Edita Eimutytė BASTUTINIŲ ŠEIMOS PIKTŽOLIŲ ALELOPATINIŲ

ALEKSANDRO STULGINSKIO UNIVERSITETAS

AGRONOMIJOS FAKULTETAS

Agroekosistemų ir dirvožemio mokslų instituto

Edita Eimutytė

BASTUTINIŲ ŠEIMOS PIKTŽOLIŲ ALELOPATINIŲ

SAVYBIŲ PALYGINIMAS

Magistro baigiamasis darbas

Studijų sritis: Žemės ūkio mokslai

Studijų kryptis: Agronomija

Studijų programa: Agronomija

Akademija, 2014

2

Magistro baigiamojo darbo valstybinė kvalifikacinė komisija:

(Patvirtinta Rektoriaus įsakymu Nr.146 – PA )

Agronomijos fakulteto studentų baigiamųjų darbų vertinimo komisijos įvertinimas:

Pirmininkas: Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro (LAMMC) direktorius, profesorius

habil. dr. Zenonas Dabkevičius (mokslininkas)

Nariai: Agronomijos fakulteto dekanas, Žemės ūkio ir maisto mokslų instituto docentas

dr. Viktoras Pranckietis

Žemės ūkio ir maisto mokslų institutodirektorius,docentas dr. Evaldas Klimas

(mokslininkas – praktikas)

Agroekosistemų ir dirvožemio mokslų instituto profesorius habil. dr. Rimantas

Velička (mokslininkas – praktikas)

Agroekosistemų ir dirvožemio mokslų institutodocentė dr. Darija Jodaugienė

(mokslininkas)

UAB „Dotnuvos projektai” atstovasdr. Rimantas Dapkus (socialinis partneris –

praktikas)

Vadovas: docentė, dr. Aušra Marcinkevičienė, ASU, Agroekosistemų ir dirvožemio

mokslų institutas

Recenzentas:docentė dr. Rita Pupalienė, ASU, Agroekosistemų ir dirvožemio mokslų

institutas

Oponentas: profesorė dr. Elvyra Jarienė, ASU, Žemės ūkio ir maisto mokslų institutas

3

4

Eimutytė, E. Bastutinių šeimos piktžolių alelopatinių savybių palyginimas. Agronomijos

studijų programos magistro darbas / Vadovė doc. Dr. A. Marcinkevičienė ; ASU. Akademija,

2014, 45 p.: 12 pav., Bibliogr.: 53 pavad.

SANTRAUKA

Tyrimai atlikti 2013 m. Aleksandro Stulginskio universiteto Bandymų stotyje,

Dirvožemio ir pasėlių ekologijos laboratorijoje.

Tyrimų objektas – dirvinis garstukas (Sinapis arvensis L.), dirvinė čiužutė (Thlaspi

arvense L.), smalkinis tvertikas (Erysimum cheiranthoides L.), trikertė žvaginė (Capsella

bursa-pastoris (L.) Medik.).

Tyrimų tikslas ir metodai – nustatyti ir palyginti bastutinių šeimos piktžolių

alelopatinę įtaką žemės ūkio augalams. Bendrasis fenolinių junginių kiekis buvo nustatytas

pagal (Ragaee et al., 2006) metodiką. Praskiedimo būdu paruoštos vandeninės ištraukos:

1:6250, 1:1250, 1:250 ir 1:50 koncentracijų (Гродзинский, 1965; Lazauskas, 1990). Žieminių

ir vasarinių rapsų sėklos bei žieminių kviečių ir vasarinių miežių grūdai buvo daiginami

keturias paras ant filtrinio popieriaus, sudrėkinto paruoštų koncentracijų vandeninėmis

ištraukomis, Petri lėkštelėse, klimatinėje kameroje RUMED 1301, 22 oC temperatūroje ir

esant 65 proc. oro drėgniui. Buvo apskaičiuotas sudygusių žemės ūkio augalų kiekis

procentais, išmatuotas jų daigų aukštis ir šaknų ilgis.

Tyrimų rezultatai – didžiausias bendrasis fenolinių junginių kiekis nustatytas

dirvinio garstuko ir smalkinio tvertiko lapuose (atitinkamai 1,70 ± 0,15 mg g-1

ir 1,81 ± 0,03

mg g-1

žaliosios masės), o trikertės žvaginės ir dirvinės čiužutės – žiedynuose (atitinkamai

1,56 ± 0,02 ir 1,70 ± 0,31 mg g-1

). Mažiausiai fenolinių junginių kaupiasi piktžolių šaknyse.

Žieminių ir vasarinių rapsų sėklų dygimas ir pradinis augimas labiausiai buvo slopinamas

dirvinio garstuko vandeninėse ištraukose, lyginant su kitų piktžolių rūšių vandeninėmis

ištraukomis, o žieminių kviečių ir vasarinių miežių – dirvinės čiužutės ir trikertės žvaginės

vandeninėse ištraukose. Silpnesnių koncentracijų piktžolių vandeninės ištraukos, lyginant su

distiliuotu vandeniu, esmingai stimuliavo žieminių ir vasarinių rapsų sėklų bei žieminių

kviečių grūdų sudygimą. Stipriausios koncentracijos (1:10) piktžolių vandeninėje ištraukoje

žieminiai ir vasariniai rapsai visai nedygo, o žieminių kviečių sudygo tik 11,7 proc. Vasarinių

miežių grūdų sudygimą esmingai slopino visų koncentracijų piktžolių vandeninės ištraukos.

Stiprėjant piktžolių vandeninių ištraukų koncentracijai, lyginant su distiliuotu vandeniu,

žieminių rapsų daigų aukštis esmingai nuo 6,7 iki 51,1 proc. didėjo. 1:250 koncentracijos

piktžolių vandeninėje ištraukoje, lyginant su distiliuotu vandeniu, žieminių rapsų šaknų

augimas buvo esmingai 5,9 proc. skatinamas, o stipresnės (1:50) koncentracijos – esmingai

5

23,7 proc. slopinamas. Vasarinių rapsų daigų augimą, lyginant su distiliuotu vandeniu,

piktžolių silpnesnių (1:6250, 1:1250) koncentracijų vandeninės ištraukos esmingai 8,4 ir 11,6

proc. slopino, o stipresnės koncentracijos (1:50) – esmingai 27,7 proc. skatino. Vasarinių

rapsų šaknų ilgis esmingai 28,6 proc. buvo slopinamas tik 1:50 koncentracijos piktžolių

vandeninėje ištraukoje. Žieminių kviečių daigų aukštis esmingai nuo 6,8 iki 91,2 proc. mažėjo

stipresnių koncentracijų (1:250, 1:50, 1:10) piktžolių vandeninėse ištraukose, o vasarinių

miežių daigų aukštis esmingai 15,2 karto mažėjo tik stipriausios (1:10) koncentracijos

vandeninėje ištraukoje. Žieminių kviečių ir miežių šaknų ilgis, lyginant su distiliuotu

vandeniu, esmingai mažėjo visų koncentracijų piktžolių vandeninėse ištraukose,atitinkamai

nuo 4,1 iki 74,2 proc. ir nuo 7,4 iki 26,9 proc.

Reikšminiai žodžiai: alelopatija, vandeninės ištraukos, fenoliniai junginiai, bastutinių

šeimos piktžolių rūšys, žemės ūkio augalai.

6

Eimutytė, E. The comparison of allelopathic properties of Brassicaceae family weeds.

Master thesis of Agronomy study program/ Supervisor doc. dr. A. Marcinkevičienė ; ASU,

Akademija, 2014, 45 p.: 12 figures. References: 53 titles.

SUMMARY

The experiments were caried out in 2013 in the laboratory of Experimental Station of

Aleksandras Stulginskis University.

Research object – charlock mustard (Sinapis arvensis L.), field penny cress (Thlaspi

arvense L.), treacle mustard (Erysimum cheiranthoides L.), shepherd’s purse (Capsella bursa-

pastoris L.).

The aim and methods of investigations – The total phenols content was research in

accordance with the methodology (Ragaee et al., 2006 ). Treatments of investigations: Factor

A – weed species of Brassicaceae family: 1) charlock mustard (Sinapis arvensis L.), 2) field

penny cress (Thlaspi arvense L.), 3) treacle mustard (Erysimum cheiranthoides L.), 4)

shepherd’s purse (Capsella bursa-pastoris L.). Factor B – concentrations of aqueous extracts:

1) distilled water, 2) 1: 6250 (ratio of aqueous extracts weed biomass and water), 3) 1: 1250,

4) 1: 250, 5) 1:50, 6) 1:10. The seeds of winter and spring oilseed rape, winter wheat and

spring barley was grown for four days on filter paper moistened with the prepared aqueous

extracts in Petri dishes, in a climate chamber.

Research results – The significant highest content of total phenols was in the leaves of

charlock mustard and treacle mustard (respectively 1.70 ± 0.15 mg g-1

and 1.81 ± 0.03 mg g-1

of green mass), in the flowers of shepherd’s purse and field pennycress (respectively 1.56 ±

0.02 and 1.70 ± 0.31 mg g-1

). The significant least content of total phenols accumulated in the

roots of weeds. The germination and early seedling growth of winter and spring oilseed rape

were most inhibited in the aqueous extracts of charlock mustard, compared with aqueous

extracts of another weed species and the germination of winter wheat, spring barley was most

inhibited by aqueous extracts of field pennycress and shepherd’s purse. Weaker

concentrations of aqueous extracts’ from weeds, compared with distilled water, significantly

stimulated the germination of winter and spring oilseed rape and winter wheat. The winter and

spring oilseed rape did not germinate at all in the aqueous extracts from weeds of strongest

concentration (1:10), and the germination of winter wheat was only 11.7 %. All

concentrations of aqueous extracts from weeds significantly inhibited germination of spring

barley seeds. The rising concentration of aqueous extracts from weeds, compared with

distilled water, significantly increased from 6.7 % to 51.1 % the height of winter oilseed rape

shoots. The growth of winter oilseed rape shoots was significantly by 5.9 % stimulated under

7

the effect of concentration 1: 250 of aqueous extracts from weeds, compared with distilled

water and significantly by 23.7 % inhibited under the effect of concentration 1:50 of aqueous

extracts. The growth of spring oilseed rape shoots was inhibited significantly by 8.4 % and

11.6 % under the effect of weaker concentrations (1:6250, 1:1250) compared with distilled

water and the higher concentrations –stimulated significantly by 27.7 %. The growth of spring

oilseed rape roots was inhibited significantly by 28.6 % only under the effect of higher

concentrations (1:50) of aqueous extracts from weeds. The height of winter wheat shoots was

inhibited significantly from 6.8 % to 91.2 % under the effect of higher concentrations (1:250,

1:50, 1:10) of aqueous extracts from weeds and the height of spring barley shoots was

inhibited significantly in 15,2 times by strongest (1:10) concentrations of aqueous extracts of

Brassicaceae family weed species. The growth of winter wheat and spring barley roots

accordingly from 4.1 % to 74.2 % and from 7.4 % to 26.9 % was significantly inhibited by all

concentrations of aqueous extracts of weeds

Key words: allelopathy, aqueous extracts, phenol compounds, Sinapis arvensis

L.,Thlaspiarvense L., Erysimum cheiranthoides L., Capsella bursa-pastoris L., agricultural

crops.

8

TURINYS

PAVEIKSLŲ SĄRAŠAS ........................................................................................................... 9

ĮVADAS ................................................................................................................................... 10

1. LITERATŪROS APŽVALGA ............................................................................................ 12

1.1.Pagrindinės bastutinių šeimos piktžolės ir jų plitimas žemės ūkio pasėliuose ............... 12

1.2. Bastutinių šeimos piktžolių alelopatinių savybių tyrimai ............................................. 19

2. TYRIMŲ METODAI IR DARBO SĄLYGOS ................................................................... 22

2.1. Eksperimento vieta ir dirvožemis .................................................................................. 23

2.2. Eksperimento variantai ir vykdymo sąlygos ................................................................. 23

2.3.Meteorologinės sąlygos .................................................................................................. 24

2.4. Atlikti stebėjimai, analizės ir jų metodai ....................................................................... 25

2.5. Tyrimų duomenų statistinės analizės metodo parinkimas ............................................. 26

3. DARBO REZULTATAI IR JŲ ANALIZĖ ......................................................................... 27

3.1. Bendrasis fenolinių junginių kiekis ............................................................................... 27

3.2. Bastutinių šeimos piktžolių rūšių biomasės alelopatinė įtaka žemės ūkio augalų

sudygimui ir pradiniam augimui........................................................................................... 29

3.2.1. Žieminiai rapsai ...................................................................................................... 29

3.2.2. Vasariniai rapsai ..................................................................................................... 32

3.2.3. Žieminiai kviečiai ................................................................................................... 34

3.2.4. Vasariniai miežiai ................................................................................................... 36

IŠVADOS ................................................................................................................................. 39

LITERATŪRA ......................................................................................................................... 40

APROBACIJA IR PUBLIKACIJOS ....................................................................................... 44

PRIEDAI .................................................................................................................................. 45

9

PAVEIKSLŲ SĄRAŠAS

1. 2.1 pav. Meteorologinės sąlygos augalų vegetacijos metu.

2. 3.1 pav. Bendrasis fenolinių junginių kiekis (mg g-1

žaliosios masės) skirtingose bastutinių

šeimos piktžolių morfologinėse dalyse .


žaliosios masės) bastutinių šeimos

piktžolių rūšių antžeminėje dalyje.



piktžolių rūšių šaknyse.

5. 3.4 pav. Bastutinių šeimos piktžolių rūšių vandeninių ištraukų (A veiksnys) ir skirtingų jų

koncentracijų (B veiksnys) alelopatinė įtaka žieminių rapsų sudygimui.


koncentracijų (B veiksnys) alelopatinė įtaka žieminių rapsų daigų aukščiui ir šaknų ilgiui.


koncentracijų (B veiksnys) alelopatinė įtaka vasarinių rapsų sudygimui.


koncentracijų (B veiksnys) alelopatinė įtaka vasarinių rapsų daigų aukščiui ir šaknų ilgiui.


koncentracijų (B veiksnys) alelopatinė įtaka žieminių kviečių sudygimui.

10. 3.9 pav. Bastutinių šeimos piktžolių rūšių vandeninių ištraukų (A veiksnys) ir skirtingų

jų koncentracijų (B veiksnys) alelopatinė įtaka žieminių kviečių daigų aukščiui ir šaknų ilgiui.


jų koncentracijų (B veiksnys) alelopatinė įtaka vasarinių miežių sudygimui proc.


jų koncentracijų (B veiksnys) alelopatinė įtaka vasarinių miežių daigų aukščiui ir šaknų ilgiui.

10

ĮVADAS

Didėjantis poreikis saugoti aplinką, susirūpinimas naudojamų herbicidų poveikiu jai,

piktžolių rezistentiškumo vystymasis skatina ieškoti racionalios, ekonomiškos ir tausojančios

aplinką piktžolėtumo kontrolės strategijos. Kuriant tokią strategiją reikia įvertinti žemės ūkio

augalų ir piktžolių biologines ypatybes, dygimo laiką, rūšinę sudėtį ir daugelį dirvos bei

aplinkos veiksnių. Ypač svarbu ištirti žemės ūkio augalų ir piktžolių santykį agrofitocenozėse

(Auškalnienė, 2006).

Piktžolės – natūralūs dirbamų žemių augalų bendrijų komponentai (Mohammaddoust-

e-Chamanabad et al., 2006). Lietuvoje aptinkama 420 piktžolių rūšių. Iš jų apie 250 žemės

ūkio pasėliuose. Vienos rūšys plačiai paplitusios visoje Respublikoje, kitos sutinkamos rečiau.

Piktžolių paplitimą lemia įvairūs veiksniai: gamtinės sąlygos (klimatas ir dirvožemio

savybės), žmogaus ūkinė veikla (auginami pasėliai, sėklų valymas, tręšimas, herbicidų

naudojimas, rūgščių dirvų kalkinimas, šlapių žemių sausinimas ir kt.) (Špokienė,

Povilionienė, 2003).

Vakarų zonoje, vyraujant rūgštiems priesmėliams bei priemoliams, dažniausiai

randamos šios piktžolių rūšys: dirvinis kežys, vienametė klėstenė, dirvinis ridikas, dirvinė

aklė, trumpamakštis rūgtis. Kiek rečiau aptinkamos smulkioji rūgštynė ir dirvinė našlaitė.

Respublikos Vidurio žemumos zonoje, kur vyrauja karbonatiniai priemoliai, labiausiai

išplitusios šios piktžolių rūšys: dirvinis garstukas, daržinė žliūgė, trumpamakštis rūgtis. Šioje

zonoje taip pat daug pasitaikė rupūžinis vikšris, plačialapis gyslotis ir dažniau, negu kitose

zonose, apyninė liucerna, ankstyvasis šalpusnis. Lietuvos Rytų zonos pasėliuose auga beveik

tos pačios piktžolių rūšys, kaip ir Vakarų zonos pasėliuose. Be tokių piktžolių kaip dirvinis

kežys, smulkioji rūgštynė, vienametė klėstenė, dirvinis ridikas, šioje zonoje dažniau pasitaiko

šerytė, paprastoji kraujažolė, raudonasis eraičinas. Kai kurių rūšių piktžolių buvo randama

daug visoje Respublikoje. Iš tokių piktžolių rūšių paminėtinos: baltoji balanda, vijoklinis

pelėvirkštis, paprastoji takažolė, dirvinis asiūklis, paprastoji ir baltosios smilgos. Nors

paprastasis varputis išplitęs visoje Respublikoje, bet daugiausia jo rasta Lietuvos Rytų zonoje,

kiek mažiau Vakarų ir Vidurio žemumos zonose. Beveik visose respublikos zonose gana

plačiai paplitusi dirvinė usnis bei dirvinė pienė (Monstvilaitė, 1967).

Tyrimų aktualumas: Agroekosistemose yra labai svarbus alelopatijos procesas. Šiuo

metu pasaulyje daug dėmesio skiriama augaluose besikaupiančių fiziologiškai aktyvių

medžiagų, darančių kitų augalų augimui stimuliuojantį, slopinantį arba neutralų poveikį,

tyrimams. Daugelis autorių teigia, kad bastutinių šeimos (Brassicaceae) augalai pasižymi

11

alelopatinėmis savybėmis (Björkam et al., 2011). Žinant, kad šios šeimos piktžolės paplitę

Lietuvos agroekosistemose, svarbiu uždaviniu tampa galimos jų alelopatinės įtakos žemės

ūkio augalams nustatymas ir palyginimas.

Tyrimų objektas – dirvinis garstukas (Sinapis arvensis L.), dirvinė čiužutė (Thlaspi

arvense L.), smalkinis tvertikas (Erysimum cheiranthoides L.), trikertė žvaginė (Capsella

bursa-pastoris (L.) Medik.).

Tyrimų hipotezė: Skirtingų rūšių bastutinių šeimos piktžolės atskirose morfologinėse

dalyse sukaupia nevienodą fenolinių junginių kiekį. Bastutinių šeimos piktžolių alelopatinė

įtaka miglinių šeimos ir bastutinių šeimos žemės ūkio augalams yra skirtinga.

Tyrimų tikslas: nustatyti ir palyginti bastutinių šeimos piktžolių alelopatinę įtaką

žemės ūkio augalams.

Tikslui pasiekti reikėjo išspręsti šiuos uždavinius:

1. Nustatyti bendrąjį fenolinių junginių kiekį bastutinių šeimos piktžolių atskirose

morfologinėse dalyse jų žydėjimo tarpsniu;

2. Įvertinti ir palyginti bastutinių šeimos piktžolių biomasės alelopatinę įtaką žieminių

ir vasrinių rapsų bei žieminių kviečių ir vasarinių miežių sėklų dygimui;

3. Nustatyti ir palyginti bastutinių šeimos piktžolių biomasės alelopatinę įtaką

žieminių ir vasarinių rapsų bei žieminių kviečių ir vasarinių miežių daigų ir šaknų pradiniam

augimui.

12

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1.Pagrindinės bastutinių šeimos piktžolės ir jų plitimas žemės ūkio pasėliuose

Dirvinis garstukas (Sinapis arvensis L.) – trumpaamžis, vasarinis, 30–60 cm aukščio

augalas (1.1 pav.). Tai – vienametė, medinga, įkyri piktžolė. Stiebas status, šakotas,

plaukuotas, viršutinėje dalyje plikas (Špokienė, Povilionienė, 2003). Šaknis liemeninė. Lapai

pražanginiai, apatiniai ištisiniai, stambiai įlenktai dantyti, retkarčiais negiliai iškarpyti arba net

lyriški, kotuoti, viršutiniai pailgai ovališki ar lancetiški, smailiaviršūniai, bekočiai, dažniausiai

plaukuoti. Žiedynas – kekė. Augalams žydint taurėlapiai, kurie yra perpus trumpesni už

vainiklapius, statmenai atsilenkę, žali, vainiklapiai ryškiai geltoni, 9–12 mm ilgio. Žydi

gegužę – spalį (Čiuberkis, Vilkonis, 2013).

1.1 pav. Dirvinis garstukas (www.wildflowersofireland.net)

Vaisiai – ankštaros: siauros, briaunotos arba cilindriškos lengvai suplotos 18–38 mm

ilgio, plikos, viršūnėje su keturkampiu snapeliu iš apačios į viršų atsidarančiomis 2 sąvaromis

(1.2 pav.). Sąvarų viduriu eina pertvara, prie kurios dviem eilėmis išsidėsčiusios sėklos, kurių

ankštaroje būna iki 20, o lizde 6–12. Sėklos rutuliškos, nelygiu, šiek tiek duobėtu, truputį

blizgančiu paviršiumi, su ovališka saitaviete, raudonai rudos arba juodos, nesubrendusios –

rudos, rausvai rudos 1,4–2,3 mm ilgio, 1,3–2,2 mm pločio, 1,0–2,2 mm storio.1000 sėklų

sveria 1,2–2,0 gramus. Sėklos turi 30 proc. riebiojo aliejaus. Didesnis sėklų kiekis gyvuliams

sukelia uždegimus, o pienui suteikia aitrų skonį (Grigas, 1986). Vienas augalas subrandina iki

4000 sėklų ir gali išdygti net iš 8 cm gylio (Čiuberkis, Vilkonis, 2013). Kitų autorių

duomenimis priklausomai nuo aplinkos sąlygų dirvinis garstukas gali subrandinti 1200

(Korsmo, Vidme ir kt., 1981) arba net 32000 sėklų (Fisiunov, 1984). Špokienės, Jodaugienės

(1995) duomenimis derėjimo metais, rugsėjo – spalio mėn. sudygsta 13,9 proc. dirvinių

http://www.wildflowersofireland.net/

13

garstukų. Dar 11–19 proc. peržiemojusių sėklų sudygsta pirmaisiais metais per šiltąjį metų

tarpsnį. Per ketverius metus (įskaitant vegetacijos metus) sudygsta 42–48 proc. sėklų. Kita

dalis lieka dirvoje ramybės būklės ir išlieka daigios iki 11 metų. Sėklų minimali dygimo

temperatūra + 2–4 °C, optimali + 14–20 °C. Intensyviausiai dygsta gegužės mėnesį

(Špokienė, Povilionienė, 2003).

1.2 pav. Dirvinio garstuko sėklos (th.lept on.wikia.com)

Daigų skilčialapiai širdiški, 5–8 mm ilgio, 8–12 mm pločio, ryškiai iškirpta viršūne, su

8–12 mm ilgio koteliais (1.3 pav.). Tikrieji lapeliai atvirkščiai kiaušiniški, kraštai banguoti

arba dantyti, su plaukuotais koteliais. Labai ryškios tikrųjų lapelių gyslos. Apatinėje lapelių

pusėje gyslos apaugusios plaukeliais.

1.3 pav. Dirvinio garstuko daigas (www.ipmdss.dk)

Paplitimas – Laukų piktžolė, užteršianti vasarojų, linus, bulves, šakniavaisius,

kukurūzus, daržus. Jai skiriami 7 žalingumo balai (Špokienė, Jodaugienė, 2009). Dirvinis

garstukas iš dirvos paima daug drėgmės ir maisto medžiagų , pvz., 2 kartus daugiau , negu

avižos, ir 6 kartus daugiau negu miežiai (Monstvilaitė, Čiuberkis, 1978). Dirvinis garstukas

dažnesnis karbonatingame ir molingame dirvožemyje. Gali būti nerūgščių, labiau sukultūrintų

http://www.google.lt/url?sa=i&rct=j&q=&esrc=s&source=images&cd=&cad=rja&uact=8&docid=EOyN0zFdkmE_AM&tbnid=ln3aonq6z5D49M:&ved=0CAUQjRw&url=http://th.lepton.wikia.com/wiki/Sinapis_arvensis&ei=pM1aU9H3NeHjywO5pYKACg&bvm=bv.65397613,d.bGQ&psig=AFQjCNHA4pw7qf9WW_ZZoAxUjo2sBqHdlw&ust=1398546184803221

http://www.google.lt/imgres?imgurl=http://www.ipmdss.dk/cp/graphics/ImageDatabase/SINAR-COT-700.jpg&imgrefurl=http://www.ipmdss.dk/cp/graphics/Name.asp?Language=en&TaskID=1&NameID=42&h=641&w=700&tbnid=lk38PPK6SPnRMM:&zoom=1&docid=wq6g5Vg2i66w0M&ei=UKNbU6KmKOq6ygOapYD4Cw&tbm=isch&ved=0CB0QMygVMBU4ZA&iact=rc&uact=3&dur=733&page=5&start=105&ndsp=28

http://www.ipmdss.dk/

14

dirvų indikatorius (Špokienė, Povilionienė, 2003;Čiuberkis, Vilkonis, 2013). Lapai tinka

maistui kaip salotos, iš sėklų galima spausti aliejų.

Dirvinė čiužutė (Thlaspi arvense L.) – vienametis, trumpaamžis, žiemojantis 15 – 20

cm aukščio augalas (1.4 pav.). Tai piktžolė, kuriai skiriami 4 žalingumo balai (Špokienė,

Jodaugienė, 2009). Stiebas status, briaunotas, šakotas. Šaknis liemeninė išsišakojusi, sudaro

kuokštą. Lapai atokiai stambiai dantyti, viršutiniai bekočiai, dažnai strėliškais pamatais pusiau

apkabina stiebą; apatiniai palaipsniui susiaurėję į lapkotį, pailgai kastuviški arba pailgai

atvirkščiai kiaušiniški. Žiedynas – kekė. Vainiklapiai lygiakraščiai, balti, 3,5–4 mm ilgio.

Taurėlapiai siaurai elipsiški, 2 mm ilgio. Žydi balandį – spalį (Čiuberkis, Vilkonis, 2013).

1.4 pav.Dirvinė čiužutė (novenyalbum.hu)

Vaisius – ankštarėlė apvali ir kiek pailga, iš šonų labai suplota, viršūnėje iškirpta,

dvilizdė, daugiasėklė, 10–16 mm ilgio, 9–15 mm pločio, atsidaranti dviem sparnuotomis

laivelio pavidalo sąvaromis (1.5 pav.). Ankštarėlėse būna 14 sėklų, o lizde – 5–8 sėklos.

Sėklos ovališkos arba apvalios, iš šonų truputį suplotos, prie pagrindo su dviem mažais

danteliais. Sėklos truputį blizgančios, juodos, rusvai juodos, 1,5–2,3 mm ilgio, 1,1–1,7 mm

pločio, 0,5–1,0 mm storio. 1000 sėklų sveria 1,2–1,8 gramo (Grigas, 1986).

1.5 pav.Dirvinės čiužutės sėklos (plants.usda. gov)

http://www.google.lt/url?sa=i&rct=j&q=&esrc=s&source=images&cd=&cad=rja&uact=8&docid=2RTOMpWI1adWCM&tbnid=NkyupKrrKtEZ0M:&ved=0CAUQjRw&url=http://novenyalbum.hu/kepnezo.php?id=7390&mode=2&ei=RRdcU6m5Dez5yAOF74HADg&bvm=bv.65397613,d.bGQ&psig=AFQjCNHo2cNmaXmQsakxV-DbefBlSOEruA&ust=1398630475191772

http://www.google.lt/url?sa=i&source=images&cd=&cad=rja&uact=8&docid=jWpB_yQ0Aw_qrM&tbnid=70w7BRpaorVtpM:&ved=0CAgQjRw4GA&url=http://plants.usda.gov/java/profile?symbol=THAR5&ei=1vVbU462COq9ygPyt4KQBg&psig=AFQjCNGxQNpIliSVl4CJ_6FxScc_efejLA&ust=1398622038193261

15

Vienas augalas užaugina 500–2100, o kartais net 10 000 sėklų. Dirvoje sėklos išlieka

daigios 10 metų, o vandenyje žūva per 20 mėnesių (Grigas, 1986). Sėklos gali išdygti iš 4–5

cm gylio (Čiuberkis, Vilkonis, 2013). Šviežios sėklos beveik nedygsta, nes yra ramybės

būklės. Sudygsta apie 30 proc. peržiemojusių sėklų. Minimali dygimo temperatūra + 2–4 °C,

optimali + 20–24 °C. Intensyviausiai dygsta gegužės mėnesį (Špokienė, Povilionienė, 2003).

Čiužutę galima laikyti efemerine piktžole, nes per vieną vegetacijos laikotarpį gali išaugti 2–3

jos kartos, pasitaiko ir žiemojančių formų. Sėklos turi iki 33 proc. riebalų, gliukozidų, gali

būti nuodingos. Vartojama kaip mėsos gaminių prieskonis, turi ir gydomųjų savybių

(Čiuberkis, Vilkonis, 2013).

Daigų skilčialapiai ovalūs, apie 6 mm ilgio ir 4 mm pločio, su koteliais (1.6 pav.).

Pirmieji tikrieji lapeliai taip pat ovalūs, kiek stambesni, 6–8 mm ilgio ir 5 mm pločio, su 5–8

mm ilgio kakleliu. Antroji tikrųjų lapelių pora panaši į pirmąją, tik truputį stambesni ir šiek

tiek ištęsti, su neryškiai banguotais kraštais.

1.6 pav. Dirvinės čiužutės daigas (www.ipmdss.dk)

Paplitimas – auga beveik visur, mėgsta sunkesnius, molingus dirvožemius. Užteršia

žiemkenčius, vasarojų, linus, daržus, kaupiamųjų pasėlius.

Smalkinis tvertikas (Erysimum cheiranthoides L.) – vienametis, vaistinis, 30–60 cm

aukščio, trumpaamžis, žiemojantis augalas (1.7 pav.). Stiebas status, briaunotas, šakotas,

apaugęs prigludusiais, dvišakiais plaukeliais. Lapai lancetiški, smailiomis viršūnėmis, į

pamatą susiaurėję, apaugę trišakiais plaukeliais. Žiedai ryškiai geltoni. Žydi gegužę – rugsėjį,

vaisiai subręsta nuo birželio iki vėlyvo rudens.

http://www.google.lt/url?sa=i&rct=j&q=&esrc=s&source=images&cd=&cad=rja&uact=8&docid=pUTx9i2-BPJ8_M&tbnid=0Kr4kVDZoMTZJM:&ved=0CAUQjRw&url=http://www.ipmdss.dk/cp/graphics/Name.asp?Language=en-la&TaskID=1&NameID=35&ei=ogRcU-fwJaWyywP60oHoAg&bvm=bv.65397613,d.bGE&psig=AFQjCNG5LNxGkUZagtrXPsPVeBhCAASXCA&ust=1398625785408692

http://www.ipmdss.dk/

16

1.7 pav. Smalkinis tvertikas (www.plantarium. ru)

Vaisiai – ankštaros 20–35 mm ilgio, stačios ar beveik horizontalios, iš šonų truputį

suplotos. Subrendusios ankštaros atsidaro iš apačios į viršų dviem sąvaromis. Ankštaroje būna

30–40 sėklų. Jos netaisyklingai kiaušiniškos, kiek suspaustos, kampuotos (1.8 pav.). Išilgai

sėklos eina ryški vagelė – gemalinė šaknelė. Sėklos nelygiu, kauburiuotu, matiniu paviršiumi,

gelsvai rudos, 0,8–1,8 mm ilgio, 0,4–0,8 mm pločio, 0,4–0,8 mm storio. 1000 sėklų sveria 0,4

–0,5 gramo. Vienas augalas užaugina 1900–5600 sėklų. Šviežios sėklos subrendimo metais

beveik nedygsta. Peržiemojusių dirvoje sėklų iš viso per trejus metus sudygsta 33 proc.

Intensyviai dygsta gegužės mėnesį ir iki birželio vidurio. Antras gausesnio dygimo laikotarpis

yra liepos pabaiga – rugpjūčio pradžia. Sėklose yra iki 43 proc. riebalinių aliejų (Špokienė,

Povilionienė, 2003; Grigas, 1986).

1.8 pav. Smalkinio tvertiko sėklos (plants.usda. gov.)

Daigai – skilčialapiai atvirkščiai kiaušiniški arba ovalūs, buka viršūne ir dažnai su

neryškiu įdubimu, 4–6 mm ilgio, 2,5–3,5 mm pločio, į apačią palaipsniui siaurėja ir pereina į

trumpą kotelį (1.9 pav.). Pirmieji tikrieji lapeliai elipsiški, kotuoti. Skilčialapiai ir tikrieji

lapeliai apaugę išsišakojusiais plaukeliais (Špokienė,Povilionienė, 2003).

http://www.google.lt/imgres?imgurl=http://plants.usda.gov/gallery/standard/erch9_001_shp.jpg&imgrefurl=http://plants.usda.gov/java/profile?symbol=ERCH9&h=220&w=330&tbnid=NFQj5d0Es414OM:&zoom=1&docid=tM2hB7TqQ8Tj5M&ei=xMNcU5SDI6z_yAOazIH4Aw&tbm=isch&ved=0CJcBEDMoNjA2&iact=rc&uact=3&dur=219&page=3&start=54&ndsp=32

17

1.9 pav. Smalkinio tvertiko daigai (www.plantarium. ru)

Paplitimas – auga laukuose, daržuose, dykvietėse, pakelėse, pakrantėse. Dažnas. Tai

piktžolė, kuriai skiriami 5 žalingumo balai (Špokienė, Jodaugienė, 2009).

Trikertė žvaginė (Capsella bursa-pastoris (L.) Medik.) – trumpaamžis, žiemojantis,

20–60 cm aukščio augalas (1.10 pav.). Šaknis liemeninė. Stiebas status, šakotas, plikas arba

plaukuotas, ryškiai vagotas. Pamatiniai lapai skrotelėje, į lapkotį siaurėjančiais pamatais

apkabinantys stiebą, lygiakraščiai arba netaisyklingai dantyti, ar net plunksniškai suskaidyti,

stiebiniai bekočiai, ausytais strėliškais pamatais apkabinantys stiebą, lygiakraščiai arba

netaisyklingai dantyti. Viršutiniai lapai – siauri, lancetiški arba linijiški. Visi lapai apaugę

paprastais arba žvaigždiškais plaukeliais. Žiedynas – kekė. Vainiklapiai balti, 2–3,5 mm ilgio.

Taurėlapiai kiaušiniški, iki 2,5 mm ilgio. Žydi balandžio – spalio mėnesį. Vienas augalas gali

subrandinti nuo 2000 iki 50 000 – 70 000 sėklų, kurios būna daigios iki 35 metų ir gali

sudygti iš 2–3 cm gylio (Špokienė, Povilionienė, 2003;Čiuberkis, Vilkonis, 2013). Piktžolei

skiriami 4 žalingumo balai (Špokienė, Jodaugienė, 2009).

1.10 pav. Trikertė žvaginė (www.missouriplants.com)

Vaisiai – ankštarėlės trikampiškos, iš šonų truputį suplotos, viršūnėje iškirptos, su

mažu liemenėliu, dvilizdės, daugiasėklės, 6–9 mm ilgio, 4–8 mm pločio, su pertvarėle

http://www.google.lt/url?sa=i&rct=j&q=&esrc=s&source=images&cd=&cad=rja&uact=8&docid=ZYHeDkKXeeOB-M&tbnid=4w-F8MFY3oV4IM:&ved=0CAUQjRw&url=http://www.missouriplants.com/Whitealt/Capsella_bursa-pastoris_page.html&ei=HdtcU6rcC4vZygPh2oHwCA&bvm=bv.65397613,d.bGQ&psig=AFQjCNEo9qWJCD99SlEibzDJ7R6PgvrBmg&ust=1398680484074016

http://www.missouriplants.com/

18

viduryje, atsidarančios dviem sąvaromis iš viršaus į apačią. Kiekviename ankštarėlės lizde yra

po 10–14 sėklų. Sėklos ovališkos, iš šonų truputį suplotos (1.11 pav.). Nuo sėklų pagrindo iki

viršaus plačiaisiais šonais eina vagelės, skiriančios sėklaskiltes nuo gemalinės šaknelės.

Sėklos truputį blizga, nelygios šiek tiek raukšlėtos, gelsvai rudos, kartais šviesiai ar oranžiškai

geltonos, prie pagrindo paprastai tamsesnės. 0,8–1,0 mm ilgio, 0,3–0,8 mm pločio, 0,2–0,5

mm storio. 1000 sėklų sveria 0,1–0,2 gramo. Vaisiai subręsta gegužės – spalio mėn. (Grigas,

1986). Sėklos turi 17–30 proc. riebalinio aliejaus. Šviežios sėklos nedygsta. Ramybės būklė

tęsiasi daugiau kaip metus. Antrais metais sudygsta iki 20 proc. sėklų. Intensyviausiai dygsta

gegužės mėnesį ir iki birželio vidurio. Antras gausesnio dygimo laikotarpis – rugpjūčio mėn.

Minimali sėklų dygimo temperatūra +1–2 °C, optimali + 15–25 °C (Špokienė, Povilionienė,

2003).

1.11 pav. Trikertės žvaginės sėklos (wisplants.uwsp.edu)

Daigai – skilčialapiai ovalūs, bukomis viršūnėmis, 2,5–4 mm ilgio, 1,5–2,5 mm

pločio, trumpakočiai (1.12 pav.). Pirmieji tikrieji lapeliai atvirkščiai kiaušiniški, siaurėjantys

link kotelio, 6–14 mm ilgio, 4–7 mm pločio. Trečias ir ketvirtas lapeliai ovalūs arba

atvirkščiai kiaušiniški, labiau ištęsti negu pirmieji. Visi tikrieji lapeliai apaugę žvaigždiškais,

kartais ir paprastais plaukeliais. Kiti lapeliai dantyti.

1.12 pav. Trikertės žvaginės daigas (visualsunlimited.photoshelter.com)

Paplitimas – auga laukuose, daržuose, dykvietėse, pakelėse, dirvonuose. Labai dažna.

Nereikli dirvožemiui (Špokienė, Povilionienė, 2003;Čiuberkis ,Vilkonis, 2013). Lapuose yra

http://www.google.lt/url?sa=i&rct=j&q=&esrc=s&source=images&cd=&cad=rja&uact=8&docid=TBgVcQsN-EarIM&tbnid=DwUcGyJKBow22M:&ved=0CAUQjRw&url=http://wisplants.uwsp.edu/scripts/links.asp?spCode=CAPBUR&ei=ithcU938ErGIyAPsuYG4CQ&bvm=bv.65397613,d.bGQ&psig=AFQjCNHYmR43JzOxbLfqDOrCiz1X7YgiLQ&ust=1398680048198819

http://www.google.lt/url?sa=i&rct=j&q=&esrc=s&source=images&cd=&cad=rja&uact=8&docid=WQVXpDSA4hPZMM&tbnid=P-VUCcF2IIyLFM:&ved=0CAUQjRw&url=http://visualsunlimited.photoshelter.com/image/I00005SkeQmN9X3g&ei=ENdcU8W3N8OvyAPAwIGwCQ&bvm=bv.65397613,d.bGQ&psig=AFQjCNGW-XP7rBZx9N7GPxKbZLtpu3hhhw&ust=1398679499683563

19

askorbininės rūgšties, vitaminų K, B2, karotino, cholino, acetilcholino, ramnoglikozido

hisopino, flavoninio glikozido diosmino, saponinų, rauginių medžiagų ir organinių rūgščių

(Smaliukas ir kt., 1992).

1.2. Bastutinių šeimos piktžolių alelopatinių savybių tyrimai

Graikų mokslininkai Teofrastas (285 m. prieš Kristų) ir Plinijus pastebėjo

egzistuojančią sąveiką tarp augalų ir nurodė šių ryšių svarbą žemės ūkyje. Tačiau apie augalų

išskiriamas chemines medžiagas ir jų sąveiką augalas – augalas pirmą kartą 1832 m. rašė

Šveicarų botanikas M. A. P. de Candole.H. Molisch 1937 m. panaudojo terminą alelopatija,

apimantį teigiamus ir neigiamus biocheminius ryšius tarp visų rūšių augalų ir

mikroorganizmų. Šis apibrėžimas vėliau buvo patikslintas E. L. Raiso (Rice, 1983) ir

naudojamas iki šių dienų (Friedman, Waller, 1985).

Lietuvoje tirtas piktžolių alelopatinis aktyvumas (Lazauskas, 1990), fenolinių junginių

kaupimasis pašariniuose augaluose (Varnaitė, 1994), miglinių šeimos žolių alelopatinis

aktyvumas bei jo kitimas per vegetacijos laikotarpį (Kryževičienė, Paplauskienė, 2002),

žaliajai trąšai augintų tarpinio pasėlio augalų rūšių (raudonojo dobilo, gausiažiedės svidrės,

baltosios garstyčios ir žieminio rapso) alelopatinė įtaka vasariniams miežiams

(Marcinkevičienė, 2003), bendras fenolių kiekis ir alelopatinis aktyvumas vandeniniuose

ekstraktuose, paruoštuose iš pašarinio augalo rytinio ožiarūčio įvairių antžeminių dalių (lapų,

stiebų, žiedų bei sėklų) ir šaknų įvairiais augimo tarpsniais (Baležentienė, 2009)

Piktžolės pasižymi alelopatinėmis savybėmis. Alelopatija apima abi sąveikas tarp

augalų – skatinančią, stimuliuojančią bei slopinančią, inhibitorinę (Uludag et al., 2006).

Dabartiniu metu didelis dėmesys skiriamas besikaupiančioms augaluose fiziologiškai

aktyvioms medžiagoms, turinčioms augalų augimui stimuliuojantį, slopinantį arba neutralų

poveikį (Lazauskas, 1990; Vaughn, Boydson, 1997). Alelopatinis poveikis dažnai kinta dėl

įvairių biotinių ir abiotinių veiksnių, taip pat meteorologinių sąlygų, fizikinių, cheminių,

biologinių dirvožemio savybių, kurie visi gali turėti įtakos poveikio trukmei, alelopatiniu

poveikiu pasižyminčių medžiagų koncentracijai ir skilimui aplinkoje (Inderjit, Keating, 1999).

Piktžolės dažnai gali žemės ūkio augalams trukdyti dygti ir net augti ir savo

fiziologiškai aktyviomis išskyromis. Mat apie 30 proc. augalų rūšių, dažniausiai piktžolės,

išskiria į aplinką fiziologiškai aktyvias medžiagas, kurios gali paveikti žemės ūkio augalų

dygimą ir augimą savo sėklomis, antžemine dalimi ir šaknimis (Гродзинский, 1965).

Lietuvos žemės ūkio universitete (dabar Aleksandro Stulginskio universitetas) buvo atlikti

20

tyrimai, kaip veikia plačialapis gyslotis, paprastasis varputis, dirvinis asiūklis, dirvinė usnis,

dirvinė pienė ridikėlių ir miežių augimą. Gauti duomenys parodė, kad stipriu alelopatiniu

poveikiu išsiskyrė dirvinė usnis. 1:30 santykio dirvinės usnies šaknų ištraukoje miežiai

visiškai nedygo, o ridikėlių sudygo tik 24 proc. Labai aktyvi minėtame bandyme pasirodė

plačialapio gysločio vandeninė ištrauka – joje sudygo tik 11 proc. ridikėlių ir tik 2,6 proc.

miežių. Šiek tiek silpnesniu alelopatiniu aktyvumu pasižymėjo paprastojo varpučio šaknų

ištraukos, tačiau labai varputėtose dirvose jo šakniastiebių išskyros gali pastebimai pakenkti

javams. Dirvinės pienės ir dirvinio asiūklio ištraukoje miežiai nesudygo. Iš to galime spręsti,

kad kiekviena piktžolių ir žemės ūkio augalų rūšis yra nevienodai paveikiama augalų išskyrų

(Lazauskas, 1990).

Lietaus lašai,drėgmė, rasa, patekę ant piktžolių lapų ir stiebų, jų išskyras nuplauna ant

dirvožemio. Tokiu būdu jos pasiekia žemės ūkio augalų sėklas ir stabdo jų dygimą.Labai

dideliu alelopatiniu aktyvumu pasižymi daugiamečių piktžolių šaknys. Jų sausosios masės

ištraukos stabdė ridikėlių ir ypač miežių dygimą.Dirvinio vijoklio, dirvinio asiūklio ir dirvinės

usnies šaknų ištraukojeper 18 val. nesudygo nei vienas miežių grūdas (Jodaugienė ir kt.,

2008).

Pateikti duomenys akivaizdžiai rodo, kad piktžolių sėklos, antžeminės dalys ir šaknys,

išskirdamos fiziologiškai aktyvias medžiagas gali veikti žemės ūkio augalų sėklų dygimą ir

augimą. Tai gali turėti įtakos pasėlio bendrijos formavimui ir derliui. Dėl to XX a. pabaigoje

Vakarų Europoje, Amerikos kontinento šalyse plačiai pradėti alelochemikalų tyrimai. Augalų

natūralių cheminių medžiagų tyrimai pasidarė labai aktualūs dėl šių priežasčių: natūralių

produktų naudojimas piktžolių kontrolėje nekelia pavojaus gamtai; alelopatinių augalų

sudėtyje yra įvairių cheminių medžiagų, kurios gali būti panaudojamos naujiems herbicidams

kurti; alelochemikalai pasižymi specifiniu veikimu ir tai gali padėti spręsti didėjančio

piktžolių atsparumo herbicidams problemą (Jodaugienė ir kt., 2008).

Daugelis autorių nurodo, kad bastutinių šeimos augalai pasižymi alelopatinėmis

savybėmis (Al-Khatib et al., 1997; Haramoto et al., 2005; Uremis et al., 2009; Bangarwa et

al., 2011; Björkam et al., 2011; Samadany et al., 2011). Tai susiję su tuo, kad jų sudėtyje yra

dideli kiekiai fiziologiškai aktyvių junginių (Гродзинский, 1990; Усеня, 2001).

Biologiškai aktyvios medžiagos t.y. augimo inhibitoriai ir stimuliatoriai augalų

(donorų) sintetinami išplaunant ir garuojant iš lapijos dėl šaknų eksudacijos ir augalinių

liekanų skaidymo procesų (Kobayashi, 2004). Kviečiai, miežiai ir avižos pasižymi

alelopatinėmis savybėmis (Ninkovic, 2003). Natūralūs herbicidai taip pat gaminami iš žemės

ūkio augalų, pavyzdžiui iš sorgų (Sorghum spp.) (Batish et al.,2001).

21

Topinambai (Helianthus tuberosus L. ) Europoje ilgai buvo laikomi įkyria piktžole,

bet buvo pastebėta, kad šie augalai turi alelopatinių savybių. Tirta topinambų likučių

dirvožemyje ir jo ekstraktų įtaka piktžolių dygimui bei piktžolių daigų augimui. Lauko

stebėjimuose dirvožemio sklypuose, kuriose įterpta topinambų likučių, beveik visuose

atliktuose tyrimuose piktžolių dygimas mažėjo 30 proc. ir nustatytas slopinantis poveikis

piktžolių augimui, lyginant su dirvožemio sklypais, kuriuose topinambų likučių nebuvo. Taip

pat nustatyta, kad topinambo ekstraktai slopina salotų (Lactuca L.) dygimą ir daigų augimą

(Tesio et al., 2011; Tesio et al.,2012). Alelopatinės topinambų savybės gali būti naudingos,

kadangi potencialiai sumažėja piktžolių kiekis. Tačiau šios savybės gali būti ir

nepageidaujamos, kenksmingos, auginant kitus žemės ūkio augalus sėjomainose su

topinambais ar vietovėse apkrėstose topinambais. Laboratoriniame tyrime kontroliuojamomis

sąlygomis buvo tiriamas pasirinktų skirtingų žemės ūkio augalų: žieminių kviečių (Triticum

aestivumL.), sėjamųjų salotų, kukurūzų (Zea mays L.), pomidorų (Lycopersicon esculentum

Mill), ryžių (Oryza sativa L.) ir cukinijų (Cucurbita pepo L.) jautrumas sausiems topinambų

lapams ir stiebams dirvožemyje. Nustatyta, kad salotų daigų augimas sumažėjo 60 proc.,

pomidorų – 30 proc. Jautrumas topinambų liekanoms priklauso nuo žemės ūkio augalo rūšies:

kukurūzų dygimui ir daigams topinambų liekanos neturėjo įtakos, tačiau žieminių kviečių,

salotų, pomidorų , ryžių ir cukinijų daigai buvo jautresni (Tesio et al.,2010).

Atlikti tyrimai, norint ištirti grikių (Fagopyrum esculentum L.) alelopatinį poveikį 15

paplitusių piktžolių rūšių daigumui, garstyčioms ir kviečiams (Triticum aestivumL.) ir

paprastojo varpučio (Elitrygia repens L.) augimui laukuose. Ypač stiprus inhibitorinis grikių

alelocheminių medžiagų pasireiškė bastutinių šeimos piktžolėms: trikertei žvaginei (Capsella

bursa-pastoris (L.) Medik.), dirvinei čiužutei (Thlaspi arvense L.), varpučiui, bet neturėjo

įtakos kviečiams. Auginant grikius radikaliai slopinamas paprastojo varpučio augimas,

plitimas ir biomasės augimas (Golisz et al., 2007).

Buvo vertinamos 6 dviskilčių augalų: grikių (Fagopyrum esculentum L), kmynų

(Carum carvi L.), pupų (Vicia faba L.), aliejinių kanapių (Cannabis sativa L.), sėjamųjų vikių

(Vicia sativa L.) ir baltųjų lubinų (Lupinus albus L.) inhibitorinės savybės šiltnamyje ir lauko

bandymuose (Zou et al., 2014). Grikiai išskiria chemines medžiagas, kurios efektyviai mažina

žaliųjų burnočių (Amaranthus powelii L.) dygimą (Kalinova et al., 2007). Kmynų

alelochemikalai (timolis, karvakrolis, karvonas) slopina šiurkščiojo burnočio (Amaranthus

retroflexus L.), bajorės (Centaurea salsotitialis L.), dirvinio ridiko (Raphanus raphanistrum

L.), dirvinio garstuko (Sinapis arvensis L.), rūgštynės (Rumexnepalensis Spreng.) ir daržinės

pienės (Sonchus oleraceus L.) dygimą ir augimą (Azirak, Karaman, 2008). Baltųjų lubinų

(Lupinus albus L.) alkaloidai, pavyzdžiui kaip lupaninas ir sparteinas slopina salotų daigumą

22

(Wink,1983). Daugiau nei 240 piktžolių rūšių turi alelopatinį poveikį šalia augantiems

augalams. Pastebėtos ir daugelio žemės ūkio augalų ir piktžolių: miežių, kviečių, rugių, avižų,

kukurūzų, pupelių, salėgrąžų, kopūstų, brokolių, dobilų, pomidorų, liucernų, runkelių, agurkų,

ambrozijų, dirvinių garstukų, šiurkščiųjų burnočių, įvairių rūgčių, dirvinių usnių, paprastųjų

varpučių, dirvinių vijoklių, šeryčių ir kt. alelopatinės savybės (Colquhoun , 2006).

Įvertinta raudonųjų dobilų (Trifolium pratense L.), gausiažiedžių svidrių (Lolium

multiflorum L. Lam. Var . Westerwoldicum Wittm . ), baltųjų garstyčių (Sinapis alba L.) ir

žieminių rapsų (Brassica napus L. spp. oleifera biennis Metzg.) antžeminės dalies biomasės

vandeninių ištraukų poveikį vasarinių miežių daigumui ir pradiniam augimui. Visų tirtų

augalų antžeminės dalies (1:10) koncentracijos vandeninės ištraukosslopino vasarinių miežių

daigumą ir pradinį augimą (Marcinkevičienė ir kt., 2013).

Didėjantis susidomėjimas alelopatija suteikia mums daugiau žinių apie augalų

bendrijas natūraliose ekosistemose ir siūlo naujas priemones piktžolių ir kenkėjų kontrolei

žemės ūkio augalų pasėliuose (Delabays et al., 2008). Augalų alelopatinės savybės gali būti

panaudojamos ir žemės ūkio augalų kontrolei.

2009–2010 m. atlikto tyrimo rezultatai parodė, kad gliukozinolatų kiekis įvairuoja

priklausomai nuo augalo rūšies ir organo. Šių rūšių bastutiniuose augaluose (kopūstuose,

aliejiniuose ridikuose, rapsuose ir baltosiose garstyčiose) tarp indolinių gliukozinolatų buvo

nustatytas gkiukobrasicinas, kurio įtaka kryžmažiedinėms spragėms skyrėsi priklausomai nuo

augalo rūšies. Nustatyta, kad aliejinis ridikas yra tinkamiausia rūšis privilioti kryžmažiedines

sprages ir gali būti naudojamas kaip spąstai šiam kenkėjui. Manoma, kad bastutinių augalų

apsaugos nuo kryžmažiedinių spragių intensyvumas gali priklausyti nuo gliukozinolatų kiekio

augaluose (Bohinc et al., 2013).

Atlikti tyrimai, siekiant nustatyti 9 kviečių veislių šaknų išskyrų fungicidinį poveikį

Fusarium oxysporum f. sp. niveumgenties grybams. Visų 9 veislių kviečių šaknų išskyros

slopino grybo micelio augimą. Atlikus cheminę šaknų išskyrų analizę, nustatyta 30 įvairių

organinių junginių, kurie yra žinomi alelochemikalai (heksadekano rūgštis ypač slopino

Fusarium oxysporum f. sp. niveum augimą) (Pan et al., 2013).

Ateities tyrimai alelopatijos srityje turėtų vykti alelochemikalų atpalaidavimo,

išskyrimo mechanizmo aiškinimo linkme, nustatant alelochemikalų intensyvumą ir veikimo

būdus. Vykdyti žemės ūkio augalų selekciją, siekiant tradicinio kryžminimo būdu ar

pasitelkiant biotechnologijos žinias, sukurti naujas augalų veisles, kurios slopintų piktžolių

augimą (Belz, 2007).

2. TYRIMŲ METODAI IR DARBO SĄLYGOS

23

2.1. Eksperimento vieta ir dirvožemis

Tyrimai atlikti 2013 m. Aleksandro Stulginskio universiteto Bandymų stotyje,

Dirvožemio ir pasėlių ekologijos laboratorijoje. Piktžolių ėminiai tyrimams imti

sertifikuotame ekologiškame plote jų žydėjimo tarpsniu. Bandymų stotis yra 6 km nuo Kauno

miesto, kairėje Nemuno pusėje. Šis žemės masyvas priklauso Nemuno vidurupio plynaukštės

smėlingų ir dulkiškų priemolių, paprastųjų ir karbonatingųjų glėjiškųjų bei stagniškųjų

išplautžemių rajonui. Dirvožemio ariamojo sluoksnio agrocheminė charakteristika–

karbonatingas giliau glėjiškas išplautžemis (IDg4–k) (Calc(ar)i-Endohypogleyic Luvisol)

(LVg-n-w-cc) (Lietuvos dirvožemiai, 2001). Dirvožemio agrocheminės savybės: pH – 6,74,

humuso – 1,71 proc., judriųjų maisto medžiagų dirvožemyje: P2O5 – 208 mg kg-1

, K2O –

74,4 mg kg-1

, bendrojo azoto – 0,084 proc.

2.2. Eksperimento variantai ir vykdymo sąlygos

Bastutinių šeimos piktžolių rūšių alelopatinė įtaka žieminių rapsų (Brassica napus

L.spp. oleifera biennis Metzg.) ‘Sunday’ ir vasarinių rapsų (Brassica napus L. ssp. oleifera

annua Metzg.) ‘Fenja’ bei žieminių kviečių (Triticum aestivum L.) ‘Ada’ ir vasarinių miežių

(Hordeum vulgare L.) ‘Simba’ sudygimui bei pradiniam augimui tirta 2013 m. ASU

Bandymų stotyje, Dirvožemio ir pasėlių ekologijos laboratorijoje.

Eksperimento variantai:

A veiksnys: Bastutinių šeimos piktžolių rūšys:

1. Dirvinis garstukas;

2. Dirvinė čiužutė;

3. Trikertė žvaginė;

4. Smalkinis tvertikas.

B veiksnys: Vandeninės ištraukos:

1. Distiliuotas vanduo (kontrolinis variantas)

2. 1:6250 (piktžolių biomasė:distiliuotas vanduo);

3. 1:1250 “ ;

4. 1:250 “ ;

5. 1:50 “ ;

6. 1:10 “ .

Tyrimai buvo atlikti 3 pakartojimais.

24

2.3.Meteorologinės sąlygos

Aptariant meteorologines sąlygas žemės ūkio augalų vegetacijos periodo metu naudoti

Kauno meteorologinės stoties duomenys.

2013 m. pavasaris buvo šaltas ir vėlyvas. Kovo mėnesio temperatūra buvo 3,1 °C

žemesnė už daugiametę, o kritulių iškrito 23,0 mm mažiau, lyginant su daugiamete kritulių

suma (2.1 pav.). Balandžio mėnesio temperatūra 0,9 °C buvo žemesnė už daugiametę, o

kritulių iškrito 18,1 mm daugiau, lyginant su daugiamete kritulių suma. Augalų vegetacija

atsinaujino tik balandžio mėnesio antrąjį dešimtadienį. Gegužės mėnuo buvo 3,8 °C šiltesnis

nei įprasta, kritulių suma 10,0 mm viršijo daugiametę kritulių sumą. Mėnesio HTK – 1,3

(optimalus drėkinimas). Birželio mėnesio temperatūra 2,9 °C viršijo daugiametę temperatūrą, o

kritulių iškrito 16,7 mmmažiau nei įprasta. Mėnesio HTK – 0,83 (nepakankamai drėgna).

Liepos mėnuo buvo šiltas ir drėgnas. Vidutinė mėnesio temperatūra 1,0°C viršijo daugiametę

temperatūrą, o kritulių iškrito 37,3 mm daugiau nei įprasta. Mėnesio HTK – 2,05 (drėgmės

perteklius).

Mėnesiai

-20

0

20

40

60

80

100

120

140

III IV V VI VII VIII

Temperatūra, oC

-20

0

20

40

60

80

100

120

140

Krituliai, mm

Mėnesio kritulių suma

Daugiametė kritulių suma

Vidutinė mėnesio temperatūra

Daugiametė temperatūra

2.1 pav. Meteorologinės sąlygos augalų vegetacijos metu

Kauno meteorologinė stotis, 2013 m.

25

2.4. Atlikti stebėjimai, analizės ir jų metodai

Dirvožemio agrocheminių savybių tyrimai. Dirvožemio agrocheminės savybės

nustatytos, renkant bastutinių piktžolių ėminius jų žydėjimo metu. Tyrimams atlikti

ekologiniame pasėlyje dirvožemio grąžtu paimami jungtiniai ėminiai iš 0–25 cm dirvožemio

sluoksnio. Dirvožemio pH nustatytas potenciometriškai 1 n KCl ištraukoje, bendrasis azotas –

Kjeldalio metodu, judrusis fosforas P2O5 ir judrusis kalis K2O (mg kg-1

dirvožemio) –

Egnerio-Rimo-Domingo (A–L) metodu. Tyrimai atlikti Maisto žaliavų, agronominių ir

zootechninių tyrimų laboratorijoje. Dirvožemio vienetas nustatytas pagal naująją Lietuvos

dirvožemių klasifikaciją (LTDK-99), suderintą su FAO UNESCO Pasaulio dirvožemių

žemėlapio legenda (Lietuvos dirvožemiai, 2001).

Bastutinių šeimos piktžolių alelopatinės įtakos žemės ūkio augalų dygimui ir

pradiniam augimui nustatymas. Dirvinio garstuko, dirvinės čiužutės, trikertės žvaginės,

smalkinio tvertiko antžeminės dalies (žiedynų, lapų, stiebų) ir šaknų ėminiai buvo paimti jų

žydėjimo metu 2013 m., ekologiškame sertifikuotame lauke, išdžiovinti ir susmulkinti 3 mm

kapojais. Antžeminė dalis ir šaknys distiliuotame vandenyje (antžeminė dalis bei šaknys ir

vanduo santykiu 1:10) 18 oC temperatūroje buvo laikomi 24 valandas. Iš gautos vandeninės

ištraukos praskiedimo būdu buvo ruoštos kitų koncentracijų vandeninės ištraukos: 1:6250,

1:1250, 1:250 ir 1:50 (Гродзинский, 1965; Lazauskas, 1990). Žieminių ir vasarinių rapsų

sėklos (30 vnt.) bei žieminių kviečių ir vasarinių miežių grūdai (30 vnt.) buvo daiginami

keturias paras ant filtrinio popieriaus, sudrėkinto paruoštų koncentracijų vandeninėmis

ištraukomis, Petri lėkštelėse, klimatinėje kameroje RUMED 1301, 22 oC temperatūroje ir

esant 65 proc. oro drėgniui. Buvo apskaičiuotas sudygusių žemės ūkio augalų kiekis

procentais, išmatuotas jų daigų aukštis ir šaknų ilgis.

Bendrojo fenolinių junginių kiekio atskirose piktžolių morfologinėse dalyse

nustatymas. Bendrasis fenolinių junginių kiekis buvo nustatytas pagal (Ragaee et al., 2006)

metodiką. Analizės etapai:

1. Smalkinio tvertiko, trikertės žvaginės, dirvinio garstuko, dirvinės čiužutės

antžeminės dalies ir šaknų ėminiai buvo paimti jų žydėjimo metu 2013 m.

2. Medžiagos ekstrahavimas (1g augalų žaliosios masės + 10 ml. 100 proc. metanolio).

Prieš ekstrahavimą augalų žalia masė sutrinta su skystu azotu ir dedama į 15 ml centrifūginius

mėgintuvėlius. Prieš ėminių ruošimą augalų ekstraktai centrifūguoti.

26

3. Ėminių paruošimas analizei: 250 l augalų ekstrakto + 250 l 10 proc. folino

reagento + 500 l 7,5 proc. natrio karbonato + 2 ml distiliuoto vandens. Ėminiai buvo

ruošiami stiklinėse kiuvetėse .

4. Su spektrofotometru buvo matuojama paruoštų ėminių absorbcija (bangos ilgis

765 nm).

5. Bendrasis fenolinių junginių kiekis augaluose apskaičiuojamas kaip galo rūgšties

ekvivalentas naudojant galo rūgšties molinę absorbcijos gebą.

Tyrimai buvo atlikti ASU Maisto žaliavų, agronominių ir zootechninių tyrimų

laboratorijoje.

2.5. Tyrimų duomenų statistinės analizės metodo parinkimas

Tyrimų duomenys statistiškai įvertinti pagal t kriterijų, Fišerio kriterijų bei mažiausią

esminio skirtumo ribą (Raudonius ir kt., 2009). Tyrimų duomenų statistinė analizė atlikta

naudojantis kompiuterinėmis programomis DISVEG (Tarakanovas, Raudonius, 2003) ir

STATISTICA.

27

3. DARBO REZULTATAI IR JŲ ANALIZĖ

3.1. Bendrasis fenolinių junginių kiekis

Nustatytas bendrasis fenolinių junginių kiekis skirtingose piktžolių morfologinėse

dalyse – žiedynuose, lapuose, stiebuose ir šaknyse (3.1 pav.).

3.1 pav. Bendrasis fenolinių junginių kiekis (mg g-1

žaliosios masės) skirtingose

bastutinių šeimos piktžolių morfologinėse dalyse

ASU Bandymų stotis, 2013 m.

Fenoliniai junginiai, kaip antriniai augalų metabolitai, svarbūs vykstant alelopatinei

augalų tarpusavio sąveikai (Xuan et al., 2005). Jie nustatomi ir bastutinių šeimos augaluose.

Atlikus tyrimus nustatyta, kad dirvinio garstuko ir smalkinio tvertiko lapuose, lyginant su

kitomis šių augalų morfologinėmis dalimis, bendrasis fenolinių junginių kiekis buvo

didžiausias (1,70 ± 0,15 mg g-1

ir 1,81 ± 0,03 mg g-1

žaliosios masės) (3.1 pav.). Trikertės

žvaginės ir dirvinės čiužutės didžiausias bendrasis fenolinių junginių kiekis nustatytas

žiedynuose (atitinkamai 1,56 ± 0,02 ir 1,70 ± 0,31 mg g-1

). Mažiausias bendras fenolinių

junginių kiekis nustatytas piktžolių šaknyse: trikertės žvaginės 0,70±0,03 mg g-1

, dirvinio

garstuko 0,90 ± 0,09 mg g-1

, smalkinio tvertiko 0,92 ± 0,02 mg g-1

. Smalkinio tvertiko

28

šaknyse sukaupta 50,8 proc. mažiau fenolinių junginių nei lapuose, trikertės žvaginės

žiedynuose 44,9 proc. daugiau nei šaknyse. Dirvinės čiužutės žiedynuose nustatytas

52,9 proc. didesnis bendras fenolinių junginių kiekis nei stiebuose,o dirvinio garstuko lapuose

nei šaknyse.

Palyginus bastutinių šeimos piktžolių rūšių antžeminė masę tarpusavyje nustatyta, kad

mažiausias bendras fenolinių junginių kiekis buvo trikertės žvaginės antžeminėje dalyje

(vidutiniškai 1,22 mg g-1

žaliosios masės), o didžiausias – smalkinio tvertiko antžeminėje

dalyje (vidutiniškai 1,33 mg g-1

) (3.2 pav.).



piktžolių rūšių antžeminėje dalyje


Antžeminėje dalyje daugiausiai fenolinių junginių sukaupė dirvinis garstukas ir

smalkinis tvertikas vidutiniškai po 1,46 mg g-1

žaliosios masės, o mažiausiai 1,39 mg g-1

–

trikertė žvaginė.

Mažiausias bendrasis fenolinių junginių kiekis nustatytas trikertės žvaginės šaknyse

0,70±0,03 mg g-1

žaliosios masės, daugiausiai fenolinių junginių susikaupė 0,96±0,02 mg g-1

dirvinės čiužutės šaknyse – tai 37 proc. daugiau nei trikertės žvaginės šaknyse (3.3 pav.).

Augalų išskiriami alelochemikalai yra galutiniai skilimo produktai arba šalutiniai apykaitos

produktai, metabolitai, kurie kaupiasi augalų stiebuose, lapuose, šaknyse, žiedynuose,

žieduose, vaisiuose ir sėklose. Daugiausiai alelochemikalų susikaupia lapuose , lyginant su

kitomis morfologinėmis augalo dalimis (Gill et al.,2009). Visi Brassica spp. šeimos augalai

turi gliukozinolatų, kurie patys nėra fitotoksiški, bet, yrant dirvoje augalų liekanoms,

29

gliukozinolatai skyla į izotiocianatus, tiocianatus, nitrilus, epitionitrilus ir oksazolidine- 2-

tionus (Al-Khatib et al., 1997).



piktžolių rūšių šaknyse


3.2.Bastutinių šeimos piktžolių rūšių biomasės alelopatinė įtaka žemės ūkio augalų

sudygimui ir pradiniam augimui

3.2.1. Žieminiai rapsai

Atliktais tyrimais nustatyta, kad žieminių rapsų sudygimą esmingai nuo 6,9 iki

9,3 proc., lyginant su kitų bastutinių šeimos piktžolių rūšių vandeninėmis ištraukomis, slopino

dirvinio garstuko vandeninės ištraukos (3.4 pav.). Daiginant žieminių rapsų sėklas dirvinės

čiužutės, smalkinio tvertiko ir trikertės žvaginės vandeninėse ištraukose esminių sudygimo

skirtumų nenustatyta.

Analizuojant bastutinių šeimos piktžolių rūšių skirtingų koncentracijų vandeninių

ištraukų įtaką žieminių rapsų sėklų sudygimui nustatyta, kad esmingai jų sudygimą slopino tik

stipriausios 1:10 koncentracijos vandeninės ištraukos (3.4 pav.). Visų bastutinių šeimos

piktžolių rūšių 1:10 koncentracijos vandeninėse ištraukose žieminių rapsų sėklos visai

nesudygo. Silpnesnės koncentracijos (1:1250 ir 1:250) piktžolių vandeninėse ištraukose

žieminių rapsų sėklų sudygimas, lyginant su distiliuotu vandeniu, buvo esmingai 3,5 proc.

stimuliuojamas.

30

3.4 pav. Bastutinių šeimos piktžolių rūšių vandeninių ištraukų (A veiksnys) ir

skirtingų jų koncentracijų (B veiksnys) alelopatinė įtaka žieminių rapsų sudygimui


Pastaba. Tarp A veiksnio variantų vidurkių, pažymėtų ne ta pačia raide (a, b) ir tarp B veiksnio variantų

vidurkių, pažymėtų žvaigždute* (lyginant su distiliuotu vandeniu), skirtumai yra esminiai (P< 0,05).

Tiriant bastutinių šeimos piktžolių rūšių vandeninių ištraukų įtaką žieminių rapsų

pradiniam augimui nustatyta, kad aukščiausi daigai (1,50 cm) ir ilgiausios šaknys (4,26 cm)

susiformavo trikertės žvaginės vandeninėse ištraukose (3.5 pav.). Žieminių rapsų sėklų

pradinį augimą labiausiai slopino dirvinio garstuko vandeninės ištraukos. Lyginant su dirvinės

čiužutės, smalkinio vandeninėmis ir trikertės žvaginės vandeninėmis ištraukomis daigai

nustatyti esmingai nuo 3,9 iki 18,7 proc. žemesni, o šaknys nuo 4,5 iki 35,0 proc. trumpesnės.

0

10

20

30

40

50

60

70

80

90

100

D. garstukas D. čiužutė S. tvertikas T. žvaginė

61,1b65,6a 66,5a 67,4a

Su

dy

gim

as

pro

c.

Pikžolių rūšys (A veiksnys)

0

10

20

30

40

50

60

70

80

90

100

Dist.

vanduo

1:6250 1:1250 1:250 1:50 1:10

76,7 77,8 79,4* 79,4* 77,5

0,0*Su

dy

gim

as p

roc.

Vandeninės ištraukos (B veiksnys)

31


ištraukų alelopatinę įtaką žieminių rapsų daigų aukščiui ir šakų ilgiui (3.5 pav.) nustatyta, kad

stiprėjant piktžolių vandeninių ištraukų koncentracijai, lyginant su distiliuotu vandeniu, daigų

aukštis esmingai nuo 6,7 iki 51,1 proc. didėjo. Silpnesnių koncentracijų (1:6250 ir 1:1250)

piktžolių vandeninėse ištraukose rapsų šaknų ilgis esmingai nesiskyrė. 1:250 koncentracijos

piktžolių vandeninėje ištraukoje, lyginant su distiliuotu vandeniu, žieminių rapsų šaknų

augimas buvo esmingai 5,9 proc. skatinamas, o 1:50 koncentracijos piktžolių vandeninėse

ištraukose – esmingai 23,7 proc. slopinamas.

3.5 pav. Bastutinių šeimos piktžolių rūšių vandeninių ištraukų (A veiksnys) ir skirtingų

jų koncentracijų (B veiksnys) alelopatinė įtaka žieminių rapsų daigų aukščiui ir šaknų ilgiui


1,22c

2,77c

1,27b

3,60b

1,28b

4,07a

1,50a

4,26a

6

5

4

3

2

1

0

1

2

3

cm



Daigų aukštis, cm Šaknų ilgis, cm

6

5

4

3

2

1

0

1

2

3

Dist.

vanduo

1:6250 1:1250 1:250 1:50 1:10

1,35 1,44* 1,45* 1,61* 2,04*

0,0*

4,56 4,63 4,544,83*

3,48*

0,0*

cm



32

Pastaba. Tarp A veiksnio variantų vidurkių, pažymėtų ne ta pačia raide (a, b, c) ir tarp B veiksnio variantų

vidurkių, pažymėtų žvaigždute * (lyginant su distiliuotu vandeniu), skirtumai yra esminiai (P< 0,05).

3.2.2. Vasariniai rapsai

Atliktais tyrimais nustatyta, kad vasarinių rapsų sudygimą esmingai nuo 2,3 iki

5,1 proc., lyginant su kitų bastutinių šeimos piktžolių rūšių vandeninėmis ištraukomis, skatino

trikertės žvaginės vandeninės ištraukos (3.6 pav.). Daiginant vasarinius rapsus dirvinio

garstuko, dirvinės čiužutės ir smalkinio tvertiko vandeninėse ištraukose esminių sudygimo

skirtumų nenustatyta.


skirtingų jų koncentracijų (B veiksnys) alelopatinė įtaka vasarinių rapsų sudygimui


Pastaba. Tarp A veiksnio variantų vidurkių, pažymėtų ne ta pačia raide (a, b) ir tarp B veiksnio variantų

vidurkių, pažymėtų žvaigždute* (lyginant su distiliuotu vandeniu), skirtumai yra esminiai (P< 0,05).

0

10

20

30

40

50

60

70

80

90

100


64,6b 65,6 b65,9 b 67,4a

Sud

ygim

as

pro

c.


0

10

20

30

40

50

60

70

80

90

100

Dist.

vanduo

1:6250 1:1250 1:250 1:50 1:10

78,379,4 78,6 83,3*

76,1

0,0*

Su

dy

gim

as p

roc.


33


ištraukų įtaką vasarinių rapsų sėklų sudygimui, nustatyta, kad stipriausios 1:10 koncentracijos

vandeninėje ištraukoje vasariniai rapsai visai nedygo (3.6 pav.). 1:250 koncentracijos

vandeninėje ištraukoje vasarinių rapsų sėklų daigumas nustatytas esmingai 6,4 proc. didesnis,

lyginant su distiliuotu vandeniu. Kitų koncentracijų vandeninės ištraukos, lyginant su

distiliuotu vandeniu, esminės įtakos vasarinių rapsų sėklų sudygimui neturėjo.


jų koncentracijų (B veiksnys) alelopatinė įtaka vasarinių rapsų daigų aukščiui ir šaknų ilgiui




Skirtingų piktžolių rūšių vandeninių ištraukų poveikis pradiniam vasarinių rapsų sėklų

augimui (3.7 pav.) buvo skirtingas: aukščiausi rapsų daigai (1,39 cm ) nustatyti trikertės

žvaginės vandeninėje ištraukoje dygusių sėklų, o trumpiausi (1,24 cm) – smalkinio tvertiko.

Trumpiausios šaknys nustatytos dirvinio garstuko vandeninėje ištraukoje dygusių sėklų – jos

buvo esmingai nuo 14,5 iki 15,8 proc., trumpesnės, lyginant su dirvinės čiužutės, smalkinio

tvertiko, trikertės žvaginės vandeninėmis ištraukomis.

Vasarinių rapsų daigų augimui piktžolių silpnesnės (1:6250, 1:1250) koncentracijos

vandeninės ištraukos turėjo slopinantį poveikį – lyginant su distiliuotu vandeniu daigai

atitinkamai 8,4 ir 11,6 proc. buvo žemesni, o stipresnės koncentracijos 1:50 piktžolių

vandeninė ištrauka netgi skatino daigų augimą – jie buvo esmingai 27,7 proc. ilgesni. Rapsų

6

5

4

3

2

1

0

1

2

3


1,37 a 1,25 b 1,24 b 1,39 a

3,84 b4,56 b 4,49 a 4,49 a

cm



7

6

5

4

3

2

1

0

1

2

3

Dist.

vanduo

1:6250 1:1250 1:250 1:50 1:10

1,55 1,42* 1,37* 1,57 1,98*

0,0*

5,53 5,21 5,68 5,69

3,95*

0,0*

cm



34

šaknų ilgis esmingai 28,6 proc. buvo slopinamas tik 1:50 koncentracijos piktžolių vandeninėje

ištraukoje.

3.2.3. Žieminiai kviečiai

Ištyrus skirtingų bastutinių šeimos piktžolių rūšių vandeninių ištraukų įtaką žieminių

kviečių grūdų dygimui nustatyta, kad labiausiai grūdų sudygimą, lyginant su kitų piktžolių

rūšių vandeninėmis ištraukomis, slopino dirvinės čiužutės vandeninės ištraukos (nuo 4,5 iki

13,5 proc.) (3.8 pav.). Dirvinio garstuko vandeninės ištraukos, lyginant su kitų piktžolių rūšių

vandeninėmis ištraukomis, esmingai nuo 9,2 iki 15,6 proc. skatino kviečių grūdų sudygimą.


skirtingų jų koncentracijų (B veiksnys) alelopatinė įtaka žieminių kviečių sudygimui

0

10

20

30

40

50

60

70

80

90

100

Dist. vanduo 1:6250 1:1250 1:250 1:50 1:10

70,676,4* 76,4* 77,2*

70,0

11,7*Sud

ygim

as p

roc.


0

10

20

30

40

50

60

70

80

90

100


69,1 a

59,8 c63,3 b 62,6 b

Su

dy

gim

as

pro

c.


35




Mažiausiai kviečių sudygo 1:10 koncentracijos vandeninėse ištraukose (11,7 proc.),

lyginant su distiliuotu vandeniu kviečių grūdų sudygo esmingai 6,0 kartais mažiau. Silpnesnių

koncentracijų (1:6250, 1:1250 ir 1:250) vandeninės ištraukos, lyginant su distiliuotu

vandeniu, esmingai nuo 8,2 iki 9,3 proc.skatino kviečių grūdų sudygimą. 1:50 koncentracijos

piktžolių vandeninėje ištraukoje kviečių grūdų sudygimas esmingai nesiskyrė nuo jų

sudygimo distiliuotame vandenyje.


skirtingų jų koncentracijų (B veiksnys) alelopatinė įtaka žieminių kviečių daigų aukščiui ir

šaknų ilgiui

876543210123456


4,19 a3,49 b

4,37 b

2,53 c

5,82 b

4,80 c

6,21 a

4,80 c

cm



8

7

6

5

4

3

2

1

0

1

2

3

4

5

6

Dist. vanduo 1:6250 1:1250 1:250 1:50 1:10

4,57 4,65 4,67 4,26*

3,31*

0,40*

6,796,51* 6,29*

5,87* 5,26*

1,75*

cm



36




Esmingai mažiausias žieminių kviečių daigų aukštis (2,53 cm) ir šaknų ilgis (4,80 cm)

nustatytas daiginant juos trikertės žvaginės vandeninėse ištraukose (3.9 pav.). Aukščiausi

daigai (4,37 cm) ir ilgiausios (6,21 cm) šaknys nustatytos smalkinio tvertiko vandeninėse

ištraukose. Žieminių kviečių daigų aukštis, lyginant su kitų piktžolių rūšių vandeninėmis

ištraukomis, esmingai nuo 27,5 iki 42,1 proc. mažėjo trikertės žvaginės vandeninėse

ištraukose, o šaknų ilgis – smalkinio tvertiko ir trikertės žvaginės vandeninėse ištraukose,

atitinkamai nuo 17,5 iki 22,7 proc.

Žieminių kviečių šaknų ilgis esmingai nuo 4,1 iki 74,2 proc. trumpėjo, lyginant su

distiliuotu vandeniu, didėjant piktžolių vandeninių ištraukų koncentracijoms. Daigų aukštis

mažėjo tik stipresnių koncentracijų (1:250, 1:50, 1:10) vandeninėse ištraukose, atitinkamai

nuo 6,8 iki 91,2 proc. Silpnesnių koncentracijų vandeninėse ištraukose kviečių daigų aukštis

esmingai nesiskyrė nuo daigų aukščio distiliuotame vandenyje. Žinome, kad ir kviečiai turi

alelopatinį poveikį piktžolėms ir javams. Kviečių alelopotinės savybės buvo išsamiai tiriamos,

ieškant priemonių piktžolių kontrolei (Lam et al., 2012).

3.2.4. Vasariniai miežiai

Visų bastutinių piktžolių vandeninės ištraukos labiausiai slopino vasarinių miežių

dygimą. V. Pilipavičiaus (2008) tyrimų duomenimis vasarinių miežių grūdų dygimą slopino ir

dirvinės usnies sėklos. Tyrimais nustatyta, kad stipresnės rauktalapės rūgštynės biomasės

koncentracijos turi stipresnį slopinantį poveikį vasarinių miežių daigumui

Atliekamų tyrimų vasarinių miežių grūdų sudygimą labiausiai slopino trikertės žvaginės

vandeninės ištraukos (sudygo tik 42,8 proc. visų daigintų grūdų) (3.10 pav.).

Lyginant su kitų piktžolių rūšių vandeninėmis ištraukomis miežių grūdų sudygo

esmingai nuo 11,8 iki 20,6 proc. mažiau. P. Lazausko (1990) tyrimų duomenys parodė, kad

daiginant miežių grūdus dirvinio garstuko vandeninėje ištraukoje, lyginant su distiliuotu

vandeniu, grūdų sudygo esmingai 70,9 proc. mažiau

Miežių grūdų sudygimas esmingai nuo 9,1 iki 29,8 proc. mažėjo, lyginant su distiliuotu

vandeniu, didėjant piktžolių vandeninių ištraukų koncentracijai iki 1:50 ir mažiausias (1,94

proc.), net 36 kartus nustatytas 1:10 koncentracijos vandeninėse ištraukose, lyginant su

distiliuotu vandeniu.

37

3.10 pav.Bastutinių šeimos piktžolių rūšių vandeninių ištraukų (A veiksnys) ir

skirtingų jų koncentracijų (B veiksnys) alelopatinė įtaka vasarinių miežių sudygimui proc.




Analizuojant bastutinių šeimos piktžolių rūšių įtaką vasarinių miežių daigų aukščiui

nustatyta, kad daigų augimą labiausiai slopino (2,09 cm) dirvinės čiužutės vandeninės

ištraukos (3.11 pav.). Lyginant su kitų piktžolių rūšių vandeninėmis ištraukomis daigų aukštis

esmingai mažėjo nuo 18,0 iki 31,9 proc. Aukščiausi daigai (3,07 cm) ir ilgiausios šaknys

(4,46 cm) nustatyti smalkinio tvertiko vandeninėse ištraukose. Vasarinių miežių šaknų augimą

0

10

20

30

40

50

60

70

80

90

100


53,9 a50,9 a

48,5 b 42,8 c

Sud

ygim

as

pro

c.


0

10

20

30

40

50

60

70

80

90

100

Dist.

vanduo

1:6250 1:1250 1:250 1:50 1:10

68,161,9*

57,8* 56,7*

47,8*

1,94*

Su

dy

gim

as p

roc.


38

labiausiai slopino trikertės žvaginės vandeninės ištraukos. Lyginant su kitų piktžolių rūšių

vandeninėmis ištraukomis šaknų ilgis esmingai sumažėjo nuo 12,2 iki 25,6 proc. Miežių

daigų augimą esmingai 15,2 karto slopino tik 1:10 koncentracijos piktžolių vandeninės

ištraukos, o šaknų ilgis esmingai nuo 7,4 iki 26,9 proc. mažėjo visų koncentracijų piktžolių

vandeninėse ištraukose (3.11 pav.).


jų koncentracijų (B veiksnys) alelopatinė įtaka vasarinių miežių daigų aukščiui ir šaknų ilgiui


6

5

4

3

2

1

0

1

2

3

4

5


2,55 b2,09 c

3,07 a 2,86 a

3,78 b 4,05 b4,46 a

3,32 c

cm



7

6

5

4

3

2

1

0

1

2

3

4

5

Dist. vanduo 1:6250 1:1250 1:250 1:50 1:10

3,04 3,08 3,19 3,20 3,14

0,20*

5,274,88* 4,85*

4,38* 3,85*

0,17*

cm



39

Pastaba. Tarp A veiksnio variantų vidurkių, pažymėtų ne ta pačia raide (a, b, c) ir tarp B veiksnio variantų vidurkių,

pažymėtų žvaigždute * (lyginant su distiliuotu vandeniu), skirtumai yra esminiai (P< 0,05).

Pasak Lavabre (1991) alelopatinis efektas yra polemiškas ir menkai išaiškintas.

IŠVADOS

1. Didžiausias bendrasis fenolinių junginių kiekis nustatytas dirvinio garstuko ir

smalkinio tvertiko lapuose (atitinkamai 1,70 ± 0,15 mg g-1

ir 1,81 ± 0,03 mg g-1

žaliosios

masės), o trikertės žvaginės ir dirvinės čiužutės – žiedynuose (atitinkamai 1,56 ± 0,02 ir 1,70

± 0,31 mg g-1

). Mažiausiai fenolinių junginių kaupiasi piktžolių šaknyse.

2. Žieminių ir vasarinių rapsų sėklų dygimas ir pradinis augimas labiausiai buvo

slopinamas dirvinio garstuko vandeninėse ištraukose, lyginant su kitų piktžolių rūšių

vandeninėmis ištraukomis, o žieminių kviečių ir vasarinių miežių – dirvinės čiužutės ir

trikertės žvaginės vandeninėse ištraukose.

3. Silpnesnių koncentracijų piktžolių vandeninės ištraukos, lyginant su distiliuotu

vandeniu, esmingai stimuliavo žieminių ir vasarinių rapsų sėklų bei žieminių kviečių grūdų

sudygimą. Stipriausios koncentracijos (1:10) piktžolių vandeninėje ištraukoje žieminiai ir

vasariniai rapsai visai nedygo, o žieminių kviečių sudygo tik 11,7 proc. Vasarinių miežių

grūdų sudygimą esmingai slopino visų koncentracijų piktžolių vandeninės ištraukos.

4. Stiprėjant piktžolių vandeninių ištraukų koncentracijai, lyginant su distiliuotu

vandeniu, žieminių rapsų daigų aukštis esmingai nuo 6,7 iki 51,1 proc. didėjo. 1:250

koncentracijos piktžolių vandeninėje ištraukoje, lyginant su distiliuotu vandeniu, žieminių

rapsų šaknų augimas buvo esmingai 5,9 proc. skatinamas, o stipresnės (1:50) koncentracijos –

esmingai 23,7 proc. slopinamas. Vasarinių rapsų daigų augimą, lyginant su distiliuotu

vandeniu, piktžolių silpnesnių (1:6250, 1:1250) koncentracijų vandeninės ištraukos esmingai

8,4 ir 11,6 proc. slopino, o stipresnės koncentracijos (1:50) – esmingai 27,7 proc. skatino.

Vasarinių rapsų šaknų ilgis esmingai 28,6 proc. buvo slopinamas tik 1:50 koncentracijos

piktžolių vandeninėje ištraukoje.

5. Žieminių kviečių daigų aukštis esmingai nuo 6,8 iki 91,2 proc. mažėjo stipresnių

koncentracijų (1:250, 1:50, 1:10) piktžolių vandeninėse ištraukose,o vasarinių miežių daigų

aukštis esmingai 15,2 kartomažėjo tik stipriausios (1:10) koncentracijos vandeninėje

ištraukoje. Žieminių kviečių ir miežių šaknų ilgis, lyginant su distiliuotu vandeniu,esmingai

40

mažėjo visų koncentracijų piktžolių vandeninėse ištraukose,atitinkamai nuo 4,1 iki 74,2proc.

ir nuo 7,4 iki 26,9 proc.

LITERATŪRA

1. AL-KHATIB, K.; LIBBEY, C.; BOYDSTON, R. A. 1997. Weed suppression

with Brassica green mmanure crops in green pea. Weed Science, vol. 45, nr. 3, p. 439–445.

2. AUŠKALNIENĖ,O. 2006. Piktžolių konkurencijos kritinis periodas kukurūzų ir

vasarinių miežių agrocenozėse. Vagos,vol. 71, nr. 24. p. 2 – 7.

3. AZIRAK, S.; KARAMAN, S. 2008. Allelopathic effects of some essential oils

and components on germination of weed species. Acta Agriculturae Scandinavica, Section B,

Soil and Plant Science, vol. 58, p. 88–92.

4. COLQUHOUN, J. B. 2006. Allelopathy in weeds and crops: myths and

facts.Wisconsin Fertilizer, Aglime & Pest ManagementConference, vol. 45, p.318–320.

5. BALEŽENTIENĖ, L. 2009 Bioassay of phenolics accumulation and activity in

fodder galega at different growth stages. Žemdirbystė-Agriculture, vol. 96, nr. 1, p. 170–181.

6. BANGARWA, S. K.; NORSWORTHY, J. K.; MATTICE, J. D. et al. 2011.

Glucosinolate and isothiocyanate production from Brassicaceae cover crops in a plasticulture

production system. Weed Science, vol. 59, No. 2, p. 247–254.

7. BATISH, D. R.; SINGH, H. P.; KOHLI, R. K. et al. 2001. Potential of allelopathy

and allelochemicals for weed management. Handbook of Sustainable Weed Management, p.

209–256.

8. BELZ, RG. 2007. Allelopathy in crop/weed interactions -- an update. Pest Manag

Sci,63(4), p.308–26.

9. BJÖRKAM, M.; KLINGEN, I.; BIRCH A. N. E. et al. 2011. Phytochemicals of

Brassicaceae in plant protection and human health – influences of climate, environment and

agronomic practice. Phytochemistry, vol. 72, p. 538–556.

10. BOHINC, T.; KOŠIR, I. J.; Trdan, S. 2013. Glucosinolates as arsenal for

defending Brassicas against cabbage flea beetle (Phyllotreta spp.) attack.Žemdirbystė-

Agriculture, vol. 100, nr. 2, p. 199–204.

11. ČIUBERKIS, S; VILKONIS, K. K. 2013. Piktžolės Lietuvos agroekosistemose.

LAMMC, Šiaulių universitetas, 126, 132, 196, 222 p.

41

12. DELABAYS, N.; SLACANIN, I.; BOHREN, D. 2008. Herbicidal potential of

artemisinin and allelopathic properties Artemisia annua L.: from the laboratory to the field.

Journal of Plant Diseases and Protection, Special Issue XXI, p. 317–322.

13. FRIEDMAN, J.; WALLER, G. R. 1985. Allelopathy and autotixicity. Trends in

Biochemical Sciences, vol. 10, issue 2, p. 47–50.

14. GILL, L. S.; ANOLIEFO, G. O.; IDUOZE, U. V. 2009. Allelopathic effects of

aqueous extrct from Siam weed on the growth of Cowpea, Department of Botany, University

of Benin, Benin city , Nigeria, 3 rd edi 3–20.

15. GOLISZ, A.; GAWRONSKA, H.; S.W.; GAWRONSKI, S. W. 2007. Influence of

buckwheat allelochemicals on crops and weeds. Allelopathy journal, vol. 19, nr. 2, p.337–

350.

16. GRIGAS, A. 1986. Lietuvos augalų vaisiai ir sėklos. Vilnius, 134, 148, 156, 160 p.

17. HARAMOTO, E. R.; GALLANDT, E. R. 2005. Brassica cover cropping: 1.

Effects on weed and crop establishment. Weed Science, vol. 53, nr. 5, p. 695–701.

18. INDERJIT; KEATING, K. I. 1999. Allelopathy: principles, procedures, processes

and promises for biological control. Advances in Agronomy, vol. 67, p. 141–231.

19. KALINOVA, J.; VRCHOTOVA, N.; TRISKA, J. 2007. Exudation of allelopathic

substances in buckwheat (Fagopyrum esculentum Moench). Journal of Agricultural and Food

Chemistry, vol.55, p. 6453–6459.

20. KOBAYASHI, K. 2004. Factors affecting phytotoxic activity of allelochemicals

in soil. Weed Biology and Management, vol. 4, p. 1–7.

21. KORSMO, E.; VIDME ,T.; FYKSE, H. 1981. Korsmos ugrasplansjer. Oslo, 295 p.

22. KRYŽEVIČIENĖ, A.; PAPLAUSKIENĖ, V. 2002. Daugiamečių varpinių žolių

alelopatinis aktyvumas skirtingais vystymosi tarpsniais. Žemdirbystė-Agriculture, vol. 4, p.

170–181.

23. LAZAUSKAS, P. 1990 . Agrotechnika prieš piktžoles. Vilnius, 31–36,214, 292. p.

24. LAM, Y.; SZE, CW.; TONG, Y. et al. 2012. Research on the allelopathic

potential of wheat. Agricultural Sciences, vol. 3, nr. 8, p. 979-985.

25. LAVABRE, E. M. 1991. Weed control. McMillan Education Ltd., London.

26. Lietuvos dirvožemiai (monografija). 2001. LMA, Vilnius, 1244 p.

27. MARCINKEVIČIENĖ, A.; KRIAUČIŪNIENĖ, Z.; BOGUŽAS, V.; VELIČKA,

R. 2013.Allelopathic effects of cover crops on spring barley germination and establishment

Journal of Food, Agriculture & Environment,vol.11(3&4 ), p. 684–688.

42

28. MARCINKEVIČIENĖ, A. 2003. Tarpinių pasėlių žaliosios trąšos įtaka miežių

agrocenozėms tausojančiojoje ir ekologinėje žemdirbystėse: daktaro disertacijos santrauka.

Akademija (Kauno r.), 39 p.

29. MOHAMMADDOUST-E-CHAMAMABAD H. R., BAGHESTANI, M. A.,

TULIKOV, A. M. 2006. The impact of agronomic practices on weed community in winter

rye. Pakistan Journal of Weed Science Research, nr. 12 (4), p. 281–291.

30. MONSTVILAITĖ, J. 1967. Piktžolės. Vilnius, 310 p.

31. MONSTVILAITĖ, J. ; ČIUBERKIS, S.1978. Pažinkime piktžoles .Vilnius, p.52.

32. NINKOVIC, V. 2003.Volatile communication between barley plants affects

biomass allocation. Journal of Experimental Botany, vol. 54, nr. 389, p. 1931 – 1939.c

33. PAN, K.; XU, L.; WU, F.; HAN, Z.; CHU, L. R ; QIU, C. F. 2013.Fungicidal

effects of wheat root exudates on Fusarium oxysporum f. sp. niveum. Allelopathy Journal,

vol. 32, issue 2, p. 257–266.

34. PILIPAVIČIUS, V. 2008. Allelopathic effect of grounded Cirsium arvense

L.seeds on spring barley germination. Journal of Plant Diseases and ProtectionSpecial Issue

XXI, p. 341–344.

35. PILIPAVIČIUS, V.; ROMANECKAS, K.; ŠARAUSKIS, E. ir kt. 2012.

Phytotoxicity effects of Rumex crispus L. grounded biomass on spring barley grain

germination.African Journal of Agricultural Research, vol. 7(12), p. 1819-1826.

36. RAGAEE, S; EL – SAYED, M. A – A; NOAMAN, M. 2006. Antioxidant activity

and nutrient composition of selected cereals for food use. Food Chemistry, vol. 98, p.32–38.

37. RAUDONIUS, S. ir kt. 2009. Mokslinių tyrimų metodika. Akademija, (Kauno r.),

119 p.

38. SAMADANY, B.; KARAMINEZAD, M.; MAKNALI, M. et al. 2011. Effect of

planting date on potential of winter oilseed rape (Brassica napus) in weed control field. The

6th World Congress on Allelopathy: Allelopathy Research for Sustainable Development –

from Theory to Practice. Guangzhou, China. p. 146.

39. SMALIUKAS, D. ir kt. 1992. Lietuvos naudingieji augalai. Vilnius, p. 222.

40. ŠPOKIENĖ, N.; JODAUGIENĖ, D. 2009. Piktžolės ir jų naikinimas. Akademija,

(Kauno r.), 44, 79–81. p.

41. ŠPOKIENĖ, N.; POVILIONIENĖ, E. 2003. Piktžolės.Akademija, (Kauno r.), 7,

12, 13, 36, 52, 78, 86, 106, 110, 122, 140, 150, 154, 174 p.

42. TARAKANOVAS, P.; RAUDONIUS, S. 2003. Agronominių tyrimų duomenų

statistinė analizė taikant kompiuterines programas ANOVA, STAT, SPLIT-PLOT iš paketo

SELEKCIJA ir IRRISTAT. Akademija (Kėdainių r.), 58 p.

43

43. TESIO, F.; WESTON, L. A.; FERRERO, A. 2011. Allelochemicals identified

from Jerusalem artichoke (Helianthus tuberosus L.) residues and their potential inhibitory

activity in the field and laboratory. Science Horticulture, vol.129, issue 3, p. 361–368.

44. TESIO, F.; VIDOTTO, F.; FERRERO, A. 2012. Allelopathic persistence of

Helianthus tuberosus L. residues in the soil. Science Horticulture, vol.135, p. 98–105.

45. TESIO, F.; WESTON, L. A.; VIDOTTO, F.; FERRERO, A. 2010.Potential

Allelopathic Effects of Jerusalem Artichoke (Helianthus tuberosus) Leaf Tissues.Weed

Technology, vol. 24, issue 3, p. 378–385.

46. ULUDAG, A.; UREMIS, I.; ARSLAN, M.; GOZCU, D. 2006. Allelopathy

studies in weedscience in Turkey – a review. Journal of Plant Diseases and Protection, vol.

20, p. 419–426.

47. VARNAITĖ, R. 1994. Atskirų genčių pašarinių augalų fenoliniai junginiai ir jų

mikrobiologinė degradacija: habilitacinė disertacija. Vilnius, 72 p.

48. VAUGHN, S. F.; BOYDSTON, R. A. 1997 Volatile allelochemicals released by

crucifer green manures. Journal of Chemical Ecology, vol. 23, nr. 9, p. 2107–2116.

49. ZOU, L.; SANTANEN, A.; TEIN, B., STODDARD, F. L.; MÄKELA, P. S. A.

2014. Interference potential of buckwheat, fababean, oilseed hemp, vetch, white lupine and

caraway to control couch grass weed. Allelopathy Journal, vol. 33, issue 2, p. 227–236.

50. XUAN, T. D.; TAWATA, S.; KHANH, T.D.; CHUNG, I.M. 2005.

Decomposition of allelopathic plants in soil. Journal of Agronomy and Crop Science, vol.

191. p. 162–171.4

51. WINK, M. 1983. Inhibition of seed germination by quinolizidine alkaloids –

Aspects of allelopathy in Lupinus albus L. Planta, vol. 158, p. 365–368.

52. ГРОДЗИНСКИЙ,А. М. 1990. Санитарная роль крестоцветных культур в

севообороте. Аллелопатия и продуктивность растений. Харьков. СХИ., с. 3–14.

53. УCЕНЯ, А. А. 2001. Влияние различных факторов земледелия на

продуктивность ячменя в севообороте. Известия Академии аграрных наук Республики

Беларусь. № 3,c. 43–45.

44

APROBACIJA IR PUBLIKACIJOS

Pagrindiniai magistro darbo rezultatai pateikti studentų mokslinės konferencijos

„Jaunasis mokslininkas 2014“ medžiagoje (ISSN 9986-948-68-1) (ž.r. priedus).

1. Konferencijos „Jaunasis mokslininkas 2014“ metu skaitytas pranešimas

„Bastutinių šeimos piktžolių alelopatinė įtaka migliniams javams“.

2. Mokslinėje – praktinėje konferencijoje „Piktžolių alelopatinių savybių tyrimai“

pristatytas pranešimas „Bastutinių šeimos piktžolių alelopatinių savybių palyginimas“.

45

PRIEDAI

Documents

Edita Eimutytė BASTUTINIŲ ŠEIMOS PIKTŽOLIŲ ALELOPATINIŲ