Upload
dovile-zakarauskaite
View
233
Download
0
Embed Size (px)
Citation preview
1. Kokiais atvejais galima remtis generalinio delikto teorija kaip atsakomybės atsiradimo
pagrindu? Ar ji gali būti taikoma kartu su CK reglamentuojamais konkrečiais deliktais?
6.263 strp. Generalinio delikto doktrina reiškia, kad bet koks žalos padarymas laikomas deliktu,
jeigu žalos padaręs asmuo neįrodo esant aplinkybių dėl kurių jo civil. atsakomybė negalima.
Generalinio delikto pirncipas reiškia, kad žalos faktas kartu reiškia asmens veiksmų neteisėtumo
ir kaltės prezumciją.
Ši atsakomybės rūšis neatima galimybės taikyti ir kitus civilinių teisių gynimo būdus bei teisinės
atsakomybės rūšis.
6.263 strp. įtvirtina kiekvieno asmens (ir juridinio) pareigą elgtis atsargiai. Antra dalis įtvirtina
visiško nuostolių atlyginimo principą. Jis išreiškia civilinės atsakomybės kompensavimo
funkcijos esmę. Visiško nuostolių atlyginimo princ. taikomas tik turtinei žalai. Neturtinė žala
atlyginima tik įst. numatytais atvejais.
Generalinio delikto, įtvirtinto CK 6.263 straipsnio 1 dalyje, doktriną kaltė ir neteisėti veiksmai
yra neišskiriami, todėl galima teigti, jog kaltės prezumpcija praktiškai apima ir neteisėtų veiksmų
prezumpciją, nes bendros pareigos elgtis sąžiningai ir rūpestingai pažeidimas suponuoja
neteisėtumą.
Ši norma įtvirtina kiekvieno asmens (tiek fizinio, tiek juridinio) bendrąją pareigą elgtis atsargiai
ir teisėtai. Teismų praktika išskiria keturias deliktinės atsakomybės sąlygas: neteisėtus veiksmus,
kaltę, padarytą žalą ir priežastinį ryšį.
Taip, gali būti taikoma. Nes šis strp. įtvirtina tik pagrindines taisykles.
2. Ar samdančius darbuotojus asmens atsakomybė pagal CK 6.264 strp. yra griežta? Kaip
teisiškai turi būti vertinama šiame strp. įtvirtinta nuostata dėl darbuotojų kaltės kaip
aplinkybės, pagal kurią atsako darbuotojus samdantis asmuo?
Straipsnyje preziumuojama, kad darbuotojas žalos padarė eidamas darbines pareigas, todėl
atsakovas, norėdamas išvengti atsakomybės atsakomybės turi įrosyti, kad darbuotojas žalos
padarė neidamas savo darbinių pareigų.
Padaręs žalos darbuotojas į žalos atlyginimo bylą įtrukiamas kaip treč. asmuo, nepareiškiantis
svarankiškų reikalavimų. Kai žala atlyginta, atsakovas įgyja teisę pareikšti regresinį reikalavimą
darbuotojui.
Darbdavio kaltė pasireiškia per jo darbuotojų kaltę. Jeigu nustatoma, kad darbdavio darbuotojai
yra padarę tam tikrus pažeidimus, tai darytina išvada, jog yra ir darbdavio kaltė.
Atasakomybė nėra laikoma griežta.
3. Kokiomis prezumpcijomis remiamasi taikant darbuotojus samdančio asmens deliktinę
atsakomybę už šių padarytą žalą?
Kad darbuotojas darydamas žalą tikrai veikė kaip darbuotojas, T.y. atliko veiksmus, susijusius su
darbo procesu.
Taikant samdančio darbuotojus asmens civilinę atsakomybę už darbuotojo veiksmais padarytą
žalą, be bendrųjų civilinės atsakomybės sąlygų (neteisėtų veiksmų, kaltės, žalos bei priežastinio
ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos), reikia nustatyti ir papildomas sąlygas: turi egzistuoti
darbdavio ir darbuotojo darbo ar civilinė sutartis, kurios pagrindu veikiama atitinkamo asmens
nurodymu ir jam kontroliuojant, taip pat žala turi būti padaryta einant darbo (tarnybines) pareigas
(CK 6.264 straipsnio 1, 2 dalys). Be to, samdančio darbuotojus atsakomybės už žalą, atsiradusią
dėl jo darbuotojų kaltės, atveju priežastinis ryšys yra dvejopo pobūdžio – jis turi būti nustatytas
tarp darbuotojo veiksmų ir žalos, taip pat tarp samdančio darbuotojus asmens ir žalos padariusio
asmens veiksmų.
Viena iš samdančio darbuotojus asmens civilinės atsakomybės už darbuotojo veiksmais padarytą
žalą taikymo sąlygų – žala turi būti padaryta einant darbo (tarnybines) pareigas. CK 6.264
straipsnio 2 dalyje pateikta darbuotojų pagal šį straipsnį samprata: jais yra laikomi asmenys,
atliekantys darbą darbo sutarties arba civilinės sutarties pagrindu, jeigu jie veikia atitinkamo
juridinio ar fizinio asmens nurodymu ir jo kontroliuojami.
CK 6.264 straipsnio 2 dalies nuostatas kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad ši teisės
norma numato dvi kategorijas asmenų, už kurių padarytą žalą yra atsakingas juos samdantis
asmuo: 1) asmenys, dirbantys pagal darbo sutartį; 2) asmenys, atliekantys darbą civilinės
sutarties pagrindu. Tam, kad samdantis darbuotojus asmuo atsakytų už civilinės sutarties
pagrindu darbą atliekančio asmens padarytą žalą, būtina nustatyti papildomas sąlygas, t. y.
konstatuoti, jog toks asmuo veikė pagal kitos šalies nurodymus ir jai kontroliuojant. Toks teisinis
reglamentavimas yra paaiškinamas skirtinga darbo sutarties ir civilinių sutarčių prigimtimi.
4. Kokios CK normos turėtų būti taikomos kai žalos padaro didesnį pavojaus šaltinį
valdantis darbuotojas?
Civilinę atsakomybę už didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą reglamentuoja specialioji teisės
norma – CK 6.270 straipsnis. Pagal šios teisės normas nuostatas didesnio pavojaus šaltinio
padarytą žalą privalo atlyginti šio šaltinio valdytojas, be to, valdytojo atsakomybė už didesnio
pavojaus šaltinio padarytą žalą atsiranda be kaltės. Dėl to kiekvienu konkrečiu atveju svarbu
nustatyti, kas yra didesnio pavojaus šaltinio, sukėlusio žalą, valdytojas.
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką didesnio pavojaus šaltinio valdytoju
laikomas darbdavys, bet ne darbuotojas, kuris naudojasi didesnio pavojaus šaltiniu dėl darbo
santykių su didesnio pavojaus šaltinio savininku (darbdaviu) Jeigu didesnio pavojaus šaltinio
valdytojas yra darbdavys, tai už jo darbuotojo naudotu didesnio pavojaus šaltiniu padarytą žalą
turi atsakyti darbdavys kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, bet ne kaip samdantis
darbuotojus asmuo, taigi žala atlyginama pagal CK 6.270 straipsnį, bet ne pagal CK 6.264
straipsnį.
CK 6.270 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad didesnio pavojaus šaltinio valdytojas neatsako už
padarytą žalą, jeigu įrodo, kad galimybę valdyti didesnio pavojaus šaltinį jis prarado dėl
neteisėtų kito asmens veiksmų. Tokiu atveju už žalą atsako ne valdytojas, o asmuo, neteisėtai
užvaldęs didesnio pavojaus šaltinį. Tačiau pagal CK 6.270 straipsnio 3 dalies nuostatas, jeigu dėl
valdymo netekimo yra ir valdytojo kaltės, tai jis neatleidžiamas nuo atsakomybės, o atsako
solidariai su neteisėtai didesnio pavojaus šaltinį užvaldžiusiu asmeniu. Atlyginęs žalą, didesnio
pavojaus šaltinio valdytojas įgyja regreso teisę reikalauti sumokėtų sumų iš neteisėtai didesnio
pavojaus šaltinį užvaldžiusio asmens (CK 6.270 straipsnio 3 dalis).
Teismų praktikoje pripažįstama, kad darbuotojas, kuris valdė didesnio pavojaus šaltinį
(automobilį) dėl darbo santykių su didesnio pavojaus šaltinio valdytoju (darbdaviu), nelaikomas
didesnio pavojaus šaltinio valdytoju ir tiesiogiai neatsako už padarytą žalą. Kai darbuotojas
nusikalstama veika padaro žalos, eidamas darbines pareigas, žalą nukentėjusiajam atlygina
darbdavys (CK 6.264 straipsnio 1 dalis). Sprendžiant atsakomybės pagal šį straipsnį klausimą,
svarbu nustatyti priežastinį ryšį tarp darbuotojo veiksmų ir žalos, padarytos vykdant darbo ar
civilinę sutartį, bei tarp samdančio asmens ir žalą padariusio asmens. Darbinių pareigų atlikimu
laikoma bet kokia veikla, susijusi su veikimu darbdavio nurodymu ir jo interesais. Esminę
reikšmę šių taisyklių taikymui turi aplinkybė, kad darbuotojas, darydamas žalą, tikrai veikė kaip
darbuotojas, t. y. atliko veiksmus, susijusius su darbo procesu, o ne savo asmeniniais interesais
kaip privatus asmuo.
5. Ar darbdavio nemokumo atveju gali būti reikalaujama, kad žalą atlygintų darbuotojas?
Ne.
6. Ar CK 2.265 strp. 1 d. gali būti taikoma, jeigu vienas asmuo atlikdamas kito asmens
vardu teisinę reikšmę turinčius veiksmus, tačiau tam neturėdamas jokių įgaliojimų, padaro
žalos tretiesiems asmenims? Jeigu ne, kokiomis taisyklėmis remiamasi atlyginant šią žalą?
Pagal strp. manau gali būti taikoma.
Strp. aptariama, kai vieno asmens netiesioginė atsakomybė atsiranda kartu su žalos padariusio
asmens atsakomybe.
Strp. pirmoje dalyje numatyti atvejai kai asmenų nesieja darbo santykiai, tačiau vienas asmuo
vykdo kito asmens nurodymą ir padaro žalos. Kadangi šiuo atveju veikta kito asmens interesais
ir nurodymu, abu asmenys atsako solidariai.
Jeigu asmuo, kuris nėra darbuotojas, vykdydamas kito asmens, kuris nėra jo darbdavys, duotą
nurodymą, padaro žalos, tai abu šie asmenys atsako solidariai. (CK 6.265 straipsnio 1 dalis).
Atsakomybė atsiranda esant bendrosioms sąlygoms (žala, neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys,
kaltė), nustačius šias specialiąsias sąlygas:
Asmenų nepavaldumas vienas kitam;
Nurodymo atlikti tam tikrus veiksmus faktas.
Atstovaujamasis atsako už savo atstovo, vykdančio pavedimą, padarytą žalą solidariai (CK 6.264
straipsnio 2 dalis). Atsakomybė atsiranda esant bendrosioms sąlygoms (žala, neteisėti veiksmai,
priežastinis ryšys, kaltė), nustačius šias specialiąsias sąlygas:
Atstovavimo faktas;
Žalos padarymas ryšium su pavedimo vykdymu.
7. Ar galima remtis CK 2.265 strp jeigu vienas juridinis asmuo veikdamas kito asmens (f
ar j) ineteresais padaro žalos? jeigu ne, kokios CK normos turi būti taikomos?
8. Kaip statinio savininkui ir žalą reikalaujančiam atlyginti asmeniui yra paskirstoma
aplinkybių, numatytų CK 6.266 strp. 1d. ir 6.270 1d. įrodinėjimo pareiga?
CK 6.266 straipsnyje nustatyta, kad žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių
konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų privalo atlyginti šių objektų
savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo CK 6.270 straipsnio 1 dalyje nurodytos
aplinkybės. Pagal šią teisės normą objekto savininkas (valdytojas) privalo atlyginti žalą net ir
nesant jo kaltės, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusiojo
asmens tyčios ar didelio neatsargumo.
Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.266 straipsnis nustato objekto savininko ar valdytojo
atsakomybę be kaltės, t. y. griežtą civilinę atsakomybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. S. v.
Tauragės rajono savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-7-365/2005; 2009 m. kovo 24 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje AB „If draudimas“ v. Lietuvos automobilių kelių direkcija,
bylos Nr. 3K-3-62/2009; kt.), todėl statinio savininkas (valdytojas) privalo atlyginti jam
priklausančio statinio trūkumų lemtą žalą nepriklausomai nuo jo kaltės dėl tokių neigiamų
padarinių. Asmuo gali būti atleistas nuo civilinės atsakomybės tik įrodęs, kad žala atsirado dėl
nenugalimos jėgos (force majeure) arba nukentėjusiojo tyčios ar didelio neatsargumo
(CK 6.270 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad už žalą, kuriai atsirasti turėjo įtakos nenugalima
jėga, nukentėjusiojo tyčia ar didelis neatsargumas, statinio savininkas (valdytojas) nebus
atsakingas, o nukentėjusiajam teks visos įvykusio delikto išlaidos. Taip pat šios teisės normos
netiesiogiai paskirsto statinio savininko (valdytojo) ir žalą reikalaujančio atlyginti asmens
įrodinėjimo pareigą – žalą patyrusiam asmeniui pakanka įrodyti žalos faktą bei dydį ir žalos bei
statinio trūkumų priežastinį ryšį; statinio savininkas, gindamasis nuo reikalavimo atlyginti
statinio trūkumų lemtą žalą, privalo įrodyti buvus CK 6.270 straipsnio 1 dalyje nustatytas
pirmiau nurodytas nuo atsakomybės atleidžiančias aplinkybes (CPK 178 straipsnis).
9. Ar kelyje esantys akmenys, tam tikrų gabaritų daiktai ar kiti objektai, dėl kurių įvyksta
eismo įvykis , gali būti laikomi kelio trūkumais? CK 6.266 strp prasme? Ar tai galėtų būti
vertinama kaip kelio priežiūros pasekmė ir dėl to taikomos bendrosios deliktinės
atsakomybės taisyklės?
Žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo
ar dėl kitokių jų trūkumų, pagal CK 6.266 straipsnio 1 dalį privalo atlyginti šių objektų
savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo CK 270 straipsnio 1 dalyje nustatytos
aplinkybės. Pagal CK 6.266 straipsnio 2 dalį skolininku gali būti ne tik objekto savininkas, bet ir
jo valdytojas. Statinio, pastato ar kitokios konstrukcijos, įskaitant kelius, valdymas pagal CK
6.266 straipsnį suprantamas kaip objekto turėjimas savo žinioje ir teisė daryti jam ūkinį bei fizinį
poveikį. Valdytoju gali būti laikomas asmuo, kuriam daiktinės ar prievolinės teisės pagrindu
pavesta eksploatuoti, prižiūrėti ar tvarkyti objektą. Nurodyta norma nustato objekto savininko ar
valdytojo atsakomybę be kaltės. Dėl to asmuo gali būti atleistas nuo civilinės atsakomybės tik
įrodęs, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos (force majeure) arba nukentėjusiojo tyčios ar
didelio neatsargumo.
Kelyje bet kokios pašalinės kliūties atsiradimas gali sukelti grėsmę eismo saugumui. Tačiau ne
visos iš kelio priežiūros atsiradusios kliūtys gali būti pripažintos kelio trūkumais. Teisėjų
kolegija konstatuoja, kad pašalinės kliūties, kurios pagal paskirtį jo važiuojamojoje dalyje neturi
būti, yra kelio trūkumas CK 6.266 straipsnio 1 dalies prasme. Į kitokių kelio trūkumų sąvoką gali
būti įtraukiami iš kelių priežiūros trūkumų atsiradę rieduliai (akmenys) ar tam tikrų gabaritų
daiktai, kurie kelia grėsmę eismo saugumui ir kurių normaliomis sąlygomis tokiame kelyje
eismo dalyviai negali tikėtis.
10. Ar dėl nepalankių gamtinių atmosferos sąlygų (šlapdribos, sniego, neigiamos oro
temperatūros, stipraus vėjo ir pan.) kelių priežiūrą, kilus grėsmei dėl saugumo juose , vykdantys
subjektai atsako pagal Civilinio kodekso 6.266 straipsnį? Ar tokios oros sąlygos gali būti
laikomos nenugalima jėga? Kodėl?
Atsako ne pagal CK 6.266str, o pagal CK 6.263 straipsnį (pareigos neįvykdymas ar netinkamas
įvykdymas taip pat yra ir bendro pobūdžio pareigos laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo
veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytum kitam asmeniui žalos, pažeidimas) t.y.
Savivaldybė, kaip miesto gatvių savininke, turi pareigą prižiūrėti gatves. Savivaldybių vietinės
reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, taisymas, tiesimas ir saugaus eismo organizavimas yra viena iš
savarankiškųjų funkcijų, įstatymu priskirtų savivaldybėms (Vietos savivaldos įstatymo 6
straipsnio 32 punktas). Ši funkcija įgyvendinama per seniūnijas, kurios organizuoja ir (arba)
kontroliuoja savivaldybės kelių, bendrojo naudojimo teritorijų, kapinių, želdinių, gatvių,
šaligatvių valymą ir priežiūrą, gatvių ir kitų viešų vietų apšvietimą, viešųjų tualetų paslaugų
teikimą.
Šių aplinkybių negalima laikyti nenugalima jėga. Aplinkybė, kuri nebuvo neišvengiama, ją buvo
galima numatyti, kontroliuoti ir pašalinti, nelaikytina nenugalima jėga.
11. Ar tuo atveju, kai žalos padaryta vienam iš bendraturčių dėl pastato, kuris yra bendroji dalinė
pastato sąvininkų (valdytojų) nuosavybė, defekto, taikytinos Civilinio kodekso 6.266 straipsnio
nuostatos? Kaip keistųsi vertinimas , jeigu nukentėjusysis nebūtų bendraturtis? Ar tokiais
atvejais galėtų atsakyti daugiabučių namų sąvininkų bendrija?
Daugiabučio namo savininkų bendrija negali atsakyti CK 6.266 straipsnio pagrindu kaip statinių
savininkas. Namo bendrųjų inžinerinių konstrukcijų ir kitų bendrojo naudojimo objektų
savininkai yra butų savininkai (valdytojai).
12. Kokiomis teisės normomis remiantis turi būti atlyginama žala , atsidarusi apgadinus
transporto priemonę statybvietės teritorijoje? Kas yra laikomas nebaigto statyti statinio savininku
(valdytoju)?
siekiant nustatyti atsakomybės subjektą pagal galiojančius įstatymus ir kitus teisės aktus, taip pat
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, yra būtina
nuspręsti, kuris asmuo yra atsakingas dėl atsiradusios žalos.
eismo įvykio metu atsakingi už nebaigto statybos objekto statybvietėje ir greta jos judančių
žmonių apsaugą nuo statybos darbų keliamo pavojaus yra statybos rangovai, t. y. bylos tretieji
asmenys, kuriems yra perduotas žemės plotas statyboms vykdyti.
Civilinę (deliktinę) atsakomybę reglamentuojančio CK 6.266 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta
nuostata, kad žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant
kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas
(valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo šio Kodekso 6.270 straipsnio 1 dalyje numatytos
aplinkybės. Pagal aptariamą teisės normą statinių (tarp jų ir tiesiamų ar nutiestų kelių)
atsakomybės subjektu įvardytas savininkas (valdytojas) atsako be kaltės. Statinio, pastato ar
kitokios konstrukcijos, įskaitant kelius, valdymas pagal CK 6.266 straipsnį suprantamas kaip
objekto turėjimas savo žinioje ir teisė daryti jam ūkinį bei fizinį poveikį. Valdytoju gali būti
laikomas asmuo, kuriam daiktinės ar prievolinės teisės pagrindu pavesta eksploatuoti, prižiūrėti
ar tvarkyti objektą. Pagal CK 6.266 straipsnio 2 dalį pastato, statinio, kelio savininku (valdytoju)
preziumuojamas asmuo, kuris yra nurodytas viešajame registre. Tai nuginčijama prezumpcija.
Dėl to, esant registracijos duomenims viešajame registre, jame nurodytas asmuo gali įrodyti, kad
atsakingas už žalą asmuo iš tikrųjų yra kitas. Juo gali būti objekto savininkas ar valdytojas, nors
jo teisės ir nebūtų įregistruotos viešajame registre.
CK 6.266 straipsnyje įtvirtintu objektyviosios civilinės atsakomybės atveju nustatytinos
tokios deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos: 1) įstatyme nurodyto objekto, kuris sugriuvo ar
turėjo kitokių trūkumų, valdymo faktas; 2) žalos asmeniui padarymas; 3) įstatyme nurodyto
objekto sugriuvimo ar kitokių trūkumų ir padarytos žalos priežastinis ryšys. Kaltė šiuo atveju yra
formaliai pašalinta iš civilinės atsakomybės sąlygų. Veiksmų neteisėtumas nesiejamas su daikto
valdytojo veikimu ar neveikimu ir jo rūpestingumo klausimas nekeliamas, užtenka objektyvaus
daikto su trūkumais valdymo fakto.
13. Ar nuomininkas gali būti laikomas statinio savininku (valdytoju) Civilinio kodekso 6.266
straipsnio prasme?
Preziumuojama, kad pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų savininkas (valdytojas)
yra asmuo, viešame registre nurodytas kaip jų savininkas (valdytojas). Savininkas (valdytojas),
paneigęs šią prezumpciją, gali būti atleistas nuo atsakomybės (CK 6.266 straipsnio 2 dalis).
14. Ar atsakomybė už gyvūnų padarytą žalą yra objektyvioji?
Objektyviosios civilinės atsakomybės atveju nustatytinos trys deliktinės civilinės atsakomybės
sąlygos: 1) įstatyme nurodyto objekto galimumo valdyti faltas ( šiuo atveju – laukiniai gyvūnai)
2) žalos faktas 3) priežastinis ryšys.
15. Ar Civilinio kodekso 6.266 straipsnio 1 dalyje numatytas deliktas gali būti taikomas už į
kelią išbėgusių laukinių gyvūnų padarytą žalą?
16. Ar gyvūnai laikytini didesnio pavojaus šaltiniais ir už jų padarytą žalą gali būti atlyginama
pagal Civilinio kodekso 2.70 straipsnyje nustatytas taisykles?
Gyvūno staigus iššokimas į kelią – yra nenugalimos jėgos aplinkybė, kuri šalina laukinės
gyvūnijos savininkės – valstybės – atsakomybę (CK 6.270 straipsnio 1 dalis).
17. Kokie teisės aktai reglamentuoja atsakomybę už laukinių žvėrių padarytą žalą? Ar už bet
kokių laukinių žvėrių padarytą žalą kyla deliktinė atsakomybė? Ar laukinių žvėrių išbėgimas į
kelią gali būti laikomas force majaure aplinkybe?
Staigus gyvūno išbėgimas gali būti laikomas force majaure aplinkybe.
Laukinės gyvūnijos įstatymo (2001 m. gruodžio 11 d. įstatymo Nr. IX–638 redakcija, Žin., 2001,
Nr. 110–3988) 24 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad laisvėje gyvenančių laukinių gyvūnų
padarytą žalą žemės, miško ir vandens telkinių savininkams, valdytojams ir naudotojams šio
straipsnio 5, 6 dalyse nustatytais atvejais atlygina laukinės gyvūnijos išteklių naudotojai arba
valstybė, jeigu neįrodoma, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos, nukentėjusio asmens tyčios
arba kitų CK 6.253 straipsnyje nustatytų veiksmų; šio straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad kitų
įstatymų gali būti nustatyti atvejai, kai valstybė ar asmenys, turintys teisę tam tikroje teritorijoje
naudoti laisvėje gyvenančių laukinių gyvūnų išteklius, yra atleidžiami nuo šių gyvūnų padarytos
žalos atlyginimo.
Kyla deliktinė atsakomybė , nes nes turtinė prievolė, atsiradusi dėl žalos, nesusijusi su
sutartiniais santykiais, t. y. prievolės šalių iki teisės pažeidimo nesiejo teisiniai santykiai.
18. Ar už laukinio gyvūno eismo įvykio metu padarytą žalą atsakingas asmuo gali remtis
Civilinio kodekso 6.253 staripsnio 5 dalimi , jeigu žalos atlyginimo reikalauja draudimo
bendrovė, užsiimanti rizikų draudimo veikla ir pagal draudimo sutartį prisiėmusi laukinių
gyvūnų turtui padarytų nuostolių atlyginimo riziką?
Teisėjų kolegija nurodo, kad draudimas, kaip veikla, apskritai yra susijęs su atitinkamos rizikos
prisiėmimu. Draudimo sutartis grindžiama būtent tuo, kad draudikas savanoriškai (privalomojo
civilinės atsakomybės draudimo klausimų nagrinėjamos bylos atveju nekyla) įsipareigoja už
sutartyje nustatytą draudimo įmoką, įvykus draudžiamajam įvykiui, sumokėti draudėjui arba
trečiajam asmeniui sutartyje nustatytą draudimo išmoką (CK 6.987 straipsnis). Draudikui,
išmokėjusiam draudimo išmoką, įstatymo nustatytais atvejais pereina teisė reikalauti išmokėtų
sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Draudėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimas
draudikui (subrogacija) reglamentuotas CK 6.1015 straipsnyje. CK 6.1015 straipsnio 1 dalyje
išvardyti atvejai, kai draudikas, išmokėjęs draudimo išmoką, neįgyja subrogacijos teisės. Tarp jų
pagrįstai nėra CK 6.253 straipsnio 5 dalyje nurodyto atvejo, nes tai prieštarautų draudimo
sutarties esmei
19. Kokiomis teisės normomis turėtų remtis asmuo, kuris patyrė žalos, besileisdamas
vandens kalneliais pramogų parke: dėl statinių savininko(valdytojo) atsakomybės pagal
Civilinio kodekso 6.266 straipsnį ar dėl atsakomybės už didesnio pavojaus šaltinių
padarytą žalą pagal Civilinio kodekso 6.270straipsnį?
Asmuo, kuris patyrė žalos, besileisdamas vandens kalneliais pramogų parke turėtų remtis dėl
atsakomybės už didesnio pavojaus šaltinių padarytą žalą pagal Civilinio kodekso
6.270straipsnį.CK 6.270 straipsnyje reglamentuojamas specialus deliktinės civilinės
atsakomybės atvejis – asmuo, kurio veikla susijusi su didesniu pavojumi aplinkiniams
(transporto priemonių, mechanizmų, elektros ir atominės energijos, sprogstamųjų ir nuodingų
medžiagų naudojimu, statybomis ir t.t.), privalo atlyginti didesnio pavojaus šaltinio padarytą
žalą, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusiojo asmens tyčios ar
didelio neatsargumo. Šios atsakomybės pagrindas – rizika. UAB „Druskininkų vandentiekis“,
užsiimdamas vandens pramogų parko ir pirčių komplekso organizavimo bei administravimo
veikla, kurioje naudojami vandens nusileidimo kalneliai (tarp jų – kalnelis „Ekstremalusis,
kuriuo leisdamasis patyrė žalos ieškovas), vykdo rizikingą, susijusią su didesniu pavojumi
padaryti žalos kitiems, veiklą, taigi – valdo didesnio pavojaus šaltinį, todėl, kaip šio
valdytojas, yra atsakingas už ieškovo sveikatai padarytą žalą pagal CK 6.270 straipsnio
taisykles, įtvirtinančias didesnio pavojaus šaltinio valdytojo atsakomybę nesant jo kaltės.
20. Kokie yra didesnio pavojaus šaltinio valdymo požymiai? Ar asmuo gali būti laikomas
didesnio pavojaus šaltinio valdytoju, jeigu jis šį šaltinį valdo faktiškai, tačiau tam neturi
teisinio pagrindo ir atvirkščiai?
Didesnio pavojaus šaltinis – asmens valdomas objektas ar jo vykdoma veikla, kuri kelia didesnį
nei įprasta pavojų aplinkiniams. Dėl tokio jų pobūdžio sprendžiama pagal šiuos kriterijus: 1) itin
didelę žalos atsiradimo riziką; 2) negalėjimą jos pašalinti atsargumo priemonėmis. Asmuo,
vykdantis įstatymų neuždraustą, visuomeniškai naudingą, socialiai vertingą, pelningą, tačiau
rizikingą veiklą, nes ši veikla (darbai, procesai) ir (ar) joje naudojami objektai dėl objektyvių
savybių kelia didesnę žalos padarymo kitiems grėsmę ir šios grėsmės negalima pašalinti net
laikantis visų įmanomų atsargumo priemonių, yra didesnio pavojaus šaltinio valdytojas.
Galimi didesnio pavojaus šaltiniai nurodyti nebaigtiniuose sąrašuose: CK 6.270 straipsnio
1 dalyje – transporto priemonės, mechanizmai, elektros ir atominė energija, sprogstamųjų ir
nuodingųjų medžiagų naudojimas ir kt.; Potencialiai pavojingų įrenginių priežiūros įstatymo
3 straipsnyje – garo ir vandens šildymo katilai, slėgio indai, liftai, pramoginiai įrenginiai ir kt.
Esant pareikštam ieškinio reikalavimui atlyginti didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą,
teismas turi nustatyti šias civilinės atsakomybės sąlygas: žalą (nuostolius); neteisėtus veiksmus –
žalos padarymo faktą didesnį pavojų aplinkiniams keliančiu veiksniu; priežastinį ryšį – tarp
žalos (nuostolių) ir didesnį pavojų aplinkiniams keliančio veiksnio. Kaltė, minėta,
nenustatinėtina, nes didesnio pavojaus šaltinio padaryta žala atlyginama visais atvejais, jeigu
neįrodoma, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusiojo asmens tyčios ar
didelio neatsargumo
Civilinę atsakomybę už didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą reglamentuoja specialioji teisės
norma – CK 6.270 straipsnis. Pagal šios teisės normos nuostatas didesnio pavojaus šaltinio
padarytą žalą privalo atlyginti šio šaltinio valdytojas; be to, valdytojo atsakomybė už didesnio
pavojaus šaltinio padarytą žalą atsiranda be kaltės. Dėl to kiekvienu konkrečiu atveju svarbu
nustatyti, kas yra didesnio pavojaus šaltinio, sukėlusio žalą, valdytojas. Automobilio savininkas
gali įgyvendinti nuosavybės teisę valdydamas jam priklausantį turtą, juo naudodamasis ir
disponuodamas (CK 4.37 straipsnis). Valdymas, kaip daiktinė teisė, reiškia juridiškai turėti
daiktą savo žinioje, daryti jam fizinį ar ūkinį poveikį. Iš šios valdymo apibrėžties matyti, kad
automobilio savininkas, įgyvendindamas valdymo teisę, gali veikti ir kaip automobilio
valdytojas, t. y. asmuo, kurio veikla susijusi su didesniu pavojumi aplinkiniams asmenims.
Savininkas gali sudaryti sandorius dėl savo turto ir įstatymo nustatyta tvarka leisti naudotis
automobiliu kitiems asmenims.
Teisės doktrinoje pripažįstama, kad didesnio pavojaus šaltinis – veikla, kuri kelia didesnį nei
įprasta pavojų aplinkiniams. Ar ši veikla kelia didesnį pavojų aplinkiniams, sprendžiama
atsižvelgiant į šiuos kriterijus: 1) asmens veikla arba jo veikloje naudojami daiktai kelia itin
didelę žalos atsiradimo riziką; 2) negalimumas ją pašalinti visomis įmanomomis priemonėmis.
Produktų saugos įstatymo 3 straipsnio 7 dalyje nurodyta, kad saugi paslauga – kiekviena
paslauga, kuri teikiama laikantis nurodytų sąlygų ir nepažeidžiant teisės aktuose paslaugai
nustatytų saugos reikalavimų ir teikimo metu ar po to nekelianti jokios rizikos arba kelianti
vartotojų gyvybei ir sveikatai minimalią riziką, kuri būdinga paslaugai ir laikoma priimtina bei
atitinkančia aukštą vartotojų saugos ir sveikatos apsaugos lygį.
21. Kaip suprantamas nukentėjusiojo asmens didelis neatsargumas- kaip aplinkybė,
šalinanti didesnio pavojaus šaltinio valdytojo civilinę atsakomybę? Ar jis yra
preziumuojamas?
Nukentėjusio asmens dideliu neatsargumu, kaip aplinkybe, šalinančia didesnio pavojaus šaltinio
valdytojo civilinę atsakomybę, gali būti įvertintas rizikingas, pakankamai aiškius ir kiekvienam
asmeniui suvokiamus atsargumo reikalavimus ignoruojantis nukentėjusiojo elgesys,
paprasčiausių, kiekvienam asmeniui suvokiamų atsargumo taisyklių ignoravimas.
Nukentėjusiojo kaltė nepreziumuojama, pareiga ją įrodyti tenka žalos padariusiam asmeniui. Dėl
neatsargumo kvalifikavimo kaip didelio sprendžiama pagal konkrečioje byloje nustatytas
faktines aplinkybes.
22. Kaip ir kieno kaltė turi būti nustatoma delikto dėl nepilnamečių asmenų padarytos
žalos atveju? Kaip tuomet apibūdinamas priežastinis ryšys?
Už kelių nepilnamečių iki 14m. padarytą žalą atsako jų tėvai pagal dalinės civilinės atsakomybės
taisykles, nes jie patys žalos nepadaro, tik netinkamai auklėdami ir nepakankamai prižiūrėdami
vaikus sukuria prielaidas žalai atsirasti. Žala šiems asmenims paskirstoma atsižvelgiant į jų
kaltės dalį.
Už kelių nepilnamečių nuo 14m. iki 18m. padarytą žalą nepilnamečiai turintys pakankamai turto
atsako solidariai (kreditorius turi teisę reikalauti žalą atlyginti tiek iš visų skolininkų bendrai, tiek
iš bet kurio iš jų visiškai arba iš dalies).
O už pakankamai turto neturinčius nepilnamečius subsidiariai atsako tėvai, institucijos ar
rūpintojai (LAT 3K-3-497/2009
Priežastinis ryšys yra dvejopo pobūdžio. Pirma, turi būti konstatuota, kad yra priežastinis ryšys
tarp nepilnamečio veikimo ar neveikimo ir žalingų pasekmių. Tokio ryšio nenustačius,
neatsiranda civilinė atsakomybė už nepilnametį atsakantiems asmenims. Antra, turi būti
nustatytas priežastinis ryšys tarp tėvų, globėjų arba institucijos veikimo (neveikimo) ir žalos.
Teisiškai reikšmingas priežastinis ryšys tarp neteisėtų atsakovų veiksmų ir žalos nėra tiesioginis.
Į jį įsiterpia nepilnamečio netinkami veiksmai, tačiau jie nenutraukia priežastinio ryšio, o yra tik
sudėtinė priežastinio ryšio grandinės dalis.
23. Jeigu žalos padaroma kelių asmenų, iš kurių vienas yra nepilnametis nuo 14 iki 18
metų, veiksmais, kokia apimtimi turėtų atsakyti Civilinio kodekso 6.276straipsnio 2 dalyje
išvardyti subjektai : pagal solidariosios ar pagal dalinės atsakomybės taisykles?
CK 6.276 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nepilnametis nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų
už savo padarytą žalą atsako bendrais pagrindais. Šie asmenys turi dalinį veiksnumą (CK 2.8
straipsnis). CK 6.276 straipsnio 1 dalies norma reiškia, kad nepilnametis nuo aštuoniolikos metų
už padarytą žalą atsako pats. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai
nepilnametis nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų neturi turto ar uždarbio, kurio pakaktų jo
padarytai žalai atlyginti, atitinkamą žalos dalį turi atlyginti jo tėvai ar rūpintojas, jeigu neįrodo,
kad žala atsirado ne dėl jų kaltės. Tokios pat teisinės pasekmės atsiranda, jeigu nepilnametis nuo
keturiolikos iki aštuoniolikos metų žalos padarymo metu buvo mokymo, auklėjimo, sveikatos
priežiūros ar globos (rūpybos) institucijos prižiūrimas. Taigi pagal šią įstatymo normą tėvai ar
atitinkama institucija atsako subsidiariai, kuri ribojama padariusio asmens pilnametystės, įgyto
turto ar uždarbio iki sukankant pilnametystės (CK 6.276 straipsnio 3 dalis).
24. Kuo skiriasi civilinė atsakomybė už neveiksnių, ribotai veiksnių ir asmenų, negalinčių
suprasti savo veiksmų reikšmės, padarytą žalą?
Neveiksnių asmenų: šie asmenys negali būti civilinių teisinių santykių subjektai, jei jie įstatymo
nustatyta tvarka yra pripažinti neveiksniais. Tai reiškia, kad jie negali būti civilinės teisinės
atsakomybės subjektai. Šie asmenys turi būti prižiūrimi ir taip užtikrinama, kad jie niekam
nepadarytų žalos. Jeigu ji padaryta, tai yra pagrindas taikyti civilinę atsakomybę priežiūros
pareigas netinkamai vykdantiems asmenims CK 6.278str. Jeigu globėjas arba prižiūrinti
institucija įrodys, kad jie ėmėsi visų protingai įmanomų atsargumo priemonių arba tokių
priemonių negalėjo įgyvendinti dėl svarbių priežasčių, tai jie gali būti atleisti nuo civilinės
atsakomybės. Ir dar vienas atvejis CK 6.278strapsnio 3 dalis. !!!!11
Riboto veiksnumo asmenų: Riboto veiksnumo asmuo yra visateisis civilinės atsakomybės
subjektas, todėl turi vykdyti prievolę dėl žalos atlyginimo. CK 6. 268str. 3d. !!!!
Asmenų negalinčių suprasti savo veiksmų reikšmės : Veiksnus fizinis asmuo, padaręs žalą
tokios būsenos, kai jis negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės arba jų valdyti, už padarytą žalą
neatsako. Tačiau yra numatytos išimtys:
1) Asmuo neatleidžiamas nuo atsakomybės, jeigu tokios būsenos pats tapo vartodamas
alkoholinius gėrimus, narkotines ar psichotropines medžiagas arba kitokiu būdu. CK
6.268 str. 1d.
2) Jei žala padaryta ypač svarbiam objektui, teismui leidžiama priteisti visišką arba dalinį
žalos atlyginimą iš asmens, kuris žalos padarymo metu negalėjo suprasti savo veiksmų
reikšmės arba jų valdyti. CK6.268str 2d. nurodytos sąlygos. !!!!
3) Žalos atlyginimo prievolė gali būti perkeliama nuo žalą padariusio asmens kitiems
asmenims. Ši išimtis taikoma tais atvejais, kai žala padaryta asmens, nesugebančio
suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti dėl psichikos ligos arba kitokio psichikos
sutrikimo.
25. Kokie deliktiniai teisiniai santykiai ir tarp kokių subjektų gali atsirasti būtinosios
ginties, savigynos ir būtinojo reikalingumo situacijose? Ar šiais atvejais skiriasi
atsakomybės sąlygos?
.Būtinoji gintis yra gynimasis(ar kito gynimas) nuo užpuolimo, būtinasis reikalingumas -
gynimasis arba kito asmens gynimas nuo gresiančio pavojaus, o savigyna - savo subjektinės
teisės įgyvendinimas vienokiomis arba kitokiomis prievartos priemonėmis(gynimasis nuo kitų
asmenų neteisėtų veiksmų,) (pvz, sustabdomas prievolės vykdymas, sulaikomas daiktas).
(Doc. dr. Petras Algirdas Miškinis savo straipsnyje SAVIGYNA LIETUVOS CIVILINĖJE
teigia, kad tiek būtinoji gintis, tiek būtinasis reikalingumas yra taip pat ir savigynos būdai.)
Būtinoji gintis. LR CK6.253 str. numato, kad civilinė atsakomybė netaikoma, taip pat asmuo
gali būti visiškai ar iš dalies atleistas nuo civilinės atsakomybės, jei veikia būtinosios ginties
atveju ir neperžengia būtinosios ginties ribų.
To paties straipsnio 7 dalis pateikia būtinosios ginties apibrėžimą: „ būtinoji gintis - tai veiksmai,
kuriais siekiama gintis arba ginti kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises,
visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio neteisėto pavojingo
kėsinimosi.“ Taigi, būtinoji gintis – tai veiksmai, kurie nors ir padaro žalos, tačiau pripažįstami
teisėtais ir leistinais.
Būtinosios ginties institutas dažniausiai taikomas tais atvejais, kai asmuo ginasi nuo teisės
pažeidimo turinčio delikto ar net baudžiamojo nusikaltimo požymių, nukreipto į asmenį ar jo
turtą.
a) Kad būtinosios ginties veiksmai būtų pripažinti teisėtais, jie turi atitikti tam tikrus
požymius:
Pirma, pasikėsinimas turi būti realus. Jei būtinosios ginties veiksmai atliekami klaidingai
manant, kad į asmenį ar jo turtą yra pasikėsinta, už tokius veiksmus yra taikoma civilinė
atsakomybė.
Antra, pasikėsinimas neturi būti mažareikšmis – pavyzdžiui, būtinoji gintis negali būti
taikoma, jei vaikai pasikėsina pavogti keletą obuolių iš sodo.
b)Kad asmens veiksmai būtų kvalifikuojami kaip būtinoji gintis, jie turi:
Padaryti žalą pasikėsinusio asmens gyvybei, sveikatai ar turtui.
Žala turi būti padaryta tik asmeniui, kuris neteisėtai pasikėsino į besiginančio asmens sveikatą ar
turtą.
Būtinosios ginties veiksmai turi būti savalaikiai – atlikti tuo metu kai vyko pasikėsinimas.
Būtinosios ginties veiksmai turi būti atlikti tik su tikslu apsiginti nuo grėsmės.
Prievolės dėl žalos, padarytos būtinosios gintiessituacijoje, atlyginimo skolininkais gali būti:
1.užpuolikas – asmuo, kurio prievolė atlyginti žalą siejama su neteisė-tais veiksmais, nuo kurių
buvo pagrindas gintis (CK 6.269 str. 2 d.);
2.neteisėtai besiginantysis – asmuo, kurio prievolė atlyginti žalą sie- jama su neteisėtais
veiksmais, pasireiškusiais būtinosios ginties ribų viršijimu (CK 6.263 str. ir kt.)
Tai gi, galima daryti išvadą, kad jei yra pažeidžiami būtinosios ginties požymiai ( a) ), kuriais
remiantis būtinoji gintis yra teisėta, arba asmens veiksmai neatitinka būtinajai ginčiai ( b) ),
tik tokiais atvejais asmuo turės atlyginti žalą.
. Kalbant apie ypatumus reikėtų paminėti CK 6.269 straipsnis. Dėl būtinosios ginties ar
savigynos padaryta žala
1. Asmuo, padaręs žalos teisėtai gindamasis ar gindamas kitą asmenį, neatsako už užpuolikui
padarytą žalą.
2. Nukentėjęs asmuo šio straipsnio 1 dalyje nurodytu atveju gali reikalauti žalos atlyginimo iš
asmens, nuo kurio neteisėtų veiksmų buvo ginamasi.
Būtinasis reikalingumas. LR CK6.253 str. 6 d. numato, kad būtinasis reikalingumas - tai
veiksmai, kuriais asmuo priverstas padaryti žalos dėl to, kad siekia pašalinti jam pačiam, kitiems
asmenims ar jų teisėms, visuomenės ar valstybės interesams gresiantį pavojų, išvengdamas
gresiančios didesnės žalos atsiradimo žalą patyrusiam ar kitam asmeniui, jeigu žalos padarymas
tomis aplinkybėmis buvo vienintelis būdas išvengti didesnės žalos.
Būtinojo reikalingumo pavyzdžiu gali būti ši situacija: asmuo gesina degantį jam nuosavybės
teise priklausantį namą, pasinaudodamas kaimyno statybinėmis medžiagomis ir padarydamas
šiais veiksmais didelės materialinės žalos. Tačiau šie veiksmai bus teisėti, kaip padaryti būtinojo
reikalingumo sąlygomis[4]. Pagrindas veikti būtinojo reikalingumo atveju atsiranda, jei kyla
pavojus besiginančio asmens gyvybei, sveikatai, jo turtiniams interesams.
Veikimas būtinojo reikalingumo sąlygomis turi šiuos požymius:
Veiksmais padaroma žala asmeniui, kurio veiksmai yra pavojaus šaltinis, arba trečiajam
asmeniui.
Veiksmai, šalinantys pavojų, turi būti savalaikiai – atliekami laiko tarpe tarp pavojaus atsiradimo
iki jo pasibaigimo.
Pavojus negalėjo būti pašalintas niekaip kitaip, tik padarant žalą.
Padaryta žala turi būti mažesnė nei ta, kuri būtų atsiradusi dėl iškilusio pavojaus.
Kaip ir būtinojoje gintyje, taip ir būtinajame reikalingume, jei veiksmai neatitinka būtinojo
reikalingumo požymių, asmuo tik tada turės atlyginti žalą.
Civilinę atsakomybę už žalą, padarytą dėl būtinojo reikalingumo, gali taikyti teismas esant šioms
sąlygoms (CK 6.274 str.):
1.tai reikalinga pagal bylos aplinkybes;
2.tai neprieštarauja sąžiningumo ir teisingumo kriterijams.Atsakomybė taikoma asmeniui, kurio
interesais veikė žalą padaręs asmuo.
Savigyna. LR CK 6.253 str. 8 d. numato, kad savigyna - tai asmens veiksmai, kuriais jis teisėtai
priverstinai įgyvendina savo teisę, kai neįmanoma laiku gauti kompetentingų valstybės
institucijų pagalbos, o nesiėmus savigynos priemonių įgyvendinti teisę būtų negalima arba
sunku. Asmuo, pasinaudojęs savigynos teise neteisėtai arba be pakankamo pagrindo, privalo
atlyginti padarytą žalą.
LR CK 1.139 str. numato, kad pasinaudoti savigynos teise ginant savo civilines teises leidžiama
tik CK numatytais atvejais. Savigynos būdai ir priemonės turi atitikti teisės pažeidimo pobūdį ir
kiekvienu konkrečiu atveju neperžengti savigynos ribų. Naudojantis savigynos teise, būtina
gerbti žmogaus teises ir laisves bei laikytis įstatymų reikalavimų.
Savigyna yra įstatymų numatyti vienašališki teisinio arba faktinio pobūdžio veiksmai, kuriuos
atlieka subjektas ir kurie yra nukreipti užkirsti kelią veiksmams, pažeidžiantiems turtines arba
asmenines neturtines teises.
Įstatymas nenumato asmenų, turinčių teisę naudotis savigyna, taigi ja turi teisę naudotis ir
fiziniai, ir juridiniai asmenys, kurių teisės yra pažeistos.
Apibendrinant galima nurodyti šiuos savigynos bruožus:
-teisė į savigyną įgyvendinama tada, kai pažeidžiama asmens civilinė teisė arba yra reali tokio
pažeidimo galimybė;
-savigyna įgyvendinama vienašališkai (t. y. savigyną įgyvendina asmuo, kurio teisės yra
pažeidžiamos, nesikreipdamas į kompetentingas institucijas);
-savigyna įgyvendinama tik veikimu;
-galimybė realizuoti konkretų savigynos būdą turi būti numatyta įstatyme arba sutartyje;
-savigynos veiksmais siekiama užtikrinti teisės neliečiamumą, užkirsti kelią nusikaltimui,
likviduoti pažeidimo padarinius;
-galimybė apskųsti asmenį, savarankiškai ginantį savo civilines teises kompetentingai
institucijai.
Kartu išskirtinos šios savigynos realizavimo teisėtumo sąlygos:
1. savigyna naudojama CK numatytais atvejais (CK 1.139 str. 1 d.,6.253 str. 8 d.);
2. būdai ir priemonės turi atitikti pažeidimo pobūdį (CK 1.139 str. 2d.);
3. neturi būti peržengtos savigynos ribos (CK 1.139 str. 2 d.);
4.naudojant savigyną būtina gerbti žmogaus teises ir laisves bei laikytis įstatymų
reikalavimų (CK 1.139 str. 1 d.)
Įstatymas savigynos būdų nenustato ir neapriboja. Be įstatyme numatytų savigynos būdų, asmuo
turi teisę naudoti tokius būdus, kurie, nors ir nenumatyti įstatyme, jam neprieštarauja. Tokios
priemonės turi atitikti savigynos požymius ir teisėtos realizacijos sąlygas.
Žala, padaryta teisėtai ir pagrįstai panaudojus savigyną, atlyginama asmens, dėl kurio neteisėtos
veiklos buvo taikytos savigynos priemonės(CK 6.269 str. 2 d.).Žala, padaryta neteisėtai ar be
pagrindo panaudojus savigynos priemones, atlyginama neteisėtai besiginančiojo (CK 6.253 str. 8
d.).
Savigynos priemonės turi atitikti savigynos požymius ir teisėtos realizacijos sąlygas, jei
neatitinka asmuo turės atlyginti žalą.
Kalbant apie ypatumus reikėtų paminėti CK 6.269 straipsnis. Dėl būtinosios ginties ar savigynos
padaryta žala
1. Asmuo, padaręs žalos teisėtai gindamasis ar gindamas kitą asmenį, neatsako už užpuolikui
padarytą žalą.
2. Nukentėjęs asmuo šio straipsnio 1 dalyje nurodytu atveju gali reikalauti žalos atlyginimo iš
asmens, nuo kurio neteisėtų veiksmų buvo ginamasi.
26. Ar žalos, padarytos dėl būtinojo reikalingumo, atlyginimas yra netiesioginės deliktinės
atsakomybės rūšis?
Veiksmai, atlikti būtinojo reikalingumo sąlygomis, yra teisėti, todėl žalą padariusiajam asmeniui
civilinė atsakomybė neatsiranda.
Tačiau, atsižvelgiant į sąžiningumo ir teisingumo principus bei bylos aplinkybes žalą atlyginti
gali būti įpareigotas asmuo, kurio interesais veikė ją padaręs asmuo – pavyzdžiui, kaimynas,
gesindamas gaisrą vieno kaimyno name, apgadino kito kaimyno tvorą. Šiuo atveju žalą atlyginti
gali būti įpareigotas kaimynas, kuriam priklauso degęs namas.
27. Kaip suprantama ir skirstoma viešoji civilinė atsakomybė?
28. Civiliniai teisiniai santykiai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. (geras pvz: Bylos nr.: 3K-3-
539/2012 )
29. 1. Deliktinė atsakomybė ir valstybių atsakomybė dėl žalos skiriasi pagal Europos
Bendrijos ir nacionalinės teisės normų taikymo apimtį, teismines institucijas, kurios nagrinėja
tokius ieškinius dėl žalos atlyginimo, sąlyga išnaudoti esamas teisines gynybos priemones.
2. Deliktinė atsakomybė ir valstybių atsakomybė dėl žalos panašios subjektais, kurie gali
paduoti ieškinius dėl žalos atlyginimo, atsakomybės taikymu už EB teisės pažeidimus,
atsakomybės prigimtimi, teise reikalauti žalos atlyginimo.
3. Konkrečiais atvejais įmanoma tiek deliktinės atsakomybės, tiek valstybių atsakomybės
dėl žalos atsiradimo galimybė. Todėl privatus asmuo dėl to paties ginčo dalyko gali paduoti du
skirtingus ieškinius dėl žalos atlyginimo – prieš savo valstybę narę nacionaliniame teisme bei su
tuo pačiu ieškiniu kreiptis į Teismą dėl konkrečios EB institucijos veiksmų, pažeidžiančių EB
teisę.
4. Deliktinei atsakomybei atsirasti būtina įrodyti keturių atsakomybės sąlygų buvimą:
pirma, pažeistos EB teisės normos tikslą suteikti teises asmeniui; antra, pažeidimo pakankamą
rimtumą, trečia, asmens patirtą žalą, ir, ketvirta, priežastinį ryšį tarp pažeidimo ir žalos.
5. Valstybių atsakomybei dėl žalos atsirasti pakanka nustatyti šių atsakomybės sąlygų
buvimą: konstatuoti, jog pažeista EB teisės norma ketinta suteikti teises asmeniui, įrodyti, kad
pažeidimas yra pakankamai rimtas (akivaizdus) bei nustatyti tiesioginį priežastinį ryšį tarp
padaryto pažeidimo ir atsiradusios žalos. Direktyvų neįgyvendinimo / netinkamo įgyvendinimo
atvejais dar būtina identifikuoti asmeniui suteikiamų teisių turinį pagal direktyvos nuostatas.
30. Lietuvos valstybės imuniteto nuo deliktinės atsakomybės atsisakymas, tai patvirtina ir
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (LVAT 2004 m. kovo 1 d. nutartis
administracinėje byloje Nr. A12-219/2004).
Yra taikomas valstybės imunitetas nuo atsakomybės teisėkūros srityje, priimant visuomenei
svarbius strateginius sprendimus.
31. Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271
straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų
nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos
darbuotojo kaltės. Taip nustatoma civilinė atsakomybė be kaltės. Pažymėtina, kad vadovaujantis
CK 6.246 straipsnio 1 dalimi ir 6.271 straipsnio 3 dalimi, neteisėta veika gali pasireikšti tiek
veikimu, tiek neveikimu, kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams.
Taigi valstybės civilinė atsakomybė gali atsirasti ir dėl neteisėto veiksmų neatlikimo, jų neteisėto
vilkinimo (administracinė byla Nr. A6-1286/2006; procesinio sprendimo kategorija).
Taigi, atsižvelgiant į išdėstytą, viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems
veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui.
Todėl teismas, spręsdamas dėl reikalavimo atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, turi visapusiškai
ištirti ir įvertinti aplinkybes, kurios gali pagrįsti arba paneigti paminėtų sąlygų, būtinų valstybės
ir savivaldybės civilinei atsakomybei atsirasti, buvimą arba nebuvimą, bei nurodyti konkrečius
motyvus bei argumentus, kurių pagrindu padaro vienokią ar kitokią išvadą .
Neteisėtų veiksmų atribojimas nuo kaltės svarbus ne tik įvedant materialinį santykį – nuo to
priklauso ir šalių įrodinėjimo našta. Procesinę pareigą įrodyti neteisėtus veiksmus turi ieškovas, o
savo nekaltumą – atsakovas.
Civilinės teisės teorijoje pri-imta, kad veiksmų teisėtumas arba neteisėtumas turi būti nustatomas
analizuojant jų santykį ne su pasekmėmis, o su teise [2, p. 102]. CK 6.246 straipsnis numato, kad
veiksmai (arba neveikimas) neteisėtais laikomi ne tik tuomet, jei jie pažeidžia įstatymuose ar
sutartyje nu-statytą pareigą įvykdyti tam tikrus veiksmus ar susilaikyti nuo veiksmų, bet ir
tuomet, jei jais (veiksmais ar neveikimu) pažeidžiama bendro pobūdžio pareiga elgtis atidžiai ir
rūpestingai. Pareigą laikytis moralinio pobūdžio taisyklių nustato ir CK 6.263 straipsnis, kuriame
sakoma, kad kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais
nepa-darytų kitam asmeniui žalos.
Kaltė, kaip civilinės atsakomybės sąlyga, apibrėžiama CK 6.248 straipsnyje. Jame įtvirtinta
bendroji kaltės prezumpcija taikoma ir notarui. Įstatymas nepateikia kaltės sampra-tos, tik
nurodo jos formas. Kaltė gali pasireikšti tyčia arba neatsargumu. Asmuo laikomas kaltu, jeigu,
atsižvelgiant į prievolės esmę ir kitas aplinkybes, jis nebuvo toks rūpestingas ir apdairus, koks
atitinkamomis sąlygomis turėjo būti.
32.Taip, gali, nes valstybė nebuvo rūpestinga savininkė ir neprižiūrėjo jai priklausančio objekto.
Netinkamas šių bendro pobūdžio pareigų vykdymas yra pakankamas pagrindas valstybės
atsakomybei kilti (CK 6.246 straipsnio 1 dalis).
33. Nors civilinėje teisėje įtvirtintas visiško žalos atlyginimo principas (CK 6.263 str.), tačiau
teismas, spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo dydžio klausimą turi vadovautis
bendrąsias žalos atlyginimo sąlygas nustatančiomis teisės normomis, jose įtvirtintais
neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais (CK 6.250 str.) ir atsižvelgti į specifinius,
tik šios kategorijos byloms būdingus kriterijus (CK 6.268 str. 2 d.).
34.“ CK...1.d -Žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios
priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių
pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimo, atlygina valstybė
visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės.“
Taip.Veiksmų neteisėtumas turi būti konstatuotas įstatymų nustatyta tvarka.
35. Delsimas ikiteisminio tyrimo metu, kai tiriamo nusikaltimo aplinkybės yra aiškios ir
nereikalauja sudėtingo tyrimo, o sprendimą priimti delsiama tik dėl lygiagrečiai vykdomo kitų
nusikalstamų veikų tyrimo, baudžiamojo proceso trukmės atžvilgiu nėra pateisinami valstybės
institucijų, organizuojančių ir vykdančių ikiteisminį tyrimą, veiksmai.
Sprendžiant dėl per ilgo baudžiamojo proceso atsiradusios neturtinės žalos atlyginimo, be
bendrųjų neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų, taikytini ir specifiniai tokiose bylose
reikšmingi kriterijai: vertintina baudžiamojo proceso delsimo trukmė, asmeniui pareikšto
kaltinimo sunkumas, jam taikyti proceso metu teisių apribojimai, delsimo įtaka civilinėms
teisėms ir pareigoms, taip pat tiek jo, tiek gynėjo elgesys užtrukusio proceso kontekste,
analizuotina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika bylose dėl neturtinės žalos, grindžiamos
per ilga baudžiamojo proceso trukme, EŽTT praktika bylose prieš Lietuvą dėl teisės į bylos
išnagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimo, taip pat atsižvelgtina į valstybės,
turinčios atlyginti žalą, ekonominę padėtį, jos piliečių bendrą materialinį lygį, be to, konkrečioje
byloje teismo konstatuotas aplinkybes, reikšmingas neturtinės žalos dydžiui nustatyti.
Orientacinis neturtinės žalos atlyginimo dydis nustatomas analizuojant teismų priteistus
dydžius bylose, kurių aplinkybės panašios į tos bylos, kurioje siekiama nustatyti piniginę
kompensaciją už neturtinę žalą. Nagrinėjamu atveju – tai bylos, kuriose reikalavimo atlyginti
neturtinę žalą pagrindas buvo per ilga baudžiamojo proceso trukmė.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, tam tikru aspektu ir EŽTT praktikos bylose
prieš Lietuvą analizė leidžia daryti išvadą, kad, sprendžiant dėl neturtinės žalos, grindžiamos per
ilga baudžiamojo proceso trukme, atlyginimo tais atvejais, kai proceso delsimo laikotarpis nėra
labai ilgas, nenustatyta išskirtinių aplinkybių, proceso trukmei neturėjo įtakos asmens, dėl kurio
vyko procesas, elgesys, atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes, priteistinas 3000–5000 Lt
neturtinės žalos atlyginimas.
36. Pagal Įstatymo 4 straipsnio 3 dalį savęs apkalbinėjimas, kuriuo kliudoma nustatyti tiesą ir tuo
padedama žalai atsirasti, yra viena iš sąlygų, dėl ko teisė į žalos atlygini-mą neatsiranda....CK
497 str.numato, kad žalosatlyginimas gali būti sumažintas arba žala gali būti iš viso
neatlyginama, jei nukentėjusiojo didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti ar jai padidėti“.
37. Kokios yra valstybių narių atsakomybės dėl privatiems asmenims padarytos žalos
pažeidus Europos Sąjungos teisę sąlygos? Koks šios atsakomybės santykis su Europos
Sąjungos deliktine atsakomybe? Kokie teismai (nacionaliniai ar Europos Sąjungos)
sprendžia šiuos ginčus?
1. Pirmoji atsakomybės sąlyga – pažeista Europos Bendrijos teisės norma ketinta
suteikti teises asmeniui. Tačiau šios atsakomybės sąlygos Teismas nėra iki galo išaiškinęs
bei išdėstęs kriterijų, kuriais būtų galima vadovautis nustatant, ar pažeista EB teisės norma
ketinta asmeniui suteikti teises. Jeigu EB teisės norma yra tiesiogiai veikianti, nustatyti, ar ji
suteikia teises asmeniui, nėra sunku. Situacija tampa komplikuotesnė tais atvejais, jeigu EB
teisės norma netenkina jos tiesioginio veikimo sąlygų. Svarbu nustatyti, ar asmuo turi
galimybę pareikšti ieškinį dėl pažeistos savo teisės gynybos nacionaliniame teisme [16, p.
23]. Teisinėje literatūroje taip pat pabrėžiama, jog, siekiant nustatyti, ar pažeista EB teisės
norma ketinta suteikti teises asmeniui, dar būtina atkreipti dėmesį į du dalykus: pirma, žala
gali būti padaroma ne tik fiziniam, bet ir juridiniui asmeniui; antra, EB teisės norma gali
ginti tiek jau egzistuojančią, tiek ir nesenai atsiradusią asmens teisę. Tačiau šiuo atveju
asmuo gali susidurti su tam tikrais sunkumais – jam gali labai sunkiai sektis įrodyti, kad jis
turėjo tam tikras teises, ir dėl EB teisės pažeidimo šioms teisėms buvo padaryta žalos (viena
iš galimybių – įrodyti, kad, priešingu atveju, t. y. tinkamai įgyvendinus EB teisės normą,
būtų buvę išvengta pažeidimo). Atskirai ši sąlyga užsienio teisinėje literatūroje nėra
analizuojama. Tai nedaroma dėl kelių priežasčių. Pirma, ši sąlyga taikoma tik tada, kai kyla
valstybės atsakomybės klausimas dėl direktyvos neįgyvendinimo/ netinkamo įgyvendinimo.
Antra, Teismas, nagrinėdamas bylas, susijusias su direktyvų neįgyvendinimu/netinkamu
įgyvendinimu, bei nustatęs, kad iš direktyvos teksto galima identifikuoti asmeniui
suteikiamą teisę, paprastai pripažindavo, kad galima apibrėžti ir tokios teisės turinį.
2. Antroji EB deliktinės atsakomybės sąlyga – pažeidimo pakankamas rimtumas.
Kiekvienu atveju pažeidimo pakankamą rimtumą vertina nacionalinis teismas, nagrinėjantis
konkrečią bylą. Teismas pripažino, kad svarbiausias dalykas, į kurį turi būti atsižvelgiama,
yra tai, ar valstybės narės institucija akivaizdžiai ir šiurkščiai pažeidė savo diskrecijos teisės
ribas. Šie kriterijai yra tokie: pažeistos EB teisės normos aiškumas ir apibrėžtumas; EB teisės
normos diskrecijos teisės, paliktos valstybės narės institucijai, mastas; pažeidimo ir patirtos
žalos padarymas tyčia/netyčia, padarytos teisinės klaidos atleistinumas/neatleistinumas; ar
buvo priimti/nepanaikinti nacionaliniai teisės aktai, prieštaraujantys EB teisei. Tenka
pripažinti, kad visi minėti kriterijai, į kuriuos turi atsižvelgti nacionalinis teismas spręsdamas,
ar pažeidimas laikytinas pakankamai rimtu, yra daugiau subjektyvūs nei objektyvūs. Todėl
dėl jų neapibrėžtumo ir interpretavimo laisvės gali susidaryti tokia situacija, jog vienu atveju
nacionalinis teismas pripažins, kad EB teisės pažeidimas yra pakankamai rimtas, o kitu
atveju bus priimtas visai priešingas sprendimas. Tam tikrais atvejais, EB teisės pažeidimas
yra laikomas pakankamai rimtu per se (pats savaime). Svarbus klausimas sprendžiant, ar
pažeidimas pakankamai rimtas, yra apibrėžti, kokiais atvejais valstybės narės institucijos
plati diskrecijos teisė, o kokiais atvejais tokios teisės nėra. Nacionaliniai teismai privalo
detaliai išanalizuoti individualias bylos aplinkybes ir tik tada priimti galutinį sprendimą dėl
pažeidimo pakankamo rimtumo.
3. Trečioji EB deliktinės atsakomybės sąlyga – dėl pažeidimo atsiradusi žala. Kas laikytina
žala Sutartyje nėra apibrėžta. Šį apibrėžimą suformulavo Teismas. Teismas pripažino, jog
žala – tai nukentėjusiojo asmens turto ar kitokių teisės saugomų vertybių netekimas
(praradimas) [51]. Tokia žala iš esmės turėtų būti tik turtinė. Į turtinę žalą pagal Teismo
praktiką įskaičiuojamos ir negautos pajamos [8]. Tačiau Teismas yra pripažinęs ir neturtinės
(nematerialios) žalos atlyginimo galimybę EB deliktinės atsakomybės taikymo bylose [24, p.
595; 25, p. 64 – 65; 52, 107 – 111 dalys; 53, 180 dalis; 54]. Vadinasi, pagal Sutarties 288
straipsnio 2 dalį žala turi būti atlyginama visiškai – tiek turtinė, tiek neturtinė, tiek ir įvairios
kitokios išlaidos. Žala bet kokiu atveju turėtų būti atlyginama netgi tada, kai nėra galimybės
nustatyti tikslaus žalos dydžio. Žala nėra viena iš valstybių atsakomybės dėl žalos sąlygų [6,
51 dalis]. Žalos nustatymas šios atsakomybės rūšies bylose – nacionalinių teismų prerogatyva
[21; 22, 72 – 73 dalys], nors Teismas dažnais atvejais pats pateikia gaires atlygintinos žalos
dydžiui nustatyti
4. Ketvirtoji EB deliktinės atsakomybės sąlyga – priežastinis ryšys tarp pažeidimo ir asmens
patirtos žalos. Priežastinio ryšio buvimą turi nustatyti patys nacionaliniai teismai. Be to,
būtina nustatyti ne bet kokį, bet tiesioginį priežastinį ryšį tarp pažeidimo ir asmens patirtos
žalos (priežastinis ryšys turi būti pakankamai glaudus). Tačiau tai nereiškia, kad priežastinis
ryšys nustatomas pagal nacionalinės teisės nuostatas. Konstatuoti, jog tarp pažeidimo ir
asmens patirtos žalos yra priežastinis ryšys visų pirma reikia pagal EB teisės nuostatas [15, p.
310]. Toks pastebėjimas yra visiškai teisingas, nes valstybių atsakomybė dėl žalos – EB
teisės sąvoka, todėl ir visos atsakomybės sąlygos turi būti apibrėžtos ne pagal nacionalinės,
bet pagal EB teisės reikalavimus. Nacionalinis teismas kiekvienu konkrečiu atveju,
remdamasis bylos faktinėmis aplinkybėmis, turi nuspręsti, ar priežastinis ryšys egzistuoja, t.
y. konstatuoti ar būtent dėl minėto EB teisės pažeidimo, bet ne dėl kitų aplinkybių asmuo
patyrė žalą. Taigi priežastinio ryšio tarp pažeidimo ir asmens patirtos žalos nustatymas –
nacionalinių teismų prerogatyva. Antra, nacionalinis teismas turi pats, atsižvelgdamas į
individualias bylos aplinkybes, įvertinti, ar konkrečiu atveju egzistuoja priežastinis ryšys.
Trečia,priežastinis ryšys tarp pažeidimo ir asmens patirtos žalos nustatomas pagal EB teisės
reikalavimus.
Nėra svarbu, kokia valstybės narės institucija yra atsakinga. Svarbu tai, kad institucija, padariusi
EB teisės pažeidimą, atlygintų asmens patirtą žalą. Žala asmeniui visais atvejais atlyginama
pagal
nacionalinės teisės nuostatas.
Konkrečiais atvejais tuo pačiu metu gali atsirasti tiek EB deliktinė atsakomybė, tiek valstybių
atsakomybė dėl žalos. Tai reiškia, kad privatus asmuo dėl to paties ginčo dalyko gali paduoti du
skirtingus ieškinius dėl žalos atlyginimo – prieš savo valstybę narę nacionaliniame teisme bei su
tuo pačiu ieškiniu kreiptis į Teismą dėl konkrečios EB institucijos veiksmų, pažeidžiančių EB
teisę.
Teisinėje literatūroje išskiriami trys sutampančios (mišrios) EB deliktinės atsakomybės ir
valstybių atsakomybės dėl žalos atvejai. Pirma, valstybė narė pažeidžia galiojančią (teisėtą) EB
teisės normą dėl to, kad EB institucijos neužtikrina tinkamos valstybės narės priežiūros ar
prisideda prie šio teisės pažeidimo padarymo, arba valstybė narė veikia įgaliota EB institucijų.
Antra, valstybė narė taiko neteisėtą EB teisės normą. Trečia, valstybė narė ir EB institucija
(institucijos) priima bendrus neteisėtus teisės aktus (pavyzdžiui, teisės aktai, reglamentuojantys
valstybės pagalbos klausimus pagal Sutarties 88 straipsnį (buvęs 93 straipsnis) [4, p. 194 – 198].
Todėl visi aukščiau įvardinti mišrios deliktinės atsakomybės atsiradimo atvejai dažniausiai
atsiranda dėl valstybių narių ir EB kompetencijų atskyrimo problematikos bei EB ir valstybių
narių tarpusavio bendradarbiavimo EB teisės įgyvendinimo srityje.
Ieškinį dėl žalos atlyginimo dėl valstybės narės padaryto EB teisės pažeidimo privatus
asmuo gali paduoti tik nacionaliniam teismui.
38. Kokiais atvejais atsakomybė už žalą, padarytą sveikatos sužalojimu ar gyvybės
atėmimu, turi būti atlyginama ne pagal Civilinio kodekso nuostatas, o taikant specialius
įstatymus (Nelaimingų atsitikimų darbe ar profesinių ligų socialinio draudimo įstatymas ir
kt.)?
Asmens sveikatos sužalojimas arba gyvybės atėmimas sukuria asmeniui, kuris tai padarė,
prievolę atlyginti žalą. Bendrąsias žalos, padarytos sužalojus sveikatą arba atėmus gyvybę,
atlyginimo taisykles nustato Civilinis kodeksas ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. Tačiau
sveikatos priežiūros įstaigos darbuotojų civilinė atsakomybė turi tam tikrų ypatumų. Visų pirma
paminėtinas
specialus teisės aktas, numatantis gydytojų civilinės atsakomybės ypatumus – Pacientų teisių ir
žalos sveikatai atlyginimo įstatymas. Šio įstatymo 16 straipsnio 1 dalis nustato, jog sveikatos
priežiūros įstaigos privalo drausti savo civilinę atsakomybę už pacientams padarytą žalą.
39. Kas sudaro žalos, padarytos sutrikdžius nepilnamečio iki 14 metų sveikatą, turinį? Ar
atlygintinos žalos apimtis skiriasi, jeigu yra sutrikdoma nepilnamečio, kuriam jau yra
sukakę 14 metų sveikata?
40. Kas yra atsakomybės už žalą, padarytą teikiant sveikatos priežiūros paslaugas,
subjektas: sveikatos priežiūros įstaiga ar jos darbuotojai (gydytojai ir kt.)?
Civilinė atsakomybė kyla ne tik gydytojui, bet ir sveikatos priežiūros įstaigai, kurioje buvo atlikti
veiksmai, nulėmę žalos atsiradimą, neatsižvelgiant į tai, ar sveikatos priežiūros paslaugos yra
kompensuojamos iš privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto, valstybės ar savivaldybių
biudžeto lėšų, ar apmokėtos asmeniškai paties paciento. Taip yra todėl, kad sveikatos priežiūros
paslaugas gali teikti dviejų rūšių įstaigos – tiek privati sveikatos priežiūros įstaiga, tiek valstybės
ar savivaldybės asmens sveikatos priežiūros ar visuomeninės sveikatos priežiūros viešoji ar
biudžetinė įstaiga. Tai yra svarbu, nes kai pacientui „sveikatos priežiūros paslaugos apmokamos
(kompensuojamos) iš Privalomojo sveikatos fondo biudžeto, valstybės ar savivaldybių biudžetų
lėšų, gydytojus (asmens sveikatos priežiūros įstaigas) ir pacientus sieja nesutartinio pobūdžio
civiliniai teisiniai santykiai.“ Vadinasi, pacientui patyrus žalą, sveikatos priežiūros įstaigai bus
taikoma deliktinė civilinė atsakomybė, kadangi deliktinė atsakomybė yra turtinė prievolė,
atsirandanti dėl žalos, kuri nesusijusi su sutartiniais santykiais. Pacientų teisių ir žalos sveikatai
atlyginimo įstatymo 13 straipsnis numato, kad sveikatos priežiūros įstaiga privalo atlyginti žalą,
padarytą pacientams dėl šios įstaigos ar jos darbuotojų kaltės teikiant sveikatos priežiūros
paslaugas. Analizuojant šiuos klausimus labai svarbi ir paminėtina LAT 2001 m. lapkričio 14 d.
nutartis civilinėje byloje 3K-3-1140/2001. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, jog
„sprendžiant klausimą dėl atsakomybės už žalą, padarytą pacientui, subjekto, t. y. nustatant, kas
konkrečiai – ar gydytojas asmeniškai, ar juridinis asmuo – gydymo įstaiga – turi atsakyti,
pagrindinę reikšmę turi aplinkybė, kas ir už kokias lėšas teikė sveikatos priežiūros paslaugas.
Jeigu šias paslaugas teikė ne privati sveikatos priežiūros įstaiga, o valstybės ir savivaldybės
asmens sveikatos priežiūros ar visuomenės sveikatos priežiūros viešoji ar biudžetinė įstaiga, o
paslaugos buvo apmokamos iš privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto ar valstybės
(savivaldybės) biudžeto lėšų, tokiu atveju teisiniai santykiai susiklosto tarp paciento ir
atitinkamos sveikatos priežiūros įstaigos. Atsakomybės subjektas tokiu atveju yra sveikatos
priežiūros įstaiga, kaip juridinis asmuo, o ne asmeniškai gydytojas. Sveikatos priežiūros įstaiga
tokiu atveju atsako ne pagal sutartines, o pagal deliktines civilinės atsakomybės taisykles, t. y.
pagal 1964m. CK 484 straipsnį (šiuo metu – LR CK 6.264 straipsnis – autorių pastaba), jeigu dėl
žalos atsiradimo yra įstaigos darbuotojų kaltė.“
41. Kokios civilinės atsakomybės sąlygos turi būti įrodomos, reiškiant ieškinį dėl padarytos
žalos teikiant sveikatos priežiūros paslaugas atlyginimo? Su kokiu subjektu turi būti
siejamos šios sąlygos: su sveikatos priežiūros įstaiga ar jos darbuotojais?
Kaltė - Lietuvos teismų praktikoje taikant gydytojų profesinę atsakomybę suformuota LAT 2001
m. precedentu tapusioje civilinėje byloje:
„Darytina išvada, kad pacientą ir gydytoją (sveikatos priežiūros įstaigą) sieja prievolė, kurios
turinį sudaro gydytojo pareiga užtikrinti, kad ši prievolė būtų vykdoma dedant maksimalias
pastangas, t. y. užtikrinant maksimalų atidumo, rūpestingumo, atsargumo ir kvalifikuotumo
laipsnį. Taigi, sprendžiant dėl gydytojų kaltės, būtina atsakyti į klausimą, ar tikrai medicinos
paslaugos buvo teikiamos dedant maksimalias atidumo, rūpestingumo, dėmesingumo, atsargumo
pastangas. Šiuo tikslu turi būti remiamasi ne tik teisės aktų, reglamentuojančių medicinos
paslaugų teikimą, bet ir gydytojų profesinės etikos nuostatomis“. Šioje LAT nutartyje nėra
tiesiogiai pasakoma, bet aiškiai leidžiama suprasti, kad Lietuvoje kiekvienam gydytojui taikomas
maksimalių pastangų standartas.
Neteisėti veiksmai - Lietuva, sistemiškai vertinant CK 6.263 str. 1 d., CK 6.246 str. 1 d. ir CK
6.248 str. 3 d., yra generalinio delikto valstybė, todėl pareigos elgtis rūpestingai ir atidžiai, kad
kitam asmeniui nebūtų padaroma žalos, pažeidimas reiškia neteisėtus veiksmus, kurie yra kaltės
elementas. Kaltės nustatymas visais atvejais reiškia, kad yra padaryti neteisėti veiksmai arba
atvirkščiai. Todėl kalbant apie deliktinės civilinės atsakomybės taikymą, vadovaujantis
generalinio delikto taisykle, iš esmės kalbama tik apie tris savarankiškas civilinės atsakomybės
sąlygas: kaltę, apimančią ir neteisėtus veiksmus, žalą ir priežastinį kalto asmens elgesio ir
atsiradusios žalos ryšį. Neteisėti veiksmai – tai ne tik bendros pareigos elgtis atidžiai ir
rūpestingai pažeidimas, bet ir specialiuose asmens sveikatos priežiūros paslaugas
reglamentuojančiuose įstatymuose, pirmiausiai PTŽSAĮ (pacientų teisių ir žalos sveikatai
atlyginimo įstatymas), įtvirtintų gydytojo teisių ir pareigų aktyvus ar pasyvus pažeidimas. Tokiu
atveju, kai gydytojo teisės ir pareigos yra reglamentuojamos specialiu įstatymu, reikia vadovautis
specialiomis teisės normomis, o ne generalinio delikto taisykle.
Priežastinis ryšys – Priežastinio ryšio egzistavimą konstatuoja teismas,
vadovaudamasis ne konkrečiomis taisyklėmis ar teisės normomis, o savo vidiniu tam tikrų
gyvenimo aplinkybių, ieškovo ir atsakovo argumentų suvokimu, priežastinio ryšio teorijų
pritaikymu konkrečioms aplinkybėms. Visuma šių veiksnių suformuoja teismo vidinį
įsitikinimą apie priežastinio ryšio buvimą arba jo nebuvimą. Ypatingai sudėtinga nustatyti
priežastinį ryšį medikų bylose, nes dažnai teisėjams neturint pakankamai specialiųjų
medicininių žinių, remiamasi medicinine literatūra, teismo medicinos ekspertų, Valstybinės
medicinos audito inspekcijos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – VMAI prie
SAM) išvadomis. Šie faktoriai nulemia teismo vidinį įsitikinimą ir priežastinio ryšio
buvimą arba jo nebuvimą. Tai pripažįsta pats LAT: „Nagrinėjamos kategorijos bylose
teismo medicinos ekspertizės išvada yra reikšmingas įrodymas specialių žinių
reikalaujančiais klausimais“. Priežastinio ryšio nustatymo sudėtingumą konstatuojant
gydytojų civilinę atsakomybę galima iliustruoti teismų nagrinėtomis civilinėmis bylomis.
Žala - Žala yra būtina gydytojų civilinės atsakomybės sąlyga, kai civilinė atsakomybė
pasireiškia
nuostolių atlyginimu. Žala, kurią pacientas gali patirti teikiant asmens sveikatos priežiūros
paslaugas, yra susijusi su brangiausiomis vertybėmis - sveikata ar net gyvybe, todėl ji yra
skaudžiausia ir sunkiausiai įkainojama. Pagal objektą žala sveikatai ar gyvybei laikoma
žala, padaryta asmeniui, o ne turtui. Ji pagal Lietuvos jurisdikciją apima turtinę ir neturtinę
žalą.
Ji konstatuojama tada, kai nustatytos visos bendrosios civilinės atsakomybės sąlygos – neteisėti
veiksmai, žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos, žalą padariusio
asmens kaltė (CK 6.246, 6.247, 6.248, 6.249 str.). Neteisėtus veiksmus, žalos faktą ir dydį bei
priežastinį ryšį turi įrodyti asmuo, reikalaujantis žalos atlyginimo (ieškovas). Žalą padariusio
asmens kaltė yra preziumuojama, todėl tol, kol ši prezumpcija nepaneigta, kaltės įrodinėti
nereikia (CK 6.248 str. 1 d.)
42. Kaip suprantamas neteisėtumas kaip gydytojo profesinės atsakomybės sąlyga? Pagal
kokius kriterijus jis nustatomas? Ar profesinės etikos nuostatų pažeidimas gali reikšti
gydytojo veiksmų neteisėtumą?
LAT yra pažymėjęs, kad gydytojo veiksmų teisėtumas ar neteisėtumas nustatomas analizuojant
jų santykį ne su pasekmėmis, o su teise. Todėl tais atvejais, kai tam tikrų pareigų atlikimą
reglamentuoja specialūs įstatymai, kiti teisės aktai (pvz., pareiginės instrukcijos), profesinės
etikos taisyklės, vertinant tokias pareigas ėjusio žalą padariusio asmens veiksmus, reikia
vadovautis ne tik bendrąsias deliktinės atsakomybės taisykles nustatančiomis CK normomis, bet
ir kitais šaltiniais. Gydytojo profesinių pareigų atlikimas apima ir teisinius, ir moralinius
aspektus. Be to, profesionalui yra taikomi aukštesni elgesio standartai, todėl veiksmų
neteisėtumą gali lemti bet koks neatidumas,
nerūpestingumas, nedėmesingumas, nepakankamas profesinės pareigos atlikimas, profesinės
etikos taisyklių pažeidimas ir pan. Sprendžiant dėl neteisėtumo, būtina atsakyti į klausimą, ar
tikrai medicininės paslaugos buvo teikiamos dedant maksimalias pastangas. Pastarojoje byloje
LAT akcentavo ir tai, kad vertinant gydytojų veiksmų neteisėtumą reikia pakankamai detaliai
analizuoti medikų veiksmus ir iki žalos atsiradimo fakto, ir po jo, nepakanka ekspertų išvados
įvertinimo. Tam būtina tirti ir vertinti medicininius dokumentus. Šioje byloje pirmos ir
apeliacinės instancijos teismai netyrė bei nevertino atsakovės ligos istorijos įrašų bei atsakovo
darbuotojo veiksmų, todėl pažeidė įrodymų vertimo taisykles civiliniame procese ir „neteisingai
aiškino civilinėje teisėje įsigalėjusią neteisėtumo sampratą“. Dar vienoje gydytojų profesinės
civilinės atsakomybės byloje LAT akcentavo, kad neteisėti veiksmai yra ir tada, kai pacientas
nėra tinkamai informuojamas apie gydymo metodus ir nėra davęs sutikimo gydymui (išskyrus
būtinąją pagalbą). Svarbu, kad „paciento sutikimas būtų galiojantis ir sukeltų tam tikrų teisinių
padarinių, būtina, kad jis būtų duotas pacientui ar jo atstovui pagal įstatymą prieš tai gavus
visapusišką informaciją“.
43. Kaip apskaičiuojamos negautos pajamos sveikatos sužalojimo atveju? Ar dėl padarytos
žalos negautų pajamų atlyginimo suma yra tapati negautam darbo užmokesčiui? Ar į
negautas pajamas turi būti įskaičiuoti gyventojų pajamų ir socialinio draudimo mokesčiai?
Pagal CK 6.283 straipsnio 2 dalį fiziniam asmeniui sveikatos sužalojimo atveju turi būti
atlyginamos negautos pajamos, kurias jis būtų gavęs, jeigu jo sveikata nebūtų sužalota. Negautos
pajamos apskaičiuojamos kaip pajamų, kurias nukentėjusysis realiai gavo arba realiai galėjo
gauti iki ir po sveikatos sužalojimo, skirtumas. Negautų pajamų dydis, esant ginčui, turi būti
įrodytas. Jo įrodinėjimo pareiga byloje tenka ieškovui (CPK 178 straipsnis). Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. liepos 8 d. nutartyje,
priimtoje civilinėje byloje V. G. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-364/2008, nurodė, kad
žalos (kaip negautų pajamų) atlyginimo suma savo teisine prigimtimi nėra tapati negauto darbo
užmokesčio priteisimui. Nurodytoje byloje kasacinis teismas pažymėjo, kad pajamų bei
socialinio draudimo mokesčių gavėjai pagal įstatymą būtų valstybės ir socialinio draudimo
biudžetai, o ne pats ieškovas. Nagrinėjamos bylos kontekste teisėjų kolegija konstatuoja, kad
jeigu sumos turtinei žalai atlyginti už atitinkamą laikotarpį yra pagal įstatymus priskiriamos
neapmokestinamoms pajamoms, tai fizinio asmens sveikatos sužalojimo atveju jo darbo
užmokesčio forma realiai negautos pajamos apskaičiuojamos atsižvelgiant į jo VDU, iš kurio yra
išskaičiuoti privalomi į biudžetą mokesčiai.
44. Ar asmens, kuriam buvo suteiktos nekvalifikuotos sveikatos priežiūros paslaugos,
artimieji turi teisę reikalauti jiems asmeniškai padarytos neturtinės žalos atlyginimo?
Lietuva neturi senų neturtinės žalos atlyginimo artimiesiems tradicijų, kai asmeniui sužalojama
sveikata ar atimama gyvybė, turbūt todėl ir aiškiai apibrėžto trečiųjų asmenų rato nėra. CK 6.250
str. 2 d. pasakyta, kad neturtinė žala asmeniui atlyginama visada, kai ji padaryta asmens sveikatai
ar gyvybei. Specialiosios šio straipsnio atžvilgiu ir reglamentuojančios deliktinę civilinę
atsakomybę teisės normos yra CK 6.283 str. 1 d ir 6.284 str. 1 d. Dar specialesn÷ ir
reglamentuojanti sveikatos priežiūros įstaigos pareigą atlyginti neturtinę žalą teisės norma yra
PTŽSAĮ 13 str. 2 ir 3 d. Kaip jau aukščiau minėta, esant specialiajai teisės normai, ja ir reikia
vadovautis, todėl pacientų artimieji prašant priteisti neturtinę žalą turi remtis PTŽSAĮ. Ir CK, ir
PTŽSAĮ nuostatos vienodai nustato, kad sveikatos sužalojimo atveju teisę į neturtinės žalos
atlyginimą turi nukentėjusysis (pacientas), o mirties atveju – asmenys, kurie buvo mirusiojo
(paciento) išlaikomi arba jo mirties dieną turėjo teisę gauti jo išlaikymą (nepilnamečiai vaikai,
sutuoktinis, nedarbingi tėvai, kiti faktiniai nedarbingi išlaikytiniai), taip pat mirusiojo paciento
vaikas, gimęs po jo mirties. Iš pirmo žvilgsnio reglamentavimas suprantamas ir aiškus, tačiau
panagrinėjus teismų praktiką, kyla neaiškumų, nes teismai jį traktuoja plačiau. LAT suformavo
precedentą, jog ne tik gyvybės atėmimo atveju, bet ir sužalojus sveikatą, neturtinės žalos gali
reikalauti tretieji asmenys, ko tiesiogiai nenumato Lietuvos įstatymai. LAT pateisino neturtinės
žalos priteisimą artimųjų sveikatos sužalojimo atveju tretiesiems asmenims dviejų rūšių
argumentais: pirma, akcentuojant asmenų ypatingą dvasinį ir fizinį ryšį bei priverstinį tėvo
sveikatos pakenkimą, kurie įvardijami kaip konkreti bylos aplinkybė pagal CK 6.250 str. ir,
antra, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais pagal CK 1.5 str.
Suformuota bendroji teismų praktikos taisyklė, kad artimieji neturi teisės sveikatos
sužalojimo atveju reikalauti neturtinės žalos atlyginimo. Galimi tik ypatingi išimtiniai iš
šios taisyklės atvejai pagal konkrečios bylos aplinkybes. Taigi, subjektų, turinčių teisę
reikalauti neturtinės žalos atlyginimo sveikatos sužalojimo bylose, ratas nėra konkretus ir
apibrėžtas.
45. Ar atvejis, kai socialinio draudimo įstaiga išmoka nukentėjusiam asmeniui draudimo
išmokas, laikytinas regresu arba subrogacija? Kokios praktinės reikšmės turi tinkamas šių
teisinių santykių kvalifikavimas?
Pagal CK 6.290 straipsnio 3 dalį draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos
įgyja regreso teisę į žalą padariusį asmenį, išskyrus atvejus, kai draudimo įmokas už nukentėjusį
asmenį mokėjo žalą padaręs asmuo. Ši nuostata tikslinama TPVCAPD įstatymo 19 straipsnio 10
dalyje: asmenys, kurie teisės aktų nustatyta tvarka turi regreso ar subrogacijos teisę į žalą
padariusį asmenį, pretenziją dėl išmokos gali pateikti tiesiogiai kaltininko civilinę atsakomybę
apdraudusiam draudikui arba, jei tokio nėra, žalą padariusiam asmeniui. Taigi pagal specialųjį
teisinį reglamentavimą socialinio draudimo išmoką išmokėjęs subjektas, teisės aktų nustatyta
tvarka įgyja regreso teisę, kurią visų pirma turi įgyvendinti pateikdamas reikalavimą atsakingam
draudikui, ir tik jeigu jo nėra – žalą padariusiam asmeniui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 23 d. nutartį, priimtą civilinėje
byloje Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus ministerijos v. M. L., bylos Nr.
3K-3-584/2009).
Subrogacijos atveju reikalavimo teisę perimantis subjektas nėra atsakingas už žalą padariusio
asmens veiksmus, pareiga atlyginti žalą nukentėjusiam asmeniui kyla iš atitinkamų tokio
subjekto ir nukentėjusio asmens teisinių santykių.
51) Kaip paskirstoma įrodinėjimo našta delikto dėl netinkamos kokybės produktų ar paslaugų
atveju ? Ar tuo atveju ,kai skiriasi už žalos atsiradimą atsakingi asmnenys (pvz., gamintuojas,
importuotojas, produktą realizavęs asmuo ir kt.), taikomos analogiškos taisyklės ?
Įrodinėjimo našta, siekiant pasiremti šiais pagrindais (ar vienu iš jų) tenka gamintojui. Kadangi tai yra
išimtis iš gamintojo atsakomybės be kaltės režimo, tai šių pagrindų apimtis negali būti aiškinama
plečiamai. Jeigu nukentėjęs ar turintis teisę reikalauti žalos atlyginimo asmuo dėl savo kaltės prisidėjo
prie žalos atsiradimo ar padidėjimo, žalos atlyginimo dydis gali būti sumažintas arba žala apskritai gali
būti neatlyginama atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes, nors žala ir atsiradusi dėl netinkamos kokybės
produkto (LR CK 6.297 straipsnis). Gamintojo atsakomybė nemažinama, jeigu žala atsirado ir dėl
netinkamos produkto kokybės, ir dėl trečiojo asmens veiksmų ar neveikimo (LR CK 6.298 straipsnio 2
dalis), t. y. nors dėl žalos atsiradimo kalti yra du subjektai (gamintojas ir trečiasis asmuo), tačiau
gamintojo atsakomybė nėra mažinama, nes šiuo atveju kalbame apie specialiojo delikto atvejį, t. y.
gamintojo atsakomybė atsiranda be kaltės. Tačiau gamintojas, atlyginęs žalą, tokiais atvejais turi teisę
reikšti kaltiems tretiesiems asmenims ieškinį regreso tvarka (LR CK 6.280 str.) .Jeigu žala atsirado dėl
kelių asmenų (pvz., netinkamos kokybės produkto gamintojo ir asmens, įkomponavusio šį produktą į
kitą daiktą) veiksmų, šie asmenys atsako solidariai (LR CK 6.296 str.).
52) Ar atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl netinkamos kokybės produktų ar paslaugų, yra griežta
? Ar ji priskirtina prie absoliučios atsakomybės atvejų ?
Lietuvoje, skirtingai nei ES ir daugelyje kitų užsienio valstybių, griežtos atsakomybės sąlygas numato
ne tik produktų gamintojui ar pardavėjui, bet ir paslaugų teikėjui.
Ne išimtis yra ir gamintojo civilinės atsakomybės dėl netinkamos kokybės produkto ar paslauga
padarytos žalos atveju. Nors šis deliktas yra griežtos atsakomybės, tačiau ir šiuo atveju atsakomybė nėra
absoliuti – įstatyme taip pat nustatyti atvejai, kada gamintojas nuo jos atleidžiamas (LR CK 6.298
straipsnis).
53) Ar atsakomybės dėl žalos atsiradusios dėl netinkamos kokybės produktų ar paslaugų,
subjektai gali būti atleidžiami nuo jos remiantis bendraisiais atleidimo pagrindais, numatytais
Civilinio kodekso 6.253 staripsnyje ?
54)Ar gali būti atlyginama dėl netinkamos kokybės produktų ar paslaugų atsiradusi neturtinė
žala, jeigu tiesioginės žalos asmens sveikatai ar gyvybei nėra padaroma ?
CK 6.250 straipsnis. Neturtinė žala
1. Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai,
dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo
galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.
2. Neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinė žala atlyginama
visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo
bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į
jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei
kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo
kriterijus.
55)Koks yra delikto, kai žalos padaroma dėl klaidinančios reklamos, ir atsakomybės,
atsirandančios dėl netinkamos kokybės produktų ar paslaugų, santykis ? Kokios teisės normos
turi būti taikomos jeigu netinkama produkto kokybė yra nulemta klaidinančios jo reklamos ?
56) Kaip suprantama žala, atsirandanti dėl klaidinančios reklamos ? Ar šio delikto atveju gali būti
atlyginama neturtinė žala ?
CK 6.304 straipsnyje numatyta teismo galimybė nagrinėjant žalos atlyginimo bylą uždrausti skleisti
klaidinančią reklamą.Taip gali būti atlyginama neturtinė žala .
57)Kokia yra subjektų atsakingų, už klaidinančia reklama padarytos žalos atsiradimą,
atsakomybės apimtis: solidarioji ar dalinė ?
Dėl žalos atlyginimo deliktams – atitinkamai atsakomybė už žalą, padarytą dėl netinkamos kokybės
produktų ir paslaugų bei atlyginimas klaidinančia reklama padarytos žalos.( daugiau nieko neradau ,šiuo
klausimu )
58)Kaip atsakomybę už žalą aplinkai galima atriboti nuo atsakomybės už realią žalos grėsmę ?
Kaip abiem šiais atvejais yra apskaičiuojamas žalos dydis ?
59)Kokios civilinės atsakomybės sąlygos turi būti nustatytos dėl žalos aplinkai atlyginimo ?
Civilinės atsakomybės sąlygos, būtinos civilinei atsakomybei kilti už žalos aplinkai padarymą: žala,
neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.246-6.249 straipsniai).
Siekdamas įrodyti žalą, kaip civilinės atsakomybės sąlygą (CK 6.249 straipsnis), ieškovas paprastai
privalo įrodyti du elementus: žalos padarymo faktą ir žalos dydį. Žalos faktas nepreziumuojamas ir turi
būti įrodinėjamas įprastine tvarka. Žalos dydis taip pat nepreziumuojamas, bet kai kurių deliktų atveju
apskaičiuoti žalą praktiškai gali būti labai sunku. Taip yra tada, kai žala padaroma sudėtingiems pagal
savo pobūdį objektams (pavyzdžiui, žala aplinkai, sveikatai, energetikos įmonių patiriama žala), taip pat
nematerialiems objektams (pavyzdžiui, intelektinei nuosavybei). Tokiais atvejais žalos dydis nustatomas
pagal kompetentingų institucijų parengtas žalos apskaičiavimo metodikas, kurios naudotinos
atsižvelgiant į Konstitucijos nuostatas, CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus protingumo, teisingumo ir
sąžiningumo principus, kitas CK bei kitų teisės aktų nuostatas. Dėl to teismas tam tikrais atvejais gali
nukrypti nuo metodikose nustatytų žalos apskaičiavimo dydžių ir sumažinti priteistinos žalos dydį, jeigu
atsakovas patikimais įrodymais paneigia nurodytus dydžius.