1. TEISMO SPRENDIMŲ TEISĖTUMO IR PAGRĮSTUMO KONTROLĖS REIKSMĖ IR FORMOS. Kodėl reikalingas apeliacinis procesas?:

Priimtas teismo sprendimas, dažniausiai dar nereiškia bylinėjimosi pabaigos. Kad ir koks būtų teismo sprendimas, viena šalis visada lieka nepatenkinta. Tinkamo proceso, šalies teisės būti išklausytos ir kt. CP principai reikalauja nepatenkintai šaliai suteikti teisę skųsti priimtą teismo sprendimą ir šitaip sudaryti jai dar vieną galimybę įrodyti savo tiesą.

Teismas, spręsdamas bylas, dažnai klysta. Teisėjas gali klysti tiek aiškindamas ir vertindamas faktines bylos aplinkybes, tiek aiškindamas ir vertindamas įstatymą. Neteisėtą ir nepagrįstą teismo sprendimą gali lemti teisėjo patirties stoka, menka teisinė kvalifikacija ar nesąžingumas.

Galimybė analizuoti bylos faktus du kartus – pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, t.y. kad juos analizuos ne vieną kartą ir ne vienas teisėjas, sumažina faktų nustatymo ir jų vertinimo klaidos tikimybę. Tai laikoma vienu iš apeliacijos privalumų.Teismų ir teisėjų nepriklausomumo principas reikalauja, kad teismų sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą tikrintų ne įstatymų leidžiamoji ar vykdomoji valdžia, bet aukštesnė teismo instancija. Daugumoje valstybių yra hierarchinė teismų sistema: I instancijos teismai, antrosios (apeliacinės) instancijos teismai ir valstybės Aukščiausiasis Teismas kaip vienintelė ir galutinė instancija. Aukštesnė šios hierarchijos grandis tikrina žemesnės grandies priimtą sprendimą, todėl dažniausiai byla, išnagrinėta I instancijos teisme, pagal šalių skundą gali patekti į II instancijos teismą, o paskui - ir į Aukščiausiąjį Teismą. Ši pakopinė teismo sprendimų kontrolė vadinama INSTANCINE SISTEMA. Ją lemia tokios priežastys:

Teismo klaidos ir būtinybės jas ištaisyti siekiant apginti šalis, t.y. privatų interesą.

Aukštesnės instancijos teismas , tikrinantis teismo sprendimą, yra pranašesnis už žemesnės instancijos teismą ir kiekybiniu, ir kokybiniu atžvilgiu. Aukštesnės instancijos teisme bylas kolegialiai nagrinėja keli teisėjai profesionalai, turintys daugiau gyvenimo ir profesinės patirties. Šių teismų krūvis dažniausiai mažesnis, todėl jie yra objektyviai pajėgūs skirti bylai daugiau dėmesio.

Galimybė patikrinti teismo sprendimą aukštesniame teisme verčia žemesnės instancijos teismų teisėjus nagrinėti bylas atidžiau, nes tai, kad dažnai naikinami jų sprendimai, gali turėti įtakos teisėjo karjerai.

Neteisėtą teismo sprendimą būtina panaikinti ne tik šalių interesais. Dar yra viešas interesas, kad visi teismo sprendimai būtų teisėti, o neteisėti panaikinami. Todėl instancinė sistema leidžia ginti ir privatų, ir viešą interesą.

Kiekviena valstybė suinteresuota darnia, nuoseklia teisės sistema, vienodu teisės aiškinimu ir taikymu. Šį tikslą padeda pasiekti instancinė sistema, kurios hierarchijos viršūnė – aukščiausiasis teismas – kaip tik vykdo vienodos teismų praktikos ir vienodo teisės aiškinimo bei taikymo užtikrinimo funkciją.

Taigi ši sistema skirta dviem tikslams:

1. Teisingumui konkrečioje byloje įgyvendinti;2. Darniai teisės sistemos raidai užtikrinti.

Teismų sprendimų kontrolės formos pasaulinėje praktikoje labai įvairios. Pagal tai, koks teismas tikrina teismo sprendimą, jų kontrolės formos

skirstomos:1. Bylos atnaujinimas (teismo sprendimą tikrina jį priėmęs teismas

(aišku kitos sudėties), peržiūrėdamas bylą de novo t.y. iš naujo)2. Bylos peržiūrėjimas . (Teismo sprendimą tikrina aukštesnės

instancijos teismas).

Teismo sprendimo tikrinimas aukštesnėje instancijoje taip pat yra nevienalytis. Kontinentinėje Europoje, Japonijoje, kitose civilinės teisės

tradicijos v-bėse skiriamos dvi kontrolės formos, atsižvelgiant į tai, byla tikrinama ir teisiniu, ir faktiniu aspektais ar tik teisiniu aspektu.

1. Pirmuoju atveju yra apeliacija2. Antruoju kasacija arba revizija.

Dar civilinės teisės tradicijos valstybėse teismo sprendimo apskundimo ir jo kontrolės būdai dar skirstomi:

1. Įprasti (pvz. Pranc. – apeliacija, Vok. – apeliacija, revizija, skundas).

2. Išimtiniai (pvz. Pranc. – treč. asmens skundas, kasacija, skundas dėl neapeliuotino ar priimto už akių sprendimo, Vok. – protestas, ieškinys dėl bylos atnaujinimo). Jie galimi tik įstatymo nurodytais atvejais ir jų taikymas automatiškai nesustabdo skundžiamo teismo sprendimo vykdymo.

Bendrojoje, taip pat Skandinavijos valstybių teisėje numatyta tik viena kontrolės forma (čia nedaromas skirtumas tarp faktinio ir teisės klausimų tikrinimo):

1. Apeliacija .( Spr. peržiūrėjimas tiek tarpinės instancijos teisme, tiek aukščiausiame teisme vadinamas apeliacija, nors nagrinėjimo procedūra abiejose instancijose nėra identiška).

Instancinės sistemos trūkumai:1. Gali suformuoti instancinį mentalitetą : kai bylininkai iš anksto

nusiteikia bylinėtis visose instancijose, o dažnai – tik dėl principo. Galimybė kreiptis į aukštesnę instanciją leidžia bylininkams atsainiai elgtis bylos procese I instancijos teisme, o visą dėmesį sutelkti bylinėtis apeliacinėje ir kasacinėje instancijose.

2. Ši sistema yra brangi ir laiko, ir pinigų atžvilgiu tiek valstybei, tiek šalims .

Apeliacijos teisės svarba yra akcentuojama ir tarptautiniame lygmenyje: Europos Tarybos Ministrų komiteto rekomendacijoje Nr. R(95)5 „Dėl apeliacinių sistemų ir procedūrų civilinėse ir komercinėse bylose įvedimo ir funkcionavimo tobulinimo“ nurodoma, kad iš principo šalims turi būti sudaryta galimybė skųsti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Šios Rekomendacijos 4 str. atkreipia dėmesį į neleistinumą piktnaudžiauti

apeliacijos teise ir rekomenduoja valstybėms taikyti kelią šalims piktnaudžiauti teise skųsti sprendimą užkertančias priemones.

2 KLAUSIMAS. APELIACIJOS SAMPRATA, REIKŠMĖ IR RŪŠYS.

Apeliacijos procesas buvo įvestas Lietuvoje 1994 m. Nepatenkintai šaliai suteikti teisę skųsti priimtą sprendimą, sudaro galimybę jai įrodyti savo tiesą. Taip pat apeliacinis procesas reikalingas dėl to, kad ne visada teisėjai būna teisūs (dėl patirties, kvalifikacijos stokos, aplinkybių etc.), todėl analizuojant bylą du kartus ir kai tai daro ne vienas teisėjas, galima išvengti faktų nustatymo ir jų vertinimo klaidų.

APELIACIJOS ESMĖŠalių galimybė siekti, kad būtų peržiūrėtas priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimas, yra viena iš pagrindinių, gyvenimo tikrovės nulemtų civilinių procesinių teisių. Skirtingose valstybėse apeliacijos turinys yra skirtingas. Kontinentinės Europos šalyse apeliacija yra suinteresuoto asmens kreipimasis į apeliacinės instancijos teismą su prašymu peržiūrėti neįsiteisėjusį pirmosios instancijos teismo sprendimą ir jį panaikinti ar pakeisti dėl teismo padarytų fakto ar teisės klaidų. Bendrosios teisės tradicijos valstybėse apeliacija apima ne tik tai, bet ir kreipimąsi į trečiosios grandies teismą su prašymu peržiūrėti sprendimą, priimtą apeliacine tvarka.

APELIACIJOS RŪŠYSEuropos valstybių teisės doktrinoje skiriama dviejų rūšių apeliacija:

- visiška (neribota);- dalinė (ribota).

Analizuojant apeliacijos raidą istoriniu ir lyginamuoju aspektu, galima išskirti kelis apeliacijos modelius:

- Prancūzų apeliacijos modelis. Apeliacinis procesas gali būti suprantamas kaip bylos, išnagrinėtos pirmosios instancijos teisme, nagrinėjimas iš naujo. Tokiu atveju, šalys gali pateikti apeliacinės instancijos teismui naujų argumentų ir įrodymų. Tai yra neribota apeliacija. Toks bylos nagrinėjimas jokiu būdu nereiškia visiškai naujo pakartotinio nagrinėjimo: šalys negali pareikšti naujų reikalavimų; naujų argumentų ir įrodymų teikimą riboja ieškinio dalykas, suformuluotas pirmosios instancijos teisme. Apeliacija reiškia ne tik pirmosios instancijos teismo sprendimo įsiteisėjimo sustabdymą (suspensyvinis apeliacijos poveikis), bet ir ginčo perkėlimą iš pirmosios instancijos į apeliacinės instancijos teismą (devoliucinis (pasiekimo) apeliacijos poveikis). Faktiškai apeliacinis procesas identiškas procesui pirmosios instancijos teisme. Toks apeliacijos procesas buvo ir Lietuvoje 1918-1940 m. Šis modelis kritikuojamas dėl įvairių priežasčių: teigiama, kad sudaromos galimybės vilkinti teismo procesą, nes šalys gali kai kurių įrodymų pirmosios instancijos teismui nepateikti sąmoningai, o pasilikti juos panaudoti apeliacinės instancijos teisme; taip pat nuvertinama proceso pirmosios instancijos teisme reikšmė; procesas brangus tiek besibylinėjančioms šalims, tiek valstybei.

- Apeliacinės instancijos teismo paskirtimi gali būti laikomas ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas. Tokiu atveju apeliacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas yra ne ginčas dėl teisės, o pirmosios instancijos teismo sprendimas, jo teisėtumo ir pagrįstumo klausimas. Apeliacija reiškia tik pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimą, t.y. revisio prioris instantiae.

Atsižvelgiant į tai, kokia medžiaga remiantis tikrinamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, skiriami trys apeliacijos, revisio prioris instantiae, modeliai:

- Pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas tik pagal pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolą ir kitą bylos medžiagą. Čia apeliacija reiškia tik iš esmės teisės klaidų ištaisymą: apeliacinės instancijos teismas apsiriboja tik bylos medžiagos analize, nauji įrodymai ir faktai netiriami, o analizuojami vien teisės klausimai.

- Pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą galima tikrinti remiantis ne tik bylos medžiaga, bet ir papildomai pateiktais naujais įrodymais.

- Pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas gali būti tikrinami remiantis bylos medžiaga ir tik išimtiniais atvejais – papildomai pateikiamais naujais įrodymais (ribota apeliacija). Galimybė pateikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui yra ribojama.

Iki 1999 m. Lietuvoje galiojusi apeliacija atitiko neribotos apeliacijos, revisio prioris instantiae, modelį, nes galimybė pateikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui nebuvo ribojama. Nuo 1999 m. pereita prie ribotos apeliacijos modelio.Visiškos ir ribotos apeliacijos negalima vertinti vienareikšmiškai. Jos abi turi privalumų ir trūkumų. Esant ribotai apeliacijai negali įsigalėti instancinis mentalitetas, byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėjama greičiau, o apeliaciniai teismai, sumažėjus skundų srautui, neužverčiami bylomis, didėja pirmosios instancijos teismo vaidmuo etc.

4. APELIACINIO SKUNDO TURINYS. APELIACINIO SKUNDO PADAVIMO TERMINAS IR TVARKA.

Apeliacinio skundo turinys

Apeliacinis skundas yra suinteresuoto asmens kreipimasis į apeliacinės instancijos teismą su prašymu peržiūrėti neįsiteisėjusį pirmosios instancijos teismo sprendimą ir jį panaikinti ar pakeisti dėl teismo padarytų fakto ar teisės klaidų. Apeliacinis skundas - pagrindas pradėti apeliacinį procesą. Apeliacinis skundas - procesinis dokumentas, jo turinys turi atitikti procesiniams dokumentams keliamus reikalavimus (CPK 111 str.). Taip pat būtina nurodyti šiuos duomenis (306 str. 1 d.):

1) Skundžiamą sprendimą bei jį priėmusį teismą;2) Ginčijamą sumą (jei ginčas turtinis);

3) Ir faktinį, ir teisinį apeliacinio skundo pagrindą (tai faktai, įrodymai, teisiniai argumentai, kuriais patvirtinamas skundžiamo sprendimo neteisėtumas, nepagrįstumas);

Apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. (306 str. 2 d.)

4) Apelianto prašymą (apeliacinio skundo dalykas);5) Apelianto prašymą bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka, jei jis to pageidauja

(taip pat žr. 322 str.);6) prie apeliacinio skundo pridedamų priedų sąrašą;

Jei pateikiami visiškai nauji įrodymai, reikia nurodyti motyvus, kodėl šie įrodymai nebuvo pateikti ar tiriami anksčiau (306 str. 3 d., 314 str.) Apeliacinį skundą pasirašo jį paduodantis asmuo - apeliantas arba jo atstovas.Su apeliaciniu skundu apeliantas pateikia turimą rašytinę medžiagą (nauji įrodymai, įrodymai, patvirtinantys, kad sumokėtas žyminis mokestis ir pan.). Taip pat pateikia tiek apeliacinio skundo ir jo priedų nuorašų, kiek yra šalių ir trečiųjų asmenų (311 str.)

Apeliacinio skundo padavimo terminas ir tvarka

Apeliacinis skundas paduodamas per pirmosios instancijos teismą, kurio sprendimas yra skundžiamas (310 str.). Taigi tiesiogiai kreiptis su skundu į apeliacinės instancijos teismą negalima. Paduoti galima per 30 dienų nuo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dienos, o asmeniui, kurio gyvenamoji ar buveinės vieta užsienio valstybėje - per 40 dienų (307 str. 1 d.)Terminas ne naikinamasis. Jį galima atnaujinti praleidus dėl svarbių priežasčių. Atnaujinamas teismo nutartimi priimant apeliacinį skundą (307 str. 2 d.). DBA, preleidęs apeliacinio skundo padavimo terminą, kartu su apeliaciniu skundu gali paduoti pareiškimą jį atnaujinti. Praleisto termino atnaujinimo klausimą sprendžia skundžiamą sprendimą priėmęs teismas. Teismas, manydamas, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, nutartimi jį atnaujina ir priima apeliacinį skundą. Kokios termino praleidimo priežastys yra svarbios, priklauso nuo konkrečios bylos aplinkybių. Šiuo atveju atsižvelgiama į CPK 156 str. išvardytas aplinkybes, kurių įstatymas nepripažįsta svarbiomis priežastimis.Termino atnaujinimas yra teismo teisė, o ne pareiga. Teismas sprendžia, kokios priežastys praleisti terminą konkrečiu atveju yra svarbios, kokios - ne. Taip pat atsižvelgiama į tai, kiek terminas yra praleistas. Kol baigsis apeliacinio apskundimo terminas, apeliantas turi teisę pakeisti ar papildyti apeliacinį skundą. Vėliau tai daryti draudžiama (323 str.)Praėjus daugiau kaip 6 mėnesiams nuo teismo sprendimo paskelbimo, atnaujinti termino negalima (307 str. 3 d.). Šis terminas yra naikinamasis.

6 KLAUSIMAS. APELIACINIO SKUNDO ATSISAKYMAS.

Apeliacinis skundas nepriimamas ir grąžinamas asmeniui, kai yra tokių jo trūkumų, kurie neleidžia prasidėti apeliaciniam procesui ir kurie arba apskritai negali būti pašalinami arba kurių šalinimas gali ilgai užtrukti, o būtent kai:

1. skundas paduotas praleidus nustatytą jam paduoti terminą ir neprašoma jo atnaujinti arba apelianto prašymas atnaujinti praleistą terminą netenkinamas;

2. skundą paduoda neveiksnus ar neturintis teisės jį paduoti asmuo, pvz., asmuo, neįtrauktas į bylos nagrinėjimą, atstovas, neturintis jo įgaliojimus patvirtinančių dokumentų;

3. skundžiamas sprendimas, kuris negali būti apeliacinio apskundimo objektas. Antrame punkte nurodyti trūkumai gali būti pašalinami. Todėl juos pašalinus apeliacinis skundas gali būti paduotas iš naujo (CPK 315 str.). Pirmame ir trečiame punktuose nurodyti trūkumai yra nepašalinami, todėl atsisakymas priimti apeliacinį skundą apskritai paneigia apeliacinio proceso galimybę. Teisėjas, atsisakydamas priimti apeliacinį skundą, priima nutartį, kurioje nurodo atsisakymo pagrindą ir motyvus. Ši nutartis gali būti skundžiama paduodant atskirąjį skundą (CPK 315.4). Jei aplinkybės, kurios buvo pagrindas atsisakyti priimti apeliacinį skundą, paaiškėja nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, apeliacinis procesas apeliacinės instancijos teismo nutartimi nutraukiamas (CPK 315.5).

Apeliacinio skundo trūkumų šalinimas

Kai apeliacinio skundo trūkumai nėra esminiai ir juos galima greitai pašalinti, pirmosios instancijos teismo teisėjas priima nutartį pašalinti trūkumus. Tokie trūmumai gali būti susiję su CPK 111, 306, 311 str. Nustatytų reikalavimų pažeidimu, pvz., nenurodyti reikalaujami duomenys, nepateikti skundo priedai ar reikiamas jų skaičius, nesumokėtas žyminis mokestis ir pan. Teisėjas nutartyje pašalinti apeliacinio skundo trūkumus nurodo juos ir nustato terminą, per kurį jie turi būti pašalinti (CPK 115, 316 str.). Apelianto, per teisėjo nustatytą terminą tinkamai pašalinusio apeliacinio skundo trūkumus, skundas laikomas paduotu pradinio padavimo dieną. Apeliantui per nustatytą terminą tinkamai nepašalinus, teisėjas nutartimi apeliacinį skundą grąžina jį padavusiam asmeniui, t.y. pripa-įstama, kad apeliacinis skundas nebuvo paduotas (CPK 315.2). Pirmosios instancijos teisėjas gali ir nepastebėti apeliacinio skundo trūkumų ir jį priimti, o trūkumai gali paaiškėti tik apeliacinės instancijos teisme. Tokiu atveju apeliacinės instancijos teismas pats priima nutartį ir nustato apeliantui terminą tiems trūkumams pašalinti (CPK 316.3). 7 7KLAUSIMASKLAUSIMAS. . PPRISIDĖJIMASRISIDĖJIMAS PRIEPRIE APELIACINIOAPELIACINIO SKUNDOSKUNDO.. 309 straipsnis. Prisidėjimas prie apeliacinio skundo1. Asmenys, turintys teisę paduoti apeliacinį skundą, gali prisidėti prie paduoto apeliacinio skundo, paduodami rašytinį pareiškimą apeliacinės instancijos teismui. Taip prisidėti yra galima iki bylos nagrinėjimo iš esmės pradžios. Jeigu prisidedama prie apeliacinio skundo, už pareiškimą dėl prisidėjimo žyminis mokestis neimamas. Pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo prisidedantis asmuo negali pareikšti savarankiškų reikalavimų ir apskųsto sprendimo naikinimo ar pakeitimo pagrindų.

2. Jeigu atsisakoma priimti apeliacinį skundą, pareiškimas dėl prisidėjimo laikomas nepaduotu ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui.3. Pareiškimas dėl prisidėjimo gali būti paduodamas apeliacinės instancijos teismui.

CPK 309 str. komentaras.Byloje dalyvaujantys asmenys, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, turi teisę ne tik paduoti savarankišką apeliacinį skundą, bet ir prisidėti prie jau paduoto byloje dalyvaujančio asmens skundo paduodami rašytinį pareiškimą tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.Prisidėti prie apeliacinio skundo gali tik byloje dalyvaujantys asmenys. Asmenys, neįtraukti į bylos nagrinėjimą, neturi teisės paduoti prisidėjimo prie apeliacinio skundo pareiškimo. Tokį jų pareiškimą turi būti atsisakyta priimti motyvuota teismo nutartimi, kur išaiškinama, kad pareiškėjas nėra byloje dalyvaujantis asmuo, todėl neturi teisės prisidėti prie apeliacinio skundo. Į bylą neįtraukti asmenys savo teises gali ginti paduodami prašymą atnaujinti procesą CPK XVIII skyriaus nustatyta tvarka.Prisidėjimas prie apeliacinio skundo yra byloje dalyvaujančio asmens pritarimas apeliaciniame skunde reiškiamiems apelianto reikalavimams ir argumentams. Prisidėjimo prie apeliacinio skundo pareiškime reikalavimų ir apskųsto sprendimo panaikinimo ar pakeitimo pagrindų, kurie nebuvo nurodyti apeliaciniame skunde, prie kurio prisidedama, negalima reikšti. Norėdamas nurodyti kitus ginčijamo teismo sprendimo panaikinimo ar pakeitimo pagrindus, byloje dalyvaujantis asmuo turi kreiptis su savarankišku apeliaciniu skundu.Kadangi savarankiški reikalavimai prisidėjimo prie apeliacinio skundo pareiškime negali būti keliami, toks pareiškimas yra priklausomas nuo apeliacinio skundo, prie kurio prisidedama. Todėl jei apeliacinį skundą, prie kurio prisidedama, atsisakoma priimti, prisidėjimo pareiškimas laikomas nepaduotu ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui. Apeliantui atsisakius apeliacinio skundo (CPK 308 str.), prisidėjimo prie apeliacinio skundo pareiškimas taip pat nebegali būti nagrinėjamas, tačiau prisidėjęs prie skundo asmuo nepraranda teisės kreiptis su savarankišku apeliaciniu skundu dėl to paties pirmosios instancijos teismo sprendimo. Teisinė prisidėjimo prie apeliacinio skundo pareiškimo reikšmė, kad asmuo, prisidedantis prie apeliacinio skundo, nors ir savarankiškai neinicijavęs apeliacinio proceso, laikomas išreiškusiu savo nesutikimą su priimtu pirmosios instancijos teismo sprendimu, todėl apeliacinės instancijos teismas gali tikrinti priimtą sprendimą ir prie skundo prisidėjusio asmens atžvilgiu. Apeliacinės instancijos teismas negali bloginti prie apeliacinio skundo prisidėjusio asmens padėties (CPK 313 str.).Prisidėjimo prie apeliacinio skundo pareiškimą visais atvejais būtina pateikti teismui raštu. Žodinis prisidėjimas prie apeliacinio skundo negalimas.Prisidėjimo prie apeliacinio skundo pareiškimas turi atitikti byloje dalyvaujančių asmenų procesinių dokumentų formai ir turiniui keliamus reikalavimus (CPK 111 str.). Jame turi būti tiksliai nurodyta, prie kurio iš byloje dalyvaujančių asmenų paduoto apeliacinio skundo yra prisidedama. Prie tokio pareiškimo, kurį teismui pateikia byloje dalyvaujančio asmens atstovas, turi būti pridėti CPK 111 str. 4 d. nurodyti dokumentai, patvirtinantys atstovo įgaliojimus.

Kadangi savarankiškai apskųsto sprendimo panaikinimo ar pakeitimo pagrindai prisidėjimo pareiškime negali būti nurodomi, be to, toks pareiškimas nėra apmokestinamas žyminiu mokesčiu, jis gali būti paduodamas tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui, nes šiuo atveju nereikia atlikti CPK 315 str. nurodytų veiksmų.Prisidėjimo prie apeliacinio skundo pareiškimas gali būti paduodamas tik iki bylos nagrinėjimo iš esmės apeliacinės instancijos teisme pradžios. Vėliau paduotas, toks pareiškimas laikomas paduotu pavėluotai ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui (CPK 75 str. 1 d.).

8 klausimas.. ATSILIEPIMAS Į APELIACINĮ SKUNDĄ

Pirmosios instancijos teismas, priėmęs apeliacinį skundą, per septynias dienas nuo termino nustatytam sprendimui apskųsti pasibaigimo turi nusiųsti dalyvaujantiems apeliaciniame procese asmenims (šalims, tretiesiems asmenims ir kitiems DBA) apeliacinio skundo ir jo priedų nuorašus (CPK 317 str. 1 d.). 7 dienų terminas nustatytas, kad būtų įsitikinta, jog sprendimo neskundžia kiti BDA. Per tą patį 7 dienų terminą teisėjas taip pat privalo išsiųsti apeliacinės instancijos teismui bylą su gautu apeliaciniu skundu ir jo priedais. Jeigu skundžiamas dalinis teismo sprendimas, apeliacinės instancijos teismui gali būti persiunčiami tik tos bylos dalies, kuri susijusi su šio sprendimo priėmimu, teismo patvirtinti nuorašai (317 str. 2 d.).Jeigu pirmosios instancijos teisme dar svarstomas papildomo sprendimo (CPK 277 str.) priėmimo klausimas, byla su apeliaciniu skundu apeliacinės instancijos teismui sunčiama tik, kai tas klausimas išsprendžiamas.(CPK 317 str. 3 d.).DBA gavę apeliacinio skundo ir jo priedų nuorašus, per 20 dienų nuo apeliacinio skundo išsiuntimo iš pirmosios instancijos teismo dienos surašo atsiliepimus į apeliacinį skundą. Šalys privalo rašyti atsiliepimą, o kiti BDA turi teisę, bet ne pareigą jį rašyti.(CPK 318 str. 1 d.). Neparašiusi atsiliepimo į apeliacinį skundą, šalis netenka teisės reikšti atsikirtimus į apeliacinį skundą nagrinėjant bylą apeliacine tvarka. 20 dienų terminas yra naikinamasis, todėl jam praėjus gautas atsiliepimas grąžinamas jam padavusiam asmeniui. Atsiliepimas – procesinis dokumentas, kuriame šalis ar kitas DBA išdėsto savo nuomonę dėl apeliacinio skudo. Jo turinys turi atitikti CPK 111 str. reikalavimus. Atsiliepimai yra sunčiami apeliacinės instancijos teismui, kuris sprendžia jų priėmimo klausimą. Atsiliepimą į apeliacinį skundą priėmus, jo nuorašai išsiunčiami apeliantui ir prie apeliacinio skundo prisidėjusiam asmeniui, o kitiems DBA nesiunčiami. (CPK 318 str. 2 d.)

9 klausimas. Draudimas apeliaciniame skunde kelti naujus reikalavimus. Naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teisme ribojimas.

312 straipsnis. Draudimas apeliaciniame skunde kelti naujus reikalavimus Apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Naujais reikalavimais nelaikomi reikalavimai, neatsiejamai susiję su jau pareikštu ieškiniu (pavyzdžiui, priteisti delspinigius, palūkanas, vaisius ir kiti atvejai). Už šiuos reikalavimus paduodant apeliacinį skundą sumokamas žyminis mokestis kaip už reikalavimą pirmosios instancijos teisme.

Šiame straipsnyje pateikiamas reikalavimų, kurie nepripažįstami naujais, sąrašas nėra baigtinis. Naujais taip pat nelaikytini reikalavimai atlyginti žalą, atsiradusią ar padidėjusią pirmosios instancijos teismui priėmus sprendimą; reikalavimai, kurių pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriėmė ir nesvarstė; reikalavimas atmesti ieškinį; reikalavimas taikyti konkretų teisės šaltinį; reikalavimai, kurie turi teisinių argumentų prasmę (pvz., prašymas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendmą dėl to, kad apelianto nuomone, toks sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas); reikalavimas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, priteisti laikiną išlaikymą ir panašiai.314 straipsnis. Nauji įrodymaiApeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus:

1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti;2) kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (pvz. tokia aplinkybė gali atsirasti tik

susipažinus su pirmosios instancijos teismo motyvais. Tokiu atveju naujų įrodymų pateikimas apeliantui gali būti vienintelis būdas įrodyti pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumą.)

Aukščiausiasis teismas yra pasisakęs vienoje byloje, jog naujų įrodymų pateikimo apeliacinėje instancijoje draudimo tikslas – sudaryti tokias sąlygas bylos nagrinėjimui, kad visi įrodymai būtų pateikti ir ištirti jau pirmosios instancijos teisme. Kartu ši draudimas negali būti taikomas tik formaliai ir panaudojamas prieš sąžiningus teismo proceso dalyvius bei vertinamas kaip kliūtis įvykdyti teisingumą konkrečioje byloje.

Naujais įrodymais taip pat nelaikomi įrodymai, kuriuos apeliantas pateikia ir apeliacinės instancijos teisme ir naudoja kaip pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumą.

10. APELIACINIO SKUNDO NAGRINĖJIMAS APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISME: PASIRENGIMAS BYLOS NAGRINĖJIMUI, BYLOS NAGRINĖJIMO FORMOS IR TVARKA. ŽODIŠKUMO PRINCIPO RIBOJIMAS APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISME. APELIACINIO SKUNDO NAGRINĖJIMO RIBOS. DRAUDIMAS PRIIMTI BLOGESNĮ APELIANTUI SPRENDIMĄ.Priėmus apeliacinį skundą, baigiasi apeliacinio proceso iškėlimo stadija ir prasideda pasirengimo bylos nagrinėjimui stadija.Apeliacinės instacijos teismo pirmininkas ar šio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkas nutartimi sudaro trijų teisėjų kolegiją, paskiria jos pirmininką ir pranešėją, kuriam perduodą bylą su apeliaciniu skundu.Pasirengimo bylos nagrinėjimui tikslas – užtikrinti bylos išnagrinėjimą jau pirmame posėdyje.Už pasirengimą bylos nagrinėjimui apeliacine tvarka atsakingas ir būtinus veiksmus bylos nagrinėjimui pasirengti atlieka pranešėjas (CPK 319 str.). Pranešėjas išstudijuoja pačią bylą, priimtą teismo sprendimą ir apeliacinį skundą. Pirmiausia išsiaiškinama, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str.), jei yra, tai byla bus nagrinėjama rašytinio poceso tvarka. Patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai priėmė apeliacinį skundą.Šalys ir kiti byloje dalyvaujantys asmenys pateikia apeliacinės instancijos teismui atsiliepimus į apeliacinį skundą (CPK 318 str.). Jei byla nagrinėjama žodžiu, tai byloje dalyvaujantys asmenys kviešiami į teismo posėdį, bet jų neatvykimas netrukdo nagrinėti bylos. Jei byla ngrinėjama raštu – byloje dalyvaujantus asmenys nekviečiami į teismo posėdį, bet apie jį informuojami.Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka formosBylos ngrinėjimo apeliacine tvarka formos: raštu ir žodžiu.

Pagal bendrą taisyklę apeliacinis procesas vyksta žodžiu.Raštu apeliacinis procesas vyksta:

1. Kai prašo apeliantas, o visi kiti proceso dalyviai neprieštarauja rašytiniam procesui;

2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priėmė apeliacinį skundą, nors privalėjo atsisakyti jį priimti remdamasis CPK 315 str. 5 d. numatytais pagrindais. Tokiu atveju apeliacinis procesas nutraukiamas;

3. Nustatytas absoliutus pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329 str.)

Tvarka:Tvarka panaši į bylos nagrinėjimo pirmojoje instancijoje tvarką. Kai byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka:

Pranešėjas padaro pranešimą apie bylą, t.y. išdėsto skundžiamo sprendimo, apeliacinio skundo dalyko ir pagrindo, prisidėjimo prie skundo, atsiliepimų į apeliacinį skundą esmę.

Visi kolegijos teisėjai pareiškai savo nuomonę; Balsuojama ir priimama nutartis.

Apie priimtą sprendimą ar nutartį DBA informuojami išsiunčiant jiems sprendimo ar nutarties nuorašą. Nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka teismo posėdžio protokolas nerašomas.Kai byla nagrinėjama žodinio proceso tvarka:

Parengiamoji dalis : teismo posėdį pradeda kolegijos pirmininkas – paskelbia kokia byla ir pagal kieno skundą bus nagrinėjama, paskelbia teismo sudėtį ir atlieka kitus parengiamuosius veiksmus: patikrina, kokie kviesti asmenys atvyko į teismo posėdį, patikrina jų tapatybę, atstovų įgaliojimus, išsiaiškina, ar dalyvaujantys teismo posėdyje asmenys turi prašymų, ir dėl jų nusprendžia.

Bylos nagrinėjimas iš esmės prasideda pranešėjo pranešimu, kuriame išdėstoma bylos, skundžiamo teismo sprendimo esmė, apeliacinio skundo dalykas ir pagrindas. Po to teismas išklauso dalyvaujančių byloje asmenų paaiškinimus dėl apeliacinio skundo (1. apeliantas, 2. kt. šalis, 3. kt. byloje dalyvaujantys asmenys). Sprendimą apskundus abiem šalims, pirmas kalba ieškovas. Byloje dalyvaujantys asmenys trumpai ir argumentuotai išdėsto savo nuomenę ir reikalavimus dėl pirmosios instancijos sprendimo ir nurodo, su kokiomis nuostatomis, argumentais, nutarimais jie nesutinka ir kodėl, kokias aplinkybes ar įrodymus, jų manymu, reikia ištirti. Sprendžiama, ar būtina dar kartą tirti byloje esančius įrodymus, ar priimti naujus.

Baigiamosios kalbos – asmenys išdėsto savo nuomonę dėl to, kokį sprendimą turėtų priimti teismas;

Nutarties priėmimas ir paskelbimas . Kai pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas – priimamas apeliacinės instancijos teismo sprendimas, kitais atvejais – nutartis. Visas teismo sprendimas surašomas ir teisėjų pasirašomas ne vėliau kaip per 14 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos. Sprendimas įsigalioja nuo sprendimo priėmimo dienos.

Visa posėdžio eiga fiksuojama teismo posėdžio protokole.Jei byla yra labai sudėtinga, apeliacinės instancijos teismas gali atidėti sprendimo priėmimą ne ilgiau kaip 14 dienų. (CPK 325 str. 5 d.).CPK nenustato termino, per kurį apeliacinės instancijos teismas turi išnagrinėti bylą.

13 KL. PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO NUTARČIŲ (NUTARIMŲ) APSKUNDIMAS. ATSKIRŲJŲ SKUNDŲ NAGRINĖJIMO PROCESINIAI YPATUMAI.

Pirmosios instancijos teismas priima ne tik sprendimus, bet ir nutartis. Nutartimis sprendžiami ne ką mažiau svarbūs klausimai nei sprendimais, neteisėta ar nepagrįsta nutartis taip pat pažeidžia byloje dalyvaujančių asmenų teises. Todėl pirmosios instancijos nutartys gali būti skundžiamos apeliaciniam teismui. Tokiais atvejais paduodamas atskirasis skundas (CPK 334 str.). jo reikšmė ir esmė panaši į apeliacinio skundo. Teismo sprendimas skundžiamas paduodant apeliacinį skundą vadinamąją paprastosios apeliacijos tvarka, o teismo nutartis – paduodant atskirąjį skundą, t. y. taikant išimtinę, arba nepaprastąją, apeliaciją. Atskirojo skundo padavimas reiškia, kad nutarties įsiteisėjimas sustabdomas, o apeliacinės instancijos teismui perduodama spręsti dėl nutarties teisėtumo ir pagrįstumo.Apeliacinio apskundimo objektai. Pirmosios instancijos nutartys gali būti skundžiamos paduodant atskirąjį skundą dviem atvejais:

1. kai tokia galimybė numatyta tiesiogiai CPK;2. kai teismo nutartis užkerta kelią tolesnei bylos eigai (šis atvejis galimas ne tik, kai

nutartis visai užkerta kelią tolesnei proceso eigai, bet ir kai ji tampa kliūtimi dalyvauti procese kuriam nors asmeniui).

Nutartys, kurių apskundimo galimybės CPK nenumatytos ir kurios neužkerta kelio tolesnei proceso eigai, negali būti skundžiamos. Tačiau apeliaciniame skunde, kuriuo apskundžiamas priimtas teismo sprendimas, apeliantas gali nurodyti ir šių nutarčių priėmimo nepagrįstumą arba neteisėtumą.Atskirąjį skundą dėl pirmosios instancijos teismo nutarties turi teisę paduoti visi byloje dalyvaujantys asmenys. Šie skundai gali būti paduoti per 7 dienas nuo nutarties priėmimo dienos. Tačiau, jei skundžiama nutartis CPK nustatyta tvarka buvo priimta rašytinio proceso tvarka, septynių dienų terminas skaičiuojamas nuo nutarties nuorašo įteikimo apeliantui dienos.Atskirasis skundas paduodamas tokia pat kaip ir apeliacinis skundas tvarka, t. y. per nutartį priėmusį teismą. Šiuo atveju taikoma CPK 315 str. antroji dalis. Jo turiniui atitinkamai taikomi CPK 306 str. reikalavimai. Yra 2 atskirųjų skundų nagrinėjimo formos:

1. pirmosios instancijos teismo teisėjas, gavęs atskirąjį skundą, per 3 dienas nuo jo gavimo rašytinio proceso tvarka gali pats panaikinti skundžiamą nutartį, jeigu sutinka su atskirojo skundo argumentais. Tokiu atveju byloje dalyvaujantiems asmenims išsiunčiama nutarties kopija. Tačiau teisėjas negali panaikinti nutarties nutraukti bylą. Atskirieji skundai dėl tokių nutarčių turi būti perduoti nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

2. pirmosios instancijos teismo teisėjas, kai nesutinka su atskiruoju skundu, taip pat kai skundžiama nutartis nutraukti bylą, per tris dienas nuo atskirojo skundo gavimo dienos privalo išsiųsti bylą su atskiruoju skundu apeliacinės instancijos teismui.

Bendroji taisyklė ta, kad apeliacinės instancijos teismas atskiruosius skundus nagrinėja rašytinio proceso tvarka. Tačiau jis gali nuspręsti atskirąjį skundą nagrinėti ir žodinio

proceso tvarka (CPK 336 str.). Bylos pagal atskiruosius skundus nagrinėjamos taip pat kaip ir bylos pagal apeliacinius skundus (CPK 338 str.).Išnagrinėjęs atskirąjį skundą apeliacinės instancijos teismas gali:

1. palikti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą;2. panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės;3. panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir perduoti klausimą pirmosios

instancijos teismui nagrinėti iš naujo (tai daroma, kai spręsti klausimą nepriklauso apeliacinės instancijos teismo kompetencijai);

4. pakeisti pirmosios instancijos teismo nutartį.Apeliacinės instancijos teismo nutartis, priimta dėl atskirojo skundo, įsiteisėja nuo priėmimo dienos (CPK 339 str.).

11. Apeliacinės instancijos teismo teisės. Pirmosios instancijos teismo sprendimo panaikinimo ar pakeitimo pagrindai. Absoliutūs pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindai. Teismo sprendimo panaikinimas ir bylos perdavimas nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, turi teisę: pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, t.y. palikti galioti, o

apeliacinį skundą atmesti; panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą (visą ar iš dalies) ir priimti

naują sprendimą; pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą; panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą visą ar iš dalies, o bylą perduoti

pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu nustato CPK 327 str. nurodytus pagrindus;

panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą (visą ar iš dalies) o bylą nutraukti arba pareiškimą palikti nenagrinėtą, jeigu nustato CPK 293, 296 str. nurodytas aplinkybes, išskyrus CPK 296 str. Pirmosios dalies 7-8 ir 11 punktuose nurodytus atvejus.

I-osios instancijos teismo sprendimas paliekamas galioti, jeigu apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, padaro išvadą, kad sprendimas teisėtas ir pagrįstas, o apeliaciniame skunde išdėstyti reikalavimai ir motyvai nepagrįsti. Nagrinėjant bylą I-osios instancijos teisme padarytos neesminės klaidos, kurios neturi įtakos sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, neturėtų būti pagrindas naikinti sprendimą. Teisingas teismo sprendimas neturėtų būti panaikintas vien formaliais sumetimais.Apeliacinės instancijos teismas gali pakeisti sprendimą, pvz., tenkindamas atsakovo apeliacinį skundą, jis gali priteisti ieškovui mažesnę, negu buvo priteisęs I-osios instancijos teismas, sumą.Apeliacinės instancijos teismas naikina I-osios instancijos teismo sprendimą ir priima naują arba sprendimą pakeičia, jeigu I-osios instancijos teismas padarė fakto ar teisės klaidų, dėl kurių priimtas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, pvz., nustatęs, kad I-osios instancijos teismas neišsamiai išsiaiškino visas bylai reikšmingas aplinkybes, ištyrė ne visus įrodymus, priimdamas sprendimą rėmėsi aplinkybėmis, kurios nebuvo įrodytos, klaidingai taikė materialiosios ir proceso teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas,

nagrinėdamas bylą iš esmės, gali nustatyti buvusias neišaiškintas aplinkybes, ištirti naujus įrodymus, padaryti visai priešingą, negu yra padaręs I-osios instancijos teismas, išvadą.Pagrindas panaikinti ar pakeisti I-osios instancijos teismo sprendimą gali būti netinkamas materialiosios teisės normų taikymas, pvz., kai I-osios instancijos teimas taikė ne tą materialiosios teisės normą, kuri reguliuoja šalių ginčo santykį, kai rėmėsi negaliojančiu įstatymu ar neteisingai suprato įstatymo prasmę. I-osios instancijos teismo, teisingai išnagrinėjusio bylą, tinkamai taikiusio materialiosios teisės normą, tačiau padariusio neesminį proceso teisės normų pažeidimą, priimtas sprendimas turėtų būti paliktas galioti, pvz., jeigu I-osios instancijos teismas padarė vienintelį pažeidimą – pažeidė bendrojo teritorinio teismingumo taisyklę ir išnagrinėjo jam neteismingą bylą, sprendimas neturėtų būti naikinamas. Tačiau jeigu teismas pažeidė rūšinio teismingumo taisykles sprendimas turi būti naikinamas kaip neteisėtas. Taigi proceso teisės normų pažeidimas ne visada yra pagrindas panaikinti sprendimą. Sprendimas naikinamas esant priežastiniam pažeidimo ir neteisingo bylos išnagrinėjimo ryšiui, kuomet akivaizdu, kad dėl pažeidimo teismas priėmęs neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Jeigu sprendimas naikinamas dėl proceso teisės normų pažeidimo, tai tokį pažeidimą turi ištaisyti apeliacinės instancijos teismas. Byla gali būti perduota I-osios instancijos nagrinėti iš naujo tik, jeigu to pažeidimo negalima ištaisyti nagrinėjant bylą apeliacine tvarka. Absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai yra tokie proceso teisės normų pažeidimai:

byla išnagrinėta neteisėtos sudėties I-osios instancijos teismo; I-osios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų

teisių ir pareigų; I-osios instancijos teismo sprendimą priėmė ne tas teisėjas, kuris nagrinėjo bylą; Nepateikti sprendimo motyvai. Byloje, nagrinėtoje žodinio proceso tvarka, nėra teismo posėdžio protokolo; Pažeistos rūšinio ar išimtinio teritorinio teismingumo taisyklės; I-osios instancijos teismas nusprendė ne dėl visų byloje pareikštų reikalavimų ir

bylos negalima išskirti CPK 327 str. 2 d. nustatyta tvarka.Nustačius bent vieną iš šių pagrindų, teismo sprendimas naikinamas ir byla perduodama I-osios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.Santykiškai absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai (teismas jų buvimo ex officio netikrina, o jais turi remtis apeliantas):

I-osios instancijos teismas išnagrinėjo bylą, kai nebuvo nors vieno iš DBA, kuriam nebuvo pranešta teismo posėdžio laikas ir vieta;

Nagrinėjant bylą I-osios instancijos teisme, buvo pažeistos proceso kalbos taisyklės;

Apeliacinės instancijos teismo teisė perduoti bylą I-osios instancijos teismui nagrinėti iš naujo panaikinus sprendimą yra ribojama. Byla gali būti perduodama I-osios instancijos teismui nagrinėti iš naujo tik 3 atvejais:

Tokią teisę apeliacinės instancijos teismas turi, kai nustatomi absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai. Šiuo atveju grąžinti bylą pakartotinai nagrinėti reikia dėl to, kad tinkamo proceso I-osios instancijos teisme nebuvo, todėl jį reikia pakartoti, kad šalys neprarastų galimybės pasinaudoti viena teismo instancija.

Kuomet yra neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Tokia padėtis galima,

kai I-osios instancijos teismas nepareikalavo iš šalių sukonkretinti savo reikalavimų ir atsikirtimų, pateikti įrodymų, todėl iš bylos medžiagos neįmanoma aiškiai nustatyti, kokie teisiniai santykiai sieja šalis. Tačiau jeigu visus klausimus, kurie nebuvo išsiaiškinti bylą nagrinėjant I-osios instancijos teisme, galima operatyviai išsiaiškinti ją nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, apeliacinės instancijos teismas neturi teisės perduoti bylą nagrinėti iš naujo.

Jeigu I-osios instancijos teismas nusprendė ne dėl visų byloje pareikštų reikalavimų, byla grąžinama ir pakartotinai nagrinėjama tik ta jos dalis, kuri susijusi su neišspręstais reikalavimais, o kitą bylos dalį apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bendrąja tvarka.

3. Teisė apskųsti teismo sprendimą (nutartį) apeliacine tvarka. Apeliacijos objektas. Apeliacijos ribojimai. Apeliacijos subjektai.Apeliacinio apskundimo objektas yra įsiteisėjęs I-osios instancijos teismo sprendimas (nutartis). Įsiteisėjęs teismo sprendimas nebegali būti apeliacijos objektas. Teismo įsakymas apeliacine tvarka neskundžiamas. Apeliacinio apskundimo objektas gali būti visas sprendimas ar tik jo dalis, susijusi su apelianto teisėmis ir pareigomis. Dėl šios priežasties negalima skųsti tik motyvuojamosios teismo sprendimo dalies.Apeliacijos teisė nėra absoliuti, todėl galimi jos ribojimai. Apeliacijos ribojimai reiškia, kad kai kurie I-osios instancijos teismo sprendimai negali būti apeliacijos objektas. Ribojimai galimi dėl bylos nagrinėjimo procesinių ypatumų. Pvz., apeliacija negalima dėl:

Sprendimo už akių, jeigu skundą paduoda asmuo, kurio atžvilgiu jis priimtas. Toks asmuo turi teisę prašyti jį tik peržiūrėti;

Preliminaraus teismo sprendimo, priimto nagrinėjant bylą dokumentinio proceso tvarka;

Teismo įsakymoTaipogi apeliacijos ribojimai galimi turtinio pobūdžio bylose dėl mažareikšmiškumo. Apeliacija negalima esant smulkiems turtiniams ginčams, jeigu ginčijama suma yra mažesnė kaip 250 lt. Tačiau šis ribojimas kai kuriuose bylose netaikomas, pvz.:

Darbo užmokesčio ar kitų išmokų, susijusių su darbo santykiais, priteisimo bylose;

Išlaikymo priteisimo bylose; Žalos, padarytos sveikatos sužalojimu, susirgimu profesine liga ar gyvybės

atėmimu, atlyginimo bylose;Apeliacinis procesas gali prasidėti tik šalies, kuriai priimtas teismo sprendimas nepalankus, iniciatyva padavus atitinkamą skundą. Taigi apskųsti teismo sprendimus yra šalių teisė, o ne pareiga. Todėl šalys šia savo teise gali ir nesinaudoti. Apeliacinio apskundimo teisę turi ne tik šalys, bet ir kiti DBA. Asmuo, kuris į bylą neįtrauktas kaip DBA, bet kurio teises ir pareigas veikia teismo sprendimas, turi teisę kreiptis į teismą dėl proceso atnaujinimo. Esant keliems bendrininkams, vieno bendrininko apeliacija neturi įtakos kito bendrininko teisėms, išskyrus atvejus, kai ginčas kilęs iš nedalomos ar bendros prievolės, t.y. kai yra privalomasis bendrininkavimas. Pastaruoju atveju, apskundus teismo sprendimą apeliacine tvarka vienam iš bendrininkų, pripažįstama, kad sprendimą apskundė visi bendrininkai.

Bendrieji apeliacijos principai

Suspensyvinis apeliacijos poveikis – padavus apeliacinį skundą, sustabdomas teismo sprendimo įsiteisėjimas, kartu - jo vykdymas. I-osios instancijos teismo sprendimo įsiteisėjimas sustabdomas iki bylos išnagrinėjimo apeliacine tvarka pabaigos. Suspensyvinis poveikis netaikomas, kai I-osios instancijos teismo sprendimas vykdomas skubiai – tokiu atveju sprendimas vykdomas, nors apskųstas apeliacine tvarka.Devoliucinis apeliacijos poveikis – byla perduodama nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, t.y. teismo procesas pratęsiamas antrosios instancijos teisme.Draudimo reikšti naujus reikalavimus ir pateikti naujus argumentus principas – apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti I-osios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Todėl apeliacinio nagrinėjimo ribos negali būti platesnės už bylos nagrinėjimo I-osios instancijos teisme ribas. Dėl šios priežasties apeliaciniame skunde draudžiama kelti naujus reikalavimus. Draudimas kelti naujus reikalavimus, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą I-osios instancijos teisme, nėra absoliutus. Naujais reikalavimais nelaikomi šalutiniai reikalavimai, t.y. tie, kurie neatsiejamai susiję su jau pareikštu ieškiniu. Draudimo pateikti naujus įrodymus principas – šis principas nėra absoliutus. Šis draudimas netaikomas šiais atvejais:

Apeliacinės instancijos teismas priima ir tiria naujus įrodymus, jeigu apeliantas mėgino juos pateikti I-osios instancijos teismui, tačiau šis nepagrįstai atsisakė juos priimti;

Nauji įrodymai apeliacinės instancijos teismui gali būti pateikiami ir tiriami jeigu būtinybė juos pateikti atsirado tik išnagrinėjus bylą I-osios instancijos teismui. Pvz: tokia būtinybė gali atsirasti tik susipažinus su I-osios instancijos teismo sprendimo motyvais. Tokiu atveju naujų įrodymų pateikimas gali būti vienintelis būdas apeliantui įrodyti I-osios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumą.