1

Gamtos vertybėssaugomose teritorijose

2

GAMTOS VERTYBĖS SAUGOMOSE TERITORIJOSE

Leidinys išleistas Aplinkos apsaugos rėmimo programos lėšomis

Sudarytojas ir redaktorius dr. Romas Pakalnis

Maketavo Kristina Eičinienė

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinėsMartyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB)

Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos, 2019

ISBN 978-9955-37-226-4 Leidykla „Lututė“, 2019

3

TURINYS

PRATARMĖ 4 DIDŽIOSIOS VARNIŲ LOMOS EŽERAI. KAS JŲ LAUKIA?Argaudas STOŠKUS, Irena ZIMBLIENĖ 5 PELKINIŲ BUVEINIŲ ATKŪRIMAS MŪŠOS TYRELIO PELKĖJEVaidotas GRIGALIŪNAS 15

KUR DINGSTA VERKIŲ MIŠKO EŽERĖLIŲ VANDUO?Jolanta RADŽIŪNIENĖ 27

VENTOS REGIONINIO PARKO GEOLOGIJAJonas SATKŪNAS, Asta JUSIENĖ, Jaunutis BITINAS, Alma GRIGIENĖ 31

ŠIMŠŲ MIŠKO GAMTOS VERTYBIŲ ĮVAIROVĖ IR BŪKLĖDeima PRANCKŪNIENĖ 45

AUGALIJOS IR FLOROS KAITA VIRŽONŲ VALSTYBI NIAME BOTANINIAME DRAUSTINYJE Julius AUGLYS, Vaclovas STUKONIS 59

„ŽEMĖS TAUKAI“ RYTŲ LIETUVOJEEglė SEMAŠKAITĖ 71 RETIEJI IR SAUGOMI DIENINIAI DRUGIAI PAGRAMANČIO REGIONINIAME PARKETomas KALAŠINSKAS 75

AŠ – ASVEJOS REGIONINIO PARKO GAMTOS VERTYBĖJolanta NARUŠEVIČIŪTĖ, Laura LEŠKEVIČIŪTĖ 91

KARDALAPIS GARBENIS – DIEVENIŠKIŲ KRAŠTO PUOŠMENAAleksandra JURGO 101

PASTANGOS IŠSAUGOTI MIŠKINę PLIKAPLAISKę ANYKŠčIŲ REGIONINIAME PARKE Rasa GRAŽIENĖ 107

KARALIŠKOJO VIEŠKELIO ATMINTIS AUKŠTADVARIO REGIONINIAME PARKERita BALSEVIČIŪTĖ 123

4

P R A T A R M Ė

Tai jau trečiasis serijos „Gamtos vertybių būklė saugomose teritorijose“ leidinys. Jo tikslas – pristatyti visuomenei saugomų teritorijų vertybes, jų būklę, kaitą, raidos tendencijas, specialistų pastangas, indėlį, naujus originalius sprendimus, siekiant svarbiausio tikslo – išsaugoti gamtos vertybes ateities kartoms, derinant apsaugos ir naudojimo interesus, įgyvendinant naujas priemones ar tiesiog didinant žinomumą. Leidinyje saugomų teritorijų sistemos darbuotojai ir su jais bendraujantys kolegos turi galimybę pasidalinti informacija apie įgyvendintas gamtotvarkos priemones, sėkmes ir problemas, geresnių sprendimų paieškas.

Leidinyje skelbiami straipsniai apima įvairius regioninius parkus, vieną draustinį ir vieną nacionalinį parką. Jie nepretenduoja į kompleksinį visų saugomų vertybių prista-tymą, o labiau gilinasi į atskiras vertybes, problemas. Pristatomų vertybių spektras la-bai platus: nuo rūšių iki kultūros tradicijų. Varnių lomos ežerai, paveikti neapgalvotos vienkryptės idėjos vis dar laukdami žmogaus rūpesčio, skatina niekuomet neužmiršti daugialypių ekosistemų tarpusavio ryšių. Pelkių buveinės, augalai, gyvūnai ir grybai atskleidžia naujas paslaptis, užpildydami žinių spragas. Žemės gelmių istorija, pavir-šiaus, jo formų susidarymas atsiskleistas Ventos regioniniame parke skatina domėtis gyvenimo pagrindu, Žemės praeitimi, jos liudininkais. O kultūros paveldo vertybės sudėliotos vis dar keliaujantiems per Aukštadvario regioninį parką Karališkuoju vieš-keliu. Taigi įdomios informacijos ras ne tik biologai, bet ir geologai, geografai, kultūros tradicijų puoselėtojai, na ir šiaip visi besidomintys saugomomis teritorijomis.

Dėkoju visiems straipsnių autoriams už ilgus dešimtmečius rinktą stebėjimų ir tyri-mų medžiagą, idėjas, už jų apibendrinimą. Ačiū visiems, pateikusiems originalias nuo-traukas ir leidusiems jas naudoti leidinio iliustravimui. Nuoširdžiai dėkoju leidyklos „Lututė“ darbuotojams, padariusiems daugelį darbų, kurių dėka mūsų bendro darbo rezultatas pasiekia skaitytojus įrišto leidinio pavidale. Bus prieinamas ir jo elektroninis variantas.

Sudarytojas ir redaktoriusDr. Romas Pakalnis

Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba el. paštas romas.pakalnis@vstt.lt

5

DIDŽIOSIOS VARNIŲ LOMOS EŽERAI. KAS JŲ LAUKIA?

Argaudas STOŠKUS¹, Irena ZIMBLIENĖ²¹Gamtos paveldo fondas, ²Varnių regioninio parko direkcijaEl. paštas info@gpf.lt, info@varniuparkas.lt

VšĮ

Gam

tos p

avel

do fo

ndo

nuot

r.

Pirmojoje Varnių regioninio parko planavimo schemoje (Agristudio–Archprojektas, Vilnius, 1998 m.), skirtoje apibrėžti teritorijos naudojimo, tvarkymo ir apsaugos priemones, viena iš svar-biausių gamtosaugos krypčių įvardinta pažeistų gamtinio kraštovaizdžio kompleksų ir objek-tų atkūrimas. Pagrindine problemine teritorija įvardintas Biržulio ežerinis-pelkinis komplek-sas, tapęs tiesiog klasikiniu neracionalios ūkinės veiklos ir drastiškos invazijos į gamtą pavyzdžiu: „Buvęs vienu iš didžiausių ir turtingiausių Lie-tuvos ežerų (plotas 725 ha, gylis 4,5 m), Biržulis netikėtai tapo savanaudžio Homo technocraticus auka. Šiandien jį mes turime smarkiai nuse-

kintą, nors ir dar gyvą jo paties kompensacinių galių dėka. Žmogus, nepajėgęs įveikti Biržulio, pasmerkė jį lėtai mirčiai“. Planavimo schemoje minima, kad „dabartinė šio gamtinio komplek-so būklė toli gražu nėra patenkinama. Meliora-cinė sistema vis labiau apleidžiama, ūkinė vertė prarandama, vyksta spartūs stichinės renatūra-lizacijos procesai. Būtina dar kartą permąstyti viso Biržulio gamtinio komplekso likimą, išana-lizuoti ir pasverti buvusio ežero vandens lygio atstatymo galimybes. Tai specialios gamtinės ir ekonominės studijos bei detalaus inžinerinio projekto uždavinys“. Šis uždavinys lydėjo Varnių regioninio parko direkciją nuo pat parko steigi-

6

mo pradžios ir tebelydi šiandien. Kitų regioninio parko ekologinių sistemų (ekosistemų) pokyčio mastas taip pat vis geriau suvokiamas: Paršeže-ris, Lūkstas, Stervas nors išoriškai nelabai pakitę, tačiau prastos ekologinės būklės, ežerus supan-čios pelkės ir užliejamos pievos, nuo seno tei-kusios pašarą gyvuliams, džiuginusios uogomis ir vaistažolėmis dabar apaugusios krūmynais, o gyvūnų ir augalų įvairovė nuskurdusi.

Išsaugoti biologinę įvairovę Varnių regioninio parko ežeruose, o taip pat pasiekti gerą vandens telkinių ekologinę būklę įpareigoja nacionaliniai ir Europos Sąjungos teisės aktai. 2016 m. patvir-tintame atnaujintame Varnių regioninio parko tvarkymo plane yra numatytas pažeistų gamti-nio kraštovaizdžio kompleksų atkūrimas. Tarp jų siūloma:

• skatinti renatūralizacijos procesus Stervo gamtiniame rezervate;

• atstatyti melioracijos pažeistų vandens telki-nių ekologinę pusiausvyrą;

• atlikti mokslinę studiją Biržulio ežero atkū-rimo galimybei įvertinti ir pagal galimybes įgyvendinti sprendinius;

• numatyti regioniniame parke esančių van-dens telkinių, ypatingai Lūksto ežero pa-krantės, valymą, taikyti priemones eutrofi-kacijos procesams reguliuoti, kur reikalinga, formuoti apsauginius želdinius.

Kas lėmė ir lemia, kad nepaisant apsaugos ir teisinio reguliavimo priemonių šių ežerų ir pelkių būklė negerėja, ir ką reikia daryti, kad jie atgautų savo pirmykštį grožį ir atliktų funk-cijas, kurių svarba darosi vis akivaizdesnė? Į šiuos klausimus siekė atsakyti specialistų grupė, vykdžiusi Varnių regioninio parko direkcijos inicijuotą projektą „Biologinės įvairovės ir eko-sistemų funkcijų atkūrimo Biržulio, Stervo ir Debesnų šlapynėse planavimas ir praktinių at-kūrimo priemonių taikymas“ (toliau Projektas), finansuotą 2009–2014 metų Europos ekonomi-nės erdvės finansinio mechanizmo programos LT03 „Biologinė įvairovė ir ekosistemų funkci-jos“ lėšomis.

Projekto „Biologinės įvairovės ir ekosistemų funkcijų atkūrimo Biržulio, Stervo ir Debesnų šlapynėse planavimas ir praktinių atkūrimo priemonių taikymas“ tikslai ir uždaviniai

Šiandien žmonija turi sukaupusi didelę prakti-nės, dažnai skaudžios patirties bagažą, leidžiantį kiek geriau suprasti ekosistemų teikiamą įvairia-pusę naudą ir jų pertvarkymo pasekmes. Siekis maksimaliai išnaudoti vieną iš ekosistemos atlie-kamų funkcijų paprastai baigiasi jos griūtimi ir daugelio funkcijų praradimu. Varnių regioninia-me parke vykdytų melioracijos projektų įgyven-dinimas – chrestomatinis tokios griūties pavyz-dys. Dabartinė Debesnų, Stervo ir ypač Biržulio šlapynės žmogui teikiama nauda reikšmingai mažesnė nei buvusi prieš įdedant milijonines lėšas ūkinės vertės padidinimui. Siekis bent iš dalies atkurti šių ekosistemų svarbą biologinei įvairovei, sustiprinti kitas atliekamas funkcijas (ekosistemines paslaugas) paskatino inicijuoti Projektą, kuriam iškelti šie uždaviniai: 

1. Parengti Biržulio, Stervo ir Debesnų šlapy-nių atkūrimo planą atliekant detalią situacijos analizę, ekosisteminių paslaugų atkūrimo tikslų ir galimų scenarijų formulavimą, jų hidrologinį modeliavimą, ekologinės būklės kaitos progno-zavimą ir kaštų–naudos analizę.

2. Įgyvendinti konkrečias biologinės įvairo-vės atkūrimo priemones:•Suplanuoti ir atkurti durpių gavybai naudo-

tos Degėsio aukštapelkės (Stervo šlapynėje) gruntinio vandens lygį;

•Užtikrinti Debesnų pelkės buveinių atkūri-mą ir ilgalaikį palaikymą skatinant ganiavą ir šienavimą;

• Įvertinti Biržulio ežero plaukiojančios auga-lijos plovų šalinimo galimybes ir biomasės panaudojimą kompostavimui;

Virvytės aukštupio ežerai. Istoriją prisiminusVirvytės upės aukštupį sudaro ežerai, lyg karo-

liai sujungti upeliais: Paršežeris – Sietuvos upė – Lūkstas – Varnelės upė – Biržulis – Virvytės upė (1 pav.). Į Virvytę, taip pat įteka iš Stervo ežero

7

ištekanti Sengovijos upė, prieš Biržulio pertvar-ką tekėjusi tiesiai į šį ežerą. Todėl nieko keisto,

kad tarša ir vandens srauto reguliavimo ar sausi-nimo darbai atskirose šios grandinės dalyse turi

1 pav. Biržulio baseino ir pabaseinių ribos

8

įtakos žemiau esančių telkinių būklei. Kita ver-tus ir žemiau esantys telkiniai turi įtakos aukš-čiau esantiems vandens telkiniams migruojant žuvims ir kitoms gyvūnų rūšims. Ryškiausias pokytis šioje vandens telkinių grandinėje – Bir-žulio ežero pertvarkymas. Iki praėjusio amžiaus vidurio tarp Pavandenės ir Janapolės telkšantis Biržulio ežero plotas siekė per 700 ha. (2 pav.)

darbų. Pagilinus ir išplatinus Virvytės ištaką, iš Biržulio teliko tik šeštoji ankstesnio jo ploto dalis. Ežero likučiai tyvuliavo tik ankstesniojo vandens telkinio giliausiose vietose – didesnėje pietinėje ir mažesnėje šiaurinėje. Atsivėręs ežero dugnas, išraižytas Varnelės deltos atšakų, su telkšančio-mis sekliomis išdžiūstančiomis vandens balo-mis, kurį laiką buvo itin patrauklus paukščiams. Tačiau netrukus čia suaugo ištisiniai nendrynai. Nors melioracija vyko intensyvi, susitvarkyti su vandens prietaka melioratoriams nepavyko. Todėl buvo nutarta pietinę Biržulio dalį „palikti gamtai“ ir įsteigti ornitologinį draustinį. 1968 m. buvusioje kelto vietoje pastatyta užtvanka su re-guliatoriumi. Taip ten, kur kadaise kursavo keltas, atsirado sausumos kelias. Vandens lygis pietinėje dalyje pakilo apie pusę metro, tačiau tai beveik nepadidino atviro ežero ploto – pakėlus vandens lygį nuo dugno palaipsniui atitrūko ir iškilo ištisi nendrynų masyvai. Po kurį laiką trukusių nesė-kmingų bandymų įrengti kultūrines pievas liki-mo valiai buvo palikta ir šiaurinė Biržulio ežero dalis – ji taip pat pamažu apaugo klampiais ir ne-įžengiamais nendrių bei krūmų sąžalynais, vieti-nių vadinamais „velnynais“. Vandens lygio regu-liatorius, kuriuo buvo užtikrinamas tam tikras vandens režimas ežere, pamažu buvo apleistas. Paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje nuspręsta reguliatorių išardyti, vietoj kilnojamų skydų įstatyti stacionarius medinius slenksčius. Tai įgyvendinus vidutinis vandens lygis ežere dar labiau pakilo, tačiau vandens lygio svyravimų amplitudė sumažėjo (4 pav.).

2 pav. Biržulio ežeras XX a. viduryje

Jis buvo seklus – daug kur ežero gylis buvo apie 1 m, gausiau priaugęs vandens augalų, tur-tingas žuvų ir paukščių. Istorinėje nuotraukoje matyti, kad toje vietoje, kur dabar pylimas atski-ria šiaurinę Biržulio dalį nuo pietinės, žmonėms, norintiems persikelti į kitą pusę, tekdavo keltis keltu (3 pav.).

Nors kelto jau seniai nebėra, net ir dabar vieti-niai žmonės tą vietą vadina „prie kelto”. Šeštajame XX a. dešimtmetyje visoje Lietuvoje vykusi akty-vi melioracija skaudžiai atsiliepė pelkių apsuptyje tyvuliuojančiam Biržulio ežerui – siekiant padi-dinti žemės plotus imtasi intensyvių sausinimo

3 pav. Keltas per Biržulio ežerą (1932 m.)

9

Pertvarkymų neišvengė ir greta esantis Stervo ežeras. Pirmasis žinomas jo pertvarkymas buvo įgyvendintas dar XIX a. pabaigoje – iškastas griovys, sujungęs Stervo ežerą ir Biržulio ežero pietinę dalį. Nepublikuotuose vietos gyventojų prisiminimuose nurodoma ir griovio kasimo priežastis – vietos gyventojų negebėjimas pasi-dalyti sezoniškai tarp ežerų migruojančių žuvų išteklių. Griovys kiek pažemino vidutinį ežero vandens lygį, tačiau reikšmingo poveikio ežero ekosistemai neturėjo. Iki pat 1968 m. ežeras pa-sižymėjo gausia ir įvairia vandens augalija, van-dens skaidrumu, tačiau tada ant ežero ištakos buvo pastatytas slenkstis, pakėlęs vidutinį van-dens lygį ir sutrikdęs natūralų vandens lygio svy-ravimą (5 pav.), nutraukęs žuvų migraciją tarp Biržulio ir Stervo ežerų. Nors pertvarkymai ne-buvo tokie radikalūs kaip Biržulyje, bet sąlygojo

reikšmingus būklės pokyčius – sunyko vandens augalija, įsivyravo planktoniniai dumbliai.

Be to, praėjusio amžiaus 7–8 dešimtmečiai pa-sižymėjo ir intensyvia žemės ūkio nulemta tar-ša – skaudžios teršalų išsiliejimo į vandens telki-nius avarijos sukėlė masines žuvų žūtis ir ne taip greitai pastebėtus ežerų ekosistemų pokyčius, nuvilnijusius per visą Virvytės aukštupį. Tarša reikšmingai pakeitė Paršežerio, Lūksto būvį ir su-stiprino Biržulio ežero pertvarkymų sukeltus nei-giamus pokyčius. Taip kažkada žuvų ir paukščių gausa visoje Žemaitijoje garsėjęs Biržulis toks liko tik žmonių prisiminimuose. Nepaisant drastiškų pokyčių, Biržulio–Stervo gamtinis kompleksas išlieka paukščių apsaugai svarbia teritorija – Eu-ropos Sąjungos saugomų teritorijų tinklo „Natu-ra 2000“ dalimi. čia vis dar peri didieji baubliai, juodosios žuvėdros, galima išgirsti plovinę vištelę ar švygždą. Tačiau dėl blogėjančios ežerų būklės jau kyla grėsmė, kad ir šios retos rūšys pasitrauks iš anksčiau pamėgtų teritorijų.

Virvytės aukštupyje tyvuliuojantys ežerai ir pelkės per pastarąjį šimtmetį patyrė daug įta-kų – vandens lygių pertvarkymai, intensyvios taršos ir žvejybos laikotarpiai, pelkių ir užlieja-mų pievų sausinimas ir jų naudojimo pokyčiai, stiprėjanti klimato kaita sugriovė per tūkstan-čius metų susiformavusias ekologines sistemas. Smarkiai pakeistos jos nebegali atlikti daugelio svarbių funkcijų: palaikyti biologinės įvairovės ir

4 pav. Biržulio ežero (pietinės dalies) vandens lygiai 1949-2015 m.

5 pav. Stervo ežero vandens lygio kaita 1949-2015 m.

151,8

[VALUE]tikėtinas

150,1 150,1

[VALUE]priklausomas nuo reguliavimo

[VALUE]priklausomas nuo reguliavimo

[VALUE]vidutinis apskaičiuotas

[VALUE] pamatuotas

[VALUE]pamatuotas

150,4

149,6 149,6

150,1 150,1

150,41 150,41

148,5

149

149,5

150

150,5

151

151,5

152

1950 1952 1954 1956 1958 1960 1962 1964 1966 1968 1970 1972 1974 1976 1978 1980 1982 1984 1986 1988 1990 1992 1994 1996 1998 2000 2002 2004 2006 2008 2010 2012 2014

Biržulio ež. pietinės dalies vandens lygis 1949-2015 m. (m, pagal BS)

Maksimalus vandens lygis Minimalus vandens lygis

0

100

200

300

400

500

600

700

800

1950 1957 1964 1971 1978 1985 1992 1999 2006 2013

Van

dens

lygi

s (m

, pah

gal

BS)

Metai

Biržulio ež. atviro vandens plotas 1949-2015 m

10

vandens kokybės, užtikrinti žuvų gausos, rekre-acinės vertės ir daugelio kitų. Ironiška, kad liko neįgyvendintas pagrindinis didžiųjų pertvarky-mų tikslas – ežero ir aplinkinių pelkių vietoje sudaryti sąlygas žemės ūkiui.

Ekosisteminių paslaugų atkūrimo ypatumaiSiekiant ekosistemų teikiamų paslaugų atkū-

rimo paprastai turimas mintyje tam tikras sie-kiamas ekosistemos būvis, kuriame ji teikia dau-giausia paslaugų. Kiekvienos ekosistemos būvis priklauso nuo daugelio veiksnių ir jų tarpusavio sąveikos. Ežerų būvį lemia atitekančio į ežerą vandens kokybė, apykaitos greitis, gylis, grun-tas, netgi ežero forma ir kt. Tai skatina tam ti-kros augalijos ir gyvūnijos susiformavimą, kuri savo ruožtu stabilizuoja ekosistemos būvį. Žmo-nių veikla, keisdama vienus ar kitus veiksnius, taip pat daro didelę įtaką. Dauguma pokyčių nėra lengvai pastebimi. Pakitęs vandens skaid-rumas – lengviausiai pastebimas ežero būvio pokytis. Dėl šio virsmo mažėja ežerų rekreacinė vertė, nyksta rūšių įvairovė, menkėja trokštami žvejybos laimikiai. Dažniausiai taip nutinka dėl ilgalaikės taršos, tačiau gali būti ir kitų priežas-čių, pavyzdžiui, ežero vandens lygio pakėlimas ar intensyvi žvejyba. Klimatiniai pokyčiai taip pat atlieka svarbų vaidmenį. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad ekosistemų ir jų teikiamų pas-laugų būvio pokyčiai ne visada būna linijiniai ir laipsniški. Veikiamos įvairių veiksnių ežerų ekologinės sistemos kurį laiką išlaiko stabilumą. Vėliau įvyksta lūžis ir per tam tikrą laiką nusi-stovi nauja pusiausvyra, palaikoma įvairių tar-pusavyje sąveikaujančių jėgų. Naujas ekologinės sistemos būvis gali reikšmingai skirtis žmogui teikiamomis ekosisteminėmis paslaugomis. Net ir nelikus pradinį pokytį nulėmusių veiksnių, ekosistemos dažnai nebegrįžta į ankstesnį būvį. Tam gali būti reikalingas stipresnis postūmis. Pavyzdžiui, dėl taršos biogenais pasikeitus ežero ekologinei būklei, jos atkūrimui paprastai reika-linga pasiekti mažesnes biogenų koncentracijas, nei buvusios siekiamame būvyje prieš taršos

padidėjimą. Tai gali būti neįgyvendinama, todėl tokiais atvejais gali tekti keisti kitus nepageidau-jamą būvį palaikančius veiksnius. Todėl tik išsi-aiškinę pokytį sukėlusias priežastis ir pusiausvy-rą palaikančius mechanizmus galime pabandyti pakreipti procesus siekiama linkme (6 paveiksle yra pateikta skirtingus ežerų ekosistemų būvius palaikančių jėgų supaprastinta schema).

Ežerų būklės atstatymo tikslai ir sprendiniaiAtsižvelgiant į siekiamą atkurti ežerų (Par-

šežerio, Lūksto, Biržulio, Stervo) ekosistemų būvį ir turimą informaciją apie jų skirtumus, pokyčius sukėlusius bei dabartinį būvį palaikan-čius veiksnius, pasiūlytos jų atkūrimo priemo-nės. Paprastumo dėlei jos sugrupuotos pagal tai, kokiame ežere jos turėtų būti įgyvendinamos.

Biržulio ežero būklės atkūrimo sprendiniai:Norint atkurti siekiamą Biržulio ežero būvį ir

teikiamas ekosistemines paslaugas būtina palai-kyti tinkamą vandens lygį ir padidinti vandens lygio svyravimą. Buvo svarstyti įvairūs galimi scenarijai ir vertinamas galimas jų poveikis tiek biologinei įvairovei, tiek kitoms svarbioms teri-torijos atliekamoms funkcijoms, taip pat ir pa-naudojimui žemės ar miškų ūkyje.

Kaštų–naudos analizė parodė, kad didžiau-sias teigiamas efektas būtų pasiektas, jei būtų pakeltas vandens lygis šiaurinėje Biržulio eže-ro dalyje. Tokiu būdu Biržulio ežeras padidėtų daugiau kaip 300 ha negilaus, gausia vandens žoline augalija apaugusio ploto. Kartu su pa-vasarinių potvynių užliejamų pievų ir pelkių plotais tai sudarytų vertingą gamtinį komplek-są, išsiskiriantį visos šalies mastu. Tiesa, reikėtų daug laiko ir lėšų vandens lygiui pakelti, nen-drynams bei krūmynams pašalinti, medynams iškirsti, o taip pat sutarti su privačių žemių sa-vininkais ir apmokėti jiems už užlietas žemes (beveik 40 ha). Sprendimas dėl šiaurinės dalies atkūrimo yra glaudžiai susijęs su globalios kli-mato kaitos valdymu. Ir toliau pagal dabartines tendencijas didėjant oro temperatūrai šiaurinės dalies atkūrimas negalėtų užtikrinti ilgalaikių

11

rezultatų, nes dėl vandens išgarinimo šiltuoju laikotarpiu ežeras per daug nusektų, paspartėtų pelkėjimo procesai, sparčiai trumpėtų atkurto ežero amžius.

Pietinėje Biržulio dalyje svarbiausia padidin-ti vandens lygio svyravimą ir pavasarinio po-tvynio trukmę pertvarkant esamą pralaidą. Tai sudarytų geresnes sąlygas lydekų nerštui, ežero apsivalymui ir tikslinių vandens augalų grupių augimui. Toks sprendimas leistų kompleksiš-kai pagerinti Biržulio ežero būklę ir sumažinti neigiamą klimato kaitos poveikį. Pastaraisiais dešimtmečiais dėl klimato kaitos sumažėjo ne tik Biržulio vandens lygio svyravimo amplitu-dė, bet ir paankstėjo pavasarinio maksimalaus vandens lygio pikas – jis tapo nebe toks ryškus. Lydekos, kurių sėkmingam nerštui reikalingos užliejamos pievos, taip pat neršia kiek anks-čiau, tačiau jų nerštui pritrūksta užliejimo lai-ko, kad išsiritusios žuvelės sustiprėtų ir sugrįžtų į ežerą. Lydekų nerštavietės taip pat neturi būti apaugusios krūmais, nendrėmis. Dėl šios prie-žasties reikia reguliariai ganyti arba šienauti pavasarinio polaidžio metu užliejamą pietinio Biržulio rytinę pakrantę. čia taip pat būtina pašalinti plūduriuojančius nendrynus (7 pav.). Tai ne tik leistų lydekoms pasiekti užliejamus plotus, atkurtų augalijai ir gyvūnijai itin svarbią seklią priekrantę, bet ir pagerintų priėjimą prie vandens, atvertų poilsiui tinkamus smėlėtus pakrantės ruožus. Stiprinant lydekų populiaci-ją ežerą tikslinga papildomai įžuvinti ir riboti plėšriųjų žuvų žvejybą.

Ekosistemos atsikūrimui ne mažiau svarbu sumažinti maistinių medžiagų (ypač fosforo) prietaką į Biržulio ežerą. Šiuo tikslu būtina pa-keisti nuotekų, išleidžiamų į Varnelę iš Varnių valymo įrenginių, taršos normatyvus ir pertvar-kyti pačius įrenginius. Dabar azoto ir fosforo koncentracijos nuotekose nėra ribojamos, o va-lymo įrenginių naudotojų skaičius nuolat auga. Taršos problema itin aktuali tampa sausuoju lai-kotarpiu, kai nuotekų praskiedimas mažiausias. Taip pat svarbu pagerinti Paršežerio bei Lūksto

6 pav. Schema iliustruoja du alternatyvius ežero būvius. Kairėje parodytas atvejis, kai ežere yra daug plėšrių žuvų (lyde-kų, starkių). Plėšrūnai išgaudo smulkiais vėžiagyviais mintan-čias žuvis: karšius, kuojas, plakius. Taip smulkiems vandens ma-sėje gyvenantiems vėžiagyviams pagerėja gyvenimo sąlygos. Vė-žiagyvių pagrindinis maistas yra mikroskopiniai dumbliai. Va-dinasi, padidėjusi vėžiagyvių populiacija gali suvartoti didesnį kiekį dumblių. Sumažėjus dumblių, padidėja vandens skaidru-mas ir saulės šviesa gali apšviesti gilesnius vandens sluoksnius taip sudarydama geresnes sąlygas įsitvirtinti žoliniams vandens augalams. Žoliniai augalai, padengdami dugną, ne tik jį sutvir-tina, trukdo ant jo nusėdusioms dalelėms vėl patekti į vandenį, bet ir sunaudoja jame ištirpusias maistines medžiagas ir taip dar labiau stabdo dumblių augimą. Todėl ežero, kuriame netrūksta plėšriųjų žuvų, vanduo lengviau išliks skaidrus. Be to, esant gau-siai vandens augalijai susikuria geresnės sąlygos pagrindiniams plėšrūnams – lydekoms. Šitokiu būdu ciklas užsidaro.

Dešinėje yra vaizduojama situacija, kada ežere yra ma-žai plėšriųjų žuvų. Neturėdamos priešų ir konkuruodamos dėl maisto įsivyrauja smulkios vėžiagyviais mintančios žuvys: kuo-jos, plakiai, karšiai. Jos išgaudo vėžiagyvius ir susidaro puikios sąlygos daugintis dumbliams. Jei ežero vandenyje yra pakan-kamai maistinių medžiagų (azoto, fosforo), kurios patenka iš dirbamų laukų ar su buitinėmis nuotekomis, dumbliai masiškai dauginasi ir sukelia vandens žydėjimą. Vanduo tampa neskai-drus, žoliniams vandens augalams pradeda trūkti šviesos ir jie nyksta, prastėja sąlygos ir lydekoms. Dumblių gyvavimo ciklas yra trumpas – žuvę jie nusėda ant dugno ir suformuoja skystas nuosėdas, lengvai pakeliamas nuo dugno net menkiausio van-dens judėjimo ar žuvų. Nuosėdoms skaidantis maisto medžiagos vėl lengvai grįžta į vandenį ir taip sudaro sąlygas rastis naujai dumblių bangai. Štai kodėl ežere, kuriame yra mažai arba iš viso nėra plėšriųjų žuvų, vanduo paprastai būna neskaidrus.

127 pav. Biržulio ir Stervo šlapynių atkūrimo sprendinių schema

13

ežerų būklę ir biogenų sulaikymą. Iš šių ežerų, dėl juose dominuojančių planktoninių dumblių, parteka reikšminga biogenų dalis.

Siekiant padidinti atvirų seklumų plotą, siūlo-ma inicijuoti vakarinėje Biržulio ežero dalyje su-siformavusių plūduriuojančių nendrynų šalini-mą. Padidinus ežero vandens lygio svyravimą šis procesas iš dalies turėtų vykti savaime, tačiau dėl vyraujančių vėjų atitrūkę nendrynų fragmentai vėl kauptųsi rytinėje pakrantėje ir turėtų būti nuolat šalinami. Optimaliausius nendrynų ša-linimo metodus siūloma atrinkti įgyvendinant nedidelės apimties gamtotvarkos eksperimentus. Pašalinti nendrynai sėkmingai gali būti kompos-tuojami ir panaudojami žemės ūkyje.

Stervo ežero atkūrimo sprendiniai:Stervo ežere pagrindinis uždavinys – sugrą-

žinti buvusį vandens lygį ir svyravimų amplitudę bei sustiprinti plėšriųjų žuvų populiacijas. Tai galima pasiekti atkūrus senąją ežero ištaką o eže-rą gausiai įžuvinti lydekomis. Jei tyrimai parody-tų, kad įžuvinimo nepakanka, reikėtų sumažinti karpinių žuvų, ypač karšių bei kuojų biomasę. Tai sudarytų prielaidas vandens augalijos atsikū-rimui, reikšmingai pagerintų vandens kokybę ir rūšių įvairovę.

Lūksto su Paršežeriu ežerų atkūrimo spren‑diniai:

Kaip jau minėta, Lūksto ir Paršežerio ekologi-nės būklės gerinimas yra svarbus siekiant geres-nės Biržulio ežero būklės. Jis ne mažiau svarbus ir tų pačių ežerų ekosisteminių paslaugų užtikri-nimui. Kaip ir Sterve, šiuose dviejuose ežeruose ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas plėšrių-jų žuvų populiacijos atkūrimui. Jas įveisus būtina toliau gerinti neršto sąlygas bei riboti plėšriųjų žuvų žvejybą. Kaip jau minėta, plėšriųjų žuvų trūkumas ir smulkių zooplanktonu mintančių žuvų gausa, didina planktoninių dumblių kon-centraciją ir mažina vandens skaidrumą (6 pav.). Norint stabilizuoti plėšriųjų ir karpinių žuvų bi-omasės tinkamą pusiausvyrą (ypač Paršežeryje), gali prireikti sumažinti smulkiųjų karpinių žuvų

(kuojų, aukšlių, karšių) populiaciją jas išgau-dant. Ne mažiau svarbu ištirti dabartinę taršos prietaką į abu ežerus – prireikus numatyti šios taršos mažinimo priemones. Nors Lūkstas yra labai tinkamas rekreacijai vystyti ir yra mėgsta-mas poilsiautojų, dalis jo galimybių dėl prastos vandens kokybės yra neišnaudojamos. Plėšriųjų žuvų populiacijų atstatymas jame gali pagerinti turizmo bei rekreacijos sąlygas.

Projekto metu įgyvendintos biologinės įvairovės atkūrimo priemonėsDebesnų pelkėje, bendradarbiaujant su vietos

ūkininku ir panaudojant jo turimą bei Projekto lėšomis nupirktą techniką, buvo iškirsti krūmai ir nušienauta 128 ha ploto vertinga pelkių ir pievų teritorija (8 pav.). Projekto lėšomis buvo įsigyta nereiklių pašarui ir puikiai prisitaikiusių ganytis pelkynuose Hereford veislės mėsinių gal-vijų (9 pav.), kurie padeda ir ateityje padės palai-kyti atviras šlapynes ir taip sudaryti sąlygas dau-geliui čia išlikusių retų augalų ir gyvūnų rūšių. Debesnos ne vieną šimtmetį buvo naudojamos ganiavai ir šieno ruošimui – susiformavusi rūšių įvairovė priklauso būtent nuo tokio ekstensyvaus šlapynių naudojimo. Tik esant tokiam intensy-vumui gali būti pasiektas optimalus pelkės tei-kiamų ekosisteminių paslaugų balansas.

Stervo gamtiniame rezervate buvo patvenk-ti Degėsių pelkę sausinantys grioviai (10 pav.), įrengti praėjusiame amžiuje vykdytos durpių kasybos poreikiams. Taip sudarytos sąlygos at-sikurti aukštapelkei ir jai būdingoms augalų bei gyvūnų rūšims. Pelkės durpių ištekliai durpių kasybai naudoti trumpai. Durpė buvo kasama 10 m pločio ruožais, paliekant panašaus pločio nekastas juostas. Pasibaigus gavybai durpyno centrinės ir pietinės dalių nukastuose ruožuose pradėjo atsikurti durpes formuojanti augalija, ta-čiau šiaurinėje dalyje dėl sausinamųjų griovių šie procesai negalėjo vykti. Juos patvenkus, pelkė-daros procesai dalyje apsausėjusių plotų pamažu atsikuria.

14

Ir pabaigai...Akivaizdu, kad aptariamų Varnių regioninio

parko Paršežerio, Lūksto, Stervo, Biržulio ežerų dabartinei būklei didžiulę įtaką turėjo praeities melioracija, besaikė, dažnai nelegali, žvejyba, nepamatuotas aplinkinių laukų tręšimas. Tačiau, svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad šiandieninėje situacijoje ne visada viskas priklauso tik nuo lokalių sprendimų. Kaip rodo daugiamečiai ty-rimai, klimato kaita tampa vis ryškesniu veiks-niu, darančiu tiesioginę įtaką ir ežerų ekologinei būklei. Dėl klimato pokyčių pastaraisiais dešimt-mečiais Lūkste žiemą vandens lygis aukštesnis, vasaros – rudens laikotarpiu – žemesnis, pava-sarinis polaidis prasideda anksčiau – žiemos pa-baigoje (11, 12 pav.). Taip pat sutrumpėjo ledo dangos laikotarpis. Visa tai didina maisto me-džiagų prietaką, skatina dumblių augimą, daro neigiamą poveikį kai kurių žuvų rūšių vystymui-si. Siekiant išsaugoti ežerus ir kitas ekologines sistemas tokiame būvyje, kuriame jos gali su-teikti plačiausią spektrą ekosisteminių paslaugų, svarbios pastangos sumažinti šiltnamio dujų iš-siskyrimą, pereiti prie atsinaujinančių energijos šaltinių ir aplamai mažinti vartojimą.

12 pav. Dėl daugiamečio kritulių trūkumo nusekęs Lūksto ežeras 2019 m. liepos mėn. Nuo 1981 m. šioje pakrantės dalyje nėra buvę tokio žemo vandens lygio, kad atsirastų sausumos „salelė“.

11 pav. Lūksto ežero vandens lygio kaita (mėnesio vidurkis per dešimtmetį, cm virš matavimų stoties atskaitos taško)

Straipsnio medžiaga pateikia atsakymą į klau-simą kas laukia Didžiosios Varnių lomos ežerų. Iš tiesų atsakymas priklausys nuo to ar pakaks politinės valios, lėšų ir ryžto atkurti neraciona-lios ūkinės veiklos pažeistas šios vietovės ežerų ir jų aplinkos ekosistemas. Daugelis pasaulio šalių, siekdamos mažinti neigiamus klimato kaitos pa-darinius, įgyvendina efektyvius ekologinio atkū-rimo projektus. Matyt neišvengiamai šiuo keliu drąsiau pasuks ir Lietuvos visuomenė.

80

90

100

110

120

130

140

150

I II III IV V VI VII VIII IX X XI XII

1959-1969

1970-1979

1980-1989

1990-1999

2000-2014

9 pav. Mėsiniai galvijai Debesnų pelkėje

8 pav. Nuganyta ir nušienauta Debesnų pelkė 10 pav. Patvenktas Degėsių pelkės šiaurinį pakraštį sausinęs griovys

15

PELKINIŲ BUVEINIŲ ATKŪRIMAS MŪŠOS TYRELIO PELKĖJE

Vaidotas GRIGALIŪNASŽagarės regioninio parko direkcijaEl. paštas info@zagaresrp.lt

R. G

inka

us n

uotr

auka

ĮvadasMūšos tyrelio pelkė yra Šiaulių apskrityje, Jo-

niškio rajone, Gaižaičių seniūnijoje, apie 19 km į pietvakarius nuo Joniškio. Tai viena didžiausių Šiaurės Lietuvos pelkių. Lietuvos durpynų ka-dastro (Liužinas ir kt., 1995) duomenimis, jos durpių klodas apima 2430 ha plotą. Deja, ry-tinėje šios pelkės dalyje vyksta durpių kasyba. Vakarinę pelkinio komplekso dalį ir apypelkio miškus saugo Mūšos tyrelio telmologinis draus-tinis, kuris yra Žagarės regioninio parko sudė-tinė dalis. Bendras draustinio užimamas plotas yra 1675,6 ha.

Sovietmečiu Mūšos tyrelio pelkė buvo paskir-ta durpių gavybai. Nuo 1971 metų pradėta kasti durpes rytinėje pelkės dalyje. 1988 m. vakari-nėje pelkės dalyje buvo įsteigtas Mūšos tyrelio landšaftinis draustinis. 1997 m. jo statusas buvo pakeistas ir įkurtas Mūšos tyrelio telmologinis draustinis, kuris iš pradžių apėmė 1463 ha plo-tą. 2008  m. nustatytos naujos draustinio ribos, jis išplėstas rytų kryptimi bei suformuota 100 m pločio buferinės apsaugos zona tarp draustinio ir eksploatuojamo durpyno.

Mūšos tyrelio draustinio teritorija 2009 m. pa-skelbta „Natura 2000“ tinklo buveinių apsaugai

16

svarbia teritorija (BAST) Mūšos tyrelio miškas. BAST skirta aktyvių aukštapelkių, tarpinių pel-kių ir liūnų, natūralių distrofinių ežerų, pelkinių miškų ir pelkėtų lapuočių miškų buveinių ap-saugai. Šioje teritorijoje aptinkamos 4 į Lietuvos raudonąją knygą įrašytos augalų rūšys – tai mė-lynialapis karklas, melsvasis mėlitas, dėmėtoji ir siauralapė gegūnės.

Mūšos tyrelio telmologinis draustinis taip pat patenka į paukščių apsaugai svarbią teritoriją (PAST) Mūšos tyrelio pelkė, įsteigtą 2004 m. Ši teritorija išskirta dirvinių sėjikų, tikučių perim-viečių, migruojančių baltakakčių ir želmeninių žąsų sankaupų vietų apsaugai. PAST plotas suda-ro 1700,3 ha, jos ribos sutampa su draustinio ir buferinės apsaugos zonos ribomis. Mūšos tyrelio telmologinio draustinio teritorija yra unikalus pelkinių buveinių kompleksas, susidaręs savito-mis klimatinėmis–geografinėmis sąlygomis.

Dėl žmonių veiklos sutrikus hidrologiniam re-žimui, besikeičiant klimatui, pelkių buveinės pa-mažu degraduoja, tad reikalingas pelkių tvarky-mas atkuriant hidrologinį režimą, palaikant atvi-ras pelkines buveines, kurioms apaugant menka-verčiais medeliais ir krūmais, blogėja saugomų rūšių būklė, mažėja teritorijos gamtinė vertė.

Geografinės ypatybėsMūšos tyrelio pelkė yra Žemaičių-Kuršo geo-

grafinės srities Ventos vidurupio lygumos rajo-ne, Tyrelio limnoglacialinio pelkėto pažemėjimo mikrorajone. Iš šiaurės, šiaurės rytų ir vakarų draustinis šliejasi prie Linkuvos moreninio kal-vagūbrio, kuriame vyrauja galinės morenos da-riniai. Pagal E. Purvino ir A. Seibučio (1957) pelkių rajonavimą Mūšos tyrelio pelkė priskirta Lietuvos Vakarinės srities Žemaičių aukštumos rytinės papėdės pelkių rajonui. Šio rajono pelkės paprastai užima labai plačias vendenskyrines daubas. Pelkėjimas čia prasidėjo jų dugno įdu-bimuose, kur telkšojo seklūs vandens telkiniai. Susidarę pelkėjimo židiniai palaipsniui plėtėsi ir ilgainiui apėmė aplinkinius žemus sausumos plotus (Seibutis, 1958).

Didžiausias mūsų nustatytas Mūšos tyrelio pelkės durpių klodo storis yra 8,9 m (Grigaliū-nas, 2008). Lietuvos durpynų kadastro (Liužinas ir kt., 1995) duomenimis, jo storis vietomis siekia 9,9 m. Storiausias durpių klodas susidarė anks-čiau buvusios pelkės centrinėje dalyje. čia aukš-tapelkės kupolo viršuje susiformavusi aukštaply-nė, kurioje durpių klodo storis siekia 7,8–9,9 m. Dalis šio klodo dabar jau nukasta eksploatuojant durpyną. Šalia Miknaičių ežero durpių klodas ne toks gilus – iki 4,7–6,0 m (Grigaliūnas, 2008). Į vakarus nuo ežero susiformavo kita aukštaplynė. Joje durpių klodo storis siekia 3,2–5,5 m. Apati-nėje pelkės klodo dalyje ir pelkės pakraščiuose aukštapelkinio tipo durpes pakeičia tarpinio ir žemapelkinio tipų durpės.

VandenysMūšos tyrelio pelkė yra vandenskyrinė aukšta-

pelkė. Teritorija yra Lielupės upės baseine, Mū-šos ir Švėtės baseinėlių takoskyroje. Dalis van-dens grioviais nuteka šiaurės vakarų kryptimi į Švėtę, kita dalis pasiekia Mūšą, tekančią prie-šinga pietryčių kryptimi. Mūšos ir Švėtės intakai yra sureguliuoti, paversti grioviais.

Viena didžiausių Šiaurės Lietuvos upių Mūša prasideda ties Akmensaliu (Mikaičių girinin-kijos 69 kvartale). Jos čia tėra tik nežymi vage-lė, kurios plotis – 65 cm, gylis – 10 cm, tačiau 2008 m. gegužės pradžioje ja tekančios srovelės debitas siekė 4,63 l/s. Toliau griovelis jau yra ryškesnis, ties 71–72 kvartalų kvartaline grio-vio viršaus plotis siekia 3,5 m, gylis 110 cm. Ties griovio K1–1 ir Mūšos santaka, pastaroji yra 6 m pločio ir 105 cm gylio (1 pav.). Mūšos kana-las turi didelę reikšmę draustinio teritorijos hi-drologiniam režimui. Svarbus ne tik tiesioginis vandens nutekėjimas šiuo kanalu, bet ir gilumi-nis pelkės vandenų išsikrovimas į nuo draustinio labiau nutolusias nusausintas vietoves, dėl kurio, tikėtina, sausais laikotarpiais labai pažemėja pi-etrytinės pelkės dalies gruntinio vandens lygis. Kadangi aukštupyje Mūša tėra seklus griovelis, o vietovė pasižymi aiškiu paviršiaus nuolydžiu

17

pietryčių kryptimi, Mūšos griovio panaikinimas draustinio teritorijoje pagerintų pelkės hidrolo-ginį režimą, labai nepakenkiant aplinkinių miš-kų būklei, tai sudarytų sąlygas renatūralizuotis Mūšos ištakoms.

Juodupio upelis iki sureguliavimo ištekėjo va-kariniame aprašomos teritorijos pakraštyje, vė-liau, iškasus griovį, jis buvo sujungtas su Mūšos aukštupiu. Dabartinėje Juodupio pradžioje, prie Akmensalio kalvelės, jo gylis yra apie 30 cm, ta-čiau griovelis neryškus dėl miško kupstėtumo. Toliau kanalas darosi ryškesnis, vietomis jis pra-kastas per kalveles, ties intaku K2–1 griovio gylis siekia 50 cm, plotis – 3 m. Vakarinėje draustinio dalyje jo ilgas ruožas dar natūraliai vingiuoja miškais (2 pav.).

Šiaurinį ir šiaurės vakarinį draustinio pakraš-čius sausina Juodupis II (kodas Š8) (3 pav.). Tai didžiulis 10–12 m pločio ir 1,6–3,0 m gylio kana-las, iškastas pelkės lago vietoje, skiriantis žemės ūkio naudmenas, durpingas pievas nuo pelkės. Iškastas gruntas yra supiltas į pelkės pusę, sufor-muotas pylimas, vietomis siekiantis 0,5 m aukštį. Šis nelaidžių molingų gruntų pylimas ilgai tarna-vo kaip užtvanka, kuri neleisdavo pertekliniams pelkės vandenims paviršiumi tiesiogiai nutekėti į griovį. Tačiau vietomis pelkė jau priaugo iki pylimo viršaus ir vanduo pradėjo tekėti per jo viršų. Bebrai plačiai įsikūrė šiame griovyje, kasė urvus po pylimu, tai vietomis prakiurdė vande-niui mažai laidų pylimą ir atvėrė tunelius pelkės

vandenims tekėti į griovį. Per šias vietas pelkė praranda nemažai vandens.

Į Mūšą įteka durpyno ir pelkės riba iškastas griovys K1–1 (4 pav.). Jis prasideda aukščiausioje pelkės vietoje, vandens takoskyroje. Šioje vietoje griovelis nežymus, nors jo plotis siekia 4 m, gylis tėra apie 40 cm. Kanalas K1–15 prasideda prie pat K1–1 griovio pradžios, tik jo dugno nuoly-dis yra į šiaurės rytus. Pradžioje K1–15 ir K1–1 parametrai sutampa. Leisdamiesi nuo aukštaply-nės, grioviai vietomis praplatėja iki 5 m, tampa taisyklingesni, gilesni, arčiau durpyno kraštų jų gylis jau siekia 2,0–2,7 m.

Centrinėje Mūšos tyrelio aukštapelkės dalyje telkšo nenuotakus distrofinis Miknaičių ežeras. Ežeras yra liekaninis, tai nuo paskutiniojo ledy-no atsitraukimo išlikęs senežeris. Jo plotas siekia apie 5,7 ha. Ežeras gana taisyklingos apskritos formos, kiek ištįsęs iš šiaurės rytų į pietvakarius (ilgis 0,31 km, plotis 0,22 km), altitudė 86,6 m. Dėl bangavimo šis ežeras geba atsilaikyti nuo už-augimo augalais, todėl jo būklė yra pakankamai gera, plotas nemažėja

Į pietryčius nuo Miknaičių ežero, aukščiausiai iškilusioje aukštapelkės dalyje (Mikaičių gir. 43 kvartalas), išsidėstę 32 ežerokšniai (5 pav.), ku-rių bendras plotas sudaro vos 0,37 ha. Visi jie nenuotakūs. Pietinėje aukštaplynės dalyje yra užaugantis ežerokšnis, kurio plotas anksčiau buvo apie 5 arus, pastaruoju metu jis baigia vi-sai užakti – liko mažiau negu 1 aro ploto akis su

1 pav. Bebrų patvenkta Mūša už draustinio ribos (2008 m.) (V. Grigaliūno nuotr.)

2 pav. Juodupis teka per miškus (V. Grigaliūno nuotr.)

18

vandens augalais, kitą dalį jau dengia liūlantis liūnas iš svyruoklinių, laibųjų, snapuotųjų viks-vų, pelkinių liūnsargių, kiminų. Užaugimo pro-cesai stebimi ir visuose kituose ežerokšniuose. Ši pelkės dalis šliejasi prie intensyviai eksploatuo-jamo durpyno. Gretimos teritorijos sausinimas, durpių kasyba trikdo ir aukštaplynės hidrologinį režimą. Tai spartina ežerėlių užaugimą, ekosiste-mos degradaciją.

Mūšos tyrelio pelkės augalija2008 m., atliekant Mūšos tyrelio telmologinio

draustinio ir jo buferinės apsaugos zonos terito-

rijos būklės tyrimus (Grigaliūnas, 2008), pelki-niai biotopai buvo suskirstyti į plynes, plynrais-čius ir raistus (pelkinius miškus). Biotopai taip pat buvo suskirstyti į aukštapelkinius, tarpinius ir žemapelkinius tipus. Nustatyta, kad sąlyginai stabilios aukštapelkinės plynės Mūšos tyrelio pelkėje užima 23 ha (6 pav.). Jos aptinkamos šiaurinėje ir pietinėje aukštapelkės dalyse bei ša-lia salos vakarinėje dalyje. Didžiausią šios pelkės dalį sudaro buvę aukštapelkinės plynės, kurio-se sparčiai formuojasi plynraisčiai. Jos išsidėstę aukštaplynėse rytinėje ir centrinėje pelkės dalyse ir apima 330 ha. Šalia šių besikeičiančių plynių

3 pav. Juodupis II skiria pelkę nuo žemės ūkio naudmenų ir nedidelių giraičių (V. Grigaliūno nuotr.)

4 pav. Kanalai K1-1 ir K1-15 palei durpyną (V. Grigaliūno nuotr.)

5 pav. Ežerokšnis aukštaplynėje (V. Grigaliūno nuotr.)

19

išplitę aukštapelkiniai plynraisčiai (310 ha), vie-tomis į juos įsiterpia auštapelkiniai raistai. Pasta-rieji yra susiformavę ir periferinėje aukštapelkės dalyje, iš viso užima apie 257 ha. Didžiąją dalį auštapelkinių raistų sudaro gailiniai pušynai. Pereinamosiose zonose tarp gailinių pušynų ir viržinių – kimininių plynraisčių pasitaiko vir-žinių – kimininių pušynų, tačiau šios buveinės ilgainiui pereina į gailinių pušynų tipą.

Įdomūs ir vertingi yra tarpinio tipo pelkių ply-nės ir plynraisčiai. Šie biotopai formuojasi šalia mineralinio grunto kalvelių, lago ir priešlaičio zonose, bei pelkės mezoreljefo pažemėjimuose ant durpių padengtų kalvelių viršaus. Tarpinio tipo plynės yra išlikę pietinėje ir šiaurinėje pel-kės dalyse, palei salą vakarinėje pelkės dalyje bei tarpinėse pelkėse pietrytinėje draustinio dalyje. Jų yra apie 11 ha. Didžioji dalis tarpinių pelkių plynių virto plynraisčiais, kurie šiuo metu užima apie 25 ha. Šios buveinės tinkamos dėmėtosioms ir siauralapėms gegūnėms. Jose pasitaiko pilko-jo, ausytojo, pelkinio karklų krūmų, Mikaičių gi-rininkijos 43 kvartale buvo aptikta į Lietuvos rau-

donąją knygą įrašytų mėlynialapių karklų. Prie tarpinių pelkių plynių priskirtinos svyruoklinių viksvynų bendrijos, išplitusios rytinėje pelkės dalyje palei ežerokšnius, pelkių akis, jas apau-gančiuose liūnuose, tačiau šios bendrijos užima nedidelius plotus. Tarpinio tipo plynės ir plyn-raisčiai yra svarbūs dėl paprastųjų spanguolių išteklių. Tokiose buveinėse jų derlius būna bene gausiausias. Spanguoliavimas šioje pelkėje turi senas tradicijas, į ją uogauti atvyksta ne tik aplin-kinių kaimų, bet ir gretimų rajonų gyventojai.

Tarpinio tipo pelkiniai raistai yra išplitę pa-kitusiose periferinėse pelkės dalyse Mūšos, I ir II Juodupių upelių sausinamose pelkės dalyse. Pastarieji užima apie 308 ha. Šio tipo raistas su-daro atskirą masyvą pietvakarinėje draustinio dalyje. Medyne juose vyrauja paprastosios pušys, plaukuotieji ir karpotieji beržai, antrame arde – paprastosios eglės. Šalia atvirų tarpinių pelkių aptinkami mažiau pakitę tarpinių pelkių rais-tai – plaukuotieji beržynai. Be aukštapelkinio ir tarpinio tipų raistų į apypelkio miškų kompleksą patenka žemapelkiniai raistai – beržynai, juo-

6 pav. Mūšos tyrelio telmologinio draustinio biotopų lokalizacijos schema (Grigaliūnas, 2008)

20

dalksnynai, išplitę žemapelkinėse augavietėse. Jie užima apie 282 ha.

Šiaurės rytiniame pelkės pakraštyje išlikusia-me žemapelkiniame plynraistyje auga plaukuo-tieji beržai, pilkieji, ausytieji, pelkiniai karklai, samanų arde gausi vandeninė vingursamanė, garbanotasis kiminas, aptikta Mildės trumpių. Deja, čia formuojasi menkaverčiai karklynai, kuriems tankėjant žemapelkinių žolių ir samanų rūšių įvairovė mažėja.

Saugomų gyvūnų rūšių populiacijų būklėMūšos tyrelio telmologiniame draustinyje

aptiktos 7 rūšys, įrašytos į Buveinių direktyvos IV priedą, ir 4 rūšys – į II priedo gyvūnų rūšių sąrašus. Šioje teritorijoje peri arba gali perėti 18 Paukščių direktyvos I priedo rūšių. Į Lietuvos raudonąją knygą įrašyta: žinduolių – 2 rūšys, paukščių – 17 rūšių ir vabzdžių – 9 rūšys.

Gausiausia ir stabiliausia draustinyje yra bebrų populiacija. Draustinyje nuolat gyvena vilkų šei-ma. Jų veiklos žymių pastebima visame drausti-nyje, dažniau pietinėje, pietrytinėje jo dalyse, kurioje jie mažiau trikdomi. Retai draustinyje stebimi lūšis ir baltasis kiškis. Iš čia gyvenančių bestuburių į saugomų rūšių sąrašą įrašytos šios rūšys – mažoji nehalenija, žalvarinis puošniažy-gis, didysis skydvabalis, baltamargė ir tamsioji šaškytės, baltajuostis melsvys, akiuotasis ir pel-kinis satyrai, rudaakis satyriukas.

Pelkėje gyvena stabili tetervinų populiacija, į tuokvietes aplinkiniuose laukuose ir atvirose pelkių buveinėse susirenka 20–30 patinų. Kas-met peri dirviniai sėjikai, gervės, rečiau sutinka-mi tikučiai, didžiosios kuolingos, pievinės lingės. Nereguliariai peri balinės pelėdos, plėšriosios medšarkės. Aukštapelkę supančiuose miškuose gyvena jerubės, juodosios ir pilkosios meletos, peri mažieji ereliai rėksniai, žvirblinės pelėdos, lėliai, veisimosi metu rečiau stebimi vištvanagiai, vapsvaėdžiai, juodieji gandrai, žaliosios meletos, vidutinieji margieji geniai, užklysta jūriniai ere-liai, pilkosios antys.

Neramina situacija su paukščių rūšimis, kurias saugo paukščių apsaugai svarbios teritorijos sta-tusas. Ankstesnių tyrimų duomenimis, dirvinių sėjikų Mūšos tyrelio pelkėje perėjo 2–3 poros, tikučių – 1–3 poros. Pagal 2008–2017 m. Žaga-rės regioninio parko direkcijos vykdytų apskai-tų rezultatus (7 pav.) dirvinių sėjikų populiacija sumažėjo nuo 3 porų 2008 m. iki 1 poros 2014 ir 2017  m., tikučių 2008 ir 2011 m. stebėta tik po 1 perinčią porą, o vėlesniais metais jų perėji-mo faktas nebebuvo nustatytas. Tai galėjo lemti paspartėję atvirų pelkinių buveinių užaugimo sumedėjusia augalija procesai, pelkės ežerokš-nių degradacija. Todėl reikėjo imtis atvirų pelkių plynių atkūrimo ir palaikymo darbų. 2015 m. žiemą pašalinus sumedėjusią augaliją aukšta-pelkės plynėje, 2017 m. perinti dirvinių sėjikų pora stebėta būtent šiame plote. Tikėtina, kad į sutvarkytus plotus sugrįš perėti ir tikučiai, di-džiosios kuolingos.

Atvirų pelkių plynių palaikymasMūšos tyrelio telmologinio draustinio gam-

totvarkos plane (VšĮ Gamtos paveldo fondas, 2014) pelkinių buveinių tvarkymas numatytas 2 sklypuose (8 pav.). Pirmas jų – 57,7 ha plotas, esantis centrinėje pelkės aukštaplynėje netoli ry-tinio draustinio krašto ir durpyno, šioje plynėje telkiasi apie 30 ežerokšnių, vyrauja atviros akty-vios aukštapelkės buveinės su duburiais ir akimis. Tai patraukli dirviniams sėjikams ir tikučiams te-ritorija, šalia ežerėlių besiformuojančiuose viks-vynuose gyvena mažiausi žirgelių būrio atsto-

7 pav. Dirvinių sėjikų ir tikučių gausumo kaita 2008-2017 m. laikotarpiu (Žagarės RP direkcijos duomenys)

21

vai – mažosios nehalenijos, kiti pelkių plynėms prieraišūs bestuburiai. Tai taip pat yra tetervinų tuokvietė, čia leidžiasi pilkųjų gervių, migruojan-čių žąsų būriai. Tačiau šioje plynėje dėl netoliese esančiame durpyne sausinamų viršutinių dirvo-žemio sluoksnių ir durpių kasybos pastebimas gerėja pušų augimas ir berželių žėlimas.

Antrasis numatytas tvarkyti plotas – šiauri-niame Mūšos tyrelio pelkės pakraštyje šalia pa-žintinio tako nusidriekęs aukštapelkės, tarpinio tipo pelkės ir žemapelkės plynių kompleksas, ap-imantis 11,8 ha plotą. Ši plynė aktuali kaip dėmė-tųjų ir smailialapių gegūnių radavietė, tetervinų tuokvietė, spanguolynas.

Pirmiausiai buvo sutvarkytas sklypas šiauri-niame pelkės pakraštyje (9, 10 pav.). Žydrūno Jackevičiaus individualios įmonės darbininkai 2010 m. gruodžio mėnesį nukirto ir iš tvarkomo ploto pašalino menkavertę sumedėjusią augali-ją – nepelkinių formų pušaites, plaukuotuosius ir karpotuosius beržus, pilkuosius ir ausytuosius karklus, šaltekšnius. Šių medelių bei krūmų at-žalų ir sėjinukų šalinimas Žagarės regioninio parko direkcijos darbuotojų ir viešuosius darbus

atliekančių žmonių pajėgomis buvo kartojamas 2011, 2013, 2016, 2017, 2018 ir 2019 m.

Rytiniame telmologinio draustinio pakraštyje esantis 57,7 ha plotas buvo sutvarkytas 2015 m. žiemą, vykdant Mūšos tyrelio pietinės plynės tikučio (Tringa glareola) apsaugos veiksmų pla-ną (11, 12 pav.). Darbų užsakovas buvo Gamtos tyrimų centras, vykdytojas – individuali Valdo Balčiūno įmonė. Darbininkai nukirto ir pašalino karpotuosius ir plaukuotuosius berželius, nepel-kinių formų pušis. Teritorija vėl tapo atvira, pa-didėjo tikučiams ir dirviniams sėjikams gyventi tinkami plotai, sulėtėjo šių pelkinių buveinių degradacija. Tačiau čia ir toliau stebimas suin-tensyvėjęs nepelkinių formų pušų, karpotųjų ir plaukuotųjų beržų žėlimas  – praėjus vos ke-leriems metams po iškirtimo plynėje vėl gausu net iki 3 m aukščio išaugusių berželių, vėl mažėja teritorijos patrauklumas retiesiems pelkių plynių paukščiams (13, 14 pav.). Šiame sklype reikia ir toliau palaikyti atviras pelkines buveines. Efek-tyviausiai šių darbų galėtų imtis VĮ Valstybinių miškų urėdija, patyrusi įvairių tipų buveinių tvarkytoja.

8 pav. Mūšos tyrelio miško tvarkymo priemonių lokalizavimo brėžinys (VšĮ Gamtos paveldo fondas, 2014)

22

Gamtotvarkos Mūšos tyrelyje ir kitose teri-torijose patirtis byloja apie tai, kad vieną kartą sutvarkius teritoriją, jos jokiu būdu jau negalima apleisti ir neprižiūrėti, nes galiausiai tvarkytuose plotuose susiformuos dar blogesnės būklės bu-veinės negu buvusios prieš tvarkymą. Keičiantis klimatui aktyvėja grybinės ligos, gerėja sąlygos medžius pažeidžiantiems vabzdžiams. Žiūrint į džiūstančias pušų šakas ar medelius pelkėse ap-ima nuojauta, kad pušys ateityje nebus didžiau-sias gamtininkų rūpestis plynėse. Vietoje jų į šias buveines ateina beržai, kurių žėlimą yra gerokai sunkiau reguliuoti. Vakarų Europoje, jūrinio kli-

9 pav. Šiaurinė plynė prieš tvarkymą (R. Ginkaus nuotr.) 10 pav. Sutvarkyta šiaurinė plynė (R. Ginkaus nuotr.)

11 pav. Ką tik sutvarkytas pietinis plotas (R. Ginkaus nuotr.) 12 pav. Atverti plynių plotai (R. Ginkaus nuotr.)

13 pav. Pietinis tvarkymo plotas 2018 m. (R. Ginkaus nuotr.) 14 pav. Pietinis tvarkymo plotas 2019 m. (V. Grigaliūno nuotr.)

mato šalyse, pelkėse pušų nėra, ten pažeistose bu-veinėse keroja berželiai. Gal tokie pokyčiai ateina ir pas mus? Na, gamtininkams teks spręsti visus iššūkius, kuriuos pateiks besikeičianti gamta.

Hidrologinio režimo atkūrimo darbaiMūšos tyrelio pelkės hidrologinis režimas

buvo tirtas 2008 m. šios straipsnio autoriui vyk-dant autorinį darbą „Mūšos tyrelio valstybinio telmologinio draustinio būklės tyrimai“ (Griga-liūnas, 2008). Tais metais buvo matuojami grun-tinio vandens lygio svyravimai dviejuose pelkės pjūviuose (šulinėlių transektose), aprašyti teri-

23

toriją sausinantys grioviai, esamos problemos, susijusios su hidrologinio režimo pakitimais. Konstatuota, kad sausinimas pažeidžia didelę Mūšos tyrelio pelkės dalį. Ypač pažeistos yra pie-trytinė ir pietinė pelkės dalys, besišliejančios prie Mūšos ir Juodupio aukštupių, rytinė dalis prie durpyno, vakarinė, šiaurinė ir šiaurės vakarinė dalys, kurias drenuoja Juodupio II ir jo intakai. Tačiau centrinėje pelkės dalyje, kurioje išplitę aukštapelkiniai plynraisčiai, dar iki šiol veikia gerai išvystytas pelkių ekosistemų saviregulia-cijos mechanizmas. Šį mechanizmą prof. J. Ru-seckas (2000) apibūdina kaip pelkių gebėjimą prisitaikyti prie varijuojančių meteorologinių są-lygų – sausomis vasaromis vandenį garinti labai taupiai, o drėgnomis vasaromis naudoti vandenį daug intensyviau.

2011 m., projektuotojams V. Žuliui ir L. Slad-kevičiui (projektavimo įmonė „Kumponas“) rengiant supaprastintą Mūšos tyrelio miško na-tūralaus hidrologinio režimo atkūrimo projektą,

15 pav. Natūralaus hidrologinio režimo atkūrimo priemonių lokalizacijos schema (Sladkevičius, Žulys, 2011b)

buvo parengta tyrinėjimų ataskaita (Sladkevi-čius, Žulys, 2011a). Joje aprašytos hidrologinės BAST Mūšos tyrelio miškas sąlygos, griovių būklė, atlikti vandens nuotėkių iš tiriamos teri-torijos skaičiavimai, parengti projektiniai pasiū-lymai, sąmatiniai skaičiavimai.

Mūšos tyrelio miško natūralaus hidrologinio režimo atkūrimo supaprastintą projektą įgy-vendino vandentvarkos ir melioracijos įmonė „Joniškio spedicija“. Darbai prasidėjo 2017 m. gruodžio mėnesį. Tada buvo paruoštos dar-bų trasos, jose iškirsti krūmai, sukalti piketai. Pradėti formuoti apsauginiai pylimai. 2018 m. žiemą palei Juodupį II (Š8) suremontuota apie 2 km apsauginio pylimo, labiausiai pažeidžia-mose jo vietose sukalta 960 m 2,0–2,5 m ilgio plastikinių spraustasienių (GW–270 arba GW–300), įrengta gelžbetoninė pralaida su išimamais mediniais šandorais vandens lygio reguliavimui (15, 16, 17 pav.).

Tais metais palei durpyną ir pelkę skiriančius griovius K1–1, K1–15 buvo įrengta 2,5 km van-dens užtūra, čia sukaltos 4,0–4,5 m ilgio plasti-kinės spraustlentės sudaro 2,1 km sieną, numa-tytoje vietoje 150 m atkarpoje į gruntus iki 2,5 m gylio įterpta 2 mm storio HDPE geomembrana Carbofol, suformuota 430 m apsauginio pylimo (18, 19 pav.). Situaciją apsunkina tai, kad centri-nėje pelkės dalyje palei šiuos griovius durpių klo-do storis yra didžiausias, jis siekia 6 m ir daugiau, tad sprautasienė čia yra įrengta viršutinėje durpių klodo dalyje ir nesiekia mineralinio pelkės guo-lio. Nemineralizuotos durpės yra mažai pralai-džios vandeniui, todėl gruntinis vanduo susilai-kys ties šia užtūra ir pelkės klode. Tačiau durpės šioje dalyje yra suslūgusios, susiformavęs reljefo nuolydis durpyno link, tad aukštaplynės hidrolo-ginių sąlygų pagerinimui, dar reikėtų įrengti pa-našią vandens užtūrą ir viršutinėje aukštaplynės dalyje ties aukštapelkės šlaito berma.

Atlikti darbai išsprendė skaudžiausias Mūšos tyrelio pelkei hidrologines problemas, tačiau to dar nepakanka atkurti natūralų hidrologinį reži-mą telmologinio draustinio teritorijoje. Siekiant

24

pagerinti Mūšos tyrelio pelkės būklę, rekomen-duotina hidrografinį tinklą renatūralizuoti, at-kurti buvusias ištiesintų upelių vagas, dalį grio-vių panaikinti arba patvenkti. Ypač svarbu rena-tūralizuoti Mūšos ir Juodupio I upelius, pagei-dautina atkurti buvusį pelkės lagą panaikinant kanalus prie šiaurinės pelkės dalies (Juodupį II ir jo intakus). Tai bus svarbus ateities iššūkis.

16 pav. Suremontuotas ir sutvirtintas pylimas prie Juodupio II (kairėje); 4 m gylio ir 2,1 km ilgio sprautasienė palei durpyną (dešinėje) (R. Ginkaus nuotr.)

17 pav. Pralaida su mediniais šandorais vandens lygio reguliavimui (R. Ginkaus nuotr.)

18 pav. Spraustasienių kalimas Mūšos tyrelio pelkėje(R. Ginkaus nuotr.)

ApibendrinimasMūšos tyrelio pelkė yra savitas pelkinis kom-

pleksas, susiformavęs galinės morenos – Linku-vos kalvagūbrio – papėdėje, pasižymintis pelki-nių buveinių įvairove, retų rūšių gausa, svarbi teritorija ne tik vietinėms saugomų gyvūnų rū-šių populiacijoms, bet ir migruojančių paukščių sankaupų vieta. Ji – vertinga gamtinio karka-

25

so dalis. Taip pat Mūšos tyrelio pelkė tampriai susijusi su Joniškio krašto istorija, ekologinio švietimo plėtra, aplinkinių vietovių gyventojų kultūra ir tradicijomis. Ilgalaikis sausinimas, durpyno eksploatavimas reikšmingai pakeitė ne tik Mūšos tyrelio pelkės periferinę dalį, tačiau ir centrinėje jos dalyje stebimi pokyčiai – joje iš-plitę viržynai, suintensyvėjęs medelių ir krūmų žėlimas, paspartėję ežerokšnių užaugimo pro-cesai. Pastaruoju metu vis stipriau pasireiškianti klimato kaita taip pat didina pelkinių buveinių degradacijos riziką. „Natura 2000“ tinklo terito-

rijose būtina imtis priemonių saugomų rūšių ir buveinių būklei pagerinti. Natūralaus hidrolo-ginio režimo atkūrimas, maksimalus draustinio izoliavimas nuo eksploatuojamo durpyno vei-kiamų teritorijų, atvirų pelkių plynių palaikymas padės sustabdyti pelkinių buveinių degradaciją, atsikurti dirvinių sėjikų, tikučių, kitų saugomų rūšių populiacijoms. Kompleksinis teritorijos tvarkymas padės suderinti gamtos apsaugą, ma-žųjų gamtos turtų naudojimą, ekologinį švietimą bei kitus žmogaus ir pelkės sąlyčio aspektus.

19 pav. Spraustasienė skiria draustinį nuo gretimų miškų (R. Ginkaus nuotr.)

LITERATŪRA

Grigaliūnas V., 2008: Mūšos tyrelio valstybinio tel-mologinio draustinio būklės tyrimai. Autorinio darbo ataskaita (rankraštis). – Akmenė.

Liužinas R. (red.), Grigaravičienė L., Janukonis A., Kunskas R., Rajeckas R., Urbonienė J., 1995: Lietuvos durpynų kadastras, I tomas. – Vilnius.

Purvinas E., Seibutis A., 1957: Pagrindiniai pelkių rajonai Lietuvos TSR teritorijoje. – Lietuvos TSR MA darbai, Serija B, 2: 127-140.

Ruseckas J., 2000: Suminio garavimo iš pušimis ap-augusių aukštapelkių, veikiamo klimatinių fluktuacijų, ypatumai. Miškininkystė 4(48), p. 40-50.

26

Seibutis A., 1958. Lietuvos pelkės. Kn. „Lietuvos TSR fizinė geografija. Vilnius. P. 337-381.

Sladkevičius L., Žulys V. (firma „Kumponas“), 2011a: Mūšos tyrelio miško natūralaus režimo atkūri-mas. Tyrinėjimų ataskaita (rankraštis).

Sladkevičius L., Žulys V. (firma „Kumponas“), 2011b: Mūšos tyrelio miško natūralaus režimo atkūri-mas. Supaprastintas projektas (rankraštis).

VšĮ Gamtos paveldo fondas, 2014: Mūšos tyrelio miško gamtotvarkos plano pagrindžiamoji informaci-ja – Vilnius.

27

KUR DINGSTA VERKIŲ MIŠKO EŽERĖLIŲ VANDUO?

Jolanta RADŽIŪNIENĖPavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijaEl. paštas info@pavilniai–verkiai.lt

Pavi

lnių

ir V

erki

ų re

gion

inių

par

kų d

irekc

ijos a

rchy

vo n

uotr.

Keliaudami po Verkių miško pušynus net ne-įtariate, kad visai čia pat, už artimiausios kalvos plyti visa virtinė šiaurės – pietų kryptimi išsidės-čiusių mažų ežerėlių. Nors jų kilmė vienoda, bet visi jie tarpusavyje nesusisiekia, skiriasi dydžiu, gyliu, slūgsojimo ir užaugimo sąlygomis. Tai va-dinamieji termokarstiniai ežerai. Prieš 10–13 tūkstančių metų ledynui besitraukiant į šiaurę smėlyje nugrimzdo didesni ar mažesni ledyno luitai. Klimatui palaipsniui šiltėjant, nugrimzdę ledo luitai ištirpo, ant jų buvęs smėlio sluoksnis įgriuvo ir susidarė vandens pripildytos daubos. Termokarstinių daubų guolių formą nulėmė pa-

laidotų ledo luitų dydis, tūris, jų storis. Šis labai savitas ir įdomus gamtinis kompleksas vadi-namas Ežerėlių kompleksu ir saugomas Verkių regioninio parko Ežerėlių geomorfologiniame draustinyje.

Ežerėlių kompleksą sudaro keliolika ežerėlių. čia galima stebėti ilgai trunkančius ežerų gyve-nimo ciklus: vietoj vienų ežerų, seniai užakusių, rasime tik pievą, kitus juosia siauresnė ar pla-tesnė pelkės ir liūno juosta, o keletas didesnių ežerų mus vis dar džiugina savo gausiais vande-nimis. Didžiausias iš Ežerėlių komplekso ežerų grupės yra Verkių miške telkšantis 3,5 ha ploto

28

Alsas, jo gylis siekia 2,5 m, kranto linija vingiuo-ta, prasidėjęs stiprus pakrančių užpelkėjimas. Kiek mažesnis  – Sausas, esantis šalia Žaliųjų ežerų gatvės. Tai beveik 3 ha ploto ežero ir že-mapelkės kompleksas. Tai unikalus ežero senė-jimo, t.y. virtimo žemapelke, pavyzdys. Mažesni ežerėliai įvairiai vadinami: visiškai užpelkėję su labai mažu atviro vandens paviršiumi – Bedu-gnis arba Akis, o ten, kur vandens daugiau – Be-vardis. Beje, istoriniai Verkių dvaro teritorijos planai įvairioms intencijoms rengti XIX a. vi-duryje žymi senuosius autentiškesnius ežerėlių vardus. čia rasime Vidušilio ežerą (kitur Vidu-šėlio), kitą Vidušilio ežerą, Lino ežerą, Akies ežerą, Dubliškes, randame durpių kasybos vietą prie Vidušilio ežero. Akivaizdu, kad hidronimų istorinių vardų analizavimas ir atkūrimas gali būti svarbus Verkių regioninio parko direkcijos darbuotojų uždavinys.

Dauguma šių ežerėlių neturi nuolatinio pa-viršinio nuotėkio yra aklini, todėl priskiriami nenuotakių ir periodiškai nuotakių ežerų ti-pui. Nenuotakiems bei periodiškai nuotakiems ežerams būdingi ilgalaikiai (keliolikos ar net keliasdešimties metų trukmės ciklais pasižymin-tys) vandens lygio svyravimai. Būtent dėl jų dalis mažųjų ežerėlių Lietuvoje karts nuo karto visiš-kai išdžiūsta iki dugno. Mažųjų ežerų resursai yra savotiškai „nestabilūs“: būdami seklūs ežerė-liai lengvai keičia formą kintant vandens lygiui. Sausesniais periodais dalis jų gali visai išdžiūti, o vėliau sėkmingai atsistatyti. Tai liudija sedimen-tologinių ir geomorfologinių tyrimų rezultatai bei vietos gyventojų pasakojimai. Šio tipo ežerai išsiskiria savitu vandens balansu: net telkšodami drėgmės pertekliaus zonoje (į kurią patenka ir Lietuva) tokie telkiniai didžiąją dalį laiko suge-ba kompensuoti iš baseino gaunamą paviršinę ir požeminę prietaką vykstant vien garavimui ir infiltracijai (1 pav). Paviršinis nuotėkis iš jų prasideda tik tuomet, kai garavimas ir filtracija į požeminio vandens sluoksnius nebegali dera-mai sureguliuoti gaunamo vandens pertekliaus. Todėl iš tokių ežerų ištekantys upeliai papras-

tai prisipildo vandeniu ypač retai, tik esant itin drėgnam laikotarpiui (kai kurių iš jų ištakai teka kiekvieną pavasarį, o kai kurių – tik kas keletą metų). Dažniausiai toks vandens balanso ele-mentų santykis būdingas negiliems ežeriukams, slūgsantiems virš vietinių nelaidžių uolienų sto-rymių, išsidėsčiusių kiek aukščiau nei pagrindi-nė regioninė vandenspara ir drenuojantiems pa-viršinį bei požeminį vandenį iš santykinai mažo baseino. Kartais tokių vandens telkinių baseinų ribos beveik sutampa su jų dubens šlaitų viršuti-niu pakraščiu (2 pav.).

Būtent tokios sąlygos būdingos ir Verkių re-gioniniame parke Ežerėlių geomorfologiniame draustinyje telkšantiems ežerams bei pelku-tėms. Vandens lygis juose žymiai aukštesnis už giliųjų požemio vandens sluoksnių lygį ir priklauso nuo vandens lygio grunte virš vieti-nės vandensparos. Pastarojo vandens sluoksnio režimas labiausiai susijęs su aplinkos sausrin-gumo ciklais, kurių trukmė nuo kelių iki kelio-likos metų (bendroji vandens lygio svyravimo ciklo trukmė, R. Pakalnio duomenimis, trunka 25–27 metus): jei kritulių kiekis keletą metų iš

1 pav. Infiltracija (http://www.waterland.lt/). Infiltracija yra paviršinio vandens judėjimas gilyn į gruntą.Visame pasau-lyje dalis lietaus ar sniego vandens sunkiasi į paviršinius bei gilesnis grunto sluoksnius. Kiek vandens gali įsisunkti pri-klauso nuo keleto veiksnių. Gali būti, kad vanduo kaupiasi tik nestorame grunto sluoksnyje, nes jam patekti giliau ne-leidžia vandeniui nelaidūs grunto sluoksniai. Tada filtracijos vanduo šaltinių pavidalu išteka į upių šlaitus. Dalis vandens gali įsisunkti gana giliai ir pasiekti vandeninguosius sluoks-nius. Jeigu vandeningieji sluoksniai yra nelabai giliai, o jų laidumas vandeniui didelis, tokiose vietose gręžiami šuliniai gėlam požeminiam vandeniui išgauti

29

2 pav. Ežerėlių kompleksą sudaro negilūs ežeriukai, slūgsantys virš vietinių nelaidžių uolienų storymių

Persipylimo kanalas tarp Also ir Bevardžio ežerų 2008 m. (kairėje) ir 2016 m. (dešinėje)

eilės buvo mažesnis nei išgaravusios drėgmės kiekis, gruntinio vandens lygis virš vietinės vandensparos (o kartu ir ežerėlių vandens lygis) krinta, jei paeiliui seka ne vieni vandeningesni metai – kyla.

Vanduo gamtinėje sistemoje niekada nebū-na ramybės būsenos, tačiau į aplinkos pokyčius reaguoja lėtai. Sausrų metu vandeningasis hori-zontas plonėja, o lietingu periodu pasipildo. La-bai lėtai, gravitacijos ir slėgio veikiamas kritulių

30

vanduo dirvožemyje keliauja horizontalia kryp-timi tol, kol įsilieja į ežerą. Šio judėjimo greitis paprastai tesiekia vos vieną ar kelis metrus per metus. Ežero aplinkoje vandeningajame hori-zonte vanduo gali užsibūti vidutiniškai keliolika metų, kol galiausiai rūko ar garų pavidalu pateks į bendrą vandens apykaitos sistemą.

Bevardis ežeras Ežerėlių geomorfologiniame draustinyje Verkių regioniniame parke

Matomi vandens lygio pokyčiai stebimi daug vėliau po išskirtinių kritulių kiekio pokyčių. Jeigu prieš 2–3 metus turėjome ypač sausus se-zonus, mažai lijo, tai ežerėliuose vandens lygis ženkliai sumažėjo tik šiais metais. Nors šiemet atrodo lietaus gauname pakankamai, bet šių metų lietingos vasaros pasekmes matysime tik po 2–3 metų, pastebimai pakilus vandens lygiui ežerėliuose.

Į Ežerėlių komplekso ežerėlius vanduo paten-ka daugiausia iš miškingo baseino paviršiniu nuotėkiu arba filtruojasi per smėlėtą substratą. Ežerus maitinančius baseinus dengia miškai, to-dėl paviršinis nuotėkis nėra didelis.

Nuolatiniai Ežerėlių komplekso teritorijos lankytojai tikrai yra vaikščioję išdžiūvusio Also ežero dugnu ir jau po kelerių metų ma­loniai pliuškenosi to paties ežero gausiuose vandenyse.

2002 m.

2016 m.

2008 m.

LITERATŪRA

Vitkauskienė B., 2016: Senieji Verkių dvaro žemėla-piai (iš Vitgenšteinų archyvo). Vilnius

česnulevičius A., 2010: Geomorfologija. Vilnius.Kilkus K., 1989: Lietuvos ežerų hidrologija. Vilnius.Kilkus K., 1991: Morfometrinio faktoriaus ir basei-

no fzinių geografinių sąlygų įtaka ežerų vandens lygio svyravimams. Geografijos metraštis. 27: 232–241.

Kilkus K., 1998: Ežerų vandens lygis ir klimato svy-ravimai: indikatorių savybių analizė. Geografjos me-traštis. 31: 53–59.

Kilkus K. 2005. Ežerotyra. Vilnius.Kilkus K., Vilkelytė D. 2011. Švento ežero daugiame-

čiai ir sezoniniai vandens lygio svyravimai. Geografija. 47(2): 55–61.

Valiuškevičius G., 2007: Mažieji Lietuvos ežerai: ište-kliai, genezė, hidrologija. Vilnius.

31

VENTOS REGIONINIO PARKO GEOLOGIJA

Jonas SATKŪNAS, Asta JUSIENĖ, Jaunutis BITINAS, Alma GRIGIENĖLietuvos geologijos tarnyba El. paštas jonas.satkunas@lgt.lt

Vent

os u

pė (R

. Bar

ausk

o nu

otr.)

Ventos regioninio parko geologinių tyrimų istorija

Aš patsai ing pakalnę Papilės važiavauIr, norint daugel daiktų akmeningų gavau,

Pamatė meilininkai, kuriems tai patiko,Mažne visus atėmė, man nedaug paliko.Vienok ir paskutinius, kas tik yr surenku.Visus Tavi nusiunčiu, sau vieno nelieku.

Bet, jei nori daugesniai tokių akmenaičių,Rašyk pas kunigaikštį vyskupą žemaičių.

Ant jo žemės Papilėj yr šiokių ir tokių,Kaip kirminų ir varlių, akmenų visokių.Jis anų kiek norėsi, tiek gal liept pririnkti,

Bet man senam ir luošam prider nepaslinkti.

(Dionizas Poška, „Gromata pas Tadeušą Čackį“)

32

Papilės atodanga – seniausias Lietuvoje tiriamas geologijos objektasPagal A. Linčių, bene pirmasis, kuris Papilės

atodangoje ir kitose Ventos upės slėnio vietose aptinkamus senovės gyvių suakmenėjimus pa-laikė muziejinėmis vertybėmis, buvo Baublių muziejaus įkūrėjas Dionizas Poška, berods, 1811  m. lankęs Ventos pakrantes ir čia pasi-rinkęs keliasdešimt eksponatų. O Papilės ato-dangos, kaip unikalios geologinės įžymybės, populiarumo pradžia galima laikyti 1825–1826 metus (inž. Jano Ulmano tyrimai ir gausių fosi-lijų konstatavimas). Po to Vilniaus universiteto profesorius Eduardas Eichvaldas atodangose prie Papilės pirmasis atpažino ir moksliškai ap-rašė juros sistemos uolienas, kai kurias fosili-jas (1830, 1868  m.). Papilės geologine sąranga (taigi ir Papilės atodanga) domėjosi, paleonto-loginių, litologinių, stratigrafinių tyrinėjimų iš-vadas skelbė įvairių šalių mokslininkai: 19 am-žiuje – vokiečių geologas L.  Buchas (1841  m.), Peterburgo Kalnakasybos instituto profesorius G. Sokolovas (1844 m.), Tartu universiteto pro-fesorius K.  Grevingkas (1859, 1861  m.), vokie-čių geologas A. Jenčas (1886 m.), rusų geologas S. Nikitinas (1886 m.), lenkų paleontologas J. Se-miradskis (1889  m.), E.  Šelvinas (1894  m.); 20 amžiaus pirmoje pusėje – K. Bodenas, E. Kren-kelis, V.  Vecelis, R.  Brinkmanas, M.  Kaveckis, J. Dalinkevičius, č. Pakuckas; 20 amžiaus antro-je pusėje – J. Kisnėrius, A. Grigelis, L. Rotkytė, P. Šimkevičius ir kiti. Pažymėtina, kad panevė-žiečio č.  Chmielevskio iniciatyva Ventos upės pakrantėse, vadinasi, ir Papilės atodangoje, 1900 ir 1903 metais rinktos gausios fosilijų kolekcijos pateko tuomet į Karaliaučiaus, Miuncheno, Tiu-bingeno universitetų, Peterburgo Kalnakasybos instituto muziejų ekspozicijas ir buvo prieina-mos daugeliui tyrinėtojų. Nemažai paleontolo-ginių radinių iš Papilės atodangos prieš Antrąjį pasaulinį karą turėjo Kauno universitetas, jų yra sukaupęs Vilniaus universitetas, Lietuvos geo-logijos ir geografijos institutas, Papilės Simono Daukanto gimnazijos muziejus.

Lietuvos stratigrafiniai padaliniai, kuriems suteikti Ventos regioniniame parke esančių vie-tovardžių pavadinimai: Papartynės (Papartinės) svita ir Papilės svita.

Po II pasaulinio karo Papilėje juros sistemos nuogulas, fauną, stratigrafiją nagrinėjo J. Kis-nierius, A. Vienožinskienė, A. Grigelis, L. Rot-kytė, P. Šimkevičius ir kiti tyrinėtojai.

Geologinį kartografavimą plėtojo J. Bitinas, R. Šečkus, L. Korabliova, A. Jusienė, P. Aleksa, A. Grigienė ir kiti. Geologinio paveldo objektus, kvartero paleogeografiją tyrė A.Grigienė, J. Sat-kūnas.

Lietuvos geologijos tarnybos geologijos fonde yra virš 60 geologinių tyrimų ataskaitų, o Bibli-ografijos duomenų bazėje – keli šimtai publika-cijų įvairiais Ventos regioninio parko geologijos klausimais.

Juros periodo atodangos, triaso molio karje-ras o pastaruoju metu vis labiau ir Ventos pa-leoežero dariniai traukia tyrinėtojus, pažintines ekskursijas. Juros sistemos uolienų atodangos Ventos slėnyje yra Jurakalnio griovoje, prie Pa-partynės malūno ir kitur yra įdomiais pažinti-niais objektais, tarnauja mokymo tikslams čia kasmet lankosi geologijos specialybės studentai rengiami įvairūs projektai, švietimo renginiai.

Nemažai paleontologinių radinių iš Papilės atodangos yra sukaupęs Vilniaus universitetas, Lietuvos geologijos ir geografijos institutas, Si-mono Daukanto ir Akmenės krašto muziejai bei Papilės Simono Daukanto gimnazijos muziejus. Galime sakyti, kad dėka juros periodo uolienų Ventos regioninio parko žemės dalelių yra pa-sklidę daugelyje pasaulio vietų.

Ventos regioninio parko direkcijos ir Lietuvos geologijos tarnybos renginiai nuo 2006 m.Jau nuo 2006 metų Lietuvos geologijos tarny-

ba ir Ventos regioninio parko direkcija organiza-vo svarbių seminarų, konferencijų ir ekspedicijų.

2006 m. – Silezijos universiteto tarptautinis lauko tyrimų seminaras „Juros uolienų litos-

33

tratigrafiniai tyrimai“ ir juros sistemos bandinių rinkimas (Venta). 2007 m.: Lietuvos ir Latvijos lauko seminaras „Ventos slėnio geologinis pa-veldas“ (Papilė (Lietuva), Nigrandė, Skrunda, Kuldiga (Latvija)), seminaras „Geopaveldo ver-tingumo samprata, tvarkymas ir naudojimas“ (Papilė). 2008 m.: Tarptautinis lauko seminaras „Geologinis paveldas – tiltas jungiantis šalis“. 2009 m. vyko knygos „Vadovas po Ventos regi-oninį parką“ ir brošiūros „Praktinis fosilijų ieš-kotojo vadovas“ pristatymai. Taip pat 2009 m. įvyko profesoriaus Norm R. Catto iš Kanados Memorial Universiteto, „Quaternary Internatio-nal“ žurnalo redaktoriaus vizitas Ventos regioni-niame parke. 2010 m. buvo surengtas lauko se-minaras švietimo darbuotojams „Ventos krašto gamtinė įvairovė, geologinis paveldas ir istorija“. 2011 m. – Lietuvos geologijos tarnybos direk-toriaus pavaduotojas J. Satkūnas skaitė paskaitą „Akmenės krašto žemės gelmių turtai ir verty-bės“. Tais pačiais metais įvyko Lietuvos–Latvijos hidrogeologų pasitarimas dėl bendrų požeminio vandens modeliavimo ir stebėsenos projektų. (Papilė), taip pat Akmenės rajono savivaldybėje esančių eksploatuotų klinties karjerų pritaiky-mo galimybės geoturizmui pasitarimas (Papilė). 2012 m. buvo pristatyta Purvių atodangos pritai-kymo lankymui brošiūra. Taip pat įvyko geologų konferencija „Ventos krašto geologinio turizmo galimybės“ Lietuvos geologijos tarnyboje (Vil-nius) ir geologijos konferencija Akmenės krašto muziejuje (dr. Stephen L. Brusatte (Kolumbijos universitetas, JAV), dr. Richard J. Butler (L. Mak-similijano universitetas, Vokietija), dr. Grzegorz Niedzwiedzki (Upsalos universitetas, Švedija), dr. Jonas Satkūnas (Lietuvos geologijos tarnyba, Vilniaus universitetas). Tais pačiais metais buvo surengta bendra Ventos RPD, Akmenės rajono savivaldybės ir LGT atstovų išvyka į Baltovo Juros periodo parką (Lenkija) – dėl galimybės steigti panašų parką Akmenės rajone. 2013 m. buvo surengta J. Dalinkevičiaus jubiliejinė kon-ferencija Naujojoje Akmenėje ir Papilėje, taip pat Paleontologijos lauko seminaras Papartynė-

je ir Šaltiškiuose. 2014 m. Ventos regioniniame parke įvyko 9-oji Baltijos stratigrafijos konfe-rencija (Venta), taip pat ir paleontologų stovykla (Ventos regioninis parkas). 2015 m. jau tradicinė paleontologų stovykla, skirta visuomenei susipa-žinti su paleontologija, ir patiems pabandyti su-rasti įdomių radinių, (Ventos regioninis parkas) ir Tais pačiais metais buvo surengta ir geopavel-do konferencija (Venta). Mokytojo ir geologo Virgilijaus Pajarsko vadovaujama paleontologų stovykla taip pat buvo rengiama ir 2016, 2017, 2018 bei 2019 metais. 2019 metais taip pat buvo atlikti – pirminiai geologiniai Dabikinės upės žvalgymai (J. Satkūnas).

Ventos regioninio parko reljefo kilmė ir kvartero storymėVentos regioninis parkas yra Ventos viduru-

pio lygumoje, kurią suformavo galingasis skulp-torius iš Šiaurės – paskutinysis (geologų vadina-mo – Vėlyvojo Nemuno) ledynas.

Pastarajam tirpstant, tekančio vandens srautai bei dubumose pasitvenkę ledo tirpsmo vande-nys gerokai apskalavo ir išlygino ledyno paliktą moreninės lygumos paviršių. Ledyninį reljefą iš dalies pakeitė ir po ledlaikio vykę įvairūs geo-loginiai procesai: dirvos slinkimas šlaituose (so-lifliukcija), hidrografinio tinklo formavimasis, pelkėdara ir kt., tačiau svarbiausią darbą atliko upės – nepailstančioji Venta ir veržlioji Virvytė, išskobusios erdvius terasuotus slėnius, kurie la-bai paįvairina lygumos kraštovaizdį.

Ventos regioninį parką prieš 25–20 tūkstančių metų dengė Ventos vidurupio ledyninė plaštaka, atsiskyrusi nuo pagrindinio ledyninio srauto, slinkusio pietų kryptimi. Ten, kur gulėjo Ventos vidurupio plaštakos ledynas, dabar plyti iš ledyno sąnašų – pagrindinės morenos – sudaryta lygu-ma plokščiu, banguotu ir gūbriuotu paviršiumi.

Intensyvus neigiamų formų išlyginimas vyko pelkėjimo procesų metu, kai esant pastoviam drėgmės pertekliui uždaruose pažemėjimuose kaupėsi biogeninės nuogulos – durpės.

34

Pažvelkime, kas gi slūgso giliau po dirvože-miu. Ventos regioninio parko kvartero nuogulų storymėje vyrauja moreninės nuogulos, paliktos penkių skirtingų ledynų, slinkusių per Lietuvą per pastarąjį milijoną metų (kvartero periodą). Žvelgiant į kvartero nuogulų pjūvius matyti, kad kvartero darinių storis yra nuo 20 iki 100 metrų. Seniausia – Dzūkijos ledyno morena – kol kas aptinkama tik ledyno išskobtuose ir vandens proveržių išplautuose slėniuose – paleoįrėžiuose. Ten pat slūgso ir ją dengiančių to paties ledyno tekančio tirpsmo vandens suklotų (fliuvioglaci-alinų) nuogulų sluoksnis. Pokvarterinio pavir-šiaus įdubimuose aptinkamos ir Dainavos ledy-no moreninės nuogulos. Žymiai plačiau paplitu-si Žemaitijos ledyno morena, vietomis padengta fliuvioglacialinėmis nuogulomis ir limnoglacia-linėmis nuosėdomis. Šios nuogulos paplitusios visame valsčiuje. Medininkų ledyno morena taip visur slūgso. Kai kur virš jos slūgso ir Medininkų laikotarpio fliuvioglacialinės nuogulos. Į pietry-čius nuo Viekšnių aptinkamas didžiulio ežero, tyvuliavusio prieš 70–30 tūkst. metų nuosėdų klodas. Šios nuosėdos atsidengia Ventos, Vir-vytės upių ir Avižlio upelio atodangose. Visame Ventos regioniniame parke vientisu (nuo kelių metrų iki 30 m storio) sluoksniu slūgso paskuti-niojo ledyno palikta morena. Viršutinė šių nuo-gulų dalis betarpiškai atsidengia žemės paviršiu-je, formuodama ir Viekšnių valsčiaus reljefą.

Didžiausia krašto upė – Venta – tekėdama paveldėtu ledyno tirpsmo vandens išgraužtu slėniu, pakaitom tai gilindamasi, tai klostydama sąnašas suformavo dvi viršsalpines terasas bei salpą, vingių skardžiuose atidengė ne tik ledy-ninių nuogulų, bet ties Papile ir daug senesnių – juros sistemos – uolienų klodus.

Ventos upės slėnis yra svarbiausias krašto-vaizdžio elementas – reljefo forma ir Papilėje, ir jos apylinkėje. Ventos slėnis įsirėžęs į more-ninę lygumą, kurią paliko Nemuno apledėjimo Baltijos stadijos Vidurio Lietuvos fazės ledy-nas, padengęs raudono moreninio riedulingo priemolio ir priesmėlio danga. Papilėje Ventos

slėnio gylis siekia nuo 18 iki 24 m. Ventos upės vandens lygis prie atodangos rytiniame mieste-lio pakraštyje prieš geležinkelio stotį yra apie 72 m aukščiau dabartinio Baltijos jūros paviršiaus. Šiaurvakariau nuo Papilės Ventos vandens pa-viršiaus absoliutinis aukštis yra 68,2 m. Slėnio plotis Papilėje siekia iki 300–400 m. Vandens gylis upėje nevie nodas, nuo 0,4 m iki 2 m ir di-desnis duburiuose. Upės vagoje anksčiau būda-vo matyti gausybė iš ledyninių sąnašų išplautų eratinių riedulių, kurių diametras dažniausiai 0,7–1 m, retai pasitaikydavo didesnių, iki 2 m. Rieduliai daugiausia yra Fenoskandijos krista-linių uolienų atplaišos, į Lietuvą atneštos pleis-toceno ledynų daugiau negu 600 km. Papilėje Venta daro staigius posūkius. Tekėdama iš rytų, upė keletą kartų pasisuka. Iš pradžių, darydama vingį, ji krypsta į kairę, toliau – į dešinę ir že-miau už tilto, bažnyčios ir kapinių – vėl į kairę. Žemiau buvusio malūno palei tiltą upės slėnis susiaurėja. Toje vietoje tarp gana aukštų krantų Venta daro posūkį ir ardo dešinįjį krantą.

Ventos slėnyje šlaitai yra statūs įgaubtuose vin-gių posūkiuose, nuo seno ardomi upės šoninės erozijos, ypač pavasario potvynių. Išgaubtuose vingiuose matyti terasų pakopos. Juose išryškė-ja trijų aukščių terasų aikštelės. Dvi terasos yra viršsalpinės, kurias neužlieja potvynių vanduo. Aukštesnioji viršsalpinė terasa pakilusi aukščiau upės vandens lygio 10–12 m, žemesnioji – vos 3–5 m. Pastaroji retkarčiais pakraščiais semia-ma potvynio vandens. Prie pat vagos šliejasi žemos salpinės terasos atkarpos. Ventos vagos plotis nevienodas (25–70 m), vidutiniškai jis yra apie 41,6 m. Upės vagos nuolydis nėra didelis: 0,96 m per vieną kilometrą. Išplatėjusiose vagos atkarpose seklesnėse vietose pasitaiko vandens žolių salos. Upės vaga dumblėja. Dumblą sulai-ko vandens augalų sąžalynai.

Ventos upės slėnis ir kai kurie jos intakai pra-graužė kvartero ledynmečių nuogulas ir atiden-gia senesnių geologinių periodų (permo, triaso, juros) uolienas, nuogulas ir nuosėdas. Todėl čia gausu jų atodangų.

35

Juros periodas Ventos regioniniame parkeVentos regioniniame parke vienintelėje vieto-

je Lietuvoje į žemės paviršių išeina juros siste-mos uolienos.

Juros periodas – tai Žemės vystymosi laiko-tarpis, prasidėjęs prieš maždaug 205 mln. metų ir baigęsis prieš 145 mln. metų. Jo trukmė – 60 mln. metų. Jura yra vidurinis mezozojaus eros periodas, prieš jį buvo triaso periodas, po jo sekė kreidos periodas. Jura yra iš viena deta-liausiai ištirtų geologinių sistemų. Detalesnis Juros periodo skirstymas yra pagrįstas amonitų fosilijų tyrimais. Periodo pavadinimas kilęs nuo Juros (Juragebirge) kalnų Prancūzijoje ir Šveica-rijoje. Šį geologinį terminą pirmasis pavartojo 1822 m. A. Humboltas.

Juros periode suskilo Pangėjos superkonti-nentas. Pirmiausia skilimas prasidėjo pietinėje Šiaurės Atlanto vandenyno dalyje, atsiskyrė Lau-razija (šiauriniai kontinentai) nuo Gondvanos (pietinių kontinentų). Vėliau tesėsi Gondvanos skilimas, atsiskyrė Pietų Amerika nuo Afrikos kontinento. Taip susidarė Atlanto vandenyno užuomazgos, bet juros periode jis buvo ne ką platesnis nei dabartinė Raudonoji jūra. Atskiri Gondvanos segmentai judėjo šiaurės kryptimi lėtai sukdamiesi prieš laikrodžio rodyklę. Užsi-darė senovinis Mongolijos – Ochotsko vandeny-nas, susijungė Pietų ir Šiaurės Kinija. Ugnikal-niai išsidėstę riftų zonose išliejo didžiulius kie-kius bazaltinės lavos į žemės paviršių, tai galėjo turėti įtakos gyvojo pasaulio evoliucijai.

Juros periodo viduryje prasidėjo pasaulinio vandens lygio kilimas, dideli sausumų plotai buvo užtvindyti sekliomis jūromis. Juros peri-odas pasižymėjo šiltu bei drėgnu (humidiniu) klimatu. Šio periodo būdinga augmenija – pa-parčiai ir plikasėkliai. Jūrose klestėjo forami-niferai (pirmuonys) ir amonitai (galvakojai moliuskai), buvo daug pečiakojų, dvigeldžių ir pilvakojų moliuskų, pinčių ir koralų.

Juros periodas – milžiniškų roplių (dinozau-rų) atsiradimo ir vystymosi laikotarpis. Atsi-rado skraidantys ropliai ir pirmieji paukščiai

(Archaeopterix), gausu buvo žuvų. Žinduoliai dar buvo primityvūs ir reti. Jurai baigiantis, pa-sirodė pirmieji gaubtasėkliai augalai.

Juros sistemos uolienos yra paplitę Vakarų ir Pietvakarių Lietuvoje, kur slūgso 60–300 metrų gylyje nuo žemės paviršiaus ir tik Papilės apylin-kėse jos yra matomos atodangose. Žymiausia iš jų – Papilės atodanga, tyrinėjama maždaug nuo 1825 metų.

Ankstyvosios ir viduriniosios juros metu Lie-tuvoje vyravo kontinentinės sąlygos, atskirais laikotarpiais susidarydavo nedideli kontinenti-niai baseinai, kuriuose klostėsi smėlingos ir mo-lingos nuosėdos, turinčios augalų liekanų. Šios liekanos vėliau virto rusvosiomis anglimis.

Papilės juros periodo atodangose slūgso vėly-vojo juros kelovėjo ir oksfordžio amžiais (prieš 120–150 mln. metų) jūroje susiklosčiusios uo-lienos. Jose itin gausu foraminiferų, pečiakojų, moliuskų (dvigeldžių ir amonitų), dygiaodžių, žuvų ir kitų gyvūnų suakmenėjusių liekanų. Visa tai Ventos pakrantes ties Papile išgarsino (maždaug nuo 1825 metų) kaip unikalią fosilijų radimvietę.

Papilės atodanga su juros periodo uolieno-mis yra unikali Baltijos regione ir turi pasauli-nę mokslinę reikšmę. Papilės atodanga gamtos geologiniu paminklu paskelbta 1964 metas. Da-bartiniu metu – tai valstybės saugomas gamtos paveldo objektas. Ji yra Ventos kraštovaizdžio draustinyje, pačiame Papilės miestelio centre. Ventos slėnio atkarpa su juros periodo uolienų atodangomis jau 1960 metais buvo paskelbta Papilės geologiniu draustiniu.

Papilės atodanga 1997 m. buvo įrašyta į Lietu-vos vertingiausių (reprezentatyviausių) geologi-nių vietovių sąrašą, kurį rengia Europos asocia-cija geologinio paveldo išsaugojimui (ProGEO). Papilės atodanga, kaip vienas iš pačių vertin-giausių Baltijos regiono geologinio paveldo objektų yra numatytas įrašyti ir į formuojamą Šiaurės Europos vertingiausių geologinių vieto-vių sąrašą.

36

Juros sistemos uolienų atodangų Ventos slė-nyje yra Jurakalnio griovoje, prie Papartynės malūno ir kitur.

Papilės atodangose gausiai aptinkamos juros periodo metu gyvenusių gyvūnų liekanos – fo-silijos. Vietiniai gyventojai spiralės išvaizdos su-suktus kiaukutus vadina gyvatėmis. Tai  – amoni-tų kiaukutai, pagal kurios atpažįstami juros peri-odo sluoksniai. Be jų gausiai randami belemnitų (į dabartinius kalmarus panašių gyvūnų) skeleto dalys (rostrumai), vadinami „velnio pirštais“ ar „perkūno strėlėmis“, įvairių moliuskų kiauku-tai, kitų vandenyje gyvenusių gyvūnų ir augalų liekanos ar žymės. Pažymėtina, kad Papilėje yra rastas ir suakmenėjęs nemažo roplio slankstelis. Jį 1976 metais surado geologas Vladas Katinas, o slankstelis eksponuojamas Geologijos ir geogra-fijos instituto muziejuje, Vilniuje.

Taigi sąlygos dinozaurams ar jų giminaičiams gyventi buvo palankios tuo metu, kai klostėsi atodangoje matomos uolienos. Mokslininkai yra nustatę, kad belemnitai buvo vandenyje dinozau-rų, vadinamųjų ichtiozaurų, pagrindinis maistas.

Kaip nurodo A. Linčius, Papilės atodangose mokslininkai yra suradę ir aprašę daugiau kaip 300 gyvių rūšių: foraminiferų, pečiakojų, mo-liuskų, dygiaodžių, žuvų ir kitų. Daugiausia su-skaičiuota moliuskų – 41 dvigeldžių, ir 25 amo-nitų rūšys. Amonitų rūšių keliuose moksliniuo-se pavadinimuose – Indosphinctes (Elatmites) papilensis (Pak.), Binatisphinctes (Okaites) po-pilanicus (Krenk.), Cardioceras (Plastmatoceras) popilaniense Bod. Astarte (Astarte) papilensis Rotkytė L – atsispindi Papilės miestelio vardas. Taigi amonitai garsina Papilę visame mokslo pa-saulyje.

1 pav. Juros uolienų paplitimo schema Lietuvoje

37

Pagal Papilės atodangos geologinius tyrimus, išskirta taip vadinamoji Papilės svita – geologi-nis vienetas ir jį atitinkantis laiko tarpsnis, kada Lietuvos teritorijoje šilto ir drėgno klimato sąly-gose klostėsi seklios jūros, ežerų, upių ir pelkių nuosėdos. Taigi Papilės vardu vadinamas geolo-ginis sluoksnis, kurio storis siekia iki 30 metrų. Papilės sluoksnis yra išplitęs visoje vakarų ir pie-tų Lietuvoje, kur nuo žemės paviršiaus pasiekia-mas tik gręžiniais. Taigi Papilės atodangoje yra Papilės svitos (geologinio vieneto) stratotipinio sluoksnio pjūvis, esantis 23,9–25,4 m gylyje nuo atodangos viršaus.

Papilės atodangos ekspozicijoje (atidengtoje ir paruoštoje lankymui atodangos dalyje) matomas juodas molis – tai juros periode, maždaug prieš 165 milijonus metų, negilios jūros užutekyje susi-klojusios nuosėdos. Ši jūra apėmė didelę dalį Va-karų Europos, siekė dabartinę Angliją. Po moliu slūgsantis smiltainis – tai sucementuotas smulkus smėlis, suklostytas jūros priekrantėje. Smiltainyje gausu amonitų ir dvigeldžių moliuskų kiaukutų. Tai, kad aukščiau matomas molis slūgso ant smil-tainio, rodo jūros plėtimąsi – transgresiją.

Pažymėtina, kad Papilės atodangos ekspozici-ja įrengta lankymui – tai pirmas tokio pobūdžio pažintinis objektas Lietuvoje (šiuo metu rekons-truojama).

Geologinio paveldo įdomybėsLietuvos geologinės sandaros specifinis bruo-

žas – tai pilniausia, lyginant su kitais Baltijos re-giono kraštais, nuosėdinė storymė, kurioje nuo-sekliai slūgso visų geologinių periodų uolienos, tarsi archyve sudėlioti dokumentai, pasakojan-tys žemės praeities istoriją. Taigi, patys vertin-giausi moksliniu ir pažintiniu požiūriu Lietuvos geologinio paveldo objektai – tai nuosėdinės storymės, įskaitant kvartero sistemos, atodan-gos. Pavyzdžiui, pačių vertingiausių Lietuvos geologinio paveldo objektų sąraše juros periodo uolienų atodangos Papilėje ir jos apylinkėse de-ramai užimtų pačią svarbiausią vietą.

Ventos regioniniame parke be juros periodo uolienų atodangų, nemažai yra ir kitų vertingų mokslui bei pažinimui geologijos objektų – tai aukštos moreninių darinių atodangos, nuo ku-rių atsiveria puikūs vaizdai į Ventos slėnį, upės erozijos išskobti aštriabriauniai atragiai (Jura-kalnio, Avižlio ir Ventos santakos), pavienių rie-dulių (Juodasis, arba Meilės, Velnio Pėda, visai šalia parko esantis Skleipių) ir jų sankaupų.

Ventos regioninio parko svarbiausios gamti-nės vertybės yra susijusios su Ventos upės slė-niu. Tai – jame esančios atodangos, griovos bei raguvos, eroziniai atragiai, upės erozijos sukurta reljefo įvairovė. Pačios svarbiausios Ventos regi-oninio parko vertybės – unikalios juros periodo uolienų atodangos, irgi yra susiformavę dėka upės erozinės veiklos. Be to, pavieniai rieduliai, jų sankaupos (pvz. Uogiškiuose, Šemetaičiuose, Gamėnuose) upės slėnyje ir jos vagoje – taip pat upės erozinės veiklos, moreninių darinių išplo-vimo rezultatas.

Akmuo „Velnio pėda“ Riedulys yra netaisyklingos ovališkos formos,

apzulintas, be aštrių kampų (pirminių). Velnio

2 pav. Iki šiol Papilėje rastas tik vienas dinozaurų laikų (ju-ros periodo) gyvūno stuburo slankstelis (saugomas Gamtos tyrimų centro Geologijos ir geografijos instituto muziejuje). Minėti radiniai liudija, kad juros periodo uolienose, kurios atsidengia Ventos regioniniame parke ir jo apylinkėse, tikėti-na rasti ir dinozaurų liekanų.

38

pėdos riedulio matmenys (virš žemės paviršiaus esančios dalies): aukštis – 20 cm; ilgis – 70 cm, o plotis – 50 cm. Riedulį sudaranti uoliena yra magminės kilmės – granitas. Velnio pėda yra atneštas iš Skandinavijos. Tokio tipo granitai vyrauja viename didžiausių Vyborgo ir Alandų rapakyvi granitų masyve Suomijoje. Akmenyje esanti pėda primena senovinio bato su kulnu įspaudą. Šios pėdos ilgis yra 25 cm.

Avižlio atragisAvižlio ir Ventos upių santakoje, abiejų upių

erozija sukūrė unikalią gamtos formą – siaurą ir ilgą atragį. Atragio keteros plotis vietomis vos siekia 0,5 m pločio. Tai maždaug 112 metrų il-gio ketera, su stačiais šlaitais, užsibaigianti stačia atodanga, pačioje abiejų upių santakoje. Atragio aukštis ties atodanga yra 4 m, o toliau atragis pa-laipsniui aukštėdamas pasiekia 10 m aukštį. At-ragio plotis papėdėje ties santaka yra 20 metrų ir palaipsniui platėja iki maždaug 80 metrų.

Avižlio upelis pačioje santakoje į Ventos upę kerta aprašomąjį atragį, atidengdamas jo vidi-nį pjūvį. Atodangoje matyti atragio gaubiamąjį apvalkalą sudarantis apie 1 metrų storio more-ninio priesmėlio sluoksnis. Po juo matyti ledyno deformuoti greičiausiai ežerinės kilmės aleurito ir smėlio dariniai, kurių sudėtyje yra nemažai organinės medžiagos. Šios atodangos keturiuo-se aleurito bandiniuose (gylis 1.0–1.6 m) buvo atlikta sporų – žiedadulkių analizė (tyrė A. Gri-gienė). Spektruose vyrauja medžių žiedadulkės. Tarpe jų daugiausia rasta pušies (Pinus) žieda-dulkių. Taip pat nemažai beržo (Betula) ir alks-nio (Alnus) žiedadulkių. Rastos pavienės eglės (Picea) ir plačialapių žiedadulkės. Tarp žolinių augalų vyrauja kiečio (Artemisia) žiedadulkės. Nuosėdose daug prekvartero sporų. Šio aleuri-to žiedadulkių spektrai labai panašūs į Purvių atodangos aleuritų spektrus. Taigi pagal palino-loginės analizės duomenis aleuritas susiklostė Viduriniojo Nemuno vieno iš pačių jauniausių klimato pašiltėjimų metu – Mickūnų 3 tarpsta-dialo laiku.

Analizė rodo, kad nuosėdos susiformavo vy-raujant šaltoms ir drėgnoms klimato sąlygoms. Aplink paleoežerą tuo metu greičiausiai plytėjo miškatundrė, kurią keisdavo arktinės tundros sąlygos. Analogiškos ežerinės nuosėdos geolo-ginio kartografavimo būdu yra nustatytos dide-liame plote tarp Viekšnių, Akmenės ir Ventos. Tai – vadinamojo Viduriniojo Nemuno laiko-tarpio pabaigoje, kaip liudija Purvių atodangos stratigrafiniai tyrimai, maždaug prieš 35 tūks-tančių metų susikloję nuosėdos.

Apibendrinant galima teigti, Avižlio atragis yra unikalus gamtos bei kraštovaizdžio objektas savo morfologija, geologine sandara, gamtinės aplinkos natūralumu, bylojantis apie priešle-dynmentinės geografinės aplinkos sąlygas, le-dyno slinkimo metu suformuotas deformacijas, poledynmečio upių erozijos procesus. Tai vienas iš pačių įdomiausių Ventos regioninio parko gamtinių vertybių.

Gumbakių atodangaGumbakių atodanga yra dešiniajame Ventos

upės slėnio šlaite, apie 3 km prieš srovę nuo Pa-pilės miestelio centro, šalia Gumbakių kaimo.

Atodangos aukštis apie 22 metrus virš Ventos upės vandens lygio. Joje surasti net 7 morenos sluoksniai, kurie priskirtini viršutinio pleisto-ceno Nemuno ledynmečio Grūdos ir Baltijos stadijoms.

Nemuno apledėjimo Grūdos stadijos morena buvo suklota ledyno, slinkusio iš šiaurės rytų į pietų vakarus. Šios morenos petrografinės –mi-neraloginės sudėties formavimuisi didelės reikš-mės turėjo juros sistemos nuogulos ir uolienos.

Juodasis akmuoRiedulys yra netaisyklingo ovalo formos su

stačiais šonais ir plokščiu viršumi. Nelygiame riedulio paviršiuje ryškios įvairiais kampais per-sikertančių skalumo plokštumų linijos, pagal kurias uoliena labiausiai ir dūla. Šitaip yra atsira-dę griovelių, plyšių, šiauriniame riedulio šone – didokas V formos įdubimas, o pietiniame – dvi

39

laiptiškos pakopos. Riedulio matmenys (iškasto-je duobėje virš jos dugno esančios dalies): aukš-tis – 1.89 m (šio aukščio apatiniai du trečdaliai – maždaug 1.2 m – yra išryškėję atkasus riedulį); ilgis – 5.59 m; plotis – 3.76 m; apimtis – 15.25 m. Riedulį sudaranti uoliena – granitas, iš toliau žvelgiant juosvas, o šviežesnėje nuoskaloje raus-vai rudas su juodom ir melsvai pilkom dėmėm (margas), leukokratinis, porfyroblastiškas, smul-kiagrūdis ir vidutingrūdis.

Be savo pagrindinio pavadinimo „Juodasis“, riedulys turi dar net tris: „Meilės“, „Didysis“ ir „Žibikų“.

Kaukolinės atragisAtragis – raiški erozinė reljefo forma. Kauko-

linės atragio ilgis yra 70 m, o plotis nuo 2–5 m jo smaigalyje iki 25 m jo gale, tarp griovos viršuti-nės dalies ir Ventos slėnio šlaito. Atragio aukštis nuo griovos dugno jos vidurinėje dalyje yra apie 6 m, o iš Ventos pusės šlaito aukštis apie 12 m.

Kaukolinės atragis yra sudarytas iš moreninio priesmėlio. Griovos dugne matyti magminių ir metamorfinių uolienų riedulių, slūgsančių grunte, paviršiai. Taigi pagal šiuos požymius galime manyti, kad visas atragis yra sudarytas iš moreninio priesmėlio. Šlaitų statumas irgi liudija apie atragį formuojančios medžiagos ly-ginamąjį rišlumą, kas yra būdinga molingiems gruntams.

Kaukolinės atragis yra erozinės kilmės teigia-ma reljefo forma. Atragis susiformavo Ventos upės šoninės erozijos ir bevardės griovos gilina-mosios erozijos procesų dėka. Atragio ilgoji ašis yra orientuota į pietryčius, kryptimi statmena paskutiniojo ledyno slinkimo krypčiai, kuri yra nustatyta geologinio kartografavimo metu, pagal Avižlio atodangos matavimus. Įdomu pastebėti, kad Kaukolinės ilgosios ašies orientacija yra to-kia pati kaip ir Avižlio atragio, kurio kilmė yra susijusi su ledyno sustumtinės raukšlės buvimu.

Atragis yra Purvėnų geomorfologinio draus-tinio centre. Nors Kaukolinės atragis yra trum-pesnis nei Avižlio, tačiau jis yra labai išraiš-

kingas, todėl Kaukolinės atragis galėtų būti laikomas tipišku geomorfologiniu tokių reljefo formų etalonu.

Kaukolinės pavadinimas kilo nuo šalia esan-čio miško. Pasakojam, kad šiame miške rusų ka-zokai nubaudė mirties bausme ir čia pat užkasė 1863 metų sukilimo sukilėlius, Ir po daugelio metų žmonės dar rasdavo kaukolių, iš to ir toks pavadinimas.

Raudonskardžio atodangaRaudonskardžio atodanga yra dešiniajame

Ventos upės slėnio skardyje, rytiniame Papilės miestelio pakraštyje. Atodangos aukštis yra iki 20 m, ilgis apie 140 m. Ji atidengia iki pat mo-reninės lygumos paviršiaus viršutinius kvartero nuogulų sluoksnius, apatiniai yra paslėpti po deliuviu.

Papartynės malūno atodangaJi yra prie Papartynės malūno užtvankos pra-

kasoje, iškastoje ruošiant mašinoms stovėjimo aikštelę. Prakasa yra dešiniajame Ventos kran-te. Prakasoje matyti juros sistemos sluoksniai su faunos fosilinėmis liekanomis. Viršum juros sluoksnio guli moreninis priemolis. Tai dugni-nė ledyno morena. Stipriai glacio –skalūnuota. Moreninis priemolis, dengiantis juros sistemos uolienas, perdengtas aliuvio smėlio, žvirgždo ir gargždo mišrių nuogulų, kurios susidarė upės vagoje. Šioje vietoje aliuvio dangos storis apie 0,6 m.

Papilės atodangos(aprašytos skyriuje „Juros periodas Ventos regi-

oniniame parke“)

Jurakalnio atragisJurakalnio atragis – tai tipiška linijinės ero-

zijos suformuota reljefo forma. čia vizualiai susipažįstama su linijinės erozijos procesu ir jo padariniais – pačiu eroziniu atragiu, raguvomis bei griovomis, kuriose formuojasi šaltiniai. Ki-tas vertingas aspektas – tai juros periodo uolie-

40

nų atodangos, dėl intensyvios erozijos natūraliai prieinamos tyrimams. Nuo apžvalgos bokšto atsiveria puikus vaizdas į Ventos slėnį, jo terasas.

Griova yra Ventos kairiajame krante ir stūk-so Jurakalnio griovos taip pat kairiajame šlaite. Kad lengviau būtų surasti šią garsiąją atodangą, reikia nuo griovos žiočių, atsiveriančių į Ventos slėnį, eiti apie 75 metrus. Ji yra apie 580 m į pietų pietvakarius nuo gelžbetoninio tilto per Ventos upę Papilėje ir apie 150 m į pietvakarius nuo bu-vusio malūno.

Po nestora (vos apie 2 m storio) kvartero – jauniausio geologinio periodo – nuogulų dan-ga (0,0–2,0 m intervalas) slūgso juros sistemos nuogulos. Kvartero nuogulos – moreniniai priemoliai – yra aplinkinių dirvų dirvodarinės (gimtosios) uolienos. 2,0–5,5 m gylyje pasirodo juodas riebus žėrutingas molis, šiek tiek karbo-natingas su limonitizuoto (geltono) smiltainio tarpsluoksniais. Šis sluoksnis paleonto logų pri-skirtas juros sistemos viršutinio skyrio oksfor-džio aukštui. Jame surandama gausi amonitų fauna. Surasti ir apibūdinti šie amonitai: Car-dioceras (Plasmatoceras) tenuicostatum Nik., Cardioceras (Plasmatoceras) tenuistriatum Bor., Cardioceras (Plasmato ceras) popilaniene Bod. Giliau randami šie amonitai: Quenstedticeras (Quenstedticeras) lamberti Sow., Quenstedtice-ras (Quenstedticeras) mariae Orb, Kosmoceras duncani Sow.

Oolitai susidarė šiltų jūrų pakrančių zonoje ten, kur vyko vandens judėjimas. Jie formavo-si cheminiu būdu iš vandens, prisotinto kalcio karbonato. Atsitiktinis plaukiojantis vandeny-je grūdelis ar oro burbuliukas apaugo kalcio karbonato pakar totinais plonais sluoksniais ir pasidarė taisyklingos koncentrinės formos bei sanda ros. Įgavęs pakankamą svorį ir dydį, oolito sferiškas rutuliukas, veikiamas svorio jėgos, nu-guldavo ant dugno.

Purvių atodangaBuvęs Ventos regioninio parko direktorius

Apolinaras Nicius, geografas ir keliautojas, sker-

sai išilgai išvaikščiojęs Ventos kraštą, jau seniai susidomėjo vaizdingu raudonu skardžiu gra-žiame Ventos vingyje. Daugiausia prie šio skar-džio – Purvių atodangos tyrimų organizavimo prisidėjo Lietuvos geologijos tarnybos direkto-riaus pavaduotojas dr. Jonas Satkūnas. Tai viena iš viso labo kelių Baltijos šalyse paskutinio tar-pledynmečio Mickūnų 3-iojo pašiltėjimo (prieš 35 000 metų) atodanga.

Atodangoje Almos Grigienės atlikta sporų ir žiedadulkių analizė parodė, kad Ventos krašte prieš paskutinįjį ledynmetį vyravo šaltas, drė-gnas ir atšiaurus klimatas, ledynas iš šiaurės pusės jau buvo priartėjęs. Kraštovaizdis buvo atviras, daugiausiai augo viksviniai augalai, bet-gi buvo ir medžių – tundra su beržais, pušimis, beržais keružiais ir kadagiais.

Atodangoje rasta ir moliuskų (Margaritifera margaritifera rūšis). Moliuskų kiaukutų analizę atliko dr. Aldona Damušytė. Šios rūšies molius-kai gyvena tekančiame vandenyje, dėl to galima teigti, kad Purvių atodanga prieš 35 000 metų buvo ties upeliu, įtekančiu į milžinišką Ventos ežerą, tyvuliavusį mūsų krašte prieš 70 000–35  000 metų. Atodangoje rastas ir medienos fragmentas, kurio amžius irgi apie 35 000 metų.

Purvių atodangos tyrimo duomenys rodo, kad nuosėdų klostymosi sąlygos buvo kaičios ir nepastovios. Iš pradžių buvęs didžiulis ežeras po truputį seklėjo, traukėsi, ta vieta, kur dabar yra Purvių atodanga, tuomet buvo Ventos ežero dugne, bet jis po truputį traukėsi, seko, ir ato-danga atsidūrė upelio, tekančio į šį sumažėjusį ežerą, pakrantėje. Vėliau gi ežeras vėl plėtėsi, ką rodo vėlesnės nuosėdos, ir Purvių atodanga vėl atsidūrė Ventos ežero dugne. Galų gale užslinko ledynas, ir gana staigiai, taigi neliko nei ežerų, nei upelių, nei miškų, nei gyvūnijos, o vien tik milžiniški ledo kalnai. Paleoežeras buvo dide-lis, plotas apie 77 kv. km. Palyginimui – Dusios ežeras užima 23 kv. km, o didžiausia Lietuvoje Drūkšių ežero dalis – 100 kv. km. Ventos pa-leoežero buvimo faktas yra svarbus viso Šiaurės ir Baltijos regiono klimatostratigrafinių įvykių

41

atkūrimui, nes iki šiol Viduriniojo Nemuno lai-kotarpio paleogeografiją mokslininkai aiškina labai įvairiai ir skirtingai. Teigiama, pavyzdžiui, kad šiuo laikotarpiu kontinentinis ledynas den-gė dalį Lenkijos ir Danijos, jo liežuviai siekė Va-karų Lietuvą bei Latviją. Tuo tarpu Svirkančių bei Purvių atodangų tyrimų duomenys rodo, kad Ventos apylinkėse bei gretimuose kraštuo-se plytėjo ežeringa miškatundrė, kuri negalėjusi būti betarpiškoje ledyno gretimybėje.

Ar gyveno žmonės Ventos krašte dar prieš le-dynmetį, taigi, prieš 35 000–70 000 metų? Tie-sioginių įrodymų nėra, bet tai labai įmanomas dalykas. Nuo priartėjusio ledyno tekėjo tirps-tančio ledo upeliai, o toks vanduo, kaip žinoma, yra sveikas, ir būtent tirpstančio ledo vandenyje galima rasti gausiausiai žuvų ir kitos vandens gyvūnijos. Taigi, į tokį žuvingą kraštą tikrai tu-rėjo atklysti tų laikų žmonės, galbūt net nean-dartaliečiai. Dr. Onos Kondratienės tyrimuose

nustatyta, kad tais laikais mūsų kraštuose (da-bartiniame pajūryje) augo javai. Klaipėdos uosto teritorijoje aptiktos Snaigupėlės tarpledynmečio laikais (120–100 tūkstančių  m.) augusių javų žiedadulkių. Aišku, tai nebuvo mūsų laikų javai, jie buvo menkesni, betgi jie leidžia spėti tais lai-kais galėjus čia gyventi žmones. Vidury tarple-dynmečio (kalbama apie kur kas ankstesnį lai-kotarpį nei pradžioje minėtas prieledynmetis), maksimalaus pašiltėjimo laikotarpiu, klimatas dabartinėje Lietuvos teritorijoje būdavo kur kas šiltesnis, nei dabar. Augo europinis kėnis, serbinė eglė, paprastasis buksmedis, didžialapė liepa, totorinis klevas. Šiais laikais, pavyzdžiui, paprastasis buksmedis auga tik Pietų Europo-je ir Šiaurės Afrikoje. Žiemomis net nesusida-rydavo pastovi sniego danga. Tokios sąlygos buvo labai geros žmogui apsigyventi. Buivydžių atodangoje, ant Neries kranto (apie 30 km nuo Vilniaus) rasti aptašyti akmenys leidžia spėti,

3 pav.Ventos paleoežeras, prieš 33 tūkst. metų

42

kad jie buvo tais ar net žymiai senesniais laikais apdirbti žmogaus. Taigi, nors tiesioginių įrody-mų ir nėra, bet tikrai galima spėti, kad net prieš ledynmetį mūsų kraštuose gyveno žmonės.

O kokie gyvūnai tuo metu čia ganėsi ar me-džiojo tuos, kurie ganosi? Tai visiems žinomi mamutai, taip pat ne ką mažiau egzotiški gau-ruotieji raganosiai, buvo mūsų kraštuose ir šiau-rės elnių, poliarinių lapių, žinoma, vilkų, taip pat kitų gyvūnų. Deja, Ventos krašte kol kas nėra rasta tų gyvūnų liekanų, betgi Lietuvoje aptikta ir mamutų, ir gauruotųjų raganosių kaulų. Gau-ruotojo raganosio kaukolė aptikta 1989 metais Naravų kaime netoli Balbieriškio. Kaukolė labai gerai išsilaikiusi. Raganosio kaukolė yra unika-lus radinys, nes daugiau raganosių kaulų nerasta net gretimuose kraštuose. Įdomu pastebėti, kad toje pačioje Nemuno pakrantėje ties Naravais yra rasti šiaurės elnio ragai.

Aukščiau slūgsančios nuosėdos (0,34–1,54 m intervalas) susiklostė klimato pašiltėjimo metu, nors šioje teritorijoje tuo metu vyravo tundra su beržais, pušimis, beržais keružiais ir kadagiais. Šis laikotarpis Lietuvos stratigrafinėje periodi-zacijoje yra vadinamas Mickūnų 3–iuoju pa-šiltėjimu. Šio laikotarpio geologiniai sluoksniai Lietuvoje nustatyti tik Mickūnų bei Medininkų vietovėse išgręžtuose gręžiniuose. Atodangose šio laikotarpio nuosėdų iki šiol dar nebuvo su-rasta. Jų iš viso nėra žinoma kitose Baltijos regi-ono šalyse. Taigi, Purvių atodanga – vienintelė ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos šalyse, atiden-gianti paskutinio pašiltėjimo prieš ledynmetį sluoksnius.

Skleipių akmuoRiedulys yra netaisyklingos formos su apyly-

giu viršumi, gana gerai apgludintas, pietinis šo-nas plokščias (skilimo plokštuma); priešingoje pusėje, ties atkasto grunto paviršiumi matyti į viršų apvalėjanti niša maždaug 2 m pločio ir iki 0.5 m aukščio. Riedulį sudaro pilkai rausvas pla-giomikroklininis granitas. Šio granitinio luito

matmenys: aukštis – 3.7 m, ilgis – 5.4 m, plotis – 3.6 m; didžiausia horizontali apimtis – 17 m.

Riedulys šiek tiek apskaldytas ir apibrozdin-tas, metaliniais trosais bandant jį nutempti. Rie-dulio viršus, anksčiau kyšojęs iš po žemės, natū-raliai šiek tiek samanotas bei kerpėtas.

Svirkančių atodangaSvirkančių atodanga yra kairiajame Virvytės

krante, Virvytės hidrografiniame draustinyje. Atodangos aukštis nuo upės lygio apie 15 m.

Virvytė tarp Lietuvos upių yra greičiausios tėkmės upė, vidutinis visos upės srovės greitis  – 1,0 m /s, taip pat Virvytė yra labiausiai slenkstė-ta Lietuvos upė, jos vidutinis rėvų ir sraujynių tankis – 50 m/km. (Lietuvos geografiniai ekstre-mumai, 2008).

Svirkančių atodanga yra didelės mokslinės vertės geologinio paveldo objektas. Atodangos pjūvis sudarytas iš dviejų skirtingos kilmės ir amžiaus darinių kompleksų. Apatinė dalis (7,7 m į viršų nuo upės vandens lygio) suklostyta iš aleurito ir smulkaus smėlio. Tai – prieš pasku-tinįjį ledlaikį, laikotarpiu maždaug prieš 30–80 tūkst. metų (pagal radioaktyviosios anglies ir optiškai stimuliuotos liuminscencijos datavimo rezultatus), vadinamuoju Viduriniojo Nemuno laikotarpiu egzistavusio ežero nuosėdos. Pagal palinologinių tyrimų rezultatus ežeras egzista-vo palyginti šalto klimato sąlygomis, ežerą supo tundra su krūmokšniais bei retais medžiais, ta-čiau tuo metu kontinentinis ledynas buvo dar gana toli šiaurėje, greičiausiai pietinėje Suomi-jos dalyje. Viduriniojo Nemuno paleoežeras buvo didelis, jo plotas yra 77 kv. km. Palygini-mui – Dusios ežeras užima 23 kv. km o didžiau-sia Lietuvoje Drūkšių ežero dalis – 100 kv. km. Panašiausias pagal plotą būtų Naručio ež.

Viduriniojo Nemuno laikotarpio ežerinių nuosėdų atodangų visame Baltijos regione yra vos kelios (Pietryčių Lietuvoje – Rokų atodan-ga, Estijoje – Voka). Viena, iš naujausiai ištirtų atodangų, yra Purvių atodanga Ventos slėnyje.

43

Viršutinė atodangos pjūvio dalis suklota iš moreninės medžiagos, kurią paliko kontinen-tinis ledynas, paskutiniojo ledlaikio metu savo skydu užklojęs beveik visą Lietuvą. Įdomu atkreipti dėmesį, kad moreninės medžiagos klodas yra dvisluoksnis, sudarytas iš labai kie-tos dugninės morenos ir masyvios tekstūros abliacinės (ledyno ištirpimo fazės) morenos. Abi morenas skiria 0.8–1,0 m storio smulkaus smėlio sluoksnis, susiklostęs ledyno vidiniuose plyšiuose bei ertmėse.

Nuo aukšto atodangos šlaito atsiveria Virvytės slėnio vaizdai, būdingi slėnio elementai – upės

kilpa, salpinė ir pirmoji terasos, sala Virvytės vagoje, kuri turbūt yra viena iš dviejų salų visa-me Virvytės hidrografiniame draustinyje. Be to, Svirkančių atodanga yra labai siauros Virvytės kilpos linkyje, priešais salą upės vagoje. Taigi, jau šios upės slėnio morfologinės ypatybės yra labai įdomios ir jų buvimas vienoje vietovėje, gana retas reiškinys visame Virvytės slėnyje. Šio laikotarpio darinių atodangų visame Baltijos re-gione yra vos kelios (PR Lietuvoje – Rokų ato-danga, Estijoje – Voka).

LITERATŪRA

Satkūnas J., 2009 Kaukolynės atragis – Ventos slėnio paslaptis

Satkūnas J., 2006. Ventos regioninio parko geologi-jos ir geomorfologijos vertybių mokslinis apibūdini-mas, rekomendacijos saugojimui, tvarkymui ir visuo-menės informavimui

Gaigalas A., 2002–2005. Papilės geologinė ir geo-morfologinė aplinka

Satkūnas J., 2006. Jurassic geological heritage in Li-thuania

Caspers, G., Freund, H. 2001. Vegetation and cli-mate in the Early- and Pleni-Weichselian in northern central Europe. Journal of Quaternary Science, Vol. 16, 31–48.

Grigienė, A. & Jusienė, A., 2004. The Deposits of the Middle Weichselian in Northern Lithuania. Interna-tional field symposium on Quaternary Geology and Modern Terrestrial Processes, Riga, 12–17 September 2004. Abstracts, 16–17.

Jusienė A., Aleksa P. Grigienė, A.,2003. Quaternary geological mapping at a scale of 1:50 000 of the Ma-žeikiai area. Lithuanian Geological Survey (in Lithu-anian)

Kondratienė O. 1988. Periglacial Sediments of the Nemunas Glaciation in North-West Lithuania. Geo-logija. Vilnius, 1998, No.23. pp.72–76 (in Lithuanian)

Huijzer B. & Vandenberghe J. 1998. Climatic reconstruction of the Weichselian Pleniglacial in nort-hwestern and central Europe. Journal of Quaternary Science (1998) 13(5). pp. 391–417

Satkūnas J., Grigienė A., Velichkevich F., Robertsson A., Sandgren P., 2003. Upper Pleistocene stratigraphy at the Medininkai site, eastern Lithuania: a continuous record of the Eemian-Weichselian sequence. Boreas, Vol. 32,– 627–641

Satkūnas J., Grigienė A., 2000. New Eemian-Wei-chselian sequences from Mickėnai depression (eastern Lithuania) International Field Symposium Quaterna-

44

ry Geology of Denmark, August 29 – September 3, 2000, University of Aarhus. Abstracts of Papers and Posters, 43–44

Satkūnas J., 1999. The Upper Pleistocene stratigrap-hy and geochronology in Lithuania. Litosfera, Nr.  3. 43–57

Satkūnas J., 2009. Svirkančių atodanga – raktas geo-loginės praeities sąlygoms atkurti

Satkūnas J., 2009.Viekšnių apylinkių geologinio pa-žinimo takais

Satkūnas J, Jusienė A., Bitinas J., Grigienė A., 2012. Akmenės krašto geologija.

45

ŠIMŠŲ MIŠKO GAMTOS VERTYBIŲ ĮVAIROVĖ IR BŪKLĖ

Deima PRANCKŪNIENĖTytuvėnų regioninio parko direkcija, El. paštas deima.pranckuniene@trp.lt

Tytu

vėnų

regi

onin

io p

arko

dire

kcijo

s arc

hyvi

nė n

uotr.

ĮvadasTarsi pailgi karoliai ant gijos suverta ežerų

grandinė, šimtamečiais šilais pašiauštos smėlio kalvos, akiai neaprėpiami tyruliai, ūksmingi, pelkėti miškai ir didingi architektūros šedevrai... Taip vaizdingai kiekvieną gamtos ir kultūros mylėtoją pasitinka gražus Rytų Žemaitijos kraš-tas. Kraštas, žymintis Žemaitijos ir Aukštaitijos sandūrą, Dubysos ir Nevėžio baseinų takoskyrą, slepia visą puokštę gamtos ir kultūros vertybių. Vienas turtingiausių ir vertingiausių gamtinių

kompleksų šiame krašte – Šimšų miškas (BAST). Šiaurėje jis ribojasi su dar vienu šio krašto per-lu – Tyrulių pelke (PAST), kitaip dar vadinama paukščių karalyste, o pietuose, geležinkelio py-limu atskirta nuo ne ką mažiau turtų savyje sle-piančios Apušio ežero ir jo apyežerių (BAST) te-ritorijos. Ši Europos Bendrijos svarbos teritorijų grandinėlė tik patvirtina jų reikšmingumą šalies biologinės įvairovės apsaugos kontekste. Tad pradėkime virtualią pažintį su Šimšų mišku.

Šimšų miškas savo dabartinį pavadinimą gavo

46

jam tapus „Natura 2000“ tinklo teritorija, nuo 2009 metų. Įprastai vietinių lig šiolei vadinamas Užpelkių miškais. Buveinių apsaugai svarbi teri-torija Šimšų miškas (LTKEL0007) užima 2088,97 ha ir jungia Kiaunorių, Užpelkių, Šimšos, Kai-malės ir Paežerio miškus, bei tarpe jų įsiterpu-sias vertingas Sakalauskinės, Rūdupio, Spangu-pio, Vaičpievės, Tolučių ir kitas pievas. Į teritoriją patenka didžiausias Tytuvėnų regioninio parko ežeras Gauštvinis (126 ha). Ežero šiaurinėje da-lyje įteka Šimšos upelis su savimi atplukdyda-mas Krioklio, Rūdupio, Spangupio ir Supynės intakų vandenis. Iš ežero pietinės dalies išteka Gryžuvos upė, kuri, nuvingiavusi nemažą kelią, pasiekia Dubysą. Šimšų miško didžiausią terito-riją sudaro vienas seniausių Lietuvos draustinių, 1960 metais įkurtą Užpelkių botaninį–zoologinį draustinį (šiandien 1038,9 ha). Likusią teritorijos dalį užima Užpelkių gamtinis rezervatas (257,1 ha), nedidelis Šimšos telmologinis draustinis (112,2 ha) bei dalis Tytuvėnų regioninio parko ekologinės ir rekreacinės apsaugos zonų.

Ledynmečių palikimaiŠimšų miškas patenka į Rytų žemaičių ply-

naukštės rytinį pakraštį. Tai pelkingiausia Lie-tuvos dalis, neskaitant Nemuno deltos. Pagrin-dinius vietovės reljefo bruožus suformavo čia tris kartus apsilankęs ledynas. Aiškesnes reljefo žymes paliko priešledyninių baseinų pasitven-kimas, siejamas su Šušvės aukštupio ledyninio liežuvio tirpimu Šiluvos, Tytuvėnų apylinkėse. Ledyno tirpsmo vandenys suformavo gražią ežerų grandinę, įskaitant ir dubakloninės (ri-ninės) kilmės Gauštvinio ežerą. Prieš visiškai pasitraukdamas iš teritorijos, ledynas dar spėjo neblogai pasidarbuoti ir sukurti lomas, kalvas, ežerų duburus, bei tikrus gamtos šedevrus – akmenų ruožus, kitaip žmonių rūžomis vadi-namus. Ligi šiolei mokslininkai neturi tikslaus atsakymo, kaip rūžos susiformavo: ar tai buvusi prieledyninių marių kranto vieta, ar akmenimis pažymėtos čia slūgsojusio ledyno plyšių vietos. Detalesni tyrimai leidžia manyti, kad galėjo būti ir vienaip, ir kitaip susiformavusių akmenų ruo-

1 pav. Tytuvėnų ežerų grandinė

47

2 pav. BAST Šimšų miškas ir jo lokalizacija

žų atkarpų. Nepaisant mokslininkų komentarų, žmonės mieliau pasakoja legendą apie dvarpo-nio Tvardauskio velniams parduotą sielą, ir per naktį kipšiukų rankomis nutiestus akmenų takus nuo Tytuvėnų iki Pašimšės dvaro... Dvi nedide-lės akmenų ruožų atkarpos (Tučkinė arba kitaip Akmenų ruožas ir Velniakelis) paskelbtos gamtos paveldo objektais. Tučkinės akmenų ruože, vadi-namoje deltoje, kur „išsikrovė“ ledyno tirpsmo vanduo, tarp akmenų įsikūrusi barsukų kolonija sėkmingai gyvuoja jau kelis dešimtmečius. Da-lis įspūdingų akmenų ruožų neišliko, akmenys buvo išrinkti, suskaldyti ir panaudoti statybose. Šiaurinėje Šimšų miško dalyje, akmenų ruožas visiškai sunaikintas, o Kiaunoriuose galime iš-vysti įspūdingą akmeninę bažnyčią. Kas žino, ar ne į jos sienas sugulė akmenų ruožų akmenys... Šimšų miško pietinėje dalyje, privačiame miške, apsuptas ne ką mažesnių savo draugų, guli Di-džiausias Rūžos akmuo, kurį, rodos, žaibas per-skėlė į dvi nelygias dalis...

Šiandien akmenų ruožų fragmentus galime pamatyti lankydamiesi pažintiniame Akmenų

Rūžos take, įrengtame prie įspūdingiausios at-karpos. Pažintinis takas supažindina ne tik su neeiline vietovės geomorfologija, bet ir su pa-slaptingu akmenų pasauliu, jų reikšme lietuvių kultūroje.

Kraštovaizdis ir istorijaŽvelgiant į šiandienines iš oro darytas vietovės

nuotraukas galima susidaryti vaizdą, kad didžio-ji dalis teritorijos padengta miškais, kurių apsup-tyje tyvuliuoja Gauštvinio ežeras bei kur ne kur įsiterpusios nedidelės pievutės. Tačiau taip buvo ne visada. Tiek ilgamečiai natūralūs procesai, tiek žmogaus veikla, šiandienai suformavo visiš-kai kitokią aplinką. Kaip ir didžioji dalis Lietu-vos, taip ir ši vietovė neišvengė visuotinio žemių sausinimo rykštės. Pavarčius senus žemėlapius, pirmiausiai krenta į akis vinguriuojantis Šimšos upelis, šlapių ir sausų pievų gausa, krūmynai, padrikai išsibarsčiusios pavienės sodybos ir ne-dideli kaimeliai. Didesnių ar mažesnių kaimelių, pavienių sodybų Gauštvinio ežero apylinkėse buvo tikrai nemažai: Užpelkiai, Pilveliai, Šimša, Spudžiai, Kuprės, Peldžiai, Akmenė, Kaimalė, Pa-gauštvinis, Gudeliai, Tolučiai, Paežerys. Daugelis šių kaimų šiandien išlikę tik kaip vietovardžiai, miškų, pievų pavadinimai. Šiandien kaimai iš-tuštėję, pavienės sodybos sugriuvusios, o negai-lestinga augmenija baigia paslėpti ir paskutinius buvusių sodybviečių pėdsakus. Džiugu, kad kai kurios sodybos vis dar gyvuoja, išlaikydamos se-nąją kaimo dvasią.

Šiaurinėje teritorijos dalyje, dešiniajame Šim-šos krante esančiuose miškuose aptikti, kaip įta-riama, I-ojo pasaulinio karo laikų apkasai, kurie šiandien laukia detalesnių tyrinėjimų. Ne kartą vietiniai gyventojai pasakojo atradę kaizerio lai-kų vokiškų šalmų, bei kitų kareiviškos amunici-jos detalių. Tokie atradimai liudija, kad čia būta atvirų vietų, kur vyko gyvenimas, kovos.

XX a. antroje pusėje, atslinkus melioratorių („zimagorų“) laikams ir nutarus kasti durpes iš Tyrulių pelkės, esančios aukščiau Šimšų miško, visas pelkės vanduo buvo nukreiptas į Krioklį, o

48

toliau – ir į Šimšą. Upelis buvo ištiesintas, kana-lizuotas ir paruoštas plukdyti į Gauštvinio ežerą didelius vandens kiekius. Tuo pat metu, siekiant panaudoti šlapias pievas, buvo nusausinti nemaži paežerėse esančių pievų plotai. Nusausintos pie-vos buvo ganomos ir šienaujamos. Ši žmogaus veikla padarė didelę įtaką vietovės kraštovaizdžio pokyčiams ir biologinės įvairovės sudėčiai. Smar-kesnę žmogaus intervenciją į šią teritoriją sustab-dė jai suteiktas botaninio–zoologinio draustinio statusas. Pokario Lietuvoje šeštojo dešimtmečio pabaigoje, septintojo dešimtmečio pradžioje pa-tvirtinus gamtos apsaugai skirtus įstatymus, pra-sidėjo spartus draustinių tinklo kūrimas. 1960 m. rugsėjo 27 d. Lietuvos TSR Ministrų Tarybos nu-tarimu buvo įsteigtas 91 draustinis, tame tarpe ir Užpelkių botaninis–zoologinis draustinis. Jo plo-tas tuo metu sudarė 1781 ha ir buvo išskirtas „bū-dingos miško bei vandens augalų bendrijoms ir

gyvūnijai“ apsaugoti. Nepriklausomoje Lietuvoje 1992 m. steigiant Tytuvėnų regioninį parką šis draustinis tapo viena svarbiausių regioninio par-ko dalių, o 2006 m., rengiant Tytuvėnų regioninio parko tvarkymo planą, buvo išskirtas Užpelkių gamtinis rezervatas (260,7 ha). Nuo 2009 m. Už-pelkių botaninis–zoologinis draustinis, kartu su Šimšos telmologiniu draustiniu, Užpelkių gam-tiniu rezervatu bei dalimi Tytuvėnų regioninio parko ekologinės ir rekreacinės apsaugos zonų, tapo Europos Bendrijos ekologinio tinklo „Natu-ra 2000“ dalimi – Šimšų miško buveinių apsaugai svarbi teritorija (BAST). EB svarbos ekologiniam tinklui teritorija priskirta siekiant išsaugoti 6510 Šienaujamas mezofitų pievas, 7230 Šarmingas žemapelkes, 9080 Pelkėtus lapuočių miškus, bei į Buveinių direktyvos II-ąjį priedą įrašytoms rū-šims: auksuotoji šaškytė, baltmargė šaškytė ir di-dysis auksinukas.

3 pav. Tyrinėtos akmenų ruožų atkarpos Šimšų miške (pažymėta raudonai)

49

Gauštvinio ežerasTai didžiausias Tytuvėnų regioninio parko

ežeras, kurio plotas siekia 126 ha. Ežeras rini-nės kilmės, šiaurės pietų kryptimi ištįsęs apie 3 km, vidutinis plotis 0,5 km, giliausia jo vieta siekia 3,8 m, o vidutinis gylis – 2,4 m. Kartu su iš ežero ištekančia Gryžuvos upe, ežeras patenka į svarbų migracinį koridorių. Ežero pavadini-mas kildinamas iš žodžių „gausiai“ arba „gustai“ tvinti. Pats pavadinimas nusako ežero polinkį sulaikyti vandenį ir lėtai jį „atiduoti“ Gryžuvos upei. Todėl ežerui būdingi dideli ir ilgalaikiai pa-vasariniai potvyniai. Miškininkai pasakojo, kad yra buvę metų, kada pavasarinio potvynio metu Užpelkių miškuose buvo galima plaukioti net su baidare! Toks vandens „užsibuvimas“ ežere reiš-kia didesnį intakų suneštų nuosėdų kaupimąsi ir „užrakinimą“ ežero dugne. Ežero vanduo taip pat buvo dirbtinai pažemintas, nes numelioravus kelis tūkstančius hektarų Tyrulių ir Šimšos pel-kių ir pagilinus, bei ištiesinus Gryžuvos ir Šim-šos upelių vagas, Gauštvinio ežero vandens lygis pažemėjo beveik 2 metrais. Dėl savo prigimties ir susidariusių sąlygų, ežero senėjimo arba kitaip tariant eutrofikacijos, procesai yra žymiai spar-tesni. Visą ežerą juosia plati vešlios augmenijos juosta. Ypatingai plati nendrynų juosta susifor-mavo pietinėje ežero dalyje, kur siekia apie 100 m pločio. Iš Tyrulių durpyno atitekantys Šimšos

vandenys, prisotinti durpių ir kitų nešmenų, su-rinktų vingiuojant per Užpelkių miškus, laikui bėgant Gauštvinio ežero šiaurinėje dalyje sufor-mavo nemažą deltą, taip pat tankiai apaugusią nendrynais. Nendrynuose gyvena didieji bau-bliai, ausuotieji kragai, peri ar traukimo metu apsistoja daug kitų vandens paukščių. Dažnai Gauštvinio ežerą medžiodamas aplanko jūrinis erelis, kuris įsikūręs Užpelkių miško ir Tyrulių pelkės sandūroje. Ežeras su savo intakais ir iš-takomis taip pat yra svarbi gyvenamoji aplinka ūdroms, audinėms, bebrams, kurių Šimšų miš-ke aptinkama tikrai nemažai. Rytinėje ežero pakrantėje yra įsikūrusi didžiausia poilsiavietė regioniniame parke. Ežeras patrauklus tiek po-ilsiautojams, tiek ir žvejams. Pagal atliktus žuvų tyrimus, galime džiaugtis gan nemaža jų įvairo-ve. Ežere gyvena lydekos, kuojos, raudės, lynai, karšiai, aukšlės, paprastieji karosai, pūgžliai, eše-riai.

Deja, ežeras neapsaugotas nuo įvairių inva-zinių gyvūnijos rūšių. Nerimą kelia ne kartą vandenyse žvejų aptiktas rainuotasis vėžys. Pa-bandyta eksperimentuoti į ežerą paleidžiant un-gurių, tikintis, kad jie padės įveikti šią invazinę rūšį. Didelį susirūpinimą gamtininkams ir ežero lankytojams kelia dažnai pasikartojantys masi-niai žuvų kritimai vasaros pabaigoje. Paskutinis toks masinis žuvų gaišimas fiksuotas 2009 metų

4 pav. Akmenų rūžos pažintinio tako vartai (a) ir simbolis – gaidys (b)

a) b)

50

rugpjūčio mėnesį. Jis sukėlė didžiules diskusijas dėl tikėtino teršalų patekimo į ežerą. Siekiant išsiaiškinti šio incidento priežastis, 2013 m., įgyvendinant LIT-LAT projektą „Bendradarbia-vimas tarp sienų subalansuotam ežerų baseinų valdymui Kuržemėje ir Lietuvoje“, buvo atlikti kompleksiniai Tytuvėų ežerų tyrimai. Tyrimai apėmė visą Gauštvinio ežero baseiną. Buvo atlik-ti hidrologiniai, hidrocheminiai, hidrobiologi-niai, bei fizikiniai geocheminiai ežero ir jo intakų vandens tyrimai, bei ežero dugno nuosėdų tyri-mai. Tyrimų rezultatai sudarė galimybes suprasti ežere vykstančius procesus ir iš to sekančias pa-sekmes. Tyrimai parodė, kad jokia tarša, galinti daryti poveikį ekosistemai, šiuo metu į ežerą iš baseino nepatenka. Tačiau paties ežero vandens tyrimai išryškino dideles fosforo koncentraci-jas, kurios gali būti dėl resuspencijos – anksčiau sukaupto fosforo emisijos iš dugno nuosėdų. Gauštvinio ežero fitoplanktone aptiktos įvairius toksinus sintetinančios trys melsvabakterių rū-šys (30 % bendros fitoplanktono biomasės). Ap-tikta Lietuvai nauja svetimkraštė melsvabakterių rūšis Sphaerospermosis aphanizomenoides (5,5 % fitoplanktono biomasės), parodė, kad ežero eko-sistemos biotinis balansas yra pažeistas. Apiben-drindami tyrimus, mokslininkai daro išvadą, kad bendra ežero ekosistemos būklė yra bloga ir tai galima pagrįsti sparčiais ežero eutrofikacijos

procesais. Paprasta žmonių kalba tariant – eže-ras sensta, o jo senėjimo procesus spartino ežero baseine anksčiau vykusi intensyvi žmogaus vei-kla. Būtent natūralūs procesai, susidarius tam ti-kroms oro sąlygoms, sukėlė masinį žuvų dusimą dėl deguonies trūkumo vandenyje. Aukšta oro temperatūra, mažas kritulių kiekis, stipriai įšilęs seklaus ežero vanduo, paspartina melsvabakte-rių dauginimąsi, jos savo ruožtu sunaudoja daug vandenyje esančio deguonies, kurio trūkumui jautriausios žuvys ir ima masiškai gaišti. Moks-lininkai pateikė išvadas, kad ežero ekosistemos gelbėjimas šiuo atveju yra visiškai neefektyvus ir beprasmis, jeigu norime išsaugoti natūralų draustinio ežerą. Didelės investicijos ežero valy-mo darbams tik labai neilgam laikotarpiui pri-stabdytų įsibėgėjusius eutrofikacijos procesus. Belieka tik stebėti ežere vykstančius procesus bei dėti visas pastangas, kad neatsirastų papildoma ežero tarša, kuri dar labiau paspartintų ežero senėjimo procesus. Šiandien Gauštvinio ežeras įvardintas kaip ES Buveinių direktyvos I priedo buveinė – 3150 Natūralūs eutrofiniai ežerai su plūdžių arba aštrių bendrijomis.

Šimšų miško augalija, jos įvairovė, apsauga, kylančios apsaugos grėsmėsTeritorijoje daugiausiai sutinkamos pelkėms ir

pelkiniams miškams būdingos augalų bendrijos

5 pav. Skirtingų laikų vietovės žemėlapiai: 1921 m. (a), 1938 m. (b), 1985 m. (c)

a) b) c)

51

Tik šiaurvakariniame pakraštyje, ant smėlėto gūbrio nedideliame plote auga smėlynų augalų bendrija. Pirmieji detalesni augalijos tyrimai ir kartografavimas šioje teritorijoje atlikti 1979–1980 metais. Tuo metu Užpelkių botaniniame-zoologiniame draustinyje buvo inventorizuota 513 aukštesniųjų augalų rūšių, iš kurių 20 buvo retos ir saugotinos, vėliau 10 iš jų įrašytos į tuo-metinį Lietuvos raudonosios knygos sąrašą. 1990–1991 metais atlikti pakartotinai tyrimai, kurių metu didžiausias dėmesys buvo skiriamas retosioms augalų bendrijoms ir Raudonosios knygos rūšims. Šių tyrimų metu buvo užfiksuota nemažai retų augalų rūšių ir jų populiacijų nyki-mo atvejų. 2002 metais teritorijoje buvo invento-rizuotos kertinės miško buveinės, o 2011 metais buvo kartografuotos Šimšų miško augalų ben-drijos, EB svarbos buveinės, bei inventorizuotos retos augalų rūšys.

Paskutinių augalijos kartografavimo ir tyrimų duomenimis teritorijoje nustatytos 15 tipų ES Bendrijos I priedo buveinės, iš kurių net 8 – pri-oritetinės (6230 *Rūšių turtingi briedgaurynai, 6270 *Rūšių turtingos ganyklos ir ganomos pie-vos, 7220 *Šaltiniai su besiformuojančiais tufais, 9010 *Vakarų taiga, 9020 *Plačialapių ir mišrūs miškai, 9080 *Pelkėti lapuočių miškai, 91D0 *Pelkiniai miškai, 91E0 *Aliuviniai miškai), bei inventorizuota 14 į Lietuvos Raudonąją knygą įrašytų augalų rūšių. Peržvelgus senesnius tyri-mų duomenis aptikta faktų, kad teritorijoje au-gusios dar 5 saugomos augalų rūšys, tačiau šiuo metu neaptinkamos.

Miškai. Šimšų miško BAST vyrauja miškų bu-veinės, kurios užima 62 % visos teritorijos ploto. Viena iš dažniausiai teritorijoje sutinkamų ES Buveinių direktyvos I priedo buveinių – 91E0 Aliuviniai miškai (623 ha). Antra pagal dažnu-mą – 9080 *Pelkėtų lapuočių miškų buveinė (381 ha). Prie Gryžuvos upės ištakų aptinkami nedi-deli fragmentai ir gan retos 9010 *Vakarų taigos buveinės. Nedideliais ploteliais aptinkamos šios miškų buveinės: 9020 *Plačialapių ir mišrūs miš-kai, 9050 Žolių turtingi eglynai, 91D0 *Pelkiniai miškai. Miškų buveinės labai fragmentuotos, ne-vienalytės, labiausiai paveiktos žmogaus ūkinės veiklos, vykdant pagrindinius ir tarpinius kirti-mus, želdant saugomoms buveinėms nebūdin-gas medžių rūšis. Šiandien miškų ūkinė veikla didesnėje teritorijos dalyje sustabdyta. Tai teikia vilties, kad taikant specialias gamtotvarkos prie-mones, miškų buveinių stabilumas bei įvairovė bus atstatyta ir išsaugota.

Pievos. Pievų bendrijų įvairovė ir užimami plotai nedideli, užima tik 3 % visos teritorijos. Botaniniu požiūriu įdomiausios ir Šimšų miške yra Lietuvoje retos paupinių usnynų pievų ben-drijos. Šios Vakarų ir Vidurio Europai būdingos bendrijos čia yra už paplitimo arealo šiaurryti-nės ribos ir bemaž sutampa su skroblynų arealu. Teritorijoje aptinkamos šios prioritetinės pievų buveinės: 6270 *Rūšių turtingos ganyklos ir ga-nomos pievos, 6230 *Rūšių turtingi briedgau-rynai. Dažnesnės 6510 Šienaujamos mezofitų pievos, 6450 Aliuvinės pievos, 6410 Melvenynai. Šlapių pievų melioracija, jų intensyvus naudoji-mas šienavimui ir ganymui, o paskutiniais de-šimtmečiais vykęs atvirkštinis procesas – visiš-kas pievų nenaudojimas, sudarė sąlygas atvirose vietovėse plisti krūmams ir kitai sumedėjusiai augalijai. Tai kėlė grėsmę prarasti vertingiausias pievų buveines. Tačiau jau keletas metų Tytuvė-nų RP direkcijos ir miškininkų priežiūros dėka, šiandien didžioji dalis pievų yra prižiūrimos ir nuolat šienaujamos.

6 pav. Šiaurinė Gauštvinio ežero dalis

52 7 pav. Gauštvinio ežero baseino struktūros schema

53

Pelkės. BAST Šimšų miško pelkių buveinės užima labai nedidelę dalį, tik 1 % visos terito-rijos, o jų įvairovė nedidelė. Šimšos pakrantėse išplitusios 7230 Šarmingų žemapelkių buveinės. Pietinėje Gauštvinio ežero dalyje nedideliame plote aptinkama ypač vertinga ir rūšimis turtin-ga Tolučių pelkutė, kurioje vyrauja ne tik 7230 Šarmingų žemapelkių, bet ir 7220 *Šaltinių su besiformuojančiais tufais buveinė. Pelkių bu-veinių didžiausia grėsmė – užaugimas krūmais. Šiandien iš Tolučių pelkutės buveinės krūmai pašalinti, tačiau didelį susirūpinimą kelia Šim-šos pakrantėse esančios pelkių buveinės, kurių didžioji dalis virsta krūmynais.

Retieji augalai. Rūšių, įrašytų į ES Buveinių direktyvos II priedą, teritorijoje nerasta, tačiau aptikta 14 augalų (2 samanų ir 12 induočių) rū-šių, įrašytų į Lietuvos raudonąją knygą. Palyginus su praeityje vykusių ir dabartinių botaninių tyri-mų rezultatus, pastebėtina, kad pastaruoju metu teritorijoje neužfiksuota 5 augalų rūšys, kurios čia gali būti išnykusios. Tai: pievinis plauretis (Gymnadenia conopsea), šalmuotoji gegužraibė (Orchis militaris), mažoji gegužraibė (Orchis mo-rio), šiurkštusis katilėlis (Campanula cervicaria) bei švedinė kiaulpienė (Taraxacum suecicum).

Vien nedidelėje Tolučių pelkutėje aptiktos gausios šių retųjų augalų rūšių: raktažolės pele-nėlės, tuklės, baltijinės, raudonosios ir dėmėto-sios gegūnių populiacijos.

Dėl uosynų džiūvimo labai pažeidžiamos yra teritorijos centrinėje dalyje randamos epifitinės samanos – plunksninės pliusnės. Šimšos pakran-tės pelkėse labai retai aptinkama gelsvoji gegūnė, nariuotoji ilgalūpė. Rūdupio pievoje greta kitų or-chidinių gana retai aptinkama vyriškoji gegužrai-bė. Šlapių miškų pakraščiuose, kvartalinėse lini-jose dažnai randama aukštoji gegūnė. Ypač stabili vidutinio gausumo stačiojo atgirio populiacija.

Tyrimų duomenimis, teritorijoje aptinkama 10 retų, bei apyrečių ir riboto paplitimo augalų rūšių: vienalapė driežlelė, menturlapė baltaša-knė, pelkinis ir plačialapis skiautalūpiai, rusvoji lizduolė, vaistinė taukė ir kiti.

Gyvūnija1990 ir 2010 metų tyrimų duomenimis terito-

rijoje aptikta daugiau kaip 400 vabzdžių, 9 žuvų, 1 roplių, 4 varliagyvių, apie 70 paukščių ir 27 žinduolių rūšys. Šimšų miško BAST aptiktos 22 Lietuvos Raudonosios knygos gyvūnų rūšys, iš jų – 12 stuburinių gyvūnų ir 10 vabzdžių rūšių, įrašytų į ES Buveinių direktyvos II arba IV prie-dus. Rudaakio satyriuko didelė populiacija Šim-šų miške reikšminga ne tik Lietuvoje, bet ir Eu-ropos Bendrijoje. Taip pat reikšmingos, nors ir negausios plačiosios dusios, auksuotosios šašky-tės, baltmargės šaškytės, didžiojo auksinuko po-puliacijos. Pietinėje Gauštvinio ežero pakrantėje aptikta negausi šarvuotosios skėtės populiacija.

Didelė medynų sudėties ir amžiaus įvairovė labai palanki miško paukščių rūšims. Iš retesnių rūšių teritorijoje aptinkami: vapsvaėdis, jūrinis erelis, mažasis erelis rėksnys, jerubės, pilkosios gervės, juodosios meletos, pilkosios meletos, žvirblinės pelėdos, tulžiai, upinės žuvėdros ir kiti. Iš senų rašytinių šaltinių yra žinoma, kad prieš kelis dešimtmečius į šiuos miškus buvo atklydusi uralinė pelėda. Deja, per kelis dešimtmečius Šim-šų miške išnyko gana reta rūšis – rudasis peslys.

Miškingoje teritorijoje gausu įvairių žinduolių rūšių. čia aptikta 5 vabzdžiaėdžių, 7 plėšriųjų, 9 graužikų, 2 kiškių ir 4 kanopinių žinduolių rū-šys. Dažniausiai sutinkamos rūšys: paprastasis kirstukas, kirstukas nykštukas, upinis bebras, paprastoji voverė, kanadinė audinė, miškinė kiaunė, rudasis ir pievinis pelėnai, stirna ir šer-

8 pav. Paupinis usnynas

54

nas. Mažiau gausios – geltonkaklė pelė, ūdra, paprastasis šeškas, taurusis elnias, briedis. Šiau-rinėje Šimšų miško dalyje nuolat sutinkami vil-kai, kurie tikriausiai čia atklysta iš Tyrulių pelkės medžioti. Netoli Šimšų miško, Šiaulių kryptimi yra matyta ir lūšis. Baltieji kiškiai čia dažnesni nei pilkieji. Tučkinės akmenų ruože įsikūrusi gausi barsukų kolonija.

Šimšų miško vertybių tyrimai, apsaugos ir tvarkymo problematikaŠimšų miške atlikta pakankamai biologinės

įvairovės tyrimų, kurių dėka šiandien galima įvardinti teritorijoje esančių vertybių būklės po-

kyčių priežastis bei planuoti apsaugos priemo-nes. Išsamiausiai teritorijoje tyrinėta augalija. Taip pat buvo atlikti entomologiniai, ichtiolo-giniai (Gauštvinio ežere), žinduolių, paukščių, elninių žvėrių gausos tyrimai. Taip pat buvo vyk-dyta juodojo gandro veisimosi vietų apsaugos programa, kurios metu teritorijoje buvo iškeltos 4 dirbtinės lizdavietės juodiesiems gandrams ar plėšriesiems paukščiams. Ypatingas dėmesys į Gauštvinio ežero būklę buvo atkreiptas po 2009 m. vasarą įvykusio masinio žuvų gaišimo. 2013 m. buvo atlikti kompleksiniai ežerų tyrimai, ku-rių tikslas buvo išsiaiškinti kokie procesai vyks-ta ežere ir jo baseine bei kokia veikla daro įtaką

9 pav. Retieji Šimšų miško augalai: baltijinė gegūnė (a); aukštoji gegūnė (b); plunksninė pliusnė (c); raktažolės pelenėlės ir tuklės pavasarinis duetas šarmingoje žemapelkėje (d)

a) b)

c) d) d)

55

ežero ekosistemos stabilumui. 2017 m. spalio 12  d. Lietuvos Respublikos Aplinkos ministro įsakymu Nr. D1-844 m. patvirtintas Šimšų miš-

ko gamtotvarkos planas, kuriame apibendrinti tyrimų rezultatai, biologinės įvairovės būklė ir numatytos apsaugos priemonės.

10 pav. Šimšų miško gyvūnija: pilkųjų gervių pora (a); didysis auksinukas (b); rudakis satyriukas (c), ūdra (d), jerubė (e)

a) b)

c) d)

e)

56

Didžiausią grėsmę teritorijoje esančioms ver-tybėms kelia tiek žmogaus ūkinė veikla, tiek jos visiškas nevykdymas. Ypač jautrios žmogaus ūkinei veiklai yra miškų buveinės. Tradicinės miško ūkinės priemonės sunkiai dera su miškų buveinių apsaugai keliamais reikalavimais. Dėl šios priežasties jau prarasta dalis reprezentaty-vių miško buveinių: iškirsti brandūs medynai, įveistos eglių monokultūros ir pan. Ypač tai ak-tualu privačiose valdose. Šiandien pagrindinio naudojimo kirtimai Šimšų miško teritorijoje valstybės nuosavybėje esančiose miškų buvei-nėse yra sustabdyti ir nevykdomi. Gamtotvar-kos priemonės valstybiniuose miškuose yra integruotos į miškotvarkos projektą. Tai teikia vilties, kad Gamtotvarkos plane užsibrėžti už-daviniai, susiję su miškų buveinių apsauga, bus įgyvendinti. Siekiant formuoti reprezentatyvias miškų buveines, numatyta vykdyti tik specia-liuosius biologinės įvairovės kirtimus. Kirtimai visiškai nevykdomi kertinėse miško buveinėse. Sudėtingesnė situacija privačiose miško valdose, kurios Šimšų miške užima apie 25 % viso miško ploto. Privatiems savininkams nebuvo uždrausta vykdyti pagrindinio naudojimo kirtimus. Tačiau naujai parengtas ir patvirtintas Tytuvėnų regio-ninio parko tvarkymo planas (2019 m.) įtvirtino veiklos apribojimus visose miškų buveinėse, ne-priklausomai nuo nuosavybės formos. Privatūs miško savininkai noriai dalyvauja Kaimo plėtros programoje (KPP) „Natura 2000 miškuose“, ku-rioje numatytos kompensacijos už ūkinių veiklų miškuose apribojimus. Su 6 miško savininkais Tytuvėnų RP direkcija sudarė apsaugos sutartis, kuriomis jie įsipareigoja miškų buveinėse nevyk-dyti veiklos (arba ją vykdyti neintensyviai).

Didesnius iššūkius kelia pievų ir pelkių buvei-nių apsauga. Didžioji dalis pievų ir pelkių yra nusausintos. Dar prieš dešimtmetį dalis pievų buvo šienaujamos ir ganomos. Tačiau mažė-jant gyventojų skaičiui, nykstant nedideliems ūkiams, pievos ir pelkės užaugo krūmynais. Tai kelia didelę grėsmę sunykti ne tik pievų ar pel-kių buveinėms, retoms augalų rūšims, bet ir su

jomis mitybiniais ryšiais susijusioms vabzdžių rūšims: auksuotajai šaškytei, didžiajam auksinu-kui ir kt. Miškininkų dėka didžioji dalis Šimšų miško pievų buveinių yra prižiūrima, kasmet šienaujama. Tytuvėnų RP direkcija savo jėgo-mis taip pat prižiūri dalį pievų ir pelkių. Prieš porą metų rankiniu būdu buvo sutvarkyta pati vertingiausi pietinėje Gauštvinio ežero pakran-tėje esanti teritorija – šarminga žemapelkė, kurią vietiniai žmonės gražiai vadina Tolučių pelkute. Pirminių darbų metu buvo iškirsta sumedėjusi augmenija ir nušienauta. Dabar šienaujama kas-met, siekiant sunaikinti krūmų atžalas. Taip pat labai vertinga yra Rūdupio pieva, kurios plotas 24 ha. Šiandien yra sutvarkyta (iškirsti krūmai, nušienauta) tik apie trečdalis pievos. Kita pievos dalis bus tvarkoma artimiausiu metu.

Didelį susirūpinimą kelia su uosiu susijusios baltmargės šaškytės apsauga. Visoje Lietuvoje, įskaitant ir Šimšų mišką, džiūstant uosynams, šios rūšies apsauga tampa labai problematiška. Analogiška situacija su plunksninės pliusnės apsauga. Ši reta samana auga tik ant labai senų uosių, ar drebulių kamienų. Storų, senų, sveikų uosių ar drebulių trūkumas mažina šios rūšies

11 pav. Šimšų miškas žiemą

57

populiacijos stabilumą, nors iki šiol plunksninę pliusnę Šimšų miške dar galima nuolat rasti.

Šimšų miško tvarkymo ir apsaugos tendenci-jos šiandien yra optimistiškos. Miško buveinių tvarkymo priemonės sėkmingai integruotos į buvusios VĮ Tytuvėnų miškų urėdijos (dabar VĮVMU Raseinių padalinys) miškotvarkos pro-jektą. Artimiausiu metu yra numatyta pradėti vykdyti dalies miškų buveinių tvarkymo darbus pagal gamtotvarkos plane pateiktas rekomen-dacijas. Miškininkai kasmet, atlikdami priva-lomuosius darbus, tvarko didžiąją dalį Šimšų

miško pievų ir pelkių. Kasmet Tytuvėnų RP di-rekcija ir miškininkai, aptaria reikalingas tvarky-mo priemones, pasiskirsto tvarkomus buveinių plotus. Tai gražus bendradarbiavimo pavyzdys, kuris jau šiandien duoda apčiuopiamus rezulta-tus: didžioji dalis pievų ir pelkių tvarkymo plo-tų yra nuolat prižiūrimos. Tikimasi, kad miškų sistemos pertvarka neturės neigiamos įtakos jau susiformavusioms gamtosauginėms buveinių tvarkymo priemonėms ir miškininkai skirs dar didesnį dėmesį gamtosauginei, o ne vien ūkinei visiems svarbios teritorijos priežiūrai.

12 pav. Beržynas pavasario potvynio metu 13 pav. Šlapias juodalksnynas pavasarį

14 pav. Ištiesinta Šimšos upė 15 pav. Tęsiami Tolučių pelkutės tvarkymo darbai

58

LITERATŪRA

H. Gudavičius, P. Kavaliauskas, R. Krupickas. Lietu-vos draustiniai. 1989.

LTSR MA Botanikos institutas. Užpelkių botaninio-zoologinio draustinio augalijos kartografavimas ir jos apsaugos biologinių pagrindų nustatymas. 1980.

Lietuvos gamtos fondas. Šimšų miško gamtotvarkos plano pagrindžiamoji informacija. 2011.

D. Dapkus. Tytuvėnų regioninio parko šiaurinės da-lies entomologiniai tyrimai. 2003.

Lietuvos metaloekologų draugija. Tytuvėnų ežerų kompleksiniai tyrimai.

Lietuvos hidrobiologų draugija. Tytuvėnų regioninio parko ežerų hidrobiologiniai ir hidrologiniai tyrimai. 2006.

KU Sistemų analizės mokslo centras. Tytuvėnų regi-oninio parko entomofaunos apžvalga. 1997 m.

Gamtinės įvairovės išsaugojimo draugija. Tytuvėnų regioninio parko varliagyviai ir ropliai. 1997 m.

Gamtinės įvairovės išsaugojimo draugija. Tytuvėnų regioninio parko ir gretimų teritorijų augmenijos ap-žvalga.

59

AUGALIJOS IR FLOROS KAITA VIRŽONŲ VALSTYBI­NIAME BOTANINIAME DRAUSTINYJE

Julius AUGLYS¹, Vaclovas STUKONIS²¹Krekenavos regioninio parko direkcija, el. paštas krekenavosrp@krpd.am.lt²Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro filialas Žemdirbystės institutas

J. Au

glio

nuo

tr.

Viržonų valstybinis botaninis draustinis įsteigtas 1992 metais, jo plotas 32,4 ha. Teritorija yra Panevėžio rajono savivaldybėje, Krekenavos seniūnijoje, VĮ Valstybinių miškų urėdijos Pa-nevėžio regioninio padalinio Krekenavos g-jos Kv. 754, skl. 36-49. Draustinio įsteigimo tiks-las – išsaugoti Viržonų pelkę su retų rūšių auga-lų augavietėmis. Įsteigimo teisės aktas – LR AT 1992-09-24 Nutarimas Nr. I-2913. Teisės aktas, nustatęs dabartines draustinio ribas – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-12-29 nutari-

mas Nr. 1486. Viržonų botaniniame draustinyje miškai sudaro 26 ha (80 % ploto), vyrauja 35-40 metų beržynai, baltalksnynai, juodalksnynai. Visi miškai draustinyje yra privatūs. Ne miško plotai sudaro apie 6,4 ha (20 %). Draustinyje išsi-barstę keletas atvirų, krūmais pamažu apaugan-čių kalkingų žemapelkių ir melvenynų plotų. Šie sudaro apie 1,6 ha (4,9 % ploto).

Draustinis yra Vidurio Lietuvos Nevėžio že-mumoje, aplinkoje vyrauja dirbami, numelio-ruoti laukai. Praeityje Viržonų pelkė buvo nu-

60

sausinta iškastais kanalais. Ryškiausias jų likęs šiaurinėje dalyje, kuris iki šiol veikia draustinio hidrologinį režimą. Ilgainiui teritorijoje pasikei-tė ir nusistovėjęs ūkinis naudojimas: nutrūko ekstensyvus gyvulių ganymas, pievos ir viksvy-nai liko nebešienaujami. Šie pokyčiai turėjo di-delę įtaką draustinio augalijai bei florai. Tyrimų tikslas – nustatyti augalų rūšinės sudėties poky-čius bei retųjų rūšių būklę.

1998 metais Botanikos instituto Floros ir ge-obotanikos laboratorijos mokslininkai invento-rizavo Viržonų botaninio draustinio augaliją ir bendrijas. Šių tyrimų metu rasta 31 samanų rū-šis: 3 kerpsamanių ir 28 lapsamanių rūšys. Buvo rastos 304 induočių augalų rūšys, iš jų: Asiūklū-nų – 4, Šertvūnų – 5, Pušūnų – 2, Magnolijūnų – 284 [2].

Draustinio teritorijoje per šį laikotarpį (1992–2019 m.) ūkinė veikla praktiškai nebuvo vykdo-ma. Kai kurie pokyčiai įvyko jį supančioje aplin-koje: šalia draustinio esantis vietinės reikšmės sąvartynas 2009 m. buvo uždarytas, o 2013 m.  – rekultivuotas. Tačiau 2013 m. už draustinio ribų 0,3 km atstumu pradėtas eksploatuoti žvyro karjeras. Draustinio aplinkoje vykdoma inten-syvi žemės ūkio veikla, aplinkiniai laukai gausiai tręšiami. Iš dalies buvo išvalyti ir pelkės apylin-kes supantys melioracijos grioviai. Visa tai turėjo neigiamos įtakos draustinio floros ir augalijos būklei.

2018–2019 m. apžvalginių tyrimų metu nu-statyta, kad dauguma atvirų plotų, tame tarpe – pievos ir žemapelkės, buvusios draustinio steigi-mo metu, apaugo sumedėjusia augalija. Lėtesnis apaugimas stebimas tik viename pievų plote, ku-riame, galimai planuojant žvyro kasimo darbus, praeityje buvo nuimtas viršutinis derlingas dir-vožemio sluoksnis. Dabar ten susiformavusios pievos su vyraujančia melsvąja melvene (Molinia caerulea) ir pavieniais nedideliais beržais bei įvairiais krūmais.

Draustinyje sumažėjo ir atviruose biotopuose augančių augalų rūšių skaičius. Tačiau įsikūrė naujos, būdingos miškams samanų ir induočių

rūšys. 2013 metais rekultivavus šalia draustinio buvusį sąvartyną, sumažėjo ir adventyvinių rū-šių, tačiau kai kurios iš jų paplito draustinyje.

Keitėsi draustinio žemapelkių struktūra. Jos nusausėjo ir apaugo krūmais bei medžiais. Iš-nyko didžioji dalis ten augusių saugomų augalų (karališkoji glindė, raudonoji gegūnė, baltijinė gegūnė ir kt.). Neaiški pataisinės drepanės (Dre-panocladus lycopodioides) būklė, kurios populia-cija draustinio steigimo metu buvo gana gausi [2,3]. 2018 metais tik pietvakarinėje draustinio dalyje rasta vos keletas šios samanos individų. Pataisinės drepanės populiacijos būklę galėjo nulemti vietovės hidrologinio režimo pokyčiai. Visame draustinyje labai sausa, nėra paviršinio vandens.

Samanų rūšinė sudėtis per 20 metų pasikeitė. 2018–2019 m. apžvalginių tyrimų metu rasta naujų rūšių, daugiausia augančių miškų buvei-nėse. Tai yra dėsninga, nes miškuose ilgainiui įsikuria brandesniems medynams būdingos rū-šys. Dalies samanų rūšių, paminėtų 1998 metų ataskaitoje, 2018–2019 m. tyrimo metu nerasta. Manoma, kad šios populiacijos galėjo išnykti arba labai sumenko ir liko nepastebėtos.

VIRŽONŲ BOTANINIO DRAUSTINIOAUGALIJOS POKYČIAIĮvertinus dabartinę augalijos būklę ir palygi-

nus ją su 1998 metais Botanikos instituto Floros ir geobotanikos mokslininkų ataskaita, matomi nemaži skirtumai.

Stambiųjų helofitų ir viksvų bendrijosAs. Eleocharitetum palustris Schennikow

1919 bendrijos šiuo metu beveik išnykusios. Caricetum elatae Koch 1926., Caricetum appro-pinquata (Koch 26) Soó 28, Caricetum ripariae Máthé et Kovács 1959, Caricetum acutiformis Eggler 1933, Caricetum vesicariae Chouard 1924 bendrijų plotai taip pat sumažėję. Dalis jų užau-gę krūmais ir medžiais.

61

Eil. nr. Rūšies pavadinimas 1998 metų ataskaita

2018–2019 metų tyrimai Pastabos

KL. KERPSAMANĖS – HEPATICOPSIDA1. Fossombronia wondraczekii (Corda) Dumort. + RK sąraše iki 2019 m.2. Lopocolea heterophylla (Schard.) Dum. +3. Marschantia polymorpha L. +4. Riccia glauca L. +5. Ricciocarpos natans (L.) Corda + RK sąraše iki 2019 m.

KL. LAPSAMANĖS – BRYOPSIDA6. Amblystegium serpens (Hedw.) Shimp. +7. Atricum undulatum P. Beauv. + +8. Aulacomnium palustre (Hedw.) Schwaegr. + +9. Barbula unguiculata Hedw. + +10. Brachythecium albicans (Hedw.) Schimp + +11. Brachythecium mildeanum (Shimp.) Schimp. +12. Brachythecium rutabulum (Hedw.) Shimp. +13. Bryum cespiticium Hedw. +14. Bryum pseudotriquedrum(Hedw.) Gaertn. +15. Calliergon giganteum (Schimp.) Kindb. +16. Calliergonella cuspidata (Brid.) Loeske + +17. Campyllum stellatum (Hedw.) J. Lange + +18. Ceratodon purpureus (Hedw.) Brid + +19. Cirriphullum piliferum (Hedw.) Grout +20. Climacium dendroides (Hedw.) Web. Et Mohr. + +21. Cratoneuron filicinum (Hedw.) Spruce +22. Dicranum polysetum Sw. +23. Drepanocladus aduncus Hedw. +24. Drepanocladus cossonii (Schimp.) Loeske +25. Drepanocladus lycopodioides (Brid.)Warnst. + + Įrašyta į RK 26. Fissidens adianthoides Hedw + +27. Fissidens osmundoides Hedw. +28. Funaria hygrometrica Hedw. +29. Hylocomium splendens (Hedw.) Shimp. +30. Hypnum cupresiforme (Hedw.) P. Beauv +31. Homalothecium sericeum (Hedw.) Shimp. +32. Leucobryum glaucum (Hedw.) Ångstr. +33. Ortotrichum speciosum Hedw. + +34. Plagiomnium affine (Bland.) T. J. Kop. +35. Plagiomnium cuspidatum (Hedw.) T. J. Kop. + +36. Plagiomnium undulatum (Hedw.) T. J. Kop. + +37. Pohlia nutans (Hedw.) Lindb. + +38. Polytrichum longisetum Sw. Ex Brid. +39. Ptilidium crista-castrensis (Hedw.) De Not +40. Rhytidiadelphus squarosus (Hedw.) Warnst. + +41. Rhizomnium punctatum (Hedw.) T. J. Kop + +42. Scorpidium scorpioides (Hedw.) Limpr. +43. Sphagnum girgensonii Russow +44. Sphagnum palustre L. +45. Sphagnum capillifolium (Ehrh.) Hedw. + +46. Tetraphis pellucida Hedw. + +47. Thuidium philibertii Limpr. + +

VIRŽONŲ BOTANINIO DRAUSTINIO SAMANOS

62

Viržonių valstybinio botaninio draustinio schema

Rekultivuotas savartynas

63

Melvenynai Viržonių valstybiniame botaniniame draustinyje

Mišku apaugę plotai Viržonių valstybiniame botaniniame draustinyje

Žemapelkės Viržonių valstybiniame botaniniame draustinyje

64

Mineralotrofinės ir mezotrofinės mažųjų viksvų bendrijos

As. Caricetum lasiocarpae W. Koch 1926. Šiuo metu gausiau paplitusi tik pietrytinėje draustinio dalyje, kurioje ir buvo rasta pataisinė drepanė.

Šlapieji juodalksnynaiSkirtingai negu pievų ir pelkių, miškų bendri-

jų plotų per 20 metų padidėjo daugiau negu du kartus. Draustinio teritorijoje vyrauja juodalks-nynai (Alnetea glutinosae Br.-Bl. et Tüxen ex Westhoff et al. 1946). Taip pat draustinyje pagau-sėjo ir gluosnynų (Salicetum pentandro-cinereae (Almq. 1929) Pass. 1961).

Trąšiosios pievosTrąšiųjų pievų draustinyje likę mažai – vyrauja

melvenynai (Molinietum caeruleae Koch 1926). Bendrijoje plinta nedideli krūmai ir medžiai, jos pamažu apauga mišku. 2018–2019 m. draustinio teritorijoje briedgaurynų nerasta. Atvirų žolinių bendrijų plotai sparčiai mažėja ir ateityje gali visai išnykti. Svarbiausios draustinio botaninės vertybes – žemapelkės ir melvenynai pamažu degraduoja. Draustinio teritorijoje nėra inven-torizuotų Europos Bendrijos svarbos saugomų buveinių.

VIRŽONŲ BOTANINIO DRAUSTINIOFLOROS POKYČIAI

VIRŽONŲ BOTANINIO DRAUSTINIOŽIEDINIŲ IR SPORINIŲ INDUOčIŲ SąRAŠAS

Sk. ASIŪKLŪNAI – EquISEToPhyTAŠ. Asiūkliniai – EquISETACEAE Michx. Ex DC.

1. Dirvinis asiūklis – Equisetum arvense L. 2. Balinis asiūklis – Equisetum fluviatile L. 3. Gegužinis asiūklis – Equisetum palustre L. 4. Ožkabarzdis asiūklis – Equisetum pratense Ehrh.

Sk. ŠERTVŪNAI –PoLyPoDIoPhyTAŠ. Driežlieliniai – oPhIoGLoSSACEAE

(R. Br.) C. Agardh5. Paprastasis varpenis – Botrychium lunaria (L.) Sw.

Š. Papartuoliniai – ThELyPTERIDACEAE Pic. Serm.

6. Paprastasis pelkiapapartis – Thelypteris palus-tris Schott

Š. Vudsijiniai – WooDSIACEAE (Diels) Herter7. Paprastasis blužniapapartis – Athyrium filix –femina (L.) Roth

Š. Papartiniai – DRyoPTERIDACEAE Ching.8. Smailialapis papartis – Dryopteris carthusiana (Vill.) H. P. Fuchs 9. Skiauterinis papartis – Dryopteris cristata (L.) A. Gray.

SK. PuŠŪNAI – PINoPhyTAŠ. Pušiniai – PINACEAE Lindl.

10. Paprastoji eglė – Picea abies (L.) H. Karst. SK. MAGNoLIJŪNAI – MAGNoLIoPhyTAKl. MAGNoLIoPSIDA – MAGNoLIJAINIAI

Š. Vėdryniniai – RANuNCuLACEAE Juss.11. Baltažiedė plukė – Anemone nemorosa L. 12. Pelkinė puriena – Caltha palustris L. 13. Aitrusis vėdrynas – Ranunculus acris L. 14. Pavasarinis švitriešis – Ficaria verna Huds. 15. Auksakuodis vėdrynas – Ranunculus aurico-mus L. 16. Pelkinis vėdrynas – Ranunculus lingua L. 17. Šliaužiantysis vėdrynas – Ranunculus repens L. 18. Nuodingasis vėdrynas – Ranunculus scelera-tus L. Nerandama* 2018–2019 m.19. Geltonasis vingirys – Thalictrum flavum L. Nerandama 2018–2019 m.20. Siauralapis vingiris – Thalictrum lucidum L.

Š. Aguoniniai – PAPAVERACEAE Juss.21. Didžioji ugniažolė – Chelidonium majus L. Š. Gvazdikiniai – CARYOPHYLLACEAE Juss.22. Dirvinė glažutė – Cerastium arvense L. Ne­randama 2018–2019 m.23. Paprastoji glažutė – Cerastium holosteoides Fr. 24. Šilinis gvazdikas – Dianthus deltoides L. Ne­randama 2018–2019 m.25. Šilkažiedė gaisrena – Lychnis flos–cuculi L. 26. Smaliukė – Lychnis viscaria L. Nerandama 2018–2019 m.27. Vandeninis pastenis – Myosoton aquaticum (L.) Moench.

65

28. Nusvirusioji naktižiedė – Silene nutans L. Nerandama 2018–2019 m.29. Paprastoji naktižiedė – Silene vulgaris (Mo-ench) Garcke 30. Siauralapė žliūgė – Stellaria graminea L. 31. Ilgalapė žliūgė – Stellaria longifolia Muhl. Ex Willd. Nerandama 2018–2019 m.32. Daržinė žliūgė – Stellaria media (L.) Vill. 33. Pelkinė žliūgė – Stellaria palustris Retz. Š. Balandiniai – CHENOPODIACEAE Vent.34. Plačioji balandūnė – Atriplex hastata L. Ne­randama 2018–2019 m.35. Baltoji balanda – Chenopodium album L. Ne­randama 2018–2019 m.

Š. Rūgtiniai – PoLyGoNACEAE Juss.36. Vijoklinis pelėvirkštis – Fallopia convolvulus (L.) A. Löve 37. Smailialapis rūgtis – Persicaria mitis (Sch-rank.) Opiz ex Assenov.38. Paprastoji takažolė – Polygonum aviculare L. 39. Valgomoji rūgštynė – Rumex acetosa L. 40. Rauktalapė rūgštynė – Rumex crispus L. 41. Skėstažiedė rūgštynė – Rumex thyrsiflorus Fingerh.

Š. Bukiniai – FAGACEAE Dumort.42. Paprastasis ąžuolas – Quercus robur L.

Š. Beržiniai – BETuLACEAE Gray43. Juodalksnis – Alnus glutinosa (L.) Gaertn. 44. Baltalksnis – Alnus incana (L.) Moench. 45. Karpotasis beržas – Betula pendula Roth 46. Plaukuotasis beržas – Betula pubescens Ehrh.

Š. Lazdyniniai – CoRyLACEAE Mirb.47. Paprastasis lazdynas – Corylus avellana L. Š. Jonažoliniai – HYPERICACEAE Juss.48. Keturbriaunė jonažolė – Hypericum macula-tum Crantz 49. Paparastoji jonažolė – Hypericum perfora-tum L.

Š. Erikiniai – ERICACEAE Juss.50. Mėlynė – Vaccinium myrtillus L. 51. Bruknė – Vaccinium vitis –idaea L.

Š. Raktažoliniai – PRIMuLACEAE Vent.52. Mažasis progalis – Anagallis minima (L.) E. H. L. Krause. Nerandama 2018–2019 m.

53. Plunksnalapė griovenė – Hottonia palustris L. 54. Šliaužiančioji šilingė – Lysimachia nummu-laria L. 55. Paprastoji šilingė – Lysimachia vulgaris L. 56. Puokštinė poraistė** – Lysimachia thyrsiflo-ra L. Rasta 2018–2019 m.57. Pavasarinė raktažolė – Primula veris L.

Š. Našlaitiniai – VIoLACEAE Batsch58. Dirvinė našlaitė – Viola arvensis Murray 59. Pelkinė našlaitė – Viola epipsila Ledeb. 60. Durpyninė našlaitė – Viola palustris L.

Š. Gluosniniai – SALICACEAE Mirb.61. Drebulė – Populus tremula L. 62. Baltasis gluosnis – Salix alba L. 63. Ausytasis gluosnis – Salix aurita L. 64. Blindė – Salix caprea L. 65. Pilkasis karklas – Salix cinerea L. Rasta 2018–2019 m.66. Trapusis gluosnis – Salix fragilis L. 67. Juosvasis karklas – Salix myrsinifolia Salisb. 68. Purpurinis karklas – Salix purpurea L. 69. Gluosnis virbis – Salix pentandra L. 70. Pelkinis karklas – Salix rosmarinifolia L. 71. Gluosnis žilvitis – Salix viminalis L.

Š. Bastutiniai – BRASSICACEAE Burnett72. Pilkoji miltinaitė – Berteroa incana (L.) DC. 73. Karčioji kartenė – Cardamine amara L74. Pievinė kartenė – Cardamine pratensis L. 75. Dirvinė čiužutė – Thlapsi arvense L.

Š. Liepiniai – TILIACEAE Juss.76. Mažalapė liepa – Tilia cordata Mill. Rasta 2018–2019 m.

Š. Guobiniai – uLMACEAE Mirb.77. Kalninė guoba – Ulmus glabra Huds. Rasta 2018–2019 m.

Š. Kanapiniai – CANNABINACEAE Endl.78. Paprastasis apynys – Humulus lupulus L.

Š. Dilgėliniai – uRTICACEAE Juss.79. Didžioji dilgėlė – Urtica dioica L. 80. Gailioji dilgėlė – Urtica urens L. Nerandama 2018–2019 m.

Š. uolaskėliniai –SAXIFRAGACEAE Juss.81. Pražangialapė blužnutė – Chrysosplenium al-ternifolium L.

66

Š. Agrastiniai – GRoSSuLARIACEAE Dc.82. Juodasis serbentas – Ribes nigrum L. Rasta 2018 –2019 m.

Š. Erškėtiniai – RoSACEAE Juss.83. Vaistinė dirvuolė – Agrimonia eupatoria L. 84. Paprastoji rasakila – Alchemilla vulgaris L. 85. Paprastoji vingiorykštė – Filipendula vulgaris Moench. 86. Paprastoji žemuogė – Fragaria vesca L. 87. Raudonoji žiognagė – Geum rivale L. 88. Geltonoji žiognagė – Geum urbanum L. 89. Miškinė obelis Malus sylvestris Mill. Rasta 2018–2019 m.90. Paprastoji ieva – Padus avium Mill. 91. Miškinė kriaušė – Pyrus pyraster (L.) Burgsd. Rasta 2018–2019 m.92. Žąsinė sidabražolė – Potentilla anserina L. 93. Tikroji sidabražolė – Potentilla argentea L.94. Miškinė sidabražolė – Potentilla erecta (L.) Raeuschel 95. Pelkinė sidabražolė – Potentilla palustris (L.) Scop. 96. Penkiapirštė sidabražolė – Potentilla reptans L. 97. Paprastoji gervuogė – Rubus caesius L. 98. Paprastoji avietė – Rubus idaeus L. 99. Stačioji gervuogė – Rubus nessensis Hall 100. Paprastoji katuogė – Rubus saxatilis L. 101. Paprastasis erškėtis – Rosa canina L. Neran­dama 2018–2019 m.102. Paprastasis šermukšnis – Sorbus aucuparia L.

Š. Raudokliniai – LyThRACEAE J. St.–Hil.103. Paprastoji raudoklė – Lythrum salicaria L.

Š. Nakvišiniai – oNAGRACEAE Juss.104. Siauralapis gaurometis – Chamerion angus-tifolium (L.) Holub 105. Plaukuotoji ožkarožė – Epilobium hirsu-tum L. Rasta 2018–2019 m.106. Pelkinė ožkarožė – Epilobium palustre L. 107. Smulkiažiedė ožkarožė – Epilobium parvif-lorum Schreb. 108. Rožinė ožkarožė – Epilobium roseum Schreb. Nerandama 2018–2019 m.

Š. Pupiniai – FABACEAE Lindl.109. Paprastasis perluotis – Anthyllis vulneraria L.

110. Saldžialapė kulkšnė – Astragalus glycyphyl-los L. 111. Pievinis pelėžirnis – Lathyrus pratensis L. 112. Miškinis pelėžirnis – Lathyrus sylvestris L. Rasta 2018–2019 m.113. Paprastasis garždenis – Lotus corniculatus L. 114. Geltonžiedė liucerna – Medicago falcata L. 115. Apyninė liucerna – Medicago lupulina L. 116. Geltonžiedė liucerna – Medicago falcata L.. 117. Baltažiedis barkūnas – Melilotus albus Me-dik. 118. Alpinis dobilas – Trifolium alpestre L. Ne­randama 2018–2019 m.119. Dirvinis dobilas – Trifolium arvense L. 120. Mažasis dobilas – Trifolium dubium Sibth. 121. Rausvasis dobilas – Trifolium hybridum L. 122. Šilinis dobilas – Trifolium medium L. 123. Kalninis dobilas – Trifolium montanum L. 124. Raudonasis dobilas – Trifolium pratense L. 125. Baltasis dobilas – Trifolium repens L. 126. Mėlynžiedis vikis – Vicia cracca L. 127. Patvorinis vikis – Vicia sepium L. 128. Ketursėklis vikis – Vicia tetrasperma (L.) Schreb.

Š. Kleviniai – ACERACEAE Juss.129. Paprastasis klevas – Acer platanoides L.

Š. Lininiai – LINACEAE Gray130. Pievinis linas – Linum catharticum L.

Š. Kiškiakopūstiniai – oXALIDACEAE R. Br.131. Paprastasis kiškiakopūstis – Oxalis acetosel-la L.

Š. Snaputiniai – GERANIACEAE Juss.132. Pelkinis snaputis – Geranium palustre L. gausus.133. Raudonstiebis snaputis – Geranium rober-tianum L. Rasta 2018–2019 m.

Š. Spriginiai – BALSAMINACEAE A. Rich.134. Paprastoji sprigė – Impatiens noli –tangere L.

Š. Putokšliniai – PoLyGALACEAE R. Br.135. Karčioji putokšlė – Polygala amarella Crantz 136. Skiauterėtoji putokšlė – Polygala comosa Schkuhr Rasta 2018–2019 m.137. Paprastoji putokšlė – Polygala vulgaris L.

67

Š. Smaugikiniai – CELASTRACEAE R. Br.138. Europinis ožekšnis – Euonymus europaeus L.

Š. Salieriniai – APIACEAE Lindl.139. Paprastoji garšva – Aegopodium podagraria L. 140. Miškinis skudutis – Angelica sylvestris L. Rasta 2018–2019 m.141. Krūminis builis – Anthriscus sylvestris (L.) Hoffm. 142. Paprastasis kmynas – Carum carvi L. 143. Paprastoji morka – Daucus carota L. 144. Sibirinis barštis – Heracleum sibiricum L. 145. Pelkinis saliavas – Peucedanum palustre (L.) Moench 146. Mažoji ožiažolė – Pimpinella saxifraga L. 147. Kmynalapis kalnasargis – Selinum carvifolia (L.) L. 148. Builinė dygūnė – Torilis japonica (Houtt.) DC.

Š. Putininiai – VIBuRNACEAE Dumort.149. Paprastasis putinas – Viburnum opulus L.

Š. Valerijoniniai – VALERIANACEAE Batsch150. Vaistinis valerijonas – Valeriana officinalis L.

Š. Karšuliniai – DIPSACACEAE Juss.151. Dirvinė buožainė – Knautia arvensis (L.) Coult. 152. Pievinė miegalė – Sucissa pratensis Moench

Š. Raudiniai – RuBIACEAE Juss.153. Kibusis lipikas – Galium aparine L. 154. Šiaurinis lipikas – Galium boreale L. 155. Paprastasis lipikas – Galium mollugo L. 156. Pelkinis lipikas – Galium palustre L. 157. Liūninis lipikas – Galium uliginosum L. 158. Tikrasis lipikas – Galium verum L.

Š. Gencijoniniai – GENTIANACEAE Juss.159. Skėtinė širdažolė – Centaurium erythraea Rafn Rasta 2018–2019 m.

Š. Pupalaiškiniai – MENyANThACEAE Dumort.160. Trilapis puplaiškis – Menyanthes trifoliata L. Š. Alyvmediniai – oLEACEAE Hoffmanns. Et Link

161. Paprastasis uosis – Fraxinus excelsior L. Š. Bulviniai – SoLANACEAE Juss.

162. Karklavijas – Solanum dulcamara L. Š. Agurkliniai – BoRAGINACEAE Juss.

163. Dirvinė neužmirštuolė – Myosotis arvensis (L.) Hill

164. Pelkinė neužmirštuolė – Myosotis scor-pioides L.

Š. Bervidiniai – SCRoPhuLARIACEAE Juss.165. Stačioji akišveitė – Euphrasia stricta D. Wolff ex J. F. Lehm. 166. Krūminis kūpolis – Melampyrum nemoro-sum L. 167. Raudonasis skėstukas – Odontites vulgaris Moench 168. Didysis barškutis – Rhinanthus angustifolius (Scop.) Pollich. 169. Paprastoji veronika – Veronica chamaedrys L. 170. Vaistinė veronika – Veronica officinalis L. 171. Pelkinė veronika – Veronica scutellata L

Š. Džiovekliniai – oRoBANChACEAE172. Karališkoji glindė – Pedicularis sceptrum –carolinum L. Nerandama (Išnykusi 1993 m.)173. Pelkinė glindė – Pedicularis palustris L.

Š. Gyslotiniai – PLANTAGINACEAE Juss.174. Siauralapis gyslotis – Plantago lanceolata L. 175. Plačialapis gyslotis – Plantago major L. 176. Plaukuotasis gyslotis – Plantago media L.

Š. uodeguoniniai – hIPPuRIDACEAE Link177. Paprastoji uodeguonė – Hippuris vulgaris L.

Š. Notreliniai – LAMIACEAE Lindl.178. Pievinė žvirgždė – Acinos arvensis (Lam.) Dandy 179. Geltonžiedė aklė – Galeopsis speciosa Mill. 180. Šliaužiančioji tramažolė – Glechoma hede-racea L. 181. Baltažiedė notrelė – Lamium album L. 182. Apskritalapė notrelė – Lamium amplexicau-le L. Nerandama 2018–2019 m.183. Paprastoji vilkakojė – Lycopus europaeus L. Rasta 2018–2019 m.184. Dirvinė mėta – Mentha arvensis L. 185. Paprastoji juodgavė – Prunella vulgaris L. 186. Pelkinė kalpokė – Scutellaria galericulata L. 187. Pelkinė notra – Stachys palustris L. 188. Miškinė notra – Stachys palustris L. Rasta 2018–2019 m.189. Keturbriaunis čiobrelis – Thymus pule-gioides L.

68

Š. Katilėliniai‑ CAMPANuLACEAE Juss.190. Tankiažiedis katilėlis – Campanula glome-rata L. 191. Pievinis katilėlis – Campanula patula L. 192. Didžiažiedis katilėlis – Campanula persici-folia L. 193. Pakrūminis katilėlis – Campanula rapuncu-loides L. 194. Dilgialapis katilėlis – Campanula trache-lium L.

Š. Astriniai – ASTERACEAE Dumort.195. Paprastoji kraujažolė – Achillea millefolium L. 196. Paprastoji varnalėša – Arctium tomentosum Mill. 197. Paprastasis kietis – Artemisia vulgaris L. 198. Garbiniuotasis dagys – Carduus crispus L199. Rugiagėlė – Centaurea cyanus L. Neranda­ma 2018–2019 m.200. Pakrūminė bajorė – Centaurea jacea L. 201. Didžiagalvė bajorė – Centaurea scabiosa L. 202. Paprastoji trūkažolė – Cichorium intybus L. 203. Bestiebė usnis – Cirsium acaule (L.) Scop.. Nerandama 2018–2019 m.204. Dirvinė usnis – Cirsium arvense (L.) Scop. 205. Gelsvalapė usnis – Cirsium oleraceum (L.) Scop. 206. Pelkinė usnis- Cirsium palustre (L.) Scop..207. Dygioji usnis – Cirsium vulgare (Savi) Ten. 208. Pelkinė kreisvė – Crepis paludosa (L.) Mo-ench 209. Karčioji šiušelė – Erigeron acris L. 210. Kanapinis kemeras – Eupatorium cannabi-num L. 211. Miškinis pūkelis – Gnaphalium sylvaticum L. 212. Skėtinė vanagė – Hieracium aggr. umbella-tum L. 213. Gluosnialapis debesylas – Inula salicina L. 214. Rudeninė snaudalė – Leontodon autumna-lis L.215. Vienagraižė snaudalė – Leontodon hispidus L. 216. Paprastoji baltagalvė – Leucanthemum vul-gare Lam. 217. Vaistinė ramunė – Matricaria recutia L. Ne­randama 2018–2019 m.

218. Paprastoji rykštenė – Solidago virgaurea L. 219. Dirvinė pienė – Sonchus arvensis L. 220. Šiurkščioji pienė – Sonchus asper (L.) Hill Nerandama 2018–2019 m.221. Daržinė pienė – Sonchus oleraceus L.222. Paprastoji kiaulpienė – Taraxacum officina-le F. H. Wigg. 223. Bekvapis šunramunis – Tripleurospermum perforatum (Merat) M. Lainz. 224. Ankstyvasis šalpusnis – Tussilago farfara L.

LELIJAINIAI – LILIoPSIDA BatschŠ. Plūdiniai – POTAMOGETONACEAE Juss.

225. Berchtoldo plūdė – Potamogeton berchtoldi Fieber. Nerandama 2018–2019 m.

Š. VILKDALGINIAI – IRIDACEAE RCHB226. Geltonasis vilkdalgis – Iris pseudacorus L.

Š. Pakalnutiniai – CoNVALLARIACEAE Horan.227. Dvilapė medutė – Maianthemum bifolium (L.)F.W.Schmidt

Š. Trilijiniai – TRILLIACEAE Lindl.228. Keturlapė vilkauogė – Paris quadrifolia L.

Š. Gegužraibinai – oRChIDACEAE Juss.229. Raudonoji gegūnė – Dactylorhiza incarnata (L.) Soó Nerandama 2018–2019 m.230. Plačialapis skiautalūpis – Epipactis helebori-ne (L.) Crantz Rasta 2018–2019 m.231. Pelkinis skiautalūpis – Epipactis palustris (L.) Crantz 232. Pievinis plauretis – Gymnadenia conopsea (L.)R.Br. Nerandama 2018–2019 m.

Š. Vikšriniai – JuNCACEAE Juss.233. Nariuotalapis vikšris – Juncus articulatus L. 234. Plokščiastiebis vikšris – Juncus compresus Jackq. 235. Glaustažiedis vikšris – Juncus conglomera-tus L 236. Kėstasis vikšris – Juncus effusus L. 237. Melsvasis vikšris – Juncus inflecsus L. 238. Ganyklinis kiškiagrikis – Luzula campestris (L.) DC. 239. Daugiažiedis kiškiagrikis – Luzula multiflo-ra (Ehrh.) Lej. 240. Pilkšvasis vikšris – Luzula pallidula Krisch-ner

69

241. Plaukuotasis kiškiagrikis – Luzula pilosa (L.) Willd.

Š. Viksvuoliniai – CyPERACEAE Juss.242. Lieknoji viksva – Carex acuta L. 243. Šeriuotoji viksva – Carex appropinquata Shumach. 244. Kupstinė viksva – Carex caespitosa L. 245. Žiloji viksdva – Carex canescens L. 246. Apvalioji viksva – Carex diandra Schrank. 247. Pirštuotoji viksva – Carex digitata L. 248. Dvieilė viksva – Carex disticha Huds. 249. Žvaigždėtoji viksva – Carex echinata Mur-ray 250. Pailgoji viksva – Carex elongata L. 251. Melsvoji viksva – Carex flacca Shreb. Rasta 2018–2019 m.252. Gelsvoji viksva – Carex flava L. 253. Hartmano viksva – Carex hartmanii Cajan-der. 254. Plaukuotoji viksva – Carex hirta L..255. Rusvoji viksva – Carex hostiana DC. 256. Laiboji viksva – Carex lasiocarpa Ehrh.257. Ganyklinė viksva – Carex lepidocarpa 258. Paprastoji viksva – Carex nigra (L.) Rei-chard 259. Krūminė viksva – Carex otrube Podp. 260. Kiškinė viksva – Carex ovalis Gooden. 261. Viksva trainė – Carex panicea L. 262. Šluotelinė viksva – Carex paniculata L. 263. Retavarpė viksva – Carex remota L. 264. Pakrantinė viksva – Carex riparia Curtis 265. Snapuotoji viksva – Carex rostrata Stokes 266. Miškinė viksva – Carex sylvatica Huds. 267. Pūslėtoji viksva – Carex vesicaria L. 268. Lapinė viksva – Carex vulpina L. 269. Pelkinis duonis – Eleocharis palustris (L.) Roem. et Schult. 270. Plačialapis švylis – Eriophorum angustifo-lium Honck.

Š. Migliniai – PoACEAE (R. Br.) Bernhart271. Paprastoji smilga – Agrostis capillaris L. Rasta 2018–2019 m.272. Baltoji smilga – Agrostis stolonifera L. 273. Kvapioji gardūnytė – Anthoxanthum odora-tum L.

274. Miškinė strugė – Brachypodium sylvaticum (Huds.) P. Beauv. 275. Kiškio ašarėlės – Briza media L. 276. Švelnioji dirsė – Bromus hordaceus L. 277. Miškinis lendrūnas – Calamagrostis arundi-nacea (L.) Roth 278. Siauralapis lendrūnas – Calamagrostis ca-nescens (Weber) Roth 279. Smiltyninis lendrūnas – Calamagrostis epi-gejos (L.) Roth 280. Paprastoji šunažolė – Dactylis glomerata L. 281. Kupstinė šluotsmilgė – Deschampsia cespi-tosa (L.) P. Beauv. 282. Šuninis elimas – Elymus caninus (L.) L. 283. Paprastasis varputis – Elytrigia repens (L.) 284. Nendrinis eraičinas – Festuca arundinacea Schreb. Rasta 2018–2019 m.285. Didysis eraičinas – Festuca gigantea (L.) Vill. Rasta 2018–2019 m.286. Avinis eraičinas – Festuca ovina L. 287. Tikrasis eraičinas – Festuca pratensis Huds. 288. Raudonasis eraičinas – Festuca rubra L. 289. Paprastoji monažolė – Glyceria fluitans (L.) R. Br.290. Pūkuotoji vilnūnė – Holcus lanatus L. 291. Daugiametė svidrė – Lolium perenne L. 292. Nusvirusioji striepsnė – Melica nutans L. 293. Miškinė sorokė – Milium effusum L. 294. Melsvoji melvenė – Molinia caerulea (L.) Moench. 295. Stačioji briedgaurė – Nardus stricta L. Ne­randama 2018–2019 m.296. Nendrinis dryžutis – Phalaroides arundina-cea (L.) Rausch. 297. Pašarinis motiejukas – Phleum pratense L. 298. Paprastoji nendrė – Phragmites australis (Cav.) Trin. ex Steud. 299. Pelkinė miglė – Poa palustris L. 300. Pievinė miglė – Poa pratensis L. 301. Paprastoji miglė – Poa trivialis L. 302. Žalioji šerytė – Setaria viridis (L.) P. Beauv. 303. Pagulusioji tridantė –Sieglingia decumbens (L.) Bernh.

70

Š. Plūdeniniai – LEMNACEAE Gray304. Trilypė plūdena – Lemna trisulca L.

_________* per 20 metų draustinyje išnykusios rūšys** per 20 metų draustinyje naujai įsikūrusios rū-šys

1989–2019 m. įvyko nemaža žiedinių ir spo-rinių induočių augalų floros pokyčių. Per du de-

LITERATŪRA

Raščius G. 2006 Botaniniai draustiniai. Kn. Lietuvos saugomos teritorijos. Lututė. Kaunas.

Anonimas. 1998. Viržonų botaninis draustinis. Bir-žų girios, Latvelių ir Viržonų draustinių tyrimai ir retų-jų augalų būklės įvertinimas. (Rankraštis).

šimtmečius išnyko 24 rūšys, bet per šį laikotarpį draustinyje įsikūrė naujų 15 rūšių, geriau atitin-kančių pakitusias ekologines sąlygas. Išnykusio-mis laikomos saugomos rūšys: karališkoji glindė, pievinis plauretis ir mažasis progailis. Šiuo metu draustinyje nerandama žiedinių ir sporinių in-duočių rūšių, įrašytų į Lietuvos raudonąją knygą. Išlikusi tik labai menka samanos pataisinės dre-panės populiacija.

Jukonienė I. 2007. Pataisinė drepanė. Lietuvos rau-donoji knyga. Vilnius.

Auglys J., 1993: Retieji augalai Vidurio Lietuvoje. Raudoni lapai/1. Vilnius

71

„ŽEMĖS TAUKAI“ RYTŲ LIETUVOJE

Eglė SEMAŠKAITĖAukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcija,el. paštas egle.semaskaite@aparkai.lt

Papr

asta

sis ta

ukiu

s (J.

Barz

dėno

nuo

tr.)

Aukštaitijos nacionaliniame ir Labanoro re-gioniniame parkuose randamas retas ir visa-me pasaulyje saugomas grybas – paprastasis taukius (Sarcosoma globosum). Pasaulyje šio grybo paplitimas siejasi su spygliuočių miškais borealinėse, pusiau borealinėse ir taigos zonose Šiaurės pusrutulyje ir sutampa su paskutiniojo ledynmečio riba. Tankiausiai išsidėsčiusios pa-prastojo taukiaus radavietės yra Šiaurės Euro-poje: Šiaurės rytų ir Pietryčių Švedijoje, Suomi-joje ir kai kuriose Rusijos vietose.

Lietuvoje paprastasis taukius pirmą kartą ap-rašytas ir iliustruotas 1957 m. J. Mazelaičio ir A. Minkevičiaus išleistoje knygoje „Valgomieji ir nuodingieji grybai“. Autoriai teigė, kad gry-bas vadinamas „žemės taukais“ ir pardavinė-jamas rinkoje kaip vaistas Panevėžio ir Šiaulių rajonuose. Iki 1960 m. buvo žinomos tik 3 pa-prastojo taukiaus radavietės: Verkių apylinkėse (Vilniaus r.), Anykščių šilelyje (Anykščių r.) ir Šiaulių r. Vėliau, daugiau nei 30 metų šio gry-bo Lietuvoje nebuvo aptikta, tad manyta, kad jo

72

populiacijos sparčiai nyksta. Tik 2007 m. Ainis Pivoras Ažvinčių girioje, Aukštaitijos nacio-naliniame parke (Ignalinos r.) aptiko vieną pa-prastojo taukiaus vaisiakūnį, o 2008–2009 buvo rastos dar trys naujos grybo radavietės Šiaurės rytų Lietuvoje. 2009 m. pradėti paprastojo tau-kiaus populiacijų būklės ir paplitimo Lietuvoje tyrimai, kurių dėka šiuo metu žinomos 24 ra-davietės. Aukštaitijos nacionaliniame parke ir Labanoro regioniniame parke yra net trečdalis visų (8) paprastojo taukiaus radaviečių.

Paprastojo taukiaus vaisiakūniai apvalūs (pri-menantys statinaitę), bekočiai, vidutinio dydžio (3–5 cm skersmens ir 3–10 cm aukščio). Vaisia-

kūnių išorė veltiniuota, tamsiai rudos spalvos, o vidus pripildytas drebutinės konsistencijos bespalvių gleivių. Grybas pradeda derėti anks-ti pavasarį, kovo–balandžio mėn., vos sniegui nutirpus. Pasirodžius pirmiesiems saulės spin-duliams, tamsiai ruda vaisiakūnio spalva pade-da absorbuoti papildomą šilumos energiją, kuri reikalinga sporų sklaidai ore.

Paprastai šio grybo augavietėse dirvožemis kalkingas, bet rūgštus, turtingas samanomis ir gerai aprūpintas vandeniu. Dažniausiai papras-tojo taukiaus vaisiakūniai išauga pavieniui ar grupėmis, senuose eglynuose, tankioje miško paklotėje, kur palaipsniui yra per ilgesnį lai-

1 pav. Paprastojo taukiaus (Sarcosoma globosum) paplitimas pasaulyje (pagal Dahlberg, 2015)

2 pav. Sniegui vos nutirpus pradeda derėti grybo vaisiakūniai (E. Semaškaitės nuotrauka)

3 pav. Paprastojo taukiaus vaisiakūniai miško paklotėje (E. Semaškaitės nuotrauka)

73

ką susikaupę medžio spygliai. Kuo senesnis ir sveikesnis eglynas, tuo geresnės sąlygos susida-ro paprastajam taukiui, tačiau kartais grybo vai-siakūnių pasitaiko ir jaunesniuose sodintuose monokultūriniuose eglių medynuose, kai šalia yra senesnis miškas.

Seniausia žinoma paprastojo taukiaus ra-davietė Aukštaitijos nacionaliniame parke – Ažvinčių (Gervėčių) sengirės gamtiniame re-zervate, Minčiagirės girininkijos 524 kv. 11 skl. (Ignalinos r.). 2007 m. Ainis Pivoras čia aptiko vieną šio grybo vaisiakūnį. Radavietėje vyrauja 144 m. amžiaus eglės. Po metų, 2008 m., Algis Mačiulis aptiko dar vieną paprastojo taukiaus radavietę parko teritorijoje, Vyžių miške, Ba-luošo kraštovaizdžio draustinyje, Minčiagirės girininkijos 600 kv. 8 skl. (Ignalinos r.). Suskai-čiuoti 173 grybo vaisiakūniai, 109 m. amžiaus eglyne. 2014 m. šiame sklype buvo rasta kita paprastojo taukiaus populiacija, 2 vaisiakūniai, maždaug 100 m atstumu nuo pirmosios popu-liacijos. 2015 m. Biologinės įvairovės skyriaus specialistai aptiko net tris naujas grybo augavie-tes Aukštaitijos nacionalinio parko teritorijoje: Švoginos hidrografiniame draustinyje, Vaiš-niūnų girininkijos 573 kv. 14/15 skl., kuriame vyrauja 89–104 m. amžiaus eglės (42 vaisia-kūniai), Minčios miške, Minčiagirės girininki-jos 340 kv. 15 skl. (109 m. amžiaus eglynas) suskaičiuoti 4 paprastojo taukiaus vaisiakūniai ir Ažvinčių girios botaniniame-zoologiniame draustinyje, Minčiagirės girininkijos 378 kv. 25

skl. 11 grybo vaisiakūnių derėjo 114 m. amžiaus eglyne. Paskutinė, 2019 m. pavasarį aptikta pa-prastojo taukiaus radavietė taip pat Ažvinčių girios botaniniame-zoologiniame draustinyje (Minčiagirės girininkijos 401 kv. 19 skl.). Čia 114 m. eglyne 67 grybo vaisiakūnius surado gamtininkas Bronius Šablevičius.

Didžiausia paprastojo taukiaus radavietė yra Labanoro regioniniame parke, Labanoro girioje (apie 75300 m2). Ją 2012 m. atrado Jonas Barz-dėnas, suskaičiavęs 5 grybo vaisiakūnius. Ji iš-sidėsčiusi yra keturiuose miško sklypuose: 23 kv. 3 skl. (79 m. amžiaus eglynas), 22 kv. 8 skl. (84 m. amžiaus eglynas), 28 kv. 3 skl. (74 m. amžiaus eglynas) ir 28 kv. 6 skl. (64 m. amžiaus eglynas).

Paprastojo taukiaus derėjimas Aukštaitijos nacionaliniame ir Labanoro regioniniuose par-kuose stebimas nuo pat pirmosios radavietės aptikimo (nuo 2007 m.). Parko darbuotojai kiek vieną pavasarį patikrina žinomas radavietes ir fiksuoja populiacijų gausumą.

Grybų vaisiakūnių derėjimo fenologijos ir periodiškumo tyrimai rodo, kad makroskopi-niams grybams būdinga derėjimo fliuktuacija, vaisiakūnių skaičiaus priklausomybė nuo dau-gelio žinomų ir dar nežinomų aplinkos veiksnių bei pačių grybų biologinių savybių. Lietuvoje atlikti tyrimai apie paprastojo taukiaus derėji-mą parodė, kad šiam grybui taip pat būdinga derėjimo fliuktuacija. Kiekvienais metais vai-siakūnių skaičius kiekvienoje radavietėje svy-

4 pav. Paprastojo taukiaus radavietė Labanoro regioninio par-ko eglyne (E. Semaškaitės nuotrauka)

5 pav. Tipinė paprastojo taukiaus augavietė (E. Semaškaitės nuotrauka)

74

ruoja, o kai kuriais metais vaisiakūniai iš viso nesusiformuoja. Iš turimų duomenų matyti, kad paprastasis taukius Aukštaitijos nacionaliniame ir Labanoro regioniniame parkuose gausiau-siai derėjo 2008 m. (176 vaisiakūniai), 2012 m. (351 vaisiakūnis), 2015 m. (1267 vaisiakū-niai) ir 2017 m. (723 vaisiakūniai). Vidutiniš-

6 pav. Paprastojo taukiaus paplitimas Aukštaitijos nacionali-niame ir Labanoro regioniniame parkuose

7 pav. Paprastojo taukiaus vaisiakūnių skaičiaus dinamika Aukštaitijos nacionaliniame ir Labanoro regioniniame parkuose 2008–2019 m.

kai vienoje radavietėje 2008 m. formavosi po 88, 2012 m. – 117, 2015 m. – 181, 2017 m. – 103,29 vaisiakūnius.

Priežastys, nulemiančios paprastojo taukiaus derėjimo svyravimus gali būti įvairios. Yra nu-statyta, kad didesnis kritulių kiekis vasarą, šal-nos rudenį ir šiltesnės žiemos susiję su grybų derėjimu pavasarį. Kintančios aplinkos sąlygos, tokios kaip dirvožemio temperatūra ir drėgmės režimas, augavietės apšviestumo padidėjimas (ypač po miško kirtimų) gali turėti neigiamos įtakos šio grybo populiacijos būklei. Paprastojo taukiaus vystymuisi gali kelti grėsmių ir miško paklotės ardymas (šernų knisimas) ar pablogė-jusi eglės medyno fitosanitarinė būklė (kai eglės pažeidžiamos kenkėjų, ligotos ir nudžiūvusios).

Pagal pasaulinės gamtos apsaugos organi-zacijos (International Union for Conservation of Nature) kriterijus, paprastajam taukiui yra iškilusi išnykimo grėsmė. Šis grybas įrašytas

75

į dešimties Europos valstybių raudonąjį grybų sąrašą ir į trylikos valstybių nacionalinius nyks-tančių grybų sąrašus, Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašą, taip pat 2010 m. įrašytas į Lietuvos Respublikos griežtai saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašą. Grybų apsaugos iniciatyvas dažniausiai plėtoja nacionalinės ir tarptautinės mikologų sąjungos, kuriose dalyvauja mikologai, nes ekologiniai reikalavimai tarp skirtingų grupių rūšių tarpusavyje koreliuoja nepakankamai ir apsaugos priemonės grindžiamos tam tikrais organizmais negali garantuoti visos įvairovės

8 pav. Šernų išknista miško paklotė viena iš grėsmių paprastojo taukiaus populiacijos būklei

išlikimo. Vykdant prievoles pagal biologinės įvairovės konvenciją (priimta 1992 m. Rio de Žaneire) ir užtikrinant grybų įvairovę Europoje nepaprastai svarbu nuolat analizuoti grybų būk-lę. Konvencija siekia aprėpti visas organizmų grupes ir užtikrinti įvairovę visuose lygmenyse: rūšys – gentys – ekosistemos. Vis dažniau yra vertinama, kad turtinga ir gyvybinga biologinė įvairovė eitų koja kojon su žmonių gerove. Ir nors grybą kartais labai sunku pastebėti, tačiau žmonės turėtų įsidėmėti jo išvaizdą, augavietę, derėjimo laiką ir informuoti mikologus ir kitus tyrinėtojus apie paprastojo taukiaus radimą.

LITERATŪRA

Aronsson G., 2007. Inventering av bombmurkla, Sarcosoma globosum, i Uppsala län 2007. – Uppsala.

Boddy L., Buntgen U., Egli S., Gange A. C., Heega-ard E., Kirk P. M., Mohammad A., Kauserud H., 2014. Climate variation effects on fungal fruiting. Fungal Ecology 10, 20–33.

Dahlberg A., Croneberg H., 2003. 33 threatened fungi in Europe. Complementary and revised infor-

mation on candidates for listing in Appendix I of the Bern Convention. – Uppsala.

Dahlberg A., 015. Sarcosoma globosum. The IUCN Red List of Threatened Species 2015. (http://dx.doi .org/10.2305/IUCN.UK.2015-4.RLTS.T58515314A58515381.en) [žiūrėta 2019 m. gegužės 30 d.].

76

Fraiture A., Otto P. (Eds.), 2015. Distribution, ecolo-gy and status of 51 macromycetes in Europe. Results of the ECCF Mapping Programme. – Meise.

Gimbickaitė M., Kutorga E., 2011. Distribution and fructification of a rare ascomycete Sarcosoma globo-sum in Lithuania. – Fungi and lichens in the Baltics and beyond. XVIII

Gorbikova E., 2015. Paprastojo taukiaus (Sarcosoma globosum) buveinės ir derėjimas Lietuvoje. Bakalauro darbas, Vilniaus universitetas. – Vilnius.

Griciūtė J., 2013. Paprastojo taukiaus (S. globosum) būklės stebėsena Lietuvoje ir tolimesni jo biologijos tyrimai. Bakalauro darbas, Vilniaus universitetas. – Vilnius.

Heilmann-Clausen J., Barron E. S., Boddy L., Dah-lberg A., Griffith G. W., Norden J., Ovaskainen  O., Perini C., Senn-Irlet B., Halme P., 2014. A Fungal Perspective on Conservation Biology. Conservation Biology, 29(1): 1 – 8.

Jarvis S. G., Holden E., M., Taylor A. F. S., 2017. Rainfall and temperature effects on fruit body pro-duction by stipitate hydnoid fungi in Inverey Wood, Scotland. Fungal Ecology 27, 137–140.

Kauserud H., Heegaard E., Semenov M. A., Boddy  L., Halvorsen R., Stige L.Chr., Sparks T. H., Gange A. C., Stenseth N. Chr., 2010. Climate change and spring-fruiting fungi. Proceedings of the Royal So-ciety B: Biological Sciences, 277 (1685), 1169–1177.

Kutorga E., 2000. Lietuvos grybai, 3(5), Ausūniečiai (Pezizales). – Vilnius.

Kutorga E., 2007. Skyrius Aukšliagrybūnai (Asco-mycota). – Kn.: Rašomavičius V. (vyr. red.), Lietuvos raudonoji knyga: 618–632. – Vilnius.

Kutorga E., Rukšėnienė J., 2007. Augalijos ir grybi-jos būklė bei kaita. – Mokomoji kn.: Rimkus E., Sinke-vičius S. (ats. red.), Globali aplinkos kaita: 207-232. – Vilnius.

Kutorga E., Juzėnas S., Gorbikova E., 2014. Habitats and conservation of endangered fungus Sarcosoma globosum in Lithuania. – In: XIX Symposium of the Baltic Mycologists and Lichenologists, 22–26 Septem-

ber, 2014, Šķēde, Talsi region, Latvia. Programme and Abstracts: 36.

Kutorga E., 2015. Paprastasis taukius (Sarcoso-ma globosum (Schmiedel) Casp.). – Kn.: Vaitonis G. (sud.), Lietuvos griežtai saugomos rūšys: 97–99. – Vil-nius.

Kutorga E., Juzėnas S., Semaškaitė E., 2017. Inte-rannual variations in the fruiting of a protected fungus Sarcosoma globosum in Lithuania. - In: XX Sympo-sium of the Baltic Mycologists and Lichenologists, 25–29 September, 2017, Gdańsk, Poland. Book of Abstracts: 31.

Lagana A., Angiolini C., Loppi S., Salerni E., Peri-ni C., Barluzzi C., Dominicis V. D., 2002. Periodicity, fluctuations and successions of macrofungi in fir fo-rests (Abies alba Miller) in Tuscany, Italy. Forest Ecolo-gy and Management 169, 187–202.

Martinsson K., Nitare J., 1986. Bombmurklan, Sar-cosoma globosum, en hotad svamp. – Svenks. Bot. Tis-kr., 80: 169 – 184.

Mazelaitis J., Minkevičius A., 1957. Valgomieji ir nuodingieji grybai. – Vilnius.

Ohenoja E., Kaukonen M., Ruotsalainen A., 2013. Sarcosoma globosum – an indicator of climate chan-ge? – Acta Mycol., 48 (1): 81–88.

Ronikier A., Ronikier M., 2009. How alpine are ni-vicolous myxomycetes? A worldwide assessment of altitudinal distribution. Mycologia 101, 1–16.

Semaškaitė E., Kutorga E., Juzėnas S., 2017. Lietu-voje griežtai saugomos rūšies – Paprastojo taukiaus (Sarcosoma globosum) – populiacija Vyteniškių miške ir jai kylančios grėsmės. XI-osios nacionalinės moks-linės konferencijos Lietuvos biologinė įvairovė: būklė, struktūra, apsauga. – pranešimų santraukos 6 psl.

Senn-Irlet B., Heilmann-Clausen J., Genney D., Dahlberg A., 2007. Guidance for conservation of macrofungi in Europe. – Strasbourg.

Urbonas V., 2009. Lietuvos grybų atlasas. – Kaunas.Valstybinė miškų tarnyba prie Lietuvos Respublikos

aplinkos ministerijos (http://www.amvmt.lt/index.php/kadastras) [žiūrėta 2019 m. gegužės 28 d.]

77

RETIEJI IR SAUGOMI DIENINIAI DRUGIAI PAGRAMANČIO REGIONINIAME PARKE

Tomas KALAŠINSKASPagramančio regiononio parko direkcijaEl. paštas info@pagramantis.am.lt

Kra

ujal

akin

is m

elsv

ys (T

. Kal

ašin

sko

nuot

r.)

PAGRAMANČIO REGIONINIS PARKAS – BUVEINIŲ APSAUGAI

SVARBI TERITORIJAPagramančio regioninis parkas išsidėstęs

piet vakarinėje Lietuvos dalyje (Tauragės ir Ši-lalės rajonuose), apimantis Akmenos ir Jūros upių slėnius, gretimus miškus bei aukštapelkę.

Pagramančio regioninis parkas yra svarbi te-ritorija Europos bendrijai, todėl didžioji parko dalis (11304 ha) išskirta kaip „Natura 2000“ buveinių apsaugai svarbi teritorija. čia aptinka-mos: 6210, stepinės pievos; 6450, aliuvinės pie-

vos; 6270, rūšių gausios ganyklos ir ganomos pievos; 6430, eutrofiniai aukštieji žolynai; 6510, šienaujamos mezofitų pievos; 7110, aktyvios aukštapelkės; 7220, šaltiniai su besiformuojan-čiais tufais; 8220, silikatinių uolienų atodangos; 9010, vakarų taiga; 9020, plačialapių ir mišrūs miškai; 9050, žolių turtingi eglynai; 9080, pel-kėti lapuočių miškai; 9160, skroblynai; 9180, griovų ir šlaitų miškai; 91D0, pelkiniai miškai; 91E0, aliuviniai miškai; auksuotoji šaškytė (Eu-phydryas aurinia); baltmargė šaškytė (Euphy-dryas maturna); didysis auksinukas (Lycaena

78

dispar); kraujalakinis melsvys (Maculinea te-leius); ūdra (Lutra lutra); ovalioji geldutė (Unio crassus). Jau vien iš „Natura 2000“ vertybių są-rašo matyti, kad Pagramančio regioninis parkas vertingas ne tik įvairiomis buveinėmis, bet ir aptinkamomis retomis ir saugomomis drugių populiacijomis.

DRUGIŲ INVENTORIZACIJA, TYRIMAIPirmieji entomofaunos tyrimai Pagraman-

čio regioniniame parke atlikti 1993 metais, ap-siribojant drugių būriu. Tyrėjas – V. Uselis. Iš saugomų drugių rūšių Akmenos kraštovaizdžio draustinyje nurodomos juodasis apolonas (Par-nassius mnemosyne) ir baltmargė šaškytė (Eu-phydryas maturna) (Pagramančio regioninio parko planavimo schema, 1997).

Biologinės įvairovės tyrimai Pagramančio regioniniame parke atlikti 1994 metais. Tai ap-žvalginiai tyrimai, apimantys biologinės įvairo-vės aprašą, retų ir ypatingai saugomų floros ir faunos rūšių būklės įvertinimą (Aukštadvario, Gražutės, Metelių, Pagramančio, Pajūrio, Salan-tų, Sirvėtos, Veisiejų ir Ventos biologinės verty-bės ir jų apsauga, 1994). Atliekant šiuos tyrimus parke buvo inventorizuotos 362 dieninių ir nak-tinių drugių rūšys.

Entomologiniai tyrimai taip pat atlikti 2002 ir 2003 metais. 2002 metais ištirta pietinė parko dalis, o 2003 metais – šiaurinė. Ypatingas dė-mesys kreiptas į drugių (Lepidoptera), vabalų (Coleoptera) ir žirgelių (Odonata) būrius. Buvo atliekami dieninių (Rhopalocera) ir naktinių (Heterocera) drugių tyrimai. Dieniniai drugiai tirti vizualaus stebėjimo būdu, aplankant kuo daugiau įvairių parko buveinių. Atskirų retų rūšių kryptingai ieškota tikėtinose buveinėse. Fiksuotos visos dienos metu stebėtos drugių rūšys. Sunkiau apibūdinamos rūšys buvo gau-domos standartiniu entomologiniu tinkleliu. Naktinių drugių tyrimai atlikti epizodiškai Ply-nosios telmologiniame draustinyje, viliojant juos šviesos šaltiniu. Tyrimai parodė, kad parke aptinkama 75 dieninių ir 351 naktinių drugių rūšys. (D. Dapkus, 2002-2003).

2007 metais, rengiant Akmenos kraštovaiz-džio draustinio gamtotvarkos planą, G. Švitra atliko lauko tyrimus. Jų metu buvo registruoti 55 dieniniai drugiai iš kurių 7 įrašyti į Lietu-vos Raudonąją knygą. (Pagramančio regioni-nio parko Akmenos kraštovaizdžio draustinio gamtotvarkos planas, 2007).

Nuo 2008 metų pradėtas vykdyti kraujalaki-nio melsvio (Maculinea teleius), didžiojo auk-

1 pav. Auksuotosios šaškytės (Euphydryas aurinia) ir baltamargės šaškytės (Euphydryas maturna) monitoringo duomenys

79

2 pav. Didžiojo auksinuko (Lycaena dispar) ir kraujalakinio melsvio (Maculinea teleius) monitoringo duomenys

1 lentelė. Reti ir saugomi dieniniai drugiai Pagramančio regioniniame parke

Pavadinimas lietuvių

kalba

Pavadinimas lotynų kalba

Lietuvos Raudonoji

knyga

ES direktyvos priedai

Aptinkamos radavietės

Didysis auksinukas Lycaena dispar + II ir IV 63

Kraujalakinis melsvys Maculinea teleius + II ir IV 14

Baltajuostis melsvys Aricia eumedon + - 14

Auksuotoji šaškytė Euphydryas aurinia + II 6

Baltamargė šaškytė Euphydryas maturna + II ir IV 16

Tamsioji šaškytė Melitaea diamina + - 1

Machaonas Papilio machaon + - 3

Juodasis apolonas Parnassius mnemosyne + IV 12

Rudakis satyriukas Coenonympha hero + - 10

Pievinis satyriukas Coenonympha tullia + - 1

Akiuotasis satyras Lopinga achine + IV 1

Rudmargė hesperija Carterocephalus palaemon + - 5

Pietinis perlinukas Brenthis daphne + - 30

sinuko (Lycaena dispar), baltamargės šaškytės (Euphydryas maturna) o nuo 2012 metų ir auk-suotosios šaškytės (Euphydryas aurinia) valsty-binis monitoringas. Jis vykdomas reguliariai,

pagal metodikas, darant dviejų metų pertrau-kas tarp apskaitų. Eilę metų vykdant monito-ringą ir analizuojant gautus duomenis galime daryti išvadas apie rūšies būklę, priklausomybę

80 3 pav. Retų drugių radavietės Pagramančio regioniniame parke

81

nuo įvairių faktorių (klimato ir meteorologinių sąlygų kaita, orai, buveinių pokyčiai, antropo-geninė veikla ir t. t.). Iš vykdyto monitoringo duomenų padarius grafikus matome, kad skir-tingais metais populiacijos tankis svyruoja ir tai yra normalu (1, 2 pav.). Monitoringo metu gau-ti skaičiai yra santykiniai, kadangi vykdant aps-kaitas reikia eiti per buveinę tiesia linija ir 2,5 m į šonus stebėti skraidančius ar tupinčius dru-gius. Ne visada drugiai tupi ar skraido ten kur eini, ypač, kai buveinė yra didesnė. Svarbiausias faktorius retiems drugiams išlikti ir populiacijai didėti yra tinkamų buveinių buvimas, geros bū-klės palaikymas ar atkūrimas. Todėl monitorin-go metu, pagal nustatytus kriterijus, įvertinama ir buveinių būklė.Toliau šiame straipsnyje pa-mėginkime apžvelgti parke aptinkamus retus ir saugomus dieninius drugius.

Didysis auksinukas (Lycaena dispar)Sparno ilgis 16–21 mm. Lytinis dimorfizmas

ryškus. Tik sparnų apačia abiejų lyčių beveik vienoda. Skraido birželio – liepos mėnesiais šlapiose paupių pievose. Mėgsta pelkėtų miškų

kirtavietes, drėgnų miškų pievas, žemapelkes, kartais užskrenda į sausesnes pievas. Patelės kiaušinėlius sudeda ant vandeninės rūgštynės (Rumex aquaticus), rūgštynės gudažolės (Ru-mex hydrolapathum). Vikšrai gyvena mitybinių augalų lapų apačioje. Rudenį nušliaužia žiemoti į paklotę. Net kelis mėnesius jie gali išbūti ap-semti vandens. Pavasarį vikšrai vėl maitinasi ir virsta lėliukėmis.

Aptinkamas visoje šalyje, tačiau negausiai. Pagramančio regioniniame parke didysis auk-sinukas (Lycaena dispar) aptinkamas daugiau-siai Tyrelių, Pagramančio miškų kvartalinėse linijose, prie miško keliukų, miško aikštelėse bei Akmenos upės slėnio šlapesnėse pievose. Tyrelių miške aptikta 20 radaviečių, kuriose aptikti pavieniai individai. Pagramančio miš-ke aptiktos 29 radavietės, kurios išsidėsčiusios gana tolygiai visame miško masyve. Kai kuriose radavietėse aptikta net iki 10 individų. Pagra-mančio miško masyvas vertinamas, kaip viena iš gausiausių radaviečių Lietuvoje. Šiaurinėje parko dalyje esančiose Akmenos upės slėnių pievose aptikta 14 radaviečių.

4 pav. Didysis auksinukas (Lycaena dispar) (T. Kalašinsko nuotr.)

82

Kraujalakinis melsvys (Maculinea teleius)Priekinis sparnas 13–20 mm ilgio. Lytinis

dimorfizmas ryškus. Drugiai gyvena drėgnose paupių pievose. Skraido nuo liepos iki rugpjū-čio mėn. vidurio. Vikšrai gyvena ant vaistinės

kraujalakės (Sanguisorba officinalis). Labai įdomi šios rūšies veisimosi biologija: patelė po vieną kiaušinėlį padeda į vaistinės kraujalakės žiedų galvutes. Išsiritę vikšrai maitinasi žiedu, o vėliau nukrenta ant žemės ir laukia, kol juos ap-

5 pav. Kraujalakinis melsvys (Maculinea teleius) ant vaistinės kraujalakės žiedo (T. Kalašinsko nuotr.)

6 pav. Auksuotoji šaškytė (Euphydryas aurinia) (T. Kalašinsko nuotr.)

83

tiks skruzdėlės (Myrmica scabrinodis). Skruz-dėlės nuneša rastus vikšrus į skruzdėlyną, kur jie, maitindamiesi skruzdžių lervomis, greitai auga. Lėliukėmis virsta pavasarį, pasiekę apie 15 mm ilgį.

Šalyje dažniau aptinkamas vakarinėje ir centrinėje dalyse. Pagramančio regioniniame parke aptikta 14 radaviečių. Jos išsidėsčiusios Akmenos upės slėniuose bei Pagramančio ir Tyrelių miško masyvo aikštelėse.

Auksuotoji šaškytė (Euphydryas aurinia)Priekinis sparnas iki 16–19 mm ilgio. Patinas

ir patelė atrodo vienodai. Skraido nuo gegužės mėnesio pabaigos iki liepos mėnesio. Apsigyve-na natūraliose ar pusiau natūraliose su derlingu dirvožemiu ir žemais krūmais, melsvąja mel-vene (Molinion caerulea) apaugusiose pievose, pamiškėse. Noriai įsikuria žemapelkinio tipo ir šarminės reakcijos pelkėse, kur auga įvairios žemaūgės viksvos. Mitybiniai augalai: miegalė (Succisa sp.), gyslotis (Plantago sp.), veronika (Veronica sp.), žvaigždūnė (Scabiosa sp.). Kiau-

šinėlius deda grupėmis ant mitybinių augalų (200–400 kiaušinėlių). Patinai išsirita birželio mėn. pradžioje, keliomis dienomis anksčiau nei patelės. Jauni vikšrai žiemoja bendrame šilko kokone, suaugę išsisklaido. Lėliukėmis virsta ant įvairių žolinių augalų.

Lietuvoje dažniau aptinkama rytinėje ir šiau-rinėje dalyse. Pagramančio regioniniame parke fiksuotos 6 radavietės pietvakarinėje dalyje, kur miške, pamiškėse išsidėstę didesni natūralių pievų plotai.

Baltamargė šaškytė (Euphydryas maturna)Priekinis sparnas 16–24 mm ilgio. Patelė

nuo patino skiriasi nežymiai – patino prieki-nis sparnas siauras, į viršų smailėja, išorinis jo kraštas lygus, o patelės išgaubtas. Skraido bir-želio mėnesį retuose mišriuose miškuose (ypač kur auga uosiai), kur yra krūmų ir daug saulės. Mėgsta pamiškes, kvartalines, miško keliukų pakraščius. Mitybiniai augalai – uosis (Fraxinus sp.), veronica (Veronica sp.) ir kiti žoliniai auga-lai. Kiaušinėlius grupėmis deda ant uosių (Fra-

7 pav. Auksuotosio šaškytės (Euphydryas aurinia) buveinė (T. Kalašinsko nuotr.)

84

xinus sp.) šakų. Išsiritę vikšrai raizgydami lapus siūlais supina tvirtus lizdus, kuriuose žiemoja. Lėliukėmis virsta ant žolinių augalų, krūmų.

Rūšis dažnesnė vidurio Lietuvoje, kitur reta arba visai neaptinkama. Parke fiksuota 16 rada-

viečių, kurių didžioji dalis yra Pagramančio miš-ke (kvartalinėse linijose ir prie miško keliukų). Šios rūšies populiacijos būklę patogu ir paprasta stebėti atliekant vikšrų lizdų apskaitas. Lizdai pastebimi iš gana toli ir lengvai atpažįstami.

8 pav. Baltamargė šaškytė (Euphydryas maturna) (T. Kalašinsko nuotr.)

9 pav. Baltamargės šaškytės (Euphydryas maturna) lizdai ant uosio lapų (T. Kalašinsko nuotr.)

85

10 pav. Tamsioji šaškytė (Melitaea diamina) (T. Kalašinsko nuotr.)

Tamsioji šaškytė (Melitaea diamina)Sparno ilgis 18-20 mm. Skraido birželio mė-

nesį drėgnose paupių ar miškų pievose. Lyti-nis dimorfizmas neryškus. Tai šaltiniuotoms pievoms būdinga rūšis. Kiaušinėlius deda ant mitybinių augalų (siauralapių gysločių (Plan-tago lanceolata), veronikų (Veronica sp.), kū-polių (Melampyrum sp.), vaistinių valerijonų (Valeriana officinalis), paprastųjų gyvatžolių (Bistorta major)) grupėmis. Išsiritę vikšrai kar-tu maitinasi ir žiemoja šilko siūlais apsuktuose mitybinių augalų lapuose. Pavasarį iššliaužioja ir baigia vystytis. Ant to paties augalo gali būti po kelis vikšrus. Pasiekę 20 mm ilgį virsta lėliu-kėmis ant mitybinių augalų, netoli žemės.

Šalies pagrindinės radavietės apima šiaurės rytinę dalį. Pagramančio regioniniame parke užfiksuota tik viena radavietė 2008 metais, kur stebėtas 1 individas. Drugys stebėtas Akmenos upės slėnio pievoje, šalia Kilpinių kaimo.

Pietinis perlinukas (Brenthis daphne)Sparno ilgis 20–26 mm. Lytinis dimorfizmas

neryškus. Patinas smulkesnis ir tamsesnių spal-

vų nei patelė. Skraido nuo birželio pabaigos iki rugpjūčio pradžios. Po vieną ar po keletą kiau-šinėlių deda ant mitybinių augalų bei šalia jų. Vikšrai minta aviečių ir gervuogių (Rubus) la-pais. Žiemoja kiaušinėliai arba neužaugę vikš-rai. Vikšrai, pasiekę 35 mm ilgį, ant mitybinių augalų virsta lėliukėmis. Suaugėliai aptinkami miškų supamose natūraliose pievelėse, lauky-mėse, pamiškėse.

Lietuvoje ši rūšis aptinkama pietvakarinėje dalyje. Pagramančio regioniniame parke pri-skaičiuojama 30 šios rūšies radaviečių. Didžioji dalis telkiasi Tyrelio miške, tačiau aptinkama ir Pagramančio miške bei Akmenos upės slėnių pievelėse. Kai kuriose radavietėse aptikta iki 10 individų.

Baltajuostis melsvys (Aricia eumedon)Sparno ilgis 15–16 mm. Lytinis dimorfizmas

neryškus. Skraido birželio liepos mėnesiais. Gyvena drėgnose buveinėse: krūmingose miš-kų pievose, paupių pievose, pamiškėse, lauky-mėse, nors kartais aptinkami ir sausose skur-džiose pievose. Kiaušinėlius, po vieną, deda ant

86

snapučių (Geranium sp.) žiedų ar viršutinėje lapų pusėje. Žiemoja vikšrai.

Šalyje rūšies gausumas netirtas. Dažniausiai randami pavieniai drugiai. Vietomis gali būti ir

nereti. Parke rūšis aptinkama šiaurinėje dalyje, Akmenos upės slėnio pievelėse. Iš viso užregis-truota 14 radaviečių.

11 pav. Pietinis perlinukas (Brenthis daphne) (T. Kalašinsko nuotr.)

12 pav. Baltajuostis melsvys (Aricia eumedon) (T. Kalašinsko nuotr.)

87

Machaonas (Papilio machaon)Sparno ilgis 26–37 mm. Per metus išsivysto

dvi kartos. Pirmosios kartos drugiai skraido nuo balandžio pabaigos iki gegužės mėnesio. Antrosios kartos – liepos, rugpjūčio mėnesiais. Aptinkami įvairiose atvirose vietovėse: pievo-se, pamiškėse, miškų aikštelėse, pakelėse, pa-laukėse, kirtimuose, soduose, daržuose. Kiau-šinėlius, po 1–3, deda ant mitybinių augalų: paprastųjų morkų (Daucus carota), paprastųjų krapų (Anethum graveolens), paprastųjų garšvų (Aegopodium podagraria), paprastųjų kmynų (Carum carvi), mažųjų ožiažolių (Pimpinella saxifraga), pelkinių saliavų (Peucedanum pa-lustre), kartais randami ir ant rūtų (Ruta sp.). Išsiritę vikšrai gyvena atvirai, maitinasi lapais, žiedynais. Lėliukėmis virsta ant mitybinių au-galų. Žiemoja lėliukės.

Randama visoje Šalyje, kiek dažnesnė pieti-nėje dalyje. Dažniausiai aptinkami pavieniai drugiai. Pagramančio regioniniam parke regis-truotos 3 radavietės. Jo radaviečių yra gerokai daugiau nei registruota duomenų bazėse ar at-liekant tyrimus. Kadangi drugys yra didelis ir

lengvai atpažįstamas jis stebėtas Pagramančio miestelyje sklandantis kiemuose, Dabrupinės kaimo pievose, prie Lengvenių atodangos.

Juodasis apolonas (Parnassius mnemosyne)Sparno ilgis 25–30 mm. Pirmieji drugiai pra-

deda skraidyti jau gegužės mėnesio pabaigoje, tačiau masinis skraidymas vyksta birželio pir-moje pusėje. Ant priekinio sparno turi dvi juo-das dėmes. Kiaušinėlius po vieną deda ant rūte-nio (Corydalis sp.) lapų ir stiebų. Šiuo mitybiniu augalu nakties metu maitinasi vikšrai. Vikšrai žiemoja. Drugys mėgsta lapuočių miškų pa-kraščius, aikšteles, rečiau sutinkamas mišriųjų miškų pakraščiuose. Gausesnis upių slėnių ar kalvų šlaituose.

Drugys aptinkamas vakarų Lietuvoje. Parko teritorijoje registruota 12 radaviečių, kurios išsidėsčiusios šiaurinėje dalyje. Tai Jūros ir Akmenos upių slėniuose bei greta jų aptinka-ma rūšis. Tinkamose buveinės drugys matomas kasmet.

13 pav. Machaonas (Papilio machaon) (T. Kalašinsko nuotr.)

88

Rudakis satyriukas (Coenonympha hero)Priekinis sparnas 15–17 mm ilgio. Lytinis di-

morfizmas ryškus. Patino spalva – juodai ruda, o patelės – gelsvai ruda. Apsigyvena dažniau-

siai drėgnose vietose: krūmingose aikštelėse, pamiškių, paupių, paežerių pievose, nevengia miškingų vietovių atviresnių laukymių, durpy-nų. Skraido gegužės pabaigoje, birželio mėne-

14 pav. Juodasis apolonas (Parnassius mnemosyne) (T. Kalašinsko nuotr.)

15 pav. Rudakis satyriukas (Coenonympha hero) (T. Kalašinsko nuotr.)

89

siais. Kiaušinėlius po vieną deda ant rugiavei-dės (Laymus arenarium ), sorokės (Milium sp.), miglės (Poa sp.) ir kitų miglinių augalų. Žiemo-ja paaugę vikšrai. Vikšrai lėliukėmis virsta ant žolinių augalų arba paklotėje.

Aptinkamas visoje Lietuvoje, tačiau didesnė koncentracija telkiasi centrinėje šalies dalyje. Pagramančio regioniniame parke registruota 10 radaviečių. Didžioji jų dalis telkiasi dviejose teritorijose – pievose į pietus nuo Balskų už-tvankos ir Dabrupinės kaimo pievose. Radavie-tėse individų gausa nemaža. Dabrupinės kaimo pievose 2002 metais fiksuota net 18 individų viename taške.

Pievinis satyriukas (Coenonympha tullia)Sparno ilgis 18–20 mm. Lytinis dimorfizmas

pastebimas. Skraido birželio – liepos mėnesiais Apsigyvena drėgnose paupių, paežerių pievose, žemapelkėse, tarpinio tipo pelkėse, aukštapel-kėse. Kiaušinėlius deda po vieną ant mitybinių augalų. Vikšrai iš jų išsirita rugsėjo mėn. ir žie-moja. Minta švyliais (Eriophorum sp.), saidro-mis (Rhynochospora sp.), viksvomis (Carex sp.).

Didesnė populiacija aptinkama pietrytinėje Šalies dalyje. Parke užfiksuoti du stebėjimai toje pačioje radavietėje 2005 ir 2013 metais, Plyno-sios aukštapelkės pakraštyje. 2005 metais stebė-ti 3 drugiai, 2013 metais – 1 drugys.

Akiuotasis satyras (Lopinga achine)Sparno ilgis 25–27 mm. Lytinis dimorfizmas

neryškus: patelė truputį stambesnė. Skraido gegužės pabaigoje – liepos mėnesiais lapuočių miškuose ir mišriuose miškuose, miškų pa-kraščiuose. Nutupia ant medžių lapų, žolinių augalų. Kiaušinėlius deda ant svidrių (Lolium sp.), šunažolių (Dactylis sp.), valkūnų (Agropy-ron sp.). Vikšrai žiemoja. Lėliukėmis virsta ant mitybinių augalų ar paklotėje.

Šalies mastu populiacija daugiau telkiasi pi-etrytinėje dalyje. 2008 metais, vykdant balta-margės šaškytės (Euphydryas maturna) valsty-binį monitoringą, Pagramančio miške, ento-mologiniu tinkleliu buvo sugautas 1 akiuotasis satyras (Lopinga achine). Apibūdinus drugį ir nufotografavus – paleistas. Duomenų apie kitus šio drugio stebėjimus parke nėra.

16 pav. Pievinis satyriukas (Coenonympha tullia) (T. Kalašinsko nuotr.)

90

Rudmargė hesperija (Carterocephalus palaemon)Sparno ilgis 12–13 mm. Lytinis dimorfizmas

neryškus. Skraido gegužės mėnesio pabaigo-je, birželio mėnesiais aukšta žole apaugusiose pamiškių, paupių pievose, miškų aikštelėse, ant kvartalinių linijų, kirtimuose. Kiaušinėlius deda ant mitybinių augalų – dirsių (Bromus sp.), lendrūnų (Calamagrostis sp.), strugių (Brachy-podium sp.). Išsiritę vikšrai maitinasi ir žiemoja tarp susuktų lapų. Lėliukėmis virsta pavasarį.

Šalyje rasta keliolikoje vietų po kelis indi-vidus. Parke fiksuotos 5 radavietės. Po dvi ra-davietes – Plynosios aukštapelkės pakraštyje ir Dabrupinės kaimo pievose. Viena fiksuota miško pakraštyje prie Antšunijų kaimo. Visais atvejais stebėta po vieną individą.

17 pav. Akiuotasis satyras (Lopinga achine) (T. Kalašinsko nuotr.)

18 pav. Rudmargė hesperija (Carterocephalus palaemon) (T. Kalašinsko nuotr.)

APIBENDRINIMASIšanalizavus atliktus tyrimus, bei pavienius

stebėjimus, registruotus saugomų rūšių infor-macinėje sistemoje, nustatyta, kad Pagraman-čio regioniniame parke aptinkamos 75 dieninių drugių rūšys (Lietuvoje – 125 rūšys). 13 rūšių įrašytos į Lietuvos Raudonąją knygą. 6 rūšys įrašytos į buveinių direktyvos II ir IV priedus.

Daugiausiai drugių rūšių aptinkama ten kur ūkinė veikla yra ekstensyvi (šienavimas kartą per metus) arba visai nevykdoma. Dalį likimo valiai paliktų vertingų pievų pagal galimybes nušienauja direkcija su savo technika.

Pagramančio ir Tyrelių miškuose (pakelėse, kvartalinėse, aikštelėse) esančios retų drugių radievietės išsidėsčiusios tolygiai. Miško ma-syvai patrauklūs kai kurių rūšių, ypač didžiojo auksinuko (Lycaena dispar), pietinio perlinuko (Brenthis daphne) ir baltamargės šaškytės (Eup-hydryas maturna) populiacijoms.

91

AŠ – ASVEJOS REGIONINIO PARKO GAMTOS VERTYBĖ

Jolanta NARUŠEVIČIŪTĖ, Laura LEŠKEVIČIŪTĖAsvejos regioninio parko direkcija, el. paštasinfo@asvejosparkas.lt

Gel

tons

kruo

stis

žalty

s (T.

Kiz

o nu

otr.)

„AŠ – vingrus Žalčiukas iš ilgiausio Lietuvos ežero paslapčių! Asveja, vinguriuodama išraiš-kingu dubakloniu, primena MANE…“

(A. Kulbis)Ir viskas, ką skaitysite bus tik apie MANE –

Asvejos regioninio parko gamtos vertybę...

Asvejos regioninis parkas išsidėstęs trijuose rajonuose: Molėtų, Švenčionių ir Vilniaus. Asve-jos ežeras (kartais pavadinamas Dubingių eže-ru) – ilgiausias Lietuvoje. Regioniniame parke yra daug ežerų ir pelkių. Dėl ežeringų ir pelkėtų

vietų geltonskruosčiai žalčiai ir išsirinko šią te-ritoriją.

Asvejos regioninio parko kraštovaizdžio pa-grindas – raiškus kalvotas, moreninis reljefas. Dėl nepalankios ūkininkavimui agrarinės teri-torijos ir didelio miškingumo žemės ūkis šiame regione nėra išvystytas. Smulki žemėvalda ir mažos ūkininkavimo galimybės išsaugojo šva-rią aplinką. Nedideli trąšų ar pesticidų kiekiai netrikdo biologinės rūšių įvairovės, įskaitant ir žalčių populiacijos, kuri Asvejos regioniniame parke yra gausi bei stabili jau ne vieną dešimtme-

92

tį. Asvejos ežeras ir jį supantys įvairūs biotopai ir nulėmė šios rūšies gausumą.

Sausringomis vasaromis žalčiai keliauja ieš-koti vandens. Regioniniame parke žalčiai nereti, bet Lietuvoje ši rūšis paplitusi netolygiai. Dažna Rytų, Pietryčių Lietuvoje, pajūryje. Šiaurės ir Vi-durio Lietuvos vietovėse geltonskruosčių žalčių rūšis reta ar iš viso neaptinkama. Viena priežas-čių – intensyvus žemės ūkis sumažina maisto atsargas ir buveinių tinkamumą. Asvejos regio-niniame parke žalčiams gyvenimo sąlygos geros, todėl ši rūšis čia gausiai paplitusi. Net regioninio parko ženkle yra simetriškai susiviję žalčiai.

Dėl gausios geltonskruosčių žalčių populiaci-jos jų monitoringas nevykdomas. Džiugu, kad bent artimiausius metus jiems išnykimas negre-sia. Asvejos regioniniame parke pavasarį ir rude-nį roplių gausu visoje teritorijoje.

Apie ropliusRopliai – pirmieji sausumos stuburiniai gy-

vūnai, prisitaikę gyventi ir veistis sausumoje. Dėl tokio prisitaikymo jie paplito įvairiausiuo-se žemės kraštuose. Kadangi ropliai šaltakrau-jai gyvūnai ir jiems reikalinga saulė ir šiluma, jie negyvena Arktyje. Kai aplinkos temperatūra žema, ropliai nustoja judėti ir maitintis, o kai +2  ºC  – nebejuda ir užmiega. Jie gyvena daug įvairesnėmis aplinkos sąlygomis, nei varliagy-viai. Lietuvoje gyvena septynios roplių rūšys: ba-linis vėžlys, gyvavedis driežas, vikrusis driežas, gluodenas, geltonskruostis žaltys, lygiažvynis žaltys ir paprastoji angis. Jų oda sausa ir be po-odinių liaukų. Kvėpuoja plaučiais. Ropliams bū-dinga gera uoslė. Gyvatės ir driežai kaišiodami liežuvį surenka aplinkos kvapus. Viršutinį odos sluoksnį dengia negyvos suragėjusios ląstelės, virtusios raginiais žvynais ar raginiais skydeliais, kurie roplių kūną apsaugo nuo sužalojimų, įmir-kimo vandenyje ir nuo išdžiūvimo. Jiems užten-ka vandens, kurį gauna su maistu. Žvynai būna įvairių formų, dydžių ir spalvų. Storas raginis sluoksnis apsaugo roplius nuo mechaninio suža-lojimo. Tokį raginį sluoksnį turi baliniai vėžliai. Raginis odos sluoksnis yra negyvas darinys. Jis

susidėvi, pasidaro mažiau elastingas, praranda blizgesį, o akis dengiančios plokštelės tampa ne-beskaidrios. Dėl to gyvatės ir žalčiai periodiškai neriasi. Po senu raginiu sluoksniu jau būna su-siformavęs naujas. Roplių odos spalva padeda prisitaikyti prie aplinkos.

Lygiažvynis žaltys (Coronella austriaca)Šis roplys dar vadinamas lygiuoju žalčiu. Kūno

spalva labai kinta. Patinėlių kūnas rudas, pilkai rudas ar rausvas. Patelės dažniausiai pilkšvos spalvos. Pilvas pilkas, rusvas ar rausvas. Per nu-garą driekiasi stambios tamsių dėmių juostos, kurios būna vos pastebimos ar labai ryškios. Ant kaklo yra dvi rudos ar tamsiai rudos juostos, ku-rios viršugalvyje susijungia į karūną primenantį raštą. Galva truputį suplota. Žalčiai neriasi, kaip ir kiti šliaužiojantys ropliai. Lygiažvyniai žalčiai užauga iki 60–70 cm ilgio. Akių vyzdžiai apva-lūs, kaip ir geltonskruosčio žalčio. Po žiemos miego lygiažvyniai pabunda kovo – balandžio mėnesiais. Išlindę iš savo žiemojimo vietų jie il-gai šildosi saulėje, bet nuo žiemos buveinių toli nesitraukia. Gyvena sausuose pušynuose, mėgsta gerai saulės įšildytas miško aikšteles, kirtavietes. Dažnai šildosi ant miško keliukų ar kvartalinių linijų. Pavasarį ir vasaros pradžioje ropliai ak-tyvūs būna visą dieną. Per vasaros karščius, kai smėlis ar kita lengva dirva labai įšyla, būna akty-vūs rytais ir antroje dienos pusėje. Lygiažvyniai žalčiai minta vikriaisiais ir gyvavedžiais driežais, gluodenais. Gaudo kirstukus, pelėnus ant žemės perinčių paukščių jauniklius. Retsykiais susime-džioja vabzdžių ar varliagyvių. Jauni žalčiukai minta šiųmetukais driežais. Sugautą didesnį gro-bį ropliai apsiveja kūnu ir, auką pasmaugia ir (pvz. driežą) pradeda ryti nuo galvos. Lygiažvyniai žal-čiai, ieškodami maisto, šliaužioja lėtai. Slepiasi po nuvirtusiais medžiais, graužikų urvuose, medžių kamienų ertmėse. Pajutę pavojų, gali greitai judė-ti, bet ne taip greitai, kaip geltonskruosčiai žalčiai. Kartais nuo žmogaus net nesprunka, susisuka į kamuoliuką ir galvą slepia tarp kūno vingių. Gali gąsdinti staigiais galvos judesiais, šnypšti ir ban-dyti įkąsti. Dėl tokio roplių gynymosi būdo žmo-

93

nės išsigąsta ir juos nužudo, galvodami, kad tai paprastoji angis. Paimtas į rankas žaltys gali įkąsti aštriais dantukais, bet įkandimas nepavojingas. Šie ropliai pusiau gyvavedžiai. Rugpjūtį – rugsėjį patelė atsiveda apie 15 žalčiukų. Žiemoti susiruo-šia panašiu laiku kaip ir geltonskruosčiai žalčiai. Žiemoja nuolatinėse slėptuvėse – graužikų ur-vuose, po medžių šaknimis, po perpuvusių šakų ir rąstų krūvomis.

Lygiažvyniai žalčiai – reta rūšis. Aptikta čep-kelių ir Viešvilės rezervatuose, Rūdninkų girioje, kur randama pavienių individų. Deja, Asvejos apylinkėse jis neužfiksuotas. Rūšis įrašyta į Lie-tuvos raudonąją knygą.

Geltonskruostis žaltys (Natrix natrix)Žalčio kūnas pilkos (metalo) ar juodos spal-

vos, apatinė kūno pusė šviesi, baltos spalvos su juodais dryžiais. Geltonskruostis žaltys panašus į paprastąją angį. Pagrindinis skiriamasis požymis dvi geltonos, gelsvos ar oranžinės spalvos dėmės, esančios žalčio galvos šonuose, iš abiejų pusių po vieną (1, 2 pav.).

Geltonskruostis žaltys yra vientisos spalvos ir neturi nugaroje vingiuoto, pilkos ar juodos spalvos zigzago, kurį turi paprastoji angis. Kūnas neretai primena tinklinį raštą, bet ne taip aiškiai išreikštą, kaip angių. Geltonskuosčio žalčio akių vyzdžiai apvalūs (3 pav.), o paparastosios angies elipsės formos, kaip katino.

Žalčio krūtinės ląstelės su ilgais šonkauliais (4 pav.). Kūno ilgis ne vienodas. Žalčiai užauga nuo keliolikos centimetrų iki pusantro metro. Bet

1 pav. Žalčio išvaizda (2014 m. L. Leškevičiūtės nuotr.)

2 pav. Žalčio išvaizda (2012 m. Asvejos regioninio parko di-rekcijos archyvas)

3 pav. Geltonskruostis žaltys (2014 m. L. Leškevičiūtės nuotr.)

dažniausiai sutinkami kur kas mažesni. Patelės ilgesnės ir stambesnės už patinėlius. Patinėliai retai užauga ilgesni, nei metras. Paprastoji angis daug stambesnė ir trumpesnė už geltonskruostį žaltį.

Žalčiai, kaip ir angys neriasi, nes odą dengian-tis negyvų ląstelių raginis sluoksnis susidėvi. Norėdami išsinerti žalčiai snukį trina į kokį nors šiurkštų paviršių, kol atsisluoksniuoja susidė-vėjusi oda. Šliauždami į įvairius siaurus plyšius tarp akmenų, medžio šaknų jie stumia nuo gal-vos iki uodegos seną odą. Išsinėrusių roplių oda ryški ir blizganti.

Ypatingi sugebėjimaiGeltonskruosčiai žalčiai greiti ir vikrūs ropliai.

Gali karstytis medžių šakomis, nesusižeisdami nuo jų nuslysta, laipioja krūmais. Gerai plau-kioja ir nardo (5 pav.). Panėrę po vandeniu gali išbūti iki 3 minučių. Šie ropliai gyvena vandens

94

telkinių pakrantėse, drėgnuose miškuose, pelkė-se, užliejamose pievose. Apsigyvena sodybose, rūsiuose, tvartuose, šieno kūgiuose. Aptinkami senose kirtavietėse po senų šakų ar lapų krūvo-mis. Žalčiai aktyviai medžioja rytais ir vakarais, o naktį slepiasi. Medžioja tiek sausumoje, tiek vandenyje. Šie ropliai minta pelėmis, varlėmis, rupūžėmis, kartais pasigauna smulkių žinduo-lių, driežų, ar paukščio jauniklių. Vandenyje gali pasigauti ir smulkesnę žuvį. Žalčių jaunikliai pa-prastai minta vabzdžiais. Sugautą grobį praryja gyvą: nedidelį – praryja lengvai ir greitai, o di-desnį ryja ilgai. Gamtoje jie turi ir priešų – ežiai, gandrai, krankliai, nendrinės lingės, suopiai, ku-rie neatsisako tokio maisto. Deja, dažnai ir nesu-pratingi žmonės yra priešai, nes painioja gelton-skruosčius žalčius su gyvate ir nužudo.

Saulės ir šilumos svarbaGeltonskruosčiai žalčiai po žiemos miego

pabunda kovo – balandžio mėnesiais. Jie šalta-

kraujai gyvūnai, todėl jiems reikalinga saulė ir šiluma. Po žiemos miego, išlindę į dienos švie-są ilgai nejudėdami šildosi saulės atokaitoje, kol sustiprėja ir tampa aktyvūs. Mėgaujasi šiluma įsirangę ant senų kelmų, rąstų, akmenų ar žo-lės kupstų. Šildosi įsitaisę ir ant buvusio namo pamatų ar kitų griūvėsių. Balandžio – gegužės mėnesiais geltonskruosčiai žalčiai susirenka prie ežerų, upių pakrančių poruotis. Atidžiau apžiū-rėjus gulinčias šakų krūveles ar nuo pernai metų likusių lapų sankaupas aptiktume būrį žalčių su-sisukusių į kamuolį. Tai vadinamos žalčių vestu-vės. Liepos – rugpjūčio mėnesiais patelė padeda 6–30 minkštų, su pergamento apvalkalu, pailgų, lipniu paviršiumi kiaušinių. Kiaušinio dangalas iš aplinkos praleidžia deguonį ir vandenį. Nuo patelės stambumo, mitybos ir šilumos sąlygų priklauso sudėtų kiaušinių kiekis. Dažniausiai kiaušinius sudeda po nukritusiais lapais, pūvan-čių šiukšlių ir durpių krūvose, tvartuose esančia-me mėšle, komposte ar graužikų urvuose. Kad

5 pav. Plaukiojantis žaltys (2019 m. L. Leškevičiūtės nuotr.)

4 pav. Žalčio skeletas (2019 m. J. Naruševičiūtės nuotr.)

95

kiaušiniai vystytųsi, jiems reikalinga nuolatinė drėgmė ir 25–30 laipsnių šiluma. Kuo šiltesnė ir stabilesnė kiaušinių aplinkos temperatūra, tuo greičiau išsirita žalčiukai. Sausoje aplinkoje kiaušiniai greitai žūsta. Po kelių mėnesių ką tik išsiritę, 10–15 centimetrų ilgio jaunikliai, palieka gūžtą ir pradeda savarankišką gyvenimą. Žalčiai gamtoje gyvena 25–28 metus.

Ginasi kaip gyvatėPavasarį išėjus pasivaikščioti ežero pakrante

ar drėgnesne pieva, tik spėk dairytis, kad ne-užmintum saulėje besišildančio roplio. Gal ir krūptelsi iš netikėtumo geltonskruostį išvydęs, bet jų bijoti nereikia, nes žalčiai nenuodingi ir nepavojingi žmonėms. Žalčiai patys slepiasi nuo žmonių. Jei jiems nepavyksta greitai pasprukti nuo smalsaus įkyruolio, geltonskruosčiai žalčiai moka ir apsiginti. Jie pradeda šnypšti ir gąsdinti staigiais galvos judesiais, kaip tai daro paprastoji angis. Gali apsimesti negyvu suglebdamas, išsi-žiodamas ir iškišdamas liežuvį (6 pav.). Bet pa-judintas, vėl greitai atgyja, o radęs progą, sprun-ka šalin. Smalsuoliui sugalvojus sugauti žaltį ir jį paglostyti, patartume geriau to nedaryti, nes kitaip būsit apipurkšti nemalonaus kvapo skys-čiu. Geltonskruosčiai rangydamiesi visu savo kūnu iš kloakos į aplinką išleidžia balzganą labai dvokiantį skystį. Tai dar vienas geltonskruosčių žalčių gynymosi būdas. Sugauti didesni gelton-skruosčiai bando įkasti ir mažais dantukais gali lengvai įbrėžti odą.

„Pavasarį, kartu su vienu gamtininku, išvy-kome į gamtą ieškoti žalčių. Jų paieška ilgai ne-

užtruko, nes besirangantį gražuolį radome ant asfaltuoto kelio. Kaip įprasta roplys mėgavosi saulės spinduliais. Gamtininkas norėdamas gel-tonskruostį patraukti į šalį, kad jo nesuvažinėtų automobilis, paėmė jį į rankas. Tada žaltys pa-naudojo vieną iš savo gynymosi būdų ir gamti-ninką „pašventino“ nemalonaus kvapo skysčiu. Kvapas buvo juntamas net už kelių metrų. Pri-simenu tą nemalonų kvapą ir kaip dar ilgai mus jis visur lydėjo“, - įspūdžius pasakojo regioninio parko specialistė Jolanta.

Išsaugokime žaltįAtšilus orams, geltonskruosčiai žalčiai šildosi

ne tik ant rąstų, senų namo pamatų, ar ant žolės kupstų, bet iššliaužia pasišildyti ir ant asfaltuotos kelio dangos arba šilto žvyruoto keliuko. Vairuo-tojai dažniausiai laiku nepamato ant kelio gulin-čio žalčio, nespėja jo apvažiuoti arba pristabdyti automobilio. O kiti ir tyčia pervažiuoja niekuo nenusikaltusius roplius dėl savo prietaringumo arba iš baimės, kad jiems kelią pastojo nuodin-goji gyvatė. Yra būdas išsaugoti migruojančius geltonskruosčius. Kai kurias žalčių migracijos atkarpas reikia aptverti apsaugine tvorele. Asve-jos regioniniame parke pirmoji eksperimentinė žalčių apsauginė tvorelė buvo įrengta 2014 m. Selemono Paltanavičiaus ir kitų gamtos mylėtojų rūpesčiu. Tvorelė pastatyta kelio ruože, kuria-me įrengta pralaida. Tvorelė statoma iš abiejų kelio pusių. Ji konstruojama taip, kad ant kelio esantys žalčiai tvorelę galėtų peršliaužti ir sau-giai persikelti į kitą kelio pusę, tačiau jos negali įveikti grįždami atgal, t. y. negali patekti ant kelio

6 pav. Apsimeta negyvu (2018 m. L. Leškevičiūtės nuotr.)

96

dangos. Statant tvorelę pirmiausia susmaigstomi apie 80 cm ilgio ir 3 cm pločio mediniai kuoliu-

kai. Jie smaigstomi pusės metro atstumu vienas nuo kito palei kelio pakraštį. Kuoliukai turi būti pasvirę 45 laipsnių kampu į miško pusę. Ant taip išdėstytų medinių kuoliukų dedamas tvirtas me-tro aukščio (ilgis priklauso nuo to, kokią kelio atkarpą planuojama tverti) tinklas. Tinklas prie medinių kuoliukų tvirtinamas viela. Tinklo da-lis, kuri remiasi į kelio pakraštį – apkasama žeme (7 pav.). Taip pastatyta tvorelė žalčius nukreipia į po keliu esančią pralaidą.

Tęsdami gamtininko Selemono Paltanavičiaus iniciatyvą, kiekvienais metais balandžio – gegu-

7 pav. Apsauginė tvorelė 2015 m. (L. Leškevičiūtės nuotr.)

8 pav. Darbas su mokiniais (2019 m. L. Leškevičiūtės nuotr.)

9 pav. Tvorelės statymas ( 2015 ir 2017 metai L. Leškevičiūtės nuotr.)

10 pav. Informacija parko lankytojams (2017 m. L. Leškevičiūtės nuotr.)

97

žės mėnesiais, regioninio parko darbuotojai ir savanoriai įrengia žalčių apsaugines tvoreles, ku-rios gelbsti juos nuo žūties po automobilių ratais. Kelis metus iš eilės regioninio parko specialistai tvoreles statė tik savo jėgomis. Šiam darbui reikia daug laiko. Kartais tvorelių statymas užtrunka ir pusės dienos. Nuo 2017 m. į pagalbą pasitelkia-mi aktyvūs, prijaučiantys žmonės, skautai, moki-niai. Kartu su Lietuvos gamtos fondo ir Lietuvos herpetologų draugijos atstovais prie jau esamų apsauginių tvorelių buvo prijungtos naujos tvo-relių atkarpos, taip pratęsiant žalčių judėjimui saugius atstumus.

Kartu apsauginę tvorelę galima pastatyti žy-miai greičiau – vos per kelias valandas. 2019 m. besidarbuojant su mokiniais iš Palangos, Šven-tosios ir Panevėžio, Palangos gimnazijos moki-nė Amelija Butenytė sukūrė smagų, bet griežtą eilėraštuką:

Sutraiškyti žalčiai ant kelio Mums nervus ėda, siela gelia Visur tik mirga, šlama ratai Žalčiukus traiško šūdini pikapai Kuo žalčiukai nusikalto, kad nemato dangaus balto O žygeiviai statė tvorą, kad nereiktų ruoštis kovai Su vandalais ir vampyrais mes kovosim ir numirę!!!!

Apsaugines tvoreles reikia ir prižiūrėti, nes kartais jas suardo per kelią perbėgantys stambes-ni gyvūnai: stirnos, šernai ar briedžiai.

Apsauginės tvorelės stovi iki geltonskruos-čių žalčių rudeninės migracijos, kuri prasideda rugsėjo mėnesį ir tęsiasi iki spalio pradžios ar vidurio. Žiemai tvorelės yra nuimamos. Žalčiai žiemos miegui susiruošia spalį ar lapkritį, pasi-slėpdami po medžių šaknimis, graužikų urvuo-se, apleistų pamatų plyšiuose, tvartuose, rūsiuo-se ar kitose nuo šalčio apsaugotose vietose.

Jei sugalvotumėte žaltį auginti namuoseAuginant žaltį namuose, reikia turėti gerai

įrengtą terariumą. Tai daugiausia pasiruošimo

reikalaujantis darbas, nes skirtingiems ropliams reikia specifinių sąlygų. Visa kita labai papras-ta – pakanka, kartą per savaitę pamaitinti ir žal-tys ramiai sau gyvena. Kai kas įsivaizduoja, kad naminis gyvūnėlis turi būti toks, su kuriuo ga-lima žaisti, bendrauti. Tačiau žaltį daug kas pir-miausia laiko namų dekoro dalimi, nors jis taip pat yra augintinis, kuriuo reikia rūpintis. Žal-čiai – draugiški gyvūnai. Ant rankų pratęs būti žaltys mielai susirango prie žmogaus, leidžiasi paimamas ir glostomas.

Vieni populiariausių terariume auginamų rūšių naminių augintinių tarpe – kukurūziniai žalčiai. Tai nedidelis, labai draugiškos prigimties žalčiukas, kurį nesunku prižiūrėti. Be to, jie būna įvairiausių spalvų. Jie gali išgyventi net iki 15 metų. Šie žalčiai yra vidutinio klimato gyvatės, todėl įrengti jam terariumą nėra labai brangu. Nors jie retai kada auga iki 1,5 m, bet terariumas negali būti mažesnis nei 90x30x30 cm. Kadangi šie žalčiai geriau jaučiasi vakare arba prieblan-doje ir stengiasi vengti ryškios šviesos,  todėl jiems reikia naktinio tipo terariumo. Pavojinga terariume palikti tam nepritaikytą lempą ar pro-žektorių. Tai sukelia stresą bei didina nudegimų riziką. Jei nėra kito šilumos šaltinio, roplys judės lempos link ir ją apsivys. Gali būti naudojama mėnulio šviesos lempa arba kitas susilpnintas šviesos šaltinis. Šie žalčiai nesugeba reguliuoti savo kūno temperatūros, todėl aplinkos tempe-ratūrą turite reguliuoti patys. Kukurūziniams žalčiams reikia šiek tiek didesnės nei kambario temperatūros. Laikant nelaisvėje, terariumas turi būti pakankamai didelis, kad jame būtų galima įrengti tris skirtingas šilumos zonas. Karštajame terariumo gale galima naudoti šildantįjį kilimė-lį, o vėsiajame – temperatūra negali nukristi že-miau +23°C dieną ir žemiau +20°C naktį. Drė-gmė turėtų būti drėgnesnė 50 proc. nei aplinkos. Panašiai tokia drėgmė ir būna mūsų namuose. Tačiau drėgmės lygį terariume reikėtų kontro-liuoti ir stebėti, tam tinka hidrometrai. Kai žaltys neriasi, palengvinkite jam šį darbą apipurkšdami jį vandeniu. Kaip ir visiems ropliams, substratas renkamas labai atsakingai. Jis turi būti suvirški-

98

namas arba ant jo reikėtų nešerti. Naudojant ne-suvirškinamą substratą, saugiausia žaltį perkelti į kitą indą ir jame šerti. Gerai tinka dirbtinė veja, koralinis smėlis ar popierius. Tinkamiausias mi-tybos racionas sudarytas iš smulkių graužikų. Tai gali būti pelės, žiurkėnai, mažos žiurkės. Žalčius reikia šerti jau negyvu pašaru, todėl tinkamiausi jau atšildyti graužikai. Su gaunamu pašaru žaltys patenkina visas mitybos reikmes, todėl pasirū-pinkite, kad jis būtų kokybiškas. Žaltį reikia šerti kas 7–10 dienų. Jaunikliai šeriami dažniau – kas 4–7 dienas. Pašaras arba vanduo gali būti pratur-tintas purškiamais vitaminų ar kalcio papildais. Jaunikliai neriasi maždaug kas 4 savaites. Gyvū-nui senstant, šis procesas retėja. 4 metų amžiaus žaltys neriasi maždaug kas 2 mėnesius. Visi ku-kurūziniai žalčiai mėgsta slėptuves, tad jų turi būti kiekviename terariume. Taip pat slėptuvės padeda sukurti skirtingas šilumos zonas.

Žalčiai mitologijoje Žaltys – gyvybės ir atsinaujinimo simbolis, nes

jis pavasarį pabunda, neriasi iš seno kailio. Žal-čio kultas labai senas. Niekam ne paslaptis, kad žalčiai senovės lietuvių mitologijoje buvo lai-komi namų, židinio, mirusių protėvių, gerovės, sveikatos ir vaisingumo dievybe. Jis buvo laiko-mas globėju, gerąja namų dvasia ir net gydytoju arba Aušlaviu. Buvo manoma, kad tai protinga antgamtinė būtybė. Vėlesniais laikais atsirado ir žalčių vyriausiasis dievaitis Ragis. Žalčiai buvo glaudžiai siejami su vandeniu. Jie šliaužiojo per lietų, todėl žmonės tikėjo, kad lemia tuo metu dar nesuprantamą lijimo procesą.

Žmogaus pagarbą kėlė savotiška žalčio išvaiz-da – baimę keliantis žvilgsnis ir tai, kad jis išsi-neria iš savo odos. Žalčiai viską žinojo ir viską mokėjo, rūpinosi žmonių ir namų gerove, todėl žmonės juos laikė namuose, maitino. Dabar iš nežinojimo, dažniausiai tiesiog bijo.

Žalčio kulto raida LietuvojeAkmens amžiuje Lietuvoje daugiausia randa-

ma stilizuotų žalčių ar gyvačių galvų, liemens dalių, uodegų – visa tai laikyta amuletais. Dau-

giausia jie aptinkami laidojimo vietose. To meto žmonių kultūrai buvo būdingas animistinis ti-kėjimas ir kulto objektas yra totemas – protėvių mitinis globėjas. Totemas pasirenkamas pagal tam tikras gyvūnų savybes: greitį, jėgą, išvaizdą ir kt. Žalčiai vaizduoti kaip geradariai, saugan-tys žmones nuo pavojų, teikiantys gėrį. To lai-ko žmogui – totemo nešiojimas prilygo totemo garbinimui, nes buvo tikima, kad ir atvaizde apsigyvendavusi dvasia. Tuomet žmonės pasaulį suvokdavo mitologiškai ir jų religinis tikėjimas reiškėsi tuo, kad buvo tikima abipuse žmogaus ir gyvūno draugyste bei pagalba. O tai reiškia, kad žmogus neišskyrė savęs iš gamtos.

Lietuvoje žalčius vaizduoti mėgta įvairiais ge-ometriniais ornamentais: vingeliais, eglutėmis, skersiniais, išilginiais brūkšneliais ir t. t. Mituose daiktas ir jo ženklai dažnai tapatinami. Tad gy-vūną apeigose gali atstoti bet kuri jo dalis: iltis, pėdos ženklas, kaulai. Iš čia kilo ir ornamentikos pradmenys.

Realistiškai vaizduojami žalčiai paplito atsi-radus ir tobulėjant kalvystei. Nuo tada ropliai vaizduojami žalvario, vėliau geležies dirbiniuose, papuošaluose. Metalo amžiuje pamažu ryškėjo naujojo meninio stiliaus bruožai. Formos tapo apibendrintos, sausesnės, neteko reljefiškumo, bruožų gyvumo. Plėtojantis klasinei visuomenei, totemizmo, verslinio kulto bei animizmo pėdsa-kai ypač ryškūs buvo mituose, mene, apeigose. Žalčiai dažniausiai dalyvaudavo šventinėse ap-eigose.

Krikščionybei persekiojant senąsias tradici-jas, ne tik mene, bet ir buityje bei papročiuose lietuvių liaudies kultas prarado daugelį vertingų savitumų, kai kurie bruožai išliko ir skirtinguo-se tikėjimuose, randame vis kitokių įvaizdžio ir idėjos variacijų.

Dalis žalčio kulto persiformavo į dabartines liaudies tradicijas, sakmes, daiktų puošybą, taip pat ir į žaidimus, paįvairinančius žmonių gyve-nimą, tapusius reikšmingais papročiais. Iš lūpų į lūpas, iš daiktų į daiktus tai atkeliavo ir iki šių dienų, kur senųjų tikėjimų dalis įėjo ir į profe-sionalųjį meną, grožinę literatūrą, choreografiją.

99

Žalčiai meno kūriniuoseSiužetas, perimtas iš pirmykštės bendruome-

ninės santvarkos, buvo gyvas ir vėlesniais laikais. Liaudies mene realistinis žalčio vaizdavimas išlikęs iki dabar. Gana realistiškai ir stilizuotai, išreikšti atitinkamais ženklais ir simboliais, žal-čiai vaizduojami ant įvairių darbo įrankių, bal-dų, dėžučių, indų, rankšluostinių, audinių, vazų. Jie vaizduoti ir ant papuošalų, apyvokos daiktų, juostų ir kt. Juostos – viena seniausių žmonijos drabužių dalių. Jų ornamentika, kurioje galima aptikti gyvačių ir žalčių ženklus – viena seniau-sių. Ypač jie gausiai vaizduoti Mažojoje liaudies architektūroje. P. Dundulienės knygoje „Žalčiai lietuvių pasaulėjautoje ir dailėje“ (1996 m.) pa-sakojama apie žalčių vaizdavimą kryžiuose, sto-gastulpiuose, tvorose, virš langinių ar langinėse, kraičio skryniose ir kitur. Daug koplytstulpių su žalčio atvaizdu rasta Žemaitijoje. Daug kur jie sudėtingai stilizuoti – su papildomomis detalė-mis, sparneliais, karūnomis. Seniausiuose vely-kiniuose margučiuose rasime su saule ir žalčiu susijusius simbolius. Tai žaltys su saulės karūna. Dievas Patrimpas irgi vaizduotas kaip žaltys su žmogaus galva, ant kurios uždėta karūna. Pa-trimpas (Potrimpas, Natrimpas, Antrimpas, Trimpas, Jorė) – senovės lietuvių dievybė. Šio dievo garbei žyniai dideliame inde laikė žaltį, kurį maitino, lakino pienu, guldė varpose arba ant paklotos drobulės. Lietuviai, eidami į karą, sutiktą žaltį laikė šios dievybės pasiuntiniu.

Lietuvių liaudies mene dažnai aptinkama gy-vatė ar žaltys apsivynioję aplink Gyvybės medį, stulpą arba Pasaulio medį. Taip vaizduojami pir-mieji biblinio Rojaus žmonės Adomas ir Ieva, kuriuos žaltys sugundęs suvalgyti uždraustą vai-sių. Šis motyvas per Bibliją atėjęs iš pirmykštės bendruomeninės santvarkos, susijęs su Gyvybės medžio vaizdais. Kadangi žaltys buvo ir požemio gyvūnas, besislepiantis po medžio šaknimis, to-dėl apie Gyvybės medį, pražydusį lelijos žiedais, jis vyniojasi įvairių tautų legendose. Pasaulio medis atspindi mitinės Visatos tridalę vertika-lią struktūrą. Jos dalis jungia žaltys, išreiškiantis gamtos vieningumą, geltona karūna – pomėgis

šildytis saulės atokaitoje įsliuogus į medį. Ir visa tai žaltį artina arčiau saulės. Lietuvių patarlėje net sakoma, kad „Užmuši žaltį, Saulė tris dienas verks, nepatekės“.

Žalčiai sakmėseTautosakoje dažnai žaltys ar gyvatė vaizduoja-

mi be galvų, išžiotais nasrais ar su dviem realisti-niais ar stilizuotais dvišakiais ar trišakiais galais. Teigiama, kad tai liežuvis.

Lietuvių mitologinėse sakmėse pasakojama apie dvejopus žalčius – apie gyvenusius kartu su žmonėmis sodybose – namines gyvates – ir apie sutiktas miške.

Mitologinėse sakmėse pagrindinė žalčio funk-cija – teikti gerovę namams. Sakyta, kad namai, kuriuose jis gyvena, yra laimingi, į juos netren-kia žaibas, aplenkia ligos, geriau auga gyvuliai. Senovėje žalčius žmonės laikydavo trobose ir iš jų elgsenos spėdavo ateitį. Tai labai stebindavo keliautojus ir krikščionybės platintojus, kurie ap-rašinėjo senovės lietuvių gyvenimą. Kita žalčių funkcija – draugystė su vaikais. Žalčiai su vaikais miegodavę vienoje lovoje, valgydavę iš vieno indo pieną ar rūgpienį, kartu žaisdavę. Vaikai esą kartais net šaukštu kaukštelėdavę žalčiui per gal-vą. Jei koks vaikas žaltį nuskriausdavo, tai šis jam nekeršydavęs. Trečioji funkcija  tai teisingumo vykdymas. Krikščionybės paveiktose sakmėse išryškinamas žalčio demonizmas, pabrėžiamas kerštingumas. Įpykęs žaltys žmogų lupa uodega, jį apspjauna. Tada žmogus apanka ir miršta. O nužudžius žaltį, kiti žalčiai dažniausiai keršija iš-pjaudami gyvulius, pasmaugdami patį žudžiusį arba jo artimąjį. Sakmėje “Gyvulio globėjas” pa-sakojama, kad seniau didesnieji ūkininkai visuo-met laikydavo žalčius. Kartą jis priėmęs medžių kirtėjus nakvynei. Jie gulėdami pašiūrėje pama-tė, kad vaikštinėja žaltys. Kirtėjai nieko negalvoję užmušė jį. Ryte atėjęs ūkininkas pašiūrėn, žiūri, kad žaltys užmuštas. Tuoj nubėgęs į tvartą pama-tė, kad ir jautis nudvėsęs. Pasakojama, kad seniau kiekvienas gyvulys turėjo kaip ir globėją žaltį. Jam nudvėsus ar jį užmušus dvėsdavo ir gyvulys. Skriaudų žalčiai nedovanodavo. Labai populia-

100

rus sakmės motyvas, kaip žaltys netekęs tvarte padėtų kiaušinių, apnuodija puodynę pieno, ta-čiau pamatęs, kad kiaušiniai grąžinti, puodynę apverčia. Žalčiai aprašomi pasakose „Eglė žalčių karalienė“, „Žalčio pati“, „Kaip čigonas žaltį pri-veikė“. Daug sukurta sakmių: „Žalčiai – laimė“, „Žalčio išmintis“, „Gyvulio globėjas“ ir kt. Tačiau yra ir kitokių pasakojimų. Kadaise Lietuva buvo paskutiniųjų gamtameldžių kraštas ir popiežių dėmesys šiam pakraščiui didėjo. 1477 m. Veneci-joje buvo išspausdinta popiežiaus Pijaus II knyga „Įvairių įvykių ir vietų aprašymas“. Šiame veikale aprašyta Lietuva. Įdomu tai, kad pats popiežius Lietuvoje nėra buvęs, tačiau patikimų žinių gavo iš vienuolio Jeronimo, pagal kilmę vadinto Pra-hiškiu. Vytauto Didžiojo laikais jis trejus metus buvo misionieriumi Lietuvoje ir stengėsi išnai-kinti pagoniško tikėjimo likučius. Tai daryti jam nelabai sekėsi, nes jo metodai buvo pernelyg ties-mukiški ir kėlė didelį vietinių gyventojų pasipik-tinimą. Todėl gėdingai buvo Vytauto išprašytas iš Lietuvos. Jeronimo Prahiškio pasakojime mini-ma, kad pirmieji lietuviai, pas kuriuos jis atvyko, garbino žalčius. Kiekvienas šeimos tėvas namų kampe laikė žaltį. Jį maitindavo ir gulinčiam ant šieno aukodavo aukas. Tuo metu atvykęs Jeroni-mas liepė visus žalčius nužudyti ir atneštus į aikš-tę viešai sudeginti.

Šiandien kai kurie vyresni žmonės dar prisime-na savo senelių ar prosenelių įvairius pasakojimus apie žalčius. Pavyzdžiui, kraštotyrininkės Ritos

Balkutės kalbinta senolė Jadvyga iš Molėtų r. pasa-kojo, kad senutei, tyčia verdančiu vandeniu apšu-tinusiai žaltį, visa koja nuėjusi žaizdomis, Malvina iš Žydavainių (Molėtų r.) prisiminė, kaip kaimy-nas, norėdamas paerzinti žaltį, bakstelėjo jam bal-tu epušės dalgiakočiu. Žalčio įkąstas dalgiakotis kaipmat ėmęs mėlynuoti. Kraštotyrininkų rūpes-čiu nemažai senolių pasakojimų surašyta į įvairias tautosakos knygas. Tad jaunoji karta visas legen-das, sakmes ir mitus gali perskaityti knygose.

LITERATŪRA

Klimka L. 2014: Lietuviškų tradicijų skrynelė. Vilnius, Isokas G. 2001: Enciklopedinė miško knygaDundulienė P. 2005: Žaltys ir jo simboliai lietuvių

liaudies mene ir žodinėje kūryboje. Skabeikytė G. 2005: Kazlauskienė. Lietuvių tautosa-

ka. Kaunas Vadovas po Asvejos regioninį parką, 2017.Sužeistas vėjas. Lietuvių liaudies mitologinės sa-

kmės. Vilnius, 1987.Balkutė R.2009: Žaltys lietuvių tautosakoje. Tautosa-

kos darbai XXXVII,

11 pav. Žalčiai vaiko piešinyje (2019 m. J. Naruševičiūtės nuotr.)

Augustauskas J. 2012: Varliagyviai ir ropliai (pažin-tinė serija gamta šalia tavęs).

Visuotinė Lietuvių enciklopedija. I – XX tomo pa-pildymai, 2011.

Lietuvos raudonoji knyga, 2007.http://www.wikipedia.orgEgzotiniai gyvūnai namuose: KUKURŪZINIS ŽAL-

TYS (lot. Elaphe). Nuoroda: https://tavogyvunas.lt/egzotiniai-gyvunai-namuose-kukuruzinis-zaltys/. Ti-krinta 2019-09-05.

101

KARDALAPIS GARBENIS – DIEVENIŠKIŲ KRAŠTO PUOŠMENA

Aleksandra JURGODieveniškių istorinio regioninio parko direkcija, el.paštas dirpd@dirpd.lt

Kar

dala

pis g

arbe

nis (

R. B

arau

sko

nuot

r.)

Kardalapis garbenis (Cephalanthera longifolia (L.) Fritsch yra gegužraibinių (Ochidaceae) šei-mos augalas. Garbenio (Cephalanthera) gentyje yra 15 rūšių, o Lietuvoje randamos dvi genties rūšys: kardalapis garbenis (Cephalanthera lon-gifolia) ir raudonasis garbenis (Cephalanthera rubra).

Rūšis įrašyta į Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2018 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. D1-814 patvirtintą Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašą ir priski-riama 1 (E) kategorijai. Ji taip pat įrašyta į Lie-

tuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. balandžio 1 d. įsakymu Nr. D1-26 patvirtintą Lietuvos Respublikos griežtai saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašą.

Dieveniškių istoriniame regioniniame parke, Stakų miške, ir direkcijai priskirtame Šilinės bo-taniniame draustinyje esančios kardalapio gar-benio augavietės Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2015 m. sausio 26 d. įsakymu Nr. D1-76 patvirtintos kaip svarbiausios šios griežtai saugomos rūšies radavietės.

102

1 pav. Dėžutėje rudenį subręsta apie 6000 smulkių sėklų(A. Jurgo nuotr.)

2 pav. Išsiskleidusio kardalapio garbenio žiedai primena paukštį (A. Jurgo nuotr.)

3 pav. Kardalapio garbenio augavietė (A. Jurgo nuotr.) 4 pav. Kardalapio garbenio augavietė Stakų miške (A. Jurgo nuotr.)

103

5 pav. Kardalapio garbenio žiedai (A. Jurgo nuotr.)

6 pav. Kardalapis garbenis (A. Jurgo nuotr.)

7 pav. Pieno baltumo žiedai neišskiria nektaro, vabzdžiai priviliojami apgaule ir dažniausiai apdulkinami tik pirmieji išsiskleidę žiedai (B. Januševičiaus nuotr.)

8 pav. Po žemę esančius kardalapio garbenio stiebagumbius išknisa ir su malonumu suėda šernai (A. Jurgo nuotr.)

9 pav. Stakų miške kardalapis garbenis pasipuošęs net 29 žiedais (A. Jurgo nuotr.)

Kardalapis garbenis yra rūšis su disjunkci-niu arealu. Jis paplitęs beveik visoje Europoje (išskyrus šiauriausius regionus): nuo Britų salų ir Skandinavijos iki Viduržemio jūros, Krymo ir Šiaurės Kaukazo, randamas Šiaurės Afrikoje, Pietvakarių Azijoje. Šilto klimato srityse daž-niausiai aptinkamas kalnuose. Rūšis auga visose Lietuvos kaimyninėse šalyse. Per Lietuvą eina šiaurrytinė rūšies paplitimo riba.

Manoma, kad Lietuvoje kardalapio garbenio augavietės yra reliktinio pobūdžio – augalas

104

subborealinio periodo reliktas. Visos žinomos populiacijos susitelkusios pietrytinėje Lietuvos dalyje: Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose. Gau-siausia populiacija yra Panerių miške (Vilniaus apylinkėse). Šalčininkų rajone buvo rastas Eišiš-kių apylinkėse, Dieveniškių istorinio regioninio parko teritorijoje, Stakų miške ir direkcijai pri-skirtame – valstybiniame Šilinės botaniniame draustinyje. Stakų kraštovaizdžio draustinyje auga keli šimtai šios rūšies individų, iš kurių kasmet apie pusė individų žydi, o maždaug penktadalis užmezga vaisius. Kardalapiai gar-beniai auga gana dideliame plote po keletą ar keliolika augalų. Regioninio parko direkcijos darbuotojų atliktų stebėjimų duomenimis, kar-dalapiai garbeniai šioje augavietėje nuo 2007 m. žydėjo kasmet.

Literatūroje nurodoma, kad kardalapių gar-benių žiedyne būna nuo 2 iki 20 žiedų, tačiau 2009  m. Stakų miške rastas augalas net su 29

10 pav. Tuoj tuoj pasipuoš baltais šilkiniais žiedais (A. Jurgo nuotr.)

11 pav. Žydintis kardalapis garbenis (A. Jurgo nuotr.)

žiedais. Šios rūšies augalai paprastai žydi nuo gegužės pabaigos iki birželio vidurio. Stakų miš-ke anksčiausiai šie augalai pražydo 2018  m.  – gegužės 18 d., o štai 2017 m. pirmieji žiedai išsi-skleidė gegužės 29 d. Žydėjimo trukmė priklau-so nuo oro sąlygų, trunka 2–3 savaites, o vienas žiedas žydi 7–10 dienų. Pavėsyje augalai užauga aukštesni ir ilgiau žydi.

Pieno baltumo žiedai neišskiria nektaro, ta-čiau nepaisant to, juos dažnai lanko vabzdžiai. Vabzdžius žiedai privilioja apgaule, todėl daž-niausiai apdulkinami tik tie žiedai, kurie išsi-skleidžia pirmieji. Pastebėta, kad daugiau ap-dulkintojų lanko kardalapių garbenių žiedus, kai šalia jų auga kiti, panašius žiedus išsklei-džiantys ir nektaro bei žiedadulkių turintys au-galai: vaistinės baltašaknės (Polygonatum odo-ratum), paprastosios pakalnutės (Convallaria majalis) ir kt. Dauguma nepatyrusių vabzdžių kardalapio garbenio žiede užsibūna ne ilgiau

105

kaip 30 sekundžių, kol susiorientuoja, kad jame nėra nektaro.

Kardalapio garbenio vaisius – dėžutė, kurioje rudenį subręsta apie 6000 smulkių, lengvų sė-klų. Dėžutė atsidaro 6 išilginiais plyšiais, o sė-klas išbarsto vėjas. Sėkloms sudygti ir augalams augti būtina mikorizė. Augalai vystosi lėtai, pir-mą kartą iš sėklų išaugę individai pražysta su-laukę 10 ar net daugiau metų. Vienas kardalapio garbenio individas išgyvena 30–40 metų.

Kardalapiai garbeniai dažniausiai auga karbo-natingame dirvožemyje, tačiau randami ir kar-bonatų mažai turinčiuose akmeninguose dirvo-žemiuose. Svarbu, kad dirvožemis būtų drėgnas, bet laidus vandeniui ir orui. Šilinės botaniniame draustinyje vidutinis visų augaviečių dirvože-mis beveik neutralios reakcijos (pH–7,3). Išsa-mių tyrimų, kuriais būtų nustatytos aplinkos sąlygos, lemiančios kardalapio garbenio augimą Dieveniškių istoriniame regioniniame parke, nebuvo atlikta.

Dažniausiai šie augalai aptinkami lapuočių ir mišriuose miškuose. Kardalapiai garbeniai yra pusiau šviesamėgiai augalai, todėl geriausiai veši retuose miškuose, miško aikštelėse su reta auga-lų danga. Stakų kraštovaizdžio draustinyje rasti keli žydintys individai, augantys dirvonuojan-čiame, jaunomis pušelėmis apaugusiame lauke. Suvešėjus medžiams (ypač eglėms), krūmams ar žolių ardui, šie augalai pradeda skursti. Kai susi-daro nepalankios sąlygos, jie pereina į antrinės ramybės būseną ir kai kuriais atvejais gali net keletą metų neišleisti ūglių.

Norint kardalapio garbenio populiacijoms sukurti ir išlaikyti palankias sąlygas, būtina pa-laikyti optimalų apšviestumo lygį. Tuo tikslu reikia periodiškai iškirsti dalį medžių ir krūmų. Medžių ir krūmų ardų projekcinis padengimas neturėtų viršyti 40–50 proc. Kirtimai vykdomi žiemą, kai gruntas įšalęs, stengiantis, kad nebū-tų pažeisti šakniastiebiai. Populiacijai grėsmę sukeltų plynas kirtimas, miško technikos važi-nėjimas po augavietę ir šakų deginimas. Neigia-mą poveikį populiacijoms daro ir ūkio darbai palei keliukus: ankstyvas pakelių šienavimas, miško keliukų platinimas ir apželdinimas. Ka-dangi šių augalų žiedynai puošnūs, netoli gy-venviečių esančiose vietose jie kartais skinami puokštėms. Po žeme esančius šakniastiebius iš-knisa ir suėda šernai. Kardalapiai garbeniai jau-triai reaguoja į mechaninius augalo pažeidimus, pereina į antrinę ramybės būseną (t. y. tam tikrą laiką šakniastiebiai išlieka gyvi, tačiau neišaugi-na antžeminių dalių) arba net žūva.

Mokslininkai yra bandę kardalapius garbe-nius persodinti, auginti kultūroje. Vieni autoriai teigia, kad dirbtinėmis sąlygomis šie augalai iš-lieka tik trumpą laiką (nuo 2 iki 5 sezonų), ta-čiau kiti autoriai nurodo, kad jie kasmet žydi, užmezga vaisius, bet nei sėklomis nei vegetaty-viniu būdu nesidaugina.

PadėkaUž patarimus ir pastabas rengiant šį straipsnį

autorė dėkoja dr. Zigmantui Gudžinskui.

LITERATŪRA

Baranauskas K., Dagys M., Gudžinskas Z, Iršėnai-tė R., Ivinskis P., Jukonienė I., Juškaitis R., Kesminas V., Kutorga E., Matulevičiūtė D., Motiejūnaitė J., Pata-lauskaitė D., Rašomavičius V., Rimšaitė J., Sinkevičie-nė Z., Uogintas D., 2015: Lietuvos griežtai saugomos rūšys. – Vilnius.

Gudžinskas Z., Ryla M., 2006: Lietuvos gegužraibi-niai (Orchidaceae). – Vilnius.

Kovtun O., 2005: Šilinės botaninio draustinio retų-jų augalų tyrimai magistrantūros studijų baigiamasis darbas. – Kaunas.

106

čiuplys R., Patalauskaitė D., Rašomavičius V., Ryla M., 2005: Šilinės botaninio draustinio saugomų bota-ninių objektų būklės įvertinimas. – Vilnius.

Stukonis V., 2001: Dieveniškių istorinio regioninio parko Stakų kraštovaizdžio draustinio botaniniai tyri-mai ataskaita. – Vilnius.

Вахрамеева М. Г., Варлыгина Т. И., Куликов П. В., 1996: Cephalanthera longifolia. – Биологическая

флора Московской области, 12: 48–59. – Москва, Аргус,

Хомутовский М. И., 2015: Особенности семенной продуктивности Cephalanthera longifolia (L.) Fritsch (Orchidaceae Juss.) на трансформированных территориях в Калужской области. – Известия Самарского научного центра РАН, 17(4): 658–663.

107

PASTANGOS IŠSAUGOTI MIŠKINę PLIKAPLAISKę ANYKŠČIŲ REGIONINIAME PARKE

Rasa GRAŽIENĖAnykščių regioninio parko direkcija,el. paštas info@anyksciuparkas.lt

Mišk

inė

plik

apla

iskė

(R. B

arau

sko

nuot

r.)

Įdomi ir pamokanti miškinės plikaplaiskės (Neottianthe cuculata (L.) Schltr.) išsaugojimo istorija Anykščių regioniniame parke. Kaip sau-goti gamtos vertybes, siekti darnos, derinant apsaugos ir naudojimo interesus. Straipsnis apie tai, kaip galima išsaugoti retas rūšis bendradar-biaujant ir padedant plačiajai visuomenei geriau suvokti saugomų teritorijų poreikį, prasmę ir iš-skirtinę vertę.

Miškinė plikaplaiskėMiškinė plikaplaiskė į Lietuvos saugomų rūšių

sąrašą įrašyta 1962 m., o 1992 m. ji tapo Lietu-vos raudonosios knygos 1(E) kategorijos rūšimi. Lotyniškas augalo pavadinimas kilęs nuo rusvo-sios lizduolės (Neottia – lizdas) pavadinimo ir graikiško žodžio (anthos – žiedas), nors augalas visai nepanašus į bechlorofilę lizduolę. Pagrindi-nis rūšies arealas plyti į rytus nuo Lietuvos ir per

108

Rytų Europą, Azijos temperatinę zoną ir tęsiasi iki Kinijos ir Japonijos. Per Lietuvą eina vakari-nė arealo riba. Rūšis neaptinkama šiauriniuose ir vakariniuose Lietuvos rajonuose. Iki 1970 m. šių augalų buvo randama daugelyje Rytų ir Pie-tryčių Lietuvos vietų. Nedaug jų radaviečių buvo Lazdijų, Molėtų, Šalčininkų, Ukmergės, Ute-nos, Varėnos, Vilniaus, Zarasų, Kauno, Kėdai-nių, Kelmės rajonuose. Vėlesnių duomenų apie daugumą radaviečių nėra. Miškinė plikaplaiskė įrašyta ir į Latvijos, Lenkijos, Gudijos, Ukrainos, Rusijos raudonąsias knygas, o Estijoje ir Skandi-navijoje ji neaptinkama.

Šią rūšį vien dėl jos smulkumo galima priskir-ti kukliųjų kategorijai. Į jos raudonai violetinius žiedus pažvelgus pro didinamąjį stiklą galima įsitikinti, kad tai tikra puošeiva, tik labai suma-žinta. Gentyje yra 6 Eurazijoje augančios rūšys, Lietuvoje viena. Tai smulkus augalas su 2 smul-kiais beveik permatomais, ovaliais ar apvaliais, smulkiais plaukeliais padengtais lapais (1 pav).

Stiebas plonas, vagotas, šviesiai žalias, neretai kiek išsilankstęs, su smailiomis, mažomis belakš-tėmis makštimis pamate, 10–30 cm aukščio. Du pamatiniai lapai, beveik priešiniai, paprastai ne-vienodo dydžio ir kiek besiskiriantys savo forma. Aukščiau ant stiebo yra dar pora mažų, panašių į pažiedes, pailgų, smailių lapelių su lapamakštė-mis. Žiedynas – ilgoka 3–9 cm vienašalė apyretė kekė, sudaryta iš 6–24 violetiškai rožinių, be-kvapių žiedelių. Jų pažiedės pailgai lancetiškos, smailios, vienagyslės, trumpesnės už žiedus. Žydi birželio – liepos mėnesį, o šaltomis lietingo-mis vasaromis iki rugpjūčio vidurio. Žiedai sa-vidulkiai, užmezgama iki 80 % žiedų. Dauginasi vien sėklomis. Sėkloms sudygti ir augalams vys-tytis būtina mikorizė. Žydi ne kasmet. Būdinga antrinės ramybės būsena. Po žeme esantys grybų maitinami gumbeliai gali išbūti net keletą metų, todėl labai įdomu kasmet stebėti plikaplaiskių populiacijas: vienais metais tarp samanų kyšo šimtai egzempliorių, o kitais metais, ten kur per-

1 pav. Miškinė plikaplaiskė (Neottianthe cuculata (L.) Schltr.)

109

nai skleidėsi puikūs žiedai žiedeliai, nieko nėra, šalia kyšo vos keli augaliukai. Dar po metų kitų čia vėl žydi šimtai augalų. Todėl vykdyti popu-liacijų tyrimus, vertinti jų būklę yra gana sunku. Bendra vidutinė individo gyvenimo trukmė yra nuo 12 iki 20 metų.

Tai tipiškos miškų gyventojos, augančios spy-gliuočių bei mišriuose miškuose, dažniausiai smėlio dirvožemiuose paprastai gausiai sama-nomis (šilsamanės, pluksnės, gūžtvės) apaugu-siuose plotuose. Plikaplaiskės gali augti ten, kur nėra velėnos, nes negali konkuruoti su velėnas sudarančiais augalais. Literatūroje nurodoma, kad pažeidus samanų dangą, kurioje yra plika-plaiskės šakniagumbiai ir šaknys, augalai žūva, tačiau gali būti, kad samanų dangos pažaidos skatina sėklų dygimą. Augalai ne tiek jautrūs dirvožemiui, kiek šviesos režimui. Saulės atokai-toje jų lapeliai nudega ir žūva, tačiau ir visiško-je paunksmėje, sutankėjus medžių, ypač eglių, lajoms plikaplaiskės skursta, retai žydi. Todėl plikaplaiskės dažniausiai aptinkamos per pušy-nus nutiestų kelių pakraščiuose, ant kvartalinių linijų, miško aikštelėse – ten kur šviesos nei per daug, nei per mažai. Kai kurie tyrinėtojai nuro-do, kad miškinės plikaplaiskės dažniausiai auga tokiose vietose, kuriose bendras šviesos intensy-vumas nuo visiškai atviros vietos skiriasi maž-daug 10 %. Lietuvoje plikaplaiskės labai retos, tai bene viena sparčiausiai nykstančių gegužraibi-nių šeimos augalų rūšių. Nyksta dėl intensyvios miškų ūkinės veiklos: plynų kirtimų, susivėrus krūmų ardui, miškų tręšimo, taip pat rekrea-cijos, kelių platinimo. Norint išsaugoti šią rūšį Lietuvoje, reikia palaikyti tinkamą jų augaviečių apšviestumą.

Toliau pristatomos keturių šio įdomaus retojo augalo augaviečių išsaugojimo istorijos.

Vilkatėnų botaninis draustinisPažintis su miškine plikaplaiske prasidėjo 2000

m., kai dirbau Anykščių regioninio parko vyriau-siąja ekologe ir dalyvavau mokymuose „Retųjų, nykstančių ir invazinių augalų rūšių monitorin-

gas“, kurių vienas organizatorių buvo Botanikos institutas, o metodiką parengė ir mokymus vedė dr. Zigmantas Gudžinskas. Tyrimams buvo pa-rinkta 30 augalų rūšių bei teritorijos, kuriose bus atliekamas rūšių monitoringas. Nei augalų rūšių, nei numatytų teritorijų monitoringui vykdyti Anykščių regioniniame parke, tame sąraše ne-buvo. Todėl tapau savanore, ketinusia pabandyti. Pagal nurodymus metodikoje įsirengiau stebėji-mų laukelį/aikštelę šalia žvyruoto kelio Kavars-kas – Kurkliai, pakelės pylimėlyje, kur ketinau pradėti stebėti kadaise čia fiksuotas miškines plikaplaiskes. Reikėjo užpildyti „Populiacijos bendrijos aprašymo anketą“, „Stebėjimų laukelio bendrijos aprašymo anketą“, numatyti stebimus augalo požymius, ištirti dirvožemį ir kasmet lie-pos 24 d. nuvykus į vietą pildyti „Individų ste-bėjimo anketas“. Visi stebėjimų duomenys išliko, bet situacija augavietėje radikaliai keitėsi.

Anykščių regioninio parko specialistai eilinį kartą (2003 m.) tikrinant regioninį parką, paste-bėjo, kad pradėti kelio Kavarskas – Kurkliai tvar-kymo darbai Vilkatėnų botaniniame draustinyje ir šalia jo. Kadangi, čia buvome registravę sau-gomą rūšį – miškinę plikaplaiskę, susirūpinome, kas dabar bus?! Pirma mintis – konsultuotis su Lietuvoje žinomais botanikais. Bendravome su Sigučiu Obelevičiumi, žinomu ne tik Anykščių krašto, bet ir visos Lietuvos gamtininku. Gal ir sunku patikėti, bet tada Anykščių kelininkų vadovybė (VĮ „Utenos regiono keliai“) išklausė mūsų prašymą ir iš karto sustabdė darbus.

Turėjome imtis skubių veiksmų, nes laiko tie-siog nebuvo. Ieškojome specialistų, institucijų, galinčių padėti. Prašydama pagalbos kreipiausi į Botanikos instituto darbuotoją Mindaugą Rylą. Žinojau tik tiek, kad jis yra gegužraibinių augalų žinovas Lietuvoje. Jis buvo antrasis (po Sigučio Obelevičiaus) mūsų „gelbėtojas“, nurodęs ga-limus kelius miškinės plikaplaiskės augavietei išsaugoti, pataręs, kaip elgtis šioje situacijoje. Į problemos sprendimą įsijungė Valstybinė sau-gomų teritorijų tarnyba, Aplinkos ministerija, Lietuvos automobilių kelių direkcija.

110

Labai operatyviai, vos per 10 dienų, Aplinkos ministerija parengė „Miškinės plikaplaiskės ap-saugos reglamentą“.

Beliko tikėtis, kad kelininkų pradėti žvyrke-lio nusidėvėjimo atstatymo darbai nepakenkė augavietei. Supratome, kad mums tenka di-džiulė atsakomybė, kad nuo šiol regioniniame parke turėsime dar atidžiau stebėti ne tik šią teritoriją, bet ir visas kitas saugomas rūšis, jų būklę. Tuomet saugomose teritorijose dar tik radosi gamtotvarkos darbų patirtis.

Kitais (2004 m.) pamatėme kelininkų vei-klos rezultatus, kurie labai negąsdino. 2005 m. ankstyvą pavasarį turėjome pradėti vykdyti gamtotvarkos darbus pagal reglamentą. Suta-rėme, kad šią kelio apsaugos juostą tvarkysime patys, regioninio parko direkcija, ne kelinin-kai. Pagrindiniai darbai – išpjauti augavietėje menkaverčius krūmus ir jų atžalas anksti pava-sarį nutirpus sniegui, kol dirvožemis dar įšalęs. Vėlai rudenį (po spalio 1 d.) buvo nupjauta ir žolė, o visa biomasė išvežta iš augavietės. Ana-logiški gamtotvarkos darbai vykdyti ir 2006 m. Bet šiai mūsų miškinės plikaplaiskės augavietei iškilo naujas pavojus.

2007 m. balandžio mėnesį Anykščių regioni-nio parko direkcija gavo derinti projektą, kuria-me kelio Kavarskas – Kurkliai atkarpoje numa-tyta tiesti ryšių kabelį. Projektas buvo išsamiai patikrintas. Darbus numatyta vykdyti būtent šioje mūsų ką tik išsaugotoje miškinės plika-plaiskės augavietėje! Šioje kelio apsaugos juos-toje, kur auga didžioji augalų dalis, turėjo būti kasama tranšėja ir klojamas ryšių kabelis. Dabar miškinės plikaplaiskės apsaugos svertą – 2003 m. patvirtintą apsaugos reglamentą jau turėjome, tačiau turbūt tai dar nebuvo tas dokumentas, ku-rio privalu laikytis visoms darbus šioje teritori-joje vykdančioms institucijoms. Daugybę dalykų galima suderinti geranoriškai bendraujant ir tai labai priklauso nuo regioniniame parke dirban-čių žmonių, jų pastangų. Kaip ir 2003 m., taip ir 2007 m. buvo sutarta projektą pakeisti. Pagal suderintą projektą augavietėje 300 m kabelio bus

nutiesta naudojant be tranšėjinę technologiją – prakišant po žeme ir nepakenkiant populiacijai. Žinoma, ir projektuotojai, ir darbų vykdytojai mums sakė, kad tai padaryti yra sudėtinga, kad klojant ryšių kabelį tokiu būdu darbai pabrangs-ta beveik dvigubai.

Susitarti pavyko ir 2007 m. balandžio 23 d. mūsų reikalavimai buvo išpildyti! Šioje teritori-joje dalyvaujant regioninio parko direkcijos at-stovams ryšio kabelis buvo prakištas po žeme ir miškinės plikaplaiskės populiacija čia išsaugota jau antrą kartą!

Kasmet nuo 2008 iki 2016 m. regioninio parko direkcija vykdė tuos pačius gamtotvarkos dar-bus: kirto krūmus, jų atžalas, pjovė žolę ir visą bi-omasę šalino iš teritorijos. Teritorijos būklė buvo stebima nuolat, kiekvienais metais liepos 24 d. vietoje buvo skaičiuojami augalai, fiksuojama situacija. Nors ir žydi jos ne kasmet, bet stebėti plikaplaiskių populiacijas labai įdomu: vienais metais tarp samanų kyšo šimtai egzempliorių, o kitais metais, ten kur skleidėsi puikūs žiedai žie-deliai, nieko nėra, arba kyšo vos keli augaliukai. Dar po metų kitų čia vėl žydi šimtai augalų. Ti-kra gražuolė!

Bėgant metams rodėsi, kad su šia populiacija viskas lyg ir yra gerai, tvarkome taip, kaip būtina šiai rūšiai, tačiau pastebėjome, kad populiacija pradėjo „trauktis“ gilyn į jauną pušynėlį, esan-tį greta kelio apsaugos juostos, į privačią žemę. Jeigu pradžioje ji buvo išdėsčiusi vos 2–5 m nuo kelkraščio, tai dabar atskirus augalus galima rasti iki 15 m atstumu. Ir vėl laukė iššūkiai: pirma – teks bendrauti ir tartis dėl apsaugos su miško savininku, antra – jo miško sklype, pomiškyje įsigalinčios eglės neleis palaikyti tinkamo auga-vietės apšviestumo (2 pav.).

2017 m. vasarą pradėjome ieškoti miško savi-ninko. Sužinojome, kad yra 4 bendrasavininkai, o pagrindinis, yra gretimo Kavarsko gyventojas Rimas. Susitikti su juo vis nesisekė, ir ne dėl to, kad jis pats nenorėtų, priešingai, jis iš karto su-sidomėjo ir sutiko pasimatyti, tik bėda ta, kad greitai, nepavyks, nes Rimas yra tolimųjų reisų

111

vairuotojas. Ilgai lauktas susitikimas įvyko rude-nį. Ne visi tokie susitikimai būna malonūs, kai regioninio parko direkcijos darbuotojams tenka prašyti prisidėti ar pritarti gamtotvarkos dar-bams, kuriais norima pagerinti sąlygas, saugant retą rūšį. Šie savininkai buvo geroji išimtis. Buvo sutarta iškirsti pomiškyje augančias eglutes, kai tik bus tinkamos oro sąlygos. Regioninio parko darbuotojai kartu su miško savininku dar tais pačiais metais atliko tvarkymo darbus (3 pav.). Na, dabar jau ramiai galėjome laukti 2018 m. pavasario ir džiaugtis, kad tiek daug pavyko pa-daryti kartu su miško savininku miškinės plika-plaiskės labui! Tikėjomės, kad įveikę šį trečią iš-šūkį, čia, kaip ir kasmet, galėsime tvarkytis patys direkcijos darbuotojai.

Tačiau nebuvo lemta nurimti ir atrodė, kad šiai teritorijai iššūkiai niekada nesibaigs. 2018 m. ru-denį vykdant prevencinį darbą šioje teritorijoje užfiksuotas pažeidimas. Žinojome, kad netoliese esančiame privačiame miško sklype buvo sude-

rintas miškotvarkos projektas, leidžiantis vyk-dyti miško kirtimo darbus. Tačiau net nebuvo kilusi mintis, kad privataus miško kirtėjai, baigę kirtimo darbus, ištrauktą medieną bei šakas pra-dės sandėliuoti būtent čia, prie kelio esančioje ir mūsų ką tik sutvarkytoje miškinės plikaplaiskės augavietėje, kur ką tik iškirstas eglės pomiškis (4  pav.). Nieko nedelsdami suskubome ieško-ti čia dirbusią miško kirtėjų įmonę. Atsakymas buvo paprastas, jie susikrovė kaip galvoja kelio apsaugos juostoje, nes jiems formaliai nėra nuro-dyta, kur negalima sandėliuoti medienos. Ją išsi-traukti jie privalo, o čia labai gražiai sutvarkyta ir buvo patogu šalia kelio susikrauti medieną, ku-rią jau greit greit išveš, na, o šakas žada smulkin-ti šioje vietoje iškart, kai tik gaus tam reikalingą techniką... Pasidarė baisu, nes vėl supratome, kad greitai tikrai niekas neįvyks. Laukė ne vienas pokalbis, prašymas ir paaiškinimas, kad būtent čia auga labai retas Lietuvoje augalas, kad san-dėliuodami medieną ir kraudami šakas turėjo

2 pav. 3 pav.

4 pav. 5 pav.

112

gauti kelininkų ir miško savininko sutikimą, kad už tokius pažeidimus ir nesuderintus veiksmus gresia bauda. Pokalbiai truko beveik 2 savaites. Galiausiai medkirčiai pasakė, kad čia ne regio-ninio parko direkcijos miškas ir su mumis jie nieko neturėjo derinti, o tam augalui tikrai nieko neatsitiks, kol jie gaus reikiamą techniką medie-nai išvežti bei šakas susmulkinti. Tikėjomės, kad pakankamai greitai pavyks išspręsti šį klausimą geranoriškai kalbantis, o šis miško kirtėjų atsa-kymas „pakišo“ dar vieną gerą mintį. Kalbėtis turime ne mes, regioninio parko darbuotojai, o miško savininkas Rimas. Sužinojome, kad Ri-mas vėl išvykęs į reisą ir toli nuo Lietuvos, bet pakalbėti jis sutiko, paskambino kirtėjams ir mums visiems drauge, pavyko! (5 pav.). Jau ke-tvirtą kartą, pavyko išgelbėti šią vietą užkariavu-sią miškinę plikaplaiskę!

Kavarsko hidroelektrinėNe tik anykštėnams, bet ir daugeliui Lietuvos

gyventojų yra žinoma 1962 m. pastatyta Ka-varsko užtvanka, kurios dėka Šventosios slėnyje atsirado beveik 80 ha ploto, apie 4 m gylio tven-kinys. Ji yra Anykščių regioniniame parke. Dau-giau kaip prieš pusę amžiaus pastatyta užtvanka ir siurblinė buvo naudojama Nevėžio vandens debitui papildyti. Tačiau iškastu ir nebeprižiūri-mu Šventosios – Nevėžio kanalu vandenį nusto-ta tiekti, siurbliai išmontuoti, o objektą įsigijusi „Achemos“ įmonių grupė sumanė pastatyti hi-droelektrinę. Statant Kavarsko hidroelektrinę, didelis dėmesys buvo skirtas žuvitakio, leidžian-čio neršiančioms žuvims pakilti į upės aukštu-pį, įrengimui. Konsultuojantis su specialistais iš Prancūzijos įrengtas žuvitakis, kainavęs apie 12 proc. visos elektrinės statybos montavimo darbų vertės. Ši hidroelektrinė nuo 2001–ųjų per metus gamina 6,5 mln. kWh elektros energijos. Lietu-vių šeima vidutiniškai per metus suvartoja apie 1000 kilovatvalandžių elektros energijos. Tyri-mais nustatyta, kad Kavarsko hidroelektrinėje pagaminto elektros energijos kiekio užtenka beveik penktadaliui Anykščių rajono gyventojų.

UAB „Achemos hidrostočių“ direktorius A. Ja-kučionis teigė, kad pastatyti hidroelektrinę buvo lengviau, nei suderinti jos statybai reikalingus dokumentus. Sunku net patikėti, kad derinimas truko net ketverius metus, o pati statyba, kai-navusi 9,5 mln. litų, devynis mėnesius. Apskai-čiuota, kad investicijos į hidroelektrinės statybą Kavarske atsipirks per 14 metų.

Iki naujos hidroelektrinės prireikė nutiesti ir naują kelio atkarpą. Tuo metu šiuo projek-tu rūpinosi „Achema hidrostotys“ direktorius A. Jakučionis. Statybų projektas jau buvo sude-rintas, kai direktorius A. Jakučionis vėl kreipėsi į Anykščių regioninio parko direkciją norėdamas, kad visos suinteresuotos institucijos atvyktų į Kavarską, kur statybininkai jauname pušynėlyje kuoliukais buvo pažymėję būsimo kelio ribas. Dalyvauti komisijoje ir vykti apžiūrėti vietą teko ir Anykščių regioninio parko direkcijos ekologei. O toliau, tegul pasakoja tuo metu Sigučio Obele-vičiaus parašytas straipsnis: 2001 11 09 d., Lietu-vos rytas, Nr. 262, autorius Sigutis Obelevičius – „Retenybę pasisekė išsaugoti“:

„Maždaug tuo pačiu metu, kai Druskininkuo-se naktį buvo kertamos pušys degalinei statyti, Anykščių rajone vyko kita drama, kurios veikėjas buvo galinga statybos bendrovė ir jos kelyje pasi-taikiusi maža žolė. / Šiame civilizacijos ir gamtos susidūrime laimėjo ne motoriniai pjūklai ir bul-dozeriai, o augalas. Dukterinė „Achemos“ įmonė „Achema hidrostotys“ ties Kavarsku (Anykščių r.) ant Šventosios pradėjo statyti hidroelektrinę, šalia jos – žuvų taką. / Iki šios elektrinės prireikė nu-tiesti kelią. Jis buvo suprojektuotas, suderintas su reikalingomis įstaigomis. / Tačiau jau pasirašius pareigūnams Anykščių regioninio parko ekologė Rasa Rutkauskienė būsimo kelio vietoje, iškirsti pasmerktame pušynėlyje, pastebėjo labai retą Lie-tuvoje gegužraibinių šeimos augalą – miškinę pli-kaplaiskę. Ji įrašyta į Raudonąją knygą. / Aptik-ta viena gausiausių ir gyvybingiausių šios rūšies populiacijų šalyje. Suskaičiavau apie 300 jaunų ir jau žydinčių plikaplaiskių. / Regioninio par-ko darbuotojai vėl sukvietė bendrovės „Achema

113

hidrostotys“ vadovus, miškininkus, Aplinkos mi-nisterijos atstovus. Buvo nuspręsta kelią tiesti to-liau nuo retųjų augalų. / Plikaplaiskė – smulki, iš pirmo žvilgsnio kukli, su dviem pamatiniais elip-siškais lapais ir bekvapiais, raudonai violetiniais, mažais, tačiau gražiais orhidėjiškai įmantriais žiedais, susitelkusiais į ilgoką kekę. / Tai tipiška miškų gyventoja, auganti spygliuočių bei mišriuo-se miškuose, dažniausiai smėlio dirvožemiuose. / Lietuvoje plikaplaiskės yra labai retos. Daugelyje tų vietų, kur jos buvo aptiktos anksčiau, pastarai-siais metais jų nebematyti. / Jos nyksta dėl inten-syvios ūkinės veiklos miškuose – plynų kirtimų, rekreacijos, kelių platinimo. / Šis augalas įrašytas ir į Latvijos, Lenkijos, Baltarusijos, Ukrainos, Ru-sijos raudonąsias knygas. Estijoje, Skandinavijoje jis neaptinkamas“ .

Visų mūsų pastangomis kelią pasukome, pa-sirodo net ir tai yra įmanoma. Žvelgdami į šį že-mėlapį galime sakyti, šis plotelis byloja, kad čia auga reti augalai, kuriuos išsaugojo gera žmonių valia (6 pav.). Tuo metu tai buvo neįtikėtina, kad

nelygioje dvikovoje prieš galingą statybos ben-drovę su motoriniais pjūklais bei buldozeriais laimėjo jos kelyje pasitaikiusi maža žolė – Lietu-voje saugoma rūšis miškinė plikaplaiskė.

Nuo 2002 m. šioje teritorijoje regioninio parko direkcija kasmet vykdo stebėjimus ir reikalingus gamtotvarkos darbus. Laikui bėgant paaiškėjo, kad šioje vietoje yra dar viena „bėda“ – plika-plaiskės augavietę kerta elektros linija (7 pav.), o tai reiškia, kad elektros tinklų darbuotojai ten, maždaug 3 m pločio ir daugiau kaip 20 m ilgio atkarpoje, gali „šeimininkauti“ kada nori ir kaip nori. Ir vėl teko aiškinti, kalbėtis ir įtikinti, kad elektrikai po laidais pjautų krūmus tik įšalus gruntui, nepakenkdami augalams, o galiausiai priimtas sprendimas – leisti regioninio parko di-rekcijai tvarkytis patiems, kad ši buveinė ir būtų išsaugota.

Na, atrodo ši problema jau išspręsta, augavietė išsaugota, kasmet prižiūrima bei tvarkoma, bet laikui bėgant vis atsiranda naujų problemų. Po-miškyje aiškiai pradėjo įsigalėti jaunos eglaitės,

6 pav.

114

pušaitės ir menkaverčiai krūmai. Norėdami pra-dėti vykdyti gamtotvarkos darbus, pirmiausia turėjome išsiaiškinti, pasitikslinti šios žemės ar miško nuosavybę.

2017 m. gavę leidimą pradėjome medžių ir po-miškio kirtimo darbus. Kirtimo atliekų susidarė daug ir buvo matyti, kad direkcijos darbuotojų pajėgų nepakanka darbams atlikti. Pradėjome galvoti, kad reikia daryti talką ir bendrauti su žmonėmis, gyvenančiais netoliese. Prasidėjo

mūsų draugystė su Kavarsko pagrindinės mo-kyklos – daugiafunkcio centro moksleiviais. Paskambinę direktorei Loretai Daugėlienei su-žinojome, kad moksleiviai norėtų prisidėti prie gamtos tvarkymo darbų savo apylinkėse saugant retą Lietuvos raudonosios knygos rūšį. Supra-tome, kad turėsime daug talkininkų! Mokslei-viams papasakojome, kad dabar jie turės paslaptį ir galės didžiuotis ne tik netoliese turėdami tokį retą augalą, bet ir patys prisidėdami prie jo išsau-gojimo! Kavarsko mokyklos septintokai, lydimi geografijos mokytojos, atidžiai klausėsi ir nekan-travo išsiaiškinti, ką gi mes galima nuveikti šioje miškinės plikaplaiskės augavietėje. Išaiškinome, kad šioje vietoje jau buvo imtasi gamtotvarkos darbų, tačiau miškinės plikaplaiskės populiacijos buveinės būklė gali pradėti blogėti dėl tankė-jančio pomiškio ir trako bei didėjančio pavėsio. Išpjovus traką ir dalį pomiškio mažėja miško tankumas, o saugoma rūšis reikli saulės šviesai. Moksleiviai buvo pagrindiniai talkininkai, kurie visą nupjautą biomasę turėjo sunešti ir sukrauti į krūvas. Išaiškinome ir dar vieną svarbų daly-

7 pav.

8 pav.

115

kaplaiskės egzempliorius. Ji tai mažiau, tai gau-siau vis sužydėdavo, bet žinant jos biologiją tapo aišku, kad jos populiacija čia tikrai yra.

Ką turime daryti, ar nieko nedaryti, kad išsau-gotume miškinę plikaplaiskę tokioje vietoje? Kai tik šiame nedideliame miško plotelyje pradėjo augti aukštesnė žolė ir menkaverčiai krūmai, svarstėme, pjauti juos ar ne? Jei nupjausi, būtent per šią vietą pradės vaikščioti lankytojai, nenu-pjausi – pavėsyje plikaplaiskė nebeaugs, nes gali trūkti šviesos! Galvojome pastatyti informacinį 9 pav.

10 pav.

11 pav.

12 pav.

ką, kad palikti biomasės krūvose negalima, nes yranti mediena praturtina dirvožemį maisto me-džiagomis ir tose vietose suveši azotą mėgstantys augalai, galintys pakenkti miškinei plikaplaiskei. Visos nukirstų krūmų dalys turi būti surinktos ir nedelsiant pašalintos iš buveinės. Tik tuomet ga-lime tikėtis, kad viskas padaryta pagal taisykles miškinės plikaplaiskės labui (8 ir 9 pav.). Dabar galime stebėti atsikuriančią natūralią miškinės plikaplaiskės buveinę ir saugoti gamtą drauge!

Anykščių stovyklavietė ( 2006–2018 m.)Dar viena labai įdomi vieta regioniniame par-

ke, kur auga miškinė plikaplaiskė, yra Anykščių šilelis, rekreacinė teritorija, stovyklavietė... Kai registravome šią jos augavietę turėjome tikėtis iššūkių! Ši stovyklavietė labai mėgiama anykštė-nų, nes yra nesunkiai pasiekiama (tik 3 km nuo miesto), todėl ateiti galima ir pėsčiomis palei Šventąją Šventosios pažintiniu taku, atvažiuoti dviračiu ar net traukinuku senuoju keliu, vedan-čiu link Puntuko akmens arba atplaukti Šventąja valtimis bei baidarėmis. Stovyklavietė gali tilpti daug turistų, bene visam 100-ui žmonių yra vie-tos. Matyt ir čia „įsitaisiusi“ plikaplaiskė pagaliau „norėjo poilsio“. Šioje vietovėje miško keliukas ir šalia jo augantis jaunas pušynėlis stovyklavietę dalina į dvi dalis, einant juo galima patekti į kitą stovyklavietės dalį. Ir kaip galvojate, kurgi susi-ruošė augti miškinė plikaplaiskė, aišku, būtent tame, siaurame pušynėlio ruoželyje, dalijančia-me stovyklavietę į 2 dalis! Eilę metų, turbūt nuo 2006-ųjų, stebėjome čia pavienius miškinės pli-

116

stendą, bet tuomet visi sužinos, kokia retenybė čia auga ir neaišku, kaip elgsis! Ką daryti?

Besikeičianti situacija buveinėje vertė priimti sprendimą ir imtis konkrečių veiksmų. Reikėjo atlikti šviesinimo darbus. Nusprendėme, ir la-bai lėtai, kasmet po mažą lopinėlį, vėlyvą rudenį arba net jau pašalus, bandėme pjauti užželian-čius krūmus ir šienauti aukštą žolę, visą biomasę išvežant iš augavietės. Ir taip trejus metus, kol 2019 m. miškinė plikaplaiskė tarsi „atsidėkoda-ma“, sužydėjo visu gražumu. Suskaičiavome čia per 250 egzempliorių. Džiaugtis galėjome tik tą žydėjimo akimirką, nes nežinojome, kas vėl mūsų laukia, teritorija jautri ir reikalaujanti ati-džios priežiūros. Pastebėjome, kad plikaplaiskei čia patinka, kad augavietė plečiasi ir tarsi „ke-liauja“ gilyn į mišką, į pušyną. Bet ten apšvietimo sąlygos yra kitokios, todėl ir vėl turėsime galvoti ir priimti naujus gamtotvarkos sprendimus! (10, 11 ir 12 pav.).

Anykščių šilelio kraštovaizdžio draustinis (Puntuko miškas, Dvaronių km.)

Botanikos instituto duomenimis šioje vietoje miškinė plikaplaiskė registruota 2008 m. Vėliau 2010 m. ekspertas dr. Zigmantas Gudžinskas ap-rašė šią augavietę: „Populiacija nedidelė, ją suda-ro apie 70 Neottianthe cuculata individų. Augalai sudaro 3 nedideles, per kelias dešimtis metrų viena nuo kitos nutolusias grupuotes. Grupuotės išsidės-čiusios retame pušyne su beržų ir ąžuolų priemai-ša, gana gerai apšviestoje aikštelėje (0,1 ha). Vieną grupuotę sudaro apie 30 žydinčių ir 20 jaunų in-dividų. Kitos 2 grupuotės mažesnės. Vienoje iš jų aptikti 5 žydintys individai, kitoje 9 žydintys ir 6 jauni, 2010 m. dar nežydėję augalai. / Populiacija Anykščių regioniniame parke sudaro apie 50 % rū-šies individų Lietuvoje ir dabar gausiausia žinoma rūšies populiacija šalyje. / populiacijos užimamos buveinės būklė yra gera, tačiau blogėjanti. Dalyje populiacijos buveinės smarkiai sutankėjęs krūmų

13 pav.

117

ardas ir susidariusi stora samanų danga. Toje po-puliacijos dalyje jaunų individų nerasta.“.

Nuo to laiko populiacijos būklė beveik ne-sikeitė, tačiau miško sklypas yra privati nuosa-vybė, todėl buvo galima tikėtis, kad savininkai anksčiau ar vėliau vykdys miško tvarkymo dar-bus. 2014 m. regioninio parko direkcija gavo derinti rengiamą miškotvarkos projektą. Žino-ma išsigandome dėl saugomų augalų likimo, bet projekto negalima nederinti vien dėl to, kad čia auga miškinės pikaplaiskės. O atsižvelgiant į Zi-gmanto Gudžinsko išvadas populiacijos buveinė blogėja dėl tankėjančio krūmų ardo ir susidariu-sios storos samanų dangos, todėl tvarkymo dar-bai reikalingi (13 pav.). Anykščių regioninio par-ko direkcija nurodė, kad miško sklypas patenka į Anykščių šilelio kraštovaizdžio draustinį, kuris yra ir saugoma „Natura 2000“ teritorija, II miš-kų grupė, todėl išduodant leidimą vadovaujantis miškų kirtimo taisyklėmis, turi būti nurodytas galimas miško kirtimo laikas. Įvykdžius miš-ko kirtimo darbus nereikalingų krūmų neliko, tačiau liko į valksmas sukrautos medžių šakos.

2015 m. Anykščių regioninio parko direkcija gavo raštą dėl šios teritorijos. Valstybinės sau-gomų teritorijų tarnyba įpareigojo direkciją pa-teikti informaciją apie griežtai saugomų rūšių ra-daviečių ir augaviečių būklę. Pagal direkcijos in-formaciją (patikslinus radavietės ribas, aprašius žemės naudotojo interesus, pateikus kitą mums žinomą informaciją, galinčią turėti įtakos griež-tai saugomų rūšių reglamentams, pvz., pateik-tos teigiamos/neigiamos išvados miškotvarkos projektui, vykdyti kirtimai ir kt.) apie Puntuko miške augančią griežtai saugomą rūšį – miškinę plikaplaiskę, bus parengti augaviečių apsaugos reglamentai. Įvykdžius atrankinius ir einamuo-sius miško kirtimus, situacija buveinėje lyginant su 2008 m. pakito (14 pav., 15 pav.). Didžiausią nerimą kėlė į valksmas sukrautos šakos ir kasmet mažėjantis stebimų individų skaičius.

ApibendrinimasTai pasakojimas apie keturias didžiausias miš-

kinės plikaplaiskės (Neottianthe cuculata (L.) Schltr.) augavietes Anykščių regioniniame par-

14 pav. 15 pav.

118

buveinėse, kuriose siekiama išsaugoti Lietuvo-je labai retas rūšis ir jų buveines. Mūsų patirtis rodo, kad sėkmės galima tikėtis tik tada, kai sau-gomų teritorijų direkcijų specialistai bendradar-biauja su gyventojais ir institucijomis, kad reikia konkrečių veiksmų gamtos ir kultūros verty-bėms išsaugoti ir puoselėti.

ke. Joms ir specialistams teko tikrai nemaži iš-bandymai, susiję su intensyvia žmogaus ūkine, rekreacine veikla, reikėjo aktyvaus ir nuoseklaus regioninio parko direkcijos darbuotojų indėlio. Akivaizdu, kad direkcijos specialistai turi labai atidžiai stebėti situaciją teritorijoje, nuolat vyk-dyti monitoringą bei gamtotvarkos darbus tose

LITERATŪRA

Gudžinskas, Z., Ryla, M., 2006: Lietuvos gegužraibi-niai (Orchidaceae), – Vilnius

Obelevičius, S., 2002: Mūsų kukliosios pievų ir pel-kių orchidėjos.–Baltasis gandras Nr. 1

Anykščių regioninio parko direkcijos archyvas.

119

KARALIŠKOJO VIEŠKELIO ATMINTIS AUKŠTADVARIO REGIONINIAME PARKE

Rita BALSEVIČIŪTĖAukštadvario regioninio parko direkcija,el. paštas rita.balseviciute@arp.lt

Aukš

tadv

ario

mie

stel

is (E

. Sta

nulio

nien

ės n

uotr.

)

Karališkojo vieškelio istorijaVytauto ,,kelias“ – taip įvairiomis kalbomis se-

noliai vadina senąjį karališkąjį vieškelį. Daugelis Aukštadvario apylinkės žmonių dar prisimena 1930 metus, kai šiuo keliu iš Kauno iškilmingai buvo vežamas Vytauto Didžiojo paveikslas.

V–VIII a. Pro Aukštadvarį vingiavo vienas iš pagrindinių kelių, ne tik iš Lietuvos sričių, bet ir vakarų Europos. Viduramžiais jis vingiavo šalia senos Novenpilio pilies. Visa jų linija saugojo kelią, vedusį iš Vilniaus į Trakus ir toliau – pro Aukštadvarį, Stakliškes, Jiezną, Birštoną, Kau-

ną. Kryžiuočių minima Novenpilio pilis (Aukš-tadvaris), buvo viena iš kunigaikščio Kęstučio kariuomenės telkimo vietų. Tai kunigaikščio Vy-tauto tėvonija, pro čia jis vykdavo į Punią, Biršto-ną ir kitas vietoves. 1413 metais prancūzų riteris Hilbertas de Lannoy šiuo keliu vyko į Punią ap-lankyti valdovo Vytauto. Istoriniai šaltiniai rodo, kad Lietuvos Didysis kunigaikštis Kazimieras 1443–1444 m. ir jo sūnus, vėliau Lenkijos kara-lius Aleksandras, šiuo keliu vykdavo į Stakliškes, Birštoną. XVI a. pradžioje, labai išaugus karališ-kų dvarų vaidmeniui, LDK kariuomenei Aukš-

120

tadvario valsčius siųsdavo 117 raitelių. Prie eže-rų pastatytas karališkasis žirgynas, o Stakliškių dvare buvo auginami tetervinai, Birštone įkurtas žvėrynas. Šie karališki dvarai veikė bene gražiau-siose Lietuvos vietose, kurias jungė tas pat vieš-kelis. Prasidėjus karams su Rusija ir Švedija XVII a., karališkuoju vieškeliu traukė rusų ir švedų kariuomenės, siaubdavusios vietinius gyvento-jus. Rusų kazokams sugriovus Trakus 1657 me-tais bajorų seimelis, dėl patogesnio susisiekimo posėdžiavo Aukštadvaryje. Po karo miesteliuose vyko turgūs, o kelias, kaip svarbiausia arterija, jungianti LDK svarbiausius politinius ekonomi-nius centrus, davė žmonėms galimybę atsigauti. Neilgai trukus, 1704 m kelio grindinį vėl trypė švedai, atnešę maro epidemiją. 1812 m. keliu pro Aukštadvarį žygiavo dalis imperatoriaus Napoleono Bonaparto karių. Žmonių atmintis išsaugojo prisiminimus apie kareivių žygio po-ilsį prie miestelio aikštės šulinio, daugelį karei-vių, kalbėjusių lenkiškai. Liūdnai prisimenama sergančių ir sušalusių kareivių vargana kelionė atgalios. Daugelį jų amžinam poilsiui priglau-dė prie vieškelio pūpsančios smėlėtos kalvelės.

XIX a viduryje Lietuvos miesteliai šalia kelio vėl atsiduria politinių įvykių verpete. Iš Vilniaus į Aukštadvario dvarą atvažiuodavo filomatų drau-gijos nariai, tarp kurių – poetas A. Mickevičius. 1830–1831 m. į apylinkes traukė sukilėliai, stu-dentai iš Vilniaus. Nuslopinus sukilimą, keliauti Karališkuoju vieškeliu tapo ramiau. 1854 m iš-vyką iš Vilniaus per kaimus, gražias apylinkes, aprašė poetas Vladislovas Liudvikas Kondrato-vičius-Sirokomlė. Lietuvą sudrebinus 1863 metų sukilimui, vieškeliu traukė rusų daliniai. Kaimų valstiečiai dar ir dabar mena, kaip jų seneliai buvo verčiami budėti „vartavoti“ ant didžiausių kryžkelių. I pasaulinio karo metais, čia plūsta vokiečių ir rusų daliniai, atnešdami žmonėms milžiniškų nuostolių. Žmonės grūdus sėklai slė-pė dvigubose pastatų sienose. Caro valdžia didelį dėmesį skyrė pagrindinių kelių, vadinamų „stol-bovyje dorogi“ priežiūrai ir remontui.Valstiečiai vežė akmenis darė grindinius, žvyravo. Prieš II-ąjį pasaulinį karą kelias, valsčių viršaičių rūpes-čiu ir vietinių ūkininkų pagalba, buvo prižiūri-mas ir nuolat taisomas. II pasaulinio karo metais Karališkasis vieškelis neprarado karinės svarbos,

Karališkasis vieškelis Strėvos kaime (Emos Stanulionienės nuotr.)

121

pro Aukštadvarį važiavo vokiečių kariuomenė, traukėsi rusų kariuomenės tankai. Miesteliai šalia vieškelio, karų ar suiručių laikotarpiu ypač nukentėjo. Aukštadvario miestelio gaisrą 1945 metais dar gerai prisimena gyventojai, nes tada sudegė bene pusė pastatų. Sovietmečiu, 1968 metais Karališkojo vieškelio vingiai buvo tiesina-mi, o kelio danga asfaltuojama. Dabar šis kelias įvardintas kaip magistralinis, 2007 m. jis rekons-truotas, pagrindinis automobilių srautas krypsta Karaliaučiaus ir Suvalkų link.

Strėva Strėvos kaimas vardą gavęs nuo čia pratekan-

čios Strėvos upės. „Stravati“ – senoje sanskrito kalboje reiškia lengvą ir lėtą tekėjimą. Kaimas įsi-kūręs šalia Stankos ežero, tačiau tai nėra tikrasis ežero vardas. Kaukas – taip vadino nedidelį ežerė-lį, šalia kurio įsikūrė Strėvos kaimas, pro kurį vin-giuoja vieškelis, jungęs svarbius administracinius taškus. Jau nuo XIV amžiaus pro čia važinėdavo pirkliai, kariai ir kunigaikščiai. Labai patogu čia būdavo apsistoti poilsiui, pagirdyti arklius. Žmo-nės sustojimo vietą prie ežero vadina „pristanka“, o patį ežerą – Stanka. Strėvos kaimo apylinkėje yra piliakalnis, pilkapiai, XVI–XVII a senkapiai. Kaimas kažkada turėjo karčiamą, čia klestėjo eko-nominiai verslai – kalkių degimas uogų ir grybų supirkimo punktas, kalvystės, siuvimo, rimorys-tės paslaugų teikimas. Strėvoje gyveno žinoma žolininkė Juzefa Volčikienė, gydžiusi ir konsul-tavusi aplinkinių kaimų gyventojus. Ant Strėvos upės veikė žydo Bijomkės malūnas su aliejine, aptarnavęs ūkininkus. Darbas čia sukosi spėriai: daug grūdų ir linų supirkdavo iš vietinių gaspa-dorių, samdė žmones darbams. Kitoje Strėvos upės pusėje vadinamoje Sachalinu buvo pastatyti du namai darbininkų šeimoms. Nuo senų laikų Strėvoje įsikūrusi – girininkija su girininku ir medžiotoju. Prieš II pasaulinį karą Strėvos kaime veikė pasienio būstinė. Gyvenantiems pasienio zonoje reikėjo laikytis griežtų nurodymų, paisyti nustatyto režimo tamsiu paros metu, nevaikščioti po lauką po 21 valandos vakaro. Vienok, vietinių

gyventojų teigimu, siena nebuvo itin griežtai sau-goma, prasmukti visgi buvo įmanoma. Strėvos kaimas priklauso Vytautavos parapijai, įkurtai 1939 metais, su pastatyta Šv. Antano Paduviečio bažnytėle. Bažnyčios statybos iniciatorius – Vasa-rio 16–osios Nepriklausomybės akto signataras Donatas Malinauskas. Strėvoje buvo planuoja-ma statyti namus pasienio pareigūnams, paštą, kultūros centrą, paminklą Vytautui Didžiajam. Darbus nutraukė antrasis pasaulinis karas. Strėva neišaugo į didesnį miestelį, tačiau gyvoji tradici-ja tęsiasi. Kasmet Vytautavos bažnyčioje organi-zuojami Šv. Antano atlaidai, dauguma porų čia atvyksta santuokos, krikšto sakramento gauti. Keliaudami apžiūrėkime išlikusią per kaimą vin-giuojančią akmenimis grįstą vieškelio atkarpą, kuria važinėdavo pašto karietos, gerai kaustytų arklių kinkiniai, vežę pirklių mantas.

Spindžiaus miško įžymybė – Strėvos įgriuva Keliaudami vieškeliu pirmyn, link Aukštadva-

rio, turime pasukti į Strėvos įgriuvą. Tai gili dau-ba, susiformavusi paskutinio ledynmečio metu, gausiai traukianti lankytojus. Vietiniai žmonės šios vietos vengė, tamsiu paros metu pro čia ne-važiuodavo ir pėsti stengėsi neiti. Vytautas Vol-čikas prisimena savo senelių pasakotas legendas apie Strėvos įgriuvą. Pirmoji legenda sako, jog dabartinės duobės vietoje stovėjo karčiama. čia buvo visko pilna: valgio, gėrimų, gražių moterų, galima gauti nakvynę, pašaro arkliams. Keleiviai čia važiavo įvairiu paros metu, kai kurie čia ap-sinakvoję gėrė, lošė kortom, barėsi ir net susi-mušdavo. Į karčiamą neretai eidavo ir vietiniai vyrai. Viena moteris labai pyko ant savo vyro už jo tankų lankymąsi smuklėje ir nusprendusi at-keršyti. Maža to, ta moteris buvusi galinga bur-tininkė. Atsistojusi atokiau nuo smuklės ji ėmusi siųsti prakeiksmą. Žodžiai buvę tokie galingi, kad smuklė prasmego skradžiai žemę kartu su visais lankytojais. Karčiamos vietoje likusi didelė duobė. Seni žmonės pasakoja, kad vidurnaktį čia girdisi vyrų barniai, švilpimas ir riksmai. Antro-

122

ji legenda byloja apie čia stovėjusius krištolinius rūmus. Jie buvę tokie puošnūs, kad saulei nušvi-tus spindėdavę visomis spalvomis. Rūmai buvę išpuošti brangakmeniais, o juose gyvenę velniai. Velniai buvo susiskirstę pareigomis, kiekvienas žinojo ką turi veikti. Vieną kartą jie susivaidijo dėl valdžios. Dėl to kilusi baisi netvarka: vieni lakstė kas sau, antri barėsi, bet kiekvienas norė-jo būti viršesniu. Dievas iš aukštybių stebėjęs šią suirutę nusprendė viską sutvarkyti. Į pagalbą pa-sikvietė padėjėją Perkūną, kuris sudaužė velnių rūmus ir nugramzdino juos giliai po žeme. Taip velniai buvo nubausti, o rūmų vietoje atsivėrė di-delė duobė. Vietiniai žmonės dar pasakoja apie duobėje paskendusius arba tyčia nuskandintus gyvulius, nes čia kažkada buvusi pelkė.

Drabužninkų (Danosų) pilkapiaiKeliaudami vieškeliu į vakarus dešinėje kelio

pusėje, surasime daugybę pilkapių. Tai Drabuž-ninkų pilkapiai. Netoliese – to paties pavadinimo kaimas. Jau XIV a kryžiuočiai savo kelių apra-

šymuose mini Drabužių vietovę. Ši amžinojo poilsio vieta laikoma didžioje pagarboje, esą čia ilsisi karžygiai. Pasakojama, kad senovėje, žiemą, Spindžiaus miške kryžiuočiai nelauktai užpuolė kunigaikščio Algirdo pulką. Priešų buvę daugiau, tad pulkas didelio pavojaus metu metėsi ant už-šąlusio Spindžiaus ežero. Vyko mūšis, žvengda-mi šuoliavo žirgai. Ledas neišlaikė svorio ir pa-skendo lietuvių kariai. Kunigaikštis, kariavęs be pralaimėjimų labai sielojosi dėl prarastų vyrų. Senoliai pasakoja, kad priešaušriu, kai kas pa-mato baltame rūke iš ežero ant žirgų išjojančius balta šviesa švytinčius didvyrius… Pilkapiai turi ir kitą vardą – Danosai. 1863 m. sukilimo metais, sukilėliai įsikūrė vadavietę šalia protėvių kapų. Pasakojama, kad išdavikas juos susekė ir pranešė caro samdytiems kazokams. Šie apsupo būrį, o sukilėliai per vėlai pastebėję stojo į nelygų mūšį ir visi žuvo. Vietiniai žmonės, apraudoję kardais su-kapotus sūnus, palaidojo protėvių kapuose. Nuo to laiko pilkapiai vadinami „Danosai“. Rusų kalba tai reiškia pranešti, paskųsti.

Drabužninkų pilkapiai (Emos Stanulionienės nuotr.)

123

Lausgenių pilkapiai ir velniabalėKeliaudami pirmyn, pasibaigus miškui atsi-

dursime kryžkelėje. Pasukime į kairę ir pavažia-vę apie kilometrą Rūdiškių link, dešinėje kelio pusėje rasime I–uosius, o pavažiave dar kelis šimtus metrų, jau kairėje kelio pusėje ir II–uo-sius Lausgenių pilkapius. Tai geležies amžiaus protėvių palaidojimai. Kitoje kelio pusėje aplan-kykime esančią Lausgenių velniabalę. Tai viena iš daugelio Aukštadvario apylinkėse esančių daubų, tautosakoje turinčių velnio pavadinimą. Sakmė teigia, kad čia yra nuskandinti nekrikšty-ti vaikai. Naktimis jų dvaselės rauda, vaidenasi. Kita legenda byloja, kad baloje riogso prasme-gusi karčiama... 2014 metais duobėje buvo atlik-ti geologiniai tyrimai. Duobės gylis 12–15 me-trų, ji yra glaciokarstinės kilmės. Tikėtina, kad tai protėvių kulto vieta. Susipažinę su velniaba-le, parymoję protėvių kapuose grįžkime atgal ir keliaukime šiaurės kryptimi, tada sukime jau asfaltu į kairę Aukštadvario kryptimi.

Mackantiškių kaimasVažiuojant link Aukštadvario rasime seno

vieškelio vingį į dešinę. Abejose vieškelio pusė-se įsikūręs Mackantiškių kaimas. Kaimas vardą gavęs nuo asmenvardžio Mackus. Mackantiškės priklausė Gubiškių dvarelui, garsėjo čia stovėju-sia karčiama ir skaniais žydaičių keptais macais. Daugelis sako, kad todėl kaimas ir pavadinimą tokį gavo. čia gyvenantys dzūkai draugiški ir vaišingi lig šios dienos tęsia senovines tradicijas: švenčia gandro sugrįžimo dieną. Tą dieną šei-mininkės kepa vaikams „kaukorus“ – bandeles. Jas drobiniuose maišeliuose kabina ant vaisme-džių, kelia vaikus iš patalo „gandro pyragų“ val-gyt. Žmonės garbina gandrą – Perkūno paukštį, globoja jo lizdą. Kaimiečiai dar neseniai bendrai ganė galvijus, skirdavo piemenis, vyresniuosius. Visus kaimo reikalus jie spręsdavo ant kalvelės po medžiu, kurio šakose nuo senų laikų peri gandrai. Akį džiugina kaimo pakraštyje esantis apvalutis Šėmuko ežerėlis, netoliese – Strėvos

Lausgenių pilkapiai (Emos Stanulionienės nuotr.)

124

ištakos. Upė paslaptinga, jo vandenys padeda atgauti jėgas, nes išteka į rytus, sako senoliai.

Petrašiškių kaimasKeliu pro Mockantiškes važiuojame pirmyn,

Aukštadvario link. Kairėje kelio pusėje pastebė-sime jau bemaž apleistą kaimą, kuriame yra tik vienas gyventojas. Dar neseniai kaime virė gyve-nimas, o dabar lieka tik istorijos. Kaimas pava-dinimą ko gero gavęs nuo asmenvardžio Petras. Keliaudami šia akmenimis grįsta kelio atkarpa tarsi nieko įspūdingo ir nepamatysime, tik dar kartą įsitikinsime koks negailestingas laikas. Juk čia važinėjo keliautojai, pašto karietos, pirkliai, buvo dvaras, o dabar apleisti namai slegia akį. Istorijoje žinomas garsus 1863 08 21 Petrašiškių mūšis, kuomet sukilėlių būrys, vadovaujamas F. Visloucho, kovėsi su rusų armijos daliniu, va-dovaujamu pulkininko Tisdelio. Mūšis baigėsi liūdnai: daugelis jaunų sukilėlių galvas padėjo, kiti paimti į nelaisvę nuteisti mirties bausme.

Kaimo pakraštyje, šalia vieškelio, yra šalti-niuota vieta, šaltinukas, o iš jo upelis teka. Žmo-nės pro čia važiuodami nejaukiai jausdavosi. Pa-sakojama, kad čia nei iš šio, nei iš to iššoka ant kelio juodas katinas, o kai kada žmonės tame

raistelyje girdi mažo vaiko verksmą... Netoliese, pasukus į kairę nuo vieškelio galima surasti ap-leistą Vladislavos dvarvietę su šaltiniu. Nikronių akmenį, senkapius, sakmėm apipintą Verniejaus ežerą. Bet mes keliaujam tolyn, dešinėje kelio pusėje rastume Mošos archeologinį draustinį: piliakalnį su buvusia gyvenviete, šaltiniu ir Rai-binkos upeliu, pilkapius. Tai protėvių jotvingių palikimas ir amžinojo poilsio vieta.

Mergežeris ir Kartuvių, kitaip Šibos kalnas Keliaudami pamatysime du gražius ežerus:

kairėj – Navą, dešinėj – Mergežerį ar Marčiažerį, o daugelis jį vadina tiesiog Žaliuoju. Tarp dviejų ežerų, šalia magistralinio kelio įrengta atokvė-pio aikštelė, kur galima trumpam pailsėti. Mar-čežerio sakmė mums sako, kad užpuolus kraštą nuožmiems priešams visi vyrai išėjo kautis. Iš mūšio lauko nė vienas karys nesugrįžo. Moterys su mažais vaikais, mergaitėmis ir senelėmis, pa-sipuošusios pačiais gražiausiais drabužiais atėjo prie mažo ežerėlio ir viena po kitos drąsiai žen-gė į žalias bangas. Jos nenorėjo patekti į priešų rankas, liko amžiams ištikimos savo gynėjams. Nuo to laiko ežeras vadinamas Marčežeriu arba,

Mackantiškių kaimas (Emos Stanulionienės nuotr.)

125

Mergežeriu. Tik už ežero pamatysime kalvą, ki-tados buvusią šventvietę. Seniausias jo vardas – Šaltas kalnas. Vėliau šis vardas buvo pamirštas, liko Kartuvių kalnas, nes rusų kareiviai sukilimo metu čia pakorė keletą sukilėlių.

Aukštadvario miestelis ir jo įžymybėsMiestelis, įsikūręs svarbių kelių sankirtoje,

visais laikais buvo įvykių sūkuriuose. Šias eže-ringas ir miškingas vietoves žmonės pamėgo jau II a. prieš Kr. Pati seniausia žmonių apgy-venta vieta – Aukštadvario piliakalnio terito-rija. Tyrimai rodo, kad mūsų protėviams teko kautis su karingaisiais hunais. XIV a kryžiuo-čiams sudeginus Novenpilio pilį (1381 01 14), ji buvo vėl greitai atstatyta, o vėliau ji peraugo į Karališką dvarą, kuriame čia buvo gyventa iki XVII a. Piliakalnis – miestelio pradžia. Žmonės aikštelę prie piliakalnio dar tebevadina jurisdi-ka. Kunigaikštis Kęstutis iš čia organizuodavo karo žygius. Aukštadvaris 1512 metais įtrauktas į karališkų dvarų sąrašą, buvo įkurtas žirgynas.

Karaliaus Žygimanto Senojo paskirtas miestelio valdytojas didikas Vasilijus Liackis ėmėsi ryž-tingų darbų miesteliui kurti. Tai jo palikuonys išrūpino miesteliui Magdeburgo teises, įkūrė Domininkonų vienuolyną, kuris stovi iki šiol. Garsieji Liackiai Jonas Alfonsas, Teodoras, Pe-tras Kazimieras narsiai vedė karius į mūšius su švedais, turkais, rusėnais. Iš šios didikų giminės dvarą XIX a. pr. įsigijo kita garsi – Malevskių giminė. Dvaras ir toliau buvo kultūros lopšiu visoje apylinkėje. Galima aplankyti dvarą su išlikusiais upėtakių tvenkiniais, dvaro parku su gamtos paminklais. Akį džiugina kaštonai, sibi-riniai maumedžiai, ąžuolai. Vienas jų turi poeto A. Mickevičiaus vardą. Inžinieriaus Bronislovo Malevskio įkurtas upėtakių ūkis, buvo vieninte-lis to meto carinėje Rusijoje.Sukilimų laikotar-piu dvaras tapo slaptų pasitarimų centru. Dva-rininkai rėmė sukilimus, sūnus Albinas daug prisidėjęs prie šio judėjimo nusižudė kalėjime. Dukra slaugė sužeistuosius, rūpino vaistus, kaip paskirtoji sukilėlių kurjerė slaptai važiavo į Va-

Aukštadvario dvaras (Emos Stanulionienės nuotr.)

126

Aukštadvario Domininkonų vienuolynas (Emos Stanulionienės nuotr.)

tikaną, pranešti popiežiui apie baisią padėtį Lie-tuvoje. I pasaulinio karo metais čia buvo apsi-stoję kareiviai. Dvaras buvo pavyzdinis ir gražiai tvarkėsi iki II pasaulinio karo. čia lankydavosi garsiausi dailininkai, inžinieriai, gydytojai, Lie-tuvos prezidentas. 1930 metais miestelio gatvės ir aikštė, kurioje turgūs vyksta jau nuo 1533 metų, buvo atnaujinti, veikė paštas, krautuvės, mokyklos. Pusė Aukštadvario miestelio namų sudegė II pasaulinio karo pabaigoje.

Pirmoji bažnyčia miestelyje pastatyta 1518 metais Radvilų rūpesčiu, o dabartinės Kristaus Atsimainymo bažnyčios statybos darbai buvo baigti 1913–1914 m. Dar viena Aukštadvario įžymybė, kurią reikia aplankyti – Verknės senva-gės šaltinis. Jo vanduo teka į rytus. Pasak senolių, vanduo turi daug gydomų galių. Žmonės ir da-bar pastoviai semiasi iš čia vandenį. Geologiniai tyrimai parodė, kad vanduo turi daug žmogui naudingų mikroelementų, tinka kūdikiams.

I–jo pasaulinio karo vokiečių karių kapaiIšvažiavus iš miestelio už poros kilometrų,

kairėje kelio pusėje rasime Paverknių I pasauli-nio karo vokiečių karių kapines. Netoliese vyko susirėmimai su Rusijos armijos kariais. Nukau-tieji buvo laidojami matomose vietose prie pa-grindinių kelių, numatant patogų susisiekimą. Senoliai pasakodavo apie vokiečių kareivių el-gesį kaimuose. Kareiviai žirgus girdė šaltiniuose ar upeliuose, nes vengė blogo ar galimai užnuo-dyto vandens. Žirgui atsigėrus, gerdavo ir patys. Vietiniai gyventojai neleisdavo vaikams ganyti gyvulių net šalia kapų, nes gerbė ne vien savo mirusiuosius. Aplink augo kvapnios žemuogės, mergaitės ten žemuogiavusios būdavo net bau-džiamos. Žmonės porindavo, kad mėnesieno-mis, o kartais net vidurdienį ant kapų matydavo ginkluotus vyrus su uniformomis ir jų labai bi-jodavo... Keliaudami į priekį atrasime nuorodas į šaltinius, teks šiek tiek pasukti į kairę.

127

Marčežeris ir Kartuvių kalnas Keliaudami nuo Petrašiškių kaimo prieš Aukš-

tadvario miestelį pamatysime du ežerus: kairėj – Navą, dešinėj – Mergežerį arba Marčežerį. Marč-ežerio sakmė mums sako, kad užpuolus kraštą nuožmiems priešams visi vyrai išėjo kautis. Iš mūšio lauko nė vienas karys nesugrįžo. Moterys su mažais vaikais, mergaitėmis ir senelėmis, pa-sipuošusios pačiais gražiausiais drabužiais atėjo prie mažo ežerėlio ir viena po kitos drąsiai žengė į žalias bangas. Jos nenorėjo patekti į priešų ran-kas, liko amžiams ištikimos savo gynėjams. Nuo to laiko ežeras vadinamas Mergežeriu arba Mar-čežeriu. Tik už ežero pamatysime kalvą, buvusią šventvietę. Seniausias jo vardas – Šaltas kalnas. Vėliau jis buvo pamirštas, pradėtas vadinti Kar-tuvių arba Šibos kalnu, nes rusų kareiviai sukili-mo metu čia pakorė keletą sukilėlių.

Šafarnės alko akivarai, vadinami velniaduobėmisŠafarnės kaimo pavadinimas siejamas su

brandžiais miškais. Rusijos carų valdymo laikais Lietuvos miškai buvo masiškai kertami ir parda-vinėjami. Taigi šioje vietovėje mišką kirto ir par-

davinėjo, „šefavo“. Iškirstus plotus, iš viso 50 ha, nupirko Kristupas Suchockas iš Akmens kaimo. Taip gimė Šafarnios vienkiemis.

Kaime, iš vadinamų velniaduobės šaltinių su-sidaro Šafarnės upeliukas ir teka į Verknę, pietų kryptimi. Vanduo jo skanus, duoda sveikatą, gerą regėjimą. Gyvenę čia ilgaamžiai tuo buvo įsitikinę., nes jų vaikaičiai buvo sveikutėliai. Se-novėj vienas šaltinukas tekėjo žemiau į pietus. Paskui šis šaltinis nei iš šio, nei iš to „prasigraužė pro žemes ir pats atėjo“ pas gyventojus Suchoc-kus. Jis „išlindo“ netoli namo, sode ir nutekėjo į rytus. Aišku, sodas tuoj supuvo, nes susidarė šlapynė. Senolis Suchockas sakė, kad šis vanduo duoda sveikatą, reikia gert, akis plaut. Žmonių manymu, vanduo kyla, neužšąla net žiemą šal-čiausią, kadangi teka prieš saulę,

Netoli pastarojo yra ir antrasis šaltinis, keis-tomis aplinkybėmis ištryškęs iš žemės gelmių. Pasakojama, kad į kaimą atitekėjo jauna, darbš-ti, daininga mergina. Pjovė kartą kviečius mote-rys pjautuvais. Atėjus poilsio laikui, viena guli, antra snaudžia, o jaunoji marti dainuoja, į taktą pjautuvu į žemę kaldama. Taip jai bedainuojant, vanduo iš žemės čiurkšle aukštyn ištryško. Ji iš-

Šafarnės alko akivarai (Emos Stanulionienės nuotr.)

128

LITERATŪRA

Ragauskienė R. 2004: Karališkojo Birštono praeitis. Vilnius.Miškinis A. 2002: Rytų Lietuvos miestai ir miesteliai 1 knyga. Vilnius.Poligienė S. 2006: Kaišiadorių vyskupija ir jos sakralinis paveldas. Vilnius.Dakanis B., Bardauskas J. 1992: Lietuvos respublikos is-torijos ir kultūros paminklų sąrašas I, II dalys, Vilnius.

Poligienė S., Misius K. 2008: Elektrėnų dekanato sakra-linis paveldas. Vilnius. Lietuvos miestai ir miesteliai. 2014. Terra Publica.Šinkūnaitė L. 2016: Įdomiausios Lietuvos bažnyčios. Vilnius.Semaškaitė I. 2009: Lietuvos dvarai T. 2. Vilnius.Visuotinė Lietuvių enciklopedija T. 2. Vilnius.Lietuvos dvarų enciklopedija. 2017. Aukštadvario regioninio parko archyvas.

sigando, visi pakilo. Atėjęs senolis pasakė, kad įvyko stebuklas, nes marčios ranka laiminga, nes dzievulis vandenį siunčia. Ir nutekėjo van-duo į pietus, visi gėrė ir dabar geria, gaivinasi darbų metu. Šafarnė garsi dviem šaltiniais: vie-nas teka į saulę, o kitas – prieš ją – abudu gydo.

Rangavos šaltiniaiRangavoje yra du šaltiniai, vienas jų teka į ry-

tus ir gyventojų laikomas šventu. Nuo senovės šio šaltinio vandeniu gydėsi tolimų apylinkių gyventojai, veždamiesi į namus. Jis tinkamas paraudusių akių gydymui, jėgoms atgauti. Šis šaltinis sroveno iš po seno ąžuolo kelmo, šiuo

metu šaltinio kraštai sutvirtinti ir apmūryti. Rentinio šone yra įrėžta data – 1789-ieji metai. Kruncikų kaimo žmonės pasakoja, kad vandenį semti reikia ankstų rytą, saulei netekėjus. Kal-bama, kad kažkada Rangavoj buvo pono Mozū-ro dvaras. Dėl žmonių ašarų dvaras prasmego skradžiai žemėn. Iš tos vietos šaltinis išsiliejo ir bėga prieš saulę.

Karališkasis vieškelis vingiuoja tolyn į vaka-rus, palikdamas aukščiausias Dzūkų aukštumos kalvas, Verknės ir Strėvos ištakas, palikdamas ir Aukštadvario regioninio parko teritoriją, laips-niškai artėdamas prie Nemuno slėnio ir kitų ne mažiau svarbių Lietuvos saugomų teritorijų.

Rangavos alko šaltinis (Emos Stanulionienės nuotr.)