ISBN 978 9986 16 989 5

9 789986 169895

TEOkelione

Romanas apie

pasaulio religijas

TEOkelione

Romanas apie pasaulio religijas

CATHERINECLÉMENT

CATH

ERINE

CLÉM

ENT

– Į klausimą, ar Dievas yra, nėra atsakymo? – nusikvatojo Teo. – Juokauji! Tai kodėl Dievą tiki milijonai žmonių? Jie privalo turėti priežastį!

Prancūzų filosofė, psichoanalitikė, etnologė ir rašytoja CATHERINE CLÉMENT (Katrin Kleman; g. 1939) – dau-giau kaip 50 knygų – romanų ir esė – autorė, antropo-logo ir etnologo Claude’o Lévi-Strausso mokinė. Ji dės-tė Sorbonoje, rašė kultūrinėje spaudoje ir kūrė laidas, ėmė interviu iš garsių žmonių – tarp jų ir iš Jeano Paulio Sartre’o ir François Mitterrand’o. Šiuo metu vadovauja

Prancūzijos meninės veiklos asociacijai, skaito paskaitas pasaulio univer-sitetuose. C. Clément apdovanota Garbės legiono ordinu ir Prancūzijos nacionaliniu ordinu „Už nuopelnus“.

Romano „Teo kelionė“ pagrindinis veikėjas – smalsus, protingas, kompiute-rinius žaidimus mėgstantis keturiolikmetis paryžietis Teo – sunkiai suserga. Teta Marta išsiveža sūnėną į tolimą kelionę supažindinti su pasaulio reli-gijomis. Kelionė – tai būdas ne tik patirti ką nors nauja, bet ir atverti savo sielos duris.

Rašytoja, plėtodama romano intrigą, aiškiai, protingai ir lakoniškai išdės-to didžiųjų ir mažųjų religijų pagrindus. Ji tarsi gidas veda prie didžiausių žmonijos sielos lobių.

Keliauninkai apsilanko daugybėje šventų vietų Europoje, Afrikoje, Azijoje, Amerikoje. Kaskart Teo turi atspėti tolesnį kelionės tikslą, jam perduoda-mas žinutes padeda perprasti mylimoji Fatu, likusi Paryžiuje. O apie krikš-čionybę, judaizmą, islamą, budizmą, hinduizmą ir kitas religijas berniukui pasakoja spalvingi tetos bičiuliai – išminčiai, kunigai, šventikai, žyniai ir burtininkai.

„Teo kelionė“, lyginama su garsiuoju norvego Josteino Gaarderio „Sofijos pasauliu“, – tai knyga-šaltinis, skaitytojams padėsiantis malšinti žinių ir nau-jų dvasios potyrių troškulį. O ją užvertus ne vieną užvaldys nenugalimas noras keliauti ir... pasveikti kaip jaunasis Teo.

2

Teo kelionė

3

CATHERINECLÉMENT

TEOkelione

Romanas apie pasaulio religijas

VILNIUS 2013

Iš prancūzų kalbos vertė Lolija Spurgienė

4

Teo kelionė

Catherine CléMenTle VoYAGe De THéoéditions du Seuil, 1997

© éditions du Seuil, 1997© lolija Spurgienė, vertimas į lietuvių kalbą, 2013© Asta Puikienė, viršelio dizainas, 2013© „Tyto alba“, 2013

UDk 821.133.1-31 Cl-55

iSBn 978-9986-16-989-5

2-oji pataisyta laida

5

Titui, sardinei

6

Teo kelionė

7

Tur inys

Dievų pyktis ...............................................................................11 1. istorija pagal Martą ...................................................................20 2. kitąmet Jeruzalėje .....................................................................35 3. Siena ir kapas .............................................................................75 4. Teisuolių naktis ........................................................................101 5. Saulės luotas ir dešimt lęšių ...................................................117 6. Archeologas ir šeichė .............................................................134 7. Septynios kalvos, vienas akmuo ............................................152 8. Šlovė ir skurdžiai .....................................................................171 9. Pagal Dievo paveikslus ...........................................................186 10. Septynveidė indija ...................................................................200 11. Mahandžis ................................................................................223 12. Upės pamokos .........................................................................236 13. Demonai ir stebuklai ..............................................................253 14. Šventieji žaibai .........................................................................265 15. Tarp dangaus ir žemės ............................................................289 16. Protėviai ir nemirtingieji ........................................................309 17. Japonijos motinos ir dukterys ...............................................325 18. Gėlė, moterys, arbata ..............................................................346 19. Vyšnių melancholija ................................................................366 20. kančios religija ........................................................................385 21. Motina žemė ir gebėjimas verkti ...........................................408 22. islamas: atsidavimas Dievui ...................................................420 23. Beprotiška meilė ......................................................................442 24. knyga ar žodis? ........................................................................460 25. Protėvių gyvenimas .................................................................481 26. Jautis, ožka, gaidžiai ir įšventintasis ......................................499 27. Dievų kelionė ...........................................................................528 28. Didysis protestantizmas .........................................................551 29. Grįžimas į pradžią ...................................................................579 30. kelionė baigėsi, kelionė prasideda ........................................603

8

Teo kelionėTeo kelionės etapai

MaskvaParyžius Stambulas

PrahaRoma

DelfaiJeruzalė

KairasLuksorasDakaras

Kazamansas

Niujorkas

Baija

9

MaskvaStambulas

Jeruzalė Dardžilingas

BenaresasDelfai

TokijasKijotas

Džakarta

11

DieVų PYkTiS

Dievų pykt is

– Teo! Ar matai, kelinta valanda? Teo!Teo iš tiesų nemiegojo. Pakišęs galvą po antklodėmis, jis atsidavė

miglotam pabudimo džiugesiui. kaip tik tuo metu, kai motina įėjo į kambarį, jo pėdos beveik atsiplėšė, ir jis tikriausiai būtų pakilęs į orą, palikęs savo kūną... koks neįtikimas sapnas! ir jis turėjo sustoti? kam, jei taip maloniai plūdinėjo tarp miego ir dienos?

– na, pakaks! – sušuko Melina Furnė. – Jau kelkis, o jei ne...– ne! – sudejavo prislopintas balsas. – nepurtyk pagalvės!– kaskart tas pat, – paprieštaravo jo motina. – ilgiausiai naktinėji,

užtat rytais sunkiai pabundi. Pats kaltas!Teo vargais negalais atsigodėjo. Sunkiausia buvo atsistoti ir įveikti

lengvą rytinį svaigulį. iš lovos kyštelėjo pėda, paskui koja, paskui visas Teo, šiaušdamas savo garbanotus plaukus. Jis atsistojo... ir susverdėjo. Motina paskutinę akimirką jį pačiupo ir prisėdo ant lovos krašto. Dūsaudama apžiūrėjo ant antklodės išmėtytas knygas.

– „Senovės egipto žodynas“, „Graikų mitologija“, „Tibeto mirusiųjų knyga“... koks siaubas! Jos ne tavo amžiui, Teo! iki kelintos valandos tu šiąnakt trainiojaisi? – barėsi ji.

– Hmmm... neatsimenu, – suniurnėjo apsnūdęs Teo.– Tu išties per ilgai skaitai, – sumurmėjo ji raukdama tamsius,

vešlius antakius. – Galiausiai susirgsi, supranti?– ne, – atsakė žiovaudamas Teo. – norėčiau truputį užkąsti.– Viskas ant stalo, be to, paruošiau tau vitaminų, – tarė pakšteldama

jį kakton. – Pasiskubink, tavo bičiulė Fatu ilgiau nebelauks. Apsirenk

12

Teo kelionė

šilčiau, baisiai šalta. A! nepamiršk užsukti į vaistinę savo ampulių. Receptas ant bufeto, prie laukujų durų... Teo!

Bet Teo turseno vonios link ramstydamasis į sienas. Susimąsčiusi Melina grįžo į virtuvę, kur jos vyras Žeromas skaitė vakarykštį laik-raštį.

– Mūsų vaikas nekaip jaučiasi, – tarė ji pusbalsiu. – Visai nekaip.– kas, Teo? – paklausė jos vyras nepakeldamas galvos. – Pirma, jam

keturiolika, jis jau nebe vaikas. Antra, kas, tavo manymu, jam yra?– Ak, tu niekad nieko nepastebi. Jo veidas išblyškęs kaip numirėlio,

jam buvo sunku keltis...– Dekartas taip pat nepakentė keltis rytais. Tai jam nesukliudė

tapti filosofu.– Bet jam lyg svaigsta galva...– Puikiai žinai, kad jis skaito iki vėlumos, – ramiai ją pertraukė

Žeromas.– Matei, ką skaito? – sušuko Melina. – „Mitologijos žodyną“, „Ti-

beto mirusiųjų knygą“... „Mirusiųjų knygą“! – klausyk, brangioji, Teo negavo jokio religinio išsilavinimo.

Mudu sutarėm šiuo klausimu... nieko nuostabaus, kad lavinasi pats! netrukdyk jam! Jei jis nori pasirinkti religiją, tegu... Be to, jis labai išaugo. kiek žinau – metinis sveikatos patikrinimas nieko blogo neparodė?

– Juokauji, Žeromai! licėjaus sveikatos patikrinimas? Auskultacija, refleksai, rentgenograma, beje, ne visuomet, ir baigta... ne, nuspręsta: nuvesiu jį pas Deliatrą.

– Melina, liaukis nors trumpam! Tu kemši jam stiprinamuosius ir popini lyg kūdikį! Skaito iki vėlumos – gerai. Mano manymu, net puiku. Sėskis.

– Jam kažkas yra, – iškošė ji pro dantis. – Aš tuo tikra.– kaip sau nori, – atsiduso jis sulenkdamas laikraštį. – eik pas

Deliatrą. Padarysi tą savo kraujo tyrimą. o aš, jei neprieštarauji, skutu į laboratoriją. Ar galiu pabučiuoti?

Melina neatsakydama atkišo skruostą.

13

DieVų PYkTiS

– ir daugiau nė žodžio nebenoriu girdėti apie tavo brangiojo pu-pulio svaigimus! – pagrasino jis išeidamas iš kambario.

Viena su kavos puodeliu Melina mąstė laukdama Teo.

Teo še ima

iki pastarosios žiemos Furnė šeimos padangėje nuolat švietė saulutė. nei bedarbystės, nei kivirčų. Teo tėvas buvo Pastero instituto tyrimų laboratorijos direktorius, žavingai skambino pianinu ir atrodė esąs pats geriausias sutuoktinis. Melinai sekėsi puikiai: ji dėstė gamtos mokslus Žorž Sand licėjuje, kuriame mokėsi Teo, Melinos kolegos buvo nenuoramos, o moksleiviai paklusnūs. Teo seserys dievino savo brolį: irenė, vyresnėlė, pradėjo ekonomikos licenciatą, o Atėnė, pagrandukė, ėjo į šeštą klasę. išskyrus kelis pokštus su puskojinėm, sukištom skalbinių krepšin, ir smarkius kivirčus dėl to, kas nukraustys stalą, Teo su seserimis neiškildavo jokių nesutarimų. Tačiau jis buvo gležnas, tik tiek.

Melina Šakros, prieš ištekėdama už Žeromo, patyrė slogių akimirkų. Ji buvo dar vaikas, kai 1967 metais Graikijoje, iškilus karinės diktatūros grėsmei, Žoržas Šakrosas, jos tėvas, žurnalistas, ir Teano, jos motina, smuikininkė, turėjo bėgti į Paryžių, miestą be alyvmedžių ir saulės. Paskui Melina užaugo, sėkmingai išlaikė egzaminus, sutiko Žeromą, ištekėjo už jo, gimė vaikai, pulkininkų diktatūra užleido vietą demok-ratijai, ir tėvukai Šakrosai grįžo į Atėnus. Atgautajai tėvynei priminti Furnė vaikai gavo graikiškus vardus. Todėl vyresnėlė vadinosi irenė, tai yra taika, o mažoji – Atėnė, taigi išmintis. nesutrumpintas Teo vardas buvo Teodoras, graikiškai reiškiantis „Dievo dovana“. Žinoma, dėl to Teodorui ir Atėnei mokykloje kilo šiokių tokių nepatogumų, bet greitai draugai įprato juos vadinti Teo ir Ati.

Viskas būtų buvę puiku, jei ne Teo sveikata.Teo nelengvai atėjo į pasaulį. Melina laukėsi dvynių. Jie gerą mėnesį

pasiankstino gimti, bet išgyveno tik Teo. Jis taip ir liko silpnas, be to,

14

Teo kelionė

prastai miegodavo. kad jo nejaudintų, Melina buvo nusprendusi nie-ko nepasakoti apie mirusį dvynį, apie kurio egzistavimą jis ničnieko nežinojo. Teo buvo dailutis silpnokas vaikas juodomis garbanomis ir žaliomis akimis, kurių pavydėjo seserys.

„Šėtoniškas grožis“... – sakydavo amžiną atilsį Žeromo motina Mari, Teo prancūzė senelė, tikėjusi fėjomis ir miškų kaukais. „Dieviš-kas grožis“! – atšaudavo mamulė Teano, jo senelė graikė, kimšdavusi anūkui antikinę mitologiją ir stačiatikių religiją. Teo buvo toks dailus, toks pažeidžiamas, kad abiem senelėms besigėrint vaiko grožiu, Me-lina santūriai persižegnodavo ir slapčia pabelsdavo į medinį daiktą, kad užkalbėtų blogą likimą. Mat Teo mama, nors netikėjo Dievą, buvo siaubingai prietaringa.

Šeimoje visi suprato, kad Teo ne toks kaip visi. Visuomet pirmas klasėje, jis be atvangos skaitė; pradėjo dar visai mažutis, nuolat įkišęs nosį į savo šventas knygas. o kai atsiplėšdavo nuo skaitinių, sustingdavo priešais Macintoshą, kuriame užsidegęs studijuodavo CD RoM’us. Pastaruoju metu Teo nesiskirdavo su mitologiniu žaidimu anglų kalba, kurį jam padovanojo motina, Wrath of the Gods – „Die-vų pyktis“ – jame jaunasis herojus suvedamas su visomis Graikijos sirenomis, milžinais ir pabaisomis, o tokia rudaplaukė Pitija duoda šėtoniškus patarimus, kad suklaidintų žaidėją.

kad ir abejodama dėl videožaidimų, Melina nesipriešino „Dievų pykčiui“ dėl Graikijos. ištisas valandas Teo kompiuteryje vaikštinė-davo gimtąja savo motinos žeme po graikiškais alyvmedžiais, ištisas valandas žaisdavo ieškodamas sau tapataus herojaus, kuris būtų panašus kaip brolis. „Dievų pykčio“ herojus – gražus, nepaprastai vylingas, kiek gležnokas vaikas – daugelį kartų turėjo atsidurti prie Pragaro vartų, norėdamas rasti tikrąjį tėvą Dzeusą, graikų dievų karalių. Žeromas Furnė, pamėginęs varžytis su sūnumi, atsidūrė Pragare, iš kurio taip niekad ir neišsikapstė... nes tai buvo patikrin-tas faktas: rasti dievų karalių Macintoshe, naudodamasis gemomis, kūjais, meilės gėrimais ir paslaptingais žiedais, sugebėdavo tik Teo. Visiems buvo aišku, kad Teo – genialus vaikas.

15

DieVų PYkTiS

nelabai kam rūpėjo, kad Teo – mažasis genijus. Tačiau jis buvo silpnas, per daug silpnas. Melina prisiminė Teo ligas. Trejų metų sirgo tuberkulioze. Septynerių jį kaip reikiant nukamavo pavojinga skarlatina, tačiau šiandien jam keturiolika ir tai pamiršta istorija. De-šimties metų, žaisdamas futbolą, susilaužė blauzdikaulį. Paskui labai išaugo, sportas ėmė jį varginti, mokytoja kalbėjo apie pervargimą, žodžiu, Teo vos vilkdavosi dėl keisto silpnumo. Ar tai paveldėta? ke-turiolikos metų jo motina sirgo sunkia anemija. o gal paprasčiausia hipoglikemija? Jei tik ne mononukleozė...

Fatu

– laba diena! – sušuko balsas koridoriuje. – Čia aš, Fatu!kaip visuomet Fatu buvo pavyzdingai punktuali. ir kaip visada

atlėkė uždususi, purtydama mažytes kasytes, kurių galiukuose ka-bojo aukso perlai. Senegalietė Fatu užsukdavo kaip kaimynė, ji buvo rytinis džiaugsmas.

– Jau? negirdėjau tavo skambučio!– nieko nuostabaus. Sutikau tavo vyrą, jis atidarė man duris. Teo

pasiruošęs?– Aišku, ne, – atsiduso Melina. – Žinai, koks jis. Sėskis ir išgerk

kavos.– nėra laiko. Juk pavėluosim, be to, šįryt klausinės iš istorijos.

einu pas jį.– Pasibelsk prieš įeidama! Jis vonioje! – veltui suriko Melina.lyg Fatu rūpėtų pamatyti Teo visiškai nuogą... Jie augo drauge

nuo pradinės mokyklos. Abato Greguaro gatvėje niekuomet nema-tydavai Fatu be Teo, Teo be Fatu. Fatu ištisai juokdavosi, tik ne tada, kai jaunuolis susiruošdavo į priemiesčių manifestacijas. Tada Fatu greit nulipdavo pas Teo ir paimdavo už rankos, na, sakydavo, eime į manifestaciją, mano Teo. Teo negalėdavo apsieiti be Fatu, kuri at-plėšdavo jį nuo knygų ir pasakodavo apie Senegalą.

16

Teo kelionė

ilganosės pirogos, slystančios bangų keteromis, gumbuotos bao-babų šakos, juodi šiaudiniai sandėliai ant polių, paplūdimiai, kur žvejai išversdavo barakudas, sunkus pelikanų skrydis, didelės rau-donos begemotų, kartą per dešimt metų išnyrančių Senegalo upės pakrantėje, akys... Fatu pasakodavo, o Teo svajodavo. Ponas Diopas, Fatu tėvas, buvo našlys. Pagal išsilavinimą filosofas ir UneSCo pareigūnas primindavo, kad vieną dieną, be jokios abejonės, drauge atostogaus Afrikoje... Tačiau kasmet abi šeimos atsidurdavo la Bo-lyje, kur paplūdimio pakraštyje Abdulajus Diopas melancholiškai lygindavo pilkšvas prancūziškų pakrančių bangas su turkio spalvos bangomis savajame krašte.

– MelinA! – staiga suriko vonioje Fatu. – Greičiau!Melina nudūmė. Teo buvo nualpęs ir kiek ilgas tysojo ant vonios

grindų. Veltui Fatu plekšnojo jam per skruostus. Melina griebė stik-linę, smarkiai atsuko čiaupą ir šliūkštelėjo vandens Teo ant veido, šis suvirpino blakstienas ir nusičiaudėjo.

– Mielasis, nejudėk, – sušnibždėjo motina. – luktelk... Tuoj pa-kelsim.

Tačiau atsistojus Teo iš nosies plūstelėjo kraujas.– Atlošk galvą, Teo, – trumpai paliepė Melina. – Fatu, prašau pa-

duok rankšluostį. Sušlapink. labai šaltu vandeniu. Duok man... Čia, ant kaktos. nieko tokio.

Bet ji netikėjo tuo, ką sakė. ne, tai ne „nieko“. Melina neklydo: Teo sirgo. kol stabdė kraujavimą, ji apčiupinėjo sūnaus kaklą. Ganglijai patinę. Melinos veidas persikreipė.

– Fatu, šįryt Teo neis į mokyklą, – nusprendė ji. – einu brūkštelėsiu pasiaškinimą, o tu jį nuneši direktoriui.

– Gerai, ponia, – atsakė suakmenėjusi Fatu.– nevadink manęs ponia! – suriko Melina. – Teo, atsigulk. Pus-

ryčius atnešiu į lovą. – Puikumėlis! – sumurmėjo Teo. – Tai man be galo patinka!– Tinginys, – tarė Fatu. – netrukus grįšiu. nesijaudink, mano Teo.– Aš nesijaudinu, – pasakė Teo. – ko man jaudintis?

17

DieVų PYkTiS

Paslapt inga l iga

Daktaras Deliatras patikrino Teo pulsą, refleksus, palietė ganglijus pakaklėje, apčiupinėjo pažastis ir kirkšnių raukšles ir akimirką stabtelėjo pamatęs mėlynę ant Teo šlaunies.

– kada susitrenkei? – paklausė jis neperprantamu veidu.Tačiau Teo, kuris nuolat susitrenkdavo, tiksliai nežinojo nei kur,

nei kada.Paskui daktaras kruopščiai apžiūrėjo odą ir aptiko ant pilvo kitą

mėlynę, kurią vėl susirūpinęs apžiūrėjo. Ją auskultavo, liepė pakrutinti raumenis, galūnes, patikrino kaklo lankstumą, o paskui be žodžių išėjo net neatsisveikinęs. Teo iš karto atsistojo prie durų, kad girdėtų, ką daktaras sakys motinai.

išeidamas iš Teo kambario, daktaras Deliatras labai giliai atsiduso.– Be tyrimų nieko neįmanoma sužinoti, – tarė ilgokai patylėjęs. –

Paskambinsit šiuo telefonu ir išsikviesit laboratoriją paimti kraujo. nedelsiant.

– Jūs norit pasakyti, kad negalima jo ten nuvežti? – paklausė Melina sunerimusi.

– Pageidaučiau, kad jis liktų lovoje. Reikia būti atsargiam, kai iš nosies teka kraujas.

– Daktare, jam kažkas yra, ar ne? – Be abejo, – išsisuko daktaras. – Paskambinsiu, kai tik turėsiu

rezultatus.– kas tai galėtų būti? – sudejavo Melina.– Ponia Furnė, liaukitės kankintis, palaukim rytdienos. Jums nėra

šiandien paskaitų?– Yra, po dviejų valandų. Bet iki tol...– iki tol sočiai jį pamaitinkit, duokit, ko norės, ir nebetrukdykit!

Tai neturėtų būti labai rimta!Teo smagus vėl atsigulė. Jeigu tai nelabai rimta, savaitėlę ramiai

padrybsos lovoje su knygomis, pažais kompiuteriu ir pažiūrės te-levizorių. Mama kasryt atneš jam padėklą su arbata, skrebučiais ir

18

Teo kelionė

minkštai išvirtu kiaušiniu, ir jis nebebus plėšte plėšiamas iš savo naktinių sapnų. Tą rytą taip ir atsitiko: mama atnešė padėklą, kiaušinį, duonos lazdelių ir arbatos, paskui išėjo į licėjų, o Teo vėl užsnūdo kaip kūdikis.

Žinoma, prieš mamai išeinant medicinos sesuo įdūrė jam į ranką ir paėmė kraujo tyrimams. Tai nebuvo per didelis mokestis už palai-mingą dieną, be to, švirkšto dūris jam – ne pirmiena.

kitą dieną Teo girdėjo, kai mama paskambino daktarui Deliatrui, paskui uždarė duris. ką tas daktaras galėjo jai pasakyti?

Melina pasirodė nusiminusi.– Apsirenk, Teo. Važiuosim į ligoninę, kad tave papildomai apžiū-

rėtų. Mums paskyrė skubų vizitą.ligoninė? Skubus vizitas? Teo pasijuto netenkąs jėgų, bet motinai

nenorėjo to parodyti. ligoninė, ji atsiduoda svilėsiais. Pagaliau, blo-giausiu atveju, mokykloj jis pažengęs metus į priekį.

– kokia tai apžiūra? – paklausė silpnu balseliu.– nieko ypatinga, brangusis. Paims truputį kaulų smegenų. Tai

mažumą skausminga.– kaulų smegenų? nieko sau, mano kaulai netinka sriubai! – nar-

siai pajuokavo Teo.

Panika laive

Viskas pasikeitė, kai iš ligoninės atėjo rezultatai. Šeimos gyvenimas apsivertė aukštyn kojom. Mama slėpė ašaras,

tėtis pareidavo labai ankstyvą popietę, Ati vis užsukdavo į brolio kambarį, o irenė verkė. Fatu visiškai nebesijuokė. Teo pamėgino ją paerzinti ir iki pusės išpynė kasytes, bet Fatu taip liūdnai šyptelėjo, kad jam nudiegė širdį. „kas man iš tikrųjų yra?“– mąstė Teo.

Suprantama, niekas nieko jam nesakė. keisčiausia, kad jis negrįžo į ligoninę. Praėjo savaitė. Teo nesijautė nei tikrai prasčiau, nei tikrai geriau. Jis plūduriavo silpnumo vandenyne, ir tai nebuvo nemalonu.

19

DieVų PYkTiS

kai Fatu paklausdavo: „na, mano Teo, kaip jautiesi šiandien?“, jis visada atsakydavo: „Truputį pavargęs, bet tai praeis.“

nebuvo nė kalbos apie ėjimą į licėjų. Praėjus dviem dienom po smegenų punkcijos, tėtis akimoju išsprendė šitą problemą. Fatu atneš užduotis, Teo mokysis namuose, atliks rašomuosius darbus, mokytojai sutiko juos ištaisyti, direktorius – taip pat neprieštaravo. Jis neatsiliks mokykloje, nekils jokių sunkumų, sakė tėtis.

Tėtis stengėsi pritaikyti visokiausius įrenginius. Jis nupirko stalą, skirtą dirbti lovoje, puikų staliuką neaukštomis kojelėmis, pastato-momis ant patalų. Padovanojo Teo plunksnakotį, lengvai slystantį popieriumi... Taip, tėtis viskuo pasirūpindavo. Tačiau Teo labiau patiko ne matematikos vadovėliai, o jo brangiosios knygos. Fatu, kuri tai žinojo, rodės, visiškai nesipiktino.

Vieną rytą ji atnešė jam pakabutį su skorpionu iš juodųjų perlų. „Amuletas iš mano šalies“, – pasakė ant Teo kaklo užkabindama virvelę. „Jis nuo mano tėvo. nešiok, būk malonus... Jis apsaugos tave, mano Teo.“ Gyvūnas globėjas buvo keistas, baltomis it sagutės akimis, ir laimingas Teo čiupinėjo jį, mąstydamas apie svetimas dievybes, besirūpinančias juo iš tolimosios Afrikos, kur gimė Fatu.

Tądien Fatu nusišypsojo. Bet paskui – niekada, ir Teo graužė nerimas. Blogiausia – tai mama, ta jos drąsa ir raudonos, užverktos akys. Teo, be abejo, ištisas dienas gėrė vaistus, bet nieko negalėjo sužinoti, nes nebuvo nei dėžučių, nei aprašymų. Dažnai užsukdavo daktaras, apžiūrėdavo odą, patikrindavo, ar neatsirado mėlynių, ir apčiupinėdavo ganglijus. Mama atnešdavo tablečių, stiklinę vandens ir netardama nė žodžio prisėsdavo ant lovos krašto. Vieną rytą jis paklausė, ar serga AiDS, ir mama krūptelėjo. ne, Teo neserga AiDS. Paskui ji staiga ašarodama išbėgo.

Jis žinojo, kad serga ir galbūt, taip, galbūt net mirs. Tačiau šito niekam nesakys, be to, dar nebuvo tuo visiškai įsitikinęs.

20

Teo kelionė

1 SkYRiUS

is tor i ja paga l Martą

ekstravagant iškoj i te ta

kitą savaitę Teo vėl nuvažiavo į ligoninę. laukiamasis, kraujo ėmimas, laukiamasis, tomografas, laukiamasis, rentgenas, echoskopija, laukiamasis... Tai tęsėsi be galo. Teo taip bijojo, kad nesipriešino. Daiktu – štai kuo jis tapo. Jį paguldydavo, prie kažko prijungdavo, uždėdavo ant krūtinės bespalves ledines klijuotes, vėl pakeldavo, op, vesdavo į kitą kambarį ir taip toliau. kartais Teo paklausdavo, ar sunkiai serga, bet jam būdavo tik nusišypsoma. Medicinos seserys buvo malonios, o mama tokia nelaiminga, jog Teo atsinešė „egiptiečių mitologiją“, kad per daug nepasiduotų liūdesiui.

– kaipgi tu gali skaityti tokius rimtus dalykus, – dūsaudavo mama. – kodėl nepamėginus gero romano? „Trijų muškietininkų“, ką?

– Dar ko, – atšaudavo Teo. – Jau esu skaitęs. To net nėra buvę. Atas ir Miledi netikri.

– Būtent! Įdomiausia tai, kas netiesa! o gal manai, kad tie egipto dievai egzistavo?

– na taip, – burbtelėdavo Teo.Paskui vėl panirdavo į pasaulį, kuriame ibisai būdavo mokyti, liūtai

įsimylėję, o vanagai tapdavo motinomis. Tačiau, dienai baigiantis, bū-davo išsekęs. Šitie didžiuliai instrumentai prieblandoje ir toji tyla...

Vieną vakarą, jiems parėjus, tėtis pamosikavo telegrama.– Šįkart atspėjom! – sušuko jis. – Rytoj ji bus čia!– kas ji? – paklausė Teo.– Teta Marta, – atsakė mama. – Ji atskrenda iš Tokijo.

21

iSToRiJA PAGAl MARTą

– Rytoj? kas jai pasidarė? – vėl paklausė jis.Jokio atsakymo. Jį paguldė, o patys užsidarė kabinete. Čia buvo

kažkokia paslaptis. Bet pažįstant tetą Martą, tai nestebino.Teta Marta buvo keista persona. Dvidešimtmetė ji ištekėjo už japono,

sutikto Tailando keliuose, dviračiu keliaujant po pasaulį. Po penkerių metų japonas išėjo iš jos gyvenimo lygiai taip pat keistai, kaip ir buvo atėjęs, o teta Marta antrą kartą ištekėjo ir tapo turtingo australo ban-kininko žmona. Su juo susitiko kalifornijoje, tarp los Andželo ir San Diego. Teta Marta su Džonu Maklariu apsigyveno Sidnėjuje, ir nieko apie ją nebesigirdėdavo, išskyrus metų pabaigos šventes. Paskui dėdė Džonas žuvo automobilio avarijoje, ir teta Marta paveldėjo didžiulį turtą. norėdama likti ištikima dievinamam dėdei Džonui, prisiekė niekad daugiau netekėti, o kadangi neturėjo vaikų, savo meilę skyrė dukterėčioms ir sūnėnui, apipildama juos dovanomis iš viso pasaulio. kimono mergaitėms, amerikietiški vitaminai, specialūs japoniški peiliai žaliai žuviai pjaustyti, matrioškos, kinijos turkiai ir prieskoniai, atsiųsti iš indonezijos... Teta Marta buvo nepaprastai išradinga.

Ji iš tiesų be paliovos keliavo. Panašlavusi nutarė mokytis rytiečių kalbų ir puolė studijuoti tradicinę tekstilę. Tetai Martai visai nereikėjo dirbti, ji mėgo klajoti po pasaulį, tuo suteikdama savo šeimai didelį džiaugsmą. Teta Marta, kurios jausmų pasaulis atrodė be galo painus, turėjo draugų visur ir pasakodavo apie juos nuostabiai paprastai, siutindama savo mošą Meliną, kuri ją laikė išdidėle. Apvali, labai gyva teta Marta rengdavosi juokingai, nepaprastai mėgo papuošalus, rūkė cigariles ir praktikavo jogą.

Ji buvo nuostabi moteris, bet tėtis ją laikė mažumą trenkta. „o, vėl išdaigos pagal Martą“, – sakydavo jis, kai įvykdavo kas nors ne-paprasta. Matydavo ją retai, bet ji dažnai skambindavo, ypač prieš atvažiuodama. „Atvažiuosiu po mėnesio.“ kitą dieną: „ne, po dviejų savaičių atskrisiu iš katmandu.“ Dar kitą dieną: „Būsiu penktadienį 20 valandą, atskrisiu iš Toronto.“ negi teta Marta atvyksta neįspėjusi? Paskutinį kartą taip pasielgė, kai mirė senelis.

Be abejonės, teta Marta sužinojo apie Teo ligą.

22

Teo kelionė

Teta Marta atvyksta

Įsisupusi į didingai išskleistą indišką skarą, teta Marta sunkiai susmuko į fotelį.

– Vaikučiai, aš persišaldžiau, – paskelbė ji. – Melina, ar nebūtų sunku paieškoti man aspirino? irene, brangioji, gal užplikytum arba-tos? Pasirausk didelėje rankinėje, ten rasi pakelį žaliosios arbatos iš Japonijos. Ati, mano lagaminėlyje – raudono atlaso maišelis, jis – tau, bet apžiūrėsi savo kambaryje. na, o tau, mano Teo...

Tysodamas svetainėje ant sofos, Teo nerimastingai stebeilijo į ją. Visi išėjo neprieštaraudami, net irenė, kuri labai nemėgo plikyti arbatos. Teta Marta sunkiai atsiduso.

– Tavo dovaną apžiūrėsim vėliau, – tarė ji. – Tai kreti mums pokš-tus, a? Sergi? Sakyk, tu rimtai ar tik dėl juoko?

– ką aš žinau? – atsakė Teo sukdamas garbanas.Įsispraudusi į poankštį drabužį, užsimaukšlinusi nepalietišką

siuvinėtą fetrinę kepuraitę, teta Marta buvo dar komiškesnė nei paprastai. lyg perskaičiusi jo mintis, įsmeigė atidų žvilgsnį, ir Teo pasijuto kaltas.

– Patikėk manim, teta Marta, man niekas nieko nesako, visiškai nieko, – murmtelėjo jis.

– Tačiau tu nuvoki, – suniurnėjo ji.– Taip, – sukuždėjo Teo.– na?Teta Marta nenuleido nuo jo griežto žvilgsnio. Staiga Teo prapliupo

raudoti.– Vargšas mano vaikelis, – atsiduso teta apglėbdama jį. – Tu manai,

kad aš čia sėdėsiu rankas sudėjus?Teo negalėjo liautis.– Mielasis, – šnabždėjo teta Marta, – mano mažuliukas...netikėtai jį atstūmė.– kelkis, – liepė ji.– Man negalima! – sugaikčiojo jis.

23

iSToRiJA PAGAl MARTą

– niekai! – metė ji. – na! Stokis!Padrąsintas Teo pakilo ir stovėjo nuleidęs rankas.– na, matai, – tarė patenkinta. – ne! negulk. Truputį pavaikščiok...

Štai. Puiku. Dabar – pašokinėk.Teta Marta išties pamišo. Šokinėti, kai serga, prirakintas prie lovos,

pasmerktas? kodėl ne? Teo vos vos šoktelėjo.– Gerai. ne per aukštas, bet vis dėlto šuoliukas. kaip manai, ar galė-

tum panešti šitą kuprinę? – paklausė rodydama į užmirštą bagažą.neprieštaraudamas Teo persimetė juodos kuprinės dirželius. Ji

buvo kiek sunkoka, ir jis susvyravo.– Tau truputį negera, – pastebėjo ji. – logiška, juk tu visą laiką

lovoje. Taip aš ir maniau.ką manė teta Marta? ir kas buvo jos galvoje? Teo jautėsi keistai

susijaudinęs.– Teta Marta, ar tu man ką nors parvežei? – paklausė jis, puolė jai

glėbin ir prisiglaudė.– Taip, mano berniuk, – atsakė ji švelniai. – netrukus sužinosi, per

pietus. o dabar apsirenk. Tu man labiau patinki su džinsais.– Tu bent jau neparvežei kaklaraiščio? – paklausė Teo. – Aš negaliu

jų pakęsti...– kvailuti. Tik užsirišk kaklaskarę. Man tai patinka.

Pirmųjų pietų net ikėtumai

Teo pasirinko raudonus marškinius, rusvus džinsus ir juodą kakla-skarę. Buvo saulėta, tai tiesa, nes teta Marta sugebėdavo ir viduržiemį atgabenti vasarą. Visai atsitiktinai – mat stovėjo – jis įsijungė kompiuteryje „Dievų pyktį“ ir paklausė Pitijos patarimo.

Šypsodama topmodelio šypsena, ji liepė sumokėti penkis taškus už hint, nuorodą, kuri pateikdavo dienos mįslės raktą. Teo užmo-kėjo ir palaukė atsakymo: „nesiseka... – tulžingai pasišaipė Pitija. – Pirmiausia turit pereiti Šventąją girią...“ Šventąją girią? Tačiau Teo

24

Teo kelionė

atrodė, kad viską ištyrinėjo... Jis išjungė kompiuterį ir nuėjo į virtuvę. Mama maišė salotas.

– ką šįvakar valgysim? – paklausė jis.– kodėl klausi, nori valgyt, brangusis? Bus minestronė, mezesas*,

be to, kepu pyragą.– obuolinį?– ne, su kriaušėm ir bezė, – sumurmėjo susirūpinusi Melina. –

Tiks?kai tik valgiaraštyje nebūdavo mėsos, Teo viskas tikdavo. Jis

paklaidžiojo po butą, paslampinėjo prie irenės kambario, bet, kaip paprastai, ji plepėjo belaidžiu telefonu su savo brangiuoju. Teo man-dagiai pasišalino ir nuėjo kirkinti Ati kaip senais gerais laikais. Bet Ati neatsikirto nė žodeliu. liko tik tėčio kabinetas.

– kaip, Teo, tu atsikėlei? klausyk, tai neprotinga, – pabarė tėtis. – Pailsėk... Mes pakviesim tave pietų.

nusiminęs Teo nubidzeno į svetainę ir vėl atsigulė ant didžiosios sofos. Pietūs buvo niūrūs. Mama plepėjo nenatūraliai linksmai. ire-nė nieko nevalgė, Ati pamažu kramsnojo, o tėtis tylėjo. Teta Marta buvo neišmušama iš vėžių. Valgant desertą ji prabilo apie reikalą.

– Tai va, Teo, – tarė žvilgsniu apmesdama užstalę. – Aš nuspren-džiau vežtis tave drauge į kelionę aplink pasaulį.

kelionė aplink pasaulį! Teta Marta tikrai trenkta!– Tau galvoj negerai? o mokykla?– na ir kas! – atšovė teta Marta. – licėjui turi laiko. o aš ne am-

žina. Paprieštarauk, jei klystu: ar tu mokykloje nepažengęs metus į priekį?

Teo apstulbęs pažiūrėjo į tėvus. Jie sėdėjo nė nekrusteldami, įbedę nosis į lėkštes. Ati ir irenė, tarytum gavusios slaptą įsakymą, pašoko nuo stalo ir pranyko.

– Aš sergu, teta Marta, – narsiai pareiškė Teo. – nemanau, kad...

* Mézès – graikų aštrus šaltas mėsos užkandis.

25

iSToRiJA PAGAl MARTą

– Tie daktarai – tikri avigalviai! – sušuko ji. – Mes keliausim po pasaulį ir tarsimės su kitokiais daktarais. Bet ne ligoninėse. neprieš-tarauji?

Va dar viena istorija pagal Martą! ne ligoninėse, tai kur tada?– Žinok, mano Teo, tai bus ne šiaip kelionė aplink pasaulį, – toliau

kalbėjo ji. – nesitikėk iš manęs turistinės kelionės! nepamatysi nei kinijos sienos, nei Tadž Mahalio, nei niagaros krioklio...

– Mama... – suvaitojo Teo. – Pasakyk jai!– Aš negrobsiu tavęs, – pertraukė teta Marta. – Ar tik nemanai,

kad tėvai nedavė man sutikimo? Tai kaip, Žeromai?Tėtis linktelėjo netaręs nė žodžio. Tačiau ką pasakys mama?– Melina, – subambėjo teta Marta. – Prašyčiau drąsiau.– Tai tiesa, Teo, – tarė mama pakeldama galvą. – Mes sutikome.– Vadinasi, aš pasveikau? – sušuko Teo apsvaigęs iš džiaugsmo. – Šiaip ar taip, mes kasdien skambinsim, – sutarškėjo teta Mar-

ta. – kita vertus, turiu mobilųjį telefoną, pirktą Tokijuje, stulbinamą modelį, pamatysi, neturėsim jokių sunkumų...

– kiekvienoje sustojimo vietoje jūs darysit kraujo tyrimus, – toliau kalbėjo mama. – Turiu visų ligoninių pavadinimus, ir...

– A, – teištarė Teo.– Visur yra puikių gydytojų, be to, vešitės vaistų.Teta Marta verte pervėrė Meliną žvilgsniu.– nebenoriu girdėti apie ligoninę ir daktarą! – sušuko ji. – na,

nukraustom stalą. Mergaitės! Padėkit mums!Tetai Martai netrūko autoriteto. lyg burtų lazdele mostelėjus, vėl

pasirodė irenė ir Ati, ir po akimirksnio stalas buvo tuščias.– Žeromai, prašom ištraukti savo atlasą, – liepė teta Marta. – Aš

jums parodysiu. na, pradėsim nuo... – Ar pamatysim piramides? – pertraukė staiga be galo susijaudinęs

Teo.– nepertraukinėk manęs kas sekundę! Ati, mano rankinėje yra

raudonų lipukų.– o kremlių? – paklausė Teo.

26

Teo kelionė

– Tave domina lenino mumija? – paklausė teta Marta stropiai dėliodama lipukus. – Aš tave perspėju, to neplanavau.

Teo sužavėtas stebėjo, kaip pasaulio žemėlapyje atsirasdavo rau-doni taškai. Roma, Delfai, luksoras...

– Supratau! – tarė Teo. – Tai kelionė po antikinį pasaulį.– Visai ne, – ramiai pareiškė teta Marta. – Pažvelk čia.– Am-ti-sra-ras, – iššifravo Teo.– Am-rit-sa-ras, – pataisė teta Marta. – Žinau, jį sudėtinga ištarti. – kas tai? – paklausė Teo.– Šventasis sikų miestas, – įsiterpė tėtis. – Jis Pandžabe.– kas tie sikai?– Jie išpažįsta tikėjimą, apie kurį tu nežinai, – pasakė mama.– Ak taip? – pasakė Teo. – išvirsčiau iš koto. Po visų tų istorijų

licėjuje... Penktadienis musulmonų, šeštadienis žydų, sekmadienis visų kitų, daugiau apie religijas nelabai ką žinau!

– Bandyk laimę, – tarė teta Marta šypsodama. – klok, mes klau-som tavęs.

– Žydai yra seniausi pasaulyje, – pradėjo Teo. – Šeštadieniais meldžiasi bažnyčioje, kurią vadina sinagoga, juos karo metu žudė naciai, tai vadinama Šoa. Jie gyveno Jeruzalėje ir buvo iš jos išvaryti. Paskui jų šalis, izraelis, buvo sugrąžintas, tačiau jie visą laiką kariauja su musulmonais.

– Tegul bus taip, – sumurmėjo teta Marta. – kas jų Dievas?Teo išsižiojo.– Puiku, – nusišaipė ji. – Žydai turi tik vieną Dievą, kurio jokia

dingstim neturi teisės vaizduoti ir net minėti. Tai pirma. Jie yra Dievo išrinktoji tauta, jis sudarė su ja sandorą. Tai antra. Jie laukia Mesijo, vėl pasirodysiančio pasaulio pabaigoje, tai trečia. Toliau...

– Palauk, o kas yra tas Mesijas? – paklausė Teo.– Pasaulio išganytojas.– Vadinasi, Jėzus! – sušuko Teo.– Įsivaizduok, kad taip, tik ne žydų. Jėzus – krikščionių Mesijas.

Žydai jo dar laukia.

ISBN 978 9986 16 989 5

9 789986 169895

TEOkelione

Romanas apie

pasaulio religijas

TEOkelione

Romanas apie pasaulio religijas

CATHERINECLÉMENT

CATH

ERINE

CLÉM

ENT

– Į klausimą, ar Dievas yra, nėra atsakymo? – nusikvatojo Teo. – Juokauji! Tai kodėl Dievą tiki milijonai žmonių? Jie privalo turėti priežastį!

Prancūzų filosofė, psichoanalitikė, etnologė ir rašytoja CATHERINE CLÉMENT (Katrin Kleman; g. 1939) – dau-giau kaip 50 knygų – romanų ir esė – autorė, antropo-logo ir etnologo Claude’o Lévi-Strausso mokinė. Ji dės-tė Sorbonoje, rašė kultūrinėje spaudoje ir kūrė laidas, ėmė interviu iš garsių žmonių – tarp jų ir iš Jeano Paulio Sartre’o ir François Mitterrand’o. Šiuo metu vadovauja

Prancūzijos meninės veiklos asociacijai, skaito paskaitas pasaulio univer-sitetuose. C. Clément apdovanota Garbės legiono ordinu ir Prancūzijos nacionaliniu ordinu „Už nuopelnus“.

Romano „Teo kelionė“ pagrindinis veikėjas – smalsus, protingas, kompiute-rinius žaidimus mėgstantis keturiolikmetis paryžietis Teo – sunkiai suserga. Teta Marta išsiveža sūnėną į tolimą kelionę supažindinti su pasaulio reli-gijomis. Kelionė – tai būdas ne tik patirti ką nors nauja, bet ir atverti savo sielos duris.

Rašytoja, plėtodama romano intrigą, aiškiai, protingai ir lakoniškai išdės-to didžiųjų ir mažųjų religijų pagrindus. Ji tarsi gidas veda prie didžiausių žmonijos sielos lobių.

Keliauninkai apsilanko daugybėje šventų vietų Europoje, Afrikoje, Azijoje, Amerikoje. Kaskart Teo turi atspėti tolesnį kelionės tikslą, jam perduoda-mas žinutes padeda perprasti mylimoji Fatu, likusi Paryžiuje. O apie krikš-čionybę, judaizmą, islamą, budizmą, hinduizmą ir kitas religijas berniukui pasakoja spalvingi tetos bičiuliai – išminčiai, kunigai, šventikai, žyniai ir burtininkai.

„Teo kelionė“, lyginama su garsiuoju norvego Josteino Gaarderio „Sofijos pasauliu“, – tai knyga-šaltinis, skaitytojams padėsiantis malšinti žinių ir nau-jų dvasios potyrių troškulį. O ją užvertus ne vieną užvaldys nenugalimas noras keliauti ir... pasveikti kaip jaunasis Teo.