I s a b e l a l l e n d e

50

Be g a l i n i s P l a n a s

51

Vaikai susigrūdę, su gėlėmis rankose, nežinojo, kur jas dėti. In­makuliada Morales įraudusi skara uždengė dubenį su paplo­čiais, o Norą Rivz nukrėtė šiurpas. Gregorį persmelkė nuojauta, kad jo gyvenime atsitiko kažkas nepataisoma.

– Jau geriau jaučiasi, netrukus galės ir valgyti, – tarė Olga, pataisydama į veną įsmeigtą adatą.

Gregoris pamažu išslinko į koridorių, galvotrūkčiais nusi­rito laiptais ir puolė į gatvę. Ligoninės tarpuvartėje atsitūpė, susigūžė, susirietė į kamuoliuką, rankomis apkabino kelius ir galvą įspraudė tarp kojų, be perstojo kartodamas: „Šūdas, šūdas, šūdas!“

Meksikiečiai imigrantai paprastai apsistodavo pas draugus arba gimines, kur dažniausiai jau gyvendavo kelios šeimos. Buvo nevalia nesilaikyti svetingumo įstatymo, pirmosiomis dienomis nesuteikti pastogės ir jų nepavalgydinti, bet vėliau kiekvienas turėdavo verstis kaip išmano. Jie plaukė iš kaimų ir miestelių į pietus nuo sienos, ieškodami darbo, nieko kita neturėdami, tik drabužius, kuriais vilkėdavo, ryšulėlį ant peties ir geriausius ketinimus – prasikurti toje Pažadėtoje Žemėje, kur, anot gandų, pinigai auga ant medžių, o sumanesnis žmo­gus beregint tampa verslininku ir važinėja kadilaku su švie­siaplauke gražuole glėbyje. Aišku, niekas jiems nesakė, kad ne visiems vienodai sekasi, kad, kai vienam nusišypso laimė, penkiasdešimt lieka juodą vargą vargti, o penkiasdešimt grįž­ta namo nukabinę nosį, tad jie patys nesuvokė, jog ne jiems teks darbo vaisiais mėgautis, jog jiems tik skirta praskinti kelią priešiškoje šalyje gimusiems vaikams ir vaikaičiams. Jie netgi neįtarė, kokie negandai jų laukia tremtyje, kaip juos išnaudos darbdaviai ir persekios valdžia, kiek pastangų teks padėti, kad

I s a b e l a l l e n d e

52

galėtų suburti šeimą, atsivežti vaikus ir senelius, kaip skaudu bus atsisveikinti su draugais ir niekada nebelankyti mirusių­jų kapų. Taip pat niekas jiems nesakė, jog veikiai jie pamirš savo tradicijas, užmiršties rūdys sugrauš visus prisiminimus, jie bus pažeminčiausieji tarp pažemintųjų. Tačiau, kad ir būtų žinoję, galbūt vis viena būtų keliavę į šiaurę. Inmakuliada ir Pedras Moralesas vadino save „šlapiais vielakirpiais“, panašiai kaip nelegalūs imigrantai buvo vadinami „šlapnugariais“, ir, mirdami iš juoko, pasakodavo, kaip nesyk kirsdavo sieną, kar­tais plaukdami per Rio Grandę, kartais karpydami spygliuo­tų vielų užtvaras. Atostogų dažniausiai važiuodavo į gimtinę, nelegaliai kirsdami sieną su įvairaus amžiaus vaikais ir netgi močiute, kurią atsivežė iš kaimo, kai, mirus vyrui, jai pasimai­šė protas. Po kelerių metų jiems pavyko susitvarkyti popie­rius, ir jų vaikai jau buvo Jungtinių Amerikos Valstijų piliečiai. Prie stalo visada atsirasdavo vietos naujiesiems imigrantams, ir vaikai augo klausydamiesi pasakojimų, kaip vargetos bėgliai kerta sieną pasislėpę sunkvežimio kėbule su dvigubu dugnu, kaip šokinėja iš riedančių traukinių, šliaužia senais nutekamai­siais vamzdžiais, amžinai bijodami, kad juos sučiups policija, siaubingoji Migra�, ir išsiųs atgal į tėvynę, kaip nusikaltėlius sukaustytus geležiniais pančiais. Ne vienas žuvo nuo pasie­niečių kulkos, ne vienas mirė iš bado ir troškulio, ne vienas užtroško „kojotų“ sunkvežimių slėptuvėse, tų pačių „kojotų“, kurie lobdavo iš Meksikos veždami vargdienius kitapus sienos. Tuo metu, kai Pedras Moralesas pirmąsyk atvyko į Jungtines Valstijas, meksikiečiai vis dar puoselėjo svajonę atsiimti gringų užgrobtą teritoriją. Todėl nelegaliai pereiti sieną jiems atrodė ne nusikaltimas, bet teisėtas žygis. Pedras Moralesas tuomet

� Imigracijos tarnyba.

Be g a l i n i s P l a n a s

53

buvo dvidešimties, ką tik atlikęs karinę prievolę ir, nenorėda­mas sekti tėvo ir senelio, skurdžių Sakateko dvaro kumečių, pėdomis, nutarė keliauti į šiaurę. Taip atvyko į Tichuaną, kur tikėjosi gauti darbo kokiame nors ūkyje, nes amerikiečių fer­meriai ieškojo pigios darbo jėgos, tačiau neturėjo pinigų, ne­galėjo laukti, kol bus sutvarkyti visi formalumai, nei papirkti valdininkų ir policininkų, be to, jam nepatiko tas užkampio miestelis, kur, jo akimis žiūrint, vyrams trūksta orumo, o mo­terims – padorumo. Jam nusibodo minti slenksčius beieškant darbo, o prašyti pagalbos ar išmaldos jis nenorėjo. Pagaliau jis nutarė pereiti sieną, žnyplėmis perkirpo spygliuotą vielą ir lei­dosi tiesiai ten, kur teka saulė, laikydamasis labiau patyrusio draugo nurodymų. Taip atsidūrė pietų Kalifornijoje. Pirmuo­sius mėnesius sekėsi prastai, užsidirbti duonos kąsnį buvo ne taip jau lengva, kaip sakyta. Ėjo iš vieno ūkio į kitą, skinda­mas vaisius, pupeles, rinkdamas medvilnę, miegojo pakelėse, geležinkelio stotyse, senų automobilių sąvartynuose, maitinosi duona ir alumi, kentė vargą drauge su tūkstančiais tokio pat li­kimo žmonių. Ūkininkai mokėdavo mažiau, nei sutarta, ir pa­sipriešinus kviesdavo policiją, amžinai medžiojančią nelegalius imigrantus. Pedras negebėjo įsikurti kur nors ilgesniam laikui, migracijos tarnyba lipo ant kulnų, kol pagaliau jis metė šalin plačiakraštę skrybėlę ir meksikietiškus sandalus, įsigijo džinsus ir kepurę su snapeliu ir išmoko angliškai pakeverzoti keletą sakinių. Šiaip ne taip įsitaisęs naujoje šalyje, grįžo į gimtinę at­sivežti širdies draugės, su kuria buvo susižadėjęs dar vaikystėje. Inmakuliada laukė jo iškrakmolijusi vestuvinę suknelę.

– Visi gringai kuoktelėję: mėsą valgo su persikais, kiauši­nienę – su uogiene, vedžioja šunis į kirpyklą, netiki Švenčiau­siosios Mergelės Marijos, vyrai virtuvėje plauna indus, moterys gatvėje šveičia automobilius segėdamos liemenėlėmis ir mūvė­

I s a b e l a l l e n d e

54

damos vien trumpomis kelnėmis, viskas matyti kaip ant delno, bet jeigu su jais taikstaisi, gali gyventi kaip karalius, – pasakojo Pedras sužadėtinei.

Jie atšventė savo vestuves pagal visus papročius, pirmąją naktį išmiegojo jaunosios tėvų lovoje, tam tyčia paskolintoje, o rytojaus dieną iškeliavo į šiaurę. Pedras turėjo truputį pini­gų ir jau išmanė, kaip dera kirsti sieną, tad labiau pasitikėjo savimi, bet vis viena bijojo: troško apsaugoti žmoną nuo bet kokių pavojų. Sklido šiurpūs gandai apie plėšikus, vagystes ir žudynes, apie kyšininkus meksikiečių policininkus ir ameri­kiečių policininkų žiaurumą, – tokie gandai galėjo įbauginti ir didžiausią drąsuolį. Inmakuliada, priešingai, sekė įkandin vyro atsilikusi per žingsnį, nuo visų nelaimių Gvadalupės Švenčiau­siosios Mergelės škaplieriaus saugoma, patylomis kalbėdama poterius ir išplėstomis akimis žiūrėdama į platųjį pasaulį, ne­lyginant į stebuklingą skrynią, pilną netikėtumų. Niekad kojos nekėlusi iš savo kaimo, ji nė neįtarė, kad keliai gali driektis be galo, tačiau niekas negalėjo jos palaužti, nei pažeminimas, nei nuovargis, nei namų ilgesio žabangai, ir kai pagaliau drauge su vyru atsidūrė varganame pensiono kambarėlyje kitapus sienos, jai atrodė, kad ji įžengė į dangų. Po metų gimė pirmas vaikas, Pedras gavo darbą Los Andželo padangų fabrike, o vakarais mokėsi mechaniko specialybės. Padėdama vyrui, Inmakulia­da iš pradžių dirbo siuvykloje, paskiau namų darbininke, kol pagaliau teko gimdyti, likti namie ir auginti vaikus. Moralesai buvo padorūs žmonės, be jokių kliaučių, taupė pinigus ir mokė­si naudotis visomis įmanomomis gėrybėmis tame krašte, kur jie visada buvo ir bus svetimšaliai, tačiau jų vaikai jausis kaip na­mie. Jie gyveno visada pasirengę priglausti svečius, ir jų namai tapo laikinuoju prieglobsčiu svečioje žemėje. Šiandien aš tau, rytoj tu man, vienąsyk ką nors duodi kitam, kitąsyk pats gauni,

Be g a l i n i s P l a n a s

55

tai prigimtinis gyvenimo dėsnis, sakydavo Inmakuliada. Jie įsitikino, kad svetingumas atsiperka, nuo jų niekada nenusisu­ko laimė, jiems niekad netrūko darbo, vaikai augo sveiki, gerų draugų vis gausėjo, ilgainiui jie įveikė vargą, kurį teko varg­ti gyvenimo pradžioje. Po penkerių metų Pedras atidarė savo automobilių taisyklą. Tuo metu, kai Rivzai apsistojo jų namų vidiniame kieme, tai buvo priemiestyje labiausiai gerbiama šei­ma, Inmakuliada globojo visus kaip motina, o Pedras garsėjo kaip pats teisingiausias bendruomenės žmogus. Aplinkoje, kur niekam neateidavo į galvą mintis kreiptis į policiją ar teismą ir spręsti savo ginčus, jis buvo taikytojas ir teisėjas, kilus nesuta­rimams ar kivirčams.

Olga sakė teisybę – bent jau iš dalies. Mėnesiui praslinkus po operacijos, Čarlzas Rivzas išėjo iš ligoninės savo kojomis, ta­čiau viltis vėl leistis keliais išblėso, nes buvo aišku kaip dieną, kad prabėgs labai daug laiko, kol jis atgaus sveikatą. Gydytojas liepė ilsėtis, laikytis dietos, nuolat tikrintis ir kuriam laikui – galbūt net keleriems metams – išmesti iš galvos mintis apie klajoklišką gyvenimą. Santaupos jau seniai baigėsi, be to, jie labai įsiskolino Moralesams. Pedras nenorėjo nė klausyti apie visus tuos reikalus, nes turėjo Mokytojui dvasinę skolą, kurią reikėjo atlyginti. Vis dėlto Čarlzas Rivzas buvo ne iš tų žmo­nių, kurie priima auką, nors ir geriausio draugo ir mokinio siū­lomą, be to, nenorėjo toliau gyventi svetimų namų vidiniame kieme, tad pardavė sunkvežimį, iš pradžių nuėmęs garsiakalbį ir iškabą, nors ir kaip maldavo vaikai, matydami, kad galutinai gęsta viltis pasprukti iš mokyklos priespaudos. Už gautus pini­gus, be to, dar truputį pasiskolinę, Rivzai nusipirko apgriuvusią trobelę pačiame meksikiečių kvartalo pakraštyje.

I s a b e l a l l e n d e

56

Trobelei suremontuoti Moralesai sukvietė talkon visus savo giminaičius. Gregoriui Rivzui tas savaitgalis įsiminė visam lai­kui, muzika ir valgiai visada jam siejosi mintyse su draugys­te. Šeštadienio rytą pasirodė vilkstinė transporto priemonių, pradedant Inmakuliados brolio, augaloto vyro su užkrečiama šypsena, vairuojamu nedideliu sunkvežimiu, baigiant vora dvi­ratininkų, giminaičių ir draugų, vežinų įrankiais ir statybinėmis medžiagomis. Moterys sustatė didelius stalus po atviru dan­gumi ir, pasiraitojusios rankoves, šoko gaminti valgius visam tuntui talkininkų. Skraidė nukirstos vištų galvos, augo kalnai kiaulienos ir jautienos, virė kukurūzų burbuolės, pupelės ir bul­vės, kepė papločiai, žvangėjo peiliai pjaustant, kapojant, lupant daržoves ir kitokias gėrybes, tviskėjo saulėje dubenys su vai­siais, prietemoje savo eilės laukė prikaistuviai su pomidorais ir svogūnais, aštriais padažais ir guacamole�. Iš puodų sklido gardūs valgių kvapai, iš butelių pylėsi tekila ir alus, skambėjo gitaros ir dainos apie dosnią žemę kitapus sienos. Berniūkščiai ir šunys zujo tarp stalų, mergaitės, kur kas stropesnės, talkino moterims, indus plovė kvailelis romaus azijietiško veido pus­brolis, suvaikėjusi močiutė, sėdėdama po medžiu, kikilio balsu pritarė dainuojančioms moterims, Olga nešiojo vyrams paplo­čius su mėsos įdaru ir prižiūrėjo mažus vaikus. Vyrai smagiai dirbo visą savaitgalį nuo pat ankstaus ryto iki išnakčių, Čarlzo Rivzo ir Pedro Moraleso vadovaujami pjovė lentas, kalė vinis, alavavo. Tai buvo tikra šventė, skambant dainoms ir liejantis prakaitui, o pirmadienio rytą jau stovėjo namas tvirtomis sie­nomis, cinkuota skarda dengtu stogu, naujutėlėmis grindimis ir langais, kabančiais ant vyrių. Meksikiečiai išardė šventinius

� Gvakamolė – populiarus meksikietiškas patiekalas iš avokadų, smulkiai su­pjaustytų svogūnų ir pomidorų.

Be g a l i n i s P l a n a s

57

stalus, susirinko įrankius ir gitaras, susisodino vaikus ir dingo nelaukdami padėkos nei atlygio.

Kai Rivzai įėjo į savo naują būstą, Gregoris suabejojo, ar sienos tokios jau tvirtos – gal namas ims ir sugrius. Keli kam­barėliai vaikams pasirodė nelyginant rūmai, nes ligi tol jie nie­kad neturėjo stogo virš galvos, miegodavo po atviru dangumi arba palapinėje. Nora virtuvėje pastatė žibalinę viryklę, savo kambaryje – seną rašomąją mašinėlę, o svetainėje, garbingoje vietoje, – prisukamą fonografą operoms ir klasikinei muzikai klausytis. Tuomet prasidėjo naujas gyvenimo tarpsnis.

Olga, nieko per daug neaiškindama, nutarė nuo jų atsiskirti. Iš pradžių liko gyventi Moralesų namų vidiniame kieme, pra­simesdama ta dingstimi, kad klientams būtų labai toli gautis iki Rivzų namų; neilgai trukus išsinuomojo kambarį virš ga­ražo kitame priemiesčio gale ir pasikabino iškabą, siūlydama aiškiaregės, pribuvėjos ir žiniuonės paslaugas. Gandas apie jos gebėjimus greit apskriejo priemiestį ir pasitvirtino, kai ji taip išmaniai išgydė vieną krautuvininkę, kad jai nustojo želti barz­da ir ūsai. Tame krašte, kur netgi vyrams silpnai žėlė barzda, iš krautuvininkės buvo nežmoniškai tyčiojamasi, kol įsikišo Olga, savo pačios išrastu gėrimu išvaduodama ją nuo patyčių, beje, tuo pačiu, kuriuo gydydavo nuo niežų. Kai pagaliau barzdotoji pasirodė puikuodamasi švariais skruostais, pikti liežuviai pa­leido kalbas, kad apžėlusi ji bent akį traukusi savita išvaizda, o plynu veidu atrodanti kaip plėšikė. Taipgi pasklido gandas, kad žiniuonė sugebanti ne tik gydyti savo užkalbėjimais ir tepalais, bet ir pakenkti savo kerais, tad žmonės ėmė dar labiau ją gerbti. Džudė ir Gregoris dažnai eidavo jos aplankyti, o ir ji retkarčiais sekmadieniais per pietus pasirodydavo pas Rivzus, tačiau ilgai­niui lankydavosi vis rečiau, kol pagaliau visiškai liovėsi. Pamažu netgi jos vardą nustota minėti, nes paminėjus rasdavosi savo­

I s a b e l a l l e n d e

58

tiška įtampa. Džudė, apdujusi nuo tiekos naujovių, jos nepasi­gedo, tačiau Gregoris dažnai su ja susitikdavo.

Čarlzas Rivzas vėl ėmė manytis pragyvenimą tapyba. Žiū­rėdamas į nuotrauką, galėdavo nutapyti gana panašų vyro por­tretą, o moterų paveikslus padailindavo: užtušuodavo amžiaus žymes, sušvelnindavo čiabuvėms ar afrikietėms būdingus bruo­žus, pašviesindavo odą ir plaukus, aprengdavo išeiginiais dra­bužiais. Kai tik pasijuto atgavęs jėgas, vėl ėmė sakyti pamokslus ir rašyti knygas, kurias spausdino savo lėšomis. Vargais negalais įveikdamas finansinius sunkumus ir kliūtis, atkakliai vykdė savo Begalinį Planą. Klausytojai buvo darbininkai ir jų šeimų nariai, daugelis jų nesuprato angliškai, tačiau pamokslininkas išmoko keletą svarbiausių ispaniškų posakių, o kai pritrūkdavo žodžių, lentoje kreida braižydavo savo schemas. Iš pradžių rinkdavosi tik draugai ir Moralesų giminaičiai, kuriems labiau rūpėjo iš arti pamatyti smauglį, nei klausytis filosofinių postringavimų, tačiau netrukus pasklido gandas, kad Dieviškojo mokymo dak­taras labai iškalbingas ir moka „piešti tokius piešinius, kad sun­ku patikėti, žinai, reikia pačiam pamatyti, tik brūkšt pabrūkšt, ir baigta“, tad veikiai Moralesams nereikėdavo nė kviesti žmonių, prigužėdavo pilna salė. Patyręs, kokiomis sunkiomis sąlygomis gyvena kaimynai, Rivzas praleido kelias savaites bibliotekoje, studijuodamas įstatymus, ir netrukus, be dvasinės paguodos, galėjo suteikti naudingų patarimų, kaip plaukioti nežinomomis sistemos jūromis. Iš jo imigrantai sužinojo, kad, nelegaliai gy­vendami Jungtinėse Amerikos Valstijose, turi tam tikrų pilieti­nių teisių, gali gydytis ligoninėse, laidoti artimuosius vietinėse kapinėse, nors paprastai veždavo mirusiuosius į gimtąjį kaimą, ir naudotis gausybe kitokių privilegijų, apie kurias iki tol nieko neišmanė. Tame kvartale Begalinis Planas varžėsi su katalikų apeigų spindesiu, Gelbėjimo Armijos būgnais ir būgneliais,

Be g a l i n i s P l a n a s

59

naująja mormonų poligamija, septynių vietinių protestantų bažnyčių ritualais: baptistais, su visais drabužiais šokančiais į upę, adventistais, sekmadieniais valgančiais citrinų tortą, ir se­kmininkais, iškeltomis rankomis garbinančiais Šventąją Dva­sią. Kadangi nebuvo reikalaujama atsižadėti savojo tikėjimo, nes Čarlzo Rivzo mokymas pripažino visas religijas, dvasiškasis tėvas Laragibelis, Lurdo Dievo Motinos bažnyčios klebonas, ir kitų bažnyčių kunigai negalėjo atvirai prieš jį kovoti, nors nuo pat pradžių visi sutartinai iš savo sakyklų paskelbė pamoksli­ninką esant apsišaukėliu ir begėdišku apgaviku.

Kai tik Rivzai Moralesų namų vidiniame kieme iš sunkve­žimio iškrovė savo mantą, Gregoris ir Karmena, jauniausio­ji Moralesų duktė, iškart tapo geriausiais draugais, iš pirmo žvilgsnio supratę vienas kitą, ir ta draugystė tęsėsi iki pasku­tinės jų gyvenimo dienos. Mergaitė buvo vieneriais metais jaunesnė, tačiau daug nuovokesnė, vėliau išmokė jį visokiausių gudrybių, kad nepražūtų meksikiečių priemiestyje. Gregoris buvo aukštas, lieknas, šviesiaplaukis, o ji nedidelio ūgio, putlu­tė, skrudinto cukraus spalvos oda. Vaikinas garsėjo neįprastais gebėjimais: galėjo papasakoti operų turinius, nupiešti National Geographic žurnale spausdinamus kraštovaizdžius, deklamuoti Bairono eiles; mokėjo medžioti antis, skrosti žuvis, akimoju apskaičiuoti, kokį atstumą per keturiasdešimt penkias minu­tes įveikia sunkvežimis, važiuodamas trisdešimties mylių per valandą greičiu. Viso to, deja, jam nelabai reikėjo naujajame gyvenime. Jis mokėjo įkišti smauglį į maišą, tačiau nebūtų su­gebėjęs nueiti į krautuvę nupirkti duonos, ir, niekada neben­dravęs su savo bendraamžiais ir nekėlęs kojos į klasę, nieko neišmanė apie vaikų žiaurumą ir rasinius skirtumus, nes Nora

I s a b e l a l l e n d e

60

jam buvo įkalusi į galvą, kad visi žmonės geri, blogi tik iš­sigimėliai, ir kad visi lygūs. Gregoris tuo tikėjo, kol atsidūrė mokykloje. Jo odos spalva ir nuoširdumas siutino vaikus, šie užpuldavo jį pirmai progai pasitaikius, dažniausiai tualete, ir prikuldavo taip, kad jis likdavo lyg apdujęs. Ne visada būdavo nekaltas, dažnai pats prisišaukdavo bėdą. Drauge su Chuanu Chosė ir Karmena Morales prasimanydavo visokiausių šuny­bių, pavyzdžiui, iš šokoladinių saldainių švirkštu ištraukdavo mėtų įdarą, o vietoj jo įšvirkšdavo paties aštriausio padažo iš Inmakuliados virtuvės, ir jais pavaišindavo Martineso gaują, lyg siūlydami surūkyti taikos pypkę: būkime draugai, gerai? Paskiau turėdavo visą savaitę slapstytis.

Kiekvieną dieną, vos suskambėjus varpeliui, Gregoris kaip vėjas dumdavo namo, persekiojamas pasiryžusių jį nudobti ber­niūkščių gaujos. Jis buvo tokių greitų kojų, kad dažnai stabtelė­jęs dar paerzindavo savo priešus. Rivzams gyvenant Moralesų namų vidiniame kieme, jis nieko nebijodavo, nes drauge su juo eidavo Chuanas Chosė, namai buvo netoli ir niekas neįsteng­davo jo pasivyti, prireikus bėgti tokį trumpą kelią, tačiau, jiems persikėlus į naują būstą, atstumas dešimtkart padidėjo, o gali­mybė laiku pasiekti tikslą siaubingai sumažėjo. Jis stengdavosi bėgti vis kitu, trumpesniu keliu, pasislėpti kokiame nors už­narvyje ir kantriai laukti, kol persekiotojams nusibos jo ieškoti. Kartą jis įsmuko į parapijos bažnyčią, nes per tikybos pamoką dvasiškasis tėvas pasakojo, kad viduramžiais bažnyčios suteik­davo prieglobstį nelaimės ištiktiesiems. Tačiau Martineso gauja įbėgo iš paskos, puolė jį vaikytis, klykaudama ir šokinėdama per klauptus, kol pagaliau sučiupo prie pat altoriaus ir, abejingai stebint šventiesiems su auksuotos skardos aureolėmis, primušė ir suspardė. Išgirdęs riksmus, atskubėjo energingas kunigas ir išvadavo Gregorį, nuraudamas vaikams gaurus.

Be g a l i n i s P l a n a s

61

– Dievas manęs negelbėjo! – ne tiek nuskriaustas, kiek įsiu­tęs suriko Gregoris, rodydamas į kruviną Kristų virš altoriaus.

– Ką čia paistai? Argi aš neatbėgau tavęs gelbėti, nedėkin­gasis? – sušuko kunigas.

– Per vėlai! Žiū, kaip jie mane prikūlė! – rodydamas mėly­nes, neatlyžo berniukas.

– Dievas neturi laiko užsiiminėti niekais. Kelkis ir nusiva­lyk nosį, – įsakė dvasiškasis tėvas.

– Jūs sakėte, kad čia saugu...– Žinoma, jeigu tik priešas žino, jog tai šventovė, tačiau tie

pramuštgalviai nė nenutuokia, kokią šventvagystę padarė.– Jūsų sušikta bažnyčia niekam tikusi!– Žiūrėk, ką sakai, nes į dantis gausi, nedėkingasis! – pagrū­

mojo kumščiu dvasiškasis tėvas.– Šventvagystė! Šventvagystė! – tiek teprisiminė pridurti

Gregoris, ir toji gudrybė atvėsino kunigui karštą baskų krau­ją, jis giliai atsiduso, maldydamas pyktį ir stengdamasis kalbėti šventam apdarui tinkamu tonu:

– Klausyk, sūnau, tau privalu išmokti gintis. Nesnausk, ir Dievas tau padės, kaip sako sena išmintis.

Nuo tos dienos šventasis žmogus, jaunystėje pats buvęs padauža savo kaime, nusivesdavo Gregorį į zakristijos kiemą ir mokydavo boksuotis nesilaikant jokių garbės taisyklių. Per pirmąją pamoką įdiegė mokiniui tris pagrindinius principus: svarbiausia – nugalėti, kas smogia pirmas, smogia du kartus, spirk į kiaušus, sūnau, ir teatleidžia mums Dievas. Šiaip ar taip, berniukas nutarė, kad bažnyčioje ne taip saugu kaip po Inmakuliados Morales sijonais, ir kuo labiau augo pasiti­kėjimas savo kumščiais, tuo labiau silpnėjo tikėjimas Dievo Apvaizda. Nuo to laiko kiekvienąsyk, kai prispirdavo bėda, skuosdavo pas savo draugus, per tvorą įšokdavo į kiemą, įbėg­

I s a b e l a l l e n d e

62

davo į virtuvę ir laukdavo, kol Džudė ateis jo gelbėti. Su sese­rimi galėdavo drąsiai eiti kur tinkamas, nes ji buvo gražiausia mokykloje, visi berniukai buvo ją įsimylėję, ir niekam nebūtų dingtelėjusi kvaila mintis skriausti Gregorį, jai matant. Kar­mena ir Chuanas Chosė Moralesai bandydavo taikyti naująjį draugą su kvartalo vaikais, bet jiems sunkiai sekėsi, nes Gre­goris buvo keistuolis, stebino ne tik savo odos spalva, bet ir išdidumu, užsispyrimu ir slėpiningumu. Vaikščiojo pilna gal­va pasakojimų apie indėnus, laukinius žvėris, operų herojus ir sklandančias apelsinų formos dvasias, apie Logus ir Vyk­domuosius Mokytojus, apie visa tai, ko nenorėjo girdėti nei dvasiškasis tėvas, nei mokytojos. Be to, vos paerzintas jis nesi­tvardydavo, puldavo užsimerkęs ir sugniaužęs kumščius, muš­davosi aklai ir beveik visada pralaimėdavo, mokykloje buvo vienas tų, kurie gauna daugiausia į kailį. Visi tyčiodavosi iš jo, iš jo šuns, bjauraus sargiuko trumpomis kojomis, ir netgi iš jo motinos drabužių, nes ji rengdavosi senoviškai ir nešiodavo bahajų tikėjimo ir Begalinio Plano skrajutes. Tačiau labiau­siai šaipydavosi iš jo jausmingumo. Visi berniukai buvo gerai išmokę savo aplinkos vyriškumo pamokas: vyrai turi būti ne­gailestingi, drąsūs, valdingi, vieniši, greiti prie ginklo ir visa kuo pranašesni už moteris. Berniukai dar lopšyje išmokda­vo dvi svarbiausias taisykles: vyras niekada niekuo nepasitiki ir niekada neverkia, nors ir kas atsitiktų. Tačiau, mokytojai pasakojant, kaip Kanadoje kailių medžiotojai vėzdais galabi­ja ruonius, arba dvasiškajam tėvui užsiminus apie Kalkutos raupsuotuosius, Gregoris ašarų pilnomis akimis ryždavosi be­regint vykti į šiaurę ginti vargšų gyvūnėlių arba į Tolimuosius Rytus misionieriauti. Mušamas, priešingai, nepraliedavo nė ašaros: būdavo toks išdidus, jog verčiau būtų sutikęs mirti nei puolęs prašyti malonės, – kaip tik todėl berniukai nelaikė jo

Be g a l i n i s P l a n a s

63

visišku lepšiu. Šiaip jau buvo linksmo būdo, mokėjo griežti bet kokiu instrumentu, be paliovos šmaikštauti ir krėsti juo­kus, o per pertraukas neatsigindavo mergaičių, jos jį dievinte dievino.

Mainais į bokso pamokas dvasiškasis tėvas pareikalavo, kad sekmadieniais jis patarnautų per mišias. Užsiminęs apie tai Moralesų namuose, Gregoris turėjo ištverti begalines Chua­no Chosė ir jo brolių pašaipas, kol pagaliau Inmakuliada juos užčiaupė pareikšdama, jog už šaipymąsi sūnus bus nubaustas – irgi turės patarnauti mišioms ir, garbė Dievui, tuo didžiuotis. Abu draugai nenoromis tarnaudavo bažnyčioje, smilkydami smilkalus, skambindami varpeliu ir lotyniškai kartodami mal­dos žodžius, budriai stebimi kunigo, netgi didžiausio susikau­pimo valandėlėmis sekančio juos trečiąja akimi, kurią, pasak žmonių, turėjo pakaušyje, idant galėtų matyti tikinčiųjų nuo­dėmes. Kunigas labai džiaugėsi, kad vienas jų tamsaus gymio, o kitas šviesiaplaukis, tardamas sau, jog Dievui, be abejo, pa­tinka tokia rasinė integracija. Prieš mišias vaikai paruošdavo altorių, o po pamaldų sutvarkydavo zakristiją; išeidami dovanų gaudavo anyžių duonelės, tačiau tikrasis atlygis būdavo apeigi­nis vynas, senas, saldus ir stiprus kaip cheresas, kurio jie slapčia priešokiais siurbtelėdavo. Vieną rytą jiedu taip įsismagino, kad nejučia ištuštino visą butelį, ir mišioms nebeliko vyno. Grego­riui dingtelėjo išganinga mintis išimti kelis centus iš aukų dė­žutės ir nubėgti nupirkti kokakolos. Atplėšę skardinę, palaukė, kol išsivadės, ir tada supylė į taurę. Mišių metu vos nemirė iš juoko, ir netgi grėsmingi kunigo žvilgsniai jų nesutram­dė – perdėm kuždėjosi, kikeno, niuksėjo vienas kitam į pašo­nę ir nederamu laiku skambino varpeliu. Kai dvasiškasis tėvas pakėlė taurę, ruošdamasis pašventinti kokakolą, berniūkščiai net pritūpė ant altoriaus laiptelių, netverdami juoku. Po kelių

I s a b e l a l l e n d e

64

minučių kunigas, tardamas liturgijos žodžius, pagarbiai gurkš­telėjo iš taurės ir iškart suprato, kad arba velnias bus prikišęs nagus, arba pašventinimo žodžiai taip paveikė vyną, kad pasi­keitė jo molekulinė sudėtis, tačiau, būdamas praktiško proto, beregint atmetė tą mintį. Turėdamas ilgo gyvenimo patirtį, su nedrumsčiama ramybe toliau aukojo mišias, nė vienu judesiu neišsiduodamas, kad suprato, kas atsitiko. Neskubėdamas bai­gė apeigas, oriai išėjo, lydimas dviejų klupinėjančių patarnau­tojų, ir, vos atsidūręs zakristijoje, nusitraukė storapadį sandalą ir užkūrė jiems neregėtą pirtį.

Gregoriui Rivzui tai buvo pirmieji iš sunkių metų virtinės, baimės ir abejonių laikai, kai daug kas keitėsi, tačiau netrūko draugų, smagių šėlionių, staigmenų ir atradimų.

Kai tik mano artimieji apsiprato su naujomis gyvenimo sąly­gomis, o tėtis sustiprėjo, ėmėmės tvarkyti savo namelį. Po Mo­ralesų ir jų draugų talkos jis jau nebeatrodė kaip laužas, bet vis dar trūko kai kurių būtiniausių patogumų. Tėtis įsivedė elektrą, pastatė išvietę, nedideliame žemės sklypelyje mudu išrinkome akmenis ir išrovėme piktžoles, kad mama galėtų auginti dar­žoves ir gėles, kaip seniai svajojo. Prie pat skardžio, kur baigėsi mūsų privati valda, jis surentė stoginę įrankiams ir kelionės rei­kmenims laikyti, nes vis dar puoselėjo svajonę kada nors įsigy­ti sunkvežimį ir vėl leistis kelionėn. Paskiau man liepė iškasti duobę, pareiškęs, jog, pasak vieno graikų filosofo, kiekvienas žmogus prieš mirdamas privalo turėti vaiką, parašyti knygą, pa­statyti namą ir pasodinti medį, o tris pirmuosius reikalavimus jis jau įvykdęs. Iškasiau ten, kur jis man nurodė, nors ir nelabai noriai, nes nėmaž netroškau priartinti jo mirties, bet nedrįsau jo neklausyti nei juo labiau palikti įpusėto darbo.