"Dainavimas yra muzikinė vaikų veikla, kurioje formuojami ne tik vokaliniai įgūdžiai (dikcija,artikuliacija, kvėpavimas, garsas, intonavimas, ansamblis), bet ir bendri muzikiniai gabumai (ritmo pajautimas, garso aukščio suvokimas, muzikinė atmintis, ir pan.). Dainuojant ypač lavėja balso ir klausos koordinacija, kuri yra tikslios intonacijos pagrindas.Netikslią intonaciją lemia netobula klausa ir balso koordinacija, o ji priklauso nuo muzikinės klausos jutimo. Balsas yra tik muzikos kūrino atlikimo instrumentas, o klausa kontroliuoja, kaip tas kurinys atliekamas. Muzikinė klausa yra muzikos suvokimo ir atlikimo pagrindas. Jeigu muzikinė klausa išlavinta, tai vaikas pajaus kūrinio nuotaika, mokės ja emocionaliai perteikti: reguliuoti intonacija, dinamika, ansambliškuma dainuojant kolektyve ir pan. A. Zaporožecas, kalbėdamas apie ikimokyklinio amžiaus vaikų muzikinės klausos lavinimą ir jų muzikos suvokimo galimybes, pabrėžė, kad muzikinės klausos lavinimui nepakanka vien muzikos klausimo, reikia,kad vaikas pats kuo daugiau muzikuotu. Šiame amžiuje pagrindinė muzikavimo priemonė, jo nuomone, yra dainavimas. Autorius teigia, jog vokalinė veikla yra natūraliausias ir tiksliausias muzikos tikrovės modelis, nes šio veiklioje dalyvauja visas vaiko kūnas. Ypač svarbios tos dainos, kurias vaikas gali atlikti ne vien tik balsu, bet ir judesiais.Mokymo procese vaikai turi būti pratinami pajausti dainos nuotaiką, reguoti į jos turinį, išraiškos priemones. Be to, jie pratinami dainuoti natūraliu, šviesiu, nerėksmingu balsu, stengtis įsiklausyti į draugų dainavimą, kartu pradėti ir baigti dainą." Be to, dainavimas reikalauja tam tikrų vokalinių įgūdžių. O jų įgyti galima tik specialiai ruošiantis. Dėl to tam tikrais vokaliniais pratimais vaikas turi nuolat treniruoti savo balsą ir muzikinę klausą, įgyti elementarių muzikinių žinių. Tik tada jis galės tinkamai vertinti savo ir draugų dainavimą, ugdytis praktinius kūrybinius gebėjimus, savarankiškai muzikuoti. Išmokęs dainuoti ir groti, vaikas jau galės savarankiškai kurti dainų melodijas nesudėtingiems tekstams. Tuo būdu reikėtų patikslinti patį dainavimo supratimą: tai svarbiausia aktyvaus vaiko santykio su daina įvairiose gyveniškose situacijose pasireškimo forma. O tas aktyvus santykis – tai dainų atlikimas per muzikos ir kitų dalykų (fizinio, rytinės mankštos, gimtosios kalbos, skaičiavimo ir kt.) pamokėlėse, savarankiškas muzikavimas darželyje ir namie. Dainavimas vaidina didelį vaidmenį visapusiškos asmenybės ugdyme ir nedubliuoja kitų vaiko veiklos formų. Kaip teikia M. Kaganas, meninė veikla (prie kurios priklauso dainavimas – A. K.) yra savarankiškas, nepakartojamas, turinti specifinę vertę. Meninės veiklos, kaip efektyviausio žmogaus dvasinių savybių ugdytojo, reikšmę nuolat pabrėždavo I.G. Pestalocis, J.A. Komenskis, M. Montesori, K. Ušinskis ir daugelis kitų žymių pedagogų.Daina ugdo ne tik vaiko estetinius, bet ir moralinius jausmus. Garsus rusų pedagogas K. Ušinskis tvirtino, kad estetinis ir dorovinis jausmas neatskiriami, ir kėlė reikalavimą, auklėjant vaikus, remtis liaudies kūryba, nes ji ugdanti vaizduotę, moralinius jausmus, meninį skonį.Tinkamai parinkta ir vaikų amžiui pritaikyta daina, per jausmus veikdama sąmonę, padeda moralinius asmenybės pagrindus."