Bylos pavyzdžio nagrinėjimas: susitarimai

dėl teismingumo ir laikinosios apsaugos

priemonės

Europos procedūros tarpvalstybinio

pobūdžio bylose

Project

“Using EU Civil Justice Instruments: Development of training

materials and organisation of test seminars“

(Agreement No. JUST/2013/JCIV/AG/4686)

This publication has been produced with the financial support of the Civil Justice Programme of

the European Union. The contents of this publication are the sole responsibility of ERA and can in

no way be taken to reflect the views of the European Commission.

1

2 tema. Europos procedūros tarpvalstybinio pobūdžio bylose

Bylos pavyzdžio nagrinėjimas: susitarimai dėl teismingumo ir laikinosios apsaugos

priemonės1

Bylos pavyzdžio nagrinėjimas

„Hulley“ GmbH – bendrovė, vykdanti veiklą Vokietijoje. 2006 metais ji sudarė ilgalaikę sutartį

su „Vivos“ SARL, kuri savo veiklą vykdo iš Prancūzijos. Pagal sutartį „Vivos“ įsipareigojo tiekti

„Hulley“ specialius įleidimo vožtuvus, kuriuos „Hulley“ naudoja dyzelinių variklių, parduodamų

naftos gavybos įmonėms visame pasaulyje, gamybai. „Vivos“ taip pat sutiko netiekti savo

aukščiausios klasės įleidimo vožtuvų jokiai kitai Vokietijos įmonei, nes „Hulley“ įsipareigojo

kiekvienais metais nupirkti ne mažiau kaip tam tikrą šių didelės vertės vožtuvų skaičių.

2014 m. birželio mėn. „Vivos“ informuoja „Hulley“, kad ji pageidauja pakeisti jų santykių

sąlygas, kad galėtų aukščiausios klasės vožtuvus pardavinėti kitoms Vokietijos įmonėms. „Vivos“

tvirtina ketinanti padidinti savo rinkos dalį Vokietijoje ir dėl to jai būtina galimybė vykdyti

pardavimus ir kitiems klientams. „Vivos“ teigia, kad šis pakeitimas neprieštarauja sutarčiai, nes

apie savo ketinimą ieškoti naujų klientų Vokietijoje „Hulley“ elektroniniu paštu buvo pranešta

2014 m. vasario mėn. ir „Hulley“ į šį elektroninį laišką neatsakė. Anot „Vivos“, toks bendravimas

leidžia manyti, kad šalys susitarė netaikyti iš pradžių „Vivos“ prisiimto įsipareigojimo dėl

išimtinumo.

„Hulley“ tuo piktinasi ir teigia, kad šis pakeitimas prilygsta esminiam sutarties pažeidimui. Be to,

„Hulley“ tvirtina, kad su siūlytu pakeitimu ji kategoriškai nesutiko 2014 m. gegužės mėn.

vykusiame šalių susitikime. „Hulley“ turi jos parengtą protokolą, kuriame apibendrintos

susitikime vykusios diskusijos, tačiau šis protokolas niekada nebuvo pateiktas „Vivos“.

„Hulley“ norėtų kreiptis, kad teismas uždraustų „Vivos“ bent šešis sekančius mėnesius tiekti

aukščiausios klasės vožtuvus kitoms Vokietijos įmonėms. „Hulley“ taip pat parengė ieškinį dėl

žalos, sukeltos „Vivos“ galimai padarius esminį sutarties pažeidimą, atlyginimo. „Hulley“ prašys

atlyginti didelę šiuo pažeidimu sukeltą žalą.

Sutartyje yra nuostatą, kuria jurisdikcija visuose ginčuose suteikta Prancūzijos teismams.

Nuostata dėl teismo pasirinkimo: „Visi ginčai išimtinai sprendžiami Liono (Prancūzijos) teismų.

Teismo procesas vyks tik prancūzų kalba ir jam bus taikoma tik Prancūzijos teisė”.

1Parengė Lježo universiteto profesorius Patrick Wautelet.

2

I dalis. Pirmasis bylos nagrinėjimas teisme

Tarkime, kad jūs – Vokietijos pirmos instancijos teismo teisėjas. „Hulley“ pateikia prašymą dėl

laikinųjų apsaugos priemonių (prašydama uždrausti „Vivos“ tiekti aukščiausios klasės vožtuvus

konkurentams Vokietijoje) ir ieškinį dėl esmės (reikalaudama priteisti žalą dėl tariamo sutarties

pažeidimo).

1 klausimas

Gavusi šaukimą, „Vivos“ atsakė atsiųsdama jums trumpą žinutę. Joje „Vivos“ nurodė: "jūs šios

bylos negalite nagrinėti”. Nepateikta jokios papildomos informacijos ar paaiškinimų. Kaip

nustatysite, ar ši byla jums teisminga?

II dalis. Susitarimas dėl teismingumo

1 klausimas

Ar „Vivos“ ir „Hulley“ sutarties nuostata dėl jurisdikcijos yra galiojanti ir vykdytina?

2 klausimas

Kokios įtakos susitarimas dėl teismingumo turi „Hulley“ galimybei kreiptis dėl laikinųjų

apsaugos priemonių?

3 klausimas

Ar susitarimas dėl teismingumo užkerta kelią „Hulley“ dėl laikinųjų apsaugos priemonių kreiptis

į Vokietijos teismą?

III dalis. Laikinosios apsaugos priemonės

1 klausimas

Ar gali Vokietijos teismai laikyti, kad „Hulley“ prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones

reiškia prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pagal 35 straipsnį? Nagrinėdami šį klausimą,

atsižvelkite į tai, kad „Vivos“ dar neištyrė Vokietijos rinkos ir nesurado naujų klientų savo

aukščiausios klasės įleidimo vožtuvams.

2 klausimas

Ar gali Vokietijos teismas pripažinti, kad šie ginčai yra pakankamai susiję, kad būtų galima

taikyti 35 straipsnį?

IV dalis. Pripažinimas ir vykdymas

1 klausimas

Tarkime, kad Vokietijos teismas priėmė nutartį taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir uždraudė

„Vivos“ sekančius tris mėnesius parduoti savo aukščiausios klasės įleidimo vožtuvus „Hulley“

konkurentams. Siekiant užtikrinti, kad „Vivos“ šią nutartį vykdytų, teismas, remdamasis

Vokietijos CPK 888 straipsniu, papildomai nurodė, kad nutarties tinkamai nevykdant, už

3

kiekvieną pardavimą „Vivos“ bus skirta 5 000 eurų bauda2. Jeigu „Vivos“ teismo nutarties

nevykdytų, kaip „Hulley“ galėtų siekti baudos išieškojimo?

2§ Vokietijos CPK 888 straipsnis numato: „Kann eine Handlung durch einen Dritten nicht vorgenommen werden, so ist,

wenn sie ausschließlich von dem Willen des Schuldners abhängt, auf Antrag von dem Prozeßgericht des ersten

Rechtszuges zu erkennen, daß der Schuldner zur Vornahme der Handlung durch Zwangsgeld und für den Fall, daß

dieses nicht beigetrieben werden kann, durch Zwangshaft oder durch Zwangshaft anzuhalten sei. Das einzelne

Zwangsgeld darf den Betrag von fünfundzwanzigtausend Euro nicht übersteigen“. [vertimas: „Jeigu trečioji šalis

negali imtis veiksmų dėl veiksmo, kuris priklauso tik nuo atsakovo valios, ir jeigu yra pateiktas atitinkamas

prašymas, bylą nagrinėjantis pirmosios instancijos teismas turi savo nutartyje pareikalauti, kad atsakovas imtųsi

veiksmų, nustatydamas priverstinį baudos mokėjimą ir, jeigu bauda nesumokama, gali skirti areštą arba jam

tiesiogiai skirti arešto bausmę. Atskira priverstine tvarka mokėtina bauda negali viršyti 25 000 eurų sumos.“]

4

V dalis. Papildomi aspektai

Tarkime, kad tuo metu, kai „Hulley“ kreipėsi dėl laikinųjų apsaugos priemonių Vokietijoje,

„Vivos“ pateikė ieškinį dėl ginčo esmės Prancūzijoje. „Vivos“ kreipėsi į Prancūzijos teismą, kad

šis pripažintų, kad „Vivos“ sprendimas nutraukti įsipareigojimą dėl išimtinių teisių buvo visiškai

teisėtas bei pagrįstas ir negali būti laikomas sutarties pažeidimu.

1 klausimas

Tarkime, kad Prancūzijos teismas, kuriam „Vivos“ pateikė prašymą dėl teisėtumo pripažinimo,

pagal Reglamento 25 straipsnį turi jurisdikciją nagrinėti reikalavimą, tačiau į jį buvo kreiptasi po

to, kai „Hulley“ kreipėsi į teismą Vokietijoje. Ar gali Prancūzijos teismas toliau nagrinėti prašymą

dėl teisėtumo pripažinimo?

2 klausimas

Tarkime, kad Prancūzijos teismas patenkino „Vivos“ prašymą dėl teisėtumo pripažinimo. Kokios

įtakos tai turės Vokietijos teismo nutarčiai, kuria „Vivos“ uždrausta parduoti prekes „Hulley“

konkurentams?

1

I dalis. Pirmasis bylos nagrinėjimas teisme

1 klausimas

Gavusi šaukimą, „Vivos“ atsakė atsiųsdama jums trumpą žinutę. Joje „Vivos“ nurodė: "jūs šios

bylos negalite nagrinėti”. Nepateikta jokios papildomos informacijos ar paaiškinimų. Kaip

nustatysite, ar ši byla jums teisminga?

1. Kokios taisyklės taikytinos

Pirmas klausimas, kuris turi būti išnagrinėtas, susijęs su taikytinų taisyklių nustatymu. Kiekvienoje

valstybėje narėje yra savos taisyklės dėl jurisdikcijos civilinėse ir komercinės bylose su užsienio

elementu1. Be to, Europos Sąjungoje priimti keli reglamentai, kuriuose numatytos unifikuotos

jurisdikcijos taisyklės.

Civilinėse ir komercinėse bylose pagrindinis teisės aktas – Reglamentas Briuselis Ia2.

Reglamentas Briuselis Ia, kaip Europos Sąjungos teisės sudėtinė dalis, turi viršenybę nacionalinės

teisės taisyklių, reguliuojančių tarpvalstybinę jurisdikciją, atžvilgiu. Taigi, aiškinantis, ar valstybės

narės teismai turi jurisdikciją bylose su užsienio elementu, negalima remtis nacionalinėmis

jurisdikcijos taisyklėmis.

2. Ar taikytinas Reglamentas Briuselis Ia

Kiekvienas Europos teisingumo srityje priimtas reglamentas skirtas tam tikrai taikymo sričiai.

Visų pirmą, nagrinėjant bylą svarbu nustatyti, ar atitinkamas reglamentas iš tiesų taikytinas

konkrečiam ginčui.

Tam, kad būtų taikomas Reglamentas Briuselis Ia, būtina, kad nagrinėjamame ginče būtų

užsienio elementas. Tai buvo patvirtinta Europos Teisingumo Teismo3. Tikslios šio reikalavimo

apibrėžties nėra. Teisingumo Teismas išaiškino, kad užsienio elementas byloje yra tada, kai

ginčas susijęs su keliomis valstybėmis narėmis, nes tose valstybėse narėse gyvena ginčo šalys arba

su tomis valstybėmis narėmis yra susijęs ginčo dalykas. Užsienio elementas yra ir tais atvejais, kai

ginčas susijęs su valstybe nare ir trečiąja valstybe. Nagrinėjamu atveju ginčas yra susijęs su

užsienio elementu, nes abi ginčo šalys yra įsteigtos skirtingose valstybėse narėse.

Reglamento Briuselis Ia taikymo sritis tiksliau nustatoma atsakant į tris preliminarius klausimus:

1Pavyzdžiui, Nyderlanduose šios taisyklės įtvirtintos Civilinio proceso kodekso (Wetboek van Burgerlijke

Rechtsvordering) 1–14 straipsniuose. 22012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo

sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (nauja redakcija), O.L., 2012 m. gruodžio

20 d., L-351/1. 3Žr., pvz., ETT sprendimą C–281/02 Owusu, [2005] Rink. I–1383, 25 p.

Reglamentas Briuselis Ia priimtas 2012 m. gruodžio mėn. Jis taikomas nuo 2015 m.

sausio 10 d. Šis reglamentas pakeičia Reglamentą Briuselis I (Reglamentas Nr. 44/2001),

kuris pakeitė 1968 m. rugsėjo 27 d. Briuselio konvenciją. Visos šios ankstesnės redakcijos

taip pat naudingos, nes teismų praktika ir ypač Europos Sąjungos Teisingumo Teismo

(ESTT) praktika aiškinant Reglamentą Briuselis Ia išlieka didele dalimi aktualia.

2

(i) ar bylos aplinkybės patenka į Reglamento taikymo sritį pagal ieškinio dalyką (šios

mokymų medžiagos 2.1 dalis);

(ii) ar bylos aplinkybės patenka į geografinę Reglamento taikymo sritį (šios mokymų

medžiagos 2.2 dalis);

(iii) ar bylos aplinkybės patenka į Reglamento taikymo sritį laiko atžvilgiu (šios mokymų

medžiagos 2.3 dalis).

2.1 Taikymo srities objektas

Reglamento 1 straipsnyje numatyta, kad jis taikomas civilinėse ir komercinėse bylose. Kai kurie

ginčai į Reglamento taikymo sritį nepatenka. Jis netaikomas ginčams, susijusiems su socialiniu

draudimu, bankrotu ar šeimos teisės klausimais. Visas šias išimtis reikėtų išsamiai išanalizuoti,

nes jas gana sunku taisyti ir jas būtina tiksliai išsiaiškinti. Kiekvienos išimties ribas būtina aiškiai

suvokti. Pavyzdžiu paimkime bankrotą. Reglamentas nėra netaikomas visiems iš bankroto

kylantiems arba su bankrotu susijusiems ginčams. Taip yra tik tuo atveju, kai bankrotas yra

tiesioginė ginčo priežastis arba ginčas yra glaudžiai susijęs su bankroto procesu4.

Nagrinėjamu atveju Reglamentas yra taikytinas. Panašu, kad „Hulley“ ir „Vivos“ sutartis susijusi

su komerciniais santykiais, nes pagal ją tiekiamos prekės, kurias „Hulley“ naudos tolesnėje

gamyboje. Ji nepatenka į kurią nors sritį, kuriai taikoma išimtis. Taigi, byla tiesiogiai patenka į

Reglamento taikymo sritį pagal ieškinio dalyką.

2.2 Geografinė taikymo sritis

Tam, kad būtų taikomas Reglamentas Briuselis Ia, byla turi būti aiškiai susijusi su Europos

Sąjunga. Preambulės 13 dalyje nustatyta, kad „bylos, kurioms taikomas šis reglamentas, turi būti

susijusios su valstybių narių teritorija“. Dažniausiai tokiu atveju atsakovo nuolatinė gyvenamoji

(buveinės) vieta būna valstybėje narėje. Tai numatyta Reglamento 4–6 straipsniuose. Preambulės

13 dalis numato, kad „atitinkamai bendros jurisdikcijos taisyklės iš esmės turėtų būti taikomos

tada, kai atsakovo nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra vienoje iš valstybių narių“.

Nuolatinės gyvenamosios (buveinės) vietos sąvoka išaiškinta Reglamento 62 ir 63 straipsniuose.

Juridinio asmens buveinės vieta laikoma oficiali buveinės vieta, centrinė administracija arba

4Žr. ETT sprendimą 133/78 Gourdain v Nadler, 4 p.

Tiksli sąvokos „civilinės ir komercinės bylos“ reikšmė nėra lengvai išaiškinama. Pagal

Europos Teisingumo Teismo praktiką, siekiant nustatyti, ar byla yra civilinė arba

komercinė, būtina atsižvelgti į ginčo dalyką ir ginčo šalių santykių pobūdį. Remiantis

šio teismo praktika būtų galima daryti išvadą, kad civilines ir komercines bylas galima

aiškinti priešpastatant jas byloms, kuriose viena iš ginčo šalių yra valdžios institucija.

Teisingumo Teismo nuomone, į Reglamento taikymo sritį gali įeiti ir tam tikros

bylos, kuriose pagal privatinę teisę ginčijasi institucija ir privatus asmuo, išskyrus tuos

atvejus, kai institucija veikia įgyvendindama viešosios valdžios įgaliojimus. Bet kuriuo

atveju sąvoka „civilinės ir komercinės bylos“ turi būti aiškinama kaip savarankiška

teisės sąvoka, remiantis ne valstybių narių teise, o atsižvelgiant Reglamento tikslus ir

struktūrą.

3

pagrindinė verslo vieta.

Dėl to Reglamentas galėtų būti taikomas juridiniam arba fiziniam asmeniui, kurie yra įsisteigę

ne Europos Sąjungoje.

Šiuo atveju ir „Hulley“ ir „Vivos“ bendrovės įsteigtos ir veiklą vykdo valstybėse narėse. Nėra

pagrindo manyti, kad jų buveinė nėra tose valstybėse narėse.

2.3 Ratione temporis taikymo sritis

81 straipsnyje nustatyta, kad Reglamentas įsigalioja 2015 m. sausio 10 d. 66 straipsnis numato,

kad Reglamentas taikomas tik tiems teismo procesams, kurie pradėti Reglamento įsigaliojimo

dieną arba vėliau.

Anksčiau iškeltoms byloms toliau taikomas Reglamentas Briuselis I. Tai, kad Reglamentas

Briuselis Ia įsigalioja nebaigus nagrinėti bylos nereiškia, kad jis turi būti tiesiogiai tai bylai

taikomas.

Nagrinėjamos bylos aplinkybėse nenurodyta, kada bus pareikštas ieškinys. Kadangi numatyta,

kad Reglamentas Briuselis Ia pakeis Reglamentą Briuselis I, darykime prielaidą, kad byla

iškeliama 2015 m. sausio 11 d. Taigi, ši byla taip pat patenka ir į naujojo Reglamento taikymo

sritį laiko atžvilgiu.

3. Teismų vaidmuo pagal Reglamentą Briuselis Ia: jurisdikcijos patikrinimas

Šiuo atveju atsakovas pateikė teismui pranešimą „jūs šios bylos negalite nagrinėti“,

nepateikdamas jokios papildomos informacijos. Dalyviai turėtų įvertinti, kokios įtakos šis

pranešimas turi teismo pareigai spręsti dėl savo jurisdikcijos.

Pagal nacionalines procesines taisykles teismas visais atvejais turi įvertinti savo jurisdikciją ex

officio. Jeigu ginčas patenka į Reglamento Briuselis Ia taikymo sritį, į klausimą, ar teismas savo

jurisdikcijos klausimą turėtų nagrinėti pats ar, priešingai, šalims nuginčijus jurisdikciją, atsakoma

remiantis 27 ir 28 straipsniais. Pagal jų nuostatas, teismas savo jurisdikciją turėtų nagrinėti savo

iniciatyva, jeigu:

Atkreiptinas dėmesys, kad yra tam tikrų niuansų ir išimčių, susijusių su taisykle, kad

reglamento taikymas iš esmės apsiriboja tais atvejais, kai atsakovo nuolatinė

gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje. Kai kuriais atvejais išimtinė

jurisdikcija priklauso valstybėms narėms. Reglamento 24 straipsnyje aiškiai numatyta,

kad jis taikomas „neatsižvelgiant į ginčo šalių nuolatinę gyvenamąją (buveinės) vietą“.

Reglamento nuostatos dėl jurisdikcijos vartotojų ir darbo sutarčių bylose taip pat gali

būti taikomos ir tais atvejais, kai atsakovo nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra ne

ES (žr. Reglamento 18 straipsnio 1 dalį ir 21 straipsnio 2 dalį). Kitas niuansas

numatytas 25 straipsnyje, kuris reguliuoja susitarimus dėl jurisdikcijos. Ši straipsnis bus

išnagrinėtas šios medžiagos tolesnėse dalyse (II dalis, 1 klausimas).

4

– reikalavimas „iš esmės“ susijęs su byla, kuri pagal 24 straipsnį priskiriama išimtinei

jurisdikcijai (27 straipsnis);

– atsakovas, kurio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra vienoje valstybėje narėje,

neatvyksta į teismą (28 straipsnis).

Nagrinėjamu atveju atrodo, kad nėra jokio pagrindo taikyti išimtinės jurisdikcijos taisyklę,

numatytą 24 straipsnyje. Dalyviai taip pat turėtų išanalizuoti, ar tai yra atvejis, kai atsakovas

neatvyko į teismą, kaip numatyta 28 straipsnyje. „Vivos“ nusiuntė teismui trumpą pranešimą,

iškeldama teismo jurisdikcijos klausimą. Kyla klausimas, ar tokiomis aplinkybėmis teismas turėtų

laikyti, kad atsakovas neatvyko.

Sprendžiant, ar atsakovui pranešta apie teismo posėdį, nesiremiama bylą nagrinėjančio teismo

nacionalinėmis civilinio proceso taisyklėmis. Pranešimo atsakovui apie teismą koncepcija,

numatyta 28 straipsnyje, turi būti aiškinama atsižvelgiant į Dokumentų įteikimo reglamento

19 straipsnį5. Šio reglamento 19 straipsnis ieškinį nagrinėjančiam teismui taip pat nustato

pareigą, kai „atsakovas neatvyksta“. Į jį pateikiama nuoroda Reglamento Briuselis Ia

28 straipsnyje. Abi taisyklės skirtos tam, kad būtų apsaugotos atsakovų, kurių nuolatinė

gyvenamoji (buveinės) vieta yra kitose valstybėse narėse, teisės.

Šiuo atveju klausimas, ar „Vivos“ pranešė apie dalyvavimą, neturi praktinės svarbos: arba bus

laikoma, kad atsiųsdama pranešimą Vokietijos teismui, „Vivos“ pranešė apie dalyvavimą ir tokiu

atveju bus taikomas 28 straipsnis, tačiau teismas turės atsižvelgti į pranešimą ir patikslinti savo

jurisdikcija, nes „Vivos“ ją užprotestavo, arba bus laikoma, kad Visos nedalyvavo teisme ir pagal

28 straipsnį teismas turės išspręsti savo jurisdikcijos klausimą.

52007 m. lapkričio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 1393/2007 dėl teisminių ir neteisminių

dokumentų civilinėse arba komercinėse bylose įteikimo valstybėse narėse („dokumentų įteikimas“), O.L., 2007 m.

gruodžio 10 d., L-324/79.

Ką reiškia teismo pareiga nustatyti savo jurisdikciją ex officio bylose su užsienio

elementu pagal ES reglamentus nėra visuotinai sutarta. Pagal kai kuriuos reglamentus

teismas savo jurisdikciją įvertinti turi kai kuriais atvejais – taip yra Reglamento

Briuselis Ia atveju. Kituose reglamentuose nustatyta bendra pareiga ir teismai privalo

savo jurisdikcijos klausimą spręsti visais atvejais – to reikalauja Reglamentas

Briuselis IIa (Reglamento Nr. 2201/2003 17 straipsnis), Paveldėjimo reglamentas

(Reglamento Nr. 650/2012 15 straipsnis) ir Išlaikymo prievolių reglamentas

(Reglamento Nr. 4/2009 10 straipsnis)

5

II dalis. Susitarimas dėl teismingumo

1 klausimas

Ar „Vivos“ ir „Hulley“ sutarties nuostata dėl jurisdikcijos yra galiojanti ir vykdytina?

1. Įvadas

Abi ginčo šalys yra įsteigtos skirtingose valstybėse narėse. Keliamas klausimas, ar Vokietijos

teismas, į kurį kreiptasi dėl ginčo, turi jurisdikciją nagrinėti bylą. Kadangi šalių sutartyje yra

straipsnis, kuriame susitarta dėl teismingumo, pirmiausia būtina įsitikinti, ar šis susitarimas dėl

teismingumo yra tinkamas ir nustatantis, kuris teismas turi jurisdikciją.

Šiuo atveju kyla papildomų sunkumų, nes „Hulley“ pirmiausia prašo nustatyti laikinąsias

apsaugos priemones (t.y. uždrausti „Vivos“ tiekti prekes konkurentams). Taigi, būtina įvertinti

jurisdikcijos dėl ginčo esmės ir specialios taisyklės dėl jurisdikcijos laikinųjų apsaugos priemonių

atveju (35 straipsnis) sąveiką.

Reglamente Briuselis Ia numatytos dvi jurisdikcijos nagrinėti prašymus dėl laikinųjų apsaugos

priemonių galimybės. Tokius prašymus visais atvejais galima pateikti teismui, kuriam teismingas

ginčo nagrinėjimas iš esmės. Sprendime van Uden Teisingumo Teismas pažymėjo, kad teismas,

pagal Reglamento nuostatas turintis jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės, turi jurisdikciją spręsti ir

dėl būtinų laikinųjų apsaugos arba užtikrinimo priemonių taikymo6. Prašymą dėl tokio pobūdžio

priemonių taip pat galima pateikti teismui, kuris turi specifinę jurisdikciją spręsti tokius

prašymus remiantis specialia tam skirta nuostata, t.y. 35 straipsniu. Reglamento 35 straipsnyje

numatyta papildoma jurisdikcijos taisyklė, kuri konkrečiai skirta prašymams dėl laikinųjų

apsaugos priemonių. Ši taisyklė sudaro teismui galimybę nustatyti laikinąsias apsaugos

priemones net ir tuo atveju, jei teismas neturi jurisdikcijos nagrinėti bylą iš esmės7.

Šių dviejų atvejų skirtumas yra svarbus, nes sąlygos, kurias būtina patenkinti, kad teismas turėtų

jurisdikciją, yra skirtingos: jeigu teismas turi jurisdikciją nagrinėti ginčą iš esmės, jis taip pat turi

jurisdikciją skirti laikinąsias apsaugos priemones „tai jurisdikcijai netaikant jokių kitų sąlygų“8.

Kita vertus, jeigu teismas turi jurisdikciją tik remiantis 35 straipsniu, būtina atitikti papildomus

reikalavimus.

Šioje byloje siekiant nustatyti, ar Vokietijos teismai turi jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės,

pirmiausia dėmesys atkreiptinas į susitarimą dėl teismingumo: jeigu susitarimas dėl

teismingumo yra galiojantis ir vykdytinas, išimtinė jurisdikcija nagrinėti bylą iš esmės suteikiama

Prancūzijos teismams (25 straipsnis). Taigi, Vokietijos teismai negalėtų tvirtinti turintys

jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės (remdamiesi Reglamento 7 straipsnio 1 dalimi arba

Reglamento 4 straipsniu, nes šios nuostatos būtų netaikytinos dėl šalių susitarimo). Vokietijos

teismai jurisdikciją nagrinėti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių turėtų tik 35 straipsnio

pagrindu.

6van Uden Maritime Line v Firma Deco-Line sprendimas Nr. C-391/95, 19 p.; taip pat žr. Mietz v

Internship Yachting Sneek BV sprendimą Nr. C-99/96, 40–41 p. 7van Uden Maritime Line v Firma Deco-Line sprendimas Nr. C–391/95, 20 p. 8van Uden Maritime Line v Firma Deco-Line sprendimas Nr. C–391/95, 22 p.

6

Tačiau tuo atveju, jeigu susitarimas dėl teismingumo būtų negaliojantis ir nevykdytinas, bylos

nagrinėjimas iš esmės Vokietijos teismams galėtų būti teismingas remiantis 7 straipsnio 1 dalimi.

Taigi, pirmiausia išnagrinėtinas susitarimo dėl teismingumo galiojimas ir vykdytinumas.

2. Principas: susitarimai dėl teismingumo turit būti patvirtinti

„Hulley“ ir „Vivos“ sutartyje susitarta dėl Prancūzijos teismų jurisdikcijos. Kyla klausimas, ar toks

susitarimas dėl teismingumo yra galiojantis ir vykdytinas, ir ar jis svarbus skirtingiems

procesiniams veiksmams, kurių ketina imtis „Hulley“, t.y. prašymui nustatyti laikinąsias apsaugos

priemones ir ieškiniui dėl ginčo esmės.

Reglamentas Briuselis Ia numato galimybę šalims pasirinkti teismą, kuriam bus teismingas ginčo

nagrinėjimas. Ši laisvė įtvirtinta ir reguliuojama 25 straipsnyje.

Laisvė susitarti dėl teismingumo nėra apribota sutartiniais santykiais, nors praktikoje tokie

susitarimai dažniausiai sudaromi sutartiniams santykiams. Tokie susitarimai taip pat gali būti

sudaromi, kai šalių ginčas yra susijęs su civilinės teisės pažeidimu ir ginče yra užsienio elementas.

Reglamentas, kaip taisyklė, taikomas, jeigu vienos iš ginčo šalių nuolatinė gyvenamoji (buveinės)

vieta yra valstybėje narėje (4–6 straipsniai). 25 straipsnio taikymo sritis yra platesnė. Jis iš tiesų

gali būti taikomas „neatsižvelgiant į ginčo šalių nuolatinę gyvenamąją (buveinės) vietą“. Dėl to

ginčo šalių nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta 25 straipsnio taikymui nėra svarbi. Šiuo

straipsniu buvo pakeistas ankstesnis reguliavimas: pagal Reglamento Briuselis I 23 straipsnį

susitarimai dėl teismingumo buvo taikomi tik tuo atveju, jeigu bent vienos ginčo šalies

(atsakovo arba ieškovo) nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje.

Nagrinėjamu atveju 25 straipsnis neginčytinai taikomas, nes abi ginčo šalys yra įsteigtos

valstybėse narėse.

Tam, kad susitarimai dėl teismingumo būtų galiojantys ir vykdytini pagal Reglamentą, būtina

atitikti kelias sąlygas. Išanalizuosime, ar šioms sąlygoms atitikta šioje byloje.

Papildomai atkreiptinas dėmesys, kad Europos Sąjunga Hagos konvenciją dėl susitarimų

dėl teismingumo pasirašė 2005 m. birželio 30 d. Konvencija artimiausiu metu įsigalios.

Šioje konvencijoje numatytos taisyklės dėl susitarimų dėl teismingumo galiojimo ir

poveikio. Joje reikalaujama, kad Susitariančiųjų valstybių teismai tokius susitarimus

vykdytų: teismai, kurie nėra ginčo šalių pasirinkti teismai, privalo sustabdyti arba

nutraukti bylą (6 straipsnis), o ginčo šalių pasirinkti teismai turi bylą nagrinėti

(5 straipsnis). Konvencija taip pat reikalauja, kad Susitariančiosios Valstybės vykdytų

užsienio valstybės teismo, kuriam šalys suteikė išimtinę jurisdikciją, sprendimus. ES

valstybėse narėse ir toliau taikomas Reglamentas Briuselis Ia ir Hagos konvencija jo

nepakeis. Valstybės narės teismai Konvenciją turi taikyti tik tuo atveju, jeigu viena iš

bylos šalių gyvena Susitariančioje Valstybėje, kuri nėra ES valstybė narė, (26 straipsnio

6 dalies a punktas) arba jeigu byla susijusi su Susitariančiosios Valstybės, kuri nėra ES

valstybė narė, teismo priimto sprendimo pripažinimu arba vykdymu (26 straipsnio

6 dalies b punktas).

7

2.1 Susitarimo dėl teismingumo vykdymas

Pagal Reglamentą Briuselis Ia susitarimai dėl teismingumo gali būti sudaromi visuose ginčuose,

kurie patenka į Reglamento taikymo sritį. Tačiau Reglamente tam tikro pobūdžio ginčams

taikoma išimtis.

Susitarimai dėl teismingumo, pavyzdžiui, neturi viršenybės išimtinės jurisdikcijos pagal

24 straipsnį atžvilgiu (Reglamento Briuselis I 22 straipsnis). Jeigu teismas, į kurį kreiptasi, turi

jurisdikciją pagal susitarimą dėl teismingumo, jis vis tiek jurisdikcijos savo iniciatyva turi

atsisakyti, jeigu nustato, kad nagrinėjamas ginčas patenka į vieną iš išimtinės jurisdikcijos,

numatytos 24 straipsnyje, atvejų (Reglamento Briuselis I 22 straipsnis).

Susitarimams dėl teismingumo, numatytiems tam tikro pobūdžio sutartyse, kaip antai darbo

sutartyse, vartotojų sutartyse ir draudimo sutartyse, taip pat taikomi apribojimai. Jie negalioja,

jeigu nebuvo ginčo šalių sudaryti po to, kai kilo ginčas, arba jeigu nebuvo kitų specifinių

aplinkybių9.

Nagrinėjamoje bylose nei vienas iš šių apribojimų netaikomas. Taigi, susitarimas dėl

teismingumo neabejotinai vykdytinas.

2.2 Formalus susitarimų dėl teismingumo galiojimas

Tam, kad susitarimai dėl teismingumo būtų galiojantys jie turi atitikti kelias formalias sąlygas.

Šios sąlygos išdėstytos Reglamento Briuselis Ia 25 straipsnyje. Papildomi iš valstybių narių teisės

kylantys formalūs reikalavimai negali būti taikomi.

Susitarimas dėl teismingumo yra galiojantis remiantis 25 straipsniu, jeigu:

– yra sudarytas raštu. Susitarimas dėl teismingumo gali būti įtrauktas į atskirą

dviejų šalių pasirašytą sutartį. Taip pat jis gali būti numatytas vienos iš šalių standartinėse

sąlygose. Pastaruoju atveju nuoroda į bendrąsias sąlygas turi būti pateikta šalių

pasirašytoje sutartyje arba dokumentuose, kuriais šalys pasikeičia. Tais atvejais, kai

sutartys sudaromos darant nuorodą į ankstesnius pasiūlymus arba dokumentus,

taikomos specialios taisyklės. Susitarimas dėl teismingumo gali būti galiojantis ir tuo

atveju, kai jis įtrauktas į vienos iš šalių parengtą dokumentą ir dokumentas buvo

perduotas kitai šaliai net jeigu toji ralis nereagavo. Tokiu atveju susitarimas galioja, jeigu

praeityje šalys kartu vykdė verslo sandorius pagal tokį patį modelį. Vertinant, ar šalys iš

tiesų yra sudarę rašytinį susitarimą, turi būti atsižvelgiama į bendravimą elektroninėmis

priemonėmis, pavyzdžiui, el. paštu.

– sudarytas tokia forma, kuri atitinka šalių tarpusavyje nustatytą praktiką. Tam

būtina, kad ginčo šalys praeityje būtų kartu ne kartą sudarę verslo sandorius sutarties

sudarymui naudodamos tokią pačią tvarką.

– tarptautinės prekybos arba komercijos srityje sudarytas papročius atitinkančia

forma, kuri atitinka praktiką, apie kurią šalys žino arba turėjo žinoti, ir kurią tokioje

9Žr. Reglamento Briuselis Ia 19 straipsnį dėl vartotojų sutarčių ir Reglamento Briuselis Ia

23 straipsnį dėl darbo sutarčių.

8

prekybos srityje plačiai žino ir kurios nuolat laikosi sutarčių, susijusių su atitinkama

konkrečia prekybos sritimi, šalys.

Nagrinėjamu atveju pagrįstai galima preziumuoti, kad ilgalaikė „Vivos“ ir „Hulley“ tiekimo

sutartis sudaryta raštu, nes yra pasirašyta abiejų šalių. Atitinkamai susitarimas dėl teismingumo

atitinka formaliuosius 25 straipsnio reikalavimus. Papildomų reikalavimų analizė nėra būtina.

Pakanka, kad susitarimas dėl teismingumo galiotų remiantis kuria nors 25 straipsnyje numatyta

sąlyga.

Susitarimas dėl teismingumo taip pat gali būti vertinamas atsižvelgiant į jo galiojimą turinio

prasme. Reglamento Briuselis Ia 25 straipsnyje nustatyta, kad tai atliekama remiantis tik tos

valstybės narės, kurios teismus pasirinko sutarties šalys, teise. Tai apima ir tos valstybės narės

taisykles dėl teisės normų kolizijos. Dėl to nagrinėjamu atveju turi būti taikoma Prancūzijos teisė.

Pagal Prancūzijos teisę nėra jokio pagrindo abejoti, kad susitarimas dėl teismingumo šiuo atveju

yra galiojantis.

3. Susitarimų dėl teismingumo vykdymas

Nustačius, kad susitarimas dėl teismingumo yra galiojantis ir vykdytinas, jis turi būti iš esmės

taikomas. Taigi, jurisdikcija tenka ginčo šalių pasirinktam teismui. Jeigu ginčo šalis iškelia bylą

kitame teisme, negu susitarime dėl teismingumo pasirinktas teismas, teismas, į kurį

kreipiamasi, neprivalo savo iniciatyva spręsti savo jurisdikcijos klausimo. Jis turėtų palaukti, kol

jo jurisdikcija bus užginčyta vienos iš ginčo šalių ir tokiu atveju spręsti jurisdikcijos klausimą.

Jeigu atsakovas neginčija teismo jurisdikcijos, teismas konstatuoja, kad ginčas jam teismingas

net ir tuo atveju, kai sutartyje šalys jurisdikciją yra suteikę kitam teismui. Tai, kad atsakovas

teismo jurisdikcijos neginčijo, vertinama kaip tos šalies sutikimas su teismo jurisdikcija

(26 straipsnis).

Tačiau kaip jau minėta, Reglamentas Briuselis Ia suteikia galimybę dėl laikinųjų apsaugos

priemonių kreiptis ne tik teismą, kuris turi jurisdikciją nagrinėti ginčą iš esmės, bet ir į teismą,

kuris turi specialiąją jurisdikciją pagal 35 straipsnį. Dėl to būtina išnagrinėti, kokios įtakos

susitarimas dėl teismingumo turi 35 straipsniui.

2 klausimas

Kokios įtakos susitarimas dėl teismingumo turi „Hulley“ galimybei kreiptis dėl laikinųjų

apsaugos priemonių?

1. Bendras susitarimo dėl teismingumo aiškinimas

Darant prielaidą, kad susitarimas dėl teismingumo yra galiojantis ir vykdytinas, būtina

išnagrinėti paskutinį klausimą, t.y. ar šis susitarimas taikomas ir tuo atveju, kai ieškovas kreipiasi

dėl laikinųjų apsaugos priemonių. Iš pirmo žvilgsnio šis klausimas atrodo gana teorinis, tačiau jis

gali turėti esminės įtakos.

Susitarimas dėl teismingumo gali turėti dvejopos įtakos: pirma, juo jurisdikcija suteikiama

pasirinktam teismui (vadinamasis prorogacinis poveikis); antra, juo taip pat gali būti panaikinta

visų kitų teismų jurisdikcijos galimybė (vadinamasis derogacinis poveikis).

9

Prorogacinio poveikio požiūri galima kelti klausimą, ar ilgalaikės tiekimo sutarties šalys ketino

Prancūzijos teismams suteikti jurisdikciją ne tik spręsti ginčus iš esmės, bet ir skirti laikinąsias

apsaugos priemones.

Tai – susitarimo dėl teismingumo aiškinimo klausimas. Tokie susitarimai iš esmės yra sutartys ir

dėl to jie gali būti aiškinami kaip kitos sutartys. Aiškinant susitarimą dėl teismingumo keliamas

klausimas, ar šalys norėjo, kad pasirinktas teismas taip pat turėtų jurisdikciją spręsti dėl laikinųjų

apsaugos priemonių, ar siekė Prancūzijos teismams suteikti jurisdikciją tik nagrinėti ginčus iš

esmės.

Pagal kokią teisę šis susitarimo dėl teismingumo aiškinimas turėtų būti atliekamas, nėra aišku.

Reglamento 25 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad susitarimas dėl jurisdikcijos, kuris yra sutarties

dalis, „laikomas nuo kitų sutarties sąlygų nepriklausomu susitarimu“. Tačiau tuo nepateikiamos

tikslios gairės dėl susitarimo dėl teismingumo aiškinimo proceso.

Susitariamas dėl teismingumo pirmiausia aiškinamas atsižvelgiant į sutarties šalių naudojamą

formuluotę. Labai dažnai susitarimuose dėl teismingumo bent tam tikra apimtimi būna

apibrėžta jų taikymo sritis, t.y. nurodomi ginčai, kuriems taikomas susitarimas. Tuo klausimu

dažnai susitarimuose dėl teismingumo daroma nuorodą į „visus ginčus, kylančius iš sutarties

arba su ja susijusius“.

Daug rečiau susitarimuose dėl jurisdikcijos nurodomas ginčų, kuriems jie taikomi, pobūdis, t.y. ar

susitarimai taikomi tik ginčams dėl esmės, ar ir prašymams nustatyti laikinąsias apsaugos

priemones. Tik retais atvejais būna susitarimų dėl teismingumo, kuriuose konkrečiai nurodoma,

kad jie taikomi ir prašymams dėl laikinųjų apsaugos priemonių.

2. Susitarimo dėl teismingumo aiškinimas: ar susitarimas taikytinas prašymams

dėl laikinųjų apsaugos priemonių?

Nagrinėjamu atveju susitarime dėl teismingumo paminėti „visi ginčai“, nepateikiant daugiau

informacijos. Reikalavimai dėl esmės neabejotinai patenka į šio susitarimo taikymo sritį. Jeigu

susitarimas dėl teismingumo nebūtų taikomas reikalavimams dėl ginčo esmės, jis būtų beprasmis.

Daug sunkiau nustatyti, ar ginčo šalys taip pat ketino suteikti Prancūzijos teismams jurisdikciją

nagrinėti prašymus taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Anot Teisingumo Teismo, išaiškinti turėtų teismas, į kurį kreiptasi. Teismas iš

tiesų pripažino, kad būtent nacionaliniai teismai turi išaiškinti susitarimų dėl

teismingumo taikymo srities klausimus, nustatydami, kokiems ginčams jie

taikytini (Powell Duffryn plc v. Petereit sprendimas Nr. C–214/89, 30 p.). Tuo

pagrindu Teismas konstatavo, kad būtent nacionalinis teismas turi nuspręsti, ar

susitarimas dėl teismingumo, kuriuo tame teisme remiamasi ir kuris yra susijęs

su „ginču, susijusiu su sutarties aiškinimu, vykdymu arba „kitais aspektais“,

taip pat taikytinas ginčams, susijusiems su sutarties galiojimu (Francesco Benincasa v Dentalkit Srl sprendimas Nr. C–269/95, 31 p.).

10

Viena vertus, gali būti įrodinėjama, kad „Hulley“ ir „Vivos“ sutarties bendra formuluote nebuvo

siekiama apimi ir prašymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių. Jeigu šalys būtų pageidavę tokius

prašymus įtraukti, jos būtų tai konkrečiai išreiškę. Be to, nėra išsamesnio susitarimų dėl

teismingumo standarto, kuris būtų plačiai naudojamas tarpvalstybinėje sutarčių praktikoje. Iš

tiesų gana dažnai susitarimų dėl teismingumo taikymo sritis apibūdinama nuoroda į „visus

ginčus, kylančius iš sutarties arba su ja susijusius". Todėl visiškai gali būti, kad šalys neketino

susitarimo dėl teismingumo taikymo srities išplėsti bylomis dėl laikinųjų apsaugos priemonių

taikymo.

Kita vertus, taip pat gali būti įrodinėjama, kad susitarimo dėl teismingumo formuluotės tekste

nedaromas skirtumas tarp reikalavimų dėl esmės ir prašymų taikyti laikinąsias apsaugos

priemones. Kitas esminis argumentas yra tas, kad gali būti preziumuojama, jog atitinkamų

komercinių santykių šalys siekė, kad visus jų ginčus spręstų vienas ir tas pats teismas

(prezumpcija, pagal kurią pirmenybė teikiama sprendimui, kad viskas būtų nagrinėjama vienoje

vietoje). Pagal tokį aiškinimą susitarimas dėl teismingumo galėtų būti taikomas ir prašymams

skirti laikinąsias apsaugos priemones.

Šiuo klausimu kol kas nėra jokių ETT gairių. Panašu, kad šiuo metu valstybių narių teismai laikosi

pozicijos, kad tuo atveju, jeigu nėra aiškiai nustatyta priešingai, bendromis sąvokomis

suformuluoti susitarimai dėl teismingumo gali būti aiškinami kaip taikomi ir prašymas skirti

laikinąsias apsaugos priemones10. Kitaip tariant, teismai pripažįsta, kad susitarime dėl

teismingumo pasirinkti vienos valstybės narės teismai turi jurisdikciją tiek nagrinėti ginčą iš

esmės, tiek spręsti dėl laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu susitarime dėl teismingumo nėra

nustatyta kitaip.

Pažymėtina, kad 2005 m. Hagos konvencija dėl susitarimų dėl teismingumo šios problemos

neišsprendžia. Jos 7 straipsnyje numatyta, kad Konvencija nereguliuoja laikinųjų apsaugos

priemonių. Atitinkamai Konvencijoje „nereikalaujama, kad Susitariančiosios Valstybės teismas

nustatytų, atsisakytų nustatyti arba panaikintų laikinąsias apsaugos priemones, ir

nepanaikinama galimybė tai daryti; ši Konvencija nedaro poveikio šalies galimybei prašyti

nustatyti tokias priemones arba teismo pareigai jas nustatyti, atsisakyti jas nustatyti arba

panaikinti”.

Taigi, šioje byloje galima daryti išvadą, kad:

– yra visiškai aišku, kad reikalavimas dėl esmės turėtų būtų pareikštas Prancūzijoje, kaip ir

reikalaujama pagal susitarimą dėl teismingumo;

– pagrįstai galima daryti prielaidą, kad į Prancūzijos teismus, kuriems jurisdikcija suteikta

šalių pasirinkimu, taip pat galima kreiptis su prašymų taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

3 klausimas

Ar susitarimas dėl teismingumo užkertą kelią „Hulley“ dėl laikinųjų apsaugos priemonių kreiptis

į Vokietijos teismą?

10Žr., pvz., . CA Orléans, 7 Nov. 2012, Revue critique de droit international privé, 2003, 326, su Ancel komentarais.

Taip pat žr. nuorodas Magnus/Mankowski, 2nd ed., Article 23, nr. 152.

11

Ankstesnėje dalyje išaiškinta, kad „Hulley“ dėl laikinųjų apsaugos priemonių gali kreiptis į

sutarties šalių pasirinktus teismus, t.y. Prancūzijos teismus. Dabar belieka išnagrinėti, ar „Hulley“

taip pat galėtų pasinaudoti Reglamento 35 straipsnyje numatyta galimybe ir kreiptis dėl

laikinųjų apsaugos priemonių į teismą Vokietijoje.

Konkrečiai keliamas klausimas, ar sudarius susitarimą dėl teismingumo kitų valstybių narių

teismai ne tik netenka galimybės nagrinėti bylą iš esmės, bet ir netenka 35 straipsnyje

numatytos jurisdikcijos spręsti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Tokiu atveju

susitarimas dėl teismingumo turėtų derogacinį poveikį ne tik visų kitų teismų, išskyrus

pasirinktuosius, jurisdikcijai nagrinėti ginčą iš esmės, bet ir kitų teismų jurisdikcijai spręsti

prašymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių.

Šiuo atveju taip pat visų pirma svarbiausia tinkamai išaiškinti susitarimą dėl teismingumo: ar

pagal susitarimo formuluotę būtų galima preziumuoti, kad, suteikdamos jurisdikciją vienos

valstybės narės teismams, šalys ketino panaikinti galimybę kreiptis į bet kurį kitą teismą su

prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones?

Praktikoje labai retai būna, kad šalys savo susitarime dėl teismingumo nurodytų, kad susitarimo

derogacinis poveikis apima ir laikinąsias apsaugos priemones. Taigi, siekiant išaiškinti šalių

ketinimus, būtina išnagrinėti kitus elementus.

Tačiau vien šalių ketinimų nustatymo nepakaks šiam klausimui išspręsti. Galimybė kreiptis dėl

laikinųjų apsaugos priemonių daugeliu atveju gali būti labai svarbi. 35 straipsniu siekiama

užtikrinti, kad skubiais atvejais būtų įmanoma laikinąsias priemones taikyti operatyviai. Ta

prasme ši galimybė sudaro teisės kreiptis į teismą, kuri yra garantuojama Europos žmogaus

teisių konvencijos 6 straipsnyje, sudėtinę dalį. Tai paaiškina, kodėl yra bendrai sutinkama, kad

galiojantis ir vykdytinas susitarimas dėl teismingumo, kuriuo jurisdikcija suteikiama vienos

valstybės narės teismams, nedraudžia kitos valstybės narės teismams naudotis jurisdikcija

35 straipsnio pagrindu11. Kitaip tariant, susitarimo dėl teismingumo derogacinis poveikis

netaikomas laikinosioms apsaugos priemonėms.

Net jeigu šalys susitarimą dėl teismingumo suformulavo plačiai, numatydamos ne tik sprendimą

dėl ginčo esmės, bet ir dėl laikinųjų apsaugos priemonių, galima ginčyti, kad dėl to nėra

negalima taikyti 35 straipsnio. Teisingumo Teismas išaiškinimo šiuo klausimu kol kas nėra

pateikęs. Valstybių narių praktika nėra gausi, bet atrodo, kad pagal ją bent jau skubių laikinųjų

apsaugos priemonių, būtinų apsaugoti prekes arba asmenis, atveju susitarimas dėl teismingumo

neturi viršenybės 35 straipsnio atžvilgiu12.

Nagrinėjamu atveju aišku, kad abu „Hulley“ prašymai (taikyti laikinąsias apsaugos priemonės ir

išspręsti ginčą iš esmės) kyla dėl to, kad „Hulley“ ir „Vivos“ yra prisiėmę įsipareigojimus sutartimi

ir toje sutartyje yra išlyga dėl teismingumo. Tačiau tai nedraudžia „Hulley“ dėl laikinųjų

11Pvz., Magnus/Mankowski, 2nd ed., Article 23, nr. 152 ir kiti šaltiniai. 12Žr., pvz. CFI Rotterdam 2009 m. balandžio 7 d. sprendimą JOR 2009/266 su Bertrams komentarais (teismas

konstatavo, jog nepaisant to, kad šalių sutartyje ginčus buvo numatyta spręsti Vengrijos teismuose, jis turėjo

jurisdikciją taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes jos priklauso viešosios tvarkos sričiai); 2009 m. lapkričio

18 d. Versalio apeliacinio teismo (Prancūzija) sprendime Nr. 07/01777 (galima rasti www.legifrance.gouv.fr):

teismas nusprendė, kad dėl galiojančio susitarimo suteikti jurisdikciją Šveicarijos teismams Prancūzijos teismai

neturėjo galimybės taikyti laikinųjų apsaugos priemonių, nes prašomos priemonės nebuvo skubios, kuriomis būtų

buvę siekiama užtikrini asmenų saugumą arba prekių išsaugojimą.

12

apsaugos priemonių kreiptis į teismą Vokietijoje su sąlyga, kad Vokietijos teismai turi jurisdikciją

pagal 35 straipsnį. Dėl to lieka atsakyti į klausimą, ar prašymas taikyti laikinąsias apsaugos

priemones būtų teismingas Vokietijos teismams remiantis Reglamento 35 straipsniu.

III dalis. Laikinosios apsaugos priemonės

1 klausimas

Ar gali Vokietijos teismai laikyti, kad „Hulley“ prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones

reiškia prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pagal 35 straipsnį? Nagrinėdami šį klausimą,

atsižvelkite į tai, kad „Vivos“ dar neištyrė Vokietijos rinkos ir nesurado naujų klientų savo

aukščiausios klasės įleidimo vožtuvams.

1. Įvadas

Sprendžiant iš II dalyje išnagrinėto atsakymo, „Hulley“ neprivalo dėl laikinųjų apsaugos

priemonių kreiptis į Prancūzijos teismus. Šį prašymą ji galėtų pateikti kitam teismui, jeigu tas

teismas turi jurisdikciją remiantis kitu pagrindu nei susitarimas dėl teismingumo. Tikėtina, kad

„Hulley“ dėl laikinųjų apsaugos priemonių veikiau kreiptųsi į Vokietijos teismus, nes ji įsteigta

Vokietijoje ir jai turbūt geriau žinoma, kaip veikia teismai Vokietijoje.

Dėl to reikia nustatyti, ar Vokietijos teismams būtų teismingas toks prašymas. Vienintelis

įmanomas jurisdikcijos pagrindas – Reglamento 35 straipsnis. Ši taisyklė sudaro teismui

galimybę nustatyti laikinąsias apsaugos priemones net ir tuo atveju, jei teismas neturi

jurisdikcijos nagrinėti bylą iš esmės13. Tam, kad būtų taikomas 35 straipsnis, būtina atitikti kelias

sąlygas ir jos bus išnagrinėtos. Pirmoji iš sąlygų susijusi su laikinųjų apsaugos priemonių

apibrėžtimi.

2. Ką reiškia laikinosios apsaugos priemonės?

35 straipsnyje neapibrėžta, dėl kokių laikinųjų apsaugos priemonių galima kreiptis. Šioje

nuostatoje tik daroma nuoroda į laikinąsias apsaugos priemones, numatytas teismo, kuriam

pateikiamas prašymas, valstybės įstatymuose. Pagal skirtingų valstybių narių teisę gali būti

taikomos įvairiausios priemonės.

Dėl to Teisingumo Teismas pabandė pateikti Europoje taikomą priemonių, kurios gali būti

laikomos laikinosiomis apsaugos priemonėmis, apibrėžtį.

Anot Teisingumo Teismo, laikinosios apsaugos priemonės yra tos priemonės, kuriomis „siekiama

išsaugoti faktinę arba teisinę padėtį tam, kad būtų apsaugotos teisės, prašomos pripažinti

teisme, kurio jurisdikcijai priklauso pagrindinė byla“14. Vėlesnėje byloje Teisingumo Teismas

pridūrė, kad “norėdamas patvirtinti šios rūšies priemonę, atitinkamas teismas turi būti ypač

atidus ir išsamiai susipažinęs su faktinėmis aplinkybėmis, kurioms esant prašoma priemonė bus

įgyvendinama. Atsižvelgdamas į kiekvieną atvejį ir ypač į komercinę praktiką, teismas turi

nustatyti savo nutarties įgyvendinimo terminą arba, kalbant apie turto arba prekių, kuriems

taikomos atitinkamos priemonės, pobūdį, reikalauti banko garantijų, arba paskirti turto

administratorių ir apskritai nustatyti, kad jo leidimui taikyti priemonę būtų taikomos visos

13van Uden Maritime Line v Firma Deco-Line sprendimas Nr. C–391/95, 20 p. 14Reichert v Dresdner Bank (Nr. 2) sprendimas Nr. C–261/90, 34 p.

13

sąlygos, garantuojančios laikiną arba apsauginį paskirtosios priemonės pobūdį“15. Laikino

prašomų taikyti priemonių pobūdžio klausimas itin svarbus, kai ieškovas prašo įpareigoti atlikti

tarpinį mokėjimą. Tokiu atveju atsakovui turi būti garantuotas mokėjimo grąžinimas, kad ta

priemonė būtų laikoma laikina pagal 35 straipsnį.

Tam, kad priemonė būtų laikoma laikina, ją turi būti galima panaikinti, jeigu išnagrinėjus bylą iš

esmės paaiškėtų, kad ji nebuvo pagrįsta. Sprendžiant šį klausimą, pagrindinis dėmesys turi būti

skiriamas prašomų taikyti priemonių tikslui ir poveikiui. Tam, kad apsaugos priemonės būtų

laikomos laikinomis, nereikalaujama, kad jas taikyti prašanti šalis jau būtų pareiškusi ieškinį dėl

ginčo esmės. Prašymą nagrinėjantis teismas savo nutartyje gali nustatyti, jo nuomone, tinkamus

apribojimus priemonės laikinam pobūdžiui užtikrinti. Tai atlikdamas, teismas turi užtikrinti

abiejų šalių interesų pusiausvyrą ir atsižvelgti į konkrečias bylos aplinkybes.

Nagrinėjamu atveju „Hulley“ prašo uždrausti „Vivos“ tam tikrą laiką tam tikras prekes tiekti

konkurentams. Ar ši priemonė yra apsaugos priemonė 35 straipsnio prasme, bendrai atsakyti

nėra galimybės. Būtina įvertinti galimas tokių priemonių pasekmes. Kadangi „Vivos“ kol kas

tarp „Hulley“ konkurentų Vokietijoje nerado naujų klientų, kurie norėtų pirkti jos aukščiausios

klasės įleidimo vožtuvus, uždraudimas nebūtų kliūtimi vykdyti esamas „Vivos“ sudarytas sutartis.

Veikiau būtų siekiama neleisti „Vivos“ ieškoti naujų klientų. Tai mažiau paveiktų „Vivos“

galimybę vykdyti prekybą nei tuo atveju, jeigu uždraudimas būtų turėjęs įtakos sutartims su

naujais klientais. Be to, dėl tos priežasties, kad „Hulley“ priemonę prašo taikyti šešis mėnesius, ji

tik pavėlins „Vivos“ galimybę Vokietijoje susirasti naujų klientų savo aukščiausios klasės įleidimo

vožtuvams.

Tai reiškia, kad uždraudimas, net ribotam laikui, gali urėti įtakos „Vivos“ apyvartai. Teismas ne

tik turėtų apriboti laikinosios apsaugos priemonės taikymo laiką, bet ir nustatyti sąlygą –

įpareigoti „Hulley“ pateikti banko garantiją arba sumokėti užstatą. Tai padės užtikrinti, kad

būtų galima atlyginti „Vivos“ patirtą žalą, jeigu vėliau paaiškėtų, kad „Hulley“ ieškinys dėl ginčo

esmės yra nepagrįstas. Suma turėtų būti nustatyta atsižvelgiant į prekių, dėl kurių kilo ginčas,

vertę ir žalą, kurią gali patirti „Vivos“.

2 klausimas

Ar gali Vokietijos teismas pripažinti, kad šie ginčai yra pakankamai susiję, kad būtų galima

taikyti 35 straipsnį?

1. Įvadas

Priešingai negu kitos Reglamento nuostatos, 35 straipsnis nepateikia jokios aiškios nuorodos dėl

to, koks teismas turi jurisdikciją. 35 straipsnyje numatyta nuostata suteikia galimybę: teigiama,

kad prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių „gali būti“ pateiktas valstybių narių teismams.

Panašu, kad 35 straipsnis suteikia šalims visišką laisvę pasirinkti teismą, kuris spręstų prašymą

taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Tačiau šiai laisvei Teisingumo Teismas nustatė sąlygą. Teismas siekė apriboti riziką, kad prašymą

35 straipsnio pagrindu nagrinėjantis teismas neperžengtų kitų teismų jurisdikcijos. Dėl šios

15van Uden Maritime Line v Firma Deco-Line sprendimas Nr. C–391/95, 38 p.

14

priežasties Teismas 35 straipsnio taikymui nustatė sąlygų.

2. Reikalavimas, kad būtų „ryšys“

Pagrindinė sąlyga yra ta, kad būtų „realus ryšys“ tarp laikinąją apsaugos priemonę nustatančio

teismo ir prašomų taikyti priemonių dalyko16. Kol kas nesutariama, ar į šį reikalavimą patenka

tarpvalstybinio poveikio priemonės.

„Ryšio“ reikšmė nustatoma atsižvelgiant į atskiro atvejo aplinkybes.

Ryšio testas taikomas atsižvelgiant į prašomos skirti laikinosios apsaugos priemonės poveikį.

Gali būti nustatyta laikinoji apsaugos priemonė, susijusi su turtu, pavyzdžiui, uždraudžiant šaliai

disponuoti turtu priimant nutartį dėl turto įšaldymo. Tokiu atveju laikomasi nuomonės, kad ši

priemonė negali būti taikoma, kai atitinkamas turtas yra kitoje jurisdikcijoje. Ryšys yra tik tuo

atveju, kai didelė turto dalis yra tos valstybės narės teritorijoje. Šį testą taikyti keblu, kai

nutartimi siekiama laikinąsias apsaugos priemones taikyti finansiniam turtui, kurio buvimas

nėra fizinis. Taikymas taip pat gali būti sunkus, jeigu pagal procesines teismo taisykles nutarties

objektu nėra tiesiogiai turtas, o tokį turtą valdantis asmuo (nutartis in personam, o ne in rem).

Ryšio testą dar sunkiau taikyti, jeigu laikinosios apsaugos priemonės taikomos ne tiesiogiai

turtui, bet asmeniui, kuris įpareigojamas ką nors atlikti ar susilaikyti nuo kokių nors veiksmų

(pvz., turto išeikvojimo). Gali būti, kad atitinkamas asmuo yra teismo jurisdikcijoje, tačiau jo

turtas gali būti kitose skirtingose valstybėse narėse.

Nagrinėjamu atveju prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės susiję su Prancūzijos

bendrovės produktų tiekimu Vokietijos bendrovėms. „Hulley“ konkrečiai prašo teismo uždrausti

„Vivos“ tiekti tam tikras prekes Vokietijos bendrovėms. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog galima

įrodinėti, kad nėra tikėtina, kad prašoma taikyti priemonė turi realų ryšį susu Vokietijos

teismais. Jeigu nutartį reikėtų vykdyti, tai būtų daroma Prancūzijoje, kur „Vivos“ vykdo veiklą ir

iš kur ji neturėtų tiekti prekių „Hulley“ konkurentams.

Iš tiesų „Vivos“ ketino Vokietijoje atidaryti atstovybę visiems naujiems aukščiausios klasės prekių

klientams Vokietijos rinkoje aptarnauti. Jeigu atstovybė jau veiktų, būtų galima įrodinėti, kad

prašoma taikyti laikinoji apsaugos priemonė yra aiškiai susijusi su Vokietija, nes ji turėtų būti

vykdoma ten, kur yra atstovybė. Kadangi atstovybės nėra, laikinoji apsaugos priemonė turės būti

vykdoma Prancūzijoje. Taigi, realaus ryšio nėra.

Situacija būtų kitokia, jeigu „Vivos“ jau būtų sudariusi sutartis su „Hulley“ konkurentais ir pagal

jas privalėtų prekes pristatyti į „Hulley“ konkurentų Vokietijoje patalpas. Tokiu atveju galėtų

būti pripažinta, kad tarp „Hulley“ prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių ir Vokietijos yra

aiškus ryšys. Tai suteiktų „Hulley“ galimybę dėl laikinųjų apsaugos priemonių kreiptis į teismą

Vokietijoje, nes teismo nutartį reikėtų vykdyti tik Vokietijoje.

3. Scenarijaus pakeitimas: iš naujo vertinamas ryšys

Tarkime, kad „Hulley“ ir „Vivos“ sutartis buvo susijusi ne su įleidimo vožtuvų gamyba ir

16van Uden Maritime Line v Firma Deco-Line sprendimas Nr. C–391/95, 40 p.

15

tiekimu, o su paslaugų teikimu, t.y. pagalba vietoje tobulinant specialiai sukurtą CMR (ryšių su

klientais valdymo) programinę įrangą.

Šis pagrindinio scenarijaus pakeitimas neturi jokios įtakos susitarimo dėl teismingumo

klausimui. Tačiau jis gali būti svarbus laikinosioms apsaugos priemonėms ir konkrečiai

35 straipsnio taikymui.

Kaip jau išaiškinta, teismas turi galimybę skirti laikinąsias apsaugos priemones pagal

35 straipsnį su sąlyga, kad bus įrodytas realaus ryšio buvimas. Nustatyta, jog aukščiausios klasės

vožtuvų tiekimo atveju šio ryšio tikimybės nėra. Jeigu „Vivos“ teiktų paslaugas, situacija gali

pasikeisti.

Uždraudimas, kurį nustatys Vokietijos teismai, vis tiek bus nukreiptas į „Vivos“, Prancūzijoje

įsteigtą bendrovę. Tačiau jis bus susijęs su paslaugų teikimu, o ne su fizinių prekių tiekimu.

Ar „Vivos“ privalo teikti paslaugas galima sužinoti iš sutarties sąlygų. Pagal sutartį „Vivos“

privalo teikti pagalbą vietoje tobulinant specialiai sukurtą programinę įrangą. Gali būti, jog dėl

to „Vivos“ reikės siųsti darbuotojus į „Hulley“ patalpas Vokietijoje užduočiai įvykdyti. Jeigu

taip bus, nutartis, kurią teismo prašoma priimti, turės būti vykdoma Vokietijoje. Visiškai gali

būti, kad svarbūs šalių susitikimai (pvz., tarpiniams rezultatams peržiūrėti ar pan.) vyks „Vivos“

patalpose Prancūzijoje, tačiau kasdien sutartis bus vykdoma Vokietijoje. Taigi, tarp Vokietijos

teismų ir prašomos skirti laikinosios apsaugos priemonės yra aiškus ryšys. Atitinkamai Vokietijos

teismai gali naudotis jurisdikcija remdamiesi 35 straipsniu.

IV dalis. Pripažinimas ir vykdymas

1 klausimas

Tarkime, kad Vokietijos teismas priėmė nutartį taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir

uždraudė „Vivos“ sekančius tris mėnesius parduoti savo aukščiausios klasės įleidimo vožtuvus

„Hulley“ konkurentams. Siekiant užtikrinti, kad „Vivos“ šią nutartį vykdytų, teismas,

remdamasis Vokietijos CPK 888 straipsniu, papildomai nurodė, kad nutarties tinkamai

nevykdant, už kiekvieną pardavimą „Vivos“ bus skirta 5 000 eurų bauda17. Jeigu „Vivos“ teismo

nutarties nevykdytų, kaip „Hulley“ galėtų siekti baudos išieškojimo?

1. Įvadas

Pagrindinio scenarijaus pakeitimas: Vokietijos teismas priėmė nutartį, dėl kurios kreipėsi

„Hulley“. Siekdamas užtikrinti, kad ši nutartis bus vykdoma, teismas taip pat nustatė „Vivos“

delspinigius, jeigu „Vivos“ nutarties nevykdytų. Kyla klausimas, kokių veiksmų gali imtis

„Hulley“, jeigu paaiškėtų, kad „Vivos“ nutarties nevykdo.

17§ Vokietijos CPK 888 straipsnis numato: „Kann eine Handlung durch einen Dritten nicht vorgenommen werden, so

ist, wenn sie ausschließlich von dem Willen des Schuldners abhängt, auf Antrag von dem Prozeßgericht des ersten

Rechtszuges zu erkennen, daß der Schuldner zur Vornahme der Handlung durch Zwangsgeld und für den Fall, daß

dieses nicht beigetrieben werden kann, durch Zwangshaft oder durch Zwangshaft anzuhalten sei. Das einzelne

Zwangsgeld darf den Betrag von fünfundzwanzigtausend Euro nicht übersteigen“. [vertimas: „Jeigu trečioji šalis

negali imtis veiksmų dėl veiksmo, kuris priklauso tik nuo atsakovo valios, ir jeigu yra pateiktas atitinkamas

prašymas, bylą nagrinėjantis pirmosios instancijos teismas turi savo nutartyje pareikalauti, kad atsakovas imtųsi

veiksmų, nustatydamas priverstinį baudos mokėjimą ir, jeigu bauda nesumokama, gali skirti areštą arba jam

tiesiogiai skirti arešto bausmę. Atskira priverstine tvarka mokėtina bauda begali viršyti 25 000 eurų sumos.“]

16

2. Ar gali laikinosios apsaugos priemonės būti vykdomos kitoje valstybėje?

Reglamento Briuselis Ia sistemoje iš esmės nėra numatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės

būtų vykdomos kitoje valstybėje. Dėl šių priemonių geriausia kreiptis į valstybės narės, kurioje jos

gali būti nedelsiant vykdomos, teismą.

Tačiau Reglamente Briuselis I tarpvalstybinis laikinųjų apsaugos priemonių pripažinimas ir

vykdymas apskritai nebuvo draudžiamas. Sprendimai, kuriais šios priemonės skiriamos, pateko į

Reglamento 32 straipsnyje pateiktą „teismo sprendimo“ apibrėžtį. Vienintelė išlyga buvo

susijusi su atvejais, kai laikinosios apsaugos priemonės nustatomos ex parte, t.y. nepranešus

šaliai, kurios atžvilgiu jos taikomos. Sprendime Denilauler Teisingumo Teismas pripažino, kad

laikinosios apsaugos priemonės, nustatytos ex parte, negali būti laikomos pripažįstamomis

kitoje valstybėje18. Reglamente numatyta pripažinimo ir vykdymo tvarka gali būti taikoma tik

toms priemonėms, kurios skirtos užtikrinimus atsakovui galimybę dalyvauti teisme.

Remiantis šiuo Reglamentu, dėl „Vivos“ Vokietijos teismo priimta nutartis galėtų būtų vykdoma

Prancūzijoje, tačiau tokiu atveju neaišku, kaip būtų užtikrinamas nutarties dalies dėl delspinigių

nesumokėjus baudos vykdymas.

Reglamentu Briuselis Ia padaryti esminiai galimybės vykdyti laikinąsias apsaugos priemones

pakeitimai. Preambulės 33 dalyje numatyta, kad tais atvejais, kai laikinąsias priemones,

įskaitant apsaugos priemones, skiria teismas, turintis jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės, pagal šį

reglamentą turėtų būti užtikrinamas laisvas jų judėjimas, nebent šias priemones teismas skyrė

neįteikęs atsakovui šaukimo į teismą. Tačiau tuo atveju, jeigu laikinąsias apsaugos priemones

nustatė valstybės narės teismas, kuriam bylos nagrinėjimas iš esmės nebuvo teismingas, šia

tvarka pasinaudoti negalima. Preambulėje nustatyta, kad „pagal šį reglamentą tokių priemonių

poveikis turėtų būti ribojamas tos valstybės narės teritorija“.

Šis apribojimas aiškiai įtvirtintas Reglamento 42 straipsnio 2 dalies b punkto i papunktyje:

remiantis šia nuostata tam, kad valstybėje narėje būtų vykdomas kitoje valstybėje narėje

priimtas teismo sprendimas, kuriuo skiriamos laikinosios priemonės, įskaitant apsaugos

priemones, būtina pateikti pažymėjimą, patvirtinantį, kad teismas turėjo jurisdikciją nagrinėti

bylą iš esmės. Be to, Reglamento 2 straipsnio a dalyje numatyta, kad "III skyriuje „teismo

sprendimas“ apima teismo, kuris pagal šį reglamentą turi jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės,

paskirtas laikinąsias priemones, įskaitant apsaugos priemones”.

Nagrinėjamu atveju Vokietijos teismams ginčo iš esmės nagrinėjimas nebuvo teismingas. Jų

jurisdikcija galėjo būti pagrįsta tik 35 straipsniu. Dėl šios priežasties nepaisant to, kad laikinąsias

apsaugos priemones buvo galima skirti, jeigu atsakovas būtų dalyvavęs teisme, Vokietijos teismo

nutartis akivaizdžiai nėra vykdytina Prancūzijoje.

3. Ar gali laikinosios apsaugos priemonės būti vykdomos kitoje valstybėje?

Vokietijos teismas, siekdamas užtikrinti, kad nutartis bus vykdoma, joje papildomai numatė

baudą.

18ETT sprendimas Nr. 125/79 Denilauler, 18 p.

17

Jeigu „Vivos“ iš karto nevykdys nutarties, kyla klausimas, kaip „Hulley“ galės išieškoti šią sumą.

„Hulley“ baudos išieškojimą galės nukreipti į „Vivos“ turimą ir Vokietijoje esantį turtą. Dėl to

nėra būtina taikyti Reglamentą.

Labiau abejotina, ar „Hulley“ taip pat galėtų baudą išsiieškoti Prancūzijoje. Pagal Reglamentą

yra numatyta galimybė vykdyti nutartis dėl baudos kitose valstybėse. Nuostata, konkrečiai

skirta šiam scenarijui, numatyta 55 straipsnyje: valstybėje narėje priimtas teismo sprendimas,

kuriame kaip bauda nurodytas mokėjimas, valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi, yra vykdytinas

tik tuo atveju, jeigu „kilmės teismas nustatė galutinę mokėtiną sumą“.

Nors Reglamente tikslaus atsakymo į šį klausimą nėra, manoma, jog remiantis tuo, kad

laikinąsias apsaugos priemones kitoje valstybėje vykdyti galima tik tuo atveju, jeigu tas

priemones nustatęs teismas turėjo jurisdikciją nagrinėti bylą iš esmės, ši taisyklė taip pat taikoma

baudų, kurios buvo nustatytos kartu su laikinosiomis apsaugos priemonėmis, išieškojimui kitoje

valstybėje.

Nagrinėjamu atveju Vokietijos teismas neturėjo jurisdikcijos priimti sprendimo dėl ginčo esmės.

Atitinkamai jo nutarčiai dėl laikinųjų apsaugos priemonių negali būti taikoma tarpvalstybinio

vykdymo tvarka. Tai turėtų būti taikoma baudoms, kurios skirtos tik todėl, kad būtų užtikrintas

tinkamas laikinųjų apsaugos priemonių vykdymas. Tai reiškia, kad „Hulley“ negalės remtis

Reglamentu, siekdama baudos išieškojimo Prancūzijoje.

18

V dalis. Papildomi aspektai

Tarkime, kad tuo metu, kai „Hulley“ kreipėsi dėl laikinųjų apsaugos priemonių Vokietijoje,

„Vivos“ pateikė ieškinį dėl ginčo esmės Prancūzijoje. „Vivos“ kreipėsi į Prancūzijos teismą, kad

šis pripažintų, kad „Vivos“ sprendimas nutraukti įsipareigojimą dėl išimtinių teisių buvo visiškai

teisėtas bei pagrįstas ir negali būti laikomas sutarties pažeidimu.

1 klausimas

Tarkime, kad Prancūzijos teismas, kuriam „Vivos“ pateikė prašymą dėl teisėtumo pripažinimo,

pagal Reglamento 25 straipsnį turi jurisdikciją nagrinėti reikalavimą, tačiau į jį buvo kreiptasi

po to, kai „Hulley“ kreipėsi į teismą Vokietijoje. Ar gali Prancūzijos teismas toliau nagrinėti

prašymą dėl teisėtumo pripažinimo?

Būtina išnagrinėti lis alibi pendens mechanizmo taikymą (Reglamento 29 straipsnis) ir, tiksliau

kalbant, atsakyti į klausimą, ar šis mechanizmas gali būti taikomas, kai tuo pačiu metu

vykstančiame procese vienam teismų pateikiamas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių, o

kitam – prašymas išnagrinėti ginčą iš esmės.

2 klausimas

Tarkime, kad Prancūzijos teismas patenkino „Vivos“ prašymą dėl teisėtumo pripažinimo. Kokios

įtakos tai turės Vokietijos teismo nutarčiai, kuria „Vivos“ uždrausta parduoti prekes „Hulley“

konkurentams?

Atsakant į šį klausimą, būtina įvertinti Prancūzijos teismo sprendimo pripažinimo Vokietijoje

poveikį: ar gali sprendimas dėl ginčo esmės būti pripažintas Vokietijoje nepaisant to, kad

Vokietijos teismas priėmė priešingą nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių? Dėmesys

atkreiptinas į Reglamento 45 straipsnio 1 dalies c punktą.