TURINYSFenomenali tautos valios kovoti tradicija 2Pseudožemaičiai: svetima įtaka ir etniškumas 16Imperinės avantiūristų užmačios 26

Žurnalą rengia Lietuvos kariuomenės kanceliarijos Karinės periodikos redakcija • Adresas: Totorių g. 25, LT-01121 Vilnius; tel. (8 5) 210 3897; el. p. Darius.Varanavicius@mil.lt • Leidėja – Krašto apsaugos ministerija. Redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su autorių nuomone. Nuotraukos, rankraščiai negrąžinami ir nerecenzuojami • Tiražas 3 000 egz., ISSN 1392-9437, GL-251 • Spausdino Lietuvos kariuomenės Karo kartografijos centras, Muitinės g. 4, Domeikava, LT-54359 Kauno r. • I ir IV viršeliuose – srž. mjr. Alvydo Tamošiūno asmeninio archyvo nuotr.

Žurnalas KARDAS įsteigtas Lietuvoje 1925 m. Leistas iki 1940 m. Atkurtas 1989 m. 2020 m. Nr. 2 (486)

FENOMENALI TAUTOS

VALIOS KOVOTI TRADICIJAS R Ž . M J R . A L V Y D A S

TA M O Š I Ū N A S

K A R D A S • 2 0 2 0 m . N r. 2 ( 4 8 6 ) 2

T E M A

generacija gimdė, augino ir auklėjo savo vaikus, kol šie tapo 40-mečiais – nauja karta, fiziškai su-brendusia, patyrusia ir motyvuota.

Kaip Lietuvoje formavosi valia priešintis bei kovoti, maža to, kaip pavyko šios galios nepra-rasti keičiantis kartoms? Ar lietuvių tauta taip pat formavosi klajodama savojoje „Sinajaus dy-kumoje“? Ar mūsų kraujyje iš tikrųjų egzistuoja kovotojo genas, ar tai susiję su mūsų protėviais? Nepaisant įsitikinimo, kad egzistuoja kovotojo genas, šiame straipsnyje bus teigiama, kad tokio fizinio ir funkcinio paveldimumo vieneto nėra, tačiau iš kartos į kartą perduodama tautos laisvės ir kovos dėl savo nepriklausomybės samprata.

Hipotetiškai manoma, kad lietuviai turi ko-votojo geną. Lietuvos kariuomenės Didžiojo Lietuvos etmono Jonušo Radvilos mokomojo pulko vado plk. ltn. Ričardo Dumbliausko teigi-mu, „mes turime kovotojo geną, greitai adaptuo-jamės ir galime pateikti paprastų bei inovatyvių sprendimų. Turėdami mažai, gebame padaryti daugiau ir esame universalesni, palyginti su di-delių kariuomenių pajėgumais.“1. Galimi ir ki-tokie genai, pavyzdžiui, patriotizmo. Dzūkijos partizano Juozo Jakavonio-Tigro dukra Angelė Jakavonytė, kalbėdama apie šeimoje įskiepytą pilietiškumą, teigė: „Kovotojų už laisvę vaikuose patriotizmo genas yra užgrūdintas.“2 Visgi mi-nėti genų pavadinimai yra daugiau literatūrinė priemonė siekiant sustiprinti kertinių savybių svarbą. Pavyzdžiui, plk. ltn. R. Dumbliausko ci-tatoje kovotojo genas reiškia išskirtinį Lietuvos kariuomenės karių gebėjimą veikti, orientuotis, kovoti mažais padaliniais, kartu tai ir užuomina, kad šie gebėjimai iš dalies yra paveldėti iš tėvų ir senelių. Partizano dukros A. Jakavonytės pami-nėtas patriotizmo genas – tai vaikų auginimas ir auklėjimas tiesiogiai pokario rezistencijos kovų užgrūdintoje šeimoje, kurioje visi turėjo savo nuomonę, bet okupacijos metais viešai jos iš-sakyti negalėdavo, todėl diskutuodavo slaptai

1 https://kauno.diena.lt/naujienos/lietuva/salies-pulsas/kariu-burio-vadas-turime-kovotojo-gena-907765 [žiūrėta 2020 04 15].

2 https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/partizano-j-jakavonio-tigro-dukra-a-jakavonyte-kovotoju-uz-laisve-vaikuose-patriotizmo-genas-uzgrudintas-56-1288298 [žiūrėta 2020 04 15].

<...> Iš tikrųjų izraeliečiai buvo klajoję

keturiasdešimt metų dykumoje, kol visa

tauta, – karinės tarnybos amžiaus vyrai, išėjusieji iš

Egipto, – išmirė už tai, kad neklausė Viešpaties balso

<...> Izraeliečiai, patapę klajokliais, dykumoje

praleido 40 metų. <...> Jie 40 metų klajojo Sinajaus

dykumoje, ten žydai susiformavo kaip tauta

<...>

Sinajaus dykuma plyti to paties pavadinimo pusiasalyje. Šis yra tarp Afrikos ir Azijos že-mynų ir priklauso dabartinei Egipto teritorijai. Šventajame Rašte parašyta, kad išmirus vyres-niajai kartai, per 40 metų užaugo nauja. Palik-dami Egiptą, izraeliečiai turėjo palikti ir pakeisti ne tik fiziškai geografinę vietovę, bet ir pasikeisti dvasiškai – atsikratyti senojo gyvenimo būdo bei pasaulėžiūros. Užaugusi naujoji karta buvo itin motyvuota ir pakankamai fiziškai stipri, kad iš-vyktų į naujas žemes ir tinkamai išsaugotų savo tautą, kovotų už ją. Kitas, ko gero, dar svarbesnis faktorius – po keturių dešimtmečių kelionių ir klajonių atsirado nuoširdus tikėjimas Viešpačiu, kas padarė tautą dvasiškai stiprią ir nepalaužia-mą. Be to, buvo išsiugdyta valia kovoti. Fiziškai nužudyti individą galima, bet nuoširdžiai idėja tikinčiojo nusistatymo sunaikinti neįmanoma. Vadinasi, minėta patirtis dykumoje iš esmės for-mavo tautos tikėjimą ir valią kovoti. Nueinanti

3

ir tik siaurame draugų, pažįstamų būryje, sva-jodami apie vėl laisvą Lietuvą. Pasak Angelės, jau vaikystėje, stebėdami tėvus, gimines, vaikai kūrė planus, kaip prisidėti prie jų puoselėjamų idėjų ir svajonių įgyvendinimo. Tačiau genetikos mokslas minėtų genų egzistavimo patvirtinti ne-gali, nes žmonės kaip visi kiti gyvieji organizmai paveldi genus iš savo tėvų kartu su genetine in-formacija, koduojančia organizmo požymius palikuonims, t.  y. perduodamos tik biologinės savybės, bet ne charakterio bruožai. JAV na-cionalinės medicinos bibliotekos svetainėje ir kituose šaltiniuose galima rasti aptiktų žmogaus genų sąrašą. Deja, ten tikrai nėra įvardyta kovo-tojo ar patriotizmo genų.3

XIX–XX a. Lietuvą okupavo Prancūzijos, Rusijos, Vokietijos imperijos, Sovietų Sąjunga (SSRS), nacistinė Vokietija ir vėl SSRS. Apskri-tai per šį 200 metų laikotarpį Lietuvos okupa-

3 https://ghr.nlm.nih.gov [žiūrėta 2020 04 15].

cija apima net 168 metus, t. y. laisva valstybe ji buvo du kartus (iš viso tik 32  m.): pirmą kar-tą 1918–1940  m., antrą kartą  – nuo 1990-ųjų. XIX–XX a. buvo labai permainingas, dinamiš-kas ir itin skaudus Lietuvai laikotarpis – okupa-cija, engimas, žudymai, trėmimai paliko daug istorinių randų. Po kiekvienos okupacijos at-sirasdavo nauji politiniai žemėlapiai ir naujos valstybių sienos – šios ribos kito iškart priešui užėmus teritoriją ir įkūrus naują priešišką admi-nistraciją. Kokia gi buvo okupuotos tautos padė-tis? Ar žmonės iškart keitė savo požiūrį ir pra-dėjo nuolankiai vykdyti okupantų, marionetinės valdžios nurodymus? Vienareikšmiškai  – ne! Labai lengva projektuoti naujas sienas ir naujus politinius žemėlapius, tačiau kultūriniams ar mentaliniams žemėlapiams pakeisti reikia daug laiko  – prabėga dešimtmečiai, kol priimami nors patys menkiausi gyvenimo tradicijų poky-čiai, o ką jau bekalbėti apie milžiniškus užmo-jus, asimiliacijos ar kalbos pakeitimus, kuriems įsišaknyti reikia ištisų šimtmečių. Per minėtus

K A R D A S • 2 0 2 0 m . N r. 2 ( 4 8 6 ) 4

T E M A

168 okupacijos metus lietuviai organizavo su-kilimus, kariavo, įvairiais būdais priešindamiesi okupantui. Visus XIX–XX a. laikotarpiu Lietu-voje vykusius konfliktus vertinant pagal uni-kalų laikrodžio švytuoklės svyravimo principą išryškėja gana aiškus cikliškumas: periodiniai svyravimai trunka vidutiniškai 38 m., o tai be-veik tobulai atitinka Šventajame Rašte minimą izraeliečių klajonių Sinajaus dykumoje trukmę – 40 metų, kitaip tariant, vienos generacijos kaitą. Visos tautos ir kiekvienas žmogus atskirai turi prigimtinę teisę visomis turimomis priemonė-mis apsisaugoti iškilus pavojui. Taigi Lietuva turėjo ir turės šią teisę, ja pasinaudojo ir prirei-kus vėl pasinaudos. Lietuvio įkvėpimas kovoti ir priešintis, laisvės troškimas niekada neišblėso, kitaip tariant, iš kartos į kartą buvo perduodama teisė kovoti už laisvę. Anksčiau ši lietuvio teisė nebuvo niekur aprašyta, o dabartinės Lietuvos Respublikos Konstitucijos 139 straipsnyje nu-statyta, kad „Lietuvos valstybės gynimas nuo už-sienio ginkluoto užpuolimo – kiekvieno Lietuvos Respublikos piliečio teisė ir pareiga“.

Norėdami geriau suprasti bendrą kontekstą, apžvelkime visus pagrindinius konfliktus, kilu-sius lietuvių etninėse žemėse per šiuos du nagri-nėjamus amžius. Tiesa, chronologines ribas teks šiek tiek peržengti, nes protėvių kartos dalyvavo

ir augino palikuonis gyvendamos skirtingais amžiais, pvz., XVIII  a. pabaigoje gimę, augę ir vėliau įvykiuose dalyvavę žmonės užaugino ir išauklėjo savo vaikus ir anūkus XIX a. pradžioje. Pirmas paminėtinas šioje konfliktų laiko ašies analizėje yra 1794 m. sukilimas Lenkijoje ir Lie-tuvoje prieš Rusijos imperiją. Sukilimu nesėk-mingai bandyta išlaisvinti Abiejų Tautų Respub-liką (ATR) nuo Rusijos įtakos po ATR II padali-jimo. 1795 m. Lietuvą okupavo Rusijos imperija. ATR buvo visiškai ir visiems laikams ištrinta iš Europos politinių žemėlapių. Kalbant apie šį lai-kotarpį būtina paminėti ir tuometinius esminius įvykius Europoje – Didžiąją Prancūzijos revoliu-ciją, Napoleono atėjimą į valdžią ir jo karines kampanijas. 1794  m. Lietuvoje vykęs sukilimas privertė Rusiją išskaidyti savo kariuomenę, dalį pajėgų atitraukti nuo Lenkijoje vykusio sukili-mo malšinimo ir permesti į Lietuvą kovoti su sukilėliais. Tai ne tik palengvino Lenkijos sukilė-lių pasipriešinimą4, bet iš esmės ta Rusijos pajė-gų dalis galėjo būti perdislokuota gesinti Pran-cūzijos revoliuciją5. Napoleono Didžioji armija

4 https://www.vle.lt/Straipsnis/1794-sukilimas-97219 [žiūrėta 2020 04 29].

5 https://lietuvoskaroistorija.weebly.com/sukilimai.html [žiūrėta 2020 04 29].

5

dalyje savo karinių kampanijų siekė dabartinę Lietuvos teritoriją arba ją užėmė. 1806–1807 m. Napoleonas kariavo prieš Prūsiją, atskiri mūšiai vyko ir dabartinės Kaliningrado srities teritori-joje. Rusijai po pralaimėjimo atsitraukus į gilu-mą, prancūzai pasiekė Nemuną. 1807 m. liepos 7 d. po ilgų Rusijos caro Aleksandro I ir Napo-leono derybų buvo pasirašyta Tilžės taikos su-tartis. Buvusiose Lietuvos Didžiosios Kunigaikš-tystės (LDK) žemėse Napoleonas įkūrė Varšuvos kunigaikštystę, į kurią įėjo ir Lietuvos Užnemu-nė. Tilžės taikos sutartis galiojo iki 1812 m. karo6. 1812 m. birželio 21 d. Napoleonas, būdamas Lie-tuvoje, Vilkaviškio dvare, per savo generolus iš-leido prancūzų kariuomenei pasirašytą įsaky-mą  – paskelbė karą Rusijai. Lietuva atsidūrė dviejų imperijų konflikto zonoje. Šalies visuo-menė sutiko Napoleoną ir jo kariuomenę palan-kiai, nes buvo viliamasi atgauti valstybingumą. Lietuvoje prasidėjo laikotarpis, žinomas kaip prancūzmetis. Jis tęsėsi šešis mėnesius, t.  y. iki gruodžio pradžios. Su prancūzų pralaimėjimu ir

6 http://www.lnm.lt/lietuva-ir-1812-karas/ [žiūrėta 2020 04 24].

atsitraukimu žlugo ir Lietuvos valstybingumo atstatymo lūkesčiai. Lietuvos teritorija vėl buvo prijungta prie Rusijos imperijos. Po 35 metų pri-klausymo Rusijos imperijos vakarinei daliai 1830  m. įsiplieskė sukilimas. Lenkai, lietuviai, ukrainiečiai stojo prieš galingą reguliariąją Rusi-jos imperijos kariuomenę. Daugelis sukilėlių buvo ginkluoti tiesintais dalgiais. Lietuvos suki-lėliai nesėkmingai bandė atgauti sostinę Vilnių. Carinis režimas į sukilimą reagavo griežtai7. Po susirėmimų sukilimas buvo žiauriai numalšin-tas. 1863 m., praėjus šiek tiek daugiau nei 3 de-šimtmečiams, prasidėjo dar vienas sukilimas, kurio metu lenkų ir lietuvių karininkai, kilmingi žmonės, kunigai pradėjo partizaninį karą prieš tą pačią karinę jėgą – reguliariąją Rusijos impe-rijos kariuomenę. Deja, po dvejų metų priešini-mosi daug didesniam ir geriau ginkluotam prie-šininkui sukilimas vėl nepasisekė. Okupantai griežtai baudė nepaklusniuosius, kad būtų iš-vengta sukilimų ateityje: vadai buvo nužudyti, daugelis dalyvių ištremti į Sibirą, uždrausta lie-

7 Kasekamp, A. A history of the Baltic states, Hampshire, 2010, p. 75.

K A R D A S • 2 0 2 0 m . N r. 2 ( 4 8 6 ) 6

T E M A

tuviška spauda lotyniškomis raidėmis. Minint 1863-iųjų sukilimą, reikia prisiminti ir 1862  m. įvykius Rusijoje. Tais metais Rusijos imperija šventė savo tūkstantmetį – prieš tiek metų Ruri-kas atvyko į Novgorodą, kas buvo laikoma Rusi-jos valstybingumo pradžia. Jubiliejui atminti Novgorode buvos pastatytas milžiniškas 15  m aukščio varpo formos monumentas, kuriame pavaizduoti svarbiausi Rusijos istorijos tūkstant-mečio veikėjai: valdovai, vadai, dvasininkai, val-dininkai, menininkai, – iš viso net 129 istorinės figūros8. Kiekvienos figūros dydį, vietą kompo-zicijoje lėmė vaizduojamo veikėjo indėlis į mini-mo Rusijos tūkstantmečio istoriją ir, žinoma, tuometinės Rusijos požiūris į įvykius ir jų reikš-mę. Pavyzdžiui, Ivanas III Vasiljevičius, dar ži-nomas kaip Ivanas Didysis, pavaizduotas stovin-tis, o šalia jo – suklupęs totorių karys, guli LDK lietuvis ir Kryžiuočių ordino riteris, kurio kala-vijas sulūžęs. Įdomiausia, kad monumente pa-

8 http://faculty.washington.edu/dwaugh/rus/novgorod/novgmon.html [žiūrėta 2020 04 27]

vaizduota ir keletas LDK valdovų: Gediminas, Algirdas, Daumantas, Vytautas, Kęstutis. Kodėl jie čia? Sąjungininkai? Bendražygiai? Rusijos is-torijos bendraautoriai, nuveikę kažką ypatingo per Rusijos tūkstantmetį? Vien jau Algirdo žy-gius į Maskvą 1368, 1370 ir 1372 metais Rusijos imperija turėtų prisiminti su kartėliu. 1862  m. pristačius visuomenei šį monumentą, ant kurio šalia ryškių Rusijos istorijos figūrų matomi ir Lietuvos didieji kunigaikščiai, jau kitais metais kariuomenei teko malšinti iš esmės šių kuni-gaikščių palikuonių lietuvių sukilimą. Sąmonin-gai neįtraukiau prancūzmečio kaip atskiro laik-rodžio švytuoklės svyravimo periodo, nes konf-liktas vyko tarp dviejų imperijų ir nebuvo tiesio-giai susijęs su Lietuvos valstybingumo atstaty-mu. Nors būtina paminėti, kad be galo daug lie-tuvių ir net lietuvių totorių kariavo Napoleono Didžiosios armijos sudėtyje9, dalis jų turėjo

9 https://webcache.googleusercontent.com/search?q=cache:0JXoPJfzYD4J:https://vb.vdu.lt/object/elaba: 6143721/6143721.pdf+&cd=3&hl=lt&ct=clnk&gl=lt [žiūrėta 2020 04 29].

7

1794  metų sukilimo patirties. O ir tarnybos prancūzų armijoje karinė patirtis galėjo pravers-ti per 1830 m. sukilimą. Taigi, laikotarpiai tarp įvykių, t. y. 1794, 1830 ir 1863 m. sukilimų, prak-tiškai vienodi – 36 ir 33 metai. Šeimos, dalyvavu-sios minėtuose sukilimuose, augino ir auklėjo vaikus taip, kad šie eitų savo protėvių pramintais keliais. Užaugę jie jau patys organizavo kovą prieš okupantus arba stojo į naujo sukilimo da-lyvių gretas. Šaulys Jonas Maikštėnas (g. 1855 m.) būdamas 75 m. amžiaus, 1930 m. vis dar aktyviai dalyvavo karinėse pratybose. Jis sakė: „Kareiviu gimiau, kareiviu ir mirsiu.“ 10 Darytina prielaida, kad šio šaulio tėvų auklėjimas ir prisiminimai apie 1863 m. sukilimą suformavo vertybes, įkvė-pė pasirinkti kario kelią. 1939 m. spaudoje buvo išplatinta žinutė, kad mirė 1863-iųjų sukilimo dalyvis Juozas Radzevičius, kuriam buvo 96 me-tai11. Sukilimo metu Juozui buvo 20 metų. Jau-nesnioji karta teisingai suprato, kas yra laisvė ir kas buvo okupantai, žinojo, kad nepriklausomy-

10 Trimitas Nr. 24, Seniausias Panevėžio šaulys, 1930 birželio 12, p. 483.

11 1939 m. kovo 9 d.

bės kaina labai didelė. Visas šis patriotiškumo ugdymas šeimoje užprogramavo naujus sukili-mus 1830 ir 1863 metais. Po kiek daugiau nei 30 metų naujosios kartos tarsi turėjo privalomą pareigą dar sykį išbandyti savo galimybę ištrūkti iš vergijos. Be to, jaunesnioji karta tryško drąsa ir optimizmu, nes nebuvo patyrusi, skirtingai nei jų tėvai, pralaimėjimo kartėlio, sukilimo malšinimo siaubo. Kaip jau žinoma, sukilimų bandymai nebuvo sėkmingi. Tačiau imperijai taip pat nepavyko. Rusija mėgino rusifikuoti ir asimiliuoti Lietuvos tautą, tačiau nesėkmingai12. Nors spaudos draudimai ir rusifikacija nusitaikė į lietuvius valstiečius, bet iš esmės tai buvo ne-veiksminga. Lietuvių tauta, kurios didžioji dalis buvo valstiečiai, nebuvo tinkama tokiai asimilia-cijai. Reikia pažymėti, kad XIX a. ir XX a. pra-džioje lietuvių raštingumas buvo labai menkas ir ši aplinkybė trukdė juos rusinti – lietuviai, būda-mi neraštingi, buvo nepaveikūs asimiliacijai. Ki-tas svarbus faktorius, kad raštingoji visuomenės

12 Kasekampc, A. A history of the Baltic states, Hampshire, 2010, p. 81.

K A R D A S • 2 0 2 0 m . N r. 2 ( 4 8 6 ) 8

T E M A

dalis buvo katalikai, todėl ir šie žmonės buvo nepaveikūs rusifikacijai. Bajorija ir dvasininkija buvo linkusi į polonizaciją, nes tai taip pat buvo rezistencijos būdas. Lietuvių kilmingieji ir kuni-gai tapo prolenkiški, kartu ir prokatalikiški, to-dėl antirusiški – tokia dvasia ir valdė savo paval-dinius. Pasak karo istoriko prof. Valdo Rakučio, „rusėjimo procesui iš esmės trukdė keturi dalykai: lietuviškumas, katalikiškumas, lenkiškumas ir in-dividualizmas. Lietuviai jautėsi, kad yra aukštes-nės, kitokios kultūros, jiems buvo visiškai svetima kolektyvinė, beasmenė, vergiška, tamsi Rusijos kultūra“. Bandymas užgniaužti pilietišką auklėji-mą ir surusinti lietuvius nepavyko. Net ir po tri-jų kartų paeiliui nesėkmingų bandymų išsilais-vinti palikuonių švietimas ir auklėjimas visada buvo toks, kaip pridera, ir nepalaužiamos tautos laisvės samprata perduodama iš kartos į kartą.

1905–1906  m. revoliucija Rusijoje pasiekė ir jos vakarinę gubernijos dalį. Lietuvos teritorija kurį laiką net buvo imperijos nekontroliuojama. Skirtingai nei Rusijoje, Lietuvoje vyko daugiau-sia taikūs protestai. Nors dėl besikūrusių partijų poliškumo ir diametraliai skirtingų strateginių

siekių iš esmės per revoliuciją lietuviai nesuge-bėjo susivienyti ir neturėjo reikiamo pajėgumo, visgi įgyta patirtis jau buvo naudinga – buvo su-organizuotas Didysis Vilniaus seimas dar vadin-tas lietuvišku seimu, kuris vertinamas kaip pir-mas ryškus bendros tautinės-valstybinės raidos etapas13.

I pasaulinio karo pabaigoje susiklosčius pa-lankiai geopolitinei padėčiai, 1918  m. daugelis Europos šalių, įskaitant ir Lietuvą, paskelbė savo nepriklausomybę. Deja, bet didžiosios kaimynės nematė Lietuvos kaip nepriklausomos valstybės ir projektavo Europos ateitį be jos. Lietuva pra-dėjo Nepriklausomybės karą net su trimis įsi-brovėliais: Sovietų Rusija, bermontininkais, Vo-kietijos ir Rusijos imperijų atstatymo šalininkais ir generolo Liucjano Żeligowskio kariuomene14. Jauna ir nepatyrusi Lietuvos kariuomenė kovo-jo sėkmingai. 1918 m. šioje kariuomenėje buvo vos keli profesionalūs lietuvių kilmės karininkai

13 https://www.lrs.lt/sip/portal.show?p_r=35530&p_k=1[žiūrėta 2020 04 29].

14 Kasekampc, A. A history of the Baltic states, Hampshire, 2010, p. 103.

9

ir puskarininkiai iš Rusijos imperijos kariuome-nės. Lietuvos kariuomenė buvo suorganizuota iš savanorių ir mobilizuotų karių. Pabandykite įsivaizduoti neturtingus ūkininkus ir valstie-čius, civilius žmones, stojusius į kovą už naują valstybę, už jos nepriklausomybę. Nors kariams savanoriams buvo pažadėta žemės, bet mirti-no pavojaus akivaizdoje materialus atlyginimas kaipmat nublanksta. Dauguma karių savanorių buvo iš kaimiškų vietovių ir vienkiemių, neraš-tingi ir veikiausiai net nežinojo valstybės himno, o dalyvavo mūšiuose toli nuo savo namų. Kai kurie iš jų žuvo per mūšius už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę miestuose ar apylinkėse, kur dar niekada nebuvo buvę. Visgi šie neraštingi kariai savanoriai deramai vertino šalies ir šeimos saugumą. Jie suprato, kad reikia priešą mušti ten, kur jis yra, o nelaukti, kol šis ateis iki gim-tosios sodybos, kurios vienam apginti beveik neįmanoma. Nepriklausomybės karo dalyviai, paaukoję savo gyvybes ar suluošinę savo sveika-tą, buvo užaugę šeimose, kuriose vyresni šeimos nariai vis dar prisimindavo 1863  m. sukilimą kaip jo dalyviai ar bent kaip įvykių liudininkai.

II pasaulinis karas Europos tautoms atnešė naujų kančių. Lietuva prievarta tapo SSRS dali-mi. Antrą kartą istorijoje iš Lietuvos buvo atim-tas valstybingumas. Pasibaigus II  pasauliniam karui kovos Lietuvoje nesibaigė  – prasidėjo 10 metų trukmės nuožmus partizaninis karas prieš sovietų okupaciją. Apie 50  000 kovoto-jų už Laisvę  – partizanų, palikę savo šeimas ir namus, pasitraukė į miškus ir pradėjo ginkluo-tą pasipriešinimą sovietų okupacijai15. Sovietų funkcionieriai, represinės organizacijos, milicija ir ginkluotosios pajėgos susidūrė su nuožmiu didžiosios Lietuvos gyventojų dalies pasiprieši-nimu. Pats partizaninis karas buvo visiškai sava-rankiškas ir savanoriškas. Tik aukštos motyvaci-jos žmonės išdrįso tapti partizanais. Labai svarbi karo sudedamoji dalis buvo vietos gyventojų pa-rama. Vietiniai gyventojai partizanams parūpin-davo maisto, rūbų, vaistų, statybinių medžiagų bunkeriams statyti, poilsio vietų ir kt. Aktualus dalykas buvo ir tai, kad vietiniai gyventojai teikė

15 Kasekampc, A. A history of the Baltic states. Hampshire, 2010, p. 141.

K A R D A S • 2 0 2 0 m . N r. 2 ( 4 8 6 ) 10

T E M A

informaciją apie priešo judėjimą, būklę, nuotai-kas ir planus. Skaičiuojama, kad partizanus pa-laikė apie 100 000 visų Lietuvos gyventojų16. Tas pats šaltinis teigia, kad šis skaičius yra dvigubai didesnis nei vidutiniškai 1–2  proc. gyventojų, palaikančių pasipriešinimo judėjimą šiuolaiki-nių konfliktų metu (Vietnamas, Afganistanas). Mažų padalinių taktika bet kokioje aplinkoje yra vienas pagrindinių Lietuvos kariuomenės Specialiųjų operacijų pajėgų veikimo metodų. Visada efektyvus kovos būdas kartu su vietinių gyventojų parama. Užtikrintą visuomenės para-mą kaip svarbų faktorių akcentuoja ir Lietuvos kariuomenės vadas gen. ltn. Valdemaras Rupšys savo 2019–2024 metų vizijoje17. Tarp Baltijos ša-lių Lietuva turėjo galingiausią ir intensyviausią partizaninės kovos fenomeną, atsparų sovie-tams18. Latviai ir estai neturėjo galimybių orga-

16 Anušauskas, A. Pasipriešinimo raida ir pasipriešinimo metodai. Pilietinis pasipriešinimas Lietuvoje ir Lenkijoje: sąsajos ir ypatumai 1939–1956. Vilnius, 2004, p. 241.

17 Rupšys, V. Lietuvos kariuomenės vado vizija 2019–2024, Vilnius, 2019, p. 1.

18 Jankauskienė, E. Skyrius Nr. 4. 1944–1953 Lietuvos partizanų karas su Sovietų sąjunga. Sudarytojas Vitkus, G. Lietuvos karai. Vilnius, 2014, p. 259.

nizuoti panašaus intensyvumo pasipriešinimo ir kovos, nes paprasčiausiai nebebuvo kam tai daryti. Daug latvių ir estų vyrų buvo mobili-zuota į Vokietijos SS legionus bei spėta 1941 m. estų pašaukti į sovietų armiją. Partizanai ir toliau priešinosi, net ir žinodami, kad nenugalės, kad netrukus veikiausiai bus kankinami ir nužudyti. Tai  – tiesiog fizinis pralaimėjimas, bet ne dva-sinis. Partizanai ignoravo mirties baimę. Maža to, jie suvokė, kad paaukoti gyvybę – per daug lengva užduotis. Kaip siektiną pavyzdį partiza-nai demonstravo ryžtą priešintis ir kovos dvasią. Lietuvos kariuomenės vadas gen. ltn. Valdema-ras Rupšys teigia: „Kovos dvasia neatsiejama nuo gebėjimo aukotis dėl kovos draugo, šeimos, tautos, valstybės.“19 Tokiai lietuvių kovos dvasiai sovietų represinės organizacijos negalėjo nieko prieš-priešinti.

Galiausiai pasaulyje nuvilnijęs didelių per-mainų vėjas, Berlyno sienos griūtis Lietuvai

19 Rupšys, V. Lietuvos kariuomenės vado vizija 2019–2024, Vilnius, 2019, p. 13.

11

atvėrė galimybę atkurti Nepriklausomybę. 1990-aisiais sovietų valdžia, negalėdama su tuo susitaikyti, dar mėgino pasitelkti armiją. 1991 m. sovietų tankai ir šarvuočiai buvo panaudoti prieš dainuojančią ir neginkluotą minią žmonių prie Vilniaus televizijos bokšto. Šimtai tūkstan-čių žmonių apsupo ir saugojo gyvybiškai svar-bias valstybines institucijas – parlamentą, televi-zijos ir radijo stotis. Toje minioje buvo ir parti-zaninio karo dalyvių bei liudininkų. Jie atvyko kartu su savo šeimomis, kaimynais, draugais. Okupacijos laikais gimusi karta buvo užauginta, įskiepijus jai visas pagrindines tautos vertybes ir laisvės troškimą. Tą jaunoji karta įrodė prie Vilniaus televizijos bokšto. Nors statinys ir buvo užimtas, bet valia priešintis okupantui bet kokia kaina – aukojant gyvybę, patiriant sužeidimus – buvo nepalaužiama galia. Tai suprato ir sovietai, ir pasaulio tautos. Sovietų okupacinė valdžia ir armija neišdrįso pasaulio akivaizdoje pulti Lie-tuvos Respublikos parlamento ir jį saugojusios neginkluotos žmonių minios.

Dabartinė geopolitinė padėtis, pasaulio galios svorio centro svyravimai ir daugialypės grėsmės

aplinka įpareigoja Lietuvą būti pasirengusią ge-riau nei bet kada ginti savo laisvę, stiprinti valią priešintis ir numatyti visas priemones iššūkiams įveikti. Baltijos jūros regiono valstybėse yra at-likta daugybė įvairių tyrimų, kurie tiesiogiai at-spindi gyventojų požiūrį ir norą dalyvauti šalies gynyboje, jei iškiltų ginkluoto konflikto grėsmė jų valstybei. Keli pavyzdžiai: 73  proc. Estijos vyrų piliečių nori dalyvauti krašto gynyboje20, tokį pat norą yra pareiškę daugiau kaip 70 proc. visų Suomijos gyventojų (2019 m.). Šie skaičiai yra didžiausi Europoje. O Lietuvoje tik 42 proc. visų gyventojų nori dalyvauti krašto gynyboje. Tačiau iš tikrųjų padėtis nėra tokia bloga, kaip kad gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio – 150 000 vyrų yra pareiškę norą priešintis ir remti Lietu-vos ginkluotąsias pajėgas21. Lietuviai Rusiją laiko

20 http://www.kaitseministeerium.ee/sites/default/files/elfinder/article_files/ public_opinion_and_national_defence_2019_march.pdf [žiūrėta 2020 04 22].

21 https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/prasta-zinia-lietuvos-priesams-ginklu-tevyne-gintu-ne-maziau-nei- 150-tukstanciu-lietuviu-56-947356 [žiūrėta 2020 04 15].

K A R D A S • 2 0 2 0 m . N r. 2 ( 4 8 6 ) 12

T E M A

labiausia priešiška valstybe22. Ir niekada nebus kitaip, kol Rusija tęs tą pačią agresyvią politiką Baltijos regiono, įskaitant Lietuvą, atžvilgiu. Da-bartinis Romos popiežius, Katalikų Bažnyčios ir Vatikano valstybės vadovas Pranciškus per vizitą Lietuvoje 2018 metais sakė: „Aš puikiai suvokiu, kad trys Baltijos šalys visada yra pavojuje. Visa-da. Invazijos baimė nuolatinė, nes visa istorija jums tai primena, ir jūs teisingai sakote, kad nėra lengva būti tiltu, tačiau šitos rungtynės žaidžia-mos kasdien, pasitelkiant kultūrą, dialogą, nors ir nėra lengva“23. Lietuva, reaguodama į 2014 m. Rusijos įvykdytą Krymo okupaciją, 2015 m. at-naujino šauktinių tarnybą. Tai leido kasmet pa-šaukti iki 3 500 vyrų24. Šis skaičius nuolat auga ir 2020 m. jau planuojama, kad pašaukta bus beveik 4 000 šauktinių25. Reikia nepamiršti ir sukarin-tos organizacijos Lietuvos šaulių sąjungos (LŠS), kurią sudaro 11 000 narių26. Šis skaičius taip pat nuolat auga. 2019 m. ši organizacija minėjo savo įkūrimo šimtmetį. Prieš 80 metų joje buvo apie 62  000 narių27, kurie buvo išmokyti kovoti ir pasirengę priešintis. Daugelis partizanų, kovoję prieš sovietų okupaciją 1944–1953 m., – buvę LŠS nariai, taigi, buvo gerai parengti dalyvauti par-tizaniniame kare. Visi LŠS nariai turėjo tėvus, senelius, brolių, seserų, vaikų, vaikaičių, kaimy-nų, draugų ir pažįstamų, su kuriais dalijosi savo nuomonėmis, puoselėjo vertybes. Tai taip pat tiesiogiai ir veiksmingai formavo didelės dalies gyventojų mąstymą. Ne veltui vienas pagrindi-nių LŠS šūkių yra „Šaulys – Tautos karys“28.

Niekas neįvyksta be priežasties. Bet kuriame konflikte yra mažiausiai dvi konfliktuojančios pusės. Pasak Sun Tzu, pergalinga kariuome-

22 https://mission-un-ny.mfa.lt/default/lt/naujienos/lietuvos-gyventojai-draugiskiausia-valstybe-laiko-latvija-o-keliancia-didziausia-gresmerusija-rodo-visuomenes-apklausa [žiūrėta 2020 04 15].

23 https://www.vaticannews.va/lt/popiezius/news/2019-09/popiezius-baznycia-lietuva-musu-pareiga-buti-salia.html [žiūrėta 2020 04 10].

24 https://www.bbc.com/news/world-europe-31607930 [žiūrėta 2020 04 15].

25 http://www.kariuomene.kam.lt/lt/naujienos_1887/baigiamas_2019_metu_saukimas_i_nuolatine_privalomaja_pradine_karo_tarnyba [žiūrėta 2020 04 15].

26 https://www.sauliusajunga.lt/organizacija/ [žiūrėta 2020 04 09].

27 http://www.draugas.org/legacy/12-13-12lukoSauliai.html [žiūrėta 2020 04 10].

28 https://www.sauliusajunga.lt/ [žiūrėta 2020 04 09].

nė pirmiausia laimi, o tik vėliau eina į mūšį, o kariuomenė, pasmerkta pralaimėti, pirmiausia puola į mūšį ir tik tada siekia pergalės29. Rusija visais laikais buvo agresorė, bandanti prisijungti naujų kraštų nepaisydama vietinės tautos va-lios. Yra vienas bendras dalykas, siejantis visus XIX–XX a. konfliktus – kiekvieną kartą Rusija bandė įtikinti likusį pasaulį, kad ji susiduria su mažomis vietinėmis problemomis30. Rusija tvir-tino, kad jos teisėtai valdomose teritorijose ji ko-voja su nedidelėmis vietinių sukilėlių, banditų ir kriminalinių nusikaltėlių grupėmis. Okupantai net nebandė palenkti žmonių širdžių ir proto, o tiesiog naudojo brutalią karinę jėgą, kad privers-tų jiems paklusti. Kiekvieną kartą visų konfliktų pradžioje Rusijos armija nebuvo veiksminga ir patyrė didelių nuostolių. Kiekvienas konfliktas buvo jai savotiškas netikėtumas ir atnešė kažką naujo. Ir kiekvieną kartą Rusijos kariuomenė buvo priversta derinti savo taktiką, siekdama efektyvumo. Malšindami XIX a. sukilimus kazo-kai buvo priversti nulipti nuo arklių, kad galėtų kautis su sukilėliais miške. Pokario rezistencijoje sovietų okupacinė armija turėjo nutraukti avia-cijos, artilerijos ir didelių padalinių taktiką, kas buvo neveiksminga prieš mobilius mažus parti-zanų padalinius miškuose. Sovietai suprato, kad jų karo taisyklės bus veiksmingos tik tada, jei žais pagal priešininko taisykles.

Laikrodžio švytuoklės svyravimo metodas išryškina, kad visas kartas užaugino faktiniai ankstesnių konfliktų dalyviai ar liudininkai. Ir okupacijos laikotarpiais jie palikuonis auklėjo etninio pasididžiavimo vertybėmis, laisvės troš-kimo dvasia. Todėl niekados laisvės nepajutęs jaunuolis užaugęs siekė drauge su dideliu būriu bendraminčių nusimesti priespaudos pančius. Prisiminkime jau minėtą partizano Juozo Jaka-vonio-Tigro dukros A. Jakavonytės šeimos vaikų auklėjimo pavyzdį: vaikai žinojo ir planavo, ką veiks ateityje, tai yra priešinsis įvairiomis prie-monėmis ir metodais okupantams. Laikrodžio švytuoklės svyravimo metodą galima taikyti ir kitų Baltijos regiono tautų – Lenkijos, Latvijos,

29 Sun Zi, Karo Menas, Kaunas, 2014, p. 48.30 Vitkus, G. Lietuvos karai, Vilnius, 2014, p. 278.

13

Estijos ir Suomijos – istorijoms. Per aptariamus amžius visame Baltijos jūros regione jos buvo labai panašos.

Visuose konfliktuose, skirtingai nei šalies okupantės, didžioji Lietuvos pasipriešinimo jėga buvo ne kariai, o valstiečiai, civiliai žmonės. Tai reiškia, kad dalyvavimo pasipriešinimo kovoje priežastis buvo ne karo prievolė, ne priesaika organizacijai ar valstybei, o meilė Tėvynei ir jos laisvės siekis. Derėtų praplėsti sampratą apie lie-tuvį valstietį, nes jis mokėjo dalgiu rugius pjauti, o prireikus, šį įrankį išsitiesinęs, prieš kazoką kovoti. Iš esmės agrarinė tauta prireikus gebė-jo susitelkti ir transformuotis į kovotojų tautą. Priešininkas dažnai to neįvertindavo. Valstybė, kuri negali užtikrinti karinės apsaugos, rizikuo-ja nustoti egzistuoti savo teritorijoje, todėl jos gyventojai gali prarasti istoriškai susiformavusį identitetą ir net gali atsidurti ant fizinio išnyki-mo ribos31. Nors silpnoji konflikto pusė sugeba mesti iššūkį stipresnei, pradėti kovos veiksmus, kurį laiką išsilaikyti kovodama ir išgyventi, net ir po faktiško pralaimėjimo, tai jau yra stipresnės pusės daugiau pralaimėjimas nei pergalė. Vien tai, kad silpnesni pradeda kovoti prieš stipresnį, tai jau laikytina silpnesniųjų pergale ir stipres-niųjų pralaimėjimu. Okupantai visada stengda-vosi numalšinti lietuvių tautos keliamus nera-mumus ar sukilimus, tačiau net ir laimėję kau-tynes ar karus jie niekada negalėjo okupuotuose žemėse atsipalaiduoti, nes kovotojai už Lietuvos laisvę bet kada netikėtai galėjo okupantui smar-kiai ir skaudžiai smogti. Ir kiekvieną kartą Rusija mokėsi šių pamokų iš naujo. Galima okupuoti tautos žemę ar nugalėti valstybę, tačiau neįma-noma per prievartą užgrobti žmonių sielų ir šir-džių ir šitaip laimėti palankumą. „Sunkumai yra skirti padrąsinti, o ne įbauginti. Žmogaus dvasia turi tik stiprėti per konfliktus (Channing)“32. Šią citatą galima perfrazuoti: tai, kas mūsų nežudo, daro mus stipresnius.

Laikrodžio švytuoklės svyravimo metodas yra sistema, kuri gali būti taikoma visoms konf-

31 Vitkus, G. Pugačiauskas, V. Surgailis, G. Valia priešintis: palamilitarizmas ir Lietuvos karinio saugumo problemos. Klaipėda, 2015, p. 5.

32 https://www.success.com/21-motivational-quotes-about-strength/ [žiūrėta 2020 04 15].

liktuojančioms pusėms, įskaitant ir priešininką. Pavyzdžiui, II  pasaulinis karas buvo užprogra-muotas pasibaigus I pasauliniam karui, kuriame oficialiai Rusija ir Vokietija buvo pripažintos pralaimėję. Abi šios valstybės tuo metu turėjo didesnį gyventojų skaičių ir karinį potencialą nei visa likusi Europa. Revanšistinės ir revizio-nistinės nuotaikos per du dešimtmečius atvedė į 1939-uosius. 1990 m. Rusija, būdama SSRS tei-sių perėmėja, praktiškai patyrė vienu metu net dvi nesėkmes: šaltojo karo pralaimėjimą ir SSRS griūtį. Nuo tada periodiškai Rusija tai pasauliui primena keršto nuotaikomis. Kur šis kerštas nu-ves? Kada? Gal po 38 metų, tai yra 2029?

„<...> Posovietinėje erdvėje palaipsniui yra įveikiamos praeities baimės, susijusios su SSRS, su sovietų imperijos atgimimu, nes nugali su-pratimas, kad pastangų suvienijimas yra visiems naudingas“, – pareiškė Rusijos prezidentas Vla-dimiras Putinas televizijos programai „Moskva. Kreml. Putin“. „Visi, kurie dalyvauja integraci-niuose procesuose posovietinėje erdvėje, supranta šiuos privalumus“, – teigė jis. V. Putinas atkreipė dėmesį, kad kol kas nereikėtų skubėti plėsti Eu-razijos ekonominės sąjungos. „Reikia judėti pa-laipsniui, neskubant, mes matome, kad kituose re-gionuose, taip pat Europoje, integraciniai procesai susidūrė su sunkumais“, – sakė jis.“33 Caras Petras I 1709 m., po Poltavos mūšio, sudarė testamentą ateities kartoms, kurį užbaigė 1724-aisiais. Jis skatino suskaldyti atskiras Europos šalis, nuo-latos palaikant jų viduje nesantaiką, papirkti galinguosius, laikyti rusų tautą nuolatinio karo būklėje, neduoti kareiviui atsikvėpti, perfor-muoti armiją, laiku numatyti ataką, elgtis taip, kad taika tarnautų karui, o karas – taikai dėl Ru-sijos išplėtimo ir jos klestėjimo ir t. t. Akivaizdus Rusijos noras, kad pasaulis ją laikytų supervals-tybe. Visomis priemonėmis ji bando išsaugoti tą patį įvaizdį savo vidinės auditorijos – eilinių rusų  – terpėje. Taikant laikrodžio švytuoklės svyravimo metodą išsiaiškinus per 200 metų vy-kusių konfliktų cikliškumą, istorijos žinojimas leidžia geriau suprasti kaimynus, analizuoti ir net prognozuoti jų būsimus veiksmus.

33 www.tass.ru [žiūrėta 2020 04 19].

K A R D A S • 2 0 2 0 m . N r. 2 ( 4 8 6 ) 14

T E M A

Apibendrinant verta pacituoti popiežiaus Pranciškaus dar vieną frazę, pasakytą per jo vi-zitą Lietuvoje 2018 m.: „Norėčiau jums pasakyti, kad neužmirštumėte savo tautos šaknų. Prisimin-kite praeitį, pakalbinkite senolius  – nenuobodu kalbėtis su vyresnio amžiaus žmonėmis. Eikite pas senolius ir paprašykite, kad šie jums papasakotų apie jūsų tautos šaknis, džiaugsmus, kentėjimus ir vertybes. Šitaip semdamiesi iš savo šaknų vesite pirmyn savo tautą, savo tautos istoriją, siekdami didesnių vaisių. Brangus jaunime, jei norite, kad jūsų tauta būtų didi ir laisva, prisiminkite savo šaknis ir veskite tautą pirmyn!“34 Pats popiežius ragina tęsti tradicijas perimant jas iš tėvų ir se-nelių. Ateities jaunimo valios stiprumo šaltinis ir užtaisas slypi tautos šaknyse. Būtina daug dėme-sio skirti jaunos kartos pilietiškumo ir patriotiš-kumo auklėjimui, ieškoti sąlyčio su vadinamo-

34 https://www.vaticannews.va/lt/popiezius/news/2019-09/popiezius-baznycia-lietuva-musu-pareiga-buti-salia.html [žiūrėta 2020 04 10].

siomis Z ir A kartomis, perteikti kovos tradiciją jiems priimtinu būdu. Galima teigti, kad bet kokį karą galima laimėti ir pralaimėti dar jam neprasidėjus. Priešininkas visada įvertins tautos nusiteikimą, motyvaciją ir valią priešintis, pa-svers, ar verta veltis į konfliktą. Todėl ypač būti-na nuo pat mažens ugdyti jauno žmogaus valią priešintis kad jis suprastų to prasmę. Valią būti-na ne tik ugdyti, bet ir atvirai demonstruoti. Tai yra puikiausias atgrasymo faktorius. Lietuvių tauta XIX–XX a. didžiąją šio laikotarpio dalį gy-veno okupuota. Tauta tarsi patekdavo į dykumą, kad pasitikrintų savo, istoriškai susidariusios žmonių bendruomenės, stiprybę, ir kas beveik 40 metų naujoji karta įrodydavo, kad neprara-do protėvių iš kartos į kartą perduotų kovotojo savybių, patirties ir kovos dvasios. Todėl drąsiai galima teigti, kad lietuvių tautos valia kovoti ir gebėjimas per šimtmečius periodiškai iškilusių grėsmių akivaizdoje susitelkti į kietą kumštį ir duoti atkirtį yra fenomenalus.

Srž. mjr. Alvydo Tamošiūno asmeninio archyvo nuotr.

15

PSEUDOŽEMAIČIAI: SVETIMA ĮTAKA IR ETNIŠKUMASG U STAVA S Š T R I M A S Nuo Antikos

laikų žino-mas posakis: „Skaldyk ir valdyk!“

Ši metodika primityvi ir kartu veiksminga. Priešui pakanka

kokiu nors būdu priešpriešinti skirtingas grupes ir supriešinti jų interesus, kad galėtų susilpninti

abi puses ir pats naudotis šios nesantaikos vaisiais. „Skaldyk ir

valdyk“ strategija ypač veiksmin-ga, kai kalbama apie imperinę

politiką, norint pajungti ir išlaikyti savo įtakoje kaimynines tautas.

U N I F I K A C I J A I R S E P A R A T I Z M A SNacionalinė politika daugiatautėse valstybė-

se  – opi sritis. Rusijos imperija, išplėtusi savo valdas kitų tautų ir tautelių apgyvendintų teri-torijų sąskaita, stengdavosi asimiliuoti užimtų regionų gyventojus, o besipriešinančius tam represuodavo. Tą patį darbą tęsė ir Sovietų Są-junga (SSRS) – iš esmės tas pats, tik ideologiją pakeitęs imperinis darinys.

Carinėje Rusijoje kaip siektinos vieningos na-cijos pagrindas buvo akcentuojama stačiatikystės, patvaldystės ir liaudiškumo vienybė; SSRS dekla-ravo kurianti naują, tarybinę liaudį  – viršetninį darinį, kuriam nacionalinis identitetas, geriausiu atveju, tik tuščia forma, pripildyta socialistinio turinio. Radikalesni ideologai teigė, kad visa, kas tautiška, yra feodalinės ir buržuazinės praeities atgyvena, kurią esą reikia išvis išgyvendinti.

Deja, šis eksperimentas tebuvo tolygus bandy-mui aklinai uždaryti garo katilo sklendes. Siau-bingas neatitikimas tarp propagandinio broliškų tautų draugystės deklaravimo ir realybėje vyks-tančių masinių atskirų tautų deportacijų ir naiki-nimo skatino ne tik tautinio išsivadavimo, bet ir

Telšių miesto ribos ženklas – žemaitiškai. Sovietmečiu už

tokį užrašą būtų laukę rimtų nemalonumų.

K A R D A S • 2 0 2 0 m . N r. 2 ( 4 8 6 ) 16

G R Ė S M Ė S A N A T O M I J A

tautinės nesantaikos jausmus. Įtakos turėjo ir skirtingų etnosų kultūriniai bei mentaliteto skirtumai.

Griūvant SSRS, etninė įtampa tapo ypač aštri. Praktiškai visi poso-vietiniai ginkluotieji konfliktai, parei-kalavę ir žmonių aukų, kilo dėl vienokių ar kitokių istoriškai susiklosčiusių užslėptų nuoskaudų, buvusių teritorinių pretenzijų, tik-ros ar menamos diskriminacijos ir pan.

Nenorėdami prarasti savo įtakos buvusiose pe-riferijose, Rusijos valdantieji sluoksniai ir interesų grupės aktyviai palaikė, o neretai patys ir aktyvin-davo etninės nesantaikos židinius ir konfliktus, gaudami iš to momentinės ar ilgalaikės naudos.

TA U T I N Ė S N E S A N TA I KO S I N Ž I N E R I J AKaip tai daroma? Klasikinis ir universalus

naratyvas – rusakalbių gyventojų persekiojimas ir (arba) jų diskriminavimas.

Kitas būdas – dviejų tautybių atstovų suprieši-nimas (pavyzdžiui, armėnų ir azerių per Kalnų Ka-rabacho konfliktą). Efektas papildomai sustiprėja tuomet, jei skiriasi dar ir išpažįstamos religijos.

Jei skirtingų etnosų planuojamame nesantai-kos židinyje nėra, mėginama išskirti subetnines ar netgi klanines grupes ir eskaluoti konfliktą tarp jų (pvz., Abchazijos ir Pietų Osetijos atplė-šimas nuo Sakartvelo arba čečėnų teipų suprie-šinimas Rusijos ir Čečėnijos karų metu).

Galiausiai yra dar vienas variantas: tiesiog dirbtinai sukonstruoti kokią nors kvazietninę grupę (vadinamasis neotribalizmas). Tai nėra kažkoks retas ir egzotiškas metodas, kaip gali pasirodyti. Prisiminkime, pvz., „Luhansko ir Donecko tautas“, kurios pateikiamos ne tik kaip autonomiški valstybiniai dariniai su savo istori-ja, bet netgi kaip atskiri etnosai (!).

Lietuva yra nedidelė ir ganėtinai vientisa etni-niu požiūriu. Pagal visuotinio gyventojų surašy-mo 2011 m. duomenis, 84,2 proc. šalies gyvento-jų sudarė lietuviai, 6,6 proc. – lenkai, 5,8 proc. – rusai, 2,3 proc. – baltarusiai, ukrainiečiai ir kitų tautybių gyventojai. Atrodytų, pagrindo aštriai

etninei nesantaikai nėra, bet po Lietuvos nepriklausomybės atkū-rimo buvo bandymų žaisti visomis minėtomis etninės priešpriešos

konstravimo metodikomis: tai ir menamas rusakalbių persekiojimas,

ir bandymas įkurti lenkų autonomiją Vilnijoje, baltarusių litvinistų priešini-

mas su lietuviais dėl Lietuvos Didžiosios Kuni-gaikštystės (LDK) paveldo ir sostinės. Būta net-gi bandymo dirbtinai konstruoti pseudoetninį „jotvingišką“ judėjimą, tiesa, ne pas mus, o Bal-tarusijos teritorijoje, tačiau pažymėtina, kad šio veiksmo data sutapo su kalbomis apie vadina-mąjį Suvalkų koridorių, turėjusį atkirsti Baltijos valstybes nuo NATO ir Europos Sąjungos (ES) mainlando. Panašių chronologinių sutapimų tarp tautinės įtampos eskalavimo ir kai kurių tarptautinių įvykių rastume ne vieną, o kai ku-riuos jų paminėsime šiame straipsnyje.

ŽEMAIČ IA I . . . IR PSEUDOŽEMAIČ IA IPabandykime bendrais bruožais susipažinti

su gana sparčiai išsikristalizavusiu ir iki šiol ak-tualiu Lietuvos visuomenės skaidymo reiškiniu, kurį sąlyginai galime pavadinti žemaitiškuoju separatizmu.

Žemaitija – išties labai savitas Lietuvos vals-tybės regionas su unikaliu istoriniu ir kultūriniu paveldu. Prasidėjus tautiniam atgimimui, tarp iš Žemaitijos krašto kilusių kultūros ir mokslo darbuotojų sklandė idėja įkurti žemaičių kultū-ros paveldu besirūpinančią ir jį tyrinėjančią bei puoselėjančią draugiją. 1988  m. lapkričio 27  d. Telšiuose, „Alkos“ muziejuje, įvyko Žemaičių kultūros draugijos (ŽKD) steigiamasis susirin-kimas. Svarbiausiu ŽKD uždaviniu nurodytas siekis „kelti Žemaitijos gyventojų kultūrą, isto-rinę savimonę, stiprinti nepriklausomą Lietuvos valstybę“. Sutelkusi per dvi dešimtis skyrių ir bendrijų ne tik Žemaitijoje, bet ir kituose šalies miestuose, draugija nuveikė išties daug darbų. Žemaičių kultūrai dėmesio skiria ir kitos organi-zacijos, pvz., Žemaičių akademija, Regionų kul-tūrinių iniciatyvų centras, kiti visuomenininkai.

Tačiau nuo naujojo tūkstantmečio pradžios

Tradicinis Žemaičių seniūnijos herbas. Anot kai kurių radikalų platinamų idėjų, meška turėtų būti be

antkaklio, t. y. „laisva“.

17

pradėjo ryškėti ir kitos, ne tokios konstrukty-vios, tendencijos. Kai kurie marginalai pradėjo naudoti žemaitiškumą kaip priedangą vykdy-ti veikloms, kurios daugiau ar mažiau gali būti įvardijamos kaip priešiškos ir antivalstybinės.

Pasigirdo balsų neva žemaičių istorija neįver-tinta ir slepiama, kad reikia oficialiai įteisinti ats-kirą – žemaičio – tautybę ir pan. Dažnai tokius nekritiškus pasisakymus teko girdėti iš žmonių, kurie buvo įtikėję romantizuota Česlovo Gedgau-do teorija ir visiškai fantastinį romaną primenan-čia Charles’o Pichelio „Žemaitijos istorija“.

Kai kurie radikalūs asmenys iš pradžių šliejosi ir prie ŽKD, bet vėliau radosi naujų veikėjų, že-maitišką įvaizdį pasirinkusių kaip svarbų asme-ninės reputacijos dėmenį.

Vienas pirmųjų buvo Justinas Burba. Jis pri-sistatydavo „Žemaitijos prezidentu, Žemaitijos visuomenės parlamento tarybos prezidentu, An-tikorupcinės konstitucinės partijos pirmininku, Antikorupcinės televizijos redaktoriumi, knygos „Žemaitijos prisikėlimas“ autoriumi, respubliki-nio savaitraščio „Žemaitijos parlamentas“ įkūrė-ju, leidėju ir vyriausiuoju redaktoriumi“. Šio žmo-gus biografija spalvinga: buvo sovietinis milici-ninkas, vėliau dirbo aukso kasyklose Jakutijoje, nepriklausomybės metais bandė užsiimti verslu, bet netikėtai vėl keleriems metams dingo Rusijo-je. „Vienas, be šeimos, sutikdamas 2000-uosius Naujus metus ant jūros kranto, nusprendžiau at-kurti nuslėptą tikrą Žemaitijos istoriją bei atkurti Žemaitijos autonomiją“, – rašė jau grįžęs į Lietuvą

J. Burba. Jis pradėjo savotišką politinio avantiū-rizmo maratoną, kurio epizodus aprašo sau bū-dingu nerišliu stiliumi (kalba netaisyta):

„2000  m. liepos 15  d. Mosėdyje organizavo Žemaitijos visuomenės parlamento suvažiavi-mą, kuriame buvo išrinktas tarybos prezidentu penkeriems metams.

2003 m. rugsėjo 13 d. pirmą kartą Žemaitijos istorijoje, Žemaitijos visuomenės Parlamento Tarybos prezidento Justino Burbos Sprendimu, buvo sušauktas PIRMASIS VISOS ŽEMAITIJOS LEGENDINIS SUVAŽIAVIMAS. Legendiniame po 1 000 metų Žemaitijos gyvavimo, 2003-09-13 d. Pirmuoju buvo išrinktas Žemaitijos Preziden-tas Justinas BURBA, o Justinas Burba iškarto ir ATKŪRĖ ŽEMAITIJOS EKONOMINĘ AUTO-NOMIJĄ be jokių politinių peripetijų.“

J. Burba stipriai oponavo ŽKD, išleido savus „Žemaičio pasus“, vėliau aiškino, kad įtaria Tel-šių Žemaitijos kultūros draugijos narius ketini-mu jį nužudyti.

Visa tai vyko Lietuvai siekiant narystės ES. J.  Burbos veikla šiame kontekste atrodo gana įdomiai.

Vėliau J.  Burba gyrėsi esąs labiausiai ginan-čiu žmogaus teises asmeniu, jo žodžiais tariant, „pravedusiu net 172 manifestacijas“, teigė atsto-vaujantis „1 milijonui gyventojų“, siuntinėjo de-klaratyvius laiškus įvairioms institucijoms, balo-tiravosi įvairiuose rinkimuose ir t. t., bet iš esmės jo veikla tapo niekam neįdomi ir pradėjo blėsti. J. Burba mirė 2018 m. rudenį.

Dabartiniai Lietuvos etnografiniai regionai ir baltų genčių teritorijos prieš susidarant Lietuvos valstybingumui.

K A R D A S • 2 0 2 0 m . N r. 2 ( 4 8 6 ) 18

G R Ė S M Ė S A N A T O M I J A

Sambūris „Būkime vieningi“  – tai dar vienas diegiančio priešišką propagandą pseu-dožemaitiško judėjimo pavyzdys. Jo pirminį branduolį sudarė žurnalistu dirbęs Vaidas Lekstutis, Palangoje savo verslą turėjęs Vaidas Želvys, prisistatydavęs kriviu, ir dar vienas tikru žemaičiu save įvardijęs Kintų gyventojas Olegas Titorenka. Šiokios tokios įtakos turėjo ir antisistemininkas Vygandas Kelertas, labiau žinomas iš savo feisbuko paskyros „Matrica Lietuvoje“. Iš pradžių jie užsiėmė lyg ir edu-kacine veikla  – organizavo paskaitas, eks-kursijas, dalyvavo kitų organizacijų renginiuose, bandė bendrauti su Kultūros ministerija, reiškėsi žiniasklaidoje. Panašiai kaip ir J.  Burba, 2012  m. jie surengė vadinamąją Pasaulio žemaičių sueigą ir prisidėjo prie dar keistesnio Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės-Karalystės Atkuriamosios Tary-bos posėdžio, kuriame dalyvavo ekscentriški nesis-temininkai: Aivaras Lileika, Milvydas Juškauskas, Vincentas Sakas (beje, vienu metu bandęs plėtoti Kuršių kunigaikštystės atgaivinimo idėjas). Tačiau labai greitai išryškėjo „Būkime vieningi“ antivaka-rietiška pozicija. Savo kryptingoje propagandinėje veikloje, be įvairių paramokslinių teorijų, judėjimo iniciatoriai įpindavo gana aiškių žinučių apie neva „blaivius mūsų protėvius, kuriuos nugirdė krikš-čionybės skleidėjai“, apie kadai egzistavusią mistinę „Rasų civilizaciją“, kuri esą jungusi bendrus žemai-čių, lietuvių ir rusų protėvius ir pan., galiausiai aiš-kiai pareiškė, kad sovietinė santvarka buvo geresnė.

Išnaudodami ekologinius motyvus, „Būkime vieningi“ nariai prisidėjo prie protesto manifes-tacijų prieš skalūnų dujų gavybą Lietuvoje, taigi, siekė tam tikrų politinių tikslų, susijusių su ener-getiniais ir ekonominiais interesais.

2015  m. vasario 25  d. ŽKD paskelbė atvirą laišką, kuriame išdėstė savo poziciją ir požiūrį į Lietuvoje veikiančios VŠĮ „Būkime vieningi“ veiklą. Jame sakoma: „<...> pareiškiame, kad VŠĮ „Būkime vieningi“ neturi jokių bendros vei-klos sąlyčio taškų, kad ji niekada nebuvo įgaliota ir neturi teisės kalbėti visų žemaičių ar Žemaiti-jos vardu. Ši organizacija išreiškia tik savo nuo-monę, ir privalo už ją prisiimti visą atsakomybę.

Pabrėžiame, kad Žemaitijoje ir už jos ribų veikiančios žemaitiškos nevyriausybinės or-

ganizacijos, kurias jungia Žemaičių kultūros draugija, yra nepolitinės, o jų veiklos tikslai yra nukreipti į krašto istorijos, kultūros, tradicijų ir paveldo puoselėjimą“.

Dėl savo tendencingų, įžeidžiančių, diskrimi-nuojančių ir galimai antivalstybinių pareiškimų V. Lekstutis, V. Želvys ir O. Titorenka buvo pate-kę ne tik į teisėsaugos, bet ir į Valstybės saugumo departamento (VSD) akiratį, tačiau savo veiklą „Būkime vieningi“ vykdo iki šiol.

Žemaičių partija. Šį politinį darinį galima sieti su kultūros ir švietimo darbo organizato-riaus specialybę turinčiu aktyviu visuomeninin-ku Egidijumi Skarbaliumi.

2002 m. E. Skarbalius, tuo metu Seimo narys, pagarsėjo siūlymu naikinti apskritis ir įteisinti ke-turis istoriškai ir etniškai susiformavusius regio-nus: Žemaitiją, Aukštaitiją, Dzūkiją ir Suvalkiją. Vieną kadenciją Seime dirbęs politikas žinomas ir kaip aktyvus Žemaitijos regiono visuomeninin-kas: be politinės veiklos, visuomeninės organizaci-jos „Žemaitija mano“ pirmininkas, rankinio klu-bo „Žemaitijos dragūnas“ prezidentas, Žemaičių kultūros draugijos narys. Jam priklauso ir idėja atliekant gyventojų surašymą tarp asmens duo-menų įrašyti žemaičio tautybę. Be to, E. Skarbalius agitavo už regioninių parlamentų įteisinimą, sie-kė pripažinti, kad tradicine Lietuvos religija taptų senovės baltų tikėjimas. E. Skarbalius laikosi savo nuomonės ir toliau įrodinėja, kad Žemaitija priva-lo tapti klestinčiu administraciniu vienetu – šalies regionu: „Tai tikrai nereiškia, kad bus bandoma apsitverti tvoromis ar atskirti žemę kuoliukais. Siekiame išlaikyti žemaičių identitetą, puoselėti

Pagal romantinę teoriją žemaičių protėvis buvo romėnas Ursinas. Ne ką geresnės ir kai kurios dabartinės

pseudomokslinės spekuliacijos.

19

žemaičių kalbą. Taip pat sieksime, kad būtų leista gimimo liudijime grafoje „Tautybė“ oficialiai įrašy-ti „žemaitis“. Kol kas to negalima padaryti, nes Lie-tuvos teisės aktuose nėra tautybės apibrėžimo. O tautybė daugelyje civilizuotų valstybių yra laisvai pasirenkama.“ Tuo pat metu E. Skarbalius sakosi nešvenčiąs Valstybės dienos, motyvuodamas, jog „Mindaugo karūna buvo be Žemaitijos deimanto <...> Tai diena, kai dalis kovai su Livonijos ordinu suvienytos Lietuvos buvo parduota tiems patiems vokiečiams vardan karūnos.“

Galiausiai 2009  m. Žemaičių partija buvo įteisinta. Jos pavadinimas ir siekiai sukėlė labai nevienareikšmes reakcijas.

Regionalistinės partijos steigimui viešai opo-navo publicistas Algimantas Zolubas: „Žemai-čiai gali didžiuotis savo atkaklumu siekdami tikslo, išlaikyta gražia tarme bei daugeliu kitų gerų etninių savybių, tačiau ant Lietuvos tūks-tantmečio slenksčio atsisakyti istorinio likimo bendrystės  – protu nesuvokiamas akibrokštas. Labai panašu, kad ne žemaičiai iš kultūrinio su-galvojo bei bando kurpti politinį darinį.“

Kilti tokioms abejonėms buvo pagrindo. Pavyz-džiui, politikos aktualijų žurnalistė Lauryna Vire-liūnaitė savo straipsnyje teigė, kad buvo išaiškintos E. Skarbaliaus sąsajos su Rusijos piliečiu Anzoru Aksentjevu-Kikališviliu (VSD duomenimis, šis asmuo turėjo interesų Lietuvoje vykstant privati-zavimo procesams bei palaikė ryšius su Lietuvos

nusikalstamomis grupuotėmis): Vilniuje gyven-dama Kikališvilio sugyventinė Marina Timofejeva E. Skarbalių visada priimdavo kaip svečią. Dėl to politikas, tuo metu ėjęs Seimo Nacionalinio sau-gumo ir gynybos komiteto nario pareigas, net vadintas tarptautinės mafijos statytiniu Lietuvoje, siekiančiu sugriauti valstybę. Kaip tik tuomet VSD gavo duomenų, kad į Lietuvą agresyviai skverbiasi rusų kapitalas, o nusikalstamos grupuotės aktyviai ieško kontaktų aukščiausiame Lietuvos valdžios ešelone (VSD dokumentas „Apie R. Pakso aplin-kos ryšius su tarptautiniais nusikaltėliais“).

Beje, Rolandas Paksas  – taip pat žemaitis, o E.  Skarbaliaus regionalizmas su atskirais parla-mentais ir ekonomika stebėtinai primena kiek vė-liau internetinėje erdvėje pasirodžiusia „Lietuvos federalizacijos schema“, kurią išplatino prorusiš-kų ir prosovietinių pažiūrų Robertas Mazitovas (Blogeris Kantas). Prisiminkime, kad maždaug tuo metu, kai suaktyvėjo kalbos apie naują regio-nų politiką, Rusija įsiveržė į Sakartvelo teritoriją, motyvuodama tai pagalba Pietų Osetijos sričiai.

2009-aisiais per rinkimus į Europos Parla-mentą Žemaičių partija patyrė fiasko – ji liko už 5 proc. ribos.

2012 m. Seimo rinkimuose E. Skarbalius daly-vavo jau kaip partijos „Drąsos kelias“ kandidatas. Dėl trukdymo Žemaičių partijos kandidatams da-lyvauti rinkimuose, partijos valdyba paskelbė vie-šą pareiškimą apie atsiribojimą nuo E. Skarbaliaus.

Žemaičių partijos nereikėtų painioti su dar viena  – Žemaitijos partija, kuriai vadovavo Vaclovas Vasiliauskas, vėliau faktiniu vadovu tapo Romualdas Miceika. Vienas iš šios partijos

„Žemaitijos prezidentas“ Justinas BurbaCharles'o L. Pichelio „Žemaitija“ – absurdiška knyga. Tačiau yra tokių, kas ja tiki.

K A R D A S • 2 0 2 0 m . N r. 2 ( 4 8 6 ) 20

G R Ė S M Ė S A N A T O M I J A

steigėjų buvo Klaipėdos politikas Egidijus Saba-taitis, vėliau pašalintas iš partijos. „Kai tik buvo pradėtas tyrimas dėl narkotikų vartojimo, mes stabdėme jo narystę. O pasitvirtinus duome-nims pašalinome“, – komentavo šį įvykį R. Mi-ceika. E.  Sabataitis į kvaišalų skandalą įsisuko 2009 m., būdamas Klaipėdos tarybos nariu.

Kiek daugiau nei pusė šios nykštukinės parti-jos narių buvo klaipėdiečiai, tačiau dėl netvarkin-gų sąrašų ir narių migracijos tikslų narių skaičių pasakyti sunku. 2016  m. buvo kalbų apie abiejų žemaitiškomis pasivadinusių politinių darinių su-sijungimą, matyt susijusį su tuo metu pasirodžiu-siu įstatu, pagal kurį politinis susivienijimas, ne-turintis daugiau kaip 2 000 narių, turėtų būti nai-kinamas. Veikiausiai abiejų partijų lyderiai turėjo savo skirtingas nuomones, kas prie ko jungsis, bet oficialiai to padaryti nepavyko, nes Teisingumo ministerijai nebuvo pateikti reikiami dokumentai.

Kiti nepolitiniai dariniai ir paskiri asme-nys, platinantys artimas separatizmui idėjas, savo auditorijas bando formuoti socialiniuose tinkluose. Pavyzdžiui, feisbuko paskyra „Samo-gitia ducatus“, platinanti visus vizualinės propa-gandos kanonus atitinkančius memus, taip pat įvairūs profiliai, kurių pavadinimai neretai suda-ryti iš kokio nors vardo ir prierašo Žemaitis. Pa-prastai jų platinamas turinys mažai kuo skiriasi nuo tipinio Kremliaus trolių ir botų repertuaro. Pasitaiko ir savo vardu bei pavarde rašančių asmenų, deklaruojančių save radikaliais žemai-čiais, tačiau paprastai jie pritrūksta argumentų, prašant paaiškinti, kaip jų idėjos siejasi su Lie-tuvos Respublikos Konstitucijos 10 straipsniu

(„Lietuvos valstybės teritorija yra vientisa ir ne-dalijama į jokius valstybinius darinius.“).

Norintys įteisinti žemaičių kalbą negali atsa-kyti, ar bendrinės žemaičių kalbos sukūrimas nesunaikins esamų žemaitiškų dialektų.

Taip pat būna kurioziškų atvejų, kai žmogus, besiskųsdamas, kad jam valdžia neleidžia pase įrašyti tautybės „žemaitis“, nustemba, kai išgirs-ta, jog pase yra tik grafa „Pilietybė“...

Kartais sunku pasakyti, kuris žemaitis radika-las yra sąmoningas provokatorius, o kuris – tiesiog jam įpirštų idėjų užvaldytas naudingas idiotas...

K A M N A U D I N G A S Š I S P R O J E K TA SĮdomu, kad pseudožemaičių veikla realiai

prasidėjo tada, kai Rusijos vadovu tapęs Vladi-miras Putinas pradėjo kietinti Kremliaus užsie-nio politiką artimojo užsienio atžvilgiu. Šios vei-klos suaktyvėjimai dažnai sutampa su esminiais geopolitiniais pokyčiais ir įvykiais, kuriuose ryškūs Rusijos interesai. Pseudožemaičių trans-liuojamų žinučių tikslas  – nuteikti auditoriją prieš stojimą į ES ir NATO, Vakarų investuoto-jus („Chevron“ atvejis), energetinę nepriklauso-mybę nuo Rytų („Independence“ atvejis), naujas technologijas (5G ryšys) ir pan.

Kita veiklos sritis – sukelti abejonių, dezorgani-zuoti ir destabilizuoti valstybės vidaus gyvenimą. Ypač gera dirva supriešinimui  – istorijos sritis. Istorijos spintoje galima aptikti nemažai „skeletų“, t. y. įvairių negarbingų, dviprasmiškų ir skaudžių atsitikimų. Kiekvienas propagandistas žino: nupū-tus nuo istorijos faktų amžių dulkes ir pritaikius

Tikras žemaitis Olegas Titorenko ir ne visai žemaitiškas diskursas TV ekrane.

„Būkime vieningi“ branduolys savo veiklos pradžioje.

21

juos prie dabarties kontekstų, galima pradėti kurti atskirtį ir konfrontaciją skatinančius naratyvus. Štai išplatini tezę „Lietuviai žemaičius vokiečiams padovanojo“ – ir kritinė įtampa pamažu auga.

Jei istorijos faktai neatitinka pasirinktos lini-jos, ką gi, juos galima tiesiog ignoruoti. Juk tie patys lietuvių kunigaikščiai padėjo Žemaitijai iš-vengti prūsų likimo, tačiau pozityvūs faktai, kaip matyti, neatitinka pseudožemaičių užduočių.

Į pseudožemaitišką veiklą galima nesunkiai įterpti ir religinės nesantaikos sritį. Faktas, kad žemaičiai priėmė krikštą vėliausiai,  – dėkinga dirva bandyti įteigti jiems reikalingas nuostatas. O reikalingas nuostatas dar praeito tūkstantme-čio pabaigoje suformulavo Kremliaus aplinkos geopolitikas Aleksandras Duginas  – Lietuvoje esą reikia mažinti katalikybės įtaką pasitelkus neopagoniškus judėjimus.

Kaip priedą prie visos šitos kryptingos įtakos galima kurti ir daug absurdiškų interpretacijų, publikuoti įvairiausius bulvarinius ir parapsicho-loginius niekalus: protingas žmogus su šiuo infor-maciniu triukšmu negali logiškai ginčytis, o mažai išsilavinusi, kritinio mąstymo ir vertybių sistemos nesuformavusi auditorija už gryną pinigą priims jei ne vieną, tai kitą melą. Įpiršti savą nuomonę galima ir pasinaudojant žemaičių ambicijomis ar užsispyrimu.

Kartais visa tai daroma lyg ir zonduojant, kur yra ta kritinė riba, kurią peržengus, prasidės ne-malonumai arba gal biurokratinis aparatas apsi-žioplins ir praleis vieną ar kitą „iniciatyvą“, o tada bus galima eiti dar toliau ir įvykusio precedento

pagrindu inicijuoti tolesnę grandininę re-akciją. Juk niekas negali garantuoti, kad jei Žemaitija taps autonominiu regionu, kitą dieną autonomijų nepareikalaus ir Vilnijos regionas, o paskui dėl įvairių aplinkybių ten atsiras kokie nors „savisaugos būriai“, bus organizuotas koks nors „referendu-mas“ ir pan. Beje, jau kuris laikas matome, kad pseudožemaičiai ir baltarusių litvinis-tai kontaktuoja ir gana puikiai sutaria so-cialinių tinklų teminėse grupėse, o jų išpa-žįstamos doktrinos visai neblogai papildo viena kitą. Būsimi placdarmai skirtingi, bet esmė – viena...

Mes nebesame tokie naivūs kaip 2000 m. pra-džioje. Po 2008-ųjų Sakartvelo ir 2014-ųjų Uk-rainos įvykių galime pritarti Europos politikos analizės centro viceprezidento Edvardo Lucaso įžvalgoms: „Jei vietinis separatistinis judėjimas turi atvirą arba slaptą paramą iš išorės, tai prade-da atrodyti kaip grėsmė nacionaliniam saugumui, o ne autentiška regioninio identiteto išraiška. Ir jeigu ta išorinė jėga – Kremlius, tuomet pavojaus varpai turėtų skambėti kurtinamai garsiai.“

Galiausiai galime nuspėti, kad pseudožemai-tiškas projektas naudingas ruošiant ir ginkluotos karinės agresijos scenarijų. Paruošiamosios fa-zės metu svarbu kuo labiau nuteikti gyventojus prieš „blogą valdžią“ ir paveikti jų valią taip, kad kuo mažiau priešintųsi okupacijai, o jai įvykus, verbuoti kolaborantus ir imituoti džiaugsmą bei dėkingumą „išlaisvintojams nuo globalistų arba supuvusios valdžios, arba Vilniaus diktato“.

Beje, aršiais žemaičiais besidedantys veikėjai su savo įtaka niekada nesieja Lietuvos kariuo-menės Motorizuotosios pėstininkų brigados „Žemaitija“ karių, – šie vaikinai ne tik neatitinka žemaitiškojo separatizmo projekto, bet prireikus gali jam ir atkirtį duoti...

PRIEDAS. Į žemaičių auditoriją orientuo-

tuose šaltiniuose dažniau pasitaikantys stereoti-piniai naratyvai:

1. Žemaičiai (kaip variantas  – žemaičių dialektas) kone seniausi Europoje. Čia painio-jamos sąvokos „seniausias“ (chronologine pras-me) ir „archajiškiausias“ (t. y. išlaikęs daugiausia

Lingvistinis Lietuvos žemėlapis. Aiškiai matosi, kad žemaičių dialektas nėra vienalytis ir susideda iš kelių subdialektų.

K A R D A S • 2 0 2 0 m . N r. 2 ( 4 8 6 ) 22

G R Ė S M Ė S A N A T O M I J A

senųjų požymių). Kalbant apie žemaičių, kaip atskiros baltų genties, atsiradimą, ga-lima teigti, kad žemaičių genties formavi-masis prasidėjo Didžiojo tautų kraustymosi laikotarpiu. Archeologiniai radiniai leidžia nustatyti datą, kada apytiksliai žemaičiai atsiskyrė nuo bendro baltiškojo kamie-no (maždaug V amžiuje).

2. Žemaičiai – vienalytis ir etniškai gry-nas etnosas. V  a. žemaičiai ir dabartiniai žemaičiai  – toli gražu ne tas pats. Žemaičių (tiksliau reikėtų vadinti senųjų žemaičių arba prožemaičių) branduolys, kaip spėjama, iš pradžių susiformavo vidurio Lietuvoje, apie dabartinį Kauną. Vėliau senosios žemaičių gentys, skverbdamosios į nusilpusių per kovas su kryžiuočiais pietų kuršių, žiemgalių ir skal-vių genčių teritoriją jas asimiliavo, ilgainiui dalis šių genčių perėmė ne tik žemaičių dia-lektą, bet ir pavadinimą. Žemaičių kalbėsena šio proceso metu taip pat kito, ypatingos įtakos tam turėjo kuršiškas substratas. XII–XIII  a. sandūroje žemaičiai įsitvirtino Kėklio, Mėguvos, Pilsoto že-mėse, kuriose anksčiau gyveno kuršiai. Šitaip ra-dosi šiuolaikinė žemaičių etninė grupė, kuri dažnai neskiriama nuo dabar aprašomų senųjų prožemai-čių genčių.

3. Žemaičiai kilę iš gotų. Šis teiginys kilęs iš Jūratės Statkutės de Rozales teorijų. Be to, sava-moksliai istorikai skiemenuotojai įžvelgia žodį Getija arba Gotija lotyniškame Žemaitijos pa-vadinimo variante Samogitia arba Samogothia. Tokia metodologija teisinga tiek pat, kiek teigti japonų žodį „sensėjus“ esant giminišku lietuviš-kam žodžiui „senas“. Su gotų kalbos pagrindais susipažįstama Vilniaus universitete, ir bet kuris studentas filologas patvirtins, kad gotų kalba nėra giminiška jokiai baltiškąjai kalbai. Gotai – viena iš senųjų germanų genčių, tautų krausty-mosi metu plačiai keliavusi, tačiau į dabartinės Lietuvos teritoriją neužklydusi. Geriausiu atveju jie galėjo kontaktuoti su kraštiniais vakarų bal-tais, tarkim, senųjų prūsų gentimis, mat kurį lai-ką buvo įsikūrę prie Vyslos žemupio.

4. Žemaitija  – buvusi didelės civilizacijos dalis. Minėti archeologų ir paleolingvistų pagrįs-ti teiginiai, kad žemaičiai susiformavo apie V a.,

tiesiogiai neleidžia kalbėti apie kažkokias ypatin-gas civilizacijas, juolab kad Europoje tuo metu vyko didysis tautų kraustymasis. Tačiau netie-siogiai kalbant, žemaičiai, kaip ir kitos baltiškos gentys, yra palikuonys probaltiškųjų protėvių, gyvenusių nuo Vyslos ar net Oderio vakaruose iki Okos aukštupio rytuose. Pabrėžtina, kad kal-ba eina ne apie valstybinį darinį, o genčių apgy-vendintas teritorijas su dykromis tarp jų. Baltai nebuvo sukūrę imperijos: imperijai gyvuoti bū-tinas centralizuotas valdymas (vienateisis val-dovas ir biurokratinis aparatas), komunikacijos, sostinė, gausi raštija, teritorijų užkariavimai ir pan. Matome, kad iki Mindaugo laikų baltai ne-turėjo aukštesnio valstybinio darinio nei genti-nės ar atskirų žemių sąjungos, ir tik Gedimino ir ypač Algirdo pradėta rytinių suslavintų buvusių baltiškų žemių rekonkista, kurios rezultatas buvo LDK, leidžia kalbėti apie „nepasiskelbusiąją im-periją“ (Zenono Norkaus terminas). Kalbos apie baltų, lietuvių, žemaičių priklausymą kokiai nors mitinei civilizacijai (Hiperborėjų, Rasų, Sarma-tų) yra propagandinė gudrybė, siekiant pririšti ja įtikėjusius prie eurazijinės geopolitinės erdvės.

5. Žemaitija buvo sukūrusi savo valstybin-gumą. Panašaus pobūdžio teiginiuose žaidžia-ma dvigubai  – iškraipomi istoriniai faktai ir

LDK administracinis suskirstymas. Istorinė Žemaitijos seniūnija pažymėta raudonai. Atkreipkite dėmesį, kad į jos sudėtį įeina ir dalis Užnemunės.

23

sąvokos, be to, bandoma pasinaudoti žemaičių nacionalinės savigarbos jausmu.

Kokia buvo žemaičių visuomeninė-valstybi-nė raida? Besiplečiant žemaičių apgyvendintoms teritorijoms, buvusių gentinių darinių pagrindu ankstyvaisiais viduramžiais formavosi pagrindi-nės žemaičių žemės, valdomos savų kunigaikščių.

Ar galėjo žemaičiai sukurti valstybę? Ko gero, prielaidų tam buvo. XIII  a. visa Žemaitija jau buvo gana vieninga žemių sąjunga, kitaip tariant, savotiška konfederacija. Galbūt tokia ji būtų li-kusi ilgam laikui, jei ne išorinis postūmis poky-čiams. Tokiu postūmiu tapo vokiečių agresija. Dar likę neužkariauti baltai, tarp jų ir žemaičiai, turėjo skubiai ieškoti išeičių ir rasti, ką priešprie-šinti gerai organizuotai ordinų jėgai: priešingu atveju jų laukė prūsų žemių likimas. Baltų valsty-bės kūrimosi laikotarpiu įtakingiausias žemaičių kunigaikštis Vykintas (Saulės mūšio laimėtojas) buvo netgi tapęs stipriu Mindaugo varžovu.

Laimėję Saulės ir Durbės mūšius, kalavijuočių ir kryžiuočių agresiją žemaičiai tik atitolino. XIII a. pabaigoje prasidėjo nuolatiniai žemaičių žemių puldinėjimai. Po laimėto Durbės mūšio žemaičiai iš esmės turėjo galimybę kurti savo valstybę, bet jie siuntė pasiuntinius pas Mindaugą, reikalauda-mi, kad šis priimtų juos į savo valdinystę. Žemai-čių vadai suprato, kad būnant bendroje Lietuvos valstybėje išlikimo šansai didesni. Žemaičių kovą rėmė Gediminas, o ypač Kęstutis. 1400–1401 m. ir 1404–1409 m. ordinas buvo trumpam užvaldęs Že-maitiją. Abu kartus tai baigėsi galingais sukilimais ir faktiniu žemaičių išsivadavimu. Bet kurį laiką jų statusas buvo ginčytinas. Vokiečiai dar reiškė pre-tenzijas į Žemaitijos sritį. Politinė Žemaitijos pri-klausomybė Lietuvai buvo galutinai išspręsta tik 1422 m. Melno taika. Tas išgelbėjo ją nuo germani-zacijos, o galbūt ir Mažosios Lietuvos likimo.

6. Mūsų protėviai buvo blaivininkai, krikščio-nys juos nugirdė – naratyvas susijęs su iš Rusijos sklindančiomis blaivininko Ždanovo, save prista-tančio profesoriumi, idėjomis ir romantiniu ne-opaganizmu. Toks teiginys labai tinkamas indok-trinuoti ir patraukti į savo pusę žmonių, turinčių problemų dėl priklausomybės svaigintis, be to, kaip sakoma, užkabina ir šiaip įvairius alternatyvios medicinos ir netradicinių pasaulėžiūrų adeptus.

Tikrovė iš tiesų kiek kitokia. Alkoholį žmonės išmoko pasigaminti nuo tada, kai atsirado žem-dirbystė. Klimatinės sąlygos, o vėliau nusistovė-jusios tradicijos lėmė, kad pietinėje ir pietvaka-rinėje Europoje paplito vynas, o šiaurinėje – alus ir midus. Senosios Europos gentys, gyvendamos atšiauriomis, netgi barbariškomis sąlygomis, al-koholinius gėrimus laikė vertybe ir dievų dovana, o jo vartojimas turėjo ne tik socialinę, bet ir ri-tualinę potekstę. Alaus ir midaus buvo pasidaro-ma įvairiems bendruomenės įvykiams pažymėti: jungtuvėms, gimtuvėms, laidotuvėms. Įvairių ka-lendorinių ir žemės ūkio švenčių progomis būda-vo verdamas bendras (sambarių) alus ir pan.

Masinis gyventojų nugirdymas prasidėjo Rusijos imperijos valdymo metu, kai valstiečiai privalėjo priverstinai pirkti degtinę ir greitai at-sirado labai daug karčemų. Ir čia žemaičiai kaip tik turėtų prisiminti katalikų hierarchą vyskupą Motiejų Valančių, organizavusį blaivybės sąjūdį.

7. Krikštas atėmė iš žemaičių savitumą. Pa-našius teiginius lėmė neopagoniško judėjimo pakraipos. Senasis baltiškas tikėjimas, suformuo-tas indoeuropietiškos pasaulėžiūros, tiko genti-nei santvarkai, tačiau formuojantis valstybėms, jis pradėjo nykti. Kartu su krikščionybe plito adaptuotas antikinis paveldas – raštija, mokslas. Atmetus visas romantizuotas pagoniško aukso amžiaus versijas, baltų gentys anksčiau ar vėliau turėjo pereiti prie krikščionybės, pasirinkdamos vieną iš jos atšakų  – Vakarų Romos imperijos katalikybę (kaip germanai) arba Bizantijos sta-čiatikybę (kaip slavai). Ir šiuo atveju turime gerą variantą: jei Lietuva būtų patekusi į stačiatikybės įtaką, greičiausiai būtume suslavėję, o jei ne kovos prieš Vokiečių ordiną, būtume ne tik pakrikštyti, bet ir tapę Vokietijos provincija. Krikštą pasirin-kome patys tinkamu laiku. Beje, senoji pasaulė-žiūra niekur nedingo – žemaitiškuose rūpintojė-liuose autentiškos baltų pasaulėžiūros kartais net daugiau nei kai kurių neopagonių nuostatoje, kad ant dubenuotųjų akmenų reikia deginti ugnį...

8. Lietuviai diskriminuoja žemaičius. Ši frazė jau savaime bando įteigti, kad lietuviai ir žemai-čiai yra skirtingos etninės grupės. Deja, bendros baltiškos šaknys akivaizdžios. Maža to, žemaičiai patys yra modernios lietuvių tautos sudėtinė da-

K A R D A S • 2 0 2 0 m . N r. 2 ( 4 8 6 ) 24

G R Ė S M Ė S A N A T O M I J A

lis. Dar iki Lietuvos valstybės susidarymo žemai-čiai buvo saviti, bet nesvetimi. Voluinės kroniko-je, aprašant 1219 m. sutartį, pirmą kartą paminėti žemaičių kunigaikščiai, Žemaitija suvokiama kaip tuometinės Lietuvos (ne slavų, ne germa-nų) sritis. Eiliuotoje Livonijos kronikoje minimi žemaičių lietuviai (Lethowini de Semethiae). Ku-riantis Lietuvos valstybei, žemaičiais buvo vadi-nami visi lietuviai, gyvenę į vakarus nuo Nevėžio.

Pats Žemaitijos pavadinimas sietinas su są-voka „žemiau esanti žemė“; tą patvirtina ir Že-maitijos vardo kilmės aiškinimas kunigaikščio Vytauto laiške, 1420  m. rašytame imperatoriui Zigmantui: „<...> kadangi Žemaičių žemė yra že-miau negu Lietuvos žemė, todėl ir vadinama Že-maitija, nes taip lietuviškai yra vadinama žemes-nė žemė. O žemaičiai Lietuvą vadina Aukštaitija, t. y. iš Žemaičių žiūrint, aukštesne žeme.“ Pras-miniu požiūriu, vien tik Žemaitijos ar Aukštaiti-jos pavadinimai, paėmus atskirai, tampa nelabai suprantami. Prasmę jie įgauna tik sugretinus juos kartu. Tai ne vienintelis atvejis, kai vieninga vals-tybė turi išreikštus subregionus, pvz., Vokietijoje turime vokiečius aukštaičius (Hochdeutsche) ir vokiečius žemaičius (Niederdeutsche). Tačiau jų valstybingumui tas nedaro įtakos: vokiečiai jau žino, kad viena valstybė geriau nei kelios...

Tapę LDK dalimi, žemaičiai tapo integralia besi-kuriančios Lietuvos valstybės dalimi, bet kartu išlaikė savo savitumą ir gavo tam tikrą autonomiją. Buvu-sios žemaičių žemės arba mikrokunigaikštystės nuo 1413 m. juridiškai tapo valsčiais, o sričiai buvo suteik-tas seniūnijos statusas (kitos LDK sritys buvo suskirs-tytos vaivadijomis). Vaivadas asmeniškai skirdavo LDK valdovas, o seniūną rinkdavo patys žemaičių bajorai, kurio kandidatūrą valdovas patvirtindavo.

Valakų reforma Žemaitijoje nebuvo išsamiai vykdoma, todėl baudžiava Žemaitijoje buvo vi-sada lengvesnė nei Aukštaitijoje ar rusėniškose LDK srityse. Žemaičių valstiečiai kaip prievo-lę dvarui galėjo mokėti piniginius mokesčius (činšą), o kitur vyravo priverstiniai ūkio darbai (lažas). Tačiau lengvatos, taikomos Žemaitijos sričiai, turėjo ir tam tikrų minusų, pvz., iš LDK kariuomenės surašymo dokumentų aiškiai maty-ti, kad žemaičių bajorija labai neturtinga. Be to, Žemaitijoje nesusiformavo didelių miestų. Stam-bių ir sparčiai augančių užsienio prekybos uostų artumas leido žemaičių valstiečiams patiems vež-ti savo prekes į juos, o tai stabdė Žemaitijos urba-nizavimą. Tačiau tai jau vidaus specifikos rezul-tatai, o ne koks nors „Vilniaus diktatas“, – frazė, kurią ypač stengiamasi išryškinti dabar.

Žemaičių seniūnijos, kunigaikštijos bei savi-valdos pabaiga – 1795-ieji, kai LDK, kartu ir Že-maitija, neteko savo politinės nepriklausomybės. Simboliškai žemaičių kunigaikščio titulas tada atsidūrė Rusijos caro titulų sąraše, bet 1840 m. iki to laiko dar kai kada oficialiai pavartojamas Žemaitijos pavadinimas buvo uždraustas.

9. Žemaičiai ir rusai  – nuo seno broliškos tautos. Šis teiginys jau iš esmės propagandinis. Pirmiausia reikėtų paklausti jo autorių, ką jie laiko rusų tauta. Rusai, kaip atskira nacija, susiformavo tik XVII–XVIII a. (iki tol buvo rusėnai, – dabarti-nių ukrainiečių, gudų protėviai ir moskovitai – da-bartinių rusų protėviai). Taip pat įdomu, ką šio tei-ginio kūrėjai laiko rusų „broliškumu“ žemaičiams ir kuo jis pasireiškė: 1795 m. Žemaitijos adminis-tracinio vieneto panaikinimu? 1831-ųjų ar 1863 m. sukilimų malšinimu? Kražių skerdynėmis? Rašto draudimu? Deportacijomis?...

Facebook.com, quizizz.com, baltukelias.lt, lt.wikipedia.org, agroeta.lt, palangostiltas.lt, 15min.lt, goodreads.com, m.ve.lt nuotr.

Kartais kyla pagrįstų minčių, kad žemaičių radikalizmas

sukurtas ne jų pačių.

R. Mazitovo išplatinta Lietuvos federalizavimo schema. Iš esmės tai šalies vientisumo ir valstybingumo skaidymas.

25

IMPERINĖS AVANTIŪRISTŲ

UŽMAČIOS

Prisimenant tarpukario Lie-tuvos karinius leidinius, būtų neteisinga praleisti bene soli-džiausią žurnalą, kurio priedu, nors ir trumpai, yra buvęs KARDAS. Be abejo, turime omenyje „Mūsų žinyną“. Šis Lietuvos karybos ir istorijos

leidinys ėjo Kaune 1921–1940 m. (iki 1925 m. – kas tris mėnesius, nuo 1929 m. – kas du, 1929–1940 m. – kas mėnesį). Jį įsteigė Kraš-to apsaugos ministerijos Karo mokslo skyrius, o leido Spaudos ir švietimo skyrius. Beje, pirmieji šio žurnalo redaktoriai buvo KARIO krikštatėvis plk. ltn. Jonas Laurinaitis ir praėjusiame numeryje kaip KARDO redaktorius minėtas plk. ltn. Vytautas Steponaitis.

Nuo įvairių perėjūnų latviai gynė Rygą kone nuo pat jų valstybės įkūrimo pradžios – 1918 m. lapkričio 19 dienos.

K A R D A S • 2 0 2 0 m . N r. 2 ( 4 8 6 ) 26

P R A E I T I S – A T E I Č I A I

kad 1919 m. liepos 26 d. į Kuršėnus įsiveržusiems bermontininkams vadovavo kitas vadinamosios rusų vakarų savanorių armijos tūzas, baltagvar-diečių karininkas Eugenijus Pavlovičius Vyrgo-ličius (Vergolič). Bermontininkų išsinešdinimą iš mūsų šalies lėmė Antantės (tekste vadinamos Santarve) spaudimas ir ryžtingi Lietuvos kariuo-menės bei vietinių partizanų veiksmai. O šios ūkanotos istorijos baltų dėmių liko iki dabar. Skaitant „Mūsų žinyne“ pateiktą įvykių liudi-ninko „medžiagą istorijai“ nesunku įsivaizduo-ti visą tą širšių lizdą, kurio epicentre anuomet buvo atsidūrusi Lietuva. Užtat mintimis sugrįžę į dabartį galime lengviau atsidusti: jau 30 metų Baltijos šalys nevadinamos Pabaltjūriu ir mūsų kaimuose neplėšikauja perėjūnų kariuomenė.

Kaip visada perspausdinamų tekstų kalba taisyta tik tiek, kad būtų suprantamesnė dabarti-niams skaitytojams.

Kap. V. Steponaitis

B E R M O N T I N I N K A I L I E T U VO J E(Medžiaga istorijai)Bermonto istori-

ja yra tamsi, ūkanota. Pradėdamas apie tai rašyti aš jaučiu, jog daug ko čia trūks, daug kas nebus tinkamai nušviesta, daug kas visai nepaliesta ar dėl medžiagos stokos, ar dėl tos priežasties, kad apskritai daug kas apie bermontininkus neži-noma. Gal tolimesni metai įneš į tą visą istoriją daugiau aiškumo, gal tuomet, remiantis gausin-gesniu dokumentų skaičiumi, bus galima ir pla-čiau, ir tikriau visa nupasakoti.

Opus atsitikimas yra skaudžiai pajaučiamas tuo laiku, kuomet jis įvyksta. Jam praėjus, atsiti-kimų aitrumas sumažėja, greitai užmirštami bu-vusieji nuotykiai, ir jau dabar sunkoka ką nors pagrindesnio rasti laikraščiuose, nes apskritai mūsų spauda kaip tai paviršutiniai reaguoja į kitus, gan svarbius, nuotykius, apgraibomis

Iš pirmųjų dviejų žurnalo numerių, išėjusių 1921 m., siūlome skaitytojams šiek tiek sutrum-pintą tuomet dar kapitono Vytauto Steponaičio straipsnį „Bermontininkai Lietuvoje“. Pristatytas su kuklia paantrašte „Medžiaga istorijai“ šis įdo-mus rašinys, matyt, iš tiesų yra buvęs naudingas ne vienam autoriui, vėliau rašiusiam apie Nepri-klausomybės kovas. Vis dėlto istorikų, panirusių į nuoseklius pulkininko (vėliau generolo majo-ro) Pavelo Bermonto-Avalovo, jo kariaunos ir rėmėjų veiklos tyrimus, iki šiol turbūt daugiau rastume Latvijoje (išimtis – nebent Radviliškio ir Šiaulių kraštotyrininkai). Tai nekelia nuos-tabos, nes su šiuo avantiūristu ir jo sėbrais lat-viai kovojo kone nuo pat jų valstybės įkūrimo pradžios – 1918 m. lapkričio 19 dienos. Lietuvių pažintis su Tbilisyje 1877 m. gimusiu kachetinų kunigaikščiu Avališviliu (Bermonto motinos giminė, iš jos antroji pavardė  – Avalovas), vė-liau pagarsėjusiu provokiškos orientacijos rusų kariuomenės vadu, terorizavusiu Baltijos šalis (atseit, kad apsaugotų jas nuo Raudonosios ar-mijos), truko gerokai trumpiau. Ne vien todėl,

27

nušviesdama šį ar kitą klausimą iš užsienio spaudos. Tatai ir teikiamajame rašiny man pri-sieina naudotis ne tiek jau gausinga medžiaga ir žinau, kad jam netolima yra viena kita paklaida, nutylėjimas, netobulumas. Tai yra tik pirmas bandymas rišti bermontininkų istorijai, tai yra tik medžiagos pluoštas būsimiems to laikotarpio tyrinėtojams.

20.IX.10Kaune

B E R M O N T I A D O S U Ž M A ZG A VO K I EČ I U O S EBermontiados lapus praskleidus, pirmiausia

paliesiu Vokietiją, nes čia kaip tik ir susidarė Ber-monto avantiūros užmazga, čia jie rado patogios sau dirvos, o tam tikruose sluoksniuose nemaža pritarimo. Pripažinsime, kad kai kurie atskiri Bermonto avantiūros dalyviai gal ir nesivadavo vien tik žemais motyvais. Santarvė kartais ne-paprastai keisdavo savo politiką, ir galima tarti, kad rusai kartais tikrai pasijusdavo, jog neseni jų ginklų draugai, Santarvės valstybės, juos tarytum ir užmiršdavo, palikdami be jokios pagalbos, arba rusų akimis, menkai jos suteikdami. Iš kitos pu-sės nejauku buvo vokiečiui, kuriam Versalės su-tartis primetė sunkių ir sunkiai įvykdomų sąlygų. Bermonto avantiūra ir yra to viso išvada. <...>

Vienas ne paskutinių akstinų yra tas, kad Lat-viuose daug žemės yra vokiečių baronų nuosavy-bėje. Pagalios latviai, nors ir Needros (Andrievas Niedra (1871–1942)  – Latvijos liuteronų kuni-gas, politikas, rašytojas ir visuomenės veikėjas, 1919  m. vadovavo vokiečių savanorių karinio junginio Baltijos landesvero, tuo metu veikusio Latvijoje, remiamai marionetinei vyriausybei. – K. J.) lūpomis, bet kviesdami vokiečius į pagal-bą, yra pažadėję jiems kai kurių garantijų. Dar 1918  m. gruodžio mėn. 8 ir 24  dienų sutartimi kiekvienas vokiečių kareivis, bent vieną mėnesį kariavusis su bolševikais, įgyja latvių piliečių tei-sių, podraug su tuomi ir žemės įgijimo klausimu.

Kuomet latvių valdžia pradėjo kratytis pir-miau tartų neapgalvotų žodžių, kuomet galop patys vokiečiai, norėdami įgyti didesnės įtekmės į rusus, pradėjo vesti smarkesnę akciją buvusioje

gen. Judeničo armijoje, tai tuomi viskuo įsigeidė pasinaudoti kaip rusai, taip ir vokiečiai.

Bermontininkų organizavime daug kas buvo daroma Vokietijoje. Apskritai buvusieji belais-viai ar nuo bolševikų į Vokietiją pasitraukę rusų oficieriai, sudarė kokią tai ypatingą inertišką medžiagą, su kuria ne vienas galėjo daryti, ką norėjo, išnaudoti ją, kaip patogiau išrodė. Buvo ir tokių atsitikimų, kad Vokietijoje paskelbdavo rusų oficierių mobilizaciją ir siųsdavo juos ar į Kolčako, Denikino frontus, ar į Anglijos rusų oficierių stovyklą. <...>

Šlezvige į Bermonto kariuomenę rinkusieji savanorių vokiečių oficieriai turėjo savo žinioje šarvuotų traukinių, skiriamų kovai su spartaki-ninkais. Tikrumoje tie traukiniai buvo skiria-mi Pabaltjūrio kraštui. „Vorwärts“ nurodo, kad virš 60  000 šautuvų, įvairiems spekuliantams tarpininkaujant, iš valstybės sandėlių pateko į bermontininkų būrius. Kuomet jau tikrai buvo žinoma, kad Kellerio rinktinė perėjo į bermonti-ninkų pusę, ji visgi Krašto apsaugos ministerijos įsakymu gaudavo reikiamos amunicijos. Vokie-čių karininkai, pavyzdžiui, Šarlotenhofe 91 pės-tininkų pulke, atvirai agitavo stoti į rusų kariuo-menę demobilizuotus kareivius ir oficierius. Patsai įstojimas būdavo grynai fiktyvus. Rusų kariuomenėje būdami jie visgi priklausė nuo ka-rinių vokiečių įstaigų. <...>

Tą faktą, kad iš Vokietijos vis daugiau vyksta ka-reivių į Pabaltjūrį tikslu įstoti į Bermonto kariuo-menę, neužgina ir valdžios atstovai. Taip vokiečių steigiamo seimo posėdy spalių 9  d. tą patvirtina ir užsienių reikalų ministeris Müller. Jis sakė, kad tikrai net iš Vokietijos pietų į Pabaltjūrį vyksta nemaža kareivių su padirbtais atostogų liudiji-mais, tik pateisina, jog tai yra vien avantiūrininkai, norintieji laisviau pagyventi ir prisigrobti. Ir tas įvyksta dėl tos priežasties, kad vietomis žymiai su-mažėjo drausmė. Gal tik reikėjo dar pridurti, kad kareivis negi padirbtų atostogų liudijimą, jei tame jam gyvai nepagelbėtų bent kiek aukščiau stovin-tieji ir daugiau valdžios turintieji asmenys. <...>

Rusų laikraštis „Utro“ (1919 m. 10 Nr.) pažy-mi dar vieną įdomų laišką, rastą bermontininkų paimtų štabų raštuose. Laiškas rašytas rugsėjo 30  d. ir jame podporučikas Eberhart praneša

K A R D A S • 2 0 2 0 m . N r. 2 ( 4 8 6 ) 28

P R A E I T I S – A T E I Č I A I

Bermontui, kad vokiečių visuomenės sluoks-nių simpatijos Bermonto užmanymams nuolat didėja. Iš to laiško paaiškėjo, kad tūlas baronas N. Korfas, gyvenantis Berlyne, buvo ryšys, ku-ris jungė Bermontą su Kolčaku. Nes baronui N.  Korfui tarpininkaujant, buvo siunčiamos Bermonto žinios Kolčakui ir atgal. Ir vienas pir-mųjų Korfo patarimų yra tas, kad Bermontas nežiūrėtų rimtai į sąjungininkų ultimatumus dėlei Kuršo evakavimo. <...>

Finansavimo klausimas. Bermonto armijos finansavimo klausime irgi yra tamsių vietų. <...>

Armijos išlaikymui reikėjo nemaža pinigų, tuomet Bermontas neatbodamas į savo leidžia-mų pinigų vertę, visgi juos išleido, tikėdamasis, kad jie turbūt gaus įsitikėjimo jo užimtuose Lat-vijos bei Lietuvos kraštuose. <...>

Minimi Bermonto pinigai buvo spausdinami Berlyne ir vokiečių valdžia kai kurį laiką „nega-lėjo rasti“ spaustuvių, kuriose juos spausdino. Vė-liau užtiko juos bespausdinant Zenšo spaustuvėje (Cöpenickerstasse 113), kur dvi rotacinės mašinos jau keletą dienų buvo užimtos jų gaminimu. Mi-nėta spaustuvė gavo užsakymą iš vakarų rusų ar-mijos išspausdinti keleto milijonų dešimčių mar-kių vertės piniginių ženklų. Pinigai buvo konfis-kuoti. Kiek vėliau pasisekė rasti ir kitas spaustu-ves, kurios irgi buvo gavę panašių užsakymų.

Apie tai, kokią vertę tie pinigai turėjo Lietu-voje, neprisieina nė kalbėti: čia niekas nenorėjo jų imti, tik prievarta jie buvo įkišami.

Generolo von der Holco veikimas. Gene-rolas von der Holc (Vokietijos karinis veikėjas gen.  Rüdigeris Gustavas Adolfas von der Golt-zas. – K. J.) buvo VI-to rezervo savanorių kor-puso vadas. Jo rolė visoje Bermonto istorijoje neiššaukia jokių neaiškumų. Jis pilnai tai avan-tiūrai pritarė, iš dalies jai gelbėjo, ją rėmė. Tą aiš-kiai nurodo ir pabrėžia visa vokiečių opozicinė spauda, kuri jame matė vyriausią kaltininką to, kad vokiečių kariuomenė kartais neklausė savo valdžios. Nors jis veikė ir ne Vokietijoje, vienok kaipo korpuso vadas buvo atsakingas vokiečių valdžios atstovas ir kaipo tokio veikimas pridera lyg ir pačios valdžios elgesiui.

Jau seniai buvo atėjęs laikas vokiečių kariuo-menei apleisti Pabaltjūrio sritį, bet jie vis steng-davosi savo tą išsikraustymą užvilkinti. Paskui prikibo į buvusį latvių valdžios pažadėjimą pri-pažinti piliečiais tuos vokiečius, kurie bent vieną kartą kovojo su bolševikais ir ta priedanga vokie-čių kareivių skaičius Latviuose ne tai, kad mažė-jo, bet nuolat augo. <...> Galop Holcas buvo at-šauktas, bet tuomet geležinė divizija inscenizavo sukilimą ir Holcas s a v a v a l i a i grįžo į Min-taują. Valdžia nedarė jokių žygių jį pašalinti, nes

Pavelas Bermontas-Avalovas (centre) su Vakarų savanoriškos armijos delegacija imperatoriaus Vilhelmo II žmonos Augustos-Viktorijos laidotuvėse. Potsdamas, 1921 m.

29

buvo įsitikinusi, kad Holco autoritetas pa-veiks į kariuomenę ir privers ją labiau klau-syti savo valdžios. <...>

Tuo laiku Mintaujoje stovėjusios geležinės divizijos nieku būdu nebuvo galima laikyti vals-tybine vokiečių kariuomene, nes ji atvirai perėjo bermontininkų pusėn. O jos vadas majoras Bis-choff spalių mėnesio pradžioje išleido atsišauki-mą, kuriame sakoma: „Po rusų vėliava mes nori-me ginti tą kraštą, kurį mes vieni užkariavome... Bendrai su grafo Kellerio korpusu mes ginsime mūsų teisę ir jei bus reikalas, dar kartą tą teisę užkariausime.“ („Golos Rossiji“, 1919 m. Nr. 185).

Į bermontininkų pusę perėję kareiviai savo vardu irgi kreipiasi į „Vokiečių tėvynę ir viso pasaulio kultūrines tautas“. Jie nurodo, kad ne-klauso Santarvės įsakymų, o nori eit savo sąžinės vedami ir ginti savo tėvynę nuo bolševikų gaujų. Majoras Bischoff savo atsišaukime kalba bendrai apie užkariauto krašto gynimą, nenurodydamas

jo priešų: vokiečių kareiviai, kaipo toliau neįžiū-rintieji, nurodo tuo priešu bolševiką. Nors tas jų argumentavimas labai menkas, nes ginti vokie-čių tėvynę nuo bolševikų užtenka permesti prie jos sienų daugiau kariuomenės iš centro, o nea-titolinti tos kariuomenės per kelis šimtus varstų ir dar kitos valstybės ribose. <...>

1919 m. liepos 26 d. į Kuršėnus Šiaulių apskr. atvyko pirmutinis bermontininkų būrys, ku-ris tuojau pradėjo rekvizuoti butus, užėmė mokyklą, suėmimo komiteto butą, kame ber-montininkams padėjo buvusieji čia vokiečių žandarai. Kitose dienose bermontininkų atvyko dar daugiau. Mūsų valdžiai užprotestavus prieš tokį savavalingą įsibrovimą į mūsų valstybės ri-bas, į Kauną buvo atsiųsta bermontininkų mi-sija. Komisijos pirmininkas generolas Bogdanov įteikė mūsų valdžiai sekantį pareiškimą:

1919 metų rugpjūčio 7 d. Lietuvos vyriausybės atstovams generolo Bogdanovo pareiškimas.

Pulkininko Virgoličo įgaliotas aš pranešu Lie-tuvos valdžios atstovams Kaune, kad jo būrys užėmė Kuršėnus VI  vokiečių Pabaltijos korpuso grafo von der Holco įsakymu.

Gen. majoras B o g d a n o v

Tas gen. majoro Bogdanovo pareiškimas yra mūsų ministerijų kabineto raštinėje ir aiškiai nu-rodo, kad gen. Holcas buvo tarytum ir bermonti-ninkų kariuomenės vadu, nes duoda jai įsakymų, o bermontininkai jo įsakymų klauso ir juos vykdo. Holco įsakymu bermontininkai vėliau atsidangi-na į Šiaulius. Tas dokumentas ryškiausiai nurodo Holco atsidavimą Bermonto užmanymams. Ge-nerolas majoras Bogdanov pareiškė mūsų valdžiai, kad Kuršėnuose sustojusi kariuomenė yra pulki-ninko Virgoličo vedama, ir kad Virgoličas prašo lietuvių valdžios leisti jam formuotis Lietuvos te-ritorijoje. Ir tą savo darbą jie mano varyti plačiai „demokratingumo“ obalsiais vaduodamiesi.

Į mūsų kraštą atsibastę bermontininkai nė nemanė kraustytis ir nežiūrėjo mūsų valdžios reikalavimų išsikraustyti, remdamiesi tuo, kad čia jie atvyko gen. Holco įsakymu ir tik iš jo gali gauti naujų įsakymų.

Kuršėnuose bermontininkai kai kurį laiką

Gen. ltn. Rüdigeris Gustavas Adolfas von der Goltzas (1865–1946) ir jo knyga „Meine Sendung im Finland und im Baltikum“ (liet. „Mano misija Suomijoje ir Baltijos šalyse“).

K A R D A S • 2 0 2 0 m . N r. 2 ( 4 8 6 ) 30

P R A E I T I S – A T E I Č I A I

rinko daugiau jėgų, stiprinosi. Ir kuomet patsai Bermontas pradėjo Rygos antpuolius, Virgoličas pasijudino iš Kuršėnų, pereidamas spalių 5 d. į Šiaulius. Kuomet Bermontas spalių 8 d. pradėjo bombarduoti Rygą, Virgoličas spalių 9 d. užpuo-la Šiauliuose neskaitlingą mūsų komendantūrą, užima paštą, apiplėšia iždinę, areštuoja kai ku-riuos mūsų valdžios narius.

P O L I T I N Ė P A D Ė T I S Š I A U R Ė S VA K A R Ų ( B U V. J U D E N I Č O ) R U S Ų A R M I J O J EPradėjus rašyti apie bermontininkus Lietuvo-

je, negalima pasitenkinti jų darbais vien mūsų krašte ir tų nuotykių aprašymu, kurie įvyko mūsų žemėje. Bermontininkai gimė ne Lietuvo-je, į Lietuvą jie tik atėjo ir čia rado geros medžia-gos savo armijai papildyti, dar tebesančią vokie-čių kariuomenę. Taigi reikia atkreipti dėmesį ir į tuos kraštus, kuriuose jie kilo, reikia ieškoti tų priežasčių, kurios neleido bermontininkams bent viešai veikti su gen. Judeničo armija, opera-vusia pirmiau Estų žemėje, o vėliau bandžiusia pulti Petrogradą. <...>

Bendrai tarus, mes matome, kad tarp Ber-monto ir Judeničo armijos buvo nuolatiniai ry-šiai, bet ir didi politiniai skirtumai. Šiaurės vaka-rų armija visuomet buvo informuota apie Ber-monto veikimą ir jo tikslus. Tik nesutilpo kartu, nes vienur labiau vyravo santarvės orientacija, kitur vokiečių. To nežiūrint, siekė bendro se-nose Rusijos ribose atstatydinimo tikslo, vienur naudodamiesi santarvės, kitur vokiečių didesniu prielankumu.

Kad aukščiau išdėstytos mintys nenutolsta nuo tikrenybės, patvirtina dar ir kitas šaltinis.

1919 m. lapkričio 10 d. į mūsų brigados štabą, veikiantį prieš bermontininkus, atvyko bermon-tininkų komisija iš trijų asmenų: „dejstvitelnyj statskij sovetnik“ Konstantin Konstantinovič Zimin, gvardijos pulkininkas Šneideman ir su-sisiekimo skyriaus valdytojas Inžinierius Iljin. Jie pasisakė esą vakarų savanorių armijos vado valdymo tarybos nariai. Atvykę turėdami išsiaiš-kinti jų ir mūsų santykius, vokiečiams iš Lietu-

vos pasitraukus. Jie nupasakojo savo skirtumus su Judeničo armija, kuriuos čia ir atpasakoju, naudodamasis brigados vado pareiškimu iš 1919 m. lapkričio mėnesio 11 dienos.

Bermonto armijos siekis esąs panaikinti bol-ševizmą ir Rusiją atstatyti. Jeigu į Ulmanio kabi-netą Latviuose nežiūrima kaipo į teisėtą tautos valdžią, tai tas dar nereiškia, kad nepripažįsta-mas latvių savistovumas ir valdžia. Ulmanio kabinetas buvo bolševikiškas ir jis su bolševikais ne tai, kad nekariavo, bet taikėsi. Jeigu bolševikai buvo išvyti iš Rygos ir buvo laikomas bolševikų frontas, tai tą, girdi, atliko ne latvių kariuomenė, bet vokiečių „landeswehr’as“. <...>

Bermontininkai pilnai sutinka su Denikinu politiniuose, o ypač strategijos klausimuose. Bet kaip tikri rusų tautininkai negali pritarti Jude-ničui, nes pastarasis yra anglų agentas. Anglai nenorėtų, kad Rusuose būtų nuslopintas bolše-vizmas, nes tuo būdu jie nustotų Archangelsko ir Baku uostų, neturėtų įtakos Turkestane. Ir tuo atžvilgiu jiems padeda Judeničas. Jis neva kovo-ja su bolševikais, bet tikrumoje tik duoda jiems ginklų. <...> Bermontininkams, anot jų žodžių, rūpėjo įkurti stiprią, galingą armiją, tokią armi-ją, kuri galėtų pasekmingai kariauti su bolševi-kais. Ir kad tą atsiektų, priversti buvo įsileisti į savo kariuomenę vokiečių formacijos dalis. Jie nesistengia užginčyti, kad jų tarpe nėra vokiečių, nes vokiečių buvimas jų tarpe yra vakarų armi-jos gyvavimo klausimas. Pagalios jie mano, kad vokiečiai tarnauja pas juos ir nuo jų priguli. <...>

R U S Ų I R VO K I EČ I Ų S U TA R T I S 1919 M E T Ų S P A L I Ų 6 D.Jau ir anksčiau vokiečių tiek tampriai būta su-

sirišta su Bermontu, kad neatskirsi, kur baigiasi vokietys, o kur prasideda rusas. Būdavo, apšaudo mūsų kariuomenė tolyn įlindusius bermontinin-kus, o, žiūrėk, atsiliepia vokiečių generolas, nuro-dydamas, jog tai jo kareiviai. Bet galutinoji sutar-tis tarp Geležinės divizijos, vokiečių legionų ir vo-kiečių, esančių Kellerio ir Virgoličio korpusuose iš vienos pusės ir vakarų rusų armijos vyriausio vado iš kitos pusės, buvo padaryta spalių 6 d.

31

Sutartį pagreitinti gal paveikė tas, kad vo-kiečių valdžia visgi reikalavo savo kariuomenės išsikraustyti iš Pabaltjūrio krašto, nes Santarvė įteikė vokiečiams ultimatumą, nurodantį išsi-kraustymo būtinumą. To neišpildžius, grasino priespaudomis, kaip antai blokados atnau-jinimu, karo belaisvių dalies sulaikymu, dar neužimtų kraštų okupacija ir t. t.

Pati Vokiečių krašto apsaugos ministerija irgi keletą kartų kreipėsi į bermontininkų pusę perėjusią kariuomenę josios evakavimo reikalu. Antai rugsėjo 28 d. ji įsakė, kad prie Bermonto neperėjusios kariuomenės dalys kuo veikiausiai išeitų iš Kuršo. Norėdama išvengti Santarvės priespaudos, spalių 1 d. Vokiečių krašto apsau-gos ministerija pakartojo Kuršo evakavimo pagreitinimą. Spalių 5  d. telegrafuoja visoms kariuomenės dalims, ypač toms, kurios stovėjo Pabaltjūry, kad vokiečiams draudžiama pereiti rusų kariuomenėn. Anksčiau įstojusieji kviečia-mi išstoti ir grįžti Vokietijon. Negrįžusieji skai-tysis įstojusiais rusų kariuomenėn ir nustojusiais Vokietijos piliečių teisių.

Kokie ėjo slapti įsakymai greta šių, viešų, nežinia. Tik Lietuvoje ir Latvijoje esančios ka-riuomenės dalys ne daugiausia baidėsi minėtų įsakymų bei grasinimų. <...> Sumanytojai, kaip vokiečiai, taip ir rusai, nuvokė, kad į panašią avantiūrą nepritrauksi bent kiek doresnio žmo-

gaus, taigi įvairiems vagiliams, plėšikams reikėjo siūlyti nemažų algų ir dar aukso kalnus. Pavyz-džiui, kareivis gauna į dieną 11  auksinų, leite-nantas – 24 auks., kapitonas – 32 auks., divizijos vadas – 60 auks. Kelionėje mokami dienpinigiai: kareiviams 16 auksinų, oficieriams – 25–30 auk-sinų, patsai važiavimas traukiniu Lietuvoje ir Vokietijoje nemokamas.

Mums, lietuviams, itin svarbus ir reikšmingas žemės klausimo aptarimas. <...> Kadangi į Vo-kietiją neevakavusių dalių likosi nemažas skai-čius, tai savaime aišku, kad žemės sutarty kėsi-namasi ne vien tik į Latvių žemę, bet ir Lietuvos. Kitose sutarties vietose tasai ir pažymima. Sa-koma: „patvirtinti, kad visa tai, ką laikinoji rusų valdžia prižadėjo (alga, žemė), bus ir išpildyta, jie užstatė visą valstybinį turtą Kurše ir L i e t u -v o j e “ (mano išretinta).

Čia jau visai aiškiai pasakyta, kad kėsinimai rengiami ir Lietuvai.

Kadangi visiems tiems planams įvykdyti buvo reikalinga nemaža pinigų, o sumanytojai bei jų rėmėjai pinigų užtektinai neturėjo, tai Ber-montas išleido savus pinigus, kurie niekuomet neturėjo ir negali turėti vertės. Bet tie pinigai ir padengiami užstatytu valstybiniu turtu Kurše ir Lietuvoje. Sutarties paskelbimo įsakyme nuro-doma, kad „pinigų bus galima sudaryti tik sėk-mingai prieš Rygą einant“.

Bermontininkų paradas Jelgavoje. 1919 m.

K A R D A S • 2 0 2 0 m . N r. 2 ( 4 8 6 ) 32

P R A E I T I S – A T E I Č I A I

Kaip patys pamatėme, Bermonto-vokiečių avantiūra nenusisekė. Ir to nenusisekimo prie-žastis kaip tik reikia ieškoti tuose skirtinguose tiksluose, kurių vedami atėjo į Lietuvą Bermon-to-Vigoličo vedami rusai ir Latvijoje likę Holco-Bischoff’o vadovaujami vokiečiai.

Bermontas atsidangino į Lietuvą ne be malo-naus Kolčako, Denikino sutikimo ir meilaus Ju-deničo pritarimo, kurie visi bendrai nori matyti vieną didelę, nedalinamą carų sauvalės valdomą Rusiją, kuriems it kaulas gerklėje stovi Pabaltjū-rio valstybių nepriklausomybė. Ir bendrai Jude-ničo, Bermonto sugalvotas įsakymas, kuriuomi Judeničas smerkia Bermontą, vadindamas jį rusų tautos išgama. Rusų gi kareiviai, buvę vo-kiečių nelaisvėj, buvo nieko nežinanti masė, kuri ėjo, manydama vaduoti savo Tėvynę, bet dar su-tiko eiti bet kur, kad tik išsivaduoti iš vokiečių belaisvių stovyklų gėrybių, kuriose Bermonto agentai rankiojo savanorius. <...>

Vokietijos kareivis kariaudamas rado savo amatą. Į savanorių korpusus rašėsi bedarbiai, ar bent tingintieji dirbti, ir tiesiog visuome-nės atmatos, o kariaujant Lietuvoje ar Latvijoje jiems žadėjo ne tai, kad žemės, bet dvarukus (iki 140 margų). Žemė tai geistina ir kareiviavimas lengvas, ypač kuomet nebuvo tikresnio karo, bet kai vokiečiai gavo smagesnių smūgių nuo latvių kariuomenės, kuomet juos įveikė mūsų kariuo-menė, jie neišturėjo.

Vokiečių tikslai gudrūs. Ne be reikalo atsi-šaukime buvo minima, kad „ateis laikai, kada Vokietijoje mums atsiklaupę sakys ačiū už tai, ką mes čion iškentėjome, ir atsiprašys už tai, kad šitą čia mūsų pasilikimą taip apsunkino“.

Planai iro, nes negali vienodu pasiryžimu ir pasiaukavimu veikti žmonės, kurie nevienodų tikslų vedami, ir kits kitą apgauti norėjo (vokie-čiai rusus – žemės įgyti, rusai vokiečius – jų pa-reiga Rusiją atstatyti), kits kitą savo tikslų įvyk-dymui pavergti geidė.

B E R M O N T I N I N K Ų VA L D Ž I AKaip pranešė užsienio laikraščiai, spalių 7 d.

Mintaujoje susidarė vakarų rusų valdžia, pasi-vadinusi vakarų rusų apygardos centrine taryba.

<...> Valdžiai įsisteigus, ji kreipiasi į Vokiečių valdžią sekančia nota:

Mintauja, spalių 7 d.Vokiečių valdžiai

Spalių 7 d. įsisteigusios vakarų Rusijos centri-nės Tarybos prašomas aš paėmiau sau uždavinį atstatydinti valstybinę tvarką ir ramumą nuo bol-ševikų atvaduotose vakarų Rusijos vietose. Kaipo rusų aukščiausios valdžios atstovas, aš nenoriu praleisti progos išreikšti vokiečių valdžiai savo dė-kingumą už didelę vokiečių kariuomenės pagalbą rusų pakraščių gynime nuo bolševikų. Vokiečių kariuomenei išėjus, aš imu sau tvarkos palaiky-mo atsakomybę mano kariuomenės užimtose vie-tose. Aš kreipiu ypatingą dėmesį į gerą vokiečių kariuomenės išsikraustymą. Aš tikiu, kad kovoje su visą pasaulį ardančiu bolševizmu, aš rasiu sau užuojautos visose tautose. Ta užuojauta yra rei-kalinga tam pasaulio pavojui pašalinti ir suteikti visoms valstybėms taiką ir laisvą vystymąsi.

Pulkininkas Avalov-Bermont,Vakarų Rusijos centrinės tarybos

pirmininkas grafas Palen

Be tos notos, Bermonto valdžia kreipėsi į ki-tas valstybes. Joms pareiškia, kad tarp jo ir gene-rolo Holco padaryta sutartis vokiečių kariuome-nę iškraustant apsaugoti. <...>

P I R M I E J I S U S I R Ė M I M A I I R B E R M O N T I N I N K Ų P O L I T I K AV I M A SKol Virgoličas buvo Kuršėnuose, jis kur kas

rečiau susižinodavo su mūsų valdžia, negu jam persikrausčius į Šiaulius. Šiauliuose pasijuto daugiau turįs galios ir elgėsi lyg karaliukas. Kur-šėnuose tai buvo ne didžiausias būrys, bet Šiau-liuose jis pasivadino, kaip jų lietuvių kalba atsi-šaukimuose skamba, „2-ras vakarinis gudiškas laisvanorių korpusas“. Įdomus patsai motyvavi-mas, dėlei kurio jisai apleido Kuršėnus. Raštu į mūsų valdžią iš spalių 11 dienos Nr. 1209 jis rašo, kad generolo Judeničo įsakymu remdamasis jis apleido Kuršėnus ir išėjo į Šiaulius „susijungti su gen.  Judeničo rusų kariuomene, veikiančia

33

prieš bolševikus“. Jau pirmos eilutės nepapras-tai įtartinos, nes jokių bolševikų Šiaulių rajone nebuvo; antra tarus, mūsų fronte neveikė jokia rusų dalis, tuo labiau, esanti Judeničo armijos sudėty, taigi mūsų fronto bare Virgoličas nieku būdu negalėjo rasti savo sėbrų; trečia – tai pati kryptis, nes susijungti su Judeniču kaip tik rei-kėjo pasukti priešinga kryptimi, būtent į šiaurę. Bet reikia gi kaip nors teisinti savo elgesį, o jau kitas klausimas, kiek tai vykusiai bus padaryta.

Šiauliuos Vigoličas iš pirmų dienų stengėsi kaip nors padaryti, kad mūsų kariuomenė nebū-tų jam pavojinga. Tuo tikslu ankstybą rytą neti-kėtai užpuolė mūsų komendantūrą ir pasisekė ją nuginkluoti. Rašte į mūsų valdžią tą nuotykį minė-damas, Virgoličas prieina prie to iš tolo ir atsargiai:

„Didžiam mano pasigailėjimui, Šiauliuose esančios Lietuvos kariuomenės dalys buvo sukir-šintos kažkokiais neatsakomingais asmenimis ir grasino mano korpuso kariuomenei. Tatai privertė mane priimti tam tikras priemones, kurios galėtų užtikrinti mano kariuomenei ramumą. Pasiūlius man pradėti derybas, lietuvių kariuomenė palei-do ugnį ir metė bombų, nuo ko mano pusėje buvo sunkiai sužeistas vienas oficierius ir šeši kareiviai.

Nežiūrint to, grasinantis Lietuvos kariuomenės elgimasis iššaukė reikalingumą pašalinti (izjat) ginklą iš grasinančių man kareivių rankų; vėliau jiems buvo užtikrinta pilniausia laisvė vaikščioti.“

Tai tiek apie tai, kaip bermontininkai netikė-tai iš pasalų užpuolė mūsų komendantūrą Šiau-liuose. Anot Virgoličo žodžių, jo kariuomenė laikėsi ramiai, visą laiką buvo taiki, tai kas gi tuo-met užpuolė ne tik mūsų kariuomenę, bet dargi gimnaziją ir ją „užimant“ buvo sužeista keletas dešimčių jaunuolių?

To savo taikaus ir ramaus tono Virgoličas lai-kosi visą laiką. <...> Naktį spalių mėn. iš 13 į 14 d. bermontininkai puola mūsų sargybas prie Linkai-čių stoties, ją nuginkluoja, o kareivius paleidžia. Spalių 15  d. jie pasistūmėjo pirmyn, užimdami tas vietas, kurių mes dar nespėjome užimti. Prie Šiaulėnų, Šiaulaičių ir Daugėliškių eina kautynės. Spalių mėn. naktį iš 15 į 16 d. bermontininkai už-ėmė Kiaukonių kaimą, kurs yra į rytų šiaurę nuo

Radviliškio. Patraukę didesnių jėgų nuo Kuršo, šiaurės bare jie užėmė eilę miestelių, kaip antai Biržus, Nemunėlio Radviliškį ir kt. Spalių 15  d. įvyksta žvalgų susirėmimas Linkuvos miestely. Spalių 10, 19  d. bermontininkai iškrečia Radvi-liškyje mūsų traukinį Nr. 3. O kiek vėliau sulaiko mūsų traukinį, ėjusį į Panevėžį, atkabina garvežį ir elgiasi saviškai, sakydami, jog čia jie šeimininkai.

Kaip ir galima buvo laukti, vokiečiai pakėlė balsą, būk mūsų kariuomenė apšaudė vokiečių sargybas. <...>

Mūsų kariuomenės nusistatymas buvo labai aiškus: tik tada jų ir mūsų kariuomenių santykiai pagerės, kada nė vieno bermontininko neliks Lietuvos žemėje.

Kaip Bermontas, taip ir Virgoličas kartais dar minėdavo Lietuvos respubliką, bet juo tolyn, tuo jie darėsi aiškesni. Spalių 19 d. jie jau praneša, kad paima mūsų įkaitus. Mėtomuose ir lipdomuose atsišaukimuose jau nesislėpdami nurodo, kad rusai ir lietuviai esą vienos motinos sūnūs. <...>

Šiame atsišaukime antro vakarų savanorių rusų korpuso „komandiras“ jau visai aiškiai išdėsto, ko Lietuva gali iš rusų gauti: „didelės savivaldybos ir autonomijos provos“. Tai kai tik visų dešiniųjų rusų be išimties peršama sąlyga, kurie neįsivaiz-duoja kitokios Rusijos, kaip tik senose ribose, gal tik lenkams ir suomiams išimtį padarius. <...>

G E N E R O L A S V. E B E R H A R D T P A K E I Č I A G E N . V. D E R H O L C Ą : VA L ST Y B I N Ė S VO K I EČ I Ų K A R I U O M E N Ė S K R A U ST Y M A S I S I Š L I E T U VO SGenerolo v. der Holco ne tik simpatijos, bet

visiškas bermontininkams pritarimas ir nieku

Rusų vakarų savanoriškos armijos vėliava.

K A R D A S • 2 0 2 0 m . N r. 2 ( 4 8 6 ) 34

P R A E I T I S – A T E I Č I A I

nuo jų nesiskyrimas buvo jau tiek aiškus, kad to nieku būdu nebuvo galima paslėpti. Santarvė primena Vokietijai, kad ji skubiausiai evakuotų Pabaltjūrį ir graso įvairiomis represijomis. Pati Vokiečių valdžia irgi nori kaip greičiau išrišti tą klausimą, taigi ji atšaukia gen. Holcą ir naujai paskirtam gen.  v.  Eberhardtui (generolas Wal-teris von Eberhardtas. – K.  J.) įsako pagreitinti Pabaltjūrio evakavimą.

Atvykęs gen.  Eberhardtas jau rado kariuo-menėje didį mišinį: buvo nemaža dalių, kurios skaitėsi ir valstybine vokiečių kariuomene, o po-draug priklausė ir bermontininkams. <...>

Generolas Eberhardtas pradėdamas eiti savo pareigas, kreipiasi į Lietuvos valdžią per ryšio oficierių kapitoną Čunkę:

„Aš prašau pranešti Lietuvos vyriausybei, kad aš, generolas leitenantas von Eberhardtas, buvu-sis Kauno savanorių rezervo korpuso vadas, perė-miau iš grafo Holco 6-jo rezervo korpuso vyriau-siojo vado pareigas ir kad toliau, kaip ir seniau Kaune, aš stengiausi gyventi su Lietuvos valdžia geriausiame sutikime ir dėl to aš viską padarysiu kilusiems tarp vietos rusų kariuomenės ir Kauno vyriausybės ginčams iš pasaulio pašalinti, ir, žino-ma, man gali tik didžiausio nesmagumo būti, jei įvyktų kokių nors ginkluotų konfliktų tarp Lietu-vos ir rusų formacijų (mano pabraukta), kadangi man labai svarbu grąžinamajai (į Vokietiją) ka-riuomenei reikalingus kelius apsaugoti ir dėl to aš neleisiu sudaryti pavojaus tiems keliams. Aš norė-čiau pats pasikalbėti su įgaliotu atstovu.

v. E b e r h a r d t“(„Lietuva“, 1919 m. Nr. 229)

Taigi pirmutiniai gen.  v.  Eberhardto žodžiai yra ne tiek apie pavestos jam kariuomenės grą-žinimą į Vokietiją (kuriuo tikslu jis svarbiausia ir buvo, be abejo, paskirtas), bet apie pašalinimą ginčų tarp rusų kariuomenės ir, kaip Eberhard-tas išsireiškia, Kauno vyriausybės. Tikriau tarus, jau pat pradžioje numatoma, kad ir šiuo atveju naujas generolas nepildys tiesioginių savo pa-reigų, bet diplomatijos keliu stengiasi užtraukti vokiečių buvimą Lietuvoje.

Nepaprastai susipynė reikalai Linkaičių–Bai-

siogalos, Linkaičių–Panevėžio geležinkelių tri-kampyje. Tas trikampis turėjo didžiausios stra-teginės svarbos, nes rišo centrą su Dauguvos frontu: tuo trikampiu buvo siunčiama į Dau-guvos frontą mūsų kariuomenei maistas ir gin-klai. Čia taip pat Virgoličas apreiškė agresyvius žygius spalių mėn. 9 d. 5 val. puldamas Šiaulių komendantūrą ir, naudodamasis jėgų gausumu, ją nuginklavo. <...>

Kadangi Virgoličas, atsibastęs į Šiaulius ir sustiprinęs savo jėgas prisidėjusiais vokiečiais, užpuola miesto komendantūrą, kuo parodo, kad nenori skaitytis su mūsų valdžia, tai savaime aiš-ku, kad nebuvo jokios garantijos jiems neslinkti Šiaulių–Kauno geležinkeliu ir nepulti laikino-sios mūsų būstinės, panašiai kaip Avalovas Rygą. <...>

„13. X. Nr. 3050Vyriausiam Vokiečių vyriausybės įgaliotiniui

Kaune.Kadangi Radviliškio rajonui ir stočiai gresia

pavojus nuo ginkluotų kolčakininkų bandų, kurios stengiasi kliudyti traukiniams vaikščioti tarp Kau-no ir bolševikų fronto, areštuodami karius, prašau padaryti tam tikrus žygius, kad Radviliškio stotis ligi š.  m. 16  d. būtų apleista reguliarios vokiečių kariuomenės ir atiduota mūsų geležinkelių val-dybai, nes kitaip, pavartojus ginklą prieš kolčaki-ninkų bandas, gali nukentėti ir reguliari vokiečių kariuomenė ir tuo iššaukti negeistinus konfliktus.

L. e. vyr. karo vado pareigasGen. leit. Liatukas“

35

Lietuvos centrinio valstybės archyvo ir kt. archyvinės nuotr.

Į tokį kreipimąsi gen.  v.  Eberhardt atsakė neigiamai, prie to užstodamas pačius bermon-tininkus. <...> Ir šiuo atveju charakteringas ber-montininkų apibūdinimas. Tai esą ne kokios tai kolčakininkų bandos, bet vokiečių vyriausybės (prisipažįsta) organizuotos rusų formacijos, rusų vakarų valdžiai priklausančios. Organizuo-dama jėgas rusų vakarų valdžiai, karinė vokiečių vyriausybė tuo pat pripažįsta tą naujai susikūru-sią rusų vakarų valdžią. <...>

Kada gi mūsų kariuomenė, negalėdama ra-miai žiūrėti skaudžiamų sodiečių, užstoja jų teises ir turtą, varo rusus ir jiems parsidavusių vokiečių plėšikus, g.  Eberhardto tonas darosi žymiai aštresnis. Spalių 19  d. jis stato griežtus reikalavimus atitraukti mūsų kariuomenę ir tuo padeda stiprintis bermontininkams. <...>

Čia pat kaip nekaltas ir nieko nežinantis vaikelis prabilo ir patsai kunigaikštis Avalo-vas-Bermontas, buvusis Mintaujoje. Jo nuo-mone, lietuvių kariuomenė galėjo tik palan-kiai žiūrėti į visas jo avantiūras. <...>

Spalių mėn. 19 d. gen. v. Eberhardt jau griež-tu tonu reikalavo atitraukti mūsų kariuomenę atgal į jo nurodytą liniją. Ir neilgai galvodamas patraukė savo kariuomenę (drauge su bermon-tininkų dalimis) pirmyn, puldamas šarvuotu traukiniu. Abipus Šiaulių–Linkaičių geležinkelio ėjo stiprios priešo jėgos. Netikėtai užpulta mūsų kariuomenė, užimanti Linkaičių–Žinėnų–Var-nėnų–Paltinių barą, turėjo pasitraukti dėl ne-patogių mums pozicijų. Kovose mes netekome 2 sužeistų karininkų ir 6 kareivių, 2 nukautų ka-reivių ir 13 dingusių be žinios. Eidamas atakon priešas gavo žymių nuostolių, ypač dešiniajame sparne, nes vokiečiai, būdami girti, ėjo be ato-dairos. Spalių 22  d. priešas paleido šarvuotus traukinius Linkaičių–Šeduvos ir Linkaičių–Bai-sogalos gelžkeliais. Bet einant į Šeduvą buvo greit ir pačioje pradžioje atmuštas. Kitas trau-kinys, palaikomas žymių pėstininkų dalių, buvo tolokai nusiritęs Baisogalos link, bet patekęs į rezervą ir apšaudytas iš šonų ir užpakalio, turėjo pasitraukti. Tą pat dieną toje pat kryptyje bandė eiti antrusyk šarvuotas traukinys, bet veik buvo atmuštas. <...>

Reikėjo įsikišti Santarvės misijų atstovams, kad nurodytų vokiečių įsikarščiavimą. Šit jų raš-tas.

„N 88/M 21-XGenerolui E b e r h a r d t u i.„...Todėl mes Jums pranešame, kad koks būtų

vokiečių kariuomenės nužygiavimas į pietus nuo linijos, nurodytos telegramoje 4005-u, mes žiūrė-sime kaip į agresyvų Jūsų pusės veikimą, nieku nepateisinamą provokaciją vien tik, kad atitolinti vokiečių kariuomenės išsikraustymą.

Mes paskelbiame, kad visa atsakomybė už toli-mesnius įvykius krinta ant Jūsų.

Pulkininkas R o b i n s o nPulk. leit. R e b o u l.“

Po šio Santarvės misijų atstovų paskelbimo gen. v. Eberhardt sustabdo savo žygius ir vėl pa-sižada pagreitinti kraustymąsi, kuris oficialiai baigiasi tik lapkričio mėn. <...>

Susipynė labai įdomiai. Generolas v.  Eber-hardt buvo atsiųstas vokiečių valdžios evakuoti likusią kariuomenę ir tą evakavimą pagreitin-ti. Tuo tarpu visi tie susirašinėjimai, visa toji diplomatija daroma tik tam, kad tą evakavimą užtraukti ilgesniam laikui. Dar daugiau: mes matome protegavimą tų vokiečių kariuomenės dalių, kurios, neklausydamos savo valdžios įsa-kymų, pereina Lietuvos sienas ir aiškiai dedasi Bermonto pusėn. O kaip aukščiau cituotame dokumente matyti, tai užtaria dargi pačius ber-montininkus. Tuo tarpu Vokiečių valdžia jau buvo oficialiai paskelbusi dezertyriais ir vokiečių piliečių teises praradus tuos, kurie pereina Ber-monto tarnybon. Mūsų valdžios nusistatymas toks tik ir galėjo būti: į atskilusias dalis buvo žiū-rima ne kaip į vokiečių valstybinę kariuomenę, bet gaujas, kurių reikalų negina jokios valstybės valdžia. Būdami Lietuvos teritorijoje, jie nebuvo galimi įsivaizduoti kitaip, kaip tik plėšikais, ne-geistinais elementais, kuriuos visomis išgalėmis reikėjo stengtis išguiti iš Lietuvos.

(Tęsinys kitame numeryje)PA R E N G Ė K A Z Y S J O N U Š A S

K A R D A S • 2 0 2 0 m . N r. 2 ( 4 8 6 ) 36

P R A E I T I S – A T E I Č I A I