124 Žr. išnaša 17: CHRISTIAN ZAPF, p. 502. Pasak Zapf ir Moglen, tai yra tas tarpas, kuris tradiciškai yra sujungiamas sunkiai suprantamu pateisinimu (žr. ten pat).

125 Šiuo atveju turime ne ankšciau jau mineta Augustiniškojo formalizmo objekta, bet supratima. Toks pokytis bus detaliau paaiškintas kitame poskyryje.

126 Wittgenstein’as sako: “Pamegink išvis negalvoti apie supratima kaip “psichini procesa”! – Nes tai, kas tave painioja, yra pats raiškos budas. Bet paklausk saves: kokiu atveju, kokiomis aplinkybemis mes iš tikruju sakome: “Dabar žinau, kaip testi”? T.y. kada man ateina i galva formule (t.y. taisykle; aut. past.)? –

Ta prasme, kuria esama supratimui budingu procesu (taip pat psichiniu procesu), supratimas nera joks psichinis procesas” (žr. išnaša 90: VITGENŠTEINAS, p. 190-191).

127 Žr. kita poskyri. 128 Wittgenstein’ui ši problema buvo ženklas, kad kažkas yra negerai su kalboje esancios

“taisykles” samprata ir “kad turi buti kitas budas suprasti [butent šia] “taisykle”, kuris išvengtu jos, kaip žodžiu vartojimo pateisinimo, supratimo ir, tuo budu, išvengtu regreso problemos” (žr. išnaša 17:


kad regreso ir indukcijos problemos iš tikruju iškyla, taciau tik epistemologijos (mokslo), bet ne kalbos plotmeje. Taisyklemis pagristos alternatyvos kritiku klaida yra šiu problemu perkelimas i kalbos plotme ir todel “taisykles kalboje” sampratos iškreipimas. Mokslininkas formuluoja taisykles/hipotezes ir taip speja apie ateiti, pagrisdamas ši supratima empirines tikroves stebejimu, kuri irgi varžo ši formulavimo ir spejimo procesa bei iškelia indukcijos problema. Yra logiška reikalauti mokslines taisykles, kaip spejimo apie ateiti, pateisinimo, o tai moksle iškelia regreso problema. Kita vertus, žodžiu vartojimo taisykle nera varžoma jokios empirines duotybes. Kaip taikliai yra pastebejes Shakespeare’as, “naujas žodis gali reikšti bet ka, ka mes norime, kad jis reikštu”129. Todel, visiškai nelogiška reikalauti ateityje žodi vartoti taip, kaip jis yra vartojamas dabar, bei yra visiškai nelogiška apskritai reikalauti kalbines taisykles pateisinimo. Grižtant prie ekstra-tekstiškumo, mokslines taisykles suformulavimas ir supratimas yra sudetingas, racionalus, vadinasi ir psichinis procesas. Tuo tarpu kalbines taisykles suformulavimas ir supratimas, kaip ir visas žodžiu vartojimas, yra savaiminis, nereflektuojantis, ne-psichinis procesas.130 Taciau taisykles suformulavimas ir supratimas yra toks: pati taisykle, kaip tokia, yra logiška.

Anot Wittgenstein’o, “yra tokia taisykles samprata, kuri nera interpretacija, bet kuri atsiskleidžia, pereinant nuo vieno vartojimo atvejo prie kito, atsiskleidžia tuo, ka vadiname “taisykles laikymusi” ir “ejimu prieš ja”. Del to ir linkstama sakyti: kiekvienas veiksmas, atitinkantis taisykle, yra interpretacija. Tuo tarpu “interpretacija” turetume vadinti tik vienos taisykles raiškos keitima kita.”131 Taigi taisykles vartojimas yra tos taisykles ir jos savaiminio, nereflektyvaus supratimo bendrabuvis.132 Pradejus žodi vartoti tam tikru budu, taisykle taip pat yra, bet dar neatsiskleidusi, neisitvirtinusi. Veliau, jeigu vartojimas tesiasi, taisykle atsiskleidžia ir isitvirtina. Kiekvienas žodžio vartojimas ivairiuose tekstuose yra jo vartojimo taisykles laikymasis (supratimas) arba “ejimas prieš ja” (ne-supratimas, arba kitos taisykles laikymasis); ir kiekvienas kitas vartojimas, kai laikomasi taisykles, yra tos taisykles raiškos kaita, bet ne pacios taisykles – ji išlieka ta pati. Kadangi cia kalbama apie viena vartojimo taisykle, toliau ši situacija bus vadinama “vienetine kalbine situacija”.

Atrodytu, kad tokia samprata yra formalistine kalbos atžvilgiu – juk yra neigiamas nesibaigiantis interpretavimo kontinuumas kalboje, bet yra teigiamas kalbos taisyklingumas, i kuri, keiciantis taisykliu raiškoms, galu gale yra atsiremiama. Vis delto, yra manoma, kad tai antiformalistine samprata133 ir kad jai duoda pagrindo atsirasti pats

CHRISTIAN ZAPF, p. 499). Juk butent vartojimo pateisinimo reikalavimas lemia taisykliu nesustabdoma proliferacija.

129 Žr. išnaša 17: CHRISTIAN ZAPF, p. 504. 130 Apie taisykles savaimini supratima Wittgenstain’as rašo: “Kai laikausi taisykles, nesirenku.

Aš laikausi taisykles aklai’” (žr. išnaša 90: VITGENŠTEINAS, p. 220); arba “[k]ad man atrodytu, jog taisykle iš anksto gamina visus savo skiemenis, ji turi buti man savaime suprantama. Taip pat savaime suprantama, kaip man savaime suprantama šia spalva vadinti “melyna” (…) ” (žr. išnaša 90: VITGENŠTEINAS, p. 223).

131 Žr. išnaša 90: VITGENŠTEINAS, p. 215. 132 Dialektiškumo suvokimas buvo nesvetimas ir ankstyviesiems Wittgenstein’o raštams.

Loginio traktato 2.161 taisykleje jis rašo: “Vaizde ir atvaizduojamajame turi buti kažkas bendro, kad vienas apskritai galetu buti kito vaizdu” (žr. išnaša 90: VITGENŠTEINAS, p. 49). Atvaizduojamasis yra prasme (2.221 taisykle; žr. ten pat, p. 50), taigi atitinka ekstra-tekstiškuma. Vaizdas visada yra loginis vaizdas (2.182 taisykle; žr. ten pat), taigi bent panašus i taisykle.

133 Taip mano Zapf’as ir Moglen’as (žr. išnaša 17: CHRISTIAN ZAPF, p. 498). Taciau yra ir kitoks supratimas – yra manoma, kad “naujieji vitgenšteinieciai” (New Wittgensteinians) iš dalies propaguoja formalizma teiseje (žr. GEORGE A. MARTINEZ, “The New Wittgensteinians And The End Of Jurisprudence”, 29 Loy L.A. Rev. 545 (1996), p. 573).


Wittgenstein’as jau kitais savo žodžiais.134 Bet kuriuo atveju, šiame darbe nesigilinama, ar Wittgenstein’as pateikia formalistine kalbos samprata, taciau bandoma irodyti, kad tokia Wittgenstein’o kalbos samprata teises atžvilgiu bet kuriuo atveju reiškia, jog kalba nekelia jokio pavojaus teises viešpatavimui. Tai pat tai yra teises formalizmo teigimas, kuriame “formalizmo” samprata yra pakitusi.

1.5.2. “Ekstra-tekstiškumo” ir “taisykliu” sampratu korekcija

Skyriuje apie ekstra-tekstine alternatyva tam, kas yra ekstra-tekstiška, žymeti buvo vartojamas žodis “faktai”135 (socialiniai arba psichiniai). Minint Augustiniškaji formalizma, buvo vartojami žodžiai “pasaulis” (jo elementai) ir “objektas”, kurie žymejo tai, kas yra už teksto ribu ir kas suteikia jam prasme. Šiame poskyryje “ekstra-tekstiškumo” samprata bus pakoreguota taip, kad minetu žodžiu nebebus galima vartoti žymeti tam, kas ekstra-tekstiška. Juos pakeis tokie žodžiai ar ju junginiai, kaip “samone”, “supratimas”, “kalbine supratimo sfera”. Taip pat šiame poskyryje atitinkamai bus tikslinama “taisykliu” samprata.

Iš tikruju, Wittgenstein’as (ypac ankstyvuose darbuose) vartoja tokius žodžius kaip “faktai”, “objektas” ar “pasaulis”; taciau pristatytosios dialektines alternatyvos atžvilgiu ekstra-tekstiškuma yra tiksliau ir patogiau suprasti ne per šiu žodžiu tradiciniu prasmiu prizme, bet per prizme fenomenologijos pamatiniu nuostatu, kuriu viena yra naturaliosios nuostatos pasaulio atžvilgiu suskliautimas.136 Naturaliaja nuostata suponuoja moksline nuostata, kuriai budingas subjekto-objekto dualizmas, kaip bet kokio mokslinio tyrimo pagrindas. Todel naturaliosios nuostatos suskliautimas reiškia mokslines nuostatos suskliautima – moksliškumo kvestionavima ir atsisakyma objektyvizuoti tyrimo lauka.137 Tai leidžia atsisakyti žodžio “objektas”. Toliau – pagal fenomenologija, “pasaulis” neturi kitos reikšmes be tos, kuria gauna iš samones, nors ir pati samone neturi kitos reikšmes nei

134 Pavyzdžiui, jis teigia, kad “kalba yra taku labirintas [išskirta autoriaus]. Ateini iš vienos

puses ir žinai, kur esi; ateini i ta pacia iš kitos, ir jau nebežinai” (žr. išnaša 90: VITGENŠTEINAS, p. 216). Klaidaus labirinto metafora skatina apie Wittgenstein’o antiformalistine kalbos samprata daryti išvadas. Taciau labirinto klaidumas nereiškia, kad jis yra ne-formalus dalykas. T.y. tai, jog mes (žmones) kartais nežinome, kuriame labirinto vietoje atsiduriame, nereiškia, kad pats labirintas del to pasidaro nesuprantamas, neracionalus ir nebeturi formos. Kaip tik atvirkšciai – net pats paprasciausias labirintas yra iš prigimties racionalus ir formalus dalykas.

Taip pat gali klaidinti tokios Wittgenstein’o nuostatos: “Tam, ka vadiname “kalba”, stinga reguliarumo” (žr. išnaša 90: VITGENŠTEINAS, p. 217). Visu pirma tai savaime nereiškia, kad kalba apskritai yra nereguliari. Taip pat tai nereiškia, kad kalba daugiausiai yra nereguliari. Kontekstas laidžia rekonstruoti toki šios nuostatos apibrežima: ši nuostata reiškia desningo ryšio tarp to, ka tam tikra žmoniu bendruomene sako ir ju veiksmu, nebuvima žmogui, nemokanciam tos bendruomenes kalbos. Ar tai nereiškia, kad tas žmogus paprasciausiai nemato kalbos vartojimo pateisinimo? Bet juk taip ir turi buti.

135 Teises literaturoje žodis “faktai” dažniausiai yra vartojamas kaip apibendrinimas to, ka žymi (juridiniai faktai) arba nežymi (ne-juridiniai faktai) teises normos ar ju interpretacijos. Toks vartojimas yra, nesigilinant i vartojimo taisykle, kaip, anot Wittgenstein’o, ir turi buti kalboje. Pavyzdžiui, Mikeleniene ir Mikelenas žodi “faktai” laiko žyminciu ta pati, ka žymi žodis “aplinkybes”; tuo tarpu žodžio “aplinkybes” prasme apibrežiama ne pateikiant žodžio vartojimo taisykles esmes apibrežima, bet pateikiant žodžio vartojimo pavyzdžius (žr. išnaša 51: DALIA MIKELENIENE, VALENTINAS MIKELENAS, p. 13-19).

136 Žr. ALGIS MICKUNAS, DAVID STEWART, Fenomenologine filosofija (Vilnius: Baltos lankos, 1994), p. 47.

137 Ten pat, p. 44. Fenomenologiniame “pasaulio” vaizde nera subjekto iš vienos puses ir objekto iš kitos; tera samone, kuri turi savo saranga ir kuria fenomenologija nagrineja. Apskritai, visai fenomenologijai budingas išimtinis – monistinis – apsiribojamas žmogaus samoningumo tyrimu.


ta, kuria gauna iš “pasaulio”.138 Bet kuriuo atveju, apie “pasauli” mes žinome tik tiek, kiek turime jo reikšmes savo samoneje. Todel užtenka žodžiu “reikšme” ir “samone”; žodis “pasaulis” yra nebereikalingas.139 Atsisakius žodžio “pasaulis”, Wittgenstein’as lieptu atsisakyti ir žodžio “faktai”, nes “[p]asaulis yra faktu (…) visuma”140. Tai, kas lieka po tokio suskliautimo, gali buti vadinama “supratimu”, “suvokimu”, “samone”.141 Kitas svarbus dalykas – pamatine samones saranga, anot fenomenologijos, yra intencine. Tai reiškia, kad nera tokio dalyko kaip “tušcia” samone; “samone (…) visuomet [išskirta autoriaus] yra ko nors samone”.142 Kitaip tariant, [ko nors] suvokimas yra savaiminis. Pagal fenomenologija, to ko nors negalima tapatinti su empiriniais objektais, nes cia turime reikala ne su fiziniu patyrimu, bet su šio patyrimo reikšme. Atitinkamai, samones veiklos negalima tapatinti su psichine, nes ji turi reikala ne su psichiniais procesais, bet su šiu procesu reikšme.143 Akivaizdu, kad tai atitinka dialektines alternatyvos ne-psichini ir savaimini supratima.

Taip pat Wittgenstein’as kalba, ir gana intensyviai “taisykliu” kontekste, apie kita ekstra-tekstines alternatyvos demesio centre esanti fakta– sutarima (t.y. socialini fakta). Jis žodžius “taisykle” ir “sutarimas” laiko netgi giminingais.144 Taciau visu pirma, giminingumas nereiškia, kad taisykle yra pats sutarimas. Antra, fenomenologiniu nuostatu taikymo atžvilgiu yra ypac svarbu, kad Wittgenstein’ui “sutarimas” yra “sutapimas”,145 tai nera tarimasis, bet [atskiru žmoniu savaiminiu] supratimu sutapimas, kuris galetu buti fenomenologinio inter-subjektyvumo prielaida.146 Todel galima tarti, kad samones, supratimo ribos nera peržengiamos.147 Trecia, taisykle yra tik kaip pavienio supratimo jungtis (nors ir butinai sutampancio su kitais ar kitu supratimais ir jungtimis) su žodžiu.148 Tai yra, taisykle yra kiek-viename vartojime ir butent at-si-skleidžia (bet ne yra) pereinant nuo vieno vartojimo prie kito. Tokio atsiskleidimo monitoringa vykdo gramatiku ir

138 Ten pat, p. 60. 139 Šiuo atveju dekonstrukcijos mokykla suskubtu aptikti tušcia savoka – kvazi-objekta. 140 Žr. išnaša 90: VITGENŠTEINAS, p. 45. 141 “Samonei” kartais priskiriami tokie epitetai: “transcendentaline”, “pamatine”, “grynoji” (žr.

išnaša 136: ALGIS MICKUNAS, p. 50-53). 142 Ten pat, p. 54. 143 Ten pat, p. 52. 144 Wittgenstein’as rašo: “Žodis “sutarimas” ir žodis “taisykle” yra vienas kitam giminingi; jie

yra pusbroliai. Kai ka nors mokau vieno iš ju vartojimo, jis kartu mokosi vartoti ir kita.” (Žr. išnaša 90: VITGENŠTEINAS, p. 221).

145 Wittgenstein’as rašo: “[ž]odžio “taisykle” vartojimas yra susipynes su žodžio “tas pats” vartojimu” (žr. ten pat, p. 221); arba “kalboje (…) [žmones] sutaria. Tai ne nuomoniu, bet gyvenimo formos sutapimas [išskirta autoriaus].” (žr. ten pat, p. 224). Taigi, Wittgenstein’as pritartu ekstra-tekstineje alternatyvoje pristatytam “sutarimo” interpretavimui.

146 Pats Wittgenstein’as sako, kad žodis “sutarimas” žymi kalbos, kaip tarpusavio supratimo priemones egzistavimo prielaida (žr. ten pat).

Žodžio “sutarimas” vartojima galima bandyti paaiškinti ir tuo, jog Wittgenstein’ui šio žodžio prasmes laukas (itraukiantis ir socialuma) yra patogus, kad jis galetu išskirti tam tikrus jam svarbius “taisykles” egzistavimo modusus, kaip ne-vienkartinuma (“[n]egali buti, kad tik vienas žmogus tik viena karta butu laikesis taisykles” (žr. ten pat, p. 214)) ir ne-privatuma (“galvoti, kad laikaisi taisykles, yra ne tas pats, kas laikytis taisykles. Ir todel neimanoma laikytis taisykles “privaciai”: nes tuomet galvoti, kad laikaisi taisykles, butu tas pats, kas laikytis taisykles” (žr. ten pat, p. 215)).

147 Tai, kad šalia “supratimo” Wittgenstein’as mini ir “gyvenimo formas” (žr. išnaša 146), yra neprieštaringa fenomenologiniu nuostatu taikymui šiame darbe, nes, pagal fenomenologija, ypac aptarta velyvojo Husserl’io, samones akiratis yra gyvenamasis pasaulis (žr. išnaša 136: ALGIS MICKUNAS, p. 63-64).

148 Wittgenstein’as rašo: “Raudona” reiškia spalva, kuri man [išskirta autoriaus] [iškart] ateina i galva, kai girdžiu žodi “raudona” – tai butu apibrežimas” (žr. išnaša 90: VITGENŠTEINAS, p. 223)


vienakalbiu žodynu sudarytojai. Jie kiek galima tiksliau pažymi149 atsiskleidusias taisykles gramatikose ir žodynuose, taciau taisykles kartu su savaiminiu ju supratimu toliau tesia savo egzistencija vartojime. Galiausiai taisykle yra logiška150 ir “yra dalis to karkaso,151 kurio pagrindu veikia kalba”.152

Galime daryti šias išvadas: 1) kiek-vienas kalbos vartojimas (“ejimas labirintu”, raiška) yra savaiminis, ne-psichinio supratimo ir taisykles dialektinis bendrabuvis; 2) kalba (labirintas) suponuoja bendra taisyklingo savaiminio supratimo (kalbos vartojimo) potencialo sriti (labirinto karkasa), kurioje, potencialumui virstant i aktualuma, yra vartojama kalba. Tai vadinama “potencialiai kalbine supratimo sritimi”.153 Tai tebera [tariamai] ekstra-tekstine sritis, nes ji tik potenciali, bet ne aktuali kalbine, kai ji tampa aktuali kalbine, tada ji dalijasi i vienetines kalbines situacijas – tada kalba yra vartojama.

2. Grižimas prie neo-formalizmo: diskrecija kalboje

2.1. Grižtant prie pradžios: propaganda ir neo-formalizmas

I dalies A skyriuje buvo nagrineta atsitraukimo nuo formalizmo teorine ir istorine pradžia. Teorine pradžia buvo patikslinta dialektines alternatyvos kontekste – semantinis formalizmas tradicine samprata, pasirodo, buvo trinare struktura su atskirai egzistuojanciu pateisinamuoju elementu. Taciau ir istorine pradžia yra problemiška. I dalies A skyriuje pristatyta Hart’o samprata, iš pirmo žvilgsnio labai paprasta, iš tikruju tokia nera. Jos šaknys yra Wittgenstein’o kalbos sampratoje. Cia nebus gilinamasi i Hart’o ir Wittgenstein’o sampratu panašumus; to išsamia analize yra padares Andrei Marmor’as.154 Taciau jau vien tai yra ženklas, kad Hart’as teisineje akademineje bendruomeneje nuo pradžiu buvo neteisingai suprastas jam priskiriant tradicinio formalizmo teigima. Kyla klausimas, ar Fuller’is iš tikruju kritikavo Hart’a? I dalies A skyriaus II poskyryje buvo pateikti trys teiginiai, kuriuos Fuller’is priskyre Hart’ui. Pasak Marmor’o, treciojo, svarbiausio paciam Fuller’iui, teiginio priskyrimas yra nesusipratimas.155 Del pirmojo ir antrojo Marmor’as teigia, kad “antrojo Hart’ui priskiriamo teiginio kritikos pagrindas yra dar labiau neaiškus [nei pirmojo]”.156 O jeigu kritikos pagrindas yra neaiškus, tai abejotinas ir pats kritikuojamo teiginio priskyrimas. Kaip teigia Cristian Zapf’as ir Eben Moglen’as, Fuller’iui paprasciausiai nedare jokio ispudžio tai, kuo remesi Hart’as – kad daugelyje bylu yra akivaizdu ir aišku, jog atitinkamas žodžio vartojimas yra teisingas.157 Atrodo, kad iš

149 Kiekvienas žodynas ar gramatika didele dalimi yra kalba apie kalba. Tai yra problematiška

situacija. Anot Wittgenstein’o, žodžio esmes paaiškinimas, yra absurdiškas dalykas. Galima tik arba surasti geriausiai taisykle atspindinti žymeni, bet tam neišvengiamai reikia vartoti žodžius su savo vartojimo taisyklemis, arba pateikti vartojimo pavyzdžius (Wittgenstein’as rašo: “[a]r iš tikruju paaiškini jam tai, ka pats supranti? Ar nedarai taip, kad esme jis atspetu? Duodi jam pavyzdžius – o jis turi atspeti ju tendencija, taigi tavo ketinima” (žr. išnaša 90: VITGENŠTEINAS, p. 218)).

150 T.y. veikia pagal logikos, pvz. neprieštaravimo, desnius. Del logiškumo pavyzdžius žr. išnašoje 90: VITGENŠTEINAS, p. 224.

151 Karkasas, panašiai kaip ir labirintas, yra formalumo metafora. 152 Žr. išnaša 90: VITGENŠTEINAS, p. 224. 153 Taciau labai svarbu, kad tai yra tik loginis vedinys, bet jokiu budu ne treciojo – atskirai

egzistuojancio, pateisinamojo – elemento ivedimas. Tai, kas egzistuoja, yra tik vartojama kalba; atitinkamai ir “karkasas” egzistuoja tik kaip vartojama kalba ir niekaip kitaip. Konkreciu atveju tas potencialas [tariamai] yra, kai taisykles yra ne viena karta ir ne vienas žmogus laikesis.

154 Žr. išnaša 16: ANDREI MARMOR, p. 124-154. 155 Ten pat, p. 130. 156 Ten pat. 157 Žr. išnaša 17: CHRISTIAN ZAPF.


tikruju cia labiau turime ispudžio nebuvima, nei pagrista neigima. Galbut situacija galime suprasti taip: Fuller’is labai norejo pristatyti alternatyva, taciau Feyerabend’as pasakytu, jog greiciausiai tam i pagalba jis pasitelke propaganda, kad “išsklaidytu senus iprocius ir iškeltu naujus”158.

Wittgensten’o nuostatu pritaikymas BTFM arba jo alternatyvu kritikai ir pristatymui buvo ne ka mažiau problematiškas nei Hart’o ir Fuller’io diskusija. Tai leme, kaip jau mineta, jo sudetinga ir sunkiai suprantama kalbos filosofija. Paprastai buvo imamos atskiros nuostatos ir ju atžvilgiu išvystomos sampratos, tariamai priklausancios ir Wittgenstein’ui.159 Tai buvo ta pati propaganda, nes veliau paaiškedavo, kad tos sampratos neatitiko visos Wittgenstein’o ideologijos – jo raštuose buvo atrandama tai, kas paneigdavo senasias sampratas ir leisdavo pateikti naujas.160 Viena iš tokiu sampratu yra ir dialektine alternatyva. Galima teigti, kad ši alternatyva –tokia Wittgenstein’o interpretacija – pateikia teisingiausia kalbos veikimo vaizda, ir kad tame vaizde teises viešpatavimas yra gana lengvai ižiurimas (nors tam, kad jis butu ižiurimas, šia samprata reikia pritaikyti teises specifikai). Taciau tai tebera interpretacija, kuri nedera su be išimties visomis Wittgenstein’ nuostatomis; tokia nedarna vienu atveju yra netgi samoningai pateikiama, t.y. fenomenologiniu nuostatu taikymo atveju. Todel ši interpretacija (kaip ir jos pritaikymas problemoms teiseje spresti), iš esmes yra autonomiška samprata, imli kritikai.

Galima teigti ir tai, kad dialektine alternatyva leidžia teises interpretavima suprasti kaip formalu procesa. Iš tikruju tai, prie ko grižtama, yra “tas pats, bet savo išvaizda jau visiškai pasikeites namas”. Akivaizdu, kad tai nera tradicinis trinaris formalizmas, kuriuo ir iš kalbos, ir iš teises viešpatavimo buvo bandoma reikalauti absurdišku dalyku. Vis delto, tai yra “formalistine” samprata, nes, nors ir yra neigiamas normos ir jos taikymo santykio analitiškumas, yra teigiamas teisines kalbos taisyklingumas ir teksto pakankamumas kiekvienu atveju. Galima teigti, kad artimiausia šiai sampratai teises interpretavimo metodologija yra tekstualizmas.161 Vis delto, toliau bus vartojamas žodis “neo-formalizmas” tam, kad samprata apimtu ir ne visiškai jai prieštaraujanti istorini konteksta (t.y. šaknis).

2.2. Dialektine alternatyva ir teise

Dialektine alternatyva išsprendžia tik lingvistine problemos puse – visada yra tikrasis taisykles supratimas (ne-interpretacija), kurio atžvilgiu gali keistis tik to supratimo raiškos ir tik iki tam tikro lygmens – tiek, kiek leidžia tikrasis taisykles supratimas. Jeigu ta riba butu peržengta, tai turetume arba naujos taisykles, arba kitos taisykles, naudojamos vartojant kita žodi taikyma. Tai yra vienetines kalbines situacijos samprata, kurios pakanka determinuotumo problemai kalboje išspresti. Taciau teisininkai puikiai žino tokius teisinio gyvenimo reiškinius: pakopine teisines peržiuros sistema ir tai, kad yra daug panaikintu (reversed) žemesniuju teismu sprendimu; teisejai realiai gincijasi “del žodžiu prasmes”, o

158 Žr. išnaša 45: PAUL FEYERABEND, p. 99. 159 Tai daryti buvo ypac patogu turint omenyje Wittgenstein’o rašymo specifika – tekstas turi

griežta struktura, kuria sudaro sunumeruoti sakiniai ar paragrafai, o ju prasminis svoris dažniausiai yra toks didelis, kad jie patys savaime gali buti ne vienos ideologijos pagrindu.

160 Ši procesa puikiai yra atskleide Christian’as Zapf’as ir Eben’as Moglen’as (žr. išnaša 17: CHRISTIAN ZAPF)

161 Formalizmo ir tekstualizmo sasajos gana stipriai jauciamos teises akademineje literaturoje. Pavyzdžiui, Karin P. Sheldon tekstualistine teisejo Scalia žymiosios bylos Chevron (žr. JAV byla: Chevron, Inc. v. Natural Recources Defence Council, 467 U.S. 837 (1984)) interpretacija laiko “formalistiniu traktavimu” (žr. KARIN P. SHELDON, “‘It’s Not My Job To Care’: Understanding Justice Scalia’s Method Of Statutory Interpretation Through Sweet Home And Chevron”, Boston College Environmental Affairs Review Vol. 24 Issue 3 (1997), p. 490).


teises normos nustato to gincijimosi (interpretavimo) taisykles. Cia iš karto matyti šiu fenomenu nesiderinimas su Wittgenstein’o vienetines kalbines situacijos modeliu. Jeigu žodžiu vartojimas visada yra savaiminis ir taisyklingas, tai kam dar gincytis “del žodžiu prasmes” ir neigti tai, ka del teises normose esanciu žodžiu pasake kiti?

Visu pirma pradeti reiketu nuo paties akivaizdžiausio ir paprasciausio dalyko – teise nera vienetine kalbine situacija, ji yra kompleksinis ir specifinis kalbos reiškinys. Butent šios savybes lemia, kad vienetines kalbines situacijos modelis palieka keleta neišsprestu situaciju teises viešpatavime kaip mechanizme, reikalaujanciame potencialiai kalbines supratimo srities visa-apimamumo ir visa-išsprendžiamumo. Kitaip sakant, teises viešpatavimo atveju problemos gali kilti ne del vieno žodžio api-brežtumo, bet del to, kad tai, ka tas žodis api-brežia (ir del to yra api-brežtas), savyje turi ivairiu vartojimo atveju “pedsaka”, arba del to, kad gali dar iš viso nebuti teises normos, taciau jau egzistuoti potencialiai kalbine supratimo sritis. Todel galiojantis vienetines kalbines situacijos modelis turi buti praplestas ir pritaikytas situacijos teiseje specifikai.162

Tas pritaikymas yra ir tradicines teises viešpatavimo sampratos163 keitimasis, kuris gali buti pradetas tokia premisa: kadangi kalbos vartojimas yra iš prigimties taisyklinga praktika, tai absurdiška yra konstatuoti, kad kalba leidžia teisejams savivaliauti taikant teise. Taciau diskrecija tam tikrose kalbos sferose yra galima, bet tik diskrecija, o ne savivale.

2.3. Iprastas diskrecijos supratimas ir atsiribojimai

Diskrecijos tyrinejimams ilga laika nebuvo ir kol kas dar nera teikiama daug demesio.164 Taciau, nepaisant to, yra susiformave tam tikri savaiminiai žodžio “diskrecija” supratimai.

Be jokios abejones, diskrecija dažnai yra suprantama kaip iš tariamo normu nedeterminuotumo kylantis ir, kita vertus, jau tu paciu normu determinuojamas, ribotas reiškinys. Tai yra tekstinis supratimas. Taciau ne tik tai sudaro tradicini supratima. Diskrecija kaip tokia tradiciškai suprantama ir ekstra-tekstiškai – kaip žmogaus (paprastai oficialaus pareiguno) valios pasireiškimas. Cia diskrecija yra kaip žmogaus valia (bet ne savi-vale), kaip rinkimasis iš keleto galimu variantu, o tai suponuoja nemaža socialini konteksta. Jame, gilinantis i pareiguno kompetencijos sfera (authority), i demesio lauka papuola visas valdžios aparatas (biurokratija), kaip potencialiai turintis ir, iš kitos puses, ribojantis diskrecija. Pavyzdžiui, yra teigiama, kad diskrecijos apimti gali nulemti “aplinkos pareigunu pažiuros apie tai, kaip turi buti sprendžiamos tam tikros iškylancios problemos”.165 Pagal socialine diskrecijos samprata, ir diskrecijos šaltinis, ir ribotojas yra žmogaus valia.

Akivaizdu, kad socialines diskrecijos sampratos tyrimas yra už šio darbo ribu. Toliau bus tiriama kalbos autonomija žodžio “diskrecija” prasmes lauke, t.y. lingvistiniai diskrecijos aspektai.166 Taip pat tik tam tikru oficialiu pareigunu, t.y. tu, kuriu tariama užduotis yra užtikrinti teises viešpatavima (dažniausiai tai yra teisejai), diskrecija, taigi

162 Panašiai kaip “literaturinis” nihilizmas buvo kritikuojamas teises specifikos atžvilgiu (žr. I dalies B skyriaus 2 poskyri), taip ir Wittgenstein’o samprata reikalauja šiuo atveju ne kritikos, bet papildymo šios specifikos atžvilgiu.

163 T.y. teises viešpatavimo ir tradicinio semantinio formalizmo asociacijos (žr. I dalies A skyriaus 1 poskyri).

164 Žr. DENIS J. GALLIGAN, Discretionary Powers (Clarendon Press, 1992), p. 1. 165 Ten pat, p. 23. 166 Taciau tai nereiškia visiško iš esmes sociologiniu savoku atsisakymo. Bus vartojami žodžiai

“savi-vale”, “teisejai” ir kt., taciau tik tiek, kiek tai susije su iš kalbos kylancia ir kalbos ribojama “diskrecija”.


teisine diskrecija. Galiausiai, kaip matyti iš to, kas jau pasakyta, viena pagrindiniu diskrecijos problemu yra apimties – ribos – problema; suprantama, kad diskrecija bent turi buti apribotas – formalus, strukturiškas – dalykas. Todel tai, kas bus tiriama, galima vadinti lingvistine teisines diskrecijos struktura.

2.4. Lingvistine teisines diskrecijos struktura

Šis darbo skyrius yra integruojantis ir svarbiausias. Jame teigiama, kad dialektine alternatyva paneigia skepticizma teises viešpatavimo atžvilgiu, ir kad bent teiseje ji reiškia pati griežciausia formalizma, koki tik galime isivaizduoti.167 Cia bandoma irodyti, kad Wittgenstein’o kalbos samprata yra geras ideologinis pagrindas tekstualistinei teises interpretavimo metodologijai.

2.4.1. Teisines diskrecijos sferu kalboje lokalizavimas

Pirmoji teisines diskrecijos sfera kalboje žymi ekstra-normine ir ekstra-precedentine (kai precedentas turi istatymo galia), potencialiai kalbine supratimo sriti. Teisininku, preziumuojanciu esant “tikrove”, kalba šnekant visada yra “tikroves” dalis, kurios teises normos ar precedentai dar neivardijo, bet apie kuria jau kalbama.168 Teisininkai žino šia situacija ir paprastai turi bendras teisines instrukcijas, kaip tokiu atveju elgtis: negalima palikti ginco neišspresto, ir dažniausiai ta ginca reikia spresti taikant analogija su jau egzistuojanciomis teises normomis ar precedentais.169 Taciau analogija yra savaime idomus argumentacijos metodas, tik neseniai susilaukes deramo demesio teises teorijoje,170 nors sunku butu nesutikti, kad tai “yra viena iš dažniausiai naudojamu teisines argumentacijos techniku”.171 Yra ivairiu nuomoniu apie jos patikimuma ar, kaip sakytu Scot Brewer’is, “racionalaus stiprumo lygmeni” (degree of rational force): vieni ja ypatingai pasitiki172, kiti visai nepasitiki,173 treti užima tarpine pozicija174. Šiuo atveju yra svarbu, kaip analogijos taikymas nesant normos ar precedento turi buti suprantamas pagal dialektine alternatyva. Pagal ja, susidures su potencialiai kalbine bet nesureglamentuota supratimo sfera, teisejas turi irašyti naujus žodžius i teises normas ar precedentus, kai realiai esancio ir irašomo

167 Taciau tame yra ir nuostata, kad griežtesnio formalizmo buti negali, nors ir buvo bandoma toki isivaizduoti esant.

168 Ypac daug tokiu pavyzdžiui šiais laikais yra informaciniu technologiju (pvz., Interneto) tobulejimo srityje.

169 Pavyzdi žr. išnašoje 82: Žin. (2000, Nr. 74-2262), 1.8 str. 170 Nors dar 1996 metais Scott Brewer’is raše, kad “nepaisant savo svarbos visoms disciplinoms

ir ypatingos reikšmes teisiniam argumentavimui (…) , [analogija] lieka mažiausiai gerai suprasta ir išaiškinta argumentavimo forma” (žr. SCOT BREWER, “Exemplary Reasoning: Semantics, Pragmatics, And The Rational Force Of Legal Argument By Analogy”, 109 Harv. L. Rev. 925 (1996), p. 926).

171 Ten pat, p. 925. 172 Tokius Brewer’is vadina “mistikais”; paprastai jie nepaaiškina savo pozicijos (žr. ten pat, p.

951). 173 Tai yra skeptikai. Pavyzdžiui, Cass Sunstein’as, teigia, kad analogija yra nepakankamai

teoriška, primityvi, su nepakankamai pagristais savo principais, ir yra kliutis progresui teiseje (žr. CASS SUNSTEIN, “On Analogical Reasoning”, 106 Harv. L. Rev. 741 (1993), p. 790). Taciau nepaisant to, Sunstein’as tiki analogija, todel yra “mistikas” (žr. išnaša 170: SCOT BREWER, p. 952-955).

174 Tai yra Brewer’io pozicija. Jis teigia, kad “argumentas pagal analogija” ir “argumentas pagal pavyzdi” yra tapatus dalykai, kurie reiškia pavyzdžiu naudojimo procesa argumente einant nuo premisos prie išvados (žr. ten pat, p. 934). Taciau tokia samprata analogijai tik suteikia didesni “racionalaus stiprumo lygmeni” negu paprastai buvo suteikiamas (žr. ten pat). Taip pat Brewer’is yra priverstas pripažinti, kad argumentas pagal analogija neturi tokio paties “racionalaus stiprumo lygmens” kaip indukcija ar dedukcija, ir kad argumentavimo pagal analogija procesai yra gana neapibrežti (far from determinate) (žr. ten pat, p. 954).


žodžio vartojimo taisykles (bent po viena iš kiekvieno žodžio) nesutampa.175 Tai nera nauju vartojimo taisykliu sukurimas – abu žodžius teisejas šioje situacijoje gali vartoti taip, kaip jie iki sprendimo buvo vartojami. Taciau tai yra nauju teisiniu taisykliu176 sukurimas. Bet kai egzistuoja tai leidžianti ir demokratiškai išrinkto istatymu leidybos organo priimta bendroji teises norma, tada cia turime butent diskrecija leisti teisines taisykles, o ne ju leidimo savivale.

Antroji teisines diskrecijos sfera yra normine ir precedentine. Kalba i teises normas visada “atsineša” diskrecijos potenciala177, kuris, kaip ir diskrecija apskritai, nereiškia savivales potencialo ir nera “prieš istatyma”.178 Taciau tai nera tai, ko kai kas tikisi. Žinoma, jog teises normose esama žodžiu179, kurie suprantami kaip suteikiantys teisejams diskrecija nuspresti ar taikyti teises norma, ar ne kiekvienu konkreciu atveju. Tu žodžiu vartojimo taisykles kaip tokios suteikia diskrecija – atriboja180 tam tikra potencialiai kalbine (konkreciu atveju) supratimo sriti, kur ivedamas nesureglamentuotumas. Tokios vartojimo taisykles bus vadinamos diskrecinemis vartojimo taisyklemis. Pats paprasciausias pavyzdys yra žodis “didelis”. Šio žodžio diskrecine vartojimo taisykle – pats at-ribojimas – yra aiški ir del jos laikymosi kiekvienu konkreciu atveju niekas nesigincytu.181 Sfera, kurioje atribojama, atrodo, paprastai182 yra aiški, pavyzdžiui, žodžiai “[didele] materialine žala” teoriškai teisejui leidžia apsispresti nuo 0,00…01 iki begalybes litu ribose. Savo apsisprendima teisejas gali savaip motyvuoti, to rezultatas - dažnai bendrojoje teiseje teismu sukuriami ivairiausi vadinamieji “testai”, t.y. savaip sureglamentuojama sritis, jeigu istatymu leidejas nenurode atsižvelgimo kriteriju. Taciau kitu žodžiu diskrecines vartojimo taisykles atrodo mažiau aiškios – neaiškus yra pats at-ribojimas (pavyzdžiais galetu buti žodžiai “protingas” (reasonable) ar “deramas” (due), kuriu apstu bendrojoje teiseje). Taciau taip tik atrodo.183

Abieju sferu egzistavimas reiškia viena – istatymu leidejas negali (bent praktiškai) priimti tokios teises normu strukturos, kuri apimtu visa teisiškai svarbia potencialiai kalbine supratimo sriti. Todel tai jis deleguoja teismams, o šitas veiksmas leidžia steigti (constitutes) “teismu imperija” kaip “teises imperijos” padalini. Tai nera savaime koherentiškas su demokratiniu mechanizmu dalykas, nes, iš to išeinat, butent istatymu leidybos organo role yra leisti istatymus.184 Vis delto, antrosios sferos atžvilgiu atrodo, kad tai yra sunkiai išvengiama, nes tai istatymu leidejas deleguoja specialiai kiekvienu atveju.

175 Tradiciškai suprantama, kad cia yra remiamasi atsitiktinai pastebetais relevantiškumu ir

panašumu (relevance and similarity) (žr. ten pat, p. 933). Šiuo atveju tai yra vartojimo taisykliu panašumai ir skirtumai, bet cia reikia tapatybes.

176 Ad hoc arba pastoviu, jeigu yra taikomas stare decisis principas; pastaruoju atveju teismas kuria vadinamuosius “testus”.

177 Brewer’is teigia: “[teises] normos ir standartai yra tai, ka galime pavadinti diskrecijos kontinuumu” (žr. išnaša 170: SCOT BREWER, p. 972).

178 Žr. išnaša 164: D. J. GALLIGAN, p. 2. 179 Paprastai tai yra budvardžiai (arba budvardiniai daiktavardžiai) ir prieveiksmiai. 180 Paprastai budvardžio ar prieveiksmio priklausinio prasme. 181 Nes jeigu teisejas kiekvienu konkreciu atveju sprestu ne del “didumo”, bet del “gerumo” arba

“spalvotumo”, tai paprasciausiai butu taisykliu sukeitimas, ir niekas del to taip pat nesigincytu. Taip pat žr. kita poskyri.

182 Realiai – visada (žr. kita poskyri). 183 Žr. kita poskyri. 184 “Antonin Scalia teise (law) laiko “nepakeiciamu (immutable) Kongreso produktu (…) , kuris

negali buti keiciamas ar veikiamas to, ka apie tai mano vykdomoji valdžia.” (…) [Ir] teismu role yra (…) ištarti kitiems teises normas, kad jie jomis sektu (to pronounce rules for others to follow). Teismai nagrineja istatymo teksta tam, kad pasakytu, kas teise yra, bet ne kas jie noretu, kad ji butu” (žr. išnaša 161: KARIN P. SHELDON, p. 495, 516).


Taciau pirmosios sferos atžvilgiu, istatymu leidejas deleguoja bendrai (t.y. visa sfera), todel cia turbut butu geriau taikyti185 dabar JAV administracineje teiseje moderniaja era žymincia “taikomos teises nebuvimo” (no law to apply) doktrina.186 Nors ši doktrina ir yra taikoma, kai realiai yra taikoma teise,187 jos bendras teiginys yra, kad “istaigos veiksmai negali buti teisiškai peržiurimi, kai nera jokio teisinio standarto, kurio atžvilgiu gali buti sprendžiama apie ju teisetuma”.188 Šia nuostata reikia perkelti apskritai visai potencialiai kalbinei supratimo sriciai – teismas turi nusišalinti nuo sprendimo apie žodžius su tokiomis vartojimo taisyklemis, kuriu neapima jokios teises normos.189

Atrodo, kad yra ir trecioji diskrecijos sfera – kai neaiški vartojimo taisykle. Taciau Wittgenstein’as greiciausiai pasakytu, kad taip nera.

2.4.2. Vartojimo “sustabdymas” prieš teismo procesa

Wittgenstein’as rašo: “Nekyla jokio ginco (…) del to, ar laikytasi taisykles, ar ne. Del to neprieinama iki kumšciu”.190 Taip yra, kai taisykles yra jau atsiskleidusios. Taciau kartais atrodo, kad teisei yra svarbus ir pats atsiskleidimo procesas. Vis delto jau nuo seno yra “gildija” profesionalu, stebinciu ta atsiskleidima, ir teisininkams bent nederetu antrinti. Pirmos dalies E skyriaus 2 poskyryje buvo mineta, kad vartojimo taisykliu atsiskleidimo monitoringa vykdo gramatiku ir vienakalbiu žodynu sudarytojai (toliau – kalbininkai); jie kaip imanoma tiksliau pažymi atsiskleidusias taisykles gramatikose ir žodynuose. Pavyzdžiui, treciojo Dabartines lietuviu kalbos žodyno leidimo ivade rašoma: “(…) [šiame žodyne] ideta daug nauju, naujai atsiradusiu ar placiai imtu vartoti, žodžiu, taip pat ir tokiu nuo seniai vartojamu ivairiu sriciu žodžiu, kurie rodesi tvirtai ieje i nuolatine vartosena. (…) Kita vertus, nenorint labai padidinti ir taip didelio žodyno bei kitais sumetimais (dažniausiai del retumo, pastebimai sumažejusio aktualumo ar netaisyklingumo) nemažai DŽ II leidime buvusiu lizdu, ypac siauru tarmybiu, nebudingu bendrinei kalbai variantu, išbraukta (…) .”191 Kaip matyti, šio žodyno sudarytojai turi išvystyta vartojimo taisykliu

185 Tai yra istatymo leidybos pasiulymas. 186 Apie tai žr. STEPHEN G. BREYER, RICHARD B. STEWART et al, Administrative Law and

Regulatory Policy: Problems, Text, and Cases, Fourth Edition (Aspen Law & Business, 1998), p. 848-861.

187 T.y. kai “istatymai neleidžia teismines peržiuros” (žr. JAV Administracinio proceso akto 701(a)(1) str.; žr. ten pat, p. 1009) arba kai “istaigos veiksmai yra pacia teise priskiriami istaigos diskrecijai (committed to agency discretion by law)” (žr. JAV Administracinio proceso akto 701(a)(2) str.; žr. ten pat). Pastaroji nuostata, anot Antonin Scalia’os, apima visa bendraja teise (žr. ten pat, p. 857).

188 Ten pat, p. 848. 189 Paprastai, jeigu nera teises normu ar precedentu reglamentuojanciu kokia nors potencialiai

kalbine supratimo sriti, tai reiškia, kad tokio reglamentavimo apskritai nereikia. Tada teisejai atmeta ieškinius, kaip neturincius teisinio pagrindo. Pavyzdžiui, naujasis LR CK reglamentuoja šeimos santykius (žr. išnaša 82: Žin. (2000, Nr. 74-2262), 1.1 str.), taigi preziumuojama, kad tai yra civiliniai santykiai. Taip pat, kaip jau mineta, naujasis LR CK reikalauja taikyti istatymo arba teises analogija civilines teises normu nesureglamentuotiems civiliniams santykiams (žr. ten pat, 1.8 str.). Taciau yra žinoma daug šeimos santykiu, kurie nereglamentuojami jokiomis teises normomis. Negi teismas, susidures su jais, imtu peržiurineti visa LR teises aktu baze ir ieškoti jiems kokios nors analogijos? Ar jis paprasciausiai nusprestu, kad nera teises normos, kuria galima pagristi reikalavima (nera taikomos teises)?

190 Žr. išnaša 90: VITGENŠTEINAS, p. 223, 224. 191 Žr. ST. KEINYS, J. KLIMAVICIUS ir kt. red., Dabartines lietuviu kalbos žodynas (Vilnius:

Mokslo ir enciklopediju leidykla, 1993).


atsiskleidimo, isitvirtinimo ir nykimo monitoringo metodologija. Jie yra monitoringo profesionalai.192

Kita vertus, teisejas demokratiniame mechanizme neturi teises buti Shakespeare’u. Jis neturi teises susigalvoti nauju žodžiu vartojimo taisykliu teismo procese. Kalba keiciantis jos vartojimo procesas teismo proceso atžvilgiu yra sustabdomas, ir toliau teisme žodžiai gali buti vartojami tik pagal jau esanciu žodžiu jau atsiskleidusias vartojimo taisykles.193 Cia nera diskrecijos. O kadangi vartojimo monitoringo profesionalai yra kalbininkai, tai teisejams nereiketu stengtis juos pakeisti, bet reiketu remtis žodynais bei gramatikomis. Visa tai turi buti194 tvarkingas procesas. Taip pat esama tam tikru specifiniu situaciju.

Kai teismas vartoja žodi taip, kaip jis iki teises normos, kurioje yra žodis, priemimo nebuvo vartotas, tai jau esti teismo savivale. Todel, kilus gincui del to, ar žodžio vartojimas yra leistinas, teismas turi irodyti, kad taip, kaip jis vartoja žodi, taip jis buvo vartojamas iki priimant teises norma.195 Pats paprasciausias budas tai padaryti - pažiureti i žodyna, išleista arciausiai normos priemimo laiko. Todel valstybei yra pravartu tureti išsamius196 oficialius žodynus ir gramatikas, kurie turetu buti kiekviename teisme ir parlamente, ir buti išleidžiami periodiškais intervalais. Istatymu galima nustatyti, kad teises normose ir precedentuose legitimus yra tik tie žodžiai, kurie yra oficialiame žodyne ir kurie vartojami tik taip, kaip nurodyta žodyne; legitimi yra tik ta kalba, kuri vartojama pagal oficialia gramatika; kita kalba ir žodžiai normose ir precedentuose yra “tušti”. Taip pat istatymu galima numatyti, kad istatymu leidejai ir teisejai neatleidžiami nuo žodyno ir gramatikos nežinojimo – tai nekeicia žodyne ir gramatikoje nurodytu žodžiu ir kalbos vartojimo taisykliu.197 Šiuolaikines kompiuterines technologijos padetu veikti tokiam modeliui; iš esmes ji igalintu.198

192 Jie labai lengvai išsprestu Hart’o ir Fuller’io iškeltas “transporto priemones – žaislo” ir

“transporto priemones – paminklo” problemas, nes tam tikru vartojimo taisykliu pašalinimas (exclusion) yra akivaizdus ir savaiminis bet kokiame teisiniame kontekste; taip yra visada, kai turime reikala su imitacijomis – žaislais arba meno kuriniais, pavyzdžiui, paminklais. Kalba imitaciju atžvilgiu veikia (yra vartojama) atskirai, ir tai yra jos vartojimo taisykle. Joks žodynas žodžio “transporto priemone” vartojimo taisykles nežymi kaip kartu ir “transporto priemones – žaislo” arba “transporto priemones – paminklo”.

193 Šis požiuris neneigia nuolatinio kalbos kintamumo (flexibility). Nera einama prieš Shakespeare’o tipo kalbinius eksperimentus – ju deka kinta kalba. Teigiama tik tai, kad teisejams demokratija neleidžia tokio “malonumo”. Teisejai esant demokratijai neturi teises keisti kalbos, bet tik vartoti ta, kuri iki teismo proceso yra suformuota.

194 Todel toliau daugiausiai bus pateikiami pasiulymai, kaip turetu buti, kad demokratinis mechanizmas veiktu efektyviau.

195 Tai nera tas pateisinimas, kuris buvo atmestas pristatant dialektine alternatyva. Tai yra pateisinimas, reikalingas išskirtinai teiseje ir vel reprezentuojantis teises specifika – kas nera budinga kalbai kaip tokiai, tas yra reikalinga teisei.

196 Tai reiškia ne tik, pavyzdžiui, žodyne apibrežiamu žodžiu kieki, bet ir žodžio bei kalbos vartojimo taisykliu nurodymo išsamu pateikima.

197 Vienintele išskirtis cia yra atvejis, kai pats istatymu leidejas istatymu nurodo žodžiu ar ju junginiu vartojimo taisykles. Taciau tie žodžiai, kuriais jis kalba, ir kuriu vartojimo taisykles nera atskirai nurodomos istatymu, turi buti vartojami pagal žodynus.

198 Pavyzdžiui, prieš priimant kiekviena istatyma, kompiuterine forma jis gali butu susietas (cross-referenced) su oficialiu žodynu, ir pagal oficialiame žodyne nurodytu vartojimo taisykliu numerius gali buti konkretizuojama, pagal kuria vartojimo taisykle yra vartojamas žodis. Neveikiant tokiam modeliui, iš principo galima butu sutikti su šiuo Thumma’os ir Kirchmeier’io teiginiu del žodynu vartojimo teismo procese: “Teismas turi remtis žodynais terminu prasmes nustatymo pradžioje tam, kad nustatytu visus galimus apibrežimus, kuriuos “žinios siuntejas” galejo tureti omenyje arba pagal kuriuos “žinios gavejas” galetu suprasti žinia. Toliau teismas turetu remtis kitais


Taip pat reiketu pažymeti, kad ostenciniai apibrežimai ir kalbiniai pavyzdžiai turetu buti ypac svarbus žodyno ir gramatikos (šiuo atveju tik pavyzdžiai) elementai. Kadangi pati taisykle atsiskleidžia pereinant nuo vieno vartojimo prie kito, tai ir ja atskleisti geriausiai galima pateikiant paties vartojimo pavyzdžius (ar ostensiškai, ar pacia kalba).199 O vadinamasis esmes apibrežimas yra pateisinamas tik tuo, kad mes galime jau žinoti tu žodžiu, kuriais apibrežiamas žodis, vartojimo taisykles; taciau dažniausiai taip ir yra. Iš tikruju, realiai žiurint esmes apibrežimai yra reikalingi kiekvienu atveju, nes ju visuma “sujungia” (tiksliau – ta “sujungima” žymi) takus i labirinta, kuris yra kalba.200

Taciau vis tiek gali atrodyti, kad neaiškumu tebesama, t.y. kalbos monitoringas gali užfiksuoti prieštaringus žodžio vartojimo atvejus – skirtingas jo vartojimo taisykles. Pavyzdžiui, “kvadratas” – ? ir ?. Bet nesant tikslinanciam tekstui, tai tik reikštu, kad teisejas, susidures su ? ir su ?, turetu taikyti teises norma, kurioje yra savoka “kvadratas”. O istatymu leidejas savo ruožtu “turetu rašyti aiškesnius ir tikslesnius istatymus”201, jeigu jam tokia situacija nepatinka.202 Tai yra pirmoji nuostata, pagal kuria teises normos interpretacija yra “akivaizdžios prasmes” (plain meaning) interpretacija.

veiksniais – kontekstu, (…) tikslu ar istorija tam, kad nustatytu tinkama prasme” (žr. SAMUEL A. THUMMA, JEFFREY L. KIRCHMEIER, “The Lexicon Has Become A Fortress: The United States Supreme Court Use Of Dictionaries”, Buffalo Law Review Winter 1999, p. 301;). Del žodynu vartojimo teismo procese žr. pvz. ten pat; ELLEN P. APRILL, “The Law Of The Word: Dictionary Shopping In The Supreme Court”, 30 Ariz. St. L.J. 275 (1998); RAYMOND A. RANDOLPH, Dictionaries, Plain Meaning, And Context In Statutory Interpretation, 17 Harv. J.L. & Pub. Pol'y 71 (1994).

199 “Taisykles atskleidima pavyzdžiais” žymi šios dvi Wittgenstein’o “Filosofiniu tyrinejimu “ ištraukos:

1) “[Pažvelkime] i garvežio mašinisto kabina: ten matome daugiau ar mažiau panašias viena i kita rankenas (…), taciau viena yra paleidimo rankena (…), kita yra jungiklio rankena (…), trecia yra stabdžio sverto rankena (…), ketvirta – siurblio rankena” (žr. išnaša 90: VITGENŠTEINAS, p. 124), 2) “Yra taip, tarsi išsyk galetume suprasti žodžio vartojima.” Pavyzdžiui, kaip ka? – Ar neimanoma tam tikra prasme pagauti ji vienu ypu? – Reikalas tas, kad mes tarsi ji “pagautume vienu ypu” dar kažkuria, daug labiau tiesiogine prasme. – Bet ar turi koki nors išankstini šito vaizda? Ne. Tiesiog mums peršasi toks išraiškos budas kaip susikryžiuojanciu vaizdu rezultatas.” (žr. išnaša 90: VITGENŠTEINAS, p. 210).

200 Žr. išnaša 90: VITGENŠTEINAS, p. 216. 201 Žr. išnaša 161: KARIN P. SHELDON, p. 516. 202 Vis delto esama ir tokiu žodžiu, kurie atrodo dar labiau prieštaringi. Vienas žinomiausiu yra

žodis “protingas” (reasonable). Barton Aronson’as apie JAV Konstitucijos Ketvirtos pataisos “reasonable” rašo: “Taip vadinamas tekstualistinis požiuris i Ketvirtaja pataisa mažai tepadeda. Aštuoniolikto amžiaus žodynai apibrežia žodi “reasonable” taip pat miglotai (nebulously) kaip ir šiu dienu žodynai. “Reasonable” reiškia “reasonable”. Visos kitos pastangos apibrežti yra niekas kitas, kaip tik sinonimu sarašai. Originalistinis požiuris yra ne ka geresnis, nepaisant nesenu kai kuriu teiseju pastangu ji panaudoti. Originalizmas yra patikimas požiuris tik tada, kai kalba, del kurios gincijamasi, turejo placiai prigijusia prasme tiems, kurie ja vartojo” (žr. BARTON ARONSON, New Technologies And The Fourth Amendment (2001 03 09)// <http://writ.news.findlaw.com/aronson/20010309.html>). Tai neabejotinai yra Hart’o “penumbros” sritis ir cia “teisejai turi palikti [teises] normas nuošaleje ir panaudoti savo “diskrecija”, pasitelkdami bendras politines nuostatas” (žr. CHRISTOPHER L. KUTZ, “Note: Just Disagreement: Indeterminacy and Rationality in the Rule of Law”, 103 Yale. L. J. 997 (1994), p. 1006).

Teisejai cia iš tikruju turi diskrecija vien del to, kad tai yra žodis su diskrecine vartojimo taisykle (antroji diskrecijos sritis). Bet, kaip mineta, gali atrodyti, kad diskrecija kyla del atribojimo neaiškumo, t.y. neaiškumo, kur yra riba. Taciau ar taip iš tikruju yra? Ar yra taip, kad apie žodi “protingas” kiekviena karta, teisejai turi spresti pagal savo supratima apie prota? Palyginkim su žodžiu “didelis”: apie ši žodi kiekviena karta teisejai turi spresti pagal savo supratima apie dydi, taciau butent pagal dydžio supratima (t.y. žodžio “dydis” vartojimo taisykle yra aiški). Tokia paralele


Antroji nuostata susijusi su kontekstine interpretacija.203 Dalykas tas, kad nors žodžiai dažniausiai turi ne viena vartojimo taisykle, konkreciais atvejais jie paprastai yra vartojami tik pagal viena (arba pagal apibrežta kieki) iš ju. Daugeliu atveju iš konteksto yra aišku, pagal kokia vartojimo taisykle vartojamas žodis. Tais atvejais realiai kontekstine interpretacija yra “akivaizdžios prasmes” interpretacija. Vis delto galimas ir detalesnis isigilinimas i konteksta, bet tik kai tai prilygsta tam tikro apibrežimo rekonstrukcijai, t.y. nustatymui, pagal kuria vartojimo taisykle žodis buvo vartotas. Tokia rekonstrukcija turi buti vykdoma griežtai lingvistiškai. Jeigu tokia rekonstrukcija yra neimanoma, reikia grižti prie pirmosios, “akivaizdžios prasmes” interpretavimo, nuostatos. Teisejas tuo atveju neturi diskrecijos pasirinkti vienos iš vartojimo taisykliu.

Vis delto kartais logika leidžia istatymu leidejui atleisti jo netiksluma. Cia turima omenyje intencine interpretacija. Ji yra galima, bet tik tada, kai prilygsta tam tikro apibrežimo rekonstrukcijai. T.y. iš su istatymu leideju susijusiu ne-teisiniu dokumentu turi buti imanoma tiksliai rekonstruoti, pagal kokia konkretaus žodžio vartojimo taisykle dauguma vartojo ta žodi. Tokia rekonstrukcija taip pat turi buti vykdoma griežtai lingvistiškai.

Reikia atkreipti demesi, kad abi rekonstrukcijos yra galimos tik tada, kai jos remiasi tekstu, pavyzdžiui, parlamento posedžio stenograma arba žodžio tekstine aplinka teises normose. Bet kokia apeliacija, pavyzdžiui, i socialines realijas204 kaip normos konteksta arba istatymo leidejo neišreikšta kalba ketinima, yra mistifikacija. Jau buvo parodyta, kad tai gali vesti tik prie to, jog, anot Antonin’o Scalia’os, teismai pradetu šneketi ne apie tai, kas teise yra, bet apie tai, kuo jie noretu, kad ji butu;205 kitaip sakant, pagal Wittgenstein’a, jie galvotu, kad laikosi taisykles, bet tai nera tas pats, kas laikytis taisykles.206 Kita vertus, jeigu tikslinanciu žodžiu nera ir istatymo leidejas turejo kažka tiksliau omenyje (ir tik omenyje, bet niekur tekste), tai yra jo “problema”. Del to teise negali nustoti viešpatauti. Tie žodžiai, kurie išlieka iki teismo sprendimo, tie ir viešpatauja. O jeigu istatymu leidejui kas nors nepatinka, jis visada gali pasitikslinti pagal atitinkamas proceduras.

Galiausiai problema gali kilti del vartojimo taisykles atsiskleidimo.207 Taciau geriau tai palikti vien kalbininkams. Jeigu taisykle nera atsiskleidusi, tai žodynuose ir gramatikose jie nieko nenurodo. Pagal mineta modeli, teisejai ir istatymu leidejai žodžius turetu vartoti tik pagal jau atsiskleidusias vartojimo taisykles.

iš tikruju klaidina, nes “proto supratimas” yra pats protas (arba vien supratimas). Todel ar “protingas” nereiškia, kad teisejui yra suteikiama diskrecija spresti pagal savo supratima apskritai (ne pagal “dydžio” ar ko kito supratima)? Taciau butent pagal savo kiekvieno konkretaus atvejo supratima ir butent pagal “supratima”.

203 Taciau reikia tureti omenyje, kad cia pristatoma kontekstines interpretacijos samprata nesutampa su Fuller’io samprata. Fuller’io klaida buvo ta, kad žodžius be konteksto jis buvo linkes laikyti apskritai bereikšmiais ir teige, kad kontekstas pašalina dviprasmiškumus juose (žr. išnaša 16: ANDREI MARMOR, p. 134). Taciau, anot Marmor’o, “dviprasmiškumai gali buti šalinami tik tada, kai žodžiai turi keleta galimu reikšmiu” (žr. ten pat).

204 Žr. I dalies D skyriaus II poskyri. 205 Žr. išnaša 184. 206 Žr. išnaša 90: VITGENŠTEINAS, p. 215. 207 Anot Marmor’o, “žodžio vartojimo praktikoje buna neišsprendžiamu nesutarimu

apsisprendžiant del tam tikru jo vartojimo sriciu” (žr. išnaša 16: ANDREI MARMOR, p. 132). Taciau bendrai tai turbut yra dar siauresne sritis nei Hart’o penumbra, nes pastarasis jai greiciausiai butu priskyres ir diskrecine sriti. Metaforiškai kalbant, tai yra “tarpine sritis tarp tu platybiu, kurios yra potencialiai kalbines supratimo srities potencialas ir kalbos labirintas; tai yra labirinto prieigos (outskirts)”.


2.4.3. Apibendrinimai

Šiame skyriuje buvo pristatytas teiseju savivales eliminavimo mechanizmas. Jis yra reikalingas kaip požiuris i kalba, neleidžiantis tariama kalbos problematika dangstyti ne-kalbines kliutis teises viešpatavimui. Potencialiai kalbineje supratimo srityje istatymu leidejas neišvengiamai palieka nesureglamentuotas sritis, kuriu reglamentavima gali deleguoti teisejams. Tik šiose srityse ir tik esant delegavimui teisejai turi teise (diskrecija) kurti teise. Visa kita, ka, pagal demokratija, turi teise daryti teisejai, yra ištarti (pronounce) teise. Žinoma, šalia kalbos karkaso yra ir teisejo “savivaliavimas”. Taciau tai nera kalbos problema – kalba kaip tokia nera kliutis teises viešpatavimui. Atitinkamai, lingvistinis nedeterminuotumas neužkerta kelio teises viešpatavimo isigalejimui.

Taip pat akcentuojama inter-disciplinarines – lingvistikos ir teises bei jos teorijos – problematikos svarba. Jungtinese Amerikos Valstijose domejimasis tuo, kas yra ar gali buti vienodai svarbu abiem dalykams, prasidejo apie 1970-1980.208 Paraleliškai veliau iškilo ir vadinamoji “forensine lingvistika” – lingvisto kaip eksperto dalyvavimas teisme.209 Dabar minetosios problematikos svarbos kilimas atsispindi ir teises interpretavimo praktikoje, kur paciu teiseju kartais yra vykdoma labai techniška lingvistine analize.210

Kokias išvadas tokia samprata gali kelti Lietuvos atžvilgiu? V.Mikelenas knygoje “Teismo procesas” teigia, kad Lietuvoje i teiseja dar ir šiandien žiurima kaip i formalu teises taikytoja, kad pati Lietuvos teismu praktika stokoja teises normu aiškinimo (t.y. interpretavimo), kuris, kaip suprantama iš konteksto, butu koks nors kitoks, nei formalistinis.211 Šiame darbe buvo bandyta parodyti, kad atsitraukiant nuo formalizmo galima prieiti ir prie kitoje puseje esanciu kraštutinumu, kuriu demokratijos samprata neleidžia. Turima omenyje interpretavimo metodu antpludžio ir netvarkos bei teismo virtimo politine institucija gresme. Formalistinis (tiksliau, neo-formalistinis) požiuris, kaip atidaus santykio su kalba išraiška, neturetu buti atmestas. Taciau turbut dar teks ilgai laukti, kol Lietuvos teisme bus iprasta matyti lingvista-eksperta.

Išvados

1. Darbo pradžioje iškelta hipoteze, kad lingvistinis neapibrežtumas užkerta kelia teises viešpatavimo isigalejimui, nepasitvirtino. Kalba kaip tokia nera kliutis teises kelyje i viešpatavima.

2. I dalyje buvo parodyta, kad bazinio teisinio formalizmo modelio BTFM kritika ir alternatyvu jam paieška bei pristatymas (išskyrus dialektines alternatyvos) suponuoja tradicini – trinari – semantini formalizma kaip kritikos, paieškos ir pristatymo strukturini pagrinda. Remiantis Wittgenstein’u, šis trinariškumas buvo atmestas ir pristatyta dvinare ir dialektine kalbos samprata, kurioje nera trecio, pateisinancio ir atskirai egzistuojancio, elemento.

3. Taciau dialektine alternatyva visiškai neatmeta kitu alternatyvu ižvalgu ir ju pagrindiniu elementu. Atvirkšciai, taisyklemis besiremiancios alternatyvos “taisykle” ir ekstra-tekstines alternatyvos “ekstra-tekstiškumas” dialektineje alternatyvoje yra dialektinio bendrabuvio, kurios yra žodžiu ir kalbos vartojimas, komponentai, nors ju supratimas del to yra iš dalies pakites. O nihilizmas ir jo kritika yra gresmes teismui tapti politine institucija

208 Žr. JUDITH N. LEVI, Introduction: “What Is A Meaning In A Legal Text” A First Dialogue

For Law And Linguistics, 73 Wash. U. L. Q. 771, p. 772. 209 Ten pat, p. 773. 210 Pvz. žr. JAV bylose: Reves v. Ernst&Young, 507 U.S. 170 (1993); P.U.D. No. 1 v.

Washington Dep't of Ecology, 511 U.S. 700 (1994). 211 Žr. išnaša 51: D. MIKELENIENE, V. MIKELENAS, p. 137.


bei butinumo atsižvelgti i teises specifika, sprendžiant joje lingvistines problemas, ženklai. Atitinkamai, darbo II dalyje dialektine alternatyva buvo pritaikyta teises specifikai ir pritaikymo eigoje išaiškejo, jog kalba, kai su ja tinkamai “elgiamasi” (t.y., kai teisejai nesikiša i žodžiu ir kalbos vartojimo taisykliu atsiskleidimo procesa), nekelia gresmes teismui tapti politine institucija.

4. Kalbos deka teisejams gali buti suteikiama diskrecija reglamentuoti tam tikras aiškiai atribotas sferas potencialiai kalbineje supratimo srityje. Kitais atvejais teisejai turi ištarti istatymus pagal jau atsiskleidusias žodžiu bei kalbos vartojimo taisykles ir remtis žodžiu bei kalbos vartojimo monitoringo profesionalu – kalbininku – išleistais žodynais ir gramatikomis. Tam valstybei yra pravartu reglamentuoti žodynu ir gramatiku vartojima istatymu leidybos ir teismo procese; šiuolaikines kompiuterines technologijos tam padetu ir, iš tikruju, tai igalintu.

5. Tariamai lingvistinemis problemomis gali buti maskuojama teiseju savivale teismo procese, bet tai nera kalbos problema.

Santrauka anglu kalba

Tomas Berkmanas DOES LINGUISTIC INDETERMINACY PREVENT THE DOMINATION OF THE RULE OF LAW? Abstract According to traditional understanding of the rule of law in democratic mechanism, a

legal norm is legitimate only when it is affirmed by the institution of the democratic mechanism elected by people, and every norm or it’s part, which is not affirmed by that institution or which is not based on such a norm, does not have any right to rule. Accordingly, norms, which rule, must do it strictly as they are. Nevertheless, in the contemporary academic literature we can find this kind of statements: “Interpretation of law is in no way an exact science but rather a judicial art.”212 This paper tries to reveal, why such statements arose in the legal academic writings, what the problems of such understanding are, and how we can understand interpretation differently.

The paper concentrates exceptionally on the problem of linguistic indeterminacy in law and pays a lot of attention to the reflection of the ideas of Ludwig Wittgenstein in the legal academic writings. With the help of interpretation of Wittgenstein’s propositions, an autonomic conception of language is provided in Part I, and in Part II this conception is adjusted to analyze and solve the specifics of linguistic problems in law.

Hypothesis of the paper is that “artistic value” of the interpretation of law, as reflection of linguistic indeterminacy, prevents the domination of the rule of law. In the end of the paper this hypothesis is negated. Language itself is not an obstacle in the way of law to its rule. By language a legislator can give a judge only discretion to regulate some clearly delimited spheres in the potentially linguistic domain of understanding. In other cases, judges must pronounce laws in accordance with already revealed rules of application of words and language, which are marked in dictionaries and grammars.

212 See NEVILLE L. BROWN, TOM KENNEDY, The Court of Justice of the European Communities

(London: Sweet&Maxwell, 1994), p. 301.

Documents

AR LINGVISTINIS NEAPIBREŽTUMAS UŽKERTA · PDF fileleidžia teises normas, kuriosviešpatauja visuomeneje per ivairius mechanizmus, iš kuriu ... Teorija: modelis, neigimas ir neigimo