1

6

Įžangos nebus 9

dalis kokybiškas gyvenimas 10

Ar tu esi pajėgus? 11

Kokybiškas gyvenimas 16

Pirmas kartas! 26

dalis kodėl gyvenimas lagina? 32

Vienintelė galimybė viską ištaisyti 33

Svetimas rytas 35

Įsitikinimas nr. 1: „Dėl visko kaltas likimas“ 38

Įsitikinimas nr. 2: „Sėkmė“ 44

Įsitikinimas nr. 3: „Esu nereikalingas kitiems dėl to, kad...“ 53

Įsitikinimas nr. 4: „Manęs negerbs, kol neturėsiu daiktinių įrodymų“ 67

Įsitikinimas nr. 5 „Jeigu būčiau gražesnis...“ 80

Įsitikinimas nr. 55: „Esu vienišas“ 88

Įsitikinimas nr. 99: „Manęs nemyli, nes...“ 102

Įsitikinimas nr. 102: „Dar truputuką ir!..“ (holivudiškas stebuklas) 118

turinys

1

2

7

Įsitikinimas nr. 103: „Neturiu pakankamai informacijos...“ 120

dalis laimės alchemija 128

Paskutinis... 129

Apsupk save turtingais žmonėmis! 135

Nustok imti – pradėk dalyti! 145

Rytas 154

100 000! 164

Antras lygis 172

dalis išspausk iš gyvenimo maksimumą 182

Ar ji iš tiesų buvo tavo? 183

Motyvacija prieš įsipareigojimą 185

Kodėl niekas nenori, kad pasikeistum? 189

Įsipareigojimų anatomija 198

Nesuvaidintas pašaukimas 202

Laisvės riebumo skaičiuotuvas 207

Paskutinis nurodymas 211

Padėka 212

3

4

8

9

įžangos nebus

Įsivaizduok, Venecija. Pavasaris. Visą amžių nematei mylimo

žmogaus. Bet visai netikėtai kitoje kanalo pusėje pastebi jo

žvilgsnį. Įsibėgėjęs jis šoka per kanalą ir skrieja tavęs link, bet

užuot aistringai pabučiavęs (visu lūpų perimetru), būdamas

vos per lašą nuo to žmogaus, išrėži: „Ką tu čia veiki? Kaip čia

atsidūrei?“ Mes analogiškai elgiamės su savo LAIME. Ji čia,

trokšta mūsų, o mes atidėliojame „glamonėjimąsi“ su ja: „Pa-

lauk, laime, aš dar nepasiruošęs, pirmiausia atsakyk man, ką

tu čia veiki?“ – teiraujamės.

Mums atrodo, kad nesame pakankamai suaugę, bet staiga

suprantame esantys per seni, kad pradėtume GYVENTI. Mes

laukiame atlyginimo, naujo telefono, elektroninio laiško, bet

gavę, ko troškome, suvokiame, kad tai tėra įžanga į tikrą gyve-

nimą, kuris, be abejonės, bus geresnis už turėtąjį, tik... tik tak

tik tak tik tak tak tik tak tik tak. Dėmesio! Jau prabėgo daugiau

nei 20–30 proc. jūsų gyvenimo.

Didžiąją gyvenimo dalį tik ruošiamės gyventi, bet juk gy-

venti reikia be išankstinio pasirengimo!

Velniop ilgas knygines įžangas!

O taip. Tikrai galėčiau apipilti save blizgučiais, auksu, pra-

bangiais kvepalais bandydamas įrodyti, kad mano mintis tikrai

verta skaityti! Bet juk šią knygą atsivertei ne tam, kad skaity-

tum mano pagyras, savireklamą!

Verčiau pradėkime pokalbį apie tavo troškimus ir naują, ne-

suvaidintą, kokybišką gyvenimą!

12

Žmonės išmoko stebėti žvaigždes, spindinčias už tūkstančių

kilometrų, bet nesugeba pamatyti, kas vyksta

visai šalia, jų širdyse.

Jie išmoko gaminti atomines raketas, skaityti sudėtingas

formules, BET NEIšMOKO PRIMITYVIAuSIų DALYKų –

MėGAuTIS GYVENIMu BE SVAIGALų.

Jie sukūrė nedūžtančius telefonus, BET IKI šIOL NEŽINO,

KAIP LIAuTIS DAuŽYTI VIENAS KITAM šIRDIS...

13

Žmonės išmoko pagaminti kokybiškas prekes, produktus,

BET PAMIRšO, KAD KOKYBIšKOS TuRI BūTI

VERTYBėS + JuOKAS + DRAuGYSTė...

Baigę mokyklas jie žino, kaip atrodo smegenys,

BET NEIšMANO, KAIP šĮ ORGANą PANAuDOTI

PAGAL PASKIRTĮ...

14

Žmonės buvo taip užsiėmę kurdami bereikšmius dalykus

(ginklus, pramogas), kad taip ir nesugebėjo išsiaiškinti, iš kur

atsirado tas krūtinę draskantis iki kaulų smegenų pažįstamas

jausmas... Velniškai pažįstamas šaltis, ar ne? Vieni bando nu-

marinti jį plastinėmis operacijomis, kiti – daiktais ir pinigais,

bet vietoj laimės šie žmonės gauna pirštą. Vidurinį. Tai ne vis-

kas. Dar pro visas angas – akis, ausis – jie gauna bevertes re-

komendacijas, kaip pagerinti gyvenimą, kitaip tariant – spamą.

Tooooooooooooooonas spamo, kuris kokybiškai užteršė jų

smegenis. Krūtinę. širdį. Sielą. Kiekvieną kūno pikselį!

Ech...

Kaip tu jautiesi? Žinai, tas kirminas, taip ilgai neduodantis

ramybės, yra tavo potencialas / dora prigimtis! Tai sielos švie-

selė, bandanti prasiskverbti pro iliuzijų debesis, nes jai tarp

sintetinių vertybių per ankšta! Ji pasiruošusi!

Trokšta revoliucijoooooooos!

Sąmonės REEEEEEEVOOOOOOOOOLIuCIJOS!

15

Privalai pasikeisti!

O gal dar ne laikas? Gal viskas su tavimi ir aplinkiniais ge-

rai? Padaryk eksperimentą: išeik į gatvę ir pažiūrėk į praeivius.

Nagi? Ar pastebėjai, kad jų veidai persikreipę taip, lyg būtų su-

žinoję, kad kažkas ką tik nulaužė jų feisbuko paskyras?! Visuo-

tinai išreklamuotos sėkmės formulės jiems nepadėjo pasiekti

vidinės ramybės, svajonių. Nepadės ir tau, todėl privalai pada-

ryti štai ką – pai......

„Alexai Monaco, tau lengva kalbėti, kaip jaustis gerai, juk

tūsiniesi su Monako princu, toje šalyje turi pažinčių, tikriausiai

žarstai maišus pinigų, todėl tau viskas gerokai paprasčiau“, –

pagalvos vienas iš skaitytojų, iš pažįstamų žmonių girdėjęs,

kad Alexo Monaco svetainėje pilna selfių su turtingiausiais

pasaulio žmonėmis ir Monako princu. štai ką jam atsakysiu:

„Mielas drauge, turiu tau paruošęs neišgalvotą istoriją, apiber-

tą prabanga ir įžymybėmis, su kuriomis Monake man teko pra-

leisti laiką. Esu įsitikinęs, kad tai, ką sužinosi, padės lengviau

apčiuopti priežastis, trukdančias pradėti kokybiškai gyventi!“

16

kokybiškas gyvenimas

Viena įsimintiniausių savaičių, lėmusių milžiniškus mano gyve-

nimo pokyčius, prasidėjo nuo labdaringo milijonierių vakarėlio

Sen Tropeze. Čia susipažinau su oligarchais, gėrėjausi jų jach-

tomis ir neišpasakytu dosnumu perkant šampaną bei žmones.

Kitą rytą, lyg perlietas lediniu vandeniu, pašokau iš lovos.

Po pusvalandžio planavau prisidėti prie Monako princo Alber-

to, kad su juo pasivažinėčiau dviračiais.

Diena buvo suplanuota. Iš Sen Tropezo turėjome numinti

iki Monako (130 km). Įspūdžių buvo daug, juk važiavau koman-

doje su princu (beje, jis labai malonus ir nuolat besišypsantis

žmogus).

Vakare pasiekėme tikslą. Vakarėlis + austrės + gyva muzi-

ka. Prasidėjo šou. Princas + viešumos nemėgstanti princesė

(pasirodo vos 1–2 kartus per metus) „šėrė“ mus pagyromis.

Vienas iš kartu besilinksminančių svečių buvo Formulės-1 le-

genda Mikas Hakinenas.

Tą vakarą Mikas Hakinenas tapo dar didesne žvaigžde (as-

meniškai man). Vienas iš Monako princo draugų užlipęs ant

scenos visiems pasakojo, kad dieną, važiuodamas dviračiu, Mi-

kas Hakinenas atsidūrė kažkokioje skylėje, kur tualete, atlikęs

reikalus, nerado popieriaus, todėl pasinaudojo medžio lapais.

Mane sužavėjo tai, kad Mikas nesijaudino dėl atskleistos tie-

sos ir stvėręs mikrofoną papasakojo dar spalvingesnių faktų apie

šią istoriją. Ech! Mėgstu žmones, nebijančius iš savęs pasijuokti!

17

Kitą dieną su draugais atsidūriau Italijoje, pikantiškame Ba-

jardo miestelyje. Čia iš aukštai ant kalno viršūnėje esančio res-

torano atsiveria superhyperdupernereali panorama. La Capan-

na da Bacì. Mmmmmm. šiame restorane, besimėgaudamas

pietumis, „miriau“ mažiausiai 3 kartus, nes patiekalus čia kepa

ne aliejuje, o meilėje.

18

Pastaba: viskas, ką iki šiol pasakojau, yra

TIKRAS niekis, palyginti su tuo, dėl ko

pradėjau šią istoriją...

Pasukome namų link. Leidžiantis kalno šlaitu suskambo

telefonas – mus pakvietė susitikti su vienu oligarchu. Sustojo-

me prie jo apartamentų, esančių viename brangiausių Monako

pastatų „Le Simona“. Vieno aukšto kaina čia yra NE-PA-DO-RIAI

apvali. Pagalvojau, kad neblogai būtų ten pakliūti, pažiūrėti,

kaip žmonės gyvena. Bet tądien šis noras liko neišpildytas...

Kitą dieną mes važiavome apsipirkti į Nicą. Čia apstu par-

duotuvių. Vienoje jų pastebėjau nerealius švytinčius batus.

Nesvarstydamas juos nusipirkau, juk žinojau, kad reikės eiti į

vakarėlį ir palikti ten ne tik pinigų, bet ir puikų įspūdį. Neti-

kėtai sužinojau, kad esu pakviestas į „Le Simona“ pastatą, į

kurį taip svajojau pakliūti. Negalėjau tuo patikėti! Wow! Yeee!

Jahooooooooo! Sušukau taip garsiai, kad saulė išsigando ir,

palikdama pėdsaką danguje (saulėlydį), paskubomis nėrė už

kalnų, su savimi nusitempdama dienos paklodę, už kurios il-

sėjosi mėnulis su ištikimiausiu draugu dangumi, kadaise, labai

seniai, prikaltu prie amžinybės švytinčiomis vinimis.

„Le Simona“ pastato vidus iš tiesų buvo įspūdingas. Mus

pasitiko apsaugininkas, kuris taip šypsojosi, kad atrodė, jog

arba dirbo Amerikoje, arba jam tiesiog daug moka. Pakilome

liftu. Pamatęs butą, netekau žado. „Tobula“, – pagalvojau.

Prisėdau. Tarnaitė atnešė velniškai brangaus vyno. Skonio

neatsimenu, bet patiko. Po geros valandos pajudėjome į va-

19

karėlį. Įžengęs į klubą pastebėjau, kad visi spokso į vyrą, be-

simaudantį minios dėmesyje. Nesvarbu, kad jis nešoko kaip

Maiklas Džeksonas, vyrukas tiesiog „rijo“ aplinkinių dėmesį.

Jis buvo toji nata, kurios taip trūko muzikai. Noriu pabrėžti, kad

šis žmogus nebuvo toks seksualus ar gražus, kad man pradėtų

patikti vyrai, bet gyvenime nesu matęs, kad kas jaustųsi taip

atsipalaidavęs. Tiesiogine žodžio prasme, jis DEGINOSI muzi-

koje / laimėje / akimirkoje.

Tikriausiai supratai, kad būtent šis vyras yra istorijos kal-

tininkas?

Įžūlybė! Neatsiklausęs manęs, jis susiurbė visų merginų

dėmesį! Nepaliko man nė gramo!

Pavadinkime jį laimingu šunsnukiu.

Atrodė, kad scenoje stovintis didžėjus muziką skyrė tik jam.

Grodamas dainų priedainius, jis kėlė rankas į dangų nuolat ste-

bėdamas, kaip į tai reaguoja laimingas šunsnukis.

Netrukus pastebėjau didžėjaus nerimą, kai jis keistai ėmė

dairytis aplinkui. Tam buvo svari priežastis – laimingas šuns-

nukis trumpam pasišalino iš klubo, nepasakęs: „I’ll be back.“

Ech... Vargšas didžėjus tikriausiai pagalvojo, kad kažką ne

taip sugrojo...

Bet laimingas šunsnukis grįžo!

Prisimenu, kaip prie manęs priėjusi verslo partnerė tarė:

„Alexai, tu visada būni vakarėlių siela, tik ne šį kartą...“

Tas vyrukas tikrai nebuvo modelis ar milijonierius. Mūvėjo

paprastus džinsus ir vilkėjo marškinėlius. Tačiau jo akys bliz-

gėjo labiau nei mano Nicoje įsigyti batai!

Nei man, nei tą vakarą klube buvusiems milijonieriams ko-

kybiškos „kūno dekoracijos“ (asmeniškai jiems siūti drabužiai)

nepadėjo jaustis geriau už tą vyruką.

20

Tu gali nusipirkti kokybiškų daiktų,

drabužių, bet kokybiško gyvenimo,

kupino nesuvaidintų jausmų ir emocijų,

neįsigysi už jokius pinigus!

21

22

Kiekvienas prisimename susikausčiusį draugą / pažįstamą-

jį, kuris gimtadienyje, restorane, darbe, net namuose jaučiasi,

lyg būtų ne savo kailyje? Taip... visi turi tokių pažįstamų, lau-

kiančių, kol kas nors jiems sukurs pakilią nuotaiką: pasakys

komplimentą, be priežasties nusišypsos, pradės dainuoti. Vie-

nas draugas kartą paatviravo, kad Stivenas Spilbergas mūsų

šalyje galėtų nufilmuoti kino juostą apie zombius, nepanaudo-

damas nė lašelio grimo. Ir jis nemelavo – tik pažiūrėk į Lietuvos

gatvėmis linguojančius veidus!

Mano pasiūlymas – pamatęs tuos žmones imk ir nusišypsok!

„Kąąąąąąąąąą!? Kas man iš to, jei būsiu toks mielas ir nusi-

šypsosiu tiems stabdžiams gatvėse?“ – paklausi.

Pasakysiu štai ką: tau nebūtina per gyvenimą eiti pasipuo-

šus natūralia, o ne dirbtine šypsena + būti „radioaktyviu“ (žmo-

gumi, kuris nesistengdamas užkrečia visus gera nuotaika).

Dėmesio: aukščiau pateiktas

pasakojimas nėra apie tai, kaip

atsipalaiduoti klube. KALBAME NE APIE

VAKARĖLIUS, O APIE KIEKVIENĄ TAVO

GYVENIMO PIKSELĮ (AKIMIRIKĄ)!

Tu tikrai neprivalai tapti laimingu šunsnukiu, kurio akys

dega ne nuo alkoholio, o dėl aistros gyvenimui. Bet negi manai,

kad būsimiems tavo vaikams (jeigu jų dar neturi, esu įsitikinęs,

turėsi) patiks tavo nuolat persikreipęs veidas? Ar tikrai nori,

kad jie perimtų iš tavęs nuobodylos Darto Vederio fizionomiją?

196

Vis dar lauki, kol kas nors paglostys tave už tai, kad bandy-

damas pasikeisti nusipirkai Alexo Monaco knygą? MANAI, TO

uŽTENKA?

Kada, velniai griebtų, pasielgsi, kaip nori, o ne kaip esi iš-

mokytas?

Nagi? Kur tavo atsakymas?

Kada pradėsi siekti aukščiausios sąmonės?

„Alexai Monaco, nusišneki! Kam žmonėms siekti daugiau,

juk už lango nekrinta raketos! Viskas gerai!“ – pasakys žmo-

gus, patenkintas tuo, kad iš tiesų niekas nevyksta. Jam noriu

išrėžti štai ką: „Jeigu patikėjai, kad žmogus gimęs tik tam, jog

išaugintų keletą vaikų ir rūpintųsi savo lizdu, žinok, kai kurie

gyvūnai jauniklius prižiūri rūpestingiau nei žmonės!“

Todėl pabrėšiu: tavo šeimos

gerovė yra mažiausia, ką gali

padaryti dėl šio pasaulio!

Jeigu vis dar manai, kad žmogus gimęs tik tam, kad įvykdy-

tų filmuose matytas užduotis – pasodintų medį, įsigytų auto-

197

mobilį, namą ir sukurtų šeimą, – gali užversti šią knygą, kam

nors ją padovanoti ir toliau mėgautis šiuolaikinio žmogaus ma-

lonumais. Pirmyn! Įsipatogink ir „įsiliek“ į internetą, TV arba

PC. Bet negi tai viskas, ką sugebi? O kaip benamiai arba ser-

gantys vaikai? Žinau, galvodamas apie juos kartais susigraudi-

ni, o kai skruostu rieda ašaros, jautiesi geru žmogumi. Bet negi

manai, kad nuo tavo ašarų vaikų gyvenimas pagerės? Suprask,

iš tavęs naudos nulis, kol dėl jų nepakelsi subinės!

Tai ne viskas.

Esu įsitikinęs, dauguma skaitančiųjų mano žodžius pagal-

vojo, kad jiems reikia pasirūpinti sergančiais žmonėmis ir be-

namiais vaikais. Tikrai ne tai norėjau pasakyti. Matai, žmonės

mano, kad padarę gerą darbą grąžins skolą pasauliui ir paga-

liau galės atsipūsti – neeeee. Net jeigu įkursi keletą paramos

organizacijų, tu vis tiek būsi skolingas vieną...

Ar įdomu, ką noriu pasakyti?

Turiu omenyje svarbiausią tavo gyvenimo užduotį.

Taip, taip, kalbu apie pačią aukščiausią užduotį.

Atsakyk: ar jauti aistrą išsiaiškinti, kas iš tiesų vyksta?

Žinau, kad giliai viduje nori kalbėtis apie rimtus, aukštes-

nio kalibro dalykus. Tačiau kol kas į tai nesutelkei pakanka-

mai dėmesio, juk buvai užimtas pramogomis ir jeigu pasiryžai

iš esamo jovalo išlipti šiame, o ne kitame gyvenime, turėtum

įsipareigoti pokyčiams, apie kuriuos pradėsiu pasakoti po se-

kundės, kai atsiversti kitą lapą!