24 V i c ky Myron

priežiūros vadovėlis. Tai pasakojimai apie tai, kaip sugyvena tikri žmonės ir tikros katės.

Ši knyga nėra „Diujis II“, tokios ir neketinau rašyti. Yra tik vienas „Diujis“ (knyga), kaip yra tik vienas Diujis (mano nuostabusis katinas). Tačiau pasakojimų – tūkstančiai. Yra mi­lijonai kačių, kurios pakeistų žmonių gyvenimą, jei tik joms kas leistų. Jos gyvena su šioje knygoje aprašytais žmonėmis ir kitais, panašiais į juos. Jos gyvena ir daug sunkesnėmis aplin­kybėmis: prieglaudose, laukinių kačių gaujose ar vienišos šąla gatvėse, laukdamos geresnių laikų.

Iš visų gyvenimo pamokų, kurias išmokau per dvidešimt metų, turbūt svarbiausia yra ši: angelai pasirodo visokiais pa­vidalais. Meilė gali atskrieti iš bet kur. Vienas nepaprastas gy­vūnas gali pakeisti gyvenimą. Jis gali pakeisti miestą. Jis net mažumėlę pakeitė visą pasaulį.

Ir tu tai gali.

Pirmas•

Diujis ir Tobė

„Ji buvo tyki katytė. Švelni ir... labai stengėsi nesi-painioti niekam po kojomis, tiesiog norėjo gyventi niekam netrukdydama, suprantate?“

Pasaulio mastu mano mylimas Spenseris Ajovos valstijoje, turintis apie 10 000 gyventojų, yra mažas miestelis. Jo gat­

vės, dažniausiai sunumeruotos ir sudarančios dvidešimt devy­nis keturkampius kvartalus, nusidriekusius iš šiaurės į pietus

26 V i c ky Myron

(su upe per vidurį), ir dvidešimt penkis – iš rytų į vakarus, visai neklaidžios. Parduotuvės, kurių dauguma įsikūrusios Didžia­jame aveniu, pagrindinėje mūsų gatvėje, viskuo mus aprūpina, bet nėra pernelyg didelės. Vienaaukštė biblioteka netoli Di­džiojo aveniu ir Dvidešimt trečiosios gatvės sankryžos, miesto centro širdyje, jauki ir svetinga.

Tačiau dydis – reliatyvus dalykas, ypač Ajovoje, valstijoje, kurioje gyvena šeštadalis Floridos gyventojų, bet yra beveik dukart daugiau miestų. Daugelis mūsų kilę iš dar mažesnių miestelių už Spenserį, pavyzdžiui, Moneta, kurią laikau savo gimtine, nors iš tikrųjų užaugau ūkyje už dviejų mylių nuo jos. Monetą sudarė šeši kvartalai. Joje stovėjo penki komerciniai pastatai, jei įskaitysime ir barą bei šokių salę. Didžiausias kada nors buvęs jos gyventojų skaičius – vos virš dviejų šimtų. Kiek­vieną dieną pro Spenserio viešosios bibliotekos duris įeina dau­giau žmonių.

Taigi, čia, tarp Ajovos ūkių, Spenseris atrodo didelis. Į tokį miestelį važiuojama, o ne pralekiama pro šalį. Tokiame mies­telyje didžiąją dalį gyventojų pažįsti iš matymo, bet nebūtinai žinai visų vardus. Čia visi sužino, jeigu bankrutuoja įmonėlė, ir visi apie tai turi nuomonę, bet ne visi paveikiami tiesiogiai. Kai Klėjaus apygardoje, kur įsikūręs Spenseris, bankrutuoja ūkis, galbūt ir neprisimename jo savininko, bet atmename į jį panašų žmogų, todėl rūpinamės ir suprantame. Nesvarbu, ar esame kilę iš senos paprastų ūkininkų giminės, ar iš nese­niai atsikrausčiusių ispanakalbių, kurie imasi įvairiausių darbų milžiniškoje žemės ūkio pramonėje, mus sieja ne vien iš tiesių linijų sudarytas žemės lopinėlis, vadinamas Spenseriu Ajovos

27D e v y n i k aT i n o D i u j o Gy v e n i m a i

valstijoje. Mus sieja požiūris į gyvenimą, darbo etika, pasaulio suvokimas ir ateitis.

Bet ne visi vienas kitą pažįstame. Tai visada aiškiai suvo­kiau, dirbdama Spenserio viešosios bibliotekos direktore. Ga­lėčiau bet kurią dieną, bet kurią akimirką pereiti per biblioteką ir pažinčiau visus nuolatinius lankytojus. Daugelį jų pažįstu nuo vaikystės, o dažnai žinau ir visą jų šeimą. Atmenu, kaip daugiau negu prieš dešimtmetį nuolatinio bibliotekos lanky­tojo išvaizda per kelis mėnesius labai pasikeitė. Pažinojau jį nuo mokyklos laikų, žinojau jo istoriją. Jis buvo priklausomas nuo narkotikų, metė juos, bet dabar aiškiai vėl prisidarė bėdos. Todėl paskambinau jo broliui, senam bičiuliui, kuris atvažia­vo iš kitos valstijos, kad juo pasirūpintų. Štai kuo šaunus toks miestelis kaip Spenseris: mūsų tvirti ryšiai. Pagalba ir draugys­tė pasiekiama paprasčiausiais telefono skambučiais.

Tačiau į biblioteką plūdo lankytojų iš devynių apygardų – kai išėjau į pensiją, turėjome 18 000 pažymėjimus įsigijusių skaitytojų, beveik dukart daugiau žmonių, negu gyveno Spen­seryje, – taigi, niekaip negalėjau pažinoti visų. Viena iš dau­gelio nuolatinių lankytojų, kurią pažinojau iš matymo, bet ne daugiau, buvo moteris, vardu Ivona Bari. Ji buvo penkiolika metų už mane jaunesnė, todėl mokyklos kartu nelankėme. Ji nebuvo kilusi iš Klėjaus apygardos, todėl nežinojau jos šeimos. Darbuotojai vis užmesdavo akį į benamį, kasryt lankantį Diujį, nes rūpinomės, kaip jis laikosi, bet Ivona visada būdavo gražiai apsirengusi ir susitvarkiusi, todėl neatrodė, kad ja reikėtų rū­pintis. Ir ji buvo neapsakomai tyki. Ji niekada neužkalbindavo pirma. Jei pasakydavai „Labas rytas, Ivona“, daugių daugiausia

28 V i c ky Myron

išgirsdavai šnipštelėjimą: „Labas.“ Ji mėgo žurnalus ir visada išsinešdavo knygų. Bet apie ją žinojau vienintelį dalyką: ji my­lėjo Diujį. Tai kaskart suprasdavau iš jos šypsenos, kai tik jis prisiartindavo.

Visi manėsi su Diuju užmezgę ypatingą ryšį. Nežinia, kiek sykių kas nors man kuo paslaptingiausiai sukuždėdavo: „Tik niekam nesakyk, kad nepavydėtų, bet mudu su Diuju sieja ypatingas ryšys.“ Nusišypsodavau, linktelėdavau galva ir lauk­davau, kol dar kas nors pasakys lygiai tą patį. Matote, Diujis taip dosniai dalijo švelnumą, kad visi pajusdavo su juo ryšį. Jiems Diujis buvo vienintelis. Bet Diujui jie būdavo vienas iš 300... 500... 1000 nuolatinių draugų. Maniau, kad jis tikrai ne­galėtų jų visų branginti.

Tad tariausi, kad Ivona – tik dar viena jo bičiulė. Ji bendrau­davo su Diuju, bet jie nepuldavo vienas kitam į glėbį. Nepame­nu, kad Diujis būtų jos laukdavęs. Bet kai Ivona apsilankydavo bibliotekoje, jie kažkaip sulipdavo, kartu leisdavosi ieškoti pa­slaptingų tylių nuotykių, laimingi tarsi radę geležėlę.

Ivona prašneko tik po Diujo mirties. Pamažu. Devyniolika metų su daugeliu nuolatinių bibliotekos lankytojų vis paple­pėdavau apie Diujį. Po jo mirties nebeįstengėme kalbėtis apie nieką kita. Tik kai atslūgo pirmoji banga, kai mus apsupo šal­tos vasario darganos, kai jau iki galo įsisąmoninome, kad Diu­jo nebėra, Ivona tyki ir sutrikusi prisiartino prie manęs ir pa­pasakojo apie Diujį. Ji pasakojo, kaip laukdavo pasimatymų su juo. Kaip jis puikiai ją suprato. Koks jis buvo švelnus ir drąsus. Ji ne kartą man pasakojo, kaip vieną dieną Diujis visą valandą miegojo jai ant kelių ir kokia nepaprasta ji dėl to pasijuto.

29D e v y n i k aT i n o D i u j o Gy v e n i m a i

– Kaip gražu, – atsakiau jai. – Dėkui.Džiaugiausi jos dėmesiu, ypač žinodama, kaip jai sunku

bendrauti. Bet turėjau daug darbo ir niekada daugiau jos ne­klausinėjau. O kam? Diujis visiems tupėdavo ant kelių. Žino­ma, kad tai nepaprastas ryšys.

Po kelių trumpų pašnekesių Ivona liovėsi kalbėti. Ji vėl pa­sidarė nepastebima, o jos ypatingas ryšys su Diuju virto tik vie­nu potėpiu milžiniškame jo gyvenimo paveiksle. Tik po dvejų metų, išgirdusi, kaip ji apsidžiaugė, radusi savo pavardę, pami­nėtą „Diujyje“, prisėdau šalia. Tuomet jau buvau prisiklausiusi mielų, bet paprastų nuolatinių bibliotekos lankytojų pasakoji­mų apie Diujį – pasakojimų, kurių esmė buvo tokia: „Nemoku paaiškinti, tiesiog jis suteikė man laimės“, – kad abejojau, ar iš jos išgirsiu ką nors daugiau.

Bet Ivonos pasakojimas buvo kitoks. Jos valandėlė su Diu­ju man priminė, dėl ko visada mėgau bibliotekas. Ir mažus miestelius. Ir kates. Ivona buvo tokia uždara, kad, prisipažin­siu, daug apie ją nesužinojau. Iš pradžių maniau kitaip, bet, kai perskaičiau šį pasakojimą, supratau, kad ji liko ir visada liks šiokia tokia mįslė.

Tačiau sužinojau, kaip įvairiai žmonėms klostosi, net jei jie gyvena visai greta. Ir kaip lengva pasiklysti net tokiame pa­prastutėliame miestelyje kaip Spenseris Ajovos valstijoje. Suži­nojau, kaip sunku pažinti kitą žmogų ir kad tai visai nesvarbu, jei tik atveri širdį jo poreikiams. Nebūtina suprasti, tik reikia rūpintis kitais.

Tai taip pat išmokau iš Diujo. Tai buvo jo Stebuklas. Ga­liausiai, matyt, tai – dar vienas pasakojimas apie jį.

30 V i c ky Myron

•Ivona užaugo Saderlande, maždaug aštuonis šimtus gyventojų turinčiame miestelyje už trisdešimties mylių į pietvakarius nuo Spenserio. Jos tėvą tikriausiai reikėtų vadinti padieniu darbi­ninku. Jis darbavosi nedideliame išsinuomotame ūkyje netoli Apygardos kelio M12, vieną po kitos ėjo žemo lygio apygardos savivaldybės tarnautojo pareigas ir turėjo seną vandens cister­ną, kurią prisipildydavo iš šulinio savo kieme ir vežiodavo po aplinkines girdyklas. Tokių kaip jis pažįstu daugybę: tykus ir mažumėlę apspuręs, dažnai nepastebimas, bet visada kur nors netoliese, doras žmogus, mėginantis ko nors pasiekti, bet vis ne­sėkmingai. Galiausiai, kai po rinkimų neteko darbo, šeima pali­ko ūkį ir persikraustė į miestelį. Tėvas įsidarbino fabrike. Ivona, tuomet penkerių metukų ir jauniausia iš penkių vaikų, ėmėsi globoti po naujųjų namų apylinkes slampinėjančias kates.

Ir pati atmenu tas vaikystės dienas kaime: ilgus lėtus metų laikus, valandas, kai žaidėme su broliais kieme, kol tėvai dar­buodavosi ūkyje. Lyg vakar atmenu dieną, kai tėvelis parnešė namo Snaigę, pirmąjį mano pamiltą gyvūnėlį. Buvo karšta va­saros pradžios diena, o aš stovėjau kieme ir stebėjau, kaip jis vis artėja per iki kelių sužėlusius kukurūzus. Tėvelis taip prakaita­vo po kepure, kad net atrodė, jog ašaroja, o kai tokį varvantį jį atsekiau namo, pamačiau, kad rankose jis kažką laiko, nors nesupratau ką.

– Tikriausiai gimė lauke, – pasakė jis mano mamai, – nes jų ten buvo visa vada pasislėpusi. Mamą ir kitus mažiukus su­traiškė plūgas. O šitai, – pasakė jis, iškeldamas kruviną katy­tę, – nupjovė užpakalines kojytes.

31D e v y n i k aT i n o D i u j o Gy v e n i m a i

Dauguma ūkininkų būtų palikę sunkiai sužeistą gyvūnė­lį nudvėsti, leisdami gamtai savaip tvarkytis, bet mano tėvelis pamatė, kad katytė dar gyva, pačiupo ją ir parskubėjo namo. Mano mama, gyvūnėlius mylėjusi ne mažiau už tėvelį, atsku­bėjo į pagalbą ir visą mėnesį maitino ją pienuku iš buteliuko. Naktį ji klostė ją šiltomis antklodėmis, o dieną neišvydavo iš kaitrios virtuvės. Neatsistebėdama, kad katytė sveiksta, vis žvilgčiojau mamai per petį, kaip ji prižiūri mažylę. Vidurva­sarį Snaigės bigės sugijo. Žmonės dažnai mano, kad katės tin­gios, bet kaip Snaigė stengėsi! Kokia ji buvo atkakli! Regis, akimirksniu išmoko laikyti pusiausvyrą ant dviejų priekinių letenėlių, iškėlusi pasturgalį. Tuomet išmoko strykčioti, krai­pydama iškeltą užpakaliuką lyg flirtuojanti poniutė. Man buvo taip gražu. Tą vasarą mudvi kasdien dūkdavome. Aš bėgioda­vau po kiemą juokdamasi ir šūkaudama, o ji straksėdavo man iš paskos, vizgindama pasturgalį. Rudenį, kai tik baigdavosi pamokos, iššokdavau iš autobuso, numesdavau kuprinę ir lėk­davau į kiemą, šaukdama ją. Ilgai ji neišgyveno, o kai padvėsė, kurį laiką raudojau kaip kūdikis, bet niekada nepamiršiu, kaip Snaigė lėtai šokdavo kieme, tarsi kokį lindihopą. Jos ryžtas ir tėvų pavyzdys gerbti ir branginti kiekvieną gyvą padarą visiems laikams liko mano širdyje nuo tos vasaros su Snaige.

Ar penkiametė Ivona patyrė ką nors panašaus? Nežinau. Nežinau, ar ji žaisdavo su vyresniaisiais broliais ir sesutėmis, ar kieme būdavo paliekama viena. Nežinau, ar kačių draugiją ji pasirinko iš vienatvės, ar iš įgimtos meilės. Žinau, kad jos tėvai, kaip dauguma ūkininkų, kačių per daug nevertino ir nepadėjo jai rūpintis tomis, kurios vis atklysdavo į jų kiemą.

32 V i c ky Myron

– Katės nuolat dvėsdavo arba dingdavo, – pasakojo man Ivona. – Man taip skaudėdavo širdį. Bet tėvai niekada nenu­pirkdavo joms pašaro, kad ir kiek prašydavau. Sakydavo, kad tam nėra pinigų.

Mano ryškiausias vaikystės atsiminimas – kaip tėtis, lai­kydamas sužeistą katytę, kalbasi su mano mama. Ivonos ryš­kiausias prisiminimas – nuotraukos. Jai buvo šešeri metukai. Mama norėjo nufotografuoti vaikus su jų mylimiausiomis katėmis. Ivona niekur nerado savo numylėtinio juodai balto katinėlio, vardu Juodai Baltas. Mama jai liepė liautis ieškoti ir atsistoti greta brolio ir sesers, kurie abu iškėlė priešais objekty­vą besimuistančias kates.

– Nagi, šypsokis, – liepė mama.– Nerandu savo kačiuko.– Nesvarbu. Šypsokis, ir tiek.Paskui Ivona žvelgė į apylinkių laukus prikandusi lūpą.

Ajovoje, net miesteliuose, plyti atviros lygumos, kur matyti, kaip toli driekiasi pasaulis. Jei ilgai ten žiūrėsi, išvysi amžiny­bę, bet galiausiai Ivona nusigręžė, priėjo prie mamos ir paprašė nufotografuoti ją su kita kate.

– Ne, – atsakė mama. – Baigėsi juostelė.– Norėjau verkti, – pasakojo Ivona, – bet nepravirkau. Ži­

nojau, kad visi iš manęs juoktųsi.Po dešimties metų, kai jai buvo šešiolika, Ivonos tėvas įsi­

darbino „Witco“ gamykloje, ir šeima persikraustė į Spenserį. Atmenu, kai paauglystėje, gyvendama gretimame Hartlio miestelyje, užklysdavau į Spenserį. Buvo tiesiog kraupu. Spen­serio gimnazijos merginos atrodė tokios visažinės, taip uoliai

33D e v y n i k aT i n o D i u j o Gy v e n i m a i

skubančios madingai rengtis, plepėti su vaikinais ir trainiotis gatvėmis, lyg būtų vos per žingsnį nuo „Pink Ladies“ iš „Bri­liantino“. Atmenu, man jos atrodė net fiziškai stambesnės už mus, kaimiečius, lyg panorėjusios galėtų mus tiesiog sutraiš­kyti. Štai koks man atrodė Spenseris, o aš juk buvau kur kas pranašesnė. Miestelyje gyveno mano močiutė, todėl žinojau gatves ir krautuves; lankiau Hartlio gimnaziją, vieną didesnių apylinkės mokyklų; mėgau bendrauti ir visiems patikdavau, beveik niekada nepasijusdavau ne savo vietoje ar sutrikusi. Tad galiu įsivaizduoti, ką išgyveno Ivona, drovi mergaitė, niekada nebuvusi Spenseryje, niekada daug nepasiekusi mokykloje ir niekada nemėgusi bendrauti, net Saderlande. Kai ji pasakojo, kad pusantrų metų Spenserio gimnazijoje buvo tikra kankynė, puikiai ją supratau.

Vienatvei palengvinti tėvai jai parnešė katę. Prieš pat kraus­tantis į Spenserį, Ivonos tetos Mėjos katė atsivedė vadą Siamo mišrūnų. Vos išvydusi, Ivona juos pamilo. Ji kažkaip įkalbėjo tėvus priglausti vieną katytę. Kai jie atvyko jos išsirinkti, ne­rangi vada bindzinėjo po kiemą, stumdėsi, grumdėsi ir drabstė purvus vienas kitam į snukutį. Ivona sutriko. Ji žvelgė į juos ir mąstė: „Kaipgi man išsirinkti savo katytę?“

Tuomet viena katytė, tikriausiai iki tol pasislėpusi, prity­kino ir pažvelgė į ją didelėmis droviomis akimis, lyg tykiausiu meiliausiu balseliu kuždėtų: „Labas.“

– Gerai, tave ir pasiimsiu, – sukuždėjo jai Ivona.Katytę ji pavadino Tobe. Ji buvo rusvesnė ir apkūnesnė

už įprastą Siamo katę, bet jos kailis buvo prabangiai švelnus, o akys pasakiškai mėlynos, kaip būdinga šiai veislei. Švelnus

34 V i c ky Myron

buvo ne vien jos kailis. Tobė buvo labai meili katytė. Švel­niai kniaukavo. Meiliai elgėsi. Nebuvo ir labai drąsi. Vos kas nors įeidavo į kambarį, ji pabėgdavo; vos kur nors namie prasiverdavo durys, ji dingdavo; vos išgirdusi žingsnius ant laiptų, ji skuosdavo saugiai slėptis į Ivonos lovą. Į lauką iš­bėgo tik sykį, pralėkė pro Ivoną, kai ši stabtelėjo tarpduryje. Ivona išėjo ant betono laiptelių ir išvydo, kaip Tobė dingsta už tėvų namo kampo. Ji nubėgo aplink namą iš kitos pusės ir susitiko katytę vidiniame kieme. Tobė atšuoliavo pas ją ir šoko tiesiai į glėbį, jos švelnus snukutis buvo persikreipęs iš siaubo.

– Ak, katyte, daugiau taip nedaryk, – subarė Ivona. – Pra­šau, daugiau taip nedaryk.

Nežinia, kuri išsigando labiau.– Tobė mėgo glaustytis, – taip ją apibūdino Ivona. – Ji

visą laiką stengėsi būti prie manęs. Kiekvieną naktį miegodavo mano lovoje.

– Tikriausiai jums patiko, – atsakiau.– Taip, labai, – pritarė ji. Paskui sėdėjo ir žiūrėjo į mane,

laukdama kito klausimo.Baigusi mokyklą, Ivona kartu su tėvu įsidarbino „Witco“

gamykloje. Ten buvo gaminami rankiniai hidrauliniai įran­kiai, vadinami tepalų pistoletais, kuriais tepalai sušvirkščiami į mažas skylutes automobilių varikliuose ir kituose aparatuose. Po kančių Spenserio gimnazijoje konvejeris buvo tikras palen­gvėjimas. Darbas buvo spartus ir fiziškai nelengvas, bet Ivona buvo jauna ir stipri. Ji verždavo varžtus ne mažiau spėriai negu kiti, o su bendradarbiais kalbėtis nereikėjo.

35D e v y n i k aT i n o D i u j o Gy v e n i m a i

– Tai nebuvo svajonių darbas, – pasakojo ji man, lyg dro­vėdamasi aiškiai matomo pasididžiavimo gerai nudirbtu dar­bu. – Bet vis šis tas.

O aš puikiai žinau, kad nėra nieko geresnio už prasmingą darbą.

Draugų Ivona beveik neturėjo, bet, vos baigdavo pamainą, viena buvo aišku: jos laukia Tobė. Katytė mėgo tupėti aukštai, kur jos nepasiekdavo spardančios kojos ir mojuojančios ran­kos, ir dažnai Ivonos laukdavo ant knygų lentynos. Retsykiais, kai Ivona praverdavo lauko duris, Tobė pasitikdavo ją laiptų viršuje. Jei namuose daugiau nieko nebūdavo, Tobė sekiodavo ją: į virtuvę, į darbo kambarį. Bet kai kas nors grįždavo, abi nueidavo į Ivonos kambarį ir užsidarydavo. Ivona netrukus su­prato, kad Tobė beveik visą dieną praleidžia jos lovoje, po pa­talais, laukdama, kol grįš vienintelis žmogus, kurio jai nebaisu. Ir, nors sąmoningai tokia mintis Ivonai niekada netoptelėjo, ji troško kaip tik to: draugės, kuri visada jos lauktų.

Perkopusi dvidešimtmetį, Ivona išsikraustė iš tėvų namų į keturių butų namą su vyresniąja seserimi. Tobei tyla labai patiko. O Ivonai labai patiko gyventi vienai. Jai puikiai sekėsi dirbti prie konvejerio, veržiant smulkius tepalų pistoletų varž­telius. Statmenos sunumeruotos Spenserio gatvės daug metų ją baugino, o kiekvienas praeivis atrodė svetimas. Bet pamažu tvarkingos gatvės jai ėmė patikti, o veidai pasidarė pažįstami. Ji apsipirkdavo krautuvėse Didžiajame aveniu arba naujajame prekybos centre pietiniame miestelio pakraštyje. Drabužius ji pirkdavo „Fashion Bug“, o mėgstamiausio Tobės ėdesio „Ten­der Vittles“ – mažoje vietinėje gyvūnų krautuvėlėje. Per vie­

36 V i c ky Myron

nas Vėlines ji nusipirko baisią kaukę. Užsidėjusi ją, ėmė garsiai trepsėdama lipti laiptais. Įėjusi pro kambario duris, ji garsiai užriaumojo – „būūūūūūū“, – ir gražios mėlynos Siamo katytės akys kone iššoko ant kaktos. Ji ėmė trauktis atatupsta, iš bai­mės papūtusi kailiuką, o Ivonai taip jos pagailo, kad tučtuojau nusiplėšė kaukę.

– Ak, Tobe, – pasakė ji. – Čia tik aš.Tobė dar kelias sekundes spoksojo į ją, tuomet nusigręžė ir

pažvelgė šalin, lyg sakydama: „Pati žinojau.“Kitą dieną Ivona vėl sugalvojo pagąsdinti Tobę. Ji užsidėjo

kaukę ir trepsėdama įlėkė pro kambario duris. Tobė vos žvilg­terėjo į ją ir pasibjaurėjusi nusisuko, lyg sakytų: „Liaukis, juk žinau, kad čia tu.“

Ivona nusijuokė.– Kokia tu gudrutė, Tobe! – Ir apkabino katytę. Gyveni­

mas buvo paprastas, bet geras. Ivona Bari rado savo vietą po saule; ji turėjo draugę, buvo laiminga. Jos gyvenimo smulk­menos, trumpučiai laiko tarpsniai, vis kartojosi. Per Kalėdas Ivona iš dovanų suręsdavo tunelį, o Tobė dienų dienas jame tūnodavo.

– Maniau, kad ji viena tokia. Ak, kaip Tobei patikdavo eglutė. Bet vėliau sužinojau, kad panašiai elgiasi daugelis kačių.

Vakare savo kambaryje ji sukdavo Tobę sukamojoje kėdėje, katytė kaskart prašvilpdama pro šalį stverdavo jai ranką. Net prabėgus dešimtims metų, tai prisiminusi, Ivona šypsojosi. Tobė labai mėgo sukamąją kėdę. O jei ją mėgo Tobė, mėgo ir Ivona.

37D e v y n i k aT i n o D i u j o Gy v e n i m a i

Kai devintojo dešimtmečio viduryje vietos ekonomika smuko, o Ivona neteko kelių pamainų per savaitę, ji vėl atsi­kraustė gyventi pas tėvus. Nežinau, ką apie tai ji manė iš tikrų­jų, nes nesakė, bet nemanau, kad jai tai buvo didelė permaina.

– Nuomos kaina tapo per didelė, – trumpai paaiškino ji. – Paklausiau tėvų, ar galėčiau grįžti, ir jie sutiko.

– Kartais tėvelis po laikraščiu sukrebždindavo pirštu, – to­liau pasakojo ji. – Tobė šokdavo ant jo, ir tėvelis juokdavosi. Tai vadinome laikraščio žaidimu. Bet, suprantate, dažniausiai prie mano tėvų Tobė tik tupėdavo ant krėslo atkaltės ir žiūrė­davo pro langą, kol tėvelis skaitydavo laikraštį.

Nežinau, kaip suprasti tokį pasakojimą. Ar tuose namuo­se juoko ir linksmybių būdavo daugiau, negu man atrodo? Ar Tobė prasimušdavo pro tykaus žmogaus kiautą? Ar laikraščio žaidimas tebuvo trumpas prasiblaškymas tyliame priplėkusia­me pasaulyje? Norėčiau išgirsti tą juoką, bet nejučia mintyse iškyla valandos, dienos ir savaitės, net mėnesiai, jei teisingai supratau Ivonos užuominas, kai laikraščio žaidimas nebūda­vo žaidžiamas. Nejučia prieš akis iškyla pagyvenęs žmogus, tyliai įsitaisęs krėsle, užsidengęs veidą laikraščiu, maža katytė, nusigręžusi ir žvelgianti pro langą, ir juos stebinti jauna mo­teris, pusiau pasislėpusi tarpduryje. Ivonos broliai ir seserys buvo išsikraustę, ir, manau, ilgas valandas tyliuose namuose užpildydavo nebent tuštuma. Mama skaitydavo meilės roma­nus savo kambaryje. Tėvas žiūrėdavo beisbolą per televizorių. Ivona ir Tobė nusliūkindavo viršun, tyliai kaip pelytės, ir su­kiodavosi kėdėje.

O vos už poros kvartalų gyveno Diujis.

38 V i c ky Myron

•Biblioteka nėra vien knygų sandėlis. Dauguma mano pažįs­tamų bibliotekininkų, išmanančių savo darbą, yra tikri, kad svarbiausia jos paskirtis apskritai nesusijusi su knygomis. Ta paskirtis – atvirumas ir prieinamumas. Pasaulyje, kur tiek daug žmonių jaučiasi išstumti visuomenės, biblioteka yra vieta, kur galima prisiglausti nemokamai. Kiek sykių girdėjote laimingai užaugusį vargšų vaiką, pasakojantį, kad biblioteka jį išgelbė­jo? Taip, knygose, o dabar kompiuteriuose, sukauptos žinios praplėtė jo ankštą pasaulėlį. Bet biblioteka suteikia ir dar kai ką: vietą. Jei namuose kildavo barnių, vaikas galėdavo pabėgti ten, kur tylu. Jei pasijusdavo apleistas, galėdavo rasti žmonių bendrystę. Bibliotekoje nė nebūtina su kuo nors kalbėtis. Štai kokie nuostabūs padarai yra žmonės. Jiems dažnai pakanka tiesiog pabūti šalia, net ir nepratariant nė žodžio.

Kai tapau Spenserio viešosios bibliotekos direktore, pir­miausia užsimojau padaryti biblioteką atviresnę, prieinames­nę ir draugiškesnę. Ketinau įgyti naujų knygų ir leidinių, bet norėjau ir pakeisti požiūrį. Troškau, kad mūsų erdvėse žmo­nėms būtų jauku, kad jie pasijustų bendruomenės nariai, o ne valdiško pastato lankytojai. Liepiau perdažyti sienas ryškesnė­mis spalvomis, o niūrius juodus baldus pakeičiau patogesniais stalais ir kėdėmis. Pradėjau kaupti lėšas pirkti paveikslams, kuriuos kabinome ant sienų, ir skulptūroms, kurias statėme ant lentynų. Pamokiau darbuotojus kiekvienam lankytojui nusišypsoti ir su visais sveikintis. Kai vos po pusmečio knygų grąžinimo dėžėje aptikau Diujį, iškart sumojau, kad jis tobulai derės prie tokio plano. Žinojau, kad jis ramus kačiukas; supra­

39D e v y n i k aT i n o D i u j o Gy v e n i m a i

tau, kad bėdų su juo niekada nebus. Bet maniau, kad jis bus tik fonas, lyg dar vienas paveikslas, dėl kurio biblioteka panėši į namus.

Bet Diujis nė neketino būti fonas. Vos sugijo letenėlės (knygų grąžinimo dėžėje jos nušalo), ir jis įstengė be skaus­mo vaikštinėti po biblioteką, Diujis primygtinai užsispyrė būti dėmesio centre. Bibliotekininko paradoksas yra tas, kad no­rint, jog biblioteka veiktų, negalima būti per daug draugiškam. Žmones reikia pasitikti svetingai, bet jų neužgriūti. Bibliote­ka nėra vieta žmonėtis. Galima bet kada užeiti, bet įsitraukti į veiklą reikia tik tiek, kiek norisi. Renkiesi pats. Jei nori pa­sikalbėti, gali sau pliaukšti visą dieną. Jei nori likti anonimas, galima ir taip. Daug žmonių, ypač jei jiems nedrąsu ar sunku bendrauti, labai mėgsta tokį bibliotekos teikiamą privatumo ir viešumos mišinį – galimybę būti tarp žmonių, bet neįsiparei­goti su jais bendrauti.

Bibliotekininkams tokiais atvejais tenka nemenko varge­lio, kaip, pavyzdžiui, atsitiko su Bilu Mulenbergu. Bilas dešim­tis metų dirbo Spenserio gimnazijos direktoriumi, jo pareigos buvo garbingos ir svarbios, be to, jis kas savaitę bendraudavo su šimtais žmonių. Žinau, kad jam buvo nelengva išeiti į pen­siją, nes visada sunku palikti viso gyvenimo darbą. Bet Bilui buvo dar sunkiau, nes mirė mylima jo žmona.

Po jos mirties jis ėmė kasryt vaikščioti į biblioteką skaityti laikraščių. Supratau, kad jam rūpi ne sutaupyti prenumeratai skirtus pinigus. Vienam namie Bilui buvo liūdna, ir jis norėjo kur nors išeiti. Ką daryti darbuotojams? Mes sveikindavomės, bet bibliotekoje būtų nepriimtina šnekinti jį daugiau negu

40 V i c ky Myron

apie orą. Be to, turėjome darbo. Spenseris mokėjo mums ne už draugystę ar psichoterapiją; kiekvienas darbuotojas turėjo dirbti mažiausiai keturiasdešimt valandų per savaitę vien tam, kad biblioteka veiktų.

Tuomet apsireiškė Diujis. Katinui socialiniai bibliote­kininkų suvaržymai negaliojo. O būdamas mūsų socialinių reikalų direktorius ir oficialusis sveikintojas, jis neturėjo kito darbo, dėl kurio privalėtų tupėti kabinete. Diujui nieko ne­reiškė prieiti prie nepažįstamo žmogaus ir užšokti jam ant ke­lių. Jei jį nustumdavo, jis pamėgindavo dar du ar tris sykius, tuomet suprasdavo nesąs pageidaujamas. Jis nueidavo šalin nė kiek neįsižeidęs. Šiaip ar taip, įkyrus katinas nė iš tolo neerzi­na taip, kaip pernelyg „paslaugus“ bibliotekininkas, nes neat­rodo, kad jis tave smerkia, spaudžia ar klausinėja apie tai, apie ką nesinori kalbėti.

Tačiau kai lankytojas su Diuju susidraugaudavo, poveikis būdavo didelis. Po mėnesio nuo tada, kai Bilas leido užšokti Diujui ant kelių, našlio nuotaika pasikeitė. Jis ėmė šypsotis. Manau, pirmą kartą po žmonos mirties jo šypseną išvydau antrą ar trečiąsyk, kai Diujis užšoko jam ant kelių, nustūmė laikraštį ir pareikalavo paglostyti. Dabar jis visą laiką šypsojosi, visai kaip senajame savo darbe. Jis ėmė mieliau bendrauti su darbuotojais, o kasryt pabūdavo vis ilgiau, pasišnekučiuodavo ir pasižmonėdavo. Stebėdama Bilą pirmą sykį suvokiau, kad Diujis – ne vien aplinkui slankiojanti pūkuota puošmena.

Kai atsirado Diujis, staiga pagausėjo bibliotekos lankytojų. Nesu tikra, ar daug žmonių jis pirmą kartą įviliojo pro biblio­tekos duris, bet manau, kad jis paskatino juos ateiti dar kartą.

41D e v y n i k aT i n o D i u j o Gy v e n i m a i

Pavyzdžiui, Ivona bibliotekoje apsilankė, kai Diujui buvo ketu­ri ar penki mėnesiai. Ji perskaitė apie jį „Spencer Daily Repor­ter“ netrukus, kai jį priglaudėme, bet užsukti nutarė tik vasarą. Tuomet Diujis jau buvo ūgtelėjęs. Pūkuota uodega, žvilgan­čiu variniu kailiuku ir didinga apykakle jis priminė lepūnėlį bibliotekos karalių, prižiūrintį viską, kas joje vyksta. Toks jis ir buvo. Ramus, pasitikintis savimi, Diujis savo aplinkoje nė kiek nesivaržė. Kai jį pirmą sykį pamatė Ivona, jis vaikštinėjo po biblioteką lyg tikras jos šeimininkas.

Koks gražus katinas, – pagalvojo ji.Nežinau, kaip jie susipažino. Manau, kad Diujis priėjo prie

Ivonos, nes jis visada taip elgdavosi, bet galėjo prisiartinti ir ji. Su juo buvo lengva kalbėtis – nežinau, kaip kitaip pasakyti, – nes paglostyti katę nėra jokio socialinio spaudimo. Tik jiems artimai susidraugavus netyčia pastebėjau, kad Diujis dažniau­siai būna netoli jos. Jis glaustydavosi jai prie kojų, uostinėdavo glostančią jos ranką, klausydavosi, kaip ji kužda. Kai ji suglam­žydavo popierėlį ir mesdavo jam, jis šokdavo ant jo, apsiversda­vo ant nugaros ir užpakalinėmis kojytėmis spardydavo jį aukš­tyn. Tad ji mesdavo kitą.

Prekybos centre Ivona jam pirkdavo visokių niekučių, tokių pat žaislų, kokius pirkdavo Tobei. Ji mėgdavo iškelti tuos žaislus į įvairų aukštį, kad Diujis šokinėtų. Vieną dieną ji iškėlė žaisliu­ką ties savo galva, maždaug per penkias pėdas nuo grindų.

– Nagi, Diuji, – tarė ji. – Pasistenk.Diujis pažvelgė į žaisliuką, tada nudelbė akis. Nieko ne-

bus, – pagalvojo Ivona. Tuomet Diujis apsigręžė ir stryktelė­jo – kaip raketa, prisiminė Ivona, visai kaip raketa, – ir pa­

42 V i c ky Myron

stvėrė žaisliuką jai iš rankos. Ji priblokšta žvelgė į jį, tuomet prapliupo kvatotis.

– Apgavai mane, Diuji, – pasakė ji. – Apgavai.Lapkritį ji atėjo į pirmąjį Diujo gimtadienį. Vaizdo įraše jos

nematyti, bet aš tuo nesistebiu. Ivona iš tų žmonių, kurie stovi greta kokią valandą, kol atsigręži ir pratari: „Ak, aš tavęs nė nepastebėjau.“ Ji tyli, bet uoli darbininkė, regis, niekada neiš­einanti iš kabineto; retai matoma kaimynė; moteris autobuse, niekada nepakelianti akių nuo knygos. Negalima manyti, kad tokie žmonės kelia graudulį ar gailestį, nes ką mes žinome apie kito žmogaus vidinį pasaulį? Iš kur galime žinoti, kuo užpildy­tos jo dienos? Emilė Dikinson savo kaimynams atrodė vargšė senmergė, tykiai gyvenanti tėvų namuose, o iš tikrųjų buvo viena nuostabiausių poečių anglų literatūros istorijoje, nuolat susirašinėjusi su įžymiausiais to meto rašytojais. Juk drovu­mas – ne trūkumas, o asmenybės tipas.

Žinoma, Diujis buvo visiškai kitoks. Tame gimtadienio fil­muke jis pasirodė kaip tikras artistas. Aplink jį spiečiasi vaikai, grūsdamiesi kuo arčiau, bet Diujis visai neatrodo išsigandęs. Kad ir kaip jie stvarstė jį ir spygavo, jis džiaugėsi jų dėmesiu. Džiaugėsi beveik taip pat nuoširdžiai, kaip pelės formos rie­biu jogurtu aplietu gimtadienio tortu iš kačių ėdesio. Diujis nė kiek nesidrovėdamas puolė šveisti torto, stebint miniai gerbėjų. Ir neabejoju, kai kamera buvo išjungta, jis padarė ne mažesnį stebuklą: jis priėjo prie Ivonos – ar bent pažvelgė jai į akis, – ir ji pasijuto ypatinga.

Puikiai žinau, kad taip nutiko po metų, 1989­aisiais, per bibliotekos šventę. Maždaug du šimtai žmonių susirinko at­

43D e v y n i k aT i n o D i u j o Gy v e n i m a i

švęsti bibliotekos atidarymo – ji buvo trumpam uždaryta re­montui, – o aš vedžiojau visus, rodydama naujoves. Ten buvo ir Ivona, minios pakraštyje, tikriausiai vėl pasijutusi kaip gim­nazijoje, nes bibliotekoje gera būti nepažintai, bet per vakarėlį tai – nejauku ir nesmagu. Tačiau nejaukumas išsisklaidė, kai ji išvydo po minią nardantį Diujį. Niekas nekreipė į jį dėmesio, o jis tuo, žinoma, baisiai pasipiktino. Tuomet jis pastebėjo Ivoną ir pritykino prie jos. Ji paėmė jį. Priglaudė prie širdies. Diujis padėjo galvą jai ant peties ir ėmė murkti.

– Kažkas mus nufotografavo, – kelissyk per mūsų pokal­bius pakartojo Ivona. – Nežinau kas, bet nufotografavo. Mano matyti tik nugara. O Diujo – snukutis. Bet tai buvo bendra mudviejų nuotrauka.

Nenoriu per daug sureikšminti Diujo draugystės su Ivona. Ne­noriu sudaryti įspūdžio, kad biblioteka buvo svarbiausia jos gyvenime. Žinau, kad ji gyveno uždarai, ir, suprantama, ji – ne Emilė Dikinson, bet taip pat žinau, kad Ivona Bari didelę savo sielos dalį laiko paslėptą nuo žmonių akių. Žinau, kad ji nuolat susirašinėdavo su draugais. Žinau, kad, kaip dauguma žmonių, ji savo darbą ir mėgo, ir jo nekentė. Ji didžiavosi juo, bet vis la­biau irzo, kad negauna geriau apmokamų pareigų. Žinau, kad ji mylėjo savo šeimą, o po jos tyla glūdėjo painus ir daugialypis santykių tinklas. Kokie buvo tie santykiai... tesaugo ji savo pa­slaptį, kaip pati apsisprendė.

Man ji papasakojo apie Tobę. Manau, Diujis, galbūt todėl, kad buvo visiškai kitoks, tenkino Ivonos poreikį bendrauti.

44 V i c ky Myron

Tobė buvo geriausia Ivonos draugė. Ji labai mėgo būti su Diu­ju, bet mylėjo Tobę. O Tobė mylėjo ją. Tobei Ivona Bari buvo svarbiausia pasaulyje, ir ji visada džiaugdavosi, vos šeimininkė įeidavo pro duris. Matote, Tobė ir Ivona nebuvo priešingybės, jos buvo sielų dvynės. Kartą Ivona man papasakojo: „Ji buvo tyki katytė. Švelni ir... labai stengėsi nesipainioti niekam po kojomis, tiesiog norėjo gyventi niekam netrukdydama, supran­tate?“ Pirmiausia pagalvojau: Atrodo, kad ji kalba apie save.

Taip pat jos buvo labai atsidavusios viena kitai.– Niekada neišvykdavau su nakvyne, – pasakojo man Ivo­

na, – nes negalėjau palikti Tobės.Sykį jos abi nukeliavo aplankyti Ivonos sesers Dorotės į

Mineapolį. Pirmąsias penkiolika mylių Tobė kniaukė ir trankė snukutį į narvelio grotas. Tik ties Milfordu Ajovos valstijoje ji suprato, kad nevažiuos pas veterinarą, ir apsiramino. Kelias mylias miaukė, žiūrėdama į Ivoną, lyg tikėdamasi paaiškinimo. Bet kaip katei suprasti, kas yra Minesota? Galiausiai ji susigūžė narvelio kamputyje ir atsigulė... penkioms valandoms. Minea­polyje Tobė nuskuodė tiesiai į svečių kambarį. Ji pasikapstė po kraiką, užkando „Tender Vittles“ ir pasislėpė po patalais laukti Ivonos. Tuomet užsilipo ir susirangė Ivonai prie kaklo, baisiau­siai džiūgaudama, kad grįžo geriausia draugė.

– Aš tave myliu, Tobe, – kuždėjo Ivona, apsikabinusi ka­tytę. Savaitgalis buvo toks pat, kaip visas jų gyvenimas, tik su pasivažinėjimu.

Kyla pagunda sakyti, kad už tai Ivona ir mylėjo Tobę: katė buvo vienintelis pastovus dalykas jos gyvenime. Bet iš tikrųjų manau, kad daug kas Ivonos gyvenime buvo pastovu. Tas pats

45D e v y n i k aT i n o D i u j o Gy v e n i m a i

vienodas darbas prie konvejerio. Tie patys kasdieniai reikalai. Toks pat maistas. Vienodi tylūs vakarai namie su tėvais. Net jos gyvenimas su Diuju buvo ramus ir pažįstamas, nes ji žinojo, kad jis visada lauks ten pat. Galbūt daug pramogų jos ir netu­rėjo, bet Tobei ir Ivonai nestigo pastovumo. Jos turėjo viena kitą. Ir to pakako.

Tačiau visiems tenka patirti vieną kačių ypatybę: daž­niausiai mes gyvename ilgiau nei jos. Trylika metų meilės Ivonai buvo tik nedidelis gyvenimo tarpsnis, o Tobei – visas gyvenimas. 1990 metais katytė pasidarė vangesnė, o dėl ar­trito tapo sunku laipioti laiptais. Jos kailiukas praretėjo, ir vis dažniau Ivona aptikdavo Tobę susirangiusią lovoje, nė neno­rinčią prabusti.

Maždaug tuo pat metu Ivona atrado Bibliją. Ji sako, kad ją paskatino įvykiai prieš pirmąjį Persijos įlankos karą. Dėl gre­siančio smurto jai darėsi neramu ir neaišku dėl ateities, ir siel­vartas prislėgė lyg akmuo. Neturiu pagrindo tuo netikėti, bet galbūt nekalbiam žmogui taip pasakyti buvo lengviau, negu aptarti kitas nuoskaudas. Pavyzdžiui, pasipiktinimą „Witco“ gamykla, kur vadovybė nesutiko patikėti jai atsakingesnių pa­reigų, nors žinojo, kad su darbu ji susitvarkytų. Ir nuo aštuo­nių valandų per dieną prie konvejerio maudžiamus kelius. Ir silpstančią mamos sveikatą. O galbūt žinant, kokia svarbi jai buvo Tobė, prisidėjo neišvengiamas, bet vis aiškiau matomas mylimos katytės galas?

Karui artėjant, o Tobės sveikatai silpstant, Ivona ėmė skai­tyti vis daugiau religinių skaitinių. Iš pradžių ją patraukė Bibli­jos pranašystės apie karus ir baisybes, bet daugiausia įkvėpimo

46 V i c ky Myron

teikė Viešpaties paguoda ir viltis. Praėjus šešiems mėnesiams nuo tada, kai pirmą kartą atsivertė Bibliją, per Irako sieną rie­dant karo mašinoms, o Bagdado dangų temdant sprogimams, Ivona Bari atsiklaupė prie savo lovos ir paprašė Jėzaus ateiti į jos širdį.

– Pasijutau lyg įkišusi pirštą į elektros lizdą, – pasakojo ji apie tą akimirką. – Pasijutau visiškai kitokia, o paskui išmie­gojau taip ramiai, kaip dar niekada gyvenime. Ir supratau, kad kažkas pasikeitė.

Ivona ėmė skaityti Bibliją bent po valandą kasdien. Ji pra­dėjo lankytis Pirmojoje baptistų bažnyčioje – dusyk kiekvieną sekmadienį ir ketvirtadienio maldos būrelyje. Bažnyčioje daž­nai būdavo kokių nors renginių, ir Ivoną ta bendrija patraukė. Tykiais vakarais namie paguodos ji ieškodavo Knygoje. Ret­sykiais Tobė susirangydavo jai prie šono, bet dažniausiai ka­tytė miegodavo krepšelyje su dangčiu, į jį Ivona priklojo avių vilnos, kad būtų šilčiau. Ji nugirdo, kad katės ilgiau gyvena, jei maitinasi „Fancy Feast“, tad ėmė jį pirkti vietoj „Tender Vittles“, nors iš tikrųjų jai tai buvo per brangu. Ji labai mylėjo Tobę; rūpinosi ja ne mažiau, negu ligi tol. Bet po vakarienės, užuot pasukusi Tobę kėdėje, Ivona toliau skaitydavo Bibliją ir vis dažniau palikdavo draugę vieną.

O paskui, praėjus metams nuo Ivonos atsivertimo, Tobė apšlubo. Vieną vasaros vakarą ji pargriuvo kambaryje ir apsi­šlapino. Mirtinai persigandusi ji pakėlė akis į Ivoną, prašydama paaiškinti. Ivona nunešė ją pas daktarą Esterlį, kuris pranešė liūdną žinią. Nebeveikė Tobės kepenys. Veterinaras įstengtų palaikyti jos gyvybę dar kelias dienas, bet jai labai skaudėtų.

47D e v y n i k aT i n o D i u j o Gy v e n i m a i

Ivona nudelbė akis.– Ne, to nenoriu, – sukuždėjo ji.Ji laikė Tobę glėbyje. Glostė ją, kol daktaras Esterlis paruošė

švirkštą. Katytė priglaudė galvą Ivonai prie alkūnės ir užsimer­kė, draugės glėbyje pasijutusi saugi ir laiminga. Pajutusi adatos dūrį Tobė siaubingai sukniaukė, bet nespruko. Ji tik pažvelgė Ivonai į veidą persigandusi, nustebusi, o tada suglebo ir iškelia­vo. Tėvas padėjo Ivonai palaidoti ją tolimajame kiemo kampe.

Jai liko tiek gražių prisiminimų. Kalėdų eglutė. Sukamoji kėdė. Naktys lovoje. Bet tas paskutinis garsas, kokio Tobė ne­išleido per visą gyvenimą... Ivona niekaip neįstengė jo pamiršti. Jis draskė jai širdį, ir užplūdo didžiulė kaltė. Tobė visą gyvenimą buvo atsidavusi Ivonai, bet paskutiniaisiais jos metais, kai pase­no, susirgo, kai jai labiausiai jos reikėjo, Ivona, kaip jai pačiai at­rodė, nuo jos nusigręžė. Ji nebesuko jos kėdėje; nebestatė tunelių iš kalėdinių dovanų; nepastebėjo, kaip sunkiai Tobė serga.

Tą vakarą ji nuėjo į maldos būrelį. Jos akys buvo paburku­sios ir paraudusios, o skruostai vis dar drėgni. Kiti susirinku­sieji jos klausinėjo: „Kas yra, Ivona? Kas nutiko?“

– Šiandien mirė mano katytė, – atsakė ji.– Ak, labai užjaučiu, – atsakydavo jie ir paplekšnodavo jai

per petį. Tuomet, nebeturėdami ką pasakyti, jie nueidavo ša­lin. Ivona suprato, kad jie linki gero. Jie buvo geri žmonės. Bet nesuprato jos. Jiems tai buvo tik katytė. Kaip ir visi kiti, jie nė nežinojo Tobės vardo.

Kitą dieną, užėjusi į Spenserio viešąją biblioteką, Ivona nepasijuto geriau. Priešingai, jai net pablogėjo. Dar labiau slė­gė kaltė. Ir vienatvė. Ji suprato, kad neturi noro nė pažvelgti į

48 V i c ky Myron

knygas. Todėl tiesiog nuėjo ir atsisėdo į krėslą pamąstyti apie Tobę.

Po minutėlės iš už kampo išniro Diujis ir lėtai prie jos pri­siartino. Pastaruosius kelerius metus, vos ją pamatęs, Diujis sukniaukdavo ir lėkdavo prie moterų tualeto durų. Ivona jas atidarydavo, o Diujis užšokdavo ant kriauklės ir kniaukdavo, kol ji paleisdavo vandenį. Pusę minutės paspoksojęs į vandens čiurkšlę jis pliaukštelėdavo per jį letenėle, pasibaisėjęs atšok­davo, tuomet pritykindavo ir vėl pradėdavo nuo pradžių. Ir vėl. Ir dar kartą. Tai buvo jųdviejų žaidimas, tikros apeigos, susiklosčiusios per šimtus rytų, praleistų sykiu. Ir Diujis taip darydavo kiekvieną kartą.

Tik ne dabar. Šįsyk Diujis sustojo, pakreipė galvą ir pažvel­gė į ją. Tuomet užšoko jai ant kelių, švelniai priglaudė galvytę ir susirangė Ivonos glėbyje. Ji glostė jį, retsykiais nubraukdama ašarą, kol jis ėmė kvėpuoti švelniai ir ramiai. Po kelių minučių jis kietai įmigo.

Ivona ir toliau jį glostė, lėtai ir švelniai. Po kurio laiko liū­desys kiek atlėgo, o paskui prasisklaidė, kol galiausiai pasirodė, kad kažkur tolsta. Diujis ne šiaip sau suprato, kaip jai skaudu. Jis ne šiaip sau pasielgė draugiškai. Stebėdama miegantį Diujį Ivona pajuto, kaip atlėgsta kaltė. Ji suprato, kad dėl Tobės pa­sistengė kiek tik galėjo. Ji mylėjo savo katytę. Juk nebūtina to įrodinėti kiekvieną akimirką. Nieko blogo, kad ji turėjo savo gyvenimą. Joms abiem atėjo metas atsisveikinti.

•

49D e v y n i k aT i n o D i u j o Gy v e n i m a i

Mano draugas Bretas Viteris, kuris padeda man rašyti šias kny­gas, labai nemėgsta, kai jo klausinėja: „Tai kuo tas Diujis toks ypatingas?“

– Vikė mėgino tai paaiškinti dviejuose šimtuose aštuo­niasdešimt aštuoniuose puslapiuose, – atsako jis. – Jei tai būtų galima nusakyti vienu sakiniu, ji būtų parašiusi atviruką, o ne knygą.

Jis manė gudriai šmaikštaująs. Paskui pastebėjo, kad ši­taip paklaustas jis visada prisimena įvykį iš savo gyvenimo, visai nesusijusį su katėmis, bibliotekomis ar net Ajova, bet galbūt vis tiek šį tą paaiškinantį. Tad jis pajuokauja apie at­viruką, o paskui papasakoja, kad vaikystėje pažinojo sunkiai fiziškai ir psichiškai neįgalų berniuką iš savo gimtojo Hants­vilio Alabamos valstijoje. Berniukas lankė tą pačią mokyklą ir bažnyčią, tad kai septintoje klasėje nutiko tas įvykis, Bretas septynerius metus praleisdavo su juo šešias dienas per savaitę, devynis mėnesius per metus. Per visą tą laiką berniukas, ku­riam negalia neleido kalbėti, nė sykio nepratrūko jausmais, nereiškė džiaugsmo ar nepasitenkinimo, niekada nepatraukė niekieno dėmesio.

Bet vieną dieną, per sekmadieninės mokyklos pamokėlę, jis pradėjo klykti. Apvertė kėdę, pagriebė pieštukinę su pieštukais ir ėmė įnirtingai juos svaidyti po klasę. Kiti vaikai sėdėjo prie stalo ir vėpsojo. Sekmadieninės mokyklos mokytoja akimirką dvejojo, tuomet ėmė ant jo šaukti, kad apsiramintų, pasisau­gotų, netrukdytų pamokos. Berniukas vis klykė. Mokytoja jau ketino išvaryti jį iš klasės, kai staiga kitas vaikas, vardu Timas,

50 V i c ky Myron

atsistojo, priėjo ir apkabino berniuką, „kaip tikrą žmogų“, visa­da priduria Bretas, ir pasakė:

– Nurimk, Kailai. Viskas gerai.Ir Kailas nurimo. Jis liovėsi blaškytis, paleido pieštukus ir

pravirko. Ir Bretas pagalvojo: Gaila, kad ne aš taip pasielgiau. Gaila, kad nesupratau, ko Kailui reikėjo.

Toks buvo ir Diujis. Jis, regis, visada suprasdavo ir visada žinodavo, ką daryti. Nesakau, kad Diujis buvo toks kaip ber­niukas, padėjęs neįgaliajam, – juk Diujis buvo katinas, – bet jo empatija buvo neprilygstama. Jis pajusdavo reikiamą akimirką ir deramai elgdavosi. Tuo ypatingi ir žmonės, ir gyvūnai. Jie pastebi. Rūpinasi. Myli. Veikia.

Tai nelengva. Dažniausiai būname tokie užimti ir išsiblaš­kę, kad nė nesuprantame pražiopsoję progą. Dabar prisimi­nusi suprantu, kad pirmasis Ivonos ir Diujo žaidimas buvo ne vandens taškymas tualete, o katžolė. Kasdien ji savo kieme nu­skindavo šviežios katžolės ir padėdavo ant bibliotekos kilimo. Diujis visada atskubėdavo jos pauostyti. Kelissyk giliai įkvėpęs jis panardindavo joje snukutį, imdavo kramtyti čepsėdamas ir lapsėdamas liežuvėliu. Jis trindavosi nugara į grindis, kad smulkūs žali lapeliai įsiveltų į kailį. Jis voliodavosi ant pilvo ir prispausdavo smakrą prie grindų, šliauždamas lyg Grinčas, vagiąs kalėdines dovanas. Ivona visada suklupdavo greta jo, kvatodama ir kuždėdama:

– Tu taip mėgsti katžolę, Diuji. Be galo mėgsti katžolę, tiesa?O jis mataruodavo kojytėmis pašėlusiai spardydamasis, kol

galiausiai nuvargęs sukniubdavo ant grindų, išskėtęs kojas ir išvertęs pilvuką.

51D e v y n i k aT i n o D i u j o Gy v e n i m a i

Vieną dieną, kai Diujis šėlo prisiuostęs katžolės (bibliote­kos darbuotojai tai vadindavo „Diujo mamba“), Ivona pakėlė akis ir išvydo mane, juos stebinčią. Nieko nepasakiau, bet po kelių dienų sustabdžiau ją ir tariau:

– Ivona, prašau nenešti Diujui tiek daug katžolės. Žinau, kad jam smagu, bet nesveika.

Ji nieko neatsakė. Tik nudelbė akis ir nuėjo. Aš tenorėjau, kad ji neštų dovanas rečiau, pavyzdžiui, kartą per savaitę, bet ji į biblioteką daugiau nebeatnešė nė vieno katžolės lapelio.

Tuomet maniau pasielgusi teisingai, nes nuo katžolės Diu­jis baisiai nuvargdavo. Jis dvidešimt minučių siausdavo kaip pašėlęs, paskui Ivona išeidavo, o Diujis valandų valandas mie­godavo kaip užmuštas. Jis būdavo it ištiktas katatonijos. At­rodė, kad taip negerai. Ivona džiaugėsi Diujo draugija, bet jos neužtekdavo kitiems jo draugams.

O dabar manau, kad apie tą katžolę reikėjo užsiminti subti­liau. Reikėjo suprasti, kad Ivonai tai – ne šiaip sau įprotis, o svar­bi dienos dalis. Užuot įsigilinusi į jos elgesį, pamačiau tik regimą jo apraišką ir liepiau liautis. Užuot apkabinusi ją, atstūmiau.

Bet Diujis niekada taip nedarydavo. Tūkstantį sykių, tūks­tančiu būdų jis padėjo žmonėms, kuriems jo reikėjo. Neabe­joju, kad jis padėjo tuzinams žmonių, kurie man taip ir nepa­sipasakojo. Jis padėjo Bilui Mulenbergui ir Ivonai, lygiai kaip Breto sekmadieninėje mokykloje Timas padėjo Kailui. Kai niekas kitas nesuprasdavo, Diujis parodydavo širdį. Jis, žino­ma, nesuprasdavo tikrųjų priežasčių, bet nujausdavo, kad kaž­kas negerai. Diujis kaip mokėdamas apkabino Ivoną ir pasakė: „Viskas gerai. Tu mūsiškė. Viskas praeis.“

52 V i c ky Myron

Nesakau, kad Diujis pakeitė Ivonos gyvenimą. Manau, jis palengvino jai sielvartą, bet tikrai jo neišsklaidė. Praėjus mėne­siui po Tobės mirties, Ivona pratrūko prie konvejerio ir ne tik prarado darbą, bet netgi buvo išvaryta iš pastato. Vadovybė jau seniai ją erzino, bet manau, kad paskutinis lašas buvo skausmas dėl Tobės mirties.

Ir tai dar ne viskas. Po kelerių metų nuo gaubtinės žarnos vėžio mirė jos mama. Dar po dvejų metų Ivonai buvo nustaty­tas gimdos vėžys. Ji šešis mėnesius važinėjo į Ajova Sitį gydy­tis. Kai įveikė vėžį, nebeatlaikė kojos. Ji daugelį metų stovėjo vienodoje padėtyje po aštuonias valandas per dieną, penkias dienas per savaitę, ir tai atsiliepė jos keliams.

Bet tai nepakirto jos tikėjimo. Ir nepakeitė įpročių. Ir Diu­jis niekur nedingo. Jis gyveno penkiolika metų ilgiau už Tobę, ir visus tuos metus Ivona Bari kelissyk per savaitę užsukdavo į biblioteką jo aplankyti. Jei tuomet būtumėt manęs paklau­sę, nebūčiau pasakiusi, kad jų draugystė kuo nors nepaprasta. Bib liotekoje kas savaitę lankydavosi daug žmonių, ir beveik visi užsukdavo aplankyti Diujo. Iš kur galėjau žinoti, kuo ski­riasi tie, kuriems Diujis mielas, ir tie, kuriems jo draugystė ir meilė brangi ir reikalinga?

Po Diujo pakasynų Ivona man papasakojo, kaip Diujis tu­pėjo jai ant kelių ir guodė ją. Praėjus daugiau kaip dešimčiai metų jai tai vis dar buvo svarbu. Tai mane sukrėtė. Iki tol nė nenutuokiau, kad Ivona apskritai kada nors turėjo katę. Nežino­jau, ką jai reiškė Tobė, bet supratau, kad Diujis ją paguodė, kaip visada paguosdavo mane – tiesiog tuo, kad buvo mano gyveni­me. Trumpos akimirkos gali reikšti tiek daug. Jos gali pakeisti

53D e v y n i k aT i n o D i u j o Gy v e n i m a i

gyvenimą. To mane išmokė Diujis. Ivonos istorija (kai prisiren­giau jos išklausyti) tai patvirtino. Ta akimirka ant kelių atskleidė visą Diujo supratingumą ir draugystę, tokį jo poveikį Spenserio žmonėms, apie kokį aš niekada nebūčiau nė pagalvojusi.

Nepastebėjau, kada po Diujo mirties Ivona liovėsi lankytis bibliotekoje. Žinojau, kad ateina rečiau, bet ji dingo taip pat, kaip ir atsiradusi: kaip šešėlis, be jokio šnaresio. Kai praėjo dve­ji metai po Diujo mirties ir nuvykau jos aplankyti, Ivona gy­veno slaugos namuose su dešinės kojos įtvaru. Jai buvo vos per penkiasdešimt, bet daktarai abejojo, ar ji dar galės vaikščioti. Net jei pasveiktų, ji nebeturės kur eiti. Jos tėvas buvo slaugo­mas gretimuose senelių namuose, o šeimos namas parduotas. Naujiesiems savininkams Ivona pasakė:

– Nekapstykite to kiemo kampo, nes ten palaidota mano Tobė.

– Tobė vis dar ten, – pasakė ji man. – Bent jau jos kūnas.Ant jos naktinio staliuko gulėjo Biblija, o ant sienos kabo­

jo citata iš Šv. Rašto. Tėvas sėdėjo vežimėlyje Ivonos kamba­ryje, – sukriošęs senukas, netekęs klausos ir regos. Ji mus su­pažindino, bet šiaip jo beveik nė nepastebėjo. Tačiau parodė man mažą Siamo katės statulėlę, stovinčią ant padėkliuko prie lovos. Teta Mardžė padovanojo ją Tobei atminti. Ji neturėjo Tobės nuotraukų knygai. Sesuo sukrovė visus Ivonos daiktus į sandėlį, o rakto ji neturi. Jei reikia nuotraukos, sakė ji, galiu pa­naudoti tą, kur ji su Diuju, nufotografuoti bibliotekos šventėje prieš dvidešimt metų. Kas nors kur nors tikriausiai ją turi.

Kai paklausiau apie Diujį, ji nusišypsojo. Papasakojo man apie moterų tualetą, apie jo gimtadienį, o galiausiai apie popie­

54 V i c ky Myron

tę su juo ant kelių. Tuomet ji nuleido akis ir liūdnai papurtė galvą.

– Kelissyk buvau bibliotekoje aplankyti jo kapo, – pasakė ji. – Užėjau vidun. Apsidairiau. Viskas kitaip. Nėra Diujo. Na, pamačiau jo statulėlę ir pagalvojau: Kaip gražu, labai panaši į Diujį, – bet neatrodė, kad Diujis ten dar gyventų. Daugiau ten nebeinu. Suprantate, jis buvo toks katinas, tas Diujis, jis visada ten laukdavo. Net jei kur nors pasislėpdavo, nutardavau: Na, pasimatysime kitą kartą. Bet paskui atėjau, o Diujo nebebuvo. Pažiūrėjau ten, kur jis tupėdavo, bet ten buvo tuščia, ir pagal­vojau: Na, čia nebėra kas veikti. Dabar tai – tik pastatas, pilnas knygų.

55D e v y n i k aT i n o D i u j o Gy v e n i m a i

Norėjau jos dar paklausinėti, dar ką nors suprasti, sužino­ti ką nors svarbaus apie kates, bibliotekas, vienatvės ir meilės sroves, glūdinčias po netgi pačių tykiausių miestelių ir paties ramiausio gyvenimo paviršiumi. Norėjau ją pažinti, nes, šiaip ar taip, man atrodė, kad jos istorijoje beveik nėra jos pačios.

Bet Ivona tik šypsojosi. Ar ji prisiminė tą akimirką, kai Diujis tupėjo jai ant kelių? Ar galvojo dar ką nors; ką nors gilesnio, ko ji niekada nepasakys ir supras tik ji viena?

– Jis buvo mano mielas Diujis, – tepasakė ji. – Didysis Diu.