LISSN 1392-1274. TEISE 2005 54

BAUDŽIAMOSIOS ATSAKOMYBĖS FILOSOFINIAIASPEKTAI

Romualdas Drakšasaus universiteto Teisės fakulteto

audžiamosios teisės katedros docentass°cialinių mokslų daktarasSaulėtekio ai. 9, I rūmai, LT-10222 Vilnius-40T e |- (370 5) 236 61 67

Straipsnyje nagrinėjami kai kurie baudžiamosios atsakomybės filosofiniai aspektai. Tai ypač svarbu sie-*Ģnt teoriškai ir iš filosofinių pozicijų pagrįsti baudžiamosios atsakomybės būtinumą ir galimumą. Auto-ms straipsnyje siekia atsakyti j klausimą, ar už smerktinos veikos padarymą asmeniui turi atsirasti neigia-^4 padarinių ir kas turi teisę sukelti tokius padarinius.

Some philosophical aspects of criminal responsibility are analyzed in the article. It is particularlylrnPortantin seeking to theoretically and philosophically validate the necessity and probability ofcrimi-nal responsibility. The author aims to answer the question whether negative outcomes should raise to ap for committing a blameworthy act and who has a right to cause such outcomes.

as

^agrinėjant atsakomybės (ir baudžiamosios) es-mÇ> neišvengiamai kyla klausimas, ar asmuo vi-Sada privalo atsakyti už savo padarytą veiką ir

a s gali priversti jį atsakyti. Pačią atsakomybę"endrąja prasme galime apibrėžti kaip neigia-^ s padarinius, kurių atsiranda asmeniui, pa-šiusiam smerktiną veiką. Taigi keltas klausi-a s gali būti transformuotas ir skambėti taip:a r už smerktinos veikos padarymą asmeniui tu-r i atsirasti neigiamų padarinių ir kas turi teisęnustatyti tuos padarinius ir jų ribas.

!• Panašių klausimų kyla aptariant baudžia-m ą atsakomybę. Filosofinis baudžiamosios at-^kornybės pagrindimas neatsiejamai susijęs suU s galimybe savo laisva valia pasielgti vie-

naip ar kitaip tam tikromis situacijomis ir būtiatsakingam už savo veiksmus, taip pat su valsty-bės teise bausti visuomenės narius už jų padary-tus nusižengimus. Todėl filosofijos ir teisės dok-trinoje dažnai keliama žmogaus laisvos valios,jo galimybių pasirinkti tam tikrus elgesio varian-tus problema.

Jeigu subjekto pasirinkimas yra visiškai de-terminuotas, besąlygiškas ir būtinas, tai už kątoks subjektas atsako? Jei subjekto pasirinkimasnėra nulemtas iš anksto, yra laisvas -jis turi at-sakyti, tačiau kokios yra tos atsakomybės ribos.Žmogaus valios laisvės problema filosofijoje bu-vo gvildenama dar antikos laikais, tačiau tik Nau-jaisiais amžiais sugrįžta prie teorinio atsakomy-bės kategorijos pagrindimo remiantis laisvės, vi-dinės pareigos, visuomenės individui keliamų

45

reikalavimų kategorijomis. Tokie tyrimai buvopradėti Thomo Hobbeso, B. Spinozos, G. Hė-gelio, I. Kanto, F. Engelso ir kitų mokslininkų,kurie paliko ryškius pėdsakus šių laikų baudžia-mosios teisės metodologijoje, darbuose. Būtentšių autorių darbai darė įtaką baudžiamosios tei-sės sampratų formavimui, sisteminei baudžia-mosios atsakomybės analizei.

Galima rasti nemažai tiesos vokiečių filoso-fo F. Nietzsches žodžiuose apie laisvą valią.„Laisvos valios klaida. - Šiandien mes nejaučia-me jokių simpatijų „laisvos valios" sąvokai: mesnet per gerai žinome, kas tai yra: pats prasčiau-sias, koks tik gali būti, teologų triukas, kuriotikslas-žmoniją padaryti „atsakingą" pagal jųsupratimą, t. y. ją padaryti priklausomą nuo sa-vęs... Čia aš pateikiu tik atsakomybės psicholo-giją - visur, kur ieškoma atsakomybės, veikiatroškimo bausti ir teisti instinktas. Kai kokianors savijauta aiškinama remiantis valia, ketini-mais, atsakomybės aktais, apnuoginama jos ne-kaltybės sklaida: mokslas apie valią iš esmės iš-rastas tam, kad būtų galima bausti, t. y. kyla išnoro kaltinti. Visos senosios psichologijos, va-lios psichologijos, prielaida yra ta, kad jos pra-dininkai, šventikai, vadovavę senovės bendruo-menėms, norėjo sukurti teisę skirti bausmes -arba tokią teisę sukurti Dievui... Žmonės buvolaikomi „laisvi", kad būtų galima teisti ir bausti- kad būtų galima apkaltinti: vadinasi, kiekvie-nas veiksmas turėjo būti suvokiamas kaip valin-gas, o kiekvieno veiksmo šaltinis - kaip sąmo-ningas (tokiu būdu pamatinė šarlatanerįja inpsy-chologicis pati buvo padaryta psichologijos prin-cipu...). Šiandien, kai mes judame priešinga kryp-timi, kai mes, imoralistai, visomis jėgomis šali-name iš pasaulio kaltės ir bausmės sąvokas irstengiamės, kad jų neliktų nei psichologijoje, neiistorijoje, nei gamtoje, nei visuomenės instituci-jose bei sankcijose, mūsų požiūriu, nėra radika-lesnių priešininkų už teologus, kurie ir toliau,

propaguodami „dorovinės pasaulio tvarkos" nuo-statą, tapsmo nekaltybę teršia „bausme" ir „kal-te"." [1] Ir iš tiesų filosofo mintys verčia susimąs-tyti, ar žmogus apskritai gali būti laisvas? Gallaisva valia tėra išvestinė kategorija, siekiant pa-teisinti valdžios uzurpuotą teisę bausti.

Žmogui gyvenime turi įtakos ne tik įvairūssocialiniai procesai, aplinkiniai asmenys ir kon-krečios situacijos. Todėl dažnai eskaluojamamintis, kad žmogus tėra marionetė ir visas jogyvenimas iš anksto nulemtas. Jis ne tik negaliveikti savo poelgių ir negali jų valdyti, bet jopoelgiai yra neišvengiami ir nulemti iš anksto,nepaisant jokių gyvenimo aplinkybių. Tačiau ko-kias iš to būtų galima daryti išvadas? Ar tai, kadžmogui jo savybes suteikia ir veiksmus nulemiakažkas, ką galima vadinti įvairiais vardais, o la-biausiai ką suprantame kaip Dievą. Ar kad nie-kas neduoda žmogui jo savybių: nei Dievas, neivisuomenė, nei jo tėvai ar protėviai, nei jis p ats(pastarosios nuostatos propaguojamos Kanto tiiš dalies Platono - kaip „inteligebili laisvė")-Pasak F. Nietzsches, „Niekas nėra atsakingas užtai, kad jis apskritai yra, kadjisyra toks ir toks,kad jis gyvena tokiomis aplinkybėmis ir tokiojeaplinkoje. Jo esmės fatalizmas neatskiriamas nuofatalizmo viso to, kas buvo ir kas bus. Jis nėrasavo ketinimų, kokios nors valios, kokio norstikslo padarinys, juo nėra bandoma pasiekt'„žmogaus idealą", „laimės idealą" ar „moralėsidealą", - absurdiška trokšti jo esmę paverst'kokiu nors tikslu. Mes patys išradome „tikslo''sąvoką: tikrovėje nėra tikslo... Visa yra būtina,visa yra nulemta, visa priklauso visumai, visayra visumoje, - nėra nieko, kas galėtų teisti,matuoti, lyginti ir smerkti mūsų būtį, nes ta'reikštų teisti, matuoti, lyginti ir smerkti visu'mą... Tačiau nėra nieko, išskyrus visumą! - Kadniekas daugiau nėra atsakingas, kad joks būtiespavidalas negali būti traktuojamas kaip causûprima, kad pasaulis nėra vienis nei kaip jusli'!

46

objektas, nei kaip „dvasia", - štai kas pirmiau-S l a yra didysis išsilaisvinimas; tokiu būdu pir-ma.kart atkuriama tapsmo nekaltybė..." [1].

Tačiau šis Nietzsches samprotavimas iš prin-ClPo tėra savitas Dievo sąvokos traktavimas1. To-dėl tiek vienu, tiek kitu atveju būtų galima dary-to išvadą, kad žmogus nėra laisvas ir negali atsa-*yti už savo elgesį bei sulaukti neigiamų jo vi-Suomeninio įvertinimo padarinių. Už viską at-Sakingas yra Dievas ar F. Nietzsches „visuma",a r dar kažkas kitas, kas tampo žmones už virvu-Cl4 ir nulemia jų gyvenimus. Kadangi realiosevisuotnenėse veikia per daug veiksnių ir asmuofra apipintas ne tik įvairių socialinių priklauso-mybių ir socialinio gyvenimo normų, todėl pro-bkmų sprendimo pagrindu neturėtų būti valioslaisvės neigimo filosofija. Toks fatalistinis po-2%is į gyvenimą leidžia žmogui pateisinti bet^°Ц savo nusikalstamą elgesį „objektyviomis",1U° jo valios nepriklausančiomis aplinkybėmis,žinoma, vargu ar galima visiškai paneigti fatā-l i tinį požiūrį. Žmonėms tiesiog trūksta žiniųįrodyti šios teorijos klaidingumą ar teisingumą,^ k u tik tai, kad šios teorijos įsigalėjimas pa-neigtų pačios baudžiamosios teisės ar net visosteisės egzistavimo prasmę. Šitai suprato ne vie-n a s filosofas ir todėl dauguma iš jų siekė pagrįs-

1 atsakomybės ir baudžiamosios atsakomybėse§zistavimą. Šios mintys išreiškia esminę žmo-ëaus veiklos motyvaciją.

Žinoma, F. Nietzsches teorija ne vienintelė,andanti paneigti baudžiamosios atsakomybės

, K. Jaspersas, nagrinėdamas F. Nietzsches filosofiją' . eņtavo, kad kalbant apie jį visada reikia turėti ome-. ^ e ІІ kilus iš liuteronų dvasininkų šeimos. Ankstyvuoju

Velyvuoju jo gyvenimo etapais pastebimas prieštaravi-Tv. ' . a r P s a u keliamų moralinių reikalavimų ir tikrovės.s.'

k ćJinio dogmų tiesa F. Nietzschei buvo tik sąlyginė,^ b o l i n ė , tik tariama. Kartu paminėtina, kad F. Nict-^_Schė teisingumo moralę ne tik skelbė, bet ir dėl tokios

e s°s kentėjo, ir tai sieja jį su krikščionimis. Jo rcligin-?Ur|ias paprastai yra aiškinamas remiantis liutcroniškuo-J U P'ctizmu

galimumą ir neišvengiamumą. Todėl galima pa-teikti ir kitokių samprotavimų.

Antai kriminologinėje ir filosofinėje doktri-noje išplėtota įdomi prigimtinio nusikaltimodoktrina2. Teigiama, kad nusikaltimas pirmiau-sia (jo pamatine arba pirmine prasme) itinšiurkščiai pažeidžia asmens teises ir laisves (žmo-gaus gyvybę, sveikatą, orumą, jo nuosavybę irkt.). Jo prigimtinių teisių pobūdis reiškia, kadjos yra neatskiriamos nuo žmogaus, nesiejamosnei su teritorija, nei su tautybe ar socialine pa-dėtimi. Jas turi ir geriausieji, ir blogiausieji žmo-nės neatsižvelgiant į tai, jos įtvirtintos teisės nor-momis ar ne. Tik išvestine prasme nusikaltimasžeidžia įstatymą ar visuomeninę tvarką. Todėlgalima daryti prielaidą, kad dalyko kolektyvinįapnašą atskiria nuo individualistinės esmės pa-prastas klausimas: ar gali būti taip, kad nusikal-tėlis pažeidžia įstatymą nepažeisdamas jokio as-mens intereso, prigimtinių jo teisių, pavyzdžiui,nuosavybės? Jeigu visuomenė yra tik jos nariųvisuma ir jeigu įstatymas gina asmens teises irlaisves, šiuo atveju nuosavybę, tokia padėtis lo-giškai negalima. Visa, kas daroma nepažeidžiantkito asmens interesų (nuosavybės), yra teisėta.Neteisėta (nusikalstama) yra tai, kas pažeidžiakito asmens teises ir laisves (nuosavybę). Nega-li būti nusikaltimų, pažeidžiančių prigimtinesasmens teises, be nukentėjusiųjų, be aukų. Tadpamatine prasme nusikalstamos veikos šalys -ieškovas ir atsakovas -yra auka ir kaltinamasis,o ne valstybė ir kaltinamasis. „Nusikaltimo ša-lys yra ne valstybė ir atsakovas, kaip paprastaiįsivaizduojama, bet auka ir atsakovas. Valstybėsvaidmuo, jeigu jis apskritai galimas, turi apsiri-boti jos vaidmeniu tarpininkaujant ginče ir vyk-dant nuosprendį" [2]. Šis apribojimas logiškai

2 Pavyzdžiui, R. Garofalo teigia, kad prigimtinis nu-sikaltimas - tai amoralus poelgis, padaręs žalą visuome-nei. Jis prieštarauja pagrindiniams žmogaus jausmams -sąžiningumui ir gailesčiui.

47

išplaukia iš prielaidos, jog kaltasis visada kaltasnukentėjusiajam, o ne pašaliniams, t. y. tretie-siems asmenims. Agresijos auka turi teisę gintisnuo agresijos. Savigyna - tai viso teisėto jėgosnaudojimo pagrindas. Atsikirsdamas gynybinejėga agresyviai jėgai individas nepažeidžia agre-soriaus teisių, nes nėra tokio dalyko kaip teisė įagresiją. Gindamasis jis neigia neteisingumą, er-go, teigia teisingumą. Tačiau savigynos teisė nė-ra teisė į kitų pagalbą. Gynyba, saugumas, kaipkiekviena gėrybė, kainuoja. Kas turi mokėti joskainą? Jos vartotojas, gavėjas. Žinoma, šią kai-ną galima mokėti ginantis pačiam, galima pasi-telkti į pagalbą gimines arba draugus. Tačiau šiąteisę taip pat galima perleisti kitam - fiziniamasmeniui arba specializuotai gynybos agentūrai.Darbo pasidalijimo sąlygomis pastarasis asmenssaugumo problemos sprendimas yra natūraliau-sias, nes veiksmingiausias. Paprastai valstybėimasi atlikti šios gynybos agentūros vaidmenį.Tačiau tai dar nereiškia, kad šią paslaugą galiteikti tik valstybė ar tik valstybė gali ją teiktiveiksmingiausiai [2]. Iš tokių samprotavimųišplaukia, kad pagrindinis atsakomybės tikslasyra restitucija, o atsakomybės vykdytojais galibūti bet kas, ir valstybė, jei nukentėjęs asmuo taipasirinks. Tokiais teiginiais atsakomybė pagrin-džiama, bet baudžiamoji atsakomybė, tuo labiauformali baudžiamoji atsakomybė, parodomakaip nereikalinga. Nepolemizuojant su šių min-čių autoriumi (Algirdu Degučiu), verta primin-ti, kad panašios mintys skambėjo prancūzų re-voliucijos metu, iškeliant šūkį - atgal į gamtą.Šis šūkis labai susijęs su išsakytomis mintimis.Pagal A. Degučio logiką, galėtume manyti, kadnereikalinga ne tik baudžiamoji atsakomybė, betir pačios valstybės institucijos. Tokiu atveju vie-nintelis tokių galimų minčių rezultatas - abso-liuti anarchija. Anarchija tikrai ne ta sistema,kuri skatintų visuomenės, mokslo ar filosofijosklestėjimą ir raidą, todėl niekaip negalima su-

tikti su tokiomis šio autoriaus išsakytomis min-timis3.

2. Apžvelgiant filosofų, savo darbuose ban-džiusių pagrįsti baudžiamosios atsakomybės ga-limumą ir būtinumą, paminėtini šie autoriaiT Hobbesas, B. Spinoza, I. Kantas, G. Hėgelis.

XVII amžiaus filosofas Thomas Hobbesas,aiškindamas asmens kaltės pagrindimą rėmėsidviem tezėmis. Viena vertus, pasak Hobbeso, iśprigimties kiekvienas žmogus turi teisę į viską-Kadangi žmogaus padėtis yra kiekvieno karo sukiekvienu padėtis, kai kiekvienas žmogus yravaldomas jo paties proto ir nėra nieko, ko jisnegalėtų panaudoti, kas jam padėtų išgelbėti sa-vo gyvybę nuo priešų, tai iš čia išplaukia, kadtokioje padėtyje kiekvienas žmogus turi teisę !kiekvieną dalyką, netgi į kito žmogaus kūną. Ьkol išlieka ši prigimtinė kiekvieno žmogaus tei-sė į viską, nė vienas žmogus negali būti saugus i*užtikrintas, kad išgyvens tą laiką, kurį jam pa-prastai gamta leidžia gyventi [3, p. 142]. ToliauT Hobbesas, siekdamas parodyti išėjimą iš ak-lavietės teigia, kad žmonių elgesį reguliuoja duprigimtiniai įstatymai. Remiantis su esminioprigimtinio įstatymo reikalavimais kiekvienasžmogus turėtų siekti taikos tol, kol jis turi viltįją pasiekti; jeigu jis jos negali pasiekti, jam tuf

3 Šiuo atveju derėtų paminėti 2004 m. gruodžio29 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nuta'rimą. Jame pabrėžiama, kad užtikrinti kiekvieno žnW'gaus ir visos visuomenės saugumą nuo nusikaltimų 'valstybės priedermė ir vienas iš jos prioritetinių uždavi'nių, nes nusikaltimais ne tik yra pažeidžiamos asmen8

teisės ir laisvės <...>, bet ir daromas neigiamas poveiki5

gyvenimo sąlygoms, žmonių gyvenimo lygiui, kėsinam«1'si į valstybės ir visuomenės gyvenimo pagrindus. Jeig"valstybė nesiimtų deramų veiksmų, kuriais siekiama už'kirsti kelią nusikaltimams, būtų griaunamas pasitikėj1'mas valstybės valdžia, įstatymais, didėtų nepagarba te1'sinei tvarkai, įvairiems socialiniams institutams. Todėlpagal Konstituciją valstybė - visos visuomenės orgāni'zacija, privalanti garantuoti viešąjį interesą, turi ne tikteisę, bet ir priedermę imtis įvairių teisėtų priemoniųužkertančių kelią nusikaltimams <...>. [15]

48

būti leista pasinaudoti visomis suteikiančiomisJam pranašumą karo priemonėmis, t. y. žmogust uri ieškoti taikos ir ją palaikyti, bet jei nėra ga-l y b i ų išsaugoti taiką, ginti save visomis prie-monėmis, kokiomis tik galima. T. Hobbeso tei-êiniu, „esminis prigimtinis įstatymas nulemiaI r antrojo prigimtinio įstatymo atsiradimą", nu-rodančio, kad žmogus turi būti pasirengęs, jeigukiti yra taip pat pasirengę, tiek, kiek jis manoesant būtina taikai ir savigynai, atsisakyti teisėsІ visus daiktus ir pasitenkinti, turėdamas tieklaisvės kitų žmonių atžvilgiu, kiek jis leistų ki-tiems žmonėms jos turėti jo atžvilgiu. T. Hobbe-Sas nurodo paralelę tarp prigimtinių įstatymų irEvangelijoje nustatytų krikščioniškųjų vertybių:»Kaip norite, kad jums darytų žmonės, taip irJūs darykite jiems"4. Pažymėtina, kad šie auto-r'aus teiginiai tapo šių dienų teisinės doktrinossudedamąja dalimi Antai Konstitucinis TeismasУга konstatavęs, kad <...> prigimtinės žmogausteisės ir laisvės sudaro darnią sistemą, <... > vie-n4 asmenų teisės ir laisvės sugyvena su kitų as-menų teisėmis ir laisvėmis.

Be prigimtinių įstatymų, T. Hobbesas išski-ria ir kitus -valstybės suverenų išleistus pilieti-m u s įstatymus, užimančius žemesnę vietą žmo-niJos gyvenime [3, p. 142-143].

Kalbėdamas apie prigimtinių teisių ir laisviųPažeidimų priežastis, T. Hobbesas teigia, kadkiekvieno nusikaltimo priežastis yra koks norsSuPratimo trūkumas ar kokia samprotavimoklaida arba netikėta aistrų galia. Supratimo trū-kumas yra nežinojimas, samprotavimo klaida -klaidinga nuomonė. Dėl prigimtinio įstatymonežinojimo niekas negali būti išteisintas, nes yramanoma, kad kiekvienas subrendęs žmogus ži-n°> jog jis neturi daryti kitam to, ko jis nenorėtų,

4 Iš esmės ši nuostata atskleidžia krikščionišką, ma-'"ės skatinamą meilę kitam žmogui. Ji neturi nieko

c"dra su egoizmu ir išskaičiavimu.loi

kad būtų padarytajam pačiam. Todėl nesvarbu,kur žmogus nuvyktų, jeigu jis padaro ką nors,kas prieštarauja prigimtiniam įstatymui, jis pa-daro nusikaltimą [3, p. 291-292].

Tačiau kitaip T. Hobbesas traktuoja atsako-mybę už pilietinio įstatymo pažeidimą. Pasakjo, „jeigu šalies pilietinis įstatymas žmonėms nė-ra pakankamai aiškiai paskelbtas, kad panorėjęgalėtų su juo susipažinti, o veiksmas nepriešta-rauja prigimtiniam įstatymui, pilietinio įstaty-mo nežinojimas yra geras pasiteisinimas <...>neturėjimas jokių galimybių susipažinti su įsta-tymu yra pagrindas visiškai išteisinti, nes tas įsta-tymas, apie kurį žmogus neturi jokių galimybiųsužinoti, nėra jam privalomas. Bet menkos pa-stangos apie tai sužinoti neturi būti laikomosneturėjimu galimybių ir neturi būti manoma,kad koks žmogus, laikantis save pakankamaiprotingu tvarkyti savo paties reikalus, neturėtųgalimybių pažinti prigimtinių įstatymų, nes jiepažįstami protu, kurio jis mano turįs; tik vaikaiir bepročiai nepakaltinami dėl nusižengimo pri-gimtiniam įstatymui" [3, p. 299].

Taigi galima manyti, kad pagal T Hobbesąegzistuoja dvi teisės rūšys: 1) prigimtinė teisė,kurią sudaro įstatymai, nepriklausantys nuožmonių valios, ir žmonės ne visada juos suvo-kia; 2) pilietiniai įstatymai, kuriami žmonių va-lia. Ši teisė yra gera ir reikalinga tiek, kiek jiatitinka prigimtinę teisę.

Kita vertus, T. Hobbesas neabsoliutina žmo-gaus kaltės už prigimtinių įstatymų pažeidimus.Jis teigia, kad žmonės įstatymus dėl savo mąsty-mo trūkumų linkę pažeisti trejopai. Pirma, va-dovaudamiesi prielaida, pagrįsta klaidingaisprincipais, pavyzdžiui, matydami, kad visur irvisada nusikaltimai būdavo pateisinami dėl juospadariusių jėgos ir pergalių ir kad galingųjų val-džia dažnai sutraukydavo savo šalies įstatymųvoratinklį, antra, klausydami netikrų mokytojų,kurie arba klaidingai aiškina prigimtinį įstaty-

49

mą kaip nesuderinamą su pilietiniu įstatymu,arba pateikia kaip įstatymus savo pačių teorijasar ankstesnių laikų tradicijas, kurios yra nesu-derinamos su pavaldinio pareigomis, trečia, da-rydami klaidingas išvadas iš teisingų principų,o tai dažniausiai atsitinka žmonėms, kurie daroskubotas išvadas ir skubotai sprendžia, ką dary-ti. Tokie žmonės yra labai geros nuomonės apiesavo protinius gebėjimus ir mano, kad šitokiemsdalykams reikia ne laiko ir studijų, o pakankavien gero patyrimo ir įgimto nuovokumo, kurįvisi žmonės mano turintys, tuo tarpu pažinti,kas teisinga ar neteisinga, labai sunku ir joksžmogus į tokį žinojimą negalėtų pretenduoti bekruopščių ir ilgų studijų [3, p. 294-295].

Taigi T. Hobbesas grindė žmogaus kaltę ge-bėjimu protu suvokti visus savo veiksmus, prieš-taraujančius prigimtiniams įstatymams, ir žmo-gaus galimybę žinoti pilietinius įstatymus, ku-riuos jis pažeidė. Manytina, kad, nesigilindamasį kitus reiškinius, turinčius įtakos žmogaus va-liai ir poelgiams, T. Hobbesas sukūrė tam tikrąetaloną - vidutinių gebėjimų, „subrendusį"žmogų. Tokio subjekto standartas yra plačiai tai-kytinas mūsų laikais, nustatant intelektualųjį tei-sės pažeidimą padariusio asmens kaltės momen-tą. Tačiau savo filosofijoje T. Hobbesas tiesiognenagrinėjo (praleisdavo) tų klausimų, kurieišnagrinėti paneigtų jo teiginius. Visa T Hobbe-so filosofija remiasi vienu pamatiniu teiginiu -žmogus protingas, valingas, suvokia savo veiks-mus ir juos valdo. Toliau šioje filosofijoje sie-kiama pateisinti valstybės teisę bausti prasikal-tusius asmenis ir konstatuojamas pačios baudžia-mosios atsakomybės reikalingumas. NeneigiantT Hobbeso filosofijos nuopelnų baudžiamosiosteisės raidai, galima suabejoti visu pirma tuo pa-matiniu ir pagrindiniu T. Hobbeso teiginiu, kadžmogus protingas, valingas, visada suvokia savoveiksmus ir juos valdo. Tačiau jo plėtota „visuo-menės sutarties teorija" labai svarbi teisės filo-

sofijoje apskritai, taip pat pagrindžiant asmensbaudžiamąją atsakomybę, kadangi ja remiantisiš dalies galima aiškinti individų ir valdžios san-tykių pobūdį, jų teises ir pareigas.

T. Hobbeso idėjas apie prigimtinį žmogausvisuotinį karą su kitais pratęsė Nyderlandų filo-sofas, mechaninio determinizmo5 atstovas Be-nediktas (Baruchas) Spinoza, gyvenęs Amster-dame 1632-1677 m.

B. Spinoza sutinka su T. Hobbeso teiginiu,kad savo prigimtimi žmonės - priešai, žmogusžmogui - vilkas ir natūrali žmonijos būklė yrabcllum omnium contra omnes (visų karas su vi-sais). Tačiau B. Spinoza neigia absoliutaus gė-rio ir blogio egzistavimą, nes tiek gėris, tiek blo-gis - tai kategorijos, taikytinos laisviems indivi-dams, kurie laisvai gali pasirinkti vienokį ar ki-tokį veiksmų pobūdį. Žmogus, pagal Spinozą,tai tik beribės substancijos ribotas modusas,daiktas tarp daiktų. Kiekvienas daiktas tam tik-ru būdu savyje išreiškia dieviškosios jėgos ir di-dybės dalį, kurios dėka šis daiktas egzistuoja irveikia6. Kiekvienas daiktas savo esybėje negaliapimti tokių savybių, kurios galėtų sukelti jo su-naikinimą. Todėl veikiamas esybės, kiekvienasdaiktas siekia atitinkamos egzistencijos; kiek-vienas daiktas išreiškia savo prigimtį per tamtikros formos išsaugojimą, ir žmogaus esybė pa-sireiškia per savęs kaip žmogaus išsaugojimą.Žmogaus veiksmai, kadangi jie yra logiški, iš-plaukia iš savisaugos siekio ir todėl negali būtilaikytini gerais ar blogais, nes žmogus taip pat

5 Mechaninis determinizmas - mokslas apie visųpasaulio reiškinių priežastinį dėsningumą.

6 Spinoza manė, kad pažinimo tikslas - žmogausviešpatavimas gamtai ir tobulėjimas. Jis teigė, kad būti-numo rėmuose yra galima žmogaus laisvė. Č. Kava-liauskas jį priskiria panteizmo atstovams. Panteizmoesmė - mokymas, kad absoliuti Dievo būtis yra identiš-ka pasauliui. Spinoza sakė: „Deus sive natura" (Dievasarba gamta). Žmogaus pažįstamoji tikrovė yra Dievoesmės vystymosi apraiškos.

50

Sekrningai gali atsiriboti nuo šio siekio, kaip irakmuo, krentantis iš aukščio, sustoti krisdamas.Todėl, pasak B. Spinozos, apie gėrį ir blogį gali-ma kalbėti labai sąlygiškai.

Pasak B. Spinozos, tiek gėris, tiek blogis tėraPažiūrų skirtumai. Kiekvienas vertina reiškinius11 daiktus pagal savējam daro įtaką vyraujantysPapročiai, nuostatos ar tiesiog auklėjimas. Tas,^as vienam gėris, kitam gali būti blogis. Be to,S l e požiūriai turi savybę greitai evoliucionuoti,lai, kas visuotinai laikoma gėriu, po metų ar netP° dienos gali būti taip pat visuotinai laikomabaustinu blogiu. Taigi tiek gėris, tiek blogis la-bai sąlyginės ir kintamos kategorijos.

Galime daryti prielaidą, kad taip mąstyda-m a s B. Spinoza galėjo nueiti dviem kryptimis.Tęsdamas toliau gėrio ir blogio santykinumo te-Щ, jis galėjo padaryti išvadą, kad negalima at-sakomybė už santykinius pažeidimus. Kiekvie-nas tam tikro gėrio pažeidimas gali būti smerk-i a s tik šiuo konkrečiu momentu, tačiau, pra-eJus tam tikram laikui, tai gali būti sveikintinasP°elgis. Todėl gali kilti natūralus klausimas - arSalima baudžiamoji atsakomybė už elgesį, ku-ris laikomas blogu tik šiuo konkrečiu metu, betateityje gali būti laikomas pozityviu. GeriausiasPavyzdys iliustruoti tokią padėtį būtų 1961 m."K egzistavusi baudžiamoj i atsakomybė už spe-kuliaciją. Tuo metu tai buvo ypač smerktinasreiškinys, tačiau jau 1988-1989 metais speku-lācija tapo tiesiog komercija ir ilgainiui išSmcrktino pasidarė sveikintinu ir skatinamureiškiniu. Tačiau tokie samprotavimai yra susi-JÇ su moraliniais ar kokiais nors kitais vertybi-n i s reikalavimais valstybės kuriamai teisei,^audžiamosios teisės požiūriu tokia mąstymoe'ga būtų nepriimtina. Todėl visiškai teisus^- Kūris teigdamas, kad esminis teisės normųbfUožasyra tas, kad valstybė nustato sankciją užJ4 pažeidimą: teisės normų efektyvumą galiau-s'ai užtikrina galimybė taikyti valstybės prievar-

tą pažeidėjui. Tuo teisės normos skiriasi nuo mo-ralės normų, tad teisės nevalia suplakti su vi-suomenės vertybėmis: nemorali ir neteisingateisė nė kiek „ne mažiau" yra teisė, nei ta, kuriąžmonės mano esant moralia ir teisinga [4, p. 15].

Spinoza nuėjo kiek kitu teorinio mąstymo ke-liu. Jis toliau nekultivavo gėrio ir blogio santy-kinumo temos, nedarė jokių išvadų, o tiesiog šiatema bandė pagrįsti valstybės teises. Spinoza tei-gė, kad kiekvienam daiktui gėriu turi būti pri-pažintina tai, kas padeda jį išsaugoti, o blogiu,atvirkščiai, kas sukelia daikto sunaikinimą. Dėlšių priežasčių kiekvienas žmogus turi tiek tei-sių, kiek jis turi jėgos tam, kad išsaugotų ir pa-laikytų savo egzistavimą [5, p. 192]. Nebūda-mas laisvas savo poelgiuose, kurie yra iš ankstonulemti kitų išorinio pasaulio ir vidinio savi-saugos siekio, negalima absoliučiai smerktižmogaus poelgių. Tačiau, kaip ir T Hobbesas,B. Spinoza pabrėžia, kadangi savisaugos instink-tą turi visi žmonės, tai neišvengiama yra kolizi-ja, jų priešingų siekių susidūrimas, nes vieni galiapsisaugoti tiktai kitus įžeisdami arba net su-naikinę. Todėl iš to išplaukia, kad žmogaus pri-gimtinės teisės, kol jos nustatomos, yra atskirosasmens jėgos, ir kol jos priklauso kiekvienamasmeniui, jos neturi jokios realios reikšmės; ne-duodamos žmonių gyvybei jokio užtikrinimo,jos greičiau priklauso idėjų pasauliui, nekaip re-alybei. Toliau kyla būtinumas, teigia B. Spino-za, pereiti iš gamtiškos padėties į civilinę padė-tį, o tai vyksta laisva žmonių sutartimi. Tokiubūdu susidaro visuomeniška padėtis, kurioje as-muo atsisako tik tiek savo teisių, kurių turėjogamtiškoje padėtyje, kiek visuomeninei padė-čiai reikia. Kai valstybė priverčia asmenį saugo-ti įstatymus prieš jo valią arba baudžia už jų per-žengimą, jiveikia pagal to asmens valią, pareikštąprisidedant prie valstybės [6, p. 136-138]. Ta-čiau kitaip nei T Hobbesas, B. Spinoza pabrė-žia, kad asmuo neperleidžia valstybei visų savo

51

teisių, o įeidamas į valstybę, ieško sau laisvėsužtikrinimo. Todėl kai valstybė savo įsakymais,priešingais protui arba visuomenės daugumui,naikina tą naudą, kurią kiekvienas pilietis turė-jo mintyje atsisakydamas gamtiškos padėties, taituo pačiu j i naikina sutartį, kuri pagimdė šią vals-tybę7 [6, p. 138-139]. Taigi iš to išplaukia, kadasmuo turi teisę sukilti prieš valstybę ir nesutik-ti su baudžiamąja atsakomybe, kurią jo atžvil-giu įgyvendina valstybė.

Žymus teisės problemų, įstatymo, žmogausir valstybės santykio filosofinis tyrimas sietinassu naujųjų laikų vokiečių filosofijos atstovų, pir-miausia su I. Kanto (1724-1804) ir G. Hėgelio(1770-1831) kūryba. Šių mokslininkų dialek-tinis požiūris reiškė naują socialinių reiškinių(iš jų ir žmogaus poelgių, priešingų socialinėmsnormoms) pažinimo žingsnį.

Pagrindinė I. Kanto idėja ir pirmasis jo pos-tulatas yra žmogaus laisvė, jo laisva valia, kurinustato asmenybės moralinės nepriklausomy-bės ir autonomijos prasmę, jos galimybę ir teisępačiai nustatyti privalomas taisykles ir jų laiky-tis be išorinio poveikio ir prievartos.

Kaip empirinė būtybė, žmogus (kaip gamtosdalis) ir visas jo elgesys, visi jo veiksmai yra pa-valdūs išoriniam būtinumui, todėl žmogus ir vi-si jo poelgiai materialaus pasaulio, kuriame nė-ra laisvės, atžvilgiu taip pat nėra laisvi. Todėl,pažymi I. Kantas, žmogaus elgesio empirinius

7 Pažymėtina, kad Spinozos mokymas turi vieną es-minį trūkumą. Viena vertus, remiantis Spinozos pagrin-diniais metafizikos principais, visi reiškiniai pagrįsti vi-sos amžinos substancijos ir jos atskirų, sudedamųjų da-lių - modusų savybėmis. Jeigu žmonių savybės yra to-kios pat nekeistinos kaip ir geometrinių figūrų, netenkaprasmės smerkti vienokius ar kitokius socialinius reiški-nius. Todėl, vertinant iš šių pozicijų, negalima kelti žmo-gaus valiai kokių nors reikalavimų. Jeigu žmogus tiekpat sugeba pakeisti savo veiksmų pobūdį, kiek ir kren-tantis akmuo, tai negalima nei smerkti jo poelgių, neikreiptis į jį su pasiūlymais ar patarimais, net su tais,kuriuos bando išsakyti žmonėms pats Spinoza.

požymius, kaip būtinųjų priežastinių ryšių visu-mą, nuo genezės iki galutinio rezultato, galimane tik atrasti teorinio pažinimo metu, bet ir išanksto pakankamai tiksliai numatyti, kaip Sau-lės ar Mėnulio užtemimą [7, p. 212]. Tačiau kar-tu žmogus yra ne tik empirinis reiškinys (feno-menas), bet ir transcendentinė esmė (noume-nas), jam būdinga laisvė, ir jo poelgis yra laisvosvalios aktas, visiškai nepriklausantis nuo išori-nių (fenomenalių) būtinumų, determinacijų irkazusų. Todėl tas pats poelgis, išnagrinėtas išskirtingų pozicijų (t. y. iš empirizmo arba trans-cendentalizmo) tuo pačiu metu gali būti įver-tintas skirtingai - kaip reiškinys, pagrįstas ma-terialaus pasaulio dėsniais, ir kaip laisvos valiosaktas.

Laisva valia kartu yra ir moralės sergėtoja, irgeranoriška moralinių taisyklių vykdytoja (pro-to maksima). Be to, I. Kantas pabrėžia, kad lais-vame moraliniame poelgyje asmenybė pavaldi„tik sau pačiai ir kartu visai įstatymleidystei"-I. Kantas kategoriškai nurodo, kad „elkis sutin-kamai su tokia maksima, vadovaujantis kuria tutuo metu galėtum palinkėti, kad ji taptų visuoti-niu įstatymu". Apibūdindamas teisę, kurios po-reikis nustatomas proto idėja, Kantas rašo: „Tei-sė - tai visuma sąlygų, kurioms esant vieno as-mens savivalė remiantis visuotiniu laisvės įsta-tymu, suderinama su kito savivale". Taigi, pagalI. Kantą, teisė numato individų laisvę (jų valioslaisvę) ir sietiną su šia laisve savivalės galimybę,todėl teisės paskirtis - suderinti visų paskirų as-menų savivalę bei laisvę ir nustatyti visiems in-dividams privalomus, protingus rėmus šiemsreiškiniams8 [8, p. 489]. Kita vertus, nors I. Kantoteisės suvokimas ir remiasi asmenybės morali-

8 Teisės literatūroje pabrėžiama, kad I. Kanto teisėssuvokimas sietinas tik su išorės veiksmais bei numato tikišorines visuotinai privalomo elgesio ribas, tai yra teisėpasireiškia tik per tam tikrus draudimus, ir preziumuo-ja, kad kas neuždrausta, yra leistina.

52

ne nepriklausomybe, moraline proto maksima,tačiau iš esmės filosofo teisės moralumo kon-Cepcija turi teisinę prasmę, ir toks moralės su-okimas iš esmės yra teisinio pobūdžio. Nuomoralinių įstatymų I. Kantas atskiria teisiniusįstatymus9 [7, p. 233], skirtus sureguliuoti išori-nes kazuistines situacijas (įvairių veikiančių as-menų savivalės susidūrimą) ir išspręsti šias si-tuacijas remiantis visuotiniu laisvės įstatymu, taiУга vadovaujantis moralinės autonomijos prin-cipu. Garantuoti visuotinio proto paliepimus(asmenybės laisvę, jos moralinę autonomiją, sa-vanorišką prisivertimą moralės srityje) yra bū-tina prievartinė išorinė valdžia, kuri taip pat yraProto idėja, kategoriškas imperatyvas. I. KantasPabrėžia, kad baudžiantis įstatymas yra katego-riškas imperatyvas, nes jeigu išnyks teisingumas,Zrnonių gyvenimas neturės jokios vertybės. TaipPat I. Kantas plėtoja absoliučios bausmės teori-ją Bausmė - tai teisingas atpildas už nusikalti-^a, valstybės privertimas nusikaltėlį išgyventitam tikrą kančią už padarytą blogį. Bausmė -'ai kategoriško imperatyvo reikalavimas, nerei-kalaujant papildomo tikslingumo apmąstymo,n e s nusikaltėlis turi būti pripažintas baustinu^ to momento, kai atsiranda mintis apie tai,

nauda iš šios bausmės gali būti jam pa-čiam arba jo tautiečiams. Kartu I. Kantas re-miasi nusikaltimo ir bausmės lygybės idėja. Jiatkuria nusikaltimo, kaip teisės pažeidimo, irbausmės, kaip pažeistos teisės atkūrimo, pusiau-Svyrą. i. Kantas nurodo, kad šioje srityje žmoni-jos civilizacija neturėtų toli nueiti nuo senovėjeSukurtos taliono taisyklės. Tačiau neatmetantbausmės humanizacijos principo, atsižvelgiantІ Pasiektą visuomenės išsivystymo ir teisinės kul-tūros lygį, papročius, visuomeninės sąmonėsbūklę siekti tikslesnių ir kiek įmanoma švclncs-пЩ šio ekvivalento formų.

9 „Teisiniais įstatymais", skirtingai nuo moralinių,Kantas įvardija valstybės išleistus teisės normų aktus.

Minėta, kad esminė I. Kanto etikos sąvoka -autonomiška gera valia. I. Kantui gera valia nė-ra pasyvi, iš ją turinčiojo mąstytojas reikalaujaveiksmo, poelgio. I. Kantą jau amžininkai kriti-kavo už formalų šito dalyko supratimą: tai, kasvienomis sąlygomis yra gėris, kitomis gali būtiblogis. I. Kantas tai žinojo ir sutiko su tokia pa-staba, todėl jis toliau kalba tik apie kompasą,kuris padeda žmogui orentuotis gyvenimiškųaudrų kupinoje jūroje. Žinoma, kiekvienas kom-pasas yra veikiamas trukdžių, tačiau jie praeina,o strėlytė ir vėl rodo teisingą kryptį: taip atsitin-ka ir praradus moralinius orientyrus - anksčiauar vėliau žmogui nušvinta moralinis horizon-tas, ir jis mato, kur veda jo poelgiai, - į gėrį ar įblogį. Gėris yra gėris, netgi jei aplinkui nėra ge-rų žmonių. Kriterijai čia visiškai absoliutūs iraiškūs, kaip skirtumas tarp kairės ir dešinės ran-kos. Norint atskirti gėrį ir blogį, nereikia spe-cialaus išsilavinimo, užtenka intuicijos (I. Kan-to terminas - sprendimo galia, kuri yra iš gam-tos, o ne iš žinojimo). Būtent iš šios esminėsautonomiškos geros valios sąvokos kyla tolesnifilosofo samprotavimai ir išvados apie papro-čių metafiziką, dorovės įstatymą ir atsakomybę.Bet būtent ši esminė sąvoka ir galėtų būti (bau-džiamosios teisės požiūriu) silpnoji I. Kanto fi-losofijos pusė. Filosofo pateiktas juntamojo gė-rio supratimas yra vidinis jo įsitikinimas, kuris,nors ir tapomas šviesiomis spalvomis, yra logiš-kai sunkiai pagrindžiamas ir nepagrįstai kate-goriškas. Kartu šis teiginys perša mintį, kadI. Kanto „juntamas gėris" labiau apibūdina joasmenybę, siekį ieškoti žmonėse gėrio prado, otaip pat tą asmenybę kausčiusias ribas, skirstantviską į gerą ir blogą, bet nebandant ieškoti giles-nių elgesio ar reiškinio priežasčių. Žinoma, ne-galima kategoriškai sakyti, kad I. Kantas abso-liučiai neteisus, o tiesa yra tik jo kritikų teigi-niai. Ši filosofija pagrindžia baudžiamosios at-sakomybės būtinumą ne daugiau nei F. Nict-

53

zschės filosofija ją paneigia. Tačiau I. Kanto iš-orinio žmogaus elgesio determinantą neigimas,manymas, kad nusikalstamą elgesį lemia laisvakaltininko valia, ignoruojanti socialinės aplinkosreikalavimus, turėjo įtakos tolesnei nusikalsta-mo elgesio ir skiriamos bausmės atitikties idėjosplėtrai, jos ribojimui, remiantis tuo įstatymu, ku-ris pažeidžiamas sąmoningai apsisprendus.

Baudžiamosios teisės srityje panašios ir kitovokiečių filosofo G. Hėgelio idėjos. Jo dialekti-kos pagrindą sudaro idealistinės pažiūros, kadkiekvieno vystymosi, tiek gamtos, tiek visuome-nės, bei žmogiško mąstymo šaltinis yra šių reiš-kinių sampratos vidinė kaita ir todėl jis turi lo-ginę, dvasinę prigimtį. Kartu kiekvienas vysty-masis, pagal Hėgelį, vyksta pagal tam tikrą sche-mą: teiginys (tezė), šio teiginio paneigimas (an-titezė) ir pagaliau prieštaravimų panaikinimas(sintezė). Per sintezę yra suderinami tezė ir an-titezė, kurie įgauna naują kokybišką sampratą,būklę. Remdamasis savo dialektika Hėgelis ban-do išspręsti žmogaus poelgių, nulemtų gamti-nio būtinumo su šių veiksmų laisve. Hėgelis šįprieštaravimą suvokia kaip atsirandantį iš bū-ties ir mąstymo dialektikos. Tai objektyvioji irrealioji dialektika. Abi charakteristikos išreiš-kia nagrinėjamo dalyko - žmogaus ir jo elgesioesmę10.1. Kantas priešpriešina žmogaus elgesioempirinį būtinumą ir laisvo proto nulemtą va-lią, o Hėgelis nurodo, kad tai greičiau ne skir-tingos tikrovės pusės, o žmonijos raidos etapai.Žmogiškoji laisvė, pasak Hėgelio, - didelio vi-suotinės dvasios darbo rezultatas. Šios dvasiosdarbas reiškiasi per prigimtinės (neprotingos irnelaisvos) valios kitimą į tikrąją laisvą valią, ku-rią sudaro visumos ir ją sudarančių individų lais-

1 0 Pažymėtina, kad Hėgelis, kaip ir Kantas, piktinasi,jog aistros ir egoistiniai siekiai yra visagaliai. Jų įsigalėji-mo padariniai iškreipia ir gerus norus, ir teisingus tiks-lus. Filosofas dėl to jaučia „moralinę graužatį" ir bejėgiš-ką liūdesį.

vė11. Laisvės idėja, pagal Hėgelį, gali būti įgy-vendinta tik per konstitucingas ir išvystytas vals-tybes. Tokios valstybės ne tik formaliai egzis-tuoja, bet ir turi tam tikrą protą. Šis protas, kurisyra valstybės pamatas, įgyvendina save kaip va-lią - per laisvos valios dialektiką. Pagal Hėgelį,trys pagrindinės valios konkretinimo formos yraabstrakti teisė, moralė ir dorovė. Abstrakčios tei-sės sferoje valia yra abstrakti ir prigimtinė. Mora-lės sferoje - teisė išryškėja subjektyvios valios tei-sės santykiu su visuotine, pasaulio teise. Per do-rovės sferą pasiekiama prieš tai buvusių dviejųabstrakčių momentų sintezė [9, p. 47-61].

Abstrakti teisė yra pirmas teisės raidos nuoabstraktaus link konkretaus, laisvos valios dia-lektikos etapas. Žmogus šiuo etapu yra abstrak-ti, pavienė laisva asmenybė. Esminis šios abst-rakčios teisės reikalavimas - būk asmuo ir gerbkkitus asmenis. Abstrakti teisė pasireiškė tik kaipabstraktus, pūkas pagrindas visoms kitoms, kon-kretesnėms teisės ir laisvės sampratoms. Abst-rakčios teisės sferai priklauso ir netiesos for-mos, iš jų - nusikaltimas. Pasak Hėgelio, nusi-kaltimas - tai sąmoningas savo teisės pažeidi-mas, todėl bausmė yra ne tik teisės atkūrimopriemonė, bet ir paties nusikaltėlio teisė.

Hėgelis pabrėžia, kad nusikaltėlio pažeistateisėtvarka atkuriamąjį nubaudžiant; per baus-mę žalingos nusikalstamos veikos padariniai at-sisuka į patį nusikaltėlį. Bausmė turi būti logi-nis nusikaltimo padarinys; su nusikaltėliu turibūti pasielgta lygiai taip pat, kaip jis pasielgtų sukitu. Nusikaltimas yra svetimos laisvės paneigi-mas: nusikaltėlis pats turi išgyventi, ką reiškialaisvės paneigimas, tuo ir pasireiškia bausmėslogika; bausmė yra priemonė atkurti pažeistąteisėtvarką, kadangijiyra piktos nusikaltėlio va-lios paneigimas [5, p. 280-281].

1 1 Hėgelio manymu, tokia valstybė yra konstitucinėmonarchija.

54

Taigi filosofas, nors ir bandydamas įrodytie sant asmens laisvą valią (kartu piktą nusikaltė-^o valią), to galutinai nepasiekia, o po keletosPrielaidų apsiriboja konstatavimu, kad žmogus'Uri valios laisvę. Tačiau baudžiamosios atsako-mybės idėjų plėtrai reikšminga, jog, anot Hėge-"o, tikroji laisvė galima tik teisiškai organizuo-toje visuomenėje - valstybėje. Valstybė Hėge-"uiyra teisės, moralės ir kitų gyvenimo aspektųPagrindas.

Didelę įtaką žmogaus atsakomybei pagrįsti is-torijoje paliko dialektinio materialinio determi-nizmo, o būtent - marksizmo atstovai (K. Mark-as, F. Engelsas). Skirtingai nei Hėgelis, kurisaiškino istorijos, o kartu teisės, raidą laisvės idė-JOs (dvasinio prado) laipsnišku įsisąmoninimu,Marksistai visuomenės dvasinio gyvenimo ir tei-S es raidai paaiškinti ieškojo objektyvių, nuoUogaus valios nepriklausomų socialinių veiks-ПіЧ- Pripažindami ypatingą, determinuojamąjįdorinio pasaulio vaidmenį, jie pripažino ir ak-^ 4 žmogaus sąmonės vaidmenį, tačiau netei-* e žmogaus sąmonei prioriteto. F. Engelsas ra-Se> kad „pakaltinamo, laisvo žmogaus poelgiaiУга diktuojami jo valios, tačiau pati valia yra nu-matoma aistros arba mąstymu", „o tie poveikiai,i r i u o s tiesiogiai nustato aistra arba mąstymas,Sali būti labai skirtingi. Iš dalies tai gali būti•sorės daiktai, iš dalies - idealo postūmiai, gar-°es troškimas, asmeninė neapykanta ir kiti" [10,P- 352]. Kaip žinoma, marksizmo filosofija, tai-kydama postulatą apie materijos pirmumą ir są-Monės antrumą, kartu tuo grįsdavo ir vieną savoPagrindinę tezę - apie sąmonės atsilikimą nuo"uties. Į šią tezę buvo dedami ir metodologiniail r kriminologijos mokslo pagrindai. Taip suMarksistine teze apie sąmonės atsilikimą nuo"uties ilgą laiką buvo sietinas populiarus sovie-"rèjc teisinėje doktrinoje valios laisvės baudžia-

Masis-tcisinis apibūdinimas, laikytas metodo-°giniu baudžiamosios atsakomybės pagrindi-

mu. Šios filosofijos šalininkai atsakomybės pa-grindu pripažįsta žmogaus laisvę pasirinkti el-gesio variantą: „Laisvė pasireiškia per pasirin-kimo galimybę. Be pasirinkimo nėra laisvės, obe laisvės nėra atsakomybės. Pasirinkimo lais-vė - reiškia turėti tam tikroje situacijoje galimy-bę elgtis įvairiai" [10, p. 355]. Veikiamas išori-nių aplinkybių, asmuo, ir nusikaltėlis, turi gali-mybę priimti sprendimus ir siekdamas savo tiks-lų veikti vienokiu ar kitokiu būdu. Asmens el-gesio varianto pasirinkimas kiekvienu konkre-čiu atveju grindžiamas tuo, kad asmuo suvokiaišorinių reiškinių santykius ir įstatymo jam ke-liamus reikalavimus. Pasirinkdamas tam tikrąelgesio variantą, pavyzdžiui, darydamas nusikal-timą, žmogus tam tikroje situacijoje, siekdamassavo tikslų gali sąmoningai ignoruoti šiuos rei-kalavimus arba suderinti savo veiksmus su jais.Nusikaltėlio galėjimas veikti žinant šiuos reika-lavimus ir juos pažeidinėti ir buvo jo baudžia-mosios atsakomybės pagrindimas.

Tačiau toks pagrindimas iš esmės galėjo pa-aiškinti tik tyčinę kaltę, nes esant neatsargiai nu-sikalstamai veikai nusikalstamo nerūpestingu-mo forma, intelektualusis kaltės momentas kaiptik ir siejamas su daromos veikos pavojingumosuvokimo ir tos veikos padarinių numatymo ne-buvimu (nors kaltininkas pagal veikos aplinky-bes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo jasnumatyti). Tačiau ir šią kaltės formą buvo ban-doma sutalpinti į būtinus filosofinius materia-lizmo rėmus. Taip A. A. Piontkovskis įrodinė-jo, kad: „Darant neatsargius nusikaltimus, va-lios laisvė yra baudžiamosios atsakomybės pa-grindimas, nes žmogus turėjo priimti sprendi-mą suvokdamas savo veiksmų ir jų padariniųpobūdį, tačiau jis dėl nedėmesingumo valstybiųar visuomeninių interesų apsaugai padaro visuo-menei pavojingą veiką, pažeidžiančią socialisti-nę teisėtvarką" [11, p. 122]. Akivaizdu, kad toksbandymas įsprausti nerūpestingas nusikalstamas

55

veikas į dialektinio determinizmo rėmus, kainusikaltėlis tartum suvokia reikalo esmę, yra tikgudravimas, o toks baudžiamosios atsakomybėsuž padarytas neatsargias nusikalstamas veikaspagrindimas palieka tam tikrą spragą baudžia-mosios teisės doktrinoje.

Taigi marksistinė filosofija yra nevienareikš-mė. Viena vertus, jos atstovai konstatuoja žmo-gaus valios laisvę ir galimybę rinktis, tuo pa-grįsdami atsakomybės būtinumą, tačiau, kitavertus, daug dėmesio skiria sąlygoms ir aplin-kybėms, kuriomis veikė asmuo, padaręs nusi-kaltimą, ir kurios dažnai nulemia kaltininkoveiksmus.

Atskirai verta panagrinėti visuomenės teisėsapsisaugoti teoriją, kuri grindžia baudžiamosiosatsakomybės būtinumą, neliesdama asmens lais-vės temos. Pagal šią teoriją, šiuolaikinėje visuo-menėje yra įvairių moralinių principų, kurių tamtikri žmonės laikosi kontroliuodami savo elge-sį ir nesistengia primesti kitiems. Taip pat yramoralinių standartų, kurių privalo laikytis ir tieasmenys, kurie jų nepripažįsta. Visuomenė ne-gali išlikti, jei tų standartų nesilaikoma. Kiek-viena visuomenė turi teisę apsaugoti savo egzis-tenciją, taigi ir teisę primygtinai laikytis nuosta-tos, jog atskirų asmenų prisiderinimas yra būti-nas. Jeigu visuomenė turi tokią teisę, tai ji turi irteisę panaudoti institucijas ir jos baudžiamosiosteisės sankcijas įgyvendinti tą teisę [12, p. 343].Tačiau H. L. A. Hartas manė, kad šis argumen-tas remiasi klaidinga visuomenės samprata. Jei-gu laikomasi tradicinės visuomenės sampratos,teigė jis, absurdiška manyti, kad kiekvienas el-gesio modelis, j kurį visuomenė žiūri kaip į di-džiai amoralų ir pasibjaurėtiną, gresia jo išliki-mui. Šitai yra tiek pat kvaila, kiek ir tvirtinti,kad visuomenės egzistavimui kelia pavojų vie-no iš jos narių mirtis arba kito gimimas. Jeiguremiamasi netradicine visuomenės samprata,pagal kurią visuomenę sudaro tas konkretus

moralinių idėjų ir laikysenų kompleksas, kuriokonkrečiu momentu laikosi jos nariai, netole-ruotina, kad kiekvienas toks moralinis statusquo turėtų teisę jėga saugoti savo nepagrįstą eg-zistavimą. Taigi - sako profesorius Hartas - šisargumentas patiria nesėkmę, nesvarbu, remia-masi tradicine ar netradicine visuomenės sam-prata [12, p. 344].

3. Apibendrinant sąlygiškai galima išskirti to-kias filosofines kryptis, kurias plėtojant siekia-ma paneigti baudžiamosios atsakomybės gali-mumą:

1. Laisvos valios problema. Žmogaus laisvavalia yra fikcija ir išgalvotas terminas.Žmogaus gyvenimas ir veiksmai yra išanksto nulemti ir atsakyti už veiksmus tu-ri ne žmogus, o tas ar tai, kas juos nulėmė.

2. Valstybės vaidmens teisėje ir jos institucijųneigimas. Nusikaltimo atveju šalys yra nevalstybė ir atsakovas, kaip paprastai įsivaiz-duojama, bet auka ir atsakovas. Valstybėsvaidmuo, jeigu jis apskritai galimas, turiapsiriboti tarpininkavimu sprendžiant gin-čą ir vykdant nuosprendį. Žmogus laisvasgintis nuo užpuolimo ar nusikaltimų ir pa-tikėti šią gynybą gali bet kam, nebūtinaivalstybei.

3. Gėrio ir blogio problema. Jei gėris ir blo-gis yra abstrakčios ir sparčiai kintamos są-vokos, tai nesąžininga bausti už blogą el-gesį, jei tikėtina, kad ateityje jis gali būtilaikomas geru.

Visos šios teorijos, kaip ir filosofų pastangosjoms prieštarauti, turi teisę egzistuoti, tačiau josneturi nieko bendra su realiu šių dienų valsty-bės gyvenimu. Nepaisant to, kad nė vienos iš šiųteorijų negalima nei įtikinamai paneigti, nei įro-dyti, joms nepritarti užtenka vien to fakto, kadpriėmus bet kurią iš jų įsigalėtų anarchija, būtųpaneigtas pačios dabar esančios teisės sistemos

56

egzistavimas. Reikėtų sutikti su F. Listzo nuo-mone, kad ginčas tarp deterministų ir indeter-"Unistų baudžiamosios teisės apskritai neliečia,baudžiamajai teisei, sprendžiant priežastingu-mo dėsnio veikimą, nereikia įrodinėti esant lais-v°s valios. Pakanka pripažinti, ko niekas rimtaineginčija, būtent, kad kiekvienas žmogaus poel-§!s turi psichinį (o ne mechaninį) ryšį, t. y. nu-imtas įsitikinimų, determinuotas ir motyvuo-tas [13, p. 61].

Todėl nors filosofiškai ir neįrodoma, reikėtųGanyti, kad žmogiškoji esmė pavaldi bendriems"šsniams, tačiau neperžengdama šių dėsnių ri-"4 ji turi santykinę laisve, pakankamą, kad būtųSalima pripažinti individualią atsakomybę. San-tykinės laisvės teorija nesprendžia baudžiamo-ms atsakomybės klausimo, nes neaišku, kiektam tikras nusikaltimas buvo būtinas ir jame bu-vo laisvės. Tačiau empirinis „sąmonės elemen-to" konstatavimas asmeniui nusikaltimo mo-mentu duoda teismui pagrindą taikyti represijąneatsižvelgiant į filosofines koncepcijas [ten pat].

Dabartinė baudžiamosios teisės metodologijaatrneta mechaninio determinizmo teiginius. Išesmės baudžiamasis įstatymas preziumuoja, kad^mens atsakomybė grindžiama jo visiška ar da-l l ne laisve pasirinkti vienokį ar kitokį elgesiovariantą12. Kartu baudžiamasis įstatymas įvar-"'ja aplinkybes, kurios gali visiškai determinuoti^mens elgesį, tai-būtinasis reikaUngumas, įsa-tymo vykdymas ir kitos. Gana daug vietos bau-džiamojo įstatymo reglamentuojant užima taipVadinamos sąlyginės déterminantes, kurios turitekos asmens valios laisvei pasirinkti tam tikrąPriešingą baudžiamiesiems įstatymams elgesį,Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos baudžiamo-

, l 2 O būtent LR BK 2 straipsnio 3 dalyje skelbiama,^ ..asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo

' Yeju .... jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvore'kalauti įstatymus atitinkančio elgesio, tai yra jeigulSmuo turėjo laisvę pasirinkti tokio elgesio variantą".

jo kodekso 59 straipsnyje įvardytos baudžiamą-ją atsakomybę lengvinančios aplinkybės - sun-ki turtinė arba beviltiška kaltininko padėtis,psichinė ar fizinė prievarta arba BK60 straips-nyje nurodytos atsakomybę sunkinančios ap-linkybės, -veikos padarymas pasinaudojant vi-suomenine ar kito asmens nelaime; veika pada-ryta asmeniui, kuris dėl ligos ar kitų priežasčiųbuvo bejėgiškos būklės. Šių ir kitų išorės sąlygų,turėjusių įtakos asmeniui pasirenkant elgesį kon-statavimas turi didelę reikšmę nustatant asmensbaudžiamosios atsakomybės realizavimo for-mas, tai yra sprendžiant asmens atleidimo nuobaudžiamosios atsakomybės ar patraukimo bau-džiamojon atsakomybėn, bausmės skyrimo ir ki-tus klausimus.

Išvados

Straipsnyje pateikti teorinės minties fragmentaileidžia išskirti filosofines kryptis, kurias plėto-jant siekiama paneigti baudžiamosios atsakomy-bės galimumą: 1. Laisvos valios problema;2. Valstybės institucijų neigimas; 3. Gėrio ir blo-gio sąvokų abstraktumas. Visos šios teorijos, kaipir filosofų pastangos joms prieštarauti, turi teisęegzistuoti, tačiau jos neturi nieko bendra su rea-liu gyvenimu. Nepaisant to, kad šių teorijų ne-galima nei įtikinamai paneigti, nei jų įrodyti,joms nepritarti užtenka vien to fakto, kad pri-ėmus bet kurią iš jų įsigalėtų anarchija, būtų pa-neigtas pačios dabar esančios teisės sistemos eg-zistavimas. Pritartina išvadai, kad deterministųir indeterministų ginčas baudžiamosios teisėsapskritai neliečia. Baudžiamajai teisei, spren-džiant priežastingumo dėsnio veikimą, nereikiaįrodinėti esant absoliučiai laisvos valios. Bau-džiamajai atsakomybei pagrįsti pakanka pri-pažinti, kad kiekvienas žmogaus poelgis turi psi-chinį (o ne mechaninį) ryšį., t. y. nulemtas įsiti-kinimų, determinuotas ir motyvuotas.

57

LITERATURA

1. Nietzsche F. Stabų saulėlydis (Götzen - Däm-merung) <http://perkunas.vtu.1t//filosofija/saulelydis>

2. Degutis A. Individualizmas ir visuomeninė tvar-ka <www.lls.lt/library/degutis>

3. Hobbes T. Leviatanas. Vilnius, 1999.4. Kūris E. Grynoji teisės teorija, teisės sistema ir

vertybės: normatyvizmo paradigmos iššūkis. Įvadinisstraipsnis monografijai: Kelsen H. Grynoji teisės teori-ja. Vilnius, 2002.

5. Трубицкой E. И. Труды по философии права.Санкт-Петербург, 2001.

6. Petras Leonas. Teisės filosofijos istorija. Univer-siteto paskaitos 1927/8 m. Kaunas, 1928.

7. Кант И. Сочинения. Т. 2. Москва, 1974.

8. Нерсеянц В. С. Философия права. Москва, 1997.

9. Нерсеянц В. С. Философия права Гегеля. Моск-ва, 1998.

10. Шаргородский М. Д. Избранные работы поуголовному праву. Санкт-Петербург, 2003.

11. Советское уголовное право. Общая часть.Москва, 1988.

12. Ronald Dvorkin. Rimtas požiūris į teises. Vil-nius, 2004.

13. Baudžiamoji teisė. Vilnius, 1996.14. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m.

gruodžio 29 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikosorganizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo3 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija), 4 straips-nio (2001 m. birželio 26 d., 2003 m. balandžio 3 d.redakcijos), 6 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redak-cija) 3 dalies ir 8 straipsnio (2001 m. birželio 26 d.redakcija) 1 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Kon-stitucijai" // Valstybės žinios. 2005, Nr. 1-7.

PHILOSOPHICAL ASPECTS OF CRIMINAL RESPONSIBILITY

Romualdas Drakšas

Summary

Analyzing the essence of responsibility (as well ascriminal responsibility) there necessarily raise ques-tions whether a person should answer for the actperformed and who may force him to be responsible.Responsibility itself in general sense may be defined asoutcomes of negative character arising to the personfor committing a blameworthy act. So the questionsraised in the beginning may be transformed as follows:whether negative outcomes should raise to a personfor committing a blameworthy act and who has a rightto cause such outcomes.

Currently we may distinguish three philosophicaltrends, which developing the necessity of criminal res-ponsibility would be denied: 1. The problem of freewill; 2. The denial of public institutions; 3. The abst-ractiveness of the concepts of good and evil. All these

theories, the same as attempts of philosophers tocontradict them, have the right to existence; however,they do not have anything in common with real life.Despite the fact that these theories may not be eitherdenied assuredly or proved, to disapprove them sufficeit the fact that in case any of them is accepted anarchywould be set, the existence of the very current legalsystem would be denied. The conclusion that disputesamong necessitarians and anti-necessitarians do not con-cern criminal law on the whole should be approved.Dealing with the operation of causality law there is noneed for criminal law to prove that it is absolutely freewill. For grounding criminal responsibility it is suffi-cient to acknowledge that each action of a person haspsychical (and not mechanical) relation, i.e. identifiedby conviction, determined and motivated.

Įteikta 2005 m. vasario 18 d.

58