bakalauras vyte

1. LIETUVA IR JOS ADMINISTRACINIS

PADALIJIMAS RUSIJOS IMPERIJOS

SUDĖTYJE

1795 metais Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (toliau – LDK) galutinai nusilpo

ir po trečiojo padalijimo visa jos teritorija, išskyrus Užnemunę(Sūduvą), tapusią Prūsijos

dalimi, atiteko Rusijos imperijai.1 Vienas iš padalijimo pretekstų - ATR buvo kaltinama

anarchija ir valstybės subjektų bajorų savivale2. ATR padalijimai buvo beprecendenčiai

naujųjų laikų Europos istorijoje – žlugo sena civilizacija, savo kultūra ir santvarka

puoselėjusi vakarietiškas vertybes bei tradicijas; buvo panaikinta viena iš istorinių

Europos valstybių.3 LDK, prieš patekdama į Rusijos imperijos valdžią buvusi

vakarietiška valstybė savo kultūra, politika ir visa administravimo sistema,4 perėjo į

carinės Rusijos valdymą, kuriam buvo būdingas rytietiškas konservatyvumas,

centralizacija bei nepaslankus biurokratinis ir politinių sprendimų priėmimo aparatas.

Tuo metu valdžiusi carienė Jekaterina II (valdė 1762 – 1796 metais) siekė kuo

greičiau prijungtas teritorijas (jų tarpe ir užimtas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės

žemes) inkorporuoti į Rusijos imperiją. Valdyti Lietuvą buvo paskirtas

generalgubernatorius M. Repninas. Repninas buvo patyręs administratorius ir diplomatas,

gerai pažinęs kraštą (ATR) ir „be atodairos veikęs Lenkijoje“ bei prisidėjęs prie Abiejų

Tautų Respublikos (toliau – ATR) padalijimo pasiruošimo „darbų“5. Pradėta imtis tam

reikiamų veiksmų – pertvarkomas administracinis skirstymas, naikinami esami ir kuriami

nauji valstybiniai dariniai, panaikinta karaliaus institucija (Stanislovas Augustas

1. Vanda Daugirdaitė Sruogienė – Lietuvos istorija, Vilnius, „Vyturys“ 1990 metai, 221 psl.

2. Zigmanstas Kiaupa – Lietuvos valstybės istorija, Baltos lankos, 2006, 141 psl.

3. Antanas Šenavičius, Vainius Smalskys – Administracinės reformos Rusijos valdomoje Lietuvos teritorijoje XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje; Viešoji politika ir administravimas, 2009, nr. 27, 102 psl

4. Antanas Šenavičius, Vainius Smalskys – Administracinės reformos Rusijos valdomoje Lietuvos teritorijoje XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje; Viešoji politika ir administravimas, 2009, nr. 27, 102 psl pagal Čepėnas P. Naujųjų laikų Lietuvos istorija. Fotografuotinis leidimas. T.1. Vilnius: Lituanus, 1992

5. Vanda Daugirdaitė Sruogienė – Lietuvos istorija, Vilnius, „Vyturys“ 1990 metai, 221 psl.

Poniatovskis buvo ištremtas į Gardiną, kur ir atsisakė sosto). Pagal Jekaterinos II 1795

metų pabaigoje paskelbtą įsaką iš LDK žemių turėjo būti suformuota Lietuvos

generalgubernatorija, padalinta į du administracinius vienetus – Slonino ir Vilniaus

gubernijas (Vilnius turėjo būti šios gubernijos centru)6, tačiau šiam įsakymui taip pat

nebuvo lemta išsipildyti – Jekaterina II mirė ir jos sostą užėmė jos nemylimas sūnus

Pavelas I7 (valdė 1796 – 1801 metais). Vilniaus gubernija buvo įkurta vėliau, o Slonino

gubernija išvis niekada neatsirado.

Pavelas I buvo nusistatęs prieš jo motinos vykdytas reformas – jis panaikino

motinos įsakus ir 1976 metų lapkričio 27 d. įkūrė Lietuvos guberniją (jai vadovavo

Repninas, gyvenęs Peterburge, vėliau jį pakeitė Obrien de Lassi, vėliau – Goričius,

Goloniščevas – Kutuzovas). Lietuvos gubernija buvo padalinta į 19 apskričių: Ašmenos,

Breslaujos, Brastos, gardino, Kauno, Kobrino, Lydos, Naugarduko, Pružanų, Rasainių,

Slonino, Šiaulių, Telšių, Trakų, Vilkmergės, Upytės, Užnerio (Švenčionių), Vilniaus,

Volkovysko.

Tačiau tokia tvarka ilgai neišsilaikė – 1801 metų kovą sąmokslininkai nužudė carą

Pavelą I ir paskelbė, jog jis mirė nuo apopleksijos8, o jo vietą užėmė Aleksandras I (valdė

1801 – 1825 metais), kuris tik atėjęs į sostą pareiškė, kad grįš prie „mylimos senelės“

Jekaterinos II politikos principų ir Vilniaus guberniją tų pačių metų rugsėjo 9 d. padalijo į

dvejas – Lietuvos Vilniaus ir Lietuvos Gardino, kurias kontroliuoti paskyrė

generalgubernatorių L. Benigseną. Lietuvos guberniją sudarė 11 apskričių: Ašmenos,

Zarasų (Novoaleksandrovskio), Kauno, Raseiniu, Šiaulių, Telšių, Trakų, Vilkmergės

(Ukmergės), Upytės (vėliau Panevėžio), Užnerio (vėliau Švenčionių) ir Vilniaus

(kuriame ir rezidavo skirtasis generalgubernatorius ir kuris buvo gubernijos centras).

Lietuvos gardino gubernija buvo padalinta į 8 apskritis: Gardino, Brastos, Kobrino, Lyko,

Naugarduko, Pružanų, Slonino ir Volkovyskos. Centru tapo Gardino miestas.9


7 . Antanas Kulakauskas, Egidijus Aleksandravičius – Carų valdžioje. Lietuva XIX amžiuje. ; Baltos lankos, 1996.

8 . Arūnas Gumuliauskas. Lietuvos istorija (1795 – 1009). Leidykla „Liucijus“; 2010 m.


Prancūzijos ir Rusijos imperijos karo metu, 1812 metų birželio iki gruodžio

buvusi ATR buvo užimta Napoleono I kariuomenės. Tų pačių metų liepos pirmąją buvo

įkurta Lietuvos laikinosios vyriausybės komisija, kurią sudarė septyni Lietuvos

dvarininkai (Karolis Prozoras, Juozapas Sierakovskis, Aleksandras Sapiega (jam mirus

Ignotas Tyzenhauzas), Pranciškus Jelskis, Jonas Snadieckis, Aleksandras Potockis).

Kiekviena iš jų vadovavo pagal veiklos krypį sukurtiems komitetams ir turėjo po 5 – 10

patarėjų. Gubernijos buvo pervadintos departementais ir ši komisija valdė Gardino,

Vilniaus, Minsko ir Balstogės sritis. Jose buvo formuojamos tvarkymo komisijos,

sudarytos iš trijų vietinių dvarvaldžių. Pavietus, pervadintus distriktais, administravo

kariniai komenndantai. Lietuvos diduomenė siekė vėl atkurti ATR, tačiau Napoleonas į jų

siekius nežiūrėjo palankiai ir jų netenkino10. Galiausiai jam pralaimėjus karą ir atsitraukus

su savo sumušta, mirštančia iš bado ir šąlančia kariuomene, visa jam padėjusi bajorija

caro įsakymu buvo amnestuota ir grįžtą prie ankstesnės administracinės tvarkos.

1843 metais Vilniaus gubernija buvo padalinta į Kauno ir Vilniaus gubernijas.11

Lietuvos miestų ir miestelių gyventojų padėtis buvo skirtinga. XVIII a. pabaigoje

buvo žadama, kad iš miestų ir jų gyventojų nebus atimtos jokios teisės, visgi vėliau

pasidarė aišku, kad tokių lūkesčių miestams nereikėjo puoselėti – miestai neteko ir beveik

visų savo savivaldos teisių, galimybės naudoti savo herbą ir t.t12, o ir leidimas naudotis

Lietuvos Statutu buvo panaikintas 1840 metais ir įsigalėjo rusiškoji teisė13. Tik

aštuoniems dabartinėje Lietuvos teritorijoje esantiems miestams buvo pritaikytas 1785 m.

balandžio 21 d. „Malonės rašto miestui“ nuostatai – Vilniui, Kaunui, Panevėžiui,

Raseiniams, Šiauliams, Telšiams, Trakams ir Vilkmergei.14 Šių miestų teisinė padėtis

buvo kitokia – jie buvo apsaugoti nuo bajorų savivalės, gyventojai turėjo papildomų, kitų

10 . Algirdas Gliožaitis – Lietuvos administracinis skirstymas XIX ir XX a. Rusijos žemėlapiuose. Apžvalginis straipsnis.

11 . Algirdas Gliožaitis – Lietuvos administracinis skirstymas XIX ir XX a. Rusijos žemėlapiuose. Apžvalginis straipsnis.


13 . Arūnas Gumuliauskas. Lietuvos istorija (1795 – 1009). Leidykla „Liucijus“; 2010 m

14 .Antanas Šenavičius, Vainius Smalskys – Administracinės reformos Rusijos valdomoje Lietuvos teritorijoje XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje; Viešoji politika ir administravimas, 2009, nr. 27, 106 psl pagal Truska L. Bažnytinė žemėvalda Lietuvoje feodalizmo laikotarpiu (XVIII a. 2 – oje – XIX a. 1 – oje pusėje). Mokymo priemonė. Vilnius, 1988.

miestų ar miestelių gyventojams neturimų teisių. Pagal „Malonės raštą miestams“, miestų

valdžia buvo priklausoma nuo bendros generalgubernatoriaus administracijos, tačiau jų

magistratai išlaikė teismų funkcijas (buvo remiamasi Magdeburgo teise). Ūkinius reikalus

sprendė miesto dūma, kurią rinko miestiečiai, ir vykdomoji institucija – 6 narių miesto

taryba.15 Taip pat miestai buvo apdėti dideliais mokesčiais (prekių akcizais), kas dar

labiau didino miestijos nepasitenkinimą. Nesugebantys išmokėti didelių mokesčių

netekdavo savo nekilnojamojo turto – jis buvo valstybės parduodamas apmokėti skolas

arba (jei tai buvo pastatas) įkurdindavo valstybines institucijas.16 Rusijos imperija

apribojo miestų su savivaldos teise skaičių ir pačias savivaldos teises, palikdama tik dalį

jų. Taip buvo siekiama stabdyti sąmoningos miesto visuomenės pilietiškumo augimo

procesą.

Rusijos imperijos įgyvendinama politika, draudimai, miestų savivaldos ribojimai,

represijos neliko be atsako – Lenkijoje 1831 metais įsiplieskė sukilimas, kuris iškart

„išplito“ ir lietuviškose žemėse. Šio sukilimo pagrindiniu tikslu buvo laikomas Lenkijos –

Lietuvos federacijos sukūrimas ir baudžiavos panaikinimas (dėl šio dalyko ne visi

sukilimo vadai sutarė). Sukilėlių buvo iš visų luomų: valstiečių, bajorijos, dvasininkijos,

miestiečių. Beveik du metus vykęs sukilimas neatnešė lauktų rezultatų – jis žlugo,

dauguma vadų buvo nubausti mirtimi, kiti – ištremti. Lietuvos gyventojų padėtis dar

pablogėjo – po sukilimo Rusijos imperijos politika šiam regionui dar sugriežtėjo. 17

1855 metais į valdžią atėjus kitam carui, Aleksandrui I, Lietuvos žemėse pradėjo

bręsti dar vienas sukilimas. Šis, kilęs 1863 metais, taip pat pasibaigė nesėkme ir dar

didesnėmis represijomis. Vilniaus generalgunbernatoriumi paskirto Michailo Muravjovo

įsakymu, buvo ištremti ar pakarti daugybė sukilimo dalyvių. Po sukilimo pabaigos (1864

metais) buvo įvestas per keturiasdešimt metų trukęs lietuviškos spaudos lotyniškais

rašmenimis draudimas ir pradėti aktyviai taikyti „Rusų pradų atkūrimo“ doktrinos

principai:

15. Antanas Šenavičius, Vainius Smalskys – Administracinės reformos Rusijos valdomoje Lietuvos teritorijoje XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje; Viešoji politika ir administravimas, 2009, nr. 27, 106 psl pagal Vaičekonis P. Katalikų dvasininkijos juridinė padėtis XIX a. Lietuvoje. Vilnius: Atkula, 1999.

16 Midaugas Maksimaitis, Stasys Vancevičius. Lietuvos valstybės ir teisės istorija. Justitia , 2004 Vilnius.

17 . F. Sliesoriūnas. 1830-1831 metų sukilimas Lietuvoje. Vilnius: Mintis, 1974

1. Visiškai pašalinti lenkų kalbą iš viešojo visuomeninio gyvenimo.

2. Neleisti lenkų kilmės asmenims, faktiškai – visiems katalikų tikėjimo,

taigi ir etniniams lietuviams, užimti jokios valstybinės tarnybos krašte, įskaitant ir

pradžios mokytojų tanybą.

3. Skiriant valdininkus, prioritetą teikti rusams stačiatikiams,

kviečiamiems ir Rusijos centrinių gubernijų.

4. Visokepiopai kontroliuoti ir varžyti Katalikų Bažnyčią.

5. Sudaryti sąlygas plėstis stačiatikybei.

6. Sparčiai steigti rusiškas pradžios, vadinamąsias liaudies, mokyklas su

rusais mokytojais daugiausia valsčių lėšomis.

7. Skatinti rusus keltis į vadinamąjį Vakarų kraštą.

8. Pakeisti lotuniškąją (lenkiškąją) abėcėlę lietuvių raštijoje rusiškąja ir

visiškai uždrausti lietuvių spaudą senuoju tradiciniu raidynu visoje imperijoje ir kt.18

„Rusų pradų atkūrimo“ politiką nulėmė ir tai, kad Lietuvos etninės žemės buvo

valdomos specifiškai ir miestai turėjo labai ribotas savivaldos teises. Visoje Rusijos

imperijoje 1864 metais sukurti vietos savivaldos dariniai – zemstvai, Lietuvos

gubernijose nepradėjo funkciuonuoti. Vilniaus ir Kauno miestuose tik 1876 metais

įsigaliojo miestų nuostatai, priimti jau 1870 metais. Miesto dūmą rinko ne luolų atstovai,

bet turto savininkai, o pačiai dūmai ir jos vykdomajam organui vadovavo prezidentas

(„miesto galva“) , kurį turėjo patvirtinti gubernatorius, nors būdavo, kad išrinkti turėtas

prezidentas be didelių ceremonijų ir formalumų buvo tiesiog gubernatoriaus sprendimu

paskiriamas. Mažesniuose miesteliuose buvo sukurtos miestiečių valdybos, sudarytos iš

miestiečių seniūno ir keleto narių, o maženiuose miesteliuose – tik seniūno ir jo

pavaduotojo. 1892 metais Rusijos imperijoje įvykdyta miestų valdymo kontrreforma vėl

pakeitė miestų valdymą ir savivaldą. Buvo padidintas rinkėjų turto cenzas, taigi tik patys

turtingiausieji ir įtinkantys svetimšalių valdžiai galėjo rinkti miesto valdymo organus, o

18 Antanas Kulakauskas, Egidijus Aleksandravičius – Carų valdžioje. Lietuva XIX amžiuje. ; Baltos lankos, 1996.

visus nutarimus turėjo tvirtinti gubernatorius, taigi miestų savivalda buvo dar labiau

apribota.19

Kauno ir Vilniaus gubernijose gyvavo valsčiai, o Suvalkų gubernijoje veikė

gmina. Valsčius buvo sudarytas iš seniūnijų, kuri kiekviena turėjo renkamą seniūną,

mokesčių rinkėją, šimtininkus ir dešimtininkus. Valsčių valdė valsčiaus sueiga bei

viršaitis su valsčiaus valdyba. Sueiga buvo sudaryta iš pareigūnų bei rinktinių (po vieną iš

dešimties kiemų). Viršaitį ir valsčiau teismą rinko sueiga trejiems metams. Valsčiaus

valdybą buvo sudaryta iš išrinkto viršaičio, visų valsčiui priklausančių seniūnijų seniūnų,

mokesčių rinkėjų, priklausomai nuo valsčiaus dydžio vieno ar dviejų posėdininkų ir

raštininko.20

Suvalkijoje gyvavusios gminų savivaldybės savo funkcijomis ir statusu menkai

skyrėsi nuo Kauno ir Vilniaus valsčių, tačiau skirtumų vis dėl to buvo. Pagrindinis –

Suvalkų gubernijoje gminos sueigoje galėjo dalyvauti visi gyventojai, turėję tam tikrą

kiekį žemės (nemažiau trijų margų (margas – 0,71 ha21), taip pat gminos valstybiniai

tarnautojai. Vykdomosios valdžios pareigybė – vaitas, kurį ir jo padėjėjus rinkdavo ta pati

gminos sueiga trejiems metams. Vaitui buvo taikomas ir didesnis turto cenzas –

pretenduoti į šias pareigas buvo galima nemažiau nei šešis margus žemės. Vaito

patariamoji institucija buvo sudaryta ir dviejų šaltyčių, kurie taip pat buvo renkami

gminos sueigos vieneriems metams.22 Dažnai pagrindinis ir įtakingiausias asmuo

valsčiuje (ar gminoje) buvo ne vaitas ar viršaitis, bet raštininkas, kuris buvo skiriamas

apskrities viršininko.23

1903 m. gruodžio 3d. Vilniaus ir Kauno gubernijose atsirado nauja zemskinių

viršininkų institucija, dar labiau sustiprinusi valsčių kontrolę centrinės valdžios atžvilgiu.

Šiems pareigūnams buvo suteiktos plačios administracinės ir teisminės funkcijos kaimo

19 . Antanas Kulakauskas, Egidijus Aleksandravičius – Carų valdžioje. Lietuva XIX amžiuje. ; Baltos lankos, 1996.


21 Vincas Martinkėmas. Matai Senovės Lietuvoje., parengta pagal publikaciją „Matai senovės Lietuvoje“, 1966, „Kraštotyra“

22 Aistė Morkūnaitė – Lazauskienė. Lietuvos Respublikos savivaldybių raida 1918 – 1920 m. Monografija. VšĮ Šiaulių univestiteto leidykla, 2007m..


vietovėse: be zemskinių viršininkų įsikišimo nebuvo išrenkamas nei vienas pareigūnas.

Zemskiniai viršininkai kišosi į valsčiaus gyvenimą, valdymą ir turėjo daug galios – netgi

galėjo atšaukti valsčiaus ir seniūnų sueigų nutarimus, tvirtino valsčiaus viršaičius ir

teisėjus, taigi valsčiuje be aukštesniojo lygio valdžios žinios niekas negalėjo vykti ir

nevyko.24

Apibendrinus galima pasakyti, kad ATR iširus ir etninės Lietuvos žemėms

(išskyrus Užnemunę) atitekus Rusijos imperija, prasidėjo sunkus Lietuvai laikotarpis.

Buvo suardyta LDK administracinė sistema, panaikinti jos įstatymai, norint kaip galima

greičiau ir efektyviau prijungtas teritorijas inkorporuoti buvo primestas rytietiškasis

Rusijos administravimo modelis – Lietuva padalinta į gubernijas su gubernijų centrais, o

šios – į apskritis su taipogi savais centrais. Daugybė miestų neteko savivaldos teisės, o

tie, kuriems buvo suteiktos „Malonės rašto miestams“ teisės, taip pat neteko didelės

dalies turėtų teisių valdyti miesto reikalus, miesto valdymo sistema pakeista rusiškąja.

Beveik visi biurokratai buvo rusai, nebuvo vartojama gimtoji lietuvių kalba. Šis

laikotarpis padarė nemažą įtaką kuriant Lietuvos valstybės savivaldos sistemą pasibaigus

Pirmąjam pasauliniam karui – visi intelektualai ir visuomenė priešiškai žiūrėjo į

rytietiškąją, Rusijo primestą sistemą ir kurdami Lietuvos Respublikos savivaldą rėmėsi

kitais pavyzdžiais.

2. LIETUVOS RESPUBLIKOS SAVIVALDYBIŲ

KŪRIMO PASIRUOŠIAMASIS ETAPAS

2.1 Spaudoje formuota nuomonė apie Lietuvos savivaldą kaip

pasiruošimo procesas“

Vis labiau ‚įsibėgėjant“ lietuvių tautiniam nacionalistiniam judėjimui, jau 1917

metais pasirodė atskirų politinių partijų programos – Demokratinės tautos laisvės

santaros, krikščionių demokratų, o 1918 metais ir Lietuvos revoliucinių socialistų liaudies

partijos (jos buvo išspausdintos užsienyje). Tai pat jau nuo 1917 metų spaudoje pasirodė

nemaža straipsnių, kuriuose buvo svarstoma, kokia Lietuvos savivalda turėtų būti: jos

24 Tyla a. 1905 revoliucija Lietuvos kaime. Vilnius 1968, p

sistema, pareigybės, rinkimo būdai, sudarymo būdai. Nemažai šiomis temomis rašė

Liudas Gira, Peliksas Bugailiškis, Justinas Staugaitis, Steponas kairys. 25

Bene daugiausia dėmesio šioms temoms skyrė „Darbo balsas“ – net šešis

numerius. Jame buvo pristatomi ir aptariami Norvegijos bei Suomijos pavyzdžiai.

Žinoma, ir kitoje periodikoje šia tema buvo daug rašoma. Prisiminti rusiškieji valsčiai

buvo vertinami neigiamai: „Mūsų valsčius buvo tik savivaldybės šešėlis, jos išvirkščias

rūbas“26, Kauno, Vilniaus ir Gardino gubernijų valsčius paliko pas mus tokį atsiminimą,

kad reto mūsų nenukrečia šlykštaus jausmo drebuly. Kas tai buvo tas senasis valsčius ?

Tai buvo ne mūsų savivaldos įstaiga, bet mūsų gyvenimo atkarus laužas, labiau panašus į

karčiamą, ne kaip į vietinės žmonių atstovybės padarą, laužas, kurį aplankius sunku buvo

nesusitepti, nes purvo gana buvo ir pačiam viduryje ir ore ant visų valsčium bėgančių

takų. (...) Kiaurai pats pagedęs, tas senasis valsčius ne tik tvirkindavo atskirus žmones,

bet užkrėsdavo pagedimu kiekvieną darbą ar įstaigą, kuri turėjo prie jo šlietis“27, „Jie

(valsčiai) buvo daugiausias tik tam, kad kamuotų žmones įvairiomis „stuikomis“ ir kad

ponai raštininkai, kuriais buvo skiriami kuone išimtinai rusai, vedžiotų už nosies

viršaičius ir plėštų iš žmonių paskutines kapeikas.“28 Kaip matoma iš pateiktų citatų,

vertinimai daugiau buvo pagrįsti emocijomis, noru kurti savo, geresnę sistemą ir kratytis

visko, kas buvo svetima.29 Nemaža dalis kaimo gyventojų dar labai gerai prisiminė caro

valdžią ir vis įvedamus naujus mokesčius bei prievoles – asmens mokesčius vyrams,

mokesčius zemstvų reikalams, rekrūtų prievolę bei mokesčius rekrūtų maistui,

drabužiams, bajorų renkamus kelių, pašto pastatų išlaikymo ir pastatų mokesčius,30 taigi

liaudžiai žodis „valsčius“ asocijavosi ne su teigiamais dalykais.

25 . Aistė Morkūnaitė – Lazauskienė. Lietuvos Respublikos savivaldybių raida 1918 – 1920 m. Monografija. VšĮ Šiaulių univestiteto leidykla, 2007m..

26 Gk., (P. Bugailiškis). Suomijos valsčius. Darbo balsas. 1917 12 30 p. 7 pagal Aistė Morkūnaitė – Lazauskienė. Lietuvos Respublikos savivaldybių raida 1918 – 1920 m. Monografija. VšĮ Šiaulių univestiteto leidykla, 2007m..

27 Vik. (S. Kairys) Būsimojo valsčiaus reikalu. Darbo balsas. 1918 02 17 p.4 pagal Aistė Morkūnaitė – Lazauskienė. Lietuvos Respublikos savivaldybių raida 1918 – 1920 m. Monografija. VšĮ Šiaulių univestiteto leidykla, 2007m..

28 Ant. Kašėta (L. Gira) Valsčių sutvarkymas. Tėvynės sargas. 1918 01 07 p.4. pagal Aistė Morkūnaitė – Lazauskienė. Lietuvos Respublikos savivaldybių raida 1918 – 1920 m. Monografija. VšĮ Šiaulių univestiteto leidykla, 2007m..



Tokios neigiamos nuomonės apie rusiškuosius valsčius, buvo pateikiamos

Lietuvos spaudoje, tačiau apskritai apie savivaldą buvo atsiliepiama labai teigiamai, tuo

pačiu pabrėžiant jos visuomeninio auklėjimo reikšmę – esą tai pamatinė plyta, iš kurios

bus statomas demokratinis Lietuvos valstybinis rūmas. Bus gera sveika, tvirta plyta – bus

tvirtas ir pats rūmas. (...) Valsčius tai yra sumažintas pačios valstybės paveikslas, tai

grūdas, iš kurio išaugs pats valstybinis Lietuvos kūnas; bus geras grūdas – išaugs iš jo

geras augalas31.

Nuomonę apie savivaldą ir savivaldybes aktyviai reiškė ne tik įvairūs

visuomenės veikėjai, tačiau ir politinės partijos, kiekviena pateikdama savo nuomone

geriausią būdą kurti ir organizuoti savivaldybes, jų valdybą, darbą. Buvo galvojam ir apie

rinkimų cenzus – šiuo klausimu nuomonės buvo beveik vienodos – balsuoti negali

nusikaltėliai, neveiksnūs piliečiai, nepilnamečiai, ne Lietuvos piliečiai. Labiau išsiskyrė

tik revoliuciniai socialistai liaudininkai – jie manė, kad galima leisti balsuoti tik tiems,

kas nesinaudoja svetimu darbu – darbininkams, bežemiams, mažažemiams ūkininkams ir

„darbo inteligentijai, stovinčiai ant klasinės kovos pamatų.“32 Tačiau visos partijos sutiko,

dėl esminių rinkimų principų – renkama lygiu, tiesiu ir slaptu balsavimu, o rinkimų

sistema – proporcinė - tą nurodo ir revoliuciniai socialistai liaudininkai, tieks socialistai

liaudininkai, „Santara“, socialdemokratai (nors tuo metu proporcinė rinkimų sistema

buvo suprantama, kaip atstovų dalies nustatymą iš tam tikro administracinio vieneto nuo

tam tikro gyventojų skaičius).33

Spaudoje būsimam valstybės administraciniam padalijimui nebuvo skirta daug

dėmesio. Esminis svarstomas dalykas buvo valsčiaus dydis. Anot J. Staugaičio jų dydis

turėtų būtų 4000 – 5000 gyventojų ir taip pat manoma, kad jų ribos turėtų sutapti su

parapijų ribomis. Tokia idėja buvo grindžiama tuo, kad parapijų centrai buvo didžiausias

traukos centras ir piliečiams būtų patogiausias ten tvarkyti ir „valstybinius“ reikalus34.

31 Vik. (S. Kairys). Būsimojo valsčiaus reikalu. Darbo balsas. 1918 02 27 P.1 pagal Aistė Morkūnaitė – Lazauskienė. Lietuvos Respublikos savivaldybių raida 1918 – 1920 m. Monografija. VšĮ Šiaulių univestiteto leidykla, 2007m..

32 Dėl programos. Naujoji Lietuva 1918 06 15 P.2 pagal Aistė Morkūnaitė – Lazauskienė. Lietuvos Respublikos savivaldybių raida 1918 – 1920 m. Monografija. VšĮ Šiaulių univestiteto leidykla, 2007m..


Tokiam požiūriui pritarta ir „Lietuvos aide“35. V. Zajančiauskas rėmėsi Danijos, Anglijos,

Šveicarijos pavyzdžiais ir tai nė kiek nestebina – šie abu visuomenėje žinomi žmonės –

visuomenės veikėjai.

Partijų programos savivaldybių institucinei struktūrai daug dėmesio neskyrė –

šiam klausimui daugiau dėmesio skyrė tik J. Staugaitis. Tik socialdemokratai pažymėjo,

kad tiek miestuose, tiek valsčiuose ar pavietuose turėtų būti renkamos tarybos, kurios

būtų atsakingos išrinktiesiems ir netgi galėtų būti atstatydintos ir atiduotos teismui.36

Anot J. Staugaičio, valsčiaus vadovas turėtų būti trejiems metams renkamas vaitas

(viršaitis). Jis turėtų turėti aukščiausius įgaliojimus ir valdžią, o renkama taryba turėtų

atlikti patariamąjį vaidmenį. Į vaito pareigas ir įgaliojimus įeitų valsčiaus finansų ir darbo

kontrolė, visuotinių susirinkimų projektų rengimas.37

Savivaldybių ir centrinės valdžios santykis – labai svarbus dalykas, nustatant

savivaldos ribas.38 P. Bugailiškis savo straipsnyje „Lietuvos aide“ išreiškė tuo metu

nusistovėjusį inteligentijos ir politinių partijų požiūrį į šiuos santykius – „(valdžios

darbas39) nustatyti pamatai, kuriais turi tvarkytis savivaldybės įstaigos ir jų bendroji

priežiūra. Nuo to, kaip nusistato tie pamatai, pareina pačios savivaldybės ateitis ir

plėtojimasis; jos reikšmė, pavyzdžiui, bus paneigta, jei valstybinės valdžios priežiūra

pataps įkyria globa, kuri varžys tveriamojo darbo liuosybę, pančios savivaldybės kojas40.“

Iš esmės sakoma, kad centrinė valdžia turi parengti pagrindinius įstatymus ir

reglamentaciją, tačiau palikti nemažą diskreciją ir galimybę pačiai savivaldybei formuoti


35 V. Z-kas. (V. Zajančiauskas) Dėl būsimojo valsčių sutvarkymo. Lietuvos aidas 1918 10 15 P.2 pagal Aistė Morkūnaitė – Lazauskienė. Lietuvos Respublikos savivaldybių raida 1918 – 1920 m. Monografija. VšĮ Šiaulių univestiteto leidykla, 2007m..

36 Vilčinskas J. Lietuvos socialdemokratija P.64 pagal Aistė Morkūnaitė – Lazauskienė. Lietuvos Respublikos savivaldybių raida 1918 – 1920 m. Monografija. VšĮ Šiaulių univestiteto leidykla, 2007m..



39 Turima omenyje centrinė valdžia.

40 Gk. (P.Bugailiškis) Šis tas apie savivaldybę. Lietuvos aidas. 1917 12 17. P.2. pagal Aistė Morkūnaitė – Lazauskienė. Lietuvos Respublikos savivaldybių raida 1918 – 1920 m. Monografija. VšĮ Šiaulių univestiteto leidykla, 2007m..

savo darbą. Šiai nuomonei pritarė ne vien jis: „Jokios iš šalies prievartos ir suvaržymų

būti neturėtų. Aukštesnės vyriausybės težiūri, kad valsčiaus tvarka neišeitų iš

konstitucijos ribų ir atliktų pareigas paliečiančias apskritai valstybės reikalus“41,valstybės

vyresnybė tiktai prižiūri tą savivaldybės veikimą, kišasi tiktai tuomet, kai pasidaro koki

netvarka“42 Tik vienintelis S. Kairys pasiūlė konkretesnių priemonių, kaip centrinės

valdžios įstatymai, nutarimai bus vykdomi savivaldoje – jo nuomone, turėtų būti paskirti

specialūs įgaliotiniai.43

Visos politinės jėgos sutiko, kad savivaldybės turėtų būti atskiri autonominiai

teritoriniai, politiniai dariniai, vienetai, kurie būtų sudaromi ir juose būtų tvarkomasi

pagal konstituciją ir įstatymus, o visi vietiniai „reikalai“ turėtų būti palikti savivaldos

vienetams tvarkytis – tai mokyklos, vaistinės, ligoninės, taupomosios kasos, kelių

priežiūra ir t.t. Taip pat buvo kreipiamas didelis dėmesys į švietimą, t.y. mokyklų kūrimą,

išlaikymą ir žemės ūkio organizavimą bei vystymą. 44

1917 – 1918 metais pasirodę straipsniai ir apie Lietuvos savivaldą buvo idėjinis

pasirengimas tikriems ateityje belaukusiems darbams ir spaudai skatinant diskutuoti šiuo

klausimu, skatino gyventojų tautinę savimonę, politiškumą.45 Svarbu pažymėti tai, kad

beveik nebuvo kalbama apie miestų savivaldą, o daugiau apie kaimo vietoves – taip

tikriausia buvo dėl to, kad tuo metu didžioji dalis Lietuvos žmonių gyveno kaimuose ir

miestai buvo dar svetimi.46

41 Meškus. (J. Staugaitis) Kokie turėtų būti mūsų valsčiai ? Tėvynės sargas. 1918 02 26 P.3 pagal Aistė Morkūnaitė – Lazauskienė. Lietuvos Respublikos savivaldybių raida 1918 – 1920 m. Monografija. VšĮ Šiaulių univestiteto leidykla, 2007m..

42 Alekna A. Lietuvių krikščionių demokratų partija.Valstybės sutvarkymas. Vienybė. 1918 04 24 P.205 pagal Aistė Morkūnaitė – Lazauskienė. Lietuvos Respublikos savivaldybių raida 1918 – 1920 m. Monografija. VšĮ Šiaulių univestiteto leidykla, 2007m..




46 S. Martišius. Tarpukario Lietuvos statistika ir jos kūrėjai. Lietuvos statistikos darbai, 2009

2.2 SAVIVALDOS ĮSTATYMŲ BAZĖS KŪRIMAS

Lietuva, nuo 1915 metų gyvavusi po kaizerinės Vokietijos okupacija buvo ir

administraciškai padalinta vokiečių valdžios. Buvo įkurta Lietuvos karo valdyba. 1916

metais dalinai iš Suvalkų ir Kauno gubernijų buvo sudarytos šešios sritys: Lietuvos,

Vilniaus, Suvalkų, Balstogės, gardino ir Kuršo, o šios savo ruožtu padalintos į apskritis,

kurioms vadovavo paskirti viršininkai.

Lietuvos karo valdyba suskirstė kraštą ir į 32 kaimo ir dvi miestų apskritis, o

apskritys (kaimiškosios) buvo suskirstytos į valsčius.47

Lietuvos taryba pradėjo veikti dar esant vokiečių okupacijai, 1917 metų

rugsėjo 24 dieną ir savo darbotvarkėje svarstė nemaža klausimų, susijusių su Lietuvos

savivalda.48 Kaip rašė P. Klimas, „teko susidurti su griežta vokiečių karo valdžios

obstrukcija. Ji norėjo žiūrėti į Tarybą tik kaip į patariamąjį, padedamąjį organą prie

Vokiečių valdžios su siaura krašto ūkio reikalų tvarkymo kompetencija.“49

Pradėjus darbą, Tarybos pagrindinis uždavinys buvo krašto ūkinės ir

visuomeninės padėties gerinimas, pradedant nuo valsčių50. 1917 metų gruodžio 15 dieną

visiems Tarybos nariams buvo paskirtos apskritys, kuriomis jie turėjo rūpintis, jas

prižiūrėti ir bent kartą per mėnesį lankyti, tačiau apie konkretesnį valsčių savivaldos

kūrimą ir reguliavimą buvo pradėta diskutuoti tik 1918 metų sausio mėnesį, IV Tarybos

sesijoje.51 Tačiau tuo metu pagrindiniai klausimai buvo susiję su Lietuvos

nepriklausomybės ir demilitarizavimo klausimais, o ir tolesniuose posėdžiuose kalbama

47 M. Maksimaitis, S. Vansevičius. Lietuvos valstybės ir teisės istorija.


49 P. Klimas Lietuvos valstybės kūrimas 1915 – 1918 metais Vilniuje. Pirmasis nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis. Šviesa, 1990 m. P. 8.



išskirtinai apie užsienio politiką ir valstybės kūrimą,52 tad savivaldybių klausimas detaliai

pradėtas nagrinėti tik 1918 metams besibaigiant – lapkričio 11 dieną Vyriausybė (jau

nepriklausomos Lietuvos) išleido atsišaukimą dėl savivaldybių, kūrimo, tačiau jis buvo

labai nekonkretus ir „savivaldybės kūrėsi stichiškai“53. Tik dar po mėnesio buvo išleistas

aplinkraštis „Dėlei savivaldybių Lietuvoje“, bei dar dešimt smulkesnių patikslinančių

raštų ir įsakymų iki savivaldybių įstatymo priėmimo 1919 metų spalį. Šie aplinkraščiai

„ir buvo tos gyvybingos šaknys, iš kurių iškerojo išlakios pirmojo bei jį vėliau pakeitusių

Lietuvos Respublikos savivaldybių įstatymų šakos“54.

1918 metų gruodžio 17 buvo išleistas cirkuliaras, turėjęs laikinai atstoti

Savivaldybių įstatymą ir aplinkraštis dėl apskričių viršininko institucijos steigimo.

Abiejuose dokumentuose buvo apibrėžtas Lietuvos administracinis skirstymas

apskritimis ir valsčiais, nekeičiant jų dydžių, tačiau nustatant struktūrą. Jie buvo labai

svarbūs, kadangi jais buvo bandoma likviduoti chaosą ir kurti vieningą Lietuvai

savivaldos sistemą. Deja, daugelio vietų šie dokumentai nepasiekė dėl Raudonosios

armijos artėjimo.55 Bolševikai užėmė Vilnių, Telšius, kai kurie vyriausybės nariai netgi

pabėgo slėptis į svečias šalis.56

Tačiau vyriausybės vadovu tapęs J. Vileišis jau 1919 metų sausio 31 dieną

pasirašė įstatymą „Apie savivaldybių priverstinių įsakymų leidimą ir pildymą“. Šis

dokumentas leido valsčių tarybos pačioms leisti privalomuosius aktus57 „tvarkai, ramybei

ir švarai užlaikyti, susisiekimui tvarkyti, privatiniam ir valstybės turtui saugoti it vietos

gyventojų išlaikymo ištekliui patikrinti.“58 Buvo numatyta teisė administracines bylas

52 P. Klimas Lietuvos valstybės kūrimas 1915 – 1918 metais Vilniuje. Pirmasis nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis. Šviesa, 1990 m. P. 8.

53 Aistė Morkūnaitė – Lazauskienė. Lietuvos Respublikos savivaldybių raida 1918 – 1920 m. Monografija. VšĮ Šiaulių univestiteto leidykla, 2007m.. P.39

54 Stačiokas R. Lietuvos savivaldybių raida. 1991 m. P. 164.


56 M. Maksimaitis, S. Vansevičius. Lietuvos valstybės ir teisės istorija. Justitia. 2004. Vilnius.


58 Įstatymas apie savivaldybių privalomų įsakymų leidimą ir pildymą. Lietuva. 1919 02 16

palikti spręsti apskrities savivaldai, o gautos lėšos už baudas lygiomis dalimis po pusę

turėjo būti pervedamos į savivaldybės ir valstybės biudžetą. Tai buvo pirmasis įstatymas,

kuris apibrėžė savivaldybių veiklos ribas, jų kompetenciją ir galias. Prieš palikdamas

savo postą, J.Vileišis dar išleido aplinkraštį dėl lietuvių kalbos vartojimo savivaldybėse, o

finansų ministerijos valdytojas V. Čarneskis – aplinkraštį savivaldybių institucijoms,

kuriame buvo nustatyta, kokius mokesčius gali rinkti savivaldybės, taigi po truputį buvo

formuojamas įstatyminis savivaldybių ir savivaldos teisės pamatas.59 J. Vileišiui

atsistatydinus, jis paaiškino, kodėl savivaldybių įstatymai buvo leidžiami tik bendrais

bruožais – „įsakyti eiti visoms vienu taku buvo ir nedrąsu, nes ne visi gali paklausyti, ir

nesmagu, nes pamatiniu dėsniu buvo ir pasiliko bendras obalsis: viskas laudžiai, viskas

per liaudį.“60, taigi vyriausybė stengėsi įsiklausyti į visuomenės nuomonę rengdama

įstatymus.

J. Vileišio darbą tęsė naujasis vidaus reikalų ministras A. Stulginskis, kuris

paskelbė apskričių viršininkų ir savivaldybių atstovų suvažiavimą, tačiau jo nesulaukė –

buvo pakeistas P. Leono. Jis patikslino suvažiavimo darbotvarkę ir 1919 metų balandžio

29 dieną prasidėjo kelias dienas vykęs suvažiavimas, įvyko devyni posėdžiai. Šį

susirinkimą galima vertinti kaip seimelį, kuris svarstė ir nustatė Savivaldos įstatymo

pagrindines nuostatas ir principus bei patį įstatymą, kuris buvo priimtas 1919 spalio

Valstybės Tarybos.61 Buvo pastenėta, kas įstatymas turi daug panašumų su Rusijos

laikinosios vyriausybės 1917 metų gegužės 21 dienos įstatymu, R. Stačiokas darė

prielaidą, kad P. Leonas galėjo naudotis juo62, kadangi jis gyveno Maskvoje – man, dar

Maskvoje karo metu begyvenant, 1918 metų pradžioje, teko, drauge su jaunais juristais

Tadu Petkevičium ir Kostu Jablonskiu, rengti savivaldybių įstatymo projektas Lietuvai.

Tasai projektas buvo įteiktas Valstybės Tarybai.<...> taip kad ir man teko prisidėti prie


60 J. Vilešio atviras laiškas visiems ministerijos atstovams ir valdininkams, valsčių, apskričių ir miestų savivaldybėms ir apskričių milicijai. Lietuva 1919 03 15



jo galutinio prirengimo, gi penktajam ministerijų kabinetui teko jisai paskelbti kaip

įstatymas.63. Taip pat manoma, kad J. Vileišis naudojosi Anglijos įstatymais, taip pat

tikėtina, kad buvo naudotasi ir lenkiškais raštais, kadangi randama panašumų –

pavyzdžiui, lenkiškame dekrete gminos tarybą gali sudaryti 12 narių, o Lietuvos

Savivaldybių įstatymas skelbė, kad valsčiaus taryboje taipogi gali būti tik 12 narių.64

2.3 VIETOS SAVIVALDYBIŲ INSTITUCIJOS:

SVARSTYMAI IR PASIRINKIMAS

Kaip Lietuvoje buvo tvarkomasi iki to laiko, kol buvo išleisti savivaldos įstatymai

ar bent apytikslės nuostatos ? Anot J. Stačioko „pradiniame savivaldybių funkcionavimo

etape, savivaldybininkams teko dirbti pasikliaujant tik protu, logika ir gyvenimo

patirtimi, būti geranoriškiems, pasitelkti profesinę nuojautą, kurią diktavo specifinės

vietos sąlygos. Nebuvo jokių normatyvinių aktų ar instrukcijų , išskyrus 1918 m.

lapkričio 13d. laikraštyje „Lietuvos aidas“ paskelbto centro valdžios atsišaukimo dėl

tautinių savivaldos organų sukūrimo“.65 Tad aišku, kad reikėjo kuo greičiau sukurti

teisinę savivaldos teisės ir savivaldybės bazę.66

Procesas, kurio metu buvo sprendžiam, kokios bus savivaldybių sprendžiamosios

ir vykdomosios institucijos, stipriai kito bėgant laikui iki galutinai priimant Savivaldybių

įstatymą. Daugiausia abejonių ir ginčų sukėlė du nuomonių poliai – vieni pasisakė už

visuotinį susirinkimą, kiti už tarybą, kaip sprendžiamosios valdžios instituciją ir jau 1918

metų gruodžio 17 dieną VRM aplinkraštyje paskelbta, kad valsčiaus susirinkimas taps

sprendžiamosios valdžios institucija,67 tačiau dėl vykdomosios valdžios institucijos

63 P. Leonas. Lietuvos savivaldybės. Aušra, 1991 m, P. 56.


65 R. Stačiokas. Lietuvos savivaldybių raida. 1991 m. Aušra, P. 155,

66 Rimantas Lazdynas. Savivalda: filosofija, teorija, praktika. Šiauliai, Saulės delta, 2005.

abejonių dar būta: „pildomuoju valsčiaus ar gminos susirinkimo organu gali būti viršaitis,

jo padėjėjas ir pildomasis valsčiaus komitetas.“ 68

Kituose, vėliau išėjusiuose cirkuliaruose, likta prie tų pačių idėjų ir pozicijų,

tačiau sustiprinta valsčiaus viršaičio kompetencija ir atsakomybė – „teisė tvirtinti valsčių

komitetų sąrašus, teikti Vidaus reikalų ministerijai žinias apie išrinktus vietos savivaldos

organų atstovus“69, taip pat rūpintis valsčiumi, jo reikalais ir jam atstovauti bei suteikta

vyriausiojo apsaugos viršininko atsakomybė – „vietoje buvo aišku, kad visų pirma reikės

tvarkos ir gyventojų apsaugos nuo galimų valkatų-plėšikų, kurių tuo metu (1918 metais)

pasitaikydavo gan dažnai.“70

Nuomonių įvairovė dėl vietos savivaldos institucijų ryškiai pasireiškė lapkričių

viršininkų ir savivaldybių atstovų suvažiavime 1919 metų balandį. Galiausiai, po

daugybės diskusijų, buvo prieita bendra nuomonė – savivaldos sprendžiamoji institucija

turi būti renkama, tačiau atsirado kita problema – kaip ji turi būti renkama nebuvo

sutarta. Apskričių viršininkai pasisakė už kaimų įgaliotinių išrinkimą, tačiau savivaldybių

apskričių atstovai – už proporcinę rinkimų sistemą.71

Taip pat suvažiavime buvo nuspręsta dėl seimelio – sprendžiamosios institucijos

įkūrimo ir jos veiklos bei kompetencijos ribų. Buvo nutarta, kad į seimelį renkamas 1

atstovas nuo 2000 gyventojų, jo sprendimai priimamai narių balsavimu daugumos

principu.72

Šie svarstymai spaudoje ir apskričių viršininkų bei atstovų suvažiavimuose buvo

labai svarbūs kuriant ir priimant Lietuvos savivaldybių įstatymą – demokratiniu ir legaliu


68 Valsčių ar gminų ir apskričių savivaldybių įstaigoms. Cirkuliaras Nr,5. Lietuva. 1919

69 Jurgita Blaževičiūtė. Apskričių viršininkų institutas Lietuvos respublikos administraciniame valdyme 1918-1940 metais. Magistro baigiamasis darbas, 2004m., MRU. P.16.

70 V. Gustainis. Memuarai. pagal R. Stačiokas. Lietuvos savivaldybių raida. 1991 m. Aušra, P. 144.



būdu buvo nustatytos pagrindinės savivaldos teisės ir savivaldybės nuostatos, institucinė

sudėti, kompetencija, galios.73

2.4 SAVIVALDOS KOMPETENCIJOS NUSTATYMAS IR

APIBRĖŽIMAS

1918 metų lapkričio 11 dieną Lietuvos valstybės taryba ir Vyriausybė paskelbė

atsišaukimą, kuriame buvo paskelbta, jog savivaldybės bus kuriamos su įgaliotinių

pagalba, „kurie aiškins ir patars kaip tat geriau daryti“74, tačiau neilgai trukus buvo

atsisakyta šios idėjos ir su vidaus reikalų ministerijos parengtu ir priimtu dokumentu

„Laikinosios apskričių viršininkų teisės ir pareigos“ atsirado apskrities viršininko

pareigybė bei institucija. Minėtas aplinkraštis nustatė, kas apskričių viršininkai turi

vykdyti centrinės valdžios nutarimus, pavedimus, nurodymus ir rūpintis dialogu,

tarpininkavimu tarp laikinosios vyriausybės bei savivaldybės vietos gyventojų75, taip pat

turėti visus savivaldybių priimtus sprendimus, „kad žinotų, kaip eina visos apskrities

organizavimosi darbas“76, taipogi kas dešimt dienų pranešinėti vidaus reikalų ministrui

apie padėtį apskrityje, o esant reikalų siųsti pranešimą kurjeriu ar net atvykti pačiam.

Aplinkraštyje taip pat lapkričių viršininkui priskirta ir pareigos, kuriomis rūpinasi ir

savivaldybės – mokyklų kūrimas, gyventojų apsauga, benamių, valkatų, bedarbių


74 Lietuvos piliečiai! Lietuvos aidas. 1918 11 13 P.1. pagal Aistė Morkūnaitė – Lazauskienė. Lietuvos Respublikos savivaldybių raida 1918 – 1920 m. Monografija. VšĮ Šiaulių univestiteto leidykla, 2007m..

75 Jurgita Blaževičiūtė. Apskričių viršininkų institutas Lietuvos respublikos administraciniame valdyme 1918-1940 metais. Magistro baigiamasis darbas, 2004m., MRU.

76 Cirkuliaras NR2. Laikinosios apskričių viršininkų teisės ir pareigos. 1918 12 17

maitinimas ir t.t77, taigi tarp savivaldybių ir apskričių viršininkų kildavo nemažai ginčų.

Svarbu pažymėti, kad „aplinkraštyje aiškiai duota suprasti, kad pernelyg didelis vietos

savivaldybių savarankiškumas ir nesuderinta su centru iniciatyva tapo nepageidaujamu

dalyku“78.

1919 metų sausio 16 dieną buvo išleistas dar vienas, jau šeštasis, aplinkraštis

„Visiems apskričių viršininkams“. Šio dokumento tikslas buvo išspręsti kylančias

problemas dėl apskričių viršininko kompetencijos – nebuvo aiškaus šios institucijos

teisinio santykio su savivaldybe reglamentavimo79. Šis cirkuliaras svarbus ir tuo, kad

nustatė Seimelį, kaip „vyriausią visos apskrities savivaldybės organą“80, kas visiškai

priešinga gruodžio 17 dienos aplinkraštyje skelbtoms nuostatoms, kur aukščiausias

apskrities institutas yra apskrities viršininko81. Naujasis aplinkraštis taip pat nurodo, kad

savivaldybės viršininkas „kaipo centrinės valdžios atstovas, jis praneša seimeliui ir jo

išrinktiems Vyriausybės įsakymus ir prižiūri, idant visi apskrities susirinkimo teisėtai

išleisti įsakymai būtų pildomi lygiai kaip ir valstybės įstaigų įsakymai“82, taigi jis tapo

patariamąja institucija, kuri negalėjo kištis į seimelio darbą ar įtakoti jo sprendimus.

Seimelio ar apskrities komiteto susirinkimuose apskrities viršininkas apskritai neturėjo

teisės dalyvauti kaip patariamasis balsas, jei nebuvo pakviečiamas to daryti.

Apibendrinant galima sakyti, kad cirkuliaruose trūko aiškumo apskričių viršininko ir

savivaldybių kompetencijos klausimu83.

Padėtį iš esmės pakeitė ir aiškumo įnešė 1919 metų spalio 10 dieną, po didelių

ginčų ir diskusijų Antrojoje valstybės konferencijoje ir tų pačių metų balandžio mėnesį


78 J. Stačiokas . Lietuvos savivaldybių raida. Aušra. 1991 m. P. 158.


80 Visiems apskričių viršininkams. Cirkuliaras Nr.6 1919 01 16

81 J. Stačiokas . Lietuvos savivaldybių raida. Aušra. 1991 m.

82 Visiems apskričių viršininkams. Cirkuliaras Nr.6 1919 01 16


vykusiame apskričių viršininkų ir savivaldybių atstovų suvažiavime, sukurtas

Savivaldybių įstatymas. Jame detaliai surašytos sritys, kuriomis turi rūpintis ar jas

valdyti savivaldybės. Iki šio įstatymo savivaldybės turėjo gan plačią diskreciją pačios

spręsti apie savo kompetenciją, nes cirkuliarai ir laikinieji įstatymai nustatė tik atskirus

savivaldybių uždavinius84.

Šis įstatymas galutinai įtvirtino ir apskrities viršininko instituciją. Pagal jį,

apskrities viršininkai gavo didelius įgaliojimus: stabdyti įstatymams prieštaraujančius

savivaldybių įsakus ir nutarimus, daryti savivaldos vienetų (valsčių) institucijų revizijas,

siūlyti valsčiaus tarybai darbotvarkę, teikti nurodymus, rekomendacijas85.

Savivaldybes prižiūrėti buvo sukurta speciali institucija – savivaldybių

departamentas Vidaus reikalų ministerijoje. Pasak P. Leono „departamentas žiūri tik

savivaldybių įstaigų darbo teisėtumo, jeigu sakysime, kokia nors apskrities taryba nutartų

steigti savo teismą, savivaldybių departamentas privalo tokį nutarimą panaikinti, kaip

priešingą įstatymams“86. Taigi centrinė valdžia prižiūrėjo savivaldybes tik teisėtumo

rakursu – tikslingumo klausimu galėjo būti kontroliuojami tik valsčiai ir šią veiklą vykdė

apskričių savivaldybės, o ne aukštesni, Vyriausybės paskirti valdymo organai. M

Romerio nuomone, tokia sistema buvo labai gera – „tat galima tik sveikinti“87. Taip pat

svarbu pažymėti, kad pasak M. Romerio, buvo galima teismui skųsti visas savivaldos

institucijas, jei jos veikia ne pagal įstatymus ar kompetenciją.88



86 P. Leonas. Lietuvos savivaldybės. Aušra. 1991. P. 82.

87 Mykolas Romeris. Vietos savivaldybės. Teisė. 1922. Liepa – rugpjūtis. Nr. 3. P. 10 pagal Aistė Morkūnaitė – Lazauskienė. Lietuvos Respublikos savivaldybių raida 1918 – 1920 m. Monografija. VšĮ Šiaulių univestiteto leidykla, 2007m..


2.5 SAVIVALDOS TERMINŲ NEVIENODUMAS

Iki priimant Lietuvos Respublikos Savivaldybių įstatymą, nebuvo visiems aiškios

ir vienodos savivaldos institucijų ir pareigybių terminologijos. Vienoje savivaldybėje tą

patį veikianti institucija kitoje galėjo vadintis visai kitaip – tai įnešė nemažą sumaištį

stengiantis suprasti institucijų paskirtį, kompetenciją, veiklos sritis. Pavyzdžiui, Raseinių

ir Šiaulių apskrityse „apskrities valdyba buvo visa ne savivaldybės įstaiga, o apskrities

viršininko raštinė“89. 1919 metų kovo 3 dieną Valstybės Taryba pripažino, kad

savivaldybių terminai yra visiškai nesuvienodinti90 .

1919 metų balandį vykęs apskričių viršininkų ir atstovų suvažiavimas padėtį

pagerino – buvo nutarta apskrities komitetus vadinti „taryba“, nors jis ir buvo mažiau

populiarus, tačiau panašu, kad Lietuvoje plačiai naudota sąvoka „seimelis“ galėjo kelti

Abiejų tautų respublikos refleksijas ir dėl to pasirinktas kitas, mažiau populiarus

pavadinimas91. Suvažiavime taip pat buvo svarstoma, kaip pavadinti savivaldos

vykdomąją instituciją. Po ilgų svarstymų buvo nuspręsta naudoti žodį „valdyba“, nors

rimtai svarstomas buvo ir žodis „komitetas“, tačiau, jo buvo atsisakyta, kaip nelietuviško.

Valsčių institucijų terminai visuotinai priimti irgi tik po didelės sumaišties ir

svarstymų. Prie to didele dalimi prisidėjo ir centrinė valdžia, vienuose cirkuliaruose tas

pačias valdžios institucijas įvardijusi vienaip, kituose – kitaip. Pavyzdžiui, gruodžio 17

cirkuliare kaip vykdomosios valdžios institucijas mini valsčių ar gminų komitetus92, o

sausio mėnesį – jau viršaičius arba vaitus93.

89 Aistė Morkūnaitė – Lazauskienė. Lietuvos Respublikos savivaldybių raida 1918 – 1920 m. Monografija. VšĮ Šiaulių univestiteto leidykla, 2007m.. P. 52



92 Vidaus reikalų ministro Cirkuliaras Nr. 1. Dėlei savivaldybių Lietuvoje. 1918 12 17

93 Vidaus reikalų ministro Cirkuliaras Nr. 5. Savivaldybių įstaigoms. 1919 01 11

Kiek mačiau neaiškumų buvo miestuose, nes ten puikiai prisiminta rusų laikų

„miesto tarybos“, kurių funkcijos buvo labai panašios į „miesto valdybas“. Tiesa, kai kur

ši institucija dar buvo rusiškai vadinama „dūma“, tačiau palaipsniui jos buvo atsisakyta.

Bene didžiausias akibrokštas dėl valstybinės kalbos naudojimo buvo Kėdainių valdybos

dokumentas „Komitet Ludowy m. Kiejdan z okolicą“.94

Apibendrinant galima pasakyti, kad dėl stichiško savivaldybių kūrimosi pobūdžio

ir Lietuvos tarptautinės padėties bei pačios centrinės valdžios vieningos terminologijos

klausimas buvo svarstomas ilgai – kai kur net 1928 metais buvo naudojama senoji

terminologija (Marijampolėje). Toks teisinis chaosas kėlė daugybę bėdų – buvo sunku

suprasti, kokia institucija kokio pobūdžio, kompetencijos turėtų būti ir kaip veikti. 95

3. SAVIVALDYBIŲ KŪRIMOSI ETAPAS



3.1 ORGANIZAVIMO PROBLEMA: VALSČIŲ AR

PARAPIJŲ KOMITETAI, DVASININKŲ

DALYVAVIMAS PROCESE

1918 metų vasario 16 dieną buvo paskelbta Lietuvos Respublikos

Nepriklausomybė, tačiau valstybės organizavimosi darbai prasidėjo tik 1918 metų rudenį,

kada pasidarė aišku, jog Vokietija neturi jokių prošvaisčių laimėti karą, tad kaizeris spalio

21 dieną leido Valstybės Tarybai pradėti darbą ir priimti laikinąją konstituciją bei

sudaryti Vyriausybę96 - „ dar tebesant Lietuvoj vokiečiams, 1918 metų pabaigoj, pradėta

visoj Lietuvoj skubiai organizuotis ir rengtis perimti valdžią iš vokiečių į savo rankas.“97

Lietuvoje per spaudą buvo pradėta raginti žmones kurti savivaldos institucijas ir

pačias savivaldybes parapijų pagrindu. Rengiant atsišaukimą „Lietuvos piliečiai!”,

kuriame tai ir buvo skelbiama, kilo nemaža ginčų, nes buvo manančių, kad geriau tiktų

teritoriškai organizuotis pagal valsčius98, tačiau dėl keleto objektyvių priežasčių, buvo

priimtas kitas sprendimas: Lietuvos Taryboje buvo daug dešiniųjų, kurie ieškojo

bažnyčios paramos savo politiniams reikalams; valsčiai daug kam asocijavosi su Rusijos

imperijos priespauda; valsčių ribos dažnai kito, o parapijos buvo pastovios, todėl

mažesnė galimybė kilti sumaiščiai ar nesusipratimams99.

Komitetai Lietuvoje pradėjo kurtis iš karto po lapkričio 13 dieną išspausdinto

atsišaukimo. Dažniausiai komitetų rinkimus šaukdavo ir pirmieji iniciatoriai būdavo

kunigai. Jei pats klebonas, būdamas parapijos dvasiniu vadovu, nebuvo iniciatorius, tai

kiti asmenys vis tiek kreipdavosi į jį leidimo100.

96 M. Maksimaitis, S. Vansevičius. Lietuvos valstybės ir teisės istorija. Justitia. 2004. Vilnius.

97 A. Laugalis. Administracinio ir politinio aparato kūrimasis. Pirmasis Nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis. Švieas 1990 m. P. 264.




Dvasininkai tuo metu buvo didelė inteligentijos dalis ir patys nemažai dalyvavo

savivaldos kūrime, būdavo dažnai renkami į komitetus. Nors tikslesnių duomenų, kiek

dvasininkų prisidėjo prie minėto proceso, nežinoma, tačiau pavyzdžiui Kėdainių

apskrityje iš penkiolikos komitetų, aštuoniuose veikė kunigai ir nors be jų savivaldos

kūrimo procesas būtų vykęs daug lėčiau, tačiau pasitaikydavo, kad klebonams nelabai

rūpėdavo komitetų kūrimas ir jie atlaidžiai į tai žiūrėjo. Kita vertus buvo ir tokių atvejų,

kai dvasininkai buvo nusiteikę prieš Lietuvos valdžią ir ragino savivaldą kurti pagal

Lenkijos pavyzdį101. Tuo metu Vilniaus vyskupu buvęs J. Matulaitis skundėsi, kad kai

kurie kunigai net per daug įsitraukę į politiką, „jog jei kas jų politinius darbus kliudo, tai

nė vyskupo pasiryžę neklausyti (...). Viešpatie, teikies atitaisyti ir išgydyti kai kurių

kunigų dvasią, nesveikų tautiškumų ir politikavimų nuodais užkrėstą.“102

Visuomenėje vyko diskusija – dalyvauti kunigams politikoje, ar ne. Vieni kunigai

pasisakė už pilną dalyvavimą politikoje – pavyzdžiui M. Krupavičius, sakęs, kad kunigas

turi „...organizuoti žmones į politiškas organizacijas – partijas, pats į jas stoti, kur reikia

ir vadovauti žmonėms, žodžiu, dirbti pilna žodžio prasme politiko darbą.“103

Būta ir kitų nuomonių. Dvasininkijos dalyvavimas savivaldos kūrime ir politikoje

ypač kairiųjų buvo kritikuojamas. Jie, skelbdami savo nurodymus, ragino kurti valsčiaus

komitetus ir palikti kunigus bažnyčioje, kur jų nuomone ir yra dvasininko vieta104.

Šios idėjos tapo gan paplitusiomis ir vėl kilo sumaištis – vienur kurdavosi

valsčiaus, kitur parapijų komitetai, o dar kitur – ir tie ir tie, abu laikydami save teisėtais ir

reikalaudami centrinės valdžios pripažinimo. Kur kas veikdavo daugiausia priklausė nuo

politinių jėgų pusiausvyros, kunigų įtakingumo ir vyriausybės įgaliotinių apskrityse

gėbėjimo (ar nesugebėjimo) kontroliuoti padėtį. Iš esmės šios dviejų skirtingų


102 Matulaitis J. Užrašai... Vilnius. 1998. P. 160, pagal Aistė Morkūnaitė – Lazauskienė. Lietuvos Respublikos savivaldybių raida 1918 – 1920 m. Monografija. VšĮ Šiaulių univestiteto leidykla, 2007m..

103 Krupavičius M. Kunigas XX a. visuomenėje. Kaunas. 1920 P. 23 – 24 pagal Aistė Morkūnaitė – Lazauskienė. Lietuvos Respublikos savivaldybių raida 1918 – 1920 m. Monografija. VšĮ Šiaulių univestiteto leidykla, 2007m..


pavadinimų institucijos nesiskyrė, nes atliko tas pačias funkcijas ir formuojamos buvo jei

ne vienodai, tai labai panašiai.

1919 metų sausį buvo nuspręsta panaikinti kilusį chaosą ir vidaus reikalų

ministras J. Vileišis išleido aplinkraštį, kuris įtvirtino valsčių komitetų gyvavimą105, prie

kurių ir buvo pereita.

3.2 RINKIMAI Į VALSČIŲ SAVIVALDYBES

Anot J. Sireikos, pirmosios besikūrusios savivaldybės labai skyrėsi viena nuo

kitos. Kaip jau minėta anksčiau, dėl susiklosčiusios sudėtingos valstybinės situacijos,

vienos savivaldybės buvo formuotos įgaliotiniams renkant atstovus, kiruose

demokratiškesniu tiesioginiu rinkimų būdu. Vienur susikūrė valsčių, kitur parapijų

komitetai, arba abu iškart106.

Valsčiaus ar parapijos komitetus rinko gyventojus susirinkimas, kurį galima

suklasifikuoti į dvejas dalis:

1. Visuotinis susirinkimas – kai susirinkdavo visi administracinio vieneto

gyventojai. Žinoma, visi negalėdavo susirinkti ir žmonių aktyvumas buvo

labai sąlyginis – viename valsčiuje susirinkdavo tik apie porą šimtų, kitame

daugiau nei tūkstantis.

2. Atstovų susirinkimai, kai susieidavo įgalioti ar deleguoti nuo tam tikros

elektorato dalies. Šį būdą dar galima smulkiau suklasifikuoti:

a) atstovai nuo kaimų, dvarų ar vienkiemių;

b) atstovai nuo seniūnijų;

c) retesni atvejai, tačiau pasitaikę – atstovai nuo valdomos žemės kiekio;


106 Sireika J. Lietuvos savivaldybės savivaldybininkai. P.23

d) atvejis, kai buvo deleguojama proporcingai pagal socialines grupes (žydus

išskiriant kaip vieną iš socialinių grupių)107;

Nors išlikusių istorinių šaltinių nėra daug, bet tuose, kurie yra, dažniausiai

aprašomas įgaliotinių susirinkimas, tačiau buvo renkama ir viešai – tiesiog keliant rankas

už kandidatą– „nubalsavome atviru rankų pakėlimu“108, ar pereinantį vieną ar kita pusę,

priklausomai nuo to, ar palaikau ar ne kandidatūrą. Žinoma, toks būdas labai netobulas,

kadangi dažnai žmonės, vieni kitus pažinodami, balsuodavo už kandidatą iš mandagumo

ir nenorėdami pyktis, o ne dėl to, jog manė, kad jis tinkamas darbui109.

Komitetų rinkimai irgi vykdavo skirtingai:

1. Komiteto narių skaičius reprezentavo tam tikrą dalį administracinio vieneto –

pavyzdžiui, Palomenėje „pastatė kandidatus iš kiekvieno sodžiaus ir išrinko

komitetą iš 15 žmonių.“110

2. Kai kurių valsčių komitetai formuoti pagal socialines grupes – pavyzdžiui,

Apytalaukyje buvo išskirtos keturios grupės: ūkininkai, mažažemiai (kai

kuriuose valsčiuose žydai buvo priskiriami prie, o kai kur išskiriami kaip

atskira socialinė grupė), dvarininkai arba didžiažemiai ir bežemiai111.

3. Miestelių komitetai kartais būdavo formuojami atsiunčiant jau išrinktus

žmones nuo tam tikros socialinės grupės112.


108 Gustainis V. Nepriklausoma Lietuva: kaimiečių ir jaunimo valstybė. Proskyna. 1990 N.3. P170 – 171 pagal R. Stačiokas. Lietuvos savivaldybių raida. 1991 m. Aušra, P. 155,


110 1918 (be datos) Kaišiadorių aoskrities komisaro dr. V. Mongirdo raštas VRM. LCVA. F. 379. Ap.2. B.18. L. 6 – 8. pagal Aistė Morkūnaitė – Lazauskienė. Lietuvos Respublikos savivaldybių raida 1918 – 1920 m. Monografija. VšĮ Šiaulių univestiteto leidykla, 2007m..

111 1918 12 13 Apytalaukio parapijos komiteto rinkimai. LCVA. F. 417. B. 359. L. 33. Pagal Aistė Morkūnaitė – Lazauskienė. Lietuvos Respublikos savivaldybių raida 1918 – 1920 m. Monografija. VšĮ Šiaulių univestiteto leidykla, 2007m..


Piliečiai, išrinkti į komitetus, kai kur turėjo patys pasiskirstyti ar išrinkti, kas eis

kokias pareigas, nors užfiksuotas atvejis Pernaravoje, kai nustatoma prieš išrinkimą –

daugiausia balsų gavęs tampa komiteto primininku, kitas po jo – kasininku, dar kitas –

sekretoriumi, o likusieji lieka komiteto nariais - pagalbininkais113.

Vėliau, pasikeitus savivaldybės institucijų sudarymo tvarkai ir jų kompetencijai,

valsčiaus vykdomuoju valdžios organu tapo valsčiaus valdyba114. Vėl kilo diskusijos -

kaip ją būtų geriausia rinkti. Vieni pasisakė už tiesioginius visuotinius rinkimus, kiti už

išrinkimą valsčiaus tarybos posėdžio metu115, tačiau Savivaldybių įstatymas įtvirtino

pastarąjį variantą.

Rengiant visuotinius rinkimus, kuriuose dalyvaudavo nuo kelių šimtų iki daugiau

nei tūkstančio žmonių, taipogi kildavo diskusijų – kaip rengti rinkimus, ar jie turėtų būti

atviri ar slapti – „lenkai ir vokiečiai užsispyrė, kad rinkimai būtų atviri. Girdi, kam čia

slėptis, gerą darbą dirbant. Težino dešinioji, ką daro kairioji. Žmonės irgi užsispyrė, kad

rinkimai būtų slapti. Tenežino dešinioji, ką daro kairioji.“116

Balsuojant slaptai buvo naudojami įvairūs būdai – pupomis, žirniais (juos dėdavo

į butelius priklausančius tam tikram kandidatui), o Savivaldybių įstatymas įteisino

balsavimą kamuoliukais. Nemaža gyventojų dalis nemokėjo nei skaityti, nei rašyti – taip

buvo bandoma rinkimus supaprastinti atsilikusiose vietovėse, tačiau vis tiek kildavo

sumaištis, man tekdavo balsuoti tiek kartų, kiek yra kandidatų it t.t.117

Apibendrinant, galima pasakyti, kad pirmieji rinkimai vyko gan chaotiškai.

Vienur buvo galima balsuoti nuo 18, kitur nuo 21, kai kur nebuvo leista dalyvauti

moterims, nors taip būta ne visur – „prie buvusios valsčiaus raštinės susirinko gana daug

113 1918 12 13 Pernaravos parapijos komiteto rinkimai. LSVA. F.14. Ap. 1. B.359. L. 23. pagal Aistė Morkūnaitė – Lazauskienė. Lietuvos Respublikos savivaldybių raida 1918 – 1920 m. Monografija. VšĮ Šiaulių univestiteto leidykla, 2007m..


115 Apskričių viršininkų ir apskrities savivaldybių atstovų suvažiavimas . Lietuva. 1919 05 03. P. 1.

116 Petras. Žiežmariai. Lietuvos ūkininkas. 1918 12 25 P.51 pagal Aistė Morkūnaitė – Lazauskienė. Lietuvos Respublikos savivaldybių raida 1918 – 1920 m. Monografija. VšĮ Šiaulių univestiteto leidykla, 2007m..


vietos piliečių, daugumoje vyrų, nors buvo ir keletas moterų. Mat mums, einantiems į

nepriklausomą Lietuvą, visai nekilo net klausimas dėl vyrų ir moterų politinių teisių

lygybės.“118 Kartais nebuvo paisoma, kiek valsčiaus gyventojų dalyvauja rinkimuose – jie

vykdavo, nors tesusirinkdavo 20% ar mažiau turinčių teisę balsuoti, buvo rašoma nemaža

skundų119.

3.3 MIESTO SAVIVALDYBIŲ RINKIMAI

Vietos valdžios rinkimai miestuose, kaip ir valsčiuose buvo labai chaotiški ir

skirtingi – žmonės, valdžios raginti patys kurti savivaldos organus, tai ir darė, todėl

sudarymo būdų gausu, nes savivaldybės buvo renkamos ir iki aplinkraščio pasirodymo120,

kuris nustatė pagrindines gaires - 1918 gruodžio 17 dienos cirkuliaras nustatė ir ką galima

laikyti miestais ir rinkimų principus bei vykdomąją valdžią – magistratą ar valdybą,

sudarytą iš 3 – 8 narių bei prezidentas ir jo „draugas“ (atlikęs pavaduotojo pareigas).

Visus rinkimo ir skyrimo procesus turėjo prižiūrėti apskrities viršininkas121.

Besibaigiant 1918 metais, tik kuno ir Marijampolės savivaldybės buvo išrinktos

naudojant proporcinę sistemą. Čia rinkimai vyko pagal mums pažįstamą ir suprantamą

proporcinę sistemą, o štai J. Sireika aprašė pagal „proporcinę“ sistemą vykusius kiek

savotiškus Šiaulių miesto savivaldybės rinkimus122. Ten buvo balsuojama už sąrašus –

buvo pateikti aštuoni skirtingi sąrašai, už kuriuos turėjo balsuoti 72 žmonių taryba – po

12 atstovų nuo vienos iš 6 apylinkių. Sąrašui gavus tam tikrą balsų kiekį, visi sąraše įraųti

118 Gustainis V. Nepriklausoma Lietuva: kaimiečių ir jaunimo valstybė. Proskyna. 1990 N.3. P170 – 171 pagal R. Stačiokas. Lietuvos savivaldybių raida. 1991 m. Aušra, P. 142



121 Vidaus reikalų ministro Cirkuliaras Nr. 1 „Dėlei savivaldybių Lietuvoje" 1918 12 17

122 J. Sireka. Lietuvos savivaldybės ir savivaldybininkai. pagal Aistė Morkūnaitė – Lazauskienė. Lietuvos Respublikos savivaldybių raida 1918 – 1920 m. Monografija. VšĮ Šiaulių univestiteto leidykla, 2007m..

kandidatai, nepriklausomai priekyje ar gale sąrašo jie buvo, gavo po vienodą valsų kiekį,

be to, tas pats samuo galėjo būti keliuose sąrašuose – taip rinkimus laimėjo visai ne tie,

kurių sąrašas gavo daugiausia balų, o kurie buvo kelis kartus gavo balsų1919 Šiauliuose

vykę rinkimai jau buvo proporciniai, tačiau taip pat buvo niuansų – tas pats kandidatas

galėjo būti išrinktas keliuose apylinkėse ir tada galėjo rinktis, kurioje nori dirbti 123.

Kituose miestuose (Jurbarke, Marijampolėje) taryba buvo formuojama pagal

tautines grupes – pavyzdžiui, Biržuose trečdalis tarybos vietų buvo skirta žydams, tačiau

buvo ir mišrių būdų – kaip vietos buvo paskiriamos dar ir socialinei grupei – Raseiniuose

6 vietos turėjo atitekti žydams, 5 lietuviams ir 6 darbininkams124.

Rinkimuose į miestų tarybas griežtų cenzų ir apribojimų nebuvo - „būtinai reikia

tuojau išrinkti Miesto Tarybą. Rinkimai bus visuotiniai, lygūs ir slapti, proporcionaliu

pamatu (...)“125 Rinkti ir būti išrinkti negalėjo tik neveiksnūs asmenys ir nesulaukę

minimalaus leistino balsuoti amžiaus (visuose Lietuvos miestuose jis buvo vienodas – 20

metų).126

Tačiau buvo taikomi ir kiti cenzai, pavyzdžiui, sėslumo – jis buvo skirtingas.

Šiauliuose galėjo balsuoti tie, kurie mieste gyveno sudarinėjant rinkėjų sąrašus,

Panevėžyje reikalavimai buvo griežtesni – „1) nuolatiniai gyventojai, t.y., kurie

Panevėžyje yra gimę ir jame ligšiol gyvena, 2) kurie išgyveno ne mažiau 3 metų, nors dėl

karo aplinkybių buvo pasitraukę kuriam laikui, 3) gyvenantieji dabar Panevėžyje ne

mažiau 6 mėnesių, 4) valdiškųjų įstaigų darbininkai.127“, o štai Vilkaviškyje užteko

tiesiog įsirašyti į miesto gyventojų registrą ne vėliau nei savaitė iki rinkimų128.



125 Gustainis V. Nepriklausoma Lietuva: kaimiečių ir jaunimo valstybė. Proskyna. 1990 N.3. P170 – 171 pagal R. Stačiokas. Lietuvos savivaldybių raida. 1991 m. Aušra, P. 143.


127 1919 07 14. Rinkimų taisyklės į Panevėžio miesto tarybą. LVCA. F379. Ap2. B.87. L. 65 – 67 PAGAL Aistė Morkūnaitė – Lazauskienė. Lietuvos Respublikos savivaldybių raida 1918 – 1920 m. Monografija. VšĮ Šiaulių univestiteto leidykla, 2007m..

1919 metų Savivaldybių įstatyme buvo labai tiksliai ir smulkiai išdėstyta, kas

negali balsuoti, tačiau ir iki jo išėjimo buvo labai rūpinamasi, kad negalėtų balsuoti

nusikaltėliai – Šiauliuose žudikai, šantažuotojai, plėšikai, Kaune – „galvažudžiai“.

Panašūs apribojimai buvo taikomi ir kituose miestuose. Svarbu paminėti, jog dėl

sudėtingų to meto istorinių aplinkybių – vokiečių okupacijos ir bolševikų karinės

invazijos, buvo draudžiama balsuoti svetimų valstybių piliečiams ir valdininkams

Nebuvo pamirštos ir agitacijos taisyklės, tačiau jos buvo gan liberalios – būdavo

draudžiam agituoti tik prie pastato, kur vyksta rinkimai ar toje gatvėje.129.

Galiausiai, 1919 metais išleistas Savivaldybių įstatymas padėtį visuose miestuose

suvienodino. Buvo paliktas 20 metų amžiaus rinkimų cenzas, neleista balsuoti

nusikaltėliams, neveiksniems asmenims, nustatytos aktyvioji ir pasyvioji rinkimų teisės

(išrinkti galėjo būti piliečiai, kuriems suėjo 24 metai). Nustatytos skirtingos rinkimų

sistemos kaime ir mieste. Mieste buvo balsuojama naudojant proporcinę sistemą,

naudojantis kortelėmis. Nors pagal šį įstatymą visi miestai jau turėjo būti išsirinkę

savivaldybes, tačiau procesas kai kur užsitesė net iki 1920 metų vidurio130.

3.4 APSKRIČIŲ SAVIVALDYBIŲ RINKIMAI

1818 Valstybės Tarybos ir Vyriausybės atsišaukimas „Lietuvos

piliečiai" nurodė, kad savivaldybės turi būti dvejų pakopų131, ten pirmą

kartą ir paminėtos apskričių savivaldybės – „komitetas tesusižino su

kaimynų Parapiniais komitetais ir bendrai teįsteigia Apskričių (Kreisų)




131 Valstybės Tarybos ir Vyriausybės atsišaukimas „Lietuvos piliečiai" 1918 11 17

komitetus“132. Deja, kaip šis kūrimo procesas turėtų vykti nurodyta

nebuvo, tad procesas kūrėsi kiekvienoje vietovėje skirtingai133, vienur

juos organizavo apskrities viršininkai (iki gruodžio 17 vadinti

komisarais arba Vyriausybės įgaliotiniais)134, kitur klebonai, vyskupai ar

parapijų komiteto suvažiavimas135.

Formuojant apskričių komitetus buvo įvairių būdų – vienose

apskrityse būdavo iš anksto nustatomas atitinkamas skaičius atstovų

nuo parapijos ar valsčiaus (dažniausias vienas ar du atstovai), kitur

suvažiuodavo visi valsčių ar parapijų komitetų nariai ir išrinkdavo

apskrities komitetą. Panašiai, kaip ir miestuose, apskrities komitetuose

dažnai būdavo nustatoma kiek vietų kokiai socialiniai grupei ar

tautybės atstovams turi priklausyti – pavyzdžiui, Vėžaičių apskrities

komitetas buvo sudarytas iš 3 darbininkų, 3 ūkininkų ir vieno žydų

atstovo. Nors buvo stengiamasi išlaikyti teritorinį reprezentatyvumą.

Ne visada pavykdavo – būdavo renkama daugiau atskiro valsčiaus

narių, tačiau tai buvo labiau išimtis, nei visuotinai priimtas dalykas136.

Aistė Morkūnienė – Lazauskienė išskiria du pagrindinius

savivaldybės rinkimo būdus Lietuvoje:

1. Visuotinis parapijų komitetų susirinkimas (arba jų delegatų

susirinkimas) renka apskrities komitetą. Šiuo atveju

susirinkimas – sprendžiamoji valdžia, o apskrities komitetas –

vykdomoji;


133 R. Stačiokas. Lietuvos savivaldybių raida. 1991 m. Aušra

134 Vidaus reikalų ministro Cirkuliaras Nr. 2 1918 12 17



2. Visuotinis parapijų komitetų susirinkimas renka apskrities

tarybą (bej, kai kur vadintą apskrities komitetu), tarybos nariai

iš savųjų rankų renka valdybą (renkamąją valdžią)137.

1918 metų Valstybės Tarybos ir Vyriausybės atsišaukimas „Lietuvos piliečiai"

nurodė apskričių savivaldybių išrinkimo tvarką: „Apskričių susirinkimai arba seimeliai

susidaro iš atstovų nuo valsčių arba gminų arba miestų ir miestelių, kurie valdosi valsčių

teisėmis; jie renkami šių savivaldybių susirinkimuose, po vieną atstovą nuo 300 ir po du

atstovus, kur gyventojų yra 4 – 8 tūkstančiai ir po tris kur yra daugiau gyventojų.138“

Tačiau, kaip matome, seimelių arba valdybų veikla visai neminima ir 1919 metų

valstybės atsišaukime apie juos nieko nauja nepasakyta. Kai kur Lietuvoje buvo laikytasi

cirkuliaruose išsakytų normų, tačiau daug kur buvo elgiamasi visai kitaip – siunčiami po

vieną atstovą nuo 1000 žmonių ir pan. Tai būtų galima paaiškinti menka komunikacija su

centrine valdžia, karo sąlygomis ir Vyriausybės nutarimų ir pozicijos nepastovumu.

Rinkimo tvarka buvo neaiškiai reglamentuota ir kito iki pat Savivaldybių įstatymo.139

1919 metais priimtas Savivaldybių įstatymas pagaliau aiškiai nurodė apskričių

komitetų (vėliau pervadintų valdybomis), kūrimo sistemą: „apskrities tarybą sudaro

valsčių atstovai, išrinkti valsčių tarybų dvejiems metams, prisilaikant kur tik galima

proporcionalinės rinkimų sistemos, skaitant po vieną atstovą nuo trijų tūkstančių

gyventojų.140“ Pažymėtina, kad proporcinė rinkimų sistema tada buvo suvokiama

atstovavimas nuo tam tikro gyventojų skaičiaus. Įtvirtinti visi esminiai rinkimų principai

– slapti, tiesioginiai, valsčiaus tarybos nariai balsuodavo pirmajame posėdyje, tačiau

apskrities komiteto narys neturėjo būti valsčiaus tarybos atstovas, tačiau išrinktas juo

tapdavo automatiškai141.



139 R. Stačiokas. Lietuvos savivaldybių raida. 1991 m. Aušra

140 Savivaldybių įstatymas 1919 10 10


Apibendrinant galima pasakyti, kad kaip ir kitose Lietuvos savivaldos

formavimosi srityse, procesas vyko chaotiškai, dažnai keičiantis ir centrinės ir

žemesniojo lygio valdžios nuostatams ir vyraujant didelei valdybos rinkimo, sudarymo ir

delegavimo įvairovę. Situaciją pataisė Savivaldos įstatymais, galutinai panaikinęs

diskusijas ir manipuliacijas.

LIETUVOS RESPUBLIKOS SAVIVALDOS KŪRIMAS

ATGAVUS NEPRIKLAUSOMYBĘ

Nors ir Lietuvos Respublika daugybę metų buvo okupuota, tačiau jos gyventojai

nebuvo praradę vilties atgauti valstybės nepriklausomybę. Daugybė mokslo, meno ir

visuomenės veikėjų, aktyvistų, ragino žmones prisidėti prie Sąjūdžio judėjimo, dalyvauti

mitinguose, kitose taikiose akcijose.

Lietuvos Respublikos atkūrimo teisinį pagrindą parengė mokslinė inteligentija,

įdėjusi daugybę savo darbo – žinoma su visuomenės palaikymu ir raginimais. 1989

metais TSR Aukščiausioji Taryba, kurios tarpe buvo ir Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio

narių, priėmė keletą labai svarbių sprendimų, kelyje iki nepriklausomybės – pakeistos

Lietuvos TSR konstitucijos straipsniai – Lietuvos gamtos, vidaus ir teritoriniai vandenys

priklauso Lietuvai, šalyje aukščiausią galią turi Aukščiausiosios Tarybos (nebe centrinės

valdžios Maskvoje) sprendimai, atkurtas teisinis Lietuvos piliečio statusas, įteisinta

daugiapartinė sistema.142

Nors ir buvo sulaukta didelio Tarybų valdžios pasipriešinimo dėl minėtų

sprendimų

142 ? Midaugas Maksimaitis, Stasys Vancevičius. Lietuvos valstybės ir teisės istorija. Justitia , 2004 Vilnius.

Documents

bakalauras vyte