Jonas D U M Č I U S

Kazimieras K U Z A V I N I S

Ričardas M I R O N A S

Ketvirtasis pataisytas ir papildytas leidimas

M O K S L O IR E N C I K L O P E D I J Ų

L E I D Y B O S C E N T R A S

V i l n i u s 2010

UDK 807.1(075.8)

Du237

Vadovėlis apsvarstytas Vilniaus universiteto

Filologijos fakulteto tarybos 2009 m. rugsėjo 27 d.

posėdyje (prot. Nr. 48) ir rekomenduotas humanitarinių

specialybių studentams

Spaudai parengė Vilniaus universiteto Klasikinės

filologijos katedros dėstytoja Irena Štikonaitė

© fonas Dumčius, 2010

© Kazimieras Kuzavinis, 2010

© Ričardas Mironas, 2010

© Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2010

ISBN 978-5-420-01669-5

Turinys Įvadas (§§ 1-5) 15

Lotynų kalba ir jos istorija. Lotynų-lietuvių kalbų žodynai (§1) 15

Lotynų kalbos vieta indoeuropiečių kalbų šeimoje (§2) 19

Lotynų kalba ir Vakarų Europos kalbos (§3) 22

Lotynų kalbos poveikis lietuvių kalbai (§4) 24

Latinum vivum (§5) 26

I dalis

GRAMATIKA

FONETIKA IR RAŠTAS (§§ 6-18) 27

Raidynas (§6) 27

Balsiai (§7) 28

Dvibalsiai ir balsiniai dviraidžiai (§8) 29

Priebalsiai (§9) 29

i ir j ; u ir v santykis (§10) 30

Žodžio skirstymas skiemenimis (§11) 31

Skiemens kiekybė (§12) 31

Kirčiavimo taisyklės (§13) 32

Kai kurie lotynų kalbos fonetikos raidos momentai 33 Kokybinis balsyno kitimas (§14) 33

Kiekybinis balsyno kitimas (§15) 34

Priebalsių asimiliacija (§16) 35

Priebalsių disimiliacija (§17) 35

Rotacizmas (§18) 35

ROMĖNŲ EILĖDAROS PRINCIPAI (§19) 36

MORFOLOGIJA (§§ 20-122) 39

DAIKTAVARDIS (§§ 21-37) 39

Skaičiai (§22) 40 Giminės (§23) 40 Linksniuotės (§24) 41 Pirmoji linksniuotė (§25) 41

Antroji linksniuotė (§ 26) 42

Trečioji linksniuotė (§§ 27-33) 43

E L E M E N T Ą L A T ] N A

Priebalsinis linksniavimo tipas (§28) 44

Balsinis linksniavimo tipas (§ 29) 45

Mišrusis linksniavimo tipas (§30) 46

Trečiosios linksniuotės daiktavardžių linksniavimo ypatybės (§ 31)

Trečiosios linksniuotės vienaskaitos vardininkas (§32) 47

Trečiosios linksniuotės daiktavardžių giminė (§33) 48

Ketvirtoji linksniuotė (§34) 50

Penktoji linksniuotė (§35) 51

Visų linksniuočių linksnių galūnės (§36) 51

Graikiškos linksnių formos lotynų linksniavimo sistemoje (§ 37 ) . . .

BŪDVARDIS (§§ 38-46) 53

Pirmosios-antrosios linksniuotės būdvardžiai (§38) 53

Trečiosios linksniuotės būdvardžiai (§39) 53

Būdvardžių laipsniavimas (§40) 55 Supletyvinių būdvardžių laipsniavimas (§41) 56

Kai kurių būdvardžių laipsniavimo ypatybės (§42) 56

Būdvardžiai su dviem aukščiausiojo laipsnio formomis (§ 4 3 ) . . .

Būdvardžiai, neturintys nelyginamojo laipsnio (§ 44) 57

Būdvardžiai, neturintys aukščiausiojo laipsnio (§ 45) 58

Būdvardžių laipsniai, reiškiami žodžių samplaika (§ 46) 5

SKAITVARDIS (§§ 47-51) 58

Skaitvardžių skyriai (§47) 58 Kiekiniai, kelintiniai, dalybiniai skaitvardžiai (§ 48) 59

Daugybiniai skaitvardžiai (§ 49) 60

Skaitvardžių linksniavimas (§50) 61 Skaitvardžių vartojimas (§51) 62

ĮVARDIS (§§ 52-65) 62

Asmeniniai įvardžiai. Sangrąžinis įvardis (§53) Savybiniai įvardžiai (§ 54) 64 Parodomieji įvardžiai. Pažymimasis įvardis (§ 5 5 ) . . . .

Įvardžių hic, Ule, iste, ipse linksniavimas (§56) 65

Įvardžių is, ea, id linksniavimas (§ 57) 65

Įvardžių idem, eadem, idem linksniavimas (§ 58) 66

Klausiamieji įvardžiai. Santykiniai įvardžiai (§ 5 9 ) . . . .

Įvardžių qui, ąuae, ąuod ir ąuis, ąuid linksniavimas (§ 60)

Uter, utra, utrum linksniavimas (§ 61) 67

Klausiamųjų bei santykinių įvardžių vartojimas (§62) 67 Neapibrėžiamieji įvardžiai (§63) 68 Įvardiniai būdvardžiai (§64) 70 Įvardžių koreliacija (§65) 71

VEIKSMAŽODIS (§§ 66-109) 71

Veiksmažodžių laikai (§67) 72 Veiksmažodžių asmenys (§68) 72

Pagrindinės veiksmažodžio formos (§69) 73 Infekto kamienas (§70) 74

Perfekto kamienas (§71) 74

Supyno kamienas (§72) 76

Verbum infinitum (§§ 73-75) 76 Dalyvis (§73) 76

Bendratis (§74) 77

Gerundijus (§75) 78

Verbum finitum (§§ 76-95) 79 Asmenuojamųjų veiksmažodžio formų daryba (§76) 79

Asmenuojamųjų veiksmažodžio formų daryba iš infekto kamieno (§77)

Praesėns indicativi activi et passivi (§77) 80

Praesėns coniūnctivi activi et passivi (§78) 80

Imperfectum indicativi activi et passivi (§79) 81

Imperfectum coniūnctivi activi et passivi (§80) 81

Futūrum I activi et passivi (§81) 81

Imperatyvas (§§ 82-85) 82

Esamojo laiko veikiamosios rūšies (§ 82) 82

Esamojo laiko neveikiamosios rūšies (§83) 82

Būsimojo laiko veikiamosios rūšies (§84) 83

Būsimojo laiko neveikiamosios rūšies (§85) 83

Asmenuojamų veiksmažodžio formų daryba iš perfekto kamieno (§§ 86-90)

Perfectum indicativi activi (§86) 83

Perfectum coniūnctivi activi (§87) 83

Plūsąuamperfectum indicativi activi (§88) 83

Plūsąuamperfectum coniūntivi activi (§89) 84

Futūrum II activi (§90) 84

6 E L E M E N T Ą L A T I N A

Priebalsinis linksniavimo tipas (§ 28) 44

Balsinis linksniavimo tipas (§ 29) 45

Mišrusis linksniavimo tipas (§ 30) 46

Trečiosios linksniuotės daiktavardžių linksniavimo ypatybės (§ 3 1 ) . . .

Trečiosios linksniuotės vienaskaitos vardininkas ( § 3 2 ) 47

Trečiosios linksniuotės daiktavardžių giminė ( § 3 3 ) 48

K e t v i r t o j i l inksniuotė ( § 3 4 ) 50

Penktoj i l inksniuotė ( § 3 5 ) 51

Visų linksniuočių linksnių galūnės ( § 3 6 ) 51

Graikiškos linksnių formos lotynų linksniavimo sistemoje ( § 3 7 )

B Ū D V A R D I S (§§ 38-46) 53

Pirmosios-antrosios linksniuotės būdvardžiai ( § 3 8 ) 53

Trečiosios linksniuotės būdvardžiai ( § 3 9 ) 53

Būdvardžių laipsniavimas ( § 4 0 ) 55 Supletyvinių būdvardžių laipsniavimas ( § 4 1 ) 56

Ka i kurių būdvardžių la ipsniavimo ypatybės (§ 42) 56

Būdvardžiai su d v i e m aukščiausiojo laipsnio f o r m o m i s ( § 4 3 )

Būdvardžiai, netur intys ne lyginamojo laipsnio ( § 4 4 ) 57

Būdvardžiai, netur intys aukščiausiojo laipsnio (§ 45) 58

Būdvardžių laipsniai , reiškiami žodžių samplaika ( § 4 6 ) 58

S K A I T V A R D I S (§§ 47-51) 58

Skaitvardžių skyriai ( § 4 7 ) 58 K i e k i n i a i , k e l i n t i n i a i , da lybinia i skaitvardžiai (§ 48) 59

D a u g y b i n i a i skaitvardžiai (§ 49) 60

Skaitvardžių linksniavimas ( § 5 0 ) 61 Skaitvardžių vartojimas ( § 5 1 ) 62

Į V A R D I S (§§ 52-65) 62

Asmeniniai įvardžiai. Sangrąžinis įvardis ( § 5 3 ) 63 Savybiniai įvardžiai ( § 5 4 ) 64 Parodomieji įvardžiai. Pažymimasis įvardis ( § 5 5 ) fvardžių hic, Ule, iste, ipse l inksniavimas ( § 5 6 ) 65

Įvardžių ;s, ea, id l inksniavimas ( § 5 7 ) 65

Įvardžių idem, eadetn, idem l inksniavimas ( § 5 8 ) 66

Klausiamieji įvardžiai. Santykiniai įvardžiai ( § 5 9 ) Įvardžių qui, quae, ąuod i r ąuis, ąuid l inksniavimas ( § 6 0 ) 67

Uter, utra, utrum l inksniavimas ( § 6 1 ) 67

Klausiamųjų bei santykinių įvardžių vartojimas ( § 6 2 ) 67

Neapibrėžiamieji įvardžiai ( § 6 3 ) 68

Įvardiniai būdvardžiai ( § 6 4 ) 70

Įvardžių koreliacija ( § 6 5 ) 71

V E I K S M A Ž O D I S (§§ 66-109) 71

Veiksmažodžių laikai ( § 6 7 ) 72

Veiksmažodžių asmenys ( § 6 8 ) 72

Pagrindinės veiksmažodžio formos ( § 6 9 ) 73

Infekto kamienas (§ 70) 74

Perfekto kamienas ( § 7 1 ) 74

Supyno kamienas ( § 7 2 ) 76

Verbum i n f i n l t u m (§§ 73-75) 76

Dalyvis ( § 7 3 ) 76

Bendratis ( § 7 4 ) 77

Gerundi jus ( § 7 5 ) 78

Verbum f l n i t u m (§§ 76-95) 79

Asmenuojamųjų veiksmažodžio formų daryba ( § 7 6 ) 79

Asmenuojamųjų veiksmažodžio formų daryba iš infekto kamieno (§ 7 7 ) . . . .

Praesens indicativi activi et passivi ( § 7 7 ) 80

Praesens coniūnctivi activi et passivi ( § 7 8 ) 80

Imperfectum indicativi activi et passivi ( § 7 9 ) 81

Imperfectum coniūnctivi activi et passivi (§ 80) 81

Futūrum I activi et passivi ( § 8 1 ) 81

Imperatyvas (§§ 82-85) 82

Esamojo laiko veikiamosios rūšies (§ 82) 82

Esamojo laiko neveikiamosios rūšies (§ 83) 82

Būsimojo laiko veikiamosios rūšies ( § 8 4 ) 83

Būsimojo laiko neveikiamosios rūšies (§ 85) 83

Asmenuojamų veiksmažodžio formų daryba iš perfekto kamieno (§§ 86-90)

Perfectum indicativi activi ( § 8 6 ) 83

Perfectum coniūnctivi activi ( § 8 7 ) 83

Plūsąuamperfectum indicativi activi ( § 8 8 ) 83

Plūsąuamperfectum coniūntivi activi ( § 8 9 ) 84

Futūrum II activi ( § 9 0 ) 84

8 E L E M E N T Ą L A T I N A

Sudėtinės samplaikinės darybos veiksmažodžių formos (§§ 91-95) 84

Perfectum indicativi passivi (§ 91) 84

Perfectum coniūnctivi passivi (§ 92) 84

Plūsąuamperfectum indicativi passivi (§ 93) 84

Plūsąuamperfectum coniūnctivi passivi ( § 9 4 ) 84

Futūrum U passivi ( § 9 5 ) 85

Veiksmažodis sum,fui, -, esse (§ 96) 85

Keturių asmenuočių lentelės ( § 9 7 ) 86

Mišrioj i asmenuotė ( § 9 8 ) 90

Aprašomasis asmenavimas (§ 99) 91

Deponent in ia i veiksmažodžiai (§ 100) 91

Pusiau deponent in ia i veiksmažodžiai ( § 1 0 1 ) 93

Veiksmažodis possum, potui, -,posse (§ 102) 94

Veiksmažodis fero, tuli, latum,ferre (§ 103) 95

Veiksmažodis eo, ii, itum, ire (§ 104) 96

Veiksmažodis fio,factus sum,fieri (§ 105) 97

Veiksmažodžiai volo, nolo, malo (§ 106) 97

Veiksmažodis edo, ėdi, ėsum, esse (§ 107) 99

Veiksmažodis do, dedi, datum, dare (§ 108) 99

Trūkstamieji veiksmažodžiai (§ 109) 100

P R I E V E I K S M I S (§§ 110-115) 101

Būdvardiniai prieveiksmiai (§ u i ) 101 Prieveiksmiai iš sustabarėjusių linksnių (§ 112) 102

Skaitvardiniai prieveiksmiai (§ 113) 103 Įvardiniai prieveiksmiai (§ 114) 103 Prieveiksmių laipsniavimas (§ 115) 104

P R I E L I N K S N I S ( § § 1 1 6 - 1 1 9 ) 105

Prielinksniai su galininku (§ 116) 105 Prielinksniai su abliatyvu (§ 117) 107 Prielinksniai su dviem linksniais (§ 118) 108

Polinksniai su k i l m i n i n k u ( § 1 1 9 ) 108

J U N G T U K A S (§ 120) 108

D A L E L Y T Ė (§121) 109

J A U S T U K A S (§ 122) 111

T u r i n y s 9

Ž O D Ž I Ų D A R Y B A (§§ 123- 132) 113

Priešdėliniai vediniai (§ 124) 113 Priešdėlių apžvalga 114

Priesaginiai vediniai (§§ 125-132) 118

Pirmosios linksniuotės daiktavardžiai (§ 125) 118

Antros ios linksniuotės daiktavardžiai (§ 126) 119

Trečiosios linksniuotės daiktavardžiai (§ 127) 120

Ketvirtosios linksniuotės daiktavardžiai (§ 128) 120

Penktosios linksniuotės daiktavardžiai (§ 129) 121

Pirmosios i r antrosios linksniuotės būdvardžiai ( § 1 3 0 ) 121

Trečiosios linksniuotės būdvardžiai (§131) 122

Veiksmažodžiai (§ 132) 122

S I N T A KS Ė ( § § 1 3 3 - 2 1 9 ) 124

S A K I N I O D A L Y S (§ 133-138) 124

Veiksnys (§ 133) 124

Tarinys (§ 134) 124

Pažyminys (§ 135) 125

Priedėlis (§ 136) 125

Papildinys (§ 137) 125

Aplinkybės (§ 138) 126

Ž O D Ž I Ų T V A R K A (§ 139) 126

S V A R B E S N Ė S L I N K S N I Ų R E I K Š M Ė S I R V A R T O J I M A S (§§ 140-180) 126

Vardininkas 126 Subjekto vardininkas (§140) 126

Predikatinis vardininkas (§ 141) 126

Dvejybinis vardininkas (§ 142) 127

Galininkas 127

Objekto galininkas (§ 143) 127

Predikatinis galininkas (§ 144) 129

Dvejybinis galininkas (§ 145) 129

Antrinės akuzatyvo reikšmės 129

Galininkas krypčiai reikšti (§ 146) 129

Galininkas sušukimui reikšti (§ 147) 129

E L E M E N T Ą L A T I N A

Kilmininkas (§ 148) 130

Subjekto kilmininkas (§ 149) 130

Objekto kilmininkas (§ 150) 130

Kilmininkas, nusakantis priklausymą (§ 151) 130

Kilmininkas, reiškiantis kokybę (§ 152) 131

Kilmininkas, reiškiantis kiekybę ( §153) 131

Predikatinis kilmininkas (§ 154) 132

Veiksmažodžių valdomo kilmininko reikšmės (§ 1 5 5 ) . . . .

Kilmininkas su interest (§ 156) 133

Naudininkas 133 Objekto naudininkas (§ 157) 133

Saudos (nenaudos) naudininkas (§ 158) 134

Tikslo naudininkas (§ 159) 134

Dvejybinis naudininkas (§ 160) 134

Savybinis naudininkas (§ 161) 134

Veikėjo naudininkas (§ 162) 135

Valios naudininkas (§ 163) 135

Abliatyvas (§§ 164-180) 135

Atskirties abliatyvas (§ 165) 135

Kilmės abliatyvas ( § 1 6 6 ) 136

Veikėjo abliatyvas (§ 167) 136

Palyginimo abliatyvas (§ 168) 136

Įnagio abliatyvas (§ 170) 136

Priežasties abliatyvas (§ 171) 137

Būdo abliatyvas ( § 1 7 2 ) 137

Atžvilgio abliatyvas (§ 173) 137

Kainos abliatyvas (§ 174) 137_

Matmens, mato abliatyvas (§ 175) 137

Kokybės abliatyvas (§ 176) 138

Vietos abliatyvas ( § 1 7 8 ) 138

Kelio abliatyvas ( § 1 7 9 ) 138

Laiko abliatyvas (§ 180) 139

Verbum i n f i n i t u m (§§ 181-189) 139

Bendratis (§ 181) 139

Istorinė bendratis (§ 182) 139

Accūsativus c u m i n f i n i t i v o (§ 183) 140

N o m i n a t i v u s c u m i n f i n i t i v o (§ 184) 142

Siekinys (§ 185) 143

D a l y v i a i (§ 186) 143

Ablat ivus absolūtus (§ 187) 144

G e r u n d i v u m (§ 188) 144

G e r u n d i u m (§ 189) 144

Verbum f i m t u m (§ 190-199) 145 Veiksmažodžio rūšys (§ 190) 145

Tiesioginė nuosaka (§ 195) 146

L i e p i a m o j i nuosaka (§ 197) 147

Konjunktyvas (§ 198) 147 K o n j u n k t y v o varto j imas pagr indiniuose sakiniuose (§ 199) 148

S U D Ė T I N I A I S A K I N I A I (§§ 200-217) 149

Konjunktyvo vartojimas šalutiniuose sakiniuose (§ 2 0 1 ) . . .

Šalutiniai sakiniai, kuriuose būna visiškas cdnsecūtio temporum (§§ 202-206) 151

Neties ioginio k laus imo šalutiniai sakiniai (§ 203) 151

Papi ld in io šalutiniai sakiniai su j u n g t u k u ąuin (§ 204) 152

Priežasties aplinkybės šalutiniai sakiniai (§ 205) 152

Nuolaidos šalutiniai sakiniai (§ 206) 153

Šalutiniai sakiniai, kuriuose būna dalinis cdnsecūtio temporum (§§ 207-210) 154

Tiks lo aplinkybės šalutiniai sakiniai (§ 208) 154

Papi ld in io šalutiniai sakiniai su j u n g t u k u ut (§ 209) 154

La iko aplinkybės šalutiniai sakiniai su j u n g t u k u cum (§ 2 1 0 ) . . .

Šalutiniai sakiniai, kuriuose nebūna cdnsecūtio temporum (§§ 2 1 1 -2 15) 156

Išeities šalutiniai sakiniai ( § 2 1 1 ) 156

Sąlygos šalutiniai sakiniai (§ 212) 157

Sąlygos šalutiniai sakiniai , reiškiantys pageidavimą ( § 2 1 3 )

Sąlygos sakiniai , reiškiantys palyginimą (§ 214) 158

Nuola idos šalutiniai sakiniai , a r t i m i sąlygos sakiniams (§ 2 1 5 ) . .

Konjunktyvas kitų n u o m o n e i reikšti (§ 216) 158

At t rac t io m o d i (§ 217) 158

. 155

157

. . . 158

Tiesioginė i r netiesioginė kalba (§ 218-219) 159

E L E M E N T Ą L A T I N A

S V A R B I A U S I O S K A L B O S F I G Ū R O S I R T R O P A I (§§ 220-221)

Figūros (§ 220) 161

Tropai (§ 221) 164

Romėnų kalendorius 165

I I dalis

C H R E S T O M A T I J A

L Ė C T I O N E S ( I - X X X V ) 168

Lėctio pr ima (I ) 168 Lėctio secunda ( I I ) 169 Lėctio tertia ( I I I ) 170 Lėctio ąuarta ( I V ) 171 Lėctio ąuinta ( V ) 172

Lėctio sexta ( V I ) 173 Lėctio septima (vii) 174 Lėctio octava (vii i ) 175

Lėctio nona ( I X ) 177 Lėctio decima (x) 178 Lėctio undecima ( X I ) 179

Lėctio duodecima ( X I I ) 180 Lėctio tertia decima ( X I I I ) 182 Lėctio ąuarta decima ( X I V ) 183 Lėctio ąuinta decima ( X V ) 184 Lėctio sexta decima ( X V I ) 185 Lėctio septima decima ( X V I I ) 186 Lėctio duodėvicėsima ( X V I I I ) 187

Lėctio ūndėvicėsima ( X I X ) 189 Lėctio vicėsima ( X X ) 190 Lėctio vicėsima prima (xxi) 191 Lėctio vicėsima altera ( X X I I ) 192

Lėctio vicėsima tertia ( X X I I I ) 193

Lėctio vicėsima ąuarta ( X X I V ) 194

Lėctio vicėsima ąuinta ( X X V ) 195 Lėctio vicėsima sexta ( X X V I ) 196

Lėctio vicėsima septima ( X X V I I ) 197

Lėctio duodėtricėsima ( X X V I I I ) 198 Lėctio ūndėtricėsima (xxix) 199

T u r i n y s 13

Lėctio tricėsima ( X X X ) 2 0 0

Lėctio tricėsima prima ( X X X I ) 202

Lėctio tricėsima altera ( X X X I I ) 203

Lėctio tricėsima tertia ( X X X I I I ) 204 Lėctio tricėsima ąuarta ( X X X I V ) 2 0 6

Lėctio tricėsima ąuinta ( X X X V ) 207

S K A I T I N I A I 208

D ė rel igione prisca R o m a n o r u m ant iąuorum 208

I n Ci rco M a x i m 6 209

Dė lūdis O l y m p i c i s 209

Gaudeamus 210

L O T Y N Ų A U T O R I A I 211

Gaius Iūlius Caesar C o m m e n t a r i i dė bello Gall ico 2 1 1

Marcus Tullius Cicero O r a t i o i n C a t i l i n a m p r i m a 22 1

Pūblius Ovidius Naso Metamorphosės 225

Pūblius Vergilius Maro Aenėis 231

Gaius Valerius Catullus C a r m i n a 235

Quintus Horatius Flaccus C a r m i n a 237

Marcus Valerius Martialis Epigrammata 241

Phaedrus Fabulae 242

A D D E N D A L I T U A N I C A 244

Pūblius Cornėlius Tacitus. „Germania" D ė A e s t i o r u m gentibus 244

Iordanės. „Dė Getarum sive Gothorum origine et rėbus gestis" AestI 245

E L E M E N T Ą L A T I N A

i r Šiaurės Afrikoje (dab. Alžyras, Marokas, Tunisas). Beveik per 500 metų, i k i Romos imperijos žlugimo (476 m.) , i r germanai patiria nemažą lotynų kalbos įtaką. I I I — V I amžiai lotynų kalbos istorijoje vadinami vėlyvosios lotynų kalbos laikais. I V a. Elijus Donatas parašo garsiąją lotynų kalbos gramatiką Grama­tikos menas (Ars grammatica), turėjusią didžiulį poveikį vėlesnei gramatinės minties raidai Europoje.

Romėnų imperi jai užkariavus kitas tautas, lotynų liaudies kalboje atsira­do šių kalbų elementų. Vakariniuose Romos imperijos pakraščiuose susida­rė vadinamoji romaniškoji kalba (lingua Romaną). Žlugus Romos imperi jai , romaniškoji kalba kiekviename krašte pradeda savaime plėtotis. Nuo V I I a. ima susidaryti naujos kalbos, vadinamos romanų kalbomis (italų, ispanų, por­tugalų, prancūzų, rumunų, moldavų ir kt . ) . Paplitus lotynų kilmės kalboms (ispanų, portugalų, prancūzų) Amerikos žemyne, Pietų i r V i d u r i o Amerika imama vadinti Lotynų Amerika.

O literatūrinė lotynų kalba gyvuoja ir toliau. Ja tebekalba ne t i k Italijoje, bet ir kai kuriuose kituose Europos kraštuose. Lotynų literatūrinė kalba tampa valstybės ir mokyklos kalba Frankų karalystėje, k u r i susikūrė V a. pabaigoje i r prisijungė nemažą buvusios Vakarų Romos imperijos dalį. 843 m . Frankų i m ­perija skyla į tris savarankiškas valstybes - Italiją, Prancūziją i r Vokietiją, k u ­riose lotynų kalba vaidina tarptautinį vaidmenį. Tų kraštų literatūra kuriama taip pat daugiausia lotynų kalba. Nuo X I I I a. lotynų kalba pradėta plačiai var­to t i ir Lietuvos valdovų diplomatiniams susirašinėjimams su Vakarų Europa.

Renesanso laikais ( X I V - X V I a.) k i lo didžiulis susidomėjimas antikine kultūra bei literatūra. Rašytojai humanistai, ėmę rašyti gražia literatūrine loty­nų kalba, apvalė ją nuo viduramžių stilistikos ir sintaksės iškraipymų, grąžino ciceronišką stilių, toliau tur t ino gausų jos žodyną. Lotynų kalba humanistai pasisakydavo prieš katalikų bažnyčios įsigalėjimą, feodalų savivalę, krit ikavo kitas būdingas ano meto ydas. Žymiausi iš tokių rašytojų buvo: anglas Tomas Moras (Thomas More, 1478-1535), olandas Erazmas Roterdamietis (Erasmus Roterodamus, 1469-1536), italas Tomazas Kampanela (Tommaso Campanel-la, 1568-1639). X V I a. Lietuvos humanistai, kaip savotišką filosofinę atramą Lietuvos savarankiškumui st iprinti , sukūrė teoriją apie lietuvių romėnišką kilmę. Jie siūlė lotynų kalbą padaryti oficialia Lietuvos Didžiosios Kunigaikš­tystės kalba. Lietuvos humanistas Mykolas Lietuvis (Michalo Lituanus) X V I a. parašė veikalą Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius (Dė moribus Tar-tardrum, Lituanorum et Moschorum...), kur io santrauka buvo išspausdinta 1615 m. Bazelyje. Šiame kūrinyje pateikiami pirmie j i lietuvių ir lotynų kalbų žodžių lyginimai (74 pavyzdžiai). Taigi lotynų kalba buvo p i r m o j i , su kuria

Į v a d a s 17

dar gerokai prieš lyginamojo istorinio kalbotyros metodo atsiradimą pradėta lygint i lietuvių kalba. X V - X V I a. Lietuvos poetas Mikalojus Husovianas (Nico-laus Hussovianus), ilgą laiką gyvenęs Vilniuje, lotyniškais dvieiliais parašė poe­mą Giesmė apie stumbro išvaizdą, žiaurumą ir medžioklę (Dė statūra, feritate ac vėnatidne bisontis carmeri), pirmą grožinės literatūros kūrinį, apdainuojantį Lietuvą. X V I a. Vilniaus poetas Jonas Radvanas (Ioannes Radvanus) sukūrė lotynų kalba poemą Radviliada (Radivilias), kurioje poetine forma pateikė Lietuvos istorijos apžvalgą nuo Gedimino i k i Radvilos Rudojo. Jis pirmasis iš poetų su dideliu įkvėpimu apdainavo Vilniaus miesto įkūrimo legendą. Popu­liarus visoje ano meto Europoje poetas Motiejus Kazimieras Sarbievijus (Ma-theus Casimirus Sarbievus, 1595-1640), gyveno Lietuvoje i r ją garsino savo lo­tyniškomis eilėmis - apdainavo Žemaičių krašto grožį, Lietuvos sostinę Vilnių ir j o apylinkes. Sarbievijus Romoje buvo vainikuotas laurų vainiku, j o lyrinių eilėraščių knyga (Lyricorum libri) pasirodė net 60 leidimų. Lotynų ir graikų kalbas puikiai mokėjo lietuvių raštijos pradininkai Abraomas Kulvietis, Sta­nislovas Rapolionis i r Martynas Mažvydas. Kulvietis ir Rapolionis iš pradžių jas dėstė savo įsteigtoje Vilniaus aukštesniojoje mokykloje, vėliau - Karaliau­čiaus universitete. Mažvydas yra ne t i k pirmosios lietuviškos knygos autorius, bet i r žymus lotyniškosios epistoliarinės lietuvių literatūros atstovas. Danielius Kleinas lotyniškai parašė pirmąją spausdintą lietuvių kalbos gramatiką (1653), kurioje lietuvių kalbos reiškiniai jau lyginami su prūsų ir latvių kalbų faktais. Lotynų ir graikų kalbas bei literatūrą buvo gerai išstudijavęs grožinės lietuvių literatūros pradininkas Kristijonas Donelaitis.

Senajame Vilniaus universitete antikinių kalbų studijos buvo labai aukšto lygio. Lotynų kalba buvo dėstomoji kalba, ja rašomos disertacijos, leidžiami įvairių sričių mokslo veikalai. Vilniaus universiteto rektorius Albertas Koja-lavičius lotynų kalba parašė plačią Lietuvos istoriją, iš Žemaitijos kilęs lietuvis Žygimantas Liauksminas (Sigismundus Lauxmin) garsėjo savo retorikos veika­l u Iškalbos praktika, arba retorikos meno taisyklės (Praxis dratoria sive praecep-ta artis rhėtoricae), kuris net 14 kartų išleistas užsienyje. Lotynų kalba Liauks­minas parašė pirmąjį Lietuvoje muzikos vadovėlį Muzikos menas ir praktika (Ars et prdxis mūsicae), trumpą graikų kalbos gramatiką Graikų kalbos taisyk­lių sąvadas (Epitomė institūtionum linguae Graecae) i r kt . Lietuvis Kazimieras Simonavičius lotyniškai išleido veikalą apie raketas ir jų technologiją. Šis dar­bas buvo išverstas į daugelį Europos kalbų. Pilypas Ruigys (Philippus Ruhigius) 1708 m. lotyniškai parašė studiją Lietuvių kalbos meletema (Meletėma sistėns linguam Litudnicam) apie lietuvių kalbą ir liaudies dainas. Jos rankraštis, išgu­lėjęs per 250 metų įvairiose anglų bibliotekose, 1975 m . Londone parduotas

E L E M E N T Ą L A T I N A

iš varžytynių. Jį nupirko JAV gyvenantis dailininkas Kazys Varnelis i r kopijas 1976 m . atsiuntė kelioms Lietuvos bibliotekoms.

X I X a. pradžioje, profesoriaus Gotfr ido Grodeko dėka, lotynų ir graikų kalbų t y r i m u i r dėstymu Vilniaus universitetas nenusileido žymiausiems ano meto Vakarų Europos universitetams. Grodeko seminare dalyvavo Adomas Mickevičius, Simonas Daukantas, Silvestras Valiūnas ir k i t i kultūros veikėjai. Pažymėtina, kad Grodeko mokinys Daukantas parašė pirmąją lietuvišką lo­tynų kalbos gramatiką (Prasma lotynų kalbos), išleistą Peterburge 1837 m. , i r ja pradėjo gretinamųjų lietuvių gramatikų istoriją. Jis vertė lotynų autorius į lietuvių kalbą - išleido 95 Fedro pasakėčias i r Kornelijaus Nepoto Gyvatę di­džiųjų karvedžių senovės.

Šiame vadovėlyje pateikiami žodynėliai, kurių pakaks vadovėlio kursui, tačiau r i m t a m kalbos studijavimui reikalingi išsamesni žodynai.

Lotynų kalbos žodynai Lietuvoje leidžiami nuo seno. Seniausias žinomas yra Konstantino Sirvydo (1579?-1631) lenkų-lotynų-lietuvių kalbų žodynas. Šio žodyno pirmojo leidimo išliko vienintelis egzempliorius be pradžios ir pa­baigos, todėl t iksl i jo antraštė i r leidimo metai nežinomi. Moksl ininkai spėja, kad jis galėjo vadintis Promptudrium dictionum Polonicarum, Latinarum et Litudnicdrum {Lenkiškų, lotyniškų ir lietuviškų žodžių aruodas) i r išleistas apie 1620 m .

Gerai išliko K. Sirvydo žodyno trečiasis pataisytas ir papildytas leidimas, išėjęs jau po autoriaus mirties - 1642 m. : Dictionarium trium lingudrum, In ūsum studiosae Iuventūtis, Auctore Constantino Szyrwid ė Societate Iėsū [...] (Trijų kalbų žodynas, Studijuojančio jaunimo labui parašytas Konstantino Sir­vydo iš Jėzaus draugijos [...]).

Sirvydo žodynas buvo leidžiamas ir X V I I I amžiuje. Lotynų-žemaičių žodynėlį Žodrodys 1838 metais parašė Simonas Dau­

kantas (1793-1864). Jis buvo išspausdintas kartu su lotynų kalbos skaitinių knyga Epitomė Historiae Sacrae (Šventosios istorijos santrauka, t. y. lotyniški skaitiniai apie Senojo Testamento istoriją). Žodynėlis buvo nedidelis, skirtas t i k šiai knygai skaityti, tačiau jis yra įdomus žemaičių tarmės paminklas.

Apie 1852 metus S. Daukantas rašė ir lietuvių-lotynų kalbų žodyną, ta­čiau jis l iko nebaigtas ( t ik i k i G raidės) i r nebuvo išleistas.

Apie 1825-1830 metus Dionyzas Poška (1757-1830) rašė lietuvių-len-kų-lotynų kalbų žodyną Slownik języka Litewskiego, Polskiego i Lacinskiego, tačiau jis nebuvo išleistas.

1932 metais Vladas Kuliešis (1882-1947) parašė Praktiškų lotyniškai-lie-tuviškę žodyną, kuris i r dabar puikiai tiktų lotynų kalbai mokytis.

Į v a d a s 19

Vertingą mokomąjį Lotyniškai lietuvišką žodyną parašė Kazimieras Jo­kantas (1880-1942). Šis žodynas pasirodė toks tinkamas lotynų kalbai stu­di juoti , kad vėliau buvo išleistas antrasis fotografuotinis jo leidimas (Vilnius: Aidai , 1995).

Didžiausią i k i šiol turimą Lotynų-lietuvių kalbų žodyną (Dictionarium Latino-Lituanicum) parašė Kazimieras Kuzavinis (1927-2006) (Vilnius: Mokslo i r enciklopedijų leidykla, 1996; antrasis leidimas: Mokslo ir enciklo­pedijų leidybos institutas, 2007). K. Kuzavinio Lotynų-lietuvių kalbų žodynas šio vadovėlio leidimo metu yra išsamiausias lotynų kalbos žodynas, parašytas lietuvių kalba. 2009 m . pasirodė elektroninis šio žodyno variantas, kurį galima rasti internete adresu www.flf .vu.lt/zodynai.

§ 2

Lotyniį kalbos vieta indoeuropiečių kalbų šeimoje Lotynų kalba yra indoeuropiečių (ide.) kalbų šeimos narė. Ši didžiulė

kalbų šeima susideda iš 12 pagrindinių šakų: graikų, italikų, keltų, germanų, tocharų, hetitų, indų, iranėnų.baltų, slavų, armėnų, albanų. Visos jos ki lo iš vienos kalbos, vadinamos indoeuropiečių prokalbe. Šios kalbos buvo sinte­tinės, vadinasi, gramatinius žodžių santykius sakinyje reikšdavo galūnėmis, priesagomis ir pan. Dauguma jų i lgainiui v i r to analitinėmis kalbomis, k u ­riose žodžių gramatiniai santykiai reiškiami pagalbiniais žodžiais (artikeliais, prielinksniais i r kt.) i r griežtai nustatyta žodžių tvarka sakinyje. Tokios yra šių dienų germanų, romanų ir kitos kalbos. Lotynų kalba, kaip i r lietuvių, yra sintetinė. Jų abiejų gramatinė sandara yra panaši. Lotynų ir lietuvių kalbose randama nemaža ne t i k giminiškų, t. y. paveldėtų iš ide. prokalbės, bet i r visai panašiai skambančių žodžių, pvz.: rota - ratas, senex - senis, v i r - vyras, an-guis - angis, l i n u m - linas, aro - ar iu , iungo - j u n g i u , duo - d u , trės - trys, septem - septyni, gentes - gentys, mėnsis - mėnuo, dentės - dantys, noctės -naktys, sėdi - sėdau ir 1.1. Kai kurie giminiški lotynų kalbos žodžiai skamba panašiai kaip lietuviški, bet jų reikšmė pasikeitusi, pvz.: lotynų sėmen reiškia sėklą apskritai, o lietuvių sėmenys - t i k 'linų sėklas', lotynų rėte reiškia tinklą, o lietuvių - rėtį, lotynų mater reiškia motiną, o lietuvių - moterį i r 1.1.

Kadangi i r lotynų, i r lietuvių kalbos rutuliojosi savarankiškai, kiekviena pagal savo dėsnius, tai per kelis tūkstančius metų šiedvi viena nuo kitos n u ­tolo, pvz.: palatalinis k lietuvių kalboje v i r to š, o lotynų kalboje išliko nepa­kitęs. Todėl ide. *porkos lotynų kalboje skamba porcus, o lietuvių - paršas; ide. * k m t o m lietuvių kalboje vir to šimtu, o lotynų - centum. . .

E L E M E N T Ą L A T I N A

Lyginamoji fonetika nurodo lotynų ir lietuvių kalbų k i t i m o dėsnius. Jais remdamiesi, galime susekti giminiškus šių dviejų kalbų žodžius. Tie dėsniai rodo, kuo vir to vienoje i r kitoje kalboje ide. prokalbės garsai.

1. Vocalės (balsiai)

ide. lot. liet. pavyzdžiai

a a a axis - ašis, acies - aštruma, aro - ariu ė ė ė septem - septyni, senex - senis, decem - dešimt i i i is - jis, relictus - paliktas, ignis - ugnis ū ū ū musca - musė, iubeo - judinu 6 6 a ovis - avis, octo - aštuoni, rota - ratas (ratai) a a 6 mater - moteris, našus - nosis, stare - stoti ė e ė sėdi - sėdau, edit - ėdė, sėmen - sėmenys i i y vivus - gyvas, linum - lynas, vldi - išvydau o 6 uo donum - duoti, potum - puota, octo - aštuoni

ū ū ū fūmus - dūmai, iūs - jūšė, pūs - pūti

2. DiphthongI (dvibalsiai)

ide. lot. liet. pavyzdžiai

ai ae ai (ie) saeta - saitas (sietas), aestus - aistra, vae - vai, prae - prie ei i ei (ie) divus - dievas (deivė), ite - eikite, vicit - įveikė

oi ū ai commūnis - mainyti au au au augeo - auginu, taurus - tauras, auris - ausis ou ū au clūnis - šlaunis, lūcus - laukas

3. Skiemeniniai sonantai

ide. lot. liet. pavyzdžiai r or ir mors (mortis) - mirtis, cor (cordis)- širdis į la il lana - vilna, glans - gilė n en in mens (mentis) - mintis, septem - septyni

(< *septin-, plg. septintas) m em im decem - dešimt, centum - šimtas

4. Nasalės (nosiniai), liąuidae (sklandieji)

ide. lot. liet. pavyzdžiai n n n novus - naujas, nė - ne, senex - senis

m m m mater - moteris, mors - mirtis 1 1 1 liąuit - liko, volo - valia, collis - kalnas r r r rota - ratas, trės - trys, vir - vyras

Į v a d a s 21

5. Sėmivocalės (pusbalsiai)

ide. lot. liet. pavyzdžiai i i [j] j iungo - jungiu, iubeo - judinu, iecur - jeknos u v v ovis - avis, verto - verčiu, verbum - vardas

6. Consonantes (priebalsiai) a) velarės (veliariniai)

ide. lot. liet. pavyzdžiai k c [k] k carpo - karpau, cruor - kraujas, pecus - pekus g g g augeo - auginu, grūs - gervė, gėns - gentis

b) labiovėlares (labioveliariniai)

ide. lot. liet. pavyzdžiai k* qu k quod - kad, ąuattuor - keturi, seąui - sekti g» gu (po n) g anguis - angis, ninguit - sninga

gB v g vivus - gyvas, venio - gimti gwh f žv facės - žvakė, ferus - žvėris

c) palatales (palataliniai)

ide. lot. liet. pavyzdžiai k' c š decem - dešimt, centum - šimtas, canės - šunes

g g ž gener - žentas, granum - žirnis, cognosco - žinoti g'h h ž hiems - žiema, hiare - žioti, veho - vežu, (h)anser - žąsis

d) dentales (dantiniai)

ide. lot. liet. pavyzdžiai t t t tres - trys, est - esti, tū - tu d d d duo - du, edo - ėdu, sedėre - sėdėti dh f, d, b d fūmus - dūmai, medius - medis, verbum - vardas

e) labiales (lūpiniai)

ide. lot. liet. pavyzdžiai p p p per - per, septem - septyni, potum - puota b b b trabs - troba, barba - barzda bh f, b b fui -buvau, fugit-pabūgo, fero -bėriu, frater-brolis (broterėlis)

f) spirantes (pučiamieji)

ide. lot. liet. pavyzdžiai s s s septem - septyni, senex - senis, sedėre - sėdėti,

suus - savas, lupus - vilkas

Lotynų s, dėl rotacizmo dėsnio virtęs r, atitinka lietuvių s, pvz.: auris - ausis, aurum - auksas.

E L E M E N T Ą L A T I N A

§ 3

Lotynų kalba ir Vakarų Europos kalbos Iš liaudies lotynų kalbos ki lo r o m a n ų k a l b o s . Šiandien romanų kalbos

labai paplitusios; jomis kalba visuose žemynuose apie 500 milijonų žmonių (iš jų 35,5% - Europoje, apie 50% - Amerikoje) . Žinoma 14 romanų kalbų (8 priklauso vakarinių ir 6 rytinių romanų grupei). Vakarinių romanų grupę sudaro 3 pogrupiai: iberiškasis ( i spanų, p o r t u g a l ų , k a t a l o n ų ) , gališkasis ( p r a n c ū z ų , p r o v a n s a l ų ) , itališkasis ( i ta lų , r e t o r o m a n ų (ladinų), s a r d i -nų) , o rytinių romanų grupę - 2 pogrupiai: šiaurės Dunojaus ( r u m u n ų , m o l ­davų) , pietų Dunojaus ( a r u m u n ų , m e g l e n ų , i s t rų , d a l m a t ų (mirusi) .

Skirtingos romanų kalbos susidarė vietinių lotynų šnekamosios kalbos tarmių, vadinamosios romaniškosios kalbos (lingua Romaną), pagrindu. Lotyniški bruožai labai gerai matyt i romanų kalbų leksikoje i r gramatikoje. Leksikos santykį galime nustatyti lygindami: lotynų mater, frater, filia, causa, natūra, terra, patria, memoria, labor, amor, nomen, tempus, libertas, ani-mal, aurum, longus, hūmanus, grandis, brevis, ūtilis, mobilis, tantus, talis, centum, mille, vincere, sentire su tos pačios šaknies atitinkamais prancūzų mere, frėre, fille, cause, nature, terre, patrie, mėmoire, labeur, amour, nom, temps, libertė, animal, or, long, humain, grand, bref, utile, mobile, tant, tel, cent, mille, vaincre, sentir. Aiškus ryšys matyt i gramatikoje. Iš pagrindinių lo­tynų veiksmažodžio formų išsirutuliojo pagrindinės prancūzų veiksmažodžio formos, plg. lotynų mittere, dicere su prancūzų mettre, dire, lotynų misi, dixi su prancūzų je mis, je dis, lotynų missum, dictum su prancūzų mis, dit. Dės­ningai atitinka bendraties galūnės: lotynų I I asmenuotės -ere v ir to prancūzų -oir (valėre - valoir, debėre - devoir, habere - avoir), I asmenuotės -are v ir to prancūzų -er (pararė - parer, portare - porter, cūrare - curer), I I I asmenuotės -ere v ir to prancūzų -re (fundere - fondre, rumpere - rompre), I V asmenuo­tės -ire v i r to prancūzų -ir (dormire - dormir, finire - finir, sentire - sentir). Romanų kalbų (plg. prancūzų kalbos) laikų derinimo ir sekos dėsniai, dalyvių ir bendračių konstrukcijos i r daug kitų sintaksinių reiškinių kūrėsi lotynų sin­taksės pagrindu. Tačiau esama ir esminių skirtumų, iš kurių svarbiausias: lo­tynų kalba buvo sintetinio, o romanų kalbos jau analitinio tipo (žr. § 2). Antra vertus, romanų kalbose pastebimos tolimesnės gramatinės raidos tendencijos, pradėjusios reikštis jau liaudies lotynų kalboje. Mat klasikinės lotynų kalbos sintetinis tipas liaudies lotynų kalboje pradėjo pereiti į analitinį. Vietoj penkių linksniuočių l iko t ik trys, vietoj šešių linksnių - t i k du, būdvardžių laipsniai ir veiksmažodžių asmenys pradėti reikšti aprašomosiomis konstrukcijomis, analitinėmis formomis. Ki to fonetinė sistema: išnyko h, žodžio galo -m, tarp

Į v a d a s 23

balsių b v i r to v, tarp balsių c, p, t suskardėjo, nekirčiuotų skiemenų balsiai susilpnėjo arba visai išnyko ir pan.

Susikūrus romanų kalboms, lotynų kalba nustojo būti gyva liaudies ben­dravimo priemone, bet j i l iko rašomoji, nes jos literatūrinė forma buvo ir to­liau vartojama kaip administracijos, tarptautinių santykių, oficialių dokumen­tų, mokyklų ir katalikų bažnyčios kalba. Jos vartoj imo plotai viduramžiais dar labiau išsiplėtė, apimdami visą Vakarų ir Vidur io Europą. Tuomet j i ėmė plisti i r Pabaltijo kraštuose.

Į Britaniją pirmą kartą romėnai išsikėlė Julijaus Cezario vadovaujami 55 m . pr. Kr., o imperatorių Klaudijaus ir Domiciano laikais ( I a. po Kr.) Br i ­tanija tapo Romos provincija. Beveik 400 metų valdydami Britaniją, romėnai nutiesė nemažai kelių, pristatė karinių stovyklų, kurių vietoje vėliau įsikūrė ne vienas anglų miestas. Tad suprantama, kodėl seniausius lotynų kalbos įtakos pėdsakus Britanijoje rodo miestų pavadinimai, turintys elementus: caster, ces-ter, chester (iš lotynų castrum) - Lancaster, Gloucester, Manchester; col, coln (iš lotynų colonia) - Colchester, Lincoln; foss (iš lotynų fossa) - Fossway, Fossbrock; port (iš lotynų portus) - Portsmouth, Bridgeport; strat (iš lotynų strata) - Stratford; wich (iš lotynų vicus) - Greemvich, Hanvich i r kt . Seniau­sią skolinių sluoksnį sudaro materialinės kultūros daiktų ir romėnų prekių pa­vadinimai: pepper (iš lotynų piper), cheese (caseus), butter (būtyrum), wine (vinum), copper (cuprum), pound (pondo), inch (uncia), pear (pirum) i r kt . Į kulinariją ir gydymo praktiką įėjo beet (beta), eole (caulis), lily (lilium), mint (mentha), mallow (malva), parsley (petrosellnum), plant (planta) ir pan. Kultūros ir švietimo srityje prigi jo lotyniškos kilmės school (schola), ver-se (versus), circle (circulus) i r kt . Prancūzų kilmės žodžiai anglų kalboje labai stiprino lotyniškų elementų plitimą. Anglų veiksmažodžio formantas -ate sie­jasi su lotynų perfekto dalyvio formantu -atus (narrate - narratus, separa-te - separatus), o formantas -ute su lotynų -ūtum (constitute - constitūtum, attribute - attribūtum). Nemažai anglų veiksmažodžių kilę iš lotynų I I I asme­nuotės bendraties kamieno (permit - permittere, compel - compellere, dedu-ce - dėdūcere, conclude - conclūdere, ineur - ineurrere). Bendros šaknys ir formantai -ant, -ent rodo, kad nemažai anglų būdvardžių yra susiję su lotynų kalbos esamojo laiko dalyviais (arrogant, evident, obedient, patient). Yra ir lotyniškos kilmės būdvardžių (superior, inferior, interior, senior, junior, mi-nor), kai kurių daiktavardžių formantų: -tion i r kt . Didelį poveikį anglų kalbai lotynų kalba turėjo Renesanso laikais.

Nuo seno glaudūs romėnų ekonominiai ryšiai su germanais vyko per romėnų legionus prie Reino ir Dunojaus. Apie tai byloja vokiečių miestų

E L E M E N T Ą L A T I N A

pavadinimai: K d l n (Colonia) , Koblenz (Confluentės), Regensburg (Regina castra), Viena (Vindobona) i r 1.1. Buitinės leksikos skoliniai i r prekių pavadini­mai rodo didelį romėnų poveikį germanams: vokiečių kaufen iš lotynų caupo, P fund - pondus, Mi inze - moneta, Sack - saccus, Korb - corbis, Wein - v i -n u m , Pfeffer - piper, K o h l - caulis, Minze - mentha, Pflaume - prūnum, Trichter - tractarius, Becher - b i car ium, Fenster - fenestra, Ziegel - tegula, Mauer - mūrus, Kiste - cista, Tisch - discus, Strasse - strata ir daug kitų. Vokiškas Kaiser ki lo iš lotynų Caesar. Germanų sąlytį su romėnais rodo daug gyvulių, paukščių pavadinimų, mėnesių, savaitės dienų vardai i r pan.

§ 4

Lotynų kalbos poveikis lietuvių kalbai Kaip ir bet kuriai k i ta i Europos kalbai, lotynų kalba nuo seno darė d i ­

džiulę tiesioginę ar netiesioginę įtaką ir lietuvių kalbai. Iš lotynų pirmiausia turime daugybę tarptautinių žodžių, vartojamų įvairiose mokslo, politikos, ūkio ir kultūros srityse.

M o k y m o ir švietimo srityse lotyniškos kilmės yra: egzaminas (examen), studentas (studėns), auditori ja (audi tor ium) , semestras (sėmėstris), kons­pektas (conspectus), konsultacija (consultatio), institutas (institūtum), u n i ­versitetas (ūniversitas), klasė (classis), daktaras (doctor) , kandidatas (can-didatus), profesorius (professor), docentas (docėns), asistentas (assistėns), klasifikacija (classificatio), diferenciacija (differentiatio) , integracija (inte-gratio) , l ingvist ika (linguistica) i r daugybė kitų.

Įvairiose meno srityse randame žodžių: spektaklis (spectaculum), de­koracijos (decorationės), aktorius (actor), skulptūra (sculptūra), figūra (figūra), statula (statua), monumentalus (monumentalis) , ornamentas (or­namentam), stilius (stilus), sonata (sonata), i l iustraci ja (illūstratio), koloritas (color), kompozici ja (compositio) , dirigentas (dirigėns) i r kitų. Lotyniški yra ir gaidų pavadinimai, kilę iš lotyniškos giesmės strofų pirmųjų skiemenų ir sudarę vadinamąją solmizaciją (do, re, m i , fa, sol, la, si).

Medikai paveldėjo žodžius: receptas (receptam), medikamentai (me-dicamenta), infekcija ( infectio) , pacientas (patiėns), inhaliacija ( inhalat io) , operacija (operatio), apendicitas (appendix), sterilizacija (sterilisatio), s tru­ma (struma) ir daugybę kitų.

Visuomenės bei politinių mokslų ir filosofijos terminijoje taip pat gau­su lotyniškų skolinių: revoliucija (revolūtio), klasė (classis), part i ja (pars), proletarai (prolėtarii), socializmas (socialis), komunizmas (commūnis), materija (materiės), konkretus (concrėtus), abstraktus (abstractus), t e r m i -

Į v a d a s 25

nas (terminus), formacija ( format io) , radikalus (radicalis), liberalas (libe-ralis) , depresija (depressio), kapitalizmas (capitalis), ministras (minister) , konstituci ja (constitūtio), reakcija (reactio), progresas (progressus), regre­sas (regressus), kultūra (cultūra) i r kitų.

Finansininkai taip pat vartoja nemažai lotyniškų žodžių: dividendas (d iv idendum) , devalvacija (dė ir valėre), valiuta (valėre), debetas (dėbet), kreditas (crėdit), depresija (depressio), kapitalas (capitalis) i r 1.1.

Lotynų kalba davė daugybę žodžių ir gamtos mokslams: elementas (iš lotyniškų raidžių e l - em-en pavadinimų), eksperimentas (experlmentum), difuzi ja (diftasio) , emulsija (ėmulsio), generacija (generatio), fauna (iš ro­mėnų deivės Faunos, kaimenių globėjos, vardo), f lora (iš gėlių ir pavasario deivės Floros vardo). Planetų pavadinimai yra kilę iš senovės romėnų dievų vardų: Mercurius , Venus, Mars , Iuppiter, Saturnus, Neptūnus, Plūto.

Technikos ir pramoninės gamybos srityje turime tokius skolinius: ins t ru­mentas ( ins trumentam) , motoras (motor ) , aparatas (apparatus), konstruk­torius (constrūctor), transmisi ja (transmissio), fabrikas (fabrica), industr i ja ( industria) , t raktorius (tractor) i r daug kitų.

Visi minėtieji žodžiai į lietuvių kalbą atėjo naujaisiais laikais. Tačiau lie­tuvių kalba, būdama ide. kilmės, t u r i labai senų žodžių, rodančių bendras šak­nis (žr. § 2). Tai yra ne skoliniai, o bendras ide. žodyno turtas. Jų yra pastebė­jęs dar Mykolas Lietuvis ir nurodęs per 74 lietuvių ir lotynų kalbose panašiai skambančius ir dažnai tą patį reiškiančius žodžius.

Lietuvių kalboje esama vadinamųjų kalkių, arba vertinių, kurie iš lo­tynų kalbos išversti atskiromis žodžių dalimis ar morfemomis; plg. lotynų conscientia i r lietuvių sąžinė, inf luent ia - įtaka, Inferre - įnešti, appro-pinąuare - pr i ( s i )a r t in t i , patr ia - tėvynė, agricultūra - žemdirbystė, del i -berare - svarstyti, dėfinire - apr ibot i , invidia - pavydas, ūnire - v ienyt i , ėloąuentia - iškalba, ėloąuėns - iškalbingas, provocare - iššaukti (sukursty­t i , sukelti) i r nemažai kitų.

Visais laikais Europos kalbos dažnai kartojo tuos pačius tropus (meta­foras ir metonimijas), kuriuos kadaise vartojo romėnai, kalbėdami lotyniškai. Palyginkime: flagrat cupidine - dega troškimu, altus somnus - gilus miegas, a l tam s i lent ium - g i l i tyla, flos aetatis - amžiaus žiedas, flos iuventūtis -j aunimo žiedas, virės cadunt - jėgos k r i n t a , i ra cadit - pyktis k r i n t a , fabula cadit - vaidinimas k r i n t a (t. y. neturi pasisekimo), plg. dar studentas k r i t o per egzaminą, d ia logum habėre - turėti pokalbį, affert m o r t e m - neša mirtį , affert spem - neša viltį, haec rės etiam tė leviter tangit - šitas dalykas truputį i r tau svarbus. Tokį Antikos laikų palikimą brangina visos Europos tautos.

E L E M E N T Ą L A T I N A

Su lotynų kalbos pagalba Europos kalbose susidarė daug žodžių hibridų, kurių atskiros dalys yra skirtingų kalbų kilmės. Dažniausiai jie t u r i lotyniš­kus priešdėlius: ex- (eksčempionas, ekskunigas), pro- (provokiškas), super-(supermandagus), extra- (ekstra svarbus), kartais i r priesagas, pvz.: -Akacija (dujofikacija, elektrifikacija, mistif ikaci ja) .

Pagaliau rašydami i r šnekėdami vartojame įvairius sparnuotus loty­niškus posakius ar sustabarėjusius pasakymus, įterpdami juos į lietuvių kalbą: mėns sana in corpore sano; modus vivendi; mūtatis mūtandis; 6 tempora, 6 morės!; alma mater; ad rem; carpe diem; loco citato; moritūri tė salūtant; per fas et nefas; vėnį vidi, vici; rara avis; nosce tė ipsum; medice, cūra tė ipsum; magister dixit; cogito, ergo sum; in corpore; deus ex machina; ex officio; in vino vėritas; festina lentė; vae victis ; in medias rės; honoris causa; (magna) cum laude; nil admirari; status quo (ante); in extėnso; ab ovo; ad libitum; de facto; dė iūre; dixl (et animam levavi); pro domo sua i r daugybę kitų.

Geras lotynų kalbos mokėjimas daug padėtų studijuoti i r lietuvių kalbą. Juk ir Jonas Jablonskis, literatūrinės lietuvių kalbos tėvas, gramatikas, buvo ge­ras lotynų kalbos mokovas ir mokytojas. Lotynų kalbos sintaksės studijavimas pratina logiškai galvoti, t iksliai reikšti mintis . Be to, lotynų kalbos gramatika yra Europos gramatikų prototipas.

§ 5 Latinum vivum Lotynų kalba tarptautiniam bendradarbiavimui svarbi i r šiandien. Ji tebė­

ra Europos mokslininkų, ypač filologų, biologų ir medikų, tarptautinė kalba. Ir šiomis dienomis lotynų kalba (kaip ir senovės graikų), yra tarsi šaltinis, iš kurio tebesemiama vis nauja mokslinė ir techninė terminija, o įvairiais posa­kiais, sparnuotais žodžiais j i ataidi iš literatūros, spaudos, radijo i r televizijos, interneto, iš įvairiausių žmonių lūpų.

Šiuo metu daugelyje pasaulio šalių skatinamas gyvosios lotynų kalbos (Latinum vivum) vartojimas įvairiose mokslo srityse. Leidžiamas specialus mokslo populiar inimo leidinys Vdx Latina. 1966 m. Romoje įsteigta tarptau­tinė Lotynų kalbos akademija (Acadėmia Latinitati Fovendae) įvairiose šalyse i k i šiol yra surengusi net 12 tarptautinių kongresų: I - Romoje (1966), I I -Bukarešte (1970), I I I - Maltoje (1973), I V - Dakare (1977), V - Tryre (Trier, 1981), V I - Darame (Durham, 1985), V I I - Erfurte i r Berlyne (1989), V I I I -Antverpene ir Luvene (Louvain, 1993), I X - Juveskiulėje (Jyvaskyla, 1997), X - Madride (2000), X I - Alkanjise (Alcaniz) i r Ampostoje (2006), X I I - Rė-gensburge (2009). Keliuose iš jų dalyvavo ir Lietuvos mokslininkai .

i DALI:

§ 6 Raidynas

Lotynų abėcėlė yra gimininga su graikų alfabetu. Tai rodo panaši daugelio rai­džių (ypač didžiųjų) išvaizda. Iš lotynų abėcėlės ki lo lietuvių abėcėlė.

Lotynų abėcėlė Graikų alfabetas Raidė Pavadinimas Tarimas Raidė Pavadinimas Tarimas A a a a A a aXcpa (alpha) a Bb bė b Bp Pnra (beta) b C c cė c; k r ? yaiĮiĮia (gamma) g;« D d dė d AS 8ėXxa (delta) d E e ė e E E £ v|/iX6v (epsilon) e F f ef f z< (nta (zėta) dz G g gė g Hr, rpa (eta) ė H h ha h 0 9 9nra (thėta) th I i i i; j I i iūrra (iota) i K k ka k K K Kccnria (kappa) k L l el 1 AX X&nP6a (lambda) 1 M m em m M u Hū (my) m N n en n N v vū (ny) n O o o 0 S (xi) ks Pp pė P O o 6 |iiHpov (omikron) o Q q kū k m (pi) P R r er r Pp pū) (rho) r Ss es s; z S a, c; olyna (sigma) s T t tė t; c T T t a ū (tau) t U u ū u; v Y u v \|nX6v (ypsilon) iu V v vė v O <p cpi (phi) f X x iks ks x x X[ (cni) ch Y y igrek i; y \\iX (psl) ps Z z zė z n co d) Įieya (omega) 0

Graikų alfabetas t u r i 24 raides; e, o žymi trumpuosius balsius, ų, u) -ilguosius, dviraidis ou tariamas kaip ū; sigma c rašoma žodžio gale, a - ne

E L E M E N T Ą L A T 1 N A

5. z tariama kaip z: zona [zona], gaza [gaza]. Raidė z skirta graikiškų žodžių Z (() transkripcijai i r r o m ė n ų buvo taria­

ma kaip afrikata dz; kaip z imta tar t i nuo v iduramžių . 6. t i pr ieš balsį tariamas kaip ci: natio [nacijo], plg. nacija. N B ! Tačiau t i tariamas kaip t i šiais atvejais: a) k i rč iuo tame skiemenyje: totius [totijus], b) po s, t , x: bestia [bestija], At t ius [attijus], m i x t i o [miksti jo], c) svetimuose žodžiuose: Boeotia [beotija]. 7. Priebalsių junginiai su h. Žodžiuose , skolintuose dažniausiai iš graikų kalbos, pasitaiko jung in ių

ch, ph , t h , rh : ch tariamas kaip ch: chorus [chorus], plg. choras, schola [scholia], plg.

scholastika; p h tariamas kaip f: philologus [filioliogus], plg. filologas; t h tariamas kaip t: theatrum [teatrum], plg. teatras; r h tariamas kaip r: rhetorica [retorika], plg. retorika.

Pastaba. Ilgainiui dėl graikiškų skolinių įtakos atsirado priebalsių junginių su h ir viena­

me kitame lotyniškame žodyje: pulcher vietoj pulcer, Gracchus vietoj Graccus ir pan.

8. Mūta cum liąuidd. Sprogstamojo priebalsio (b, p, d, t , g, c) junginys su sklandžiuoju (1, r )

vadinamas mūta cum liąuida. Skirstant žodį skiemenimis, tas junginys neskai­domas ( p a - t r i s , t e m - p l u m ) .

9. Geminatos. Geminatos yra ilgieji (dvigubi) priebalsiai, žymimi dviem ra idėm: annus,

agger, passus, errare, addere. Dažna i geminatos yra atsiradusios po asimi­liacijos (žr. § 16).

§ 10

i ir j ; u ir v santykis Klasikinėje lo tynų kalboje raide i buvo ž y m i m a ir balsis i , i r priebalsis j . i žodžio pradžioje prieš balsį i r skiemens pradžioje pr ieš balsį tariama

kaip j : i am [jam], iungo [jungo], ad-iungo [adjungo], ma-ior [major]. Visais kitais atvejais i tariama kaip i : ignis [ignis], I t a l i [ i ta l i ] .

Kai i eina skiemens pabaigoje, po jo prieš ki to skiemens balsį įsprau­džiamas fakultatyvinis j : impe r i -um [ imperi jum], plg. imperija, pi-us [pijus], plg. Pijus.

I d a l i s G R A M A T I K A F o n e t i k a i r r a š t a s

N B ! Lotynų kalboje nėra m i n k š t u m o ženklo i . Taigi lo tynų i skiemens pa­baigoje po priebalsio reikia tar t i kaip balsį i : f i l i -a [filija], o skiemens pradžioje po priebalsio - kaip priebalsį j : ad-iungo [adjungo].

Balsis u tariamas dvejopai: junginiuose qu, ngu, sua, sue tariamas kaip v, visur kitur - kaip u:

1) q b ū n a t ik junginyje su u ir tariama kaip kv: aqua [akva], qualis [kvalis], 2) ngu prieš balsį tariamas kaip ngv: l ingua [lingva], anguis [angvis], bet

angulus [angulius],

3) sua, sue tame pačiame skiemenyje tariami kaip sva, sve: sua-vis [svavis], Sue-bi [svebi], bet su-a [sua], su-ere [suere].

§ 1 1

Žodžio skirstymas skiemenimis S k i e m u o (syllaba) gali bū t i atviras ar uždaras . Skiemuo, kuris baigia­

si balsiu, yra atviras (ca-do, le-ge, fa-cite), o priebalsiu - uždaras (fes-tus, vic-tor, pen-dun-tur) .

Uždaro skiemens riba žodžio viduryje gali eiti: 1) per geminatos v idur į (ter-ra, vac-ca, sum-mus, quip-pe), 2) tarp dviejų pr iebals ių 1 (sil-va, for-ma, iūs- tus , lėc-tus); tačiau ch, ph ,

th , qu i r sprogstamasis su sklandžiuoju (mūta cum liąuida) neskaidomi 2, dėl to prieš juos einantis skiemuo lieka atviras (A-the-nae, a-qua, a-grum, pa-tri-a, de-cli-no),

3) tarp antro i r trečio priebalsio, jei b ū n a trijų priebalsių telkinys ( p ū n c - t u m , sanc-tus, temp-to, dex-ter); tačiau je i po priebalsio eina mūta cum liąuida junginys, skiemens riba brėž iama po to priebalsio prieš mūta cum liąuida neskaidomąjį jung in į (cas-tra, tem-plum, ma-gis-tra).

Priešdėliniai žodžiai skirstomi skiemenimis atsižvelgiant į jų etimolo­gines dalis: ne-scire, per-agrare, inter-esse.

§ 12

Skiemens kiekybė Lotynų kalbos skiemuo gali bū t i i l gas {syllaba longa) ar t r u m p a s (syllaba brevis).

Atviras skiemuo su t rumpu balsiu visada trumpas.

1 x = ks, dėl to dixit (dik-sit), senovėje z = dz, dėl to gaza (gad-za). 2 Romėnų poetai kartais skiemens ribą nubrėždavo per mūta cum liąuida junginį: ag-rum,

pat-rem, te-neb-rae.

E L E M E N T Ą L A T 1 N A

Atviras skiemuo laikomas ilgu, kai jį sudaro ilgas balsis, balsinis dviraidis

(ae, oe) ar dvibalsis (cū- ro , v i - n u m , coe-pi, prae-da, cau-sae). Toks skiemuo

vadinamas i l g u i š p r i g i m t i e s (syllaba longa natūra).

Uždaras skiemuo (ne žodžio gale) laikomas i l g u s k i e m e n i u iš pa­

d ė t i e s (syllaba longa positidne). Tuo atveju po balsio b ū n a du ar daugiau

priebalsių, x ar z: vic-tus, mis-sus, per-fer, po-tes-tas, ma-gis-tra, intexit

(*in-tek-sit), gaza (*gad-za). Priešpaskutinio skiemens ilgumą suseksime dviem būdais. 1. Iš prigimties Ugi balsiai pažymėti (šiame vadovėlyje) ilgumo ženklu: na-tū-ra, a-ml-cus,

6-ra-tor. 2. Jei virš balsės nėra ilgumo ženklo, reikia dar žiūrėti padėties, t. y , kas eina po tos balsės: a) jei po balsės eina du ar daugiau priebalsių, x ar z, tai toks skiemuo ilgas (ma-gis-tra,

Mi-ner-va); b) jei po balsės eina tik vienas priebalsis, tai toks skiemuo trumpas (nes jis atviras): fa-bu-la,

le-ge-re; c) jei po balsės eina kita balsė, tai toks skiemuo trumpas {vocalis ante vocakm brevis):

ha-be-6, au-di-6.

§ 13

Kirčiavimo taisyklės Lotynų kalbos žodžiai kirčiuojami laikantis p r i e š p a s k u t i n i o skiemens t a i s y k l ė s . Kirčio vietą lemia to skiemens ilgumas (trumpumas).

1. Daugiaskiemeniuose žodžiuose kirčiuojamas:

a) pr iešpaskut inis skiemuo (paenultima), jei jis ilgas: na-tu-ra, po- tės - t a s ,

ma-gis-tra; b) trečias skiemuo nuo žodžio galo (antepaenultima), jei pr iešpaskut inis

skiemuo trumpas: fa-bu-la, ha-be-6, i-ta-que, rė - l i -quus , phi-16-so-phus, in-te-gris, t ė -ne -brae .

2. Dviskiemeniuose žodžiuose visada kirčiuojamas pirmasis žodžio skie­muo: ma-ter, lė-ge, pėr-fer .

Pastaba. Kai kuriais atvejais, nutrupėjus žodžio galo balsiui, kirtis, anksčiau buvęs prieš­paskutiniame skiemenyje, gali atsidurti paskutiniame žodžio skiemenyje: adhuc < *adhuce, adduc < *addūce, tanton < *tant6ne, Arpinas < *Arpinatis.

Pridėjus žodžio gale enklitines dalelytes -que, -ne, -ve, kirt is perkeliamas į sk iemenį prieš tą dalelytę (skiemens ilgumas šiuo atveju nesvarbu); populus, bet p o p u l ū s q u e , vides, bet videsne, altera, bet alterave.

I d a l i s G R A M A T I K A F o n e t i k a i r r a š t a s

Kai kurie lotynų kalbos fonetikos raidos momentai § 14

Kokybinis balsyno kitimas I . Žodž io vidurio skiemenyse svarbesni k i t imai tokie: 1. Atvi ro skiemens trumpiej i balsiai v i r to i , dvibalsis au pakito į ū, digra-fas ae vi r to i :

ago -• exigo, facio - • perficio [a > i]

lego —> colligo, teneo -> abstineo

nomen -> nominis, miles -» militis [e > i]

homo -• hominis (*homonis) [o > i]

caput -> capitis (*caputis) [u > i]

čiaudo —> conclūdo, causa -> accūso [au > ū]

caedo -> concido, aestimo —> existimo [ae > i]

2. Atvi ro skiemens trumpiej i balsiai a, i prieš r vir to e:

dare - • tradere, paro —• impero [ar > er]

pulvis -> pulveris (*pulviris) [ir > er]

3. Uždaro skiemens trumpasis a vi r to e:

iactus —> subiectus, factum -»perfectum

princeps (*prlm-cap-s) [a > e]

I I . Žodž io galo skiemenyse svarbesni ki t imai tokie: 1. Atvi ro skiemens trumpasis i v i r to e:

mare (*mari), breve (*brevi)

cape (*capi) [i > e]

2. Uždaro skiemens trumpasis o vi r to u (t. y : -us, -um, -unt):

lupus ("lupos), lupum (*lupom)

donum (Monom), corpus (*corpos)

legunt (*legont) [o > u]

E L E M E N T Ą L AT 1 N A

§ 15

Kiekybinis balsyno kitimas I . I l g ų j ų b a l s i ų t r u m p ė j i m a s 1. Ilgasis balsis su t rumpėja , ats idūręs prieš balsį: habeo (*habėo, plg. ha-

bere), f in io , (*finio, plg. f in i re) . I š i m t y s . Nesutrumpėja penktosios linksniuotės gen. ir dat. sg. (diel), (vardinio linksnia­

vimo gen. sg. (illhis), tam tikrose veiksmažodžio neri formose (fio) ir graikiškuose skoliniuose (aer, Medėa).

2. Ilgasis balsis su t rumpėja žodžio galo u ž d a r a m e skiemenyje prieš m , 1, r, t: fami l iam (*familiam), legam (*legam), animal (*animali), orator (*6ra-tor ) , leget (*leget).

I š i m t i s . Prieš 1, r ilgasis balsis nesutrumpėja vienskiemeniuose žodžiuose: sol, ver.

3. Ilgasis balsis su t rumpėja , atsidūręs prieš junginius nt , nd: laudant ("laudant), laudabant ("laudabant), habendus (*habėndus) .

4. Ilgasis balsis a su t rumpėja vienaskaitos vardininko galūnėje: familia (*familia), sana (*sana), ū n a (*ūna) .

5. Ilgasis balsis su t rumpėja dalies dvisk iemenių žodžių galūnėje veikiant vadinamajam j a m b i n i ų ž o d ž i ų t r u m p ė j i m o d ė s n i u i . Pagal šį dėsnį ~ — virsta ~ ~ :

bene (*bene), male (*malė), bet latė, vėrė ir 1.1,

eito (*cito), bet sero, raro ir 1.1,

ego (*ego), duo (*duo), bet ambo.

Labai plačiai vartojamos naujesnės m i h i , t i b i , sibi formos vietoj senųjų

m i h i , t i b i , sibi.

I I . T r u m p ų j ų b a l s i ų i l g ė j i m a s 1. Trumpasis balsis pailgėja išnykus s prieš skardžiuosius priebalsius.

Toks pailgėjimas vadinamas kompensaciniu balsio pailgėjimu; i dem (*isdem), d imi t to (*dismitto).

2. Trumpasis balsis pailgėja pr ieš priebalsių junginius nf, ns, nx, net: infero (*in+fer6), inseribo (*in + seribo), iūnxi , i ū n e t u m (bet iungo, iunge-re), sanetus (bet sancio).

3. Trumpasis balsis pailgėja tose veiksmažodžio formose, kur po j o ei­nantis g, atsidūręs prieš t, suduslėja: actum (*ag-tum, plg. ago), bet factum (*fac-tum, plg. facio).

I d a l i s G R A M A T I K A F o n e t i k a i r r a š t a s

§ 16

Priebalsių asimiliacija 1. Skardieji b, g pr ieš dusliuosius s, t suduslėja: seripsi (*scrib-sl, plg. seri­

bo) , seriptum (*scrib-tum), rėxi (*reg-sl, plg. rego), rectum (*reg-tum).

2. Dantiniai d, t prieš s virsta s: cessl (*ced-s į plg. cedo), possum (*pot-sum, plg. potest).

Pastaba. Jei geminata ss susidaro žodžio gale, j i naikinama (degeminacija): pės (*pėss < *ped-s, plg. ped-is), dėns (*denss < *dent-s, plg. dent-is).

3. Dantinis d visiškai asimiliuojamas prieš c, g, p, f, t, r, 1: accedo (*ad-ce-do), aggredior (*ad-gredior), appono (*ad-pono), affui (*ad-fui), attraho (*ad-traho), arrideo (*ad-rideo), a l lūdo (*ad- lūdo) , sella (*sedla).

4. Pučiamasis s pr ieš f virsta f: differo (*dis-fero). 5. Lūpinis b visiškai asimiliuojamas prieš f, c, m: suceėdo (*sub-cėdo) ,

offero (*ob-fero), summoveo (*sub-moveo). 6. Nosinis n visiškai asimiliuojamas prieš 1, r: c o l l o ą u i u m (*con-loquium),

correxi (*con-rexI), i r r igo (*in-rigo).

7. Nosinis n prieš p, b, m virsta m : impono (*in-pono), imbellis (*in-bel-lis) , immorta l is (*in-mortalis).

8. Lūpinis m prieš d virsta n: septendecim (*septem ir decem), eundem (*eum-dem).

9. Sonantas r prieš 1 virsta 1: puella (*puer-la, plg. puer). 10. Po progresyvinės asimiliacijos ls virsta 11, o rs tampa rr: velle (*vel-se),

ferre (*fer-se).

§ 17

Priebalsių disimiliacija 1. Po regresyvinės tolimosios disimiliacijos 1 - 1 virsta r - 1: caeruleus

(*cael-uleus, plg. caelum). 2. Po progresyvinės tolimosios disimiliacijos 1 - 1 virsta 1 - r: mi l i ta r i s

(*mili t-alis) , exemplar (*exempl-al).

§ 18

Rotacizmas Dalyje žodžių pi rmykšt is s, suskardėjęs tarp balsių, v i r to r dėl rotacizmo

dėsnio veikimo (dėsnio pavadinimas nuo graikiško raidės r pavadinimo rho): mos, moris (*mos-is, plg. mos), ornare (*6rna-se, plg. es-se), eram (*es-am, plg. es-se), ero (*es-o, plg. es-se).

E L E M E N T Ą L AT 1 N A

C e z ū r a (caesūra 'perkirtimas') yra r i tminė pauzė eilutės viduje. Cezūra žymima dviem vertikaliais brūkšnia is ||. Daktiliniame hegzametre cezūra daž­niausiai b ū n a trečioje pėdoje, pasibaigus žodžiui. Mėgstamiausia cezūra b ū n a po kirč iuoto skiemens - j i vadinama v y r i š k ą j a c e z ū r a :

I n nova fert animus m ū t a t a s dicere formas ovidius

Jei cezūra pasitaiko po neki rč iuoto skiemens, j i vadinama m o t e r i š k ą j a c e z ū r a . Moteriškoji cezūra nebuvo mėgs tama ir jos vietoje darydavo dvi vy­riškąsias cezūras (antroje i r ketvirtoje pėdoje):

Quidve do lėns regina deum tot volvere casūs

7 — I - - Vergilius

Šiame pavyzdyje moteriškąją cezūra reikėtų daryti po žodžio regina. E l e g i n i s d v i e i l i s (distichas) susideda iš dviejų eilučių: p i rmoj i eilutė -

hegzametras, antroji - pentametras. P e n t a m e t r a s - eilutė iš šešių daktil ių, t ik trečiasis i r šeštasis nepilni, te­

tu r i po vieną kirčiuotą skiemenį , juose t rūks ta nekirč iuotos dalies. Pentametro pavadinimas (pentameter 'penkiamatis') yra sąlygiškas, formalus: 2,5 + 2,5 = 5. Pirmosios pentametro pusės daktilius galima keisti spondėjais . Cezūra visada b ū n a eilutės viduryje ir dalija ją į dvi s imetr iškas dalis.

Eleginio dvieilio pavyzdys: C u m subit i l l ius tristissima noctis imago

Qua m i h i supremum tempus i n Urbe fuit - £ „ „ | ^ _ | - £ | | . £ ^ | - £ ^ | - i 0 v i d i u s

Eleginiu dvieiliu rašė elegijas Ovidijus, Tibulas, Propercijus i r k i t i . Šiuo

dvieil iu parašyta daug Marcialio ep igramų.

MORFOLOGIJA § 20 Lotynų kalba priklauso prie sintet inių kalbų, nes svarbiausios jos gra­

mat inės kategorijos (casus 'linksnis', numerus 'skaičius', tempus 'laikas', modus 'nuosaka', genus 'rūšis', gradus 'laipsnis', genus g ramat inė giminė') - išreiškia­mos afiksais.

Lotynų kalbos gramatikoje skiriama deš imt kalbos dalių:

nomen substantivum - daiktavardis

nomen adiectivum - būdvardis

nomen numerale - skaitvardis

pronomen - įvardis

verbum - veiksmažodis

adverbium - prieveiksmis

praepositid - prielinksnis

coniūnctid - jungtukas

particula - dalelytė

interiectid - jaustukas

Iš jų šešios pirmosios yra kaitomos arba linksniais (decllnatio), arba as­menimis (coniugatid), arba laipsniais (comparatio), arba g iminėmis (motio). Likusios keturios kalbos dalys nekaitomos.

§ 2 1

N O M E N S U B S T A N T I V U M

Lotynų kalbos daiktavardis tu r i šešis linksnius:

nominativus (nom.) - vardininkas

genitivus {gen.) - kilmininkas

datlvus {dat.) - naudininkas

accūsativus (acc.) - galininkas

ablativus (abi.) - abliatyvas (atskirties linksnis)

vocativus (voc.) - šauksmininkas

Nominativus romėnų gramatikų buvo vadinamas t i e s i o g i n i u l i n k s n i u (casus rectus), kiti linksniai - n e t i e s i o g i n i a i s (casūs obliąui). Į abliatyvą susiliejo trys senieji linksniai: atskir­ties linksnis (ablativus), įnagininkas (instrūmentalis) ir vietininkas (locativus).

E L E M E N T Ą L A T 1 N A

Miestų pavadinimuose lo tynų kalba išlaikė sustabarėjusių senovinio vie­t in inko (locativus) formų: Romae 'Romoje', C o r i n t h i 'Korinte'.

Yra daiktavardžių, ne tu r inč ių visų l inksnių: vis 'jėga (nom.), v i m (acc), v i (abi), sua sponte (abi.) 'savu noru, savaime'.

§ 2 2

Skaičiai Lotynų kalbos daiktavardis t u r i du skaičius:

numerus singularis (sg.) - vienaskaita

numerus plūralis (pl.) - daugiskaita

Seniausiais laikais lotynų kalboje turėjo būti ir d v i s k a i t a (dualis); jos liekana aptinkama žodžiuose: duo 'du, ambo 'abu.

Daiktavardžiai , turintys t i k vienaskaitą, vadinami v i e n a s k a i t i n i a i s (singularia tantum): iūs t i t ia 'teisingumas', panis 'duona', f e r rum 'geležis', spes 'viltis'.

Daiktavardžiai , turintys t i k daugiskaitą, vadinami d a u g i s k a i t i n i a i s (plūralia tantum): arma ginklai', castra 'stovykla'.

Kartais žodžio daugiskaita tu r i ki tokią re ikšmę: l i t tera 'raidė', litterae 'mokslas', copia 'išteklius', copiae 'karo pajėgos'.

§ 2 3

Giminės Lotynų daiktavardis yra vienos iš trijų g ramat in ių giminių:

masculinum (m.) - vyriškoji giminė

fėmininum (f.) - moteriškoji giminė

neutrum (n.) - niekatroji giminė

Yra vadinamosios b e n d r o s i o s g i m i n ė s (substantlvum commūne -s. com.) daiktavardžių: civis, is m, f 'pilietis, pilietė'.

Esama b e s i k e i č i a n č i o s g i m i n ė s (substantlvum mobile - s. mob.) daiktavardžių: amicus 'bičiulis', amica 'bičiulė'; victor 'nugalėtojas', v i c t r lx 'nugalėtoja'.

G iminė nustatoma paprastai p a g a l g a l ū n ę : su-a dažniausiai b ū n a mo­teriškosios g iminės (l ingua 'kalba'), su galūne -us - vyriškosios (focus 'židi­nys'), o su galūne - u m - niekatrosios g iminės ( forum 'aikštė'). Neretai g iminė suvokiama p a g a l p r a s m ę . Vyriškosios g iminės pagal p rasmę (nepriklauso­mai nuo galūnės) būna : vyrų asmens pavadinimai (nauta ' jūr ininkas ' ) , vėjų

I d a l i s M O R F O L O G I J A D a i k t a v a r d i s

vardai (Aąu i lo 'šiaurys'), mėnes ių pavadinimai (Apri l i s 'balandis') i r up ių var­dai ( S ė ą u a n a 'Sekvanos upė ' ) . Moter iškosios g iminės pagal p r a smę b ū n a mo­te rų asmens pavadinimai (mater 'motina'), medž ių pavadinimai (pinus 'pušis', ą u e r c u s 'ąžuolas'), mies tų vardai (Corinthus 'Korintas'), salų vardai (Rhodus 'Rodo sala') i r kraštovardžiai (Aegyptus 'Egiptas').

N B ! Niekatrosios g iminės galininkas visada sutampa su vardininku; dau­giskaitoje abu baigiasi -a: verbum 'žodis', verbum 'žodį', verba 'žodžiai', verba 'žodžius'.

§ 2 4

Linksniuotės Lotynų kalboje yra penkios daiktavardžių l inksniuotės , nustatomos iš viena­

skaitos k i lmin inko (gen. sg.) galūnės.

Linksniuotė Nom. sg. Gen. sg. Žodyninis modelis

I -ae lingua lingu-ae lingua, ae/ kalba

I I -i hortus hort-i hortus, i m sodas

I I I -is nūbės nūb-is nūbės, is/debesis

IV -ūs frūctus frūct-ūs frūctus, ūs m vaisius

V -ei||-ėi rės, diės rei, di-ėi rės, rei/, diės, diėi m,/diena

Atmetus vienaskaitos k i lmin inko galūnę, gaunamas žodžio kamienas; sakykim, žodžio hortus kamienas yra hor t - (gautas atmetus galūnę - i ) . Viena­skaitos vardininke daug trečiosios l inksniuotės žodžių t u r i pakitusį kamieną , dėl to žodynai gen. sg. pateikia ne t i k galūnę, bet i r prieš ją einančią priesagą: homo, inis m ' žmogus ' kamienas yra h o m i n - (gautas atmetus -is).

Kamienas, gaunamas atmetus kilmininko (gen. sg.) galūnę, dažnai nesutampa su pirminiu žodžio kamienu, nes kamiengalio garsas būna įsiliejęs į galūnės sudėtį ar kitaip pasikeitęs. Pagal kilmę I linksniuotė buvo a - k a m i e n i ų (silva-), I I linksniuotė - 6 - k a m i e n i ų (lupo-), I I I links­niuotė - dvilypė: i - k a m i e n i ų (turri-) ir priebalsinių kamienų (soror-), IV linksniuotė - u-ka-m i e n i ų (fructu-) ir V linksniuotė - ė - k a m i e n i ų (rė-).

§ 2 5

Pirmoji linksniuotė (Declinatio prima) Pirmąja linksniuote linksniuojami daiktavardžiai, kurie vienaskaitos vardi­

ninke (nom. sg.) t u r i galūnę -a, o ki lmininke (gen. sg.) -ae. Dauguma jų yra mo­teriškosios giminės: lingua, ae / 'kalba'; patria, ae / 'tėvynė'; planta, ae / 'augalas'.

Tie pirmosios linksniuotės daiktavardžiai, kurie pagal prasmę žymi vyrų asmens pava­dinimus, yra vyriškosios giminės: poetą, ae m 'poetas'; nauta, ae m 'jūrininkas'; agricola, ae m 'žemdirbys'.

E L E M E N T Ą L A T 1 N A

Linksniavimas

kamienas istoriškai

lingua, ae/ lingu- lingua-

Linksnis Singuldris Plūralis

Nom., Voc. lingu-a lingu-ae

Gen. lingu-ae lingu-arum

Dat. lingu-ae lingu-is

Acc. lingu-am lingu-as

Abi. lingu-a lingu-is

1. Daiktavardžiai dea, ae/ 'deive ir filia, a e / ' d u k t ė dat. i r abi. pl. t u r i galūnę -abus: deabus, filiabus.

2. Teisiniuose terminuose pater familias ' šeimynos tėvas', mater familias še imynos motina' vartojama senovinė gen. sg. galūnė -as, atit inkanti lietuvių -os (< -as).

3. Prielinksnis i n su abliatyvu atitinka lietuvių viet ininką: i n l ingua 'kal­boje', i n l inguis 'kalbose'.

4. Lotynų I l inksniuotė išsirutuliojo iš ide. a kamieno ir atitinka lietuvių I I l inksniuotę .

§ 2 6

Antroji linksniuotė (Declinatio secunda) Antrąja linksniuote linksniuojami daiktavardžiai , kurie vienaskaitos k i l ­

mininke {gen. sg.) t u r i galūnę - i . Dauguma jų yra vyriškosios i r niekatrosios giminės . Vyriškosios g iminės žodžiai vienaskaitos vardininke baigiasi -us (amlcus, I m 'bičiulis') arba -er (puer, pueri m 'berniukas'), o vienas žodis - i r (vir, v i r i m 'vyras'). Niekatrosios g iminės žodžiai vienaskaitos vardininke baigiasi - u m (verbum, i n 'žodis ') .

Linksniavimas

kamienas istoriškai amlcus, I m amic- amico- (*amico-s) verbum, i n verb- verbo- (*verbc -m)

Linksnis Singularis Plūralis

Nom. amic-us verb-um amlc-I verb-a

Gen. amic-i verb-i amic-orum verb-orum

Dat. amic-6 verb-6 amic-is verb-is

Acc. amic-um verbum amic-os verb-a

Abi. amic-6 verb-o amic-is verb-is

Voc. amic-e verb-um amic-i verb-a

I d a l i s M O R F O L O G I J A D a i k t a v a r d i s

1. Jei pr ieš galūnę -us ar - u m yra balsis i , tai jis išlieka i r kituose links­

niuose: fili-us - fili-i, f i l i - o . . . ; consi l i -um - consil i- i , consil i-o. . .

2. Vardai su -ius (Livius, Horatius, Tul l ius . . . ) i r f i l ius vienaskaitos šauks­

mininke baigiasi - i , t. y.: L i v i , Hora t i , T u l l i , fili.

kamienas istoriškai

ager, agri m agr- agro- (*agro -s)

puer, pueri m puer - puero- (*puero-s)

vir, viri m vir- viro- (*viro-s)

Linksnis Singularis Plūralis

Nom., Voc. ager puer vir agr-i puer-i vir-I

Gen. agr-I puer-I vir-i agr-orum puer-orum vir-orum

Dat. agr-o puer-6 vir-o agr-is puer-is vir-is

Acc. agr-um puer-um vir-um agr-6s puer-6s vir-os

Abi. agr-6 puer-o vir-o agr-is puer-Is vir-is

1. Dauguma daiktavardžių su -er l inksniuojami praranda -e-; šis reiškinys

žodynuose pažymimas taip: ager, agri m laukas, liber, b r i m knyga, magister,

t r i m mokytojas. Tie, kurie išlaiko -e-, žodynuose pažymėt i taip: puer, eri m berniukas, vesper, er i m vakaras.

2. Žodis deus, dei m 'dievas' daugiskaitoje tu r i g re t imin ių formų:

nom. dei || d i i || d i , gen. deorum || deum, dat. ir abi. deis || diis || dis.

3. Žodis locus, I m 'vieta' daugiskaitoje t u r i vyriškosios ir niekatrosios

giminės formas: loci , o r u m m 'vietos (knygoje)' ir loca, o r u m n 'vietos (gam­

toje), vietovė'.

4. Nedidelė dalis daiktavardžių su ga lūnėmis -us yra moter iškosios (hu-

mus, i f 'žemė', alvus, i f 'pilvas') ar niekatrosios (vulgus, i n 'minia', virus, i n 'nuodai') g iminės .

5. Istoriškai lo tynų I I l inksniuotė yra kilusi iš ide. 6 k a m i e n o ir atitinka

lietuvių I l inksniuotę, plg. lotynų lupus < *lupos ir lietuvių v i l k a s (-as < *-os).

§ 2 7

Trečioji linksniuotė (Declinatio tertia) Trečiąja linksniuote l inksniuojami vyriškosios, moter iškosios i r niekatro­

sios giminės daiktavardžiai , kurie vienaskaitos ki lmininke {gen. sg.) t u r i galūnę -is; vienaskaitos vardininko (nom. sg.) galūnės įvairios.

E L E M E N T Ą L A T I N A

Trečiosios l inksniuotės daiktavardžiai b ū n a l y g i a s k i e m e n i a i (parisyl-laba) i r n e l y g i a s k i e m e n i a i (imparisyllaba).

Lygiaskiemeniai daiktavardžiai yra tokie, kurie nom. ii gen. sg. t u r i vieno­dą sk iemenų skaičių: o-vis, o - v i s / avis', sė-des , se-dis/ 'buveinė'.

Nelygiaskiemeniai daiktavardžiai yra tokie, kur ių nom. sg. t u r i maž iau sk iemenų negu gen. sg.: vic-tor, vic-to-ris m 'nugalėtojas', pars, p a r - t i s / 'dalis', i-ter, i-ti-ne-ris n 'kelias'. Nelygiaskiemeniai žodynuose u ž r a š o m i nurodant ne t i k gen. sg. galūnę -is, bet i r pr ieš ją esančią priesagą: victor, oris m; homo, inis m; corpus, oris n.

Trečioji l inksniuotė t u r i 3 linksniavimo tipus: p r i e b a l s i n į , b a l s i n į i r m i š r ų j į .

§ 2 8 Priebalsinis linksniavimo tipas Būdingi požymiai : -em (acc. sg.), -e (abi. sg.),

- u m (gen. pi), -a (nom. i r acc. pl. n). Pagal priebalsinį l inksniavimo t ipą l inksniuojami visų trijų g iminių

nelygiaskiemeniai daiktavardžiai , ku r ių kamienas baigiasi vienu priebalsiu: orator, orator-is m 'kalbėtojas', lectio, lėc t ion- is / 'paskaita', nomen, no-min-is n 'vardas'.

Linksniavimas

kamienas is toriškai

orator, oris m orator- orator-

lectio, onis/ lection- lėction-nomen, inis n nomin- nomen-

Linksnis Singularis Plūralis

Nom., Voc. orator lectio nomen 6rat6r-ės lėction-ės nomin a

Gen. 6rator-is lection-is nomin-is orator-um lėction-um nomin um

Dat. orator-I lėction-I nomin-i orator-ibus lection-ibus nomin ibus

Acc. 6rator-em lection-em nomen orator-ės lėction-ės nomin a

Abi. orator-e lection-e nomin-e orator-ibus lection-ibus nomin ibus

Priebalsinis linksniavimo tipas atitinka lietuvių V linksniuotę, plg. seser-ų ( r -kamienis ) , akmen-ų (n-kamienis ) .

I d a l i s M O R F O L O G I J A D a i k t a v a r d i s

§ 2 9

Balsinis linksniavimo tipas Būdingi požymiai : - i m (acc. sg. m, f), -i (abi. sg.),

- i u m (gen. pl), -ia (nom. i r acc. pl. n). Pagal balsinį l inksniavimo t ipą linksniuojami kai kurie vyriškosios i r

moter iškosios g iminės daiktavardžiai su galūne -is. Iš jų dažniausi šie:

turris, i s / 'bokštas', russis, i s / 'kosulys',

sitis, i s / 'troškulys', febris, i s / 'drugys, karštligė',

secūris, i s / 'kirvis', puppis, i s / 'laivo vairagalis, vairas',

vis, - / 'jėga, Albis, is m 'Elbe,

Tiberis, is m 'Tiberis', Neapolis, i s / 'Neapolis'.

Linksniavimas

Linksnis Singularis Plūralis

Nom., Voc. secūr is vis secūr-ės vir-ės

Gen. secūr- is - s ecū r - i um v i r - i u m

Dat. secūr-I - secūr - ibus vir-ibus

Acc. s e cū r - im v - i m secūr-ės vir-ės

Abi. secūr-I v - I secūr - ibus vir-ibus

Trūkstamus vis linksnius atstodavo lygiareikšmiai violentia ar robur: gen. violentiae (robo-ris), dat. violentiae (robori).

Pagal balsinį l inksniavimo t ipą linksniuojami niekatrosios giminės daik­tavardžiai, kurie nom. sg. baigiasi -e, -al, -ar: mare, is n 'jūra', animal, alis n gyvūnas , gyvulys', exemplar, aris n 'pavyzdys'.

Linksniavimas

Linksnis Singularis Plūralis Nom., Voc. mare animal exemplar mar-ia animal-ia exemplar-ia

Gen. mar-is animal-is exemplar-is mar-ium animal-ium exemplar-ium

Dat. mar-I animal-i exemplar-I mar-ibus animal-ibus exemplar-ibus

Acc. mare animal exemplar mar-ia animal-ia exemplar-ia

Abi. mar-i animal-i exemplar-i mar-ibus animal-ibus exemplar-ibus

Balsinis linksniavimo tipas istoriškai yra i -kamien i s ir atitinka lietuvių kalbos I I I links­niuotę.

Niekatrosios giminės nom. sg. animal < *animale, exemplar < *exemplare, vadinasi, seno­vėje visi šio tipo žodžiai buvo lygiaskiemeniai (-e kilęs iš -i).

E L E M E N T Ą L A T I N A

§ 30 Mišrusis linksniavimo tipas Būdingi požymiai : -em (acc. sg.), -e (abi. sg.),

- i u m (gen. pl.), -a (nom. i r acc. pl. n). Mišrusis linksniavimo tipas skiriasi nuo priebalsinio t ikta i tuo, kad

gen. pl. t u r i galūnę - i u m ( i - k a m i e n ė galūnė) . Mišr iajam t ipu i priklauso: a) daiktavardžiai , kurie pr ieš vienaskaitos k i lmin inko galūnę t u r i du

priebalsius: pars, p a r t - i s / 'dalis' nox, n o c t - i s / 'naktis' cor, cord-is n 'širdis', mons, mont-is m 'kalnas';

b) lygiaskiemeniai daiktavardžiai su ga lūnėmis -is, -es: clvis, civis m, f 'pilietis, -ė', avis, a v i s / 'paukštis', n ū b e s , n ū b i s / 'debesis'.

Linksniavimas

Linksnis Singularis Plūralis

Nom., Voc. pars avis nūbės part-ės av-ės nūb-ės

Gen. part-is av-is nūb-is part-ium av-ium nūb-ium

Dat. part-i av-i nūb-I part-ibus av-ibus nūb-ibus

Acc. part-em av-em nūb-em part-ės av-ės nūb-ės

Abi. part-e av-e nūb-e part-ibus av-ibus nūb-ibus

Pastaba. Abi. sg. vietoj -e kartais pasitaiko - i : nave ir navi, igne formos atsirado dėl priebalsinio ir i kamieno mišimo.

ir igni. Tokios gretiminės

I š i m t i s . Pagal priebalsinį linksniavimo tipą (gen. pl. -um) linksniuojami:

senex, senis m, f 'senis, -ė'; parėns, entis m, f gimdytojas > -a';

pater, patris m 'tėvas'; mater, matris/ 'motina;

canis, is m, f 'šuo, kale; iuvenis is m,f 'jaunuolis, -e;

frater, fratris m 'brolis!

§ 3 1 Trečiosios linksniuotės daiktavardžių linksniavimo ypatybės 1. Daiktavardis vas, vasis n 'indas' daugiskaitoje t u r i I I l inksniuotės ga­

lūnes: vasa, vasorum, vasis, vasa, vasis. 2. Daiktavardžiai su galūne -ma (gr.) pl. dat. i r abi. t u r i galūnę -Is (vietoj

-ibus): poema, atis n 'poema': pl. poemata, poematum, poematis, poemata, poematis.

3. Daiktavardis sūs , suis m, f 'k iaulė 'gen. sg. greta suis t u r i sueris, dat. i r abi. pl. greta subus kartais pavartojama suibus.

I d a l i s M O R F O L O G I J A D a i k t a v a r d i s

4. Daiktavardis iecur n 'jeknos, kepenys' tu r i skirtingus kamienus: gen. ie-coris (kamienas: iecor-), iecinis (kamienas: iecin-) i r iecinoris (iecinor- kon­taminuotas kamienas iš iecin- i r iecor-); nom. sg. senex m 'senis' (kamienas: senec-),gen. sg. senis m (kamienas: sen-).

5. Ypatingiau linksniuojami bos, bovis m, f 'jautis, karvė ' ir Iuppiter, Io -vis m 'Jupiteris'.

Linksniavimas

Linksnis Singularis Plūralis Nom., Voc. bos Iuppiter bovės Gen. bovis Iovis boum Dat. bovt lovį būbus || bobus Acc. bovem Iovem bovės AU. bove Iove būbus || bobus

§ 3 2

Trečiosios linksniuotės vienaskaitos vardininkas Vienaskaitos vardininkas, turintis -s, vadinamas s i g m a t i n i u vardinin­

k u (graikiškai sigma vadinama raidė s). Sigmatinės darybos vard in inką gali turėt i vyriškosios i r moter iškosios g iminės daiktavardžiai .

Jei daiktavardžio kamienas baigiasi gomuriniais c ar g, tai, pr idėjus galū­nę -s, gaunami junginiai cs, gs, kurie r a šomi x:

vox (voc-s), voc-is/ 'balsas';

lėx (lėg-s), lėg-is / 'įstatymas'.

Jei daiktavardžio kamienas baigiasi dantiniais t ar d, tai prieš galūnę -s jie išnyksta (po fonetinių pak i t imų, žr. § 16):

civitas ("civitat-s), civitat-is/ 'valstybė';

pės (*ped-s), ped-is m 'koja!

Vienaskaitos vardininkas, neturintis -s, vadinamas a s i g m a t i n i u var­din inku (asigmatinis - be sigmos, be s). Tokį vard in inką t u r i r i r 1 kamienų daiktavardžiai:

orator, 6rat6r-is m 'kalbėtojas'; consul, consul-is m 'konsulas'; sol, sol-is m 'saulė'.

n - k a m i e n i a i daiktavardžiai skyla į dvi grupes: 1) niekatrosios giminės daiktavardžiai nom. sg. t u r i g ryną kamieną : nomen, nomin-is n 'vardas'; flū-men, f lūmin- is n 'upe; 2) vyriškosios i r moter iškosios g iminės daiktavardžiuose

E L E M E N T Ą L A T I N A

nom. sg. kamiengalio n nukrinta: homo (*homon), homin-is m 'žmogus ' ; lectio (*lection), l ec t ion- i s / 'paskaita'; plg. lietuvių akmuo (*akmuon), akmen-ų .

s - k a m i e n i a i daiktavardžiai išlaiko kamiengalio s t i k vienaskaitos vardi­ninke (s čia nė ra galūnė) , o kituose linksniuose keičia jį į r (rotacizmo dėsnis, žr. §18): mos, mor-is (*mos-is) m 'paprotys'; tempus (*tempos), tempor-is (*tempos-is) n 'laikas'; genus (*genos), gener-is (*genes-is) n 'giminė, kilmė'.

t-, d - k a m i e n i a i daiktavardžiai netenka nom. sg. t, d: lac (*lact), lact-is n 'pienas'; cor (*cord), cord-is n 'širdis'. Po balsio t išlieka: caput, capit-is n 'galva'.

§ 3 3

Trečiosios linksniuotės daiktavardžių giminė Trečiosios l inksniuotės v y r i š k o s i o s g i m i n ė s dažniausiai b ū n a tie

daiktavardžai, kurie nom. sg. baigiasi:

-o, -or, -6s;

-er, -ex, -ės (nelygiaskiemeniai);

-eis, -nis, -guis.

Nom. sg Gen. sg. Pavyzdžiai

-6 -in-is homo, homin-is m 'žmogus'

-6n-is leo, leon-is m liūtas

-or -6r-is vietor, vietor-is m 'nugalėtojas'

-os -or-is flos, flor-is m 'žiedas'

-er -er-is aėr, aer-is, m oras'

-r-is pater, patr-is m 'tėvas'

-ex -ic-is vertex, vertic-is m 'verpetas'

-g-is rėx, rėg-is m 'karalius'

-ės -it-is miles, milit-is m 'kareivis'

-et-is paries, pariet-is m 'siena'

-d-is pės, ped-is m 'koja'

-eis -c-is piscis, pisc-is m 'žuvis'

-nis -n-is finis, fm-is, m galas'

-guis -gu-is unguis, ungu-is m 'nagas'

-guin-is sanguis, sanguin-is m 'kraujas'

S v a r b e s n ė s i š i m t y s : moter iškosios g iminės - arbor, oris / 'medis ' , quies, ė t is / 'poi ls is ' , lex, l eg i s / ' į s t a tymas ' ; niekatrosios g iminės - cor, cordis n 'širdis', 6s, oris n 'burna', os, ossis n 'kaulas', vėr, veris n 'pavasaris', iter, i t ine-ris n 'kelias'.

I d a l i s M O R F O L O G I J A D a i k t a v a r d i s

M o t e r i š k a j a i g i m i n e i dažniausiai priklauso tie daiktavardžiai , kur ių nom. sg. baigiasi:

-as, -ūs, -aus, -s (po priebalsio);

-x, -is, -ės (lygiaskiemeniai);

-do, -go, -io.

Nom. sg. Gen. sg. Pavyzdžiai

-as -at-is civitas, civitat-is/ 'valstybė'

-ūs -ūt-is virtus, vir tūt- is / 'šaunumas'

-ūd-is palus, palūd- is / pelkė'

-aus -aud-is laus, laud-is/ 'garbė'

-s (po priebalsio) -is pars, part-is/ 'dalis'

-x -is lūx, lūc- is / 'šviesa'

-is -is ovis, ov-is/ 'avis'

-ės -is nūbės, nūb- i s / 'debesis'

-do -in-is magnitūdo, magnitūdin-is/ 'didumas'

-go -in-is ongo, origin-is/ kilmė'

-io -on-is ratio, ration-is/ 'protas'

I š i m t y s : mons, montis m 'kalnas', fons, fontis m 'šaltinis', pons, pon-tis m 'tiltas', dens, dentis m 'dantis', mėns i s , is m 'mėnuo', collis, is m 'kalva', orbis, is m 'apskritimas', axis, is m 'ašis' i r kt.

N i e k a t r o s i o s g i m i n ė s b ū n a tie daiktavardžiai , kurie nom. sg. t u r i galūnes:

-men, -ur, -us, -ma (graikų kilmės);

-e, -al, -ar.

Nom. sg. Gen. sg. Pavyzdžiai

-men -min-is nomen, nomin-is n Vardas'

-ur -ur-is guttur, guttur-is n gerldė'

-us -or-is corpus, corpor-is n 'kūnas'

-er-is opus, oper-is n 'kūrinys'

-ma -mat-is gramma, grammat-is n 'raidė'

-e -is mare, mar-is n 'jūra

-al -al-is animal, animal-is n 'gyvūnas'

-ar -ar-is exemplar, exemplar-is n 'pavyzdys'

E L E M E N T A L A T I N A

Be minėtųjų, niekatrosios g iminės yra: iūs , iūr i s n 'teisė', lac, lactis n 'pienas', mel , mellis n 'medus', caput, capitis n galva i r kt.

I š i m t y s : vyriškosios g iminės - sal, šalis m 'druska, lepus, leporis m, f 'kiškis' i r kt.; moter iškosios g iminės - tel lūs, t e l l ū r i s / 'žemė' i r kt.

§ 34

Ketvirtoji linksniuotė (Declinatio ąuarta) Ketvirtąja linksniuote l inksniuojami daiktavardžiai , kurie vienaskaitos

vardininke (nom. sg.) t u r i galūnę -us (vyriškosios giminės) arba - ū (niekatro­sios giminės) , o vienaskaitos k i lmininke (gen. sg.) - galūnę - ū s : f rūc tus , ūs m 'vaisius', c o r n ū , ū s n 'ragas'.

Pasitaiko ir moter iškosios g iminės daiktavardžių: manus, ū s / ranka', do­mus, ū s / 'namas', ą u e r c u s , ū s / 'ąžuolas'.

Linksniavimas

kamienas istoriškai

frūctus, ūs m frūct- frūctu-

cornū, ūs n corn- cornu-

Linksnis Singularis Plūralis

Nom., Voc. frūct-us corn •ū frūct-ūs corn ua

Gen. frūct-ūs corn -ūs frūct-uum corn uum

Dat. frūct-ui corn -ū frūct-ibus corn ibus

Acc. frūct-um corn -ū frūct-ūs corn ua

Abi. frūct-ū corn -ū frūct-ibus corn ibus

Moter iškosios g iminės daiktavardžiai l inksniuojami taip pat, kaip vyriš­kosios giminės .

1. Daiktavardžiai , kurie nom. sg. baigiasi -cus, yra išlaikę senesnę ( u - k a -m i e n ę ) galūnę -ubus dat. i r abi. pl: lacus, ūs m ežeras ' - lacubus; arcus, ūs m 'lankas' - arcubus; ą u e r c u s , ūs / ' ą ž u o l a s ' - ą u e r c u b u s ; pecū , ūs n 'gyvulys' -pecubus. Galūnė -ibus į I V l inksniuotę atėjo iš I I I l inksniuotės (veikiant ana­logijos dėsniui) .

2. Vienas kitas I V l inksniuotės daiktavardis gali turėt i i r I I l inksniuotės galūnių (veikiant analogijos dėsniui) : domus 'namas' - gen. d o m ū s ( ir domi) , dat. d o m u i (ir domo), abi. domo, gen. pl. d o m u u m (ir domorum) , acc. d o m ū s (ir domos). Kai kurie sustabarėję šio daiktavardžio linksniai v i r to prieveiks­miais: d o m i 'namie', d o m u m 'namo', domo 'iš namų'.

3. Istoriškai lo tynų kalbos I V l inksniuotės daiktavardžiai yra ide. u k a ­m i e n o ir atitinka lietuvių I V l inksniuotę; dalyje l inksnių pasirodo ilgasis ū (pailgintas kamiengalio balsis).

I d a l i s M O R F O L O G I J A D a i k t a v a r d i s 51

§ 3 5

Penktoji linksniuotė (Declinatio ąuinta) Penktąja linksniuote l inksniuojami daiktavardžiai , kurie vienaskaitos

vardininke (nom. sg.) t u r i ga lūnę -es, o k i lmininke (gen. sg.) - -ei (po priebal­sio) ar -ei (po balsio): rės, r e i / 'dalykas, daiktas'; r idės, f i d e i / 'ištikimybė', bet seriės, seriei / eilė'. Beveik visi yra moter iškosios giminės , t ik du daiktavar­džiai b ū n a vyriškosios giminės , tai d iės , diei m 'diena' i r mer id i ė s , mer id iė i m 'vidurdienis'. Tačiau diės gali būt i i r moter iškosios giminės , jei reiškia tam t ikrą konkreč ią d ieną arba te rminą : ad certam diem 'nustatytu laiku', dies annua 'metinis mokė j imo terminas'.

Linksniavimas

kamienas istoriškai res, e i / r- rė-

dies, ėi m, f di- diė-

Linksnis Singularis Plūralis Nom., Voc. r-ės di-ės r-ės di-ės Gen. r-ei di-ėi r-ėrum di-ėrum Dat. r-ei di-ėi r-ėbus di-ėbus Acc. r-em di-em r-ės di-ės Abi. r-ė di-ė r-ėbus di-ėbus

Dauguma V l inksniuotės daiktavardžių yra v i e n a s k a i t i n i a i (singuldria tantum).

Vykstant kamienų miš imui , V l inksniuotės daiktavardžiai pereina į I inksniuotę : ma te r i ė s , e i / v i r to materia, a e / 'medžiaga, daiktybė'.

Istoriškai lo tynų V l inksniuotė yra ide. e k a m i e n o ir atitinka lietuvių I I l inksniuotės ė - k a m i e n i u s (žemė, gėlė), t ik l ietuvių vienaskaitos vardinin­kas yra as igmatinės darybos (istoriškai grynas kamienas: žemė-) , o lo tynų -s igmatinės darybos (istoriškai: kamienas plius -s, plg. rė-s) .

§ 3 6

Visų linksniuočių linksnių galūnės Singularis I I I I I I IV V

Nom. -a -us, -er, -um įvairios -us, -ū -ės Gen. -ae - I -is -ūs -ei, -ėi Dat. -ae -o - i -ui, -ū -ei, -ėi Acc. -am -um -em, -im -um, -ū -em Abi. -a -o -e, i -ū -ė

E L E M E N T Ą L A T I N A

žodžio gale; y prieš y, x , X> Š tariama kaip gomurinis n. Gra ikų 9 lotyniškai transkribuojama t h (9ėcnrpov - theatrum), cp - ph ((piArjaocpoc - philosophus), X - ch (xopoc - chorus). Graikų u lotyniškai transkribuojama y (yupvdatov -gymnasium). Graikų rašte vartojami 2 kvėptelėjimo ženklai i r 3 kirčiai.

Lotynų abėcėlė t u r i 24 raides, tačiau seniausiais laikais ją sudarė t i k 21 raidė: ABC DEF G H I K L M NOP QRS T V X . Jau Cicerono laikais abėcėlė buvo pa­pildyta ra idėmis y i r z, kurios vartotos iš graikų kalbos paskol intų žodžių trans­kripcijai, pvz., lyra, zona. Dar vėliau vietoj vienos senovinės v, pvz., OVIDIVS, imta vartoti dvi raides - u i r v - Ovidius. X V I a. greta i pas i rodė dar j , tačiau i k i šiol lotyniškuose tekstuose ir žodynuose j i nėra visuotinai pri imta.

Seniausiais laikais romėna i rašė t i k didžiosiomis ra idėmis (majuskulais), mažosios raidės (minuskulai) atsirado iš didžiųjų respublikos gyvavimo pa­baigoje.

Lotyniškuose tekstuose didžiosiomis ra idėmis rašomi ne t i k t ik r in ia i daiktavardžiai (Roma, Italia), bet i r tautovardžiai bei gentivardžiai (Romani, Lat in i ) , mėnes ių pavadinimai (Apr i l i s , Maius), iš didžiosiomis ra idėmis rašo­m ų daiktavardžių padaryti būdvardžia i (Romanus, R o m a n ą , Romanum; La t i -nus, Latina, Lat inum) i r at i t inkami būdvard in ia i prieveiksmiai (Lat inė) .

§ 7

Balsiai (Vocales) Balsiai b ū n a ilgieji i r trumpieji . Jų ilgumas (trumpumas) padeda skir t i v ieną žodį nuo kito ar to paties žodžio v ieną formą nuo kitos:

i - i: pila 'sviedinys' - pila 'stulpas', videt 'mato' - vidit 'išvydo'

e - ė: levis 'lengvas' - lėvis 'lygus', venit 'atvyksta' - venit 'atvyko'

a - a : latus 'šonas' - latus 'platus', stella 'žvaigžde (nom.) - stėlla 'žvaigžde' (abi.)

o-o: os, ossis 'kaulas' - os, oris 'burna', fodit 'kasa' (praes.) - fodit 'iškasė' (perf.)

u - ū: lutum 'dumblas' - lūtum geltligė', frūctus 'vaisius' (nom. sg.) - frūctus 'vaisiai' (nom. pl.)

Ilgųjų i r t r umpų jų balsių skyrimas tu r i šiek tiek prakt inės re ikšmės įfor­minant lotyniškos ki lmės žodžius lietuvių kalboje, plg. f igūra, s t r ūc tū r a , acti-vus, N e p t ū n u s i r l ietuvių figūra, s t r u k t ū r a , aktyvus, N e p t ū n a s .

Lotynų kalbos balsiai tariami taip, kaip ati t inkami lietuvių kalbos balsiai. Balsė y esti graikiškos k i lmės žodžiuose ir tariama kaip lietuvių i (Pyramus 'Piramas').

I d a l i s G R A M A T I K A F o n e t i k a i r r a š t a s

§ 8

Dvibalsiai (diphthongi) ir balsiniai dviraidžiai (digraphi) 1. Dvibalsiai au, eu. Dažniausia i sutinkamas dvibalsis au tariamas kaip lietuvių au: aurum

[au-rum], nauta [nau-ta]. Retai pasitaikantis dvibalsis eu tariamas kaip l ie tu-vių eu tarptautiniuose žodžiuose: Europa [euro-pa], neu t rum [neutrum] (plg. neutralus).

N B ! Dažna i samplaika eu nesudaro dvibalsio, nes abu balsiai priklauso skirtingiems skiemenims: meus [me-us], deus [de-us].

Labai reti dvibalsiai ei, ui: ei!, dein, huic.

2. Balsiniai dviraidžiai ae, oe. Dabar abu dviraidžiai ae, oe tar t ini kaip ė: caedo [ce-do], coeptum

[cep-tum]. Tačiau senovėje patys romėnai ae tardavo kaip dvibalsį ai, pvz.: vae sakydavo vai (plg. lietu­

vių vai!), oe tardavo kaip dvibalsį oi: Oedipūs sakydavo Oidipūs (plg. graikų Oidipūs).

N B ! Samplaikos ae, oe nesudaro dviraidžio, jei jų balsiai priklauso skir­tingiems skiemenims. Tada ant e r a šoma du taškai (vadinami trema, atis n 'perskyrimas'): aer [a-ėr] , p o e t ą [po-ė- ta] , arba i lgumo ( trumpumo) ženklas: aė r [a-er], aeris [a-e-ris].

§ 9

Priebalsiai (Consonantes) 1. c tariamas dvejopai: 1) pr ieš i , y, e, ae, oe tariamas kaip c: civis [civis], Cyprus [ciprus], cen-

t u m [centum], caedo [cedo], coeptum [ceptum], 2) visais kitais atvejais c tariamas kaip k: dic [d ik] , c ū r a [kūra] , carus [ka­

rus], cor [kor] , vacca [vakka], bet vaccae [vakce]. Patys romėnai iki imperijos žlugimo visais atvejais tardavo k: centum [kentum].

2. s tariamas dvejopai: 1) tarp balsių tariamas kaip z: m ū s a [mūza] , causa [kauza], 2) visais kitais atvejais s tariamas kaip s: sanus [sanus], singuli [singuli],

esse [esse]. 3. x tariamas kaip ks: r ėx [reks], axis [aksis]. Kartais x tarp balsių tariamas

kaip gz: examen [egzamen], plg. t a rp tau t in į egzaminas. 4.1 tariamas minkšta i : lac [ l iak] , lupus [liupus], locus [liokus].

E L E M E N T Ą L A T 1 N A

Plūralis I I I I I I IV V

Nom. -ae - I , - a -ės, -a, -ia -ūs, -ua -ės Gen. -arum -oram -um, -ium -uum -ėrum Dat. - Is - Is -ibus -ibus (-ubus) -ėbus Acc. -as -os, -a -ės, -a, -ia -ūs, -ua -ės Abi. - is -is -ibus -ibus (-ubus) -ėbus

§ 37 Graikiškos linksnių formos lotynų linksniavimo sistemoje Iš graikų kalbos paimti žodžiai paprastai l inksniuojami lotyniškai, tačiau

kartais vienam ki tam l inksniui paliekamos graikiškos galūnės. P i rmoj i linksniuotė: moteriškoji giminė Antigone, ės f greta Ant igona , ae/, acc. Ant igonen,

Creten greta A n t i g o n a m , Cretam; vyriškoji giminė sophistės, ae m greta sophista, ae m

A t r i d a , ae m. Aenėas, ae m 'Enėjas' linksniuojamas taip:

, Atr ides , ae m greta

Nom. Aenėas Gen. Aenėae Dat. Aenėae Acc. Aenėan (greta Aenėam) Abi. Aenėa Voc. Aenėa

A n t r o j i linksniuotė: Delos, i / 'Delo sala', Orpheus , ei m, Pėlion, Pelii n.

Nom. Dėlos (greta Dėlus) Orpheus Pėlion Gen. Deli Orpheos (greta Orphei) Pėlii Dat. Dėlo Orphei (greta Orpheo) Pelio Acc. Dėlon (greta Dėlum) Orpheon (greta Orphea

ir Orpheum) Pelion

Abi. Dėlo Orpheo Pelio Voc. Dėle Orpheu Pėlion

Trečiosios linksniuotės graikų kilmės daiktavardžiai greta lotyniškos acc. sg. galūnės -em gali turėti i r graikišką galūnę -a: aerem i r aera (nuo aer, aeris m oras'), aetherem ir aethera (nuo aether, aetheris m eteris, dangus'), heroem i r hėroa (nuo heros, herois m 'herojus').

I d a l i s M O R F O L O G I J A B ū d v a r d i s

N O M E N A D I E C T I V U M Lotynų kalbos būdvardžiai yra trijų linksniuočių.

§ 3 8

Pirmosios-antrosios linksniuotės būdvardžiai Dalis lotynų kalbos būdvardžių l inksniuojami pirmąja (f) i r antrąja (m i r n) l inksniuote:

kamienas bonus (II), bona (I), bonum (II) bon-

pulcher (II), pulchra (I), pulchrum (II) pulchr-

liber (II), libera (I), liberum (II) liber-

P a s t a b a . Pagal kilmę kamienai yra tokie: bonus, bonum (kamienas: *bono-), bona (ka­

mienas: *bona-), pulcher, pulchrum (kamienas: *pulchro-) , pulchra (kamienas: * p u l c h r a ) , liber,

l iberum (kamienas: "llbero-), libera (kamienas: *libera-).

Jų linksniavimas nesiskiria nuo atitinkamų daiktavardžių linksniavimo: bonus kaip amicus; pulcher kaip ager; l iber kaip puer; b o n u m kaip verbum, o bona kaip lingua (žr. § 25-26).

Pirmosios ir antrosios linksniuotės būdvardžiai žodynuose rašomi taip:

bonus, a, um geras';

pulcher, chra, chrum 'gražus';

liber, era, erum 'laisvas'.

§ 3 9

Trečiosios linksniuotės būdvardžiai Jie yra trejopi: 1) trijų galūnių, turintys nom. sg. atskiras galūnes vyriškajai, moteriškajai ir niekatrajai giminei :

acer, acris, acre 'aštrus';

celer, celeris, celere 'greitas'.

2) dviejų galūnių, turintys nom. sg. vieną bendrą galūnę (-is) vyriškajai i r moteriškajai giminei , o kitą (galūnę -e) niekatrajai giminei :

fortis m, fortis/, forte n 'narsus'; žodynuose: fortis, e;

gravis m, gravis/, grave n 'sunkus'; žodynuose: gravis, e.

E L E M E N T Ą L A T 1 N A

3) vienos galūnės, turintys vieną bendrą nom. sg. galūnę visoms tr ims

giminėms:

fėlixm, fėlix/,fėlixn ' l a i m i n g a s ;

ingėns m, ingėns/, ingėns n 'didžiulis' ;

par m, par/, par n 'lygus'.

Vienos galūnės būdvardžiai yra nelygiaskiemeniai, dėl to žodynuose p r i ­dedamas jų vienaskaitos ki lmininkas, kad būtų aiškus būdvardžio kamienas:

k a m i e n a s

fėlix, icis fėlic-

ingėns, entis ingent-

par, paris par-

P a s t a b a . Istoriškai šių būdvardžių kamienai buvo tokie: *felici-, *ingenti-, *pari- , *acri- ,

*celeri-, *forti-, "gravi-; visi i - k a m i e n i a i .

Trečiosios linksniuotės būdvardžiai l inksniuojami pagal balsinį linksnia­

v i m o tipą:

abi. sg. -i

gen. pl. • ium, nom. i r acc. pl. n - i a

NB! acc sg. m i r / t u r i -em.

L i n k s n i a v i m a s

Singuldris

Nom. acer acr is acre fortis forte fėlix

Gen. acr - is fort-is fėllc-is

Dat. acr - I fort - i fėlic-i

Acc. a c r - e m acr-e f o r t - e m fort-e f ė l i c - e m fellx

Abi. acr - I fort -I fel ic-I

Plūralis

Nom. a c r - ė s a c r i - a f o r t - ė s for- t ia felic-es fel ic - ia

Gen. a c r - i u m f o r t - i u m fėllc i u m

Dat. a c r - i b u s for t - ibus fe l ic - ibus

Acc. acr-es a c r - i a f o r t - ė s for t - ia fėl ic-ės fėlic- ia

Abi. a c r - i b u s for t - ibus fe l ic - ibus

I š i m t y s . Trečiosios linksniuotės būdvardžiai dives, itis 'turtingas', pauper, eris 'skurdžius'

princeps, cipis 'pirmasis', vetus, veteris 'senas' linksniuojami pagal priebalsinį linksniavimo tipą

(abi. sg. -e, gen.pl. -um) .

I d a l i s M O R F O L O G I | A B ū d v a r d i s

§ 4 0

Būdvardžių laipsniavimas (Gradatio) Būdvardžių yra trys laipsniai: n e l y g i n a m a s i s (graduspositlvus), a u k š ­

tesnys is (gradus comparativus) i r a u k š č i a u s i a s i s (gradus superlatlvus). Aukštesnysis laipsnis yra padaromas iš nelyginamojo laipsnio atmetus

gen. sg. galūnę - I ( I I l inksniuotei) , -is ( I I I linksniuotei) i r pridėjus - ior ( m , / ) , -ius (n):

altus, gen. sg. alt-I - alt-ior, alt-ius;

acer,gen. sg. acr-is - acr-ior, acr-ius;

fėlix, gen. sg. fėllc-is - fėlic-ior, fėlic-ius.

Aukštesniojo laipsnio būdvardžiai l inksniuojami pagal trečiosios l inks­niuotės priebalsinį l inksniavimo tipą:

L i n k s n i s Singuldris Plūralis

Nom. a l t ior al tms a l t ior -ės al t ior-a

Gen. a l t ior- is a l t i o r - u m

Dat. a l t ior-I a l t ior - ibus

Acc. a l t i o r - e m altius a l t ior -ės al t ior-a

Abi. al t ior-e a l t ior - ibus

Aukščiausiasis laipsnis padaromas taip pat iš nelyginamojo laipsnio, p r i ­dedant afiksą -išsimuš m, -issima/, - i ss imum n su I - I I linksniuotės galūnėmis:

gen. sg. alt-I - alt-issimus, alt-issima, alt-issimum;

fėlic-is - fėlic-issimus, fėlic-issima, fėlic-issimum.

Jei būdvardis nelyginamajame laipsnyje t u r i galūnę -er, tai jo aukš­čiausiasis laipsnis padaromas su afiksu -errimus m, - e r r i m a / , - e r r i m u m n:

acer - acerrimus, acerrima, acerrimum;

pulcher - pulcherrimus, pulcherrima, pulcherrimum.

P a s t a b a . Praktiškai aukščiausiasis laipsnis gaunamas prie vyriškosios giminės nom. sg. formos su -er pridėjus -rimus: a c e r r i m u s , p u l c h e r r i m u s .

Šeši būdvardžiai su -i l is aukščiausiajame laipsnyje t u r i afiksą - i l l imus m, - i l l i m a / , - i l l i m u m n:

facilis, e l e n g v a s ' - facillimus, facillima, facillimum;

difficilis, e s u n k u s ' - difficillimus, difficillima, dimcillimum;

similis, e ' p a n a š u s ' - simillimus, simillima, simillimum;

E L E M E N T Ą L A T I N A

dissimilis, e nepanašus' - dissimillimus, dissimillima, dissimillimum; gracilis, e 'grakštus' - gracillimus, gracillima, gracillimum; humilis, e 'žemas' - humillimus, humillima, humillimum.

P a s t a b a . Visi kiti būdvardžiai su - i l is laipsniuojami taip: ūtilis, e 'naudingas' - ūtilissi-mus, a, u m ; nobilis, e 'kilmingas' - nobilissimus, a, u m ir pan.

Sudurtinių būdvardžių su -dicus, -ficus, -volus (plg. dico, facio, volo) aukštesnysis i r aukščiausiasis laipsniai gaunami, darybos pamatu paėmus -dicėns, -ficėns, -volėns:

maledicus, a, um 'piktakalbis' - maledic-ent-ior, -ent-ius; - maledlc-ent-issimus, a, um;

magnificus, a, um 'didingas' - magnific-ent-ior, -ent-ius; - magnific-ent-issimus, a, um;

benevolus, a, um 'palankus' - benevol-ent-ior, -ent-ius; - benevol-ent-issimus, a, um.

P a s t a b a . Sufiksas -ent- yra veikiamosios rūšies esamojo laiko dalyvio požymis: dicėns,

gen. sg. dic-ent-is (plg. dico).

§ 4 1 Supletyvinių būdvardžių laipsniavimas Penki būdvardžiai laipsniuojami keičiant šaknį (supletyvizmas):

Positivus Comparativus Superlativus b o n u s , a, u m geras' melior , m ė l i u s o p t i m u s , a u m

m a l u s , a, u m 'blogas' pėior , pė ius p e s s i m u s , a, u m

m a g n u s , a, u m 'didelis ' maior , m a i u s m a x i m u s , a, u m

p a r v u s , a, u m ' m a ž a s ' m i n o r , m i n u s m i n i m u s , a, u m

m u i t u s , a, u m 'daug' -, plūs p l ū r i m u s , a, u m

pl. m u l t į ae, a p iurės , p l ū r a p l ū r i m i , ae, a

§ 4 2

Kai kurių būdvardžių laipsniavimo ypatybės 1. Nelinksniuojamas būdvardis nėąuam 'netikęs' laipsniuojamas taip;

nėąuior (comparatlvus), nėąuissimus (superlativus); nelinksniuojamas būd­vardis frūgi 'taupus' laipsniuojamas kaip frūgalis, e 'taupus': frūgalior (com­paratlvus), frūgalissimus (superlativus).

2. Būdvardžio vetus, veteris 'senas' aukštesnysis laipsnis būna vetustior, vetustius, o aukščiausiasis - veterrimus, a, u m .

3. Būdvardis dives, divi t is 'turtingas' t u r i po d v i gretimines formas: aukš-tesniajame laipsnyje - d i v i t i o r i r d i t i o r ; aukščiausiajame - divitissimus, a, u m ir dltissimus, a, u m .

I d a l i s M O R F O L O G I J A B ū d v a r d i s

4. Kokybiniai būdvardžiai su priešdėliais per-, prae- reiškia labai didelį ypatybės kiekį: magnus 'didelis', permagnus 'labai didelis', potėns, entis galin­gas', praepotėns, entis 'labai galingas'.

§ 4 3 Būdvardžiai su dviem aukščiausiojo laipsnio formomis s u p e r u s , a, u m

'viršut inis , aukštas '

s u p e r i o r , s u p e r i u s

'aukštesnis '

s u p r e m u s i r s u m m u s

'aukščiausias '

i n f e r u s , a, u m

' ž e m u t i n i s '

i n f e r i o r , i n f e r i u s

' ž e m e s n i s '

I n f i m u s ir i m u s

' žemiausias '

p o s t e r u s , a, u m

'sekantis , ateinantis '

p o s t e r i o r , p o s t e r i u s

'paskesnis , vėlesnis '

p o s t r ė m u s i r p o s t u m u s

'paskut inis '

ex terus , a ,um

' išorinis '

exterior , ex ter ius

' išorinis '

e x t r ė m u s i r e x t i m u s

'kraštut inis , paskiausias '

P a s t a b a . Nelyginamasis laipsnis būdvardžių superus, inferus, posterus, exterus labai re­tas. Greta exterus yra externus, a, u m 'išorinis'. Tų pačių šaknų yra prielinksniai super, supra 'virš', infra 'apačioj', post 'po, vėliau', extra 'už'.

§ 4 4

Būdvardžiai, neturintys nelyginamojo laipsnio T o k i ų b ū d v a r d ž i ų d a r y b o s p a m a t ą s u d a r o a t i t i n k a m i p r i e v e i k s m i a i a r

p r i e l i n k s n i a i .

Positivus Comparativus Superlativus

c i t r a

'šiapus'

c i ter ior , c i t e r i u s

s iapusinis '

c i t i m u s , a, u m

'ar t imiausias '

u l t r a

'anapus'

u l t e r i o r , u l t e r i u s

' to l imesnis , a n a p u s i n i s '

u l t i m u s , a, u m

'paskiausias , galiausias '

i n t r a

' v i d u j '

i n t e r i o r , i n t e r i u s

' v i d i n i s , v i d u j i s '

i n t i m u s , a, u m

'giliausias, s lapčiausias '

p r o p e

'arti '

p r o p i o r , p r o p i u s

'a r t imesnis '

p r o x i m u s , a, u m

'ar t imiausias '

d ė

'nuo'

d ė t e r i o r , d ė t e r i u s

'blogesnis '

d ė t e r r i m u s , a, u m

'blogiausias '

p r a e

' p i r m a '

p r i o r , p r i u s

' p i r m e s n i s '

p r i m u š , a, u m

' p i r m a s i s , p i r m i a u s i a s '

- ocior , o c i u s

greitesnis '

o c i s s i m u s , a, u m

gre ič iausias '

P a s t a b a . Ocior, ocius etimologiškai gretinamas su graikų nelyginamojo laipsnio būd­vardžiu okys 'greitas'.

E L E M E N T Ą L A T 1 N A

§ 4 5

Būdvardžiai, neturintys aukščiausiojo laipsnio Aukščiausiojo laipsnio neturi :

senex, senis senas', senior 'senesnis',

[sinonimas: natū maior 'vyresnis', natū maximus 'vyriausias'];

iuvenis, e 'jaunas', iūnior 'jaunesnis', [sinonimas: natū minor 'jaunesnis', natū minimus 'jauniausias']; adolėscėns, entis 'jaunas, paauglys', adolescentior 'jaunesnis'. § 4 6

Būdvardžių laipsniai, reiškiami žodžių samplaika Būdvardžių su galūne -eus, -ius, -uus aukštesnysis laipsnis padaromas su

prieveiksmiu magis 'labiau', o aukščiausiasis - maxime 'labiausiai': Positivus Comparativus ir Superlativus

idoneus, a, um 'patogus' magis idoneus, a, um 'patogesnis', maximė idoneus, a, um 'patogiausias';

varius, a, um 'įvairus' magis varius, a, um 'įvairesnis', maxime varius, a, um 'įvairiausias';

arduus, a, um 'status' magis arduus, a, um statesnis', maxime arduus, a, um 'stačiausias'.

P a s t a b a . Būdvardžiai su galūne -quus laipsniuojami reguliariai: aequus 'lygus' - aeąuior, aequissimus; antiąuus 'senovinis' - antiąuior, antiquissimus.

N O M E N N U M E R A L E § 4 7

Skaitvardžių skyriai 1) k i e k i n i a i s k a i t v a r d ž i a i (cardinalia) - duo 'du', decem 'dešimt', cen-

t u m 'šimtas'; 2) k e l i n t i n i a i s k a i t v a r d ž i a i (ordinalia) - primuš 'pirmas', sextus 'šeš­

tas', octavus 'aštuntas'; 3) d a l y b i n i a i s k a i t v a r d ž i a i (distribūtiva) - s inguli 'po vieną, b i n i 'po

du', deni 'po dešimt'; 4) d a u g y b i n i a i s k a i t v a r d ž i a i (multiplicativa) - duplex 'dvigubas', t r i -

plex 'trigubas'.

I d a l i s M O R F O L O G I J A S k a i t v a r d i s

§ 4 8

Kiekiniai, kelintiniai, dalybiniai skaitvardžiai Cardinalia Ordinalia Distribūtiva

1 I ūnus, a, u m primuš, a, u m singull , ae, a

2 I I duo, duae, duo secundus, a, u m alter, era, e r u m

bini ae, a

3 I I I tres, tria tertius, a, u m terni, ae, a t r ini , ae, a

4 I V ąuat tuor quartus, a, u m q u a t e r n į ae, a

5 V qumque qulntus, a, u m qulni , ae, a

6 V I sex sextus, a, u m seni, ae, a

7 V I I septem septinius, a, u m septėni, ae, a

8 V I I I octo octavus, a, u m octoni, ae, a

9 I X n o v e m nonus, a, u m novem, ae, a

10 X decem decimus, a, u m deni, ae, a

11 X I ū n d e c i m ūndecimus , a, u m ū n d ė m , ae, a

12 X I I d u o d e c i m duodecimus, a, u m duodeni, ae, a

13 X I I I t redecim tertius decimus terni deni

14 X I V ą u a t t u o r d e c i m quartus decimus quaterni deni

15 X V quindecim quintus decimus quini deni

16 X V I sedecim sextus decimus seni dėnl

17 X V I I septendecim septimus decimus septem deni

18 X V I I I duodėviginti duodevicesimus, a, u m duodevicėni , ae, a

19 X I X ūndeviginti ūndėvicesimus, a, u m ūndėvicėni , ae, a

20 X X vigintl vicesimus, a, u m viceni , ae, a

30 X X X trlginta trlcesimus, a, u m tricėni, ae, a

40 X L ąuadraginta quadragesimus, a, u m quadragėni, ae, a

50 L quinquaginta quinquagėsimus, a, u m quinquageni, ae, a

60 L X sexaginta sexagesimus, a, u m sexagėni, ae, a

70 L X X septuaginta septuagesimus, a, u m septuagėm, ae, a

80 L X X X octoginta octogesimus, a, u m octogeni, ae, a

90 X C nonaginta nonagesimus, a, u m n o n a g ė m , ae, a

100 C centum centesimus, a, u m centeni, ae, a

200 C C ducenti, ae, a ducentesimus, a, u m dučėm, ae, a

300 C C C trecenti, ae, a trecentesimus, a, u m treceni, ae, a

400 C D q u a d r i n g e n t į ae, a quadringentesimus, a, u m quadringeni, ae, a

500 D quingenti, ae, a quingentėsimus, a, u m quingėni, ae, a

600 D C sescenti, ae, a sescentesimus, a, u m sescenl, ae, a

700 D C C septingenti, ae, a septingentesimus, a, u m septingem, ae, a

800 D C C C octingenti, ae, a oct ingentėsimus, a, u m octingėni , ae, a

900 C M nongenti, ae, a nongentesimus, a, u m nongeni, ae, a

1000 M mflle mil lesimus, a, u m mil leni , ae, a

E L E M E N T Ą L A T I N A

1. Kiekiniai skaitvardžiai 11-17 baigiasi -decim (ūndecim.. . ) , dešimtys (30-90) - -ginta ( t r l g i n t a . . . ) , šimtai (200-900) - -centi, ae, a (ducenti, ae, a...) ar -genti , ae, a (ąuadringenti, ae, a. . .) .

2. Jei skaičius baigiasi 8 ar 9, tai toks skaitvardis padaromas, atimant iš po jo einančios dešimties 2 ar 1: 28 = 2 nuo 30 - duodėtriginta; 69 = 1 nuo 70 - ūndeseptuaginta.

Bet 98 ir 99 - nonaginta octo, nonaginta novem. 3. Kelintinių skaitvardžių dešimtys baigiasi -cėsimus, a, u m (vicesimus, a,

u m . . . ) ar -gesimus, a, u m (ąuadragesimus, a, u m . . . ) , o šimtai - -centesimus, a, u m (ducentesimus, a, u m . . . ) ar -gentesimus, a, u m (ąuadringentesimus, a, u m . . . ) .

4. Dauguma dalybinių skaitvardžių baigiasi - e n į ae, a (seni, ae, a; septė-n i , ae, a; vlcem, ae, a; ųuadringėni, ae, a; m i l l e n i , ae, a. . .) , bet - s inguli , ae, a; b i n i , ae, a; t e rn i , ae, a; ąuaterni, ae, a; q u i n i , ae, a; octoni , ae, a.

5. Sudėtinių samplaikinių skaitvardžių (21-99) dėmenys reiškiami dvejo­pai: iš pradžių dešimtys, o po to vienetai (kaip lietuvių kalboje): v i g i n t i ūnus 'dvidešimt vienas', vicesimus primuš 'dvidešimt pirmas', vicesimus alter 'dvi­dešimt antras', vicėni s inguli 'po dvidešimt vieną', arba atvirkščiai - iš pradžių vienetai, o po to jungtuku et prijungiamos dešimtys: ūnus et v i g i n t i 'dvidešimt vienas', ūnus et vicesimus 'dvidešimt pirmas', alter et vicesimus 'dvidešimt an­tras', s inguli et vicėni 'po dvidešimt vieną'...

§ 4 9

Daugybiniai skaitvardžiai Daugybiniai skaitvardžiai yra būdvardiški, sudaryti iš skaitvardžio ir dėmens -plex, -plicis, atitinkančio lietuvių '-gubas, -linkas':

s i m p l e x , s i m p l i c i s 'vientisas , paprastas ' ;

d u p l e x , d u p l i c i s 'dvigubas, d v i l i n k a s ' ;

t r i p l e x , t r i p l i c i s ' tr igubas, t r i l i n k a s ' ;

q u a d r u p l e x , ą u a d r u p l i c i s 'keturgubas , k e t u r l i n k a s ' ;

q u i n t u p l e x , ą u i n t u p l i c i s 'penkiagubas ' ;

s e p t e m p l e x , s e p t e m p l i c i s 'septyngubas, septynl inkas ' ;

d e c e m p l e x , d e c e m p l i c i s ' d e š i m t e r i o p a s ' ;

c ė n t u p l e x , c e n t u p l i c i s 'š imteriopas' .

I d a l i s M O R F O L O G I J A S k a i t v a r d i s

§ 5 0

Skaitvardžių linksniavimas 1. Kiekiniai skaitvardžiai nuo ąuattuor 'keturi ' i k i centum 'šimtas' yra

nelinksniuoj ami. 2. Skaitvardis mi l l e 'tūkstantis' nelinksniuojamas vienaskaitoje. 3. Kiekiniai skaitvardžiai nuo ūnus (1) i k i trės (3), reiškiantys šimtus nuo

ducenti (200) i k i nongenti (900) i r tūkstančius nuo duo m i l i a (2000) būna linksniuojami:

ū n u s , ū n a , ū n u m 'vienas , v i e n a '

L i n k s n i s Singularis Plūralis Nom. ū n u s ū n a ū n u m ū n i ū n a e u n a

Gen. ū n i u s ū n o r u m ū n a r u m ū n o r u m

Dat. ū n i ū n i s

Acc. ū n u m ū n a m ū n u m ū n o s ū n a s ū n a

Abi. u n o u n a u n o ūnis

Plūralis: u n i ex omnibus SėąuanI (Caesar) 'sekvanai iš visų vieni'; ex ūnis geminas m i h i conficiės nūptias (Terentius) 'iš vienų dvejas man padarysi vestuves'.

d u o , d u a e , d u o 'du, d v i ' ; t r ė s , t r i a ' trys' ; m i l i a ' tūkstančia i '

L i n k s n i s Dualis Plūralis

Nom. duo, duae, d u o t r ė s , t r i a m i l i a

Gen. d u o r u m , d u a r u m , d u o r u m t r i u m m i l i u m

Dat. d u o b u s , d u a b u s , d u o b u s t r i b u s m i l i b u s

Acc. d u o s ( d u o ) , d u a s , d u o t rės , t r ia m i l i a

Abi d u o b u s , d u a b u s , d u o b u s t r ibus m i l i b u s

P a s t a b a . Kaip duo linksniuojamas ambo, ambae, ambo 'abu, abi'. Kartais vietoj duorum, duarum vartojama duum.

Ducent i m, ducentae/, ducenta n ... l inksniuojami I - I I linksniuote ( tur i t i k daugiskaitą). Visai taip pat l inksniuojami dalybiniai skaitvardžiai, turintys t i k daugiskaitos formas s inguli m, singulae/, singula « . . .

4. Visi kelintiniai skaitvardžiai l inksniuojami I - I I linksniuote ( tur i vie­naskaitą i r daugiskaitą); samplaikinių l inksniuojami visi samplaikos nariai: trlcesimus primuš, tricėsimi p r i m i . . .

5. Daugybiniai skaitvardžiai (simplex, icis . . . ) l inksniuojami pagal I I I linksniuotės būdvardžių l inksniavimo tipą (žr. § 39,3): abi. sg. sirrvįAicl, gen. pl. s impl ic ium, nom. i r acc.pl. n simplicia.

E L E M E N T Ą L A T I N A

§ 54

Savybiniai įvardžiai (Pronomina possessiva) Iš asmeninių ir sangrąžinio įvardžio yra išvesti savybiniai įvardžiai, t u r i n ­

tys I - I I linksniuotės galūnes:

m e u s , m e a , m e u m ' m an o , m a n a s ' ; noster , n o s t r a , n o s t r u m 'mūsų',

t u u s , t u a , t u u m 'tavo, tavas'; vester , v e s t r a , v e s t r u m 'jūsų',

s u u s , s u a , s u u m 'savo, savas'.

1. Savybinis įvardis suus, a, u m nurodo t i k trečiuosius asmenis (kaip san­grąžinis sui): dėfendit patr iam suam 'jis gina savo tėvynę', dėfendunt patr iam suam 'jie gina savo tėvynę'. Bet sakoma:

d ė f e n d o p a t r i a m m e a m 'ginu savo ( p a ž o d ž i u i : m a n o ) tėvynę',

d ė f e n d i s p a t r i a m t u a m g i n i savo ( p a ž o d ž i u i : tavo) tėvynęį

d ė f e n d i m u s p a t r i a m n o s t r a m 'giname savo ( p a ž o d ž i u i : m ū s ų ) tėvynę',

d ė f e n d i t i s p a t r i a m v e s t r a m 'ginate savo ( p a ž o d ž i u i : j ū s ų ) tėvynę' .

Taip savybiniai įvardžiai vartojami prancūzų, vokiečių, anglų kalbose.

P a s t a b a . Norėdami pasakyti „jo, jos", vartojame parodomojo įvardžio is, ea, i d 'jis' genity-

vą: 'skaitau jo laišką lego epistolam eius.

2. Savybinis įvardis meus t u r i šauksmininką m i : m i f i l i 'mano sūnau'.

§ 55

Parodomieji įvardžiai (Pronomina demonstrativa). Pažymimasis įvardis (Pronomen determinativum) Parodomieji įvardžiai: h i c , h a e c , h o c 'šitas, šis (art i m a n ę s ) ' ,

iste, i s ta , i s t u d 'tas (arti tavęs) ' ,

Ule , i l l a , i l l u d 'anas (art i jo) ' ,

i s , ea , i d ' j is , tas',

i d e m , ė a d e m , i d e m 'tas pats'.

P a s t a b a . Daiktų ypatybes nurodo parodomieji įvardžiai: talis, e 'toks' ( III linksniuotė),

tantus, a, u m 'toks didelis, tiek' ( I - I I linksniuotės), tot 'tiek' (nelinksniuojamas): tot sententiae

'tiek nuomonių'.

Pažymimasis įvardis:

i p s e , i p s a , i p s u m 'pats'.

I d a l i s M O R F O L O G I J A Į v a r d i s

§ 5 6

Įvardžių hic, Ule, iste, ipse linksniavimas Singularis

Nom. h i c haec h o c ille i l la i l l u d

Gen. h ū i u s i l l i u s

Dat. h u i c i l l i

Acc. h u n e h a n c h o c i l l u m i l l a m i l l u d

Abi. h o c h a c h o c i l lo i l la i l lo

Plūralis

Nom. h i hae h a e c i l l i i l lae i l l a

Gen. h o r u m h a r u m h o r u m i l l o r u m i l l a r u m i l l o r u m

Dat. his i l l is

Acc. h o s h a s haec i l los i l las i l l a

Abi. h i s i l l is

Kaip i l le , i l la , i l l u d l inksniuojami iste, ista, istud ir ipse, ipsa, ipsum. 1. Įvardžio hic, haec, hoc vienskiemenės vienaskaitos lytys i r niekatrosios

giminės nom. i r acc. pl. yra išplėstos dalelės -c < -ce (plg. dar eece 'štai'), k u r i klausiant pasirodo -c i - pavidalu: hieine? 'ar šitas?'.

P a s t a b a . Kartais dalelė -ce pridedama ir prie kitų linksnių: hūiusce, hosce; su -c pasitaiko istic (kaip hic) , istaec (kaip haec), istuc (*istud-ce), i l l ic , illaec (kaip istaec, haec), ilhic (*illud-ce, plg. istuc).

Forma haec (nom. sg. f) sutampa su nom. ir acc. pl. n haec, kilusia iš *ha-i-ce (pridėtos dvi rodomosios dalelės: - i - i r -ce).

Forma hoc (nom. i r acc. sg. n) ki lusi iš hocc, o to j i iš *hod-ce (*hod- plg. su is tud, i l l u d , i d ) .

2. Acc. sg. hune (< *hum-c) , hanc (< *ham-c) dėl asimiliacijos.

§ 5 7

Įvardžių is, ea, id linksniavimas Singuldris Plūralis

Nom. is ea i d ei ( i i ) eae ea

Gen. e i u s e o r u m e a r u m e o r u m

Dat. ei eis ( ū s )

Acc. e u m e a m i d eos eas ea

Abi. eo ea - eo eis ( i ls )

Įvardis is, ea, i d turi du šaknies balsių kaitos laipsnius: e- (iš ei-) / i - . Lotynų is atitinka lietuvių j is (*is), o id slypi lietuvių kalbos žodyje idant.

E L E M E N T Ą L A T I N A

§ 58

Įvardžių idem, eadem, idem linksniavimas Įvardis idem, eadem, idem yra sudarytas iš parodomojo įvardžio is, ea, i d

ir dalelės -dem: i d e m (*is-dem), ea-dem, idem (*id-dem).

Singularis Plūralis

Nom. i d e m e a d e m i d e m e i d e m e a e d e m ė a d e m

Gen. eiusdem e o r u n d e m e a r u n d e m e o r u n d e m

Dat. eidem e i s d e m

Acc. e u n d e m e a n d e m i d e m e o s d e m e a s d e m ė a d e m

AM. e o d e m e a d e m e o d e m e i s d e m

P a s t a b a . Greta eidem {nom. pl) vartojama iidem ir idem, greta eisdem (dat. ir abi. pl.) -

iisdem ir isdem.

Vienaskaitos galininko ir daugiskaitos k i l m i n i n k o galūnių - m dėl asi­miliacijos (prieš d) v i r to - n : eundem (*eum-dem), eandem (*eam-dem), eorundem (*eorum-dem), earundem (*earum-dem), plg. dar hune, hanc (žr. § 56).

§ 59

Klausiamieji įvardžiai (Pronomina interrogativa). Santykiniai įvardžiai (Pronomina relativa) Klausiamieji įvardžiai:

quis? quid? 'kas?',

qui? quae? quod? 'kuris?',

uter? utra? utrum? 'katras?'.

Santykiniai įvardžiai:

qui, quae, quod 'kuris, koks',

uter, utra, utrum 'katras'.

P a s t a b a . Daiktų ypatybes nurodo klausiamieji bei santykiniai įvardžiai: qualis, e 'koks'

(III linksn.) , ąuotus, a, u m 'kelintas' ( I - I I linksn.) , quantus, a, u m 'koks didelis, kiek' ( I - I I linksn.),

quot 'kiek' (nelinksniuojamas): quot sententiae 'kiek nuomonių'.

I d a l i s M O R F O L O G I J A Į v a r d i s

§ 6 0

Įvardžių ąui, ąuae, ąuod ir quis, ąuid linksniavimas Singularis Pronomen

interrogat. Plūralis

Nom. q u l quae q u o d quis q u i d q u i quae quae

Gen. cūius cūius q u o r u m q u a r u m q u o r u m

Dat. cui cui q u i b u s

Acc. q u e m q u a m q u o d q u e m q u i d quos quas quae

Abi. q u o q u a q u o q u o q u o q u i b u s

P a s t a b a . Be pagrindinių formų vartojamos ir senesnės formos: greta cūius (gen. sg.) -quoius, o greta cui (dat. sg.) - quoi.

1. Klausiamasis įvardis quis? quid? daugiskaitos formų neturi . 2. Forma q u i (nom. sg. m) sutampa su ndm.pl. m q u i (plg. h i 'šie, § 56), o

forma quae (nom. sg.f) sutampa su nom. pl.fąaae (plg. hae 'šios', § 56). 3. Niekatrosios giminės nom. i r acc. pl. quae yra atsiradusi iš *qua- i (pr i ­

dėta dalelė - i , plg. hae-c, § 56). 4. Trečiosios linksniuotės galūnes t u r i vyriškosios giminės acc. sg. - quem,

visų giminių dat. i r abi. pl. - quibus, tačiau greta quibus vartojama ir senesnė tų linksnių forma quis.

P a s t a b a . Prielinksnis eum su klausiamaisiais bei santykiniais įvardžiais vartojamas post-poziciškai; quocum 'su kuo', quibuscum 'su kuriais' . . . , plg. mecum, žr. § 53 pastabą.

§ 6 1

Uter, utra, utrum linksniavimas Singularis Plūralis

Nom. uter utra u t r u m ut r i utrae u t r a

Gen. utrius u t r o r u m u t r a r u m u t r o r u m

Dat. utri utris

Acc. u t r u m u t r a m u t r u m utros utras u t r a

Abi. utro utra u t ro utr is

§ 6 2

Klausiamųjų bei santykinių įvardžių vartojimas 1. Klausiamasis įvardis quis? quid? dažniausiai vartojamas daiktavar-

diškai: quis venit? 'kas ateina?'; q u i d nautas dėleetat? 'kas džiugina jūri­ninkus?'; quis q u i d legit? 'kas ką skaito?'

E L E M E N T Ą L A T I N A

Tačiau quis? gali būti pavartotas ir būdvardiškai, kai klausiama vardo: quis magister venit? 'kuris mokytojas ateina?' - Fabius venit 'Fabijus ateina; quis civis locūtus est? 'kuris pilietis kalbėjo?' - Marcus Tull ius Cicero locūtus est 'kalbėjo Markas Tulijus Ciceronas'.

2. Įvardžiai q u i , quae, quod ir uter, utra, u t r u m gali būti vartojami ir daiktavardiškai, i r būdvardiškai: uter nos t rum: tūne an ego? 'katras iš mūsų: ar tu , ar aš?'; q u l iūs dic i t , iūdex dic i tur 'kas teisia, vadinasi teisėjas'; q u i v i r venit? 'kuris vyras ateina?'; quae mul ier venit? ' k u r i moteris ateina?'; quod animal currit? 'kuris gyvūnas bėga?'; u t r u m m a l u m placet, sūmite 'katras obuolys patinka, imkite'.

3. Jei santykinis q u i , quae, quod eina savarankiško sakinio pradžioje, į lietuvių kalbą j į verčiame parodomuoju įvardžiu: qua dė causa reliųuos v ir tute praecėdunt 'dėl tos priežasties kitus pralenkia narsumu'; q u o d erat dėmon-strandum 'tai i r reikėjo įrodyti'.

§ 6 3

Neapibrėžiamieji įvardžiai (Pronomina indefinita) 1. Neapibrėžiamuoju įvardžiu (kaip ir lietuvių kalboje) eina klausiamasis

bei santykinis nekirčiuotas quis, q u i d 'kas': si quis q u i d dė f i n l t i m i s rūmore ac fama accėperit Caesar ' jei kas ką sužinos iš kaimynų per gandus ir kalbas'; taip pat q u i , quae, quod 'bet kas, bet kuris'.

2. Neapibrėžiamasis įvardis quisquis, q u i d q u i d 'bet kas', sudarytas pa­kartojant quis, q u i d ( r e d u p l i k a c i j a ) , vartojamas t i k nom. sg., retkarčiais -abi. sg.: quoquo.

3. Neapibrėžiamieji įvardžiai aliquis, aliąuid 'kas nors' ir a l iqui , aliqua, aliųuod 'koks nors' sudaryti iš dalelės a l i - (įvardžio alius kilmės) ir quis, q u i d ar q u i , quae, quod.

4. Neapibrėžiamasis įvardis quisque, quaeque, quidque (quodque) 'kiek­vienas' po įvardinio pamato t u r i dalelę -que.

5. Pridėjus neapibrėžiamąsias postpozicines daleles: - l ibet (iš veiksma­žodžio l ibet 'patinka'), -vis (iš veiksmažodžio vis 'nori ' ) , -dam, -p iam, -quam, padaromi šie neapibrėžiamieji įvardžiai:

ąuilibet, ąuaelibet, ąuidlibet 'bet k u r i s , bet kas ' (subst.); ąuilibet, ąuaelibet, ąuodlibet 'bet k o k s ' (adiect.); ąuivis, ąuaevis, ąuidvis 'kas n o r s ' (subst.); ąulvis, ąuaevis, ąuodvis ' k o k s n o r s ' (adiect.); ąuidam, ąuaedam, ąuiddam 'kažkas ' (subst.);

I d a l i s M O R F O L O G I J A Į v a r d i s

ąuidam, ąuaedam, ąuoddam 'kažkoks , v ie na s ' (adiect.); ąuispiam, ąuaepiam; ąuidpiam (ąuippiam) 'kas n o r s ' (subst.); ąuispiam, ąuaepiam, ąuodpiam ' k o k s n o r s ' (adiect); ąuisąuam, - , ąuidąuam (ąuicąuam) 'kas nors'.

Jei niekatrosios giminės forma sudaryta su q u i d , tai toks įvardis varto­jamas daiktavardiškai, o jei su q u o d - būdvardiškai.

6. Neapibrėžiamųjų įvardžių linksniuojama t i k pamatinė forma (dalelės nekinta):

Singularis Nom. Gen. Dat. Acc. Abi. aliąuis alicūius alicui aliąuem aliąuo aliąuid (aliąuod) « aliąuid (aliąuod) «

ąuidam cūiusdam cuidam ąuendam ąuodam ąuaedam " ąuandam ąuadam ąuoddam ąuoddam ąuodam

P a s t a b a . Po si, nisi , nė, n u m , quo, quanto, quando, ubi, cum vietoj aliquis (aliqui) var­tojamas neapibrėžiamasis quis (qui).

7. Neigiamieji neapibrėžiamieji įvardžiai nėmo 'niekas' (kalbant apie as­menį, nes nėmo kilęs iš *ne-hemo, kur *hemo yra senoviška žodžio homo 'žmogus' forma), n i h i l 'niekas' (kalbant apie daiktą, kilęs iš * n e - h i l u m 'nė plaušelio').

Nemo i r nihil linksniavimas

Singularis Plūralis Nom. n ė m o n i h i l ( n i l )

Gen. nūlllus ( n ė m i n i s ) nūlllus re l ( n i h i l i )

Dat. n e m i n i (nūll i ) nūlli re i

Acc. n ė m i n e m n i h i l ( n i l , n i h i l u m )

Abi. n ū l l o ( n e m i n ė ) nūl la rė ( n i h i l o )

Nėmo vartojimas: nemo Romanus 'nė vienas romėnas', nėmo venit 'nie­kas neatėjo'.

N i h i l gali būti ir nelinksniuojamas, tačiau sakoma: argūmentum n i h i l i (gen.) 'niekam tikęs argumentas', ad n i h i l u m venire (acc.) 'nueiti niekais', ex n i h i l o n i h i l fit (abi.) 'iš nieko niekas neatsiranda'.

N i l yra kontrahuota lytis iš n i h i l : n i l dėspėrandum Horatius 'niekuomet nenusimink', n i l a d m i r a r i Horatius 'niekuo nesistebėti', dė mortuis n i l nis i bene Diogenės Laertius 'apie mirusius nieko, nebent gerai'.

E L E M E N T Ą L A T I N A

§ 6 4

{vardiniai būdvardžiai (Adiectiva pronominalia) Atskirą neapibrėžiamųjų įvardžių grupę sudaro vadinamieji įvardiniai

būdvardžiai:

ūnus, a, um 'vienas', alter, era, erum 'kitas, antras',

solus, a, um 'tiktai vienas', uter, utra, utrum 'katras',

totus, a, um 'visas', neuter, tra, trum 'niekatras', ūllus, a, um 'kažkoks', nulius, a, um 'joks',

alius, alia, aliud 'kitas'.

Kilmė: neuter < *ne-uter, nūllus< *ne-ūllus. Iš uter yra utėrque, ūtraque, u t rūmque 'ir vienas, ir kitas, abudu'.

Ūnus linksniavimą žr. § 50. Taip pat l inksniuojami solus, totus, ūllus, nulius.

Alter linksniavimas

Singularis Plūralis Nom. alter, altera, alterum alteri, alterae, altera Gen. alterius alterorum, alterarum, alterorum Dat. alteri alteris Acc. alterum, alteram, alterum alteros, alteras, altera Abi. altero, altera, altero alteris

P a s t a b a . Gen. sg. kartais kirčiuojama alterius.

Uter linksniavimą žr. § 61. Taip pat linksniuojamas neuter.

Alius linksniavimas

Singularis Plūralis Nom alius, alia, aliud alū, aliae, alia Gen. alius aliorum, aliarum, aliorum Dat. alū alūs Acc. alium, aliam, aliud alios, alias, alia Abi. alio, alia, alio aliis

P a s t a b a . Al ius gen. sg. turi dvi formas alius (retai vartojama nuo alius) ir alterius (nuo

alter), kuri pakeičia alius.

I d a l i s M O R F O L O G I J A V e i k s m a ž o d i s

§ 6 5

Įvardžių koreliacija Sakinyje vienais įvardžiais klausiame, kitais atsakome į tą klausimą. Į

klausimą:

Quem l i b r u m legės? 'Kokią knygą skaitysi?' galima atsakyti:

Hune l ibrum 'Šitą knygą (parodomasis);

Librum, quem mihi dedisti 'Knygą, kurią man davei' (santykinis);

Quemvis l ibrum 'Kokią nors knygą (neapibrėžiamasis).

Sudėtiniame sakinyje šiuo pagrindu susidaro santykinių atliepiamųjų

įvardžių poros:

qualis, e - talis, e ąuotus, a, um - totus, a, um 'koks' 'toks' 'kelintas' 'tas iš eilės' ąuantus, a, um - tantus, a, um quot - tot 'koks' 'toks' 'kiek' 'tiek' 'kokio dydžio' 'tokio dydžio'

Pavyzdžiai: Qualis v ir , talis oratio 'Koks vyras, tokia ir kalba ar 'Kokia galva, tokia ir kalba; Quot capita, tot sententiae Terentius 'Kiek galvų, tiek nuomonių'.

§ 6 6 v

V E R B U M Lotynų kalbos veiksmažodis t u r i šias gramatines kategorijas: a s m e n į

{persona), s k a i č i ų (numerus), l a i k ą (tempus), r ū š į (genus) i r n u o s a k ą (modus).

Nuosakos yra trys:

indicativusI t ies ioginė : laudo 'giriu',

eoniūnetivus I t a r i a m o j i : laudem 'girčiau',

imperdtivus Iliepiamoji: lauda 'girk'.

Lotynų kalboje yra dvi veiksmažodžių rūšys:

activum I v e i k i a m o j i : laudo 'giriu',

passivum Ineveikiamoji: laudor 'esu giriamas'.

P a s t a b a . Lietuvių kalbos sangrąžinius veiksmažodžius atitinka arba veikiamoji rūšis su įvardžiu (defendo m ė 'ginuosi', dėfendis tė 'giniesi', dėfendit se '(jis) ginasi ' . . . ) , arba (rečiau) ne­veikiamoji rūšis (lavor 'prausiuosi').

E L E M E N T Ą L A T 1 N A

§ 6 7

Veiksmažodžių laikai Lotynų kalbos veiksmažodis gali turėti šešis laikus:

praesens/esamasis: laudo giriu,

imperfectum/būtasis n e a t l i k t i n i s (imperfektas): laudabam 'gyriau, girdavau',

futūrum I (primum) I būsimasis : laudabo 'girsiu',

perfectum/būtasis a t l i k t i n i s (perfektas): laudavi pagyriau', plūsąuamperfectum I pl iuskvamperfektas (reiškia būtąjį veiksmą, įvykusį anksčiau už kitą veiksmą): laudaveram 'buvau pagyręs', futūrum II (secundum) I būsimasis a t l i k t i n i s (exactum): laudavero 'būsiu pagyręs'.

P a s t a b a . Plūsąuamperfectum reiškia tokį būtąjį atliktinį veiksmą, kuris yra įvykęs anks­

čiau už kitą būtąjį veiksmą. Dažniausiai vartojamas šalutiniuose sakiniuose.

Vėnit amicus, quem heri videram Atvyko draugas, kurį vakar buvau matęs'.

Futūrum II (exdctum) yra toks būsimasis laikas, kuris reiškia veiksmą, įvyksiantį anksčiau

už kitą būsimąjį veiksmą. Vartojamas šalutiniuose sakiniuose.

Venient amici , quos invitavero 'Atvyks bičiuliai, kuriuos būsiu pakvietęs'.

Visi laikai grupuojami į dvi klases: 1) i n f e k t o laikų klasė - eigos neatliktiniai laikai (infectus 'neatliktas, ne­

užbaigtas'): praesens, imperfectum, futūrum I; 2) p e r f e k t o laikų klasė - įvykio, atl iktiniai laikai (perfectus atliktas, už­

baigtas'): perfectum, plūsąuamperfectum, futūrum II.

§ 6 8

Veiksmažodžių asmenys Veiksmažodžiai t u r i tris asmenis: prima persona 'pirmasis asmuo', secun-

da persona 'antrasis asmuo', tertia persona 'trečiasis asmuo'. P a s t a b a . Vadinamieji b e a s m e n i a i v e i k s m a ž o d ž i a i (verba impersonalia) turi tik vie­

naskaitos I I I asmens formą: decet 'tinka', decuit 'tiko', tonat 'griaudžia' pluit lyja', ningit 'sninga',

lūcet 'švinta', fulget 'žaibuoja.

Yra veiksmažodžių, kurie gali turėti asmeninę ir beasmenę vartoseną; būdami beasmeniai,

jie turi kitokią reikšmę: beasmenis constat 'žinoma, suprantama', asmeninis constat (nuo consto,

constiti, - , constare) 'susideda (iš dalių), kainuoja.

Pagal asmens kategoriją visos veiksmažodžio formos skirstomos į dvi grupes:

a s m e n u o j a m o s f o r m o s , turinčios asmens kategoriją, - verbum fini-tum (laikai);

I d a l i s M O R F O L O G I J A V e i k s m a ž o d i s

n e a s m e n u o j a m o s f o r m o s , neturinčios asmens kategorijos, - verbum infinitum:

a) infinitivus 'bendratis', b) supinum siekinys', c) participium 'dalyvis', d) gerundium gerundijus' (veiksmažodinis daiktavardis).

§ 6 9

Pagrindinės veiksmažodžio formos Lotynų kalbos veiksmažodis paprastai t u r i keturias pagrindines formas,

iš kurių padaromos visos kitos (asmenuojamos ir neasmenuojamos) veiksma­žodinės formos:

laudo, laudavi, laudatum, laudare 'girti',

scribo, scripsi, scriptum, scribere 'rašyti',

ago, ėgi, actum, agere ' vary t i ; veikti'.

I pagrindinė forma - praesens indicdtivi activi (sg. I ) : laudo 'giriu', scribo 'rašau', ago 'varau; veikiu' ;

I I pagrindinė forma - perfectum indicdtivi activi (sg. I ) : laudavi 'pagyriau', scripsi 'parašiau', ėgi 'nuvariau; padariau';

I I I pagrindinė forma - supinum 'siekinys': laudatum 'girtų', scr iptum 'ra­šytų', actum 'varytų; veiktų';

I V pagrindinė forma - infinitivus 'bendratis': laudare 'girti', scribere 'ra­šyti', agere 'varyti ; veikti'.

Iš pagrindinių formų gaunami trys veiksmažodžio kamienai: 1) i n f e k t o (praesens) kamienas, 2) p e r f e k t o kamienas, 3) s u p y n o kamienas.

Pirmoj i i r ketvirto j i forma t u r i tą patį (infekto) kamieną. Pagrindinės veiksmažodžio formos pateikiamos žodynuose. Jos rašomos

sutrumpintai :

laudo, avi, atum, are girti',

finio, Ivi , i tum, ire 'baigti',

dėleo, ėvį ėtum, ėre 'naikint i ' .

P a s t a b a . Kartais rašoma dar trumpiau: laudo, 1; finio, 4; dėleo, 2. Skaitmuo reiškia asmenuotę.

Žodynuose priešdėlinių veiksmažodžių ilgoji forma pateikiama t i k esa­majame laike; kitos pagrindinės formos trumpinamos atmetant priešdėlį:

E L E M E N T Ą L A T I N A

describo, scripsi, scriptum, scribere aprašyt i ' ;

skai tome: describo, dėscripsi, dėscriptum, dėscribere.

P a s t a b a . Kartais gali trūkti kurios nors pagrindinės formos: sum, fui, - , esse 'būti' (neturi supyno); sileo, u i , - , ere 'tylėti'; silėsco, - , - , silėscere 'nutilti'.

Beasmenių veiksmažodžių pagrindinės formos pateikiamos taip: decet, u i t , - , ere 'tinka' (skaityk: decet, decuit, decėre).

§ 7 0

Infekto kamienas Infekto, arba esamojo laiko, kamienas gaunamas iš esamojo laiko ben­

draties (ketvirtoj i pagrindinė veiksmažodžio forma) atmetus jos galūnę -re (arba -se), I I I asmenuotės - -e-re. Iš to kamieno nustatomos 4 asmenuotės:

E s a m o j o laiko bendra t i s K a m i e n a s A s m e n u o t ė

laudare l a u d a - I

v i d ė r e v i d ė - I I

legere leg- I I I

audi re a u d i - I V

esse es- neta isykl ingas v e i k s m a ž o d i s

Infekto kamienas gali gauti intarpą n (prieš lūpinius priebalsius virs­tantį m ) . Tokie veiksmažodžiai vadinami i n t a r p i n i a i s v e i k s m a ž o ­d ž i a i s : vinc-ere 'nugalėti', rump-ere 'sulaužyti', plg. lietuvių k.: tenka - teko, l impa - l ipo.

§ 7 1

Perfekto kamienas Perfekto kamienas gaunamas iš antros pagrindinės veiksmažodžio for­

mos atmetus jos galūnę - I :

laudavi 'pagyriau' , k a m i e n a s laudav-,

habui 'turėjau', k a m i e n a s habu-,

scripsi 'parašiau', k a m i e n a s scrips-,

fui 'buvau', k a m i e n a s fu-.

Perfekto kamienai yra įvairūs. I . Perfekto kamienas su priesaga. 1. Perfekto kamieną su priesaga -v - t u r i beveik visi I bei I V asmenuotės

veiksmažodžiai ir dalis I I asmenuotės veiksmažodžių:

I d a l i s M O R F O L O G I J A V e i k s m a ž o d i s

laudo, lauda-v-i, laudatum, laudare 'girti',

finio, fini-v-į f inltum, finire 'baigti',

dėleo, dėlė-v-i, dėlėtum, dėlėre 'naikinti ' .

2. Perfekto kamieną su priesaga - u - dažniausiai t u r i I I asmenuotės veiks­mažodžiai:

habeo, hab-u-i, habitum, habėre 'turėti',

doceo, doc-u-i, doctum, docėre 'mokyti ' .

3. Perfekto kamieną su priesaga -s- dažniausiai t u r i I I I asmenuotės veiks­mažodžiai:

scribo, scrip-s-1, scriptum, scribere 'rašyti',

dico, d b d , dictum, dicere 'sakyti',

traho, traxi, tractum, trahere 'traukti'.

Priesaga -s- sen. graikų ir sen. indų kalbose buvo vartojama aoristo (aki­mirkos) būtajam laikui sudaryti.

I I . Perfekto kamienas be priesagos. 1. Nuo infekto kamieno skiriasi š a k n i e s b a l s i ų k a i t a ( I I , I I I , IV, rečiau

I asmenuotės veiksmažodžiuose):

lego, lėgi, lėctum, legere ' r i n k t i ; skaityti',

video, vidi , visum, vidėre 'matyti',

venio, vėni, ventum, venire 'atvykti',

ago, ėgi, actum, agere ' vary t i ; veikti' ,

iuvo, iūvi, iūtum, iuvare 'padėt i , palaikyti ' .

Panaši balsių kaita yra lietuvių kalbos būtajame kartiniame laike: keliu-kėliau, kuriu-kūriau.

2. Perfekto kamienas, turintis r e d u p l i k a c i j ą (dažniau pasitaiko I I I asme­nuotės veiksmažodžiuose, kitų asmenuočių viename kitame veiksmažodyje):

disco, didici, - , discere 'mokytis' ,

tango, tetigi, tactum, tangere 'liesti',

curro, cucurri, cursum, currere 'bėgti',

do, dedi, datum, dare 'duoti'.

Reduplikacija sen. graikų, sanskrito, gotų kalbose buvo vartojama kaip nuolatinė priemonė perfektui sudaryti.

E L E M E N T Ą L A T I N A

3. Perfekto kamienas, nesiskiriantis nuo infekto kamieno:

verto, verti, versum, vertere 'versti',

defendo, dėfendi, dėfėnsum, dėfendere 'ginti',

statuo, štatui, statūtum, statuere 'nustatyti'.

4. Perfekto forma t u r i visai kitą šaknį ( s u p l e t y v i z m a s ) :

sum, fui , - , esse 'būti',

fero, tulį latum, ferre 'nešti'.

§ 7 2 Supyno kamienas Supyno kamienas gaunamas iš trečiosios pagrindinės veiksmažodžio for­

mos atmetus jos galūnę - u m :

laudatum, kamienas: laudat-,

auditum, kamienas: audit-,

missum, kamienas: miss-.

P a s t a b o s .

1. Jei perfekto forma baigiasi -avi, -evi, - ivi , tai supynas - -atum, -ėtum, -itum:

laud -avi - laud-atum, del-evi - del-etum, aud-ivi - aud-itum.

2. Jei perfekto forma baigiasi -ui , supynas turi - i tum ar - t u m :

hab-ui - hab-itum, doc-ui - doc-tum.

3. Jei perfekto kamienas baigiasi dantiniu priebalsiu, supynas turi -sum:

v i - d - i - v i -sum, ver-t-i - v e r s u m .

Verbum Infinitum § 7 3 Dalyvis (Participium) Lotynų kalboje yra 4 dalyviai. 1. Participiumpraesentis activi (esamojo l a i k o v e i k i a m o s i o s rūš ies

d a l y v i s ) daromas prie infekto kamieno pridedant -ns, gen. sg. -ntis ( I - I I as­menuotei) arba -ėns, gen. sg. -entis ( I I I - I V asmenuotei):

lauda-: lauda-ns, lauda-ntis girias',

habė-: habė-ns, habe-ntis 'turįs', leg-: leg-ėns, leg-entis 'renkąs, skaitąs',

f in i - : fini-ėns, fini-entis 'baigiąs'.

P a s t a b a . Istoriškai šis dalyvis sudarytas su ide. formantu -nt-, nom. sg. - n s , kuris yra kilęs

iš *-nt-s, žr. § 16, 2.

1 d a l i s M O R F O L O G I J A V e i k s m a ž o d i s

Esamojo laiko veikiamosios rūšies dalyvis linksniuojamas kaip I I I l inks­niuotės vienos galūnės būdvardis, tačiau abi. sg. dažniausiai baigiasi -e. Vir ­tęs būdvardžiu, gali būti laipsniuojamas: g. positiv. sapiėns, entis 'protingas, išmintingas'; g. compar. sapientior, sapientius 'protingesnis, išmintingesnis'; g. superlat. sapientissimus, a, u m 'protingiausias, išmintingiausias'.

2. Participium perfectipassivi ( b ū t o j o l a i k o n e v e i k i a m o s i o s rūš ies d a l y v i s ) daromas prie supyno kamieno pridedant galūnes -us, -a, - u m :

laudat-: laudat-us, laudat-a, laudat-um 'pagirtas',

script-: script-us, script-a, script-um 'parašytas'.

Būtojo laiko neveikiamosios rūšies dalyvis linksniuojamas kaip I - I I l inks­niuotės būdvardis. Suvokiamas kaip būdvardis, jis gali būti laipsniuojamas: g. positiv. doctus, a, u m 'mokytas'; g. compar. doctior, doctius 'mokytesnis'; g. superlat. doctissimus, a, u m 'mokyčiausias'.

3. Participium jutūri activi ( b ū s i m o j o l a i k o v e i k i a m o s i o s rūš ies d a l y v i s ) daromas prie supyno kamieno pridedant priesagą -ūr- i r I - I I l inks­niuotės galūnes -us, -a, - u m :

laudat-: laudat-ūr-us, laudat-ūr-a, laudat-ūr-um 'girsiąs',

script-: script-ūr-us, script-ūr-a, script-ūr-um 'rašysiąs'.

4. Participium futūri passivi arba gerundivum ( r e i k i a m y b ė s d a l y v i s ) daromas prie infekto kamieno pridedant priesagą - n d - ( I - I I asmenuotei), -end- ( I I I - I V asmenuotei) i r I - I I linksniuotės galūnes -us, -a, - u m :

lauda-: lauda-nd-us, lauda-nd-a, lauda-nd-um girtinas',

leg-: leg-end-us, leg-end-a, leg-end-um 'skaitytinas',

f in i - : fini-end-us, fini-end-a, flni-end-um 'baigtinas'.

§ 7 4

Bendratis (Infinitivus) Lotynų kalboje yra šešios bendratys. 1. Infinitivus praesentis activi (esamojo l a i k o v e i k i a m o s i o s rūš ies

b e n d r a t i s ) yra ketvirto j i pagrindinė veiksmažodžio forma: lauda-re 'girti', vidė-re 'matyti', leg-e-re ' r inkt i , skaityti', audi-re 'klausyti', es-se 'būti', fer-re 'nešti', vel-le 'norėti'.

P a s t a b a . Seniausia galūnė -se (plg. es-se), iš Jos kilo -re dėl rotacizmo, žr. § 18, taip pat -le po visiškos asimiliacijos, žr. § 16, 10. Trečiosios asmenuotės bendratis prieš galūnę turi j u n ­giamąjį balsį -e-.

E L E M E N T Ą L AT I N A

§ 9 8 Mišrioji asmenuotė Mišriajam asmenavimo t ipui priklauso tie I I I a smenuotės veiksmažo­

džiai, kur ių esamojo laiko vienaskaitos I asmuo baigiasi - io (kaip I V asmenuo­tės), o bentratis -ere.

F o r m ų daryba iš infekto kamieno cap-i- ' imti ' . Specifiniai sutapimai su I V asmenuote išskirti šriftu.

Activum Passivum Indicatlvus Coniunctivus Indicatlvus Coniunctivus Praesens capio capiam capior capiar capis capias caperis capiaris capit capiat capitur capiatur capimus capiamus capimur capiamur capitis capiatis capiminl capiaminl capiunt capiant capiuntur capiantur Futūrum I capiam capiar capies capiėris capiet capiėtur capiėmus capiemur capietis capiemini capient capientur Imperfectum capiėbam caperem capiebar caperer capiėbas caperes capiebaris capereris capiebat caperet capiebatur caperetur capiėbamus caperemus capiebamur caperemur capiėbatis caperėtis capiebamini caperėminl capiebant caperent capiebantur caperentur Imperattvus Singularis 2. cape, capito 2. capere, capitor

3. capito 3. capitor Plūralis 2. capite, capitote 2. capimini

3. capiunto 3. capiuntor Inf. praes. capere Inf. praes. capi Gerundium capiendi Gerundivum capiendus, a, um

Partic. praes. capiėns, entis

Pastaba. Formų daryba iš perfekto ir supyno kamienų įprastinė, pagal bendrąsias tai­sykles: cėpi, ceperam, cėpero, captus, a, um sum...

I dal is M O R F O L O G I J A V e i k s m a ž o d i s

Mišriąja asmenuote asmenuojami:

capio 'imu', cupio geidžiu', facio 'darau', fodio 'kasu',

fugio 'bėgu', iacio 'metu', pario gimdau', rapio griebiu',

sapio 'suprantu', ąuatio 'kratau,

deponent in ia i : patior'kenčiu', progredior'žengiu į priekį',

morior 'mirštu' ..., žr. § 100.

§ 9 9

Aprašomasis asmenavimas (Coniugatio periphrastica) Aprašomasis asmenavimas yra veikiamosios rūšies būs imojo laiko daly­

vio {partic. fut. act.) ar gerundyvo ir ve iksmažodžio esse a smenuo jamų formų samplaika. Pagal dalyvio rūšį skiriama:

1. V e i k i a m o s i o s r ū š i e s a p r a š o m a s i s a smenav imas {coniugdtiope­riphrastica dctiva), reiškiantis ruoš imąsi , ke t in imą:

scriptūrus sum 'ketinu rašyti',

scriptūrus eram 'ketinau rašyti',

scriptūrus ero 'ketinsiu rašyti' ir 1.1.

2. N e v e i k i a m o s i o s r ū š i e s a p r a š o m a s i s a smenav imas {coniugdtio periphrastica passiva), reiškiantis re ikiamybę:

liber scribendus est 'reikia rašyti knygą',

epistola scribenda erat 'reikėjo rašyti laišką',

scribendum erit 'reikės rašyti' ir t.t.

§ 100

Deponentiniai veiksmažodžiai (Verba dėponentia) Verba dėponentia yra tokie veiksmažodžiai , kurie t u r i neveikiamosios rū ­

šies formas, bet yra veikiamosios rūšies reikšmės. Deponentiniai veiksmažodžia i t u r i t ik tris pagrindines formas: praesens

indicativi passivi, perfectum indicdtivi passivi i r infinitivus praesentis passivi: hortor, hortatus sum, hor ta r i 'raginti'. Supyno kamienas gaunamas iš antro­sios pagr ind inės formos atmetus dalyvio galūnę -us: hortat-us (kamienas: hortat-) .

E L E M E N T Ą L A T 1 N A

Deponentiniai veiksmažodžia i gali būt i visų asmenuočių : I a smenuotės (bendratis -ari):

hortor, hortatus sum, hortarl 'raginti', arbitror, arbitratus sum, arbitrari 'manyti', imitor, imitatus sum, imitari 'pamėgdžioti',

I I a smenuotės (bendratis -eri):

vereor, veritus sum, verėri 'bijoti, gerbti', fateor, fassus sum, fatėri 'prisipažinti',

I I I a smenuotės (bendratis - i ) :

loąuor, locūtus sum, loąui 'kalbėti', seąuor, secūtus sum, seąui 'sekti', ūtor, ūsus sum, ūti 'naudotis',

I V asmenuotės (bendratis - i r i ) :

orior, ortus sum, or i r i 'kilti',

partior, partitus sum, partiri 'dalyti'.

Mišriajai asmenuotei priklauso tie I I I asmenuotės veiksmažodžiai , kur ių esamojo laiko vienaskaitos I asmuo baigiasi -ior:

patior, passus sum, pati 'kęsti',

morior, mortuus sum, mori 'mirti',

progredior, gressus sum, gredi 'žengti į priekį'.

Jie asmenuojami kaip capior, žr. § 98. Ž o d y n u o s e deponen t in ių ve iksmažodžių pagr ind inės formos r a šomos

taip: I asmenuotės - hortor, atus sum, ar i (arba hortor , 1), I I asmenuotės -fateor, fassus sum, eri (arba fateor, fassus sum, 2), I I I asmenuotės - l oąuo r , l ocū tus sum, loqu i (arba loąuor , l ocū tu s sum, 3), I V asmenuotės - orior, or­tus sum, i r i (arba orior, ortus sum, 4); pr iešdėl inių ve iksmažodžių priešdėlis r ašomas t i k pirmojoje formoje: regredior, gressus sum, gredi (skaityti: regre-dior, regressus sum, regredi) 'žengti atgal'.

Deponentiniai veiksmažodžia i t u r i kelias veikiamąsias formas: 1) participium praesentis activi: hortans, antis 'raginąs', 2) participium futūri activi: h o r t a t ū r u s , a, u m 'raginsiąs'; pasitaiko ne­

taisyklingos darybos formų: m o r i t ū r u s , a, u m 'mirsiąs', n a sc i t ū ru s , a, u m 'gimsiąs',

I dal is M O R F O L O G I J A V e i k s m a ž o d i s

3) infinitivus futūri activi: h o r t a t ū r u s , a, u m esse. Gerundyvas tu r i pasy­vinę re ikšmę: hortandus 'ragintinas'.

Deponen t in ių ve iksmažodžių liepiamoji nuosaka padaroma prie infek­to (praesens) kamieno pridedant galūnę -re (vns. I I asmeniui), - m i n i (dgs. I I asmeniui): horta-re 'ragink', ho r t a -min i 'raginkite'. I I I asmenuotės liep. n. formos tu r i jungiamuosius balsius: -e- (loqu-e-re 'kalbėk') , - i - ( l oqu- i -min i 'kalbėkite') .

Verbum finitum fo rmų darybos pavyzdys:

l oąuo r , l ocū tu s sum, l o ą u i 'kalbėti'.

Infekto kamienas loqu- Supyno kamienas locūt-

Praes. ind. loąuor Perf. ind. locūtus, a, um sum

Imperf. ind. loąuėbar Plūsąuamperf. ind. eram

Fut. I ind. loąuar Fut. II ind. ero

Praes. coni. loąuar Perf. coni. sim

Imperf. coni. loąuerer Plūsąuamperf. coni. essem

Imperativus praesentis loąuere! loąuimini!

Verbum infinitum formos:

inf. praes. loąui, inf. perf. locūtus, a, um esse,

inf. fut. locūtūrus, a, um esse,

part. praes. loąuėns, entis, part. perf. locūtus, a, um,

part.fut. locūtūrus, a, um,

gerundivum loąuendus, a, um,

gerundium loąuendi.

§ 101

Pusiau deponentiniai veiksmažodžiai (Verba sėmideponentia) Kai kurie veiksmažodžiai yra p u s i a u d e p o n e n t i n i a i (semi 'pusiau'),

t. y. infekto kamieno formos b ū n a veikiamosios rūšies, o perfekto kamieno -neveikiamosios rūšies (reikšmė - veikiamosios rūšies):

audeo, ausus sum, audere '(iš)drįsti',

gaudeo, gavisus sum, gaudėre 'džiaugtis',

soleo, solitus sum, solėre 'turėti papratimą, būti papratusiam',

fldo, fisus sum, fidere 'pasitikėti'.

E L E M E N T Ą L AT 1 N A

Esama ir tokių veiksmažodžių , kurie, b ū d a m i d e p o n e n t i n i a i , t u r i ne­

veikiamosios rūšies infekto kamieno formas ir veikiamosios rūšies perfekto

kamieno formas:

revertor, revert į reverti 'grįžti',

dėvertor, deverti, dėverti užsukti, užvažiuoti',

praevertor, praeverti, praeverti 'perspėti',

assentior, assėnsi (ir assėnsus sum), assentiri 'sutikti, pritarti!

Verčiame: revertor 'grįžtu', reverteris 'grįžti', revertitur, 'jis grįžta, reverti-

m u r 'grįžtame', rever t imin i 'grįžtate', revertuntur 'jie grįžta,

imperf. ind. revertėbar 'grįžau, grįždavau',

fut. I ind. revertar 'grįšiu', reverteris grįši',

perf. ind. reverti 'sugrįžau', revertisti 'sugrįžai',

plūsąuamperf. ind. reverteram 'buvau sugrįžęs',

fut. II ind. revertero 'būsiu sugrįžęs'.

§ 102 Veiksmažodis possum, po tu i , posse 'galėti' Šis ve iksmažodis yra padarytas iš būdvardž io potis, pote 'galingas' i r

ve iksmažodžio esse 'būti'.

Praes. ind. Imperf. ind. Praes. coni. pos-sum pot-eram pos-sim pot-es pot-eras... pos-sis... pot-est

Futūrum I Imperf. coni. pos-sumus pot-ero pos-sem pot-estis pot-eris... pos-sės... pos-sunt

1. Pot- išlieka tose formose, kurios prasideda balsiu -e-: pot-es, pot-est...; pot-eram.. . ; pot-ero. . .

2. Pot- prieš s virsta pos- (asimiliacija, žr. § 16, 2): pos-sum, pos-sumus, pos-sunt; pos-sim.. .

3. Bendratyje vietoj pot-esse susidarė sut raukt inė forma posse. Palygink imperfectum coni. possem, posses, posset...

4. Perfekto formoje po pot- garsas/pranyksta: pot- fui > potui ; iš jo da­roma: plūsąuamperfectum ind. potueram, potueras...; futūrum II: potuero, potueris...;perfectum coni. potuer im, potueris,plūsąuamperfectum coni. po-tuissem, po tu i s sės . . . ; infinitivus perf. potuisse.

I dal is M O R F O L O G I J A V e i k s m a ž o d i s

§ 103

Veiksmažodis fero, t u l i , la tum, ferre 'nešti ' Veiksmažodis fero tu r i dvejopos darybos formas:

1) a tematinės darybos (be jungiamojo balsio): fer-s, fer-t, fer-tis {praes. ind. act.), fer, fer-te (imperat. praes.), fer-to, fer-tote (imperat. fut.), fer-ris, fer-tur {praes. ind. pass.), fer-rem, fer-res... (imperf. coni. act.), fer-rer, fer-reris... (imperf. coni. pass.), fer-re (infinit. praes. act.), fer-r i (infinit. praes. pass.);

Infekto sistemos formos (kamienas: fer-)

Activum Passivum Praes. ind. Imperf. ind. Praes. ind. Imperf. ind. fer-6 fer-ėba-m, fer-ėba-s... fer-or fer-ėba-r... fer-s Fut.I fer-ris Fut.I fer-t fer-a-m, fer-ė-s... fer-tur fer-a-r, fer-ė-ris...

Praes. coni. Praes. coni. fer-i-mus fer-a-m, fer-a-s... fer-i-mur fer-a-r, fer-a-ris... fer-tis Imperf. coni. fer-i-mini Imperf. coni. fer-u-nt fer-re-m, fer-rė-s... fer-u-ntur fer-re-r, fer-rė-ris... Imperativus Singularis 2. fer, fer-to 2. fer-re, fer-tor

3. fer-to 3. fer-tor Plūralis 2. fer-te, fer-tote 2. feri-i-mini

3. fer-u-nto 3. fer-u-ntor Infinit. praes. fer-re Infinit. praes. fer-n Gerundium ferendi Gerundivum ferendus, a, um Particip. praes. ferėns, entis

2) t emat inės darybos (su jungiamuoju balsiu, kaip I I I a smenuotės veiksmažodžių) : fer-i-mus, fer-u-nt (praes. ind. act.), fer-i-mur, fe r - i -min i , fer-u-ntur (praes. ind. pass.) i r t.t.

Perfekto sistemos formos (kamienas tu l - ) : perf. ind. act. t u l i , t u l i s t i , . . . ; perf. coni. act. t u le r im, tuleris . . . ; plūsąuamperf. ind. act. tuleram, tuleras...; plūsąuamperf. coni. act. tulissem, tu l i s sės . . . ; fut. I I act. tulero, tuleris . . . ; infinit. perf. act. tulisse; supyno kamienas lat-: particip. perf. pass. latus, a, um,particip. fut. act. l a tū rus , a, um; perf. ind.pass. latus, a, um, sum...;perf. coni. pass. latus, a, um, sim...;plūsąuamperf. ind. pass. latus, a, u m , eram... ; plūsąuamperf. coni. pass. latus, a, u m essem;/w(. IIpass. latus, a, u m , ero...; infinit. perf. pass. latus, a, u m esse; infinit. fut. act. l a t ū ru s , a, u m esse; infinit. fut. pass. l a tum i r i .

E L E M E N T Ą L AT I N A

§ 104

Veiksmažodis eo, ii, itum, Ire eiti '

E6 - atematinis ve iksmažodis (ide. šaknis ei- / i-).

Infekto sistemos formos Perfekto sistemos formos (kamienas e- ar i-) (kamienas i-)

Indicatlvus Coniunctivus Indicatlvus Coniunctivus

Praesens Perfectum

e-6 e-a-m i-I i-eri-m

i-s e-a-s I-sti, iisti i-eri-s

i-t e-a-t i-it i-eri-t

i-mus e-a-mus i-imus i-eri-mus

i-tis e-a-tis I-stis, iistis i-eri-tis

e-unt e-a-nt i-erunt i-eri-nt

Imperfectum Plūsąuamperfectum

i-ba-m i-re-m i-era-m I-ssem, iissem

i-ba-s I-rė-s i-era-s I-sses, iisses

i-ba-t i-re-t i-era-t I-sse-t

I-ba-mus i-rė-mus i-era-mus I-ssė-mus

i-ba-tis i-rė-tis i-era-tis I-sse-tis

i-ba-nt i-re-nt i-era-nt I-sse-nt

Futūrum I Futūrum II

I-b-o i-er-o

I-b-i-s i-eri-s

i-b-i-t i-eri-t

i-b-i-mus i-eri-mus

i-b-i-tis i-eri-tis

i-b-u-nt i-eri-nt

Imperat. praes. i, ite

fut. ito, Ito

Itote, eunto

Infinit. praes. Ire Infinit. perf. Isse, iisse

fut. itūrus, a, um esse

Particip. praes. iens, euntis Particip. fut. itūrus, a, um

Gerundivum eundus, a, um

Gerundium eundi

1. Perfekto forma Isti < iisti, istis < iistis.

2. Beasmeniškai vartojama: itur einama; itum est 'eita, nueita; eundum

est 'eitina, reikia eiti'.

I dal is M O R F O L O G I J A V e i k s m a ž o d i s

§ 105

Veiksmažodis fio, factus sum, neri 'tapti, darytis'

Veiksmažodis fio, factus sum, neri atstoja ve iksmažodžio facio, feci,

factum, facere 'daryti' neveikiamąją rūšį .

Infekto sistemos formos Perfekto sistemos formos (infekto kamienas fi-) (supyno kamienas fact-)

Indicatlvus Coniunctivus Indicatlvus Coniunctivus

Praesens Perfectum

fi-o fi-a-m factus, a, um factus, a, um

fi-s fi-a-s sum. . . s im. . .

fi-t fi-a-t

fi-mus fi-a-mus

fi-tis fi-a-tis

fl-unt fi-a-nt

Imperfectum Plūsąuamperfectum

fi-eba-m fi-ere-m factus, a, um factus, a, um

fi-eba-s fi-erė-s eram. . . essem...

fi-ėba-t fi-ere-t

fi-eba-mus fi-ere-mus

fi-eba-tis fi-ere-tis

fi-eba-nt fi-ere-nt

Futūrum I Futūrum II

fi-a-m factus, a, um

fi-e-s ero.. .

fi-e-t

fi-e-mus

fi-ė-tis

fi-e-nt

Imperat. praes. fi, fi-te; Infinit. praes. fi-er-i; rus, a, um esse arba fore; Infinit. fut. pass. factum

infinit. perf. factus, a, um esse; infinit. fut. futū-iri; partic. perf. pass. factus, a, um.

§ 106

Veiksmažodžiai volo, nolo, malo

volo, volui, velle 'norėti',

nolo, nolui, nolle 'nenorėti',

malo, ma lu į malle 'labiau norėti'.

Nolo kilęs iš ne-volo, malo - iš magis volo.

E L E M E N T Ą L A T I N A

Infekto sistemos formos

Indicatlvus Imperativus

Praesens vol-o nol-o mal-6 noli, nolito

vi-s non vis ma-vis nolito

vul-t non vult ma-vult nolite, nolitote

vol-u-mus nol-u-mus mal-u-mus nolunto

vul-tis non vultis ma-vultis Volo ir malo imperatyvo neturi

vol-u-nt nol-u-nt mal-u-nt

Imperfectum vol -ėba-m nol -ėba-m mal -ėba-m

vol-ėba-s nol-ėba-s mal-ėba-s

ir t.t. ir t.t. ir t.t.

Futūrum I vol-a-m nol-a-m mal-a-m

vol-ė-s nol-ė-s mal-ė-s Verbum infinitum

ir t.t. ir t.t. ir t.t. f velle

Coniunctivus infinit. praes. \ nolle

Praesens [ malle

vel-i-m nol-i-m mal-i-m

vel-I-s nol-I-s mal-i-s partic. praes. r volėns, entis

vel-i-t nol-i-t mal-i-t 1 nolens, entis vel-i-mus nol-I-mus mal-I-mus

vel-i-tis nol-I-tis mal-I-tis gerundium f volendi

vel-i-nt nol-i-nt mal-i-nt į nolendi Imperfectum [ malendi

vel-le-m nol-le-m mal-le-m

vel-lė-s nol- lė-s mal-le-s

vel-le-t nol-le-t mal-le-t

vel- lė-mus nol - lė -mus mal- lė -mus

vel-lė-tis nol-lė-tis mal-le-tis

vel-le-nt nol-le-nt mal-le-nt

Perfekto sistemos formos daromos reguliariai:

volu-i, -eram, -ero, -erim, -issem, r volu-isse,

nolu i , -eram, -ero, -erim, -issem, Infinitivus į nolu-isse, malu-i, -eram, -ero, -erim, -issem. l malu-isse.

I dal is M O R F O L O G I J A V e i k s m a ž o d i s

§ 107

Veiksmažodis edo, edi, esum, esse (edere) Valgyti , ėsti ' Sis veiksmažodis kadaise buvo atematinis (šaknis -ed, plg. liet. ėda), vė­

liau vi r to tematiniu, tačiau a temat inės infekto sistemos formos i r vėliau buvo vartojamos greta temat inių .

Indicatlvus Praes. ed-o, ės, ėst, ed-i-mus, ėstis, ed-u-nt Imperf. ed-ėba-m, ed-ėba-s.. . Fut. I. ed-a-m, ed- ė-s. . .

Coniunctivus Praes. ed-a-m, ed- a-s... Imperf. ėssem, ėsses, ėsset, essėmus, ėssėtis, ėssent

Imperat. sg-II ės, ėsto pl. II este, ėstote sg. III ėsto pl. III edunto

Infinit. praes. esse

Pasitaiko atematinės darybos praesens ind. pass. estur 'yra ėdama, imper­fectum coni. pass. essėtur ' bū tų ėdama' ir pan.

Pastaba. Vėlesniuose tekstuose vietoj aukščiau pateiktųjų (tamsesniu šriftu) atematinių formų randame tematinės darybos pakaitų:

praes. ind. edo, edis, edit, ėdimus, editis, edunt;

imperf. coni. ederem, ederės, ederet;

infinit. praes. edere.

Perfekto sistemos formos daromos reguliariai.

§ 108

Veiksmažodis do, dedi, datum, dare 'duoti'

Sis veiksmažodis išsiskiria iš visų I a smenuotės ve iksmažodžių savo ka­miengalio t rumpuoju balsiu -a-. Lytyse das 'duodi', da 'duok', dans 'duodąs ' ilgasis balsis yra antr inės ki lmės, atsiradęs dėl to, kad lo tynų kalba vengė t r u m ­pųjų balsių vienskiemeniuose kirč iuotuose žodžiuose.

Praes. ind. act. Sg. do Pl. da-mus

da-s da-tis

da-t da-nt

Infinit. da-re

Partic. praes. dans, antis

Praes. coni.: dem, des, det, dėmus, dėtis, dent, greta jų vartojamos archajinės formos duim, duis, duit, duint ir duam, duas, duat, duant.

100 E L E M E N T Ą L AT I N A

§ 109

Trūkstamieji veiksmažodžiai (Verba dėfectiva) Šiai grupei priklauso tie veiksmažodžiai , kurie neturi visos asmenavimo

sistemos. Būdingesni iš jų yra: 1) perfektiniai veiksmažodžiai coepi, memin i , odi , turintys t i k perfekto

sistemos laikus (jų perfektas gali bū t i vartojamas esamojo laiko reikšme):

coepi, coepisse 'pradedu, pradėjau,

memini, meminisse 'atsimenu, atsiminiau',

odi, odisse 'ne(ap)kenčiu'.

Indicatlvus

Perfectum coepi... memini... odi...

Plūsąuamperfectum coeperam... memineram... oderam...

Futūrum II coepero... meminero... odero...

Coniunctivus

Perfectum coeperim... meminerim... oderim...

Plūsąuamperfectum coepissem... meminissem... odissem...

Infinitivus perfecti

coepisse meminisse odisse

Pastaba. Be to, nuo veiksmažodžio coepi aptinkamas participium perfecti passivi coeptus, a, um; nuo odi - participium futūri: osūrus, a, um; nuo memini - imperativus futūri: memento, mementote.

2) veiksmažodžiai aio, inąuam, turintys t ik kai kurias formas. Inąuam 'sakau, tariu' vartojamas įspraustas į t iesioginę kalbą. Dažn iau

pasi taikančios formos:

praes. ind. act. inąuam, inąuis, inąuit,

perf. ind. act. inąuit.

Trūkstamasis veiksmažodis aio 'sakau, tv i r t inu ' tur i :

praes. ind. act. aio, ais, ait, - , aiunt,

imperf. ind. act. aiėbam, aiėbas ir t.t.,

perf. ind. act. ait,

praes. coni. - , aias, aiat, - , - , aiant,

partic. praes. aiėns, entis.

Pastaba. Prie trūkstamųjų veiksmažodžių priklauso: avė, avėte (imperat.) 'sveikas, svei­ki'; fari 'kalbėti' - fatur, fantur (praes. ind. pass.), fabor, fabitur (fut. I ind. pass.), fatus (partic. perf. pass.), fare (imperat), fandus (gerundivum), fandi (gerundium); quaeso 'prašau', quaesumus 'prašome'.

I dal is M O R F O L O G I J A P r i e v e i k s m i s

A D V E R B I U M § 110

Prieveiksmiai skirstomi į s e n y b i n i u s (pirminius) i r n a u j y b i n i u s (ve­dinius iš daiktavardžių, būdvardž ių ar dalyvių, skaitvardžių, įvardžių).

S e n y b i n i a i prieveiksmiai: i am 'jau', semper 'visada', s imul 'kartu', fere 'beveik', eras 'rytoj', cū r 'kodėl', n imis 'per daug' ir kt.

N a u j y b i n i a i prieveiksmiai, susidarę vykstant pr ieveiksmėjimo (ad-verbializacijos) procesui, pagal ki lmę skirstomi į:

1) d a i k t a v a r d i n i u s : mer i to 'pelnytai', iū re 'teisėtai', casū 'atsitiktinai,

2) b ū d v a r d i n i u s : m u l t u m 'daug', facile 'lengvai', bene 'gerai', eito 'greitai',

3) s k a i t v a r d i n i u s : bis 'dukart', p r i m u m 'pirma, p r i m o 'pirmiausia, impr imis 'pirmiausia',

4) į v a r d i n t u s : hie 'čia, i b i 'ten, tot 'tiek'.

S u d u r t i n i a i prieveiksmiai yra atsiradę iš žodžių samplaikų: hodie 'šian­dien' (iš hoc die), p r i d i ė 'dieną anksčiau, išvakarėse' (iš priore die), antea 'prieš tai' (iš ante ea), postea 'po to' (iš post ea), interea 'tuo tarpu' (iš inter ea), a d h ū c 'dar vis' (iš ad hūc ) , magnopere 'labai' (iš magno opere).

§ 111

Būdvardiniai prieveiksmiai Dariausia g rupė - būdvard in ia i prieveiksmiai. Jie daromi prie būdvardž io

kamieno pridedant tokias galūnes: 1) galūnę -ė darant iš I - I I l inksniuočių būdvardžių :

longus long-i: long-ė 'ilgai, toli',

latus -> lat-I: lat-ė 'plačiai',

liber —» liber-i: liber-ė 'laisvai',

pulcher -» pulchr-i: pulchr-ė 'gražiai';

2) galūnę -iter darant iš I I I l inksniuotės būdvardžių:

fortis -> fort-is: fort-iter 'narsiai',

brevis —> brev-is: brev-iter 'trumpai',

acer —• aer-is: aer-iter 'aštriai',

felix fėlic-is: fėlic-iter 'laimingai';

102 E L E M E N T Ą L A T 1 N A

3) galūnę -er darant iš tų I I I l inksniuotės būdvardžių (ar dalyvių), kur ių kamienas baigiasi nt-:

sapiėns, sapient-is: sapient-er 'išmintingai',

diligėns, diligent-is: diligent-er stropiai'.

Pastaba. Istoriškai prie III linksniuotės būdvardžių (ar dalyvių) buvo pridėtas formantas -ter, plg. audax, audac-is 'drąsus' - audac-ter 'drąsiai': 1) prie i - k a m i e n i ų : acri-ter, gravi-ter, forti-ter, fėlici-ter; 2) prie n t - k a m i e n i ų : sapient-ter > sapienter, diligent-ter > diligenter.

§ 112

Prieveiksmiai iš sustabarėjusių linksnių Prieveiksmiai gali bū t i įvairių l inksnių kilmės:

1) iš sustabarėjusiu niekatrosios giminės vienaskaitos galininko:

multum 'daug', parum 'mažai', primum 'pirma',

paulum 'mažai', nimium 'per daug', iterum 'vėl',

facile 'lengvai', impūnė 'nebaudžiamai', saepe 'dažnai'.

2) su galūne -6 (iš vienaskaitos abliatyvo):

sero 'vėlai',

crėbro 'dažnai', subito 'staiga',

raro 'retai', primo 'pirmiausia.

Pastaba. Dalis prieveiksmių turi dvejopas formas: certė ir certo 'tikrai', vėrė ir vėro 'iš tikrųjų'.

3) su galūne - i m (iš i - k a m i e n i ų vienaskaitos galininko):

partim 'iš dalies', passim 'visur',

sėparatim 'atskirai', praesertim 'ypač, statini 'tuojau'.

Šios rūšies prieveiksmiai dažnai t u r i skirstomąją reikšmę:

nominatim 'vardais, pavardžiui', generatim giminėmis, pagiminiui',

tribūtim 'tribomis', v i r i t im 'po vyrą'.

4) su galūne -tus (iš senovinio abliatyvo):

intus 'viduj', penitus 'viduj', funditus 'iš pat pamatų',

radicitus 'iš šaknų, iš pašaknės', antiąuitus 'iš seno, nuo senų laikų'.

5) iš senovinio liokatyvo:

domi 'namie', humi 'žemai', vesperi 'vakare',

diū 'ilgai', interdiū 'dieną, dienos metu', noctū 'nakčia, nakties metu'.

I da l i s M O R F O L O G I J A Pr ieve iksmis 103

§ 113

Skaitvardiniai prieveiksmiai (Adverbia numeralia) Semel Vieną kartą , vienąsyk'; bis 'dukart, dusyk'; ter 'triskart'; ąuater 'ke­

turis kartus'; quinquies 'penkis kartus'; sexies 'šešis kartus'; septies 'septynis kartus'; octiės 'aštuonis kartus'; novies 'devynis kartus'; decies 'dešimt kartų ' ; viciės 'dvidešimt kar tų ' ; tricies ' t r isdešimt kartų ' ; ųuadragiės 'ke tur iasdešimt kartų ' ; quinquagies 'penkiasdeš imt kar tų ' ; sexagiės 'šešiasdešimt kartų ' ; sep-tuagies ' septyniasdešimt kartų ' ; octogiės ' aš tuoniasdešimt kar tų ' ; nonagiės 'devyniasdešimt kartų ' ; centies 'šimtą kar tų ' ; ducenties 'du š imtus kartų ' ; tre-centiės 'tris š imtus kartų ' ; ąuadringenties 'keturis š imtus kartų ' ; quingentiės 'penkis š imtus kartų ' ; sescentiės 'šešis š imtus kartų ' ; septingenties 'septynis šimtus kartų ' ; octingenties aš tuonis š imtus kartų ' ; nongentiės 'devynis š imtus kartų ' ; milies ' tūkstantį kartų'.

Skaitvardiniai prieveiksmiai (pradedant quinquies) padaromi pridedant prie skaitvardžio šaknies afiksą -ies, kartais -iens.

§ 114

{vardiniai prieveiksmiai (Adverbia pronominalia) {vardiniai prieveiksmiai yra sustabarėjusios įvardžių formos. 1. Iš pa rodomųjų įvardžių hic, iste, ille, is, idem yra kilę įvardiniai

prieveiksmiai:

hic 'čia'; hūc 'į čia, šen'; hinc 'iš čia'; hac 'šioj pusėj, šiuo keliu',

istic 'ten'; istūc 'į ten'; istinc 'iš ten'; istac 'ten, tuo keliu'.

illic 'ana kur, ten; illūc 'ten link'; illinc 'iš ten; illac 'ten, anoj pusėj, anuo keliu',

ibi 'ten'; eo '(į) ten; inde 'iš ten; eadem 'tuo pačiu keliu, toj pačioj pusėj, ten pat';

ibidem 'ten pat'; eodem 'ten pat, (į) ten'; indidem 'iš ten pat'.

Su parodomaisiais įvardžiais susiję prieveiksmiai: nunc 'dabar, nūnai', tum, tune 'tada, tuo­met', tam 'taip', tot 'tiek', ita 'taip, tuo būdu', item 'taip pat', itidem 'ir taip pat', sic 'taip, tuo būdu'.

2. Iš klausiamųjų bei santykinių įvardžių yra kilę prieveiksmiai:

quo '(į) kur', qua 'kur, kuriuo keliu', ąuando 'kada,

ąuomodo 'kokiu būdu, kaip, quot 'kiek', ąuotiėns 'kiek kartų',

quam 'kaip', ubi 'kur', unde 'iš kur'.

E L E M E N T Ą L AT I N A

3. Iš neapibrėžiamųjų įvardžių susidarė neapibrėžiamieji prieveiksmiai: 1) quo 'kur nors', quoquo 'į bet kur', quaqua 'bet kur, bet kuriuo keliu,

nusquam 'į niekur'; 2) quando 'kada nors', quandoque 'kažkada', quondam 'kitados', unquam

'bet kada', nunquam 'niekada'; 3) uspiam, usąuam 'kur nors', ubique, ubivis, ubilibet 'bet kur', ūsque

'visur kur', nusquam 'niekur'; 4) quamvis, quamlibet 'kaip nors, kokiu nors būdu', utcunque 'kaip nors',

utique 'visaip'; 5) alicubi 'kur nors', alicunde 'iš kur nors', aliquo '(į) kur nors', aliqua

'kuriuo nors būdu , kaip nors', aliquando 'kada nors', aliquotiens 'keletą sykių', aliter 'kitaip';

6) ubicunque 'bet kur', quacunque 'kuriuo nors keliu', quocunque 'į bet kur', undecunque 'iš bet kur', quandocunque 'kada nors', quotienscunque 'kada ir kiek ka r tų būtų, kiekvieną kar tą kai', quomodocunque 'kad i r kažin kaip būtų'.

Sudėt iniuose sakiniuose įvardiniai prieveiksmiai gali sudaryti santykinių bei atl iepiamųjų poras:

ubi 'kur' - ibi 'ten',

unde 'iš kur' - inde 'iš ten,

quo 'į kur' - eo 'į ten,

quantum 'kiek' - tantum 'tiek',

quam 'kaip' - tam 'taip',

ąuotiens 'kiek kartų' - totiens 'tiek kartų'.

Pavyzdžiai: Ibi semper est victoria, ubi concordia est 'Ten visada b ū n a pergalė, kur yra santarvė'. Quot servi, tot hostės 'Kiek vergų, tiek priešų'.

§ 115

Prieveiksmių laipsniavimas Prieveiksmiai, kaip i r būdvardžiai , gali būt i laipsniuojami. Prieveiksmių

a u k š t e s n y s i s l a i p s n i s (g. comparativus) yra toks pat, kaip niekatrosios gi­minės būdvardž ių aukštesnysis laipsnis (prieveiksmiu eina aukštesniojo laips­nio niekatrosios giminės acc. sg.).

Prieveiksmių a u k š č i a u s i a s i s l a i p s n i s (g. superldtivus) daromas b ū d ­vardžio aukščiausiojo laipsnio formos galūnę -us pakeičiant prieveiksmio ga­lūne -e.

I dal is M O R F O L O G 1 I A P r i e l i n k s n i s 105

Positivus Comparativus Superldtivus

longė 'ilgai' longius 'ilgiau' longissimė 'ilgiausiai, labai ilgai'

pulchre gražiai' pulchrius 'gražiau' pulcherrime gražiausiai, labai gražiai'

fortiter 'narsiai' fortius 'narsiau' fortissime 'narsiausiai, labai narsiai'

acriter 'aštriai' acrius 'aštriau' acerrimė 'aštriausiai, labai aštriai'

facile 'lengvai' facilius lengviau' facillime 'lengviausiai, labai lengvai'

sapienter 'išmintingai' sapientius 'išmintingiau' sapientissime 'išmintin­giausiai, labai išmintingai'

Iš supletyvinių būdvardž ių gaunamos supletyvinės pr ieveiksmių laipsnių formos:

Positivus Comparativus Superldtivus

bene 'gerai' mėlius 'geriau' optime geriausiai, labai gerai'

male 'blogai' peius 'blogiau' pessimė 'blogiausiai, labai blogai'

magnopere 'labai' magis 'labiau' maxime 'labiausiai, labai daug'

parum 'mažai' minus 'mažiau' minime 'mažiausiai, labai mažai'

multum 'daug' plūs 'daugiau' plurimum 'daugiausia, labai daug'

PRIELINKSNIS PRAEPOSITIO § 116

Prielinksniai su galininku Dauguma lotynų kalbos pr ie l inksnių valdo gal ininką (acc):

ante 'prieš' (laiko ir vietos reikšme):

ante Christum 'prieš Kristų', ante ianuam stare 'stovėti prieš duris';

apud 'pas, prie':

apud Romanos 'pas romėnus',

pugna apud Cannas 'mūšis prie Kanų';

106 E L E M E N T Ą L A T I N A

ad prie, pas, i k i , f:

urbs sita ad mare 'miestas prie jūros',

ad parentes redire 'grįžti pas tėvus',

ad Kalendas Graecas ' ik i graikiškų Kalendų' (niekada),

ad astrą 'į žvaigždes',

ad omnia pararus 'viskam pasirengęs';

per 'per':

per provinciam iter facere 'keliauti per provinciją',

per totam vitam 'per visą gyvenimą',

per multos annos 'daug metų',

per litteras certiorem facere 'raštu pranešti';

post 'po, už ' (laiko i r vietos reikšme):

post negotium iūcundum otium 'po darbo malonu pailsėti',

post longum tempus po ilgo laiko',

post mė erat Aegina, ante mė Megara 'už manęs buvo Aigina, prieš mane -Megara';

c i rcum, circa 'aplink, apie':

terra circum axem sė convertit 'žemė sukasi apie ašį',

circa eandem horam 'apie (maždaug) tą pačią valandą;

contra 'prieš':

contra tyrannum 'prieš tironą';

inter 'tarp':

inter lūnam et terram 'tarp mėnulio ir žemės',

inter hominės 'tarp žmonių';

trans 'per, į kitą pusę, už, kitoje pusėje':

misit eum trans Rhodanum 'pasiuntė jį už Rodano (= Ronos)',

Germani trans Rhėnum incolunt germanai gyvena anapus Reino'.

Su galininku eina: adversus 'prieš, priešais', citra, eis 'šiapus', erga 'prie', extra 'už', infra 'po, žemiau, apačioj', in t ra 'viduje, į vidų', iūx ta salia, arti, pa­gal', ob 'dėl'; penės 'pas, prie', praeter 'be, išskyrus', prope 'arti, beveik', propter 'dėl', secundum 'pagal, palei, tuoj po', supra 'virš, ant', u l t ra 'už, anapus, virš', versus ' l ink, linkui' .

I dal is M O R F O L O G I J A P r i e l i n k s n i s 107

§ 117

Prielinksniai su abliatyvu Abliatyvo reikalauja šie prielinksniai:

a (ab, abs) 'nuo, iš':

a principio 'nuo pradžios',

ab urbe condita 'nuo miesto įkūrimo',

abs tė 'nuo tavęs';

eum 'su':

eum patre ambulare vaikščioti su tėvu',

eum hostibus pugnare 'kovoti su priešais',

mėcum 'su manim';

e (ex) 'iš':

ex libris 'iš knygų',

haec rės ė rė publica vidėtur esse sis dalykas atrodo naudingas valstybei';

de 'nuo, iš, apie':

dė tėcto dėscendere 'nulipti nuo stogo',

dė finibus exire 'išeiti iš krašto',

dė lupo narrare 'apie vilką pasakoti';

pro 'dėl, už':

pro forma 'dėl formos, formaliai',

pro memoria 'dėl atminimo, atminimui',

pro patria pugnare 'kovoti dėl tėvynės';

sine 'be, išskyrus':

sine cūra 'be rūpesčio',

sine causa 'be priežasties',

sine ira et studio 'be pykčio ir šališkumo';

prae 'priešais, dėl':

prae sė agere 'priešais save varyti',

prae lacrimis seribere non potest 'dėl ašarų nebegali rašyti'.

Su abliatyvu eina: coram 'akivaizdoje, prieš', clam 'slapta nuo', tenus ' iki ' , palam 'prie'.

E L E M E N T Ą L A T I N A

2. Infinitivus praesentis passivi (esamojo l a i k o n e v e i k i a m o s i o s r ū ­

š i e s b e n d r a t i s ) daroma prie infekto kamieno pridedant galūnę - r i ( I I I asme­

nuotei - i ) :

lauda-: lauda-ri 'būti giriamam,

doce-: doce-ri 'būti mokomam',

mitt-: mit t- i 'būti siunčiamam.

Pastaba. I, II, IV asmenuotės esamojo laiko abi bendratys skiriasi viena nuo kitos tik ga­lūnės balsiu: laudare - laudari, docėre - docėri, audire - audiri. Trečiosios asmenuotės skirtumas didesnis: mitt-ere 'siųsti', mitt-i 'būti siunčiamam'.

3. Infinitivusperfecti activi ( b ū t o j o l a i k o v e i k i a m o s i o s r ū š i e s b e n ­

d ra t i s ) daroma prie perfekto kamieno pridedant -isse:

laudav-i: laudav-isse,

habu-I: habu-isse,

fu-i: fu-isse.

4. Infinitivus perfecti passivi ( b ū t o j o l a i k o n e v e i k i a m o s i o s r ū š i e s

b e n d r a t i s ) daroma iš participium perfecti passiviir esse:

laudatus, a, um esse,

lėctus, a, um esse.

5. Infinitivus futūri activi ( b ū s i m o j o l a i k o v e i k i a m o s i o s r ū š i e s

b e n d r a t i s ) daroma iš participium futūri activi i r esse:

laudatūrus, a, um esse,

lėctūrus, a, um esse.

6. Infinitivus futūri passivi ( b ū s i m o j o l a i k o n e v e i k i a m o s i o s r ū š i e s

b e n d r a t i s ) daroma iš supyno i r i r i :

laudatum i r i ,

lėctum i r i .

Pastaba. Sudėtinių samplaikinių bendračių esse yra pagalbinio veiksmažodžio „būti" esa­mojo laiko bendratis, iri - veiksmažodžio ire 'eiti' infinitivus praesentis passivi.

§ 7 5 Gerundijus (Gerundium) Gerundijus - v e i k s m a ž o d i n i s d a i k t a v a r d i s , reiškiantis veiksmo eigą:

tempus arandi arimo laikas', ars dicendi 'kalbėjimo menas', modus vivendi 'gyvenimo būdas'. Savo forma gerundijus niekuo nesiskiria nuo niekatro­sios g iminės vienaskaitos gerundyvo - r e i k i a m y b ė s d a l y v i o (žr. § 73, 4):

I dal is M O R F O L O G I J A V e i k s m a ž o d i s

arandus, aranda, arandum artinas' - gerundivum; arandi, arando, arandum,

arando - gerundium. Gerundijus daromas prie infekto kamieno pridedant priesagą -nd- ( I - I I

asmenuotei), -end- ( I I I - I V asmenuotei):

lauda-re: lauda-nd-i gyrimo',

haber-re: habe-nd-i 'turėjimo',

leg-ere: leg-end-i 'rinlcimo, skaitymo',

audi-re: audi-end-i 'klausymo'.

Gerundijus yra niekatrosios g iminės I I l inksniuotės ve iksmažodinis daik­

tavardis, turintis t i k keturis netiesioginius vienaskaitos linksnius; va rd in inką

atstoja bendratis (inf. praes. act.): legere ūt i le est 'skaityti naudinga'.

Nom. -

Gen. legendi 'skaitymo',

Dat. legendo 'skaitymui',

Acc. legendum 'skaityti', ad legendum 'skaitymui, skaityti',

Abi. legendo 'skaitymu, skaitydami', docendo discimus 'mokydami mokomės'.

Pastaba. Istoriškai gerundijus atsirado iš gerundyvo, jo reikiamybės reikšmei susilpnėjus.

Verbum finitum § 7 6

Asmenuojamųjų veiksmažodžio formų daryba Asmenuojamosios veiksmažodžio formos padaromos dviem būdais:

1) prie infekto ar perfekto kamieno pridedamos a smenų galūnės i r prie­

sagos;

2) sudaromos sudėt inės samplaikinės formos: laudatus sum 'esu pagirtas',

laudatus eram 'buvau pagirtas', laudatus ero 'būsiu pagirtas'.

A s m e n ų galūnės

Sg. I asmuo I I I II Pl. I asmuo II I II

Activum -6, -m -s -t -mus -tis -nt

Passivum -or, -r -ris -tur -mur -mini -ntur

Perfectum indicativi activi yra vienintelis laikas visoje verbum finitum for­

m ų sistemoje, turintis ypatingas galūnes:

Sg. I asmuo I I I II Pl. I asmuo I I I I I

- i -isti -it -imus -istis -ėrunt

E L E M E N T Ą L A T I N A

§ 77.

Asmenuojamųjų veiksmažodžių formų daryba iš infekto kamieno Praesens indicativi activi et passivi daroma prie infekto kamieno pride­

dant veikiamosios ar neveikiamosios rūšies galūnes. Pastaba. Veikiamosios rūšies vienaskaitos I asmens galūnė -o, neveikiamosios rūšies -or.

Vienaskaitos I asmenyje I a smenuotės ve iksmažodžių kamiengalio balsis -a- susilieja su galūne:

*lauda-o > laudo 'giriu'

*lauda-or > laudor 'esu giriamas'.

I I I asmenuotėje tarp kamieno ir galūnės į spraudžiami jungiamieji balsiai. Daugumoje a s m e n ų b ū n a jungiamasis balsis - i - :

leg-ere: leg-6 'skaitau', leg-i-mus 'skaitome',

leg-i-s 'skaitai', leg-i-tis 'skaitote',

leg-i-t 'skaito',

Prieš r jungiamasis balsis b ū n a -e-:

leg-or 'esu renkamas',

leg-e-ris esi renkamas'.

Prieš n t jungiamasis balsis b ū n a -u- :

leg-u-nt 'jie skaito',

leg-un-tur 'jie yra renkami'.

Jungiamasis balsis -u- yra į spraudžiamas i r I V asmenuotės daugiskaitos I I I asmenyje:

audi-u-nt 'jie klauso',

audi-u-ntur 'jie yra klausomi'.

§ 7 8 Praesens coniūnctivi activi et passivi daroma iš infekto kamieno: 1) pirmosios asmenuotės kamiengalio balsį a- pakeičiant priesaga -ė-ir

pridedant galūnes:

lauda-re: laude-m 'girčiau',

laude-r 'būčiau giriamas'.

Pastaba. Po balsinių priesagų sg. I visada turi galūnę -m (neveik, r. - -r), po priebalsinių priesagų būna galūnė -o (neveik, r. - -or).

I dal is M O R F O L O G I J A V e i k s m a ž o d i s

2) antrosios, trečiosios i r ketvirtosios a smenuoč ių ve iksmažodž iams prie kamieno dedama priesaga -a- i r galūnės:

vide-re: vide-a-m 'matyčiau', vide-a-nt 'jie matytų',

vide-a-r 'būčiau matomas', vide-a-ntur 'jie būtų matomi'.

§ 79

Imperfectum'indicativi activi et passivi daroma prie infekto kamieno p r i ­dedant priesagas:

1) -ba- - I - I I asmenuotei, 2) -eba- - I I I - I V asmenuotei i r galūnes:

lauda-re: lauda-ba-m 'gyriau, girdavau',

landa-ba-mus 'gyrėme, girdavome',

lauda-ba-r 'buvau (būdavau) giriamas',

lauda-ba-mur 'buvome (būdavome) giriami',

audi-re: audi-ėba-m 'klausiau, klausydavau',

audi-ėba-mus 'klausėme, klausydavome',

audi-ėba-r 'buvau (būdavau) girdimas',

audi-ėba-mur 'buvome (būdavome) girdimi'.

§ 8 0

Imperfectum coniūnctivi activi et passivi daroma prie infekto kamieno pridedant priesagą -re- i r galūnes ( I I I a smenuotės visuose asmenyse b ū n a jun ­giamasis balsis -e-):

lauda-re: lauda-re-m girčiau', lege-re: leg-e-re- m 'skaityčiau',

lauda-re-r 'būčiau giriamas', leg-e-re r 'būčiau renkamas'.

§ 81 Futūrum I activi et passivi daroma prie infekto kamieno pridedant

priesagas: 1) -b- I - I I asmenuotei:

lauda-re: lauda-b-o 'girsiu',

lauda-b-i-s girsi',

lauda-b-u-nt 'jie girs',

lauda-b-or 'būsiu giriamas',

lauda-b-e-ris 'būsi giriamas'.

Pastaba. Prieš asmenų galūnes atsiranda tie patys jungiamieji balsiai - i - , -e-, -u-, vartoja­mi pagal tas pačias taisykles kaip esamajame laike (praesens indicativi), žr. § 77.

E L E M E N T Ą L A T I N A

2) I I I - I V asmenuotei vienaskaitos I asmenyje dedama priesaga -a-, visuo­

se kituose - priesaga -e- i r galūnės:

leg-ere: leg-a-m skaitysiu',

leg-e-s 'skaitysi',

leg-e-nt 'jie skaitys',

leg-a-r 'būsiu renkamas',

leg-e-ris 'būsi renkamas',

leg-e-ntur 'jie bus renkami'.

Imperativus § 82 Imperativus praesentis activi (esamojo laiko veikiamosios rūšies liepia­

moj i nuosaka) sg. I I asmuo yra grynas infekto kamienas, gaunamas iš esamojo laiko bendraties atmetus jos galūnę ( I I I asmenuotėje pridedama -e):

lauda-re: lauda girk',

vide-re: vide 'žiūrėk',

leg-e-re: leg-e 'rink, skaityk',

audi-re: audi 'klausyk'.

Daugiskaitos I I asmuo daromas prie infekto kamieno pridedant galūnę -te (plg. lietuvių k.) . I I I asmenuotė je dar į spraudžiamas jungiamasis balsis - i - :

lauda-te 'girkite',

vidė-te 'žiūrėkite',

leg-i-te 'rinkite, skaitykite',

audi-te 'klausykite'.

Pastaba. Penkių veiksmažodžių (dico, dūco, facio, fero, sum) liepiamosios nuosakos sg. II turi gryną šaknį: dic, dūc, fac, fer, es; pl. II - be jungiamojo balsio, tik fer-te, es-te, bet: dic-i-te, dūc-i-te, fac-i-te.

Kategoriško draudimo formos daromos iš nori 'nenorėk', nolite 'ne­

norėkite ' i r pamatinio ve iksmažodžio bendraties:

noli laudare 'negirk',

nolite laudare 'negirkite'.

§ 83 Imperativus praesentis passivi (esamojo laiko neveikiamosios rūšies lie­

piamoji nuosaka) daroma prie infekto kamieno pridedant: sg. II - galūnę -re, pl. II - galūnę - m i n i :

I da l i s M O R F O L O G I J A V e i k s m a ž o d i s

lauda-re 'būk giriamas',

lauda-mini 'būkite giriami',

leg-e-re 'būk renkamas' (prieš r - -e-),

leg-i-mini 'būkite renkami' (-i-).

§ 84 Imperativus futūri activi (būsimojo laiko veikiamosios rūšies liepiamoji

nuosaka) daroma prie infekto kamieno pridedant galūnes:

sg. I I -to: lauda-td, leg-i-to (-i-),

sg. I I I -to: lauda-to, leg-i-to (-i),

pl. I I -tote: lauda-tote, leg-i-tote (-i-),

pl. I I I -nto: lauda-nto, leg-u-nto, audi-u-nto (-u-).

§ 85

Imperativus futūri passivi (būsimojo laiko neveikiamosios rūšies liepia­moj i nuosaka) daroma prie infekto kamieno pridedant galūnes: -tor (sg. II): lauda-tor, leg-i-tor ( - i - ) ; -ntor (pl. II): lauda-ntor, leg-u-ntor, audi-u-ntor (-u-).

Asmenuojamų veiksmažodžio formų daryba iš perfekto kamieno § 86

Perfectum indicativi activi daromas prie perfekto kamieno pridedant per­fekto galūnes:

laudav-i 'pagyriau', laudav-imus,

laudav-isti, laudav-istis,

laudav-it, laudav-ėrunt.

§ 8 7 Perfectum coniūnctivi activi daromas prie perfekto kamieno pridedant

priesagą -eri- ir galūnes:

laudav-eri-m 'būčiau pagyręs',

laudav-eri-s ir t.t.

§ 8 8

Plūsąuamperfectum indicativi activi daromas prie perfekto kamieno p r i ­

dedant priesagą -era- i r galūnes:

laudav-era-m 'buvau pagyręs',

laudav-era-s ir t.t.

E L E M E N T Ą L A T I N A

§ 89 Plūsąuamperfectum coniūnctivi activi daromas prie perfekto kamieno

pridedant priesagą -issė- i r galūnes:

laudav-isse-m 'būčiau pagyręs',

laudav-issė-s ir t.t.

§ 90 Futūrum I I activi daromas prie perfekto kamieno pridedant priesagą

-er- (sg. I), -eri- (visiems kitiems asmenims) i r galūnes:

laudav-er-o 'būsiu pagyręs',

laudav-eri-s ir t.t.

Sudėtinės samplaikinės darybos veiksmažodžių formos § 9 1 Perfectum indicativi passivi daroma iš participium perfecti passivi ir pagal­

binio ve iksmažodžio esse esamojo laiko:

laudatus, a, um sum esu pagirtas',

laudatus, a, um es ir t.t.

§ 9 2 Perfectum coniūnctivi passivi daromas iš participium perfecti passivi i r

esse praesens coniūnctivi:

laudatus, a, um sim 'būčiau pagirtas',

laudatus, a, um sis ir t.t.

§ 9 3 Plūsąuamperfectum indicativi passivi daromas iš participium perfecti

passivi i r esse imperfectum indicativi:

laudatus, a, um eram 'buvau pagirtas',

laudatus, a, um eras ir t.t.

§ 9 4 Plūsąuamperfectum coniūnctivi passivi daromas iš participium perfecti

passivi i r esse imperfectum coniūnctivi:

laudatus, a, um essem 'būčiau buvęs pagirtas',

laudatus, a, um essės ir t.t.

I d a l i s M O R F O L O G I J A v e i k s m a ž o d i s

§ 95 Futūrum I I passivi daromas iš participium perfecti passivi ir esse futurūm I :

laudatus, a, um ero 'būsiu pagirtas',

laudatus, a, um eris ir t.t.

Veiksmažodžių asmenavimo schemą žr. §§ 96-97.

§ 9 6

Veiksmažodis sum, fui, - , esse 'būti '

Infekto sistemos formos (kamienas es- / s-) Perfekto sistemos formos (kamienas fu-) Indicdtivus Coniunctivus Indicdtivus Coniunctivus Praesens Perfectum sum s-i-m fu-i fu-eri-m es s-i-s fu-isti fu-eri-s es-t s-i-t fu-it fu-eri-t s-u-mus s-I-mus fu-imus fu-eri-mus es-tis s-I-tis fu-istis fu-eri-tis s-u-nt s-i-nt fu-erunt1 fu-eri-nt Imperfectum Plūsąuamperfectum er-a-m es-se-m fu-era-m fu-isse-m er-a-s es-se-s fu-era-s fu-isse-s er-a-t es-se-t fu-era-t fu-isse-t er-a-mus es-sė-mus fu-era-mus fu-isse-mus er-a-tis es-se-tis fu-era-tis fu-issė-tis er-a-nt es-se-nt fu-era-nt fu-isse-nt Futūrum I Futūrum II er-6 fu-er-o er-i-s fu-eri-s er-i-t fu-eri-t er-i-mus fu-eri-mus er-i-tis fu-eri-tis er-u-nt fu-eri-nt Imperat. praes. es, este Imperat. fut. esto, esto

estote, sunto Infinit. praes. es-se Infinit. perfecti fu-isse

Infinit. futūri futūrus, a, um esse arba fore

' Greta fuėrunt vartojama fuere ir fuerunt.

Dalyviai (participia): esamojo laiko veikiamasis dalyvis (partic. praesen­tis act.) vartojamas t i k pr iešdėl iniu vediniu: praesens, praesentis 'dalyvaująs'; absens, absentis 'nedalyvaująs'.

Participium futūri - futūrus, a, um 'būsimas'. Kamienas er- yra kilęs iš es- dėl rotacizmo dėsnio, žr. § 18.

E L E M E N T Ą L A T 1 N A

Coniūnctivi activi

I asmenuotė II asmenuotė III asmenuotė I V asmenuotė

Praesens laude-m vide-a-m leg-a-m audi-a-m laude-s vide-a-s leg-a-s audi-a-s laude-t vide-a-t leg-a-t audi-a-t laudė-mus vide-a-mus leg-a-mus audi-a-mus laudė-tis vide-a-tis leg-a-tis audi-a-tis

laude-nt vide-a-nt leg-a-nt audi-a-nt

Imperfectum lauda-re-m vidė-re-m leg-e-re-m audi-re-m lauda-rė-s vidė-rė-s leg-e-rė-s audi-re-s lauda-re-t vidė-re-t leg-e-re-t audi-re-t lauda-rė-mus vidė-rė-mus leg-e-rė-mus audi-re-mus lauda-rė-tis vidė-rė-tis leg-e-rė-tis audi-rė-tis

lauda-re-nt vidė-re-nt leg-e-re-nt audi-re-nt

Perfectum laudav-eri-m vld-eri-m lėg-eri-m audiv-eri-m laudav-eri-s vid-eri-s lėg-eri-s audiv-eri-s laudav-eri-t vid-eri-t lėg-eri-t audiv-eri-t laudav-eri-mus vid-eri-mus leg-eri-mus audiv-eri-mus laudav-eri-tis vid-eri-tis lėg-eri-tis audiv-eri-tis laudav-eri-nt vid-eri-nt lėg-eri-nt audiv-eri-nt

Plūsąuamperfectum laudav-isse-m vid-isse-m leg-isse-m audiv-isse-m

laudav-issė-s vid-issė-s lėg-issė-s audiv-isse-s laudav-isse-t vid-isse-t lėg-isse-t audiv-isse-t laudav-isse-mus vid-issė-mus lėg-issė-mus audiv-isse-mus laudav-issė-tis vid-issė-tis lėg-issė-tis audiv-issė-tis laudav-isse-nt vid-isse-nt lėg-isse-nt audiv-isse-nt

Imperativus activi

I asmenuotė II asmenuotė III asmenuotė I V asmenuotė Praesens lauda vide leg-e audi

lauda-te vidė-te leg-i-te audi-te Futūrum lauda-to vidė-to leg-i-to audi-to

lauda-to vidė-to leg-i-to audi-to

lauda-tote vidė-tote leg-i-tote audi-tote lauda-nto vide-nto leg-u-nto audi-u-nto

I d a l i s M O R F O L O G I J A V e i k s m a ž o d i s

Coniūnctivi passivi

I asmenuotė II asmenuotė III asmenuotė IV asmenuotė Praesens laude-r vide-a- r leg-a-r audi-a-r

laude-ris1 vide-a- ris1 leg-a-ris1 audi-a-ris

laudė-tur vide-a-tur leg-a-tur audi-a-tur laudė-mur vide-a- mur leg-a-mur audi-a-mur

laudė-mini vide-a- mini leg-a-mini audi-a-mini

laude-ntur vide-a-ntur leg-a-ntur audi-a-ntur

Imperfectum lauda-re-r vidė-re -r leg-e-re-r audi-re-r lauda-re-ris1 vidė-rė -ris1 leg-e-rė-ris 1 audi-rė-ris 1

lauda-rė-tur vidė-re-tur leg-e-rė-tur audi-rė-tur

lauda-re-mur vide-rė -mur leg-e-rė-mur audi-re-mur lauda-rė-mini vidė-rė -mini leg-e-rė-mini audi-rė-mini

lauda-re-ntur vidė-re-ntur leg-e-re-ntur audi-re-ntur

Perfectum laudat-us sim vis-us sim lect-us sim audit-us sim

a, um sis a, um sis a, um sis a, um sis sit sit sit sit

laudat-I simus vis-i simus lėct-I simus audit-i simus

ae,a sitis ae, a sitis ae, a sitis ae, a sitis sint sint sint sint

Plūsąuamperfectum

laudat-us essem vis-us essem lect-us essem audit-us essem a, um essės a, um essės a, um essės a, um essės

esset esset esset esset laudat-I essėmus vis-i essėmus lėct-I essėmus audit-i essėmus

ae, a essėtis ae, a essėtis ae, a essėtis ae, a essėtis essent essent essent essent

1 Greta galūnės -ris kartais vartojama galūnė -re.

Imperativus passivi

I asmenuotė II asmenuotė III asmenuotė IV asmenuotė

Praesens lauda-re vide-re leg-e-re audi-re

lauda-mini vide-mini leg-i-mini audi-mini

Futūrum lauda-tor vidė-tor leg-i-tor audi-tor

lauda-ntor vide-ntor leg-u-ntor audi-u-ntor

114 E L E M E N T Ą L A T I N A

Priešdėlio balsis kartais gali susilieti su šaknies balsiu: *co-agitare > co-gitare 'mąstyti'.

Priebalsis s, atsidūręs tarp balsių, gali virsti r (rotacizmas, žr. § 18): *dis-emere > dirimere 'nutraukti'.

Pridėjus priešdėlį, gali pakisti pamatinio žodžio šaknies pradžios bal­siai, atsidūrę žodžio vidurio atvirame (žr. § 14, 1, 2) ar uždarame skiemenyje (žr. § 14, 3).

Priešdėlių apžvalga Dėl minėtųjų kitimų gali atsirasti priešdėlių variantų, kurie toliau patei­

kiami skliausteliuose.

ab-, a-, abs- (as-, au-) reiškia nutolimą, atskyrimą:

ab-sum, a-fuį ab-esse 'būti atstu, nedalyvauti',

au-fero, abs-tuli, ab-latum, au-ferre 'nugabenti';

ad- (a-, ac-, af-, ag-, al-, an-, ap-, ar-, as-, at-) reiškia priartėjimą, buvimą prie ko:

ad-sum, ad-fui, ad-esse 'būti prie ko, pagelbėti', af-fero, at-tuli, al-latum, af-ferre 'atnešti', a-scribere 'prirašyti' ac-cedere 'prieiti', an-nuere 'pritarti', ag-gregare 'prijungti', ap-propinquare 'priartėti, prisiartinti', ar-ridėre 'juoktis pritariamai, drauge', as-suescere 'priprasti', at-tingere: *ad-tangere 'paliesti';

amb- (am-) 'aplink, apie':

amb-ire 'apeiti',

amb-ūrere 'apdeginti' am-plector, am-plexus sum, am-plecti 'apimti, apglėbti';

ante- 'prieš, priekyje:

ante-cėdere eiti priekyje, pralenkti',

ante-ponere 'dėti prieš, labiau vertinti';

circum- 'aplink':

circum-ire 'apeiti, eiti aplink', circum-dūcere 'apvesti aplink';

I d a l i s Ž O D Ž I Ų D A R Y B A P r i e š d ė l i n i a i v e d i n i a i 115

com- / con- (plg. cum) (col-, cor-, co-) reiškia telkimą į vieną vietą, vienoj vietoj, buvimą kartu:

com-ponere 'sudėti',

con-dūcere 'suvesti',

con-fero, con-tuli, col-latum, con-ferre 'sunešti',

cor-rigere: *con-regere 'pataisyti',

co-ercėre 'sulaikyti',

cogitare: *co-agitare galvoti';

contra- reiškia buvimą prieš, priešiškumą:

contra-dicere 'prieštarauti';

de- reiškia atidalijirhą, atitolinimą, ėjimą žemyn nuo ko nors:

de-dūcere 'nuvesti',

de-trahere nutraukti', de-sum, de-fui, - , dė-esse 'trūkti, stokoti';

dis- (di-, dif-, dir-) reiškia atskyrimą, perskyrimą, neigimą, suteikia prie­šingą reikšmę:

dis-cedere 'išsivaikščioti',

dif-fero, dis-tuli, di-latum, dif-ferre 'atidėti, nukelti',

dir-imere 'nutraukti',

dis-similis 'nepanašus',

dif-ficilis: *dis-facilis 'sunkus'; \

ex-, ė- (ec-, ef-) 'iš':

ex-trahere 'ištraukti',

ė-dūcere 'išvesti',

ex-ire 'išeiti'

ef-fero, ex-tuli, e-latum, ef-ferre 'išnešti';

in- (im-, i l - , ir-) reiškia judėjimą į ką ar buvimą kame:

in-dūcere 'įvesti',

im-portare' įgabenti',

ir-rumpere 'įsilaužti',

in-fero, in-tuli, il-latum, In-ferre 'įnešti',

Tn-sum, Tn-fui, - , in-esse 'būti kame, tūnoti';

116 E L E M E N T Ą L A T I N A

in- (im-, i l - , ir-, i-) kilęs iš neigiamos dalelytės ir reiškia pamatinio žodžio reikšmės neigimą:

in-numerabilis 'nesuskaičiuojamas', im-mortalis 'nemirtingas', il-legalis 'neleistinas, nelegalus', ir-reparabilis 'nesugrąžinamas', i-gnotus: *in-gnotus (notus) 'nežinomas';

inter- (intel-) 'tarp':

inter-sum, inter-fuį - , inter-esse 'būti tarp, dalyvauti',

inter-Ire 'patekti į tarpą, žūti',

inter-vallum 'tarpas, protarpis',

inter-regnum 'tarpuvaldis',

intel-legere 'suprasti';

intra- (intro-) reiškia viduj, į vidų:

intra-mūranus gyvenantis tarp miesto sienų',

intro-ductio 'įvedimas';

ne- (nec-, neg-) reiškia neigimą, ko nebuvimą:

ne-scire 'nežinoti',

nec-opinatus nelauktas, netikėtas',

neg-legere - 'nekreipti dėmesio';

ob- (oc-, of-, op-, os-, obs-, o-) reiškia prieš, priešais:

ob-sum, ob-fui, - , ob-esse 'būti prieš, kliudyti, kenkti',

of-fero, ob-tuli, ob-latum, of-ferre 'nešti prieš akis, siūlyti',

oc-currere 'išbėgti priešais',

op-pdnere 'dėti priešais, priešintis',

os-tendere 'suteikti, parodyti',

o-mittere 'paleisti, mesti';

per- (pel-) 'per, kiaurai, iki galo':

per-dūcere 'pervesti',

per-ficere: *per-facere 'padaryti, užbaigti',

per-fero, per-tuli, per-latum, per-ferre 'atnešti, pranešti, iškęsti',

per-legere 'perskaityti';

I d a l i s Ž O D Ž I Ų D A R Y B A P r i e š d ė l i n i a i v e d i n i a i 117

post- (pos-, po-) 'po':

post-meridianus (pos-meridianus, po-meridianus) 'popietinis',

post-scribere 'prirašyti po ko',

post-ponere 'mažiau vertinti';

prae- 'priešaky, priekyje, į priekį':

prae-sum, prae-fui, - , prae-esse 'būti priekyje, vadovauti,

prae-fero, prae-tuli, prae-latum, prae-ferre 'iškelti į priekį, laikyti vertesniu',

prae-sidėre: *prae-sedere 'sėdėti priekyje, vadovauti';

praeter- 'pro šalį, be':

praeter-Ire 'praeiti pro šalį',

praeter-itus 'praėjęs, būtasis';

pro- (prod-) reiškia judėjimą į priekį, atstojimą ko, buvimą vietoj ko, už ką:

pro-sum, pro-fui, - , prod-esse 'būti už, padėti, paremti',

prod-Ire 'išeiti į priekį, pasirodyti',

pro-nomen 'įvardis';

re- (red-) kilęs iš dalelytės ir reiškia judėjimą atgal, veiksmo atnaujinimą ar pasikartojimą:

re-dūcere 'vesti atgal',

re-vocare 'atšaukti'

re-gredior, re-gressus sum, re-gredi 'žengti atgal',

re-fero, re-tuli, re-latum, re-ferre 'nešti atgal, pranešti',

red-ire 'grįžti, eiti atgal';

se- (sed-) kilęs iš dalelytės ir reiškia nutolimą, buvimą atstu:

se-parare 'atskirti',

sėd-itio 'maištas';

sub- (suc-, suf-, sug-, sum-, sup-, sur-, sus- iš subs-, su-) reiškia buvimą po ko, priklausymą kam:

sub-ire 'paeiti po kuo, įeiti',

suc-cedere 'eiti po ko, būti įpėdiniu',

suf-fugium 'priebėga, prieglobstis',

sug-gredior, sug-gressus sum, sug-gredi 'prieiti',

E L E M E N T Ą L A T I N A

sup-ponere 'padėti po kuo',

sus-cipere: *sub-capere 'paimti',

su-spicere 'įtarti';

super- reiškia buvimą viršuje, ant ko:

super-stare 'stovėti ant ko', super-sum, super-fuį - , super-esse 'būti atliekamam, išlikti';

trans- (tran-, tra-) reiškia judėjimą per ką, buvimą kitoj pusėj:

trans-portare 'pergabenti',

tran-scribere 'perrašyti',

tra-dūcere 'pervesti',

trans-fero, trans-tuli, trans-latum, trans-ferre 'pernešti, perkelti',

trans-alpinus: trans Alpės 'užalpinis, esantis anapus Alpių'.

Priesaginiai vediniai § 125 Pirmosios linksniuotės daiktavardžiai Priesaga Darybos

pamatas Priesagos reikšmė

Pavyzdžiai

-ia būdvardis kokybės ar bū­senos pavadi­

superbia 'išdidumas' (: superbus 'išdidus')

-entia partic. praes. nimas scientia 'žinojimas, mokslas' (: sciens, entis 'žinantis')

-antia constantia 'pastovumas' (: constans, antis 'pastovus')

-itia būdvardis ypatybės pava­dinimas

laetitia 'linksmumas' (: laetus 'linksmas')

-Ina daiktavardis užsiėmimas ir darbo vieta

medicina gydymas' officijia 'dirbtuvė'

-t-ūra supinum veiksmo pa­vadinimas ar

strūctūra sustatymas, sudėtis' (: strūctum, struere sustatyti')

-s-ūra rezultatas mėnsūra 'matavimas' (: mensus, metiri 'matuoti')

-ula daiktavardis mažybinė, virgula 'šakelė' (: virga saka') -cula maloninė particula 'dalelytė' (: pars, partis 'dalis') -ola filiola 'dukrelė' (: ftlia 'duktė') -ella capella 'ožkelė' (: capra 'ožka')

I d a l i s Ž O D Ž I Ų D A R Y B A P r i e s a g i n i a i v e d i n i a i 119

§ 126

Antrosios linksniuotės daiktavardžiai a) mascuhna

Priesaga Darybos pamatas

Priesagos reikšmė

Pavyzdžiai

-arius daiktavardis veikiantis asmuo

monėtarius 'pinigų kalėjas' (: moneta 'pinigas')

-ulus daiktavardis mažybinė, maloninė

adolėscentulus 'jaunuolėlis' (: adolėscens, entis 'jaunuolis')

-culus tlosculus 'žiedelis' (: flos 'žiedas') -olus filiolus sūnelis' (: filius 'sūnus') -ellus Hbellus 'knygelė' (: liber 'knyga') -illus lapillus 'akmenėlis' (: lapis 'akmuo')

b) neutra

Priesaga Darybos pamatas

Priesagos reikšmė

Pavyzdžiai

-ium veiksmažodis būsenos ar veiksmo pa­vadinimas, veiksmo re­zultatas

studium 'mokymasis' (: studere 'stengtis, mokytis') gaudium 'džiaugsmas' (: gaudėre 'džiaugtis') aedificium 'pastatas' (: aedificare 'statyti')

-mentum veiksmažodis veiksmo re­ ornamentam puošmena' (: omare 'puošti') (kartais būdvardis)

zultatas atramentum 'rašalas' (: ater 'juodas')

- t -6r ium -s-6rium

supinum veiksmo vieta

laboratorium 'darbo vieta, laboratorija' (: laboratum, laborare 'dirbti')

-arium daiktavardis saugykla granarium 'klėtis, grūdų sandėlis' (: granum grūdas')

-etum daiktavardis vieta, kurioje gausu pama­tiniu žodžiu pasakomų daiktų

quercėtum 'ąžuolynas' (: ąuercus 'ąžuolas')

-ulum -culum

veiksmažodis priemonė ar veiksmo vieta

iaculum 'ietis' (: iacere 'sviesti') gubernaculum 'vairas' (: gubernare 'vairuoti')

-bulum vocabulum 'žodis' (: vocare 'ištarti, žosti') -crum simulacrum 'atvaizdas' (: simulare 'daryti

panašų') -brum -trum

cribrum 'sietas' (: cernere 'atskirti, sijoti') aratrum 'arklas' (: arare 'arti')

120 E L E M E N T Ą L A T I N A

§ 127

Trečiosios linksniuotės daiktavardžiai a) mascuhna

Priesaga Darybos pamatas

Priesagos r e i k š m ė

P a v y z d ž i a i

-or v e i k s m a ž o d i s b ū s e n a a m o r 'mei lė ' (: amare 'mylėt i ' )

-t-or supinum veikiantis

asmuo imperator 'valdytojas' (: i m p e r a t u m ,

imperare 'įsakyti, valdyti')

-s-or d ė f e n s o r gynėjas ' (: d ė f ė n s u m , d ė - f e n d e r e ginti')

b)feminina

Priesaga Darybos pamatas

Priesagos r e i k š m ė

P a v y z d ž i a i

-io v e i k s m a ž o d i s ve iksmo

rezultatas

legio 'dalinys, legionas' (: legere 'rinkti')

-t-io supinum veiksmo pa­ actio 'veikimas' (: a c t u m , agere 'veikti')

-s-io vadinimas possessio ' n u o s a v y b ė ' (: possessum,

p o s s i d ė r e 'turėti n u o s a v ą , valdyti')

- t -r ix supinum veikiantis

asmuo v ic tr ix 'nugalėtoja' (: v i c t u m , v incere

'nugalėt i ' )

-tas b ū d v a r d i s k o k y b ė s ar sanitas 'sveikata' (: sanus 'sveikas')

- t ū s daiktavardis b ū s e n o s pa­

vadinimas v ir tus ' vyr i škumas ' (: v ir 'vyras')

- t ū d o b ū d v a r d i s

b ū s e n o s pa­

vadinimas m a g n i t ū d o 'didumas' (: magnus 'didelis')

c) neutra

Priesaga Darybos pamatas Priesagos r e i k š m ė Pavyzdys

- m e n v e i k s m a ž o d i s ve iksmo rezultatas v o l ū m e n 'ritinys, tomas'

(: volvere 'ritinti, sukti')

§ 128

Ketvirtosios linksniuotės daiktavardžiai

Priesaga Darybos pamatas

Priesagos r e i k š m ė

P a v y z d ž i a i

-t-us supinum veiksmo pa­

vadinimas

auditus 'g irdėj imas , klausa' (: audi tum, audire 'klausyti')

-s-us v isus 'regėj imas' (: v i s u m , v i d ė r e 'matyti')

-atus daiktavardis pareigos consulatus 'konsulo pareigos' (: consu l 'konsulas')

I d a l i s Ž O D Ž I Ų D A R Y B A P r i e s a g i n i a i v e d i n i a i 121

§ 129

Penktosios linksniuotės daiktavardžiai Priesaga Darybos

pamatas Priesagos r e i k š m ė

P a v y z d ž i a i

- i ė s b ū d v a r d i s k o k y b ė s pava­

dinimas

p a u p e r i ė s 'nuskurdimas' (: pauper

'nuskurdęs ' )

- i t i ė s amarit ies 'kartumas' (: a m a r u s 'kartus')

§ 1 3 0 Pirmosios ir antrosios linksniuotės būdvardžiai Priesaga Darybos

pamatas

Priesagos r e i k š m ė

P a v y z d ž i a i

-eus daiktavardis m e d ž i a g a l igneus, a, u m 'medinis' (: l i g n u m 'medis')

-osus daiktavardis gausumas periculosus , a, u m 'pavojingas' (: p e r i c u l u m 'pavojus')

-lentus opulentus, a, u m 'turtingas' (: o p ė s 'turtas')

-s- ivus supinum v e i k s m a ž o ­d ž i u ž y m i m a y p a t y b ė

activus, a, u m 'veiklus' (: a c t u m , agere 'veikti')

-s- ivus

v e i k s m a ž o ­d ž i u ž y m i m a y p a t y b ė

passivus, a, u m 'patiriantis, pasyvus' (: passus, pati 'patirti, kęsti ' )

-atus daiktavardis p r i d ė t i n ė pav ir š iaus ar

barbatus, a, u m 'barzdotas' (: b a r b a 'barzda')

-itus vidaus ypa­t y b ė

auritus , a, u m 'ausylas' (: aur i s 'ausis')

- ū t u s

vidaus ypa­t y b ė

c o r n ū t u s , a, u m 'raguotas' (: c o r n ū 'ragas')

- idus v e i k s m a ž o d i s v e i k s m a ž o ­d ž i u ž y m i m a

val idus , a, u m 'sveikas' (: v a l ė r e 'būti sve ikam)

-cundus y p a t y b ė i ū c u n d u s , a, u m 'malonus' (: iuvare 'daryti m a l o n ų ' )

- ius daiktavardis priklausy­mas k a m

patrius , a, u m 'tėvo, tėv iškas ' (: pater 'tėvas')

- icus r ū s t i c u s , a, u m 'kaimo, k a i m i š k a s ' (: r ū s 'kaimas')

- ic ius t r i b ū n i c i u s , a, u m ' tr ibūno' (: t r i b ū n u s 'tribūnas')

-ar ius agrarius , a, u m ' laukų, ž e m ė s ' (: ager 'dirva, ž e m ė ' )

-Inus L a t i n u s , a, u m ' l o tynų , l o tyn i škas ' (: L a t i u m 'Lacijus')

-anus R o m a n u s , a, u m ' r o m ė n ų , r o m ė n i š k a s ' (: R o m a )

122 E L E M E N T Ą L A T I N A

Lentelės tęsinys

Priesaga Darybos pamatas

Priesagos r e i k š m ė

P a v y z d ž i a i

-ellus v a r d a ž o d i s m a ž y b ė su malon in iu

mise l lus , a, u m 'vargšel is ' (: mi ser 'vargšas')

-u lus atspalviu parvulus , a, u m 'mažyt i s , m a ž u l ė l i s ' (: parvus 'mažas' )

-bundus v e i k s m a ž o d i s sustiprinta partic. praes. r e i k š m ė

vagabundus, a, u m 'klajojantis (: vagari 'klajoti')

§ 131 Trečiosios linksniuotės būdvardžiai Priesaga Darybos

pamatas Priesagos r e i k š m ė

P a v y z d ž i a i

- i l is v e i k s m a ž o d i s pol inkis fragil is , e 'trapus' (: frangere ' laužyti ' )

-bil is amabi l i s , e 'meilus' (: amare 'mylėt i ' )

- i l is v a r d a ž o d i s priklausy­mas k a m

civi l is , e 'pi l ieč ių, pilietinis' (: civis 'pilietis')

-alis natalis , e 'gimimo, gimtas' (: natus 'g imęs')

-aris popular is , e ' l iaudiškas ' (: populus 'liaudis, tauta')

- ė n s i s daiktavardis a p i b ū d i n a C a n n ė n s i s , e 'Kanų' (: C a n n a e 'Kanai')

- iensis

- ė s t i s

pagal v i e t ą A t h ė n i ė n s i s , e 'Atėnų' (: Athenae 'Atėnai')

caelestis, e 'dangaus, d a n g i š k a s ' (: cae lum 'dangus')

-ester daiktavardis priklausy­mas k a m

pedester, tris , tre ' p ė s t i n i n k ų , p ė s t i n i n k i š -kas' (: pedes, itis 'pės t in inkas ' )

e ą u e s t e r , tris , tre 'raitelių, rai te l iškas' (: eques, itis 'raitelis')

-ax v e i k s m a ž o d i s pol inkis audax, acis 'drąsus' (: a u d ė r e 'drįsti')

§ 132

Veiksmažodžiai Pagal darybos pamatą išvestiniai veiksmažodžiai skirstomi į vardažodi-

nius, arba denominatyvinius (denominativa), ir veiksmažodinius, arba deverbatyvinius (deverbativa).

1. Denominatyviniai veiksmažodžiai yra padaryti iš atitinkamų bendra-šaknių vardažodžių ir turi pamatinio žodžio suteiktą reikšmę. Daug tokių veiksmažodžių priklauso I ir IV asmenuotei: cūrare 'rūpintis' (: cūra 'rūpestis'),

I d a l i s Ž O D Ž I Ų D A R Y B A P r i e s a g i n i a i v e d i n i a i 123

coronare 'vainikuoti' (: corona 'vainikas'), sanare 'išgydyti (: sanus 'sveikas'), finire 'baigti' (: finis 'baigmė').

2. Deverbatyviniai veiksmažodžiai yra padaryti iš kitų veiksmažodžių pridedant priesagas. Pagal jų suteikiamą reikšmę būna:

a) inchoativa I veiksmo p r a d ž i o s ; daromi su priesagomis -asco, -esco, -isco: inveterasco, inveterascere 'senti'; silesco, silėscere 'nutilti'; revivisco, reviviscere 'atsigauti';

b) iterativa I k a r to t i n i a i ; daromi su priesagomis: -tare, -sare, -itare: captare 'gaudyti' (: capere 'imti'); cursare 'bėgioti' (: currere 'bėgti'); agitare 'judinti' (: agere 'veikti');

c) deslderatlva / r e i š k i a n t y s norą , t r o š k i m ą ve ik t i ; daromi su prie­sagomis: -tūrio, -sūrio, -esso: empturio, empturire 'norėti pirkti' (: emptum, emere 'pirkti'); cenaturio, cėnaturire 'norėti pietauti' (: cenatum, cenare 'pie­tauti'); capesso, capessere 'mėginti suimti' (: capio, capere 'imti').

128 E L E M E N T Ą L A T I N A

fugio aliąuem 'vengiu ko', seąuor aliąuem seku kuo', adūlor aliąuem 'pataikauju kam', ulciscor aliąuem 'keršiju kam'.

Kartais tranzityviniai būna caveo 'saugausi' (cavė canem saugokis šuns'), disco 'mokausi' (disce linguam Latinam 'mokykis lotynų kalbos') ir pan.

Tranzityviniai esti trečiuoju asmeniu vartojami veiksmažodžiai: me decet 'man tinka, mė dėdecet 'man netinka', mė iuvat, mė dėlectat 'man malonu', me fugit, me fallit, mė praeterit 'man nežinoma'.

Te toga pieta decet 'Tau tinka puošni toga'. Decet modestum esse 'Pride­ra būti kukliam'.

Su beasmeniais veiksmažodžiais piget, pudet, paenitet, taedet, miseret asmuo, patiriantis tą jausmą, reiškiamas akuzatyvu: me piget 'man apmaudu', me pudet 'man gėda', mė paenitet 'aš gailiuosi', mė taedet 'man bjauru (įkyru)', me miseret 'man gaila'.

Akuzatyvą valdo verba affectuum (stiprius jausmus reiškiantys veiksma­žodžiai): spėro pacem 'tikiuosi taikos', dėspėro salūtem 'nustoju vilties išsigel­bėti', horreo crūdelitatem 'bjauriuosi žiaurumu'.

Daug intranzityvinių veiksmažodžių, gavę priešdėlius circum-, praeter-, trans-, virsta tranzityviniais, valdančiais akuzatyvą: transire flūmen 'pereiti upę', praeterire rem 'apeiti dalyką', cireumsedėre urbem 'apsupti miestą'.

Dažnai valdo akuzatyvą veiksmažodžiai su kitais priešdėliais (ad-, per-, in-, sub-, ob-). Tuo atveju veiksmažodžiai paprastai vartojami perkeltine reikš­me (tiesiogine reikšme jie būna intranzityviniai, ir priešdėlis pakartojamas dar kaip prielinksnis): adire amicum 'kreiptis į draugą', bet adire ad amicum 'pri­eiti prie draugo'; subirę laborem 'nuveikti darbą, bet subirę sub tėcta 'ateiti į pastogę'; inire consilium 'nuspręsti ką, bet inire in urbem 'įeiti į miestą'.

P a s t a b a . Kartais tokie priešdėliniai ve iksmažodžia i , valdantys akuzatyvą, turi t ies iog inę

reikšmę: ascendo Capitolium 'įkopiu j Kapitolijų', obeo al iėnas terržs 'lankau svetimus kraštus'.

Jei priešdėliai pridedami prie tranzityvinių veiksmažodžių, tai šie gali valdyti net du tiesioginius papildinius (vienas galininkas priklauso nuo veiks­mažodžio, kitas - nuo priešdėlio): copias flūmen tradūxit 'karines pajėgas perkėlė per upę'.

P a s t a b a . Pasyviniame posakyje toks galininkas neverč iamas vardininku: copiae flūmen

traduetae sunt 'karinės pajėgos buvo perkeltos per upę'.

I d a l i s S I N T A K S E S v a r b e s n ė s l i n k s n i ų r e i k š m ė s i r v a r t o j i m a s 129

Yra ir nepriešdėlinių veiksmažodžių, kurie gali turėti du tiesioginio pa­pildinio galininkus (asmens ir daikto): doceo 'mokau', cėlo 'slepiu', posco, postulo, flagito 'reikalauju', oro, rogo 'prašau': Cato senex ipse filium l i t t e -ras docuit 'Katonas, būdamas senas, pats mokė sūnų rašto'. Pacem te pos-cimus 'Prašome tave taikos'. Aedui Caesarem a u x i l i u m rogabant 'Edujai prašė Cezarį pagalbos'. ;

P a s t a b a . Vietoj daikto galininko gali būti bendratis: Doceo tė legere 'Mokau tave skaityti'.

Su veiksmažodžiais veto 'draudžiu', iubeo 'liepiu, sino 'leidžiu' asmuo, ku­riam draudžia, liepia ar leidžia, reiškiamas akuzatyvu: Magister discipulos eur-rere vetat (iubet, sinit) 'Mokytojas draudžia (liepia, leidžia) mokiniams bėgioti'.

§ 144 Accūsativus praedicatl I predikatinis galininkas. Juo reiškiamas antra­

sis papildinys, valdomas veiksmažodžių: appellare, dicere, vocare, nominare 'vadinti', creare, eligere 'išrinkti', facere, reddere 'daryti', habėre, putare, dūce-re, exlstimare, iūdicare, censėre 'vertinti'. Predikatinis galininkas verčiamas į lietuvių kalbą įnagininku: Romulus urbem Romam (acc. praedicatl) vocavit 'Romulas miestą Roma pavadino'.

§ 145 Accūsativus duplex I dvejybinis galininkas. Susideda iš objekto gali­

ninko ir predikatinio galininko: Ciceronem (acc. obiecti) populus Romanus consulem {acc. praedicatl) creavit 'Romėnų tauta išrinko Ciceroną konsulu'.

P a s t a b a . Verčiant pasyvu, abu galininkai tampa vardininkais, - gaunamas dvejybinis var­dininkas, žr. § 142. Cicero a populo Romano consul crežtus est 'Ciceronas r o m ė n ų tautos buvo išrinktas konsulu'.

Dvejybinio galininko sintaksinis variantas yra accūsativus eum inflnltlvo konstrukcija, žr. § 183.

Antrinės akuzatyvo reikšmės § 146 Galininkas krypčia i reikšt i (eina vietos aplinkybe): domum, rus ve-

nire 'parvykti namo, į kaimą'. Toks galininkas vartojamas miestų ir mažų salų pavadinimuose: Romam, Athėnas venire 'Atvykti į Romą, į Atėnus'. Dėlum proficisci 'Vykti į Delo salą.

P a s t a b a . Dide l ių salų pavadinimuose ir kitais atvejais kryptis reiškiama galininku su prie­linksniu in: I n S k i l i a m , in C r ė t a m proficiscuntur 'Jie vyksta į Siciliją, į Kretą'.

§ 147 Galininkas s u š u k i m u i reikšt i (accūsativus exclamatidnis): O te feli-

cem! 'O tu laimingasis!' O cūras hominum! 'O žmonių rūpesčiai'!

130 E L E M E N T Ą L A T I N A

Kilmininkas (Genitivus) § 148 Kilmininkas gali sudaryti žodžių junginius su va rdažodž i a i s (genitivus

adnominalis) ir su ve iksmažodž ia i s (genitivus adverbalis). Genityvo funkciją nulemia veiksmažodinės sintagmos transpozicija į var-

dažodinę sintagmą. Dėl to kilmininkas su vardažodžiais būna dviejų pagrin­dinių tipų: genitivus subiecti 'subjekto kilmininkas' ir genitivus obiecti 'objekto kilmininkas'.

§ 149 Subjekto k i lmin inkas gaunamas transponavus į vardažodinį junginį

intranzityvinį veiksmažodį su vardininku (nbm. subiecti):

consul advenit 'konsulas atvyksta' -* adventus consulis 'konsulo atvykimas';

puella ridet 'mergaitė juokiasi' -+ risus puellae 'mergaitės juokas';

sol oritur 'saulė teka -> ortus solis saulės tekėjimas.

P a s t a b a . Taip transponuoti galima ir tranzityvinį ve iksmažod į su vardininku: pater amat

'tėvas myli' - amor patris 'tėvo meilė',- patris - gen. subiecti.

§ 150 Objekto k i lmin inkas gaunamas transponavus į vardažodinį junginį

tranzityvinį veiksmažodį su galininku (acc. obiecti):

tolerare frigus 'pakelti šaltį' tolerans frigoris (gen. obi.) 'pakeliantis šaltį' -> tolerantia frigoris (gen. obi.) 'šalčio pakėlimas';

pati dolorem 'kentėti skausmą' -• patiėns doloris (gen. obi.) 'kenčiantis skaus­mą' -• patientia doloris (gen. obi) 'skausmo kentėjimas'.

P a s t a b a . Kartais tokie junginiai gali turėti abejopą reikšmę: amor patris 'tėvo meilė':

a) gen. subi. 'tėvas myli' (pater amat); b) gen. obi. - 'tėvą myli' (patrem amat); timor hostium

'priešų baime: a) gen. subi. 'priešai bijo'; b) gen. obi. 'priešų bijo'. Dv iprasmybė gaunama dėl to,

kad į vardažodinį junginį su kilmininku galima transponuoti dvejopus junginius: tranzityvinį

ve iksmažodį su vardininku (pater amat —> amor patris) ir tranzityvinį ve iksmažodį su galininku

(patrem amat - • amor patris). Tokiais atvejais prasmę suvokti padeda kontekstas. Su intranzity-

viniais ve iksmažodžia i s taip nebūna.

Su vardažodžiais susijusio kilmininko (gen. adnominalis) skiriama kelios reikšmės, kurios iš esmės yra pagrindinių genityvo tipų poklasiai (§§151-154).

§ 151 Kilmininkas, nusakantis priklausymą, vadinamasis genitivus possessivus I

savybinis, arba nusakomasis, k i lmininkas : domus patris 'tėvo namas', nomen Ciceronis 'Cicerono vardas', ėloąuentia hominis 'žmogaus iškalba.

I d a l i s S I N T A K S E S v a r b e s n ė s l i n k s n i ų r e i k š m ė s i r v a r t o j i m a s

§ 152

Kilmininkas, reiškiantis kokybę, vadinamasis genitivus ąudlitdtis I koky­bės k i lmininkas . Kokybės kilmininkas pasižymi tuo, kad į žodžių junginį įeina su savo pažyminiu: homo magnae ėloąuentiae 'didelės iškalbos žmogus', vir acris ingenii 'skvarbaus proto vyras'.

Iš pradžių kokybės kilmininko vartojimas buvo ribotas, nes vartotas tik tų žodžių, kurie reiškė:

1) k i lmę : homo generis Graeci graikų kilmės žmogus'; 2) ma tą , amžių : corona magni ponderis 'didelio svorio karūna', puer

novem annorum 'devynerių metų berniukas'. Kitais atvejais kokybei reikšti buvo vartojamas abldtivus ąudlitdtis,

žr. § 176. Ilgainiui kokybės kilmininkas ėmė stumti kokybės abliatyvą: vir acri in-

genio (abi. ąudlitdtis) buvo pakeistas vir acris ingenii (gen. ąudlitdtis), išskyrus tuos specialius atvejus, kur liko vartojamas tik kokybės abliatyvas, žr. § 176.

§ 153

Kilmininkas, reiškiantis kiekybę, vadinamasis genitivus ąuantitdtis / kie -kybės, arba kiekio , k i lmin inkas . Gali būti:

1) kiekybės kilmininkas vartojamas: a) su kiekį ar matą reiškiančiais daiktavardžiais: modius šalis 'saikas druskos', grex ovium 'banda avių'; b) su kiekybinės reikšmės prieveiksmiais: satis ėloąuentiae 'užtenka iškalbingumo', parum sapientiae 'maža supratimo', multum pecūniae 'daug pinigo'; c) su kil­mininką valdančiais skaitvardžiais: duo milia hominum 'du tūkstančiai žmo­nių', mille passuum 'tūkstantis žingsnių';

2) neapibrėžto kiekio kilmininkas, vadinamas genitivus partitivus /dalies k i lmin inkas , pažymi visumą, iš kurios išskiriama dalis. Toks kilmininkas vartojamas: a) su daiktavardžiais, reiškiančiais dalį: pars exercitūs 'dalis ka­riuomenės'; b) su aukščiausiojo (kartais su aukštesniojo) laipsnio būdvardžių formomis: optimus amlcorum 'geriausias iš draugų', pessimus omnium poėta 'blogiausias iš visų poetas', maior fratrum 'vyresnysis iš brolių'; c) su būdvar-diškais skaitvardžiais: ūnus nostrum 'vienas iš mūsų', primuš eąuitum 'pirmas iš raitelių', septimus rėgum 'septintas iš karalių'; d) su įvardžiais: quis nostrum 'kas iš mūsų', nemo vestrum 'niekas iš jūsų', aliąuid temporis siek tiek laiko'; e) su prieveiksmiais: ubinam gentium sumuš? 'kurioje šalyje esame?'

P a s t a b a . Neapibrėžtas kiekis kartais gali būti reiškiamas linksniais su prielinksniais ė (ex),

dė , in , inter: acerrimus ex omnibus nostris s ėns ibus est s ė n s u s videndi 'stipriausias iš v isų m ū s ų

pojūčių yra regėjimas'.

132 E L E M E N T Ą L A T I N A

§ 154 Predikatinis k i lmin inkas (genitivus praedicatl) gali būti vardažodi-

nės sintagmos kilmininkų sintaksinis vedinys su veiksmažodžiu esse: domus patris — haec domus patris est sis namas yra tėvo'; homo generis Graeci -> iste homo generis Graeci est 'tas žmogus yra graikų kilmės'.

Predikatinis kilmininkas turi įvairių semantinių reikšmių: 1) kilmininkas, reiškiantis būdingą savybę, pareigą, vartojamas su veiks­

mažodžiu esse: iūdicis est 'teisėjo pareiga, teisėjas privalo; hominis est errare 'žmogui būdinga klysti';

2) kilmininkas, reiškiantis vertę, vadinamasis genitivus pretii. Jis var­tojamas su veiksmažodžiais esse, neri, habėre, aestimare, dūcere, facere, pu-tare. Pati vertė išreiškiama kiekybinių būdvardžių kilmininku: magni 'didžiai, labai'; plūris 'daugiau, labiau'; plūrimi 'daugiausia, labiausiai'; parvi 'mažai, menkai'; minoris 'mažiau, prasčiau'; minimi 'mažiausiai, prasčiausiai'; nihil i 'niekam vertu, niekam tikusiu'; tanti 'tiek'; ąuanti 'kiek': Ciceronem magni facio 'Ciceroną labai vertinu'. Mea mihi conscientia plūris est quam omnium sermo Cicero 'Mano sąžinė man daugiau reiškia negu visų kalbos'. Te tanti facio, ąuanti es dignus 'Tave vertinu tiek, kiek esi vertas'. Magni erunt mihi litterae tuae 'Man bus brangus tavo laiškas'.

3) kilmininkas, reiškiantis ketinimą, siekimą, tikslą: Aegyptum profi-ciscitur cognoscendae antiąuitatis 'Jis vyksta į Egiptą pažinti senovės'.

§ 155 Veiksmažodžių valdomas kilmininkas dažnai pasako veiksmo objek­

tą , atlieka papildinio funkcijas. Toks kilmininkas turi įvairių semantinių reikšmių, kaip antai:

1) kilmininkas, reiškiantis atminimą, vadinamasis genitivus memoriae; jis nurodo netiesioginį papildinį, kai veiksmažodžio veiksmas tik iš dalies susijęs su objektu. Vartojamas su veiksmažodžiais memini 'atsimenu, obliviscor 'už­mirštu, pamirštu', admoneo, commoneo 'primenu' ir kt. Toks kilmininkas lie­ka ir su būdvardžiais memor 'atsimenantis', immemor 'neatsimenantis', peritus 'patyręs', particeps 'dalyvaujantis' ir pan.: Vivorum memini, nec tamen Epi-cūri licet oblivisci 'Atsimenu gyvuosius, tačiau negalima užmiršti ir Epikūro'. Non oblitus sum tui 'Aš nesu tavęs pamiršęs'. Vėrus amicus amici nunąuam obliviscitur 'Tikras draugas draugo niekada nepamiršta'. Vėnit mihi Platonis in mentėm 'Staiga prisiminiau apie Platoną. Memor pristinarum virtūtum Atmenantis ankstesnių metų šaunumą'. Immemor ąuiėtis 'Nežinantis poilsio'.

2) kilmininkas, reiškiantis kaltę, vadinamasis genitivus criminis varto­jamas su veiksmažodžiais accūso 'kaltinu', damno 'smerkiu', absolvo 'išteisinu' ir pan.: Sceleris damnatus est 'Buvo pasmerktas už nusikaltimą'. Themistoclės proditionis accūsatus est 'Temistoklis buvo apkaltintas išdavyste'.

I d a l i s S I N T A K S E S v a r b e s n ė s l i n k s n i ų r e i k š m ė s i r v a r t o j i m a s 133

3) kilmininkas, vartojamas su beasmeniais veiksmažodžiais, reiškiančiais stiprų jausmą (verba affectuum): piget, pudet, paenitet, taedet, miseret. Kil­mininku reiškiamas objektas, sukeliantis tą jausmą; asmuo, tą jausmą patirian­tis, pasakomas akuzatyvu, žr. § 143, 2: Mė pudet erroris 'Man gėda klaidos'. Nos miseret pauperum 'Mums gaila vargšų'.

§ 156 Kilmininkas kartais gali reikšti subjektą su veiksmažodžiu interest 'svar­

bu, rūpi': Interest omnium rėctė facere 'Visiems svarbu dorai elgtis'.

Naudininkas (Dativus) § 157 Naudininkas gali būti valdomas veiksmažodžių ar vardažodžių (ypač

būdvardžių). Dativus obiectiI objekto naudininkas dažnai eina su veiksmažodžiais,

kurie (kaip ir lietuvių kalboje) reikalauja naudininko: dare 'duoti', tradere 'per­duoti', donare 'dovanoti', cėdere 'nusileisti', servire 'tarnauti', parėre 'paklusti', placere patikti', nocere 'kenkti', gratias agere 'dėkoti' ir t.t. alicui 'kam': Mer-cės mihi gloria dėtur Ovidius 'Šlovė tebūnie man duodama kaip atpildas'. Cė-dant arma togae 'Tenusileidžia ginklai togai (karas taikai)'. Imperat aut servit collėcta pecūnia cuiąue Hordtius 'Surinkti pinigai kiekvienam arba įsakinėja, arba tarnauja'.

Naudininką valdo daugelis veiksmažodžių, turinčių priešdėlius ad-, ante-, com- / con-, in-, inter-, ob-, post-, prae-, pro-, sub-, super- ir pan.: aspirare 'pritarti', promittere 'pažadėti', prodesse 'padėti' ir t.t.: Aspirate meis coeptis Ovidius 'Pritarkite maniems užmojams'.

Naudininkas gali būti vartojamas su tokiais intranzityviniais veiksma­žodžiais, kurie lietuvių kalboje reikalauja kito linksnio:

persuadėre amico ' į t ik in t i draugą' ,

studėre agricultūrae 'verstis ž e m d i r b y s t e ' ,

parcere valetūdini 'tausoti s v e i k a t ą ,

nūbere viro ' i š t e k ė t i u ž vyro',

mederi morbo 'gydyti ligą',

appropinąuare urbi 'pr is iart int i p r i e miesto',

inesse capiti ' b ū t i ant galvos' i r t.t.

Kartais toks naudininkas, ypač poezijoje, gali reikšti kryptį (dativus dirėctivus): tendere ma­

nus alicui 'tiesti rankas į ką'; it clamor caelo Vergilius ' šauksmas kyla į padanges'.

P a s t a b a . Ve iksmažodi s timere 'bijoti' su dat. reiškia „bijoti dėl" (comiti timet 'jis nuogąs ­

tauja dėl palydovo'), o su acc. reiškia „bijoti ko" (olim t i m ė b a n t lupum 'seniau bijodavo vilko').

E L E M E N T Ą L A T I N A

Objekto naudininkas gali būti valdomas būdvardžių, kurių reikšmė be naudininko būtų neišsami: propinąuus, proximus 'artimas', vicinus 'kaimy­ninis', similis 'panašus', aptus 'patogus', benignus 'palankus', ūtilis 'naudingas', gratus 'malonus', noxius 'kenksmingas', idoneus 'tinkamas' ir k t : Canis lupo similis 'Šuo panašus j vilką'. Belgae proximi Germanis 'Belgai labai artimi ger­manams'. Locus castris aptus 'Vieta patogi stovyklai'.

§ 158 Naudininkas, reiškiantis asmenį ar daiktą, kurio naudai (ar nenaudai) kas

daroma, vadinamas dativus commodi(incommodi) I naudos (ar nenaudos) naudininkas: Tibi aras, tibi occas 'Tu sau ari, sau akėji'. Non scholae, sed vitae discimus 'Ne mokyklai, bet gyvenimui mokomės'.

§ 159 Svarbiausia predikatinio naudininko reikšmė yra dativus finalis I t iks­

lo naudininkas; jis vartojamas su veiksmažodžiais ir rodo, kuriam tikslui kas daroma, atsitinka. Sakinyje tikslo naudininkas atlieka tikslo aplinkybės funkcijas: Caesar signum dabat receptui 'Cezaris davė ženklą atsitrauki­mui (atsitraukti)'. Professor diem dicit colloąuio 'Profesorius paskiria dieną pokalbiui'.

§ 160 Dativus duplex I dvejybinis naudininkas susideda iš objektinio nau­

dos naudininko ir predikatinio tikslo naudininko: Caesar qulnque cohortės castris (dat. commodi) praesidio (dat. finalis) reliquit 'Cezaris paliko penkias kohortas stovyklos apsaugai'. Hoc matri (dat. commodi) cūrae (dat. finalis) est 'Tai suteikia motinai rūpesčių'.

P a s t a b a . Su beasmeniu ve iksmažodž iu licet vartojama dativus cum infinitivo (naudininko

su bendratimi) konstrukcija: Eis ingratls esse non licet 'Jiems ne le idž iama būti n e d ė k i n g i e m s , jie

negali būti nedėkingi'.

§ 161 Loginio subjekto naudininkui atstovauja dativuspossessivus ir dati­

vus auctoris. Dativus possessivus I savybinis naudininkas, arba esančio kam da­

lyko naudininkas, reiškia asmenį ar daiktą, kuriam kas yra, reiškia ko nors tu­rėjimą. Tokios reikšmės naudininkas dažniausiai vartojamas su veiksmažodžiu esse: Suus cuique mos est 'Kiekvienam yra savas įprotis; kiekvienas turi savo įprotį'. M i h i sunt multi libri 'Aš turiu daug knygų'. M i h i tempus dėest'Nėra man laiko; man trūksta laiko'. Agr ico lae multi liberi sunt 'Žemdirbys turi daug vaikų'.

I d a l i s S I N T A K S Ė S v a r b e s n ė s l i n k s n i ų r e i k š m ė s i r v a r t o j i m a s 135

§ 162. Artimas savo reikšme yra dativus auctoris Iveikėjo naudininkas. Daž­

niausiai jis vartojamas su gerundyvu: M i h i liber legendus est 'Man reikia skaityti knygą'. Ut t ibi ambulandum, sic m i h i dormiendum est Cicero 'Kaip tau reikia pasivaikščioti, taip man pamiegoti'. Caesari multa facienda erant 'Cezariui reikėjo daug ką padaryti'.

§ 163 Familiarios šnekamosios kalbos stiliui būdingas dativus ethicus I valios

naudininkas, reiškiantis kalbančiojo emocinį suinteresuotumą pokalbio tu­riniu. Jis reiškiamas asmeninių įvardžių naudininku: Quid m i h i Celsus agit? 'Ką mano Celsas veikia? Ką tas mano Celsas daro?' Ecce t i b i orat Lepidus, ut veniam 'Štai tau prašo Lepidas, kad ateičiau'. Quid hoc s i b i vult? 'Ką visa tai reiškia?'

Abliatyvas (Ablativus) § 164 Lotynų kalbos abliatyvas atstoja tris linksnius: t ikrąj į abl ia tyvą (at-

skirties linksnį), į n a g i n i n k ą (instrūmentalis) ir v i e t i n i n k ą (locativus). Iš senojo abliatyvo kilo tokios reikšmės: 1) ablativus separdtidnis /a tskir t ies abliatyvas, 2) ablativus originis/kilmės abliatyvas, 3) ablativus auctoris/veikėjo abliatyvas, 4) ablativus comparatidnis Ipalyginimo abliatyvas.

§ 165 Ablativus separdtidnis I atskirties abliatyvas vartojamas su veiksma­

žodžiais ir būdvardžiais, reiškiančiais atitolimą, atskyrimą, netekimą:

liberare cūra ' i š v a d u o t i n u o r ū p e s č i ų ' , liber cūra ' laisvas n u o r ū p e s č i ų ' ,

ėdūcere castris ' i š v e s t i i š stovyklos', vacare cūra ' n e t u r ė t i r ū p e s č i ų ' ,

vacuus cūra 'neturint is r ū p e s č i ų ' , egere pecūnia 'stokoti p i n i g ų ' ,

domo, rūre proficisci ' vykt i i š n a m ų , i š kaimo'.

Toks abliatyvas vartojamas miestų ir mažų salų pavadinimuose: Dėlo, Athėnis proficlscuntur 'jie vyksta iš Delo, iš Atėnų'.

P a s t a b a . Kartais vartojama s i n o n i m i n ė prie l inksninė konstrukcija: abs t inėre in iūr ia ir

abstinere ab in iūr ia 'sulaikyti nuo skriaudos'; arcčre perlculum urbe ir arcėre pericuhim ab urbe

'sulaikyti pavojų nuo miesto'.

136 E L E M E N T Ą L A T I N A

§ 166 Ablativus originis I k i lmės abliatyvas dažniausiai vartojamas su žo­

džiais natus, genitus gimęs', ortus 'kilęs': humili loco natus 'žemos kilmės', nobili genere natus 'kilmingos giminės', Cicero eąuestri genere ortus 'Cicero­nas kilęs iš raitelių luomo'.

§ 167 Ablativus auctoris I veikėjo abliatyvas vartojamas pasyvo sakinyje

veikėjui reikšti; atitinka lietuvių kalbos veikėjo kilmininką. Šis abliatyvas var­tojamas su prielinksniu a (ab): Roma a Romulo condita est 'Roma buvo Romulo įkurta'. Troia a Graecis capta est 'Troja buvo graikų paimta'.

§ 168 Ablativus comparatidnis I palyginimo abliatyvas vartojamas su aukš­

tesniuoju būdvardžių ar prieveiksmių laipsniu ir reiškia palyginimą. Palygini­mo abliatyvas vartojamas tada, kai nėra dalelytės quam 'kaip, negu': Pax me-lior bello 'Taika geresnė už karą'. Corvo rarior albo 'Retesnis už baltą varną. Fama nihil est celerius 'Nieko nėra greitesnio už gandą'.

Su aukštesniuoju laipsniu palyginimas reiškiamas sinonimine quam su nominatyvu kons­

trukcija: Pax melior est quam bellum 'Taika yra geresnė negu karas'.

§ 169 Iš senojo į n a g i n i n k o (jnstrūmentalis) kilo tokios reikšmės: 1) ablativus instrumentu įnagio abliatyvas, 2) ablativus causae /priežasties abliatyvas, 3) ablativus modi/būdo abliatyvas, 4) ablativus limitatidnis/ atžvilgio abliatyvas, 5) ablativuspretii/kainos abliatyvas, 6) ablativus mensūrae I matmens abliatyvas, 7) ablativus ąudlitdtis Ikokybės abliatyvas.

§ 170 Ablativus instrūmenti I įnagio abliatyvas reiškia priemonę, kuria kas

daroma; šis abliatyvas atitinka lietuvių kalbos įnagininką: Romanus s t i l o scribit 'Romėnas rašo stiliumi (rašikliu)'. Ocul i s vidėmus, aur ibus audi­mus 'Akimis matome, ausimis girdime'.

Kartais lotynų abi. instrūmenti neatitinka lietuvių įnagininko: Villa lacte, caseo, meile abundat'Namai lūžta nuo pieno, sūrio, medaus'. Me-m o r i a tenėte! 'Atsiminkite!'

I d a l i s S I N T A K S Ė S v a r b e s n ė s l i n k s n i ų r e i k š m ė s i r v a r t o j i m a s 137

§ 171 Ablativus causae I p r iežas t ies abliatyvas vartojamas priežasčiai reikš­

t i : Multa fėcit gloriae cup id i t a t e 'Daug jis nuveikė trokšdamas garbės'. Achillės ira commotus proelio abstinuit 'Achilas, pykčio apimtas, nedalyva­vo mūšyje'.

§ 172 Ablativus modil'būdo abliatyvas reiškia veiksmo atlikimo būdą: Hos-

tės magno clamore concurrunt 'Priešai subėga su dideliu triukšmu'. Stel-lae circos suos orbėsąue conficiunt celer i tate m i r a b i l l 'Žvaigždės savo apskritimus ir apsisukimus atlieka nuostabiu greičiu'.

Dažna i šis abliatyvas eina su prielinksniu c u m 'su': magna c u m cūra 'su dideliu rūpesčiu',

c u m voluptate 'su noru'.

§ 173 Ablativus limitatidnis I atžvilgio abliatyvas reiškia pasakymo apriboji­

mą kuria nors sritimi: natione Gailus 'galų tautybės'; genere Romanus 'ro­mėnų kilmės': Gaili l ingua , i n s t i t ū t i s , l ė g i b u s inter sė differunt'Galai vieni nuo kitų skiriasi kalba, papročiais, įstatymais'.

Vietoj atžvilgio abliatyvo poetai pavartoja graikiškąjį gal ininką (acc. Graecus): 6s hu-

m e r o s ą u e deo similis 'iš veido ir peč ių panašus į dievą.

Atžvilgio abliatyvui savo reikšme yra artimas supinum II, žr. § 185.

§ 174 Ablativus pretii I kainos abliatyvas vartojamas su veiksmažodžiais

emere 'pirkti', vėndere 'parduoti', stare 'kainuoti', vėnire 'būti parduodamam', solvere 'atlyginti' ir prieveiksmiais magno, permagno, plūrimo, parvo, mini­mo ir pan.: magno pretio vėndidit 'brangiai pardavė (už didelę kainą)', muito sanguine victoria stetit 'pergalė kainavo daug kraujo', viginti talentis ėmit 'nu­pirko už dvidešimt talentų'.

Ablativus pretii plg. su genitivus pretii, žr. § 154, 2.

§ 175 Ablativus mensūrae I matmens, mato abliatyvas yra vartojamas pa­

lyginimui, kiek vienas daiktas skiriasi nuo kito: muito maior 'daug didesnis', muito minor 'daug mažesnis', ąuattuor annis iūnior 'ketveriais metais jaunes­nis', quo maior..., eo melior 'kuo didesnis..., tuo geresnis': Hibernia d i m i -d io m i n o r est quam Britannia 'Hibernija (= Airija) perpus mažesnė negu Britanija'.

138 E L E M E N T Ą L A T I N A

§ 176 Ablativus ąudlitdtis Ikokybės abliatyvas reiškia daikto ypatybę ar ko­

kybę; susideda iš daiktavardžio ir būdvardžio: vir magna prūdentia 'didelės išminties vyras', homo summo ingenio 'labai didelių gabumų žmogus'.

Kokybei reikšti vietoj abliatyvo galėjo būti vartojamas kokybės kilmi­ninkas (gen. ąualitatis), žr. § 152.

Vien kokybės abliatyvas vartojamas šiais atvejais: 1) nusakant išorės detales: Britanni capillo sunt promisso 'Britai ne­

šioja ilgus plaukus (yra ilgais plaukais)'; 2) nusakant dvasinę nuotaiką: bono animo esse 'būti geros nuotaikos'.

§ 177 Iš senojo v i e t i n inko (locativus) išsirutuliojo tokios reikšmės: 1) ablativus loci/vietos abliatyvas, 2) ablativus temporis/laiko abliatyvas.

§ 178 Ablativus loci I vietos abliatyvas reiškia vietos aplinkybę ir atsako į

klausimą kame? kur? Dažnai vieta nusakoma abliatyvu su prielinksniu in: in urbe 'mieste' in campo 'lauke', in Italia 'Italijoje'.

Tam tikrais atvejais vietai reikšti vartojamas vietos abliatyvas be prie­linksnio (archajiškesnis atvejis):

1) žodžio locus 'vieta' su jo derinamuoju pažyminiu: loco idoneo 'pato­gioje vietoje', loco citato 'minėtoje vietoje', hoc loco 'šitoje vietoje';

2) vietos aplinkybės žodžių su jų pažyminiu totus 'visas': tota urbe 'visa­me mieste', tota Italia 'visoje Italijoje', totis castris 'visoje stovykloje';

3) žodžių junginyje terra marląue 'sausumoje ir jūroje'; 4) daugiskaitinių I ir I I linksniuotės vietovardžių: Athenis 'Atėnuose'. P a s t a b a . Be prielinksnio vietai reikšti vartojamos ir s e n o j o v i e t i n i n k o (locativus)

sustabarėjusios formos: 1) I ir I I l inksn iuo tė s m i e s t ų ir n e d i d e l i ų salų vardai: Romae 'Romo­

je, Corcyrae 'Korkyros saloje', C o r i n t h i 'Korinte'; 2) keli bendriniai daiktavardžiai , v irtę vietos

prieveiksmiais: domi 'namie', rūr i 'kaime', h u m i 'žemėje' vesperi 'vakare', bell i 'kare', militiae

'karo lauke'.

§ 179 Artimas vietos abliatyvui yra kel io abliatyvas, nusakantis veiksmo

ruožą; jis atsako į klausimą qua via? 'kuriuo keliu?' Vartojamas be prielinks­nio: Appia via proficisci 'Vykti Apijaus keliu'. Erant omnino itinera duo, q u i -bus i t i n e r i b u s Helvėtii domo exire possent Tš viso buvo du keliai, kuriais helvetai galėjo išeiti iš gimtųjų vietų'.

Kelio abliatyvas yra kilęs ne iš vietininko, o iš senojo įnag in inko (instrūmentalis), plg. lietu­

v ių kalbos kelio įnagininką.

I d a l i s S I N T A K S Ė S v a r b e s n ė s l i n k s n i ų r e i k š m ė s i r v a r t o j i m a s 139

§ 180 Ablativus temporis I laiko abliatyvas reiškia laiko aplinkybę, atsako j

klausimą ąuando? 'kada?', taip pat pažymi, kiek laiko tęsėsi veiksmas. Laiko abliatyvas vartojamas be prielinksnio: 1) žodžių, reiškiančių laiko sąvoką: diė 'dieną', nocte 'naktį', anno

'metais'; 2) žodžių, turinčių savo pažyminį: bello Pūnico 'pūnų kare', tertia vigi-

lia 'trečios sargybos metu', multis annis 'daug metų', temporibus imperatoris Augusti 'imperatoriaus Augusto laikais'.

Kitais atvejais laiko abliatyvas vartojamas su prielinksniu in: in bello 'karo metu', in pace 'taikos metu', in pueritia 'vaikystėje'.

P a s t a b a . Laiko apl inkybę reiškia vietininko (locativus) k i lmės sustabarėjusios formos: d iū ilgai', in t erd iū 'dienos metu', n o c t ū 'nakčia.

Verbum Infinitum Bendratis (Infinitivus) § 181 Infinitivus / bendratis sakinyje gali eiti veiksniu, papildiniu ir tariniu:

Legere mė dėlectat 'Skaityti man patinka (= skaitymas mane džiugina)'. Lege­re amat 'Jis mėgsta skaityti (= jis mėgsta skaitymą)'. Vincere scis, Hannibal, victoria ūti nescis 'Moki nugalėti, Hanibalai, bet nesugebi pasinaudoti pergale'. Qu6s omnės eadem cupere, eadem odisse, eadem metuere in ūnum coėgit Sallustius 'Juos visus sujungė į vieną tas pats noras, ta pati neapykanta, ta pati baimė'. Docto homini et erudito vivere est cogitare Cicero 'Mokytam ir išsi­lavinusiam žmogui gyventi yra mąstyti'. Nihil est aliud bene et beatė vivere nisi honestė et rėctė vivere 'Gerai ir laimingai gyventi yra ne kas kita, kaip garbingai ir dorai gyventi'.

Papildiniui reikšti vartojama bendratis gali turėti tikslo atspalvį: Est pa-ratus audire 'Yra pasirengęs klausyti'. Proteus pecus ėgit altos visere montes Horatius 'Protėjas nuvarė bandą pamatyti aukštų kalnų'.

§ 182 Vadinamoji i s to r inė bendratis / infinitivus historicus yra esamojo lai­

ko bendratis, vartojama būtojo laiko (imperfectum ar perfectum ind.) prasme: Catilina in prima acie versar i , omnia providere, multum ipse pugnare, saepe hostem fer i re Cicero 'Katilina veikė pirmose mūšio gretose: jis viską stebėjo, daug pats kovojo, dažnai priešui smogdavo'. Repente omnis tristi-tia invasit: festinare, t repidare , neque loco neque homini cuique satis

140 E L E M E N T Ą L A T 1 N A

c r ė d e r e , neque bellum gerere, neque pacem h a b ė r e , suo quisque metu pericula m e t i r i Sallustius 'Staiga visus apėmė liūdesys: skubėjo, drebėjo, ne­pasitikėjo nei vieta, nei žmogumi, nekariavo, bet ir taikos neturėjo, savo baime kiekvienas matavo pavojus!

P a s t a b a . Toks bendraties vartojimas yra tam tikras stilistinis atvejis vietoj coepi ėmiau , pradėjau su bendratimi, plg.: Cat i l ina coepit versari 'Katilina ė m ė veikti' ir Cat i l ina versari 'Ka-tilina (tuoj) veikti'.

Kartu su tiesioginio papildinio galininku bendratis gali sudaryti dve­jybinį papildinį: Doceo tė legere 'Mokau tave skaityti'. Bendratis legere čia yra antras, netiesioginis papildinys. Iš tokio vartojimo atsirado accūsativus cum infinitivo I galininkas su bendrat imi konstrukcija.

§ 183

Galininkas su bendratimi (Accūsativus cum infinitivo) Lietuvių kalbos sakinyje 'Aš matau mokinį rašant' veiksmažodis 'matau'

turi išplėstinį papildinį 'mokinį rašant'. Tačiau tame išplėstiniame papildinyje slypi ištisas sakinys, susidedantis iš veiksnio, reiškiamo galininku, ir tarinio, reiškiamo padalyviu. Tai paaiškėja pakeitus Aš matau mokinį rašant' sakiniu 'Aš matau, kad mokinys rašo'. Vietoj išplėstinio papildinio jau turime šalutinį sakinį. Tokie išplėstiniai papildiniai labai dažni lotynų kalboje, tik vietoj pada­lyvio vartojama bendratis: Video discipulum scribere. Tai ir yra accūsativus cum infinitivo (galininko su bendrat imi) konstrukcija. Joje gali būti varto­jamos visos šešios bendratys: Video discipulum scripsisse 'Matau mokinį ra­šius (= kad mokinys rašė)'. Video discipulum scriptūrum esse 'Matau mokinį rašysiant (= kad mokinys rašys)'.

Gali būti vartojamos ir neveikiamosios rūšies bendratys: Vidėmus libros scribi 'Matome knygas esant rašomas (= kad knygos yra rašomos)'. Vidėmus libros scriptos esse 'Matome knygas esant parašytas (= kad knygos yra para­šytos)'. Vidėmus libros scriptum i r i 'Matome knygas būsiant parašytas (= kad knygos bus parašytos)'.

Sudėtinių bendračių dalyviai derinami su tais veiksnį reiškiančiais akuza-tyvais: Audio amicum ventūrum esse. Audio amicam ventūram esse. Audio tempora ventūra esse. Video discipulos scriptūros esse.

P a s t a b a . Infinitivus futūripassivi vietoj dalyvio turi supinum, kuris nėra derinamas: V i ­d ė m u s libros scriptum ir i .

Sudėtinių bendračių esse gali būti praleidžiamas: Scio discipulam scrip-tūram 'Žinau mokinę rašysiant'.

I d a l i s S I N T A K S Ė S v a r b e s n ė s l i n k s n i ų r e i k š m ė s i r v a r t o j i m a s 141

Veiksmažodis, nuo kurio priklauso acc. cum inf, vadinamas verbum rė­mens / valdantysis ve ik smažod i s ; juo gali būti:

1) veiksmažodis, reiškiąs: a) k a l b ė j i m ą (v. dicendi): dico, narro, respondeo, nūntio, affirmo,

nego...; b) ju t imą , suvokimą, m a n y m ą (v. sentiendi): sentio, video, audio,

intellego, scio, puto...; c) val ią , l i ep imą, s t e n g i m ą s i ir pan. (v. voluntatis): volo, nolo, malo,

cupio, studeo, iubeo, veto... - Cupio mė esse bonum 'Noriu būti geras'. Po šios grupės veiksmažodžių vartojamas tik infinitivus praesentis. Ver­

čiant į lietuvių kalbą šalutiniu sakiniu, vartojama tariamoji nuosaka: Caesar iussit lėgatos mit t i 'Cezaris liepė, kad pasiuntiniai būtų siunčiami';

d) s t ip rų j ausmą (v. affectuum): gaudeo, doleo, miror... - Gaudeo hostės vietos esse 'Džiaugiuosi, kad priešai buvo nugalėti'.

2) beasmeniai ve iksmažodž ia i : oportet, decet, constat, placet... -Oportet lėgem brevem esse 'Reikia, kad įstatymas būtų trumpas'.

3) da ik tavardžia i i r niekatrosios g iminės būdvardž ia i su est: tempus est, fama est, notum est... - Notum est Romanos fortės fuisse 'Yra žinoma, kad romėnai buvo narsūs'.

Acc. cum inf. konstrukcijos bendratis gali turėti savo tiesioginį papildinį: Audio poetam librum scripsisse 'Girdžiu, kad poetas parašė knygą'. Tuo atve­ju turime du akuzatyvus, bet į acc. cum inf. konstrukciją įeina tik vienas iš jų, būtent tas, kuriame slypi veiksnys: audio poetam scripsisse.

Kartais gali būti neaišku, kuris iš dviejų akuzatyvu įeina į acc. cum inf. konstrukciją (gali būti suvokiamas kaip veiksnys): Scio Germanus Romanos vicisse gali reikšti Scio Germanus vicisse arba Scio Romanos vicisse. Tuo atveju aiškumo dėlei reikia vartoti pasyvą: Scio Germanos a Romams vietos esse 'Žinau, kad germanai romėnų buvo nugalėti'.

Kai akuzatyvu reiškiamas veiksnys būna tas pats, kaip ir valdančiojo veiksmažodžio veiksnys, jis reiškiamas sangrąžiniu sė: Pater dicit sė ventūrum esse 'Tėvas sako, kad jis (t. y. tėvas) ateis'. Bet Pater dicit eum ventūrum esse 'Tėvas sako, kad jis (t. y. kas nors kitas) ateis'.

Panašiai vartojamas ir savybinis įvardis suus, a, um: Pater filio dixit sibi eius donum gratum fore 'Tėvas pasakė sūnui, kad jam (t. y. tėvui) jo (t. y. sū­naus) dovana bus maloni'. Filius sentit patri suum donum gratum fore 'Sūnus jaučia, kad tėvui jo (t. y. sūnaus) dovana bus maloni'.

144 E L E M E N T Ą L A T I N A

gyvenama žemė' terra, quam Gai l i incolunt; n e s a m ą veikiamosios rūšies perfekto dalyvį pava­

duoja taip pat santykinis sakinys: 'puošęs' qui ornavit.

Santykinis sakinys pavaduoja trūkstamą v e i k s m a ž o d ž i o esse participium praesentis dctivi:

'Visi čia esantieji dainuoja' O m n ė s , qui adsunt, cantant.

§ 187 Ablativus absolūtus Tai i š sk i r t inė sakinio dalis, susidedanti iš daiktavardžio ar įvardžio

abliatyvo ir su juo suderinto esamojo ar būtojo laiko dalyvio: Caesare proficis-cente 'Cezariui vykstant', urbe capta 'miestą paėmus'.

Į lietuvių kalbą ablativus absolūtus gali būti verčiamas: 1) šalutiniu sakiniu, kurio veiksnį sudaro daiktavardžio (ar įvardžio)

abliatyvas, o tarinį - atitinkamo laiko ir rūšies dalyvis: hostibus victis 'kai prie­šai buvo nugalėti', hostibus fugientibus 'kai priešai bėga';

2) padalyviniu posakiu (dalyvis verčiamas to laiko padalyviu, o daik­tavardžio abliatyvas verčiamas naudininku, jei dalyvis esamojo laiko, ir gali­ninku, jei dalyvis būtojo laiko): hostibus fugientibus 'priešams bėgant', hosti­bus victis 'priešus nugalėjus'.

Kartais vietoj dalyvio būna kitas daiktavardis ar būdvardis: Cicerone con-sule 'Ciceronui esant konsulu (konsulaujant)', bona salūte 'esant gerai sveika­tai', natūra duče gamtai esant vadovu (vadovaujant)'.

Ablativus absolūtus yra gramatinis šalutinio sakinio pakaitas: D u č e iubente, milites pontem faciunt 'Kadangi vadas liepia, kareiviai stato tiltą. Ponte facto, dux copias suas tradūxit 'Kai tiltas buvo pastatytas, vadas perkėlė savo pajėgas'.

§ 188

Reikiamybės dalyvis (Gerundivum) Gerundivumym r e ik i amybės dalyvis, vartojamas: 1) pažyminiui reikšti: mos laudandus 'girtinas paprotys (= paprotys, kurį

reikia girti)'; liber legendus 'skaitytina knyga (= knyga, kurią reikia skaityti)'; 2) sudurtinio tarinio vardinei daliai reikšti: pacta sunt servanda 'sutar­

čių reikia laikytis'; t ibi cūrandum est 'tu privalai pasirūpinti'; Caesari multa facienda erant 'Cezaris daug ką turėjo daryti'.

P a s t a b a . Veikėjas su gerundyvu reiškiamas naudininku (§ 162).

§ 189 Veiksmažodinis daiktavardis (Gerundium) Gerundium yra v e i k s m a ž o d i n i s daiktavardis , reiškiantis veiksmo

eigą: tempus arandi 'arimo laikas'.

I d a l i s S I N T A K S Ė S v a r b e s n ė s l i n k s n i ų r e i k š m ė s i r v a r t o j i m a s 145

Nuo gerundijaus dažnai priklauso būdo aplinkybė, išreikšta prieveiks­miu: studium honestė vivendi 'siekimas garbingai gyventi'; bene merendo dė rė pūblica gerai pasitarnaujant valstybei'.

Prielinksnis ad su gerundijaus galininku žymi tikslą: aptus ad legendum 'pritaikytas skaityti' (kuriam tikslui?)

Gerundijus gali turėti savo papildinį, išreikštą galininku: ars legendi poe­tas 'menas skaityti poetus'; cupiditas legendi libros 'noras skaityti knygas'.

P a s t a b a . Gerundijų su papildinio galininku paprastai atstoja gerundyvas: Caesar pontem faciendum cūrat 'Cezaris rūpinasi pastatyti tiltą'. Gerundyvas mėgs tamas vartoti ypač po veiks­m a ž o d ž i ų cūro , do, trado.

Kaip supyno gramatinis sinonimas taip pat dažnai b ū n a vartojamas gerundyvas: A d pacem petendam v e n ė r u n t Livius 'Jie atvyko prašyti taikos'.

Verbum finitum § 190 Veiksmažodžio rūšys. Lotynų kalbos veiksmažodis turi dvi rūšis: dctivum

(veikiamąją rūšį) irpassivum (neveikiamąją rūšį) .

§ 191 Kai kurie lotynų veiksmažodžiai aktyve turi dvejopą reikšmę: aktyvo ir

s a n g r ą ž i n ę , pvz.: verto 'verčiu ir verčiuosi' (terram vertere 'žemę išversti, išrausti'; quod bene vertat 'teišeina tai į gera'); augeo 'stiprinu ir stiprėju' (rės auxit 'dalykas sustiprėjo'; rem auxit 'dalyką sustiprino'); praecipitare 'numes­ti ir nukristi' (praecipitavit eum 'numetė jį'; nox praecipitat 'naktis baigiasi') ir kt. Dažnai sangrąžinė reikšmė nurodoma įvardžiu: sė praecipitat 'metasi'; sė vertit 'sukasi' ir pan.

§ 192 Kartais intranzityviniai veiksmažodžiai atstoja pasyvą: pereo ab aliąuo

'žūstu nuo kieno nors (rankos), esu žudomas'; ab hoste cadere 'žūti nuo priešo'.

§ 193 Kai aktyvo posakis verčiamas pasyviniu, tiesioginis papildinys tampa no-

minatyvu, o buvęs veiksnys - abliatyvu (jei veiksnys būna žmogus, tai prie abliatyvo pridedama a, ab): Filius patrem amat 'Sūnus myli tėvą' virsta Pater a filio amatur 'Tėvas yra mylimas sūnaus'; Scientiae animum firmant 'Mokslai stiprina sielą' virsta Animus scientiis firmatur 'Siela yra stiprinama mokslais'.

§ 194 Lotynų pasyvas kilo iš vadinamojo medijumo (medium), reiškiančio san­

grąžinį veiksmą. Senojo medijumo liekanų pasitaiko ir klasikinėje lotynų kal­boje, nes kai kurių veiksmažodžių pasyvo formos kartais vartojamos pasyvo,

146 E L E M E N T Ą L A T I N A

o kartais sangrąžine prasme: Milites a duče congregantur 'Kareiviai yra vado surenkami' (passivum) ir Pares cum paribus facillimė congregantur 'Lygūs su lygiais labai lengvai susibičiuliauja (medium); Praeda occultatur 'Grobis yra slepiamas' ir Stellae occultantur 'Žvaigždės pasislepia.

Vietoj sangrąžinio pasyvo dažnai vartojamas aktyvas su įvardžiu: Stellae sė occultant 'Žvaigždės pasislepia'.

Senovinė medijumo reikšmė išliko deponentiniuose veiksmažodžiuose, žr. § 100.

§ 195 Tiesioginė nuosaka (Indicativus) Indikatyvas atitinka lietuvių kalbos tiesioginę nuosaką: librum lego, legė-

bam, legam 'knygą skaitau, skaičiau, skaitysiu'. Tačiau yra atvejų, kai lotynų kalbos indikatyvą atitinka lietuvių tariamoji

nuosaka. Taip paprastai būna: 1) po žodžių possum 'galėti', dėbeo 'privalėti', oportet 'reikėti', licet 'leisti',

decet 'tikti', po būdvardžių su est (aeąuum est 'yra teisinga; longum est 'ilgai trunka ir kt); pareiškiant nusistebėjimą įvykiu (puto, audio): Multos possum viros ėnumerare 'Galėčiau išvardyti daug vyrų (bet neišvardiju)'; Longum est omnia ėnumerare 'Per ilgai užtruktų viską išskaičiuoti'; Ad mortem tė, Catili­na, dūci iam pridem oportėbat 'Jau seniai, Katilina, būtų reikėję tave vesti į mirtį'; Volumnia dėbuit in tė officiosior esse 'Volumnija būtų turėjusi būti tau palankesne; Licet mihi praefari 'Drįsčiau pasisakyti iš pat pradžių'; Nunąuam putavi 'Niekad nebūčiau patikėjęs'; Quis putavit? 'Kas būtų pagalvojęs'?

2) po žodžių paene ir prope su perfektu: Paene in foveam dėcidi, ni hic adessės Terentius 'Būčiau beveik į duobę įkritęs, jei tavęs čia nebūtų buvę'; Est prope circumventus Llvius 'Beveik būtų buvęs apsuptas';

3) po apibendrinamųjų santykinių įvardžių: Quidquid id est, timeo Danaos et dona ferentės Vergilius 'Kad ir kas būtų, bijau danajų ir dovanas nešančiųjų';

4) sąlygos sakiniuose, kur indikatyvas kartais vartojamas vietoj kon-junktyvo: Si mens non laeva fuisset, impulerat ferro Argolicas foedare lateb-ras 'Jei būtų protas veikęs, jis būtų privertęs ginklu sugadinti argiečių slėpynę'.

§ 196 Panašiai kaip lietuvių kalboje, kartais gali būti pakeistas veiksmų laiko

planas. Tada būna praesens historicum ir perfectum praesens. Praesens historicum reiškia tokį esamąjį laiką, kurio veiksmas vyksta

praeityje: Caesar Labiėno mandat 'Cezaris įgalioja Labieną (vietoj: įgaliojo). Caesar militibus imperat 'Cezaris įsako kareiviams' (vietoj: įsakė).

I d a l i s S I N T A K S E S v a r b e s n ė s l i n k s n i ų r e i k š m ė s i r v a r t o j i m a s 147

Derinant laikus pagal consecūtio temporum, praesens historicum gali būti laikomas tiek pagrindiniu, tiek istoriniu laiku.

Perfectum praesens yra būtasis laikas, reiškiantis pabaigtą veiksmą, kurio padariniai tebėra ir esamuoju (dabartiniu) momentu: novi 'žinau (= esu suži­nojęs)', oblitus sum esu pamiršęs'. Pagal consecūtio temporum taisyklę laiko­mas pagrindiniu laiku.

§ 197 Liepiamoji nuosaka (Imperativus) Lotynų kalbos imperatyvas iš esmės atitinka lietuvių liepiamąją nuosaką:

lege! 'skaityk!', dicite! 'sakykite!' Tačiau lotynų imperatyvas turi laikus. Esamojo laiko imperatyvas rodo

konkretų liepimą tuoj pat atlikti veiksmą: affer! 'atnešk!' (tuojau, dabar). Būsi­mojo laiko imperatyvas rodo liepimą atlikti veiksmą ateityje arba apibendrin­tą liepimą: Virginės Vestalės custodiunto ignem 'Vestalės tegu saugoja (visą laiką) ugnį'. Quod in buccam vėnerit, scribito Cicero 'Kas ateis ant liežuvio, parašyk (ateityje)'.

Būsimojo laiko imperatyvas vartojamas įstatymuose, sutartyse, po­tvarkiuose: Regio imperio duo sunto, iique consulės appellantor Cicero 'Te­būnie du valstybės valdytojai, tebūnie vadinami jie konsulais'. Hominem mortuum, inquit lėx, in urbe nė sepelito nėve ūrito! 'Mirusio žmogaus (sako įstatymas) niekas negali laidoti ar deginti mieste'.

Imperatyvu reiškiamas liepimas būna griežtas, kategoriškas; manda­gesniam, švelnesniam liepimui reikšti vartojamas konjunktyvas (žr. coni. ius-sivus, § 199, 4).

Neigiamoji liepiamosios nuosakos dalelytė būna nė (aptinkama poezi­joje): Nė cėde! 'Nesitrauk!' Equ6 ne crėdite, Teucri! Vergilius 'Arkliu netikėkite, teukrai! (= trojėnai)'.

Prozoje jos vietoje vartojama aprašomoji konstrukcija n o l i (nolite) su bendratimi: Noli tangere circulos meos! 'Neliesk mano apskritimų!' Nolite id velle quod neri non potest Cicero 'Nenorėkite to, ko negali būti'.

Abi neigiamosios formos reiškia kategorišką draudimą, tuo jos skiriasi nuo konjunktyvu reiškiamo draudimo (žr. coni. prohibitivus, § 199, 5).

§ 198

Konjunktyvas (Coniūnctivus) Konjunktyvas yra nuosaka, žyminti veiksmą, kuris suvokiamas kaip ta­

riamas, galimas arba pageidaujamas. Iš dalies jis atitinka lietuvių tariamąją nuosaką. Lotynų konjunktyve susiliejo senovinis konjunktyvas (tariamoji nuosaka) su senoviniu optatyvu (geidžiamąja nuosaka).

110 E L E M E N T Ą L A T I N A

num 'nejaugi, negi'; vartojama, kai klausiantysis tikisi neigiamo at­sakymo:

num barbarorum Romulus rėx fuit? 'negi Romulas buvo barbarų karalius?'

nonne 'argi ne'; vartojama, kai klausiantysis tikisi teigiamo atsakymo:

nonne digitos numerare potes? 'argi negali suskaičiuoti pirštų?'; Croesus ex Solone ąuaesivit, nonne sė beatissimum putaret 'Kroisas paklausė Soloną, argi tas nelaiko jo laimingiausiu';

necne 'ar ne':

sunt haec tua verba, necne? Cicero 'tai tavo žodžiai, ar ne?';

sintne di, necne? Cicero ar yra dievai, ar ne?'

si 'ar'; vartojama netiesioginiuose klausimuose:

hostes expectabant, si Caesar flūmen transiret 'priešai laukė, ar Cezaris neban­dys pereiti per upę';

utrum..., an ar..., ar', vartojama dvigubuose klausimuose:

utrum hoc vėrum, an falsum? 'ar tai tiesa, ar melas?'

Neigiamosios d a l e l y t ė s :

non 'ne'; įprastinis neiginys, neigiantis žodį ar visą sakinį:

non omnis moriar Hordtius 'ne visas mirsiu'; aiėbat ūnum versum inveniri non posse meliorem Seneca 'sakydavo, kad negali­ma rasti nė vienos geresnės eilutės';

haud 'ne'; neigia tik atskirą žodį: haud mirabile Terentius 'nenuostabu'; haud pauci Livius 'nemažai'; haud dubito Cicero 'neabejoju';

nė 'ne'; vartojama draudimuose:

equo nė credite, Teucri! 'arkliu netikėkite, teukrai' (= trojėnai); tū nė ąuaesieris Horatius 'tu nesiteirauk';

neretai po nė eina dalelytė ąuidem 'net':

nė patrem ąuidem venerabatur 'net nė tėvo negerbė'.

P a s t a b a . Jei viename sakinyje vartojami du neiginiai, tai gaunamas sustiprintas teigimas:

n ihi l non fecit 'jis viską padarė'; non nihi l fecit jis daug padarė'.

I d a l i s M O R F O L O G I J A J a u s t u k a s

Stiprinamosios dale lytės didina kalbos ekspresyvumą:

etiam, quoque 'ir':

etiam vobls rosae placent 'ir jums rožės patinka'; qua dė causa Helvėtii quoque reliąuos Gailos virtute praecėdunt 'dėl tos priežas­ties ir helvetai likusius galus narsumu pralenkia';

quidem, equidem 'juk, būtent; kaip tik; iš tikrųjų': absurdum id quidem est 'juk tai nesąmonė'; trės epistolae et quidem ūno die 'trys laiškai ir būtent vieną dieną'; equidem natus non eram Phaedrus 'juk nebuvau gimęs';

vėro, profecto 'išties, o, dargi'; immo 'net, netgi, ne, priešingai':

immo si scias Terentius 'net jei žinotum; vivit? immo vėro etiam in senatum venit Cicero 'gyvena? netgi ir į senatą ateina; immo contra Seneca 'ne, priešingai';

scilicet, vidėlicet 'žinoma, suprantama, būtent':

ridet scilicet nostram amentiam Cicero 'jis išjuokia, žinoma, mūsų beprotybę'; tuus vidėlicet salūtaris consulatus, perniciosus meus Cicero 'tavo, suprantama, konsulavimas buvo išganingas, o mano - pragaištingas'.

Dalelytės gali būti: g e i d ž i a m o s i o s : utinam'o kad': utinam vivas mul-tos annos 'o kad tu gyventum daug metų'; parodomosios: ecce 'štai': ecce homo 'štai žmogus'; tv i r t inamos ios : ita 'taip': non ita valdė 'ne taip labai' i rk t .

JAUSTUKAS INTERIECTIO § 122 Jaustukai, arba jausmažodžiai, yra emocinė ekspresinė kalbos dalis, tie­

siogiai susijusi su mimika ir gestais; jos reikšmę dažnai padeda suprasti into­nacija. Lotynų kalbos jaustukai reiškia:

1) džiaugsmą - at! attat! euan! euax! euhan! euhoe! ėvan! ėvoe! io! vah! 2) pasigėrėjimą, pasitenkinimą - a! ah! aha! euax! eu! euge! eugae! euge-

pae! edepol! hahahae! hahae! ha! hercle! 3) patvirtinimą, sutikimą - ecce! eccerė! ėcerė! ehem! hem! nae!

150 E L E M E N T Ą L A T I N A

4) netiesioginio klausimo šalutiniuose sakiniuose; 5) papildinio šalutiniuose sakiniuose su jungtuku quin 'kad' ir kt. Lietu­

vių kalba visais šiais atvejais vartoja tiesioginę nuosaką. Pastaba. Ir lotynų kalba ne visuomet mėgo konjunktyvą: senuosiuose lotynų kalbos pa­

minkluose (III a. pr. Kr.) konjunktyvo vartojimas šalutiniuose sakiniuose yra gana ribotas, bet vė­liau jis tolydžio didėja, ir Antikos pabaigoje beveik kiekviename šalutiniame sakinyje buvo galima pavartoti konjunktyvą.

§201

Konjunktyvo vartojimas šalutiniuose sakiniuose Šalutinių sakinių su konjunktyvu laikas priklauso: 1) nuo to, koks yra pagrindinio ir šalutinio sakinio veiksmų santykis, t. y ,

ar šalutinio sakinio veiksmas vyksta tuo pačiu metu kaip pagrindiniame saki­nyje, ar įvyko anksčiau, ar vyks vėliau negu pagrindiniame sakinyje;

2) nuo pagrindinio sakinio tarinio laiko; šiuo atžvilgiu visi pagrindinio sakinio tarinio laikai skirstomi į dvi grupes: pagr indin ia i la ikai (prae­sens, futūrum I , futūrum II) ir i s tor in ia i la ikai {imperfectum, perfectum, plūsąuamperfectum).

Po p a g r i n d i n i ų la ikų šalutiniame sakinyje gali būti vartojama: prae­sens coni. (jei veiksmas vyksta tuo pačiu metu su pagrindinio sakinio veiksmu); perfectum coni. (jei veiksmas įvyko anksčiau negu pagrindinio sakinio veiks­mas); aprašomojo asmenavimo (coniugdtidnis periphrasticae) praesens coni. (susidedantis iš participium futūri activi ir veiksmažodžio esse praesens coni., trumpiau: -ūrus sim), jei veiksmas vyks vėliau negu pagrindiniame sakinyje.

Po i s t o r i n i ų la ikų šalutiniame sakinyje būna kiti konjunktyvo laikai: imperfectum coni. (veiksmams vykstant tuo pačiu metu), plūsąuamperfectum coni. (šalutinio sakinio veiksmui įvykus anksčiau negu pagrindinio sakinio veiksmas), aprašomojo asmenavimo imperfectum coni. -ūrus essem (veiksmui įvyksiant vėliau negu pagrindinio sakinio veiksmas).

Šitoks šalutinio sakinio laikų priklausymas nuo pagrindinio sakinio laikų vadinamas consecūtio temporum I la ikų derinimas.

Cdnsecūtid temporum atžvilgiu visi šalutiniai sakiniai gali būti skirstomi į tris grupes:

1) šalutiniai sakiniai, kuriuose būna v i s i škas consecūtio temporum; 2) šalutiniai sakiniai, kuriuose būna dal in is consecūtio temporum; 3) šalutiniai sakiniai, kuriuose n e b ū n a consecūtio temporum.

I dal is S I N T A K S Ė S u d ė t i n i a i s a k i n i a i

Laikų derinimo lentelė

Pagrindiniame sakinyje

Šalutinio sakinio veiksmas vyksta

tuo pačiu metu kaip pagrindiniame

anksčiau negu pagrindiniame

vėliau negu pagrindiniame

P a g r i n d i n i a i l a i k a i

praesens futūrum I futūrum I I

praesens coni. perfectum coni. -ūrus sim

I s t o r i n i a i l a i k a i

imperfectum perfectum plūsąuamperfectum

imperfectum coni. plūsąuamperfectum coni.

-ūrus essem

Pastaba, -ūrus {participium futuri activi) gali turėti bet kurios giminės formą (-ūrus, -ura, -ūrum), tai priklauso nuo derinimo.

§202

Šalutiniai sakiniai, kuriuose būna visiškas consecūtio temporum 1) netiesioginio klausimo šalutiniai sakiniai (ąuaestiones indirectae);

2) papildinio šalutiniai sakiniai su jungtuku quin 'kad' (ąuin dubitativum); 3) priežasties aplinkybės šalutiniai sakiniai su jungtuku cum 'kadangi, nes' (cum causale) ir iš dalies su jungtuku quod 'kadangi, nes' (ąuod causale); 4) nuolaidos šalutiniai sakiniai su jungtukais cum 'nors', ut 'kad ir' {cum, ut concessivum).

§203 Netiesioginio klausimo šalutiniai sakiniai ąuaestio indlrecta Tiesioginis i r netiesioginis klausimas. Tiesioginiai klausimai (ąuaes­

tiones dirėctae) yra vientisiniai klausiamieji sakiniai, prasidedantys klausia­maisiais įvardžiais (Quid agis? 'Ką veiki?'), prieveiksmiais (Ubi fuisti? 'Kur bu­vai?'), dalelytėmis (Videsne lūnam? 'Ar matai mėnulį?') ar turintys klausiamąją intonaciją (Hoc dicis? 'Tu tai sakai?'). Jų tarinys gali būti reiškiamas ir konjunk­tyvu: Quid faciam? 'Ką turėčiau daryti?' Qu6 me vertam? 'Kur man pasidėti?'

Kokios gali būti vartojamos klausiamosios dalelytės, žr. § 121.

152 E L E M E N T Ą L AT I N A

Kai tiesioginis klausimas virsta šalutiniu sakiniu (papildinio), turime ne­tiesioginio klausimo šalutinį sakinį (vadinamąjį ąuaestio indirecta, arba ąuaes­tio obliąua).

Netiesioginio klausimo šalutinio sakinio tarinys reiškiamas konjunktyvu pagal consecūtio temporum (žr. § 201):

1. Seimus 'žinome'

Sciėmus, sciverimus quid agas ėgeris actūrus sis

'žinosime, būsime sužinoję' 'ką darai' 'darei' 'darysi'

2. Sc iėbamus 'žinojome, žinodavome'

Sdvimus, sciveramus quid agerės ėgissės actūrus esses

'sužinojome, buvome sužinoję' 'ką darai' 'darei' 'darysi'

Pastaba. Trečiojo asmens įvardžiai, nurodantys veiksnio asmenį, yra keičiami sangrąži­niais įvardžiais: Amicus ąuaesivit, cūr sibi (= amico) suum librum (= librum amici) non redde-rem 'Draugas paklausė, kodėl jam (= draugui) negrąžinu jo knygos'.

Bet: Amicus ąuaesivit, cūr ei librum eius non redderem 'Draugas paklausė, kodėl jam (= kam kitam) negrąžinu jo (= kieno kito) knygos'.

§204 Papildinio šalutiniai sakiniai ąuln dubitdtivum Jungtuku quin 'kad' prasideda tokie papildinio šalutiniai sakiniai, kurie

eina po veiksmažodžių, reiškiančių abejojimą (dubitare 'abejoti'). Pagrindi­niame sakinyje visuomet yra paneigiamas abejojimas (non dubito 'neabejoju', dubium non est 'nėra abejonės', quis dubitet 'kas galėtų abejoti'). Šalutinio sakinio tarinys reiškiamas konjunktyvu pagal consecūtio temporum, žr. § 201.

Non dubito, quln versūs scrlbas, seripseris, seriptūrus sis 'Neabejoju, kad eiles rašai, rašei, rašysi'. Non dubitabam quin versūs seriberės, seripsisses, seriptūrus esses 'Neabejojau, kad eiles rašai, rašei, rašysi'.

Quin pagrindiniuose sakiniuose būna vartojamas su indikatyvu ir reiškia 'kodėl ne': Quin loqueris? 'Kodėl nekalbi?'

§205

Priežasties aplinkybės šalutiniai sakiniai cum causale, ąuod causale Priežasties aplinkybės šalutiniai sakiniai pradedami tokiais prijungiamai­

siais jungtukais: cum (su coni.), quod (su coni., ind.), quia (su ind.), quoniam (su ind.)

'kadangi, nes'.

I dal is S I N T A K S Ė S u d ė t i n i a i s a k i n i a i 153

1. Cum causale vartojamas su konj unk ty vu pagal consecūtio temporum (žr. § 201): Haeduį cum sė ab hostibus defendere non possint, lėgatos ad Caesarem mittunt 'Hedujai siunčia pasiuntinius pas Cezarį, kadangi (nes) ne­gali apsiginti nuo priešų. Haeduį, cum se ab hostibus defendere non possent, lėgatos ad Caesarem miserunt 'Hedujai pasiuntė pasiuntinius pas Cezarį, ka­dangi (nes) nebegalėjo apsiginti nuo priešų'.

2. Quod causale vartojamas su ind ika tyvu ir kon junk tyvu . Indikatyvas vartojamas tada, kai priežastį nurodo pats pasakotojas (auto­

rius): Helvėtii reliquos Galios virtute praecėdunt, quod fere cotidianis pro-eliis cum Germanis contendunt 'Helvetai pralenkia kitus galus narsumu, nes beveik kasdien kaunasi su germanais'.

Konjunktyvas vartojamas (pagal consecūtio temporum) tada, kai pasa­kotojas (autorius) pasako kitų nurodomą priežastį (lietuvių kalboje tai išreiš­kiama dalyviais): Haeduorum legati veniebant questum, quod Harfidės finės ipsoram popularentur 'Hedujų pasiuntiniai atvyko pasiskųsti, kad harudai jų kraštą niokoja'. Socratės aceūsatus est, quod corrumperet iuventūtem 'Sokra­tas buvo apkaltintas, kad tvirkinąs jaunimą'.

Kitokiais jungtukais prasidedantys priežasties šalutiniai sakiniai būna su indikatyvu: Adsunt propterea, quod officium sequuntur; tacent, quia pericu-lum metuunt Cicero 'Jie dalyvauja dėl to, kad laikosi pareigos; jie tyli, kadangi bijo pavojaus'.

§206

Nuolaidos šalutiniai sakiniai cum, ut concessivum Nuolaidos šalutiniai sakiniai pradedami tokiais prijungiamaisiais jung­

tukais: cum (su coni.) 'nors', ut (su coni.) 'kad ir', etsi (su ind., coni.), tametsi (su

ind., coni.), etiamsi (su ind., coni), quamquam (su ind., retai coni), quamvis (su coni), licet (su coni.) 'nors'.

Vartojant konjunktyvą su cum ir ut, laikai derinami pagal consecūtio tem­porum, žr. § 201.

Cum concessivum: Litterae, cum sint paucae, tamen innumerabilia ver­ba efficiunt 'Nors raidžių nedaug, tačiau jos sudaro be galo daug žodžių'. Ut concessivum: Ut dėsint virės, tamen est laudanda voluntas 'Kad ir trūksta jėgų, bet yra pagirtinas noras'.

154 E L E M E N T Ą L A T I N A

§207

Šalutiniai sakiniai, kuriuose būna dalinis consecūtio temporum 1) tikslo aplinkybės šalutiniai sakiniai ut (ne) finale; 2) papildinio šaluti­

niai sakiniai ut (ne) obiecttvum; 3) laiko aplinkybės šalutiniai sakiniai cum historicum.

§208 Tikslo aplinkybės šalutiniai sakiniai ut (nė) finale Šalutiniai tikslo aplinkybės sakiniai prasideda prijungiamaisiais jung­

tukais: ut (uti) 'kad'; nė 'kad ne'; nėve 'ir kad ne'. Šalutinių tikslo aplinkybės sakinių tarinys reiškiamas konjunktyvu, ta­

čiau būna vartojami tik du laikai: 1. Praesens coni., kada pagrindiniame sakinyje yra pagrindinis laikas:

Ėdimus, ut vivamus 'Valgome, kad gyventume'. 2. Imperfectum coni., kada pagrindiniame sakinyje yra istorinis laikas:

Lėgati missi sunt, ut pacem peterent 'Pasiuntiniai buvo pasiųsti prašyti taikos (kad prašytų taikos)'.

Pasitaiko, kad didesniam aiškumui vietoj nė vartojama ut nė 'kad ne', ta­čiau ir vieną nė reikia versti 'kad ne'. Nolo esse laudator, ne videar adūlator 'Nenoriu būti gyrėjas, kad nepasirodyčiau pataikūnas'.

Pastaba. Vietoj ut (liet. kad su neigiamos reikšmės žodžiu) vartojamas ne su atitinkamu

įvardžiu ar prieveiksmiu: ne quis 'kad niekas', nė ūllus 'kad joks', nė usąuam 'kad niekur', nė un-

quam 'kad niekada, nė aut..., aut 'kad nei..., nei'.

Tikslo sakiniuose vietoj ut is, ut ea, ut id būna vartojami santykiniai įvar­džiai qui, quae, quod: Hostes lėgatos ad Caesarem miserunt, qui (= ut ei) pacem peterent 'Priešai pasiuntė pas Cezarį pasiuntinius prašyti taikos (kad jie prašytų taikos)'.

Vietoj ut eo vartojamas quo: Lėgem brevem esse oportet, quo facilius teneatur 'Įstatymas turi būti trumpas, kad tuo lengviau būtų įsimenamas'.

§209 Papildinio šalutiniai sakiniai ut (ne) obiecttvum Dalis papildinio šalutinių sakinių prasideda prijungiamaisiais jungtukais

ut 'kad', nė 'kad ne': ut (ne) obiecttvum; jų tarinys reiškiamas arba praesens coni., arba imperfectum coni. pagal tą pačią taisyklę, kaip tikslo šalutiniuose sakiniuose, žr. § 208.

I dal is S I N T A K S Ė S u d ė t i n i a i s a k i n i a i 155

Šitokie papildinio šalutiniai sakiniai priklauso nuo veiksmažodžių, reiš­kiančių prašymą (orare, rogare, petere), pageidavimą (optare), reikalavimą (postulare, imperare), raginimą (hortari, persuadere), draudimą (inter-dlcere), rūpinimąsi, stengimąsi (cūrare, studėre, cavėre), bijojimą (timėre), trukdymą, kliudymą (impedire, prohibere, recūsare) ir pan.: Cūra, ut valeas 'Rūpinkis, kad būtum sveikas'. Pater cūrabat, ut sanus esses 'Tėvas rūpinosi, kad būtum sveikas'. Caesar postulavit, ut lėgati venlrent 'Cezaris pareikalavo, kad pasiuntiniai atvyktų'.

Papildinio šalutiniuose sakiniuose, priklausančiuose nuo veiksmažodžių, reiškiančių bijojimą (verba timendi), vartojamas jungtukas nė, kai nenorima, kad kas įvyktų (Timeo, nė quis veniat 'Bijau, kad kas neateitų'), o jungtukas ut (arba nė non), kai norima, kad įvyktų (Timeo, ut (nė non) venias 'Bijau, kad imsi ir neatvyksi').

Šalutiniuose sakiniuose, priklausančiuose nuo veiksmažodžių, reiškiančių trukdymą, kliudymą (verba impediendt), vartojami jungtukai nė ir quominus (= ut eo minus): Recūso, nė eam 'Atsisakau eiti'. Plūra nė scribam, dolore impedior Cicero 'Daugiau rašyti man kliudo sielvartas'.

Qu6minus dažniausiai vartojamas tada, kai valdantysis veiksmažodis turi neiginį: Non recūsabo, quominus ad tė veniam 'Neatsisakysiu pas tave atvykti'.

Kartais papildinio šalutiniai sakiniai gali būti bejungtukiai: Moneo tė venias 'Perspėju tave, kad ateitum'. Cavė venias 'Žiūrėk, kad neateitum'.

Pastaba. Po veiksmažodžio cavėre 'saugotis' dažnai vartojamas jungtukas nė 'kad ne'.

§210

Laiko aplinkybės šalutiniai sakiniai cum historicum Laiko aplinkybės šalutiniai sakiniai gali prasidėti įvairiais jungtukais

(žr. laiko jungtukus § 120, 4). Šalutinių sakinių tarinys vienais atvejais reiškia­mas indikatyvu, kitais - konjunktyvu.

Dažnai laiko aplinkybės šalutiniai sakiniai prijungiami jungtukais cum 'kai, kada':

1. Cum tempordle vartojamas su ind ika tyvu , kai šalutinis sakinys pa­sako tik veiksmo laiką, tiksliai apibrėždamas pagrindinio sakinio veiksmo momentą: Cum Caesar in Gailiam vėnit, alterius factionis principės erant Aedui, alterius Sėquanl 'Kai Cezaris atvyko į Galiją, vienos grupuotės vadai buvo edujai, kitos - sekvanai'.

2. Cum historicum vartojamas su konjunktyvu, kai kalbama apie praei­ties įvykius, pasakant tarp jų esantį vidinį ryšį.

156 E L E M E N T Ą L A T I N A

Pagrindiniame sakinyje tuo atveju visada būna istoriniai laikai. Šalutinio sakinio tarinys reiškiamas arba imperfectum coni., arba plūsąuamperfectum coni. pagal tokią dalinio consecūtio temporum taisyklę:

a) imperfectum coni., kada šalutinio sakinio veiksmas vyksta kartu su pa­grindinio sakinio veiksmu: Cum Priamus regnaret, Troia cecidit 'Kai Priamas karaliavo, Troja žlugo'.

b) plūsąuamperfectum coni., kada šalutinio sakinio veiksmas įvyko anks­čiau už pagrindinio sakinio veiksmą: Cum Troia deleta esset, Graeci disces-serunt 'Kai Troja buvo sunaikinta, graikai atsitraukė'.

Pastaba. Cum historicum šalutiniai sakiniai gali virsti ablativus absolūtus konstrukcija: Priamo regnante, Troia cecidit 'Priamui karaliaujant, Troja žlugo'. Troia deleta, Graeci disces-sėrunt 'Troją sunaikinę, graikai atsitraukė'.

Šalutiniai sakiniai, kuriuose nebūna consecūtio temporum 1) išeities šalutiniai sakiniai ut cdnsecūtivum; 2) sąlygos šalutiniai saki­

niai (si, nisi).

§211

Išeities šalutiniai sakiniai ut (ut non) cdnsecūtivum Jungtuku ut 'kad', ut non 'kad ne' prasideda išeities (padarinio) šalutiniai

sakiniai, kuriuose nurodomas pagrindinio sakinio veiksmo rezultatas. Šalutiniame sakinyje būna konjunktyvo laikai. Paprastai vartojamas toks

laikas, koks būtų, jei tas šalutinis sakinys virstų pagrindiniu, nepriklausomu sakiniu.

Dažnai ut cdnsecūtivum vartojamas po parodomųjų įvardžių (is, talis, tan­ius 'tas, toks'), prieveiksmių (ita, sic, tam, adeo, tot 'taip, tiek') ar beasmenių veiksmažodžių (accidit, ėvenit 'atsitinka' ir t . t ) .

Verrės Siciliam per triennium ita vexavit, ut in antiąuum statum restitui non possit Cicero 'Per trejus metus Veris taip nusiaubė Siciliją, kad nebegalima jos senosios būklės atstatyti'. Non is es, Catilina, ut tė pudor a turpitūdine revocaverit Cicero 'Tu ne toks esi, Katilina, kad gėda nuo bjaurių darbų tave atitrauktų'. Illa nocte accidit, ut esset lūna plėna Caesar 'Pasitaikė tą naktį, kad buvo pilnatis'.

Pastaba. Ut cdnsecūtivum kartais gali slypėti šalutiniame sakinyje, prasidedančiame san­tykiniu įvardžiu qui, quae, quod, jei pagrindiniame sakinyje būna atitinkamas parodomasis įvar­dis ar prieveiksmis: Nihil est tam dimcile, quod non vincat mėns hūmana 'Nieko nėra tokio sunkaus, kad jo negalėtų įveikti žmogaus protas'. Non is sum, qui mortis periculo terrear 'Ne toks esu, kad bijočiau mirties pavojaus'.

I dal is S I N T A K S Ė S u d ė t i n i a i s a k i n i a i 157

§212

Sąlygos šalutiniai sakiniai si reale, potentiale, irreale Sąlygos sakiniai susideda iš dviejų dalių: iš są lygos , reiškiamos šaluti­

niu sakiniu (protasis), ir i š v a d o s , reiškiamos pagrindiniu sakiniu (apodosis). Šalutinis sakinys dažniausiai prasideda jungtukais si 'jei, jeigu', nisi 'jei ne, jei­gu ne'. Jie būna trijų tipų:

1. Si reale (casus realis). Sąlyga ir išvada vaizduojama kaip tikri faktai, jų santykio tikrumu neabejojama. Tariniai reiškiami indikatyvo laikais: Si valės, bene est 'Jei esi sveikas, gerai'. Si id crėdis (crėdėbas, crėdidistl, crėdės), erras (errabas, erravistl, errabis) 'Jei tuo tiki (tikėjai, patikėjai, tikėsi), klysti (klydai, suklydai, klysi)'.

2. Si potentiale (casus potentialis). Sąlyga ir išvada vaizduojamos netikro­mis, kalbantysis pareiškia, ko tikrovėje nėra, bet galėtų būti. Galimumui reikšti pagrindiniame ir šalutiniame sakinyje vartojama praesens coni. arba perfectum coni.: Si id crėdas, errės 'Jei tuo tikėtum, klystum'. SI id crėdideris, erraveris 'Jei tuo patikėtum, suklystum'.

3. Si irreale (casus irrealis). Sąlyga ir išvada vaizduojamos netikromis, kal­bantysis pareiškia, ko tikrovėje nėra ar nebuvo.

Jei kalbama apie tai, ko tikrovėje nėra, vartojamas imperfectum coni.: SI id crėderės, errarės 'Jei tuo tikėtum, klystum' (bet tu dabar tuo netiki, vadinasi, neklysti).

Jei kalbama apie tai, ko tikrovėje nebuvo, vartojamas plūsąuamperfectum coni.: SI id crėdidissės, erravissės 'Jei tuo būtum patikėjęs, būtum suklydęs' (bet tu nepatikėjai, vadinasi, nesuklydai). Achillės non pugnavisset contra Hectorem, nisi Patroclus occidisset 'Achilas nebūtų kovojęs prieš Hektorą, jei nebūtų žuvęs Patroklas'.

Pastaba. Neigiant vieną žodį, vartojama si non 'jei ne': Si fėceris id, magnam habėbo gratiam; si non fėceris, ignoscam Cicero 'Jei tai padarysi, būsiu labai dėkingas; jei nepadarysi, atleisiu'.

Pasitaiko ir b e j u n g t u k i ų sąlygos šalutinių sakinių: Vincis - gaudės; perdis - ploras 'Išloši - džiaugies (džiaugsies); praloši - verki (verksi)'.

§213

Sąlygos šalutiniai sakiniai, reiškiantys pageidavimą Jie prasideda jungtukais dum, modo, dummodo 'jei tik', dum nė, modo

nė, dummodo nė 'jei tik ne', vartojamais su konjunktyvu (dažnai būna imper­fectum coni. ir plūsąuamperfectum coni.): Summas laudės merentur Athė-niėnsės, dummodo nė tam levės fuissent Cicero 'Atėniečiai nusipelno di­džiausio pagyrimo, jei tik nebūtų buvę tokie lengvabūdžiai'.

162 E L E M E N T Ą L A T 1 N A

7. Pakartojimas (lot. iteratid) - kai tas pats žodis kartojamas kelis kar­tus. Pakartojimas būna kelių rūšių:

a) anafora (gr. anaphora) - kai tas pats žodis kartojamas kelių sakinių ar kelių sakinio dalių pradžioje: Tū ut numąuam tė corrigės, tū ut ūllam fu-gam meditėre, tū ut ūllum exsilium cogitės? 'Ar tu kada pasitaisytum, ar tu pagalvotum apie pabėgimą, ar tu pamąstytum apie ištrėmimą?'

b) epifora (gr. epiphora) - kai kelios sakinio dalys baigiasi tuo pa­čiu žodžiu: Poenos populus Romanus iūstitia vicit, armis vicit, liberalitate vicit 'Romėnų tauta nugalėjo pūnus teisėtumu, nugalėjo ginklais, nugalėjo kilnumu.'

c) s i m p l o k ė (gr. symploke 'supynimas') - kai pasitaiko kartu ir anafora, ir epifora: Quem senatus damnarit, quem populus Romanus damnarit, quem omnium existimatio damnarit, eum vos absolvėtis? 'Kurį pasmerkė senatas, kurį pasmerkė romėnų tauta, kurį pasmerkė visų gerų žmonių nusistatymas, ar jūs tą išteisinsite?'

d) geminacija (lot. gemindtio 'dvigubinimas') - kai čia pat kartojamas tas pats žodis: Excitate, excitate ipsum ab inferis! 'Prikelkite, prikelkite jį iš numirusių!'

8. Ali teraci j a (lot. alliteratid) - kai iš eilės keli žodžiai prasideda tuo pa­čiu garsu: O Tite, tūte, Tati, t ibi tanta, tyranne, tulisti! 'O tirone Titai Tacijau, kokius baisius dalykus tu pats padarei!' Ennius (žodžiai prasideda priebalsiu t).

9. Oksimoronas (gr. oxymdron 'sąmojingai kvaila) - kai sugretinami priešingos prasmės žodžiai, prieštaraujantys vienas kitam: Concordia discors 'Neharmoninga harmonija. Cum tacent, clamant 'Kai (jie) tyli, šaukia.'

10. Chiazmas (gr. chiasmos 'išdėstymas graikiškos raidės X pavidalu') -kai iš dviejų žodžių porų antroje poroje sukeičiama žodžių vieta: Superavi dignitate Catilinam, Galbam gratia (be chiazmo būtų: dignitate Catilinam, gratia Galbam) 'Viršijau Katiliną orumu, o įtaka - Galbą.'

11. Paralelizmas (gr. parallelismos) - kai kartojasi ta pati žodžių eilė (priešingas reiškinys chiazmui): Ausi sunt latissimum flūmen transire, ascen-dere latissimas ripas, subirę iniąuissimum locum 'Jie išdrįso pereiti plačiau­sią upę, užkopti į plačiausius krantus, užlipti į nepatogiausią vietą.'

12. Ant i t ezė (gr. antithesis 'priešprieša') - kai sugretinami priešingos reikšmės žodžiai įspūdžiui sustiprinti: Ex hac parte pudor pugnat, illinc pe-tulantia; hinc pudicitia, illinc stuprum; hinc pietas, illinc scelus Cicero 'Šioje pusėje kovoja drovumas, anoje - įžūlumas; šioje - padorumas, anoje - paleis­tuvystė; šioje - pamaldumas, anoje - nusikaltimas.'

I dal is S I N T A K S Ė Svarbiaus ios kalbos f i g ū r o s ir tropai 163

13. Gradacija (lot.gradatid 'laipsniškas kilimas', gr. climax) - kai sugre­tinami vis stiprėjančios reikšmės žodžiai: Vincula, carcerem, verbera, secū-rim, crucem 'Grandines, kalėjimą, plakimą, kapojimą kirviu, nukryžiavimą.'

14. Dzeugma (gr. dzeugma 'jungas') - kai keli daiktavardžiai jungiami su vienu veiksmažodžiu, tinkančiu tik vienam iš tų daiktavardžių: Nec vėro su-pra terram, sed etiam in intimis eius tenebris plūrimarum rėrum latet ūtili-tas (latet netinka supra terram) 'Ne tik ant žemės, bet ir giliausiose jos gelmių tamsybėse slypi daugumos daiktų naudingumas.'

15. Histerologija, arba hysteron proteron (gr.) - kai vėlesnis faktas pa­sakomas anksčiau: Noctės et diės 'Naktys ir dienos' (= dienos ir naktys).

16. Hendiadis (gr. hen dia dyoin 'vienas dviem') - kai pažyminys pa­verčiamas pažymimuoju žodžiu ir sujungiamas su jo buvusiu pažymimuoju žodžiu: Poena metusąue aberant Ovidius 'Nebuvo bausmės ir baimės' (užuot sakius: nebuvo bausmės baimės). Iuventūs ac virės 'Jaunystė ir jėgos' (jaunys­tės stiprybė).

17. Ena lagė (gr. enallage 'perstatymas') - kai pažyminys priskiriamas ne tam žodžiui, kuriam jis priklauso: Non tuba dirėctl, non aeris cornua fle-xi erant 'Nebuvo tiesių trimitų, nei lenktų ragų' (užuot: tuba dirėcta, cornua flexa).

18. Pro lepsė (gr. prolėpsis 'užbėgimas už akių, paankstinimas') - kai pažyminys jau iš anksto nusako pažymimojo žodžio būseną, dar veiksmui ne­įvykus: Submersas obruere puppės 'Paskandintus laivus apversk' (užuot: ap-versk, kad jie nuskęstų).

19. Apostrofa (gr. apostrophe,lot. vert. - allocūtid 'retorinis kreipinys') -kai kreipiamasi į čia nesantį asmenį kaip į esantį arba į negyvą daiktą - kaip į gyvą: O, patria, 6 divum domus Ilion! 'O tėvyne, o dievų buveine Ilionai!' Tū regere imperio populos, Romane, memento! 'Tu, romėne, atsimink, kad tau skirta valdyti tautas!'

20. Pleonazmas (gr. pleonasmos 'nesaikingumas, daugiažodiškumas') -kai pridedamas tarsi nereikalingas beveik tokios pat reikšmės žodis: Sic ore locūta est 'Taip burna kalbėjo' (užuot: 'taip kalbėjo').

21. Anakolutas (gr. anakolūthon 'nenuosekliai') - kai pažeidžiamos žodžių ryšio gramatinės normos sakinyje: Graeci dicunt, omnės aut Graios esse autbarbaros , vereor, nė Romulus barbarorum rėx fuerit 'Graikai sako visus esant arba graikus, arba barbarus, bijau, kad Romulas nebūtų buvęs barbarų karalius' (užuot: Si, ut Graeci d i c u n t , omnės aut Graeci sunt aut barbari, vereor, nė etc. 'Jei, anot graikų, visi yra arba graikai, arba barbarai, bijau, kad ir t.t.').

166 E L E M E N T Ą L A T 1 N A

Dienos, kurios ėjo tuoj po Kalendų, Nonų ar Idų, kartais būdavo pažy­mimos žodžiu postridiė su akuzatyvu, pvz.:

Postridiė Kalendas Ianuarias - sausio 2 dieną;

Postridiė Idūs Novembres - lapkričio 14 dieną.

Visos kitos dienos būdavo skaičiuojamos pasakant, kiek dienų liko iki to paties mėnesio Nonų ar Idų ir kito mėnesio Kalendų. Skaičiuojant dienas, rei­kėdavo įskaityti ir tą dieną, iki kurios skaičiuojama, ir tą, kurią norima pasaky­ti . Atsakant į klausimą 'kada?', senesniais laikais būdavo vartojamas abldtivus temporis (diė ąuarto 'ketvirtą dieną, die octdvo 'aštuntą dieną'), po kurio ėjo: ante Nonas (Martias, Aprilės...) 'prieš (kovo, balandžio...) Nonas', ante Idūs (Maias...) 'prieš (gegužės...) Idas', ante Kalendas (Aprilės...) 'prieš (balan­džio. ..) Kalendas'. Tačiau vėliau tokie žodžių junginiai buvo pakeisti junginiu ante su galininku: ante diem ąuartum Nonas Martias 'ketvirtąją dieną prieš kovo Nonas', t. y. kovo 4 dieną, ante diem septimum Kalendas Septembrės 'septintąją dieną prieš rugsėjo Kalendas', t. y. rugpjūčio 26 dieną.

Keliamaisiais metais vasario mėnesį po šeštosios dienos prieš kovo Ka­lendas (ante diem sextum Kalendas Martias) būdavo įterpiama dar viena die­na (diės bis sextus 'antrą kartą šeštoji diena) ir sakoma: ante diem bis sextum Kalendas Martias. Dėl to keliamieji metai būdavo vadinami annus bis sextus arba annus bissextilis.

Romėnų savaitė turėjo 8 dienas. Aštuntąją dieną žmonės rinkdavosi mies­to prekyvietėje. Laikas tarp dviejų prekymečių (į tą skaičių įėjo ir abi prekyme­čių dienos) vadinosi internūndinum tempus, o prekymečių diena - nūndinae. Prekymečių dienos nebuvo šventadieniai ir sausio pirmoji.

I dal is R O M Ė N Ų K A L E N D O R I U S 167

Metų dienos pagal mūsų ir romėnų skaičiavimą

Musų Kovas, gegužė, Sausis, rugpjūtis, Balandis, birželis, Vasaris mėn. diena

liepa ir spa (31 d.)

is gruodis (31 d.) rugsėjis, lapkritis (30 d.)

(28 d.)

1. Kai. Mart. etc. Kai. Ian. etc. Kai. April. etc. Kai. Februarils

2. a. d. VI ^ „ a. d. IV

Non

. Ia

n.

etc.

a. d. IV J a. d. IV

3. a. d. V

s M

arti

a ia

s et

c.

a. d. III

Non

. Ia

n.

etc.

a. d. III

Non

a A

pril.

£

a. d. III

Non

a Fe

br

4. a. d. IV s M

arti

a ia

s et

c.

pridie Non

. Ia

n.

etc.

pridie

Non

a A

pril.

£

pridie

Non

a Fe

br

5. a. d. III •oi s ' O ^

Nonis Ian. etc. Nonis April. etc. Nonis Febr.

6. pridie j z; a. d. VII I a. d. V I I I ^ a. d. VII I '

7. Nonis Mart. etc. a. d. V I I

rias

etc

. a. d. V I I a. d. VII

8. a. d. VII I ^ a. d. V I rias

etc

.

a. d. V I rilėS

; et

c.

a. d. VI

is Fe

br.

9. a. d. V I I a. d. V V rt

S a. d. V

Idus

Ap:

lū

nias

a. d. V is Fe

br.

10. a. d. V I 0> w5

irt a. d. I V

Idūs

Ia

a. d. IV Idus

Ap:

lū

nias

a. d. IV

11. a. d. V

ūs M

arti

a. d. III Idūs

Ia

a. d. III a. d. III

12. a. d. IV ūs M

arti

pridie J pridie J pridie J

13. a. d. III Idibus Ian. etc. Idibus April. etc. Idibus Febr.

14. pridie a. d. X I X ^ a. d. XVIII ^ a. d. X V I \

15. Idibus Mart. etc. a. d. X V I I I a. d. XVII a. d. X V

16. a. d. X V I I ^ a. d. X V I I a. d. X V I a. d. X I V

17. a. d. X V I a. d. X V I a. d. X V a. d. XIII

18. a. d. X V a. d. X V a. d. X I V . ^ rt i-, U. -°

a. d. XII

19. a. d. X I V

t. y.

Kai

. ov

embr

es) a. d. X I V Kai

. ria

s~

a. d. XIII

. ^ rt i-, U. -° a. d. XI

irt

20. a. d. XIII

t. y.

Kai

. ov

embr

es)

a. d. XIII . 'rt >- 3

"o*

a. d. XII

lesi

o), t

. "ė

s, D

ece

a. d.X 1-1 irt

21. a. d. XII t. y.

Kai

. ov

embr

es)

a. d. XII

. 'rt >- 3

"o* a. d. XI lesi

o), t

. "ė

s, D

ece

a. d. IX

22. a. d. XI

to m

ėnes

io),

A

ugus

tas,

N

a. d. XI \ 1 E a. d.X l -S -e s •% a. d. VII I

23. a. d.X

to m

ėnes

io),

A

ugus

tas,

N

a. d.X / e s s

a. d. IX a o a. d. VII

24. a. d. IX to m

ėnes

io),

A

ugus

tas,

N

a. d. IX i(ki1

LS

(S(

a. d. VIII las

(] ūl

ia;

a. d. VI

25. a. d. VII I

ndas

(ki

l (l

ūnia

s,

a. d. VII I .« :s •e ,!a a 'S a. d. VII c ^-

r—. a. d. V

26. a. d. V I I ndas

(ki

l (l

ūnia

s,

a. d. V I I ju g ^ r?

a. d. VI rt --j

K/ irt a. d. IV

27. a. d. V I Kal

e A

prilė

s

a. d. V I a. d. V a. d. III

28. a. d. V

Kal

e A

prilė

s

a. d. V a. d. IV pridie J

29. a. d. IV a. d. I V a. d. III

30. a. d. III a. d. III pridie /

31. pridie ) pridie /

148 E L E M E N T Ą L A T I N A I dal is S I N T A K S Ė S u d ė t i n i a i s a k i n i a i 149

§ 199

Konjunktyvo vartojimas pagrindiniuose sakiniuose Pagrindiniuose sakiniuose konjunktyvas vartojamas tam tikromis reikš­

mėmis, kurios lotynų gramatikoje turi specialius pavadinimus: 1. Coniūnctivus potentialis reiškia galimumą dabartyje (vartojamas prae­

sens coni. eigos veikslui: hoc non dlcam 'šito nesakyčiau'; perfectum coni. įvy­kio veikslui: dixerit aliąuis? gal kas pasakytų?') ar galimumą praeityje (varto­jamas imperfectum coni.: quis putaret 'kas būtų galėjęs pamanyti').

2. Coniūnctivus irrealis reiškia nerealų veiksmą; vartojamas sąlygos saki­niuose, žr. § 212.

3. Coniūnctivus hortativus reiškia raginimą (vartojamas praesens coni. pi. I): Vivamus, mea Lesbia, atque amėmus Catullus 'Gyvenkim, mano Lesbi-ja, ir mylėkim'. Gaudeamus igitur! 'Taigi džiaukimės!'

4. Coniūnctivus iussivus reiškia liepimą (vartojamaspraesens coni.): Quid-quid agis, prūdenter agas 'Ką darai, daryk protingai'. Suum quisque noscat ingenium 'Kiekvienas tegu pažįsta savo gabumus'. Audiatur et altera pars 'Te­būnie išklausoma ir antroji pusė'.

Coniūnctivus iussivus yra mandagesnė liepimo forma negu modus im-perativus, plg. scribas gal rašytum, gal malonėtum rašyti' ir scribe! 'rašyk!'

5. Coniūnctivus prohibitivus reiškia draudimą (vartojamapraesens coni. ir perfectum coni. su neiginiu nė): Hoc nė dicas 'Šito galėtum nesakyti'. Hoc nė dixeris 'Šito nepasakyk'. Senatus hoc nė concėdat 'Tegu senatas šito neleidžia'.

Coniūnctivus prohibitivus nėra tokia griežta draudimo forma, kaip noli (norite) su bendra t imi , žr. § 197.

6. Coniūnctivus optdtivus reiškia pageidavimą: a) įvykdomą (vartojama praesens coni., retkarčiais perfectum coni.):

Utinam dicat! 'O kad jis pasakytų!' Utinam nė sero venias! 'O kad tik ne­pavėluotum!'

b) neįvykdomą dabar (vartojama imperfectum coni.: Utinam hoc mihi di-cerės! 'O kad tai man pasakytum!'); neįvykusį praeityje, vartojama plūsąuam­perfectum coni: Utinam hoc mihi dixissės! 'O kad tai man būtum pasakęs!'

Su coniūnctivus optdtivus dažnai vartojama dalelytė utinam 'o kad'; nei­giamuose pageidavimuose utinam nė 'o kad ne'.

7. Coniūnctivus concessivus reiškia nuolaidą (vartojama praesens coni. ir perfectum coni.). Sit hoc vėrum 'Sakykim, kad tai tiesa'. Fuerit hoc vėrum 'Sakykim, kad tai buvo tiesa'. Neigiamais atvejais vartojama dalelytė nė: Nė sit summum malum dolor, malum certė est 'Nors skausmas nėra didžiausia

blogybė, vis dėlto tai yra blogybė'. Kartais vartojamas nuolaidai pabrėžti licet: Fremant omnės l i ce t , dicam, quod sentio 'Nors visi murmėtų, vis tiek pa­sakysiu, ką manau'.

8. Coniūnctivus dubitdtivus reiškia abejojimą (vartojama praesens coni. dabarčiai, imperfectum coni. - praeičiai reikšti; neiginys - non): Quid faciam? 'Kas man daryti? Ką turėčiau daryti?' Rogėm te? Non rogėm? 'Ar turėčiau pra­šyti tave, ar neprašyti?' Quid facerėmus? 'Ką turėjome daryti?'

Konjunktyvo laikų ir reikšmių sąvadas

Praesens coni. Perfectum coni. Imperfectum coni.

Plūsąuamperfectum coni.

Hortativus, Iussivus

Prohibitivus, Concessivus

Potentialis

Dubitativus Dubitativus

Optativus Optativus

Irrealis

§200 Sakinių jungimas būna dviejų pagrindinių formų: sujungimas [parata-

xis) ir prijungimas (hypotaxis). Lotynų kalbos šalutiniuose sakiniuose gali būti vartojama indikatyvas ir

konjunktyvas. Tiesioginės nuosakos (indicativus) laikų vartojimas iš esmės ati­tinka lietuvių kalbos laikų vartojimą.

Konjunktyvas vartojamas šiuose šalutiniuose sakiniuose: 1) laiko aplinkybės šalutiniuose sakiniuose, kurie prasideda jungtuku

cum 'kai'; 2) kai kuriuose priežasties aplinkybės sakiniuose, prasidedančiuose jung­

tukais cum, quod 'kadangi, nes'; 3) nuolaidos aplinkybės sakiniuose su jungtukais cum 'nors', ut 'kad ir';