Retorika

PRAEITIS ir ATEITIS

Zita Nauckūnaitė

„Retorika, kaip ir dialektika,

apima ne kurią nors atskirą sritį,

bet visas žmogaus gyvenimo sritis.“

Aristotelis

Retorikos raida (I)

ANTIKINĖ retorika

Graikijos laikotarpis

• Sokratas (496–399 m. pr. Kr.)

• Platonas (427–347 m. pr. Kr.)

• Demostenas (384–322 m. pr. Kr.)

• Isokratas (436–338 m. pr. Kr.)

• Aristotelis (384–322 m. pr. Kr.)

Romos laikotarpis

• Ciceronas (106–46 m. pr. Kr.)

• Kvintilianas (35–96 m.)

Retorikos raida (II)

VIDURAMŽIŲ retorika

• Augustinas (354–430)

• Tomas Akvinietis (1225–1274)

• Scholastinė universitetų retorika XI–XII a.

RENESANSO retorika

BAROKO retorika

XVIII a. revoliucijų retorika

Retorika Lietuvoje XVI–XIX a. • Motiejus Kazimieras Sarbievijus (1595–1640)

• Žygimantas Liauksminas (1597–1670)

• Kazimieras Kojelavičius (1617–1674)

Retorika Lietuvoje XX a.

Kas tai yra?

• Tiesos įrodymas (Antika)

• Aiškinimas, komentavimas

(Viduramžiai)

• Įtikinimas (Naujieji amžiai)

• Informacijos teikimas, sudarantis

sąlygas laisvai rinktis (XXI a.)

Retorikos kryptys Antikoje

LOGINĖ

Aristotelis:

gera kalba yra

įtikinama, efektyvi,

žadinanti auditorijos

emocijas, skatinanti

veikti.

LITERATŪRINĖ

Isokratas ir kt.:

gera kalba yra

turtinga, puošni,

sukurta pagal

estetikos kanonus.

Retorikos krypčių raida

LOGINĖ

• nusilpo žlugus graikų ir romėnų demokratijoms, nes sumažėjo politinės iškalbos reikšmė

LITERATŪRINĖ

• sustiprėjo (ypač

Viduramžiais), nes

buvo sakomos

iškilmingos kalbos

• susiliejo XX a. viduryje – atsiradus teksto

lingvistikai ir argumentacijos teorijai

Retorikos dabartis

• Klasikine retorika naudojasi

teksto teorija, teksto stilistika,

teksto lingvistika...

• Retorika taip pat naudoja kitų mokslų

duomenis, bet išlaiko savo specifiką –

atsakyti į klausimą, kaip žmogus

samprotauja, pagrindžia, supranta,

mąsto...

Retoriką savo pirmtake laiko

• Hermeneutika

• Pragmatika

• Komunikacija ir informacijos teorija

• Reklama ir žiniasklaida

• Semiotika ir semantika

• Teksto lingvistika

• Argumentacijos teorija

Retorika remiasi

humanitariniais mokslais

• Filosofija

• Logika

• Psichologija

• Pedagogika

• Etika

• Estetika

• Literatūrologija

• Lingvistika

Retorinė analizė remiasi

1. Pragmatiniu požiūriu, kuris padeda suprasti

komunikacinius adresanto ketinimus

2. Sąveikos socialine lingvistika, kuri atskleidžia

kultūros, visuomenės ir kalbos sąsajas

3. Diskursyviąja analize, kuri nagrinėja kalbą kaip

mąstymo formą visame teksto socialiniame ir

psichologiniame kontekste

Diskursyvusis požiūris

• Diskurso analizė nagrinėja santykius tarp kalbos ir jos konteksto.

• „Retorika savaip priskyrė diskursui mažiausiai du aprašymo planus: dispositio ir elocutio. Trečioji retorikos dalis, inventio, kalbai nepriklauso: ji skirta daiktams (res), bet ne žodžiams (verba).“

(R. Bartas. Teksto malonumas. V., 1991, p. 231)

Diskurso kontekstai

Lingvistinis – kalba, kuri supa analizuojamą diskursą.

Nelingvistinis:

1) komunikacinio įvykio tipas (pvz., pokštas, pasakojimas, paskaita, sveikinimas);

2) tema;

3) įvykio tikslas;

4) aplinkybės (vieta, laikas ir kt.);

5) dalyviai ir jų santykiai;

6) pamatinės žinios ir prielaidos, kurios pagrindžia komunikacinį įvykį (D. Nunan).

Retorinė

kalbos (teksto)

analizė – kaip

tekstas veikia?

Gyva – ne instrumentinė

(ne statistinė ir ne aprašomoji)!

Retorinės analizės specifika (1)

• Retoriką domina ne pati kalba kaip bendravimo priemonė, o tikrovėje vykstantys procesai, kurie šia priemone naudojasi.

• Retorinė analizė remiasi nekalbiniu kontekstu, kuris padeda paaiškinti kalbos vartojimą.

Retorinės analizės specifika (2)

• Retorikai rūpi teksto efektyvumas, t.y. sąsajos tarp bet kurio nekalbinio konteksto elemento ir kalbinės raiškos poveikio.

• Retorinė analizė turi nustatyti, kiek efektyvi ir prasminga sąveika tarp žmonių, veikiančių tam tikroje socialinėje ir kultūrinėje tikrovėje.

Retorinė analizė

Tai apie retorinį tekstą kuriamas interpretacinis

tekstas, atskleidžiantis retorinio teksto

• Temą ir tikslą / funkciją

• Parašymo / pasakymo aplinkybes

• Adresantą ir jo santykius su adresatu

• Kalbos formą (žanrą ir kt.)

• Kalbos turinį ir stilių (socialinį pobūdį,

semantikos ypatumus, teksto informacinę

struktūrą ir kt.)

istoriškai susiformavę minties

modeliai, kuriais galima naudotis:

1) samprotaujant bet kuria tema,

2) atliekant retorinę teksto analizę.

TOPAI, arba

bendrosios

vietos, –

Dažniausi TOPAI

• Giminė – rūšis (apibrėžimas)

• Visuma – dalis

• Reiškinys – savybės (kokybė, funkcijos)

• Panašumai – skirtumai

• Priežastis – pasekmė

• Veiksmas – aplinkybės (kur, kada, kaip)

• Dabartis – praeitis // dabartis – ateitis

• Taisyklė – pavyzdys

• Liudijimai (citatos, žinomi posakiai, patarlės)

• Vardas (pagrindinio žodžio kilmė ir reikšmė)

TOPAI Aristotelio Retorikoje

Tai, kas bendra

„samprotavimui apie teisingumą,

apie gamtos ir daugelį kitų

reiškinių, <...> toks, pavyzdžiui,

yra didesnio ir mažesnio topas“.

Aristotelio kategorijos (topai)

1. Substancija ir tai, kas būdinga kiekvienai substancijai:

1) laikas,

2) vieta,

3) aplinkybės (padėtis, situacija),

4) kiekybė,

5) kokybė,

6) santykiai,

7) patrauklumas,

8) veiksmas,

9) kančia (pasyvumas).

Aristotelio kategorijos (topai)

2. „Posakiai su bendra reikšme“ –

išminčių ištarmės ir

liaudies (prastuomenės) patarlės,

t. y. nuomonės, kurioms pritaria

visi arba dauguma žmonių,

kurie priklauso tai kultūrai ir

gyvena tuo metu.

TOPŲ sistema rusų kultūroje (A. A. Volkov. Osnovy russkoj ritoriki. Moskva, 1996.)

1. Religija

2. Mokslas

3. Menas

4. Teisė

5. Istorinė patirtis

6. Asmeninis autoritetas

7. Valstybinės institucijos

8. Visuomeninė moralė (nacionalinė savigarba, bendrasis gėris...)

9. Politinė sistema

10. Visuomenės nuomonė

Kas sudarys

TOPŲ sistemą

lietuvių kultūroje?..

Sakytinės ir

rašytinės

raiškos

skyrimo

kriterijai

Oratoriaus kalba – dialogiškas

monologas

• Kalba yra nukreipta į publiką ir

orientuota į jos atsaką –

ekstravertiškasis dialogas

• Dialogai kalbos viduje –

intravertiškasis dialogas

(A. Kučinskienė)

Dialogiško monologo žanrai

• Oratoriaus kalba

• Pamokslas (postilė)

• Laiškas

• Diatribė (monologas-diskusija su įsivaizduojamu oponentu, kurio prieštaravimai pateikiami su žodeliu „sako“)

• Kreipimasis

• Atsišaukimas

• Prakalba / pratarmė (į skaitytoją)

Dialogiškos retorinės figūros

• Retorinis kreipinys

• Retorinis klausimas

• Tariamas dialogas

• Prozopopėja

• Dialogiškas citavimas (polemizavimas

su cituojamu tekstu, jo komentavimas)

Retorinei kalbos analizei –

tekstai iš 11–12 kl. programos (1)

• M. Mažvydas. Katekizmas (eiliuota

prakalba).

• M. Daukša. Postilė („Prakalba į malonųjį

skaitytoją“).

• A. Volanas. Ištrauka iš kūrinio Apie politinę

arba pilietinę laisvę (sk. 5–6).

• L. Sapiega. Trečiojo Lietuvos Statuto pratarmė

LDK luomams.

Retorinei kalbos analizei –

tekstai iš 11–12 kl. programos (2)

• K. Sirvydas. Punktai sakymų (apie laisvą valią).

• M. P. Karpavičius. „Pamokslas apie Dievui ir

tėvynei naudingo jaunimo auklėjimą“, „Piliečio

kalba Vilniaus vaivadijos kariuomenei“.

• I. Kantas. Atsakymas į klausimą „Kas yra

švietimas?“

• J. Brodskis. Kalba Sorbonoje.

M. Mažvydo Katekizmo eiliuotos

prakalbos retorinė analizė

Būtinos kontekstinės žinios (1)

• Liuteronų kunigas Martynas Mažvydas

priklauso pirmajai Lietuvos evangelikų

kartai, kurios viena pagrindinių kultūrinių

misijų buvo lietuviškos raštijos kūrimas ir

pirmųjų spausdintų knygų lietuvių kalba

rengimas. Ši karta buvo įsitikinusi, kad

tikėjimas neįmanomas be skaitymo ir

tikėjimo tiesų pažinimo.

Būtinos kontekstinės žinios (2)

• Savo parapijiečių švietimą ir

krikščioniškųjų tiesų platinimą Mažvydas

laikė pagrindine savo misija.

• Kunigo darbą suprato kaip pašaukimą, už

kurio įgyvendinimą jautėsi atsakingas

Dievui.

• Prakalboje lietuviškos knygos atsiradimas ir

žodžio skelbimas tautine kalba iškeltas kaip

išskirtinis istorinis reiškinys.

Būtinos kontekstinės žinios (3)

• Pirmoji lietuviška knyga – 1547 m.

Karaliaučiuje išspausdintas Katekizmas

buvo skirtas religiją mažiau išmanantiems

žmonėms ir vaikams, tačiau jo eiliuota

lietuviška prakalba turėjo visuotinių užmojų

kreipiantis į visą lietuvių tautą ne tik

Prūsijoje, bet ir LDK.

KATEK IZMAS D I D Ž I A J A I

LIETUVOS KUNIGAIKŠTYSTEI

Laimingoji tėvyne didžių valdovų, garsinga

Lietuva, dievo žodžius gryna priimki širdim,

Kad, kai duosi teisme aukštajam apyskaitą

savo,

Neprispaustų tavęs pyktis teisėjo baisaus.

KNYGELĖS

Pačios bylo lietuvinykump ir žemaičiump.

Broliai, seserys, imkiat mani ir skaitykiat,

Ir tatai skaitydami permanykiat.

Mokslo šito tėvai jūsų trokšdavo turėti,

Ale to negalėjo nė vienu būdu gauti.

Regėti to norėjo savo akimis,

Taip ir išgirsti savo ausimis.

Jau nū, ko tėvai niekada neregėjo,

Nū šitai vis jūsump atėjo.

Retorinė kalbos analizė (pagal R. Koženiauskienę)

1. Bendras kalbos apibūdinimas: • kalbos autorius (jo asmenybė, vertybės, kokį savo įvaizdį kuria,

koks santykis su klausytoju);

• kalbos aplinkybės (kur ir kada pasakyta, kas adresatas);

• kalbos rūšis.

2. Kalbos turinio apžvalga: • tema ir pagrindinė mintis (trumpai – jos sklaida);

• numanomas poveikis klausytojui.

3. Kalbos kompozicijos ir stiliaus aptarimas: • teksto struktūrinės dalys;

• teksto stiliaus charakteristika (tropai, sinonimai, sentencijos, pasakojimai ir pan.).

4. Kalbėjimo etika ir kalbos kultūra.

5. Apibendrintas kalbos vertinimas.

Kalbos suvokimo

retorika

valdo

kalbos kūrimo

retoriką!