69

AR YRA LIETUVOJE VISUOMENË?

70

ÞUVIES TAUKAI PILIETINIAM APETITUI

Posovietinëje Lietuvoje nëra nuostabu, kad, net esant visaipadoriems ástatymams, nelengva priversti pilieèius ir ypaèvaldþios institucijas jø laikytis. „Rule of Law“ vis dar neretaisuprantama taip, kaip ir Rusijoje – „diktatura zakona”, t.y.teisë asocijuojasi su valstybës valdþia pavaldiniams.

Gal nesupyks skaitytojas uþ palyginimà su Rusija: vis dëltopagal kaliniø skaièiø (nuoðimèius) ir pagal ástatymø leidëjø rei-tingus þmoniø akyse, kaip rodo tyrimai, esame labai panaðûs.

Pilieèiams vëlgi dël tø paèiø prieþasèiø ástatymai regisikaip kaþkas iðoriðka ir svetima. Kaip kaþkas, ko savininkaiyra vagnoriðkas algas gaunantys teisëjai, kurie gali diskutuo-ti, ar teisëjø algø maþinimo pavojai neprieðtarauja ðalies Kon-stitucijai. Neva algø maþinimas tiesiogiai didina teismø pri-klausomumà nuo kitø dviejø valstybës valdþiø. O kadangiatmintis pagal ástatymà nëra privaloma, tai visai teisëtai uþ-mirðtama, kad niekas nekëlë klausimo dël gresianèios pri-klausomybës tada, kai tos algos buvo didinamos. Tada buvo„vsio zakonno“. Tikrai neteko girdëti teisininkø vieðø disku-sijø ir uþstalës kalbø apie pusantrø metø senumo Slovakijosávykius, susijusius su ekspremjero Meèiaro byla.

Tada ekspremjero rytietiðkai saugomà rezidencijà ðtur-mavo spec. daliniai, prokurorai pasiraðë sankcijas suimti il-galaiká politiná autoritetà. Taèiau kodël apie tai raðë pasau-lio spauda, bet buvo tylima Lietuvoje (iðskyrus B. Garbara-

2001 12 06 07:22:47

71

vièienæ „Kauno dienoje“)? Spëju, kad tik Vakarø pilietineivisuomenei galëjo knietëti pats nusikalstamo elgesio kvalifi-kavimas: Meèiaras buvo kaltinamas, kad bûdamas premje-ru, valstybës mokesèiø pinigais korumpavo virðutinájá biu-rokratinio aparato ir teisëjø sluoksná, mokëdamas nepapras-tai didelius atlyginimus ið valstybës pilieèiø kiðenës.

Paskui viskas nutilo. Ir nutilo greièiausiai todël, kad Slo-vakija, kaip ir Lietuva, nëra toli nuo Rusijos teisës tradicijos,kurios svarbiausiasis principas – „diktatura zakona“ verèiasieti teisæ su galia, bet ne su teisingumu. Ðiuo pavyzdþiunorëta tik parodyti, kodël pilieèiams teisë ir ástatymai visdar atrodo lyg svetimybë, lyg sovietinës konstitucijos paliki-mas. Èia jokia sensacija.

Kur kas sudëtingiau yra paaiðkinti, kodël pilieèiai nenorinaudotis savo teisëmis net tada, kai ástatymo norma leidþiagintis ne tik nuo nusikaltëliðkos iðvaizdos nusikaltëliø, bet irnuo glotnios iðvaizdos ir kultivuotø veidø savivaliaujanèiøvaldininkø. Èia tikrai negalima tik dejuoti, kad trûksta ásta-tymø. Yra kaþkas daugiau, kas neskatina pilietinio apetitonaudotis pilietinëmis teisëmis ir neleisti vien biurokratamsiðnaudoti teisës. Kas uþginèys, kad ástatymø plyðiai arba pil-kosios zonos, net smulkûs techniniai netobulumai pilietá darobejëgá prieð valdininkà.

Gerai, galima nekalbëti apie konkreèius kazusus, susiju-sius su visokiø licencijø, nuosavybës, kompensacijø, leidi-mø, konkursø klausimais. Svarbu suvokti patá principà. Tar-kim, ar ne valdininkø rojus þemëje bûtø, jei kam dingtelëtødalyti leidimus ðlapintis ar valyti dantis? Ir ne tik valdinin-kø. Ar ne nuostabi smulkmena, bet lieèianti kone kiekvienàpilieèiø ðeimà, buvo paprastas iki genialumo panaikinimas

72

prievolës dël notaro patvirtintø ágaliojimø vairuoti þmonosar vyro automobilius? Kas, iðskyrus kelis policininkus ir no-tarus, dël to nuliûdo. Þmonës tikrai atsikvëpë.

Bet tai lietë labai asmeniðkus automobilius. Kiek kitaipauga pilietinis apetitas naudotis teise dël mûsø visø mokes-èiø pinigø likimo. Mûsø pilieèiams vis dar per maþai rûpi,kur ir kaip jie naudojami. Atrodo, kad tai aktualu, kol ieðko-ma bûdø, kaip iðvengti mokesèiø mokëjimo (tai labai natû-ralus, suprantamas ir visame laisvame pasaulyje paþástamasjausmas), taèiau visiðkai nebesirûpinama, kas darosi po to,kai vis dëlto tuos pinigus sumokam.

Yra visai teisëta pilieèiui teirautis bet kokios institucijosinformacijos apie paskirstytus kokio nors vyriausybinio fon-do pinigus. Biudþeto ástatymo priedø tikrai neuþtenka. Ko-dël pyksta valdininkai ir mokesèiø mokëtojø pinigus nau-dojanèios vieðosios ástaigos – Lietuvos tûkstantmeèio minë-jimo komisija, festivaliø, teatrø, muziejø administracijos,ûkininkø, sveikatos, jaunimo rëmimo fondai ir t.t. – kai tei-raujamasi finansiniø ataskaitø uþ praëjusius metus? Vaka-ruose tai bûtø natûrali pareiga – pateikti detalias ataskaitasapie sprendimus priimanèius asmenis, apie organizacijas irasmenis, tø sprendimø dëka gavusius vienokius ar kitokiuspinigus. Teisiðkai tai yra galima ir Lietuvoje, taèiau to pa-prasèiausiai nenori patys mokesèiø mokëtojai. Gal jie pagei-dauja, kad uþ juos norëtø kaþkas kitas? Gal demokratiðkaiiðrinkti norinèius?

Liûdniausi mano vaikystës prisiminimai iki dabar siejasisu þuvies taukais. Juos mama duodavo, kad padidintø apeti-tà. Taèiau, kas gali pasiûlyti þuvies taukø pilieèiø apetituinaudotis savo teisëmis padidinti?

73

AR LIETUVOJE YRA VISUOMENË?

Lietuviø kalbos komisija nedraudþia vartoti þodþio „visuome-në“. Komisija, arba penktoji valdþia, apskritai nedraudþia kal-bëti nesàmones taisyklinga lietuviø kalba. Nesàmonëmis do-mëtis paliekama rinkëjams, mokesèiø mokëtojams ir ðiaip sa-vigarbos dar nepraradusiems pilieèiams. Taèiau net leistinusþodþius vartojant, nepakenktø susimàstyti apie jø reikðmes.

Ðtai kultûros sociologas Vytautas Kavolis kadaise (t.y. prieðkokius 8 metus) yra be jokios ironijos pasakæs, kad Lietuvojevisuomenësvisuomenësvisuomenësvisuomenësvisuomenës apskritai nëra. Pripratusiems prie visuomenësvisuomenësvisuomenësvisuomenësvisuomenës ta-patinimo su visais gyventojais, tas pastebëjimas pasirodë dau-giau keistas negu erzinantis. Tiesà sakant, iki dabar visuome-visuome-visuome-visuome-visuome-nësnësnësnësnës buvimo ar nebuvimo Lietuvoje klausimas daugumai gy-ventojø savigarbos neuþgautø. Tad ar yra Lietuvojevisuomenëvisuomenëvisuomenëvisuomenëvisuomenë ir ar neklydo V. Kavolis, sakydamas, kad jos nëra?

Þodis visuomenëvisuomenëvisuomenëvisuomenëvisuomenë tikrai yra palyginti naujas lietuviø þo-dyne. Taèiau visuomenë (societe, society, obðèestvo), kaip reið-kinys, Lietuvoje yra kiek senesnis. Istorikai greièiausiai imtøieðkoti jo XIX a. pradþios Lietuvoje. Ir ieðkotø kur nors aukð-tuomenës salonuose, Vilniaus universiteto, laikraðèiø redak-cijø ar spaustuvininkø aplinkoje. Tuomet ðá reiðkiná lenkið-kai vadinome „spoleczenstwo“. Taèiau svarbiausia yra tai, kàtada reiðkë þodis. Iðvertus enciklopedinius apibrëþimus, vi-vi-vi-vi-vi-suomenësuomenësuomenësuomenësuomenë jokiu bûdu nereiðkë visø ðalies gyventojø, o tiksusiorganizavusià jø dalá. Tik tie, kurie savanoriðkai ryþosi

2001 10 23 07:31:33

74

susitelkti á ávairias asociacijas, draugijas ar klubus bendriemstikslams (susijusiems su ðalies ir þmoniø likimu) pasiekti,tapdavo visuomenësvisuomenësvisuomenësvisuomenësvisuomenës nariais. Neatsitiktinai A. Jakðto-Damb-rausko redaguotas katalikiðkas þurnalas XIX a. pabaigoje va-dinosi „Draugija“. Iki dabar prancûzai ir anglai savo þody-nuose neskiria visuomenësvisuomenësvisuomenësvisuomenësvisuomenës ir draugijosdraugijosdraugijosdraugijosdraugijos. Anais laikais, kainebuvo Kalbos komisijos, o þodþius diktavo civilizacinis pro-cesas ir kultûrinë savimonë, buvo aiðkiai skiriama, kas yravisuomenëvisuomenëvisuomenëvisuomenëvisuomenë, kas tauta, o kas liaudis. Per XX amþiø liberaliosdemokratijos retorikai vis maþiau derëjo þodþiø visuomenëvisuomenëvisuomenëvisuomenëvisuomenëir liaudis atskyrimas. Taip þodis pabëgo nuo pirminës savoreikðmës ir apskritai nustojo specifinio informacinio svorio.

Kà turëjo omeny V. Kavolis, sakydamas, kad Lietuvojestinga visuomenësvisuomenësvisuomenësvisuomenësvisuomenës? Jo manymu, (vëlgi ne pirmàkart mûsøistorijoje) valstybës sektorius ir biurokratinës institucijos vi-siðkai uþgoþia savaveiksmæ, save organizavusià ir savo teisesbei galià pajutusià visuomenæ. To negali kompensuoti di-desnis negu brandesnës civilizacijos ðalyse politiniø partijøir partijëliø skaièius. VisuomenëVisuomenëVisuomenëVisuomenëVisuomenë tikrai nëra ir negali bûtiðeimø, giminiø ar klikø, daranèiø átakà politiniams, ekono-miniams ir socialiniams ðalies procesams, visuma. Masiniaisàjûdþiai tiesiogiai nepadarys liaudies visuomene. 80 pro-centinis Lietuvos liaudies tikëjimas, kad uþ viskà atsakingavalstybë, perdëtas politikø susvarbinimas (ir susisvarbinimas)rodo ne kà kità, kaip tik nepasitikëjimà nevyriausybinëmisorganizacijomis, pilietinëmis iniciatyvomis ir, þinoma, savi-mi paèiais. Susideginimo grasinimai individualiais atvejaisir keliø blokavimas runkeliø veþimais – visa tai daugiau so-cialinës maiðaties, o ne civilizuojanèio visuomenësvisuomenësvisuomenësvisuomenësvisuomenës formavi-mosi proceso argumentas.

75

Kita vertus, biurokratinio aparato nenoras dalytis galia iratsakomybe su pilietiniu sektoriumi yra ligoto visuomenësvisuomenësvisuomenësvisuomenësvisuomenësgyvenimo garantas. Taèiau naivu bûtø tikëti, kad biurokra-tinis aparatas imtø inicijuoti visuomenæ. Tai bûtø panaðu áS. Ðaltenio laikø Kultûros ministerijos sukurtas vieðàsias ástai-gas arba, tai dar blogiau, á sovietmeèio profsàjungas, kuriøkai kas jau ir pasiilgo.

Taigi, jei ir klydo V. Kavolis – labai nedaug. Keli tûks-tanèiai lietuviø nevyriausybiniø organizacijø ir keliolika ne-formaliø salonø bei klubø tikrai yra visuomenësvisuomenësvisuomenësvisuomenësvisuomenës elementai.Bet tai tik paraiðka ateièiai.

76

PILIETINË VISUOMENË IR EUROPIETIÐKO VALDYMO VILTYS

Kartais liaudis sako, kad iðmintingas þmogus yra tas, kurismokosi ið svetimø klaidø. O kvailys – nepasimoko net iðsavøjø. Nelietuvis G. K. Chestertonas yra leptelëjæs dar dau-giau: iðmintingas yra tas, kuris mano, kad ir kvailys ne visa-dos klysta. Tad þvilgtelëkime á tuos kalbinius nesusiprati-mus, kurie nerûpi Lietuviø kalbos komisijai.

Nesenai „Omni“ publikuotame raðinyje pamàsèius apietai, ar Lietuvoje yra visuomenë, regis, yra logiðka pratæstimintá apie likimà keliø kitø iðvestiniø kategorijø, kurios tampakone privalomomis politiniø kalbø ir raðtø komponentëmis.Turiu omenyje pilietinæ visuomenæpilietinæ visuomenæpilietinæ visuomenæpilietinæ visuomenæpilietinæ visuomenæ ir atvirà visuomenæatvirà visuomenæatvirà visuomenæatvirà visuomenæatvirà visuomenæ. Èiapirmiausia siektina pakedenti pirmàjà ið dviejø, tikintis at-eityje rasti pretekstà antrajai.

Jei sakome, kad Lietuvoje nëra daug argumentø, liudi-janèiø visuomenës bûtá, tai dar kebliau kalbëti apie pilietinæpilietinæpilietinæpilietinæpilietinævisuomenævisuomenævisuomenævisuomenævisuomenæ, kuri yra tartum labiau specifikuota visuomenësdalis. Tiesa sakant, visuotinai naudojamø, bet iðties menkaisuprantamø þodþiø þodynëlyje nebûtø sunku áraðyti encik-lopedinius apibrëþimus, skirianèius vienà terminà nuo kito,taèiau publicistikos poþiûriu tai bûtø, deja, tik banali pa-baiga, nuvainikuojanti pastangas ið tiesø kalbëti apie reiðki-nius, o ne apie þodþius. Mano galva, þodþiø likimai pirmiausiasietini su nereflektuojamo, nemàstomo ir tik tariamai pa-þástamo vieðojo mûsø gyvenimo slinktimi. Tad supraskim

2001 11 07 07:22:58

77

lingvistinæ bylà, kaip publicistiná triukà, skirtà áþiebti pole-mikà, vedanèià link abiem kojom ðlubuojanèio vieðojo ad-ministravimo ir politikos formavimo vartø.

Suvokus visuomenæ ne kaip visus gyventojus, o tik kaipsave organizavusià, á draugijas, asociacijas, klubus susispie-tusià jø dalá, galime kalbëti apie to saviorganizavimo koky-bes, skirianèias vienas visuomenes nuo kitø. Sakyèiau, jogpilietinë visuomenëpilietinë visuomenëpilietinë visuomenëpilietinë visuomenëpilietinë visuomenë yra tokia, kuri savo veiksmais siekia pa-veikti vieðàjà politikà. Tai yra tokia visuomenë, kuri suvokia,kad demokratija tik prasideda, bet nepasibaigia rinkimais, irkuri suvokia, kad politikai ir biurokratai per rinkimus nëraapdovanojami neribotomis politikos formavimo galiomis.

Kas ið to? Tæsiant ankstesnio straipsnio retorikà pasaky-tume, kad biurokratijos ir pilietinës visuomenës santykis yrakaip dviejø vieno ðvarko skvernø: vienà tempiant, kitas trau-kiasi. Juk deðimtmetis mûsø nepriklausomo politinio gyve-nimo parodë, kad biurokratinio aparato sumaþinimas yra áma-nomas tik grieþtai laikantis subsidiarumo principø, t.y. atsi-sakant dalies funkcijø ten, kur pati pilietinë visuomenë irindividai gali tas funkcijas atlikti. Bandymai reorganizuotilietuviðkàjá valdininkø pasaulá, sëkmingai pasislëpusá uþ ta-riamai europietiðko (greièiau, ispaniðkai frankistinio) valsty-binës tarnybos ástatymo, bus pasmerkti tapti tik prieðrinki-miniø kampanijø triukais, jei nebus sistemingai siekiamaperkelti vis daugiau galiø ant pilietinës visuomenës peèiø.Kitaip neámanoma, nes prastai veikiant aparatui pirmiausiaimama didinti dirbanèiøjø jame skaièiø. Senas tarnybas lik-viduoti sunkiau negu sukurti naujas. Ið èia plaukia ir valdi-ninkø vislumas, ir jaunuomenës ásivaizdavimas valdinës tar-nybos, kaip idealaus gyvenimo, varianto.

78

Ar iðgelbës mus europietizacija? Juk kai kas net ið prisieku-siø nacionalistø ima galvoti, kad tik atsisakius dalies suvereni-teto bus galima rimèiau suvakarietinti ir civilizuoti valstybësgyvenimà, harmonizuoti valstybës ir visuomenës santykius.Tikëtina, Europos politinës mados privers lietuviðkà valdinin-kijà taikstytis ir su pilietinës visuomenës faktoriumi. Ðiø me-tø liepos 25 d. Europos komisija priëmë europietiðko valdy-mo baltàjà knygà, kurioje esminiu principu ávardytas tilto tarpeurokratijos ir pilietinës visuomenës tiesimas, kuris turi ga-rantuoti individø ir pilietiniø nevyriausybiniø organizacijødalyvavimà politikos formavime.

Kà darysime, valdininkai, Lietuvoje? Nëra aiðkiø atsaky-mø, bet yra tikëtinø. Viena vertus, faktai rodo (pavyzdys suHagos konvencija dël vaiko teisiø apsaugos), kad aparatasgali iðversti sau naudinga prasme angliðkus euroterminus,susikurdamas sau tolesnio parazitavimo garantus. Taip ne-kalti valdininkai slepiasi ne tik uþ savojo ástatymo, bet ir uþunikalios lietuviø kalbos sienø. Gal jau laikas praplësti Lie-tuviø kalbos komisijà kitas kalbas ir kità pasaulá labiau iðma-nanèiais profesionalais, kad ðalia þodþio „kibiras“ kirèiavimoproblemos, imtumës þodþiø, nulemianèiø mûsø vieðojo gy-venimo kokybes? To gyvenimo tradicijoje, kurioje pats bu-vimas galios lauke teikia ávairiopà pasitenkinimà, nëra daþ-nai atsisakoma savojo ágalumo dalies. Kita vertus, kas galipadidinti teisëtø pilieèiø norà tapti pilietinës visuomenësnariu? Karti patirtis ir ákyri statistika rodo, jog tai nëra pa-prasta. Gal tai net pati sunkiausia uþduotis, vieniems neno-rint, antriems negalint, o tretiems ir nenorint, ir negalintsuprasti, kad Europa visø pirma turi bûti sukuriama savopaèiø viduje.

79

APIE GERUS INTELEKTUALUS IR BLOGÀ VALDÞIÀ

Maþdaug prieð deðimtmetá „Kultûros barø“ redakcija Vil-niaus menininkø rûmuose surengë diskusijà apie kultûrinësspaudos perspektyvas. Buvo daug kalbëtojø ir kalbø, kaiti-namø revoliucijos euforijos ir iðkiliø vilèiø.

Po diskusijos þingsniuojant namo vienas ið dalyviø Vytau-tas Kavolis iðtarë þodþius, kurie iki dabar gundo suprasti, kàtai reiðkia, ir atpaþinti savo minties ar veiksmo vertæ. „Dabarað þinau, kodël lietuviø intelektualai tiek daug ðneka: jie nie-kad nedirbo darbo, kuris turëtø pasibaigti konkreèiais visuo-menës realijas átakojanèiais rezultatais“, – pasakë profesorius.

Nesenas „OMNI laiko“ autoriaus Vytauto Rubavièiaussamprotavimas apie mûsø universitetø humanistikos ir socia-liniø mokslø profesionalus (eksmokslinius komunistus, ateis-tus ir TSKP-istus ir t.t.) primena jau beuþmirðtamus Sàjû-dþio laikotarpio poleminius tekstus, kurie taip ir neáþiebë nuo-latinës intelektualinës diskusijos, neátvirtino sveikosautoreflekcijos ásipareigojimø tarp tø, kurie tariasi atsakingiuþ mûsø mentalinius pokyèius. Akademinëje spaudoje vienaskitas vëlesnis tekstas taip pat neturëjo kokio nors rimtesnioatgarsio. Greièiausiai teisus V. Rubavièius, teigdamas, jog ar-timosios, sovietinës praeities vaizdiniai yra iðstumiami á visuo-menës pasàmonæ, o savimonës profesionalams neuþtenka inte-lektualinës dràsos daugiau þiûrëti á veidrodá ir bandyti keistis.

Tokia padëtis lemia, kad universitetai iðties labiau rûpi-nasi savo jubiliejø ðventimu negu priederme bûti savoje ða-

2001 12 20 07:52:14

80

lyje kultûros, visuomenës ir politikos konstruktyviosios kri-tikos centrais. Pereinamajam laikui bûdingø pasikeitimø ne-skatina serþantiðki profesoriø atlyginimai, biurokratinis bu-kumas kultûrinio profesûros veikimo vertinimuose, pagaliauviskà uþgoþiantis valstybinës tarnybos karjeros geismas, vy-raujantis gabiausioje jaunuomenëje.

Èia norëtøsi truputëlá praplatinti mûsø regos laukà iratpaþinti ne tik universitetinius aktorius, bet didesná inte-lektualø bûrá. Regis, iki dabar nëra pakankamai iðryðkinamaviena viso sluoksnio savybë, kuri taip pat surandëjo vëlyvaja-me sovietmetyje. Tada nonkonformistinei, bet nerizikingaidisidentuojanèiai ðviesuomenei buvo labai aiðku, kad jokiosgyvenimo realybës net prie didþiausiø norø negalima pa-keisti. Valdþia neiðvengiamai yra svetimybë ir neabejotinaiblogio ðaltinis. Save realizuoti buvo galima tik virtualiai arbafiktyviai, randant paguodà knygose, tiriamuosiuose reiðki-niuose ar laikmeèiuose. Nonkonformizmas galëjo bûti pa-tenkinamas ir bohemoje, ir arogantiðku abejingumu viskam,kas oficialiojoje vieðumoje darësi. Tai suprantama ir malo-niau prisimenama negu, tarkim, indoktrinuotø kursø dës-tymas universitetuose ar raudonø tekstø raðymas.

Sàjûdþio banga tà nonkomformistiná intelektualiná sluoks-nelá iðneðiojo á labai skirtingas mûsø vieðojo gyvenimo pa-kampes. Vieni darë karjeras politiniame gyvenime ir Seime,kiti itin nesëkmingai iðbandë save administraciniame apara-te, treti emigravo ið vieðosios erdvës ar net ið Lietuvos. Tiknedaugelis laisvø intelektualø, tokiø kaip Rièardas Gavelisar Rolandas Rastauskas, liko neapsibëræ pelenais galvø, ne-praradæ gyvenimo skonio pojûèio net tokiu momentu, kurámes iðgyvenam. Sovietiniai antisovietinio nonkonformizmo

81

ágûdþiai tapo nelengvu gyvenimo balastu. Permainos socia-liniuose statusuose sutrikdë savo svarbos refleksus, o dalá in-telektualø ilgam áklampino nekonstruktyviø, kartais pagie-þingø kalbø baloje.

Moralas: aplink apsidairius, nëra itin sudëtinga pastebëti,kiek daug yra akademinëje ir platesnëje intelektualinëje lietu-viø publikoje linkusiø matyti valdþias ið prigimties blogas.Juk uþ viskà esant atsakingai valdþiai, nebepaliekama vietosasmeninei atsakomybei uþ kalbas be darbø, uþ reikalavimàdëmesio ir rûpesèio, net nepabandþius kà nors konkretaus pa-daryti vieðai naudai. Gal iðties nëra nieko geriau uþ blogà val-dþià, nes tik ji pateisina mûsø paèiø impotencijà.

82

TOLERANTIÐKAI APIE TOLERANCIJÀ

Þinia apie Sugiharos fondo „Diplomatai uþ gyvybæ“ paskelbtà2001 metø tolerancijos þmogø turëjo sukelti minèiø apiedaug kà. Pirmiausia priminë tai, kad visuomenës santykiøbei elgsenø kokybë priklauso ne tik nuo valstybës pareigûnøuolumo, bet ir nuo individualaus pilietinio ryþto nesitaiks-tyti su radikalizmo apraiðkomis.

Sausio 26-àjà tokiu sektinumo vertu pilieèiu buvo pa-skelbtas Tomas Ðernas, kurio inauguracija ávyko Vytauto Di-dþiojo universiteto auloje.

Lietuviðka tolerancijos istorija yra labai marga. Daþniau-siai jos argumentai grindþiami XIV–XV amþiaus pavyzdþiais,ne visada suvokiant, kad nebûtinai viduramþiø reiðkiniai tam-pa modernybës tradicija. Romus viduramþiðkas skirtybiø ko-egzistavimas ne visada árodo uþantyje neturëjus bent simbo-linio akmens. Þymus lietuviø kultûros tyrinëtojas, Vasario16-osios akto signataras Mykolas Birþiðka yra labai vaizdþiaiapibûdinæs savøjø ir svetimøjø, lietuviø ir þydø tarpusaviosantykius senojoje Lietuvos Didþiojoje Kunigaikðtystëje. Jonuomone, Lietuvos þydai „buvo sutapæ su kraðtu, bet ne sujo visuomene, kuri ne tik juos laikë svetimu ghetiniu organiz-mu, bet ir, daugiausia bûdama neaukðto (XVII–XVIII a.) po-lëkio krikðèionë, su panieka þiûrëjo á juos kaip á „nukanki-nusià Kristø tautà“, tik dël savo bûdo ir tradicijø nepasireiðkëjø atþvilgiu jokiais þiaurumais, nors ir ðiems pavyzdþiø turëjo

2002 01 29 11:13:13

83

tiek kazokinëse, tiek vakarø Europos þydø skerdynëse (iðskirtamano – E. A.), ir tenkinosi negudriais berniðkai jëzuitiniø irkitokiø mokyklø mokiniø iðsiðokimais“. Paprasèiau tariant,autoriaus nuomone, LDK atveju bûta daugiau romaus pa-syvumo negu sàmoningos tolerancijos. Þinoma, pasakys ðiuo-laikiniai istorikai, tai tik dràsi interpretacija, kuri turi bûtipatikrinta naujø tyrimø ateityje, taèiau á M. Birþiðkos tezæiki ðiolei tartum ir nebuvo rimtai reaguota.

Kà sako ðis epizodas? Manyèiau, jog pirmiausia jis sako,kad tolerancija ne visada vadintinas paprastas pasyvumas,nors techniðkas (pas mus – kasdienis) tolerancijos suprati-mas daþniausiai nerodo skirtumo tarp pasyvaus, sinkretiðkoabejingumo ir sàmoningos pilietinës tolerancijos. „Nors Lie-tuvoje ne be tam tikro pagrindo didþiuojamasi sena, XIVamþiø, Didþiojo kunigaikðèio Gedimino laikus siekianèia to-lerancijos tradicija, bet romantizuoto dogmatizmo neapsës-tam protui aiðku, kad ði tradicija nebuvo ir nëra visuotinë,itin tvirta, vyraujanti visuomenës gyvenime. Tolerancija –deficitas“, – teigë 2001 metø Tolerancijos þmogaus inaugu-racijos iðkilmëse Sugiharos fondo valdybos pirmininkas Ra-mûnas Garbaravièius. Savo kalboje taikliai apibûdino tà to-lerancijos savybæ, kuri kasdienëje rutinoje ne visados paste-bima. Anot jo, „liberalios demokratijos sàlygomis, kai yragalimybës vieðai iðsakyti praktiðkai bet kokià nuomonæ, to-lerancijos puoselëjimas – tai pirmiausia netolerancijos, ne-pakantos, nepagarbos kitatikiams, kitatauèiams, kitamaniamsir t.t. netoleravimas“. Ið esmës tai reiðkia ne kà kita, kaipaukðtesnæ sàmoningumo kategorijà, galinèià padëti ne tikatviromis akimis þvilgtelëti á netolimà traumatinæ praeitá,bet ir iðmokti skirtingiems gyventi tarp skirtingø.

84

Tomo Ðerno nominavimas ir paskelbimas Metø þmogu-mi buvo nulemtas ne ilgametës istorijos, bet pernykðèio joreagavimo á antisemitizmo apraiðkas Lietuvos gyvenime. „Lie-tuvos ryto“ publikacijoje jis taip reagavo á V. Ðustausko sam-protavimus apie tai, kad jei ne holokaustas, jis bûtø Kauneþydams valæs batus. Visa tai buvo parodyta Ðvedijos televizi-jos reportaþe. T. Ðerno pilietinë pozicija atskleidë tikrà tole-rancijos esmæ. „Að bûèiau pasirengæs visà savo likusá gyveni-mà valyti batus Ðustauskui ir visiems mano nekenèiamiemsLietuvos nacistams, jeigu taip bûtø galima iðgelbëti bentvienà þydø ar bet kokios kitos tautybës vaikà“, – paraðë jis,aiðkiai suvokæs, kad tolerancija yra nesitaikstymas su netole-rancija („Lietuvos rytas“, 2001.02.08).

Tolerancijos kokybë priklauso ne vien nuo politinës civi-lizacijos, iðsimokslinimo lygio, bet pirmiausia nuo mûsø vi-suomenës individualizacijos laipsnio. Jei niekas individui ne-trukdo bûti kitokiam, jei nëra baugu iðtarti visuotinai nepo-puliarius þodþius ir nesiekiama, kad bûtent jie turi taptivienintele ðventa tiesa, gali ramiai gyventi tarp visø kitø irkitokiø, kuriuos vienija tik jø laisvas kitoniðkumas.

85

NEPRIKLAUSOMYBËS SKOLA VISUOMENEI

Ánoringa pavasario saulë ir po Kovo 11-osios kukliai seikëjaðilumà, taèiau bent probëgðmiais provokuoja pamàstyti apietai, kas buvo keliø þymiø lietuviø intelektualø galvosûkis.Turiu omeny tris pavardes, be kuriø negalëtø apsieiti mûsøpolitikos mokslø pradþiamokslis. Tai Vincas Trumpa, Vy-tautas Kavolis ir Aleksandras Ðtromas, kuriø straipsniø rink-tinës nuo neseno laiko yra prieinamos visiems.

Ironiðka, bet pirmasis – vyriausias amþiumi – istorikas irpublicistas Vincas Trumpa yra vienintelis ið jø trijø gyvas irsveikas. Taèiau ne amþiaus ironija yra ðio raðinio tikslas. Svar-biausia yra tai, kas esmingai siejo ðiø trijø màstytojø poþiûráá Lietuvos valstybës nuopuolius ir prisikëlimus. Visi trys –neabejotini Lietuvos patriotai, taèiau nebûdingai daugeliuiiðkëlæ visuomenës laisvæ, kaip aukðèiausià vertybæ, pirm vals-tybës nepriklausomybës.

Geriausiai pradëti intrigà nuo A. Ðtromo neseno lakausposakio: „Ne per nepriklausomybæ á demokratijà, bet perdemokratijà á nepriklausomybæ“. Tuo jis ne tik norëdavopabrëþti visuomenës pirmumà valstybës ir valdþios atþvil-giu, bet ir atkreipti dëmesá á nuspëjamà dalykà: vadavimasisið sovietinio politinio mentaliteto nelaisvës bus sunkesnis neguvien valstybës nepriklausomybës atkûrimas.

V. Kavolis, nors ir stebëjo lëtà visuomenës atsipeikëjimàpo Kovo 11-osios, taèiau daug labiau buvo ásigilinæs á Pir-mosios Respublikos problemas. Skirtingai negu daugelis

2002 03 12 12:34:42

86

emigracijos elito atstovø, jis gana kritiðkai þvelgë á tai, kas dë-josi Lietuvoje po Vasario 16-osios. Savo knygoje tarpukarionepriklausomybæ jis pavadino „nepasibaigusio iðsilaisvinimolaikotarpiu“. Ne pats 1926 m. Gruodþio perversmas ir de-mokratijos proceso uþtvenkimas èia yra akcentuotinas, o ap-skritai stiprios valstybës ir silpnos visuomenës kelias. Skausmingaiatsiskleidë tos aukos, kurias á nepriklausomybæ atvedæ laisvi irnepriklausomi þmonës, suneðë ant valstybës (ypaè jos apara-to) aukuro. Kita vertus, tas dvideðimtmetis jau buvo pradëjæsdaiginti liberalios asmenybës daigus, kuriuos sunaikino visatai, kas ávyko po rugpjûèio 23-osios 1939 metais. Tik ið tødaigø apskritai galëjo atsirasti tokie kaip V. Kavolis.

V. Trumpa ðiam epizodui paskyrë daugiausiai puslapiø.Jis bene vienintelis ið lietuviø istorikø yra taip taikliai apraðæslaikotarpá nuo Didþiojo Vilniaus seimo 1905 m. rudená iki1915 m. – tai yra rusø vieðpatystës pabaigos Lietuvoje. Anuo-metinë lietuviø visuomenë, ir ne tik iðsilavinæ judëjimo daly-viai, parodë, kà gali patys þmonës, jei tik jiems netrukdoma.Uþteko sumaþinti represijas ir imtos kurti mokslo, meno, ðvie-timo, ûkio draugijos, per itin trumpà laikà gebëjusios pakeistiLietuvos pavidalà, subrandinusios gebëjimus tvarkytis nepri-klausomai. Nepriklausomybë artëjo ir buvo artinama per de-mokratijà, visuomenës savivaldà ir individualias pastangas. Anotjo, daug buvusiø idealistø ir Lietuvos reikalo gynëjø nusivylëtuo, kas atsitiko Pirmosios Respublikos realybëje.

„Pasiektas idealas yra prarastas idealas“, – kartojo kaþkie-no posaká V. Trumpa, visai nesistebëdamas, kad anuometi-ne Lietuvos raida nusivylë Vaiþgantas, Þemaitë ir net Krëvë.Taèiau nusivylimas nereiðkë pasidavimo. Nedaug turime sa-vo intelektualinëje ir vieðojo gyvenimo istorijoje tokiø ne-

87

nuilstanèiø politikos kritikø bei visuomenës laisvës gynëjø,koks buvo Vaiþgantas.

Ðiandien politikai ir jø kritikai reèiau pasigenda visuome-nës savivaldos, nors nusivylimo gaidø ir ðûksniø girdëti ne-maþai. Nepriklausomybë ðiandien pirmiausia reiðkia stipriàvalstybæ, grieþtai formuluojamà kolektyviná individà, kuriamduoklæ turi atiduoti kiekvienas laisvas asmuo. Tik vieno kitopolitiko balsas tyruose paliudija, jog per deðimtmetá nepa-maþëjo sovietinio tipo biurokratijos diktatas visuomenei, vie-tos savivalda vis dar yra ne kas daugiau nei centrinës valdþiosðeðëlis. Maskvos tipo sostinë rytietiðkai dorojasi su visø mo-kesèiø mokëtojø pinigais. Nesukama galvos, kada prasidedaelementari pilietinë diskriminacija. Valdþios Lietuva yra Vil-nius, valdþia yra koncentruota ir centralizuota – nes ji yranepriklausomybës esmë ir jos kaina.

Galbût yra teisûs tie, kurie sako, jog tokia kaina buvoneiðvengiama. Galbût su tuo sutiktø net liberalizmo teore-tikas Johnas Grey’us, sakydamas, kad be stiprios valstybinësvaldþios pokomunistinëse ðalyse nebûtø apskritai galima ið-vengti oligarchijos pavojø ir apsaugoti minimalias individolaisves. Galbût turëjo logikos visø iki ðiolei buvusiø valdþiøargumentai, pasisakant prieð tiesioginius merø rinkimus,prieð apskrièiø, kaip aukðèiausiø savivaldos institucijø, legi-timavimà, prieð atvërimà platesniø vartø mecenavimui ir rë-mimui (kitaip tariant, prieð laisvos visuomenës finansiniøpamatø montavimà). Galëjo átikinti teiginys: „dar ne lai-kas“. Þmonës, ypaè provincijoje, yra dar nesubrendæ, darneiðprusæ, dar patys neþino, ko nori. Taèiau klauskime: ka-da bus laikas? Kada normalus valdþios subsidiarumo princi-pas taps tikrove? Arba, kitaip tariant, kada valstybës valdþiapradës gràþinti skolas visuomenei?

88

2002 06 06 10:29:29

NIEKO BENDRO NETURINÈIØJØ BENDRUOMENË

Pavadinau savo pastabas þymaus ðiandienos filosofo Alphon-so Lingio knygos, prieinamos ir lietuviø skaitytojui, pavadi-nimu, taèiau nesiruoðiu èia liesti jo mëgstamø egzotiðkø ci-vilizacijø ir atokiø nuo mûsø bendruomeniø. Kalbësiu apiekà kita, kas yra èia pat, ðalia mûsø – kartais iki banalybësatsibodæs dalykas.

Tam tikra prasme banalybe gali bûti samprotavimai apieposovietinæ, pokomunistinæ ar pototalitarinæ mûsø kraðto rea-lybæ, kuri, keliolikai metø praslinkus nuo Kovo 11-osios, jauapipinama kitokiais ámantresniais vardais ir charakteristikomis.Buvæs per prievartà vienodas visø mûsø pasaulis eiþëja á gaba-lus, vieniems palikdamas nostalgijos prieskoná, kitiems pasiûly-damas visiðkà netolimos praeities uþmarðtá. Susiduriame su skir-tingais realybës pavidalais, kurie priklauso nuo socialinës, ma-terialinës ir intelektualinës suvokianèiøjø padëties.

Keièiamës lëèiau nei Vilniaus parduotuviø ir biurø vitri-nos. Lëèiau nei oficialusis ir populiarusis kasdieniø þodþiøþodynëlis. Kai kuriose srityse posovietinës gyvensenos tradi-cija laiko mus tiesiog ákalintus. Þinoma, vienø liûdesiui, ki-tø palaimai. Vienas ið tokiø reiðkiniø – tai sutrûkinëjæ irtoliau dûlantys socialiniai saitai, kuriø stygius daro mus itnieko bendro neturinèiøjø bendruomene.

Kiek tai yra netikëta? Skaitant liberaliàjà pokario lietuviøemigracijos spaudà, ypaè londoniðkio „Santarvës“ þurnalopublikacijas, stebina nuolatinës redakcijos pastangos màsty-

89

ti apie tai, kas gali blogiausio nutikti Lietuvai, jei sovietinëokupacija uþsitæs. Ðtai 1954 m. jaunas þurnalo autorius Vy-tautas Kavolis suformulavo tokià mintá: ilgesná laikà uþsitæ-sus okupacijai, blogiausia, kas gali nutikti mûsø kraðtui –tai visuomeniniø saitø suirimas. Jo prognozë, pagrásta dena-cifikuojamos vokieèiø visuomenës stebëjimu, teigë, kad prie-vartinio kolektyvizmo ir totalinio ideologizavimo padariniaineiðvengiamai veda á visuomeniná nihilizmà, liguistà ir lau-kiná individualizmà, á abejingumà vieðajam interesui.

Tyrinëtojø buvo pastebëta, kad buvæ hitlerjugendo nariaivangiai ásitraukë á naujus socialinius tinklus. Pototalitarinësir pokomjaunuoliðkos lietuviø liaudies masiniai paproèiaiðiandien byloja kaþkà panaðaus. Ðtai kodël ir po nepriklau-somybës atkûrimo buvo galima Lietuvoje pasigesti visuome-nës, kuri – klasikine þodþio prasme – yra sudaryta ið susior-ganizavusiø arba natûraliø saitø susietø þmoniø.

Sàjûdþio revoliucinë aistra buvo pakankama nuversti tai,kas liko Lietuvoje po Sovietø Sàjungos suirimo, taèiau vienaistros neuþtenka pastoviems ir natûraliems socialiniams sai-tams. Net judriausia ir kûrybingiausia visuomenës versmë –studentija yra menkai korporuota, gan fiktyviai biurokrati-zuota ir dël to liudijanti ne itin geras ateities perspektyvas.Tiesa, akademikø skautø, ateitininkø ar neolituanø þidiniaipalieka viltá rusenti, taèiau valdþia susirûpinusios þiniasklai-dos dëmesys geriausiu atveju iðryðkina propartines jaunuo-menës kuopas. Vieðpataujant poþiûriui, kad bet kokia etatisti-në, valdiðka, oficiali (arba á tai vedanti) iniciatyva yra tikresnisdaiktas uþ spontaniðkus, pozityvius savaveiksmës visuomenësþingsnius, belieka stebëti, kaip á partines-politines retorikasbraunasi fiktyvûs þodþiai apie fiktyvias realybes.

90

KODËL LIETUVIAI NEGINA SAVO TEISIØ?

Tik sutapimas, kad ðiuo klausimu raðoma Vilniaus sekmadie-nio kontekste. Palaukime, kuo visa tai baigsis, ir paþiûrëki-me, ar kreipsis Tibeto laisvës gynëjai á lietuviðkà Temidæ irar bent vienas policijos pareigûnas atsakys uþ savo veiksmus,paþeidusius þmogaus teises.

Þmonës turi ne tiek teisiø, kiek jø suteikia konstitucija, bettiek, kiek þmonëse siekiama tomis konstitucinëmis teisëmis nau-dotis, gerbti ir ginti. Tai nei patogu, nei lengva. Prie sovietøpripratom laikytis ironiðko santykio savo teisiø atþvilgiu, nesgraþi teisinë retorika nuolat dengë Valstybës pavaldinio beteisið-kumà. Kadangi teisë ir teisingumas buvo akivaizdþiai iðsiskyrædalykai, ne teismai, o virðininkai, naudojantys teisës normas lygvadþias pavaldiniams valdyti, pasidarë vieðpaèiø vieðpaèiais. Ta-da palengva ápratom derinti savo moralines nuostatas (gal vei-kiau – moralinius nuosmukius) su neteisiniais veiksmais.

Lietuvoje kiek primityvokai suprantamos paèios þmogausteisës. Kartais specifiðkai jos neskiriamos nuo pilietiniø tei-

2002 06 19 08:29:14

91

siø. Gal tikima, kad leidþiant per rinkimus pilieèiams ið-reikðti savo nuomonæ valdþios atþvilgiu visos kitos þmogausteisës automatiðkai patenkinamos? Vilniaus sekmadienio ávy-kiai, þinoma, parodo esminius þmogaus teisiø paþeidimusir, ko gero, visokiausius policinës valstybës polinkius. Savogalios demonstravimà daugelis valstybës tarnø mielai paverstødefektuoto libido kompensavimo priemone. Galia, o ne tei-singumas – ðtai kas iki ðiolei yra mûsiðkës visø rûðiø biurok-ratijos bruoþas.

Èia labiausiai norisi svarstyti klausimà, kodël Lietuvoje kas-dien ir po truputëlá valstybinëse ástaigose þeminami þmonës –interesantai, klientai ir t.t. – piktinasi pakampëse, bet nebandoginti savo teisiø teismuose ar net specialiai pilietiniam aptarna-vimui pagerinti sukurtose institucijose, kuriø uþdavinys turëtøbûti valdininkø ir policininkø átikinimas, kad jie dirba uþ mo-kesèiø mokëtojø pinigus tø mokesèiø mokëtojø tarnystei.

Banalu kalbëti apie savo ágalumà demonstruojanèius pa-kelës medþiotojus – iðsislapsèiusius keliø (gal vairuotojø) po-licininkus, su dþiugesiu lekianèius prie pagauto paþeidëjo. Re-gis, kad vairuotojai pamaþu, nors ir labai skausmingai imaginti savo teises. Taèiau sunkiau atpaþástama lietuviø elgsenastebëtina pasienio eilëse – tik uþsienieèiai piktinasi lëtu darbuarba muitininkø arogancija. Neretai prisiklausæs kalbø apiebesikeièianèias pamainas vakarietis turistas paklausia: kodëljûs nesipiktinate, matydami þeminamai lëtais apsisukimais dir-bantá tarnautojà? Daþniausiai atsakom, kad tuo nieko nepa-keisi. Negi ieðkos kas teisingumo dël tokios smulkmenos.

Kodël esam pripratæ prie tokio kasdienio elgesio su mûsøþmogiðkosiomis ir pilietinëmis teisëmis, kai vakarieèiui taitrukdo normaliai gyventi. Siûlau vienà darbinæ atsakymo ver-sijà. Þmonës taip pat, kaip ir valdininkai, vis dar supranta

92

teisæ kaip valdþios áranká jiems valdyti. Teisë yra svetima irprieðiðka natûraliai tokiø þmoniø bûsenai. Jai vieðpataujant,visi jauèiasi kuo nors amþinai nusikaltæ: valdþios galios de-monstruotojai bet kam gali árodyti, kad jis yra paþeidëjas.Kita vertus, amþinojo kaltumo jausmas yra stiprinamas at-sainaus mûsø paèiø poþiûrio á teisës reikalavimus, tiksliau –poþiûrio á visas vyriausybës nustatytas tvarkas (deklaruojamøgërybiø, sveikatos, tûkstanèio techniniø reikalavimø ir t.t.).Natûraliai (ið prigimties) prasikaltæs posovietinës Lietuvosþmogus jau vien dël to tyli, susitaikydamas su visø valdþiø,áskaitant ketvirtàjà, savivaliavimu, insinuacijomis.

Pagalvokime apie tai, áþengæ á bet koká valdþios kabinetà!

93

ÐVEDIÐKAS STALAS, ARBA DARSYK APIE VISUOMENÆ

Ne vienas iðmintingas þmogus yra pastebëjæs, kad nere-tai paprasti dalykai yra sunkiausiai suvokiami. Galbût tokie,kurie plûduriuoja mûsø kasdienës bûties pavirðiuje, yra va-dinami áprastais ir tartum savaime aiðkiais vardais, jie nuolatlemia mûsø elgsenas ir galvojimus, taèiau bûtent dël to ne-priklauso prie klausimø, kuriuos norëtume sau iðsiaiðkinti.

Kartais mus tiesiog apgauna þodþiai, kuriais tariamës susi-kalbà. Ðtai kad ir þodis „nacija“. Ar pastebëjote, kad Lietuviøkalbos komisijos valia jo nebevartojame, iðsiversdami su gry-nakrauje „tauta“. Taèiau tuo paèiu metu turime „nacionalináteatrà“, „nacionaliná simfoniná orkestrà“ ir vis dar „nacionali-næ filharmonijà“. Nepaisant prieðtaringumo, suprantame, kasturima omeny, o kartais net nutuokiame apie ðiø institucijøprigimtá, misijà, biudþetà ir vadybos skaidrumo problemas.Bûsiu ákyrus ir toliau neatstosiu nuo paprastø dalykø, o tikpo to paaiðkinsiu, kà bendra su visu tuo turi ðvediðkas stalas irlietuviðka (arba pokomunistinë) visuomenë.

2003 03 24 07:39:51

94

Paprasti dalykai atkreipia á save dëmesá ir gundo pamàs-tyti tuomet, kai prisieina kà nors apie mûsø gyvenimà paaið-kinti svetimtauèiui ið Vakarø. Rytieèiui, jei jis irgi pokomu-nistinis, daþniausiai viskas yra akivaizdþiai aiðku, kaip irmums patiems, uþaugusiems sovietmeèio indoktrinacijos irvisuotinës kolektyvizacijos sàlygomis. Anais laikais mes águ-dome per daug nekreipti dëmesio á þodþius. Anuomet ezo-pinio kalbëjimo ir begalinës ironijos draperijomis tol slëp-davome tikràsias savo mintis, kol pametëme nuovokà, kaipdaiktus ir reiðkinius vadinti tikraisiais vardais. Tai buvo visaine nuodëmë, nes tik raudonas idiotas galëjo patikëti, kadkokia nors konstitucijos norma apie þmogaus teises turi pras-mæ. Taip kalba pabëgo nuo mûsø realaus gyvenimo, o kal-bëti be ironijos pasidarë tiek pat nemadinga, kaip ir laikytisduoto þodþio.

Suprantu, kad pradëjau ið labai toli, o ðvediðkas stalasnelaukia. Jei per Baltijà jums tenka skristi LAL lëktuvu ir jûsnekantraujate uþmuðti kiek nors skrydþio minuèiø, tikriau-siai pavartote „Lithuania in the World”. Padarau tà patá irað. Kiekvienà kartà atkreipiu dëmesá á Vilniaus kultûriniogyvenimo reklamoje ásitvirtinusià „nacionalinæ filharmoni-jà“. Gal ir jûs pastebëjote, kokius anglø kalbos þodþius ten-ka pavartoti, kad vakarieèiui klientui bent truputëlá iðaiðkë-tø, kas ir kur vilioja? Angliðkai kalbanèiajam iðaiðkinama,kad tai „Lithuanian National Philharmonic Society”. Paga-liau paklauskit vidutinio vokieèio melomano, kà jam reiðkiaið jo istorinës aplinkos atklydæs þodis „filharmonija“? Kà tasreiðkia? Kodël mûsiðkiui mokesèiø mokëtojui nebandomaparodyti, kad ði posovietinë muzikinës kultûros institucijayra „Lietuvos nacionalinë filharmonijos draugija“? O gal kas

95

nors paþásta vienà kità tos draugijos nará? Norëèiau ir að á jàástoti. Ðtai ir prieðpieèiø máslë.

Iðties pasirinkau ðá paikà siuþetà tik tam, kad kaip norsatvilioèiau skaitytojà prie ðvediðko stalo ir pabandyèiau vie-ðai pasamprotauti, kà turi bendra ði tradicija su visuomenësbranda. Nesu toks naivus, kad nematyèiau, jog ðvediðko sta-lo idëja besàlygiðkai nedygsta ið ðvedø istorijos, lygiai kaipneabejoju, kad suomiðka pirtis, arba sauna nëra koks norsypatingas suomiø iðradimas. Visa ðiaurinë Europa nuo neat-menamø laikø naudojosi panaðiomis procedûromis, bet á ci-vilizuoto pasaulio (net á kolchoziðkai komjaunuoliðko gyve-nimo kasdienybës) þodynà ðá pavadinimà áterpë bûtent suo-miai. Atiduokim jiems garbæ.

Ðvedija yra geriausia vieta pokomunistiniø ðaliø þmonëmspaaiðkinti, kas yra visuomenë tikràja ir vienareikðme ðio þo-dþio prasme. Visuomenë – tai susiorganizavusiøjø, asocijuo-tø, profesinëse sàjungose, draugijose, klubuose, kavinëse artavernose, studijø ir saviðvietos, karitatyvinëse ar saviðalposbendrijose vieðais ir visuotinais reikalais besirûpinanèiø þmo-niø visuma. Paklauskite ðvedo prie ðvediðko stalo, kiek atsi-tiktiniame maþame miestelyje yra draugijø. Greièiausiai jumsatsakys: deðimtys ir ðimtai. Tada nenusiraminkite ir pateiki-te dar intymesná klausimà: „Ar galima teigti, kad vidutinisðvedas galø gale priklauso bent vienai draugijai?“ Spëju, kadsuglumæs paðnekovas ramiai nurys kàsná ir paaiðkins, kadvidutinis ðvedas savanoriðkai priklauso kokioms penkiomsdraugijoms. Tada, su tam tikra ákyruolio rizika, pasiteirau-kit paskutiná kartà: „Na, o visuomenës elitui priklausantisðvedas, kaip jis atsiskleidþia savo veikloje?“ Tikëtina, kad jûspatirsite tà patá, kà nesyk esu iðgirdæs að. Aktyvus ir iðsilavi-næs paðnekovas prisipaþins, kad jis esàs kokiø trijø deðimèiø

96

draugijø, sàjungø ar paðalpos fondø narys. Pamatæs didë-janèià nuostabà jûsø akyse, jis kilniai paaiðkins, kad prie dau-gelio prisidëjo tik genamas minties padëti kokiems nors ini-ciatoriams ágyvendinti graþius ir visuomenei naudingus su-manymus. Sumoki nedidelius nario mokesèius, ið to laikosidaugelis iniciatyvø – negi nuolat þiûrësi apsipylæs netikro-mis elgetos aðaromis á centrinës ar vietinës biurokratijos akis...

Apie elgetø aðaras ir rûpinimàsi savo kiðene geriausia gal-voti skrendant per Baltijà atgal á Lietuvà. Uþmeskit aká á jauperskaitytà „Lithuania in the World”, suraskit „LithuanianNational Philharmonic Society“ ir paskaièiuokit, keliose drau-gijose reiðkiasi visuotinis LAL keleivis. Vëliau sugráþæ galësitepratæsti eksperimentà, atsargiai klausinëdami kaimynus, drau-gus, studentus, seimûnus, turtuolius ir vargðus, kelioms drau-gijoms jie priklauso. Po to turëtø imti skaidrëti paprastas da-lykas – kas yra visuomenë posovietinëje Lietuvoje. Galiausiaipasakysite – Ðvedijoje yra visuomenë, o ðvedas joje nesijauèiavieniðas ir atsitiktinis romantikas. Nors ir ten ne viskas roþë-mis klota – pasinaudojome paprastø reiðkiniø stebëjimu, kadtiesiog suprastume vienà kità mûsø kalbos þodá. Tokioje ap-linkoje ðvediðkas stalas yra tiesiog neiðvengiama pasekmë: në-ra nei etatiniø atsakingøjø, nei tarnø, nei itin susisvarbinusiøponø. Vaiðinkitës ir bandykite susikalbëti!

97

„SANTAROS-ÐVIESOS“ DEÐIMTMEÈIAI

Nors net trys parlamentinës Lietuvos partijos save sieja suliberalizmu, taèiau, pripaþinkime, to lietuviðko liberalizmoðaknys nëra labai gilios. Ðtai kodël pusæ amþiaus kultûrinioliberalizmo idëjas emigracijoje ir Lietuvoje puoselëjanti „San-taros-Ðviesos“ federacija yra ádomi istorinës tradicijos neðëja.

1993-aisiais pirmàkart Vilniuje ir Anykðèiuose buvo su-rengta „Santaros“ konferencija, o ðá ketvirtadiená, birþelio 26dienà, santarieèiai susirinks Lietuvoje jau deðimtus metus iðeilës. Konferencijos diskusijos prasidës Kaune, Vytauto Di-dþiojo universiteto Auloje, o savaitgalá persikels á Anykðèius,kurie jau tapo Lietuvos „Santaros“ vasaros sostine (programair informacija dalyviams – www.akiraciai.lt). O tradicinisiðeivijos santarieèiø suvaþiavimas, kuris ávyks rugsëjo pradþiojeLemonte, JAV, bus penkiasdeðimtasis.

Nepameluosiu, jei tarsiu, kad, nepaisant aktyvios kultû-rinës, visuomeninës ir tam tikra prasme politinës veiklos,„Santaros-Ðviesos“ prigimtis ir svarbiausios ypatybës vis daryra miglotai suprantamos. Tai, kad prezidentas Valdas Adam-kus buvo vienas ið ðio sàjûdþio iniciatoriø, kad jo politiniøásitikinimø ir elgsenø savybës tam tikra prasme galëjo bûtivadinamos santarietiðkomis, prisidëjo prie „Santaros“ popu-liarumo, taèiau gilesnio jos veiklos supratimo nepridëjo.

XX a. 6 deðimtmeèio pradþioje „Santara“ uþgimë kaipnepriklausomø, nonkomformistiðkai ir liberaliai màstanèiølietuviø studentø Vakaruose (ypaè Amerikoje) spieèius. Idë-

2003 06 25 07:16:44

98

jinius jos stimulus bene geriausiai suformulavo sociologasVytautas Kavolis, vëliau tapæs garsiu pasaulyje lyginamøjøcivilizacijos studijø profesoriumi, kurio paskaitos prieð de-ðimtá metø darë didelæ átakà daugeliui Vilniaus, Kauno irKlaipëdos universitetø studentø, dëstytojø ir kitø akademi-nës bendruomenës nariø. 1957 m. lietuviø studentø „San-tara“ susivienijo su „Ðviesa“ – pokario Vokietijoje susikûru-sia panaðaus gymio organizacija á vienà federacijà. Nors vë-lesnë istorija suteikë federacijai liberalios organizacijos beorganizacijos pavidalà, taèiau pradþioje bûta net labai geraisuræstos organizacinës struktûros, sekcijø ir padaliniø dau-gelyje JAV universitetiniø miestø.

Santarieèiai ðvietësi, palaikydami laisvës ir gyvos lietuvy-bës, galinèios atlaikyti globalaus pasaulio iðbandymus, dva-sià. Jie leido periodinæ spaudà, organizavo knygø leidybà,rengë konferencijas, diskutavo, pliekësi su oponentais ir nuo-lat kalbëjo apie bûtinybæ palaikyti ryðá su okupuota Lietuva.Jie buvo ta iðeivijos maþuma, kuri tikëjo, kad net pavergtojeðalyje vienaip ar kitaip bræsta nepriklausomas protas, kad netkomunistai gali bûti ne tik beviltiðki kolaborantai. 1956 m.Vengrijos ar 1968 m. Èekoslovakijos ávykiai juos mokë þiû-rëti realijoms á akis.

Ðiandien, vartydami senus „Metmenø“ þurnalo ar „Aki-raèiø“ mënraðèio numerius, mes galime labai gerai matyti,kokios pastangos buvo dedamos, kad nebûtø atitolta nei nuopasaulio laiko, nei nuo savo lietuviðkumo. Ðiandien, kai pa-tys gyvename tos Vakarø laisvës sàlygomis, kai skausmingaipajuntame, kad ji – ta laisvë – yra be galo sunkus daiktas,norisi þiûrëti á santarieèiø patirtá labai ádëmiai. Juk jie buvosavotiðki pionieriai to gyvenimo, á kurá mums dar reikës ási-

99

gyventi. Tai patirtis, kuri itin praverèia ataudþiant komu-nizmo sudarkytus visuomenës tinklus, susiduriant su savo-mis ir svetimomis biurokratijomis ar tamsiaisiais masinës var-totojiðkos kultûros ðeðëliais.

Lietuvoje per keletà pastarøjø metø „Santaros-Ðviesos“idëjø populiarumà liudijo Kaune ir Vilniuje veikiantys klu-bai. Nesenai susikûrë Vytauto Didþiojo universiteto „Stu-dentø santara“, o santarietiðkos spaudos tradicijà daiginan-tis elektroninis „Akiraèiø“ ir „Akiraèiø gairiø“ portalas tapolengvai prieinama komunikacijos arena.

Artëjanti konferencija neþada keisti svarbiausio ir áprastopavidalo: ji yra atvira visiems, kuriems rûpi vieði mûsø vi-suomenës interesai, kuriems ádomu ne tik uniforminiai ben-draminèiai, bet ir kitaip galvojantys, diskusijose tiesos ir in-telektinio malonumo ieðkantys þmonës. Juk „Santara“ – taiieðkanèiø ir kurianèiø bendruomenë.

100

APIE VISUOMENËS RYÐIUS SU VALDÞIA

Pakartokim banalybes: þmonës, net ir lietuviai, nëra blogi –bloga yra valdþia. Blogos valdþios þmonës, o ypaè lietuviai,patys neiðsirenka, todël balsuotojams ir nebalsuotojams në-ra reikalo dalytis kalte dël valdþios blogybiø. Ar nepavadin-tina tai tiesiog liaudiðka nekaltumo prezumpcija?

Ðiandien patogiausia kartoti R. Pakso iðmoktus þodþius,kad per keliolika metø Lietuvos valdþia atitolo nuo liaudies,paprastø þmoniø. Atitolo nuo visuomenës, skatino jos servi-lizmà bei keliaklupsèiavimà dël pinigø ar galios. Valdþiauþmirðo provincijà ir todël nuo Vilniaus bokðtø nebemato skir-tumo tarp turto ir skurdo, ðviesos ir tamsos, cigareèiø „Barclay“ir kontrabandinës „Primos“. Negyvenantiems sostinëje taiiðsitaria lengviau nei prezidentui, kuris labai daug prisidëjoprie tokios padëties susiklostymo. Tarsi bûtø uoliai brandi-næs problemà, kad galëtø ja pasinaudoti. Taèiau ir sostinëseiliniams pilies apylinkës nebûtinai yra rojus – tuðèiu sosta-pilio pranaðumu netoli vaþiuosi.

2004 03 17 07:11:16

101

Prezidentinë agitbrigada pabandë per keletà skandalo më-nesiø perðokti þiojinèià properðà. Ar pasisekë? Ar sumaþëjoatstumas tarp þmoniø ir valdþios? Bijau, kad – kaip Lietuvo-je áprasta, – vienas visuomeninis griovys paskubomis, lygsovietinëje rusø armijoje buvo uþkasamas, noromis ar neno-romis iðrausiant kità – dar gilesná. Átikëjusiems Rolando Pa-kso ðalininkams padaugëjo tikëjimo, prieðininkams – panie-kos. Ar priartëjo valdþia prie visuomenës? Menkai.

Svarstant praëjusio pusmeèio ávykiø prasmæ, bandant pri-taikyti ðiokius tokius visuomenës mokslø vadovëlius lietu-viðkai politinei realybei, perðasi viena negailestinga mintis.Su kokia visuomene turëjo megzti ryðá valdþia? Su ta, kuriatidavë iðrinktiesiems arba karjeros piramide besiropðèian-tiems teisæ bûti protingiems ir pasisavinti svarbiausiø spren-dimø galià? Jei ne R. Paksas, o kitø politiniø jëgø agitatoriaibûtø daþniau vaþinëjæ po provincijà, rengæ mitingus savoðalininkams, vargiai tai bûtø tikrasis ryðys su visuomene. Ne-gailestingai kalbant ir tikrai nesidþiaugiant susisvarbinusiøVIP’ø elgsenomis, turëtume paþymëti, kad ið tiesø tai val-dþiai nebuvo su kuo bendrauti. Susitikimai su rinkëjais arbatø susitikimø imitacija tikrai iki ðiol buvo ir yra daugeliuatvejø apgailëtina valdþios ir visuomenës ryðio parodija. Nuo-lat, o ne tik per rinkimus vieðaisiais reikalais besirûpinanèiøvisuomeniniø-pilietiniø organizacijø, kurios brandintø aið-kesnes ir konstruktyvesnes politines idëjas, tiesiog pritrûk-davo. Lytiniø ar amþiaus skirtumø nëra gana solidesniampilietiniam tinklui susipinti.

Visoms iki ðiolei buvusioms valdþioms, þinoma, galimaprikaiðioti abejingumà paèiø pilietiniø, nevyriausybiniø or-ganizacijø atsiradimui ir jø veiklos skatinimui. Iðskyrus po-sovietines kûrybines arba pusiau kûrybines sàjungas, kuriø

102

vegetacija formaliai buvo pasirûpina, ir jau naujoviðkus beigalingesnius verslininkø susivienijimus – visa kita per kelio-lika metø buvo tik demagoginë atrakcija valdininkø valdþiosrankose. Pilietiniø organizacijø ávairovë iki ðiolei yra nedide-lë, o jø tankis maþëja tolstant nuo universitetiniø, verslesniømiestø centrø. Taigi su kuo tai valdþiai kalbëtis?

Tie nedaugelis atvejø, kai vietinës bendruomenës, pusiauformalûs, apie vienà ar kità kultûrinæ institucijà susispietæ pi-lietiniai branduoliai, kurie ðiandien nejaukiai jauèiasi ásiðëls-tanèioje minioje, yra didelë viltis liberaliosios demokratijosateièiai. Joks agitmeninis traukinys, stotyse pasitinkamas ano-niminës, tik akimirkos emocijø sujungtos þmoniø minios, ne-gali atstoti nuolatinio renkamø ir biurokratiniø institucijø part-nerystës ryðio su pilietinëmis organizacijomis.

Ðiandien áprasta daug ir ávairiai kalbëti apie vadinamàjá„pijarà“ – institucijø ryðius su visuomene. Lyg naujoji pana-cëja prieðrinkiminiuose salonuose diskutuojama, kieno lieþu-vis smailesnis ir kiek jis kainuoja. „Pijaras“ yra ginklas nugalë-ti mûðiuose, bet jis beveik nepadeda laimëti karø. Ypaè tokiøkarø, kuriuose siekiama liberaliosios demokratijos pergalës.

Ðiandien yra didelë pagunda sumaiðyti prognozes su vil-timis. Nesunku suplakti tikëtina su siektinu. Taèiau realis-tiðkai þiûrint á padëtá, kurioje esame atsidûræ ðá lietuviðkosapkaltos pavasará, galime neabejodami sakyti, jog tik organi-zuodamiesi pilieèiai gali tikëtis, kad su jais ið tikro valdþiaprivalës kalbëtis, o ne rengti koncertus. Kita vertus, ar ðian-dien tie politikai, kurie per vargus geba susitarti su savo idë-jiniais varþovais svarbiausiø valstybës iððûkiø akivaizdoje, jaupakankamai suprato, kad be pilietiniø organizacijø tinklopartinës varþybos visad bus pavojingos. Europoje, á kurià ei-name, tokia tvarka vadinasi pilietine visuomene.

103

PILIETINË VISUOMENË – VILTYS IR GALIMYBIØ RIBOS

Ðiandien optimistas po nevilties blogos valdþios kartëlá bandomalðinti stiprëjanèios pilietinës visuomenës laukimu. Patspilietinës visuomenës terminas jau seniai paspruko ið polito-logijos vadovëliø ir tapo kasdiene lietuviø politinës retorikosfigûra. Tik ar ne mitine figûra?

Skeptikui abejotina yra tai, kas suvokiama kone viena-reikðmiai. O tikinèiajam nëra sunku susigalvoti panacëjà netið sunkiai apibrëþiamo dalyko. O pilietinë visuomenë yrabûtent tokia. Gal tai yra tik dar vienas niekad nepasiekiamasidealas? Daugelis mûsø vartojame tuos paèius þodþius, norsádedame á juos skirtingus turinius. Po to svarstome, kuris iðmûsø kvailesnis. Taip ir su pilietine visuomene. Apie jà ðne-kame daugelis, taèiau klystame manydami, kad visi jos reikð-mes vienodai supranta.

Vieniems veikëjams – tai tiesiog aktyvus, politizuotas, svar-biausiais momentais susitelkiantis bei pilietinës savigarbos ne-prarandantis pilieèiø arba tiesiog individø sambûris. Tokiavisuomenës ypatybë iðties yra didelë vertybë demokratijos sta-bilumo paieðkose. Nuo paprastos minios ji greièiausiai skirsistuo, kad turës racionalius, prognozuojamus lyderius, dekla-ruojanèius visiems daugiau ar maþiau suprantamus ir priimti-nus principus. Ðitaip suvokiama pilietinë visuomenë Lietuvo-je dar tik daro pirmuosius þingsnius, nors ir turi á kà atsiremti– neilgoje mûsø politiniø judëjimø istorijoje turime Sàjûdá.

2004 04 05 07:09:55

104

Jis ðiandien gali bûti suvokiamas ir kaip politiniø partijø lop-ðys, ir kaip pasikartojantis visuomeninës atsvaros nuo þmoniøatitrûkstanèioms partijoms pavyzdys.

Politiniø kriziø metu bûtent ðitokiø visuomenës ypaty-biø puoselëjimas gali mus iðgelbëti. Kita vertus, taip supran-tamos pilietinës veiklos ribos neiðvengiamai yra þenklinamostam tikro nepastovumo arba trumpalaikiðkumo. Tokie vi-suomeniniai sambûriai arba patys virsta politinëmis partijo-mis, arba krizei pasibaigus ir atlikus savo misijà paprasèiau-siai iðnyksta. Dar pasitaiko tyliai vegetuojanèiø...

Yra ir kiek kitaip suprantanèiø pilietinæ visuomenæ. Nebe pagrindo ir paraleliø samprotaujama, kad tokiai subren-dusiai visuomenei visø pirma privalu iðvystytas gausus ávai-riausiø nevyriausybiniø, pelno nesiekianèiø, formaliø ir ne-formaliø pilietiniø junginiø tinklas. Galvojama, kad ne ma-sinis individø susiejimas bendrø valstybës raidos principølabui, o keliasluoksnis veikianèiø asociacijø audinys yra visako pamatas. Greièiausiai yra teisûs tie moderatai, kurie ne-mato didesnio skirtumo, tarp pirmøjø ir antrøjø. Tie akty-vieji mûsø visuomenës nariai, kurie ástoja á skirtingas asocia-cijas, draugijas ar klubus, neretai yra ir pilietiniø sambûriøbei judëjimø dalyviai. Tose ðalyse, kuriose demokratijos tra-dicija yra giliai áaugusi á poodiná visuomenës kûno sluoksná,dideliø teoriniø ginèø èia apibûdintos problemos nesukelia.Mûsø þodþiais tariant, ten ðie klausimai ir arkliui aiðkûs.

Taèiau Lietuvoje, kur tikëjimas valdþios ir partijø visagaly-be keisèiausiais bûdais maiðosi su visiðka panieka joms, nërapaprasta kalbëti ir apie pilietinæ visuomenæ, kaip susiorgani-zavusiøjø pilieèiø asociacijø tinklà. Jei pergalingasis mûsø ið-sivadavimo revoliucijos Sàjûdis dar gali bûti simbolinis naujø

105

pilietiniø judëjimø pavyzdys, tai draugijø ar klubø, spieèian-èiø skirtingø veiklø, pomëgiø ar idëjinës orientacijos þmones,tinklas vargiai gali ieðkoti rimtesnës atramos vietinëje tradici-joje. Þinoma, galima skaityti geras knygas ir mokytis ið jø.Þinoma, galima ðio to pasimokyti ir sau prisitaikyti, pagyve-nus tose ðalyse, kuriø tvarka yra arèiau ásivaizduojamo idealo.

Ðiandien mûsø visuomeninio gyvenimo pavirðiuje gali-me matyti ir ið praeities iðsikerojusius krûmus, ir naujus pi-lietiniø organizacijø daigus. Ðtai paþvelkime á kûrybines or-ganizacijas. Jos vis dar prisimena laikus, kai sovietø valdþiaperleisdavo (subsidijuodavo) dalá galiø vienoje ar kitoje kul-tûros, meno ar sporto srityje. Sovietinio feodalizmo cechinësorganizacijos neretai lemdavo likimà visø, ne tik savo nariø.Ðiandien savo teisiø gali reikalauti bet kokie kûrybiniai susi-vienijimai, taèiau teisë dar pralaimi prieð tradicijà. Konkur-sai, pinigus dalijanèios tarybos, kûrybinius uþsakymus lie-èiantys sprendimai – visose tose srityse gausu pavyzdþiø, ku-rie taip ir gundo piktai pranaðauti: atiduok sprendimà á paèiøkurianèiø pilieèiø rankas ir turësi daugiau „chaltûros“ neikorumpuotiems biurokratams siautëjant.

Pilietiniø organizacijø tinklas taip pat turi savo ribas.Ðiandien suvokiame, kad yra vertinga burtis ir ginti savo in-teresus, bet dar nëra patirties, kaip derinti skirtingø grupiøinteresus. Pilietinæ visuomenæ ið vidaus visad riboja partiku-liariniai interesai, o arbitraþinë funkcija yra tokia pat sunki,kaip ir masiniø sàjûdþiø atveju. Geriau susiorganizavæ pilie-tiniai susivienijimai ágyja ir didesnæ galià kitø atþvilgiu. Pi-lietiniame sektoriuje, kaip ir kûrybiniame, lëèiau net neguvaldininkijoje ugdosi interesø konflikto samprata.

Ðtai paimkime didþiausio kûrybinio verslo sritá – archi-tektûrà. Ðios srities profesionalai yra bene geriausiai asoci-

juoti. Statybø verslas – milþiniðkas. Ðiose sàlygose tiesiogakis bado faktas, kad konkuruojantys dël milþiniðkø uþsaky-mø architektai sukuria ir tariamai nepriklausomos kritikosarenà. Jei laimi tavo projektas ir prieð akis procentai nuosàmatos – tai sprendimas geras. Jei pralaimi – prieðingai.Visi kiti architektûriniai sprendimai – tai chaosas, anarchi-ja, korupcija arba idiotizmas. Taigi pilietinio advokatavimoir interesø derinimo klausimas yra neatsakytas. Pridurkime– jokioje demokratinëje ir pilietinës visuomenës ðalyje. To-dël pilietinë visuomenë atsiranda tik darnià politinæ sistemàsukûrusioje valstybëje. Pilietinë visuomenë privalo kvëpuotibiurokratijai ir partijoms á nugarà, taèiau negali pakeisti neivieno, nei kito.

Pilietiniø organizacijø tinklo audimas niekada nebuvo grei-tas dalykas. Tas audinys tik ardomas greitai, o jo adymasreikalauja didelio susikaupimo ir sisteminio darbo. Galiau-siai mentalinio lûþio, kuris pototalitariniame laike yra labaiilgas. Kol lietuviðkos mokyklos ar universitetai netampa pi-lietinës visuomenës audimo staklëmis, o specialistø kalvëskala bûsimus siaurakakèius profesinius sektantus, vargu argalime tikëtis ramiø ir savigarbiø visuomenës lyderiø. Be jønebus ir kokybiðkø pilietiniø dariniø. Kita vertus, tai reið-kia, kad ir koks iðeitø mûsø pilietinës visuomenës audinys,jis tikrai nebus panacëja nuo visø ligø.