Brolis, - Svieskime vaikus maketai/Gaja Guna Ekle Brolis... · Gaja Guna Eklė Brolis, ku nereikėjorio Vilnius, 2016 Iliustravo Asta Skujytė Skirta tik el. skaitymui. Draudžiama

Brolis,kurionereikėjo

Skirta tik el. skaitymui. Draudžiama platinti!


Gaja Guna Eklė

Brolis,kurionereikėjo

Vilnius, 2016

Iliustravo Asta Skujytė


UDK 821.172-93Ga-185

ISSN 2351-535XISBN 978-609-8161-15-1

© Tekstas, Gaja Guna Eklė, 2016 © Iliustracijos, Asta Skujytė, 2016

Ši knyga – trečiojo Nacionalinio vaikų literatūros konkurso (2016 m.) antrosios premijos laimėtoja


5

1.

Pakviestas tėvų pasikalbėti, Gvidas ne juokais suneri-mo. Mamos balsas buvo neįprastas. Kiek per švelnus ir vos vos virpantis. Atrodė susijaudinusi. Paprastai tokie keistumai tėvų balse reiškė, kad jis ko nors pri-sidirbo. Turbūt vėl skambino mokytoja ir papasakojo kokį nors pusmelį. Juk žinai, įskundžia už kokią iš-daigą ir taip viską išpučia, kad nė pats neatpažįsti dar šiandien iškrėstos menkutės šunybės.

Todėl įžengęs į svetainę nesisėdo, nors ant so-fos tarp mamos ir tėčio jam buvo palikta vietos.

– Aš tikrai nieko nepadariau! Prisiekiu! Neži-nau, kas jums ką sakė, bet... – iškart puolė gintis Gvidas.

– Viskas gerai, nusiramink, – pertraukė jį mama. – Mudu su tėčiu norime tau pasakyti kai ką svarbaus.

Gvidas lengviau atsikvėpė – šį kartą išsisuko. Bet dėl visa ko liko stovėti.

– Mudu su tėčiu pasitarėm... – pradėjo mama, bet, kaip dažnai nutikdavo, pritrūko žodžių.


6

– Mes labai norime, kad tu turėtum broliuką, juk ir pats tiek daug kartų jo prašei. Ką manai? – pakiliai pratęsė ją tėtis.

– Fantastika! – sušuko Gvidas ir tuoj pat nuti-lo. – Bet juk gandrai mieste negyvena ir kopūstų čia niekas nesodina, tai kur jį rasit? – jis patempė lūpą, lyg ruoštųsi pulti į ašaras.

Gėda prisipažinti, bet šios gudrybės jis dar vis griebdavosi, kai smarkiai prisidirbdavo arba užsi-manydavo naujo žaidimo. Jautėsi tam per didelis, bet kaip puikiai tai padėdavo! Tiesa, šį kartą neke-tino paleisti dūdų, tenorėjo paišdykauti.

Tėvai sumišę susižvalgė.– Gviduk, – ištarė abu kone vienu metu.Kad ir kaip nemėgo vadinamas mažybiniu var-

du, šįkart Gvidas kaipmat prajuko. Prišoko prie ma-mos, pakštelėjo per megztinį jai į pilvą ir šūktelėjo:

– Negi manėt, kad kaip koks mažvaikis aš dar tikiu pasakomis apie gandrą? Cha cha, juk yra in-ternetas – ko nori, tą užsisakai. Net iš namų išeit nereikia!

Tėvai ir vėl sumišę susižvilgčiojo. Lyg norėjo dar kažką sakyti, bet Gvidas išskėtė rankas į šonus ir vaizduodamas lėktuvą nuskriejo į savo kambarį.

– Jėga! – dar spėjo šūktelti prieš užtrenkdamas duris.



8

2.

Brolis?Brolis!BROLIS!

Gvidą taip nudžiugino naujiena, kad jis ne-žinojo nei kur dėti tą laimę, nei ką su ja daryti. Galvoje kirbėjo tiek minčių, kad jei būtų buvęs arbatinukas, kaipmat būtų užviręs. Kai esi beveik dešimties metų vaikis ir kai tavo gyvenime neti-kėtai nutinka štai tokių puikių dalykų, kartais turi gerokai pasukti makaulę, kad apsiramintum. Ki-taip gali galva perkaisti.

Taigi Gvidas šiek tiek pašokinėjo,dukart persivertė per galvą,kelis kartus trinktelėjo į bokso kriaušę,riktelėjo „Jėga!“,kartą kitą stryktelėjoir galiausiai išsidrėbęs ant kilimo ėmė maskatuoti kojomis.


9

Bet mintys vis vien kaip patrakusios šokinėjo iš vieno smegenų pusrutulio į kitą, o džiaugsmas nė nemanė atslūgti. Staiga po lova Gvidas pastebė-jo krūvą senų sąsiuvinių ir popiergalių ir jam šovė pati nuostabiausia mintis. Bent jau tuo metu taip pasirodė. Visada taip! Negi tau būna kitaip?

Paknopstom stalčiuje susirado patį storiausią sąsiuvinį. Ant viršelio juodu flomasteriu išvedžiojo:

Taip džiaugėsi savo sumanymu, kad net nepa-stebėjo, jog tą vieną žodį berašydamas ne tik ke-lias klaidas padarė, bet dar ir baisingai išsiterliojo. Gvidas buvo įpratęs rašyti kompiuteriu, o ten juk visos kvailos klaidos ištaisomos automatiškai ar bent jau raudonai pavingiuojamos. Dėl tokių nie-kų kaip pamesta raidės varnelė, nosinė ar kitos ra-šybos įmantrybės jis pernelyg nesuko galvos.

Tad nieko keista, kad penktadienį lietuvių kalbos kontroliniame Gvidas padarė penkiolika klaidų. Mo-


10

kytoja jo sąsiuvinyje nupiešė liūdną saulytę ir kažką kalbėjo jam apie atidumą ir drausmę. Bet jis nelabai klausėsi. O mamai sąsiuvinio dar nerodė. Ir nerodys, kol pati sumanys pasižiūrėti. Taigi, kaip supratai, ra-šyti jam nelabai sekėsi, o tiksliau, jis nė nesistengė, kad sektųsi.

Galėjo ir dabar rašyti kompiuteriu, bet popieri-nis dienoraštis šįkart kažkodėl pasirodė tinkames-nis. O kad ateityje netektų prieš brolį raudonuoti, kad tas pirštais jo neužbadytų, jei kartais genialus užaugtų, sunkiausius žodžius dėl visa ko nusprendė pirmiau pasitikrinti kompiuteryje, o jau tada per-rašyti į sąsiuvinį. Juk negi galėtų broliui, kurį taip troško turėti ir kurio tiek laukė, padovanoti pilną klaidų ir neįskaitomai prikeverzotą sąsiuvinį? Nie-ku gyvu! Net pasižadėjo nuo šiol mokykloje bent kiek atidžiau mokytis dailyraščio ir lietuvių kalbos.

Taigi štai ką jis ilgai negalvojęs pirmajame pus-lapyje parašė:

2016 01 15

Brangusis dienorašti ,

dar nežinau kada, bet labai grei-tai turėsiu broliuką. Mamai su tėte jau seniai sakiau, kad noriu šuniu-


11

ko arba brolio. Brolio – labiau. Se-sės, sakiau, nenoriu, nes Adomas iš mūsų klasės turi . Ji labai bjauri . Ne-leidžia Adomo į savo kambarį , visaip jam kenkia, skundžia tėvams. Ir dar vaidina labai protingą. O mane kartą pavadino mažvaikiu! Apskritai visos sesės keistos.

Aš savo broliui būsiu labai geras ir kada nors padovanosiu jam šį dieno-raštį . Už tai jis mane labai mylės, nes čia surašysiu visus gerus dalykus, ku-riuos jam padariau. Pirmą darbą jau žinau – išrinksiu jam kietą vardą, kad niekada nebūtų gėda.

O žinai , kodėl taip darysiu? Nes iš pradžių jis bus labai mažas ir nieko neprisimins. O paskui išmokęs skaityti sužinos, kaip kažkada juo rūpinausi . Tada tapsim tikrais draugais, ne tik broliais. Be to, man jis turės už viską, ką padariau, atsilygint. (Juokauju!)

Atia.Gvidas


Baigęs rašyti Gvidas užvertė sąsiuvinį, ištaisė viršelyje klaidas, nes žodį jau buvo pasitikrinęs, ir dar šį tą pridėjo. Dabar pavadinimas atrodė taip:

DIENORAŠTIS(MANO BROLIUI, KAD VISKĄ

ŽINOTŲ)


13

3.

Rašydamas Gvidas kiek apsiramino. Jis suposi ant kėdės prie rašomojo stalo ir jautė, kaip pilve skrai-do drugeliai. Taip sakydavo Adomo sesuo, kai su-sižavėdavo kokiu nors bernu. „Fu“, – pamanė Gvi-das, net keista, kad dabar kaip tik tai dėjosi jam pačiam.

Gvidui tiesiog knietėjo savo laime pasidalyti su visu pasauliu. Ar tau taip nebūna? Eini gatve, šyp-saisi nuo ausies iki ausies ir atrodo, jog galėtum prieiti kad ir prie tos amžinai surukusios senutės ir pasipasakoti, kaip viskas nuostabu, ir dar „be be be“ pridėti. Gvidas taip ir jautėsi. O kadangi jokių niurzgų, kurias galėtų savo džiaugsmu paerzinti, aplink nebuvo, tuoj pat įsijungė kompiuterį ir savo geriausiam draugui per skaipą parašė:

20:58:12 Transformatorius_Gvidas: Adomai, esi?20:58:26 Zagsulys_drakonas: joooo20:58:27 Zagsulys_drakonas: ko nori?


14

20:58:35 Zagsulys_drakonas: tuoj eisiu miegot. mama ramybės neduoda

20:59:00 Transformatorius_Gvidas: nepatikėsi!!! aš turėsiu brolį!!!

20:59:15 Zagsulys_drakonas: eina sau, mainomės?

20:59:17 Transformatorius_Gvidas: ? 20:59:33 Zagsulys_drakonas: aš tau atiduosiu

Moniką jau dabar, o tu man brolį, kai tas nebedarys į kelnes. susitarėm? :D :D

20:59:39 Transformatorius_Gvidas: Adai, tavo sesės neimčiau

20:59:43 Transformatorius_Gvidas: net jei primokėtum :P

20:59:46 Zagsulys_drakonas: gaila ;/20:59:49 Zagsulys_drakonas: pavydžiu20:59:57 Zagsulys_drakonas: tai iki pirmadienio,

mama liepia eit miegot21:00:03 Transformatorius_Gvidas: aha, atia

Kad jau tėvai tokią nuostabią dovaną paruošė, Gvidas nutarė šiandien (o gal net ir rytoj!) būti labai labai geras. Baigęs kalbėtis su Adomu jis iš-jungė kompiuterį, nevaromas nusiprausė, išsivalė dantis, pakabino rankšluostį (nepaliko nudrėbto kaip paprastai ant grindų), palinkėjo tėvams labos


nakties, abu juos pabučiavo, griuvo į lovą ir jau pusė dešimtos buvo kietai įmigęs. Sapnavo kažką malonaus, nes per miegus šypsojos.

Ir visai negirdėjo, kad tėvai pykstasi. Kad vir-tuvėj sudužo lėkštė, o kitam buto gale smarkiai trinktelėjo durys.


16

4.

Kitą rytą menkiausi tėvų barnio pėdsakai jau buvo išgaravę, tad Gvidas nė nenujautė, kad namie de-dasi kažkas keista, o jo gražiosioms svajonėms artinasi galas. Jis laimingas atsikėlė, kaip pride-ra geram vaikui, nusiprausė, persirengė (tik lovą pasikloti pamiršo) ir įšuoliavo į virtuvę. Iš ten jau sklido jo mėgstamiausių blynelių su vyšnių uogie-ne kvapai.

– Šiandien suvalgysiu dešimt blynų! – pasigyrė Gvidas tėčiui, stovinčiam prie viryklės.

– Kiek kiek? Dešimt? Tikrai netilps, – juokėsi tėtis.

Jis žinojo, kad paprastai sūnus įveikia vos tris, bet visada žada sukimšti bent penkis. Kad didesnis augtų.

– Taip, dešimt, kad užaugčiau didelis ir stiprus!– O kodėl tu nori būti didelis ir stiprus?– Tėėėėėti, baik! Uždavinėji kvailus klausi-

mus, – kikeno Gvidas. – Kaip koks mažas vaikas.


17

– Aš rimtai klausiu, na, pasakyk, – nepasidavė tėtis.

– Kad būčiau didelis ir stiprus, na, kaip tas iš plakato... Valančiūnas! Ir dar: kad galėčiau broliu-ką panešioti, kol dar bus mažas, o kai paaugs – kad apginčiau. Pavyzdžiui, nuo kiemo mušeikų ir dar nuo tokių mergų kaip Adomo sesė. O dar... – bėrė Gvidas.

– Gviduk...Ir vėl tas bjaurus kreipinys. Gvidas susitraukė.

Visada... visada tėvai randa, kaip sugadinti nuotai-ką. Kartais jam atrodo, jog tėvai tik tam ir skirti, kad verstų valgyti visokias salotas, varytų saulei šviečiant miegoti ir ragintų per atostogas mokytis. Žodžiu, kaip įmanydami trukdytų tiesiog tingi-niauti, žaisti ir džiaugtis, kaip močiutė sako, pa-prastais gyvenimo malonumais.

– Aš – Gvidas! Kaip tu, tėti, jaustumeis, jei tave Henrikėliu vadinčiau? Fuuuuu, – trepsėdamas protestavo jis. – Ne, geriau Henri... kė... laičiu!

– Gerai, Gvidai, nusiramink. Mums reikia rim-tai pasišnekėti. Luktelkim minutėlę, kol mama su-siruoš, – nerūpestinga tėčio nuotaika irgi išgaravo.

Dabar jis atrodė labai susirūpinęs, ir Gvidas negalėjo suprasti kodėl. Jam nepatiko ta virtuvėje staiga stojusi nejauki tyla, todėl ir pats nutilo, nors


paprastai iš nemalonių situacijų stengdavosi išsi-sukti kvailionėmis. Net skaniausi pasaulyje tėčio blynai ėmė veltis burnoje.


19

5.

Pusryčiai taip ir liko nebaigti. Netrukus po pokalbio su tėčiu virtuvėje pasirodė mama. Gvidas pastebė-jo, kaip tėvai žvilgsniais vienas kitam kažką pasakė. Tada tėtis susiraukė. Jei tai būtų buvusi ne tikrovė, o animacinis filmukas, dingtelėjo Gvidui, tėčiui iš akių žaibai būtų pažirę. Mamą tie žaibai turbūt jau nudil-gino. Ji liūdnai šyptelėjo ir prisėdo prie sūnaus.

– Gviduk...Mintyse jis bjauriai nusikeikė, bet garsiai to pa-

sakyti nedrįso. Nudelbė akis. Kas čia dedas?– Ar kas nors mirė? – galiausiai paklausė. Tai

jam atrodė vienintelis galimas tėvų elgesio paaiš-kinimas. – Tikiuos, ne senelis ar močiutė?

– Ne, jiems viskas gerai, – mama apglėbė sūnų, bet tas nusipurtė jos rankas. – Vakar pasakėm tau didelę naujieną, bet tu mūsų iki galo neišklausei.

– Hm? – nesuprato Gvidas.– Matai... – šįkart užsikirto ne mama, o tėtis. –

Tu taip apsidžiaugei...


– Ir ne taip mus supratai. Sūnau, aš nesilaukiu. Mudu su tėčiu ilgai galvojom, svarstėm ir galiau-siai nusprendėm... Matai, pasaulyje tiek daug ne-laimingų vaikų...

– Ir ką? – pertraukė Gvidas.Jis nieko, visiškai nieko nesuprato.– Ir mudu su tėčiu nusprendėm, kad galėtu-

me padaryti kai ką gero ir gražaus... O ir visiems smagiau būtų... Tu brolį turėtum... – mama labai jaudinosi.

Tokiais atvejais ji ne tik žodžių pritrūkdavo, bet ir imdavo murmėti panosėje. Todėl sūnus jos žodžius menkai tesuprato, tik vos vos ėmė nujausti jų prasmę.

Ir tada pasaulis staiga apsivertė – dribo tiesiai Gvidui ant galvos. Ištvino upės, pakilo uraganai, griuvo namai ir visa ši nevaldoma masė trenkėsi į jį. Tik niekas to nepastebėjo.

Virtuvėje buvo tylu tylu.– Mes rengiamės įsivaikinti tavo amžiaus ber-

niuką, jis ir bus tavo brolis, – galiausiai ištarė tėtis.– Na jau ne! – sustugo Gvidas. – Ne, ne, ne!


21

6.

Rėkdamas jis pastūmė stalą ir uogienės stiklainis terkštelėjęs ištiško ant grindų. Gvidui tai buvo nė motais. Jis atsiplėšė nuo norinčios sulaikyti ma-mos, vos nepargriuvo užkliuvęs už kėdės ir galiausiai įpuolė į savo kam-barį. Užsirakino.

NE, NE, NE!Ši vienintelė min-

tis kirbėjo galvoje.NE, NE, NE!O tada užplūdo

aibė kitų. Viena už kitą baisesnių:

Įsivaikinti? Kas čia dabar? Kliedesiai!Ar tėvams jo vieno neužtenka?Ar tėvai jo nebemyli?Ar jis toks negeras, kad jiems prireikė kito

vaiko?


Kam reikia namie kažko svetimo?Jis nori tikro brolio, o ne kažkokio...

Geriau niekada niekada nebūtų kalbėjęs apie broliuką. Pats prisiprašė, o tėvai prisigalvojo ne-sąmonių.

O gal sąmonių?Gal tikrai Gvidą nori išmainyti?Atiduos jį į vaiknamį, o kažką kitą parsiga-

bens čia?Liūdesys ir nusivylimas keitė pyktį. O pyktis –

liūdesį ir nusivylimą. Gvidas nežinojo, ką galvoti, ir nevokė, kas namie dedasi. Kodėl toks puikus gy-venimas staiga apsivertė aukštyn kojom? Ir kaip tik tada, kai jau atrodė, kad geresnis nė būti negali...


23

7.

– Gvidai, ką valgysi? – bandė užmegzti pokalbį mama.

Jis stovėjo priešais pravirą šaldytuvą ir tylėjo. Tada demonstratyviai įsipylė į stiklinę pieno (ne-mažai jo išlaistė ant stalo), pagriebė indelį sausai-nių ir dingo savo kambaryje.

Trečia diena nesišnekėjo su tėvais. Nei „labas“, nei „viso gero“, nei „noriu valgyti“. Pamatęs, kad tėtis rengiasi į parduotuvę, vargais negalais susi-laikė nepaprašęs nupirkti ir jam ko nors skanaus.

Ar tu gali bent pagalvoti, kaip jam tada buvo sun-ku? Bet Gvido pyktis buvo didesnis. Daug didesnis už tokius niekus. Kad ir kaip tėvai mėgino jį prakal-binti, kad ir ką už pratartą žodį žadėjo, nei pirma-dienį, nei antradienį, nei trečiadienį jis nesileido į kalbas. O jeigu jie mėgindavo ką nors prasitarti apie tą nelemtą dalyką, užsikimšdavo ausis ir pabėgdavo.

Ketvirtadienio rytą, sukaupęs visas jėgas, Gvi-das priminė mamai, kad baigėsi pienas.


– Jūs mane badu numarinsit, – pridūrė kuo rūsčiau ir išnyko savo kambaryje.

Be abejo, mama jo žodžius palaikė palankiu ženklu. „Na va, pagaliau viskas susitvarkys“, – drą-sino ji save.


25


26

8.

Užtat mokykloje malonumo pasiplepėti su Ado-mu per pamokas jis neketino atsisakyti. Dar ko?

– Adai?– A?– Mūsų kieme vakar katinai susipjovė – žiūrėk,

nufilmavau. Viena senė kieme kates šeria, o tos pešasi, – Gvidas įkišo Adomui į rankas telefoną.

Ekrane buvo matyti, kaip du dideli morkiniai katinai niaujasi dėl skanėsto. Iš pradžių vienas pa-matė tą lobį ir prikiceno prie jo. Paskui prisistatė ir kitas. Tada jau kilo mūšis.

– O kaip jie šnypštė ir kniaukė, – pasakojo Gvidas. – Per pertrauką su garsu paleisiu. Nerealu! Riejosi kaip tie dvyniai iš ketvirtos cė!

– Tikrai panašūs į tuos – ir būdu, ir ševeliūra, – pratrūko kvatoti suolo kaimynas.

– Gal ir man papasakosit, iš ko čia taip juo-kiatės? – staiga iš už nugaros prie jų prisigretino mokytoja.


27

– Eee, – sumekeno Gvidas, bet Adomas – kaip visada panašiais atvejais – pasirodė kur kas nuo-vokesnis.

– Mes čia tiriam kačių ir žmonių elgesio pa-našumus. Gamtos pažinimo pamokoje pasakojot, kad gyvybė Žemėje atsirado iš vieno... Žodžiu, bandom nustatyti, kokių panašumų išlaikė atski-ros rūšys!

Adomas rietė neužsikirsdamas. Jis buvo kla-sės pirmūnas ir namie skaitinėjo (ar bent jau gyrėsi skaitąs) visokias tėvų knygas, kurių Gvi-das net pavadinimo iš pirmo karto nepajėgė ge-rai perskaityti. Negana to, Adomas turėjo pui-kią iškalbą – niekada nepritrūkdavo nei minčių, nei žodžių ir čia pat iš nieko galėdavo sukurpti istori ją.

Gvidui patiko, kad draugas dažnai padeda iš-sisukti iš bėdos, bet kartu buvo ir labai apmaudu. Tiesiog pilvą sutraukė. „Eee...“ – tik tiek jis tesu-geba? Tai kas čia keista, kad tėvai nori kito vaiko...

Gvido mintis nutraukė mokytoja:– Dabar, berniukai, ne gamtos pažinimas, o

matematika. Tad prašom skaičiuoti. O kad geriau sektųsi, pasaugosiu iki pamokų pabaigos telefo-ną, – ji paėmė Gvido mobiliuką ir paslėpė rakina-mame stalčiuje.


– Atsiprašau, – mokytojai atsitraukus sumur-mėjo Adomas ir įniko į uždavinį.

Gvidas irgi mėgino susikaupti, bet nuotaika buvo sugadinta. Nepataisė jos nei šokoladas, ku-rio antrą dieną iš eilės slapčia priešpiečiams buvo įdėjusi mama, nei krepšinis per fizinio lavinimo pamoką.

Gal išties jis nevykėlis?


29

9.

– Gviiidai! Palauk! – po pamokų prisivijo jį Ado-mas. – Manęs atvažiuoja mama, gal nori pas mane? Pažaistume ką nors, a?

– Nea...– Ei, nestabdyk, varom!Gvidas lėtai tipeno apsnigtu taku negalėdamas

apsispręsti.– Ko toks surūgęs? – tik dabar Adomas paste-

bėjo, kad draugas be nuotaikos.– Atia, – sumurmėjo Gvidas ir nubėgo namo.Ne, jis niekam nesipasakos, kas vyksta. Ką pa-

manytų Adomas? Jau ir taip kartais pašiepia, kad tik kreivakojė višta už Gvidą žioplesnė. Iki šiol už tai ant draugo nepyko, iš tikrųjų pernelyg dažnai užsisvajodavo ir per pamokas prirašydavo nesą-monių. Bet dabar... Ką Adomas pagalvotų, jei suži-notų jo tėvų planus? Juk niekam – NIEKAM – nei iš šio, nei iš to nešauna į galvą parsivesti į namus


30

svetimo vaiko. Nebent... Nebent tas vaikas kuo nors ypatingas!

Ši mintis nudilgė Gvidą.Taip ir yra… Turbūt jo mama, renginių orga-

nizatorė, važinėdama po vaikų namus nusižiūrėjo ten kokį vaiką!

PROTINGĄ,MIELĄ,GERĄ,TALENTINGĄ,GRAŽŲ,ATIDŲ,ĮDOMŲ.Aišku, kad taip. O tada nusprendė, kad nori

tokio vaiko. Kam gimdyti ir laukti, kas išaugs? Va kas iš jo, Gvido, išėjo. O juk galima pasiimti tokį, koks patinka, ir turėti jau dabar… Mintis vijo mintį ir Gvidui darėsi vis baisiau.

Be to, tas vaikas turbūt dar irLABAI GUDRUS,LABAI SUMANUS,TIKRAS LAPINAS,APSIMETĖLIS,SUKČIUS,PRISKRETĖLIS!



Kitaip juk nei mamos, nei juo labiau tėčio ne-būtų įtikinęs jo pasiimti. Iki šiol tėvai visada tvir-tino, kad jiems reikia tik jo vieno, tik Gvido, net tikro brolio neįstengė jam padovanoti. O dabar...

„Kažkas čia ne taip“, – nusprendė Gvidas.


33

10.

14:12:08 Transformatorius_Gvidas: AAADA AAI14:12:09 Transformatorius_Gvidas: reik

pagalbos!!!14:12:10 Transformatorius_Gvidas: SKUBIAI!!!14:15:25 Transformatorius_Gvidas: Žemė

kviečia Adomą. Žemė kviečia Adomą. Žemė kviečia Adomą. Žemė kviečia Adomą. Žemė kviečią ADOMĄ!

14:19:26 Zagsulys_drakonas: kas yra? žaidžiu J14:20:00 Transformatorius_Gvidas: rimtas

reikalas, reikia pagalbos14:20:10 Zagsulys_drakonas: klausau14:20:25 Transformatorius_Gvidas: pasirodo,

brolio neturėsiu14:20:28 Zagsulys_drakonas: ?14:20:30 Zagsulys_drakonas: kas atsitiko?14:20:49 Transformatorius_Gvidas: mane

apmovė14:21:02 Zagsulys_drakonas: kas? tėvai?


34

14:21:04 Transformatorius_Gvidas: jo

14:21:04 Transformatorius_Gvidas: ne

14:21:06 Transformatorius_Gvidas: na, ne visai

14:21:25 Transformatorius_Gvidas: jie sugalvojo

pasiimti kažkokį vaikpalaikį iš

vaiknamio

14:21:39 Zagsulys_drakonas: mmm, kaip

suprast?

14:21:48 Transformatorius_Gvidas: tiksliau, jis

apmovė mano tėvus

14:22:00 Transformatorius_Gvidas: vaidino, kad

yra gerutis ir protingas, nuskriaustas

toks, kad tik mano tėvai jį pasiimtų

14:22:47 Zagsulys_drakonas: šakės! kaip čia

taip? nepavydžiu :/

14:22:57 Zagsulys_drakonas: matei jau jį, ane?

ką jis tau sakė? kas per vienas?

Minutėlę Gvidas dvejojo. Norėjo pasakyti draugui tiesą, bet juk Adomas jo tėvų taip gerai nepažįsta ir tikriausiai nesuvoktų, kad paprastai jie taip nesielgia, kad čia tikrai kažkas negerai, kad čia tas vaikis viską taip surezgė. „Reikia rašyti įtikina-mai“, – nusprendė.


35

14:24:25 Transformatorius_Gvidas: jo, savaitgalį

14:24:34 Transformatorius_Gvidas: prie tėvų

tai toks gerutis buvo, bet jie trumpam

išėjo, kad mudu susipažintume

14:24:43 Transformatorius_Gvidas: tai tas man

visokių šlykštynių prišnekėjo

14:25:18 Zagsulys_drakonas: tau reik kažką

daryt

14:25:22 Zagsulys_drakonas: pasakyk tėvams

14:25:35 Transformatorius_Gvidas: manai,

patikės? jie apsvaigę nuo to šūdžiaus

14:25:56 Zagsulys_drakonas: tai jei dar

pamatysi, įrašyk viską

14:26:08 Transformatorius_Gvidas: joo,

bandysiu, bet jis gudrus, neišsiduos

taip paprastai. šį kartą matė, kad aš

nepasiruošęs :/

14:27:28 Zagsulys_drakonas: o koks jo vardas?

14:27:36 Transformatorius_Gvidas: pats

šlykščiausias, geriau neminėsiu...

Žinoma, kad vardo neminės, nes jo dar ir neži-no. Vienas melas, antras melas...

Kuo daugiau fantazavo ir tarėsi su Adomu, ką daryti, tuo piktesnis Gvidas darėsi. Galiausiai pri-


kalbėjo tiek bjaurasties, kad pats pranoko savo su-sikurtą baubą.

14:29:24 Transformatorius_Gvidas: prisiekiu, jis toks bjaurus... na, toks šlykštus, kad net tėvai nenorėjo auginti ir išmetė

14:30:25 Transformatorius_Gvidas: geriau supūtų jis tam savo vaiknamy!

14:30:38 Transformatorius_Gvidas: jis rūko ir geria!

14:30:46 Transformatorius_Gvidas: močiutė pasakytų, kad tai tikras velnio išpera

14:30:58 Transformatorius_Gvidas: reiks jai paskambint, žinos, ką daryti

Gvidas užsiplieskė kaip degtukas, o Adomas išliko ramus ir santūrus, nenorėjo veltis į ne savo reikalus. Bet negi išduos geriausią draugą?

14:36:28 Zagsulys_drakonas: mmm, tai gal aš irgi ką nors sugalvosiu

14:37:02 Transformatorius_Gvidas: sutarta J14:37:32 Transformatorius_Gvidas: tu tikras

draugas


37

11.

Ketvirtadienio rytą, kaip jau minėta, Gvidas ma-mai priminė, kad baigėsi pienas.

Mama apsidžiaugė, kad sūnus pagaliau pra-kalbo, ir nusišypsojo. Tai pamatęs Gvidas tik dar rūgščiau susiraukė. Bet pačiame sielos kamputyje prisipažino, kad jau pasiilgo mamos. Tėčio – irgi.

Pasiilgo ir knygos skaitymo prieš miegą. „Ha-ris Poteris“ gulėjo ant kėdės nejudintas nuo penk-tadienio. O juk taip smalsu buvo, kas dėsis toliau. Nors ir pats moka skaityti, niekada neatsisako pa-klausyti, kaip knygą skaito tėvai. Tada užmerkęs akis klausosi ir įsivaizduoja visus nuotykius, kol užminga.

Pasiilgo, kad vakarais jį apkamšytų ir pabu-čiuotų. Kartais mama ar tėtis net paguli šalia, kol jis užminga. Šito ypač pasigedo. Nors, aišku, niekam niekada per amžius to neprisipažintų. Jis juk ne koks mažvaikis, kaip kad pliurpia Adomo sesuo.


Dar labai pasiilgo čiobrelių arbatos su medu-mi ir meduoliu. Grįžusi iš darbo mama atnešdavo arbatą Gvidui į kambarį, ir tada jie valandėlę pasi-šnekėdavo.

Bet labiausiai Gvidas ilgėjosi to laiko, kai na-mie tiesiog būdavo gera. Net jei visi ko nors su-sipykdavo, net jei pabardavo jį už kokį nieką, net jeigu jis verkdavo ir burnodavo ant tėvų, kad tie jo nesupranta, vis vien viskas būdavo gerai.

Štai tokią silpnumo akimirką, kartais užklum-pančią net atšiauriausią ir pikčiausią pasaulyje žmogų, jis norėjo tiesiog pulti mamai į glėbį ir pa-sakyti, kaip jam negera.

Bet toji akimirka baigėsi. Baigėsi vos prisimi-nus įsibrovėlį, kurio mama taip nori. Gvidas vėl susiraukė.


39

12.

Tos pačios dienos vakarą iš darbo grįžęs tėtis už-plikė čiobrelių arbatos ir nepasibeldęs įėjo į Gvido kambarį. Pastatė arbatinuką, du puodelius ir tarė:

– Viskas, Gvidai, gana elgtis kaip mažam vai-kui, laikas rimtai pasišnekėti.

– Aš ne mažas, – susiraukė jis.– Tai kodėl taip elgiesi?Gvidas žiūrėjo į griežtą tėčio veidą ir nežinojo,

ką daryti. Pasakyti tiesą? Kad vis dėlto jis dar šiek tiek mažas vaikas? Kad šiek tiek bijo – visko, kas susiję su tuo berniuku. Bijo, kad galbūt tėvai jo ne-bemyli ir nori iškeisti į kitą. O jis nori tik vieno – kad viskas būtų kaip anksčiau.

– Nenoriu jokio brolio. Kaip jūs to nesuprantat.– Gvidai...– O kad nesuprantat, tai nekliudykit manęs.– Gvidai! Baik atsikalbinėti, – sudraudė tėtis.– Nebaigsiu nė už ką. Be to, arbata su cukrum,

o ne su medum. Ir sausainių neatnešei, – išsprūdo Gvidui.


Staiga tėtis pratrūko juoktis. Garsiai ir skar-džiai. Ir kvatojosi taip, kad net įkvėpti negalėjo, o akių kampučiuose ištryško ašaros. Tiesiog springo juoku.

Ar žinai, kas būna, kai kambaryje kas nors pradeda žiovauti? Ogi ir kiti žmonės ima daryti tą patį! Taip taip, nemeluoju. Dėl to žiovulį kar-tais ir vadina užkrečiamu. Tas pat nutinka ir kai kas nors pradeda juoktis. Štai kodėl Gvidas, kad ir kaip stengėsi susilaikyti – iš visų savo jėgų ir iš viso pykčio, – nieko nepešė. Po minutėlės ir jis rai-tėsi iš juoko.

– Žinai, tėti, – galiausiai vos gaudydamas orą cyptelėjo Gvidas, – aš tave myliu.

– Aš tave irgi, – tarė tėtis apkabindamas sūnų.– Tai kodėl tau manęs neužtenka?


41

13.

Kai pagaliau iš darbo grįžo mama, namai buvo ne-atpažįstami. Ne, visi baldai stovėjo vietoje, grindys ir lubos irgi neatrodė nukentėjusios, o ir sienoms nieko nebuvo nutikę. Tik iš svetainės sklido ra-maus pokalbio garsai. Mamai regėjos, kad to jau seniai nebuvo... Todėl ji paskubom pripylė tris puodelius arbatos, įdėjo į kiekvieną po šaukštelį medaus, kaip pridera, pastatė ant padėklo sausai-nių pilną indą ir įžengė į kambarį.

– Kaip tik tavęs ir laukėm, – tarė jai vyras.Susitaikius su tėčiu Gvidui smarkiai atlėgo. Jie-

du daug juokėsi, žaidė „Street Fighter“ ir suvalgė kone pusę milžiniško trupininio pyrago. Gvidas vėl pasijuto laimingas ir patenkintas, nors jautė, kad dar niekas nebaigta, kad to kito vaiko, kuris čia dar nė kojos nebuvo įkėlęs, šmėkla tebesklando po namus. Kaip būtų gerai, jei niekas apie jį dau-giau net neužsimintų, net jo vardo neištartų.

Bet kuo labiau artinosi laikas, kada turėjo grįžti mama, tuo neramiau jis žvilgčiojo į laikrodį. O ar gali


42

kas nors būti ramus, kai nujaučia, kad laukia baisus pokalbis, nulemsiantis visą ar bent jau mažiausiai de-šimties artimiausių metų ateitį? Ir tik nuo tavęs pri-klauso, pavyks pasiekti savo ar ne. Gvidas vylėsi, jog yra ne mažiau gudrus už tąjį ir sugebės tėvus įtikinti, kad yra jiems vienintelis. Juk iki šiol toks buvo!

Mama pakštelėjo fotelyje įsitaisiusiam Gvidui į kaktą ir atsisėdo ant sofos.

– Labai džiaugiuosi, kad išginei savo ožius pa-siganyti į lankas, – tarė ji.

Gvidas paniuro. Amžinai mama šitaip. Pasakys kokią nesąmonę, bet taip sugėdins, kad jis neži-nos, kur akių dėti.

– Maaa, visai tie tavo juokai nejuokingi, – ban-dė atsikirsti Gvidas.

– Tai kodėl tai vadini juokais?Teko pasiduoti. Tokių mūšių jis niekada nelai-

mėdavo. Mama visados jį įveikdavo ir dar garsiai savimi pasididžiuodavo. Bet šį kartą nutylėjo. Gvi-das žvilgtelėjo į mamą, tada į tėtį, vėl į mamą, bet kurį laiką nė vienas nepratarė nė žodžio.

Baisiojo pokalbio pradžia priminė atsargų, bet spartų kalnų tigro – tokio, kokį matė per „Nacio-nalinę geografiją“, – sėlinimą prie grobio.

Ir staiga tigras puolė triušį. Triušis jautė, kas bus, bet nesitraukė. Triušis – tai Gvidas. Jis žinojo, kad nėra prasmės bėgti šalin. Tik susigūžė.


– Turbūt supranti, kad mums reikia rimtai pa-sišnekėti? – pradėjo mama ir palaukusi, kol Gvi-das linktels, tęsė: – Mes tau leidom visą savaitę negražiai elgtis, nesikalbėti, būti nedraugiškam, mes... – užsikirto mama.

– Leidome tau apsiprasti su naujiena, – užbai-gė tėtis.

– Taigi dabar norėtume, kad išklausytum, ką tau pasakysim. Nepyktum, nerėkautum. Tiesiog išklausytum ir tada pasakytum, ką manai, gerai? Pasikalbėkim kaip suaugę, juk tau taip patinka, ar jau nebe? – kilstelėjusi vieną antakį gudravo mama.

Gvidas pasijuto užspeistas į kampą. Nenorėjo tėvų siutinti, vėl pyktis ir nesikalbėti, tad nurijo tą šleikštų gumulą, įstrigusį gerklėje, ir vos vos link-telėjo.


44

14.

Visų Gvido nelaimių priežastis vardu Tomas. Tik pamanyk, toks gražus ir paprastas vardas – net broliukui būtų galėjęs tokį duoti. Bet nuo šiol Gvi-dui jis tikrai vienas iš šlykščiausių.

Tomui – devyneri su puse. Kaip ir jam! Tas įsi-brovėlis ne tik gimęs tais pačiais metais kaip Gvi-das, negana to, dar ir tą patį mėnesį. Kokia nesą-monė! Laimei, bent diena nesutampa.

Pasirodo, Tomą vos kelių dienų ėmė ir paliko tame daikte, kurio pavadinimo Gvidas niekaip ne-įstengė prisiminti.

– Gyvybės langelyje, – pakartojo mama. Ji mėgi-no paaiškinti kuo paprasčiau: – Ten paliekami vai-kai, kurių juos sukūrusiems žmonėms nebereikia. Arba jei dėl kažkokių priežasčių negali jų auginti. Palieka, ir niekas nesužino, kas jie tokie. Papras-tai tokį mažutį vaikelį greitai kas nors įsivaikina – kūdikių visi nori, o į paaugusius vaikus mažai kas


45

kreipia dėmesį. Todėl, Gvidai, jiems labiausiai reikia pagalbos.

Gvidui šiek tiek pagailo Tomo. Koks ir kur jis pats dabar būtų, jeigu jį būtų palikę tame langely-je? Gvidas nusipurtė. Geriau net negalvoti.

Nors kūdikiai, kaip sakė mama, labai paklau-sūs, bet Tomas, pasirodo, gimė ligotas, tad jam rei-kėjo operacijų. O tokių vaikų irgi niekas nepagei-dauja. Gvidui dar labiau pagailo Tomo. O tau argi nebūtų gaila vienišo ligoto kūdikėlio? Ar ligotas mažiau meilės nusipelno?

Ir vis dėlto Gvidas neketino imti Tomo į bro-lius. Ši istorija jo taip smarkiai nepalenkė, nors ne-buvo jis nei žiaurus, nei baisus beširdis.

– Betgi kiekvieno nuskriaustojo į namus nepri-imsi? – bandė ginčytis Gvidas. – Ar ne taip, tėti, sakei apie tuos šuniukus, kuriuos radom paupy ir atidavėm į prieglaudą?

– Gvidai, – sudraudė mama. – Šitaip kalbėti... Pirma, kaip tarėmės, išklausyk, gerai?

Jis norėjo gintis, bet ir vėl tik niūriai linktelėjo.– Viskas įvyko taip netikėtai. Mudu su tėčiu

niekada neketinome įsivaikinti, bet kai sutikau... sutikome... Tomą, susidraugavome su juo. Jis la-bai šaunus ir protingas berniukas. Žinau, judu


46

kaipmat susidraugausit ir paskui pats juoksies iš savo užsispyrimo.

Kaip Gvidas numanė, tas Tomas – iš tiesų gu-dri lapė. Turbūt sirgdamas neturėjo ką veikti ir tik visokius planus kūrė. Jei ne Tomas, mamai nieka-da nebūtų atėję į galvą įsivaikinti. Pati taip sakė!

Tad ko gi dar reikėjo, kad įsišėltų nuo mažu-mės pasakų apie raganas, nykštukus ir kitokias blogio jėgas įaudrinta Gvido vaizduotė? Ogi nieko. Daugiau Gvidas nė nesiklausė, gal tik vieną kitą žodį ar frazę nugirsdavo, kas tik patvirtino, kad Tomas – klastingas įsibrovėlis.

Pasirodo, mama prieš metus vaikų namuose rengė kalėdinį koncertą, kuriame ir sutiko Tomą. Berniukas jai taip patiko, kad sunku buvo su juo atsisveikinti. Tad netrukus grįžo jo aplankyti. Ir net ne kartą. Kiek vėliau nuvažiavo pas jį su tėčiu. O vasarą, kai Gvidas atostogavo kaime, pasirodo, net kelias dienas praleido su juo. Čia, JO namuose! Ir JAM apie tai niekas nieko nepasakė!

– Mes norėjom judu supažindinti... – tarė mama, – bet vis neradome tinkamos progos, be to, nežinojom, kas iš viso to išeis. Įvaikinimas – ilgas ir sudėtingas veiksmas. Nenorėjome tau suteikti tuščių vilčių...

– Tuščių vilčių? – nesuprato Gvidas.


– Na, kad turėsi brolį. O dabar tai mes jau ti-krai žinome, – pridūrė tėtis.

Gvidas virė pykčiu: kiek visko aplinkui vyko, o jis nieko nežinojo! Viską nuo jo nuslėpė, melavo jam!

– Jis jums smegenis užpudrino! – pratrūkęs iš-rėkė Gvidas ir nėrė į savo kambarį, bet užsirakinti nespėjo.

– Gvidai, protingi ir geri vaikai taip nesielgia! – mama buvo išraudusi ir pikta.

– Tai tada aš kvailas ir negeras! – rėžė atgal Gvidas.

– Tu paikas užsispyrėlis, – kiek ramesniu bal-su pridūrė mama. – Ir išlepintas. Daugiau taip ne-bus – turi išmokt dalytis ir atjausti kitus. Supratai? Mudu su tėčiu labai tave mylim, bet neleisim elgtis kaip laukinukui.

Gvidas niurksojo ant kėdės ir žvelgė pro lan-gą. Šimtuose daugiabučių langų žibėjo lempos, ki-tur buvo matyti tamsoje blyksinčios kompiuterių ir televizorių šviesos. Visur atrodė ramu ir taiku. Pirmą kartą jis panoro atsidurti kitur. Ne namie.

– Šeštadienį važiuosi susipažinti su Tomu, – iš-eidama iš kambario kaip kirviu nukirto mama.


48

15.

Vos tik jai išėjus, tarpdury pasirodė tėtis, kurį lai-ką kažkur slapstęsis. Mama buvo kaip degtukas – greit įsiplieksdavo ir tuoj pat nurimdavo. Gvidas irgi buvo panašus, tik nurimdavo daug lėčiau. Ti-kriausiai todėl su mama jis dažniausiai ir pykda-vosi. Tėtis buvo taikus ir lėtas. Mama jį vadindavo gesintuvu – kilus ginčui dėl niekų tėtis visada juos sutaikydavo.

Bet šįkart susikirsta ne dėl smulkmenų. Ir tėtis nežinojo, ką sakyti.

– Nenori – nevažiuok, – galiausiai tarė pa-šiaušdamas sūnui plaukus. – Gerai?

– Aišku, kad nenoriu.– Turėtum būti supratingesnis, mama tau gero

nori.– Mokytoja sako, kad gerais norais ir pragaras

grįstas, – atsikirto Gvidas.– Nėra jokio pragaro, juo labiau čia, – kalbėjo

tėtis. – Pamatysi, Tomas tau tikrai patiks.


– Sakei, kad galiu nevažiuoti.– Gali, bet anksčiau ar vėliau judviem vis vien

teks susitikti. Juk jis bus tavo bro... – buvo besakąs tėtis, bet sumaniai pasitaisė: – Įbrolis.

– Ne, – sunėrė rankas Gvidas.– Na, jeigu jau nenori važiuoti... Hmm... tai pa-

rašyk Tomui laišką. Papasakok jam apie save, o jis tau parašys apie save. Pamažu ir susipažinsite. Gal šitaip netgi įdomiau – mes jaunystėj dažnai taip darydavom. Gerai, Gvidai? Labai tavęs prašau, pa-sistenk dėl mamos ir manęs. Tau tai išeis tik į nau-dą... Tu net neįsivaizduoji, kaip gera turėti brolį, bet netrukus suprasi. Padaryk, ko prašau, gerai?

Gvidas, žinoma, nieko neatsakė, tad tėtis, kiek pastoviniavęs tarpdury, išėjo. O Gvidas tiesiog siu-to toliau. Ant tėvų, ant Tomo, ant gyvenimo ir viso pasaulio. Ant visko, ant ko tik įmanoma. Net ant savęs, kad taip ilgai nieko nepastebėjo. Gal tikrai jis visiškas vėpla?

Taip ir užmigo.Jį lankė slogūs sapnai.


50

16.

Kitą rytą Gvidui nušvito protas. Užsikniaubęs ant mokyklinio suolo jis ėmėsi įgyvendinti savo planą. Juk tėčio mintis tiesiog geniali – jis tikrai parašys Tomui laišką! Ir dar kokį parašys... Išrėš jam į akis visą tiesą. Taip išdrėbs viską, kad šiam iškart pra-eis noras brautis, kur ne vieta. Jeigu jis toks geru-tis, kaip vaizduoja tėvai, pats pasitrauks, o jei toks, kokį įsivaizduoja Gvidas, – toks juk ir yra, – tai su-pras, kad turi rimtą priešininką ir neverta lįsti per prievartą, nes nieko nepeš.

– Ė, ką čia darai? – bakstelėjo jam Adomas.– Laišką rašau.– Mergai?– Tavo sesei, – burbtelėjo Gvidas, nesileisda-

mas į smulkmenas.Buvo daug primelavęs draugui, tad bijojo su-

simauti.– O jei rimtai? – kvotė Adomas.– Nesakysiu.


– Tu draugas ar ne draugas?– Tomui, – pasidavė Gvidas.– Kam tokiam? – Adomas iki šiol iš jo nebuvo

girdėjęs šio vardo.– Tam, kurio vardo nevalia minėti.– Voldemortui? – bandė prajuokinti Adomas.– Nejuokinga, – vėl burbtelėjo Gvidas.– Betgi toks jo tikrasis vardas.– Voldemorto? – nusistebėjo Gvidas – tiek

daug „Hario Poterio“ jis dar nebuvo perskaitęs.– Taip.– Geras sutapimas! – šyptelėjo Gvidas, suvo-

kęs, kad tai patvirtino jo įtarimus, jog su tuo Tomu tikrai ne viskas gerai.


52

17.

Mokytoja buvo taip susitelkusi į pamoką ir prie-kyje sėdinčius pirmūnus, kad nekreipė dėmesio į Gvidą, klasės gale įnikusį į savo reikalus. Kaip tik to jam ir reikėjo – kad niekas netrukdytų. Nes pa-sirodė, kad ne taip lengva parašyti laišką priešui. Juk iki šiol keletą sakinių su mandagiais palinkėji-mais ir keliais žodžiais apie savo nuotykius surai-tydavo nebent seneliams.

Taigi laiškas išėjo toks:

Mielasis Tomai ,

jei nori žinoti , visai nesirengiu su tavim draugauti . Ir nereikia man jo-kio brolio. O ypač tavęs. Man viskas labai gerai ir nieko daugiau nereikia. Net brolio. Nebent naujo dviračio arba telefono, nes maniškio ekranas sudužo ir dabar gėda mokykloj, kai kas pa-skambina. Dar šuo būtų neblogai .



54

Mamai aš taip ir pasakiau, bet ji manęs neklauso. Tėtis – irgi . Bet grei-tai jie ateis į protą. Aš tau garantuoju.

Manau, visi vaikai turi turėti savo namus. Man labai gaila, kad tu jų ne-turi . Bet savo mama ir tėčiu aš ne-sidalysiu. Tad nė nebandyk pas mus brautis. Geriausi linkėjimai .

Gvidas

P. S. Nerašyk man , nes aš tavo laiš-ko neskaitysiu ir tau taip pat daugiau nerašysiu. Aš tavęs nekenčiu, tad ver-čiau nelįsk, nes baigsis kaip Marga-ritai iš mano klasės, kuriai sulaužiau ranką. Na, ne visai . Norėjau ją pagau-ti , o ji bėgo ir pargriuvo. Tada atva-žiavo greitoji ir ją išvežė . Taip ir tau baigsis, jei lįsi prie mano tėvų.

Dabar tikrai viso gero.Tad iki niekados!!!

Gvido laiškas atrodo mažų mažiausiai keistas. Kas gi rašo savo priešui tokias nesąmones kaip „mielasis“ arba „geriausi linkėjimai“?

Jam ir pačiam laiškas nelabai patiko, todėl tiek daug visko išbraukė. Gaila, kad tėvai nedavė Tomo


55

elektroninio pašto adreso, tada tai bent būtų para-šęs, kad anam net ausys būtų užkaitusios! Pripyš-kinęs būtų kaip kokių interneto komentarų. Bet juk popierinio laiško taip neparašysi, ar ne? Vos tik pramoko rašto, mama jam paaiškino, kaip turi atrodyti, anot jos, tikras, tai yra popierinis, laiškas. Seneliams tokį siųsdavo kas porą mėnesių. Be to, ir mokytoja mokė, kaip laiškus rašyti.

Kai pagalvoji, kokia neteisybė, kad mokykloje tiek daug visko moko, o apie kai ką labai svarbaus net neužsimena. Pavyzdžiui, kaip nesimokius pa-rašyti kontrolinį, kaip išsisukti nuo namų darbų, net jei neturi popierių ėdančio šuns, arba kaip pa-rašyti laišką priešui. Gvidas gerokai paprakaitavo, kol sugalvojo patį tinkamiausią kreipinį, bet pasi-teirauti, kaip anam sekasi, kaip dera pačioje laiš-ko pradžioje, tikrai nesiruošė. Negi jam rūpi? Su atsisveikinimu irgi buvo vargo, užtat labai didžia-vosi, kad sugalvojo šį tą genialaus. „Iki niekados.“ Cha, čia tai bent, ar ne?..

– Cha, taip jam ir reikia, – pasakė Adomui, bet laiško nedavė paskaityti.

– Ką parašei?– Kad... na, kad nemėgintų susisiekti.– O jis tikrai toks baisus, kaip sakai? – suabe-

jojo Adomas.


– Tu draugas ar ne draugas? – įsižeidė Gvidas, mat, jo nuomone, draugas visada visada turi palai-kyti. Ir kvailų klausimų neuždavinėti. Juk draugo žodžiu reikia tikėti.

– Aš tik paklausiau, – gynėsi Adomas.– Tai aišku, kad toks. Džiaukis, kad tau jo nete-

ko sutikti. Sakau tau, – suniurzgė Gvidas lanksty-damas iš sąsiuvinio lapo laiško voką.


57

18.

Šeštadienio rytą mama ruošėsi vykti pas Tomą, bet kadangi sūnus griežtai užsispyrė liksiąs namie, tai ir tėtis buvo priverstas nevažiuoti. Gvidas ban-dė įkalbėti ir mamą pasilikti, bet nepavyko.

– Iki, Gvidai, būk geras ir padėk tėčiui tvarky-tis, – tarė mama.

– Tik būtinai perduok tą laišką, – priminė jai Gvidas.

Mama metė žvilgsnį į tėtį, lyg norėdama pasa-kyti kažką svarbaus, lyg sąmokslininkiškai susi-mirksėdama su juo, bet taip trumpai ir atsargiai, kad Gvidas nė nepastebėjo.

– Gerai, mažuti, – pakštelėjo ji sūnui į kaktą ir išėjo.

– Fu, – nusišluostė mamos bučkį Gvidas. – Dabar tai jau tikrai nesitvarkysiu. Jokios pagarbos šiuose namuose, – burbėjo įžeistas mamos kreipinio.

– Gerai, aš irgi nesitvarkysiu, – sukryžiavo ran-kas tėtis.


– Oi, gausim barti... – iškart sunerimo Gvidas.O kadangi tėtis griežtai atsisakė prisidėti, Gvi-

dui nori nenori teko vienam visame bute nušluos-tyti dulkes ir, svarbiausia, sutvarkyti savo rašomąjį stalą, ant kurio kūpsojo kalnai visokiausio šlamšto, nežinia kada ir iš kur atsiradusio.

Paskui abu su tėčiu kino teatre pažiūrėjo filmą ir, pasivaikščioję po žaidimų parduotuves, užsuko pavalgyti.

– Tėti, noriu pačios didžiausios picos ir ledų!– O jeigu mažą, bet pačią skaniausią, ką? – de-

rėjosi tėtis.– Kažin ar taip sąžininga... Tada dar norėsiu ir

gabalėlio pyrago, gerai?– Kai suvalgysi picą, galėsi užsisakyti karšto

obuolių pyrago su ledais, – gudravo tėtis.– Neee, šitaip su vaikais nesielgiama. Tai kan-

kinimas! Man priklauso pica, ledai ir pyragas, – sukryžiavo rankas Gvidas nesileisdamas į derybas.

– Ką gi, pasiduodu.Ir Gvidas gavo, ko norėjo. Tiesa, jau ledai vos

vos tilpo, o pyragui vietos skrandyje išvis nebeliko, bet jis iš principo vis tiek viską kimšte sukimšo. Kad net bloga pasidarė.

– Tėti, nunešk dabar mane į mašiną, – sudeja-vo Gvidas.


59

19.

– Tėti... – snūduriuodamas mašinos gale prakalbo Gvidas.

– Ką?– Šiandien man buvo labai gera.– Man irgi labai patiko.– Tik kitąkart pasiimkim ir mamą.– O gal kitą kartą draugėn pasikvieskim ir

mamą, ir Tomą?Atsakymo tėtis nesulaukė. Mašina užsūpavo

sūnų anksčiau, nei šis išgirdo klausimą. O jei kar-tais Gvidas ir nugirdo Tomo vardą, tai nekreipė į jį dėmesio ir pasinėrė į snaudulį. Juk tokios geros dienos neverta staiga imti ir sugadinti, tiesa?


60

20.

Vakare mama grįžo visa švytėdama. Gvidą nutvil-kė pavydas, bet apsimetė nieko nepastebįs.

– Gvidai, kaip mums tavęs trūko. Būtume smagiai kartu praleidę laiką visi, kaip šeima, o ir Tomas nekantrauja su tavimi susipažinti. Tiesiog laukia nesulaukia, – čiauškėjo mama.

– Mudu su tėčiu buvom kine ir picerijoje ir mums buvo labai gera. Geriau nei tau. Verčiau bū-tum važiavus drauge, – atžagariai atsikirto Gvidas.

– Sūneli, na nebūk toks niurzga. Suprantu, kad tau nelengva, bet juk net nepažįsti Tomo, o jau esi prieš jį nusiteikęs. Negalima šitaip...

– Ar perdavei laišką? – pertraukė ją Gvidas.– Žinoma, – nė nemirktelėjusi atsakė mama. –

Tomas irgi parašė tau laišką, – ir ištraukusi iš ranki-nės padavė spalvotą voką su gamtos paveikslėliais.

Gvidas pasijuto kiek nejaukiai, mat jo vokas buvo negrabiai suklijuotas iš lietuvių kalbos sąsiu-vinio lapų ir suterliotas rašalu. Galėjo ir gražiau


padaryti, bet tyčia nesistengė. Mama turbūt dabar mano, kad nevalą augina. Nieko keista, kad ji tuo Tomu taip žavisi. Šis gudreiva moka jai įsiteikti.

– Ką gi, ačiū, bet aš nieko jo neprašiau, – tarė Gvidas skubėdamas į savo kambarį.

Degte degė nekantrumu perskaityti, ką anas jam parašė.


62

21.

Gvidui net silpna pasidarė atplėšus stipriai užklijuo-tą voką ir pamačius ilgėliausią, negana to, dailiai su-rašytą laišką. Turbūt kelias dienas nieko neveikė, tik rašė ir perrašinėjo, kad pasirodytų, koks yra šaunus ir protingas. Joks normalus ketvirtokas šitiek nepri-rašytų. „Fu“, – pamanė jis ir ėmė skaityti.

Labas, Gvidai ,

koks įdomus tavo vardas, tikriau-siai klasėje esi vienintelis toks. O mano klasėje Tomai net trys, namuose – penki . Įsivaizduoji , penki! Taigi pa-prastai mane vadina neūžauga, nes esu dar nedidelis. Dėl to per daug ne-sijaudinu, be to, per metus paaugau beveik vienuolika centimetrų! O au-klėtojos vadina Tomu Kovu. Ir kai jos mane šaukia, tai tampa vienu žodžiu: „Tomaikovai , ateik čia.“


63

Kaip jau supratai , Kovas – mano pavardė . Juokinga, ką? Tokią man kūdikių namuose davė . Kartais čia vaikams pavardę duoda pagal tai , kurį mėnesį yra gimę . Bet aš gimiau lie-pą, o pavadino Kovu. Keista... Niekas man negali paaiškinti , kodėl taip bu-vau pavadintas. Tomas Kovas... Bet juk visai kietai skamba, ar ne?

Aš – kaip visada. Mokytoja man nuo-lat sako, kad mintis reikia dėlioti aiš-kiai ir iš eilės. Nuo svarbiausių dalykų eiti prie mažiau svarbių. Bet man taip retai pavyksta. Pavyzdžiui, šį laišką jau triskart perrašiau ir vis vien viskas ne iš eilės. Juk norėjau susipažinti , pa-pasakoti apie save ir net... atskleisti tau paslaptį . Jos dar niekam niekada nesu pasakojęs. Net tavo mamai.

Kai buvau beveik aštuonerių, mane operavo trečią kartą . Pirmų dvie-jų kartų neatmenu, buvau mažas. Bet trečią prisimenu, nes maniau, kad mirsiu. Visi sakė, kad operacija len-gva, kad jau paskutinė, kad čia nieko tokio, bet man buvo labai labai baisu. Nežinau kodėl . Buvo, ir tiek.


64

Be to, ligoninėje visą laiką buvau vienas. Mano mylimiausia aukly-tė sirgo ir negalėjo manęs lankyti . Tai niekas ir nelankė. Bet aš prie to pri-pratęs. O toj pačioj palatoj gulėjo maža mergytė, bet ji su manim beveik ne-šnekėjo. Jai gerklei buvo kažkas blogai . Mama ją lankydavo tik anksti rytą ir vakare, tai dienomis irgi viena būda-vo. Norėdavo verkti , bet dėl gerklės se-selė neleisdavo.

Vieną dieną atėjusi seselė įjungė te-levizorių. Sakė , kad taip bus links-miau, nors rodė tik žinias. Staiga ta mergaitė pradėjo murmėti: „Teta Rita... Teta Rita...“ O žinai , kas buvo ta teta Rita? Ogi tavo mama! Aišku, tada jos dar nepažinojau. O Austė taip džiau-gėsi pamačiusi savo tetą, kad net pra-dėjau jai pavydėti . Aš irgi norėjau tu-rėti ką nors, į ką pažiūrėjęs pasijus-čiau laimingas.

Toje ligoninėje pirmą kartą pama-čiau ir tave, įsivaizduoji? Geras, ką? Tu atvažiavai po poros dienų su savo mama ir tėčiu aplankyti tos mergaitės. Dabar jau žinau, kad ji – tavo kažkelintos ei-


65

lės pusseserė. Aišku, tavęs beveik nema-čiau, nes vis žiūrėjau į tetą Ritą, o tu į mane išvis nekreipei dėmesio.

Koks įdomus sutapimas, a?Kitą kartą tetą Ritą sutikau per ka-

lėdinį renginį mūsų vaikų namuose . Kol aktoriai rengėsi vaidinimui , ji vi-siems dalijo skanėstus. Šiaip nemėgstu, kai visokie labdariai atvažiavę lenda prie manęs ir kitų. Nereikia mums jų gailesčio. Bet kai tavo mama vaikščiojo dalydama saldumynus ir kalbindama vaikus, pavydėjau visiems ir laukiau savo eilės. O juk sėdėjau pačiame gale .

Iki manęs ji taip ir nepriėjo, atke-liavo tik per rankas paleistas saldai-nių maišelis. Prasidėjo spektaklis. Ir aš padariau negražų dalyką, kurio da-bar neminėsiu. O tada auklytės norė-jo mane paguosti , bet tavo mama buvo pirmesnė.

Spektaklio taip ir nepamačiau, nes teta Rita mane išsivedė. Visą valandą sėdėjom ant laiptų, kalbėjomės ir val-gėm saldainius.

Tai va, žinok , tavo mama – pati geriausia . Niekada netikėjau, kad


norai gali imti ir išsipildyti . Taip juk nebūna.

Bet ėmė ir atsitiko.Niekada nesitikėjau turėti tikrų

namų, o, pasirodo, turėsiu visą šeimą. Nemaniau, kad kada nors pažinosiu žmogų, kurį rodo per televiziją, o da-bar pažįstu. O norėjau tik turėti ką nors, ką pamačius būtų gera. Nesvar-bu, tėvus, draugą ar ką kita. Va kaip keistai kartais nutinka.

Ar tu irgi taip jauties? Teta Rita sakė, kad tu visada labai norėjai brolio...

Labai laukiu, kada pagaliau susi-tiksim! Sveik.

Tomas


67

22.

Kaip manai, ką galvojo ir jautė laišką perskaitęs Gvidas?

Ogi nieko!Iš pradžių. O po keleto minučių – visko tiek

daug, kad net galva svaigo. Bet galiausiai mintys išsirikiavo. It karininkai procesijoje.

Pirmiausia Gvidui tapo aišku, kaip tas vaikis apžavėjo mamą, o vėliau – ir tėtį. Taip gražiai ra-šantis žmogus – kaip tas vilkas iš pasakos: nusiplo-nins liežuvį taip, kad čiulbės lyg paukštelis. Matė jis tokių į valias, vienas panašus jo klasėje mokosi. Augustinas. Pirmūnas. Prie mokytojų šaunuolis gražuolis, o kad matytumėt, ką jis per pertraukas išdarinėja! Įsišėlęs kartą Adomui net kelnes prieš visą klasę numovė!

„Argi normalus vaikas taip rašytų?“ – klausė savęs Gvidas. „Aišku, kad ne“, – tuoj pat atsakė mažas piktas balselis jo galvoje. Juk dabar galima nufotografuoti tą laišką ir įdėti į feisbuką. Tai būtų visiems juoko...


„O kaip jis neriasi iš kailio, kad man įsiteiktų, net skaityti šlykštu! Visiškas skystalas“, – bjaurėjo-si Gvidas.

Kuo toliau, tuo labiau Gvidas niršo, darėsi ne-jautresnis ir užsispyręs. Taip, toks jau jis buvo: jei įsikals ką į galvą, sunkiai bepamirš.

Bet kažkur giliai giliai viduje Gvidui Tomo buvo labai gaila, net mažą mažą, tokią beveik ne-pastebimą simpatiją jam pajuto. Tačiau žmonės jaučia daug ką, o elgiasi tik taip, kaip nori. O juk Gvidas norėjo Tomo nekęsti, tad labai stengėsi tai daryti.

Negi tau taip nebūna?


69

23.

– Mama, paskaitysi man? – meilinosi Gvidas, kad pasirodytų, koks geras ir žavus gali būti.

– Žinoma, – šyptelėjo ši įeidama į miegoti be-siruošiančio sūnaus kambarį. – Ko norėtum pasi-klausyti? „Hario Poterio“ ar ko nors kito?

– Ko nors kito.– „Pepės Ilgakojinės“? „Trolių Mumių“? Hau-

fo pasakų? – eidama palei knygų lentyną siūlė mama. – O gal „Brolių Liūtaširdžių“? Labai gera knyga.

– Skamba neįdomiai.– Na, taip, matyt, esi dar nepriaugęs iki šios kny-

gos. Tai gal Anderseno pasakas? – gudravo mama.– Ne, geriau tą aną.– „Pepę...“, – mama apsimetė nesupratusi.– Ne, tą apie liūtus.– „Brolius Liūtaširdžius“ gal po metų kitų pats

perskaitysi...– Ne, skaityk dabar! – spyrėsi Gvidas.


70

Ar žinai, kiek trunka perskaityti dviejų šimtų puslapių knygą tyliai? Kelias valandas. O garsiai – dar ilgiau. Bet buvo savaitgalis ir mama skaitė ne-sustodama, nors paprastai nugindavo sūnų miego-ti dar prieš dešimtą. Skaitė tol, kol prašė Gvidas, o jis, kad ir kaip lipo akys, norėjo išgirsti visą is-toriją. Ir pasirodyti ištvermingas. Kad mama juo didžiuotųsi.

Vidurnaktį, kai knyga jau ėjo į pabaigą, Gvidas alpėjo iš miego, bet įtempęs paskutines jėgas vis tiek klausėsi. Juk jis irgi visada svajojo apie tokią draugystę ir tokį brolį. Norėjo kuo nors beatodai-riškai pasitikėti, norėjo tokio, kuriam galėtų pasa-kyti viską viską ir būti suprastas, norėjo brolio, su kuriuo niekada nereikėtų skirtis. Galėtų įveikti vi-sus pasaulio niekšus ir pabaisas. Ir dar mėgtų tuos pačius kompiuterinius žaidimus.

– Mama, kaip gera su tavimi, – nustūmęs į šalį mintis apie brolį ištarė Gvidas.

Jis turi puikią mamą ir puikų tėtį, tad ko dau-giau bereikia?

– Man irgi, – paglostė jam skruostą mama.– Tai kam tu nori tą Tomą parsivesti? Ar tau

manęs negana?– Kvailiuk, aš tave labai myliu.– Neatsakei į mano klausimą, – susiraukė Gvidas.


71

– Na, ko tu toks pikčiurna? Niekas tavęs neke-tina niekuo pakeisti. Mes su tėčiu tiesiog norime didesnės šeimos, kad visiems būtų geriau. Juk ir pats nuolat kartojai, kad nori brolio.

– Aišku, kad noriu. Bet tikro, o ne kažkokio... – nebaigė minties Gvidas. Neišdrįso.

– O kas yra tikras?– Kurio tėvai būtumėt jūs, – po minutėlės iš-

mąstė jis.– Mes ir būsime Tomo tėvai, o tu – brolis.– Ne. Jo kraujas ne toks, – prisiminė kažkur

nugirstus žodžius.– Negi tai svarbu?– Tai aišku! – karščiavosi jis. – Tai aišku!– Kodėl? – vis ramiau ir šilčiau klausė mama.– Nes... nes... na, taip turi būti.– Bet kodėl? Kodėl negali būti kitaip?– Nežinau, – pasidavė Gvidas.Nors puikiai žinojo. Žinojo, kad gali būti vi-

saip, bet labai troško, kad būtų, kaip nori jis pats.– Sūneli, kartais pačiais artimiausiais žmonėmis

gyvenime tampa tie, su kuriais iki pažinties neturė-jai nieko bendra. Jei būčiau mąsčiusi, kaip tu dabar, vis dar gyvenčiau su seneliais, nepažinočiau tavo tė-čio, o tavęs apskritai nebūtų. Įsivaizduoji?

– Būtų baisu, – rimtai tarė Gvidas.


– Tai kodėl nenori susipažinti su Tomu? Gal taptumėte geriausiais draugais? Negi neverta pa-bandyti?

– Nemanau, – atsiduso Gvidas. Mama kalbėjo įtikinamai, bet jis nenorėjo ir nedrįso pasiduoti.

– O gal? Susitikime visi bent kartelį. Ar galė-tum tai padaryti dėl manęs ir tėčio?

Kad ir kaip troško atsisakyti, nepajėgė. Mama atrodė ne tik pavargusi, bet ir liūdna. Kad ir pyko, Gvidas nenorėjo jos skaudinti. Be to, vien pykčiu nieko nepasieksi, reikia būti gudresniam.

– Na, gerai...Mama paglostė jam galvą ir apkamšė.– Kada nors... – dėl visa ko pridėjo Gvidas.– Labanakt, niurgzly, – gesindama šviesą pa-

linkėjo mama.Bet Gvidas jau miegojo. Juk buvo gerokai po

vidurnakčio. Sapnavo košmarą apie Nangijalą. Ten jis buvo vienas.


73

24.

– Tai kaip reikalai? – penktadienį po pamokų pa-klausė Adomas.

– Šūdinai, – nusikeikė Gvidas.Mokėjo ir riebesnių keiksmų, bet šitas patiko

labiausiai. Skambėjo kaip iš užsienietiškų filmų, bet išmoko iš senelio.

– Tai kas yra?– Jie vis vien nori tą velnio išperą pasiimti.– Mmm, – numykė Adomas, pamatęs, kad

draugas ir vėl nebesivaldo.– Niekas manęs nesupranta. Net močiutei

skambinau, bet ir ji neketina manęs užtarti. Sakė, kad labai džiaugiasi! Įsivaizduoji? Gyvena kitam Lietuvos gale, o Tomas ir jai smegenis jau užpu-drino! Pagalvok, kas man atsitiks, jei su juo pasi-matysiu! – susijaudinęs šūkčiojo Gvidas.

– Betgi sakei, kad jau buvote susitikę, – nuste-bo Adomas.

Gvidas nė nepajuto, kaip išraudo, pasirodo, bus susipainiojęs. Juk žinai, kaip nesmagu, kai


tave užklumpa meluojant, ypač jei prišneki nela-bai gražių ar net labai negražių dalykų.

– Ne... na... mmmačiau... bet ne taip... mačiau, buvau ne vienas. Supranti? Na... o tėvai nori, kad vienudu praleistume kelias valandas, – šiaip ne taip mėgino išsinarplioti Gvidas.

Adomas suprato, kad draugas sako netiesą. Juk prieš porą savaičių minėjo, kad jiems būnant dviese tas Tomas parodė savo tikrąjį veidą. Bet Adomas labai mėgo Gvidą, paprastai jiedviem bū-davo smagu ir linksma drauge, tai ir dabar jo ne-išduos. Juolab dėl to, kurio net nepažinojo. Kad ir koks kartais nepakenčiamas tas Gvidas, jis – tikras draugas. O draugus reikia palaikyti. Ar ne?

– Užteks nervintis, eime geriau pažaisti sniego karo! – Adomas sugriebė didžiulę gniūžtę ir sviedė į Gvidą, o šis jau rengėsi atsilyginti tuo pačiu.


75

25.

Kad ir pažadėjęs mamai „kada nors“ su Tomu pasimatyti, Gvidas keletą savaičių kaip įmanyda-mas išsisukinėjo nuo susitikimo. Perdavė jam per mamą dar kelis laiškus, kurie prasidėjo „Mielasis Tomai“ ir baigėsi „Geriausi linkėjimai“, o per vi-durį buvo prirašyta visokios bjaurasties. Mainais gaudavo ta įkyriai dailia rašysena primargintų lapų su pasakojimais iš Tomo kasdienybės. „Ir dar visokiom šlykščiom gražbylystėm“, – anot Gvido (šį žodį jis neseniai pirmą kartą parašė be klaidų ir labai tuo didžiavosi).

Gvidas rašė, kad nenori Tomo matyti, o To-mas, atvirkščiai, – kad laukia nesulaukia, kada pa-galiau juodu susitiks. „Ar tai toks jo sumanymas – į viską atsikirsti meilybėmis?“ – svarstė Gvidas. Bet kuo toliau, tuo Tomo laiškai darėsi liūdnesni. Tiesa, Gvidas į tuos popiergalius stengėsi nekreipti dėmesio, o vieno net apskritai neperskaitė, nors ir labai magėjo. Iš principo neskaitė, ir tiek. Žadėjo


76

sau daugiau Tomo laiškų nebeatplėšti, bet smalsu-mas nugalėjo ir štai vėl atidarė ką tik tėčio į rankas įduotą voką. Naujausiame laiške Tomas rašė:

Gvidai ,

teta Rita ir dėdė Henrikas vis žada, kad netrukus atvažiuosi . Bet tu taip ir nepasirodai . Jie sako, kad esi tai užsiėmęs, tai į ekskursiją išvažiavęs, tai susirgai , tai pramiegojai . Bet man rodos, tu tiesiog nenori su manimi su-sipažinti ...

Maniau, kada nors tapsime bro-liais... Taip kartoja tavo tėvai . Gal bent truputį supranti , kaip mane tokie da-lykai džiugina, juk iki šiol neturėjau nieko, kam iš tiesų rūpėčiau. Apie sesę ar brolį net didžiausiose svajonėse nepagalvodavau. Tai neįmanoma. Juk stebuklų nebūna.

Ir turbūt buvau teisus. Norėjau, kad jūs visi trys taptumėt mano stebuklu.

Tomas

„Vaje, koks poetas, bet mano klasėj yra geres-nių“, – pamanė Gvidas, sumaigė lapą į gniužulą ir


nusviedė po stalu. Nė nepastebėjo, kad laiško galas nuplėštas.

Kažkas stovėjo gerklėje ir nejudėjo iš vietos. Bet kodėl jis turėtų rūpintis kitų reikalais? Ar jam savų rūpesčių maža? Ar jis kaltas, kad kas nors ne-turi tėvų, namų, brolių ir dėl to yra nelaimingas? Juk ir jis pats dabar nelaimingas! Kodėl šis mažas kipšiukas bando lįsti jam į sąžinę?

O gal... o gal jis pats negeras, kad nenori daly-tis? Ar tas Tomas jam ką bloga padarė?

Pirmą kartą per tiek laiko Gvidas supyko ne ant kitų, o ant savęs.

Dėl to, kad kyla tokių kvailų minčių.


78

26.

– Gvidai, juk tu žadėjai, – šeštadienio rytą priminė mama, ruošdamasi pas Tomą.

– Ir laikysiuos pažado, – pareiškė Gvidas. – Galėsiu kitą savaitę važiuoti.

– Pažadus reikia tesėti, o ne vis toliau žadėti, – rankoje laikydamas Gvido žieminius batus ir paltą pamokslavo tėtis.

Gvidas pasijuto užspeistas į kampą.– Gerai jau, gerai, važiuosiu. Bet sakau jums:

aš blogai jaučiuosi. Jei susirgsiu, teks manimi rūpintis!

– Sutarėm, – juokdamasis tėtis pagriebė jam už rankos ir pakratė. – Garbės žodis.


79

27.

Vaikų namai priminė paprasčiausią vaikų darželį, kokį seniai seniai jis pats lankė. Na, gal ir ne taip seniai, bet juk garsiai tuo nesigirsi. Bent jau Gvi-das manė, kad apie savo amžių dažniau verta paty-lėti, ypač kai jautiesi vyresnis, nei kitiems atrodo. Tada ir jie į tave pagarbiau žiūri, tuo jis buvo tvir-tai įsitikinęs.

Et... Kur tik Gvidas pažvelgdavo, ką tik pama-tydavo, viskas jam primindavo patį save. Gvidas nebuvo blogas, bet gerokai išlepęs, todėl jo mintys dažniausiai toliau savęs nesiekė. Tad dabar sėdė-damas galinėje automobilio sėdynėje ir laukdamas su Tomu pasirodysiančio tėčio jis mąstė, koks yra visų nuskriaustas ir išduotas.

Galbūt manai, kad taip elgtis negražu? Gal, bet juk Gvidas tik taip temokėjo. Iki šiol tai niekam netrukdė. O dabar visi užsinorėjo, kad jis imtų ir taptų kitoks. Bet, kaip žinai, stebuklų nebūna, ar ne?


80

Staiga prasivėrė automobilio durelės ir šalia klestelėjo mažas liesutis berniukas.

– Labas, aš Tomas, – tylutėliai prisistatė, bet drąsiai atkišo ranką pasisveikinti.

– O aš Gvidas, bet tu juk ir taip žinai, – grubiai atsakė.

Pamatęs tokį mažių, Gvidas kaipmat atsipa-laidavo ir pasijuto galįs daryti, ką nori. Tad Tomo rankos apsimetė nepastebėjęs.

– Gerai, kad pagaliau susitikom, – tarė Tomas, bet taip tykiai, kad tik pats vienas ir girdėjo.

Iš pradžių visas ketvertas patraukė į lėlių tea-trą pažiūrėti spektaklio, paskui – į prekybos centrą pačiuožinėti ant ledo. Gvidui kažkodėl prastai se-kėsi ir jis keliskart pargriuvo. Galiausiai vakarėjant visi grįžo namo. Gvidui esant, Tomas čia lankėsi pirmą kartą, be to, rengėsi ir nakvoti.

Keturiese susėdę visi žaidė stalo žaidimus, buvo daug juokų ir pokštų. Trys iš jų jautėsi lai-mingi ir patenkinti puikia diena. O vienas – ne. Be abejo, tai buvo Gvidas. Jis puikiai apsimetinė-jo pritampąs prie draugijos, bet kas akimirką vis stengėsi Tomui įgelti. Gvidui skaudu buvo matyti, kaip tėvai bando Tomui įsiteikti, kaip liečia jį, o kartą net apkabino. Nors mama su tėčiu lygiai taip elgėsi ir su pačiu Gvidu, jam to buvo maža.



Kaip tik todėl ledo arenoje jis ir pargriuvo tyčia užkliudęs Tomą. Kavinėj jam niuktelėjęs pats apsi-liejo apelsinų sultimis. O dabar žaisdamas sukčia-vo ir kaip įmanydamas trukdė Tomui, bet vis tiek pats pralošdavo. Žinoma, visus tuos kartus jis apsi-metė nieko blogo nenorėjęs – tik padėti Tomui. O aniems trims buvo taip gera, kad jie nepastebėjo, kaip Gvidas tiesiog visas kunkuliuoja ir kankinasi.

Jam norėjosi rėkti ir verkti.


83

28.

Gvido laimei, Tomas buvo paguldytas svetainėje. „Gerai, kad nesugalvojo įkišti į mano kambarį“, – mąstė jis. Kad ir įsileido Tomą į namus, – juk vis dėlto jie ne tik Gvido, – bet į savo kambarį nieku gyvu nepakvies. Ir tikrai – kai tėvai aprodė Tomui butą, Gvidas pasiūlė tik žvilgtelėti nuo slenksčio. Pasiteisino, kad viduj labai prišnerkšta (ir tai buvo tiesa), tad nemandagu svečią (šį žodį ištarė itin pa-brėžtinai) kviesti.

Ankstų sekmadienio rytą Tomas, pastebėjęs Gvidą slenkant į tualetą, netrukus pabeldė į jo kambario duris.

– Ko dar?.. – burbtelėjo Gvidas – jis mat dar ketino pamiegoti.

Niekas į vidų nepakvietė, ir Tomas dar porą kartų pabeldė.

– Užeik jau, užeik, ko ten stypsai, – suirzęs su-murmėjo Gvidas atidarydamas duris.

Tomas įėjo ir, žengęs kelis žingsnius, sustojo kampe prie komodos. Jis smalsiai dairėsi, bet toliau


84

eiti nedrįso. Kitame kambario gale, prie pat lango, stovėjo Gvido lova, kurioje jis vėl įsitaisė.

– Tai ko nori?– Norėjau... pasisveikinti.– Tai labas, – Gvidas stengėsi atrodyti kuo abe-

jingesnis.– Labas, – jau kiek drąsiau atsakė Tomas. –

Emm, gerai miegojai?– Nelabai. Kai namie būna svetimų, na, žinai,

svečių, visada prastai miegu.– Gaila, aš tai puikiai išsimiegojau... Tai ką vei-

kiam? Gal pažaidžiam?– Ką žaidi kompu?– Esu kai ką mėginęs, bet mums namuose nelei-

džia ilgai prie kompų sėdėti, nes visiems neužtenka...– Tai ką su tavim žaisti, jei nieko nemoki? – vėl

stengėsi įkąsti Gvidas.– Nežinau... Gal einam į lauką? – Tomas atrodė

sutrikęs, bet kartu ryžtingas.– Man... – Gvidas norėjo pasakyti, kad jam ne-

galima neatsiklausus eiti į kiemą, bet susilaikė. – Gerai, einam.

Jei mama barsis, pasakys, kad tai Tomas pra-simanė. Todėl tylutėliai apsirengė ir neužrakinęs durų (kad nesudzingsėtų raktai ir nepabustų tė-vai) išsivedė Tomą į kiemą.


Lauke jau buvo šviesu, nors tolumoje dar buvo regėti niūraus ir ilgo žiemos ryto šešėliai. Naktį buvo gerokai prisnigę, tad dabar abu klampojo per pusnis.

– Kur einam? – pasiteiravo Tomas.– Parodysiu savo mokyklą, o paskui pačiužinė-

sim nuo kalniuko.– Be rogučių?– Betgi tu ir išlepintas – sėdi ant užpakalio ir

čiuoži, – pasileido bėgte Gvidas, o Tomas, gerokai mažesnis ir silpnesnis, klimpdamas sniege, kaip įmanydamas stengėsi neatsilikti. – Jei pasiseks, gal pakeliui rasime kartono.

Ilgai nebėgo, mokykla buvo visai čia pat – te-reikėjo pereiti porą kiemų arba paprasčiausiai kirsti laukymę. Per ją Gvidas ir nuginė Tomą.

– Va čia mano klasė, – Gvidas dūrė į antro aukšto langus, išpuoštus dirbtiniu sniegu ir popieri-niais sniego seniais. – Pats vieną tokį nupiešiau ir iš-kirpau, – pasigyrė, bet nutylėjo, kad jo senis išėjo toks šleivas, jog mokytoja liepė perda-ryti. Bet jis patingėjo.


86

– Kurį?– Tą su raudona šluota, – nedvejojęs bakste-

lėjo pirštu į patį gražiausią bendraklasės Mildos karpinį.

– Oho, aš taip nemokėčiau, – pagyrė Tomas. – Mokytoja sako, kad aš tik gadinu popierių.

– Betgi tu taip gražiai rašai, – nusistebėjo Gvi-das, tačiau akimoju pasitaisė ir prabilo santū-riau. – Na, tvarkingai. Tai negi nesugebi žirklėmis pasidarbuoti, juk taip paprasta. Aš tokių niekų jau daržely išmokau.

Tomas minutėlę nudelbė akis į žemę ir tarsi ką po nosim suburbėjo. Jis rengėsi paklausti kai ko labai svarbaus, todėl šiek tiek drovėjosi, bet paga-liau išdrįso:

– Tai skaitei mano laiškus?„O tu mano, kaliause, ar skaitei?“ – norėjo su-

rikti Gvidas, bet susivaldė.– Nėr ko čia stypsot, sušalsim, lekiam ant kal-

niuko, – paragino jis Tomą, o tam neliko nieko kita, tik sekti iš paskos.

Klausimas taip ir liko neatsakytas, gal ir ge-rai. Mat Gvidui patiko jaustis viršesniam, vedžioti Tomą aplink mokyklą, vis rodyti ir pasakoti, kur kas yra ir kokių šunybių jis čia su Adomu iškrė-tė. Tad kol nepagalvojo apie namus, tėvus ir visa,


kas pastaruoju metu dėjosi, jam visai patiko Tomo draugija.

O kodėl gi ne? Šiaip jau Gvidas buvo visai draugiškas vaikas ir mėgo bendrauti. Tik jam ne-patiko, kad kažkas jėga bando brautis į jo šeimą ir verčia jį blogai jaustis. Todėl turbūt taip smarkiai nemėgo Tomo... O gal būta ir kitų priežasčių?


88

29.

Kai po kelių valandų grįžo namo, abu buvo nu-siplūkę, išraudę ir baisiai alkani. Bet Gvidas bai-minosi, kad gaus ne ko nors skanaus, o beržinės košės. Juk išėjo neatsiklausęs, o dar ir Tomą išsi-tempė. Bet argi jis dėl to kaltas?..

– Jei ką, tai čia Tomas sugalvojo eit į lauką, – vos pravėręs duris šūktelėjo į tuščią koridorių Gvidas.

Tomas klapsėjo akimis nežinodamas, ką da-ryti, kai staiga iš virtuvės kyštelėjo dėdės Henriko galva.

– Vaje, jūs kiaurai peršlapę ir sustirę! – jis pa-griebė iš šalčio drebančią Gvido ranką. – Greitai abu rengiatės drabužius ir marš į vonią sušilti.

– Į vieną vonią? – pasibaisėjo Gvidas.– O tau atrodo, kad mes dvi turime? – atšovė

tėtis eidamas prileisti vandens.– Tada aš maudysiuos su kelnėm, – pareiškė

Gvidas.


89

– Nors ir su megztiniu, tik paskubėkit, – į Gvi-do nepasitenkinimą nereagavo ir mama.

Galiausiai abu į vonią sulipo su trumpikėmis. Iš pradžių šiltas vanduo taip gėlė sustirusias kojas, kad buvo sunku išstovėti, bet netrukus abu įsitaisė skirtinguose galuose ir mėgavosi visą kūną per-smelkiančia šiluma.

– Aš jums dar eukaliptų aliejaus įlašinsiu, kaip-mat išvarys visas bacilas, jei tik jų parsinešėt, – ne-kreipdama dėmesio į Gvido šūkčiojimus įsiveržė į vonią mama. – Penkiolika lašų – ir kvepėsit kaip koalos!

– Mam!.. – protestavo Gvidas. – Eik gi tu iš čia. Mes maudomės!

– Gerai, gerai, einu. Tik žiūrėkit, kad abu ne tik pagulėtumėt, bet ir švariai nusipraustumėt. Pati-krinsiu net panages, supratai, Gvidai? – prieš išei-dama mama skvarbiai nužvelgė sūnų.

– Siaubas, elgias kaip su mažvaikiu, – piktinosi Gvidas.

Tomas šyptelėjo.– Niekam tokios šeimynėlės nelinkėčiau, – vėl

lyg tarp kitko tarstelėjo Gvidas.– Ką tu, juk taip gera, – svajingai tarė Tomas,

užsimerkęs ir atrėmęs galvą į vonios atbrailą.


Niekada nepatyręs tokio aplinkinių dėmesio ir ramybės, Tomas tiesiog svaigo nuo visų savaitgalio potyrių ir mėgavosi kiekviena akimirka. Gudrios Gvido užuominos praslysdavo jam pro ausis, ne-užkabindamos nė menkiausio nervo.


91

30.

Sekmadienio vakarą, kai Gvidas jau buvo išrodęs visus nuotraukų albumus, prisigyręs kompiuteri-nių žaidimų kolekcija ir kitais savo turtais, kai jau buvo sušveisti visi skanumynai, tėtis išvežė Tomą.

– Iki kitos savaitės, buvo ŽIAURIAI smagu, – pamojavo Gvidui Tomas.

– Atia, – santūriai atsisveikino šis ir apsimetė skubąs ruošti namų darbų.

Mama tvarkėsi ir kažką tyliai niūniavo, grįžęs tėtis virė vakarienei makaronus, taigi pagaliau na-mai Gvidui vėl tapo namais.

– Na, matai. Taip nenorėjai su Tomu susipažin-ti, o, pasirodo, kuo puikiausiai abu sutariate, – įė-jusi į jo kambarį čiauškėjo mama. – Tu labai šau-nus, Gvidai, nors kartais būni baisus niurgzlys.

– Kas tau sakė, kad mes puikiai sutariam? A?– Tai ko čia tiek kvatojotės, ko ėjote į lauką, ko

žaidėt kartu taip linksmai?


– Man nė kiek nebuvo smagu, bet juk pati sa-kei, kad su svečiais reikia būti mandagiam. O da-bar palik mane ramybėj, turiu ruošti pamokas.

– O dar aš tau, Gvidai, sakiau, kad nedera tė-vams meluoti.

– O ką aš meluoju? Nieko niekada nemeluoju!– Meluoji, kad nepatiko, – šyptelėjo mama ir

paliko Gvidą vieną.


93

31.

Tomas dar kelis savaitgalius praleido Gvido na-muose. Namuose, kurie netrukus turėjo tapti ir jo namais. Atrodė, viskas klostosi kuo puikiausiai – jau po pirmo susitikimo Gvidas tapo kur kas drau-giškesnis. Ir nors kol kas jis griežtai, kartais net su ašaromis priešinosi, kad Tomą įvaikintų, tėvai manė, kad jau viskas nuspręsta. Dar pora mėnesių iki vasaros, ir Tomas persikels pas juos. O kadangi viskas puikiai sekasi, netrukus ir oficialiai bus jų vaikas.

Kartais suaugusieji būna tokie naivūs, ar ne? Kartais jie taip rūpinasi savimi, kad jei ir paklausia kitų nuomonės, tai tik iš mandagumo. Turbūt pa-bostų skaičiuoti, kiek kartų tavęs koks nors suau-gėlis teiravosi, kaip tau sekasi, ko tu nori, kuo būsi užaugęs, bet tavo atsakymą praleisdavo pro ausis. O jei ir išklausydavo, tai tik tam, kad pajuoktų tavo svajones.

Kaip tik taip elgėsi ir Gvido tėvai.


94

Bet kažin ar galima juos dėl to per daug kaltin-ti – pasitaiko, kad svajonės ir norai užtemdo akis. Ir tada matai tik tai, ką nori matyti, pavyzdžiui, naujausią žaidimą, saldainių dėžę ar mielą mažą šunytį, kurį tuoj pat imtum ir parsineštum namo.

Juk ir Gvidas kaip tik taip elgėsi. Juk jis norėjo nekęsti – ir labai stengėsi tai daryti. Ir nors prie tėvų greitai išmoko atrodyti geras, likęs su Tomu vienas, jis ir toliau svaidėsi negražiomis užuomi-nomis. Dar vakar Tomui pasakė, kad šis kaip nau-jas telefonas – iš pradžių įdomus, bet netrukus tė-vai užsinorės kito. Nuolat pasistengdavo priminti, kad jis čia tik svečias, nors tėvai jau rengėsi svetai-nę paversti Tomo kambariu.

Ne, atvirai Gvidas Tomui niekada nieko nepa-sakė. Ne tik dėl to, kad bijojo būti išbartas, bet ir kad visai nenorėjo būti negeras. Ir skaudinti Tomo nenorėjo, gal tik šiek tiek jam įgelti. Norėjo tik vieno – kad namie viskas būtų po senovei. Kad jo tėvai būtų jo tėvai, kad mylėtų tik jį vieną ir nieko daugiau.

Bet blogiausia, kad niekas šito nesuprato. Ne tik tėvai, bet ir seneliai – šiuos labai nudžiugino tėvų sprendimas. Ir net geriausias draugas Ado-mas. Gvidą labai įžeidė, kai vieną iš savaitgalių, kada namuose buvo Tomas, pasisvečiuoti užsukęs


Adomas pasakė, kad Tomas – visai „kietas bičas, tik labai jau ramus“. Tikino, kad mielai savo Moni-ką iškeistų į tokį brolį.

– Tai ir pasiimk, man jo nereikia, – lyg suer-zinta katė purkštelėjo Gvidas jiems susitikus mo-kykloje.


96

32.

– Žinai, ką dabar veiksim? – paklausė Gvidas Tomo, kai tėvai išvažiavo į parduotuvę apsipirkti.

– Ką?– Žaisim seklius!– O kaip juos žaidžia?– Aš būsiu Šerlokas Holmsas, toks kietas se-

klys, – mano tėčiui jis labai patinka, – o tu būsi tas kitas.

– Kas tas kitas?– Na, tas padėjėjas. Apsieisim ir be vardo,

sutarta?– Sutarta, – pritarė Tomas.Iki šiol jam patiko visi Gvido sumanymai, net-

gi tie, už kuriuos vėliau abu gaudavo pipirų. O pa-tiko todėl, kad smagu buvo kvailioti. Pavyzdžiui, kepti blynus iš druskos ir kefyro, mėtyti pro langą vandens bombas ar skambinėti kaimynams į duris ir pasprukti. Patiko dar ir dėl to, kad Gvido tėvai jį bardavo visai kitaip nei auklėtojos. Net jei ir bū-


davo pikti, Tomas jautė, kad iš tiesų jis jiems rūpi, o auklėtojoms paprastai rūpėdavo tik tvarka ir ra-mybė.

– O tai ką tirsim?– Aiškinsimės, ką slepia mano tėvai, – sumanė

Gvidas, nepamiršdamas raiškiau pabrėžti žodžio „mano“. – Juk visi suaugusieji turi paslapčių.

– Emm, galbūt. Tai ką darysim?– Ką, ką, eisim į mano tėvų kambarį ir išnaršy-

sim spintas. Ką nors tikrai rasim.– Pavyzdžiui?– Blogiausiu atveju – bent šokolado, ne kartą

esu jo ten aptikęs. Įsivaizduoji, saldainius jie slepia giliausiai užgrūstame puode, o kartą net kojinių stalčiuj buvo įkišę. Bet nieko, aš suradau, – didžia-vosi Gvidas.

– Jėga, noriu šokolado, – pritarė Tomas.– Eik tu, suski, dabar šokolado yra sekcijos

bare, paieškosim ko nors įdomesnio!


98

33.

Pirmiausia abu atsargiai išnaršė tėvų drabužinę, labiausiai juos sudomino mamos liemenėlės.

– Žiūrėk, koks paponešis! – užsidėjęs vieną jų ant galvos maivėsi Gvidas, o Tomas iš juoko riti-nėjosi ant grindų. – Ėėėė, tu nesijuok. Apsivilk tą žalią suknelę – galėsim vaidinti kvailių cirką.

Kurį laiką abu kvailiojo persirenginėdami tėvų drabužiais, siaustydamiesi skaromis, karstydamie-si papuošalais ir tepliodamiesi visokiais kremais ar dažais, kol galiausiai pabodo.

– Žiūrėk, aš – treninguotas džentelmenas su ūsais, – Tomas stovėjo prieš veidrodį pasirišęs ka-klaraištį ir juodu žymikliu paišėsi ūsus.

– O dabar nusifotografuojam ir žaisim seklius toliau, – paliepė Gvidas.

– Ar dar negrįš tėvai?– Mano tėvai savaitgaliais ilgai apsipirkinėja,

būk ramus. Dar bent valandą turim.


99

Dabar jie ėmė dairytis po lova, kuitėsi spintelė-se prie lovos, rašomojo stalo stalčiuose, bet niekas nepatraukė dėmesio. Vien drabužiai, patalynė ir knygos.

– O ten kas? – Tomas parodė į lentyną, kaban-čią virš mamos darbo stalo.

– Visokie dokumentai. Mama galvą nusuktų, jei ten lįstume. Ne, turbūt paskelbtų košės dietą iki gyvenimo galo ir dar kompiuterį atimtų, – svarstė Gvidas.

Kai buvo dar visai mažiukas ir lankė darželį, kartą pabandė ten lįsti... Nesaldu buvo, kai tėvai pastebėjo. Prisimena iki šiol.

– Oho, tai ten turbūt ir laikomos visos paslap-tys, – svarstė Tomas.

– Turbūt.Akimirką abu spoksojo į lentyną. Tada it susi-

tarę klastingai vienas kitam nusišypsojo.– Duokš raktą iš antro stalčiaus ir tuoj atsklei-

sim pasaulio paslaptis! – džiaugėsi Gvidas.Pravėrę atrakintas dureles jie pamatė tik kelias

dėžutes su užrašais „Buto dokumentai ir sąskai-tos“, „Vertingi pirkiniai. Sąskaitos“, „Diplomai ir sertifikatai“ ir tvarkingai sukrautus įvairius kitus suaugusiųjų popierius. Žodžiu, nieko įdomaus.


100

– O, viena be užrašo, – parodė į didžiausią dėžę Tomas.

Užsilipęs ant stalo, Gvidas nukėlė ją.– Cha cha cha, – vėl pasileido juoktis Tomas. –

Norėjom tėvų paslaptis atskleisti, o atskleisim pa-ties Holmso!

– Ką? – nesuprato Gvidas.– Ant kito dėžės šono užrašyta „Gvidas“, – To-

mas bakstelėjo pirštu į kompiuteriu atspausdintą juostelę.

– Keista, neprisimenu tokio daikto, – nustebo jis.– Ar galima atidaryti?Gvidas dvejojo. Kas ten galėtų būti? Jokių bai-

sių paslapčių jis neturėjo, tad minutėlę pasvarstęs nukėlė dangtį. Jam irgi buvo smalsu. Viršuje mė-tėsi keli jo piešiniai, pora senų sąsiuvinių, keletas atvirukų, kuriuos nupiešė tėvams Kalėdų ar gim-tadienio proga. Taigi daiktai, dominantys suaugė-lius. Anot jų, keliantys sentimentus. Gvidui tokie saldūs žodelyčiai skambėdavo it keiksmažodžiai. Ne tie tikrieji, o tokie, kurių nė nerausdami į savo kalbą prikaišioja suaugusieji, norėdami pasakyti ką nors neva labai prasminga.

– O, čia tavo kojos atspaudas, – Tomas apžiūri-nėjo įspaudą molyje. Apačioje buvo įrašyta Gvido gimimo data ir vardas.


– Geras, kokia mažutėlė! – pagriebė rėmelį Gvidas ir prisikišęs kone prie nosies ėmė apžiūri-nėti. – Šito dar nesu matęs, o savo rankos atspaudą tai kažkada seniai sudaužiau.

Kol Gvidas lygino atspaudą su dabartine savo koja, Tomas apžiūrinėjo dėžę toliau. Pačiame du-gne, po nuotraukomis, pagyrimo raštais ir įvairiais rankdarbiais, jis aptiko kelis rašalu išterliotus ir ne-grabiai išplėštus sąsiuvinio lapus. Ir ėmė skaityti.


102

34.

Ko gero, jau supratai, kas buvo tuose popieriuose parašyta? O Gvidas įsijautęs toliau apžiūrinėjo ras-tas smulkmenas, padrikai pasakojo apie savo vai-kystę, nuotykius, kokia proga nupiešė tą ar aną pie-šinį arba kur daryta viena ar kita nuotrauka. Apnik-tas daugybės tų bjaurių suaugėliškų sentimentų, jis net nepamatė, ką veikia Tomas. Buvo įsitikinęs, kad atidžiai jo klausosi. Nereagavo net, kai tas atsistojo ir it įgeltas išlėkė iš kambario. „Ar tik neapsisiusio-jo?“ – pamanė Gvidas vartydamas savo pirmos kla-sės rašybos sąsiuvinį ir netverdamas juokais.

Staiga trinktelėjo buto durys ir Gvidas puolė krauti į dėžę daiktų. Kol tėvai įžengs į kambarį, turi nelikti nė menkiausio įkalčio, kuris rodytų, kad jie landžiojo, kur nedera. O ypač – kad knai-siojosi dokumentų lentynoje. Jis kuo skubiausiai tylomis viską sutvarkė, užrakino ir padėjo į vietą raktą. Iš susijaudinimo širdis tvinksėjo it pasiutus, bet pamažu įtampa ėmė slūgti. Suspėjo!


Sukluso. Keista, tėvų negirdėti. Apskritai nieko negirdėti. Jis apžiūrėjo savo kambarį, svetainę, bal-koną, virtuvę, tamsųjį kambariuką, vonią, tualetą, bet tėvų – nė ženklo.

Tomo – irgi.– Hmm, – burbtelėjo panosėje Gvidas ir dėl

visa ko šūktelėjo Tomą vardu. Niekas neatsilie-pė. – Eiiiii, nesislėpk. Per tave taip persigandau, kad vos širdies smūgio negavau!

Tyla.Gvidas dar kartą apėjo kambarius – šįkart ap-

žiūrėjo spintas ir pastales. Tomo nė kvapo. Pripuo-lęs prie buto durų ant kilimėlio Gvidas pamatė ke-lis suglamžytus popiergalius.

Tai buvo jo laiškai.


104

35.

Ką jaustum, jei tavo svajonė staiga išsipildytų, bet visai ne taip, kaip troškai?

Džiaugtumeisi, o gal išsigąstum?Gvidas pajuto viską vienu metu.Visada troško Tomo atsikratyti, o dabar pats

Tomas nebenori čia būti. Puiku?Gvidas nė nepajuto, kaip puolė autis batų ir iš-

skubėjo laukan. Juk jeigu tas pyplys pasiklys, kas bus kaltas?

Išbėgęs į kiemą jis ėmė karštligiškai dairytis į šalis, bet nieko nesimatė. Buvo sekmadienio po-pietė ir žmonės ilsėjosi.

„Kurgi Tomas bėgs? Namo?“ – svarstė Gvidas.Tai atrodė tikėtiniausia, bet kurioje pusėje tas

vaiknamis? Jis nežinojo, juk visada važiuodavo au-tomobiliu. O Tomas ar žino?

Gvidas nudūmė link artimiausios autobusų stotelės. Stotelė buvo, bet Tomo – ne. Tada iš visų jėgų pasileido į troleibusų žiedą. Nėrė per gatvę


105

nepaisydamas, kad važiuoja mašinos. Lėkė taip smarkiai, kad net dusti pradėjo. Reikėjo sustojus atsikvėpti, bet nestojo. Bėgo, tik šiek tiek lėčiau. Bet ir ten Tomo nerado. Užtat ten buvo daugiau žmonių.

– Ga... gal... matėt tooookį berniuką? – kvėp-čiodamas ranka parodė Tomo ūgį.

– Ar kas atsitiko? – susirūpino senyvas žmogus.– Ieškau... draugo, – gaudydamas orą bandė

aiškinti Gvidas.– Praėjo čia keli vaikai...Staiga Gvidui nusišypsojo laimė.– Jis buvo su nupieštais ūsais! – kone išrėkė.– A, mačiau, – mostelėjo į kairę ant suolelio sė-

dinti mergina. – Nuėjo ton pusėn.– Susipešėt, ką? – šyptelėjo senukas.Nieko neatsakęs Gvidas pasileido nurody-

ta kryptimi. Po poros minučių pamatė Tomą. Jis sparčiai žengė nesidairydamas, kartais paspirda-mas po kojom pasitaikiusią šiukšlę.

– Toooomaiiii, – sušuko. – Palauk!Bet tas net negrįžtelėjo.– Atsiknisk, – rėžė prisivijusiam Gvidui.Šis dar nebuvo girdėjęs jo taip kalbančio. Pa-

prastai Tomas būdavo linksmas, viskuo patenkin-tas ir nė retkarčiais nenusikeikdavo.


– Eime atgal, kitaip aš gausiu velnių, – ragino Gvidas.

– Tu, tu, tu, vien tik tu! Tai ir būk sau vienas. Gavai, ko norėjai, o dabar palik mane ramybėj! – pro ašaras išrėkė Tomas.

– Nereikėjo lįsti, kur ne tavo vieta, – supykęs gynėsi Gvidas.

Jis sustojo. Tikėjosi, kad Tomas ginsis, ką nors sakys, bet tas nė nepastebėjo, kad Gvidas atsiliko. Žengė toliau. Gvidą tai visai supykdė. Apsisukęs kelis metrus paėjėjo namų link. Bet neapsikentęs vėl prisivijo Tomą.

– Nagi sustok! – paliepė, bet ir vėl nesulaukė jokio atsako. – Užteks išsidirbinėti, eime namo! – bandė įkalbėti Gvidas.

– Aš ir einu namo! – suriko Tomas.


107

36.

Taip jiedu praėjo vieną, antrą, trečią stotelę. Žemai danguje kybojo sunkūs pilki debesys, ir berniu-kams ant galvų paptelėjo pirmieji lietaus lašai. Nė vienas jų to nepastebėjo.

Ėjo tylėdami. Abu pikti, nelaimingi, nusivylę. Tomas – Gvidu, nes buvo patikėjęs, kad jiems gera kartu. Gvidas pyko ant tėvų, kad tiek kartų jį apga-vo, pyko ant Tomo, kad tas atsirado jo gyvenime. Pyko ant viso pasaulio, kad jį skriaudžia. Ir dar šiek tiek pyko ant savęs, kad nieko negali pakeisti.

Gvidas mėgino Tomą kalbinti, ragino grįž-ti, o galiausiai pasidavė ir tiesiog ėjo šalia. Tylos ir įtampos buvo tiek daug, kad Gvidas nesuvokė, kiek laiko praėjo: keliolika minučių, pusvalandis, valanda... o gal jau net kelios? Visiškai pasimetęs jis nežinojo, ko griebtis. Net tėvams negalėjo pa-skambinti. Telefonas buvo likęs namie.

– Kodėl tu manęs taip nekenti? – pagaliau pra-bilo Tomas.


Gvidas dvejojo, ką atsakyti. Atsakymas buvo labai paprastas. Bet juk žinai, kaip kartais sunku prisipažinti, ką iš tiesų manai. Taip sunku, kad net negali ištarti. Bet Gvidas išdrįso.

– Aš tavęs visai... ne nekenčiu...Tomas atsisuko į jį:– Tai kodėl tiek visko prirašei? Ar tau patiktų,

jei taip išvadinčiau?– Ne...– Ką aš tau padariau blogo? – neatlyžo Tomas.– Nieko...– Tai kas tau yra? – pasibjaurėjęs susiraukė

Tomas.Dabar tylėjo Gvidas.– Tai eik velniop, – nusikeikė Tomas, nustūmė

nuo savęs Gvidą, kad tas vos neparvirto, ir pradėjo eiti. – Nekenčiu tavęs!


109

37.

Jei manai, kad Gvidas visą laiką labai negražiai elgėsi, esi teisus. Bet jam buvo nelengva, gal net sunkiau nei Tomui. Jį išdavė tėvai. Kaip dabar pa-aiškėjo, net kelis kartus.

– O kaip, tu manai, aš turėjau jaustis, kai tėvai pareiškė, kad tave įsivaikins, manęs nė neatsiklau-sę? – prisivijęs Tomą išrėkė Gvidas.

Taigi galiausiai prasiveržė visa, kas taip ilgai kankino. Visa, kas slėpėsi po pykčiu, baimėmis, neapykanta ir visokiais išsigalvojimais apie Tomą.

Tomas žiūrėjo į jį išpūtęs akis – negi galėjo ką nors apie tai numanyti? Rita ir Henrikas, būsi-mieji tėvai, jam visada kalbėjo tik gerus dalykus. Koks jis laukiamas, kaip turės puikų brolį, kaip viskas bus gražu ir gera... Ir nors, kai Gvidas vis neatvažiuodavo aplankyti, Tomas ėmė įtarti kažką negera, netrukus viskas pasikeitė. Gal kartais Gvi-das pasirodydavo keistokas ir grubus, bet juk dar ne su tokiais Tomui tenka gyventi. Todėl nekreipė


dėmesio. Taigi dažniausiai Gvidas jam visai pati-ko, manė jau kone turįs tikrą brolį.

– Manai, kad manęs kas klausė, ko aš noriu? Pasakė, ką rengiasi daryti? – jau kone verkė Gvi-das. – Ne. Tėvai tik ir rūpinosi, kaip tau sulįsti į šikną. Kad tik Tomukas būtų patenkintas. Tomu-kas tą, Tomukas aną. Tomas toks geras, Tomas tiek daug patyrė, Tomas toks protingas. O kaip aš? Jie net neatsiklausė manęs. Susirado įdomesnį vaiką ir nusprendė pasiimti.

Gvidas vaitojo. Žmonės kalba, kad kai garsiai išsakai visus skaudulius, iškart pagerėja. Deja, ne visada. Gvidui tik dar labiau suskaudo. Mintys, iš-tartos garsiai, virto tikrove.

– O tie laiškai... – tęsė jis. – Aš gi juos rašiau tau. Norėjau, kad dingtum. O ką tėvai? Perskaitė ir paslėpė. Vaje, vaje, Tomukas juk išsigąstų. Žinai ką, aš irgi tavęs nekenčiu. Gali ir tu eit velniop.

Viską išrėkęs Gvidas apsisuko eiti namo. Paga-liau viskas baigta.


111

38.

Staiga Tomas jį pasivijo ir padarė kai ką labai gra-žaus. Jis sustabdė Gvidą ir apkabino.

– Tėvai tikrai pasielgė su tavim labai labai bjauriai ir nesąžiningai, – pasakė Tomas. – O tu – mano geriausias draugas. Ir žinok, kad labai man patinki.

Buvo šiek tiek nejauku. Su draugais paprastai susidauži delnais, paspaudi jiems ranką arba pa-plekšnoji per petį. O apsikabindavo Gvidas tik mamą, tėtį ir senelius. Bet netrukus apkabino ir Tomą. Po ilgo ilgo laiko Gvidui pagaliau pasida-rė gera ir ramu. Net keista, kaip viskas per kelias minutes gali apsiversti aukštyn kojomis du ar net tris kartus.

Pagaliau jį kažkas suprato.Tai gal ir broliai gali apsikabinti?– Tu irgi visai nieko. Gal net kaip brolis, – tarsi

šiaip sau, bet jaudindamasis ištarė Gvidas.Pirmą kartą su Tomu jis kalbėjo nuoširdžiai.


112


113

39.

Istorijos niekada nesibaigia. Jos tik plečiasi ir su-dėtingėja. Pasitaiko, kad eina įdomyn. Kai kurios ima ir susprogsta, o tada plečiasi iš naujo. Užtat istorijų atkarpos turi aiškią pradžią ir pabaigą. Ir šios atkarpos pabaiga jau artėja.

Galbūt norėtum išgirsti, kad jie ilgai ir laimin-gai gyveno? Kad Tomas buvo įvaikintas, o Gvidas išmoko ginti savo jausmus? Kad tėvai pasimokė, jog nedera vedžioti vaikų už nosies? Ir aš norėčiau, kad taip būtų. Bet viskas ne taip paprasta. O negi kada nors būna kitaip?

– Jeigu tu niekam nepasakosi, kas šiandien įvyko, nepasakosiu ir aš. Tebūnie tai mūsų paslap-tis, – tarė Tomas, kai per lietų permirkusiais batais abu kliurksėjo namo.

– Gerai, – sutiko Gvidas.Jam ir nesinorėjo pasakoti tėvams – negi jie su-

pras? Be to, buvo truputį gėda. O ir paslaptį drauge


114

su Tomu troško turėti. Nes jei tikrų draugų nesieja paslaptys, tai kokia čia draugystė?

– Tai nebesipyksim?– Nebe, – linktelėjo Gvidas.Varvančias nosis, perštinčias gerkles ir baisų

kosulį – štai ką, be susitaikymo, jiedu dar parsine-šė namo iš pasivaikščiojimo per lietų. Bet kai esi vaikas, praleisti kelias dienas ligoninėje ir dar porą savaičių pabūti namie gana smagu, net jei visai čia pat – vasaros atostogos...

– Žinai, tau reikia pasikalbėti su tėvais, – šiaip ne taip iškosėjo Tomas vieną iš pirmųjų dienų li-goninėje.

– Aaa? – iš pradžių nesuprato Gvidas.– Na, kodėl tau nieko nesakė, ir panašiai...– Ai, nesvarbu.– Man atrodo, kad svarbu, – spaudė Tomas.– Aš nebepykstu. Viskas gerai, – gynėsi Gvidas.Šiaip ne taip viskas susitvarkė ir iš naujo virti

košės nesinorėjo. Be to, jis nenutuokė, kaip reikėtų su tėvais kalbėtis. Gal ir negražiai jie pasielgė, bet ką jam daryti? Juk tėvai turi vaikus mokyti, o ne atvirkščiai... Nors gal kartais pasitaiko ir kitaip?

– Tai aš tada pasakysiu, gerai?– Mes juk susitarėm, – raukėsi Gvidas.– Bet taip negerai...


– Nelabai...– Aš tavo vietoj būčiau buvęs dar piktesnis...

Tai pasakykim abu, a?– Sutarta, – galiausiai sutiko Gvidas. Jam

buvo keista, kad Tomas toks ryžtingas. Atrodė, lyg per porą dienų išdrąsėjo. Gvidas pirmą kartą jam nusileido. Na, trupučiuką. – Bet kada nors vėliau. Ne dabar. Kai žinosim, ką tiksliai norim pasakyti. Gerai?

Tomas nusišypsojo ir linktelėjo.


116

40.

Kai jie pasveiko, Tomas ir toliau lankėsi Gvido ir jo tėvų namuose, kol galiausiai vieną dieną ėmė ir apsigyveno su visam. Dabar tai buvo ir jo namai.

O Gvidas atsiprašydamas už anuos laiškus ati-davė Tomui savo „Dienoraštį broliui“. Jame buvo du įrašai. Pirmą gali rasti šio pasakojimo pradžio-je – jame Gvidas labai džiaugėsi būsimu broliu. Antrą jis parašė grįžęs iš ligoninės ir laukdamas, kol tėvai parsiveš Tomą savaitgaliui:

2016 06 13

Denorašty Dienorašti ,

brolį gavau taip greitai ir tokį di-delį , kad net nespėjau jam nieko gero padaryti .

Bet tai nesvarbu. Nes tikri broliai vienas kito gerų darbų neskaičiuoja. Blogų, esu įsitikinęs, – irgi . Nes kitaip man galas! Jie mušasi tik draugiškai ,


o pykstasi tik dėl nesąmonių. Kad vė-liau būtų gera susitaikyti ir drauge valgyti ledus ar meduolius. Ir jie nie-kada vienas kitam nemeluoja . O jei meluoja, tai tik sykiu, pavyzdžiui , tėvams.

Taigi aš turiu brolį! Jo man nerei-kėjo, bet dabar į nieką nekeisčiau.

Gvidas




Gaja Guna EklėBrolis, Kurio nereiKėjo

Dailininkė Asta SkujytėRedaktorė Danutė Ulčinskaitė

Meno redaktorė Deimantė RybakovienėKorektorė Goda Baranauskaitė

Maketavo Ramunė Girniukaitienė

Tiražas 13 000 egz.Išleido labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“

Konstitucijos pr. 9-124, Vilniuswww.svieskimevaikus.lt

Spausdino UAB Agentūra „Jungtinės spaudos paslaugos“Mokslininkų g. 39, LT-12187 Vilnius

www.asp.lt

eklė, Gaja Guna Brolis, kurio nereikėjo / Gaja Guna Eklė ; dailininkė Asta Skujytė. – Vilnius : labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“, 2016. – 120 p. : iliustr. (Vaikų bibliotekėlė, ISSN 2351-535X) ISBN 978-609-8161-15-1 „Turėsi brolį!“ – devynmečiam Gvidui vieną dieną praneša tėvai. Jie, neatsiklausę sūnaus, nusprendžia įsivaikinti tokio pat amžiaus berniuką Tomą iš vaikų namų. Gvidui skaudu ir pikta, kad nei mama, nei tėtis su juo nepasitarė, berniukas nesupranta, kodėl tėvams neužtenka jo vieno. Priešindamasis tokiam tėvų poelgiui, jis ryžtasi padaryti viską, kad tik Tomas netaptų jų šeimos nariu. Ši knyga – trečiojo Nacionalinio vaikų literatūros konkurso (2016 m) antrosios premijos laimėtoja.

UDK 821.172-93

Ga-185


Documents

Brolis, - Svieskime vaikus maketai/Gaja Guna Ekle Brolis... · Gaja Guna Eklė Brolis, ku nereikėjorio Vilnius, 2016 Iliustravo Asta Skujytė Skirta tik el. skaitymui. Draudžiama