3

4

© Filomena Taunytė, 2011© Ilona Kukenytė, viršelio dizainas, 2011© „Tyto alba“, 2011ISBN 978-9986-16-823-2

UDK 615.89 Ta306

5

TAUTŲ KRYŽKELĖJE

Neduoda ramybės mintis, koks šiandien yra tikras lietuvis. Ilgus amžius gyvendami tautų kryžkelėje, matėme daug įvai-riausių tautų žmonių. Kai kurie gyveno ir tebegyvena kartu, todėl turėjome ir turime progą iš jų pasimokyti, perimti ge-riausius tų tautų bruožus bei dorybes.

Žinau, koks yra tikras anglas. Savimi pasitikintis, į ginčus nesiveliantis ir tiesos ieškojimams neeikvojantis jėgų džentel-menas. Lietuvoje gal tik vienas Seimo narys ponas Jura Šėnas galėtų į džentelmenus pretenduoti.

Tikras vokietis tvarkingas, kruopštus, švarus, atsidavęs savo vyriausybei. Lenkas mandagus. Išleisdamas iš namų, vaiką moko būti mandagų, nes mandagumas nieko nekai-nuoja, o už jį perkama viskas. Per tai kaimynai greitai ne vien „Mažeikių naftą“, bet ir visą mūsų elitą, pasiūlę bajoriškas regalijas, nupirks.

Ilgai ir laimingai gyvenome kartu su žydais. Žydas gudrus, savo neatsisakys. Jis sugeba pasijuokti iš savų ydų, bet nelei-džia kitataučiams iš jo juoktis. Vienas žydų anekdotas garbi-na lietuvaites. Žydas pirmiausia veda savo tautietę, kad būtų nuolanki ir augintų vaikelius. Juos paauginęs, veda rusę, kad pasismagintų kūniškais malonumais. Pasenęs ir sunegalavęs veda lietuvę, kad gražiai jo kapą tvarkytų. Iš žydų gražių anekdotų nepasimokėme. Mes, lietuviai, mokame juoktis tik iš aklų, luošų, senų ir silpnapročių.

6

Prieškario metais visi Lietuvos miesteliai buvo pilni žydų. Jie žemės nearė, namų nestatė, metalo nelydė, bet buvo labai geri prekybininkai, gydytojai, advokatai. Laikydavosi duoto žodžio. Tarpusavyje ir su lietuviais nesiriedavo. Sugyvenome visai gražiai. Antrą kartą atgavus nepriklausomybę, prasidė-

jo kažkokia velniava. Mūsų pre-zidentas atsiprašė žydų, esą mes (lietuvių tauta) žydšaudžiai. Kur tie žydšaudžiai? Gal jie dar gyvi? Jeigu žinote, sugaudykite ir nu-

bauskite. Vieną, tiesa, sugavo, bet ir tą patį iš Amerikos parsi-vežtą. Jį, leisgyvį, nieko nenutuokiantį ir nebekalbantį, tampė invalido vežimėliu po teismus, kol numirė. Vaizdas priminė viduramžius, kai Italijoje kardinolai iš kapų iškasę atitempė į teismą mirusio popiežiaus lavoną.

Žydai už Rainių žudynėse ir žmonių vežime dalyvavusius savo tautiečius neatsiprašė. Gerai daro. Kiekvienoje tautoje yra išgamų ir juos dangstančių „geradarių“. Į save pasižiū-rėkim. Paklauskim prokurorų, už kokį atlygį leido žmogžu-džiams išvažiuoti į Izraelį.

Niekada protėvių bei artimųjų kapų netvarkę (jiems religija atseit draudžia) žydai prisiminė kažkada buvusią savo protė-vių dar carui parduotą kapavietę ir liepė sustabdyti statybas. Lietuviai klauso, statybas sustabdė. Mūsų valdžia daro, ko rabinai nori, nors tokie jų norai (ypač kai pažįsti padoriausių žydų tautos žmonių) sveiku protu nesuvokiami.

Dauguma mūsiškių politikų, pajutę, kad galima nugvelb-ti neuždirbtus pinigus, pastatus, žemę, gatavi tikram broliui gerk lę perkąsti. Pajutę tokias gėrybes, ir mūsų žydai susiriejo.

Noriu kai ką priminti abiem besivaidijančioms pusėms. Jo-kia teisėta Lietuvos valdžia niekada žydų turto nenusavino.

Mes, lietuviai, mokame juoktis tik iš aklų, luošų,

senų ir silpnapročių.

7

Tai padarė tarybų valdžia, kurioje iš dvidešimt septynių par-tijos centro komiteto sekretorių dvidešimt du buvo žydai.

Atsilyginti žydams mūsų dabartinių mokesčių mokėtojų pinigais neteisinga. Ir žydų, ir mūsų kraujas bei ašaros, išlie-tos dėl patirtų skriaudų, jau seniai susigėrė į žemę.

Žydų tautos žmonės kentėjo drauge su mūsų tauta, drau-ge ilgai dirbo ir dirba iki šios dienos (duok Dieve, kad mes taip dirbtume). Jokių namų, vilų ar piniginių kompensacijų už buvusį turtą jie, fašistų sušaudyti, besiilsintys miškuose, iš mūsų nereikalauja. To reikalauja kažkokia mistinė pasaulio žydų bendruomenė.

Visose tautose yra ir gerų, ir blogų žmonių. Mane tardė ir šalino iš Universiteto žydas partorgas. Kitas žydas – gy-dytojas Tokeris išgelbėjo nuo kalėjimo ir suteikė galimybę baigti Universitetą, paliudijęs ir įrodęs, kad nieko bendro su mestais kaltinimais neturiu. Pri-simenu mane išgelbėjusį, baigiu užmiršti nuskriaudusį. Esu laiminga, nes, išskyrus tą partorgą, visi kiti žydų tautybės žmonės bėdoje buvo man neretai geresni nei mano tautiečiai. Ruošiuosi apie juos papasakoti. Gyvenkime broliškai, broliai žydai. Nekurstykime antisemitizmo. Tegul tarp savęs riejasi tie, kurie iš to turi naudos.

Ilgai gyvenome ir draugavome su rusų tauta. Dabar gyve-nantys mokesčių mokėtojai nekalti dėl komunistinės santvar-kos mūsų tautai padarytų skriaudų. Paprastas daug kentėjęs rusas – geraširdis, patiklus, paskutinį duonos kąsnį su nelai-mėliu pasidalins, ir tegul Dievas palaimina tokias jo savybes. Tremtiniai prisimena, kaip rusų kareivėliai patardavo veža-miesiems pasiimti tokių daiktų, kurie tremtyje galėtų juos iš-

Kiekvienoje tautoje yra išgamų ir juos dangstančių „geradarių“.

8

maitinti (pavyzdžiui, siuvamąją mašiną). Negi tuos kareivė-lius, kurių tėvai patys kentėjo gulaguose, apkaltinsime mūsų žmonių išvežimu?

Čigonas – vadink jį Romu, Aleksandru ar net Petru – vis tiek čigonas. Savybės žinomos. Trumpai buvau tų žmonių gy-dytoja. Pasigailėk, Viešpatie! Įžūlesnių ir landesnių gyvenime nesu sutikusi, bet keletas buvo visai padorūs. Padorių žmo-nių užaugintas jaunas čigonas dainininkas skiria žmogiškas

vertybes geriau nei mūsiškiai televizininkai, kurie liežuvius iškišę laksto ieškodami ir jam piršdami netikusius biologinius

tėvus ir mažai geresnį senelį, Svarovskio kristalus randantį sėkmingiau nei tėvų pamestą anūką. Čigonai gadinasi kartu su mumis. Anksčiau jie nemesdavo vaikų, nerydavo ir nepar-davinėdavo narkotikų, nevogdavo iš savų ar kaimynų.

O kaip atrodo tikras nepriklausomos Lietuvos lietuvis da-bar?

– Pavaizduosiu jį kaip valstietį. Gana jaunas, išsilavinęs, ly-dimas žmonos su trejetu vaikučių, jis, vienoje rankoje spaus-damas lyrą ir knygą, o kitoje arklą, dainuodamas eina tekan-čios saulės link, – pasigyriau ateities planais labai apsiskai-čiusiam ir protingam kaimynui.

– Eidamas pro daniškas kiaulides, per usnimis apžėlusius laukus, degančiomis akimis jis žvelgia į lenkams parduotą „Mažeikių naftą“. Tuo metu vienas banditas tempia į krū-mus jo žmoną, o gėjus – vyresnįjį vaiką. Aplinkui riogso suirę buvusių kolūkių pastatai, griuvinėja vis dar gyvi trihektari-ninkai, – atsakė kaimynas. – Tamsta, su žmogumi nepakal-bėjusi, nieko neparašysi nei diagnozės nustatysi. Vaizduotės trūksta. Imk interviu – kaip žurnalistai. Pradžioje pasirink

Tegul tarp savęs riejasi tie, kurie iš to turi naudos.

9

paprastą, dorai nugyvenusį senelį. Su jaunais ar valdžioje sė-dinčiais kol kas neprasidėk, nes, pagarsinusi gerus jų darbus, vėliau išgirsi apie tokias išgirtųjų kombinacijas, kad iš gėdos akių negalėsi pakelti. Seneliai patikimesni. Jie jokių šunybių nebeiškrės. Paskolinsiu Šventąjį Raštą ir motinos Teresės pa-tarimus. Paskaityk, pamąstyk, gal ateis išganingų minčių, – patarė.

Autorė paklauso patarimų

Parsinešiau Šventąjį Raštą ir nesirinkdama atsiverčiau. „Nie-ko nėra slapta, kas neturėtų būti atidengta, ir nieko paslėpta, kas neišeitų aikštėn“, – skaitau. Pranašystė. Stebuklas. Net akyse prašviesėjo. Tai reiškia, kad atėjus laikui sužinosime, koks mūsų politikas liepė sprogdinti geležinkelį per Bra-žuolės upelį, ir ordinu pagarbinsime moteriškę (užmirštą vidutiniokę), sutrukdžiusią politikų suplanuotą žmogžudys-tę. Sužinosime viską apie savanorių maištą, užsieniečiams parduotas ir persikilnotas Lietuvos žemes, mūsų politikų, jų žentų, marčių, sūnų ir uošvienių darbus bei turtus, nes „yra aukštybėj Dievo teismas“.

Tačiau negalima ilgai laukti, kol Šventojo Rašto pranašys-tės išsipildys, kad nebūtų per vėlu. Tuomet rėksime, kaip rėkia palestiniečiai, patys pardavę savo žemes izraeliečiams. Tačiau kur rasti tikrai dorą paprastą lietuvį ir paklausti, kodėl jis nekliudo išparduoti tėvynės?

„Nereikia šventumo. Jeigu žmogus padaro ką nors gero, jo gyvenimas tampa sektinas ir vertas pagarbos“, – patys at-sivertė tokie pažemintųjų ir nuskriaustųjų motinos Teresės žodžiai.

10

„Pipynė, – nušvito galvoje. – Jonas Pipynė, dar iš tremties laikų pažįstamas, yra paprastas tikras lietuvis, patyręs visas mūsų tautos kančias, džiaugsmus ir pažeminimus.“

Nepriekaištingomis dorybėmis Pipynė nepasižymi. Perne-lyg taupus, betgi visi padorūs lietuviai taupūs. Paklusnus vi-sokioms, net jį skriaudusioms valdžioms. Mes beveik visi to-kie. Nebuvo ištvirkęs ir, jeigu ne viešnagė Australijoje, spau-da ir televizija, būtų išsaugojęs ištikimybę vienintelei žmonai Onutei. Negirtuokliavo. Mylėjo vaikus. Taupė jiems. Papra-šytas niekada neatsisakydavo padėti kaimynui. Gyvendamas Dulksniuose, kol kaimas dar nebuvo užgrobtas galingųjų, našlėms žemelę arkliuku suardavo, obelis paskiepydavo. Pi-nigų, nors ir labai taupus, už talką niekada neprašydavo.

Buvo atviras visokioms naujovėms. Porą metų basas ir nuo-gas iki šalčių, kaip tikras sveikuolis, bėgiodavo. Patriotas. Ne-priklausomybės pradžioje visą mėnesį prie Seimo ištupėjo.

Daug tūkstančių Pipynės rublių atėjus nepriklausomybei dingo. Iškentėjo nepasmerkęs iš to prasigyvenusių. Vėliau, sekdamas politinius įvykius, daug ką permąstė. Turėjo savo nuomonę dėl visų mūsų krašte ir pasaulyje vykstančių nau-jovių bei demokratijos. Senatvėje, kaip ne vienam atsitinka, viską atidavęs vaikams, liko be nieko. Dukra, tiesa, iš namų neišvarė, bet išgrūdo į sandėliuką, kuriame nebuvo elektros. „Senis gali pakentėti, kol kinai ir ukrainiečiai pabaigs pra-dėtas statybas“, – sakė, bet senis, negalintis gyventi be tele-vizijos ir laikraščių, nebeišeidavo iš bibliotekos. „Ko tokiam seniui ten sėdėti?“ – piktinosi duktė su žentu.

Su Jonu Pipyne niekada nebuvome ypač geri draugai. Su-tuoktiniams susipykus, visuomet būdavau Onutės pusėje, ta-čiau paskutinį kartą, kai aplankiau jo šeimą, Jonas išsiskiriant pravirko. Prašė dar pabūti, sakė visada prisimenąs ir pasi-

11

ilgstąs. Kankinamas dvilypio jausmo teiravosi, kaip atgauti dukros užgrobtą pensiją. To ir norėjo, ir kartu nenorėjo. Jam buvo gėda, kad blogai vaikus išauklėjo. Įdomu, kas juos taip gerai išauklėja, kaip norėtų.

Šitaip begalvojant – skambutis į duris. Atveriu. Duryse Pipynė. Dar labiau sulysęs, raumenų nėra, bet sausgyslių ir kaulų dėka visai neblogai juda. Atvežė litrą žemuogių pririn-kęs.

Autorė tikrina Pipynės tinkamumą būti herojumi

Svečią pavaišinau pietumis. Valgė daug.– Turbūt pamiršti pavalgyti? – klausiu.– Pamirštu, – prisipažino. – Ryte su kaimyne išeinam rinkti

žemuogių, uogaujam iki pavakarių. Grįžęs guluosi pasiilsėti, užmiegu ir tik ryte pabundu. Vadinasi, per dieną tik kartą pa-valgau. Pardavęs žemuoges, jau šimtą litų uždirbau, – pasi-gyrė. – Dabar aš turtingas. Valdžia rublinius indėlius grąžino. Dvidešimt tūkstančių litų turiu.

– Ar tu tikras lietuvis? – paklausiau.– Tikras.– Ar nesi šaudęs žydų? – jam net šaukštas iš rankos iškri-

to. Pažiūrėjo į mane nusigandęs. – Na, gal ne taip paklau-siau. Gal esi kaip nors žydus nuskriaudęs? Gal ką nors iš jų atėmęs? Tiek pinigų gavęs, galėtum jų bendruomenę pa-remti. Savo nusikaltimą, jeigu kokį nors prieš tą tautą turi, išpirktum.

Jis kaip reikiant nusigando.– Neturiu tokių nusikaltimų. Mus prieš karą ištrėmė.– Gal esi kokį nors čigoną iš kelio išvedęs? Gal mokei juos

12

aguonų nuovirą virti, gal pats aguonas auginai ar naminukę varei? – klausiu.

– Apsaugok, Viešpatie, – sulemeno Pipynė, žiūrėdamas baimės pilnomis akimis. Drebančia rankele prisitraukęs su-spaudė delne ant stalo gulintį virtuvinį peilį. – Aš turbūt ei-siu, – atsistojo. – Mums abiem reikėtų visapusiškai pasitikrin-ti sveikatą. Užregistruosiu jus Naujojoje Vilnioje. Ten mano kortelė dar iš senesnių laikų užsilikusi. Dukra Aldona sako, kad tokio amžiaus žmonės kaip mes turi kas metai visapusiš-kai išsitirti.

– Mudu ne prezidentai ir mūsų net vienpusiškai niekas netirs. Sėskis ir padėk peilį. Esu sveika, – nuraminau. – Ra-šau knygą. Ieškau tikro, galinčio atstovauti tautai lietuvio. Pagalvojau, gal tu tiktum, todėl paklausiau norėdama žinoti, ar nesi prisidėjęs prie kokių nors negerų, mūsų tautą žemi-nančių darbų. Prezidentas atsiprašė žydų, prisipažino, kad esam žydšaudžiai. Teisėjas priteisė savivaldybei sumokėti či-gonams už tai, kad ši nugriovė neteisėtai pastatytą narkotikų gamybai naudotą lūšną.

– Apsaugok, Dieve. Prie tokių negerų darbų nesu prisi-dėjęs, – pasakė nusiraminęs, vėl sėsdamas prie stalo. – Mes iš pirmo trėmimo. Ten kartu su žydų šeima viename barake gyvenome. Geriausi žmonės. Ypač senoji ponia. Man – dar vaikas buvau – blynų nuo savo šeimos nusukusi duodavo. Vėliau jie visi badu išmirė. Amžiną jiems atilsį. Jeigu prezi-dentas jaučiasi kaltas dėl skriaudos žydams, tegul pats atsi-lygina. O dėl čigonų tai nenorėjau tamstai sakyti, Aldonos sūnus Vygantėlis su seniu homoseksualu gyvena ir jau yra į narkotikus įjunkęs. Koks aš pavyzdingas lietuvis, neapsau-gojęs nuo nuodėmių šeimos? Norėjau paklausti, gal, sakau, už tuos atgautus rublinius indėlius galėčiau mieste kokį kam-

13

barėlį nusipirkti, nebenoriu su Aldonos šeima gyventi. Tai tą padaryk, tai tą, o aš sveikatos rimtam darbui nebeturiu.

– Turėk bent proto, – sakau, – už dvidešimt tūkstančių nebent urvą iš kokio benamio Neries pakrantėje nusipirksi. Elitiniai ponai per mėnesį po penkiasdešimt ir daugiau tūks-tančių uždirba. Jiems dvidešimt tūkstančių – kaip tau dešimt litų. Nuomotis kambarėlį per mėnesį tūkstantis litų kainuoja. Laikraščių neskaitai?

– Skaitau. Viską, ką tamsta liepei, padariau, – paraudo. – Ir ištraukas, ir iškarpas atnešiau. Iš visų laikraščių rinkau įdomesnius ir svarbesnius straipsnius. Kad ir kiek kainuotų kambarėlis, į Aldonos namus iki žiemos negrįšiu, – suvirpėjo svečio balsas.

Buvau užmiršusi, kad prieš Velykas, norėdama nukreipti nuo kasdienybės liūdnas Pipynės mintis, paprašiau jo rinkti įdomesnius laikraščių straipsnius, nes pati neturiu laiko. Jis, visuomet labai pareigingas, suprato tai vos ne kaip įsakymą.

– Geriau atlikti darbo joks premjero patarėjas nesugebė-tų, – pagyriau žvilgtelėjusi į kruopščiai surinktus straipsnius ir laik raščių iškarpas. – Skolinga jaučiuosi, galėčiau tau pagelbė-ti, kol Aldona neatlėks tavęs ieškoti. Buvau sutikusi Puplaus-kienę. Jie dabar prasigyveno. Sūnus Anglijoje statybose gerai uždirba. Tėvą dviem mėnesiams išsivežė, kad apdailą jo pasta-tytam namui padarytų. Puplauskų sode – geriausias namelis. Džiaugsis, jeigu ten pagyvensi. Ir televizorius, ir radijas yra. Jie pavasarį daržovių prisisodino, bet Puplauskienė plūkiasi su tavo dviem proanūkiais ir į sodą nebesuspėja kojos įkelti.

– Aš ir žolę nupjaučiau, ir paravėčiau, – prašviesėjo svečio veidas.

Ne tik jam prašviesėjo. Puplauskienei, sužinojus apie bena-mio Pipynės sugrįžimą į sostinę, akys nušvito.

14

– Aš jam ir rūbus išskalbsiu, ir viralo nunešiu arba pats atvažiavęs į miestą pavalgys. Dievas jį atsiuntė. Vaikigaliai baigia daržą nuniokoti. Namelio langą išdaužė.

Apsigyveno Jonas Pipynė Puplauskų sode. Kai po poros savaičių, lydima sodo savininkės, aplankiau, Jonas, apvilk-tas žento mokykliniais rūbais, sėdėjo apsikabinęs proanūkėlį Mėmiuką (taip vaiką mintyse vadinu jo biologinio tėvo gar-bei), arba Deimantėlį

– Vaiką atvežiau. Susidraugavo, – paaiškino moteris.Vaiko panašumas į tikrą tėvelį, sporto pažibą Mėmių, gi-

musį iš jo ir Pipynės anūkės Helmutės seksualinių bandy-mų, buvo akivaizdus. Plaukų verpetas kaktoje ir nevieno-dos spalvos akytės be jokių tyrimų išdavė tikrąją tėvystę. „Viena akytė kaip senelio, kita kaip mano“, – džiaugėsi Pup-lauskienė.

– Joneli, kai vaiką sodiniesi ant kelių, būtinai pasidėk pa-galvėlę. Ant kaulų negerai tokiam mažam sėdėti, – paprašė Pipynės susirūpinusi Puplauskienė ir suskubo aiškinti, kad vaikas taip buvo prisirišęs prie Anglijon išvažiavusio netikro senelio, kad ji nebeišmaniusi, ką daryti. Sėdėdavęs prie lango ir verkdavęs. „Laimė, Viešpats kitą senelį parūpino.“ Dabar jai rūpesčio ir darbo mažiau, nes vaikas ramus.

– Dabar ne bėda, dabar tavo senelis su tėtuku gali kiek tik nori Anglijoje uždarbiauti, – glaudė prie krūtinės pribėgusio vaiko galvelę geroji moteris.

– Aldona tavęs ieškoti buvo atvažiavusi, – pasakiau kaičian-čiam arbatą Jonui. – Rūpinosi, kur tu, kada namo sugrįši.

– Kol iš čia neišvarys, nevažiuosiu, – sumurmėjo Pipynė.– Kas varys? Nors šimtą metų gyvenk. Ne svetimas mums

esi, – guodė Puplauskienė. – Kai pagalvoju, tai mano vaiko gimnazistinis ištvirkimas ne vien gėdą ir rūpestį, bet ir lai-

15

mę atnešė. Be tų vaikelių iki šiol bendrabučio kambarėlyje vargtume.

– Ar tamstai, daktare, dukra nesakė apie tą bendrabučio kambarėlį? Buvome susitarę, kai turto dovanojimus dariau, kad norėdamas galėsiu jame gyventi, – paklausė Pipynė.

Jo veidą tarsi kas žemėm apnešė. Akys pavandenijo. Ne-galėjau tokiam nusiminusiam sakyti, kad ta bjaurybė ne apie tėvui padarytą skriaudą galvojo, bet apie save.

„Ak, jam, ponui, matote, negerai mūsų namuose? – šnypš-tė. – Ar duonos aš jam gailiu? Valkiojasi po kaimą nuplyšęs kaip koks ubagas, žmones kursto, kad neleistų mokyklos ir bibliotekos uždaryti. Įsivaizduokit, jeigu tokių senių kas klausytų, kiek lėšų iš uždaromų objektų privatizavimo ne-tektų savivaldybės. Man pats meras sakė: „Daryk ką nors su savo tėvu, privatizavimą sužlugdys.“ Labdaros gaunam, bet tėvo neapvilksi, – skundėsi. – Vyras, o gal ir Helmutė kandi-datuos rinkimuose. Jiems gėda, kai senelis ir uošvis apšepęs, apsmukusiomis kelnėmis per dienas po kaimą valkiojasi ar tuščioje bibliotekoje sėdi. Gavęs išmokas už rublinius indė-lius, šeimai nė cento nepasiūlė. Pinigus susigriebęs išmovė. Jam Alcheimeris. Visi tokio amžiaus išprotėja. Jeigu panorė-siu, nors rytoj padarysiu neveiksnų. Jeigu jis mano, kad aš jam tą kambarį mieste gyventi užleisiu, tegul užmiršta. Turi kur gyventi. Jeigu nenori, tegul pasiunta. Aš jo neieškosiu. Mums taip dar geriau. Vis tiek iš jo jokios naudos“, – rėkė sužinojusi apie tėvą priglaudusią Puplauskienę.

Sunku pateisinti tokį mylėtos ir puoselėtos dukros elgesį. Tačiau ji, darbais apsivertusi, buvo nei geresnė, nei blogesnė už daugelį prasisiekusių ir valdininkais ar darbdaviais ta-pusių ponų. Nugriebojai nekilnojamojo turto bizniu vertėsi. Pinigus kaupė. Didžiavosi scenoje karksinčia ir ten tobulai

16

judančia Helmute. Šita kirmėlė (nes toks jos vardas išvertus į lietuvių kalbą) net savo vaikų nebeaplankydavo, bet motinai tai neužkliuvo. „Ne tas lygis. Be jos yra kas vaikais rūpinasi, per mus Puplauskai trijų kambarių butą gavo“, – teisindama dukrą sakydavo motina.

Tapusi verslininke ir mokyklos direktore, Aldona pasikei-tė. Po „pasigražinimo“ operaci-jos tvirta Pipynės dukters nosis tapo mažytė. Išverstos akys ne-bepataisė atsiradusios žiurkiš-kos išvaizdos.

Žiūrint į smulkutį, sulysu-sį jos tėvą, sugebėjusį priešintis kaimo mokyklų likvida-toriams, pagarba jam sustiprėjo. Norėjosi pristatyti jį kaip tikrą lietuvį.

„Klausinėsiu, o jis kaip koks deputatas man atsakinės į vi-sus klausimus. Paklausinėsiu kitus padorius žmones. Apra-šysiu iškeliavusius Anapilin tautiečius, „palikusius ženklą, kad žmogumi buvę“, ir turėsime tikro tipiško lietuvio pa-veikslą“, – svajojau.

Negalėjau sakyti Pipynei apie pokalbį su Aldona. Pame-lavau, kad susirūpinusi, kad laukia parvažiuojant, kad daro remontą ir visur įves elektrą bei šildymą. Sakiau, kad jam ža-dėtas kambarys mieste išnuomotas pagal sutartį, todėl reikės palaukti, kol sutartis pasibaigs.

Neverta perduoti piktų žodžių, nes tai darydamas žmogus susitapatina su jų autoriumi.

– Kam atsižadėti pinigėlių, jeigu tas mūsų buvęs kambarė-lis išnuomotas, – įsikišo į pokalbį Puplauskienė. – Tegul po-nas Jonas visą žiemą čia gyvena. Arba mieste kartu su mumis ir anūkais. Visiems vietos pakaks. Linksmiau bus.

Neverta perduoti piktų žodžių, nes tai darydamas žmogus susitapatina su jų

autoriumi.

17

Ir tikrai visiems linksmiau pasidarė. Sulaukęs senelės, Mėmiukas vartėsi per galvą, visus iš eilės išbučiavo, atnešė parodyti priestate katės atsivestus du mažus kačiukus ir net eilėraštį padeklamavo.

Dar vienas nuostabus mūsų tautiečio bruožas atsispindėjo prašviesėjusiame Pipynės veide. Mes, išvaryti iš namų, ken-tėję gulaguose, apvogti, išduoti artimųjų ir valdžios, sugeba-me kaip kokie feniksai pakilti iš pelenų ir vėl rasti gyvenimo prasmę. Našlaitis Jonelis ir kiti lietuviai nepražuvo beviltiš-kais tremties metais. Jie išmokė suvargusius Šiaurės gyven-tojus daugelio mums žinomų darbų. Dar visai jaunas Pipynė parodė jiems, kaip su arkliuku sodinti bulves. Jie, vargšai, iki to laiko kastuvu sodindavo. Išmokė sūdyti mėsą, kaupti atsargas. Šiaurės gyventojai ir dabar mūsiškius geru žodžiu mini.

Australijoje atsidūrę mūsų tautiečiai išmokė vietinius rau-ginti pieną, gaminti sviestą, konservuoti mėsą. Mūsiškiai ir dabar užsieniuose dirba sun-kiausius darbus. Dabartinių nuosavų ponų išvaryti iš savų namų seneliai nerašo skundų į Angliją, kaip rašė norintis tapti mūsų prezidentu muzikantas. Mes darbštūs ir ištvermingi. Tik maža mūsų dalis aštriadančiai žmogžudžiai, tačiau gy-venimas taip sutvarkytas, kad blogos žmonių ir tautų sa-vybės labiau pastebimos, o gerosios dažnai tik po mirties atsiskleidžia.

Mūsiškiai nesibodi jokių darbų. Tai gerai. Mums kenkia lengvai įgytas, neuždirbtas turtas, o sunkus darbas taurina. Pažįstu mokslininkę, kuri penkiolika metų Amerikoje slaugė

Mes, išvaryti iš namų, kentėję gulaguose, apvogti, išduoti artimųjų ir valdžios, sugebame kaip kokie feniksai pakilti iš pelenų.

18

senukus. Sau ir suaugusiems vaikams „išslaugė“ butus Vil-niuje. Dirbdama mokslinį darbą, iki šiol būtų bendrabučio

kambarėlyje sėdėjusi. Kitam mokslininkui, išvažiavusiam į tą šalį siekti mokslo, nepasise-kė. Per greitai norėjo praturtėti. Trokšdamas susitaupyti butui, maitinosi šunų ėdalu. Ameriko-

nai susekė, nufilmavo, paviešino mokslininko mitybą dien-raščiuose ir vargšas grįžo namo be mokslinio darbo, pinigų ir be garbės. Nesijuokiu ir nesmerkiu. Ėdalą išbandžiau. Valgo-mas. Tačiau mokslininko nesėkmė – pavyzdys jaunimui, kad garbę ir pinigus uždirbti reikia laiko ir kantrybės.

Lietuvio negalima prileisti prie jo paties triūsu neuždirbtų pinigų, sklypų, žemių, namų, dovanų, kyšių, turtų dalybų ir struktūrinių Europos Sąjungos fondų. Jam negalima mokėti už darbą daugiau, nei jis yra vertas. Tik teisėtas uždarbis ap-saugo tautietį nuo sielą niokojančio godumo ir gobšumo.

Blogos žmonių ir tautų savybės labiau pastebimos,

o gerosios dažnai tik po mirties atsiskleidžia.

19

„DĖL TRUPINIO AUKSO, GARDAUS VALGIO ŠAUKŠTO“

Vincas Kudirka

Tikrų dorų lietuvių turi būti tarp mūsų išrinktųjų, galvojau. Reikia susirasti „stogą“, kuris supažindintų su įtakingu žmo-gumi. Išsiaiškinsiu, ko nesuprantu, ir kartu su juo surasim tikrą gyvą šiandien vadovaujantį lietuvį, kuris „kaip aukštas ugnies stulpas“ darbais, dorybėmis ir nesavanaudiškumu jau šviečia ar dar švies ne tik savajai, bet ir kitoms tautoms. To-kių jau turėjome. Basanavičius ne tik savame krašte, bet ir Bulgarijoje švietė. Maironio, Salomėjos Nėries, Gabrielės Pet-kevičaitės-Bitės, Juozo Tumo-Vaižganto ir daugelio kitų, jau iškeliavusių amžinybėn, darbų šviesa dar tebešviečia ir ilgai švies, nes kėlė ir tebekelia gerus žmonių jausmus. Paieškojęs ir dabar nesunkiai rastum taip šviečiantį kūrėją. Tačiau man reikėjo valdžios vyro ar moters.

„Garbė, garbė, kad iš Maskvos griuvėsių drąsiais pečiais ją išnešėt kilniai!“ – garbino pirmosios mūsų nepriklausomybės skelbėjus Maironis. Vėliau, suklestėjus „išnešėjų“ godumui, poetas juos perspėjo kitais žodžiais: „Duok, Viešpatie, prana-šu būt melagingu; nuo Volgos mužikai ateis; už banko skolas, be derybų draugingų, nuo žemės nustums jus pečiais.“

Kai aplaistyta džiaugsmo ašaromis iš Maskvos griuvėsių kilo antroji mūsų nepriklausomybė, poeto nebebuvo. Manė-me, bus kitaip. Mūsų didžiavyriai, žinodami okupacijos, be-

20

teisiškumo ir žeminančio pataikavimo kainą, nebeparsiduos dėl trupinio aukso, gardaus valgio šaukšto.

Pirmąjį nepriklausomos Lietuvos Seimo posėdį didžiavy-riai pradėjo svarstydami, kokį atlygį už Nepriklausomybės atkūrimo akto pasirašymą turi gauti signatarai. Apsidovano-jimas sklypais ir rentomis buvo pirmas svarbiausias klausi-mas. Kas jiems atsitiko? Badavo? Nuogi vaikščiojo?

Gera pradžia – pusė darbo, tačiau apsidovanojimas gero Seimo darbo nežadėjo. Tautos skolos auga. Lietuvoje patys brangiausi vaistai, elektra, dujos, benzinas. Dovanota, perdo-vanota „Mažeikių nafta“, uždaryta Ignalinos atominė elek-trinė. Lietuvos žemes užsieniečiams skubotai pardavinėja valdžios vyrų žentai ir sūnūs arba jas „investicijomis“ teršia danų kiaulidės. Kaimus pribaigė karvių kempinligė ir išmo-kos tiems, kurie karvių nebelaiko. Kiaules valstiečių sodybo-se, atrodo, sunaikins kiaulių maras. Su juo aršiai kovojama naikinant kiaules, nes užsikrėsti baiminasi kiaulysčių prikrė-tę valdantieji.

Išrinktiesiems žemės kilnojimo įstatymas žadėjo naudą ir praturtėjimą, todėl visos partijos už tai kėlė rankeles. Mūsų šalyje velniams darbo nedaug. Sugundžius vienos ponios įtakingą vyrą, pasipila įstatymai, iš kurių paprastiems žmo-nėms daugybė skriaudų, bet daugybė naudos ponams ir že-mėtvarkininkams.

Nežinia, kaip ir iš kur prisiveisė bajorų ir milijonierių. Nepriklausomoje Lietuvoje atsirado dvi politikų pagimdy-tos kastos: elitas ir burokai su runkeliais. Gausi „burokinės“ tautos dalis naujuosiuose Seimo rinkimuose dalyvauti nebe-siruošė. Kad savo balseliu, neduok Dieve, vėl nepatvirtinčiau kokio nors mus žlugdančio įstatymo, rinkimuose nutariau ir aš nedalyvauti.

21

Laiką leidau domėdamasi lietuviškų pavardžių sueuropi-nimu. Svarsčiau, kaip keisti pavardes, kad jos parodytų, ko-kiai kastai priklausome. Procesas, kaip pasakytų ponas Gor-bačiovas, judėjo savaime. Elitinės ponios europinosi pavar-des pačios. Šou verslo atstovai vadinosi vardais, tinkamais jų balsams bei elgesiui.

Nusikaltėlių pravardės Morda, Siaubas, Sloga, Marmūzė, Zona, Žertva, Jobas žavėjo lietuviškumu ir informatyvumu: sodink netardęs – neapsiriksi.

Kaip pagal pavardę (buvome prie to įpratę) atskirti netekė-jusią mergaitę nuo ištekėju-sios moters? Valdžios vyrai pavardžių neeuropino, nes seniesiems Seimo nariams ir įtakingiems burokams (ypač mokslininkams) tai nepati-ko. Lietuvių tauta, tvirtino jie, vienintelė pasaulyje pavardė-mis suteikia informacijos ne tik apie žmogaus lytį, bet ir apie šeimyninę padėtį. Sueuropinę pavardes, neteksime savitumo ir tautiškumo požymių.

Kai ko nors labai geidi, likimas dažniausiai tai suteikia. Sva-jodama, kaip gauti trokštamos informacijos, bažnyčios šven-toriuje pamačiau ant suolelio besiilsintį žinomą profesorių, lietuvių kalbos specialistą, šiek tiek vadovavusį Švietimo mi-nisterijai. Iš ten, kaip neįtikęs elitui, buvo išguitas atgal į buro-kus. Nesutiko naikinti ir privatizuoti kaimo mokyklų, be to, jo vietos prireikė partinei inžinierei, išgarsėjusiai kaimo mokyklų ir lietuviško kino sunaikinimu. Profesorius jokio „stogo“ nebe-turėjo, tačiau man buvo geras ir išmanantis konsultantas.

– Mergaičių Lietuvoje nebėra, – atsakė paklaustas, kaip de-rėtų sueuropinti mergaičių pavardes. – Visokios pupytės ar

Su kiaulių maru aršiai kovojama naikinant kiaules, nes užsikrėsti baiminasi kiaulysčių prikrėtę valdantieji.

22

pupos, pagimdžiusios vaikelius ar beprasmiškai bei nesėk-mingai gulinėjančios su psichais, mordomis ar net nuosavais tėveliais, mergaitėmis nelaikytinos.

Viskas pasikeitė, – sako profesorius. – Dabar vaikai nuo keturiolikos metų pasirenka seksualinę orientaciją ir, pradėję praktinius užsiėmimus, iš vaiko, dar neturinčio paso, tampa suaugusiuoju. Paauglystę sunaikino seksualinė revoliucija.

Nebedera sakyti „nepriklausoma Lietuva“. Tapome pri-klausomi nuo savų ir svetimų jau pirmame Atkuriamojo Seimo posėdyje. Argi garbintume šventą Jurgį, jeigu dar ne-nudūręs slibino jis iš nuogos nusigandusios karalaitės būtų paprašęs atlygio? Galutinai tapome priklausomi, įsisiūlę Eu-ropos Sąjungai.

– Betgi patys esame kalti, kad tokią valdžią išsirenkame, – sakau.

– O iš ko rinktis? Nuėjusiam į viešnamį jaunuoliui pasiūlo ketvertą prostitučių, nes jokių dorų mergaičių jie neturi. Pa-

doresnio kandidato neturi ir mūsų partijos. Iš ko išsirinksi, jeigu visi vienodi? Viešnamio šeimininkė iš-sirinktąją gali pakeisti į labiau paty-

rusią. Partijos taip pat tą sugeba. Sukiša sąrašinius, o tie tokie pat kaip pigiausios viešnamio panelės, kurioms patinka dirb-ti tik tamsiomis naktimis, – paaiškino mokslininkas.

Pasikeitėme telefonais. Prižadėjo nesupykti, jeigu pa-skambinsiu. Nuėjo pasiramsčiuodamas lazdele, prieš tai pataręs panašią ir man įsitaisyti. Ji praverčianti užpuolus penktokams.

– Prieš užpuolančius vyresnius ar suaugusius lazdelės ki-loti negalima, kad neperžengtum būtinosios ginties ribų, – įspėjo.

Paauglystę sunaikino seksualinė revoliucija.

23

Kaip gelbėti „Sodros“ biudžetą

Daug iškentėję pensininkai yra pripratę kęsti nepriteklius, todėl sunkmetį išgyvens net jeigu simboliškai po dvidešimt ar penkiasdešimt litų sumažinsime pensijas. Valstybei būtina subalansuoti biudžetą, todėl įpratusiems prie suveržtų diržų pensininkams pirmiesiems teks juos susiveržti.

Užklupus sunkmečiui, per televiziją maždaug taip kalbėjo ne vien mano rinktas Seimo pirmininkas. Jie, matyt, iki šiol nežino, kad pensininkai nevienodi. Yra runkelinių ir elitinių pensininkų. Elitiniai išgyvens. Runkeliniai – ne visi.

Vieniša septyniasdešimtmetė mokytoja, gyvenanti gretimo namo vieno kambario bute ir gaunanti šešių šimtų litų pensi-ją, sunkiai pasiligojo ir, matyt, nebeišgyvens. Jaunystėje ji dir-bo kaime. Vedęs kolūkio pirmininkas pradėjo remti mokyklą ir rėmė tol, kol mokytoja vaikelio susilaukė. Pirmininką į kitą rajoną iškėlė, o mergaitei su vaikeliu, gimusiu iš atsitik-tinių santykių, teko su mo-kytojos darbu atsisveikinti, po trejeto metų – ir su pirma laiko gimusiu nuolat sergančiu sūneliu. Po to mokytojos dar-bas jai sugrįžo, bet gyvenimo džiaugsmas nebesugrįžo, nes ji nesugebėjo atsikratyti senos nerūdijančios meilės. Sužinoju-si apie mylimojo našlystę, norėdama savo gyvenimo rudenį būti šalia ir juo rūpintis, mokytoja iškeitė du savo Vilniaus se-namiesčio kambarėlius į vieną, nes toje pačioje daugiabučio laiptinėje trijų kambarių bute gyveno jos nerūdijanti meilė. Atsikėlusi pasiligojo pati.

Senamiestyje mokytoją mylintys kaimynai globojo. Čia ne-bent paprašyti kaimynės vaikai duonos atneša, nes moteris

Yra runkelinių ir elitinių pensininkų. Elitiniai išgyvens. Runkeliniai – ne visi.

24

vos iki tualeto nušliaužia. Dideliame name visuomet didelis susvetimėjimas. Jai niekas nepasiūlė pašalpos ar ateinan-čios socialinės darbuotojos pagalbos. Ji neprašo. Meldžiasi ir verkia.

Bet virš jos trijų kambarių bute gyvenantis kadaise jos my-lėtas senis nei meldžiasi, nei verkia. Atgavęs aštuoniasdešimt hektarų prosenelių žemės, turintis du sūnus verslininkus, gaunantis du tūkstančius pensijos, dar našlio ir tremtinio pensijas, vartosi kaip inkstas taukuose ir žada gyventi iki šimto metų. Be to, verslininkai vaikeliai jam, kaip visiškai neįgaliam ir sergančiam Alcheimerio liga, išrūpino devynių šimtų litų pašalpą slaugai. Suskaičiavau, kad senis per mė-

nesį gauna beveik ketvertą tūks-tančių. Slaugą „vykdo“ jo de-vyniolikametė anūkė, auginanti vaikelį. Vaikelis tai mamytei per

mėnesį uždirba septynis tūkstančius litų, mat prieš tapdama motina ji neva gaudavo tokį atlyginimą.

– Rojus, o ne gyvenimas, – šaiposi man savo pensijas pa-viešinęs senis.

– Už ką tau tremtinio pašalpa, jeigu nebuvai išvežtas? – klausiu.

– Norėjo išvežti. Joną su tėvais pagavo, mūsų su broliu – ne.– Mane du vyrai norėjo vesti. Dokumentus šiokius tokius

turiu – laiškus išsaugojau. Abu viengungiai mirė. Gal man našlės pensija priklauso? – pasiteiravau.

– Reikalaukit. Įrodykit, kad galėjot ištekėt, kad vykdėt su-tuoktinės pareigas. Be pastangų ir pinigų šiandien nieko ne-gausit, – nusišaipė.

Negražu, bet seniui, jo anūkei ir jo vaikams pradėjau pavy-dėt. Matyt, esu tikra lietuvė, nes sustiprėjo neapykanta Sei-

Dideliame name visuomet didelis susvetimėjimas.

25

mui, „Sodrai“, Ligonių kasoms ir Vyriausybei. Per rinkimus, jeigu balotiruosis vienoje apygardoje Pipinevičiaus sūnus verslininkas ir Kauno banditų vadas, savo balselį atiduosiu už banditą. Padoresnis, mažiau prisimelavęs, turtus susikro-vė iš sunkaus ir rizikingo bandito darbo, ne taip kaip niekuo nerizikuojantys Seimo nariai. Be to, banditai tyliai triūsiančių kuklių žmonių neišnaudoja. Neturi be atlyginimo dirbančių vergių, tokių kaip partinis valstybinės Alytaus ligoninės di-rektorius.

Laikas pasakyti, kad tas senis ir yra Pipinevičius, tikras mano tremties draugo Jono Pipynės brolis. Jis – buvęs kolū-kio pirmininkas ir minėtos mokytojos mirusio vaikelio tėvas. Seniui neva Alcheimeris. Atseit atminties neturi. Užėjęs į ka-vinę ir padauginęs vynelio, namų neberanda.

Senį „slaugo“ ir parsiveda iš kavinės tingėjusi mokytis, bet netingėjusi linksmintis vieno jo sūnaus devyniolikametė dukra. Susigavo vaiką, par-sivedė sugyventinį ir dabar vartosi kaip inkstas taukuose, nes per visą nėštumo laiką verslininkai dėdės jai per mėnesį septynis tūkstančius litų atlyginimo mokėjo. Senamiestyje ji gyvena gražiai suremon-tuotame dviejų kambarių bute.

Piktinuosi, kodėl turtingam seniui, kuriuo privalo rūpintis turtingi sūnūs, priklauso dar ir devynių šimtų litų pašalpa per mėnesį jo priežiūrai. Kodėl tokia pašalpa nepriklauso vienišai mokytojai, visą gyvenimą atidavusiai kitiems?

Jeigu nesi lygesnis už lygiuosius, jei tavo likimas – lenkti tarnaitės nugarą turtingo ūkininko namuose arba už mini-mumą pas kokį nors bosą, vaikelių geriau atsisakyti, nes tavo vaikelis bus nevisavertis. Tokį vaikelį, pasiėmus premiją už jo

Banditai tyliai triūsiančių kuklių žmonių neišnaudoja.

26

pagimdymą, rekomenduojama palikti gimdymo namuose. Jį, jau gaudami po penkis šimtus per mėnesį, užaugins kiti.

– Kaip tavo anūkė tokį gerą butą susikombinavo? – paklau-siau vieną dieną Pipinevičiaus.

Švietė blanki, bet dar šilta rudenio saulė. Pievelėje kaip ly-giateisiai dūko ir gainiojosi mudviejų šunys.

– Ėgi ta mokytoja, kuri iki šiol mane įsimylėjusi, pati susi-keisti prašė. Tebemyli, tikėjosi, gal dabar, kai likau našlys, ją vesiu.

– Kodėl nevedi? – klausiu.– Tokią invalidę? – žybčioja senio akys. – O kas našlio pen-

siją mokės? Jeigu visas, kurias turėjau, vesčiau, tai į dvarą vi-sos netilptų, – sukikeno. – Man ateinanti bobikė tiktų, – gnybte-lėjo man į šoną.

Nieko pasaulyje nėra bjaures-nio už pasileidusį senį. Tokiems ir aštuoniasdešimtmetį peržen-

gus siela nepagražėja, o ką jau kalbėti apie kūną. Tiek jau to. Įstatymus leidžianti valdžia neturi laiko pensijas tvarkyti. Ji savimi rūpinasi ir suka galvas, kaip elgtis, kad burokai nesu-žinotų, už kieno pinigus beveik visuose miestuose iškilo ne tik „Sodros“ rūmai, bet ir labai „nuskurdusių“, „nevagian-čių“, pensininkais besirūpinančių „Sodros“ vadovų pilaitės.

Mano minima mokytoja dirbo keturiasdešimt metų. Gau-na šešis šimtus litų pensijos. Mažiau dirbusi, bet tris kartus tekėjusi ir tiek pat sugyventinių turėjusi jos bendradarbė – pusantro tūkstančio. Kaip ir dėl ko? Jos dirbo vienodu krū-viu, beveik vienodą laiką, bet nevienodai gerai. Gaunančiai tris kartus daugiau reikėjo nuolat lakstyti ieškant naujų vyrų. Buvo seksuali. Jeigu atvažiuodavo koks nors tikrintojas iš

Jeigu nesi lygesnis už lygiuosius, vaikelių geriau

atsisakyti, nes tavo vaikelis bus nevisavertis.

27

Maskvos, Švietimo ministerija jos ieškodavo, kad tikrinto-jui ant kelių pirtelėje pasėdėtų. Gal už tai jai atsilygindavo kokiais nors etatais ar premijomis? Matyt, greit personaline pensija laisvo elgesio mergeles skatinsime.

Linksmai linksma mokytoja gyveno. Atpildas – trys pen-sijos: tremtinės, nes ją neva norėjo išvežti; našlės – dėl to, kad paskutinis turtin-gas vyras nuo infarkto nu-mirė; dar slaugai, kaip visiškai neįgaliai, devynetą šimtų litų per mėnesį sūnus išrūpino. Našlei liko amžinatilsį paskutinio vyro namas, suremontuotas trijų kambarių butas.

Slaugos pinigai paskirti teisingai. Moteriškė po dviejų in-sultų guli prirakinta prie lovos vienintelio sūnaus bute. Per dienas vienui viena. Sūnus su žmona (vadinami ne motinos turto tvarkytojais ir paveldėtojais, bet slaugytojais) savo vers-liuką turi. Per dienas užsiėmę. Grįžę vakarais keikdamie-si apvalo apsidirbusią motiną, prievarta kaip žąsiai sušeria košę, įkiša vitaminų. Jos mirties netrokšta. Kaip trokši, jeigu gimdytoja iki šiol jiems per mėnesį po keturis tūkstančius uždirba (nes dar ir jos butas pelningai išnuomotas užsienie-čiams).

Už ką mokamos pensijos, ponai Seimo nariai? Ar už darbą, ar už tai, kad norėjo išvežti, ar už tai, kad buvai ištekėjusi arba vedęs, o gal kad linksmai gyvenai ir darbda-vys atsidėkodamas už seksualines paslaugas pažymą apie gaunamą atlygį klastojo ar mokėjo tai, kas nepriklauso?

Po devynis šimtus litų už neįgaliuosius su gydytojų pagal-ba į savo kišenę dedantis vienos parapijos kunigėlis turėtų

Nieko pasaulyje nėra bjauresnio už pasileidusį senį.

Matyt, greit personaline pensija laisvo elgesio mergeles skatinsime.

28

sėdėti kalėjime kartu su savo pagalbininkais. Sklinda gandai, kad ir dabar kunigėlis mišias tebelaiko, o jam talkinę gydyto-jai visišką negalią dviračiais važinėjantiems žmonėms tebe-nustatinėja.

Apie gerus ir teisingus dalykus

Žinau, kad mūsų valdžios vyrai ir moterys semiasi valdymo ir įstatymų leidimo patirties iš kapitalistinių užsienio valsty-bių. Per televiziją vienas bankininkas paviešino, kad tokius kaip jie atlyginimus gauna užsienio valstybių aukšti pareigū-nai ir bankininkai. Žvilgtelėkime žemyn.

Netrumpai viešėjau turtingoje šalyje Australijoje. Ten glau-džiasi ir nemažai mūsiškių. Kaip tikra tarybinė moteriškė, nemačiusi tiek gėrybių parduotuvėse ir grožybių ant žmonių nugarų, viskuo domėjausi. Maždaug per mėnesį pradėjau šį bei tą matyti ir net girdėti.

Daugelyje kapitalistinių valstybių viršininkas gali kelti savo atlyginimą tiek, kad jis daugiau nei penkis kartus ne-viršytų mažiausiai gaunančio darbuotojo atlyginimo. Jeigu banko valytoja per mėnesį gauna tūkstantį, tai vyriausiasis bankininkas – ne daugiau kaip penkis tūkstančius. Įsivaiz-duokime, kiek pakiltų mūsų Seime dirbančių valytojų bei vai-ruotojų atlyginimai. Jeigu dar ir priedus pieštukams pridėtų, išaugtų nusikalstamumas: pradėtų dėl valytojos ar vairuotojo vietos vienas kitą pjauti pačioje mūsų tautos šventovėje. Ta-čiau mūsų šalyje to neatsitiks. Mus ir be jokio išskaičiavimo vidury dienos pjauna gatvėse.

Dirbantis pagal vakariečių įstatymus visuomet turi gauti daugiau už nedirbantį – jie taip pat visi gauna vienodą, ta-

29

čiau normaliam pragyvenimui pakankamą pensiją. Turtin-gieji, dirbdami ir gaudami didesnius atlyginimus, turi patys apsidrausti privačiu draudimu, jei nori, kad jų senatvė būtų linksmesnė ir sotesnė. Singapūre oro uostą valo nebyliai, o masažuotojais pirmiausia įdarbinami aklieji. Jokių rietenų su keliautojais, jokių rietenų dėl vietų. Visiems privalu laikytis įstatymų.

Lakstydami po svečias šalis, mūsų išrinktieji matė tik tai, kas naudinga jiems ir jų partiniam klanui.

Sėdėdama namuose, be pagalbininkų ir tyrimų, žinau tre-jetą moteriškių, kurios ne-dirbdamos sugebėjo „užsi-dirbti“ vaikelio priežiūrai po trejetą tūkstančių per mėnesį. Žinau apie akis badančias neteisybes skiriant pašal-pas, pensijas ir invalidumą. Kam tai naudinga?

Tarybiniais laikais, susitarus su administracija, buvo gali-ma pasididinti atlyginimą nedirbant. Dabar, kai deklaruoja-mo skaidrumo laikais vadovaujantiems nenaudinga viešinti gaunamus atlyginimus, piktnaudžiavimo kur kas daugiau nei tarybiniais laikais. Nieko nesibaimindami, trupinį aukso, gardaus valgio šaukštą tarpusavyje dalijasi galingieji.

Kur matyta, kad mūsų dirbantis žmogus gauna minimu-mą – aštuonis šimtus litų (į rankas – šešis šimtus), o bedarbio pašalpa gali siekti daugiau kaip tūkstantį litų per mėnesį, bet ją gauna tik tas, kuris ir dirbdamas uždirbdavo daugiau už dabar darbo netekusį, nors šiam taip pat reikia išlaikyti vai-kus ar paremti pasiligojusius tėvus.

Jeigu pensininkai nieko naudinga tautai nebenuveiks (taip manoma), į juos, kaip ir į vaikus, privalu žiūrėti vienodai ir jų pensijos turi būti vienodos. Australijoje vienišas žmogus

Mus ir be jokio išskaičiavimo vidury dienos pjauna gatvėse.

30

(nesvarbu, buvo jis vedęs ar ne) gauna didesnę pensiją už gyvenančius šeimoje. Aišku, mūsiškiai tautiečiai – nebūtų lietuviai – įsigudrina ir išsiskiria senatvėje, kad gautų dides-nes pensijas. Kartais pasiseka, bet jeigu juos sugauna (pa-vyzdžiui, nufotografuoja gulinčius vienoje lovoje), baudos tokios, kad tenka net su nameliais atsisveikinti. Tai teisinga ir visi tai supranta.

Jauna motina, bet kokį darbą dirbusi ar juo labiau nė die-nos nedirbusi studentė, turi gauti ir, atrodo, daugelyje šalių

gauna vienodą pašalpą vaikeliui auginti. Teisinga, nes neaišku, kuri užaugins geresnį pilietį: ar apgauta Veronika, ar poniutė, susikombina-vusi didesnį atlyginimą, kad gautų didesnę pašalpą vaikui auginti.

Australijoje didesnio atlyginimo trokštanti mamytė lekia į darbą praėjus septynioms dienoms po gimdymo. Jos reika-las. Vaikelį prižiūrės auklė. Mūsų mamytės, prie Seimo ver-kusios dėl galimo motinystės pašalpos sumažinimo, bijo pra-rasti septynių ar trijų tūkstančių litų pašalpą, nes išlaiko ne tik naujagimį, bet ir tarnaitę bei nuosavą sugyventinį ar vyrą. Apie kokį teisingumą galvojama priimant tokius įstatymus?

Trečios kadencijos Seimo narė pareiškė, kad ji, kaip ir visi seimūnai, yra nacionalinis turtas, kurį privalu vežioti labai geromis mašinomis, todėl natūralu, kad sunkmečiu pasiva-žinėjimams per mėnesį išleidžiama po trejetą tūkstančių mo-kesčių mokėtojų pinigų.

Sutiktas bažnyčios šventoriuje profesorius paaiškino, kad tiek kalėjime, tiek Seime ilgiau pasėdėjęs žmogus netenka realybės pojūčio. Iš ten išėjęs ar išvarytas, laisvėje gyven-ti nebesugeba. Jį, kaip kūdikį, vėl reikia leisti į pradžios

Į pensininkus, kaip ir į vaikus, privalu žiūrėti

vienodai ir jų pensijos turi būti vienodos.

31

mokyk lą ir mokyti iš naujo. Jeigu to nepadarysi, bus daug bėdos. Tą mes ir matome. Išleistieji iš kalėjimo pjauna žmo-nes be jokio reikalo, nors sėdėjo papjovę su reikalu. Seimo nariai būna praradę bet kokią kvalifikaciją, nebemoka dirbti jokio darbo ir tauškia tokius pat niekus kaip būdami Seime arba dar baisiau. Laiku neišvaryti iš Seimo pradeda laikyti save nacionaliniu turtu ir gąsdina žmones žadėdami baloti-ruotis į prezidentus.

Pravartu prisiminti seną anekdotą. Kaimynai girdėjo, kad gretimame bute gyvenantis žydas kasdien kartodavo: „Mano auksas, mano auksas.“ Apie tai sužinoję, prisistatė vagys. „Turi aukso?“ – paklausė. „Turiu aštuoniasdešimt ki-logramų“, – prisipažino nusigandęs žydas. „Nešk“, – paliepė banditai. „Aukseli, pasirodyk, tavęs atėjo“, – pakvietė žmoną drebėdamas iš baimės buto savininkas.

Apie tokias vertybes kaip „nacionalinis turtas“ viešai kalbė-ti ir vežioti tokius „turtus“ prabangiomis mašinomis sunkmečiu nederėtų. Vi-sokias vertybes patariama laikyti sandariai uždarytas arba, jeigu būtina kur nors vežti, tai vežti zaporožiečiu, vai-ruojamu ne kokio išsipuošusio rupūževičiaus, o už minimu-mą dirbančio vairuotojo. Taip saugiau. Vertybes būtina bran-ginti, nes labai daug jų esame praradę.

Ką daryti, jeigu Seimo „nacionalinė vertybė“ tokios „trem-ties“ duoną valgo jau trečią kadenciją? Tokiems, palikusiems Seimą, derėtų skirti pirmalaikę burokišką pensiją, dar pridė-ti dabartinę tremtinio pašalpą, rodos, šimtą aštuoniasdešimt litų. Tiek gaudamas, buvęs Seimo narys greit atgaus prieš rinkimus turėtą kvalifikaciją.

Tiek kalėjime, tiek Seime ilgiau pasėdėjęs žmogus netenka realybės pojūčio.

32

Australijos senelių namuose apsigyvenęs žmogus iš savo pensijos ir turimo turto sumoka už priežiūrą ir gydymą.

Mūsų varganoje vals-tybėje tebeveikia so-vietiniai įstatymai.

Sėdėdama namuo-se žinau tris aukštų valdininkų mamytes,

kurių išlaikymas senelių namuose remiamas valstybės. Ma-mytės, viską vaikeliams atidavusios, turto nebeturi, o net turtingiausi vaikai pagal mūsų įstatymus tėveliams padėti, atrodo, neprivalo.

Laiku neišvaryti iš Seimo pradeda laikyti save nacionaliniu turtu ir gąsdina žmones žadėdami

balotiruotis į prezidentus.