A.W. Pink „Laiško Hebrajams aiškinimas“ („An Exposition of Hebrews“)

Įvadas

Prieš pradėdant šio svarbaus laiško studiją, noriu kartu su skaitytoju nulenkti galvą prieš dievišką jo

Įkvėpėją ir prašyti, kad Ji paruoštų mūsų širdis susitikimui su Tuo, kurio asmenybė, tarnavimas ir šlovė čia

yra ypatingai apreikšti. Ieškokime palaimintos Dvasios, kuri buvo duota šventiesiems, kad vestų juos į visą

tiesą ir apreikštų Kristaus dalykus, pagalbos. Luko 24:45 skaitome, kaip Kristus atvėrė mokinių protus Raštų

suvokimui. Te Jis atveria ir mūsų protus, tuomet Jo žodžio aiškinimas suteiks šviesą (Psal. 119:130) ir jo

šviesoje matysime šviesą.

Šiame pirmame skyriuje kalbėsime tik apie bendrus dalykus, t.y. apie tuos, kuriuos būtina žinoti, prieš

pradedant nagrinėti kiekvieną šio laiško detalę. Mes pažiūrėsime, kam jis yra skirtas, kokia jo tema, kokios jo

dalys; peržvelgsime jo charakteristikas, jo reikšmę ir kas yra jo autorius. Aš taip pat pasitelksiu kitų autorių

mintis, galbūt ne visada paminėsiu jų pavardes, nes per dvidešimt metų teko daug keliauti ir mano biblioteka

ne vieną kartą buvo išdraskyta. Per visus šiuos metus aš perskaičiau 30-40 laiško Hebrajams komentarų.

Dauguma jų prapuolė, todėl aš galiu tik paminėti jų autorius, nenurodydamas tikslios jų raštų vietos. Aš gavau

didelę pagalbą iš tokių mokytojų kaip J.Owen, J.Gill, M.Stewart, A.Bonar, Griffith-Thomas, Pridham, Ridout

ir Tucker.

Taigi pirmiausia pažiūrėkime, kam yra skirtas šis laiškas. Mūsų angliškose Biblijose surandame tokius

žodžius: „Apaštalo šv. Pauliaus laiškas hebrajams“. Galbūt kai kurie skaitytojai nežino, kad Biblijos knygų

pavadinimai nėra dieviškai įkvėpti ir todėl dažnai jie neatitinka jų turinio. Iš tiesų tie pavadinimai buvo suteikti

tuomet, kai buvo perrašinėjami originalai, kurie dabar jau yra pradingę. Vienų knygų pavadinimai nėra tiklsūs,

o kitų visiškai klaidingi. Pavyzdžiui, paskutinė Biblijos knyga yra pavadinta „Šv.Jono apreiškimo knyga“,

nors pirmasis šios knygos sakinys sako: „Jėzaus Kristaus apreiškimas...“.

Skaitydami visus Naujojo Testamento laiškus, galime matyti, kad beveik visuose juose pačioje pirmoje

eilutėje yra nurodoma, kam jie yra skirti. Tačiau pats laiško turinys nebūtinai tinka tik tai grupei žmonių ar tik

tam laikotarpiui. Kiekvienas jaunas krikščionis turi tai aiškiai suvokti, kad nebūtų nuneštas

ultradispensionalizmo mokymo vėjo. Kai kurie, laikantys save labai apšviestais, atima iš šių dienų šventųjų

Jokūbo laišką, nes jis yra skirtas dvylikai išsklaidytų giminių. Sekdami tokiu pavyzdžiu, mes galime taip pat

atmesti laiškus Filipiečiams ir Kolosiečiams, nes jie buvo skirti tik tų miestų tikintiesiems. Tai, ką Kristus

pasakė mokiniams: „Ką sakau jums, sakau visiems...“ (Morkaus 13:37) tinka visai Biblijai. Visas Raštas yra

mums reikalingas (2Tim. 3:16-17) ir visas Šv.Raštas yra Dievo žodis mums. Pavyzdžiui, nors Paulius laiško

Titui pradžioje kreipiasi tik į jį (Titui 1:4), vis dėlto pabaigoje galime aiškiai skaityti: „Malonė su jumis visais.“

(Titui 3:15).

Mūsų Biblijose nurodoma, kad tai yra laiškas Hebrajams, vis dėlto iš karto galime pastebėti, kad jo

pradžioje nėra jokio dieviško nurodymo, kam jis yra skirtas. Tačiau pati pirma eilutė mums iš karto atskleidžia,

kam buvo pasiųstas šis laiškas: „Daugelyje kartų ir įvairiais būdais praeityje Dievas yra kalbėjes tėvams per

pranašus, o šiomis paskutinėmis dienomis prakalbo mums per Sūnų, kurį paskyrė visko paveldėtoju ir per kurį

sutvėrė pasaulius.“ (Hebr. 1:1-2). Tie, kuriems Dievas kalbėjo per pranašus, buvo Izraelio vaikai, ir jiems taip

pat Jis kalbėjo per savo Sūnų. Hebr. 3:1 surandame vieną sakinį, kuris parodo, kam šis laiškas buvo pasiųstas

pirmiausia. Jis buvo skirtas ne visai Izraelio tautai, o tik „šventiesiems broliams, dangiško pašaukimo

dalininkams“. Petro laiškuose galime rasti aiškų to įrodymą. Pirmasis jo laiškas buvo skirtas „ištremtiesiems,

pasklidusiems...“ (1Petro 1:1), ir antrasis skirtas tiems patiems (2Petro 3:1). Jame Petras (2Petro 3:15),

prisimindamas Paulių, sako: „...kaip jums parašė mūsų mylimas brolis Paulius pagal jam duotą išmintį“. Taigi

visos abejonės, kam pirmiausia buvo skirtas šis laiškas, išsisiklaido.

Pačiame laiške yra ir daugiau detalių, kurios parodo, kam jis buvo skirtas. Akivaizdu, kad jis nebuvo

parašytas jauniems tikėjime šventiesiems, nes skaitome: „Ir nors, žiūrint laiko, jūs jau turėtumėte būti

mokytojais...“ (Hebr. 5:12). Jis yra skirtas tiems, kurie patyrė didelius persekiojimus (plg.: Apd. 8:1), nes

parašyta: „Prisiminkite ankstesnes dienas, kada jūs apšviesti ištvėrėte didelę kentėjimų kovą...“ (Hebr. 10:32).

Laiškas buvo skirtas nemažai bendruomenei, nes jo autorius sveikina visus vadovus (Hebr. 13:24). Todėl aš

manau, kad šis laiškas pirmiausia buvo įteiktas Jeruzalės bažnyčiai (Apd. 11:22) arba bažnyčioms, esančioms

Judėjoje (Apd. 9:31), o jo kopijos pasklido tarp judėjų krikščionių ir kitose žemėse. Taigi šis laiškas buvo

skirtas Abraomo palikuonims, kurie malonės dėka patikėjo Mesiju, Gelbėtoju.

Koks šio laiško tikslas? Jo autorius norėjo parodyti tikintiems judėjams, kad judaizmas buvo pakeistas

krikščionybe. Nepamirškime, kad didelė pirmųjų atsivertusių į Kristų buvo judėjai iš prigimties ir toliau viską

darė pagal judėjiškus supratimus. Savo ankstesniuose laiškuose apaštalas daug kartų kėlė šią temą ir bandė

atitraukti tikinčiuosius nuo per didelio ir visai šiam laikui netinkamo prisirišimo prie Mozės mokymo. Tačiau

tik šiame laiške jis tai daro plačiai ir sistemingai.

Mums sunku įvertinti padėtį, kurioje buvo judėjai, patikėję Viešpačiu Jėzumi, tuo momentu kai šis

laiškas buvo parašytas. Kitaip negu pagonys, kurie buvo praradę bet kokį pažinimą apie tikrąjį Dievą ir garbino

stabus, judėjai turėjo Dievo duotą religiją ir vietą, kurioje reikia Jį garbinti. Atsisakyti to, ką jų tėvai gerbė

amžių amžius, buvo didelis reikalavimas jiems. Natūralu, kad net tie, kurie patikėjo Kristumi kaip savo

Gelbėtoju, norėjo išlaikyti formas ir apeigas, kuriose buvo išauklėti, tuo labiau, kad ir Šventykla dar stovėjo

bei kunigų tarnavimas tęsėsi. Taigi judėjai krikščionys vis bandė susieti krikščionybę su judaizmu. Apd. 21:20

skaitome, kaip tūkstančiai judėjų tapo tikinčiaisiais, bet visi jie uoliai laikėsi Įstatymo.

„Vietoj to, kad judėjai suprastų, jog šiuo nauju laikotarpiu nėra nei judėjo, nei pagonio; jog nepaisant

visų išorinių skirtumų, visi yra tikintys Kristumi Jėzumi ir turi gyventi šventoje dvasinėje bendrystėje, jie

svajojo, kad nors pagonys ir yra priimti į judėjų Bažnyčios bendrystę per Mesiją, vis dėlto senoji santvaka turi

išlikti nepakitusi iki pasaulio pabaigos.“ (J.Brown).

Ne tik seni jų pačių supratimai, bet ir aplinkybės vis labiau „spaudė“ tikinčius judėjus. Visa tai gundė

juos išsižadėti krikščionybės. Mes skaitome apie jų persekiojimus Apaštalų darbuose (Apd. 8:1) ir žymus

eruditas A.Saphir - atsivertęs judėjas - taip pat rašė: „Tuomet kilo dar vienas tikinčiųjų persekiojimas, ypač

nukreiptas prieš apaštalą Paulių. Festus mirė apie 63 metus ir vyriausiuoju kunigu esant Ananijui, kuris buvo

palankus sadukiejams, judėjai krikščionys buvo persekiojami kaip Įstatymo laužytojai. Kai kurie iš jų buvo

užmėtyti akmenimis. Nors ši bausmė negalėjo būti taikoma dažnai, vis dėlto tikintieji buvo žiauriai

persekiojami. Jų turtas buvo atimamas, nors tai buvo menkas praradimas, palyginus su tuo, kad jie buvo

išmetami iš šventų ir kiekvienam izraelitui brangių vietų. Jie buvo atskirti nuo Dievo garbinimo. Jie buvo

laikomi nešvariais ir apostatomis. Vienintelę galimybę sugrįžti suteikė tik išsižadėjimas tikėjimo Jėzumi.

Jiems buvo draudžiama ateiti į Šventyklą, jie buvo atskirti nuo aukuro, aukų, vyriausiojo kunigo ir Viešpaties

namų. Jų širdys buvo perdurtos, nes dėl tikėjimo Mesiju, jie buvo atskiriami nuo Mesijo tautos. Dėl Izraelio

šlovės Vilties jie buvo ištremti iš žemės, kurią Dievas jiems paskyrė, kurioje Jis gyveno, kurioje buvo visi

simboliai ir apeigos, teikusios tiek džiaugsmo ir jėgų jų tėvams. Jie jau buvo ne Sandoros vaikai, o blogesni

už pagonis, atskirti nuo Izraelio tautos. Tai buvo iš tiesų didelis ir paslaptingas išbandymas. Jie įsikibo į

pažadus, duotus jų tėvams; jie vis dar su viltimi meldėsi, kad tauta priims Mesiją. Tai buvo pats sunkiausias

tikėjimo išbandymas. Jų ištikimybė Kristui atskyrė juos nuo visų šventų Jeruzalės teisių ir privilegijų.“.

Taigi matome, kad tuo metu būtinai reikėjo tvirto, tikslaus ir nuoseklaus santykio tarp krikščionybės ir

judaizmo apibrėžimo. Velnias nepraleido galimybės įtikinti judėjus, kad jų tikėjimas Jėzumi iš Nazareto buvo

klaida, melas ir netgi nuodėmė. Nejaugi jie buvo teisūs, kai dauguma jų brolių pagal kūną, tarp kurių buvo

beveik visi gerbiami Sinedriono nariai ir kunigai, klydo? Ar Dievas yra patenkintas, kad jie tapo Nukryžiuotojo

sekėjais? O galbūt šios aplinkybės kaip tik parodo, kad Jis rūstauja ant jų? Kita vertus, tikintis Izraelio likutis

laukė greito Kristaus sugrįžimo, bet praėjo 30 metų, o Jis dar nepasirodė. Taigi jų situacija buvo kritiška ir

reikėjo kažkokios greitos pagalbos, kuri sustiprintų jų tikėjimą, apšviestų jų protą ir suteiktų išsamesnį

krikščionybės paaaiškinimą Senojo Testamento šviesoje. Todėl Dievas iš savo gailestingumo įkvėpė apaštalą

parašyti jiems laišką.

Kokia šio laiško tema? Nuostabus krikščionybės pranašumas prieš judaizmą. Krikščionybės esmė,

substancija, centras, šviesa ir gyvenimas yra Kristus. Todėl Šventoji Dvasia šiame laiške parodo nepalyginamą

Kristaus pranašumą prieš tai, kas vyko anksčiau. Visi objektai, kuriais taip didžiavosi izraelitai, vienas po kito

yra pašalinami ir Dievo Sūnaus šlovėje visiškai nublanksta bei praranda prasmę. Pirmiausia mums parodoma

Jo pranašumas prieš pranašus: „Daug kartų ir įvairiais būdais praeityje Dievas yra kalbėjęs tėvams per

pranašus, o šiomis paskutinėmis dienomis prakalbo mums per Sūnų, kurį paskyrė visa ko paveldėtoju ir per

kurį sutvėrė pasaulius. Jis yra Dievo šlovės spindesys ir Jo esybės tikslus atvaizdas, viską laikantis savo jėgos

žodžiu...“ (Hebr. 1:1-3). Antra, Jo pranašumas prieš angelus: „Jis (...) tapdamas tiek pranašesnis už angelus,

kiek prakilnesnį už juos paveldėjo vardą.“ (Hebr. 1:4). Trečia, Jo pranašumas prieš Mozę (Hebr. 3:1-9).

Ketvirta, Jo pranašumas prieš Jozuę (Hebr. 4:1-9). Penkta, Jo pranašumas prieš Aaroną (Hebr. 5:1-7:18). Šešta,

Jo pranašumas prieš visas judaizmo apeigas. Čia parodomaa Naujosios Sandoros pranašumas prieš Senąją

(Hebr. 7:19-10:29). Septinta, Jo pranašumas prieš visus Senojo Testamento šventuosius (Hebr. 11:1-12:3).

Viešpatyje Jėzuje Kristuje krikščionys turi substanciją ir realybę, į kurią rodė judaizmo įvaizdžiai ir šešėliai.

Pastebėkime kaip dažnai šiame laiške yra vartojamas žodis „geresnis“. Tuo parodoma visko, kas yra

krikščionybėje, pranašumas prieš tai, ką seni šventieji turėjo judaizme. Hebr. 1:4 skaitome, kad Kristus yra

geresnis (pranašesnis) už angelus; Hebr. 7:19 kalbama apie geresnę (tvirtesnę) viltį; Hebr. 7:22 - apie geresnę

Sandorą; Hebr. 8:6 - apie geresnius pažadus; Hebr. 9:23 - apie geresnes aukas; Hebr. 10:34 - apie geresnį

turtą; Hebr. 11:16 - apie geresnę tėvynę; Hebr. 11:35 - apie geresnį (prakilnesnį) prisikėlimą ir Hebr. 11:40 -

apie geresnius dalykus. Taip pat čia galime surasti septynis didžius dalykus, t.y. didįjį išgelbėjimą (Hebr. 2:3),

didį vyriausiąjį Kunigą (Hebr. 4:14), aukštesnę ir tobulesnę Palapinę (Hebr. 9:11), didžiąją kentėjimų kovą

(Hebr. 10:32), didelį atlygį (Hebr. 10:35), didįjį liudytojų debesį (Hebr. 12:1), didįjį avių Ganytoją (Hebr.

13:20).

Judėjai buvo raginami žiūrėti ne į tai, ką prarado, o į tai, ką gavo. Pastebėkite kaip dažnai yra sakoma

„mes turime“: mes turime vyriausiąjį Kunigą (Hebr. 4:14; 8:1), sielos inkarą (Hebr. 6:19), geresnį ir išliekantį

turtą (Hebr. 10:34), aukurą (Hebr. 13:10). Vėl ir vėl galime stebėti kaip judėjai yra raginami pamiršti tai, kas

buvo praeityje ir žiūrėti į tai, kas yra priešakyje. Šiame laiške nuolat kreipiamas žvilgsnis į ateitį. Hebr. 2:5

kalbama apie ateities pasaulį; Hebr. 6:5 - apie ateinantį amžių; Hebr. 8:10 - apie Naująją Sandorą; Hebr. 9:11

ir 10:1 - apie būsimas gėrybes; Hebr. 9:28 - apie būsimą išgelbėjimą; Hebr. 10:37 - apie ateinantį Atpirkėją;

Hebr. 11:14 ir 13:14 - apie būsimą miestą.

Visame šiame laiške didelė svarba yra teikiama Kristaus kunigystei. Judaizmo centras buvo Šventykla

ir kunigystė. Todėl Šventoji Dvasia čia detaliai parodė, kaip dabar tikintieji turi Kristuje tai, ką simbolizavo

kunigai. Atidžiai turime skaityti Hebr. 2:17; 3:1; 4:14-15; 5:6,10; 6:20; 7:26; 8:1; 9:11; 10:21. „Nors

krikščionys judėjai buvo atskirti nuo Šventykos ir jos kunigų, apaštalas jiems primena: mes turime tikrąją

šventyklą, didįjį vyriausiąjį Kunigą, tikrąjį aukurą, auką, visas atnašas ir įėjimą į šventų Švenčiausiąją.“

(A.Saphir).

Kokios yra šio laiško dalys? J.Brown labai aiškiai jas parodė, todėl mes galime tik pakartoti tai, ką jis

sako: „Laiškas yra dalinamas į dvi dalis. Pirmoji yra doktrina, o antroji - praktika (galbūt nėra taip tikslu -

A.W.Pink). Patebėkime, kad pirmoje dalyje nieko nekalbama apie pareigas, o antroje - nieko apie doktriną.

Pirmoji dalis prasideda nuo laiško pradžios ir baigiasi 10:18. Antroji prasideda nuo 10:19 ir tęsiasi iki laiško

pabaigos. Krikščionybės pranašumas prieš judaizmą yra didžioji doktrina, kurios moko šis laiškas; o

pastovumas tikėjime ir religijos išpažinime yra didžioji pareiga, pabrėžiama jame“.

Kokios yra jo charakteristikos? Daugeliu atžvilgių laiškas Hebrajams skiriasi nuo visų kitų Naujojo

Testamento laiškų. Jame nėra nurodomas laiško autorius, nėra jokio pasveikinimo pradžioje, neminima, kam

jis yra skirtas. Senojo Testamento įvaizdžiai čia yra paaiškinami daug plačiau negu kituose laiškuose. Kristaus

kunigystė tobulai apreiškiama tik čia, įspėjimai apie tikėjimo išsižadėjimą yra labai dažni ir griežti. Daug

labiau pabrėžiama kantrybė ir pastovumas. Taip yra dėl kūniškos tautybės tų, kuriems jis skirtas, ir dėl to laiko

aplinkybių. Jei mes pamiršime šias charakteristikas, laiškas Hebrajams daug kur mums bus tamsus ir

nesuvokiamas. Didelė dalis kalbos būdo, įvaizdžių, nurodymų yra suprantami tik Senojo Testamento, kurio

pamatas yra judaizmas, šviesoje. Jei mes neišlaikysime to prieš savo akis, tokios eilutės kaip „mūsų nuodėmių

nuplovimas (Hebr. 1:3), „sabato poilsis tebepasilieka Dievo tautai“ (Hebr. 4:9), „todėl palikę pradinį Kristaus

mokymą, veržkimės prie tobulumo...“ (Hebr. 6:1), „apšlakstymu apvalę širdis nuo nešvarios sąžinės ir nuplovę

kūną švariu vandeniu“ (Hebr. 10:22), „turime aukurą“ (Hebr. 13:10) ir daug kitų, mums bus tiesiog

nesuprantamos.

Pirmą kartą šiame laiške Kristus yra minimas kaip sėdintis Didybės dešinėje aukštybėse (Hebr. 1:3).

Taigi krikščionybė turi santykį su dangišku Kristumi. Pastebėkime ir kitas vietas šia tema: Hebr. 1:13; 8:1;

10:12; 12:2. Pradžioje kalbama apie dangišką Kristų, o toliau (ir tai labai tinka) apie dangišką pašaukimą

(Hebr. 3:1), apie dangišką dovaną (Hebr. 6:4), apie dangiškus dalykus (Hebr. 8:5), apie dangišką tėvynę (Hebr.

11:16), dangišką Jeruzalę (Hebr. 12:22) ir apie šventišką pirmgimių, kurie yra įrašyti danguje, susirinkimą

(Hebr. 12:23). Tokį dėmesio nukreipimą į dangiškus dalykus bus nesunku suprasti, jei prisiminsime, kad šis

laiškas yra skirtas tiems, kurių paveldėjimas, religiniai santykiai ir viltys buvo žemiški.

Hebr. 13:22 aiškiai apibūdina šio laiško charakterį: „Aš maldauju jus, broliai, kantriai priimkite šį

paraginimo žodį; juk parašiau trumpai“. Apie šią eilutę A.Saphir sakė: „Pagrindinė šio laiško mintis yra

Naujosios Sandoros šlovė, kuri yra pastatoma šalia Senosios Sandoros šlovės. Ši mintis yra vystoma

nuosekliai, vis dėlto autoriaus tikslas visose dalyse yra labai praktiškas. Jis visur ragina tikinčiuosius. Niekada

nepameta iš akių brolių tykančių pavojų ir jų troškimų. Sąžinė ir pats gyvenimas yra visada prisimenami. Tai

daugiau yra paraginimo žodis negu mokymas (...) visuose argumentuose, visose doktrinose, visuose

palyginimuose pagrindinis laiško tikslas yra raginimas likti pastoviais“. Tai ir yra šio laiško išskirtinumas.

Kituose laiškuose apaštalas retai pertraukia savo argumentus tam, kad paragintų ar įspėtų tikinčiuosius.

Dažniausiai jis pradėdavo nuo doktrinos išdėstymo ir baigdavo praktiniais patarimais bei paraginimais. Tačiau

ypatinga judėjų padėtis ir ypatinga jo meilė jiems (Rom. 9:3) paaiškina šią išimtį.

Tai, ką dabar kalbėjome, patvirtina Hebr. 11-as skyrius. Nė vienoje kitoje Biblijos knygoje nerandame

tokio ilgo ir detalaus gyvenimo tikėjimu aprašymo. O čia vienas ir pats ilgiausias laiško skyrius yra skirtas

jam. To priežastį nesunku surasti. Jie augo ritualų sistemoje, kurioje didelę reikšmę turėjo įvaizdžiai ir išorinės

apeigos, todėl, kaip niekas kitas, buvo gundomi gyventi regėjimu. Būtent dėl to jiems reikėjo ypatingo ir

detalaus gyvenimo tikėjimu aprašymo. Kadangi pavyzdys yra geriau už paliepimą, nes jis lengviau

suprantamas ir prieinamas širdžiai, Šventoji Dvasia nusprendė šią temą išdėstyti remdamasi visa šventųjų,

užrašytų Izraelio raštuose, istorija. Svarbiausia čia yra tai, kad mes suvoktume termino „tikėjimas“ pilnatvę.

A.Saphir teisingai sakė: „Šv.Rašte tikėjimas yra daugiau negu tik pasitikėjimas Jėzumi asmeniniame

išgelbėjime. Tai yra pagrindinis dalykas, bet turime būti tikri, jog suprantame tai teisingai ir giliai. Tikėjimas,

kaip apaštalas moko laiške Hebrajams, yra matyti dalykus, kurie nėra matomi ir laikini. Tai yra pirmenybės

teikimas dvasiniams ir amžiniems, o ne laikiniems ir nuodėmingiems dalykams; tai yra pasitikėjimas Dievu ir

Jo žodžiu; tai yra užtikrintumas tuo, kuo viliamasi, įsitikinimas tuo, kas nematoma. Taip visa šio laiško

doktrina ir visi pavyzdžiai yra nukreipti tiesiai į širdį ir sąžinę; jie šaukia gyvenimui ir tikėjimui. Tai yra

nuolatinis ir karštas šaukimas artintis prie Jėzaus, vyriausiojo Kunigo; kvietimas tikram ir realiam garbinimui.

Tai yra skubus ir mylintis raginimas būti tvirtiems, kantriems, nepamesti vilties, pasilikti Dievo artume,

Viešpaties Jėzaus meilėje ir paguodoje bei didelio liudytojų debesio bendrystėje“.

Dar vienas būdingas šiam laiškui bruožas yra nuolatinis įspėjimas apie apostazę. Patys didžiausi

įspėjimai apie tokį pavojų yra būtent šiame laiške. Hebr. 2:1-3 daugelyje trečio ir ketvirto skyrių vietų, Hebr.

6:4-6; 10:26-29; 12:15-17 kalba apie tai. Mes jau kalbėjome apie to priežastis: brangios judėjų viltys

neišsipildė, persekiojimai buvo žiaurūs ir ilgi. Be to, Dievo teismas turėjo tuoj ištikti Jeruzalę (70 m.).

Kokia yra šio laiško vertė? Šis laiškas yra ypatingai turtingas įrodymais apie Šv.Rašto dievišką

įkvėpimą. Tai galime matyti iš to, kaip apaštalas kalba apie Senąjį Testamentą ir kaip jį naudoja. Hebr. 1:5-9

jis cituoja Psalmes, 2Samuelio knygą, Pakart.Įst. knygą. Jis cituoja jas taip, lyg pats Dievas būtų tai pasakęs.

Jis rašo: „Dievas sako“, ir Hebr. 10:6-8; 3:7 - „Šventoji Dvasia sakė“. Pastebėkite, kad cituodamas Senąjį

Testamentą, apaštalas pasveria atidžiai kiekvieną žodį ir dažnai ant vieno jo sakinio stato pamatinę tiesą.

Pažiūrėkime į keletą pavyzdžių: matome, kaip Hebr. 2:8 apaštalas aiškina žodį „visa“. Hebr. 2:11-12,

cituodamas Psal. 22:22, daro išvadą, kad išsireiškimas „mano broliai“ kalba apie Dievo Sūnaus žmogiškos

prigimties prisiėmimą. Pastebėkime, kad Hebr. 3:7-19 ir 4:2-11, cituodamas 95-ą psalmę, jis viską stato ant

žodžių „šiandien“, „Aš prisiekiau“, „mano poilsis“. Taip pat Hebr. 3:2-6 jo išvados kilo iš Skaičių 12:7 žodžių

„tarnas“, „mano namai“. 8-ame skyriuje visi jo argumentai remiasi į žodį „naujas“, kurį randame Jer. 31:31.

Taip pat Hebr. 12:5-9 jis cituoja Pat. 3:11. O Hebr. 12:26-27 jo žodžiai neatsiejami nuo Hagėjo 2:6-7. Argi ne

akivaizdu, kad Pauliui Šv. Raštas buvo Dievo įkvėptas?

Evangelinę šio laiško vertę pripažįsta visos krikščioniškos denominacijos. Šiame laiške aiškiai

parodoma didžiosios Aukos, paaukotos vieną kartą visiems laikams, grožis, veiksmingumas ir rezultatas.

Kristus pats apvalė mus nuo nuodėmių (Hebr. 1:3). Jis gali išgelbėti visada (Hebr. 7:25), savo vienintele auka

Jis amžiams padarė tobulus šventinamuosius (Hebr. 10:14), savo krauju Jis atvėrė naują ir gyvą kelią savo

tautai į šventų Švenčiausiąją (Hebr. 10:19-20). Tai yra tik kai kurie nuostabūs šio laiško pareiškimai. Norint

pabrėžti neįkainojamą Kristaus atpirkimo vertę, čia kalbama apie amžiną išgelbėjimą (Hebr. 5:9), amžiną

atpirkimą (Hebr. 9:12) ir apie amžiną paveldėjimą (Hebr. 9:15).

Doktrininė šio laiško vertė negali prilygti jokiai kitai Šv. Rašto knygai, netgi nė laiškui Romiečiams.

Kai yra tikima jo mokymu, kai jis tampa kūnu gyvenime, tuomet ritualizmas ir legalizmas (pagrindiniai

krikščionybės priešai) gauna mirtiną smūgį. Nė vienoje kitoje Biblijos knygoje Romos bažnyčios sofizmai ir

melas nėra taip aiškiai apšviečiami kaip šiame laiške. Čia aiškiai ir plačiai nušviečiamos popiežizmo klaidos

ir tai buvo užrašyta dar prieš šiai demoniškai sistemai įsitvirtinant. Vienas puritonas teisingai pasakė: „Dievas,

žinodamas, kad nuodingos erezijos pasklis iš Romos, paruošė joms priešnuodį“.

Tačiau tikriausiai didžiausia jo vertė yra Senojo Testamento įvaizdžių paaiškinime. Čia mes esame

mokomi, kad Palapinė ir viskas, kas joje yra, kunigai ir jų tarnavimas, įvairios aukos ir atnašos buvo nukreipti

į Viešpaties Jėzaus asmenybę, tarnavimą ir šlovę. Apie Izraelio kunigus yra sakoma: „Jie tarnauja dangiškųjų

dalykų paveikslui ir šešėliui...“ (Hebr. 8:5). Pirmoji Palapinė buvo „...dabartinio laikotarpio atvaizdas.“ (Hebr.

9:9), apeiginis įstatymas buvo „būsimųjų gėrybių šešėlis.“ (Hebr. 10:1), Melchizedekas buvo Kristaus įvaizdis

(Hebr. 7:15). Izaokas taip pat buvo Jo įvaizdis (Hebr. 11:9) ir t.t.

Kas buvo šio laiško autorius? Aš esu įsitikinęs, kad tai buvo Paulius. Nors jis buvo išskirtinai pagonių

apaštalas (Rom. 11:13), vis dėlto jo tarnavimas nebuvo apribotas vien jais. Tai Apaštalų darbai aiškiai parodo.

Jo atsivertimo momentu Viešpats pasakė: „...jis yra mano išrinktas indas, kuris neš mano vardą pagonims,

karaliams ir Izraelio vaikams.“ (Apd. 9:15). Pastebėkime tai, kad Izraelio vaikai paminėti paskutinėje vietoje,

o laiškas Hebrajams buvo taip pat vienas iš paskutinių jo laiškų. Tai, kad šį laišką parašė Paulius, akivaizdu iš

Petro žodžių: „...kaip jums parašė mūsų mylimas brolis Paulius pagal jam duotą išmintį.“ (2Petro 3:15). Petras

rašė atsivertusiems judėjams, kaip ir skaitome pirmo laiško pirmose eilutėse. 2Petro 3:1 sako, kad šis laiškas

yra skirtas tiems patiems žmonėms kaip ir pirmasis. Toliau jis kalba apie tai, kad brangus brolis Paulius jiems

parašė. Jei tai nėra laiškas Hebrajams, kur tuomet yra tas laiškas?

1 skyrius

Kristaus pranašumas prieš pranašus I (Hebr. 1:1-3)

Pradžioje aš noriu pateikti dar kelis įrodymus, jog apaštalas Paulius buvo šio laiško autorius. Pirmiausia

jame surasime kai kuriuos tik Pauliui būdingus rašymo bruožus. Pažiūrėkime į skaičių vartojimą. Čia yra labai

ryškus panašumas tarp Rom. 8:35-39 ir Hebr. 12:18-24. Laiške Romiečiams Paulius išvardija visą eilę dalykų,

kurie negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės Jėzuje Kristuje. Atidus skaitytojas pastebės, kad jų yra

septyniolika ir jie yra padalinti į septynis (Rom. 8:35) ir dešimt (Rom. 8:38-39). Hebr. 12:18-24 piešiamas

kontrastas tarp Sinajaus kalno ir Siono kalno ir vėl yra paminima septyniolika detalių ir vėl jos yra padalinamos

į septynias ir dešimt. Hebr. 12:18-19 apaštalas kalba apie Sinajaus kalną ir išvardija septynis dalykus, o Hebr.

12:22-24 - apie Siono kalną ir čia išvardija dešimt dalykų: Siono kalną, gyvojo Dievo miestą, dangišką

Jeruzalę, nesuskaitomus tūkstančius angelų, šventišką susirinkimą, danguje įrašytų primagimių bažnyčią, visų

Teisėją Dievą, ištobulintųjų teisiųjų dvasias, Naujosios Sandoros Tarpininką Jėzų, apšlakstymą krauju.

Prsiminkime taip pat Gal. 5:19-21, kur Paulius aprašydamas kūno darbus, išvardija jų septyniolika. Kiek man

žinoma, nė vienas kitas Naujojo Testamento autorius nevartojo skaičiaus 17 tokiu būdu.

Dar pažiūrėkime į jo vartojamus terminus. Aš parodysiu tik vieną. Hebr. 2:10 kalbama apie tai, kad

Kristus nuves daugybę vaikų į garbę. Tik vienintelis Paulius iš visų apaštalų, rašiusių laiškus, vartoja terminą

„vaikai“. Kiti naudoja kitą graikišką žodį, kuris taip pat reiškia „vaikai‘.

Doktrininę paralelę galime matyti palyginę Rom. 8:16 ir Hebr. 10:15 bei 1Kor. 3:13 ir Hebr. 5:12-14.

Kas gali abejoti, kad Šventoji Dvasia naudojo tą pątį autorių abiems šiems laiškams?

Laiško pabaigoje (Hebr. 13:18) skaitome, kaip autorius prašo melstis už jį. Kituose laiškuose Paulius

taip pat prašo melstis už jį. Tačiau nė vienas kitas autorius neprašo to pas tuos, kuriems yra skirtas jo laiškas.

Galiausiai Timotiejus buvo šio laiško autoriaus draugas (Hebr. 13:23). Jis visada buvo su Pauliumi (2Kor. 1:1,

Kol. 1:1; 1Tes. 1:1), jis buvo jo mokinys ir niekur neskaitome, kad būtų tarnavęs su kuo nors kitu.

Šiame laiške yra ir daugiau tik Pauliui būdingų bruožų. Jį parašė tas, kuris buvo kalėjime (Hebr. 10:34);

kuris buvo atskirtas nuo judėjų krikščionių (Hebr. 13:19). Ar tai nerodo, kad Paulius rašė šį laišką būdamas

Romoje (Apd. 28:30)? Be to, jei laiškas Hebrajams nebuvo parašytas Pauliaus, tuomet jo laiškų Naujajame

Testamente yra trylika, o tai visuomet siejasi su blogiu. Tačiau, jei šis laiškas yra Pauliaus, tuomet jo laiškų

yra keturiolika, t.y. 2 x 7. Septyni yra tobulumo skaičius, o du reiškia liudytojus. Todėl šis Viešpaties tarnas

buvo tobulas liudytojas tiek judėjams, tiek pagonims. Ir paskutinis ženklas yra ypač ryškus. 2Tes. 3:17

skaitome: „Šis pasveikinimas prirašytas mano, Pauliaus, ranka. Tai ženklas kiekviename laiške: taip aš rašau.

Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus malonė tebūna su jumis visais. Amen“. Jei skaitytojas peržvelgs visus kitus

trylika Pauliaus laiškų, jis pamatys, kad visi jie baigiasi taip pat. O Jokūbo, Petro, Jono ar Judo laiškuose to

nerasime. Tai buvo išskirtinis Pauliaus ženklas. Pagal jį galime atskirti visus jo laiškus. Ir šio laiško pabaigoje

skaitome: „Malonė tebūna su jumis visais. Amen“. Tai dar kartą rodo, jog šis laiškas buvo parašytas Pauliaus.

Aš noriu pasakyti ir dar vieną priežastį, kodėl Paulius turėjo būti šio laiško autorius. Knygoje „Kodėl

yra keturios evangelijos?“ aš kalbėjau apie Dievo išmintį parenkant keturis vyrus, kurie jas užrašytų. Jose mes

galime aiškiai matyti, kaip kiekvienas iš jų buvo pats tinkamaiausias tos evangelijos užrašymui. Taip yra ir

čia. Visame laiške Hebrajams Kristus yra pristatomas kaip Tas, kuris yra pašlovintas danguje. Būtent tokį Jį

Paulius matė pirmą kartą (Apd. 26:19). Taigi jis buvo labai tinkamas pristatyti hebrajams jų atmestąjį Mesiją,

stovintį Dievo dešinėje. Jis matė Jį ten, išskyrus Steponą bei Joną, daugiau niekas Jo tokio nematė.

Galbūt jūs paklausite, kodėl tada laiško pradžioje nėra Pauliaus vardo? Čia galimi trys atsakymai. Pirma,

laiškas yra skirtas atsivertusiems judėjams, o Paulius nebuvo jų apaštalas. Jis buvo pagonių apaštalas. Antra,

jo vardas pačioje pradžioje tikriausiai būtų kliūtis daugelių judėjų skaitytojų (plg.: Apd. 21:27-28; 22:17-22).

Trečia, pats didžiausias šio laiško tikslas yra išaukštinti Kristų, jame Jis yra Apaštalas (Hebr. 3:1). Todėl visai

netiktų, jei Paulius čia minėtų savo apaštalystę. Tačiau eikime dabar prie laiško. „Daugelį kartų ir įvairiais

būdais praeityje Dievas yra kalbėjęs tėvams per pranašus, o šiomis paskutinėmis dienomis prakalbo mums per

Sūnų, kurį paskyrė visa ko paveldėtoju ir per kurį sutvėrė pasaulius. Jis, Dievo šlovės spindesys ir Jo esybės

tikslus atvaizdas, viską laikantis savo jėgos žodžiu, pats nuplovęs mūsų nuodėmes, atsisėdo Didybės dešinėje

aukštybėje.“ (Hebr. 1:1-3). Šios eilutės ne tik yra prologas, bet ir viso laiško doktrinos santrauka. Čia mums

trumpai, bet akivaizdžiai parodomas krikščionybės pranašumas prieš judaizmą. Apaštalas pradeda laišką,

bandydamas kuo mažiau sukelti judėjų skaitytojų priešiškumą. Jis pradeda, pripažindamas, kad judaizmas

buvo dieviška santvarka: Dievas kalbėjo jų tėvams. „Jis patvirtina doktriną, kuria taip didžiavosi judėjai, t.y.

jiems buvo patikėtas Dievo žodis ir Mozės bei pranašų raštai negalėjo būti atmesti, nes juose Dievas apreiškė

savo valią.“ (A.Saphir).

Svarbu pastebėti, kad Naujasis Testamentas - evangelija pagal Matą - prasideda nuo Seno Testamento

istorijos santraukos; nuo Abraomo iki Dovydo; nuo Dovydo iki ištrėmimo į Babiloniją; nuo ištrėmimo į

Babiloniją iki Jėzaus; taip pat primenama, kad apie Emanuelį kalbėjo Izaijas (Mato 1:23). O ir laiškai prasideda

nuo to, kad Evangelija iš anksto buvo Dievo pažadėta per pranašus (Rom. 1:2). Apaštalas, patvirtinęs, kad

Dievas kalbėjo tėvams per pranašus, iš karto priduria, kad dabar Dievas kalba per Sūnų. „Pagrindinis šio laiško

tikslas yra parodyti skirtumą tarp Senosios ir Naujosios Sandoros. Tačiau šis skirtumas remiasi į jos

vientisumą. Mes nesuvoksime jos skirtumų, jei iš pradžių nežinosime jos panašumų. Naujoji Sandora

nesiskiria nuo Senosios taip, kaip Dievo pažinimo šviesa skiriasi nuo pagonybės tamsos ir nepažinimo. Senoji

Sandora taip pat buvo iš Dievo, ji taip pat buvo šlovinga. Naktis, kai šviečia pranašysčių ir įvaizdžių žvaigždžių

šviesa yra nuostabi, bet patekėjus saulei, mes pamirštame budėjimo valandas ir laukimą; dabar ryški bei

džiaugsminga dienos šviesa apšviečia mums amžinos ir dangiškos šventyklos realybę ir esenciją.“ (A.Saphir).

Pažiūrėkime dabar į kiekvieną šių eilučių žodį:

„Dievas“ (1 eil.). Čia kalbama apie Tėvą, nes antroje eilutėje parašyta „per Sūnų“, bet ir kiti Trejybės

asmenys nėra pamirštami. Senojo Testamento metu Dievas kalbėjo per savo Sūnų (Išėjimo 3:2,5; 1Kor. 10:9)

ir per Šventąją Dvasią (Apd. 28:25; Hebr. 3:7). Trejybė buvo vieninga, bet, kaip sakoma, vienas Asmuo veikė

dėl kito. Aiškų to pavyzdį randame Prad. 19:24, kur sakoma, kad Viešpats Sūnus pasiuntė ugnį ant Sodomos

ir Gomoros nuo Viešpaties Tėvo.

„Dievas... kalbėjo“ (1 eil.). Dievas nėra nebylys. Gyvas ir tikras Dievas, kitaip negu pagonių stabai, nėra

nebylys. Šv.Rašto Dievas kitaip negu filosofų ir evoliucionistų „pirmoji Priežastis“ nėra tylus. Pasaulio

sukūrimo pradžioje matome Dievą kalbantį: „Dievas tarė: „Teatsiranda šviesa“ ir atsirado šviesa.“ (Prad. 1:3).

„Jis tarė – ir įvyko; Jis įsakė - ir atsirado.“ (Psal. 33:9). Jis kalbėjo ir kalba žmonėms. Už tai mes turime būti

dėkingi Jam.

„Daugelį kartų ir įvairiais būdais praeityje Dievas yra kalbėjęs... prakalbo“ (1-2 eil.). Dievas kalbėjo

ne vieną ir ne du kartus, o daugelį kartų. „Daugelį kartų“ graikų kalboje reiškia „įvairiai“. Nuo Abraomo iki

Malachijo buvo 1500 metų laikotarpis ir visą tą laiką Dievas kalbėjo dažnai: kartais trumpai, kartais ilgai.

Apaštalas čia ruošia dirvą krikčionybės pranašumo parodymui. Dieviškas apreiškimas Mozės eros laiku buvo

fragmentiškas. Judėjai norėjo supriešinti Mozę su Kristumi (Jono 9:28), bet apaštalas pripažįsta, kad Dievas

kalbėjo ir anksčiau Izraeliui. Tačiau kaip? Ar Jis pilnai jiems apreiškė savo mintis? Ne. Senajame Testamente

matome tik retus apreiškimo šviesos spindulius, o ne šviesos pilnatvę. Prisiminkime, kaip Dievas palaipsniui

atskleisdavo Izraeliui savo charakterį per įvairius vardus ir Jo pranašystes apie Mesijo atėjimą. Tai buvo „...čia

truputį, ten truputį.“ (Izaijo 28:10).

„...įvairiais būdais praeityje Dievas yra kalbėjęs...“ (1 eil.). Dauguma Rašto aiškintojų mano, kad šie

žodžiai kalba apie skirtingus būdus, kaip Dievas apsireiškė pranašams. Kartais Jis kalbėdavo pats, kartais

pasiųsdavo angelus (Prad. 19:1), kartais Jis kalbėdavo balsu, kartais per sapnus ir regėjimus. Tačiau aš kartu

su J.Brown manau, kad čia kalbama apie tai, kaip Dievas kalbėjo tėvams per pranašus, o ne kokiu būdu Jis

apreikšdavo savo valią jiems asmeniškai. „Kartais apreiškimas būdavo perduodamas per įvaizdžius ar

simbolinius veiksmus, kartais per palyginimus, kartais per atskirus simbolius, o kartais, nors ir labai retai,

aiškia kalba. Apreiškimas kartais būdavo tarsi istorijos pasakojimas, kartais kaip pamokslas ar argumentuotas

pokalbis; kartais jis buvo perduodamas kaip proza, o kartais kaip poema.“ (J.Brown). Čia galime aiškiai matyti

Dievo suverenumą. Jis neveikdavo visada vienodai ir nekalbėdavo visada tuo pačiu būdu su tėvais. Jis

kalbėdavo per pažadus ir pranašystes; per įvaizdžius; per paliepimus ir įsakymus; per įspėjimus ir raginimus.

„...praeityje Dievas yra kalbėjęs tėvams per pranašus.“ (1 eil.) Taip apaštalas užantspauduoja dieviško

įkvėpimo antspaudu Senojo Testamento raštus. „Tėvai“ parodo, kad Dievas kalbėjo su izraelitais (Luko 1:55)

ir kalbėjo jiems per pranašus. Dievo rankose buvo pranašų širdis ir protas; Jis nukreipdavo jų liežuvius, kad

jie kalbėtų ne iš savęs, o tik Jo žodžius (žr.: 2Petro 1:21). Kartais pranašai tai aiškiai suprasdavo (2Sam. 23:2).

Čia galime pridurti, kad „pranašas“ reiškia Dievo atstovas (Prad. 20:7; Išėjimo7:1; Jono 4:19 - moteris suprato,

kad Dievas kalba su ja; Apd. 3:21).

„...o šiomis paskutinėmis dienomis prakalbo mums per Sūnų.“ (2 eil.). Apaštalas, aprašęs judėjams duotą

apreiškimą, dabar atsigręžia į krikščionis ir pradeda tai daryti antitezine forma. Dievas, kuris kalbėjo mūsų

tėvams, dabar kalba mums. Dievas, kuris kalbėjo praeityje, dabar prakalbo paskutinėmis dienomis. Dievas,

kuris kalbėjo per pranašus, dabar kalba per Sūnų. „Evangelijos apreiškime nėra nieko, kas atitiktų žodžius

„daug kartų“ ar „įvairiais būdais“. Evangelija, palyginus ją su judaizmo netobulumu, įvairove ir neaiškumu,

buvo apreikšta pilnai, paprastai ir aiškiai.“ (J.Brown). „Dievo valios apreiškimas dalimis („kalbėjo daug

kartų“) parodo skirtumą tarp Senojo Testamento ir Evangelijos, nes dabar Dievas apreiškė savo valią pilnai.

Sūnus, būdamas žemėje, atskleidė visą Dievo valią Bažnyčiai iki pasaulio pabaigos. Jis pats sakė: „...jums

paskelbiau viską, ką iš savo Tėvo girdėjau.“ (Jono 15:15), „...Guodėjas - Šventoji Dvasia, kurią mano vardu

Tėvas atsiųs - mokys jus visko ir primins viską, ką jums sakiau.“ (Jono 14:26) ir samarietė sakė: „Žinau, jog

ateina Mesijas (tai yra Kristus). Atėjęs Jis mums viską paskelbs.“ (Jono 4:25). Galbūt kažkas pasakys, kad

apaštalams buvo daug dalykų apreikšta vėliau. Ne, tai nebuvo kažkokie nauji dalykai, kurių Kristus nebūtų

kalbėjęs, vaikščiodamas žemėje.“ (Dr.Gouge).

Pagrindinis skirtumas čia yra tarp Senojo Testamento pranašų ir Naujojo Testamento Sūnaus. Nors

Šventoji Dvasia čia aiškiai neišdėstė šio pasikeitimo detalių, mes patys galime jas pamatyti. A.Saphir mato

septynis skirtumus: „Pirma, pranašų buvo daug; jie sekė vienas paskui kitą, gyveno skirtingais laikotarpiais.

Antra, Dievo apreiškimas buvo duotas įvairiais būdais: per palyginimus, regėjimus, įvaizdžius. Kiekvienas

pranašas turėjo ypatingą savo dovaną ir charakterį. Jų sugebėjimai ir padėtis skyrėsi. Trečia, jie buvo

nusidėjėliai (Izaijo 6:5; Dan. 10:8). Ketvirta, jie neturėjo Šventosios Dvasios nuolat. Jiems ateidavo žodis, bet

jie neturėjo Žodžio. Penkta, Jie patys iki galo nesuprato savo skelbiamos žinios (1Petro 1:10). Šešta, jie

nesuvokė viso Dievo apreiškimo Senojo Testamento laikais. Septinta, jie kaip ir Jonas Krikštytojas, galėjo tik

sakyti: „Aš nesu šviesa, aš tik atėjau liudyti apie šviesą.“. Tačiau visiškai kitaip buvo tada, kai atėjo Sūnus.

Tas apreiškimas, kurį Dievas davė pranašams, irgi buvo įkvėptas bei tikras, bet duotas per Sūnų yra žymiai

pranašesnis ir vertingesnis, nes Jis apreiškė visas Tėvo širdies paslaptis, Jo nutarimų pilnatvę ir Jo malonės

turtus.

„...šiomis paskutinėmis dienomis.“ (2 eil.). Šios eilutės neturime suprasti absoliučia prasme, tai yra tik

kontrastas žodžiui „praeityje“. Kristaus tarnavavimas pažymėjo „paskutines dienas“. Šventoji Dvasia norėjo

pabrėžti judėjams Evangelijos apreiškimo užbaigimą. Per pranašus Dievas davė pranašystes ir ženklus, o

Sūnuje buvo jų išsipildymas. „...atėjus laikų pilnatvei Dievas atsiuntė savo Sūnų...“ (Gal. 4:4). Daugiau nieko

neliko. Daugiau nebus jokių apreiškimų. Kristus yra paskutinis Dievo Atstovas. Užrašytas žodis buvo

atbaigtas. Pastebėkime, kaip Kristus padalina istoriją: anksčiau viskas rodė į Jį; dabar viskas grįžta prie Jo. Jis

yra visų Dievo planų centras.

„...prakalbo mums“ (2 eil.). Įvardis „mums“ rodo, kad Dievas kalbėjo to laiko judėjams, kuriems

priklausė tiek laiško autorius, tiek jo gavėjai. Tačiau tai tinka ir visiems, visoms vėlesnėms epochoms; visiems,

kuriuos pasieks žodis apie Dievo išgelbėjimą. Dievas, pilname savo valios apreiškime pristatydamas žmonių

išgelbėjimą per Jėzų Kristų, vis dar kalba kiekvienam, kuris turi galimybę skaityti Naująjį Testamentą arba

girdėti Evangeliją.“ (J.Brown).

„...prakalbo mums per Sūnų.“ (2 eil.). Pirmiausia Kristus yra Dievo Sūnus kaip antrasis Trejybės

Asmuo, Jis yra tikrasis Dievas. Antra, Jis tap pat yra įsikūnijęs Sūnus. Jis, prisiimdamas žmogišką prigimtį be

nuodėmės, ir toliau buvo Dievu, ir neatsisakė (kaip kai kurie moko) savo dieviškų savybių, nes jos yra

neatskiriamos nuo Dievybės. „Dievas buvo apreikštas kūne“ (1Tim. 3:16). Prieš Jam gimstant angelas sakė

Marijai: „gimęs iš tavęs (Žodis tapęs kūnu) bus vadinamas Dievo Sūnumi“ (Luko 1:35). Tas, kuris gimė

Betliejaus ėdžiose, buvo tas pats dieviškas Asmuo, egzistuojantis visą amžinybę, nors dabar ir prisiėmė

žmogaus kūną. Ir ši sąjunga tarp dieviškos ir žmogiškos Kristaus prigimties buvo tokia tobula, kad kartais jų

savybės tarsi persipindavo (Jono 3:13). Taip pat mūsų palaimintas Gelbėtojas šiose eilutėse yra pristatomas

kaip Tarpininkas, Dievas - Žmogus. Dievas kalbėjo per Jį (Jono 17:8,14).

Apibendrindami galime matyti, kaip šios pirmos laiško eilutės tris kartus parodo skirtumą kaip Dievas

kalbėjo judaizme ir kaip Jis kalba krikščionybėje. Pirma, judaizme Jis kalbėjo fragmentiškai ir nepilnai; o

dabar tobulai ir atbaigtai. Antra, judaizme Jis kalbėjo per nusidėjėlius žmones, o dabar - per savo šventą Sūnų.

Trečia, judaizme Jis kalbėjo praeityje, o krikščionybėje - paskutinėmis dienomis. Tai reiškia, kad Dievas jau

visą save apreiškė ir neliko nieko, kas dar turėtų būti pasakyta. Bet ar čia nėra kažko gilesnio ir labiau

palaiminto? Aš manau, kad yra, ir bandysiu tai toliau parodyti. Svarbiausia čia yra tai, kad Dievas kalba.

Tylintis Dievas yra nepažįstamas Dievas. Kalbantis Dievas apreiškia save. Viskas, ką mes galime žinoti apie

Dievą, ir viskas, ką mes galime pažinti, yra tai, ką Jis pats apie save pasakė savo žodyje. Vis dėlto šio laiško

pirmose eilutėse parodomas skirtumas tarp Dievo kalbėjimų. Izraeliui Jis apreiškė save praeityje, o dabar davė

jiems dar vieną apreiškimą paskutinėmis dienomis. Koks buvo šių dviejų skirtingų apreiškimų charakteris?

Kaip visi žinome, Dievo žodis turi dvi pagrindines dalis: Senąjį ir Naująjį Testamentą. Įdomu pastebėti, kad

skirtingos Dievo charakterio pusės, apreiškiamos šiuose Testamentuose, tiksliai atitinka Jono žodžius pirmame

jo laiške: „Dievas yra šviesa“ (1Jono 1:5), ir „Dievas yra meilė“ (1Jono 4:8). Atkreipkime dėmesį į šias dvi

sentencijas, kurios mums apreiškia, koks iš tiesų yra Dievas pats savyje.

„Dievas yra šviesa“. Taip Jis apsireiškė Senajame Testamente. Ką pirmiausia mes skaitome Jo žodyje?

„Tebūna šviesa...“ (Prad. 1:3). Kaip Jis apsireiškė mūsų pirmiems tėvams, iš karto po jų kritimo? Kaip Šviesa,

kaip Šventas, be jokių dvejonių baudžiantis už nuodėmę. Kaip Jis apsireiškė tvano metu? Kaip Šviesa,

nepakenčianti blogio. Kaip Jis pasirodė Izraeliui ant Sinajaus kalno? Kaip Tas, kuris yra Šviesa. Taip mes

galime eiti per visą Senąjį Testamentą. Aš nesakau, kad Dievo meilė tuo laikotarpiu buvo visiškai nežinoma,

tačiau ji nebuvo apreišta aiškiai. Senajame Testamente Dievas dažniausiai apsireikšdavo kaip Šviesa.

„Dievas yra meilė“. Taip Jis apsireiškia Naujojo Testamento laikotarpiu. Jis leidžia pažinti Jo meilę.

Dievas pasiuntė savo mylimą Sūnų. Tik Kristuje meilė yra tobulai apreikšta. Tai nereiškia, kad šviesos visai

nėra; to negali būti, nes Dievas yra tas pats ir Naujame Testamente. Meilė, kuri dabar apsireiškia ir veikia, yra

šventa. Tačiau kaip Senajame Testamente charakteringas Jo apsireiškimo bruožas buvo šviesa, taip Naujame

Testamente yra meilė. Tai yra tas skirtumas, apie kurį kalba pirmos laiško Hebrajams eilutės. Per pranašus Jis

kalbėjo kaip Šviesa; Jis reikalavo, ragino, kvietė ir šaukė šventumui. Tačiau savo Sūnuje Jis parodė meilę.

Sūnus apreiškė Tėvo meilę ir kreipėsi ne į mūsų protus, o į širdį, nes tik ja Dievas gali būti pažintas.

„...šiomis paskutinėmis dienomis Dievas prakalbo mums per savo Sūnų“. Žodelio „savo“ nėra

originaliame rankraštyje, nes visi vertėjai jį rašo kitu šriftu. Tačiau jo praleidimas daro sentenciją neaiškia.

Taip pat mažai mums padeda tai, kad vietoj „per“ turėtų būti „Sūnuje“. Vis dėlto tai nėra taip neaišku, kaip

gali atrodyti. Jei jūsų draugas, aplankęs kažkokią bažnyčią, pasakys, kad jos pamokslininkas kalbėjo lotynų

kalba („per“ lotynų kalbą), jums viskas bus aišku, jūs suprasite, kad jis kalbėjo lotyniškai. Tokia pati mintis

yra ir čia. „Sūnuje“ reiškia, kad per Jį Dievas apreiškė save. Skirtumas yra tas, kad anksčiau Dievas kalbėjo

per pranašus, o dabar per Sūnų. Paulius sako: „Dievas buvo apreikštas kūne“ (1Tim. 3:16), tuo parodydamas,

kaip Jis apsireiškė, t.y. Jis nebuvo nematomas ar neapčiuopiamas, taip pat ne angelas. Jis tapo kūnu. Taigi

dabar Jis kalbėjo per savo Sūnų.

Dabar visas Dievo apreiškimas yra Kristuje, tik Jis apreiškia Tėvo širdį. Kristus nebuvo Tas, kuris

paskelbė ar perdavė Dievo žinią. Ne, Jis pats buvo ir yra Dievo žinia. Viskas, ką Dievas nori pasakyti mums,

yra Jo Sūnuje: Jo planai, Jo mintys, Jo pažadai, Jo dovanos yra Viešpatyje Jėzuje. Per visą tobulą Kristaus

gyvenimą, per Jo elgesį, per Jo sprendimus Dievas kalba ir apsireiškia mums. Per Jo daromus stebuklus, per

Jo užuojautą, per Jo ypatingą galią Dievas kalba mums. Jo mirtis apreiškia mums Dievo meilę, nes Jis mums

dar esant nusidėjėliams, mirė už mus. Taip Dievas kalba mums. Pažiūrėkime į Jo prisikėlimą, pergalę prieš

mirtį ir prieš tą, kurio rankose buvo jos galia. Taip Dievas kalba mums.

Nuostabiausia šiose pirmose laiško Hebrajams eilutėse yra tai, kad Dievas apsireiškė visiškai kitokiame

asmenyje, t.y. savo Sūnuje. Čia Dievas ne tiek kalba per savo Sūnų, kiek Dievas ateina pas mus savo Sūnaus

charakteryje, t.y. meilėje. Dievas galėjo kalbėti kaip visagalis (kaip kalbėjo nuo Sinajaus kalno), tačiau taip

Jis būtų mus išgasdinęs ir sutrikdęs. Dievas galėjo kalbėti kaip Teisėjas, sėdintis dideliame baltame soste,

tačiau taip mes būtume pasmerkti ir amžiams atskirti nuo Jo artumo. Tačiau, tebūna palaimintas Jo vardas, Jis

kalbėjo mums per savo Sūnų meilėje. Kokia žinia atėjo iš dangaus tik Sūnui gimus? Kas mums gimė? Ar

teisėjas ir mokytojas. Ne. „Šiandien Dovydo mieste jums gimė Gelbėtojas.“ (Luko 2:11). Tai yra Dievo širdies

apsireiškimas.

Ši pirmoji laiško eilutė parodo charakterį, kaip Dievas kalba dabar. Jis pasirodė mums savo mylimajame

Sūnuje, tuo apreikšdamas savo jausmus ir tuo pačiu sujaudindamas mūsų jausmus. Čia negali būti nieko

daugiau: per Kristų Dievas dabar yra pilnai, tobulai ir galutinai apreikštas.

Mes daug ką prarasime, jei nuolat neprisiminsime, kad Kristus yra Dievas. Dievas tapo kūnu. Mes

išpažįstame, jog tikime, kad Jis yra dieviškas, antrasis Trejybės Asmuo. Tačiau atrodo, kad dažnai pamirštame

tai, skaitydami Jo gyvenimo istoriją ir klausydami iš Jo burnos išėjusių žodžių. Kaip svarbu yra skaitant

kažkurį Evangelijos epizodą suvokti, kad Dievas kalba mums per savo Sūnų ir apreiškia savo jausmus mums.

Prisiminkime gerai žinomus žodžius iš Luko 19:10: „Žmogaus Sūnus atėjo ieškoti ir gelbėti tų, kurie buvo

pražuvę“. Kas buvo tas Žmogaus Sūnus? Jis buvo Dievas, apsireiškęs kūne; Jis buvo Dievas, apreiškęs savo

charakterį per Sūnų. Taigi ši žinoma eilutė apreiškia mums Dievo širdį, Jo meilę kritusiems kūriniams.

Pažiūrėkime dabar į Mato 11:28: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti, Aš jus atgaivinsiu“.

Šiuos žodžius pasakė Jėzus iš Nazareto, bet jie aiškiai parodo tai, kas parašyta Hebr. 1:2: Dievas kalba mums

per Sūnų. Jis apreiškia vargšams nusidėjėliams savo jausmus. Skaitykime visas keturias evangelijas šios tiesos

šviesoje. Taigi, ar mes nematome nuostabaus ir palaiminto skirtumo, parodyto pirmose laiško Hebrajams

eilutėse? Kokie du skirtingi Dievo charakterio apreiškimai. Senojo Testamento metu Jis visuomet kalbėjo ir

apsireiškė kaip Šviesa. Pranašai perduodavo Izraeliui Jo mintis. O Naujojo Testamento metu Dievas kalbėjo

ir apsireiškė kaip Meilė. Jis kalbėjo per Sūnų. Mes dabar pažįstame Jį patį. Dabar mes ne tik galime pagarbiai

ir su baime prieš Jį nusilenkti, bet ir pripildyti savo širdis karšta meilei bei garbinimu.

2 skyrius

Kristaus pranašumas prieš pranašus II (Hebr. 1:1-3)

Laišką Hebrajams iš kitų Biblijos knygų išskiria tai, kad jo pagrindinis tikslas yra parodyti krikščionybės

pranašumą prieš judaizmą. Jo tema yra nuostabus naujosios Sandoros grožis. Šventoji Dvasia, dėstydama šią

temą, šalia krikščioniško gyvenimo ir šviesos centro – Kristaus - priešpastato visus kitus dalykus. Kristus yra

aukščiausias, svarbiausias ir garbingiausias, todėl visa kita Sūnaus artume praranda bet kokią savo reikšmę ir

šlovę. Kai kurie Rašto aiškintojai čia prisimena istoriją iš Mato 17 sk. Ten mes matome Kristų, atsimainiusį

prieš savo mokinius, ir kuo ilgiau jie į Jį žiūrėjo, tuo labiau matė tik Jėzų ir niekuo daugiau. Iš pradžių atrodė,

kad Jis yra kartu su Moze ir Eliju. Šie buvo tokie realūs, kad Petras sakė: „Jei nori, mes pastatysime čia tris

palapines: vieną Tau, kitą Mozei, trečią Elijui“. Tačiau „...užėjo debesis ir uždengė juos (...), o iš debesies

pasigirdo balsas: „Šitas yra mano mylimas Sūnus, Jo klausykite.“ (Luko 9:35). Kokie svarbūs yra tolimesni

žodžiai: „Balsui nuskambėjus, Jėzus liko vienas“! Kristaus šlovė buvo taip didesnė už Mozės ir Elijo šlovę,

kad jie išnyko iš akių. Kažką panašaus mes galime matyti ir laiške Hebrajams. Šventoji Dvasia eina nuo vieno

objekto prie kito ir kalba apie juos Kristaus šlovėje. Tuomet, kaip ir ant atsimainymo kalno, jų šlovė nyksta ir

galiausiai Viešpats Jėzus lieka vienas. Pranašai, angelai, Mozė, Jozuė, levitų kunigystė, Senojo Testamento

tikintieji - visi jie yra iškeliami ir palyginami su Kristumi, ir kiekvienas iš jų šalia tos ypatingos Kristaus šlovės

praranda savo šlovę. Taip visi brangiausi judaizmo dalykai pasirodo daug menkesniais už visa tai, ką Dievas

apreiškia krikščionybėje.

Pirmosios šio laiško eilutės yra labai ypatingos. Kaip įprasta Šv. Rašte, Dvasia dažniausiai padeda raktą

prie įėjimo. Taip yra iš šiame laiške. Čia mes matome aiškią antitezę. Mes matome aiškų skirtumą tarp

judaizmo ir krikščionybės. Mums akivaizdžiai parodomas neišmatuojamas krikščionybės pranašumas prieš

judaizmą. Dabar prieš mūsų akis yra pastatomas Sūnus, kuris kalba mums, kurio mes turime klausyti, į kurį

turime žiūrėti, kuris patenkina mūsų širdis ir per kurį Dievas galutinai ir pilnai mums apsireiškia. Dievas dabar,

paskutinėmis dienomis, prakalbo mums per savo Sūnų. Kadangi Dievas yra šaltinis, iš kurio teka visi

palaiminimai, apie Jį pirmiausia ir kalbama šio laiško pradžioje. Kadangi Kristus yra kanalas, per kurį teka

visi palaiminimai mums, apie Jį yra kalbama iš karto po to ir Jis yra pristatomas kaip Sūnus. Kuo daugiau mes

melsimės mąstydami apie šias eilutes, tuo geriau matysime jų nuostabias gilybes, jų neišsenkamus ir

neišmatuojamus turtus.

Praeitame skyriuje kalbėjome kaip pirmos dvi laiško eilutės atskleidžia skirtumą tarp Kristaus ir pranašų.

Izraelis juos laikė didelėje pagarboje ir nebe priežasties, nes jie buvo instrumentai, kuriuos Viešpats naudojo,

apreikšdamas savo valią ir charakterį Senajame Testamente. Tai buvo dieviška, vis dėlto tai buvo tik įvadas į

kažką daug geresnio ir ypatingesnio. Apreiškimas, kurį Dievas suteikė per pranašus, nebuvo nei pilnas, nei

galutinis. Jis buvo fragmentinis: „Daugelį kartų ir įvairiais būdais praeityje Dievas yra kalbėjęs tėvams per

pranašus.“ (Hebr. 1:1). O dabar, sako apaštalas, Dievas mums prakalbo per Sūnų, t.y. krikščionybė atnešė

naują, tobulą ir galutinį Dievo apreiškimą. Taigi krikščionybės pranašumas prieš judaizmą čia parodomas

dviem būdais: pirma, apreiškimas krikščionybėje yra suteiktas ne įvairiais būdais, ne fragmentiškai, o pilnai.

Jis yra atbaigimas to, ką pirmasis pradėjo. Jis yra substancija ir realybė to, kas pirmame buvo tik šešėliai ir

įvaizdžiai. Antra, skiriasi naudojami instrumentai: judaizme Dievas kalbėjo per pranašus, o krikščionybėje per

Sūnų. Kiek Sūnaus šlovė yra pranašesnė už pranašų šlovę, tiek Dievo apreiškimas per Sūnų yra ypatingesnis

už apreiškimą judaizme. Judaizme Dievas apsireiškė kaip reikalaujanti, įsakanti ir ieškanti šventumo Šviesa.

O krikščionybėje - kaip Meilė, atverianti savo širdį. Šventoji Dvasia, norėdama išvengti hebrajų išvados, jog

Kristus yra tik dar vienas instrumentas, per kurį kalba Dievas, toliau pabrėžia kai kurias aukščiausias ir

palaiminčiausias Gelbėtojo šloves. Ji nori suteikti tinkamą dieviško Pranašo ir naujosios Sandoros Įsteigėjo

supratimą judėjams. Tai Ji daro, apreikšdama septynias nuostabias Jo šloves. Pažiūrėkime į jas:

1. Jis yra Paveldėtojas. „...prakalbo per Sūnų, kurį paskyrė visa ko paveldėtoju...“ (Hebr. 1:2). Čia yra

trys dalykai, į kuriuos turime atkreipti dėmesį. Pirma, Kristus yra paveldėtojas. Antra, Jo paskyrimas

paveldėtoju. Trečia, paveldėjimo apimtis. Pareiškimas, kad Dievas paskyrė Gelbėtoją visa ko Paveldėtoju,

sutinka su Petro žodžiais Sekminių dieną: „Tad tvirtai žinokite visi Izraelio namai: Dievas padarė Viešpačiu

ir Kristumi tą Jėzų, kurį jūs nukryžiavote.“ (Apd. 2:36). Abejuose epizoduose pabrėžiama garbė, kuri yra

suteikta Tarpininkui, ir išplečiamas krikščioniškas apreiškimas apie ypatingą Jo padėtį. Tai, kad „paveldėtojo“

titulas savo galia yra panašus į „viešpaties“ titulą, aiškiai matome iš Gal. 4:1: „Kol paveldėtojas yra vaikas, jis

niekuo nesiskiria nuo vergo, nors ir yra visko viešpats“. Nors ir yra panašumas tarp terminų „paveldėtojas“ ir

„viešpats“, vis dėlto tarp jų yra ir didelis skirtumas. Dvasia taip pat daro skirtumą ir Hebr. 1:2. Pradžioje

kalbama apie Sūnų, o po to iš karto apie tai, kad Jis yra Paveldėtojas. „Paveldėtojas“ reiškia du dalykus: garbę

ir teisėtą viešpatavimą. Apie jo galią galime skaityti Prad. 21:10 ir Gal. 4:1. Paveldėtojas yra tėvo įpėdinis ir

viskas ką tėvas turi yra jo. Tėvo ir Sūnaus santykiuose nė vieno nepriklausoma valdžia nėra pažeidžiama (plg.

Jono 5:19). Skirtumas yra tik toks: Tėvas viską daro per Sūnų, o Sūnus daro viską, ką Tėvas daro“ (dr.Gouge).

Titulas „paveldėtojas“ pabrėžia Kristaus nuosavybę. Jis yra visų dalykų tvarkytojas. Šį paveldėjimą Kristus

gavo iš Dievo. Tuo parodoma, kad Sūnus, per kurį Dievas apsireiškė, matomas čia ne savo abstrakčioje

Dievybėje, o kaip Tarpininkas, kaip įsikūnijęs. Tik toks Jis gali būti paskirtas paveldėtoju; Dievo Sūnaus

esencijoje Jis negalėjo būti paskirtas juo. Toks paskyrimas buvo numatytas amžinu Dievo nutarimu. Du

dalykai čia yra įtvirtinami: titulo tikrumas ir galiojimas. Dievas numatė, kad Tarpininkas turi būti visų dalykų

paveldėtojas. Jo paveldėjimas yra tvirtas ir nekintantis, nes „Kareivijų Viešpats taip nusprendė, kas tai pakeis?“

(Izaijo 14:27), ir: „Mano nutarimas pasiliks ir Aš padarysiu, ką esu numatęs.“ (Izaijo 46:10). Kadangi Dievas

paskyrė Tarpininką paveldėtoju, mes esame tikri Jo teise į aukščiausiąją garbę. Tai, kas kalbama apie Kristų

kaip apie vyriausiąjį Kunigą (Hebr. 5:5), taip pat gali būti priskirta ir šiai garbei: Kristus nepaskyrė pats savęs

paveldėtoju. Tai padarė Tėvas, sakydamas: „Tu esi mano Sūnus, šiandien Aš tave pagimdžiau“. Kaip jau

sakiau, toks paskyrimas paveldėjimui buvo amžinas Dievo nutarimas. Čia turime prisiminti ir Petro žodžius:

„Jį, išankstiniu Dievo sprendimu bei numatymu, atiduotą, jūs piktadarių rankomis nužudėte, prikaldami prie

kryžiaus.“ (Apd. 2:23). Taigi yra du pagrindiniai dalykai, kuriems Tarpininkas buvo paskirtas: kentėjimai

(1Petro 1:19-20) ir šlovė (1Petro 1:11). Kaip aiškiai tai įrodo, kad Kristus nuo pat pradžių buvo visų Dievo

nutarimų centras. Dar prieš sukuriant pačią pirmą būtybę, Dievas paskyrė visų dalykų paveldėtoją ir šis

paveldėtojas buvo Viešpats Jėzus. Tai buvo iš anksto numatytas atlygis už Jo laisvanorišką nusižeminimą.

Tas, kuris neturėjo kur galvos priglausti, dabar yra visos visatos teisėtas Paveldėtojas. Apie tokį Kristaus

paskyrimą buvo kalbama ir Senajame Testamente. „Aš padarysiu jį savo pirmagimiu, jis bus aukščiau negu

žemės karaliai.“ (Psal. 89:27). Pirmagimis Šv.Rašte reiškia, jog jis gaus paveldėjimą ir garbę. „Rubenai, tu

esi mano pirmagimis (...), pirmas orumu ir galybe.“ (Prad. 49:3). Svarbu pastebėti, kad Jėzui būnant žemėje,

Izraelis Jį pripažino tokiu: „Tai paveldėtojas. Eikime, užmuškime jį ir jo palikimas bus mūsų“ (Morkaus 12:7).

Tokia baisi buvo jų kalba.

Pažiūrėkime dabar į to paveldėjimo apimtį. Kristus yra paskirtas visa ko paveldėtoju. Pilnas to

apsireiškimas laukia ateityje, bet to patvirtinimą matome ką tik prisikėlusio Jėzaus žodžiuose mokiniams:

„Man duota visa valdžia danguje ir žemėje.“ (Mato 28:18). Čia prisiminkime Dievo žodžius: „Tu - mano

Sūnus, šiandien Aš Tave pagimdžiau. Prašyk ir duosiu Tau paveldėti tautas, pavesiu Tau visus žemės

pakraščius.“ (Psal. 2:7-8). Šis paveldėjimas taps akivaizdžiu, kai „Žmogaus Sūnus ateis savo šlovėje ir kartu

su Juo visi šventi angelai, tada Jis atsisės savo šlovės soste. Jo akivaizdoje bus surinkti visų tautų žmonės, ir

Jis atskirs juos vienus nuo kitų, kaip piemuo atskiria avis nuo ožių.“ (Mato 25:31-32). Jo teisė viską valdyti

bus matyti baltame soste. Kai šis pasaulis praeis, Jo visos visatos paveldėjimas bus pilnai apreikštas amžiams.

Naujoje žemėje stovės Dievo ir Avinėlio sostas (Apr. 22:1). „Koks turtingas yra mūsų šlovingasis Jėzus!

Palaimintas Viešpats, būdamas ant kryžiaus, neturėjo nieko; Jis neturėjo kur galvos priglausti. Jis buvo netgi

palaidotas svetimame kape. Jis buvo vargšas žemėje, bet dabar Jis, kaip Žmogus, kaip Jėzus, kaip Dievas ir

žmogus viename asmenyje, turi paveldėti visus dalykus. Ką atsakys visi angelai, visi žmonės, visos visatos

jėgos, kai bus paklausti: kas yra visko Viešpats? Jie atsakys: „Jėzus, Marijos Sūnus.“ (A.Saphir). Toks yra

Dievo atlygis Tam, kuris buvo pažemintas. Tačiau nuostabiausia čia yra štai kas: „Pati Dvasia liudija mūsų

dvasiai, kad esame Dievo vaikai. O jei esame vaikai, tai ir paveldėtojai. Dievo paveldėtojai ir Kristaus

bendrapaveldėtojai...“ (Rom. 8:15-16). Apie angelus to nesakoma. Dėl nepertraukiamos bendrystės su Jėzumi

Kristumi, Jo tauta taip pat džiaugsis paveldėjimu, kurį Tėvas Jam paskyrė. Čia ir surandame skirtumą kodėl

apie Kristų kalbama ne kaip apie visų dalykų Viešpatį, o kaip Paveldėtoją. Mes niekada negalėsime būti

„bendraviešpačiais“, bet per malonę tapome „bendrapaveldėtojais“. Todėl Atpirkėjas ir sakė Tėvui: „Ir tą

šlovę, kurią man suteikei, daviau jiems...“ (Jono 17:22).

2. Jis yra Kūrėjas. „...per kurį sutvėrė pasaulius.“ (Hebr. 1:2). Čia vartojamas graikiškas žodis „αιωνας“,

kurio pagrindinė reikšmė yra ne „pasauliai“, o „amžiai“. Tačiau šioje vietoje atrodo, kad jis yra taikomas

materijai ir reiškia visatą. „Aion“ reiškia laiką arba praeitį ir ateitį. Tuomet čia tai reiškia dalykus, kurie yra

formuojami pasaulio laike. Akivaizdu, kad „αιωνας“ čia yra ir „visa ko“ („...paskyrė visa ko paveldėtoju“)

sinonimas.“ (J.Brown). Atkreipkime dėmesį į du dalykus. Pirma, sukūrimą kitos Šv.Rašto vietos priskiria

Sūnui (Jono 1:3; Kol. 1:16). Antra, tai suteikia jėgą pirmai eilutės daliai. Jis nuo pradžių buvo paskirtas visų

dalykų Paveldėtoju, nes Jis bus jų Kūrėjas. Kol. 1:16 tai patvirtina: „...visa sutverta per Jį ir Jam“. „...per kurį

sutvėrė pasaulius“. Čia aiškiai patvirtinamas Tarpininko dieviškumas: tik Dievas gali kurti. Tai yra sakoma

norint dar kartą pabrėžti neįkainojamą naujojo apreiškimo, kurį Dievas suteikia dabar, vertę. Dėmesys yra

nukreipiamas į Tą, kuriame ir per kurį Dievas kalbėjo paskutinėmis dienomis. Šioje eilutėje apie Kristų yra

sakomi trys dalykai: pirma, matome Jo asmenį - Jis yra Sūnus; antra, Jo garbę ir viešpatavimą - Jis yra visų

dalykų paveldėtojas; trečia, Jo darbus - Jis sukūrė visus pasaulius, dangų ir žemę. Jei Jis yra taip išaukštinas,

ir Jo šlovė tokia didelė, koks tada turi būti Jo žodis!? Kokia Dievo tiesos pilnatvė buvo apreikšta per Jį Jo

tautai!

3. Jis Dievo šlovės spindesys. „Jis Dievo šlovės spindesys...“ (Hebr. 1:3). Šioje eilutėje Šventoji Dvasia

toliau pabrėžia Kristaus šloves tokia pačia tvarka, kaip ir ankstesnėje. Pirma, parodo Jo asmens dieviškumą,

Jo santykį su Tėvu: Jis yra Jo šlovės spindesys. Graikiškas veiksmažodis, iš kurio kyla daiktavardis

„spindesys“ reiškia „siųsti spindesį arba šviesą“. Čia vartojamas daiktavardis reiškia spindesį, ateinantį iš

šviesos - kaip saulės spinduliai iš saulės. Tai yra metafora. Šioje vietoje noriu prisiminti dr.Gouge žodžius:

„Joks kitas kūrinys, išskyrus saulę, negali aiškiau parodyti abipusio santykio tarp Tėvo ir Sūnaus:

a. Spindulys, išeinantis iš saulės, turi tą pačią prigimtį kaip ir ji. „Aš ir Tėvas esame viena.“ (Jono 10:30).

b. Tai yra saulės tęsinys. Tai nebuvo saulė, bet jos spindesys. „Pradžioje buvo Žodis, tas Žodis buvo pas

Dievą, ir Žodis buvo Dievas.“ (Jono 1:1).

c. Spindulio neįmanoma atskirti nuo saulės; ir saulė nebus saulė, jei ji nešvies (plg. Pat. 8:30).

d. Nors tai yra saulės spindesys, vis dėlto jis nėra pati saulė (plg. Jono 8:42).

e. Saulė ir spindulys skiriasi vienas nuo kito. Vienas nėra kitas (plg. Jono 5:17).

f. Visa saulės šlovė yra jos spinduliuose. „...kad suteiktų mums Dievo šlovės pažinimo šviesą Kristaus

veide (2Kor. 4:6).

g. Saulės spinduliai yra pasaulio šviesa (plg. Jono 14:9). (...) Taip Sūnus nėra menkesnis už Tėvą, Jis

yra viskame lygus Jam. Jis yra spindesys, Tėvo spindesys, Tėvo šlovės spindesys“.

Čia mes prieiname prie vietos, kurią sunku suvokti žmogišku protu ir tinkamai paaiškinti žodžiais.

Kristus yra Dievo šlovės spindesys. Tarpininko santykis su Dievybe yra kaip spindulio santykis su saule. Mes

galime įsivaizduoti saulę, bet jei ji nešviečia, mes jos nematome. Todėl be Kristaus, Dievo šlovės spindesys

negalėtų būti mums matomas. Be Kristaus žmogus yra tamsoje, visiškoje tamsoje apie Dievą. Dievas

apsireiškia Kristuje.

4. Jis Dievo esybės tikslus atvaizdas. „Jo esybės tikslus atvaizdas.“ (Hebr. 1:3). Graikų kalboje „tikslus

atvaizdas“ yra vienas žodis ir veiksmažodis, iš kurio jis kyla reiškia „įrašyti“. Tai yra kaip įspaudas monetoje,

kaip antspaudas popieriuje. Jis niekuo negali skirtis nuo originalios formos. Tai, kas yra įspausta ant popieriaus

ar molio, tiksliai atspindi originalą. Senojo Testamento tikintieji nebuvo tikslūs Dievo antspaudai. Tokiais

nėra nė angelai, nes jie yra riboti kūriniai. Tokiu galėjo būti tik Kristus, nes Jis yra Dievas. Jis galėjo būti tokiu

ir buvo toks. Viską, kas Dievas yra savo prigimtyje ir charakteryje, tobulai išreiškia ir apreiškia įsikūnijęs

Sūnus.

„Jo esybės tikslus atvaizdas“. Čia dar kartą mes susiduriame su tuo, ką sunku suvokti, ir dar sunkiau

išreikšti žodžiais. Galbūt mums bus aiškiau, jei palyginsime 1Tim. 6:16: „Vienintelis Nemirtingasis,

gyvenantis neprieinamoje šviesoje, kurio joks žmogus neregėjo ir negali regėti.“, ir Kol. 1:15: „Jis yra

neregimojo Dievo atvaizdas“. Visas tikras Dievo pažinimas turi ateiti iš Jo prisiartinimo prie mūsų, mes patys

negalime jo pasiekti. Šviesa turi ateiti iš Jo ir ji atėjo: „...viengimis Sūnus, Tėvo prieglobstyje esantis, mums

Jį apreiškė.“ (Jono 1:18).

„Jo esybės (substancijos) tikslus atvaizdas“. Žodis „substancija“ reiškia esybę, esencinį egzistavimą, bet

kiek mažai yra žinoma apie tai! Dievas egzistuoja savarankiškai; Jis niekada neturėjo pradžios, bet viską

pripildo, kaip ir žinome iš Jo nuostabių savybių. Ir Kristus, įsikūnijęs Sūnus, yra tikslus Jo esybės antspaudas.

Kaip jau sakiau, antspaude galime matyti koks yra originalas. Nors mes galbūt niekada nematėme originalo,

vis dėlto žvelgdami į antspaudą (kuris yra lygiai toks pats), galime susidaryti tikrą ir teisingą idėją apie jį.

Taigi Kristus yra Dievo esybės antspaudas; Jame yra visas dieviškas tobulumas. Nors Jis pats yra Šviesa, Jis

taip pat yra ir Šviesos spindesys. Nors Jis pats yra Dievas, Jis taip pat yra ir matomas neregimojo Dievo

atvaizdas. Jis buvo pas Dievą ir buvo Dievas, bet taip pat Jis yra ir Dievo apreiškimas, kad per Jį mes

pažintume, koks yra Dievas.

„Jo esybės tikslus atvaizdas“. Čia nepakanka tik Šv.Rašto skaitymo, tik vienos jo vietos lyginimo su

kita, tik maldų. Apie tai reikia mąstyti, daug mąstyti. Apie ką buvo pasakyti šie žodžiai? Apie Sūnų, apie

įsikūnijusį Sūnų, t.y. Žmogaus Sūnų, apie Tą, kuris atėjo į šį pasaulį per paslaptingą ir stebuklingą prasidėjimą

mergelės įsčiose. Žmonės abejoja tuo ir neigia tai. Ir tai visiškai nekeista, nes jie turi tik sugedusį protą, kuris

juos veda. Kaip gali nuodėmės apakintas protas tikėti ir mylėti tiesą, kuri sako, kad didis Dievas slepiasi

trapioje žmogiškoje prigimtyje! Visagalybė turi slėptis po tarno išore! Amžinasis tampa kūdikiu! Tai yra didelė

dievotumo paslaptis ir tik Dievo šeimai ji yra suprantama ir priimtina. Jei žmogiškas protas be pagalbos iš

šalies negali suvokti, kad didis Dievas slepiasi žmogaus kūne, tuo labiau jis nesuvoks, kad šis pasislėpimas

buvo pasirodymas, kad šis pasislėpimas buvo Jo apsireiškimas: nematomas tapo matomu, beribis tapo ribotu.

Vis dėlto taip buvo: Jis buvo tikslus Jo esybės atvaizdas. Kas Jis buvo? Įsikūnijęs Sūnus, Žmogus Jėzus

Kristus. Kieno esybės? Dievo. Kaip tai gali būti? Juk Dievas yra amžinas, o Kristus mirė! Tai tiesa, vis dėlto

netgi taip, kaip Jis mirė, Jis apreiškė savo dieviškumą. Jis mirė kaip niekas kitas niekada nemirė: atiduodamas

savo gyvybę. Dar daugiau: ir prisikeldamas Jis apreiškė savo dieviškumą. „Sugriaukite šią šventyklą (kūną) ir

per tris dienas Aš ją atstatysiu“ - sakė Jis ir taip padarė. Ir Jo dieviškumas apsireiškia dabar per tai, kad Jis

gyvas per amžius. Tačiau Dievas yra nekintantis ir saviegzistuojantis, o Kristus jautė alkį ir troškulį. Tiesa,

nes Jis viskuo tapo panašus į savo brolius (Hebr. 2:17), ir patyręs visa tai, Jis gali padėti visiems gundomiems

(Hebr. 2:18). Kita vertus, Jis apreiškė savo savarankiškumą, stebuklingai pamaitindamas penkis tūkstančius

žmonių, ir savo visagalybę, suvaldydamas visus gamtos reiškinius - vėją, audrą, bangas, figmedžio augimą ir

pan. Tačiau Dievas yra visų Viešpats, o Kristus buvo vedamas kaip avis į skerdyklą. Jis atrodė toks apleistas,

kai buvo suimtas ir nukryžiuotas. Tiesa, tačiau išorė yra apgaulinga ir kartais didesnė galia slepiasi jos (galios)

sulaikyme negu demonstravime. Ir netgi tuomet Jo viešpatystės spinduliai ryškiai švietė. Prisiminkime

Getsemanės sodą, kur visi, atėjusieji Jį suimti, suklupo prieš Jį (Jono 18:6). Pažiūrėkime į Jį ant kryžiaus. Argi

Jis neparodė savo jėgos, ištraukdamas nuodėgulį iš ugnies. Tai buvo Dievo jėga, nes tik ji gali išlaisvinti

velnio vergą (Luko 23:41-43). Taigi Kristus buvo tikslus Dievo esybės atvaizdas, nes „Jame kūniškai gyvena

visa Dievybės pilnatvė.“ (Kol. 2:9).

5. Jis viešpatauja viskam. „...viską laikantis savo jėgos žodžiu.“ (Hebr. 1:3). Tiesos Dvasia toliau aprašo

didybę To, per kurį Dievas dabar mums kalba. Šie žodžiai yra neklystantys savo prasme ir beribiai savo

pritaikyme. Kalbant apie Tą „per kurį Dievas sukūrė visatą“, galima argumentuoti, kad galiausiai Sūnus buvo

tik tarnas, Dievo pasiuntinys tokiam dideliam darbui. Atsakant į tokius argumentus, pakaktų prisiminti, jog

Šv.Raštas nieko nekalba apie tai, kad Dievas būtų paskyręs kažkokį kūrinį, nesvarbu, koks jis ypatingas

bebūtų, darbui, kuris prilygtų pasaulių sukūrimui. Tačiau čia užbėgant už akių anksčiau minėtiems

argumentams, parodoma, kad Sūnus yra aukščiau už pačius nuostabiausius ir garbingiausius tarnus, nes Jis

išlaiko visus dalykus savo jėgos žodžiu. Graikų kalboje yra pabrėžiama „savo“ (plg. „savo siela“ (Mato 16:26),

„savo namuose“ (Hebr. 3:6)). O visų dalykų išlaikymas yra dieviškas darbas.

Jau kalbėjome anksčiau, kad terminas „paveldėtojas“ kalba apie garbę ir viešpatavimą. 3 eilutės

pradžioje yra parodoma Tarpininko garbė, o čia pabrėžiamas Jo viešpatavimas. Anksčiau skaitėme, kad Jis yra

paskirtas visa ko Paveldėtoju, o čia sakoma, kad Jis išlaiko visus dalykus: visus matomus ir nematomus,

danguje ir žemėje ir po žeme. Jis išlaiko viską: ne tik kūrinius, bet ir viską, kas vyksta. Graikiškas žodis

„išlaikyti“ reiškia „vykdyti arba laikyti“ (Morkaus 2:3), ir „įkvėpti arba pastūmėti“ (2Petro 1:21). Tas pats

žodis yra vartojamas Septuagintoje Prad. 1:2. Čia aiškiai matome Kristaus dievišką Apvaizdą. „Terminas

„išlaikyti“ atrodo, kad kalba ir apie išlaikymą, ir apie vadovavimą viskam, kas per Jį buvo sukurta. Per Jį

viskas yra išsaugoma arba vėl tampa niekuo. Jo nesuvokiama išmintis ir beribė jėga apsireiškia viešpatavime

visuose gyvo ir besielio, racionalaus ir iracionalaus pasaulio judėjimuose ir viskas veikia taip, kad vykdo Jo

ypatingus ir šventus nutarimus. Visa tai Jis daro savo žodžio galia. Visa tai Jis daro be didelių pastangų ir

sunkumų. Jis taria ir atsiranda. Jis įsako ir yra.“ (dr.Brown). Tai dar kartą įrodo, kad Sūnus yra Dievas!

Tas, kuris vaikščiodamas žemėje buvo Tarnu, yra visos visatos Išlaikytojas. Jis yra visko Viešpats. Jam

yra duota valdžia kiekvienam kūnui (Jono 17:2). Romos legionai, kurie sunaikino Jeruzalę, buvo Jo

kariuomenė (Mato 22:7). Angelai yra Jo angelai (Mato 13:41; 24:31). Kiekvienas judėjimas danguje ir žemėje

vyksta per Jėzų Kristų, per Jį viskas laikosi (Kol. 1:17). Jis ne tik yra viso dvasinio pasaulio Viešpats, bet ir

išlaiko viską. Visi veiksmai, įvykiai ir reiškiniai yra valdomi Jo jėgos žodžiu. Tai galima buvo matyti netgi Jo

žemiško tarnavimo metu. Vėjas ir bangos klausė Jo žodžio. Ligos bėgo Jam įsakius. Demonai buvo pavaldūs

Jo paliepimams. Netgi numirėliai paklusdavo Jam. Taip yra per visus amžius iki šių dienų. Visa kūrinija yra

valdoma jos Paveldėtojo, Kūrėjo ir Išlaikytojo valia ir žodžiu.

6. Jis įvykdė atpirkimą. „...pats nuplovęs mūsų nuodėmes...“ (Hebr. 1:3). Čia yra kažkas dar nuostabiau.

Atkreipkime dėmesį, kaip yra pradedama kalbėti apie tai. Kryžius buvo didelė kliūtis judėjams, bet apaštalas

čia priskiria Jėzaus mirtį prie vienos iš didžiausių Jo šlovių. Tautos nuodėmių nuplovimas buvo daug didesnis

darbas negu pasaulių sukūrimas ar jų išlaikymas. Jo auka už nuodėmę atnešė daug didesnę šlovę Trejybei ir

daug didesnį palaiminimą atpirktiesiems negu sukūrimo ar visko išlaikymo darbai.

„Kodėl šis nuostabus ir šlovingas Asmuo, per kurį visa atsirado ir kuris yra anksčiau už viską, kuris yra

Tėvo džiaugsmas ir šlovė; kodėl ši beribė Šviesa, ši begalinė Jėga, nesuvokiama Didybė turėjo ateiti į mūsų

varganą žemę? Kam? Ar tam, kad šviestų? Ar tam, kad apreikštų savo didybės spindesį? Ar tam, kad mokytų

dangiškos išminties? Ar tam, kad viešpatautų šventai ir teisingai? Ne. Jis atėjo nuplauti mūsų nuodėmių.

Kokios šlovės aukštybės! Kokios nusižeminimo gilybės! Kokia beribė didybė! Jis buvo beribis savo

nusižeminime ir nesuvokiamas savo meilėje. Koks šlovingas Viešpats! Mūsų nuodėmių nuplovimas yra

neapsakomos Jo meilės didinga auka.“ (A.Saphir).

„Pats nuplovęs mūsų nuodėmes“. Čia kalbama apie Jo atliktą atpirkimą. Žodis „nuplovimas“ yra paimtas

iš Mozės laikotarpio kalbos (Hebr. 9:22). Graikų kalboje tai kartais yra vadinama nuplovimu (Jono 2:6),

kartais apvalymu (Morkaus 1:44). Abu juos apima Kristaus auka ir jos veiksmingumas. Laiko veiksmažodis

„aorist“ parodo atbaigtą darbą, t.y. mūsų nuodėmių nuplovimas Kristaus krauju skiriasi nuo Įstatymo apeiginių

apvalymų. Nė viena Įstatymo auka negalėjo apvalyti nuo nuodėmių: „Juk neįmanoma, kad jaučių ir ožių

kraujas panaikintų nuodėmes.“ (Hebr. 10:4). Jie galėjo tik apvalyti kūną, o ne sielą (Hebr. 9:13).

„Šio nuplovimo forma ir galia yra viso laiško Hebrajams objektas, bet šiame trumpame sakinyje - „pats

nuplovęs mūsų nuodėmes“ - yra visa jo santrauka. Pats - Dievo Sūnus, amžinasis Žodis kūne; Pats - kunigas,

auka, aukuras, ir viskas kas reikalinga tobulam ir tikram atpirkimui bei sutaikinimui. Čia išsipildo viskas, kas

buvo parodoma per įvaizdžius atpirkimo dieną, kai Izraelis buvo apvalomas nuo visų nuodėmių, kad galėtų

būti švarus priešais Dievą (Kunigų 16:30). Taigi mūsų vyriausiasis Kunigas sako mums, kad esame švarūs

prieš Dievą nuo visų nuodėmių. Jis yra realybė ir išpildymas, nes Jis yra Dievo Sūnus. „Jo Sūnaus Jėzaus

Kristaus kraujas apvalo mus nuo visų nuodėmių.“ (1Jono 1:7). Bažnyčia yra nupirkta brangiu krauju To, kuris

yra Dievas (Apd. 20:28). Štai čia yra aukos tobulumas beribėje įsikūnijusio Sūnaus didybėje. Nuodėmė yra

pašalinta. Tai yra nuostabu.“ (A.Saphir).

7. Jis atsisėdo Dievo dešinėje. „...atsisėdo Didybės dešinėje aukštybėse.“ (Hebr. 1:3). Tai yra be galo

palaiminta. Tas, kuris nužengė į neištiriamas gėdos gilybes, kuris pažemino pats save, būdamas paklusnus iki

mirties, iki mirties ant kryžiaus, buvo išaukštintas virš visų kunigaikštysčių, galybių, viešpatysčių ir virš

kiekvieno vardo, tariamo ne tik šiame, bet būsimajame amžiuje. Čia viskas yra svarbu, bet pirmiausia turime

atkreipti dėmesį į tai, kad kai Jis nuplovė mūsų nuodėmes, atsisėdo Didybės dešinėje aukštybėse. Mes,

galvodami apie Dievą - Žmogų tokį, koks Jis yra dabar, turime suvokti, kad vien tai, jog Jis yra aukštybėse,

įrodo, kad mūsų nuodėmės yra pašalintos amžiams. Tarpininko buvimas šlovėje yra aiškus įrodymas, kad

mūsų nuodėmės yra pašalintos. Koks nuostabus santykis yra tarp mūsų sielos ramybės ir Jo šlovės.

„Atsisėdo Didybės dešinėje aukštybėse“. Čia galime išskirti tris dalykus: pirma, ypatinga garbė -

„atsisėdo“. Šv.Rašte dažnai tai reiškia pripažinimą ir išaukštinimą (žr. Jobo 29:7-8; Dan. 7:9-10; Apr. 5:13).

Antra, pabrėžia įtvirtintą tęstinumą (Prad. 49:24). Kunigų knygoje 8:35 „pasilikite“ teisiogine prasme reiškia

„sėdėkite“. Nors Jis paliks savo vietą tada, kai vėl ateis į žemę (1Tes. 4:16) pasiimti savo tautos, kurią nusipirko

brangiu krauju, vis dėlto iš Apr. 22:1 aišku, kad ši didžiausios garbės ir šlovės vieta priklauso Kristui per

amžius. Trečia, tai reiškia poilsį. Tai reiškia Jo aukojimosi ir kentėjimų pabaigą. Dažnai pabrėžiama, kad

Izraelio kunigams nebuvo numatytas joks poilsis. Tarp Šventyklos daiktų nebuvo jokios kėdės. Kodėl? Todėl,

kad jų tarnavimas niekada nebuvo pilnas, atbaigtas. „Kadangi Įstatymas turi tiktai būsimųjų gėrybių šešėlį, o

ne patį dalykų vaizdą, jis niekada negali tomis pačiomis aukomis, kurios kasmet aukojamos ir aukojamos,

padaryti tobulais tų, kurie artinasi (...), priešingai, jos metai iš metų primena nuodėmes.“ (Hebr. 10:1,3). Tačiau

Kristaus auka yra tobula. Ant kryžiaus Jis pasakė: „Atlikta“ (Jono 19:30). Jo atsisėdimas Didybės dešinėje tai

tik patvirtina.

Žodžiai „Didybės dešinėje aukštybėse“ kalba apie patį Dievą. Didybė reiškia tokį išaukštinimą, kuris

yra aukščiau už visus ir virš visų (2Petro 1:16). Titulas „jūsų didenybe“ dažnai yra skirtas karaliams. Mūsų

epizode tai pabrėžia aukščiausią Dievo valdžią. Taip yra kalbama tam, kad pabrėžtų mūsų Gelbėtojo

išaukštinimą. Jam yra suteikta aukščiausia pozicija. Dešinioji ranka kalba apie galią (Išėjimo 15:6) ir garbę

(1Kar. 2:19). Aukštybės reiškia pačią aukščiausią, kokią tik galima įsivaizduoti, vietą. Taigi matome, kad pati

aukščiausia padėtis visatoje dabar priklauso Tam, kuris kažkada neturėjo kur galvos priglausti.

Būtina pastebėti, kad Hebr. 1:2-3 Šventoji Dvasia keliais žodžiais įtvirtina tris Tarpininko tarnavimus.

Pirma, Jis yra Pranašas; paskutinis Dievo atstovas. Antra, Jis yra Valdovas. Jis yra Tas, kuris išlaiko visus

dalykus savo jėgos žodžiu ir įtvirtina savo absoliučią valdžią. Trečia, Jis yra Kunigas. Šis tarnavimas turi dvi

dalis: atpirkimą už nuodėmes ir savo tautos užtarimą prieš Dievą. Baigdamas šį skyrių, noriu priminti, kad

pirmos laiško eilutės aiškiai pabrėžia skirtumą tarp to, kuo Izraelis džiaugėsi Senojo Testamento laikotarpiu,

ir kas yra dabar. Jie turėjo pranašus, o dabar Kristus yra paskutinis Dievo atstovas. Jie buvo Dievo tarnai, o Jis

yra Dievo Sūnus. Abraomas buvo paskirtas pasaulio paveldėtoju (Rom. 4:13), o Kristus - visatos Paveldėtoju.

Mozė pastatė Palapinę, o Kristus sukūrė pasaulius. Įstatymas buvo būsimų gėrybių šešėlis, o Kristus - Dievo

šlovės atspindys. Senojo Testamento laiku Izraelis gavo tik fragmentinius Kristaus apsireiškimus, o dabar Jis

yra tikras Dievo esybės atvaizdas. Mozė nešė Izraelį (Skaičių 11:11-12), o Kristus išlaiko visus dalykus.

Senojo Testamento aukos nenuplaudavo nuodėmių, o Kristus jas nuplovė. Izraelio vyriausieji kunigai niekada

neatsisėsdavo, o Kristus atsisėdo Tėvo dešinėje.

3 skyrius

Kristaus pranašumas prieš angelus I (Hebr. 1:4-14)

Vienas pagrindinių dvasinio ir tinkamo Dievui tarno bruožų yra malda ir troškimas tiksliai perteikti

tiesos žodį (2Tim. 2:15). Ypač tai svarbu aiškinant tas Šv.Rašto vietas, kurios moko apie Viešpaties Jėzaus

Kristaus asmenį. Mes turime aiškiai atskirti tai, kas yra kalbama apie Jo esybę, ir tai, kas kalbama apie Jo

žemišką charakterį. Supainioję abu šiuos dalykus, mes nuklysime. Kalbėdami apie Jo esybę, turime niekada

nepamiršti, kad Jis yra Dievo Sūnus. O Jo žemiškas charakteris yra visa tai, ką mes kalbame apie Jį kaip

Tarpininką, t.y. kaip įsikūnijusį Dievą, Dievą - Žmogų. Tai yra tas pats palaimintas Asmuo tik skirtingos Jo

pusės. Neteisingas atskyrimas to, kas Tiesos žodyje yra kalbama apie mūsų Viešpatį Jėzų, neatgimusius

žmones pastūmėjo paniekinti Jį, o atgimusius neteisingai aiškinti daug Šv.Rašto vietų. Pirmieji yra panašūs į

tuos pamaldžius unitarus, kurie remdamiesi tokiomis vietomis, kaip „Mano Tėvas yra didesnis už mane“ (Jono

14:28), „Kai Jam bus visa pajungta, tada ir pats Sūnus nusilenks Tam, kuris viską Jam pajungė, kad Dievas

būtų viskas visame kame.“ (1Kor. 15:28) ir pan., teigia, kad nors Sūnus ir yra aukštesnis už visą kūriniją, vis

dėlto Jis yra žemiau už Tėvą. Tačiau jų minimos Šv.Rašto vietos kalba ne apie Kristaus esybę, o apie Jo, kaip

Tarpininko, charakterį. Kalbant apie antruosius, galime prisiminti tokį žymų egzegetą, kaip J.Brown, ir

pažiūrėti, kaip Jis nuklysta, aiškindamas Hebr. 1:4 antrąją pusę. Jis kalba apie Gelbėtojo esybę, nors ten turima

galvoje Jo žemiškas charakteris. Taigi tai nėra tik teologinis skirtumas; tai yra labai svarbus dalykas

formuojant teisingą supratimą apie Kristaus asmenį ir daugelį Šv.Rašto vietų. Savo žodyje Dievas nepiešė

dirbtinių linijų, kurios tokios įprastos žmogui. T.y. Kristaus esybė ir Jo žemiškos savybės dažnai yra susipynę;

jos nėra išdėstytos atskirai. Tai galime matyti ir laiško Hebrajams pirmose eilutėse. Pirmiausia mums sakoma,

kad Mozės laikotarpio pabaigoje Dievas prakalbo Izraeliui per savo Sūnų. Aišku, tai buvo žemėje, Žodis tapo

kūnu. Taigi čia yra kalbama apie Kristų kaip Tarpininką. Antra, Jis yra paskirtas visų dalykų Paveldėtoju. Čia

vėl parodomas Jo žemiškas charakeris, nes savo esybėje Jam nereikia būti paskirtam. Juk Jam, kaip Dievo

Sūnui, priklauso viskas. Tačiau toliau - „per kurį buvo sukurti pasauliai“ - matome, kad viskas keičiasi.

Pasauliai buvo sukurti daug anksčiau negu Sūnus įsikūnijo, todėl čia jau kalbama apie Jo amžiną esybę.

Ieškantis protas iš karto paklaus: kodėl toks pasikeitimas? Kodėl kalbant apie Jį, kaip Tarpininką, staiga

įterpiama Jo, kaip Sūnaus, šlovė? Atsakymą nesunku surasti. Todėl, kad išaukštintų Tarpininką mūsų akyse;

kad mes matytume, jog Tas, kuris nusižemino ir atėjo į žemę kaip tarnas, turėjo tokią didybę ir garbę, kuriai

turi lenktis mūsų širdys garbinime. Tas, kuris nuplovė mūsų nuodėmės, yra Tas pats, kuris sukūrė visatą.

Nukryžiuotasis buvo Kūrėjas. Tačiau čia yra dar kažkas daugiau. Tam, kad būtų nukryžiuotas, Kūrėjas turėjo

tapti žmogumi. Dievo Sūnus (išlikdamas Dievo Sūnumi) tapo Žmogaus Sūnumi ir šis Žmogus buvo

išaukštintas Didybės dešinėje aukštybėse. Štai ką apie tai rašė A.Saphir: „Kas yra nuostabiau: matyti Dievo

Sūnų Betliejuje kaip kūdikį ar Žmogaus Sūnų, sėdintį Tėvo dešinėje? Kas yra nuostabiau: ar matyti mums

gimusį kūdikį, mums duotą sūnų, ant kurio peties yra viešpatavimas, kuris bus vadinamas Nuostabusis,

Patarėjas, Galingasis Dievas, Amžinas Tėvas, ramybės Kunigaikštis, ar Žmogaus Sūnų iš žemės dulkių, sėdintį

Dievo dešinėje? Vyriausiasis kunigas vieną kartą metuose įeidavo į šventų Švenčiausiąją, bet ar jis galėjo

išdrįsti ten pasilikti, ar jis galėjo būti kartu su cherubinais ten, kur apsireiškia Aukščiausiojo šlovė? Tačiau

Jėzus, Žmogaus Sūnus, pakilo ir savo galia bei savo teise bei Tėvo paskyrimu, sėdi dabar soste, apsuptas šlovės

ir didybės. Ant visagalės meilės sparnų Jis nusileido iš dangaus, bet pakilti į dangų visagalybės ir meilės

nepakako. Dievo Sūnui nužengti į žemę (jeigu galima taip pasakyti apie šį nuostabų stebuklą) ir taip

nusižeminti nebuvo sunku, tačiau grįžti į dangų reikėjo, kad Jis būtų pakrikštytas kentėjimų krikštu ir mirtimi

ant to prakeikto medžio. Jėzus negalėjo pakilti taip, kaip nužengė, nes Jis turėjo (todėl, kad iš savo beribės

malonės prisiėmė mūsų padėtį) nuimti mūsų naštą ir nugalėti mūsų priešus. Todėl Jo siela buvo pasiruošusi

būti pakrikštyta tuo krikštu ir todėl nuo to momento, kai Jis pasirodė Jeruzalėje, Jis žinojo, kad Jo švento kūno

šventykla turi būti sugriauta ir troško, kad kuo greičiau tai įvyktų. Kristus pakilo į dangų kitaip negu atėjo į

žemę. Jis atėjo į žemę kaip Dievo Sūnus, bet grįžo į dangų ne tik kaip Dievo Sūnus, bet ir kaip įsikūnijęs Dievo

Sūnus, Dovydo Sūnus, mūsų Brolis ir mūsų Viešpats. Jis negrįžo į dangų toks pats, koks nužengė į žemę. Jis

nužengė vienas, kaip gerasis Ganytojas, pilnas gailesčio pražuvusioms avims, o grįžo į dangų su išgelbėtomis

avimis ant savo pečių ir atnešė jas į amžinus ir dangiškus namus. Jis grįžo į dangų ne tik triumfuodamas, bet

ir kaip Tas, kuris ėjo sėdamas su ašaromis, bet dabar grįžo su džiaugsmu nešdamas pėdus. Nuplovęs mūsų

nuodėmes, Jis atsisėdo Dievo dešinėje; su savo kraujo galia Jis įėjo į šventų Švenčiausiąją; Jį, kaip nužudytą

Avinėlį, Dievas išaukštino ir suteikė Jam vardą aukščiau visų vardų“.

Taigi svarbiausia šiame pirmame laiško Hebrajams skyriuje yra Sūnaus, kaip Tarpininko, šlovė. Tiesa,

kad Jo esybės šlovė pabrėžiama antroje eilutėje: „per kurį buvo sukurta pasauliai“, tačiau, kaip jau sakiau, tai

buvo įterpta tam, kad išaukštintų Tarpininką mūsų akyse, kad apsaugotų mus nuo neteisingo Jo asmenybės

supratimo. Tas, kuris nuplovė mūsų nuodėmes, yra Tas pats, kuris sukūrė visatą, kuris yra Dievo šlovės

atspindys ir tikslus Jo atvaizdas. Ar tai neverčia mūsų šaukti: „Vertas yra Avinėlis, kuris buvo užmuštas,

priimti galybę ir turtus, išmintį ir stiprybę, pagarbą ir šlovę, ir garbinimą.“ (Apr. 5:12)? Dievas - Žmogus turi

tokią teisę, nes Dievas išaukštino Jį savo dešinėje.

Ankstesniuose skyriuose aš parodžiau Jėzaus Kristaus pranašumą prieš pranašus, o dabar noriu kalbėti

apie Jo pranašumą prieš angelus.

„Tapdamas tiek pranašesnis už angelus, kiek prakilnesnį už juos paveldėjo vardą.“ (Hebr. 1:4). Prieš

detaliau nagrinėdami šią eilutę, užduokime vieną klausimą: kodėl Šventoji Dvasia čia pradeda kalbėti apie

angelus? Kodėl Ji nori parodyti Kristaus pranašumą prieš juos? Į šį klausimą yra trys atsakymai. Pirma, šiame

laiške Šventosios Dvasios tikslas yra išaukštinti Viešpatį Jėzų, kaip Dievą - Žmogų, virš visų vardų. Trečiame

skyriuje yra kalbama apie Kristaus pranašumą prieš Mozę. Tačiau pradėti nuo Mozės, reikštų nueiti per daug

toli ir praleisti vieną dalį. Mozės Įstatymas buvo paskelbtas per angelus (Apd. 7:53). Kadangi angelai Šv.Rašte

yra aprašyti kaip nuostabūs savo jėga ir aukštesni už žmones, todėl norint įtvirtinti Kristaus pranašumą prieš

visus kūrinius, reikėjo parodyti, kad Jis yra žymiai aukščiau už juos. Parodyti, kad Dievo Sūnus yra aukščiau

už angelus nebuvo būtina, bet parodyti, kad Žmogaus Sūnus yra aukščiau už juos, buvo labai svarbu, kad taip

judėjai atiduotų visą Jam priklausančią šlovę.

Antra, Šventoji Dvasia šiame laiške, apreikšdama Tarpininko garbę ir viešpatavimą, nori parodyti

neišmatuojamą krikščionybės pranašumą prieš judaizmą. Metodas, kurį Ji naudoja yra labai aiškus ir

įtikinantis. Senoji Sandora buvo duota per angelus (Apd. 7:53). Galbūt nežinome, ką tuo norima tiksliai

pasakyti, bet yra keletas Šv.Rašto vietų, kurios tai paaiškina. „Viešpats atėjo nuo Sinajaus ir Seiro; Jis

suspindėjo nuo Parano kalno; su Juo buvo tūkstančiai šventųjų (t.y. angelų) (Pakrt.Įst. 33:2), ir: „Dievo vežimų

(angelų) tūkstančių tūkstančiai, Viešpats tarp jų ant Sinajaus...“ (Psal. 68:17), ir: „Tad kam reikalingas

Įstatymas? Jis buvo pridėtas dėl nusižengimų, kol ateis palikuonis, kuriam buvo skirtas pažadas; Įstatymas

buvo perduotas per angelus, tarpininko ranka.“ (Gal. 3:19). Taigi Viešpaties šlovė ant Sinajaus kalno (Mozės

laikotarpio pradžioje) buvo angeliška ir Jis per angelus perdavė savo Įstatymą. Tačiau senoji Sandora yra

pakeista nauja, kuri yra žymiai šlovingesnė, nes yra apreikšta Sūnuje (per Sūnų). Hebr. 1sk. mes matome, kad

angelai yra žemiau už Jį ir dar daugiau: skyriaus pabaigoje skaitome, kad jie yra tarnaujančios dvasios,

išsiųstos tarnauti tiems, kurie paveldės išgelbėjimą (Hebr. 1:14).

Trečia, reikėjo parodyti Kristaus (krikščionybės centro ir gyvenimo) pranašumą prieš angelus, nes

judėjai laikė angelus aukščiausiais Dievo kūriniais. Ir nebe priežasties, nes Viešpats dažnai jiems

apsireikšdavo kaip „Sandoros angelas“ (Malch. 3:1), kaip „Viešpaties angelas“ (Išėjimo 3:2). Nuo laikų

pradžios angelai buvo pagrindinis Dievo galios ir bendravimo su žmonėmis instrumentas. Viešpaties angelas

pasirodė Hagarai (Prad. 16:7) ir Abraomui. Angelas išvedė Lotą (Prad. 19:1). Viešpaties angelas vedė Izraelį

(Skaičių 20:16). Todėl izraelitai laikė angelus aukščiau už žmones. Tai, kad pats Mesijas, įsikūnijęs Dievo

Sūnus, tapo žmogumi, jų akyse reiškė, kad Jis yra menkesnis už angelus. Todėl jiems reikėjo per jų pačių

Raštus parodyti, kad Tarpininkas, Dievas, apsireiškęs kūne, turėjo tiek aukštesnę padėtį ir šlovę už angelus,

kiek dangus yra aukščiau už žemę.

„Tapdamas tiek pranašesnis už angelus...“. Pirmasis raktas į šios eilutės paaiškinimą yra pirmame jos

žodyje „tapdamas“. Galbūt atrodo, kad jis pradeda naują poskyrį, bet tai tik dar kartą parodo Šventosios

Dvasios darbo tobulumą. Jis atskleidžia akivaizdų skirtumą tarp Dievo gyvų darbų ir žmogaus negyvų darbų.

Šis skirtumas yra toks ryškus kaip žmogaus dalys skiriasi nuo stalo dalių. Stale visos dalys yra kartu, bet jos

yra labai skirtingos ir jų sujungimai yra labai aiškūs. O žmogaus kūne vienas narys pranyksta kito pradžioje.

Galbūt tokia analogija yra banali, bet ji parodo didelį skirtumą tarp žmonių raštų ir Dievo Raštų. Dievo Raštai

yra gyvas organizmas, tikras kūnas, gyvenantis per Dievo Dvasią.

Nors 4 eilutė pradeda kitą laiško dalį, vis dėlto ji yra neatsiejama nuo ankstesnių eilučių ir ypač 3-čios

pabaigos. Į tai turime atkreipti dėmesį, nes kitaip mes neteisingai ją suprasime. 3-čios eilutės pabaigoje Kristus

yra pristatomas kaip Tas, kuris nuplovė mūsų nuodėmes. Kitais žodžiais sakant, kaip Žmogaus Sūnus,

įsikūnijęs Dievas ir kaip toks, Jis buvo išaukštintas Didybės dešinėje aukštybėse. Dabar Jis yra Žmogus

šlovėje. Ir šis Žmogus yra antrasis Žmogus (1Kor. 15:47), kuris tapo pranašesnis už angelus tiek, kiek

prakilnesnį už juos paveldėjo vardą. Tai yra aiškiai pasakyta 4 eil. pradžioje ir tai grąžina mūsų mintis į tai,

kas buvo pasakyta 3 eil. pabaigoje.

„Tapdamas tiek pranašesnis už angelus...“. Norėdami suvokti šių žodžių galią, turime prisiminti angelų

garbę. Angelai yra aukščiausi Dievo kūriniai: dangus yra jų namai (Mato 24:36), jie yra galingi (Psal. 103:20),

jie yra Dievo pasiuntiniai (Psal. 104:4), jie stovi šalia Amžinojo (Dan. 7:10), jie yra šventi (Mato 25:31), jų

veidai yra tarsi žaibo šviesa ir drabužiai balti kaip sniegas (Mato 28:3), jie supa Dievo sostą (Apr. 5:11). Jie

rūpinasi visais gamtos reiškiniais. „Dievas valdo ir viešpatauja ne vien tik per dėsnius ar įsakymus, per

nesąmoningas ar besieles galias, bet ir per būtybes, pilnas šviesos ir meilės. Jo angelai yra kaip ugnies liepsnos,

jie turi galią vėjams, žemei, medžiams ir jūroms (žr. Apr. kn.). Per angelus Dievas valdo pasaulį.“ (A.Saphir).

Vis dėlto kokie bebūtų šlovingi angelai, kokie bebūtų jie ypatingi ir didingi savo darbuose, jie yra paklusnūs

Viešpačiui Jėzui kaip Žmogui, nes Jo žmogiškoje prigimtyje Dievas išaukštino Jį aukščiau visų. „Apaštalas

ankstesnėse eilutėse parodė, kad Kristus yra daug nuostabesnis už patį nuostabiausią žmogų; Jis yra

nuostabesnis už tuos, kurie buvo įkvėpti Šventosios Dvasios ir kuriems Jis apreiškė savo valią, kad jie perduotų

ją kitiems. Tokie buvo kunigai, pranašai ir karaliai. Tačiau šie, kaip ir visi kiti žmonės, nepaisant jų

nuostabumo, buvo mirtingoje žemėje. Todėl dabar jis nukreipia savo akis aukštyn ir kalba apie dangiškus ir

nemirtingus kūrinius, t.y. angelus. Angelai yra nuostabiausi kūriniai. Jei Kristus yra nuostabesnis už pačius

nuostabiausius kūrinius, tuomet Jis yra nuostabiausias iš visų. Šis Kristaus nuostabumas yra aiškiai

pabrėžiamas, kaip ir Jo šlovė bei karaliavimas. Tai yra pirmoji Kristaus žemiško charakterio pusė, kurią

pabrėžia apaštalas. Ir pabrėždamas tai, jis pateikia daug dieviškos Kristaus prigimties įrodymų ir kartu

atskleidžia, kad Jis yra ir Žmogus, ir Dievas. Antrame skyriuje jis moko, kad Kristus yra ne tik Dievas, bet ir

Žmogus, nes Jis tapo viskuo panašus į savo brolius (Hebr. 2:17).“ (dr.Gouge).

„Tapdamas tiek prakilnesnis už angelus...“. Per Izaiją Dievas pažadėjo, kad skausmų Vyrui, kuris bus

iškirstas iš savo tautos dėl jos sukilimo, turi būti atlyginta dėl Jo kentėjimų: „Todėl Aš Jam duosiu dalį su

didžiaisiais, ir Jis dalinsis grobį su stipriaisiais.“ (Izaijo 53:12). 68-oje psalmėje skaitome: „Tu užžengei

aukštyn, nusivedei paimtus belaisvius, paėmei dovanų žmonėms.“ (68:18), ir laiške Filipiečiams parašyta, kad

Tą, kuris nusižemino iki tarno ir tapo panašiu į žmones bei buvo paklusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties

„...Dievas labai išaukštino ir suteikė Jam vardą aukščiau visų kitų vardų, kad Jėzaus vardui priklauptų

kiekvienas kelias danguje, žemėje ir po žeme ir kiekvienos lūpos Dievo Tėvo šlovei išpažintų, kad Jėzus

Kristus yra Viešpats.“ (Fil. 2:9-11). Pirmiausia Jis tapo pranašesnis už angelus dėl Jam suteiktos padėties - Jis

sėdi Didybės dešinėje aukštybėse ir angelai yra aplink Jo sostą, aplink Avinėlio sostą (Apr. 5:11).

„...kiek prakilnesnį už juos paveldėjo vardą.“ (Hebr. 1:4). „Mums, gyvenantiems Vakaruose, vardas

neteikia daug reikšmės. Tačiau Dievas visada mokė savo tautą, jog vardas yra svarbus. Pirmasis maldos „Tėve

mūsų...“ prašymas yra „Tebūna pašlovintas Tavo vardas“. Ir visų palaiminimų bei privilegijų, kurias Dievas

suteikė savo tautai, santrauka yra štai kur: Dievas apreiškė jiems savo vardą. Vardas yra matoma išraiška ir

antspaudas bei užstatas viso to, kas iš tiesų asmuo yra savo esybėje. Ir kai sakoma, kad Dievo Sūnus paveldėjo

prakilnesį vardą už angelus, tai reiškia, kad Jis ne tik garbe, bet ir prigimtimi yra aukščiau už juos.“ (A.Saphir).

„...kiek prakilnesnį už juos paveldėjo vardą“. Kalbėdami apie pirmąją 4-os eilutės dalį, mes pabrėžėme,

kad Tėvas atlygino Tarpininkui už Jo auką ir prisiminėme Fil. 2:9-11. Šios eilutės prasideda taip: „Todėl

Dievas Jį labai išaukštino...“, visa tai sutinka su „tapdamas tiek pranašesnis už angelus“. Toliau filipiečiams

sakoma: „ir suteikė Jam vardą aukščiau visų vardų“, o hebrajams: „kiek prakilnesnį už juos paveldėjo vardą“,

t.y. aukštesnį už visų sukurtų būtybių vardus. Galiausiai Jis bus išaukštintas, nes kiekvienas kelias suklups

prieš Jį (Filip.), o hebrajams sakoma, kad Jo vardas yra aukščiau visų vardų. Argi tokie panašumai šiuose

laiškuose neįrodo, kad jie abu yra parašyti Pauliaus?

„...kiek prakilnesį už juos paveldėjo vardą“. Kristaus teisė į aukščiausiąjį vardą yra dviguba. Pirma, dėl

Jo sąjungos tarp Jo žmogiškumo ir dieviškumo. Antra, tai yra atlygis už Jo kentėjimus ir paklusnumą Tėvui.

„Kuriam gi angelų kada nors Jis yra pasakęs: „Tu esi mano Sūnus...“ (Hebr. 1:5). Pradžioje Šventoji

Dvasia paskelbė Kristaus pranašumą prieš angelus, o dabar, pasitelkdama Senąjį Testamentą, įrodo tai.

Pirmasis įrodymas yra 2-oje psalmėje. Atkreipkime dėmesį į tai, kaip viskas yra sakoma. Pradedama nuo

klausimo. Taip yra pažadinami protai tų, kurie skaito laišką. Būtina pastebėti, kad Paulius dažnai savo

laiškuose užduoda klausimus (žr. 1Kor. 9:4-10; Gal. 3:1-5). Jis taip daro daug daugiau negu bet kuris kitas

Naujo Testamento užrašytojas. Tokį mokymo būdą dažnai naudojo ir mūsų Viešpats Jėzus. Skaitydami

evangelijas galime tai matyti. Atkreipkime dėmesį ir į tai, kad klausimas (Hebr. 1:5) patvirtina, jog judėjai

gerai žinojo Raštus. Apaštalas tarsi sako: nuspręskite patys, ar tai, ką aš sakau yra tiesa. Argi visame Šv.Rašte

yra nors viena vieta, kur Dievas pavadintų angelą savo sūnumi? Jie negalėtų to nuspręsti, jei nežinotų Šv.Rašto.

„Kuriam gi angelų kada nors Jis yra pasakęs: „Tu esi mano Sūnus..?“ Nė vienam. Niekur Biblijoje

nerasime, kad Dievas sakytų angelui „mano sūnau“. Tiesa, kad Jobo 38:7 angelai yra vadinami Dievo sūnumis,

bet čia kalbama apie juos, kaip apie Dievo kūrinius. Adomas vadinamas Dievo sūnumi (Luko 3:38) tokia pačia

prasme. Atgimę šventieji yra Dievo vaikai, dėl to, kad jie yra nauji kūriniai. Tačiau nė vienam angelui Dievas

niekada nepasakė „mano sūnau“. Viešpats Jėzus tiek krikšte, tiek ant atsimainymo kalno buvo pavadintas

Sūnumi. Taigi čia matome ne tik Jo pranašumą, bet ir ypatingumą.

„Kuriam gi iš angelų kada nors Jis yra pasakęs: „Tu esi mano Sūnus, šiandien pagimdžiau Tave?“. Šie

paskutiniai sakinio žodžiai sukėlė nemažai sunkumų kai kuriems Rašto aiškintojams. Praeityje šioje vietoje

vyko didelės teologinės kovos. Problema buvo štai kur: „amžinoji Kristaus sūnystė“. Kai kurie tvirtina, kad

„šiandien“ čia graikų kalboje yra tas pats žodis kaip ir Luko 23:43, t.y. jis reiškia amžinybę ir „šiandien Aš

tave pagimdžiau“ turima galvoje Kristus kaip Dievo Sūnus. Didelė šios kovos dalis buvo tik kova dėl žodžių,

todėl ji buvo visiškai tuščia. Nors Šv.Raštas aiškiai moko apie Sūnaus absoliutų dieviškumą (Hebr. 1:8 ir kt.)

ir nepalieka jokių abejonių Jo amžinumu (Jono 1:1 ir kt.), vis dėlto niekur nėra kalbama apie amžiną Jo sūnystę.

Taigi ten, kur Šv.Raštas tyli, mes taip pat turime nutilti. Akivaizdu, kad ši eilutė nemoko apie amžiną Kristaus

sūnystę. Tai aiškiai matome iš to, kaip apaštalas vartoja šį terminą kitoje vietoje. Hebr. 4:7 skaitome: „Jis vėl

nustato tam tikrą dieną, po tiek daug laiko, kartodamas Dovydo lūpomis: „Šiandien...“ Tai reiškia, kad ir Hebr.

1:5 „šiandien“ reiškia ne amžinybę, o tam tikrą laiką.

Dar vieną įrodymą, kad Dvasia čia nekalba apie esencinę Kristaus dievybę ir amžiną sūnystę, galime

surasti atidžiau pažiūrėję į vietą, iš kurios yra paimti šie žodžiai. Hebr. 1:5 yra cituojama 2-a psalmė ir, jei

skaitytojas vėl ją perskaitys, jis pamatys, kodėl apaštalas ją paėmė. Tai yra pirmoji vieta iš Senojo Testamento,

kuri yra cituojama šiame laiške ir, jeigu ji yra pirma, ji yra ypatingai svarbi. Ketvirtoje eilutėje buvo kalbama,

kad Jėzus Kristus, nors ir prisiėmė menkesnę padėtį už angelus, vis dėlto dabar buvo Dievo išaukštintas virš

jų ir antros psalmės prisiminimas čia yra labai tinkamas. Joje matome ir Mesijo pažeminimą, ir Jo išaukštinimą.

2-3 eilutėje skaitome apie sąmokslą prieš Jį, o 10-12eil. karaliai ir kunigaikščiai yra raginami nusilenkti Jam.

Taigi antroje psalmėje mes girdime, kaip Tėvas sako Mesijui: „Tu esi mano Sūnus, šiandien Aš Tave

pagimdžiau.“ (Psal. 2:7). Visas kontekstas rodo, kad Tėvas čia kreipiasi į Sūnų laike, o ne amžinybėje; žemėje,

o ne danguje; į Jį, kaip Tarpininką, o ne į dievišką Jo esenciją. Taip pat nėra jokių sunkumų su žodžiais

„šiandien Aš tave pagimdžiau“. Šventoji Dvasia mums paaiškino jų prasmę Apd. 13:33. Ten apaštalas pareiškė

judėjams, kad Dievas išpildė savo pažadą, duotą tėvams, t.y. Jis „prikėlė Jėzų“, t.y. pasiutė jiems Mesiją. Apd.

13:33 neturi jokios nuorodos į Kristaus prikėlimą; čia yra kalbama apie Jo įsikūnijimą ir apsireiškimą Izraeliui

(žr. Pakrt.Įst. 18:18; Apd. 3:26). Tik nuo Apd. 13:34-35 apaštalas pradeda kalbėti apie „prisikėlimą iš

numirusių“. Taigi Apd. 13 skyriuje 2-a psalmė yra cituojama, norint parodyti, kad Tėvas pasiuntė Gelbėtoją

Izraeliui ir Jo pažadas išsipildė dieviškame įsikūnijime. Galima pridėti ir tai, kad žodžio „vėl“ nėra Apd. 13:33

graikų kalboje. Jei reikia dar daugiau įrodymų, kad „šiandien Aš Tave pagimdžiau“ kalba apie Kristaus

įsikūnijimą, Luko 2:11 mums juos pateikia. „Šiandien Dovydo mieste jums gimė Gelbėtojas. Jis yra Viešpats

- Kristus“. Taigi „šiandien“ čia turi galvoje Gelbėtojo gimimo dieną.

„Šiandien Aš Tave pagimdžiau“. Tai yra dar viena eilutė, mokanti apie nekaltą Kristaus prasidėjimą. Jo

žmogiškumas „gimė“ iš Dievo Tėvo. Nors Jis ir buvo Žmogaus Sūnus, vis dėlto Jis nebuvo pradėtas žmogaus.

Dėl to, kad Jo žmogiškumas buvo iš Tėvo, buvo pasakyta Jo motinai: „...gimęs iš tavęs bus šventas ir

vadinamas Dievo Sūnumi.“ (Luko 1:35).

„Ir vėl: „Aš Jam būsiu Tėvas, o Jis bus man Sūnus.“ (Hebr. 1:5). Žodžiai „ir vėl“ sujungia pirmąją eilutės

dalį su antrąją. Tai yra neginčijamas įrodymas, kad Šventoji Dvasia kalba apie Kristų ne Jo dieviškoje šlovėje,

o kaip apie Tarpininką, kaip įsikūnijusį. Jei pirmoje 5-tos eilutės dalyje būtų kalbama apie amžiną Sūnaus

santykį su Tėvu (kaip dauguma komentatorių aiškina), tuomet nereikėtų pridėti dar vienos Senojo Testamento

citatos. „Aš būsiu“ negrąžina mūsų į amžinybės praeitį. Ir pirmajam Trejybės Asmeniui visai nereikėjo

užtikrinti antrajam, kad Jis bus Jam Tėvas. Akivaizdu, kad Jis bus Tėvas Tam, kurį pasaulis atmetė.

„Ir vėl: „Aš būsiu Jam Tėvas, o Jis man Sūnus“. Čia yra cituojama 2Sam. 7:12-17. Ši vieta yra viena

didžiausių Senojo Testamento pranašysčių apie Mesiją. Kaip ir kiekviena pranašystė ji turi mažesnę ir didesnę

apimtį, ir išsipildo dalinai bei pilnai. Ji kalbėjo apie Saliamoną, kuris daugeliu atvejų buvo ryškus Viešpaties

Jėzaus įvaizdis. Tačiau pirmiausia ji yra skirta pačiam Kristui. Tai, kad Saliamonas neatbaigė jos išsipildymo,

akivaizdu iš 12 eil., kaip J.Brown ir sakė: „Joje kalbama apie sūnų, kurį Dievas pakels ir pasodins į sostą tada,

kai Dovydas jau bus miręs ir prisijungęs prie savo protėvių (12 eil.), tačiau Saliamonas ne tik gimė, bet ir buvo

paskelbtas karaliumi dar Dovydui esant gyvam. Akivaizdu, kad tas, kuris bus pakeltas pastatyti Dievo namus

ir kurio karalystės sostas bus įtvirtintas amžiams (13 eil), nėra vien tik Saliamonas. Tikriausiai nė vienas

aiškintojas nebūtų tuo abejojęs, jei ne 14-tos eilutės antroji pusė. Tačiau hebrajų eruditai mums sako, kad

„jeigu jis nusikals“ gali būti verčiama ir kaip „kiekvienas, kuris nusikals“ ir tai sutinka su Psal. 89:30-33.

„Aš būsiu Jam Tėvas, o Jis man Sūnus“. Tai buvo Dievo pažadas apie Mesiją, Dovydo Sūnų dar likus

iki Jo atėjimo tūkstančiui metų. „Aš būsiu Jam Tėvas“, Jis bus mano Sūnus ir Aš elgsiuosi su Juo kaip su tokiu.

Taip ir buvo. Tėvas neleido Jam supūti kape. Jis prikėlė Jį iš numirusiųjų. Jis išaukštino Jį savo dešinėje. „...o

Jis man bus Sūnus“. Jis elgsis kaip toks. Taip ir buvo. Jis visada kalbėjo apie Dievą, kaip apie Tėvą; Jis pakluso

Jam iki mirties. Jis atidavė savo dvasią į Jo rankas.

„Ir vėl, įvesdamas Pirmagimį į pasaulį, Jis sako: „Tegarbina Jį visi Dievo angelai“ (Hebr. 1:6). Tai yra

eilutės iš 97-tos psalmės, kurios Septuagintoje skamba taip: „Garbinkite Jį visi Jo angelai“ (Psal. 97:7). Tai

dar vienas įrodymas, kad Sūnus tapo daug prakilnesnis už angelus. Dabar šiems dangiškiems kūriniams

įsakoma garbinti įsikūnijusį Sūnų. Šioje vietoje turime atkreipti dėmesį į keletą dalykų apie Kristų. Jis turi

daug titulų ir visi jie turi ypatingą reikšmę. Jis yra Pirmagimis, kuriam angelai turi atiduoti šlovę. Pažiūrėkime,

ką reiškia pirmagimis. Graikiškas žodis „πρωτότοκος“ sutinkamas devynis kartus Naujajame Testamente.

Aštuonis kartus jis yra vartojamas kalbant apie Viešpatį Jėzų. Tai yra labai garbingas titulas. Šis Kristaus

titulas Naujajame Testamente, kaip ir daugelis kitų, turi savo šaknis Senajame. Jo galia aiškiai matoma iš Prad.

49:3, kur kalbama apie Jokūbo pirmagimį Rubeną: „Tu esi mano pirmagimis, mano tvirtybė, mano pajėgumo

pradžia, pirmas orumu ir garbe“. Taigi pirmgimystė pirmiausia reiškia garbę ir valdžią. Pastebėkime, kad

Išėjimo 4:22 Dievas vadina Izraelį savo pirmagimiu, nes jam buvo suteikta garbė būti Jo išrinkta tauta.

Ypatingoje pranašystėje apie Mesiją 89-oje psalmėje, tobulasis Tarnas, pažadėjęs sunaikinti Dievo priešus ir

sužeisti tuos, kurie Jo nekenčia (23 eil.), toliau sako: Tu esi mano Tėvas, mano Dievas, mano išgelbėjimo Uola

(26 eil.), o Tėvas skelbia: „Aš padarysiu Jį savo pirmagimiu, Jis bus aukščiau negu žemės karaliai.“ (27 eil.).

Taigi akivaizdu, kad šis titulas neturi jokių sąsajų su Jo esybe, t.y. su Jo amžina sūnyste, o kalba apie Jo

ypatingai garbingą ir šlovingą poziciją, kuri buvo suteikta Žmogaus Sūnui dėl Jo kentėjimų ir paklusnumo.

Naujajame Testamente pirmą kartą šis terminas sutinkamas Mato 1:25: „...ji pagimdė savo pirmagimį

sūnų, kurį jis pavadino Jėzumi.“. Antrą kartą Luko 2:6. Tai, kad Marija turėjo ir daugiau vaikų, akivaizdu iš

Mato 13:55. Viešpats Jėzus buvo ne tik pirmas laike, bet ir aukščiausias iš jų; Jis ne tik buvo tarp jų, bet ir virš

jų. Rom. 8:29 skaitome, jog Dievas paskyrė savo išrinktuosius tapti panašiais į savo Sūnaus atvaizdą, kad Jis

būtų pirmagimis tarp daugelio brolių, t.y. jų vadovas. Kol. 1:15 parašyta, kad Jis yra visos kūrinijos

pirmagimis. Tai nereiškia, jog Jis buvo pirmiausia sukurtas iš visos kūrinijos, kaip kai kurie neteisingai moko,

nes Šv.Raštas niekada nekalba apie Jį kaip apie Dievo pirmagimį, bet moko, kad Jis yra visos kūrinijos Galva

ir Viešpats. Kol. 1:18 kalbama apie Jį kaip apie pirmagimį iš mirusiųjų, tai nereiškia, kad Jis yra pirmasis iš

gimusių iš naujo, bet Tas, į kurį bus panašūs visi šventųjų kūnai (žr. Fil. 3:21). Hebr. 11:28 šis terminas

taikomas Egipto galiai ir pasididžiavimui. Hebr. 12:23 Bažnyčia šlovėje yra vadinama Pirmagimio Bažnyčia.

Šis titulas yra „visų dalykų paveldėtojo“ sinonimas. Tačiau jis skiriasi nuo viengimio, apie kurį kalba Jonas

(Jono 1:18; 3:16). Čia daugiau yra meilės išraiška, kaip ir Hebr. 11:17 - Abraomo sūnus buvo ne tik Izaokas,

bet ir Izmaelis, bet Izaokas buvo mylimiausias.

„Įstatymo laiku pirmagimis turėjo valdžią savo broliams (plg. Rom. 8:29), jam priklausė dviguba dalis

ir garbė būti kunigu. Izraelyje pirmagimiai buvo šventi, t.y. pašvęsti Dievui. Rubenas dėl savo nuodėmės

prarado pirmgimystės teises ir jos privilegijos buvo padalintos kitiems broliams: valdžia atiduota Judui,

dviguba dalis Juozapui, kuris turėjo dvi gimines ir dvi dalis Kanaane (Efraimas ir Manasas - 1Kronikų 5:1-

2), o kunigystė ir teisė aukoti buvo atiduota Levio giminei. Pirmagimis taip pat reiškia aukščiausią savo

klasėje. „Vargšų pirmagimis (Izaijo 14:30) reiškia pats didžiausias vargšas iš visų. „Mirties pirmagimis“ (Jobo

18:13) reiškia pačią baisiausią mirtį; mirtį dideliuose skausmuose ir kentėjimuose. Terminas „pirmagimis“

taip pat taikomas ir mylimiausiam vaikui: Efraimas yra vadinamas Viešpaties pirmagimiu (Jer. 31:9), t.y. jis

yra Jo mylimas vaikas. Visais šiais atžvilgiais terminas „pirmagimis“ priklauso Viešpačiui Jėzui tiek Jo

prigimties pranašume, tie Jo tarnavime ir šlovėje.“ (R.Haldane).

„Ir vėl, įvesdamas Pirmagimį į pasaulį...“ (Hebr. 1:6). Daug Rašto aiškintojų nesutaria dėl žodžio „vėl“.

Aš noriu pasakyti keletą žodžių apie tai. Pirmiausia, daug vertėjų laikėsi originalios hebrajų versijos, bet

graikiškame tekste yra kitaip. Jame kalbama apie tai, kad Dievas dar kartą įves Jį į pasaulį. Antra, Šv.Raštas

mums nieko nesako apie tai, ar angelai garbino ką tik gimusį Gelbėtoją. Luko 2:13-14 kalba apie tai, kad jie

garbino Dievą danguje, o ne įsikūnijusį Sūnų žemėje. Tačiau Apr. 5:11-14 mums parodo, kaip visas dangus

garbina Avinėlį Jo grįžimo į žemę išvakarėse, kai Jis ateis su galia ir šlove. Šv. Raštos vietos, kalbančios apie

angelus antrojo Kristaus atėjimo metu, yra šios: Mato 13:41; 16:27; 24:31; 25:31; 2Tes. 1:7.

Šeštoji eilutė kalba apie antrąjį Kristaus atėjimą. Tai aiškiai patvirtina jos žodžiai: „vėl įvesdamas

Primagimį į pasaulį“. Čia aiškiai turima galvoje tai, kad Viešpats vėl sugrąžins Izraelį į Kanaano, pažadėto

paveldėjimo, žemę. „Tu įvesi juos ir pasodinsi savo paveldėjimo kalne...“ (Išėjimo 15:17), „Jis mylėjo tavo

tėvus (...), kad išvytų už tave didesnes ir galingesnes tautas, ir tave įvestų paveldėti jų žemę.“ (Pakrt.Įst. 4:38).

Taip ir tuomet, kai Kristus grįš į žemę, Tėvas Jam pasakys: „Prašyk ir duosiu Tau paveldėti tautas, pavesiu

Tau visus žemės pakraščius.“ (Psal. 2:8).

Be to žodžiai „Vėl įvesdamas Pirmagimį į pasaulį“ parodo mums aiškų kontrastą. Prisiminkime Jo

atmetimą pasaulyje pirmojo Jo atėjimo metu. Žmonės begėdiškai išmetė Jį, jei galima taip sakyti, iš pasaulio.

Bet Jis sugrįš ir ateis su valdžia bei Dievo jėga. Jis bus „įvestas“ šlovingai, visiems matant ir visas pasaulis,

kuris anksčiau stebėjo Jo gėdą, dabar matys Jo dievišką viešpatavimą. Jis ateis savo Tėvo šlovėje (Mato 16:27),

tuomet angelai garbins Tą, kuriuo gėrisi Tėvas. Tuomet Dievas pasakys: „Visi angelai tegarbina Jį“.

Mūsų protai natūraliai linksta į Jo pirmą atėjimą, užrašytą Luko 2 sk., tačiau angelai čia garbina Siuntėją,

o ne Siūstąjį. Dievas aukštybėse buvo jų garbinimo objektas, nors visas tas sujudimas ir kilo dėl Kūdikio.

Tačiau kai Kristus grįš į žemę, Jis bus tas Pirmagimis, kurį jie garbins. Būtent apie tai Jis pats kalbėjo: „kai

ateis savo Tėvo šlovėje su savo angelais“. Tai reiškia, kad angelai šlovins Jį ir jie kils bei leisis ant Žmogaus

Sūnaus (Jono 1:51). O mes, kurie buvome Jo surasti ir išgelbėti, galime garbinti Jį dabar, Jo atmetimo laiku.

4 skyrius

Kristaus pranašumas prieš angelus II (Hebr. 1:7-9)

„O apie angelus sako: „Jis daro savo angelus vėjais ir savo tarnus - ugnies liepsnomis.“ O Sūnui: „Tavo

sostas, o Dieve, amžių amžiams ir teisingumo skeptras yra tavo karalystės skeptras. Tu pamilai teisumą ir

nekentei nedorybės, todėl patepė Tave Dievas, Tavo Dievas, džiaugsmo aliejumi gausiau negu Tavo bičiulius.“

Ką tik minėtos eilutės yra neatsiejamos nuo to, ką mes kalbėjome praeitame skyriuje. Ši antroji dalis

prasideda nuo 4-os pirmo skyriaus eilutės ir tęsiasi iki antrojo skyriaus pabaigos. Neišmatuojamas Kristaus

pranašumas prieš angelus yra jos tema. Nors šios dalies ribos yra aiškiai nubrėžtos, vis dėlto ji siejasi su tuo,

apie ką buvo kalbėta anksčiau. Trys pirmosios laiško eilutės yra santrauka to, kas toliau plačiai dėstoma visame

laiške. Iš tiesų Hebr. 1:4-14 pateikia daug įrodymų tam, kas buvo pasakyta pirmose eilutėse. Pirmiausia,

antroje eilutėje sakoma, kad Tas, kurį judėjai paniekino ir atmetė, yra Sūnus, o penktoje eilutėje matome, kad

Tam, prieš kurį sukilo žemės karaliai, pats Dievas sako: „Tu esi mano Sūnus“. Antra, apie Tą, kuris buvo

nukryžiuotas piktadarių rankomis, pasakyta, kad Jis yra visų dalykų paveldėtojas (2 eil.) ir šeštoje eilutėje tai

patvirtinama: Jis yra vadinamas Pirmagimiu. Abu šiuos titulus - paveldėtojas ir pirmagimis - galima laikyti

sinonimais.

Taigi matome, kad Šventoji Dvasia vedė apaštalą pirmiausia išskirti septynis dalykus apie Kristaus

viešpatystę ir garbę, o paskui patvirtinti juos Šv. Raštu. Visi įrodymai yra paimti iš Senojo Testamento. Jis

aiškiai kalbėjo, kad Mesijas bus daug pranašesnis už angelus. 2-a psalmė lenkė izraelitus laukti Sūnaus, o 97-

ta psalmė mokė, jog pažadėtąjį Mesiją garbins visa dangiška kareivija (7 eil.). Hebr. 1:5-6 Dvasia įtvirtino

Kristaus vardo ir garbės pranašumą, o sekančiose eilutėse parodė, kad angelai yra žemiau tiek savo prigimtimi,

tiek padėtimi.

„O apie angelus sako: „Jis daro savo angelus vėjais (dvasiomis)...“ (7 eil.). Tai yra citata iš 104-os

psalmės, kurios pirmoji eilutė garbina Viešpatį kaip visatos Kūrėją ir Valdytoją. Antroji ir trečioji eilutė kalba

apie dangus, o ketvirtoji - apie jų gyventojus. Penktoji ir sekančios eilutės kalba apie žemę ir jos istoriją. Tai,

kad apie žemę kalbama iš karto po angelų, reiškia, jog jie yra sietini su žeme; jie yra Dievo tarnai, užsiimantys

žemiškais reikalais. Kodėl Šventoji Dvasia cituoja šias psalmės eilutes Hebr. 1-ame skyriuje? Ji norėjo

parodyti skirtumą tarp angelų prigimties ir Sūnaus. Angelai buvo sukurti, bet Sūnus - ne. Ir jie buvo sukurti

pačio Kristaus. „...per kurį (Sūnų) sutvėrė pasaulius.“ (Hebr. 1:2). Apie šiuos pasaulius kalbama 104-oje

psalmėje. Be to, čia kalbama ne tik apie angelus, bet apie Jo angelus ir jie yra tik „dvasios“, o Jis – Dievas. Jie

yra tarnaujančios dvasios, o jis jų Galva (Kol. 2:10).

„Jis daro savo angelus vėjais (dvasiomis) ir savo tarnus - ugnies liepsnomis“ . Tiek hebrajiškas žodis

Psal. 104:4, tiek graikiškas Hebr. 1:7 gali turėti dvi prasmes. Pirmoji prasmė yra „dvasia“, o antroji „vėjas“.

Toliau sakoma, kad Jis daro savo tarnus ugnies liepsnomis. Tuo parodoma ne tik šių dangiškų būtybių

prigimtis, bet ir jų savybės bei veikla. Angelai yra prilyginami vėjams dėl trijų priežasčių. Pirma, dėl jų galios

būti nematomais. Vėjas yra vienas iš nedaugelio šio fizinio pasaulio dalykų, nematomų žmogiškai akiai. Taip

ir angelai yra vieni iš tų kūrinių, kurie yra nepasiekiami žmogaus jutimams. Antra, dėl jų didelės jėgos.

Angelai, kaip ir vėjas, gali nunešti viską, kas pasitaiko jų kelyje (2Kar. 19:35). Trečia, dėl jų didžiulio greičio.

Atidus Dan. 9:21,23 eilučių skaitytojas pamatys, kad tos trumpos pranašo maldos metu, angelas spėjo iš

aukštybių nusileisti į žemę.

„...savo tarnus - ugnies liepsnomis.“ (Hebr. 1:7). Čia, kaip ir visame Šv.Rašte, ugnis kalba apie Dievo

teismus. Šie žodžiai reiškia, kad angelai yra Dievo rūstybės vykdytojai. Daug Biblijos vietų tai patvirtina.

Prad. 19:13 skaitome apie angelų apsilankymą Sodomoje. Jie sakė Lotui: „Mes sunaikinsime šią vietą, kadangi

jų garsus šauksmas pasiekė Viešpatį ir Jis mus siuntė ją sunaikinti“. Apie Dievo teismą Egiptui skaitome: „Jis

siuntė jiems savo rūstybę, įtūžį, pyktį ir naikinančius angelus.“ (Psal. 78:49). Čia turima galvoje ne kritę

angelai, o teismo angelai. Ir Mato 13:41-42 parašyta: „Žmogaus Sūnus išsiųs savo angelus, kurie išrankios iš

Jo karalystės visus papiktinimus bei piktadarius ir įmes juos į ugnies krosnį“.

„...savo tarnus - ugnies liepsnomis“. Be jokiu abejonių šie žodžiai kalba ir apie šviečiančią bei

gąsdinančią angelų išvaizdą, kai jie apsireiškia žmonėms savo tikroje prigimtyje. Ne viena Šv.Rašto vieta tai

patvirtina. Prisiminkime kaip Balaamas, pamatęs Viešpaties angelą, krito veidu į žemę (Skaičių 22:31);

prisiminkime, kad angelo, kuris pašalino akmenį nuo kapo, išvaizda buvo tarsi žaibo, o drabužiai balti kaip

sniegas ir sargybiniai jo labai išsigando (Mato 28:3). Tai paaiškina, kodėl angelai, atėję pas žmones su

gailestingumo žinia, taip dažnai sakydavo „nebijok“ (Mato 28:5; Luko 1:30, 2:10). Jie iš tiesų yra tarsi ugnies

liepsnos, nes matome kaip Viešpaties angelui atėjus pas Petrą, kalėjimo kamerą nutvieskė šviesa (Apd. 12:7).

Angelų švytėjimas yra toks ypatingas, kad apaštalas Jonas netgi krito ant žemės ir norėjo jį pagarbinti (Apr.

19:10), nes supainiojo jį su pačiu Viešpačiu, kurį matė ant atsimainymo kalno.

„O Sūnui sako: „Tavo sostas, o Dieve, amžių amžiams...“ (Hebr. 1:8). Čia Šventoji Dvasia, norėdama

parodyti Izraelio Mesijo pranašumą prieš angelus, cituoja 45-tą psalmę. Koks aiškus skirtumas yra tarp Sūnaus

ir angelų! Čia mes girdime Tėvą kreipiantis į įsikūnijusį Sūnų, kaip į Dievą. „O Sūnui sako“ - kad kiti galėtų

girdėti ir pažinti Jį - „Tavo sostas, o Dieve...“. Kokia stipri antitezė! Kokia nesuvokiama gelmė skiria kūrinį ir

Kūrėją! Angelai yra tik dvasios (arba vėjai), o Sūnus yra Dievas. Angelai yra tik tarnai, o Jis sėdi soste. Angelai

yra tik ugnies liepsnos, teismų vykdytojai, o Jis duoda paliepimus ir skelbia nuosprendžius.

„O Sūnui sako: „Tavo sostas, o Dieve, ...“. Čia mes turime bene aiškiausią ir nepaneigiamiausią įrodymą

apie Kristaus dieviškumą. Pats Tėvas paliudija apie dieviškumą To, kurį žmonės paniekino ir atmetė. Ir kaip

nuostabiai ta 45-tos psalmės eilutė tinka šiai laiško Hebrajams vietai. Šeštoje eilutėje skaitome kaip visiems

Dievo angelams yra įsakoma garbinti Tarpininką, o dabar matome to priežastį: Jis yra Dievas. Taip mes dar

kartą galime žavėtis tobula Šv.Rašto tvarka.

„O Sūnui sako: „Tavo sostas, o Dieve, amžių amžiams...“. Kai kurie aiškintojai nesutaria apie kokį

sostą čia kalbama. Akivaizdu iš to, kas buvo kalbėta anksčiau ir yra kalbama toliau (9 eil.), kad „o Dieve“ yra

skirta Sūnui kaip Tarpininkui. Tačiau ar Paulius nesako (1Kor. 15:24-28), kad ateis laikas, kai Jo, kaip

Tarpininko, karalystė baigsis? Ne, 1Kor. 15 sk. nemoko apie tai, nes Šv.Raštas niekada neprieštarauja sau

pačiam. Biblija ne vieną kartą patvirtina Kristaus karalystės amžinumą. (Izaijo 9:7; Dan. 7:13-14, Luko 1:33)

ir netgi naujoje žemėje matysime Dievo ir Avinėlio sostą (Apr. 22:1).

Jei ne Tarpininko karalystę Kristus atiduos Tėvui, ką tuomet Jis atiduos? Tai bus tik Jo žemiška

karalystė. Luko 19:12 (ši evangelija apreiškia Jo tobulą žmogiškumą) Kristus kalba apie save kaip apie aukštos

kilmės žmogų, kuris iškeliavo į tolimą šalį gauti karalystės ir toliau priduria: „Gavęs karalystę Jis sugrįžo...“

(15 eil.). Apie tai Matas rašo: „Kai ateis Žmogaus Sūnus savo šlovėje ir kartu su Juo visi šventi angelai, tada

Jis atsisės savo šlovės soste.“ (25:31). Kaip savo pirmojo atėjimo metu antrasis Trejybės Asmuo buvo labiau

paniekintas už Tėvą ir Dvasią, taip savo antrojo atėjimo metu kurį laiką Jis bus išaukštintas labiau už juos. Po

to kaip Žmogaus Sūnus (Jono 5:27) Jis įvykdys teismą, t.y. nubaus savo priešus. Tada, pamynęs po savo

kojomis visas priešiškas Jam jėgas, atiduos karalystę Dievui (1Kor. 15:24). Tai, kad ne Tarpininko karalystę

Kristus atiduos Tėvui, aiškiai matome iš 1Kor.15:28. Čia sakoma „...tada ir pats Sūnus nusilenks Tam, kuris

viską Jam pajungė...“. Kaip Žmogus - Dievas ir Tarpininkas Jis oficialiai nusilenks Tėvui. Tai yra akivaizdu.

Per visą amžinybę reikės Kristaus tarpininkavimo, kad išlaikytų bendrystę tarp Kūrėjo ir kūrinio, Beribio ir

riboto, todėl net penkis kartus (malonės skaičius) Biblijoje yra sakoma: „Tu esi kunigas per amžius

Melchizedeko būdu“. Tačiau savo esencinėje esybėje Sūnus neturės nusilenkti Tėvui, kaip ir matome Jono

17:5.

Aš manau, kad mesijinė Sūnaus karalystė yra laikina, o Jo, kaip Tarpininko, karalystė amžina. Jo

karalystė šioje žemėje bus tik tam tikrą laiką, bet Jo karalystė naujoje žemėje bus amžina. Palaiminta matyti,

kad Kristus kaip Tarpininkas yra pripažintas Tėvo: „Tavo sostas, o Dieve, yra per amžių amžius“. Koks didelis

yra Jo pranašumas prieš angelus!

„...ir teisingumo skeptras yra Tavo karalystės skeptras.“ (Hebr. 1:8). Apaštalas toliau cituoja 45-tą

psalmę ir toliau pateikia įrodymus apie tai, kas buvo pasakyta ketvirtoje eilutėje. Nesunku pamatyti kaip ši

sentencija patvirtina jo teiginį. Skeptras yra valdžios ir didybės simbolis. Apie tai galime skaityti Esteros

knygoje. Karalius, norėdamas parodyti palankumą Esterai, ištiesė savo skeptrą (Esteros 5:2; 8:4). Taigi

skeptras yra karališkos valdžios simbolis. „Sūnus yra Karalius. O angelai turi ypatingą garbę, nes jie užima

pirmąsias vietas tarp Jo pavaldinių.“ (J.Brown). Gelbėtojas, kuris kentėjo, dabar yra Aukščiausiasis; patys

galingiausi angelai yra Jo tarnai.

„...ir teisingumo skeptras yra Tavo karalystės skeptras“. Tai yra nuostabu. Kristaus karalystės skeptras

yra ne tik valdžios, bet ir teisingumo skeptras. „Apaštalas čia vartoja graikišką žodį, kuris reiškia teisingumą

ir teisumą, priešingą nedorumui ir šiurkštumui. O hebrajiškas žodis reiškia teisingą vadovavimą, nenukrypimą

nė į vieną pusę ir nešališkumą.“ (dr.Gouge).

Dar seniai triasmenis Dievas paskelbė: „Bus teisusis, kuris valdys žmones, bijodamas Dievo...“ (2Sam.

23:3). To dar niekada nebuvo tobulai padaryta šioje žemėje, bet greitai bus. Kai Viešpats Jėzus sugrįš į Jeruzalę

ir ten įtvirtins savo sostą, Jis tvarkys visus savo karalystės reikalus teisingai ir nešališkai, Jis nepataikaus jokiai

žmonių klasei nei grupei. Jis, kaip Melchizedeko antitipas, bus teisumo Karalius ir ramybės Karalius (Hebr.

7:2). Tai bus Jo karalystės charakteristikos. „Jo viešpatavimas plėsis ir taikai nebus galo. Dovydo sostą ir jo

karalystę jis sustiprins ir įtvirtins teisingumu ir teisybe per amžius.“ (Izaijo 9:7). Tuomet išsipildys senoji

pranašystė: „Ateis diena - sako Viešpats - kai Aš išauginsiu teisią atžalą iš Dovydo giminės. Jis viešpataus

kaip karalius, elgsis išmintingai, vykdys teisingumą bei teismą krašte.“ (Jer. 23:5). Jis atlygins kiekvienam ir

teis kiekvieną nešališkai. Nepamirškime, kad tai tinka ir šių dienų Jo valdymui, nors mes turime priimti tai

tikėjimu. Žodžiai „Tavo sosto pamatas - teisumas ir teisingumas...“ (Psal. 89:14) yra tiesa visais laikotarpiais.

„Tu pamilai teisumą ir nekentei nedorybės...“ (Hebr. 1:9). Čia turime būti atidūs būtajam laikui. Tėvas

toliau kalba Sūnui, kuris apreiškė tobulą moralę žemėje. Čia kalbama apie Viešpatį Jėzų Jo žemiško

pažeminimo metu. Šie keli žodžiai aiškiai aprašo Jo charakterį ir elgesį. Pirma, Jis mylėjo teisumą. Teisumas

reiškia daryti tai, kas yra teisinga. Apreikšta Dievo valia yra neklystanti norma. Nuo jos įsikūnijęs Sūnus

niekada neatsitraukė. Dar būdamas dvylikos metų Jis pasakė: „Argi nežinote, kad Aš turiu būti savo Tėvo

reikaluose?“ (Luko 2:49), vykdyti Jo norus. Atsakydamas į Jono Krikštytojo priešinimąsi Jį pakrikštyti, Jis

sakė: „Šį kartą paklausyk. Taip mudviem dera įvykdyti visą teisumą.“ (Mato 3:15). Kai velnias Jį gundė sekti

savo pačio valia, Jis atsakė jam: „Parašyta: „Žmogus gyvens ne viena duona, bet kiekvienu žodžiu, išeinančiu

iš Dievo lūpų.“ (Mato 4:4). Visą savo gyvenimą Jis buvo paklusnus iki mirties, iki mirties ant kryžiaus (Fil.

2:8).

„Tu pamilai teisumą...“. Tai yra daug daugiau negu tik daryti teisumą. Šie žodžiai apreiškia mums visų

Kristaus veiksmų pradą, netgi Jo dievotumą ir meilę Tėvui. „Man patinka vykdyti Tavo valią, o Dieve.“ (Psal.

40:8) - sakė Tobulasis. „Kaip aš myliu Tavo Įstatymą, mąstau apie jį ištisą dieną.“ (Psal. 119:97) - tokia buvo

Jėzaus nuostata Šventojo Rašto paliepimų atžvilgiu. Čia matome Jo ypatingumą. Kaip dažnai mūsų

paklusnumas yra tik priverstinis. Kaip dažnai Dievo valia nesutinka su mūsų valia, o jei mes ir paklūstame jai,

tai be jokio noro ir džiaugsmo. Tačiau Viešpats Jėzus buvo visiškai kitoks. Jis ne tik darė teisumą, bet ir mylėjo

jį. Jis galėjo pasakyti: „Tavo Įstatymas yra mano širdyje.“ (Psal. 40:8). Nusidėjęs kūrinys tik tada gali pasakyti,

kad Dievo Įstatymas yra jo širdyje, kai Jis jį įrašo į ją (žr. Hebr. 8:10).

Kadangi Kristus mylėjo teisumą, Jis nekentė nedorumo. Abu šie dalykai yra neatsiejami. Vienas negali

egzistuoti be kito. „Nekęskite pikto ir mylėkite gera.“ (Amoso 5:15). Kur yra tikra meilė Dievui, ten yra ir

neapykanta nuodėmei. Gelbėtojo neapykantą blogiui matome Jo elgesyje gundymo metu ir Šventyklos

apvalyme. Pažiūrėkime, kaip Jis atmeta visus nedorus velnio pasiūlymus žodžiu „parašyta“ ir su šventa

neapykanta sako jam „Eik šalin nuo manęs.“ (Mato 4:10). Prisiminkime kaip Jis savo Tėvo namuose

sudraudžia visus nedorus prekiautojus: „Pasiimkite visa tai iš čia ir iš mano Tėvo namų nedarykite prekybos

namų.“ (Jono 2:16). Ką reiškė Tam, kuris mylėjo teisumą ir nekentė nedorumo, gyventi 33 metus tokiame

pasaulyje kaip šis!? Ką reiškė Jam būti priskirtam prie nedorėlių ir tapti nuodėme dėl savo tautos!?

„Tu pamilai teisumą ir nekentei nedorumo“. Tai vis dar yra tiesa apie Jį, nes Jis nesikeičia. Jis vis dar

myli. „Kas žino mano įsakymus ir jų laikosi, tas myli mane. O kas mane myli, tą mylės mano Tėvas ir Aš jį

mylėsiu ir pats jam apsireikšiu.“ (Jono 14:21). Jis vis dar nekenčia. „Tu taip pat turi besilaikančių nikolaitų

mokslo, kurio Aš nekenčiu.“ (Apr. 2:15). Kiek abi šios savybės yra būdingos man ir jums, brangus skaitytojau?

Kiek mes tai jaučiame, tiek mes iš tiesų vaikštome su Kristumi - nei daugiau, nei mažiau. Kuo artimesnėje

bendrystėje gyvename su Juo, tuo labiau panašėjame į Jo atvaizdą ir tuo labiau mylime tai, ką Jis myli, bei

nekenčiame to, ko Jis nekenčia.

„...todėl patepė Tave Dievas, Tavo Dievas, džiaugsmo aliejumi...“ (Hebr. 1:9). Šventoji Dvasia toliau

cituoja 45-tą psalmę. Dievo tiesos priešai čia suranda vieną „prieštaravimą“. Aštuntoje eilutėje apie Jį buvo

kalbama kaip apie Tą, kuris yra Dievas, turintis sostą. O čia, devintoje eilutėje, apie Jį kalbama kaip apie

žemesnį: „Tavo Dievas patepė Tave“. Kaip tuo pačiu metu vienas asmuo gali būti ir aukščiausiasis ir

pavaldinys? Jeigu Jis pats buvo Dievas, kaip galėjo būti Dievo pateptas? Tokie jų klausimai neturėtų kelti

nuostabos, nes dieviški dalykai yra kvailystė sieliniam protui. Vis dėlto šią „mįslę“ nesunku įminti. Šis

tariamas prieštaravimas yra labai lengvai išsprendžiamas. Tarpininkas savo asmenyje buvo ir Kūrėjas, ir

kūrinys; ir Dievas, ir žmogus. Kai mes pamatome Jį kaip Tarpininką, kaip Dievą - Žmogų, visa tai, kas čia yra

sakoma apie Kristų, nesukelia mums jokių sunkumų. Tai yra raktas į visą šio epizodo aiškinimą. Daug ko iš

pirmo laiško Hebrajams skyriaus neįmanoma suprasti, jei nematome, kad Šventoji Dvasia vienoje vietoje kalba

apie Kristaus esybę, o kitoje apie Jį kaip Tarpininką.

„...todėl patepė Tave Dievas, Tavo Dievas...“. Apie tai dr.Gouge sakė: „Kristus yra Dievas - Žmogus.

Dievas yra Jo Dievas trimis būdais: pirma, žmogiška Kristaus prigimtis buvo Dievo sukurta ir saugoma kaip

ir visa kita kūrinija. Antra, Kristus yra Tarpininkas, pasiųstas Dievo (Jono 3:34) ir Jis pats palenkė save Dievui

ir vykdė Jo valią bei darbus (Jono 4:34; 9:4). Šiais atvejais Dievas yra Jo Dievas. Trečia, Kristui, Dievui -

Žmogui buvo Dievo duota būti mistinio kūno, kuris yra Bažnyčia, Galva (Ef. 1:22-23). Dievas sudarė su Juo

Sandorą šio kūno vardu (Izaijo 42:6; 49:8). Todėl Jis yra vadinamas Sandoros Pasiuntiniu (Malch. 3:1) ir

Sandoros Tarpininku (Hebr. 8:6). Dievas yra Jo Dievas ypatingu būdu. Jis sudarė Sandorą su Juo, kaip ir su

Abraomu, kuriam sakė: „Aš įtvirtinsiu sandorą tarp savęs ir tavęs bei tavo palikuonių kaip amžiną sandorą,

kad būčiau Dievas tau ir tavo palikuonims po tavęs.“ (Prad. 17:7). Kaip Dievas sudarė Sandorą su Abraomu

ir jo palikuonimis, taip Jis sudarė Sandorą ir su Kristumi bei Jo palikuonimis, kurie yra visi Dievo išrinktieji.

Tai yra tie palikuonys, apie kuriuos kalbama Izaijo 53:10. Taigi per ypatingą santykį tarp Dievo ir Kristaus,

Dievas yra Jo Dievas Sandoroje su Juo. Ir taip pat Dievas yra išrinktųjų Kristuje Dievas“.

„...todėl patepė Tave, Tavo Dievas...“. Tuo metu, kai Tarpininkas gyveno žemėje, Dievas taip pat buvo

Jo Dievas. Jis gyveno Jo žodžiu, Jis buvo paklusnus Jo valiai, Jis visiškai priklausė nuo Jo. „Aš Juo

pasitikėsiu.“ (Hebr. 2:13) - sakė Jis, ir : „Tavo globai buvau pavestas nuo pat gimimo, nuo pirmosios dienos

buvai mano Dievas.“ (Psal. 22:10). Daug panašių išsireiškimų galime rasti Psalmėse. Ant kryžiaus, atsidavęs

Dievo valiai, Jis šaukė: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“. Ir netgi po prisikėlimo girdime Jį

sakant: „Aš žengiu pas savo Tėvą ir jūsų Tėvą, pas savo Dievą ir jūsų Dievą.“ (Jono 20:17). Ir dabar,

sėdėdamas Didybės dešinėje aukštybėse, Jis užtaria mus, o grįžęs į žemę savo šlovėje, Jis klaus dėl savo

paveldėjimo (Psal. 2:8). Tai akivaizdžiai apreiškia Jo žmogiškumą; Jis yra tikras Žmogus, nors kartu yra ir

tikras Dievas. Paslaptingas, nuostabus, palaimintas Asmuo išlaiko viską savo žodžio galia netgi užtardamas

mus; Jis yra galingasis Dievas (Izaijo 9:6), netgi tada, kai Dievas yra Jo Dievas.

„...todėl patepė Tave, Tavo Dievas, džiaugsmo aliejumi...“ (Hebr. 1:9). Tai yra nuoroda į Senojo

Testamento Dievo įsteigtą būdą, kuriuo Izraelio karaliai buvo paskiriami šioms pareigoms. Karūnavimą

lydėdavo aliejaus išpylimas ant jų galvos (1Sam. 10:1; 16:13; 1Kar. 1:39). Todėl jie buvo vadinami Viešpaties

pateptaisiais (2Sam. 19:21; Raudų 4:20). „Apaštalas ir psalmininkas kalba apie Mesiją kaip apie kunigaikštį,

kuriam Jo Dievas suteikė ypatingą karalystę, kurios joks karalius neturėjo anksčiau. Jis davė Jam karalystę,

kuri savo ilgaamžiškumu, galia, didybe ir palaiminimais žymiai pralenkia bet kokią karalystę kada nors

suteiktą žmogui ar angelui žemėje ar danguje.“ (J.Brown).

Nors aš esu įsitikinęs, kad šis Kristaus patepimas džiaugsmo aliejumi (po to kai buvo paminėtas Jo

skeptras ir karalystė 8-oje eilutėje) yra nuoroda į Jo aprengimą karališkomis šlovėmis, kurias Karalius gavo Jo

pakilimo į dangų metu (Psal. 24:5 (būkime atidūs visai psalmei)), vis dėlto galvoju, kad tai siekia daug toliau.

Manau, kad čia turima galvoje ir Jo, kaip vyriausiojo Kunigo, garbė, nes parašyta: „Jis (...) bus ir kunigas savo

soste...“ (Zach. 6:13). Taip pat čia galime prisiminti ir 133-čią psalmę. Joje skaitome: „Kaip gera ir malonu,

kai broliai vienybėje gyvena. Tai yra lyg brangus aliejus ant galvos, varvantis per Aarono barzdą iki jo

drabužių kraštų.“ (žr. Išėjimo 30:25,30). Tai yra labai nuostabu, nors ir retai prisimenama tarp mūsų. Kaip

dažnai šiose eilutėse mes matome tik šventųjų bendrystę ir palaiminimą gyvenant vienybėje šioje žemėje.

Tačiau ar tik apie tai moko ši psalmė? Ne, ne tik. Ką tuomet norima ja pasakyti? Ką reiškia: „kaip gera ir

malonu kai broliai vienybėje gyvena. Tai yra lyg brangus aliejus ant galvos...“? Koks panašumas yra tarp

brolių gyvenimo vienybėje ir brangaus aliejaus išliejimo ant Aarono galvos ir jo tekėjimo iki jo drabužių

kraštų? Keista, kad daugelis neatkreipė dėmesio į tai. Vyriausiasis Izraelio kunigas buvo mūsų vyriausiojo

Kunigo įvaizdis. Jo galvos patepimas buvo išaukštintos Galvos patepimo įvaizdis. Aliejaus tekėjimas per

Aarono galvą iki jo drabužių kraštų buvo šlovingo įvykio, kad visi tie, kurie bus Kristaus kūno nariai, dalyvaus

malonaus kvapo Dievui skleidime, įvaizdis. 133-čios psalmės analogija yra akivaizdi. Brolių gyvenimas

vienybėje yra gera ir malonu ne tik dėl jų išsilaikymo taikoje, bet ir parodo dvasinę bei mistinę bendrystę tarp

Kristaus ir Jo tautos. Brolių gyvenimas vienybėje yra gera ir malonu ne tik mūsų pačių gerbūviui, bet ir suteikia

išorinį ženklą tos nematomos ir dieviškos vienybės, kuris egzistuoja tarp Galvos ir kūno narių.

„...patepė Tave, Tavo Dievas džiaugsmo aliejumi...“. Senajame Testamente aliejus buvo Šventosios

Dvasios įvaizdis ir Aarono bei Dovydo patepimas buvo Šventosios Dvasios išliejimo ant Kristaus įvaizdis.

Tačiau tai nėra nuoroda, kaip kai kurie aiškintojai galvoja, į Dvasios nužengimą ant Kristaus Jo krikšto metu.

Tai akivaizdu iš 9-os eilutės struktūros. Žodžiai „Tu pamilai teisumą ir nekentei nedorybės“ kalba apie žemišką

Viešpaties Jėzaus gyvenimą, nes tai yra būtojo laiko veiksmažodžiai, o „todėl patepė Tave, Tavo Dievas,

džiaugsmo aliejumi“ rodo į atlygį už Jo atliktą darbą, į Nuolankiojo išaukštinimą. Tai labai artimai siejasi su

tuo, kas yra sakoma Apd. 2:36: „Tad tvirtai žinokite, visi Izraelio namai: Dievas padarė Viešpačiu ir Kristumi

tą Jėzų, kurį jūs nukryžiavote“. Ir Apd. 5:31: „Dievas išaukštino Jį savo dešine kaip Karalių ir Išgelbėtoją...“.

„...patepė Tave, Tavo Dievas džiaugsmo aliejumi...“. Aš manau, kad čia kalbama ir apie Šventosios

Dvasios paklusnumą Tarpininkui. Kaip įsikūnijęs Sūnus buvo paklusnus Tėvui, taip Šventoji Dvasia dabar yra

paklusni Kristui. Kaip Gelbėtojas žemėje išaukštino ne save patį, o Tėvą, taip Šventoji Dvasia yra čia tam, kad

išaukštintų ne save, o Kristų (Jono 16:14). Ne viena Šv.Rašto vieta moko apie Dvasios paklusnumą Kristui:

„Kai ateis Guodėjas, kurį jums atsiųsiu nuo Tėvo...“ (Jono 15:26). Sekminių dienos įvykiai apreiškia tai, ką

ruošiantis Jam kelią, skelbė: „Aš jus krikštiju vandeniu, o Jis krikštys jus Šventąja Dvasia.“ (Morkaus 1:8).

Apreiškimo knygoje Kristus kalba apie save kaip apie Tą „...kuris turi septynias Dievo dvasias“ (3:1), t.y.

Šventąją Dvasią visoje savo pilnatvėje ir visuose savo veiksmuose. Tai yra dar vienas įrodymas, kad kenčiantis

Gelbėtojas buvo išaukštintas iki Aukščiausiojo.

„...labiau negu Tavo bičiulius.“ (Hebr. 1:9). Rašto aiškintojai nesutaria, ar čia kalbama apie angelus, ar

apie krikščionis. Tiek hebrajiškas žodis Psal. 45:7, tiek graikiškas žodis Hebr. 1:9 reiškia „dalintis ta pačia

būsena“. Jei prisiminsime, kad Šventoji Dvasia šioje vietoje kalba apie Kristų kaip Tarpininką, galbūt čia

kalbama apie angelus. „Jie yra Jo bičiuliai, nes Dievo Sūnus, visa ko Kūrėjas, nusižemino ir prisiėmė kūrinio

prigimtį. Kadangi Jis buvo kūrinys (žmogus), angelai tapo Jo bičiuliais.“ (dr.Gouge). Taip pat nepamirškime,

kad visame šiame epizode yra kalbama apie Tarpininko pranašumą prieš angelus. Kaip jau sakiau, pagrindinė

9-os eilutės mintis yra karališkų šlovių suteikimas Kristui; tai seka iš karto po skeptro ir karalystės paminėjimo

8-oje eilutėje. Angelai taip pat turi valdžią, didelės galios yra patikėtos jiems, didelė Dievo valdymo dalis yra

atiduota į jų rankas. Tačiau Žmogus Kristus Jėzus buvo išaukštintas virš jų ir šioje sferoje. Laiške kolosiečiams

skaitome, kad Jis visame kame turi pirmenybę (Kol. 1:18). Svarbu pastebėti, kad čia angelai yra minimi šalia

sostų, viešpatysčių, kunigaikštysčių ir t.t. (Kol. 1:16). Tačiau Kristui buvo suteiktas skeptras ir karališka garbė,

kuri iškelia Jį aukščiau visų.

Aš manau, kad Hebr. 1:9 apima daug daugiau negu tai, apie ką kalbėjome dabar. „Bičiuliai“gali turėti

mažiausiai dvi prasmes. Pirmiausia tai gali būti angelai, o paskui ir krikščionys, nes 14-oje eilutėje šie yra

vadinami išgelbėjimo paveldėtojais. Tai, kad žodis „bičiuliai“ tinka ir krikščionims aiškiai matome iš Hebr.

3:14: „Juk mes esame tapę Kristaus dalininkais, jei tik išlaikysime tvirtą pradinį pasitikėjimą iki galo“.

Nors nuostabi Dievo malonė sujungė Jo tautą su mylimu Sūnumi taip, kad ji tapo viena dvasia su Juo

(1Kor. 6:17), vis dėlto reikia nepamiršti, kad Jis yra Pirmgimis tarp daugelio brolių (Rom. 8:29). Nariai yra Jo

kūnas, bet Jis Galva. Jie yra bendrapaveldėtojai su Juo, bet Jis yra jų Viešpats. Krikščionys buvo patepti Dvasia

(1Jono 2:20,27), bet jų palaimintas Atpirkėjas buvo pateptas džiaugsmo aliejumi labiau negu Jo bičiuliai.

Dvasia yra paklusni Jam, bet ne mums. Kristus yra išaukštinas, o mes esame tie, per kuriuos Jo pasiųsta Dvasia

veikia. Taigi visuose dalykuose Kristus turi pirmenybę.

Nuostabu skaityti 45-tą psalmę - pranašystę apie Mesiją. Būtent ją Šventoji Dvasia cituoja šiame laiške.

Trumpai pažiūrėkime, kas joje sakoma. Pirmiausia, įtvirtinama Jo dieviškumas: pats Tėvas kreipiasi į Jį kaip

į Dievą. Antra, mums parodoma ypatinga padėtis, kurią Jis dabar užima: Jis sėdi soste amžiams. Trečia,

kalbama apie Jo karalystę, apie karališką skeptrą Jo rankose. Ketvirta, kalbama apie Jo nešališką ir tobulą

vadovavimą: Jo skeptras yra teisingumo skeptras. Penkta, mes esame grąžinami į Jo žemiško gyvenimo dienas

ir vėl matome Jo charakterio ir elgesio tobulumą: Jis mylėjo teisumą ir nekentė nedorumo. Šešta, matome

vietą, kurią Jis užėmė, būdamas Žmogumi. Jis buvo paklusnus Dievui, Dievas buvo Jo Dievas. Septinta,

kalbama apie atlygį, kurį Jis gavo už savo nusižeminimą: „todėl Dievas patepė Tave džiaugsmo aliejumi“.

Aštunta, patvirtinama, kad Jis turi pirmenybę viskame, nes buvo pateptas džiaugsmo aliejumi labiau negu Jo

bičiuliai. Šventoji Dvasia tepažadina mus atidžiai tyrinėti maldoje tai, kas yra užrašyta šiame laiške apie mūsų

Viešpatį.

5 skyrius

Kristaus pranašumas prieš angelus III (Hebr. 1:10-13)

Paskutinėse pirmo skyriaus eilutėse apaštalas pateikia ypatingus argumentus. Šventoji Dvasia toliau

pasitelkdama pačio Izraelio Raštus, pabrėžia Tarpininko pranašumą prieš angelus. Ji jau penkis kartus citavo

Senojo Testamento vietas, kurios apreiškia ypatingą Kristaus garbę ir šlovę. O dabar šeštasis ir septintasis

įrodymai paimami iš 102-os ir 110-tos psalmių. Jais parodoma, kad Kristus, iškentėjęs tokį pažeminimą ir

skausmą, kurių niekas nebuvo kentėjęs, buvo Dievo priimtas kaip Tas, kuris yra vertas pačios didžiausios

garbės ir didžiausio atlygio. Apie tai mes ir kalbėsime toliau.

Pradžioje noriu atkreipti dėmesį į tai, kaip šių septynių Šv.Rašto vietų charakteris tobulai sutinka su

kiekvienos iš jų eilės numeriu. Vienas reiškia ypatingumą, viešpatavimą viskam - „Viešpats karaliaus visai

žemei. Bus vienas Viešpats ir Jo vardas bus vienas.“ (Zach. 14:9). Ir pirmoji cituojama vieta apie Kristų, kuris

yra pranašesnis už angelus, sako: “Kuriam iš angelų kada nors Jis yra pasakęs: „Tu esi mano Sūnus, šiandien

Aš pagimdžiau Tave?“ (5 eil.). Du reiškia liudininkus (žr. Apr. 11:3) ir antroji vieta liudija apie Tėvo ir Sūnaus

abipusius santykius: „Aš Jam būsiu Tėvas, o Jis bus man Sūnus“. Trys yra apsireiškimo skaičius. Trečioje

citatoje matome, kaip Kristaus pranašumas prieš angelus yra apreiškiamas per tai, kad jie garbina Jį:

„Tepagarbina Jį visi Dievo angelai“. Keturi yra kūrinio skaičius ir ketvirtoje citatoje aiškiai matome, kad

Kristus yra žymiai daugiau negu kūrinys, Jis valdo kūriniją: „Jis daro savo angelus vėjais ir savo tarnus -

ugnies liepsnomis“. Penki yra malonės skaičius. Ir penktoje citatoje mes matome Gelbėtojo sostą (8 eil.), kuris

yra malonės sostas (Hebr. 4:16). Šeši yra žmogaus skaičius ir šeštoji citata (10 -12 eil.) turi savyje Dievo

atsakymą į Žmogaus Sūnaus dejonę dėl to, kad jis buvo „iškirstas“ savo dienų viduryje. Septyni yra atbaigimo

ir poilsio po visų darbų skaičius (Prad. 2:3) ir septintoje citatoje skaitome, kaip Kristus dabar sėdi Tėvo

dešinėje (13 eil.). Tai yra atlygis Jam už atbaigtą darbą. Kokios tobulos yra visos Šv.Rašto detalės!

Paskutinė pirmo skyriaus eilutė dar ryškiau pabrėžia krikščionybės pranašumą prieš judaizmą ir Kristaus

išaukštinimą virš visų dangiškų kareivijų. Angelai yra žemesni už Gelbėtoją; Kristus siunčia juos tarnauti Jo

tautai. Šis jų tarnavimas mažai pažįstamas šiandien. Tai yra labai įdomi, svarbi ir verta išsamaus tyrimo tema,

todėl aš noriu paraginti skaitytojus patiems ją tyrinėti, nes mes negalime čia skirti jai daug dėmesio.

„Iš pradžių Tu, Viešpatie, padėjai pamatus žemei...“ (Hebr. 1:10). Apaštalas tęsia tai, apie ką jau kalbėjo

4 eil. Dar vieną įrodymą apie Kristaus didingumą jis paėmė iš darbo, kuris būdingas tik Dievui, t.y. kūrimo.

Šis jo argumentas remiasi į dievišką liudijimą Senajame Testamente. Taigi Kūrėjas yra daug nuostabesnis už

kūriniją; Kristus yra Kūrėjas, o angelai - kūriniai, todėl Jis yra daug nuostabesnis už juos. Tai, kad Kristus yra

Kūrėjas, aiškiai parodoma šioje eilutėje, o tai, kad angelai yra kūriniai, buvo parodyta 7-oje eilutėje. Šioje

vietoje taip pat galutinai atsakoma į klausimą, kuris galbūt iškilo kai kurių protuose 4-oje eilutėje. T.y. koks

yra nuostabiausias vardas, kurį gavo Tarpininkas“? Štai koks: Sūnus (5 eil.), Dievas (8 eil.), Viešpats (10 eil.).

„Iš pradžių Tu, Viešpatie, padėjai pamatus žemei...“ (Hebr. 1:10). Čia cituojama psalmė iš tiesų yra

nuostabi ir galbūt netgi pati geriausia iš visų minėtų šiame skyriuje. Ji atveria mums Gelbėtojo sielą.

Tikriausiai ne daugelis iš mūsų, o galbūt nė vienas, neišdrįstume priskirti jos Kristui, jei Šventoji Dvasia

nebūtų padariusi to laiško Hebrajams pirmame skyriuje. Ši psalmė pristato mums tikrą ir tobulą Kristaus

žmogiškumą, ji aprašo Jį kaip atmestą ir paniekintą. Ji apreiškia mums Jį kaip Tą, kuris kentėjo, giliai kentėjo.

Ji galėtų būti vadinama skausmų Vyro psalme. Joje Jėzus atveria savo širdį ir išlieja savo skausmą Dievui.

Mes daug prarandame, jei nesugebame pamatyti tos vietos, kurią Dvasia čia cituoja, konteksto. Grįžkime prie

pirmų jos eilučių: „Viešpatie, išgirsk mano maldą ir mano šauksmas tepasiekia Tave. Neslėpk savo veido nuo

manęs tą dieną, kai esu varge. Palenk į mane savo ausį, kai šaukiuosi, skubėk man atsakyti. Mano dienos

pranyksta kaip dūmai, mano kaulai dega kaip židinys. Mano širdis džiūsta kaip pakirsta žolė; aš pamirštu

valgyti. Nuo skaudžių aimanų oda prilipo prie mano kaulų. Esu panašus į dykumų pelikaną, į pelėdą

griuvėsiuose. Nemiegu ir esu vienišas kaip paukštis ant stogo. Priešai mane užgaulioja ir mano vardas jiems

tapo keiksmažodžiu. Pelenus valgau kaip duoną ir su ašaromis maišau savo gėrimą dėl Tavo rūstybės ir pykčio,

nes Tu mane pakėlei ir nubloškei žemėn. Mano dienos yra tartum ištįsęs šešėlis ir aš džiūstu lyg žolė (Psal.

102:1-11). Ši citata yra labai ilga ir mes nesame pratę prie tokių, bet neįmanoma ją sutrumpinti taip, kad ji

neprarastų savo poveikio mums. Joje mes galime pamatyti Gelbėtojo sielos skausmą. Kaip mūsų širdys turi

nusilenkti prieš Jį! Tuos žodžius palaimintas mūsų Atpirkėjas ištarė arba Getsemanės baimę keliančiuose

šešėliuose, arba tirštoje Golgotos tamsoje. Vis dėlto šiame dideliame skausme Jis tobulai pasitikėjo Dievu:

„Bet Tu, Viešpatie, pasiliksi per amžius; Tave minės visos kartos. Tu pakilsi ir pasigailėsi Siono, nes atėjo

metas jam suteikti malonę. Tavo tarnams jo akmenys meilūs, jiems gaila jo dulkių. Tavo vardo, Viešpatie,

bijos pagonys ir Tavo šlovės - pasaulio karaliai. Kai Viešpats atstatys Sioną, Jis pasirodys savo šlovėje;

apleistųjų maldas Jis išklausys, jų prašymų nepaniekins. Tai tebūna užrašyta ateinančiai kartai, kad tauta, kuri

bus sukurta, girtų Viešpatį. Iš savo šventos aukštybės Viešpats pažvelgė žemyn, iš dangaus pažiūrėjo į žemę,

kad išgirstų belaisvių dejones, išlaisvintų mirčiai skirtuosius, kad Sione būtų skelbiamas Viešpaties vardas ir

girtų Jį Jeruzalėje, kai susiburs karalystės ir tautos tarnauti Viešpačiui.“ (12-22 eil.). Palaiminta matyti kaip

Gelbėtojas nukreipia savo akis nuo matomų dalykų į nematomus; nuo esamos tamsos į šviesią ateitį.

„Jis susilpnino mane kelionėje, sutrumpino mano gyvenimo dienas. Aš sakiau: „Mano Dieve, neatimk

manęs įpusėjus mano amžiui...“ (Psal. 102:23-24). Čia mes dar kartą girdime šauksmą To, kuris buvo

sudaužytas taip, kaip niekas kitas. Vienas iš labiausiai jaudinančių Šv.Rašte užrašytų dalykų yra tai, kad

Viešpats Jėzus, tobulas Žmogus, turėdamas tik trisdešimt tris metus, žmonių nuomone buvo netinkamas

daugiau gyventi. Jis vos pasiekė brandą ir buvo nukryžiuotas. Ar jūs galvojate, kad Kristui tai buvo nesvarbu?

Ech, broliai, Jis iš tiesų labai kentėjo. Kas gali abejoti tuo, skaitydamas šiuos žodžius: „Jis susilpnino mane

kelionėje, sutrumpino mano dienas. Aš sakiau: „Mano Dieve, neatimk manęs įpusėjus mano amžiui“. Kaip

žmogus, Jis kentėjo dėl to, kad yra „nukertamas“ įpusėjus Jo amžiui.

Šie žodžiai apreiškia tai, ką Gelbėtojas kentėjo savo sieloje. Jis buvo tobulas Žmogus, Jis turėjo visus

žmogiškos prigimties jausmus, tik be nuodėmės. Įvaizdį apie tai, kad Kristus bus paimtas įpusėjus Jo amžiui,

surandame Kunigų 2:14. Kiekviena duonos aukos aprašymo detalė Kunigų kn. 2-ame skyriuje kalba apie

Atpirkėjo žmogiškumą. Ir čia, 14-oje eilutėje, Izraeliui įsakoma: „Jei aukosi Viešpačiui duonos auką iš pirmųjų

javų, dar tebežaliuojančių varpų, sudžiovinsi jas ant ugnies, smulkiai sugrūsi“. Tebežaliuojačios varpos (plg.

Jono 12:24, čia Kristus kalba apie save) dar nėra visiškai subrendusios, todėl turėjo būti sudžiovintos ant

ugnies. Ugnis yra Dievo teismo simbolis. Taip įvyko ir su Kristumi. Žmogaus pjautuvas pakilo virš javų lauko

ir Jėzus buvo nukirstas įpusėjus Jo amžiui, kai Jis buvo vos pasiekęs pusę tų metų, kuriuos gyvena žmogus

(Psal. 90:10).

Koks buvo dangaus atsakas į šį skausmingą Gelbėtojo šauksmą? Likusi psalmės dalis kalba apie Dievo

atsakymą: „...Tavo metai tęsiasi per visas kartas. Kadaise Tu sukūrei žemę ir dangūs yra Tavo rankų darbas.

Jie pražus, bet Tu pasiliksi. Jie visi susidėvės kaip drabužis, kaip rūbą juos pakeisi, ir jie bus pakeisti. Bet Tu

esi tas pats ir Tavo metai nesibaigs.“ (24-27 eil.).

„Kaip nuostabu tai! Kokia nesuprantama yra ši sąjunga tarp dieviško ir žmogiško, tarp amžinybės ir

laiko, tarp liūdesio ir visagalybės! Man visai nekeista, kad šią liūdesio, silpnumo, skausmo ir agoniško tikėjimo

kalbą Šventoji Dvasia priskiria Jėzui. Prisiminkime, kad Jėzaus gyvenimas buvo tikėjimo gyvenimas; Jis jautė

tikrą ir nuoširdų konfliktą savyje. Jis visada tvirtai pasitikėjo Dievo pažadais, bet liūdni jausmai, visiškos

priklausomybės nuo Dievo suvokimas, nerimas laukiant paskutinės kančios taip pat buvo realūs. Jis pasiekė

pergalę per tikėjimą, Jis žinojo, kas Jis buvo, Jis žinojo, kad per kentėjimus turėjo grįžti pas Tėvą. Jis žinojo,

kad kaip Žmogaus Sūnus ir savo tautos Atpirkėjas bus išaukštinas ta šlove, kurią turėjo pas Tėvą dar prieš

pasaulio sukūrimą.“ (A.Saphir).

Dabar atidžiau patyrinėkime Tėvo atsakymą į Sūnaus šauksmą. „Tu, Viešpatie“. Dar prieš Kristui

įsikūnijant Dovydas, įkvėptas Dvasios, vadino Jį Viešpačiu (Mato 22:43). Jo gimimo metu angelai, skelbdami

šią žinią, šaukė: „Jis yra Viešpats - Kristus“ (Luko 2:11). Jo žemiško tarnavimo metu mokiniai vadino Jį

Viešpačiu (Jono 13:13). Paulius laiške Romiečiams taip pat dažnai vadina Jį Viešpačiu. O čia jau pats Tėvas

kreipiasi į Jį kaip į Viešpatį, kuris kentėjo kaip Žmogus Getsemanės sode ir Jo veidas prakaitavo krauju. Todėl

ir kiekvienas tikintysis turi sakyti Jam: „Mano Viešpats ir mano Dievas.“ (Jono 20:28) ir garbinti Jį kaip tokį.

„Iš pradžių Tu, Viešpatie...“ (Hebr. 1:10). Šie žodžiai įtvirtina amžinumą To, kuris tapo Tarpininku. Jei

Kristus „iš pradžių“ padėjo žemės pamatus, tuomet Jis negali turėti pradžios ir todėl yra amžinas (plg. Pat.

8:22-23).

„...padėjai pamatus žemei...“. Man kelia ypatingą nuostabą tai, kad Dievas daugiau nei dvidešimt kartų

Šv.Rašte kalba apie žemės arba pasaulio pamatus. Aš manau, kad tam yra rimta priežastis. Taip Jis nori

apsaugoti savo tautą nuo tos populiarios iliuzijos, kad žemė sukasi aplink savo ašį, o saulė yra nejudanti. Ši

teorija kilo tarp pagonių graikų filosofų ir M.Koperniko dėka įsišaknijo XV amžiuje bei šiomis dienomis buvo

patvirtinta „tariamo pažinimo“ (1Tim. 6:20). Gaila, bet didelė Dievo tautos dalis ją priėmė. Tokiai teorijai

prieštarauja žemės pamatai, apie kuriuos taip dažnai kalba Šv.Raštas. Pamatas visada reiškia nejudėjimą. Taip

pat jai prieštarauja ir tos Biblijos eilutės, kuriose skaitome, kad saulė juda (Jozuės 10:12). Aš suprantu, kad

tokie mano žodžiai gali sukelti ne vieno skaitytojo pašaipią šypseną. Tačiau Dievas yra teisus, o žmogus -

melagis. Aš tikiu tuo, ką Jis sako. Paulius buvo pasiruošęs tapti kvailiu dėl meilės Kristui (1Kor. 4:10) ir aš

esu pasiruošęs būti kvailiu dėl meilės Šv.Raštui.

„...ir dangūs - Tavo rankų darbas.“ (Hebr. 1:10). Anksčiau Kristui buvo priskirta visas sukūrimas, o

dabar parodoma Jo galios didybė. Dangūs yra žymiai didesni už žemę ir jie reikalauja Kūrėjo visagalybės.

„Jie pražus, o Tu pasiliksi...“ (Hebr. 1:11). Ši eilutė primena dar vieną Kristaus tobulumą - Jo

nekintamumą. Žemė ir dangūs pražus. Apaštalas Jonas pranašiškame savo regėjime matė naują žemę ir dangų,

nes pirmoji žemė ir pirmasis dangus praėjo (Apr. 21:1). Tačiau Kristus pasilieka. Jis yra toks pats vakar,

šiandien ir per amžius.

„...jie visi sudils lyg drabužis ir kaip apsiaustą Tu juos suvyniosi, ir jie bus pakeisti.“ (Hebr. 1:11-12).

Tai pabrėžia kūrinio kintamumą. Žemė yra palyginama su drabužiu, kuris sudils, t.y. ji nebus amžinai. „O

Viešpaties diena ateis kaip vagis naktį. Tada dangūs praeis su smarkiu ūžesiu, elementai sutirps karštyje ir

žemė su savo kūriniais sudegs.“ (2Petro 3:10). Kuo toliau, tuo labiau artėja jos pabaiga. Kuo daugiau laiko

praėjo, tuo greičiau jis baigsis. Argi žemės drebėjimų skaičiaus augimas neparodo, kad jos pabaiga artėja?

Dangūs yra palyginami su sulankstomu apsiaustu arba suvyniojamu knygos ritimu (Izaijo 34:4). „Tu juos

suvyniosi“. Tai yra nuoroda į absoliučią Kristaus kontrolę kūrinijai. Jis padarė viską ir gali keisti bei sunaikinti

tai taip, kaip Jam patinka. Jis yra Puodžius, o mes tik molis, kurį Jis gali minkyti kaip nori. Mūsų Viešpats

Jėzus Kristus, būdamas tikruoju Dievu, yra aukščiau už visus; Jis daro viską, kad „...žmonės žinotų, jog Tas,

kurio vardas Viešpats, visoje žemėje yra aukščiausias.“ (Psal. 83:18). „Viešpaties žodžiu sukurti dangūs...“

(Psal. 33:6) ir Jo žodžiu jie gali būti „suvynioti“. Visa tai, apie ką čia rašoma, turi didelę praktinę reikšmę.

Toks Viešpats yra vertas pasitikėjimo, toks Viešpats turi būti garbinamas ir aukštinamas, toks Viešpats turi

kelti šventą baimę!

„Tu esi tas pats ir Tavo metai nesibaigs.“ (Hebr. 1:12). Jau anksčiau apaštalas, sakydamas „Tu pasiliksi“,

atskyrė Jį nuo kintančių kūrinių. Autorius čia aiškiai nori pabrėžti Kristaus nekintamumą, nes tris kartus yra

sakoma: „Tu pasiliksi“, Tu esi tas pats“, „Tavo metai nesibaigs“. Tai nėra tuščias kartojimas.

„Tu pasiliksi“ parodo Kristaus amžinumą, Jo viršenybę laikui. „Tu esi tas pats“ kalba apie Kristaus

nekintamumą. „Aš Viešpats nesikeičiu...“ (Malch. 3:6). „Tavo metai nesibaigs“ vėl kalba apie Kristaus

amžinumą. Jis buvo prieš visus laikus ir bus, kai visi laikai jau baigsis.“ (dr.Gouge).

„Tu esi tas pats ir Tavo metai nesibaigs“. Tai yra Dievo atsakymas į Kristaus skausmą dėl to, kad Jis

buvo paimtas savo dienų pusiaukelėje. Kaip Žmogaus Jo dienos turėtų baigtis. O kaip Dievo Sūnus Jis yra

amžinas savo esybėje; ir kaip Žmogus per prisikėlimą Jis gavo nesibaigiantį gyvenimą (Hebr. 7:14-17). Ar

mes iš tiesų tai suprantame? 1900 metų po Jo kryžiaus žmonės gimė, gyveno ir mirė. Valdininkai, imperatoriai,

karaliai iškilo ir pranyko. Tačiau yra vienas šlovingas Žmogus, kuris gyvena per visus amžius, kuris savo

žmogiškume skaičiuoja jau daugiau nei 1900 metų. Jis nemirė, Jis netgi nepaseno. Jis yra vakar, šiandien ir

per amžius toks pats.

„Tu esi tas pats ir Tavo metai nesibaigs“. Kokį saugumą tai suteikia Izraelio tikėjimui, kuris sutriko dėl

to, kad Mesijas buvo nužudytas Jo dienų pusiaukelėje. Jis buvo pažemintas, vis dėlto Jis buvo Kūrėjas. Jis

pasirodė tarp jų kaip Tarnas, vis dėlto Jis buvo visų dalykų Viešpats. Jis mirė ant kryžiaus, vis dėlto dabar yra

gyvas per amžius. Šv.Raštas tai liudija ir pats Dievas tai patvirtina.

Kokia yra praktinė viso to reikšmė mums šiandien? Tikriausiai tokia: pirma, Gelbėtojas, sukūręs dangus

ir žemę, yra galingasis Atpirkėjas, kuris visada gali išgelbėti tuos, kurie per Jį eina prie Dievo (Hebr. 7:25).

Antra, Tas, kuris yra amžinas ir nekintantis, yra vertas pasitikėjimo. Niekas negali ištraukti mūsų iš Jo rankų.

Trečia, Tas, kuris yra visko Viešpats, turi būti garbinamas, Jam turi būti paklūstama, tarnaujama ir jaučiama

šventa baimė.

„O kuriam iš angelų Jis yra kada nors sakęs: „Sėskis mano dešinėje, kol Aš patiesiu Tavo priešus kaip

pakojį po Tavo kojomis?“ (Hebr. 1:13). Tai galutintai patvirtina apaštalo žodžius, pasakytus 2-oje ir 3-čioje

eilutėse. Senasis Testamentas liudijo, kad atmestasis Mesijas sėdės Dievo dešinėje. Tai pasakė pats Tėvas. Čia

yra cituojama 110-ta psalmė, kuri yra dažniausiai prisimenama Naujajame Testamente.

13-oje ir 14-oje eilutėse parodomas dar vienas skirtumas tarp Kristaus ir angelų. Be jokių abejonių

galima sakyti, kad Tas, kuris sėdi Dievo dešinėje, yra daug pranašesnis už tarnus. Kristus sėdi Dievo dešinėje,

o angelai yra tarnaujančios dvasios, todėl Jis yra daug pranašesnis už juos. Kadangi apie 13-tą eilutę plačiau

kalbėsime vėliau, dabar noriu tik trumpai ją apžvelgti. Čia kalba Tėvas ir Jis kreipiasi į Sūnų, bet kaip į

Tarpininką, nes Dievas Jį išaukštino kaip Žmogaus Sūnų. Tai įrodo tolimesni žodžiai: „...kol Aš patiesiu Tavo

priešus kaip pakojį po Tavo kojoms“. Kaip tarpininkaujantis Karalius ir Kunigas, Kristus yra paklusnus Tėvui.

Jis yra paklusnus Tam, kuris „...visa paklojo Jam po kojų“ (1Kor. 15:27).

„...kol Aš patiesiu...“. Kristus nesėdės Dievo dešinėje visą laiką. 1Tes. 4:16 skaitome: „Nes pats Viešpats

nužengs iš dangaus nuskambėjus paliepimui...“. Jis sėdės Dievo dešinėje visą malonės laikotarpį. Po to, Jo

priešai bus patiesti kaip pakojis po Jo kojomis. Tai vyks Jo atėjimo į žemę metu (Apr. 19:11-21; Izaijo 63:1-

3).

„Argi jie visi nėra tarnaujančios dvasios, išsiųstos tarnauti tiems, kurie paveldės išgelbėjimą?“ (Hebr.

1:14). Ši eilutė turi sužadinti kiekviename krikščionyje gilius jausmus. Daug tikinčiųjų dėl savo neatidumo ir

abejingumo Dievo žodžiui nežino ir nesupranta, kas jame yra užrašyta. Argi tai, kad angelai patarnauja mums,

nekelia nuostabos!? Jei prisiminsime, kas ir kokie jie yra; jei prisiminsime jų aukštą padėtį kūrinijoje, jų

gyvenimą be nuodėmės, jų nuostabius sugebėjimus, jų pažinimą ir galias, mes iš tiesų stebėsimės, kaip jie gali

būti mūsų tarnai. Pagalvokite štai apie ką: nekritę angelai padeda kritusiems Adomo palikuonims! Dangaus

kilmingieji tarnauja žemės kirminams! Galingi angelai turi nusižeminti ir patarnauti tiems, kurie dabar yra

daug žemiau už juos! Ar jūs galite įsivaizduoti karališkos šeimos narius einančius pas vargano kvartalo žmones

ir patarnaujančius jiems, ir ne vieną kartą, o visada? Tačiau netgi toks palyginimas čia nėra tinkamas. Dievo

angelai yra pasiųsti tarnauti atpirktiems nusidėjėliams! Stebėkitės tuo!

Tai turi pažadinti mumyse karštą gyrių Dievui. Ta yra Jo malonės ir meilės įrodymas. Tai yra dar vienas

Jo gailestingumo ženklas, kurio nė vienas iš mūsų nebranginame taip, kaip jis turi būti branginamas. Tai yra

dar vienas mūsų palaimintos bendrystės su Kristumi vaisius. „...štai angelai prisiartino ir Jam tarnavo.“ (Mato

4:11). Kadangi Dievo malonė daro mus viena su Juo, jie tarnauja ir mums. Dievo angelai yra pasiųsti tarnauti

atpirktiems nusidėjėliams! Garbinkime ir šlovinkime Dievą už Jo malonę.

Tai turi suteikti saugumą mums. Aišku, galima tuo ir piktnaudžiauti, bet teisingas to supratimas išlaisvins

mus iš visų baimių, sustiprins silpnume, nuramins mūsų širdis pavojuje. Argi nėra parašyta: „Viešpaties

angelas stovyklauja aplink tuos, kurie Jo bijo, ir išgelbsti juos.“ (Psal. 34:7). Tuomet ko mes bijome? Be jokių

abejonių angelai išlaisvina krikščionis iš mirties nasrų daug dažniau negu mes įsivaizduojame. Dievo angelai

yra pasiųsti tarnauti atpirktiems nusidėjėliams. Teatneša tai mums dar gilesnį supratimą apie Dievo rūpestį

mumis.

„Argi jie visi nėra patarnaujančios dvasios, išsiųstos tarnauti tiems, kurie paveldės išgelbėjimą?“ (Hebr.

1:14). Šioje vietoje aš noriu atkreipti dėmesį į tris dalykus: kas yra tie, kuriems tarnauja angelai; kodėl jie

tarnauja ir kaip jie tarnauja.

Tie, kuriems tarnauja angelai, čia yra vadinami išgelbėjimo paveldėtojais. Dievas paskyrė savo tautai

tam tikrą padėtį, tam tikrą paveldėjimą. Ji vadinasi „išgelbėjimas“. „Juk Dievas ms paskyrė ne rūstybei, bet

kad įgytume išgelbėjimą per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų.“ (1Tes. 5:9). Čia prieš mūsų akis iškeliamas

išgelbėjimo atbaigimas (Hebr. 9:28; 1Petro 1:3-4). Šis paveldėjimas arba padėtis gali vadintis „išgelbėjimu“,

nes įėję į jį, yra saugūs nuo bet kokių pavojų, priešų ir viso blogio. Žodžiai „išgelbėjimo paveldėtojai“ taip pat

kalba apie mūsų teisę į paveldėjimą; apie mums suteikto titulo nepanaikinamumą; apie mirtį, Kristaus mirtį ir

galiausiai apie paveldėjimo amžinumą.

Šiems išgelbėjimo paveldėtojams tarnauja angelai. Vienas pavyzdys padės mums geriau suprasti angelų

ir krikščionių santykius. Jorko hercogo namuose yra daug pasiuntinių: garbingų, patikimų, mylimų. Jie yra

vadinami karalystės „damomis“ ir „ponais“, bet jie tarnauja; jie tarnauja princesei Izabelei. Šiuo metu ji yra

daug jaunesnė už juos, daug silpnesnė, daug menkesnė savo išmintimi ir pasiekimais, bet ji yra aukštesnė už

juos savo padėtimi. Ji yra karališkos kilmės, ji yra princesė ir tikriausiai sosto paveldėtoja. Taip ir išgelbėjimo

paveldėtojai dabar yra dar vaikai, vaikai Kristuje, jie dar nėra pilnamečiai. Šiuo metu angelai yra daug stipresni

už juos, daug išmintingesni ir daug daugiau pasiekę, vis dėlto jie yra jų tarnai. Kodėl? Todėl, kad jie yra daug

aukščiau už angelus savo kilme ir padėtimi. Jie yra Dievo vaikai, Kristaus bendrapaveldėtojai. Jie buvo atpirkti

karališku krauju; jie tapo Dievo kunigais ir karaliais (Apr. 1:6). Kokia nuostabi yra jų padėtis! Jie yra dangaus

karališkos šeimos nariai, todėl šventi angelai tarnauja jiems. Koks ypatingas jų pašaukimas! Kokia nuostabi

Dievo meilė jiems!

Kodėl jie tarnauja jiems? Kodėl Dievas nusprendė, kad angelai turi būti jų tarnai? Pabandykime atsakyti

į šiuos klausimus pagarbiai. Visi Jo sprendimai yra tobulai išmintingi. Pirmiausia, argi tai neugdo angelų

paklusnumo ir geravališkumo? Šios jiems suteiktos pareigos ištiria jų ištikimybę Kūrėjui. Jiems įsakyta palikti

šlovingą dangų ir nusileisti į varganą žemę, pilną nuodėmės. Taip jie dažnai ieško Dievo vaikų lūšnose ir

apleistose vietose. Tai yra jų ištikimybės Dievui įrodymas. Be to, tai ugdo jų geravališkumą. Jie ugdo savyje

meilę ir palankumą kenčiantiems ir silpniems Dievo vaikams. Danguje nėra tokių objektų, jame nėra nei

liūdesio, nei kančios ir jei angelai (aš taip manau) būtų tik toje laimingoje aplinkoje, jie būtų stoikai, negalintys

užjausti kenčiančių kūrinių. Todėl Dievas, norėdamas ugdyti juose paklusnumo ir geranoriškumo dvasią,

pasiuntė tarnauti tiems, kurie paveldės išgelbėjimą.

Antra, Dievas, suteikdamas jiems tokį tarnavimą, leido artimai pajausti Jo nuostabią malonę ir

neapsakomą meilę vargšams nusidėjėliams. Angelai nėra tik tolimi Dievo gailestingumo darbų stebėtojai. Jie

yra jo dalyviai. Todėl vykdydami Dievo paliepimus, jie praktiškai patiria kaip Jis rūpinasi mumis.

Trečia, tokiu paliepimu Dievas sutvirtina ryšius tarp skirtingų Jo šeimos dalių. Aš manau, kad Ef. 3:15

-„Iš kurio visa šeima danguje ir žemėje turi vardą...“ - kalba ne tik apie mus, Kristaus atpirktuosius, bet apie

visus dangaus gyventojus. Angelai taip pat yra Dievo šeimos nariai. Pažiūrėkime, kaip Hebr. 12:22-23 žmonės

ir angelai yra pastatomi vieni šalia kitų: „Bet jūs prisiartinote (...) prie nesuskaitomų tūkstančių angelų ir

šventiško susirinkimo, prie danguje įrašytųjų primagimių bažnyčios“. Taigi angelai yra pasiųsti tarnauti

išgelbėjimo paveldėtojams, kad taip galėtų būti artimesnėje bendrystėje su kita Dievo šeimos dalimi.

Ketvirta, tokiu paliepimu Dievas dar labiau išaukština Viešpaties Jėzaus atliktą darbą. Angelai ne tik yra

paklusnūs Kristui kaip savo Viešpačiui, jie ne tik yra pašaukti garbinti Jį kaip Dievą, bet ir rūpintis Jo

atpirktaisiais.

Kaip angelai tarnauja mums? Pirmiausia jie saugo mus nuo žemiškų pavojų. Aiškų to įrodymą

surandame 2Kar. 6:15-17. Eliziejui ir jo tarnui grasino Sirijos karalius. Jis pasiuntė savo karius suimti juos.

Visa armija apsupo tą vietą, kurioje jie buvo. Eliziejaus tarnas išsigando, bet pranašas meldėsi, kad Viešpats

atvertų jam akis ir „Viešpats atvėrė tarno akis ir jis pamatė: štai kalnas buvo pilnas ugninių žirgų ir vežimų,

supančių Eliziejų“, Psal. 68:17 ir Hebr. 1:7 šviesoje suprantame, kad tai buvo Dievo angelai. Toliau skaitome,

kad priešas buvo apakintas, o Dievo tarnai apsaugoti. Tai tik patvirtina psalmininko žodžius: „Viešpaties

angelas stovyklauja aplink tuos, kurie Jo bijo ir išgelbsti juos.“ (Psal. 34:7).

Antra, angelai išlaisvina tikinčiuosius iš žemiškų pavojų. Prisiminkime Lotą: „Išaušus angelai ragino

Lotą, sakydami: „Imk žmoną ir abi dukteris, kurios čia yra, kad nebūtumėte sunaikinti dėl miesto kaltės.

Kadangi jie delsė, tai tie vyrai nutvėrė jį už rankos, jo žmoną ir abi dukteris, nes Viešpats jų pasigailėjo ir

išvedę už miesto ribų paleido.“ (Prad. 19:15-16). Kiek kartų angelai ragino mus ir nutvėrę už rankos vedė, kai

mes delsėme palikti pavojingą vietą? Aš manau, kad tą didžią dieną mes pamatysime visas tas situacijas.

Danieliaus pavyzdys taip pat yra labai pamokantis. Šis Dievo tarnas buvo įmestas į liūtų narvą. Visi

Biblijos skaitytojai sutinka, kad jis buvo stebuklingai apsaugotas nuo tų laukinių žvėrių, bet kaip Dievas jį

apsaugojo? „Mano Dievas atsiuntė angelą, kuris užčiaupė liūtų nasrus...“ (Dan. 6:22). Taigi „Viešpaties

angelas stovyklauja aplink tuos, kurie Jo bijo ir išgelbsti juos.“ (Psal. 34:7).

Angelų tarnavimą Dievo tautai galime matyti ir Naujojo Testamento pavyzdžiuose. „Tuomet sujudo

vyriausiasis kunigas ir visi jo šalininkai iš sadukiejų partijos. Degdami pavydu jie suėmė apaštalus ir įmetė

juos į viešą kalėjimą. Bet Viešpaties angelas naktį atidarė kalėjimo vartus, išvedė juos...“ (Apd. 5:17-19), ir:

„Paskutinę naktį prieš Erodui išvedant Petrą, tas, supančiotas dviem grandinėmis, miegojo tarp dviejų kareivių.

Prie durų kalėjimą saugojo sargybiniai. Ir štai ten atsirado Viešpaties angelas ir kamerą nutvieskė šviesa. Jis

sudavė Petrui į šoną ir žadindamas tarė: „Kelkis greičiau“. Ir nukrito jam grandinės nuo rankų. Angelas kalbėjo

toliau: „Susijuosk ir apsiauk sandalus“. Jis taip ir padarė. Angelas tęsė: „Užsimesk apsiaustą ir eik paskui

mane“. Petras išėjo ir sekė paskui angelą, nesuvokdamas, kad jo veiksmai tikri, nes jis tarėsi matąs regėjimą.

Praėję pro pirmą ir antrą sargybą jie prisiartino prie geležinių vartų į miestą, kurie savaime atsidarė. Išėję pro

juos jie leidosi tolyn viena gatve. Staiga šalia ėjęs angelas nuo jo pasitraukė.“ (Apd. 5:6-10).

Dar vieną angelų rūpesčio žmonėmis pavyzdį matome Ev. pagal Luką. „Ir štai elgeta mirė ir buvo angelų

nuneštas į Abraomo prieglobstį.“ (Luko 16:22). Mūsų žemiškiems jausmams mirtis dažnai reiškia skausmą ir

liūdesį. Mes matome varganą žmogų, apimtą ligos, skausmo; mes matome blyškų jo veidą ir drebančias lūpas.

Tačiau dvasiniame pasaulyje viskas yra kitaip. Šlovingi dangaus gyventojai apsupa mirštantį ir laukia, kol

Dievas jį pašauks. Dangiškas konvojus atvyksta į šėtono teritoriją ir nulydi sielą į Tėvo namus. Tai yra

paskutinė jų tarnavimo išgelbėjimo paveldėtojui dalis. Taigi, krikščioni, kodėl mes bijome mirties?

Atkreipkime dėmesį į tai, kad Luko 16:22 kalbama apie angelus, o ne apie vieną angelą. Ir psalmininkas

sako: „Jis įsakys savo angelams saugoti tave visuose keliuose. Ant rankų jie nešios tave, kad neužsigautum

kojos į akmenį.“ (Psal. 91:11-12). Šventajame Rašte nėra nė vienos vietos, į kurią galėtų remtis Romos katalikų

tradicija apie angelą sargą kiekvienam žmogui. Šiose eilutėse vartojama daugiskaita kaip tik ją paneigia.

„Argi jie nėra tarnaujančios dvasios, išsiųstos tarnauti tiems, kurie paveldės išgelbėjimą?“ (Hebr. 1:14).

„Čia vartojama klausiamoji forma, bet tuo tik norima pabrėžti tai, kas yra sakoma. Angelai nesėdi Dievo

dešinėje, jie yra tarnaujančios dvasios. Tarnas yra asmuo, užimantis žemesnę padėtį, klausantis nurodymų,

paklusnus valdžiai ir priklausomas nuo kito valios. Angelai yra tarnaujančios, o ne vadovaujančios dvasios.

Jie yra Dievo tarnai, kuriuos Jis siunčia tarnauti tiems, kurie paveldės išgelbėjimą. Dievas naudoja juos savo

tautos gerbūviui. Taigi čia matome dvigubą skirtumą. Sūnus valdo kartu su Tėvu, o angelai yra tarnai; Sūnus

sėdi, o jie yra pasiųsti.“ (J.Brown).

Galiausiai turime atkreipti dėmesį į tai, kad „tarnaujančios dvasios“ yra titulas arba paskyrimas. Tokios

yra jų pareigos. Jie ne patys nusprendžia tai daryti; tai yra pačio Kūrėjo įsakymas. Te mūsų širdys, stebėdamos

tokią Jo meilę ir rūpestį mumis šioje pasaulio dykumoje, prisipildo garbinimu ir dėkingumu. Te mūsų baimės

dingsta ir mūsų širdys, suvokdamos, kad visuose mus supančiuose pavojuose Dievo angelai mus saugo ir

tarnauja mums, sutvirtėja.

6 skyrius

Kristaus pranašumas prieš angelus IV (Hebr. 2:1-4)

Pirmose antrojo skyriaus eilutėse girdime raginimą, kylantį iš pirmo skyriaus. Antrasis skyrius prasideda

žodžiu „todėl...“, tai verčia mus prisiminti, kas buvo pasakyta anksčiau. Pirmąsias tris laiško eilutes galime

laikyti tiek įvadu į jį, tiek atskira jo dalimi, kurioje iškeliamas Kristaus pranašumas prieš pranašus. Likusioje

pirmo skyriaus dalyje skaitome apie Kristaus pranašumą prieš angelus. Tai paskelbiama ketvirtoje eilutėje ir

toliau (5-14 eil.) įrodoma. Visi įrodymai yra paimti iš Senojo Testamento; jų yra septyni ir tai dar kartą

patvirtina liudijimo tobulumą. Taigi dar iki Kristaus pasirodymo žemėje, Tiesos žodis paliudijo apie Jo

pranašumą ir išaukštinimą virš visų kūrinių.

Aš trumpai pakartosiu visus septynis Kristaus pranašumo prieš angelus įrodymus:

1. Jis gavo daug prakilnesnį vardą už juos (4-5 eil.).

2. Jie garbins Jį, kaip Pirmagimį (6 eil.).

3. Jis sukūrė juos (7 eil.).

4. Jis yra Dievas, sėdintis soste (8-9 eil.).

5. Jis yra pateptas daug gausiau už juos (9 eil.).

6. Jis yra visatos Kūrėjas, nekintantis ir amžinas (10-12 eil.).

7. Jis turi daug garbingesnę padėtį (13-14 eil.).

Įdomu pastebėti, kad šios septynios Senojo Testamento citatos taip pat pabrėžia Tarpininko šlovę: pirma,

(Hebr. 1:2-3) apaštalas kalba apie Jį kaip apie Sūnų, o 5-oje eil., cituodamas antrąją psalmę, tai įrodo. Antra,

2-3 eil. Jis yra vadinamas Paveldėtoju, o 6-oje eil. tai patvirtinama: Jis yra Pirmagimis. Trečia, 2-oje eil.

sakoma, kad Jis sukūrė visatą, o 10-oje eil. tai įrodoma, prisimenant 102-ą psalmę. Ketvirta, Jis yra vadinamas

„Dievo šlovės spindesiu“, o 9-oje eilutėje yra cituojama Senojo Testamento vieta, patvirtinanti, kad Jis buvo

pateptas džiaugsmo aliejumi gausiau negu Jo bičiuliai. Penkta, 3-oje eilutėje sakoma, kad Jis yra tikslus Dievo

esybės atvaizdas, o 8-oje eil. cituojama Šv.Rašto vieta, parodanti, kaip Tėvas sako Sūnui: „Tavo sostas,

Dieve...“. Šešta, 3-oje eil. skaitome, kad Jis nuplovė mūsų nuodėmes, o 14-oje eil. minimi išgelbėjimo

paveldėtojai. Septinta, 3-oje eil. sakoma, kad Jis atsisėdo Didybės dešinėje aukštybėse, o 13-oje eil. cituojama

psalmė, patvirtinanti, kad Jis iš tiesų ten sėdi. Argi tai nėra nuostabus pavyzdys, kaip viską reikia ištirti (1Tes.

5:21) tuo pačiu Dievo žodžiu!?

Pirmame skyriuje apaštalas kalbėjo apie Kristaus dievišką prigimtį ir karališkas pareigas, o dabar (2 sk.)

moko apie Jo ypatingą žmogiškumą. Pereinant nuo vieno prie kito, Šventoji Dvasia įkvepia jį parodyti kaip

praktišką viso to, ką kalbėjo, pritaikymą, nes kiekvienas tikras Dievo tarnas visada siekia dviejų dalykų:

Viešpaties šlovės ir klausytojų dvasinio gerbūvio. Dievo tiesa yra skirta ne tik mūsų protui, bet ir mūsų sąžinei.

Ji yra skirta ne tik mūsų pamokymui, bet ir ugdymui bei gyvenimo keitimui. Galime sakyti, kad pirmos

keturios antro skyriaus eilutės yra lyg intarpas, nes jos tarsi pertraukia Kristaus santykio su angelais dėstymą,

kuris toliau tęsiamas nuo penktos eilutės. Tačiau tai nėra jokia apaštalo klaida ar išsiblaškymas; šis intarpas

yra labai reikalingas. Kada išlavintas protas nusižengia logikos taisyklėms? Kada patyręs pamokslininkas

pamiršta pamokslo tvarką? Argi ne tada, kai kažkas sujaudina jo širdį? Taip čia atsitiko ir apaštalui Pauliui. Jo

didelė širdis troško brolių pagal kūną išgelbėjimo, todėl jis trumpam paliko jų protui dėstomą temą ir atsigręžė

į jų sąžines. Tas, kuris rašė romiečiams: „Broliai, mano širdies troškimas ir malda Dievui už Izraelį, kad jie

išsigelbėtų.“ (Rom. 10:1), negalėjo ramiai kalbėti hebrajams; jis negalėjo nešaukti jų išgelbėjimui. Tai jis darė

kartą ir dar kitą kartą.

Šiame nukrypime Paulius ragina savo skaitytojus būti atidiems Evangelijai. Pirmoje eilutėje apaštalas

įspėja, o toliau plačiau išdėsto tai. Čia galime išskirti du dalykus: pavojų ir kerštą, kuris ištiks tuos, kurie

paniekina Evangeliją. Žodžiuose: „...kad nepraplauktumėme pro šalį“ (2:1) matome pavojų, o „Tai kaipgi

pabėgsime mes...“ (2:3) - kerštą. Tai yra ypatingas įspėjimas: juk, jei nepaklūstantys Įstatymui sulaukė teisėto

atlygio, kas laukia tų, kurie atmeta Evangeliją, kuri yra daug nuostabesnė? Aišku, kad tokie žmonės kaupia

sau rūstybę Dievo rūstybės ir Jo teisingo teismo apsireiškimo dienai (Rom. 2:4-5).

„Todėl turime būti labai dėmesingi tam, ką girdėjome, kad nepraplauktumėme pro šalį.“ (Hebr. 2:1).

Šioje ir sekančioje eilutėje apaštalas patikslina, koks turi būti mūsų santykis į tą didį Mokytoją, kurį Dievas

pasiuntė skelbti Evangeliją. Mes turime skirti ypatingą dėmesį jai. Paulius pradeda šį skyrių žodžiu „todėl“,

nes nori pabrėžti štai ką: kadangi Dievas pasiuntė tokį nuostabų Mokytoją, Jo turi būti atidžiai klausomasi.

Žodis „todėl“ vėl grąžina mus prie Kristaus šlovės, apie kurią buvo kalbama pirmame skyriuje. Kristus yra

Dievo Sūnus, todėl turime atidžiai Jo klausyti. Kristus yra visko Paveldėtojas, todėl turime atidžiai Jo klausyti.

Kristus sukūrė visatą, todėl turime atidžiai Jo klausyti. Taigi yra tiek daug priežasčių, kodėl turime Jo klausyti.

„Paulius tarsi sako: kadangi Jėzus Kristus daug pranašesnis už angelus, kadangi Jis paveldėjo daug

prakilnesnį vardą, kadangi Jis savo prigimtimi yra daug aukščiau už tuos dangiškus kūrinius, mes privalome

atidžiai klausyti Jo skelbiamą žinią, ja tikėti ir jai paklusti.“ (J.Brown).

Autoriaus garbė, valdžia, pažinimas ir išmintis suteikia tam, ką jis kalba arba rašo, ypatingą svorį. Jei

išmintingas karalius pradeda mokyti kitus, jie turi atidžiai jo klausyti. Pietų šalies karalienė atkeliavo nuo

žemės pakraščių pasiklausyti Saliamono išminties (Mato 12:42) ir sakė jam: „Laimingi tavo žmonės ir laimingi

šie tarnai, kurie nuolat yra prieš tave ir girdi tavo išmintį.“ (1Kar. 10:8). Tačiau Tas, apie kurį čia kalba

apaštalas, yra daug daugiau negu Saliamonas, todėl turime daug atidžiau Jo klausyti. Pranašai, norėdami

patraukti savo klausytojų dėmesį ir pažadinti jų širdis, dažnai pridėdavo: „Taip sako Viešpats.“, o Paulius

primena, kad pats Viešpats kalbėjo, todėl mes turime būti atidūs.

„Todėl turime...“. Apaštalas atsistoja čia į paprasto judėjo, kuris girdėjo skelbiamą žinią, vietą. Jis kalba

ne kaip apaštalas, o kaip vienas iš Izraelio, kuris girdėjo Mesiją. Toliaus Paulius rašo: „Jis (...) buvo mums

patvirtintas...“, čia jis vėl yra kartu su tauta, o ne kaip atskirtas nuo jų nešti dievišką apreiškimą pagonims.“

(W.Kelly).

„Todėl turime būti labai dėmesingi...“. Čia apaštalas pabrėžia skaitytojų atsakomybę. Šioje vietoje

graikiškas žodis yra labai stiprus. Daug kur jis yra verčiamas ne „turime būti“, o „privalome“. Pvz.: “O

vyskupas privalo būti nepeiktinas...“ (1Tim. 3:2). Taigi jie privalėjo būti dėmesingi tai žiniai. Tai nebuvo

pasirinkimo ar užgaidos klausimas. „Todėl turime būti dėmesingi“ yra daugiau negu tik naudingas patarimas.

Tai yra dieviškas įsakymas ir Dievas nurodė mums stropiai vykdyti visus Jo įsakymus (Psal. 119:4). Jis yra

visagalis, turintis visą valdžią mums ir visas teises į mus, todėl turime labai atidžiai klausyti tai, ką Jis sako.

„Mes turime būti labai dėmesingai tam, ką girdėjome...“ dėl mūsų pačių gerbūvio.

„Būti dėmesingais“ reiškia atidžiai ištirti ir apsvarstyti tai, kas yra kalbama. Tai yra visiškai priešinga

„nekreipti dėmesio į tokį didelį išgelbėjimą“. Kiekvienas, skaitydamas Šv.Raštą, aiškiai mato, kaip jame yra

akcentuojamas visko apsvarstymas ir kokie pavojai bei nelaimės laukia abejingųjų. Evangelija yra moralinė

išeitis iš moralinės ligos. Ja tikint, ji tampa veiksminga. Tačiau jos nesuprantant, neįmanoma tikėti ja. O jos

neįmanoma suprasti, atidžiai jos neklausant ir neapsvarstant.“ (J.Brown). „Čia kalbama apie tai, kad mes

turime rimtai ir atidžiai apsvarstyti tai, ką girdime. Turime palenkti savo valią Evangelijai, priimti ją į savo

širdį ir galiausia visą save nukreipti pagal ją. Tai yra Dievo žodžio pažinimas, tikėjimas juo ir paklusnumas

jam.“ (dr.Gubia).

„...tam, ką girdėjome...“. Nepakanka tik girdėti, apie tai turime mąstyti ir pritaikyti sau. Be jokių abejonių

čia yra kalbama apie Evangeliją, kurią hebrajai girdėjo, nors nepamirštama ir tai, ką apaštalas iškėlė jiems

prieš akis pirmame skyriuje apie Dievo Sūnaus asmenį ir tarnavimą. O mums tai reiškia viską, ką Dievas

pasakė savo žodyje.

„...kad nepraplauktume pro šalį.“ Pavojus yra realus. Nuodėmės pasekmės veikia mūsų nariuose, todėl

mums lengva prisiminti nereikšmingus dalykus, bet Dievo tiesos greitai „pabėga“ iš mūsų proto. Kaltė yra

mūsų, nes nesame dėmesingi. Jeigu mes nesilaikome žodžio (plg. 1Kor. 15:2), jei jį pamirštame, jis išgaruos,

kaip vanduo. Kartu tai yra įspėjimas ir apie apostaziją (žr. Hebr. 3:14;4:1; 12:25). Pasilikimas tikėjime,

paklusnumas Dievo žodžiui yra būtini reikalavimai Kristaus mokiniui (Jono 8:31; Kol. 1:23). Daugybės

žmonių, kurie klausė; kurie buvo labai susidomėję dvasiniais dalykais, tikėjimo laivas sudužo (1Tim.1:19).

Taigi čia galime išskirti keturias priežastis, kodėl turime būti atidūs tam, ką Dievas mums kalbėjo. Pirma, dėl

šlovės ir didybės To, per kurį Jis paskelbė savo mintis ir savo valią. Antra, krikščioniška žinia yra paskutinė.

Trečia, Evangelija yra be galo nuostabi. Ketvirta, didelė pražūtis ir baisios kančios laukia tų, kurie atmeta

liudijimą apie nuostabią Dievo malonę arba yra abejingi jam.

„Nes jei per angelus paskelbtas žodis buvo tvirtas ir kiekvienas nusižengimas bei neklusnumas

susilaukdavo teisėto atlygio.“ (Hebr. 2:2). Čia apaštalas iškelia dar vieną priežastį, kodėl hebrajai turi būti

dėmesingi Evangelijai. Jis kalba apie kerštą tiems, kurie ją atmeta. Šis kerštas bus daug didesnis už tą, kuris

ištiko Įstatymo niekintojus. Žodis „jei“ čia turi tą pačią jėga, kaip ir Jono 8:46, 14:3; Kol. 3:1. „Per angelus

paskelbtas žodis“ yra nuoroda į Mozės įstatymą (plg. Hebr. 7:53; Gal. 3:19).

Žodis, pasakytas per angelus, buvo Viešpaties, todėl jis buvo tvirtas, nepakeičiamas ir neatmetamas.

Kiekvienas nusižengimas prieš jį buvo nubaustas ir tai dar kartą patvirtina jo svarbą. Skirtumą tarp

nusižengimo ir nepaklusnumo nėra lengva apibrėžti. Pirmasis galbūt daugiau kalba apie išorinį Dievo Įstatymo

sulaužymą, o antrasis - apie širdies būseną. Žodžiai „susilaukdavo teisėto atlygio“ reiškia, kad kiekvienas

Dievo Įstatymo sulaužymas buvo atitinkamai nubaustas. Atlygis kalba apie suteikimą to, ko kiekvienas yra

vertas. Bausmė už Dievo Įstatymo sulaužymą ne visuomet ištinka šiame gyvenime, tačiau ji vis tiek ištiks (žr.

Rom. 2:3-9).

Ši eilutė (Hebr. 2:2) apreiškia svarbiausią Dievo valdymo principą. Visos žemės Teisėjas bus absoliučiai

teisus savo elgesyje su nedorėliais. Nors čia kalbama apie Įstatymo sulaužymą praeityje, vis dėlto pagal jį bus

teisiama ir didžiąją teismo dieną, nes jis yra nekintamas. Bausmės bus skirtingos. Kiekvienas maištininkas

prieš Dievą bus nubaustas pagal savo nepaklusnumą ir kiekviena bausmė bus teisėta. Galiausiai galime sakyti,

kad kiekvienas bus nubaustas pagal tai, kiek šviesos ir sugebėjimų jis turėjo, („Tada Jėzus pradėjo priekaištauti

miestams, kuriuose buvo padaryta daugumas Jo stebuklų, kad jie neatgailavo: „Vargas tau, Chorazine, vargas

tau, Betsaida. Jeigu Tyre ir Sidone būtų įvykę tokių stebuklų, kokie padaryti pas jus, jie seniai būtų atgailavę

su ašutine bei pelenuose. Todėl sakau jums: Tyrui ir Sidonui bus lengviau teismo dieną negu jums. Ir tu,

Kafarnaume, išaukštintas iki dangaus, nugarmėsi iki pragaro. Jeigu Sodomoje būtų įvykę tokių stebuklų, kokių

įvyko tavyje, ji būtų išlikusi iki šios dienos. Todėl sakau jums: Sodomos žemei bus lengviau teismo dieną negu

tau.“ (Mato 11:20-24); „Tarnas, kuris žino savo šeimininko valią, bet nėra pasiruošęs ir pagal jo valią nedaro,

bus smarkiai nuplaktas. O kuris nežino ir baustinai elgiasi, bus mažai plakamas. Iš kiekvieno, kuriam daug

duota, bus daug pareikalauta, ir kam daug patikėta, iš to bus daug ir išieškota.“ (Luko 12:47-48)), pagal jo

nuodėmių pobūdį („Tu neturėtum man jokios valdžios, jeigu tau nebūtų jos duota iš aukštybių. Todėl tam,

kuris mane įdavė, didesnė nuodėmė.“ (Jono 19:11); „Mokydamas Jėzus kalbėjo: „Saugokitės Rašto žinovų,

kurie mėgsta vaikščioti su ilgais drabužiais ir būti sveikinami aikštėse, užimti pirmuosius krėslus sinagogose

ir garbingas vietas pokyliuose. Jie suryja našlių namus ir dedasi kalbą ilgas maldas. Jie gaus dar didesnį

pasmerkimą.“ (Morkaus 12:38-40); „Tik pagalvokite: kaip dar sunkesnės bausmės nusipelnys tas, kuris

sutrypė kojomis Dievo Sūnų, nešventu palaikė Sandoros kraują, kuriuo buvo pašventintas ir įžeidė malonės

Dvasią.“ (Hebr. 10:29)) ir jų skaičių („Jis kiekvienam atmokės pagal jo darbus.“ (Rom. 2:6)).

„Tai kaipgi pabėgsime mes, nepaisydami tokio didžio išgelbėjimo?“ (Hebr. 2:3). Ši eilutė iškelia keletą

klausimų, į kuriuos, galbūt, nėra atbaigtų atsakymų. Kas yra tie „mes“? „Kaipgi pabėgsime“ - nuo ko reikia

bėgti? Kas iš tiesų yra tas „didis išgelbėjimas“? Mąstant apie šiuos klausimus, daug dalykų turi būti išlaikyta

prieš mūsų akis. Pirmiausia, žmonės, kuriems skirtas šis laiškas, ir aplinkybės, kuriose jie buvo. Antra,

pagrindinis laiško tikslas ir jo temos charakteris. Trečia, šios eilutės kontekstas. Ketvirta, šviesa, kurią kitos

laiško vietos gali jai suteikti.

Šios eilutės sąsajos su ankstesnėmis yra akivaizdžios. Apaštalas ką tik ragino savo brolius būti ypatingai

dėmesingiems tam, ką jie girdėjo. Ką jie girdėjo, daugmaž pasako trečioji eilutė: „Jis, prasidėjęs Viešpaties

skelbimu...“ - tai yra nuoroda į Jėzaus Evangelijos skelbimą. Evangelija apreiškia ir skelbia Dievo išgelbėjimą.

Laiške Efeziečiams ji vadinama : „...jūsų išgelbėjimo Evangeliją...“ (1:13), Apaštalų darbuose: „...išgebėjimo

žodis.“ (13:26), Romiečiams: „...Dievo jėga išgelbėti kiekvienam, kuris tiki...“ (1:16), laiške Titui:

„...gelbstinti Dievo malonė pasirodė visiems žmonėms.“ (2:11). Evangelijos laikotarpis yra vadinamas

„išgelbėjimo diena“ (2Kor. 6:2), o Evangelijos tarnai yra tie, „kurie skelbia išgelbėjimo kelią.“ (Apd. 16:17).

Tai, kad žodis „išgelbėjimas“ reiškia Evangeliją, akivaizdu iš kontrastingų antros eilutės žodžių: „per

angelus paskelbtas žodis“. Šis žodis buvo paskelbtas dar prieš Evangeliją (prisiminkime, kad termino

„evangelija“ nėra Senajame Testamente) ir aišku, kad jis reiškia Įstatymą. Evangelija gali būti vadinama

„išgelbėjimu“ pirmiausia dė to, kad ji priešingai negu Įstatymas, kuris buvo pasmerkimo tarnavimas (2Kor.

3:9) yra išgelbėjimo tarnavimas. Antra, dėl to, kad Evangelijos Autorius yra išgelbėjimas pats savyje.

Paskaitykime Luko 2:30: „...nes mano akys išvydo Tavo išgelbėjimą.“ ir Jono 4:22: ‚...mes garbiname, ką

pažįstame, nes išgelbėjimas - iš judėjų“. Čia „išgelbėjimas“ yra „Gelbėtojo“ sinonimas. Trečia, dėl to, kad

viskas, ko reikia išgelbėjimo pažinimui, yra Evangelijoje. Ketvirta, dėl to, kad Evangelija yra Dievo paskirtas

būdas išgelbėjimui pasiekti. „...Dievui patiko skelbimo kvailumu išgelbėti tuos, kurie tiki.“ (1Kor. 1:21).

Tiesa, kad Senojo Testamento laiku Dievo išrinktieji turėjo ir žinojo Evangeliją (Gal. 3:16; Hebr. 4:2), vis

dėlto ji nebuvo nei skelbiama viešai, nei aiškiai apreikšta. Jie turėjo ją įvaizdžiuose ir šešėliuose, pažaduose ir

pranašystėse.

„...tokio didžio išgelbėjimo“ - šie žodžiai pabrėžia jo didingumą, kurį sunku apibūdinti. Apie tai

J.Brown rašė: „Išgelbėjimas čia reiškia žmonių išlaisvinimą per Jėzaus Kristaus tarpininkavimą. Apaštalas

sako, kad jis yra neapsakomai didis: jis yra ne tik išgelbėjimas, ne tik didis išgelbėjimas, bet toks didis

išgelbėjimas. Šie žodžiai parodo jo svarbą. To, kuris bent kažką žino apie šį išlaisvinimą, toks apaštalo

išsireiškimas visai nestebina.“.

Kas yra tas blogis, iš kurio mes esame išgelbėti? Dievo nepasitenkinimas su visomis baisiomis jo

pasekmėmis tiek dabar, tiek amžinybėje. „Kas pažino Jo rūstybę...?“. Jei norime atsakyti į šį klausimą,

pirmiausia turime išmatuoti Jo beribę jėgą ir suvokti Jo neištiriamos išminties gilybes. Taigi mes galime tik

sakyti: „Kas Tavo rūstybės jėgą supranta ir bijo Tavojo pykčio?“ (Psal. 90:11). Pats aiškiausias mūsų

supratimas apie Jo rūstybę yra labai toli nuo realybės. Vis didesnis prigimties sugedimas, vargai ir kančios,

kuriuos visagalis priešas gali prailginti iki begalybės ir pratęsti iki amžinybės - štai yra tas blogis, nuo kurių

šis išgelbėjimas apsaugo.

O kokius palaiminimus jis atneša? Visišką nuodėmės atleidimą ir jos pašalinimą amžiams; galingo ir

išmintingo Viešpaties tėviško palankumo džiaugsmą; mūsų prigimties pakeitimą, ramią sąžinę; viltį čia,

žemėje, ir tobulą tyrumą bei džiaugsmą amžinybėje.

Kaip mes galime išvengti to blogio ir pasiekti tuos palaiminimus? Tai tapo įmanoma tik per Dievo

Pateptojo įsikūnijimą, paklusnumą, kančią ir mirtį. Kaip mes asmeniškai pradedame rūpintis šiuo išgelbėjimu?

Per Šventosios Dvasios veikimą, kuris yra toks pats kaip ir tas, kuris prikėlė Gelbėtoją iš mirties ir kuris sukūrė

pasaulį. Taigi toks ypatingas išlaisvinimas tinkamai gali būti vadinamas didžiu išgelbėjimu. Tačiau į šį didį

išgelbėjimą, skelbiamą per Evangeliją, gali būti nekreipiama dėmesio. Tiesa, kad išgelbėjimas ne tik

skelbiamas, bet ir efektingai veikia Dievo išrinktuosiuose per Šventąją Dvasią, vis dėlto nepamirškime, kad

Evangelija neatsiejama ir nuo moralinės atsakomybės tų, kurie ją girdi. Ji turi savyje ne tik veiksmingą

pašaukimą išrinktiesiems, bet ir bendrą charakterį; ji kreipiasi į visus žmonių sūnus. „Žmonės, į jus aš

kreipiuosi; jums šaukiu, žmonių sūnūs.“ (Pat. 8:4). Evangelija yra skirta nusidėjėliui (žr. 1Tim. 1:15).

Evangelija yra kažkas daugiau negu tik geros žinios skelbimas, kažkas daugiau negu tik kvietimas

pavargusioms sieloms ateiti pas Kristų. Pirmiausia ji yra dieviškas paliepimas, valdžios įsakymas

klausantiems, įspėjimas nusidėjėliui apie pavojų. Apd. 17:30; Rom. 16:25-26 - šios Šv.Raštos vietos aiškiai

rodo, jog ji yra įsakymas, o Jono 3:18; 1Petro 4:17; 2Tes.1:8, - kad kiekvienas nepaklūstantis jam bus

nubaustas.

Nebūti dėmesingais Evangelijai reiškia nepaisyti jos. Prisiminkime Jėzaus palyginimą apie vestuvių

puotą (Mato 22:5). Karalius kelia vestuvių pokylį savo sūnui ir kviečia svečius į jį. Tačiau jie nepaiso Jo

pakvietimo ir užsiima savo reikalais. Tas palyginimas kalba apie tą pačią nuodėmę, dėl kurios apaštalas čia

įspėja hebrajus, t.y. dėl dėmesingumo trūkumo tam, ką kalbėjo Viešpats, ir didžio išgelbėjimo nepaisymo.

Nedėmesingumas Evangelijai reiškia apsileidimą ir netikėjimą.

Toliau apaštalas klausia: kaip mes pabėgsime? Pabėgsime nuo ko? Ar nuo pasmerkimo į pragarą (Mato

23:33)? Plačiąja prasme - taip. Galbūt kažkas prieštaraus, teigdamas, kad taip negali būti, nes apaštalas sako

„mes“, tai reiškia, jog jis kalba ir apie save. Tačiau jis sako „mes“ ir Hebr. 10:26. Dabar pažiūrėkime į siauresnę

šių žodžių prasmę ir artimesnį jų ryšį su atgimusiais hebrajais, į kuriuos čia ypatingai kreipiasi Šventoji Dvasia.

Vėl prisiminkime šio laiško tikslą ir aplinkybes, kuriose buvo judėjai, t.y. jie buvo gundomi palikti

krikščionybę ir grįžti prie judaizmo. Tokiu atveju „didis išgelbėjimas“ yra tik kitas krikščionybės pavadinimas;

geresni dalykai (Hebr. 11:40), kurie atėjo per Kristų. Neišvengiamas Dievo teismas tuoj turėjo ištikti judaizmą.

Taigi, jei jie atsitrauks nuo Kristaus ir grįš prie to, kas tuoj bus sunaikinta, kaip jie pabėgs nuo jo. Būtent toks

klausimas buvo iškeltas prieš jų akis.

Hebr. 2:3 turi būti aiškinama viso skyriaus konteksto šviesoje. Pirmoje 2 skyriaus eilutėje apaštalas

praktiškai pritaiko tai, kas buvo kalbėta pirmame skyriuje. Ten (1sk.) jis aiškiai parodė krikščionybės

pranašumą prieš judaizmą, iškeldamas Kristų - krikščionybės centrą ir substanciją - prieš angelus ir pranašus.

Hebr. 1:14 jis kalbėjo apie „išgelbėjimo paveldėtojus“, tai (be kitų dalykų) reiškia, jog išgelbėjimas bus

ateityje. Tam tikra prasme jie jau buvo išgelbėti (nuo nuodėmės bausmės); kita prasme jie vis dar yra gelbstimi

(nuo nuodėmės galios); ir trečia - jie dar turi būti išgelbėti (nuo nuodėmės egzistavimo). Tačiau Dievas visada

elgiasi su savo tauta, kaip su atsakingais kūriniais. Jie yra moralios būtybės, skirtingai negu akmenys, ir Jis

kreipiasi į jų atsakomybę. Taigi Dievo šventieji yra šaukiami rūpestingai užtvirtinti savo pašaukimą ir

išrinkimą (2Petro 1:10). Tai pasiekiama per Dievo suteiktus malonės metodus ir pasilikimą tikėjime (Jono

8:31; Apd. 11:23; 13:43; 14:22; 2Tim. 3:14).

Krikščioniškas gyvenimas yra panašus į pastovų bėgimą pirmyn (1Kor. 9:24; Fil. 3:13-14; 2Tim. 4:7;

Hebr. 12:1). Tai yra savęs disciplinavimo, savęs raginimo ir išsilaikymo kelias. Paveldėjimas yra priešakyje;

jis yra pažadėtas, bet taip pat parašyta: „Jums reikia ištvermės, kad įvykdę Dievo valią, gautumėte kas

pažadėta.“ (Hebr. 10:36). Pažadas yra užtikrinamas per tikėjimą ir ištvermę; per bėgimą keliu, kurį turime

prieš akis. Šioje šviesoje nedėmesingumas yra priešingas rūpinimuisi mūsų pašaukimu ir išrinkimu, bėgimui

mums skirtame kelyje ir ėjimui pirmyn. Jeigu mes esame nedėmesingi, - kaip pabėgsime? Pabėgsime nuo ko?

Pastebėkime, kaip abstrakčiai šioje vietoje kalba apaštalas. Jis aiškiai nenurodo, nuo ko reikia bėgti. Viskas

priklauso nuo kiekvieno žmogaus būsenos. Jeigu jis yra tik miręs išpažinėjas ir toliau lieka nedėmesingas

Evangelijai, jo dalis bus pragare. O jei jis yra atgimęs tikintysis, bet apsileidęs ir pasaulietiškas, jis neturės

užtikrintumo ir džiaugsmo, gerbūvio ir vaisių. Tokia bus jo dalis. Kaip tada jis pabėgs nuo švento Tėvo

baudžiančios rykštės? Taigi klausimas „kaip pabėgsime?“ yra skirtas visiems, kurie skaito šį laišką.

„Jis, prasidėjęs Viešpaties skelbimu, buvo mums patvirtintas tų, kurie Jį girdėjo.“ (Hebr. 2:3). Apaštalas

parodo būtinybę atkreipti dėmesį į tai, ką kalbėjo Kristus. Čia galime prisiminti Pakrt.Įst. 18:18-19: „Aš

pakelsiu iš jų brolių pranašą, panašų į tave, ir įdėsiu savo žodžius į jo lūpas. Jis kalbės jiems, ką jam įsakysiu.

Kas nenorės paklusti mano žodžiams, kuriuos jis kalbės mano vardu, iš to išieškosiu.“, ir Luko 9:35: „Šitas

yra mano mylimas Sūnus, Jo klausykite“. Žodžiai „prasidėjęs Viešpaties skelbimu“ parodo, kad Kristus buvo

pirmasis Evangelijos Pamokslininkas. Tai, ką Jis skelbė, galime sužinoti iš evangelijų; o ką apaštalai - iš

Apaštalų darbų. Titulas, kuris čia yra suteikiamas Gelbėtojui – Viešpats, - pabrėžia tiek Jo didybę, tiek valdžią

ir parodo hebrajų atsakomybę. Tauta sėdėjo tamsoje ir gyveno mirties šalyje iki tol, kol Kristus neatėjo ir

nepradėjo skelbti Evangelijos, o Jam pradėjus pamokslauti, ji išvydo skaisčią šviesą (Mato 4:16).

„Mums patvirtintas tų, kurie Jį girdėjo“ galime palyginti su Luko 1:1-4: „Kadangi daugelis rašė

pasakojimą apie pas mus buvusius įvykius, kaip mums perdavė nuo pradžios savo akimis mačiusieji ir

buvusieji žodžio tarnai, tai ir aš, rūpestingai viską nuo pradžios ištyręs, nusprendžiau surašyti tau, garbingasis

Teofiliau, sutvarkytą pasakojimą, kad įsitikintum tikrumu mokymo, kurio buvai išmokytas“. Apaštalas nori

atkreipti hebrajų dėmesį į tai, kokį saugų pamatą turi jų tikėjimas.

„Dievui liudijant ženklais ir stebuklais, visokiais galingais darbais ir Šventosios Dvaisos dovanomis,

paskirstytomis Jo valia.“ (Hebr. 2:4). Čia kalbama apie stebuklus, kuriuos Dievas darė per apaštalus pirmomis

krikščioniškos eros dienomis. Apaštalų darbuose galime daug skaityti apie tai (Apd. 5:9-10; 13:11; 3:7; 9:40;

19:12 ir kt.) Pirmiausia Evangeliją skelbė pats Viešpats, po to ją liudijo apaštalai ir Dievas patvirtino jų

liudijimus stebuklais.

Mes galime išskirti keturis būdus, kuriais Dievas užtvirtino savo tarnų liudijimą. Tai yra ženklai,

stebuklai, galingi darbai ir dovanos. Pirmieji trys reiškia tą patį, tik kita forma. Ženklai reiškia patvirtinimą to,

ką šiaip sunku būtų pamatyti (plg. Mato 12:38; 16:1). Stebuklai kalba apie antgamtišką jėgą, kuri daro tuos

ženklus, ir jos rezultatus juos matančiuose (plg. Apd. 2:19; 7:36). Stebuklai yra matomi ir nuostabūs darbai,

kurios daro Dievo jėga ir kurie peržengia natūralias jėgas.

Dar vienas būdas, kuriuo Dievas patvirtino Evangeliją, buvo Šventosios Dvasios dovanos. Jos nekilo iš

pačių apaštalų, todėl pabrėžiama, kad tai Šventosios Dvaisos dovonos, nes jos nebuvo įgimti ir žmogiški jų

sugebėjimai. Jas galime matyti Apaštalų darbuose, Sekminių dieną, taip pat 1Kor. 12:4. Pastebėkime, kad šie

įvairūs stebuklai, galingi darbai ir Šventosios Dvasios dovanos buvo Dievo duoti dar prieš Naujojo Testamento

užrašymą. Dabar, kai Šv.Raštas jau yra baigtas, jos nėra būtinos ir todėl nėra duotos.

„...paskirstytomis Jo valia“. Stebuklai, galingi darbai ir dovanos buvo skirstomi Dievo valia. Šis

paskirstymas yra priskiriamas Dievui Tėvui (1Kor. 7:17), Sūnui (Ef. 4:7) ir Šventajai Dvasiai (1Kor. 12:11).

Dievo valia yra vienintelė taisyklė, pagal kurią Jis viską daro ir pagal kurią visi kūriniai turi viską daryti. Šv.

Raštas atskiria slaptą ir apreikštą Dievo valią. „Kas paslėpta priklauso Viešpačiui, mūsų Dievui, o kas apreikšta

- mums ir mūsų vaikams, kad per amžius vykdytume visus šio įstatymo žodžius.“ (Pakrt.Įst. 29:29). Dievo

nutarimai (Izaijo 46:10), Jo valios sprendimai (Ef. 1:11), Jo tikslai (Rom. 8:28), Jo norai (Ef. 1:9) yra slapta

Dievo valia. O apreikštą Dievo valią mes sužinome iš Jo žodžio. Užrašytas Dievo žodis (Šv.Raštas) atskleidžia

Jo valią taip, kaip žmonių kalba apreiškia tai, kas yra jų mintyse. Rom. 12:2 kalba apie apreikštą Dievo valią,

o čia apaštalas turi galvoje slaptą Jo valią.

Šiomis kūrinio išdidumo ir pasipūtimo dienomis būtina prisiminti, kad Dievas yra nepriklausomas, kad

Jis nesitaria su niekuo, kad niekas negali Jam patarti, kad Jis daro tai, ką nori. Jo valia yra vienintelė Jo taisyklė.

Kaip Jis kuria, valdo ir nukreipia visus dalykus, taip Jis dalina ir Dvasios dovanas: pagal savo valią. Jei

kažkuris bando murmėti, tegul prisimena Kristaus žodžius: „Argi Aš neturiu teisės daryti ką noriu su tuo, kas

mano?“ (Mato 20:15). Būtina pažymėti, kad šios Šventosios Dvasios dovanos buvo dalinamos ne pagal

kiekvieno tikėjimą, kaip ir palyginime apie talentus nepriklausomas Visagalis dalino juos pagal savo valią. Te

dieviška malonė palenkia tiek rašytoją, tiek skaitytoją į visišką nusilenkimą slaptai Dievo valiai ir paklusnumą

apreikštai Jo valiai.

Hebr. 2:2-3 parodo, kokį tvirtą pamatą turi mūsų tikėjimas. Evangelija nėra pasaka. Ji yra patvirtinama

neginčijamais liudijimais. Pirmiausia pats Viešpats ją skelbė. Jau to pakanka, kad Evangeliją priimtų visi. Be

to, gailestingasis Dievas dėl mūsų silpnumo patvirtino ją per tuos, kurie girdėjo šią žinią iš pačio Viešpaties.

Šių žmonių liudijimus lydėjo dieviškos jėgos daromi ženklai, kurie anksčiau niekada nebuvo matyti. Galiausiai

Šventosios Dvasios dovanos tai dar kartą patvirtino. Taip Dievas vėl ir vėl paliudijo Evangelijos tikrumą. Argi

mes neturime būti dėkingi už visus šiuos neginčijamus įrodymus? Te mąstymas apie juos sutvirtina mūsų

tikėjimą ir atneša gyrių Dievo malonei.

7 skyrius

Kristaus pranašumas prieš angelus V (Hebr. 2:5-9)

Mokymas apie tai, kad Kristus yra pranašesnis už angelus, trumpam nutrūko ties Hebr. 1:14, bet Hebr.

2:5 vėl buvo atnaujintas, tačiau toliau 9 eil. skaitome, jog Jėzus tapo žemesniu už angelus. Iš pirmo žvilgsnio

atrodo, kad tai sukelia rimtus sunkumus, vis dėlto, kaip ir visais kitais atvejais, taip ir čia, 9-ta eilutė turi būti

suprantama jos kontekste.

Hebr. 1:4-14 Šventoji Dvasia per apaštalą septynis kartus pabrėžė Izraelio Mesijo pranašumą prieš

angelus. Šie įrodymai, kylantys iš Izraelio Raštų, yra aiškūs ir neginčijami. Hebr. 2:1-4 apaštalas sustoja ir

įterpia praktinį viso to pritaikymą bei kreipiasi į hebrajų sąžines ir širdis. Evangelijos autoritetas lygus jos

malonei ir Dievas nubaus visus, kurie atmetė tai, kas pirmiausia buvo paskelbta per Sūnų, kaip ir nubaudė

visus, kurie paniekino Įstatymą, duotą per angelus.

Dabar Hebr. 2:5 tarsi „užbėga už akių“ vienam prieštaravimui, kuris yra štai koks: kaip galima kalbėti

apie didžiausią pranašumą To, kuris tapo žmogumi ir mirė? Kaip jau kalbėjome anksčiau, judėjai laikė angelus

daug pranašesniais už bet kurį jų patriarchą - Abraomą, Mozę, Jozuę ar Dovydą. Ir nebe priežasties, ne jų pačių

Raštai sako, kad jie yra galingi jėga (Psal. 103:20). Todėl čia judėjai susidūrė su didele problema, nes Tas,

kurį apaštalas skelbia Paveldėtoju, turinčiu daug prakilnesnį vardą už angelus, buvo žinomas, kaip Žmogaus

Sūnus, o juk žmogus yra menkesnis už angelus. Kita vertus, angelai nemiršta, o Jėzus mirė. Kaip tada Jis

galėjo būti pranašesnis už juos?

Šventoji Dvasia, norėdama paaiškinti šį prieštaravimą ir pašalinti abejones, naudojo tokį metodą: Ji

parodo (9 eil.), kad nors dėl pažeminimo ir kentėjimų Kristaus šlovė buvo užgožta, tačiau jie yra Jo

išaukštinimo priežastis. To patvirtinimui yra cituojama 8-ta psalmė ir aiškiai parodoma, kad Dievas paskyrė

žmogų, o ne angelus ateinančio pasaulio galva. Dievas nusprendė „žmogų“ pastatyti virš visos kūrinijos ir toks

sprendimas buvo įgyvendintas per Kristų, kuris tapo žmogumi bei mirė ir taip iškovojo sau ir savo tautai tokią

padėtį ir garbę, kurią psalmininkas pranašavo žmogui ateinančiame amžiuje. Todėl Rašto aiškintojai,

teigiantys, kad apaštalas Hebr. 2:5 dar kartą pradeda įrodinėti Kristaus pranašumą prieš angelus, klysta. Tai jis

pilnai įrodė pirmame skyriuje, pateikdamas septynis Senojo Testamento pavyzdžius. Tiesa, kad apaštalo

žodžiai 5-oje eil. parodo Gelbėtojo išaukštinimą virš visų dangiškų valdžių, vis dėl to jo tikslas yra atsakyti į

tą prieštaravimą. Čia jis kalba apie tai, kad 1-o skyriaus įrodymai negali būti paneigti. Kiekvienas klausimas,

kurį judėjais galėtų iškelti šioje temoje, buvo numatytas ir atsakytas Šv.Rašte. Taip mes galime dar kartą

gėrėtis išmintimi To, kuris nuo pat pradžių žino, kokia bus pabaiga ir kurį netgi žmogaus pyktis išaukština.

„Ne angelams Jis pajungė ateities pasaulį, apie kurį kalbame.“ (Hebr. 2:5). Čia turime tinkamai atsakyti

į tris klausimus: kas yra tas „ateities pasaulis“? Ką reiškia „pajungė“? Kokį tai turi santykį su apaštalo

argumentais? Atsakykime į juos iš eilės. Daugelis Šv.Rašto aiškintojų nesutaria, kas yra tas „ateities pasaulis“.

Senieji autoriai buvo įsitikinę, kad tai yra Evangelijos laikotarpis, prasidėjęs po Mozės laikotarpio. Kiti

galvoja, kad čia kalbama apie Bažnyčią, kurios Galva yra Kristus, o ne angelai. Dar kiti laiko jį amžinybės

sinonimu, palygindami tai su Mato 12:32: „...o jei kas kalbėtų prieš Šventąją Dvasią, tam nebus atleista nei

šiame, nei būsimajame amžiuje“. Šią paskutinę nuomonę galime iš karto atmesti, nes graikiškas žodis

„pasaulis“ Hebr. 2:5 yra visiškai kitas negu Mato 12:32. Aš manau, kad pirmasis raktas į teisingą šios vietos

aiškinimą yra žodyje, kurį čia vartoja Šv.Dvasia. Jis yra verčiamas, kaip „pasaulis“, bet graikų kalboje tai nėra

nei „kosmos“ (kaip Jono 3:16, Mato 13:35), nei „aion“ (Hebr. 9:26). Šioje vietoje Ji vartoja terminą

„oikoumene“, kuris reiškia „gyvenamą vietą“, tačiau tai nesuteikia mums reikiamos pagalbos. Šis žodis

sutinkamas 15 kartų Naujame Testamente. Trylika kartų tai yra daugiau „žemės“ sinonimas. Tačiau taip, kaip

jis vartojamas Hebr. 1:6, suteikia kažkiek šviesos mūsų nagrinėjamai eilutei. Kaip mes jau kalbėjome,

nagrinėdami Hebr. 1:6, žodžiai „ir vėl įvesdamas Pirmagimį į pasaulį...“ (oikoumene) kalba apie antrąjį

Kristaus atėjimą į šią žemę ir tūkstantmetės karalystės pradžią. Taigi tokia prasmė yra ir Hebr. 2:5.

„Ateities pasaulis“ domino dievobaimingus judėjus ir tai buvo dažna jų pokalbių tema. Skirtingai nei

mūsų, jų viltis buvo nukreipta ne į dangų, o į šlovingą karalystę žemėje, kurią Mesijas valdys savo teisingumo

skeptru. Tai turėtų būti tas laikas, kai Jeruzalė daugiau nebebus mindžiojama pagonių ir taps visos žemės

puošmena; kai pagoniška stabmeldystė turės užleisti vietą šlovės Viešpaties pažinimui, kuris pripildys žemę,

kaip jūros vanduo. Kitais žodžiais sakant, tai turėtų būti tas laikas, kai pranašystės apie karalystę išsipildys. Ir

Kristaus mokyme nebuvo nieko, kas paneigtų tokius jų lūkesčius. Priešingai, Jis sakė: „...atgimime

(tūkstantmetėje karalystėje), kai Žmogaus Sūnus sėdės savo šlovės soste, jūs, mano sekėjai, irgi sėdėsite

dvylikoje sostų, teisdami dvylika Izraelio giminių. Ir kiekvienas, kas paliko namus ar brolius, ar seseris, ar

tėvą, ar motiną, ar žmoną, ar vaikus, ar laukus dėl mano vardo, gaus šimteriopai...“ (Mato 19:28-29). Tie, kurie

patikėjo Juo kaip Gelbėtoju nuo nuodėmės, troško ir Jo karalystės įtvirtinimo žemėje: „Susirinkusieji paklausė

Jo: „Viešpatie, gal Tu šiuo metu atkursi Izraelio karalystę?“ (Apd. 1:6).

„Ateities pasaulis“ yra pakeista žemė, kurią valdys Kristus. Dvasinėje Šv. Rašto aritmetikoje žemės

skaičius yra keturi ir jis yra akivaizdžiai įspaustas joje: ji turi keturis metų laikus, keturis pasaulio kraštus ir

t.t. Atkreipkime dėmesį į tai, kad Dievo žodis kalba apie keturias žemes, t.y prieš adomišką, esamą,

tūkstantmetę karalystę (žemę, išlaisvintą nuo prakeikimo) ir naująją. „Ateities pasaulis“ bus laikas, kai Izraelis

gyvens savo žemėje taikoje ir palaiminime, kai baigsis karai, kai priespauda ir neteisumas pasitrauks, kai visa

kūrinija atspindės taikos Kunigaikščio valdžią.

„Ir ne angelams Jis pajungė ateities pasaulį“. Atkreipkime dėmesį į tai, kad čia sakoma, jog pats Dievas

pajungė. Jis pajungia ką nori ir kam nori. Kadangi Dievas ne angelams pajungė jį, reiškia, kad jie neturės jam

valdžios. „Dievas iš savo geros valios naudoja angelus aprūpinimo, Įstatymo ar galios parodymui, bet savo

šlovės Kristuje apreiškimui Jis turi kitus instrumentus, kurie labiau atitinka Jo prigimtį.“ (W.Kelly). Kam

Dievas pajungė ateities pasaulį? Vietoj kategoriško atsakymo apaštalas leidžia skaitytojams patiems rasti

atsakymą tame, ką pasakė Senojo Testamento pranašas.

Dabar pažiūrėkime, kokią tai turi įtaką apaštalo argumentams. Tai, apie ką jis pradeda kalbėti čia, neturi

jokių sąsajų su pirmomis keturiomis skyriaus eilutėmis. Jau kalbėjome anksčiau, kad jos buvo tarsi intarpas.

Apaštalas dabar grįžta prie Hebr. 1:14: „Argi jie visi nėra tarnaujačios dvasios, išsiųstos tarnauti tiems, kurie

paveldės išgelbėjimą?“. Angelai nėra paveldėtojai, jie tarnauja paveldėtojams, nes „Jis ne angelams pajungė

ateities pasaulį, apie kurį kalbame“. Taigi šių dviejų eilučių (1:14 ir 2:5) sąsajos yra labai aiškios. „...apie kurį

kalbame“ mus vėl grąžina į Hebr. 1:14 ir plačiau tai paaiškinama Hebr. 2:6-9.

Prieš eidami toliau, trumpai pakartokime tai, kas buvo iškelta prieš mūsų akis 5-oje eilutėje. Hebr. 1:14

apaštalas kalbėjo apie tai, kad angelai yra žemiau už Kristaus atpirktuosius, o dabar jis sako, kad ir

tūkstantmečio karalystės valdymas yra skirtas ne angelams, o išgelbėjimo paveldėtojams. „Ateities pasaulis“

čia yra minimas, nes tai bus sekantis amžius, kai išgelbėjimo paveldėjimu bus džiaugiamasi ir mėgaujamasi.

Skaitydami 8-tą psalmę ir Hebr. 2:5, tikriausiai galime įžiūrėti skirtumą tarp žemės iki Adomo (kuri galbūt

buvo dar nekritusio šėtono ir jo angelų valdžioje) ir ateities pasaulio. Praktinis šios laiško hebrajams eilutės

pritaikymas galėtų būti toks: išlaikykite savo ištikimybę Kristui, nes ateis laikas, kai įžengsite į šlovę, kuri yra

daug didesnė už angelų.

„Bet kažkas paliudijo, sakydamas: „Kas yra žmogus, kad jį atsimeni, ar žmogaus sūnus, kad juo

rūpiniesi?“ (Hebr. 2:6). Norėdami suprasti, kodėl yra cituojama ši psalmės eilutė ir koks jos ryšys su apaštalo

argumentu, turime pažiūrėti į šios, taip mažai suprastos psalmės tikslus ir detales. Atkreipkime dėmesį į tai,

kaip ji pradedama cituoti: „Bet kažkas paliudijo, sakydamas...“. Tai reiškia, kad judėjai taip gerai žinojo

Šv.Raštą, kad jiems net nereikėjo priminti, kurioje vietoje tai rašoma. Apaštalas pradeda sakinį žodžiu „bet“,

tuo jis parodo skirtumą nuo angelų. Jis sako „bet“, o ne „ir“.

Dabar pažiūrėkime į 8-os psalmės mokymą. Čia geriausia prisiminti dr.Gouge žodžius: „Pagrindinis šios

psalmės tikslas yra išaukštinti Dievo šlovę. Tai akivaizdu nuo pirmų iki paskutinių jos eilučių. Per savo darbus

Jis apsireiškia taip aiškiai, kad netgi kūdikiai ir vaikai gali garbinti Jį priešų akivaizdoje (2 eil.). 3 eil. kalbama

apie matomus Dievo darbus, kurie apreiškia Dievo galią. Toliau (4 eil.) matome Jo gerumą žmogui, kuris yra

pastatytas aukščiau už visą kūriniją (5-7 eil.). Visa tai sužadino pranašo dvasioje ypatingą susižavėjimą ir jis

sako: „Viešpatie, mūsų Valdove, koks įstabus Tavo vardas visoje žemėje“.

4-os eilutės, kuri yra cituojama Hebr. 2, galia kyla iš 3-čios eil.: „Kai pasižiūriu į Tavo dangus, Tavo

rankų darbą, į mėnulį ir žvaigždes, kurias Tu išdėstei, kas yra žmogus, kad jį atsimeni ir kas žmogaus sūnus,

kad jį aplankai?“. Kas yra žmogus šalia visų didingų Dievo darbų; šalia didžiulių dangaus kūnų? Tai pabrėžia

žodis, kurį Šventoji Dvasia čia vartoja Senajame Testamente. Ji vartojo keturis skirtingus žodžius, kurie visi

anglų kalboje reiškia „žmogus“. Šioje vietoje yra hebrajiškas žodis „enosh“, kuris reiškia „silpną ir kritusį

žmogų“. Jį mes surandame ir Psal. 9:20. Kas yra žmogus, kritęs žmogus, kad didysis Dievas turėtų jį atsiminti

ir tuo labiau apvainikuoti garbe bei šlove? Visa tai turėtų sujaudinti mūsų širdis ir palenkti giliam garbinimui.

„Kas yra žmogus, kad jį atsimeni, ir kas žmogaus sūnus, kad jį aplankai?“ (Hebr. 2:6). Paskutinė šio

sakinio dalis atrodo yra pridėta tam, kad pabrėžtų ankstesnę mintį. „Žmogaus sūnus“ yra tarsi žmogaus

sumenkinimas (žr. Jobo 25:6: „...tuo labiau žmogus, kuris yra tik vikšras, žmogaus sūnus, kuris yra tik

kirminas“). Galbūt tuo taip pat parodoma, jog čia kalbama ne apie Adomą. Daugelis, žiūrėdami į 8-os psalmės

5-7 eil., galvojo apie žmogiškos giminės tėvą (žr. Prad. 1:26), tačiau man atrodo, kad antroji 4-os eil. dalis tai

paneigia. Juk Adomas nebuvo „žmogaus sūnus“.

„Jį padarei truputį menkesnį už angelus...“ (Hebr. 2:7). Tai dar labiau patvirtina, kad čia kalbama ne apie

Adomą. Tiek hebrajiškas žodis, vartojamas Psal. 8:5, tiek graikiškas žodis Hebr. 2:7 reiškia kritimą nuo

ankstesnės savo padėties. „Menkesnį“ reiškia ne tai, kad nuo pat pradžių jis buvo sukurtas menkesniu, o tai,

kad nukrito nuo aukštesnės padėties į žemesnę.“ (J.Brown). Čia vartojamas tas pats hebrajiškas žodis, kaip ir

Prad. 8:5, kai po tvano vandenys vis labiau seko; ir 1Kar. 17:14,16, kur sakoma (neigiama prasme), kad aliejus

puodelyje nesumažės. O ir graikiškas žodis yra tas pats, kurį Jonas Krikštytojas vartojo, kalbėdamas apie save:

„Jis turi augti, o aš - mažėti.“ (Jono 3:30). Tačiau ką nori Šventoji Dvasia pasakyti šioje septintoje eilutėje?

Pirmiausia, tiek hebrajiškas, tiek graikiškas žodis turi dvigubą galią, kuri tinka apibūdinti tiek laikui, tiek

laipsniui. 1Petro 5:10, Luko 22:58, Apd. 5:34 tai reiškia trumpą laiko tarpą. Aš manau, kad tokia prasmė yra

šioje eilutėje ir tai patvirtina 9-a eil. Kokia prasme Dievas padarė žmogų kažkuriam laikui menkesniu

(silpnesniu ir kritusiu) už angelus? Kartu su J.Brown galime atsakyti: „Be jokių abejonių žmogus netgi

geriausioje savo būsenoje vienais atžvilgiais buvo menkesnis už angelus, bet kitais jis yra lygus su jais (pvz.

nemirtingume). Juk apie šventuosius yra pasakyta: „...jie taip pat nebegalės mirti, nes būdami prisikėlimo

vaikai, bus lygūs angelams ir bus Dievo vaikai.“ (Luko 20:36). Taigi tik trumpam laikui žmogus dėl mirties

galios, tapo menkesniu už angelus“.

„Padarei jį trumpam laikui žemesnį už angelus, šlove ir garbe jį apvainikavai ir pastatei jį virš savo rankų

darbų.“ (Hebr. 2:7). Pirmoje eilutės dalyje kalbama apie žmogaus pažeminimą, o antroje apie jo išaukštinimą.

„Šioje vietoje veiksmažodžiai vartojami ne būsimuoju, o būtuoju laiku; tai būdinga daugeliui pranašysčių,

pavyzdžiui didelė Izaijo 53-čio skyriaus pranašystės dalis yra pasakyta būtuoju laiku.“ (J.Brown).

Nepamirškime, kad visos jos kalba iš amžinojo Dievo tikslo perspektyvos ir jų išsipildymas yra garantuotas.

Būtasis laikas vartojamas tam, kad parodytų, jog jų išsipildymas yra toks tikras, lyg jos jau būtų išsipildę (žr.

Rom. 8:30; 4:17). Taigi ir šios 7-os eilutės antroje pusėje kalbama apie būsimą Kristaus atpirktųjų

išaukštinimą.

„...šlove ir garbe jį apvainikavai, pastatei virš savo rankų darbų“. Tai yra nuoroda į atpirktuosius; jie yra

paveldėtojai (Hebr. 1:14) to ateities pasaulio, apie kurį kalbame (Hebr. 2:5). Tai, kad atpirktieji bus

apvainikuoti, aiškiai moko Naujasis Testamentas. 2Tim. 4:7-8 apaštalas sako: „Aš kovojau gerą kovą, baigiau

bėgimą, išlaikiau tikėjimą. Nuo šiol manęs laukia teisumo vainikas, kurį aną dieną man duos Viešpats,

teisingasis Teisėjas - ir ne tik man, bet ir visiems, kurie pamilo Jo pasirodymą“, ir Jokūbas: „Palaimintas

žmogus, kuris ištveria pagundymą, nes kai bus išbandytas, jis gaus gyvenimo vainiką, kurį Viešpats pažadėjo

Jį mylintiems.“ (1:12). Tikintieji bus apvainikuoti, t.y. bus iškelti į labai aukštas pozicijas.

„...pastatei virš savo rankų darbų“. Tai yra nuoroda į šventųjų karaliavimą, kuris dar bus. Dan. 7:18,27

skaitome: „Aukščiausiojo šventieji gaus karalystę ir valdys ją amžinai (...). O karalystė, valdžia ir pasaulio

karalysčių didybė bus atiduota Aukščiausiojo šventųjų tautai.“. Ir Apr. 2:26: „Tam, kuris nugali ir iki galo

laikosi mano darbų, Aš duosiu valdžią tautoms“.

„Visa paklojai po jo kojomis.“ (Hebr. 2:8). Čia vėl matome aiškias sąsajas su 8-a psalme ir tuo, ką

apaštalas kalbėjo 5-oje eilutėje, kurioje sakė: „Ne angelams Jis pajungė ateities pasaulį, apie kurį kalbame.“

(Hebr. 2:5). Taigi matome, kad ateities pasaulis bus paklotas po žmogaus kojomis; kad kritęs ir silpnas, bet

apirktas ir Viešpaties išaukštintas žmogus turės viską po savo kojomis. Tai bus Prad. 1:26 palaiminimo tąsa.

Žemiškas rojus bus atstatytas. Viskas bus paklota po žmogaus kojomis; ne padėta prie jo kojų, bet paklota.

„Viskas“ reiškia, kad tai siekia daug toliau negu Psal. 8:7-8. Antrasis Adomas užtikrino savo tautai daug

daugiau negu pirmasis Adomas prarado. Visa kūrinija, netgi angelai, tuomet bus pajungti žmogui.

„Jeigu jau visa paklojo, tai nepaliko nieko, kas nebūtų jam paklota.“ (Hebr. 2:8). Tai yra apaštalo

komentaras aštuntai psalmei: „Tu suteikei žmogui tokią garbę, kurios neturi joks kitas kūrinys. Tu pastatei jį

virš visos kūrinijos. Tai reiškia, kad viskas (išskyrus Tą, kuris viską sukūrė) ateinačiame pasaulyje bus

pavaldūs jam.“ (J.Brown). Apr. 21:7 skaitome: „Nugalėtojas paveldės viską, ir Aš būsiu jo Dievas, o jis bus

mano sūnus.“. Tai, kad mes esame Kristaus bendrapaveldėtojai (Rom. 8:17), bus apreikšta ateinančiame

pasaulyje. Kokia nuostabi perspektyva! Tikėjimas teįsikimba į ją jau dabar ir tesidžiaugia ja. Jei tai būtų daug

didesnė realybė mums, pasaulio blizgesys nekeltų jokio susižavėjimo. Jei tai būtų realybė mums, šio gyvenimo

išbandymai ir sunkumai nepajudintų mūsų ir neatneštų liūdesio. Te Viešpats nukreipia mūsų akis nuo matomų

dalykų į nematomus.

„Vis dėlto dabar mes dar nematome, jog visa jam paklota.“ (Hebr. 2:8). Čia yra atmetami bet kokie „bet“

ir patvirtinama tai, kas buvo pasakyta anksčiau. „Jam“ čia yra tas žmogus iš 6-os eilutės. Tariamo

prieštaravimo, kad Jėzus iš Nazareto negali būti pranašesnis už angelus, nes Jis buvo žmogus, atmetimui

apaštalas pasitelkia vieną iš seniausių Dievo pranašysčių, skelbiančią, jog tas, kuris trumpą laiką buvo

menkesnis už angelus, buvo apvainikuotas šlove bei garbe ir viskas buvo atiduota į jo rankas, todėl ir angelai

buvo palenkti jam. Kaip tai gali būti? - klausia prieštaraujantis - „juk mes nematome, kad viskas jam būtų

paklota. Viskas, ką mes matome, paneigia tai. Netgi laukiniai žvėrys nepaklūsta jam“. Visa tai yra paaiškinama

sekančioje eilutėje.

„Bet matome Tą, trumpam laikui padarytą žemesnį už angelus - Jėzų (...) apvainikuotą šlove ir garbe...“

(Hebr. 2:9). Malonu stebėti, kaip apaštalas atsako prieštarautojui: jis tiesiai rodo į Tą, kuris yra visų mūsų

vilčių centras ir nuo kurio neatsiejami visi mūsų palaiminimai. „Man atrodo, kad apaštalas nori pasakyti štai

ką: ateinančiame pasaulyje ne angelai, o žmonės užims pirmą vietą. Senoji pranašystė, kalbanti apie tą pasaulį,

aiškiai tai sako. Vieta, kurią užims žmogus yra ne tik aukšta, bet ir pirmoji tarp visos kūrinijos. Viskas, išskyrus

Tą, kuris suteikia tokią vietą žmogui, bus jo valdžioje. Ši pranašystė turi išsipildyti. Kristaus išaukštinime po

Jo pažeminimo, turime jos išsipildymo pradžią, bet ji turi pasiekti ir visą Jo kūną.“ (J.Brown).

„Bet matome (...) Jėzų...“. Ką tuo norima pasakyti? Apie ką čia kalba apaštalas? Kaip mes matome Jėzų?

Ne per paslaptingus sapnus ar regėjimus, ne per įsivaizdavimus, o per tikėjimą. Mes matome Jį, taip, kaip matė

Abraomas: „Jūsų tėvas Abraomas džiūgavo, kad matysiąs manąją dieną; jis ją išvydo ir džiaugėsi.“ (Jono

8:56). Tikėjimas yra dvasios akys, kurios mato ir džiaugiasi tuo, ką kalba Dievo žodis. Evangelijose, Apaštalų

darbuose, laiškuose, Apokalipsėje Dievas kalbėjo mums apie savo Sūnaus išaukštinimą ir tie, kurie priima tai

tikėjimu, mato Jėzų, apvainikuotą šlove ir garbe taip aiškiai, kaip Jo priešai matė Jį vieną kartą karūnuotą

erškėčių vainiku.

Būtent tai atskiria tikrąją Dievo tautą nuo tų, kurie yra tik išpažinėjai. Kiekvienas tikras krikščionis turi

priežastį kartu su Jobu sakyti: „Anksčiau savo ausimis girdėjau apie Tave, o dabar mano akys mato Tave.“

(Jobo 42:5). Jis „mato“ Jėzų paliekantį dangų ir ateinantį išgelbėti tų, kurie pražuvo. Jis „mato“ Jėzų, kaip Jis

mirė vietoj mūsų ant kryžiaus ir prisiėmė mūsų nuodėmes. Jis „mato“, kaip Jėzus galingai prisikėlė iš kapo ir

žino, kad, jei Jis gyvena, mes gyvensime. Jis „mato“ Jėzų, išaukštintą ir apvainikuotą šlove bei garbe. Jis mato

Jėzų tokį, koks Jis pristatomas Dievo žodyje. Šv.Rašto liudijimas yra daug labiau patikimesnis ir vertingesnis

jam už visų jo jausmų liudijimą.

Vardas, kuriuo čia vadinamas Dievo Sūnus, yra Jo vardas pažeminime. Jėzus nėra titulas. „Gelbėtojas“

graikų kalboje yra visai kitas žodis. Jėzus yra žmogiš kas vardas; Žmogaus vardas žemėje. Jo priešai dažnai

vadino Jį „Jėzumi iš Nazareto“, bet Jo tauta kreipėsi į Jį kitaip. Jėzus sakė: „Jūs vadinate mane Mokytoju ir

Viešpačiu, ir gerai sakote, nes Aš Tas esu.“ (Jono 13:13). Tik vieną kartą visose keturiose evangelijose

skaitome, kaip mokiniai kalba apie Jį, kaip apie Jėzų iš Nazareto (Luko 24:19). Ir tai buvo tuomet, kai jų

tikėjimas susvyravo. Tai buvo netikėjimo kalba. Kiekvieną kartą, kai Jis kalbėdavo apie save, kaip apie Jėzų,

Jis norėdavo pabrėžti savo pažeminimą.

Apaštalų darbuose, kuriuose jau kalbama apie Jo išaukštinimą, skaitome: „Tad tvirtai žinokite visi

Izraelio namai: Dievas padarė Viešpačiu ir Kristumi tą Jėzų...“ (Apd. 2:36), ir laiškuose: „Todėl Dievas Jį

labai išaukštino ir suteikė Jam vardą aukščiau visų kitų vardų“ (Fil. 2:9). Taigi laiškuose apie Jį kalbama, kaip

apie Kristų arba kaip apie Viešpatį Jėzų Kristų (pvz. 1Kor. 1:3-10). Kreiptis maldoje į šlovės Viešpatį tik kaip

į Jėzų arba kalbėti apie Jį, kaip tik apie tokį, reiškia labai menką Jo pažinimą ir netgi nepagarbą bei vulgarumą.

Tik evangelijose ir tik pasakojant istorinius įvykius (Apd. 1:11) ar primenant tuos pažeminimus, kuriuos

Jis iškentėjo, bei parodant priešų požiūrį į Jį, Viešpats Kristus yra vadinamas Jėzumi. Ir čia Hebr. 2:9 vietoj

Viešpats Jėzus sakoma Jėzus, nes norima pabrėžti Jo pažeminimą. Jis buvo Tas, kuris patyrė tokią gėdą, kurios

niekas nepatyrė, bet dabar yra apvainikuotas šlove ir garbe. Te Dievo malonė išlaiko mumyse tokį požiūrį į

Jėzų Kristų, kad mes visada paklustume Petro raginimui: „Pašventinkite Kristų kaip Viešpatį savo širdyse“

(1Petro 3:15) („Revised Version“).

Ką Gelbėtojo išaukštinimas reiškia mums? Jėzaus išaukštinimas yra įrodymas ir pažadas apie būsimą Jo

atpirktųjų išaukštinimą. 8-os psalmės pranašystė jau pradėjo pildytis. Jėzaus išaukštinimas ir pašlovinimas yra

Jo tautos galutinio išaukštinimo užstatas. Kristus įžengė į dangų kaip pirmtakas (Hebr. 6:20), kaip būsimos

pjūties užstatas ir mes seksime Juo.

Taigi toks, mano manymu, yra teisingas 8-os psalmės aiškinimas ir pritaikymas. Jos eilutės, cituojamos

Hebr. 2 sk., yra skirtos ne Adomui, ne visai žmonijai, ne vienam Kristui, bet visiems Jo atpirktiesiems. Šventoji

Dvasia per psalmininką kalbėjo apie naują žmogų, kurio Galva bus Viešpats Jėzus. Žmoguje Kristuje Jėzuje

Dievas parodė naują žmogų, kuriame matome ne tik nekaltumą, bet ir tobulumą. Tai yra tas žmogus, apie kurį

Paulius sakė: „...kad iš dviejų (atpirktų judėjų ir pagonių) sutvertų savyje naują žmogų (...), kol mes visi

pasieksime tikėjimo vienybę ir Dievo Sūnaus pažinimą, tobulai subręsime iki Kristaus amžiaus pilnatvės

saiko.“ (Ef. 2:15; 4:13). Dievas, žiūrėdamas į savo įsikūnijusį Sūnų, mato tobulą žmogų ir mus Jame. Ir mes,

per tikėjimą matydami Jėzų, apvainikuotą šlove ir garbe, turime patvirtinimą ir pažadą, jog būsime

apvainikuoti šlove ir garbe.

„Bet matome Tą, trumpam laikui padarytą žemesnį už angelus - Jėzų (...) apvainikuotą šlove ir garbe“ -

tai kalba apie mūsų išaukštinimo artėjimą. Tai yra dieviškas atsakymas į seniai psalmininko užduotą klausimą:

„Kai pasižiūriu į Tavo dangus, Tavo rankų darbą, į mėnulį ir žvaigždės, kurias Tu išdėstei, kas yra žmogus,

kad Tu jį atsimeni?“. Ech, broliai Kristuje, kai išeinate naktį į lauką ir matote nuostabų dangų bei suvokiate

savo menkumą; kai mąstote apie Dievo šlovės ir šventumo didybę bei, suvokę savo nuodėmingumą,

nusilenkiate iki žemės, prisiminkite, kad yra vienas Žmogus šlovėje ir šis Žmogus atitinka Dievo sumanymus

jums. Prisiminkite, kad nuostabia ir nepriklausoma Dievo malone jūs buvote ne tik paskirtas tapti panašiais į

Jo atvaizdą, bet ir būti bendrapaveldėtojais su Juo. Viešpats tesuteikia kiekvienam krikščioniui suvokti per

tikėjimą šią nuostabią ir palaimintą perspektyvą, kurią Dievo žodis pastatė prieš jo akis.

8 skyrius

Kristaus pranašumas prieš angelus VI (Hebr. 2:9-11)

Praeitame skyriuje mes sustojome viduryje eilutės, nes tęsdami toliau, turėtume eiti iki 11-tos eil., o tai

užimtų labai daug vietos. Kaip jau sakiau anksčiau, apaštalas nuo 5-tos eil. pradeda atsakyti į vieną galintį

iškilti ir tikriausiai iškilusį prieštaravimą dėl to, ką jis kalbėjo pirmame skyriuje, t.y. apie beribį Tarpininko,

Izraelio Mesijo pranašumą prieš angelus. Čia iškilo du sunkumai, kuriuos reikėjo paaiškinti. Pirmas: kaip

Kristus galėjo būti pranašesnis už angelus, jei Jis buvo žmogus? Antras: kaip Jis galėjo būti nuostabesnis už

juos, jei mirė? Tokius sunkumus apaštalas išsprendė, remdamasis 8-ta psalme, kurioje Dievas pranašiška kalba

patvirtino, kad apvainikavo žmogų garbe ir šlove bei padėjo viską prie jo kojų. Galbūt oponentas pasakys:

„Vis dėlto dabar mes dar nematome, jog jam visa paklota“ (Hebr. 2:8). Kaip tada psalmė patvirtina tai?

Apaštalas atsako, kad net dabar tikėjimu „...matome (...) Jėzų apvainikuotą garbe ir šlove.“ (Hebr. 2:9), ir Jo

išaukštinimas yra garantija bei pažadas, kad ir Jo tauta bus išaukštinta. Likusioje šio skyriaus dalyje

pamatysime, kaip Šventoji Dvasia per apaštalą išsprendžia ir antrąjį sunkumą. Nors angelai negali mirti ir

nemiršta (Luko 20:36), o Jėzus ir mirė, vis dėlto tai jokiu būdu nereiškia, kad Jis yra mažesnis už juos.

Pažiūrėkime, kaip Paulius tai paaiškina.

Pirma, jis parodo, kodėl reikėjo, kad Kristus mirtų, t.y., kad Jis Dievo malone paragautų mirties už

kiekvieną (Hebr. 2:9). Antra, parodo, kad Dievas buvo numatęs savo Sūnaus kentėjimus: Jo malone Jis

paragavo mirties. Trečia, visa tai sutinka su prigimtimi ir šlove To, dėl kurio ir iš kurio yra viskas (Hebr. 2:10).

Ketvirta, apaštalas parodo, kad tai buvo neišvengiama dėl Kristaus bendrumo su Jo tauta (Hebr. 2:11). Penkta,

jis primena tris Senojo Testamento vietas, kurios įrodo tarp Atpirkėjo ir atperkamųjų esančią bendrystę.

Pažiūrėkime į tai atidžiau.

„Bet matome Tą, trumpam laikui padarytą žemesnį už angelus - Jėzų, už mirties kentėjimus apvainikuotą

šlove ir garbe. Reikėjo, kad Dievo malone už kiekvieną Jis paragautų mirties.“ (Hebr. 2:9). Šios eilutės

pagrindinė mintis buvo iškelta ir praeitame skyriuje, t.y. išaukštinimas To, kuris buvo pažemintas. Iš tiesų joje

yra penki dalykai, į kuriuos aš noriu atkreipti dėmesį. Pirma, Tarpininko pažeminimas: „Bet matome Tą

trumpam laikui padarytą žemesniu už angelus“. Antra, kaip Jis buvo pažemintas: paragavo mirties. Trečia,

kodėl Jis buvo pažemintas: kad paragautų mirties už kiekvieną. Ketvirta, iš kur kilo Jo pažeminimas: iš Dievo

malonės. Penkta, atlygis už Jo pažeminimą: apvainikuotas garbe ir šlove.

„Bet matome Tą, trumpam laikui padarytą žemesnį už angelus...“. Šie žodžiai turėtų sudaužyti mūsų

širdis ir palenkti sielas į dar gilesnį garbinimą. Angelų Kūrėjas ir Viešpats, kurį prieš Jo įsikūnijimą jie garbino,

dabar turėjo tapti žemesniu už juos ir visa tai Jis darė iš meilės mums! Jei tai nejaudina mūsų širdies ir

nepalenkia garbinimui, ji yra mirusi. Kaip jau sakiau 7-os eil. aiškinime, graikų kalbos žodis „trumpam“

Naujajame Testamente vartojamas dvejopai: kai kalbama apie laipsnį arba apie laiką. Šioje vietoje kalbama

apie laiką. Ką apaštalas turi galvoje, sakydamas, kad Kristus trumpam laikui tapo žemesniu už angelus, mums

paaiškina tolimesnis sakinys.

„...mirties kentėjimus...“. Daugelis čia susidūrė su sunkumais. Jiems sunku suprasti, ar Kristus dėl

mirties kentėjimų tapo mažesniu už angelus, ar dėl mirties kentėjimų Jis buvo apvainikuotas garbe ir šlove.

Aš manau, kad tokie sunkumai kyla dėl jų pačių kaltės, nes jie neteisingai supranta, ką reiškia, jog Kristus tapo

trumpam mažesnis už angelus. Kaip jau sakiau, čia kalbama apie laiką. Jei dar kartą perskaitysite mano Hebr.

2:7 aiškinimą, pamatysite, kad čia, pagal J.Brown, turima galvoje mirtis, o angelai negali mirti. Tai mums

paaiškina dabar nagrinėjamos eilutės prasmę. Bet koks 9-os eil. dviprasmiškumas išnyksta, jei atkreipsime

dėmesį į „už mirties kentėjimus“. Būtent čia Jėzus tapo kuriam laikui mažesnis už angelus, t.y. dėl savo mirties

kentėjimų. Jo mirtingumas padarė Jį mažesniu už angelus. Tačiau čia reikia būti atsargiems žodžių aiškinime.

Kai sakau, jog Kristus dėl įsikūnijimo tapo „mirtingu“, nesupraskime to, lyg Jis buvo mirties valdžioje savo

kūnu taip, kaip jai yra pavaldūs kritusio Adomo palikuonys. Jo žmogiškumas buvo šventas ir nesuteptas; jame

nebuvo jokios mirties sėklos ir ji negalėjo jo paliesti. Jėzaus gyvybė buvo Jo rankose: „Niekas neatima jos iš

manęs, bet Aš pats ją atiduodu. Aš turiu galią ją atiduoti ir turią galią ją vėl pasiimti; tokį įsakymą gavau iš

savo Tėvo.“ (Jono 10:18). Aš tik noriu pasakyti ir Šv.Raštas to moko, kad Kristus, tapdamas žmogumi, prisėmė

prigimtį, kuri gali mirti. Angelai tokie nebuvo ir šia prasme Jis kuriam laikui tapo mažesniu už juos.

„...dėl mirties kentėjimų...“. Šie žodžiai parodo, kad Kristaus išėjimas iš žemės nebuvo nei lengvas, nei

malonus. Tai buvo sunki mirtis, kurią lydėjo agonija viduje ir kančios išorėje. Tai buvo mirtis ant kryžiaus

(Fil. 2:8). Tai buvo mirtis, kurioje Jis kentėjo net tik nuo žmonių ir velnio, bet ir nuo Dievo rankos. Tai buvo

mirtis, kuria Jis pilnai patenkino neriboto šventumo ir teisingumo reikalavimus. To įvykdyti negalėjo joks

kūrinys. Tai yra stebuklų stebuklas: Kristus atliko darbą, kuris buvo daug aukščiau už angelų galias, vis dėlto

Jis tapo mažesniu už juos. Jeigu kada nors jėga tobulai pasireiškė silpnume, tai buvo būtent čia.

„...apvainikuotą šlove ir garbe.“. Tai yra labai svarbi eilutės dalis. Čia galiu tik paminėti C.H.Welch

žodžius: „Apvainikavimas šlove ir garbe yra Kristaus paskyrimas vyriausiuoju Kunigu Melchizedeko būdu:

„Ir niekas pats nepasiima tos garbės (...). Taip pat Kristus ne pats sau suteikė šlovę...“ (Hebr. 5:4,5). Nuorodą

į tai surandame ir Hebr. 3:3: „Juk Jis pripažintas vertu didesnės šlovės už Mozę, kaip didesnės pagarbos vertas

statytojas už namą.“. Čia mes matome Kristų pranašesnį garbe ir šlove už Mozę ir Aaroną. Kai mes matome

Jį apvainikuotą garbe ir šlove, mes laikome Jį mūsų išpažinimo Apaštalu (Mozė) ir vyriausiuoju Kunigu

(Aaronas).“.

Taigi čia yra pirmoji apaštalo atsakymo dalis judėjams apie tai, kas jiems buvo suklupimo akmuo (1Kor.

1:23). Tas, kuris dėl mirties kentėjimų trumpam laikui buvo padarytas mažesniu už angelus, dėl savo

pažeminimo ir atperkančios tobulos aukos buvo pačio Dievo išaukštintas. Dievas Jį išaukštino „aukščiau už

kiekvieną kunigaikštystę, valdžią, jėgą, viešpatystę ir už kiekvieną vardą, tariamą ne tik šiame amžiuje, bet ir

būsimajame.“ (Ef. 1:21). Jis buvo išaukštintas ne tik dėl savo, kaip Tarpininko kančios ir mirties, bet tai buvo

ir atlygis Jam: „Todėl Aš duosiu Jam dalį su didžiaisiais ir Jis dalinsis grobį su stipriaisias, kadangi Jis atidavė

savo sielą mirčiai ir buvo priskirtas prie nusikaltėlių.“ (Izaijo 53:12), ir: „Jis nusižemino, tapdamas paklusnus

iki mirties, iki kryžiaus mirties. Todėl Dievas Jį labai išaukštino ir suteikė Jam vardą aukščiau visų kitų vardų.“

(Fil. 2:9). Vietoj erškėčių vainiko, kurį Jam uždėjo žmogus, Dievo suteikė Jam šlovės ir garbės vainiką.

Kristaus pažeminimas jau baigėsi; dabar Jis sėdi visatos soste.

Skaitytojau, ar jūs apvainikavote garbe ir šlove Tą, kurį pasaulis atmetė? Ar Jis iš tiesų yra jūsų Viešpats

ir Mokytojas? Ar Jo šlovė ir garbė jums yra svarbiau už jus pačius? Ar iš jūsų širdies kyla gyrius Jam? „Vertas

yra Avinėlis“, t.y. Jis iš tiesų turi sėdėti mūsų širdies soste ir viešpatauti, kaip Karalius mūsų gyvenime. Tėvas

išaukštino vieną kartą pažemintą savo Sūnų ir apvainikavo Jį garbe bei šlove, o ką Jis darys su tais, kurie Jį

atmeta ir paniekina?

„Reikėjo, kad Dievo malone už kiekvieną paragautų mirties.“ (Hebr. 2:9). Čia yra antroji apaštalo

atsakymo judėjams dalis. Dievas turėjo maloningą planą, pagal kurį Jo Sūnus turėjo tapti trumpam laikui

mažesnis už angelus. Jo planas pateisino priemones. Tik dėl to, kad Dievo Sūnus paragavo mirties, Jo vaikai

galėjo būti išlaisvinti iš kritimo griuvėsių, tik taip galėjo būti sutaikintas Dievo teisingumas ir gailestingumas.

Dievas nusprendė, kad Jo Sūnus taps mažesniu už angelus ir taip bus savo tautos Atpirkėju.

Dėl žodžių „paragavo mirties‘ kilo daug diskusijų tarp Rašto aiškintojų. Čia, kaip ir visame Šv.Rašte,

yra tokia kalbos pilnatvė, kurios žmogus negali aprėbti. Pirmiausia matome, kad Gelbėtojas sąmoningai ir

tikrai patyrė mirties kartumą. „Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus mirtis buvo lėta ir skausminga. Jis, kaip

Paschos avinėlis, buvo kepamas ant ugnies. Jo mirtis buvo sunki ne tik dėl tam tikro laiko ir agonijos sieloje

bei skausmo kūne; Jis susidūrė su mirtimi taip, kaip joks kūrinys negali susidurti. Jis paragavo mirties toje

taurėje, kurią išgėrė iki dugno ant kryžiaus.“ (Saphir).

Kristus iš anksto žinojo, kad Jo laukia baisi mirtis. Dar prieš pradėdamas viešai tarnauti (Luko 2:49), Jis

žinojo, jog turės kentėti kryžių su visais jo baisumais (Mato 16:21; Jono 2:4; 3:16). Ant Golgotos kalno Jis iš

tiesų išgėrė karčią taurę. Mirtis, kurios Jis paragavo, buvo „...prakeikimas už nuodėmę; bausmė už sulaužytą

Įstatymą; velnio galios apsireiškimas; Dievo rūstybės išsiliejimas. Visai tai Viešpats Jėzus Kristus patyrė savo

mirtyje.“ (Saphir).

„Reikėjo, kad Dievo malone už kiekvieną Jis paragautų mirties.“. Pirmieji šio sakinio žodžiai parodo,

kas palenkė Dievą pasiųsti Sūnų tokiam pažeminimui: Jo nepriklausoma malonė. Ne Dievo viešpatavimas

reikalavo suteikti gailestingumą sukilėliams ir tuo labiau jie neturėjo jokios teisės į jį. Nėra jokios išorinės

įtakos, kuri galėtų paveikti Dievą. Jis daro tik tai, ko Jis nori. Jis „...visa veikia pagal savo valios nutarimą.“

(Ef. 1:11). Tik iš geros Dievo valios ir malonės, o ne žmogaus ar velnio galia, Viešpats Jėzus buvo nuvestas

mirti ant kryžiaus. Šios brangios aukos priežasties turime ieškoti tik suvereniame Dievo gerume.

„...už kiekvieną...“. Ši vieta gali būti labai apgaulinga. „Anthropos“ - graikiško žodžio, kuris reiškia

„žmogus“, nėra šioje eilutėje. Todėl pagrindinis arminijonų argumentas, besiremiantis būtent šia vieta, dėl

viso pasaulio išgelbėjimo, išnyksta kaip dūmas. The Revised Version šį žodį rašo kursyvu, tuo pabrėždama,

kad jo nėra originale. Originale šioje vietoje yra žodis „panta“, kuris reiškia „kiekvieną“, t.y. kiekvieną, kuris

yra šio laiško temos dalis: už kiekvieną išgelbėjimo paveldėtoją (1:14); už kiekvieną vaiką (2:10); už kiekvieną

brolį (2:11). Taip galvoja Gouge, J.Brown, Saphir ir daugelis kitų. Teologiškai „paragavo mirties už

kiekvieną“ reiškia, kad Jis paragavo vietoj jų ir jie jau neraugaus jos. Todėl kiekvienas, už kurį Jis paragavo

mirties, niekada nemirs („Kas laikysis mano žodžio, tas neragaus mirties per amžius.“ (Jono 8:52)), - ir tai

yra tiesa tik apie Dievo vaikus. Tai patvirtina daugybė Šv.Rašto vietų. „Jis buvo atskirtas nuo gyvųjų šalies ir

sužeistas dėl mano tautos sukilimų.“ (Izaijo 53:8), bet visi žmonės nėra Jo tauta. „Aš guldau savo gyvybę už

avis.“ - sakė Jėzus (Jono 10:10), bet kiekvienas žmogus nėra Jo avis (Jono 10:26). Kristus užtaria tuos, už

kuriuos Jis mirė (Rom. 8:34), bet Jis nesimeldė už visą pasaulį (Jono 17:09). Tie, už kuriuos Jis mirė, yra

atpirkti (Apr. 5:9) ir atpirkimą būtinai lydi nuodėmių atleidimas (Kol. 1:14), betgi ne visi gauna nuodėmių

atleidimą.

„Nes Tam, dėl kurio ir iš kurio yra viskas, priderėjo, vedant daugybę vaikų į garbę, kentėjimais

ištobulinti jų išgelbėjimo Vadovą.“ (Hebr. 2:10). Tai yra trečioji apaštalo atsakymo dalis. Jis dabar pereina

prie dar aukštesnių dalykų ir jie turėtų dar labiau palenkti mūsų širdis garbinimui. „Priderėjo“ reiškia sutinka

su Dievo charakteriu. Tai, kad Sūnus trumpam laikui turėjo tapti žemesniu už angelus ir paragauti mirties už

savo tautą, sutiko ne tik su amžinais Dievo nutarimais, bet ir su visomis Jo nuostabiomis savybėmis. Dievas

buvo labiausiai panašus į Dievą būtent tada, kai Jėzaus asmenyje buvo nukryžiuotas už mūsų nuodėmes.

„Nes Tam, dėl kurio ir iš kurio yra viskas, priderėjo, vedant daugybę vaikų į garbę, kentėjimais

ištobulinti jų išgelbėjimo Vadovą.“. Šioje eilutėje yra penki dalykai, kurie reikalauja atidaus ir pagarbaus mūsų

dėmesio. Pirma, ypatingas Dievo charakteris, kuris apsireiškia čia: „Tam, dėl kurio ir iš kurio yra viskas...“.

Antra, būdas, kuriuo priderėjo Aukščiausiajam nuvesti savo vaikus į šlovę: Jis atidavė savo mylimą Sūnų

baisiai mirčiai. Trečia, ypatingas Sūnaus charakteris čia: „mūsų išgelbėjimo Vadovas“. Ketvirta, ką reiškia

„ištobulinti kentėjimais“? Penkta, Dievo tikslas: nuvesti daugybę vaikų į šlovę.

Taigi, pirmiausia pažiūrėkime į ypatingą Dievo charakterio apsireiškimą čia. „Nes Tam, dėl kurio ir iš

kurio yra viskas, priderėjo...“. Tai įtvirtina Dievo suverenumą absoliučiai ir besąlygiškai. „...dėl kurio ir iš

kurio yra viskas“ - viskas be išimties, t.y. visi kūriniai ir visi įvykiai. „Dėl kurio“ parodo, kad aukščiausiasis

Dievas yra visko priežastis. „Viešpats viską sukūrė dėl savęs...“ (Pat.16:4), t.y. tam, kad įvykdytų savo planus,

savo sumanymus ir išaukštintų savo šlovę. „Vertas esi, o Viešpatie, priimti šlovę, pagarbą ir jėgą, nes Tu visa

sutvėrei - Tavo valia visa yra ir buvo sutverta.“ (Apr. 4:11). Ši palaiminta, pagrindinė ir nuostabi tiesa turi būti

priimama su besąlygišku ir nuolankiu tikėjimu. Tas, kuris nukreipia net žmogaus pyktį savo išaukštinimui

(Psal. 76:10), ne tik įtvirtins nusidėjėlio sulaužytą Įstatymą, nubausdamas jį (nusidėjėlį), bet ir Jo teisumas bei

šventumas ryškiai švies jo sunaikinime. Pats pragaras išaukštins Dievo šlovę.

„...dėl kurio ir iš kurio yra viskas...“. Kiekvienas kūrinys egzistuoja ir kiekvienas įvykis vyksta Dievo

sprendimu ir numatymu. Niekas nevyksta ir negali vykti be Jo valios. Velnias negalėjo gundyti Petro be

Kristaus leidimo; demonai negalėjo įeiti į kiaules iki tol, kol Jis neleido; nė žvirblis nenukrenta ant žemės be

Jo valios - tai yra tik įvairios formos, kuriomis pasakoma, kad Dievas iš tiesų dabar valdo pasaulį, kurį sukūrė.

Tiesa, Jo valdyme yra labai daug to, ko mes negalime suprasti, nes kaip gali ribotas suprasti Neribotą? Jis pats

mums sako, kad Jo keliai yra neištiriami, ir neklystantis Jo žodis skelbia: „Iš Jo, per Jį ir Jam yra visa. Jam

šlovė per amžius. Amen.“ (Rom. 11:36).

„...dėl kurio ir iš kurio yra viskas...“. Niekas taip nesukelia kūniško proto priešiškumo ir neapreiškia

kritusio žmogaus nemokšiškumo, nuodėmės bei sukilimo, kaip reakcija į šią tiesą. Vieni pradeda dejuoti, jog

tokiu atveju mes esame tik marionetės; jokios atsakomybės neturintys kūriniai. O kiti elgiasi dar blogiau: jie

piktžodžiauja, teigdami, kad jei tai tiesa, tuomet ne mes, o Dievas yra kaltas dėl mūsų nedorumo. Tokiems

apsvaigusiems protams yra tik vienas atsakymas: „Ak, žmogau! Kas gi tiesą sakant tu toks esi, kad drįsti

prieštarauti Dievui? Argi dirbinys klausia meistro: „Kodėl mane tokį padarei?“ (Rom. 9:20).

Toks Dievo charakterio pabrėžimas („dėl kurio ir iš kurio yra viskas“) šioje vietoje yra labai tinkamas.

Šv.Rašte Dievas apsireiškia įvairiais titulais ir tai daro iš savo beribės išminties, o ne dėl kažkokių užgaidų.

Mes daug prarandame, jei neatkreipiame dėmesio į tai. Pažiūrėkime keletą pavyzdžių: Rom. 15:5 apie Dievą

kalbama kaip apie „ištvermės ir paguodos Dievą“. Tai sutinka su ankstesnių keturių eilučių tema. 2Kor. 4:6

Jis pristatomas, kaip „Dievas, kuris įsakė iš tamsos nušvisti šviesai, sušvito mūsų širdyse“; tai nuostabiai

sutinka su ką tik nagrinėta tema. Hebr. 13:20 Jis yra ramybės Dievas, kuris prikėlė iš numirusiųjų mūsų

Viešpatį Jėzų. Kodėl Jis taip vadinamas? Todėl, kad šventas Jo pyktis buvo nuramintas ant kryžiaus. Taigi

Hebr. 2:10 apaštalas nutildo išdidžių ir nedorų judėjų samprotavimus, primindamas, kad jie priešinasi Tam,

kuris yra Aukščiausiasis. Jam ir dėl Jo yra viskas. Jo šlovė yra visko tikslas. Jo valia yra visatos įstatymas.

Todėl priešintis tokiam Jo būdui nuvesti daugelį vaikų į šlovę yra nepaklusnumas ir pats didžiausias

piktžodžiavimas.

Kokią praktinę naudą mums suteikia toks Dievo titulas šioje vietoje? Pirma, mums būtina pripažinti tokį

Dievo charakterį, o ir pats Viešpats to reikalauja. Tikėti ir sakyti, kad „dėl kurio ir iš kurio yra viskas“ reiškia

pripažinti, kad Jis yra Dievas, aukštesnis už viską, viršesnis už visus ir vadovaujantis visiems. Viskas, kas yra

menkiau už tai, yra ateizmas. Antra, širdis, kuri priima šią tiesą ir ilsisi joje, yra patenkinta ir rami. Jei aš iš

tiesų tikiu, kad viskas yra Dievo šlovei ir vyksta Jo nenugalima bei tobula valia, tuomet priimu tai su

nuolankumu ir dėkoju už viską, ką Jis man siunčia; tuomet aš sakau: „Jis - Viešpats. Tedaro kaip Jam atrodo

geriausia.“ (1Sam. 3:18). Trečia, tai suteikia pasitikėjimą ir palenkia garbinimui. Dievas daro tik tai, kas

pridera Jam, todėl viskas, ką Jis daro, yra teisinga ir gera. Tie, kurie tai pripažįsta, sako: „Mes žinome, kad

viskas išeina į naudą mylintiems Dievą.“ (Rom. 8:28). Tiesa, kad dėl nuodėmės aptemęs ir trumparegiškas

mūsų matymas nėra gabus įžvelgti, kodėl Dievas daro tam tikrus dalykus, bet galime būti visiškai tikri, kad

jiems Jis visada turi išmintingą ir šventą priežastį.

„Nes Tam, dėl kurio ir iš kurio yra viskas, priderėjo...“ (Hebr. 2:10). Žodelis „nes“ paaiškina 9-os eilutės

pabaigą. Galbūt galime pagarbiai paklausti, kodėl Dievas iš savo malonės nusprendė būtent tokiu būdu atpirkti

išrinktuosius? Ir čia turime atsakymą: „Nes Tam, dėl kurio ir iš kurio yra viskas, priderėjo...“. Čia esantis

graikiškas žodis reiškia, jog vienas dalykas sutiko su kitu, panašiai kaip:„Kalbėk kas sutinka su sveiku

mokymu.“ (Titui 2:1), t.y., kad tavo kalba ir sveikas mokymas sutiktų tarpusavyje. Taip tas pats graikiškas

žodis reiškia ir dalyko grožį. Kaip ir „...kaip dera moterims, pasižyminčiomis dievobaimingumu - gerais

darbais.“ (1Tim. 2:10). Krikščionių moterų geri darbai yra gražūs; jie yra jų išpažinimo grožis ir šlovė. Taip

ir Dievo sprendimas iš savo malonės atiduoti Sūnų paragauti mirties už tautą, sutiko su Jo širdies meile ir Jo

esybės šventumu. Tai sutiko su Jo charakteriu ir savybėmis. Niekas niekada taip neapreiškė ir neišaukštino

Dievo šlovės, kaip Jo Sūnaus atidavimas tapti kuriam laikui mažesniu už angelus ir paragauti mirties už savo

tautą. Šioje vietoje mes turime apie daug ką mąstyti, todėl trumpai pažiūrėkime į tai atidžiau:

Tai sutinka su Dievo išmintimi. Jo išmintis apsireiškia visuose Jo darbuose, tačiau nė viename taip

aiškiai, kaip ant Golgotos kalno. Kryžius buvo meistriškas visažiniškumo darbas. Ant jo Dievas parodė

problemos, kurios joks ribotas protas niekada neišsprestų, sprendimą. T.y. Jis parodė, kaip teisingumas ir

gailestingumas gali būti tobulai suderinti. Kaip galėjo teisingumas, ginantis Įstatymo reikalavimus, sutarti su

malone, teikiama jam nusižengusiems? Tai atrodė neįmanoma. Tai yra dalykai, į kuriuos norėjo pažvelgti

angelai, tačiau jie yra tokie gilūs, kad anie negalėjo jų suvokti. Tačiau kryžius atnešė sprendimą.

Tai sutinka su Dievo šventumu. Kas yra Jo šventumas? Žmogiška kalba negali aiškiai jo apibrėžti.

Galbūt tiksliausias atsakymas, kurį mes galime turėti, būtų toks: Jo šventumas yra blogio priešingybė; pati

Dievo prigimtis, kuri nekenčia nuodėmės. Vieną ir kitą kartą Senojo Testamento metu Dievas parodė savo

nepasitenkinimą nuodėme, tačiau Jo šventumas niekada nešvietė taip ryškiai, kaip ant Golgotos kalno. Ten Jis

išliejo visą savo nepasitenkinimą ant Sūnaus, nes Jo tautos nuodėmės buvo uždėtos ant Jo.

Tai sutinka su Dievo galia. Niekur taip nuostabiai neapsireiškė Dievo jėga, kaip ant Golgotos kalno.

Kaip ji apsireiškė? Taip, kad Tarpininkas buvo gabus iškęsti per tris valandas tai, ką nedorėlis turės kentėti

visą amžinybę. Visos dieviškos rūstybės bangos ir vilnys perėjo per Sūnų (Psal. 42:7), bet Jo nesunaikino.

Trys baisios tamsos valandos buvo tai, ką pražuvusieji kentės per amžių amžius. Ir niekas, išskyrus Dievo

jėgą, negalėjo išlaikyti Gelbėtojo tose kančiose. Taip, tik dieviškas Gelbėtojas galėjo atlaikyti ant Jo išlietą

rūstybę, todėl Dievas sakė: „Aš suteikiau pagalbą karžygiui...“ (Psal. 89:19).

Tai sutinka su Jo teisingumu. Dievas jokiu būdu negali išteisinti nedorėlio. Nuodėmė turi būti nuteista,

nesvarbu, kur ji yra. Dievo teisingumas nesumažino savo reikalavimų, kai nuodėmė buvo uždėta ant Kristaus,

kaip ir parašyta: „Tas, kuris nepagailėjo savo Sūnaus...“ (Rom. 8:32). Niekada taip ryškiai nešvietė Dievo

teisingumas, kaip tada, kai Jis šaukė: „Karde, pakilk prieš mano ganytoją, mano artimiausią!“ (Zach. 13:7).

Tai sutinka su Dievo meile ir malone. Daug Jo meilės ir malonės patiria Jo vaikai, tačiau pats didžiausias

jos įrodymas yra ant kryžiaus. „Meilė ne tai, jog mes pamilome Dievą, bet kad Jis mus pamilo ir atsiuntė savo

Sūnų kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes.“ (1Jono 4:10). Dievo malonę galime matyti visuose Jo darbuose,

bet niekada taip aiškiai, kaip tada, kai Kristus tapo žmogumi ir prisiėmė savo tautos prakeikimą, kad ji galėtų

gauti palaiminimą.

Šioje vietoje turime atkreipti dėmesį ir į tai, kas yra sakoma apie patį Gelbėtoją: Jis yra išgelbėjimo

Vadovas. Tai yra vienas iš daugiau nei 300 titulų, kuriuos Šv. Raštas priskiria Viešpačiui Jėzui. Kiekvienas

iš jų turi savo prasmę ir grožį. Graikų kalboje čia yra žodis „archegos“ ir jį sutinkame keturis kartus Naujajame

Testamente. Jis reiškia „vadovas“. Hebr. 12:2 į anglų kalbą jis yra verčiamas kaip „autorius“, nors toks

vertimas nėra tikslus. Apd. 3:15 ir 5:31 jis yra verčiamas kaip „kunigaikštis“. Tai yra titulas, pabrėžiantis mūsų

Gelbėtojo kaip Tarpininko didybę ir šlovę. Prisiminkime, kad Naujojo Testamento dienomis kapitonas

(vadovas) nelikdavo armijos gale, duodamas nurodymus karininkams, bet pats eidavo priekyje ir rodydavo

pavyzdį. Taip ir Kristus eina savo tautos priekyje bei vadovauja jai. Jis eina jos priekyje paklusnumo (Jono

13:15), kentėjimų (1Petro 2:21) ir šlovės keliu. Jis įžengė į dangų, kaip mūsų pirmtakas, todėl tikėjimas sako:

„Dėkui Dievui, kuris duoda mums pergalę per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų.“. Taigi 10-oje eilutėje yra tęsiama

9-os eilutės mintis.

„Išgelbėjimo Vadovas“. Šis titulas yra būtinas dėl to, kad mes gyvename žemėje, pilnoje sunkumų,

pavojų ir pasipriešinimo, kaip Izraelis dykumos kelyje į pažadėtą žemę. Todėl mums reikalingas Vadovas, -

Kapitonas, kuris vestų saugiu keliu. Toks Kristaus titulas stiprina mūsų širdis. Vadovo malonė, ištikimybė ir

galia užtikrina mūsų saugumą. Tai dar kartą moko, kad visą išgelbėjimo darbą nuo pradžių iki galo Dievas

atidavė į Kristaus rankas.

„...kentėjimais ištobulinti jų išgelbėjimo Vadovą.“ (Hebr. 2:10). Šie žodžiai kai kuriems sukėlė nemažai

sunkumų. Kaip tobulas asmuo gali būti dar ištobulintas? Tačiau sunkumai čia yra daugiau įsivaizduojami nei

realūs. Čia kalbama ne apie patį Kristaus asmenį, bet ypatingą tarnavimą, kurį Jis turėjo atlikti. Jo charakteriui

nereikėjo ištobulinimo. Priešingai negu mums, Jam nereikėjo pereiti auklybos kurso taisant savo klaidas ir

tobulinant savo dorybes. Aš manau, kad Hebr. 5:9 turi raktą šių žodžių paaiškinimui: „Ir ištobulintas tapo

amžinojo išgelbėjimo priežastimi visiems, kurie Jam paklūsta“. 8-oje eilutėje kalbama apie tai, kad per savo

kentėjimus Jis išmoko arba patyrė, ką reiškia paklusnumas. Tokiu būdu per patyrimus, kuriuos Jis perėjo, Jis

buvo ištobulintas ne pats, o ištobulintas viešai būti mūsų išgelbėjimo Vadovu. Čia galime prisiminti Jozuės,

kuris dėl savo patirties dykumoje tapo tinkamu būti Izraelio vadovu ir įvesti juos į Kanaano žemę, įvaizdį.

„...kentėjimais ištobulinti jų išgelbėjimo Vadovą.“. Atkreipkime dėmesį į dar du dalykus: ypatingą šios

vietos ir viso laiško tikslą. Viso laiško tikslas yra pašalinti Kristaus žeminančios mirties gėdą, kuri buvo

suklupimo akmuo judėjams. Todėl čia sakoma, kad Kristaus kentėjimai atnešė ne gėdą, o šlovę: jie ištobulino

Jį būti Jo tautos Vadovu (Hebr. 2:18). Viso laiško kontekste šis žodis („kentėjimai“) labai tiko hebrajų

paguodai, nes jie kentė sunkius išbandymus. Kadangi pats tautos Vadovas ėjo į šlovę per kentėjimus, ji turi

eiti tokiu pačiu keliu. Tai sutinka ir su Petro žodžiais: „Kadangi Kristus kentėjo kūnu už mus, tai ir jūs

apsiginkluokite ta pačia mintimi, nes kas kenčia kūnu, tas pametė nuodėmę.“ (1Petro 4:1).

Graikiškas žodis „ ištobulintas“ sutinkamas ir Hebr. 7:28. Per kentėjimus Kristus tapo tinkamu ir buvo

paskirtas mūsų Vadovu. Per kentėjimus Jis nugalėjo savo ir mūsų priešus, triumfuodamas prieš juos, todėl

tapo tinkamu būti mūsų Vadovu. Tikėjimo akis ant kryžiaus mato ne tik atbaigtą išmintį, ypatingą

gailestingumą, nesuvokiamą meilę, bet ir pergalę bei šlovę. Jis mirdamas nugalėjo mirtį.

„...daugybę vaikų į šlovę...“ (Hebr. 2:10). Tokia buvo Vadovo misija ir toks atlygis Jam. Žodis „šlovė“

yra vienas visapusiškiausių Biblijoje. Labai sunku jį apibrėžti. Galbūt tai yra viso grožio viršūnė. Tikriausiai

tai būtų tikslausias šio termino apibrėžimas. Tai reiškia, kad daugybė vaikų bus pakelti į aukščiausią įmanomą

garbę ir padėtį. Jis nusivedė juos į savo pačio šlovę. „Ir tą šlovę, kurią man suteikei, daviau jiems...“ (Jono

17:22), „Kai pasirodys Kristus - mūsų gyvenimas, tada su Juo ir jūs pasirodysite šlovėje.“ (Kol. 3:4).

Į šią šlovę įeis daugybė vaikų. Kai kurie sunkiai suderina tai su „ Daug pašauktų, mažai išrinktų“ (Mato

20:16). Palyginus su miniomis, kurios pražus, Dievo išrinktųjų yra nedaug (Mato 7:14); Jo kaimenė yra maža

(Luko 12:32), vis dėlto, žvelgiant į juos per visas kartas, jų yra daugybė.

Į šią šlovę ne tik bus daugybė nuvesta, bet jau ir yra nuvesta. Čia yra vartojamas tas pats žodis, kaip ir

Luko 10:34. Gerasis Samarietis nugabeno sužeistą žmogų į užeigą. Skaitytojas taip pat gali prisiminti šias

vietas: „Jis nuvedė mane į puotos namus...“ (G.giesmė 2:4); „Aš vesiu akluosius jiems nežinomais keliais,

nepažįstamais takais...“ (Izaijo 42:16); „Ir Kristus vieną kartą kentėjo už nuodėmes, teisusis už neteisiuosius,

kad mus nuvestų pas Dievą...“ (1Petro 3:18). Šis „nuvesti daugybę vaikų į šlovę“ turi skirtingus etapus. Per

atgimimą jie yra nuvedami (perkeliami) iš mirties į gyvenimą. Viešpaties atėjimo dieną jie bus nuvesti į Tėvo

namus: „Nes pats Viešpats nužengs iš dangaus, nuskambėjus paliepimui, arkangelo balsui ir Dievo trimitui, ir

mirusieji Kristuje prisikels pirmiausia, o paskui mes, gyvieji, išlikusieji kartu su jais būsime nuvesti susitikti

su Viešpačiu ore ir taip visuomet pasiliksime su Juo.“ (1Tes. 4:16-17). Viso to santrauką galime surasi

palyginime apie pražuvusią avį (Luko 15:4-6).

Baigdamas šį skyrių, noriu paklausti: ar jūs esate vienas iš tos daugybės vaikų, kuriuos Kristus veda į

šlovę? Ar esate tuo tikras? Parašyta: „Visi, vedami Dievo Dvasios, yra Dievo vaikai.“ (Rom. 8:14). Ar tai yra

tiesa jūsų gyvenime? Ar kiti gali matyti to įrodymus jumyse? Ar kasdieninis jūsų gyvenimas yra valdomas

jūsų valios, pasaulio supratimų, draugų ir giminaičių nuomonės, ar užrašyto Dievo žodžio, kurį Šventoji

Dvasia naudoja, vesdama Dievo vaikus?

Anksčiau mes kalbėjome apie tai, kas priderėjo Dievui, o dabar noriu prisiminti tai, kas pridera Jo

vaikams. „Tiktai jūsų elgesys tebūna vertas Kristaus Evangelijos, kad atvykęs matyčiau, o jei neatvyksiu,

išgirsčiau, kad gyvenate vienoje dvasioje, viena siela kartu kovojate už Evangelijos tikėjimą.“ (Fil. 1:27);

„Elkitės kaip šviesos vaikai.“ (Ef. 5:8); „Taigi aš, kalinys Viešpatyje, raginu jus elgtis kaip dera jūsų

pašaukimui, kuriuo buvote pašaukti.“ (Ef. 4:1).

9 skyrius

Kristaus pranašumas prieš angelus VII (Hebr. 2:11-13)

Laiško Hebrajams 2-ą skyrių mes padalinome į mažesnes dalis, todėl kiekvieną naują dalį turime pradėti

prisimindami tai, ką kalbėjome ankstesnėje. Galbūt tai užima daugiau laiko, bet tik taip galime išlaikyti

apaštalo mintį, o be to, švento Dievo žodžio studijavime skubotumas nėra išmintinga. „Kas tiki, nesielgs

skubotai.“ (Izaijo 28:16). Sustodami ir peržvelgdami nueitą kelią, mes išsaugojame tai, kas kitaip būtų

pamiršta. Paulius sakė filipiečiams: „Man rašyti vis tą patį nesunku, o jums tai pastiprinimas.“ (Fil. 3:1).

Pirmame laiško Hebrajams skyriuje nuo 4-os iki 14-tos eil. septynios Senojo Testamento citatos parodė

Izraelio Mesijo pranašumą prieš angelus. Pirmos keturios antrojo skyriaus eilutės yra tarsi intarpas, kuriame

apaštalas nori paraginti hebrajus. Nuo 5-os eilutės vėl atnaujinama tema apie Tarpininko vietą tarp dangiškų

kūrinių. Šioje vietoje judėjai galbūt kėlė tokius klausimus: kaip Kristus galėjo būti pranašesnis už angelus,

jeigu Jis buvo žmogus ir kaip Jis buvo daug nuostabesnis už juos, jeigu mirė? Atsakydamas į juos, laiško

autorius pirmiausia prisiminė 8-tą psalmę, kurioje kalbama apie žmogaus (atpirkto žmogaus) apvainikavimą

garbe ir šlove bei visko padėjimą prie jo kojų; ir Jėzaus išaukštinime tikėjimas turi įrodymą bei pažadą, kad

bus išaukštinta visa Jo tauta (Hebr. 2:9). Antra, Jis, Tarpininkas, buvo pažemintas ir paragavo mirties, kad taip

kiekvienas Dievo vaikas gautų amžiną gyvenimą (Hebr. 2:9). Trečia, apaštalas sako, kad toks buvo

maloningojo Dievo planas: Jo Sūnus Dievo malone turėjo paragauti mirties (Hebr. 2:9). Ketvirta, Paulius

tvirtina, kad tai sutinka su prigimtimi ir šlove To, kuris viską sukūrė (Hebr. 2:10). Penkta, dieviška meilė ir

išmintis nusprendė, kad mūsų išgelbėjimo Vadovas turi būti ištobulintas per kentėjimus ir taip nuvesti daugybę

vaikų į šlovę.

Hebr. 2:11 dar aiškiau matome Sūnaus pažeminimą: „Juk šventintojas ir šventinamieji - visi kyla iš

vieno. Todėl Jis nesigėdija vadinti juos broliais.“. Žodelis „juk“ parodo, kad Šventoji Dvasia toliau įrodinėja

tai, apie ką kalbėjo anksčiau, ir dar kartą parodo, kodėl angelų Viešpats tapo žmogumi. Galbūt skaitytojas

geriau suvoks šios eilutės galią, jei pasakysime taip: Kristus privalėjo trumpam laikui tapti mažesniu už

angelus, kad galėtų ateiti į žemę ir vadinti mus broliais. Šis titulas kalba apie bendrą būseną ir padėtį. Jis turėjo

tapti vienu iš jų. Kitais žodžiais sakant, Atpirkėjas turėjo tapti tokiu pačiu kaip tie, kuriuos Jis turėjo atpirkti.

Taip pat žodelis „juk“ 11-tą eil. sujungia su 10-ta eil. Čia yra dar viena priežastis, kodėl Dievui priderėjo

tautos Vadovą ištobulinti per kentėjimus: kad jie būtų viena. Tai nereiškia, jog nekaltas asmuo buvo nuteistas,

kad taip kaltieji būtų išlaisvnti, nes tai būtų pats didžausias neteisingumas. Tai reiškia, kad nekaltas asmuo,

laisvanoriškai, iš meilės tapo viena su kaltaisiais ir prisiėmė jų nusikaltimus. „Todėl Jis turėjo visu kuo tapti

panašus į brolius...“ (Hebr. 2:17).

„Visu kuo“ yra labai abstraktu, todėl sunku teisingai nuspręsti, apie ką čia kalbama. „Pastebėkime, kad

čia kalbama tik apie pašventintuosius. Kristus ir pašventintieji yra tokioje pačioje padėtyje prieš Dievą. Tačiau

čia turime eiti truputį toliau. Jei Viešpats Jėzus ir jie būtų visiškai tokie patys, apie Jį nebūtų pasakyta: „Jis

nesigėdija juos vadinti broliais“. Jei sakytume, kad Jis ir mes esame tos pačios prigimties, tuomet nueitume

per daug toli, t.y. lyg Jis turėtų tokią pačią prigimtį, kaip Adomo vaikai, nusidėjėliai. Tuomet Jėzus turėtų

vadinti savo broliu kiekvieną žmogų, bet dabar Jis vadina broliais tik tuos vaikus, kuriuos Dievas Jam davė, -

pašventintuosius. Jis ir visi pašventintieji turi tą pačią prigimtį ir padėtį prieš Dievą. Kai sakau „tą pačią“, tai

nereiškia, kad jie yra toje pačioje nuodėmės būsenoje. Priešingai: Pašventintojas ir pašventinamieji yra toje

pačioje žmogiškoje būsenoje.“ (J.N.Darby). Nors šie J.N.Darby žodžiai yra painūs, vis dėlto aš manau, kad jie

artimai sutinka su Šventosios Dvasios mintimi. Jie - Kristus ir Jo tauta - yra visu kuo panašūs. Galbūt galime

pasakyti, kad jie yra vienoje grupėje. Jei Kristus yra žmonių Gelbėtojas, Jis turi būti žmogumi. Būtent tai įrodo

Senojo Testamento citatos, kurios seka toliau. Vis dėlto aš manau, kad „visu kuo“ siekia truputį toliau negu

moko J.N.Darby. Man atrodo, kad likusi 2-o skyriaus dalis atskleidžia ir santykį tarp Pašventintojo bei

pašventinamųjų šiame pasaulyje. Ganytojas ėjo avių priešakyje (Jono 10:4). Jis jau nuėjo tą kelią, kuriuo jos

eina dabar. Taigi jie yra panašūs visu kuo: savo padėtimi, kentėjimais, išbandymais ir priklausomybe nuo

Dievo.

„Juk šventintojas ir šventinamieji - visi kyla iš vieno.“ (Hebr. 2:11). Daug Rašto mokytojų, aiškindami

šį „visi kyla iš vieno“, nuklydo. Jei jie būtų atkreipę pakankamą dėmesį į kontekstą, būtų pamatę, kad apaštalas

čia kalba ne apie krikščionių vienybę su Kristumi priėmime pas Dievą ir šlovėje (kaip kalbama Ef. 1-2 sk.), o

Kristaus vienybę su savo tauta Jo pažeminime. Kitais žodžiais sakant, apaštalas čia kalba ne apie mūsų

pakilimą iki Kristaus, o apie Kristaus nusižeminimą iki mūsų. Tolimesnės eilutės tai aiškiai patvirtina.Tačiau

ką norima pasakyti žodžiais „Juk šventintojas ir šventinamieji“? Šventintojas yra pats Kristus, o šventinamieji

- ta daugybė vaikų, kurie yra vedami į šlovę. Pašventinimo šaltinis ir galia yra Dievo Sūnuje, mūsų Gelbėtojuje.

Mes, kurie turėjome būti nuvesti į šlovę, buvome tolimi Dievui, pasmerkti ir mirę. Koks didelis skirtumas

buvo tarp mūsų prigimtinės padėties ir Dievo šlovės, į kurią turėjome būti nevesti. Mes buvome pasmerkti dėl

nusižengimų Įstatymui, gyvenome nuodėmėje, toli nuo Dievo, be Jo šviesos ir meilės. Mes buvome mirę.

„Mirę“ reiškia ne tai, kad mes neegzistavome, o tai, kad gyvenome kančioje ir sugedime, į kurią kritome dėl

savo nepaklusnumo. Mes gyvenome mirę nusikaltimuose ir nuodėmėse. „Ir jūs buvote mirę nusikaltimais ir

nuodėmėmis, kuriuose kadaise gyvenote pagal šo pasaulio būdą, paklusdami kunigaikščiui, viešpataujančiam

ore, dvasiai, kuri dabar veikia neklusnumo vaikuose.“ (Ef. 2:1-2); mes buvome mirę, nes gyvenome sau, savo

malonumui. „Bet našlė, gyvenanti malonumais, dar gyva būdama, yra mirusi.“ (1Tim. 5:6). Kas gali būti labiau

priešinga šlovei už tai, kas mes esame iš prigimties? Jei turime būti nuvesti į šlovę, aišku, kad turime būti

nuvesti į šventumą, išlaisvinti nuo kaltės, atskirti nuo sugedimo ir mirties, perkelti į Dievo artumą, šviesą ir

gyvenimą, Jo gyvenimas turi apimti mūsų sielas ir mes turime tapti dieviškos prigimties dalininkais.

Kristus yra mūsų pašventinimas. „Vienintele atnaša Jis amžiams padarė tobulus šventinamuosius.“

(Hebr. 10:14). Per savo kūno atnašą, kaip auką už nuodėmę, Jis pašventino kiekvieną, kuris nukreipia savo

akis į Jį. Pašventinti reiškia atskirti Dievui; reiškia atskirti šventam naudojimui. Mes buvome tolimi Dievui,

bet dabar per Jo kraują tapome artimi. Nors mūsų išrinkimas priklauso nuo Dievo Tėvo (Jis yra mūsų

pašventinimo Autorius: „Dievo Tėvo pašventintiems“ (Judo 1)) ir mūsų širdies apvalymas priskiriamas

Šventajai Dvasiai: „Jis išgelbėjo mus ne dėl mūsų atliktų teisumo darbų, bet iš savo gailestingumo, Šventosios

Dvasios atgimdančiu ir atnaujinančiu nuplovimu.“ (Titui 3:5)), vis dėlto mes buvome išrinkti Kristuje ir iš Jo

gavome Dvasią; kadangi per Kristaus veikimą ir Jo gyvenimo suteikimą mes gyvename ir augame, Kristus yra

mūsų pašventinimas.

Mes esame pašventinami per tikėjimą Juo (Apd. 26:18). Per savo auką Kristus nuvedė mus į Dievo

artumą. Per Dievo žodį, per Dievo tiesą, per Dvasią, kuri gyvena mumyse, Jis nuolat pašventina tikinčiuosius.

Jis atidavė save už Bažnyčią, kad ją pašventintų, apvalydamas vandens nuplovimu ir žodžiu (Ef. 5:26);

„Pašventink juos savo tiesa. Tavo žodis yra tiesa.“ (Jono 17:17); „Jūs esate švarūs dėl žodžio, kurį jums

kalbėjau.“ (Jono 15:3). „Kristus yra mūsų pašventinimo pamatas, šaltinis, būdas ir kanalas. Mes esame

raginami išsirengti iš senojo žmogaus ir apsirengti nauju, marinti savo žemiškus narius, bet paklusti šiems

apaštališkiems paliepimams galime tik nuolat žvelgdami į tobulą Kristaus auką už nuodėmes, kurios (aukos)

pakanka mūsų atpirkimui. Mes galime būti pašventinti diena iš dienos tik priimdami išgelbėjimą Avinėlio,

kuris buvo nužudytas. Jėzus pašventina mus. Šventoji Dvasia, Guodėja, yra pasiųsta Jį pašlovinti bei apreikšti

mums Jo išgelbėjimą ir atbaigti mumyse Jo išgelbėjimą.“ (Saphir).

„Todėl Jis nesigėdija vadinti juos broliais.“ (Hebr. 2:11). Kadangi Kristus tapo žmogumi, Jis nesigėdija

vadinti broliais tuos, kuriuos Tėvas Jam davė. Šventintojo ir šventinamųjų tos pačios prigimties bendrystė yra

ta priežastis, dėl kurios Jis vadina juos broliais. Jis vadino juos broliais savo žemiškos kelionės metu: „Štai

mano motina ir mano broliai.“ (Mato 12:49), „Eik pas mano brolius ir pasakyk jiems...“ (Jono 20:17) ir vadins

tada, kai ateis antrą kartą: „Ir atsakys jiems Karalius: „Iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš

šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte.“ (Mato 25:40). Tai, kad Jis jų nesigėdija, aiškiai įrodo Jo

nusižeminimas; nusižeminimas To, kuris buvo daugiau negu Žmogus, kuris buvo ne bet kas, o šlovės Viešpats.

Šiuose žodžiuose yra kažkas ypatingo: pasaulis Jo nekentė, jo broliai pagal kūną Jį niekino ir netikėjo Juo,

tačiau įsikūnijęs Dievo Sūnus nesigėdijo vadinti juos broliais. Taigi, jei Jis mūsų nesigėdija, nejaugi mes

gėdysimės Jį išpažinti!?

„Todėl Jis nesigėdija vadinti juos broliais“. Čia turime sustoti ir pabrėžti štai ką: ši Kristaus malonė

nesuteikia mums galimybės pūstis ir vadinti Jį broliu. Ar dėka tokios bendrystės mes galime vadinti Dievo

Sūnų broliu? Ne. Mes nerandame nė vieno šventojo, kuris būtų taip vadinęs Jį. Jie vadino Jį Viešpačiu,

Mokytoju, Gelbėtoju. Nors Dievo Sūnus, vadindamas mus broliais, suteikė mums garbę, vis dėlto mes turime

išsaugoti ypatingą pagarbą Jam bei vadinti Jį ką tik minėtais titulais. Priešingu atveju tai būtų arogancija.“

(Gubia). Taip pat Jono 15:15 Kristus iš savo malonės nusižemina iki mūsų ir vadina draugais, bet tai nereiškia,

kad mes galime vadinti Jį savo draugu.

„Sakydamas: „Aš paskelbsiu Tavo vardą savo broliams...“ (Hebr. 2:12). Apaštalas, norėdamas patvirtinti

savo mintis, čia dar kartą pasitelkia užrašytą Dievo žodį. Jis prisimena 22-ą psalmę ir tuo ne tik patvirtina tai,

ką sakė 11-oje eilutėje, bet ir pašalina bet kokius būsimus prieštaravimus. Kaip visi žinome, 22-a psalmė yra

didžioji psalmė apie kryžių. 20-21 eil. skaitome apie kenčiančio Gelbėtojo šauksmą: „Nuo kardo (nuo dieviško

teisingumo kardo (cit. Zach. 13:7)) gelbėk mano sielą, iš šuns letenų (nuo pagonių (cit. Mato 15:24-26)) -

mano gyvybę. Iš liūto nasrų (velnio (cit. 1Petro 5:8)) gelbėk...“. Ir toliau matome tikėjimo užtikrintumą:

„...išgirdęs (tu mane išgirdai - KJV vert.), nuo stumbro ragų išvaduok mane“. Jo balsas buvo girdimas danguje.

Tai yra galutinis ir pritrenkiantis atsakymas judėjų keliamiems klausimams. Pats Dievo žodis pranašavo

Mesijo pažeminimą ir kentėjimus. Štai jis buvo prieš jų akis. Ką jie galėjo pasakyti? Raštai turėjo išsipildyti.

Nėra jokio kito atsakymo. Dar daugiau: 22-a psalmė iš anksto paskelbė ne tik apie Mesijo kentėjimus, bet ir

apie Jo pergalę. Dar kartą paskaitykime 21-os eilutės pabaigą: „Tu mane išgirdai, išvaduok mane iš stumbro

ragų.“. Kristus buvo išgelbėtas ne nuo mirties, o iš mirties (Hebr. 5:7). Toliau, 22-oje psalmėje, skaitome:

„Tavąjį vardą paskelbsiu broliams, susirinkimo viduryje girsiu Tave.“ (22 eil.). Čia matome Gelbėtoją jau

prisikėlusį ir nugalėjusį visus priešus. Būtent tai apaštalas cituoja Hebr. 2:12. Šioje vietoje (Psal. 22:22) labai

svarbu pamatyti, kaip Kristus sako, jog paskelbs Tėvo vardą broliams. Tai įmanoma tik prisikėlime. Kodėl?

Todėl, kad jie iš prigimties buvo mirę savo nuodėmėse ir nusikaltimuose, bet buvo atgaivinti kartu su Kristumi

(Ef. 2:5) ir taip tapo Dievo vaikais, ir kartu prisikėlusio Dievo Sūnaus broliais. Čia svarbu atkreipti dėmesį į

tai, kurioje psalmės vietoje yra 22-a jos eilutė. Viešpats Jėzus niekada nepavadino savo tautos broliais pirmoje

kryžiaus pusėje. Jis vadino juos mokiniais, avimis, draugais, bet niekada broliais. Tačiau tik prisikėlęs, Jis

pasakė Marijai: „Eik pas mano brolius ir pasakyk jiems: Aš žengiu pas savo Tėvą ir jūsų Tėvą...“ (Jono 20:17).

Čia yra neginčytinas atsakymas į judėjų klausimus: Kristus galėjo prisikelti tik patyręs mirtį (Jono 12:24).

„Tavąjį vardą paskelbsiu broliams...“. Čia Sūnus kreipiasi į Tėvą ir pažada išpildyti misiją, kuri buvo

jam patikėta. Šioje vietoje esantis graikiškas žodis yra labai ryškus. Jis reiškia skelbti, iškelti, leisti pažinti.

Skelbti Dievo vardą reiškia apreikšti tai, koks yra Dievas, leisti pažinti Jo tobulumus ir nutarimus. Butent tai

Kristus darė šioje žemėje: „Aš apreiškiau Tavo vardą žmonėms, kuriuos man davei iš pasaulio (...), Aš

paskelbiau jiems Tavo vardą...“ (Jono 17:6,26). Joks žmogus negalėjo įvykdyti tokios misijos, nes nė vienas

nepažįsta Tėvo; tik Sūnus: „...ir niekas nepažįsta Sūnaus, tik Tėvas, nei Tėvo niekas nepažįsta, tik Sūnus ir

kam Sūnus nori apreikšti.“ (Mato 11:27). Tik savo broliams Jis apreiškė Tėvą. Jie yra tie mažutėliai, kuriems

buvo apreikštos dangaus karalystės paslaptys (Mato 11:25;13:11). Visiems kitiems šie palaiminti apreiškimai

nebuvo duoti, jiems buvo kalbama tik palyginimais.

„...vidury susirinkimo Tave šlovinsiu giesme.“ (Hebr. 2:12). Pirmiausia šie 22-os psalmės žodžiai

išsipildė per tas keturiasdešimt dienų, kai Kristus buvo su mokiniais (Apd. 1:3), tačiau galutinis jų išsipildymas

dar laukia ateityje. Čia sakoma, kad Kristus bus viduryje, Jis bus visų atpirktųjų garbinimo objektas. Svetimi

Dievui gali naudoti visas išorines religijos formas, bet jie niekada negarbins Jo. Garbinimas įmanomas tik

prisikėlime. Nuostabų to įvaizdį surandame Išėjimo 15:1. Tik tada, kai Izraelis perėjo Raudonąją jūrą ir

egiptiečiai žuvo, Mozė ir visas Izraelis giedojo. Atkreipkime dėmesį, kaip Mozė, Tarpininko įvaizdis, buvo

pagerbtas tarp jų.

„Ir vėl: „Aš Juo pasitikėsiu.“ (Hebr. 2:13). Apaštalas toliau atsakinėja į galimą judėjų klausimą „Kaip

Jėzus iš Nazareto galėjo būti pranašesnis už angelus, jeigu Jis buvo žmogus ir mirė?“. Čia, 12,13-oje eil., jis

cituoja Senojo Testamento vietas apie Mesiją ir taip įrodo savo 10,11-os eil. teiginius. Pirmiausia cituojama

Psal. 22:22, kurioje Kristus savo atpirktuosius vadina broliais. Šis titulas kalba apie bendrą padėtį ir būseną

bei parodo, jog šlovės Viešpats turėjo būti pažemintas iki žmogaus. Toliau skaitome apie tai, kad Gelbėtojas

garbina Tėvo vardą. Čia vėl matome Jį įsikūnijusį, nes tik kaip Žmogus Jis galėjo garbinti Dievą. Kita vertus,

Jis tai daro ne kaip Bažnyčios Viešpats, o viduryje, kartu su visais, nes Jis viskuo tapo panašus į juos.

Antroji citata yra iš Izaijo 8:17 (Septuagintos vertimas). Būdas, kaip ji cituojama, yra labai reikšmingas.

13-oje eilutėje pranašas ragina: „Kareivijų Viešpatį laikykite šventu, Jo bijokite ir prieš Jį drebėkite“. T.y.

suteikite Jam priklausančią vietą savo širdyje, pripažinkite Jo ypatingą garbę, nusilenkite prieš neapsakomą Jo

didybę, pasiduokite Jo valdžiai ir drebėkite vien prieš mintį kovoti su Juo. Toliau, 14-oje eil., kareivijų

Viešpats pristatomas mums iš dviejų pusių: „Jis bus pašventinimas ir kartu suklupimo akmuo bei papiktinimo

uola abiems Izraelio namams, spąstai bei kilpa Jeruzalės gyventojams“. Pašventinimas ir suklupimo akmuo

atskleidžia Viešpaties santykį su išrinktaisiais ir neišrinktaisiais. Pirmiesiems Jis yra prieglobstis, poilsio vieta,

garbinimo objektas, o antriesiems - suklupimas. Uola yra vienas iš Kristaus titulų ir įdomu bei svarbu prisminti

visas vietas apie tai. Pirmoji yra Prad. 49:24. Čia Izaijo 8 sk. apie Kristų kalbama Jo pažeminime. Izraelis

laukė To, kuris bus vienas iš didžiųjų žemėje, todėl kai Jis gimė ėdžiose, dirbo kaip dailidė ir neturėjo kur

galvos priglausti, jie atmetė ir paniekino Jį. Šioje vietoje vartojamas įvaizdis yra laba svarbus. Kadangi šlovės

Viešpats prisiėmė tokią žemą padėtį, Izraelis suklupo; jis užkliuvo už Jo, kaip koja užkliūva už akmens. Čia

Šventoji Dvasia dar kartą pasitelkia Senojo Testamento vietą, kurioje Mesijas pristatomas pažemintas, lyg

būtų akmuo ant žemės.

Vargu ar reikia pridėti, kad tas nusižeminimas, su kuriuo Gelbėtojas atėjo, ne kad Jam tarnautų, o tarnauti

kitiems ir atiduoti savo gyvybę už daugelį, daro Jį brangiu Akmeniu (1Petro 2:6) akyse tų, kurių tikėjimas

mato dievišką šlovę po Jo pažeminimo šydu. Dievo Sūnaus paveikslas Jono 13 sk. labiausiai jaudina mūsų

širdis ir lenkia jas garbinti Dievą. Iš tiesų Jis buvo tarsi Akmuo prie mokinių kojų ir plovė jas. Ir kaip palaiminta

žinoti, kad tas pats Akmuo, kurį statytojai atmetė, tapo kertiniu Akmeniu (Psal. 118:22), t.y. buvo išaukštintas.

Grįžkime prie Izaijo 8:15. Ši eilutė išplečia tai, kas buvo pasakyta anksčiau: „Daugelis suklups, kris ir

suduš; įsipainios ir bus pagauti“. Kaip didingai ir tiksliai tai išsipildė Izraelio istorijoje. Toliau, 16-oje eilutėje,

skaitome apie Izraelio Mesijo atmetimo pasekmes: „Saugok liudijimą, užantspauduok įstatymą tarp mano

mokinių“. Nuo to laiko izraelitų širdis visuomet dengė šydas, netgi skaitant Šv. Raštą (2Kor. 3:15). Toliau

skaitome tai, kas parašyta Hebr. 2:13: „Aš Juo pasitikėsiu“ (Izaijo 8:17, Septuagintos vertimas). Palaiminti

žodžiai. Jie atskleidžia Gelbėtojo pasitikėjimą Dievu. Nors abu Izraelio namai atmetė Jį ir paniekino, Jo

pasitikėjimas Dievu liko nepajudinamas. Jis nukreipė savo akis nuo to, kas matoma, į tai, kas nematoma. Šios

Senojo Testamento vietos citavimo Hebr. 2-ame skyriuje svarba yra akivaizdi. To negalėtų būti, jei Kristus

nebūtų tapęs Žmogumi. Būdamas tik Dievo Sūnumi Jis negalėtų sakyti: „Aš Juo pasitikėsiu“. Tai neįmanoma.

Ir čia dar kartą patvirtinama Hebr. 2:11, kur parodoma bendrystė tarp Kristaus ir Jo tautos. Jis, kaip ir jie,

turėjo eiti tikėjimo keliu.

„Aš Juo pasitikėsiu“. Tai turėtų pripildyti mūsų širdis nuostaba. Kokią nuolankią padėtį prisiėmė žemės

ir dangaus Kūrėjas. Kaip šie žodžiai kalba apie Jo žmogiškumą. Dievo Sūnus tapo Žmogaus Sūnumi ir čia,

žemėje, Jo elgesys tobulai derėjo su prisiimta padėtimi. Jis gyveno tikėjimo gyvenimą, t.y. pasitikėjimo Dievu

ir priklausomybės nuo Jo gyvenimą. Jis sakė: „...Aš gyvenu per Tėvą...“ (Jono 6:57). Būtent tai Jis sakė ir

šėtonui, kai šis gundė Jį paversti akmenį duona.

Izaijo 8:17 nėra vienintelė Senojo Testamento eilutė, kalbanti apie Kristaus pasitikėjimą Dievu. 16-oje

psalmėje Jis šaukia: „Apsaugok mane, Dieve, nes Tavimi aš pasitikiu“. Kaip Žmogus, Jis nebuvo

nepriklausomas. Šioje psalmėje galime matyti, kad visada - gyvenime, mirtyje ir prisikėlime - Jis buvo

priklausomas nuo Dievo. Palyginkime 10-ą ir 11-ą šios psalmės eilutes su Jono 2:19 ir Jono 10:18 ir

pamatysime tai dar aiškiau. Ev. pagal Joną Jo dieviška šlovė šviečia per Jo žmogiškumo šydą ir čia Jis kalba

apie prisikėlimą iš mirusiųjų. Tačiau 16-oje psalmėje apreiškiamas Jo žmogiškas tobulumas ir čia Jis pasitiki

Dievu prikėlime iš mirusiųjų. Kaip svarbu kiekviename žingsnyje suprasti Šventosios Dvasios mintį!

„Aš Juo pasitikėsiu“. Į šį Viešpaties tobulumą mes nesame pakankamai įsižiūrėję. Visus 33 metus žemėje

Jėzus gyveno tikėjimu. Tokia yra žodžių - „...žiūrėdami į mūsų tikėjimą Autorių (Vadovą (Hebr. 2:10)) ir

atbaigėją Jėzų (Jo, kaip Žmogaus, vardas) - prasmė, kuri šiandien yra menkai suvokiama. Jei juos skaitysime

viso konteksto šviesoje, jų prasmė bus aiški. Hebr. 11-ame skyriuje pradedant nuo Senojo Testamento

šventųjų, buvo parodyta įvairios tikėjimo pusės, bet Jėzuje mes matome visas jo puses tobulai. Kaip mūsų

Vadovas ir Kapitonas, Jis ėjo savo armijos priešakyje, palikdamas jiems įkvepiantį pavyzdį. Keliu, kuriuo mes

einame, Jis jau praėjo. Lenktynes, kuriose mes bėgame, Jis jau nubėgo. Ir mes turime eiti bei bėgti taip, kaip

Jis, t.y. tikėjimu.

„Aš Juo pasitikėsiu“. Tai buvo Jo širdies žodžiai. Kristus ir tiktai Jis, galėjo pasakyti: „Tavo globai buvau

pavestas nuo gimimo, nuo pirmosios dienos buvai mano Dievas.“ (Psal. 22:10). Niekas negyveno tokioje

priklausomybėje nuo Dievo, kaip Jis. „Aš nuolatos statau Viešpatį prieš save, Jis mano dešinėje, aš

nesvyruosiu.“ (Psal. 16:8) - tokia buvo Jo kalba. Jo tikėjimas buvo toks akivaizdus, kad net Jo priešai,

stovėdami prie kryžiaus, pašaipiai sakė: „Jis pasitikėjo Viešpačiu, teišvaduoja Jį dabar, teišgelbsti Jį, nes Jį

pamėgo.“ (Psal. 22:8). Kaip palaiminta žinoti, kad kai esame šaukiami gyventi tikėjimu, visiškai priklausyti

nuo Dievo, nukreipti akis nuo laikinų dalykų, jau buvo Tas, kuris ėjo tokiu pačiu keliu. Gerasis Ganytojas ėjo

savo avių priešakyje (Jono 10:4). Jis mums įsako daryti tai, ką pats jau padarė.

„Aš Juo pasitikėsiu“. Tai ir toliau yra tiesa apie Žmogų Kristų Jėzų. Apr. 1:9 skaitome: „...karalystės ir

Jėzaus Kristaus kantrybės...“, tai yra tikėjimo kantrybė. Hebr. 10:12-13 parašyta: „O Kristus, paaukojęs

vienintelę auką už nuodėmes, amžiams atsisėdo Dievo dešinėje nuo tol laukdamas, kol Jo priešai bus patiesti

tarsi pakojis prie Jo kojų“. Tai yra tikėjimo viltis, laukimas, kol išsipildys Dievo pažadas. Ech, brangus

skaitytojau, bendrystė su Kristumi nėra kažkas mistiško; tai yra labai praktiška. Bendrystė su Kristumi

pirmiausia reiškia gyvenimą tikėjimu.

„Ir vėl: „Štai Aš ir mano vaikai, kuriuos man davė Dievas.“ (Hebr. 2:13). Tai užbaigia citatą iš Izaijo

8:17,18. Apaštalo argumentų patvirtinimui šie pranašo žodžiai labai tinka. Kristus prisiėmė Tarpininko vietą

prieš Dievą ir Jis davė Jam „vaikus“ kaip dovaną; Kristus, kaip Žmogus, pripažįsta savo bendrystę su jais. Jo

žodžius: „Štai Aš ir mano vaikai“ galime palyginti su „Aš žengiu pas savo Tėvą ir jūsų Tėvą“ (Jono 20:17).

Viešpats Jėzus ateina pas Dievą kaip Tarnas, ištikimai ir sėkmingai atlikęs Jam patikėtą misiją. Čia girdime Jį

besidžiaugiant savo darbo vaisiais. Jis tarsi sako: „Štai Aš, Tėve, kurį Tu pasiuntei iš dangaus į žemę, surinkti

Tavo išrinktuosius pasaulyje. Aš įvykdžiau tai, kam mane siuntei. Štai Aš ir mano vaikai, kuriuos man davei“.

Nors Jis tapo suklupimo akmeniu ir papiktinimo uola abiems Izraelio namams, vis dėlto Jis neliko vienas. Jam

buvo duoti vaikai ir Jis juos atvedė pas Dievą.

Kas yra tie vaikai? Pirmiausia tie, kuriuos Tarpininkas atveda pas Dievą. Petras rašė: „Ir Kristus vieną

kartą kentėjo už nuodėmes, teisusis už neteisiuosius, kad mus nuvestų pas Dievą...“ (1Petro 3:18). Būtent tai

Kristus daro čia: Jis atveda vaikus pas Tėvą. Antra, čia jie yra vadinami Kristaus vaikais. Izaijo knygoje

skaitome: „...Jis matys savo palikuonis, Jo dienos bus prailgintos ir Jo rankomis Viešpaties valia bus įvykdyta.

Jis matys savo sielos vargo vaisius ir bus patenkintas.“ (Izaijo 53:10-11). Jono 13:33 ir 21:5 Jėzus vadina

mokinius vaikais. Čia nėra nieko netinkamo. Paskaitykime 1Kor. 4:14-15, jei atsivertusius per Dievo tarnų

pamokslavimą galima vadinti jų vaikais, tai tuo labiau Jėzaus Kristaus vaikais galima vadinti tuos, kuriuos Jis

pagimdė per savo Dvasią ir žodį.

„Štai Aš ir mano vaikai, kuriuos man davė Dievas“. Apie tuos, kuriuos Dievas davė Jam, Jis nuolat

kalbėjo savo žemiško tarnavimo metu: „Visi, kuriuos man duoda Tėvas, ateis pas mane...“ (Jono 6:37); „Aš

apreiškiau Tavo vardą žmonėms, kuriuos man davei iš pasaulio. Jie buvo Tavo ir Tu juos davei man (...), Aš

meldžiu už juos. Ne už pasaulį meldžiu, bet už tuos, kuriuos man davei, nes jie yra Tavo.“ (Jono 17:6,9). Jie

buvo duoti Kristui dar prieš pasaulio sukūrimą (Ef. 1:4). Tie vaikai yra Dievo išrinktieji, Jo valia paskirti ir

nuo pat pradžių išrinkti išgelbėjimui (2Tes. 2:13). Dievo išrinktieji buvo duoti Kristui dar prieš pasaulio

sukūrimą, dar amžinybėje. Tai paaiškina titulą, kuris yra priskiriamas Gelbėtojui Izaijo 9:6: „amžinasis Tėvas“.

Šis titulas trikdo daugelį, bet tam nėra jokios priežasties. Kristus yra amžinasis Tėvas, nes nuo amžinybės

turėjo vaikų.

Kodėl tie vaikai buvo duoti Kristui? Pirmiausia, Jo šlovei. Kristus yra visų Dievo nutarimų centras ir Jo

šlovė yra vienintelis visko objektas. Kristus bus pašlovintas amžinai, nes turės šeimą, kurios kiekvienas narys

yra paskirtas būti panašiu į Jį (Rom. 8:29). Antra, kad Jis juos išgelbėtų. „Visi, kuriuos man duoda Tėvas, ateis

pas mane ir ateinančio pas mane Aš neišvarysiu lauk.“ (Jono 6:37).

„Štai Aš ir vaikai, kuriuos man davė Dievas“. Be jokių abejonių šių žodžių dar laukia nuostabus laikas,

apie kurį kalba Judas savo doksologijoje: „Tam, kuris gali išlaikyti jus nenupuolusius ir savo šlovės akivaizdon

pastatyti nepriekaištingus su didžiausiu džiaugsmu, vieninteliam išmintingajam Dievui, mūsų Gelbėtojui

tebūna šlovė, didybė, galybė ir valdžia dabar ir per amžius.“ (Judo 24,25). Vieną dieną Viešpats Jėzus surinks

visus atpirktuosius, „...kad pristatytų sau šlovingą Bažnyčią, neturinčią dėmės nei raukšlės, nei nieko tokio,

bet šventą ir nesuteptą.“ (Ef. 5:27). Tuomet Jis pergalingai sušuks: „Štai Aš ir mano vaikai, kuriuos man davė

Dievas“. Iki to laiko siekime savo širdyse šių žodžių palaiminimo, nes netgi dabar „Viešpaties džiaugsmas -

jūsų stiprybė“ (Neh. 8:10).

„Štai Aš ir vaikai, kuriuos man davė Dievas“. Pažiūrėkime, ką tai reiškia? Pirma, kaip brangu ir nuostabu

būti Dievo išrinktuoju Kristuje! Jie yra Dievo dovana Jam. Dovanos vertė priklauso ne nuo jos pačios, o nuo

Davėjo vertės ir jausmų. Kristus mato savo tautą, kaip Tėvo meilės Jam išraišką. Argi tai neužtikrina, kad

Kristus rūpinsis savo tauta ir saugos ją? Jis negali būti abejingas gerbūviui tų, kuriuos Tėvas davė Jam. „Jėzus,

žinodamas, kad atėjo Jo valanda keliauti iš šio pasaulio pas Tėvą, ir mylėdamas savuosius pasaulyje, parodė

jiems savo meilę iki galo.“ (Jono 13:1). Tai suteikia didelį saugumą. Nė vienas Jo vaikas negali pražūti. Tai

nuostabiai patvirtina Jėzaus žodžiai: „Jei tad manęs ieškote, leiskite šitiems pasišalinti, kad išsipildytų žodžiai:

„Iš tų, kuriuos man davei, nepražudžiau nė vieno.“ (Jono 18:8-9).

Iš tiesų Hebr. 2:12-13 yra nuostabios eilutės. Į Dievo tautą galime pažiūrėti trejais aspektais. Pirma, ji

priklauso Kristui, Jis vadina juos savo broliais. Kaip nuostabu! Ambicingas pasaulietis siekia kūniškos garbės

ir žemiškų titulų, bet ar gali laikini dalykai prilygti garbingam titului, kurį Kristus suteikia savo atpirktiesiems?

Kai kitą kartą jums piktžodžiaus nedorėliai, kai būsite pavadinti gėdingu vardu, prisiminkite, kad Kristus

vadina jus broliu. Antra, visi atpirktieji yra vadinami Bažnyčia ir jos viduryje yra Kristus. Čia jie visi yra kartu

ir Kunigas, skirtas amžiams, veda juos giesmėje bei garbinime. Trečia, Viešpats Jėzus turi mus, kaip vaikus,

kuriuos Jam davė Dievas. Tai kalba apie Jo artumą ir meilę mums. Be jokių abejonių tokių turtų suvokimas

turi palenkti mus į garbinimą. „...Jam šlovė ir galybė per amžių amžius! Amen.“ (Apr. 1:6).

10 skyrius

Kristaus pranašumas prieš angelus VIII (Hebr. 2:14-16)

Paskutinės 2-ojo skyriaus eilutės yra labai turtingos ir jose nagrinėjama tema labai svarbi, todėl mes

turime skirti daugiau dėmesio joms. Kiekvieną kartą aš vis labiau įsitikinu, kad netgi trumpa, bet giliai maldoje

apmąstyta Šv.Rašto eilutė suteikia daug daugiau palaimos širdžiai, maisto sielai ir pagalbos gyvenimo

kelionėje negu visas paskubomis ir paviršutiniškai perskaitytas skyrius. Nebe priežasties Viešpats Jėzus

palyginime apie sėjėją sakė: „Nukritusi į gerą žemę sėkla yra tie, kurie klauso žodžio, išsaugo jį tyroje ir geroje

širdyje ir duoda vaisių kantrumu.“ (Luko 8:15). Dievo žodis gali būti išsaugotas širdyje tik vieninteliu būdu:

kantriu jo studijavimu ir mąstymu apie jį.

Eilutės, kurias mes dabar nagrinėsime, yra apaštalo aiškinimo, kodėl Sūnus turėjo tapti Žmogumi ir

kentėti ant kryžiaus, dalis. Ankstesniame skyriuje mes kalbėjome apie penkias priežastis (Hebr. 2:9-10), kodėl

Kristus kentėjo tokį pažeminimą. Hebr. 2:11-13 pridedama dar kelios priežastys. Antrasis Trejybės Asmuo

turėjo tapti mažesniu už angelus, jei Jis norėjo vadinti mus „broliais“ (Hebr. 2:11-12); šis titulas reiškia bendrą

kilmę. Jeigu surinkimo vidury šlovės Viešpats turėjo giedoti gyrių Dievui (Hebr. 2:12), Jam reikėjo tapti

viskuo panašiu į savo tautą. Visa tai buvo išpranašauta Senajame Testamente. Be to, Tas, kuris buvo Dievas,

turėjo prisiimti tarno išorę, jei Jis norėjo tapti tobulo tikėjimo gyvenimo pavyzdžiu savo tautai. Izaijo knygoje

(8:17) per pranašystės Dvasią girdime Jį sakant: „Aš pasitikėsiu Juo“ (Hebr. 2:13). Galiausiai Jo šauksmas:

„Štai Aš ir mano vaikai, kuriuos man davė Dievas“ (Hebr. 2:13) reikalauja, kad Jis taptų Žmogumi ir atsistotų

šalia savo šventųjų.

Hebr. 2:14-16 sutinkame vieną giliausių Šv.Rašto pareiškimų apie dievišką įsikūnijimą, todėl čia turime

būti labai atidūs. Čia Šventoji Dvasia toliau aiškina, kodėl angelų Viešpats trumpam laikui turėjo tapti

mažesniu už juos. Pirma, kad „...mirtimi sunaikintų tą, kuris turėjo mirties jėgą, tai yra velnią“ (Hebr. 2:14).

Antra, kad „Išvaduotų tuos, kurie bijodami mirties, visam gyvenimui buvo patekę į vergiją.“ (Hebr. 2:15).

Trečia, Abraomo vaikai galėjo būti išlaisvinti tik rūpinantis Abraomo sėkla (Hebr. 2:16).

„Kadangi vaikų kraujas ir kūnas yra bendri, tai ir Jis lygiomis juos prisiėmė, kad mirtimi sunakintų tą,

kuris turėjo mirties jėgą, tai yra velnią.“ (Hebr. 2:14). „Kas sieja šią eilutę su ankstesnėmis? Kadangi Tam,

dėl kurio ir iš kurio yra viskas, pridėrėjo, vedant daugybę vaikų į garbę kentėjimais ištobulinti jų išgelbėjimo

Vadovą; kadangi, pagal Senojo Testamento pranašystes, Šventintojas ir šventinamieji, Gelbėtojas ir

išgelbėtieji turi būti tokios pačios kilmės; kadangi reikėjo išgelbėti žmones - Dievo Sūnus, paskirtas

Gelbėtojas, prisiėmė prigimtį, kuri kenčia ir miršta, žmogišką prigimtį; kadangi Jis atėjo gelbėti, Jis prisiėmė

prigimtį, kuri galėjo mirti ir per šią mirtį Jis pasiekė savo atėjimo tikslą: sunaikino velnią ir išgelbėjo savo

išrinktuosius.“ (J.Brown). Žodis „kadangi“ (Hebr. 2:14) aiškiai parodo, kad Šventoji Dvasia, remdamasi

Senojo Testamento pranašystėmis, daro tokią išvadą: Dievo Sūnus tapo Žmogumi dėl tų, kuriuos Dievas Jam

davė.

„Kadangi vaikų kraujas ir kūnas yra bendri, tai ir Jis lygiomis juos prisiėmė, kad mirtimi sunaikintų tą,

kuris turėjo mirties jėgą, tai yra velnią.“ (Hebr. 2:14). Čia matome amžinąjį Žodį tapusį kūnu, Dievo Sūnų

tapusį Žmogaus Sūnumi. Pirmiausia pažiūrėkime, kaip tai yra nuostabu. Antra, kodėl tai turėjo įvykti. Trečia,

į viso to prigimtį arba esmę. Ketvirta, į tobulumą. Penkta, į viso to tikslus. Blogiausia yra tai, jog mūsų protas

yra tiek apakintas ir mūsų supratimas taip paveiktas nuodėmės, kad mums neįmanoma iki galo suvokti

dieviško įsikūnijimo grožio. Todėl Paulius ir sako: „Dabar mes matome kaip per stiklą, miglotai...“ (1Kor.

13:12). Tačiau, ačiū Dievui, tokia būsena nesitęs amžinai; greitai, labai greitai, mes matysime veidas į veidą.

Ir kai nuostabios Dievo malonės dėka Karalius apsireikš visame savo grožyje, mes nesutriksime ir

neišsigąsime, o pilni nuostabos nusilenksime Jam savo širdyse ir garbinsime Jį.

Mums taip pat sunku suvokti dieviško įsikūnijimo grožį, nes neturime su kuo palyginti jį. Nėra nieko,

kas turėtų bent kažkiek panašumo su juo. Mes esame labai patenkinti, galvodami apie angelus, kurie yra

pasiųsti tarnauti tiems, kurie paveldės išgelbėjimą; mes stebimės, kad jie, būdami daug išmintingesni ir

stipresni už mus dabar, yra pasiųsti mums tarnauti, kad tokie šventi kūriniai turi padėti vargšams nusidėjėliams;

kad dangaus kilmingieji turi saugoti žemės kirminus. Tai iš tiesų yra nuostabu. Tačiau, mieli broliai, šis

stebuklas nublanksta ir netgi išnyksta, palyginus jį su tuo, kad angelų Kūrėjas turėjo palikti savo sostą

aukštybėse ir nusilesti į šią dėl nuodėmės prakeiktą žemę; kad Tas, kuriam lenkiasi visi angelai, turėjo

trumpam laikui tapti žemesniu už juos; kad šlovės Viešpats, kuris gyveno nepasiekiamoje šviesoje, turėjo

prisiimti kūną ir kraują. Tai yra stebuklų stebuklas.

Dieviškas įsikūnijimas buvo toks niekam neprilygstantis ir neturintis pavyzdžio įvykis, kad net dangaus

kareivija nusileido į žemę skelbti apie ką tik gimusį Gelbėtoją. Tai buvo taip nuostabu, nes Viešpaties šlovė,

neapsakoma Shekinah, kuri vieną kartą buvo pripildžiusi Šventyklą, bet paskui paliko šią žemę, vėl pasirodė,

apšviesdama išsigandusius piemenis (Luko 2:9). Tai buvo taip nuostabu, kad chronologinė pasaulio tvarka

pasikeitė ir jo metai buvo pradėti skaičiuoti nuo Kristaus gimimo. Taip laiko Viešpats paliko savo antspaudą

per visus amžius.

Dabar pažiūrėkime į šio nuostabaus įsikūnijimo būtinybę. Tai aiškiai apreiškia ir tai, kas atsitiko

anksčiau, ir tai, kas vyksta dabar. Jeigu vaikai, kuriuos Dievas davė savo Sūnui, turėjo būti pašventinti, tuomet

Jis turėjo tapti viskuo panašus į juos. Jei vaikai, kurie turėjo bendrą kūną ir kraują, privalėjo būti išlaisvinti iš

to, kuris turėjo mirties jėgą, tai yra velnio, tuomet Pašventintojas turėjo prisiimti kūną ir kraują. Jei Jis turėjo

tapti vyriausioju Kunigu, gailestingu ir ištikimu prieš Dievą, tuomet viskame turėjo tapti panašiu į brolius. Jei

Jis turėjo tapti gabiu padėti gundomiems ir kenčiantiems, tuomet ir Jis turėjo kentėti ir būti gundomu. Pats

Dievas, kuris nieko negundo, turėjo tapti Žmogumi ir patirti visa tai. Kristus turėjo tai padaryti, nes nebuvo

jokio kito būdo, per kurį Dievo malonės nutarimai dėl savo tautos galėjo būti įvykdyti. Jis pirmiausia turėjo

tapti panašiu į mus, kad mes galėtume tapti panašiais į Jį. Pirmiausia Jis turėjo prisiimti mūsų kūną ir kraują,

jei norėjo suteikti mus savo Dvasią. Pirmiausia Jis turėjo prisiimti mūsų kūną ir tapti viskuo panašus į mus, jei

norėjo, kad mes taptume viena dvasia su Juo (1Kor. 6:17). Trumpiau sakant, tam, kad mes galėtume tapti

dieviškos prigimties dalininkais, pirmiausia Jis turėjo tapti žmogiškos prigimties dalininku. Taigi čia dar kartą

matome, kaip tinkamai Paulius atsako į judėjų klausimą: kaip gali Žmogus būti pranašesnis už angelus?

Apaštalas ne tik pačių judėjų Raštų pagalba įrodė, kad Žmogui Kristui Jėzui buvo suteiktas aukštesnis vardas

už visas dangiškas valdžias, bet ir parodė, kodėl šlovės Viešpats turėjo tapti Žmogumi. Jei mes turėjome tapti

panašiais į Jo atvaizdą, tuomet Jis turėjo tapti panašus į nuodėmingą kūną. Jei Abraomo palikuonys turėjo būti

atpirkti, tuomet Jis turėjo prisiimti Abraomo sėklą.

Dieviško įsikūnijimo prigimtį čia apibūdina žodžiai „kūnas ir kraujas“. Jie kalba mums apie žmogaus

trapumą, priklausomybę ir mirtingumą. Tai aiškiai įrodo ir kitos Šv.Rašto vietos. Žodžių junginį „kūnas ir

kraujas“ sutinkame penkis kartus Naujame Testamente: Mato 16:17; 1Kor. 15:50; Gal. 1:16; Ef. 6:12; Hebr.

2:14. Šie žodžiai pabrėžia kūno silpnumą ir žmogaus ribotumą. Atkreipkite dėmesį, kaip Ef. 6:12 „kūnas ir

kraujas“ skiriasi nuo galingų priešų, su kuriais kovoja krikščionys.

„Kūnas ir kraujas“ yra dabartinė Dievo vaikų, kuriuos Dievas paskyrė nuvesti į šlovę, būsena. Ji niekuo

nesiskiria nuo pasmerktųjų būsenos. Graikiškas žodis „dalininkai“ turi tą pačią šaknį kaip ir „bendras“. Rom.

15:27 sakoma, kad tikintieji pagonys tapo dvasinių Izraelio gėrybių dalininkais, t.y. tos gėrybės tapo

bendromis. Taigi ir Dievo vaikai yra to pačio kūno ir kraujo dalininkai, kaip ir velnio vaikai. Atgimimas taip

pat čia nieko nepakeičia. Kūno ir kraujo ribotumas bei silpnumas vis dar išlieka. Tam yra daug priežasčių: kad

mes per daug nepasididžiuotume dėl savo dvasinės padėties ir dvasinių privilegijų; kad suvoktume savo

silpnumą ir menkumą prieš Dievą; kad nusižemintume prieš Jį, kad būtume gailestingi savo broliams.

Žodžiai „tai ir Jis lygiomis juos prisiėmė“ aiškiai patvirtina Gelbėtojo žmogiškumą. Šlovės Viešpats iš

tiesų tapo kūnu ir krauju bei pažino žmogišką trapumą, o ne apsireiškė žemėje žmogiška forma. Jis žinojo, kas

yra alkis, nuovargis, skausmas ir kančia. Vien tai, kad Jis buvo skausmų Vyras, reiškia, jog Jis „lygiomis juos

prisiėmė“. Taigi matome neįtikėtiną Kristaus nusižeminimą: Jis prisiėmė vaikų kūną ir kraują. Kokią nuostabią

meilę parodė šlovės Viešpats, nusižemindamas iki mūsų, žmonių vaikų. Tarp Jo ir jų buvo beribis skirtumas:

Jis buvo beribis, jie - riboti; Jis - visagalis, jie - trapūs ir silpni; Jis - amžinas, jie pasmerkti mirčiai. Vis dėlto

Jis neatsisakė tapti panašiu į juos ir buvo nukryžiuotas silpnume (2Kor. 13:4).

Dieviško įsikūnijimo tobulumą parodo tie patys žodžiai: „Tai ir Jis lygiomis juos prisiėmė“. Jie pabrėžia,

kad Kristus tapo Žmogumi laisvanoriškai. Tai buvo laisvas Jo valios veiksmas. Vaikai iš prigimties turėjo

kūną ir kraują. Jie priklausė šiai tvarkai ir negalėjo nieko nei keisti, nei prieštarauti tam. Tačiau su Viešpačiu

Jėzumi viskas buvo kitaip. Jis prisiėmė šią būseną, ateidamas iš kitos aplinkos ir būsenos. Jis buvo Sūnus, bet

„...esybe būdamas Dievas, nesilaikė pasiglemžęs savo lygybės su Dievu.“ (Fil. 2:6). Jis buvo visiškai laisvas,

todėl tai buvo Jo nusižeminimo ir laisvos valios veiksmas, kylantis iš meilės.

Ši eilutė taip pat kalba apie mūsų Viešpaties žmogiškumo unikalumą. Čia, kaip ir visur kitur, Šventoji

Dvasia atidžiai saugo Atpirkėjo šlovę. Čia sakoma ne tai, kad Kristus tapo kūno ir kraujo dalininku, o tai, kad

Jis prisiėmė juos. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad skirtumas yra nedidelis, tačiau jis yra gyvybiškai svarbus.

Nors Kristus tapo žmogumi, tikru žmogumi, vis dėlto Jis visiškai skyrėsi nuo bet kurio kito žmogaus. Jis tapo

tokiu Žmogumi, kuris neturi savyje nuodėmės nuodų. Jo žmogiškumo nepalietė žmogaus kritimo virusas. Prieš

Jo gimimą angelas sakė Marijai: „...gimęs iš tavęs bus šventas...“ (Luko 1:35). Šventoji Dvasia ypatingai saugo

nuodėmės nebuvimą ir mūsų Viešpaties žmogiškumo unikalumą šioje Hebr. 2:14 eilutėje.

Dieviško įsikūnijimo tikslas yra parodomas šiais žodžiais: „...kad mirtimi sunaikintų tą, kuris turėjo

mirties jėgą, tai yra velnią.“. Būtent dėl šio tikslo Dievo Sūnus prisiėmė kūną ir kraują. Kitos Šv.Rašto vietos

atskleidžia ir kitus dieviško įsikūnijimo tikslus. Pavyzdžiui, Jonas mums sako, kad taip buvo apreikšta Dievo

meilė žmonėms (Jono 3:16). Paulius rašo Timotiejui: „Kristus Jėzus atėjo į šį pasaulį gelbėti nusidėjėlių...“

(1Tim. 1:15). O čia, laiške Hebrajams, skaitome, kad Jis atėjo sunaikinti tą, kuris turėjo mirties jėgą.

Šventoji Dvasia šioje vietoje nori parodyti šlovingą ir veiksmingą pusę to, kas labiausiai žemino šlovės

Viešpatį. Ji rodo į tai, kas tapo suklupimo akmeniu daugeliui. Ji pabrėžia, kad po tuo tamsiu debesiu slėpėsi

kažkas ypatingo. Tai, kas išorinėms akims ir aptemusiam protui bei kietai širdžiai atrodė didžiausia tragedija,

iš tiesų buvo šlovinga pergalė, nes taip Gelbėtojas atėmė iš velnio valdžią ir patį veiksmingiausią jo ginklą.

Kaip randai ant kareivio kūno nėra jokia gėda, jei jis juos patyrė kovodamas dėl garbingų tikslų, taip ir Kristaus

kryžiaus kentėjimai buvo ne pralaimėjimas, o nuostabi pergalė, nes per juos Jis sunaikino didžiausią Dievo ir

žmonių priešą.

„...kad mirtimi sunaikintų tą, kuris turėjo mirties jėgą, tai yra velnią.“ Judėjai suklupo už to, kad Mesijas

mirė. Tačiau čia Šventoji Dvasia parodo, kad mirtimi, kuri lyg uždengė Kristaus šlovę, Jis sunaikio didįjį

priešą ir išlaisvino tautą. „Kristus ne tik yra šlovingas danguje, bet ir nugalėjo velnią ten, kur šis viešpatavo

vargšams žmonėms ir kur Dievo teismas kabojo virš jų galvų.“ (J.N.Darby).

„...kad mirtimi sunaikintų tą, kuris turėjo mirties jėgą, tai yra velnią.“ Čia noriu atkreipti dėmesį į tris

dalykus; pirma, kas norima pasakyti žodžiais „tą, kuris turėjo mirties jėgą, tai yra velnią?“ Antra, apie kokią

mirtį čia kalbama. Trečia, kokia prasme Kristus sunaikino velnią.

Šėtonas neturėjo visiškos valdžios fizinei mirčiai Senajame Testamente. Tai aiškiai įrodo daugelis

Šv.Rašto vietų. Viešpats sakė: „Supraskite, kad Aš esu vienas ir šalia manęs nėra kito dievo. Aš užmušu ir

atgaivinu...“ (Pakart.Įst. 32:39), ir: „Viešpats numarina ir atgaivina, nuveda į mirusiųjų buveinę ir vėl

išlaisvina.“ (1Sam. 2:6), „Viešpats Dievas gali išgelbėti iš mirties.“ (Psal. 68:20). Šios vietos aiškiai parodo,

kad net Mozės laikotarpiu gyvenimo dovana ir mirtis buvo tik Dievo rankose.

Apie kokią mirtį čia kalbama, paaiškina žodžiai „kad mirtimi sunaikintų...“ Mirtis, kuria mirė Kristus,

buvo atlygis už nuodėmę, Įstatymo bausmė už ją, švento Dievo rūstybės kentėjimas. Čia yra gili paslaptis, bet

Šv.Raštas suteikia kažkiek šviesos apie tai. Jono 8:44 Kristus sako, kad velnias yra žudikas nuo pat pradžių.

Zach. 3:1 matome šėtoną, stovintį šalia Viešpaties ir besipriešinantį vyriausiajam Izraelio kunigui. Apie tai

Saphir sako: „Kokia mirtimi mirė Jėzus? Ta, kuriai velnias turėjo galią. Jis teisingai reikalavo mūsų mirties.“

Šėtonas yra tik užgrobėjas, bet Dievas, išgelbėdamas žmones, elgėsi tobulai teisingai. Pagal judėjų tradiciją

kritę angelai kaltina žmones ir murma prieš Dievą dėl to, kad nusidėjėliai sulaukia Jo gailestingumo. Mūsų

atpirkimas sutinka su teisingumo ir tiesos principais. Šio pasaulio kunigaikštis buvo nuteistas (Jono 16:11); jis

buvo sunaikintas ne bet kokia jėga, o teisingumo bei tiesos jėga. Kai Jėzus mirė mūsų mirtimi, kai Jis tapo

nuodėme ir prakeikimu vietoj mūsų, tuomet visa velnio jėga buvo atimta. Ką dabar jis gali pasakyti? Įstatymo

teisingumas, didybė ir tobulumas yra įtvirtinti daug labiau dabar, negu tada, jei visa žmonija būtų pražuvusi

amžiams. Jėzus iškentėjo bausmę už sulaužytą Įstatymą ir dabar, kai Įstatymas yra patenkintas, nuodėmė

išmesta ir mirtis „praryta“, Kristus sunaikino ir velnią.

Kadangi šėtonas sugundė pirmuosius mūsų tėvus, per kuriuos mirties bausmė apėmė visus jų palikuonis

(Rom. 5:12); kadangi jis, kaip riaumojantis liūtas (1Petro 5:8), ieško, ką galėtų praryti; kadangi jis ragina

Dievą nubausti prasižengusius Įstatymui (Zach. 3:1); kadangi net Dievo išrinktieji prieš atgimimą yra tamsos

valdžioje (Kol. 1:13; Apd. 26:18), mirę savo nusikaltimuose ir nuodėmėse, ir gyvena paklusdami tamsos

karalystės kunigaikščiui, velnias gali sakyti, kad turi mirties galią savo rankose.

„...sunaikintų tą, kuris turėjo mirties galią, tai yra velnią“ reiškia ne pašalinti jį, o padaryti bejėgiu. 1Kor.

1:28 šis graikiškas žodis yra verčiamas „nieku“, Rom. 3:3 - „neveiksmingu“, Rom. 3:31 - „negaliojančiu“.

Kristus, Kūno Galva taip nugalėjo šėtoną, kad šis prarado bet kokią galią kiekvienam Kūno nariui. Tai yra

užrašyta Kristaus šlovei ir Jo tautos įkvėpimui, kad ji nepavargtų jam priešintis. Šėtonas yra nugalėtas priešas,

todėl ir sakoma: „Priešinkitės velniui ir jis bėgs nuo jūsų.“ (Jok. 4:7). Tai yra tikinčiųjų pergalės užtikrintumas.

Jei velnias nebėga nuo mūsų, tai tik dėl mūsų tingumo ar tikėjimo trūkumo.

„...kad mirtimi sunaikintų tą, kuris turėjo mirties galią, tai yra velnią“ – reiškia, kad velnias buvo

išrengtas iš jo jėgos. Jonas rašė: „Todėl ir pasirodė Dievo Sūnus, kad sugriautų velnios darbus“ (1Jono 3:8),

t.y. nepažinimą, klaidas, sugedimą, vargą. Mūsų nagrinėjamose eilutėse yra pabrėžiama ta sunaikinimo pusė,

kuri atėmė iš jo mirties galią. Dievo vaikams mirtis jau nėra bausmė ar blogis. „Mirtis netgi šventųjų atveju

yra Dievo nepasitenkinimo nuodėme išraiška, bet Kristaus dėka tai tapo tik išsirengimu iš kūno, o ne patekimu

į amžiną kančios vietą. Kristaus mirtis tiems, už kuriuos Jis mirė, reiškia, kad kūnas atgula į kapą, bet lieka

šlovinga ir tikra jo prisikėlimo viltis, o dvasia keliauja į dangiško rojaus šlovę.“ (J.Brown). Šis velnio

išrengimas iš jo jėgos įvyko per Gelbėtojo gyvybės atidavimą. „...kad mirtimi sunaikintų tą,...‘ „Aiškiai

sakoma, kad per mirtį Kristus nugalėjo velnią. Tam, kad pasiektų šią šlovingą pergalę prieš tokį galingą priešą,

Kristus nepasitelkė nei angelų armijos, nors galėjo tai padaryti (Mato 26:53), nei pasinaudojo savo didybe ar

baimės kėlimu, kaip Išėjimo 19:16, o prisiėmė silpną kūną ir kraują bei pažemino save iki mirties. Apie tai

apaštalas sako: „Jis nuginklavo kunigaikštystes bei valdžias ir viešai jas pažemino, triumfuodamas prieš jas

ant kryžiaus“ (Kol. 2:15). Taigi Kristaus kryžius buvo ta vieta, ant kurio buvo pakabinta visas iš priešo paimtas

grobis.“ (Gubia)

„...kad mirtimi sunaikintų tą, kuris turėjo mirties jėgą, tai yra velnią.“ Nuostabų to įvaizdį sutinkame

Teisėjų 14:12-19. Perskaitykite tą istoriją, prieš skaitydami mano komentarą toliau. Samsono užduota mįslė

aiškiai kalbėjo apie tai, ką mes matome čia, Hebr. 2:14. Didžiausias ėdikas (Teisėjų 14:14) yra mirtis, bet netgi

iš ėdiko išėjo maistas, t.y. per mirtį atėjo gyvenimas (žr. Jono 12:24). Pastebėkime kaip šiame įvaizdyje aiškiai

parodoma, kad sielinis žmogus niekaip negali suvokti šios paslapties. Kristaus, Judo giminės Liūto, mirties

paslaptis turi būti apreikšta. Galiausiai išeiginiai drabužiai buvo suteikti tiems, kuriems buvo paaiškinta mįslė.

Tai yra tikinčiųjų teisumo drabužis.

„Ir išvaduotų tuos, kurie, bijodami mirties, visam gyvenimui buvo patekę į vergiją.“ (Hebr. 2:15).

Nepamirškime, kad visame šiame epizode, apaštalas kalba apie ypatingą žmonių grupę, t.y. išgelbėjimo

paveldėtojus, Dievo vaikus, Kristaus brolius. Čia, 15 eil., kalbama apie jų, kaip dar neatgimusių būseną: jie

vergauja dėl mirties baimės. Tik Kristaus mirtis galėjo išlaisvinti juos iš tos baimės ir jos dėka jie gavo jėgos,

meilės ir savitvardos dvasią (2Tim. 1:7).

Jungtukas „ir“ ir veiksmažodis „išvaduoti“ parodo, kad Kristaus mirtis apėmė du dalykus, kurie negali

būti atskirti, t.y. velnio sunaikinimą ir mūsų išlaisvinimą. Kaip Abraomas sunaikino priešus, kurie paėmė

nelaisvėn Lotą kartu su Sodomos gyventojais, kad galėtų išlaisvinti jį (Prad. 14:14-16), kaip Dovydas

sunaikino amalekiečius, kad galėtų išlaisvinti savo žmonas ir vaikus bei kitus belaisvius (1Sam. 30:17-18),

taip Kristus nugalėjo velnią ir išlaisvino tuos, kurie, pasiduodami jo gundymui, pateko į jo nelaisvę. Argi mes

neturime dėkoti Kristui už tai, kad Jis nugalėjo mūsų didįjį priešininką?

„Bijodami mirties“, t.y. bijodami Dievo teismo už nuodėmę, visi žmonės yra daug didesnėje vergystėje

negu jie įsivaizduoja. Būtent ši baimė privertė Adomą ir Ievą slėptis nuo Dievo artumo (Prad. 3:8), Kainą

šaukti: „Mano bausmė per didelė, kad galėčiau ją pakelti.“ (Prad. 4:13), Nabalio širdį apmirti (1Sam. 25:37),

Saulių kristi ant žemės (1Sam. 28:20) ir Feliksą drebėti (Apd. 24:25), ir dar privers didingus karalius bei

pasaulio kilminguosius pulti ant žemės ir šauktis, kad kalnai kristų ant jų (Apr. 6:15-16). Tiesa, kartais

neatgimęs žmogus „paskandina“ sąžinės kaltinimus nuodėmės malonumuose, bet tai yra „...kaip deginamų

erškėčių spragsėjimas po puodu.“ (Eklz. 7:6). Būtent iš tokios baimės vergystės Kristus išlaisvino savo tautą.

Per savo malonę ir dvasią Jis pripildė juos „dideliu džiaugsmu ir ramybe tikėjime“ (Rom. 15:13). Šios tiesos

įvaizdį mes surandame 1Sam. 17 skyriuje. Atidžiai perskaitykite jį ir atkreipkite dėmesį į šiuos dalykus: pirma,

4-8 eil. matome šėtono, gąsdinančio Senojo Testamento šventuosius, įvaizdį. Antra, kur buvo Dovydas

(Kristaus įvaizdis) tuo metu, kai Galijotas gąsdino Dievo tautą? 14-15 eil. mums pateikia atsakymą: ganė savo

avis tėvo namuose. Taigi visą Mozės laikotarpį Kristus buvo aukštybėse, savo Tėvo namuose ir rūpinosi savo

avimis. Trečia, Galijotas gąsdino Izraelį 40 dienų (16 eil.). Tai yra įvaizdis 40 amžių nuo Adomo iki Kristaus,

kuriais Senojo Testamento tikintieji gyveno mirties baimėje, nes į gyvenimą ir nemirtingumą jie buvo nuvesti

tik per Evangelijos šviesą (2Tim. 1:10). Ketvirta, matome Dovydą, išeinantį iš tėvo namų, su dovanomis

broliams (17-18 eil.). Atkreipkite dėmesį į žodžius „anksti ryte“ (20 eil.). Jie parodo jo norą ir pasiruošimą

vykdyti šią misiją. Penkta, atkreipkite dėmesį į tai, kaip broliai jį priėmė (28 eil.); jo pastangos buvo

paniekintos, jo planas nesuprastas ir jis pats neteisingai apkaltintas. Šešta, 32,38-49 eil. matome nuostabų

Kristaus, nugalinčio šėtoną dykumoje, įvaizdį. Atkreipkite dėmesį į tai, kad Dovydas ėjo kaip piemuo (40 eil.,

palyginkime tai su Jono 10 sk.); jis pasiėmė penkis akmenis iš upelio (bėgantis vanduo yra Šventosios Dvasios

įvaizdis), bet panaudojo tik vieną. Taip ir Kristus dykumoje pasiima Penkiaknygę kaip ginklą, bet panaudoja

tik vieną iš jų – Pakartotą Įstatymą. Pastebėkime ir tai, kad Dovydas nužudė Galijotą ne su akmeniu. Juo tik

sužeidė jį, o nužudė jo pačio kardu. Taip ir Kristus nugalėjo tą, kuris turėjo mirties jėgą, jo pačio ginklu -

mirtimi. Skaitykite 51 eil. ir dar kartą pamatysite Kristaus įvaizdį, kaip Jis nukerta galvą gyvatei. Galiausiai,

52 eil. matome, kaip tauta yra išlaisvinama iš baimės. Biblija yra nuostabi knyga!

„Iš tiesų Jam rūpėjo ne angelai, o Abraomo palikuonys.“ (Hebr. 2:16). Ši eilutė sukėlė daug

prieštaravimų tarp jos aiškintojų, tačiau ji bus lengvai suprantama, jei skaitysime ją viso konteksto šviesoje. Ji

kalba ne apie dievišką įsikūnijimą, o grąžina mus atgal, t.y. į 9-10 eil. Šventoji Dvasia dar kartą paaiškina,

kodėl Kristus paragavo mirties už kiekvieną vaiką, kodėl Jis sunaikino velnią, kad galėtų išlaisvinti belaisvius.

Todėl, kad ne angelai, o Abraomo palikuonys buvo Jo malonės objektai. 16 eil. padeda pamatą ir tam, kas yra

sakoma 17 eil.: Jis tapo viskuo panašus į brolius, ka būtų gailestingas ir ištikimas Dievui vyriausiasis Kunigas,

nes Jam rūpėjo Abraomo palikuonys. Čia esantis graikiškas veiksmažodis, kuris yra verčiamas kaip „rūpėjo“,

turi vertas dėmesio sąsajas su kitomis vietomis. Jis yra vartojamas istorijose, kai Kristus ištiesė ranką

skęstančiam Petrui ir ištraukė jį (Mato 14:31), kai paėmė neregį už rankos (Morkaus 8:23), kai vandenlige

sergantį žmogų paėmė ir išgydė (Luko 14:4).

Hebr. 2:16 aiškiai pabrėžia mūsų išgelbėjimo Vadovo visagališkumą ir nenugalimą malonę. Čia galime

prisiminti ir kitus apaštalo žodžius, kai jis kalba apie savo pačio atsivertimą: „...nes jau esu Kristaus Jėzaus

pagautas.“ (Fil. 3:12). Ir taip yra bei visada buvo su kiekvienu Dievo išrinktuoju. Jie patys iš savęs buvo

pražuvę, ėjo tiesiai į pražutį, bet Kristus ištiesė savo ranką ir ištraukė juos. Todėl kiekvienas iš jų gali pasakyti,

jog yra iš ugnies ištrauktas nuodėgulys (Zach. 3:2). Ir Jis laiko taip tvirtai juos, kad niekas negali ištraukti jų

iš Jo rankų. Ši eilutė ne tik pabrėžia dieviškos malonės nenugalimumą, bet ir absoliučią jos nepriklausomybę.

Kristus rūpinasi ne Adomo palikuonimis, t.y. ne visa žmonija, o Abramo - išrinktos Dievo tautos tėvo -

palikuonimis. Terminas „Abraomo palikuonys“ Naujame Testamente yra vartojamas kalbant kaip apie

kūniškus, taip ir apie dvasinius palikuonis. Šioje eilutėje kalbama apie dvasinius palikuonis: „Pažadai buvo

duoti Abraomui ir jo palikuoniui. Jis nesako „ir palikuonims“, ne daugeliui, bet kaip apie vieną: „ir tavo

palikuoniui, kuris yra Kristus.“ (Gal. 3:16). Ne tik Kristui asmeniškai, bet ir mistiniam Kristaus kūnui, nes

Gal. 3:29 pasakyta: „O jeigu esate Kristaus, tai esate Abraomo palikuonys ir paveldėtojai pagal pažadą.“

Ši eilutė sukelia neišsprendžiamus sunkumus tiems, kurie tiki Dievo meilės ir malonės universalumu;

kurie neigia aiškų Šv.Rašto mokymą apie tai, kad Kristus atidavė savo gyvybę už avis ir tik už jas; kurie tikina,

kad teisingumas ir meilė reikalavo, jog Jis mirtų už visą Adomo rasę. Kodėl sunkiau tikėti tuo, kad Dievas

parūpino išgelbėjimą tik daliai žmonijos, negu tuo, kad Jis nesuteikė tokios galimybės kritusiems angelams?

Jie buvo aukštesnėje padėtyje už žmogų, jie taip pat buvo nusidėjėliai, kuriems reikalingas Gelbėtojas. Tačiau

jiems nebuvo suteikta tokia galimybė. Kristui nerūpėjo angelai.

Ši eilutė apšviečia ne tik išrinkimą, bet ir atmetimą. Kristus nėra angelų Gelbėtojas. „Taip pat ir tuos

angelus, kurie neišlaikė savo prakilnumo, bet paliko savo buveinę, Jis laiko sukaustytus amžinais pančiais

tamsybėje didžiosios dienos teismui.“ (Judo 6). Apie tai J.Brown sako: „Tai yra neįtikėtina! Jis yra ne angelų,

o tik išrinktų žmonių Gelbėtojas. Mes negalime atsistebėti tuo, kad daug prakilnių pražus ir daug nedorėlių

bus Jo išgelbėti. Daug gerų, bet neišmintingų žmonių klausia, kodėl Dievo Sūnus gelbsti žmones, bet ne

angelus. Apie tai Šv.Raštas tyli ir mes taip pat turime tylėti. Tam, kaip ir visiems kitiems Dievo planams ir

veiksmams, yra priežastis. Galbūt kituose mūsų gyvenimo etapuose mes sužinosime ją, bet dabar jos

nežinome. „Taip, Tėve, nes Tau, taip patiko“ (Mato 11:26). Aš nedrįstu pasinerti į tai, ko nesu matęs, kad

nepasipūsčiau savo kūniškais samprotavimais (plg. Kol. 2:18), todėl kartu su apaštalu sakysiu: „Taigi matai

Dievo gerumą ir griežtumą: nupuolusiems – griežtumas (teisingas griežtumas), o išgelbėtiems gerumas

(neužtarnautas gerumas).“ (plg. Rom. 11:22).

11 skyrius

Kristaus pranašumas prieš angelus IX (Hebr. 2:17-18)

Šiomis eilutėmis baigiasi ta antrojo laiško skyriaus dalis, kurioje apaštalas įtvirtino Kristaus pranašumą

prieš angelus; čia jis iškėlė ir kartu pašalino dvigubą prieštaravimą, galintį kilti prieš jį. Parodydama, kad

Dievo Sūnus privalėjo tapti Žmogumi, jei norėjo išgelbėti savo tautą iš jos nuodėmių, Šventoji Dvasia

pasinaudoja proga ir atskleidžia kai kurias ypatingas detales apie Kristaus tikrą ir tobulą žmogiškumą. Hebr.

2:11 Ji sako, kad Kristus ir Jo tauta „kyla iš vieno“. Tai yra patvirtinama ir išdėstoma net septynis kartus.

Pirma, jie yra viena pašventinime (11 eil.). Antra, jie yra viena per broliškus santykius (11-12 eil.). Trečia, jie

yra viena garbinime (12 eil.). Ketvirta, jie yra viena pasitikėjime (13 eil.). Penkta, jie yra vienos prigimties (14

eil.). Šešta, jie yra viena pažaduose (16 eil.). Septinta, jie yra viena išbandymuose (18 eil.).

Svarbu pastebėti, kad šioje vietoje Šventoji Dvasia, pabrėždama Kristaus bendrystę su Jo tauta žemėje,

atidžiai saugo Gelbėtojo šlovę ir didybę. Tai pabrėžiama taip pat septynis kartus. Pirma, Jis yra mūsų

išgelbėjimo Vadovas (10 eil.), o mes išgelbėtieji. Antra, Jis yra Pašventintojas, o mes pašventinamieji (11 eil.).

Trečia, Jis nesigėdija vadinti mūsų broliais (11 eil.), o tai aiškiai parodo Jo pranašumą. Ketvirta, Jis yra mūsų

garbinimo Vadovas, atvedantis mus prie Dievo (12 eil.). Penkta, Jis sako: „Aš ir mano vaikai“ (13 eil.) - čia

vėl matome skirtumą tarp Jo ir mūsų. Šešta, pastebėkime skirtumą tarp žodžių „vaikų kūnas ir kraujas bendri“

ir „Jis juos prisiėmė“ (14 eil.). Septinta, Jis yra Tas, kuris sunaikino priešą, o mes buvome jo valdžioje (14-15

eil.). Taigi čia, kaip ir visur kitur, Jis turi pranašumą visuose dalykuose.

Antroje šio skyriaus dalyje labai ryškiai šviečia išskirianti Dievo malonė ir meilė išankstiniame

paskyrime. Kristus yra vadinamas Išrinktuoju (Izaijo 42:1), nes Jo tauta yra išrinkta Jame (Ef. 1:4). Tai

pabrėžiama taip pat septynis kartus. Pirma, „...vedant daugybę vaikų į garbę...“ (10 eil.). Antra, Jis yra jų

išgelbėjimo Vadovas (10 eil.). Trečia, jie yra pašventinti, atskirti (11 eil.). Ketvirta, „...vidury surinkimo...“

(12 eil.). Penkta, „...vaikai, kuriuos man davė Dievas.“ (13 eil.). Šešta, Jam rūpėjo ne Adomo, o Abraomo,

išrinktosios Dievo tautos tėvo, palikuonys (16 eil.). Septinta, „...permaldautų už tautos nuodėmes.“ (17 eil.).

Jei skaitytojas sugrįš į 9 ir 10 skyrius, suras, kad mes atkreipėme dėmesį į 12 skirtingų priežasčių, įtvirtintų

apaštalo Hebr. 2:9-16, atskleidžiančių. kodėl Kristus turėjo tapti Žmogumi ir mirti. Dabar mūsų nagrinėjamose

eilutėse surandame dar dvi priežastis. Gelbėtojo įsikūnijimas ir mirtis buvo neišvengiami, jei Jis turėjo tapti

gailestingu ir ištikimu vyriausiuoju Kunigu (17 eil.) ir padėti tiems, kurie yra gundomi (18 eil.). Taigi

prieštaraujančiam judėjui yra pateikiama 14 nenuginčijamų atsakymų. Šios dvi mūsų nagrinėjamos eilutės yra

pilnos svarbių pamokymų ir jų aiškinimas galėtų užimti daug daugiau puslapių negu aš parašiau. Jos kalba

apie tokias gilias temas, kaip Kristaus įsikūnijimas, Jo kunigystė, Jo atperkamoji auka, Jo gundymas, Jo

pagalba mums. Tai yra nuostabios temos ir Šventoji Dvasia tepadeda mums jų nagrinėjime.

„Todėl Jis turėjo visu kuo tapti panašus į brolius, kad būtų gailestingas ir ištikimas Dievui vyriausiasis

Kunigas ir permaldautų už tautos nuodėmes.“ (Hebr. 2:17). Čia Šventoji Dvasia aiškiai parodo, kad Dievo

Sūnus turėjo įsikūnyti ir atiduoti savo gyvybę už tautą, jei norėjo tapti vyriausiuoju Kunigu. Kadangi apie

Kristaus kunigystę kalbėsime paskutiniuose laiško skyriuose, dabar pažiūrėkime tik į tai, ko moko šios dvi

eilutės. Žodis „todėl“ reiškia daromą išvadą iš to, kas buvo pasakyta anksčiau. Čia graikų kalboje yra kitas

žodis negu Hebr. 2:10. Ten kalbama apie Tėvą, o čia – apie Sūnų. Čia kalbama apie būtinybę paklusti Dievo

nustatytai tvarkai, pagal kurią Jis turėjo atpirkti nusidėjėlius ir patenkinti dievišką teisingumą (taip turėjo

išsipildyti Raštai: „Parašyta, kad Kristus kentės ir trečią dieną prisikels iš numirusiųjų.“ (Luko 24:46)). „Jis

turėjo visu kuo tapti panašus į brolius“ (17 eil.) sutinka su „...visi kyla iš vieno“ (11 eil.) ir „Jis lygiomis juos

prisiėmė“ (14 eil.). Šios vietos aiškiai parodo Kristaus žmogišką prigimtį: Jis buvo Žmogus, panašus į mus.

Žodžius „Todėl Jis turėjo visu kuo tapti panašus į brolius...“ neturime suprasti absoliučiai. Kai aš sakau,

kad daugelyje Šv.Rašto vietų žodis „visi“ (pvz. Jono 12:32; 1Tim. 2:4,6 ir kt.) nereiškia visos žmonijos be

išimties, kai kurie žmonės galvoja, kad aš aiškinu Bibliją savaip. Tačiau ką jie pasakys apie tokias eilutes kaip

Hebr. 2:17? Ar „visu kuo panašus į savo brolius“ reiškia, kad „visu kuo“ be jokios išimties? Ar Jis tapo panašus

į mus ir mūsų prigimties sugedime? Ar Jis kentėjo fizines ligas, kaip kenčiame mes? Aišku, kad ne. Kaip tai

žinome? Iš kitų Biblijos vietų. Šv.Raštas turi būti lyginamas su Šv.Raštu, jei mes norime teisingai suprasti

kiekvieną jo eilutę ir išsireiškimą. Čia esantis graikiškas žodis (κατα παντα) yra sutinkamas ir Hebr. 4:15: „Juk

mes turime ne tokį vyriausiajį Kunigą, kuris negalėtų atjausti mūsų silpnybių, bet kaip ir mes visaip (arba

viskuo) gundytą, tačiau nenusidėjusį.“. Taigi ši vieta paaiškina mums pirmąją. Taip Šventoji Dvasia parodo,

kad „visu kuo“ nereiškiai absoliučiai viskuo. Tuomet ką reiškia „visu kuo“? Visu tuo, ko Šv.Raštas neišskiria

arba neatmeta. Kai žmonės žiūrėjo į Jėzų Kristų, Jo išorėje jie nematė nieko, kas kalbėtų apie Jo

antgamtiškumą, šlovingumą, laisvę nuo žemiško silpnumo ar priklausomybės. Jis nepasirodė visoje savo

šlovėje ir galioje. Jis neatėjo toje šlovėje ir galioje, kurią turėjo Adomas iki kritimo. Jis tapo panašus į mus

savo kūnu, nes jautė alkį, troškulį ir nuovargį. Jo protas, kaip ir mūsų, turėjo būti lavinamas, nes parašyta, kad

Jis augo išmintimi. Jis turėjo tokius pačius jausmus kaip mes, nes Jis mylėjo, stebėjosi žmonių netikėjimu,

kartais džiaugėsi, o kartais pasipiktindavo, degdavo uolumu arba liūdėdavo. O kartais, žvelgiant į tai, kas Jo

laukia, Jį apimdavo įvairūs jausmai. Jis nebuvo tik žmogumi, kuris gyvena kūne. „Jis buvo žmogus kūne,

sieloje ir dvasioje. Jis gyveno tikėjimu, Jis skaitė Šv.Raštą savo pačio nukreipimui ir įkvėpimui, Jis meldėsi

naktimis ypač, jei laukė kažkokie svarbūs sprendimai (pvz. apaštalų išrinkimas). Jis liūdėjo, matydamas

nebylį; verkė prie Lozoriaus kapo. Jis matė velnio ir mirties galią. Jo maldas lydėjo šauksmai ir ašaros. Jo siela

buvo labai nuliūdusi.“ (A.Saphir). Taigi Dievo Sūnus tapo panašiu į savo brolius savo žmogiška dvasia, siela

ir kūnu. Jis nuo pat vaikystės iki brandos gyveno kaip paprastas žmogus, perėjo visus žmogiškus patyrimus,

išskyrus nuodėmę ir ligas.

„...kad būtų gailestingas ir ištikimas Dievui vyriausiasis Kunigas ir permaldautų už tautos nuodėmes.“

(Hebr. 2:17). Dievo Sūnus tapo Žmogaus Sūnumi, kad būtų vyriausiuoju Kunigu. Tai buvo absoliuti būtinybė.

Pirmiausia dėl begalinio skirtumo tarp Dievo ir žmonių. Jis gyvena neprieinamoje šviesoje ir didybėje (1Tim.

6:16), o mes esame dulkės ir pelenai (Prad. 18:27). Antra, dėl skirtingos Dievo ir žmogaus prigimties. Jis yra

absoliučiai šventas ir tyras, o mes suteršti ir nedori. Trečia, dėl priešiškumo tarp Dievo ir žmogaus (Rom. 5:10;

Kol. 1:21). Taigi akivaizdu, kad žmogus negali tiesiogiai, be jokio kunigo, ateiti pas Dievą; ir nėra tinkamo

kunigo tarp žmogaus ir Dievo, išskyrus Jėzų Kristų, Dievą Žmogų. Jis buvo paskirtas Tarpininku tarp Dievo

ir žmonių (1Tim. 2:5-6).

Kadangi Viešpaties Jėzaus sąjunga tarp dviejų prigimčių yra tobula, Jis yra gailestingas ir ištikimas

vyriausiasis Kunigas. Gailestingas žmonėms, ištikimas Dievui. Gailestingas reiškia užjaučiantis, visada

pasiruošęs padėti, palankus, guodžiantis. Po to, kai Kristus patyrė tuos pačius kentėjimus, kuriuos patiria

žmonės, Jis gali užjausti kenčiančius. Jis nėra kaip angelas, kuris nežino, kas yra skausmas. Jis yra Žmogus ir

Jo jausmai nepasikeitė po išaukštinimo danguje. Ta pati žmogiška širdis plaka krūtinėje To, kuris sėdi Tėvo

dešinėje ir kuris verkė dėl Jeruzalės. Jis yra ištikimas, o tai reiškia, kad Jo gailestingumą valdo Jo šventumas;

Jo jausmai neperžengia Dievo tiesos reikalavimų. Tarp Viešpaties Jėzaus paklusnumo Dievo reikalavimams

ir Jo tarnavimo mūsų silpnumui yra tobula pusiausvyra.

„...ir permaldautų už tautos nuodėmes.“ (Hebr. 2:17). Gaila, kad kai kurie vertėjai šią vietą išvertė

netiksliai. Teisingas vertimas yra toks: „ir permaldautų už tautos nuodėmes.“ Graikiškame tekste čia yra žodis

„ιλασκεσθαι“, kuris yra žodžio, esančio 1Jono 2:2 ir 1Jono 4:10, veiksmažodinė forma. Žodis, reiškiantis

sutaikinimą yra „καταλλαξαντος“, ir jį mes sutinkame 2Kor. 5:18,19 bei Rom. 5:11; nors čia (Rom. 5:11) jis

yra neteisingai išverstas kaip „atpirkimas“. Skirtumas tarp šių dviejų terminų yra gyvybiškai svarbus, nors

šiandien jis menkai suprantamas. Sutaikinimas yra vienas iš permaldavimo vaisių. Sutaikinimas yra tarp mūsų

ir Dievo, o permaldavimas yra tik Dievui. Permaldavimas reiškė teisingos ir šventos Dievo rūstybės

nuraminimą. Sutaikinimas yra taika, kurią atperkanti Kristaus auka atnešė.

„...ir permaldautų už tautos nuodėmes.“ Čia yra pati stipriausia apaštalo argumento dalis. Čia yra

galutinis jo atsakymas prieštaraujantiems judėjams. Permaldavimas už Dievo išrinktųjų nuodėmes buvo

neįmanomas be Sūnaus tapimo Žmogumi. Tik tada, kai Jis tapo viskuo panašus į tuos, kurie Aukščiausiojo

nutarimu buvo išrinkti dar prieš pasaulio sukūrimą, kad nuvestų juos į šlovę; tik tada, kai Jis prisiėmė jų kraują

ir kūną ir tapo panašiu į savo brolius, Jis galėjo būti Atpirkėju vaikų, kuriuos Jam davė Dievas. Pagal Šv.Raštą

išpirkėjas pirmiausia turi priklausyti tai pačiai giminei, kuriai priklauso ir išperkamasis. „Jei nuskurdęs tavo

brolis parduotų nuosavybės dalį, jo giminaitis gali jį išpirkti.“ (Kunigų 25:25). Išpirkėjas turėjo būti giminaitis.

Tai aiškiai matome Rutos knygoje (žr. Rutos 2:20; 3:12,14; 4:1,4,6). Nei gailestingumas, nei meilė, nei galia

neturėjo jokios teisės išpirkti, jei nebuvo giminystės ryšių.

„...kad permaldautų už tautos nuodėmes.“ Šie žodžiai savo konteksto šviesoje yra vieni svarbiausių

visame Šv.Rašte apie atpirkimo temą. Jie kalba apie absoliutų Dievo teisumą atpirkime. Daugelio žmonių

proto gilumoje slepiasi įtarimas, kad nors Sūnaus atidavimas mirčiai už nusidėjėlius buvo nuostabus malonės

ir neįtikėtinos Dievo meilės veiksmas, vis dėlto tai nebuvo teisingas veiksmas. Ar iš tiesų buvo teisinga, kad

nekaltas asmuo kentėtų už kaltuosius? Ar Tas, kuris taip tobulai pagerbė Dievą, laikydamasis viso Jo Įstatymo,

turėjo ketėnti tokią baisią bausmę?

Nuodėmė turi būti nubausta. Šventas Dievas negalėjo nekreipti dėmesio į mūsų maištą. Taigi, jei mes

norime išvengti to, ko yra vertos mūsų nuodėmės, turi kažkas be nuodėmės sumokėti už jas. Bet ar krikščionis

skaitytojas nesutiks, kad geriau visus mus pasmerkti į ugnies ežerą negu neteisingai elgtis su savo mylimu

Sūnumi? Argi mūsų išgelbėjimas nebuvo pasiektas baisia kaina ir mestas šešėlis ant švento Dievo vardo?

Būtent prie tokios išvados veda daugelis teologinių išvedžiojimų, bet tik ne Šv.Raštas. Vis dėlto sąžiningai

užduokime klausimą: Ar Dievas, tik per nekalto Sūnaus permaldavimą, galėjo užtikrinti savo tautos

išgelbėjimą? Šioje vietoje daug pamokslininkų parodė savo uolumą ne pagal pažinimą (Rom. 10:2). Jie,

vedami gerų, bet kūniškų motyvų sumenkino Dievo paslaptis ir Jo šventą bei su niekuo nepalyginamą tiesą

nužemino iki žemiškų dalykų. Jie bandė aiškinti dieviškas paslaptis, lygindami jas su dalykais, kurie

pasiekiami mūsų žmogiškiems jausmams. Dievas pasakė: „Bet sielinis žmogus nepriima to, kas yra iš Dievo

Dvasios, nes jam tai kvailystė; ir negali suprasti, nes tai dvasiškai vertinama.“ (1Kor. 2:14). Kodėl netikima

Jo žodžiu? Neįmanoma mokyti lavono, o sielinis žmogus yra miręs nuodėmėse. Jei Dievo žodis nesuteikia

jam gyvenimo ir šviesos, jokie mūsų žodžiai nepadės jam. O palikti Šv.Raštą ir remtis mūsų pavyzdžiais yra

labai neatsargu ir netgi labai blogai. Kai pamokslininkas bando supaprastinti Trejybės Asmenų paslaptį ir

paaiškinti ją, remdamasis žemiškais pavyzdžiais, jis tik parodo savo kvailumą ir nepadeda niekam. Taip

atsitiko ir su šventa atpirkimo paslaptimi. Geri žmonės nedvejodami pasitelkė senus ir naujus istorijos

pavyzdžius apie tai, kaip nekaltieji bandė prisiimti kaltųjų vietą. Liūdna stėbėti tokį nedorą Dievo dalykų

sumenkinimą, bet dar liūdniau žiūrėti į tuos visus pačio didžiausio visatos įvykio iškraipymus. Nekaltas

žmogus, prisiėmęs kaltojo bausmę, gali išpildyti žmogiškos valdžios reikalavimus, tačiau toks susitarimas

niekada nepatenkins dieviškos valdžios teisingumo reikalavimų. Dievo teisingumo tobulumas yra toks, kad nė

vienas nekaltas asmuo niekada nenukentėjo nuo jo; ir nė vienas kaltasis niekada nepabėgo nuo jo. Ir Dievo

Sūnaus atpirkimas nebuvo jokia išimtis šiai taisyklei.

Kai mes suvoksime, kad permaldavimas remiasi į Kristaus vienybę su Jo tauta; vienybę, kuri kyla iš to,

kad Jis prisiėmė jų kūną ir kraują, Dievo teisumas bus apvalytas nuo daugelio pamokslininkų nedorų

palyginimų šmeižto. Permaldavimas Dievui buvo atliktas ne kažkokio svetimojo ar artimo draugo, kuriam

buvo uždėta tai, ko buvo verti kiti. Jis buvo atliktas pačios Galvos, kuri buvo atsakinga už jos dvasinio kūno

narių veiksmus; kaip ir nariai tapo kaltais per jų kūniškos galvos – Adomo - veiksmą: „...vieno žmogaus

nusikaltimas visiems žmonėms užtraukė teismą ir pasmerkimą...“ (Rom. 5:18). Galbūt čia būtų tinkama

prisiminti tai, kad tikriausiai Apvaizdos patvarkymu aukščiausia bausmė buvo galvos nukirtimas Prancūzijoje,

virvės užkabinimas ant kaklo ir pakorimas Anglijoje ar nunuodijimas duojomis kai kuriose JAV valstijose.

Taigi galva yra atsakinga už kojas, kurios skuba pralieti kraują, ir už rankas, kurios pakyla žudyti.

Koks garbingas bebūtų mūsų atstovas ir kiek savanoriškai jis benusižemintų, mūsų atpirkimas būtų

neįmanomas, jei jis iš tiesų netaptų viena su mumis. Kristus, norėdamas išgelbėti savo Bažnyčią ir apvalyti ją

nuo nuodėmių, turėjo taip susijungti su ja, kad jos nuodėmės taptų Jo nuodėmėmis ir Jo kentėjimai bei mirtis

taptų jos kentėjimais ir mirtimi. Trumpiau sakant, sąjunga tarp Dievo Sūnaus ir Jo tautos, ir jos su Juo, turėjo

būti tokia tikra ir artima kaip Adomo ir jo palikuonių, kurie visi nusidėjo ir mirė jame. Taigi Jėzus Kristus,

atėjus laikų pilnatvei, prisiėmė jų kūną ir kraują, iškentėjo už jų nuodėmes savo kūne ant kryžiaus, kad jie,

mirę nuodėmei, gyventų teisumui, būdami išgydyti Jo žaizdomis. Todėl nėra jokio žmogiško palyginimo, kuris

galėtų iliustruoti mūsų nuodėmių prisiėmimą ir atperkančiąją Kristaus mirtį. Bet koks bandymas tai padaryti

ne tik aptemdo patarimą neprotingais žodžiais (plg. Jobo 38:2), bet ir apkaltina nedoru pasipūtimu. Tikriausiai

ne vienas iš mūsų čia turime verkti ir sakyti: „Tėve, atleisk man, aš nežinojau ką darau“.

Taigi Dievo išrinktųjų išgelbėjimas tokia žodžiais neapsakoma kaina ne tik nemetė jokio šešėlio ant

Viešpaties vardo, bet tik dar labiau išaukštino nuostabų Jo teisumą: kadangi nuodėmė buvo uždėta ant Jo

Sūnaus, Dievas nepagailėjo nė Jo (Rom. 8:32). Jis nebuvo „nekalta auka“, prieš kurią Dievas pakėlė savo

kardą. Dieviško teisingumo kardas krito ant To, kuris laisvanoriškai sutiko būti priskirtas prie nusikaltėlių;

kuris ne tik prisiėmė jų vietą, bet ir tapo viena su jais. Jei Viešpats Jėzus iš tiesų nebūtų prisiėmęs mūsų

nuodėmių, Jis negalėtų būti Dievo bausmės objektu. Dievo teisingumas priskiriant mūsų nuodėmes į Gelbėtojo

sąskaitą rėmėsi į Jo sąjunga su Jo tauta. Apie tai kalba ir visas kontekstas. „Juk šventintojas ir šventinamieji -

visi kyla iš vieno (2:11); „Štai Aš ir mano vaikai, kuriuos man davė Dievas.“ (2:13); „Kadangi vaikų kraujas

ir kūnas buvo bendri, tai ir Jis lygiomis juos prisiėmė.“ (2:14); „Todėl Jis viskuo turėjo tapti panašus į

brolius...“ (2:17). Kodėl? Štai kodėl: „kad permaldautų už tautos nuodėmes.“ Dar kartą sakau, kad tai tapo

įmanoma tik dėl Jo sąjungos su ja. Kai Kristus tapo viena su savo tauta, jos kaltė tapo Jo kalte taip, kaip

žmonos skolos tampa vyro skolomis. Tai pripažino pats Kristus: „Užgriuvo mane nesuskaitomos blogybės,

apniko kaltės, nieko daugiau nebematau. Jų yra daugiau nei mano galvos plaukų, todėl netekau drąsos.“ (Psal.

40:12).

„...kad permaldautų už tautos nuodėmes.“ Šios eilutės kontekstas atskeidžia mums Viešpaties Jėzaus

tinkamumą tokiam darbui; darbui, kurio niekas, išskyrus Jį negalėjo atlikti. Pirmiausia, Jis pats buvo Sūnus,

Dievo šlovės spindesys ir tikslus Jo esybės atvaizdas. Jo dieviškumas suteikė tokią beribę vertę Jo darbui.

Antra, Jis buvo morališkai tobulas; Jis mylėjo teisumą ir nekentė nedorumo (Hebr. 1:9), todėl išpildė kiekvieną

Įstatymo reikalavimą. Trečia, Jis tapo viena su savo tauta, todėl „...Tą, kuris nepažino nuodėmės, Jis padarė

nuodėme dėl mūsų, kad mes Jame taptume Dievo teisumu.“

Permaldavimas, kurį atliko Kristus, tobulai patenkino Dievo teisingumą ir šventumą. Todėl tautos

nuodėmės galėjo teisingai būti ištrintos, amžiams panaikintos prieš Dievą. Šis permaldavimo darbas buvo

kunigiškas veiksmas, kaip ankstesnės skyriaus eilutės ir patvirtina.

„...už tautos nuodėmės.“ Čia galime prisiminti Mato 1:21: „Ji pagimdys Sūnų, kuriam tu duosi vardą

Jėzus, nes Jis išgelbės savo tautą iš jos nuodėmių.“, ir: Jono 10:11: „Aš esu gerasis ganytojas. Gerasis ganytojas

guldo savo gyvybę už avis“. Jos aiškiai moko, kad permaldavimas buvo atliktas tik už Dievo išrinktųjų

nuodėmes. „Tautos“ reiškia tą patį, ką ir „išgelbėjimo paveldėtojai“ (Hebr. 1:14), „daugelį vaikų“ (Hebr. 2:10),

„broliai“ (Hebr. 2:12), „Abraomo palikuonys“ (Hebr. 2:16). Tik su jais Kristus tapo viena. „Visi kyla iš vieno“

(Hebr. 2:11) apima tik šventintoją ir šventinamuosius. Jam rūpėjo Abraomo, o ne Adomo palikuonys. Jis yra

ne žmonijos, o Bažnyčios, kuri yra Jo kūnas“ (Ef. 1:22-23), Galva. Visuotinis permaldavimas, kuris didele

dalimi nepasiekia tikslo, yra velnio išmonė, skirta sumenkinti Kristų, kad taip Jis būtų panašus į pralaimėjusį

Gelbėtoją. Permaldavimas už visą pasaulį teoriškai yra pakankamas visam pasauliui, bet tuo pačiu yra ir

visiškai neveiksmingas; tai yra tik įsivaizdavimas, kylantis pilnuose kūniško pasipūtimo protuose. Ypatingas

permaldavimas, atliktas už aiškiai apibrėžtą tautą, kuri jo dėka džiaugsis amžinais palaiminimais, yra būtent

tai, ko moko Dievo žodis.

„Pats iškentėjęs gundymus, Jis gali padėti tiems, kurie yra gundomi.“ (Hebr. 2:18). Tai yra paskutinė

priežastis, kodėl Dievo Sūnus turėjo tapti žmogumi ir mirti. Taip Jis galėjo geriau padėti savo tautai, kuri yra

gundoma. Jis galėjo padėti gundomiems ne todėl, kad Jis buvo paprasčiausiai gundomas. Dievas gali būti

gundomas (Skaičių 14:22), bet ne blogiu (Jok. 1:13). Taigi žmonės gali būti gundomi, bet tai nesukelia jiems

kančių. Tačiau Jis patyrė gundymus, kurie kėlė kančią Jam, todėl gali padėti taip kenčiantiems.

„Pats iškentėjęs gundymus...“ Tema apie Kristaus gundymus yra svarbi dėl neteisingų žmonių

supratimų, kurie sumenkina ypatingą Asmenį. Tikiuosi daugiau apie tai kalbėti, kai nagrinėsime Hebr. 4:15.

Šioje vietoje atkreipsiu dėmesį tik į keletą dalykų. Parašyta, kad Jėzus kentėjo gundymus. Tai aiškiai įrodo,

kad jie buvo realūs, tačiau, ar jie kėlė Jam vidinius konfliktus, ar buvo kažkokia galimybė Jam pasiduoti jiems?

Ne, absoliučiai ne. Jis tapo Žmogumi, turinčiu žmogišką dvasią, sielą ir kūną, todėl turėjo žmogišką valią. Tai

yra akivaizdu. Tačiau net pagalvoti, kad Jo širdyje ar valioje buvo nors menkiausias polinkis pasiduoti

gundymams, jau yra nedorumas. Jo žmogiškumas ne tik buvo be nuodėmės; jis buvo šventas (Luko 1:35). Jo

šventumas atmesdavo nuodėmę taip, kaip vanduo užgesina ugnį. Gundymai ir išbandymai, kuriuos kentėjo

Kristus žemėje, neapsiribojo tik kylančiais iš šėtono, nors ir šie yra įskaityti. Pirma, Kristus kentėjo kūnišką

alkį (Mato 4:1-2). Antra, šventa Jo prigimtis kentėjo vien nuo velnio artumo, todėl Jis sakė: „Eik šalin“ (Mato

4:10). Trečia, farizėjų ir visų kitų žmonių kietumas kėlė Jam liūdesį ir pyktį (Morkaus 3:5). Ketvirta, netgi

mokinių žodžiai žeidė Jį (Mato 16:23). Penkta, labiausiai Jis kentėjo nuo tų išbandymų, kuriuos siuntė Tėvas

(Jono 12:27; Mato 26:38-39; 27:46). Pastebėkime, kaip Luko 22:28: „Jūs ištvėrėte su manimi mano

išbandymuose“ - Gelbėtojas kalba apie savo gyvenimą, kaip apie vieną ištisą išbandymą. Apie tai, kad Jis iš

tiesų labai kentėjo, kalba daugybė psalmių. Tai, kad Jis kentėjo gundomas, apreiškia Jo unikalumą. „Jis

kentėjo, bet niekada nepasidavė pagundymui. Mes nekenčiame, kai pasiduodame gudymui. Kūnui yra malonu

tai, kuo jis yra gundomas. O Jėzus kentėjo, gundomas. Svarbu pastebėti, kad kūnas, pasiduodamas savo

geiduliams, nekenčia. Liūdna, bet tai, kuo jis yra gundomas, patinka jam. Tačiau tuomet, kai dėka Šventosios

Dvasios šviesos ir ištikimybės paklusnumui, dvasia priešinasi priešo puolimui, mes kenčiame. Taip elgėsi

Viešpats ir mes turime taip elgtis.“ (J.N.Darby).

„...Jis gali padėti tiems, kurie yra gundomi.“ Po tokios, kaip skausmų Vyro patirties, Jis gali jausti savo

tautos skausmus, bet mes turime aiškiai suprasti, kad pagalbos reikia ne mūsų kūniškumui, o naujai prigimčiai,

ištikimai širdžiai, kuri nori patikti Dievui. Mums reikia pagalbos prieš kūniškumą, kad mes galėtume marinti

savo kūno narius čia, žemėje. Mes dar negavome pažadėto paveldėjimo, mes vis dar esame dykumoje, kurioje

nėra jokio dvasinio maisto. Mes gyvename pasaulyje, kuriame viskas priešinasi tikrajam pamaldumui. Mes

dar turime bėgti mums paskirtose lenktynėse, dar kovoti gerą tikėjimo kovą, todėl mums reikia pagalbos

kiekvieną dieną. Graikiškas žodis, kuris yra verčiamas į „gali“, reiškia ne tik tinkamumą, bet ir norą. Kristus

yra pasiruošęs padėti savo tautai. Jei mes negauname pagalbos, tai tik todėl, kad neprašome jos. Graikiškas

žodis, verčiamas į „padėti“, yra labai kategoriškas ir reiškiantis veikti pagal kito šauksmą, kaip tėvas bėga

padėti vos išgirdęs sūnaus pagalbos šauksmą. Kristus nori ir gali padėti mums taip, kaip padėjo skęstančiam

Petrui (Mato 14:30-31). Petras išsigando ir šaukė: „Viešpatie, gelbėk mane“. Toliau skaitome: „Tuojau ištiesęs

ranką, Jėzus sugriebė jį...“. Vienąkart Viešpats Jėzus klausė mokinių: „Ar tikite, kad Aš galiu tai padaryti?“

(Mato 9:28). Jis niekada nelieka abejingas savo tautos tikėjimui. Dievas klausė Abraomo: „Ar yra kas nors

Viešpačiui neįmanoma?“ (Prad. 18:14), Mozės: „Argi Viešpaties ranka sutrumpėjo?“ (Skaičių 11:23) ir

Jeremijo: „Ar yra man kas nors per sunku?“ (Jer. 32:27). Taigi Jis vis dar klausia: „Ar tikite, kad Aš galiu tai

padaryti?“.

„...Jis gali padėti tiems, kurie yra gyundomi.“ Prisiminkime, kad Jis yra Dievas - Žmogus. Prisiminkime

patyrimus, kuriuos Jis pergyveno. Jis taip pat buvo bandomas; Jis taip pat buvo gundomas nepasitikėti,

nusivilti, sunaikinti save. Taip, Jis buvo visaip gundomas, bet nenusidėjo. Prisiminkime Jo padėtį dabar, Jis

sėdi Tėvo dešinėje aukštybėse. Žinoti, kad Jis nori ir gali padėti mums mūsų kentėjimuose ir nelaimėse, yra

didelis palaiminimas.

Toks yra mūsų Gelbėtojas. Jis yra visagalis Dievas, bet kartu ir jautrus Žmogus. Jis yra aukščiau už mus

savo prigimtyje ir šlovėje tiek, kiek dangus yra aukščiau už žemę, bet Jis gali padėti mums mūsų silpnumuose.

Jis yra visatos Kūrėjas, bet, tapęs Žmogumi, gyveno tokį patį kaip mes gyvenimą, iškentėjo tuos pačius

išbandymus ir kentėjo daug labiau negu mes. Kas gali būti tinkamesniu vyriausiuoju Kunigu už Jį? Jis gali

pasirūpinti visais mūsų poreikiais. Kaip nuostabiai apsireiškia Dievo išmintis ir malonė savo Sūnaus

paskyrime kuriam laikui tapti mažesniu už angelus! Tegul skaitant šiuos pirmuosius laiško Hebrajams skyrius,

mūsų meilė Viešpačiui vis labiau auga ir garbinimas gilėja.

12 skyrius

Kristaus pranašumas prieš Mozę I (Hebr. 3:1-6)

Dabar mes pereiname prie trečiosios laiško dalies, kuri tęsiasi iki Hebr. 4:6. Pirmoje dalyje, kuri apima

tris pirmąsias pirmojo skyriaus eilutes, kalbama apie Kristaus pranašumą prieš pranašus. Antroje dalyje, nuo

Hebr. 1:4 iki antrojo skyriaus pabaigos, įtvirtinamas Kristaus pranašumas prieš angelus. O dabar apaštalas

pradeda mokyti apie Kristaus pranašumą prieš Mozę. „Šią dalį trumpai galima apibūdinti taip: Viešpats Jėzus

Kristus, naujosios Sandoros Tarpininkas, yra daug pranašesnis už Mozę, senosios Sandoros tarpininką, nes

Jėzus yra Dievo Sūnus ir namų Viešpats, o Mozė buvo tik Dievo tarnas, ištikimai tarnavęs namuose. Iš tokio

mokymo kyla raginimas neužkietinti savo širdžių, nes negalėsime įeiti į poilsį, kurio įvaizdis buvo pažadėtoji

žemė.“ (Saphir).

Mozė yra vertas didžiausio mūsų dėmesio iš visų Senojo Testamento Dievo žmonių. Jei prisiminsime jo

ypatingą kūdikystę ir vaikystę, savęs atsižadėjimą (Hebr. 11:23-26), ištikimybę Dievo pašaukimui,

pasišventimą Izraeliui, jo garbingas privilegijas (Išėjimo 31:18) ir ypatingas pergales, sunkiai surasime tiek

pasaulietinėje, tiek religinėje istorijoje kitą tokį personažą, kuris taip sėkmingai ir ištikimai įvykdytų įsakymus

ir kurio gyvenimas būtų toks įdomus bei pilnas pamokymų. Mozės istorija yra ypatinga nuo pradžios iki galo.

Apvaizdos ranka lydėjo jį nuo kūdikystės iki pat mirties. Mozės gyvenimas buvo pilnas tokių patyrimų, kokių

joks kitas mirtingasis niekada nepatyrė. Tokios Dievo suteiktos garbės neturėjo joks kitas žmogus. Pati

ypatingiausia Dievo elgesio su Izraeliu istorijos dalis yra neatsiejama nuo Mozės. Jo bendrystė su Viešpačiu

buvo ypatinga ir nepakartojama. Jis buvo ir pranašas, ir kunigas, ir karalius. Per jį buvo įtvirtintas kunigų

(levitų) tarnavimas. Per jį buvo pastatyta Palapinė. Štai kodėl judėjai taip gerbė žmogų, turėjusį ypatingą Dievo

palankumą (Jono 9:28-29). Vis dėlto, koks ypatingas bebūtų Mozė, Šventoji Dvasia šioje trečioje laiško

Hebrajams dalyje nukreipia mūsų žvilgsnius į Tą, kuris yra pranašesnis už jį, kaip dangus aukščiau už žemę.

Pirma, Kristus buvo nepalyginamai pranašesnis už Mozę savo asmeniu, t.y. Mozė buvo Dievo žmogus, o

Kristus pats Dievas. Mozė buvo kritusio Adomo palikuonis, pradėtas nuodėmėje ir suformuotas nedorume. O

Kristus buvo be nuodėmės, tyras ir šventas. Antra, Kristus buvo nepalyginamai pranašesnis už Mozę savo

tarnavimu. Mozė buvo pranašas, per kurį Dievas kalbėjo. O Kristus buvo pati Tiesa, tobulai apreiškianti Dievo

mintis, valią ir širdį. Mozė vykdė kunigo pareigas (Išėjimo 24:6; 32:11), o Kristus yra vyriausiasis Kunigas.

Mozė buvo Ješurūno karalius (P.Įst. 33:5), o Kristus yra karalių Karalius. Trečia, Kristus buvo nepalyginamai

pranašesnis už Mozę savo atliktu darbu. Mozė išlaisvino Izraelį iš Egipto, o Kristus gelbsti savo tautą iš

amžinosios ugnies. Mozė pastatė žemišką Palapinę, o Kristus ruošia mums vietą aukštybėse. Mozė vedė Izraelį

per dykumą, bet neįvedė į Kanaano žemę, o Kristus nuves daugelį vaikų į šlovę. Te Šventoji Dvasia vis labiau

ir labiau apreiškia mūsų širdims ypatingą Gelbėtojo garbę ir grožį.

„Todėl, šventieji broliai, dangiškojo pašaukimo dalininkai, įsižiūrėkite į mūsų išpažinimo Apaštalą ir

vyriausiąjį Kunigą Jėzų Kristų.“ (Hebr. 3:1). Šioje eilutėje mes turime atkreipti dėmesį į tris dalykus: į

raginimą: apaštalas ragina įsižiūrėti į Kristų; į asmenis, kuriems skirtas raginimas: „Šventieji broliai, dangiško

pašaukimo dalininkai“; į Kristaus titulus: „Mūsų išpažinimo Apaštalą ir vyriausiąjį Kunigą.“. Žodis „todėl“

sujungia du pirmuosius skyrius su dviem sekančiais skyriais. Ši eilutė parodo mums, ką mes turime daryti po

to, kas buvo pasakyta ankstesniuose skyriuose, t.y. mes turime įsižiūrėti į Kristų, kad mūsų širdys būtų tvirtos

Jame. Taip pat ši eilutė padeda pamatą po jos sekantiems įspėjimams: jei mes būsime paklusnūs, tuomet

apsisaugosime nuo to blogio, kuris ištiko Izraelį, t.y. nuo širdies užkietėjimo, skausmo ir neįėjimo į poilsį.

Apaštalas ragina: „Todėl (...) įsižiūrėkite į mūsų išpažinimo Apaštalą ir vyriausiąjį Kunigą.“ Čia kyla

trys klausimai: ką reiškia „įsižiūrėti“?; kodėl mes turime įsižiūrėti?; į ką turime įsižiūrėti?. Naujajame

Testamente yra mažiausiai vienuolika graikiškų žodžių, kurie yra verčiami kaip „įsižiūrėti.“ Žodis, kurį

Šventoji Dvasia vartoja Hebr. 3:1 reiškia apgalvoti viską taip atidžiai, kad galiausiai pažinti viską iš esmės. Jį

vartojo ir mūsų Viešpats, sakydamas: „Įsižiūrėkite į varnus (...), įsižiūrėkite į lauko lelijas“ (Luko 12:24,27),

ir Petras sakė: „Atidžiai įsižiūrėjęs...“ (Apd. 11:6). Jį sutinkame ir Mato 7:3; Rom. 4:19; Hebr. 10:24. Apd.

7:31 jis yra verčiamas kaip „geriau įsižiūrėti“, o Luko 20:23 „įžvelgęs“. Trumpiau sakant, šioje vietoje esantis

graikiškas žodis reiškia labai atidžiai ir rimtai apmąstyti. Taigi apaštalas ragina labai atidžiai ir rimtai apmąstyti

Kristaus didybę, valdžią ir garbę; ir mes turime paklusti jo raginimui, kad nepraplauktume pro šalį (Hebr. 2:1).

Kita vertus, atidus įsižiūrėjimas į tam tikrus dalykus padeda protui geriau suprasti juos, atminčiai geriau

įsiminti, širdžiai būti giliau paliestai. Įsižiūrėti į Kristų reiškia ne žvilgtelėti į Jį, ne trumpam nukreipti savo

mintis į Jį, o visa savo širdimi rūpintis Juo. „Laikyk mane kaip antspaudą prie savo širdies...“ (G.giesmė 8:6)

- būtent tam Viešpats šaukia mus. Čia yra priežastis, kodėl mes tiek mažai žinome apie Jį, kodėl taip silpnai

mylime Jį ir kodėl taip menkai pasitikime Juo. Šventosios Dvasios raginimas įsižiūrėti į Kristų prasideda

žodeliu „todėl“, tai reiškia, kad Ji čia daro išvadą iš to, kas buvo pasakyta anksčiau. Kristus yra Tas, kuriame

Dievybė apsireiškė tobulai; Jis yra Dievo šlovės atspindys bei tikslus Jo esybės atvaizdas; Jis paveldėjo daug

nuostabesnį vardą už angelus; Jis tapo visu kuo panašus į tuos, kurių atėjo atpirkti; Jis buvo permaldavimo

auka už tautos nuodėmes; Jis dabar sėdi aukštybėse Visagalio dešinėje ir yra ištikimas bei gailestingas

Kunigas; Jis buvo gundomas ir dabar gali padėti gundomiems, todėl Jis yra be galo vertas mūsų įsižiūrėjimo

ir garbinimo. Žodelis „todėl“ taip pat yra nuoroda į tai, kas dar bus kalbama, t.y. Kristus yra vertas didesnės

garbės negu Mozė, todėl įsižiūrėkite į Jį.

Šioje vietoje Šventoji Dvasia nori atkreipti mūsų dėmesį į du Kristaus titulus. Pirma, Jis yra Apaštalas.

Tai turi sąsajas su Kristaus pranašišku tarnavimu. Apaštalo tarnavimas buvo pats aukščiausias tarnavimas

Naujajame Testamente. Apaštalystė buvo pats garbingiausias tarnavimas bažnyčioje (Ef. 4:11). Taip Kristaus

pranašiško tarnavimo didybė tampa dar ypatingesne. „Apaštalas“ reiškia „Dievo pasiųstasis“; jam yra

suteikiama Dievo ambasadoriaus valdžia. Evangelijoje pagal Joną apie Kristų dažnai sakoma, kad Jis yra

Pasiųstasis (Jono 3:34; 5:36 ir kt.). Pagrindinis Kristaus kaip Pranašo, Apaštalo ir Dievo žodžio Tarno tikslas

buvo apreikšti savo Tėvo valią žmonėms. Jis darė tai pats (Jono 8:26 ir kt.) ir siuntė savo mokinius: „Kaip

mane siuntė Tėvas, taip ir Aš jus siunčiu.“ (Jono 20:21). Kristus yra daugiau negu apaštalas, Jis yra Apaštalas,

būtent todėl šiame laiške nėra minimas nė vienas kitas (netgi Paulius) apaštalas. Jo šlovė uždengia visus kitus.

Jis buvo pirmasis Apaštalas, kuris paskyrė kitus dvylika. Jo apaštališka tarnystė siekė daug toliau negu jų.

Petras buvo apaštalas apipjaustytiems, Paulius - pagonims, o Kristus skelbė ir tiems, kurie yra arti, ir tiems,

kurie yra toli (Ef. 2:17). Jis buvo pateptas Šventąja Dvasia daug gausiau negu kiti (Jono 3:34). Jis ne tik nešė

žinią, Jis pats buvo Žinia: Jis buvo Tiesa. Darbai, kuriuos Jis darė (apaštalo ženklai - 2Kor. 12:12) buvo daug

didesni ir jų buvo daug daugiau negu kitų apaštalų. Kristus yra Apaštalas, Jis visuose dalykuose turi

pirmenybę, todėl mes turime ypatingai Jo klausyti (Mato 17:5; P.Įst. 18:15,18). Toliau mes esame raginami

įsižiūrėti į Kristų kaip mūsų išpažinimo vyriausiąjį Kunigą. Kadangi apie Kristaus kunigystę plačiai kalbėsime

kituose skyriuose, dabar tik trumpai pažvelgsime į tai. Kaip jau sakėme, Viešpats Jėzus yra gailestingas ir

ištikimas Dievui vyriausiasis Kunigas (Hebr. 2:17). Tai yra pagrindiniai bruožai, atskiriantys Jo kunigišką

tarnavimą nuo apaštališko. Kaip Apaštalas, Kristus yra Dievo atstovas tautai, o kaip Kunigas, Jis yra jos

atstovas Dievui; kaip Apaštalas ,Jis perduoda Dievo žinią mums, o kaip vyriausiasis Kunigas, užtaria mus

prieš Jį. Abu šie tarnavimai susijungia Jono 13:3: „...Jis išėjo iš Dievo ir eina pas Dievą.“ Jis užpildo visą

tuštumą tarp mūsų ir Dievo. Kaip Apaštalas, Jis yra arti mūsų, o kaip Kunigas - arti Dievo.

„Mūsų išpažinimo“. Čia esantis graikiškas žodis reiškia „sutikimą, pritarimą“. Naujajame Testamente

jis yra vartojamas kalbant apie kažko išpažinimą (1Tim. 6:12,13) ir tikėjimo, kurį išpažįsta krikščionys,

įtvirtinimą (Hebr. 4:14). Čia kalbama apie mūsų veiksmą, t.y. mes pripažįstame, kad Kristus yra Apaštalas ir

vyriausiasis Kunigas arba mūsų tikėjimo, kurį išpažįstame, Objektas. Krikčionys nesigėdija Jo, nes Jis

nesigėdija jų. Kristaus apaštalystė ir kunigystė yra ypatingos mūsų tikėjimo temos, nes visos krikščionybės

centras yra Kristaus asmuo. Išpažinimas yra tikėjimo veiksmas (Hebr. 10:23; Hebr. 11:13; 13:15).

Dabar pažiūrėkime į žmones, kuriems yra skirtas šis raginimas. Jie yra vadinami šventais broliais,

dangiškojo pašaukimo dalininkais. Šie hebrajai buvo vadinami broliais, nes priklausė dvasinei Dievo šeimai.

„Akivaizdu, kad čia turima galvoje, ką tik pasakyta tiesa, t.y., kad Jėzus, Dievo Sūnus, nesigėdija vadinti jų

broliais (Hebr. 2:11). Čia kalbama apie tuos, kurie per Dievo Dvasią gimė iš naujo ir gali vadinti Dievą Tėvu.

Čia kreipiamasi į tuos, kurie yra Kristuje Jėzuje ir kuriems Dievas suteikė gyvenimą kartu su Juo, nes, kai Jis

prisikėlė, Jis buvo pirmgimis tarp daugelio brolių. Jis vadina juos šventaisiais broliais, nes į šiuos broliškus

santykius remiasi pašventinimas. Šventintojas ir šventinamieji - visi kyla iš vieno.“ (Saphir). Be jokių abejonių

autorius vadina juos šventaisiais broliais ir todėl, kad atskirtų nuo brolių pagal kūną, netikinčių judėjų. Tokiais

žodžiais pagonių apaštalas parodo savo rūpestį ir meilę hebrajams. Jis pripažįsta ir laiko juos broliais. „Šie

žodžiai piešia nuostabų paveikslą krikščionių, išsklaidytų visose žemėje, protuose. Jie skiriasi vieni nuo kitų

savo tautybe, kalba, talentais, charakteriu, auklėjimu, padėtimi, aplinkybėmis, vis dėlto visi jie yra sujungti

nematomu ryšiu, t.y. tikėjimu tiesa, savo pasitikėjimo objektu, meile ir paklusnumu Jam. Taip Kristus Jėzus

yra didelės brolijos, skirtos Jo Tėvo ir jų Tėvo, Jo Dievo ir jų Dievo garbei bei tarnavimui, formuotojas. Ar

jūs priklausote jai? Šis klausimas yra labai svarbus. Atsakydami į jį, atkreipkite dėmesį į Kristaus žodžius:

„Kiekvienas, kuris vykdo mano dangiškojo Tėvo valią, yra mano brolis, sesuo ir motina.“ (Mato 12:50).“

(J.Brown).

„Dangiškojo pašaukimo dalininkai“. Tai dar kartą pabrėžia krikščionybės pranašumą prieš judaizmą,

kuris žinojo tik žemišką pašaukimą ir žemišką paveldėjimą. Pašaukimas, į kurį yra šaukiami krikščionys (Ef.

4:1), yra dangiškas, nes jo šaknys yra danguje. Juk būdai, per kuriuos jis yra atbaigiamas, yra Dvasia ir Žodis,

atėję iš dangaus; ir mes esame dangaus piliečiai (Fil. 3:20), šaukiami amžinam dangui. Taip Šventoji Dvasia

pabrėžia hebrajams jų ypatingas privilegijas. Galiausiai jie yra vadinami šventaisiais broliais ir dangiškojo

pašaukimo dalininkais dėl jų santykių su Kristumi. Kaip galima žemės kirminus vadinti taip? Tik dėl

bendrystės su įsikūnijusiu Sūnumi ir Jo padėtimi. Mes esame dangiškojo pašaukimo dalininkai, nes Jis savo

nuostabiu nusižeminimu tapo mūsų žemiškos padėties dalininku. Tai, ką Jis turi, mes turime; ten, kur Jis yra,

esame ir mes. Jis yra Dievo Šventasis, todėl ir mes esame šventieji. Jis yra išaukštintas virš dangų, todėl mes

esame dangiško pašaukimo dalininkai. Kiek mūsų širdys tai suvoks, tiek mes iš tiesų būsime svetimšaliais ir

piligrimais šioje žemėje. Kur yra mūsų „turtas“ (Kristus), ten bus ir mūsų širdis. Būtent todėl mes esame

raginami įsižiūrėti į Jį.

„...kuris buvo ištikimas Jį paskyrusiam, kaip ir Mozė visuose Jo namuose.“ (Hebr. 3:2). „Kalbėti

judėjams apie Mozę visuomet buvo sunku ir sudėtinga. Pagonims beveik neįmanoma suprasti, kokią pagarbą

ir meilę jaučia judėjai Mozei, Dievo žmogui. Visas religinis jų gyvenimas, visos mintys apie Dievą, visos

apeigos, visos ateities viltys - viskas, kas siejasi su Dievu, siejasi ir su Moze. Mozė buvo jų didysis apaštalas,

Dievo pasiųstas žmogus, senosios Sandoros tarpininkas.“ (Saphir). Taigi atkreipkime dėmesį į tobulą

Šventosios Dvasios išmintį šioje eilutėje. Prieš parodydama Kristaus pranašumą prieš Mozę, Ji pirmiausia

kalba apie abiejų jų panašumus ir primena Dievo tarno ištikimybę.

„...kuris buvo ištikimas Jį paskyrusiam...“. Ištikimybė yra pagrindinis reikalavimas apaštalui arba

ambasadoriui. Ji apima du dalykus: pasitikėjimą ir veikimą pagal jį. „Mūsų Viešpats pasitikėjo Dievu (...) ir

tą pasitikęjimą ištikimai parodė. Jis ieškojo ne savo, o To, kuris Jį siuntė, šlovės. Jis visada sakė, kad Jo

skelbiama žinia yra ne Jo, o Tėvo; kad Jo valia ir žodžiai sutinka su Dievo valia ir žodžiais.“ (J.Owen). Kristus

visada buvo ištikimas Tam, kuris Jį siuntė. Tuo Jis ypatingai rūpinosi nuo savo gyvenimo pradžios iki

pabaigos. Dar būdamas vaikas, Jis sakė: „Aš turiu būti savo Tėvo reikaluose“ (Luko 2:49), ir jau tarnaudamas:

„Aš turiu daryti darbus To, kuris mane siuntė.“ (Jono 9:4). Galiausiai, prieš pat mirtį, Jis meldėsi: „Tėve ne

taip, kaip Aš noriu, bet kaip Tu nori.“ (Mato 26:39).

„...kaip ir Mozė visuose Jo namuose.“ „Raktas į visą šio epizodo prasmę yra žodyje „namuose“. Jei

„namus“ čia suprasime kaip pastatą, tuomet kils sumaištis. „Namai“ čia reiškia šeimą. Žmogaus šeima

dažniausiai gyvena namuose, todėl ji yra vadinama jo namais. Toks šio žodžio vartojimas yra įprastas

Biblijoje. Izraelio namai, Aarono namai, Dovydo namai - šie išsireiškimai yra įprasti kalbant apie Izraelio,

Aarono ir Dovydo palikuonis. Mes taip pat esame įpratę taip kalbėti: Stuart namai, Hannover namai ir pan.

Taigi Dievas paskyrė Mozę vadovauti visai šeimai ir jis buvo ištikimas šiam paskyrimui. Dievas taip pat

paskyrė Jėzų vadovauti visai šeimai ir Jis irgi buvo ištikimas šiam paskyrimui.“ (J.Brown). „Namai yra Dievo

vaikai, kurie per tikėjimą kaip gyvi akmenys yra statomi Kristuje Jėzuje; kurie yra pilni Šventosios Dvasios;

kuriuose kaip šventykloje gyvena Dievas ir kuriuose Jis yra išaukštintas bei Jo šlovė apreikšta. Ši iliustracija

yra labai paprasta ir pamokanti. Mes esame palyginami su akmenimis, su gyvais akmenimis, kurie, kaip

apaštalas rašo laiške Efeziečiams, vis labiau bręsta. Būdas, kuriuo mes esame sujungiami su Viešpačiu

Kristumi, yra tikėjimas. Statytojai atmetė kertinį akmenį (Psal. 118:22), bet mes, žengdami prie Kristaus

(1Petro 2:4,5) per tikėjimą kaip gyvieji akmenys, statydinamės į dvasinius namus. Darydami Įstatymo darbus,

mes bandome statyti, bet nieko nepastatome. O kai atsisakome jų, Šventoji Dvasia per tikėjimą sujungia mus

su Kristumi ir įskiepija į gyvąjį Vynmedį, kuris taip pat yra Pamatas. Mes esame įsišakniję ir įsitvirtinę Jame.

Namai yra vieni ir visi Dievo vaikai per Dvasią yra viena.“ (Saphir).

Šventoji Dvasia, kalbėdama čia apie Mozę, kaip apaštalo įvaizdį, pamini, kad jis buvo ištikimas Dievo

namuose; jis ištikimai vykdė visas savo pareigas žemiškoje šeimoje. Nors asmeniškai jis suklydo savo

tikėjime, bet buvo ištikimas kaip apaštalas. Jis niekada nesulaikė žodžio, kurį Viešpats jam davė, nesvarbu, ar

jis būtų skirtas faraonui, ar Izraeliui. Statydamas Palapinę, jis viską padarė taip, kaip jam buvo parodyta ant

kalno. Sugrįžęs nuo Sinajaus kalno ir pamatęs izraelitus garbinant auksinį veršį, jis neatleido jiems, o įsakė

išžudyti juos (Išėjimo 32:27-28). Visuose dalykuose jis veikė tiksliai pagal Dievo nurodymus (Išėjimo 40:16).

„Juk Jis yra pripažintas vertu didesnės šlovės už Mozę, kaip didesnės pagarbos vertas statytojas už

namą.“ (Hebr. 3:3). Dabar apaštalas pradeda kalbėti apie Kristaus pranašumą prieš Mozę, ir aš noriu dar kartą

atkreipti dėmesį į dangišką išmintį, kuri veda jį. Ankstesnėje eilutėje autorius pripažino Mozės didybę ir čia

jis taip pat sutinka, kad jis yra vertas šlovės arba pagarbos. Tai tuo pačiu parodo, kad Paulius nebuvo judaizmo

priešas, norintis paniekinti jį. Be to, atkreipkime dėmesį, kaip dabar jis, kreipdamas hebrajų akis į Tą, kuris

yra nepalyginamai pranašesnis už Mozę, nekalba apie šio trūkumus - egiptiečio nužudymą (Išėjimo 2 sk.),

lėtumą paklusnume Dievo šaukimui (Išėjimo 3,4 sk.), jo pilną įsiūčio smūgį į uolą (Skaičių 20 sk.) - o pristato

jį per Kristaus tobulumus.

Trečioji eilutė pateikia mums pirmąjį Kristaus pranašumo prieš Mozę įrodymą: Kristus yra Dievo namų

Statytojas. Mozė niekada juo nebuvo. Žodelis „juk“ grąžina mus į pirmąją eilutę ir parodo priežastį, kodėl

hebrajai turi įsižiūrėti į Apaštalą ir jų išpažinimo vyriausiąjį Kunigą, t.y. todėl, kad Jis yra vertas daug didesnės

šlovės už Mozę, apaštalo įvaizdį. „Statytojas yra tarsi šeimos įkūrėjas. Tokia prasmė nėra svetima Šv.Rašte.

Išėjimo 1:21 sakoma: „Kadangi pribuvėjos bijojo Dievo, Jis palaimino jų namus (statė jų namus)“. Tos

dievobaimingos moterys atsisakė paklusti žvėriškam faraono paliepimui žudyti izraelitų kūdikius, todėl Dievas

pasirūpino jų namais, suteikdamas palikuonių. Rutos 4:11 parašyta, kad Rachelė ir Lėja sukūrė Izraelio namus,

o Natanas sakė Dovydui: „...Viešpats sako tau, kad Jis sukurs tau namus.“ (2Sam. 7:11).“ (J.Brown). Tokiu

būdu aprašytas Kristaus pranašumas prieš Mozę yra labai akivaizdus. Mozė buvo ne Izraelio namų statytojas,

o tik jų narys. Mūsų išpažinimo Apaštalas yra ne tik Dievo šeimos Galva (Hebr. 2:10,13 - Jo vaikai), bet ir jos

Statytojas. Ef. 2:10 skaitome: „Mes esame Jo kūrinys, sukurti Kristuje Jėzuje...“. Mozė nepadarė žmonių

Dievo vaikais, o Kristus - taip. Mozė atėjo pas tautą, kuri jau priklausė Viešpačiui per sandorą. O Kristus atėjo

pas tuos, kurie buvo mirę nusikaltimuose ir nuodėmėse, ir sukūrė juos iš naujo. Kadangi šeimos statytojas turi

teisę į pačią didžiausią garbę šeimoje, todėl Kristus yra vertas daug didesnės garbės už Mozę.

„Mat kiekvienas namas kažkieno pastatytas, o viską pastatęs yra Dievas.“ (Hebr. 3:4). Čia Šventoji

Dvasia dar labiau iškelia Kristaus šlovę. Ankstesnėje eilutėje buvo pasakyta, kad statytojas vertas didesnės

garbės už namą. Kadangi Kristus yra šeimos Statytojas, o Mozė tik jos narys, Jis yra vertas didesnės garbės.

Ketvirtoje eilutėje tai įrodoma: pirma, Kristus yra ne tik namų, bet ir visko Statytojas; Kristus yra ne tik Dievo

paskirtas Tarpininkas (2 eil.), bet Jis pats yra Dievas. Argi tuomet Jis nėra vertas žymiai didesnės garbės? „Mat

kiekvienas namas yra kažkieno pastatytas“ (Hebr. 3:4), t.y. žmonės stato namus ir kuria šeimas, bet visko

Statytojas yra Kristus. Jis sukūrė visą visatą (Hebr. 11:3); „Visa atsirado per Jį ir be Jo neatsirado nieko, kas

yra atsiradę.“ (Jono 1:3), „Nes Juo sutverta visa, kas yra danguje ir žemėje, kas regima ir neregima...“ (Kol.

1:16). Taigi Kristus sukūrė Mozę, kaip ir visus Izraelio namus.

„...o viską pastatęs yra Dievas.“ (Hebr. 3:4). Čia Šventoji Dvasia tikslingai naudoja dievišką titulą, nes

darbas, priskirtas Kristui (Dievo šeimos statymas), yra dieviškas darbas. Tuo aiškiai parodoma, kad Kristus

yra žymiai pranašesnis už Mozę. Tuo dar kartą patvirtinima tai, kas buvo pasakyta pirmame skyriuje apie

Tarpininką, t.y., kad Jis yra tikrasis Dievas, todėl visi turi gerbti Sūnų, kaip gerbia Tėvą (Jono 5:23).

„Ir Mozė iš tiesų buvo ištikimas visuose Jo namuose kaip tarnas, kad paliudytų tai, kas ateityje turėjo

būti pasakyta. O Kristus kaip Sūnus viešpatauja Jo namuose...“ (Hebr. 3:5-6). Šios eilutės suteikia dar kelis

įrodymus apie Kristaus pranašumą prieš Mozę. Mozė buvo tik tarnas, o Kristus yra Sūnus. Pirmasis tik liudijo

apie antrąjį. Padėtis, kurią dieviška malonė suteikė Mozei, buvo ypatingai garbinga, vis dėlto jis tarnavo Dievui

tik kaip tarnas. Atkreipkime dėmesį į žodžius „visuose Jo namuose“. Tarnai vykdo skirtingas funkcijas

namuose, tačiau Mozės garbė buvo tokia, kad jo rankose buvo viskas, t.y. jam buvo patikėta visos Izraelio

šeimos rūpinimasis. Bet netgi ir tokiu atveju, jis buvo nepalyginamai menkesnis už Kristų, nes Kristus buvo

Sūnus, viešpataujantis namuose.

„Ir Mozė iš tiesų buvo ištikimas visuose Jo namuose kaip tarnas...“ Čia apaštalas dar kartą nuramina

judėjų priešiškumą krikščionybei. Jis nepaniekina Mozės didybės ir dar kartą pakartoja tai, ką sakė antroje

eilutėje. Jis pabrėžia Mozės garbę žodžiu „iš tiesų“. Vis dėlto Mozės ištikimybė buvo tarno ištikimybė. Tai

primena mums, kad ši savybė turi puošti visus tarnautojus. Mozė buvo ištikimas kaip tarnas, jis nesielgė kaip

viešpats. Tai aiškiai matome iš ypatingos jo pagarbos Dievui (Išėjimo 3:6), jo troškimo Dievo palankumo

(Išėjimo 34:9) rūpinimosi Dievo šlove, o ne savimi (Hebr. 11:24-26; Išėjimo 32:10-12) ir nuolankumo prieš

žmones (Skaičių 12:3).

„...kad paliudytų tai, kas ateityje turėjo būti pasakyta.“ (Hebr.3:5). Tai buvo labai svarbu judėjams. Iki

krikščionybės apreiškimo Penkiaknygė daug liudijo apie ją. Mozė sutvarkė visus tarnavimo Dievui dalykus

namuose taip, kad jie liudytų ir būtų tarsi užstatas to, kas bus daug aiškiau apreikšta per Evangeliją. Todėl

Kristus sakė: „Jeigu jūs tikėtumėte Moze, tai tikėtumėte ir manimi, nes jis rašė apie mane.“ (Jono 5:46), ir

kitoje vietoje skaitome: „Ir pradėjęs nuo Mozės, primindamas visus pranašus, Jis aiškino jiems, kas visuose

Raštuose apie Jį pasakyta.“ (Luko 24:27).

„O Kristus kaip Sūnus viešpatauja Jo namuose...“ (Hebr. 3:6). Čia yra galutinis įrodymas, kad Kristus

yra vertas daug didesnės garbės už Mozę. Visame šiame epizode yra septyni įrodymai apie Kristaus beribį

pranašumą prieš Mozę: Mozė buvo apaštalas, o Kristus yra Apaštalas (Hebr. 3:1); Mozė buvo šeimos (namų)

narys, o Kristus jos Statytojas (Hebr. 3:3); Mozė rūpinosi vienais namais, o Kristus yra visos visatos Statytojas

(Hebr. 4:4); Mozė buvo žmogus, o Kristus - Dievas (Hebr. 4:4); Mozė buvo tik tarnas, o Kristus – Sūnus

(Hebr. 3:5), Mozė liudijo apie tai, kas vyks ateityje, o Kristus yra substancija ir išsipildymas to, ką Mozė

liudijo. Mozė tik tarnavo Viešpaties namuose, o Kristus yra Sūnus, viešpataujantis juose. (Hebr. 3:6). Puritonas

J.Owen rašė: „Apaštalas daugiau nekalba apie Mozę, todėl galime sakyti, kad šioje vietoje jis garbingai

palaidoja jį ir ant jo antkapio užrašo: „Mozė, ištikimas Dievo tarnas visuose Jo namuose.“

„O Kristus kaip Sūnus viešpatauja Jo namuose, ir tie namai esame mes...“ (Hebr. 3:6). Čia aiškiai

parodoma, kas yra tie „namai“. Tai yra dvasiniai namai, sudaryti iš tikinčiųjų Kristumi. Jie ne tik yra broliai

(Hebr. 3:1), dangiškojo pašaukimo dalininkai, bet ir dvasinės Dievo šeimos nariai, nes Jis gyvena juose.

Žodžiai: „...ir tie namai esame mes“ iš tiesų yra didelė paguoda ir įkvėpimas kenčiantiems hebrajams. Jie yra

namai, kuriuose viešpatauja Kristus. Ar tai nėra nuostabus atlygis už tas prarastas pozicijas tarp netikinčių

judėjų?

„...jei pasitikėjimą ir tvirtą vilties pasigyrimą išsaugosime iki galo.“ (Hebr. 3:6). Ar šie žodžiai susilpnina

tai, kas buvo pasakyta anksčiau? Ne, jie yra labai tinkamas įspėjimas. „Judėjai po su džiaugsmu priimtos tiesos,

susidūrė su daugybe sunkumų ir išbandymų, todėl kilo pavojus atsižadėti vilties. Be to, judėjams buvo labai

sunku suderinti du dalykus: Mesijas, kuris jau atėjo, dabar yra šlovėje aukštybėse, o Jam priklausantys žmonės

kenčia liūdesį, gėdą ir sunkumus čia, žemai.“ (W.Kelly). Hebrajams kilo pavojus iškeisti ateitį į dabartį; palikti

nematomą (Kristų danguje) ir priimti matomą (judaizmą žemėje), atsižadėti išpažinimo, kuris yra neatsiejamas

nuo žiaurių persekiojimų. Todėl apaštalas turėjo jiems priminti, kad įrodymas, jog jie priklauso Dievo šeimai,

yra jų tvirtas pasitikėjimas Juo iki jų žemiškos kelionės pabaigos.

„...jei pasitikėjimą ir tvirtą vilties pasigyrimą išsaugosime iki galo.“ Kadangi apie tai bus daug kalbama

14-oje eilutėje, dabar tik trumpai į tai pažiūrėsime. Šioje vietoje užtenka pasakyti tik tai, kad Šventoji Dvasia

čia dar kartą primena hebrajams tai, kas buvo pasakyta anksčiau: „Todėl turime būti labai dėmesingi tam, ką

girdėjome, kad nepraplauktume pro šalį.“ (Hebr. 2:1). Te kiekvienas skaitytojas nuolat prisimena Viešpaties

žodžius: „Jei jūs pasiliekate mano žodyje, iš tiesų esate mano mokiniai.“ (Jono 8:31).

13 skyrius

Kristaus pranašumas prieš Mozę II (Hebr. 3:7-12)

Pirmose šešiose trečiojo skyriaus eilutėse prieš mūsų akis buvo iškelti keturi dalykai. Pirma, kvietimas

įsižiūrėti į Apaštalą ir mūsų išpažinimo vyriausiąjį Kunigą. Senajame Testamente Mozė buvo Dievo apaštalas

ir Jo ambasadorius Izraelyje, o Aaronas vyriausiasis kunigas. Tačiau Kristus savo asmenyje apima abu šiuos

tarnavimus. Antra, Kristaus pranašumas prieš Mozę. Jis yra įtvirtinamas septyniomis detalėmis, kurių mes

dabar nekartosime. Trečia, ištikimybė yra vienintelė savybė, kurią pabrėžia Šventoji Dvasia iš visų dieviškų

dovanų, kuriomis buvo apdovanotas Mozė (Hebr. 3:2,5); Ji taip pat sako, kad Kristus Jėzus irgi buvo ištikimas

viskame Tam, kuris Jį paskyrė (Hebr. 3:2). Ketvirta, pabrėžiama, kad priklausomybė Kristaus šeimai

pirmiausia pasireiškia vilties ir džiaugsmo išlaikymu iki galo (Hebr. 3:6). Tai, kad tarp šių keturių dalykų ir

eilučių, kurias nagrinėsime dabar, yra artimas ryšys, mes pamatysime vėliau.

„...jei pasitikėjimą ir tvirtą vilties išpažinimą išsaugosime iki galo.“ Viltis, apie kurią čia kalbama, yra

viltis, paskelbta per Evangeliją (Kol. 1:23), paruošta Dievo tautai danguje (Kol. 1:5); ji yra šlovės viltis (Kol.

1:27). Krikščionys buvo atgimdyti gyvai vilčiai (1Petro 1:3). Tai yra palaimintoji viltis (Titui 2:13), mūsų

Dievo ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus laukimo viltis, kai Jis ateis antrą kartą ir pasiims mus pas save amžiams,

kai visi Dievo pažadai mums išsipildys. Pasitikėjimas šia viltimi reiškia drąsų krikščioniško tikėjimo

išpažinimą ir pasiruošimą „...atsakyti kiekvienam klausiančiam apie jumyse esančią viltį romiai ir pagarbiai.“

(1Petro 3:15). Čia mes galime prisiminti Stepono pavyzdį. Ši viltis yra džiaugsmingas išsilaikymas iki galo.

Paulius yra to pavyzdys (Apd. 20:24).

Tai, apie ką mes kalbėjome anksčiau, turi praktišką pritaikymą eilutėse, kurias mes nagrinėsime dabar.

Čia apaštalas primena hebrajams Izraelio neištikimybę praeityje ir dykumos kelionėje neišsaugotos vilties,

kurią Dievas iškėlė prieš jų akis, baisias pasekmes. Jis cituoja ištrauką iš 95-os psalmės. Kelias, kuriuo Dievo

tauta yra šaukiama eiti, yra tikėjimo kelias ir jis yra pilnas sunkumų bei išbandymų. Šalia jo yra ir daug

gundančių dalykų, kurie lenkia mus palikti jį, bet Dievas iš savo gailestingumo pastatė jame taip pat daug

įspėjančių ir raginančių ženklų. Apie vieną iš jų mes ir kalbėsime toliau.

„Todėl...“ (Hebr. 3:7) - šis žodelis eilutės pradžioje turi trigubą jėgą. Pirma, juo pradedama išvada iš to,

kas buvo pasakyta anksčiau. Antra, juo tęsiamas aiškinimas, kuris buvo išdėstytas Hebr. 3:1-6. Trečia, juo

padedamas pamatas tam, kas bus sakoma toliau. Skaitytojas tikriausiai pastebėjo, kad likusioji septintosios

eilutės dalis ir 8 - 11 eil. yra skliaustuose. Aš manau, kad tam yra rimta priežastis, nes 12 eil. mes išgirstame

įspėjimą: „Žiūrėkite, broliai, kad kuris iš jūsų nebūtų piktos, netikinčios širdies, atitolusios nuo gyvojo Dievo.“

Apie tokio įspėjimo priežastis mes jau kalbėjome anksčiau. Pirma, mūsų Atpirkėjas yra neapsakomai

pranašesnis prieš visus Izraelio pranašus ir dangaus angelus, todėl tie, kurie priklauso Jam, turi būti ypatingai

atidūs ir neužkietinti savo širdžių prieš Jį bei neatsitraukti nuo Jo. Antra, Apaštalas Kristus Jėzus yra vertas

daug didesnės garbės už Mozę, todėl kiekvienas Jo tautos narys turi būti ypatingai budrus, kad neatsitrauktų

nuo paklusnumo, kurio Jis reikalauja. Trečia, apgailėtina Izraelio istoriją yra labai pamokanti. Jie turėjo

nuostabų Dievo palankumą, bet užkietino savo širdis. Dievui tai nepatiko ir Jis užsirūstino ant jų taip, kad

prisiekė, jog jie neįeis į Jo poilsį. Todėl mes turime būti ypatingai budrūs ir išlaikyti pasitikėjimą bei tvirtą

vilties pasigyrimą iki galo.

„...kaip Šventoji Dvasia sako...“ (Hebr. 3:6). Įdomu pastebėti, kaip apaštalas cituoja ištrauką iš Senojo

Testamento. Jis kreipia dėmesį ne į žmogišką instrumentą, o į dievišką Autorių, kuris įkvėpė psalmininką (žr.

2Petro 1:21). Man atrodo, kad Paulius daro taip, norėdamas hebrajamas pabrėžti dievišką autoritetą žodžių,

kuriuos jis tuoj pat paminės. Jis tarsi sako: „Nepamirškite, kad šiuos žodžius pasakė Šventoji Dvasia, todėl jūs

turite paklusti jiems tuoj pat ir be jokių murmėjimų“.

„...kaip Šventoji Dvasia sako...“. Čia noriu atkreipti jūsų dėmesį į štai ką: Hebr. 1:1 kalba Dievas Tėvas.

Hebr. 2:3 skaitome: „Kaipgi pabėgsime mes, nepaisydami tokio didžio išgelbėjimo? Jis prasidėjęs Viešpaties

skelbimu...“ Čia matome kalbantį Sūnų. O Hebr. 3:7 kalba Šventoji Dvasia. Taigi, sujungdami šias tris eilutes,

girdime kalbant visus tris Dievybės Asmenis. Pastebėkime ir tai, kokio laiko veiksmažodis yra vartojamas čia.

Apaštalas rašė ne „Šventoji Dvasia sakė“, o „Šventoji Dvasia sako“. Tuo yra pabrėžiama visada esanti, gyva

žinia Dievo tautai kiekvienoje kartoje. „Viskas, kas buvo pasakyta per Šventosios Dvasios įkvėpimą ir užrašyta

Šv.Rašte, yra skirta Bažnyčiai ir kalba jai iki šios dienos.“ (J.Owen). Skaitytojas tepalygina tai su septynis

kartus pakartotais žodžiais Apreiškimo knygos 2-ame ir 3-ame skyriuose: „Kas turi ausis teklauso, ką Dvasia

sako bažnyčioms“.

„...kaip Šventoji Dvasia sako...“ Dr.Gouge pastebi, kad šie žodžiai moko mus keturių dalykų apie

Šventąją Dvasią. Pirma, Ji yra tikrasis Dievas, nes parašyta, kad Dievas kalbėjo savo tarno Dovydo lūpomis

(Apd. 4:25) ir Dievas kalbėjo per pranašus (Hebr. 1:1), o jie kalbėjo įkvėpti Šventosios Dvasios (2Petro 1:21).

Antra, Šventoji Dvasia yra Asmuo. Kažkokia abstrakcija, įtaka, manifestacija negali kalbėti. Trečia, Šventoji

Dvasia buvo dar prieš Kristaus įsikūnijimą, nes Ji kalbėjo Dovydo lūpomis. Tiesa, Ji yra vadinama Kristaus

Dvasia, bet Ji buvo dar prieš Jo įsikūnijmą; tai aiškiai įrodo Prad. 1:2 ir kitos vietos. Ketvirta, Ji yra Senojo

Testamento Autorė, todėl jis yra dieviškai įkvėptas.

„Jei šiandien išgirsite Jo balsą, neužkietinkite savo širdžių...“ (Hebr. 3:7-8). Čia apaštalas pradeda cituoti

95-ą psalmę, kurios pirmoje dalyje (1-6 eil.) Dievo tauta yra karštai raginama džiaugtis ir ateiti į Jo akivaizdą

su garbinimu. Ši psalmė čia labai tinka, nes pirmosios septynios jos eilutės tarsi išplečia tai, kas yra sakoma

Hebr. 3:1. Joje hebrajai buvo raginami įsižiūrėti į Kristų, o, kai jų širdys bus nustebintos Jo didybe, tuomet jie

galės ateiti į Jo akivaizdą su padėka ir džiaugsmingai giedoti Jam psalmes (Psal. 95:2).

Jų Apaštalas ir vyriausiasis Kunigas yra visa ko Statytojas (Hebr. 3:4), t.y. Jis yra Dievas. Ta pati tiesa

yra pripažįstama ir Psal. 95:3-5: „Viešpats yra didis Dievas ir didis Karalius, didesnis už visus dievus. Jo

rankoje yra žemės gelmės ir Jam priklauso kalnų viršūnės. Jo yra jūra, nes Jis ją sutvėrė, ir sausuma Jo rankų

darbas.“ To suvokimas nuves mus į tai, apie ką kalbama toliau: „Ateikite, pulkime žemėn prieš Dievą ir

pagarbinkime, atsiklaupkime prieš Viešpatį, kuris sutvėrė mus. Jis yra mūsų Dievas, o mes - Jo ganoma tauta

ir Jo rankų globojamos avys (Psal. 95:6-7). Ir toliau skaitome: „Šiandien, jeigu išgirsite Jo balsą, neužkietinkite

savo širdžių...“ (Psal. 95:7-8), o laiške Hebrajams toliau sakoma: „...ir tie namai esame mes, jei pasitikėjimą

ir tvirtą vilties pasigyrimą išsaugosime iki galo.“ (Hebr. 3:6). Psalmininkas įspėja to laiko tikinčiuosius būti

atidiems Dievo balsui ir neužkietinti savo širdžių, kaip padarė jų protėviai. O apaštalas, cituodamas tai laiško

Hebrajams 3 skyriuje, aiškiai parodo, kad protėvių pasirinktas kelias yra priešingas pasitikėjimui ir tvirtam

vilties pasigyrimui.

„Šiandien“ reiškia esamą laiką, bet nebūtinai tiksliai apibrėžtą. Tai nėra tik 24 valandos; kartais šis

terminas apima daug dienų arba netgi metų. Hebr. 3:13 sakoma: „Verčiau raginkite vieni kitus kasdien, kol

dar sakoma „šiandien“, o Hebr. 13:8 skaitome: „Jėzus Kristus yra toks pats vakar, šiandien ir per amžius“.

Taip yra iš šioje vietoje. Kaip tas laikas, kuriuo gyveno Dovydas, jam buvo „šiandien“, taip tas laikas, kai

gyveno apaštalas ir hebrajai, jiems irgi buvo „šiandien“; ir mums, kurie gyvename šiomis dienomis, šis laikas

yra „šiandien“. Čia terminas „šiandien“ apima tą laikotarpį, kuriuo žmonės gyvena žemėje ir Dievo malonė

bei palaiminimai yra prieinami jiems. Jis apima visą mūsų kelionės dykumoje laiką. Hebr. 3:6 „iki galo“ yra

Hebr. 3:7 „šiandien“ pabaiga.

„...jeigu išgirsite Jo balsą...“ „Žmonės, į jus aš kreipiuosi, jums šaukiu, žmonių sūnūs.“ (Pat. 8:4). Be

jokių abejonių čia šie žodžiai pirmiausia yra skirti tiems, kurie laiko save Dievo tauta. Dievo balsas reiškia Jo

valią, kuri yra mūsų paklusnumo taisyklė. Jo valia yra pažįstama iš Jo žodžio, kuris yra gyvas, todėl Dievo

balsas yra girdimas šiandien. Gaila, bet mes esame gabūs negirdėti jo. Senajame Testamente Dievas

priekaištavo Izraeliui: „Jautis pažįsta savo savininką ir asilas - savo šeimininko ėdžias, bet Izraelis nepažįsta,

mano tauta nesupranta.“ (Izaijo 1:3). Klausyti Dievo balso reiškia nuolankiai priimti ir atidžiai apmąstyti jį bei

paklusti jam. Mūsų širdies kietumas trukdo girdėti Jo balsą, kaip tolimesnės eilutės ir sako.

„...jei išgirsite Jo balsą, neužkietinkite savo širdžių...“ Dievo žodis yra skirtas širdžiai, kuri yra moralinis

mūsų esybės centras ir iš kurios teka gyvenimo upė (Pat. 4:23). Galbūt sąžinė mus kaltina, protas sutinka,

suvokimas grožisi, bet mes neatsiliepsime į Dievo žodį, jei jis nepalies mūsų širdies. Minkšta širdis yra jautri

ir paslanki, o kieta - užsispyrusi ir sukilusi. Žmogaus širdies kietumas yra jo kaltė. Ji užkietėja dėl

neatgailavimo (Rom. 2:5), netikėjimo (Hebr. 3:12), nepaklusnumo (Psal. 95:8).

„Atrodo, kad šiam nuodėmingam širdies užkietėjimui, dėl kurio buvo kalti izraelitai dykumoje ir dėl

kurio apaštalas įspėja to meto hebrajus, būdinga trys dalykai: pirma, apleidimas ir nepaisymas tų Dievo būdų,

kuriais Jis šaukia tikėjimui ir paklusnumui. Antra, nuodėmingas pamiršimas bei atmetimas širdyje ir prote

įtikinimų, kuriuos Dievas suteikė per savo žodį ir darbus, per savo gailestingumą ir teismus, išlaisvinimus ir

kentėjimus. Trečia, užsispyręs kūniškų ir sielinių dalykų troškimas, jų vertinimas labiau už paklusnumą

Dievui. Kai šie dalykai klesti, žmonių širdys yra kurčios Dievo balsui. Dievo žodžio ar balso prigimtis,

veiksmingumas ir galia yra tokie, kad žmonės negali pakęsti jo arba priešintis jam be nuodėmingo

užsikietinimo. Jei jie, išgirdę Dievo žodį, neatsigręžia į Jį, tuomet jie laisvanoriškai atsiduoda savęs

užkietinimui. Jei jie vėl ir vėl pasiduoda savo širdies ir proto užsispyrimui ir kietumui; jei jie priešinasi Dievo

žodžiui savo supratimais; jei nepriima jo, nes labiau myli savo nedorus norus ir kelius, Dievas teisingai gali

palikti juos pražūčiai ir savo kelių užaugintų vaisių valgymui.“ (John Owen).

„Neužkietinkite savo širdžių, kaip per maištą, gundymo dieną dykumoje.“ (Hebr. 3:8). Čia kalbama apie

tai, ką skaitome pirmose Išėjimo knygos 17-o skyriaus eilutėse. Ten parašyta, kad Izraelio tauta pasistatė

stovyklą Refidime, bet jiems trūko vandens. Jie nepasitikėjo Viešpačiu, kuris jau pasirūpino jų poreikiais

Maroje (Išėjimo15:25) ir Sino dykumoje (Išėjimo 16:4), o priekaištavo Mozei: „Kodėl mus išvedei iš Egipto,

kad mus, mūsų vaikus ir gyvulius numarintum troškuliu?“ (Išėjimo 17:3). Mozė šaukėsi Viešpaties ir Jis atsakė

jam bei davė vandens, bet Dievo tarnas pasipiktino, nes 7-oje eilutėje skaitome: „Jis praminė tą vietą Mara ir

Meriba dėl to, kad izraelitai priekaištavo ir gundė Viešpatį, sakydami: „Ar yra Viešpats tarp mūsų?“

Čia reikia dar kartą pabrėžti šios vietos svarbą hebrajams. „Mozė buvo ištikimas tarpininkas, per kurį

Dievas veikė dykumoje, bet ar Izraelis buvo ištikimas? Dievas kalbėjo, bet ar jie pakluso Jam? Jis parodė jiems

daug ženklų ir stebuklų, bet ar jie pasitikėjo Juo? Jei Izraelio neištikimybė Mozei ir jų netikėjimas atnešė tokias

baisias pasekmes, argi mūsų neištiks dar skaudesnė bausmė, jei būsime neištikimi Viešpačiui Jėzui?“ (Saphir).

Sunkumai ir kentėjimai ne tik išbando mus, bet ir apreiškia mūsų širdies būseną. Krizės nesugadina žmogaus,

o tik apreiškia jo sugedimą. Kai vėjas yra palankus, atrodo, kad viskas su mumis gerai, bet ar tikrai mes

pasitikime Viešpačiu, o gal tik džiaugiamės žemiškais Jo palaiminimais? Kai audra pakyla ji apšviečia mūsų

nesugebėjimą pasitikėti Dievu ir gyventi priklausomybėje nuo Jo kiekvieną dieną. Aplinkybės nepakeičia

mūsų, o tik apreiškia tai, kas yra mumyse. Paulius džiaugėsi Viešpačiu ir tada, kai aplinkybės buvo palankios

jam, ir tada, kai kentėjo skausmus Filipų kalėjime. Jei mes giedame tik tuomet, kai aplinkybės yra palankios,

mūsų giesmės nieko vertos.

Izraelis murmėjo Meriboje, nes neturėjo vandens. Jie žvelgė į aplinkybes ir gyveno regėjimu. Ištikusi

krizė tik atskleidė jų širdies būseną, t.y. piktą ir netikinčią širdį. Jei jie būtų pasitikėję Viešpačiu, jie būtų ėję

pas Jį, atidavę savo rūpesčius Jam ir laukę Jo pagalbos. Tačiau jų širdys buvo kietos. Apaštalo įspėjimas

hebrajams yra labai tinkamas. Juos supančios aplinkybės buvo labai skausmingos kūnui. Jie kentėjo didelius

sunkumus. Kaip jie galėjo juos iškęsti? Jie jie murmėtų, tai būtų išorinis vidinio netikėjimo ženklas. Išpažinti,

jog esame tikintys, yra lengva, bet nepamirškime Jokūbo žodžių: „Kokia nauda, mano broliai, jei kas sakosi

turįs tikėjimą, bet neturi darbų?“ (Jok. 2:14).

„Kur jūsų tėvai gundė mane, mėgino ir matė mano darbus keturiasdešimt metų.“ (Hebr. 3:9). Žodis „kur“

grąžina mus į praeitą eilutę. „Gundymo diena dykumoje“ apima periodą nuo Raudonosios jūros iki Kanaano

žemės. „Izraelio tautos istorija yra Dievo nuolatinio gundymo istorija. Sino dykumoje jie murmėjo dėl duonos

trūkumo. Ten Viešpats davė jiems maną. Refidime jie murmėjo dėl vandens trūkumo ir klausė, ar Viešpats yra

su jais. Ten Dievas įsakė tekėti vandeniui iš uolos ir pagirdė juos. Sinajaus dykumoje vos gavę Įstatymą, jie

sulaužė jį ir garbino auksinį veršį. Taberoje murmėjo dėl mėsos trūkumo. Viešpats pasiuntė jiems kurapkas,

kurias lydėjo naikinanti ugnis. Kadeše jie atsisakė eiti ir užimti pažado žemę. Būtent čia ant jų krito tas baisus

nuosprendis, minimas psalmėje. Tada jie išdidžiai nusprendė daryti tai, kam ką tik priešinosi. Visa tai įvyko

per du metus nuo jų išėjimo iš Egipto. Po 37 metų mes vėl sutinkame izraelitus Kadeše, murmančius dėl

vandens ir kitų dalykų. Jie vėl murma dėl duonos, nors turi pakankamai manos, todėl yra nubaudžiami gyvačių

užpuolimu. Sitime, paskutinėje stovykloje, jie gundė Viešpatį, susimaišydami su moabitų stabmeldžiais. Taigi

Mozės žodžiai - „Atsimink ir neužmiršk kaip sukėlei Viešpaties, savo Dievo pyktį dykumoje; kai išėjai iš

Egipto, iki atėjai į šią vietą, tu maištavai prieš Viešpatį.“ (P.Įst. 9:7) - yra labai teisingi.“ (J.Brown).

„Kur jūsų tėvai gundė mane, mėgino ir matė mano darbus per keturiasdešimt metų.“ (Hebr. 3:9). Čia yra

iškeliamos dvi baisios Izraelio nuodėmės dykumoje. Jie gundė ir mėgino Viešpatį. Antroji yra pridedama kaip

pirmosios paaiškinimas. Gundyti reiškia bandyti, ar Jis yra toks, koks sakosi yra, ir ar darys vieną, ar kitą

dalyką. Gundydami Dievą, jie įsitikino savo pačių patirtimi, kad Jis yra toks, koks save apreiškė. Šioje vietoje

Viešpaties gundymas yra ta baisi nuodėmė, kuri iššaukė Jo rūstybę. Jie netikėjo Jo žodžiu, o bandė patikrinti

(tuo keldami sau patiems pavojų), ar tikrai Jis vykdo savo pažadus ir įspėjimus.

„Žmonės gundo Dievą dviem būdais: išdidumu ir nepasitikėjimu. Abu jie kyla iš netikėjimo.

Nepasitikėjimas yra akivaizdus netikėjimas. O išdidumas, atrodo, kad kyla iš per didelio pasitikėjimo, bet

atidžiai pažiūrėjus, pamatysime, kad žmonės didžiuojasi savo nepateisinamais keliais, nes netiki, kad Dievas

padarys tai, ką sako. Jei izraelitai būtų tikėję, kad Dievas savo laiku ir savo būdu sunaikins kanaaniečius, jie

nebūtų ėję prieš juos be Viešpaties skrynios ir Mozės (Skaičių 14:40). Vargšai žmonės!“

„Žmonės gundo Dievą, kai be jokios sveikos nuovokos, išdidžiai pasitiki ypatinga Dievo galia ir

aprūpinimu. Prisiminkime velnio bandymą sugundyti Jėzų. Jis nuvedė Jį ant šventyklos šelmens ir gundė

išbandyti Dievą. Bet Kristus atsakė jam: „Taip pat parašyta: „Negundyk Viešpaties savo Dievo.“ (Mato 4:5-

7). Jie taip pat gundo Dievą, kai sunkiose situacijose nepasitiki Juo ir galvoja, kad Jis negali ar nenori jiems

padėti. Taip Izraelio karalius gundė Dievą, sakydamas: „Juk Viešpats sukvietė šitus tris karalius, kad atiduotų

juos į Moabo rankas.“ (2Kar. 3:13), ir karaliaus tarnas, klausdamas: „Jei Viešpats atidarytų dangaus langus, ar

galėtų taip įvykti?“ (2Kar. 7:2)“ (W.Gouge).

„...matė mano darbus per keturiasdešimt metų.“ Šie žodžiai apšviečia Izraelio nuodėmės

nepateisinamumą ir bjaurumą. Viešpats nebuvo jiems kažkoks nepažįstamasis. Jis daug kartų apreiškė savo

galią ir palankumą jiems. „Darbai“ čia apima daugybę nuostabių Dievo stebuklų nuo tada, kai jie išėjo iš

Egipto iki kelionės dykumoje pabaigos. Vieni iš jų buvo gailestingumo darbai. Jis saugojo juos nuo priešų ir

pavojų bei rūpinosi jų kasdieniniais poreikiais. Kiti darbai buvo teismai: nelaimės egiptiečiams, jų

sunaikinimas Raudonojoje jūroje; taip pat Jo paties apsireiškimas. Jis vedė juos debesies ir ugnies stulpe,

ypatingai apsireiškė ant Sinajaus kalno ir pripildydamas savo šlove Palapinę. Tai nebuvo kažkada seniai

padaryti darbai, apie kuriuos jie būtų tik girdėję. Ne, visa tai vyko prieš jų akis, jie patys matė tokius Dievo

darbus. Ar galėjo būti dar akivaizdesnių įrodymų apie Dievo galią ir rūpestį jais? Vis dėlto, jie gundė Jį. Patys

akivaizdžiausi Dievo darbai neturi jokios įtakos netikinčioms ir užsispyrusioms širdims. Tai yra ypatingas

įspėjimas visiems, kurie laiko save Dievo tauta šiandien. Dievas apsireiškė žymiai nuostabiau ir šlovingiau

negu Mozės dienų Izraeliui. Dievas tapo kūnu. Viengimis Sūnus apreiškė Tėvą. Jis tobulai parodė savo

neapsakomą malonę ir meilę, ateidamas į žemę ir mirdamas už vargšus nusidėjėlius. Palikdamas šį pasaulį, Jis

atsiuntė Šventąją Dvasią, todėl dabar mes turime ne Mozę, o trečiąjį Trejybės Asmenį, kuris veda mus. Dievas

suteikė Įstatymą Izraeliui, bet dabar mūsų rankose yra pilnas Jo žodis. Ką dar Jis gali pasakyti mums, po to,

ką jau pasakė? Kokia didelė yra mūsų atsakomybė! Jei mes paniekinsime Tą, kuris kalba šiandien, mūsų

nuodėmė ir kaltė bus daug didesnė už Izraelio nuodėmę ir kaltę!

Izraelitai matė Dievo darbus keturiasdešimt metų, todėl jų nuodėmė buvo dar didesnė. Dievas darė savo

stebuklus visus tuos metus. Nors jie netikėjo ir murmėjo, mana krito kasdien iki tol, kol jie perėjo Jordaną.

Žmogaus netikėjimas negali apriboti Dievo galios. „Jei kai kurie tapo netikintys, nejaugi jų netikėjimas

panaikins Dievo ištikimybę?“ (Rom. 3:3). Karaliaus tarnas netikėjo, kad Dievas gali išpildyti savo pažadą

Samarijos bado metu, vis dėlto įvyko taip, kaip Dievo žmogus sakė (2Kar.7:18). Judėjai ir netgi Kristaus

mokiniai netikėjo, kad Jis prisikels iš mirusiųjų, vis dėlto Jis prisikėlė trečią dieną. Dievo kantrybė yra

nuostabi! O, kad jos apsireiškimas sujaudintų ir suminkštintų mūsų širdis atgailai ir paklusnumui!

„Todėl Aš užpykau ant tos kartos...“ (Hebr. 3:10). Ši eilutė primena mums baisias Izraelio nuodėmės

pasekmes. „Kai Dievas sako „užpykau“, tai reiškia, kad Jo kantrybės ir pakantumo ribos buvo peržengtos; tai

apima Dievo teismą už nuodėmę ir Jo sprendimą nubausti juos. Žmonės gyvena, kalba ir veikia taip lyg Dievui

būtų visiškai nesvarbu, ką jie daro; lyg Jam visiškai nerūpi jų nuodėmės, o jei ir rūpi, tai jos neturi daug įtakos.

Jie įsivaizduoja, kad Dievas galvoja apie nuodėmę taip, kaip jie. Tačiau viskas yra priešingai. Dievas rimtai

žiūri į tai, ką mes darome. Jis sukūrė mus savo šlovei ir viskas, kas mūsų gyvenime negerbia Jo, kelia Jam gilų

skausmą. Jis negali išsižadėti savęs, o tai apima ir Jo teisingumą. Jo šventumas ir teisumas yra Jo prigimtyje,

todėl Jam nereikia jokios kitos priežasties nubausti už nuodėmę.“ (J.Owen).

„Visada jie klysta savo širdyje...“ (Hebr. 3:10). Klysti savo širdyje reiškia nedorai ir kvailai nuspręsti,

kad nuodėmė ir sukilimas sulaukia geresnio atlygio negu paklusnumas Dievui. Dėl nedorų troškimų galios,

proto tamsos ir gundymo jėgos nesuskaičiuojama daugybė kritusio Adomo palikuonių įsivaizduoja, kad savos

valios sprendimai yra geriau negu paklusnumas Dievui. Nuodėmė apgauna, todėl žmonės vadina tamsą šviesa,

kartumą saldumu, nelaisvę laisve. Jų širdys sako: „Kas yra Visagalis, kad Jam turėtume tarnauti? Kokią naudą

turėsime, jei melsimės Jam?“ (Jobo 21:15). Apie Izraelį pasakyta: „Jie visada klysta savo širdyse“, tai parodo

jų padėties beviltiškumą. Jie nuolat ir akivaizdžiai klydo, kaip Mozė galiausiai ir pasakė: „Kiek jus pažįstu,

jūs visada maištavote prieš Viešpatį.“ (P.Įst. 9:24).

„...ir nepažino mano kelių.“ (Hebr. 3:10). Žodis „keliai“ Šv.Rašte yra vartojamas kalbant apie Dievo

rūpestį ir planus. Tai yra ne slapti Dievo keliai (Izaijo 55:9; Rom. 9:33), o visiems matomi. Jo keliai dažniausiai

apsireiškia per Jo darbus, kuriais Jis atskleidžia save ir savo tobulumus (Psal. 145:17). Dievo darbai atitinka

Jo kelius, nes juose mes galime matyti Jį patį tarsi vaikščiojantį jais. „Jie matė Tavo eitynes, Dieve...“ (Psal.

68:24). Mūsų pareiga yra apmąstyti Dievo darbus arba kelius (Psal. 143:5), kad galėtume grožėtis Viešpaties

didybe juose (Psal. 138:4-5) ir pripažinti jų teisingumą (Psal. 145:17). Dievo paliepimai taip pat yra vadinami

Jo keliais - „Leisk man suvokti Tavo potvarkių kelią, tai kalbėsiu apie Tavo stebuklus (...), Tavo įsakymu keliu

bėgsiu (...), Viešpatie, pamokyk mane savo nuostatų kelio (...), Savo įsakymų keliais mane vesk...“ (Psal.

119:27,32,33,35) - nes jie atskleidžia mums kelius, kuriais Jis nori, kad mes eitume. Izraelitai laisvanoriškai

nepažino Dievo kelių tiek Jo darbuose, tiek paliepimuose, nes jie nusigręžė ir atmetė pažinimo būdus, kuriuos

Jis suteikė jiems; jie užsispyrusiai atsisakė įgyti praktinį pažinimą, kuris yra vienintelis tikras pažinimas.

„Taigi Aš prisiekiau savo rūstybėje: „Jie neįeis į mano poilsį.“ (Hebr. 3:11). Tai buvo Izraelio nuodėmės

baisumas. Dievo kantrybė baigėsi. Jų nepataisomas ir nuolatinis netikėjimas sukėlė Viešpaties rūstybę.

Nuosprendis, kurį Jis paskelbė jiems buvo nekintantis, patvirtintas priesaika. Bausmė buvo ta, kad jie negalėjo

įeiti į Kanaaną, apie kurį kalbama kaip apie „poilsį“, nes, įėjus į jį, turėjo baigtis jų išbandymai dykumoje ir

pati kelionė. Tai buvo „Dievo poilsis“, nes tuo Jis atbaigtų savo darbą įvesti Izraelį į jų tėvams pažadėtą žemę

ir Jo keliavimas su jais taip pat baigtųsi. „Šioje vietoje aš noriu atkreipti dėmesį į keletą dalykų: pirma, Dievas,

rodydamas didelį nepasitenkinimą nuodėme, moko žmones apie nuodėmės baisumą juose. Antra, Dievas

suteikia tokią pačią galią tiek savo pažadams, tiek grasinimams. Žmonės yra linkę galvoti, kad Dievo pažadai

yra tvirti ir patikimi, bet Jo grasinimų galima vienu ar kitu būdu išvengti. Trečia, jei žmonės savo

neatgailavimu sukėlė Dievo rūstybę ir privertė Jį paskelbti nekintantį nuosprendį, jie patirs jo baisumą.

Ketvirta, tik dėl Dievo artumo bet kuri vieta yra maloni ir gera, bet „jie neįeis į mano poilsį.“ (J.Owen).

„Žiūrėkite, broliai, kad kuris iš jūsų nebūtų piktos, netikinčios širdies, atitolusios nuo gyvojo Dievo.“

(Hebr. 3:12). Čia apaštalas pradeda praktinį pritaikymą tos vietos, kurią ka tik minėjo iš 95-os psalmės. Jis

įspėja hebrajus apie apostazės pavojų. Tai aiškiai matyti iš jo žodžių: „atitolusios nuo gyvojo Dievo“. Čia

esantis graikiškas veiksmažodis Luko 8:13 yra verčiamas į „atkristi“, o iš jo kylantis daiktavardis reiškia

apostazę (2Tes. 2:3). Ši apostazė yra neišvengiama piktos ir netikinčios širdies pasekmė, apie kurią apaštalas

įspėja hebrajus.

Hebr. 3:12 atveda mus prie temos, kuri sukėlė daug diskusijų visais krikščionybės amžiais, t.y. ar tikras

Dievo vaikas gali kristi į apostazę ir galiausiai pražūti amžiams. Kadangi sekančiuose skyriuose apie tai bus

kalbama plačiau, čia šios prieštaringos temos mes nenagrinėsime. Šioje vietoje aš noriu tik pasakyti, jog čia

yra kalbama apie išpažinimo patikrinimą. Išbandymai parodo, ar žmogaus išpažinimas buvo tikras ar ne.

„Žiūrėkite, broliai...“ Šie žodžiai yra labai reikšmingi. Tie, kuriems apaštalas rašė, galėjo sakyti:

„Šv.Rašto vieta, kurią tu minėjai, neturi jokio teisėto pritaikymo mums. Ji aprašo netikinčiųjų elgesį, o mes

esame tikintys.“ Todėl apaštalas vėl kreipiasi į juos kaip į brolius, bet įspėja: „žiūrėkite“. Jie dar nebuvo laisvi

nuo pavojaus, jie vis dar buvo dykumoje. Žmonės, apie kuriuos kalbama 95-oje psalmėje, pradėjo gerai, jie

giedojo gyriaus giesmę Viešpačiui tik perėję Raudonąją jūrą (Išėjimo 15 sk.), jie išpažino savo ištikimybę

Viešpačiui: „Visa, ką Viešpats kalbėjo, darysime.“ (Išėjimo 19:8), vis dėlto daugybė iš jų atsitraukė ir žuvo

dykumoje. Todėl apaštalo įspėjimas yra labai reikalingas.

„...atitolusios nuo gyvojo Dievo.“ Akivaizdu, kad čia kalbama apie Viešpatį Jėzų. Mato 16:16 Tėvas yra

vadinamas gyvuoju Dievu, čia ir 1Tim. 4:10 – Sūnus, o 2Kor. 6:16 (cit. 1Kor. 3:16) - Šventoji Dvasia.

Priežastis, kodėl šis titulas čia yra priskiriamas Gelbėtojui, yra akivaizdi. Judėjai buvo gundomi ne tapti

bedieviais, o nusigręžti nuo krikščioniško išpažinimo. Netikintys judėjai laikė Jėzų Kristų apsimetėliu ir

stengėsi tuos, kurie Juo tikėjo, priversti atsižadėti Jo ir sugrįžti į judaizmą ir taip grįžti prie tikrojo Dievo. Tai,

kad Kristus yra Dievas, apaštalas įrodė 4-oje šio skyriaus eilutėje ir dabar įspėja hebrajus, kad atsitraukimas

nuo krikščioniško tikėjimo ir sugrįžimas į judaizmą kaip pas tikrąjį Dievą, bus ne kas kita, kaip atitolimas nuo

gyvojo Dievo. Tai, kad Kristus yra gyvasis ir tikrasis Dievas, apaštalas aiškiai įrodė ankstesniuose skyriuose.

Tai, kaip 95-os psalmės ir Hebr. 3:12 įspėjimas tinka šių dienų krikščionims, mes kalbėsime sekančiame

skyriuje. Čia tik noriu atkreipti skaitytojų dėmesį į Petro raginimą: „Todėl, broliai, uoliai stenkitės sutvirtinti

savąjį pašaukimą ir išrinkimą.“ (2Petro 1:10), ir rūpindamiesi tuo, nuolat ir karštai melskimės, kad Dievas

apsaugotų mus nuo piktos ir netikinčios širdies.

14 skyrius

Kristaus pranašumas prieš Mozę III (Hebr. 3:13-19)

Visame Šv.Rašte yra dvi pagrindinės tiesos, kurios matomos kiekviename jo puslapyje: Dievas yra

nepriklausomas ir žmogus yra atsakingas kūrinys. Tik išlaikydami pusiausvyrą tarp šių dviejų tiesų, mes esame

apsaugoti nuo klaidų. Dieviškas savarankiškumas neturi būti iškeliamas taip, kad pašalintų bet kokią žmogaus

atsakomybę, ir žmogaus atsakomybė neturi būti pateikiama taip, kad atmestų ir panaikintų Dievo

nepriklausomybę. Šioje vietoje kyla didelis pavojus, kaip krikščionybės istorija ir patvirtina. Atidus Dievo

žodžio studijavimas ir sąžiningas priėmimas visko, kas jame yra, yra vienintelė mūsų apsauga. Mes esame

kūriniai, linkę į kraštutinumus. Mes esame panašūs į laikrodžio švytuoklę, kuri svyruoja nuo vienos pusės į

kitą. Ir niekur šis polinkis nepasireiškė taip akivaizdžiai, kaip teologiniuose mokymuose apie krikščionio

užtikrintumą. Vieni tvirtino, kad vieną kartą išgelbėtas žmogus, bus išgelbėtas visada; o kiti mokė, kad žmogus

gali būti išgelbėtas šiandien, bet pražūti rytoj. Ir abi pusės savo prieštaringus tvirtinimus bandė pagrįsti Biblija!

Iš abiejų pusių buvo pasakyta daug neatsargių ir netinkamų pareiškimų. Kai kurie kalvinistai drąsiai tikino,

kad nusidėjėlis, priėmęs Kristų kaip savo Gelbėtoją, yra išgelbėtas amžiams, nesvarbu, kaip jis gyvens toliau.

O kai kurie arminijonai atvirai neigė atlikto Kristaus darbo veiksmingumą ir tvirtino, kad atgailavęs ir patikėjęs

Kristumi nusidėjėlis tik atsistoja ant į išgelbėjimą vedančio kelio ir jo geri darbai bei ištikimybė nuspręs, kur

jis praleis amžinybę.

Šia tema buvo parašyta daugybė knygų, bet nei viena pusė neįtikino kitos. Manęs tai visiškai nestebina.

Žmonės buvo per daug išdidūs ir jų sektantiškos nuomonės per daug stiprios. Labai dažnai pagrindinis

disputantų tikslas buvo nutildyti priešininką, o ne pasiekti tiesą. Metodai, kurie dažniausiai buvo naudojami,

nebuvo verti šviesos vaikų. Vienos Šv.Rašto tiesos buvo iškeltos, o kitos pamirštos arba neteisingai

paaiškintos. Akivaizdu, kad kai kurie kalvinistai, jei būtų garbingi, turėtų pripažinti, jog yra tokių Šv.Rašto

vietų, kurios jiems nėra palankios. Ir jei kai kurie arminijonai taip pat būtų garbingi, jie turėtų pripažinti, jog

Biblijoje yra vietų, kurios visiškai nesutinka su jų credo. Liūdna, bet realybė yra tokia. Biblijoje nėra nė vienos

vietos, kurios krikščionis turėtų vengti ar bijoti. O jei yra nors viena jos eilutė, kuri nesutinka su jo credo, tuo

blogiau tam credo.

Krikščionio užtikrintumo išgelbėjimu tema, kaip ir bet kuri kita Šv.Rašto tiesa, turi dvi puses. Ji apima

tiek Dievo savarankiškumą, tiek žmogaus atsakomybę. Pažinimo trūkumas arba nenoras pripažinti tai sukėlė

tiek daug ginčų ir sumaišties. Aš ne kartą girdėjau žinomus Biblijos mokytojus, turinčius ortodokso reputaciją,

sakant: „Aš netikiu šventųjų užtikrintu išgelbėjimu, bet tikiu užtikrintu Gelbėtoju.“ Tačiau tai reiškia atmesti

vieną svarbią tiesos pusę. Naujasis Testamentas daug kalba apie šventųjų išsaugojimą iki galo ir to

ignoravimas arba atmetimas atima garbę iš Dievo ir daro daug žalos sieloms.

Kai kurie užsispyrusiai tvirtino, kad žmogus bus išgelbėtas, nesvarbu ką jis daro ar ko nedaro, jei Dievas

išsirinko jį dar prieš pasaulio sukūrimą. Tačiau Šv.Raštas taip nemoko. Jame parašyta: „...Dievas jus nuo

pradžios išsirinko išgelbėjimui per Dvasios pašventinimą ir tikėjimą tiesa.“ (2Tes. 2:13). Taigi, jei žmogus

netiki tiesa, jis niekada nebus išgelbėtas. Viešpats Jėzus sakė: „...jei neatgailausite, visi taip pat pražūsite.“

(Luko 13:3). Taigi, jei nusidėjėlis neatgailauja, jis nebus išgelbėtas. Taip pat kai kurie tvirtino, kad tikras

krikščionis yra išgelbėtas ir jo laukia dangus, nesvarbu, kaip jis gyvens ateityje ir kokias nuodėmes darys.

Tokiu būdu pateikiamas šis mokymas padarė neapskaičiuojamą žalą ir aš visiškai nesutinku su juo.

Aš sutikau daug žmonių, kurie laiko save krikščionimis, bet jų kasdieninis gyvenimas niekuo nesiskiria

nuo bedievių. Jie retai lankosi maldos susirinkimuose, retai skaito Bibliją, neturi maldos ir Šv.Rašto studijų

namuose, jie nekalba apie Dievo dalykus. Jų gyvenimas yra visiškai pasaulietinis, vis dėlto jie yra užtikrinti,

jog bus išgelbėti. Paklauskime apie jų užtikrintumo pamatą ir jie pasakys, kad prieš keletą metų priėmė Kristų

kaip Gelbėtoją, o vieną kartą išgelbėtas yra išgelbėtas amžiams. Tokių žmonių yra tūkstančiai šiandien; jie

pasitiki apgaulinga savo širdies ramybe bei tuščiu savo lūpų išpažinimu ir eina plačiu keliu, vedančiu į pražūtį.

Man nesunku atspėti mintis tų, kurie skaito šį skyrių. Tikriausiai jūs galvojate: „Aš sutinku, kad yra daug

žmonių krikščionybėje, kurie pasitiki netikru užtikrintumu; kurie išpažįsta Kristaus vardą, bet niekada negimė

iš naujo. Tačiau tai visiškai neprieštarauja Kristaus žodžiams, kad nė viena Jo avis nepražus.“ Taip, tai yra

tiesa, bet šioje vietoje aš noriu pabrėžti štai ką: aš neturiu jokios teisės guostis palaimintais Gelbėtojo žodžiais,

užrašytais Jono 10:28-29, jei neatitinku avių aprašymo Jono 10:27. Aš neturiu jokios teisės remtis Jo pažadu,

jei neatitinku Jo avių aprašymo. Te niekas nedrįsta atskirto to, ką pats Dievas sujungė. Šis evangelijos pagal

Joną epizodas prasideda tokiais žodžiais: „Manosios avys girdi mano balsą; Aš jas pažįstu ir jos seka paskui

mane.“ (Jono 10:27). Taip Viešpats aprašo tuos, kuriuos Jis laiko savo avimis. O jei aš seku viliojančiu šio

pasaulio balsu, jei aš einu paskui savo valią, paskui savo egoizmą, savęs patenkinimą, kokią teisę turiu laikyti

save Kristaus avimi? Jokios, visiškai jokios. Jei aš ir bandau išpažinti Jį, mano kasdieninis gyvenimas paneigia

tokį išpažinimą. Ir kiekvienas, kuris bando mane guosti Dievo pažadais, skirtais Jo tautai, tik dar labiau įkvepia

mane eiti blogu keliu ir sutvirtina mano apgaulingą viltį. Galbūt kažkas paklaus: „Argi tikras krikščionis negali

palikti savo pirmosios meilės?“ Taip, viena bažnyčia taip padarė, bet Viešpats Jėzus neatėjo pas ją su tokiais

žodžiais: „Galiausiai viskas bus gerai.“ Ne, Jis pasakė: „Atgailauk ir vėl imkis pirmykščių darbų, o jeigu ne -

jei neatgailausi - greitai ateisiu ir patrauksiu iš vietos tavo žibintuvą.“ (Apr. 2:5). „Nejaugi tikras kirkščionis

negali paslysti ir vėl gyventi pasaulietiškai?“ Taip, bet jei jis taip ir daro, tuomet jam reikia kalbėti ne apie

šventųjų išsaugojimą iki galo, o apie pasekmes, kurios laukia šaltos ir netikinčios širdies, jei ji neatgailaus.

„Taip, bet, jei jis yra Dievo vaikas, jis bus nubaustas ir atstatytas malonėje. Todėl nėra jokio pavojaus, kad jis

pražus.“ Tačiau Viešpats nebe priežasties kelis kartus pakartojo: „Kas ištvers iki galo, tas bus išgelbėtas“. Be

to, nepamirškime ir Jo žodžių apie nepastovų žmogų (Mato 13:20-21).

Taip pat galima sakyti: „Nėra jokios būtinybės kalbėti apie šventųjų išsaugojimą iki galo. Juk, jei žmogus

yra krikščionis, jis išsilaikys iki galo, o jei jis išsilaikys, kam kalbėti apie tai?“ Tačiau apaštalai taip negalvojo.

Apd. 11:22-23 skaitome: „Žinia apie juos pasiekė Jeruzalės bažnyčios ausis, ir ji išsiuntė Barnabą į Antiochiją.

Atvykęs ir pamatęs Dievo malonę, jis apsidžiaugė ir visus ragino ryžtinga širdimi pasilikti su Viešpačiu.“, ir

Apd. 13:43: „...daugelis žydų ir pamaldžių prozelitų sekė Paulių ir Barnabą, kurie, kalbėdami jiems, įtikinėjo

pasilikti Dievo malonėje.“; ir dar kartą Apd. 14:22: „Ten jie stiprino mokinių sielas, ragino juos pasilikti

tikėjime ir sakė: „Per daugelį išmėginimų mes turime įeiti į Dievo karalystę.“ Jei laikysimės ką tik minėtos

nuomonės, tuomet apaštalų uolumas buvo visiškai nereikalingas. Tačiau atidus Šv.Rašto skaitytojas,

perskaitęs tokias vietas, pamatys, kad apaštalai netikėjo kažkokiu mechanišku išgelbėjimu lyg Dievas elgtųsi

su žmonėmis kaip su rąstais ar akmenimis. Jie skelbė išgelbėjimą, kuris turėjo būti atbaigtas su baime ir

drebėjimu (Fil. 2:12); išgelbėjimą, kuris šaukia žmogišką atsakomybę veikti; dievišką išgelbėjimą, kuris

atbaigiamas naudojant Dievo malonės būdus, suteiktus iš Jo gailestingumo. Tiesa, kad mes esame saugomi

Dievo jėga, bet tolimesni Petro žodžiai parodo, kaip mes esame saugomi: „per tikėjimą“ (1Petro 1:5). Ir tai

yra tikėjimas ne tik Dievo pažadais, bet ir įspėjimais.

Taigi toks įspėjimas - „O Kristus kaip Sūnus viešpatauja Jo namuose, ir tie namai esame mes, jei

pasitikėjimą ir tvirtą vilties pasigyrimą išsaugosime iki galo.“ (Hebr. 3:6) - yra labai reikalingas. „Palaimintas

Dievas pažadėjo, kad išlaikys mus iki galo. Bet kaip Jis mus išlaikys? Per tikėjimą, per budėjimą, per savęs

atsižadėjimą, per maldą ir pasninką, per pastovų savęs ištyrimą pagal Jo žodį. Išsaugokime pasitikėjimą ir

tvirtą vilties išpažinimą iki galo, jei tą dieną norime būti ne tik tarp išpažinėjų, ne tik žuvys tinkle, bet ir tikri

bei gyvi vienintelio Mokytojo mokiniai.“ (Saphir).

„Verčiau raginkite vieni kitus kasdien - kol dar sakoma „šiandien“ - kad kurio iš jūsų neužkietintų

nuodėmės klasta“ (Hebr. 3:13). Kiekvienas krikščionybės išpažinėjas turi nuolat budėti, kad, pasidavęs

netikėjimui, neatsitrauktų nuo gyvojo Dievo. „Žiūrėkite“ - sako apaštalas. Nėra pavojingesnės klaidos, į kurią

krenta krikščionybės išpažinėjai, už šią. Daugybė žmonių laiko save tikinčiaisiais, nors jie neturi jokio tikro

tikėjimo. O išbandymo valanda galbūt yra daug arčiau negu jie įsivaizduoja. Ir taip pat tie, kurie turi tikrą

tikėjimą, dažniausiai galvoja, kad jis yra daug didesnis, negu yra iš tiesų. „Viešpatie, sustiprink mano tikėjimą,

apsaugok mane nuo blogos ir netikinčios širdies.“ - tai yra svarbiausia krikščionio malda.

„Netikėjimas yra apostazės (dalinės ar visiškos) nuo Dievo šaknis. Turėti vis labiau augantį tikėjimą ir

vis aiškesnį tiesos, kuri yra Jėzuje, pažinimą - toks turėtų būti pats karščiausias krikščionio troškimas. Jų jis

turi siekti visomis savo jėgomis. Kiek mes esame laisvi nuo piktos ir netikinčios širdies, tiek galime atsiduoti

Viešpačiui visa širdimi, sekti Juo visiškai, pasipriešinti gundymams ir vaikščioti visais Jo paliepimų keliais.

Apaštalas, įspėdamas hebrajus dėl pražūtingos apostazės nuo gyvojo Dievo, ragina juos stiprinti vieni kitų

tikėjimą ir taip apsisaugoti nuo blogos įtakos, kuri gali palenkti į neatgailavimą ir netikėjimą.“ (J.Brown).

„Verčiau raginkite vieni kitus kasdien...“. Tai reiškia raginti vieni kitus kasdieninėse pareigose, nes jose

mes esame tokie pat silpni, kaip mokiniai ant atsimainymo kalno (Luko 9:32) ar Getsemanės sode (Luko

22:45). Mes esame apsnūdę ir lėti jose, todėl mus reikia nuolat žadinti ir raginti. Visi mes esame bendražygiai

priešiškoje žemėje, vienos šeimos nariai, todėl turime rūpintis vieni kitais (1Kor. 12:25), mylėti vieni kitus

(Jono 13:34), melstis vieni už kitus (Jok. 5:16), guosti (1Tes. 4:18), perspėti (Rom. 15:14) ir ugdyti vieni kitus

(1Tes. 5:11) bei gyventi taikoje (Morkaus 9:50). Tik taip mes esame naudingi vieni kitiems. Ir raginti vieni

kitus reikia kasdien, nes mes greitai pavargstame daryti gera. Čia yra sakoma „šiandien“, bet tuo pačiu

įspėjama, kad mūsų buvimas ant šios scenos yra labai trumpas; kad naktis, kada niekas negalės dirbti, artėja.

„...kad kurio iš jūsų neužkietintų...“ Šie žodžiai pabrėžia raginimo, apie kurį ką tik kalbėjome, būtinybę.

Aštuntoje eilutėje buvo parodyta, kokią didelę žalą padarė širdies kietumas, o čia įspėjama apie jį. Akivaizdu,

kad širdies kietumas yra atmetimo būdų, kurie ją suminkština, pasekmė. Molis ir vaškas yra kieti, bet jie

suminkštėja, jei pirmą apipilsime vandeniu, o antrčjį padėsime prie ugnies. Patraukus nuo jų tas minkštinančias

priemones, jie vėl sukietėja. Toks pats blogas polinkis yra ir krikščionyje. Kūnas yra silpnas, mūsų širdis

apgaulinga ir tik kasdien naudojami būdai, veikiantys per bendrystę su šventaisiais, gali išsaugoti mus.

„...nuodėmės klasta.“ Čia yra to blogio, prieš kurį mes turime nuolat budėti, priežastis. Nuodėmės

apgaulė suvilioja daugybę žmonių. Čia yra kalbama apie mūsų prigimties sugedimą, su kuriuo mes gimstame

ir gyvename. Tai Šv.Raštas vadina kūniškumu, geiduliais, kurie yra visada priešingi Dvasiai. Dievo žodis

kalba apie agaulingus troškimus (Ef. 4:22) ir turtų apgaulę (Mato 13:22). Dėl savo prigimtinio sugedimo

žmonės labiau myli turtus negu dievotumą ir dangišką laimę. Mes skaitome apie neteisumo apgaulę (2Tes.

2:10), filosofiją (kūniško proto išdidžius samprotavimus, kurie yra priešiški Dievui), tuščią apgaulę (Kol. 2:8)

ir formalių išpažinėjų pasileidimą, kuris yra laikomas atsidavimu apgaulėms (2Petro 2:13). Apgaulė yra viena

iš pagrindinių nuodėmės charakteristikų. „Visų nuodėmių pavojingi kabliai yra pridengti teisumu tam, kad

pritrauktų žuvis ir jos užkibtų ant jų bei taptų žvejo belaisvėmis.“ (Gouge).

Nuodėmės apgaulė turi dar labiau įkvėpti mus būti budriais prieš ją ir visus prigimties polinkius bei

gundymus. Nuodėmė ateina apsirengusi ne savo drabužiais. Ji melagingai siūlo nuostabius dalykus. Ji

prisitaiko prie kiekvieno charakterio ir jį supančių aplinkybių. Ji pridengia savo bjaurumą patraukliu rūbu. Ji

apgauna mus, meluodama mums apie mūsų vertę. Viena iš priežasčių, kodėl gailestingasis Dievas suteikė

mums savo žodį yra parodyti tikrąjį nuodėmės charakterį. Nuodėmės apgaulė užkietina širdį. „Būti užkietintu

reiškia būti nejautriu Jėzaus Kristaus žodžiams taip, kad jie neturi tinkamo poveikio protui, tikėjimui ir

paklusnumui. Kietaširdis yra apsileidęs, netikintis, neatgailaujantis, nepaklusnus.“ (J.Brown).

Viso konteksto šviesoje 13-os eilutės raginimas yra ypatingas įspėjimas prieš apostazę. Kiekvieną dieną

mes turime raginti vieni kitus ateiti pas Kristų, kad jokie kiti dalykai neužimtų Jo vietos. Mūsų nuodėminga

prigimtis yra linkusi atsitraukti nuo gyvojo Dievo ir pasiduoti šešėliams bei taip prarasti tikrą substanciją. Tai

buvo pagrindinis pavojus hebrajams. Nuodėmė bandė juos apgauti. Ji bandė sugrąžinti juos vėl į judaizmą,

kaip tikrąją religiją. Apaštalas, norėdamas apsaugoti juos no to, įsako raginti vienas kitą kasdien. Sekanti eilutė

ypatingai pabrėžia paklusnumo šiam įsakymui svarbą.

„Juk mes esame tapę Kristaus dalininkais, jei tik išlaikysime tvirtą pradinį pasitikėjimą iki galo.“ (Hebr.

3:14). Šie žodžiai atbaigia raginimą, prasidėjusį nuo 12-os eilutės. Jie parodo motyvą, kodėl reikia saugotis

apsotazės (12 eil.) ir galimybių kristi jį ją. Šios eilutės galia yra panaši į šeštos eilutės galią. Abi jos kalba apie

išpažinimo išbandymą. Tokie raginimai neturi jokio poveikio dviejų tipų žmonėms. Pirma, nedorėliams, kurie

yra mirę savo nusikaltimuose ir nuodėmėse, ir jiems visiškai nerūpi tokie dalykai. Antra, religiniams

„šventuoliams“, kurie nors dvasiškai taip pat yra mirę, intelektualiai domisi jais. Daug krikščioniškų

išpažinėjų, kurie yra apsikrėtę Laodikėjos bažnyčios dvasia, išdidžiai sako: „Tokie įspėjimai man visiškai

nesvarbūs, nes tikram Dievo vaikui nekyla joks apostazės pavojus.“ Šių žmonių negali pasiekti tokie dieviški

raginimai, jie nepasiekia jų sąžinės. Tačiau širdis, kuri yra tikroje bendrystėje su Dievu, visada nepasitiki

savimi ir visada yra atidi didingiems Dvasios įspėjimams. Tokie įspėjimai apie atsitraukimą nuo gyvojo Dievo

sulaiko atgimusius žmones nuo jo. Vis dėlto čia reikia pastebėti, kad tokie didingi Šv. Rašto įspėjimai negali

būti taikomi silpniems krikščionims, kurie nors ir trokšta tinkamai gyventi prieš Dievą, neturi užtikrintumo.

„Šėtonas ir sąžinė, kuri dar nėra laisva, dažnai primena šį laišką abejojantiems krikščionims, dar

nepasiekusiems visiško pasitikėjimo Dievu. Tokiems žmonėms negali būti taikomi šie raginimai ir įspėjimai.

Jie yra skirti krikščioniui, kuris jau yra užtikrintas; jis yra raginamas išlaikyti tą pasitikėjimą, kurį jau turi, o

ne sustiprinti abejonėms ir baimėms. Jas nori sukelti tik priešas. Nors tik pilnas malonės pažinimas, kurio siela

aišku, kad dar nepasiekė, gali išlaisvinti iš tokių baimių, vis dėlto čia yra labai svarbu išlaikyti tyrą sąžinę ir

taip nesuteikti priešui progos pulti.“ (J.N.Darby).

Norėdami teisingai suprasti šią eilutę, pirmiausia turime atkreipti dėmesį į veiksmažodžio laiką. Čia

nesakoma: „Juk būsime Kristaus dalininkais, jei...“. Tai visiškai iškreiptų Dievo malonės Evangeliją ir

paneigtų Kristaus atlikto darbo veiksmingumą bei atmestų bet kokį užtirkintumo Dievo palankumu žinojimą

iki mirties. Ne, Šventoji Dvasia čia sako: „Juk mes esame tapę Kristaus dalininkais“. Žodis „dalininkai“ čia

yra tas pats, kaip ir Hebr. 3:1 (dangiško pašaukimo dalininkai) ir Hebr. 1:9 „bičiuliai“. Galbūt „bičiuliai“ čia

tiktų geriau. Tai reiškia, jog mes esame taip viena su Kristumi, jog esame viena dvasia su Juo (1Kor. 6:17), Jo

kūno nariai, iš Jo kūno ir kraujo (Ef. 5:30). Per malonę mes esame bendrapaveldėtojai (Rom. 8:17). Žodžiai

„esame tapę Kristaus dalininkais“ parodo, kad kažkuriuo laiku krikščionys nebuvo tokie. Jie tapo Kristaus

dalininkais ne per natūralų gimimą, o tik tuomet, kai priėmė Kristų kaip Gelbėtoją (Jono 1:12).

„...jei tik išlaikysime tvirtą pradinį pasitikėjimą iki galo.“ Čia nekalbama apie sąlygą, kuri išlaikytų mus

kaip Kristaus dalininkus ta prasme, jog tai būtų lyg atsitiktinumas. „Ko trokšta krikščionis? Kas yra tas

ypatingas dalykas, kurio jis nuolat sieka ir kurį bando vis aiškiau suprasti? Argi tai nėra štai kas: „Mano

Mylimasis yra mano, ir aš Jo“? Pats didžiausias mūsų širdies troškimas ir Dievo žodžio raginimas sutampa.

Mes norime išlaikyti pasitikėjimą iki galo, todėl su džiaugsmu priimame visus tuos didingus raginimus: „Bet

kas ištvers iki galo, tas bus išgelbėtas.“ (Mato 24:13), „Nė vienas, kuris uždeda ranką ant arklo ir žvalgosi

atgal, netinka Dievo karalystei.“(Luko 9:62). Mes nuolat norime girdėti balsą, kuris nuo dangiško sosto sako:

„Nugalėtojui Aš duosiu atsisėsti šalia savęs, savo soste kaip ir Aš nugalėjau ir atsisėdau šalia savo Tėvo, Jo

soste.“ (Apr. 3:21).“ (Saphir).

Pasitikėjimo išlaikymas iki galo patikrina mūsų išpažinimo tikrumą ir parodo mums bei visiems kitiems,

jog esame Kristaus dalininkais. Sunkumai ir išbandymai kelyje apšviečia mūsų tikėjimą ir lavina bei augina

jį. Čia esantis žodis „pasitikėjimas“ graikų kalboje yra kitas negu 6-oje eilutėje. Ten pasitikėjimas išreiškiamas

drąsiu ir aiškiu mūsų tikėjimo išpažinimu, o čia giliu užtikrintumu Kristaus, kuris išlaiko mūsų širdis,

tobulumu ir pakankumu. Pirmasis yra išorinis, o antrasis - vidinis. „Išlaikyti tvirtą pradinį pasitikėjimą iki

galo“ reiškia „...pasilikti tikėjime įsitvirtinus ir nepajudinamai“ (Kol. 1:23) ir kartu su Jobu sakyti: „Jei Jis ir

nužudys mane, aš pasitikėsiu Juo.“ (Jobo 13:15).

„Išlaikyti tvirtą pasitikėjimą iki galo“ yra išbandymas. Mūsų krikščioniškos kelionės pradžioje

pasitikėjimas Kristumi buvo tvirtas. Mes žinojome, kad Jis yra galingasis Gelbėtojas, ir buvome visiškai

įsitikinę, jog Jis gali išsaugoti mus iki anos dienos. Tačiau kelio sunkumas; nakties tamsumas; audros, kuri

anksčiau ar vėliau užklupo mus, baisumas susilpnino mūsų pasitikėjimą ir galbūt mes šaukiame: „Viešpatie,

Tau nerūpi kad mes žūvame?“. Vis dėlto, jei iš tiesų esame Kristaus dalininkai, nors ir „...esame parblokšti,

bet nežuvę“. Mes grįžtame prie Dievo žodžio ir jame surandame pagalbą, šviesą ir paguodą. Jis parodo mums,

kad kentėjimai, kuriuos patiriame, yra Dievo skirti (1Tes. 3:3). Jis parodo mums, kad Dievo bausmės yra Jo

meilės mums išraiška (Hebr. 12 sk.). Ir dabar per savo pačių skausmingą patirtį mes vis mažiau pasitikime

savimi, savo draugais ir netgi broliais, bet Dievo malonės dėka mūsų pasitikėjimas Juo vis labiau auga ir tampa

vis labiau sąmoningas. Tuo mes tik patvirtiname Ekleziasto žodžius: „Pabaiga geriau negu pradžia...“ (Eklez.

7:8).

„Kol yra sakoma: „Šiandien, jei išgirsite Jo balsą, neužkietinkite savo širdžių kaip per maištą.“ (Hebr.

3:15). Apaštalas toliau tesia praktinį 95-os psalmės pritaikymą. Pagrindinė šios eilutės mintis yra raginimas

greitai bėgti pas Kristų. Čia turime pastebėti, kad mūsų pareigos apima du dalykus: klausyti Jo balso ir

neužkietinti savo širdies. Tai turi būti daroma tuoj pat, t.y. „šiandien“, o išlaikyti pasitikėjimą mes turime visu

tuo laiku, kol yra sakoma „šiandien“, t.y iki mūsų žemiškos kelionės pabaigos. Pauliaus raginimas čia vėl

remiasi į senojo Izraelio klaidą. Taigi kitų nuodėmės yra primenamos tam, kad mes nuspręstume savo širdyse

nekartoti jų. „Kai išgirstame Dievo balsą, kuris kalba mums per Jo Sūnų Jėzų, įsikūnijusį Žodį, mūsų širdis

privalo atsiliepti. Ji yra mūsų dvasinės egzistencijos centras, iš kurio kyla visi jausmai, visos mintys ir

gyvenimas. Ji yra tas paslaptingas šaltinis, kurį tik Dievas gali pažinti ir suprasti. O, kad Kristus gyventų joje!

Dievo žodžio tikslas yra suminkštinti mūsų širdis, kurios iš prigimties yra kietos. Minkšta širdis priima Dievo

žodį, pripažįsta savo nuodėmes, garbina Dievą už Jo gailestingumą, trokšta bendrystės su Juo, mato Jėzų, kuris

atėjo išgelbėti mus ir nuplauti mūsų kojas bei pralieti savo kraują už mus. Tokia širdis yra greita atgailai,

tikėjimui, maldai, kantrybei, vilčiai. Ji yra minkšta Dievui ir gailestinga artimui.“ (Saphir).

„Kas gi buvo tie, kurie išgirdę maištavo? Ar ne visi Mozės išvestieji iš Egipto.“ (Hebr. 3:16). Apaštalas

čia pradeda aprašyti žmones, kurie nusidėjo maištaudami. Jis kalba apie juos, nes nori parodyti kaip svarbu

saugoti širdį nuo užkietėjimo; juk jie pražuvo būtent dėl šios nuodėmės. Autorius čia kalba apie tuos šešis

šimtus tūkstančių vyrų, kurie išėjo iš Egipto, nors du iš jų - Jozuė ir Kalebas - buvo atskirti nuo jų dykumoje.

Graikiško žodžio „maištavo“ daugiau niekur nerasime Naujajame Testamente, bet Septuaginta vartoja jį Psal.

78:17,40; 106:7,33; Jer.44:8 ir kt. Jie maištavo (Izaijo 63:10), nes paniekino Jo žodį. Naujasis Testamentas

kalba, kad jie nebuvo iš Dievo (Jono 8:47; 1Jono 4:6). Kiekvienam neišgelbėtam skaitytojui šioje vietoje aš

noriu pasakyti: saugokitės ir nesukelkite Dievo rūstybės savo užsispyrimu. Tiems, kurie netiki, Evangelija yra

mirties kvapas.

„Ant ko Jis buvo užpykęs per keturiasdešimt metų?“ (Hebr. 3:17). Tai yra sakoma klausiama forma, kad

pažadintų skaitytojo sąžinę (plg. Mato 21:28; Jok. 4:5). „Ar ne ant nusidėjusių, kurių lavonai krito dykumoje?“

(Hebr. 3:17). Jis sako ne „jie mirė“, o „jų lavonai krito“, tuo parodydamas panieką ir pasipiktinimą. Kartais

Dievas nubaudžia ypatingomis bausmėmis ypatingai nuodėmiaujančius. Kodėl apie tai kalba apaštalas? Todėl

„...kad niekas nebenupultų, sekdamas ano neklusnumo pavyzdžiu.“ (Hebr. 4:11). Čia yra nupuolimo ir

bausmės už netikėjimą pavyzdys.“ (J.Owen).

„O kam prisiekė, jog neįeis į Jo poilsį, jei ne tiems, kurie nepakluso?“ (Hebr. 3:18). Priminęs hebrajams

apie tai, kad nuodėmė buvo senojo Izraelio sunaikinimo priežastis, dabar apaštalas parodo, kokia ji buvo, t.y.

netikėjimas. Atkreipkime dėmesį į eiliškumą: jie neklausė Jo balso, tada jų širdys užkietėjo, todėl jie netikėjo

ir galiausiai buvo sunaikinti. Čia esantis graikiškas žodis gali būti verčiamas ir kaip „netikėjimas“, ir kaip

„nepaklusnumas“. Rom. 2:8; 10:21 yra verčiama kaip „nepaklusnumas“. Jei žiūrėsi iš širdies pusės, tuomet tai

bus „netikėjimas“, o jei iš valios pusės, tuomet tai yra „nepaklusnumas“. Bet kuriuo atveju tai yra atsisakymas

klausyti Dievo balso.

„Taigi matome, kad jie negalėjo įeiti dėl netikėjimo.“ (Hebr. 3:19). „Apaštalas čia kalba ne apie auksinio

veršio garbinimo nuodėmę ar didelius jų nusižengimus Bet Peore. Mums tai yra baisios nuodėmės, kurios

turėjo būti paminėtos, tačiau Dievui pati didžiausia nuodėmė yra netikėjimas. Mes esame išgelbėti per

tikėjimą, o pražuvę per netikėjimą. Širdis yra apvaloma per tikėjimą, o kietėja per netikėjimą. Tikėjimas veda

mus į Dievo artumą, o netikėjimas atskiria nuo Jo.“ (Saphir) . Pati didžiausia nuodėmė yra netikėjimas, bet ji

bus atleista, jei nusidėjėlis patikės; tačiau tas, kuris netiki, bus pasmerktas.

Apaštalas du kartus (9, 17eil.) primena hebrajams, kad jų tėvų netikėjimas tęsėsi keturiasdešimt metų.

Beveik tokį patį laiko intervalą apėmė Kristaus mirtis, prisikėlimas ir paėmimas į dangų. Šv.Rašte

keturiasdešimt yra sąlyginės laisvės skaičius. Izraelio patikrinimo laikas ėjo į pabaigą. Apie 70 metus Izraelis

turėjo būti galutinai išsklaidytas. Dievas nesikeičia. Jis sunaikino tuos, kurie užpykdė Jį savo širdies kietumu,

ir Jis vėl sunaikins tuos, kurie pasilieka savo netikėjime. Taigi būkime atidūs įspėjimui: „Žiūrėkite, broliai,

kad kuris iš jūsų nebūtų piktos, netikinčios širdies, atitolusios nuo gyvojo Dievo.“ Viešpats tesuteikia mums

širdį, kuri girdėtų šį įspėjimą.

15 skyrius

Kristaus pranašumas prieš Jozuę I (Hebr. 4:1-3)

Apaštalo raginimas, prasidėjęs Hebr. 3:12, tęsiasi iki Hebr. 4:12. Visas šis epizodas aiškina ir pritaiko

kasdieniniam gyvenimui ištrauką iš 95-os psalmės, cituotą Hebr. 3:7-11. Tai, ką kalbėjome anksčiau, ir tai,

kas dabar iškils prieš mūsų akis, sujungia Hebr. 3:19: „Taigi matome, kad jie negalėjo įeiti dėl netikėjimo.“

Šie žodžiai sujungia abu skyrius, atbaigdami Hebr. 3:12-13 raginimą ir padėdami pamatą sekančiam įspėjimui.

Galbūt čia, skaitantiems trečiojo skyriaus pabaigą, kyla klausimas: nejaugi Dievo pažadas įvesti Izraelio tautą

į Kanaano žemę neišsipildė, jei visi, išėjusieji su Moze iš Egipto, pražuvo dykumoje? Išėjimo 6:6-8 Viešpats

pasakė Mozei: „Todėl sakyk izraelitams, kad Aš esu Viešpats; Aš išvesiu jus iš egiptiečių priespaudos,

išlaisvinsiu iš vergystės ir išgelbėsiu jus savo ištiesta ranka ir dideliais teismais. Aš priimsiu jus, kad būtumėte

mano tauta, ir Aš būsiu jūsų Dievas, kad žinotumėte, jog esu Viešpats, jūsų Dievas, kuris jus išvedė iš

egiptiečių vergijos. Aš nuvesiu jus į šalį, kurią pažadėjau duoti Abraomui, Izaokui ir Jokūbui; ją duosiu jums

paveldėti, nes Aš esu Viešpats.“ Paskaitykime, ką apie tai rašo J.Brown: „ Šis pažadas buvo skirtas Izraeliui

kaip tautai, bet jis nebūtinai turėjo išsipildyti visiems arba tai kartai, kuri išėjo iš Egipto. Jame mes nematome

jokių sąlygų; netgi tikėjimas nėra minimas. Vis dėlto, ta karta turėjo tikėti juo, kaip ir matome iš tolimesnių

įvykių. Jei tas pažadas būtų absoliutus ir besąlygiškas tai kartai, jis turėjo būti išpildytas, nes kitaip Tas, kuris

negali meluoti, būtų nesilaikęs savo duoto žodžio. Be jokių abejonių Dievo žodis būtų išsipildęs, jei jie būtų

tikėję ir veikę pagal savo tikėjimą. Jei jie būtų tikėję, kad Viešpats gali ir yra nusprendęs įvesti juos į Kanaano

žemę, jie būtų užėmę ją ir pažadas būtų išsipildęs jiems.“ (...). „Štai kokia sandora buvo sudaryta su jais: „Taigi

dabar, jei paklusite mano balsui ir laikysitės mano sandoros, būsite ypatinga mano nuosavybė tarp visų tautų.

Man priklauso visa žemė. Jūs būsite man kunigų karalystė ir šventa tauta.“ (Išėjimo 19:5-6), ir: „Aš siunčiu

angelą pirma tavęs, kad saugotų tave kelyje ir nuvestų į tą vietą, kurią tau paruošiau. Saugokis jo ir klausyk jo

balso, nesipriešink jam, nes jis neatleis jūsų nusižengimų, kadangi jame yra mano vardas. Bet jei tu iš tiesų

paklusi jo balsui ir vykdysi visa, ką kalbu, tai Aš būsiu priešas tavo priešams ir prispaudėjas tavo

prispaudėjams.“ (Išėjimo 23:20-22).

Jų netikėjimas ir nepaklusnumas yra ta nuolat minima priežastis, dėl kurios jie neįėjo į Kanaano žemę.

„Kadangi visi žmonės, kurie matė mano šlovę ir stebuklus, kuriuos dariau Egipte ir dykumoje, mane gundė

jau dešimt kartų ir neklausė mano balso, jie neišvys žemės, kurią pažadėjau jų tėvams. Niekas iš tų, kurie mane

pykdė, nematys jos.“(Skaičių 14:22-23; Jozuės 5:6). Dievas pažadėjo įvesti Izraelį į Kanaano žemę, bet Jis

nepažadėjo įvesti juos, nesvarbu, ar jie tikės ir paklus ar ne. Visi Dievo duoti pažadai išsipildė žmonėms, bet

jie nebuvo absoliutūs ir besąlygiški.

Dėl jų netikėjimo Dievo pažadas netapo neveiksmingu. Jis buvo išpildytas kitoje kartoje. „Viešpats

atidavė Izraeliui visą šalį, kurią Jis su priesaika pažadėjo duoti jų tėvams. Jie užėmė ją ir gyveno joje.“ (Jozuės

21:43). Jozuė aiškiai parodė izraelitams, kad Dievas išpildė viską, ką buvo pažadėjęs: „Prisiminkite visa savo

širdimi ir siela, kad Viešpats, jūsų Dievas, išpildė visus iki vieno savo gerus pažadus jums.“ (Jozuės 23:14).

Ši karta tikėjo Dievo pažadu, kad Jis atiduos jiems Kanaaną, ir įkvėpti tokio tikėjimo bei vedami Jozuės, jie

užėmė ją. Šis principas paaiškina ir kitą daugeliui sudėtingą atvejį, t.y. Kanaano žemės priklausymą Izraeliui.

Pradžios knygoje skaitome: „Viešpats tarė Abraomui, kai Lotas atsiskyrė nuo jo: „Pakelk akis ir pažvelk iš

vietos, kurioje esi, į šiaurę ir pietus, į rytus ir vakarus. Visą žemę, kurią matai, duosiu tau ir tavo palikuonims

visam laikui.“ (Prad. 13:14-15). Šis pažadas buvo pakartotas daugelyje kitų vietų. Kodėl tada Izraelio vaikai

džiaugėsi šia žeme tik kurį laiką? Jo palikuonys negyvena joje dabar. Argi Dievo pažadas neišsipildė? Dievas,

pažadėdamas Abraomui, nepabrėžė, kad kažkuri atskira jo palikuonių karta valdys tą žemę amžinai. Čia ir yra

visas problemos išsprendimas. Dievo malonė yra Jo pažado Abraomui pamatas. Jame nebuvo jokių sąlygų.

Malonė yra gausi ten, kur nuodėmė dar gausesnė. Taigi nepriklausoma malonė pradeda veikti tik po to, kai

žmogaus atsakomybė yra išbandyta ir jos žlugimas apšviestas. Skaitydami P.Įstatymo knygą, mes galime

matyti, kad Izraelis įėjo į Kanaano žemę ne pagal besalygišką malonės sandorą, kurią Dievas sudarė su

Abraomu, o pagal sąlyginę darbų sandorą, sudarytą su Izraeliu ant Sinajaus kalno. Todėl po daugelio metų,

kai Izraelis, vedamas Jozuės, jau buvo užėmęs Kanaaną, skaitome: „Viešpaties angelas, atėjęs iš Gilgalos į

Bochimą, tarė: „Aš išvedžiau jus iš Egipto ir atvedžiau į žemę, kurią prisiekiau duoti jūsų tėvams, ir pasakiau:

„Aš niekada nelaužysiu savo sandoros su jumis, o jūs nedarykite sutarčių su šios žemės gyventojais,

sugriaukite jų aukurus. Bet jūs nepaklusote mano balsui. Kodėl jūs taip padarėte? Todėl Aš sakau, kad

neišvarysiu jų iš jūsų krašto, jie bus dygliai jūsų šone, o jų dievai bus jums spąstai.“ (Jozuės 2:1-3).

Tokie patys principai veikia ir Evangelijos pažaduose. „Evangelijos pažadas apie amžiną gyvenimą yra

kaip pažadas apie Kanaano žemę, t.y. jis išsipildo ir yra skirtas visiems palikuonims. Jie „buvo išrinkti Kristuje

prieš pasaulio sukūrimą“. Amžinas gyvenimas buvo pažadėtas jiems dar prieš laikų atsiradimą ir patvirtintas

Dievo priesaika. Jie buvo Dievo atpirkti per Avinėlio kraują ir visi yra pašaukiami savo laiku pagal Jo

nutarimą. Jų paveldėjimas yra saugomas jiems danguje ir jie patys Dievo jėga yra išlaikomi per tikėjimą

išgelbėjimui. Ir galiausiai jie paveldės karalystę, paruoštą jiems nuo pasaulio sukūrimo. Tačiau tai nereiškia,

kad kiekvienas, kuris girdi, jog Kristus mirė už jį, bus išgelbėtas per Jo mirtį; Evangelija nepažada išgelbėti

visų žmonių, nes tokiu atveju arba visi turėtų būti išgelbėti, arba Dievas yra melagis. Ji aiškiai skelbia: „Kas

tikės bus išgelbėtas, o kas netikės - pasmerktas“. Tik tikėdami, mes gauname amžiną gyvenimą. Tik tikėdami

tiesa ir gyvendami pagal ją, mes galime džiaugtis išgelbėjimo užtikrintumu. Dievo išrinkimas yra nekintantis,

visi Jo išrinktieji be jokių abejonių bus išgelbėti, bet jie negali būti tikri savo išrinkimu ir užtikrinti išgelbėjimu,

jei nepasilieka tikėjime, meilėje ir paklusnume Evangelijai. „Todėl, parodydami visą stropumą, praturtinkite

savo tikėjimą dorybe, dorybę - pažinimu, pažinimą - susivaldymu, susivaldymą - ištverme, ištvermę -

maldingumu, maldingumą - brolybe, brolybę - meile. Jei šie dalykai gyvuoja ir tarpsta jumyse, jie neduoda

jums apsileisti ir likti bevaisiams mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus pažinime. O kam jų trūksta, tas aklas ir

trumparegis, užmiršęs, kad yra apvalytas nuo savo senųjų nuodėmių. Todėl, broliai, dar uoliau stenkitės

sutvirtinti savajį pašaukimą ir išrinkimą. Tai darydami, jūs niekada nesuklupsite. Šitaip dar plačiau atsivers

jums įėjimas į amžinąjį mūsų Viešpaties ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus karalystę.“ (2Petro 1:5-11). Krikščioniui

kiekviename gyvenimo etape svarbu prisiminti, kad jo laukia pražūtis, jei jis nusigręš nuo Evangelijos. Savo

sielą išgelbės tik tas, kuris tiki ir nuolat gyvena tikėjime tiesa.“ (J.Brown).

Galbūt įvade į šį skyrių aš per daug išsiplėčiau, bet viliuosi, kad tai padės kai kuriems išspręsti iškilusius

sunkumus ir paruoš mus tolimesniam skyriaus studijavimui. Šis skyrius nėra lengvas ir kiekvienas

studijuojantis jį, pamato tai labai greitai. Apaštalo argumentai atrodo labai sudėtingais ir jo mokymas tarsi

prieštarauja kitoms Šv.Rašto vietoms, o poilsį, kuris čia yra pagrindinė tema, sunku tiksliai apibrėžti. Šiame

skyriuje aš taip pat bijau klysti, todėl dar kartą primenu kiekvienam skaitytojui dievišką raginimą: „Viska

ištirkite ir to, kas gera, laikykitės.“ (1Tes. 5:21).

Akivaizdu, kad, norėdami suprasti šį skyrių, pirmiausia turime prisiminti, kam yra skirtas visas laiškas.

Šis skyrius yra ne laiške Romiečiamas, Korintiečiams ar Efeziečiams, o Hebrajams, kurio pagrindinė tema yra

krikščionybės pranašumas prieš judaizmą. Tai yra primenama kiekviename skyriuje ir ši tema yra vystoma per

Kristaus, krikščionybės centro ir gyvenimo, savybių pristatymą. Iki šiol mes kalbėjome apie Kristaus

pranašumą prieš pranašus, angelus ir Mozę, o dabar prisiminkime Jozuę. Antrojo rakto į šio skyriaus supratimą

reikia ieškoti tame, kas buvo kalbėta anksčiau. Akivaizdu, kad kontekstas prasideda Hebr. 3:1. Šioje eilutėje

mes esame raginami įsižiūrėti į Apaštalą ir mūsų išpažinimo vyriausiąjį Kunigą. Toliau visas trečiasis skyrius

nepasako nieko naujo, o tik išplečia šią eilutę. Jis kalba apie tai, kad mes turime įsižiūrėti į Kristų, klausyti Jo,

pasitikėti Juo ir paklusti Jam pirmiausia dėl Jo asmens ekselencijos - Jis yra Sūnus, ištikimai viešpataujantis

namuose; antra dėl skaudžių pasekmių, kurios ištiks Jį paniekinusius ir atmetusius. Šioje antroje dalyje yra

primenamas liūdnas izraelitų pavyzdys. Jie neklausė Viešpaties, kuris kalbėjo per Mozę, todėl neįėjo į

Kanaano poilsį.

Pirmoje ketvirtojo skyriaus pusėje ši tema yra tęsiama. Čia dar kartą aiškiai parodomas mūsų Apaštalo

pranašumas tik šį kartą jau prieš Jozuę, kuris taip pat buvo Dievo apaštalas. P.Įstatymo knygoje skaitome:

„Nūno sūnus Jozuė buvo pilnas išminties dvasios, nes Mozė buvo uždėjęs ant jo rankas. Izraelitai jo klausė ir

darė, kaip Viešpats buvo įsakęs Mozei.“ (34:9). Rankų uždėjimas Šv.Rašte be viso kito reiškia ir

susitapatinimą arba pripažinimą (plg. Jozuės 1:5,16-18). Trečiojo skyriaus tema yra tęsiama ketvirtajame, nes

ir jame yra kalbama apie poilsį. (Hebr. 3:11,18 ir kt. Hebr. 4:1,3 ir kt.).Būtent į jį remiasi visi apaštalo

argumentai čia. Hebr. 3:11,18 kalba apie Kanaano poilsį, į kurį izraelitus įvedė Jozuė (Hebr. 4:8), vis dėlto

apaštalas, remdamasis 95-a psalme, aiškiai parodo, kad jie niekada kaip tauta neįėjo į Dievo poilsį. Čia ir yra

krikščionybės pranašumas. Kristus nuveda savo tautą į tikrą poilsį.

„Todėl, kol tebegalioja pažadas įeiti į Jo poilsį, bijokime, kad kuris nors iš jūsų nepasirodytų pavėlavęs.“

(Hebr. 4:1). Pirmieji šio skyriaus žodžiai ragina mus rimtai apsvarstyti trečiosios eilutės įspėjimus. Dievo

teismai nedorėliams turi pažadinti mus. „Bijokime“ parodo, kad Paulius pamokslauja tiek sau, tiek hebrajams.

Kaip suderinti šį „bijokime“ su: „Nebijok, nes Aš esu su tavimi; nepasiduok baimei, nes Aš esu tavo Dievas.“

(Izaijo 41:10); „Nebijok! Aš atpirkau tave ir pašaukiau tave vardu (...). Nebijok, nes Aš esu su tavimi...“ (Izaijo

43:1,5); „Tenebūkštauja jūsų širdys ir neišsigąsta.“ (Jono 14:27), ir: „Nes Dievas davė mums ne baimės dvasią,

bet jėgos, meilės ir savitvardos dvasią.“ (2Tim. 1:7); „...bijokite Dievo...“ (1Petro 2:17); „...atbaikite savo

išgelbėjimą su baime ir drebėjimu.“ (Fil. 2:12). Kaip suderinti šias skirtingas Šv.Rašto vietas? Biblijoje yra

daug tokių vietų, kurios sieliniam žmogui atrodo, jog prieštarauja vienos kitoms. Mes turime teisingai aiškinti

Dievo žodį tiek temoje apie baimę, tiek visose kitose temose. Viena baimė turi būti ugdoma krikščionio

gyvenime, o kita - atmetama. Viešpaties baimė yra išminties pradžia. „Viešpaties baimėje tvirtas pasitikėjimas

(...). Viešpaties baimė - gyvenimo šaltinis, apsaugantis nuo mirties pinklių.“ (Pat. 14:26,27), ir: „Palaimintas

žmogus, kuris nuolat bijo...“ (Pat. 28:14). Naujajame Testamente taip pat skaitome: „...bijokite to, kuris gali

pražudyti ir sielą, ir kūną pragare.“ (Mato 10:28) -sakė Kristus mokiniams. Romiečiams Paulius rašė:

„Nesididžiuok, bet bijok.“ (Rom. 11:20) ir Petras: „...su baime elkitės savo viešnagės metu.“ (1Petro 1:17). Ir

netgi pačiame danguje mes būsime raginami: „Šlovinkite mūsų Dievą visi Jo tarnai ir tie, kurie Jo bijote: maži

ir dideli.“ (Apr. 19:5).

Baimė gali būti ir blogas jausmas. Ar ji gera, ar bloga priklauso nuo objekto, į kurį ji yra nukreipiama.

Baimė, apie kurią kalbama Hebr. 4:1, padeda išvengti blogo. Šis blogis yra netikėjimas, kuris, jei pasiliksime

jame, nuves į apostazę ir savęs sunaikinimą. Čia krikščionis turi nuolat budėti ir saugoti savo širdį. Prigimtinis

polinkis kristi, gundymų daugybė, nuodėmės apgaulė, velnio gudrybės, teisingas Dievo teismas, paliekantis

žmones jų pačių norams, yra tos priežastys, dėl kurių mes turime būti budrūs čia. Mes turime bijoti Dievo ir

drebėti prieš Jo didybę taip, kad tai lenktų mus patikti Jam visuose dalykuose ir saugotis įžeisti Jį. Tokią baimę

visuomet lydi nepasitikėjimas savimi pačiais. Neteisinga Dievo baimė lenkia į vergišką paklusnumą,

pagimdantį nepasitikėjimą ir nužudantį meilę Jam. Ji laiko Viešpatį nekenčiamu tironu. Tokia yra demonų

baimė (Jok. 2:19).

„...bijokime...“ Prisiminkime mūsų polinkį į šališkumą ir kraštutinumus dvasiniame gyvenime, kad taip

būtume budrūs ir atidžiai apmąstytume „Taip pat parašyta“; kad mokytumės iš kitų krikščonių, kurie turi

kitokias malonės dovanas ir patirtį. Tai padės mums sekti Viešpačiu, tarnauti Jam ir girdėti gerojo Ganytojo

balsą. Būkime budrūs, nes įvairios dievotumo formos ir doktrinos vietoj sparnų gali tapti svoriu.

„Kai kuriems šio laiško raginimus gali būti sunku suderinti su Šv.Rašto mokymu apie Dievo malonę,

vieną kartą gautą Šventosios Dvasios jėga per tikėjimą, kurios neįmanoma prarasti; ir apie tai, kad vieną kartą

gimęs iš naujo, yra Kristuje amžiams. Vis dėlto saugokimės abejingumo raginimams ir įspėjimams. Juk „taip

pat parašyta“. Mes žinome, kad Šv.Rašte nėra jokių prieštaravimų; jis tik ištikimai, plačiai ir aiškiai atskleidžia

skirtingas tiesos puses. Todėl turime būti paslankūs ir neįsikibti tik vienos pozicijos. Mes turime plačiai

atsimerkti ir nežiūrėti į visus dalykus per savo mėgstamos doktrinos prizmę. Užtikrintai priimdami mūsų

sutaikinimą su Dievu ir Jo nekintančią meilę Kristuje Jėzuje, tuo pačiu metu nepamirškime savo nuodėmių ir

mus tykančių pavojų. Priėmę Kristų, mes turime sutaikinimą ir ramybę, bet ar dabar nereikia bijoti? „Bet Tu

atleidi nuodėmes, kad Tavęs bijotų.“ (Psal. 130:4). Matydami Dievo šventumą ir gąsdinančią Įstatymo didybę

Kristaus kryžiuje, savo nuodėmes ir netinkamumą; giliai suvokdami savo kaltę ir skurdą Viešpaties Kristaus

atpirkime, mes džiaugiamės su baime ir drebėjimu (...). Mes pažįstame Tėvą, esame atpirkti brangiu Gelbėtojo

krauju, esame Dievo vaikai ir Kristaus šventieji, todėl turime gyventi šioje žemiškoje kelionėje su baime. Tai

yra ne vergiška, o įsūnystės baimė. Tai yra ne pasmerktųjų, o išgelbėtų ir išlaisvintų per Kristų baimė. Tai nėra

laikina ar netobula būsena. Čia yra kalbama ne tik apie tuos, kurie pradėjo eiti Dievo keliu. Negalvokime, kad

ši baimė išnyks kažkuriuo tolimesniu mūsų gyvenimo su Dievu periodu. Ne, visoje žemiškoje kelionėje mes

jausime šią baimę. Linksmas ir pilnas pasitikėjimo Dievo vaikas gyvens Jo baimėje iki paskutinio tikėjimo

mūšio, iki kelionės pabaigos.“(Saphir).

„Todėl, kol tebegalioja pažadas įeiti į Jo poilsį...“ Atkreipkime dėmesį į Pauliaus kalbėjimo būdą. Jis

nesako „pažadas buvo duotas“. Tai ištiria mūsų širdies būseną. Dievo pažadai yra skirti tikėjimui; jie tampa

mūsų tik tuomet, kai mes priimame juos asmeniškai. Patriarchai matė Dievo pažadus iš toli, buvo įsitikinę jais

ir priėmė juos (Hebr. 11:13). Kai kurie Viešpaties pažadai „tebegaliojo“ tiems, kurie išėjo iš Egipto. Jie nebuvo

duoti kažkuriems žmonėms asmeniškai ar kuriai nors ypatingai kartai. Apaštalas trečiame laiško skyriuje

parodė, kad dauguma išėjusių iš Egipto nepriėmė pažadų iš To, kuris juos davė, nepaklusdami Jam ir

užkietindami savo širdis. Tačiau Jozuė ir Kalebas įsikibo į juos ir taip įėjo į Kanaano žemę.

Apaštalas čia pabrėžia hebrajų atsakomybę. Jis ragina juos gyventi tikėjimu, o ne regėjimu, ir apkabinti

tebegaliojantį Viešpaties pažadą, kad jie nepasirodytų pavėlavę. Ką turėjo galvoje Paulius sakydamas, kad

pažadas tebegalioja? Konteksto šviesoje pirmiausia tai reiškia, kad Evangelija yra skelbiama. Ji skelbia

išgelbėjimą visiems, kurie tiki. Ji nesuteikia jokio pažado nė vienam asmeniškai ar išskirtinai. Ji sako:

„Kiekvienas, kuris tiki, bus išgelbėtas“. Pažadas tebegalioja nusidėjėlių paguodai, jis tebegalioja tikėjimui.

Pažadas apie išgelbėjimą kalba apie amžiną ir tobulą poilsį danguje su Dievu. Jo įvaizdis buvo Kanaano

poilsis, kuriuo baigėsi sunki Izraelio vergystė Egipte ir kankinanti kelionė dykumoje.

„...kad kuris iš jūsų nepasirodytų pavėlavęs.“ Ką reiškia „nepasirodytų pavėlavęs“? Čia vėl Hebr. 11:13

turėtų padėti mums. Kaip jau sakiau, ši eilutė parodo mums tris skirtingus patriarchų tikėjimo etapus.

Pirmiausia, jie matė Dievo pažadus iš toli. Galbūt jie atrodė per daug geri, kad būtų tiesa; jie siekė daug toliau

jų suvokimo. Antra, jie buvo įsitikinę jais arba džiaugėsi. Tai reiškia, kad tada jie pažino juos daug artimiau.

Trečia, jie priėmė arba apkabino juos savo širdyse. Būtent taip pažadintas ir išsigandęs nusidėjėlis turi daryti

su Evangelijos pažadu. Pažadas tebegalioja ir jis turi būti priimtas bei apkabintas.

Galbūt skaitytojas nesutiks su tuo, ką aš sakau, nes kaip gali „pažadas tebegalioja“ reikšti Evangelijos

pažadus vargšams nusidėjėliams, jei apaštalas čia kalba tikintiesiems? Argi pažadas nėra aiškiai apibrėžtas

žodžiais „įeiti į Jo poilsį“? Dabar aš nesileisiu į dideles diskusijas apie Dievo poilsį, nes iš konteksto akivaizdu,

kad čia yra kalbama apie amžiną poilsį danguje. Tai yra tikinčiojo viltis, paruošta jam danguje. Apie ją jis

girdėjo Evangelijos tiesos žodyje (Kol. 1:5). Pradžioje ji atrodo labai tolima, bet tikėjimui augant, ji darosi vis

artimesnė ir vis labiau įtikinanti. Bet ji yra skirta tik tiems, kurie tiki. Jei mes nustosime klausyti balso, kuris

kalba iš dangaus, ir paklusti jam, jei leisime širdžiai užkietėti per nuodėmės apgaulę, vilties spindesys

nublanks; mes „pavėluosime“. Ir jei toliau eisime šia linkme, viltis užleis vietą nevilčiai.

Apaštalas čia labai aiškiai pabrėžia pasilikimo tikėjime būtinybę. Izraelis išėjo iš Egipto kupinas vilčių.

Apie tai aiškiai liudija giesmė prie Raudoniosios jūros (Išėjimo 15:13-18). Tačiau jų viltys greitai „išgaravo“.

Dykumos išbandymai ir sunkumai buvo per dideli jiems. Jie gyveno regėjimu, o ne tikėjimu, todėl murmėjimas

užėmė garbinimo vietą ir širdies kietumas paklusnumą Viešpaties balsui. Taip ir hebrajai vis dar buvo

dykumoje: jų tikėjimo Kristumi išpažinimas, jų pasitikėjimas Viešpačiu dar buvo bandomas ir kai kurie jų

bendražygiai jau atsitraukė nuo gyvojo Dievo (Hebr. 10:25). Taip yra ir su šių dienų krikščionimis. Dangus

buvo iškeltas prieš jų akis, kaip tikslas. Link jo jie turi eiti kiekvieną dieną, ištvermingai bėgti jiems paskirtose

lenktynėse. Tačiau viltis turi galią mūsų širdims tik tuomet, kai tikėjimas veikia.

Ką reiškia nepavėluoti į dangaus Evangelijos pažadą? Pirma, tuo apaštalas parodė, jog jis neteigia, jog

tie šventieji broliai buvo apostatos; jiems tik kilo toks pavojus. Antra, tuo jis norėjo pažadinti juose gerą baimę,

kuri saugotų nuo abejingumo ir tingumo. Trečia, tuo jis norėjo parodyti tikintiesiems, kad jie turi saugotis net

„atrodyti“ pavėlavusiais. Būti užtikrintais, kad mes niekada nepražūsime, nepakanka. Mes negalime netgi

„atrodyti“, jog atsitraukėme, kad taip nesukeltume kitiems krikščionims abejonių apie mūsų atsitraukimą nuo

gyvojo Dievo. Mes esame raginami susilaikyti nuo visokio blogio (1Tes. 5:22). Pastebėkime, kaip tas pats

žodis „nepasirodytų“ (Hebr. 4:1), Gal. 2:9 reiškia „laikomi“. Venkime netgi atrodyti atsitraukusiais.

„Mums, kaip ir jiems, buvo paskelbta Evangelija. Bet išgirstas žodis neišėjo jiems į naudą, nes nebuvo

sujungtas su girdėjusiųjų tikėjimu.“ (Hebr. 4:2). Ši eilutė aiškiai parodo mums, apie kokį pažadą buvo kalbame

pirmoje eilutėje. Tai yra Evangelijos pažadas, kuris galiausiai suteikia amžiną poilsį danguje. Čia apaštalas

siekia pažadinti mumyse baimę to teismo, kuris ištiko atsitraukiusius izraelitus, ir apsaugoti mus nuo

netikėjimo. „Evangelija, paskelbta izraelitams, yra užrašyta Išėjimo 6:6-8: „Aš esu Viešpats; Aš išvesiu jus iš

egiptiečių priespaudos, išlaisvinsiu iš vergystės ir išgelbėsiu jus savo ištiesta ranka ir dideliais teismais. Aš jus

priimsiu, kad būtumėte mano tauta, ir Aš būsiu jūsų Dievas, kad žinotumėte, jog esu Viešpats, jūsų Dievas,

kuris jus išvedė iš egiptiečių vergijos. Aš nuvesiu jus į šalį, kurią pažadėjau duoti Abraomui, Izaokui ir

Jokūbui; ją duosiu jums paveldėti, nes Aš esu Viešpats.“ Ji neišėjo jiems į naudą, nes nebuvo sujungta su

tikėjimu: „Mozė taip kalbėjo izraelitams, bet jie neklausė jo dėl dvasios suspaudimo ir žiaurios vergystės.“

(Išėjimo 6:9). Ir tai nebuvo vienintelis kartas, kai Evangelijos žinia buvo skelbiama jiems, bet jie netikėjo ja

(Skaičių 13:26,27,30; 14:1-4). Duotas pažadas neišėjo jiems į naudą; jie neįėjo į Kanaano žemę, o mirė

dykumoje.“ (J.Brown). Viso to priežastis buvo tai, kad jie netikėjo Evangelijos žinia. Tik girdėti ją nepakanka.

Ji išeis į naudą tik tada, kai bus tikima ja.

„O mes, įtikėjusieji, einame į tą poilsį...“ (Hebr. 4:3). Neteisingas šių žodžių supratimas nuvedė kai

kuriuos aiškintojus toli nuo apaštalo argumentų. Man skaudu atmesti kai kurių didžių Šv.Rašto aiškintojų

mintis čia, bet mes negalime nė vieno žmogaus, koks dvasinis ar išsilavinęs jis bebūtų, laikyti savo tėvu.

Turime sekti šviesa, kuria Dievas mums suteikė, nors tai ir reikštų dar kartą paraginti skaitytoją ištirti viską ir

pasilikti prie gero. Daugybė tikinčiųjų suprato šiuos žodžius kaip nuorodą į dvasinį poilsį, į kurį jie įeina dabar

šioje žemėje. Tačiau aš manau, kad toks supratimas yra klaidingas. Juk apaštalas nesakė: „Mes, įtikėjusieji,

įėjome į poilsį“. Kažkas galbūt pasakys: „Bet jis taip pat nesakė: „Mes, įtikėjusieji, įeisime į poilsį“. Tiesa, bet

jo argumentas būtų praradęs jėgą, jei jis būtų sakęs taip. Be to, tai nesutiktų su 11-os eilutės raginimu: „Tad

stenkimės įeiti į tą poilsį, kad niekas nenupultų, sekdamas ano neklusnumo pavyzdžiu.“. Jei trečioje eilutėje

kalbama ne apie dvasinį poilsį, į kurį tikintieji įeina dabar, apie kokį poilsį tuomet kalbama joje? Bagster‘s

Interlinear sako taip: „O mes, įtikėjusieji, einame į tą poilsį...“. Toks yra pažodinis vertimas iš graikų į anglų

kalbą. Šioje eilutėje mums aiškiai parodoma, kas yra tie žmonės, kurie įeis į Dievo poilsį. Jie yra tikintieji.

Netikintys izraelitai neįėjo, o tikintys krikščionys įeis. Svarbu prisiminti, kad poilsis visame šiame epizode yra

tas, apie kurį kalba vis dar tebegaliojantis pažadas (1 eil.).

„O mes, įtikėjusieji, einame į tą poilsį...“ „Apaštalas kalba apie visų laikų tikinčiuosius kaip apie vieną

kūną, kuriam jis ir tie, kuriems jis rašė, priklauso. „Tik mes, įtikėjusieji...“, t.y. bet kurios kartos tikintieji gali

įeiti į Dievo poilsį.“ (J.Brown). Šia eilute Paulius tarsi patvirtina tai, kas buvo pasakyta anksčiau. Čia yra dvi

priešingos pusės, turinčios skirtingas pasekmes. Tikėjimas ir netikėjimas yra priešingi vienas kitam, todėl ir

jų pasekmės yra skirtingos. Kaip netikintys negali įeiti į Dievo poilsį (Hebr. 3:18), taip tikintieji įeina į jį (Hebr.

4:3). Tai yra jų privilegija.

„Štai yra kelias, kuriuo pasiekiamas Dievo pažado palaiminimas: „O mes, įtikėjusieji...“ Mes tampame

pažadėto dalyko dalininkais laikydami Dievo pažadą tikru ir taip pasitikėdami Juo. Neįmanoma turėti

užtikrintumą pažadėtu dalyku, jei mes netikime pažadu. „Jame ir jūs, išgirdę tiesos žodį - jūsų išgelbėjimo

Evangeliją - ir įtikėję juo, esate užantspauduoti pažadėtąja Šventąja Dvasia.“ (Ef. 1:13). „Aš žinau, kuo

įtikėjau“ - sako Paulius, ir tuoj pat priduria: „ir esu įsitikinęs, kad Jis gali išlaikyti iki anos dienos tai, ką Jam

patikėjau.“ (2Tim. 1:12). Tai yra sąlyga, kurią Kristus nurodė norinčiam pasveikti: „Jei gali tikėti, viskas

įmanoma tikinčiam.“ (Morkaus 9:23).

Apie antrąją trečiosios eilutės dalį kalbėsime kitame skyriuje. O dabar „...bijokime, kad kuris nors iš

jūsų nepasirodytų pavėlavęs.“ „Dėl išrinktosios Dievo tautos saugumo nėra jokių abejonių. Žvelgiant iš

dieviškos, amžinosios ir dangiškos pusės, šventieji niekada nepražus. Jie kartu su Kristumi yra pasodinti

danguje, jie yra keičiami per Šventąją Dvasią ir užantspauduoti Ja amžinai šlovei. Tačiau kas mato Dievo

šventuosius iš šios pusės? Tik ne pasaulis ir ne broliai krikščionys. Jie mato mūsų charakterį ir gyvenimą.

Žvelgiant iš šios pusės mes, kurie vis dar gyvename laike, turime išlaikyti tvirtą troškimą sekti Kristumi ir

auginti vaisius, patvirtinančius, jog turime Dievo suteiktą gyvenimą. Apaštalas sako filipiečiams: „Esu tikras,

kad Tas, kuris jumyse pradėjo gerą darbą jį ir atbaigs iki Kristaus Jėzaus dienos.“ (Fil. 1:6), o kolosiečiams:

„...jei tik pasiliekate tikėjime įsitvirtinę bei nepajudinami ir neatsitraukiate nuo Evangelijos vilties... (Kol.

1:23). Pirmoje vietoje apaštalas žvelgia iš dangiškos, amžinosios pusės, o antroje - iš žemiškos. Kokiu kitu

būdu, jei ne šiuo, jis galėtų galvoti, kalbėti, raginti ir įkvėpti tiek save, tiek savo brolius? Būtent per tokius

raginimus ir įspėjimus Dievo malonė saugo mus. Išrinktieji negali kristi, bet jie yra saugomi nuo tokios

apostazės per didžius įspėjimus ir karštus raginimus būdėti, kovoti ir rūpintis savo pačių siela bei priešintis

velniui.“ (Saphir).

16 skyrius

Kristaus pranašumas prieš Jozuę II (Hebr. 4:3-10)

Praeityje Šv.Rašto aiškintojų tarpe buvo daug prieštaringų Hebr.4 sk. aiškinimų, todėl dabar mes turime

eiti žingsnis po žingsnio, jei norime teisingai suprasti jį. Trečios eilutės pradžia - „O mes, įtikėjusieji, einame

į tą poilsį...“ - sukėlė daugiausiai sunkumų jiems. Jie galvojo, jog čia kalbama apie dvasinį poilsį, į kurį

tikintieji įeina dabar, todėl visiškai neteisingai suprato antrąją pirmosios eilutės dalį. Tai, kad nusidėjėliai įeina

į poilsį per tikėjimą, aiškiai matome iš Kristaus pažado: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate

prislėgti, ir Aš atgaivinsiu jus.“ (Mato 11:28). Tolimesnis šio poilsio saikas priklauso nuo tikėjimo stiprumo

ir jo lavinimo. Tačiau Paulius Hebr.4 sk. kalba ne apie šiuos dalykus.

Daug aiškintojų galvojo, kad Hebr.4:3 kalba apie tikinčiųjų poilsį dabar, nes perskaitė tai pirmoje eilutėje

ir suprato jos įspėjimą taip, jog jie būtų budrūs ir nepavėluotų į poilsį, kuriuo gali džiaugtis Kristuje. Trumpiau

sakant, Hebr.4 skyriaus pirmųjų eilučių poilsis jiems reiškia bendrystę su Viešpačiu. Jie sako, kad būtent tai

buvo apaštalo mintyse, nes jis kreipiasi ne į netikinčius, o į šventus brolius, dangiško pašaukimo dalininkus.

Jie bandė tai pagrįsti kontekstu, tuo kas yra kalbama Hebr.3 sk. pabaigoje, t.y. tie, kurie neįėjo į Kanaano žemę

( pagal juos ji buvo šiandieninės šventųjų dalies įvaizdis) buvo ne pagonys, o izraelitai, Dievo tauta. Todėl,

prieš eidami toliau, mes turime apšviesti šią klaidą.

Pirmiausia, aš noriu dar kartą priminti skaitytojui, kad apaštalas rašo šį laišką ne pagonių krikščionims,

o hebrajams, kurių aplinkybės ir gundymai buvo ypatingi, išskirtiniai. Jiems buvo iškilęs didelis pavojus ne

tik prarasti dvasinę bendrystę su Kristumi, bet ir tikėjimą Juo. Jie buvo gundomi visiškai atsižadėti savo

krikščioniško išpažinimo, tikėjimo Jėzumi iš Nazareto, dabar sėdinčio Dievo dešinėje, ir vėl grįžti į judaizmą.

To mes negalime pamiršti nė vieno skyriaus nagrinėjime, nes kitaip mūsų aiškinimas bus klaidingas.

Antra, iš tiesų Hebr.3 sk. įspėjimas remiasi į Izraelio istoriją, į tautos, su kuria Dievas sudarė sandorą,

istoriją, bet negalime pamiršti, kad Izraelyje buvo dar ir išrinkimas išrinkime, t.y. dvasinis išrinkimas tautos

išrinkime. Apie tai Paulius aiškiai kalba laiške Romiečiams: „Ir ne visi Abraomo palikuonys yra jo vaikai, bet

kaip pasakyta: „Iš Izaoko bus pašaukti tau palikuonys.“ Tai reiškia, kad ne vaikai pagal kūną yra Dievo vaikai,

bet vaikai pagal pažadą laikomi palikuonimis.“ (Rom. 9:7-8). Jei mes nuolat to neprisiminsime, darysime daug

klaidų. Senojo Testamento Izraelio tauta yra ne Naujojo Testamento išrinktųjų įvaizdis, kaip daugelis

klaidingai galvoja, o visos krikščionybės įvaizdis. Dievo išrinktosios tautos dvasinis likutis yra šių dienų

šventųjų įvaizdis.

Trečia, atidžiau perskaitę Hebr. 3 skyrių pamatysime, jog jame kalbama ne apie tikruosius krikščionis,

praradusius bendrystę su Dievu, o apie tuščius išpažinėjus, kurie niekada nebuvo gimę iš naujo. Tai įrodo

Hebr. 3:10: „Visada jie klysta savo širdyje...“. Tikrieji krikščionys klysta dažnai, bet ne visada. Toliau

pridedama: „...nepažino mano kelių.“ Ar tai galima pasakyti apie dvasinius Dievo išrinktuosius? Jokiu būdu.

Ir toliau, 11-oje eilutėje skaitome: „Taigi Aš prisiekiau savo rūstybėje: „Jie neįeis į mano poilsį.“ Tačiau

Dievas niekada nerūstauja ant savo vaikų. Be to, 17-oje eilutėje ne tik sakoma, kad jie mirė, bet ir „jų lavonai

krito dykumoje“. Tai akivaizdžiai įrodo, kad jie nebuvo Dievo vaikai, nes „Viešpaties akyse brangi yra

šventųjų mirtis.“ (Psal. 116:15). Galiausiai, nuo bet kokio neteisingo supratimo apsaugo apaštalo žodžiai Hebr.

3:19: „Taigi matome, kad jie negalėjo įeiti dėl netikėjimo.“ Tai reiškia, kad jie buvo neištikimi vaikai (Pkrt.Įst.

32:20).

Ketvirto skyriaus pradžioje apaštalas pritaiko šį didingą įspėjimą, norėdamas patikrinti išpažinimą tų,

kuriems iškilo pavojus atsitraukti nuo gyvojo Dievo. Pirmiausia jis sako: „Todėl, kol tebegalioja pažadas įeiti

į Jo poilsį, bijokime...“. „Todėl“ neturėtų jokios jėgos, jei prieš tai kalbėjęs apie netikinčius, dabar apaštalas

pritaikytų jų pavyzdį tikintiems, kuriems iškilo pavojus prarasti bendrystę su Viešpačiu. Tokiu atveju šis

pavyzdys būtų netinkamas. „Bijokime“ kalba apie tuščio išpažinimo pavojų ir apaštalas nori išbandyti jų

tikėjimą. O tikėjimas atlaiko išbandymą, jei pasilieka iki galo. „Todėl, kol tebegalioja pažadas įeiti į Jo poilsį,

bijokime, kad kuris nors iš jūsų nepasirodytų pavėlavęs.“ Tai nebuvo bendrystės „poilsis“, į kurį jie įėjo, bet

dabar iškilo pavojus išeiti iš jo arba tobulai juo nesidžiaugti, o poilsis, kuris buvo pažadėtas. Tolimesni žodžiai

aiškiai apibrėžia „Jo poilsį“ ir patvirtina tai, apie ką mes kalbėjome anksčiau. Šis poilsis yra neatsiejamas nuo

Evangelijos, o ne nuo šventųjų paliepimų. Čia pagrindinis dalykas yra tikėjimo buvimas arba jo nebuvimas.

Hebr. 4 sk. minčių tvarka yra tokia: pirma, apaštalas ragina (1 eil.) visus, kurie laiko save krikščionimis,

atbaigti savo išgelbėjimą su baime ir drebėjimu, ir jų gyvenimas negali kelti įtarimo, jog jie atsitraukė nuo

Kristaus. Šį raginimą lydi didingas įspėjimas (2 eil.), jog tik Evangelijos girdėjimo nepakanka. Ji turi būti

priimta su tikėjimu. Trečia, šį įspėjimą lydi pareiškimas, kad tik tikintieji įeina į Dievo poilsį. Likusioje

epizodo dalyje Šventoji Dvasia toliau aiškina 95-ą psalmę ir parodo (neigiama prasme), kas yra Dievo poilsis

ir tai, kad tikintieji įeis į jį tik ateityje.

„O mes, įtikėjusieji, einame į tą poilsį, kaip Jo pasakyta: „Aš prisiekiau savo rūstybėje: „Jie neįeis į mano

poilsį.“...“ (Hebr.4:3). Žodžiai „kaip Jo pasakyta“ sujungia abi eilutės dalis. Čia toliau yra cituojama 95-a

psalmė. Eilutės pradžia grąžina mus į pirmą eilutę. „O mes, įtikėjusieji, įeiname į tą poilsį...“ mums parodo,

kas turi privilegiją įeiti į Dievo poilsį, t.y. tikintieji. O antrąją eilutės dalį geriausiai paaiškina Gubia: „Apaštalo

argumentas remiasi į tai, kad kai kurie turi įeiti (6 eil.) į poilsį, kurį Dievas pažadėjo. Kas įeina į jį: tikintieji

ar netikintieji? Netikintieji neįeina, nes Dievas prisiekė, kad jie neįeis į Jo poilsį. Tuomet į jį įeina tikintieji.“

„...nors darbai buvo užbaigti nuo pasaulio sutvėrimo.“ (Hebr. 4:3). Čia prasideda visas šio epizodo

neaiškumas dėl jo ypatingos gramatinės struktūros. „Atrodo, kad ši eilutė neturi jokių sąsajų su prieš tai

einančiomis ir tai sutrikdė Rašto aiškintojus. Aš manau, kad ši paskutinė trečios eilutės dalis turi būti atskirta

nuo prieš ją einančios dalies ir prijungta prie ketvirtosios bei penktosios eilutės, nes atrodo, kad jos paaiškina,

kas yra Dievo poilsis.“ (J.Brown). Su tokiu aiškinimu aš sutinku, nes nematau jokios jos prasmės, jei ji nėra

priskiriama prie ketvirtos ir penktos eilutės. Toliau Brown sako: „Pažadas įeiti į Dievo poilsį tebegalioja mums.

„Dievo poilsis“ Senajame Testamente pirmiausia reiškia kūrimo pabaigą ir pasitenkinimą tuo, kas buvo

sukurta per šešias dienas. Šia prasme Dievo poilsis visiškai netinka temai, kurią apaštalas nagrinėja. Tačiau

tais žodžiais jis parodo, kad Dievo poilsis Šv.Rašte yra siejamas ne tik su poilsiu po kūrimo, bet ir su kitais

dalykais.“

„Jis vienoje vietoje pasakė apie septintąją dieną: „Septintąją dieną Dievas ilsėjosi po visų savo darbų.“

Ir vėl anoje vietoje: „Jie neįeis į mano poilsį.“ (Hebr. 4:4-5). Tokiu būdu trys dalykai, kurie atrodo niekaip

negali būti susieti, sudaro vieną sentenciją ir ji apreiškia tam tikrą požiūrį, kuris suteikia šviesą apaštalo

vartojamai kalbai. „...nors darbai buvo užbaigti nuo pasaulio sutvėrimo.“ Šie žodžiai yra įžanga į tai, kas yra

sakoma toliau, t.y. apaštalas žingsnis po žingsnio nukreipia hebrajų akis į daug didesnį ir geresnį poilsį, kuriuo

niekada niekas nesidžiaugė šioje žemėje. Senajame Testamente yra dažnai minimi du „poilsiai“, kurie yra

ypatingi Dievo palankumo ženklai. Jie yra sabatas ir Kanaano žemė. Pirmasis yra sabato poilsis Viešpačiui

(Išėjimo 35:2; 20:10), o antrasis – poilsis, kurį Viešpats jiems suteikė (P.Įst. 12:9; Jozuės 1:15). Jų šviesoje

hebrajai galėjo sakyti: „Mes visada džiaugėmės Viešpaties poilsiu ir mūsų tėvai ilgai gyveno Kanaano žemėje.

Kodėl tuomet tu tiek kalbi mums apie įėjimą į Dievo poilsį?“ Sekančios eilutės atsako į tokius klausimus.

Apaštalas aiškiai parodo, kad 95-oje psalmėje Dovydas kalba ne apie šiuos du poilsius ir jis Hebr. 4 sk. taip

pat moko ne apie juos.

Poilsis, apie kurį kalba apaštalas hebrajams, yra toks palaimintas ir svarbus, jog žymiai lenkia viską, ką

judaizmas žinojo, todėl Paulius, bijodamas, kad jie nesupainiotų jo prigimties ir charakterio, taip rūpestingai

kalba apie jį. Pirmiausia, jis paruošia kelią jo apibrėžimui, parodydamas, ko jis neapima. Jis pradeda nuo sabato

dienos, kuris yra pirmasis poilsis, minimas Šv.Rašte. Antra, toliau jis kalba apie Kanaano poilsį. Sabato dienos

poilsis buvo dangiško poilsio įvaizdis, o Kanaano žemė tam tikra prasme taip pat buvo jo įvaizdis. Tačiau

Paulius nukreipia jų akis nuo įvaizdžių ir šešėlių į tikrąją substanciją.

Apaštalo žodžiai „...darbai buvo užbaigti nuo pasaulio sutvėrimo“ grąžina mus į Prad. 2:1,2. Kūrimo ir

atstatymo darbai yra plačiai išdėstyti Pradžios knygos pirmame skyriuje. Žodis „sutvėrimas“ čia kalba apie du

dalykus: tvirtumą ir pradžią. Kaip jau kalbėjome, nagrinėdami Hebr. 1:10, „sutvėrimas“ kalba apie pamatą,

ant kurio buvo padėta viskas. Pamatas yra pati žemiausia pastato dalis, ant kurio ilsisi visa konstrukcija. Jis

yra pirmasis pastato statinys, todėl šis terminas yra vartojamas, kalbant apie pasaulio sistemos pradžią.

„Jis vienoje vietoje pasakė apie septintąją dieną: „Septintąją dieną Dievas ilsėjosi po visų savo darbų.“

(Hebr. 4:4). Dievo poilsis tą pirmąją septintąją dieną turi mažiausiai keturias prasmes. Pirma, jis kalba apie

tai, kad Dievas buvo patenkintas savo darbais: „Ir Dievas matė, kad tai buvo gerai.“ Antra, tai buvo pavyzdys

kūriniams sekti savo Kūrėju. Kodėl Dievas kūrė šešias dienas tai, kas yra aprašyta Pradžios knygos pirmame

skyriuje? Juk Jis galėjo viską sukurti per vieną dieną arbą vieną momentą. Akivaizdu, kad taip Jis darė

norėdamas pamokyti mus. Kaip didysis Dievas daro naudingus darbus, norėdamas patenkinti laikinus savo

kūrinių poreikius, taip ir mes turime sekti Jo pavyzdžiu. Ir kaip Dievas šešias dienas dirbo, o septintąją ilsėjosi,

taip ir mes turime daryti. Trečia, pirmasis sabatas buvo pranašiškas pažadas apie poilsį, kuriuo ši žemė

džiaugsis, kai joje viešpataus Kristus. Ketvirta, tai buvo pranašystė apie amžino poilsio dieną, kai Dievas

ilsėsis su savo mylimaisiais (Sof. 3:17).

Galbūt šioje vietoje reikia pabrėžti, kad „Dievo poilsis“ nereiškia, jog Jis visiškai nieko nedarė. Šv.Rašto

„poilsis“ nėra nieko neveikimo būsena. Mūsų Gelbėtojo žodžiai: „Mano Tėvas darbuojasi iki šiolei...“ (Jono

5:17) - sabato dieną jokiu būdu neprieštarauja Prad. 2:3. Dievas ilsėjosi nuo kūrimo, bet Kristus kalba apie tai,

kad Jis ir toliau rūpinasi kūrinija. Jis kalbėjo apie Apvaizdą, kuri dieną ir naktį rūpinasi kūrinija ir išlaiko ją.

Tai moko mus, jog sabato dieną mes negalime nieko neveikti. Tačiau jos metu turime susilaikyti nuo visų

darbų, kurie yra įprasti šešias dienas. Gelbėtojo pavyzdys evangelijose moko mus, kad būtiniausi ir

gailestingumo darbai yra leidžiami. Izaijo 58:13-14 aiškiai parodo, kaip turime elgtis sabato dieną. Jono 5:17

kartu su Prad. 2:3 taip pat šiek tiek atskleidžia, koks bus amžinas poilsis danguje. Tai bus poilsis nuo visų

žemiškų darbų, kuriuos mes darome dabar, tačiau tai nebus nieko neveikimo laikas, kaip ir matome Apr. 22:3.

„Ir vėl anoje vietoje: „Jie neįeis į mano poilsį.“ (Hebr. 4:5). Apaštalo argumentus bus lengviau suprasti,

jei atkreipsime tinkamą dėmesį į žodžius „ir vėl“. Jis parodo, kad buvo kitas Dievo poilsis, kuris buvo po

kūrimo darbų. Tai akivaizdu iš 95-os psalmės kalbos. Taip Šventoji Dvasia dar kartą įspėja mus, kad

kiekvienas Šv.Rašto žodis turi būti aiškinimas jo konteksto šviesoje. Jei aiškintojai būtų atkreipę dėmesį į šią

paprastą, bet svarbią taisyklę, daug sumaišties būtų išvengta. Prisiminkime, pavyzdžiui, kad ir Jokūbo žodžius:

„Daug pajėgia veiksminga, karšta teisiojo malda“ (Jok. 5:16). Kaip dažnai šiandien teisus žmogus yra

krikščionio, kuris yra teisus Kristuje, sinonimas? Tačiau toks supratimas atmeta šios eilutės kontekstą. Ši

sentencija yra ne laiške Romiečiams, o Jokūbo laiške. Jo laiškas kalba mums ne apie krikščionio padėtį, o apie

jo būseną. Krikščionio, kurio keliai nėra teisūs prieš Dievą, maldos yra tuščios. Visoje Patarlių knygoje

matome, kad teisus žmogus yra tas, kuris gyvena teisiai.

Grįžkime prie poilsio. Naujajame Testamente yra keletas vietų, kuriose surasime žodį „poilsis“, bet jis

jokiu būdu nereiškia visur to pačio dalyko ar patyrimo. Kiekvienas iš jų turi būti ištirtas jo konteksto, knygos,

kurioje jis yra, bei priežasties, kodėl apie jį kalbama, šviesoje. „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate

prislėgti, ir Aš jus atgaivinsiu (suteiksiu jums poilsį). Imkite ant savęs mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes

Aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite atgaivą (poilsį) savo sieloms.“ (Mato 11:28-29). Čia jau iš pirmo

žvilgsnio akivaizdu, kad prieš mūsų akis yra du skirtingi poilsiai. Pirmasis kalba apie sąžinės poilsį, kurį

kaltasis nusidėjėlis, dejuojantis dėl nepanešamos nuodėmių naštos, gauna, kai atsiduoda į Kristaus

gailestingumo rankas. Antrasis kalba apie sielos poilsį. Liūdna, bet apie šį poilsį krikščionys žino labai mažai

arba visai nieko nežino. Jis yra pasiekiamas per Kristaus jungo priėmimą ir mokymąsi iš Jo.

„Kadangi kai kuriems belieka įeiti, o tie, kuriems pirma buvo paskelbta Evangelija, neįėjo dėl

neklusnumo.“ (Hebr. 4:6). Primieji žodžiai parodo, jog yra daroma išvada iš to, kas įvyko anksčiau. Penktoje

eilutėje Dievas priekaištauja netikintiems, o čia apaštalas iš to daro išvadą, kad tikintiesiems yra poilsis, į kurį

jie turi įeiti. Jei Dievas pažadėjo poilsį, bet į jį neįeis netikintieji, tuomet tikintieji įeis. „Kai kuriems belieka“

reiškia, kad nė vienas Dievo žodis negali neišsipildyti. Kiekvienas Jo pažadas turi būti išpildytas. Nors

daugeliui jis neturi jokios naudos, vis dėlto kiti džiaugsis jo palaiminimais. Nors didelė Izraelio tautos dalis

pražuvo dykumoje, Kalebas ir Jozuė įėjo į Kanaano žemę.

„...kuriems pirma buvo paskelbta Evangelija, neįėjo dėl neklusnumo.“ Žodžio, kuris reiškia evangeliją,

šaknis yra ir antroje eilutėje. Tai parodo mums, kad Dievas nuo pat pradžių naudojo tik vieną instrumentą

žmonių išgelbėjime. Šis instrumentas buvo Evangelija. „Ir Raštas, numatydamas, kad Dievas tikėjimu išteisins

pagonis, iš anksto paskelbė Abraomui Evangeliją: „Tavyje bus palaimintos visos tautos.“ (Gal. 3:8). Antra,

Evangelija reikalauja iš girdinčiųjų ją tikėjimo, laikymo ją Dievo žodžiu, vaikiško sutikimo su ja ir džiaugsmo

ja. Trečia, netikėjimas atima Dievo palankumą ir palaiminimą. „Tikėjimu paleistuvė Rahaba nepražuvo kartu

su neklusniaisiais.“ (Hebr. 11:31). Jie pražuvo ne todėl, kad buvo kanaaniečiai, blogi žmonės ar pagonys, o

todėl, kad netikėjo. Tai yra didis įspėjimas hebrajams, kurių tikėjimas susvyravo.

„Jis vėl nustato tam tikrą dieną, po tiek daug laiko, kartodamas Dovydo lūpomis...“ (Hebr. 4:7).

Akivaizdu, kad Hebr. 4:6 yra nebaigtas sakinys ir jis yra baigiamas Hebr. 4:11. Todėl 7-10 eil. turime paimti

į skliaustus ir to priežastį mes nagrinėsime dabar. Šiuo intarpu apaštalas siekia įtvirtinti principą, į kurį remiasi

raginimas, t.y. kadangi yra Dievo poilsis, į kurį tikintieji turi įeiti, ir senasis Izraelis neįėjo į jį, mes turime

būti labai atidūs Evangelijos žodžiui, kurį girdėjome, ir stengtumės įeiti į tą poilsį, kad niekas nenupultų,

sekdamas ano neklusnumo pavyzdžiu.

„...kartodamas Dovydo lūpomis, - „šiandien“, - kaip ir buvo pasakyta: „Šiandien, jei išgirsite Jo balsą,

neužkietinkite savo širdžių.“ (Hebr. 4:7). Būtent šią vietą apaštalas nori paaiškinti. Remdamasis Psal. 95:11,

jis įrodo, kad pažadas apie galiojantį poilsį krikščionims, nėra tas pats, kuris minimas Prad. 2:3. Jis rodo, kad

yra kitas ne Kanaano žemės poilsis, todėl turime būti atidūs ir nesipriešinti Šventajai Dvasiai. Apaštalo

argumentas prasideda žodžiu „šiandien“, kuris yra Psal. 95:7. „Šiandien“ yra tam tikra diena, tas paskirtas

laikas. „Po tiek daug laiko“ kalba apie tą laiko tarpą nuo izraelitų pražūties dykumoje iki psalmės, kurioje

buvo dieviškas raginimas to meto Dievo tautai, parašymo. Nuo Mozės iki Dovydo praėjo penki amžiai (Apd.

13:20). „Atrodo, kad apaštalo argumentai čia nėra tinkami. Kaip pranašas po 450 metų gali kviesti įeiti į poilsį,

kurį jie jau turėjo? Izraelitai buvo raginami įeiti į poilsį, nors jie jau buvo Kanaano žemėje, vadinasi ji nėra tas

poilsis.“ (Gouge).

„Jei Jozuė būtų įvedęs juos į poilsį, Dievas nebūtų po to kalbėjęs apie kitą dieną.“ (Hebr. 4:8). Akivaizdu,

kad čia apaštalas nori iš anksto atsakyti į galimą judėjų prieštaravimą: nors daug Izraelio vaikų, kurie buvo

dykumoje neįėjo į Kanaaną, vis dėlto kiti įėjo. Jozuė įvedė juos. Norėdamas išvengti tokių jų argumentų,

apaštalas parodo, kad Senajame Testamente buvo kalbama ir apie kitą poilsį. Jis neneigia, kad Kanaanas buvo

poilsio vieta, bet nesutinka, kad jis buvo vienintelis poilsis; poilsis, kuris turi būti ieškomas visomis jėgomis.

Žodžiai „Dievas nebūtų po to kalbėjęs apie kitą dieną“ įrodo, kad Jozuė neįvedė Dievo tautos į tą poilsį, apie

kurį kalba Dovydas. Čia galime matyti, kur apaštalas kreipia hebrajų dėmesį. Izraelio tautos, vedamos Jozuės,

išėjimas iš dykumos ir įėjimas į pažadėtąją žemę buvo šlovingas. Tai buvo vieni šlovingiausių jos istorijos

puslapių ir apaštalas nepaniekina jų. Vis dėlto, jei hebrajai atidžiai apmąstytų tą poilsį, į kurį Mozės įpėdinis

įvedė jų tėvus, pamatytų, kad jis nebuvo tobulas. Jis buvo tik žemiškas paveldėjimas. Ta žemė buvo pilna

priešų, kurie turėjo būti išnaikinti. Jų pasilikimas joje buvo neatsiejamas nuo ištikimybės Dievui ir jie buvo

joje palyginus trumpą laiką. Visiškai kitoks yra Dievo poilsis, į kurį krikščionybės Apaštalas įves savo tautą.

Paklausykime Jo žodžių: „Mano Tėvo namuose daug buveinių. Jeigu taip nebūtų, būčiau jums pasakęs. Einu

jums vietos paruošti. Kai nuėjęs paruošiu, vėl sugrįšiu ir jus pas save pasiimsiu, kad jūs būtumėte ten, kur ir

Aš.“ (Jono 14:2-3). Taigi čia galime matyti Kristaus pranašumą prieš Jozuę ir taip pat poilsis, į kurį Jis įves

savo tautą, yra daug nuostabesnis už tą, į kurį Jozuė įvedė Izraelį.

„Taigi sabato poilsis tebepasilieka Dievo tautai.“ (Hebr. 4:9). Ši eilutė užbaigia ankstesnius apaštalo

argumentus. Apaštalas jau įrodė, kad Dovydo minimas poilsis nėra nei pirmasis sabatas (Prad. 2sk.), nei

Kanaano poilsis, į kurį Jozuė įvedė antrąją Izraelio kartą. Todėl sabato poilsis tebepasilieka Dievo tautai, t.y.

kitas poilsis Dievo tautai, kurio mes karštai laukiame. „Taigi“ reiškia išvadą iš to, kas buvo pasakyta anksčiau.

Dievo pažadas apie poilsį tebegalioja (1 eil.), jis turės naudą tik tuomet, kai bus sujungtas su girdėjusiųjų

tikėjimu (2 eil.); tik tikintieji įeis į tą poilsį, nes Dievas prisiekė, kad netikintieji neįeis į jį (3 eil.); nors Jozuė

įvedė Izraelį į Kanaano poilsį (8 eil.), vis dėlto tai nebuvo tas poilsis, kuris yra pažadėtas krikščionims (8 eil.).

Taigi, akivaizdu, kad yra kitas poilsis Dievo tautai (9 eil.).

Tai, kad tobulas poilsis, kuriuo džiaugsis krikščonys, dar laukia ateityje, akivaizdu iš 11-os eil. kalbos.

Joje hebrajai yra raginami stengtis įeiti į tą poilsį. Todėl kartu su 9-ąja eilute pirmoji bendra išvada, sekanti iš

viso konteksto yra tokia: akivaizdu, kad sabato poilsis pasilieka Dievo tautai. Šie žodžiai buvo skirti hebrajų

širdžių nuraminimui. Kadangi jie nusigręžė nuo judaizmo, Kanaano poilsis jiems nebegaliojo, bet tai nereiškė,

kad dėl tikėjimo Kristumi jie jau nėra Dievo tauta ar prarado visus Jo palaiminimus ir privilegijas. Ne, apaštalas

juos mokė (Hebr. 3:6,12, 14) , kad išlaikyti privilegiją būti Dievo tauta įmanoma tik per tikėjimą Kristumi. O

dabar užtikrina, kad tik tikinčiųjų Juo laukia Dievo poilsis. Be to, mes jau kalbėjome, kad 9-oje eil. „taigi“

reiškia bendrą išvadą iš to, kas buvo pasakyta anksčiau, o dabar esame raginami pažiūrėti į tai dar atidžiau.

Šioje eilutėje Šventoji Dvasia, kalbėdama apie poilsį, vartoja visiškai kitą žodį negu 1,3-5,8 eilutėse. Tas

graikiškas žodis teisingai yra verčiamas į poilsį, bet čia yra žodis „sabbatismos“ ir jis teisingai yra verčiamas

„sabato laikymasis“. Revised Version verčia šią vietą taip: „Taigi sabato poilsis tebepasilieka Dievo tautai.“

Motyvus, kodėl Šventoji Dvasia vartoja čia būtent šį žodį, nėra sunku suprasti. Šis laiškas yra skirtas

hebrajams; judėjams, kurie išpažino krikščionybę, kurie tikėjo Viešpačiu Jėzumi. Jų tikėjimo išpažinimas

sulaukė netikinčiųjų brolių pasmerkimo. Šie laikė juos apostatomis nuo savo tėvų tikėjimo ir atskyrė nuo

Dievo tautos. Tačiau, kaip jau sakiau, apaštalas čia užtikrina jiems, kad dabar tik tikintieji Kristumi galėjo būti

priskirti prie Dievo tautos. Atsižadėjus judaizmo dėl Kristaus, sabato klausimas taip pat tapo labai skausmingu.

Tačiau apaštalas nuramina juos. Dabar laiške yra tinkamas momentas kalbėti apie poilsį, todėl jis ir sako jiems,

kad ir krikščionybėje sabato poilsis tebepasilieka Dievo tautai. „Taigi“ yra nuoroda į tai, kas buvo pasakyta

ketvirtoje eilutėje: Septintąją dieną Dievas ilsėjosi po visų savo darbų. Kadangi tikintieji Kristumi yra Dievo

tauta, jie taip pat turi ilsėtis.

„Taigi sabato poilsis tebepasilieka Dievo tautai.“ Čia kalbama ne apie ateitį, o apie dabartį. Graikiškas

žodis yra verčiamas į „pasilieka“; jį mes sutinkame ir Hebr. 10:26. Jis reiškia, kad kažkas pasiliko ir yra

nekintama netgi po to, kai kiti dalykai buvo pašalinti. Šventosios Dvasios sentencija yra labai aiški: „Taigi

sabato poilsis pasilieka.“ Viskas yra labai aišku ir suprantama. Nuostabą kelią tik tai, kad ši sentencija yra

laiške, kurio tema yra krikščionybės pranašumas prieš judaizmą ir yra parašyta šventiesiems broliams,

dangiško pašaukimo dalininkams. Taigi neįmanoma paneigti, kad Hebr. 4:9 teisiogiai kalba apie krikščionišką

sabatą ir aš aiškiai bei tiesiai sakau, kad kiekvienas, kuris sako, kad nėra krikščioniško sabato, akivaizdžiai

prieštarauja Naujajam Testamentui.

„Nes tas, kuris įeina į Jo poilsį, taip pat ilsisi po savo darbų, kaip Dievas ilsėjosi po savųjų.“ (Hebr. 4:10).

Šioje eilutėje apaštalas aiškiai apibrėžia to nuostabaus poilsio, apie kurį ką tik kalbėjo, prigimtį. Šis poilsis yra

poilsis nuo savo darbų, kaip Dievas ilsėjosi nuo savųjų. Apaštalas, tokiu būdu apibrėždamas šį poilsį, parodo,

kad jis laukia mūsų ne šiame, o būsimajame pasaulyje. Eilutė prasideda žodeliu „nes“, kuriuo įrodoma tai, kas

buvo pasakyta ir visiems akivaizdu. Poilsiu nesidžiaugiama tol, kol darbai nėra baigti, bet šiame pasaulyje yra

daug darbų, išbandymų ir sunkumų, o būsimajame jų nebus.

Nuoroda į Kristų dešimtoje eilutėje (primenu, kad ši dalis prasideda nuo Hebr.3:1 ir baigiasi Hebr. 4:14-

16) atbaigia teigiamą Kristaus pranašumo prieš Jozuę įrodymo pusę. 8-oje eil. buvo pasakyta, kad Jozuė

neįvedė Dievo tautos į tobulą poilsį, o dabar sakoma, kad Kristus, mūsų Apaštalas įęjo į jį; o Jo įėjimas yra

pažadas ir užstatas, kad Jo tauta taip pat įeis. „...kur už mus kaip pirmtakas įžengė Jėzus...“ (Hebr. 6:20). Be

to, tai, kas yra sakoma apie Kristų dešimtoje eilutėje, patvirtina mūsų 9-os eil. aiškinimą ir nuostabiai sujungia

jas abi: taigi, sabato poilsis tebepasilieka Dievo tautai, nes Tas, kuris įeina į Jo poilsį, taip pat ilsisi po savo

darbų, kaip Dievas ilsėjosi po savųjų.“

Taigi Šventoji Dvasia čia rodo mums, kad Kristaus poilsis po atpirkimo darbų yra lygiagretus Dievo

darbui sukūrime. Apie juos, kaip lygiagrečius, yra kalbama šia prasme: kiekvienas darbas turi turėti sabatą!

Dešimtoji eilutė prasideda žodžiu „nes“ ir tai, kas seka toliau, parodo mums, kodėl Dievo tauta ir dabar turi

laikytis sabato. Ši priežastis suteikia sabatui daug gilesnę prasmę už tą, kurią jis turėjo Senajame Testamente.

Dabar sabatas ne tik yra prisiminimas apie Dievo kūrimo darbus bei Kūrėjo pripažinimas savo Šeimininku,

bet ir simbolis poilsio, į kurį Kristus įėjo, ir prisiminimas apie Jo atliktą darbą. Kadangi Kristus baigė savo

darbus ir įėjo į poilsį prisikeldamas pirmąją savaitės dieną, akivaizdu, kad šešios krikščionio dienos yra

skaičiuojamos nuo pirmadienio iki šeštadienio ir sabato poilsio turi būti laikomąsi sekmadienį. Tai patvirtina

ir Naujojo Testamento vietos, kuriose skaitome, kad po Jėzaus Kristaus nukryžiavimo pirmoji savaitės diena

buvo paskirta tarnavimui Dievui.

17 skyrius

Kristaus pranašumas prieš Jozuę III (Hebr. 4:11-16)

Šiomis eilutėmis (11-16) yra baigiamas epizodas, prasidėjęs Hebr. 3:1. Jis turi dvi pagrindines dalis:

Kristaus pranašumą prieš Mozę ir Kristaus pranašumą prieš Jozuę. Paskutinėse šešiose 4-o skyriaus eilutėse

išdėstomas praktinis pritaikymas to, kas buvo pasakyta anksčiau. Jis prasideda raginimu įeiti į poilsį. Tiek to

poilsio prigimtis, tiek jo vieta buvo aiškiai apibrėžta ankstesnėse eilutėse. Pirmoje skyriaus eilutėje apaštalas

primena, kad pažadas apie Dievo poilsį tebegalioja. Saphir apie tai sako štai ką: „Ką reiškia Dievo kvietimas

į Jo poilsį? Tikintieji yra kviečiami įeiti ne į savo, o į Jo poilsį. Palaimintas skirtumas! Dievas atiduoda mums

pats save; visose savo dovanose Jis atiduoda mums save. Čia yra skirtumas tarp visų religijų, kurias sugalvojo

žmonės; kurių šaknys yra žmogaus prote ir širdyje, kurios trykšta iš žemės, ir išgelbėjimo bei gyvenimo tiesos,

apreikštos mums iš dangaus, nužengusios iš aukštybių. Visos religijos ieško ir žada tą patį: šviesą, teisumą,

ramybę, galią ir džiaugsmą. Tačiau žmogiškos religijos galvoja tik apie sukurtą šviesą, sukurtą teisumą, kurie

neperžengia žmogaus ribų, ir apie netobulą ramybę, galią ir palaiminimą. Jos kyla iš žmogaus aukštyn. Tačiau

Dievas atiduoda mums save su visomis dovanomis, todėl jos yra tobulos ir dieviškos. Ar Dievas duoda mums

teisumą? Jis pats yra mūsų teisumas, Jahvė - Tsidkenu (Viešpats - mūsų teisumas (Jer. 23:6)). Ar Dievas duoda

mums ramybę? Kristus yra mūsų ramybė. Ar Dievas duoda mums šviesą? Jis yra mūsų šviesa. Ar Dievas

duoda mums duonos? Jis yra duona, kurią mes turime valgyti. „Kaip mane siuntė gyvasis Tėvas ir Aš gyvenu

per Tėvą, taip ir tas, kuris mane valgo, gyvens per mane.“ (Jono 6:57). Pats Dievas yra mūsų jėga. Dievas yra

mūsų per visas Jo dovanas ir palaiminimus. Per Šventąją Dvasią mes esame viena su Kristumi. Dievo Sūnus

yra mūsų teisumas; Jis yra mūsų gyvenimas. Ar mums reikia dar kažko daugiau? Argi mes jau neturime visko?

Juk Dievas gyvena mumyse ir mes Jame. Kokios dar didesnės ir nuostabesnės bendrystės mes norime už tą,

apie kurią Paulius sako: „Ir daugiau ne aš gyvenu, o gyvena manyje Kristus.“ (Gal. 2:20) ir: „Aš viską galiu

Kristuje, kuris mane stiprina.“ (Fil. 4:13)? Taigi Dievas duoda mums poilsį, kuris yra Jo poilsis.“

Raginimas stengtis įeiti į Dievo poilsį dar kartą primena gyvą, galingą bei viską persmelkiantį Dievo

žodžio charakterį bei jo veikimą atgimime. Ypatingos 13-os eilutės įspėjimo šviesoje 12-a eilutė tarsi ragina

hebrajus ištirti savo krikščioniško išpažinimo tikrumą, t.y. sužinoti, ar tikrai jie gimė iš naujo. Toliau skyrius

baigiasi vienu iš nuostabiausių šio laiško, o gal ir viso Naujojo Testamento, epizodu. Jis atskleidžia Dievo

malonės aprūpinimą, kurį Jis suteikė savo tautai, kol ji dar yra išbandymo kelyje. Jame yra kalbama apie mūsų

vyriausiojo Kunigo pakankamumą ir palankumą, todėl mes galime drąsiai artintis prie malonės sosto, kad

gautume gailestingumą ir rastume malonę pagalbai reikiamu metu. Te Dievo Dvasia padeda mums suprasti

šią Dievo žodžio dalį.

„Tad stenkimės įeiti į tą poilsį, kad niekas nenupultų, sekdamas ano neklusnumo pavyzdžiu.“ (Hebr.

4:11). Kaip jau sakiau praeitame skyriuje, ši eilutė baigia mintį, pradėtą 6-oje eilutėje. To didingo įvykio

šviesoje, kurio metu dauguma izraelitų nepriėmė tikėjimu jiems paskelbtos Poilsio Evangelijos, todėl pražuvo

dykumoje, ir tik tikri tikintieji įeis į Dievo poilsį, hebrajai yra raginami stengtis įeiti į poilsį ir įsitikinti, ar jie

nėra tokie, kaip jų protėviai. Ši 11-a eilutė taip pat yra pirmosios eilutės dalis. Veiksmažodis „stengtis“ kyla

iš kito veiksmažodžio, kuris reiškia „skubėti“. Apaštalas vartoja jį, norėdamas pabrėžti skirtumą to, kas yra

sakoma pirmoje eilutėje: „...kad kuris nors iš jūsų nepasirodytų pavėlavęs.“. Paskutinis jos žodis kyla iš žodžio,

reiškiančio „vėliau“ šaknies, ir kai kurie lingvistai drįsta teigti, jog „pavėlavęs“ čia reiškia „atsiliekantis vieną

dieną“. Aš pasitikiu tuo, ką Šventoji Dvasia užrašė Skaičių knygos 14-ame skyriuje. Jame skaitome, kad

Izraelis perėjo dykumą ir atėjo į Kadeš Barnėją. Iš jos Mozė pasiuntė dvylika žvalgų išžvalgyti Kanaano žemę.

Jie grįžo su prieštaringa žinia. Dešimt iš jų kalbėjo tik apie sunkumus, kurie jų laukia, ir taip nuvylė visą tautą,

o Kalebas sakė: „Eikime ir užimkime tą žemę, nes mes esame pajėgūs juos nugalėti.“ (Skaičių 13:30). Tauta

klausė tik tų dešimties ir verkė bei murmėjo prieš Mozę ir Aaroną. „Visa tauta pakėlė balsus ir raudojo tą naktį.

Jie murmėjo prieš Mozę ir Aaroną: „Verčiau būtume mirę Egipte arba žuvę šioje dykumoje. Kodėl Viešpats

atvedė mus į šią žemę? Ar tam, kad žūtume nuo kardo, o mūsų žmonos ir vaikai taptų priešų grobiu? Ar ne

geriau būtų grįžti į Egiptą? Jie tarėsi: „Išsirinkime vadą ir grįžkime į Egiptą.“ (Skaičių 14:1-4). Būtent tuomet

Viešpaties rūstybė ištiko tautos netikinčiuosius: “Kiek dar šita pikta tauta murmės prieš mane? Aš girdžiu

Izraelio vaikų murmėjimą, kai jie murma prieš mane. Sakyk jiems: „Kaip Aš gyvas, - sako Viešpats, -

padarysiu jums taip, kaip jūs kalbėjote. Šioje dykumoje liks jūsų lavonai.“ (Skaičių 14:27-29). Tačiau izraelitai

nekreipė dėmesio į tokius ypatingus Viešpaties žodžius ir: „Atsikėlę anksti rytą, jie užlipo ant kalno, sakydami:

„Eisime į žemę, kurią Viešpats pažadėjo, nes mes nusikaltome.“ (Skaičių 14:40). Ištikimasis Mozė priešinosi

jiems: „Kodėl neklausote Viešpaties įsakymo (...)? Neikite, nes Viešpats neis su jumis, jūs žūsite nuo priešų

(Skaičių 14:41-42). Bet jie nepakluso jam ir „...nusprendė eiti į kalnus (...). Atėję amalekiečiai ir kanaaniečiai,

gyvenantys kalnuose, sumušė juos ir vijosi iki Hormos.“ (Skaičių 14:44,45). Taigi jie pavėlavo vieną dieną!

Jie užtruko, jie suklupo pasitikėjime Viešpačiu ir paklusnume Jo žodžiui, kurį Jis kalbėjo per Kalebą vakar, o

šiandien jau buvo vėlu įeiti į pažadėtą Kanaano poilsį.

Apaštalas, primindamas Izraelio suklupimą Kadeš Barnėjoje, įspėjo hebrajus: „Todėl, kol tebegalioja

pažadas įeiti į Jo poilsį, bijokime, kad kuris nors iš jūsų nepasirodytų pavėlavęs.“ Kaip jau kalbėjome anksčiau,

žodis „nepasirodytų“ kalba apie kasdieninį jų gyvenimą. T.y. jie turėjo saugotis, kad jame nebūtų nieko, kas

suteiktų priežastį galvoti, jog jie atsitraukė nuo Kristaus. Krikščioniui pavėluoti į pažadėtąjį Dievo poilsį arba

atsilikti viena diena reiškia pasukti pasaulio keliais, įsitvirtinti jame, o ne eiti pirmyn kaip svetimšaliui ir

piligrimui; reiškia žvalgytis atgal ir ilgėtis Egipto puodų. Ech, skaitytojau, koks yra jūsų kasdieninio gyvenimo

liudijimas? Ar jis kalba apie tai, kad jūs dar neįėjote į poilsį, o gal suradote jo pakaitalą čia? Jei taip yra,

atkreipkite dėmesį į šiuos didžius žodžius: „Išeikite, nes ši šalis nėra poilsio vieta. Ji buvo sutepta, todėl bus

žiauriai sunaikinta.“ (Mich. 2:10).

Apaštalas, įspėjęs pirmoje eilutėje hebrajus dėl to, ko jie turi bijoti, dabar – 11-oje eilutėje - rodo, ką jie

turi stengtis daryti, t.y. jie turi stengtis įeiti į poilsį. Kaip jau sakiau, šis žodis kyla iš kito graikiško žodžio,

kuris reiškia „skubėti“, šaknies. 2Tim. 2:15 jis yra verčiama į „uoliai stenkis“. „Žodis „stengtis“ yra „karštai

ir pastoviai ieškoti“ sinonimas. Hebrajai krikščionys buvo raginami stenktis įeiti į tą poilsį per tikėjimą tiesa

ir toliau kantriai pasilikti jame (tikėjime) ir jo teikiamuose palaiminimuose.“ (J.Brown). Čia yra pabrėžiama

žmogiška atsakomybė ir Hebr. 4:11 raginimas yra labai artimas 1Kor. 10:10-12 bei 2Petro 1:5-10 raginimams.

Tikrasis poilsis laukia mūsų dar ateityje, dabar jis yra tik pažadėtas (1 eil.), todėl mes turime toliau uoliai

stengtis. „Nei šis pasaulis yra tinkama vieta, nei šis gyvenimas yra tinkamas laikas džiaugtis tokiu poilsiu,

kuris yra paruoštas danguje. Ilsėtis čia reikštų per daug nukreipti savo širdis į šį pasaulį ir sakyti: „Mums gera

čia būti“ (Mato 17:4). Tai reikštų netrokšti būti su Kristumi danguje; tai reikštų, kad labiau bijoma mirties ir

mažiau laukiama dangaus; tai reikštų neturėti jokių mūsų dvasinės ginkluotės ir Dievo suteiktų malonių

įrodymų; tai reikštų, kad Dievo aprūpinimas, galia ir gailestingumas nėra aiškiai matomi mumyse. Poilsis,

kuris dar laukia mūsų ateityje, yra mūsų išmintis šioje žemėje. Jis turi įkvėpti mus kovoti su problemomis ir

būti uoliais kaip kareiviams kovoje ar žemdirbiams laukuose. Mes turime nukreipti savo žvilgsnį į tą poilsį

taip, kad jis įkvėptų mus išlikti iki galo.“ (W.Gouge).

„...kad niekas nebenupultų, sekdamas ano neklusnumo pavyzdžiu.“ (Hebr. 4:11). Atbaigdamas raginimą,

apaštalas pabrėžia pavojų ir žalą, kurie lydi apsileidimą. ¨Poilsis“ yra tarsi įspėjimas būti atidiems apostazei.

„Niekas“ apima ne tik mus, bet ir visus brolius. „Nenupultų“ reiškia, kad daug yra tokių, kurie krenta. Šis

žodis yra vartojamas ir Rom. 11:22. Išpažinėjai gali kristi ir daugybė jų krito (1Jono 2:19), todėl mes turime

būti budrūs ir „anų neklusnumo pavyzdys“ turi išmokyti mus nepasitikėti savimi pačiais. „Šis raginimas moko

mus, kad, norėdami įeiti į Dievo poilsį, mes sutiksime didelį pasipriešinimą, tačiau nepaisant visų sunkumų,

Dievo pažadas, lydimas tikėjimo, išlaikys mus juose. Įėjimas į Kristaus poilsį reikalauja pastangų ir mes turime

įdėti jas. Dažnai žmonės visomis savo jėgomis stengiasi dėl pražūvančio maisto ir dėl to, kas iš viso nėra

duona. Evangelijos poilsis yra vertas pačio didžiausio mūsų uolumo ir didžiausių pastangų. Žmonių įtikinimas

tuo yra vienas iš Evangelijos skelbimo tikslų.“ (J.Owen).

Čia -11-oje eil.- kaip ir 9-10-oje eilutėse yra dviguba nuoroda. Pirmoji yra bendra, o kita ypatinga.

Bendroji kalba apie ateitį ir tobulą krikščionių poilsį danguje. O ypatinga - apie tai, kas yra pirmojo įvaizdis,

t.y. sabato diena. Aš manau, kad būtent todėl Šventoji Dvasia sako: „Todėl stenkimės įeiti į tą poilsį...“, o ne

„stenkimės įeiti į Jo poilsį“, kaip pirmoje eilutėje. „Tas poilsis“ apima tiek amžiną Dievo poilsį, tiek sabato

poilsį, kaip ir kalbama 10-oje eil. Taigi mes turime stengtis įeiti ne tik dėl to, kad bedieviai paniekina

sekmadienio poilsį ir tai gali blaškyti mus, bet ir dėl to, kad daug save laikančių krikščionimis karštai įtikinėja,

jog nėra tokio dalyko kaip krikščioniško sabato. Būkime atidūs Dievo žodžiams: „...kad niekas nenupultų,

sekdamas ano neklusnumo pavyzdžiu.“, kad nesukluptume dykumoje kaip Izraelis, kuris neklausė Viešpaties.

„Nes Dievo žodis yra gyvas ir veiksmingas, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją. Jis prasiskverbia

iki pat sielos ir dvasios atšakos, iki sanarių ir kaulų smegenų, ir teisia širdies mintis bei sumanymus.“ (Hebr.

4:12). Pirmasis šios eilutės žodis („nes“) parodo, kad apaštalas dar labiau pabrėžia priežastį, kodėl laikantys

save krikščionimis turi stengtis įeiti į prieš jų akis iškeltą poilsį. Ši priežastis kyla iš Dievo žodžio prigimties

ir atnešamų rezultatų. Atrodo, kad šia ir sekančia eilute yra siekiama ištirti išpažinimą ir sužinoti, ar jie iš

tikrųjų yra gimę iš naujo.

„Tad stenkimės įeiti į tą poilsį (...). nes Dievo žodis yra gyvas ir veiksmingas, aštresnis už bet kokį

dviašmenį kalaviją. Jis prasiskverbia iki pat sielos ir dvasios atšakos, iki sanarių ir kaulų smegenų, ir teisia

širdies mintis bei sumanymus.“. Akivaizdu, kad pirmiausia čia apaštalas rodo, jog krikščionybė yra ne tiek

išorinis elgesys, kiek vieta, kurią Dievo žodis turi mumyse. Dievo žodis prasiskverbia iki pat sielos ir dvasios

atšakos. Toks yra jo poveikis nusidėjėlio atgimime. Žmogus yra būtybė, susidedanti iš trijų dalių. Jis turi

dvasią, sielą ir kūną. Aš manau, kad tai yra pirmoji ir pati giliausia Prad. 1:26 prasmė: „Dievas tarė:

„Padarykime žmogų pagal mūsų atvaizdą ir panašumą.“ Dievas yra Trejybė ir Jis sukūrė žmogų, panašų į save.

Dvasia yra pati aukščiausia žmogaus dalis, nes joje yra suvokimas apie Dievą. Siela yra „ego“, pats

indvidas ir ta dalis, kurioje yra suvokimas apie save. Žmogus turi dvasią, bet jis yra gyva siela. Kūnas yra jos

namas arba palapinė. Tą dieną, kai pirmasis žmogus nusidėjo, jis mirė dvasiškai. Šv.Rašte „mirtis“ reiškia ne

būtybės išnykimą, o atskyrimą (Luko 15:24). Dvasinės žmogaus mirties prigimtis yra paaiškinama Ef. 4:18:

„...jie yra atskirti nuo Dievo gyvenimo...“. Kai Adomas sukilo prieš savo Kūrėją, jis tapo kritusiu kūriniu,

atskirtu nuo Dievo. Pirmoji to pasekmė buvo ta, kad jo dvasia jau neturėjo bendrystės su Dievu. Jo dvasia krito

į jo sielos lygmenį.

Siela yra emocijų vieta (1Sam. 18:1; Teisėjų 10:16; Prad. 42:21 ir kt.). Šioje mūsų prigimties dalyje

veikia tai, kas yra vadinama „kūno geismu, akių geismu ir gyvenimo išdidumu“. Neatgimusiame žmoguje

karaliauja sielinis žmogus (1Kor. 2:14). Tai reiškia, kad neatgimęs žmogus yra visiškai valdomas savo sielos,

savo aistrų, troškimų ir emocijų. Dvasiniai dalykai neturi jokio svorio jame, nes jis yra atskirtas nuo Dievo

gyvenimo. Tiesa, jis turi dvasią ir per ją gali suvokti Kūrėjo galią ir amžiną dieviškumą kūrinijoje (Rom. 1:20).

Ji yra Viešpaties žiburys (Pat. 20:27) jo viduje, vis dėlto dėl kritimo ji neturi bendrystės su Dievu. Atgimime

nėra tiesmukiškai atskiriama dvasia nuo sielos, bet dvasia yra grąžinama į bendrystę su Dievu, ji yra sutaikoma

su Juo; dvasia yra pakeliama iš jos „pasinėrimo“ sieloje ir jų abiejų funkcijos yra atskiriamos. „Mano liudytojas

Dievas, kuriam tarnauju dvasia...“ (Rom. 1:9), „...meldžiasi mano dvasia...“ (1Kor. 14:14) ir kt.

Pirmasis Dievo žodžio rezultatas atgimusiame žmoguje yra matomas 12-os eilutės pabaigoje: „...teisia

širdies mintis ir sumanymus.“. Dievo žodis dabar apšviečia jo vidų. Žmogus atsimerkia ir pirmą kartą pamato,

jog yra nedoras kūrinys, vertas pragaro. Nors Dievo gailestingumu jis dar neatgimęs galėjo būti apsaugotas

nuo nedorumo išorėje ir tarp žmonių galėjo didžiuotis pavyzdiniu charakteriu, vis dėlto dabar jis pamato, kad

jame negyveno nieko gero, kad kiekviena mintis ir širdies sumanymas buvo nedori; ir visas jo gyvenimas buvo

priešiškas švento Dievo reikalavimams ir nurodymams. Dievo žodis apšvietė jį ir parodė jam, koks jis iš tiesų

yra. Jis mato save pražuvusiu, žlugusiu ir beviltišku nusidėjėliu. Toks yra pirmasis atgimimo iš naujo rezultatas

tame, kuris ką tik buvo miręs nuodėmėse ir nusiklatimuose bei neturėjo jokio supratimo apie baisią savo padėtį

prieš Dievą. Skaitytojau, ar Dievo žodis taip veikia jumyse? Ar jis prasiskverbė jumyse taip, kaip to negalėjo

padaryti joks žmogiškas žodis? Ar jis apšvietė nedorą jūsų širdį? Ar jis parodė jums nedorumo šaltinį,

trykštantį jūsų viduje? Nesuklyskime čia, brangus skaitytojau, triskart šventas Šv.Rašto Dievas „mėgsta tiesą

širdyje“ (Psal. 51:6). Jei Dievo žodis prasiskverbė į jus, tuomet jūs verkėte kaip Izaijas: „Vargas man, aš esu

žuvęs!“ (Izaijo 6:5), išsigandote kaip Jobas: „...aš baisiuosi savimi...“ (Jobo 42:6), prašėte kaip muitininkas:

„Dieve, būk gailestingas man, nusidėjėliui.“ (Luko 18:13). Jei tokie patyrimai jums nežinomi, tuomet

nesvarbu, kokie yra jūsų išpažinimai ir veiksmai, nesvarbu, ką jūs galvojate apie save ar kiti apie jus, Dievas

sako, kad jūs vis dar esate miręs savo nuodėmėse.

Tuo aš neišdėsčiau visko apie atgimimą iš naujo. Ne, aš tik paliečiau tai, apie ką kalba Hebr. 4:12. Taip

pat negalvokime, kad tai, kas sakoma šioje eilutėje, yra viskas, kas vyksta atgimime iš naujo. Ne, tai tik

pradžia. Čia aprašyto Dievo žodžio poveikis kartojasi kiekvieną kartą, kai tikintysis atsitraukia nuo bendrystės

su Dievu, nes tuo metu daugiausiai jis yra valdomas savo sielos, o ne dvasios. Šiomis dienomis, kai klesti

Dievo žodžio nepažinimas, reikia pabrėžti, jog Dievo žodis krikščionyje, jei jis gyvena bendrystėje su Dievu,

veikia ne kaip kalavijas, o kaip žibintas jo kojoms. Jei skaitytojas palygins Apr. 2:12 ir Apr. 19:15, pamatys,

jog tai yra tiesa.

Šios 12-os eilutės santykis su visu kontekstu yra labai įspūdingas ir jos turinys yra labai tinkamas. Joje

yra pabrėžiami mūsų išpažinimo Apaštalo didybė ir dieviškumas bei apreiškiamas Jo žodžio pakankamumas.

Apie jį yra pasakyta septyni dalykai. Pirma, jis yra Dievo žodis; antra, jis yra gyvas; trečia, jis yra veiksmingas;

ketvirta, jis yra aštresnis už dviašmenį kalaviją; penkta, jis yra prasiskverbiantis; šešta, jis yra atskiriantis;

septinta, jis yra apšviečiantis arba teisiantis širdies mintis ir sumanymus. Dievo žodis prasiskverbia iki sanarių

(išorinių dalykų) ir kaulų smegenų (vidinių dalykų); tai reiškia, kad jis turi atskiriančią galią kiekvienai mūsų

esybės daliai. Kuo daugiau mes pasiduosime jo ištyrimui ir įtikinčiam poveikiui, tuo labiau būsime palaiminti.

„Ir joks kūrinys nėra paslėptas nuo Jo žvilgsnio, bet visa yra nuoga ir atidengta akims To, kuriam

turėsime duoti apyskaitą.“ (Hebr. 4:13). Čia matome priežastį, kodėl žodis yra toks veiksmingas, t.y. šis žodis

yra Dievo žodis. Viešpats yra širdžių Tyrėjas, apšviečiantis visus dalykus ir Jo žodis yra toks pats. Abi šios

eilutės -12-a ir 13-a - atskleidžia priežastį, kodėl Kristaus balso reikia klausyti, t.y. Jis yra viską žinančio Dievo

balsas.

„Taigi, turėdami didį vyriausiąjį Kunigą, praėjusį pro dangus Dievo Sūnų Jėzų, tvirtai laikykimės

išpažinimo.“ (Hebr. 4:14). Paskutinės šio skyriaus eilutės yra pilnos įkvėpimo ir atgaivos mums. Jos kalba

apie nuostabius Dievo malonės turtus savo tautai, kuri vis dar yra išbandymų kelyje. Jos užtikrina, kad nė

vienas, kuris iš tiesų priklauso Dievo tautai, nepraras tobulo ir amžino poilsio. 14-a eilutė grąžina mus į 1:3;

2:17; 3:1, t.y. Jėzaus, mūsų vyriausiojo Kunigo dieviškumas, įsikūnijimas ir išaukštinimas yra aukščiausiasis

motyvas mūsų išpažinimo išlaikymui. Ar vargšai nusidėjėliai gali tikėtis įeiti į Dievo poilsį? Taip, nes Kristus,

mūsų vyriausiasis Kunigas, jau įėjo į dangų ir mes įeiname į jį Jame ir per Jį. Aišku, mes neįeisime į jį, jei

neišlaikysime savo išpažinimo iki galo.

Kadangi plačiau apie Kristaus kunigystę kalbėsime tolimesniuose skyriuose, čia aš noriu pasakyti tik

keletą dalykų. Pirmiausia reikia pabrėžti, kad Šventoji Dvasia čia vadina Kristų didžiu vyriausiuoju Kunigu.

Taip nebuvo vadinamas nei Aaronas, nei Melchizedekas. Tuo yra pabrėžiama mūsų vyriausiojo Kunigo

aukščiausioji garbė, didybė ir Jo pakankamumas. Antra, Jis praėjo pro dangus. „Čia esantis graikiškas žodis

reiškia pereiti be jokių sunkumų. Jį vartoja ir Lukas, pasakodamas, kad angelas ir Petras praėjo pro pirmąją ir

antrąją sargybą be jokių problemų (Apd. 12:10). Viešpats Jėzus, prisiėmęs mūsų prigimtį ir gimęs iš mergelės,

savo gyvenime perėjo per daugelį sunkumų, gundymų, kentėjimų, persekiojimų ir netgi pačią mirtį ir kapą, o

po prisikėlimo perėjo dangus ir įėjo į trečiąjį dangų. Taigi matome, kad niekas negalėjo sutrukdyti Jam užimti

tą vietą, kurioje Jis būtų kaip mūsų Kunigas prieš Tėvą.“ (W.Guoge).

„Juk mes turime ne tokį vyriausiąjį Kunigą, kuris negalėtų atjausti mūsų silpnybių, bet, kaip ir mes,

visaip gundytą, tačiau nenusidėjusį.“ (Hebr. 4:15). Trečiasis dalykas, kuris buvo pasakytas 14-oje eil. apie

mūsų išaukštintą vyriausiajį Kunigą, yra tai, kad Jis yra Dievo Sūnus. Vargšai nusidėjėliai, suvokiantys savo

netinkamumą ir nedorumą, gali paklausti: kaip mes galime tokie silpni ir nevertingi ieškoti Jo užtarimo?

Šventoji Dvasia, norėdama nuraminti sutrikusias mūsų sielas, primena, kad Kristus ir yra ne tik didis ir

šlovingas Kunigas, bet ir pilnas užuojautos savo kenčiančiai tautai. Jis yra ir gailestingas (Hebr. 2:17), ir

visagalis. Jis yra ir Žmogus, ir Dievas. Jis buvo gundomas kaip ir mes, bet nenusidėjo.

„...visaip gundytą, tačiau nenusidėjusį.“ arba, kitaip sakant, Jis buvo gundomas dvasioje, sielos ir kūne,

bet nenusidėjo. „Moralinis blogis gundyme kyla iš nedoro gundytojo siekio arba dėl gundomojo silpnumo ir

nuodėmės. Pats savyje gundymas yra tik išbandymas, galintis turėti gerus ar blogus rezultatus. Jėzus buvo

gundomas taip, kaip ir mes, bet nenusidėjo. Nuodėmė gali būti vertinama pagal savo pradmenį arba rezultatą.

Žmonės yra gundomi nuodėme per nuodėmę; jie yra gundomi daryti realią nuodėmę per įgimtą nuodėmę,

išorinę nuodėmę per vidinę nuodėmę. Tai, kad mes esame nusidėjėliai, yra didžiausias nuodėmės šaltinis

mumyse. Apaštalas primena mums Kristaus šventumą ir tyrumą, kad mes negalvotume, jog Jis galėjo būti

savo viduje atsakingas už visus gundymus nuodėme taip, kaip mes esame atsakingi, nes niekuomet nesame

laisvi nuo kaltės ir sugedimo. Joks gundymas - nei vidinis, nei išorinis - neturėjo jokio poveikio Jėzui Kristui.

Jis buvo absoliučiai be nuodėmės visuose dalykuose. Jis nebuvo gundomas per nuodėmę, toks buvo Jo

prigimties šventumas; joks gundymas nepalenkė Jo nusidėti, toks buvo Jo paklusnumas.“ (J.Owen).

Žmogus Jėzus Kristus buvo Dievo Šventasis, todėl Jis negalėjo nusidėti. Bet argi šėtonas ir Adomas

nebuvo sukurti be nuodėmės? Argi jie negalėjo nepasiduoti gundymui? Taip, bet pirmasis buvo tik sukurtas

angelas, o antrasis - tik žmogus. O mūsų Viešpats ir Gelbėtojas nebuvo kūrinys. Jis buvo Dievas, apreikštas

kūne. Savo žmogiškume Jis buvo šventas (Luko 1:35), todėl, kaip toks, Jis buvo aukščiau už šėtoną ir nekritusį

Adomą tiek, kiek dangus aukščiau už žemę. Jis buvo ne tik nepriekaištingas Dievas, bet ir nepriekaištingas

Žmogus. Šio pasaulio kunigaikštis neturėjo jokios dalies Jame (Jono 14:30). Todėl Jis yra pristatomas mums

ne tik kaip sektinas pavyzdys, bet kaip ir Tas, į kurį tikėjimas gali remtis su visu užtikrintumu.

„Todėl drąsiai artinkimės prie malonės sosto, kad gautume gailestingumą ir rastume malonę pagalbai

reikiamu metu.“ (Hebr. 4:16). Ši eilutė parodo mums antrąjį Kristaus kunigystės teikiamą palaiminimą. Pirmąjį

matome 14-oje eilutėje: „tvirtai laikykimės mūsų išpažinimo“, o čia: „drąsiai artinkimės prie malonės sosto“.

Viso konteksto šviesoje ši eilutė atskleidžia nuostabią ir palaimintą pagalbą, kurią Dievas paruošė savo tautai

dykumoje. Čia mes vėl galime matyti ypatingą krikščionybės pranašumą prieš judaizmą. Izraelitai galėjo būti

tik išoriniame kieme; niekas, absoliučiai niekas, išskyrus vyriausiajį kunigą, negalėjo artintis prie Dievo už

uždangos. Tačiau visi krikščionys - tiek patys silpniausi, tiek patys jauniausi, tiek patys nemokšiškiausi - tapo

artimi (Ef. 2:13), todėl gali laisvai artintis prie Dievo sosto.

Nejaugi mes galime bijoti, turėdami tokį didį Kunigą danguje? Ar galime, pasidavę baimei, nekantrumui,

nusivylimui, atsitraukti? Ar galime atsižadėti savo išpažinimo, ištikimybės ir paklusnumo Kristui? Argi

negalime būti tokie kaip Jozuė ir Kalebas, kurie sekė Viešpačiu? Išlaikykime savo tikėjimo išpažinimą,

išstovėkime ir kovokime gerą tikėjimo kovą. Mūsų didis vyriausiasis Kunigas, esantis pačioje aukščiausioje

šlovėje, yra mūsų teisumas ir jėga. Jis myli, Jis saugo, Jis meldžiasi, Jis išlaiko mus, todėl mes niekada

nepražūsime. Jėzus yra mūsų Mozė, kuris aukštybėse meldžiasi už mus. Jėzus yra tikrasis Jozuė, kuris nugalėjo

visus mūsų priešus. Tik būkite stiprūs ir drąsūs, nebijokite ir nenusivilkite. Dievo žodžio veidrodyje, kuriame

mes matome savo nuodėmę ir silpnumą, taip pat matykime ir atvaizdą To Tobulojo, kuris perėjo visus

sunkumus ir gundymus; kuris, kaip vyriausiasis Kunigas, neša mus savo mylinčioje širdyje; kuris, kaip

Ganytojas, išsaugos mus amžiams. Taigi drąsiai eikime prie malonės sosto ir Jėzuje artinkimės prie Tėvo.

Didybės ir teisingumo sostas mums yra malonės sostas. Viešpats yra mūsų Dievas. Ne tik yra malonė prie Jo

sosto, bet ir pats sostas yra malonės sostas. Ši malonė auklėja mus per gyvą ir prasiskverbiantį žodį; ši malonė

grąžina mus, kai mes atsitraukiame nuo Jo ir priverčia karčiai verkti. Jėzus visada užtaria mus. Sostas yra

visada malonės sostas. Avinėlis visada sėdi soste. Taigi mes galime drąsiai artintis prie jo.

Drąsa nėra priešinga pagarbai ar drebėjimui. Pažodžiui ji reiškia sąžiningai, tiesiai ir atvirai pasakyti

viską. „Išliekite Jo akivaizdoje savo širdį.“ Ateikite toks, koks esate; pasakykite tai, ką jaučiate; prašykite to,

ko jums reikia. Išpažinkite Jam savo nuodėmes, baimes, klaidingas mintis ir jausmus. Viešpats Jėzus perėjo

per visus skausmus ir išbandymus, kuriuos žmogaus širdis gali patirti, todėl Jis žino, kaip padėti tiems, kurie

yra gundomi. Taigi jūs galite drąsiai, be jokių dvejonių kalbėti Dievui Kristaus Jėzaus akivaizdoje ir pasitikėti

Jo tarpininkavimu.

„Viešpats Jėzus yra pilnas gilios ir gyvos užuojautos bei supratimo, nes Jis yra tobulas vyriausiasis

Kunigas. Jis buvo gundomas, Jis kentėjo. Mūsų silpnumai galiausiai kyla iš mūsų nuodėmės; mūsų kūno

silpnumas niekada nėra laisvas nuo kovos su nuodėminga valia. Gelbėtojas žino iš savo patirties žemėje, kokie

nemokšos, vargšai, silpni, nuodėmingi ir sugedę yra Jo mokiniai čia. Jis mylėjo juos ir kantriai rūpinosi jais.

Jis meldėsi už juos, kad jų tikėjimas nesusvyruotų ir priminė jiems, kad dvasia yra ryžtinga, bet kūnas silpnas.

Jis taip pat prisimena savo silpnumą, kuris buvo be nuodėmės. Jis žino, kad yra būtinas pastovus Dievo žodžio

apmąstymas ir malda, jei norime nugalėti velnią ir būti ištikimais Dievui. Jis žino, ką reiškia nuliūsti savo

sieloje ir būti dieviško palankumo atgaivintam bei džiaugtis Dvasioje. Mes galime ateiti pas Jį, tikėdamiesi

tyro ir gilaus supratimo bei užuojautos. Jis yra visuomet pasiruošęs sustiprinti, paguosti, išgydyti ir atstatyti.

Jis yra pasiruošęs priimti nuodėmės sužeistus tikinčiuosius. Jis yra pasiruošęs nušluostyti karčiai verkiančio

Petro ašaras ir pasakyti dyglį kenčiančiam Pauliui: „Tau pakanka mano malonės.“

„Mums tik reikia suprasti, jog mes esame nusidėjėliai, o Jis - vyriausiasis Kunigas. Įstatymas buvo

duotas tam, kad kiekviena burna užsičiauptų ir pripažintų savo kaltę. Vyriausiasis Kunigas suteikė galimybę

kiekvienai burnai vėl išsižioti. (...). Ateikime su tikėjimu kaip nusidėjėliai ir sulauksime gailestingumo; mums

visuomet reika gailestingumo, kuris nuplautų mūsų kojas; kuris sugrąžintų išgelbėjimo džiaugsmą, išgydytų

mus nuo sukilimo ir aprištų mūsų žaizdas. Mes sulauksime pagalbos kiekvienu reikiamu metu. Dievas gali

leisti velniui ir pasauliui pulti mus, bet Jis visada veikia taip, kad viskas išeina į gera mylintiems Jį. Jis leidžia

sunkumams ištikti mus, kad taip mes bėgtume pas Jį ir, atsidavę į Jo rankas, išaukštintume Jo vardą.“ (Saphir).

Taigi eikime drąsiai, suvokdami, kad Dievas priima mus savo mylimo Sūnaus asmenyje (Ef. 1:6).

Hebr.4:16 „artinkimės“ yra esamojo laiko veiksmažodis, t.y artinkimės nuolat, pastoviai, turėkime įprotį tai

daryti. Čia yra pirmasis kartas iš septynių, kai šis palaimintas žodis pasirodo laiške Hebrajams. Kitos vietos

yra šios: 7:25; 10:1,22; 11:6; 12:18,22. „Gautume gailestingumą“ yra nuoroda į praeities klaidas. „Rastume

malonę“ - reiškia, kad mes turime nuolankiai ir nuoširdžiai jos ieškoti. „Reikiamu metu“ reiškia kiekvieną

dieną ir valandą. Kiekvieną kartą, kai iškyla poreikis - tiek dvasinis, tiek žemiškas - malonė yra prieinama

mums. Ieškokime jos uoliai, nes Dievo pažadas „ieškokite ir rasite“ - yra nekintantis.

18 skyrius

Kristaus pranašumas prieš Aaroną I (Hebr. 5:1-4)

Dabar mūsų laukia pati ilgiausia laiško dalis (Hebr. 5:1-10:39), kuri doktrinos ir praktikos atžvilgiu

galbūt yra pati svarbiausia iš visų. Joje Šventoji Dvasia moko apie mūsų Gelbėtojo kunigystę. Šioje

palaimintoje ir gyvybiškai svarbioje temoje yra labai daug sumaišties šiandieninėje krikščionybėje. Nors tai

nėra keista. Juk atėjo toks laikas, kai dauguma tų, kurie išpažįsta Kristaus vardą, nepakenčia sveikos doktrinos

ir, veikiami savo kūniškų bei pasaulietinių geismų, pasitelkia tokių mokytojų, kurie patenkina jų norą klausytis

paniekinančias Dievą naujoves, ir nukreipia savo ausis nuo tiesos į pasakas (2Tim. 4:3-4). Šiandien yra tas

laikas, kai krikščionys, kurie iš tiesų bijo Dievo, turi ypatingai atkreipti dėmesį į Jo raginimą: „Visa ištirkite ir

to, kas gera, laikykitės.“ (1Tes. 5:21). Mes išvengsime pavojaus, jei būsime panašūs į Berėjos mokinius ir

kasdien tyrinėsime Raštus, norėdami išsiaiškinti, ar tai, ką girdime ir skaitome, iš tų, kurie turi gerą vardą,

dievotumą ir pažinimą, sutinka su neklystančiu Dievo žodžiu.

Romos sekėjai ir didelė anglikonų (episkopalų) dalis, įvesdami žmogišką kunigystę, kuri tarpininkautų

tarp Dievo ir nusidėjėlių, beveik visiškai nustūmė į šalį Kristaus kunigystės didybę ir Jo atpirkimo aukos

pakankamumą. Arminijonai daro esminę klaidą, pristatydami Kristaus kunigišką auką ir tarnavimą kaip

apimančius visą žmoniją. Dauguma Plymouth Brolių vadovų iškreipė Šv.Raštą, neigdami Kristaus mirties

kunigišką charakterį; jie tvirtina kad Jis įėjo į savo kunigišką tarnavimą tik po paėmimo į dangų; kad Jo

tarnavimas neturėjo jokio tiesioginio ryšio su nuodėme ar nuodėmėmis, o buvo tik užuojautos ir pagalbos

silpnumuose bei ligose tarnavimas. Tačiau padėkime į šalį visų klaidas ir geriau studijuokime pozityvią mūsų

temos dalį.

Trys Kristaus, kaip vyriausiojo Kunigo, charakteristikos jau buvo išdėstytos ankstesniuose šio laiško

skyriuose. Pirmiausia Hebr. 2:17 skaitome: „Todėl Jis turėjo visu kuo tapti panašus į brolius, kad būtų

gailestingas ir ištikimas Dievui vyriausiasis Kunigas ir permaldautų už tautos nuodėmes.“ Šios eilutės pakanka

apšviesti tiems sofizmams, kurie moko, kad Kristaus kunigystė neturi nieko bendro su nuodėmėmis. Antra,

Hebr. 3:1 mes esame raginami įsižiūrėti į mūsų išpažinimo Apaštalą ir vyriausiąjį Kunigą Jėzų Kristų. Trečia,

Hebr. 4:14 sakoma: „Taigi, turėdami didį vyriausiąjį Kunigą, praėjusį pro dangus Dievo Sūnų Jėzų, tvirtai

laikykimės išpažinimo.“ Ši eilutė taip pat akivaizdžiai parodo, kad mūsų Gelbėtojas įėjo į savo kunigišką

tarnavimą dar prieš paėmimą į dangų, nes kaip vyriausiasis Kunigas, Jis praėjo pro dangus.

Papildydami ankstesnius mūsų komentarus apie Hebr. 4:14 ir pradėdami nagrinėti tai, kas dabar yra prieš

mūsų akis, pirmiausia pastebėkime, kad Viešpats Jėzus yra paskirtas būti „didžiu vyriausiuoju Kunigu“. Šis

žodis ne tik pabrėžia Jo ekselenciją, bet ir pranašumą. Niekada nebuvo ir nebus kito, kuris turėtų tokią garbę

ir šlovę. Mūsų vyriausiojo Kunigo didybė pirmiausia kyla iš Jo asmens didingumo. Jis yra ne tik žmogaus, bet

ir Dievo Sūnus (Hebr. 4;14). Antra, iš Jo prigimties tyrumo; Jis yra be nuodėmės (Hebr. 4:15), šventas (Hebr.

7:26). Trečia, iš jo paskyrimo didingumo: Jis yra paskirtas Melchizedeko būdu (Hebr. 5:6). Ketvirta, iš

įšventinimo didingumo: tik Jis buvo paskirtas su priesaika (Hebr. 7:20,21). Penkta, iš Jo aukos tobulumo: „Jis

paaukojo save kaip auką be dėmės Dievui (Hebr. 9:14). Šešta, iš Jo tarnavimo tobulumo (Hebr. 7:11,25); Jis

tobulai patenkino dievišką teisingumą, iškovojo Jo palankumą, atvėrė kelią prie malonės sosto, užtikrino

amžiną atpirkimą. Septinta, iš Jo tarnavimo amžinumo: Jis yra neperduodamas ir amžinas (Hebr. 7:24). Tai

mums dar aiškiau atveria išdidų popiežiaus piktžodžiavimą; jis vadina save „pontifex maximus“, t.y. didžiu

vyriausiuoju kunigu.

„Nė vienas Mozės laikotarpio tarnavimas neturėjo tokios judėjų meilės ir įtakos jiems kaip Aarono

kunigystė ir jos apeigos. Gražūs drabužiai; didingas įšventinimas; paslaptingas vyriausiojo kunigo charakteris;

šventyklos, kurioje jis vykdė savo tarnavimą, didybė bei ypatingas jo atliekamų religinių apeigų grožis - visa

tai buvo labai brangu izraelitams. Tačiau dabar visa tai turėjo būti pašalinta ir jų vietą užimti paprastas, dvasinis

be jokio ypatingo išorinio grožio tarnavimas. Tai trikdė judėjus ir kėlė pasipriešinimą juose, todėl apaštalas

parodo, kad krikščionybė niekuo nėra menkesnė už Mozės laikotarpį. Priešingai, ji turi daug didingesnį

vyriausiąjį Kunigą, dar nuostabesnę šventyklą, dar šventesnį aukurą, dar veiksmingesnę auką. Dvasiškai

apšviestam protui visas laikinų Mozės apeigų spindesys nublanksta prieš amžinas krikščionybės realybes.“

(John Brown).

Čia vėl galime sustoti ir grožėtis Dievo Dvasios išmintimi tiesos išdėstyme laiške Hebrajams. Jei

apaštalas būtų pradėjęs kalbėti apie Kristaus pranašumą prieš Mozę ir Aaroną laiško pradžioje, judėjų

pasipriešinimas būtų tuoj pat pabudęs. Todėl pirmiausia jis atskleidė Atpirkėjo pranašumą, pasitelkdamas jų

pačių Raštus, taip, kad Jis buvo daug nuostabesnis už angelus. Tai reiškia, toliau einant ta pačia kryptimi, kad

Jo šlovė yra daug didesnė ir už žemės mirtingųjų šlovę. Be to, ketvirto skyriaus pabaigoje, Kristaus

aukščiausioji kunigystė yra pristatoma tokiu būdu, kad kiekviena atgimusi širdis yra patraukiama prie Jo. Tose

paskutinėse ketvirto skyriaus eilutėse apaštalas parodė, kad mūsų vyriausiasis Kunigas ne tik yra dieviškas (14

eil.), šventas (15 eil.) ir perėjo dangus, bet ir pilnas užuojautos bei gailestingumo mūsų silpnumams, nes ir Jis

pats buvo gundomas viskame, kaip ir mes, bet nenusidėjo. Ir per Jį mums atsiverė kelias prie Dievo malonės

sosto, prie kurio mes galime gauti gailestingumą reikiamu metu. Kaip mes turime priimti tokį Kunigą! Kokie

dėkingi turime būti Jam!

Taip sustiprinęs Dievo vaikų širdis ir užtikrinęs jiems Kristaus paguodą bei veiksmingą jų užtarimą

danguje, toliau apaštalas daug tiksliau ir aiškiau moko apie įsikūnijusio Sūnaus kunigystės prigimtį ir šlovę.

Jis laikosi to pačio metodo kaip ir ankstesniuose skyriuose. Kaip 1-ame ir 2-ame skyriuose, jis palygino Jį su

angelais ir per tai atskleidė skirtumą tarp Jo ir jų; ir 3-čiame bei 4-ame skyriuose palygino su Moze ir Jozue

bei parodė skirtumą tarp Kristaus ir jų, taip ir čia jis kalba apie Aarono kunigystės funkcijas, tuo padėdamas

pamatą ketvirtajam mūsų vyriausiojo Kunigo pranašumui. „Šioje dalyje akivaizdžiai parodoma, kad visa

vyriausiojo kunigo tarnystės esencija yra Kristuje Jėzuje; kad tų netobulumų, kurie buvo Aarono kunigystėje,

nėra Kristuje; kad Kristuje yra tokie tobulumai, kurių nė vienas Aarono tarnavimo kunigas neturėjo.“

(J.Brown).

„Kiekvienas vyriausiasis kunigas imamas iš žmonių ir skiriamas atstovauti žmonėms pas Dievą, kad

aukotų dovanas ir aukas už nuodėmes. Jis sugeba užjausti nežinančius ir klystančius, nes ir pats yra apgaubtas

silpnumo ir dėl to turi aukoti aukas - tiek už tautos, tiek ir už savo nuodėmes. Ir niekas pats nepasiima tos

garbės, vien tik tas, kuris Dievo pašauktas kaip Aaronas.“ (Hebr. 5:1-4). Čia mes matome kunigystės

prigimties vidinę pusę. Šios eilutės apibūdina levitų vyriausiajį kunigą. Čia matome penkis dalykus. Pirma, jis

turi būti paimtas iš žmonių, t.y. jis privalo turėti tą pačią prigimtį kaip ir tie, kuriuos jis atstovauja. Antra, jis

veikia ne asmeniškai, o kaip viešas asmuo. „...skiriamas atstovauti žmonėms“. Trečia, jis turi ateiti pas Dievą

ne tuščiomis rankomis, o su dovanomis ir aukomis už nuodėmes. Ketvirta, jis pats buvo apgaubtas silpnumo,

kad taip galėtų užjausti klystančius. Penkta, jis ne pats pasirinko tokį tarnavimą, o buvo Dievo išrinktas ir

pašauktas. Pažiūrėkime į kiekvieną iš šių penkių charakteristikų iš arčiau.

„Kiekvienas vyriausiasis kunigas imamas iš žmonių.“ Čia pirmiausia pabrėžiamas jo žmogiškumas.

Angelas nebūtų tinkamas kunigas atstovauti žmonėms, nes jis neturi jų prigimties, nėra pavaldus gundymams

ir nežino ką reiškia kentėti, todėl jis negali veikti jų vardu. Jis negali užjausti jų, todėl negali tinkamai užtarti

ir nuoširdžiai gailėtis jų. Taigi pirmoji kunigo charakteristika yra ta, kad jis turi būti tokios pačios prigimties

kaip ir tie, kuriuos jis atstovauja.

„Kiekvienas vyriausiasis kunigas imamas iš žmonių.“ Prisimindami, kam pirmiausia yra skirtas šis

laiškas, tuoj pat pastebėsime, kad ši dalis, apie kurią mes dabar kalbėsime, prasideda kiek netikėtai. Kaip jau

kalbėjome nagrinėdami Hebr. 2 sk., judėjus labai trikdė tai, kad tas, kuris pasirodė žmogaus kūne, reikalavo

sau dieviškos garbės (Jono 5:23). Tačiau Dievo Sūnus niekada negalėtų būti vyriausiuoju Kunigu nė paaukoti

aukos, kurios reikalavo dieviškas teisingumas, už tautos nuodėmes, jei nebūtų tapęs žmogumi. Dieviškas

įsikūnijimas buvo neišvengiamas, jei Dievo išrinktieji turėjo būti išgelbėti. „Kristus turėjo tapti žmogumi, nes

mes buvome labai toli nuo Dievo, o dabar esame arti Jo mūsų vyriausiojo Kunigo asmenyje. Jis galėjo tapti

juo tik prisiėmęs mūsų prigimtį. Tai, kad Dievo Sūnus turi mūsų prigimtį, nesumenkina Jo garbės, o dar labiau

iškelia ją, nes Jis, būdamas žmogumi, gali sutaikinti mus su Dievu.“ (J.Kalvinas).

„...skiriamas atstovauti žmonėms.“ Čia matome priežastį ir tikslą, kodėl vyriausiasis kunigas buvo

paimtas iš žmonių. Taip jis galėjo veikti jų vardu arba jų vietoje. Dievas paskyrė jį būtent tokiam tarnavimui.

Tokiu būdu Mozės laikotarpiu hebrajams buvo parodyta, kad žmonės negali asmeniškai ir tiesiogiai eiti pas

Dievą. Jie buvo nusidėjėliai, o Dievas - šventas, todėl tarp jų buvo neperžengiama praraja. Nuostabu stebėti

kaip nuo pat pradžių, kai tik nuodėmė įėjo į pasaulį, Dievas aiškiai iškėlė šią baisią tiesą prieš mūsų kritusių

tėvų akis. Gyvenimo medis, kurio vaisiai teikė nemirtingumą (Prad. 3:22), buvo pačio Dievo simbolis, todėl,

kai Adomas nusidėjo, mes skaitome: „Išvaręs žmogų į rytus nuo Edeno sodo, Viešpats pastatė cherubus su

švytruojančiu ugniniu kardu saugoti kelią prie gyvybės medžio.“ (Prad. 3:24). Tuo žmogui buvo aiškiai

parodyta, kad dabar jis yra svetimas Dievo gyvenimui (Ef. 4:18).

Ši baisi tiesa buvo iškelta ir prieš izraelitų akis. Pats Viešpats įsakė nubrėžti tautai ribas, kurių ji negali

peržengti, kai Jis nužengs ant Sinajaus kalno: „Nužymėk ribas aplink kalną ir įsakyk žmonėms, kad nedrįstų

lipti į kalną ar paliesti jo kraštą, nes kiekvienas, kuris palies kalną, numirs.“ (Išėjimo 19:12). Viešpats buvo

ant kalno, o žmonės jo apačioje. Jie buvo atskirti nuo Jo. Taip buvo ir tuomet, kai Palapinė buvo pastatyta. Jie

galėjo būti tik išoriniame kieme, o į šventąją galėjo įeiti tik kunigai. O į šventų švenčiausiąją, kurioje Dievas

gyveno tarp cherubų, galėjo įeiti tik vyriausiasis kunigas ir tik atpirkimo dieną. Tokia buvo hebrajų padėtis

nuo pat pradžių ir apie šią baisią tiesą Izaijas sako: „Bet jūsų nusikaltimai atskyrė jus nuo jūsų Dievo ir jūsų

nuodėmės paslėpė Jo veidą...“ (Izaijo 59:2). Vis dėlto vyriausiojo kunigo asmenyje, kuris buvo Izraelio

atstovas prieš Dievą, jie galėjo artintis prie Jo toje šventoje vietoje. Nuostabiai apie tai kalbama Išėjimo

knygos, kurios tema yra atpirkimas, 28-ame skyriuje. Jame mes skaitome: „Imsi du onikso akmenėlius ir juose

įrėši Izraelio sūnų vardus (...). Pritvirtinsi juos ant abiejų efodo pečių kaip atminimo ženklą Izraelio sūnums.

Ir Aaronas nešios jų vardus Viešpaties akivaizdoje ant abiejų pečių atminimui (...). Juose bus įrėžti dvylikos

Izraelio sūnų vardai. Kiekviename brangakmenyje vardas vienos iš dvylikos giminių (...). Aaronas nešios

Izraelio sūnų vardus teismo krūtinės skydelyje kaip amžiną atminimo ženklą Viešpaties akivaizdoje, eidamas

į šventyklą.“ (9,12,15,17,21,29 eil.). Apie vyriausiajį kunigą, kaip skirtą atstovauti žmonėms, yra sakoma:

„...(Aaronas ) uždėjęs abi rankas ant gyvojo ožio, išpažins visas izraelitų nedorybes, visus jų nusikaltimus ir

nuodėmes, sukraudamas jas ant ožio galvos. Tada tam skirtas asmuo išves ožį į dykumą.“ (Kunigų 16:21).

„Skiriamas atstovauti žmonėms“. Šių žodžių pritaikymas Kristaus asmeniui ir tarnavimui yra

neginčijamas. Jis ne tik tapo žmogumi, bet ir buvo Dievo paskirtas veikti jų vardu. „Štai ateinu vykdyti Tavo,

o Dieve, valios.“ (Hebr. 10:9) - ši vieta kalba apie Dievo Jam paskirtą misiją ir Jo norą paklusti Jo valiai. Kokia

buvo ta misija mes sužinome iš sekančios eilutės: „Tos valios dėka esame Jėzaus Kristaus kūno auka vieną

kartą pašventinti visiems laikams.“ (Hebr. 10:10). Jis atėjo padaryti tai, ko žmonės negalėjo padaryti, t.y.

patenkinti dieviško teisingumo reikalavimų ir nusipelnyti Jo palankumo. Atkreipkime dėmesį į žodžius

„skiriamas atstovauti žmonėms“; čia kalbama ne apie visą žmoniją bendrai, o apie Dievo žmones, kuriuos

Dievas Jam davė, kaip ir Aaronas, vyriausiojo Kunigo įvaizdis, išpažino ir sudėjo ant ožio galvos ne

kanaaniečių ar amalekiečių, o tik Izraelio nuodėmes.

„Pas Dievą“, t.y. Jis turėjo išpildyti Jo šventumo reikalavimus. Kunigų tarnavimas buvo nukreiptas į

Dievą: į Jo charakterį, reikalavimus, šlovę. Kristus buvo vyriausiasis Kunigas pas Dievą, tai atskiria Jo

kunigystę nuo kitų Jo tarnavimų. Kaip Pranašas Jis apreiškia mums Dievo mintis ir valią. Kaip Karalius Jis

palenkia mus sau, valdo ir gina mus. Tačiau Jo kunigystė yra nukreipta ne į mus, o į Dievą.

„...kad aukotų dovanas ir aukas už nuodėmes.“ Aukojimas buvo pagrindinis vyriausiojo kunigo

užsiėmimas. Jis aukodavo Dievui už žmones. Jis aukodavo dovanas ir aukas, t.y. padėkos dovanas ir atpirkimo

aukas. „Dovanos, mano manymu, apima įvairius aukų tipus, o aukos pabrėžia visas atpirkimo aukas. Be to,

jos kalba apie tai, kad kunigas be aukos negali būti sutaikintoju tarp Dievo ir žmogaus, nes be aukos nuodėmės

negali būti atpirktos nė Dievo rūstybė nuraminta. Todėl kiekvieną kartą, kai yra vykdomas sutaikinimas tarp

Dievo ir žmogaus, tai turi būti prisiminta. Taip matome, kad angelai jokiu būdu negali gauti mums Dievo

palankumo, nes jie neturi jokios aukos.“ (J.Kalvinas).

„...aukotų dovanas ir aukas už nuodėmes.“ Šių žodžių priskyrimas Viešpačiui Jėzui, mūsų vyriausiajam

Kunigui, atkreipia dėmesį į vieną svarbią jo mirties pusę, kurią šiomis dienomis mes dažniausiai pamirštame.

Kristaus pasiaukojanti mirtis buvo kunigiškas veiksmas. Ant kryžiaus Kristus kentėjo ne tik nuo žmogiškos

rankos, Jis ne tik iškentėjo Dievo rūstybę, bet ir atidavė save kaip auką Dievui. Ant Golgotos kalno Viešpats

Jėzus buvo ne tik Dievo Avinėlis, ant kurio krito teismas, bet ir Kunigas, kuris aukojo. „Kiekvienas

vyriausiasis kunigas skiriamas aukoti aukas ir dovanas, tad ir šis privalo turėti, ką aukoti.“ (Hebr. 8:3), o Hebr.

9:14 skaitome: „...Kristaus, kuris per amžinąją Dvasią paaukojo save kaip auką be dėmės Dievui...“.

Kristus ant kryžiaus buvo daug daugiau negu tik pasyvi savanoriška auka, kenčianti dieviško teismo

smūgius. Ant jo Jis aukojo ir nesustojo iki tol, kol nepasakė „Atlikta“. „...Kristus pamilo Bažnyčią ir atidavė

save už ją.“ (Ef. 5:25). Jis atidavė savo gyvybę už avis (Jono 10:11,18). Taigi Jis nebuvo pasyvi auka. Jis

„atidavė savo sielą mirčiai“ (Izaijo 53:12), Jis atidavė savo dvasią (Jono 19:30).

„Jis sugeba užjausti nežinančius ir klystančius, nes ir pats yra apgaubtas silpnumo.“ (Hebr. 5:2). Toliau

nagrinėdami levitų kunigystę, matome jos charakteristikas. Pirmoji yra ta, kad kunigas užjaučia tuos, kurių

vardu veikia. „Asmuo nėra tinkamas vyriausiojo kunigo pareigoms, jei jis negali jausti to, ką jaučia tie, kuriuos

jis atstovauja. Jei jis neužjaučia, o niekina juos ir rūstauja ant jų, jis negali veikti jų vardu prieš Dievą; jis

negalės tinkamai daryti dėl jų tai, ko reiklauja jų nuodėmių atpirkimas. Tačiau izraelitų kunigas buvo

gailestingas ir galėjo užjausti klystančius, nes jis pats buvo apsuptas silpnumų. Čia aišku kalbama apie

nuodėmingą silpnumą ir jo pasekmes. Vyriausiasis izraelitų kunigas buvo taip pat nusidėjėlis. Jis žinojo, ką

reiškia būti gundomu ir pasiduoti jam; jis žinojo, kas yra nuodėmė ir jos pasekmės, todėl jis turėjo prigimtinį

sugebėjimą ir privalėjo turėti moralinį sugebėjimą užjausti savo brolius nusidėjėlius.“ (J.Brown). Kodėl

Šventoji Dvasia kalba čia apie tokią levitų vyriausiojo kunigo asmeninę savybę? Aš manau, kad tam yra

keturios priežastys. Pirmiausia Ji norėjo atkreipti dėmesį į Izraelio vyriausiųjų kunigų žlugimą. Čia galime

prisiminti vieną iš paskutiniųjų. Vargšė Ona savo sielos skausme meldėsi ir verkė prieš Viešpatį, bet Elis

galvojo, kad ji yra apgirtusi ir griežtai kalbėjo jai (Sam. 1:9-14). Taigi vietoj to, kad kunigas užjaustų ją jos

skausme ir užtartų, jis žiauriai ir neteisingai nuteisė ją. Klysti yra žmogiška, todėl akivaizdu, kad tarp žmonių

vaikų niekada nesurasime tobulo kunigo. Antra, argi tuo Šventoji Dvasia neruošia kelio mūsų vyriausiojo

Kunigo pranašumui prieš Aaroną parodymui? Trečia, šis 2-os eilutės pareiškimas dar kartą parodo, jog

vyriausiojo kunigo tarnavimo vertė ir veiksmingumas yra neatsiejamas nuo asmeninių savybių, t.y. jo

moralinio tobulumo ir žmogiškos užuojautos. Ketvirta, tuo dar kartą pabrėžiama, kad Dievo Sūnus

neišvengiamai turėjo tapti žmogumi, nes tik taip Jis galėjo turėti reikalingą žmogišką užuojautą.

Tokia užuojauta, meilė, atjauta nusidėjėliui gali tobulai gyventi tik tame, kuris yra be nuodėmės. Iš pirmo

žvilgsnio tai atrodo neįmanoma, nes mes tikimės, jog tobulas žmogus bus griežčiausias teisėjas už nuodėmę

ir tai yra tiesa. Dievas mato dėmes netgi angeluose. Jis mato nuodėmę ten, kur mes neįžiūrime jos. Ir Jėzus,

Izraelio Šventasis, kaip ir Tėvas, turi akis lyg ugnies liepsna ir atskiria viską, kas yra priešinga Dievo mintims

ir valiai. Tačiau nusidėjėliui Jėzus, dėl savo tobulo šventumo, yra pats gailestingiausias, supratingiausias ir

pilniausias užuojautos Teisėjas. O mes giliai nesuvokdami nuodėmės ir nesuprasdami, kad šis esencinis blogis,

esantis kiekviename žmoguje, pasireiškia įvairiais būdais bei lygiais, nesame gabūs tinkamai įvertini jų kaltės.

Mūsų pačių nuodėmės daro mus nekantriais ir griežtais kitų nuodėmėms. Mūsų pačių tuštybė negali pakęsti

tuštybės kituose; mūsų išdidumas nepakenčia išdidumo kituose. Akli savo pačių nuodėmėmis mes stebimės

kitų nusižengimais, kurie yra kitokie nei mūsų, bet tiek pat žeidžiantys Dievą ir žalingi. Ir kuo daugiau mes

pažįstame dievišką meilę ir atleidimą, kuo labiau tikime dievišku gailestingumu ir apvalančia malone, tuo

labiau esame atlaidūs kitiems nusidėjėliams. Galiausiai kuo daugiau turime Ganytojo, Gydytojo ir Tėvo

dvasios, tuo kantresni esame klystantiems ir nežinantiems.

„Viešpats Jėzus buvo labiausiai užjaučiantis, suprantantis, atleidžiantis nusidėjėliams. Jis buvo tobulai

šventas savo neapykantoje nuodėmei ir jos pasmerkime, bet malonus ir švelnus nusidėjėliui. Jis, aiškiai

matydamas nuodėmingą širdį, vertindamas nuodėmę pagal dieviškus, o ne žmogiškus standartus, t.y.pagal jos

vidų, o ne išorę, dažniau buvo žeidžiamas savo širdyje ne girtuoklių ar paleistuvių, o garbingų religinių veikėjų

egoizmo ir nedorumo. Jis žvelgė į nuodėmę kaip į patį didžiausią ir baisiausią blogį, o į nusidėjėlį - kaip į

vargšą ir pražuvusį. Taigi Jėzus savo tobulame šventume teisia teisingai su meile ir švelnumu mus, nes Jis pats

pažino kūno silpnumą ir kovos sunkumą bei skausmą. Tai, kad vyriausiasis kunigas turi būti paimtas iš žmonių,

yra nuostabus reikalavimas. Jis yra tas, į kurį mes galime žvelgti su pilnu ir ramiu pasitikėjimu; mūsų atstovas

žmogus Kristus Jėzus, yra tobulas, pilnas dieviškos meilės ir atjautos.“ (A.Saphir).

Tie, kuriuos atstovauja vyriausiasis kunigas, čia yra aprašomi kaip klystantys ir nežinantys. „Tai nėra du

skirtingi žmonių tipai, tačiau šie du žodžiai pateikia dvigubą nusidėjėlių aprašymą. Nebe priežasties kažkas

pasakė, kad Biblijoje bet kokia nuodėmė yra pristatoma ne tik kaip nežinojimo, bet ir kaip kalto nežinojimo

pasekmė. „Nedorėlių kelias yra kaip tamsa, jie nežino, kur suklups.“ (Pat. 4:19); „Nėra išmanančio, nėra kas

Dievo ieškotų.“ (Rom. 3:11). Kiekvienas nusidėjėlis yra kvailys. „Klystantys“ reiškia, kad žmonės atsitraukė

nuo Dievo žodžio rodomo kelio ir nuėjo savo keliais. „Mes visi buvome paklydę kaip avys, kiekvienas ėjome

savo keliu.“ (Izaijo 53:6).

„Ir dėl to turi aukoti aukas - tiek už tautos, tiek už savo nuodėmes.“ (Hebr. 5:3). „Nebuvo nieko, kas

galėtų aukoti aukas už vyriausiojo kunigo nuodėmes, todėl jis turėjo daryti tai pats. Jis turėjo aukoti ir už save,

ir už tautą, nes jis buvo toks pats apimtas nuodėmės kaip ir ji.“ (J.Owen). Apie tai galime skaityti Kunigų 4:3;

9:7; 16:6,24.

„Ir dėl to turi aukoti aukas - tiek už tautos, tiek už savo nuodėmes.“ Čia vėl galime matyti, kaip Šventoji

Dvasia atkreipia dėmesį į levitų vyriausiojo kunigo netobulumus ir taip paruošia kelią Kristaus beribio

pranašumo prieš jį parodymui. Tačiau tai nėra viskas, ką galime surasti šioje eilutėje. Joje kalbama apie

asmenines savybes to, kuris aukoja aukas. Aaronas galėjo aukoti aukas už Izraelį tik tada, kai paaukodavo

auką už savo pačio nuodėmes, kad taip būtų apvalytas prieš Viešpatį ir priimtinas Jam. Kitais žodžiais sakant,

tas, kuris turėjo atsistoti tarp švento Dievo ir nusidėjėlės tautos, negalėjo būti kaltas, Dievas turėjo būti

palankus jam. Taigi asmeninis tinkamumas buvo esencinė kunigo savybė. Levitų dienomis tai buvo apeiginis

tinkamumas, o dabar tai yra vidinė ir asmeninė Kristaus savybė.

„Ir niekas pats neprisiima tos garbės, vien tas, kuris Dievo pašauktas kaip Aaronas.“ (Hebr. 5:4).

„Ankstesnės eilutės kalba apie asmenines vyriausiojo kunigo savybes, bet jų nepakanka šiam tarnavimui. Jis

turi būti teisėtai pašauktas. Aaronas buvo Dievo pašauktas ypatingu būdu. Jis buvo pašauktas Dievo paliepimu,

duotu Mozei ir šis įšventino jį į tarnavimą. Jis buvo atskirtas ir pašvęstas vyriausiojo kunigo tarnavimui per

ypatingas aukas už jį; ir visa tai buvo būtina Aaronui, nes Dievas jo asmenyje paskyrė naują kunigystės

tvarką.“ (J.Owen).

„Ir niekas pats neprisiima tos garbės“. Garbė kalba apie ypatingą kunigo tarnavimą, jis artinasi prie

Aukščiausiojo, asmeniškai aukodamas už kitus ir pasiekdamas Jo palankumą jiems. Tai yra didelė privilegija

ir malonė. Tokiai ypatingai garbei pabrėžti Aaronas buvo aprengtas pačiais gražiausiais drabužiais (Išėjimo

28 sk.). Mes, žiūrėdami per įvaizdį į realybę, galime suprasti, kaip Dvasia dar kartą moko to, kas pašalintų

hebrajų priešiškumą kryžiui. Kūniškam supratimui Kristaus mirtis buvo pažeminimas, tačiau Dvasios

apšviestas protas ant kryžiaus mato Tą, kuris vykdo garbingą tarnavimą, kuriam buvo paskirtas.

„Vien tik tas, kuris buvo Dievo pašauktas kaip Aaronas.“ Tai buvo paskutinė ir pati svarbiausia

charakteristika. Joks žmogus negalėjo teisėtai veikti kaip vyriausiasis kunigas, išskyrus tą, kuris buvo

pašauktas Dievo. „Priežastis, kodėl vyriausiasis kunigas turi būti dieviškai pašauktas yra akivaizdi. Tai visiškai

priklauso nuo Dievo valios, ar Jis priims jo tarnavimą ir atleis žmonių nuodėmes. Tai priklauso nuo Dievo

valios ir Jis turi teisę paskirti į šį tarnavimą ir nustatyti kaip jis turi būti vykdomas. Viešpats nėra įpareigotas

priimti kiekvieno, kuris savo valia ar žmonių išrinkimu, aukoja aukas Jam už save ir už kitus; ir niekas negali

viltis, kad Dievas priims jo aukas, jei Jis pats neįsakė jų aukoti ir nepažadėjo, kad jos nuramins Jo rūstybę.“

(J.Brown). Apaštalas čia jau pradeda kalbėti apie tai, kad pats Dievas buvo Kristaus kunigystės Autorius. Apie

tai mes kalbėsime vėliau.

„Vien tik tas, kuris Dievo pašauktas kaip Aaronas.“ Teisėtas tarnavimas yra tik tas, kuriam pats Dievas

pašaukia. Tai mes turime ypatingai pabrėžti, nes šiomis dienomis, kai nedorumas klesti, tai yra pamiršta.

Žmogaus valia turi būti amžinai paklusni Dievo valiai. Viskas, kas yra susiję su Jo darbu, turi būti apibrėžta

Jo taisyklėmis. Nė vienas, kuris skubotai prisiima šventą tarnavimą, kuriam nebuvo Dievo paskirtas, negali

būti pateisintas. Paskirti save arba būti paskirtam kitų tokių pačių nusidėjėlių reiškia užimti Dievo valdžią.

Visas tarnavimas yra Kristaus rankose (Apr. 2:1). Jis paskyrė dvylika apštalų, po to septyniasdešimt

mokinių. Jis ragina mus: „Todėl melskite pjūties Viešpatį, kad siųstų darbininkų į savo pjūtį.“ (Mato 9:38).

Jis, pakildamas aukštyn, paskyrė vienus apaštalais, kitus - pranašais, evangelistais, ganytojais ir mokytojais.“

(Ef. 4:11). Apaštalų dienomis Paulius klausė: „Ir kaip jie skelbs, jei nebus pasiųsti?“ (Rom. 10:15). Tačiau

mūsų dienomis kiek daug bėga tų, kurie nėra pasiųsti? Žmonės paskyrė patys save evangelistais, ganytojais,

mokytojais, neturėdami jokio Dievo pašaukimo tam. Tai, kad jie nebuvo pašaukti, akivaizdžiai įrodo jų

nesugebėjimas tokiam tarnavimui. Kai Dievas pašaukia, Jis suteikia sugebėjimus ir dovanas.

Grįžkime prie Aarono pašaukimo. Vienu momentu iš jo buvo norima atimti jam suteiktą valžią (Skaičių

16:2). Būdas, kuriuo Dievas apsaugojo savo tarną, yra vertas apmąstymų. Apie tai skaitome Skaičių 17-ame

skyriuje. Aarono lazda sužaliavo ir subrandino migdolus. Antgamtinis vaisius buvo ženklas ir įrodymas, kad

Dievas pašaukė Aaroną. Tai mes turime labai gerai suvokti. Vertindami pagal šią taisyklę, kiek šiandien

surasime tarnų, kurie iš tiesų yra Dievo pasiųsti? Kai Dievas pašaukia žmogų, Jis nepasiunčia jo į bevaisę

misiją.

Paskirti save kažkokiam šventam tarnavimui yra baisu. Tragiškas Ozijo likimas (2Kronikų 26:16-21)

yra rimtas įspėjimas apie tai. Liūdna, bet kaip retai jis yra prisimenamas ir kaip ypatingai yra negerbiamas

Dievas! Daug yra tokių, kurie atmeta „vieno žmogaus tarnavimą“ ir taip atima iš savęs tikrų Dievo tarnų

ugdančią žinią. Aš, turėdamas dvidešimties metų tarnavimo trijuose žemynuose patirtį, geriau klausau tų, kurie

yra visuotinai atmesti, negu „visų žmonių tarnavimo“ anarchijos ir kūniško mokymo. Kiek daug yra

sekmadieninės mokyklos mokytojų ir gatvės šauklių, kurie negirdėjo jokio Dievo pašaukimo tam ir neturi

jokių subebėjimų? Kiek daug išvažiuoja kaip misionieriai ir po keleto metų apleidžia tą tarnavimą? Tai tik

įrodo, kad jie nebuvo nei pasiųsti, nei Dievo pašaukti. Kiekvienas skaitytojas giliai teapmąsto Hebr. 5:4: „Ir

niekas pats nepasiima tos garbės, vien tik tas, kuris Dievo pašauktas kaip Aaronas.“ Jei Dievas nepašaukė jūsų,

nepradėkite jokio tarnavimo Jam. Neramios sielos teieško malonės paklusti šiam dieviškam paliepimui:

„...kiekvienas žmogus tebūna greitas klausyti, lėtas kalbėti...“ (Jok. 1:19).

19 skyrius

Kristaus pranašumas prieš Aaroną II (Hebr. 5:5-7)

Pagrindinis Šventosios Dvasios tikslas šiame laiške - krikščionybės pranašumo prieš judaizmą

atskleidimas - turi nuolat išlikti skaitytojo prote. Dievo paskirta kunigystė buvo judaizmo centras ir šlovė. O

ką galėjo pasiūlyti krikščionybė? „Netikintys judėjai galėjo sakyti savo broliams krikščionims: „Jūsų religijai

trūksta pačio pagrindinio jos elemento, t.y. ji neturi vyriausiojo kunigo. Kaip jūsų nuodėmės gali būti atleistos,

jei jūs neturite nieko, kas aukotų aukas už jus? Kaip jūsų maldos gali būti išklausytos, jei jūs neturite nieko,

kas užtartų jus prieš Dievą?“. Atsakymą į tokius klausimus surandame apaštalo žodžiuose: „Taigi, turėdami

didį vyriausiąjį Kunigą...“ (Hebr. 4:14).“ (J.Brown). Dievas, suteikdamas tautai vyriausiajį Kunigą, išpildė

savo pažadą. Aarono kunigystės smukimo Elio ir jo vaikų dienomis (1Sam. 1:14; 2:12-17,22), Viešpats

pasakė: „Aš pakelsiu sau ištikimą kunigą, kuris darys tai, kas yra mano širdyje ir mano mintyse. Aš pastatysiu

jam tvirtus namus...“ (1Sam. 2:35). Šis pažadas išsipildė Viešpaties Jėzaus Kristaus asmenyje ir tarnavime.

Studijuojant Kristaus kunigystę labai svarbu suprasti Aarono ir Melchizedeko įvaizdžius, kurie kalba apie

įvairius vyriausiojo Kunigo, kuris yra krikščionybės centras ir širdis, aspektus bei tobulumus. Būtent tokio

supratimo trūkumas atverė kelią klaidoms šioje temoje. Tiek Aaronas, tiek Melchizedekas atskleidė įvairias

Kristaus kunigystės puses. Tačiau apaštalas, prieš pradėdamas kalbėti apie tai, pirmiausia turėjo parodyti, kad

Kristus išpildė viską, apie ką kalbėjo įvaizdžiai. Prieš pradėdamas rodyti į tai, kuo Kristus buvo pranašesnis

už levitų kunigus, pirmiausia jis turėjo parodyti jų panašumus. Tai apaštalas daro penktame laiško skyriuje.

Pirmose keturiose jo eilutėse mes skaitėme levitų vyriausiojo kunigo aprašymą. Pirmiausia kalbama apie jo

prigimtį (1 eil.), toliau apie jo tarnavimą (1 eil.), tinkamumą (2 eil.), pareigas (3 eil.) ir pašaukimą (4 eil.).

Sekančiose eilutėse šie dalykai yra priskiriami Kristui. Tai darydama, Šventoji Dvasia turėjo du tikslus. Pirma,

Ji parodo įvaizdžio išsipildymą. Dievas paskyrė Izraeliui vyriausiąjį kunigą, norėdamas nukreipti jų akis į

būsimą Viešpaties Jėzaus asmenį ir tarnavimą, todėl tarp jų turi būti kažkokie panašumai. Antra, hebrajai turėjo

suprasti, kad levitiškos kunigystės tarnavimas baigėsi. Ji įvykdė savo tikslą ir jau tapo nereikalinga. Kai

realybė pasirodė, šešėliai turėjo pasitraukti. Dar daugiau: jų pasilikimas reikštų jų įsteigimo tikslo nesuvokimą.

Jie buvo tik įvaizdžiai, todėl tolimesnis jų pasilikimas reikštų, jog realybė dar nepasirodė; reikštų neigti, kad

ji jau pasirodė. Taip pat tolimesnis levitiško tarnavimo palikimas reikštų, jog jis turi savo prasmę ir vietą

atskirai nuo Kristaus. Būtent todėl santykį tarp Aarono ir Kristaus reikėjo parodyti taip, kad taptų akivaizdu,

jog senojo tarnavimo tęsinys yra ne tik nereikalingas, bet netgi žalingas. Artimas ryšys tarp Aarono ir Kristaus

kunigystės yra akivaizdus iš penktosios eilutės pradžios. Apaštalas ketvirtos eilutės pabaigoje sako: „Ir niekas

nepasima tos garbės, vien tik tas, kuris yra Dievo pašauktas kaip Aaronas.“ ir tuoj pat (5 eil.) prideda: „Taip

pat ir Kristus...“. Taigi panašumas tarp jų yra aiškus. Tai, kas buvo būtina levitų kunigų tarnavime, yra ir

Kristaus tarnavime. 5-10 - to skyriaus eilutėse surandame tuos pačius penkis dalykus (išskyrus asmeninę

nuodėmę), kuriuos turėjo tiek Aaronas ir jo palikuonys, tiek mūsų vyriausiasis Kunigas. Tarp jų yra ir daug

skirtumų, nes Aaronas ir jo palikuonys turėjo daug trūkumų; jei jie būtų ir Kristuje, Jis būtų netinkamas.

„Taip pat ir Kristus ne pats sau suteikė šlovę tapti vyriausiuoju Kunigu...“ (Hebr. 5:5). Hebr. 2:17; 3:1;

4:14 apaštalas tvirtino, kad Kristus yra vyriausiasis Kunigas, bet čia iškyla viena problema. Žinant Dievo

Įstatymo griežtumą ir tam tikrus reikalavimus, kuriuos turi atitikti kunigystė, bei matant, kad Jėzus nepriklausė

Levio giminei, kaip galima sakyti, kad Jis yra Kunigas? Apaštalas, norėdamas išspręsti šį sunkumą, ypatingai

pabrėžia, kad Dievo pašaukimas buvo pagrindinis reikalavimas: „Ir niekas nepasiima tos garbės, vien tik tas,

kuris Dievo pašauktas kaip Aaronas.“ (Hebr. 5:4). Jis, pasitelkdamas Raštus, parodo mūsų Viešpaties teisę į

šį tarnavimą. Prieš eidami toliau, atkreipkime dėmesį ir į tai, kad apaštalas sako: „Taip pat ir Kristus“. Tuo jis

siekė parodyti, kad pažadėtasis Mesijas, tėvų Viltis, turėjo būti vyriausiuoju Kunigu Dievo namams amžiams.

„Pateptasis“ reiškė Jo patepimą šiam tarnavimui.

„Taip pat ir Kristus ne pats sau suteikė šlovę tapti vyriausiuoju Kunigu...“. Jis ne pats pasiėmė tokią

garbę, ne pats save paskyrė šiam tarnavimui. Kristus sakė: „Jei Aš save šlovinčiau, mano šlovė būtų niekai.

Mane šlovina mano Tėvas...“ (Jono 8:54). Jis apiplėšė save ir esybe tapo tarnu (Fil. 2:7), Jis visada tobulai

pakluso Tėvui. Taip pat Jam visiškai nereikėjo savęs išaukštinti. Jis sudarė sandorą su Tėvu ir galėjo būti

tikras, kad Jis išpildys savo pusę. „...kas save žemina, bus išaukštintas.“ (Mato 23:12) - tinka tiek Kūno Galvai,

tiek jo nariams.

„Taip pat ir Kristus ne pats sau suteikė šlovę tapti vyriausiuoju Kunigu...“. Tas, kuriam priklauso visa

valdžia, aprengė Kristų kunigo garbe taip, kaip ir Aaroną. „...bet Tas...“, t.y. Dievas paskyrė Jį vyriausiuoju

Kunigu. Tai, kad Kristus buvo pašlovintas per aukščiausios kunigystės suteikimą, čia yra akivaizdu. Ši aukšta

garbė buvo suteikta Jam kaip Tarpininkui, t.y. Jo žmogiškumui (sujungtam su Jo dieviškumu). Šv.Raštas

aiškiai moko, kad Jis, kaip Tarpininkas, turėjo būti vis labiau išaukštintas, Jo šlovė turėjo didėti (Jono 17:1;

1Petro 1:21). Ši garbė dar aiškiau švies, kai kalbėsime apie Jo, kaip vyriausiojo Kunigo tarnavimo prigimtį:

Jis turėjo pašalinti prarają, kurią nuodėmė padarė tarp Dievo ir žmonių, ir „...išaukštinti bei išgarsinti

Įstatymą.“; ir matysime Jo tarnavimo vaisius: jie turėjo išteisinti ir pašlovinti triskart Šventą Dievą, nuvesti

daugybę vaikų į šlovę ir apdovanoti Jį šlove bei garbe. Per savo kunigišką tarnystę Kristus nusipelnė meilės,

dėkingumo ir garbinimo tų žmonių, kurie bus tobulai pakeisti į Jo atvaizdą ir aukštins Jį per amžius.

Kaip nuostabu ir palaiminta žinoti, kad Kristaus garbė ir mūsų išgelbėjimo pasiekimas yra taip artimai

susiję, jog būti mūsų Tarpininku buvo Jo šlovė. Kristus, kaip Tarpininkas, turi tris tarnavimus: pranašo, kunigo

ir karaliaus. Tačiau yra viena svarba, garbė ir palaiminimas (kūniškas protas negali suvokti jų), skirti Jo

kunigiškam tarnavimui, kurių neturi kiti du tarnavimai. Šv.Raštas pateikia tris įrodymus apie tai. Pirma, mes

niekur neskaitome apie „mūsų didį Pranašą“ ar apie „mūsų didį Karalių“, bet skaitome apie „mūsų didį

vyriausiąjį Kunigą“ (Hebr. 4:14). Antra, Šventoji Dvasia niekur nesako, kad Kristus buvo paskirtas

pranašiškam tarnavimui ar Jo karališkas tarnavimas pašlovintas, tačiau pabrėžia, kad Jis buvo paskirtas būti

vyriausiuoju Kunigu ir apdovanotas tokia šlove (Hebr. 5:5). Trečia, niekur neskaitome, kad Dievas būtų

prisiekęs, jog Kristus bus Pranašas ir Karalius, bet apie Jį, kaip Kunigą, parašyta: „Viešpats prisiekė ir

nesigailės: „Tu esi kunigas per amžius...“(Psal. 110:4). Taigi Kristaus kunigystė yra aprengta ypatinga svarba.

„Taip pat ir Kristus ne pats sau suteikė šlovę tapti vyriausiuoju Kunigu, bet Tas, kuris Jam pasakė: „Tu

esi mano Sūnus, šiandien Aš pagimdžiau Tave.“ (Hebr. 5:5). Čia apaštalas cituoja 2-ąją psalmę, tačiau kaip ši

citata patvirtina Kristaus kunigystę ar įrodo Jo pašaukimą šiam tarnavimui? Tai, kad ši citata yra pasitelkiama

kaip įrodymas, akivaizdu iš sekančios eilutės: „Ir kitoje vietoje sako...“ (Hebr. 5:6) . Tuo dar labiau yra

patvirtinamas Jo pašaukimas. Atidžiai apsvarstę tikslą, kodėl čia yra cituojama Psal. 2:7, pirmiausia

pamatysime, kad apaštalas pabrėžia ne kunigystę, o Jo pašaukimą; antra, jis paprasčiausiai siekė parodyti, kad

Dievas suteikė Kristui Tarpininko galią; trečia, Psal. 2:7 Dievas paskelbia, kad įsikūnijęs Kristus yra Jo Sūnus.

Žodžiai „Tu esi mano Sūnus“ paliudijo Tėvo palankumą visam tarnavimui, kuriam Jis buvo paskirtas. Šis didis

Tėvo palankumas patvirtino, kad mūsų Atpirkėjas prisiėmė tik tai, ką Dievas paskyrė Jam. Kristaus

žmogiškoje prigimyje paskelbimas Sūnumi reiškė Jo paskyrimą Kunigu - Tarpininku Jo žmonėms. Kitais

žodžiais sakant, Dievo pašaukimas Kristui reiškė viešą Jo, kaip įsikūnijusio Sūnaus, pripažinimą. Psal. 2:7

vadina tai pašaukimu.

Pastebėkime, kad Psal. 2:7 prasideda žodžiais: „Aš paskelbsiu nutarimą“, tai reiškia viešą paskelbimą

to, kas buvo nuo amžių nuspręsta ir įrašyta amžinoje sandoroje. Dievas apreiškė, kad Tarpininkas gavo

dievišką paliepimą, todėl turėjo visą galią, kuri buvo reikalinga jam. Gilesnė paskelbimo „Tu esi mano Sūnus“

prasmė kalba mums, jog Kristaus, kaip Kunigo, pakankamumas kyla iš Jo dieviškos prigimties. Jo pačio

asmens didybė suteikė vertę tam, ką Jis padarė. Kadangi Jis buvo Sūnus, Dievas paskyrė Jį vyriausiuoju

Kunigu. Jis nesuteikė tokios garbės kitam. Taip pat dėl to, kad Jis buvo Sūnus, Dievas paskyrė Jį visko

Paveldėtoju (Hebr. 1:2).

„Tu esi mano Sūnus.“ Šių žodžių pritaikymas Kristaus, kaip vyriausiojo Kunigo, pašaukimui turi

istorines sąsajas su Mato 3:16,17. Čia mes matome menkesnį ir matomą plano, kuris vėliau išsipildys

aukštybėse ir nematomai, paveikslą. Čia mes matome antitipą to, kas įvyko Aarono įšventinime į kunigišką

tarnavimą. Kunigų kn. 8-ame skyriuje matome tris dalykus, pabrėžtus įvaizdyje: pirma, pašaukimas (1,2 eil.),

antra, patepimas (12 eil.) ir, trečia, įšventinimas (22 eil.). Šie trys dalykai tik atvirkštine tvarka (nes Jis visuose

dalykuose turi pirmenybę) vėl matomi mūsų Gelbėtojo krikšte, kuris buvo vienas iš esminių Jo žemiško

gyvenimo momentų. Trisdešimt metų Jis gyveno vienumoje Nazarete. Dabar atėjo Jo viešo tarnavimo laikas,

todėl Jis pasišvenčia, atiduoda save Dievui, leisdamas būti pakrikštytam Viešpaties tarno rankomis. Antra,

Jordane Jis buvo pateptas tarnavimui: „...Dievas patepė Šventąja Dvasia ir jėga Jėzų iš Nazareto...“ (Apd.

10:38). Trečia, taip Jis tapo Dievo nuosavybe: „Štai mano mylimas Sūnus, kuriuo Aš gėriuosi.“. Taip Tėvas

patvirtino savo sutikimą, kad Kristus būtų vyriausiasis Kunigas.

Ką tik mes parodėme pranašystės, esančios Psal. 2:7, pirmąjį istorinį išsipildymą. Visos pranašystės turi

bent du išsipildymus, todėl ir šią, per kurią Tėvas priima savo Sūnų, vėl sutinkame evangelijose. Mato 17:5

vėl girdime kaip Tėvas sako: „Tu esi mano Sūnus“ arba „Šis yra mano mylimas Sūnus“. Tai įvyko ant kalno,

kai Kristus buvo pašlovintas savo mokinių akyse. Būtent tuomet Dievas praskleidė būsimos šlovingos Kristaus

karalystės šydą. Petras sakė: „Mes savo akimis matėme Jo didybę“ (plg. 2Petro 1:16); ir ypač tai turi gilią

prasmę Hebr. 5:5, nes čia antrosios psalmės citavimas įtvirtina Kristų kaip Karalių. Vis dėlto nepamirškime,

kad Kristaus karalystės pamatas yra Jo kunigystė. „Jis (...) bus ir kunigas savo soste...“ (Zach. 6:13). Kaip

Avinėlis turi savo sostą (Apr. 22:1), nes Dievas išaukštino Jį (Fil. 2:9), taip Jis ir kaip Kunigas turi karališką

valdžią, Jis yra Karalius su kunigiškumu jautrumu.

„Ir kitoje vietoje sako: „Tu esi kunigas per amžius Melchizedeko būdu.“ (Hebr. 5:6). Dar vieną įrodymą,

kad Dievas pašaukė Kristų kunigystei, surandame 110-oje psalmėje, kurią judėjai laiko mesijine. Joje Tėvas

per pranašystės Dvasią pasakė šiuos žodžius įsikūnijusiam Sūnui. Taigi čia yra dvigubas liudijimas. Ši tema

buvo tokia svarbi, kad Dievas du kartus patvirtino tai hebrajams. Jis pakenčia mūsų lėtumą ir kalba du kartus:

„Kartą Dievas kalbėjo, dukart girdėjau tai...“ (Psal. 62:11), ir Jėzus vėl ir vėl (Jono 8:12,21) kalbėdavo

judėjams tą patį; ir Apd. 1:3 skaitome, kad Viešpats pateikė daug įrodymų. „Ir kitoje vietoje sako...“ - tai yra

dar vienas įrodymas, kad Dievas yra Senojo Testamento Autorius. Čia Tėvas kalba per Dovydą; Psal. 22:1

kalba Sūnus, o Hebr. 3:7 (Psal. 95:7) - Dvasia. „Ir kitoje vietoje sako“, t.y. Tėvas kalbėjo Sūnui ir čia šis

kalbėjimas, kaip Hebr. 7:21 priesaika, buvo pašaukimas. “Tu esi kunigas“ - buvo amžino nutarimo, amžinosios

sandoros, kuria Jam buvo paskirtas šis tarnavimas, tarp Tėvo ir Sūnaus paskelbimas. Taip Kristus buvo

„...Dievo pašauktas kaip ir Aaronas“.

„Jis savo kūno dienomis aukojo maldas ir prašymus su garsiu šauksmu bei ašaromis Tam, kuris galėjo

išgelbėti Jį iš mirties, ir buvo išklausytas dėl savo dievobaimingumo.“ (Hebr. 5:7). Nagrinėdami šią eilutę,

mes turime atkreipti dėmesį į tris dalykus, t.y. žinoti jos tikslą arba temą, pamatyti jos sąsajas su kontekstu ir

jo įtaką apaštalo argumentams bei apibrėžti didingus jos terminus. Jos tema yra Kristaus kunigiškas

tarnavimas; tai akivaizdu iš žodžio „aukojo“. 4-6 eilutėse kalbama apie tai, kad Jėzus Kristus buvo Dievo

paskirtas kunigystei, o 7-9 eilutėse kalbama apie tai, kad Jis sėkmingai vykdė tas pareigas.“ (J.Brown). Jos

santykis su kontekstu yra tas, kad 2 eil. apaštalas kalbėjo apie kunigo silpnumą, o čia parodo, kad ir Antitipas

buvo jo apimtas: Jis aukojo maldas ir prašymus su garsiu šauksmu ir ašaromis. Apie didingus terminus mes

kalbėsime vėliau. Prieš pradėdamas dėstyti savo mintis, aš noriu prisiminti tai, ką sako J.Brown: „7-10 eil.

kalba apie tai, kad Kristus, kaip Kunigas, per savo kentėjimus išmoko paklusnumo ir taip tapo amžinojo

išgelbėjimo priežastimi visiems, kurie paklūsta Jam. Žodžiai „kūno dienomis“ ir „nors būdamas Sūnus“ yra

bendri pareiškimai, o „per savo kentėjimus išmoko paklusnumo“, „aukojo maldas ir prašymus su garsiu

šauksmu bei ašaromis Tam, kuris galėjo išlaisvinti Jį iš mirties ir buvo išklausytas dėl savo dievobaimingumo“

kalba apie Kristaus kentėjimų, per kuriuos Jis išmoko paklusnumo, prigimtį bei dydį. O žodžiai „ir

ištobulintas“ parodo, kaip Jo paklusnumas, išmoktas per kentėjimus, tapo amžinojo išgelbėjimo priežastimi

visiems, kurie paklūsta Jam.“

Šioje septintoje eilutėje dar dvi Izraelio vyriausiojo kunigo charakteristikos yra priskiriamos Kristui.

Pirma, kunigas buvo apsuptas silpnumo (2 eil.), kad taip galėtų užjausti tuos, kuriems atstovauja. Taip ir Sūnus,

prisiimdamas šį tarnavimą, buvo apsuptas silpnumo be nuodėmės. Tai yra pabrėžiama tris kartus. Pirma, tuo

metu, kai Jis išpildė Aarono įvaizdį, t.y. „savo kūno dienomis“ ir dar nebuvo apdovanotas šlove ir garbe. Antra,

„kūno dienų“ būsena kalba apie silpnumą ir pažeminimą. Trečia, Jis garsiai šaukė su ašaromis; ašaros yra

neatsiejamos nuo mūsų prigimties „negalios“, nes angelai neverkia.

Antra, Izraelio vyriausias kunigas buvo paskirtas aukoti aukas (Hebr. 5:1,2) ir čia matome, kad Kristus

aukojo. Jis aukojo Dievui; Tam, kuris galėjo Jį išgelbėti. Tai buvo kunigiškas veiksmas, kaip yra akivaizdu iš

to, kad 7-os eilutės pareiškimas eina iš karto po paskyrimo (6 eil.) ir Jo aukojimas buvo priimtinas (10 eil.).

Dabar išnagrinėkime šią eilutę žodis po žodžio. „Jis savo kūno dienomis“. „Kūnas“, kalbant apie Kristų, reiškia

Jo dar nepašlovintą žmogišką prigimtį su visais silpnumais. Jis kentėjo alkį, troškulį, nuovargį, sunkumus,

liūdesį, skausmą, baimę, nerimą ir pačią mirtį. Čia apaštalas primena tai, ką ankščiau pabrėžė, kalbėdamas

apie vyriausiąjį kunigą, t.y. jis buvo užjaučiantis ir pažįstantis silpnumą.“ (J.Owen). Žodis „kūnas“ dažnai

Šv.Rašte yra vartojamas, kalbant apie žmogų, kaip apie silpną, trapią ir mirtingą būtybę (Psal. 78:39; 65:2).

„Kūno dienomis“ yra priešinga „ištobulinimui“. Jos apima visą mūsų Viešpaties pažeminimo periodą nuo

ėdžių iki kapo (plg. 2Kor. 5:16). Visu tuo laiku Kristus buvo skausmų Vyras, Jis pažino negalią ir skausmas

niekada neapleido Jo. Akivaizdu, kad čia yra kalbama apie tas dienas, kai Jo skausmai ir išbandymai buvo

didžiausi.

„Kūno dienomis“ reiškia visą Jo pažeminimo laikotarpį, kuriuo Jis gyveno tarp žmonių kaip vienas iš

jų, bet netgi tada Jis buvo Dievo Sūnus, nors Jo didybė ir buvo paslėpta. „Kūno dienomis“ reiškia, kad Kristus

prisiėmė tikrą žmogiškumą; žmogiškumą, kuris jautė uždėtos kaltės svorį ir prakeikimą, nors pats ir buvo

laisvas nuo nuodėmės.Viešpats jautė kūno silpnumą visame savo, kaip Tarpininko tarnavime, ir nors pats buvo

be dėmės, bet, prisiimdamas mūsų vietą, patyrė viską, ką mes paveldėjome. Mes nerasime Jame asmeninių

nuodėmių pasekmių, tokių kaip liga, bet rasime tas pasekmes, kurios ištiko Jį kaip mūsų Atstovą be nuodėmės.

Jis niekada nebuvo sandoros su Adomu dalininkas, bet Jis pats yra paskutinysis Adomas. Kadangi Jis prisiėmė

kūną, turėjo iškesti tokias nuodėmės pasekmes kaip alkis, troškulys, nuovargis, persekiojimai, neteisingumas,

kančia, žaizdos ir mirtis.“ (prof. Smeaton on the Atonement).

„Aukojo maldas ir prašymus.“ Graikiškas žodis „aukoti“ reiškia „nunešti pas“. Šiame laiške mes

sutinkame jį 16 kartų ir visada jis reiškia kunigišką veiksmą. Žr. Hebr. 8:3; 9:7,14; 10:11,14,18 ir kt. Maldos

ir prašymai yra žmogiškos prigimties trapumo apraiškos, nes mes niekur neskaitome apie besimeldžiančius

angelus. Maldos yra dvejopos; prašymai gerų dalykų ir prašymai išlaisvinimo iš blogų. Abi jos yra šioje

vietoje. Čia esantis graikiškas žodis „prašymai“ yra minimas tik šioje Naujojo Testamento vietoje. Jo nerasime

niekur kitur. Savo klasikiniame vartojime jis reiškia alyvmedžio šakelę, kurią iškeldavo tie, kurie melsdavosi

taikos su kitais. Akivaizdu, kad Kristus čia aukoja pats save Dievui (Hebr. 9:14). Jo aukojimąsi lydėjo

kunigiškos maldos ir prašymai. Tai yra minima, norint atkreipti dėmesį į Jo „silpnumą“ ir pabrėžti, koks

ypatingas darbas buvo nuodėmių atpirkimas. Šios maldos ir prašymai nėra tik tie, apie kuriuos skaitome

Getsemanės sode ar kančioje ant kryžiaus. Jie buvo aukojami visu Kristaus pažeminimo laikotarpiu.

„Žmogiška kaltė nuolat spaudė Jo protą ir Jis visuomet buvo maldos Žmogus taip, kaip ir skausmų Vyras.“

(J.Brown).

„Su garsiu šauksmu ir ašaromis.“ Šie žodžiai parodo ne tik mūsų vyriausiojo Kunigo kentėjimų

intensyvumą, bet ir dydį. Dievas - žmogus nebuvo stoikas, nejaučiantis jokios baimės tam, kas vyko jo

gyvenime. Ne, Jis giliai kentėjo ne tik savo kūne, bet ir sieloje. Įstatymo prakeikimas, kuriam Jis pats save

atidavė, žeidė Jo sielą ir kūną, nes mes nusidėjome tiek sieloje, tiek kūne ir Jis atpirko abu juos. Jėzaus ašaros

kilo ne iš to, ką Jis patyrė nuo žmonių rankos, o nuo tos uždėtos kaltės, ant kurios Dievas išliejo savo rūstybę.

Jis kentėjo tokią baimę, kurią sukelia dieviška rūstybė nuodėmei.

„Su garsiu šauksmu ir ašaromis.“ Tai buvo dalinis pranašystės, esančios Psal. 22:1: „Mano šauksmo

žodžiai...“, išsipildymas. Viena Jo garsių šauksmų dalis yra užrašyta evangelijose. Savo mokiniams Jis sakė:

“Mano siela mirtinai nuliūdusi...“ (Mato 26:38) ir Tėvui meldėsi: „Tėve, jei nori, atimk šitą taurę nuo manęs...“

(Luko 22:42). Čia mes skaitome: „Vidinės kovos drąskomas, Jis dar karščiau meldėsi. Jo prakaitas pasidarė

tasi tiršto kraujo lašai, varvantys žemėn“. Jis kovojo savo sieloje taip, kad net meldėsi išlaisvinimo. Jis

laisvanoriškai nuėjo į tą vietą, į kurią nuodėmė nuvedė mus, t.y. į kančios ir skausmo vietą. Nė viena širdis

negali suvokti to konflikto, kurį mūsų šventasis Tarpininkas patyrė, baisumo. „Mano Dieve, mano Dieve,

kodėl mane palikai?“ (Mato 27:46) - čia vėl mes esame liudininkai tų šauksmų, kurie lydėjo Jo aukojimą. Ką

tai reiškia mums? Jo auka buvo paaukota Dievui su garsiais šauksmais ir ašaromis, todėl nė vienas iš mūsų

tenegalvoja, jog esame išgelbėti per ją, jei mūsų širdis yra visiškai abejinga nuodėmei ir šalta atgailai bei tingi

tikėti.

„Tam, kuris galėjo išgelbėti Jį.“ Šie žodžiai atskleidžia mums kaip Kristus žvelgė į Dievą tuo momentu:

„Tam, kuris galėjo...“. Galėjimas arba galia yra natūrali arba moralinė. Natūrali galia yra veiksminga jėga;

Dieve ji yra visagalybė. Moralinė galia yra teisė ir valdžia; Dieve ji yra absoliutus suverenumas. Kristus žvelgė

į abi jas. Dievo visagalybėje Jis ieškojo išlaisvinimo ir nulankiai atsidavė Jo suverenumui. Pirmoji buvo Jo

tikėjimo objektas, o antroji - baimės. Šios dvi Dievo savybės visada turi būti prieš mūsų akis, kai mes artinamės

prie Jo kojų. Jo visagalybė įkvepia mūsų širdis ir sustiprina tikėjimą, o Jo suverenumas priverčia nusižeminti.

„Tam, kuris galėjo išgelbėti Jį iš mirties.“ Tai taip pat parodo Kristaus garsių šauksmų ir ašarų priežastį.

Jis matė mirtį. Kas yra mirtis? Ji yra ne tik sielos atskyrimas nuo kūno, bet ir atlygis už nuodėmę; atlygis, kurį

Dievo, kaip teisingo Teisėjo, Įstatymas sumoka nusidėjėliams. Kadangi Kristus buvo sandoros Tarpininkas,

laisvanoriškai prisiėmęs visos savo tautos skolas, švento Dievo rūstybė turėjo ištikti Jį. Apie tai Kristus

galvojo, sakydamas: „Kenčiu ir esu pasiruošęs mirti nuo pat jaunystės, Aš kenčiu Tavo baimes, nežinau ką

daryti...“ (Psal. 88:15). Artėjant pabaigai, šis konfliktas vis labiau stiprėjo, todėl Jis vis garsiau šaukėsi

išlaisvinimo: „Mirties skausmai apsupo mane, pragaro kančios apėmė mane; kenčiu vargą ir skausmus.

Viešpaties vardo šaukiausi: „Viešpatie, išlaisvink mano sielą!“ (Psal. 116:3-4). Kokio išlaisvinimo ieškojo

Kristus? Ar išlaisivinimo nuo mirties kančios? Ne, nes Jis buvo gavęs paliepimą iškęsti ją ir buvo pasiruošęs

jai (Jono 10:18; Fil. 2:8). Tuomet kokio? Pastebėkime, kad Kristus meldė išlaisivinimo ne nuo mirties, bet iš

mirties. Atsakymas čia yra dvigubas. Pirma, Jis bandė išsilaikyti. Kai Jis jautė mirtį, kaip Dievo baudžiančios

rūstybės aplankymą už mūsų nuodėmes, giliai ir skausmingai suvokė absoliutų trapios žmogiškos prigimties

nepajėgumą iškentėti ją. Jis suvokė, kad Jam būtina dieviška pagalba, kad taip Jis galėtų pakelti nepasveriamą

naštą, kuri spaudė Jo pečius. Todėl Jis, kaip tobulas ir priklausomas žmogus, turėjo melstis, kad nepalūžtų nuo

jos. Jo pasitikėjimas buvo nukreiptas į „Tą, kuris galėjo...“. Kristus sakė: „Viešpats Dievas padės man, todėl

aš nebūsiu sugėdintas.“ (Izaijo 50:7).

„Ir buvo išklausytas dėl savo dievobaimingumo.“ Geriausi Rašto aiškintojai nesutaria šios eilutės

aiškinime. Pasitelkę du jų aiškinimus, mano supratimu, mes galime pilnai suprasti tai, kas norima pasakyti

joje. J.Kalvinas sakė, kad Kristaus baimė kilo iš baisaus Dievo teismo už mūsų nuodėmes, Jo kirčio Jam

teisingumo kardu ir pačio Dievo nusigręžimo nuo Jo. Tačiau šis gilus egzegetas teigia, jog čia turima galvoje

pačio Kristaus dievobaimingumas. Kalvinas sakė: „Dievo Sūnus turėjo patirti tai ne todėl, kad buvo teisiamas

dėl savo netikėjimo (šis yra visų mūsų baimių šaltinis), o dėl to, kad Jis kentėjo Dievo teismą, kaip žmogus

kūne, todėl ši baimė galėjo būti nugalėta tik didelėmis pastangomis.“ Ir aš norėčiau pridėti, kad ji negalėjo būti

nugalėta be dieviškos pagalbos. Kristaus kentėjimai apėmė Jo sielą, sukeldami skausmą, sutrikimą, baimę,

nerimą. Tai mes galime matyti Jo agonijoje Getsemanės sode. Kentėdamas Dievo bausmę, Jis nežinojo ką

daryti (Psal. 88:15), Jis dejavo: „Aš išlietas lyg vanduo. Išnarstyti visi mano kaulai. Mano širdis kaip vaškas,

ištirpęs krūtinėje. Mano jėgos išdžiūvo lyg šukė; prie gomurio limpa liežuvis...“ (Psal. 22:14-15) ir šaukė:

„Gelbėk mane, Dieve, nes vandenys siekia mano sielą. Nugrimzdau į gilius dumblus, nėra kojai atramos. Esu

vandens gelmėse, bangos ritasi per mane (...). Teneužlieja manęs vandens srovė, tenepraryja gelmė ir

teneapžioja manęs duobė.“ (Psal. 69:1-2,15). Baimė, skausmas, kančia dabar buvo Jo dalis. Jis kentėjo tai, ką

dar kentės pasmerktieji, t.y. jų laukia dejonės ir dantų griežimas. Dievas apleido Jį. Jo santykiai su Dievu, kaip

su Jo Dievu ir Jo Tėvu, buvo visos Jo paguodos ir viso džiaugsmo šaltinis. Tačiau dabar jis buvo atkirstas,

todėl Kristus taip kentėjo ir su garsiu šauksmu bei ašaromis šaukėsi išlaisivinimo.

„Ir buvo išklausytas“. Tai pirmiausia reiškia Dievo palankumą pačiam prašančiam. Kristaus malda čia

buvo atsakyta tokiu pačiu būdu kaip ir Pauliaus prašymas pašalinti dyglį šone, t.y. skausmas liko, bet jie gavo

jėgos iškęsti jį. Getsemanėje pasirodė angelas iš dangaus ir stiprino Jį (Luko 22:43). Taip pat ir ant kryžiaus.

„Jo protas ir širdis buvo sustiprinti ir išlaikomi prieš baimę ir nerimą, kuriuos jautė Jo žmogiškumas, kad taip

Jis tobulai paklustų Dievo valiai. Jis buvo išklausytas tiek, kiek norėjo būti išklausytas, t.y. nors kaip žmogus

Jis troško visiško išlaisvinimo, vis dėlto kaip Dievas - žmogus Jis buvo visiškai paklusnus Tėvo valiai.“

(J.Owen).

„Ir buvo išklausytas dėl savo dievobaimingumo.“ Rašto aiškintojai teisingai pastebėjo, kad čia esantis

graikiškas žodis reiškia dievobaimingą pagarbą arba dievobaimingumą. Hebr. 12:28 yra šio žodžio

daiktavardinė forma. Dievobaimingai aukodamas maldas ir prašymus, Jis buvo išklausytas. Jo asmeninis

tobulumas darė Jo prašymus priimtinais. Jis buvo pats sau garantija, jog pergalingai baigs kančias. „Nuo tų

buivolų ragų išgelbėjai mane.“ (Psal. 22:21). Tai veda mus prie antrosios Gelbėtojo prašymo išgelbėti iš

mirties prasmės ir prie antrojo Tėvo atsakymo. Išgelbėti iš mirties reiškia išgelbėti iš mirties tada, kai mes jau

numirėme. „Dievas apsireiškė kaip „Tas, kuris galėjo išlaisvinti iš mirties“, kaip ir apsireiškė kaip ramybės

Dievas, kai amžinosios Sandoros krauju išvedė iš numirusiųjų didįjį avių Ganytoją - mūsų Viešpatį Jėzų.“

(Hebr. 13:20)“ (J.Brown).

Taigi apibendrindamas šią nuostabią ir didingą eilutę, aš noriu priminti jums, kad mūsų palaimintasis

Tarpininkas, vykdydamas savo kunigišką tarnavimą, susidūrė su baisia Dievo rūstybe, kurios atlygis už

nuodėmę yra mirtis; kad savo kūno dienomis Jis pažino žmogiškos prigimties trapumą ir negalią; kad Jis jautė,

nors mes ir nejaučiame, Dievo teismą nuodėmei, nes garsiai šaukė su ašaromis; kad Jis šaukėsi išlaisivinimo:

jėgos iškęsti ir prikėlimo iš kapo; kad Dievas atsakė Jam, suteikdamas reikiamą pagalbą ir prikeldamas iš

mirusiųjų.

Ši eilutė gali daug ko pamokyti mus. Koks beribis buvo Dievo Sūnaus nusižeminimas! Koks

neapsakomas buvo Jo skausmas! Kokia baisi turi būti nuodėmė, jei jos atpirkimas pareikalavo tokios aukos!

Kokia reali ir baisi yra Dievo rūstybė! Kokia didelė buvo Kristaus meilė, nes Jis kentėjo vietoj mūsų! Kas

laukia tų, kurie paniekins ir atmes Gelbėtoją! Kokį pavyzdį Jis paliko mums, ateidamas pas Dievą reikiamu

momentu! Galiausiai kokį dėkingumą, meilę, atsidavimą ir gyrių turi jausti tie, už kuriuos mirė Dievo Sūnus!

20 skyrius

Kristaus pranašumas prieš Aaroną III (Hebr. 5:8-10)

Pirmosios dešimt penktojo skyriaus eilučių pristato mums tokią didingą ir gyvybiškai svarbią temą, jog

aš nedrįstu paskubomis perbėgti ją. Jos iškelia prieš mūsų akis Viešpaties Jėzaus, kaip Dievo tautos vyriausiojo

Kunigo, asmenį ir tarnavimą. Jos atskleidžia Jo vidinį pakankamumą šiam išoriniam garbingam, bet sunkiam

tarnavimui. Jos parodo Jo teisę į jį. Jos pabrėžia Jo visišką tinkamumą šiam tarnavimui. Jos supažindina mus

su Jo aukos prigimtimi ir brangumu bei skelbia galutinę jos pergalę. Kadangi ši tema yra labai apleista

šiandieninių krikščionių tarpe, mes, kalbėdami apie pagrindines Kristaus kunigystės charakteristikas, turime

pradėti nuo ilgo įvado.

Pradėkime nuo klausimo: kodėl Dievas įsteigė kunigo tarnavimą? Kokia yra jo būtinybė? Pirmasis ir

akivaizdus atsakymas yra štai koks: dėl nuodėmės. Nuodėmė atverė prarają tarp švento Dievo ir nuodėmingų

kūrinių. Savo esenciniame charakteryje Dievas galėjo ateiti pas juos tik kaip Teisėjas, o tai reiškė užtikrintą

sunaikinimą, nes Jis nepalieka kaltojo nenubausto (Išėjimo 34:7). Taip pat ir nusidėjėliai nebuvo gabūs žengti

nė žingsnio link Dievo, nes jie buvo atskirti nuo Dievo gyvenimo (Ef. 4:18), todėl mirę savo nusikaltimuose

bei nuodėmėse (Ef. 2:1). Taigi jie, kaip tokie, ne tik buvo negabūs jokiam dvasiniam darbui, bet netgi visiškai

neturėjo jokių dvasinių tikslų. Kritęs žmogus buvo visiškai žlugęs. Tačiau Dievas turėjo malonės planų

žmonėms, ne visiems, o tik kritusios žmonijos išrinktam likučiui. Jei Dievas būtų parodęs savo malonę visiems

Adomo palikuonims, Jo malonės šlovė būtų užtemdyta, nes atrodytų, jog malonė yra tai, ką Dievas yra

skolingas žmonėms, dėl to, kad neapsaugojo jų nuo kritimo į nuodėmę. Tačiau malonė yra neužtarnautas

palankumas; ji yra tai, į ką nė vienas žmogus neturi teisės; ji yra tai, ko nė vienas žmogus negali reikalauti iš

Dievo. Ji teikiama laisvu Davėjo pasirinkimu - „Aš (...) būsiu maloningas tam, kam būsiu maloningas, ir

pasigailėsiu to, ko pasigailėsiu.“ (Išėjimo 33:19), - kad taip malonė iš tiesų būtų malonė (Rom. 11:6). Dievas,

nuspręsdamas suteikti ją žmonėms, kuriuos išsirinko Kristuje dar prieš pasaulio sukūrimą (Ef. 1:4; 2Tim. 1:9),

turėjo veikti harmonijoje su savo savybėmis. Jo tautos nuodėmė negalėjo būti pamiršta. Teisingumas reikalavo

bausmės už ją. Jei tauta galėjo būti išlaisvinta nuo jos, kažkas turėjo patenkinti teisingumo reikalavimus už ją.

Be kraujo praliejimo nėra atleidimo už nuodėmes. Atpirkimas buvo būtinybė. Malonė negalėjo būti parodyta

apeinant teisingumą; ne, ji turėjo viešpatauti teisumu (Rom. 5:21). Malonė galėjo veikti tik ant atliko atpirkimo

pamato (Rom. 3:24). Kas galėjo tobulai patenkinti Dievo Įstatymą? Kas buvo gabus patenkinti visus dieviško

šventumo reikalavimus ir taip išlaisvinti nusidėjusią tautą nuo jo grasinimų? Kas buvo tinkamas prisiimti

atsakomybę už ją ir pilnai patenkinti Aukščiausiojo reikalavimus? Kas buvo gabus gerbti Visagalio teises ir

tuo pačiu užjausti tų, kuriuos reikia išgelbėti, silpnumą ir skausmą? Akivaizdu, kad vienintelis šios problemos

sprendimas ir atsakymas į visus klausimus buvo tarpininke, kuris turėtų sugebėjimą ir teisę veikti tiek Dievo,

tiek žmonių vardu. Dėl šios priežasties Dievo Sūnus turėjo prisiimti kūną, panašų į nuodėmės kūną, kad kaip

Dievas - Žmogus galėtų būti gailestingu ir ištikimu vyriausiuoju Kunigu (Hebr. 2:17); tarpininkavimas yra

pagrindinis kunigystės charakteristika. Būtent apie tai kalbama pirmoje penktojo skyriaus eilutėje. Joje mes

matome Dievą vienoje pusėje, žmones - kitoje ir tarp jų vyriausiąjį kunigą, jungiantį juos. „Kiekvienas

vyriausiasis kunigas imamas iš žmonių ir skiriamas atstovauti žmonėms pas Dievą, kad aukotų dovanas ir

aukas už nuodėmes.“ (Hebr. 5:1). Kur nėra tinkamai suprantama šis dvigubas santykis ir dvigubas tarnavimas,

ten negali būti teisingo kunigystės suvokimo. Tik Kristuje jis yra tobulai išpildomas. Jis sujungia dangų ir

žemę, Jis yra vienintelis Tarpininkas tarp Dievo ir žmonių (1Tim. 2:5). Kristus yra Dievo Tarpininkas

žmonėms; ir žmonių Tarpininkas Dievui. Kunigystė yra vienintelis būdas, per kurį įmanoma tikra bendrystė

su šventu Dievu. Tai, kad šėtonas ir vėliau Adomas krito, nes nebuvo tarpininko, kuris įsiterptų tarp jų ir Dievo

ir taip išlaikytų jų poziciją prieš Jį, yra didingas ir baisus to įrodymas.

Taigi Kristus yra Tas, kuris sujungia žemę su dangumi; tik Jis yra tas tiltas per gelmę, skiriančią Dievą

nuo kritusių žmonių. Būtent apie tai kalba Hebr. 1-2sk. Juose yra daug mokoma apie dviejų Kristaus prigimčių

- dieviškos ir žmogiškos - santykį ir jų būtinybę tinkamam kunigiškam tarnavimui. Jis turi būti Dievo Sūnus

žmogiškoje prigimtyje. Jis turi būti „viskame panašus į brolius“, kad taip galėtų būti gailestingu ir ištikimu

vyriausiuoju Kunigu ir permaldautų už tautos nuodėmes bei padėtų tiems, kurie yra gundomi. Hebr.2:17-18

yra apaštalo argumentų kulminacija.

„Permaldauti už tautos nuodėmes“ - toks buvo Kristaus kunigiškas tarnavimas. Jis turėjo tobulai

patenkinti Dievo reikalavimus visos savo tautos vardu. Kristus turėjo „išaukštinti ir išgarsinti Įstatymą“ (Izaijo

42:21), todėl Jis turėjo įtvirtinti Įstatymą ir tobulai paklusti jam mintyse, žodžiuose ir darbuose. Dėl šios

priežasties Jis buvo pavaldus Įstatymui (Gal. 4:4) ir išpildė jo reikalavimus (Mato 5:17). Ir šis tobulas Kristaus,

kaip Tarpininko, paklusnumas, yra priskiriamas Jo tautai, kaip ir parašyta: „...vieno klusnumu daugelis taps

teisūs.“ (Rom. 5:19). „Išaukštinti Įstatymą“ taip pat reiškė prisiimti bausmę, kurią jis skelbė Dievo tautai, už

jo įsakymų sulaužymą. Jis iškentėjo ją ir taip „...mus atpirko iš Įstatymo prakeikimo, tapdamas už mus

prakeikimu...“ (Gal. 3:13).

Dabar trumpai apžvelkime tai, apie ką kalbėjome:

1. Nuodėmė buvo Kristaus kunigystės priežastis, nes ji atskyrė kūrinį nuo Kūrėjo.

2. Malonė buvo Kristaus kunigystės šaltinis. Nusidėjėliai neturėjo jokios teisės į ją; ji yra neužtarnautas

dieviškas palankumas.

3. Kristaus kunigystės esmė yra tarpininkavimas; Jis įsiterpė tarp žmonių ir Dievo ir atstovavo jiems

prieš Jį.

4. Jo, kaip tobulo Kunigo, tinkamumas kilo iš to, kad Jis buvo Dievas – Žmogus. Tik Dievas galėjo

išpildyti Dievo reikalavimus; tik Žmogus galėjo patenkinti žmogaus poreikius.

5. Atpirkimas už nuodėmes yra kunigo pareigos. Prie visų šių penkių punktų galime pridėti dar du.

6. Kunigystės sumanymas yra Dievo paliepimų išaukštinimas, Kristaus asmens pašlovinimas ir Jo tautos

atpirkimas.

7. Kristaus kunigystės vaisiai yra Dievo palankumo Jo tautai išsaugojimas. Apie kitus dalykus mes

kalbėsime vėlesniuose skyriuose.

Hebr. 5:8-9 atbaigia epizodą, apie kurį mes kalbėjome praeitame skyriuje. Norėdami geriau suprasti jo

užmojus ir tikslą, prisiminkime ankstesnių eilučių mokymą. Pirmoje 5-o skyriaus dalyje apaštalas siekia

parodyti kaip Kristus išpildo Aarono įvaizdį. Pirmiausia, Jis buvo dieviškai pašauktas arba paskirtas

kunigiškam tarnavimui (4-6 eil.). Antra, kad galėtų užjausti tuos, kuriems Jis atstovavo, Jis pats buvo

apgaubtas silpnumo (2, 7 eil.). Trečia, Jis aukojo Dievui kaip vyriausiasis Kunigas tiek už save, tiek už tautą

(3 eil.) su dideliu šauksmu ir ašaromis (7 eil.). Toliau mes matome dar kitus Kristaus tobulumus, kurių dėka

Jis buvo tinkamas kunigiškam tarnavimui.

„Nors būdamas Sūnus, Jis per savo kentėjimus išmoko paklusnumo.“ (Hebr. 5:8). Kadangi ankstesnėje

eilutėje buvo kalbama apie nenusakomą Kristaus nusižeminimą, čia mūsų vyriausiojo Kunigo dieviška garbė

yra pabrėžiama tiek norint apsaugoti, tiek iškelti Jo šlovę. „Atrodo, jog ankstesniųjų eilučių žodžiai nesutinka

su tuo, kas buvo pasakyta apie Jėzaus Kristaus asmenį laiško pradžioje. Pradžioje Jis yra skelbiamas Dievo

Sūnumi ir pelnytai išaukštinamas virš angelų. O čia Jis pristatomas kaip kenčiantis, pažemintas, netgi, galima

sakyti, maldaujantis dėl savo gyvybės ir besimeldžiantis su garsiu šauksmu ir ašaromis Tam, kuris galėjo Jį

išlaisvinti. Atrodo, kad šie dalykai gali sukelti hebrajams atstūmimą. Ir būtent jie (dalykai) yra suklupimo

akmeniu ir pasipiktinimo uola daugeliui šiandien, nes jie nepajėgia savo kūniškame prote suderinti abiejų šių

pusių (...). Šioje vietoje apaštalas siekia ne atmesti netikinčiųjų argumentus, o pamokyti tikėjime tuos, kurie

tiki šių dalykų teisingumu. Jis ne tik parodo, kad tai buvo įmanoma, nes Kristus, prisiėmęs kūną ir kraują, pats

savyje buvo amžinojo Dievo Sūnus, bet ir tai, kad pažeminimas ir skausmas buvo neišvengiami Jam dėl

tarnavimo, kuris Jam buvo paskirtas ir kurį Jis prisiėmė. Apie tai apaštalas ir moko sekančiose eilutėse.“

(J.Owen).

„Nors būdamas Sūnus, Jis per savo kentėjimus išmoko paklusnumo.“ Pirma, kokias sąsajas šie žodžiai

turi su visu šiuo epizodu?Antra, apie kokį paklusnumą čia kalbama? Trečia, kokia prasme Sūnus išmoko

paklusnumo? Ketvirta, kaip visa tai, ką Jis iškentėjo, išmokė Jį paklusnumo? Penkta, kokius praktinius

pamokymus tai turi mums? Tai yra keletas klausimų, kylančių iš šios eilutės, į kuriuos mes turime atsakyti.

„Nors būdamas Sūnus“ – tai grąžina mus į 5-ą eilutę, kuriuoje yra cituojama 2-a psalmė. „Ši citata

primena mums apie Kristaus dievišką garbę ir tobulumą, kurie yra Jo amžinos kunigystės pamatas. Jėzus turėjo

dievišką paliepimą. Jis buvo Tėvo paskirtas, nes buvo Sūnus, todėl turėjo visas savybes, reikalingas šiam

tarnavimui. Vis dėlto Sūnus turėjo išmokti paklusnumo. Jis ne tik privalėjo turėti valdžią ir garbę, bet ir būti

gabus užjausti nusidėjėlius. Žmogiška patirtis leido Jam būti gailestingu ir ištikimu vyriausiuoju Kunigu, ir

per kentėjimus tapti tinkamu gailestingai pasirūpinti mūsų pačiais aukščiausiais poreikiais. Brolystės ryšiai,

toks pats skausmas ir tokia pati kančia, leido Jam pajausti mūsų silpnumą. Jis tapo panašus į savo brolius

(Hebr. 2:17). Jis kentėjo gundymus, kad taip būtų tinkamas padėti tiems, kurie yra gundomi (Hebr. 2:18). Jis

viskuo tapo panašus į mus, išskyrus nuodėmę (Hebr. 4:15) ir per tai, ką iškentėjo, išmoko paklusnumo. Viso

to tikslas buvo tas, kad Jis būtų užjaučiantis ir suprantantis mūsų skausmą vyriausiasis Kunigas.“ (prof.

Smeaton).

Čia yra atsakymas į pirmąjį mūsų klausimą. 8-oje eilutėje Šventoji Dvasia toliau rodo, kad tai, kas buvo

įvaizdyje (3 eil.), yra ir realybėje. Kas galėtų dar labiau patvirtinti mums tai, kad mūsų vyriausiasis Kunigas

buvo apsuptas silpnumo, jei ne parodymas, kad Jis ne tik giliai kentėjo, bet ir per kentėjimus išmoko

paklusnumo? Taip pat mums nereikia eiti toliau negu tiesos Dvasia nuėjo. Geriau ieškokime malonės tikėti

viskuo, ką Ji pasakė. Niekas labiau nesirūpina Sūnaus šlove už Ją ir niekas geriau nežinojo, kad Jo šlovė

labiausiai apsireiškė Jo laisvanoriškame nusižeminime iki tokių neapsakomų gėdos gilybių. Išlaikydami

absoliutų Jo dieviškumą, mes neturime pasiduoti neteisingam supratimui ir vengti minčių bei jausmų apie tą

nusižeminimo gelmę, į kurią Jis dėl meilės mums nužengė. Kai Šv.Raštas sako: „Jis išmoko paklusnumo“,

mes negalime įsivaizduoti nieko mažiau, negu jis tvirtina.

„Išmoko paklusnumo“ akivaizdžiai parodo žmogiškumo realybę, kurią Kristus prisiėmė. Jis tapo tikru

Žmogumi. Jei mes sutinkame su žodžiais: „Jėzus augo išmintimi, metais ir malone Dievo ir žmonių akyse.“

(Luko 2:52), kodėl tada priešinamės, kaip daugelis, kad „Jis išmoko paklusnumo“? Tiesa, šie žodžiai nereiškia,

kad Jame buvo tokia valia, kuri priešintųsi Dievo Įstatymui ir reikalautų griežtos disciplinos jos pažabojimui.

J.Kalvinas apie tai sako: „Tai nereiškia, jog Jis buvo nuvestas į tai jėga, ar kad Jo valia turėjo būti pažabota,

kaip tai daroma su jaučiais ar žirgais. Ne, Jis visa savo valia norėjo paklusti Tėvui. Juk Jis sakė: „Man patinka

vykdyti Tavo valią, mano Dieve...“ (Psal. 40:8) ir: „Mano maistas - vykdyti valią To, kuris mane siuntė...“

(Jono 4:34).“

Kas yra paklusnumas? Paklusnumas yra savo valios palenkimas kitam; tai yra pasidavimas kito valdžiai;

tai yra kito norų vykdymas. Tai buvo visiškai nauja patirtis Sūnui. Prieš įsikūnijimą, Jis pats buvo valdžioje,

aukščiausioje valdžioje. Jis sėdėjo visatos soste. Jis duodavo nurodymus ir reikalaudavo paklusnumo. Tačiau

dabar Jis prisiėmė tarno vietą ir kūrinio prigimtį. Jis tapo žmogumi ir šioje naujoje vietoje bei naujose pareigose

Jis turėjo paklusti kitam. Jis gimė pavaldus Įstatymui ir turėjo gerbti jo paliepimus. Be to, Jis prisiėmė ir

tarnavimą. Jis atėjo į žemę kaip tautos Atstovas. Jis atėjo išpildyti jų pareigas ir iškovoti jiems tobulą teisumą,

todėl, kaip jų Atstovas, Jis turėjo paklusti Dievo Įstatymui. Kaip Tas, kuris turėjo įtvirtinti Dievo reikalavimus,

Jis turėjo išaukštinti Įstatymą, paklusdamas jam tobulai ir su linksma valia.

Kristaus paklusnumas buvo viena iš esencinių Jo kunigiškos aukos dalių. To įvaizdį mes matome Senojo

Testamento (nors nedaugelis tai suprato) gyvulių aukojime; jie turėjo būti be dėmės ir kliaudos. Tai parodo

aukos tobulumą; „paimk geriausią gyvulį iš bandos.“ (Ezech. 24:5) - tik tokį izraelitai galėjo aukoti Dievui. Ir

ji simbolizavo daug daugiau negu tik Kristaus nekaltumą. Šis įvaizdis kalba ir apie Jo paklusnumą bei Jo

asmens tobulumą. Kai Kristus „...paaukojo save kaip auką be dėmės Dievui...“ (Hebr. 9:14), Jis atnešė auką,

kuri jau išpildė visus Įstatymo reikalavimus. Ir Jis buvo tas Kunigas, kuris aukojo Dievui, taip išpildydamas

Aarono įvaizdį. Kadangi visuose dalykuose Jis turi pirmenybę, todėl ant kryžiaus Jis buvo ir Aukotojas, ir

Auka. Todėl tarp 8-os eilutės ir jos konteksto, ypač 7-os eil. yra labai artimas ryšys.

„Jis išmoko paklusnumo.“ Įsikūnijęs Sūnus iš tiesų pažino, ką reiškia paklusti. Jis atsižadėjo savęs,

atsisakė savo pačio valios, gyveno ne savo malonumui (Rom. 15:3). Jame nebuvo jokio nepaklusnumo ar

nukrypimo nuo Dievo Įstatymo. Priešingai, Jo paklusnumas buvo laisvanoriškas ir nuoširdus. Tačiau Jis buvo

pavaldus Įstatymui kaip Žmogus, todėl „išmoko“ to, ko dieviškas teisingumas reikalauja. Jis, gavęs paliepimą

atiduoti savo gyvybę (Jono 10:18), „išmoko“ paklusnumo, kurio šventumas reikalavo. Kaip Dievas – Žmogus,

Kristus išmoko paklusnumo praktiškai. Kaip mes paragaudami pažįstame kartumą ar saldumą, taip Jis pažino,

kas yra paklusnumas, pasiduodamas Tėvo valiai. „Kita vertus, paklusnume, kurio Dievo Sūnus išmoko per

kentėjimus, yra kažkas ypatingo. Jo kentėjimai buvo ypatingi, nes Jis, būdamas be nuodėmės, kentėjo už

nusidėjėlius, Teisusis už neteisiuosius. Toks Jo paklusnumas buvo ypatingas; mes negalime nei pažinti, nei

patirti jo.“ (J.Owen).

„Jis per savo kentėjimus...“. Čia mes taip pat matome būdą, per kurį Jis išmoko paklusnumo. Tai apima

viską, ką Kristus, gyvendamas kūne, kentėjo nuo pradžios iki galo. Visas Jo gyvenimas buvo kančia ir Jis

viskame išmoko paklusti. Kiekviena situacija, kurią Jis patyrė, suteikdavo galimybę naudoti tas malones,

kurios apima paklusnumą. Romumas ir nuolankumas (Mato 11:29), savęs atsižadėjimas (Rom. 15:3), kantrybė

(Apr. 1:9), tikėjimas (Hebr. 2:13) gyveno Jo šventoje prigimtyje, bet Jis galėjo juos naudoti tik kentėdamas.

Kuo labiau Jis kentėjo, tuo labiau pakluso. Kuo kova buvo karštesnė, tuo daugiau vidinis paklusnumas

apsireiškė išorėje (plg.Izaijo 50:6,7). Jis ne tik pasyviai kentėjo, bet ir pakluso kentėdamas.

Taigi apibendrinkime svarbų šios nuostabios eilutės mokymą: Tas, kuris buvo daug aukščiau už bet kokį

paklusnumą, nusilenkė taip žemai, kad prisiėmė paklusnumo būseną. Joje Jis per kentėjimus išmoko, ką reiškia

paklusti. Ši eilutė prasideda žodžiu „nors“ ir jis parodo, kad Kristaus asmens didybė neatleido Jo nuo to

pažeminimo, kurio reikalavo mūsų išgelbėjimas, ir kartu pabrėžia Jo begalinį nusižeminimą dėl mūsų, juk

netgi tokioje tarno būsenoje Jis visada buvo šlovės Viešpats. „Jis nebuvo mažiau Dievas tada, kai mirė, negu

tada, kai buvo „šventumo Dvasia per prisikėlimą iš numirusiujų pristatytas galingu Dievo Sūnumi.“ (Rom.

1:4).“ (J.Owen).

Kokius praktinius pamokymus mes galime čia surasti? Pirma, mūsų Atpirkėjas paliko pavyzdį, kuriuo

mes turime sekti. Jis parodė kaip mes, kaip kūriniai, turime elgtis, t.y. mes turime visiškai ir besąlygiškai

paklusti tam, ko Dievas nori iš mūsų. Antra, Kristus parodė, iki kur turi siekti toks paklusnumas Dievui: iki

mirties. „Jis buvo paklusnus iki mirties, iki mirties ant kryžiaus.“ Trečia, paklusnumas Dievui kainuoja. „...visi,

kurie trokšta dievotai gyventi Kristuje Jėzuje, bus persekiojami.“ (2Tim. 3:12). Ketvirta, kentėjimai pagal

Dievo valią daug ko išmoko. Jei pats Kristus išmoko per juos, tai tuo labiau mes turime ko išmokti (Hebr.

12:10,11). Penkta, Dievo meilė mums nepašalina kentėjimų. Kristus buvo mylimas Dievo Sūnus, bet Jis

neišvengė didelių kentėjimų ir išbandymų. „Pakanka, jei mokinys prilygsta Mokytojui...“ (Mato 10:25).

„Ir ištobulintas tapo amžinojo išgelbėjimo priežastimi visiems, kurie paklūsta Jam.“ (Hebr. 5:9).

„Apaštalas, parodęs, kad Kristaus, kaip vyriausiojo Kunigo, savęs paaukojime kentėjimai buvo būtini, toliau

moko apie jų vaisius ir ypatingą Dievo tikslą juose. Viešpats Kristus, pažinęs mūsų pražuvusią būseną, galėjo

tapti amžino išgelbėjimo priežastimi visiems, kurie paklūsta Jam. Kristaus kentėjimuose yra du dalykai. Pirma,

Jis pats turėjo būti ištobulintas savo tarnavime dėl nusidėjėlių. Antra, taip Jis galėjo visiems tikintiesiems tapti

išgelbėjimo priežastimi.“ (J.Owen).

„Ir ištobulintas“. Žodis „tobulas“ labai dažnai sutinkamas šiame laiške. Jis reiškia „atbaigtas“ arba

„pilnas“. Taip pat jis reiškia „pasišvęsti“ arba „visiškai atsiduoti“. Šioje eilutėje jis yra minimas antrą kartą;

pirmąkart mes sutinkame jį Hebr. 2:10. Toje vietoje kalbama apie tai, kad Tėvas kentėjimais ištobulino mūsų

išgelbėjimo Kapitoną, o čia (9 eil.) apie Kristų, kuris per savo kentėjimus buvo ištobulintas kaip vyriausiasis

Kunigas. „Senojo Testamento kunigai buvo pašventinami per gyvulių kančią ir mirtį, kai šie buvo aukojami

kaip pašventinimo auka (Išėjimo 29 sk.), o Kristaus kunigystės tobulumas reikalavo, kad Jis būtų pašvęstas

per savo pačio kentėjimus.“ (J.Owen). Šioje vietoje labai svarbu nepamiršti, jog čia kalbama apie Jo kūno

dienas, o ne apie Jo prisikėlimą ar paėmimą į dangų. Jis buvo ištobulintas ne danguje, bet dar prieš tapdamas

išgelbėjimo priežastimi visiems (cit. Hebr. 10:14). Tai patvirtina mūsų bendrystę su Juo paklusnume ir aukoje.

„Ir ištobulintas...“ kalba ne apie kažkokius pasikeitimus Jo asmenyje, o apie tai, kad Jis yra visiškai

tinkamas būti Kunigu ir aukoti save Dievui kaip tobulą auką už tautos nuodėmes. Jo tarnavimas buvo

ištobulintas per kentėjimus. Per savęs paaukojimą Jis buvo pašvęstas kunigiškam tarnavimui ir per savo aukos

atnešimą Dievui įvykdė jį. Taigi ši eilutė dar kartą paneigia teiginį tų, kurie tvirtina, kad Kristus nebuvo

paskirtas vyriausiuoju Kunigu iki tol, kol neprisikėlė. Tai, kad Jis buvo ištobulintas ir pašvęstas kunigiškam

tarnavimui ant Kryžiaus, aiškiai matome ir iš Jo pačio žodžių. „Dėl jų Aš pašventinu save, kad ir jie būtų

pašventinti tiesa.“ (Jono 17:19). „Taigi čia yra paskutinė priežastis, dėl kurios Kristus turėjo kentėti, t.y. taip

Jis galėjo pradėti vykdyti kunigo pareigas.“ (J.Kalvinas).

„Tapo amžinojo išgelbėjimo priežastimi“. Jis buvo ištobulintas per sunkius, paklusnumo ir dievotumo

reikaujančius kentėjimus ir taip nusipelnė bei įgijo galią, valdžią ir prisipildė gailestingumo; visi šie dalykai

yra reikalingi tokioms aukštoms kunigiškoms Gelbėtojo pareigoms ir tapo amžinojo išgelbėjimo Autoriumi.

„Tai yra antrasis pareiškimas, apie tai, kad mūsų Viešpats yra tinkamas tarnystei, kurią Dievas paskyrė Jam.

„Jis buvo ištobulintas“ susijungia su pirmuoju pareiškimu, kuriame sakoma, kad Jis išmoko paklusnumo per

tai, ką iškentėjo savo kūno dienomis. Jo nusižeminimas atnešė išaukštinimą, Jis yra išgelbėjimo Autorius

visiems, kurie paklūsta Jam, „Jis buvo ištobulintas“ reiškia, kad Jis įgavo sugebėjimų, būtinų mūsų

išgelbėjimui.“ (J.Brown).

„Išgelbėjimo Autorius (arba priežastis)“ skiriasi nuo išgelbėjimo Vadovo (Hebr. 2:10). Kaip Vadovas,

Kristus veda daugelį vaikų savo žodžiu ir Dvasia į šlovę, o kaip išgelbėjimo Autorius, Jis yra pelnyta ir

veiksminga jų išgelbėjimo priežastis. Jis tobulai patenkino Dievo reikalavimus, paaukojo save kaip

atperkamąją auką ir taip užtikrino amžiną išlaisvinimą savo tautai nuo jos nuodėmių. Savo auka Jis tapo mūsų

atpirkimo nupirkėju. Jo užtarimas ir Jo Dvasios dovanos yra tobulos Jo aukos vaisiai. „Jis padarė viską, ko

reikėjo Jo tautos atpirkimui pagal dieviško charakterio tobulumo ir dieviškos valdžios reikalavimus. Jis iš tiesų

gelbsti savo tautą nuo kaltės, sugedimo ir pražūties. Jis iš tiesų padarė viską, kad ateityje ji būtų šventa ir

laiminga.“ (J.Brown).

Išgelbėjimas, kurį Kristus iškovojo ir užtikrino visai savo tautai, yra, kaip čia sakoma, amžinas.

Pirmiausia, joks kitas išgelbėjimas nėra tinkamas mums. Mes gavome iš Dievo tokią prigimtį, kuri yra amžina,

bet dėl nuodėmės esame pasmerkti amžinam pasmerkimui, nes iš prigimties esame rūstybės vaikai kaip ir visi

kiti (Ef. 2:3). Todėl amžinas išgelbėjimas buvo mūsų pagrindinė būtinybė. Antra, mūsų Gelbėtojo nuopelnai

yra beribiai, todėl teisingumo ranka turi suteikti jiems tinkamą išgelbėjimą, t.y. beribį vertėje ir trukmėje. (žr.

Hebr. 9:12). Trečia, mūsų vyriausiojo Kunigo pasiektas išgelbėjimas skiriasi nuo to, kurį pasiekdavo levitų

vyriausiasis kunigas. Aarono vykdomas atpirkimas tęsdavosi tik vienus metus (Kunigų 16 sk.), o Kristaus –

per amžius.

„...kurie Jam paklūsta.“ Čia kalbama apie tuos, kurie gauna mūsų vyriausiojo Kunigo atpirkimą. „Šie

žodžiai yra skirti visiems, kurie paklūsta Jam. Nė vienas, kuris paklūsta Kristui, nepraras išgelbėjimo, ir nė

vienas, kuris nepaklūsta Jam, nebus priimtas.“ (J.Owen). Šis atpirkimas yra skirtas ne visai žmonijai, o tik

tiems, kurie nusilenkia prieš Kristaus skeptrą. Apie didžiojo išgelbėjimo gavėjus čia yra kalbama neatmetant

jų žmogiškos atsakomybės. Visiems, kurie girdi Evangeliją, yra įsakoma tikėti (1Jono 3:23). Tokia yra jų

atsakomybė. Šioje eilutėje kalbama apie evangelinį, o ne įstatymišką paklusnumą. Tai yra tikėjimo

paklusnumas (Rom. 16:26). Taip pat Apaštalų darbuose skaitome, kad Šventoji Dvasia yra suteikiama tiems,

kurie paklūsta Jam (Apd. 5:32); ir šis paklusnumas reiškia ne tik pirminį atsigręžimą į Dievą, bet visą tikėjimo

gyvenimą. Krikščionis skiriasi nuo ne krikščionio tuo, kad jis paklūsta Kristui (Jono 14:23). „...visiems, kurie

Jam paklūsta“ (Hebr. 5:9) seka po „...Jis per savo kentėjimus išmoko paklusnumo“. Nariai yra viena su Galva.

Šioje vietoje aš noriu pabrėžti ir tai, kad ką tik nagrinėtose eilutėse parodoma, jog Kristus ne tik išpildė

levitų kunigų įvaizdį, bet ir yra daug pranašesnis už juos; jis yra nepalyginamai pranašesnis už Aaroną.

Pirmiausia, Aaronas buvo tik žmogus (1 eil.), o Kristus - Sūnus. Antra, Aaronas nuolat aukojo aukas (1 eil.),

o Kristus paaukojo vieną tobulą auką visiems laikams. Trečia, Aaronas buvo apsuptas silpnumo (2 eil.), o

Kristus karžygys (Psal. 89:19). Ketvirta, Aaronas turėjo aukoti ir už savo nuodėmes (3 eil.), o Kristus buvo be

nuodėmės. Penkta, Aaronas aukojo kitą auką, o ne save, bet Kristus paaukojo save. Šešta, Aaronas iškovodavo

tik laikiną išgelbėjimą, o Kristus - amžiną. Septinta, Aarono atpirkimas buvo skirtas tik Izraeliui, o Kristaus

atpirkimas apima visus, kurie paklūsta Jam.

„Dievo pavadintas vyriausiuoju Kunigu Melchizedeko būdu.“ (Hebr. 5:10). Ši eilutė yra tarsi perėjimas

nuo pirmosios Hebr. 5sk. dalies į antrąją, kuri siekia 7-o skyriaus pabaigą ir kurią pertraukia ilgas intarpas.

Pirmoje mokymo apie mūsų vyriausiojo Kunigo kunigystę dalyje apaštalas išplečia tai, ką pasakė Hebr. 2:17-

18 ir pateikia įrodymus, kad Kristus išpildė Aarono įvaizdį. Antroje dalyje, kurioje mokoma apie mūsų

Viešpaties kunigišką tarnavimą, jis išplečia tai, ką pasakė Hebr. 4:15 ir parodo, kad Kristus yra ne tik

vyriausiasis, bet didis vyriausiasis Kunigas. Skirtingos šios temos pusės, išdėstytos šiose dvejose Hebr. 5 sk.

dalyse, paaiškina tai, apie ką užsimenama Hebr. 5: 6,10 eilutėse. Pirmoje sakoma: „Tu esi kunigas per amžius

Melchizedeko būdu“, o antroje priduriama: „Dievo pavadintas vyriausiuoju Kunigu Melchizedeko būdu.“

Graikiškas žodis „pavadintas“ (pašauktas), vartojamas Hebr. 5:10, yra visiškai kitoks negu Hebr. 5:4.

Pirmasis reiškia „paskirti“, o antrasis „pavadinti“. Norėdami teisingai suprasti 10 eil., turime atidžiai pažiūrėti,

kada tiksliai yra pasakomi šie žodžiai. Jie ištariami po to, kai buvo pasakyta, kad Kristus aukojo (7 eil.), išmoko

paklusnumo (8 eil.), buvo ištobulintas ir tapo amžinojo išgelbėjimo priežastimi (9 eil.). Tik tada mes skaitome,

kad Dievas pavadino Kristų vyriausiuoju Kunigu Melchizedeko būdu. Tai, kas yra parašyta šeštoje eilutėje,

jokiu būdu nesumenkina dešimtosios ir tuo labiau neprieštarauja jai. 5-6 eilutėse Dvasia kalba ne apie Kristaus

kunigystės tvarką, o pateikia įrodymus, kad Jis buvo pašauktas šiam tarnavimui pačio Dievo.

Šiame skyriuje mes nekalbėsime apie tai, kas yra mokoma 10 eilutėje, bet aš noriu atkreipti dėmesį į

vieną svarbų faktą, t.y. tai, kad Dievas pavadino Kristų vyriausiuoju Kunigu Melchizedeko būdu, buvo Jo

ištobulinimo ir tapimo amžinojo išgelbėjimo priežastimi rezultatas. Toks Dievo veiksmas sekė po Gelbėtojo

mirties ir prisikėlimo. Dievas pasveikino Jį kaip didį nuodėmės ir mirties Nugalėtoją ir suteikė Jam naują

titulą. Jei skaitytojas dar kartą perskaitys Prad. 14 skyrių, pamatys, kad Melchizedekas pasirodė, norėdamas

pasveikinti Abraomą su didele pergale prieš Kedorlaomerį ir kitus karalius. Abraomui grįžtant iš kovos,

Melchizedekas pasitiko ir palaimino jį. Taip ir Dievas pasveikino galingąjį Nugalėtoją. Šventoji Dvasia

tepalenkia mūsų protus ir širdis suvokti vieną iš giliausių jo žodžių.

21 skyrius

Kristaus pranašumas prieš Aaroną IV (Hebr. 5:11-14)

Anksčiau aš sakiau, kad Hebr. 5:10 sujungia dvi šios skyriaus dalis. Pirmoje dalyje (1-9 eil.) apaštalas

parodė, kaip Kristus išpildė tai, apie ką kalbėjo levitų vyriausiojo kunigo įvaizdis, ir iškėlė Kristaus asmens

bei tarnavimo pranašumą prieš Aaroną. Antroje dalyje, kuri prasideda nuo 10-osios penktojo skyriaus eilutės

ir tęsiasi iki dešimtojo skyriaus pabaigos, laiško autorius toliau moko apie Kristaus pranašumą prieš Aaroną;

jis ypač pabrėžia tai, kad Viešpaties Jėzaus kunigystė priklauso daug nuostabesnei tvarkai nei Aarono.

Norėdamas tai patvirtinti, Paulius dešimtoje eilutėje primena Psal. 110:4: „Viešpats prisiekė ir nesigailės: „Tu

esi kunigas per amžius Melchizedeko tvarka“. Tuo jis parodo, kad Kristus yra vyriausiasis Kunigas ne pagal

Įstatymą ir ne pagal Aarono kunigystės tvarką bei tuo pačiu primena hebrajams, kad dar prieš Aaroną buvo

kunigystė, kitokia negu šio; ji taip pat buvo įsteigta Dievo ir turėjo simbolizuoti mūsų didįjį vyriausiąjį Kunigą.

Šioje vietoje ne vienam Šv.Rašto skaitytojui kilo sunkumų. Kai kurie, matydami, kad šis laiškas aiškiai ne

vieną kartą sako, jog Kristus yra Kunigas Melchizedeko būdu, klausia, kaip Aaronas, kuris priklauso visiškai

kitai tvarkai, galėjo būti Jo kunigiškos tarnystės įvaizdžiu? Šis sunkumas kyla tuomet, kai mes neatkreipiame

dėmesio į Šventosios Dvasios vartojamus žodžius. Ji sakė, kad Kristus yra vyriausiasis Kunigas ne pagal

Melchizedeko tvarką, o Jis yra Kunigas Melchizedeko tvarka. Skirtumas tarp šių dviejų išsireiškimų yra

didelis. Žodis „pagal“ būtų apribojęs Jo tarnavimą pagal tam tikrą tvarką. Finėjas ir Helis buvo vyriausieji

kunigai pagal Aarono tvarką, t.y. jie turėjo tokią pačią kunigystę kaip ir Aaronas. Tačiau su Kristumi viskas

yra kitaip. Jo kunigystė nėra apirbota jokios žmogiškos tvarkos; joks žmogus negalėtų išlaikyti ir atbaigti to,

kas priklauso Kristaus kunigystei. Kaip jau sakiau anksčiau, jei mes norime teisingai suprasti Dievo Sūnaus

kunigystę, turime prisiminti tiek Aarono, tiek Melchizedeko įvaizdžius. Kodėl? Todėl, kad Kristaus kunigiška

tarnystė vyksta dviem skirtingais etapais: pirmasis buvo Jo pažeminimo dienomis, antrasis yra Jo išaukštinimo

metu. Aaronas buvo pirmojo įvaizdis, o Melchizedekas - antrojo. Su tuo tobulai sutinka tai, kad Hebr. 2:17;

3:1; 4:15 nėra sakoma, kad Kristus yra vyriausiasis Kunigas Melchizedeko tvarka. Apie tai galime skaityti tik

penktame skyriuje. Jo pradžioje apaštalas moko, kad Kristus išpildė viską, apie ką kalbėjo Aarono įvaizdis

(Hebr.5:1-4), ir toliau sako, kad Dievas pasveikino Jį kaip vyriausiąjį Kunigą Melchizedeko būdu (Hebr. 5:5-

10). Čia dar kartą noriu priminti Pradžios knygos 14 skyrių. Jame Melchizedekas ateina pasveikinti

pergalingąjį Abraomą.

Daug dalykų, kurie priklausė Melchizedekui, yra žymiai pranašesni už tuos, kurie buvo būdingi Aaronui.

Kristus yra paskiriamas būti „Kunigu Melchizedeko būdu“ ir šio išsireiškimo prasmė sutinka su tuo, kas yra

apreikšta Šv.Rašte apie šį Senojo Testamento personažą. „Dėl ypatingo panašumo tarp to, koks buvo

Melchizedekas ir koks turės būti Kristus, Dievas pavadino Jo kunigystę melchizedekine.“ (J.Owen).

„Melchizedeko tvarka“ nereiškia Kristaus kunigystės apribojimo, kaip tai būtų reiškę, jei būtų pasakyta „pagal

Melchizedeko tvarką“. Toks išsireiškimas tik parodo, kad Melchizedeko kunigystė taip pat buvo Kristaus

kunigystės įvaizdis. Šios kunigystės panašumai yra plačiau išdėstomi Hebr. 7 sk. Dabar aš noriu tik pabrėžti,

kad jokioje Šv.Rašto vietoje nerandame, jog Melchizedekas aukotų aukas. Mes skaitome tik apie tai, kad jis

atnešė duonos ir vyno (Prad. 14:18). Tai primena mums didžią Auką, paaukotą vieną kartą visiems laikams.

Savo mirtimi Kristus išpildė Aarono įvaizdį, taip įvykdydamas tobulą atpirkimą už savo tautos

nuodėmes. O prisikėlime Jis prisiėmė charakterį, kurį simbolizavo Melchizedekas. Šis buvo ir karalius, ir

kunigas. Po to, kai Kristus buvo ištobulintas ir tapo išgelbėjimo Autoriumi visiems, kurie paklūsta Jam, Jis

pasakė: „Man yra suteikta visa valdžia danguje ir žemėje.“ (Mato 28:18). Pirmiausia buvo kryžius, o po to

karūna. Pirmiausia Jis paaukojo save (Hebr. 7:27), o paskui įžengė „...į patį dangų, kad dabar pasirodytų už

mus Dievo akivaizdoje.“ (Hebr. 9:24). Taigi dabar Kristus yra Kunigas savo soste (Zah. 6:13).

„Dievo pavadintas vyriausiuoju Kunigu Melchizedeko būdu.“ (Hebr. 5:10). Dabar mes priėjome prie

pačios svarbiausios apaštalo argumentų dalies. Pagrindinis jo tikslas buvo pabrėžti neapsakomą krikščionybės

pranašumą prieš judaizmą. Judaizmo centras buvo šventykla ir kunigystė. Ir krikščionybės šlovė yra jos

Kunigas, tarnaujantis dangiškoje šventykloje. Taip Jis išpildo Melchizedeko įvaizdį. Apaštalas čia susidūrė su

kai kuriais sunkumais. Jis priėjo prie pačios svarbiausios savo argumentų dalies, kuri reikalauja labai atidaus

išdėstymo, nes laiško skaitytojai turėjo daug kūniškų supratimų. Teigti, kad po prisikėlimo pats Dievas

pavadino Kristų Kunigu Melchizedeko būdu, reiškė pasakyti, kad Aarono kunigystė kartu su Mozės įstatymo

potvarkiais ir apeigomis buvo dieviškai patraukta į šalį. Tai buvo labai sunku priimti kiekvienam hebrajui,

netgi atsivertusiam. Tai reiškė atmesti viską, kas matoma, ir palinkti į tai, kas yra visiškai nematoma. Tai reiškė

atmesti viską, ką jo tėvai gerbė 1500 metų, ir priimti tai, ką jo broliai pagal kūną laikė demonišku. Apsuptas

tokių sunkumų, Paulius sustoja savo argumentų dėstyme ir daro ilgą intarpą. „Apaštalas, vos tik pradėjęs

dėstyti centrinę ir pačią svarbiausią savo laiško dalį, jaučia kaip sunku yra mokyti doktrinos apie dangišką ir

amžiną Sūnaus kunigystę. Ir šis sunkumas kyla ne tik iš temos didingumo bei gilumo, bet ir dėl hebrajų,

kuriems skirtas laiškas, dvasinės būklės. Jis kalbėjo, kad Viešpaties Jėzaus kentėjimai ištobulino Jį būti

vyriausiuoju Kunigu danguje ir priminė jiems 110 psalmę - „Tu esi kunigas amžiams Melchizedeko būdu“.

Didingi žodžiai, kuriuos Tėvas ištarė Sūnui, turi tokią gyvą ir gilią prasmę apie šio dieviško pažinimo gausius

turtus, apie išminties ir paguodos lobius, paslėptus į dangų pakilusio mūsų Viešpaties dangiškoje kunigystėje,

jog apaštalas nori plačiai atverti juos hebrajams; ir ypač todėl, kad tai yra tiesa, kurios jiems tuo metu labai

reikėjo. Čia ir tik čia jie galėjo pamatyti tikrąją savo, kaip garbintojų, poziciją tikroje Palapinėje, dangiškoje

Šventykloje. Čia ir tik čia buvo paguoda tiems, kurie buvo atskirti nuo Jeruzalės šventyklos ir žemiško

tarnavimo joje. Per dangiškos Kristaus kunigystės pažinimą jie galėjo turėti šviesą, padedančią išvengti

klastingų klaidų, ir įgauti jėgų iškęsti iškilusius sunkumus.“ (A.Saphir).

Intarpe, prie kurio tuoj prieisime, mes galime matyti du dalykus: apaštalas ne tik didingai įspėja, bet ir

maloniai ragina hebrajus. Įspėjimą galime skaityti Hebr. 5:11-6:8, o paraginimas yra Hebr. 6:9-20. Kadangi

krikščionys turi kūną ir negali išvengti velnio puolimo, pastovūs įspėjimai yra būtini jiems. Kadangi jie nuolat

jaučia sąžinės priekaištus dėl nuodėmių ir gyvena priešiškame pasaulyje, jiems yra reikalinga ir pastovi

dangiška paguoda. Visas efektyvus krikščioniškas tarnavimas apima šiuos du dalykus; jis turi išlaikyti

pusiausvyrą tarp jų. Pamokslininkai turėtų sekti šiuo pavyzdžiu, kuris aiškiai matomas visuose apaštalų

laiškuose. O kiekvienas skaitytojas tegul rimtai apsvarsto tai, apie ką mes kalbėsime toliau.

„Apie tai mums reikėtų daug kalbėti...“ (Hebr. 5:11). „Apie tai“ reiškia apie Kristų, kaip Melchizedeko

įvaizdžio išpildytoją. Apaštalas turėjo daug ką pasakyti apie tai broliams hebrajams. Daug dalykų, kurie

priklausė šiai kunigiškai tvarkai, buvo labai svarbūs, vertingi ir turėjo būti pažinti. Šie dalykai kalbėjo apie

Kristaus šlovę ir Jo tautos džiaugsmą bei paguodą. Juos buvo sunku paaiškinti, bet ne todėl, kad pats apaštalas

negalėjo jų suvokti ar jų prigimtis buvo tokia, jog sunku buvo surasti žmogiškus žodžius aiškiam jų išdėstymui.

Ne, juos buvo sunku paaiškinti, nes jie buvo nemalonūs hebrajams, todėl apaštalas buvo liūdnas savo dvasioje.

Tai aiškiai matome tolimesnėje eilutėje: „...bet sunku jums paaiškinti, nes pasidarėte nerangūs klausyti.“

(Hebr. 5:11). „Nerangūs klausyti“ kalba apie tokią sielos būseną, kai girdimi žodžiai nedaro jokio įspūdžio,

kai į juos nekreipiama dėmesio, kai jie yra nesuprantami ir neturi jokios prasmės. Trumpiau sakant, tai yra

protinė apatija. Žmogui, esančiam tokioje būsenoje, labai sunku kažką paaiškinti.“ (J.Brown). „Pasidarėte

nerangūs klausyti“ - tai reiškia, kad jie ne visada buvo tokie. Kažkuriuo laiku šie hebrajai budriai klausė Dievo

žodį ir uoliai laikėsi jo. „Evangelija pirmiausia buvo paskelbta jiems ir pradžioje jie buvo dėmesingi jai. Tačiau

dabar daugeliui iš jų ji tapo įprastu dalyku. Jie didžiavosi tuo, kad viską žino apie ją. Jų ausys priprato prie jos

garso ir jie jau nebuvo atidūs jai.“ (J.Brown).

Graikiškas žodis „νωθροι“ Hebr. 6:12 yra verčiamas kaip „tingus“. Jis reiškia sunkumo arba inertiškumo

būseną. Šie hebrajai protiškai ir dvasiškai apsunko; jie pasidarė per daug tingūs, todėl jiems buvo sunku eiti į

priekį. Jie buvo dvasiniai tinginiai. Paskaitykime Pat. 12:27; 19:24; 24:30-34; 26:13-16 ir prisiminkime, kad

šios vietos turi dvasinį pritaikymą. Būti nerangiu klausyti arba tingiu yra priešinga uolumui (2Petro 1:5,10).

Tokia hebrajų sielos būsena sukėlė apaštalui sunkumų gilesnės tiesos išdėstyme. Jis turėjo daug ką jiems

pasakyti, bet jų abejingumas, apsnūdimas, išankstinė nuomonė trukdė jam. Ir tai yra užrašyta mūsų

pamokymui. Šventoji Dvasia tesuteikia mums ausis girdėti.

„Pasidarėte nerangūs klausyti“ Kaip tai tinka šių dienų krikščionims! „Jūs taip gražiai bėgote! Kas gi

jums sukliudė paklusti tiesai?“ (Gal. 5:7). Tai yra daugelio tikrųjų Dievo tarnų liūdesio priežastis. Nedorumas

gausėja, todėl daugelio meilė atšąla. Žmonės daugiau linksta prie to, kas yra žemai, negu prie to, kas yra

aukštai. Daugybė tų, kurie yra apgaulingai užtikrinti savo amžinuoju išgelbėjimu, visiškai nesirūpina

šiandieniniais savo santykiais su Dievu. Tokie neturintys gyvenimo išpažinėjai daro žalingą įtaką tikriems

krikščionims. „Blogos draugijos gadina gerus papročius.“ (1Kor. 15:33). Tik nedaugelis siekia to, kas

priešakyje (Fil. 3:13), todėl tiek mažai matome augimo malonėje ir Viešpaties pažinime. Akivaizdu, kad

einame atgal, jei neiname į priekį. Atrodo, kad tik nedaugelis supranta, jog tiesą reikia pirkti (Pat. 23:23). Ji

kainuoja mūsų žemiškus interesus; jie turi būti paklusnūs dvasiniams. Jei krikščionis nori augti Dievo

pažinimu (Kol. 1:10), jis turi visa širdimi atsiduoti Dievo dalykams. Neįmanoma tarnauti ir Dievui, ir

mamonai. Jei to, kuris išpažįsta save krikščionimi, širdis nukreipta į žemiškus patogumus, pasaulietinį

klestėjimą, laikinus turtus, tuomet dvasiniai lobiai bus iškeisti į valgio kąsnį (Hebr. 12:16). Tačiau, jei

dieviškos malonės ir naujos prigimties dėka, jis trokšta dvasinių dalykų, šis troškimas bus numalšintas tik

tuomet, kai jis visas atsiduos jų ieškojimui. Mūsų proto strėnos (1Petro 1:13) turi būti sujuostos, Dievo žodis

turi būti studijuojamas (1Tim. 1:13,15), malonės priemonės turi būti uoliai naudojamos (2Petro 1:5). Taip uoli

siela bus pasotinta (Pat.13:4).

Kiek daug žmonių, girdėdami tikrąjį Dievo tarną, yra tingūs klausyti! Tik nedaugelis laukia Dievo, tik

nedaugelis paruošia savo širdį prieš tarnavimą, kad galėtų priimti skelbiamą žinią. Dauguma klausytojų ateina

į Dievo namus su protu, pilnu pasaulietinių dalykų. Mes turime atmesti visą nešvarą bei piktybės gausą, jei

norime su romumu priimti įdiegtą žodį (Jok. 1:21). Mes turime klausyti Dievo žodį su teisinga nuostata, t.y.

ne iš smalsumo, ne iš pareigų vykdymo ir tuo labiau ne iš noro kritikuoti jį, o iš troškimo augti išgelbėjimui

(1Petro 2:2) ir kasdieniniam dievotumui. Tai, ką mes girdime, negalime pamiršti, jei iš tiesų norime turėti

naudą sielai; mes turime apmąstyti tai, ką girdime (Psal. 1:2) ir melstis, kad Dievo malonė padėtų būti

dėmesingiems tam, ką girdėjome.

„Ir nors, žiūrint laiko, jūs jau turėtumėte būti mokytojai, iš tiesų reikia, kad jus vėl kas nors pamokytų

Dievo žodžio pagrindų. Jūs tapote tokie, kuriems reikia pieno, o ne stipraus valgio.“ (Hebr. 5:12). Eilutės

pradžioje esantis jungtukas „ir“ pabrėžia, kad apaštalas įrodo tai, apie ką kalbėjo anksčiau. Savo priekaištais

jis norėjo apšviesti liūdną jų būseną, į kurią juos nubloškė jų inertiškumas. Jų padėtis buvo trigubai

apgailėtinta. Pirma, pagal laiką jie jau turėjo būti tokiais, kurie padėtų kitiems. Antra, vietoj to, kad jie būtų

naudingi kitiems, tapo nenaudingais ir juos vėl iš naujo reikėjo mokyti Dievo žodžio pagrindų. Trečia, jie vis

dar nesugebėjo kramtyti stipraus maisto; jie buvo tokioje būsenoje, kurioje galėjo gerti tik pieną.

„Ir nors, žiūrint laiko, jūs jau turėtumėte būti mokytojai...“ Čia, man atrodo, kad apaštalas pasako tą patį

tik kitu būdu, t.y. jūs jau ilgai esate krikščionys, jūs jau seniai pažinote tiesą, todėl turėjote būti toli pažengę

joje. Paulius sudraudžia juos dėl to, kad jie nebrangino laiko (plg. Ef. 5:16). Tikriausiai tarp šių hebrajų buvo

tokių, kurie buvo pašaukti dar pačio Kristaus, kiti buvo tarp tų trijų tūkstančių, kurie įtikėjo Sekminių dieną,

nes buvo praėję dar tik trisdešimt metų nuo tų įvykių. Visu šiuo laiku jie turėjo Senąjį Testamentą, kuris aiškiai

liudijo tai, ko jie buvo išmokyti apie Kristų. Evangelija buvo paskelbta ir patvirtinta jiems (Hebr. 2:1-3). Kita

vertus, Apaštalų darbų knyga liudija, kad apaštalai uoliai ir sunkiai tarnavo tarp jų, ir didelė Naujojo

Testamento dalis jau buvo jų rankose. Todėl jie buvo panašūs į žemę, kuri gauna daug lietaus (Hebr. 6:7). Jie

turėjo daug galimybių ir privilegijų.

„Jau turėtumėte būti mokytojai“ Tai reiškia, kad jie jau galėtų mokyti to, ką buvo gavę, jei nebūtų

aptingę. Dievas suteikia Evangeliją krikščioniui ne tik jo pačio ugdymui ir džiaugsmui, bet ir kaip „miną“,

kurią jis turi naudoti Kristaus šlovei (Luko 19:13), kaip šviesą, kuri turi šviesti kitiems (Mato 5:15-16). „Jūs

turėtumėte būti mokytojai“ kalba apie pareigas, kurių buvo reikalaujama iš jų. Kaip mažai apie tai žino

šiandieniniai krikščionys! Kiek mažai iš jų klauso Šv.Rašto aiškinimą ne tik savo pačių naudai, bet ir kitų

pagalbai. Kiek daug žmonių lanko tarnavimus tik iš įpročio ir sąžinės nuraminimo! Kiekvienas krikščionis turi

melstis dėl dviejų dalykų: savo pačio ugdymo ir tarnavimo kitiems.

„Jūs turėtumėte jau būti mokytojais“ Neteisinkite savęs tuo, kad Dievas nepaskyrė visų būti

pamokslininkais. Naujojo Testamento mokymas neapsiriboja sakykla. Viena iš svarbiausių vietų yra namai ir

jie turi tapti krikščioniška seminarija. Įstatyme Dievas įsakė izraelitams mokyti savo šeimos narius. „Mokyk

jų savo vaikus ir apie juos kalbėk sėdėdamas savo namuose, būdamas kelionėje, guldamas ir atsikeldamas.“

(Pakart.Įst. 6:7). Argi šiuo ryškios šviesos laikotarpiu Dievas mažiau reikalauja iš mūsų? Ne. Prisiminkime

Pauliaus pamokymus Titui: „Taip pat pagyvenusios moterys (...) mokytų jaunąsias...“ (Titui 2:3-5). Šiomis

dienomis to reikia labiau negu bet kada. Ir laiške Timotieju skaitome: „Ir ką iš manęs girdėjai prie daugelio

liudytojų, patikėk ištikimiems žmonėms, kurie sugebės ir kitus pamokyti.“ (2Tim. 2:2). Kiekvienas krikščionis

turi būti mokytojas.

„...kad jus vėl kas nors pamokytų...“ Apaštalas toliau priekaištauja apatiškiems hebrajams ir rodo į jų

nerangumo klausyti pasekmes. Dvasinis tingumas ne tik trukdo praktiniam krikščionio gyvenimo tobulėjimui,

bet netgi iššaukia jo nuosmūkį. Jie neprarado visiškai dieviškos tiesos pažinimo, bet negalėjo įsišaknyti joje ir

gyventi jos jėgoje. Antrame savo laiške Petras ragina krikščionis praturtinti „...savo tikėjimą dorybe, dorybę -

pažinimu, pažinimą - susivaldymu, susivaldymą - ištverme, ištvermę - maldingumu, maldingumą - brolybe,

brolybę - meile.“ (2Petro 1:5-7) ir toliau priduria: „Jei šie dalykai jumyse gyvuoja ir tarpsta, jie neduoda jums

apsileisti ir likti bevaisiams mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus pažinime.“ (8 eil.). Taip pat apaštals įspėja: „O

kam jų trūksta, tas aklas ir trumparegis, užmiršęs, kad yra apvalytas nuo savo senųjų nuodėmių.“ (9 eil.). Tokia

buvo ir hebrajų būsena.

„...pamokytų Dievo žodžio pagrindų.“ Kadangi jų širdis aptingo, jie grįžo atgal tiek, kad turėjo pradėti

vėl nuo pradžių, t.y. jie vėl turėjo būti mokomi Dievo žodžio pagrindų. Tai aiškiai įrodo jų apsileidimą. Dievo

žodžio pagrindai yra tikėjimo pagrindai; jie yra pirmosios krikščioniško gyvenimo pamokos, paprasčiausios

Šv.Rašto tiesos. Kol jos nėra suvokiamos tikėjimu, kol jos nepaliečia širdies, mokinys nėra pasiruošęs priimti

daugiau Dievo dalykų mokymo. Hebrajų atveju Dievo žodžio pagrindai arba paprasčiausios doktrinos buvo

tai, kad Senojo Testamento laikotarpis buvo tik šešėliai; kad jo apeigos ir paliepimai buvo Dievo Sūnaus, kuris

ateis ir apirks tautos nuodėmes, asmens ir tarnavimo įvaizdžiai. Kadangi Jis jau atėjo, įvaizdžiai turėjo užleisti

vietą Jam; šešėliai turėjo pasitraukti, nes atėjo tikroji substancija. Tiesa, Jis paliko šią žemę, pakilo į dangų ir

dabar yra Dievo akivaizdoje kaip Jo tautos Atstovas, todėl jos tikėjimas ir jausmai turi sekti paskui Jį. Tačiau

hebrajai norėjo vėl grįžti prie šventyklos Jeruzalėje ir tarnavimo joje. Jų širdys vėl linko prie įvaizdžių ir

šešėlių, kuriuos apaštalas vadino menkais ir vargingais pradmenimis (Gal. 4:9). Vietoj to, kad gyventų

tikėjimu, hebrajai linko prie matomų dalykų. Vietoj to, kad jie žvelgtų aukštyn į dangun įžengusį ir pašlovintą

Gelbėtoją, jie gręžėsi į sistemą, kuri tik per įvaizdžius apreiškė būsimą Jo tarnavimą pažeminimo dienomis.

Todėl kažkas vėl turėjo pamokyti juos Dievo žodžio pagrindų. Kažkas turėjo priminti jiems, kad tobulumas

jau atėjo, todėl šešėliai turėjo pasitraukti. Kaip šiuos apaštalo žodžius galime pritaikyti mūsų dienų

krikščionims? Štai kaip : mūsų tikėjimo pagrindai yra tokie: Jėzus Kristus atėjo į šį pasaulį išgelbėti

nusidėjėlių; Jo išgelbėjimas yra tobulas ir atbaigtas, mes negalime nieko pridėti prie jo; Šventoji Dvasia turi

apreikšti nusidėjėliams Jo būtinybę jiems; kuo didesniu nusidėjėliu aš jaučiuosi, tuo labiau man reikia Kristaus

ir tuo labiau esu tinkamas Jam, nes Jis mirė už nusidėjėlius (Rom. 5:6); mano vargas ir pražūtis atvedė mane

pas Jį; jei aš su visu savo varganumu atsiduodu Jam, Jis priima mane, nes Jis pats pasakė: „Ateinančio pas

mane, Aš neatstumsiu.“; tikėdamas tuo, aš džiaugiuosi ir dėkoju Jam, garbinu Jį, gyvenu Jam ir dėl Jo. Tačiau

daugybė tikinčiųjų nesidžiaugia jų priėmimu Mylimajame, o pasiduoda abejonėms. Jie abejoja savo meile

Kristui ir klausia: „Aš esu Jo ar ne?“. Jie nuolat žiūri į save, nesvarbu, ar jie turi aukštą ar menką savivertę.

Taip jie neturi jokios ramybės. Vietoj to, kad nukreiptų savo žvilgsnį į Kristų, jie kapstosi savyje, bandydami

įsitikinti, ar jie turi tikėjimą. Vietoj to, kad gyventų šlovingoje Dievo palankumo saulės šviesoje, jie gyvena

Abejonių pilyje arba murkdosi Nepasitikėjimo ežere. Todėl vietoj to, kad jau būtų kitų mokytojai, jie vėl iš

naujo turi mokytis Dievo žodžio pagrindų. Jie yra tinkami tik vaikų darželiui. Juos vėl reikia mokyti, kad

tikėjimas žiūri ne į save, o į Kristų. Jiems vėl reikia priminti, kad Kristus, o ne tikėjimas, yra nusidėjėlių

Gelbėtojas; kad tikėjimas yra tik tuščia ranka, ištiesta link Jo.

Pažiūrėkime į kitą krikščionių grupę, kurioje gali būti ir mūsų skaitytojai. Buvo laikas, kai jūs gyvenote

tolimoje šalyje ir stengėtės prikišti pilvą ankštimis, kurias ėdė kiaulės (Luko 15 sk.) , tačiau tokios jūsų

pastangos buvo tuščios. Galbūt jūs ėjote nuo vieno prie kito pasaulio šaltinio, bet kiekvieną kartą įsitikinote,

kad jo vanduo nepagirdo jūsų. Jūs vėl ir vėl jautėte troškulį (Jono 4:13). Jūs suvokėte, kad pasaulio dalykai

negali patenkinti giliausių jūsų poreikių. Tuomet, pavargę nuo savo naštos, buvote nuvestas pas Kristų ir

pamatėte, kad Jis visas yra žavingas (G.giesmė 5:16). „Kristau, Tu esi Tas, kurio aš troškau!“ - šaukėte jūs. Ar

jūsų širdis taip pat šaukia šiandien? O galbūt jūs apleidote savo pirmąją meilę (Apr. 2:4), todėl jus paliko ir

ramybė bei džiaugsmas. Jie liko kažkur praeityje. Kaip kiaulė grįžta voliotis į purvą, taip daug save laikančių

krikščionimis atsigręžia į pasaulį laisvalaikio leidimui, t.y. jie ieško pasitenkinimo jame. Jei taip elgiatės jūs,

jus vėl reikia mokyti Dievo žodžio pagrindų; jums vėl reikia priminti, kad šiame pasaulyje nėra nieko, kas

patenkintų naująją prigimtį, prigimtį, kuri buvo sukurta dangui; jūs vėl turite išmokti, kad tik Kristus gali

patenkinti jūsų širdį.

„Dievo žodis“ yra vienas iš daugelio pavadinimų, kurie yra suteikiami Šv.Raštui. Steponas vadino jį

gyvenimo žodžiais (Apd. 7:38). „Šv.Raštas yra vadinamas Dievo žodžiu dėl jo Autoriaus. Jis yra gyvojo Dievo

žodis. Žodžiai, kuriais šėtonas suvedžioja pasaulį, nuveda į mirtį, nes jų autorius yra mirties nešėjas. Dievo

žodis yra vadinamas taip pagal jo vaisius. Jis yra gyvas, nes suteikia gyvenimą tiems, kurie paklūsta jam.

„Įsidėkite į širdis visus šituos žodžius, kuriuos jums paskelbiau šiandien, perduokite juos savo vaikams ir

įsakykite vykdyti viską, kas parašyta šiame įstatyme. Jis nėra tuščias žodis, jis yra jūsų gyvenimas. Jo dėka

ilgai gyvensite žemėje, kurios einate paveldėti anapus Jordano.“ (Pakart.Įst. 32:47). Kadangi Šv.Raštas yra

Dievo žodis, jis turi aukščiausią valdžią mūsų sieloms ir sąžinėms; jis yra neklystanti tiesa.“ (J.Owen).

„Jūs tapote tokie, kuriems reikia pieno, o ne stipraus valgio.“ (Hebr. 5:12). Apaštalas toliau sudraudžia

juos dėl apsileidimo ir parodo jų būseną, palygindamas juos su kūdikiais. Panašų palyginimą jis naudoja ir

1Kor. 3:1-2. Pienas čia yra tie patys Dievo žodžio pagrindai. O stiprus maistas reiškia Kristaus tarnavimą,

ypač Jo kunigystę. Pienas tinka kūdikiams, tačiau krikščionys turi augti ir tapti stipriais Viešpatyje. Jie yra

raginami nebūti vaikais išmanymu (1Kor. 14:20), o elgtis vyriškai (1Kor.16:13).

„Juk kiekvienas, maitinamas pienu, dar nepatyręs teisumo žodyje, nes tebėra kūdikis.“ (Hebr. 5:13).

„Maitinamas pienu“ reiškia, kad jis gyvas tik juo. „Teisumo žodis“ reiškia Dievo malonės Evangeliją. 1Kor.

1:18 ji yra vadinamas žodžiu apie kryžių, nes tai yra pagrindinė jos tema. Rom. 10:8 ji yra vadinamas tikėjimo

žodžiu, nes tai yra pagrindinė pareiga visų, kurie girdi ją. O čia ji yra vadinama teisumo žodžiu dėl jos

prigimties, naudojimo ir tikslo. Evangelijoje apsireiškia Dievo teisumas (Rom. 1:16-17), nes Kristus yra

Įstatymo pabaiga išteisinimui kiekvieno, kuris tiki (Rom. 10:4). Hebrajai, kuriems yra skirtas šis laiškas,

nebuvo tokiais, kurie visiškai nežinojo teisumo žodžio, bet jie buvo apsileidę, neturintys patirties jo

pritaikyme. Jei jie būtų aiškiai supratę Evangeliją, būtų suvokę, kad levitų kunigystė ir jos aukos jau nėra

reikalingos.

Nepatyręs teisumo žodyje yra kūdikis. Šie žodžiai čia skamba kaip priekaištas. Kūdikis yra silpnas ir

nieko nesuprantantis. Dvasinis kūdikis yra tas, kuris turi netinkamą pažinimą apie Kristų, t.y. jo pažinimas yra

be patirties, jo širdis nepažįsta Viešpaties. Prisiminkime, kad kūdikystė yra ta būsena, kuria apibūdinama

Dievo žmonės judaizmo santvarkoje (Gal. 4:1-6). Jie laukė Kristaus, kuris turėjo ateiti. Jo asmuo ir tarnavimas

buvo piešiamas prieš jų akis įvaizdžiais ir hebrajai vėl norėjo grįžti prie jų. Žemiški dalykai traukė jų dėmesį

ir vis dar traukia daugelio dėmesį šiandien. Žmogus gali būti krikščionimi dvidešimt ar trisdešimt metų, bet

jis vis dar yra kūdikis tikroje patirtyje bei dvasinėje būsenoje, jei nepamiršta to, kas už nugaros ir nuolat dairosi

į tai, kas buvo anksčiau.

„Tik subrendusiems dera stiprus maistas - tiems, kurie pratybomis išlavino savo pojūčius, kad atskirtų

gera nuo blogo.“ (Hebr. 5:14). Čia apštalas baigia antitezę, pradėtą ankstesnėje eilutėje ir aprašo charakterį tų,

kuriems dera stiprus maistas. Jo žodžiai paaiškina mums, kodėl hebrajai tapo nerangūs klausyti. Čia yra daug

to, kas yra labai svarbu kasdieniname gyvenime. Stiprus maistas skiriasi nuo pieno arba Dievo žodžio

pradmenų. Stiprus maistas tinka tiems, kurie paliko kūdikystę, kurie, maitindamiesi pienu, augo tikėjime ir

meilėje. Šis augimas vyksta per mūsų dvasinių pojūčių lavinimą. Kūdikiai turi pojūčius, bet nemoka tiknamai

naudoti jų. Teisingas dvasinių pojūčių naudojimas leidžia mums atskirti gerą nuo blogo. Būtent čia hebrajai

taip liūdnai suklupo. „Kūdikis ima bet kokį maistą. Auklė lengvai gali sugirdyti jam netgi skanius nuodus.

Tačiau išlavinęs savo pojūčius žmogus atskiria tai, kas yra žalinga jam, nuo to, kas naudinga.“ (J.Brown). Tą

patį galime pasakyti ir apie dvasinį gyvenimą. Naujasis žmogus taip pat turi pojūčius, kurie turi būti išlavinti.

Tik per pastovų proto lavinimą dvasiniuose dalykuose, per kruopštų Dievo žodžio studijavimą, per

kasdieninius jo apmąstymus, per tikėjimo lavinimą jame, per karštas maldas dėl šviesos Dvasios, mes įgysime

tą taip svarbų sugebėjimą atskirti gera nuo blogo, tiesą nuo klaidos. Išlaivinti pojūčiai reiškia įgytą sugebėjimą.

Tik išlavintas kareivis gali eiti į kovą; tik ilgai besitreniruojantis sportininkas yra tikamai pasiruošęs

varžyboms. Krikščionis gali išlavinti tokius pojūčius tik nuolat visa širdimi atsidavęs Dievo dalykams.

Pratybos reiškia ne atsitiktines pastangas, o nuolatinę praktiką arba įprotį. Tik taip jis sugebės teisingai vertinti

viską, kas supa jį. Būtent čia hebrajai suklupo ir šiandien suklumpa daug krikščionių. „Jų pojūčiai nebuvo

lavinami, t.y. jie negyveno artumoje su Dievu, nesekė savo Mokytoju, neklausė atidžiai Jo balso ir neieškojo,

kokia yra gera, tinkama ir tobula Dievo valia. Jie nepritaikė savo gyvenimui to pažinimo, kurį turėjo, o apleido

jį. Jei jie tinkamai būtų panaudoję pieną, nebūtų likę kūdikiais.“ (A.Saphir). Dėl savo tingumo, jie negalėjo

atskirti gero nuo blogo, t.y. tiesos nuo melo, Dvasios raginimo nuo šėtono pasiūlymo, naujos prigimties

troškimų nuo senosios geidulių. Jie buvo panašūs į vaikus, kurie nemoka atskirti to, kas yra naudinga, nuo to,

kas žalinga. Būtent todėl jie negalėjo matyti skirtumo tarp to, kas buvo tinkama judaizmui, ir to, kas dabar

tinka krikščionybei.

Sugebėjimas atskirti gera nuo blogo reiškia, kad krikščionis žino, kas yra naudinga jo sielai. Gera yra

tai, kas maitina ir ugdo jo sielą, o bloga tai, kas griauna ją. Netgi Šv.Raštas yra bloga, jei yra klaidingai

padalintas ar blogai pritaikytas. Prisiminkime, kaip šėtonas, kalbėdamas su Kristumi, netinkamai naudojo

Dievo žodį (Mato 4:6). Tiesa tampa blogiu, jei ji yra pristatoma ne tinkamomis ir ne dieviškomis porcijomis.

Hebrajų priešai rėmėsi Senuoju Testamentu taip, kaip dabar tai daro popiežininkai, norėdami pateisinti savo

kunigystę ir apeigas. Velnias stengiasi pateikti Dievo žmonėms blogą kartu su geru įvairiomis formomis, todėl

jie taps lengvomis jo dalinio melo aukomis, jei jų dvasiniai pojūčiai nėra išlavinti per kantrų Dievo laukimą.

„Jei žmonės iš tiesų mylėtų ir brangintų tai, ką jie vadina „paprasta Evangelija“, jų pažinimas ir krikščioniškas

charakteris gilėtų, ir visos tiesos apie nukryžiuotąjį Kristų būtų jų tyrinėjimo ir džiaugsmo objektai bei

praturtintų jų patirtį. Nėra gilesnių doktrinų už tas, kurių yra mokoma skelbiant Kristaus išgelbėjimą. Visas

mūsų progresas priklauso nuo to, kiek mes vis giliau ir giliau pažįstame doktriną, kuri buvo išdėstyta mums

pačioje pradžioje.“ (A.Saphir). Jei mes naudojame šviesą, kurią jau turime; jei pritaikome praktikoje jau

pažintą tiesą, mes vis labiau įsišaknyjame joje. Jei nedarome to, tuomet einame atgal ir šviesa, kurią gavome,

virsta tamsa. Kirmėlės apninka nepanaudotą maną (Išėjimo 16:20). Nesuvirškintas pienas, neturi naudos

mums. Apostazės būsena atima iš mūsų teisingą suvokimą. Išlavintų pojūčių, kurie atskiria gera nuo blogo,

paslaptis yra apreikšta Ozėjo 6:3: „Pažinkime, bėkime paskui Viešpaties pažinimą.“ Dievo malonė tepažadina

mums tam.

22 skyrius

Vaikystė ir branda (Hebr. 6:1-3)

Mano Hebr. 6:1-3 aiškinimas ne visiškai sutiks su ankstesniųjų autorių aiškinimais. Jis skirsis nuo to,

kaip mokė J.Kalvinas, J.Owenas, Gouge, A.Saphir ar J.Brown. Aš gerbiu jų raštus ir aiškiai suvokiu, jog esu

skolingas jiems už visų jų darbų naudą, vis dėlto nedrįstu sekti jais aklai. „Visa ištirkite...“ (1Tes. 5:21) - yra

nuolatinė mūsų pareiga. Nors man nėra lengva atsitraukti nuo jų aiškinimo, vis dėlto aš dėkoju Dievui, kad

paskutiniais metais Jis suteikė daug daugiau šviesos kai kuriems tarnams Jo žodžio suvokime. Anksčiau minėti

autoriai pradinį Kristaus mokymą (tuos šešis dalykus, kurie minimi Hebr. 6:1-2) supranta, kaip elementarias

krikščionybės tiesas. O „veržkimės prie tobulumo“ jie laiko raginimu ieškoti gilesnių ir aukštesnių

krikščioniško apreiškimo dalykų. Tačiau dėl priežasčių, kurios man atrodo akivaizdžios, tai nėra teisinga. Jie

pamiršo pagrindinę šio laiško temą ir tikslą. Jie visiškai nekreipė dėmesio į tolimesnį kontekstą; jie

paprasčiausiai išėmė šias eilutes iš jo. Kaip jau daug kartų sakiau, šio laiško tema yra neapsakomas

krikščionybės pranašumas prieš judaizmą. Jei aiškintojas neišlaiko jos prieš savo akis kiekviename skyriuje,

kiekviename žingsnyje, jis klys savo aiškinime. Tai yra raktas, atrakinantis visas laiško dalis, o jei mes

bandome atrakinti jas be jo, mūsų aiškinimas bus netikslus arba netgi klaidingas. Tai yra labai svarbu ir apie

tai mes jau daug kalbėjome anksčiau. Taigi apaštalas neišskiria čia dviejų skirtingų krikščionybės etapų -

vaikystės ir brandos, - o greičiau dar kartą priešpastato šešėlius tikrajai substancijai. Jis toliau ragina hebrajus

palikti regimą dėl neregimo, įvaizdžius dėl realybės.

Tai, kad šias tris pirmąsias šešto skyriaus eilutes mes turime nagrinėti viso konteksto šviesoje akivaizdu

iš pirmojo jų žodžio “todėl“. Apaštalas čia daro išvadą iš to, ką pasakė anksčiau. Mes turime grįžti į Hebr.

5:11-14, jei norime teisingai suprasti, ką jis nori pasakyti dabar. Ten apaštalas sudraudė hebrajus dėl jų

dvasinės tinginystės ir palygino juos su kūdikiais, kurie gali maitintis tik pienu. Jis sako, kad juos vėl reikia

mokyti Dievo žodžio pagrindų; tai patvirtina, kad jie aiškiai nesuvokė, jog judaizmas buvo tik laikina sistema,

nes savo įvaizdžiais, apeigomis ir ritualais pranašavo apie Tą, kuris turės ateiti ir atpirkti tautos nuodėmes. Ir

dabar, kai Jis jau atėjo ir atbaigė savo darbą, įvaizdžiai atliko savo paskirtį ir šešėlius pakeitė realybė.

Dvasinė būsena, kurioje hebrajai buvo tuo metu, kai Šventoji Dvasia įkvėpė apaštalą parašyti jiems

laišką, yra dar vienas svarbus raktas jo raginimų suvokimui. Kaip jau sakiau praeitame skyriuje, Hebr. 5:11-

14 aiškiai parodo, kad jie grįžo atgal. To priežastį mes sužinome iš 10-o skyriaus, kurio viena dalis nuveda

mus į ankstesnį laiką negu užrašytasis penktajame skyriuje. Pirmiausia Hebr. 10:32 skaitome: „Prisiminkite

ankstesnes dienas, kada jūs apšviesti ištvėrėte didelę kentėjimų kovą.“. Šią didelę kentėjimų kovą jie linksmai

iškentėjo (Hebr. 10:34). Tai atrodė keistai. Kodėl jie kentėjo linksmai? Hebr. 10:34 pabaiga paaiškina tai:

„...žinodami, jog turite danguje geresnį ir išliekantį turtą.“ Tačiau ši palaiminta ir dvasinė būsena, kuri buvo

būdinga hebrajams jų pirmosios meilės laiku, nebuvo išsaugota. Kol jų žvilgsniai buvo nukreipti į dangų,

kuriame Kristus sėdi Dievo Tėvo dešinėje; kol jų tikėjimas buvo lavinamas, jie žinojo, kad tikroji jų dalis yra

danguje. Tačiau tikėjimas turi būti išbandytas, kantrybė ištirta ir, jei tikėjimas nėra išlaikomas, „ilgai

neišsipildanti viltis kankina širdį.“ (Pat. 13:12). Gaila, bet hebrajų tikėjimas nusilpo, todėl jie tapo

nepatenkintais, nes neturėjo nieko čia, žemėje; jie, laukdami būsimo ir nematomo paveldėjimo, tapo

nekantriais. Būtent todėl apaštalas sakė jiems: „Tad nepameskite savo pasitikėjimo, už kurį skirtas didelis

atlygis! Taip, reikia jums ištvermės, kad, įvykdę Dievo valią, gautumėte, kas pažadėta.“ (Hebr. 10:35-36).

Ši nepatenkinta ir nekantri sielos būsena, į kurią jie papuolė, matoma Hebr. 5:11-12 ir įvairiai aprašoma

šeštame skyriuje. Būtent dėl jos apaštalas buvo priverstas taip griežtai įspėti juos (Hebr. 6:4-6). Būtent dėl jos

jis kalba jiems apie viltį (Hebr. 6:11,18-19) ir ištvermę (Hebr. 6:12). Būtent dėl jos jis primena jiems Abraomo

kantrybę (Hebr. 6:15). Būtent dėl jos mūsų nagrinėjamose eilutėse hebrajai yra raginami veržtis pirmyn prie

tobulumo, ir būtent dėl jos apaštalas čia įterpia abejonę: “Jei Dievas leis, ir tai padarysime.“ (Hebr. 6:3), nes

buvo aiški priežastis galvoti, kad jų elgesys papiktino Viešpatį. Taigi dar kartą matome, kaip Šv.Raštas

nuostabiai ir tobulai paaiškina pats save, ir kaip mes nuolat turime gretinti dvasinius dalykus su dvasiniais

(1Kor. 2:13).

Šeštasis laiško skyrius nėra nauja jo dalis; jame apaštalas tęsia tai, ką pradėjo Hebr. 5:11. Matydamas,

kad tie, kuriems jis rašo, negali priimti daug aukštesnių ir šlovingesnių dalykų, kuriuos jis nori parodyti,

apaštalas įvairiais argumentais ir raginimais bando sužadinti tinkamą jų dėmesį. Pirmiausia, jis ragina:

„veržkimės pirmyn prie tobulumo“ (Hebr. 6:1), o paskui primena tai, ką jau reikėjo palikti, t.y. pradinį Kristaus

mokymą (Hebr. 6:1). Trečia, jis įspeja apie apostatų pražūtį (Hebr. 6:4-8). Ketvirta, jis sušvelnina savo

įspėjimus atsivertusių hebrajų atveju (Hebr. 6:9-14). Penkta, jis įkvepia jų tikėjimą Abraomo pavyzdžiu (Hebr.

6:15-21).

„Todėl, palikę pradinį Kristaus mokymą...“ (Hebr.6:1). Kaip jau sakiau, pirmasis eilutės žodis parodo,

kad tarp to, kąs buvo ką tik pasakyta, ir to, kas sakoma dabar, yra glaudus ryšys. Tai matysime dar aiškiau, jei

atkreipsime dėmesį į čia vartojamus terminus. Žodis „pradinis“ čia yra tas pats, kuris Hebr. 5:12 yra verčiamas

kaip „pirmieji“. Žodis „mokymas“ čia yra tas pats, kuris Hebr. 5:12 yra vartojamas daugiskaitoje ir verčiamas

kaip „Dievo žodis“. Ir tobulumas, apie kurį kalbama Hebr. 6:1, Hebr. 5:14 reiškia brandą. Taigi akivaizdu, kad

apaštalas tęsia čia tą pačią temą, kurią pradėjo ankstesniame skyriuje.

„Todėl, palikę pradinį Kristaus mokymą...“. „Palikę“ reiškia, kad Paulius neragina juos palikti, o tik

primena, kad jie jau paliko. Jie jau paliko pradinį Kristaus mokymą ir jis nenori, kad jie grįžtų atgal. Ši vieta

yra paralelinė Hebr. 5:12. Ji yra nuoroda į tai, ką Dievas apreiškė apie savo Sūnų judaizmo sistemoje. Senajame

Testamente yra du labai svarbūs dalykai santykyje su Kristumi. Pirma, jo pranašystės apie Kristaus atėjimą į

pasaulį; antra, įvaizdžiai ir simboliai apie darbą, kurį Jis turės įvykdyti. Tos pranašystės jau išsipildė, tuos

šešėlius jau pakeitė jų substancija Dievo Sūnaus įsikūnijime, gyvenime, mirtyje, prisikėlime ir pakilime į

dangų. Tai šventieji broliai (Hebr. 3:1) tarp judėjų jau žinojo. Taigi jie jau paliko ABC dėl pačio Žodžio; jie

jau paliko įvaizdžius dėl Realybės.

„Veržkimės prie tobulumo“. Tai labai aiškiai skamba graikų kalboje ir tobulumas yra priešpastatomas

pradiniam Kristaus mokymui. Atkreipkime dėmesį į tai, kad sakoma ne „Viešpaties Jėzaus“, o „Kristaus“, t.y.

Mesijo. Čia vėl matome kontrastą tarp judaizmo ir krikščionybės. Tobulumas čia reiškia tobulą Dievo

apsireiškimą įsikūnijusiame Jo Sūnuje. Jis jau matomas ne per įvaizdžių ir šešėlių šydą, Jo šlovė jau aiškiai

šviečia Jėzaus Kristaus veide (2Kor. 4:6). Jo viengimis Sūnus apreiškė Jį čia, žemėje, (Jono 1:18) ir,

pergalingai atbaigęs Jam paskirtą darbą, buvo paimtas į šlovę (1Tim. 3:16); ir krikščionio žvilgsnis dabar yra

nukreiptas į išaukštintą ir Dievo dešinėje sėdintį Kristų (Kol. 3:1).

„Todėl, palikę (...), veržkimės prie tobulumo...“. Pirmasis eilutės žodis grąžina prie to, ką apaštalas

kalbėjo anksčiau. Tai yra išvada, daroma iš visų ankstesnių penkių skyrių. Taigi prisimindami, kad Dievas

prakalbo per Sūnų, kuris yra visko Paveldėtojas, pasaulių Kūrėjas, Dievo šlovės atspindys ir Jo esybės tikslus

atvaizdas, išlaikantis viską savo jėgos žodžiu; kad Jis, nuplovęs mūsų nuodėmes, atsisėdo Didybės dešinėje

aukštybėse, tapdamas tiek pranašesniu už angelus, kiek prakilnesnį už juos paveldėjo vardą; kad Jis visu kuo

tapo panašus į brolius, jog būtų gailestingas ir ištikimas Dievui vyriausiasis Kunigas bei permaldautų už tautos

nuodėmes ir pergalingai atbaigęs šį darbą buvo apvainikuotas garbe bei šlove; kad Jis yra neapsakomai

pranašesnis už Mozę, Jozuę ir Aaroną, suteikime Jam priklausančią vietą savo mintyse, širdyse ir

gyvenimuose.

„Veržkimės prie tobulumo“ yra nuoroda į dieviškos šlovės apsireiškimo Kristaus asmenyje, charakteryje

ir padėtyje suvokimą. Iš praktinės pusės tai yra pažinimo, suteikto per Šventąją Dvasią protui ir širdžiai,

tobulumas. Tai kalba apie Evangelios paslaptis ir gilią jos doktriną. Tai yra apreikštos tiesos pažinimo

tobulumas. Vis dėlto akivaizdu, kad Dievo dalykų pažinimo tobulumas yra neįmanomas šiame gyvenime. Čia

mūsų pažinimas yra dalinis (1Kor. 13:9). „Jei kas mano ką nors žinąs, tai jis dar nieko nežino, kaip turi žinoti.“

(1Kor. 8:2). Netgi apaštalas Paulius turėjo pripažinti: „Broliai, aš nemanau, kad jau būčiau tai pasiekęs. Tik

viena yra tikra: pamiršdamas, kas už manęs, ir siekdamas to, kas priešakyje, veržiuosi į tikslą aukštybėse,

siekiu apdovanojimo už Dievo pašaukimą Kristuje Jėzuje.“ (Fil. 3:13-14).

„Veržkimės prie tobulumo“. Rašto aiškintojai nesutaria dėl veiksmažodžio „veržkimės“ galios. Vieni

sako, kad apaštalas susieja save su hebrajais šiose pareigose; o kiti moko, kad „veržkimės“ reiškia, jog

apaštalas maloniai prisijungia prie jų. Aš manau, kad abi šios nuomonės yra teisingos. Pirmiausia „veržkimės“

yra pasiryžimas daryti, kaip ir likusieji laiško skyriai patvirtina. Tai taip pat parodo, kad apaštalas, nepaisant

hebrajų nerangumo (Hebr. 5:11), nelaikė jų būsenos beviltiška. Jie galėjo dar pabusti ir veržtis prie daug

gilesnių ir šlovingesnių Kristaus dalykų. Antra, apaštalas nusižemina prisijungdamas prie jų atsakomybės

veržtis pirmyn. „Todėl“ būdami tiek laiko krikščionimis, uoliai aukime malonėje ir mūsų Viešpaties Jėzaus

Kristaus pažinime. Tai yra šaukimas veržtis pirmyn. „Veržkimės“, t.y. palenkime savo valią ir jausmus bei

plaukime į daug gilesnius vandenis. Mes jau pakankamai laiko buvome arti kranto, todėl melskimės, kad

Šventoji Dvasia veiktų mumyse ir nukreiptų į gilybes. Dievo tarnai turi raginti krikščionis vis labiau ir labiau

pažinti dieviškas tiesas, vis dažniau ir dažniau eiti į šventyklą ir stebėti dievišką šlovę Jo namuose.

„Veržkimės“ ragina pasiimti visas priemones, kurios padėtų siekti šio tikslo. Krikščionys turi rodyti visą

stropumą (2Petro 1:5), pirkti tiesą (Pat. 23:23) ir naudoti viską, ką Dievas suteikė jiems (Luko 8:18).

„Veržkimės prie tobulumo“. Kaip mes galėtume pritaikyti šį raginimą šiandieninių kriščionių gyvenime?

Hebrajams tai reiškė palikti paruošiamąją ir žemišką judaizmo sistemą (kuri užėmė visą jų dėmesį iki tikėjimo

Kristumi, kaip siųstu Gelbėtoju) ir per tikėjimą įsišaknyti dieviškame apreiškime, kuris dabar buvo suteiktas

Kristuje ir per Kristų; hebrajams tai reiškė nukreipti akis į išaukštintą, nors ir nematomą Kristų, kuris dabar

tarnauja dangiškoje šventykloje, kaip jų Atstovas. O šių dienų krikščionims tai reiškia palikti tuos dalykus,

kurie buvo svarbūs jiems iki atsivertimo ir ieškoti džiaugsmo bei pasitenkinimo dangiškuose dalykuose; palikti

visus apsunkinimus bei lengvai apraizgančią nuodėmę ir ištvermingai bėgti jiems paskirtose lenktynėse bei

nukreipti akis į Jėzų, į Tą, kuris, būdamas žemėje, paliko jiems pavyzdį ir dabar sėdi soste aukštybėse, nes

pergalingai baigė savo darbą.

Šis, daugeliu atvejų Hebr. 6:1 netinkamai suprantamas apaštalo raginimas hebrajams tiksliai sutinka su

Kristaus žodžiais, kuriuos Jis pasakė vienuolikai mokinių prieš pat savo mirtį: „Tikite Dievą - tikėkite ir

mane!“ (Jono 14:1), t.y. anksčiau jūs išpažinote tikėjimą Dievu, kuriuo, nors ir nematomu, jūs pasitikėjote, o

dabar tikėkite ir mane, kaip Tuo, kuris tuoj pereis ten, kur žmogiškas žvilgsnis negali pasiekti. Aš tuoj grįšiu

pas Tėvą, bet jūs būsite mano širdyje, nes Aš einu paruošti jums vietos, todėl visiškai pasitikėkite manimi;

tegul jūsų širdys seka manimi iki aukštybių, gyvenkite tikėjimu, rūpinkitės išaukštintu Gelbėtoju. Mums

šiandien tai reiškia sutelkti savo dėmesį į vyriausiąjį Kunigą danguje, kasdien gyventi tame, ką mes turime

Kristuje (Ef. 1:3); tikėjimu matyti Kristų dangiškoje šventykloje, kaip savo teisumą, gyvenimą ir galią; suvokti

savo priėmimą ir įsūnijimą Jame bei sutaikinimą su Dievu Jame per Jo brangų kraują, garbinti Jį dvasioje ir

tiesoje bei lavintis savo kunigiškose privilegijose.

Hebr. 6:1 tobulumas“ apima tiek doktriną, tiek praktiką. „Įstatymas juk nieko nepadarė tobulo, jis buvo

tik įvadas į geresnę viltį, kuria priartėjame prie Dievo.“ (Hebr. 7:19). Kristus atvėrė kelią į tobulumą. Dabar

mes turime pilną Dievo amžinų tikslų ir malonės apreiškimą Jame. Sūnus tobulai apreiškė Jo mintis (Hebr.

1:2) ir savo vienintele auka amžiams padarė tobulais mus (Hebr. 10:14), t.y. tuos, kuriuos Dievas atskyrė savo

amžinuose nutarimuose. Kristus atėjo išpildyti Dievo valios (Hebr. 10:9) ir įvykdė ją bei atbaigė Jam paskirtą

darbą (Jono 17:4), todėl Jam buvo šlovingai atlyginta ir šiuo atlygiu Jis pasidalino su savo tauta. Visa tai mes

sužinojome, klausydami su tikėjimu.

„...užuot vėl dėję pamatus iš atsivertimo nuo negyvų darbų...“ (Hebr. 6:1). Svarbu pastebėti, kad antroji

pirmosios eilutės dalis ir visa antroji eilutė yra intarpas. „Jei Dievas leis, ir tai padarysime“ (3 eil.) yra

pirmosios eilutės - „veržkimės į tobulumą“ - tęsinys. Šis intarpas paaiškina tai, ką apaštalas vadina pradiniu

Kristaus mokymu. Šeši dalykai, kuriuos jis išvardina (atsivertimas nuo negyvų darbų, mokymas apie krikštus

ir kt.), neturi nieko bendro su krikščionybės pamatais nė su pradiniais krikščionio patyrimais. Jie kalba apie

tai, kas priklausė judaizmui, kuris buvo pradmenų sistema, paruošusi kelią daug aiškesniam ir galutiniam

Dievo apreiškimui per Jo mylimą Sūnų. Jei Rašto aiškintojai nepastebi šio intarpo, jie klys šios vietos

aiškinime.

„Užuot vėl dėję pamatus“. Čia kalbama apie pamatus ir tai tik parodo, jog apaštalas neturi galvoje

krikščionybės pamato. Jei šios eilutės kalbėtų apie naujo ir daug gilesnio Dievo apreiškimo pagrindines

charakteristikas, tuomet Šventoji Dvasia be jokių abejonių būtų sakiusi „pamatą“. Tai, kad Ji nepadarė to,

parodo, jog kalbama apie menkesnius dalykus. Kaip jau sakiau, šie pamatai kalba apie judaizmą. Jie turi dvi

savybes: namo statyba yra pradedama nuo jų ir jie išlaiko visą jo struktūrą. Prie to galime pridėti ir tai, kad,

pastačius namą, jie jau nėra matomi. Būtent taip atsitiko judaizmui, kai pasirodė krikščionybė. Kaip pamatai

yra dedami anksčiau už pastatą, taip judaizmas buvo anksčiau už krikščionybę. Kaip jie išlaiko pastatą, taip

krikščionybės tiesa remiasi į Senojo Testamento pranašystes bei pažadus, kurie Naujajame Testamente buvo

pilnai išpildyti. Kaip pamatai nyksta iš akių, pastatui kylant, taip akstensnio apreiškimo įvaizdžiai ir šešėliai

yra pakeičiami substancija ir realybe.

„Užuot vėl dėję pamatus“ - būtent tuo buvo gundomi hebrajai. Vėl iš naujo dėti pamatus, reiškia palikti

substanciją dėl šešėlių; reiškia palikti krikščionybę ir vėl grįžti į judaizmą. Paulius rašė galatams, kuriuos

bandė suvedžioti judaizmo atstovai: „Todėl Įstatymas buvo mūsų auklėtojas, vedęs į Kristų, kad būtume

tikėjimu išteisinti.“ Ir toliau pridūrė: „Bet tikėjimui atėjus, jau nesame auklėtojo globoje.“ (Gal. 3:24-25), o

čia, Hebr. 6:1, jis naudojo kitą įvaizdį, bet paprasčiausiai norėjo pasakyti, kad jie siektų brandos, o ne vėl grįžtų

prie to, ką darė vaikystėje.

„Užuot vėl dėję pamatus“ - atkreipkime dėmesį, kad apaštalas čia pamini šešis dalykus, o šeši visuomet

yra kūniško žmogaus skaičius. Būtent tai išskyrė judaizmą. Ši sistema išskirtinai priklausė kūniškam žmogui.

Jos apeigos ir ritualai apvalydavo tik kūną (Hebr. 9:13). Jei čia apaštalas kalbėtų apie krikščionybės pamatus,

argi jis neišvardytų septynių dalykų, kaip Ef. 4:3-6? Pirmiausia jis kalba apie atsivertimą nuo mirties darbų.

Pastebėkime, kad jis nekalba apie atsivertimą nuo nuodėmių. Taigi jis kalba visiškai ne apie jas. Žodžius

„mirties darbai“ vėl sutinkame Hebr. 9:14 (ir daugiau jokioje kitoje Naujojo Testamento vietoje), čia jie yra

priešpastatomi tam, kas buvo pasakyta Hebr. 9:13: „Jeigu jaučių bei ožių kraujas ir telyčios pelenai per

apšlakstymą pašventina susitepusius, kad kūnas būtų švarus, tai nepalyginamai labiau kraujas Kristaus, kuris

per amžinąją Dvasią paaukojo save kaip auką be dėmės Dievui, nuvalys jūsų sąžinę nuo mirties darbų, kad

tarnautumėte gyvajam Dievui.“. Kai Naujame Testamente kalbama apie nuodėmes, jos yra vadinamos blogais

arba piktais darbais (Titui 1:16; Kol. 1:21). Taigi čia kalbama apie menkai veiksmingus ir naudingus levitiško

tarnavimo darbus (plg. Hebr. 10:1,4). Apeiginio įstatymo darbai yra vadinami mirties darbais, nes juos darė

kūniški žmonės, kurie nebuvo atgimdyti per Šventąją Dvasią, todėl nepatenkino gyvojo Dievo reikalavimų.

„Iš tikėjimo Dievu“. Iš visų tų šešių judaizmo dalykų, kurie yra išvardinti čia, sunkiausia apibrėžti šį.

Vis dėlto aš manau, kad, prisimindami, kokiems žmonėms rašė apaštalas, mes greitai pašalinsime bet kokius

sunkumus. Judėjų situacija buvo visiškai kitokia negu pagonių. Pagonims tikrasis ir vienintelis Dievas buvo

visiškai nepažįstamas (Apd. 17:23). Jie garbino įvairius netikrus dievus, tačiau Izraelis pažino tikrąjį Dievą.

Pats Viešpats apsireiškė jų tėvams ir suteikė jiems užrašytą savo valios apreiškimą. Taigi tikėjimas Dievu buvo

įprastas jiems ir nors jie daugelį kartų krisdavo į stabmeldystę, po Babilonijos vergystės jie buvo apvalyti nuo

šios nuodėmės. Vis dėlto netgi ir taip, jų tikėjimas buvo daugiau forma negu realybė; tradicija paveldėta iš

tėvų, o ne gyvas Dievo pažinimas (žr. Mato 15:8-9). Tautinis Izraelio tikėjimas Dievu, atėjus krikščionybės

apreiškimui, turėjo užleisti vietą tikėjimui Viešpačiu Jėzumi Kristumi. Kai kurie Naujojo Testamento laiškai

tai akivaizdžiai patvirtina. Mes skaitome apie tikėjimą Jėzumi Kristumi, tikėjimą į Dievo Sūnų (Gal. 2:16,20),

tikėjimą Viešpačiu Jėzumi (Ef. 1:15), tikėjimą Kristumi (Fil. 3:9; Kol. 2:5), tikėjimą Kristumi Jėzumi (1Tim.

3:13). Kažkas yra pasakęs, kad „visi Evangelijos palaiminimai yra susieti su tikėjimu, kuris yra nukreiptas į

Kristų. Išteisinimas, prisikėlimo gyvenimas, pažadai, įsūnijimas, išgelbėjimas ir kt. pasiekiama tik per tikėjimą

Kristumi (...). Laiškas Hebrajams apreiškia Kristų, kaip vienintelį Tarpininką tarp Dievo ir žmonių; kaip

Kunigą amžiams Melchizedeko būdu ir pabrėžia Jo dieviškumą. Apaštalas ragina skaitytojus nukreipti akis

nuo savęs į Kristų, kaip į visų palaiminimų centrą. Tai yra ne tik tikėjimas Dievu, o tikėjimas, kuris veda pas

Dievą per Jo Sūnaus tarpininkavimą ir nuopelnus.“

„Iš mokymo apie krikštus“ (Hebr. 6:2). Šioje vietoje taip pat kilo daug neaiškumų. Jei pastebėsime, jog

čia yra vartojama daugiskaita, ir palyginsime Šv.Raštą su Šv.Raštu, visi aiškinimo sunkumai išnyks. Čia

kalbama ne apie krikščionišką krikštą (Mato 28:19), ne apie Dvasios krikštą (Apd. 1:5), ne apie kentėjimų

krikštą (Mato 20:23), o apie Mozės įstatymo kūniškus apsiplovimus. Graikiškas žodis „βαπτισωνται“ yra

sutinkamas Morkaus 7:4-5 ir Hebr. 6:2; 9:10. Morkaus 7:4-5 kalbama apie taurių, puodelių ir varinių indų

plovimą; Hebr. 9:10 - apie įvairius apiplovimus ir kūniškus potvarkius, galiojančius iki atnaujinimo.

Pastebėkime ir tai, kad Hebr. 6:2 kalba apie mokymą apie krikštus. Judaizme buvo tam tikras mokymas apie

apeiginius apsiplovimus. Jie buvo skirti parodyti Izraelio vaikams, kad Viešpats yra šventas Dievas ir nė

vienas, kuris yra susitepęs, negali įeiti į Jo artumą. Hebr. 6:2; 9:10 vėl nukreipia mus į Išėjimo 30:18-19;

Kunigų 16:4; Skaičių 19:19 ir kt. Visi šie apsiplovimai moko, kad nuodėmės netyrumai turi būti pašalinti, jei

garbintojas nori artintis prie Dievo. Jie pranašavo apie tobulą ir amžiną Dievo tautos apvalymą nuo nuodėmės

Kristaus krauju. Jie neturėjo galios apvalyti žmonių širdies, jie buvo tik įvaizdžiai, todėl mums sakoma, kad

jie pašventina susitepusius, kad kūnas būtų švarus (Hebr. 9:13). Tie apiplovimai buvo tik apeigos, apvalančios

išoriškai; jie negalėjo padaryti aukotojo sąžinės tobulos (Hebr. 9:9).

„Rankų uždėjimas“. Ankstesni aiškintojai taip pat susipainiojo čia. Jie, galvodami, kad ką tik minėti

krikštai yra nuoroda į krikštus, aprašytus Apaštalų darbuose, priskyrė šiuos rankų uždėjimus tiems, kurie

minimi Apd. 8:17,19:6. Tačiau šios Biblijos vietos neturi nieko bendro su Hebr. 6:2. Tai buvo ypatingi atvejai,

kai antgamtiškos Dvasios dovanos buvo suteikiamos per apaštalų rankų uždėjimą. Apd. 2:41; 8:38; 16:33 ir

kt. nemini rankų uždėjimo, todėl tai aiškiai rodo, kad įprastai Dievas suteikdavo Šventąją Dvasią tiesiogiai, be

jokio savo tarnų tarpininkavimo. Rankų uždėjimas niekada nebuvo ir nėra išskirtinis krikščionybės potvarkis.

Tokiose vietose, kaip Apd. 6:6;9:17; 13:3 tai buvo tik paskyrimo ženklas, kaip aiškiai matome iš paskutinės

vietos.

„Rankų uždėjimus“. Raktas, kuris atrakina tikrąją šių žodžių prasmę, yra Senajame Testamente, nes

kiekvienas iš čia minimų šešių dalykų grąžina į praeitį. Tai yra akivaizdu, nes apaštalas čia kalba apie tai, kas

yra būdinga judaizmui, kurį hebrajai, išpažinę tikėjimą Kristumi, paliko. Rankų uždėjimas, apie kurį čia kalba

Paulius, yra aprašomas Kunigų 16:21: „Ir, uždėjęs jam ant galvos abi rankas, išpažins visas izraelitų nedorybes,

visus jų nusikaltimus ir nuodėmes, sukraudamas jas ant ožio galvos. Tada tam tikras asmuo išves ožį į

dykumą.“ Tai buvo esencinė atpirkimo dienos apeigų dalis. Būtent tai natūraliai iškyla prieš hebrajų akis, kai

kalbama apie „rankų uždėjimo“ mokymą.

„Mirusiųjų prikėlimo“. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad šie žodžiai turėtų priversti mus nukrypti nuo

mūsų aiškinimo linijos. Iš tiesų skaitytojas gali priešintis ir sakyti, kad aš negaliu priversti jo patikėti, jog šie

hebrajai paliko prisikėlimo iš numirusiųjų doktriną. Tačiau būtent tai aš noriu pasakyti. Sunkumai šios vietos

aiškinime daugiau yra įsivaizduojami nei realūs; jie kyla tuomet, kai pritrūksta įžvalgos ir tikslaus tiesos žodžio

perteikimo. Doktrina apie mirusiųjų prisikėlimą buvo aiškiai apreikšta judaizme, tačiau ji yra pakeičiama

kažkuo žymiai stipresniu ir palaimintesniu tobulame Dievo apreiškime krikščionybėje. Jei skaitytojas bus

atidus šioje vietoje, jis pamatys raktą, kuris padės suvokti jam ir kitus Šv.Rašto epizodus. „Mes labai klystame,

jei galvojame, kad prisikėlimas, kurio mokė fariziejai ir laikėsi judėjai, buvo toks pats, kurį skelbė apaštalai ir

kuriuo tikėjo mokiniai.“ (C.H.W). Didelis skirtumas tarp pirmojo ir antrojo yra matomas iš kitų Šv.Rašto

eilučių. „Bet aš išpažįstu tau, jog tarnauju savo tėvų Dievui pagal Kelią, jų vadinamą sekta, tikėdamas visa,

kas parašyta Įstatyme ir Pranašuose. Ir turiu viltį Dieve, kurią jie patys irgi pripažįsta, jog bus prisikėlimas iš

numirusiųjų - tiek teisiųjų, tiek neteisiųjų.“ (Apd. 24:14-15). Tokia buvo judėjų viltis. Morta sakė: „Aš žinau,

jog jis prisikels prisikėlime, paskutinę dieną.“ (Jono 11:24). O dabar atkreipkime dėmesį į šią vietą:

„Besileidžiant nuo kalno, Jėzus liepė niekam nepasakoti, ką jie matė, kol Žmogaus Sūnus neprisikels tarp

mirusiųjų. Jie įsidėmėjo šį pasakymą ir svarstė, ką reiškia „prisikelti tarp numirusiųjų.“ (Morkaus 9:9-10).

Būtent šią prisikėlimo pusę pabrėžia Naujojo Testamento laiškai, t.y. atpirktųjų prisikėlimą, kuris įvyks

anksčiau už nedorėlių (žr. Apr. 20:5-6; 1Kor. 15:22-23; 1Tes. 4:16).

„Amžinybės teismo“. Šviesoje to, apie ką mes kalbėjome iki šiol, šios vietos aiškinimas neturėtų sukelti

jokių sunkumų. Judėjų bažnyčia tikėjo ir dauguma krikščionių šiandien tiki paskutiniu teismu; teismu, kuriame

tą didžiąją dieną Dievas ištirs kiekvieno žmogaus gyvenimą. „Nes Dievas teis visus darbus ir visus paslėptus

dalykus - gerus ir blogus.“ (Eklz. 12:14). Apie tai kalbama Apreiškimo knygos 20 skyriaus pabaigoje. Tai yra

didžiojo baltojo sosto teismas.

Taigi hebrajai išpažino savo tikėjimą Kristumi ir taip paliko substancijos šešėlius. Tačiau jų viltis

užtruko, jų tikėjimas pasilpo ir persekiojimai atvėsino jų uolumą. Jie buvo gundomi palikti krikščionišką

išpažinimą ir grįžti į judaizmą, todėl apaštalas parodo, kad taip darydami, jie vėl iš naujo dės pamatus tų

dalykų, kuriuos jau buvo palikę. Vietoj to, jis ragina juos veržtis pirmyn prie tobulumo. Tai reiškia pakeisti

atsivertimą nuo mirties darbų į atgailą gyvenimui (Apd. 11:18); tautinį tikėjimą Dievu į pasitikėjimą pašlovintu

Gelbėtoju; neveiksmingus Įstatymo apiplovimus į viską apvalantį Avinėlio kraują; judėjų vyriausiojo kunigo

rankų uždėjimą į tai, kad Dievas uždėjo visus mūsų nedorumus ant Kristaus; mirusiųjų prisikėlimą į

prisikėlimą tarp mirusiųjų; amžiną teismą į Kristaus teismą. Taigi visi šeši čia minėti dalykai priklauso laikui

iki Kristaus pasirodymo.

„Jei Dievas leis, ir tai padarysime.“ (Hebr. 6:3). Čia mes matome, kaip apaštalas, ragindamas laiško

skaitytojus, kartu nepamiršta ir atsidavimo į Dievo rankas. „Tai darysime“ yra nuoroda į „veržkimės prie

tobulumo“. Jis sako „padarysime“, t.y. nors jis buvo žymiai brandesnis dvasioje už brolius hebrajus, vis dėlto

jis niekada negalvojo, jog jau yra pasiekęs tobulumą (Fil. 3:12). “Padarysime“ reiškia „aš sieksiu tobulumo

mokyme, o jūs - mokydamiesi“. Sekančiuose skyriuose matome, kaip apaštalas išpildo savo pasiryžimą. Hebr.

5:10 jis sako, kad turi daug ką pasakyti apie Kristų, kaip vyriausiąjį Kunigą Melchizedeko būdu ir, palygdami

Hebr. 6:3 su Hebr. 5:11-12, mes matome, kad niekas, netgi klausytojų nerangumas, negali nuvilti Dievo tarno

Kristaus paslapties skelbime.

„Ir tai padarysime, jei Dievas leis“. Šie žodžiai gali kalbėti ir apie nežinomą suverenaus Dievo valią.

Joks mūsų sumanymas ar planas neturi pamiršti jos. „Tikiuosi, jei Viešpats leis, kurį laiką pasilikti su jumis.“

(1Kor. 16:7); „Nagi jūs, kurie sakote: „Šiandien arba rytoj keliausime į tą ir tą miestą, tenai išbūsime metus,

versimės prekyba ir pasipelnysime“, - jūs nežinote, kas atsitiks rytoj!“ (Jok. 4:13-14). Tikriausiai apaštalas

taip pat prisiminė liūdną būseną, kurioje buvo hebrajai (Hebr. 5:11-14), todėl šiais žodžiais norėjo pasiekti jų

sąžines. Dėl savo tingumo ir apsileidimo jie turėjo bijoti, jog sukėlė Dievo rūstybę ir Jis gali nesuteikti jiems

daugiau šviesos. „Tad žiūrėkite, kaip klausotės. Kas turi, tam bus duota, o iš neturinčio bus atimta ir tai, ką jis

tariasi turįs.“ (Luko 8:18). Galiausiai aš manau, kad apaštalas žvelgė ir į savo tarnavimą, t.y. jei Viešpats

patrauks savo pagalbą, jis buvo bejėgis (žr. 2Kor. 3:5). Trumpiau sakant, visuose dalykuose reikia ieškoti

Dievo šlovės ir Jo valios bei pripažinti, kad visas augimas tiesoje yra ypatinga Jo dovana. „Žmogus nieko

negali pasiimti, jeigu jam neduota iš dangaus.“ (Jono 3:27).

23 skyrius

Apostazė (Hebr. 6:4-6)

Epizodas, kurį dabar nagrinėsime, yra viena iš ypatingiausių šio laiško dalių; jis nėra panašus į jokią kitą

Naujojo Testamento vietą. Tikriausiai ne viena atgimusi siela, atidžiai skaitydama šią vietą, jautė baimę. O

nerūpestingas išpažinėjas dažnai jautėsi nepatogiai savo sąžinėje, nes šios vietos kalba iš tiesų yra labai

įspūdinga. Joje kalbama apie asmenų grupę, kuri buvo labai privilegijuota ir ypatingai apdovanota, tačiau

vietoj to, kad pasinaudotų tokiomis galimybėmis, ji nedorai paniekino jas; ji atnešė gėdą ir priekaištus Kristui,

todėl pateko į tokią beviltišką padėtį, jog jos „neįmanoma vėl grąžinti naujai atgailai“. Tai turėtų pažadinti

mus būti labai atidžiais ir melstis, kad Dievas apsaugotų mus nuo tokio tikėjimo laivo sudužimo, kurį patyrė

šie žmonės.

Tikriausiai skaitytojai žino, jog šios eilutės sukėlė daug karštų ginčų tarp teologų įvairiais amžiais.

Būtent čia kilo pačios karščiausios kovos tarp kalvinistų ir arminijonų. Tikintys, jog įmanoma tikrajam

krikščioniui kristi į nuodėmę taip, kad jis prarastų malonę ir pražūtų amžiams, tvirtai rėmėsi šiomis eilutėmis,

norėdami patvirtinti savo teoriją. Liūdna, bet jų teorija taip apakino juos, jog jie nesugebėjo nešališkai ir

atidžiai ištirti šią vietą. Remdamiesi savo supratimu apie apostazę, jie nusprendė, kad ši vieta aprašo tikrąjį

Dievo vaiką, kuris, atsukdamas Kristui nugarą, galiausiai pražūna. Tačiau Šv.Raštas ragina mus: „Viską

ištirkite“ (1Tes. 5:21), o tai reikalauja kai ko daugiau negu tik pavirušutiniško ir skuboto skaitymo, nes ši vieta

iš tiesų yra sudėtinga.

Arminijonai per daug skubotai įžvelgė šiuose apaštalo žodžiuose savo antibiblijinę dogmą apie apostazę,

tačiau turime pripažinti, kad ir daug kalvinistų nesugebėjo teisingai paaiškinti pačių aštriausių šių eilučių

kampų. Jie teisingai sako, kad Šv.Raštas aiškiai moko apie dievišką tikinčiojo išsaugojimą iki galo ir

išmintingai pabrėžė, jog Dievo žodis neprieštarauja sau pačiam. Jei mūsų Viešpats sakė, kad Jo avys niekada

nepražus (Jono 10:28), tuomet Hebr. 6 sk. nemoko, kad kai kurios iš jų pražus. Jei Šventoji Dvasia per Paulių

užtikrina, kad niekas negali atskirti Dievo vaikų nuo Jo tėviškos meilės (Rom. 8:35-39), tuomet akivaizdu, kad

ši vieta nekalba apie tai, jog kažkas gali atskirti juos. Kartais sunku suvokti tobulą vienos Šv.Rašto vietos

harmoniją su kita, vis dėlto mes turime nepamiršti, jog Dievo tiesa yra vientisa ir nedaloma.

Didžiausias sunkumas šiame laiško hebrajams epizode yra suvokti, apie kokius asmenis kalba apaštalas.

Ar Šventoji Dvasia čia aprašo atgimusius, ar neatgimusius? Toliau mes turime suprasti, ką reiškia „ir atpuolė“;

ir galiausiai, ką norima pasakyti žodžiais: “jų neįmanoma vėl grąžinti naujai atgailai“. Pirmiausia aš esu

įsitikinęs, kad „atpuolė“ čia reiškia laisvanorišką, visišką ir galutinį Kristaus atmetimą; nuodėmę, kuriai nėra

atleidimo. Taip pat „neįmanoma vėl grąžinti naujai atgailai“ kalba apie tai, kad jų būsena ir padėtis peržengia

bet kokią atstatymo viltį. Būtent todėl kalvinistai sako, kad ši vieta kalba tik apie netikrus krikščionis, tik apie

paprastus tikėjimo išpažinėjus. Tačiau tam priešinasi du dalykai: pirma, netikri krikščionys neturi nieko, nuo

ko galėtų „atpulti“; antra, jie niekada nebuvo atgaivinti atgailai.

Be to, šių eilučių neaiškumas daugelį palenkė neteisingai naudoti jas. „Neteisingas šių eilučių

naudojimas sukėlė daug kančių dviems asmenų grupėms: tik išpažinėjus tai palenkė į rimtus apmąstymus po

to, kai jie krito į didelę nuodėmę; o tikriems krikščionims tai sukėlė didelę depresiją, atnešusią dvasinę apatiją,

kai jie nusižengė Dievo Įstatymui taip, kaip Dovydas ar Petras. Neteisingas šių eilučių pritaikymas tiek vienų,

tiek kitų kelyje pastatė rimtas kliūtis, kai jie bandė ieškoti prieglobsčio viltyje, skelbiamoje per Evangeliją.

Tai tik dar kartą patvirtina, jog mes turime atidžiai studijuoti šios vietos prasmę, nes taip galėsime atmesti ne

tik neteisingas išvadas, padarytas iš jos, bet ir naudoti ją kaip ir bet kurią kitą Šv.Rašto vietą, t.y. ji bus tinkama

mokyti, sudrausti, taisyti ir auklėti teisumui. Ji skirta įkvėpti tikinčiuosius budrumui, o ne nublokšti į neviltį.“

(J.Brown).

Prieš bandydamas išpainioti ką tik minėtus sunkumus ir paruošti kelią šios vietos, kuri sutrikdė tiek daug

tikinčiųjų, aiškinimui, aš noriu dar kartą prisiminti sielos būseną, į kurią krito hebrajai krikščionys. Jie tapo

nerangūs klausyti (Hebr. 5:11), nepatyrę teisumo žodyje (Hebr. 5:13), negalintys kramtyti stipraus maisto

(Hebr. 5:14). Tokią jų būseną supo pavojų gausa. Hebrajai tapo drungnais, neišmanėliais ir inertiškais.

Evangelija, kurią jie anksčiau matė aiškiai ir kurią mylėjo, tapo neįdomi ir nuobodi jiems. Brolių pagal kūną

persekiojimai ir paniekinimai tapo per daug sunkia našta jiems. Jos spaudžiami, jie dejavo ir negalėjo džiaugtis

bendryste su Viešpačiu Jėzumi. Tamsa, abejonės, liūdesys, neapsisprendimas užgožė meilę Kristui. Taigi, kas

laukė jų, jei jie ir toliau pasiliks tokioje būsenoje? Tik apostazė. Užmaršumas galiausiai atneš nusigręžimą,

apatija - antipatiją, netikėjimas - neištikimybę. Toks pavojus iškilo jiems. Jei jie pasiduos, jų padėtis taps

beviltiška. Nėra jokios kitos Evangelijos, jokios kitos jėgos, kuri galėtų išgelbėti juos. Jie girdėjo ir pažino

balsą, kuris sakė: „Ateikite pas mane ir Aš suteiksiu jums poilsį.“ Jie išpažino tikėjimą Viešpačiu, kuris mirė

už nusidėjėlius, ir priėmė Jį kaip savo Gelbėtoją ir Viešpatį. Tačiau dabar jie žingsnis po žingsnio vis labiau

pamiršta ir palieka savo išgelbėjimo Uolą. Jei ir toliau laisvanoriškai bei tikslingai pasiliks tokioje būsenoje,

jiems iškils galutinio pasmerkimo ir širdies užkietinimo pavojus.

„Šį apaštalo įspėjimą mes turime suvokti ypatingų hebrajų aplinkybių šviesoje. Po to, kai Izraelis atmetė

Mesiją, apaštalai skelbė Evangeliją judėjams ir Šventosios Dvasios galia bei dovanos buvo apreikštos tarp jų.

Jie priėmė nukryžiuoto ir dabar pašlovinto Atpirkėjo, kuris pasiuntė iš dangaus Dvasią, kaip Jo išaukštinimo

ženklą ir būsimo paveldėjimo pažadą, Evangeliją. Tas, kuris tapo naujai apreikštos sandoros dalininku, bet po

to laisvanoriškai paliko ją, galėjo atpulti tik į tą judaizmo periodą, kuris nukryžiavo Viešpatį Jėzų. Nebuvo

jokios kitos alternatyvos jiems; arba jie turėjo toliau siekti dangiškosios Kristaus kunigystės ir tikinčiojo

priėmimo bei tarnavimo Dievui dangiškoje šventykloje per Tarpininką pažinimo, arba atpulti netgi ne į tą

būseną, kurioje buvo dievobaimingi izraelitai prieš Sekminių dieną, t.y. tokie, kaip Jonas Krikštytojas ir kiti,

kurie laukė pažadėtojo atpirkimo, ir netgi ne į tą būseną, kurioje buvo tie, už kuriuos Gelbėtojas meldėsi:

„Atleisk jiems, nes jie nežino ką daro“, o į sąmoningo ir laisvanoriško priešiškumo Kristui būseną, į Jo

atmetimo nuodėmę bei Jo atidavimą gėdai.“ (A.Saphir).

„Pavojus, kuris kilo hebrajams dėl jų dvasinio inertiškumo, pateisina tokį griežtą apašalo toną. Apostazė

nuo Kristaus buvo daug lengvesnis ir natūralesnis žingsnis judėjams negu pagonių krikščionims, nes jiems

visuomet kelias buvo atviras ir kviečiantis grįžti į tai, kas tiek daug amžių reiškė tarnavimą Viešpačiui ir kurį

tik malonės dėka jie galėjo palikti. Kai dangaus realybė nublanko jų sielose, matomas atvaizdas vėl iškilo jų

atmintyje, todėl kilo pavojus vėl sugrįžti prie jo. Jei jie nuolat nelavins savo dvasinių jutimų, atskyrimo galia

negalės pasilikti; tuomet jie pradės vadinti blogą geru, o gerą blogu. Neišmanymas, kylantis iš dvasinio

apsileidimo, atneša, kaip bausmę, supratimo, kuris anksčiau buvo labai aiškus, apsiblausimą ir atima galią

atpažinti velnio gudrybes. Tik Dievo artume krikščionis gali lavinti savo dvasinius įgūdžius. Pasilikimas

Kristuje išlaiko mus tame artume. Pati didžiausia klaida krikščioniui yra atsitraukti nuo to pažinimo, kurį jis

įgijo iš gyvojo Kristaus. Tikėjimas, atsiskyręs nuo savo objekto, miršta. Pažinimas pats savyje yra nuostabus,

bet Dievo pažinimas yra augantis (Kol. 1:10), ir jo tikslas nėra pasiekimas šioje šlovės pusėje (1Kor. 8:2).

Krikščionis nuolat eina pirmyn. Kiekvieną dieną jis vis giliau suvokia malonę, kurioje gyvena, ir vis labiau

įsitvirtina joje per teisumo žodį (...). Tik aiškus ir augantis tikėjimas dangaus dalykais galėjo apsaugoti

krikščionis hebrajus nuo atpuolimo. Grįžti į judaizmą reiškė atsisakyti Kristaus, kuris paliko namus tuščiais

(Mato 23:38); tai reiškė ne tik atpulti nuo malonės į Įstatymo prakeikimą, bet ir pakliūti į ypatingą prakeikimą,

kuris ištinka kaltus dėl Kristaus kraujo ir apakina Jo žudikų kartą.“ (A.Pridham). Vis dėlto aš norėčiau

pasakyti, jog ne tik hebrajų krikščioniui lengva sugrįžti į judaizmą; pagonių krikščioniui taip pat nesunku

sugrįžti į tą pasaulį, iš kurio Dievas pašaukė jį. Kiek krikščionis negyvena kasdieninėje bendrystėje su Dievu,

tiek pasaulis įgauna galios jo širdžiai, protui ir gyvenimui; ir galiausiai pasaulietiškumas iššaukia baisias ir

skausmingas pasekmes.

„Nes neįmanoma tų, kurie kartą jau buvo apšviesti...“ (Hebr. 6:4). Čia apaštalas toliau tęsia tai, ką

pradėjo Hebr. 5:11. Intarpas turi dvi dalis: pirmoji - Hebr. 5:11-14 - yra kaip priekaištas; antroji - Hebr. 6:1-

20 -, kaip paraginimas. Šeštame skyriuje hebrajai yra raginami augti, kaip krikščionys (1-11 eil.) ir išsilaikyti

tame (12-20 eil.). Apaštalas ragina paklusnumui, nes kitaip jiems iškils apostazės pavojus. Ketvirtosios eilutės

pirmasis žodis „nes“ yra pradžia išvados, kurią autorius daro iš to, kas buvo pasakyta Hebr. 5:11-14. Jis dar

griežčiau įspėja juos dėl jų tingumo. „Apaštalas čia kalba apie hebrąjų regresą su liūdesiu. Jis mato jame visos,

tvirtos, laisvanoriškos ir negrįžtamos apostazės nuo tiesos pavojų. Jis mato juos prie prarajos krašto, todėl

kalba taip griežtai, bet kartu su meile įspėja dėl gręsiančio blogio.“ (A.Saphir).

Šioje vietoje aš noriu atkreipti skaitytojų dėmesį į tris dalykus: asmenis, kuriems yra kalbama; nuodėmę,

kurią jie darė; nuosprendį, kuris skelbiamas jiems. Kalbėdami apie asmenis, pirmiausia turime pastebėti, jog

apaštalas nesako: „Mes, kurie jau kartą buvome apšviesti“ nė: „Jūs, kurie jau kartą buvote apšviesti“. Ne, jis

sako: „Tų, kurie jau kartą buvo apšviesti...“. O toliau apie hebrajus jis sako: „...bet jums, mylimieji, tikimės

geresnių, vedančių į išgelbėjimą, dalykų.“

„Po to apaštalas, norėdamas parodyti savo viltį ir užtikrintumą, jog hebrajai nėra tokie, kuriuos jis ką tik

aprašė, parodo tris dalykus, kuriais jie skiriasi nuo anų. 1. Hebrajai turėjo dalykus, vedančius į išgelbėjimą;

kadangi išgelbėjimas yra neatsiejamas nuo kai kurių dalykų, jis negalėjo jų priskirti tiems, apie kuriuos kalba

4-6 eil. Priešingu atveju jie niekuo nesiskirtų nuo hebrajų ir šie taip pat galėtų atpulti ir pražūti, kaip ir anie.

Todėl jis nepriskiria apostatoms nieko, kas veda į išgelbėjimą. 2. Apaštalas prisimena hebrajų paklusnumo ir

tikėjimo vaisius: „Dievas nėra neteisingas, kad pamirštų jūsų darbą ir meilės triūsą, kurį parodėte Jo vardui,

kai tarnavote ir tebetarnaujate šventiesiems.“ Tuo jie taip pat skyrėsi nuo tų, kurie galėjo pražūti amžiams, nes

šie neturėjo gelbstinčio tikėjimo ir tyros meilės vaisių. 3. Galiausiai jis prideda, kad hebrajai bus išsaugoti, nes

Dievas yra ištikimas. „Dievas nėra neteisingas, kad pamirštų...“. Jie buvo malonės sandoros dalininkais, o

tokius Dievas pažadėjo apsaugoti nuo apostazės ir pražūties. Šis pažadas nėra skirtas žmonėms, aprašomiems

4-6 eil.; apie juos nėra sakoma, kad Dievas pažadėjo išsaugoti juos amžiams. Ne, greičiau priešingai.“

(J.Owen).

Tikėjimo išpažinėjai, apie kuriuos kalba Hebr. 6:4-5 buvo tie žmonės, kurie turėjo dideles privilegijas,

daug didesnes už tas, kurios dabar lydi Evangelijos skelbimą. Čia sakoma, kad jie turėjo penkis pranašumus,

kurie skiriasi nuo tų šešių dalykų, išdėstytų Hebr. 6:1-2; šie priklausė kūniškam žmogui, judaizmui. Penki yra

malonės skaičius ir čia paminėti palaiminimai priklauso krikščionybės erai. Vis dėlto jie nebuvo tikrieji

krikščionys. Tai yra akivaizdu iš to, kas yra sakoma apie juos. Atkreipkime dėmesį į tai, kad apie juos

nekalbama, kaip apie Dievo išrinktuosius; kaip apie tuos, už kuriuos mirė Kristus; kaip apie tuos, kurie gimė

iš Dvasios. Autorius nesako, kad jie buvo išteisinti, kad jiems buvo atleista, kad jie buvo priimti Mylimajame.

Taip pat nieko neskaitome apie jų tikėjimą, meilę ir paklusnumą. Būtent visi šie dalykai yra tikrojo Dievo

vaiko bruožai. Pirmiausia sakoma, kad jie buvo apšviesti. Teisumo Saulė švietė su išgydymu po jos sparnais

(Malach. 4:2), ir „tamsybėje sėdinti tauta išvydo skaisčią šviesą, gyvenantiems mirties šalyje ir šešėlyje

užtekėjo šviesa.“ (Mato 4:16). Jie, kitaip negu tie žmones, kurių Kristus neaplankė savo kūno dienomis,

girdėdami Jo balsą, buvo nuostabiai ir šlovingai apšviesti.

Šioje vietoje esantis graikiškas žodis, kurį mes verčiame, kaip „apšviesti“, reiškia „suteikti šviesą arba

pažinimą per mokymą“. Septuagintoje jis yra vartojamas Teisėjų 13:8; 2Kar. 12:2;17:27. Apaštalas Paulius

vartoja jį 1Kor. 4:5 („apšvies“); 2Tim. 1:10 („apreikšta“). Šėtonas apakina netikinčiųjų protus, kad jiems

nesušvistų Evangelijos šviesa (2Kor. 4:4), t.y., kad jie nepažintų jos. Taigi „apšviesti“ čia reiškia pamokyti

Evangelijos doktrinos, kad taip turėtų aiškų jos supratimą. Paralelinėje vietoje - Hebr. 10:26 - apie tokius

pačius žmones sakoma, kad jie pasiekė tiesos pažinimą (taip pat žr. 2Petro 2:20-21). Vis dėlto tai yra tik

prigimtinis dvasinių dalykų pažinimas; jis yra panašus į tą, kurį galima įgyti skaitant ar klausant bet kurį kitą

mokymą. Jis yra labai toli nuo dvasinio apšvietimo, kuris keičia (2Kor. 3:18). Neatgimusio, bet apšviesto

žmogaus pavyzdį surandame Skaičių 24:4 (Balaamas). Toliau skaitome, kad jie „paragavo dangiškosios

dovanos“. „Paragauti“ labai skiriasi nuo tik žinoti apie skonį. „Paragauti nereiškia valgyti ir tuo labiau

suvirškinti bei priimti, kaip nuolatinį maistą. Paragauti reiškia, kad bet kuriuo momentu galima išspjauti, netgi

jei mums ir patinka to skonis. Čia aprašomi žmonės turi tam tikrą malonės apreiškimo pažinimą ir patyrimą.

Jie yra kaip ta akmenuota žemė, kuri priėmė skelbiamą žodį su džiaugsmu.“ (J.Owen). Paragavimas labai

skiriasi nuo Jono 6:50-56 valgymo.

Rašto aiškintojai nesutaria, ar dangiškoji dovana yra Viešpats Jėzus ar Šventoji Dvasia. Sunku tiksliai

nuspręsti tai. Iš tiesų tai nėra taip svarbu. Šventoji Dvasia atėjo į žemę išaukštinti Kristų; Ji atėjo nuo Tėvo per

Kristų, kaip Jo išaukštinimo dovana. Jei čia kalbama apie Viešpatį Jėzų, tuomet galime prisiminti Jono 3:16;

4:10 ir kt., o jei apie Šventąją Dvasią, tuomet Apd. 2:38; 8:20; 10:45; 11:17. Aš galvoju, jog čia kalbama apie

Šventąją Dvasią. Ši dieviška dovana yra vadinama dangiška, nes nužengė iš dangaus ir veda link dangaus,

priešingai nei judaizmas (žr. Apd. 2:2; 1Petro 1:12). Apostatos paragavo arba patyrė jos veikimą. Šią vietą

galime palyginti su Mato 27:34. Taigi jie pažino Evangeliją tiek, kad paragavo jos palaiminimų skonio, bet tai

tik dar labiau padidino jų nuodėmę ir pasmerkimą. Apie tokius žmones galime skaityti ir Mato 13:20-21.

Toliau skaitome, kad jie tapo Šventosios Dvasios dalininkais. Pirmiausia noriu atkreipti dėmesį, kad šioje

vietoje esantis žodis „dalininkai“ graikų kalboje skiriasi nuo to, kuris yra vartojamas Kol. 1:12 ir 2Petro 1:4

(šiose vietose kalbama apie tikruosius krikščionis). Čia šis žodis reiškia tik bedrininkus, t.y. tik tokius, kurie

pažino iš išorės, o ne iš vidaus. Šie apostatos niekada negimė iš Dvasios (Jono 3:6) ir tuo labiau jų kūnai

nebuvo Jos šventyklos (1Kor. 6:19). Taip pat aš nemanau, kad ši eilutė moko, jog Šventoji Dvasia kažkuriuo

metu veikė jų viduje taip, kaip tikinčiuosiuose (Fil. 1:6). Tai reiškia tik tiek, kad jie patyrė antgamtinius Jos

veiksmus ir pasireiškimus. Pavyzdžiui: „Vieta sudrebėjo“ (Apd. 4:31). Toliau paskaitykime, ką rašo J.Brown:

„Laiško autorius tikriausiai kalba apie Šventosios Dvasios stebuklingas dovanas ir pasireiškimus, kurių buvo

gausu krikščioniškos eros pradžioje. Jos neapsiribojo tik tais, kurie buvo pakeisti savo prote. Kristaus (Mato

7:22-23) ir Pauliaus (1Kor. 13:1-2) žodžiai patvirtina, kad tokia tų neatgimusių žmonių padėtis nebuvo reta

tuo metu; arba jie bent jau akivaizdžiai parodo, kad tokia jų padėtis ir neatgimusi būsena buvo suderinamos.“

„Paragavo gerojo Dievo žodžio...“. „Aš manau, kad čia apaštalas prisimena Dievo pažadą apie Mesiją,

visko pilnatvę ir substanciją. Per Jeremiją Dievas sakė: „Ateina dienos - sako Viešpats, - kai Aš įvykdysiu

gerąjį žodį, duotą Izraeliui ir Judui.“ (Jer. 33:14). Taigi „paragauti gerojo Dievo žodžio“ reiškia patirti, jog Jis

buvo ištikimas savo pažadui bei džiaugtis tiek, kiek neatgimęs žmogus gali džiaugtis palaiminimais ir

privilegijomis, kylančiomis iš išpildyto pažado. „Paragauti gerojo Dievo žodžio“ reiškia džiaugtis naujosios

eros privilegijomis.“ (J.Brown). Tai, kad apaštalas, kalbėdamas apie šiuos apostatas, turi galvoje, jog jie buvo

Dievo pažado išsipildymo liudininkais, patvirtina palyginimas su Jer. 29:10: „Tik išbuvus jums Babilone

septyniasdešimtį metų, Aš aplankysiu jus ir ištesėsiu savo gerąjį žodį jums, parvesiu jus atgal į šitą vietą.“

Pastebėkime, kaip tiksliai apaštalas vartoja žodį „paragavo“ ir taip padės mums dar geriau suvokti apie

kokius žmones jis kalba. Jie negalėjo pasakyti kartu su Jeremiju: „Tavo žodžiais maitinuosi.“ (Jer. 15:16).

„Apaštalas tarsi sakė: aš kalbu ne apie tuos, kurie maitinosi, o apie tuos, kurie paragavo tiek, kad galėjo trokšti

dvasinio pieno ir augti jame“ (J.Owen). Nuostabų pavyzdį apie tuos, kurie tik paragavo gerojo Dievo žodžio,

surandame ir Morkaus 6:20: „Nes Erodas bijojo Jono, žinodamas jį esant teisų ir šventą vyrą, ir todėl jį saugojo.

Girdėdamas Joną kalbant, jis daug ką darydavo ir mielai jo klausydavosi.“

„...bei ateinančiojo amžiaus jėgų.“ Čia kalbama apie naująją erą, kurią įtvirtins Izraelio Mesijas, kaip

skelbia Senojo Testamento pranašystės. Ji sutinka su paskutinėmis dienomis iš Hebr.1:2 ir yra priešinga

„praeičiai“ - Mozės erai. Jų Mesijas buvo ne kas kita, kaip Galingasis Dievas (Izaijo 9:6), Nuostabusis ir

Vienintelis. Jis darė stebuklingus darbus. Šios ateinančio amžiaus jėgos yra minimos ir Hebr. 2:4, ir jų tie

apostatos paragavo arba jas patyrė. Jie buvo Kristaus daromų stebuklų bei ženklų, kurie patvirtino Jo paėmimą

į dangų, liudininkai. Todėl jie neturėjo jokio pateisinimo. Jiems buvo duoti akivaizdūs įrodymai, bet iš jų

širdies nekilo joks tikėjimo atsakas į juos. Apie tai galime skaityti ir Jono 11:47-48: „Tada aukštieji kunigai ir

fariziejai sušaukė sinedrioną ir svarstė: Ką darysime? Šitas žmogus daro daug ženklų. Jei taip Jį paliksime,

visi įtikės Jį; ateis romėnai ir užims mūsų vietą bei tautą.“

„Ir atpuolė“. Šioje vietoje esantis graikiškas žodis yra labai stiprus ir aiškus, jis yra daug stipresnis už tą,

kurį surandame Mato 7:27 (čia kalbama apie ant smėlio pastatytą namą, kurio griuvimas buvo smarkus). Tai

yra visiška apostazė, visiškas atpuolimas nuo krikščionybės. Tai yra laisvanoriškas nusigręžimas nuo

apreikštos Dievo tiesos, visiškas Evangelijos atmetimas. Tai yra tikėjimo laivo sudužimas (1Tim. 1:19). Tokią

baisią nuodėmę daro ne paprastas tikėjimo išpažinėjas, nes jis iš tiesų neturi nuo ko atpulti; juk jis turi tik

tuščią vardą. Čia aprašomi žmonės yra tokie, kurių protai buvo apšviesti, sąžinė pažadinta, jausmai sujaudinti,

vis dėlto jie niekada nebuvo perkelti iš mirties į gyvenimą. Taip pat čia nėra kalbama apie tikrus krikščionis.

Tai nėra tik paprastas kritimas į vieną ar kitą nuodėmę. Tikriausiai didžiausia nuodėmė, kurią atgimęs žmogus

gali padaryti, yra Kristaus atsižadėjimas. Petras padarė ją, vis dėlto buvo sugrąžintas atgailai. Apostazė yra

visiškas visų krikščionybės tiesų ir principų atsisakymas ir ne slaptoje, o viešumoje. „Žodis „atpuolė“ tiksliai

paaiškina, kas yra apostazė. Ji nėra vienas ar kitas kritimas į kažkokią nuodėmę, kad ir labai didelę. Ji nėra kai

kurių, netgi svarbių krikščionybės principų atsisakymas. Ji yra atviras ir galutinis visų krikščionybės tiesų

atsisakymas ir grįžimas į netikrą religiją (judėjų atveju) arba atsidavimas neištikimybei ir atviram nedorumui

(pagonių atveju).“ (J.Brown).

„Tų nebeįmanoma vėl grąžinti naujai atgailai“ Čia turime atsakyti į keturis klausimus. Ką reiškia

„grąžinti atgailai“? Ką reiškia „vėl grąžinti naujai atgailai“? Kodėl tai yra neįmanoma? Kam tai yra

neįmanoma? Atgaila reiškia proto pasikeitimą (Mato 21:29). Ir tai yra daugiau negu tik proto veiksmas, nes

sąžinė taip pat veikia čia, ji palenkia į sudužimą ir savęs pasmerkimą (Jobo 42:6). Neatgimusiuose tai

paprasčiausiai yra sieliniai veiksmai, o Dievo vaikuose Šventosios Dvasios veikimo rezultatai. Šis

pasikeitimas krikščionyse yra evangeliškas ir yra vienas iš dalykų, vedančių į išgelbėjimą. O sielinių žmonių

pasikeitimai yra tik pasaulio liūdesys, pagimdantis mirtį (2Kor. 7:10). Tokios „atgailos“ arba sąžinės priekaištų

pavyzdį ir jų rezultatą matome Jude (Mato 27:3,5). Tokia buvo ir tų apostatų atgaila. Šioje vietoje esančio

graikiškas žodžio, kuris verčiamas kaip „sugrąžinti“, daugiau nesutinkame jokioje kitoje Naujojo Testamento

vietoje. Galbūt tiksliau čia tiktų žodis „atnaujinti“, nes jis yra vartojamas Septuagintoje ir turi tokią pačią

prasmę, kaip Psal. 103:5; 104:30; Raudų 5:21.

Ką reiškia sugrąžinti atgailai? „Tai reiškia pasikeitimą, didį pasikeitimą į gerą. Tai reiškia pasikeitimą

žmogaus prote, charakteryje ir tarnavime. Toks pasikeitimas šiuose asmenyse, apie kuriuos kalba apaštalas,

įvyko anksčiau. Buvo laikas, kai jie gyveno nepažindami krikščionybės dokrinos, bet vieną dieną buvo

apšviesti. Buvo laikas, kai jie nepažino Evangelijos tiesos grožio, bet dabar paragavo dangiškosios dovanos.

Buvo laikas, kai jie nesuprato pranašysčių apie Mesiją ir nieko nežinojo apie jų išsipildymą, ir, aišku, nebuvo

paragavę ateinančio amžiaus jėgų, bet dabar jie matė, kaip tas gerasis žodis išsipildė ir tapo matomų privilegijų

bei ypatingos galios liudininkais. Taigi jų situacija labai pasikeitė. Koks didelis skirtumas yra tarp nežinančio

bei nieko nepatyrusio judėjo ir tų, apie kuriuos kalba apaštalas! Jie tapo kitokiais žmonėmis. Jie netapo naujais

kūriniais, jų protas nepasikeitė tiek, kad jie nuoširdžiai tikėtų tiesa, kuri yra Jėzuje (Ef. 4:21), bet netgi ir taip,

juose įvyko didelis pasikeitimas.“ (J.Brown).

Neįmanoma vėl sugrąžinti naujai atgailai tų, kurie visiškai atpuolė nuo krikščioniško apreiškimo. Kai

kurie dalykai yra „neįmanomi“ Dievo prigimčiai. Pavyzdžiui, Jis negali meluoti arba atleisti nuodėmę,

nepatenkindamas savo teisingumo. O kiti dalykai, kurie yra įmanomi Dievo prigimčiai, tampa „neįmanomais“

dėl Jo nutarimų arba tikslų (1Sam. 15:28-29). Dar kiti dalykai yra „įmanomi“ arba „neįmanomi“ dėl Dievo

nustatytų taisyklių ir Jo paskirtos tvarkos. Pavyzdžiui tikėjimas neįmanomas be Dievo žodžio klausymo (Rom.

10:13-17). „Jei kažkokiose pareigose Dievas nesuteikė reikiamų priemonių joms vykdyti, tuomet jos yra

neįmanomos (pavyzdžiui, be atgailos nėra jokios kitos priemonės išgelbėjimui pasiekti. (Luko 13:3). Viešpats

suteikė tik ją). Tokiuose dalykuose Jis neragina nei stengtis, nei suteikia būdus pasiekti tai, nei pažada padėti

tame, todėl juose mes neturime nei rūpintis, nei bandyti, nei tikėtis (...). Apaštalas čia moko mus ne apie

kažkokius ateities įvykius, o apie mūsų elgesį su tais apostatomis. Mes negalime viltis, prašyti ar siekti tokių

žmonių atgailos. Dievas suteikė įsakymą šiuose dalykuose ne sau pačiam, o mums. Jis neapribojo pats savęs,

tai gali būti įmanoma Dievui, bet mums ne, nes Jis nesuteikė mums jokių priemonių, kuriomis mes galėtume

stengtis sugrąžinti juos. Taigi bet kokios mūsų pastangos čia yra bevaisės.“ (J.Owen).

Atkreipkime dėmesį ir į tai, kad šiame epizode, kuris prasideda Hebr. 5:11, apaštalas kalba apie savo

tarnavimą. Dievo rankose Jo tarnai yra instrumentai, per kuriuos Jis veikia ir atbaigia savo planus. Todėl

Paulius galėjo teisingai sakyti: „...nes Evangelija aš pagimdžiau jus Kristuje Jėzuje.“ (1Kor. 4:15), ir: „Mano

vaikeliai, dėl jūsų aš vėl gimdymo skausmuose, kol jumyse išryškės Kristus.“ (Gal. 4:19). Taigi Dievo tarnai

turėjo per Evangelijos skelbimą sugrąžinti atgailai tuos, apie kuriuos kalbama Hebr. 6:4. Tačiau vėliau jie

atpuolė. Jie visiškai atmetė Evangeliją. Todėl tapo neįmanoma, kad Dievo tarnai vėl sugrąžintų juos naujai

atgailai, nes jie neturėjo jokios kitos žinios, kurią galėtų skelbti šiems. Jie neturėjo jokios kitos evangelijos.

Nukryžiuotasis Kristus buvo nupieštas priešais jų akis, tačiau dabar jie apšaukė Jį apsimetėliu. Todėl neliko

jokio kito vardo, per kurį jie galėtų būti išgelbėti. Jų viešas Kristaus atsižadėjimas nepaliko jokios galimybės

Dievo tarnams. „Palikite juos“ (Mato 15:14) - toks įsakymas buvo duotas šiems. Ar tai yra įmanoma Dievui,

ar tai sutinka su Jo šventumu, ši vieta nepasako to.

„Nes jie vėl kryžiuoja sau Dievo Sūnų“ (Hebr. 6:6). Tai parodo jų nusikaltimo baisumą ir priežastį, kodėl

jų neįmanoma sugrąžinti naujai atgailai. Atsižadėdami savo krikščioniško išpažinimo, jie paskelbė Kristų

apsimetėliu. Taigi jie buvo nepataisomi. Bandyti vėl juos įtikinti, reiškia mėtyti perlus kiaulėms. Ši eilutė turi

būti rūpestingai palyginta su Hebr. 10:26-29. Šie apostatos pasiekė tiesos pažinimą, nors tai nebuvo gelbstintis

pažinimas. Po to jie sąmoningai nusidėjo, t.y. laisvanoriškai ir atvirai atpuolė nuo tiesos. Jų ypatingos

nuodėmės prigimtis buvo ta, kad jie „sutrypė savo kojomis Dievo Sūnų, nešventu palaikė Sandoros kraują

(Hebr. 10:29) (tikrasis krikščionis to niekada nepadarys), t.y. jie laikė Tą, kuris buvo nukryžiuotas, paprastu

piktadariu. Todėl jiems nebelieka aukos už nuodėmes (Hebr. 10:26). Jų padėtis yra beviltiška, nes joks žmogus

negali padėti jiems; ir aš manau, kad Dievas taip pat paliko juos.

„Nes jie vėl kryžiuoja sau Dievo Sūnų ir išstato Jį viešai paniekai“ (Hebr. 6:6). Taip jie tapo tokiais,

kurie nuryžiavo Jį. Jie atidavė Jį gėdai, viešai išstatė paniekai. Ir šie apostatos nuėjo dar toliau negu Jėzaus

Kristaus žudikai. Anie niekada nepripažino Jo dieviško pašaukimo, o šie išpažino tikėjimą Juo; šie paragavo

krikščionybės ir tada, įvertinę ją, atmetė.“ (J.Brown).Toks įspėjimas buvo būtinas tingių hebrajų pažadinimui.

Gyvendami Senojo Testamento laikotarpiu per jo įvaizdžius ir pranašystes, jie patyrė kai kuriuos tiesos

blyksnius apie Kristų. Šie buvo vadinami Kristaus mokymo pradmenimis. Jie buvo auklėjami tokiuose

šešėliuose ir blykstelėjimuose, tačiau nesuvokė iki galo jų prasmės, kol nebuvo palaiminti tobula Evangelijos

šviesa, kuri čia yra vadinama tobulumu. Taigi jiems iškilo pavojus palikti žemę, į kurią krikščionybė perkėlė

juos, ir vėl grįžti prie judaizmo. Tai reikštų grįžti į namus, kuriuos Kristus paliko tuščiais (Mato 23:38), ir

suvienyti savo jėgas su žudikais, ir taip vėl nukryžiuoti sau Dievo Sūnų bei per savo apostazę išstatyti Jį gėdai

bei viešai paniekai. Aš noriu atkreipti skaitytojų dėmesį ir į tai, kad šioje vietoje esantis graikiškas žodis

„nukryžiuoti“ yra daug stipresnis negu vartojamas kitose vietose ir jis reiškia „nukryžiuoti ant“. Tuo yra

pabrėžiama kryžius, ant kurio Gelbėtojas buvo išstatytas viešai paniekai. Kalbėdami bendrai apie šį epizodą,

mes turime nepamiršti, kad ne visi, kurie išpažino tikėjimą Evangelija, gimė iš Dievo. Palyginimas apie sėjėją

aiškiai patvirtina tai. Protas gali įgyti pažinimą, sąžinė pabusti, įgimti jausmai pakilti, bet visame tame gali

nebūti jokių šaknų. Ne viskas, kas žvilga, yra auksas. Visada buvo minia (Išėjimo 12:38), kuri sėkė Dievo

tautą. Kita vertus, tikrajame krikščionyje vis dar yra senoji širdis, kuri yra be galo nedora ir apgaulinga, todėl

jam nuolat reikia įspėjimų. Juos Dievas suteikė kiekviename laikotarpyje: Prad. 2:17; Kunigų 26:15-16; Mato

3:8; Rom. 11:21; 1Kor. 10:12.

Galiausiai mes žinome, kad Šv.Raštas aiškiai moko apie šventųjų išsaugojimą iki galo, bet tai yra

šventųjų, o ne neatgimusių išpažinėjų išsaugojimas. Dieviškas išsaugojimas yra ne tik saugi padėtis, bet ir

šventas gyvenimas. Mes esame saugomi Dievo jėga per tikėjimą. Mes esame saugomi per Dvasią, kuri sukuria

mumyse visiškos priklausomybės dvasią, atsižadančią savo išminties ir jėgos. Vienintelė vieta, nuo kurios mes

negalime nukristi, yra žemės dulkės. Būtent nuo jų Dievas pakelia savo žmones; Jis atjunko juos nuo bet kokio

kūniško pasitikėjimo bei leidžia jiems patirti, kad, būdami silpni, jie yra stiprūs. Taip ir tik taip jie yra išgelbėti

ir saugūs amžiams.

24 skyrius

Dvigubas Šventosios Dvasios veikimas (Hebr.6:4-6)

Ankstesniame skyriuje aš bandžiau paaiškinti terminus, kurie yra vartojami Hebr. 6:4-6. Vietos trūkumas

neleido mums ištyrinėti šių eilučių kitų Šv.Rašto vietų šviesoje, vis dėlto tai yra būtina, jei mes norime turėti

tikrą ir tinkamą supratimą apie tai, kas jose yra kalbama. Pagrindinė priežastis, kodėl Šv.Rašto studentai patiria

sunkumus, norėdami suprasti vieną ar kitą jo eilutę, yra ta, kad jie nesistengia kantriai maldoje palyginti

dvasinius dalykus su dvasiniais (1Kor. 2:13). Visi mes per daug skubame, todėl prarandame geriausią dalį to,

ką Dievas numatė mums tiek dvasiniuose, tiek žemiškuose dalykuose. Galbūt kai kurie mūsų skaitytojai

galvoja, kad mes jau pakankamai paaiškinome šias eilutes, todėl nereikia daugiau kalbėti, tačiau aš noriu

pažvelgti į jas iš tos pusės, kuri sukėlė daugiausia problemų, t.y. į Šventosios Dvasios santykį su tais

asmenimis, kurie yra minimi šioje vietoje. Apie tuos, kurie atpuolė ir kurių neįmanoma vėl sugrąžinti naujai

atgailai, sakoma, kad jie buvo Šventosios Dvasios dalininkai. Aš noriu paklausti, koks buvo Šventosios

Dvasios veikimas juose, kokiu būdu Ji veikė, kiek jie tapo Jos dalininkais? Tai lenkia mus pažymėti, kad

Šv.Raštas apreiškia dvigubą Šventosios Dvasios veikimą žmonėse: išrinktuosiuose ir neišrinktuosiuose. Apie

šiuos mes ir kalbėsime toliau. Pradėkime nuo klausimo, kur Ji veikia juose? Ji veikia jų sielos sugebėjimuose.

Pirmiausia Ji veikia jų supratimą. Visi žmonės turi protą, valią ir jausmus. Žmogus negalėtų mylėti Dievo, jei

jis neturėtų jausmų. Akmuo negali mylėti Dievo. Žmogus niekada negalėtų suprasti dvasinių dalykų, jei

neturėtų sugebėjimo suprasti. Išrinktuosiuose Šventoji Dvasia atnaujina jų protą (Rom. 12:2 plg. su Titui 3:5),

o neišrinktuosiuose tik apšviečia arba lavina jį. Kritusių ir neatgimusių žmonių protas, apšviestas Šventosios

Dvasios, yra gabus kažkiek pažinti Dievą ir Jo Įstatymą. Pažiūrėkime į Šv.Rašto įrodymus apie tai. Rom. 1:18

skaitome apie žmones, kurie teisybę užgniaužia neteisumu ir toliau Paulius sako: „Juk tai, kas gali būti žinoma

apie Dievą, jiems yra aišku, nes Dievas jiems tai apreiškė. Jo neregimosios ypatybės - Jo amžinoji galybė ir

dievystė - aiškiai suvokiamos iš Jo kūrinių, todėl jie yra nepateisinami.“ (Rom. 1:19-20). Čia kalbama apie

pagonis. Aš noriu atkreipti skaitytojų dėmesį į tai, kad netgi kritusiai žmogaus prigimčiai Dievas apreiškė

save: „Juk tai, kas gali būti žinoma apie Dievą, jiems aišku, nes Dievas jiems tai apreiškė.“ Ne tik kūrinija

apreiškia Kūrėją, bet ir pats Kūrėjas apsireiškė jiems. „Pažinę Dievą...“ (Rom. 1:21) ir tai įvyko, kai Šventoji

Dvasia apšvietė jų prigimtinį suvokimą. Rom. 2:14-15 skaitome: „Kai jokio įstatymo neturintys pagonys iš

prigimties vykdo Įstatymo reikalavimus, tada jie - neturintys įstatymo - patys sau yra įstatymas. Jie parodo,

kad Įstatymo reikalavimai įrašyti jų širdyse, ir tai liudija jų sąžinė bei mintys, kurios tai kaltina, tai teisina

viena kitą.“. Šventoji Dvasia čia kalba apie žmones, gyvenančius pagal prigimtį, o ne esančius malonėje. Jų

prigimtinėje širdyje yra įrašyti Įstatymo reikalavimai ne kuo nors kitu, o Dievo pirštu. Be jų žmogus neturėtų

moralinės šviesos, nes kritimas atėmė iš jo visą šviesą.

Išsilavinimo ir santykių su kitais pagalba suvokimas gali pakankamai išsivystyti ir žmogus gali tapti

tikrai išmintingu. Vis dėlto toks pažinimas ir išmintis yra tik prigimtiniai, nesvarbu, kad žmogaus suvokimas

lavinasi antgamtiniuose dalykuose. Per Šv.Raštą protas ir sąžinė gali būti iš tiesų ypatingai pamokyti, bet netgi

ir taip, tai bus tik prigimtinė šviesa, niekada nepakylanti iki to lygmens, į kurį pakelia malonė. Tai akivaizdžiai

liudija judėjų pavyzdys. „Štai tu vadiniesi judėjas, pasikliauji Įstatymu ir giriesi Dievu. Tu žinai Jo valią ir,

Įstatymo pamokytas, išmanai, kas geriau. Įsitikinęs, kad esi aklųjų vadovas, šviesa tamsoje esantiems.“ (Rom.

2:17-19). Ir būtent tokių neatgimusių sielų yra labai daug šiandieninėje krikščionybėje. Ši vieta (Rom. 2:17-

19) parodo, kokie yra prigimtinės šviesos (proto) patraukimo prie Dievo Įstatymo rezultatai: ji tampa daug

aiškesne. Kaip jau sakėme anksčiau, žmogus savo prigimtiniais sugebėjimais gali suvokti, jog yra Dievas. O

pamokytas per Šv.Raštą, jis užtikrintai žino, jog yra Dievas. Žmogus prigimtinės šviesos pagalba kažkiek

suvokia savo pareigas Dievui, tačiau Šv.Rašto šviesoje jis turi Įstatyme išreikštą pažinimą ir tiesą (Rom. 2:20).

Neatgimusio žmogaus suvokimas, apšviestas per Šv.Raštą, turi daug aiškesnį supratimą, bet jis vis dar yra tik

prigimtinė šviesa, jis yra tik jo prigimtinio suvokimo išlavinimas.

Antra, Šventoji Dvasia veikia neatgimusio žmogaus jausmus. Kritusiame žmoguje yra įgimtas polinkis

į Dievą. Tai akivaizdu iš to, jog visi pagonys garbino vieną ar kitą dievą. Apd. 13:50 skaitome, kaip judėjai

sukurstė pamaldžias moteris prieš Paulių ir Barnabą. Jos turėjo tokį pamaldumą, kuris būdingas visai žmonijai.

Jei mes nukreipiame tokį žmogaus pamaldumą į Šv.Raštą, jis pažins tikrąjį Dievą ir išmoks lenktis Jam, vis

dėlto tai bus tik prigimtinis pamaldumas. Per Dievo žodį Šventoji Dvasia įtikina jo skaitytoją, kad žemės ir

dangaus Kūrėjas yra tikrasis Dievas, todėl Jis yra vertas garbės, tačiau toks pats principas, nors tik nedaugelis

tai pripažįsta, palenkia budistą garbinti Budą ar anglosaksą - Jėzaus Kristaus Tėvą.

Be to, kiekvienas nusidėjėlis turi įgimtą supratimą, kad jo nuodėmės yra vertos amžinos mirties ir

Dievas, nebent kažkas patenkintų Jo teisingumą, nubaus jį. Be jokių abejonių daugelis skaitytojų suabejos šiais

mano žodžiais, todėl pažiūrėkime, ką sako Dievo žodis. Mes skaitome: „Nors jie žino teisingą Dievo

nuosprendį, kad visa tai darantys verti mirties...“ (Rom. 1:32). Tai yra sakoma apie pagonis. O kas atsitiks, jei

turintis tokį pažinimą, gaus Įstatymo šviesą? Jis suvoks tai dar aiškiau: „Mes žinome, kad Dievas teisingai teis

tuos, kurie daro tokius nusikaltimus.“ (Rom. 2:2). Čia apaštalas kalba jau apie judėjus. Neatgimęs, bet Dievo

žodžiu apšviestas žmogus, turi dar gilesnį įsitikinimą, jog už nuodėmes laukia bausmė. Jei jis suvokia savo

nusikaltimus ir žino, kad Dievo teisingumas šaukiasi bausmės už juos, argi jis neieškos tarpininko ir netrokš,

kad kažkas užtartų jį prieš Dievą? Tačiau toks elgesys dar nėra joks akivaizdus atgimimo įrodymas. Tai irgi

yra įgimtas polinkis. Kiekviena pagoniška religija su atperkančiomis aukomis, kurias aukojo savo dievams,

tik patvirtina tai. Popiežizmo tarpininkaujantys kunigai yra aiškus to įrodymas žemėje. Tokių pavyzdžių mes

galime surasti ir Šv.Rašte. Faraonas, pasmerktas už savo nuodėmes, meldė Mozės užtarimo: „Tada faraonas

skubiai pasišaukė Mozę ir Aaroną, ir tarė: „Nusidėjau Viešpačiui, jūsų Dievui ir jums. Prašau, atleiskite man

dar kartą mano nusikaltimą ir melskite Viešpatį, savo Dievą, kad Jis pašalintų nuo manęs šitą mirtį.“ (Išėjimo

10:16,17). Nedorėlis Simonas prašė, kad Petras melstųsi už jį: „Melskite už mane Viešpatį, kad manęs neištiktų

tai, ką jūs sakėte.“ (Apd. 8:24).

Be to, kiekvienas neatgimęs žmogus trokšta tokios laimės, kurios šis varganas pasaulis negali pasiūlyti.

Akivaizdu, kad jo nepatenkina tai, kas yra čia, žemėje, nes jis, kaip bitė, vis skraidžioja nuo vieno žiedo prie

kito. Žmogaus širdies negali patenkinti žemiški dalykai. Balaamas, matydamas Dievo tautos palaiminimą,

šaukė: „O kad galėčiau mirti teisiųjų mirtimi!“ (Skaičių 23:10). Pats didžiausias nusidėjėlis nenori eiti į pragarą

ir iki paskutinio momento tikisi būti paimtas į dangų.

Netgi žmogaus tikėjimas dar nėra įrodymas, kad jis yra Dievo vaikas. Savimeilė ir saviapgaulė kritusioje

širdyje yra tiek įsišaknijusi, kad neatgimęs žmogus, girdėdamas Dievo žodį ir gerąją žinią apie Kristaus Jėzaus

atėjimą į pasaulį gelbėti nusidėjėlių, tuoj pat nusprendžia, jog jis yra tas, kurį Dievas pagerbs, panašiai kaip

nedoras Hamanas galvojo, kad jis yra tas žmogus, kurį karalius Ahasveras nusprendė išaukštinti. Taigi, kai

Šventoji Dvasia apkaltina jo sąžinę ir apšviečia jo nuodėmes priešais šventąjį Dievą bei jis sužino apie

nuodėmių atleidimą per Kristų, jis tuoj pat įsivaizduoja, jog jo nuodėmės yra atleistos. Liūdna, bet daugeliui

tokių atvejų galima pasakyti tik vieną: „Tavo širdies išdidumas apgavo tave...“ (Abdijo 1:3).

Dabar aš noriu parodyti, kaip Šventoji Dvasia gali veikti prigimtinius žmogaus sielos sugebėjimus ir tuo

pačiu nepakeisti jo širdies. Kaip saulės spinduliai šviečia sodo augalams, bet nesukuria juose jokios naujos

prigimties, o tik padeda geriau vystytis tai pačiai, taip ir Šventoji Dvasia, veikdama atmestuosiuose, nesuteikia

jiems nieko naujo, o tik sustiprina įgimtus jų sugebėjimus. Sielos sugebėjimai gali būti išlavinti ir be

atgimdančios malonės. Kaip jau matėme, žmogaus suvokimas gali būti apšviestas tiek, kad jis suvoks triskart

švento Dievo reikalavimus ir jo pažinimas bus daug gilesnis netgi, jei Šventoji Dvasia nesuteikė jam naujų

akių matyti. Vis dėlto toks išlavintas supratimas ir pažadinta sąžinė yra labai toli nuo to dvasinio įžvalgumo,

kurį turi perkeltas iš mirties į gyvenimą žmogus. Pažiūrėkime į tai atidžiau.

1. Šventoji Dvasia sulaiko žmonių nedorumą. Prad. 20:6 skaitome, kaip Dieva sulaikė Abimelechą nuo

jo planų: „Aš žinau, kad tai darei nekalta širdimi, todėl tave sulaikiau, kad man nenusidėtum ir jos

nepaliestum.“ O Petras sakė, kad kai kurie ištrūko iš pasaulio purvyno per Viešpaties ir Gelbėtojo Jėzaus

Kristaus pažinimą (2Petro 2:20), tačiau tolimesni jo žodžiai aiškiai parodo, kad tie žmonės niekada nebuvo

atgimę. Apaštalas naudoja, kaip pavyzdį kiaulę, kuri buvo išmaudyta ir kurį laiką gyveno švariai, bet vėliau

vėl grįžo į savo purvą. Toks išmaudymas nepakeičia kiaulės prigimties. Tačiau visiškai priešingai Petras kalba

apie Dievo tautą: „Jo dieviška jėga padovanojo mums viską, ko reikia gyvenimui ir dievotumui, per pažinimą

To, kuris pašaukė mus šlove ir dorybe. Drauge Jis davė mums be galo didžius ir brangius pažadus, kad per

juos taptume dieviškos prigimties dalininkais, ištrūkę iš sugedimo, kuris sklinda pasaulyje geiduliais.“ (2Petro

1:3-4). 2Petro 2:20 esantis graikiškas žodis, kurį mes verčiame, kaip „purvynas“, reiškia didelius išorinius

suteršimus, kuriuose voliojasi bedieviai, tačiau 2Petro 1:4 apie atgimusius sakoma, kad jie ištrūko iš sugedimo,

kuris sklinda pasaulyje per geidulius, t.y. Petras čia kalba apie vidinį polinkį į blogį. Kita vertus, Dievo tauta

yra dieviškos prigimties dalininkė, t.y. Dievo atvaizdas buvo įspaustas į ją ir dabar gyvenimas bei dievotumas

yra matomas joje. Petras taip pat palygina tuos, kurie pažino teisumo kelią (2Petro 2:20) su sergančiu šunimi,

grįžtančiu prie savo vėmalo. Toks palyginimas yra labai stiprus. Kai Šventoji Dvasia per Dievo žodį pažadina

neatgimusio žmogaus sąžinę, jo širdis yra sužeidžiama. Apie krikščionis yra sakoma: „Jūs gavote ne vergystės

dvasią, kad vėl bijotumėte...“ (Rom. 8:15), o neatgimusiuose ši dvasia dažniausiai virsta vergystės dvasia dėl

nuodėmių, kurios slegia jų sąžinę. Kol ryški Dievo teismo šviesa švietė jiems, jų sąžinė pabudo, todėl jie paliko

savo nuodėmes, t.y. išvėmė jas, tačiau jie vis dar myli jas ir galiausiai, kaip tas šuo, sugrįžta prie jų.

2. Šventoji Dvasia palenkia žmones natūraliai ieškoti Gelbėtojo. Jei dėl keleto Dievo rūstybės kibirkščių

sąžinė pabunda, ką daro siela tuomet? Ji pradeda ieškoti gydytojo. Kaip jau sakiau anksčiau, žmonės natūraliai

ieško tarpininko tarp jų ir Dievo, nesvarbu, ar tai būtų žynys, kunigas ar pamokslininkas. Žmogus, kuris girdi

Evangeliją, sužino, jog Kristus yra vienintelis Tarpininkas. Šv.Rašto skaitymas pamokė jį apie tai taip pat,

kaip Koranas pamokė turką, kad Mahometas yra vienintelis tarpininkas; kaip Agripa tikėjo Moze bei pranašais,

taip neatgimę „krikščionys“ tiki Kristumi. Dar daugiau: Dvasios šviesa šviečia jiems taip, kaip saulės

spinduliai augalams, ir pagilina jų įgimtą pažinimą bei primena apie Gelbėtoją, kurio anksčiau jie nežinojo.

Viena Šv.Rašto vieta aiškiai patvirtina tai, apie ką mes dabar kalbėjome. „Naikinami jie ieškojo Dievo, sugrįžę

Viešpaties klausė. Atsiminė, kad Dievas yra jų Uola, aukščiausiasis Dievas jų Atpirkėjas.“ (Psal. 78:34-35).

Tačiau toliau skaitome: „Bet jie apgaudinėjo Jį ir savo liežuviais melavo Jam“ (Psal. 78:36). Kaip jie

apgaudinėjo Jį? Ieškodami Jo iš meilės sau; jie šaukėsi Jo tik todėl, kad jautė, jog jų gyvenimui gręsia pavojus.

Ieškoti galima ir iš draugystės bei meilės, tačiau, jei priešo ieškoma dėl to, kad reikia pagalbos, tai yra tik

apgaulė arba meilė sau. Taigi, kai nusidėjėlis jaučia pavojų, apie kurį įspėja sužeista sąžinė, pati prigimtis

lenkia jį ieškoti gydytojo. Meilė sau viešpatauja neatgimusiame žmoguje. Jis myli save labiau už Dievą; ir

būtent tai yra sugedimo ir nuodėmės šaknis. Žmogaus sąžinė nuteisia jį, todėl jis pradeda ieškoti gydytojo ir

taip pripažįsta, kad laimė ateina per Kristų; visa tai patenkina jo savimeilę. Velnias, kuris pažįsta žmogaus

prigimtį, teisingai sakė: „Oda už odą, bet žmogus viską atiduos, kad liktų gyvas.“ (Jobo 2:4). Neatgimęs

žmogus, suvokdamas Dievo rūstybę, iš meilės sau yra pasiruošęs „priimti Kristų“ ar padaryti viską, ką tik

pamokslininkas pasakys. Vis dėlto tai yra tik prigimtiniai veiksmai, o ne atgimimas iš naujo. Didelė audra kėlė

pavojų laivui, kuriame miegojo Jona, todėl „jūrininkai išsigando ir kiekvienas šaukėsi savo dievo“. Toliau

skaitome, kad laivo kapitonas pažadino Joną ir sakė: „Kelkis, šaukis savo Dievo! Gal Jis prisimins mus ir mes

nežūsime?“ (Jonos 1:5,6). Taigi sąžinė, išsigandusi pragaro perspektyvos, palenks žmogų ieškoti Kristaus

prigimtiniu būdu. Tai yra niekas daugiau, kaip tik savęs išsaugojimo instinktas. Pridėkime prie jo laimės,

kurios savimeilė visada taip ieško, troškimą ir girdėjimą, jog ji yra tik Kristuje, ir nesistebėsime, kodėl minios

ieško Jo, kad gautų iš Jo tai, ką Jis turi, taip, kaip Jo ieškojo tie, kuriuos Jis pamaitino žuvimi ir duona. Kristus

skelbė: „Nes Dievo dovana yra Tas, kuris nužengia iš dangaus ir duoda pasauliui gyvybę.“ (Jono 6:33). Kaip

į tai atsakė minios? Štai kaip: „Viešpatie, duok visuomet mums tos duonos.“ (Jono 6:34). Vis dėlto toks jų

prašymas kilo ne iš atgimusios širdies, o iš suteršto meilės sau šaltinio. Tai akivaizdžiai matome iš tolimesnių

eilučių. 36-oje eilutėje Viešpats aiškiai sako: „Jūs mane matėte ir netikite“, o 41-oje eilutėje skaitome, kad jie

jau murmėjo prieš Jį, nors ką tik tie patys žmonės prašė Viešpatį: „Duok mums tos duonos visuomet“. Taigi

ne viskas, kas žiba, yra auksas.

Apšviestas ir savimeilės palenktas protas gali vykdyti pareigas Dievui ir paklusti Jo paliepimams. Tai

akivaizdžiai matėme ant Sinajaus kalno. Viešpačiui apsireiškus Izraeliui su ypatinga didybe, jų sąžines palietė

Jo šventumas, todėl jie sakė Mozei: „Geriau tu prisiartink ir klausyk, ką Viešpats, mūsų Dievas sakys, o po to

pranešk mums ir mes klausysime ir tai vykdysime.“ (Pakrt.Įst. 5:27). Jie buvo pasiruošę priimti Viešpaties

įsakymus ir paklusti jiems. Tačiau pažiūrėkime, ką Dievas sako apie juos: „O, kad jie visuomet turėtų tokią

širdį ir manęs bijotų bei laikytųsi mano įsakymų...“ (Pakrt.Įst. 5:29). Jiems vis dar trūko atgimimo!

3. Šventoji Dvasia sustiprina įgimtus žmogaus sugebėjimus. Kaip saulės šviesos dėka augalai auga

tvirtesni ir jų vaisiai yra saldesni, taip Dvasia veikia neatgimusiųjų sugebėjimus ir palenkia juos daryti tai, ką

jie patys iš savęs nepajėgtų daryti. Didelė temperatūra priverčia vandenį užvirti ir virsti garais, visas šis

procesas priklauso nuo ugnies, o ne nuo vandens, todėl jai užgesus, vanduo grįžta į savo pirminę šaltą būseną;

taip ir Šventoji Dvasia apšviečia neišrinktųjų protus, sužadina jų jausmus ir palenkia jų valią veikti, bet

nesuteikia jiems naujos prigimties, neatgimdo jų.

Šventoji Dvasia suteikia neatgimusiems gilesnį suvokimą. Skaičių 24:2 skaitome, kad Dievo Dvasia

nužengė ant Balaamo, todėl jis sakė: „Kalba žmogus, Beoro sūnus Balaamas, kurio akys atvertos, kuris girdi

Dievo žodžius, mato Visagalio regėjimus ir krinta atvertomis akimis. Kokios gražios tavo palapinės, Jokūbai,

ir tavo buveinės, Izraeli!“ (Skaičių 24:3-5). Taip Balaamas turėjo regėjimą iš Viešpaties ir suvokė palaimintą

Jo tautos būseną, vis dėlto jis nebuvo atgimęs.

Šventoji Dvasia sužadina neatgimusiųjų jausmus. 1Sam. 11:1-3 skaitome, kaip Viešpaties priešai

įžeidinėjo Jo tautą ir toliau parašyta: „Dievo Dvasia nužengė ant Sauliaus ir jis užsidegė dideliu pykčiu.“

(1Sam. 11:6). Tai buvo šventas nepasitenkinimas, vis dėlto jis kilo iš atmestojo. Kaip vėjas pakelia dideles

jūros bangas, taip Dvasia per ištikimojo tarnavimą sužadina neatgimusiųjų jausmus ir taip jie linksta į daug

vertingesnius objektus ir užsiėmimus. Vis dėlto Ji nepadaro jų naujais kūriniais Kristuje Jėzuje. Kaip jau

sakiau, kiekvienas žmogus iš prigimties trokšta tikros laimės, todėl daugelis, girdėdami apie Kristų, priima Jį

su džiaugsmu, bet dauguma iš jų yra tik akmenuota dirva, kurioje negali įsišaknyti tikrojo dievotumo šaknis

(Mato 13:20-21). Prigimtis gali būti paveikta Šventosios Dvasios šviesos. Neatgimę žmonės gali paragauti

dangiškosios dovanos ir ateinančio amžiaus jėgų. Kaip jų sąžinė patiria pragaro skonį ir taip aiškiai žino, jog

yra pragaras, taip ir iš prigimties jie trokšta laimės, kuri yra už šio pasaulio ribų; ir šis troškimas dar labiau

sustiprėja, kuomet žmogus paragauja to, kas priklauso ateinančiam pasauliui.

Šventoji Dvasia sustiprina ir nukreipia žmogaus valią į paklusnumą Dievui. Dvasia yra viso moralinio

ir civilinio teisingumo, kuris yra šiame pasaulyje, Autorė. Viešpats pažadino Kyro dvasią atstatyti Jo namus

(Ezdros 1:1-2), Jis įkvėpė Kajafą pranašauti apie Kristų (Jono 11:51). Apie nedorėlį Erodą skaitome, kad jam

patiko Jonas ir jis „...daug ką darydavo ir mielai jo klausydavosi.“ (Morkaus 6:20). Dievas niekam nelieka

skolingas. Kiekvienas tikro paklusnumo Jam veiksmas bus atlygintas. Žemiški džiaugsmai bus jo dalis.

Tragiška yra tai, kad daugelis tikinčiųjų galvoja, jog toks elgesys jau kalba apie malonę jų širdyse, todėl garsiai

tvirtina, kad tokie žmonės yra atgimę.

Aš tikiuosi, kad visa tai, apie ką mes dabar kalbėjome, padės skaitytojams geriau suprasti Hebr. 6:4-6.

Vienas žymus Rašto aiškintojas nusprendė, jog šios eilutės aprašo ne atgimusiusius ar neatgimusius, o trečiąją

žmonių grupę, kuri yra tarp tų dviejų pirmųjų. Pagal jį turi būti tarpinė būsena tarp paprastosios prigimties ir

antgamtinės malonės. Manęs nestebina tokia jo išvada, nes tik nedaugelis iš tiesų suvokia 1Kor. 12:6: „Ir yra

skirtingi veiksmai, tačiau tas pats Dievas, kuris visa veikia visame kame.“ Šventoji Dvasia veikia žmonių

širdyse, nepakeisdama jų prigimties, ir tai priverčia minias galvoti, kad jie gimė iš naujo, vis dėlto toks Jos

veikimas yra žymiai menkesnis už tą, apie kurią Paulius rašo: „Ir kokia beribė Jo jėgos didybė mums, kurie

tikime...“ (Ef. 1:19). Hebr. 6:4-6 pateikia ypatingą pavyzdį žmonių, kurie buvo Šventosios Dvasios dalininkais.

Čia mes matome Jos veikimą, nepakeičiantį jų prigimties, bet leidžiantį jiems paragauti dangiškosios dovanos.

Tai yra Jos galios veiksmas, nes kalbama apie ateinančio amžiaus jėgas. 1Kor. 12:4 sakoma: „Yra skirtingų

dovanų, tačiau ta pati Dvasia.“ Kodėl yra skirtingų dovanų? Toliau skaitome atsakymą: „Bet visa tai daro

viena ir ta pati Dvasia, kuri dalija kiekvienam atskirai, kaip Jai patinka.“ (1Kor. 12:11). Ji dalina savo galią

taip, kaip Jai patinka: vienam daugiau, kitam mažiau. Atkreipkime dėmesį į tai, kad yra ne tik įvairių gerų, bet

ir tobulų dovanų (Jok. 1:17).

Dievas sakė: „Mano dvasia nekovos su žmonėmis amžinai...“ (Prad. 6:3). Čia kalbama apie Dvasios

kovą su žmogumi, nes jis priešinasi Jai. Tačiau Jos jėgos pilnatvei jis negali pasipriešinti. Kitose vietose Ji

suteikė savo galią žmonėms (Balaamui), vis dėlto tik tokią, kuri sustiprino jų įgimtus sugebėjimus, bet

neatgimdė jų. Tai aiškiai matome ir palyginime apie sėjėją. Uolėtos dirvos klausytojas su džiaugsmu priėmė

Dievo žodį, bet persekiojimų metu atsižadėjo jo. Taip pat matome erškėčiuotos dirvos klausytoją, kuris atlaikė

persekiojimus ir davė vaisių, bet nesubrandino jo. Abu jie yra neatgimusių sielų pavyzdžiai.

Kodėl Dievas suteikia savo galią atmestiesiems, bet ne beribę savo jėgos galybę? Viešpats išbando

žmones įvairiais būdais. Pirmiausia Jis išbandė juos prigimtine šviesa - Įstatymo darbais, įrašytais jų širdyse;

ji, sustiprinta sąžinės šviesa, leidžia žmonėms suvokti, jog yra Dievas ir tam tikros pareigos Jam. Sokratas

nieko nežinojo apie Šv.Raštą, tačiau mirė kovodamas dėl tiesos, kad yra vienas Dievas. Vis dėlto ši prigimtinė

šviesa neatgimdo žmonių nei gali užauginti Dvasios vaisius juose. Vėliau Viešpats išbandė izraelitus,

suteikdamas Įstatymą. Jie turėjo prigimtinę šviesą, bet Įstatymas dar labiau sustiprino ją. Ir nepamirškime, kad

apie Izraelį, gyvenantį Įstatymo šviesoje, pasakyta: „Tu davei savo gerąją Dvasią jiems ir mokei juos...“ (Neh.

9:20). Vis dėlto Įstatymas buvo silpnas dėl kūno (Rom. 8:3). Jis negalėjo pagimdyti to, kas yra iš tiesų

dvasiška. Kaip Dievas suteikė Sokratui geriausia, ką prigimtinė šviesa gali užauginti, taip Jis suteikė Sauliui

iš Tarso, kuris vaikščiojo Įstatymo teisume (Fil. 3:6) geriausia, ką gali pasiūlyti Įstatymas. O šiomis dienomis

Dievas išbando žmones Evangelija, parodydamas, iki kokios ribos gali nueiti žmogiška prigimtis. Hebr. 6:4-6

atskleidžia, kiek kūniškas žmogus gali nueiti Evangelijoje. Jis gali būti apšviestas, sugrąžintas atgailai,

paragauti Dievo žodžio, būti Šventosios Dvasios dalininku, vis dėlto atpulti bei pražūti amžiams. Apie tokius

pačius žmones pasakyta, kad jie įžeidė malonės Dvasią (Hebr. 10:29). Tragiška yra tai, kad didelė krikščionių

dauguma šiuos išorinius Dvasios darbus priskiria prie naujo kūrinio įrodymų.

Kokie yra Dievo tikslai šiuose Dvasios veiksmuose? Įvairūs. Aš paminėsiu tik pagrindinius iš jų.

Pirmiausia jie apreiškia malonės grožį. Kiekvienas kūrinys turi savo antrininką arba falsifikatą. Žvaigždės yra

nekrentančios ir krentančios. Brangakmeniai yra tikri ir netikri; šie yra labai panašus į pirmuosius, bet kartu ir

labai skiriasi nuo jų. Visa tai yra tam, kad pabrėžtų skirtumus tarp jų. Taip yra ir prigimtinis tikėjimas - „Per

Paschos šventę, Jam būnant Jeruzalėje, daugelis įtikėjo Jo vardą, matydami Jo daromus ženklus, bet Jėzus,

gerai visus pažindamas, jais nepasitikėjo.“ (Jono 2:23), „Ir demonai tiki ir dreba.“ (Jok.2:19) - ir antgamtinis

tikėjimas, „Dievo išrinktųjų tikėjimas (Titui 1:1), brangus tikėjimas (2Petro 1:1). Taigi yra bendras Šventosios

Dvasios veikimas ir yra ypatingas Jos veikimas; menkesni Jos pasireiškimai kūne ir žymiai nuostabesnis

atgimdantis Jos veikimas (Jono 3:6). Tokio kontrasto dėka Dievas kiekvienam išrinktajam sako: „Pažiūrėk,

kiek daug Aš galiu padaryti neatgimusiuose, vis dėlto tai nėra malonė. Aš galėjau daugiau nieko nedaryti ir

tavyje, bet Aš parodžiau tau savo beribės jėgos didybę (Ef. 1:19)“.

Antra, per tokius Šventosios Dvasios veiksmus Dievas parodo žmogaus prigimties sugedimą. Nesvarbu,

kokiu būdu (apie juos aš kalbėjau anksčiau) Dievo išbando žmogų, viskas, kas gimę iš kūno, yra kūnas.

Įstatymas yra silpnas dėl kūno ir Evangelija yra silpna dėl jo, nesvarbu, kad Dievo Dvasia šviečia žmonėms.

Sąžinė gali būti pažadinta, protas apšviestas, jausmai paliesti ir valia palenkta, vis dėlto tiesa lieka tai, kad

kiekvienas „...geriausioje savo būsenoje yra visiška tuštybė.“ (Psal. 39:5). Žmonės gali pažinti tiesą, tikėti

gyvuoju Dievu, „priimti“ Kristų, kaip asmeninį Gelbėtoją, turėti tikėjimą, panašų į šventųjų tikėjimą, būti

laikomas dievobaimingais krikščionimis, vis dėlto jie nėra geresni už pabalintus kapus, pilnus sausų kaulų.

Trečia, tokie Šventosios Dvasios veiksmai nustato ribas nuodėmei. Bendras Dievo Dvasios veikimas

atmestuosiuose sulaiko sugedusią jų prigimtį. Jos buvimas šioje žemėje neleidžia pilnai apsireikšti nedorumo

paslapčiai (2Tes. 2:7), o Jos veikimas atmestuosiuose sulaiko juos nuo visiško kritimo į nedorumą. Izraelio

apostazės laiku Šventoji Dvasia (Dievo šlovė) pasitraukė nuo jo žingsnis po žingsnio, taip ir vis didėjančios

apostazės krikščionybėje laiku Šventosios Dvasios veikimas vis mažėja, todėl anarchija vis labiau auga joje.

Ketvirta, tokie Šventosios Dvasios veiksmai saugo Dievo išrinktuosius. Viešpaties kaimenė yra labai

maža (Luko 12:32), daug mažesnė negu daugelis įsivaizduoja. Pats Kristus sakė, kad tik nedaugelis eina siauru

keliu, vedančiu į gyvenimą (Mato 7:14). Ir Apr. 7:9 neturėtų būti naudojama to paneigimui. Milžinišką minią,

kurios niekas negalėjo suskaičiuoti, reikia palyginti su tuo, kas pasakyta Teisėjų 6:5; 7:12; 2Kronikų 12:3;

Joelio 1:6, ir aiškinti pagal tai. Sakykime, kad tik išrinktieji buvo pakeisti per Evangeliją, o visas kitas pasaulis

pasiliko visiškame priešiškume jai. Tuomet Evangelijos medžio vaisiai būtų per daug nuogi, be jokių lapų.

Nors medžio lapai netinka maistui, jie yra reikalingi vaisiui ir medžio papuošimui, nes be jų vaisius turėtų

nokti ant plikų šakų. Evangelijos doktrinos pažinimas, kurio nelydi širdies atgimimas, gali būti palygintas su

lapais, kurie saugo ir slepia vaisius. Taigi jie yra naudingi, nors ir nevertingi Dievo akyse. Vynmedžio lapai

saugo vynuoges nuo kaitrios saulės labiau negu bet kurio kito vaismedžio lapai. Kiek mes galėtume pasimokyti

iš Dievo kūrinijos, jei tik turėtume akis matyti! Taigi Dievo išrinktieji slepiasi pavėsyje tų, kurie tik laiko savo

krikščionimis. Taip mes galime dėkoti Viešpačiui už Jo rūpestį mumis. Kita vertus, Dievas panaudojo

neatgimusias, nors ir išpažįstančias tikėjimą minias mūsų civilinių laisvių išsaugojimui, nes maža atgimusiųjų

kaimenė to niekada negalėtų pasiekti.

Toks Šventosios Dvasios veikimas sugėdina nedorėlius, pažadina blaivumą, sustiprina moralę, palenkia

išpažįstančius tikėjimą išoriškai remti Evangelijos skelbimą. Visa tai yra naudinga šiam laikui, bet tai neatneš

jokio atlygio amžinybėje. Aš abejoju, ar šiandien pasaulyje yra nors viena bažnyčia, kurioje būtų pakankamai

išrinktųjų, galinčių paremti pamokslininką, jei visi neatgimusieji būtų pašalinti iš jos. Netgi tie Dievo pašaukti

tarnai, jei galėtų matyti širdis tų, kurie laiko save gyvais, bet iš tiesų yra mirę, kristų į neviltį. Nors mes ir

negalime matyti to, kas yra išpažįstančiųjų tikėjimą širdyse, vis dėlto galime žinoti, kas jose yra, nes iš širdies

gausos kalba lūpos. Pasaulietiškumas ir tuštybė daugelio lūpose aiškiai parodo, kas yra jų širdyse.

Aš meldžiu, kad Dievas panaudotų šį skyrių ir pasėtų daugelio skaitytojų širdyse baimę, ir taip jų netikra

ramybė būtų sudrumsta bei tuščias išpažinimas apšviestas. Galbūt kai kurie iš jų pradės šaukti, kaip apaštalai:

„Kas gi tada gali būti išgelbėtas?“. Aš atsakysiu Kristaus žodžiais: „Žmonėms tai neįmanoma“ (Mato 19:26).

Tai tik dar kartą patvirtina, kad joks nusidėjėlis negali būti išgelbėtas savo pačio jėgomis. Ištikimybė Dievui

verčia mane pasakyti, kad jūsų namas yra statomas ant smėlio, jei jūsų viltis dangumi remiasi į jūsų veiksmą

„priimti Kristų“. Tačiau palaimintas tebūna Dievas, nes Gelbėtojas pasakė: „Dievui viskas įmanoma“.

„Išgelbėjimas ateina iš Viešpaties (Jonos 2:9), o ne iš kūrinio (Rom. 9:16). Taigi ar nenuostabu yra tai, ką

pasakė Kristus: „Jei kas negims iš naujo, negalės regėti Dievo karalystės.“ (Jono 3:3)?

25skyrius

Dvi tikėjimo išpažinėjų grupės (Hebr.6:7,8)

Ankstesnį skyrių aš pavadinau „Dvigubas Šventosios Dvasios veikimas“ dėl to, kas išdėstyta laiško

Hebrajams šešto skyriaus pirmose šešiose eilutėse. Jose mes taip pat galime surasti dvi visiškai skirtingas

žmonių grupes. Pirmoji yra tie, kuriuose veikė dieviškoji malonė ir suteikė jiems didį Dievo išgelbėjimą. O

antroji yra tie, kuriuose taip pat veikė dieviška malonė, bet neatgimdė jų. „Viešpats yra gailestingas ir geras

visiems savo kūriniams.“ (Psal. 145:9), tačiau Jo malonės turtai yra skirti Jo didžiosios meilės objektams (Ef.

2:4). Taip pat Dievas naudoja savo galią įvairiai, priklausomai nuo savo tikslų. Kristus sakė, kad Jis išvarinėjo

demonus Dievo pirštu (Luko 11:20); Mozė priminė Izraeliui: „Juk galinga ranka Viešpats tave išvedė iš

Egipto.“ (Išėjimo 13:9); apie dieviškąjį įsikūnijimą Marija sakė: „Jis parodė savo rankos galybę...“ (Luko

1:51), tačiau Paulius, prašydamas Dievo, kad Jis apšviestų šventųjų protus ir jie suvoktų išgelbėjimo malonės

didingą stebuklą, kartu meldžia, jog jie pažintų ir Jo beribės jėgos didybę. Dievo jėga apsireiškia kūrinijoje

(Rom. 1:20). Ji yra pažįstama pragare per rūstybės indus, paruoštus mirčiai (Rom. 9:22). Ji veikia

atmestuosiuose šiame gyvenime (vienuose daugiau, kituose mažiau, pagal Jo nepriklausomą valią),

pažabodama jų nedorumą, sulaikydama nuo nuodėmių, pakeisdama jų charakterius ir palenkdama link

Evangelijos doktrinos. Tačiau didžiausia Dievo galia yra skirta Jo mylimai tautai. Ji yra tokia, jog peržengia

bet kokį žmogišką suvokimą. „O Tam, kuris savo jėga, veikiančia mumyse, gali padaryti nepalyginamai

daugiau negu mes prašome ar suprantame.“ (Ef. 3:20).

Tik vienas iš dviejų skirtingų Dievo Dvasios veikimo žmonėse pripažinimas padalino teologus į dvi

priešingas stovyklas. Vienoje yra arminijonai, kurie tvirtina, jog Šv.Raštas moko tik apie visiems bendrą

malonę, kurią įmanoma atmesti. Iki tam tikro momento jie yra teisūs, nes Judas kalba apie tuos, kurie iškreipia

Dievo malonę į palaidumą (Judo 4). Tačiau jie klysta, mokydami, jog nėra ypatingos malonės, visuomet

veiksmingos tuose, kuriuose ji veikia. Kitoje stovykloje yra kalvinistų dauguma (senieji kalvinistai nemokė

taip), kuri neigia bendrąją malonę visiems žmonėms ir ypatingai pabrėžia malonę, skirtą tik išrinktiesiems.

Būtent čia jie klysta, todėl jų Hebr. 6:4-6; 10:26 aiškinimas yra netinkamas.

Kaip jau kalbėjome praeitame skyriuje, Jokūbo 1:17 sako mums, kad „kiekvienas geras davinys ir

kiekviena tobula dovana yra iš aukštybių, nužengia nuo šviesybių Tėvo...“. Čia matome dvi skirtingas dovanas.

Šv.Raštas brėžia aiškią ribą tarp to, ką Dievas vadina „geru“, ir to, ką Jis vadina „tobulu“. Pagrindinis

skirtumas tarp jų yra tas, kad dažniausia geru yra vadinama tai, kas yra laikina, o tobulu tai, kas dvasiška.

Dvasios veikimas neišrinktuosiuose pagimdo tai, kas yra gera, naudinga laike ir pasitarnauja Dievo planams

žemėje. Tačiau Jos veikimas Dievo vaikuose pagimdo tai, kas yra tobula, t.y. dvasiška, antgamtiška, amžina.

Skirtumas tarp šių dviejų žmonių grupių ir jų santykio su Dievu yra aiškiai parodytas Senajame Testamente.

Izraelio tauta buvo visos krikščionybės įvaizdis; o malonės išrinktas likutis Izraelyje (Rom. 11:5) yra atgimę

Dievo vaikai joje. Tiek Palapinėje, tiek Šventykloje buvo dvi skirtingos garbintojų grupės, kurios yra ir

šiandien. Pirmoji yra tik nominalūs krikščionys, garbinantys išoriniame kieme; o antroji - atgimę krikščionys,

kurie tapo karaliais ir kunigais Dievui (Apr. 1:6) ir garbina Jį Švenčiausioje (Hebr. 10:19). Abi šias grupes

mes galime matyti laiško Hebrajams šeštame skyriuje.

Šiame trumpame epizode (Hebr. 6:7-8) apaštalas, pasitelkęs palyginimą, paaiškina tai, ką išdėstė

ankstesnėse eilutėse. Taigi, čia mes matome dvi žmonių grupes, nors iš pradžių sunku jas atskirti, nes jos turi

daug ką bendro. Abi jos džiaugėsi matomomis privilegijomis, buvo apšviestos to pačio Evangelijos tarnavimo,

tapo Šventosios Dvasios dalininkėmis ir teisingai išpažino tikėjimą. Vis dėlto antrajai grupei reikėjo pasakyti

tai, ką Kristus pasakė jaunuoliui: „Tau trūksta vieno dalyko“, t.y. įrodyti savo meilę Dievui, paliekant viską ir

sekant Kristumi. Apie pirmąją žmonių grupę apaštalas kalba nuo pirmųjų skyriaus eilučių; jis ragina iš tiesų

atgimusiuosius veržtis į tobulumą, t.y., palikus laikinus šešėlius, siekti to, kas yra dvasiška, antgamtiška ir

amžina. Paulius sakė: „Jei Dievas leis, ir tai padarysime.“ (3 eil.). Jiems reikėjo dieviškos pagalbos, jei jie

norėjo užvaldyti savo nuosavybę (Abdijo 1:17). Atgimusieji yra tiek pat priklausomi nuo Dievo, kiek ir

neatgimusieji. Apie šiuos apaštalas kalba Hebr. 6:4-6. Ankstesniuose skyriuose mes jau aprašėme pagrindinius

dalykus, kuriuos Dvasios veikimas pažadina įgimtuose žmogaus sielos sugebėjimuose. Nors jie gali būti

išlavinti iki labai aukšto lygio, vis dėlto jų skleidžiama muzika yra tik žemiška, o ne dangiška; žmogiška, o ne

dieviška; kūniška, o ne dvasinė; laikina, o ne amžina. Todėl jie bet kuriuo momentu gali atkristi ir pražūti

amžiams.

Šiame šeštame skyriuje apaštalas siekia paraginti hebrajus augti krikščioniškame gyvenime (1-3 eil.) ir

išsilaikyti jame (12-20 eil.). Paklusnumas pašalina apostazės pavojų. Paulius kalba apie antrąją išpažinėjų

grupę (neatgimusiuosius, kurie atpuola), taip norėdamas įspėti hebrajus dėl ilgai besitęsiančio jų tingumo ir

apsileidimo rezultatų. 6 - 8 eilutėje jis tęsia savo mintį ir parodo, jog baisus ir teisinga pasmerkimas laukia tų,

kuriuose neįvyko atgimimas per malonę. Tačiau pirmiausia jis kalba apie tikrosios Dievo tautos palaiminimą.

„Jei žemė sugeria dažną lietų ir iš jos želia želmenys, naudingi visiems, kurie ją dirba, tai ji susilaukia

Dievo palaiminimo, bet jeigu ji teželdo erškėčius bei usnis, tai ji niekam tikusi, greitai bus prakeikta ir

galiausiai sudeginta.“ (Hebr. 6:7-8). Pirmiausia aš noriu paaiškinti šias eilutes, o paskui pritaikyti jas

praktiškai. Čia tiesiogiai kalbama apie judėjus, apie dvi judėjų grupes, bet tai galima pritaikyti visiems, kurie

girdi Evangelijos trimitą. Šios dvi eilutės yra skirtos aiškiau parodyti ir įtvirtinti didingą įspėjimą, kuris buvo

išdėstytas ankstesnėse šešiose eilutėse, todėl jos prasideda žodžiu „jeigu“. Iš konteksto matome, jog abi šios

žmonių grupės buvo judėjai pagal kūną. Paulius priskiria save pirmajai grupei, nes 3-čioje eilutėje sako

„padarysime“, bet atskiria save nuo antrosios grupės, sakydamas „kurie buvo apšviesti“ (4 eil.) ir „jie

kryžiuoja“ (6 eil.). Apaštalas čia taip pat parodo dvi skirtingas dirvas. Pirmoji yra derlinga žemė; ji yra iš tiesų

atgimusiųjų įvaizdis; jie priėmė žodį į garbingą ir tyrą širdį. Antroji yra nevaisinga žemė, kuri yra tos grupės,

apie kurios nuodėmę ir pasmerkimą apaštalas įspėjo hebrajus, įvaizdis; tai yra tie, kurie nors ir turėjo dideles

privilegijas bei teisingus išpažinimus, vis dėlto augino tik erškėčius ir usnis, todėl jų laukia greitas ir baisus

sunaikinimas.

„Jei žemė sugeria lietų...“. Čia pirmiausia kalbama apie judėjų tautą. Ji buvo Dievo vynuogynas (Izaijo

5:7-8; Jer.2:21). Jai Dievas siuntė visus savo tarnus, pranašus ir galiausiai savo Sūnų (Mato 21:35-37). Lietus

čia reiškia doktriną, kurią Viešpats suteikė Izraeliui. „Mano pamokymai kris kaip lietus...“ (Pakart.Įst. 32:2;

Izaijo 55:10-11). Šis palyginimas yra labai gražus, nes lietus yra kažkas, ko joks žmogus negali sukurti; Žodis

nėra žmogaus produktas. Lietus krenta iš aukštybių, kaip ir Evangelija yra dovana iš dangaus. Lietus atgaivina

augaliją ir padeda jai augti, o Dievo mokymas atgaivina Jo tautą ir daro ją vaisinga. Lietus nesuteikia sėkloms,

esančioms žemėje, gyvybės, bet brandina jas, o žodis yra Dvasios instrumentas, kuriuo Ji atgaivina Dievo

išrinktuosius (Jono 3:5; Jok.1:18), iš anksto paskirtus turėti gyvenimą Kristuje.

Kūrinijoje nėra nieko kito, ką Dievas taip priskirtų savo valdžiai, kaip lietus. Pirmą kartą apie tai

skaitome Prad. 2:5: „...nes Viešpats Dievas nesiuntė į žemę lietaus...“. Lietus yra Dievo rankose ir Jis sulaiko

jį arba leidžia jam lyti tada, kada nori. Lietaus pasiuntimas yra didysis Jo pažadų ir gerumo patvirtinimas.

„Tačiau Jis nepaliko savęs nepaliudyto, darydamas gera, duodamas mums lietaus iš dangaus...“ (Apd. 14:17).

Dievas skiriasi nuo visų pasaulio stabų jau vien tuo, kad nė vienas iš jų negali pasiųsti lietaus. „Ar pagonių

tuštybės gali duoti lietaus, ar dangūs patys siunčia lietų?“ (Jer. 14:22), todėl pranašas ir sako: „Reikia bijoti

Viešpaties, savo Dievo, kuris tinkamu laiku duoda ankstyvą ir vėlyvą lietų ir išsaugo mums mūsų derlių.“ (Jer.

5:24). Lietaus siuntimas arba sulaikymas taip pat kalba apie Dievo suverenumą. „Aš nedaviau jiems lietaus

likus trims mėnesiams iki pjūties. Aš leidau lyti viename mieste, o kitame sulaikiau lietų.“ (Amoso 4:7). Tą

patį galime pasakyti ir apie Evangelijos skelbimą tautoms, miestams ir žmonėms. Tik Dievas nusprendžia, kur

siųsti savo tarnus. „Atvykę iki Myzijos, jie mėgino eiti į Bitiniją, tačiau Dvasia neleido jų.“ (Apd. 16:6). Dievas

siunčia Evangeliją vienai tautai, o kitai - ne, vienam miestui, o kitam - ne. Tiek Amerikoje, tiek Anglijoje yra

daug didelių miestų, kuriuose iki šios dienos dar nebuvo paskelbta tikroji Evangelija arba ji buvo skelbiama

vienu metu, o kitu ne.

Žemiški dalykai yra tik dvasinės šviesos šešėlis. Koks skirtumas buvo tarp Egipto (pasaulio įvaizdžio)

ir Kanaano žemės (Bažnyčios įvaizdžio)! „Žemė, į kurią einate, yra kalnų ir slėnių šalis, kurią laisto dangaus

lietus, Viešpats, jūsų Dievas, visada aprūpina ją, Jo akys stebi ją ištisus metus (...), Jis duos žemei lietaus

reikiamu metu: ankstyvąjį ir vėlyvąjį lietų...“ (Pakart.Įst. 11:11-12,14). Toje žemėje buvo du lietaus

laikotarpiai; pirmasis - spalio mėnesį (Izraelio naujųjų metų pradžioje), kai sėkla buvo sėjama į žemę („...upė

(Jordanas) buvo išsiliejusi iš savo krantų pirmą metų mėnesį...“ (1Kronikų 12:15)); o antrasis - kovo mėnesį,

prieš pjūtį („Jordanas buvo patvinęs pjūties metu.“ (Joz. 3:15)). Be to, Dievas dažnai palaistydavo ją (Psal.

65:10). „Jei žemė sugeria dažną lietų...“. Čia kalbama apie dažnus palaistymus per tarnus, kuriuos Viešpats

pasiųsdavo Izraeliui. Per juos Dievas šaukė: „O žeme, žeme! Klausykis Viešpaties žodžio!“ (Jer. 22:29). Apie

visus tuos tarnus, kuriuos Viešpats siuntė Izraeliui, Kristus sakė: „Jeruzale, Jeruzale! Tu žudai pranašus ir

užmėtai akmenimis tuos, kurie pas tave siųsti. Kiek kartų norėjau surinkti tavo vaikus, kaip višta surenka savo

visčiukus po sparnais, o tu nenorėjai!“ (Mato 23:37). Taigi Izraelis buvo ta žemė, kurioje Dievas pasėjo savo

augalus. Toliau apaštalas padalina juos į dvi grupes: želmenis (7 eil.) ir erškėčius bei usnis (8 eil.). Želmenys

yra tų, kurie patikėjo Evangelija ir pakluso jai bei atnešė dievotumo vaisius, įvaizdis. Jie yra malonės išrinktas

likutis (Rom. 11:5), kuris susilaukė gailestingumo, kai likusi brolių pagal kūną dalis buvo apakinta. Tas likutis

toliau buvo Viešpaties vynuogynas; žemė, kuria Jis rūpinosi. Jis buvo pirmoji Evangelijos bažnyčia, kilusi iš

hebrajų ir nešanti vaisių Dievo šlovei, todėl Jis palaimino ją. Erškėčiai ir usnys yra užsispyrusių netikinčiųjų,

kurie atmetė Kristų ir Jo Evangeliją arba kurie išpažino ją, bet vėliau grįžo į judaizmą, įvaizdis. Dievas atmetė

juos, todėl jie buvo prakeikti ir pražuvo.

„Augina želmenis“. Daugelis pažymi, kad ši vieta yra labai artima Kristaus palyginimui apie sėjėją. Tarp

jų yra keletas aiškių panašumų. Pirmiausia mes turime pamatyti vieną labai svarbų dalyką, t.y. abiejuose šiuose

epizoduose į žmones yra žiūrima ne iš amžinų Dievo nutarimų (kaip, pavyzdžiui, Ef. 1:3-11), o iš žmogaus

atsakomybės pusės. Žemė, sugerianti lietų, yra judėjų, kuriems buvo pasiųstas Dievo žodis ir Kristaus bei Jo

apaštalų dienoms paskelba Evangelija, širdžių ir protų įvaizdis. Mūsų Viešpats prilygina klausytojus įvairiems

žemės tipams. Kaip žemė turi atsakyti į dažną lietų? Arba, aiškindami šį įvaizdį, mes galime klausti: kokį

vaisių turi atnešti tie, kurie girdi Evangeliją?

„Augina želmenį“. Čia esantis veiksmažodis graikų kalboje kalba apie moterį, kurios įsčiose buvo

pradėtas kūdikis (plg. Luko 1:31). Taigi, čia apie žemę kalbama, kaip apie įsčias, kuriose buvo pradėtas

kūdikis; lietus „pažadina“ sėklas auginti želmenis. Čia esančio graikiško žodžio, kurį mes verčiame, kaip

„želmenis“, nerasime jokioje kitoje Naujojo Testamento vietoje. Atrodo, kad tai yra bendras terminas

daržovėmis ir grūdams. Jį dažnai surandame Septuagintoje ir jis atitinka hebrajiškąjį „eseb“, kuris turi tokią

pačią prasmę. Kaip žemdirbys turi teisę, pagal Apvaizdos palaiminimą, tikėtis, kad už jo darbą bus atlyginta,

t.y., kad pasėta sėkla ir prižiūrėta žemė atneš vaisių, taip Viešpats turėjo teisę laukti vaisių iš Izraelio. „...Aš

laukiau vynuogių...“ (Izaijo 5:4).

„Tiems, kurie ją dirba“. „Tiems“ reiškia savininkus. Apaštalas čia siekia parodyti Dievo žodžio tinkamo

naudojimo svarbą. Jis turi sulaukti greito ir teisingo atsako. Evangelijos skelbimas apšviečia širdžių būseną,

kaip ir lietus, krentantis į žemę, parodo, kokia ji yra. Tai, kas išauga iš jos, parodo jos būseną. Kuo daugiau

žemė gauna lietaus ir kuo geriau ji įdirbama, tuo daugiau ji turi duoti vaisiaus. Taip yra ir su Dievo

išrinktaisiais. Kuo daugiau jie girdi Dievo žodį ir kuo daugiau ieško malonės, norėdami įgyvendinti tai, ką

girdėjo, tuo didesnius vaisius jie atneša Dievui. Tokie turėjo būti ir Izraelio tikintieji.

„Susilaukia Dievo palaiminimo“. Čia palaiminimas yra ne malonės suteikimas, o atlygis už užaugintus

želmenis ar vaisius. Dievas priima juos ir pažada saugoti: “Aš, Viešpats, esu jo sargas. Aš nuolatos laistau jį;

kad jam kas nepakenktų, saugau jį dieną ir naktį.“ (Izaijo 27:2-3). Dievo palaiminime vaisingai žemei yra trys

dalykai: pirma, Viešpats yra jos savininkas, t.y. Jis nesigėdija pripažinti jos kaip savo; antra, Jis ypatingai

rūpinasi ja, apkarpo šakeles, kad jos neštų dar daugiau vaisiaus (Jono 15:2); trečia, Jis išsaugo ją iki galo ir

nesunaikina. Tai yra skirta Izraelio likučiui, apie kurį kalbama Rom.11:5.

„Bet jeigu ji teželdo erškėčius ir usnis, tai ji niekam tikusi...“ (Hebr. 6:8). Čia turime pastebėti, kad yra

vienas bendras dalykas, kuris yra padalinamas į dvi dalis ir šioms dalims yra priskiriami labai skirtingi

rezultatai. Bendras dalykas yra žemė, kuria dalinasi abi šios grupės. Akivaizdu, kad iš pat pradžių jos niekuo

nesiskiria. Ant tos žemės, kurios jos yra dalininkės, lietus lyja vienodai ir abi jos dirbamos vienodai. Skirtumas

tarp jų prasideda nuo to, ką kiekviena žemės (Izraelio) dalis užaugina ir koks yra Dievo santykis į ją. Kaip jau

matėme, pirmoji grupė augina želmenis ir yra naudinga savininkui. Ji tinkamai atsakė į lietų ir rūpestį ja. O

antroji yra visiškai priešinga. Pirmoji yra gera žemė ir duoda vaisius tinkama tvarka ir tinkamu laiku. O blogoji

žemė augina erškėčius ir usnis, ir čia esantis graikiškas žodis reiškia nenormalius ir baisius vaisius, kurie yra

ne tik nenaudingi, bet ir visiškai priešingi tam, ko iš tos žemės buvo tikėtasi. Izaijas sakė apie Izraelio

vynuogyną: „Jis laukė užaugant vynuogių, bet užaugo rūgščios uogos.“ (Izaijo 5:2). Čia esantys graikiški

žodžiai „erškėčiai ir usnys“ yra identiški tiems, kurie vartojami Septuagintoje (Pradžios 3:18). Aš noriu išskirti

tris dalykus apie tuos blogus augalus. Pirma, ši žemė užaugino tai, kas neturi jokios naudos savininkui, kas

neneša jokios šlovės Dievui. Antra, erškėčių ir usnių prigimtis yra žalinga ir nuodinga (žr. Ezech. 28:24).

Trečia, šie augalai kalba mums apie tai, kad viskas, kas kyla iš sielinio žmogaus, yra Dievo prakeikimo

valdžioje (Prad. 3:18; 4:11-12).

„Bet jeigu ji teželdo usnis ir erškėčius, tai ji niekam tikusi“. Žemę, kuri po jos išdirbimo užaugina tik

tokius augalus, žemdirbys palieka, kaip bevertę. Čia esantis graikiškas žodis reiškia, kad po ištyrimo ji buvo

atmesta, kaip niekam netinkama. Tokia buvo didelė Izraelio tautos dalis. Pirmiausia, Kristus juos įspėjo:

„Todėl sakau jums: Dievo karalystė bus iš jūsų atimta ir duota tautai, kuri neš jos vaisių.“ (Mato 21:43). Antra,

po to, kai jie visiškai ir atvirai atmetė Kristų ir Evangeliją, Jis sakė: „Štai jūsų namai jums paliekami tušti.“

(Mato 23:38). Trečia, patvirtinimą, kad Dievas atmetė Izraelio tautą, kaip visumą, surandame Apd. 2:40. Petras

ragino tikinčiųjų likutį gelbėtis iš tos iškrypusios kartos.

„Greitai bus prakeikta“. Tai yra visiškai priešinga tam, kas buvo pasakyta apie gerąją žemę, t.y. ši

susilaukia Dievo palaiminimo. Prakeikimas čia reiškia, kad ji bus atiduota sunaikinimui. Ji bus atiduota

sudeginimui, Dievo teismo ugniai. Izraelis tapo nevaisingu medžiu, tuščiai užimančiu vietą dirvoje, todėl buvo

įsakyta nukirsti jį (Luko 13:7,9). Dar vieną patvirtinimą, kad Izraelis kaip tauta, buvo atiduota prakeikimui,

surandame Mato 21:19. Kristus prakeikė figmedį, kuris buvo judėjų įvaizdis (Mato 24:32). Tiesa, jiems buvo

suteikti dar vieni metai (Luko 13:8), todėl ir sakoma, kad jie bus greitai prakeikti.

„Galiausiai sudeginta“. Rytų šalyse žemę, kuri yra niekam tinkama, žemdirbys apleidžia ir palieka. Jis

nuima bet kokias užtvaras, tuo parodydamas, jog ji nėra jo nuosavybė ir galiausiai padega visas piktžoles, kad

jų sėklos neužkrėstų geros žemės. Taip įvyko ir su Izraeliu. Paskutiniame Apaštalų darbų skyriuje Paulius

įspėjo judėjus apie Dievo nuosprendį jiems (Apd. 28:25-28) ir netrukus Kristaus žodžiai - „...karalius

užsirūstino ir, išsiuntęs kariuomenes, sunaikino tuos žmogžudžius ir padegė jų miestą.“ (Mato 22:7) - išsipildė.

Hebr. 6:7-8 neapsiriboja tik atgimusiais ir neatgimusiais judėjais, nes „kaip vanduo atspindi veidą, taip

žmogaus širdis atspindi žmogų.“ (Pat. 27:19). Šis apaštalo palyginimas ragina visus tikinčiuosius auginti

tinkamus vaisius. Žemė negali užauginti gero derliaus pjūties metui, jei sėkla nepradeda bręsti ir leisti šaknis

tik pasėta. Taigi, jei mes norime užauginti gerus vaisius, Viešpaties pasėtas žodis turi tuoj pat išleisti šaknis

mumyse. Mes negalime tikėtis vaisių, jei sėkla nukrenta ant akmenų ar ją nusmelkia erškėčiai. Mes turime

būti atidūs ir rūpestingai prižiūrėti ją. „Derlinga žemė, kurią laisto lietus, augina želmenis pagal pasėtą joje

sėklą ir galiausiai su Dievo palaiminimu užaugina vaisius. Taip ir tie, kurie priima Evangelijos sėklą į savo

širdis ir išleidžia tikrus ūglius, visada eina pirmyn ir galiausiai užaugina subrendusius vaisius. O nederlinga

žemė, nors ir buvo laistoma bei dirbama, užaugina tik erškėčius ir neleidžia tikėtis jokios pjūties. Dar daugiau:

kuo jie labiau auga, tuo labiau yra beviltiški. Todėl žemdirbys turi tik vieną išeitį: sudeginti blogas ir nuodingas

piktžoles. Taip ir tie, kurie sunaikina Evangelijos sėklą savo abejingumu ar nedorumu, galiausiai neturi jokių

ženklų, įrodančių jų augimą, ir tuo pačiu patvirtina, jog yra atmestieji, iš kurių negalima tikėtis jokių vaisių.

Apaštalas čia kalba ne tik apie Evangelijos vaisius, bet ir ragina mus uoliai rūpintis jais bei primena, kad

želmenys pasirodo po sėklos pasėjimo ir dažno laistymo.“ (J.Kalvinas).

Viešpats Jėzus baigė savo palyginimą apie sėjėją tokiais žodžiais: „Tad žiūrėkite, kaip klausotės.“ (Luko

8:18), t.y. žiūrėkite, ką jūs darote su ta sėkla ir kaip naudojate ją bei įsitikinkite, kad esate ta geroji žemė.

Derlinga žemė yra tie, kuriuose žodis krenta į gerą ir tyrą širdį (Luko 8:15), t.y. jie pasiduoda jo valdžiai,

leidžia jam teisti juos ir nešališkai bei ištikimai vertina savo trūkumus pagal jį. Jie priima žodį (Morkaus 4:20),

t.y. jie įsileidžia jį į savo gyvenimą ir pritaiko savo poreikiams. Jie supranta žodį (Mato 13:23), t.y. jie supranta

jį dvasiškai ir patiria jo galią. Jie išsaugo jį (Luko 8:15), t.y. yra atidūs jam, paklūsta ir gyvena pagal jį. Jie

duoda vaisių kantrumu (Luko 8:15), t.y. jie kantriai iškenčia visus nusivylimus, nugali pagundymus ir vaikšto

paklusnumo keliais. Ant tokių ilsisi Dievo palaiminimas.

O kietos ir erškėtos dirvos žmonės yra tie, kurie patiria įprastą Šventosios Dvasios veikimą; apie tai mes

kalbėjome praeitame skyriuje. Atkreipkime dėmesį į tai, kad netgi apie tą klausytoją, kuris yra priskiriamas

šalikelei (pati žemiausia pakopa) Kristus pasakė, kad sėkla buvo pasėta jo širdyje (Mato 13:19). Antra, apie

akmenuotos dirvos klausytojus pasakyta, kad jie girdi žodį ir su džiaugsmu priima jį (Mato 13:20) ir kurį laiką

tiki, bet užklupus išbandymams, pasitraukia (Luko 8:13). Trečia, apie erškėtos dirvos klausytojus Kristus sakė:

„...tai yra tie, kurie išgirdo, bet, toliau eidami, buvo nusmelkti rūpesčių, turtų bei gyvenimo malonumų ir

neduoda subrendusio vaisiaus.“ (Luko 8:14). Vis dėlto nė vieni iš jų nebuvo gimę iš Dvasios. Visa tai, ką jie

užaugino, veikiami malonės, buvo tik kūniški erškėčių ir usnių vaisiai.

Galiausiai aš noriu atkreipti dėmesį į skirtumą tarp „želdinti želmenis“ (7 eil.) ir „auginti erškėčius“ (8

eil.) Abu šie žemės tipai užaugino vaisius, bet jie buvo visiškai skirtingi. „Išorėje pasirodė tai, kas anksčiau

buvo pradėta ir branginta jų širdyse. Savyje jie turėjo šaknį to, ką vėliau užaugino. Būtent tai reiškia čia esantis

veiksmažodis, t.y. pagimdyti tai, kas buvo užsimezgę viduje. Evangelijos doktrina yra ne tik lietus, bet ir sėkla.

Ji, išsaugota per malonę, išleidžia dvasinę šaknį ir paskui užaugina nuostabius vaisius. Čia ir yra tas skirtumas

tarp tikrųjų tikinčiųjų vaisių ir netikrų išpažinėjų bei veidmainių darbų. Šių vaisiai yra kaip grybai, kurie

išdygsta staiga, jie ne pagal laiką yra dideli ir sunokę, tačiau jie dirbtinai užauginti, neturintys tikrosios sėklos

nė gilių šaknų. Jie gimsta ne iš tikrojo gyvenimo jų širdyse.“ (J.Owen).

Taigi, nelaikykime 8-os eilutės „erškėčių bei usnių“ nuodėmėmis arba nedorumais, o supraskime, kad

tai yra patys geriausi kūno darbai, gimę iš religijos, Šv.Rašto pažinimo ir Šventosios Dvasios apšvietimo. Tai

yra akivaizdu iš to, kad erškėčiai ir usnys taip pat yra želmenys, želiantys to pačio lietaus, kuris dažnai krito

ant žemės, dėka. Tokių žmonių išpažinimai gali atrodyti teisingais, tačiau, nesvarbu, kiek jie pažįsta Dievo

žodį, kiek yra uolūs tikėjime, ištikimi bažnyčiai ar besiaukojantys tarnavime, akyse To, kuris ištiria širdis ir

mato šaknį, iš kurios auga ūgliai, visa tai yra nenaudinga. Jų darbai yra tik prigimties, kurią šventasis Dievas

prakeikė, vaisiai.

„Bet jeigu ji teželdo erškėčius bei usnis, tai ji niekam tikusi“, t.y. ji yra netinkama Dievui. Tik nedaugelis

judėjų tikėjo tuo, kai Paulius rašė šiuos žodžius. Jie didžiavosi tuo, jog yra Dievo tauta, jog Jis išskyrė juos iš

visų kitų. Vis dėlto, nors tuo metu Viešpats dar sulaikė savo rūstybę, Jis jau buvo atmetęs juos. Liūdną to

analogiją mes galime matyti šių dienų krikščionybėje. Nesuskaičiuojami tūkstančiai nešioja Kristaus vardą ir

neabejoja, jog yra tikrosios Dievo tautos dalis, vis dėlto jie yra niekam tikę ir Dievo atmesti. Ar jūs, skaitytojau,

esate tarp jų? Argi visi, kurie šiandien laiko save krikščionimis, neturi dar atidžiau pažvelgti į Petro žodžius:

„Todėl, broliai, dar uoliau stenkitės sutvirtinti savąjį pašaukimą ir išrinkimą.“ (2Petro 1:10)? Tie, kurie girdi

Evangeliją, yra išbandomi ir jau laikas daugeliui iš mūsų, kurie tiek daug laiko džiaugėmės tokia privilegija,

atidžiai ištirti save ir įsitikinti, kas mes esame iš tiesų. Kokius vaisius mes auginame? Ar mes esame „pilni

teisumo vaisių per Jėzų Kristų Dievo šlovei ir gyriui.“ (Fil. 1:11)? Jei taip, visa šlovė Tam, kuris padarė mus

vaisingais. O galbūt mes, nors ir nesame išoriškai blogi žmonės, vis dėlto nenešame vaisių Dievui ir tuščiai

užimame žemę? Jei tirdami save sutrinkame ir nežinome, kokia dirva esame, nes neturime jokių vaisių, tuomet

(jei nuodėmė mūsų neapakina ir neužkietina) nenurimkime tol, kol neįsitikinsime, jog iš teisų nešame

dvasinius vaisius.

„Greitai bus prakeikta ir galiausiai sudeginta“ - tegul šie didingi žodžiai pasiekia mūsų širdis. Toks

likimas laukia daugybės šiandieninių bažnyčių krikščionių, kurie priešinasi bet kokiems raginimams nešti

švento gyvenimo vaisius. Nedori troškimai, išdidumas, pasaulietiškumas, godumas yra matomi jų

kasdieniniame gyvenime taip aiškiai, kaip ir erškėčiai bei usnys apleistoje žemėje. Jie išpažįsta, jog yra

krikščionys, bet greitai bus prakeikti. Greitai jie girdės paskutinį pamokslą, greitai bus iškirsti iš gyvųjų žemės

ir galiausiai išgirs iš Kristaus lūpų sentenciją: „Eikite šalin nuo manęs, prakeiktieji, į amžiną ugnį, kuri paruošta

velniui ir jo angelams.“ (Mato 25:41).

26 skyrius

Du krikščionių aprašymai (Hebr.6:7-8)

Ką tik mes kalbėjome apie žmones, aprašytus Hebr. 6:4-6. Jie buvo ypatingai apdavonoti, palaiminti

didelėmis matomomis privilegijomis ir Šventosios Dvasios veikimu juose. Ką tik mes matėme, kaip aukštai

gali pakilti įgimti sielinio žmogaus sugebėjimai, t.y. jo sąžinė gali būti sužadinta, protas apšviestas, jausmai

paliesti, valia palenkta veikti. Ką tik mes matėme žmones, kurie sudaro labai didelę išpažįstančiųjų Kristų dalį.

Jie negimė iš aukšto, nėra išgelbėti ir jų laukia pražūtis, vis dėlto tikram Dievo vaikui nėra lengva atpažinti

juos. Dažnai dėl savo pažinimo, uolumo religijoje ir moralinių savybių jie priverčia susigėsti jį. Tačiau jie būtų

labai lengvi, jei pasvertume juos ant šventyklos svarstyklių. Atidus evangelijų skaitytojas pastebės, kad

Viešpats Jėzus savo žemiško gyvenimo dienomis gydė ir tuos, kurie netikėjo Juo. Palaiminimai, kuriuos Jis

dalino, neapsiribojo mokiniais. Žemiškos gailestingumo dovanos buvo teikiamos ir atgimusiems, ir

neatgimusiems žmonėms; ir jos buvo kažkas daugiau negu tik Kūrėjo rūpestis, apimantis visus Adomo vaikus

ir leidžiantis „... savo saulei tekėti blogiems ir geriems, siunčiantis lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų.“ (Mato 5:45).

Tie gailestingi Kristaus darbai pranašavo tai, apie ką mes kalbėjome praeitame skyriuje, t.y. apie menkesnius

Šventosios Dvasios veiksmus. Tik nedaugeliui Jis suteikė dvasinius palaiminimus, išgelbėjimo gailestingumą,

o visiems kitiems išliejo laikinus palaiminimus, menkesnius už išgelbėjimą. Praeitame skyriuje mes

prisiminėme Jok. 1:17: „Kiekvienas geras davinys ir kiekviena tobula dovana yra iš aukštybių, nužengia nuo

šviesybių Tėvo...“. Aš manau, kad sutinkamai su laiško Hebrajams charakteriu, tema ir tikslu, šie Jokūbo

žodžiai kalba apie dvi skirtingas dovanų rūšis. „Geras davinys“ per Evangelijos tarnavimą yra suteikiamas

neišrinktiesiems, o „tobula dovana“ yra skirta Dievo tautai. Tai patvirtina ir Psal. 68:18: „Tu užžengei aukštyn,

nusivedei paimtus belaisvius, gavai dovanų žmonėms, netgi maištaujantiems...“. Joje skamba mesijinė

pranašystė apie Kristaus paėmimą į dangų. Jis gavo dovanų dviem žmonių grupėms. Pastebėkime, kad vieną

šios eilutės dalį Šventoji Dvasia cituoja Ef.4:8; čia Ji nemini maištaujančių. Kodėl? Todėl, kad laiške

Efeziečiams kalbama apie Dievo išrinktuosius (žr. Ef. 1:3-4). Vis dėlto Kristus gavo dovanų ir

maištaujantiems, t.y. neišrinktiesiems.

Tik nedaugelis pastebėjo dvigubą Dievo darbą Evangelijos skelbime. Jį mes aiškiai matome Kristaus

žodžiuose: „Daug pašauktų, bet mažai išrinktų“ (Mato 22:14). Viena žmonijos pusė niekada negirdėjo

Evangelijos, o kita, kuri girdėjo, yra padalinta yra keturias grupes, kaip Kristus ir mokė palyginime apie sėjėją.

Šalikelė yra tie klausytojai, kuriuose Evangelijos skelbimas nesukelia jokios reakcijos. Akmenuota ir

erškėčiuota žemė yra didelė bažnyčios narių, kurie vadina vieni kitus broliais, dalis. Apie juos pasakyta, kad

kurį laiką jie tiki (Luko 8:13) ir turi kažkokius vaisius, bet šie nesubręsta (Luko 8:14). Kūniškas priešiškumas

didele dalimi yra pažabojamas juose, vis dėlto nenugalimas iki galo. Juose veikia Šventoji Dvasia, vis dėlto

neatgimdo jų iš aukšto. Jie yra pašaukti, bet neišrinkti.

Tik tuomet, kai mes atkreipsime tinkamą dėmesį į skirtumą, kuris buvo ką tik išdėstytas, pajėgsime

suvokti kalbą, kurią Šventoji Dvasia vartoja, kalbėdama apie Dievo išrinktųjų gelbstintį pašaukimą.

Pavyzdžiui Rom. 8:28 jie yra vadinami Jo tikslu pašauktaisiais ir taip atskiriami nuo kitų žmonių, kurie

šaukiami bendru pašaukimu per Evangelijos skelbimą. 2Tim. 1:9 skaitome: „...pašaukė (mus) savo šventu

pašaukimu (...) savo paties nutarimu bei malone...“. Šie žodžiai daro skirtumą tarp šaukiamųjų, t.y. kiti yra

šaukiami ne šventu pašaukimu. 1Petro 5:10: „O visokeriopos malonės Dievas, pašaukęs mus į savo amžinąją

šlovę...“-tai yra priešinga tiems, kurie yra šaukiami į laikiną šio pasaulio teisumą. Pastebėkime ir tai, kad šiuose

laiškuose „mes“ dažnai yra vartojamas daug siauresne prasme negu „visas likęs pasaulis“. Dažnai „mes“

atskiria mažą tikrų tikinčiųjų kaimenę nuo išpažinėjų, neturinčių jokio gyvenimo, minios, kuri visada supa ją.

Nors ši minia neturi dvasinio gyvenimo, vis dėlto ji skiriasi nuo bedievių tuo, kad joje veikia Šventoji Dvasia,

bet ne tiek, kiek išrinktuosiuose. Apie šią grupę daug kalba Jokūbas savo laiške. O Jonas sako apie ją: „Jie

yra išėję iš mūsų, tačiau nebuvo mūsiškiai. Jeigu jie būtų buvę mūsiškiai, jie būtų likę su mumis.“ (1Jono

2:19). Jie turėjo būti pašaukti, nes vieną kartą atsiskyrė nuo pasaulio ir prisijungė prie tikrosios Dievo tautos;

ir tas pašaukimas turėjo atnešti tam tikrus pasikeitimus juose, nes kitaip tikrieji Dievo vaikai nepriimtų jų į

savo tarpą.

Kristaus žodžių - „Daug pašauktų, bet mažai išrinktų“ (Mato 22:14) - motyvas yra didingas ir vertas

ištyrimo. Jis ištarė juos palyginime apie karaliaus sūnų. Pirmiausia kvietimas į puotą buvo skirtas judėjams,

bet jie paniekino jį ir žiauriai elgėsi su Dievo tarnais, todėl jų miestas buvo sunaikintas. Tada Dievo tarnai

buvo pasiųsti pas pagonis; ir tada karalius, lankydamas svečius, pamatė vieną be vestuvinio drabužio ir

paskelbė jam tokį baisų nuosprendį: „Suriškite jam rankas ir kojas, ir išmeskite jį laukan į tamsybes. Ten bus

verksmas ir dantų griežimas.“ Tuoj po to Kristus pasakė: „Nes daug pašauktų, bet maža išrinktų“.

Netgi tie, kurie tik išpažįsta Kristaus vardą, kurie buvo pašaukti tik bendru Evangelijos pašaukimu,

priima Dievo žodį, lenkiantį juos remti Kristaus darbą šiame pasaulyje ir keičiantį jų gyvenimą. Taip jie tampa

gerbiamais ir naudingais savo bendruomenės nariais ir saugo mažą Dievo išrinktųjų kaimenę nuo atvirai

priešiško pasaulio, bet dabar mūsų nagrinėjamos laiško Hebrajams eilutės kalba apie malonės išrinktą likutį

(Rom. 11:5). Tai aiškiai matome iš apaštalo žodžių: „Nors taip kalbame, bet jums, mylimieji, tikimės geresnių,

vedančių į išgelbėjimą dalykų.“ (Hebr. 6:9). „Bet“ priešpastato „mylimuosius“ tiems, apie kuriuos buvo

kalbama 8-oje eilutėje, o „geresni dalykai“ yra kažkas geriau už „gerus“. Tie, apie kuriuos kalbama 4-5 eil.,

turi gerus dalykus, bet mylimieji turi kažką geriau už juos. Tai tik dar kartą patvirtina Jokūbo žodžius (Jok.

1:17).

Hebr. 6:9-12 apaštalas parodo savo palankumą šventiems hebrajams, įvertina jų būseną ir atskleidžia

motyvus, į kuriuos remiasi jo vertinimas. Jis siekė, kad hebrajai tinkamai panaudotų tai, ką jis išdėstė jiems

pirmose aštuoniose skyriaus eilutėse, t.y. iš vienos pusės visa tai neturėtų nuvilti jų, o iš kitos, nepalenktų į

apsileidimą. J.Brown apie šį epizodą rašo: „Bendra šio epizodo, kurio visos dalys yra glaudžiai susiję

tarpusavyje, prasmė yra tokia: „Aš paskelbiau tokius baisius kaltinimus apostatomis ne todėl, kad laikau jus

apostatomis, nes jūsų elgesys parodo, kad jūs nesate tokie, ir Dievo pažadas užtikrina, jog toks pasmerkimas

neištiks jūsų. Tačiuo tokiu įspėjimu aš noriu paraginti jus išsilaikyti tikėjime, viltyje ir paklusnume tiesai, nes

tik per juos jūs galėsite džiaugtis pažadėtais krikščioniško išgelbėjimo palaiminimais.“

„Bet jums, mylimieji“ (9 eil.) liudija apie apaštalo palankumą hebrajams. Šie žodžiai yra daugiau negu

tik formalus mandagumas; jie apreiškia Pauliaus meilę Dievo tautai. Anksčiau (Hebr. 5:11-14) jis griežtai

kalbėjo jiems, bet darė tai ne todėl, kad nemylėjo jų. Meilė yra ištikima ir linki geriausio mylimam objektui,

todėl, jei reikia, ji moko, sudraudžia, ragina. Dvasinę meilę valdo ne impulsai, o tam tikros nuostatos. Tuo ji

skiriasi nuo kūniško palankumo ir draugiškumo bei šių dienų sentimentalizmo. „Aš manau, kad ne tik

atmestieji turi būti griežtai sudraudžiami, bet ir išrinktieji; netgi tie, kurie yra Dievo vaikai.“ (J.Kalvinas).

„Apaštalas skuba sustiprinti ir įkvėpti hebrajus, kad jie, apimti baimės ir skausmo, nenusiviltų arba nepradėtų

galvoti, jog jis laiko jų būseną beviltiška. Dabar autorius siekia įkvėpti juose viltį, todėl kreipiasi į juos, kaip į

mylimuosius. Šį žodį apaštalas dažnai vartoja kituose laiškuose, bet šiame tik vieną kartą. Tai nereiškia, kad

apaštalas nemylėjo hebrajų krikščionių, bet jis buvo priverstas sulaikyti savo jausmus dėl jų nusistatymo prieš

jį. Vis dėlto galiausiai jo jausmai išsiveržia ir jis maloniai kalba jiems.“ (A.Saphir).

„Nors taip kalbame, bet jums, mylimieji, tikimės geresnių, vedančių į išgelbėjimą, dalykų.“ (Hebr. 6:9).

Čia vėl matome, kaip apaštalas vertina dvasinę hebrajų būseną (plg. Hebr. 3:1). „Tikimės“ čia reiškia ne

neklystantį užtikrintumą, o didelį pasitikėjimą, kuris turi tam tikras priežastis. Jis yra panašus į Rom. 15:14:

„Aš, mano broliai, esu įsitikinęs, kad jūs esate kupini gerumo, pilni visokio pažinimo ir galite vieni kitus

įspėti.“ ir 2Tim. 1:5: „Aš vis prisimenu tavo neveidmainišką tikėjimą, kuris pirma gyveno tavo senelėje

Loidėje, tavo motinoje Eunikėje ir, esu įsitikinęs, gyvena ir tavyje.“. Nepaisant dvasinės hebrajų būsenos,

kurioje jie buvo dabar (Hebr. 5:11-14), jis matė juose tuos vaisius, kurie patvirtino, jog jie yra iš tiesų atgimę.

Tai dar kartą patvirtina, kad vaisiai parodo, koks yra medis, t.y. krikščioniško išpažinimo tikrumą patvirtina

arba paneigia vėliau užaugantys vaisiai. Žmonės gali turėti dievotumo išvaizdą (2Tim. 3:5), bet paneigti ją

savo darbais (Titui 1:16). Tuomet jų išpažinimas yra niekam tikęs ir tuščias.

„Bet jums, mylimieji, tikimės geresnių, į išgelbėjimą vedančių dalykų.“ Kiekvienas pastorius turi žinoti

savo bažnyčios dvasinę būseną. „Prižiūrėk rūpestingai savo avis ir bandą“ (Pat. 27:23). Tai yra būtina, jei

Dievo tarnas nori būti tinkamas ir naudingas. Jei jis nesuvokia bažnyčios būsenos, jis nežinos, kada sudrausti,

kada paguosti, kada įspėti, kada padrąsinti ją. Bendras ar atsitiktinis pamokslas yra tik nenaudingas

formalumas. Gydytojas turi žinoti savo ligonių būseną, kitaip jis negalės veiksmingai padėti jiems. Toks turi

būti ir sielų gydytojas; ir toks pats principas turi veikti tarp brolių. Mes negalime mylėti vieni kitų taip, kaip

to reikalauja Evangelija, jei nesame užtikrinti, kad esantys šalia mūsų iš tiesų yra broliai.

„Vedančių į išgelbėjimą dalykų“. Čia graikiškas žodis, kurį mes verčiame kaip „vedančių“, reiškia

„neatskiriamų‘, t.y. dalykų, kurie yra neatsiejami nuo išgelbėjimo. Pagrindiniai dalykai, vedantys į

išgelbėjimą, yra skausmas dėl nuodėmės ir neapykanta jai; nuolankumas arba savęs atsižadėjimas; Dievo

ramybė, stiprinanti sąžinę; Dievo baimė; nuolatinis pasilikimas malonės priemonėse ir ištvermingas bėgimas

mums paskirtose lenktynėse; maldos dvasia ir troškimas būti pakeistam į Kristaus atvaizdą bei gyventi

amžinybėje su Juo. Tikras Evangelijos tikėjimas ir nuoširdus paklusnumas yra daug geresni dalykai už pačias

didžiausas dovanas, kurias gauna neatgimę išpažinėjai. Tikėti Kristumi yra daug daugiau negu tik savo protu

ir valia sutikti, kad Jis yra nusidėjėlių Gelbėtojas ir pasiruošęs priimti visus, kurie ateina pas Jį. Jei aš noriu

būti Kristaus priimtas, turiu ateiti pas Jį, atsižadėdamas savo teisumo (Rom. 10:3); aš turiu ateiti pas Jį, kaip

elgeta su tuščiomis rankomis (Mato 19:21). Ir dar daugiau: jei aš noriu būti Kristaus priimtas, turiu ateiti pas

Jį, atsižadėdamas savo užsispyrimo ir priešiškumo Jam (Psal. 2:11; Pat. 28:13). Jei aš ieškau žemiško karaliaus

palankumo ir atleidimo, visi sutinks, jog turiu ateiti pas jį nusižeminęs ir atsisakęs savo sukilimo prieš Jį. Taip

turi elgtis ir nusidėjėlis, kuris ateina pas Kristų, ieškodamas atleidimo; priešingas elgesys prieštarauja tikėjimo

įstatymui.

Neveidmainiškas tikėjimas (2Tim. 1:5) Kristumi priima Jo jungą ir pasiduoda Jo valdžiai. Šv.Raštas

aiškiai moko, kad mes negalime priimti Kristaus, kaip Gelbėtojo, jei kartu nepriimame Jo, kaip Viešpaties.

„Taigi, kaip esate priėmę Viešpatį Jėzų Kristų, taip ir gyvenkite Jame.“ (Kol. 2:6). Nuoširdus ir tikras tikėjimas

yra neatsiejamas nuo paklunumo dvasios, noro patikti Dievui, sprendimo gyventi ne sau, o Tam, kuris mirė už

mane (2Kor. 5:15). Žmogus, kuris galvoja, jog turi gelbstintį tikėjimą Kristumi, bet jam visiškai nerūpi Jo

šlovė ir Jo paliepimai, yra velnio apakintas. Kai kurie dalykai yra neatsiejami nuo išgelbėjimo. Kaip šviesa

neatsiejama nuo saulės, kaip šiluma neatsiejama nuo ugnies, taip geri darbai neatsiejami nuo gelbstinčio

tikėjimo.

„Nors taip kalbame“ (Hebr. 6:9). Čia yra nuoroda į tai, ką apaštalas kalbėjo apie apostatas 6, 8 eil. ir tuo

įspėjo hebrajus būti budriais. „Regimoje bažnyčioje visi dalykai atrodo vienodais išorėje. Sakramentai yra

dalinami visiems, visi turi tą patį tikėjimo išpažinimą, visi vienodai tarnauja ir visi vienodai vengia matomų

nusižengimų. Tačiau viduje ne viskas yra vienodai. Dideliuose namuose yra ne tik auksinių ir sidabrinių, bet

ir medinių bei akmeninių indų. Ne visi, kurie išoriškai valgo gyvenimo duoną, maitinasi paslėpta mana. Ne

visi, kurių vardai yra įrašyti bažnyčios knygose, yra įrašyti Avinėlio knygoje. Dar yra geresnių dalykų už

dovanas, išpažinimą, tarnavimą ir pan. Visa tai įspėja žmones neraminti savęs tuo, jog jie dalyvauja bažnyčios

privilegijose per bendrą išpažinimą, nes tai gali suteikti gyvojo vardą, nors iš tiesų jie yra mirę.“ (J.Owen).

„Dievas nėra neteisingas, kad pamirštų jūsų darbą...“ (Hebr. 6:10). Čia apaštalas parodo, į ką remiasi jo

įsitikinimas. Tai yra nekintanti Dievo ištikimybė sandoros, kurią Jis sudarė su savo tauta, pažadams; Paulius

tikėjo, kad šie hebrajai yra jos dalis. Pamatas, ant kurio turi ilsėtis visų krikščionių užtikrintumas amžinąja

šlove, yra ne kūrinyje. „Iš Viešpaties gailestingumo mes nebuvome sunaikinti“ (Raudų 3:22). Tikinčiojo

išsaugojimas iki galo yra Dievo išsaugojimo pasekmė, o ne priežastis.

„Dievas nėra neteisingas, kad pamirštų jūsų darbą“. Šv.Rašto vieta, kuri padės geriau suprasti mums šią

eilutę, yra 1Jono 1:9: „Jeigu išpažįstame savo nuodėmes, Jis ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums

nuodėmes ir apvalytų mus nuo visų nedorybių.“. Dievas yra ištikimas savo sandorai su mumis Kristuje. Jis

yra teisingas, atlygindamas Kristui už Jo darbą. Pats Dievo teisumas dabar yra ant tų, kuriuos Kristus atpirko.

Jo ištikimybė mums yra pažadėta: „Su viltimi amžinojo gyvenimo, kurį nemeluojantis Dievas pažadėjo prieš

amžinuosius laikus.“ (Titui 1:2). Dievas nesikeičia, Jame nėra nė šešėlio keitimosi, todėl Jis negali atsižadėti

savo priesaikos. „Aš esu Viešpats, Aš nesikeičiu, todėl jūs, Jokūbo vaikai, nebuvote sunaikinti.“ (Malach. 3:6).

Būtent todėl mes esame absoliučiai užtikrinti, kad Tas, kuris pradėjo mumyse gerą darbą, jį ir pabaigs iki

Kristaus Jėzaus dienos.“ (Fil. 1:6).

„Dievas nėra neteisingas, kad pamirštų jūsų darbą.“ Kai kuriems šios eilutės aiškinime kilo sunkumų,

nes jiems atrodė, jog jos moko, kad dangus yra atlygis už gerus darbus. Tačiau toks sunkumas yra daugiau

tariamas negu tikras. Dievas atlygina už tai, ką Jis pats padarė mumyse, t.y. Tėvas pripažįsta Dvasios vaisius.

Šiame pasaulyje gali atrodyti, kad Dievas menkai vertina nuoširdų paklusnumą Jam; kad žemėje žmogus,

gyvenantis sau, laimi daugiau negu tas, kuris gyvena Kristui. Vis dėlto artėja ta diena, kai viskas bus vertinama

kitaip. „Dievas nesumoka mums kažkokios skolos, o daro tai, ką Jis pats laisvanoriškai pažadėjo; ir Jis atlygina

ne tiek už mūsų darbus, kiek už savo malonę juose. Dar daugiau: Jis žiūri ne tiek į mūsų darbus, kiek į savo

malonę juose. Ir kadangi Jis yra teisingas, Jis negali išsižadėti savęs (...); Dievas yra teisus, atlygindamas už

darbus, nes Jis yra teisingas ir ištikimas; ir Jis pats padarė save skolininku mums ne priimdamas kažką iš mūsų,

o, kaip sako Augustinas, laisvai pažadėdamas mums visus dalykus.“ (J.Kalvinas). Tie, kurie įsivaizduoja, kad

tarp visos malonės Dievo ir Jo atlygio savo tautai yra nesuderinamumas, tegul atidžiai perskaito šiuos

reformatoriaus žodžius.

„Jūsų darbus“. Aš manau, kad čia kalbama apie tikėjimą. Pirmiausiai dėl to, kad šioje vietoje minimi

dalykai, vedantys į išgelbėjimą, o tikėjimas yra neatsiejamas nuo jo. Antra, todėl, kad tikėjimas veikia meile

(Gal. 5:6) ir toliau šioje eilutėje yra minimas meilės triūsas. Trečia, todėl, kad 1Tes. 1:3 skaitome apie tikėjimo

darbus, meilės triūsą bei vilties ištvermingumą, o Hebr. 6:11 vilties užtikrintumą. Šioje vietoje galima

paklausti: kodėl apaštalas tiesiai nemini tikėjimo čia? Todėl, kad hebrajų tikėjimas buvo silpnas ir mažas. Jei

jis būtų gyręs jų tikėjimą tiesiogiai, tuomet būtų sumenkinęs savo raginimų Hebr. 3:12; 4:1-2; 6:12; 12:1 ir kt.

galią. „Jūsų darbus“ kalba ne apie kažkokius atsitiktinius darbus, o apie pastovų darbą, t.y pastovų jų

paklusnumą, kurio pamatas yra tikėjimas, Dievui. Evangelinis paklusnumas yra vadinamas „jūsų darbais“, nes

būtent jam jie buvo atgimdyti (Ef. 2:10) ir jis reikalauja veiksmų, skausmo ir pastangų (plg. 2Petro 1:5).

Gyvas tikėjimas yra veikiantis tikėjimas (Jok. 2:17). Naujasis Testamentas aiškiai ir tolygiai moko apie

du dalykus, t.y. išteisinimas yra per tikėjmą, o ne per darbus (Rom. 4 sk.), vis dėlto tikėjimas, kuris išteisina,

yra gyvas ir veikiantis; jis yra vaisingas tikėjimas, matomas per paklusnumą Dievo paliepimams (1Jono 2:4).

„Jis (Kristus) atidavė save už mus, kad išpirktų mus iš visų nedorybių ir nuskaistintų sau ypatingą tautą, uolią

geriems darbams.“ (Titui 2:14). Šiomis dienomis tai būtina ypatingai pabrėžti tiems, kurie išpažįsta tikėjimą

Viešpačiu Jėzumi; šiandien minios turi gyvojo vardą, bet yra mirę (Apr. 3:1). Jų tikėjimas nėra Dievo išrinktųjų

tikėjimas (Titui1:1), jis nėra niekuo geresnis už tą, kurį turi demonai (Jok. 2:19).

„Jūsų tikėjimą ir meilės triūsą“. Tai buvo įrodymai, į kuriuos rėmėsi apaštalo įsitikinimas dėl hebrajų

krikščionių. Čia aš noriu pabrėžti penkis dalykus. Pirma, išskiriančią malonę, jų meilės triūsą. Tegul

skaitytojas šioje vietoje atidžiai perskaito 1Jono 3:16-19; 4:7-12. „Abipusė krikščionių meilė yra šventumo

Dvasios vaisius ir tikėjimo rezultatas; per juos jie yra susiejami dvasiniais raiščiais vieningame Kristaus

troškime ir toje pačioje naujoje, dieviškoje bei dvasinėje Dievo prigimties bendrystėje. Taip jie džiaugiasi

vienas kitu ir padeda vienas kitam visuose darbuose, kurie augina amžiną, dvasinį ir netgi laikiną gėrį.“

(J.Owen). Pastebėkime, kad meilės triūsas, o ne tingi meilė (Jok. 2:15-16) yra gelbstinčio tikėjimo įrodymas.

Tikroji meilė yra aktyvi, uoli ir nepavargstanti.

„Kurį parodėte“. Tai parodo mums antrąjį jų meilės bruožą. Jų meilė nebuvo slapta; ji aiškiai matėsi

kasdieniame gyvenime. Jokūbas moko (Jok. 2:18), kad tikėjimo išpažinėjas turi parodyti savo tikėjimą ir

šiandien daugelio, kurie nešioja Kristaus vardą, reikėtų paprašyti parodyti savo meilę ypač pagal 1Jono 5:2: Iš

to pažįstame mylį Dievo vaikus, kad mylime Dievą ir laikomės Jo įsakymų.“. Trečia, „meilės triūsą, kurį

parodėte Jo vardui“ atskleidžia jų tikslą, kurio jie siekė savo karšta meile tarnaudami šventiesiems. Akivaizdu,

kad Dievo vardas yra ant Jo vaikų (Ef. 3:15). Didinga ir palaiminta žinoti, kad viską, ką daro Dievo tauta -

gera ar bloga, yra daroma Kristaus vardu (Mato 25:34-35). Taigi, jie tarnavo šventiesiems, kaip Dievo žmonės.

Būtent tai yra dvasinės meilės skiriamasis bruožas; ji tarnauja sieloms, nes Dievo vardas yra ant jų. Dievo

vardas kalba apie Jo valdžią. Viešpats reikalauja, kad Jo žmonės mylėtų vieni kitus, ir jie, paklusdami tokiam

paliepimui, daro tai Jo vardui, nes gerbia Jo valią.

„Kai tarnavote ir tebetarnaujate švientiesiems“. Ketvirta, tai parodo, kaip jų meilė veikė, t.y, jie

nepailstamai tarnavo. Penkta, mes matome, kam jie tarnavo - Dievo šventiesiems. Didelė Dievo tautos dalis

patiria įvairius žemiškus vargus ir viena iš priežasčių, kodėl dangiškasis Tėvas leidžia juos, yra ta, kad jų

broliai ir seserys Kristuje turėtų privilegiją tarnauti jiems (Rom. 15:25-27; 2Kor. 8:21; 9:11-15). Toks

tarnavimas kyla ne iš sentimentalumo, noro nuraminti neramią sąžinę ir tuo labiau ne iš tuščios garbės siekimo,

o Dievo vardui. Tik Jo valdžios pripažinimas ir pastovus paklusnumas Jo valiai suteikia gyvenimą,

dvasingumą ir tinkamumą visiems meilės darbams, kuriuos mes darome kitiems.

Apibendrindamas visa tai, ko moko Hebr. 6:9-10, aš noriu parodyti, kaip apaštalas vertina hebrajus pagal

savo Mokytojo taisyklę, išdėstytą Mato 7:15-20. Tikrieji krikščionys turi akivaizdžius įrodymus, jog jų

Evangelijos išpažinimą lydi keičianti malonė. Tikėjimo paklusnumas ir meilės triūsas šventiesiems kyla ne iš

žmogiškų instinktų, o iš paklusnumo apreišktai Dievo valiai tiek praeityje, tiek dabartyje. Būtent tai buvo tas

matomas pamatas, į kurį rėmėsi Pauliaus įsitikinimas dėl hebrajų. Svarbu nepamiršti, kokios buvo tos

ypatingos malonės, kurios čia yra minimos. Apaštalas nieko nekalba apie aiškų jų tiesos suvokimą, jų

misionieriškus darbus, uolumą dėl bažnyčios, nors šie dalykai yra labai svarbūs formaliems išpažinėjams.

„Todėl trokštame, kad kiekvienas iš jūsų rodytų ankstesnį uolumą iki galo...“ (Hebr. 6:11). Čia apaštalas

vėl ragina hebrajus ir grįžta prie didingo įspėjimo, išdėstyto 4-8 eil. Jis siekė, kad jie būtų uolūs tikėjime ir

meilėje bei neštų jų vaisius. Viskas, ką jis kalbėjo, buvo nukreipta į šį tikslą. Paulius ką tik parodė savo

įsitikinimą jų dvasine būsena ir Dievo ištikimybe, o dabar ragina juos atsakyti į tai ir būti uoliais iki galo. Šioje

vienuoliktoje eilutėje apaštalas su dangiška išmintimi parodo, kaip tinkamai naudoti Evangelijos įspėjimus (6-

8 eil.) ir pažadus (9-10 eil.). Tiek vienais, tiek kitais įmanoma piktnaudžiauti ir dažnai taip atsitinka. Kai kurie

galvoja, jog įspėjimai tinka tik vienam tikslui, t.y. išgąsdinti žmonių protus ir taip nublokšti juos į neviltį, lyg

įspėjimai ir gąsdinimai būtų vienintelė jų dalis. Tik nedaugelis žino, kaip teisingai panaudoti juos sąžinės

pažadinimui. Kita vertus, daug žmonių piktnaudžiauja Dievo pažadais. Daug tų, kurie neturi jokios teisės į

juos, apgaudinėja ir guodžia save jais ir taip įgauna kūnišką saugumą, įsivaizduodami, jog joks blogis neištiks

jų. Tačiau čia apaštalas apreiškia įspėjimų ir pažadų tikslą tiek tikintiesiems, tiek netikintiesiems. Įspėjimai ir

grasinimai turi palenkti atidžiai ištirti mūsų vilties pamatą. O pažadai turi įkvėpti pastoviam ir kantriam

uolumui visose krikščioniškose pareigose. Evangelijos tarnui reikia išminties, kad jis naudotų tiek grasinimus,

tiek pažadus teisingai.

„Todėl trokštame“. 9-10 eilutėje apaštalas parodė, kad ne krikščionims hebrajams buvo skirti kaltinimai,

kuriuos jis išdėstė 4-8 eil. Čia matome, ko iš tiesų jis norėjo jiems. Paulius karštai troško, o ne šaltai, abejingai

ir be jokios gyvybės pamokslavo jiems. „Kad kiekvienas“ - bažnyčios tarnautojui turi rūpėti kiekvienas jos

narys. Nuolatiniai ganytojo raginimai yra reikalingi tiek senam, tiek jaunam. „Kad kiekvienas iš jūsų rodytų

ankstesnį uolumą iki galo“, priešingu atveju jūsų išpažinimas neišsilaikys ir nepašlovins Dievo. Paulius nieko

nežinojo apie tą vangų ir abejingą malonės priemonių naudojimą, kuris šiandien patenkina minią, nešiojančią

Kristaus vardą. „...atsidėk jiems visiškai, kad tavo pažanga būtų visiems akivaizdi.“ (1Tim. 4:15). Daugelis

yra labai uolūs savo pasaulietiniuose reikaluose ir ypač kūniškų malonumų tenkinime. Tačiau yra labai mažai

tų, kurie rūpinasi savo sielomis pagal Dievo valią. Uolumas dėl savo šventumo ir tikėjimo bei meilės triūsas

daugeliui išpažinėjų yra nepažįstamas; jie negalvoja, kad šie dalykai yra reikalaujami ar laukiami iš jų. Jie gali

pastoviai lankyti bažnyčią iš įpročio; jie gali daryti tam tikrus gailestingumo darbus dėl savo gero vardo, tačiau

apie tai, kad kiekvienoje savo gyvenimo srityje jie turi patikti Dievui ir garbinti Jį, jie nieko nežino ir visiškai

nesirūpina tuo. Šie žmonės neturi tų dalykų, kurie veda į išgelbėjimą; jie yra apgautos ir pražuvusios sielos.

Mano skaitytojau, neapsigaukite. Jei jumyse nėra tikėjimo darbų jei jūs nesilaikote Dievo paliepimų ir

netarnaujate meilėje šventiesiems, tuomet „priežasties nėra jumyse“ (Jobo 19:28). Tai yra mūsų išpažinimo

įrodymas ir matas, pagal kurį kiekvienas būsime pamatuotas.

Šis tikėjimo darbas ir meilės triūsas neįmanomas be uolių studijų ir didelių pastangų. Jis reikalauja

kasdieninio Šv.Rašto studijavimo ne intelektualiam pasitenkinimui, o Dievo valios suvokimui savo gyvenime.

Jis reikalauja budrumo ir maldos prieš visus gundymus, kurie bando atitraukti nuo sekimo Kristumi. Jis

reikalauja susilaikyti nuo kūno geidulių, kurie kovoja prieš sielą (1Petro 2:11). Jis reikalauja „pavesti save

Dievui, kaip iš mirusiųjų atgijusius ir savo narius Jam, kaip teisumo ginklus“ (Rom. 6:13). Jis reikalauja

nusimesti visus apsunkinimus (kurie trukdo tikram dievotumui) bei lengvai apraizgančią nuodėmę (meilė sau

pačiam) ir ištvermingai bėgti (tai reikalauja visų mūsų jėgų) paskirtose lenktynėse (Hebr. 12:1). O paskirtos

lenktynės reiškia, nukreipus savo akis tik į Dievą, bėgti nuo šio pasmerkto pasaulio dalykų. Tie, kurie

paniekina arba apleidžia tai, yra tik nominalūs krikščionys.

Toks uolumas pasieks vilties užtikrintumą. Vilties užtikrintumas čia reiškia tvirtą įsitikinimą arba

teigiamą pasididžiavimą. Viltis Naujajame Testamente reiškia karštą ir stiprų troškimą pasiekti norimą tikslą.

Tikėjimas žiūri į Pažadėtoją, o viltis - į pažadėtus dalykus. Tikėjimas pagimdo viltį. Dievas pažadėjo savo

tautai tobulą išlaisvinimą iš nuodėmės ir visų jos problemų bei amžinosios šlovės džiaugsmą kartu su Juo.

Tikėjimas remiasi į Dievo galią ir ištikimybę Jo žodžio įvykdyme. Širdis saugo šiuos palaiminimus ir mato

juos dar ateityje. O viltis brangina juos ir laukia jų išsipildymo. Viltis, kaip ir tikėjimas, turi savo pakopas.

Vilties užtikrintumas reiškia pastovų įsitikinimą, kylanti iš tikėjmo pažadais apie būsimus palaiminimus.

Uolumas, apie kurį mes kalbėjome, yra tas Dievo paskirtas būdas, per kurį pasiekiamas toks vilties

užtikrintumas (plg. 2Petro 1:10-11). Turėti užtikrintumą dangumi, kai gyvenama sau, yra nedoras pasipūtimas.

„Iki galo“ nesuteikia jokio atsitraukimo galimybės tiems, kurie yra pašaukti kovoti gerą tikėjimo kovą (1Tim.

6:12). Šiame kovos lauke nėra jokios galimybės atsitraukti. Žemiškame gyvenime neįmanoma tokia dvasinė

būsena, kurioje nereikėtų siekti to, kas priešakyje (Fil. 3:13).

27 skyrius

Krikščionio išsaugojimas iki galo (Hebr. 6:12-15)

Šeštame laiško Hebrajams skyriuje yra du raginimai krikščionims hebrajams. Pirmiausia jie yra raginami

nusigręžti nuo judaizmo ir atsigręžti į krikščionybę (1 eil.). Mūsų dienų Dievo tautai šis raginimas reiškia

palikti viską, kas traukė jų širdis iki atgimimo, ir surasti ramybę, džiaugsmą bei pasitenkinimą Kristuje.

Stebėdami ypatingą gundymą hebrajams palikti krikščionybę ir grįžti prie judaizmo, nepamirškime ir pavojų,

kurie kyla šių dienų tikintiesiems. Kūniškumas vis dar gajus juose ir viskas, ką šėtonas, norėdamas suvilioti

jų širdis, naudojo ankstesniais laikais, veikia ir šiandien. Izraelis išėjo iš vergystės, perėjo Raudonąją jūrą ir

džiaugsmingai pradėjo kelionę (Išėjimo 15:1) į pažadėtąją žemę, vis dėlto neužilgo jų širdys sugrįžo į Egiptą,

trokšdamos mėsos puodų (Išėjimo 16:3). Blogiausiai, kaip mes galime atsakyti į ką tik minėtą raginimą, yra

teigti: „Šių dienų krikščionims nėra jokio pavojaus, nes Dievas pažadėjo išsaugoti juos iki galo“. Tai yra tiesa,

bet Dievas pažadėjo išsaugoti juos šventumo kelyje, o ne savo nuodėmingos valios ir savęs tenkinimo

klystkeliuose. Tie, apie kuriuos Kristus pasakė, kad jie niekada nepražus, klauso Jo balso ir seka Juo (Jono

10:27-28). Apaštalai nebuvo fatalistai nė tikėjo kažkokiu automatišku išgelbėjimu. Jie žinojo, kad turi atbaigti

savo išgelbėjimą su baime ir drebėjimu (Fil. 2:12), todėl Paulius, įkvėptas Šventosios Dvasios, be jokių

dvejonių pasakė apie Izraelio vaikus, kurie buvo sunaikinti dykumoje: „Tie įvykiai yra mums pavyzdžiai, kad

negeistume blogio, kaip anie geidė. Nebūkime stabmeldžiai, kaip kai kurie iš jų (...). Negundykime Kristaus,

kaip kai kurie iš jų gundė ir mirė nuo gyvačių (...). Visa tai atsitiko jiems, kaip pavyzdžiai ir yra užrašyti

pamokyti mums, gyvenantiems amžių pabaigoje. Todėl, kas tariasi stovįs, težiūri, kad nekristų.“ (1Kor.

10:6,7,9,11-12).

Hebr. 6:11-12 surandame antrąjį raginimą hebrajams. Apie pirmąją jo dalį mes kalbėjome praeito

skyriaus pabaigoje. Apaštalas sakė: „Todėl trokštame, kad kiekvienas iš jūsų rodytų ankstesnį uolumą iki

galo...“. Tai kartu su tolimesnėmis eilutėmis yra raginimas pasilikti šventumo kelyje. Bažnyčiai, kuri paliko

pirmąją meilę, Kristus sakė: „Taigi prisimink, nuo kur nupuolei, atgailauk ir vėl imkis pirmykščių darbų...“

(Apr. 2:5). Kokie yra tie pirmieji darbai? Savęs pašventimas Dievui, nuolankumas prieš Jį, kovos prieš Jį

ginklų sudėjimas, atsigręžimas į Kristų, kaip vienintelę mūsų Viltį, pasitikėjimas Jo brangaus kraujo

nuopelnais, Jo jungo paėmimas, pasidavimas Jo valdžiai ir paklusnumas Jo paliepimams. Krikščionis turi tęsti

tai, ką pradėjo. Jis turi išpažinti savo nuodėmes Dievui kiekvieną dieną. Jis turi atnaujinti savo tikėjimą ir viltį

Kristumi kiekvieną dieną. Jis negali remtis sena savo patirtimi, o turi išlaikyti gyvą bendrystę su Kristumi

kasdien. Jei jis nukreipia savo akis į Kristų kiekvieną dieną, jei jis visiškai patiki savo išgelbėjimą į Jo rankas,

tuomet Kristus nenuvils jo; jis niekada nekris. Vis dėlto, jei jis nori visiškai pasitikėti Juo, turi būti arti Jo. To

negali būti, jei jis seka Jį tik iš tolo. Būti arti Kristaus, reiškia atsiskirti nuo to, kas yra priešiška Jam. Bendrystės

su Kristumi pamatas yra paklusnumas. Ji negali egzistuoti be jo. Krikščionis, norėdamas išlaikyti tai, turi

išlaikyti ir tą patį uolumą, kurį turėjo pirmą kartą atbėgęs pas Kristų. Tas pats uolumas, kuris degė jo širdyje

ir nukreipė visus jo veiksmus, kai jis tik atėjo pas Kristų, turi išsilaikyti iki galo. Tai reiškia gyventi šventą

gyvenimą ir apie tai kiekvienas Dievo tarnas turi nuolat kalbėti tikintiesiems. „Raginimai yra būtini netgi

tiems, kurie nuoširdžiai vykdo savo pareigas, kad taip jie ir toliau išsilaikytų jose. Mes matome, kaip vieni

paniekina Dievo paliepimus, kiti apleidžia juos ir tik nedaugelis išsilaiko jų vykdyme. Kai kurie yra visiški

kvailiai ir drįsta teigti, kad jie patys gali išmokti to, ką moko pamokslininkas, todėl jie nesilanko

susirinkimuose. Tokios yra pasaulietinių ir pasileidiusių žmonių mintys; jie mažai žino apie krikščionybę ir

dar mažiau gyvena pagal jos paliepimus. Kiti galvoja, kad raginimai apie pareigų vykdymą yra skirti tik tiems,

kurie yra apsileidę. Dar kiti suvokia, kad yra raginami daryti tai, ką daro, nors ir nerada daug pasitenkinimo

tame, bet tik nedaugelis supranta, kad tokie raginimai yra Dievo būdas, per kurį Jis suteikia jėgą išsilaikyti

pareigose. Tai yra ne tik raginimas vykdyti pareigas, bet ir būdas, per kurį Dievas suteikia malonę vykdyti

jas.“ (J.Owen).

„Todėl trokštame, kad kiekvienas iš jūsų rodytų ankstesnį uolumą iki galo, kol pasieks visišką vilties

užtikrintumą.“ (Hebr. 6:11). Viltis yra dvasinė malonė, kuri labai skirasi nuo tikėjimo ir meilės. Tikėjimas

lenkia mus prie Dievo. Meilė lenkia mus įsikibti į Jį ir patikti Jam. Viltis išlaiko mus šventume visuose

sunkumuose ir nusivylimuose. Ji išlaiko sielą, kai problemų bangos blaško ją arba ji yra gundoma nusivylimu

bei atsisakymu kovoti, todėl krikščioniškoje ginkluotėje viltis yra vadinama šalmu (1Tes. 5:8), nes ji sulaiko

smūgius, kurie krenta ant šventojo galvos išbandymuose ir sunkumuose. Jis viliasi pažadėtų dalykų išpildymo,

todėl yra apsisprendęs kovoti iki galo. Viltis mato pažadėtąją žemę ir tai suteikia pavargusiam piligrimui jėgų

eiti tolyn. Viltis mato šlovingą priėmimą, kuris laukia jo prie dangiškų vartų, ir tai suteikia jam jėgų eiti pirmyn,

nepaisant visų priešiškų vėjų ir audrų.

Daug žmonių bando turėti viltį, nors dar neturi tikėjimo. Kiti išpažįsta tikėjimą, nors neturi tikros vilties.

Tačiau tikrasis tikėjimas ir viltis yra neatsiejami. Dvasinis tikėjimas nukreipia savo akis į Pažadėtoją ir yra

užtikrintas, kad Jis negali meluoti. Dvasinė viltis apkabina pažadus, vertina juos labiau už viską ir su

pasitikėjimu laukia jų išsipildymo. Tačiau tarp šio momento ir realaus vilties išsipildymo yra kelias, pilnas

išbandymų, kurie vargina, nuvilia ir trukdo mums. Jei mes iš tiesų einame Dievo nustatytu keliu, sutiksime

pasipriešinimą, persekiojimus ir dideles problemas. Vis dėlto, jei mes tikrai branginame Dievo pažadus, jei

mes iš tiesų esame tikri, kad jie išsipildys, jų paguoda ir džiaugsmas su kaupu atlygins už visus vargus.

Tikrosios vilties lavinimas apsaugos mus nuo nusivylimų pastoviuose sunkumuose.

Iki tol, kol krikščionis pasieks visišką vilties užtikrintumą, jis turi būti toks pats uolus Dievo dalykuose

ir savo sielos poreikiuose, kaip ir pradžioje. Kai Dievo baimė pažadino jį iš mirtingo miego; kai jis pradėjo

jausti pavojų būti įmestam į pragaro liepsnas; kai jis sužinojo, kad Kristus yra vienintelė užuovėja, jis tapo

labai uoliu. Kaip uoliai jis klausėsi Dievo žodžio! Kaip karštai šaukėsi Dievo! Kokia nuoširdi buvo jo atgaila!

Kaip maloniai jis priėmė Evangeliją! Kokie dideli pasikeitimai vyko jo gyvenime! Koks realus buvo dangus

jam ir kaip jis norėjo patekti į jį! Kaip ryškiai švietė jo viltis! Gaila, bet auksas apsinešė dulkėmis; mana

prarado malonų skonį jam ir jis tapo trumparegiu (1Petro 1:9). Kodėl? Argi skaitytojas negali surasti atsakymo

savo pačio patirtyje? Aš nenoriu grįžti prie to, apie ką mes jau kalbėjome anksčiau. Atsitraukimas yra

pavojingas; jis yra pavojingas tiek, kad užtrukimas jame gali turėti baisias pasekmes. Jei mes užtruksime

dieviškų malonės būdų, kurie yra skirti išsilaikymui iki galo, apsileidime; jei vėl grįšime į pasaulį ir surasime

pasitenkinimą jo malonumuose bei rūpesčiuose; jei pasiliksime šioje liūdnoje būsenoje, tuomet akivaizdu, kad

mes buvome tik menkesnių Šventosios Dvasios veiksmų objektai, kad iš tiesų nebuvome Jos atgimdyti.

Skirtumas tarp erškėtos ir geros dirvos yra tas, kad pirmoji neatneša subrendusių vaisių (Luko 8:14), o antroji

duoda vaisių kantrumu (Luko 8:15). Tik pasilikimas Kristaus žodyje įrodo, kad mes esame Jo mokiniai (Jono

8:31). Tik tvirtas ir įsišaknijęs pasilikimas tikėjime bei neatsitraukimas nuo Evangelijos vilties (Kol. 1:23)

įrodo mūsų išpažinimo tikrumą. „Jis pasakė, kad jie dar nepasiekė tikslo, todėl turi eiti pirmyn; jis kalbėjo

jiems apie uolumą, kad jie neaptingtų, o būtų karšti. Siekti dangaus nėra lengvas dalykas ypač tiems, kurie

beveik šliaužioja žeme, kurių kelyje yra kliūčių daugybė. Sunku išlaikyti mintis, nukreiptas į dangaus dalykus,

kai visa mūsų prigimties galia lenkia žemyn, kai šėtonas įvairiais būdais grąžina mus į žemę.“ (J.Kalvinas).

Aš noriu dar kartą pabrėžti, kad tik pastovus uolumas Dievo dalykuose išsaugo tikrąją viltį ir visišką

užtikrintumą išgelbėjimu. Toks neatsiejamas ryšys tarp jų yra pirmiausia todėl, kad Dievas taip nusprendė.

Viešpats paskyrė uolumą, kaip būdą ir kelią, per kuriuos Jo tauta turi pasiekti užtikrintumą. „Todėl, broliai,

dar uoliau stenkitės sutvirtinti savajį pašaukimą ir išrinkimą. Tai darydami, jūs niekada nesuklupsite. Šitaip

dar plačiau atsivers jums įėjimas į amžinąją mūsų Viešpaties ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus karalystę.“ (2Petro

1:10-11). Antra, todėl, kad toks uolumas tinkamai lenkia mus į teisingą tikslą. Per uolumą mūsų dvasiniai

sugebėjimai stiprėja, malonė auga mumyse ir taip mes įgyjame aiškesnius Evangelijos pažadų įrodymus savo

gyvenime. Trečia, todėl, kad per ištikimą gyvenimą tikėjime ir meilėje mes esame saugomi nuo nuodėmės,

kuri yra pagrindinis blogis, silpninantis ir griaunanantis viltį.

„Kad neaptingtumėte, bet būtumėte sekėjai tų, kurie tikėjimu ir kantrybe paveldi pažadus.“ (Hebr. 6:12).

Šie žodžiai patvirtina tai, ką kalbėjome anksčiau. Apaštalas ragino hebrajus pasilikti kasdieninio šventumo

kelyje. Tačiau kiek daug yra krikščionių, kuriems patinka viltis dangumi, vis dėlto jie nori eiti savęs tenkinimo

ir savo valios keliais. „Yra karta, kuri laiko save švaria, bet nenusiplauna savo purvo.“ (Pat.30:12). Kristus

atėjo išgelbėti savo tautą iš jos nuodėmių (Mato 1:21), o ne su jomis. Nesigirkite viltimi, jog pateksite į dangų,

jei gyvenate kaip pragaro vaikas.

„Kad neaptingtumėte, bet būtumėte sekėjai tų, kurie tikėjimu ir kantrybe paveldi pažadus.“ Ši eilutė

sujungia ankstesnį epizodą su šiuo, kuris baigia skyrių. Čia apaštalas įspėja dėl bet kokio blogio ir inercijos,

kurie priešinasi uolumui. Pasilikimas tingume sulaiko nuo tinkamo kasdieninių pareigų vykdymo. Hebr. 5:11

Paulius kaltino hebrajus tingumu klausyti; jie jau nebuvo tokie atidūs teisumo žodžiui (Hebr. 5:13). O čia jis

ragina juos nebūti tingiais geruose darbuose, bet sekti ankstesniųjų amžių šventaisiais.

„Kad neaptingtumėte“. „Apaštalas žinojo, kad tikėjimo išpažinimo ir paklusnumo išlaikymas reikalauja

visų mūsų dvasios pastangų, viso mūsų proto uolumo ir visų mūsų sielos jėgų. To Dievas reikalauja iš mūsų;

tokia yra prigimtis tų dalykų, apie kuriuos mes dabar kalbame. Tik taip mes galėsime išsilaikyti iki galo. Jei

pavargstame ar tampame tingūs savo pareigose, jei apleidžiame jas, niekada neišsilaikysime iki galo. Jei

tapsime formalūs, niekada nepasieksime to palaiminto tikslo. Pasipriešinimas ir sunkumai, kuriuos tikrai

sutiksime tiek išorėje, tiek viduje, nebus menki. Taip pat šventas Dievas nepažadėjo amžino atlygio tiems,

kurie neatsižada savo tingumo pareigose Jam. Mūsų paklusnumo kelias yra vadinamas lenktynėmis, kurias

mes turime bėgti, ir kova, kurią mes turime kovoti, ir tie, kurie yra tingūs, nebus apdovanti pergale. Taigi nuo

paklusnumo šiam raginimui priklauso mūsų išstovėjimas dabar ir išgelbėjimas ateityje.“ (J.Owen). Tingumas,

dėl kurio įspėja apaštalas, yra kiekviename iš prigimties. Senojo žmogaus troškimai lenkia ne prie Dievo

dalykų, o nuo jų. Tik naujasis žmogus yra gabus mylėti Viešpatį ir tarnauti Jam. Krikščionyje yra dvi

prigimtys, bet jis yra atsakingas už tai, kuri iš jų viešpataus (Rom. 7:25). Jis yra atsakingas už tai, kad

netenkintų kūno geidulių (Rom. 13:14) ir lyg naujagimis trokštų tyro žodžio pieno bei per jį augtų išgelbėjimui

(1Petro 2:2). To įgimto tingumo ir nenoro gyventi šventai suvokimas verčia tikrąjį šventąjį šaukti: „Nusivesk

mane! Mes bėgsime paskui tave.“ (G. giesmė 1:4); „Savo įsakymų takais mane vesk, nes jais gėriuosi (...).

Kreipk mano žingsnius pagal savo žodžius...“ (Psal. 119:35,133). Būtent tai atskiria tikrąjį Dievo vaiką nuo

tuščio išpažinėjo; jis kovoja slaptoje su Dievu dėl malonės, kuri suteiktų jam galios eiti šventumo keliu.

„...sekėjai tų, kurie tikėjimu ir kantrybe paveldi pažadus.“ Čia kalbama apie krikščionių hebrajų

pirmtakus, kurie, tvirtai išsilaikę tikėjime ir viltyje visuose išbandymuose, dabar džiaugiasi pažadų išsipildymu

danguje. J.Brown pažymėjo, kad nėra jokio prieštaravimo tarp šios eilutės ir to, kas yra sakoma Hebr. 11:13.

Nors, gyvendami žemėje, jie nesulaukė pažadų išsipildymo, vis dėlto per mirtį jie įėjo į poilsį ir dabar yra tarp

ištobulintų teisiųjų dvasių (Hebr. 12:23). „Paveldi“ kalba apie teisę į paveldėjimą. Čia apaštalas prieš hebrajų

akis iškelia Senojo Testamento patriarchus. Trečiame skyriuje, įspėdamas juos, jis prisiminė tėvų istoriją, o

čia jis vėl prisimena juos, norėdamas įkvėpti. Jie turėjo atidžiai pažiūrėti į du dalykus. Pirma, laiminga pabaiga,

kurią pasiekė patriarchai, ir jų išbandymų kelias. Iš jų buvo reikalaujama dviejų dalykų: tikėjimo ir kantrybės.

Jų tikėjimas buvo kažkas daugiau negu tik tikėjimas Dievu ir Jo žodžio neklystamumu (Jok. 2:19). Tai buvo

ypatingas tikėjimas, kuris įsikibo į dieviškus pažadus, priklausančius malonės sandorai Kristuje Jėzuje. Tai

nebuvo tariamas tikėjimas, panašus į protinį sutikimą su tiesa. Jis pasireiškė kasdieniame gyvenime tuo, kad

jie laikė save svetimšaliais ir keliautojais šioje žemėje (Hebr. 11:13). Tokio tikėjimo Dievas reikalauja iš mūsų

šiandien. Antroji malonė, kurią turėjo patriarchai, buvo kantrybė. Kitoks žodis yra vartojamas Hebr. 10:36 ir

Hebr. 12:1, kai ši malonė yra matoma. Čia daugiau yra kalbama apie pasyvią dorybę, todėl yra vartojamas

terminas „kantrybė“ kaip ir Rom. 9:22, 1Petro 3:20. „Tai yra ramus malonės sieloje ženklas; proto ramybė,

kylanti iš tikėjimo; ji nepasiduoda gundymams ir nebijo pasipriešinimo“ (J.Owen). Tokia dvasia atsisako bijoti

sunkumų kelio, jos negąsdina sutiktas pasipriešinimas, ji nepabėga iš pareigos kelio. Nepaisant žmonių

nepasitenkinimo ir Dievo tariamo lėtumo išlaisvinime, tokia siela ramiai laukia Jo. „Tai yra kelias, kuriuo

eidami jie paveldėjo pažadus. Senųjų pagonių herojai, patriarchai ar didingieji per ypatingus veiksmus, drąsą,

jėgą ir žudynes nugalėjo savo priešus; ir visą šį kelią į pripažinimą lydėjo išdidumas, žiaurumas ir priespauda.

Tačiau Dievo herojai įėjo į poilsį ir šlovę bei džiaugėsi dieviškais pažadais per tikėjimą, kantrybę, nuolankumą,

persekiojimus, savęs atsižadėjimą ir visas kitas dvasines dorybes, kurios pasaulyje yra laikomos bailumu, todėl

jis niekino juos. Taigi Dievo keliai skiriasi nuo žmonių kelių netgi geruose dalykuose.“ (J.Owen).

Kodėl apaštalas iškėlė prieš hebrajų akis jų pirmtakų nuostabius pavyzdžius? Tam yra keletas priežasčių.

Pirma, kad jie žinotų, jog jis ragina juos tik dėl to, ką surado tuose, kurie buvo anksčiau už juos ir kuriuos jie

taip gerbė. Tai dar akivaizdžiau patvirtina 11-as skyrius. Antra, jis ragino tik dėl to, kas yra būtina visiems,

kurie nori paveldėti pažadus. Jei iš patriarchų, kurie patyrė tokią ypatingą Dievo meilę ir palankumą, buvo

reikalaujama tikėjimo ir kantrybės, nejaugi hebrajai galėjo apsieiti be jų? Trečia, apaštalas ragino hebrajus tik

dėl to, kas buvo įmanoma; dėl to, ką kiti jau padarė. Per Kristaus malonę jie galėjo tikėti ir būti kantrūs.

Prieš grįždamas prie šios svarbios eilutės, aš noriu iš anksto paaiškinti vieną tariamą sunkumą. Galbūt

kai kurie skaitytojai, kurie atidžiai skaitė tai, apie ką kalbėjau anksčiau, pasakys, jog aš mokau apie išgelbėjimą

per darbus ir lenkiu tikėti juos, kad dangus yra atlygis, kad mes esame priversti laimėti jį per savo išsilaikymą

iki galo ir ištikimybę. Tačiau pastebėkime toliau, kokia atidi yra Šventoji Dvasia toje pačioje eilutėje. Ji budriai

saugo nuo atsitraukimo nuo Dievo malonės Evangelijos. Pirmiausia, Ji sako ne „per tikėjimą ir kantrybę“, o

„tikėjimu ir kantrybe“. Išgelbėjimas įgyjamas ne dėl tikėjimo ir kantrybės, t.y. ne jų dėka; išgelbėjimas

įgyjamas tikėjimu ir kantrybe, t.y. jie yra kaip dieviškas kanalas, panašiai, kaip saulė šviečia į kambarį per

langus. Langai jokiu būdu nėra saulės šviesos priežastis; jie nieko neprideda ir neatima iš jos, bet jie yra būtinas

kanalas, per kurį ji įeina į kambarį. Dar vienas žodis, kuris atmeta bet kokią mintį apie žmogiškus nuopelnus

ir galimybę laimėti dangų savo jėgomis, yra „paveldi‘. Apaštalas sako ne „nusiperka“ ar „nusipelno“, bet

„paveldi“. Kaip įmanoma paveldėti pažadus? Taip pat, kaip ir bet kokią žemišką nuosavybę ar palikimą, t.y.

mes turime būti tikrieji paveldėtojai. Kaip mes tampame tokiais paveldėtojais? Per neužtarnautą Dievo

įsūnijimą. „Jūs gi gavote ne vergystės dvasią, kad vėl bijotumėte, bet gavote įsūnystės Dvasią, kuria šaukiame:

„Aba, Tėve!“. Pati Dvasia liudija mūsų dvasiai, kad esame Dievo vaikai. O jei esame vaikai, tai ir paveldėtojai.

Dievo paveldėtojai ir Kristaus bendrapaveldėtojai...“ (Rom. 8:15-17). Dievas savo nepriklausoma valia padarė

mus savo vaikais (Ef. 1:4-5). Ši dieviška malonė, šis neužtarnautas paskyrimas yra visko pamatas; ir Dievo

ištikimybė įsipareigojo išsaugoti mums mūsų paveldėjimą. Vis dėlto mes esame tokie paveldėtojai, kurie turi

naudoti paskirtus metodus paveldėjimo pasiekime.

„Kai Dievas davė Abraomui pažadą, neturėdamas kuo aukštesniu prisiekti, prisiekė savimi“ (Hebr.

6:13). Žodelis „kai“ sakinio pradžioje parodo, kodėl apaštalas pasitelkė patriarchų, kaip tų, kurie tikėjimu ir

kantrybe paveldi pažadus, pavyzdį. Jie iš tiesų tai padarė ir tai patvirtina dar aiškesnis įrodymas. Paulius čia

prisimena tą, kuris jam atrodė yra pats ypatingiausias. Dievas suteikė pažadą Abraomui, bet šis sulaukė jo

išsipildymo tik kantriai laukdamas (Hebr. 6:15). Asmuo, kuriam Dievas suteikė pažadą, buvo Abraomas. Jo

pirmasis vardas buvo Abromas, kuris reiškia „išaukštintas tėvas“, o po sandoros su Dievu atnaujinimo, jo

vardas buvo pakeistas į Abraomą, kuris reiškė „Aš padariau tave daugelio tautų tėvu“ (Prad. 17:5). Čia

kalbama ne tik apie tas tautas, kurios turėjo natūraliai kilti iš jo, t.y. ne tik apie Izmaelio (Prad. 17:20) ir

Ketūros vaikų (Prad. 25:1-4) palikuonis, bet ir apie Dievo išrinktuosius, išsibarsčiusius visame pasaulyje; jie

turėjo būti surinkti tikėjimui ir jo darbams. Todėl Abraomas yra vadinamas ir visų tikinčiųjų tėvų bei visų

mūsų tėvu (Rom. 4:11,16).

„Negalėdamas kuo aukštesniu prisiekti, prisiekė pats savimi“. Užtikrintumas, kuris buvo duotas

Abraomui, buvo pats didžiausias, kokį pats dangus galėjo sau leisti. Jam buvo duotas pažadas ir priesaika. Tai

buvo pats didžiausia dalykas, nes 16-oje eilutėje apaštalas sako, kad žmogaus priesaika užbaigia bet kokius

ginčus, tai tuo labiau, jei pats Dievas prisiekia! Be to, pastebėkime, kad Jis prisiekė savimi. Jis pats save

įpareigojo. Jis tarsi sakė: „Aš nebūsiu Dievas, jei to neišpildysiu“. Viešpats paskelbė, kad pažado išsipildymas

yra toks pats tikras, kaip ir Jo egzistencija. J. Brown sako: „Pažado išsipildymas netapo tikresniu per priesaikos

pridėjimą, bet suteikė daug gilesnį užtikrintumą tuo“.

„Sakydamas: „Iš tiesų, Aš laiminte palaiminsiu tave, dauginte padauginsiu tave.“ (Hebr. 6:14). Man

keista, kad daug aiškintojų nekreipė dėmesio į ankstesnę eilutę. Joje sakoma: „Kai Dievas davė Abraomui

pažadą...“. Kai kurie mokytojai galvoja, kad čia Paulius prisimena pirmąjį Viešpaties pažadą patriarchui

Pradžios 12:2 ir atnaujintą Prad. 15:5. Kiti galvojo, kad čia yra cituojama Pradžios 17:2,6, dar kiti - Pradžios

17:15-16, todėl apriboja jo kantrų laukimą (Hebr. 6:15) 25 metais ir sako, kad jis pasiekė pažado išsipildymą

Izaoko gimime. Tačiau tokį aiškinimą paneigia 14 eilutė. Ji yra tiesioginė citata iš Pradžios 22:17; šie žodžiai

buvo ištarti jau po Izaoko gimimo. Dievas prisiekė palaiminti Abraomą visais palaiminimais: „Iš tiesų, Aš

laiminte palaiminsiu tave“. Tai yra hebrajiškas išsireiškimas, kuris pabrėžia ir užtikrina tai, kas sakoma. Toks

pakartojimas yra tvirtas užtikrinimas. Kai jis yra vartojamas, žmonės gali aiškiai žinoti, jog Dievas labai rimtai

pasakė tai, ką pasakė, t.y. Jis, be jokių abejonių, ir be jokių apribojimų amžiams išpildys tai, nesvarbu, ar tai

būtų palaiminimas ar įspėjimas. Nuostabu prisiminti tą vietą, kurioje Viešpats pirmą kartą Šv.Rašte ištarė

panašius žodžius. Juos surandame tame baisiame įspėjime, kurį Viešpats Dievas davė Adomui: „Bet nuo

medžio pažinimo gero ir blogo nevalgyk, nes tą dieną, kurią valgysi jo vaisių, mirte mirsi.“ (Prad. 2:17).

Pradžios 2:17 surandame pirmąjį raktą, kuris atrakina Pradžios 22:17 prasmę. Tai yra pirmosios dvi Šv.Rašto

vietos, kuriose sutinkame tokios formos išsireiškimus. Jie yra tiesogiai priešingi vienas kitam. Pirmasis kalba

apie prakeikimą, antrasis - apie palaiminimą. Pirmasis buvo nekintanti pasmerkimo sentencija, antrasis,

nepanaikinamos laimės pažadas. Kiekvienas iš jų buvo ištartas asmeniui, kuris buvo kaip vienos šeimos galva

ir atstovas; ir ant jo palikuonių krito prakeikimas ir palaiminimas. Kiekviena galva patyrė dvigubus santykius.

Adomas buvo visos žmonijos šeimos galva ir bausmė už jo nuodėmę buvo priskirta visiems jo palikuonims

(Rom. 5:12,18,19). Siauresne prasme Adomas buvo neišrinktųjų, kurie yra ne tik jo pasmerkimo ir

nuodėmingos prigimties dalininkai, bet ir kenčia amžiną pasmerkimą, galva. O Abraomas buvo visos žemiškos

jo šeimos galva, t.y. jis buvo galva visų tų, kurie kilo iš jo ir dalinosi tais pačiais žemiškais palaiminimas,

kuriuos Dievas pažadėjo jų tėvui. Siauresne prasme Abraomas (Kristaus, kaip amžinojo Tėvo (Izaijo 9:6), kaip

Jo palikuonių (Izaijo 53:10) ir Jo vaikų (Hebr. 2:13) įvaizdis) buvo Dievo išrinktųjų, kurie tapo jo tikėjimo,

darbų ir dvasinių bei amžinųjų palaiminimų dalininkais, galva.

Būtent dėl to, kad aiškintojai pamiršo, jog Abraomas yra Kristaus, kaip Galvos įvaizdis ir Dievo

išrinktųjų tėvas, jie praleido pačią giliausią ir dvasinę Dievo pažado ir priesaikos Pradžios 22 sk. prasmę.

Paskutinėse Hebrajams 6 skyriaus eilutėse pati Šventoji Dvasia paaiškino mums šį įvaizdį ir kitame skyriuje

mes daugiau kalbėsime apie tai, todėl dabar aš tik trumpai pažvelgsiu į tai. Žemiški palaiminimai, kuriais

Dievas palaimino Abraomą - „Viešpats viskuo jį palaimino“ (Prad. 24:1), - buvo dvasinių palaiminimų, kuriais

Dievas palaimino Kristų, įvaizdis. Žemiškas paveldėjimas, kuris buvo pažadėtas Abraomo palikuonims, buvo

dangiško paveldėjimo, kuris yra skirtas Kristaus palikuonims, įvaizdis ir užstatas. Skaitytojas gali pats atidžiai

apmąstyti Luko 1:70-75.

Gal.3:14 plačiau paaiškina mums Dievo pažadą: „Iš tiesų, Aš laiminti palaiminsiu tave“. Ten mes

skaitome: „Kad Abraomo palaiminimas Kristuje Jėzuje atitektų pagonims...“. Taigi laimindamas Abraomą,

Dievas palaimino visus pažado paveldėtojus ir įsipareigojo duoti jiems tai, ką prisiekė duoti jam: „O jeigu

esate Kristaus, tai esate Abraomo palikuonys ir paveldėtojai pagal pažadą.“ (Gal. 3:29). Tai, kad gilesnė ir

pagrindinė Pradžios 22:17 prasmė siekė dvasinį ir būsimą palaiminimą ne tik akivaizdžiai patvirtina Rom. 9:7-

8, bet ir tai, jog priešingu atveju Paulius nekalbėtų hebrajams apie Abraomo pavyzdį.

Tai, kuo Dievas pažadėjo palaiminti Abraomą ir jo palikuonis, buvo tikėjimas, šventumas, išsaugojimas

iki galo ir išgelbėjimas (Gal. 3:14). Dievas pažadėjo ir įpareigojo save per priesaiką, kad Jo galia ir kantrybė

apsireikš Abraomo ir jo dvasinių vaikų širdžių veikime ir per tai jie galės veiksmingai pasiekti išgelbėjimą.

Abraomas gyveno žemėje dar daug metų po to, kai Dievas apsireiškė jam Pradžios 22 sk. Jis gyveno

priešiškame pasaulyje, kuriame patyrė daug įvairių išbandymų, daug pasipriešinimo, daug nusivylimų, tačiau

Dievas įsipareigojo išsaugoti ir kantriai pakęsti jį bei suteikti pagalbą jam ir išlaikyti iki galo, kad per tai Jo

priesaika butų įvykdyta. To įrodymą surandame sekančioje eilutėje. „Ir Abraomas, kantriai laukdamas, gavo,

kas buvo pažadėta.“ (Prad. 6:15). Tai reiškia, kad visų gundymų ir išbandymų, kuriuos jis patyrė, apsuptyje,

Abraomas išlaikė tikėjimą ir laukimą, jog Dievas išpildys savo pažadą. Pats svarbiausias žodis šioje eilutėjė

yra „ir“. Jis sujungia tai, kas buvo pasakyta 13-14 eil., su tuo, kas sakoma 15 eil. Taip Dievas elgėsi su

Abraomu. Šis kantriai laukė visą tą laiką nuo tada, kai Dievas pasirodė jam Pradžios 22 skyriuje iki savo

mirties (Prad. 25:7). Būtent apie tokį vilties išsaugojimą Paulius kalbėjo hebrajams. Jie išpažino, jog yra

Abraomo vaikai, todėl jis ragino juos parodyti ir Abraomo dvasią savyje.

„Gavo, kas buvo pažadėta“. Pirmiausia dar šioje žemėje jis turėjo užstatą, kad yra Dievo palaimintas

savo sieloje; jis džiaugėsi bendryste su Dievu ir viskuo, ką ji apima, t.y. ramybe, džiaugsmu, galia ir pergale.

Per tikėjimą pažadu, jis matė Kristaus dieną ir džiaugėsi ja (Jono 8:56). Antra, jis pasiekė daug aiškesnį pažado

išsipildymo matymą tuomet, kai paliko šį nuodėmės ir liūdesio pasaulį ir išėjo būti su Kristumi, kas yra žymiai

geriau (Fil. 1:23) už tą artimą bendrystę, kurią buvo galima turėti su Juo čia, žemėje. Abraomas įėjo į rojaus

ramybę ir džiaugsmą, pasiekė dangišką miestą (Hebr. 11:16), kurio įvaizdis buvo Kanaanas. Trečia, pažadas

bus visiškai išpildytas tuomet, kai Dievo planas bus atbaigtas tobulame ir amžiname palaiminime bei šlovėje.

28 skyrius

Sielos inkaras (Hebr. 6:16-20)

Praeitame skyriuje mes matėme, kaip Šventoji Dvasia ragino per Paulių Dievo tautą neaptingti, o būti

sekėjais tų, kurie tikėjimu ir kantrybe paveldi pažadus (Hebr. 6:12). Šį raginimą lydėjo pavyzdys to, kuris buvo

labai gerbiamas tiek tarp judėjų, tiek tarp tikinčiųjų pagonių, t.y. Abraomo, apie kurį pasakyta: „...kantriai

ištverdamas, gavo, kas buvo pažadėta.“ (Hebr. 6:15). Čia vėl galime tik stebėtis dangiška apaštalo išmintimi,

kaip jis primena Abraomo istoriją būtent šioje vietoje. Trečiame skyriuje matėme, kaip apaštalas, įtvirtindamas

Kristaus pranašumą prieš Mozę, pirmiausia pabrėžė šio ištikimybę (Hebr. 3:5), o čia, kalbėdamas apie Kristaus

pranašumą prieš Abraomą, (žr. Hebr. 7:4), pirmiausia pamini šio pergalingą išsilaikymą iki galo. Tai tik dar

kartą parodo, jog mes, siekdami pašalinti išankstines žmonių nuomones apie Dievo tiesą, turime naudoti visus

įmanomus būdus. Abraomo paminėjimas Hebr. 6 skyriuje turėtų palenkti visus, kurie laiko save krikščionimis,

ištirti savo širdis. Abraomas yra visų tikinčiųjų tėvas (Rom. 4:11), bet Kristus įspėjo tuos, kurie didžiavosi,

jog Abraomas yra jų tėvas: „Jei jūs būtumėte Abraomo vaikai, darytumėte Abraomo darbus“ (Jono 8:39) ir

Paulius rašė romiečiams: „...jis (Abraomas) tapo tėvu visiems tikintiesiems iš neapipjaustytųjų (...) ir

apipjaustymo (dvasinio apipjaustymo Kol. 2:11) tėvu tiems, kurie ne tik apipjaustyti, bet ir vaikšto tėvo

Abraomo tikėjimo pėdomis...“ (Rom. 4:11-12). J.Owen apie tai sakė: „Liūdna stebėti, kokiu būdu kai kurie

žmonės galvoja patekti į dangų. Jie yra panašūs į tuos judėjus, kurie galvojo, kad Dievo pažadų paveldėjimui

pakanka tik išpažinimo ir toliau galima gyventi visose nuodėmėse. Tai nebuvo tas būdas, kurį mums paliko

ankstesnių laikų šventieji. Taip, daug mokytojų kalba apie tikėjimo išlaikymą, bet tikėjimą jie supranta, kaip

kažką daugiau negu tik tikros religijos išpažinimą.“ Jei mes iš tiesų branginame savo sielas, turime atidžiai

išnagrinėti tai, ką Šv.Raštas sako apie Abraomo tikėjimo prigimtį ir charakterį. Patriarcho tikėjimas buvo

žymiai daugiau negu tik paprastas sutikimas su tuo, kad Dievo žodis yra tiesa. Abraomo tikėjimas buvo

veikiantis, jis privertė jį atsiskirti nuo pasaulio (Hebr. 11:8-9), tapti švetimšaliu ir keleiviu šioje žemėje (Hebr.

11:13) bei padėjo kantriai iškęsti visus sunkumus. Kitų Šv.Rašto vietų šviesoje žodžiai „kantriai ištverdamas“

(Hebr. 6:15) leidžia mums dar geriau pažinti istoriją, išdėstytą Pradžios knygoje. Ką Abraomas kantriai

ištvėrė? Paslaptingus Apvaizdos veiksmus, tariamą Dievo lėtumą savo gerų pažadų išpildyme, paliepimą

paaukoti Izaoką (Prad. 22:2). Ką Abraomas kantriai ištvėrė? Velnio atakas jo tikėjimui, gyvatės melą, kad

Dievas jau nėra malonus jam, gundymą tapti turtingu per Sodomos karalių (Prad. 14:21). Ką Abraomas

kantriai ištvėrė? Kandžias kitų žmonių pašaipas ir jų persekiojimus, nes šventas jo elgesys smerkė nedorus jų

įpročius. Taip, jis, kaip Jo Atpirkėjas vėliau ir kaip kiekvienas jo vaikas tikėjime šiandien, iškentėjo nusidėjėlių

priešiškumą. Tačiau čia Šventoji Dvasia, prisimindama Abraomo istoriją, turėjo kitus tikslus. Ji ką tik įspėjo

mus apie apostazę ir aiškiai parodė išsilaikymo iki galo būtinybę, o dabar užbaigia šį ilgą intarpą su dar

šlovingesne paguodos žinia, kuri yra skirta įtvirtinti Dievo vaikų širdis tobulame poilsyje, pašalinti jų baimes

ir neužtikrintumą, sustiprinti jų tikėjimą, sutvirtinti saugumą bei priminti, kodėl jie su visu pasitikėjimu gali

žvelgti į ateitį. Dievo kelias visuomet yra toks pats: pirmiausia Jis sužeidžia, o paskui išgydo; pirmiausia Jis

pažadina sąžinę, o paskui kalba jai raminančius žodžius; pirmiausia Jis primena mūsų atsakomybę, o paskui

užtikrina mūsų išsaugojimą iki galo Jo jėga. Paulius pirmiausia sakė filipiečiams: „...atbaikite savo išgelbėjimą

su baime ir drebėdami.“, o paskui pridūrė: „Nes tai Dievas, veikiantis jumyse, suteikia ir troškimą, ir darbą iš

savo palankumo.“ (Fil. 2:12-13).

Ką Šventoji Dvasia pasitelkia čia, norėdama sustiprinti drebančias ir išsigandusias širdis? Nuostabią ir

šlovingą Dievo malonės Evangeliją. Tai ji daro dar giliau atskleisdama savo tikslo, kodėl paminėjo Abraomą,

priežastį. Ji parodo, kad Dievo pažadas, duotas visų tikinčiųjų tėvui, ir prie jo pridėta priesaika buvo skirta ne

tik Abraomui, bet ir visiems dvasiniams jo palikuonims. Tai parodo, kad Dievo santykiai su Abraomu žemėje

ir laike buvo tik Jo sandoros su Kristumi ir Jo palikuonimis danguje dar prieš pasaulio sutvėrimą atspindys.

Viešpats tesuteikia mums išminties ir malonės šios palaimintos temos suvokime. Prieš grįždami prie Hebr.

6:16, pirmiausia pažiūrėkime į jos kontekstą ir trumpai prisiminkime, kas buvo pasakyta anksčiau. Pirma,

Abraomas yra pristatomas kaip pavyzdys (12 eil.); antra, Dievas suteikė pažadą jam (13 eil.); trečia, pažadas

tiesiogiai kalbėjo apie Kristų ir Jo tarpininkavimo vaisius (Gal. 3:16); ketvirta, Dievas ne tik pažadėjo, bet ir

prisiekė Abraomui (13 eil.); penkta, Dievas prisiekė ne kažkuo, o savimi pačiu (13 eil.); šešta, Dievas prisiekė

savimi, nes nebuvo nieko aukščiau už Jį (13 eil.); septinta, Abraomo tikėjimas, besiremdamas į Dievo pažadą

ir priesaiką, išliko tvirtas ir gavo tai, kas buvo pažadėta (15 eil.).

15 eilutė prasideda jungtuku „ir“, kuris grąžina mus į dieviško pažado absoliučią ištikimybę, patvirtintą

dieviška priesaika, t.y. „laiminte palaiminsiu tave“ (14 eil.). Kitaip sakant, Dievo priesaika Abraomui buvo

užtikrinimas, kad Jis veiks jame ir pergalingai išsaugos jį iki galo šioje žemiškoje kelionėje, todėl jis be jokių

abejonių gaus pažadėtą palaiminimą. Nors Abraomas turėjo būti paliktas išbandymų ir kentėjimų žemėje dar

75 metams, pažado išsipildymas nepriklausys nuo jo pačio kintančios valios. Nors visi tik tikėjimu ir kantrybe

paveldi pažadus (12 eil.), vis dėlto Dievas pažadėjo išlaikyti šias malones juose iki jų kelionės pabaigos šioje

dykumoje, kol jie pereis Jordaną ir įeis į Kanaano žemę, ir įvykdė savo pažadą, nes „Jie visi mirė tikėdami...“

(Hebr. 11:13).

„Žmonės prisiekia aukštesniais dalykais ir kiekvieno ginčo pabaigoje patvirtinimui imasi priesaikos.“

(Hebr. 6:16). Ši eilutė paaiškina mums, kodėl Dievas prisiekė. Jei prisiminsime, kas ir koks Jis yra, nustebsime

tokiu Jo elgesiu. Jei prisiminsime, kad Jo didybė yra tokia išaukštinta, jog Jis turi pasilenkti, netgi žiūrėdamas

į dangaus dalykus (Psal. 113:6), stebėsimės Jo priesaika. Jei prisiminsime, kad Jis yra Tiesos Dievas, kuris

negali meluoti, klausime, kodėl Jis nusprendė, jog vien tik Jo pažado nepakanka. „Žmonės prisiekia

aukštesniais dalykais...“ - apaštalas čia prisimena žmonių įprotį visais amžiais. Jei dvi pusės laikosi savo tiesos

ir kiekviena yra tvirta joje, jos ne tik prieštarauja viena kitai, bet netgi kovoja tarpusavyje; ir tokiai kovai nėra

pabaigos. Tik priesaika gali išspręsti nesutarimus, kilusius tarp dviejų žmonių, svarbiuose dalykuose. Tik ji

gali atnešti susitarimą ir taiką tarp žmonių; o be jos ginčai lieka amžinais ir netgi pereina į smurtą. Todėl

priesaikos tarp žmonių tikslas yra nustatyti nesutarimų ribas ir užbaigti ginčus. „Kadangi ši eilutė (Hebr. 6:16)

yra skirta parodyti dalykų padėtį tarp Dievo ir mūsų sielos, mes galime padaryti tokias išvadas: pirma, iš

prigimties (jei žiūrėsime į išrinktuosius kaip į kritusio Adomo palikuonis) tarp mūsų ir Dievo yra daug

prieštaravimų ir vyksta nuolatinė kova; antra, Dievo pažadai yra tie malonūs pasiūlymai, kurie yra vienintelis

kelias ir būdas tos kovos užbaigimui; trečia, Dievo priesaikos, užtvirtinančios pažadus, pakanka apsaugoti

tikinčiuosius visuose jų abejonėse ir išbandymuose bei išlaikyti taikoje su Dievu per Jėzų Kristų.“ (J.Owen).

„Todėl Dievas, norėdamas stipriau pabrėžti pažado paveldėtojams savo nutarimo nekintamumą, pridėjo

priesaiką.“ (Hebr. 6:17). „Todėl“ sujungia šią eilutę su 16 eil. ir primena tai, kas buvo pasakyta 13 eil. Ji yra

išvada to, kas buvo pasakyta ankstesnėje, t.y. kadangi žmonių priesaika patvirtina jų žodžius, tai ir didysis

Dievas nusižemino bei pasitelkė šį metodą savo tautos tikėjimo užtvirtinimui; kadangi žmogiška priesaika

užtvirtina susitarimą tarp žmonių, tai ir Dievas iš savo malonės suteikė Jo pažado paveldėtojams užtvirtinimą.

O šios eilutės (17 eil.) sąsajas su 13 eil. pamatysime vėliau. Dievas prisiekė ne tik todėl, kad Jo palaiminimo

išsipildymu būtų tikras vien Abraomas, bet ir visi pažado paveldėtojai taip pat turėtų Jo nutarimo nekintamumo

užtikrintumą. Nors laiško Hebr. 6 skyriuje esame pakeliami į daug aukštensį lygmenį, vis dėlto apie tokius

pačius Dievo veiksmus su Abraomu Paulius kalba ir Rom.4 sk. Jame skaitome, kad „Abraomas patikėjo Dievu

ir tai jam buvo įskaityta teisumu“ (3 eil.) ir toliau Paulius daro išvadą: „Taigi paveldėjimas priklauso nuo

tikėjimo, kad būtų iš malonės ir pažadas būtų tikras visiems palikuonims...“ (16 eil.), o 23-24 eil.sako: „Tačiau

ne vien apie jį parašyta, kad „buvo įskaityta“, bet ir apie mus, - nes turės būti įskaityta ir mums, jei tikime Tą,

kuris prikėlė iš mirusiųjų Jėzų, mūsų Viešpatį.“ (cit. Gal. 3:29).

Koks yra Dievo nutarimo nekintamumas, kurį Jis panorėjo apreikšti pažado paveldėtojams? Pirmiausia

išsiaiškinkime, kas yra Dievo nutarimas. „Dievo nutarimas“, kaip ir „Dievo valia“ turi dvigubą prasmę ir

vartojimą Naujame Testamente. Šv.Rašte yra apreikšta Dievo valia, kuri apibrėžia žmogiškos atsakomybės

ribas (pvz. 1Tes. 4:3), ir taip pat kalbama apie slaptą Dievo valią, kuriai neįmanoma pasipriešinti (pvz. Rom.

9:19). Vienoje vietoje mes skaitome, kad fariziejai ir Įstatymo mokytojai atmetė, ką Dievas buvo jiems

sumanęs (Luko 7:30), o kitoje vietoje parašyta: „...kad įvykdytų, ką Tavo ranka ir sprendimas iš anksto buvo

nulėmę įvykti.“ (Apd. 4:28). „Jo nutarimo nekintamumas“ aiškiai parodo, kuria prasme mes turime suprasti jį

Hebr. 6 sk. Dievo nutarimas Hebr. 6:17 reiškia Jo amžiną nutarimą arba amžiną tikslą. Šia prasme jis yra

vartojamas ir kalbant apie Kristaus mirtį Apd. 2:23: „Jį išankstiniu Dievo sprendimu ir numatymu atiduotą...“

ir Ef. 1sk. Tai aiškiai matome palyginę Ef. 1:9 su Ef. 1:11. 9 eil.skaitome: „Paskelbdamas mums savo valios

paslaptį pagal savo palankumą, kaip nusprendė savyje“, o 11 eil.: „Jame gavome palikimą, iš anksto paskirtą

sutvarkymu To, kuris visa veikia pagal savo valios nutarimą.“ Šios dvi eilutės vėl grąžina mus prie dieviškų

nutarimų, kurie buvo dar prieš pasaulio sukūrimą. Taip pat akivaizdu, kad abi jos kalba apie amžinus Dievo

nutarimus dėl savo tautos išgelbėjimo (cit. 1Tes. 2:13). Ir ypač Dievo nutarimas Hebr. 6:17 kalba apie Jo

šventą ir išmintingą sprendimą paskirti savo Sūnų Kristų Jėzų Abraomo palikuonimi ir per Jį išgelbėti visus

išrinktuosius bei tokiu būdu ir lydint tokiems palaiminimams užtikrinti jų tikėjimą, išsaugojimą iki galo ir

įėjimą į šlovę. Kitais žodžiais sakant, Dievo nutarimas apima susitarimą su Kristumi amžinoje sandoroje, pagal

kurią pažadai, duoti Jam ir Jo palikuonims, turi būti išpildyti. To įrodymą matome palygindami Luko 1:72-73

su Gal. 3:16-17. Pirmoje vietoje skaitome, kaip Zacharijas pranašavo, jog Dievas prisiminė savo šventąją

sandorą, priesaiką, duotą mūsų tėvui Abraomui. O antroje Šventoji Dvasia plačiau paaiškina, ką tai reiškia:

„Pažadai buvo duoti Abraomui ir jo palikuoniui. Jis nesako „ir palikuonims“, ne daugeliui, bet kaip apie vieną:

„ir tavo palikuoniui“, kuris yra Kristus. Noriu pasakyti, kad Dievo Kristuje anksčiau patvirtinto testamento

negali panaikinti...“. Apie sandoras, Viešpaties Dievo sudarytas su patriarchais, kurios yra tie įvairūs

amžinosios sandoros, sudarytos su Kristumi (Hebr. 13:20), įvaizdžiai, Hervey (1756m.), atmesdamas baisias

J.Wesley erezijas, rašė: „Tiesa, kad Dievas sudarė sandorą su Abraomu, Izaoku, Jokūbo ir Dovydu, bet ar jie

buvo gabūs įeiti į sandorą su Kūrėju? Ar jie galėjo būti jos laiduotojai už save ir kitus? Aš manau, kad ne. Šios

vietos reiškia ne ką kitą, kaip ypatingą tos didingos sandoros apreiškimą ir jos įsigaliojimą bei užtvirtinimą

Kristuje, didžioje sandoros Galvoje. Tai paaiškina taip dažnai Šv.Rašte sutinkamą išsireiškimą „Aš sudarysiu

sandorą su jais“. Vis dėlto, jį lydi ne kažkokios sąlygos, o tik pažadas apie besąlygiškus pažadus“. Čia labai

svarbu nepamiršti, kad Dievas, norėdamas stipriau pabrėžti pažado paveldėtojams savo nutarimo

nekintamumą, pridėjo priesaiką. Tai mus lenkia atkreipti dėmesį į skirtumą tarp Dievo nutarimo ir Jo pažado.

Jo nutarimas yra gili ir nesuvokiama paslaptis Jame, o Jo pažadas yra apreikšta Jo valia. Palaiminta žinoti, kad

Dievo pažadai yra ne kas kita, kaip Jo amžinų nutarimų apreiškimas. Per Jo pažadus mes sužinome Jo

nutarimus, kurie anksčiau slėpėsi Jo širdyje. Taigi Jo nutarimo nekintamumas yra šaltinis iš kurio kyla Jo

neatšaukiami pažadai. Be to, be pažadų Dievas norėjo dar aiškiau pabrėžti arba apreikšti savo tautai Jo

nutarimo nekintamumą. Visa tai kyla iš Dievo valios. Jis laisvanoriškai nusprendė suteikti savo išrinktiesiems,

esantiems žemėje, ne tik stiprius, bet dar stipresnius savo amžinos meilės (Jer. 31:3), savo rūpesčio jų

saugumu, ramybe ir džiaugsmu įrodymus. Tai Jis padarė pridėdamas priesaiką (Hebr. 6:17). Šioje vietoje

esantį graikišką žodį pirmiausia galima versti kaip „įterpdamas“. Tai vėl nukreipia mūsų akis į Tarpininką,

kurio įvaizdis buvo Abraomas. Pirmiausia pažadas su priesaika buvo duoti Kristui, todėl Titui 1:2 skaitome:

„Su viltimi amžinojo gyvenimo, kurį nemeluojantis Dievas pažadėjo prieš amžinuosius laikus“. Kadangi tuo

laiku išrinktieji dar neegzistavo, šis pažadas buvo duotas jų Galvai. Apie Dievo priesaiką Kristui skaitome:

„Viešpats prisiekė ir nesigailės: „Tu esi kunigas per amžius Melchizedeko tvarka“ (Psal. 110:4).

Dievas trokšta apreikšti savo nutarimo nekintamumą ir suteikti jo vaisius ne visai žmonijai, o tik tam

tikram jos skaičiui. Čia jie yra vadinami pažado paveldėtojais; tai apima visus Dievo šventuosius tiek

Senajame, tiek Naujame Testamente. Jie yra vadinami pažado paveldėtojais dviguba prasme; pirma, dėl pačio

pažado; antra, dėl to, kas pažadėta. Jie dar neturi pažadėtų dalykų, bet viliasi jais (Hebr. 1:14); tai galime

matyti palygindami Hebr. 11:13,17,19. Tuo Kūno nariai yra panašus į Galvą, t.y. Kristus yra visko

Paveldėtojas (Hebr. 1:2), vis dėlto ir Jis dar laukia: „...amžiams atsisėdo Dievo dešinėje, nuo tol laukdamas,

kol Jo priešai bus patiesti tarsi pakojis po Jo kojomis.“ (Hebr. 10:13). Čia pažado paveldėtojai yra tie patys,

apie kuriuos Rom. 9:8 yra sakoma, kad jie yra pažado vaikai.

„Tad du nekintami dalykai, kuriuose neįmanoma, kad Dievas meluotų, tvirtai guodžia mus, atradusius

prieglobstį prieš mus pastatytoje viltyje.“ (Hebr. 6:18). Norėdamas paprasčiau išdėstyti šią eilutę, aš pradėsiu

nuo jos pabaigos ir užduosiu keletą klausimų. Pirma, kas yra ta prieš mus pastatyta viltis? Kur ji yra pastatyta

prieš mus? Ką reiškia atradusius prieglobstį viltyje? Ką reiškia tvirtai guodžia? Kaip tie du nekintami dalykai

tvirtai guodžia mus? Norėdami tinkamai suprasti Hebr. 6:18 vilties charakterį, mes turime būti atidūs ir

pastebėti, jog tvirta paguoda nėra vilties malonė tikinčiojo širdyje. Tai akivaizdu iš žodžio „prieš mus

pastatytoje“. Kita vertus, tai, kas sakoma Hebr. 6:19, atmeta mintį apie vidinę malonę. Tinkamą pagalbą šios

vietos supratime mes surandame Hebr. 7:19, kur kalbama apie geresnę viltį, kuria mes priartėjame prie Dievo.

Jono 14:6; Ef. 2:18, 1Tim. 1:1 Viešpats Jėzus Kristus yra aiškiai vadinamas mūsų viltimi. Argi Jis nėra Tas,

kurį Dievas pastatė prieš savo tautą? Argi Jis nėra ta palaiminta viltis (Titui 2:13)? Kur Kristus yra pastatytas

prieš mus kaip viltis? Dievo malonės Evangelijoje. Joje Jis yra kaip vienintelė viltis, kurią pražuvę nusidėjėliai

gali pažinti. Dievo Evangelija yra Kristaus Evangelija (Rom.1:16), nes ji apreiškia Jo šlovingo asmens dorybes

ir skelbia Jo atbaigto darbo veiksmingumą, todėl Rom. 3:25 apie Kristų Jėzų sakoma: „Dievas Jį paskyrė

permaldavimo auka, veikiančia per tikėjimą Jo kraujo galia...“, o galatams Paulius rašė: „...kuriems

akivaizdžiai buvo nupieštas Jėzus Kristus...“ (Gal. 3:1). Evangelijoje Kristus yra pristatomas tiek kaip

tikėjimo, tiek kaip vilties objektas. Kaip tikėjimo objektas dėl to, ką padarė dėl išrinktųjų, t.y. suteikė jiems

tobulą poziciją prieš Dievą. Apie tai daugiausia kalbama laiške Romiečiams. O kaip vilties objektas dėl to, ką

Jis dar padarys dėl savo tautos, t.y. išves ją iš šios dykumos į pažadėtą žemę. Laiške Hebrajams ji vis dar yra

išbandymų žemėje, ji dar eina link paveldėjimo.

Ką reiškia „tvirtai guodžia mus, atradusius prieblobstį prieš mus pastatytoje viltyje“? Šie žodžiai kalba

apie tai, ko Evangelija reikalauja iš tų, kurie girdi ją, t.y. ji reikalauja priimti ją. Gelbstintis tikėjimas yra

apibūdinamas įvairiais žodžiais. Kartais sakoma „tikėti“ ir tai reiškia širdies poilsį Kristuje ir Jo atliktame

darbe. Kartais sakoma „ateiti pas Kristų“ ir tai reiškia palikti bet kokį kitą prieglobstį. Kartais sakoma „priimti

Jo liudijimą (Jono 3:33) ir tai reiškia pripažinti, kad jis yra teisingas bei priimti jį. Kartais sakoma „atiduoti

savo sielą ir amžiną likimą į Jo rankas“ (2Tim. 1:12), o kartais „suprasti Dievo teisumą ir paklusti jam“ (Rom.

10:3) ir tai reiškia atmesti savo darbus ir pasitikėti Kristaus, kaip Tarpininko, paklusnumu ir auka. O laiške

Hebrajams yra sakoma „ieškoti prieglobsčio“ ir tai yra įvaizdis, paimtas iš Senojo Testamento. Įstatymo metu

Dievas iš savo gailestingumo pasirūpino tuo, kuris nužudydavo savo artimą netyčia. Tokiems buvo skirti

prieglaudos miestai, apie kuriuos rašoma Skaičių 35 sk., Pakart.Įst. 19 sk., Jozuės 20 sk. Šie miestai buvo

pastatyti ant aukštų kalvų ar kalnuose (Jozuės 20:7), kad jų ieškotojai surastų juos be jokių sunkumų. Todėl

Kristaus tarnai yra palyginami su miestu ant kalno (Mato 5:14). Tie miestai buvo prieglauda nuo keršytojo

(Jozuės 20:3), o Mato 3:7 skaitome apie ateinančią rūstybę. Į juos buvo nutiestas akmeninis kelias (Pakart.Įst.

19:3), o Evangelija yra kelias, vedantis link apreikšto Kristaus. Tie, kurie pabėgdavo į tuos miestus, buvo

saugūs (Skaičių 35:15), o Kristus skelbė: „...ateinančio pas mane Aš neišvarysiu lauk.“ (Jono 6:37). Taigi tas

įvaizdis aiškia kalba, kad žmogus, norintis išvengti keršytojo, turėjo bėgti į prieglaudos miestą. Toks įvaizdis

yra labai įspūdingas. Štai žmogus, kuris gyveno ramiai ir patogiai be jokios baimės, netyčia nužudo kitą. Staiga

viskas pasikeičia. Jį apima baimė viduje ir pavojus išorėje, todėl jam nelieka nieko kito, kaip tik bėgti į paskirtą

prieglaudos vietą, kurioje jis gali būti saugus ir ramus. Taip atsitinka ir nusidėjėliui. Savo prigimtinėje

būsenoje jis jaučiasi saugus ir ramus, tačiau staiga Šventoji Dvasia ateina ir įtikina jį nuodėme. Jį tuoj pat

apima baimė ir nerimas, todėl jis šaukia: „Ką aš turiu daryti, kad būčiau išgelbėtas?“. Dieviškas atsakymas yra

štai koks:„Ieškok prieglobsčio prieš tave pastatytoje viltyje“.

Čia vėl aš noriu atkreipti dėmesį į neapsakomą krikščionybės pranašumą prieš judaizmą. Mes aiškiai

galime matyti jį tarp Įstatymo prieglobsčio ir Evangelijos teikiamo prieglobsčio. Prieglaudos miestai buvo

skirti tik tiems, kurie netyčia nužudydavo kitą asmenį, o mes sąmoningai buvome priešiški ir visą gyvenimą

sukilę prieš Dievą. Vis dėlto Kristus sako: „Ateikite pas mane visi, kurie esate pavargę ir prislėgti ir Aš

atgaivinsiu jus“. Žmogžudys buvo saugus tame mieste, vis dėlto šis buvo panašus į kalėjimą. O su tikinčiuoju

viskas yra priešingai; Kristus atvėrė jam kalėjimo vartus ir išleido į laisvę (Izaijo 61:1), Kristus išlaisvino jį

(Jono 8:36). Be to, žmogžudys, pasislėpęs prieglaudos mieste, palikdavo savo paveldėjimą, žemę ir turtus. O

tas, kuris pasislepia Kristuje, gauna paveldėjimą (1Petro 1:4). Žmogžudžiui grįžti prie savo paveldėjimo reiškė

mirtį, o krikščioniui mirtis reiškia gauti savo paveldėjimą. Tie, kurie pasislėpė Kristuje, įsikibo į amžinąjį

gyvenimą (1Tim. 6:12), jie turi teisę džiaugtis stipria viltimi. Apie tai puritonas Manton sakė: „Trys žodžiai

išreiškia užtikrintumo ir saugumo vaisius, turinčius skirtingus lygmenis, t.y. ramybė, paguoda ir džiaugsmas.

Ramybė reiškia poilsį nuo sąžinės kaltinimų; paguoda reiškia malonų pasitikėjimą; džiaugsmas - tikrą jausmą

arba ypatingą pakylėjimą.“ Tvirta paguoda yra nepajudinamas įsitikinimas Dievo meile mums ir

užtikrintumas, kad „mūsų trumpalaikis lengvas sielvartas ruošia mums visa pranokstančią amžinąją šlovę.“

(2Kor. 4:17). Dovydas sustiprino save Viešpatyje, savo Dieve (1Sam. 30:6).

Mums lieka apžvelgti, iš kur kyla tikinčiojo tvirta viltis. Atsakymą surandame eilutės pradžioje: „Tad

du nekintami dalykai, kuriuose neįmanoma, kad Dievas meluotų...“ (Hebr. 6:18). Tai yra Jo pažadas ir

priesaika. Tikinčiojo saugumo pamatas yra nekintanti Dievo tiesa. Jei kūriniai galėtų daryti įtaką Jam, jei Jis

nuolat keistų savo planus taip, kaip juos keičiame mes, jei šiandien Jis darytų viena, o rytoj - kita, kas galėtų

pasitikėti Juo? Niekas, nes niekas nežinotų, ko būtų galima tikėtis iš Jo. Tuomet negalėtų būti jokio

užtikrintumo. Tačiau palaimintas tebūna Dievo vardas, nes Jame nėra permainų ir nė šešėlio keitimosi (Jok.

1:17), todėl Jo nutarimo nekintamumas yra mūsų užtikrintumo pamatas. Mūsų širdies tvirtumui ir tikėjimo

užtirintumui Dievas maloningai suteikė savo pažadą, kurį lydėjo priesaika. Taip paveldėjimas yra tobulai

užtikrintas kiekvienam pažado paveldėtojui. „Dangus ir žemė praeis, o mano žodžiai nepraeis“ (Luko 21:33).

Visi Šv.Rašte užrašyti pažadai yra ne kas kita, kaip pažadų duotų Kristui dar prieš pasaulio sukūrimą, nuorašas,

nes dieviška priesaika ir sandoros, minimos Šv.Rašte, yra tik originalios sandoros ir priesaikos tarp Dievo ir

Kristaus, padarytos dar prieš pasaulio sukūrimą, nuorašai. Pastebėkime ir tai, jog „neįmanoma, kad Dievas

meluotų“ sutinka su „su viltimi amžinojo gyvenimo, kurį nemeluojantis Dievas pažadėjo prieš amžinuosius

laikus“ (Titui 1:2). Praeito skyriaus pabaigoje mes kalbėjome apie tai, kad daug Rašto aiškintojų praleido gilią

ir dvasinę Dievo pažado ir priesaikos Abraomui Pradžios 22 skyriuje prasmę, nes nepamatė jame Kristaus,

kaip Dievo išrinktųjų Galvos ir Tėvo, įvaizdžio. Mes matėme, kaip Dievas prisiekė patriarchui: „Aš laiminte

palaiminsiu tave“. Tai, kad šie žodžiai yra skirti ir Kristui, kaip savo tautos Atstovui, aiškiai matome Psal.

45:2, kurioje apie Tą, kuris yra nuostabiausias iš visų žmonių, sakoma: „...palaimino Tave Dievas amžiams“.

Taip pat Dievo pažadas ir priesaika Dovydui 89 psalmėje kalba apie Jo susitarimą su Tarpininku dar prieš

pasaulio sukūrimą: „Nesulaužysiu sandoros ir savo lūpų žodžio nekeisiu (...). Jo palikuonys gyvens per

amžius...“ (Psal. 89:34,36). Taigi mūsų tvirta viltis kyla iš nekintamo užtikrintumo, jog Dievas įsipareigojo

Kristuje palaiminti Jo tautą. „Nes visi Dievo pažadai Jame yra „taip“ ir Jame „amen“ Dievo šlovei per mus“

(2Kor. 1:20).

„Ji mums yra tarsi saugus ir tvirtas sielos inkaras, prasiskverbiantis per uždangą vidun.“ (Hebr. 6:19).

Gaila, bet aš negaliu sutikti nė su vieno Rašto aiškintojo šios eilutės aiškinimu. Beveik visi iš jų Hebr.

6:18„viltį“ suprato kaip esančią mymyse malonę. Tik su dviejų aiškinimu, kas yra sielos inkaras čia, aš galiu

sutikti. Vieni sielos inkaru laiko Dievo pažadą, antri - Jo priesaiką; treti - Kristaus kunigystę; ketvirti -

tikinčiųjų užtikrintumą ir pan. Visi sutarė tik dėl vieno, t.y. įvaizdžio, kuris prasiskverbia per uždangą vidun.

Inkaras yra naudojamas laivo įtvirtinimui, ypač audros metu, kad bangos nenuneštų jo. Jis yra nematomas,

paniręs į vandenį ir tvirtai įsikabinęs į dugną. Vėjas ir bangos gali blaškyti laivą, bet negali nunešti jo, nes jis

laikosi įsikibęs į kažką, kas nėra jame. Be jokių abejonių šis įvaizdis yra labai aiškus. Inkaras yra pats Kristus,

kuris išlaiko savo tautą šiame pasaulyje tarp nedorėlių, panašių į „...sujudintą jūrą, kuri negali nurimti...“

(Izaijo 57:20). Argi Viešpats nesakė: „...niekas neišplėš jų iš mano rankos“ (Jono 10:28)? Akivaizdu, kad

mumyse nėra nieko tvirto ir nepajudinamo. Taigi sielos inkaras yra Kristaus meilė (Jono 13:1), galia (Mato

28:18,20) ir ištikimybė (Hebr. 7:25).

„Kur už mus kaip pirmtakas įžengė Jėzus, tapęs amžiams vyriausiuoju Kunigu Melchizedeko būdu“

(Hebr. 6:20). Tai paaiškina mums ankstesnę eilutę. Kristaus įžengimas į dangų yra tas inkaras už uždangos.

Kristus dėl mūsų įžengė į dangų. Pirmtakas yra tas, kuris nuėjo kiekvieną kelio, kurį mes dar turime nueiti,

žingsnį (Hebr. 12:1-2) ir užėmė vietą, link kurios ėjo. Kristus jau buvo ten, kur mes esame dabar, ir mes tuoj

būsime ten, kur Jis yra dabar. Todėl toks įvaizdis yra suteikiamas Atpirkėjui ne tik mūsų saugumo liudijimui,

bet ir parodymui, kad jo galia yra visiškai ne mumyse. Jo galia yra pergalingame ir į dangų įžengusiame

Kristuje. Čia galime prisiminti ir Jo vardo galią: „...Jėzus, nes Jis išgelbės savo tautą iš jos nuodėmių.“ (Mato

1:21). „Kristus yra mūsų Pirmtakas. Pirmiausia Jis atvirai paskelbė, jog sėkmingai įvykdė Jam patikėtą misiją.

Įžengęs į dangų Kristus paskelbė savo pergalę prieš kunigaikštystes ir nusivedė belaisvius (Psal. 68:18,24-26).

Antra, Jis atvėrė mums kelią pas Dievą (Hebr. 10:19-22) ir nuėjo paruošti vietos mums (Jono 14:2-3). Trečia,

Jis nuėjo į dangų mūsų vardu užimti savo vietą ir saugoti ją mums (Apd. 26:18; 1Petro 1:4).

„...tapęs amžiams vyriausiuoju Kunigu Melchizedeko būdu.“ (Hebr. 6:20). Apaštalas, įspėjęs mus dėl

pavojaus (Hebr. 5:11:6,8), paraginęs veržtis į priekį (Hebr. 6:11-15), dabar grįžta prie to, apie ką pradėjo

kalbėti Hebr. 5:10. Dabar jis pareiškia, kad Pirmtakas, kuris dėl mūsų įžengė į dangų, Jėzus, yra ir mūsų

vyriausiasis Kunigas. Apaštalas atvedė mus prie tobulumo, apie kurį kalbėjo skyriaus pradžioje (Hebr. 6:1,3),

- Kristaus už uždangos.

29 skyrius

Melchizedekas (Hebr. 7:1-3)

Hebr. 2:17 apaštalas paskelbė, kad Viešpats Jėzus yra gailestingas ir ištikimas Dievui vyriausiasis

Kunigas, o Hebr. 3:1 ragino tuos, kurie yra dangiško pašaukimo dalininkai, įsižiūrėti į mūsų išpažinimo

Apaštalą ir vyriausiąjį Kunigą Jėzų Kristų. Hebr. 3 ir 4 skyriuje jis parodė krikščionybės Apaštalo pranašumą

prieš judaizmo apaštalą, t.y. Mozę, kurio darbą atbaigė Jozuė, ir toliau sako: „Taigi, turėdami didį vyriausiąjį

Kunigą, praėjusį pro dangus Dievo Sūnų Jėzų, tvirtai laikykimės mūsų išpažinimo. Juk mes turime ne tokį

vyriausiąjį Kunigą, kuris negalėtų atjausti mūsų silpnybių, bet, kaip ir mes, visaip gundytą (dvasioje, sieloje ir

kūne), tačiau nenusidėjusį. Todėl drąsiai artinkimės prie malonės sosto, kad gautume gailestingumą ir rastume

malonę reikiamu metu.“ (Hebr. 4:14-16). Pirmose penkto skyriaus eilutėse autorius parodo, kaip Kristus

išpildė Aarono įvaizdį ir kaip Jis turi visas reikiamas savybes kunigo tarnavimui (apie tai galite skaityti 20-22

šios knygos skyriuose). Šventoji Dvasia parodo ne tik kaip Kristus išpildė viską, ko įvaizdžiai buvo levitų

kunigai, bet ir tai, kad Jis buvo daug pranašesnis už juos. Galiausiai Ji sako, kad Viešpats Jėzus buvo „Dievo

pavadintas vyriausiuoju Kunigu Melchizedeko būdu.“ (Hebr. 5:10). Mes jau kalbėjome apie tai, bet ši tiesa

yra labai svarbi ir menkai suvokiama, todėl aš noriu dar kartą prisiminti ją. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, jog

čia nėra sakoma, kad Kristus buvo pavadintas Kunigu pagal Melchizedeko tvarką. Jis buvo Kunigas

Melchizedeko būdu. Skirtumas tarp jų yra labai reikšmingas. Kristaus kunigystė nėra apribota kažkokia tvarka.

„Melchizedeko būdu“ paprasčiausiai parodo, kad tarp jų yra panašumas, kaip buvo tarp Aarono ir Kristaus.

Hebr.5:11 apaštalas sakė: „Apie tai mums reikėtų daug kalbėti, bet sunku jums išaiškinti, nes pasidarėte

nerangūs klausyti.“ (Hebr. 5:11). Sunkumas slepiasi tame, kad žmogui nelengva atsisakyti to, ko jis taip ilgai

laikėsi, ir ypač tai akivaizdu religiniuose dalykuose. Pasakyti, kad Kristus buvo vyriausiasis Kunigas

Melchizedeko būdu, reiškia, jog Aarono kunigystė buvo dieviška ranka patraukta į šalį ir kartu su ja

(kunigyste) visos Mozės įstatymo apeigos. Tai, kaip jau sakiau ankstesniame skyriuje, buvo pats sunkiausias

dalykas netgi atsivertusiam hebrajui. Jam tai reiškė atmesti viską, kas matoma, ir primti tai, kas nematoma.

Jam tai reiškė atmesti viską, ką tėvai gerbė 1500 metų, ir priimti tai, ką dauguma jo brolių pagal kūną laikė

šėtonišku. Hebrajai tapo nerangiais klausyti, t.y. jie buvo per daug tingūs ir nesistengė teisingai suvokti

Kristaus kunigystės prigimties bei funkcijų. Hebr.3:1 apaštalas ragino juos įsižiūrėti į mūsų išpažinimo

Apaštalą ir vyriausiąjį Kunigą, o Hebr.7:4 vėl sako: „pažvelkite“. Šioje vietoje esantis graikiškas žodis reiškia

atidžiai apmąstyti, rūpestingai palyginti tai, kas yra sakoma. Būtent čia daug žmonių suklumpa. Jie

įsivaizduoja, kad iš jų yra reikalaujama tik klausyti skelbiamo Dievo žodžio ir, jei jame kažkas yra sunkiai

suvokiama, jie nusprendžia, kad tai ne jiems skirta. Todėl jie taip menkai auga dieviškuose dalykuose ir negali

būti pilni Dievo pažinimo (Kol. 1:10). Tai nėra tik silpnumas; tai apreiškia liūdną sielos būseną ir parodo, jog

jai menkai rūpi dvasiniai dalykai. Tokia buvo hebrajų būsena: „jie tapo nerangūs“. Krikščionio sielos būsena

turi daug sąsajų su dvasinių dalykų priėmimu. Jis gali girdėti geriausius pamokslus ir skaityti pačias

nuostabiausias knygas, bet neturės jokios naudos iš to, jei jo širdis nėra teisinguose santykiuose su Dievu.

Tiesos pažinimas jo galvoje gali augti ir išdidumas didėti, tačiau jo siela nebus maitinama nė palenkta eiti link

Dievo. Taip atsitiko ir korintiečiams, todėl apaštalas rašė jiems: „Aš, broliai, tegalėjau kalbėti jums ne kaip

dvasiniams, bet kaip kūniškiems, kaip kūdikiams Kristuje.“ (1Kor. 3:1). Ir hebrajams apaštalas negalėjo

kalbėti kitaip. Jis norėjo parodyti jiems Kristaus kunigystės šlovę, tačiau turėjo sustoti ir priekaištauti dėl

apgailėtinos jų širdies būsenos. Tokiu Pauliaus pavyzdžiu turėtų sekti kiekvienas pamokslininkas.

Kaip matėme Hebr. 5:11, apaštalas sustoja ir daro intarpą, kuris tęsiasi iki šešto skyriaus pabaigos. Jo

dėstymo seka yra labai pamokanti. Norėdami geriau ją suvokti, peržiūrėkime šį intarpą dar kartą, bet

atvirkštine tvarka. Septintame skyriuje Paulius pradeda mokyti apie Kristaus šlovę, tačiau apie ką jis kalbėjo

prieš tai? Štai apie ką: šešto skyriaus pabaigoje (16-20 eil.) jis parodo tvirtą pamatą, į kurį remiasi tikrųjų

krikščionių paguoda. Tik taip širdis, tobulai besiilsinti Dieve, visiškai įsitikinusi Jo palankumu, Jo malone,

kuri niekada nesikeičia, gali bet kokioje situcijoje apmąstyti Kristaus šlovę, branginti ją ir džiaugtis ja.

Tikėjimas, kad mūsų vyriausiasis Kunigas pastoviai ir veiksmingai užtaria mus ten už uždangos, išlaiko mūsų

širdį ramybėje. Dievo šventumo suvokimas pripildo sielą neviltimi, bet ji virsta viltimi ir džiaugsmu, kai mes

pamatome, jog Jėzus yra Tėvo dešinėje dėl mūsų. Pergalės paslaptis yra ta, kad Jis yra mūsų Pirmtakas. O apie

ką apaštalas kalbėjo prieš šias paskutines šeštojo skyriaus eilutes, kurios teikia tikinčiajam tokį užtikrintumą?

Štai apie ką: jis ragino išsilaikyti iki galo ir ištikimai bėgti mums paskirtą bėgimą bei nebūti tingiais, o sekti

tais, kurie tikėjimu ir kantrybe paveldi pažadus (Hebr. 6:9-15). Mes neturime teisės į paguodą, kylančią iš

dieviško nutarimo nekintamumo, jei sekame savo valia ir einame savęs tenkinimo keliu. Tik tie, kurie iš tiesų

gyvena su Dievu, turi teisę į išgelbėjimo džiaugsmą. Girtis apie savo užtikrintumą dangumi ir tuo pačiu neiti

paklusnumo keliu yra tik kūniškas pasipūtimas. O apie ką Paulius kalbėjo, prieš ragindamas išsilaikyti iki galo

ir lavintis tikėjime bei meilėje? Štai apie ką: jis didingai įspėjo apie apostazės pavojų (Hebr. 6:4-7). Hebr.

5:11-14 tinginiai turi būti pažadinti. Apaštalas aiškiai sako, kad apsileidimas galiausiai iššauks abejingumą

teisingiems Dievo paliepimams. Kai kurie neigia, kad Hebr. 6: 4-7 eil. turi savyje įspėjimą tikriesiems

krikščionims apie apostazės pavojų. Jie sako, kad Šventoji Dvasia negali taip mokyti. Juk Hebr. 6:16-20 Ji

aiškiai užtikrina jų saugumą. Tačiau jie pamiršta, kad 16-20 eil. saugumas yra skirtas pažado paveldėtojams,

o ne visiems, kurie laiko save krikščionimis. Šis įspėjimas yra skirtas paraginti mus ištirti save ir įsitikinti, ar

mes iš tiesų esame paveldėtojai. Tai atgimęs žmogus tikrai padarys, o savimi patenkintas ir pasipūtęs

išpažinėjas praleis savo pačio amžinai pražūčiai. Apie tai J.Owen sako: „Žmonių protai turi būti pasiruošę

priimti dvasines tiesas, o geriausias pasiruošimas yra savo nuodėmingų ir nedorų troškimų marinimas. Kitaip

visa tai, ką mes girdime, neatneš jokių vaisių. Žmonės, girdintys pačias giliausias dvasines tiesas, bet

gyvenantys seną gyvenimą, yra kaip seni vynmaišiai, į kuriuos pilamas jaunas vynas. Galiausiai jie truks ir

viskas pražus.“

Intarpo pabaigoje apaštalas grįžta prie to, ką kalbėjo prieš jį. Tai aiškiai matome, palyginę Hebr. 5:10 su

Hebr. 6:20. Jėzus buvo ir yra per amžius vyriausiasis Kunigas. Tai buvo visiškai nauja doktrina hebrajams.

Mūsų Viešpats visiškai nieko nekalbėjo apie tai savo žemiško tarnavimo dienomis ir apaštalai taip pat nemokė

apie tai. Tačiau ir Jo, ir apaštalų mokymas rėmėsi į šią pagrindinę tiesą. O čia Šventoji Dvasia nusprendė

aiškiai išdėstyti šią nuostabią tiesą, kurią buvo sunku priimti netgi atsivertusiems judėjams. Pagrindinė kliūtis

jiems buvo tvirtinimas, kad Kristus yra vyriausiasis Kunigas, t.y. vienintelis vyriausiasis Kunigas Jo

Bažnyčioje. Toks tvirtinimas prieštaravo Įstatymui, nes Kristus pagal kūną nepriklausė levitų giminei. Mums

yra labai svarbu suprasti tą kliūtį, iškilusią hebrajams, nes kitaip mes taip pat klysime apaštalo aiškinimo

supratime. Apaštalas nesiekė parodyti, kad Kristaus kunigystės prigimtis ir funkcijos neturėjo jokio panašumo

su Aarono kunigyste. Ne, jis negalėjo dabar prieštarauti tam, ką aiškiai išdėstė Hebr. 5:1-9. Ten jis mokė, kad

Viešpats Jėzus išpildė Aarono įvaizdį, paaukodamas save Dievui kaip tobulą ir galutinę auką už tautos

nuodėmes. Prie to jis vėl grįžta 9 skyriuje, kuriame moko, kad Kristus (kaip Aaronas įvaizdyje) „su savo krauju

vieną kartą visiems laikams įžengė į Švenčiausiąją ir įvykdė amžinąjį atpirkimą.“ (Hebr. 9:12). Prisiminkime,

kad Izraelio vyriausiojo kunigo vykdomas atpirkimas buvo atbaigiamas už uždangos (Kunigų 16:12-14).

Hebrajams 7 skyriuje apaštalas parodo, kad Viešpaties Jėzaus kunigiška tarnystė visiškai neprieštaravo tam,

ką Dievas buvo įsteigęs per Mozę. Ji išpildė tai, apie ką mokė Senasis Testamentas. Tuo pačiu Paulius įrodo,

kad Kristaus kunigystė buvo daug šlovingesnė už Aarono. Tam jis pasitelkė senąją pranašystę, kurios

paslaptinga prasmė buvo uždengta nuo judėjų. Aš kalbu apie 110 psalmę.

„Tasai Melchizedekas, Salemo karalius, aukščiausiojo Dievo kunigas...“ (Hebr. 7:1). Šeštojo skyriaus

pabaigoje Šventoji Dvasia nukreipė mūsų žvilgsnius į Švenčiausiąją, į kurią už mus įėjo Pirmtakas Jėzus kaip

vyriausiasis mūsų Kunigas. O dabar Ji, parodydama, jog Jį lydi ir Jo karalystės šlovė, kuri yra amžina, pabrėžia

Jo kunigystės didybę. Todėl mūsų pasitikėjimas Juo turi būti visiškas, tvirtas ir amžinas. Čia vėl galime matyti

krikščionybės pranašumą prieš judaizmą, nes jos vyriausiasis Kunigas yra tobulas. Ši pirma skyriaus eilutė

turi artimas sąsajas su tuo, kas buvo pasakyta Hebr. 6:20, ir tuo, kas seka po jos. Hebr. 6:20 buvo pasakyta,

kad Jėzus yra vyriausiasis Kunigas amžiams Melchizedeko būdu, o čia paradoma, kad mistiškai Jis buvo

Melchizedekas. Tai taps dar akivaizdžiau tolimesnėse eilutėse. Pirmoji skyriaus eilutė grąžina mus į Hebr.

5:10-11 ir kalba apie tą daugelį dalykų, kuriuos apaštalas norėjo pasakyti hebrajams.

„Tasai Melchizedekas, Salemo karalius, aukščiausiojo Dievo kunigas“. Čia apie Melchizedeką sakomi

du dalykai: jis yra karalius ir kunigas. Apie jo asmenybę buvo sukurta begalė istorijų. Vieni tyrinėjo kokiai

kūrinijos klasei jis priklausė. Kai kurie tvirtino, kad jis buvo dieviškas asmuo, o kiti - kad angelas; dar kiti

teigė, kad jis buvo pats Kristus teofanijoje (žr. Joz. 5:14; Dan. 3:25). Antrieji buvo įsitikinę, kad jis buvo tik

žmogus, bet jie ginčijosi dėl jo tautybės, giminystės ryšių ir pan. Kadangi Šventoji Dvasia nenorėjo suteikti

mums jokios informacijos apie šiuos dalykus, aš manau, kad bandymas sužinoti tai yra nepagarba Jai

(Pakart.Įst. 29:29). Taigi pirmą kartą mes išgirstame apie Melchizedeką Pradžios 14 skyriuje. Čia jis susitiko

su Abraomu Kanaano žemėje. Tuo laiku visas pasaulis buvo paniręs į baisią stabmeldystę ir amoralumą. (Rom.

1:19-31). Netgi Abraomo tėvai garbino netikrus dievus (Jozuės 24:2). Tuo metu Kanaano žemėje daugiausia

gyveno sodomitai (Prad.13 sk.) ir amoritai (Prad. 15:16). Vis dėlto iš šių žmonių, kurie buvo labiau kritę negu

bet kurie kiti, tarpo Dievas nusprendė pašaukti žmogų, kuris bus Kristaus įvaizdis. Tai dar kartą patvirtina

absoliutų Dievo suverenumą. Jis gali pašaukti indus savo tarnavimui ir šlovei kada, kur ir kaip Jis nori.

Viešpats gali suteikti pačią ryškiausią šviesą pačioje didžiausioje tamsoje (Mato 4:16).

Melchizedekas buvo Salemo karalius. Psal. 76:2 - „Saleme yra Jo palapinė, Jo buveinė Sione.“ - šviesa

nepalieka jokių abejonių, jog tai buvo ankstyvasis Jeruzalės pavadinimas. Be to, Melchizedekas buvo

aukščiausiojo Dievo kunigas ir tai buvo Abraomo dienomis! Taigi Jeruzalė turėjo karalių dar prieš daugelį

amžių iki Dovydo ir Dievas turėjo kunigą dar daug anksčiau iki Aarono pašaukimo! „Apaštalo argumentas,

pabrėžiantis Kristaus kunigystės pranašumą prieš Aaroną per Melchizedeko santykį su levitų kunigyste, kai

kuriais atžvilgiais yra panašus į jo argumentą, pabrėžiantį Evangelijos pranašumą prieš Įstatymą. Judėjus

stebino tai, kad Paulius mokė, jog pagonims nereikia laikytis Įstatymo, jog naujosios sandoros Bažnyčiai

Mozės įstatymas jau nėra gyvenimo forma ir taisyklė (...). O laiške Galatams jis paaiškina, kad Įstatymas,

duotas praėjus keturiems šimtams metų nuo pažado Abraomui, nėra jokia neteisybė; ir taip pat nėra jokio

nesuderinamumo naujojo laikotarpio įvedime, nes iš tiesų jis buvo tik sugrįžimas prie to, kas nuo pradžių buvo

Dievo mintyse.“ (A.Saphir). Tarp Pauliaus argumento Hebr. 7 sk. ir laiške Galatams yra dar artimesnė

analogija negu ją nurodo A.Saphir. Melchizedekas buvo Jeruzalės karalius ir kunigas. Laiške Galatams 4:26

sakoma, kad „aukštybių Jeruzalė yra laisva, ji yra visų mūsų motina“. Žodis „aukštybių“ suklaidino labai daug

Rašto aiškintojų. Pirmoji jo prasmė yra ne vieta, o laikas; šioje vietoje „aukštybių“ yra priešpastatoma „dabar“,

o ne „žemai“. Iš artimiausio konteksto matome, kaip apaštalas palygina abi sandoras, kurios abi turėjo savo

miestus. Paulius čia ragina atkreipti dėmesį į tai, kad Dievo pažadas, duotas Abraomui, buvo anksčiau už

Įstatymą; taip pat ir pažado Jeruzalė. Melchizedekas buvo susietas su Jeruzale daug anksčiau negu Įstatymas

buvo paskelbtas pirmą kartą ir ji buvo dangaus įvaizdis (Hebr. 11:16). Nuostabu pamatyti, kad pirmasis Dievo

kunigas buvo Salemo, kuris reiškia taika, karalius. Jeruzalė reiškia „taikos namai“. Jeruzalė buvo paskirta būti

ta vieta, iš kurios įsikūnijęs Dievo Sūnus pradės savo kunigišką tarnystę. Kita vertus, ji buvo paskirta būti ir

vietinės bažnyčios vieta iki kol įvaizdis bus išpildytas. Šio miesto istorijoje mes vėl matome Dievo

suverenumą. Jis nusprendžia ką ir kada palaiminti. Jeruzalė buvo pirmasis privilegijuotas miestas, kuriame

gyveno aukščiausiojo Dievo kunigas. Vėliau ilgą laiką jis buvo atiduotas jebusiečių stabmeldžiams (Jozuės

15:63; 2Sam. 5:6). Po to Jeruzalė vėl patyrė dievišką palankumą ir tapo didinga Viešpaties garbinimo vieta, o

dabar, atmetusią Kristų, ją daug amžių trypia pagonys (Luko 21:24). Tačiau ateityje ji vėl taps dieviško

palaiminimo centru žemėje (Izaijo 2:1-4). Panašiai Dievas veikė ir daugelyje kitų miestų ir vietų.

„ ...sutiko Abraomą, kai jis grįžo, sumušęs karalius, ir palaimino jį.“ (Hebr. 7:1). Čia yra prisimenama

istorija iš Pradžios 14:18-19. „Ar šie abu žmonės buvo susitikę anksčiau, ar po to jie susitikdavo, mes nieko

nežinome. Nors atrodo, kad Melchizedekas buvo pažįstamas Abraomui, kai šis sutiko jį. Tikriausiai tuo laiku,

kai Dievo garbintojų buvo palyginti mažai, tokie du žmonės, kaip Abraomas ir Melchiedekas, negyveno tame

pačiame krašte ir neturėjo artimos draugystės.“ (J.Brown). „...ir palaimino jį“. Tai buvo viena kunigiškos

tarnystės dalis, kaip matome vėliau iš Pakart.Įst. 21:5: „Po to ateis Levio sūnūs, kunigai, kuriuos Viešpats,

tavo Dievas išsirinko Jam tarnauti ir Jo vardu laiminti...“. Palaiminimas, kurį gavo Abraomas, yra užrašytas

Pradžios 14:19: „Tebūna Abromas palaimintas aukščiausiojo Dievo, dangaus ir žemės Kūrėjo.“ Iš tiesų tik

Dievas gali laiminti arba prakeikti, t.y. tik Jis turi aukščiausiąją galią virš viso blogio ir gėrio. Jis naudoja tokią

galią ir tiesiogiai (Prad. 12:3), ir leidžia, kad žmonės laimintų vieni kitus. Senajame Testamente tėvai laimino

vaikus (Prad. 9:26; 27:27-29; 48:20), o kunigai - tautą (Skaičių 6:23-26). Abejose šiose vietose tai buvo

Kristaus įvaizdis. „Per Melchizedeko palaiminimą Abraomui visi tikintieji yra palaiminami per Jėzų Kristų.

Melchizedekas buvo Kristaus įvaizdis, jis atstovavo Jį ir darė tai, ką Jis turėjo daryti, kaip apaštalas ir sako. O

Abraomas šioje vietoje buvo visų savo palikuonių per tikėjimą atstovas, todėl ankstesniame skyriuje Paulius

ir sakė, kad pažadai, duoti Abraomui, ir paveldėjimas priklauso visiems tikintiesiems. Taigi šioje vietoje yra

kažkas daugiau negu tik paparasta istorija. Čia mes matome palaiminimą, kuris buvo suteiktas visiems

tikintiesiems per amžius.“ (J.Owen). Nepamirškime ir paskutinio Kristaus veiksmo prieš paliekant žemę: „Jis

nusivedė juos iki Betanijos ir, iškėlęs rankas, palaimino juos.“ (Luko 24:50).

„Abraomas atidavė jam nuo visko dešimtinę.“ (Hebr. 7:2). Melchizedeko palaiminimas buvo jo, kaip

kunigo, tarnavimas, o Abraomas, sumokėdamas dešimtinę, pripažino jį. Abraomas ką tik iškovojo ypatingą

pergalę prieš Kanaano karalius ir dabar, aukodamas Melchizedekui, pripažino, kad Dievas suteikė jam tokią

pergalę ir sutiko, kad Melchizedekas yra Jo tarnas. Mozės įstatymo laikotarpiu tauta mokėjo dešimtinę levitų

kunigams (Skaičių 18:24) ir šiomis dienomis Dievo tarnai taip pat turi būti išlaikomi tokiu pačiu būdu (1Kor.

9:9-10). Melchizedekas priėmė Abraomo dešimtinę ir tai buvo kunigiškas veiksmas. Ji buvo duota Dievui ir

Jis priėmė ją per savo atstovą šiame pasaulyje. Tai aiškiai matome vėlesniuose apaštalo aiškinimuose.

„Išvertus jo vardą, jis pirmiausia reiškia teisumo karalius, paskui Salemo arba ramybės karalius“ (Hebr.

7:2). Čia Šventoji Dvasia atskleidžia mums ankstesnės eilutės vardų prasmę. Tai dar kartą primena mums, kad

tobulame Dievo žodyje viskas turi prasmę; jame nėra nieko nereikalingo ar paviršutiniško. Viskas turi

paaiškinimą. „Šv. Rašte visas yra labai svarbu, mes negalime jo skaityti ar jį aiškinti kaip bet kurią kitą knygą,

nes Biblija nėra tokia, kaip visos kitos knygos. Šv.Raštas yra knyga, kurioje Žmogus Kristus Jėzus yra tarp

žmonių. Šv.Rašto citatos ir paaiškinimai kitose jo vietose yra Eškolo vynuogės, kurios yra vaisingo Karmelio

pavyzdžiai, o ne išimtis. Taigi mes galime žinoti Seto vardo reikšmę, kuris buvo duotas vietoj Abelio arba

Jozuės (Dievo Gelbėtojo), kuris įvedė Izraelį į pažadėtąją žemę.“ (A.Saphir).

Antroji Hebr. 7 skyriaus eilutė pateikia dar vieną aiškų įrodymą apie dievišką Šv.Rašto įkvėpimą. Dievo

apreiškimas mums nebuvo duotas taip, kad jį užrašę žmonės galėjo išdėstyti jį taip, kaip jiems atrodė tinkama.

Ne, kiekvienas jo taškelis ir brūkšnelis buvo uždėtas su atidžiu Šventosios Dvasios žvilgsniu. „Žmonių vardai

ir vietovių pavadinimai, aplinkybės, vienaskaitos ar daugiskaitos vartojimas, titulų priskyrimas - visa tai

kontroliavo Šventoji Dvasia. Palyginkite žodžio „visa“ Psal. 8:6 Pauliaus aiškinimą ir ypatingas išvadas iš to

Hebr.2:8 ir 1Kor.15:27; arba žodžio „nauja sandorą“ (Jer. 31:31) aiškinimą Hebr. 8:13; arba Gal.3:16

aiškinimą apie palikuonį. Koks nuostabus mokymas yra statomas ant Psal. 110:4 pamato! Kiekvienas žodis

yra pilnas svarbios ir palaimintos prasmės! Psal. 32:1-2 nekalbama apie darbus, bet Rom. 4:6 - taip.“

(A.Saphir).

Melchizedekas reiškia teisumo ir ramybės karalius. Pastebėkime ir tai, kad Šventoji Dvasia pabrėžia

seką. Pirmiausia jis yra teisumo karalius, o paskui ramybės karalius. Tai lenkia mus atkreipti dėmesį į dar

vieną svarbią ir palaimintą įvaizdžio detalę. Be jokių abejonių, istorinis Melchizedekas buvo teisus ir taikus

karalius, tačiau apaštalas čia kalba ne apie asmenines jo savybes, o apie tai, kaip jis pristato Kristų Jo, kaip

Tarpininko, tarnystėje. Teisumo ir ramybės Karalius yra teisumo ir taikos Autorius, Priežastis ir Davėjas.

Kristus yra taikos Kūrėjas ir Davėjas, nes Jis yra teisumo Viešpats (Jer. 23:6). Teisumas turi eiti pirmas, o

ramybė sekti jį. Tokia yra nepajudinama Šv.Rašto tvarka visada, kai abu šie dalykai yra minimi kartu. Ramybė

niekada nebūna anksčiau už teisumą. Pažiūrėkime į keletą vietų: „Tikrai, Jo išgelbėjimas arti tiems, kurie Jo

bijo, Jo šlovė gyvena tarp mūsų. Gailestingumas ir tiesa susitiko, teisumas ir taika pasibučiavo.“ (Psal. 85:9-

10); „Tiesumo darbas bus taika, jo pasekmė - ramybė ir pasitikėjimas.“ (Izaijo 32:17); „Jo dienomis žydės

teisusis ir taika bus, kol danguje spindės mėnulis.“ (Psal. 72:7). Jėzus Kristus yra Teisusis (1Jono 2:1), Jis

atėjo įvykdyti visą teisumą (Mato 3:15) ir išaukštinti bei pagerbti Įstatymą (Izaijo 42:21). Jis atėjo, kaip savo

tautos Atstovas, gyveno Įstatymo valdžioje (Gal. 4:4), pakluso jam dėl savo tautos (Mato 5:17) ir taip Jo

klusnumu ji tapo teisi (Rom. 5:19); taip ji tapo Dievo teisumu Jame (2Kor. 5:21). Jėzus Kristus taip pat atėjo

nuraminti Dievo rūstybę, kilusią dė Jo tautos nuodėmių (Ef. 2:3), Jis tapo permaldavimo auka (Rom.3:25),

„...per Jį visa sutaikinti su savimi, darant Jo kryžiaus krauju taiką...“ (Kol. 1:20), todėl mums sakoma: „Taigi,

išteisinti tikėjimu, turime ramybę su Dievu per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų“ (Rom. 5:1). Koks iki smulkmenų

tikslus ir dieviškai tobulas buvo įvaizdis! Vardas „Melchizedekas“ reiškia teisumo karalius, o jo miesto

pavadinimas reiškia taiką. „Aš esu įsitikinęs, kad Dievas savo Apvaizda suteikė šiam miestui tokį vardą, ir Jo

tikslas apėmė ne tik įvaizdžių laikotarpį, bet ir laikų pilnatvę, kada didysis darbas, atnešantis taiką tarp Jo ir

žmonijos, bus atbaigtas.“ (J.Owen).

Kristus yra ne tik teisumo Autorius ir Kūrėjas bei ramybės Davėjas, bet ir abiejų Karalius. „Man duota

visa valdžia danguje ir žemėje“ (Mato 28:18); ir netgi dabar Jis visa išlaiko savo galios žodžiu (Hebr. 1:3); Jis

yra paskelbtas vieninteliu Valdovu, karalių Karaliumi ir viešpačių Viešpačiu (1Tim. 6:15). Tūkstantmečio

karalystėje tai bus akivaizdu visoje žemėje. Tuomet matysime, kad Jis yra teisioji Atžala; Jis bus Karalius,

vykdantis teisingumą ir teismą krašte (Jer. 23:5); ir Izaijas sako: „Jo viešpatavimas bus didis ir taikai nebus

galo...“ (Izaijo 9:7). O šiuo metu tikėjimas mato Jį kaip Karalių, teisumo ir ramybės Karalių.

„Be tėvo, be motinos, be kilmės sąrašo, neturintis nei dienų pradžios, nei gyvenimo pabaigos, panašus į

Dievo Sūnų.“ (Hebr. 7:3). Iki šios vietos viskas atrodė paprasta, bet dabar, kaip sako daugelis aiškintojų, mes

įžengiame į gilius vandenis. Vis dėlto aš manau, kad čia nėra nieko sudėtingo. Žmonės, kaip įprasta, susikuria

daug sunkumų ir dažniausiai tai vyksta dėl to, kad nekreipiama dėmesio į kontekstą. Jei galvosime kad šios

eilutės yra skirtos Melchizedekui, kaip žmogui, tuomet niekaip nesuprasime jų, tačiau čia apie jį kalbama ne

kaip apie žmogų, o kaip apie kunigą. Tai suvokus, visi sunkumai išnyksta. Tai, kad Melchizedekas buvo ne

žmogus, o dieviškas ar angeliškas kūrinys, paneigia Hebr. 5:1, kur mums aiškiai sakoma: „Kiekvienas

vyriausiasis kunigas imamas iš žmonių ir skiriamas atstovauti žmonėms pas Dievą...“. Žmogiška prigimtis yra

pirmasis ir esminis reikalavimas kunigiškoje tarnystėje. Iki įsikūnijimo Dievo Sūnus negalėjo būti kunigu.

Atidžiai pastebėkime, kokiu būdu ketvirtoje eilutėje yra paskelbiama, kad Melchizedekas turi būti žmogumi.

Kokia tuomet gali būti šios trečios eilutės keisto pareiškimo prasmė? Jos prasmė yra paaiškinama pačioje

temos pradžioje.

„Be tėvo, be motinos, be kilmės sąrašo“. Aarono kunigystėje kilmės sąrašas buvo pagrindinis

reikalavimas, būtent todėl jis buvo taip rūpestingai saugomas (žr. Ezdros 2:62). Tačiau čia, skirtingai nuo jo,

Melchizedekas buvo kunigas, kurio kilmė buvo nesvarbi, jis buvo laisvas nuo levitų reikalavimų (Skaičių

3:10). Taigi jis buvo tikslus Kristaus, kuris nepriklausė Levio giminei, įvaizdis. Nei Pradžios, nei jokia kita

Šv.Rašto knyga nieko nesako apie Melchizedeko tėvus ir ši tyla buvo įvaizdžio dalis.

„Neturintis nei dienų pradžios, nei gyvenimo pabaigos“. Izraelitų kunigai pradėdavo savo, kaip kunigų,

„dienų pradžią“ nuo 25 metų. (Skaičių 8:24; 1Kronikų 23:27-28). Nuo trisdešimties jie nuolat vykdydavo

kunigų pareigas (Skaičių 4:3), o penkiasdešimties baigdavo savo tarnystę, t.y. tai būdavo jų, kaip kunigų,

„gyvenimo pabaiga“: „O sulaukę penkiasdešimties metų amžiaus, jau nebetarnaus.“ (Skaičių 8:25). Tačiau

tokių apribojimų nematome Melchizedeko, kaip kunigo, tarnystėje. Tuo jis taip pat buvo tikslus Kristaus

įvaizdis. „Panašus į Dievo Sūnų“. Svarbu pastebėti, kad ne Dievo Sūnus buvo panašus į Melchizedeką, o šis į

Jį. Kristus buvo anksčiau už Melchizedeką. Pagal laiką Melchizedekas buvo kunigu prieš Kristų, tačiau Dievo

Sūnaus kunigystė, kuriai Jį paskyrė Amžinoji Trejybė, buvo tikroji ir Melchizedeko kunigystė buvo tik jos

atspindys. Melchizedekas buvo panašus į Dievo Sūnų kaip įvaizdis. Pirmiausia jis buvo aukščiausiojo Dievo

kunigas. Antra, jis buvo karališkas kunigas, turintis didybę ir valdžią. Trečia, jis buvo teisumo karalius.

Ketvirta, jis buvo ramybės karalius. Penkta, jis palaimino Abraomą. Šešta, jis priėmė Dievo tautos dėkingumo

dovanas iš Abraomo, kaip jos atstovo. Septinta, jis buvo kunigas ne pagal kilmę. Aštunta, jis buvo kunigas,

peržengiantis levitų ribas.

„Jis lieka kunigas visam laikui.“ (Hebr. 7:3). Supraskime , kad ne paprastas Melchizedeko gyvenimas

neturėjo pabaigos; čia kalbama apie tai, kad jo kunigiška tarnystė nesibaigė su 50 metų, t.y. jis buvo kunigu

iki savo mirties. Tai rodo, kad jis neturėjo paveldėtojo, kuris perimtų kunigystę. „Jis lieka kunigu per amžius

- tai reiškia, kad jis skyrėsi nuo tų, kurie baigdavo savo tarnystę ir perduodavo ją kitiems.“ (A.Barnes).

Sekančiose eilutėse apaštalas toliau parodo Melchizedeko, kaip kunigo, pranašumą prieš Aaroną ir jo

palikuonis. Apie tai mes kalbėsime sekančiame skyriuje

30 skyrius

Melchizedekas II (Hebr. 7:4-10)

Šiame skyriuje apaštalas siekia parodyti ne Kristaus kunigystės prigimtį ar funkcijas, o jos didybę. Apie

Kristaus kunigystės prigimtį autorius kalbėjo pirmoje penkto skyriaus dalyje ir vėl grįš prie jos devintame

skyriuje. O čia jis kalba apie jos didybę. Tuo jis siekia parodyti neapsakomą krikščionybės vyriausiojo Kunigo

pranašumą prieš judaizmo vyriausiąjį kunigą ir taip sutvirtinti judėjų tikėjimą bei palenkti jų širdis į meilę

Kristui ir Jo garbinimą. Mes teisingai nesuprasime apaštalo argumentų šiame skyriuje, jei nesuvokiame jo

temos. Įrodymai apie Kristaus kunigystės didybę kyla iš Senojo Testamento. Užrašytame Dievo žodyje yra

nuorodų apie levitų kunigystės patraukimą ir daug šlovingesnės bei veiksmingesnės kunigystės įtvirtinimą.

Tiesa, kad šių vietų izraelitai negalėjo suvokti tuo metu, nes „Dievo šlovė - nuslėpti dalyką...“ (Pat. 25:2). Tai

Jis daro dėl daugelio priežasčių, bet viena iš jų yra ta, kad Jo kūriniai suvoktų visišką savo priklausomybę nuo

Jo ir Jis, apreikšdamas tai, ko paprastu būdu neįmanoma suprasti, būtų pašlovintas. Viešpats nusprendė

apreikšti savo nutarimus palaipsniui, kad taip teisiųjų takas būtų lyg ryto aušra, kuri šviečia vis ryškiau iki

tobulos dienos (Pat. 4:18). Taip gyvenimas ir nemirtingumas, t.y. visa dvasinė tiesa buvo nušviesta per

Evangeliją (2Tim. 1:10). Daug tiesos buvo pasakyta Senojo Testamento pranašystėse, pažaduose ir apeigose,

vis dėlto didele dalimi ji buvo nesuprantama iki kol nustatytu metu Dievas pilnai neapreiškė jos (1Petro 1:10-

11). Didžioji visokeriopos Dievo išminties paslaptis buvo uždengta Jame nuo amžių (Ef. 3:9-10), bet ne tiek,

kad kažkas galėtų sakyti, jog ji buvo visai neapreikšta. Tačiau ji buvo duota tokiu būdu Šv.Rašte, kad

ankstesniais amžiais šventieji suvokė ją labai neaiškiai ir tik per Evangeliją ji buvo apreikšta tobulai. Mes

skaitome, kaip didieji Izraelio pranašai ir psalmininkai sako: „Aš klausysiuos patarlių, skambant arfai įminsiu

mįslę“ (Psal. 49:4), ir: „Atversiu burną palyginimais, atskleisiu senovės laikų paslaptis“ (Psal. 78:2). O

Naujajame Testamente viskas yra priešingai: „...tamsa traukiasi, o tikroji šviesa jau šviečia“ (1Jono 2:8). Daug

aiškesnį apreiškimą Dievas suteikė per Evangeliją, todėl visi šlovingi Jo malonės įrodymai Senajame

Testamente yra daug aiškesni Naujojo Testamento šviesoje ir tai yra raktas į šį laišką. Luko 24:27 skaitome,

kaip Kristus, pradėjęs nuo Mozės ir Pranašų, išaiškino mokiniams, ėjusiems į Emausą, tai, kas Raštuose

pasakyta apie Jį, o Luko 24:45 skaitome, kaip Viešpats atvėrė protus vienuolikai, kad jie suvoktų Raštus. Kai

kurie galvoja, kad šiame laiške Hebrajams Šventoji Dvasia užrašė mūsų pamokymui tai, ką prisikėlęs

Gelbėtojas išaiškino tiems dviems palaimintiems mokiniams. Aš nežinau, ar tai tiesa, bet pagrindinis

Šventosios Dvasios tikslas šiame laiške yra suteikti mums šviesą apie daugelį Senojo Testamento paslapčių

per apreiškimą, kurį Dievas davė per Jėzų Kristų. Nuostabus to pavyzdys yra kunigas ir karalius

Melchizedekas. Pirmą kartą apie šį ypatingą asmenį mes išgirstame Pradžios knygos 14 skyriuje. Antrą kartą

apie jį kalbama 110 psalmėje ir daugiau niekur kitur Senajame Testamente, todėl visiškai nekeista, kad

judėjams jis buvo menkai svarbus arba visiškai nesvarbus. Tik Naujojo Testamento šviesoje mes galime

įžvelgti jame Kristaus įvaizdį. Apie tai jau kalbėjome praeitame skyriuje, o dabar aš noriu atkreipti dėmesį į

pagrindinius punktus, prie kurių sustoja apaštalas, mokydamas apie tai, jog Melchizedekas neturėjo nei

pirmtako, nei paveldėtojo savo šventame tarnavime. Melchizedekas nepriklausė levitų kunigų giminei, kaip

jai priklausė Eleazaras ar Helis. Jis buvo toks pirmiausia dėl to, kad būtų viskuo panašus į Dievo Sūnų, mūsų

vyriausiąjį Kunigą. Įvairūs titulai, kurie yra vartojami kalbant apie mūsų Viešpatį šiame laiške, yra verti

ypatingo dėmesio. Jie yra vartojami neatsitiktinai. Hebr. 2:9 tikėjimas mato Jėzų Gelbėtoją, kuris buvo

pažemintas, o dabar yra išaukštintas. Hebr. 3:6 Kristus yra Pateptasis, viešpataujantis Dievo namams. Hebr.

7:3 Jis yra Dievo Sūnus, tarnaujantis kaip vyriausiasis Kunigas, kurio įvaizdis buvo Melchizedekas. Šventoji

Dvasia čia uoliai saugo garbę To, kurio išaukštinimas yra Jos tarnavimas ir džiaugsmas. Ji parodo hebrajams,

kad Melchizedekas, nors ir buvo ypatingas asmuo, yra daug menkesnis už Tą, kurio įvaizdžiu jis buvo. Įvaizdis

buvo tik žmogus, o tai, ką jis simbolizavo, buvo Dievas. Be to, išpildyti Melchizedeko įvaizdį galėjo tik tas,

kuris yra daugiau negu mirtingasis. Jis visuomet turi būti gyvas ir nepertraukiamai vykdyti kunigiškas

pareigas, Jis turi būti Dievo Sūnus. Pirmose trejose septintojo skyriaus eilutėse apaštalas primena tas detales,

kuriose Melchizedekas buvo panašus į didį ir šlovingą krikščionybės Kunigą; o 4-10 eilutėse plačiau paaiškina

jas. Po to, kai jis įtvirtino, jog Kristus, pažadėtasis Mesijas yra kunigas Melchizedeko būdu (Hebr. 6:20) ir,

remdamasis Moze (Prad. 14 sk.), aprašė įvaizdžio asmens bei tarnavimo charakterį, dabar sustoja ties daugeliu

įvaizdžio detalių ir taip įtvirtina savo argumentus. Apaštalas ypatingai stengėsi įrodyti, kad daug nuostabesnė

kunigystė už Aarono dabar buvo įtvirtinta pagal Dievo planą ir pažadą, todėl visos apeigos bei institucijos,

susijusios su Aarono kunigyste, turėjo būti patrauktos į šalį.

„Pažvelkite, koks didis tas, kuriam ir patriarchas Abraomas davė dešimtinę nuo karo grobio“ (Hebr. 7:4).

Apaštalas čia ragina hebrajus atkreipti dėmesį ir atidžiai ištirti šio senojo Dievo tarno didybę. „Didis tas“ yra

karališkasis kunigas. Melchizedeko didybę pabrėžia tai, kad ne kas kitas, o pats Abraomas, Izraelio tėvas ir

galva, parodė jam pagarbą. Apaštalo argumento galia čia yra aiškiai matoma. Duoti dešimtinę Dievo tarnui

yra pagarbos ženklas ir jo, kaip turinčio aukštesnę padėtį, pripažinimas. Abraomas užėmė aukštą padėtį tiek

žemiška, tiek dvasine prasme. Žemiška prasme jis buvo izraelitų tautos pradininkas; o dvasiškai jis buvo visų

tikinčiųjų tėvas (Rom. 4 sk.). Jo asmenyje buvo sutelkta visa šventa didybė, priklausanti Dievo žmonėms.

Koks didis tuomet turėjo būti Melchizedekas, jei net pats Abraomas pripažino jo pranašumą! Taigi jo

kunigystė buvo didinga. Judėjai laikė Abraomą savo didžiausia ir pagrindine privilegija, kurios jie nesiruošė

atsisakyti. Jie taip didžiavosi Abraomu ir tuo, kad yra jo palikuonys, jog netgi priešinosi pačiam Kristui ir Jo

mokymui (Jono 8:33,53). Ir Aarono bei jo palikuonių tarnystę jie laikė aukščiau už viską. Jie buvo įsikibę į

tokias kūniškas garbes, todėl Kristaus Evangelija, kuri kreipėsi į juos kaip į pražuvius nusidėjėlius, nebuvo

maloni jiems. Apaštalas, norėdamas apvalyti jų protus nuo neteisingo supratimo ir parodyti, kad tie, kuriais jie

taip didžiavosi, buvo daug menkesni savo garbe, didybe ir verte už tikrąjį vyriausiąjį Kunigą, atkreipia jų

dėmesį į didybę to, kuris buvo Kristaus įvaizdis, ir parodo, kad pats didžiausias jų protėvis pagerbė jį.

Šioje vietoje mes surandame tris įrodymus apie Melchizedeko pranašumą. Pirma, apaštalas atkreipia

dėmesį į asmenį, kuris nusilenkė jam: „kuriam ir patriarchas Abraomas“. Antra, jis primena Abraomo garbę:

„patriarchas“; trečia, jis sako, kad Abraomas sumokėjo dešimtinę jam. Abraomas buvo ne tik Izraelio tautos

šaknis ir pradžia, bet ir pirmasis gavęs pažadą apie sandorą (Prad. 15:18), todėl jie gerbė jį kaip labai artimą

Dievui. Patriarchas yra šeimos tėvas, kunigaikštis ir vadovas. Jokūbo vaikai yra vadinami patriarchais (Apd.

7:8-9), nes dvylika giminių kilo iš jų. Daugiau nė vienas, išskyrus Dovydą (Apd. 2:29), nėra vadinamas

patriarchu. Šis buvo pavadintas patriarchu, nes karališka šeima kilo iš jo. Tačiau Dovydas ir Jokūbo vaikai

kilo iš Abraomo, todėl šis buvo ypatingas patriarchas. Nepaisant visos Abraomo didybės, Melchizedekas buvo

pranašesnis už jį, nes buvo aukščiausiojo Dievo kunigas.

Atkreipkime dėmesį į praktinius dalykus, kurių moko visi šie įvykiai. Jie moko mus, kad egzistuoja tam

tikra didybė. Krikščionis turi vertinti viską visiškai kitaip negu pasaulietis. Šis laiko didingais tuos, kurie užima

aukštas politines ir socialines padėtis žemėje. Kūniškas protas vertina turtingus ir įtakingus. Tačiau patepta

akis žvelgia į viską iš kitos perspektyvos: šio pasaulio grožis praeina. Mirtis sulygina visus. Prezidentai ir

milijonieriai, karaliai ir karalienės niekuo nesiskiria nuo pačio vargingiausio elgetos, kai jų kūnai tampa moliu

be gyvybės. O ką galime pasakyti apie jų sielas? Mano skaitytojau, suvokite, kad tikroji didybė neatsiejama

nuo Dievo palankumo ir artumo su Juo. Patys menkiausi Viešpaties šventieji yra Jo karaliai ir kunigai (Apr.

1:6). Šioje vietoje aš noriu sustoti ir pasakyti keletą žodžių apie dešimtinę. Tik nedaugelyje dalykų Dievo

žmonės taip susipainiojo, kaip šiame klausime apie davimą Jo darbui. Ar mūsų aukos priklauso nuo jausmų ir

impulsų, ar ir nuo tam tikro suvokimo ir paliepimo? Paklauskime kitaip: ar Viešpats paliko viską mūsų

dėkingumo ir dosnumo impulsams, ar Jis aiškiai nurodė, kurią Jo dovanų dalį mes turime grąžinti Jam?

Akivaizdu, kad Dievas ir šią sritį aiškiai apibrėžė. Jis suteikė savo žodį, kuris yra žibintas mūsų kojai, todėl

Jis negalėjo palikti mūsų tamsoje kažkuriose pareigose ar privilegijose, kurios apima mūsų santykius su Juo.

Nuo senų laikų Dievas parodė, kurią savo turtų dalį šventieji turi atiduoti visko Davėjui. Nuo Adomo iki to

laiko, kai Dievas davė Izraeliui Įstatymą ant Sinajaus kalno, praėjo 25 amžiai, bet mes labai klysime, jei

galvosime, jog Jo tauta visą šį laiką neturėjo apreiškimo apie tarnavimą Jam. Atidus Pradžios knygos

studijavimas suranda aiškius pradinio apreiškimo pėdsakus, kurie apėmė šiuos dalykus: aukas Dievui, sabato

laikymąsi ir dešimtinę. Nors mes ir negalime pirštu parodyti į Dievo įsakymą apie šiuos dalykus tuo metu, vis

dėlto iš to, kas yra užrašyta, turime pripažinti, jog tokios pareigos buvo apreikštos. Niekas negali pasakyti

„taip sako Dievas“ dėl aukų, kurias aukojo Nojus, ar nurodyti tikslius paliepimus apie dešimtinę, vis dėlto

akivaizdu, kad Dievas buvo apreiškęs tai savo žmonėms. Abraomas atidavė dešimtinę Melchizedekui ir tai

turime suprasti kaip paklusnumą Dievo valiai. Taip pat Jokūbo žodžiai - „Iš visko, ką man suteiksi, atiduosiu

Tau dešimtąją dalį.“ (Pradžios 28:22) - patvirtina tai. Šis principas apie Dievo turtų ir palankumo turėjimo

pripažinimą vėliau buvo įtvirtintas Mozės įstatyme (Kunigų 27:30). Galiausiai čia, Hebr.7 sk., mes randame

argumentą, kurio neįmanoma paneigti. Abraomas sumokėjo dešimtinę Melchizedekui, o jis yra visų tikinčiųjų

tėvas (Rom. 4:16; Gal. 3:7). Šis žmogus yra tikėjimo pavyzdys. Abraomas yra ypatingas svetimšalio ir

keliautojo, kurio namai yra danguje, pavyzdys. Melchizedekas yra Kristaus įvaizdis. Taigi, jei Abraomas

atidavė dešimtinę Melchizedekui, akivaizdu, kad visi krikščionys turi atiduoti ją Kristui, mūsų vyriausiajam

Kunigui.

„Beje, ir Levio sūnūs, kurie gauna kunigystę, pagal Įstatymą turi įsakymą imti dešimtines iš žmonių, tai

yra imti iš savo brolių, nors ir jie kilę iš Abraomo strėnų. O tas, kuris nėra kilęs iš jų, ėmė dešimtinę iš Abraomo

ir palaimino tą, kuris turėjo pažadus.“ (Hebr. 7:5-6). Šiose eilutėse apaštalas sustiprina savo argumentus,

padarytus remiantis ypatingais įvykiais, užrašytais 4 eil. Taip jis išvengia bet kokio hebrajų prieštaravimo,

kuris galėtų kilti. Jo argumentus galime padalinti į dvi dalis: Abraomas atidavė dešimtinę Melchizedekui, o

šis palaimino jį. Čia judėjai galėjo prieštarauti, sakydami, kad tai neįtvirtina jokio Melchizedeko pranašumo

prieš levitų kunigystę, nes izraelitai taip pat atiduodavo dešimtinę Aaronui. Į tai apaštalas atsako, kad visi

Aarono vaikai buvo Abraomo palikuonys, todėl jame jie atidavė dešimtinę karališkajam Jeruzalės kunigui ir

būtent tai patvirtina jo pranašumą. Pažiūrėkime į tai plačiau. Hebr. 7:5 apaštalas pripažįsta, kad Dievas suteikė

levitų kunigams teisę į dešimtinę (Skaičių 18:21-24), todėl jie buvo aukščiau už visus kitus izraelitus, vis dėlto

jie taip pat kilo iš Abraomo strėnų; ir kadangi jis atidavė dešimtinę kitokios tvarkos kunigui, jų palikuonys yra

žemesni už šį. Kita vertus, levitai buvo paskirti kunigiškai tarnystei ir priimdavo dešimtinę pagal Įstatymo

paliepimą. Taip visa Aarono kunigystė buvo neatsiejama nuo jo, bet Melchizedeko - ne. Jis neturėjo jokio

įstatymo. Jis buvo karalius ir kunigas, todėl priklausė aukštesnei tvarkai. Tuo jis taip pat buvo Kristaus

įvaizdis; Kristus savo dieviškoje prigimtyje turi valdžią imti ir laiminti. Žodžiai „ima dešimtines iš savo brolių“

suranda atgarsį ir 1Kor. 9:11-14. Aarono kunigystė buvo išlaikoma ne kanaaniečių stabmeldystės, o Viešpaties

žmonių dovanų.

Apaštalo kalbėjimo būdas Hebr. 7:5 yra vertas ypatingo mūsų dėmesio. Jis aiškiai parodo, kad jo akys

buvo nukreiptos į Dievo suverenumą. Pastebėkime tai, kad jis sako ne „kunigai turi paliepimą imti dešimtinę“,

o „Levio sūnūs“. Dievas suteikia savo tarnystes Bažnyčioje taip, kaip Jis nori. Ne visi Abraomo palikuonys ir

netgi ne visa Levio giminė buvo paskirti imti dešimtinę. Tik Aarono šeima buvo pašaukta kunigystei. Šiai

paskelbtai Dievo valiai visi turėjo paklusti (Skaičių 16:9-10). Tai buvo kažkas naujo Izraelyje; Levio giminė

gavo ypatingą paskyrimą būti arti Viešpaties ir visi sutiko su tuo. Tačiau, kai kunigystei buvo paskirta tik viena

Levio giminės šeima, kai kurie sukilo prieš ją (Skaičių 16:1-3). Šis principas taip pat veikia šiandien. Visi

tikintieji džiaugiasi vienoda bendryste su Dievu, kiekvienas iš jų priklauso šventai kunigystei, kuri aukoja

dvasines aukas, patinkančias Dievui per Jėzų Kristų (1Petro 2:5), vis dėlto ne visi tikintieji yra pašaukti užimti

tokią pačia vietą tarnystėje, ne visi yra pašaukti būti Evangelijos pamokslininkais ar Dievo žodžio mokytojais

(Jok. 3:1). Dievas šaukia ir įgalina tarnavimui tuos, kuriuos Jis nori, ir visi tikintieji turi klausyti savo vadovų

ir būti atsidavę jiems (Hebr. 13:17). Liūdna, bet šiandien galime matyti, kaip kai kuriose bažnyčiose yra

kartojama Koracho nuodėmė (Skaičių 16 sk.). Nepaklusnieji reikalauja bažnytinio socializmo, kuriame visi

gali pamokslauti ir mokyti. Jie pasikviečia savo mokytojus (2Tim. 4:3), bet to neturėtų būti.

Hebr. 7:6 apaštalas pakartoja tai, ką sakė ir Hebr. 7:2. Levitų kunigai imdavo dešimtines iš Abraomo

palikuonių ir tai patvirtindavo jų tarnystės didybę, kurią jiems suteikė Dievas. Tačiau Melchizedekas paėmė

dešimtinę iš pačio Abraomo ir tai ne tik parodo jo pranašumą prieš Aaroną, bet ir prieš tą, iš kurio kilo Aaronas.

Toks apaštalo kalbėjimo būdas dar kartą patvirtina, kaip sunku išrengti žmonių protus iš to, ko jie tiek metų

laikėsi ir kuo didžiavosi. Judėjai tvirtai laikėsi, jog jie yra Abraomo palikuonys, todėl buvo tikri savo

išgelbėjimu. Mokant tuos, kurie yra nuklydę, reikia daug meilės ir kantrybės. „Dievo tarnas turi (...) romiai

aiškinti prieštaraujantiems...“ (2Tim. 2:25).

Melchizedekas ne tik paėmė dešimtinę, bet ir palaimino Abraomą ir tai dar kartą patvirtino jo pranašumą

prieš patriarchą. Apaštalas pabrėžė šioje vietoje Abraomo garbę, nes kuo ji ryškesnė, tuo ryškesnė yra garbė

to, kuris laimino jį. Čia apie Abraomą kalbama, kaip apie tą, kuris turėjo pažadus. Jis buvo pirmasis iš Izraelio

tautos, su kuriuo Dievas sudarė gyvenimo sandorą. Jis suteikė jam ypatingą garbę būti visų tikinčiųjų tėvu.

Abraomas matė Kristaus dieną (Jono 8:56) - tai buvo pažadų priėmimo rezultatas, vis dėlto tokia didelė garbė

ir privilegija nesutrukdė jam parodyti savo paklusnumo Melchizedekui, Dievo atstovui. Šioje šeštoje eilutėje

yra svarbi pamoka mums visiems. Tas, kuris gavo Dievo pažadus, buvo palaimintas. Mes galime turėti Dievo

pažadus, sukauptus savo prote ir nuolat esančius ant mūsų liežuvio galo, bet ar turime Dievo palaiminimą?

Kita vertus, Kristaus palaiminimas (Melchizedeko įvaizdyje) daro Dievo pažadus veiksmingais mums. Kristus

yra pagrindinė visų pažadų tema (2Kor. 1:20) ir visi jų palaiminimai kyla tik iš Jo (Ef. 1:3). Jame, iš Jo ir per

Jį mes gauname visus palaiminimus. Be Kristaus visi yra prakeikimo galioje.

„Be jokių abejonių, visada žemesnį laimina aukštesnis.“ (Hebr. 7:7). Ši eilutė apibendrina visus 4-6 eil.

argumentus. „Šiuos žodžius mes turime suprasti tinkamai. Jie nereiškia, kad, jei kunigas palaimino karalių, jis

civilinėje valdžioje yra aukštensi už jį. Bažnyčios tarnautojas gali pamokyti ar sudrausti tą, kuris yra aukštensis

už jį civilinėje valdžioje, nes bažnyčioje šis yra mažesnis už jį. Apaštalas sako štai ką: asmuo, kuris priima

kunigišką palaiminimą iš kito, laiko šį dvasiškai aukštesniu už save. Taigi, jei karalius tampa vietinės

bažnyčios nariu, jis turi pripažinti, jog jos ganytojas yra aukštesnis už jį Viešpatyje.“ (J.Brown). „Pirmiausia

pažiūrėkime į tai, ką žodis „palaimino“ reiškia čia. Jis reiškia ypatingą maldą už tą, kurį Dievas paskiria

aukštoms ir viešoms pareigoms. Jis taip pat reiškia maldą vienas už kitą. Tačiau apaštalas čia kalba apie

palaiminimą, kaip apie didesnės valdžios simbolį. Izaokas palaimino savo sūnų Jokūbą, Jokūbas palaimino

savo vaikus ir vaikaičius (Prad. 27:30;48:15). Tai nebuvo abipusis veiksmas, nes sūnūs negalėjo elgtis taip,

kaip tėvas. Tokiam palaiminimui, kaip šis, reikia aukštesnės valdžios. Tai akivaizdu iš Skaičių 6:23; čia

kunigams įsakoma laiminti tautą ir toliau pridedama pažadas, kad tie, kuriuos jie palaimins, bus palaiminti.

Taigi atrodo, kad kunigo palaiminimas nepriklauso nuo jo; tai daugiau yra pačio Dievo palaiminimas. Kaip

kunigas, aukodamas aukas, buvo Kristaus įvaizdis, taip žmonių laiminime jis buvo tik Dievo tarnas ir

pasiuntinys.“ (J.Kalvinas). Kunigas, laimindamas Senajame Testamente (Kristaus palaiminimo savo tautai

įvaizdis), buvo tik Dievo tarnas, vis dėlto šis laiminimas buvo didelė garbė. Nors Abraomas buvo didesnis už

visus savo palikuonis, visi dėlto jis buvo mažesnis už karališką Jeruzalės kunigą.

„Čia dešimtines ima mirtingi žmonės, o tenai - tas, apie kurį paliudyta, jog jis gyvena.“ (Hebr. 7:8).

Apaštalas toliau įtvirtina Melchizedeko kunigystės pranašumą prieš Aaroną. Atkreipkime dėmesį į tai, kad

levitų kunigystė buvo laikina („čia dešimtines ima mirtingi žmonės“), o to, kuris palaimino Abraomą, - ne

(„apie kurį paliudyta, jog jis gyvena“). „Įvaizdis yra aprašomas, kaip toks, kuris neturi pabaigos, todėl

kunigystė, kurią jis simbolizuoja, yra amžina.“ (J.Kalvinas). Šv.Raštas pasakojime apie dešimtinę nekalba apie

Melchizedeko mirtį. Taigi jo kunigystės galia nėra apribota laiku. Priešingai, jai yra suteikiama amžinumo

ženklas. Kai kurie suklupo ties žodžiais „jis gyvena“. Remdamiesi jais, jie bandė įtikinti, jog Melchizedekas

buvo ne žmogus. Tačiau, jei šiuos žodžius mes aiškinsime konteksto šviesoje, jie nesukels jokių sunkumų. Jie

kalba apie Melchizedeką ne kaip asmenį, kuris gyvena, o kaip Kristaus įvaizdį. Šv.Raštas dažnai priskiria

įvaizdžiui, tai ką jis simobolizuoja. Pavyzdžiui, Paschos avinėlis yra vadinamas Dievo Pascha (Išėjimo 12:11),

nors iš tiesų jis buvo tik jos įvaizdis, o Viešpaties Vakarienės duona bei vynas yra vadinami Kristaus kūnu ir

krauju, nes yra jų simboliai.

„Ir taip sakant, per Abraomą ir Levis mokėjo dešimtinę, pats būdamas dešimtinių ėmėjas. Žinoma, jis

dar tebebuvo strėnose tėvo, kai šį pasitiko Melchizedekas.“ (Hebr. 7:9-10). Tokiu argumentu apaštalas

pasipriešina paskutiniam judėjų prieštaravimui, kurį jie galėjo iškelti šioje temoje. Hebrajai galėjo sakyti: „Tai,

kad Abraomas atidavė dešimtinę Melchizedekui, nereiškia, jog šis buvo pranašesnis už visus Abraomo

palikuonis. Abraomas tam tikra prasme irgi buvo kunigas (Prad. 12:7), tačiau jis neturėjo tokios galios, kurią

turi šis tarnavimas Bažnyčioje. O Mozės dienomis, Viešpats įsteigė kunigo tarnystę iš Araono šeimos. Tai argi

ji nebuvo pranašesnė, nes pakeitė ankstesnę Melchizedeko kunigystę?“ Į tokį klausimą apaštalas ir atsako

jiems. Daugeliui sunku sekti apaštalo mąstymo linija, todėl jiems nelengvai suvokti šią svarbią tiesą.

„Abraomas iš tiesų buvo savo palikuonių galva; juose išsipildė pažadai, duoti jam. Sandoros su Abraomu dėka

izraelitai paveldėjo daug privilegijų, kaip tauta. Abraomo dėka jie tapo išrinkta Dievo tauta. Jam buvo duoti

visi pažadai ir privilegijos, skirti visai tautai, ir visuose savo veiksmuose jis veikė, kaip visos tautos atstovas.

Abraomas buvo tautos pirmtakas ir sandoros su ja galva Dievo sprendimu. Abraomas atidavė dešimtinę

Melchizedekui, kaip aukščiausiojo Dievo kunigui ir buvo jo palaimintas - tai buvo istorinis įvykis, numatytas

Apvaizdos, siekiant parodyti, jog Melchizedekas yra vyriausiojo ir amžino Kunigo įvaizdis. Ir Abraomas

pripažino įvaizdžio pranašumą ne tik prieš save, bet ir prieš visus savo palikuonis, kurie dar buvo jo strėnose.“

(F.S.Sampson). Tai, kad galva yra visos tautos atstovas santykiuose su Dievu, akivaizdžiai patvirtina atidus

Rom. 5:12-19 ir 1Kor. 15:45-47 studijavimas. Adomas buvo visos žmonijos atstovas, todėl tai, ką jis padarė,

padarė visa žmonija. Jo nuodėmė, kaltė ir mirtis yra įskaitoma visiems jo palikuonims. O Kristus veikė visų

savo palikuonių vardu, todėl tai, ką Jis padarė, padarė visi Jo palikuonys. Jo tobulas paklusnumas Įstatymui,

mirtis ir prisikėlimas yra priskiriamas visiems, kurie tiki Juo. Tokiu pačiu būdu ir Abraomas veikė visų savo

palikuonių vardu, todėl sandora su juo yra laikoma sandora su visais jo palikuonims. Tai įrodo jam priskirtas

titulas „patriarchas“ (Hebr. 7:4), kuris reiškia tautos galva arba tėvas. Būtent todėl apaštalas tvirtina, kad pats

Levis sumokėjo dešimtinę Melchizedekui. Aš dar kartą noriu pakartoti, kad į Abraomą Pradžios knygoje mes

turime žiūrėti ne tik kaip į privatų asmenį, bet ir į kaip visų savo palikuonių atstovą ir galvą. Taigi jis atidavė

dešimtinę ne tik savo, bet ir visų savo palikuonių vardu. Dievas pašaukė ir paskyrė Abraomą būti Jo išrinktos

tautos vadovu. Tarp jo ir jo palikuonių buvo daugiau negu paprasti giminystės ryšiai. Viešpats pažadėjo būti

jo ir jo palikuonių Dievu, todėl sandoroje su Juo Abraomas buvo ir visų savo palikuonių atstovas. Tai, ką

Dievas pažadėjo Abraomui, pažadėjo visiems jo palikuonims. Jis priėmė tai kaip savo vaikų atstovas, o jie po

400 metų gavo pažado išsipildymą. Pradžios 14 skyriaus mokymas per įvaizdžius yra labai turtingas, bet

sunkiai suprantamas dėl pagrindinių principų, būtinų jo aiškinimui, nežinojimo. Melchizedeko palaiminime

Abraomui mes matome Kristaus, kaip mūsų vyriausiojo Kunigo, laiminančio visus išrinktuosius malone (Luko

24:50), įvaizdį. Abraomo dešimtinės atidavime Melchizedekui, kaip aukščiausiojo Dievo kunigui, matome

visų tikinčiųjų paklusnumo Kristui įvaizdį. Apaštalas nekalba plačiai apie įvaizdžius (Hebr. 9:5), jis tik trumpai

parodo, kad krikščionybės vyriausiasis Kunigas yra žymiai pranašesnis savo šlove ir garbe už judaizmo

vyriausiajį kunigą. 9-10 eilutėje jis aiškiai parodo, kad Melchizedekas buvo taip išaukštintas ir pagerbtas

Abraomo lyg visa levitų kunigystė būtų asmeniškai pagerbusi jį. Tiesa, apreikšta šiose eilutėse, yra ypatingai

palaiminta mūsų sielai. Kaip Levis buvo Abraomo strėnose, taip kiekvienas Dievas vaikas buvo Kristuje, kai

Jis vykdė savo šlovingą darbą. Kai baisus Įstatymo nuosprendis krito ant Kristaus, jis krito ant kiekvieno

tikinčiojo, todėl šis drąsiai gali sakyti: „Aš buvau nukryžiuotas su Kristumi“ (Gal. 2:20). O kai Kristus

šlovingai prisikėlė iš kapo, visa Jo tauta dalinosi šia pergale (Ef. 2:5-6). Kai Jis pakilo į dangų, kartu su Juo

pakilo ir jie. Melskitės, kad Dievas apreikštų jums žodžio „Kristuje“ prasmę, palaiminimą ir pilnatvę.

„An Exposition of Hebrews“

Versta iš anglų kalbos

Šaltinis: http://www.pbministries.org/