18 FARMACIJA IR LAIKAS, 2005 deðimtas numeris

Irena Agnietë Puodþiukynaitë-Marchertienë –KMU Anesteziologijos klinikos vadovë, Lietu-vos mokslinës anesteziologø-reanimatologødraugijos valdybos narë, Europos anesteziologødraugijos narë, Tarptautinës skausmo studijøasociacijos narë, Kauno regioninio biomedi-cininiø tyrimø etikos komiteto pirmininkë, Kaunokraðto vyriausioji anesteziologë.

Gimë 1939 m. birþelio 23 d. Kaune.1956 m. baigë Kauno 2-àjà vid. mokyklà.1956–1962 m. studijavo KMI Gydomajamefakultete.1962–1966 m. dirbo Kauno klinikose aneste-ziologe-reanimatologe.1966–1969 m. KMI Chirurgijos katedros as-pirantë.1970 m. apgynë medicinos daktaro disertacijà„Pastovios elektrinës ðirdies stimuliacijos taiky-mo klinikoje anesteziologiniai klausimai“.1975 m. tapo Anesteziologijos ir reanima-tologijos katedros asistente.Nuo 1980 m. – docentë.1989–1997 m. KAK Anesteziologijos skyriausvedëja.Nuo 1997 m. – KMU Anesteziologijos klini-kos vadovë.

Doc. I. A. Puodþiukynaitë-Marchertienë yra 2vadovëliø, 4 mokymo knygø, 145 spausdintømoksliniø straipsniø ir teziø autorë, moksliniøkonferencijø Lietuvoje ir uþsienyje praneðëja.

Mokslinio darbo kryptis – anestetikø po-veikio ðirdþiai tyrinëjimas, regioninës aneste-zijos metodø tobulinimas.

„Gerbiu pasirinkimà eiti mokslo keliu“

Irena Agnietë Puodþiukynaitë--

Marchertienë

D O C E N T Ë

Daugelis prisipažįsta, jog patys savęsnesukūrė – augo asmenybei palankiojeatmosferoje, turėjo puikių pavyzdžių.Kokia buvo Jūsų namų aplinka? Galpasidalytumėte prisiminimais?1998 m. minėjome mano tėvelio prof.Antano Puodžiukyno šimtąsias gimi-mo metines, ta proga bendromis KTUir KMA pastangomis paruošėme irišleidome monografiją „Antanas Puo-džiukynas. Gyvenimas ir veikla“. Jojeapžvelgtas tėvelio gyvenimo ir moks-linis kelias, pažinojusių jį žmonių at-siminimai, laiškai. Daugelį metųrinkau jo pasisakymus, prisiminimus,laiškus, todėl šiam leidiniui turėjomepakankamai medžiagos. Perskaičius tąknygelę galima suprasti, kokiojeaplinkoje mes (trys broliai ir aš) augo-me. Šviesiausi prisiminimai manogyvenime susiję su tėveliu.

Mūsų šeimos šaknys Suvalkijoje,Gulioniškės (Gulionų) kaime, KazlųRūdos apylinkėse. Seneliai buvoūkininkai, valdė 15 ha žemės. Jie turėjoketuris vaikus – tris berniukus ir mer-gaitę. Tais permainingais ir sunkiaislaikais tik vienas Antanas ryžosi eitinelengvu mokslo keliu, kiti vaikaimokėsi amatų. Namuose visada buvopalaikomos tautinio atgimimo idėjos,skaitomos lietuviškos knygelės, šven-čiamos religinės ir tautinės šventės.Vėliau tėvelis šias tradicijas perdavėmums. Jis labai mylėjo tėvynę, rūpi-nosi jos ateitimi. Ugdė pagarbą lietuviųkalbai, skatino taisyklingai kalbėti.Dėstydamas universitete, dažnai taisy-

Puodþiukynø ðeima pomamos mirties. 1948 m.

davo pastebėtas studentų kalbos klai-das. Jis krimtosi, kad lietuvių kalbateršiama svetimos kalbos sakinių struk-tūra, barbarizmais.

Tėvelis mokslus pradėjo Višakio Rū-dos pradžios mokykloje, paskui mokėsiKauno „Saulės“ gimnazijoje, Kaunoaukštuosiuose kursuose, Kauno valsty-biniame universitete. 1922 m. išvyko įVokietiją, Miunsterio universitetą, o1923 m. – į Vienos universitetą. Studi-javo fiziką ir matematiką. Kai išseko ne-didelės santaupos, buvo priverstas grįžtiį Lietuvą. Kreipėsi į Švietimo ministeri-ją, ši jam paskyrė valstybinę stipendiją 3metams. Tai leido toliau tęsti mokslus.Sėkmingai užbaigęs mokslinį darbą,1927 m. jis įgijo fiziko eksperimentato-riaus specialybę, gavo diplomą ir dakta-ro laipsnį. Grįžęs į Lietuvą, dirboPlungėje, Utenoje, o 1928 m. buvo pa-kviestas į Kauno valstybinį universitetą.

Su mano mama Agniete Petreikytetėvelis susipažino Plungėje, buvo josmokytojas, o kai ji baigė Kauno univer-siteto Gamtos ir geografijos fakultetą,

/portretai/

FARMACIJA IR LAIKAS, 2005 deðimtas numeris 19

1931 m. sukūrė šeimą. 1933 m. gimėRimvydas, 1936 m. – Antanas, 1939 m.– aš, 1943 m. – Kazys. Gausi šeima,valstybinės stipendijos atidavimo naš-ta, parama sergančios sesers šeimai irnamams reikalavo daug lėšų, todėl tekoimtis papildomo darbo. Dalį laiko reikė-jo skirti ir savo moksliniam darbui, stu-dentų moksliniams darbams.

1940 m. perkėlus Kauno universite-to fizikos ir matematikos skyrių įVilnių, tėvelis išvyko ten. Per karą messu mama gyvenome Višakio Rūdoje.Kai universitetą uždarė, tėvelis at-važiavo pas mus. 1945 m. jis vėl pradė-jo dirbti Kauno universitete, o 1948 m.skaitė paskaitas dar ir Žemės ūkio aka-demijoje.

1947 m. mirė mama. Vyriausiasbrolis ėjo keturioliktus metus, jaunes-nis – vienuoliktus, man buvo aštuone-ri, o jaunėliui – tik ketveri. Aukodamassavo asmeninį gyvenimą, tėvelis musužaugino ir išmokslino vienas. Kaigrįžome į Kauną, Kaziukas buvo pasili-gojęs, silpnas, dėl raumenų atrofijosnegalėjo vaikščioti. Tėvelis juo labai rū-pinosi, gydant davė net savo kraujo.Brolis pagijo ir į mokyklą žingsniavo jausavo kojomis.

Gyvenome kukliai, bet visada bu-vome pavalgę, aprengti. Vasarą va-žiuodavome į Palangą. Tėvelis mokėmus savo pavyzdžiu, ugdė teisingąpožiūrį į gyvenimą, darbą, pareigą, at-sakomybę.

Į mūsų namus mėgdavo rinktis jau-nimas, mūsų draugai. Giminės taip patper šventes noriai sueidavo pas mus.

Išsilavinimui, knygoms tėvelis ne-gailėjo pinigų. Knygas, žodynus do-vanodavo ir mano draugėms. Jeigu jisateidavo į mūsų kompaniją, saky-davome, kad balius pasisekė –užduodavo kitą toną, gražiai pakalbė-davo – neretai eilėmis, nes mėgo poezi-ją. Visus jungdavo nuoširdus, šiltasbendravimas.

Gražus, jaudinantis prof. A. Puo-džiukyno laiškas motinai, parašytas56-osioms jos mirties metinėms. Be-galinis ilgesys, išsaugota švelni sūnausmeilė ir tokie paprasti žodžiai: „Aštaip pasiilgau Tavęs, mama. Neklau-

siu, ar esi sveika. Tu visuomet sveika,kai reikia vaikams padėti, patarti. Arne Tu auginai mane, naktimis nemie-gojai, budėjai prie mano lovos, kai ašsirgau. Man tuomet ir į galvą neatėjoTau padėkoti. [...] Taip norėčiau nuei-ti ten, kur Tave būtų galima sutikti,rasti – kad ir į pasaulio kraštą...[...]“.O kokia buvo Jūsų mama? Kokią jąprisimenate?Tėvai labai gerai sutarė. Nebuvobarnių, nors laikai buvo sunkūs. Ma-mai anksti mirus, visą tėvelio gyveni-mą jokia kita moteris jai neprilygo irneužėmė vietos širdyje. Kai prašydavautėvelio papasakoti apie mamą, jis verk-davo. Tad apie ją nedaug težinau –stengiausi tėvelio neskaudinti. Pa-menu, pavasarį dar sniegas nenutirpęs,o jis jau ruošiasi į kapines. Išsipuoš-davo kaip į balių. Paklaustas, ko taipgražiai apsirengęs, tėvelis atsakydavo:„Juk pas mamą važiuoju“. Kai mes,vaikai, baigėme mokslus ir sukūrėmesavo šeimas, jis vedė antrą kartą, tačiaupalaidoti prašė tik Višakio Rūdoje, ša-lia mūsų mamos.

Kas paskatino pasirinkti medikėsprofesiją?Apsisprendžiau pati, bet tėvelis buvo la-bai patenkintas mano pasirinkimu.Mama buvo biologė ir vis apgailestavo,kodėl nestudijavusi medicinos. Įgyven-dinau jos svajonę. Apie tai tėvelis parašė,sveikindamas mane 41 gimtadienio irdocentės vardo gavimo proga.

Kai apgynėte disertaciją, prof. A.Puodžiukynas, pasveikinęs jaunuo-sius mokslininkus, pabrėžė, kaipsvarbu gerbti mokslinę tradiciją,prisiminti pirmtakus, jų darbus:„Mokslinis kelias nėra atskirožmogaus ir net atskiros valstybės mo-nopolinė privilegija. [...]. Mieliejikandidatai, privalote būti dėkingitiems, kurių darbais rėmėtės, kuriejums padėjo.[...]“. Kas paskatinopradėti mokslinį darbą ir kas buvoJūsų mokslinis vadovas?1962 m. pradėjau dirbti klinikose aneste-ziologe. Dirbome tik penkiese (dabar –70) ir mokėmės vieni iš kitų. Pirmuojupraktikos mokytoju buvo gyd. Juozas

Gumauskas. Stokojome žinių, apa-ratūros. Važinėdavome stažuotis įMaskvą, Leningradą, dirbome kliniko-se, studijavome bibliotekose. Koman-diruotės trukdavo kartais mėnesį, kar-tais keturis ir ilgiau. Sugrįžus į Kauną,vėl užgriūdavo įtemptas darbas dieno-mis ir naktimis, budėjimai.

Puikią mokslinę įžvalgą turėjo prof.J. Brėdikis, jis suprato anestezijossvarbą. (Kartais pajuokaujame – geraschirurgas vertas gero anesteziologo, oblogas chirurgas tuo labiau vertas geroanesteziologo.) Chirurgija negalėjovystytis be anesteziologijos pažangos.Kokybiška anestezija tapo būtinybe.Tai suprato prof. J. Brėdikis. Pamenu,operacinėje jis man pasiūlė stoti į as-pirantūrą, bet aš jam nieko neatsakiau.Tą dieną po darbo nuėjau pas tėvelį, tenbuvo ir vyresnysis brolis. Mums be-sėdint prie stalo, aš prasitariau apieprofesoriaus pasiūlymą. Jiedu pašoko:„Ir ką tu pasakei?“ Išgirdę, kad nieko,abu labai nustebo: „Ką tu sau galvoji?Kaip tu drįsti dar svarstyti? Privalaidaryti mokslinį darbą, siekti, eitipirmyn! Rytoj pat eik ir pasakyk, kadsutinki“. Daugiau man nekilo jokiųneaiškumų ar abejonių. Kitą dieną išpat ryto nuėjau pas profesorių ir pasa-kiau, kad sutinku.

„Kaip tėvas, dėkoju visiems, kuriepo manęs jau suaugusią dukrą daruž rankos vedžiojo. Ypač dėkoju

Studijø metai (1957 m.).Su grupës drauguR. Þebrausku

/portretai/

FARMACIJA IR LAIKAS, 2005 deðimtas numeris 21

prof. J. Brėdikiui. Tėvai visuomet la-bai dėkingi tiems, kurie jų vaikus pa-suka teisingu keliu“, – kalbėjo po di-sertacijos gynimo Jūsų tėvas. Kokieprisiminimai, sugrįžus mintimis į tąnelengvą „vedžiojimo“ laikotarpį?Prof. J. Brėdikis buvo reiklus kliniki-niam darbui. Kartą jis man griežtai pa-sakė: „Jeigu tik pamatysiu, kad nu-kenčia tavo tiesioginis darbas ir klini-koje su pacientais dirbi atsainiai, tavodisertacija nesidomėsiu“. Darbo krūvisbuvo labai didelis. Tyrimus dariau pati,iki vėlumos sėdėdavau laboratorijoje.Namų nematydavau, nebuvo nei lais-vų poilsio dienų, nei atostogų. Dukrąvesdavau į darželį, daug mums padėjoanyta, vyras su mažaja Edita dažnai pasją važiuodavo. Dukra dabar prisimena:„Prabundu – rašai, atsigulu miegoti –rašai“. Daug darbo atsinešdavau į na-mus. Tie treji metai buvo tokie sun-kūs... Vis dėlto suspėjau disertacijąpadaryti laiku ir ją sėkmingai apgyniau.

Daug panašumų su Jūsų tėvo moks-line veikla. Prof. A. Puodžiukynassavo prisiminimuose rašė, kad „irsenuose, dideles tradicijas turinčiuo-se universitetuose darbo sėkmę lemiaasmeninė iniciatyva. Lietuvių stu-dentų Vienoje buvo apie 20 žmonių.Kurie neparodė ryžto darbe ir tvirtocharakterio, po vienerių ar dvejų metųdingo iš akiračio – išvažiavo nebaigę“.Reikiamą įrangą eksperimentamsVienoje jis pasidarė pats, lankė netstiklapūtystės kursus ir išmoko daugką pats pasitaisyti.

Su kokiomis problemomis dabar su-siduria studentai medikai, pasiryžę eitimokslo keliu?Technikos ir informacinių struktūrųpažanga bei vystymosi tempai daug ką

pakeitė. Dešimties metų senumo moks-line literatūra jau negalima naudotis –kas 5 metai ji atsinaujina. Anesteziolo-gija yra viena iš mokslo šakų, kuriojeprogresas ypač jaučiamas. Prieš 30–40 metų mes daug laiko praleisdavomebibliotekose, rinkdami reikiamąmedžiagą. Naudojomės mikrofilmais,nes nebuvo kopijavimo aparatų. Da-bar yra internetas – gali greitaisužinoti, kas naujo pasaulyje, kokiosperspektyvesnės mokslinių tyrimųkryptys, kokie universitetai ir moks-lininkai užsiima viena ar kita tema.Tokia greita ir plati analizė padedalengviau pastebėti, kur dar įmanomaįsiterpti, kur dar galima ką nors naujapadaryti. Labai pakitęs eksperimenti-nis darbas, tyrimai su gyvūnais yra jaukokybiškai kito lygmens. Moderniaparatūra, įvairių stebėjimų automati-zavimas labai palengvina darbą ir atve-ria naujas galimybes. Juo sunkesnis li-gonis, juo svarbesnė anestezijos ko-kybė, juo daugiau reikia gydytojo pa-stangų. Saugią anesteziją lemia ne tikanesteziologo žinios, pasirinkta veiks-mų taktika, vaistai, bet ir aparatūrospatikimumas.

Jaunieji mokslininkai susiduria suvis dar silpna materialine baze, kurineleidžia pradėti tokius klinikinius tyri-mus, kurie jau atliekami daugelyje pa-saulio klinikų. Jaunimas veržiasi įmokslą, siekia rimtų studijų, aktyviairenka mokslinę medžiagą, mokosiužsienio kalbų. O štai brangios vien-kartinės priemonės dažnai yra nemen-ka kliūtis. Nepakankamai finan-suojami moksliniai darbai.

Doktorantams lengviau atsidėtimokslui negu bendrosios praktikosgydytojams – mažiau trukdžių. Šaliatiesioginių pareigų imtis mokslinio

darbo iš tiesų dažnai nėra lengva.Galbūt ir doktorantams būtų leng-viau, jei jie atsidėtų tik mokslui. Betjuk dažnas griebiasi papildomo klini-kinio krūvio ir budėjimų, nes jiesuaugę žmonės – privalo išlaikyti šei-mą. Daug lemia asmeninė iniciatyva,pasirinkta mokslinių tyrinėjimų kryp-tis ir tema, mokslinio darbo vadovas,terminų laikymasis.

Apskritai kalbant apie mokslinių ty-rimų rezultatų patikimumą, vertėtų pa-sakyti, kad perspektyvūs yra dideliųapimčių tyrimai ir jų apibendrinimai,kitaip tariant, multicentrinės studijosturi didesnę mokslinę vertę nei pavie-nių atvejų tyrimai ir išvados.

Prof. A. Puodžiukynas pasižymėjodidele tolerancija. Prisimindamassavo studijas Vienoje, jis rašė:„Gerą įspūdį darė, kad per egzami-nus dėstytojai visuomet buvo man-dagūs ir egzaminą baigdavo padė-ka, tik jo neišlaikius, pridurdavo,kad „dar kartą ateisite“. Profesoriusbuvo griežtas, bet visuomet žmogiškassu studentais, nežiūrėjo iš aukšto įjaunesnius kolegas, negailėjo pata-rimų fizikos ir gyvenimiškais klausi-mais. Koks Jūsų požiūris į studen-tus, būsimuosius anesteziologus?KMU Anesteziologijos ir Intensyviosterapijos klinikos rengia anestezio-logijos-reanimatologijos specialybės gy-dytojus. Studijos trunka 3 metus. Anes-teziologai privalo siekti aukštos kvalifi-kacijos, sugebėti greitai orientuotis ir tu-rėti pakankamai ištvermės. Darbas ope-racinėje sunkus ne vien fiziškai, bet iremociškai. Labai svarbu surinkti kuodaugiau informacijos apie pacientą,nieko nepraleisti, nes smulkmenos kar-tais būna lemtingos. Ligonio būklė

/portretai/

XII Pasaulinisanesteziologø kongresas

Kanadoje 2000 m.

1995 m. KMU MLKsurengta lëtinioskausmo konferencija.Jos iniciatoriusL. Granas – ðaliaI. A. Marchertienës)

22 FARMACIJA IR LAIKAS, 2005 deðimtas numeris

operacijos metu gali labai greitai keis-tis, todėl sprendimus reikia daryti nedel-siant. Anesteziologija – labai atsakin-ga, susijusi su rizika medicinos sritis.Aš visada sakau kolegoms, kad būtinakuo daugiau vieniems su kitais ben-drauti, aiškintis, tartis. Jauni gydytojaineretai pasiūlo protingą sprendimą aridėją, todėl visada stengiuosi išklausy-ti jų nuomonę. Kartais net tyčia pro-vokuoju, klausiu, kaip elgtųsi vienojear kitoje situacijoje.

Mūsų klinika rengia anesteziologųtobulinimo kursus, nes universitetinėsklinikos palaiko aukštą žinių lygį ir turidaug patirties. Skaitome teorinį kursą, at-sakinėjame į klausimus, rengiame dis-kusijas, vedame į operacines.

Labai gerbiu pasirinkimą eiti moks-lo keliu ir nė vienas šia prasme nebu-vo nuskriaustas.

Esate paruošusi ir išleidusi aneste-ziologijos vadovėlių, metodinių nuro-dymų ir kt. Taigi Jums yra tekę su-sidurti su leidybine veikla. Ar iškilda-vo lietuviškos terminijos problema?Prof. A. Puodžiukynas daug energijosir laiko skyrė fizikos terminų to-bulinimui. Jis rašė, kad kalbininkai,dažnai nesuprasdami dalyko esmės,žodį ar terminą „apdailina“ ir taip su-gadina. Lietuviškų terminų parinkimodarbas labai sunkus ir nedėkingas, bettik „tuo keliu turime eiti, jei norime,kad lietuvių kalba būtų mokslinėje li-teratūroje“.Dabar terminijai skiriama daug dėmesio,ji po truputį gerėja. Leidinio kokybėpriklauso nuo leidyklos, nes ne visos

suinteresuotos varginančiu terminų de-rinimo darbu. Pastaruoju metu jauturime keletą knygų, kurios labai reika-lingos mūsų studentams medikams. TaiJuozo Ivaškevičiaus ir Jūratės Šipylai-tės „Bendroji anesteziologija“ (Vilniausuniversiteto leidykla, 1999), mano pa-rengta „Regioninė anestezija“ (Medici-na, 2001), taip pat kartu su Zenonu Du-levičiumi parengtas vadovėlis „Ūminisskausmas ir jo malšinimas“ (KMU Spau-dos ir leidybos centro leidykla, 2001).

Iš tiesų anesteziologai kasdienėjekalboje, o neretai ir mokslinėse konfe-rencijose, taip pat vaizdinėse priemonėsevartoja skolinius, dažniausiai iš lotynųir anglų kalbos. Lietuviški terminai medi-cinoje – didelė problema. Medicinos ter-minų žodyną reikėtų nuolat atnaujinti.Būtinas nuolatinis medikų ir lituanistųbendradarbiavimas.

Kai rengiau savo knygas, tekoginčytis dėl kai kurių terminų.Pavyzdžiui, vietoje žodžio „regioni-nė“, lituanistai siūlė „vietinė“, „sriti-nė“, bet pavadinus vadovėlį „Vietinėanestezija“ arba „Sritinė anestezija“,studentams ir specialistams nebūtųbuvę pakankamai aišku, apie ką knyga,nes terminas „regioninė anestezija“ pla-čiai vartojamas pasaulyje ir Lietuvojeprigijęs. Daug laiko sugaišome ginčy-damiesi dėl termino „blokada“. Vietojjo lituanistai siūlė „užtvarą“, bet pasa-kius „peties rezginio užtvara“ visiškaineaišku, ką tuo norima pasakyti. Taitik pavieniai pavyzdžiai, bet apskritaiterminijos suvienodinimo, tinkamų lie-tuviškų atitikmenų nebuvimas yradidelė spraga mokslinėje literatūroje.

Ar besimokančio jaunimo poreikiai –lemiamas kriterijus leidybinei veiklaiaktyvinti? Ką esate numačiusi parašyti?Labai svarbu turėti reikiamus vadovė-lius. Pavyzdžiui, minėtuosius anes-teziologijos vadovėlius jau galime reko-menduoti studentams. Studijų pradžiai,pirmiesiems mokslo metams jų pakanka.Studentams nebereikia blaškytis, ieškantbibliotekose ir knygynuose reikiamos li-teratūros, knygas daugintis ar pirkti.Norėčiau parengti „Anestezijos algorit-mų“ ar kaip kitaip pavadintą instrukcijųrinkinį klinikos anesteziologams.Užsienyje klinikos turi tokias protokolųknygas ir jomis vadovaujasi. Taip leng-viau dirbti specialistams, daugiau tvar-kos, mažiau „saviveiklos“, gal ir klaidų.Tokį leidinį parengti – didelis darbas.

Prof. A. Puodžiukyno laiškai vaikams,taip pat Jums pačiai labai pagarbūs,juose nemaža gilių apmąstymų ir pa-mokymų. „Gydytojui, jei jis nenorivirsti amatininku, reikia dar turėti irjautrią, pasiaukojančią širdį. Mieladukra, nenugrimzk į medicininį for-malizmą – būk jautri kenčiantiemsžmonėms. Dirbančių medikų ganadaug, bet gydančių daug mažiau“.Kokią prasmę įžvelgiate šiuose tėvožodžiuose?Klinikose 51 operacinę aptarnauja 70anesteziologų, 110 medicinos seserų.Per metus atliekama 29 000 operacijų.Darbų apimtys išties milžiniškos.Anesteziologų atsakomybė didelė – jukjie atsako už gyvybines funkcijas. Kasgali būti svarbiau už gyvybę?Pastaruoju metu visuomenėje madin-

1998 m. su anûkaisJonu ir Dalia

Tarptautinës skausmostudijø asociacijos

Europos federacijos IIIkongresas.

Doc. A. Ðèiupokas,dr. D. Obelienienë,

doc. D. Skorupskienëir doc. I. A. Marcher-tienë. 2000 m., Nica

/portretai/

FARMACIJA IR LAIKAS, 2005 deðimtas numeris 23

gas abejingumas. Palietė jis ir medici-ną, kuri yra žmonių tarpusavio santy-kių atspindys. Man labai nepatinka, kaigydytojas neskiria (ar negali skirti) li-goniui pakankamai laiko, poliklinikojevyksta konvejerinis darbas, o priešoperaciją neretai pacientams nesivargi-nama aiškinti, kas ir kaip jiems bus daro-ma. Žmogus nori žinoti. Todėl mes įve-dėme sutikimo formas, kurios pas-katins ir medikus atidžiau bendrauti supacientais, suteikti reikiamą infor-maciją, galbūt sustabdys medicinospaslaugų prastėjimą. Žmogus turižinoti, kas jam vyksta, kokius tyrimusjam turi atlikti ir koks jų tikslas. Kai ku-rie ligoniai labai bijo skausmo, todėlprieš operaciją nerimauja. Jei aneste-ziologas pakalba su ligoniu apienuskausminimą per operaciją ir poope-raciniu periodu, sumažėja stresas, pa-kyla nuotaika. Šviesiau akyse pasida-ro, kai dingsta bauginanti nežinia iratsiranda pasitikėjimas.

Šeimoje buvote mokoma doros. Kokiusdorovinius principus akcentuojatedarbe?Pirmiausia tiesą. Kad ir kokia ji būtų,jos nedera iškreipti. Nekenčiu melo.Tėvelis man visada sakydavo: „Niekasneprašo sakyti tai, ko tu nenori. Me-luoti nebūtina“.

Kita problema – tai abejingumas,kuris trukdo kokybiškam darbui. Nebū-na darbo be kokių nors komplikacijų,netikėtumų, klaidų. Todėl svarbupasikalbėti, aiškiai pasakyti, kasnepavyko, kas neaišku. Nežinojimasnėra yda. Dviprasmybės, aplaidumas,nutylėjimai, abejinga išraiška veidesukelia nemalonų įspūdį.

Esate Kauno regioninio biomedicininiųtyrimų etikos komiteto (RBTEK) pirmi-ninkė nuo pat jo įkūrimo. Kokia šiosveiklos specifika?RBTEK remiasi Lietuvos Respublikosbiomedicininių tyrimų etikos įstatymu,išduoda leidimus klinikiniams tyrimams,atlieka vykdomų tyrimų priežiūrą. Far-macinės kompanijos, taip pat medikai,

norintys atlikti mokslinį darbą ir pradėtiklinikinį tyrimą, privalo kreiptis įRBTEK. Mes labai atsakingai peržiūrimeparaiškas, įvertiname galimą pavojų irriziką pacientui. Esame informuojami apiešalutinius reiškinius, komplikacijas irprireikus turime teisę nutraukti klinikinįtyrimą. Bet kokia padaryta žala pacien-tui turi būti atlyginta. Dabar komitetedirba 9 žmonės. Gaila, kad tarp jų nėradvasininko – kol kas dvasiškiai nepa-reiškė noro dalyvauti nuolatiniame ko-misijos darbe, nors buvo kviečiami.

Kas paskatino imtis Skausmo klinikosorganizacinės veiklos?Pirmosios skausmo klinikos pasaulyjesusikūrė 1953 m., o Lietuvoje apie jųbūtinumą kalbama nuo 1993 m. Kai Lie-tuvos gydytojų sąjunga paprašė Norve-gijos gydytojų sąjungą padėti spręstilėtinio skausmo problemą, į Lietuvą nor-vegai atsiuntė šios srities specialistąLorentsą Graną, turintį daugiametę pa-tirtį. Gavome ir nemaža labdaros – epi-dūrinių kateterių, švirkštinių pompų irkt. L. Granas Lietuvoje lankėsi tris kar-tus. Norvegijoje stažavosi gydytojaSvetlana Solomonik. Tačiau Skausmoklinikos įkūrimo darbą stabdė atsainusatsakingų asmenų požiūris, klinikos fi-nansavimo, įstatyminiai ir atlyginimo užpaslaugas keblumai.

Kaip įsivaizduojate pačią klinikosstruktūrą, jos veiklos pobūdį?Šiuo metu rengiami būsimos Skausmoklinikos nuostatai, darbo tvarkostaisyklės, reikia numatyti pareigybes irplanuoti darbo organizavimą. Tai busKMU Anesteziologijos klinikos pos-kyris. Tiesiog naujo profilio paslaugos.Darbai gerokai pasistūmėjo – tvarko-mos patalpos, sumontuota aparatūra.Numatyta klinikoje įrengti registratūrą,pacientų apžiūros kabinetą, operacinę,palatą, personalo kambarį. Bet vis darnėra įstatymo, kuriuo remiantis galimabūtų tinkamai atlyginti anesteziologamsuž konsultacijas ir atliktas procedūras.Pasaulyje daugybė ne tik skausmo kli-nikų, bet ir skausmo centrų. Medikai,

dirbantys su skausmo problema, susi-vieniję į skausmo draugijas ir organiza-cijas, nuolat rengia pasaulines konfe-rencijas ir simpoziumus. Labai norisi tikė-ti, kad mūsų ministerija bei visuomenėpagaliau supras skausmo gydymo, mal-šinimo paslaugų svarbą ir Lietuvoje busmažiau kenčiančių žmonių.

Daugelį stebina Jūsų neblėstanti ener-gija, veržlumas. Kas Jūsų optimizmošaltinis ir atgaiva?Esu labai sveika, nuovargiui pašalintiman užtenka nedaug miego. Atsigaunugamtoje. Mėgstu darbus sode, gėles –labai patinka tulpės, narcizai, jurginai,astrai, našlaitės... Per atostogas ir lais-valaikiu būna gera bendrauti su anūkaisDalia ir Jonu. Būdama su jais visainegalvoju apie darbą – kartu klausomėsmuzikos, šokam, gaminamės valgį.Anūkai mėgsta su manimi bendrauti,vis prašo papasakoti kelionių įspūdžius.Mane žavi jų skaidrus mąstymas, jie ne-apsunkina savo buvimu. Puikūs manosantykiai su dukra. Džiaugiuosi, kad jaipasisekė gyvenime – turėjo daug gerųpavyzdžių. Labai mėgstu paprastų žmo-nių draugiją, paprastus ir nuoširdžiusžmonių santykius.

Viename paskutiniųjų laiškų, kurį pa-vadino „Seno tėvo apmąstymai“, prof.A. Puodžiukynas Jums rašė: „Gyveni-mas miražas – tikrovė nebūtis. Tiktrumpas horizonte brūkšnys – štai irvisa mūsų praeitis. Ar tuo viskas irbaigiasi?“ Ar galėtumėte atsakyti į šįklausimą?Manau, kad nesibaigia. Tikiuosi, visipasimatysime.

Daug šiame pasaulyje nepaaiškina-mų dalykų. Mes negalime neigti to, konežinome ar negalime paaiškinti. Kaipmums aiškino tėvelis, Visatoje yra įvai-rūs egzistencijos lygmenys:

„Didžiosios Kūrybos masto mesnesugebame suprasti ir įvertinti“...

Dėkoju už pokalbį.

Kalbino A. Grikðtienë

/portretai/

Parengta pagal antrąjį„Skausmo medicinos“ numerį