Bazilijus Agripa - nzidinys.lt · 2018. 12. 28. · Bazilijus Agripa Šis paauglys, pasodintas registruoti teismo bylų, tikrai nepatyrė skaitymo malonumo: гледи собе скимь

217naujasis židinys-aidai 2009 / 7

Laiškas RedaktoRiuiapie rašymo malonumą

Bazilijus Agripa

Šis paauglys, pasodintas registruoti teismo bylų, tikrai nepatyrė skaitymo malonumo: гледи собе скимь и о што тамь знайдешь бо немогл есми зрозумет прошуж тебя большь мене недокучай у книгахь гледи. Taip jis ir registravo pusiau įveiktas juridinės kazuistikos tvirtoves, nuolat kreipdamasis į įsivaizduojamąjį brolytį – брате немогл есми вырозумети братце немей за зле, прошуж тебе велми бо голова аж болела тые книги росбируючы покул вырозумев есми1. Prieš keturis šimtus metų raštu pasismaginusio teis-mo praktikanto išdaiga, įsispraudusi į tekstų gamybos rutiną, sustingusi į ar-chyvo fosiliją.

Mielas redaktoriau, prisidėjęs ranką prie širdies pripažink, kad neteko pa-čiam sutikti daug mėgėjų rašyti. Esu ne kartą matęs, kaip koks nuožmus pa-ties kolega remia vargšą autorių prie sienos, reikalaudamas teisėtos, silpnybės valandėlę iškaulytos rašto duoklės. Toks redaktorius puikiai išmano visų auto-rių silpnybės valandėlių kalendorius ir kantriai, it saulės užtemimo, laukia kol viena jų sutaps su pasitikėjimo savo kūrybinėmis galiomis priepuoliu, o tuomet išdygsta iš po žemių ir taip klastingai užkrauna rašymo naštą, jog iš pradžių jautiesi lyg namo neštumeis dovaną... danajų dovaną.

Kodėl taip kenčiame, rašydami, Mielas redaktoriau, kodėl nėra smagu rašy-ti? Juk kiekvienas grafomanas ir skundikas teisingai tiki, kad šnekėti tiesiog neapsimoka – visi visada gali išsiginti nieko neatsimeną. O štai tekstas – da-tuotas, autorizuotas, po to apdairiai išsaugotas keliose kompiuterinėse laikme-nose, išsiųstas registruotu paštu kompetentingiems organams, įšvirkštas į be-galines interneto kraujagysles liks bene nesunaikinamu įžvalgos ar apkaltos pėdsaku. Gal vengiame rašyti, nes rašymas buvo pirmasis tvarkos pėdsakas, metodiškai išdeginamas vaiko sieloje? Iki šiol gerai pamenu, kaip dailyraščio pamokos tylą perskrodė bendramokslio, neteisingai suraizgiusio raidę, rauda. Mokytoja buvo kažkur išėjusi, tad rašto kankinį ilgai guosti ir raminti teko visai apstulbusiai pirmokėlių klasei. Sovietiniame technikume grupės auklė-toja – plieninė komunistė, vėl iki raudonumo įkaitinta perestrojkos žaizdre, grūdino mus rašyba – į istorijos pamokas atsinešdavo „Tiesą“ ir diktuodavo Michailo Sergejevičiaus kalbas. Genseko kalbos būdavusios ne tik protingos, bet ir ilgos, viską privalėdavome žodis žodin užrašyti, todėl kiekvieną kartą užtrukdavome dvi tris pamokas. Ranka ir galva ilgai netverdavo, žodžiai pa-mažu virsdavo trijų eilučių aukščio raidžių kratiniais, o šie išsigimdavo į neiš-painiojamus beprasmiškų trajektorijų voratinklius. Ir tai tik rašymo mecha-nikos trauma, beje, jau nebepažįstama nuo mažens barbenantiems, lyg lietus

1 „Pats žiūrėk su kuo ir dėl ko, ten surasi, nes negalėjau suprasti, prašau, daugiau man neįkyrėk, knygose žiūrėk“; „brolau, negalėjau suprasti, brolyti, nepyk, labai tavęs prašau, nes net galva įsiskau-do tas knygas kremtant, kol supratau“ (Lietuvos valstybės istorijos archyvas, sa 4620, Vilniaus Pilies teismo aktai 1607–1624 m., 1607 m. birželio sesijos bylų registras f. 1–7, paties autoriaus autografas bei kito asmens, pavadinusio autorių paaugliu (wyrostek), prierašas liudija, jog registrą sudarė kaž-koks samowski).

218 naujasis židinys-aidai 2009 / 7

į skardinę palangę, klaviatūras, – tiems, kurie anksti perkando didžiąją paslaptį, jog daug lengviau ką nors ištrinti nei parašyti.

Libertarusis rašto kritikas čia dar bestų pirštu į tarnystę jos Didenybei Gramatikai, kai rašymo malo-numą nuslopina baudžiauninko instinktas įsiteikti struktūroms, rūsčiai saugomoms sosiūrinio filologinės priespaudos aparato – Mielojo redaktoriaus kolegų, mokytojų, stilistų, korektorių bei šiaip kalbos kultūros santechnikų, privisusių kiekvienoje valdiškoje įstaigoje. Taip pat jis pasmerktų visas rašto vergovės rūšis, be atvangos maitojančias prigimtinę žmogaus teisę patirti rašymo malonumą. Tūkstančių tūkstančiams lem-ties paskirta rašyti tik ataskaitas, instrukcijas, reglamentus, užsakymus, pažymas, pasiaiškinimus, prašy-mus, tabelius, pranešimus, sutartis, priminimus, šaukimus, skelbimus, pavedimus, sąskaitas faktūras, me-niu ir nieko daugiau, nes po to jau ir nesinori nieko daugiau parašyti. Net ir visi iki vieno medikai, kuriems iškilmingai buvo suteikta teisė aprašyti mūsų ligų istorijas, keverzoja apie skausmingą egzistencijos pusę be jokio patoso, skubėdami, atžagariai ir visiškai neįskaitomai, taip pasmerkdami mūsų organinės tragedijos peripetijas užmarščiai. O ir šimtų šimtai priregistruotųjų prie akademinės produkcijos konvejerio tiesiog pluša, nė nesvajodami išdykėliškai padėti ant jo ką nors, kas jį sustabdytų, priverstų atbėgti cecho viršininką bei sušaukti gamybinį pasitarimą apie paradigminį poslinkį. Gal tik trys keturi poetai tyliai šildosi rašymo palaimoje, bet kas jų bent vardą atspės?

Galų gale, apimtas metafizinio įniršio, mūsų nesitaikstantis libertaras apkaltintų ir skaitytoją kaip funda-mentaliai Nesuprantantįjį, kurio vaizduotė niekada neišsižergia pakankamai plačiai, kad viena koja stovėtų tvirtai įsirėmus į autoriaus intenciją, o kita aukštai ore baletiškai braižytų hermeneutinius ratilus. Kaip gali džiaugtis rašymo nuotykiu, jeigu iš anksto žinai, kad kiekvieną kartą ėmęsis rašyti pradedi kelionę link tri-gubos aklavietės: simbolinės, semantinės ir semiotinės?

Beveik esu linkęs patikėti, Mielas redaktoriau, kad geisdamas patirti rašymo malonumą bent truputį turi būti rašto padugnė. Niekada man pačiam neteko matyti trumpojo žanro pogrindininko, raižančio ant audi-torijos stalo ar tepliojančio ant sienos savo išminties kriaukšlę, veido išraiškos, bet esu tikras, kad pastebė-čiau ir aistros, ir pikdžiugiško įkvėpimo, ir kūrybinės euforijos, ne vien tik baimės įkliūti šešėlius. Panašios ir naujojo raštingumo skruzdės – internetiniai komentatoriai, eikvojantys talentą įmantriausioms plūdimo tiradoms, verbalinio terorizmo technologijų tobulinimui. Tokiems visai nė motais viešojo rašymo pančiai – autorystė, kalbos tvarka, nelabai jiems rūpi ir skaitytojas, nes jo interesas negali prilygti imperatyvui išlikti vidujai laisvam – rašyti bet kaip, bet kada ir ant bet kokio paviršiaus. Jiems knieti tik viena – prasikalsti, o pražangos įnagiu jie pasirenka raštą.

O autorinių teisių valdomos rašliavos pasaulyje kažkas, turbūt paūmėjus sarkazmo diegliams, paleido postmodernistinį gandą, kad tikrą rašymo kablį pagausi atsidūręs paraštėse, ir štai dar visai neseniai pus-tuštės, dabar jos jau trūksta ir plyšta nuo žinovų, kaip teisingai įtraukti į plaučius retorinės rezistencijos žolytės ir išpūsti paraestetines miglas. Situacija avarinė, ir diskurso išminčiai jau visai rimtai svarsto ga-limybę praplatinti paraštes iki kokių dviejų trečdalių puslapio, idant grūstyje niekas nepatirtų traumų ir neprarastų orumo.

Pasiduodu, Mielas redaktoriau, – bergždžia vaikytis malonumo rašyti, gal net verta jį sau uždrausti, kaip kadaise buvo uždrausta lietuviška spauda. Reikia kartais parašinėti ir nedrąsiai tikėtis pilnatvės malonės. Reikia skaityti tuos, kurie įžvalgiai perspėja rašančiuosius:

Planetos painiosis voratinkly,Prieš mirtį zyzdamos kaip musės,Ir tu, kurs amžinybe netiki,Ir tavo veikalas, uždusęs,Įšals leduos

Henrikas Radauskas, „Poetui“

Štai ir viskas, Mielas redaktoriau, maždaug šeši tūkstančiai spaudos ženklų, iškaulytų silpnybės valandė-lę, ir nė žiupsnelio daugiau.

Pagarbiai,Bazilijus Agripa

Vilnius, 2009-07-18


dienoraštis

Liepos 2–3 d. Vėlų vakarą iš vienos menininkų po-ros perėmusi raktus atrakinu dar vienas duris gyve-nime – dailias, raudono vyno spalvos, su keturiais sti-klo stačiakampiais, puošiančias vieną katino šlapimu atsiduodančių Vilniaus Senamiesčio tarpuvar-čių. Pro duris įžengi tiesiai į 9 m2 „kišenę“, – man ir Zigmui, būsi-mam vyrui, mėnesiui kitam tapsiančią na-mais. Tiesa, vieną kar-tą, prieš gerus dešimt mėnesių, ji jau buvo jais tapusi – neįprasta ir jaukia priebėga, ku-rią namais, ir dargi jau-kiais, gali pavadinti tik nemąstydamas dogma-tiškai, atsispirdamas pagundai gyvenamąją vietą vertinti pagal įprastus kriterijus. Tą-kart ši 9 m2 erdvė (neį-skaitant rūselio, kuriame įrengtas sanitarinis mazgas, ir „trečio aukšto“, vadinamosios antresolės, kur miega-ma), ši „kišenė“ buvo ką tik „pasiūta“, jos „pamušalas“, jos sienos, – ką tik „iškrakmolytos“, išbalintos vandeniu skiedžiamais dažais, o audinio nytys, – aptrupėjusių, nežinia kelintą amžių skaičiuojančių plytų briaunos, – dar buvo nusėstos statybinių, o ne kasdienio gyvenimo dulkių. „Siūlės“ dar nebuvo spėjusios apkibti voratinkliais, o sienas dailino vos kelios šeimininko parinktos neįkyrios puošmenos: žalsvos ir gelsvos spalvos glazūra išmargintas paveikslas iš molio, kelios skirtingais or-namentais molinės plytelės įvairiose „kišenės“ vietose bei sustojęs sieninis laikrodis „Orlovskij“. Dabar prie-šais jį kabo dar vienas – šio pavadinimas „Majak“, ir jis su gegute. Pirmojo konkurentą, tą su gegute, nukabinu ir guldau ant suolo kampe. Vienintelis daiktas, kurį ne-susimąstydama išmetu šiukšliadėžėn – tai A4 formato popieriaus lapas, primargintas arabiškų rašmenų. Ne-vertini, ko nepažįsti ar nesupranti. Net jei ten buvo ei-

lės, malda ar užkalbėjimas, jie dabar neveiktų. Lapas buvo keturiais vinukais pritvirtintas tarp nedidelės, bemaž dekoratyvinės praustuvės (jos vidus ir išorė iš-lipdyta iš plytelių duženų) ir kompaktiško veidrodėlio. Veidrodžiai, kaip ir laikrodžiai, sudaro dar vieną daik-tų porą, kurios funkcijos dubliuojasi. Žvelgdama į ma-žąjį, matau savo akis antrajame, horizontaliai pakabin-tame ilgame ir berėmiame veidrodyje, o žengdama pro duris iškart pamatau jame savo atvaizdą.Du veidrodžiai, du laikrodžiai, 9 kvadratiniuose metruose (gal šičia verčiau skaičiuoti kubais?) besidubliuo-jančios funkcijos – nepiktas „kišenės“ pokštas ar atsi-kartojimas, primygtinai norintis kažką priminti? Aišku viena – čia įsiveržė laikas ir refleksija, o įsiveržę kažką sako tik man; ankstesnieji gyventojai čia niekuo dėti.Tuomet dar vienišas sieninis laikrodis netiksėjo, ir ne vienas iš gatvės ir dienos šurmulio atėjęs bičiulis stebėdavosi, kad laiko tėkmė čia kitokia, o veidrodis – jo dabar nėra – kabojo labiau dėl grakštaus brolio padirbto rėmo, gal dar kiek dėl blakstienų dažymo, nei dėl erdvės išplėtimo, juo labiau savęs pačios ar kito ref-leksijos. „Kišenės“ erdvumas tiesiogiai siejosi su bal-tomis sienomis ir griežtai nustatyta kiekvieno daikto vieta 9 kvadratiniuose ir kažin keliuose kubiniuose met

ruose; ją labiau mylėta negu reflektuota. Da-bar gi, – gal dėl natūra-liai apsitrynusių sienų, gal dėl savo vietos dar neradusių daiktų, gal dėl naujai improvizuo-ti kliudančio atminties sluoksnio, bet turbūt ne dėl padvigubėjusio veidrodžių skai čiaus, –

reflektuoti verčiančių atspindžių daugiau ir stipresni jie nei sėkmė įtikinėjant save ir kitą neužsisklęsti dogmatiškuose vertinimuose.Nuojautos apie prarastą ir nesugrąžinamą kol kas dar chaotiškos. Nors pamažu darosi akivaizdu, kad vėl „iš-krakmolyti“ sienas nebus taip paprasta, tarp pirštų spaudžiame sudrėkintas kempinėles ir netgi trintu-kus. Pirštų, batų, sienas ramsčiusių daiktų ir kūnų žy-

PRabangių dienų dienoRaštis

Dangė Čebatariūnaitė

9 m2 buto interjero fragmentai. Vilniaus senamiestis, bernardinų gatvė. 2009. Violetos boskaitės nuotr.


mių visiškai nenutrinsi, gali nebent nublukinti. Kaip ir atsiminimų, menamų „memorabilijų“, tartum patina padengusių sienas. Buvusios tvarkos atmintis, kad ir kokia ir kieno ta tvarka būtų, visada sunkina grįžimą atgal. Tačiau kelio visiškai neužkerta. Tad įnirtingai viską švariname, šveičiame, kars-tomės, naikiname pėdsakus. Kraus-tymosi iš vietos į vietą žavesys jau spėjo nublankti, o išsikristalizavusio daiktų rinkinio, – ištikimo palydo-vo, – išskleidimas po lentynas ir stal-čius nebeteikia to-kio naujų žemių atradimo džiaugs-mo kaip anksčiau. Norisi ką nors (na-mus, darbą, emo-ciją, filmą, kavinę, knygą) atrasti ir pasimėgauti atradimu kiek ilgėliau. Žinau, kad nepasiliksime šioje vietoje ilgai, tad norisi kuo greičiau įsisavinti, pasisavinti, apgyvendinti ir įsi-sprausti į šį miniatiūrinį pasaulėlį. Todėl palikti žen-klai, neištrinti pėdsakai kelia erzulį ir priešiškumą. Jeigu, kaip šičia, nėra sąlygų perstumdyti baldų, ne-atsispiri pagundai perkabinti nors veidrodį arba į kitą vietą perstatyti vyno taures. Taip taurės perkėlimas arba savo lėkštės užkabinimas ankstesnio paveikslo vietoje reiškia tavo triumfą, pradeda naują istorijos tie-sę, perkeičia pasaulį.Prie miniatiūrinio langelio, išeinančio gatvės pusėn, pamerkta mėlyna smulkiažiedė gėlė priverčia mažu-mėlę susigėsti dėl jaučiamo priešiškumo senajai tvar-kai. Tiesa, tame priešiškume nėra nieko asmeniška.

Liepos 4 d. Antra diena, kai viską įnirtingai šveičia-me. Po vakarykščio švarinimosi ir laipiojimo (laiptais į rūsį, kopėčiomis į pusaukštį) skauda raumenis. Nuo-vargis malonus, juo matuojame, kiek pasistūmėjome į priekį. Lietuvon grįžom vos prieš mėnesį, o pėdsekius žaidžiame jau antrąkart. Šįkart žaidimas nepalygin-ti lengvesnis ir malonesnis už pirmąjį Zigmo močiutės bute, kur pragyventa užtektinai, kad sudirgtum dėl čia gyvenusio nuomininko paliktos netvarkos, veikiau nešvaros sluoksnio. Ypač kvapo, vieno sunkiausiai iš-naikinamų pėdsakų. Viena, kuo šio nuomininko ap-sistojimas išėjo į naudą, tai neišvešėjęs pelėsis vonios palubiuose. Nuomininkas, kaip tvirtina močiutė, jai esant nė karto nesinaudojo dušu ar skalbimo mašina.

Kaip berberai, tuaregai ar kiti dykumų nomadai prau-siasi smėliu, taip, matyt, įmanoma „nusiprausti“ sienų apmušalais ir drabužiais, o kaip sugertukus panaudo-tas kojines amžiams nugramzdinti balkone atremtame susuktame kilimėlyje – tarytum visatos juodojoje sky-lėje. Pėdsekio darbas ne visada būna malonus.Šioje Senamiesčio nelygiašonėje trapecijoje viskas ki-taip ne tik dėl pėdsekystės skirtumų. Kitaip ir dėl pelė-sių. Jų kvapą kiek nuslopino gausiai naudotas migdo-lų kvapo ploviklis su linų sėmenų aliejumi, bet visiškai neišnaikino. Pelėsiais čia įtvinkę viskas, ypač rūselyje; atrodo, įkvepi juos, pasklidusius ore, į plaučius.Nardydama tarp pelėsių nejučia prisimenu Hundert-wasserį (Friedensreich Regentag Dunkelbunt – tiek jo vardų) ir jo „Apipelėjimo manifestą“: „Kai siena api-pelėja, kai kerpės ir samanos pradeda augti kambario kampuose, juos užapvalindamos, turime džiaugtis, nes kartu su mikrobais ir grybais į namus sugrįžta gyvy-bė“. Nuotaika iškart praskaidrėja. Vadinasi, čia pilna gyvybės, čia gyventa, ne tik apsistota.Man nežinomos rūšies pelėsių čia knibžda tiek, kad su-lėtėjusį mobilųjį internetą juokaudama susieju su jų gausa – ar tik nebus taip, kad signalai neprasiskver-bia pro šitą knibždėlyną? Daugintis pelėsiams čia labai palankios sąlygos – zenitą pasiekusios saulės spindu-liai beveik nepatenka į šią trapecijos formos patalpą; palangę retkarčiais nušviečia vos 20 cm pločio šviesos ruožas, tiek tos saulės.Daiktai pamažu randa savo vietas, tačiau kai kurie jų dar akivaizdžiai priešinasi, nesugyvena su pirma pasiū-

lyta draugija. Akis vis užkliūva už jų. Kol kas nuolan-kiausiai prie sienos prigludo iš Švei-carijos sendaikčių parduotuvės parsi-vežta molinė glazū-ruota lėkštė su spal-vingu keliautojo, kažin kodėl iškart susieto su šv. Bona-ventūra, atvaizdu. Ji pakeitė ten lig tol kabėjusį ilgą ir siaurą paveikslą su pritūpusio, gal iš-sigandusio, gal ty-kojančio ar slapu-

kaujančio žmogaus siluetu. Keliautojo lazda, spalvinga apranga ir miestiečio povyza dabar arčiau širdies nei minėtas siluetas.Kieme, ant kurio akmeninio grindinio, matyt, dar so-vietmečiu buvo išpilta priekaba pilko betono ir kuriame

dienoRaštis


kaimynai kas vakarą išrikiuoja savo skardinius žirgus, taigi šio kiemo kampe, prie savo lango, sustatome su-lankstomas kėdes. Gerdami arbatą, ilsiname pavargu-sius raumenis, aš dargi bandau raminti draugą, kad čia ne kalėjimas, o mūsų vasaros rezidencija...

Liepos 5 d. Pirmas naktis čia sunku užmigti. Tiek tąkart prieš dešimt mėnesių, tiek dabar lanko nera-mūs sapnai. Pamenu, tada prabudau besidaužančia širdim – sapnavau, kad laipioju palėpe, kurios grin-dys minkštos ir žengiant įlinksta. Ką sapnavau šįkart, nebeatsimenu. Vietoje vaizdų išliko aukščio ir ankš-tumo baimės skonis. Pažadina šluojamo kiemo ir čai-žus kažko, velkamo betonu, garsas. Išėjusi į lauką pa-džiauti rankšluosčio, kampe prie lango randu staliuką, uždengtą languota staltiese, ir raudoną vazoną su rau-doną žiedą iškėlusiu augalu. Kaimynė, praeidama pro šalį, taria, kad stalas jai nebereikalingas, galim pasiim-ti, jeigu norim, o ir bijoti, kad pavogs, nereikia, vis tiek būtų išmetusi. Nustebinta staigmenos padėkoju ir einu ruošti kavos.Ramus kavos gėrimas rodo, kad kosmosas sukurtas. Ir nors šįkart kiek lėčiau ir komplikuočiau nei tąkart prieš dešimt mėnesių, šį kartą kosmosas išsiplėtė, per-žengė 9 m2 ribojančias sienas ir išsiveržė į kiemą. Tai neprastas pasiekimas, netgi kompensuojantis kai ku-riuos trūkumus. Kaip ir atsikovota minimalistinė este-tika, kuriai erdviuose namuose paprastai nejaučiu di-delio prielankumo. O čia kitokios nė neįsivaizduoju, tai vienintelis kelias, kad šis ilgas ir siauras pelėsių gyvy-bės pripildytas būstas nevirstų skurdžiu prierūsiu.Pastebėjau, kad čia labai įninku į kavą, geriu jos tiek daug, kaip niekur ir niekad. Ir, nors paprastai kavą ba-linu pienu, čia perku grietinėlę. Kaip prie šių namų dva-sios dera kava, taip dera ir „Klasikos“ radijo stotis. Tad man belieka paklusti vietos diktuojamoms taisyklėms bei priedermėms ir pakilus nuo kėdės įjungti radiją. Mano santykis su klasikine muzika kinta pagal aplinky-bes, tačiau beveik visada būna komplikuotas. Maloniai, natūraliai ir be įvairiausių suvaržymų, įsikalbėjimų ar kompleksų klausausi jos tik čia. Pasirinkimą diktuoja

pati erdvė, jos neordinarumas, tas detalėse įamžintas šeimininko preciziškumas ir kartu pojūtis, kad ta vi-suma, į kurią apjungtos su meile išpuoselėtos detalės, yra ne monotoniška ar nuobodi, o švelniai niuansuota ir kiekvienoje detalėje įgyjanti vis kitokį atspalvį. Tad kartais pati erdvė suskamba kaip ausiai neįprasta mu-zika. Kitokia muzika čia įneša chaosą, kaip mat „suval-go“ bent kelis tokius brangius kubinius metrus, išvar-gina ir baudžia klaustrofobija. Tiesa, klasikinę muziką esu išgirdusi natūraliai dar vieną kartą. Tai buvo šil-tas rudenėjančios vasaros vakaras. Ties Čižiūnų kaimu į Dysnus leidosi saulė, o pro atdaras tėvo automobilio dureles sklido muzika, ta pati „Klasika“. Saulė leidosi, muzika sklido, didelės skruzdės lindo į kadaise nebaig-to statyti bobutės brolio namo pamatus. Tėvas, Zigmas ir aš tylėjom kas kur... Dabar radijo garsai maišosi su Dainų šventės šurmuliu ir iš Pilies gatvės atsklindan-čiu kunigaikščio Vilgaudo bliovimu. Po akimirkos gar-sų įvairovę užgožia lenkiškas balsas, pasakojantis apie Mickevičių ir poną Tadą su Gražina. Po teisybei, be pan Tadeusz ir tu mieszkał daugiau nieko ir nesuprantu. Sumurmu po nosim kažką apie lenkų Meką ir uždarau mažąjį, į gatvę išeinantį langelį. Vėl lieka tik radijas. Suvibruoja telefonas. Į parduotuvę išėjęs Zigmas rašo: „Bet koks draugiškumas, kokia dvasia mieste! Neįtikė-tina. Bent jau Vilniuj. Kai sienos aptirpsta...“Užsipilu dar vieną puodelį kavos ir, pasiėmusi nuo suo-lo dovanotą NŽA, išeinu skaityti į lauką prie dovanoto

staliuko. Dingteli, kad jau seniai no-riu užsiprenume-ruoti „Židinį“. Kai rasim namus ilges-niam laikui...Pasižiūrėti, kaip įsi kūrėm, užsuka draugė. Toks šiems namams būdingas spontaniškumas at perka daugelį kitų trūkumų. Senieji Senamiesčio gyven-tojai, įtariu, dažnai pamiršta, kad gy-vena čia tartum pasaulio centre: čia gyvendamas gali nė

nepajudėti iš vietos, tave vis tiek ištiks koks nors malo-nus netikėtumas, kad ir susitikimas.

Liepos 8 d. Ruda, žalia ir geltona glazūra padengtas keliautojas stovi pasirėmęs į lazdą, lyg prieš kelionę. Geriau įsižiūrėjus, jis panašesnis į šv. Roką, tik praban-giau apsitaisiusį, arba šv. Kristoforą, tik liaunesnį. O

dienoRaštis


gal tiesiog miestietį, išsiruošusį pasivaikščioti po Alpių priekalnes. Mudu su Zigmu šiandien taip pat išsiruo-šiame į vasarnamį netoli Trakų, prie Alsakio ežero. Ten taip pat gyventa užtektinai, kad jaustum nuoskaudą dėl nukraujuojančių pušų ir chemikalais išdegintos pie-vos – naujųjų kaimynų įgeidžio matyti pro milžiniškus langus šakų neužstojamą ežerą ir monotonišką it futbo-lo stadiono veją. Čia ore neknibžda pelėsių, nestabdo jie interneto ryšio, priešingai, šiame kol kas dar atokiame kampelyje jis veikia sparčiau nei miesto centre. Tačiau gyvybės ir čia nestinga – žaibų plačiai nusidriekusiame horizonte; lapių, atsivedusių mažiausiai keturis lapiu-kus, – jų, žaidžiančių prie olos, man taip ir nepavyko pa-matyti; mažųjų apuokų, išauginusių du jauniklius net tada, kai jų lizdo pašonėje tarp apgenėtų pušų pradėjo kilti dvejų namų sienos; kelius ir takus apėmusių srai-gių, ant kurių neįmanoma neužminti (ką darytų džai-nistas, kuris net veidą dengiasi tinkleliu, kad neįkvėptų kokios muselės?); dar prieš keletą savaičių dūkusių var-nėnų, – visi jauni Dievo sutvėrimai dūksta ir žaidžia. Skraidžioja čia ir dūminės raudonuodegės, kurios, kaip rašo Zigmo nusklaidytas „Paukščių žinynas“, suka liz-dus griuvėsiuose ir neužbaigtose statybose. Pastarųjų kasmet vis daugiau. Naujus namus vai duoklius dūmi-nėms raudonuode gėms stato pro šalį dažnai kursuojan-čių madingų visureigių savininkai, – kažin, ar palaimin-ti jie, kad tiki nematę... dar nematę leidimų statyboms?Važiuojant autobusu Trakai–Semeliškės, atmintyje iškyla paskutinis vykimas į šią paukščių ir sraigių ka-raliją prieš mėnesį. Gyvenom čia siaučiami varnėnų es-kadrilių jau kokią savaitę, kai sumaniau septintos va-landos autobusu nuvažiuoti į Tra-kus nupirkti vyno ir žuvies vakarie-nės patiekalui. Au-tobusai į kaimą va-žiuoja pora kartų per dieną, tad kaip įmanydama tem-piau laiką, bet į sto-telę už žiedo atėjau visa valanda per anksti. Viena „ne-betranzuoju“, o ir ne viena stengiuosi to išvengti. Po kelių akimirkų pamačiau stotelės link atkry-puojančią liliputę senutę paauglišku švarkeliu. Paste-bėjau ją dar eidama pro Trakus, ji sėdėjo ant seno, iš-daužtais langais medinio namo laiptelių. Priėjusi kažką suvapėjo trijų kalbų žodžių kratiniu, bet taip neaiškiai, jog supratau tik tai, kad turiu patvirtinti atvažiuosiant

autobusą. Prisėdusi šalia ji tol kažkuo skundėsi, kol prie mūsų sustojo juodas automobilis, – mačiau jį atvažiuo-jantį nuo Semeliškių ir apsisukantį prie žiedo. Dureles staigiu judesiu atidariusi Valinskienės sodrumo ir šiek tiek į ją panašios išvaizdos moteris pasisiūlė mudvi pave-žėti. Įsėdus (aš ant galinės, močiutė ant priekinės sėdy-nės) per kelias akimirkas pasidarė aišku, kad ji mus ne pavežės, o pavėžins: visu garsu užleidusi „bytą“, ji ėmė kilti įkalnėn smarkiai greitėdama ir vingiuodama nuo krašto prie krašto. Dar belipant pastebėta ant kilimėlio gulinti kapinių žvakė, psichopatiškas vairavimas šaltu veidu, lyg labai susikaupus, liliputė senutė – pasąmo-nei tokių „tvinpyksiškų“ užuominų užteko, kad įsijung-tų pavojaus signalas. Mintyse dar spėjusi nusikeikti ir nusistebėti „kas per psichė?“ bei susinervinti, kad būtų absurdiška šitaip mirti, liepiu jai sustoti ir nustembu, kad ji tai padaro, paklaususi: „Taip greit?“ Matyt, neiš-mintingai išsprendusi dilemą, ką daryti su senute (juk gal vien dėl mano baikštumo jai tektų klibinkščiuoti at-gal iki stotelės pusę kilometro!), išlipu viena ir, vyda-ma šalin nežinia iš kur pristojusią „Akvariumo“ dainą apie moja smert‘ jezdit v černoj mašine, dar drebančiom kojom pakele nueinu namo. Įtariai nužiūrinėju visas iš priekio atvažiuojančias juodas mašinas. „Tvinpyksiš-ka“ nuotaika vis dar neapleidžia. Automobilių greičiai arba atrodo arba yra milžiniški, kai eini pakele. Prava-žiuojantis vilkikas, prikrautas ilgų storų rąstų (dar vie-ni namai dūminei raudonuodegei?), primena išvakarė-se matytą filmo sceną, kurioje iš vilkiko išriedėję rąstai penkias minutes traiškė greitkeliu važiavusius žmones. Šįkart realybė mažiau dramatiška už filmą. Pusiaukelėj sustojusiam vairuotojui pameluoju, kad namai jau arti. Ties 6 km iš žvyrkelio į pagrindinį kelią Trakai–Seme-liškės išsuka pažįstama figūra: kelnės iki kelių, storas megztinis aukštu kaklu, kiek kumptelėjęs profilis – Zigmas išėjo pasitikti; tą pačią akimirką pro šalį praburz-gia autobusas, kuriuo būčiau kuo ramiausiai atvažiavu-si. Keista dėl įvykusios akistatos su paraleline tikrove. Tolumoje laukiančio silueto kontūrai vis dar neryškūs, o čia pat, vidury asfalto, gulinčio lapės jauniklio kūnelis švelnus ir dar vaikiškai putlus. Nusirita meilės ir ap-maudo banga, kaip pakrantės smėlį užliejanti akis.

Gal nesąžininga spęsti tokius spąstus – tartum indė-nišką sapnų gaudyklę pakabinti prie pat įėjimo, – ta-čiau savo užrašų knygas (nors dienoraščio tipo įrašai jose reti) pradedu iš Dalios Staponkutės esė nusirašytu graiko Kosto Mončio žodžių vertimu: „Laiku verta užsi-rašyti tai, kas vyksta, laiku verta užsirašyti tai, ką ten-ka išgyventi, kad vėliau nostalgijos iš mūsų nesityčio-tų, kad galėtume joms atsakyti faktais“. Taip paskelbiu kovą gresiančiai prabangių dienų nostalgijai, baimin-damasi, kad atminties ir užmaršties sąjunga iš buvusio laiko neatimtų rupumo.

dienoRaštis


ko iš Lietuvos nebegalima atimti

TOMAS DAUGIRDAS

Jei nuspręsčiau rašyti detektyvinį pasakojimą, kurio veiksmas plėtotų-si Lietuvoje, tai įvykdyto nusikalti-mo motyvas būtinai būtų neįtikusi Lietuvos istorijos interpretacija, ke-lianti grėsmę lietuvių savivokai ir pa-sididžiavimui. Niekas Lietuvoje nesu-kelia tiek aistrų, ginčų ir pykčio kaip istorija. Nusikaltimas dėl istorijos tam tikro laikotarpio ar epizodo aiški-nimo yra visai įtikinamas. Tai galioja ir naujausiajai, ir vadinamajai senajai istorijai. Lietuvoje šiandien nėra labai saugu abejoti kai kurių kunigaikščių ar istorinių veikėjų poelgių kilnumu, tarti, kad kai kurie Lietuvos istorijai nusipelnę asmenys nebūtinai buvę la-bai patrauklios ir sektinos asmeny-bės, kad prieš tūkstantį metų gyvenę mūsų protėviai buvę prietaringi bar-barai, nekalbėję suvalkietiška tarme, o gal apskritai nekalbėję lietuviškai. Nereikia žvelgti taip toli. Ilgiausiai Nepriklausomybės laikotarpiu truku-si diskusija ar net konfliktas yra susi-jęs su istorinio pastato (at)statymu.

Būti istoriku, profesionalu ar mėgėju Lietuvoje esti labai rizikinga, net jei patys istorikai to iki galo nesuvo-kia. Iš istoriko tikimasi, kad jis pa-teiks tokius istorinius faktus, jog lie-tuviai galės didžiuotis savo istorija. Istoriko profesinė pareiga reikalauja ieškoti faktų. Šis pavojus dar labiau sustiprėja po Lietuvos tūkstantmečio minėjimo renginių.

Priimti faktus, net jei jie būtų nema-lonūs ar neįtikimi, ir jais remtis žmo-gui apskritai yra daug sunkiau nei pri-imti ir remtis fikcijomis. Tai nėra koks ypatingas lietuvių bruožas. Krikščio-niškoje tradicijoje tai vadinama kvai-lyste ar proto aptemimu. Ši kvailystė gali būti labai uždeganti ir net paska-

tinti žmones atlikti nemenkus žygius, aukoti laiką, pinigus, sveikatą ar net gyvybę. Ji gali tęstis ilgai, o akivaizdy-bės akimirka – įvykti, kai žmogui jau nebelieka laiko ją įvertinti.

Istorija yra neišsemiamas rezervu-aras, kuriame galima aptikti gausybę kvailystės pavyzdžių. Kita vertus, ji gali būti kvailysčių įkvėpimo šaltinis. Todėl istorijos niekaip nesuprasime nesusigaudydami dabartyje ir dabar-ties kvailysčių ar sveiko proto apraiš-kų įvairovėje. Žvelgiant į didžiuosius istorinius įvykius, juose galima įžvelg-ti daug kvailumo ir mažai išminties. Antai Napoleono žygis per Europą gal kam ir galėtų pasirodyti didis didžio-jo vado žygdarbis, tačiau žvelgiant „iš šalies“ – tai tebuvo valdžioje buvusio itin užsispyrusio žmogaus ambicija, pražudžiusi nemažai gyvybių ir ap-griovusi kelių šalių ekonomikas. Šia-me kontekste neverta net minėti pra-ėjusio amžiaus karų ir okupacijų.

Pagrindiniai įvykiai istorijoje yra susiję su žudynėmis ir prievarta. Juo daugiau žudynių ir juo nuožmiau jos reiškiasi, juo įvykiai yra matomesni iš istorinės perspektyvos. Šios perspek-tyvos niekaip negali atsverti žmonijos pasiekimus fiksuojančios ekonomikos, kultūros ar net sporto istorijos.

Geriausiai matoma istorija yra žmonijos ar tautų nelaimių rinkinys, o ne pasididžiavimo ver-ta įvykių seka. Normalus ir paprastas gyvenimas nekuria jokios visuotinai matomos istorijos. Todėl visuotinai žinoma istorija turėtų mus vesti į atgailą ir skatinti dirbti, idant is-torijos „nebūtų“, o ne kel-ti pasididžiavimą.

Todėl nieko nuostabaus, kad ir Lie-tuvos istorija prasidėjo žudynėmis. Europinio masto žmogžudystė Lietu-vą įrašė į Europos istoriją. Neabejo-tina, kad tai yra paminėjimo vertas įvykis. Tačiau kyla klausimas, kaip jį paminėti tinkamai.

Paprastos žmogžudystės atveju būtų aišku, kad nusipelnoma baus-mės, kuri gali būti sušvelninama nu-sikaltėlio nuoširdžiu atsiprašymu. Be to, šis įvykis nebuvo vien bruta-laus neapgalvoto veiksmo rezultatas: tai – politinė žmogžudystė, susijusi su visais laikais galiojusiu ir galiojančiu svetingumo svetimšaliams priesako sulaužymu. Tad jei Lietuva save sie-ja su ano meto Lietuva, būtų teisinga bent po tūkstančio metų atsiprašyti popiežiaus dėl tokio poelgio su jo pa-valdiniu. Juo labiau kad Lietuva su Vatikanu šiuo metu palaiko draugiš-kus santykius ir net negalvoja smur-tauti prieš jo pasiuntinius. Šia proga Lietuvos katalikai būtų galėję prašy-ti šv. Brunono užtarimo XXI a. ir tam reikalui pastatyti jam koplyčią ar baž-nyčią. Tokį susitaikymą su praeiti-mi ir savo nusikaltimu būtume galėję linksmai atšvęsti ir lengva širdimi su viltimi pradėti naują Lietuvos tūks-tantmetį.

Tačiau susitaikymo su mūsų istori-jos Europoje pradžia neįvyko. Tūks-

tantmečio minėjimas at skleidė, kad istorija, ku-rioje mes gyvename ir kuria remiamės spręs-dami apie save ir aplin-kinius, visai nėra aiški ir savaime suprantama. Teko kalbėtis su ameri-kiečiais nelietuviais, be-sisvečiuojančiais pas vie-

akademybė


tinius lietuvius. Paklausus, kaip jie vertina mūsų tūkstantmečio minė-jimą, jie sakė, kad patikęs, nes buvę „tiek daug istorijos“. Renginiuose iš tiesų buvo labai akcentuojama pati is-torija, bet ne džiaugsmas dėl šiandie-nos, į kurią ta istorija atvedė.

Tūkstantmečio paminėjimo rengi-niai atskleidė, kad Lietuvoje dėl pri-pažinimo kovoja dvi istorijos. Viena istorija – tai istorikų ir faktų istorija, kuriai svarbu suprasti Brunono nu-žudymo įvykį ir jį matyti kaip ženklą Lietuvos ėjimo į Europą. Kita istori-ja – Lietuvos kaip tam tikros galybės ar „dvasios“ istorija (ar mitas), besi-skleidžianti nuolat iš naujo kuriamais pasakojimais, kuriuose faktai neturi beveik jokios reikšmės. Abi istorijos versijos to paties minėjimo metu sten-gėsi įgyti dominuojančią reikšmę, to-dėl tūkstantmečio minėjimas buvo la-bai didaktiškas ir mažai šventiškas.

Iškalbingas tūkstantmečio minėji-mo pradžios vakaras Vilniaus Katedros aikštėje. Gausybė prisirinkusių žmonių neabejotinai tikėjosi gero regi-nio, kaip įprasta švenčių metu. Tačiau jie tapo istoriškai šviečiamojo renginio dalyviais. Atidarymas buvo labai rim-tas, pateikta gausybė istorijos faktų, kuriems įsiminti prireiktų bent savai-tės ar net mėnesio nuoseklaus darbo. Apie Lietuvos istorijos įvykius buvo pasakojama smulkiai, epizodai patei-kiami mokyklinio vadovėlio stiliumi, kai net minties nekyla apie galimas interpretacijas. Renginys buvo skirtas tam, kad žinantieji pasikartotų, o ne-žinantieji išmoktų istoriją, kuri buvo nutylima sovietmečiu ir vis neatsime-nama Nepriklausomybės metais. Ne-atsitiktinai minėjime daug dėmesio buvo parodyta istorikams. Jie per Lie-tuvos istorijos faktus atvedė žiūrovus prie Lietuvos dabarties. Vakaro metu buvo apdovanoti Lietuvos veikėjai, kuriantys dabarties istoriją, žmonės buvo raginami pasirašyti po priesaika Lietuvai.

Neabejotina, kad renginio sumany-mo būta neblogo: papasakoti realisti-nę istoriją, statant tiltą tarp praeities ir dabarties, pripildant istorines bal-

tas dėmes deramų faktų, stengiantis išvengti romantizuotų sentimentų. Užtat abejotinas buvo sumanymo įgy-vendinimas, nes jau po pusvalandžio vyksmo apėmė nenumaldomas noras pabėgti iš šios istorijos pamokos, ką nemaža dalis žiūrovų ir padarė.

Tačiau toks tūkstantmečio minėji-mo pradžios renginys nereiškė istori-kų ar faktinės istorijos triumfo. Dainų šventė pateikė alternatyvų liudijimą apie Lietuvos istoriją. Ji bylojo apie Lietuvą, kuri gyvavo daug seniau nei į ją atvyko šv. Brunonas ir gyvuos ma-žiausiai amžinybę. Tokia istorija re-miasi ne faktais, o simboliais ir nuo-jautomis. Tokiai istorijai nėra svarbu, kada susikūrė valstybė ir ar ji apskri-tai susikūrė, kokios buvo okupacijos, kuris yra tautos didvyris, o kuris – iš-davikas, kokių pavyko sukurti kultū-ros šedevrų, kokių esame patyrę nesėkmių ir pasiekę laimėjimų.

Šokių dienoje lietuviškojo pasaulio radimasis buvo susietas su pasaulio apskritai atsiradimu, sukuriant savi-tą neopagonišką mitą apie pasaulio pradžią, lydimą gamtos jėgas ir kūri-mo galią garbinančių pagoniškų ritu-alų ir maldų. Buvo atliekamos įvai-rios šokių figūros, vaidino merginos, pasidabinusios į įkapes panašiais ap-darais, vaikai sukiojo mažai ką pri-menančius kubus. Visa tai buvo ma-žai suprantama ir būtų buvę sunku susieti net su jau žinomais pagoniš-kais senųjų lietuvių ar kitų tautų sim-boliais. Ši nesuprantamybė kūrė dar didesnę paslaptį ir veikiusiai turėjo stebinčiųjų sąmonėse įtvirtinti nau-jus simbolius. Simbolių erdvėje – juo miglotesnis pasakojimas, juo jis tarsi suteikia stipresnį pažadą, kad išsako-muose žodžiuose ir veiksmuose esama gilios tiesos. Tokioje simboliais ir neva kosminiais veiksmais bei ritualinėmis deklamacijomis pasakojamoje istorijo-je nesama klaidų, kvailysčių, išdavys-čių ar žmogžudysčių. Joje nesvarbūs faktai ir jų paieška. Orientuojantis į amžinybę, Lietuva tampa stabu. Ne-atsitiktinai šokių dienos oficialiosios dalies pabaigoje buvo skanduojamas Lietuvos vardas. Neverta stebėtis, kad

Brunono vardas nebuvo net paminė-tas, kaip ir krikštas ar Lietuvos ir Eu-ropos ryšiai. Jei būtume bent trupu-tį priartėję prie faktų, būtume galėję tikėtis apšoktų ir apdainuotų istorijų apie Lietuvai svarbius įvykius.

Maža to, Dainų šventės istorijos ver-sija buvo populiaresnė ir labiau re-miama valstybės. Jau prieš kurį lai-ką girdėjome, kad Dainų šventė bus pagrindinis Lietuvos tūkstantmečio minėjimo įvykis. Tai buvo „valstybės šventė“, atskleidžianti veikiausiai net nesąmoningą nūnai mažos valstybės pretenziją į pasaulinę galybę ir amži-numą, ką tarsi žymi didelis skaičius. Dainų šventės masiškumas, jos scena-rijus, iš žmonių kūnų sudarytos figū-ros ir choras iš tūkstančio balsų tiesiog primena totalitarinę galybę demons-travusios Kinijos surengtą vasaros olimpinių žaidynių atidarymą Pekine.

Tūkstantmečio šventimo pobūdis at-skleidė mūsų kaip lietuvių baimes ir savivokos skurdą. Jo pagrindinis mo-tyvas buvo: Lietuva esanti valstybė, daug kentėjusi ir daug praradusi. Ta-čiau tai, ko iš Lietuvos niekas negalįs atimti, esanti jos praeitis. Nuo šiol da-lykas, kurio iš Lietuvos niekas nebega-lės atimti, bus jos Tūkstantmetis. Tai ir buvo dominuojanti tūkstantmečio minėjimo žinia. Jei mėginsime atras-ti kokių kitų paaiškinimų masiniams renginiams, kurie liepos pradžioje vyko Vilniuje, veikiausiai nieko nepe-šime. Aukos savimonė paaiškina, ko-dėl bijomasi faktų ir, užuot siekus iš-siaiškinti, kas vykę, mėginama kurti savus pasakojimus apie miglotus lai-kus. Tam pasitelkiami poetai, šokėjai, dainininkai, neopagonys ir jų pagal šiuolaikinius masinius poreikius modi-fikuojami ritualai. Tūkstantmečio isto-rija, jei į ją pažvelgsime istorikų siūlo-mu žvilgsniu, pasirodys nelabai tokia, kuri pritiktų „Lietuvai“. Raštija, ar-chitektūra, net karvedžiai ar politikai yra žmonės, kurių tiesioginės sąsajos su „mūsų Lietuva“ nėra akivaizdžios. Tokiai ligotai Lietuvos būklei būtų ge-riausia, jei istorikų apskritai nebūtų, o minint istorinius įvykius niekas ne-drumstų istorinės užmaršties.

akademybė


Šiandien istorijos moksle sparčiai vystosi šaka, vadina-ma „miesto istorija“ (angl. urban history), susijusi su modernybės pagimdyta miesto problematika. Ši istori-jos atšaka kryžiuojasi su kita nauja disciplina – vizu-alinės kultūros studijomis, tiriančiomis vaizdų produ-kavimą ir funkcionavimą visuomenėje, apimančiomis ne tik tradicinę dailės istoriją, bet ir naujas medijas (spaudą, fotografiją, kiną, popkultūrą). Šių disciplinų sankirtoje Pietų Kalifornijos universiteto istorikas Phi-lipas J. Ethingtonas kartu su kolegomis surengė konfe-renciją ir 2006 m. publikavo tyrimą, pavadintą „Mies-to ikonų atlaso projektas“ (An Atlas of the Urban Icons Project). Centrinė šiame tyrime buvo „miesto ikonos“ (angl. urban icon) koncepcija, autoriai analizavo, kaip formavosi didžiųjų miestų – Venecijos, Romos, Londo-no, Paryžiaus, Niujorko ikonos. Miesto ikonų atsiradi-mas siejamas su dviem reiškiniais: spaudos kaip me-dijos iškilimu ankstyvojoje modernybėje ir fotografijos paplitimu XIX a. pabaigoje. Miesto ikonos samprata publikacijos įvade apibūdinama penkiais pagrindiniais bruožais: 1) miesto ikona turi tam tikro miesto maksi-malios, suminės reprezentacijos statusą; 2) ji įtvirtina patyrimo materialumą, bet kartu jį „deteritorializuoja“ per cirkuliuojančių įvaizdžių mobilumą; 3) ji yra vizu-aliai „triukšminga“, traukia dėmesį, skirta neatidžiam žiūrovui; 4) ji yra pažymėta laiko ir vietos ženklu, su-sijusiu su ikonos kilme, tačiau neretai vėliau istoriškai perdirbta; 5) ji iš dalies priklauso nuo dydžio ir lokaci-jos, nes šie bruožai iš esmės lemia ikonos legitimacijos kokybę1.

Apie kokią reprezentacinę Vilniaus miesto ikoną ga-lėtume kalbėti? Kada ir kaip ji susiformavo? Pagal iš-vardytus kriterijus, tokia miesto ikona XIX a. pabaigo-je – XX a. pradžioje įsitvirtino Gedimino pilis.

Kodėl būtent Gedimino bokštas, o ne kuris kitas miesto paminklas tapo Vilniaus kaip miesto vizuali-niu simboliu? Pirmiausia, šis objektas pagal lokaciją

yra pačiame miesto centre, kalnas iškilęs virš miesto, yra dominuojantis, ženklus, gerai matomas iš įvairių vietų. Antra vertus, kiti konkuruojantys miesto simbo-liai – Aušros vartai, Arkikatedra – implikavo ryšius su katalikybe, apėmė tik dalies miesto gyventojų konfesi-nę priklausomybę, taigi buvo daliniai, problemiški. Ta-čiau svarbiausia buvo tai, kad Gedimino pilis simboli-zavo „sostapilį“; šis XX a. pradžioje lietuvių naudotas, šiandien archaizmu virtęs terminas taikliai derino dvi

ViLniaus sostaPiLis kaiP miesto ikona XX amžiaus PRadžioje

Laima Laučkaitė

tema: užmirštas vilnius

1 Vanessa R. schwartz, Philip j. ethington, „urban icons“, in: City museums as centres of civic dialogue? Proceedings of the Fourth Con-ference of the International Association of City Museums, amsterdam, 3–5 november 2005, amsterdam, 2006, p. 26–27; Philip j. ethington, Vanessa R. schwarz, „introduction: an atlas of the urban icons Pro-ject“, in: http://journals.cambridge.org/fulltext_content/supplemen-tary/urban_icons_companion/atlas/content/concordance.htm; popie-rinis variantas žurnale Urban History, Cambridge university Press, 2006, vol. 33, nr. 1, p. 5–19.

karolis Račinskis. Pilies kalno vaizdas nuo Plikojo kalno. 1831. Litografija

Laima Laučkaitė-suRgaiLienė (g. 1956) – hum. m. dr., dailėtyrininkė, kultūros, filosofijos ir meno instituto dailės isto-rijos skyriaus vyr. mokslo darbuotoja. Parašė knygas „Vilniaus dailė XX amžiaus pradžioje“ (2002), „ekspresionizmo raite-lė mariana Veriovkina“ (2007), „art in Vilnius, 1900–1915“ (2008). straipsnis parašytas konferencijoje „meninis Vilnius: įtakos ir įvaizdis“ (Vilniaus dailės akademijos dailėtyros institu-tas, Lietuvos dailės istorikų draugija, 2009-05-06–07) skaityto pranešimo „Vilniaus gedimino bokštas XX a. pradžioje: nuo romantinio įvaizdžio iki miesto ikonos“ pagrindu.


prasmes – sosto/sostinės ir pilies jungtį, atskleisdamas išskirtinę šio pastato reikšmę krašto istorijoje. Tradiciš-kai Aukštutinė pilis buvo siejama su miesto pradžia – pagonybės laikais, kunigaikščio Gedimino sapnu, jo pa-statytos pilies ir įkurtos sostinės legenda. XIX a. – XX a. pradžioje, Rusijos imperijos laikotarpiu, jos mokėsi Vil-niaus mokyklų, gimnazijų moksleiviai, miesto gyvento-jai žinojo šį mitą, visi, tiek lenkiški, tiek rusiški vadovai po Vilnių jį atpasakojo2. Niekam nekilo abejonių dėl pa-minklo kilmės – tai buvo lietuvių pagonių sostinės pilies liekana, Lietuvos praeities reliktas. Kitas dalykas, kaip į tą praeitį žiūrėta, kaip vertintas jos raidos epilogas, kaip ji interpretuota. Pavyzdžiui, 1908 m. A. Vinogra-dovo vadovo po Vilnių tituliniame puslapyje Levas An-tokolskis nupiešė Gedimino pilies bokštą, įrėminęs jį į neorusišką bizantinio stiliaus ornamentiką, taigi mies-tą susiejo su slaviška tradicija, stačiatikybe, propaguo-ta carinės Rusijos3. Kitoks buvo lenkakalbių gyventojų požiūris, propagavęs unijines tradicijas, kita vertus, ir jie buvo įsitikinę, kad šlovinga Lietuva, didinga jos isto-rija liko praeityje. Prisiminkime Adomo Mickevičiaus ir kitų romantikų pažiūras: iš kadaise galingos valstybės XIX a. beliko tik žemiausias ir jau pasmerktas išnykti lietuvių sluoksnis – valstiečiai.

Atskirai reikia apsistoti prie paminklo pavadinimo. Ir lenkiškoje, ir rusiškoje terminologijoje figūruoja ne

lietuvių šiandien vartojamas pavadinimas „Gedimino kalnas“ ar „Gedimino bokštas“, nurodantis konkretų Lietuvos valdovą, o pavadinimas „Pilies kalnas“ (Góra Zamkowa, замковая гора), taigi kažkas bendriau, nuoroda į „senovinę pilį“, asmeniškai neįvardytą praei-tį, kuria XIX a. imta grožėtis, didžiuotis. Tad neutralus Pilies kalno pavadinimas XIX a. pabaigoje – XX a. pra-

džioje nekėlė ginčytinų, pavojingų, ar abejotinų nacio-nalistinių implikacijų nei lenkams, nei rusams, ir buvo visiems priimtinas.

Pilies griuvėsių istorija XIX a. buvo permaininga. Ge-dimino bokštas turėjo įvairių funkcijų, kurių semanti-ka keitėsi. 1831 m. Aukštutinės ir Žemutinės pilių te-

ritoriją pavertus Rusijos armijos tvirtove, Pilies kalnas tapo uždara, mies-tiečiams neprieinama vie-ta. Geriausiai išsilaikęs aštuonkampis Aukštuti-nės pilies bokštas buvo pritaikytas naujoms funk-cijoms: pastačius bokšto viršuje medinį anstatą, 1839–1854 m. jame vei-kė optinio telegrafo stotis, jungusi SanktPeterbur-go–Varšuvos telegrafo lini-ją; 1895 m. bokšto viršuje įsikūrė miesto ugniagesių

postas su priešgaisrine budėtojų komanda. 1870–1911 m. Gedimino kalnas atliko ir simbolinę funkciją, Vil-niaus laiko skelbimą: prie bokšto stovėjusi patranka šūviu kasdien pranešdavo apie pusiaudienį (juostinio laiko skaičiavimo tada nebuvo, ir miestiečiai žinojo, kad 12 valanda Vilniuje ateina 20 minučių vėliau negu imperijos sostinėje Peterburge ir 17 minučių anksčiau negu Varšuvoje). 1895 m. likvidavus miesto centre kari-nę tvirtovę, Aukštutinės pilies teritorija tapo prieinama miestiečiams, miesto valdžia parengė teritorijos tvarky-mo projektą. Paremontuotas bokštas, suformuotas ta-pybiškas spiralinis kelias, iki šiol vedantis į kalno vir-šūnę. XIX a. buvęs plikas, beveik be augmenijos kalnas apsodintas medžiais, krūmais, gėlynais. Kalno papėdė apjuosta tvora, iš skvero pusės pastatyti vartai ir kasa. Gedimino kalnas tapo miestiečių ir svečių pamėgta apž-valgos aikštele, nuo kurios atsivėrė puiki miesto panora-ma. Rašytojas, publicistas, dailininkas Edwardas Boni-facas Pawłowiczius, buvęs vilnietis, studijavęs Vilniuje, gyvenęs Lvove, kur dirbo konservatoriumi Lubomirs-kių muziejuje, 1900 m. apsilankęs Vilniuje, susižavėjęs rašė: „Kalbant apie išorinę miesto pusę, negalima nepa-minėti sėkmingai vykdomo dalinio jos tvarkymo, miesto gražinimo, susisiekimo gerinimo, tam tikrų sanitarinių įstaigų įrengimo. Pakanka paminėti Pilies kalną, kurio sutvarkymas pavertė šią gražią vietovę tokia viliojan-čia, kad ne viena sostinė galėtų jai pavydėti“4.

Vilnius. kairysis neries krantas ir Pilies kalnas. XX a. pradžia. atvirukas iš Lnb meno skyriaus fondų

2 [adomas Honoris kirkoras], Przechadzki po Wilnie i jego oko-licach, przez jana ze sliwina, wyd. 2, Wilno: naklad maurycego or-gelbranda, 1859; Павел Кукольник, „Путешествие по Замковой улице“, in: Виленский вестник, 1860-01-01, Nr. 1; Фaвиан Добрянский, Старая и новая Вильна, изд. 3, Вильно: Tипография Сыркина, 1904;

А. А. Виноградов, Путеводитель по городу Вильне и его ок рест ностям, вып. 2, Вильна: Типография штаба Виленского военного ок руга, 1908.

3 А. А. Виноградов, op. cit.4 edward Pawłowicz, Z nad Wilii i Niemna z 1900 roku, Lwów: dru-

karnia Zakładu narodowego imienia ossolińskich, 1901, p. 82.

Levas antokolskis. a. Vino-gradovo „Vadovo po Vilnių“ antraštinis puslapis. 1908

Laima Laučkaitė


Pawłowiczius buvo vienas pirmųjų rašytojų, pertei-kęs naujai įrengto Pilies kalno įspūdžius:

kai užlipau ant bokšto viršūnės, buvo puikus vasa-ros rytmetys po lietaus, lengva migla, kylanti virš Neries, tarsi permatomas šydas dengė tolumas, ir to-kia tyla tvyrojo aplinkui, kad girdėjosi Vilnelės šna-rėjimas iš apačios ir parko paukščių čiulbesys. Gėlių kvapas, sklindantis nuo gėlynų kalno papėdėje, kaip aukojimo dūmai, kilo į dangų ir derino sielą prie rytmečio himno su bundančia gamta. Jaučiausi taip graudžiai ir palaimingai, taip ramiai, tarsi kūdikis ant mylimos motinos kelių. O! Šią akimirką priski-riu mieliausioms gyvenime. Vaizdas iš čia nepalygi-namas! Tikra istorijos panorama, iškirsta laiko ran-komis Vilniaus mūruose.5

Toliau knygoje pažintinęistorinę apžvalgą apie Vil-nių Pawłowiczius konstravo žvilgsniu keliaudamas miesto panorama nuo Gedimino kalno, pasakodamas apie iškylančias bažnyčias, vienuolynus, rūmus, gatves, priemiesčius. Būdamas ir dailininkas, ir literatas, jis specifinį beveik 360° kampo vaizdą panaudojo na-ratyvo kompozicijai. Pawłowicziaus aprašytas romanti-nis emocinis įspūdis atspindėjo Pilies bokšto lankytojų jauseną XX a. pradžioje.

Pilies kalnas XX a. pradžioje įgavo naują – pramogi-nės, turistinės atrakcijos funkciją; iškyla į kalną virto populiariu pasivaikščiojimų maršrutu. Bokšte įrengta cukrainė, greta pastatyti paviljonai, prekiavę gazuotu vandeniu ir pienu siūlė atgaivą, pasistiprinimą pramo-gautojams. Įėjimo į Pilies kalną bilietas kainavo 3 ka-peikas. O tiesiog neįtikėtiną šios vietos trauką rodo tai, kad vien 1906 m. iš lankytojų buvo surinkta 2800 rublių6; gautos lėšos buvo skiriamos kalno priežiūrai, dar-buotojams išlaikyti.

Gedimino kalnas domino ir vietinius gyventojus, ir atvykėlius. Galima teigti, kad jis tapo pirmąja ne pi-ligriminio/religinio, o pasaulietinio turizmo traukos vieta Vilnuje, ir tai neabejotinai prisidėjo prie miesto ikonos susiformavimo. Reklamą Pilies kalnui atnešė 1911 m. miesto tarybos sumanymas įrengti kalne van-dens rezervuarą ir po to sekusi protesto kampanija, ku-rią iniciavo miesto inteligentija, lietuvių, lenkų mokslo organizacijos, pasitelkusios net Rusijos akademinę vi-suomenę. Protestas pasiekė savo tikslą, tad jį galėtume laikyti viena pirmųjų sėkmingų paminklosauginių ak-cijų Vilniuje, kuri kėlė Pilies kalno kaip vertingo istori-nio objekto statusą.

Tačiau XX a. pradžios dailėje Gedimino bokštas iš-nyksta kaip kūrybos objektas. XIX a. tapyboje ir gra-

fikoje tai buvo plačiai paplitęs motyvas: Vlado Drėmos monografijoje „Dingęs Vilnius“ rasime daugybę pano-ramų su Aukštutinės pilies, kartu ir Gedimino bokš-to liekanomis, kurias sukūrė Pranciškus Smuglevičius, Jonas Rustemas, Karolis Račinskis, Ivanas Trutnevas, Juozapas Oziemblauskas, Juozapas Marševskis, Mar-celinas Januševičius ir kiti7. Šiuose kūriniuose atvaiz-das svyruoja nuo tikslios ikonografinės dokumentacijos iki laisvesnės interpretacijos ar mėgėjiško braižo, ta-čiau visus kūrinius vienija lyrinis įvaizdis, persmelk-tas romantizmo, „griuvėsių poezijos“ dvasia, būdinga XIX a. retorikai. Tuo tarpu XX a. pradžioje Gedimino kalnas išnyksta: jo nerasime nei Vilniaus dainiaus Fer-dynando Ruszczyco, pamėgusio šio miesto motyvus, kūryboje, nei jo leistame iliustruotame Tygodnik Wileński žurnale. Aukštutinės Pilies motyvų nerasime ir Vilniaus dailės draugijos parodose, kuriose savo dar-bus rodė vilniečiai. Tokių paveikslų neišliko, o parodų kataloguose pasitaikantys pavadinimai su Neries upės motyvais, Vilniaus peizažais aiškiai rodo to meto impresionistinės, postimpresionistinės tapybos tendenci-jas – siekį rasti tapybišką gamtos kampelį, naują, indi-vidualų rakursą, subjektyvų požiūrį. Ne tik Gedimino bokšto, bet apskritai Vilniaus motyvų nerasime XX a. pradžios nacionalinio atgimimo lietuvių tapyboje. Re-tas pavyzdys – Antano Žmuidzinavičiaus paveikslas

„Gedimino kalnas“, minimas pirmosios lietuvių dailės parodos kataloge8. 2009 m. Lietuvos dailės muziejaus parodoje „Gamtos ilgesys. Europos peizažai“ rodytas Žmuidzinavičiaus Vilniaus motyvas – grynai gamtinis peizažas, kuriame vos vos gali įžiūrėti Gedimino bokš-to siluetą. Vienintelė išimtis XX a. pradžios dailėje yra Juozapo Kamarausko Vilniaus peizažai, tačiau jie pri-klauso specifiniam istoriniamimaginaciniam žanrui, grįstam architektūrinės rekonstrukcijos studijomis, tad apie jį atskira šneka. Beje, Kamarauskas niekada

5 Ibid., p. 98.6 Vilniaus vaizdų atvirukai 1897–1915, parengė dalia keršytė, Vil-

nius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2005, p. 532.

7 Vladas drėma, Dingęs Vilnius, Vilnius: Vaga, 1991, p. 82–101.8 Pirmoji lietuvių dailos paroda Vilniuje, Vilnius: a. sirkino spaustu-

vė, 1906, p. Viii.


Vilnius. Pilies griuvėsiai. XX a. pradžia. atvirukas iš Lnb meno skyriaus fondų


nerodė savo darbų lietuvių dailės parodose, viešajame diskurse nefigūravo, ir atsakymo, kodėl taip nutiko, lie-tuvių menotyroje nėra iki šiol.

Tačiau iš to, kas pasakyta, nereikėtų daryti išvadų, kad Lietuvai buvo svetima miestietiška kultūra, kad Vilnius buvo taip atsilikęs, jog jo mentalitetas ir gyven-sena buvo ne urbanistinė. Atvirkščiai. XIX a. dailėje pa-plitęs Vilniaus simbolis – Pilies kalnas – XX a. pradžioje perėjo į vadinamo-sios „žemosios“, ma-sinės kultūros lauką ir dailininkų nebe-traukė kaip perne-lyg banalus, „nuval-kiotas“ motyvas. O vizualinėje sostapi-lio diskurso istori-joje tarp XIX a. dai-lės ir XX a. masinės kultūros įsiterpė dar viena grandis – fo-tografija, pratęsusi XIX a. dailės Pilies kalno vaizdavimo tradiciją.

Europoje masinę kultūrą XIX a. for-mavo sparti kapi-talizmo plėtra, auganti industrinė gamyba, masinis vartojimas, spaudos, fotografijos plitimas. Lietuvoje šie reiškiniai atsirado kiek vėliau – amžiaus pabaigo-je. Nauja susisiekimo priemonė – geležinkelis – atnešė iki tol nebūtą gyventojų mobilumą, turizmą, o iš kelio-nių atsivežti ar į kitas vietas siunčiami vaizdai formavo ištisą fotografinių atvirukų leidybos pramonę. Pasigili-nę į Lietuvos nacionalinio muziejaus išleistą Vilniaus vaizdų atvirukų katalogą9, nesunkiai įsitikinsime, kad XIX a. pabaigos – XX a. pradžios atvirukuose labiau-siai paplitęs vaizdas yra Pilies bokšto panorama. Ji pir-miausia atstovauja miestą, ji privaloma kiekvieno atvi-rukų leidėjo Vilniaus serijoje. Nors nuotraukų autoriai skirtingi, įvairūs fotografavimo rakursai – iš paukščio skrydžio ar, priešingai, žemo stebėjimo taško, fotogra-fuota iš skirtingų vietų – nuo Katedros aikštės, Neries, Šnipiškių, Trijų Kryžių kalno pusės, visi atvirukai for-mavo panašų romantizuotą Vilniaus paveikslą, kurio ištakos glūdi XIX a. dailėje. Vizualinį Vilniaus įvaizdį XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje skleidė fotografija, o šio diskurso esmę sudarė trys privalomi komponentai: senovinė architektūra, gamtos apsuptis ir tapybiškas, kalvotas reljefas. Idealus ir tipiškas šių bruožų derinys

įkūnytas Pilies kalno fotografijose, kurias kūrė Juoza-pas Čechavičius, Stanisławas Filibertas Fleury, Janas Bułhakas ir kiti10. Visuomenėje šie vaizdai plito ne tik per atvirukus, bet ir per periodinę spaudą: panorami-nės fotografijos su Pilies kalnu keliavo per XX a. pra-džios lenkiškus, lietuviškus, rusiškus, baltarusiškus Vilniaus žurnalus ir leidinius, kur dažnai net buvo nau-dojamos tos pačios tipografinės atspaudų klišės. Foto-grafija įtvirtino stereotipinį Vilniaus įvaizdį, paveikusį ir vėlesnę XX a. kūrybą.

Glaudžiausiai masinė kultūra susijusi su periodine spauda, kuri Lietuvoje vėlavo, nes prasidėjo tik po spau-dos lotynišku raidynu draudimo panaikinimo 1904 m. Taigi apie masines medijas Lietuvoje galime kalbėti nuo XX a. pradžios, kai Vilniuje imta leisti nemažai periodi-nės spaudos, žurnalų, dalis kurių jau buvo iliustruoti.

Masinių medijų kultūra pagrįsta vizualine komuni-kacija, poreikiu šnekėti aiškiais ir visiems supranta-mais ženklais – ikonomis. Visos ikonos remiasi gra-finiu supaprastinimu ir prasmės kondensavimu, jos redukuoja idėjas į vieną vaizdinį, tapdamos metoni-mišku daugialypės visumos pakaitalu. Taigi kalbant apie konkretų miestą ar norint nurodyti, kad veiksmas vyksta būtent jame, reikėjo rasti jo sumarinį reprezen-tacinį ženklą, o tokia Vilniaus miesto ikona tapo Pilies kalnas su bokštu.

Ankstyviausi pavyzdžiai pasirodė XIX a. Varšuvoje leistuose žurnaluose. Tygodnik Illustrowany 1889 m. išspausdino straipsnį apie ūkio parodą Vilniuje, ją iliustravęs vilnietis Tadeuszas Rostworowskis iš natū-ros piešė ir laisvai komponavo parodos sceneles, o re-portažinį piešinį vainikavo bokšto kalnu. Paroda vyko

Bernardinų sode, taigi Pilies kalno papėdėje, tačiau Ge-dimino bokšto piešinys nurodė ne tik šią konkrečią vie-tą, bet ir bendresnę topografiją – miestą, kuriame vyko paroda. Tame pačiame žurnale kitas vilnietis Konstan-

9 Vilniaus vaizdų atvirukai 1897–1915.10 Vilniaus pilis senose fotografijose, Vilnius: Lietuvos nacionalinis

muziejus, 1995.

konstantas gorskis. józefo Weissen hoffo romano „unija“ iliustracija. iš „tygodnik illustrowany“. 1909

Laima Laučkaitė

tadeuszas Rostworowskis. Ūkio paroda Vilniuje. iš „tygodnik illustrowany“. 1889


tas Gorskis iliustravo ištrauką iš Józefo Weissenhoffo romano „Unija: Lietuviška apysaka“, pasirinkęs mo-mentą, kai pagrindinis veikėjas Lietuvos dvarininkas Kazimieras paskendęs mintyse, sunkiuose, prieštarin-guose apsisprendimuose, sako sau: „Myliu šį kraštą. Čia mano kelias ir gyvenimas“. Gorskis lyg atsitiktinai pasodino jį skvere prie Arkikated ros, Pilies kalno fone, tačiau tai akivaizdi nuoroda į Vilnių kaip istorinės Lie-tuvos širdį, dvasinės atspirties tašką, padėsiantį he-rojui apsispręsti. Taigi vaizdas implikuoja asmeninį, individualų santykį su sostapiliu, o piešinio stilistika, minkštas, tarsi rūke skendintis miesto peizažas pertei-kia melancholiškas lyrinio herojaus intonacijas.

Po 1904ųjų Vilniuje leista nemažai iliustruotų žur-nalų lenkų kalba, ir Gedimino bokštas atsirado tų žur-nalų viršeliuose kaip logotipo dalis. Didelį tiražą tu-rėjusio švietėjiško katalikų Przyjaciel žurnalo viršelyje pro-gramiškai įkompo-nuoti visi pagrindi-niai miesto simboliai, nušviesti patekan-čios saulės spindulių (aušros kaip naujo gyvenimo simbolika būdinga XX a. pra-džios retorikai). Kai-rėje iškyla Gedimino kalnas, cent re – Auš-ros vartų Švč. Dievo Motinos paveikslas, dešinėje – Arkikatedra su varpine, šių trijų simbolių derinys atspindi trapų balansą tarp pa-goniškų miesto ištakų ir katalikiškų tradicijų lenkakal-bėje Vilniaus visuomenėje, o sostapilio ikona įgyja reli-ginę potekstę.

Kaip minėta, lietuviškame vizualiniame diskurse nei Vilnius, nei Gedimino bokštas nefigūravo, tačiau būta išimčių: pirmas elitinis iliustruotas lietuvių kultūros žurnalas „Vairas“ buvo papuoštas Petro Rimšos sece-sine vinjete su Gedimino bokšto atvaizdu. Vainikuotas lietuvišku koplytstulpiu ir įrėmintas į liaudiškų droži-nių ornamentiką, jis rodė Vilniaus lietuvišką tautinę priklausomybę. Ši vinjetė puikavosi žurnalo nugarėlė-je, tad jį užvertusiam skaitytojui kaskart buvo prime-nama apie tai, kas brangiausia lietuviui Vilniuje, ir apie tai, kur sutelktos lietuvių intelektualinės pajėgos, kur leidžiamas žurnalas.

Kiekviena Vilniuje gyvenusi tautinė bendruome-nė turėjo savo paminklus, savo „šventas“ vietas mies-te, tačiau Pilies kalnas buvo visiems svarbus, artimas. Įdomų, kiek vėlyvesnį, pieštą Pirmojo pasaulinio karo

metais Gedimino kalno vaizdą randame žydiškoje iko-nografijoje. Žydų kilmės vokiečių dailininkas Herman-nas Struckas iliustravo Zalmano Schneouro poezijos knygą Vilna, išleistą Berlyne 1923 m.11 Iš pradžių atro-

dė, kad viena šios knygos iliustracijų – motyvas su Gao-no kapu Gedimino bokšto fone – yra imaginacinis vaiz-das, bet iš tikrųjų tai piešinys iš natūros; tokio vaizdo būta vėliau panaikintose Saltoniškių žydų kapinėse. Rakursas parinktas ne atsitiktinai, o sąmoningai, ir rodo žydams šventos vietos, judėjų dvasinio tėvo Ga-

ono amžinojo poilsio lokaciją kitoje Neries pusėje, tiesiai priešais miesto šerdį – Pilies kalną. Taip susieda-mas dviejų iškilių as-menybių – Gaono ir Gedimino – memoria-lines vietas, piešinys liudijo žydams svarbią istorinę konjunkciją.

Iškalbinga istorine jungtimi pasižymėjo ir kitas Pirmojo pasauli-nio karo metų Gedimi-no kalno piešinys, kurį sukūrė vokiečių daili-ninkas Walteris Buhe Vilniuje leistam ilius-truotam vokiečių žur-nalui Bildersschau der Wilnaer Zeitung. 1916 m. rugsėjo 18 d. nume-

ris, skirtas paminėti metų sukakčiai, kai kaizerio ka-riuomenė įžengė į Vilnių, pristatė tuometinę Vilniaus valdžią, pateikė kariškių nuotraukas bei piešinius su

žurnalo „Przyjaciel“ viršelis. 1913

Hermann struck. Zalmano schneou ro knygos „Vilna“ iliust racija. 1923


11 Zalman schneour, Vilna, berlin: Hasefer, 1923. už šio leidinio nu-rodymą autorė dėkinga bibliografei Larisai Lempertienei.

Petras Rimša. Vinjetė su gedimino bokštu. iš „Vairo“. 1911


jų rezidavimo vietomis. Vilniaus gubernatorius genero-las leitenantas Karlas von Altenas rezidavo buvusiuose Abrao mo Šliosbergo rūmuose, tad dailininkas pavaiz-davo žalumos supa-mus rūmus, virš kurių iškyla Gedimino kal-nas su bokštu, – ženklas, suteikiantis isto-rinį „svorį“ valdžios legitimacijai. Beje, virš bokšto plevėsuoja santykinai per dide-lė, užtat gerai mato-ma Vokietijos vėliava: vokiečiai pirmieji pra-dėjo svarbią simbolinę tradiciją kelti Gedimi-no bokšte valstybinę vėliavą, nes Rusijos imperijos laikotarpiu tokio pap ročio nebu-vo, virš bokšto kyšojo tik telegrafo strypas. Po Pirmojo pasaulinio karo Pilies kalno bokš-tas su vėliava, jos iš-kėlimas įgijo deklara-tyvią politinę prasmę, tapo vienu iš valstybi-nių ritualų.

XX a. pradžioje visoje Europoje ir Vilniuje plito humoristiniai iliustruoti žur-nalai, jų vilnietiškuose viršeliuose Pilies kalnas figūra-vo nuolat. 1909 m. leistas savaitinis satyrinis-humoris-tinis ir meninis žurnalas Wilnianka viliojo skaitytoją

tuo, jog išduodąs Vilniaus paslaptis. Viršelyje įkompo-nuotas paslaptingas naktinis miestas, redukuotas į Ar-kikatedros, varpinės ir Gedimino kalno siluetus, jį kine-

matografiškai perskrodžia mėnulio šviesos spindulys, apšviesdamas egzaltuotą įsimylėjėlių porelę. Romanti-zuota lokacija ironiškai traukia kaip paskalų išviešini-mo vieta. Kito 1909 m. leisto žurnalo Bomba viršelio logose vėl matome Gedimino kalną, tik lyriką keičia

dinamiškas, gaivališkas veiksmas. Satyrinis žurnalas įvaizdinamas kaip sprogstanti bomba, kuri įsuka mies-tiečius: solidų poną su cilindru, impozantišką skrybėlė-tą damą, besilinksminančius vaikus, rusą policininką, į ekscesą lekiančius praeivius. Juoko, išgąsčio grima-sos, dinamiški judesiai, kompozicija „sprogdina“ miesto kasdienybę, suteikia jam šiuolaikiškumo, ekspresijos, teroristiškai griauna ramybę senojo bokšto papėdėje. Karikatūros autoriaus pavardės nėra (humoristiniuose piešiniuose jie dažniausiai anonimai), o signatūra gali būti įvairiai skaitoma (kaip JR ar SB), bet pagal sti-

listiką, meistrišką piešimo tušu manierą, sugebėjimą pagauti sudėtingus judesius, štrichavimo pobūdį tai tu-rėtų Stanisławo BoguszoSiestrzeńcewicziaus rankos piešiniai.

Pagal stilistiką tam pačiam autoriui priskirtina ir kita to žurnalo viršelyje žemiau išspausdinta karikatūra iš

žurnalo „Wilnianka“ viršelis. 1909

Walter buhe. „Vilniaus gubernatūra“. iš „bildersschau der Wilnaer Zeitung“. 1916, nr. 25

karikatūra „siluetas“. iš „bomba“. 1909

Laima Laučkaitė

žurnalo„bomba“ viršelis. 1909


„Siluetų“ serijos. Serijoje spausdinti žymių Vilniaus vei-kėjų šaržai, neminint jų pavardžių. Nesunku nuspėti, kad šioje karikatūroje vaizduojamas lietuvių atgimimo vadas Jonas Basanavičius kaip vyžotas valstietis, jojan-

tis ant suvargusio kuino. Jo figūrai šviesiame pirmame plane priešpriešintas tamsus antras planas su šuoliuo-jančiu šarvuotu raiteliu/vytimi Pilies kalno fone, taigi veiksmo ir jo vietos susiejimas čia neatsitiktinis. Šlovin-gos praeities ir vargingos dabarties priešprieša, ironiš-kas dviejų raitelių lyginimas ir kandžiai įžeidus tekstas rodo nacionalistines pažiūras, lenkiškosios Vilniaus vi-suomenės santykį su lietuvišku judėjimu ir jo vadovu. Vilniuje, daugiataučiame mieste, XX a. pradžioje apim-tame etninių kolizijų, aštrių nacionalistinės tematikos karikatūrų būta nemažai. Panaši karikatūra, 1909 m. išspausdinta žurnale Wilnianka, vaizdavo lietuvių vei-kėjų kovą su lenkų partijos Narodowa Demokracja vei-kėjais. Lenkiškai partijos pavadinimo trumpinys ND skamba „en dek“, pa-našiai į indyk (lenk. kalakutas), tad gi-gantišką kalakutą bandė pagauti ir pra-jodyti Mečislovas Da-vainisSilvestraitis, kviesdamas į talką savo tėvynainius.

Tačiau Gedimi-no bokšto papėdėje vyksta su nacionali-niais konfliktais ne-susiję įvykiai, pavyz-džiui, ateina naujos mados, transporto ir technikos naujo-vės, ir tuomet mies-to ikona įkūnija seno, tradicijoms ištikimo miesto simbolį. Konservaty-vų Vilnių sujaudino oreivių būrelio įkūrimas 1910 m. ir pirmieji skrydžiai virš miesto. Lenkiškas žurnalas

Bomba piktinosi, kad mieste, kuriame tėra tik prastas tramvajaus susisiekimas, jau įkurtas oreivių klubas, piešinyje virš Pilies kalno išdidžiai sklando aeropla-nai, o papėdėje vežikas sunkiai stumia arklių tram-vajų. Rusiškas satyrinis žurnalas Vilenskoje zerkalo antisemitiškai šaipėsi iš A. Gordono, N. Radino, M. Šato, išrinktų į oreivių būrelį, vaizdavo juos skriejančius ant šluotos virš Gedimino bokšto ir komentavo, kad ten jie tik „orą gadina“. Pilies kalnas karikatūriniuose pieši-niuose neatlieka pagrindinio vaid mens, tėra statistas,

tačiau svarbus: už-tenka nurodyti su-paprastintą, sche-matizuotą jo vaizdą, ir skaitytojui tam-pa aišku, kur vyks-ta veiksmas, ku-ris su pačiu Pilies kalnu, jo semanti-ka dažniausiai nie-ko bendra neturi.

Praradęs anks-tesnes paskirtis – XIX a. būdingą ikonografinį doku-mentiškumą, re-alistinį tikslumą, romantinį patosą – Pilies kalno vaizdas

pradėjo gyventi naują gyvenimą, įgavo miesto ikonos funkcijas. Jis tapo pasikartojantis ir perteikiantis skir-tingas prasmes: dažnai jis nurodo veiksmo vietą, nacio-nalines, religines implikacijas, seno/naujo susidūrimą, turistinę atrakciją. Kaip teigia Vanessa R. Schwartz ir Philipas J. Ethingtonas, „miesto ikonos atsiranda spe-cifinėse vietose – miestuose – ir perteikia ne tik mies-to, bet ir įvairias kitas – nacionalines, globalines, re-ligines, ideologines, asmenines, politines, komercines, emocines – prasmes, kurios visais atvejais yra istori-nės, susijusios su miesto kontekstu“12. Pilies kalno vaizdas XX a. pradžioje tapo pirmuoju masinės kultū-ros simboliu Lietuvoje, jis plito ir cirkuliavo įvairiose medijose – fotografijose, atvirukuose, atvirlaiškiuose, žurnalinėje grafikoje, iliustracijose, karikatūrose, su-venyruose. Nežiūrint formų variantiškumo, skirtingos stilistinės reprezentacijos, Pilies kalno ikona įsitvirti-no kaip aiškiai atpažįstama, su niekuo nesupainiojama vizualinė klišė. Miesto ikonos atsiradimas yra Vilniaus modernėjimo ženklas. Ne mažiau intriguojanti vėlesnė šios ikonos raida XX a. – tarpukario Vilniaus, Kauno bei sovietinėje dailėje ir masinėje kultūroje, tačiau tai jau kito tyrimo uždavinys.

karikatūra „tramvajus ir oreiviai Vilniuje“. iš „bomba“. 1910

12 Vanessa R. schwartz, Philip j. ethington, op. cit., p. 26.

karikatūra „didysis lietuvių puolimas“. iš „Wilnianka“. 1909

karikatūra „irgi oreiviai“. iš „Vi lens koje zerkalo“. 1911



Senojo Vilniaus grožis nekelia abejonių. Tai patvirti-na nuolat pasirodantys nauji ir dar naujesni Vilniaus vaizdų albumai, kar-tojantys senus arba atskleidžiantys nau-jus gražiojo, roman-tiškojo, paslaptingojo miesto rakursus. Šia-me ūkanotame gotiki-nių mūrų ir barokinių kupolų kontekste kyla maištingas noras sužinoti, koks Vilnius buvo vaizduojamas tuo metu, kai Europa žen-gė sparčiu industriali-zacijos keliu ir didžiuo-damasi demonstravo šį dynamo triumfą? Kaip buvo vaizduojamas ir ar apskritai buvo vaiz-duojamas industrinis, (sunkiai) dirbantis Vil-nius su visais pramoni-nio miesto atributais? Industrinio miesto vaizdavimo kanonus atitinkančių Vilniaus fotografijų, ką ir kalbėti apie grafikos ar tapybos darbus, tepavyko rasti neįtikė-tinai mažai. Galbūt menininkai, fotografai ir iliustra-toriai sąmoningai nefiksavo ir nepaliko šių „negražaus Vilniaus“ vaizdų?

Vaizdinių įrodymų, kad Vilnius XIX a. pabaigoje buvo Lietuvos pramonės centras, ieškoti būtų geriausia atsižvelgiant į europinės „industrinės“ ikonografijos kontekstą. Tai buvo sritis, kurioje XIX a. antroje pusė-je – XX a. pradžioje itin aiškiai nusistovėjo specifiniai vaizdavimo būdai: industrinis kraštovaizdis ir mies-

tovaizdis, fabrikų, technikos, miesto inžinerijos vaiz-dai bei industrinio gyvenimo temos (socialinės klasės

tematika). Nors šie mo-tyvai XIX a. pabaigo-je – XX a. pradžioje Vil-niaus ikonografijoje yra fragmentiški ir reti, vis dėlto jų esama ir jie ati-tinka industrinio miesto ikonografijos kanonus.

Europoje pramonės vaizdavimas atsirado drauge su pačia pramo-ne, ir pirmieji atvaizdai XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje buvo gana romantizuoti. Šį žan-rą galima pavadinti industriniu peizažu. Jame paprastai vaizduojama

viena įmonė, sudaryta iš kelių gamybinių pastatų, iš-dėstyta gamtos apsuptyje, šalia vandens telkinio (tai susiję su ankstyvųjų įmonių technologiniais vandens

„negRažaus“ ViLniaus VaiZdaiindustrinio miesto ikonografija XiX a. antroje pusėje – XX a. pradžioje

Marija Drėmaitė

kučkuriškių popieriaus fabrikas. atvirukas. 1907 (plg. s. F. Fleury fotografiją)

isaako bruno trikotažo fabriko firminis blankas. 1900. LVia

akcinės bendrovės „Vilija“ firminis blankas. 1913. LVia

Walther buhe. konservų fabrikas Vilniuje. iš „bilderschau der Wilnaer Zeitung“. 1916


maRija dRėmaitė (g. 1971) – hum. m. dr., architektūros is-torikė, Vilniaus universiteto istorijos fakulteto lektorė, tech-nikos muziejaus kuratorė. straipsnis parašytas konferencijoje „meninis Vilnius: įtakos ir įvaizdis“ (Vilniaus dailės akademijos dailėtyros institutas, Lietuvos dailės istorikų draugija, 2009-05-06–07) skaityto pranešimo „industrinio Vilniaus vaizdai (pra-moninio miesto ikonografija XiX a. – 1940 m.)“ pagrindu.


energijos poreikiais). Svarbu ir tai, kad žmonės (dir-bantieji) arba išvis nebūdavo vaizduojami, arba vaiz-duoti besiilsintys gamtoje ir nieku gyvu nevargstantys. Šiuo atveju vaizde būdavo svarbus ne dokumentinis tikslumas, o kraštovaizdis ir kompozicija, – tai laikyti-na ir žanro bruožais.

Industrinis peizažas Vilniuje XIX a. – tai romantiš-

ka Vilniaus apylinkių idilė, kurioje pirmiausia tenka išskirti romantizuotą vandens malūno motyvą ir srau-nius Vilnios (rečiau Vilijos) vandenis1. Grafikoje ir ta-pyboje dažniausiai vaizduojami du objektai: Tiškevičių malūnas Paplaujoje ir Kučkuriškių popieriaus fabri-kas2 (beje, jie fiksuojami ir ankstyvojoje fotografijoje,

kartais netyčia patekdami į kraštovaizdį3, o kartais ir dėl specialiai į juos nukreipiamo objektyvo4).

Kitas industrinio miesto ikonografinis motyvas – fabriko portretas5 – atsirado panašiu metu, tačiau itin su-klestėjo XIX a. pabaigoje. Jis siejamas su vieno objek-to didingu išryškinimu (savininko užsakymu). Fabriko portretas XIX a. antroje pusėje labiau paplito grafikoje,

ir čia išryškėja ta menka skirtis tarp meno ir iliustracijos (vis dėlto šį žanrą reikėtų priskirti pastarajai, kadangi grynai užsakomieji vaizdai buvo kuriami kaip įmonės al-bumo, žurnalo ar laikraščio iliustracija). Tokiuose „portretuose“ dažniausia pateikiamas pilnas perspektyvinis fabriko ir jo aplinkos vaizdas, leidžiantis aiškiai suvokti

1 Pranciškus smuglevičius, Paplavos [a. tyzenhauzo, vėliau tiške-vičių vandens malūnas], 1786, Vub; Pranciškus smuglevičius, Verkių vandens malūnas, 1786, krokuvos tautinis muziejus; karolis Račinskas, Paplavos, 1831, Ldm; kanutas Ruseckas, Potockių malūnas Paplavų priemiestyje, 1856, Ldm.

2 kanutas Ruseckas, Tiškevičių malūnas Paplavose, 1858, Ldm; nežinomas dailininkas, Kučkuriškių popieriaus fabrikas, XiX a. vi-durys; juozapas oziemblauskas, Popieriaus fabrikas Kučkuriškėse, 1840, Ldm.

3 Pavyzdžiui, tiškevičių malūnas Paplavose užfiksuotas: albert

swieykowski, Paplavų priemiestis, antra dalis, 1861–1866, arba Vil-helm Zacharčik, Saksų sala Vilnios upėje, apie 1866 (abi nuotraukos publikuotos leidinyje margarita matulytė, Vilniaus fotografija, 1858–1915, (ser. Lietuvos fotografijos istorija, 2), Vilnius: Lietuvos nacionali-nis muziejus, 2001, p. 79, 89).

4 stanisław Filibert Fleury, Popieriaus fabrikas Kučkuriškėse, 1900, Lmab.

5 abildgaard Hanne, „til industriens pris [in praise of industry]“, in: Industriens billeder, red. Hanne abildgaard, aase bak, københavn: ar-bejdermuseet; aalborg: nordjyllands kunstmuseum, 2007, p. 255–256.

Petro Vileišio metalo fabrikas. 1905. LLti

„negRažaus“ ViLniaus VaiZdai


įmonę. Pats žanras neabejotinai atstovauja pramoninin-kų savivaizdį ir rūkstantys kaminai šiuose „portretuose“ yra būtini (ne tik industrinės) galios simboliai.

Vilniuje fabriko portretas daugiausia sutinkamas rek lamoje – pirmiausia įmonės firminiuose blankuose (pasaulinė tradicija), tačiau šis žanras ar motyvas me-nininkų nesudomino. Tokį elgesį galėtų paaiškinti to

meto požiūris į fabriką, kuriame vargiai buvo įžvelgia-mos estetinės ypatybės.

Fotografijos paplitimas ženkliai pasitarnavo pramo-nės fiksavimui visų pirma dėl savo dokumentinės ga-lios. Dažnas XIX a. pabaigos – XX a. pradžios užsaky-mas – aukštos kokybės nuotraukų serija fabriko turnė6, kurioje nuosekliai, klasikiniais rakursais fiksuojami fab riko pastatų eksterjerai, interjerai, pozuojantys dar-bininkai prie mašinų, gamybos technika ir galiausiai pati produkcija, kurios gausa pabrėžė pramoninį jos gamybos būdą. Ankstyvoji fotografija į pramonę žvelgė

pozityviai, fiksuodama didingus pasiekimus, nes tokie fotoreportažai pirmiausia būdavo kuriami reklaminiais įmonės tikslais. Tad ir fabriko portretas, ir fabriko tur-nė atspindi pozityvų vaizdą, kurį pati pramonė (pramo-nininkai, vadybininkai, direktoriai) ir norėjo perduoti.

Žinomiausias Vilniaus fabriko turnė yra apie 1905 m. užfiksuotas Petro Vileišio fabrikas7, kuriame nuosek

liai dėstoma fabriko išorės, vidaus, mašinų ir produkci-jos vaizdų seka, kur ne kur užfiksuojant darbininkus. Panašiu turnė principu atlikti fotoreportažai ir iš Vil-niuje vykusių pramonės bei žemės ūkio parodų, ir iš stambesnių infrastruktūrinių objektų statybų8. Tokių fotoreportažų propagandinė paskirtis ypač išryškė-jo Pirmojo pasaulinio karo metais, vokiškoje spaudoje nušviečiant frontui dirbusias Vilniaus gamyklas9, arba tarpukariu iliustruojant Lenkijos prezidento vizitą Vil niuje10. Stambiausia tarpukario Vilniaus gamykla Elektrit, gaminusi radijo aparatus, keletą metų leido

6 Louise Wolthers, „Fotografiet – industriens medie [Photography – industry‘s medium]“, in: Industriens billeder, p. 256–257.

7 Petro Vileišio metalo fabrikas Vilniuje, fotografijų serija, apie 1905, LLti.

8 žvėryno tilto statyba, fotografijų serija, 1905–1907, Lmab; elektros kabelio tiesimas Vilniuje 1925 m. inžinieriaus eduardo biszewskio al-

bumas, 1902–1933, Lnb.9 Vaisių konservų fabrikas Vilniuje dirba frontui, fotoreportažas, in:

Bilderschau der Wilnaer Zeitung, 1916.10 Lenkijos prezidentas ignacas moscickis lankosi grigiškių fabrike,

1935, Lmab.

maRija dRėmaitė

elektros kabelio tiesimas Vilniuje. 1925. inžinieriaus eduardo biszewskio albumas, 1902–1933. Lnb


savo laikraštį, kuriame fiksavo ne tik fabriko kasdie-nybę, bet ir modernių technologijų apraiškas Vilniaus mieste11.

Fotografija pasitarnavo dar vienu aspektu – pradėtas fiksuoti industrinis miestovaizdis. Deja, žvelgiant į to meto Vilniaus fotonuotraukas, akivaizdu, kad jų auto-riai vengė industrinio miesto motyvo, o keletas rūkstan-

čių kaminų pateko į kadrą netyčia arba kaip neišven-giami (nors ir nepageidaujami) objektai12. Industrinis Vilnius ikonografijoje yra akivaidžiai antraplanis, todėl ypač sunku yra rasti simbolinį pramoninio miesto at-vaizdą. Vis dėlto XX a. pradžios atviruke „Pasveikini-mas iš Vilniaus“ galima pamatyti garbingą vietą uži-mantį modernaus miesto simbolį – elektriko stotį.

Jei šlovingą industrinio miesto vaizdą inicijavo patys

pramonininkai, tai kita industrinio miesto gyvenimo dalis – kritinis socialinis reportažas – liko pačių me-nininkų akiratyje. Čia vyravusios temų grupės – vals-tiečiai, atvykstantys į miestą ieškoti darbo pramonėje; darbas fabrike13 (grupinis ir pavienis, sunkus, monoto-niškas, moterų, vaikų); darbininkų gyvenimas ir laisva-laikis (gatvė, profsąjunga, aludė, streikas) bei, žinoma,

šeimos buitis (skurdi namų aplinka, pašalpos, bedar-bių valgykla), – šios temos vaizdai pirmiausia turėdavo sukelti gailestį ir susirūpinimą dėl sunkios darbininkų klasės padėties14. Būtent šiuose siužetuose galima pa-stebėti savarankišką, o ne specialų užsakymą atspin-dintį menininkų požiūrį į pramonę ir jų socialinę empa-tiją. Tiesa, didžioji dalis tokio žanro paveikslų buvo (ir tebėra) menkai vertinami dėl dažnai menkesnio atliki-

11 Elektrit-Radio, 1937–1939. 12 Pvz., stanisław Filibert Fleury, Vilniaus panorama nuo Misionie-

rių kalvų, apie 1903, Lnm; tyburcy Chodżko, Žaliasis tiltas per Nerį, apie 1905, Lnm.

13 Vienas šio žanro pradininkų, susilaukusių daug sekėjų visoje eu-

Vilniaus šiluminė elektrinė. apie 1930. Vyčio Ramanausko rinkinys Lenkijos prezidentas ignacas moscickis lankosi grigiškių fabrike, 1935, Lmab

„negRažaus“ ViLniaus VaiZdai

ropoje, buvo vokiečių tapytojas adolphas menzelis, sukūręs garsų pa-veikslą „metalo gamykla“, kuriame realistiškai perteikta pragariško karščio ir didžiulio tempo atmosfera.

14 šio žanro madas europos dailėje diktavo socialiai angažuoti britų tapytojai Luke’as Fildesas ir Frankas Hollas.

žvėryno tilto statyba. 1905. LmabLukiškių priemiestis. atvirukas. 1907


mo ir socialinio angažuotumo. Socialiniu požiūriu pra-moninis Vilnius mene (ir netgi fotografijoje) yra men-kiausiai atspindėtas – beveik nėra užfiksuota Vilniaus pramonės darbininkų atvaizdų. Pirmasis, pradėjęs fik-suoti kasdienį miestiečių gyvenimą, ekonominio ir so-cialinio gyvenimo temas (apie 1892 m.), buvo Stanisła-

was Filibertas Fleury; į jo objektyvą pateko ir padieniai darbininkai Rotušės aikštėje15. Vėliau, 1915 m., Vil-niaus labdaros valgyklų fotografijų seriją padarė Janas Bułhakas16. Vis dėlto net ir ši ikonografija nėra grynai „industrinė“, bet artimesnė bendrajai moderniojo mies-to socialinei tematikai.

Aptartieji vaizdai liudija, kad nei menininkai, nei fotografai XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje Vilniu-je nesidomėjo industrine tematika. Viena svarbiausių priežasčių turbūt reikėtų laikyti faktą, kad industria-lizacija Vilniuje buvo gana vėlyva, nestambi ir skurdi, tad vargiai galėjo tapti įkvėpimo šaltiniu. Industrinio Vilniaus ikonografija regima kaip grynai iliustracinė, dokumentinė, aptinkama specializuotoje grafikoje ir fo-tografijoje, kai tuo tarpu meninė fotografija fokusavo objektyvą išskirtinai į senąjį romantizuotą miestą. Vis dėlto industrinio Vilniaus ikonografijoje galime aptik-ti visus vyraujančius pramoninio miesto ikonografinius motyvus, tik jų yra išties mažai. Tai iš esmės atitinka ir pačią Vilniaus kaip industrinio miesto koncepciją, ku-riame pramonė reiškėsi visomis formomis, tik nedide-liu masteliu.

Tačiau ne tik menkas pramonės mastas lėmė, kad ji netapo naujojo amžiaus ikonografų įkvėpimo šaltiniu. Rezervuotą Vilniaus menininkų požiūrį į pramonę, kaip į nevertą menininko žvilgsnio aplinką, pabrėžė fo-tografijos istorikė Margarita Matulytė, taikliai pacita-vusi Bułhako pamokymus jauniesiems fotografams:

Naujasis daiktiškumas neišreiškia visos tautos dvasios, o vaizduoja menką, niekam tikusį miestie-tį ar prekybininką, kuris siekdamas komforto, so-taus gyvenimo ir pelno užmiršta, kad dar yra ir sau-lė. Miestas – tai ne tik sagų parduotuvė ar centrinis bjaurasties sandėlis. Miestas – tai milžiniškos, tu-rinčios savo išraišką ir net poeziją, gyvų žmonių ju-dėjimo bei energijos pastangos, juolab, kad giliai, vi-sapusiškai suprasta urbanistika nėra oro ar saulės neigimas. Mes, lenkai, laimei, nesekame tais atbai-dančiais miesto pranašumo prieš gamtą pavyzdžiais, nes jaučiame, kokia svetima ir nevaisinga toji madin-goji kryptis. [...] Užuot vaizdavę miesto vulgarumą ir bjaurastį mes, lenkai, ieškome jame amžinų, huma-niškų, bendrų visai žemei elementų.17

Ar tik ne šiuose fotomenininko žodžiuose ir slypi at-sakymas į klausimą, kodėl XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje industrinis (negražus ir vulgarus?) Vilnius liko taip menkai atvaizduotas.

maRija dRėmaitė

15 stanisław Filibert Fleury, Padieniai darbininkai Teatro (Rotušės) aikštėje, apie 1900, Lnm.

16 jan bułhak, Vilniaus labdaros valgyklų fotografijų serija. Valgykla Nr. 7 (skapo g.), 1915.

17 jan bułhak, „meninės fotografijos tautiškumas“, in: jan bułhak, Šviesos estetika: Fotografikos pagrindai, iš lenkų k. vertė stanislovas

žvirgždas, Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2008, p. 25. Ci-tuojama iš margaritos matulytės pranešimo „Racionalus ir romantiš-kas Vilniaus sakralizavimas boleslavos ir edmundo Zdanovskių foto-grafijose“, skaityto konferencijoje „meninis Vilnius: įtakos ir įvaizdis“, 2009-05-06–07.

jan bułhak. Vilniaus labdaros valgyklų fotografijų serija. Valgykla nr. 7 (skapo g.). 1915

stanisław Filibert Fleury. Padieniai darbininkai teatro (Rotušės) aikštėje. apie 1900. Lnm


Taip jau lemta, kad dauguma dalykų bėgant amžiams neišvengiamai keičiasi. Vargu ar surastume šiandien tokį miestą, kuris nuo jo įkūrimo būtų likęs toks pat. Kiekviena praslinkusi epocha jo peizaže įrėžia savus, tik jai būdingus ženklus. Ne išimtis ir Vilnius. Daugelis jo pavidalų negrįžtamai prarasti, likę užfiksuoti tik ke-liautojų, istorikų, dailininkų darbuose ar poetų eilėse.

Tačiau kai kurios miestų detalės net ir po didžiausių pasikeitimų ar katastrofų lieka tokios pačios. Tikriau-siai ne vienas iš atsitiktinai paklaustų, kas sudaro šiandienio Vilniaus veidą, paminėtų Gedimino bokštą ir Neries bei Vilnios upes. Šios upės yra organiškai ne-atsiejama Vilniaus peizažo dalis. Ir nors vardą sostinei davusi mažesnė, Vilnia arba Vilnelė, bet būtent dides-nė, Neris arba Vilija, nuo pat Vilniaus įkūrimo tapo ir miesto gyvybine arterija, ir puošmena, ir neatsiejama miesto reljefo dalimi.

Įdomu, kad Vilija dažnai buvo vaizduojama ir loty-niškuose XVII–XVIII a. poezijos, ypač proginės, kūri-niuose, rašytuose daugiausia Vilniaus universiteto pro-fesorių ir studentų. Pastebėtina, kad šiuose kūriniuose paraleliai vartotos abi mums žinomos upės pavadini-mo – Neries ir Vilijos – formos. Net ir sparnuotoji Ado-mo Mickevičiaus frazė Wilia – naszych strumieni rodzica, Maironio lietuviškai išversta kaip „Vilija, mūsų upelių matutė“, tikriausiai turi gerokai senesnes, su lo-tyniškąja Lietuvos literatūra susijusias, šaknis.

Taigi lotyniškuose XVII–XVIII a. poezijos kūriniuose pastebimi bent keli skirtingi Vilijos vaizdavimo aspek-tai (mitologinis, gamtos, ekonominis, utopinis), kuriuos ir norėtųsi aptarti detaliau.

„koks uPeLis taVe šLoVinančių giesmių nečiuRLena“

Jėzuitų įkurto Vilniaus universiteto profesoriai bei studentai, kūrę lotyniškas eiles, buvo puikiai išstudi-

javę garsiausių Antikos poetų kūrinius, kuriuose svar-bus vaidmuo teko mitologijai, todėl ir jų poezijoje vie-nas ryškiausių klodų, susijusių su Vilijos įvaizdžiu, yra mitologinis, kuriamas pagal antikinės mitologijos tra-dicijas.

Vilija XVII–XVIII a. lotyniškuose poezijos kūriniuose laikoma kone didžiausia bei vandeningiausia Lietuvos upe ir apibūdinama kaip „Lietuvos vandenų valdovė“ (Villia Regnator Litavarum aquarum), „upių karalie-nė“ (fluviorum rex), „vandenų valdovė“ (rector laticum), „vandeninga motina“ (pater udus) ar tiesiog „motina“ (pater). Kaip ir priklauso valdovei, ji turi daugybę pa-valdinių, kurie, nenuklystant į mitologijos brūzgynus, išvardijami Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus plunks-nai priskiriamame epitalamijuje „Vestuvinė idilija“, parašytame kunigaikščio Alberto Vladislovo Radvilos ir Onos Zenavičiūtės jungtuvių proga:

Motina Vilija, kur prie pakrantės, žolėm aptaisytos,Ilsis, viršum bangų mėlynplaukę galvą iškėlėIr suvadino melsvus savo valdinius. Motinai šaukiantTuoj žaliaakių būrys subėga. Vieni iš jų švelniaiOšia dainas, o kiti į gaudžiančius akmenis daužo Vandenis savo skaidrius, ir vėjai jų ūžesį neša. Suka smagiai verpetus treti, į sūkurį veržlųDūžtančias traukia bangas ir džiaugsmingai

šoka ratelį. (p. 14–21)1

Antikos poetų kūriniuose kiekvienas vandens telki-nys buvo apgyvendintas įvairiausių dievybių. Šalia jū-ras valdžiusio Neptūno dažnai minimas dar vienas ir ne mažiau svarbus vandenų dievaitis Nerėjas, Okeano ir Gajos sūnus, laikytas išmintingu bei teisingu dievu, vi-

„ViLija – LietuVos Vandenų VaLdoVė“neris lotyniškuose XVii–XViii a. literatūros kūriniuose

Živilė Nedzinskaitė


1 Lietuviški kūrinių vertimai cituojami iš: Gratulatio Vilnae = Vil-niaus pasveikinimas: XVi–XViii amžiaus tekstų rinkinys, sudarė euge-nija ulčinaitė, vertė dalia dilytė, benediktas kazlauskas, Rita katinai-tė, sigitas narbutas, živilė nedzinskaitė, mindaugas strockis, eugenija ulčinaitė, (ser. Senoji Lietuvos literatūra, kn. 10), Vilnius: Lietuvių lite-ratūros ir tautosakos institutas, 2001.

žiViLė nedZinskaitė (g. 1974) – hum. m. dr., literatūros is-torikė, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto senosios lite-ratūros skyriaus jaunesnioji mokslo darbuotoja, Vilniaus peda-goginio universiteto Visuotinės literatūros katedros asistentė. straipsnis parašytas konferencijoje „meninis Vilnius: įtakos ir įvaizdis“ (Vilniaus dailės akademijos dailėtyros institutas, Lietu-vos dailės istorikų draugija, 2009-05-06–07) skaityto pranešimo „Vilnius XVii–XViii a. Ldk lotyniškoje poezijoje“ pagrindu.


siems padedančiu gerais patarimais, jam buvusi suteik-ta ir pranašavimo galia. Meno kūriniuose Nerėjas nuo seno buvo vaizduojamas kaip senis su barzda, blakstie-nomis ir plaukais iš vandens dumblių. Reikia atkreipti dėmesį, kad lotyniška žodžio „upė“ forma yra vyriško-sios giminės (fluvius, i m; amnis, is m), todėl ir Vilija lotyniškoje poezijoje dažniausiai vaizduojama panašiai kaip Nerėjas. Labai populiarus motyvas, kai tarsi no-rėdama nuveikti ką svarbaus ar sužinoti, kas dedasi mieste, upės dievybė iškelia virš bangų galvą: „motina Vilija viršum bangų mėlynplaukę galvą iškėlė ir suvadi-no melsvus savo valdinius“ (Pater Vilia cyanaeum summa caput extulit unda, caeruleam vocat plebem), „Vilija, savąją galvą pakelk iš mėlynų vandenų“ (Vilia querulo liquidum vortice tolle caput). Tikriausiai būtų galima manyti, kad tokį Vilijos įvaizdį nulėmė ir to meto poetų puikiai žinomos antikinės literatūros tradicijos, kurio-mis rėmėsi jėzuitiškų kolegijų bei universitetų studijų programos, ir panašus lotyniškas abiejų vardų (Nerys, yos m ir Nereus, eos m) skambesys, atveriantis įvairias jų interpretavimo bei paralelių paieškos galimybes.

Tad nors lotyniška Vilijos forma ir yra moteriškosios giminės (Vilia, ae f), tačiau tradiciškai ji traktuojama kaip vyriškosios giminės veikėjas – tėvas, upių karalius etc. Todėl lotyniškuose kūriniuose ypatingai žaviai at-

skleidžiama vyriško ir moteriško prado samplaika, kur moteriškąjį atitinka Vilnius (Vilna, ae f), o vyriškąjį Vi-lija arba Neris. Vilnius suprantamas kaip žemė, mote-riškasis pradas, simbolizuojantis pastovumą ir stabilu-mą. Vilija – žemei gyvybę teikiantis vanduo, alegoriškai traktuojamas ir kaip maitinantis miesto gyventojų sie-las, kiekvieną pavasarį per potvynius nuplaunantis ne tik susikaupusį gatvių purvą, bet ir nuskaidrinantis, atgaivinantis, suvokiamas kaip kasmetinis apsivaly-mas ir atgimimas. Vilnius ir Vilija vaizduojami kaip du neatsiejami vienas nuo kito elementai – žemė ir van-duo, tik tvirta jų samplaika ir jungtis užtikrina mies-to gyventojų gerovę, saugumą bei taiką. Lietuviškuo-se vertimuose minėta samplaika išlieka, tik pasikeičia vietomis prasminiai jos akcentai: Vilnius tampa vyriš-kosios, o Neris – moteriškosios giminės elementais.

Tokia Vilniaus ir Vilijos jungtis pavaizduota Motie-jaus Nevijaus, studento iš Prūsijos, studijavusio popie-žiaus seminarijoje Vilniuje, poemėlėje „Radvilų kili-mas“ (Aulaeum Radzivilaeum), išspausdintoje 1604 m. panegirikų rinkinyje, skirtame naujai išrinktam Vil-niaus vaivadai Mikalojui Kristupui Radvilai. Poemėlė pradedama pavasarinio Vilijos potvynio aprašymu. Iš-girdusi iš Katedros sklindančias giesmes, skelbiančias Gavėnios pabaigą, upė „nusipurtė sniegus ir ledo lytis“,

Vilniaus miesto planas. georgijaus brauno ir Pranciškaus Hogenbergo „Pasaulio miestų atlasas“. apie 1581

žiViLė nedZinskaitė


„atsikratė niūraus ir senatviško stingulio“, atjaunėjo, o „vandenys jos kildami plačiai iš krantų išsiliejo“. Vilija pakėlusi galvą „žvilgsniu perbėgo savo pakrantes“, „pa-žvelgė žalsvomis akimis į Vilniaus mūrus“ ir kreipėsi į patį Vilnių, nuniokotą karo, bado ir maro, kaip dar vieną ir ne menkesnę jį ištikusią nelaimę nurodydama vaivados netektį. Vilijos potvynis čia siejamas su upės ir paties miesto sielvartu netekus globėjo – vaivados. Tai dėl jo Vilija „bėga paplūdusi ašarom“ ir „blaško si-jas bei sienojus“. Savo sielvartą netekus „tvirto tėvynės ramsčio“ išreiškia ir Vilnelė, kuri „pavirtus srautu ga-lingiausiu / Puolė pirmyn, griaudama malūnus ir tiltus aukštuosius“.

Tačiau Vilijai, kitaip negu antikiniam upių dievui Nerėjui, nesuteikiama pranašystės dovana. Apie nau-jo vaivados išrinkimą jai, plūstančiai ašarom, praneša Gandas (Fama).

Antikinės mitologijos tradiciją pratęsia ir kitų van-dens dievybių vaizdavimas. Taip Vilijos upėje apgyven-dinamos jūrų nimfos Nereidės, Nerėjo dukterys. Pasak mitų, jos gyvenusios Nerėjo rūmuose jūros dugne, šokda-vusios ten ratelius, o mėnesienos naktimis išeidavusios į krantą dainuoti ir linksmintis. Tėvo rūmuose Nereidės dar ir verpdavusios ar ausdavusios auksinėmis verpstė-mis. Tad kai kuriuose lotyniškuose kūriniuose Vilijoje gyvenusios nimfos vadinamos Nereidėmis, bet kituose atsiranda ir autentiškos, tiesa, pagal antikinės mitolo-gijos tradicijas sukurtos ir tik lotyniškuose Lietuvos li-teratūros kūriniuose minimos Vilijoje ar jos dugne gyve-nančios Vilijos nimfos – Viliadės (Viliades).

Minėtame Nevijaus kūrinyje Vilija, sužinojusi apie naujo vaivados išrinkimą ir jo atvykimą į Vilnių, lie-pia savo pavaldinėms „Viliadėms, Driadėms ir savo-sioms Napėjoms bei Najadėms“ (nimfoms, gyvenančios vandenyje, miškuose, versmėse, šaltiniuose) ruoštis šio garbingo svečio sutikimui: vienoms privalu skinti žie-dus, pinti vainikus ir jais padabinti miesto vartus bei gatves, kitos rūpinasi, kad Lietuvos poetai sukurtų de-ramas eiles, šlovinančias vaivados darbus, o Najadėms paskiriama nuausti kilimą, kuriame atsispindėtų visa garsios Radvilų giminės istorija:

Jūs, Najadės, skietu paslankiuoju braukyti per nytisPratusios linines ir meistriškai jas siuvinėti, Audinį auskit, kuris šio paties šlovingiausio didžiūnoBūtų vertas ir jam įsimintina dovana taptų.Kibkit tad rankom mikliom į darbą ir pasitelkitIšmonę – auskit greičiau atvaizdais išmargintą

dailiai Kilimą ir Radvilų visą giminę ten pavaizduokit, Kad atpažintų jame naujasis vaivada savoArtimus žmones bei jų nežuvusius darbus, kad noriaiŽvelgtų, siekdamas jiems prilygti ir semtųsi ryžto.

(p. 336–345)

Panaši scena pavaizduota ir Lauryno Bojerio „Karo-lomachijoje“ (1606). Ten Viliadės, sekdamos senu Se-miramidės menu, audžia audinį, kuriame vaizduoja Lietuvos etmono Karolio Chodkevičiaus žygius.

Viliadėms priskiriamos ir kitos antikinėms dievy-bėms būdingos funkcijos. Jos ne tik audžia audeklus, vaizduojančius garsių didvyrių žygius ir pergales, bet ir vadovaujamos Apolono tarsi jį lydinčios mūzos pa-deda žodžiais apgiedoti jų nuopelnus. Vienas iš eilėraš-čių rinkinio „Sveikinimai Zigmantui III“ (1609) autorių Mikalojus Jolčicas (Nicolaus Jolczyc) emblemoje pasa-koja, kad, karaliui kopiant į pilį, staiga pasirodžiusi balta gulbė ir pradėjusi giedoti. Šio reiškinio prasmę pavedama išaiškinti ir atskleisti Viliadėms (Viliades Nymphae) bei Apolonui. Taigi šiuo atveju Viliadės, kaip ir pats Apolonas, turi pranašavimo ir aiškiaregys-tės dovaną. Gulbės pasirodymą jos išaiškina taip: kara-lius prašąs dangiškos paramos savo darbams ir paža-dąs ginti bei saugoti ne tik valdyti patikėtą šalį, bet ir dorybingas jos piliečių sielas.

Vilijos nimfos taip pat praneša kitiems kraštams apie kokį nors svarbų įvykį. Kūrinyje „Lukiškių pavasaris“

Pranciškaus Hogenbergo Vilniaus miesto plano fragmentas

„ViLija – LietuVos Vandenų VaLdoVė“


(Ver Lukiskanum, 1648), skirtame Lenkijos ir Švedijos karaliui Vladislovui IV bei karalienei Liudvikai Mari-jai, Viliadėms skirta užduotis – pranešti apie didenybes tolimų šalių žmonėms, apsakyti jiems karališkosios po-ros darbus ir juos garsinti. Viliades Nymphae tampa pagrindiniu šios eklogos refrenu, vis pasikartojančiu bei nurodančiu užduotis, kurias Viliadės turėtų atlikti. Metaforiškai upės tėkmė siejama ir su kalbos tekėjimu, pateikiama kaip naujienų sklidimo galimybė.

Konstantino DruckioGorskio (Constantinus Druc-kiHorski) kūrinyje „Tiškevičiaus Mėnulio šviesa“ (Lux Lunae Tyszkievicianae, 1649) Vilija kaip personifikuo-ta būtybė kviečiama dalyvauti Vilniaus vyskupo įšven-tinimo iškilmėse:

Tad ir tu prisijunk, o Vilija, upių kvadrigomSavąją galvą pakelk iš mėlynų vandenų.Ims tada garbint tave mažieji upokšniai, kuriems tuMotina, draugė, sesuo ir palydovė esi Kilki greičiau ir, skubiai surinkusi būrį upelių,Čia į linksmybes atvyk ir dalyvauk kaip viešnia.

(p. 29–32)

Kūrinio pabaigoje vyskupui linkima gyvuoti daugel metų ir išsakomi kiti palinkėjimai, o žodžiai „Kol ris Vi-lija vandenis savo, pūškuodama sunkiai, / Ir į jūros val-das duoklę privalomą neš, / Tol gyvuok ir saugus išlik, te visokios žabangos / Ir klasta įveikta krinta po kojom šventom“ nuskamba kaip magiškas burtažodis.

Taigi Neris lotyniškuose kūriniuose vaizduojama kaip antikinis vandenų dievaitis Nerėjas, o upės ban-

gose gyvenančias nimfas poetai pavadina Viliadėmis ir priskiria joms Nereidžių bei Apoloną lydinčių mūzų funkcijas.

„ViLnių Laiko ViLija saVame gLėby“

Dar vienas gana dažnai lotyniškuose XVII–XVIII a. poezijos kūriniuose aptinkamas Vilijos vaizdavimo as-pektas – upė kaip neatsiejama ir kone svarbiausia tra-dicinio Vilniaus gamtos bei peizažo detalė. Ne vieno au-toriaus pamėgta retorinė figūra descriptio loci (vietos aprašymas) nurodo vis tuos pačius Vilniaus peizažo ak-centus, mažai pakitusius ir iki mūsų dienų: virš miesto iškilę aukštos kalvos, pilies mūrai ir Vilijos upė. Toks

tradicinis sostinės peizažas tampa visuotinai pripažin-ta locus communis ir skirtingų lotyniškai rašiusių au-torių vos ne pažodžiui kartojamas du šimtus metų kaip vizitinė Vilniaus kortelė.

Kristupas Mikolajevičius (Christophorus Mikolaievi-cius) „Epicediją mirus kilmingam ir prakilniajam Lau-rynui Rudaminai Dusetiškiui“ (1603) pradeda Vilniaus aprašymu, kuriame į dvi hegzametro eilutes sutalpina-mi pagrindiniai miesto akcentai:

Šiaurės miestas garsus lietuvių žemėje stūksoTarp kuprotų kalvų, jo sienas Vilija juosia. (p. 1–2)

Vilniaus universiteto retorikos studento Petro Rajec-kio panegirikoje, parašytoje Jonušui Skuminui Tiškevi-čiui tapus Vilniaus vaivada (1641), rasime panašų, dar ir romėniška topografija paįvairintą sostinės vaizdą:

Ant nemariųjų žygdarbių pamatoIškilęs dunkso štai KapitolijusŠitos didžios tautos, o toly – Tartum Enotrijoj – stačios kalvos.Žvelgiu į kairę – Vilija rangosi, Tetidė suka verdančius verpetus. (p. 13–17)

Kapitolijumi, viena iš septynių Romos kalvų, kurio-je buvo svarbiausioji Jupiterio šventykla, retorikos stu-dentas vadina Aukštutinę Vilniaus pilį, už pilies atsive-riančios kalvos jam panašios į pietų Italijos – Oinotrijos peizažą ir, žinoma, kūrinio autorius būtinai pamini Vi-lijos upę, kurios vandenyse apgyvendina mitologinę graikų jūrų deivę Tetidę. Kapitolijaus ir Oinotrijos var-

dai čia minimi ir kaip priminimas apie lietuvių kilmės iš romėnų legendą.

Tačiau bene įspūdingiausias Vilniaus peizažo aprašy-mas priklauso garsiausiam XVII a. LDK dainiui Motie-jui Kazimierui Sarbievijui (Matthias Casimirus Sarbie-vius, 1595–1640). Odėje, skirtoje poeto studijų draugui Pauliui Kozlovijui, „Šiaurės Horacijus“ atsiveria įspū-dinga Vilniaus panorama, kuria smalsesnis skaitytojas ir dabar galėtų gėrėtis vakarinėje Vingio parko dalyje suradęs vietą, kur buvę jėzuitų poilsio namai, ir užko-pęs ant šalia esančio skardžio:

Čia, sustoję pačioj kalno viršūnėje,Visą Vilnių apžvelgt mudu galėsime,


tadeušas makovskis. Vilniaus miesto panorama. 1604. Vario graviūra. brolių skorulskių panegirika Radvilai. 1604. iš Vlado drėmos knygos „dingęs Vilnius“ (1991)


Kaip apsupus jį laikoVilija savame glėby.Čia matysim gerai spindinčius iš toliKupolus, šventyklas, dvi iškilias pilis – Didžiojo Palemono Karalystę turėtąją.Čia galėsim stebėt, kaip ant aukštų kalvųGedimino pilis lyg KapitolijusStūkso ir į padangęBokštais remiasi išdidžiais. (p. 21–35)

„tRiukšmingam uoste čia knibždėte knibžda LaiVų“

Gana dažną Vilijos įvaizdį, dabar tikriausiai jau visai išnykusį iš mūsų sąmonės, būtų galima pavadinti eko-nominiu. Mat Vilnius lotyniškuose kūriniuose traktuo-jamas kaip uostas ir laivybos centras, o Vilija – kaip pa-grindinė prekybinė arterija, jungianti Lietuvos sostinę su kitais garsiais prekybos centrais: pirmiausia Kaunu, o iš ten su Karaliaučiumi, Gdansku, Olandijos uostais. Upių keliais į svečias šalis iš Lietuvos keliavo medus, vaškas, derva, mediena, javai, kailiai ir kitos gėrybės.

Vilijos upe vykus intensyvų prekybinių laivų judėji-mą liudija ir istoriniai šaltiniai. Brauno atlaso trečio-joje knygoje, išleistoje 1576 m. Kelne, vaizduojamas seniausias Vilniaus planas, o kartu pateikiamas ir jo aprašymas. Vilija šiame aprašyme paminėta tik kaip upė, „kuri, prasidėjusi Lietuvoje, susijungia su Nemu-nu ir įsilieja į Mare Prutenicum“2, tačiau Vilija plau-kiantys laivai pavaizduoti Vilniaus plane, tad galime spręsti, kad jau tada Vilija atlaso sudarytojų buvo lai-koma laivybai tinkama upe. Šiek tiek vėliau išleista-me Merkatorijaus atlaso (1595) apraše išvardijamos Lietuvos upės ir pažymima, kad be kitų „dar yra van-deningos Vilijos ir Nemuno upės, kuriomis plaukia lai-vai ir pirkliai atveža prekių“3. Apie laivybai tinkamas upes, tarp kurių ir vėl minima Vilija, taip pat užsime-nama 1613 m. LDK žemėlapio aprašo tekste4. Be to ži-noma, kad iš Vilijos vagos dažnai valyti akmenys, truk-dę didesniems laivams. Kad su kitais miestais Vilniaus gyventojai susisiekdavo ir upių keliais, rodo ir 1710–1723 m. rašyti Vilniaus jėzuitų kolegijos dienoraščiai. Šį faktą liudija kad ir toks 1718 m. gegužės 11 d. įrašas: „brolis Dorohiničius išsiruošė su kolegijos laivu į Kara-liaučių maisto produktų“5.

XVII–XVIII a. lotyniškų eilių autoriai taip pat dažnai mini Viliją kaip intensyvios laivininkytės arteriją. Mi-kolajevičius „Epicedijuje mirus kilmingam ir prakilnia-

jam Laurynui Rudaminai Dusetiškiui“ (1603) pažymi, kad Vilijos „upę žino pirkliai, lietuvių laivais ji garsėja“, todėl Vilniuje „įvairių tautų žmonių gali pamatyti / Ir papročių įvairių, darbų ir verslų įvairiausių“. Nevijaus panegirikoje Mikalojui Kristupui Radvilai (1604) vaiz-duojama su Vilniumi besikalbanti Vilija, kuri sako, kad į sotinę „Vandenis noriai plukdau ir prekes iš kraštų tolimųjų“. Kaip judrus ir triukšmingas uostas, į kurį „Plukdo iš Prūsijos / Čionai gilieji vandenys didžiulius / Turtus“ ir kuriame „knibždėte / Knibžda laivų“, o upei-vių poilsiui lieka tik „ankšta pakrūmė“, Vilnius vaiz-duojamas ir Rajeckio kūrinyje apie Gedimino įkurtą Vilniaus miestą. Kitokį labiau idilišką paveikslą piešia Sarbievijaus plunksna. Jo eilėraštyje negirdėti judraus

tomas ir mykolas šnopsai. Panegirikos mikalojui Kristupui Radvilai „senator septem consularibus...“ frontispisas su septyniais Radvilų ereliais, sparnais laikančiais Vilniaus miesto panoramą. 1666. Vario raižinys iš jolitos Liškevičienės knygos „mundus emblematum: XVii a. Vilniaus spaudinių iliustracijos“ (2005)

2 Kraštas ir žmonės: Lietuvos geografiniai ir etnografiniai aprašy-mai (XIV–XIX a.), parengė juozas jurginis, algirdas šidlauskas, Vilnius: mokslas, 1988, p. 79.

3 Ibid., p. 83.4 Ibid., p. 86–87.

„ViLija – LietuVos Vandenų VaLdoVė“

5 Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kasdienis gyvenimas: Lietuvos istorijos skaitinių chrestomatija, sudarė ir parengė algirdas baliulis, el-mantas meilus, (ser. Švietimas Lietuvos ateičiai), Vilnius: Vilniaus dai-lės akademijos leidykla, 2001, p. 822.


uosto šurmulio ir pirklių ar upeivių šauksmų, bet pre-kės ramiai plukdomos Vilijos vandenimis:

Plukdo Vilija vėl derlianešius laivus,Pro sodybas, laukus praplaukdama tylojNors be perstojo klegaPaukščiai ant gretimų kalvų. Ten piemuo netoli ant pakylos žaliosNendrine dūdele švilpauja daineles,Ir upeivis štai ilsis,Burių nešamas pakeltų. (Lyric., IV, 35, 5–12)

„PieVoje žaidžia iR Piemuo, iR banda“

Dar vienas su Vilijos upe susijęs motyvas, nors ir už-gožtas visų jau minėtų, vos įžiūrimas, tačiau lyg atkakli šaltinio versmė vis prasiveržiantis pro tankų retori-

kos taisyklių ir poetinės išmonės audinį, yra tas, kurį galėtume pavadinti utopiniu. Motyvas, gimęs iš noro pabėgti nuo karais, ligomis, nepritekliais bei kitomis to meto nelaimėmis užgriūnančios realybės. Gal dar at-siradęs iš tylos, ramybės ir paprasto gyvenimo ilgesio. Antikos poetams tokia idilės ir laimės šalimi buvo ta-pusi Arkadija, iš tiesų varginga ir kalnuota Peloponeso sritis, kurioje gyvenę beveik vien piemenys. Bet poetų sukurta kukli ir rami piemenų kasdienybė, vaizduoja-ma bukolikose, tapo laimingo gyvenimo simboliu, o pati Arkadija – laimės šalies sinonimu. Lietuvoje kūrę poe-tai ieškojo savo laimės šalies, todėl dažnai Vilija ir jos pakrančių pievos apsipylusios žiedais atėjus pavasa-riui („Lukiškių pavasaris“) ar suspindusios saulėje po niūrios nakties (DruckioGorskio „Tiškevičiaus Mėnu-lio šviesa“) šiuose kūriniuose tampa tarsi šiaurietišku Arkadijos atitikmeniu.

Nuskambantis ir kitų poetų kūriniuose, vis dėl to šis motyvas aiškiausiai pastebimas Sarbievijaus eilė-raštyje „Vienuoliško poilsio pašlovinimas“, sukurtame po poeto apsilankymo Jėzaus Draugijos viloje Nemen-činėje, pro kurią savo vandenis plukdo Vilija. Poetas poilsį ir atgaivą nuo rūpesčių randa prie kaimiškomis vaišėmis padengtų stalų, sustatytų „pavėsy topolio tin-gaus“. Jam gera slėptis nuo vėjų „tarp ūksmingų ąžuo-lų“, nieko neveikiant tiesiog „keliaut krantais tamsiais ar valtyje lengvoj paplaukiot vandeny ramiam“, o susi-lieję kaimo ir gamtos garsai – jaučių mūkimas, dagilių čiauškėjimas, lakštingalų trelės, piemens „skambiąja dūdele šaukiamos po krūmus išsibarstę ožkos“, į na-mus iš laukų grįžtančio pjovėjo daina, šieno prikrautų vežimų girgždėjimas – atskamba kaip tolimosios ir iš-siilgtosios Arkadijos aidas.

Tad Neries krantine vaikštinėdami, bėgiodami, min-dami dviračio pedalus ar tiesiog užsisvajoję žvelgdami į ramius upės vandenis pro automobilių ar kambarių langus, o gal skaitydami kasmet vis atnaujinamus ir priešinguose Neries krantuose iš gėlių sudėstomus už-rašus „Aš tave myliu“ – „Ir aš tave“ arba visai neseniai prie Mindaugo tilto atsiradusį simbolinį Vlado Braziū-no eilėraščio pavadinimą „Čia 1000 metų dabar“, prisi-minkime, kad visais amžiais Vilniuje gyvenę žmonės, nors ir matę skirtingus šios upės bei miesto veidus, my-lėjo ir žavėjosi jais nė kiek ne mažiau nei mes. Tai liu-dija ir lotyniškai XVII–XVIII a. LDK poetų apdainuoti tokie skirtingi, bet tarpusavyje derantys, vieni labiau primiršti, kiti išlikę tokie patys iki mūsų dienų Vilijos pavidalai. Kartu su poetu belieka tik atsidusti – „Kol ris Vilija vandenis savo“...


daniel Pelceldt. Vilniaus vyskupui jurgiui tiškevičiui dedikuoto leidinio „Lux Lunae tyszkievicianae“ frontispisas. 1649. Vario raižinys. iš Vlado drėmos knygos „dingęs Vilnius“ (1991)


eiLėRaščiai

Dainius Sobeckis

poezija

nePRistatyto Laiško gRąžinimas

Laimai J.

kančios žymė nepažymėtaant durų staktosant kedro kamieno

kaltės pažyma išrašytaant erškėtuogiųarbatos dėžutės

geriant arbatądiskutuojamakokia formakokiu būdu

netinkamai pasielgtareikia perrašyti istoriją

parašyti jiems laiškąišsiųsti nurodantvietą ir laikąJeruzalėŠventykla

laiškus pristatytiį mūsų erosarbapo Kristaus(kaip kam patogiau)30 metų nisano mėnesio14 dienos išvakaressektantams tikintiemsmirusiųjų prisikėlimudailidės Juozapovyriausiajam sūnui

paštas vieną laiškągrąžino

PRomiLės

Dariui Ž.

negirtas važiavau namomane sustabdė farai

neviršijau greičionesijuokiau nevingiavau

tačiau įtartinas atrodžiaubuvau laimingas iš akių

ištraukė alkotesterįpatikrino mane

pasakė girtas2 promilės

pritariau ir nesigyniautaip taip sakiau

2 promilėsnuo meilės

PaLikti

ką sukaupsi per šįgyvenimą pragyvenimą

visokias miglastuštybių tuštybes

kilnojamą nekilnojamąturtą neturtą

visokius dvasiniusmokslus apmokymus

vasario pūgąvasaros smėlį


dainius sobeCkis

žydinčią kalvąkalno uolieną

mylinčią mylimąmoterį vyrą

skaudantį dantįlūpas raudonas

vakarą rytą mielą nemielą

neišsineši

kaLbėjimas

akmuo kalbalanko trajektorijaį kaimyno daržą

lėkštė kalbašukėmisį virtuvės grindinį

telikas kalbakritimuiš penkto aukštoį asfaltą

bananas kalbasmūgiaisper pasipriešinusiojopasturgalį

kirvis kalbatašymupo linksmybių vakaro

vanduo kalbaburbulaisiš ežero dugno

žmogus tyli

Liepa

liepos mėnesįpo liepomisgimę liepą

turi apie kąpasišnekėti

apie liepžiedžius

e. Laiškas

siunčiauelektroninį laiškąprikabinau tekstądaugiauapsaugok nuo piktonieko nekabinau

mano e. laiškągavo paklausėar šalia tekstoneprikabinaupaveiksliuko

galvojukokio velniokoks paveiksliukassiunčiau tik tekstą

turbūt prikiboprie laiškokoks virusas

kitą siųsiuLietuvos paštu

pasirodomano tekstąe. paštu lydėjoangeliukas


Lietuvos vardas iš istorijos ūkų išplaukė jau prieš tūks-tantį metų, tačiau ką reiškia pats žodis Lietuva, kokia jo kilmė? Nors duomenų pakanka, tačiau aiškaus, vi-suotinai pripažinto atsakymo nėra. Keistai kartais atrodo ta lietuviško mąstymo inercija. Antai ištarti, pakartoti paskui Vladimirą Toporovą, kad slavų kal-bos kilusios iš periferinių, pakraštinių baltų dialektų, mūsų kalbininkams prireikė bemaž dvidešimties metų. Jeigu šitai dar galima aiškinti ano meto ideologine cen-zūra, tai kaip paaiškinti, kad, praėjus beveik dvidešimt metų nepriklausomo gyvenimo, vis tebekartojama, kad Lietuvos vardas kilęs iš niekam nežinomo upeliuko, iš-tekančio iš Lietaukos raisto, o ne iš senovinio garbingo termino, susijusio su valstybingumo pradžia ir liudi-jančio nemažiau senas istorinio mąstymo užuomazgas. Juk Lietuvos vardo kilmė – tai ne tik lingvistinė proble-ma, bet mūsų praeities slėpinys, paliečiantis giliausius lietuvių tautos savimonės, ypač istorinės, klodus. Juk ne tas pats, ar lietuviai yra viena iš daugelio genčių, ar visai nauja, viršgentinė kokybė, liudijanti anksti pra-budusią, jau besiformuojančią valstybinę istorinę savi-monę. Maža to, šis žodis Lietuva galbūt liudija mūsų genetinę bendrystę su Indoeuropa, taip pat su Antikos pasauliu – juk senovės graikų leito reiškia ne ką kita kaip valstybė, valdžia. Lēiton – taip achajai, seniausia, anksčiausiai atsikrausčiusi iš šiaurės graikų gentis va-dino mūsų laikų rotušės pastatą; iš čia leitourgia – tar-navimas, „algavimas“ valstybei; leitourgos – visuome-nės tarnas, liktorius; vėliau, krikščionybėje, iš čia kilo liturgija. Tad galbūt Lietuva reiškia tiesiog „valstybė, valdžių – lietų sąjunga“, o lietuvis – tos valstybės ar provalstybės žmogus, pilietis? O štai britai arba anglai – tik genčių pavadinimai; prancūzai, frankai – pa-leistiniai, buvę vergai ar kariai, gavę žemės imperijos pakrašty Galijoje; Polska – nuo pole, laukas, taigi lenkai – laukiniai; o rusai apskritai iki šiol nežino savo gimtavardžio reikšmės...

tyRimų aPžVaLga (oFiCiaLioji VeRsija)

Praleisime senąsias Lietuvos vardo kilmės teorijas: Jono Dlugošo ir Motiejaus Stryjkovskio „romėnišką-

ją“ (iš L’Italia); nuo litus – pajūris; iš keltų Letha – va-karinė Galijos pakrantė; nuo lituus – ragas, trimitas, pagaliau iš lietus ir kt., ir pradėsime nuo Naujausių-jų laikų. Pirmąja akademiškai pagrįsta laikoma Kazi-miero Kuzavinio prielaida, kad Lietuvos vardas kilęs iš Lietaukos (kalbininkų atstatytos kaip Lietava) upelio, įtekančio į Nerį netoli Kernavės. Šios teorijos atkakliai tebesilaiko senoji akademikų karta, matyt, todėl ji iki šiol tebevyrauja. Nauji vėjai papūtė tik jaunam istori-kui Artūrui Duboniui maždaug nuo 1990 m. pradėjus skelbti straipsnius apie vadinamuosius leičius (leythey, leyty, leytten, litten)? Kas gi jie yra? Pasak Dubonio:

Leičiai – 1) 13 a. vidurio – 16 a. pirmosios pusės Lie-tuvos didžiojo kunigaikščio tarnybinių žmonių sluoks-nis. Jų buvo Vilniaus ir Trakų vaivadijų valdovo kie-muose (dvaruose). Leičiai turėjo tėvoninę žemę, ėjo d. kunigaikščio tarnybą: šėrė jo žirgus, mokėjo pinigines duokles, patarnaudavo per karo žygius. Kai kurių dvarų dokumentuose ši tarnyba vadinama lietuvišką-ja. 13 a. leičiai dažnai buvo kariai kolonistai. Jie patys save išlaikydavo, prie d. kunigaikščio valdų prijungto-se žemėse įtvirtindavo jo valdžią. Dažnai atlikdavo ka-rių, manoma, ir muitų rinkėjų pareigas, todėl valdovų buvo vertinami ir globojami. Tik sustiprėjus bajorijai, labiau išplėtojus LDK administraciją, leičių tarnyba tapo nebereikalinga valdovui. 16 a. 4–6 dešimtmety-je leičiai greitai sunyko – paversti paprastais valstie-čiais. Manoma, dalis jų dar 14 a. tapo bajorais.

2) 14–16 a. istorinių šaltinių lietuvių etnonimas. Manoma, kad retkarčiais juo buvo vadinami visi lie-tuviai, išskyrus žemaičius. Terminą leitis (daugiskai-ta leiši), kaip sinoniminį lietuvių tautovardį (greta naujesnio lietuvietis), iki šių dienų išlaikė latviai.

19940407 „Lietuvos aide“, 1995 m. „Lietuvių kalbo-tyros klausimuose“ (t. 35) Simas Karaliūnas skelbia, kad, jo nuomone, „lietuviams – kaip etnosui – vardą davė kariaunos pavadinimas. Kariaunos, vadintos leita, lietuva, lietava, buvimas senovės lietuvių visuome-nėje laikytinas kultūros, istorijos ir kalbos paliudytu faktu... Leita ir jo vediniu leitiai reikšta ginkluota paly-

LietuVa, Lieta, Leitisarba ką reiškia žodis „Lietuva“

Algirdas Patackas

pro et contra


LietuVa, Lieta, Leitis

da, jos nariai, kariai“. Būtent iš jo, iš militarinio termi-no, kaip kuopinis daiktavardis plg. bernuva, broluva, šišava – vaikų būrys ir t. t.) ir kilęs Lietuvos vardas, o šis procesas datuojamas maždaug X a., kas koreliuo-ja su Lietuvos, Litua vardo paminėjimu Kvedlinburgo analuose. Taigi šitaip apie 1995 m. šalia senosios „upeli-nės“ versijos oficialiojoje raštijoje atsiranda ir naujesnė, ne su geografija, bet su istorija siejama versija, kurios autoriumi skelbiasi profesorius, habilituotas daktaras Simas Karaliūnas.

Tačiau egzistuoja ir kita, mažiau žinoma Lietuvos šaknų paieškos istorija – pavadinkime ją „pogrindine“. Manytina, ją verta priminti. Kodėl – paaiškės vėliau.

„PogRindinė“ VeRsija

Reikėtų pradėti iš toliau. Praėjusio amžiaus šeštame septintame dešimtmetyje būrelis jaunų žmonių, neap-sikentusių jau pradėjusios pūti sistemos tvaiko, susi-būrė į bendriją, nepasakytum – organizaciją. Gyveno jie daugiausia Mokslų akademijos aspirantų bendra-butyje, dalyvavo žygeivių, ramuviečių, Eucharistijos bičiulių veikloje, rengdavo literatūrinius pasibuvimus. Vienam jų, Mindaugui Tomoniui, žuvus ar buvus nužu-dytam, jie įvykdė jo priesaką – pradėjo leisti pogrindžio kultūrinį žurnalą „Pastogė“ (pastogė – tai erdvė, kur galima laisvai kvėpuoti ir kurti...), o jį užspaudus tęsė pradėtą darbą, išleisdami rinkinį ETHOS, – iliustruo-tą, 137ių puslapių. Jame 1984 m. ir buvo išspausdin-tas straipsnis „Dėl Lietuvos vardo kilmės (vardan tos Lietuvos...)“. Štai šis tekstas:

Lietuvos pavadinimo kildinimas iš menko upeliu-ko, ištekančio iš Lietaukos raisto, nepatenkina ne tik „tautiškai“ nusiteikusių mūsų tautiečių, bet ir reiklesnių kalbininkų. Atsiradęs tada, kai buvo madinga tautos bei valstybės pavadinimus žūt būt kildinti iš geografinių terminų, toks Lietuvos vardo aiškinimas dabar atrodo ne tik mažai patikimas, bet ir, svarbiau-sia, nebeperspektyvus. Išeitis būtų – radikaliai nau-jas požiūrio taškas. Atrodo, kad šitokia galimybė yra. Siūloma atkreipti dėmesį į senžodį lieta. Iš šio žodžio reikšmių, pateiktų DLKŽ, įsidėmėtinos šios: 3. daiktas, dalykas, reikalas ir 6. valstybė, valdžia (?). Jei pirmoji reikšmė turi atitikmenį latvių kalboje, kur vartojama kaip kasdienis žodis (latv. lieta – daiktas, dalykas, reikalas; byla. Esama ir išvestinių žodžių, pvz., lietpratejs – reikalo žinovas, specialistas), tai ties antrąja – valstybė, valdžia – yra padėtas klaus-tukas. Matyt todėl, kad šitokia prasme jis randamas tik raštuose, o ne gyvojoje kalboje.

Tačiau nepalieka keistas įspūdis – tie pirmieji mūsų literatūros vyrai – M. Akelaitis, S. Daukan-tas – lyg būtų žinoję seną ir pamirštą, aidijose din-

gusią šio paslaptingo senžodžio reikšmę. Įsiklausy-kime: „Pasiuntinių skaitės į šešias dešimtis, mažne visi buvo žemaičių didžiūnai, augaloti, o tarp tų patys lietos vyrai buvo“ (M. Valančius); „Buvo gi pats lietos vyras, karėj ir ūkėj sumanus“; „Lietos nuomonėj tok-sai kiemas vadinos da ūkiu“ (S. Daukantas); „Pavedė savo valdžią, įduodamas lietos arba ūkės lazdą, kri-vule būk vadinamą“ (Auszra, 1884, p. 81). Ir paga-liau: Lietos medis (Mitt., DLKŽ).

Kas tie lietos vyrai, lietos medis? Kas ta lieta?Kaip ir visada, dairytis atsakymo reikia plačiojo-

je mūsų indoeuropiečių šeimynoje, tarp artimiausių giminių, kadaise palikusių jas pagimdžiusios baltėsmotinos lopšį, ir iškeliavusių gyventi savo gyveni-mo, idant prakustų, išmoktų rašto ir kitų logos’iškų mandrybių. Ir štai – senujų graikų žodis λειτονργια (leitourgia) – bendruomeninė tarnyba, pareiga, tar-navimas valstybei (N. Testamente – tarnavimas Die-vui, iš čia – liturgija). Tokios „leitourgijos“ buvo, pvz., savo pinigais išlaikyti chorą tragedijoje, paruošti karo veiksmams triremą ir t. t. Mus domina pirmoji šio sudėtinio žodžio dalis λειτον = ληιτον (lēiton, leito). Achajai šitaip savo ankstyvojoje istorijoje vadino rinktinių vyrų tarybą ir pastatą, kur ši taryba rink-davosi – leito pritaneion (Her., 7, 107) – „lietos“ pri-tanija, t. y. rinktinė atstovybė Atėnuose, savotiškas senatas, išrenkamas iš 50 senatorių tam tikram lai-kotarpiui, turėjusių visą vykdomąją valdžią (plg. Lietos vyrai, Lietos medis). Vėliau leiton vartojamas jau tiesiog valstybės, valdžios reikšme.

Tad dėl mūsų lietos ryšio su valstybe, valdžia (ta-ryba) abejonių neturėtų kilti. Matyt, lieta – pirminė socialinėmilitarinė aglomeracija, tam tikra rinktinių vyrų, „karėj ir ūkėj sumanių“ taryba, turėjusi, turbūt, nuolatinę rinkimosi vietą – po lietos ąžuolu – aptar-ti bendriems reikalams – lietoms. Lieta ir bus buvęs tas pirminis pagrindas, laĩtas (laitas – plūktinė mo-lio asla; krosnies pagrindas, padas, – DLKŽ), būsimos Mindaugo valstybės provaizdis, matrica (plg. lietuvas – forma liejimui), o kartu ir (fizikos terminu) – kristalizacijos centras. Lietų sankaupa (galūnės uva ir -ija reiškia sankaupą), sąjunga – LIETUVA. Tad žodis Lietuva yra tam tikros valstybingumo formos, valstybės sinonimas. Savo lietuvą, valstybę, mes vadi-name tiesiog Lietuva (įsidėmėtina, kad istoriškai, re-gis, pirmiau yra fiksuotas žodis Lietuva, o tik paskui – lietuviai. Su kitomis baltų gentimis atvirkščiai: pvz., prūsai/Prūsija), kaip kad vieną ramonoteistinį Dievą, kurį tikėjome – tiesiog Dievu. Panašiai, matyt, gali-me kildinti ir Letiją, senąjį Latvijos pavadinimą (plg. Henriko Latvio „Livonijos kronikos“ (1209) Lettia, Leththia ir vėlesnių vokiečių šaltinių Lettia, Lettya), o gal net ir senujų lotynų Latiumą, Romos imperijos lopšį (įsidėmėtina, kad tiek lotynai, tiek achajai atsikėlė į


aLgiRdas PataCkas

Apeninus ir Balkanus vienu metu – apie 2000 m. prieš Kr. Beje, Homero Graikijos, Ẹλλαδα (Ellada – šalis ir miestas Tesalijoje), taip pat Ēlidos (šalis ir miestas Peloponese) aliteracijos kelia įdomių minčių).

Pats žodis lieta yra kildintinas iš liе̃ti, ja (lе̃ja, liena) – 1. daryti, lieti ką nors iš sulydyto metalo, vaš-ko (varpą lieja; auksu lieti pentinėliai), 2. lipdyti kuo, glieti, 3. jungtis į vieną, susilieti – DLKŽ (pabr. mūsų). Tam tikrą šaknies liet evoliucijos kryptį galima atsek-ti iš bendraeuropietiško fono, kur let lot lat reiškia „tekėti“. Bet jei kornų lad, liquor, lotynų latex – „vi-sokia drėgmė, skystis“, tai airių lathach – „dumblas“, o sen. vokiečių aukštaičių letto – „molis“ iš ledjan (plg. jau minėtą laitas – molinė plūktinė asla; laituoti – glaistyti moliu) rodytų tendenciją į tirštėjimą, jungi-mąsi, konsistenciją (plg. K. Būga, Raštai, t. 1, p. 457).

Kita lygiagreti ir sinonimiška šaknies liet atžala lyd (lied) – lydinti, liedinti – duoda lygiagretų lietai ir tam tikra prasme adekvatų žodį liaudis (y[ie] → iau; plg. slysti→nuošliauža). Įdomu, kad lie-tuvių kalboje turime visą šio žodžio atsajumo skalę: liaudė – giminė (liaudė yra sugimimas į kits kitą, – DLKŽ); liaudžia – didelė šeimyna (tiek savi, tiek sve-timi), minia – iki dabartinės liaudies, pirmąkart šia prasme pavartota S. Daukanto.

Tad Lietuvos vardą siūloma kildinti iš pirmvardžio lieta, reiškiančio pirminį socialinįmilitarinį liedinį, rinktinę bendriją, junginį, bendro rūpesčio jungtis, vienytis pagimdytą, vėliau išsišakojantį dviem – Lietuvos ir liaudies atžalom.

Svarbiausia, kad šitai netaptų vien kalbininkų pa-sišnekėjimu, o priverstų mus kitaip pajausti, pažiū-rėti tiek į mūsų valstybės ir tautos atsiradimą, tiek į pagrindinį dabarties rūpestį: esmės – liaudies ir jos formos – Lietuvos lydinį naujomis sąlygomis. Vardan jos – Lietuvos – teesie tarp mūsų lyda ir vienybė. (ETHOS, 1984, p. 132)

P. S. Keleriems metams praėjus po šios publikacijos, teko išgirsti, kad panašiai Lietuvos vardą – iš lietos – yra kildinęs aušrininkas Juozas MiliauskasMiglovara (1845–1937) įvade į savo veikalą Gramatika języku litewskiego. Veikalo neteko matyti, nes jis, regis, taip ir liko rankraščiu. Aušrininkai niekada neklydo!

Šis straipsnis, kiek papildytas jau Atgimimo laikais buvo išspausdintas „Kauno aide“ (1988, Nr. 10), „Auš-rinėje“ (1989, Nr. 2), taip pat mokykloms skirtuose Lie-tuvos geografijos skaitiniuose „Lietuvos žemė“ (1991, pakart. leid. 2000).

Kaip matome, jau 1984 m. buvo pasiūlyta kita ieško-jimų kryptis, atremta į senžodį lieta, tačiau be rezulta-tų. Jei pogrindžio tekstų galima buvo ir nepastebėti, tai Atgimimo laikais toks pasiteisinimas jau nebetiko – juk „Aušrinė“ buvo vienas iš nedaugelio jau laisvų kultūros leidinių, pakankamo lygio ir populiarumo, o ir „Kauno aidas“ nebebuvo pogrindinis, tad buvo galima tikėtis sulaukti atgarsio. Ir buvo sulaukta – aršaus puolimo ir atmetimo nepaaiškinant. Pirmasis šitaip sureagavo kalbininkas, dabar jau amžinatilsį Aleksandras Vana-gas, o po jo ir garbusis akademikas Simas Karaliūnas. Rezultatas – „Gimtojo krašto“, tuomet buvusio populia-rumo viršūnėje, redaktorius Algimantas Čekuolis tylo-mis parodė triuškinamą recenziją ir gražino rankraštį. Visų šitų recenzijų „vedamoji“ mintis buvo tokia: „upe-lio“ teorija pagrįsta vieną kartą ir visiems laikams, ir apskritai nėra ko lįsti ne į savo daržą... Ir taip Lietuvos vardo byla ilgam nugrimzdo Leton, tiksliau Lietaukos pelkėn, kol buvo atgaivinta Dubonio studijų. Tačiau „tiesos momentas“ buvo praleistas – Atgimimas baigė-si, ir visuomenės dėmesys nuo „romantinių padebesių“

egidijus Rudinskas. k-kelionė. 2001. ofortas. iš Lds leidžiamos serijos „šiuolaikiniai lietuvių dailininkai“ albumo „egidijus Rudinskas“ (2008)



nukrypo į materialesnius dalykus – iš kur kilo Lietuva jau mažai kam berūpėjo, o rūpėjo kaip čia kuo daugiau jos atsiėmus ar pasiėmus...

Nuo straipsnio, išspausdinto ETHOS, praėjo jau 25 metai, tačiau Lietuvos vardo bylos būklė viešojoje erdvėje tik pablogėjo. Peržiūrėjus keliolika mokyklinių Lietuvos istorijos vadovėlių, susidarė įspūdis, kad šis klausimas apskritai apeinamas. Vieninteliame „Mo-kykliniame istorijos žodyne“ (sud. Albinas Endzinas, 2000) yra pateikiama, aišku, upelio versija. Maža to, šis ypatingos svarbos mūsų istorinei savimonei klau-simas apeinamas net „Visuotinėje lietuvių enciklope-dijoje“ – tome, skirtame Lietuvai, jo nerasime! Alfredo Bumblausko grosbuche „Senosios Lietuvos istorija“ pri-pažįstama buvus leičius, bet „iš kur kilęs pavadinimas, neaišku“ ir t. t. Kas dėl viso to kaltas – visuomenės abe-jingumas, akademinės intrigos ar konservatyvumas, – tegul sprendžia skaitytojas.

Jei jau prabilome apie akademinius dalykus – kelios pastabos apie akademinę etiką. Dubonis, pirmas įves-dinęs terminą leitis į istorijos tyrinėjimų akiratį, nea-bejojo jo sąsajomis su Lietuvos vardu. „Iki šiol ne kar-tą akcentavome Lietuvos vardo kilmę iš leitis“, – rašo Dubonis straipsnyje „LDK dvarų leičiai“ (Lituanistica, 1992, Nr. 1). Pirmieji Dubonio tekstai šia tema pasi-rodė jau 1990 m. („Lietuvos vaitystė“, in: Lituanistica, 1990, Nr. 2). Gal mes, eiliniai skaitytojai, čia ko nors nesuprantame, tačiau kaip šio visiems lietuviams svar-baus atradimo autoriumi tapo profesorius Karaliūnas? Juk pirmoji jo publikacija šia tema pasirodo tik 1994 m. „Lietuvos aide“ (beje, joje nėra nė žodžio apie Dubonio darbus). Išsamus Karaliūno straipsnis išspausdinamas 1995 m. „Lietuvių kalbotyros klausimuose“. Jame iš-ties Lietuvos vardas kildinamas iš senovinio kariau-nos, karių būrio pavadinimo – slav. Litva, t. p. leitjai, laiti, t. y. labiau pabrėžiamas militarinis, senesnis šio senžodžio aspektas. Atlikta išties kruopšti lingvisti-nė analizė, įvesdinta į platesnį, indoeuropietišką kon-tekstą. Tačiau tai reikalo nekeičia – hipotezės autorius akademiniame lygmenyje yra Dubonis. Tačiau tai ne-trukdo garbiajam habilituotam autoriui prisistatinėti autoriumi kad ir antai tarptautinėje baltistų konferen-cijoje Maskvoje, kur, be abejo, jis buvo entuziastingai sutiktas: „Tai stambiausias atradimas! Ir apie jį reikė-tų šnekėti kuo garsiau. Iki šiol lituanistai naiviai išve-dinėjo Lietuvos vardą iš upeliūkščio, apie kurį niekas net negirdėjo. O čia Karaliūnas atlieka tokią plačią ir gilią kalbinę, socialinę etninę analizę! Laiti, leičiai (soci-alinis sluoksnis, kunigaikščio tarnybiniai žmonės, družina), analogijos kitose kalbose... apie tokius dalykus reikėtų šaukti tiesiog užsilipus ant bačkos...“, – rašo sužavėtas konferencijos dalyvis. Ką čia bepridursi... O jaunajam mokslininkui, besiruošiančiam ginti daktaro disertaciją (1996), belieka pro dantis pritarti: „S. Kara-

liūno hipotezė šiuo klausimu yra stipri ir perspektyvi“...Galima klausti, ar tai jau taip svarbu – kas pirmesnis.

Sub specie aeternitatis – gal ir ne. Tačiau dar yra ad hōnores. Grįžkime prie pačios šaknies liet (leit). Karaliū-nas sieja ją su germanų kalbų atitikmenimis: „vokiečių Geleite – „lydėjimas, ginkluota apsauga, konvojus“, vo-kiečių žemaičių leide (pirminė forma laita) – „palyda“, senovės fryzų lid – „būrys, palyda“, senovės islandų lith – „palyda; kariai“ ir t. t. Taigi vyrauja karybos, pa-lydos karių būrio motyvas. O Dubonio interpretacijoje vyrauja tarnavimo, pavaldinio kompleksas, labiau civi-linė, nei militarinė funkcija – prievaizdų funkcijos, mui-tų rinkimas, vėliau žirgininkystė, karyba tik epizodiš-kai. Bet, jei mestume žvilgsnį į aukščiau perpublikuotą pogrindžio laikų straipsnį, tai rastume liet siejimą su apskritai valdžios sąvoka – baltiškuoju (lietuviųlat vių) terminu „lieta“ (plg. DLKŽ – 6. valstybė, valdžia (?). Klaustukas čia, matyt, todėl, kad ši prasmė jau buvo iš-ėjusi iš apyvartos). Tiksliausiai šį aspektą nuspėja Dau-kantas, siedamas jį su Staatsman – valdžios, valstybės vyras. Dar archaiškesnį kontekstą aptiksime pas seno-vės graikus – leito – „valstybė, valdžia“; lēiton – senatas etc. Tai, ko gero, ir bus pamatinis šaknies liet konteks-tas. Juk valdžios sąvokos išvestinės yra ir karyba, kari-nė prievolė, ir tarnavimas valstybei, valdininkavimas.

Keista, kad kalbininkai neatkreipė dėmesio į šį seno-vės achajų – vienos pirmųjų ide genčių, įkūrusių valsty-bę, terminą – universaliausią, aprėpiantį visus valdžios aspektus ir patį artimiausią, beveik identišką baltiška-jam – leito / lieta. Šitaip, matyt, Europos kultūra yra baudžiama už klasikinio lavinimo, pagrįsto klasikinių kalbų mokymu, atsisakymą...

dėL senžodžio LIETA iR teRmino SEIMAS

Kaip jau sakyta, senuosiuose raštuose – Simono Dau-kanto, Motiejaus Valančiaus – randame šį senžodį kar-tu su vartosenos pavyzdžiais – lietos vyrai, lietos ąžuolas ir kt. Galima jį laikyti latvizmu (ten jis kasdienis žodis), tačiau neabejotina, kad tai yra baltiškas žodis. Keista, kad Dubonis bando šitai neigti, skelbdamas jį skoliniu iš lenkų (?) kalbos: zalęta, zalętny mąż – czcigodny, znaczny, – ir remiasi Stefano Reczeko žodynu Podręczny słownik dawnej polszczyzny (1968). Tačiau kitas lenkas, Wojciechas Smoczyńskis, lietuvių kal-bos etimologinio žodyno (Język litewski w perspektywie porównawczej, 2001) autorius, nieko lenkiška čia neį-žiūri ir laiko šį žodį, kaip įprasta, latvizmu. Visų pirma zalętny ir lieta giminystė lingvistiniu požiūriu neįtikina, o jeigu taip ir yra, tai veikiau atvirkščiai – lenkų skoli-nys iš lietuvių kalbos, lietuviškos istorinės terminijos, toks pats kaip seimas (žr. toliau). Juk senoji, sulenkėju-si Lietuvos bajorija yra mentalinis Lenkijos stuburas, jų antika – pradedant Narbutu ir baigiant Pilsudskiu.


Praėjus kiek laiko po Kovo 11osios, aukščiausio-ji Lietuvos valstybės institucija vėl buvo pavadinta Seimu, taip pratęsiant LDK tradiciją. Taip vadinasi ir Lenkijos, panašiai – Latvijos aukščiausioji valdžia, gal kada nors vadinsis ir Gudijos. Tačiau Seimas nėra skolinys iš lenkų – tokią užuominą rasime DLKŽ. Tai senas baltiškas žodis, vartojamas ne tik istoriškai, bet ir liaudies kalboje, buityje – susirinkimo, suėjimo, sambūrio prasme. Pavyzdžiui, „Gandrai seimuoja (bū-riuojasi); gandrai seimus neša – ruduo atėjo“ (DLKŽ). Šitame susiėjimo kontekste ir reikia ieškoti žodžio gim-ties – susirenkama į būrį, kai norima ką nors bendrai nutarti, išspręsti. Turime ir tarpinį variantą – saĩmas, sąeimė. Tad seimas sudarytas iš priesagos są(su) ir veiksmažodžio eiti („tėvūnas iškeliavo į sueimą“; plg. latvių saeima). Esama ir tarpinio prasminio klodo – DLKŽ 2. protas, išmintis – „visu savo seimu pasirodė“; 3. skaičiuoti – „Išseimavok, kiek išeina už kiaušinius“. Tuo tarpu lenkų kalboje šaknis seim nieko nesako. (Beje, po saule nieko nauja – štai keletas eiliuotų liau-diškų Seimo „įvertinimų“ iš to paties DLKŽ: „ginčijasi kaip Seime“ (Jonuškis); „meluoja, kaip Seime nuvažia-vęs“; „Seimo ponai varnas gaudo“; „kai Seimas susėda, visus pinigus suėda“). Tad lenkai iš senosios Lietuvos valstybės skolinosi ne tik valstybingumo, bet ir kary-bosadministravimo terminiją, antai karuža (vaivada; vėliavininkas, karvedys; prievaizdas) – lenk. chorąży; į lenkų kalbą nukeliavo ir net jų tautiniu patiekalu (bigos) tapo senovės lietuvių karių valgis bigė (su daržovė-mis troškinta mėsa, savotiškas fastfood, greitmaistis – plg. bigė – „trumpas“).

Gaila, kad buvo užmirštas dar archaiškesnis nei Seimas terminas Lieta. Būtume turėję visiškai originalų aukščiausios valdžios pavadinimą, liudijantį seną vals-tybingumo tradiciją.

Visa ši, su Lietuvos vardu susieta svarstyba telpa ir į archaiškiausią Indoeuropos klodą – į sanskrito, vedų kultūros kontekstą. Ir apskritai į tokio masto proble-mas, paliečiančias giliausius mūsų savimonės klodus, reiktų žiūrėti iš aukštesnės varpinės, iš kultūrologinio konteksto, nepasiduodant pagundai įsiknisti į empiri-kos smulkmę, būdingą lietuviškoms humanitarijoms. Empirikos reikia, bet vien jos nepakanka. Baltistikos patriarchas Toporovas apie kuklias pogrindžio kultūri-ninkų pastangas yra išsitaręs: „Apskritai jūsų darbus vertinu teigiamai. Juose matau reakciją į empirinius ir dažnai paviršutinius darbus [...], kurie tuo laiku, 8–9 dešimtmetyje buvo spausdinami lietuviškoje spaudoje ir kuriuos būtų galima ir griežčiau vertinti“...

ukRainos LietuVa – ЛeτaВa

Vietovardžių, susijusių su leitis, ieškota dabartinėje Lietuvoje bei Vakarų Gudijoje. Tačiau štai, kelionių po

Didžiają Lietuvą, po LDK metu (2004–2007) pietryčių Ukrainoje, Podolėje, šalia Podolės Kameneco (KamenecPodilsk) aptikome miestelį Lietava. Netoliese yra ir Liatiči, ir Letičiv. Ką tai galėtų reikšti? Vargu ar tai baltizmai – Podolė, o ypač Podolės Kameneco apylinkės yra pačiame baltiškojo arealo, baltiškojo ovalo paribyje, o gal ir už jo ribų – čia tekančios upės priklauso dau-giausia Dniestro baseinui, čia pat Moldavija, senovinė Valakija. Iš kur čia galėtų būti leičių pėdsakų?

Atsakymą gali duoti garsiosios Podolės Kameneco pi-lies istorija. Tai – labiausiai (į pietvakarius) nuo dabar-tinės Lietuvos nutolusi didinga LDK pilis – niekada ne-sugriauta, stovinti kaip stovėjusi jau daugiau kaip 700 metų. Pasak legendos, o ir istorinių šaltinių, ją įkūrė keturi dk Gedimino vaikaičiai – Karijoto sūnūs, Karijo-taičiai (Jurgis, Aleksandras, Teodoras ir Konstantinas). Mūšių su Aukso orda įkarštyje jie atjojo į šiuos kraštus ir aptiko idealią vietą piliai įkurti – Smotričiaus upės pasagos pavidalo vingį aukštais, virš 25 metrų uolėtais krantais. Ir tarė – būti piliai čia! (Pagrindinė miesto gatvė yra pavadinta Karijotaičių vardu.) Per keliolika metų buvo pastatyta strateginė užkarda stepinių tau-tų – totorių, o vėliau ir turkų – ekspansijai į Lenkiją ir į Europą. Mat Podolė buvo tarsi vieškelis, kuriuo noma-dinės tautos puldavo Vakarus. Šią užtvarą sudarė pilių sistema – be atraminės Podolės Kameneco pilies dar buvo pastatytos Skala Podilska, Čortkovo ir kitos.

Šiai pasienio fortifikacinei sistemai aptarnauti reikėjo nemažos kariaunos, didelio patyrusių ir patikimų karių būrio – reikėjo leitjų. Sakoma, kad pilių, ypač pasienio, įgulos keisdavosi, tačiau, matyt, būdavo apgyvendina-mos ir vietoje – iš čia ko gero ir bus kilę tie pavadinimai L(i)etava, L(i)etičiv, Liatiči (gal būt ir ten pat esantys Litin, Ladyčin?). Dažnas tam krašte pavadinimas yra Zastava, Zastavna (užkarda). Niekur kitur Ukraino-je, apskritai LDK rytuose nerasime tokios L(i)et vie-tovardžių sankaupos. Intrigą didina ir tai, kad šalia L(i)etava teka upelis L(i)etavka. Ką tai galėtų reikšti?

Ir jau visai hipotetinis pasvarstymas – senose enciklopedijose rašoma, kad Dunojaus deltoje yra sala ir kai-mas Leti (Letea rumuniškai), kur gyvena zaporožiečių palikuonys (po Zaporožės Siečės sutriuškinimo 1785 m. dalis Zaporožės kazokų patraukė į Turkiją ir pakeliui galėjo apsigyventi šioje saloje). Palyginkime jau minėtą Letavą, Letičiv su Leti. Nejau esama ryšio tarp karin-gųjų Zaporožės kazokų ir leičių? Šiaip ar taip, sunku patikėti, kad zaporožiečiai susiformavo vien iš pabėgu-sių nuo baudžiavos valstiečių – iš kur tada jų karin-gumas, gebėjimas kurti militarines struktūras? Galbūt dalis jų – leičių palikuonys? Juk Siečę vadino „stepių Sparta“, o Leti sala savo gamta primena paliktąsias Dniepro salas. Dabar Letea – gamtos draustinis, kur auga daug retos augmenijos. Kaip čia ta proga nepri-siminsi – ...anoj pusėj Dunojėlio... Kiti šaltiniai sako

aLgiRdas PataCkas


vsio na svete („[lietuva] ėjo, va viską pakeliui šluodama, viską pasaulyje nušluodama…“), ir netgi prilyginama gamtos stichijai: nu, idiot, čto kak… takoi vrode vetra, uragan... („na, eina, kaip... vėtra kokia ar uraganas“).

Ką tai reikštų? Šiaip tyrinėtojai buvo linkę sieti šiuos tekstus su XVII a. pradžios Abiejų Tautų Respubli-kos ir Maskvos karu, kai dėl „smutos“ nusilpus Rusi-jai, jungtinės lenkų ir lietuvių pajėgos buvo užėmusios Maskvą. Tačiau Toporovas žvelgia giliau. Jo nuomone, šie tautosakiniai tekstai atspindi priešistorinius laikus, kai atskiros lietuvių kariaunos – litvos – siaubė greti-mus Šiaurės Rusijos plotus. „Šiaurinė baltų hidronimų paplitimo riba iš esmės sutampa su erdvės, kurioje iš-liko padavimai apie lietuvą, pietine riba.“ Ši riba siekia 56° platumą ir eina linija Pskovas – Toropecas – šiau-

ten gyvenus rusų sentikius, o ir pats pavadinimas Leti yra nežinia kokio senumo – jeigu senesnis nei XVIII–XIX a., tai prielaida nepasitvirtina. Kol kas to nepavy-ko aptikti – žemėlapiai su šiuo toponimu yra iš XIX a. vidurio (http://www.wdl.org/en/item/2576/). Įdomu, kad šie sentikiai vadinami lipovany. Tačiau kai kur, pavyzdžiui, Ukrainoje vietiniai totoriai yra irgi vadi-nami lipovany. Šio žodžio etimologija neaiški, tačiau vienas iš variantų vertas mūsų dėmesio – mat tie pa-tys ukrainiečių šaltiniai teigia, kad totorius – lipovany – dar vadino ir lipki (matyt, sutrumpintai). O štai lipki etimologija žada sensaciją – „Lipkami vadino Lie-tuvos totorius jų gentainiai Krymo totoriai ir turkai os-manai, nurodydami tuo pačiu jų gyvenamą vietą, nes Lipka – tai iškreiptas Lietuvos vardas (оскилки Липка чи Лiпка – то була перекручена назва Литвы). Ly-giai taip pat Lietuvos totoriai tiurkiškai buvo vadina-mi Lipka tatarlar, arba tiesiog Lipka“. Romas Batūra toliau rašo: „Vadinamajame Anonimo Iskanderio šal-tinyje, sudarytame XV a. pradžioje [...] minima „Lib-ka“, įėjusi į Džuči ulusą, t. y. Aukso Ordą, o ryšium su XIV a. pabaigos įvykiais nurodoma, kad „Libka“ yra pa-kraštinės gyvenamos žemės šiaurėje. Turbūt tas pats kraštas („Lika“) minimas Gaffari šaltinyje, sudarytame XVI a. Čia, matyt, minima Lietuva“ (Lietuva tautų kovoje prieš Aukso Ordą, 1975, p. 74–75). Taigi Leti, lipovany, lipki... zaporožiečiai, sentikiai, totoriai. Istorikai žino, kad vardai keliauja, kaip ir žmonės. Kuo mums svarbi visa ši painiava? Matyt, tuo, kad jos dėka galime aptikti pėdsakus, kuriuos paliko plačiose Rytų erdvėse karingieji mūsų protėviai – leičiai, tie lietuviški roninai (taip vadinami netekę vasalo samurajai). Jose išbarsty-ti ne tik jų kaulai – jose tarsi žybčioja, tebegyvena savo gyvenimą jų palikti vardai ir žodžiai, tik jau kitose, se-mantinėse erdvėse...

šiauRės Rusijos LITVA

Toporovo dėka buvo atrasta dar viena slavų raštijos termino litva metamorfozė (čia ir toliau cit. iš Toporo-vo str. „Šiaurės Rusijos lietuva: Mitas ir realybė“, in: Liaudies kultūra, 2004, Nr. 5). Etnografai jau seniai yra aptikę, kad šiaurės Rusijos folklore gan keistame kontekste pasitaiko užuominų apie litva. Kai kur gir-dėti sąskambių su istoriniais šaltiniais, bet esti ir savų, nelauktų ir netgi šokiruojančių prasminių klodų, at-spindinčių, anot Toporovo, „fantominius“ šiaurės rusų vaizdinius apie kadaise jų kraštuose siautusį, iš sve-tur atėjusį gaivalą (terminas „fantominis“ čia reiškia tą patį, kas medicinoje vadinama „fantominiais skaus-mais“, t. y. kai skauda nesama, jau amputuota galūnė). Štai ištraukos iš šių tautosakinių tekstų: litva šla, vsio krošila na puti... („lietuva ėjo, viską pakeliui naikinda-ma“; (litva) šla, vot vsio na puti smetala, da, smiatala

egidijus Rudinskas. s-siekis. 2001. ofortas. iš Lds leidžiamos serijos „šiuolaikiniai lietuvių dailininkai“

albumo „egidijus Rudinskas“ (2008)



aLgiRdas PataCkas

rinės Maskvos apylinkės. Matyt, šiuose padavimuose fiksuotas tas Lietuvos valstybės tapsmo etapas, kai ka-ringi lietuvių būriai, kariaunos, lietuvos (litvos) stichiš-kai ir turbūt dar neorganizuotai siaubė kaimyninius kraštus. Kliūdavo ne tik latviams ir estams (ką rodo istoriniai šaltiniai), bet, pasirodo, ir šiaurės rusams. Litva čia pasireiškia kaip nenumaldoma, nenugalima karinė galybė, net primenanti stichiją, uraganą, ir tik vėliau atsiranda pasipriešinimo, atsparos šiai galybei

požymių – litva to šla, vsio razgrablivala, poka ne ostanovili… („lietuva ėjo viską plėšdama, kol nesustabdė“). Kad kalbama ne apie istorinius laikus, matyti iš teks-tų – Lietuvą valdo mitinis karalius Limbalas (Cimba-las, Čembal, Čumbal) ir jo sūnėnai Livikai (Litviakai?). Maža to, ši litva pačiame archaiškiausiame tautosaki-niame klode iškyla ne tik kaip gamtos stichija, bet ir kaip archetipinė, beveik kosmogoninė apraiška, egzis-tavusi „jau prieš visa ką...“, palikusi gilius pėdsakus ne tik žmonėse, bet ir landšafte, gamtoje – pylimus, pilka-pius, kur randami milžiniški kaulai, taip pat didžiuliai akmenys. Liaudies sąmonėje lietuva siejasi su „vaizdi-niais apie pasaulinį tvaną, su ledynmečio laikų padari-niais. Litva – ona vsio, navernoje, zaljot („lietuva – ji, ko gero, viską užlies“); potop, litva i etot… vot ono odno i tože („tvanas, lietuva ir tas... tai yra vienas ir tas pats“). Dar įdomiau, kad „lietuva pastoviai informatorių sieja-ma su pasaulio pabaiga, kaip ir ledynas“.

Tad ši Toporovo studija ne tik praplečia termino lietuva diapazoną, bet ir sutvirtina „militarinę“ Lietuvos vardo kilmės prielaidą, atverdama kelią eiti dar giliau.

Ir pabaigai leiskime sau „laisvai kvėpuoti“ (iš „Pasto-gės“) – nerkime į pačią žodžio glūdumą, į jo kamieninę lastelę. Lieti(s) (lieja, liena) – tarpinė būklė tarp esõs

ir formos (skvarmos). Esa dar tebeesti esa, bet ją jau galima justi – jos lieją, liejimasi į pirmykštę praformą, išgirsti jos sruvenimą ar ošimą... Παντα ρει – ištaria filosofas seniausią Europos kultūroje filosofinį sakinį. Tačiau tai ne „visa keičiasi“, kaip šią archainę minklę išvertė aristotelininkai, o „visa srūva, liejasi, lyja“. Kas gi ten srūva, liejasi, teka?.. Užmerkime akis, palikime tik ausį... Ausis! Daiktų, reikšmių, formų pasaulis iš-jungtas! Mane švelniai liečia (liesti – lietá, lyta) pati

esa, o gal jau jos pirminė subs-tancija, ikidaiktinė. Visa te-beesti esa, tačiau jau kažkas prasidėjo, pasiliejo, palijo... Esá (aisa) – pasaulio liūdesys, weltschmertz, – iš negalėjimo būti, tapti, pasireikšti, būti pa-smerktam amžinai esėti... Ta-čiau kartu ir nuojauta, kad bū-tis, tai, kas būna, būva, buvoja, kas yrá – čia ir dabar – anks-čiau ar vėliau suyra, yra pa-smerkta irimui, ýrui. Lieti(s) – tai tarpinė būklė, tai būti/esėti tarp esõs ir ýro. Yras – tai daik-tų, lemtų suirti, pasaulis. Ne-drįstame kartu su Mokytoju Eckhartu teigti, kad Deus est esse, esse est Deus. Tam būtina turėti asmeninės mistinės pa-

tirties bei ontologinės drąsos, balansuojančios ant žmo-giškojo intelekto skvarbos ribų. Esa – tai, kas amžina, kas niekada nebūva, bet užtai ir nemiršta, kas gam-toje amžinai žalia ir niekada nepražysta. Liejá, lietá, lietus, lietuvá – tai, kas osciliuoja tarp esõs ir būties, tarp žaliuoti ir žydėti. „Vieninteliai teisėti Aukščiau-sios tikrovės žyniai esame mes, poetai“, – yra pasakęs Oskaras Milašius. Ko gero, tai tiesa... Įsiklausykime: lietus lietuvoje, lietus lietuvoje... Arba: plaka lietus medžių lapus / ir vėl neramu, ir liūdna bus / tiktai sun-kiom, šlapiom galvom / linguos linai mėlynai mėlynai...

rorate coeli

rasokita dungūsliekitės lietūsišlykita gėląanta Lietuvosanta Lietuvėlas (Algirdas Patackas)

P. S. Autorius dėkoja senam bičiuliui, LR ambasa-doriui Rumunijoje Vladimirui Jarmolenkai už pagalbą renkant medžiagą straipsniui, rausiantis po senus že-mėlapius.

egidijus Rudinskas. g-gyvenimas. 2001. ofortas. iš Lds leidžiamos serijos „šiuolaikiniai lietuvių dailininkai“ albumo „egidijus Rudinskas“ (2008)


Rašant pirmąjį tekstą į naują rubriką, norisi pradėti nuo pradžių. Kadangi nėra taip aišku, kas yra pradžia, tai nutariau pradėti nuo kokių nors pra-džių – panašiai, kaip ieškant pasau-lio krašto, pasėdėti nukorus kojas nuo artimiausio skardžio. Bene pirmas tekstas, kuri aš perskaičiau „Naujo-jo ŽidinioAidų“ žurnale, buvo Manto Adomėno „Prieš kalbininkus“ (NŽA, 1995, Nr. 1, p. 1–4). Tekstas politiš-kai labai nekorektišku pavadinimu iš karto patraukė mano dėmesį. Ir nenu-vylė – turinys patiko net labiau už pa-vadinimą. Taip ir liko mano dėmesys su „Naujuoju ŽidiniuAidais“.

Nors ilgai pati su kalbos kontroliuo-tojais tesusidurdavau netiesiogiai, kal-bos reguliavimo reiškinys man visa-da atrodė neteisingas, neprasmingas ir apskritai kažkoks itin bjauriai žei-džiantis. Kartais laisvos vertėjos sta-tusu versdavau tekstus, bet leidybos procese nedalyvavau ir nebuvau atsa-kingas asmuo, tad negalėjau būti nu-bausta už netinkamą kalbos vartojimą. Kadangi verčiau ne pieštukų naudo-jimo instrukcijas ir ne darbo sutarčių šablonus, tai gana dažnai tekdavo pa-sukti galvą, kaip išversti vieną ar kitą subtilybę, lietuviškai dar neaprašytą ar nesuprantamai aprašytą reiškinį ir pan. Manydama, kad vertėjo nuolan-kus darbas yra kuo tiksliau perduo-ti autoriaus mintį, versdama laikau-si tiesos (tikslumo), aiškumo ir grožio kriterijų. Kaip tenka patirti, tokių pat ar labai panašių kriterijų laikosi ir pro-fesionalūs vertėjai (žinoma, kalbu tik apie tuos, kuriems jų darbas rūpi).

Kalbos reguliuotojai nereikalauja, kad žmonės kalbėtų tiksliai, aiškiai ar gražiai. Jie reikalauja, kad žmonės kalbėtų taisyklingai, o tai yra toli gra-

žu ne tas pats. (Naujausias pavyzdys: į parduotuvę atėjusi kalbos inspekto-rė piktinasi, kiek daug pavadinimuo-se vertimo klaidų: „Kokia nepagarba pirkėjui pavadinti gaminį „lėtas už-kandis““. Kyla klausimas, ar nėra dar didesnė nepagarba gamintojui, kai net jo sugalvoto gaminio pavadinimo (beje, su gilia ir sveika mintimi) neleidžiama išversti?) Akivaizdu, kad kriterijų, ky-lančių iš kalbos vartotojo perspekty-vos, kalbančiajam ir rašančiajam esti labai daug. Ir po vieną, ir keliese šia tema bendraujant vis tekdavo nusiste-bėti tekstų redagavimo praktika. Pa-stebėjau, kad itin dažnai šokiruoti ir papiktinti būna siaurų dalykinių sri-čių tekstų autoriai bei vertėjai, kurie, skaitydami savo tekstą po redagavi-mo, patys jo nebegali suprasti.

Ar taip blogai dirba redaktoriai? Iš pradžių aš irgi taip maniau. Maniau, kad redaktoriai tiesiog patys nesu-pranta, nes neišmano kalbamos sri-ties, o gilintis nėra laiko ir (ar) noro. Tik ilgainiui supratau, kad šuo ne vi-sada redaktorių darže pakastas.

Šiandien redaktoriaus padėtis man labai panaši į įmonės buhalterio arba mediko, kurie dirba ne skaitytojui, įmonės savininkui ar pacientui, o tos srities reguliuotojui. Kaip įmonės bu-halteris skaičiuoja tą ir taip, kaip nu-rodo mokesčių taisyklės, gydytojas gydo tuo ir taip, kaip nurodo Sveikatos ministerijos reglamen-tai, taip ir redaktorius redaguoja pagal kalbi-ninkų nurodytas tai-sykles. Ir visai nesvar-bu, ar tie skaičiavimai prasmingi buhalterio įmonės savininkams, ar pacientas nuo tokio

gydymo patiria daugiausia naudos (jei apskritai patiria), ar autorius norėjo pasakyti tai, ką skelbia suredaguotas tekstas, ir ar skaitytojas jį teisingai supranta. Maža to, sistemoje niekam neįdomu, ką apie įmonės finansus iš tikrųjų mano buhalteris, ką apie tokį gydymą mano medikas ir ką apie to-kią kalbą mano redaktorius. O svar-biausia, kad šiuos reiškinius aktyviai reguliuojant, po kurio laiko minėti as-menys nieko nebemano. Tiesiog no-rintys analizuoti finansus nebeina dirbti buhalteriais, norintys gydyti išvažiuoja svetur arba tampa stoma-tologais, o ką daro norintys išlaikyti gyvą kalbą redaktoriai, nežinau. Jie turi būti arba neįtikėtinai talentin-gi, idant patenkintų kalbos tvarkyto-jų reikalavimus jos pačios nenuskur-dindami, arba dirbti labai turtingiems leidėjams, kurie galėtų sumokėti visas baudas. (Bet kurioje srityje taikomos baudų sistemos esmė tokia: jei gali – legaliai arba ne – susimokėti baudas, tai gali nepaisyti (kelių eismo, rekla-mos, kalbos) taisyklių.)

Klausimas, kodėl apskritai kalba turi būti sunorminta, nėra jau toks akivaizdus. Lygiai taip pat neakivaiz-du, kodėl kalba turi apsieiti be tarmy-bių ir vadinamųjų svetimybių. Dar ne-akivaizdžiau, kodėl žodžių negalima vartoti įvairiomis prasmėmis, jeigu skaitytojui nuo to aiškiau. Kad lietu-

viai nuolat jaustųsi nemo-kantys gimtosios kalbos ir kas kelerius metus karto-tų kursą? Ar kad būtų iš ko baudas surinkti?

Gerai bent tai, kad kirčia-vimo tekste nesimato. Jei matytųsi, net elektroninius laiškus rašant tektų jausti

kaip aš likau be vardo

GUODA AZGURIDIENė

nustebimai


diskomfortą. Mane tėvai pavadino že-maitišku vardu Guoda, ir šį vardą aš nešiojau kokius 35 metus. Kol nesu-žinojau, kad pagal suvalkietišką tra-diciją tokių moteriškų vardų yra kir-čiuojamos galūnės, – ir praradau savo vardą. Kalbant viešai, į mane būdavo vis kreipiamasi ne mano vardu. Netu-riu nieko prieš suvalkiečius, bet savo vardą norėčiau atgauti. Vardo skam-besio keitimas nėra toks jau nekaltas jį nešiojančio asmens atžvilgiu. Ir taip atsitiko ne vienam mūsų ausiai įpras-tam ir kultūriškai įsišaknijusiam var-dui, pavyzdžiui, Ana (ta ar ana?).

Gal mano vardas yra ne mano? Ši mintis man labai nepatinka, bet ten-ka pripažinti, kad ji nėra be pagrindo. Tęsiant geriausias sovietines tradi-cijas, nenuostabu, kad tavo žemė yra ne tavo, kai ji reikalinga keliui, karje-rui ar LEZ (laisvai ekonominei zonai), tavo vaikų dantys yra valstybės (kaip yra pareiškęs vienas sveikatos ministras), pavardė priklauso Teisingumo ministerijai, o tavo vardas yra kalbi-ninkų. Ką jie nori su juo, tą ir daro. Kaip ir su mūsų kalba. Kyla klausi-mas, kokiu pagrindu tam tikra žmo-nių grupė reguliuoja mūsų visų kalbą?

Kalba yra vienas iš reiškinių, apie kuriuos dažniausiai girdime kalbant išeiginiu tonu: filosofine, istorine, pi-lietine ir pan. prasme. Vaikai mokykloje girdi, kad kalbą turime branginti ir puoselėti, kad ji yra mūsų tapatybės dalis. Šie diskursai nėra mano šian-dienių nustebimų objektas. Man įdo-mu, koks yra kalbos ir bet kurio ats-kiro normalaus žmogaus santykis. Kiek vienas žmogus yra kalbos var-totojas (ne (iš)naudotojas, bet varto-tojas normalia žodžio prasme). Tada esminis klausimas – kam kalba pri-klauso? Bet kurio objekto nuosavybė nurodo asmenį ir asmenis, kurie tei-sėtai gali tuo objektu disponuoti: nau-doti, keisti, parduoti ir pan. Jeigu aš turiu obuolį, tai galiu jį suvalgyti, ga-liu bjauriai apkandžioti ir išmesti, ga-liu sudžiovinti ir pasidėti kitai dienai. Jei jūs turite sodą, tai galite suvieno-dinti visų medžių aukštį, palikti augti rožes bei lelijas, o visa kita išrauti. Bet

kaimyno sode jūs negalite rauti nieko, netgi dilgėlių. Nesvarbu, kad jums tai atrodo negražu ir netvarkinga, – labai tikėtina, kad jūsų kaimynas iš jų sriu-bą verda arba jam tiesiog taip patin-ka. Taigi klausimas paprastas – kam priklauso kalba? Abejoju, ar kas su-tiktų, jog kalba priklauso kalbos ko-misijai ar kitai reguliavimu užsiiman-čiai institucijai. Paklausiu tiksliau: ar kalba priklauso tautai, ar valstybei?

Jeigu kalba priklauso tautai, tai ji priklauso kiekvienam ja kalbančiam žmogui. Tuomet mes, kaip tautiečiai, kalbą vartojame kaip savo. Ją mes gauname iš tėvų, savo kiemo, kaimo, miesto, mokyklos ir kitos aplinkos. Kintant žmogaus kultūrinei aplinkai (amžiui, užsiėmimams, žinioms, ver-tybėms), kinta ir jo kalba. Kalba suda-ro individo dalį, atspindi jo asmenybę, žymi jo unikalumą. Nėra dviejų vie-nodai kalbančių žmonių. Jei žmogaus veikla ir (ar) aplinka kalbine prasme esti turtinga, tai ir jo kalba turtėja. Kalba auga ir keičiasi kartu su žmo-gumi. Negi realu manyti, kad paauglys su paaugliu kalbėsis tokia pat kalba, kokia tarpusavyje kalbasi tų paauglių mokytojos? Arba kad žmo-nės turguje kalbės tokia pat kalba, ko-kia diktoriai skaito žinias? O gal šokių mokytojo kalba nesiskiria nuo futbolo trenerio? (Savaime suprantama, čia nekalbu apie žodyno skirtumus.) Tai-gi jeigu kalba yra tautos, o žmonės, sudarantys tautą, nėra sunorminti (kad ir kaip to kai kam norėtųsi), tai ir kalba negali būti sunorminta.

Jeigu kalba priklauso valstybei, tai mes, kaip piliečiai, ją vartojame pa-naudos teise. (Džiugu, kad ne nuomos teise – o juk galėtų valdžia apmokes-tinti ir kalbą. Tik pradeda vaikas kal-bėti, jau ir tiksi pinigai į biudžetą.) Tei-sės disponuoti kalba (ją keisti) tokiu atveju neturime, tik galime laikinai naudotis pagal nustatytas taisykles. Aišku, tada už taisyklių nesilaikymą taikomos sankcijos, o bet kokie sava-vališki kalbiniai fantazijos protrūkiai ar eksperimentai yra nusikaltimas. Jei trūksta žodžių naujam reiškiniui apibūdinti, tai tiesiog jo ir neapibūdi-

name, kol kalbos reguliuotojas nepa-sakys, kaip. Gal per tą laiką ir pats reiškinys išnyks? Kaip koks seksas, kurio Sovietų Sąjungoje nebuvo.

Kaip visada, kai reiškinys valdomas centralizuotai administraciškai (pvz., ekonomika, kalba, kultūra), praranda-mas spontaniškumas, judėjimas, įvai-rovė. Centrinis administratorius yra tiesiog nepajėgus „sukurti“ (suregla-mentuoti) tiek kalbos variantų, kiek gyvai tautai reikia. Vienintelis atvejis, kai įmanoma veiksmingai reguliuo-ti bet kokį reiškinį centralizuotai, yra tas, kai tas reiškinys nekinta. Arba, kitaip sakant, yra negyvas. Kai gyve-nimas tampa statistika arba istorija, jį patogiai galima analizuoti sistemiš-kai, klasifikuoti, norminti ir kitaip dė-lioti į lentynas. Nes niekas gyvas len-tynose ir normose netelpa: stovintis vanduo pūva, muziejais paversti se-namiesčiai griūva, o nusavinta ir centralizuotai reguliuojama kalba miršta. Suprantu, kad mirusi kalba kalbos re-guliuotojams yra paranki, bet mums, gyviesiems, jos irgi reikia.

O ką tada daryti su kalbos darky-tojais? Žiūrint su kuriais. Su tais, ku-rie nespėja sekti taisyklių pokyčių arba per gerai išmoko jas mokykloje taip, kad negali pamiršti (pvz., pjauti, spjauti, bjaurus)? Ar tais, kurie varto-ja žodį „sekantis“? Su tais, kurie kalba pusiau lietuviškai, pusiau angliškai, nors 10 metų gyvena nebe Amerikoje, o Lietuvoje? Ar tais, kurie 50 metų gy-vena Lietuvoje, bet kalba tik rusiškai? Manau akivaizdu, kad nė su vienais iš paminėtųjų administracinėmis prie-monėmis nieko pakeisti nepavyks. Ir nelabai matau argumentų, kodėl rei-kėtų su jais ką nors daryti.

Daryti prasminga tik su tais, kurie patys daro, t. y. mokosi. Jei vaikai mo-kykloje pajus gyvos kalbos grožį, su-pras, kada ji plaukia, o kada stringa; išlaikys savo tarmę, jaus, kuris ne lie-tuviškos prigimties žodis (rusiškas, angliškas, tarptautinis ar pan.) žei-džia kalbą, o kuris – integruojasi, lie-tuvių kalba tik turtės. Ir, kaip sako ekonomistai, kalbos savininko – tau-tos – kapitalas didės.

nustebimai


apžvalga

Kunigų metus pradėjus

Jonas Malinauskas

Kunigas pagal Dievo širdį. Toks buvo Arso klebonas šv. Jonas Marija Via-nėjus (Jean-Marie Vianney, 1786–1859), kurio mirties 150-ąsias meti-nes šiemet minime. Toks turėtų būti kiekvienas kunigas. Šito skatina siek-ti nuo birželio 19 d. visoje Bažnyčioje švenčiami Kunigų metai. Nors bažny-tiniu gyvenimu menkai tesidominti mūsiškė žiniasklaida, išgirdusi apie Kunigų metų skelbimą, tuojau pat „diagnozavo“, kad „Popiežius smerkia kunigų paleistuvavimą“ (BNS, 2009-06-18), iš tiesų šios iniciatyvos tikslai ir ją įkvėpusios intencijos yra kur kas sudėtingesnės, rimtesnės ir gilesnės, negu sugebėjo „užgriebti“ ką tik cituo-tos antraštės autorius(-ė).

Visų pirma turbūt derėtų atkreipti dėmesį, kad jubiliejinių ar proginių metų minėjimo paprotys Katalikų Bažnyčiai nėra nei svetimas, nei nau-jas. Pakaks prisiminti XIV a. pradžią siekiančią jubiliejinių metų tradiciją ar visai neseniai švęstus Eucharisti-jos metus (2004 m. spalis – 2005 m. spalis), paskelbtus Eucharistijai skir-to Vyskupų Sinodo proga, ir tik ką užbaigtus šv. Pauliaus metus (2008 m. birželis – 2009 m. birželis), kuriais buvo minima 2000 metų sukaktis nuo spėjamos apaštalo gimimo datos. „For-mali“ priežastis, paskatinusi popiežių skelbti Kunigų metus, yra šiemet rug-pjūčio 4 d. sukankančios Arso klebo-no, šv. Jono Marijos Vianėjaus mirties arba „gimimo Dangui“ (kai kalbame apie šventuosius) 150-osios metinės.

Kalbant apie Kunigų metų pasto-racinį kontekstą irgi pastebėtina, kad

tai ne pirma plataus masto akcija, kuria visa bažnytinė bendruomenė mobilizuojama melsti kunigų pagal Dievo širdį. Jau švento atminimo pop. Jonas Paulius II 1995 m. paragi-no kasmet Švč. Jėzaus Širdies dieną skirti maldai už kunigų šventumą. 2008 m. pradžioje Kunigų kongrega-cijos prefektas kard. Claudio Humme-sas paragino visus vyskupus ordina-rus numatyti savo vyskupijose vietas, kuriose bent kartais vyktų Švč. Sak-ramento adoracijos ir jų metu būtų meldžiamasi už kunigų šventumą. Ta pačia proga kardinolas priminė ir apie kitados labai paplitusią, šiandien jau kiek primirštą „dvasinę motinys-tę“. Kardinolas paragino pamaldžias moteris dvasiškai „įsūnyti“ kurį nors joms pažįstamą kunigą, kasdien mels-tis už jo tarnystės sėkmę ir asmeninio gyvenimo šventumą. Galiausiai visai neseniai, jau pranešus apie Kunigų metų skelbimą, pop. Benediktas XVI suteikė galimybę specialiai šia proga pelnyti visuotinius atlaidus. Skirtin-gai negu kitais kartais, kai visuotinių atlaidų malones pelno patys atlaidus gaunantieji, šį kartą visuotinius atlai-dus kunigai gali pelnyti sau patiems, o kiti Bažnyčios nariai juos gali aukoti už kunigus.

Toks yra bažnytinis pastoracinis Kunigų metų kontekstas. O kokios gi priežastys, dėl kurių vyksta šita neei-linė maldos už šventus kunigus mobi-lizacija?

Negausios ir, kaip cituotos BNS antraštės pavyzdys liudija, sensacijos prieskoniu gadinamos žinios apie Ku-

nigų metus, prasiskverbusios į pasau-lietinės žiniasklaidos erdvę, dar kartą patvirtino jau seniai žinomą dalyką, kad mūsiškiams informacijos profe-sio nalams Bažnyčios gyvenimas nela-bai rūpi, o jei parūpsta, tai Bažnyčia suvokiama tik kaip nelabai supranta-mos tradicijos saugotoja arba apskri-tai – kaip kurioziška atgyvena ar gali-mų skandalų šaltinis. Panašiai mano ir eilinis internetinės žiniasklaidos komentuotojas. Tad natūralu, kad ir popiežiaus sprendimas skelbti Kuni-gų metus daug kam, geriausiu atveju, atrodo tik kaip bandymas ginti „mun-duro garbę“, kurią suteršė pedofilai, gėjai, gobšūs, godūs, sumaterialėję, žemiškų gėrybių besigviešiantys ir į visokius skandalus įsivėlę kunigai.

Be abejo, „viešųjų ryšių“ elemen-tas, t. y. siekis įtikinti pasaulį, o visų pirma pačius katalikus, kad blogi kunigai yra ne norma, bet išimtys, kad jų tik vienetai, yra svarbus. To neslepia Kunigų metų iniciatoriai. Minėtas kard. Hummesas, prieš pu-santrų metų ragindamas melstis už kunigus adoruojant Švč. Sakramentą, atvirai sakė: „Pastaruoju metu iškilo ir ypatingai rimtų smerktinų faktų. [...] Didelė dauguma kunigų neturi nieko bendra su tuo blogiu. [...] Baž-nyčia visada meldžiasi, kad jos vaikai vengtų nuodėmių ir paklydimų. Tad suprantama, kad tokios maldos ir to-kios nuolatinės dvasinės paramos rei-kia pirmiausia kunigams“. Apie kuni-gijos autoritetui rimtai pakenkusius žiniasklaidos plačiai išgarsintus pedo-filijos atvejus labai atvirai yra kalbėję ir Jonas Paulius II, ir Benediktas XVI. Priemonės, kurių imtasi prieš šį blogį, taip pat buvo ganėtinai griežtos, net drastiškos.

Pastarosios problemos nenutylėjo ir Benediktas XVI prieš pat Kunigų metų atidarymą, birželio 18 d. pa-skelbtame Laiške kunigams: „Deja pa sitaiko niekaip nepateisinamų si-


a p ž v a l g a

tuacijų, kai Bažnyčiai tenka kentėti dėl kai kurių savo tarnų neištikimy-bės. Pasaulis dėl to piktinasi ir atme-ta Bažnyčią. Tačiau tokiais atvejais naudingesnis ne skrupulingas kai ku rių Bažnyčios tarnų silpnybių na-grinėjimas, bet džiugus atnaujinimas suvokimo, kokia didžiulė Dievo dova-na yra kunigystė“. Popiežius neragina nuvertinti kunigų nevykėlių Bažny-čiai daromos žalos, bet atvirai sako, kad vis dėlto ne jų nuodėmių anali-zavimas turi būti svarbiausia Kuni-gų metų tema. Ir kunigams, ir visai Bažnyčiai šiandien turi labiausiai rūpėti ne kunigauti nesugebantys ne-vykėliai, bet kunigo pagal Dievo širdį idealo siekimas.

Laiške kunigams Benediktas XVI primena šv. Jono Marijos Vianėjaus asmenybę. Mažame Arso kaime, Prancūzijos pietryčiuose, jis praleido beveik visą savo kunigišką gyveni-mą – net 41 metus. Kai 1818 m. jaunas kunigas buvo skiriamas Arso klebonu, parapijai priklausė tik 230 skurdo sle-giamų ir ne itin pamaldžių valstiečių. Kai 1859 m. kun. Jonas Marija Vianė-jus mirė, Arsą ir jo kleboną jau žinojo visa Prancūzija. Pop. Pijus XI 1925 m. jį paskelbė šventuoju. Vis dėlto kažin kodėl vyrauja įsitikinimas, kad Arso klebonas buvo „Dievo kvailelis“, vie-tinių kaimiečių pasitikėjimą ir mies-to inteligentų susižavėjimą laimėjęs tik savo paprastumu ar net naivumu. Nieko panašaus! Tiesa, stodamas į se-minariją, Jonas Marija Vianėjus turė-jo tam tikrų išsilavinimo spragų, bet jo kunigavimo palikimas liudija apie nepaprastą, kartais, kaip būdinga to meto kultūrai, net rafinuotą išmintį, kuri į Arso bažnytkaimį traukė ir sie-lų išganymu besirūpinančius papras-tus žmones, ir porevoliucinės Prancū-zijos elitą.

Savo Laiške kunigams Benediktas XVI primena keletą šv. Jono Marijos Vianėjaus įžvalgų apie kunigo savas-tį ir pašaukimą. „Koks didis dalykas yra kunigystė! Po Dievo, kunigas yra viskas“, – sakydavo Arso klebonas, su-

prasdamas, kad nuo jo tarnystės pri-klauso žmonių išganymas, kad į kuni-go rankas atiduotas likimas sielų, už kurias sumokėta Dievo Sūnaus krau-ju. Kunigas savo pareigas turi vykdyti kupinas tikros „Dievo baimės“, kad dėl savo aplaidumo arba per didelio pasi-tikėjimo savimi nepakenktų jo globai patikėtoms sieloms. Pasak Arso kle-bono, „yra tik vienas tinkamas būdas tarnauti Kristui – tarnauti taip, kaip jis nori, kad jam būtų tarnaujama“.

Popiežiaus laiške taip pat primintas ypač svarbus pavyzdys, kurį šv. Jonas Marija Vianėjus paliko kunigams. Tai jo uolumas klausykloje. Šventa-sis Arso klebonas kartais praleisda-vo klausykloje net po 16 valandų per parą. Kai kiti kunigai teiraudavosi kas žmones traukia pas jį išpažin-ties, atsakydavo: „Penitentams skiriu mažą atgailą, o didesnę jos dalį aš pats už juos atlieku“.

Nuo šv. Jono Marijos Vianėjaus laikų daug kas pasikeitė. Pasikeitė pirmiausia socialinės ir kultūrinės aplinkybės. Kai kurių šv. Jonui Mari-jai Vianėjui brangių dalykų šiandien jau turbūt nebūtų įmanoma atkartoti. Tačiau laikas nekeičia ir neturi keisti kunigo tapatybės esminių elementų. Arso klebono asmenyje puikiai „suba-lansuoti“ du pagrindiniai kunigystės aspektai: auka ir tarnavimas; kuni-go kaip Alter Christus – Kristaus at-stovo, jo kunigystės tęsėjo ir kunigo kaip veiklos žmogaus, mokytojo, ved-lio aspektai. Pasak Benedikto XVI, šiandien labai dažnai iškyla grėsmė pažeisti šią pusiausvyrą. Labiau pa-brėžiamas kunigo tarnystės veiklusis vaidmuo, funkciniai ir socialiniai ku-nigystės bruožai, nuvertinant sakra-mentinį kunigystės matmenį. Šian-dien ir tikinti, ir netikinti visuomenė, pagaliau ir neretas kunigas kunigystę įsivaizduoja pirmiausia kaip veiklą, kaip pareigą duoti tam tikrą intelek-tinį toną bendruomenės gyvenimui, kaip vadovavimą karitatyviniams ir socialiniams katalikų bendruomenės darbams, parapijos gyvenimo tvarky-

mą. Pagaliau ne vienam kunigui ne-svetimas polinkis tiesiog būti žmonių grupės lyderiu. Esminis dalykas – tai, kad kunigas yra sakramentinė figū-ra – atsiduria antrame plane tarsi tai būtų savaime suprantamas ir to-dėl nereflektuojamas faktas. Žinoma, kunigo tarnystė yra sakramentiškai veiksminga, net jei pačiam kunigui tai nerūpi. Sakramentai galioja net tada, kai kunigas pats asmeniškai nevertai juos teikia. Tačiau sakramentinio ku-nigo tarnystės aspekto akcentavimas nereiškia, kad vaisingam kunigavi-mui pakanka vien kunigystės šven-timų. Lygiai taip pat ir asmeninių kunigo pastangų iškėlimas nereiškia, kad įmanoma „savarankiška“, vien žmogiška kunigystė be sakramenti-nio susisiejimo su Kristaus kunigyste. Primindamas Arso klebono pavyzdį, Benediktas XVI sako, kad tikro kuni-go, „kunigo pagal Dievo širdį“ asme-nyje turi tobulai susitikti objektyvus kunigystės sakramento vaisingumas ir veikla, kuria jis siekia savo paties ir jo sielovadinei globai patikėtų žmonių šventumo.

Kunigų metai skirti pirmiausia ku-nigams, kad padėtų jiems apmąstyti ir suprasti savo kunigišką tapatybę, atrasti visų kunigystės sakramento ir misijos elementų balansą, kad skatin-tų kunigus, kaip sakoma jiems skirta-me popiežiaus laiške, „siekti dvasinio tobulumo, nuo kurio pirmiausia pri-klauso jų tarnybos veiksmingumas“. Kunigų metų vienas tikslų taip pat stiprinti ir kunigų tarpusavio solida-rumo bei vienybės su savo vyskupais ryšius, nes juk kunigystės šventimai tai ne individų patepimas savarankiš-kai veiklai, bet įjungimas į vieną Kris-taus kunigystę. Ne mažiau svarbus ir šventimus priėmusių kunigų santykis su visuotinės krikšto kunigystės dali-ninkais, tai yra su visais tikinčiaisiais. Juk tai pirmiausia jiems ir dėl jų rei-kia kunigų „pagal Dievo širdį“ ir pir-miausia juos žeidžia tie, ačiū Dievui, negausūs, kunigystės nebranginantys kunigai. !


Nuo birželio 20-osios turime Nacio-na linę dailės galeriją. Kaip visos nor malios Vakarų šalys. Kartu su entuziastingos apžvalgos „Nacionali-nė galerija – tūkstantmečio galerija“ (Verslo žinios / Savaitgalis, 2009-07-06) autore Egle Obcarskaite džiau-giuosi, kad „dabar, kalbėdami apie šiuolaikinį muziejų, prisiminsime ne tik Temzės skalaujamą Londono Tate Modern galeriją, bet ir šalia Neries įsi-kūrusią lietuviškąją“, skubėdama jai pritarti: taip, taip, ir mūsiškėje tikrai „smagu būti“.

Pagaliau turime muziejų, į kurį ne-gėda vestis bet kokį svečią. Ir pačiam smalsu nueiti. Turėtų būti dar smal-siau ir smagiau, kai įsisiūbuos visa numatytoji galerijos veikla – parodos, filmų peržiūros, konferencijos, koncer-tai, pradės veikti informacijos centras, specializuotas knygynas. Žinoma,

svarbiausia, kad jau nuo pirmosios galerijos gyvavimo dienos jos salėse, kiek tik patinka, galime apžiūrinėti ilgus metus Lietuvos dailės muziejaus saugyklose kalintus nacionalinės dai-lės „aukso fondo“ pavyzdžius, o iki va-saros pabaigos truksiančioje parodoje „Spalvų ir garsų dialogai. M. K. Čiur-lionio ir jo amžininkų kūryba“ dar ir Vasilijaus Kandinskio, Františeko Kupkos, Edvardo Muncho, Čiurlionio vienmečio Wojciecho Weisso, net (be-veik egzotika!) austrų kompozitoriaus avangardisto Arnoldo Schönbergo kūrinius – dailę, kurią kada nors at-sivežti į Lietuvą ilgus metus tik sva-jodavome.

Po trumpos pauzės dar šį rudenį naujajai galerijai parodą skolina Lon-dono Viktorijos ir Alberto muziejus. Taigi atsiradome pasaulio muziejų žemėlapyje! Kas, kad žymiai vėliau už

visus kaimynus... Tačiau nuo šiol jau esame ir pasistengsime nepranykti!

Tiesa, ir apie vėlavimą derėtų kal-bėti su tam tikromis išlygomis. Juk iš tikrųjų Lietuvos nacionalinė dailės galerija duris lankytojams atvėrė dar 1925 m. Kaune. Iš mažyčio andainykš-čio muziejaus, pradėto formuoti Vil-niuje, pirmųjų lietuvių dailės parodų epochoje, išaugo dabartinis Nacionali-nis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, daugybę metų – iš pradžių Nepriklau-somybės, paskiau ir priklausomybės laikais – vykdęs nacionalinės dailės galerijos funkcijas, t. y. kaupęs Lietu-vos dailės rinkinius, juos pristatinėjęs šalyje ir už jos ribų, priimdavęs užsie-nio dailės parodas ir rengęs Lietuvos – visų pirma, žinoma, Čiurlionio dailės paveldo parodas užsienyje. Panašia linkme kurį laiką veiklą kreipė ir Lie-tuvos dailės muziejus, sukaupęs ver-tingą XIX a. pabaigos – XX a. Lietuvos dailės kolekciją. Tai jos pagrindu, at-kūrus Nepriklausomybę tikėtasi tuoj tuoj atidaryti Vilniuje Nacionalinę dailės galeriją (NDG) – kiekvienos su-verenios modernios valstybės atribu-tą. Tačiau kultūros žmonėms pritrūko ryžto ir gebėjimo kryptingai sutelkti pastangas, politikai turėjo svarbesnių siekių... Na, o Lietuvos dailės muzie-jus, išsaugojęs rinkinių vientisumą ir neliečiamybę po trumpo tapatybės krizės epizodo, prioritetu pasirinko kunigaikščių Lietuvos vizijos kūrimą.

Po 1994-ųjų, uždarius Lietuvos dailės ekspoziciją Vilniaus senojoje rotušėje, vienintelėmis progomis sos-tinėje pamatyti XX a. nacionalinį dai-lės paveldą liko parodos. Deja, retos ir su mažomis išimtimis patrauklios. Būsimiesiems meno profesionalams ir dailės mėgėjams, norintiems pažinti Lietuvos modernizmo meninį paveldą, tekdavo pasitenkinti Kauno muziejais ir fragmentiškomis mažesniųjų šalies muziejų ekspozicijomis. Taip didžioji dalis visuomenės pamiršo, jaunimas augdamas net ir nesužinojo, kad tu-rime savo konstruktyvizmą (Vytauto Kairiūkščio asmenyje), modernistinio perversmo iniciatorius, subūrusius grupuotę ambicingu „Ars“ vardu,

nacionalinė dailės galerija: pirmieji įspūdžiai

GIEDrė JANKEVIČIūTė

a p ž v a l g a

Rekonstruotas nacionalinės dailės galerijos pastatas. 2009. violetos Boskaitės nuotr.


puikiuose Vlado Eidukevičiaus kūri-niuose įkūnytą prancūziško nabizmo versiją, galingą tarptautinio „nau-jojo stiliaus“ art deco atstovą Stasį Ušinską, kuriuo vis aktyviau domisi vakariečiai, ir dar daug įdomių daly-kų, skatinančių domėtis modernios dailės istorija, padedančių integruotis į Vakarų kultūrą ne vien kaip popso vartotojams, ugdančių meninį skonį, plečiančių akiratį.

Šiandieną aštriai pajutome šių išsi-lavinimo spragų pasekmes. Be orien-tyrų likusi visuomenė nesuvokia ir adekvačiai nesugeba priimti moder-

nybės, nors kartu laužo galvą, kaip, pavyzdžiui, spręsti farsu virstančią paminklų problemą. Žinoma, sun-kumų priežastys sudėtingesnės, jų šaknys gilesnės. Juk ir NDG, kurios atidarymu visuotinai džiaugiamės, augo kaip nemylimas vaikas – lyg ir savas, bet kažkoks ne toks. Net vieta jai buvo paskirta atokiau nuo didžiųjų sostinės muziejų, kitoje Neries pusėje, buvusiame LSSr revoliucijos muzie-juje. Šiaip ne taip prasidėjus revoliu-cijos muziejaus rekonstrukcijai, dar-bai nuolat strigdavo, stigo lėšų. Kaip nestigs, kai tuo pačiu metu augo kita,

brangi ir godotina LDM atžala – Val-dovų rūmai. Atėjo ir praėjo 2007-ieji – prie Pirmosios lietuvių dailės parodos jubiliejaus derinta NDG atidarymo data. Būsimos galerijos vietoje vis tebestovėjo nuogas karkasas, kai jos kaimynystėje 2007 m. pradėjusi kil-ti Hansabanko, spėjusio mutuoti į Swedbanką, centrinė būstinė tiesiog akyse suspindo stiklu ir metalu. NDG statybos darbai rimtai užvirė tik pri-artėjus Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio paminėjimui. Gal vis dėlto suveikė supratimas, kad bus ne-šiuolaikiška ir neeuropietiška, jei to-kia proga pasirodysime tik kaip krivių krivaičių ir kunigaikščių įpėdiniai, at-kakliai nenorintys atverti savo šalies modernios kultūros geto.

Pagaliau 2009 m. birželio 20 d. statybininkai šalies politinio elito ir pavienių kultūros pasaulio atstovų akivaizdoje iškilmingai įteikė gale-rijos raktą LDM direktoriui (dabar turbūt reikėtų rašyti – generaliniam) romualdui Budriui. Iškilmių šurmu-lys, kuris greitai nuvilnija ir užsimirš-ta, šįkart įsiminė, nes gana įsakmiai priminė: naujasis muziejus dar turės pakovoti dėl teisės dirbti naujai.

Pradėkime nuo ceremonijos. Taip, politikos ir verslo veikėjai, rėmę naujo ir dar tokios svarbos kultūros objekto atsiradimą, verti pagarbos bei padė-kos žodžių. Tačiau nė kiek ne mažiau jų nusipelno ir ekspozicijų autoriai bei kuratoriai – žmonės, įprasminę naujuosius mūrus, pripildę juos tu-riniu, dėl kurio ir buvo formuojama institucija. NDG inauguracijos iškil-mių dalyviai, nuoširdžiai sveikinę jos vadovę Lolitą Jablonskienę, laukė ir nesulaukė, kada bus viešai pagerbti abiejų pirmųjų parodų kuratoriai – „čiurlionininkų“ komandos nariai rasa Andriušytė, Osvaldas Daugelis, Šarūnas Nakas ir jų kolega iš Čekijos menotyrininkas Vojtechas Lahoda bei grafikos ir fotografijos „dialogo“ autorės LDM darbuotojos Margarita Matulytė ir regina Urbonienė. Su-sirinkusiems buvo malonu pamatyti sėkmingai savo darbą atlikusios sta-tybos firmos vadovus, bet ne mažiau

a p ž v a l g a

nacionalinės dailės galerijos ekspozicijos fragmentai. 2009. violetos Boskaitės nuotr.


norėjosi išvysti ir rekonstrukcijos au-torius Audrių Bučą, Darių Čaplinską ir Gintarą Kuginį, suteikusius naują gyvenimą ir naują pavidalą liūdno atminimo LSSr revoliucijos muzie-jui. Ką ir besakyti: kurdami modernią kultūros instituciją turėtume perimti ir tokiose institucijose įsigalėjusius papročius. Tačiau kol kas net kultūros ministro remigijaus Vilkaičio kalboje, nuskambėjusioje po oficialaus atida-rymo įvykusiame NDG pristatyme meno žmonėms, pasidžiaugta „lietu-vių statybininkų darbu, lietuviškomis plytomis, lietuvišku stiklu“, bet „lie-tuviškas menas“ taip ir liko nepami-nėtas. „Lietuviškas menas“, apie kurį nuo šiol, rašant apie NDG, tikėkimės, bus kalbama daugiausiai. Taip turėtų būti ir šioje apžvalgoje. Juk NDG nau-joji ekspozicija – tai naujas oficialusis nacionalinės dailės istorijos diskursas. Bent jau jį pamatyti tikėtasi, sužino-jus, kad ekspozicijos idėją formavo dvi ryškios asmenybės, pripažintos XX ir XXI a. meno žinovės – NDG direktorė Lolita Jablonskienė ir Kultūros, filoso-fijos ir meno instituto mokslo darbuo-toja, dailės istorikė Jolita Mulevičiūtė. Šio tandemo sugebėjimu kurti skai-drų vizualinį pasakojimą, paklūstantį aiškiai režisūrinei koncepcijai, turė-jo progą įsitikinti Antano Gudaičio 100-mečiui skirtos parodos „Išsilaisvi-nimas“ (2004) ir nuo 2007 m. gruodžio iki 2008 m. kovo radvilų rūmuose veikusios parodos „Eksperimentas“ lankytojai (dėl tikslumo reikia pridur-ti, kad rengiant pastarąją, su Jablons-kiene ir Mulevičiūte bendradarbiavo ir Erika Grigoravičienė).

Ekspozicijos autorės dar iki atidary-mo mielai dalijosi teminių skyrių idė-ja, kuri padėjo įsivaizduoti NDG būsi-mos ekspozicijos viziją. Pasakojimas, atsižvelgiant į muziejaus salių išsi-dėstymą, buvo padalintas į aštuonias dalis: „Epochų sankirtoje“, „Mokyto-jai ir mokiniai“, „Didžioji tradicija“, „Dailė ir ideologija“, „reikšminga for-ma“, „Tarp mito ir realybės“, „Tikro-vės ribos“, „Atviri kūriniai“. Aiškūs, iliustratyvūs pavadinimai. Gal kiek supaprastinta, bet užtat vaizdu, su-

prantama skirtingo amžiaus ir pažiū-rų, įvairaus pasirengimo žiūrovams. Pripažinkim: puikus būdas parodyti plačią XIX a. pabaigos, XX ir XXI a. Lietuvos meno panoramą, kartu iš-ryškinant LDM kolekcijos vertybes. Nuo įsigalėjusio diskurso pernelyg ne-atitrūkstanti schema atpalaidavo nuo grupavimo pagal autorius principo, leido laisviau elgtis su nusistovėjusio-mis stilistinių tendencijų perskyromis ir sukūrė patogų „tinklelį“ chronolo-giškai nuosekliam pasakojimui. Mane asmeniškai ypač intrigavo skyrius „Didžioji tradicija“ – sumanymas su-vesti akistaton tikrovėje beveik jokių

sąlyčio taškų neturėjusius tarpukario Vilniaus ir to paties laikotarpio Kau-no mokyklų atstovus. Nekantriai lau-kiau atidarymo dienos, idant galėčiau pamatyti, kokius dailininkus, kokius kūrinius ekspozicijos autorės pasirin-ko savajai mūsų dailės istorijos versi-jai perteikti.

Pagaliau ilgai laukta diena atėjo, bet keliaujant iš vieno NDG ekspozici-jos skyriaus į kitą, atradimų lūkesčius keitė nusivylimas. Kas atsitiko? Ar įsi-dėmėtinųjų NDG parodų-„repeticijų“ autores pakirto įkurtuvių įtampa? Sumanytas skirstymas išliko, atski-ros temos pristatomos sklandžiai pa-

a p ž v a l g a


rašytose trumpose anotacijose, ta čiau erdviai ir taupiai išdėliotus „Eksperi-mento“ eksponatus prisimenančiam žiūrovui belieka tik stebėtis: koks uraganas praūžė per NDG ekspo-ziciją, sustumdamas paveikslą prie paveikslo, nepalikdamas tuščių plotų net ant neįgaliesiems skirto lifto sie-

nelių, kai kurias pertvaras paversda-mas „suveriamaisiais altorėliais“ – du beveik vienodi peizažai iš šonų ir por-tretas per vidurį, portretas vidury ir identiškos kompozicijos su nuogalėm abipus... Kodėl, kam? Eksponavimo kuriozai ypač išryškėja intarpuose su skulptūros kūriniais. Apskritai ta-pybos ir skulptūros erdvinis santykis XX a. antros pusės dailei skirtose sa-lėse prikelia skausmingus vadinamų-jų „respublikinių parodų“ vaizdinius. Kartu su jais – ir prisiminimus apie skulptorių reikalavimus pagaliau su-teikti jiems laisvę nuo tapybos, skam-bėjusius gal nuo aštunto dešimtmečio pabaigos. Jau apie devinto dešimtme-čio vidurį jiems pavyko šitai pasiekti. Pavyko ir atsikratyti anksčiau pri-valomų baltai dažytų faneros posta-mentų. Naujoji NDG tarsi meta mus į ankstesnius laikus: biustai, figūros, net abstrakčios formos rikiuojami ant sovietinių laikų postamentus prime-nančių dėžių, o nusileidus laiptukais, vedančiais iš salių, pristatančių mito

ir realybės vaizdavimą į tikrovės ri-bas tyrinėjančių kūrinių skyrių, ga-lima pasilinksminti, stebint Petro Mazūro „Nikės“ neparodinį rakursą arba spėlioti, kieno – Ksenijos Jaro-ševaitės ar Algirdo Boso – balvonė-liams priklauso intriguojančiai iš už pertvarėlės kyšantys pakaušėliai.

Priartėjus prie paskutiniosios dalies „Atviri kūriniai“ nebelieka abejonių – nuolatinėje NDG parodoje susiduria ir daugeliu atveju akivaizdžiai ker-tasi dvi skirtingos vizijos. Nepaisant išlaikyto logiško ir įtikinančio teminio skirstymo, naująsias įžvalgas mėgina stelbti ir nustelbia tas pats Lietuvos dailės istorijos vaizdinys, kurį gerai prisimena vyresnioji ir vidurinioji dailės mėgėjų karta, atidžiai varčiusi albumą „Lietuvos tapyba“ (1976), stu-dijavusi negausias sovietmečiu išleis-tas dailės knygas, ne kartą lankiusi Lietuvos dailės ekspoziciją senojoje rotušėje. Ypač tai bado akis soviet-mečio dailę pristatančiose salėse, o skyrių „Dailė ir ideologija“ vadinčiau pradinio sumanymo inversija, nes čia eksponuoti kūriniai ne išryškina, bet niveliuoja problemą (pvz., Aldona Že-maitytė apžvelgdama NDG straips-nyje „Kartų polilogas modernioje erd-vėje“ kauniškiam kultūros leidiniui „Nemunas“, nuoširdžiai džiaugiasi, kad „atrinktuose kūriniuose pajun-

ti, kaip lietuviai menininkai mokėjo nepasiduoti ideologiniams štam-pams. Skulptorius Juozas Kėdainis, galima sakyti, šaržavo savo „Kolū-kio arklininką“ ar „Brigadininką“, Petras Aleksandravičius oriai paso-dino mūsų klasikę rašytoją Žemai-tę, dėl šios skulptūros jam niekada nebus gėda. Savickas ir Veiverytė jau savo ankstyvuosiuose didelio for-mato siužetiniuose darbuose parodė tapybinės kompozicijos jėgą, kuri di-deliu talentu po keleto dešimtmečių sužibo jų brandžiuosiuose darbuose“ – cit. pagal tinklapį www.kamanė.lt, žr. 2009-07-19).

Kilę klausimai išnyksta, atidžiau įsiskaičius į anksčiau cituotąjį Obcars-kaitės straipsnį. „Nuolatinės eks-pozicijos struktūrą rengė p. Lolita [Jab lonskienė], konsultuojant meno-tyrininkei Jolitai Mulevičiūtei ir ko-lekcijos saugotojoms, o ją eksponavo LDM direktorius romualdas Bud-rys“, – remdamasi NDG direktore rašo žurnalistė. Taigi dvi dailės žino-vų kartos, dvi skirtingos dailės istori-jos vizijos, sunkiai suderinami požiū-riai į dailės eksponavimo būdus bei formas. Didžiuojamės, kad Lietuva yra režisierių šalis. Tačiau susidūrus skirtingoms režisūros koncepcijoms, sunku tikėtis adekvačiai perteikti su-manymą.

Išsiaiškinus, kokiomis aplinkybė-mis atsirado NDG dabartinė ekspozi-cija, nelieka pagrindo polemizuoti dėl kūrinių atrankos, netenka prasmės ir priekaištai dėl ekspozicijos įrangos, pavyzdžiui, dėl per mažų arba per di-delių skulptūrų postamentų (gal ant jų turėjo stovėti visai ne tie kūriniai...) arba dėl nesančių nuorodų į skirtingas Juzefos Čeičytės ir Kęstučio Zapkaus arba Kazio Varnelio ir Vlado Urbana-vičiaus abstrakčiosios dailės atsiradi-mo kultūrines bei politines aplinkybes (gal šie darbai turėjo būti sugrupuoti visiškai kitaip...). Belieka pasiguosti Jablonskienės žodžiais („Muziejus – ne antkapis. Dinamikos jo veiklai teiks ne tik parodos, bet ir nuolat kintanti ekspozicija“), išsakytais per spaudos konferenciją ir laukti.

a p ž v a l g a

!


vilnius – lyg palanga

Galbūt dėl to kaltas oras. Jau prieš-piet pokšėjo apykaitrė saulė, tačiau oda šiurpo nuo žvarboko vėjo. Kaip prie jūros. Labiau įsijautęs gal net būtum išgirdęs bangų ošimą ar užuo-dęs sūrų kvapą. Buvo liepos 6-osios vidurdienis. Dūlinau Gedimino pros-pektu – ir juo gilyn į miesto šerdį, juo, dingojosi, labiau tolstu nuo įprasto jam vaizdo ir atmosferos. Ties Vyriau-sybės rūmais žmonių jau buvo tiršta. Pro šalį neskuodė susirūpinę veidai, o palengva, kone iškilmingai plaukė šeimos, snopinėjo pavieniai asme-nys, smaguriavo ledus ar skabė cukraus pudrą. Akyse raibuliavo nuo baltos spalvos – tarsi susita-rę dauguma dėvėjo lengvus baltus apdarus (net vienas ministras su-kinėjosi tviskančiu baltu švarku). Kur ne kur sužioruodavo gintaro karoliai, ant pakaušių suboluoda-vo nerti galvos dangalai. Tvyrojo ne šiaip kurorto atmosfera, o bū-tent tos lietuviams svarbiausios ir nepakeičiamos Palangos dvasia. Kai neseniai pakirdę poilsiauto-jai tingiai slampinėja po šimtąsyk nuzulintas vietas ir laukia kažin kokio (ne)įprasto reginio – ar Sta-sio Povilaičio koncerto, ar saulėly-džio, ar naktinio barų triukšmo.

Kuopelė žmonių būriavosi ap-link naują miesto stabavietę. Jie pamaldžiai dėbsojo į iš baltos dro-bulės išlaisvintą Vincą Kudirką. Išlietas „Tautiškos giesmės“ auto-rius toli gražu nepriminė moder-nios tautos sėklą pridvisusiame kambarėlyje sėjančio inteligento džiovininko. Su tokiu palteliu ir

„unikalus įvykis pasaulyje“

TOMAS VAISETA

grakščia povyza jis nepadarytų gėdos nė ant Milano podiumo. Ar dėl tokio kerinčio žavesio, ar dėl viską persmel-kiančios kurortiškos atmosferos, ar dėl kitų kilnių priežasčių Kudirkos išlaisvinimo operaciją suskubta atlikti ketvirčiu valandos anksčiau nei ketin-ta. „Iš susijaudinimo“, – pranešė ren-ginio vedėjas, ir vietoj planuotos nu-slenkančią baltą drobulę palydinčios „Tautiškos giesmės“ teko dar penkioli-ka minučių klausytis kažkur iš už mi-nios nugarų ataidinčių politikų kalbų.

Prisiminus šį smulkų liapsusą, su-

kirba nerimas: ko „iš susijaudinimo“ galima tikėtis šiandien, „simboliškai“ atidarant ne šiaip 4 metrų aukščio bronzinę skulptūrą, o pačius Valdo-vų rūmus – kainavusius šimtą kar-tų daugiau ir išnešiotus per penkis kartus ilgesnį laiką. Iš susijaudinimo drebantis oras galėtų ne tik gerokai paskubinti ceremoniją, bet ir išju-dinti statinio pamatus, o tai – suti-kite – prilygtų tautos tragedijai. Bet oras kažkodėl nevirpėjo, o pleveno tuo pačiu kurortišku ritmu. Katedros aikštė vibždėte vibždėjo žmonių – su tautiniais rūbais, lininiais apdarais, viliokliškomis draperijomis, šarvais, frakais, karališkais kostiumais. Negi visi šie karnavalo dalyviai sugužėjo į Valdovų rūmų atidarymą? Bet tai vei-kiau panėšėjo į gudrybę, kaip „vieno svarbiausių Tūkstantmečio akcentų“ atidarymą paversti masiniu renginiu. Suvaryti visus dainų šventės dalyvius ir paskelbti jų eiseną iki Vingio par-ko. Todėl pulkai buvo rikiuojami šalia

Valdovų rūmų, tačiau – nugaro-mis į juos. Jų akys žvelgė pirmyn, į vakarus, ir retas kuris gręžiojosi atgal, į rytus, kur kūpsojo fasadiš-kai nupud ruotas statinys.

Negalėtum sakyti, kad nebuvo susidomėjusių, juk tai – „unikalus įvykis pasaulyje“ (citata iš prane-šimo spaudai). O jo unikalumas ne tai, kad statinys atkurtas nuo pamatų be jokio aiškesnio vaizdi-nio kaip rūmai atrodė, o tai, kad: „svarbiausią realizuotą Lietuvos tūkstantmečio programos projek-tą atidarys net penki karūnuotie-ji asmenys [...] bei keli valstybių vadovai [...], Apaštalų Sosto spe-cialus legatas, Vokietijos, Baltaru-sijos, rusijos ministrai. Pasaulio architektūros istorijoje dar nėra buvę atvejo, kad tiek daug vals-tybių vadovų ir atstovų dalyvau-tų kokio nors statinio inaugura-cijoje“. Ant scenos sulipę šie visi unikalumo kaltininkai nepažeidė nusistovėjusios tvarkos: nė nepa-sisveikinę su tais, kurie vis dėlto atėjo savo akimis išvysti Valdo-vų rūmų atidarymo ir garbingų

a p ž v a l g a

valdovų rūmų vartai. 2009. violetos Boskaitės nuotr.


svečių, atsuko jiems nugaras ir ėmė stebėti ceremoniją. Tik daug vėliau vienas vikrus vyras paprotino mūsų šalies prezidentą, kad reiktų dėmesiu pamaloninti ir susirinkusią minią. Visi skubriai atsisuko.

Per tokį unikalų įvykį gali tikėtis bet ko: griausmingesnių fejerverkų nei naujametę naktį, kai aižėjo Kated-ros sienos; teatralizuotų pasirodymų kad ir valdovų Žygimantų tema ar graudžios istorijos apie kovą už atgi-

musius rūmus; renesansiškos ar ba-rokiškos muzikos koncerto; žodžiu, ko nors ne mažiau originalaus ir didingo nei patys Valdovų rūmai. Tik jau ne tokios nuvalkiotos monotonijos – trijų prezidentų litanijų ir akimoju (ar bent viena kamera spėjo nufilmuoti?) nu-kritusio audeklo. Žinoma, gal ir gerai, kad ne visi Valdovų rūmai buvo ap-traukti balta drobule. Nors tai ir būtų atitikę projekto užmojus. Užtat pasi-tenkinta uždengti vieną fragmentą –

lyg figos lapu paslėpti intymiausią vietą. renginio vedėjas griaudėjo, kad atidengtas užrašas skelbia: „Tai yra paminklas Lietuvos tūkstantmečiui“. Ir viskas. Tik skaičiusieji spaudos pra-nešimą galėjo patirti, jog atidengtas „puošniausias ir reprezentatyviausias pietų korpuso portalas (prabangus įvažiavimo arkos aprėminimas), per kurį Lietuvos valdovai patekdavo į savo rūmus, iškilmingai pravažiavę per Lietuvos sostinę nuo rūdninkų vartų Didžiąja ir Pilies gatvėmis. Šis portalas – tai atkurtas ankstyvojo ba-roko formų labai išraiškingas archi-tektūrinis akcentas“.

rūmų statytojai ir globėjai gabūs kurti išskirtinumo aurą. Tik retai ja linkę pasidalinti su „paprastais“ žmonėmis. Todėl ir „unikalus įvykis“ pasibaigė, taip padoriai ir neprasidė-jęs. Tauta subruzdėjo, susirikiavo ir užtraukusi dainas pajudėjo į vakarus, į Vingio parką. O monarchai, prezi-dentai, premjerai ir ministrai sulindo į rūmus.

KuRtuvėnai – lyg vilnius

Oras buvo niekuo dėtas. Pagrindinė Kurtuvėnų gatvė P. Višinskio vardu taip pat nepriminė iščiustyto sostinės prospekto. Nei miestietiškos erzely-nės, nei perdėtos pompastikos. Tik siuntiniai iš Vilniaus, tarsi atvežę sos-tapilio statuso perdavimo įgaliojimus, išsiskyrė „miestietiškais“ apdarais ir šelmiškomis šypsenomis.

Tų šypsenų gal ir nebūtum paste-bėjęs, jei ne į sostą šalia Kurtuvėnų pradinės mokyklos klestelėjusių val-dovų veidai. rūstis ir rimtis. Pietie-tiško gymio, dygia barzda valdovas. Lyg iš begalinio liūdesio, lyg iš gilaus rūpesčio apniukusi valdovė. Turbūt taip ruošėsi būsimai procesijai. O į jojimo centru garsėjantį kaimą vyko svečiai – ir ne kur kitur, o į Valdovų rūmų atidarymą.

Tarp vilnietiškų ir kurtuvėniškų rūmų ceremonijų buvo bendra tik vie-na – eisena. Tačiau čia visi panašumai ir baigėsi. Mat Kurtuvėnuose procesi-ja patraukė taip pat į vakarus, tik ne

a p ž v a l g a

valdovų rūmų vidinis kiemas. 2009. aivaro tumonio nuotr.

valdovų rūmų paviljonas „vartai“. 2009. violetos Boskaitės nuotr.


nuo Valdovų rūmų, o į juos. Pastarie-ji – gerokai kuklesni, iš to kuklumo net pasislėpę Liepkalnyje, medžių (nors ir ne liepų) apsuptyje. Valdo-vai – juodbruvas karalius ir paniurusi karalienė – nepasislėpė nuo žmonių už išdidžių mūrų, o ristele jojo visų prie-šakyje. Galėjai net sudvejoti, ar juos kely netyčiom išvydę vietiniai tikrai vien juokais aiktelėdavo: „Kokia rūs-ti karalienė!“, „Tegyvuoja karalius!“, „Tik rieji valdovai, tikrieji rūmai!“

Broliai Mindaugas ir Gintautas Lukošaičiai į atkampią vietą atvilko (sunku kitaip pavadinti tokio statinio atgabenimą) prie Katedros statytų Valdovų rūmų kiurksojusį muliažinį paviljoną „Vartai“. Turėjęs atlikti tik informacijos sklaidos misiją, Liepkal-nyje statinys atgijo kaip Antrieji val-dovų rūmai. Taip skelbė broliai, tam ir skubėję iki liepos 6-osios praverti keistojo statinio duris, kad sostinėje be perstogės statoma, bet taip ir neuž-baigiama valdovų buveinė liktų trečio brolio vietoje. O kur dar asociacijos su Trečiąja roma ar net Trečiuoju rei-

chu (?) – bergždžios ambicijos užmarš-tin nugrimzdusią garbingą praeitį paversti dabartimi ar masėms gigan-tomaniškais statiniais primesti savo valią demonstruoti iš istorijos kylan-čią galimybę, kurios net nebuvo.

Užtat Antrųjų valdovų rūmų šauk-liai pasipuikuodami skelbė pranašu-mus: jie ne tik chronologiškai greičiau pastatyti, bet ir nenusideda apsimes-dami istorine autentika, o „kiekviena savo kerte aiškiai deklaruoja, kad jie tėra nūdienos kūrinys“. Juos atvilku-siesiems atrodo, kad Liepkalnio rūmų metaforiškumas ir savitumas neklas-toja tiesos bei nurodo tik patys į save ir kurti nuosekliai laikantis paveldo-saugos „Venecijos chartijoje“ išdėstytų reikalavimų (istoriniai faktai atskirti nuo hipotezės, išlaikyta pagarba isto-riniams sluoksniams, etc.). Jų istori-nių formų fasadas sujungia praeitį ir dabartį, kai užmirštus laikus menan-tys renesansiniai elementai pereina į skardinių dailylenčių suręstą korpu-są. Antrieji rūmai skatina santarvę, mat jei kokiam niurgzliui nepatinka,

juos nesudėtinga perkelti į kitą vietą. O kartu – tai ir demokratijos simbolis, nes dabar ne piliečiai vyksta į valdovų buveinę, o ši atidarda pas juos. Taip „centro“ privilegija iš Vilniaus atkelia-vo į Šiaulių rajoną, Liepkalnio mišką. Kartu atviliodama ir Trečiųjų rūmų atstovus su gėlėmis valdovei Mortai ir eilėmis Barborai.

Trūko tik vieno – pagrindinio veikė-jo, per tūkstantmečio šventes spėjusio visur sušmėžuoti ir tomis savaitėmis atrodęs aktyvesnis tiek už kadenciją baigiantį prezidentą Valdą Adamkų, tiek už šviežiai išrinktą Dalią Gry-bauskaitę. Per „Tūkstantmečio odisė-jos“ sutiktuves uostamiestyje jis brau-kė ašarą, per Trečiųjų valdovų rūmų atidarymą stovėjo šalia kitų monar-chų, Prezidentūroje supiršo Amber-sail jachtos kapitoną Paulių Kovą su Nijole Narmontaite, jaunimą išlydėjo į misiją Sibire, priminęs, kad pats vos „išvengęs tremties“, o štai į Kurtuvė-nus ėmė ir neatvyko. Gal niekas nepa-kvietė, o gal nesutiko dalintis sostu su dygios barzdos savininku.

a p ž v a l g a

!

valdovų rūmai. 2009. violetos Boskaitės nuotr.


a p ž v a l g a

Teigiama, kad turėjome dvi islamo ekspansijas – vieną Viduramžiais (kalifatinę), kitą Naujaisiais amžiais (Osmanų imperiją)... Tiesa, dar gali-ma paminėti įvairias persų valstybės atmainas, tačiau kalba ne apie tai. Dabartinė islamo plėtra – ne valsty-bių, o žmonių „kraustymasis“ į Eu-ropą, infiltracija į Azijos ir Afrikos bend ruomenes – kelia klausimą kaip XXI a. istoriją rašys (o ar apskritai ra-šys) islamo pasaulis?

Tenka pripažinti, kad literatūros apie islamo civilizacijos ateitį nėra gausu. Nors islamo baubu tikrai gąs-diname vienas kitą, niekas rimtai ne-įsivaizduoja jo dominavimo pasaulyje. Dauguma šiandienos valstybių, net ir deklaruojančių islamą kaip valstybinę religiją, tiek laikosi valstybės struktū-ros pagrindų, tiek realiai ar bent jau parodomai įgyvendina demokratijos ar žmogaus teisių principus. Joms rei-kia būti Jungtinėse Tautose, Pasaulio prekybos organizacijoje ir pan., kur su kokia nors šariato teise nepasisuksi.

Tačiau klausimas – ar islamas gali užkariauti pasaulį (ar bent domi-nuoti), kaip kadaise padarė krikščio-nybė, – lieka atviras. Gal tai nutiks netrukus, bent jau XXI a.? Kitaip su-formulavęs, klausiu, kokią XXI a. is-toriją nori rašyti islamiškojo pasaulio ideologai bei politikai?

Esama keleto modelių. Bene geriau-siai politiškai išplėtotas ir pagrįstas islamo respublikos modelis, kur kal-bama apie naująją Persiją, Talibano imperiją, vadinamąjį Eurabijos kon-ceptą ir panašiai.

Neseniai vykę neramumai Irane siūlo pradėti nuo islamo respublikos.

XXi amžiaus istorijaislamiškos valstybės projektai

EGIDIJUS VArEIKIS

Ar šis projektas išsisėmė, ar buvo ne-vykęs iš pat pradžių? Jei tvarką reikia įvedinėti su lazdos pagalba, reiškia, su ideologija ne viskas tvarkoje?

Teoriškai islamo respublika turėjo būti valstybė su visais klasikinės res-publikos atributais – renkama įsta-tymų leidžiamąja valdžia, prezidentu ir vyriausybe, tačiau su dar vienu „priedu“ – specialia doktrinos sergė-tojų taryba, galinčia vetuoti bet kurį valstybės veiksmą, tarybos suprati-mu prieštaraujantį islamo dogmoms. Šis tas panašaus į Sovietų Sąjungą, kurioje valdančioji partija turėjo teisę neklystamai kontroliuoti visas valsty-bės gyvenimo sferas. Klasikiniai atri-butai galėjo ateityje ir nunykti, tačiau iš esmės jie netrukdo.

Sąsajų su SSrS pastebima ir dau-giau. Galima pasakyti, kad būtent čia buvo sukurta kažkas panašaus į George‘o Orwello „1984-uosius“. reži-mas suvokia, kad islamo respublikos projektas išsisėmė, ir jį reikia arba neskausmingai užbaigti, arba ginti tokį, koks yra. Panašu, kad branduo-linės ambicijos išreiškia ne tiek gy-nybos poreikį, kiek tarptautinio rezo -nanso siekį.

Islamo respublika susidūrė ir su kitomis problemomis. 1979 m. rodė-si, kad Irano liaudis nugalėjo JAV ir tuometinėmis sąlygomis Islamo revo-liucija buvo gana netikėtas įvykis. Bene pirmą kartą per pastaruosius 200 metų Iranas pasijuto laisvas nuo bet kurios didžiosios valstybės įtakos. Šis mo-mentas neretai pamiršta-mas, kai svarstoma apie

islamo revoliucijos priežastis ir gali-mas pasekmes. Tačiau tapęs laisvas nuo svetimų įtakų, Iranas pasijuto ir labai silpnas – iki pralaimėjimo ne ką stipresniam Irakui tetrūko vieno nelaimingo atsitiktinumo. Nors JAV ir Vakarų šalys patyrė skaudų geo-politinį pralaimėjimą, tačiau jų prie-šininkas – SSrS – pergalės iš islamo revoliucijos nepasiekė. Stipriai degra-duojanti SSrS netapo islamo respub-likos drauge, jos draugėmis netapo ir arabų šalys, o vėlesni respublikos manevrai tarp islamo dogmų ir norų grįžti į pasaulio politikos „rinką“ re-zultatų nedavė.

respublikos kūrėjai, beje, bandė ra-šyti XXI a. istoriją. Ajatola Chomeinis buvo ideologas savito islamiško komu-nizmo, kuris būtų pasaulinis kalifatas, valdomas vieno kalifo. Savo tekstuose Chomeinis numatė net penkių stadijų procesą tokiam kalifatui sukurti: 1) is-lamo respublika Irane, kuris vėliau taps centrine pasaulinio kalifato sriti-mi; 2) islamo respublikos kaimyninėse šalyse ir jų plėtra sklindančios bangos principu; 3) galutinė pergalė prieš Iz-raelį, žydų valstybės sunaikinimas ir galutinis krikščionybės išstūmimas iš Vidurio rytų; 4) islamo įsigalėjimas Europoje, plėtra buvusioje SSrS ir Amerikos kontinente, pradedant nuo Lotynų Amerikos; 5) JAV galas ir pa-saulinis islamo triumfas.

O tai ne kas kita kaip istorijos plana-vimas, panašus ir į komunizmo staty-bos, ir į tūkstantmetės nacių imperijos planus. Chomeinio tekstų, tokių kaip „Islamiškoji valdžia“ frazeologija pa-naši į Hitlerio Mein Kampf. Tai suku-ria tam tikrą utopinę iliuziją, tačiau, tenka konstatuoti, Chomeinis tiki, kad Europą galima islamizuoti, o JAV – nugalėti. reikia tik rasti metodą, prieš kurį euroatlantinė civilizacija neturi

priešnuodžių. Gali būti, kad rugsėjo 11-osios operacija ir buvo tokio metodo testas.

Visi išvardyti veiksniai rodo, kad Chomeinio planui tikriausiai nebus lemta išsi-pildyti – XXI a. nebus isla-mo respublikų triumfo epo-


numu ir idėjomis, kurios iš pradžių atrodys egzotiškos, bet ilgainiui virs kasdienybe. Tolerancija virs bejėgišku-mu, vadinamasis europietiškas geru-mas išsigims į negebėjimą apginti net savęs. XXI a. pabaigoje musulmonai taps gyventojų dauguma didžiausiuo-se Europos miestuose, valdžia ir teisė turės būti padalytos panašiai kaip Libane ar Šveicarijoje, lygiagrečiai galios krikščionių ir šariato teisė, kuri galiausiai taps vienintele. Politiškai tai reikš, kad ims dominuoti ne žinių ir technologijų skatinimo bendruome-nė, o savitas mažaraštis barbarizmas. Toks naujas realus multikultūraliz-mas, pakeisiantis dabartinę europie-tišką toleranciją kitoms kultūroms.

Visa tai labai panašu į pagoniškosios romos pabaigą, tik tuomet „barbarai“ buvo krikščionys. roma ilgainiui su-krikščionėjo, perėmė dalį barbariškos kultūros (įskaitant aprangą) ir gal... nieko blogo neatsitiko.

Tokia eurabizacija turėtų būti tikro-ji XXI a. Europos istorija...

Tačiau ar Vakarų mirtis nėra pra-našaujama per anksti? Juk dar po Pirmojo pasaulinio karo vokiečių fi-losofas Oswaldas Spengleris bestse-leryje „Vakarų saulėlydis“ pranašavo europietiškos (jis ją vadino faustišką-ja) civilizazijos saulėlydį. Civilizacija, pergyvenanti savąją „žiemą“, apimta dekadanso, turi užleisti vietą jaunai ir veržliai, tegul ir barbariškai civilizaci-jai. Jei tai buvo komunizmas ar naciz-mas, tai tarkime, kad eksperimentas nepasiteisino, tad nebūtinai turi pa-vykti ir musulmonams. Dėl daugelio priežasčių, kurias bus galima panag-rinėti kituose tekstuose.

Ir šiaip arabų pasaulyje gali atsiras-ti nemažai žmonių, norinčių, kad Eu-ropa ir JAV neišnyktų. O pati Europa turi šansų atsitokėti, gavusi pakanka-mai daug „įspėjamųjų signalų“.

Islamo pasaulyje norinčių būti revo-liucionieriais nestinga, tačiau tai veda į karą, kuris islamo pasaulyje nesi-baigia nuo pat jo pradžios ir didelės sėkmės neatneša. Atrodo, kad XXI a. taip pat netaps jo aukso amžiumi.

cha. Irano opozicija vis garsiau kalba apie kitą idėją – Persijos valstybės renesansą, renesansą valstybės, kuri ne tik išsiskirtų demokratijos, pasau-lietiškumo bei provakarietiškumo de-riniu (kaip Turkija), bet ir resursų bei karinės galios padedama taptų tikra regiono lydere.

Suprantama, kad tokia ji jau buvo, ir pirmasis, norėjęs atkurti persų šlovę XX a., buvo 1979 m. nuversto-jo šacho tėvas. Jo sūnus Mohamedas reza Pehlevi, ištikimas JAV sąjungi-ninkas, tikėjosi padaryti Iraną ne tik modernia Turkijos tipo valstybe, bet ir regiono lydere. Iki šiol daugelis nesu-pranta, kodėl 1979 m. tauta pasirinko barzdotus mulas, čadras ir Koraną.

XXI amžiuje, atrodo, didelės ir stip-rios Persijos niekam nereikia. ru-sams Iranas yra vienintelė šalis, juos skirianti nuo išsvajotojo Indijos van-denyno, jei apie tokį dar svajoja. Ta-čiau jiems reikalingas veikiau silpnas nei stiprus Iranas, ir Iranas be jokių branduolinių reaktorių. Tačiau, regis, šiandien Iraną kaip tik reaktoriais ir galima nupirkti. O jei reaktorius tvarko pati rusija, tai jau ne pats blo-giausias sprendimas Maskvai. Britai šiandien naftos politiką vykdo ne taip, kaip prieš šimtą metų, tad jiems rei-kia veikiau stabilaus ir nepretenzingo Irano, o ne mulų, besiruošiančių leisti branduolines raketas. Kinijai gerai kaip yra, o Indijai – ne. ES geriausia, kai apskritai „niekas nevyksta“, kai nereikia nieko greitai ir efektyviai spręsti. Taigi – šiandien blogai, juolab kad nežinia kurią pusę palaikyti: viena gal ir teisesnė, bet kita – naftingesnė. JAV, matyt, yra labiausiai pasimetu-sios. Barackas Obama pasirinko lūku-riavimo taktiką. Politikos formuotojai suvokia, kad prieš 30 metų nugalėjusi islamo revoliucija žmonių akyse buvo Irano pergalė prieš JAV. Šiandien sunku įrodyti, kad JAV nori karo ar keršto, bet suprantama, jog tie, kurie protestuoja prieš ajatolų klaną, visai nebūtinai yra Vašingtono mylėtojai.

Ar galima Talibano imperija?Pagal teorinį modelį – tai dogmatiš-

ko islamo valstybė, kurioje nėra įpras-tinių (vestfalinės) valstybės elementų, ir uždavinys paprastas – iš pradžių gintis nuo blogio imperijų, o po to jas griauti. Talibano ideologai neturi jokio kalendorinio plano ir nenurodo, kaip turėtų atrodyti XXI a. pasaulis. Aišku, kad jis neturi būti nei stiprių tautinių valstybių bendrija, nei demokratinės tvarkos įsikūnijimas. Talibų tvarka gali būti įgyvendinama prievarta, tai ne bėda – ilgainiui, tapusi gyvenimo būdu, ji egzistuos ir be prievartos.

Nepaisant paslaptingumo, nepai-sant fakto, kad Osama išlieka nepa-gaunamas, talibų konceptas susiduria su didelėmis problemomis. Pirma, jo neremia nė viena valstybė, t. y. forma-liai nė viena valstybė nenori persikū-nyti iš tradicinės valstybės į talibinę; tai netgi rodo modelio nepatrauklu-mą. Antra, talibų sąjūdis siejamas su terorizmu, o tai daro jį neatraktyviu ir labai nesimpatišku šiuolaikinėmis są-lygomis. Trečia, talibų ideologija isla-mo pasaulyje priimama kaip viena iš daugelio islamo interpretacijų, tačiau toli gražu ne svarbiausia ir ne politiš-kai skatintina.

Tai rodo, kad vargu ar šis sąjūdis rašys XXI a. istoriją globaliai, net ir islamo pasaulyje. Tikėtiniausias Ta-libano likimas yra lėtas merdėjimas viename ar kitame islamo regione. Nesibaigiantys kvietimai džihadui vis labiau diskredituoja ir džihadą, ir kvietėjus į jį.

Kad ir kaip atrodytų keista, realiau-siai įgyvendintinas islamo istorijos puslapis būtų taikus šios ideologijos skverbimasis į Europą. Tai vadina-moji Eurabijos idėja. Eurabijos kon-cepte svarbus momentas yra tai, kad Europos aktyviai griauti iš viso nerei-kia – ji pati inicijuoja savo saulėlydį. Kaip teigia dalyko žinovas Kanados apžvalgininkas Markas Steynas, vadi-namasis Vakarų pasaulis su savo da-bartiniu gyvenimo būdu XXI a. tik rai neišgyvens – gimstamumo ma žėjimas, prabanga, abejingumas, dekadansas. Negalintys laimėti mūšio lauke, mu-sulmonai laimės gimstamumu, suma-

a p ž v a l g a

!


Knygų mugė

Antano Baranausko pasakos, pa-rengė Kostas Aleksynas, kn. 1: Vėtros Sūnus: Surinktos šiaurės rytų Lietu-voje, Panevėžys: E. Vaičekausko kny-gyno leidykla, 1999, 164 p., iliustr., 3500 egz.; Antano Baranausko pasa-kos, parengė Kostas Aleksynas, kn. 2: Tamsos karalienė: Surinktos vidurio Lietuvoje, Panevėžys: E. Vaičekaus-ko knygyno leidykla, 2008, 168 p., iliustr., 1000 egz.

Pasakos, sakmės, įvairūs pasako-jimai kadaise Baranausko buvo su-kaupti ir užrašyti kaip tarmių tekstai lietuvių kalbos tyrinėjimams ir siun-čiami Hugo Weberiui. Išspausdinti šie tekstai buvo tik 1920 m. kaip Weberio palikimas „Lietuvių kalbos tarmėse“ (Litauische Mundarten). Dabartinis leidinys parengtas populiariai, jame tekstai pateikiami neautentiški, smar - kiai suredaguota kalba, kad būtų „leng-vai paskaitom[i] kiekvienam“, „atsi-sakyta gausių kone kiekvieną tekstą užteršusių svetimybių – ir leksinių, ir morfologinių, ir sintaksinių“ (kn. 1, p. 8). Taip gana paprastai sprendžia-mas svarbus senųjų tekstų skelbimo klausimas – autentiškai ar ne, t. y. po-puliariai (suredagavus), juos pateikti skaitytojams. Atsižvelgus į tekstų po-būdį ir numanomą adresatą, leidėjų pasirinktas pastarasis variantas. Vy-kęs šis sprendimas ar ne (beje, prime-nama, kad visa Baranausko surinkta tautosaka bus paskelbta jo raštuose), bet pasakos visai paskaitomos ir ne autentiška forma. Deja, Vilniaus kny-gynuose šių knygelių matyti neteko.

Karolis Veževičius

Barkauskas, Antanas, Laikmečio įkaitai: Atsiminimai, sudarė Marius Barkauskas, Vilnius: Gairės, 2009, 536 p., iliustr.

Vieno reikšmingiausių sovietų Lie-tuvos veikėjų, pabuvojusio ir vyriausiu propagandininku, ir, anot jo paties,

„respublikos prezidentu“, prieš pat mirtį pabaigti rengti memuarai – neei-linis įvykis tebetvinstančiose Lietuvos ekskomunistų (auto)apologetikos ma-riose. Autoriui, prieškariu – Lietuvos kariuomenės husarui, savamoksliui į šviesą besistiebiančiam jaunuoliui, iš rytų atkeliavusi „tarybų valdžia“ ir įspūdingas jo kilimas jos (administ-raciniais, partiniais) laiptais nūnai regisi buvęs lyg koks išorinis, nuo jo nepriklausęs, ne tik garbingam, bet ir sunkiam darbui įpareigojęs procesas. Kam tas darbas buvęs skirtas, ir taip aišku – „Lietuvai, jos žmonėms visa siela, visomis galiomis ištikimai tarna-vau“ (p. 381). Šiais į Sniečkaus lūpas įdėtais žodžiais autorius reziumuoja ir (knygoje glorifikuojamo) Pirmojo, ir savo, ir visų panašių „laikmečio įkai-tų“ istorinę savianalizę. Ką čia bepri-dursi? Nebent subjektyvią pastabą: tokio teisuoliškai dviveidžio, klastū-niškai mig loto ir dorybingai vargšiško savo gyvenimo nupasakojimo neteko skaityti nuo tada, kai užverčiau pas-kutinį „dorojo nacio“ Joachimo von ribbentropo priešmirtinių memuarų puslapį...

Nerijus Šepetys

Molėtų dekanato bažnyčių archyvai ir bibliotekos: Kompaktinė plokštelė (CD), sudarytojas Arvydas Pacevičius, [Vilnius]: Vilniaus universiteto Komu-nikacijos fakulteto Bibliotekininkys-tės ir informacijos mokslų institutas, [2008].

reprezentaciniais tikslais išleista kompaktinė plokštelė, pristatanti in-teraktyvią „Vilniaus bažnytinės pro-vincijos archyvų dokumentų ir knygų metaduomenų informacinę sistemą“ (BArIS), t. y. suskaitmenintus bažny-čiose saugomus istorinius dokumen-tus ir veikiančią metaduomenų bazę. Pats CD leidėjų „vertinamas kaip ataskaitos sau ir visuomenei forma“ (iš pratarmės); sudarytas iš Molėtų de-

kanato žemėlapio, bažnyčių vaizdų su trumpu jų pristatymu, atrinktais įdo-mesniais bažnyčių archyvų dokumen-tų bei bibliotekų rinkinių pavyzdžiais ir keliais atskirai pateiktais straips-niais bei publikacijomis. Tikslas leisti tokį CD – kiek svarstytinas, kai veikia pati bazė. Kyla ir klausimas, į kokius mabus, vubus, libius ar vebus nu-guls dėmesio verti kad ir Pacevičiaus straipsniai „Molėtų dekanato bažny-čių bibliotekos: knygų ženklų labirin-tais“ bei „Bažnyčių archyvų slėpiniai: Marijos Pilsudskienės palaikų perlai-dojimo dokumentas Suginčiuose“. Po-pierius lieka popieriumi, o tekstas ga-lėtų suteikti ir skaitymo malonumą.

Mikas Vaicekauskas

Montefiore, Simon Sebag, Stali-no jaunystė, iš anglų k. vertė Vytautas Petrukaitis, Vilnius: Tyto alba, 2009, 566 p., iliustr.

Seminaristas Soso ryte rydavo knygas, o Dostojevskio „Demonus“ perskaitė itin įdėmiai, margindamas paraštes gausiomis pastabomis. Jau-nasis Stalinas buvo tikras bolševikas: mylėjo Leniną, konspiraciją, kovą be taisyklių ir skrupulų, dialektinę tiesą, o artimiesiems geriausiu atveju buvo abejingas. Biografas, sąlyginai už-baigęs būsimo diktatoriaus jaunystę valdžios užgrobimu Peterburge, tikrai kruopščiai padirbėjo daugelio šalių archyvuose, net sėkmingai parankiojo sakytinės tradicijos skeveldrų, ne tik papildydamas ankstesnių tyrinėtojų, daugiausia tesidomėjusių Stalino po-litine ir banditine veikla, faktografiją, bet ir suręsdamas savą, įtikinamą, mielai skaitomą blogio genijaus gene-zės trilerį. Pats Montefiore pradėjo nuo Josifo kaip valdovo studijos (Stalin: The Court of the Red Tsar, 2004), tikė-kimės, kad Lietuvos leidėjas nedvejos išleisti ir šią, dar reikšmingesnę knygą.

Artūras Vasiliauskas

Documents

Bazilijus Agripa - nzidinys.lt · 2018. 12. 28. · Bazilijus Agripa Šis paauglys, pasodintas registruoti teismo bylų, tikrai nepatyrė skaitymo malonumo: гледи собе скимь