Darbą pariuošė:

Patrycja Drucis

Barokas Lietuvoje

•Barokas į Lietuvą atėjo nedaug atsilikęs nuo Europos. Viena iš pirmųjų barokinių bažnyčių Romoje – Jėzaus (Il Gesu) bažnyčia - baigta statyti 1584 m., o pirmoji barokinė bažnyčia Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK) pastatyta Nesvyžiuje 1587- 93 m. Baroko kultūros suklestėjimą Lietuvoje nulėmė katalikybės atgimimas XVI a. pab. - XVII pr. ir aktyvi jėzuitų ordino veikla.

•Daugelis didikų iš kalvinistų, liuteronų perėjo į katalikybę, globojo vienuolijas, kvietėsi jas į Lietuvą. Baroko įsitvirtinimo laikotarpis iki XVII a. vidurio - tai tolimesnis Lietuvos kultūros kilimo metas, kupinas kūrybiškumo, ambicijų ir naujovių.

• XVII a. pirmoji pusė buvo kaip niekad palanki Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, bei jos sostinės Vilniaus ekonominiam klestėjimui. Lietuvos magnatai eksportavo grūdus iš derlingų tuometinių LDK teritorijų (Baltarusijos ir Ukrainos) į Europos šalis, o į Vilnių geru užmokesčiu viliojo gabius architektus ir amatininkus. Vazų dinastijos valdymo laikais skulptoriai, architektai, muzikantai ir kitų sričių menininkai ir toliau buvo kviečiami iš Italijos.

Pirmosioms baroko bažnyčioms darė įtaką Romos bažnyčių pavyzdžiai: būdingas lotyniško kryžiaus planas, trinavė bazilikinė erdvė, kupolas (Šv. Kazimiero, Šv.Teresės, Šv.Petro ir Povilo bažnyčios, Šv. Dvasios cerkvė). Bendri baroko architektūros skiriamieji bruožai - lenktų ir laužytų formų karnizai, sudėtingo kontūro frontonai ir voliutos. Interjerai gausiai išpuošti marmuru, skulptūromis ir paauksuotais lipdiniais.

XVIII a. pradėjo ryškėti ypatingi Vilniaus baroko bruožai: būdingos grakščios bažnyčios su 2 lieknais bokštais pagrindiniame (vakarų) fasade. Bokštai – daugiatarpsniai, 3-5 nevienodo aukščio ir pločio tarpsniai po truputį siaurėja į viršų, taip sudarant grakštumo įspūdį. Bokštus užbaigia vientisi arba laiptuoti šalmai ir geležiniai kaldinti kryžiai.

XVIII a. vid. baigtos statyti dvibokštės Šv.Jokūbo ir Pilypo, Šv. Arkangelo Rapolo, Šv.Kryžiaus Atradimo (Kalvarijų) bažnyčios. XVIII a. viduryje susiformavo savita baroko atmaina - Vilniaus baroko mokykla, šis stilius išplito po visą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritoriją: dabartinę vakarų Baltarusiją, šiaurės ir vakarų Ukrainą ir rytų Lenkiją. Žymiausias Vilniaus baroko architektas Janas Kristupas Glaubicas (Jan K. Glaubitz) Vilniuje kūrė 1737 – 1767 m. Jo dėka Vilniaus panoramas puošia grakštūs Šv.Jonų, Šv.Kotrynos, Misionierių bažnyčių siluetai, jis sukūrė ir originalius Bazilijonų vienuolyno vartus. 

1) Šv. Kazimiero bažnyčia - pirmoji baroko bažnyčia Vilniuje, pastatyta 1604 – 1618 m. drauge su jėzuitų profesų namais. Bažnyčia vainikuota kupolu, jos planas - lotyniško kryžiaus formos (Romos Il Gesu bažnyčios plano tipo). Po gaisro 1750 – 1755 m. atstatytas kupolas įgavo vėlyvojo baroko formas. Bažnyčios fasadas ir interjeras amžių bėgyje labai pasikeitė, nes bažnyčia XIX a. buvo paversta stačiatikių cerkve, o sovietiniais laikais - Ateizmo muziejumi. Nuo 1991 m. bažnyčioje vėl vyksta pamaldos ir sakralinės muzikos koncertai, naujus altorių paveikslus sukūrė dailininkas Antanas Kmieliauskas.

 Visų Šventųjų

bažnyčia pastatyta

1620-1631 m. Toks

bebokštis fasadas su

trikampiu frontonu

būdingas ankstyvajam

barokui. Fasadą

puošia stambios

voliutos ir obeliskai

(žvakės). Voliuta –

spiralės pavidalo

architektūros detalė,

pagal kurią galima

atskirti, kad pastatas

priklauso baroko

stiliui. Bažnyčios

varpinė pristatyta

šimtmečiu vėliau

1743 m.

 Vilniaus katedros Šv.

Kazimiero

koplyčią projektavo

Zigmanto Vazos ir Vladislovo

Vazos karališkojo dvaro

architektas Konstantinas

Tenkala (Constantino

Tencalla). Koplyčia pastatyta

1623 – 1636 m., jos išorės

formos santūrios. Kvadratinio

plano koplyčią sudaro trys

dalys: kubas, aštuoniasienis

ir kupolas. Ypač vertingas

barokinis interjeras, kurį

XVII a. pab. išpuošė italų

meistrai: Pjetras Pertis

(Pietro Perti), Mikelandželas

Palonis (Michelangelo

Palloni). Koplyčioje saugomas

Lietuvos globėjo Šventojo

Kazimiero sarkofagas.

Šv. Teresės

bažnyčia pastatyta 1633-

1652 m. Bažnyčios

fasadą, kaip ir

Šv.Kazimiero koplyčią,

projektavo K.Tenkala.

Bebokštis fasadas

panašus į Visų Šventųjų

bažnyčios fasadą, puoštas

voliutomis ir obeliskais.

Trikampiame frontone –

bažnyčios fundatoriaus

Stepono Kristupo Paco

giminės herbas. Varpinė

pastatyta vėliau,

atstatant bažnyčią po

1760 gaisro. Tuomet

sukurtas ir puošnus

rokokinis bažnyčios

interjeras.

Šv. Petro ir Povilo

bažnyčia – brandžiojo

baroko šedevras.

Bažnyčia pastatyta 1668

– 1675 m. karo pabaigai

su Maskva pažymėti. Jos

fundatorius – LDK

etmonas, Vilniaus vaivada

Mykolas Kazimieras

Pacas, o architektas –

krokuvietis Janas Zaoras.

Bažnyčia turi nedidelį

kupolą, jos planas –

lotyniško kryžiaus

formos. Vertingiausias

yra bažnyčios interjeras,

jį puošia apie 2000

lipdinių, kuriuos sukūrė

italų meistrai Pjetras

Pertis (Pietro Perti) ir

Džovanis M. Galis

(Giovanni Maria Galli).

Šv. Kotrynos

bažnyčia pradėta

statyti 1618 m., kelis

kartus po gaisrų

perstatyta. Dabartinis

vaizdas išliko po 1741 –

1753 perstatymo,

kuriam vadovavo

architektas Jonas

Kristupas Glaubicas (Jan

K. Glaubitz). Tai ryškus

vilnietiškojo baroko

pavyzdys. 2006 metais

baigti Šv. Kotrynos

bažnyčios ir dalies

buvusio Benediktinių

vienuolyno tvarkymo

darbai, pritaikant

pastatus koncertinei

paskirčiai. Šalia

bažnyčios atnaujintas S.

Moniuškos skveras.

Šv. Jonų bažnyčia po

gaisro rekonstruota 1738-

1749 m. vėlyvojo baroko

stiliumi. Tai originali,

analogų neturinti J.K.

Glaubico architektūra.

Pagrindinį fasadą sudaro

keturi aukštyn mažėjantys

tarpsniai. Laužyti,

banguoti karnizai ir

nevienodai atsikišę

plokštumos sudaro

banguoto fasado įspūdį.

Fasadas puoštas

skulptoriaus Jono Hedelio

skulptūromis,

vaizduojančiomis

šventuosius. Dabar

bažnyčia priskirta Vilniaus

universitetui, čia vyksta ne

tik pamaldos, bet ir

koncertai, iškilmingi

universiteto renginiai.

Šv. Jonų bažnyčios

varpinė - aukščiausias

Vilniaus senamiesčio

bokštas, kurio aukštis 68

m. Varpinės apatiniai

trys tarpsniai –

renesansiniai, o

paskutiniai du barokiniai

tarpsniai ir šalmas

užstatyti po 1737 m.

gaisro. Tarpsniai į viršų

siaurėja ir turi

parabolinę formą.

Šv.Jono varpinė matosi

daugelio gatvių

perspektyvoje, tai

išraiškinga dominantė

Vilniaus panoramose.

Varpinės laiptai yra

avarinės būklės, pastatas

kol kas neprieinamas

lankytojams.

 Misionierių (Švč.

Mergelės Marijos

Žengimo į dangų)

bažnyčia pradėta

statyti 1695 m.

Jonas Kristupas

Glaubicas ją

rekonstravo 1750-

1754 m.:

paaukštino bokštus,

sukūrė naujus

frontonus ir

prieangį. Bokštai

pasižymi ypatingu

proporcijų

grakštumu, bokštų

pločio ir aukščio

santykis yra 1:10.

Vienuolyno

korpusai statyti

XVIII a. pirmoje

pusėje.

 Bazilijonų vienuolyno

vartai yra vieni

didžiausių ir gražiausių

vėlyvojo baroko vartų

Lietuvoje, pastatyti

1761 m. pagal J.K.

Glaubico projektą. Tai

unikalus Vilniaus baroko

paminklas, kuriam

būdingas ypatingas

formų plastiškumas,

skulptūriškumas. Vartai

turi banguoto ir laužyto

kontūro karnizus, puošti

įgaubtų piliastrų

poromis. Pagal

J.K.Glaubico projektą

rekonstruoti ir

barokiniai bazilijonų

Švč. Trejybės cerkvės

rytiniai bokšteliai.

Šventosios Dvasios

(Dominikonų)

bažnyčia šioje vietoje

stovėjo jau XIV a.

Dabartinis planas ir

tūrinė kompozicija išliko

po XVII a. perstatymų.

Bokštai statyti 

XVIII a. pr., o dabartinis

kupolo, frontonų ir

portalo vaizdas sukurtas

atstatant po 1748 ir

1749 m. gaisrų. Tai yra

vėlyvojo baroko

architektūra. Bažnyčios

interjeras puoštas

įvairiaspalviu dirbtiniu

marmuru, freskomis,

skulptūromis, lipdiniais.

Ypač vertingas yra

vargonų choras ir XVIII

a. meistro Adamo

Casperini

sukurti vargonai.

Švč. Mergelės Marijos

Ramintojos (Augustijonų)

bažnyčia su vienu bokštu

fasade yra viena tokia

Vilniuje. Pirmoji Augustijonų

bažnyčia sudegė, jos vietoje

1746 – 1768 m. pastatyta

nauja bažnyčia ir vienuolyno

korpusas prie Bokšto gatvės.

Penkių siaurėjančių tarpsnių

bokštas puoštas laužytais

karnizais. 1852 m.

rekonstruojant į cerkvę,

panaikinti puošnūs altoriai,

sakykla, vargonų choras. 1967

m. vidaus erdvė sudarkyta

suskaidžius į kelis aukštus g/b

perdangomis. Bažnyčia iki šiol

stovi nenaudojama ir apleista,

jos atnaujinimui reikalingos

didelės investicijos.

Ačiū ūž demėsį!