GAYLE FORMAN

iŠė3°2-oji Jei pasilikčiau knyga

Iš anglų kalbos vertė Ieva Dalia Zaikauskaitė

Alma [itteraVI LNIUS / 2015

UDK 821.111(73)-93 Fo-182

Versta iš: Gayle Forman Where she went SpeakAn Imprint of Penguin Group (USA)

Šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo įstaigų bibliotekose, muziejuose arba archyvuose, draudžiama mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

ISBN 978-609-01-1920-4

Copyright © 2011 by Gayle Forman Ine.Viršelis © Selina De Maeyr, 2009 © Vertimas į lietuvių kalbą, Ieva Dalia Zaikauskaitė, 2015 © Leidykla „Alma littera“, 2015

SKIRIU TĖVAMS: Už tai, kad sakė, jog galiu

Gali būti, kad akimirką sunkią

Perverta skausmo ir šaukianti laisvės,

Graužiama stygiaus, prarasiu ryžto galią,

Pirksiu ramybę, atsisakysiu meilės,

Prisiminimus nakties šios į maistą iškeistu.

Visko gali būti. Bet nemanau, kad sau tai leisiu.

EDNA ST. VINCENT MILLAY

Ištrauka iš „Meilė yra ne viskas: tai ne mėsa ir ne gėrimas“*

,Love is not all: it is not meat nor drink“

PIRMAS SKYRIUS

Kas rytą pabudęs tariu sau: „Tai tik viena diena, tik dvi­dešimt keturios valandos, kurias reikia išgyventi.“ Ne­beatsimenu, kada tiksliai pradėjau save šitaip drąsinti, nebeatsimenu kodėl. Skamba lyg kokia dvylikos žings­nių mantra, nors nesu joks Anoniminis Kas Nors, bet paskaitęs, kokį mėšlą apie mane rašo, pamanytum, jog turėčiau būti. Daugybė žmonių turbūt inkstą parduo­tų už tai, kad galėtų patirti nors dalelytę to gyvenimo, kokį gyvenu. Ir vis dėlto turiu sau priminti apie dienos laikinumą, tikinti save, kad išgyvenau vakar, išgyvensiu ir šiandien.

9

G A Y L. F. FORMAN

Šį rytą, kaip visada mintyse save paraginęs, pažvelgiu į minimalistinį elektroninį laikrodį ant viešbučio staliu­ko prie lovos. Rodo 11.47, kaip man - beprotiškai anksti. Bet jau du kartus žadindami skambino iš registratūros, o tada mandagiai, bet atkakliai apsireiškė mūsų vadybi­ninkas Aldusas. Galbūt tai tėra viena trumpa diena, bet ji visko prikimšta.

Turiu važiuoti į studiją įrašyti kelių paskutinių gita­ros takelių internetinei naujausio mūsų albumo pirmojo singlo versijai. Kvailystė. Ta pati daina, nauja gitaros par­tija, keli vokaliniai efektai ir - papildomas pinigas. „Šiais laikais iš kiekvieno cento reikia bandyti išmelžti dole­rį“, - mums visada mielai primenama įrašų studijoje.

Po darbo studijoje pietauju su reportere iš Shuffle.

Mano gyvenimą tarsi knygų atramėlės iš abiejų pusių laiko du dalykai: muzikos kūrimas (dievinu) ir kalbėji­mas apie muzikos kūrimą (negaliu pakęsti). Bet tai dvi tos pačios monetos pusės. Aldusui paskambinus antrą kartą, pagaliau nuspiriu antklodę ir staliuko stalčiuje su­graibau indelį tablečių. Jos nuo nervų, turiu jų išgerti, kai jaučiuosi įsitempęs.

Dabar beveik visą laiką jaučiuosi įsitempęs. Prie to­kios būsenos jau pripratau. Bet nuo tada, kai trimis kon­certais pradėjome gastroles Madison Sąuare Garden,

10

KAI JI IŠĖJO

jaučiu ir dar kai ką. Lyg mane tuoj įsiurbs kažkas galin­gas ir skausmingas. Įsūkuriuos.

„Ar apskritai yra toks žodis?“ - klausiu savęs. „Kal­biesi pats su savim, tai koks, po velnių, skirtumas?“ - at­sakau ir nugurkiu porą tablečių.

Užsitempiu trumpikes ir pėdinu prie kambario durų, o už jų manęs jau laukia kava. Matyt, paliko viešbučio darbuotojas, kuriam buvo prisakyta man netrukdyti.

Išgeriu kavą, apsirengiu, nusileidžiu personalo liftu ir išeinu pro tarnybinį išėjimą - klientų aptarnavimo vadybininkas mielai įteikė man raktus, kad vestibiulyje išvengčiau išprotėjusių gerbėjų parado. Lauke ant šali­gatvio mane pasitinka garuojantis Niujorko oras. Jis šiek tiek slegia, bet man patinka, kad čia drėgna. Primena Oregoną, kur amžinai lyja ir net karščiausią vasaros die­ną virš galvos kabančių prisirpusių baltų debesų šešėliai primena, kad šis vasaros karštis tik laikinas, ir lietus vi­sada tyko už kampo.

Los Andžele, kur dabar gyvenu, beveik nelyja. Ir karštis niekada neatslūgsta. Bet jis sausas. Žmonės šituo sausringumu teisina besaikį karštą miesto smogą: „Tegu šiandien ir keturiasdešimt laipsnių, - giriasi jie, - bet karštis bent jau sausas.“

Niujorko karštis drėgnas; kai perėjęs dešimt kvartalų pagaliau pasiekiu studiją negyvenamame Vakarų Pen­

11

kiasdešimtosios gatvės rajone, mano plaukai po kepure jau drėgni. Iš kišenės išsitraukiu cigaretę, virpančia ran­ka prisidegu. Jau kokius metus mane kamuoja nestiprus drebulys. Po daugybės tyrimų gydytojai pripažino, kad tai viso labo nervai, ir pasiūlė išbandyti jogą.

Aldusas jau laukia prie studijos po stogeliu. Jis pa­žvelgia į mane, į cigaretę, vėl į mane. Iš jo tiriančio žvilgsnio matau, kad bando nuspręsti, ar vaidinti Gerąjį, ar Blogąjį farą. Turbūt atrodau visiškai šūdinai, nes nu­taria pabūti Geruoju.

- Labas rytas, saulele, - linksmai pasisveikina.- A ne? Kuo rytas apskritai labas? - pabandau pa­

juokauti.- Šiaip jau popietė. Vėluojam.Užgesinu cigaretę. Aldusas keistai švelniai man ant

peties uždeda savo didžiulę leteną.- Mums tereikia vieno gitaros takelio dainai „Su-

gar“ - naujo skambesio, kad gerbėjai vėl bėgtų pirk­ti, - nusijuokia jis ir papurto galvą, lyg stebėdamasis, kuo tapo šitas verslas. - Paskui pietauji su Shuffle, apie penktą projekto „Fashion Rocks“ fotosesija su visa gru­pe „Times“ numeriui, tada išlenksim po stiklą su įrašų studijos žmonėmis dėl finansų ir aš nešdinsiuos į oro uostą. Rytoj turėsi trumpai susitikti su viešųjų ryšių ir

GAVI.E l -ORM AN

12

KAI JI IŠĖJO

reklamos žmonėmis. Tiesiog šypsokis ir daug nešnekėk. Po to galėsi vienišauti iki Londono.

„Vienišauti? Užuot susitikęs ir jaukiai sėdėjęs su šei­ma?“ - tariu. Deja, tik pats sau. Atrodo, pastaruoju metu dažniausiai kalbuosi su savimi. Turint omeny, kas darosi mano galvoje, gal taip ir geriau.

Tačiau šįkart tikrai būsiu vienas. Aldusas ir kiti gru­pės nariai šįvakar išskrenda į Angliją. Turėjau skristi su jais, bet tada suvokiau, kad šiandien - penktadienis, try­likta, ir nusprendžiau - nė už ką! Jau ir taip dėl šių gas­trolių dedu į kelnes, todėl neketinu prisišaukti nelaimės išskrisdamas oficialią nesėkmių dieną. Todėl paprašiau Alduso, kad nupirktų bilietą skristi rytojaus reisu. Prieš pradėdami Europos turą, Londone filmuosim klipą ir turėsim kalbėtis su krūva žurnalistų, tad nieko nepralei­siu, išskyrus susitikimą su vaizdo režisieriumi. Nematau reikalo klausytis jo meninių vizijų. Kai filmuosim, tie­siog darysiu, ką lieps.

Nuseku paskui Aldusą į studiją ir einu į garsui ne­pralaidų kambarį, kuriame tik aš ir eilė gitarų. Už stiklo sėdi mūsų prodiuseris Stirnas ir garso inžinieriai. Aldu­sas prisėda prie jų.

- Gerai, Adamai, - taria Stirnas. - Reikia dar vieno takelio perėjimui ir priedainiui. Kad tikrai užkabintų ir vežtų. Vėliau pareguliuosim vokalą.

13

GAVI F: FOR.VIAN

- Užkabintų. Vežtų. Supratau.Užsidedu ausines ir paimu gitarą - reikia ją suderin­

ti ir apšilti. Stengiuosi negalvoti, kad, nepaisant Alduso prieš kelias minutes pasakytų žodžių, aš jau jaučiuosi vi­siškai vienas. Vienui vienas garsui nepralaidžiame kam­baryje. „Neimk į galvą, - sakau sau. - Visose techno­logiškai pažangiose studijose taip įrašinėjama.“ Bėda ta, kad lygiai taip pat jaučiausi ir Garden prieš kelias dienas. Ant scenos priešais aštuoniolika tūkstančių gerbėjų, su žmonėmis, kuriuos kadaise laikiau savo šeima, jaučiausi toks visiškai vienas, kaip ir šioje studijoje.

Vis dėlto būna ir blogiau. Pradedu groti, pirštai ima lakstyti stygomis, pakylu nuo kėdės ir braukau, tampau stygas, kol gitara ima žviegti taip, kaip noriu. Arba be­veik taip, kaip noriu. Gitaros šitam kambary turbūt ver­tos maždaug šimto tūkstančių, bet nė viena neskamba taip gerai, kaip mano senoji „Les Paul Junior“ - gitara, kurią turėjau visą amžinybę, kuria įgrojau pirmuosius mūsų albumus, kurią kvailumo ar sužvaigždėjimo aki­mirką leidau parduoti labdaros aukcione. Nauji, blizgan­tys ir brangūs pakaitalai niekada taip neskambėjo, ir į rankas paėmus buvo anaiptol ne tas pats. Vis dėlto, už­grojęs visu garsu, sugebu trumpam užsimiršti.

Bet viskas tuoj pat baigiasi; Stirnas ir inžinieriai man spaudžia ranką, linki sėkmės gastrolėse, Aldusas išlydi

14

KAi J! iS Ū O

pro duris, įsėdame į linkolną ir nurūkstame Devintuo­ju aveniu į SoHo esantį viešbutį, kurio restoranas, mūsų įrašų bendrovės reklamos agentų manymu, labai tinka surengti interviu. Gal jie tikisi, kad sėdėdamas praban­gioje viešoje vietoje nepradėsiu varyti ant viso pasaulio? Pamenu laikus, kai interviu iš mūsų imdavo mėgėjiškus laikraštukus leidžiantys melomanai, jie būdavo mūsų gerbėjai ir norėdavo pasišnekėti apie roką - apie muzi­

ką - ir pabendrauti su mumis visais. Dažniausiai tai virs­davo normalia diskusija, kai visi vienas per kitą šaukia, ką mano. Tada neateidavo į galvą, kad reikia atsargiai rinkti žodžius. O dabar žurnalistai mane ir grupę tardo atskirai - lyg farai, laikantys mus gretimose kamerose ir laukiantys, kol vieni kitus išduosim.

Prieš einant vidun man reikia parūkyti, taigi mudu su Aldusu stovim akinančioje vidurdienio saulėje prie viešbučio, o aplink renkasi minia ir dedasi, kad į mane nespokso. Tai ir yra skirtumas tarp Niujorko ir likusio pasaulio. Žmonės čia tokie pat išprotėję dėl garsenybių kaip ir visur kitur, tačiau niujorkiečiai - ar bent jau tie, kurie jaučiasi viską išmanantys ir trinasi aplink popu­liarias SoHo vietas kaip ši, - net spoksodami pro tris šimtus dolerių kainuojančius tamsius akinius apsimeta, kad jiems nusispjaut. O kai ne vietiniai sulaužo šią nera­šytą taisyklę ir pripuola autografo, kaip ką tik padarė dvi

15

merginos, vilkinčios nertiniais su Mičigano universiteto emblema, netoliese stovinčių snobų trijulė nepaprastai pasipiktina - dėbteli į merginas, pavarto akis ir užjaučia­mai žiūri mano pusėn. Lyg bėda yra merginos.

- Tau reikia geresnės maskuotės, Laukini, - taria Al- dusas, kai merginos nueina krykštaudamos iš džiaugsmo.

Jam vieninteliam vis dar leidžiama mane taip vadin­ti. Anksčiau tai buvo paprasta pravardė, kilusi iš mano pavardės Vaildas*. Bet vieną kartą šiek tiek apgrioviau viešbučio kambarį, ir „Laukinis“ tapo mano nuolatine pravarde bulvarinėje spaudoje.

Tada lyg tyčia išdygsta fotografas. Be jų prie praban­gaus viešbučio neišstovėsi ilgiau nei tris minutes.

- Adamai! Brin viduje?Nuotrauka su Brin verta keturis kartus daugiau nei

mano vieno. Tačiau po pirmos blykstės Aldusas viena ranka staigiai uždengia to tipo objektyvą, o kita - mano veidą.

Stumdamas mane vidun trumpai mane apšviečia:- Reporterė vardu Vanesa Legrandė. Ne iš tų žilstan­

čių senmergių, kurių nekenti. Jauna. Už tave ne jaunes­nė, bet, manau, dvidešimties su trupučiu. Rašė į kažkokį tinklaraštį, paskui ją pačiupo Shuffle.

G AVI. I: FORMA N

* Angį. wilde - laukinis.

16

KAI JI IŠĖJO

- Kurį tinklaraštį? - pertraukiu. Jeigu Aldusas lei­džiasi į kalbas apie reporterius, vadinasi, yra priežastis.

- Nesu tikras. Gal Gabber.

- O, Alai, tai šūdinas gandų portalas.- Užtat Shuffle ne gandų portalas. Be to, čia pagrin­

dinis straipsnis.- Gerai. Tebūnie, - tariu, įeidamas į restoraną.Viduje - žemi staliukai iš plieno ir stiklo bei odiniai

minkštasuoliai, kaip daugybėje kitų vietų, kuriose teko lankytis. Šitie restoranai apie save labai gerai mano, o iš tikrųjų tėra gerokai brangesni ir perdėm stilingi Makdo- naldo variantai.

- Ten, prie kampinio staliuko, blondinė dažytom sruogom, - rodo Aldusas. - Tikras saldainiukas. Nesa­kau, kad tau tokių saldainiukų trūksta. Šūdas, neprasi­tark Brin, kad taip sakiau. Gerai, tiek to. Būsiu prie baro.

Aldusas pasiliks per interviu? Tai reklamos agento darbas, bet aš atsisakiau būti visur jų sekiojamas. Turbūt tikrai atrodau visai išsiderinęs.

- Gal tu mano auklė? - klausiu.- Ne. Tiesiog nusprendžiau, kad atsarga gėdos nedaro.Vanesa Legrandė miela. Nors gal tinkamesnis apibū­

dinimas būtų „karšta“. Nesvarbu. Iš to, kaip laižosi lūpas ir atmeta plaukus, matosi, kad pati puikiai žino, ir tai sugadina visą įspūdį. Riešu raitosi gyvatės tatuiruotė,

17

G A Y L E FORMAN

ir galiu lažintis iš mūsų platininio albumo, kad turi ir kekšės ženklą.* Kaip netikėta - kai pasilenkia iš krepšio išsitraukti diktofono, iš džinsų žemu liemeniu išlenda strėlytė, rodanti žemyn. Klasiška.

- Sveikas, Adamai, - pasisveikina Vanesa familiariai, lyg būtume seni bičiuliai. - Iš karto noriu pasakyti, aš di­džiulė jūsų gerbėja. „Atsitiktinė auka“ man padėjo išgy­venti bjaurias skyrybas paskutiniais metais universitete. Taigi, dėkoju, - taria ir nusišypso.

- Mm, nėr už ką.- Dabar norėčiau už tai atsilyginti ir parašyti visų lai­

kų geriausią apybraižą apie „Krintančią žvaigždę“. Tai gal griebiam jautį už kiaušių?

Griebiam jautį už kiaušių? Ar žmonės bent supranta, koks mėšlas jiems kartais pasipila iš burnos? Gal Vanesa stengiasi atrodyti drąsi ir šauni, gal bando mane palenkti nuoširdumu ir atvirumu, bet, kad ir ką ji čia daro, manęs tai neveikia.

- Gerai, - tepasakau.Ateina padavėjas. Vanesa užsisako salotų; aš paprašau

alaus. Vanesa perverčia užrašų knygelę odiniais viršeliais.- Kaip suprantu, turėtume kalbėtis apie „BloodSuc-

kerSunshine“... - pradeda.

* Tatuiruotė nugaros apačioje.

18

KAI JI IŠĖJO

Iš karto susiraukiu. Tik apie tai ir turėtume kalbėtis. Todėl čia ir esu. Ne tam, kad susidraugautume. Ne tam, kad apsikeistume paslaptimis. Esu čia, nes reklamuoti „Krintančios žvaigždės“ albumą yra mano darbas.

Vanesa paleidžia tiradą:- Kelias savaites jo klausiausi, nors šiaip aš nepastovi

ir nelengvai patenkinama mergina, - pareiškia ir nusi­kvatoja.

Girdžiu, kaip kažkur kosteli Aldusas. Žvilgteliu į jį. Dirbtinai išsišiepęs iki ausų rodo iškeltus nykščius. At­rodo absurdiškai. Atsisuku į Vanesą ir prisiverčiu nusi­šypsoti.

- Bet dabar, kai jau išleistas antras didžiausios įrašų bendrovės albumas ir visi sutinka, kad jūsų garsas tapo agresyvesnis, noriu parašyti išsamų straipsnį. Nubrėžti jūsų evoliuciją nuo emo stiliaus grupės iki agita roko įpėdinių.

Agita roko įpėdinių? Šitas sureikšminto smaukymosi mėšlas iš pradžių mane labai žavėjo. Man terūpėjo kurti dainas: akordus, ritmus, žodžius, posmus, perėjimus ir ką nors, kas užkabina. Bet vos tik išgarsėjome, žmonės pradėjo mėsinėti mūsų dainas kaip varles per biologijos pamokas, kol iš jų teliko žarnos - mažytės ir nieko ne­reiškiančios, palyginti su visu kūriniu.

Pavartau akis, bet Vanesa sulindusi į savo užrašus.

19

GAYLE FORMAN

- Klausiausi piratinių jūsų seniausių dainų įrašų. Jie to­kie popsiški, sakyčiau, net mieli, palyginti su dabartiniais gabalais. Ir perskaičiau viską, kas kada nors buvo apie jus parašyta, visus tinklaraščius, mėgėjiškų žurnaliukų straipsnius. Ir beveik visur minimas juodasis „Krintančios žvaigždės“ laikotarpis, bet niekas į tai nesigilina. Paban­dėte indie, sekėsi visai neblogai; jums pranašavo didžiulę sėkmę, bet staiga ta duobė. Sklido gandai, kad grupė išsi­skirstė. O tada pasirodo „Atsitiktinė auka“. Ir buml - Va- nesa išskleidžia kumščius vaizduodama sprogimą.

Gana dramatiškas gestas, bet negaliu sakyti, kad vi­siškai netiesa. „Atsitiktinę auką“ išleidome prieš dvejus metus, singlas „Gyvas“ per pirmąjį mėnesį įsiveržė į na­cionalinius topus ir tuoj pat išpopuliarėjo. Juokauda- vom, kad per radiją išgirsi šią dainą ne rečiau kaip kas valandą. Tada į populiariausiųjų sąrašo viršūnes šovė „Tiltas“. Netrukus visas albumas ėmė artėti prie pirmos vietos iTunes programoje, tada jį neišvengiamai pradėjo pardavinėti visose „Walmart“ parduotuvėse, ir „Atsitik­tinė auka“ jau stūmė Lady Gagą iš pirmos vietos Billbo- ard topuose. Kurį laiką atrodė, kad mūsų albumą savo iPod grotuve turi visi jauni žmonės nuo dvylikos iki dvi­dešimt ketverių. Per kelis mėnesius primiršta grupė iš Oregono atsidūrė ant žurnalo Time viršelio ir buvo pa­vadinta „Tūkstantmečio „Nirvana“.

20

KAI JI IS t J O

Bet čia nieko nauja. Apie visa tai jau ne kartą rašyta ir kartota iki apsivėmimo, net ir Shuffle. Nelabai suprantu, kur lenkia Vanesa.

- Žinai, daug kas jūsų aštresnį skambesį sieja su tuo, kad „Atsitiktinę auką“ prodiusavo Gasas Alenas.

- Tiesa, - atsakau. - Gasas gerai dirba.Vanesa gurkšteli vandens. Girdžiu, kaip cakteli jos

liežuvio auskaras.- Bet ne Gasas parašė žodžius, kurie yra viso to užtai­

so esmė. Tu parašei. Visa ta laukinė jėga ir emocijos. „At­sitiktinė auka“ - agresyviausias dešimtmečio albumas.

- O norėjom, kad būtų laimingiausias.Vanesa pažvelgia į mane, prisimerkia.- Tai buvo komplimentas. Daug kam tai buvo malo­

niai netikėta, kaip ir man pačiai. Tai ir turiu omeny. Visi žino, kad jūsų juoduoju laikotarpiu kažkas įvyko. Kada nors tai vis tiek iškils aikštėn, tad kodėl gi tos paslapties neatskleidus patiems? Kas yra toji „Atsitiktinė auka“? - paklausia, pirštais ore parodydama kabutes. - Kas jums nutiko? Kas nutiko tau?

Padavėjas atneša Vanesai salotas. Aš paprašau dar alaus ir į klausimą neatsakau. Tyliu, tik sėdžiu nuleidęs akis. Nes dėl vieno dalyko Vanesa teisi. Mes turime pa­slapčių. Anksčiau mūsų nuolat taip klausdavo, bet vi­sada išsisukdavome: ilgai užtruko, kol atradome savo

21

GAYLE F O R.Vi A N

skambesį, kol parašėme dainas. Bet dabar esame tokie garsūs, kad mūsų viešųjų ryšių atstovai sudarė draudžia­mų su reporteriais kalbėti temų sąrašą: Lizos ir Saros santykiai, mano ir Brin santykiai, buvusios Maiko bėdos dėl narkotikų... ir juodasis „Krintančios žvaigždės“ lai­kotarpis. Bet atrodo, kad tas sąrašas Vanesos nepasiekė. Tikėdamasis pagalbos pažvelgiu į Aldusą, bet jis plepa su barmenu. Tiek iš jo ir naudos.

- Pavadinimas - užuomina apie karą, - tariu. - Ne kartą esame tai sakę.

- Žinoma, - atremia ji, vartydama akis, - nes jūsų dainų žodžiai labai politiški.

Vanesa stebeilija į mane didelėmis žydromis akimis. Čia reporterių triukas: sukurti nejaukią pauzę ir palauk­ti, kol pašnekovas ją užpildys kokiais nors pliurpalais. Bet su manim neišdegs. Spoksojimo kare įveiksiu bet ką.

Ūmai Vanesos žvilgsnis pasidaro šaltas ir įdėmus. Linksma, žaisminga panelė trumpam dingsta, dabar ji žvelgia į mane prisispyrusi. Atrodo arši, ir tai jau pažan­ga, nes bent jau nebeapsimeta.

- Kas nutiko, Adamai? Žinau, kad už to kažkas sly­pi - tikroji „Krintančios žvaigždės“ istorija. Ir aš būsiu ta, kuri ją papasakos. Kas indie roko grupę pavertė gry­nojo roko sensacija?

Skrandyje pajuntu šaltą kietą gniužulą.

22

KAI JI IŠĖJO

- Gyvenimas. Užtrukom, kol parašėm naujus gabalus...

- Tu užtrukai, - nutraukia mane Vanesa. - Abu pa­skutinius albumus parašei tu.

Gūžteliu pečiais.- Dėl dievo, Adamai! „Atsitiktinė auka“ - tavo albu­

mas. Tavo šedevras. Turėtum didžiuotis. Aš žinau, kad jo sukūrimo istorija, visos grupės istorija, yra ir tavo istorija. Toks šuolis nuo eilinio indie muziką grojančio kvarteto iki ambicingo, emocijų ir energijos užtaiso - tavo nuopelnas. Juk „Grammy“ ceremonijoje atsiėmei apdovanojimą kaip geriausios dainos autorius. Kaip jauteisi?

Šūdinai.- Jei kartais pamiršai, visa grupė laimėjo apdovano­

jimą „Geriausio naujo atlikėjo“ kategorijoje. Ir tai buvo daugiau kaip prieš metus.

Ji linkteli.- Klausyk, aš nesistengiu būti nemandagi ar ber­

ti druskos ant senų žaizdų. Tik bandau suprasti, iš kur tas pokytis. Garso, žodžių, grupės krypties. - Ji žvelgia į mane, lyg kažką žinotų: - Visi ženklai rodo, kad inicia­torius - tu.

- Nebuvo vieno iniciatoriaus. Tiesiog pažaidėme su garsu. Taip dažnai nutinka. Pavyzdžiui, Dilanas perėjo prie electro. Arba kai Liza Fer perėjo prie komercinio

23

GAYl.E FOfiMAN

skambesio. Kažkodėl žmonės išsigąsta, kai kas nors vyks­ta kitaip, nei jie tikėjosi.

- Aš tiesiog žinau, kad yra kažkas kita, - pareiškia Vanesa ir taip stipriai įsiremia į stalą, kad jis įsirėžia man į pilvą ir man tenka jį atstumti.

- Matau, turi savo teoriją, tai neleisk tiesai maišytis po kojomis.

Jos akys blyksteli, ir pamanau, kad įsižeidė, bet ji iške­lia delnus. Nukramtytais nagais.

- Tai gal nori išgirsti mano teoriją? - klausia nutęs- dama žodžius.

Nelabai.

- Klok.- Pasišnekėjau su kai kuo iš tavo mokyklos.Jaučiu, kaip stingsta, minkštas kūnas virsta švininiu.

Tenka labai susikaupti, kad prie lūpų pakeičiau bokalą ir apsimesčiau, kad geriu.

- Nežinojau, kad judu su Mija Hol lankėte tą pačią mokyklą, - sako lyg niekur nieko. - Pažįsti ją? Violonče­lininkę. Ji kelia vis daugiau triukšmo. Ar to, kas klasiki­nėje muzikoje atitinka triukšmą. Gal niūniavimo.

Bokalas sudreba rankoje. Turiu jį prilaikyti kita ranka ir pastatyti ant stalo, kol visas neapsipyliau. „Žmonės, kurie žino, kas tada iš tikrųjų nutiko, apie tai nešneka, -

24

primenu sau. - Gandai, net ir tie, kurie yra tiesa, kaip liepsna, netekusi deguonies: suvirpa ir užgęsta.“

- Mūsų mokykloje buvo stipri menų programa. Pa­lanki terpė būsimiems muzikantams, - paaiškinu.

- Logiška, - linkteli Vanesa. - Sklando gandelis, kad judu su Mija mokykloje buvote pora. Keista, nes niekas apie tai nerašė, o tai tikrai būtų dėmesio vertas faktas.

Prieš akis iškyla Mija. Ji septyniolikos, tamsios akys kupinos meilės, įtampos, baimės, muzikos, sekso, magi­jos, širdgėlos. Jos rankos šaltos kaip ledas. Mano paties šaltos rankos dabar tebespaudžia stiklinę ledinio vandens.

- Būtų verta dėmesio, jei būtų tiesa, - prisiverčiu at­sakyti bejausmiu balsu. Nuryju dar vieną gurkšnį van­dens ir parodau padavėjui, kad norėčiau dar alaus. Jau trečias, bus mano skystų pietų desertas.

- Tai netiesa?Jos balsas skamba skeptiškai.- Paistalai, - atsakau. - Tiesiog buvom iš matymo pa­

žįstami.- Aha, neradau žmogaus, kuris būtų pažinojęs jus

abu ir galėtų patvirtinti. Bet man į rankas pateko senas klasės albumas, kuriame yra labai miela judviejų nuo­trauka. Atrodot kaip pora. Tačiau prie nuotraukos nėra vardų, tik prierašas. Nežinodamas, kaip Mija atrodo, ne­atkreiptum dėmesio.

KAI JI IŠFJO

25

G A Y L E F O R M A N

Ačiū, Kim Šain, geriausia Mijos drauge, klasės albu­mo karaliene, paparace. Nenorėjom, kad dėtų tą nuo­trauką, bet Kim ją vis tiek įkišo, tik vietoj mūsų vardų įrašė tą nesąmonę.

- Kietuolis ir moksliuke? - klausia Vanesa. - Judu netgi turėjot bendrą pravardę.

- Kaip šaltinius naudoji mokyklos albumus? Kas dar? Vikipedija?

- Tu nelabai patikimas šaltinis. Sakei, kad vienas kitą pažinojot „iš matymo“.

- Klausyk, iš tikrųjų gal ir vaikščiojom kartu kelias sa­vaites, tada tos nuotraukos ir darytos. Žinai, mokykloj aš daug su kuo draugavau, - šypteliu jai kuo žavingiausiai.

- Tai nuo mokyklos laikų ir nesimatėt?- Nuo tada, kai ji išvažiavo į universitetą, - tariu.

Bent jau šitai - tiesa.- Tai kodėl, kai kalbinau kitus grupės narius ir pa­

klausiau apie ją, visi atsisakė komentuoti? - įdėmiai žiūri į mane laukdama paaiškinimo.

Nes kad ir kas mums nutinka, vieni kitų neišduodam. Dėl šito. Prisiverčiu atsakyti:

- Nes nėra ką pasakoti. Man rodos, tokiems kaip tu patinka situacijų komedijos - kai du gerai žinomi muzi­kantai iš tos pačios mokyklos susiporuoja.

- Tokiems kaip aš? - pakartoja Vanesa.

26

Grobuonims. Kraujasiurbiams. Sielos vagims.

- Žurnalistams, - atsakau. - Jums patinka pasakos.- O kam nepatinka? - atšauna Vanesa. - Nors tos

merginos gyvenimas tikrai ne pasaka. Per avariją prara­do visą šeimą.

Vanesa dirbtinai krūpteli, kaip daro žmonės, kalbė­dami apie kieno nors kito nelaimę, kuri jiems yra toli­ma, jų nejaudina ir niekada nejaudins. Gyvenime nesu trenkęs moteriai, bet šią akimirką noriu kumščiu vožti jai į veidą, kad pajustų bent truputį to skausmo, apie kurį taip atsainiai kalba. Bet susilaikau, o ji nieko nenutuok­dama klausinėja:

- Kalbant apie pasakas, ar jūs su Brin Šreider laukiatės? Vis matau ją bulvarinės spaudos būsimų tėvelių skiltyse.

- Ne, - atsakau. - Nebent ką nors praleidau.Esu tikras, Vanesa žino, kad Brin nesilaukia, bet jei

tariamas nėštumas nukreips dėmesį, tebūnie.- Nebent ką nors praleidai? Bet judu vis dar kartu?Jėzau, tas gręžiantis žvilgsnis. Skiedžia, kad nori para­

šyti „išsamų straipsnį“, demonstruoja tiriamuosius įgū­džius, - o niekuo nesiskiria nuo visų tų įkyrių žurnalistų ir ant kulnų minančių fotografų, norinčių žūtbūt tapti pirmaisiais, paskelbusiais apie gimimą: „Adamas ir Brin laukiasi dvynukų?“ arba apie mirtį: „Brin pareiškė Lau­kiniui: Viskas baigta!“ Ir viena, ir kita netiesa, bet kartais

KAI JI IŠliJO

27

GAYI..E FORIviAN

tenka abi „naujienas“ tuo pat metu išvysti ant skirtingų bulvarinių žurnalų viršelių.

Pagalvoju apie namą Los Andžele, kuriame gyve­name su Brin. Tiksliau, kuriuo dalinamės. Nepamenu, kada paskutinį kartą abu ten buvome vienu metu ilgiau kaip savaitę. Ji išleidžia du tris filmus per metus ir ką tik dar įkūrė savo kino bendrovę. Per visus jos filmavi­mus, filmų reklamą ir ieškojimus, ką toliau prodiusuoti, ir mano darbą studijoje ir gastrolėse, mūsų tvarkaraščiai, regis, pasidarė nesuderinami.

- Taip, mes su Brin vis dar kartu, - patvirtinu. - Ir ji nesilaukia. Tiesiog pamėgo hipiškas palaidines, todėl visi ir mano, kad taip bando paslėpti pilvą. Bet ne.

Tiesą pasakius, kartais susimąstau, ar tik Brin ne są­moningai vilki tokias palaidines, kad paskatintų gandus apie nėštumą, ir taip tampo likimą už ūsų. Ji tikrai nori vaiko. Nors oficialiai Brin dvidešimt ketveri, iš tikrųjų jai dvidešimt aštuoneri, ir ji vis primena, kad laikrodis tik­si. O man dvidešimt vieni, kartu mes vos metus. Ir man nusispjaut, kad Brin sako, jog mano siela subrendusi ir aš jau patyręs, kiek kiti nepatiria per visą savo gyvenimą. Net jei man būtų keturiasdešimt vieni ir mudu su Brin būtume ką tik atšventę dvidešimties metų bendro gyve­nimo sukaktį, vis tiek nenorėčiau su ja turėti vaikų.

- Ar ji keliaus su tavim į gastroles?

28

KAI JI IS K JO

Vien tik paminėjus gastroles, jaučiu, kaip gerklėje įstringa gumulas. Gastrolės truks šešiasdešimt septynias dienas. Šešiasdešimt septynias. Mintimis kišenėje apčiu- pinėju savo buteliuką, apsiraminu, kad turiu tablečių, bet nesu kvailas, nepuolu ryti prie Vanesos.

- Mm? - paklausiu.- Ar per gastroles su Brin pasimatysite?Bandau įsivaizduoti Brin gastrolėse: su stilistu, pilate-

so instruktoriumi, žaliavalgių maistu.-Gal.- Ar tau patinka gyventi Los Andžele? - teiraujasi

Vanesa. - Nesi panašus į tipišką Pietų Kalifornijos gy­ventoją.

- Tai sausas karštis.- Kas?- Nesvarbu. Juokauju.- A, aišku.Vanesa skeptiškai mane nudelbia. Nebeskaitau

straipsnių apie save, bet anksčiau juose dažnai pasitai­kydavo žodis „neperprantamas“. Ir „arogantiškas“. Ar aš tikrai toks žmonėms atrodau?

Ačiū Dievui, mums skirta valanda baigiasi. Ji už­verčia užrašų knygutę ir paprašo sąskaitos. Norėdamas parodyti, kad jau baigiame, žvilgteliu į Aldusą ir matau, kaip jam palengvėja.

29

G AY L F FORMAN

- Buvo malonu susipažinti, Adamai, - sako Vanesa.- Ir man, - pameluoju.- Turiu pasakyti, tu tikra mįslė, - nusišypso ji, ir dan­

tys blyksteli nenatūraliu baltumu. - Bet man patinka mįslės. Pavyzdžiui, tavo dainų žodžiai, tas šiurpus „Atsi­tiktinės aukos“ fonas. Ir naujausio įrašo žodžiai tokie pa­slaptingi. Žinai, kai kurie kritikai svarsto, ar „BloodSuc- kerSunshine“ intensyvumu prilygs „Atsitiktinei aukai“...

Žinau, ką pasakys toliau. Jau esu tai girdėjęs. Dar vie­nas reporterių triukas. Pakartoti kitų kritikų nuomonę ir taip netiesiogiai išreikšti savąją. Aš žinau, ko ji iš tikrųjų

klausia, net jei pati to nežino: „Koks jausmas, kai vie­nintelis vertingiausias tavo kūrinys gimė iš didžiausios netekties?“

Staiga visko pasidaro per daug. Brin ir nuolatiniai spėliojimai, ar ji laukiasi. Vanesa su mokyklos albumu. Mintis, kad nėra nieko šventa. Viskas tėra penas gan­dams. Mano gyvenimas priklauso visiems, tik ne man. Šešiasdešimt septynios dienos. Šešiasdešimt septynios,

šešiasdešimt septynios. Taip smarkiai stumteliu stalą, kad vanduo ir alus išsipila jai ant kelių.

- Kas tau?!- Pokalbis baigtas, - suurzgiu.- Matau. Ko čia staiga pasiutai?

30

- Nes tu kraujasiurbė! Šitas tavo mėšlas neturi nieko bendra su muzika. Nori viską išmėsinėti po gabaliuką.

Vanesos akys atgyja, ji vėl griebiasi diktofono. Bet įjungti nespėja: pastveriu ir taip trenkiu į stalą, kad visiš­kai suknežinu, o tada dar sugrūdu į stiklinę su vandeniu. Ranka dreba, širdis daužosi, jaučiu, tuoj prasidės pani­kos priepuolis ir aš mirsiu.

- Ką darai?! - klykia Vanesa. - Neturėsiu kuo remtis!- Gerai.- Kaip aš dabar parašysiu straipsnį?- Tai vadini straipsniu?- Taip. Kai kurie žmonės dirba, kad išgyventų, tu iš­

lepęs kaprizingas šik...- Adamai! - šalia manęs išdygsta Aldusas ir ant stalo

deda tris šimtines. - Naujam diktofonui, - sako Vanesai, tada išsiveda mane iš restorano ir įstumia į taksi. Dar vieną šimtinę meta vairuotojui, kai tas pasipiktina man užsidegus cigaretę. Aldusas kyšteli ranką man į kišenę, ištraukia buteliuką, sau į delną iškrato tabletę.

- Išsižiok, - liepia kaip valdinga mama.Laukia, kol iki viešbučio telieka pora kvartalų; kol va­

žiuojam, vieną po kitos surūkau dvi cigaretes ir praryju dar vieną tabletę raminamųjų.

- Kas ten nutiko?

KAI Ji IŠĖJO

31

GAYL.E FOPMAN

Papasakoju. Apie klausimus apie juodąjį laikotarpį. Brin. Miją.

- Nesijaudink. Galim paskambinti į Shuffle. Pagra- sinsim, kad apskritai atsisakysim straipsnio, jei neatsiųs kito žurnalisto. Gal šitas epizodas trumpam pateks į bulvarinę spaudą ar Gabber, bet kad čia nieko nenutiko. Visi tuoj pat pamirš.

Aldusas kalba ramiai, lyg sakytų „ei, juk čia tik roken­rolas“, bet iš akių matau, kad nervinasi.

- Nebegaliu, Aldusai.- Nesijaudink. Nėra reikalo. Čia tik straipsnis. Viską

sutvarkysim.- Ne tik tai. Nebegaliu. Apskritai nebegaliu.Aldusas, kuriam turbūt nuo pat gastrolių su Aerosmi-

th neteko išmiegoti nė vienos nakties, kelias akimirkas nebeslepia nuovargio. Tada vėl grįžta prie vadybininko vaidmens:

- Čia įprastas pervargimas prieš turą. Daug kam taip būna, - aiškina. - Kai įsivažiuosi, stosi prieš minias, pa­jusi meilę, adrenaliną, muziką, atsiras ir energijos. Aiš­ku, ir mirtinai nusivarysi nuo kojų, bet nuovargis bus geras. O lapkritį galėsi atsipūst kokioj saloj, kur niekas tavęs nepažįsta ir visiems nusispjaut, kas yra „Krintanti žvaigždė“ ir laukinis Adamas Vaildas.

32

KAI JI IŠĖJO

Lapkritį? Dabar rugpjūtis. Dar trys mėnesiai. O gas­trolės truks šešiasdešimt septynias dienas. Šešiasdešimt septynias. Lyg mantrą kartoju tai mintyse, tik veikia priešingai, nei mantra turėtų veikti. Knieti sugriebti savo plaukus ir gerokai peštelėti.

Kaip pasakyti Aldusui, kaip pasakyti jiems visiems, kad muzikos, adrenalino, meilės, visų dalykų, turinčių sušvelninti šitą nuovargį, tiesiog nebėra? Kad teliko sū­kurys. Ir aš stoviu ant jo krašto.

Mano kūnas dreba. Pasiduodu. Galbūt paroje tėra dvidešimt keturios valandos, bet išgyventi bent vieną kartais atrodo taip pat sunku, kaip įkopti į Everestą.

ANTRAS SKYRIUS

Siūlas su adata, kūnas ir kraujas Sudaužyta širdis - gyvenimas naujas Tavo siūlės žiba kaip žvaigždės Nušviesdamos mano kalėjimą

SIŪLĖ

ATSITIKTINĖ AUKA, 7 daina

Aldusas palieka mane prie viešbučio.- Klausyk, žmogau, man rodos, tau tiesiog reikia

šiek tiek laiko atvėsti. Tai žiūrėk: padarom tau šiandien laisvadienį ir atšauksiu rytdienos susitikimus. Tavo skrydis į Londoną tik septintą; oro uoste turi atsirasti tik penktą. - Jis žvilgteli į savo telefoną. - Tai daugiau nei dvidešimt keturios valandos, per kurias gali dary­ti, ką nori. Pamatysi, pasijusi kur kas geriau. Dabar tu laisvas.

Aldusas žiūri į mane su nerimu akyse. Jis mano drau­gas, bet ir atsakingas už mane.

34

- Pasikeisiu bilietą, - pareiškia. - Skrisiu su tavim rytoj.

Jaučiuosi dėkingas, net susigėstu. Nieko blogo skris­ti su grupe pirmąja klase. Dažniausiai visi sulendam į savo prabangius grotuvus, bet kai skrendam kartu, bent jaučiuosi ne vienas. Velnias žino, prie ko pasodins, jei skrisiu be jų. Kartą vienas japonų verslininkas man kažką pasakojo visas dešimt skrydžio valandų. Norėjau persėsti, bet bijojau elgtis kaip pasipūtusi roko žvaigždė, reikalaujanti surasti jai naują vietą, todėl likau sėdėti kur sėdėjęs ir vis linksėjau galva, nesuprasdamas nė pusės to, ką man sako. Bet dar baisiau per tuos ilgus skrydžius sėdėti visiškai vienam.

Žinau, kad Londone Aldusas turi daug reikalų. Nega­na to, jei praleis likusių grupės narių susitikimą su vaiz­do režisieriumi, tai prilygs dar vienam mažam žemės drebėjimui. Bala nematė. Dabar jau sunku suskaičiuoti, kiek kartų planai keitėsi. Tiesa, niekas nekaltins Alduso. Kaltins mane.

Neteisinga prašyti Alduso dar vieną dieną praleisti Niujorke. Bet vis tiek sutinku su jo pasiūlymu, nors jo geraširdiškumą sumenkinu išlemenęs: „Gerai.“

- Tvarka. Išsivėdink galvą. Duosiu tau ramybę, net neskambinsiu. Nori, kad paimčiau tave iš čia ar geriau susitinkam oro uoste?

KAI JI IŠĖJO

35

GAYL.E FORMAN

Kiti grupės nariai apsistoję miesto centre. Po paskutinių gastrolių įsikurtame skirtinguose viešbučiuose, ir Aldusas vis diplomatiškai apsigyvena tai su jais, tai su manimi.

- Oro uoste. Susitiksim laukiamojoje salėje, - atsakau.- Gerai. Ketvirtą valandą tavęs atvažiuos automobi­

lis. O iki tol tiesiog ilsėkis.Jis paspaudžia man ranką, pusiau apkabina, įsėda

atgal į taksi ir išlekia tvarkyti kitų reikalų, turbūt srėbti košės, kurios šiandien priviriau.

Įeinu pro personalo duris ir paržingsniuoju į savo kambarį. Išsimaudau ir svarstau, gal vertėtų grįžti į lovą. Bet pastaruoju metu net su spintele, pilna psichofarma- kologinės pagalbos, užmigti nesiseka. Pro aštuoniolik­to aukšto langą matau, kaip popietės saulė visą miestą maudo šiltoje šviesoje, Niujorkas atrodo jaukus, o mano kambarys klaustrofobiškas ir tvankus. Užsitempiu šva­rius džinsus ir laiminguosius juodus marškinėlius. No­rėjau juos pasilaikyti rytojui, išvykdamas gastrolių, bet jaučiu, kad ir dabar praverstų šiek tiek sėkmės, todėl jiems teks atidirbti dvigubai.

Įsijungiu savo iPhone. Randu penkiasdešimt devynis elektroninius laiškus, septyniolika atsakiklio žinučių, tarp jų - kelios iš dabar jau tikrai pasipiktinusio grupės viešųjų ryšių atstovo ir krūva iš Brin, ji klausia, kaip se­kėsi studijoje ir per interviu. Galėčiau jai paskambinti,

36

KAI JI IŠĖJO

bet kas iš to? Jei papasakosiu apie Vanesą Legrandę, ji nulius, kad nesugebėjau prieš žurnalistę išlaikyti „viešo veido“ Ji bando mane atpratinti nuo šio blogo įpročio. Sako, kad kiekvieną kartą, kai viešai pratrūkstu, tik suža­dinu žiniasklaidai apetitą. „Rodyk jiems nuobodų veidą, Adamai, ir jie nustos apie tave tiek rašę“, - vis pataria ji.

Tik, manau, jeigu Brin pasakyčiau, kuris klausimas mane taip supykdė, ji irgi nebeišlaikytų savo „viešo veido“.

Prisimenu, kad Aldusas patarė nuo visko pailsėti, taigi išjungiu telefoną ir numetu ant naktinio stalelio. Pagriebiu kepurę, tamsius akinius, tabletes, piniginę ir neriu pro duris. Pasuku Kolumbo gatve link Centrinio parko. Pro šalį prakaukia gaisrinė. Pasikasyk galvą arba būsi kitas. Net nežinau, kur išmokau šį vaikišką posa­kį, anot kurio, kaskart išgirdus sireną reikia pasikasyti galvą, kad kita sirena nebūtų skirta tau pačiam. Bet pa­menu, kada tai padariau pirmą kartą, o dabar tai tapo tiesiog įpročiu. Tačiau tokioje vietoje kaip Manhatanas, kur sirenos kaukia dieną naktį, gali būti sunkoka laikytis šio priesako.

Dabar pavakarys, įkyrus karštis kiek aprimo ir, atro­do, visi pajuto, kad jau saugu išeiti iš namų, nes būriuo­jasi visur, kur tik gali: iškylauja ant žolės, takeliais stumia bėgioti pritaikytus vaikų vežimėlius, valtelėmis irstosi lelijomis nusėtame ežere.

37

GAYLt FORMAN

Nors man patinka stebėti, kaip žmonės ramiai užsii­ma savais reikalais, nesijaučiu saugiai ir patogiai. Nesu­prantu, kaip kitoms garsenybėms tai pavyksta. Kartais nuotraukose matau Bredą Pitą su pulku vaikų Centri­niame parke tiesiog žaidžiančius ar besisupančius. Aiš­ku, paskui juos laksto paparacai, bet vis tiek atrodo, kad jis tiesiog paprastai leidžia dieną su šeima. O gal ir ne. Nuotraukos gali būti apgaulingos.

Mąstydamas apie visa tai ir žingsniuodamas pro lai­mingus žmones, besimėgaujančius vasaros vakaru, imu jaustis lyg judantis taikinys, nors kepurė uždengia pusę veido, akis slepia tamsūs akiniai ir šalia nėra Brin. Kai einame kartu su Brin, beveik neįmanoma likti nepaste­bėtiems. Mane apima paranoja - bet ne dėl to, kad nu­fotografuos arba užpuls minia autografų prašytojų (nors dabar to tikrai nenorėčiau), o kad išjuoks, nes aš vienin­telis visame parke vaikštau visiškai vienas. Žinau, kad taip nebus, bet vis tiek jaučiuosi, lyg bet kurią akimirką į mane ims rodyti pirštais ir pradės juoktis.

Ar dabar visada taip ir bus? Aš tapau tokiu žmogum? Vaikštantis prieštaravimas? Esu tarp žmonių, bet jau­čiuosi vienišas. Sakau, kad noriu nors kiek normaliai pa­gyventi, o kai gavau tokią laisvę, nežinau, ką su ja daryti, nebežinau, kaip būti normaliu žmogumi.

38

KAI JI IŠĖJO

Pasuku į Rambią, kur jei ir sutiksiu ką nors netyčia, tai bus tie, kurie nenori, kad juos matytų. Nusiperku porą dešrainių ir dviem kąsniais suryju. Tik tada su­prantu, kad visą dieną nevalgiau. Pagalvoju apie pietus ir... prisimenu fiasko su Vanesa Legrande.

„Kas ten įvyko? Taip, esi pagarsėjęs ūmiu elgesiu su žurnalistais, bet ten jau visai perlenkei lazdą“, - sakau sau.

„Aš tiesiog pavargęs, - pasiteisinu. - Iš manęs reika­laujama per daug.“ Pagalvoju apie gastroles, ir tarytum samanota žemė šalia manęs prasiveria ir ima šniokšti.

Šešiasdešimt septynios dienos. Bandau sau paaiškinti. Šešiasdešimt septynios dienos tai niekis. Mėginu tą skai­čių padalinti, paversti trupmena, kaip nors sumažinti, bet šešiasdešimt septyni lygiai nesidalina. Todėl išskai- dau jį. Keturiolika šalių, trisdešimt devyni miestai, keli šimtai valandų autobuse. Bet nuo visos matematikos šniokštimas tik sustiprėja, ir man ima svaigti galva. Atsi- šlieju medžio kamieno, pirštais perbraukiu per žievę, ir tai man primena Oregoną. Nuo šios minties žemė bent jau trumpam užsiveria.

Vis prisimenu, kad, kai buvau jaunesnis, skaičiau apie muzikantus, kurie susigadino gyvenimą, - Morisoną, Džoplin, Kobainą, Hendriksą. Jais šlykštėjausi. Gavo, ko norėjo, ir ką tada darė? Vartojo kvaišalus iki sąmonės ne­

tekimo. Arba ištaškė sau smegenis. Krūva idiotų.

39

GAYLF F O R M A N

O dabar pažiūrėk į save. Gal tu ir ne narkomanas, bet ne ką geresnis.

Pasikeisčiau, jei galėčiau, bet kol kas tai, kad liepiu sau užsičiaupti ir tiesiog mėgautis gyvenimu, visiškai ne­padeda. Aplinkiniai iš manęs juoktųsi, jei žinotų, kaip jaučiuosi. Ne, netiesa. Brin nesijuoktų. Ji tiesiog nesu­prastų, kodėl aš nesugebu mėgautis tuo, ką taip sunkiai pasiekiau.

Bet ar tikrai buvo taipjau sunku viską pasiekti? Mano šeima, Brin ir kiti grupės nariai įsitikinę - ar bent jau buvo įsitikinę, - kad aš viso šito kažkodėl nusipelniau, kad pripažinimas ir turtai - tai lyg skola už visa, ką pa­tyriau. Niekada tuo netikėjau. Karma nėra bankas. Su­mokėk indėlį, pasiimk pinigų. Bet kuo toliau, tuo labiau pradedu įtarti, kad galbūt man tikrai grąžinama skola - ne gerąja prasme.

Paieškau cigaretės, bet pakelis tuščias. Atsistoju, ran­ka perbraukiu džinsus ir pėdinu iš parko. Saulė po tru­putį rieda į vakarus, ryškus šviečiantis kamuolys svyra link Hadsono, danguje palieka persikinių ir violetinių dryžių koliažą. Tikrai labai gražu, todėl prisiverčiu aki­mirką juo pasigrožėti.

Pasuku į pietus Septintuoju, užeinu į parduotuvę ci­garečių ir patraukiu į miesto centrą. Grįšiu į viešbutį, užsisakysiu maisto į kambarį, galbūt bent kartą anksčiau

40

KAI JI IŠĖJO

nueisiu miegoti. Prie „Carnegie Hali“ stoja taksi auto­mobiliai, atvežantys žmones į šio vakaro koncertus. Iš vieno taksi išsvirduliuoja senyva ponia, apsikarsčiusi perlais ir apsiavusi aukštakulniais. Jai į parankę įsikibęs susikūprinęs kompanionas su smokingu. Bestebint, kaip jie kartu nuklibikščiuoja tolyn, kažkas staiga užspaudžia krūtinę. „Pažiūrėk į saulėlydį, - sakau sau. - Pažiūrėk į ką nors gražaus.“ Bet, kai vėl užverčiu galvą į dangų, dryžiai tamsuoja mėlynės spalva.

Išlepęs kaprizingas šiknius. Taip mane pavadino žur­nalistė. Ji buvo tikras diegas, bet šiuo atveju sakė tiesą.

Mano žvilgsnis nusileidžia ant žemės ir tada pamatau jos akis. Ne taip, kaip regėdavau anksčiau - ant kiekvie­no kampo, kiekvieną rytą mintyse prieš atmerkdamas akis. Ne taip, kaip jas įsivaizduodavau akyse kiekvienos kitos merginos, su kuria suguldavau. Ne, šįkart čia tikrai jos akys. Jos nuotrauka - ji juodai apsirengusi, jai į petį lyg pavargęs vaikas remiasi violončelė. Plaukai sukelti į kuodą, kuris, atrodo, privalomas klasikos muzikantėms. Ji taip susikeldavo plaukus rečitaliams ir kamerinės mu­zikos koncertams, bet kelias sruogas palikdavo, kad ne­atrodytų tokia griežta. Šioje nuotraukoje sruogelių nėra. Įdėmiau pažvelgiu į užrašą. „JAUNŲJŲ KONCERTAI“ PRISTATO MIJĄ HOL.

41

GAYU; FORMAN

Prieš kelis mėnesius Liza sulaužė nerašytą draudimą nekalbėti apie Miją ir atsiuntė straipsnį iš žurnalo „Apie mus“. Ant lipnaus popierėlio buvo užrašyta: „Manau, tau reikia tai pamatyti.“ Straipsnis vadinosi „Dvidešimt iki dvidešimties“ ir pasakojo apie jaunuosius vunderkindus. Mijai buvo skirtas visas puslapis, jame buvo jos nuotrau­ka, į kurią vos įstengiau žvilgtelėti, ir straipsnis, kurį, keliskart giliai įkvėpęs, sugebėjau tik permesti akimis. Straipsnyje ją vadino „neabejotina Jo-Jo Ma įpėdine“. Nesusilaikiau nešyptelėjęs. Mija sakydavo, kad žmonės, nieko neišmanantys apie violončelę, visada apibūdi­na violončelininkus kaip būsimus Jo-Jo Ma, nes apie jį vienintelį yra girdėję. „O kaip Žaklin Diu Prė?“ - klaus­davo, turėdama omeny savo dievaitę, talentingą ir tem­peramentingą violončelininkę, kuri dvidešimt aštuone- rių susirgo išsėtine skleroze ir maždaug po penkiolikos metų mirė.

„Apie mus“ straipsnyje Mijos grojimas buvo pavadin­tas „kaip iš kito pasaulio“ ir tada labai vaizdingai aprašyta automobilio avarija, kurioje prieš daugiau nei trejus me­tus žuvo jos tėvai ir jaunesnis brolis. Tai mane nustebino. Mija nenorėdavo apie tai kalbėti, nebuvo linkusi ieškoti užuojautos. Bet kai pagaliau prisiverčiau dar kartą per­žvelgti straipsnį, supratau, kad jame perrašytos citatos iš senų laikraščių, o pačios Mijos visiškai nieko nepasakyta.

42

KAI JI IŠĖJO

Kelias dienas nešiojausi žurnalo iškarpą, retkarčiais iš naujo perbėgdamas ją akimis. Nešiodamasis ją piniginė­je jaučiausi, lyg turėčiau buteliuką plutonio. Ir, žinoma, jei Brin būtų mane pagavusi saugant straipsnį apie Miją, tikrai būtų įvykęs atominis sprogimas. Todėl po dar ke­lių dienų jį išmečiau ir prisiverčiau pamiršti.

Dabar bandau prisiminti, ar buvo ten rašoma, kad Mija metė Džuljardą arba kad koncertuoja „Carnegie Hali“.

Vėl pažvelgiu aukštyn. Jos akys vis dar ten, žvelgia į mane. Ir kažkodėl esu visiškai tikras, kad ji gros šįvakar. Žinau, dar nė nepažiūrėjęs į datą plakate, dar nematęs, kad parašyta rugpjūčio trylikta.

Ir nespėjęs susivokti, nespėjęs save sustabdyti, nespė­jęs savęs paprotinti, kokia tai siaubinga mintis, einu prie bilietų kasos. „Aš nenoriu jos matyti, - sakau sau. - Ir nematysiu. Aš tik noriu ją išgirsti.“ Kasoje parašyta, kad į šio vakaro koncertą bilietų nebėra. Galėčiau pasakyti, kas esu, arba galėčiau paskambinti viešbučio šveicoriui arba Aldusui ir turbūt gaučiau bilietą, bet viską palieku likimo valiai. Prieinu kaip eilinis teatrui netinkamai ap­sirengęs jaunuolis ir klausiu, gal likę bilietų.

- Kaip tik parduodam papildomų. Turiu vietą balko­no gale, šone. Vaizdas - ne tobulas, bet tai viskas, kas liko, - taria mergina už stiklo.

- Aš čia ne dėl vaizdo, - atsakau.

43

G.AYLE l-ORMAN

- Ir aš taip manau, - nusijuokia ji. - Bet kažkodėl žmonėms tai labai svarbu. Dvidešimt penki doleriai.

Susimoku kreditine ir įeinu į vėsią pritemdytą salę. Šmurkšteliu savo vieton ir užsimerkiu: bandau prisi­minti, kada paskutinį kartą ėjau į violončelės koncertą tokioje prabangioje vietoje. Prieš penkerius metus, per pirmąjį mūsų pasimatymą. Ūmai, visai kaip ir tą vaka­rą, mane apima beprotiškas nekantrumas, nors ir žinau, kad. kitaip nei tada, šiandien jos nepabučiuosiu. Ir nepa­liesiu. Net nepamatysiu iš arti.

Šįvakar tik klausysiuos. Ir to užteks.

TREČIAS SKYRIUS

Mija pabudo po keturių dienų, bet pasakėm jai tik šeš­tą dieną. Bet tai buvo nesvarbu, nes atrodė, kad ji jau žino. Visi sėdėjom aplink jos lovą intensyviosios tera­pijos skyriuje. Jos nekalbiajam seneliui teko nelengva užduotis Mijai pranešti, kad jos tėvai, Keitė ir Denis, iš karto žuvo avarijoje, dėl kurios ji čia guli. Ir kad jaunėlis broliukas Tedis mirė greitosios pagalbos skyriuje vietos ligoninėje, kur abu su Mija iš karto buvo nuvežti, o tada ji buvo išgabenta į Portlandą.

Niekas nežinojo, dėl ko įvyko avarija. Ar Mija ką nors prisiminė?

45

G A Y L E FORMAN

Ji tik gulėjo ir mirksėjo, įsikibusi man į ranką, taip suleidusi nagus, kad, atrodė, niekada nepaleis. Purtė gal­vą ir vis tyliai kartojo „ne, ne, ne“, tačiau neverkė, ir aš nesupratau, ar ji taip atsako į senelio klausimą, ar tiesiog neigia tai, kas įvyko. Ne!

O tada įėjo socialinė darbuotoja ir viską sudėliojo į vietas. Pasakė Mijai apie atliktas operacijas: „skubi ope­racija, kad stabilizuotų tavo būklę, praėjo sėkmingai“. Tada papasakojo apie visas veikiausiai per ateinančius mėnesius laukiančias operacijas: pirmiausia metaliniais strypais sutvirtins kairės kojos kaulą. Maždaug po sa­vaitės paims odos nuo sveikosios kojos šlaunies. Tada dar viena, per kurią tą odą uždės ant suknežintos kojos. Deja, šios dvi procedūros paliks „bjaurių randų“. Tačiau bent jau veido žaizdos turėtų visai užgyti, po metų atli­kus kosmetinę operaciją.

- Jei po visų šių būtinų operacijų nekils komplikaci­jų - infekcijų po blužnies pašalinimo, plaučių uždegimo, kitų problemų su plaučiais, - iš ligoninės tave perkelsime į reabilitacijos kliniką, - aiškino socialinė darbuotoja. - Laukia fizinė ir profesinė terapija, kalbos terapija ir visa, ko dar prireiks. Žiūrėsim, kaip jausiesi po kelių dienų.

Man nuo šitos litanijos sukosi galva, bet Mija įdėmiai klausėsi kiekvieno žodžio ir atrodė, kad jai informacija apie operaciją svarbesnė nei naujienos apie šeimą.

46

Vėliau tą popietę socialinė darbuotoja pasivedė mus į šoną pasikalbėti. Mes - Mijos seneliai ir aš - nerima­vome dėl jos reakcijos, tiksliau, kad jos nėra. Tikėjomės riksmų, plaukų rovimosi, ko nors, prilygstančio sprogi­mui, ko nors, kas atspindėtų naujienų baisumą ir mūsų pačių skausmą. Ta klaiki tyla mums sakė tik viena: pa­žeistos smegenys.

- Ne, ne tai, - tuoj pat mus nuramino socialinė dar­buotoja. - Smegenys - trapus instrumentas, ir galbūt dar kelias savaites tiksliai nežinosime, kurios jų sritys pa­veiktos per avariją, bet jauni žmonės greitai atsigauna, ir šiuo metu neurologai nusiteikę labai optimistiškai. Mo­torinė sistema veikia neblogai. Kalba, regis, nesutrikusi. Susilpnėjusi dešinė kūno pusė ir suprastėjusi pusiausvy­ra. Jei tik tiek tėra tos smegenų traumos, tai ji - tikras laimės kūdikis.

Nuo tų žodžių visi susiraukėme. Laimės kūdikis. Bet socialinė darbuotoja žvelgė mums į akis.

- Tikras laimės kūdikis, nes visa tai sutvarkoma. O dėl jos reakcijos, - tarė ranka mostelėdama intensy­viosios terapijos skyriaus pusėn, - tai tipiškas atsakas į tokią rimtą psichologinę traumą. Smegenys nepajėgios tiek pakelti, todėl po truputį filtruoja informaciją ir pa­mažu „virškina“. Ji viską suvoks, tik reikės pagalbos.

KAI JI IŠĖJO

47

GAYLF FORMAN

Tada mums papasakojo apie sielvarto etapus, prikro­vė lankstinukų apie potrauminį streso sutrikimą ir reko­mendavo kreiptis į ligoninės gedėjimo psichoterapeutą.

- Ir jums būtų neprošal su juo pasikalbėti, - pridūrė.Nepaklausėm jos. Mijos seneliai nebuvo terapijų mė­

gėjai. O man rūpėjo padėti Mijai, ne sau.Tada beveik iš karto prasidėjo antra operacijų serija;

mano manymu, tai buvo žiauru. Vos spėjusi atsipeikė­ti, Mija sužinojo, kad žuvo visa jos šeima, o dabar jai vėl tenka gultis po skalpeliu. Ar negalėtų leisti mergaitei bent kiek pailsėti? Bet socialinė darbuotoja paaiškino, kad, kuo greičiau jai sutvarkys koją, tuo greičiau ji pradės vaikščioti ir greičiau sveiks. Jai strypais sutvirtino šlau­nikaulį; paėmė odos. Nespėjau susivokti, o ją jau išleido iš ligoninės ir perkėlė į reabilitacijos centrą. Jis atrodė kaip prabangių butų kompleksas su takelių raizginiu ir sodais, kurie Mijai atvykus buvo tik pradėję žydėti.

Ji ten praleido mažiau nei savaitę - kentė užsispyrusi, sukandusi dantis, - o tada atėjo vokas.

Džuljardas. Anksčiau jis man tiek daug reiškė. Tai, kas iš anksto nuspręsta. Pasididžiavimo objektas. Kon­kurentas. O paskui apie jį tiesiog pamiršau. Manau, visi pamiršom. Bet už reabilitacijos centro sienų gyvenimas virė. Ir ten tebegyveno ta kita Mija - turinti abu tėvus, brolį ir visiškai sveiką kūną. Tame pasaulyje prieš kelis

48

KAI JI iS f IO

mėnesius komisijos nariai išklausė, kaip ji groja, priėmė jos paraišką, ta perėjo daugybę svarstymų, kol buvo ga­lutinai nuspręsta, ir dabar tas galutinis sprendimas gu­lėjo priešais mus. Mijos močiutė labai jaudinosi, todėl palaukė manęs ir Mijos senelio ir tik tada atplėšė voką perlamutriniu laiškų peiliu.

Mija priimta. Ar kas nors tuo bent kiek abejojo?Pamanėme, kad tai jai pakels nuotaiką, - vis šioks

toks šviesulys tamsiame horizonte.- Jau kalbėjausi su priėmimo komisijos pirmininku ir

paaiškinau, kokia tavo padėtis. Sakė, gali pradėti po metų ar net dvejų, jei prireiks, - pasakė močiutė, pranešusi Mi- jai, jog ši priimta ir gaus solidžią stipendiją. Tiesą pasa­kius, mokslus atidėti pasiūlė pats Džuljardas, norėdamas užsitikrinti, kad Mija, jei nuspręs pas juos mokytis, tikrai sugebės vykdyti griežtus mokyklos reikalavimus.

- Ne, - tarė Mija slogiame bendrajame centro kamba­ryje tuo bespalviu balsu, kokiu šnekėjo nuo pat avarijos.

Nė vienas nežinojome, ar tai emocinės traumos pase­kmė, ar afekto būsena, ar persitvarkiusių Mijos smegenų būdas bendrauti. Nors socialinė darbuotoja nuolat mus ramino, nors gydytojai tvirtino, jog pažanga akivaizdi, mums vis tiek buvo neramu. Prislopintais balsais kalbė­davomės apie tai palikę ją nakčiai vieną, kai neprisivers- davau pasilikti nakvoti.

49

GAYLE FORMAN

- Palūkėk, - maldė ją močiutė. - Po metų ar dvejų pasaulis gal atrodys visiškai kitaip. Galbūt tada norėsi ten mokytis.

Močiutė pamanė, kad Mija atsisako važiuoti į Džul- jardą. Bet aš iškart supratau. Geriau pažinojau Miją. Ji atsisako atidėti mokslus.

Jodvi su močiute susiginčijo. Iki rugsėjo likę penki mėnesiai. Per mažai. Močiutė buvo teisi. Mijos koja te­bebuvo įtvare, ji ką tik pradėjo vėl vaikščioti. Negalėjo atidaryti stiklainio, nes dešinė ranka buvo visai silpna. Ji pamiršdavo, kaip vadinasi paprasčiausi daiktai, pavyz­džiui, žirklės. Gydytojas sakė, kad viso to reikėjo tikėtis, ir tai greičiausiai praeis... po kurio laiko. Per penkis mė­nesius? Penki mėnesiai nėra daug.

Tą popietę Mija paprašė jai atnešti violončelę. Močiu­tė suraukė antakius: baiminosi, kad ši kvailystė tik truk­dys Mijai sveikti. Bet aš pašokau nuo kėdės, nubėgau prie savo automobilio ir saulei leidžiantis jau grįžau su violončele.

Nuo tada violončelė tapo fizine, emocine ir psichine terapija. Daktarai negalėjo atsistebėti Mijos viršutinės kūno dalies stiprybe - jos buvusi muzikos mokytoja pro­fesorė Kristi tai vadino „violončelininkės kūnu“: platūs pečiai, raumeningos rankos, - ir kaip grojimas tą stip­rybę grąžino. Dešinė ranka tuoj pat sutvirtėjo, sustip­

50

rėjo ir sužeistoji koja. Rečiau svaigo galva. Grieždama Mija užsimerkdavo. Ji tikino, kad tvirtai įsispyrus į žemę ir užsimerkus jai lengviau išlaikyti pusiausvyrą. Violon­čelė išdavė tai, ką Mija kasdienybėje bandydavo nuslėp­ti. Jei norėdavo kolos, bet pamiršdavo, kaip ji vadinasi, sumeluodavo, kad nori apelsinų sulčių. Tačiau grodama prisipažindavo, kad prisimena Bacho siuitą, kurią mo­kėsi prieš kelis mėnesius, o paprasto vaikystėje išmokto etiudo - ne; bet kai profesorė Kristi, kuri ateidavo kartą per savaitę su Mija padirbėti, kartą jį pagrojo, Mija tuoj pat jį prisiminė. Kalbos terapeutams ir neurologams tai pasufleravo, kad jos smegenys veikia fragmentiškai, lyg šokinėtų „klases“, ir pagal tai parinko gydymą.

Bet svarbiausia, violončelė jai kėlė nuotaiką. Ji kas­dien turėjo ką veikti. Netgi nustojo kalbėti tuo mono­tonišku balsu ir bent jau apie muziką kalbėdavo kaip ti­kroji Mija. Gydytojai šiek tiek pertvarkė jos reabilitacijos planą, kad liktų daugiau laiko groti.

- Ne visai suprantame, kaip muzika padeda smege­nims, - pasakė man vienas iš jos neurologų vieną po­pietę mums klausantis, kaip Mija groja būreliui pacientų bendrajame kambaryje, - bet žinom, kad padeda. Tik pažiūrėk į ją.

Iš reabilitacijos centro ją išrašė po mėnesio - dviem savaitėm anksčiau, nei planuota. Ji vaikščiojo pasirem­

KAS JI IŠĖJO

51

GAYLF FORMAN

dama lazda, galėjo atidaryti riešutų sviesto stiklainį ir kaip apsėsta griežė Bethoveną.

F

Atsimenu vieną dalyką iš to straipsnio „Dvidešimt iki dvidešimties“ žurnale „Apie mus“, kurį man parodė Liza. Tą ne šiaip nujaučiamą, o primygtinai brukamą sąsają tarp Mijos išgyventos tragedijos ir jos grojimo „kaip iš kito pasaulio“. Pamenu, kaip mane tai įsiutino. Tai buvo įžeidžiama. Lyg jos talentą lemtų antgamtinės jėgos. Negi jie manė, kad mirę šeimos nariai užvaldė Mi­jos kūną ir jos pirštais groja dangiškas melodijas?

Bet esmė ta, kad tikrai prisidėjo kažkas „iš kito pa­saulio“. Žinau, nes buvau to liudininkas: mačiau, kaip labai talentinga muzikantė Mija tapo visai kita. Per tuos penkis mėnesius kažkas stebuklingas ir nesuprantamas ją pakeitė. Taip, tai buvo susiję su jos tragedija, bet visą juodą darbą ji atliko pati. Ji visada viską atlikdavo pati.

Į Džuljardą išvažiavo pirmąjį rugsėjo antradienį. Nuve­žiau ją į oro uostą. Atsisveikindama mane pabučiavo. Pasakė, kad mane myli labiau nei patį gyvenimą. Tada įėjo pro vartus.

Ir nebegrįžo.

KETVIRTAS SKYRIUS

Strykas toks senas, žirgo karčiai - klijai Nusiųstas gamyklon kaip aš ir kaip tu

Kodėl pasiliko žiūrėt, kaip mirei? Publikai plojant, riaumojant balsu

DULKĖS

ATSITIKTINĖ AUKA, 9 daina

Kai po koncerto įjungia šviesas, jaučiuosi išsekęs, liūdnas, ir atrodo, lyg kas slapta būtų nuleidęs man visą kraują ir pakeitęs jį degutu. Nutilus aplodismentams, žmonės aplink mane stojasi, kalbasi apie koncertą, apie Bacho grožį, Elgaro sielvartą, riziką - kuri pasiteisino - sugroti šiuolaikinį Džono Keidžo kūrinį. Bet iš tikrųjų visą de­guonį iš salės išsiurbė Dvoržakas, ir suprantu kodėl.

Kai Mija grieždavo violončele, visu kūnu rodyda­vo susikaupimą: ant kaktos atsirasdavo raukšlelė; lūpas suspausdavo taip stipriai, kad kartais jos nubaldavo, lyg visą kraują atidavusios rankoms.

53

GAYLE FORMAiM

Šįvakar tai irgi buvo matyti, kai atliko pirmuosius kūri­nius. Bet kai atėjo laikas groti Dvoržaką, paskutinį rečita­lio kūrinį, kažkas įvyko. Nežinau, ar ji atrado savo ritmą, ar tai buvo jos mėgstamiausias kūrinys, bet, užuot susi­gūžęs prie violončelės, jos kūnas, regis, atsivėrė, pražydo ir muzika išplito po atvirą erdvę lyg žydintis vijoklis. Jos mostai buvo platūs, laimingi, drąsūs, ir garsas, užliejantis auditoriją, tai atkartojo - atrodė, lyg visi kompozitoriaus sumanymai kaip sūkurys kyla į viršų. Veido išraiška, aukš­tyn pakeltos akys, vos pastebima šypsena - net nežinau, kaip paaiškinti, kad neskambėtų kaip iš tų lėkštų žurnalų straipsnių, - bet atrodė, kad ji susiliejo su muzika. O gal ji tiesiog buvo laiminga. Turbūt visada žinojau, kad ji gali pasiekti tokį meistriškumo lygį, bet pačiam tai pamatyti buvo be galo įspūdinga. Ir man, ir visiems kitiems klausy­tojams, sprendžiant iš griausmingų aplodismentų.

Jau įjungti visi žiūrovų salės šviestuvai, jie atsispindi nuo šviesaus medžio krėslų ir geometrinių sienų apkal- čių, ir grindys, regis, ima plaukti. Vėl krentu į artimiau­sią krėslą ir stengiuosi negalvoti nei apie Dvoržaką, nei apie kitką: kaip po kiekvieno kūrinio ji šluostėsi delną į sijoną, kaip linkčiojo galva į nematomo orkestro ritmą - man taip gerai pažįstami judesiai.

54

KAI JI IŠĖJO

Kad išlaikyčiau pusiausvyrą, įsikimbu į krėslą prie­šais ir vėl atsistoju. Įsitikinu, kad kojos mane laiko, žemė nesisuka ir kad viena pėda seks paskui kitą link išėjimo. Jaučiuosi išsekęs, be ūpo. Dabar tenoriu grįžti į viešbu­tį, nuryti porą tablečių ambieno, lunestos, ksanakso ar bet ko, ką rasiu savo vaistų spintelėje, ir taip baigti šią dieną. Noriu nueiti miegoti ir pabusti, kai visa šitai bus pasibaigę.

- Atsiprašau. Pone Vaildai?Dažniausiai stengiuosi laikytis atokiau nuo uždarų

erdvių, bet jei mieste yra bent viena vieta, kur tikėčiau- si likti neatpažintas, tai - klasikinės muzikos koncertas „Carnegie Hali“. Per visą koncertą ir per pertrauką nie­kas manimi nesusidomėjo, išskyrus porą senučiukių, kurioms turbūt tiesiog užkliuvo mano džinsai. Bet šis vaikinas maždaug mano amžiaus; salės prižiūrėtojas, penkiasdešimties pėdų spinduliu vienintelis žmogus jaunesnis nei trisdešimt penkerių, vienintelis žmogus šioje vietoje, galbūt turintis „Krintančios žvaigždės“ albumą.

Kišenėje pradedu ieškoti rašiklio, bet jo ten nėra. Vai­kinas sutrikęs ima purtyti galvą ir mosuoti rankomis:

- Ne, pone Vaildai. Aš neprašau jūsų autografo, - tada jau tyliau priduria: - Tiesą pasakius, taip nusiženg­čiau taisyklėms, mane už tai galėtų atleisti.

55

GAYI e FORMAN

- A, - tariu suglumęs. Akimirką pamanau, kad gau­siu velnių už savo perdėm kuklią aprangą.

Salės prižiūrėtojas taria:- Panelė Hol norėtų, kad ateitumėte į užkulisius.Salėje vis dar klega žiūrovai, todėl pamanau, kad ne

taip išgirdau. Atrodo, jis pasakė, jog Mija nori, kad atei­čiau į užkulisius. Bet taip negali būti. Turbūt jis kalba apie „Carnegie Hali“, o ne apie Miją Hol.

Bet nespėju pasitikslinti, o jis mane jau vedasi link laiptų, jais nulipam į vestibiulį, pro nedideles duris prie scenos į koridorių, kurių sienos nukabinėtos įrėminto­mis natomis, labirintą. Aš leidžiuosi vedamas visai kaip tada, kai mane, dešimtmetį, iškvietė į direktoriaus kabi­netą už tai, kad klasėje mečiau balioną su vandeniu. Ko­ridoriumi sekiau paskui ponią Linden ir spėliojau, kas manęs laukia už kabineto durų. Dabar jaučiuosi taip pat. Lyg būčiau prisidirbęs; gal Aldusas man vis dėlto nedavė laisvo vakaro, ir gausiu velnių už tai, kad praleidau fo- tosesiją, sunervinau reporterę arba kad tapau asocialiu vienišium ir per mane turbūt iširs grupė.

Todėl neleidžiu sau apie tai galvoti, to girdėti ir tuo tikėti, bet salės prižiūrėtojas priveda mane prie kažkokių durų, atidaro jas, uždaro, ir štai mažame kambarėlyje - ji. Tikrai ji. Tikras kūnas ir kraujas, ne vaiduoklis.

56

KAI JI IŠĖJO

Pirma mintis - ne griebti, ne pabučiuoti ir ne aprėkti. Tiesiog noriu paliesti jos skruostą, vis dar įraudusį nuo šio vakaro pasirodymo. Noriu panaikinti mus skiriantį atstu­mą, šįkart išmatuojamą pėdomis - ne myliomis, ne žemy­nais, ne metais, - ir šiurkščiais pirštais apčiuopti jos veidą. Noriu ją paliesti ir įsitikinti, kad čia tikrai ji, o ne vienas iš tų sapnų, kuriuos taip dažnai sapnuodavau jai dingus, kuriuose ją matydavau labai aiškiai ir jau norėdavau pabu­čiuoti ar priglausti, bet tada pabusdavau, ir jos nebūdavo.

Bet negaliu jos paliesti. Esu netekęs šios privilegijos. Prieš savo valią. Kalbant apie valią, turiu susikaupęs lai­kyti virpančią ranką, kad nepradėtų kratytis kaip kūjis.

Grindys ima suktis, veriasi sūkurys, ir man knieti iš­gerti tabletę, bet dabar negalima. Giliai kvėpuoju, kad neprasidėtų panikos priepuolis. Prasižioju, bergždžiai stengdamasis ką nors išlementi. Jaučiuosi taip, lyg vienui vienas stovėčiau ant scenos, be grupės, be instrumentų, pamiršęs visas dainas ir stebimas milijoninės minios. Atrodo, jau valandą stoviu čia prieš Miją Hol neištarda­mas nė žodžio, lyg naujagimis.

Kai patį pirmą kartą susitikome mokykloje, aš pra­kalbau pirmas. Paklausiau, kokį violončelės kūrinį ką tik pagrojo. Paprastas klausimas, nuo kurio viskas prasidėjo.

Šįkart pirmoji klausia Mija:- Čia tikrai tu?

57

GAYLE FORMAN

Jos balsas lygiai toks pat. Net nežinau, kodėl maniau, kad jis bus kitoks; nebent todėl, kad dabar viskas kitaip.

Jos balsas staiga grąžina mane į tikrovę. Į paskutinių trejų metų tikrovę. Tiek daug norisi pasakyti. Kur tu din­gai? Arkada nors apie mane galvoji? Man blogai be tavęs. Ar tau viskas gerai? Bet, žinoma, negaliu viso šito ištarti.

Jaučiu, kaip ima daužytis širdis, spengti ausyse, jau­čiu, kad tuoj nebeišlaikysiu. Bet nutinka keistas dalykas: staiga suveikia tam tikras išgyvenimo instinktas - tas pats, kuris padeda išeiti į sceną prieš tūkstančius nepa­žįstamų žmonių. Mane užlieja ramybė, aš tarsi išsineriu iš savęs ir atsitraukiu į antrą planą, vietoj manęs atsiran­da kitas žmogus.

- Tikrai aš, - ramiai atsakau. Lyg man klausytis jos koncerto, o jai mane kviestis į savo šventovę būtų visiš­kai įprasta. - Geras koncertas, - priduriu, nes atrodo, kad taip dera. Be to, tai tiesa.

- Ačiū, - taria. Tada šypteli: - Tiesiog negaliu patikė­ti, kad tu čia.

Pagalvoju apie trejų metų draudimą prisiartinti, ku­riam prilygo Mijos išvykimas ir kurio aš šįvakar nepai­siau. „Bet tu mane pasikvietei“, - noriu pasakyti.

- Aha. Atrodo, į „Carnegie Hali“ įleidžia visokius pa­dugnes, - pajuokauju. Bet nervinuos, sąmojis nuskamba nevykusiai.

58

Mija rankomis perbraukia sijoną. Jau spėjo nusivilkti puošnią juodą suknelę ir persirengti ilgu lengvu sijonu bei palaidine be rankovių. Papurto galvą ir sąmokslinin- kiškai palinksta į mane.

- Anaiptol. Pankai neįleidžiami. Nematei įspėjimo? Stebiuosi, kad tavęs neareštavo vos įėjus į vestibiulį.

Žinau, kad bando atsakyti į mano netikusį pokštą, ir širdies gilumoje esu už tai dėkingas. Ir už tai, kad galiu patirti dalelytę jos senojo humoro jausmo. Bet tuo pat metu mano bjaurioji pusė nori jai priminti visus kameri­nės muzikos koncertus, styginius kvartetus ir rečitalius, kuriuos čia išsėdėjau. Dėl jos. Su ja.

- Iš kur sužinojai, kad aš čia? - klausiu.- Juokauji? Adamas Vaildas Zenkelio salėje. Per per­

trauką visi scenos pagalbininkai apie tai tik ir ūžė. Pasi­rodo, „Carnegie Hali“ dirba daug „Krintančios žvaigž­dės“ gerbėjų.

- Pamaniau, kad niekas nepažino, - sakau. Jos pė­doms. Vienintelis būdas kaip nors išgyventi šitą pokal­bį - kalbėtis su Mijos basutėmis. Jos kojų nagai nulakuo­ti blyškiai rožiniu laku.

- Tavęs? Neįmanoma, - nesutinka Mija. - Tai kaip laikaisi?

Kaip laikausi? Juokauji? Prisiverčiu pakelti akis ir pirmą kartą pažvelgiu į Miją. Ji tokia pat graži. Ne taip

KAI JI IŠĖJO

59

G AY L E FORMAN

prikišamai kaip Vanesa Legrandė ar Brin Šreider. Subti­lus Mijos grožis visada varė mane iš proto. Ilgi tamsūs plaukai dabar palaidi, švelniai gaubia nuogus pečius, vis dar pieno baltumo ir nusėtus strazdanomis, kurias ka­daise bučiuodavau. Kadaise piktai raudonas randas ant kairiojo peties dabar vos rausvas. Beveik kaip pagal nau­jausią tatuiruočių madą. Beveik gražus.

Mijos akys susiranda manąsias ir akimirką pamanau, kad mano šarvai neatlaikys. Nukreipiu žvilgsnį į šalį.

- Ai, žinai. Gerai. Užsiėmęs, - atsakau.- Aišku. Žinoma. Užsiėmęs. Gastrolės?- Aha. Rytoj išskrendu į Londoną.- O. Aš rytoj skrendu į Japoniją.„Į priešingas puses“, - dingteli, ir nustembu, kai Mija

tą patį pasako garsiai:- Į priešingas puses.Nieko gero nežadantys žodžiai pakimba ore. Staiga

vėl pajuntu sūkurio verpetą. Jei iš čia nedingsiu, jis pra­ris mus abu.

- Gal jau eisiu, - girdžiu, kaip iš už kelių pėdų taria tas ramus žmogus, įkūnijantis Adamą Vaildą.

Jos veidas lyg ir apniunka, bet nesu tikras, nes visas mano kūnas banguoja, atrodo, tuoj išsiversiu išvirkščias. Aš merdėju, bet tas kitas Adamas vis dar gyvas. Jis tiesia

60

Mijai ranką, nors vargu ar sugalvotum ką nors liūdniau, negu dalykiškai paspausti ranką Mijai Hol.

Mija pažvelgia į mano atkištą delną, žiojasi kažką sakyti, bet tik atsidūsta. Veidas suakmenėja ir ji ištiesia ranką.

Taip pripratau prie nuolatinio savo rankos virpu­lio, kad jo nė nebepastebiu. Ir tik pirštais apglėbęs Mi- jos pirštus suprantu, kad jis dingo. Viskas nutyla - kaip būna, kai kas nors išjungia gitaros stiprintuvą ir staiga dingsta spengimas. Galėčiau taip stovėti amžinai.

Bet čia tik rankos paspaudimas, nieko daugiau. Po kelių akimirkų mano ranka jau nuleista prie šono; at­rodo, šiek tiek savo pamišimo būsiu perdavęs Mijai, nes dabar jau dreba jos ranka. Bet vėl nesu tikras, nes mane pagauna nešti greita srovė.

Kai atitokstu, girdžiu, kaip man už nugaros užsidaro jos persirengimo kambario durys; Mija lieka ant kranto, o mane srovė nuplukdo tolyn.

KAI JI IŠĖJO

PENKTAS SKYRIUS

Žinau, lėkšta ir netgi neetiška avariją, per kurią žuvo Mi- jos šeima, lyginti su tuo, kad ji mane paliko. Bet nieko negaliu sau padaryti. Nes, kad ir kaip žiūrėtum, po to jaučiausi lygiai taip pat. Pirmas kelias savaites atsibusda­vau apdujęs ir negalėdavau tuo patikėti. Negi taip tikrai nutiko? Šūdas, tikrai. Iš skausmo susiriesdavau, lyg kas būtų kumščiu trenkęs į pilvą. Prireikė kelių savaičių, kol susitaikiau su ta mintimi. Bet, kitaip nei po avarijos - kai turėjau ten būti, padėti, paguosti, - jai dingus, likau visiškai vienas. Nebeliko kuo rūpintis. Todėl nuleidau rankas, o tada viskas tiesiog sustojo.

62

KAI JI IŠĖJO

Parsikrausčiau namo pas tėvus. Pasiėmiau daiktus iš „Roko namo“ ir tiesiog išėjau. Palikau viską. Moks­lus. Grupę. Savo gyvenimą. Staigus ir tylus išvykimas. Susiriečiau savo vaikystės lovoje. Baiminausi, kad visi puls veržtis pro duris ir reikalaus pasiaiškinti. Bet taip jau būna su mirtimi. Garsas apie ją sklinda greitai ir toli. Žmonės veikiausiai žinojo, kad iš manęs teliko lavonas, nes niekas nė neužėjo apžiūrėti mano mirusio kūno. Iš­skyrus užsispyrėlę Lizą, kuri kartą per savaitę atnešdavo naujos jai patikusios muzikos diską ir džiugiai jį padėda­vo ant anksčiau atneštų ir nepaliestų diskų krūvos.

Tėvus mano grįžimas suglumino. Bet, tiesą pasakius, mano elgesys juos glumino visada. Tėvas buvo medkir­tys, bet tai pramonei baigus savo dienas susirado darbą prie konvejerio elektronikos gamykloje. Mama dirbo universiteto valgykloje. Abiem ši santuoka buvo antro­ji, pirmosios buvo tragiškos, bevaikės ir apie jas nebuvo kalbama; pats apie jas tik dešimties sužinojau iš dėdės ir tetos. Manęs susilaukė jau nebe jauni ir, pasirodo, bu­vau netyčiukas. Mama sakydavo, kad viskas, ką darau - pradedant tuo, kad apskritai atsiradau, ir baigiant tuo, kad tapau muzikantu, įsimylėjau tokią merginą kaip Mija, įstojau į universitetą, išgarsėjau su grupe, mečiau universitetą ir išėjau iš grupės, - irgi buvo netikėta. Pri­ėmė grįžusį namo ir nieko neklausinėjo. Mama man į

63

GAYLE FORMAN

kambarį atnešdavo padėklą su maistu ir kava, lyg bū­čiau kalinys.

Tris mėnesius pragulėjau savo vaikystės lovoje, troš­kau būti be sąmonės kaip Mija. Taip būtų buvę lengviau. Bet pagaliau pabudo mano gėdos jausmas. Buvau de­vyniolikmetis bedarbis, metęs universitetą, gyvenantis su tėvais, - tipiškas dykaduonis. Tėvai elgėsi lyg niekur nieko, bet man pačiam ėmė darytis bloga nuo to, koks aš apgailėtinas. Galiausiai iš karto po Naujųjų paklausiau tėvo, ar gamykloje nereikia darbuotojų.

- Ar tikrai nori? - paklausė.Ne to norėjau. Bet ko norėjau, turėti negalėjau. Todėl

tik gūžtelėjau pečiais. Girdėjau, kaip jie dėl to ginčijosi, kaip mama bandė įtikinti tėvą, kad tas mane atkalbėtų. „Negi nenori, kad jis pasiektų daugiau? - girdėjau, kaip ji pašnibždomis piktinasi pirmame aukšte. - Nenori, kad bent grįžtų į universitetą?“

„Svarbu ne tai, ko noriu aš“, - atsakė tėvas.Taigi tėvas pasiklausinėjo personalo skyriuje, mane

pakvietė į pokalbį ir po savaitės pradėjau dirbti duo­menų įvedimo skyriuje. Nuo pusės septynių iki pusės keturių sėdėdavau belangiame kambaryje, į kompiuterį kišdamas man nieko nereiškiančius skaičius.

Mano pirmą darbo dieną mama atsikėlė gerokai anksčiau ir pagamino sočius pusryčius, kurių nesugebė­

64

KAI JI IŠĖJO

jau suvalgyti, ir puodą silpnos kavos. Įsisupusi į savo nu­triušusį rausvą chalatą susirūpinusiu veidu stovėjo greta. Kai pakilau nuo stalo, papurtė galvą.

- Ką? - paklausiau.- Darbas gamykloje, - tarė, rimtai žvelgdama man į

akis. - Tai manęs nestebina. To ir tikėčiausi iš savo sūnaus.Nežinau, ar kartėlis jos balse buvo skirtas jai ar man.Darbas nuobodus, bet man buvo nusispjaut. Čia ne­

reikėjo smegenų. Grįždavau namo ir iki vakaro miego­davau, tada pabusdavau ir skaitydavau, kol vėl nulūžda- vau apie dešimtą ir miegodavau iki penkių ryto, o tada keldavausi į darbą. Tokia dienotvarkė visai netiko nor­maliam pasauliui, bet man taip buvo gerai.

Prieš kelias savaites, apie Kalėdas, dar buvo likęs kris­las vilties. Mija buvo žadėjusi per Kalėdas grįžti namo. Jos bilietas į Niujorką buvo pirmyn atgal ir parskristi ji turėjo gruodžio devynioliktąją. Žinojau, kad kvaila, bet vis tiek vyliausi, kad ateis pas mane, paaiškins, o dar geriau - atsiprašys. Arba nutarsim, kad visa tai tebuvo didžiulis nesusipratimas. Esą ji man kasdien rašė elek­troninius laiškus, bet manęs jie nepasiekdavo, ir ji iš­dygs ant mano durų slenksčio įniršusi, kad neatrašau; taip, kaip supykdavo už visokias kvailystes, pavyzdžiui, kai pernelyg gražiai arba negražiai elgdavausi su jos draugėmis.

65

GAYLF. F O RM A N

Bet gruodis atėjo ir praėjo, kupinas pilkos monotoni­jos ir iš pirmo aukšto sklindančių prislopintų kalėdinių giesmių. Nesikėliau iš lovos.

Vasarį sulaukiau lankytojos, parvykusios iš savo mandrojo universiteto.

- Adamai, turi svečių, - tyliai belsdamasi į duris pra­nešė mama.

Buvo maždaug vakarienės metas, aš miegojau - pagal mano dienotvarkę vidurnaktis. Apspangęs pamaniau, kad tai Mija. Skubiai atsisėdau, bet iš liūdnos mamos iš­raiškos pamačiau, kad ji supranta atnešusi ne itin džiu­gių naujienų.

- Atėjo Kim! - tarė dirbtinai linksmai.Kim? Iš Mijos geriausios draugės nieko negirdėjau

nuo rugpjūčio, nuo tada, kai išvyko mokytis į Bostoną. Ir dingtelėjo, kad jos tyla buvo tokia pat išdavystė, kaip ir Mijos. Kai buvau kartu su Mija, mudu su Kim nesibi- čiuliavome. Bent jau iki avarijos. O tada mus kažkas su­vienijo. Anuomet nesupratau, kad Mija ir Kim buvo kaip komplektas, gauni vieną, gauni ir kitą. Prarandi vieną, prarandi ir kitą. Bet ar galėjo būti kitaip?

O dabar Kim atėjo pas mane. Ar Mija ją atsiuntė su kokia nors slapta misija? Kim nesmagiai šypsojosi ir gū­žėsi nuo vakaro drėgmės.

- Labas, - pasisveikino. - Tave nelengva rasti.

66

- Esu ten, kur visada buvau, - tariau nuspirdamas antklodę.

Pamačiusi mane vienais apatiniais Kim nusisuko, kol užsimausiu džinsus. Susigraibiau pakelį cigarečių. Pra­dėjau rūkyti prieš kelias savaites. Gamykloje, regis, visi rūkė. Tai būdavo vienintelis pretekstas padaryti pertrau­ką. Kim iš nuostabos išpūtė akis, lyg būčiau išsitraukęs ginklą. Padėjau cigaretes neužsidegęs.

- Maniau, būsi „Roko name“, todėl nuėjau ten. Susi­tikau Lizą ir Sarą. Jos mane pamaitino. Buvo smagu pa­simatyti, - ji nutilo ir akimis apibėgo kambarį. Sujauktas prarūgusias antklodes, užtrauktas žaliuzes. - Aš tave pa­žadinau?

- Mano keista dienotvarkė.- Aha. Tavo mama minėjo. Duomenų suvedėjas? - ji

net nebandė nuslėpti nuostabos.Visai neturėjau noro šnekučiuotis ir kad manęs gai­

lėtųsi.- Kas yra, Kim?Ji gūžtelėjo pečiais.- Nieko. Grįžau atostogų. Per Chanuką visi važiavom

į Džersį aplankyti senelių, tai tik dabar parsiradau ir nu­tariau užsukti pasisveikinti.

Kim atrodė nervinga. Bet ir susirūpinusi. Gerai pa­žinojau šią jos išraišką. Tai reiškė, kad dabar pacientu

KA! JI IŠĖJO

67

GAYLE FORMA N

tapau aš. Kažkur tolumoje išgirdau sireną. Iš įpročio pa­sikasiau galvą.

- Jūs vis dar bendraujat? - paklausiau.- Ką? - iš nuostabos cyptelėjo Kim.Įsmeigiau į ją akis. Lėtai pakartojau klausimą:- Ar vis dar bendraujat su Mija?- T-taip, - sumikčiojo Kim. - Retai. Abi užsiėmusios

mokslais, nuo Niujorko iki Bostono keturios valandos kelio. Bet taip. Žinoma.

Žinoma. Užteko jos užtikrinto tono, kad man sukiltų žudikiški instinktai. Gerai, kad po ranka nebuvo jokio sunkaus daikto.

- Ar ji žino, kad tu čia?- Ne. Atėjau kaip tavo draugė.- Mano draugė?Nuo mano kandaus klausimo Kim išbalo, bet ji vi­

sada buvo tvirtesnė, nei atrodė. Ji nepasidavė ir neišėjo.- Taip, - sušnibždėjo.- Tada pasakyk man, drauge. Ar Mija, tavo draugė,

tavo geriausia draugė, tau sakė, kodėl mane metė? Nie­ko nepaaiškinusi? Ar kada nors apie tai užsiminė? O gal apskritai mane pamiršo?

- Adamai, prašau... - maldaujamai ištarė Kim.- Ne, tai aš prašau, Kim. Būk gera, paaiškink, nes aš

nieko nesuprantu.

68

Kim giliai įkvėpė ir išsitiesė. Kone regėjau, kaip sprendimas kyla jos stuburu, slankstelis po slankstelio, ir brėžia jos ištikimybės Mijai ribas.

- Atėjau ne apie Miją kalbėtis. Atėjau aplankyti ta­vęs ir manau, kad bus geriau, jei nei tu, nei aš apie ją nekalbėsim.

Jos balsas skambėjo kaip socialinės darbuotojos, kaip trečiojo, neutralaus, asmens. Norėjosi jai už tai trenkti. Už viską. Netrenkiau, pratrukau žodžiais:

- Tai kokio velnio čia atėjai? Kokia iš tavęs nauda? Kas man iš tavęs? Kas tu be jos? Niekas! Visiškas niekas!

Kim žengė atatupsta, bet kai pažvelgė į mane, jos akys buvo kupinos ne pykčio, o švelnumo. Nuo to tik dar la­biau norėjosi ją griebti už gerklės.

- Adamai, - pratarė ji.- Nešdinkis! - užriaumojau. - Nebenoriu tavęs matyti!Kim nereikėdavo sakyti dukart. Ji išėjo, daugiau ne­

tarusi nė žodžio.

Užuot miegojęs, užuot skaitęs, tą naktį keturias valandas vaikščiojau po savo kambarį. Žingsniuodamas pirmyn atgal, mindžiodamas pigią tėvų namų kiliminę dangą, pajutau kylant vidinę ugnį. Ji atrodė tikra ir neišvengia­ma, kaip blogulys lydi baisias pagirias. Jaučiau, kaip ta

KAI JI IŠĖJO

69

G AVI,E F O R M A N

ugnis iš vidaus svilina visą kūną, kaip veržiasi lauk. Ga­liausiai ištrūko su tokia jėga, kad pirma kumščiais tren­kiau į sieną, o kai nuo to per menkai skaudėjo - į langą. Stiklo šukės perrėžė krumplius, pajutau malonų skaus­mą, o tada veidą nutvilkė vasario nakties šaltis. Šitas su­krėtimas, regis, pažadino kažką, miegojusį giliai manyje.

Nes tą naktį pirmą kartą tais metais vėl paėmiau į rankas gitarą.

Ir tą naktį vėl pradėjau rašyti dainas.Per dvi savaites parašiau daugiau nei dešimt naujų

kūrinių. Po mėnesio „Krintanti žvaigždė“ vėl buvo kar­tu ir jas grojo. Po mažiau nei dviejų mėnesių pasirašėm sutartį su garsia įrašų bendrove. Po dar keturių mėnesių jau įrašinėjom albumą „Atsitiktinė auka“ - penkiolika dainų, kurias parašiau pasislėpęs savo vaikystės mie­gamajame. Mažiau nei po metų „Atsitiktinė auka“ jau buvo Billboard topuose, o „Krintanti žvaigždė“ - ant vi­sos šalies žurnalų viršelių.

Tada ir suvokiau, kad esu skolingas Kim atsiprašy­mą arba padėką. Gal ir viena, ir kita. Bet kai pagaliau tai supratau, atrodė, jau per vėlu ką nors daryti. Ir, tiesą sakant, aš vis dar nežinojau, ką jai pasakyčiau.

70

ŠEŠTAS SKYRIUS

Aš būsiu tavo netvarka, tu - mano Mes pasirašėm sutartį seniai

Nusipirkau kostiumą, kad galėčiau tavo Nuodingas atliekas tvarkyt ramiai.

Dujokaukės ir pirštinės nebeapsaugos Likau aš vienas kambary

Kur į tuštybę žvelgia aukos Alsuodamos nesuterštoj lemty

NETVARKA

ATSITIKTINĖ AUKA, 2 daina

Išėjus į gatvę, rankos nesuvaldomai dreba, viduriai var­tosi. Išsitraukiu indelį tablečių, bet jis tuščias. Mėšlas! Matyt, taksi Aldusas man sukišo paskutinę. Ar dar turiu viešbutyje? Iki rytojaus skrydžio reikia susiveikti. Ieškau telefono, bet prisimenu, kad, apimtas paiko noro atsiri­boti nuo viso pasaulio, palikau jį viešbutyje.

71

G A Y!... E f O R M A N

Aplink zuja žmonės, jų žvilgsniai ties manimi užkliū­va kiek per ilgai. Dabar nenoriu būti atpažintas. Neturiu jėgų. Nenoriu viso šito. Nenoriu nieko.

Tetrokštu dingti. Dingti iš savo būties. Pastaruoju metu dažnai apie tai svajoju. Ne mirti. Ne nusižudyti. Jo­kių panašių nesąmonių. Tiesiog negaliu atsikratyti min­ties, kad jei apskritai nebūčiau gimęs, dabar nesiartintų tos šešiasdešimt septynios dienos, dabar nebūčiau čia ir nebūčiau ką tik atkentėjęs to pokalbio su ja. „Pats kaltas, kad nusprendei šįvakar čionai ateiti, - sakau sau. - Rei­kėjo viską palikti, kaip buvo.“

Prisidegu cigaretę tikėdamasis, kad tai man padės su­siimti ir grįžti į viešbutį, iš ten paskambinsiu Aldusui, ir jis viską sutvarkys. Tada gal net kelias valandas nu­migsiu ir pamiršiu šitą tragišką dieną.

- Tau reikėtų mesti.Jos balsas mane nupurto. Bet tuo pat metu ir savotiš­

kai ramina. Pakeliu akis. Prieš mane stovi Mija, įraudusi, bet - keista - besišypsanti. Uždususi, lyg būtų bėgusi. Gal ir ją vaikosi gerbėjai. įsivaizduoju tą porelę senukų su smokingu ir perlais, kinkuojančią jai įkandin.

Net neturiu laiko sutrikti, nes Mija vėl čia. Stovi prie­šais mane kaip tada, kai vis dar gyvenome toje pačioje erdvėje, tuo pačiu laiku, ir netyčiniai susitikimai, nors

72

ir malonūs atsitiktinumai, nebuvo kažkas keista, kažkas ypatinga. Staiga prisimenu žodžius iš „Kasablankos“, kai Bogartas sako: „Iš visų pasaulio barų ji užėjo į tą, kur sė­džiu aš.“ Bet tada sau primenu, kad tai aš įėjau \jos barą.

Paskutines kelias tarp mūsų likusias pėdas Mija eina labai lėtai. Lyg būčiau baikšti katė, kurią bando parsivi­lioti namo. Pašnairuoja į cigaretę mano rankoje.

- Nuo kada rūkai? - klausia.Ir atrodo, kad visi tie metai pradingo lyg niekur nie­

ko ir kad Mija pamiršo nebeturinti teisės kištis į mano reikalus.

Net jei šįkart to nusipelniau. Kadaise buvau tvirtai nusistatęs prieš nikotiną.

- Žinau, banalu, - pripažįstu.Ji žvilgteli į mane, paskui į cigaretę:- Galiu vieną?-Tu?Kai Mijai buvo maždaug šešeri, vienoj vaikiškoj kny­

gelėj perskaitė, kaip mergaitė įkalbėjo savo tėtį mesti rūkyti. Tada Mija nusprendė pabandyti įkalbėti savo mamą, kuri daug kartų mėgino tai padaryti. Ne vieną mėnesį užtruko, kol pagaliau įkalbėjo. Kai su jais susipa­žinau, Keitė visai neberūkė. Mijos tėtis kartais patrauk­davo pypkę, bet turbūt labiau dėl įvaizdžio.

- Tu rūkai?

KAI JI IŠĖJO

73

G A Y L F f-ORMAN

- Ne, - atsako Mija. - Bet ką tik patyriau labai stiprų išgyvenimą ir, sako, cigaretės ramina nervus.

Koncertinė įtampa. Kartais nuo jos tapdavau sudir­gęs ir nekalbus.

- Kartais ir aš taip jaučiuosi po koncertų, - sulinksiu. Iškratau jai cigaretę. Jos ranka vis dar virpa, todėl

žiebtuvėliu vis nesugebu uždegti cigaretės galo. Akimir­ką įsivaizduoju, kaip sugriebiu jos riešą, kad nejudėtų. Bet nesugriebiu. Toliau žiebtuvėliu vaikausi cigaretę, kol Mijos akyse blyksteli jo liepsna, ir cigaretė užsidega. Mija užsitraukia ir iškvepia, kosteli.

- Aš ne apie koncertą, Adamai, - sako ir dar kartą gerai užsitraukia. - Kalbu apie tave.

Mažos adatėlės nudilgsi visu kūnu. „Nusiramink, - sakau sau. - Ji susinervino, kad nukritai lyg iš giedro dangaus.“ Bet man vis tiek malonu, kad jai teberūpiu, net jeigu tai ją ir gąsdina.

Kurį laiką rūkome tylėdami. Staiga išgirstu, kaip kaž­kas suurzgia. Mija sunerimusi papurto galvą ir pasižiūri sau į pilvą.

- Atsimeni, kaip man būdavo prieš koncertus? Anksčiau Mija taip jaudindavosi prieš pasirodymus,

kad negalėdavo valgyti, todėl po jų būdavo išbadėju­si. Tada eidavome į savo mėgstamiausią meksikietiš- ko maisto restoraną arba į užkandinę prie plento, kur

74

KAI JI IŠĖJO

kimšdavom bulvytes su padažu ir pyragu - Mijos mėgs­tamiausią maistą.

- Kada paskutinį kartą valgei? - klausiu.Mija vėl pašnairuoja į mane ir užgesina pusiau surū­

kytą cigaretę. Tada papurto galvą.- Prieš kelias dienas. Skrandis urzgė per visą pasiro­

dymą. Esu tikra, girdėjosi net balkone.- Ne. Tik violončelė.- Palengvėjo. Turbūt.Kelias minutes stovime tylėdami. Jos skrandis vėl su­

gargia.- Ar bulvytės su pyragu vis dar geriausias maistas? -

teiraujuosi. Įsivaizduoju ją sėdinčią mūsų mėgstamoje užkandinėje Oregone, mosuojančią šakute ir kritikuo­jančią savo pasirodymą.

- Pyragas - ne. Ne Niujorke. Čia užkandinėse pyragai tragiški. Vaisiai beveik visada iš skardinių. O gervuogių čia apskritai nerasi. Kaip pakeliui nuo vienos pakrantės iki kitos vaisiai gali išnykti?

O kaip per vieną dieną gali išnykti širdies draugas?

- Net neįsivaizduoju.- Bet bulvytės geros, - šypteli ji viltingai.- Man patinka bulvytės, - tariu.Man patinka bulvytės? Pasakiau kaip koks atsilikėlis

iš televizijos serialo.

75

GAYLE FORMAN

Jos akys žaismingai blyksteli.- Alkanas?Ir dar kaip.

Einu jai įkandin Penkiasdešimt septintąja gatve, tada įsukame į Devintąjį aveniu. Ji žingsniuoja sparčiai - net nepagalvotum, kad prieš išvažiuodama šlubavo, - ir energingai, kaip visi niujorkiečiai, lyg profesionali gidė vis rodo vietos įžymybes. Susizgrimbu, kad net nežinau, ar ji vis dar čia gyvena, ar šįvakar tik koncertavo šiame mieste.

„Galėtum tiesiog paklausti, - sakau sau. - Visiškai normalus klausimas.“

„Taip, bet jis toks normalus, kad atrodo keista jo klausti.“

„Bet ką nors turėtum jai pasakyti.“Ir, kai jau beveik susikaupiu, jos rankinėje ima skam­

bėti Devintoji Bethoveno simfonija. Mija baigia savo niujorkietišką monologą, susiranda telefoną, pasižiūri į ekraną ir susiraukia.

- Blogos naujienos?Papurto galvą ir nutaiso tokią rūgščią miną, kad su­

prantu, jog tai įprasta.- Ne, bet turiu atsiliepti.

76

KAI JI IŠĖJO

Ji atverčia telefoną.- Klausau. Žinau. Būk geras, nusiramink. Žinau.

Luktelėk, - ji atsisuka į mane ir švelniu dalykišku balsu taria: - Žinau, kad tai be proto nemandagu, bet gal duo­tum man penkias minutes?

Suprantu. Ji ką tik surengė didžiulį koncertą. Todėl žmonės jai skambina. Bet vis tiek, nors Mija atsiprašo, pasijuntu kaip grupės gerbėjas, kurio paprašė palaukti už durų, kol roko žvaigždė bus pasirengusi. Kaip gerbė­jams ir dera, sutinku. Mija - žvaigždė. Kas man belieka?

- Ačiū, - padėkoja ji.Atsilieku nuo Mijos per kelis žingsnius, kad galėtų

netrukdomai šnekėtis, bet vis tiek ausis pasiekia pokal­bio nuotrupos. „Žinau, kad tau tai buvo svarbu. Mums buvo svarbu. Pažadu, kaip nors visiems atsilyginsiu.“ Manęs nepamini nė karto. Tiesą pasakius, atrodo, aps­kritai mane pamiršo.

Ir tai būtų nieko tokio, bet ji nekreipia dėmesio ir į tai, koks dėl manęs kyla sambrūzdis Devintajame ave­niu. Čia pilna barų, prie jų stoviniuoja žmonės, rūko. Atpažinę mane traukia mobiliuosius, skaitmeninius fo­toaparatus ir skuba mane įamžinti.

Lyg tarp kitko pagalvoju, kad gal tos nuotraukos pa­teks į Gabber arba į bulvarinį laikraštį. Vanesai Legrandei tai būtų svajonės išsipildymas. Brin - tikras košmaras.

77

Brin ir taip pavyduliauja Mijos, nors net nėra jos suti­kusi; tik apie ją girdėjusi. Žino, kad Mijos nemačiau jau kelerius metus, bet vis tiek skundžiasi: „Sunku varžytis su vaiduokliu.“ Lyg Brin Šreider apskritai reikėtų su kuo nors varžytis.

- Adamai? Adamai Vaildai? - iš už pusės kvartalo su­šunka paparacas su priartinančiu objektyvu. - Ei, Ada­mai. Ar galiu nufotografuoti? Tik vieną kadrą! - šaukia.

Kartais taip ir būna. Maždaug minutę parodai savo veidą, ir atsiknisa. Bet dažniausiai, nugalabijęs vieną bitę, užsitrauki viso spiečiaus rūstybę.

- Ei, Adamai. Kur Brin?Užsidedu tamsius akinius ir paspartinu žingsnį, nors

jau per vėlu. Sustoju ir žengiu į Devintąjį aveniu, knibž­dantį taksi automobilių. Mija ir toliau eina gatve čiauš­kėdama telefonu. Anoji Mija nekentė mobiliųjų, nekentė žmonių, kurie jais šneka viešose vietose ir kurie palieka žmogų, kad mobiliuoju pašnekėtų su kitu. Anoji Mija niekada nebūtų ištarusi žodžių be proto nemandagu.

Svarstau, gal leisti jai nueiti. Mintis, kad galėčiau šok­ti į taksi ir grįžti į viešbutį prieš jai susizgrimbant, kad nebeseku iš paskos, atrodo keistai maloni. Kad bent kar­tą ji būtų ta, kuri nesupranta, kas vyksta.

Bet visi taksi automobiliai užimti ir, tarsi užuodusi mano nusivylimą, Mija atsigręžia: prie manęs kaip tik

G A Y L E F O R,Vi A N

78

KA! JI ISPJO

lyg mačetėmis mojuodamas fotoaparatais artėja foto­grafas. Mija žvilgsniu apmeta automobilių jūrą Devin­tajame aveniu. „Tu tik eik, eik. Nesustok, - liepiu jai mintyse. - Jei pakliūsi į kadrą su manim, tavo gyvenimą narstys visa žiniasklaida. Eik, nesustok.“

Bet Mija ryžtingai žengia prie manęs ir čiumpa už rie­šo; nors ji visa pėda žemesnė ir trisdešimčia kilogramų už mane lengvesnė, staiga pasijaučiu saugiai, saugiau nei su bet kokiu apsaugininku. Ji žengia tiesiai į kunkuliuo­jančią gatvę ir iškelia ranką stabdydama eismą. Mums atsiveria takas, lyg būtume per Raudonąją jūrą keliau­jantys izraelitai. Vos tik atsiduriame kitapus gatvės, takas dingsta, ir taksi vėl riaumoja žalios šviesos link, palikę paparacą anoje pusėje.

- Dabar beveik neįmanoma pasigauti taksi, - sako Mija. - Ką tik baigėsi Brodvėjaus spektakliai.

- Turime maždaug dvi minutes. Net jei pasigautume taksi, kai toks eismas, jis seks pėsčiomis.

- Nebijok. Ten, kur einam, neseks.Ji pasileidžia gatve per minią, stumia mane priešais

save ir tuo pat metu užstoja lyg aršus gynėjas futbolo aikštėje. Šmurkšteli į tamsią, daugiabučių pristatytą ga­tvę. Maždaug už pusės kvartalo vietoj plytinių daugia­bučių staiga atsiveria medžiais užsodintas plotas, apsup­tas aukšta geležine tvora su didžiule sunkia spyna, kuriai

79

GAYI E FORMAN

atrakinti Mija stebuklingai išsitraukia raktą. Spyna cak- teli ir pasiduoda.

- Užeik, - kviečia ji, rodydama į gyvatvorę ir pavėsi­nę už jos. - Pasislėpk pavėsinėje. Aš užrakinsiu.

Padarau kaip lieptas, ir po minutėlės ji vėl šalia ma­nęs. Čia tamsu, švelni šviesa sklinda tik nuo netoliese stovinčio gatvės žibinto. Mija prie lūpų prisideda pirštą ir rodo man pasilenkti.

- Kur, po velnių, jis pradingo? - sušunka gatvėje.- Bėgo į šytą pusę, - taria moteris ryškiu niujorkietiš-

ku akcentu. - Tykrai tykrai.- Tai kur jis?- Gal parke? - spėja moteris.Jie pažvangina vartų spyną.- Užrakinta, - sako vyriškis. Tamsoje matau, kaip

Mija išsišiepia.- Gal jys peršoko.- Čia gal dešimt pėdų, - atsako vyras. - Tokios tvoros

paprastai neperšoksi.- Gal jys tūri sūper galių? - nepasiduoda moteris. -

Eik pažiūrėk, ar jys viduj.- Ir lipant per tvorą susiplėšyt naujas Armani kelnes?

Viskam yra ribos. Be to, čia atrodo tuščia. Turbūt pasiga­vo taksi. Ir mums reikėtų. Iš šaltinio gavau SMS žinutę, kad restorane „Breslin“ yra Timberleikas.

80

Girdžiu tolstant žingsnius ir dar kurį laiką dėl visa ko tyliu. Mija nutraukia tylą.

- Gal jys tūri sūper galių? - tobulai pamėgdžioja. Ir ima juoktis.

- Neketinu plėšyti naujų Armani kelnių, - atsakau. - Viskam yra ribos.

Mija kvatojasi susiriesdama. Šiek tiek atsipalaiduoju. Beveik šypsausi.

Mija pagaliau aprimsta, atsistoja, nusivalo purvą ir atsisėda ant pavėsinės suoliuko. Padarau tą patį.

- Turbūt tau nuolat taip būna.Gūžteliu pečiais.- Blogiausia Niujorke ir Los Andžele. Ir Londone.

Nors dabar beveik visur tas pat. Net gerbėjai bulvarinei spaudai pardavinėja nuotraukas.

- Visi nori gabaliuko tavęs, ką? - paklausia. Va čia jau panašu į Miją, kurią pažinojau, čia ne ta klasikinė violončelininkė mandru žodynu ir europietiškų akcentu kaip Madonos.

- Visiems ko nors reikia, - tariu. - Bet galima priprasti.- Prie daug ko galima priprasti, - pritaria ji.Linkteliu tamsoje. Akys jau apsiprato, matau, kad so­

das gana didelis, plačios vejos suraižytos plytų takeliais ir apjuostos gėlių lysvėmis. Retkarčiais ore vis pasirodo mažytės švieselės.

KAI JI IŠĖJO

81

GAYLE FORMA N

- Ar čia jonvabaliai? - klausiu.- Taip.- Vidury miesto?- Aha. Anksčiau ir aš negalėjau patikėti. Bet jei tik

yra koks žalias plotelis, tie padarai jį suras ir apšvies. Skraido tik kelias savaites per metus. Kažin, kur būna likusį laiką?

Susimąstau.- Galbūt čia ir lieka, tik neturi dėl ko šviesti.- Gal. Vabalų sezoninės depresijos atvejis. Bet žio­

pliukams reikėtų pagyventi Oregone, kad suprastų, kas yra tikra žiemos depresija.

- Iš kur gavai raktą? - teiraujuos. - Ar kur nors neto­liese gyveni?

Mija papurto galvą, tada linkteli:- Taip, raktus turi aplinkinių namų gyventojai, bet aš

čia negyvenu. Raktas Ernesto Kastorelio. Tiksliau, buvo jo. Kai laikinai dirigavo filharmonijoje, gyveno netoliese ir gavo sodo raktą. Aš tuo metu kaip visada turėjau nema­lonumų asmeniniame gyvenime, todėl dažnai apsistoda­vau pas jį, o jam išvažiavus „netyčia“ pasiėmiau šitą raktą.

Nežinau kodėl, ūmai pasijuntu lyg gavęs antausį. „Po Mijos buvai su tiek panų, kad nesuskaičiuotum, - įtiki­nėju save. - Juk nesilaikei celibato. Negi manai, kad ji laikėsi?“

82

KAI JI IŠĖJO

- Kada nors matei, kaip jis diriguoja? - klausia Mija. - Jis man primindavo tave.

Kurgi, gali pamanyti, kad tau išvažiavus tik ir klau­

siausi klasikinės muzikos.

- Net neįsivaizduoju, kas jis toks.- Kastorelis? Oi, jis nuostabus. Atvyko iš Venesuelos

lūšnynų ir per tokią programą, kur vaikai mokomi groti muzikiniais instrumentais, šešiolikos metų tapo dirigen­tu. Dvidešimt ketverių dirigavo Prahos filharmonijoje, o dabar jis Čikagos simfoninio orkestro meno vadovas ir Venesueloje vadovauja tai pačiai programai, kuri padėjo iškilti jam. Jis tarsi kvėpuoja muzika. Kaip ir tu.

Kas sako, kad aš kvėpuoju muzika? Kas sako, kad aš

apskritai kvėpuoju?

- Oho, - tariu, bandydamas atsikratyti to pavydo jausmo, kurio jausti neturiu teisės.

Mija susigėdusi pakelia akis.- Atsiprašau. Kartais pamirštu, kad ne visi žino kla­

sikinio pasaulio smulkmenas. Mūsų pasaulyje jis gana žinomas.

„Aha, o mano mergina žinoma visoje planetoje“, - pamanau. Bet ar Mija apskritai nutuokia apie mane ir Brin? Turėtum gyventi sukišęs galvą į urvą, jei nesi apie mus girdėjęs. Arba sąmoningai vengti bet kokių žinių

83

GAYLE FORMAN

apie mane. O gal būti violončelininke, neskaitančia bulvarinės spaudos.

- Atrodo, jis tikrai puikus, - tariu.Net Mija pagauna sarkazmą.- Žinomas ne ta prasme, ne kaip tu, - taria ji ir su­

trinka.Neatsakau. Kelias minutes tylu, girdėti tik gatve

ūžianti automobilių upė. Tada vėl sugurgia Mijos skran­dis, mums primindamas, kad šiame sode mes tik slepia­mės. Kad iš tikrųjų ėjome kažkur kitur.

SEPTINTAS SKYRIUS

Galima sakyti, kad kažin kokiu keistu, nesuprantamu būdu mudu su Mija suvedė Brin. Na, ne tiesiogiai. Iš ti­krųjų susipažinome per dainininkę ir dainų kūrėją Bruk Vegą. „Krintanti žvaigždė“ turėjo būti apšildanti grupė buvusios Bruk grupės „Bikini“ koncerte tądien, kai įvyko Mijos avarija. Kai manęs neįleido į intensyviosios terapi­jos skyrių, Bruk atvažiavo į ligoninę, kad nukreiptų dėme­sį. Jai nepavyko. Kitą kartą pamačiau ją tik tada, kai albu­mas „Atsitiktinė auka“ jau buvo tapęs dukart platininiu.

„Krintanti žvaigždė“ dalyvavo MTV filmų apdova­nojimų ceremonijoje Los Andžele. Viena mūsų anksčiau

85

GAYLE F O R M A N

įrašytų, bet neišleistų dainų buvo panaudota filmo „Hei­lo, Killer“ garso takelyje ir pretendavo į geriausios dainos nominaciją. Nelaimėjome.

Bet nesvarbu. MTV renginys buvo paskutinis iš visos ceremonijų virtinės, o ir apdovanojimų užderėjo kaip po gero lietaus. Prieš kelis mėnesius buvome atsiėmę Ge­riausio naujo atlikėjo ir Metų dainos - „Gyvas“ - Gram­

my apdovanojimus.Buvo keista. Manytum, kad, išleidęs platininį albumą,

gavęs porą Grammy, kelis VMA apdovanojimus, turė­tum svaigti iš laimės, bet, kuo daugiau pelnėm šlovės, tuo labiau man scenoje šiurpo oda. Netrūko panų, nar­kotikų, padlaižiavimo ir beprotybės - nuolatinės bepro­tybės. Man visiškai nepažįstami žmonės - ne gerbėjai, o muzikos pasaulio žmonės, - puldavo prie manęs, bu­čiuodavo į abu žandus, vadindavo „mažuliu“, brukdavo savo vizitines korteles, šnabždėdavo apie vaidmenis fil­muose ar japoniško alaus reklamas, fotosesijas, už kurias galėčiau uždirbti milijoną.

Man viso to buvo per daug, todėl, kai Filmų apdova­nojimų renginyje atlikom savo kūrinį, iš „Gibson“ am­fiteatro išsmukau į rūkymo zoną. Jau norėjau apskritai dingti, bet pamačiau atžingsniuojančią Bruk Vegą. Už jos ėjo graži, kažkur lyg ir matyta mergina ilgais juodais plaukais ir didžiulėmis žaliomis akimis.

86

KAI JI IŠĖJO

- Negaliu patikėti, Adamas Vaildas! - ištarė Bruk ir čiupo mane į glėbį.

Bruk buvo neseniai pradėjusi solinę karjerą ir jos de­biutinis albumas „Kiss This“ taip pat šlavėsi apdovano­jimus, taigi dažnai susitikdavome tokiose ceremonijose.

- Adamai, čia Brin Šreider, bet turbūt ją jau pažįsti kaip gražuolę, nominuotą Geriausio bučinio apdova­nojimui. Matei jos fantastišką laižiaką filme „The Way Girls Fall“?

Papurčiau galvą.- Atleiskit.- Pralaimėjau vampyrės ir vilkolakio bučiniui. Dvi

besibučiuojančios merginos nebesusilaukia tiek dėme­sio kiek anksčiau, - neva rimtai pasiskundė Brin.

- Jus apvogė! - pareiškė Bruk. - Jus abu. Be proto liū­dna. Bet aš jus paliksiu laižytis žaizdų ir šiaip susipažinti. Man reikia grįžti pristatyti apdovanojimo. Adamai, ti­kiuosi, pasimatysim. Tau reikėtų dažniau pasirodyt Los Andžele. Visai praverstų nauji įspūdžiai.

Ji mirktelėjo Brin ir nukulniavo.Kurį laiką stovėjome tylomis. Pasiūliau Brin cigaretę.

Ji papurtė galvą, tada pažvelgė į mane tomis bauginamai žaliomis akimis.

- Jei tau kartais smalsu, tai mus suvedė tyčia.- Aha, buvo šiek tiek smalsu.

87

GAYLF FORMAN

Nė kiek nesutrikusi ji truktelėjo pečiais.- Pasakiau Bruk, kad tu man įdomus, taigi ji nuspren­

dė imtis iniciatyvos. Mudvi su ja šia prasme panašios.- Akivaizdu.- Ar tai tave trikdo?- Kodėl turėtų?- Trikdytų daugelį vaikinų. Aktoriai paprastai jaučia­

si labai nesaugiai. Arba jie gėjai.- Nesu iš „tų“.Ji šyptelėjo. Tada nužvelgė mano striukę.- Ką - ketini sprukti nepranešęs?- Manai, užsiundys šunimis?- Gal, bet čia Los Andželas, tai paleis mažulyčius

čihuahua, sukištus į firminius krepšius, tokie nepavojin­gi. Nori draugijos?

- Tu rimtai? Neturėtum pasilikti ir gedėti, kad nete­kai Geriausio bučinio?

Ji įsmeigė į mane akis, lyg būtų supratusi mano juoke­lį ir jai būtų patikę. Įvertinau tai.

- Savo bučinius esu linkusi švęsti ar apraudoti viena.Ketinau grįžti į viešbutį mūsų laukiančiu limuzinu.

Dabar nusprendžiau važiuoti su Brin. Ji paleido savo vairuotoją, pasiėmė gremėzdiško visureigio raktelius ir iš „Universal“ studijų miestelio nuvairavo į pakrantę.

88

Ramiojo vandenyno pakrantės greitkeliu riedėjom į „Point Dūme“ paplūdimį už miesto į šiaurę. Pakeliui nusipirkome vyno ir susiu. Kai atvažiavome į paplūdimį, rašalo spalvos vandenį buvo užgulęs rūkas.

- Birželio tamsa, - burbtelėjo Brin; su pečius apnuo­ginančia trumpute žalios ir juodos spalvos suknele ji drebėjo iš šalčio. - Amžinai šalta.

- Gal turi kokį megztinį? - pasiteiravau.- Gadintų vaizdą.- Imk, - pasiūliau jai striukę.Ji nustebusi kilstelėjo antakius.- Džentelmenas.Susėdome paplūdimy ir tiesiai iš butelio gėrėme vyną.

Ji pasakojo apie filmą, kurį neseniai susuko, ir apie kitą, kurio filmuoti išvyksta kitą mėnesį. Ir niekaip negalėjo apsispręsti, kurį iš dviejų scenarijų pasirinkti statyti savo steigiamoje bendrovėje.

- Taigi tu iš esmės tinginė? - paklausiau.Ji nusijuokė.- Užaugau Arizonos užkampy, mama nuo mažumės

kalė į galvą, kokia aš gražuolė ir kad turiu tapti modeliu arba aktore. Netgi neleisdavo žaisti saulėje - Arizono­je! - kad nenukentėtų oda. Tarsi nieko daugiau neturė­čiau, tik dailų veidelį.

KAI JI IŠĖJO

89

GAYLE FORMAN

Ji pasigręžė į mane, ir aš išvydau protingas akis, reikia pripažinti, tikrai labai dailiame veidelyje.

- Bet tiek jau to, mano veidas buvo bilietas iš tos sky­lės. Bet dabar ir Holivude tas pats. Visiems aš tik dar vie­nas naivus gražus veidukas. Bet man taip netinka. Taigi jeigu noriu įrodyti, kad ant pečių turiu galvą, o ne puo­dynę, jei noriu, taip sakant, žaisti saulėkaitoje, pati turiu susirasti projektą, su kuriuo prasimuščiau. Man regis, lengviau būtų tai padaryti, jei būčiau dar ir prodiuserė. Iš tikrųjų esmė - kontrolė. Turbūt man norisi viską valdyti.

- Aha, bet kai kurių dalykų negali suvaldyti, kad ir kaip nertumeis iš kailio.

Brin nukreipė žvilgsnį į tamsų horizontą, basų kojų pirštais įsirausė į vėsų smėlį.

- Žinau, - ištarė tyliai. Atsigręžė į mane. - Labai tave užjaučiu dėl panelės. Mija, ar ne?

Paspringau vyno gurkšniu. Tikrai nesitikėjau išgirsti tą vardą.

- Atsiprašau. Tiesiog kai ėmiau Bruk apie tave klausi­nėti, ji papasakojo apie judu. Nepliurpė šiaip sau. Ji buvo ligoninėje, taigi žinojo.

Širdis daužėsi kaip pašėlusi. Įstengiau tik linktelėti.- Tėtis mus paliko, kai man buvo septyneri. Tai buvo

baisiausia mano gyvenime, - kalbėjo Brin. - Net neįsi­vaizduoju, ką reiškia šitaip ko nors netekti.

90

Vėl linktelėjau, truktelėjau vyno.- Užjaučiu, - tesugebėjau išspausti.Ji supratingai linktelėjo.- Bet jie bent jau žuvo drauge. Tam tikra prasme tai

Dievo dovana. Nenorėčiau atsipeikėti, jei visa mano šei­ma būtų mirusi.

Išpurškiau vyną ir pro burną, ir pro nosį. Ne iš karto atgavau kvapą ir kalbos dovaną. Tada Brin pasakiau, kad Mija nemirė. Kad ji išgyveno ir visiškai pasveiko.

Brin atrodė tokia sukrėsta, kad ėmiau gailėtis ne sa­vęs, o jos.

- Viešpatie, Adamai, labai atsiprašau! Tiesiog taip pa­maniau. Bruk sakė, kad daugiau apie Miją ničnieko ne­girdėjo, todėl aš taip ir pagalvojau. „Krintanti žvaigždė“ kaip ir dingo, o tada - „Atsitiktinė auka“. Tose dainose tiek skausmo, pykčio ir nuoskaudos, kad esi paliktas...

- Taip, - pasakiau.Tada Brin pažvelgė į mane, jos žalios akys suspindo

mėnesienoje. Ir aš pamačiau, kad ji mane suprato be žo­džių. Pajutau didžiulį palengvėjimą, kad nieko nereikia aiškinti.

- Oi, Adamai. Taip dar blogiau, ar ne?Kai Brin šitai ištarė, kai garsiai pasakė tai, ką, didelei

savo gėdai, kartais jausdavau, truputį ją pamilau. Ir pama­niau, kad to pakaks. Kad šitas tylus vienas kito supratimas

KAI JI IŠĖJO

91

GAYI t FORMA N

ir jausmo užuomazga suvešės tiek, kad mano jausmai Brin taps tokie galingi, kokia kadaise buvo meilė Mijai.

Tą vakarą nuvažiavau pas Brin. Ir visą pavasarį lan­kiau ją, kol dirbo Vankuveryje, paskui Čikagoje, Bu­dapešte. Kad tik nereikėtų būti Oregone, kad tik toliau nuo nejaukumo, kuris kaip storas akvariumo stiklas iš­kilo tarp manęs ir kitų grupės narių. Kai Brin tą vasarą grįžo į Los Andželą, pasiūlė kraustytis į jos namą Holi­vudo kalvose. „Yra nenaudojamas svečių namelis, galė­tume ten tau įrengti studiją.“

Galimybė išsinešdinti iš Oregono, pasprukti nuo gru­pės, nuo visko, kas buvo, pradėti iš pradžių, turėti švie­sius namus su daug langų ir būti su Brin - tuo metu at­rodė kaip tik tai, ko reikia.

Štai taip tapome garsenybių pora. Dabar turiu nuo­traukų, kur mudu su Brin pagauti visiškai kasdieniškose situacijose: perkame kavą Starbucks, vaikštinėjame Ran- jono kanjone.

Turėčiau būti laimingas. Turėčiau būti dėkingas. Bėda ta, kad niekaip neatsikratau jausmo, jog mano šlovė yra ne mano; ji - jų. „Atsitiktinę auką“ parašiau Mijos krau­ju išteptomis rankomis ir nuo to įrašo prasidėjo mano karjera. O iš tikrųjų garsus tapau, nes buvau su Brin, - šlovė buvo ne tiek susijusi su mano kuriama muzika, kiek su mergina, su kuria gyvenau.

92

Mergina. Ji nuostabi. Bet kuris vyrukas kažin ką būtų padaręs, kad tik būtų su ja, kiekvienas būtų didžiavęsis užtaisęs jai vaiką.

Bet netgi iš pat pradžių, kai išgyvenome etapą „man tavęs vis negana“, tarp mudviejų dunksojo nematoma sie­na. Bandžiau ją sugriauti, bet net menkiausiam įskilimui reikėjo milžiniškų pastangų. O paskui pavargau stengtis. Suradau tam pateisinimą. Tokie būna suaugusiųjų santy­

kiai, tokia būna meilė, kai vienas jau turi randų.

Gal todėl negaliu sau leisti džiaugtis tuo, ką turime. Gal todėl vidurnaktį negalėdamas užmigti einu lauk, klausausi baseino filtro pukšėjimo, veliu galvoje viso­kį mėšlą apie Brin ir siuntu. Elgiuosi taip, nors žinau, kad tai niekai, - kad ji miega pasidėjusi Blackberry prie pagalvės, kad dirba ištisą dieną ir užsirašinėja viską, ką suvalgė, kad nesutinka nė kiek nukrypti nuo plano ar darbotvarkės. Ir žinau, kad yra galybė gerų dalykų, kurie atsvertų bloguosius. Ji dosni kaip naftos magnatas ir iš­tikima kaip pitbulis.

Žinau, kad su manimi gyventi nelengva. Brin sako, kad aš užsisklendęs, šaltas, nenuoširdus. Priekaištau­ja - tai priklauso nuo jos nuotaikos, - kad pavydžiu jai karjeros, kad esu su ja iš neturėjimo ką veikti, kad esu jai neištikimas. Netiesa. Nepaliečiau nė vienos gerbėjos nuo tada, kai mudu drauge; nesinorėjo.

KAI JI IŠĖJO

93

GAVI.E FORMA N

Kartojau jai: negerai, kad retai būname kartu. Jei neįrašinėju ar nesu išvažiavęs į gastroles, Brin filmuo­ja arba dalyvauja nesibaigiančiose reklaminėse kampa­nijose. Bet aš jai nesakau, jog tiesa ta, kad man sunku įsivaizduoti mus daugiau laiko leidžiančius drauge. Nes laikas, kai esame viename kambaryje, būna anaiptol ne rožėmis klotas.

Kartais išlenkusi porą taurių vyno Brin pareiškia, kad tarp mudviejų stovi Mija.

- Gal verčiau drožk pas tą savo šmėklą, - sako ji. - Pavargau su ja varžytis.

- Su tavim nepasivaržysi, - sakau jai ir bučiuoju į kak­tą. Aš nemeluoju. Niekas negali varžytis su Brin. O pas­kui sakau, kad Mija ir apskritai jokia mergina niekuo dėtos. Mudu su Brin gyvename burbule, dėmesio centre, greitpuodyje. Būtų nelengva bet kuriai porai.

Bet manau, abu žinome, kad meluoju. Tiesa ta, kad Mijos vaiduoklio niekaip neišvengsi. Jei ne ji, mudu su Brin nė nebūtume drauge. Pagal painią likimo užgaidą Mija yra mūsų istorijos dalis ir mes gyvename su tuo, ką ji man paliko.

AŠTUNTAS SKYRIUS

Visi drabužiai supakuoti Teks atsisveikint su visais

Namai tušti, daiktai parduoti Ir tavo kvapas dings su jais

Aš nežinau, kodėl šaukiu, vis tiek juk nieks neatsilieps Aš nežinau, kodėl dainuoju, vis tiek juk niekas neišgirs

ATSKIRTAS

ATSITIKTINĖ AUKA, 10 daina

Teko girdėti apie šunį, kuris visą savo gyvenimą lakstė paskui mašinas? Kai pagaliau vieną pagavo, neturėjo ža­lio supratimo, ką su ja veikti.

Aš esu tas šuo.Nes esu su Mija Hol ir, nors apie tai svajojau ilgiau nei

trejus metus, dabar nežinau, ką daryti.Atėjome vakarieniauti - eilinė užkandinė kažin kur

vakarinėje miesto dalyje, matyt, ir buvo Mijos tikslas.

95

GAYLE FORMAN

- Yra automobilių aikštelė, - praneša Mija, kai pri­einame.

- Aha, - tesumetu atsakyti.- Nebuvau mačiusi Manhatane restorano su auto­

mobilių aikštele, todėl kadaise ir sugalvojau čia užsukti. Tada atkreipiau dėmesį, kad čia valgo taksi vairuotojai, o taksi vairuotojai žino, kur maistas geras. Bet paskui sua­bejojau, nes juk čia yra automobilių aikštelė, o galimybė nemokamai statyti automobilį vertinama labiau nei ge­ras, pigus maistas.

Mija tarška kaip užsukta. O aš svarstau: „Ar mes ti­krai šnekame apie automobilių aikštelę? Juk, kiek žinau, nė vienas iš mudviejų neturime mašinos.“ Vėl dilgteli, kad nieko apie ją nebežinau, visiškai nieko.

Padavėjas mus nuveda prie staliuko, ir staiga Mija su­siraukia:

- Nereikėjo man tavęs čia vestis. Turbūt tokiose vie­tose nebevalgai.

Tiesą sakant, ji teisi. Ne todėl, kad pritemdyti, gero­kai per brangūs ir prabangūs restoranai man patiktų, o todėl, kad į tokius mane vedasi ir tokiuose mane palieka vieną. Bet čia pilna pagyvenusių žilstelėjusių niujorkie­čių ir taksi vairuotojų, o jie manęs tikrai neatpažins.

- Ne, tiks ir čia, - tariu.

96

KAI JI IŠĖJO

Atsisėdame prie lango, pro kurį matosi išgirtoji aikš­telė. Netrukus prisistato žemas drūtas apžėlęs žmogėnas.

- Maestro, - kreipiasi į Miją. - Šimtas metų.- Sveiki, Stavros.Stavros nuteškia valgiaraštį ir atsisuka į mane. Pakelia

tankų antakį.- Tai pagaliau atsivedei savo vyriškį!Mija nurausta ir, nors šiek tiek įsižeidžiu, kad jai gėda

būti pavadintai mano mergina, tas raudonis ir nurami­na. Ši drovi būtybė gerokai panašesnė į merginą, kurią pažinojau, merginą, kuri nebūtų slapukavusi telefonu.

- Senas draugas, - pristato Mija.Senas draugas? Mane pažemino ar paaukštino?

- Sakai, senas draugas? Niekada čia nieko neatsivedi. Tokia graži ir talentinga mergaitė. Eufemija! - sušun­ka. - Ateik čia. Maestro turi vyriškį!

Dabar Mijos veidas jau beveik violetinis. Ji pakelia akis ir be garso ištaria: „Žmona.“

Iš virtuvės iššlepsi moteriška Stavros versija, striuka drūta moteriškė pridažytu veidu ir makiažu aptekėjusiu stambiu kaklu. Nusišluosto rankas į nešvarią, kadaise baltą, prijuostę ir nusišypso Mijai, žybtelėdama auksiniu dantimi.

- Taip ir žinojau! - sušunka. - Taip ir žinojau, kad turi vyriškį, tik slepi. Tokia graži mergaitė. Dabar suprantu, kodėl nenorėjai draugauti su mano Džordžu.

97

GAYI.E l: O R M A N

Mija sučiaupia lūpas ir atsisukusi į mane kilsteli anta­kius; tada neva kaltai nusišypso Eufemijai. Pagavot.

- Viskas, gana, duokim jiems ramybę, - nusprendžia Stavros, plekšteli Eufemijai per klubą ir įsispraudžia priešais ją. - Maestro, kaip visada?

Mija linkteli.- O vaikinui?Mija susigūžia, ir tyla prie stalo prailgsta kaip univer­

siteto radijo stoties eteryje.- Man mėsainį su bulvytėm ir alaus, - užsisakau pa­

galiau.- Nuostabu, - nudžiunga Stavros ir suploja ranko­

mis, lyg ką tik būčiau išradęs vaistus nuo vėžio. - Mė­sainis Deluxe. Ir svogūnų žiedų. Tavo vyriškis per liesas. Kaip ir tu.

- Neturėsit sveikų vaikų, jei savo kauliukų neapau- ginsit mėsyte, - antrina Eufemija.

Mija užsidengia veidą delnais, lyg bandytų sulįsti į save. Tiems dviem nuėjus, pakelia akis.

- Jėzau, buvo klaikiai nejauku. Jie tavęs neatpažino.- Bet atpažino tave. Nebūčiau jų palaikęs klasikinės

muzikos mėgėjais.Tada nužvelgiu savo džinsus, juodus marškinėlius,

nutrintus sportbačius. Kadaise ir aš buvau klasikinės muzikos mėgėjas, taigi negali žinoti.

98

KAI JI IŠĖJO

Mija nusijuokia:- Oi, ne. Eufemija pamatė mane grojančią metro

stotyje.- Grojai metro stotyje? Tokie sunkūs laikai?Staigia suvokiu, ką pasakiau, ir noriu atsukti laiką at­

gal. Negalima tokio žmogaus kaip Mija klausti, ar sun­kūs laikai, nors žinau, kad finansiškai taip ir nebuvo. De­nis turėjo papildomą gyvybės draudimą be to, kurį gavo iš mokytojų sąjungos, ir tai reiškė, kad Mija galėjo gy­venti gana patogiai, nors tada apie papildomą draudimą niekas nežinojo. Todėl po avarijos būrelis muzikantų su­rengė kelis labdaros koncertus ir surinko beveik penkis tūkstančius dolerių, kad Mija galėtų mokytis Džuljarde. Toks žmonių geraširdiškumas sujaudino Mijos senelius ir mane, o Miją - įsiutino. Ji atsisakė priimti dovaną, pa­vadino ją kruvinais pinigais. Kai senelis paaiškino, kad kitų žmonių gerumo priėmimas irgi yra gerumo aktas, padedantis kitiems benduomenės nariams pasijusti ge­riau, ji pareiškė, kad ne jos darbas padėti kitiems pasi­justi geriau.

Bet Mija nusišypso:- Buvo žiauriai smagu. Ir netikėtai pelninga. Kai at­

ėjau čionai pavalgyti, Eufemija prisiminė mane iš Ko­lumbo Žiedo stoties. Didžiuodamasi pareiškė, kad įmetė man visą dolerį.

99

GAYLE FORMAN

Suskamba Mijos telefonas. Abu nutylame ir klauso­mės žvangios melodijos. Bethovenas.

- Atsiliepsi? - klausiu.Ji lyg ir susigėdusi papurto galvą.Telefonas nutyla ir tuoj pat vėl pradeda skambėti.- Tu šįvakar populiari.- Labiau prisidirbusi nei populiari. Po koncerto turė­

jau eiti svarbios vakarienės. Su visokiais rimtais dėdėm. Agentais. Rėmėjais. Esu beveik tikra, skambina koks nors Džuljardo dėstytojas, kas nors iš „Jaunųjų, koncer­tų“ arba mano vadybininkas, kad mane aprėktų.

- O gal Ernestas? - ištariu kuo atsainiau. Gal Stavros ir Eufemija ne šiaip sau tauškia apie kažkokį Mijos vai­kiną. Tą, kurio nesivedžioja po graikiško maisto užkan­dines. O aš tai ne jis.

Mija vėl pasijunta nejaukiai.-Gal.- Sakyk, jei tau reikia su kuo nors pašnekėti ar turi

svarbių reikalų, nenoriu trukdyti.- Ne. Geriau tiesiog išjungsiu.Mija iš krepšio išsitraukia telefoną ir išjungia.Ateina Stavros, nešinas Mijos šalta kava ir mano Bud­

ys eiser. Jam nuėjus ir vėl stoja nejauki tyla.- Taigi, - ištariu.- Taigi, - pakartoja Mija.

100

KAI JI IŠĖJO

- Turi savo nuolatinį patiekalą. Dažnai čionai ateini?- Ateinu čia dėl spanakopitos ir dėl jaukių šeiminin­

kų. Netoli studentų miestelio, taigi užsukdavau dažnokai.Užsukdavau? Gal dvidešimtą kartą šįvakar bandau

paskaičiuoti. Į Džuljardą Mija išvažiavo prieš trejus me­tus. Šį rudenį turėtų prasidėti baigiamasis kursas. Bet jau groja „Carnegie Hali“? Turi vadybininką? Imu gailėtis, kad tą straipsnį tik permečiau akimis.

- O dabar nebe? - mano susinervinęs balsas nuaidi per visą užkandinę.

Mija suklūsta, virš nosies susimeta rūpesčio vikšrelis.- Ką? - ištaria paskubom.- Ar tu dar mokaisi?- A, tu apie tai, - taria, antakiai atsipalaiduoja. - Ga­

lėjau paaiškinti anksčiau. Džuljardas turi trejų metų programą...

- Virtuozams, - noriu pasakyti kaip komplimentą, bet dėl mano nepasitenkinimo, kad neturiu Mijos Hol beisbolo kortelės (su statistika, informacija ir karjeros pasiekimais), žodis nuskamba šiurkštokai.

- Gabiems studentams, - kone atsiprašomai pataiso Mija. - Baigiau anksčiau, kad galėčiau pradėti gastroles. Tiesą pasakius, jos prasideda dabar.

-A.

101

GAYLE FORMAN

Abu sėdim nejaukiai tylėdami, kol nešinas maistu pa­sirodo Stavros. Kai užsisakiau, net nesijaučiau alkanas, bet, vos užuodžiu mėsainį, ima gurgti skrandis. Suvokiu, kad per visą dieną suvalgiau viso labo porą dešrainių. Stavros priešais Miją dėlioja lėkštes: salotas, špinatų py­ragą, skrudintas bulvytes, ryžių pudingą.

- Tai tavo įprastas maistas? - nusistebiu.- Juk sakiau. Nevalgiau dvi dienas. Tu gi žinai, kiek

galiu prisiryti. Tiksliau, žinojai...- Maestro, šūktelėk, jei ko reikės.- Ačiū, Stavros.Jis nueina, ir mes stumiame minutes, skandindami

bulvytes ir pokalbį pomidorų padaže.- Taigi... - ištariu.- Taigi... - pakartoja ji. Tada pasidomi: - Kaip visi

laikosi? Kaip kiti grupės nariai?- Gerai.- Kur jie šįvakar?- Londone. Arba pakeliui.Mija pakreipia galvą.- Man regis, sakei, kad skrendat rytoj.- Aha, man buvo likę visokių reikalų. Tai tas, tai anas.

Žodžiu, pasilikau dar vienai dienai.- Pasisekė.-Ką?

102

KAI JI IŠĖJO

- Turiu omeny... pasisekė, kitaip nebūtume susitikę. Pažvelgiu į Miją. Ar ji rimtai? Prieš dešimt minučių

atrodė, lyg vien nuo minties, kad galėtų būti mano mer­gina, gaus širdies smūgį, o dabar sako, pasisekė, kad su­galvojau šįvakar ją pasekti. Ar čia tik mandagus pokalbis apie šį bei tą?

- Kaip Liza? Vis dar su Sara?O, tikrai pokalbis apie šį bei tą.

- Aha, pora kaip tvora. Jos nori susituokti ir nenu- sprendžia, ar važiuoti ten, kur legalu, pavyzdžiui, į Ajo- vą, ar palaukti, kol legalizuos Oregone. Tiek problemų dėl vestuvių, - baisėdamasis purtau galvą.

- Ką, nenori tuoktis? - paklausia, tarsi mesdama iššūkį. Tiesą pasakius, sunkoka atlaikyti jos įdėmų žvilgsnį,

bet prisiverčiu.- Niekada, - atsakau.- O, - ištaria lyg ir su palengvėjimu.Nebijok, Mija. Neketinau pirštis.- O tu? Vis dar Oregone? - teiraujasi.- Nea. Dabar Los Andžele.- Dar vienas lietaus emigrantas sprunka į pietus.- Aha, kažkas panašaus.Nematau reikalo jai pasakoti, kad vakarieniauti lauke

vasario mėnesį greitai atsibodo, ir dabar jau atrodo ne­normalu, jog nėra metų laikų. Aš ne iš tų, kurie vidury

103

GAYl.E FORMAN

žiemos sėdi soliariume. Veikiau priešingai. Vidury sau­lėtos Los Andželo (ne)žiemos jaučiu poreikį lįsti į tam­sią spintą.

- Perkrausčiau ir tėvus. Šiluma gerai tėčiui dėl artrito.- Aha, seneliui irgi sunkus artritas. Klubo.Artritas? Visai kaip ataskaita ant kalėdinio atviruko:

„Bilis baigė plaukimo pamokas, Todo mergina laukiasi, tetulei Luizai sutvarkė iškrypusį kojos pirštą. “

- O, blogai, - tariu.- Žinai, koks jis. Visai į tai nekreipia dėmesio. Abu su

močiute ruošiasi rimtai pakeliauti ir aplankyti mane, pa­sidarė naujus pasus. Močiutė net surado sodininkystės studentą, kad prižiūrėtų orchidėjas, kol jos nebus.

- Tai kaip tavo močiutės orchidėjos? - klausiu. Puiku. Perėjome prie gėlių.

- Vis dar šluojasi prizus, vadinasi, neblogai, - Mija nudelbia akis. - Seniai nemačiau jos šiltnamio. Kai išva­žiavau, taip ir nebuvau grįžusi.

Mane tai ir nustebina, ir ne. Beveik taip ir žinojau. Nors maniau, kad, man išvažiavus iš miesto, Mija grįš. Eilinį kartą per daug susireikšminau.

- Galėtum juos kada aplankyti, - sako Mija. - Jiems būtų taip smagu tave pamatyti, išgirsti, kad tau gerai sekasi.

- Kad man gerai sekasi?

104

K A ! JI IS t- J O

Kai pažvelgiu į ją, jos akys vos matyti pro plaukų kaskadą, ir ji iš nuostabos kraipo galvą.

- Taip, Adamai, kaip nepaprastai tau sekasi. Juk tau pavyko. Tu roko žvaigždė!

Roko žvaigždė. Tuose žodžiuose tiek dūmų ir atspin­džių, jog neįmanoma įžiūrėti gyvo žmogaus. Bet aš esu roko žvaigždė. Turiu roko žvaigždės banko sąskaitą, pla­tininius roko žvaigždės albumus, roko žvaigždės mergi­ną. Bet aš negaliu pakęsti to vardo ir, išgirdęs, kaip Mija mane juo vadina, imu tik dar labiau juo šlykštėtis.

- Turi kitų grupės muzikantų nuotraukų? - klausia Mija. - Telefone?

- Aha. Telefone jų milijonas, bet palikau jį viešbuty.Skiedžiu, bet ji nesužinos. Jeigu jai tikrai reikia nuo­

traukų, galiu iš laikraščių kiosko nugriebti žurnalo Spin numerį.

- Aš turiu nuotraukų. Popierinių, nes mano telefonas beveik antikvarinis. Rodos, turiu kelias, kur močiutė ir senelis, o, ir vieną labai gražią, kur Henris su Vilou. Praei­tą vasarą atvažiavo manęs aplankyti į Marlboro festivalį ir atsivežė vaikus, - pasakoja. - Pameni jų mergytę Beatričę, arba, kaip jie vadina, Ričę? Dabar jai penkeri. Ir susilaukė dar vieno vaiko, berniuko, Teo. Pavadino Tedžio garbei.

Jai paminėjus Tedį, man nudiegia paširdžius. Įsisu­kus jausmams, negali žinoti, kad vieno žmogaus netektis

105

G A Y L E FORMAN

tave paveiks labiau nei kito. Dievinau Mijos tėvus, bet kažkodėl nesunkiai susitaikiau su jų mirtimi. Jie išėjo per anksti, bet teisinga tvarka - tėvai pirma vaikų, nors, aišku, ne Mijos senelių požiūriu. Bet kažkodėl vis dar nesugebu suvokti, kad Tedis amžinai ir liks aštuonerių. Kas kartą per savo gimtadienį pagalvoju, kiek metų būtų Tedžiui. Dabar būtų beveik dvylikos, ir matau jį kiekvie­no spuoguoto paauglio, atėjusio į mūsų koncertą ar mal­daujančio autografo, veide.

Kol buvome kartu, niekada neprisipažinau Mijai, kaip smarkiai mane paveikė Tedžio mirtis, tai ir dabar nesakysiu. Nebeturiu teisės kalbėti apie tokius dalykus. Mane išvarė - ar paleido - nuo Hol šeimos stalo.

- Fotografavau praeitą vasarą, nuotrauka kiek pase­nusi, bet maždaug suprasi, kaip visi atrodo.

- Gal nereikia.Bet Mija jau rausiasi savo krepšyje.- Henris atrodo vis taip pat - kaip peraugęs vaikas.

Kur mano piniginė? - Mija pasideda krepšį ant stalo.- Nenoriu matyti tavo nuotraukų!Mano balsas aštrus kaip lūžtantis ledas, garsus, kaip

vaiką barančio tėvo riksmas.Mija nustoja knistis.- A. Gerai.Atrodo kaip subartas ir suniekintas vaikas.

106

KAI JI IŠĖJO

Užsega krepšį, nori patraukti jį nuo stalo ir nuverčia alaus butelį. Kaip paklaikusi puola iš laikiklio traukioti servetėles ir šluostyti stalą, lyg būtų ištekėjusi elementų rūgštis.

- Šūdas! - nusikeikia.- Nieko tokio.- Ne. Viską sujaukiau, - ištaria uždususi.- Jau beveik viską išvalei. Pakviesk savo bičiulį ir jis

sutvarkys.Ji ir toliau šluosto kaip išprotėjusi, kol ištuština ser­

vetėlių laikiklį ir sunaudoja visus aplinkui esančius sausus popierinius daiktus. Susuka permirkusias ser­vetėles į gniužulą ir atrodo, kad tuoj pradės valyti tie­siog ranka; aš suglumęs viską stebiu. Kol Mijai išsenka jėgos. Ji liaujasi šluostyti, nuleidžia galvą. O tada pa­žvelgia man į akis.

- Atsiprašau.Žinau, kad normaliausia būtų pasakyti, kad viskas

gerai, nieko tokio, net neapipylė manęs. Bet staiga su­abejoju, ar kalbame apie alų. O jei ne apie alų, ar Mija bando kaip nors atsiprašyti?..

Už ką atsiprašai, Mija?

Net jei ir įstengčiau to paklausti - neįstengiu, - ji jau stojasi ir bėga į tualetą plauti alaus dėmių, lyg būtų ledi Makbet.

107

GAYI.E KO R MA M

Ilgokai negrįžta ir per tą laiką jos paliktas dvipras­miškumas sukreša kažkur sielos gelmėj. Nes per pa­skutinius trejus metus įsivaizdavau daugybę scenarijų. Dauguma - kad viskas buvo Didžiulė Klaida ar tiesiog milžiniškas nesusipratimas. Ir daugumoje fantazijų Mija maldauja manęs atleidimo. Atsiprašo, kad į mano meilę atsakė žiauria tyla. Kad elgėsi taip, lyg dveji gyvenimo metai - dveji mūsų gyvenimo metai - nieko nereiškia.

Bet kažkodėl niekada nebandžiau įsivaizduoti, kad ji atsiprašo už tai, kad išvažiavo. Nes net jei ji pati to ir ne­žino, ji tepadarė tai, ką aš sakiau, kad gali padaryti.

DEVINTAS SKYRIUS

Buvo ženklų. Gal net daugiau, negu ir po visko sugebė­jau įžvelgti. Aš jų nepastebėjau. Gal todėl, kad neieško­jau. Mat vis gręžiojausi per petį, bijodamas to pragaro, kurį man teko pereiti, ir nekreipiau dėmesio į priešais žiojinčią bedugnę.

Kai tą rudenį Mija nusprendė važiuoti į Džuljardą ir kai pavasariui einant į pabaigą paaiškėjo, kad galės, pa­sakiau, kad į Niujorką važiuosiu drauge. Ji tik dėbtelėjo žvilgsniu, sakančiu jokiu būdu.

- Apie tai nebuvo jokios kalbos, - pasakė, - tai kodėl dabar sugalvojai?

109

GAYI.E FORMAN

„Nes anksčiau tu buvai žmogus kaip visi, o dabar ne­turi blužnies. Ir tėvų. Nes Niujorkas praris tave gyvą“, - pagalvojau. Bet nepasakiau.

- Laikas mums abiem grįžti į normalų gyvenimą, - kalbėjo ji.

Aš universitete lankiau tik dalį paskaitų, o po nelai­mės viską mečiau ir studijos liko nebaigtos. Mija į mo­kyklą irgi negrįžo. Buvo praleidusi labai daug pamokų ir dirbo su repetitoriumi, kad pabaigtų mokyklą, gautų atestatą ir laiku įstotų į Džuljardą. Tai buvo veikiau for­malumas. Mokytojai būtų Miją praleidę, net jei ji ir ne­būtų mokiusis savarankiškai.

- O kaip grupė? - paklausė Mija. - Žinau, visi tavęs laukia.

Irgi tiesa. Kaip tik prieš avariją nepriklausomoje Sie­tlo studijoje Smiling Simon įrašėme diską, pavadintą grupės vardu. Albumas pasirodė vasaros pradžioje ir, nors nesurengėme reklaminio turo, buvo perkamas fan­tastiškai, jį ištisai grojo universitetų radijo stotys. Taigi „Krintanti žvaigždė“ pakliuvo į garsiųjų bendrovių aki­ratį, visos jos norėjo pasirašyti sutartį su tik teoriškai gy­vuojančia grupe.

- Tavo vargšė gitara nyksta niekam nereikalinga, - šypsodamasi priminė Mija.

110

Gitara po nutraukto „Bikini“ koncerto taip daugiau ir nebuvo ištraukta iš dėklo.

Taigi sutikau draugauti per atstumą. Iš dalies todėl, kad su Mija nepasiginčysi. Iš dalies todėl, kad tikrai ne­norėjau, jog „Krintanti žvaigždė“ išsiskirstytų. O dar - atstumas man atrodė nė motais. Kadaise - taip, man buvo neramu, kad būsim toli vienas nuo kito. Bet dabar? Ką mums dabar reiškia pustrečio tūkstančio mylių? Be to, Kim nusprendė mokytis Niujorko universitete vos už poros mylių nuo Džuljardo. Ji prižiūrės Miją.

Bet paskutinę akimirką Kim apsigalvojo ir nuspren­dė važiuoti į Brandeis universitetą Bostone. Įniršau. Po nelaimės pasišnekučiuodavom, kaip sekasi Mijai, ir pranešdavom jos seneliams. Šituos pasišnekėjimus lai­kėm paslapty, nes Mija būtų mus nudėjusi, jei tik būtų įtarusi, kad susimokėm prieš ją. Bet mudu su Kim bu­vom tarsi du Mijos komandos kapitonai. Man atrodė, jei aš negaliu su Mija kraustytis į Niujorką, su ja privalo būti Kim.

Ilgokai dėl to kunkuliavau. Iki vieno karšto birželio vakaro, kai iki Kim ir Mijos išvažiavimo buvo likęs maž­daug mėnuo. Kim atėjo pas Mijos senelius drauge su mumis pažiūrėti filmo. Mija anksti nuėjo miegoti, taigi kažkokį įmantrų užsieninį filmą baigėm žiūrėti dviese.

KAI JI ISbrJO

111

GAYLF f o r m a n

Kim vis veržėsi šnekėti apie Miją - kaip jai puikiai eina­si, - ir tarškėjo it papūga. Galiausiai neištvėriau ir liepiau užsičiaupt. Ji tik prisimerkė ir ėmė rinktis daiktus.

- Žinau, ko pyksti, tikrai ne dėl šito netikusio filmo. Tai apšauk mane, ir bus baigta, - metė. Ir apsipylė aša­romis. Nebuvau matęs, kad Kim taip verktų, net per lai­dotuves, todėl iškart pasijutau esąs tikras mėšlo gabalas, atsiprašiau ir negrabiai ją apkabinau.

Baigusi šniurkščioti, nusišluostė akis ir papasakojo, kaip Mija privertė ją pasirinkti Brandeis.

- Aš iš tikrųjų norėjau tenai mokytis. Po šitiekos metų gojų* Oregone labai norėjau mokytis žydų moky­kloje, bet tiko ir Niujorko universitetas, Niujorke daug žydų. O ji užsispyrė. Pasakė nebenorinti, kad „saugo­tų ją kaip mažą vaiką“. Kaip tik taip ir pasakė. Pareiškė, kad jeigu važiuosiu į Niujorko universitetą, jai bus aiš­ku, kad mudu surezgėm planą ją prižiūrėti. Pasakė, kad jei taip, apskritai su manimi nebebendraus. Pareiškiau, kad netikiu, bet jos žvilgsnis buvo toks, kokio dar ne­buvau mačiusi. Ji kalbėjo rimtai. Todėl nusileidau. Ar žinai, kaip man teko pasistengti, kad šitaip vėlai gaučiau vietą? Be to, Niujorko universitete praradau užstatą už mokslą. Bet nesvarbu, Mija laiminga, o pastaruoju metu

* Gojai - nežydai, kitatikiai.

112

taip nedažnai buvo, - liūdnai šyptelėjo Kim. - Tik ne­suprantu, kodėl jaučiuosi taip apgailėtinai. Turbūt dėl kaltės. Pavojinga tikėjimui.

Ir vėl pravirko.Gana akivaizdus ženklas. Bet, matyt, buvau užsi­

merkęs.

KAI JI IŠĖJO

Ir baigėsi viskas tyliai.Mija išvažiavo į Niujorką. Aš parsikraučiau į „Roko

namą“. Grįžau mokytis. Pasaulis nesugriuvo. Pirmąsias porą savaičių su Mija susirašinėjom įspūdingais elektro­niniais laiškais. Ji rašė apie Niujorką, pratybas, muziką, mokyklą. Aš pasakojau apie susitikimus su įrašų leidė­jais. Liza priplanavo mums Padėkos dienos koncertų (o prieš juos teko kaip reikiant padirbėti, turint omeny, kad kelis mėnesius nebuvau paėmęs į rankas gitaros), bet, Maikui primygtinai reikalaujant, svarbiausia buvo ko­mercija. Važinėjome į Sietlą ir Los Andželą susitikti su įrašų bendrovių bosais. Iš Niujorko pas mus, į Oregoną, susipažinti atvažiavo žmonės iš „A&R“. Pasakojau Mijai apie jų pažadus, apie tai, kaip visi kartojo, kad nušlifuos mūsų garsą ir padarys iš mūsų žvaigždes. Visi grupėje stengėmės nepamesti galvų, bet sunku buvo neįkvėpti mums žarstomų žvaigždžių dulkių.

113

GAVI.F FORMAN

Kas vakarą prieš Mijai einant gulti susiskambindavo­me. Dažniausiai ji būdavo pavargusi, taigi pasikalbėda- vom tik trumpai. Kad išgirstume vienas kito balsą, kad gyvai pasakytume myliu.

Vieną vakarą, praėjus maždaug trims savaitėms nuo semestro pradžios, truputį susivėlinau paskambinti, nes Portlando restorane „Le Pigeon“ vakarieniavome su „A&R“ žmonėmis ir viskas kiek užtruko. Kai įsijungė balso paštas, supratau, kad ji jau nuėjo miegoti.

O kitą dieną nesulaukiau jos laiško. „Atsiprašau, kad pavėlavau. Pyksti?“ - nusiunčiau žinutę.

„Ne“, - tuoj pat atrašė ji. Ir aš nusiraminau.Tą vakarą paskambinau laiku, bet vėl įsijungė balso

paštas. O kitą dieną Mija teparašė porą šykščių saki­nių - esą daug repetuoja su orkestru. Man tai pasirodė suprantama. Studijos įsibėgėjo. Šiaip ar taip - Džuljar- das. Jos violončelėje nėra WiFi. O čia juk Mija, grojanti aštuonias valandas per dieną.

Bet tada pradėjau skambinėti kitu metu, keldavausi anksti, kad pagaučiau ją prieš paskaitas, skambindavau per pietų pertrauką. Bet visi mano skambučiai būdavo nukreipiami į balso paštą, o ji niekada neatskambinda- vo. Ir neatrašydavo. Elektroniniai laiškai dar ateidavo, bet ne kasdien, ir nors mano laiškai buvo pilni vis nera­mesnių klausimų: „Kodėl neatsiliepi telefonu?“, „Ar tu jį

114

KAI JI IŠĖJO

pametei? Kaip tu?“ ji nuo atsakymo išsisukdavo. Teisin­davosi, kad baisiai užsiėmusi.

Nusprendžiau aplankyti jos senelius. Penkis mėne­sius, kol Mija sveiko, kone gyvenau pas juos ir buvau pasižadėjęs dažnai juos lankyti, bet pažado netesėjau. Nelengva buvo be Mijos lankytis tame skersvėjų pilna­me sename name su vaiduokliška nuotraukų galerija - vestuvinė Denio ir Keitės nuotrauka, širdį gniaužianti dvylikametės Mijos nuotrauka, kur ji skaito, pasisodinu­si Tedį ant kelių. Bet Miją darėsi vis sunkiau pasiekti, ir man reikėjo atsakymo.

Kai tą rudenį nuėjau pirmą kartą, Mijos močiutė au­sis man išūžė apie savo sodą, o paskui išėjo į šiltnamį, mane palikusi virtuvėje su seneliu. Jis užplikė mudviem stiprios kavos. Nedaug tesišnekėjom, girdėjosi tik kaip traška krosnelė. Jis pažvelgė į mane su tykiu liūdesiu, ir man kažkodėl kilo noras suklupti prie jo kėdės ir padėti galvą jam ant kelių.

Užsukau dar kelis kartus net po to, kai Mija visiškai liovėsi su manim bendrauti, ir visada būdavo tas pats. Jaučiausi nesmagiai apsimetinėdamas, jog užsukau ap­lankyti, nors iš tikrųjų vyliausi sužinoti kokių nors nau­jienų, sulaukti kokio nors paaiškinimo. Labiausiai tikė­jausi, kad nesu atstumtasis. Norėjau, kad jie pasakytų:

115

GAYLE FORMAN

„Mija mums nebeskambina. Ar ji susisiekia su tavimi?“ Bet, žinoma, taip nenutiko, nes taip negalėjo nutikti.

Nereikėjo man jokio Mijos senelių patvirtinimo. Nuo pat to antro vakaro, kai įsijungė balso paštas, žinojau, kad viskas baigta.

Nes argi jai nesakiau? Argi nestovėjau prie jos kūno ir nepažadėjau, kad, jeigu ji pasiliks, padarysiu bet ką, net jei tai reikštų, kad turiu ją paleisti? Kad tada jai buvo koma, kad pabudo ji tik po trijų dienų, kad nė vienas iš mudviejų niekada neužsiminėme apie tai, ką pasakiau, - visa tai atrodė nesvarbu. Pats prisišaukiau.

Tik niekaip galvoje netelpa, kaip ji tai padarė. Nesu taip žiauriai metęs jokios panelės. Net tais laikais, kai prasidėdavau su gerbėjomis, visada merginą išlydėda- vau iš kambario, limuzino ar dar ko nors, pabučiuo­davau į skruostuką ir padėkodavau: „Ačiū, buvo labai smagu“ ar kaip nors panašiai, kad būtų aišku, kad tuo viskas ir baigta. Taip elgdavausi su gerbėjomis. Mudu su Mija draugavome daugiau negu dvejus metus; taip, tai buvo mokyklinis romanas, bet vis dėlto toks romanas, kai mes, man regis, stengėmės sugalvoti, ką padaryti, kad jis tęstųsi amžinai; toks romanas, kad, jeigu mudu būtume susitikę penkeriais metais vėliau ir jeigu ji nebū­tų buvusi violončelės vunderkinde, o aš nebūčiau grojęs

116

KAI JI IŠĖJO

populiarioje grupėje, arba nebūtų mūsų gyvenimas va taip sugriuvęs, tai nieko ir nebūtų buvę.

Suvokiau, kad anaiptol ne tas pats žinoti, kad kažkas įvyko, netgi žinoti, kodėl įvyko, ir tuo patikėti. Nes kai ji liovėsi su manimi bendrauti, taip, žinojau, kas nutiko. Tik prireikė labai daug laiko, kad tuo patikėčiau.

Kartais ir dabar dar netikiu.

DEŠIMTAS SKYRIUS

Ar būsiu antras, trečias - aš nežinau Priremtas ginklo vamzdis, bet jis ne tau Ji liepia pasirinkti: ar liksiu aš, ar tu Apkurtę nuo sprogimo, apgaubto metalu Ar nulaižysi kraują, pasruvusį delnais Kai iš visų bejėgių vienintelė likai.

RULETĖ

ATSITIKTINĖ AUKA, 11 daina

Kai išėjom iš užkandinės, ėmiau nervintis. Nes mudu susitikom. Pabuvom mandagūs, nenubėgom į skirtingas puses, pasikalbėjom apie gyvenimą, taigi dabar teliko atsisveikinti? Bet aš tam nepasirengęs. Esu tikras, kito post scriptum su Mija nebus, ir visą likusį gyvenimą man teks gyventi šio vakaro prisiminimais, todėl noriu, kad liktų šis tas daugiau nei automobilių aikštelė, artritas ir trumpas „atsiprašau“.

118

KAI JI IŠĖJO

Todėl kiekvienas kvartalas, kurį pražingsniuojame, ir Mija nestabdo taksi, nepuola teisintis ir atsisveikinti, at­rodo kaip egzekucijos atidėjimas.

Per šaligatviu šlepsinčius savo žingsnius beveik gir­džiu miesto gatvėmis aidint: nuosprendžio vykdymas ati­

dėtas, nuosprendžio vykdymas atidėtas.

Tylėdami pėdiname kur kas ramesne, kur kas purvi- nesne Devintojo aveniu dalimi. Šaltoje drėgnoje perėjoje įsikūręs būrelis benamių. Vienas paprašo smulkių. Mes­teliu jam dešimtinę. Pravažiuoja autobusas, palikdamas išmetamųjų dujų debesį.

Mija rodo kitapus gatvės ir sako:- Ten „Port Authority“ autobusų terminalas.Linkteliu be žodžių, nes nežinau, ar dabar smulkiai

aptarinėsime autobusų stotis, kaip aptarinėjome auto­mobilių aikšteles, ar ji ketina mane išsiųsti.

- Ten yra kėglinė, - praneša.- Autobusų stoty?- Juokinga, ar ne? - ūmai pagyvėjusi šūkteli Mija. -

Kai atradau, ir aš negalėjau patikėti. Vieną vakarą vėlai grįžau iš Bostono, iš Kim, neradau išėjimo, bet radau ši­tai. Lyg per Velykas būčiau atradusi kiaušinį. Ar atsime­ni, kaip mudu su Tedžiu eidavom dėl jų iš proto?

Prisimenu, kaip Mija eidavo dėl jų iš proto. Buvo pa­kvaišusi dėl visų švenčių, per kurias būna saldumynų, -

119

GAYLE FORMAN

iš kailio nerdavosi, kad Tedžiui būtų smagu. Per vienas Velykas uoliai margino kietai virtus kiaušinius ir iš- slapstė juos po visą sodą, kad Tedis kitą rytą juos surastų. Bet kiaurą naktį lijo, ir visi spalvoti kiaušiniai pasidarė keršai pilki. Mija vos neverkė, o Tedis vos neapsisiusiojo iš laimės: šitie kiaušiniai, pareiškė jis, ne velykiniai; tai dinozauro kiaušiniai.

- Aha, prisimenu, - sakau.- Niujorkas žmonėms patinka dėl skirtingų priežas­

čių. Dėl kultūros. Dėl žmonių įvairovės. Dėl greito gyve­nimo tempo. Dėl maisto. Bet man jis - kaip nepakarto­jama velykinių kiaušinių paieška. Už kiekvieno kampo tavęs laukia kokia nors mažytė staigmena. Tas sodas. Kėglinė milžiniškoje autobusų stotyje. Žinai...

Ji nutyla.-Kas?Mija papurto galvą.- Tu tikriausiai šįvakar esi ką nors numatęs. Klubas.

Susitikimas su palyda.Užverčiu akis.- Mija, aš neturiu palydos.Nuskamba atšiauriau, negu ketinau pasakyti.- Nenorėjau įžeisti. Tiesiog maniau, kad visos roko

žvaigždės, garsenybės keliauja su palyda.- Tai nebemanyk. Aš toks, koks buvau.

120

KAI JI IŠĖJO

Beveik.

Ji, regis, nustemba.- Gerai. Tai nesi nieko sutaręs?Papurtau galvą.- Jau vėlu. Ar tau ne laikas miegoti?- Pastaruoju metu nedaug miegu. Išsimiegosiu lėktuve.- Tuomet...Mija paspiria kažkokią šiukšlę, ir aš suprantu, kad ji

vis dėlto nervinasi.- ...eime ieškoti velykinio kiaušinio.Ji nutyla, žvelgia man į akis, tikrindama, ar suprantu,

ką ji turi omeny, ir aš, žinoma, suprantu kuo puikiausiai.- Parodysiu tau visus mėgstamiausius miesto užka­

borius.- Kodėl? - teiraujuos. Ir, vos klausimui išsprūdus,

noriu save prismaugti. Tau atidėjo nuosprendžio vyk­dymą, tai patylėk! Bet man labai knieti išsiaiškinti. Pats nežinau, kodėl šįvakar nuėjau į jos koncertą, ir visiškai nesuprantu, kodėl ji mane pas save pasikvietė, kodėl aš vis dar čia.

- Nes noriu tau parodyti, - atsako paprastai.Spoksau laukdamas, kol paaiškins smulkiau. Steng­

damasi sugalvoti paaiškinimą ji raukia antakius. Pas­kui, regis, pasiduoda. Tik trukteli pečiais. Po akimirkos vėl sako:

121

GAYLE FORMAN

- Aš irgi lyg ir išvažiuoju iš Niujorko. Ryt išskrendu į Japoniją, ten bus du koncertai, paskui vienas Korėjoje. Savaitei grįšiu į Niujorką ir tada jau leisiuosi į tikras gas­troles. Keliausiu maždaug dešimt mėnesių, taigi...

- Nebus laiko ieškoti kiaušinių?- Kaip ir.- Tai čia bus tavo atsisveikinimo kelionė?Atsisveikinimo su Niujorku? Atsisveikinimo su manim?

Su manim atsisveikinti šiek tiek per vėlu.- Turbūt ir taip galima pasakyti, - sutinka Mija.Tyliu, tarsi svarstydamas, tarsi dvejodamas, tarsi at­

sakas į jos kvietimą galėtų būti ne vienas. Vaidindamas gūžteliu pečiais.

- Gerai, kodėl gi ne?Bet man vis dėlto kiek neramu dėl autobusų stoties,

todėl prieš eidamas vidun užsidedu tamsius akinius ir kepurę. Mija vedasi mane per oranžinėmis plytelėmis išklotą salę, pro pušų kvapo oro gaiviklį prasimuša šla­pimo dvokas; kylame eskalatoriumi, žingsniuojame pro uždarytus spaudos kioskus ir greitmaisčio užkandines, vėl kylame eskalatoriumi link nenoninio užrašo LEISU- RE TIME BOWL.

- Na štai, - ir droviai, ir didžiuodamasi taria Mija. - Po to, kai netyčia jį aptikau, įpratau užsukti, kai tik bū­davau stotyje. O dabar jau ateinu tiesiog pabūti. Kartais

122

KAI JI IŠĖJO

atsisėdu prie baro, užsisakau kukurūzų traškučių ir žiū­riu, kaip žmonės žaidžia.

- Kodėl pati nežaidi?Mija pakreipia galvą ir patapšnoja sau per alkūnę.A, alkūnė. Josios Achilo kulnas. Viena iš kelių kūno

dalių, regis, nenukentėjusių per avariją, nebuvusi su­gipsuota, nesudėliota iš gabaliukų, nesuvaržyta varž­tais, nesukabinta dygsniais ir be persodintos odos. Bet, kai ji vėl pradėjo groti violončele, lyg pamišusi steng­damasi atsigriebti už tai, kas prarasta, alkūnę pradėjo skaudėti. Padarė rentgeno nuotrauką. Padarė MRT. Gy­dytojai nieko bloga nerado, sakė, gal stipriai užgauta, gal kontūzytas nervas, ir patarė mažiau repetuoti. Miją tai baisiai sunervino. Pareiškė, kad jeigu negalės groti, jai daugiau nieko nelieka. O aš? Prisimenu, kaip pagal­vojau, bet niekad neištariau balsu. Kad ir kaip ten būtų, Mija į gydytojų patarimą nekreipė dėmesio ir grojo, ne­paisydama skausmo. Dabar jai arba pagerėjo, arba prie to priprato.

- Bandžiau kelis kartus pasikviesti studentų iš Džul- jardo, bet neatsirado norinčių. Nesvarbu, - sako Mija. - Man patinka pati vieta. Ji visiškai slapta. Man ir be kė­glių čia patinka.

Tai tavo vaikinas iš Edeno sodo per daug pasikėlęs, kad vaikščiotų su tavim į nešvarias užkandines ir kėglines?

123

G A Y L E FORMAN

Su Mija eidavom žaisti kėgliais kartais dviese, kartais su visa jos šeima. Keitė ir Denis žaidė puikiai, tai buvo tarsi Denio retro įvaizdžio dalis. Net Tedis išmušdavo aštuoniasdešimt. Patinka tau tai, Mija Hol, ar nepatinka, bet į tavo DNR pakliuvo šiek tiek purvo. Tavo šeimos dėka. O gal ir mano dėka.

- Galim dabar pažaisti, - pasiūlau.Ji nusišypso. Ir vėl patapšnoja sau per alkūnę. Papur­

to galvą.- Tau nereikės ridenti, - aiškinu. - Aš ridensiu. Tu

galėsi žiūrėti. Kad galėtum įsijausti. Arba aš galiu ridenti už mus abu. Man regis, tau derėtų sužaisti bent vieną partiją. Juk tai atsisveikinimo turas.

- Padarytum tai dėl manęs?Mane suerzina nuostaba jos balse.- Aha, kodėl gi ne? Šimtas metų, kaip nežaidžiau

kėgliais.Ne visai taip. Su Brin prieš porą mėnesių ėjom žais­

ti kėgliais į vieną labdaros renginį. Dėl gerbtinos prie­žasties suplojom dvidešimt tūkstančių žaliųjų už takelio nuomą valandai ir netgi nepažaidėm; kol Brin varinėjo šnekas, išgėriau šampano. Žmonės, kas geria šampaną kėglinėj?!

Viduje kvepia alumi. Dar vašku, dešrainiais ir batų de­zinfekcinėmis priemonėmis. Taip ir turi kvepėti kėglinė.

124

KAI JI IŠĖJO

Takeliai pilni neįprastai nepatrauklių niujorkiečių, kurie, regis, iš tikrųjų susirinko žaisti kėgliais. Į mus jie nekrei­pia dėmesio - visiškai jokio dėmesio. Užsakau mums ta­kelį ir abiem išnuomoju avalynę. Viskas kaip turi būti.

Mija lyg apsvaigusi aunasi batus, patrypčioja lyg šok­dama, kol išrenka moterišką rožinį aštuonių svarų ka­muolį, kurį turėčiau paridenti už ją.

- O vardai? - klausia Mija.Seniau visada pasivadindavom muzikantų vardais:

ji senų laikų roko dainininke, aš - kuo nors iš klasikų. Džoan ir Frederikas. Arba Debė ir Liudvikas.

- Rinkis, - sakau, nes nebežinau, kiek praeities gali­ma atgaivinti. O tada pamatau, ką ji įvedė. Ir man paker­ta kojas. Keitė ir Denis.

Kai Mija pamato mano išraišką, sutrinka.- Jie irgi mėgo žaisti kėgliais, - puola aiškinti ir tuoj

pat pakeičia vardus į Keisę ir Lenį. - Kaip šitie? - klausia perdėm guviai.

Tik dvi raidės skiria nuo mirusiųjų, pamanau. Kai su „Keisės“ rožiniu kamuoliu žengiu prie takelio, ranka vėl dreba - gal todėl numušu tik aštuonis kėglius. Mijai tai nė motais. Ji spiegia iš džiaugsmo.

- Dabar visus išmušiu! - rikteli. Paskui susitvardo ir žvilgteli sau į kojas. - Ačiū, kad išnuomojai man batus. Labai gražu iš tavo pusės.

125

G AVIE FORMAN

- Nėra už ką.- Kodėl čia tavęs niekas neatpažįsta? - nusistebi.- Liaudis ne ta.- Gal galėtum nusiimti akinius? Sunkoka su tavim

kalbėtis, kai tu su jais.Pamiršau, kad aš vis dar su akiniais, ir pasijuntu dėl

to kvailai, o dar kvailiau jaučiuosi, kad turėjau juos užsi­dėti. Nusiimu akinius.

- Dabar geriau, - sako Mija. - Nesuprantu, kodėl klasikos atlikėjams atrodo, kad kėgliai - bėdžiams. Juk baisiai smagu.

Nežinau, kodėl šitas Džuljardo snobų ir „visų kitų“ su­gretinimas turėtų manyje ką nors suvirpinti, bet suvirpi­na. Numušu du likusius Mijos kėglius. Ji garsiai džiūgauja.

- Ar tau patinka Džuljardas? - teiraujuos. - Ar viskas taip, kaip įsivaizdavai?

- Ne, - atsako Mija, ir aš vėl pajuntu keistą pergalingą dilgtelėjimą.

Bet ji paaiškina:- Geriau.-O.- Nors visko buvo. Iš pradžių buvo labai sunku.- Nieko stebėtina, na, atsižvelgiant į viską.- Tai ir buvo bėda. „Atsižvelgiant į viską.“ Labai į

daug ką buvo atsižvelgta. Kai ten pakliuvau, viskas buvo

126

KAI JI IŠĖJO

taip pat, kaip kitur; žmonės buvo labai malonūs. Mano kambario draugė buvo tokia maloni, kad negalėdavo į mane žiūrėti be ašarų.

Atjautos pilnoji - prisimenu ją. Porą savaičių pats toks buvau.

- Visos kambario draugės buvo isterikės. Pirmais metais nežinau kiek kartų keičiau kambarį, kol ga­liausiai išsikrausčiau iš bendrabučio. Ar žinai, kad esu pakeitusi vienuolika gyvenamųjų vietų? Manau, šioks toks rekordas.

- Manyk, kad ruošeisi gastrolėms.- Ar tau patinka gastroliuoti?-Ne.- Tikrai? Pamatai skirtingas šalis. Maniau, tau turėtų

patikti.- Matai viešbutį, koncerto vietą ir pro autobuso langą

šmėkščiojančius priemiesčius.- Niekada neini apžiūrėti miesto?Grupė eina. Išskirtinėmis teisėmis važiuoja į privačias

ekskursijas, aplanko Romos Koliziejų, kol neįleidžiami turistai, ir panašiai. Galėčiau ir aš prisiklijuoti, bet man su grupe nepatinka, taigi lieku tūnoti viešbutyje.

- Paprastai nebūna laiko, - pameluoju. - Tai sakai, turėjai bėdų su kambario draugėmis?

127

GAVI.. F. FORMA N

- Aha, - patvirtina Mija. - Užuojautos perteklius. Ir su visais taip, ir fakultete tas pat - visi aplink mane tapdavo labai jautrūs, nors nebūdavo jokio reikalo. Yra toks įšventinimo ritualas, kai orkestre visų akivaizdoje išpeikia tavo grojimą. Taip nutinka visiems. Tik ne man. Lyg būčiau nematoma. Niekas nedrįso manęs kritikuoti. Ir patikėk, ne todėl, kad grojau puikiai.

- O gal, - tariu. Pasislenku arčiau, džiovinuosi rankas virš vėjelio.

- Ne. Studijų pradžioje reikia pasirinkti Styginių kvar­tetų apžvalgos kursą. Ir yra toks profesorius Lemskis. Skyriuje jis laikomas tikru diegu. Rusas. Prisimink, kas pasakojama apie dėstytojus „kirvius“, - jam viskas tiks. Nemielas susitraukęs nykštukas. Kaip iš Dostojevskio ro­mano. Mano tėčiui jis būtų patikęs. Po poros savaičių iš­sikvietė mane į kabinetą. Įprastai tai nieko gero nereiškia.

Sėdi jis už apjaukto medinio stalo, visur popierių ir natų lapų krūvos. Ir ima man pasakoti apie savo šeimą. Ukrainos žydai. Išgyveno pogromus. Paskui Antrąjį pasaulinį. O tada sako: „Kiekvieno žmogaus gyvenime būna negandų. Visi patiria skausmo. Fakultetas tausos jus dėl to, ką jums teko išgyventi. O man atrodo, kad, jei­gu taip darysime, verčiau jau tas automobilis ir jus būtų užmušęs, nes mes uždusinsime jūsų talentą. Ar norit, kad taip padarytume?“

128

KAI JI IŠĖJO

Nežinojau, ką j tai atsakyti, tik stovėjau ir tylėjau. Tada jis pradėjo klykti: „Ar norit?! Ar norit, kad jus už­dusintume?!“ Išmekenau „ne“. O jis sako: „Gerai.“ Tada čiupo savo batutą ir išgrūdo mane lauk.

Įsivaizduoju, kur būčiau sukišęs jam tą batutą. Grie­biu kamuolį ir paridenu takeliu. Į kėglius jis trenkiasi su širdžiai maloniu terkštelėjimu - kėgliai išlaksto į ša­lis, kaip Godzilos ištaškyti žmogeliukai. Pas Miją grįžtu jau aprimęs.

- Šaunuolis! - pagiria tuo pat metu, kai aš ištariu:- Tavo profesorius tikras šiknius!- Teisybė, ne pats maloniausias žmogus. Ir aš tada

nušiurpau, bet dabar manau, kad tai buvo viena svar­biausių dienų mano gyvenime. Nes jis buvo pirmas, su­kirtęs mane per egzaminą.

Nusigręžiu džiaugdamasis, kad galiu nueiti, ir ji ne­mato mano veido. Paridenu jos rožinį kamuolį, bet jis kaip reikiant neišsisuka ir nukrypsta į dešinę. Numušu septynis, trys lieka stovėti atokiai vienas nuo kito. Kitu ridenimu numušu tik vieną. Kad žaidimas eitų apylygiai, tyčia sumaunu savo partiją - numušu šešis kėglius.

- Taigi po kelių dienų per orkestro repeticiją, - pasa­koja toliau Mija, - mano glissando be gailesčio sumala­mas į miltus.

129

GAVLF FORMAN

Ji šypsosi, su malonumu prisimindama savo paže­minimą.

- Nėra nieko geriau kaip būti viešai nuplaktai, - sakau.- Tikrai! Buvo puiku. Pati geriausia terapija!Pažvairuoju į Miją. „Terapija“ kadaise buvo uždraus­

tas žodis. Mijai ligoninėje ir reabilitacijoje buvo skirta gedėjimo psichoterapija, bet grįžusi namo ji gydymą nu­traukė. Mudviem su Kim tai nepatiko. Bet Mija tvirtino, kad kassavaitiniai valandos pokalbiai apie mirusius arti­muosius jokio terapinio poveikio nedaro.

- Po to, regis, ir visi fakultete atsipalaidavo, - pasako­ja Mija. - Lemskis mane laužė. Jokio laisvalaikio. Nieko daugiau, tik violončelė. Vasarą grodavau festivaliuose. Aspene. Paskui Marlbore. Paskui Lemskis su Ernestu pri­vertė dalyvauti Jaunųjų muzikantų programos konkurse, ir tai buvo visiška beprotybė. Po jo konkursas į Džuljardą atrodė vienas juokas. Bet man pavyko. Pakliuvau. Todėl šįvakar grojau „Carnegie Hali“. Šiaip jau Zenkelio salėje dvidešimtmečiai rečitalių negroja. O tada atsivėrė visos durys. Dabar turiu vadybininką. Manimi domisi agentai. Todėl Lemskis ir stūmė greičiau baigti studijas. Pasakė, jog esu pasirengusi gastrolėms, nors nežinau, ar tikrai.

- Sprendžiant iš to, ką girdėjau, jis teisus.Jos akyse atsiranda toks nekantrumas, veidas atrodo

toks jaunas, jog net gelia.

130

- Tikrai taip manai? Esu grojusi rečitalių ir festiva­liuose, dabar bus kitaip. Būsiu tik aš ir dar kelis vakarus galbūt griešiu solo su orkestru, kvartetu arba kamerinės muzikos ansambliu, - Mija pakraipo galvą. - Kartais man atrodo, kad geriau būtų susirasti nuolatinį darbą orkestre, reikėtų pastovumo. Kaip tu ir grupė. Turėtų būti gera visą laiką būti su Liza, Maiku ir Fidžiu.

Scenos keičiasi, o muzikantai vis tie patys.Pagalvoju apie grupę, kuri mums besikalbant švilpia

lėktuvu per Atlantą - per vandenyną, menkiausią iš visų mus skiriančių dalykų. O tada pagalvoju apie Miją, apie tai, kaip griežė Dvoržaką, apie tai, ką kalbėjo žmonės te­atre, jai nulipus nuo scenos.

- Ne, neverta. Tai būtų tavo talento švaistymas.- Dabar tu kalbi kaip Lemskis.- Nuostabu.

Mija nusijuokia.- Oi, žinau, jis atrodo tikras monstras, bet nujaučiu,

kad taip elgiasi, nes mano, jog padėjęs man pasilypėti karjeros laipteliais padės užpildyti kažkokią tuštumą.

Mija nutyla ir atsisuka į mane. Įsmeigusi akis tiria, ieško.

- Bet jis neprivalo man duoti karjeros. Ne tai užpildo tuštumą. Supranti, tiesa? Tu visada suprasdavai.

KAI JI IŠĖJO

131

GAYLE FORMAN

Ūmai visas per dieną kaupęsis mėšlas grįžta bume­rangu: Vanesa ir Brin, būsimų tėvelių skiltis, Shuffle, šešiasdešimt septynios dienos trankymosi po skirtingus viešbučius, nejauki tyla ir koncertai su grupe man už nu­garos, kuri nebėra mano užnugaris.

Mija, negi nesupranti? Muzika yra tuštuma. Ir tu esi priežastis, dėl kurios taip yra.

VIENUOLIKTAS SKYRIUS

„Krintanti žvaigždė“ turi nerašytą taisyklę: svarbiausia jausmai, po to - reikalai, todėl daug negalvojau, kaip jau­sis ir ar pyks grupės nariai, jei ilgėliau užtruksiu. Nuspren­džiau, kad jie supras, net jei prapulsiu nieko neaiškinęs.

Kai pagaliau rūkas galvoje prasisklaidė ir parašiau tas pirmąsias dešimt dainų, paskambinau Lizai, ir ji suorga­nizavo grupės susitikimą su vakariene. Susėdome aplink Klubo stalą; vadinom jį Klubo stalu, nes Liza šitą bjaurų medinį aštuntojo dešimtmečio valgomojo stalą, kurį su­radome išmestą, apklijavo grupės skrajutėmis ir nulakavo gal tūkstančiu lako sluoksnių, kad būtų panašus į klubo

133

stalą. Pirmiausia atsiprašiau, kad buvau dingęs. Tada iš­sitraukiau nešiojamąjį kompiuterį ir paleidau naujas su­kurtas dainas. Liza ir Fidžis išpūtė akis. Pasmeigę daržo­vinės lazanijos kąsnius klausėsi vienos dainos po kitos: „Tiltas“, „Siūlė“, „Ruletė“, „Gyvas“.

- Žmogau, mes manėm, kad viską metei, dirbi kokį šūdiną darbą, o pasirodo, kūrei, - nusistebėjo Fidžis. - Šitas šūdukas veža.

Liza linktelėjo.- Tikrai. Ir - gražu. Turėjo suteikti palengvėjimą, -

pasakė ir ištiesusi ranką spustelėjo manąją. - Norėčiau paskaityti žodžius. Ar turi kompiuteryje?

- Pakeverzojau ant popieriaus namie. Surinksiu ir at­siųsiu paštu.

- Namie? Argi ten namai? - prikibo Liza. - Tavo kam­barys - neliečiamas muziejus. Kodėl neparsikraustai?

- Nėra ko kraustyti. Nebent išpardavėt mano daiktus.- Bandėm. Labai apdulkėję. Neatsirado norinčiųjų, -

užmetė Fidžis. - Bet tavo lovą naudojom kaip kepurių kabyklą.

Jis visažiniškai išsiviepė. Per neatsargumą išsipliur- piau, kad, rodos, darausi panašus į savo amžinatilsį senelį, pilną visokiausių keistų prietarų; jis kuo nuošir­džiausiai tikėjo, kad kepurė ant lovos neša nelaimę.

- Nebijok, pasmilkysim šalavijais, - nuramino Liza.

G A YI.. E F O R fvi A N

134

KAI JI IŠĖJO

Akivaizdu, Fidžis informavo „žiniasklaidą“.- Tai ką - viskas? - paklausė Maikas, pirštų galais

barbendamas į mano kompiuterį.- Žmogau, čia dešimt dainų, - atkirto Fidžis, vypso-

damas špinatais padabinta šypsena. - Dešimt nesveikai gerų dainų. Praktiškai - albumas. Jau galim eiti į studiją.

- Šios pabaigtos, - įsiterpiau. - Dar bus tikrai ne ma­žiau kaip dešimt. Nežinau, kas darosi, bet jos iš manęs dabar tiesiog liejasi: lyg būtų parašytos ir įrašytos, o da­bar kažkas spustelėjo mygtuką „groti“. Stengiuosi kuo greičiau viską užrašyti.

- Atsiduok mūzai, - patarė Liza. - Toji ponia nepa­stovi.

- Kalbu ne apie dainas, - pasakė Maikas. - Mes net nežinom, ar iš to išeis albumas. Ar kas nors iš garsiųjų mūsų panorės. Jau buvom įsivažiavę, o jis praktiškai vis­ką sužlugdė.

- Nieko jis nesužlugdė! - atšovė Liza. - Pirma, tai tik keli mėnesiai, o antra - mūsų albumas su Smiling Simon sudrebino indie muzikos grojaraščius, jį ištisai grojo universitetų radijo stotys. Ir aš neblogai darbavausi uni­versitete, - kalbėjo Liza, - dalijau interviu ir dariau visa kita, kad žarijos neišblėstų.

- Žmogau, „Tobulas pasaulis“ net išėjo į plačiuosius vandenis - jį grojo palydovinės radijo stotys, - pridėjo

135

GAYLE FORMAN

Fidžis. - Esu tikras, tie „ A&R“ tipeliai džiaugsis mus ma­tydami, apsišiks aukštielninki, kai išgirs šitai.

- Negali žinot, - nepasidavė Maikas. - Jie turi savo kryptis. Normas. Pageidaujamą įvaizdį. Šitas, - bedė į mane pirštu, - žodžio neišspaudęs meta grupę, o paskui atplevėsuoja lyg niekur nieko.

Maiko žodžiuose yra tiesos, bet aš grupės nestabdžiau.- Klausyk, atsiprašau. Visi kartais perlenkiam. Bet

galėjot mane pakeisti kuo nors kitu, jei norėjot. Galė­jot pasikviesti kitą gitaristą ir užbaigti reikalą su įrašų leidėjais.

Iš to, kaip trijulė skubiai persimeta žvilgsniais, su­prantu, kad tokia galimybė buvo svarstyta, ir veikiausiai ją užtrumpino Liza. „Krintanti žvaigždė“ buvo demo­kratiška grupė; viską spręsdavom drauge. Bet kritiniais atvejais visiems tekdavo prisiminti, kad grupė Lizos. Ji įkūrė grupę ir užverbavo mane groti gitara, pamačiusi mane grojantį mieste. Paskui sužvejojo Fidžį ir Maiką, taigi dėl grupės sudėties jos balsas buvo lemiamas. Gal todėl Maikas kartais susimesdavo su kitu būgnininku, pasivadinę „Ranch Hand“.

- Maikai, nesuprantu, ko tu nori? - įsiterpė Fidžis. - Dėžės šokolado? Ar Adamas atsiprašydamas turi tau įteikti gėlių puokštę?

- Eik šikt, Fidži, - nusikeikė Maikas.

136

KAI Ji I Š t JO

- Nupirksiu tau gėlių, - pasiūliau. - Geltonų rožių. Man regis, jos simbolizuoja draugystę. Tebūnie, viską padarysiu.

- Ar iš to bus naudos? - kalbėjo Fidžis. - Nes kas yra, žmogau? Turim šias fantastiškas dainas. Norėčiau, kad jos būtų mano. Bet jas parašė Adamas. Padarė, kas priklausė. Ir grįžo pas mus. Tai gal dabar vėl galim groti iš koto verčiančią muziką ir pažiūrėti, kas iš to išeis. Ir leiskim mūsų berniukui vėl pajusti bent kiek džiaugsmo gyvenime. Taigi, žmogau. Kas buvo, pražuvo.

Paaiškėjo, kad Maikas nuogąstavo be reikalo. Kelios rudenį mumis susidomėjusios didžiosios įrašų ben­drovės atvėso, bet buvo tokių, kurioms tebebuvome įdomūs, ir kai joms nusiuntėme „Atsitiktinės aukos“ dainų pavyzdžius, jos tiesiog pakvaišo. Net nespėję kaip reikiant susivokti, pasirašę sutartį su Gasu, jau įrašinėjome studijoje.

Ir kurį laiką ėjosi puikiai. Fidžis su Liza buvo teisūs. Įrašinėti „Atsitiktinę auką“ buvo tikras katarsis. Ir sma­gu. Su Gasu dirbom kietai; jis liepė duoti triukšmo, ragi­no nebijoti nepažabotos jėgos, ir mes atsidavėm. Atrodė kieta įrašinėti Sietle, gyventi viename bute ir jaustis to­kiems reikšmingiems. Viskas, regis, buvo gerai.

137

Išėjus albumui, netrukus leidomės į gastroles. Iš pra­džių penkių mėnesių turas po Šiaurės Ameriką, Europą ir Aziją atrodė nuostabiausias dalykas pasaulyje. Kurį laiką taip ir buvo. Bet drauge buvo sunku. Ir neilgai trukus jau jaučiausi pavargęs. Ir vienišas. Turėjau daugybę laisvo lai­ko jos ilgėtis. Lindėdavau viešbučių kambariuose, galinė­se autobusų sėdynėse. Visus atstūmiau. Net Lizą. Lizą la­biausiai. Ji ne kvaila, suprato, kas darosi ir kodėl. Ji nebuvo gležna gėlelė. Ji nuo manęs neatstojo. Taigi lindau vis gi­liau į olą, kol, veikiausiai, ji pavargo mane iš jos traukti.

Mes gastroliavome, ir su albumu ėmė dėtis neįtikėtini dalykai. Platininis. Dukart platininis. Bilietai į turo kon­certus išparduoti, taigi mūsų rėmėjai skelbė papildomus koncertus. Nesibaigiantys prekybiniai sandoriai. „Krin­tančios žvaigždės“ marškinėliai, kepuraitės, plakatai, lipdukai, net riboto tiražo „Krintančios žvaigždės“ teles­kopai. Staiga mus užgriuvo žiniasklaida. Nesibaigiantys interviu iš pradžių glostė savimeilę. Mes rūpėjom žmo­nėms ir jiems buvo įdomu, ką mes kalbam.

Bet per interviu ėmė dėtis keisti dalykai. Žurnalistas susodindavo grupę, visus šio to paklausinėdavo, o tada mikrofoną ar kamerą nukreipdavo į mane. Aš bandyda­vau įtraukti visą grupę. Tada žurnalistai panūdo interviu imti tik iš manęs, o aš nesutikdavau. Galiausiai bendrų in­terviu niekas nebepageidavo, ir ši galimybė liko vienintelė.

GAYI E FORMAN

138

KAI JI IŠĖJO

Maždaug po keturių gastrolių mėnesių atsidūrėme Romoje. „Rolling Stone“ atsiuntė žurnalistą kelias dienas praleisti su mumis. Vieną vakarą po koncerto sėdėjom viešbučio bare. Buvo visai gera, atsipalaidavom, gėrėm grapą. Bet tada žurnalistas ėmė kabinėtis su visokiais sudėtingais klausimais. Ir vis klausinėjo manęs. Mūsų ten buvo koks tuzinas: aš, Liza, Fidžis, Maikas, Aldusas, keli techniniai darbuotojai, keli gerbėjai, bet tas tipas elgėsi taip, tarsi ten būčiau sėdėjęs aš vienas. „Adamai, ar „Atsitiktinę auką“ matai kaip ištisinį naratyvą? Jeigu taip, gal paaiškintum išsamiau?“, „Adamai, kaip manai, ar šitas albumas atspindi tavo, kaip dainų kūrėjo, augi­mą?“, „Adamai, kituose interviu esi minėjęs, kad nenori eiti „tamsiu roko žvaigždės keliu“, bet kaip tu atsilaikai prieš šlovės svaigulį?“

Maikas nebeištvėrė.- Tu pasigrobei grupę! - puolė jis mane, tarsi bare

būtume dviese, nors čia pat sėdėjo žurnalistas. - Žinai, čia ne Adamo Vaildo šou. Mes - grupė! Kolektyvas. Mes esam keturiese. O gal pamiršai tai, eidamas „tamsiu roko žvaigždės keliu“?

Maikas atsigręžė į žurnalistą.- Norite sužinoti apie garsųjį Adamą Vaildą? Turiu

keletą įdomių faktų. Pavyzdžiui, mūsų roko žvaigž­dė prieš kiekvieną koncertą atlieka kažkokį beprotišką

139

GAYLF FORMAN

vudu mėšlą, be to, jis tokia primadona, kad jeigu prieš koncertą užkulisiuose pašvilpauji, jis pasiunta, nes tai esą neša nelaimę...

- Maikai, baik, - nukirto Liza. - Visi menininkai turi savų ritualų.

O žurnalistas viską užsirašinėjo, gaudė kiekvieną žodį, kol galiausiai Aldusas diplomatiškai pasakė, kad visi pa­vargę, visus svetimus išginė iš baro ir pabandė sutaikyti mudu su Maiku. Bet Maikas tik puolė vėl ant manęs lieti tulžį, pareiškė, kad pasidariau dėmesį susigrobiančiu ši- knium. Mečiau žvilgsnį į Lizą, eilinį kartą laukdamas jos užtarimo, bet ji sėdėjo įsmeigusi akis į savo gėrimą. Tada atsigręžiau į Fidžį, bet jis papurtė galvą.

- Niekad nemaniau, kad taip pasakysiu, bet jums abiem reikėtų suaugti.

Ir išėjo. Maldaujamai žvelgiau į Lizą. Veide lyg ir ma­čiau užuojautą, bet Liza buvo pavargusi.

- Maikai, taip negalima, - ištarė bespalviu balsu. O tada atsigręžė į mane ir palingavo galva. - Nagi, Ada- mai. Pažvelk į viską jo akimis. Mūsų visų akimis. Sunku būti patenkintiems, juolab kad atsitraukei nuo mūsų. Su­prantu, kodėl taip elgiesi, bet nuo to nė kiek ne lengviau.

Visi, jie visi buvo prieš mane. Pasiduodamas sumo­savau rankomis. Išlėkiau iš baro vos neverkdamas. Ves­tibiulyje Rafaela, italų modelis, prieš tai vakarojusi su

140

KAI JI IŠĖJO

mumis, laukė taksi. Pamačiusi mane nusišypsojo. Kai taksi atvažiavo, ji mostelėjo galva kviesdama drauge. Ir aš nuėjau. Kitą dieną persikrausčiau į kitą viešbutį - sky­rium nuo grupės.

Mano istorija RollingStone.com pasirodė kone iš kar­to, o bulvarinėje spaudoje - po kelių dienų. Įrašų ben­drovė įsiuto, taip pat ir mūsų turo rėmėjai, ir visi vienu balsu grasino visokia velniava, jei nesilaikysime koncer­tinių įsipareigojimų. Aldusas atvilko profesionalią tarpi­ninkę, kad pasikalbėtų su manimi ir Maiku. Iš jos nebu­vo jokios naudos. Jos genialiąją idėją, kuri vykdoma iki šiol, Fidžis vadina „skyrybomis“. Likusį gastrolių laiką aš gyvensiu viename viešbutyje, grupės nariai - kita­me. Mūsų reklamos agentai nusprendė, kad per interviu mudu su Maiku saugiau laikyti atokiai vienas nuo kito, taigi dabar žurnalistai dažnai kalbina mane vieną. Aha, šitie pokyčiai labai padėjo!

Grįžęs iš „Atsitiktinės aukos“ gastrolių, su grupe nu­traukiau beveik visus ryšius. Išsikrausčiau iš Portlando namo, kuriame gyvenome drauge su Fidžiu. Vengiau jų. Man buvo pikta ir drauge gėda. Nežinau kaip, bet, aki­vaizdu, viską sužlugdžiau. Gal viskas taip ir būtų baigęsi, bet vieną dieną į mano naująjį butą užsuko Liza ir pasiū­lė tiesiog porą mėnesių atsikvėpti, o tada pažiūrėti, kaip jausiuos.

141

GAYI F. FORMAN

- Kiekvienam pavažiuotų stogas po poros tokių metų, kokie mums buvo šitie, ypač po tokių, kokie buvo tau, - pasakė ji, ir tuo buvo pasakyta tiek, kiek mes kalbėdavom apie Miją. - Neprašau tavęs ką nors daryti. Nedaryk nieko, o po poros mėnesių pažiūrėsim, kaip jautiesi.

Paskui albumas ėmė žertis apdovanojimus, aš susipa­žinau su Brin ir persikrausčiau į Los Andželą, su grupe praktiškai nebendravau, bet nepajutau, kaip vėl įsisukau.

Tik Brin žino, kaip mane priveikė gastrolės ir kaip klaikiai bijau būsimų. „Nebendrauk su jais“, - toks jos sprendimas. Ji mano, kad mane kamuoja kažkoks kaltės jausmas, susijęs su varginga kilme, todėl aš nenoriu kon­certuoti vienas.

- Klausyk, aš suprantu. Tau sunku pripažinti, kad nusipelnei šitos šlovės, bet tu tikrai nusipelnei. Tu para­šei visas dainas ir vos ne visą muziką, todėl tau ir kliū­va visas dėmesys, - aiškina ji man. - Tu esi talentingas! Ne šiaip vien gražus veidelis. Jei čia būtų filmas, būtum dvidešimt milijonų dolerių uždirbanti žvaigždė, o jie te­būtų pritariantieji muzikantai, o dabar visi gaunate po lygiai, - sako ji. - Tau jų nereikia. Ypač turint omeny, kiek skausmo jie tau suteikia.

Bet esmė ne pinigai. Pinigai niekada nebuvo svar­biausia. Ir solo karjera vargu ar būtų išeitis. Nuo vilko

142

ant meškos. Vis tiek reikėtų vykti į gastroles, o mane py­kina vien nuo tos minties.

- Paskambink daktarui Vaisblutui, - pasiūlė Brin te­lefonu iš Toronto, kur suko savo naujausią filmą. Vais- blutas - psichofarmakologas, kurį prieš porą mėnesių man surado įrašų bendrovė. - Paklausk, gal išrašys ko nors stipresnio. O kai grįši, mums reikės susėsti su Bruk ir rimtai pasikalbėti apie tavo solinę karjerą. Bet šitą turą privalai ištverti. Antraip susitepsi reputaciją.

Yra svarbesnių dalykų už reputacijų, pamaniau. Bet nepasakiau. Paskambinau Vaisblutui, gavau naujų re­ceptų ir dantis sukandęs tęsiau turą. Turbūt Brin suprato, ir aš pats supratau, ir visi, kurie mane pažinojo, supra­to, kad, nepaisant blogo berniuko reputacijos, Adamas Vaildas daro, kas jam liepiama.

KAI JI IŠĖJO

DVYLIKTAS SKYRIUS

Mano krūtinėje tik švinas,

O turėtų plakti širdis

Daktarai nusprendė - išimti pavojinga

Todėl jis ten amžinai ir liks

Kūnas priėmė jį kaip savą

Į senus namus

jei tik galėčiau oro uoste

Praeit pro apsaugos vartus

KULKA

ATSITIKTINĖ AUKA, 12 daina

Mija nesako, kur einam. Tai jos slaptoji ekskursija po Niujorką, taigi - paslaptis. Iš „Porth Authority“ ji mane vedasi žemyn, gilyn į metro tunelių labirintą.

Ir aš einu su ja. Nors nemėgstu paslapčių, nors ma­nau, kad mudu su Mija ir taip jau turime pakankamai paslapčių, nors metro yra tarsi visų mano baimių kul­

144

minacija. Uždara erdvė. Minios žmonių. Nėra kaip pa­sprukti. Užsimenu apie tai Mijai, bet ji atšauna mano paties kėglinėje pasakytais žodžiais:

- Kas tikėtųsi pamatyti Adamą Vaildą metro trečią valandą nakties? Be palydos? - ji šelmiškai šypteli. - Be to, tokiu metu nebus nė gyvos dvasios. Ir manajame Niujorke aš visada važiuoju traukiniu.

Kai ateinam į Taims aikštės metro stotį, čia tiek žmo­nių, kaip kokį ketvirtadienį penktą popiet. Man jau ne­ramu. Dar blogiau, kai ateinam į sausakimšą peroną. Įsi­tempiu ir atsitraukiu prie kolonos. Mija žvilgteli į mane.

- Prastas sumanymas, - sumurmu, bet mano nerimą užgožia atidundantis traukinys.

- Naktį traukiniai retai važiuoja, matyt, prisirinko laukiančiųjų, - per klegesį šaukia Mija. - Bet žiūrėk, jau atvažiuoja, viskas gerai.

Kai įlipam į šiaurės kryptimi važiuojantį traukinį, abu matom, kad Mija klydo. Vagonas pilnas žmonių. Girtų žmonių.

Jaučiu svilinančius žvilgsnius. Žinau, kad tablečių ne­beturiu, bet man reikia užsirūkyti. Tuoj pat. Išsitraukiu cigarečių pakelį.

- Traukiny negalima rūkyti, - šnibžda Mija.- Man reikia.- Tai draudžiama.

KAI JI IŠĖJO

145

GAYLC PORMAN

- Man vienodai rodo.Jei mane suims, su policija bent jau jausiuos saugiai.Ūmai ji užkunkuliuoja kaip ugnikalnis.- Jeigu nenori į save atkreipti dėmesio, ar nemanai,

kad užsirūkydamas sulauksi priešingo efekto? - ji stum­teli mane į kampą. - Viskas gerai, - tyliai ištaria ir aš beveik tikiuosi, kad ims glostyti man kaklą, kaip glos­tydavo kadaise, kai įsitempdavau. - Pastovėsim čia. Jei Trisdešimt ketvirtojoje tebebus sausakimša, išlipsim.

Trisdešimt ketvirtojoje tikrai išlipa nemažai žmonių, ir aš pasijuntu geriau. Keturioliktojoje vėl išlipa. O tada staiga Kanalo stotelėje į vagoną suguža būrys hipsterių. Nusigręžiu į vagono galą, į konduktoriaus būdelę, kelei­viams atsuku nugarą.

Daugeliui sunku suprasti, kokį siaubą man kelia spūstys mažose erdvėse. Veikiausiai prieš trejus metus ir man būtų buvę sunku suprasti. Bet tada nebuvau pa­tyręs štai ko: kartą lyg niekur nieko dairiausi mažoje muzikos įrašų parduotuvėje Mineapolyje. Vienas tipas mane pažino, riktelėjo mano vardą, o tada - lyg kuku­rūzai būtų pradėję sproginėti karštame aliejuje: iš pra­džių vienas, paskui kitas, o paskui visa griūtis - ramūs muzikos įrašų parduotuvėlės dykūnai staiga virto mi­nia, apsupo, graibė mane. Negalėjau kvėpuoti. Negalė­jau pajudėti.

146

KAI JI ISĖJO

Bjauru, nes man patinka gerbėjai, kai susitinku su jais pavieniui, tikrai patinka. Bet kai jų daug, juos užvaldo minios instinktas ir jie, regis, pamiršta, kad tu esi pa­prastas mirtingasis, kūnas ir kraujas, kurį galima užgau­ti, kurį galima išgąsdinti.

Bet kampe mums, regis, niekas negresia. Kol nepa­darau lemiamos klaidos: nusprendžiu dar kartą per petį pasitikrinti, ar niekas į mane nežiūri. Ir per sekundės dalį tai nutinka. Pagaunu kažkieno žvilgsnį. Jaučiu tarsi deg­tuką plykstelint - pažino. Beveik užuodžiu sieros kvapą. O toliau viskas vyksta lyg sulėtintame filme. Pirmiausia išgirstu tai. Visi keistai nutyla. Tada naujienai keliau­jant iš lūpų į lūpas, pasigirsta tylus dūzgesys. Girdžiu, kaip neva pašnibždom tariamas mano vardas keliauja per klegantį traukinį. Matau, kaip žmonės vieni kitiems kumši alkūnėmis. Ieško telefonų, čiumpa krepšius, telkia pajėgas, nenustygsta vietoje. Tai trunka vos porą sekun­džių, bet visada būna skausminga - kaip akimirka, kai jau smogta, bet dar nepataikyta. Barzdotas tipas ruošiasi stotis, žiojasi tarti mano vardą. Žinau, kad jis nenori ma­nęs skriausti, bet kai apie mane paskelbs, užsivers visas traukinys. Pusė minutės iki užvirs pragaras.

Čiumpu Miją už rankos ir trukteliu.- Oii!Atidarau duris ir mes lekiam į kitą vagoną.

147

GAYLL FORMAIM

- Ką darai? - klausia ji, klupinėdama man įkandin. Neklausau. Tempiuosi ją iš vieno vagono į kitą, kol

galiausiai traukinys ima lėtėti prieš stotį. Išvelku ją iš traukinio, veduosi per peroną, tempiuosi laiptais aukš­tyn, žengdamas per dvi pakopas. Kažkur smegenų ker­telėj krebžda perspėjimas, kad elgiuosi per šiurkščiai, bet drauge man tai nė kiek nerūpi. Atsiduriam gatvėje ir tada velku ją kelis kvartalus, kol įsitikinu, kad niekas mūsų neseka. Tada sustoju.

- Ar nori mus pribaigti?! - klykia Mija.Mane nusmelkia kaltė. Bet tuojau pat užsipuolu Miją.- Aha, o tu? Nori, kad mane užpultų minia? Nuleidžiu akis ir pamatau, kad tebelaikau ją už ran­

kos. Mija irgi pasižiūri. Paleidžiu.- Adamai, kokia minia? - klausia Mija atsargiai. Dabar ji su manimi kalba kaip su pamišėliu. Taip

šneka ir Aldusas, kai mane ištinka panikos priepuolis. Bet Aldusas bent jau nesakytų, kad prasimaniau gerbėjų puolimą. Daug kartų matė taip nutinkant.

- Mane ten pažino, - burbteliu eidamas tolyn nuo Mijos.

Mija sudvejoja, o tada prisiveja mane.- Niekas nesuprato, kad tai tu.Neišmanėlė! Kokia prabanga neišmanyti!- Visas vagonas žinojo, kad tai aš.

148

KAI JI ISP.IO

- Adamai, apie ką tu?- Apie ką aš? Apie prie mano namų įsikūrusius fo­

tografus. Apie tai, kad beveik dvejus metus nebuvau muzikos įrašų parduotuvėje. Apie tai, kad negaliu išeiti pasivaikščioti, nesijausdamas kaip elnias per medžio­klės sezono atidarymą. Apie tai, kad kiekvieną kartą, kai peršąlu, laikraščiai rašo apie mano priklausomybę nuo kokaino.

Miegančio miesto šešėliuose žvelgiu į ją, su ant vei­do užkritusiais plaukais, ir matau, kad ji bando suprasti, ar neišprotėjau. Ir man tenka labai tvardytis, kad nesu­griebčiau jos už pečių ir neprispausčiau prie miegančio namo, kad abu pajustume mus krečiančias bangas. Nes ūmai kyla noras išgirsti, kaip traška jos kaulai. Noriu pajusti jos švelnų kūną, noriu išgirsti, kaip ji aikteli, kai mano klubas įsiremia į ją. Noriu atlošti jos galvą ir ap­nuoginti kaklą. Noriu suleisti pirštus į jos plaukus, kad jos alsavimas apsunktų. Noriu ją pravirkdyti, paskui nu­laižyti jos ašaras. O tada noriu lūpomis priglusti prie jos lūpų, noriu suryti ją gyvą, noriu jai perduoti viską, ko ji nesupranta.

- Tai absurdas! Ir kur, po velnių, tu mane tempiesi? - nuo gyslomis pulsuojančio adrenalino kalbu ne žmo­gaus balsu, o urzgiu.

Mija, regis, nustemba.

149

- Juk sakiau tau. Veduosi parodyti slaptus Niujorko lobius.

- Ką gi, man jau gana paslapčių. Gal pasakytum, kur einam? Ar, velniai rautų, prašau per daug?

- Viešpatie, Adamai, nuo kada tu toks...Egomaniakas? Šiknius? Narcizas? Galiu išberti šim­

tus žodžių. Visus juos jau esu girdėjęs.- ...bičas? - užbaigia Mija.Vos nenusikvatoju. Bičas? Nieko geriau nesugalvojo?

Primena istoriją, kurią tėvai pasakodavo apie mane: kai dar visai mažas supykdavau, iškeikdavau juos: „Jūs, jūs, jūs... pistonai!“, lyg tai būtų pats baisiausias žodis.

O tada prisimenu dar šį tą - seną mudviejų su Mija pokalbį. Jos su Kim buvo įpratusios viską skirstyti į visiš­kai priešingas kategorijas, ir Mija vis paskelbdavo kokią nors naują. Vieną dieną ji man pasakė, jog jos nuspren- dusios, kad mano lyties žmonės dalijasi į dvi tvarkingas krūveles: Vyrai ir Bičai. Iš esmės visi pasaulio šventieji - Vyrai. Pamaivos, lošėjai ir šlapių marškinėlių varžybų mėgėjai? Tie - Bičai. Anuomet buvau Vyras.

Tai dabar aš jau Bičas? Bičas! Mano nuoskauda prasi­muša tik akimirkai. Mija žvelgia į mane suglumusi, bet nieko neprisimena.

Kas pasakė, kad praeitis nemiršta, gyvena ja. Tai atei­tis jau mirusi, jau įvykusi. Visa ši naktis - klaida. Man

GAYLE EORMAN

150

nebus leista visko atsukti atgal. Nei atitaisyti klaidos, ku­rią padariau. Nei atšaukti pažadų, kuriuos daviau. Nei susigrąžinti jos. Nei susigrąžinti savęs.

Kažkas pasikeitę Mijos veide. Tarytum būtų kažką atpažinusi. Nes ji aiškinasi, kad pavadino mane biču, mat bičams visada reikia žinoti planą, kryptį, o ji mane vedasi į Steiten Ailando keltą, jis iš tikrųjų nesąs jokia paslaptis, tik juo keliasi nedaug manhataniečių, o gaila, nes iš jo atsiveria fantastiškas Laisvės statulos vaizdas, be to, keltas nemokamas, o Niujorke nieko negausi nemo­kamai, bet jeigu aš bijąs minių, galime ten nė neiti, galė­tume tik patikrinti, ir jeigu jis bus netuščias - ji beveik įsitikinusi, kad tokiu paros metu bus tuščia, - galėsime išlipti, kol jis neišplaukė.

Supratimo neturiu, ar ji prisiminė pokalbį apie skir­tumus tarp Vyro ir Bičo, bet tai jau nebesvarbu. Nes ji teisi. Dabar aš iš tiesų esu Bičas. Ir galiu tiksliai pasakyti, kada juo tapau.

KAi JI IScJO

TRYLIKTAS SKYRIUS

Iš karto ėmė rastis panelių gerbėjų. O gal jų visada buvo, tik aš nepastebėdavau. Bet, vos pradėjome gastroles, jos ėmė plastėti aplinkui it kolibriai, kaišiojantys snapelius į pavasarines gėles.

Vienas pirmųjų dalykų, kurį padarėme pasirašę su­tartį su įrašų bendrove, pasamdėme Aldusą vadybinin­ku. „Atsitiktinė auka“ turėjo pasirodyti rugsėjį, leidėjai planavo kuklų turą rudens pabaigoje, bet Aldusui atrodė kitaip.

- Jums, vyručiai, reikia priminti apie save, - pareiškė jis, kai baigėm miksuoti albumą. - Laikas į kelionę.

152

KAI JI IŠĖJO

Taigi, vos pasirodė albumas, Aldusas užsakė dešimt koncertų Vakarinėje pakrantėje tuose klubuose, kur gro­davom anksčiau, kad susigrąžintume gerbėjus, - arba kad primintume, jog vis dar esame, - ir kad vėl įgustume laisvai groti publikai.

Įrašų bendrovė išnuomojo mums puikų Econoline furgoną su gale įtaisyta lova ir treilerį aparatūrai, bet tai ir viskas, nes kai išsiruošėme, neatrodė kuo nors kitaip negu per ankstesnius koncertus.

Buvo visiškai kitaip.Visų pirma, „Gyvas“ iš karto ir neaišku kodėl tapo

hitu. Vos per dviejų savaičių turą jis darėsi vis popu­liaresnis ir tą jautei su kiekvienu koncertu. Iš pradžių artipilnės salės, paskui pilnutėlės, toliau „išparduota“, tada eilės už kampo ir galiausiai kviesdavo ugniagesius. Viskas per dvi savaites.

Ir energija. Lyg būtų tekėjusi gyva elektra, lyg visi būtų žinoję, kad balansuojam ant ribos, ir būtų norėję tame dalyvauti, būtų norėję tapti mūsų istorijos dalimi. Tarsi mus visus būtų vienijusi ši paslaptis. Gal todėl tai buvo mūsų geriausi, audringiausi, labiausiai sukrečian­tys koncertai iš visų: ištisinis šokinėjimas nuo scenos į publiką, žmonės drauge baubė dainas, nors niekas dar nebuvo girdėjęs mūsų naujų kūrinių. Jaučiausi gerai, jaučiausi reabilitavęsis, mat tik laimė lėmė, kad viskas

153

GAYLF FORMAN

susiklostė kaip tik šitaip, aš vis dėlto nesumoviau grupės karjeros.

Žvaigždžių sugulovės lyg ir priklausė tai energijos bangai, augančio susižavėjimo tvanui. Iš pradžių nė ne­galvojau apie jas kaip apie suguloves, nes dauguma mer­ginų buvo matytos nuo scenos. Tik anksčiau jos buvo draugiškos, o dabar begėdiškai flirtavo. Po vieno iš pir­mųjų mūsų koncertų San Fransiske į užkulisius atėjo to­kia hipsterė Viv, kurią pažinojau porą metų. Žvilgantys juodi plaukai, ant liesų rankų ištatuiruoti ramunių vai­nikėliai. Ji čiupo mane į glėbį ir įsisiurbė į lūpas. Visą vakarą nuo manęs nesitraukė, ranką laikė uždėjusi man ant strėnų.

Tuo metu buvo praėję daugiau kaip metai, kai išėjau iš rikiuotės. Mudviem su Mija, na, ji gulėjo ligoninėje, paskui gydėsi reabilitacijos klinikoje, ir net tada, kai nebeliko dygsnių, gipso, tvarsčių, apie tai negalėjo būti jokios kalbos. Visos tos fantazijos apie ligoninės seksi prausimą kempine tėra pokštas; nerasi labiau numušan- čios norą vietos už ligoninę. Jau vien ką reiškia trūnėsių tvaikas - visiška geismo priešingybė.

Kai Mija grįžo namo, apsigyveno pirmame aukšte, buvusiame močiutės siuvimo kambaryje. Aš miegojau greta svetainėje ant sofos. Buvo laisvų kambarių antra­me aukšte, bet Mija tebevaikščiojo su lazda ir iš pradžių

154

KAI J! IŠĖJO

nevaliojo užlipti laiptais. Be to, aš pats nenorėjau taip toli nuo jos būti.

Nakvodavau pas Miją, bet iš „Roko namo“ oficialiai taip ir neišsikrausčiau. Vieną vakarą, praėjus porai mė­nesių po to, kai grįžo pas senelius, Mija pasiūlė tenai nu­eiti. Pavakarieniavome su Liza ir Sara, o tada ji nusitem­pė mane į mano kambarį. Vos tik durys užsidarė, puolė prie manęs ir ėmė bučiuoti plačiai pražiotomis lūpomis, lyg būtų troškusi mane praryti. Iš pradžių sutrikau, iš­sigandau tokios netikėtos aistros, sunerimau, ar jai ne­skaudės. Be to, nenorėjau matyti iškilaus raudono rando ant jos šlaunies, iš kur buvo paimta oda persodinti, ne­norėjau liesti gyvatės odą primenančio rando ant kitos kojos, nors tas būdavo aprištas tvarsčiu.

Bet kai ji ėmė mane bučiuoti, kūnas ėmė busti, o bun­dant kūnui užmigo protas. Mes sukritom ant mano fu- tono. O tada, kai jau įsivažiavome, ji pravirko. Iš pradžių nesupratau, nes tylus kūkčiojimas skambėjo taip pat, kaip ką tik iš jos lūpų sklidusios tylios dejonės. Bet netru­kus kūkčiojimas peraugo į raudą, iš vidaus veržėsi kažkas baisaus ir gyvuliško. Paklausiau, ar nuskriaudžiau, o ji at­sakė, kad priežastis kita, ir paprašė manęs išeiti. Kai išėjo iš kambario visiškai apsirengusi, norėjo eiti namo.

Paskui bandė dar kartą. Vieną vasaros vakarą, likus porai savaičių iki kelionės į Džuljardą. Seneliai buvo iš­

155

GAY! E I ORMAN

vykę aplankyti jos tetos Dianos, taigi visai nakčiai namie likome dviese. Mija pasiūlė miegoti kambaryje antrame aukšte, laiptai jos jau nebegąsdino. Buvo karšta. Atida­rėme langus, nuspyrėme seną dygsniuotą antklodę ir palindome po paklode. Pamenu, drovėjausi gultis su ja į lovą. Todėl nusičiupau knygą ir sukroviau Mijai kalną pagalvių, kad galėtų atremti koją, kaip mėgo miegodama.

- Aš dar nenoriu miego, - pasakė ji, braukdama pirš­tu per mano nuogą ranką.

Pasilenkė ir pabučiavo mane. Tai buvo ne įprastinis sausas pakštelėjimas į lūpas, o gilus, stiprus, tiriantis bu­činys. Ir aš ėmiau ją bučiuoti. O tada prisiminiau tą vaka­rą „Roko name“, jos gyvulišką raudą, baimę jos akyse, kai išėjo iš kambario. Nieku gyvu neleisiu jai vėl nusmegti į tą prarają. Nieku gyvu į tą prarają nenusmegsiu pats.

O tą vakarą San Fransiske, Viv rankai glamonėjant man strėnas, degiau iš nekantrumo. Naktį praleidome jos bute, kitą rytą ji atlydėjo mane pusryčiauti su grupe, mes ruošėmės išvažiuoti į kitą vietą.

- Paskambink, kai būsi mieste, - sušnibždėjo man į ausį atsisveikindama.

- Sveiks grįžęs į trasą, biče, - pasveikino Fidžis ir su­daužė delnais, mūsų autobusiukui riedant į pietus.

156

KAI JI IŠĖJO

- Aha, sveikinu, - liūdnokai pritarė Liza. - Tik ne­įsijausk.

Sara neseniai buvo baigusi teisės mokyklą ir dirbo žmogaus teisių gynimo organizacijoje. Nebegalėjo visko mesti ir lydėti Lizą į turus.

- Jei judu su Maikiu pririšti, nereiškia, kad reikia verkšlenti dėl mūsų, - pareiškė Fidžis. - Gastrolės - linksmybių metas, ar ne Laukini?

- Laukini? - pakartojo Liza. - Tai šitaip dabar bus?- Ne, - atsakiau.- Ei, kaip pavadinsi, taip nepagadinsi! - atšovė Fid­

žis. - Gerai, kad prieš išvažiuodamas užšokau į „Fred Meyer“ ir nupirkau gerą dėžikę sargių.

Los Andžele laukė kita mergina. San Fransiske dar viena. Bet tai neatrodė bjauru. Los Andžele Elė buvo sena draugė, o Laina, toji iš San Diego, buvo magistran­te - protinga, seksuali ir vyresnė. Niekas neturėjo iliuzi­jų, kad iš tų trumpalaikių santykių išaugs didelė meilė.

Per priešpaskutinį koncertą susitikau merginą, ku­rios vardo taip ir neįsiminiau. Pamačiau ją nuo scenos. Kaip įsmeigė į mane žvilgsnį, taip ir nenuleido per visą koncertą. Tai trikdė, bet drauge vertė susikaupti. Ji tiesiog išrenginėjo mane žvilgsniu. Norom nenorom pasijunti galingas, užsivedi, ir gera jausti, kad esi vėl geidžiamas.

157

GAYLE FORMAM

Įrašų leidėjai disko išleidimo proga po koncerto mums surengė kviestinį vakarėlį. Nesitikėjau jos ten iš­vysti. Bet po poros valandų ji ėmė ir pasirodė. Patraukė tiesiai prie manęs. Buvo apsirengusi pusiau kaip kekšė, pusiau kaip supermodelis: trumpas sijonas, batus būtum palaikęs karine ekipuote.

Atžirgliojo tiesiai prie manęs ir anaiptol ne tyliai pa­reiškė:

- Atsitrenkiau iš pat Anglijos pasidulkint su tavim.Ir sulig tais žodžiais griebė mane už rankos, išsivedė

pro duris ir nusitempė į savo viešbučio kambarį.Kitą rytą buvo taip nejauku, kaip dar niekados ne­

buvo buvę. Gėdingai nėriau į vonios kambarį, skubiai apsirengiau ir norėjau išsmukti, bet ji jau laukė manęs susikrovusi daiktus ir pasirengusi keliauti.

- Ką darai? - paklausiau.- Keliauju su tavim, - ištarė, tarsi tai būtų savaime

suprantama.- Kur keliauji su manim?- Į Portlandą, meile.Portlande turėjo būti paskutinis koncertas ir tam tikra

prasme sugrįžtuvės namo, nes dabar jau visi čionai gyve­nome. Ne bendrame „Roko name“. Liza su Sara įsikūrė atskirai. Maikas kraustėsi pas savo merginą. O mudu su

158

Fidžiu drauge nuomojomės namą. Bet gyvenome ne per toliausiai vieni nuo kitų, pėstute vaikščiojom vieni pas kitus ir į repeticijų salę, kurią dabar nuomojomės.

- Mes važinėjam furgonu, ne gastrolių autobusu, - pasakiau, nudelbęs akis į savo sportbačius. - Portlande mūsų paskutinis koncertas - toks beveik šeimos rengi­nys. Tau nederėtų važiuoti.

Ir tu nesi mano meilė.

Ji susiraukė, o aš išslinkau pro duris, manydamas, kad viskas tuo baigėsi. Bet kai Portlande atėjau patikrin­ti garso, pamačiau ją belaukiančią Satyrikone. Nelabai draugiškai liepiau jai dingti. Kaip sakoma: Šitai turi pa­

vadinimą ir tai vadinama persekiojimu. Žinau, elgiausi kaip tikras šiknius, bet buvau pavargęs. Paprašiau, kad ji nebeateitų. Ji mane klaikiai erzino. Ne tik ji. Keturių mergų per dvi savaites man buvo per daug. Reikėjo pa­būti vienam.

- Eik šikt, Adamai! Tu dar net nesi sumauta roko žvaigždė, tai baik elgtis kaip susireikšminęs šunsnukis! Ir nesi toks geras, kaip tau atrodo!

Šitai ji išrėkė visiems girdint.Taigi teko komandos paprašyti, kad ją išmestų. Ją iš­

grūdo klykiančią, j šuns dienas dedančią mane, mano seksualinius sugebėjimus, mano ego.

- Tikrai Laukinis, - kilstelėjo antakį Liza.

KAI JI IŠĖJO

159

GAYLE FORMA K

- Aha, - ištariau, jausdamasis anaiptol ne taip; iš tik­rųjų tesinorėjo kur nors sprukti ir pasislėpti. Tada dar nežinojau, bet maniau, kad prasidėjus tikrosioms gas­trolėms - toms, į kurias mus išsiųs įrašų bendrovė, kai mūsų albumas sumuš visus rekordus, toji penkių mėne­sių varginanti kelionė su sausakimšomis salėmis ir ger­bėjų būriais, - man tesinorės slėptis. Turint omeny mano atsiskyrėliškumą, pamanytum, kad esant tokiai pasiūlai išmokau laikytis atokiau nuo dykai siūlomos meilės. Bet po koncertų troškau su kuo nors būti. Geidžiau odos - kitos moters prakaito skonio. Jeigu ne jos, ką gi, tiks ir kitos... porai valandų. Bet vieną pamoką išmokau - jo­kių nakvynių.

Taigi tą kartą Sietle turbūt pirmą kartą ir tapau Biču. Tas kartas nebuvo paskutinis.

KETURIOLIKTAS SKYRIUS

Tavo lovos pusėj miega baubas Man pašnibžda į ausį: „Numirus palengvės“ Pripildo sapną gailesčio, sirenų ir apgaulia

Apsiaustu prakaito ir virpesiu širdies

BAUBASATSITIKTINĖ AUKA, 3 dailia

Einu su Mija prie kelto. O kas man belieka? Pasiusti, kad ji neužsirašė visų mūsų pokalbių? Tai vadinama judėji­mu į priekį.

Ji teisi - kelte keleivių nedaug. Pusę penktos ryto ne­daug kas veržiasi į Steiten Ailandą. Gal dešimt žmonių išdrikę apatiniame denyje. Trijulė naktinėtojų prigulusi ant suolo dalijasi praėjusios nakties įspūdžiais. Beeinant pro juos, mergina pakelia galvą ir įsistebeilija į mane. Tada klausia draugo:

- Žmogau, ar čia Adamas Vaildas?Draugas nusijuokia:

161

GAYI..E l:ORMAN

- Aha. O su juo Britnė Spears. Kokio velnio Adamui Vaildui reikėtų Steiten Ailando kelte?

Ir aš savęs to klausiu.Bet tai, matyt, vienas iš Mijos punktų, o čia jos „at­

sisveikinimo su Niujorku, bet ne išvykimo turas“. Taigi lipu paskui ją laiptais, einu į laivo pirmagalį prie turėklų.

Išplaukiame iš Niujorko, horizontas už mūsų atsitrau­kia, vienoje pusėje atsiveria Hadsono upė, kitoje - uos­tas. Ant vandens ramu, tik kažko besitikėdamos įkandin seka kelios žuvėdros: turbūt klykauja maisto, o gal tiesiog nakty ieško draugijos. Imu po truputį atsipalaiduoti.

O po poros minučių mes jau prie Laisvės statulos. Ji apšviesta, jos deglas irgi šviečia lyg tikra liepsna, svei­kindamas susirinkusią minią. Ei, ponia, štai ir aš.

Nesu buvęs prie Laisvės statulos. Per daug žmonių. Aldusas kartą kvietė mane į privačią ekskursiją sraigtas­parniu, bet aš neskraidau sraigtasparniais. Bet dabar, kai statula tiesiai prieš mane, suprantu, kodėl ji yra Mijos sąraše. Nuotraukose statula atrodo niūri, ryžtinga, o iš arti ji kur kas švelnesnė. Jos išraiška tokia, tarsi ji žinotų kažką, ko tu nežinai.

- Tu šypsaisi, - sako Mija.Pajuntu, kad tikrai šypsausi. Gal man buvo leista pa­

daryti kažką, kas, maniau, man uždrausta. O gal užsi­krėčiau nuo statulos.

162

KAI JI IŠĖJO

- Gražu, - ištaria Mija. - Seniai bemačiau.- Keista, - atsakau, - nes aš kaip tik apie ją galvojau. -

Mosteliu į statulą. - Tarsi ji žinotų paslaptį. Gyvenimo paslaptį.

Mija pakelia akis.- Aha. Suprantu, ką turi omeny.Išpučiu orą pro lūpas.- Man ta paslaptis praverstų.Mija palenkia galvą virš turėklo.- A ne? Tai paklausk jos.- Paklaust jos?- Ji tiesiai priešais tave. Nieko nėra. Jokių kaip skruz­

dėlės aplink jos kojas ropojančių turistų. Paklausk, kokią paslaptį ji žino.

- Neklausiu.- Nori, kad aš paklausčiau? Aš galiu, bet tai tavo klau­

simas, todėl, manau, tau derėtų parodyti jai pagarbą.- Tu dažnai kalbiesi su statulomis?- Taip. Ir su balandžiais. Tai klausi ar ne?Pažvelgiu į Miją. Susidėjusi rankas ant krūtinės, ma­

tau, šiek tiek nekantrauja. Vėl nusigręžiu į turėklus.- Mm. Statula? O, Laisvės statula, - negarsiai šūkte­

liu. Mudu vieni, bet vis tiek drovu.- Garsiau, - ragina Mija.Tai velnias.

163

GAVI.S FORMA N

- Ei, atsiprašau, - rikteliu, - kokia tavo paslaptis?Abu ištempiam ausis, tarsi tikėdamiesi išgirsti at­

sakymą.- Ką ji pasakė? - klausia Mija.- Laisvė.- Laisvė, - pakartoja Mija ir pritariamai linkteli. -

Ne, pala, manau, kad dar šis tas. Luktelk. Ji užsigula ant turėklo, išplečia akis. - Hm. Hm. Aha. - Atsigręžia į mane. - Veikiausiai po drabužiais ji nevilki apatinių, ir nuo įlankos vėjelio ją krečia virpulys.

- Ponia Laisvė be apatinių! - tariu. - Labai prancūziška!Mija pratrūksta kvatotis.- Kaip manai, ar ji kada turistams atidengia savo

grožius?- Jokiais būdais! Kodėl, tavo manymu, jos veidas toks

paslaptingas? Visi tie laivais atplukdomi raudonųjų vals­tijų puritonai nė neįtaria, kad senutė Laisvė nemūvi kel­naičių. Turbūt pasidariusi brazilišką bikini.

- Oi, man reikia atsikratyti šito vaizdo, - sudejuoja Mija. - Ir gal galėčiau tau priminti, kad mudu taip pat iš raudonosios valstijos?

- Oregonas pasidalijęs į dvi dalis, - atremiu. - Rau- donsprandžiai rytuose, hipiai - vakaruose.

- Kalbant apie hipius ir apatinių nebuvimą...- O ne. Nenoriu to įsivaizduoti.

164

KAt JI IŠĖJO

- Laisvę papams! - sukrykščia Mija, turėdama ome­ny mūsų mieste nuo septintojo dešimtmečio užsilikusias nuotaikas. Kartą per metus būrelis moterų visą dieną pra­leidžia iki pusės apsinuoginusios. Jos taip protestuoja prieš neteisybę, kad vyrai be marškinių gali vaikščioti, o mote­rys ne. Jos tai daro vasarą, bet Oregonas yra Oregonas, pusę metų vis tiek būna šalta, taigi matai daug senstan­čių susitraukusių kūnų. Mijos mama vis grasindavo, kad prisidės prie protestuotojų; jos tėtis vis papirkdavo mamą vakariene prašmatniame restorane, kad ji to nedarytų.

- Šalin B klasės nusižengimą nuo mano B dydžio lie­menėlės! - springdama juokais cituoja Mija vieną keis­čiausių judėjimo šūkių. - Nesąmonė. Jeigu apnuogini papus, kam liemenėlė?

- Nesąmonė? Tai buvo apsirūkiusių hipių šūkis. Ir tu nori, kad būtų sąmonė?

- Laisvę papams! - šluostydamasi ašaras pakartoja Mija. - Geras senas Oregonas! Šimtas metų praėjo.

Taip ir yra. Todėl šie žodžiai neturėtų kirsti kaip an­tausis. Bet kerta.

- Kodėl taip ir neparvažiuoji?Man rūpi ne tai, kodėl ji apleido Oregoną, bet atrodo

saugiau pasislėpti po didele žalia mūsų valstijos antklode.- O ko? - atremia Mija, neatitraukdama akių nuo

vandens.

165

CiAYLE FORMAN

- Nežinau. Dėl žmonių ten.- Žmonės iš ten gali atvažiuoti čia.- Kad aplankytum. Savo šeimą.Šūdas. Ką aš šneku?

- Norėjai pasakyti - jų kapus?Tylom linkteliu.- Iš tikrųjų dėl jų ir negrįžtu.Vėl linkteliu.- Per skaudu.Mija nusijuokia. Tikrai, nuoširdžiai nusijuokia, ir tas

juokas beveik toks pat netikėtas kaip automobilio signa­lizacija atogrąžų miške.

- Ne, visai ne, - ji purto galvą. - Negi tikrai manai, kad kapo vieta lemia, kur gyvena tavo siela?

Kur gyvena tavo siela?

- Ar nori sužinoti, kur gyvena mano šeimos sielos?Staiga man pasirodo, kad kalbuosi su dvasia. Su raci­

onaliosios Mijos šmėkla.- Jos čia, - sako ji, tapšnodama sau per krūtinę. - Ir

čia, - paliečia smilkinį. - Girdžiu juos visą laiką.Žalio supratimo neturiu, ką sakyti. Juk vos prieš porą

minučių kreizėjom dėl mūsų miesto hipių.Bet Mija nebejuokauja. Kaktoj susimeta gili raukšlė,

ji nusisuka.- Tiek to.

166

KAI JI IŠĖJO

- Ne. Atsiprašau.- Ne, suprantu. Kalbu kaip Vaivorykštės Karys. Prie-

tranka.- Tiesą sakant, kalbi kaip tavo močiutė.Mija įsistebeilija į mane.- Jei pasakysiu tau, iškviesi vyrukus su tramdomai­

siais marškiniais.- Palikau telefoną viešbuty.- Kurgi.- Be to, mes laive.- Gerai pastebėta.- O jeigu jie kartais vis dėlto pasirodytų, pats prisi-

duosiu. Tai ką, ar jie persekioja tave?Mija giliai atsikvepia, pečiai atsipalaiduoja, lyg nusi­

metę sunkią naštą. Ji pakviečia mane prie tuščio suoliu­ko. Atsisėdu greta jos.

- Persekioja - netinkamas žodis. Atrodo, kad tai būtų kažkas bloga, nepageidaujama. Bet aš juos girdžiu. Visą laiką.

-O.- Ne tik girdžiu jų balsus kaip prisiminimą, - aiškina

ji. - Girdžiu juos kalbantis su manimi. Tarsi dabar. Ti­krovėje. Apie mano gyvenimą.

Turbūt mano veide atsiranda keista išraiška, nes ji nurausta.

167

GAYLF. FORMA N

- Žinau. Girdžiu mirusių žmonių balsus. Bet čia ne tai. Prisimeni tą kvaištelėjusią benamę, kuri bastydavo- si apie studentų miestelį ir aiškindavo, jog girdi balsus, transliuojamus į jos parduotuvinį vežimėlį?

Linkteliu. Mija patyli.- Bent man atrodo, kad yra ne taip, - ištaria ji. - O gal

taip. Gal man pavažiavo stogas, o aš taip nemanau, nes juk pamišėliai niekada nelaiko savęs pamišėliais, tiesa? Bet aš tikrai juos girdžiu. Ar tai angelų galia, kaip kad tiki močiutė, ir jie iš dangaus su manimi bendrauja, ar aš juos tokius išsaugojau savyje, nežinau. Net nežinau, ar tai svarbu. Svarbu tai, kad jie su manim. Visą laiką. Ir žinau, kad atrodau kaip su savim besišnekanti pamišėlė, bet aš su mama tariuosi, kokį sijoną pirkti, arba su tėčiu kalbuosi apie rečitalį, kurio bijau, arba pasakoju Tedžiui apie filmą, kurį pažiūrėjau. Ir girdžiu, kaip jie man atsa­ko. Lyg būtų greta. Lyg nebūtų iškeliavę. O keisčiausia - Oregone aš jų negirdžiu. Po avarijos jų balsai tarsi ėmė tolti. Pamaniau, kad apskritai pamiršiu jų gyvų balsus. Bet kai išvažiavau, girdžiu juos visą laiką. Todėl ir neno­riu grįžti. Na, tai viena iš priežasčių. Kitaip tariant, bijau prarasti su jais ryšį.

- Ar dabar girdi juos?Ji įsiklauso, linkteli.- Ką jie sako?

168

- Sako, gera tave matyti, Adamai.Suprantu, kad tai veikiausiai pokštas, bet nuo min­

ties, kad jie mane mato, stebi mane, žino, ko pridariau per šiuos trejus metus, mane šiltą naktį nukrečia šiurpas.

Mija pastebi, kaip sudrebėjau, nuleidžia akis.- Žinau, beprotybė. Todėl niekam apie tai ir nesu pa­

sakojusi. Net Ernestui. Netgi Kim.Ne, noriu pasakyti jai. Tu neteisi. Tai nėra beprotybė.

Mąstau apie visus tuos balsus, kurie klega mano galvoje, balsus, kurie, beveik esu tikras, tėra vyresnės arba jaunes­nės, o gal tiesiog geresnės mano atmainos. Yra buvę - kai viskas buvo beviltiškai niūru, - kad bandžiau prisikviesti ją, norėjau, kad ji man atsakytų, bet nepavykdavo. Da­bar suprantu. Jei noriu išgirsti jos balsą, turiu pasitelkti prisiminimus. Šito bent jau turiu sočiai.

Sunku įsivaizduoti, ką reikštų turėti ją savo galvoje, - kokią ramybę tai suteiktų. Sužinojęs, kad visą šitą laiką ji turėjo juos, aš džiaugiuosi. Ir suprantu, kodėl iš mudvie­jų abiejų kaip tik ji atrodo sveiko proto.

KAI JI ISFJG

PENKIOLIKTAS SKYRIUS

Esu tikras, kad Oregone gimę kūdikiai iš ligoninės iš­vyksta su gimimo liudijimais. Mažulyčiuose miegmai­šiuose. Visi valstijoje stovyklauja. Hipiai ir raudons- prandžiai. Medžiotojai ir žalieji. Turtuoliai. Vargšai. Net roko muzikantai. Roko muzikantai ypač. Mūsų grupė ištobulino pankroko stovyklavimo meną: sugal­vodavom, po kokios valandos jau būdavom susimetę mantą į furgoną ir traukdavom į kalnus. Gerdavom alų, svilindavom maistą, prie laužo brązgindavom savo ins­trumentus ir miegodavom po atviru dangumi. Kartais gastrolėse, anais varguoliškais laikais, verčiau įsikurda-

170

KAI j : i šė j o

vom stovyklą, kad vėl nereikėtų grūstis į kokį žmonių ir tarakonų pilną rokenrolo namą.

Nežinau, ar dėl to, jog kad ir kur gyventum, gamta visada arti, bet Oregone, regis, stovyklauja visi.

Visi, išskyrus Miją Hol.- Aš miegu lovoje, - pareiškė Mija, kai pirmą kartą

pakviečiau ją savaitgalį pastovyklauti. Pasisiūliau paimti pripučiamą čiužinį, bet ji vis tiek nesutiko. Keitė nugir­do, kaip įkalbinėju Miją, ir ėmė juoktis.

- Sėkmės, Adamai, - palinkėjo ji. - Mudu su Deniu išsivežėm stovyklauti ją dar visai mažytę. Ketinom savai­tę pagyventi pakrantėje, bet ji dvi dienas ištisai klykė ir teko grįžti namo. Ji alergiška stovyklavimui.

- Tiesa, - pritarė Mija.- Aš noriu, - pareiškė Tedis. - Aš stovyklavau tik kieme.- Senelis vežasi tave kiekvieną mėnesį, - priminė De­

nis. - Ir aš vežuosi. Tu tik nestovyklavai su mumis visais, su visa šeima.

Jis reikšmingai pasižiūrėjo į Miją. Ta tik pavartė akis.Taigi buvau tiesiog pritrenktas, kai Mija sutiko pa­

stovyklauti. Tai nutiko vasarą prieš jos baigiamuosius metus mokykloje ir mano pirmą kursą, kai mes labai mažai matydavomės. Grupės reikalai ėmė gerėti, taigi tą vasarą daug koncertavome, Mija buvo išvažiavusi į

171

GAVI. E FORMA N

orkestro stovyklą, o paskui lankė gimines. Matyt, labai manęs pasiilgo. Tik taip galėjau paaiškinti, kodėl ji pa­galiau nusileido.

Nusprendžiau, kad šį kartą pankrokiškas stovyklavi­mo stilius netiks. Pasiskolinau palapinę. Ir poroloninius čiužinius. Šaldiklį prikroviau maisto. Norėjau, kad viskas būtų gerai, nors, tiesą pasakius, nelabai supratau, ko Mija apskritai taip spiriasi prieš stovyklavimą (ji nė iš tolo ne­priminė lepios mergužėlės; šioji mergiotė mėgo naktimis žaisti krepšinį), taigi nebuvau tikras, ar patogumai padės.

Kai nuvažiavau jos pasiimti, visa šeima susirinko mūsų išlydėti, lyg būtume išsiruošę į kelionę aplink pa­saulį, o ne į paros iškylą. Keitė pasivedė mane į šalį.

- Kokio maisto paėmei? - pasiteiravo.- Sumuštinių. Vaisių. Vakarienei - mėsainių, keptų pu­

pelių, zefyrų. Noriu, kad pastovyklautume kaip priklauso.Keitė rimtai palinksėjo.- Gerai, bet jeigu ims kaprizytis, tu ją pirma pamai­

tink zefyrais. Ir aš tau dar šio to įdėjau.Ji padavė man vos ne dviejų litrų talpos maišelį.- Nelaimės atveju, išdaužti stiklą.- Kas čia?- Saldainiai: Now and Laters, Starburst, Pixie Stix. Jei

visai subjaurės, maitink šituo šlamštu. Kol kraujyje bus daug cukraus, tau ir laukinei gamtai niekas negresia.

172

KAI JI IŠĖJO

- Na, ačiū.Keitė palingavo galvą.- Esi drąsesnis, negu maniau. Sėkmės.- Aha, tau jos prireiks, - atitarė Denis. Tada jiedu su

Keite susižvelgė ir ėmė kvatotis.

Už valandos kelio būtum radęs daugybę šaunių vietų įsi­kurti, bet man norėjosi ją nusivežti į ypatingą vietą, taigi nuklydome toli į kalnus, prie seno miškakirčių kelio, kur dažnai būdavau vaikystėje. Kai iš kelio išsukau į purviną keliuką, Mija paklausė:

- Kur stovyklavietė?- Stovyklavietės turistams. Mes įsikursime bet kur.- Bet kur? - pakartojo jau sunerimusi.- Mija, atsipalaiduok. Mano tėtis kadaise čia pjovė

mišką. Pažįstu šituos keliukus. O jeigu tau rūpi dušas ir panašūs dalykai...

- Man nerūpi dušas.- Tai gerai, nes turime nuosavą tvenkinį.Išjungiau variklį ir parodžiau Mijai, kur ją atvežiau.

Čia pat tekėjo upė, o greta tyvuliavo nedidelis ramus krištolinio vandens duburys. Į visas puses vėrėsi vaizdai, vien pušys ir kalnai aplinkui, lyg milžiniškame atviruke OREGONAS.

173

GAYLE FORMAN

- Gražu, - nenorom pripažino Mija.- Palauk, kol pamatysi, koks vaizdas nuo kalno. Pra-

sivaikštom?Mija linktelėjo. Įsimečiau porą sumuštinių, vandens,

porą pakelių Now and Laters, ir mudu patraukėme taku, pasėdinėjom, pagulinėjom, paskaitėm po medžiu. Kai grįžom, jau temo.

- Pastatysiu palapinę, - pasakiau.- Padėti?- Ne. Tu viešnia. Ilsėkis. Skaityk, jei nori.- Kaip pasakysi.Numečiau pasiskolintą palapinę ant žemės ir ėmiau

jungti strypus. Palapinė buvo iš tų „naujųjų“, kur visi strypai sukabinti į vieną didžiulį raizginį, o ne paprasta „būda“, kokią statydavau vaikystėje. Praėjo pusvalandis, o aš tebevargau su ja. Saulė leidosi už kalnų, Mija pasidė­jo knygą. Ji stebėjo mane, tarsi sutrikusi šypsojosi.

- Smagu? - paklausiau vakaro vėsoje išpiltas prakaito.- Labai. Jei būčiau žinojusi, kaip bus, seniausiai bū­

čiau sutikusi atvažiuoti.- Džiaugiuosi, kad tau taip linksma.- Oi, tikrai. Bet gal vis dėlto padėti? Jei tai dar truks,

reikės palaikyti žibintuvėlį.Atsidusau. Pasiduodamas iškėliau rankas.- Mane įveikė turistinis inventorius.

174

KAi JI iSEJO

- Ar tavo priešininkas turi instrukciją?- Kadaise turbūt turėjo.Ji palingavo galva, atsistojo, čiupo už palapinės viršūnės.- Gerai, tu laikyk šitą galą. Aš - šitą. Manau, ilgoji

dalis užsineria čionai.Po dešimties minučių palapinė buvo surinkta ir pris­

maigstyta prie žemės. Parinkau akmenų, prakurų ir už­kūriau laužą iš atsivežtų malkų. Keptuvėje virš ugnies iškepiau mėsainių, o pupeles pašildžiau su visa skardine.

- Įspūdinga, - įvertino Mija.- Tai tau patinka stovyklauti?- Aš to nesakiau, - atrėmė ji, bet šypsodamasi.Tik vėliau, kai pavakarieniavome, pasikepėme zefy­

rų, išsiplovėme indus mėnesienos užlietoje upėje, kai prie laužo pagrojau gitara, kol Mija siurbčiojo arbatą ir kramsnojo Starburst, aš galiausiai supratau, kuo Mijai nepatinka stovyklauti.

Buvo gal dešimta valanda, bet stovyklaujant tai pri­lygsta antrai nakties. Suropojome į palapinę, įlindome į dvivietį miegmaišį. Prisitraukiau Miją.

- Ar žinai, kas visų geriausia stovyklaujant?Pajutau, kaip jos kūnas įsitempė, - ne gerąja prasme.- Kas čia buvo? - sušnibždėjo ji.- Kur kas buvo?- Kažką girdėjau.

175

GAYLE FORMA N

- Turbūt koks nors gyvūnas. .Mija įjungė žibintuvėlį.- Iš kur žinai?Paėmiau žibintuvėlį ir pašviečiau į Miją. Jos akys

buvo kaip lėkštės.- Bijai?Ji nudelbė akis ir vos vos linktelėjo.- Jei yra ko bijoti, tai tik meškų, o joms rūpi tik mais­

tas, todėl mes jį ir sukrovėme į mašiną, - nuraminau ją.- Aš nebijau meškų, - niekinamai purkštelėjo Mija.- Tai ko tada?- Jaučiuosi čia lyg koks taikinys.- Taikinys kam?- Nežinau - žmonėms su ginklais. Medžiotojams.- Absurdas. Pusė Oregono medžioja. Mano visa šei­

ma medžioja. Jie medžioja žvėris, o ne stovyklautojus.- Žinau, - tyliai atsakė Mija. - Net ne tai. Tiesiog jau­

čiuosi... nesaugiai. Na, kaip čia paaiškinus: pasaulis atro­do labai didelis, kai esi atviroj erdvėj. Tarsi nerastum sau vietos jame, kai neturi namų.

- Tavo vieta čia, - sušnibždėjau, guldydamas ją ir tvirčiau priglausdamas.

Ji prisiglaudė.- Žinau, - atsiduso. - Keistuolė. Į pensiją išėjusio

Miškų tarnybos biologo anūkė bijo stovyklauti.

176

KAi JI IŠĖJO

- Tavęs tokios tik pusė. Esi violončelininkė, kurios tėvai seni pankrokeriai. Tu visiška keistuolė. Bet mano keistuolė.

Kurį laiką gulėjom tylėdami. Mija išjungė žibintuvėlį ir prisislinko dar arčiau.

- Ar medžiojai, kai buvai vaikas? - sušnibždėjo. - Niekada nepasakojai.

- Eidavau su tėčiu, - sumurmėjau. Nors per mylių mylias buvom vieninteliai žmonės, kažkodėl atrodė, kad nakty reikia kalbėti tyliai. - Jis vis sakydavo, kad kai man sueis dvylika, gimtadienio proga gausiu šautuvą, ir jis mane išmokys šaudyti. Bet kai buvau devynerių, išė­jau su vyresniais pusbroliais, vienas paskolino man savo šautuvą. Gal nusišypsojo naujoko laimė, gal šiaip, bet nušoviau triušį. Pusbroliai pašėlo iš džiaugsmo. Triušiai maži ir vikrūs, net patyrusiems medžiotojams sunku į juos pataikyti, o aš nušoviau pirmu šūviu. Jie nuėjo jo paimti, kad parneštume ir visiems parodytume, gal pa­darytume trofėjaus iškamšą. Bet kai pamačiau jį visą kruviną, pradėjau verkti. Paskui ėmiau klykti, kad rei­kia jį nunešti pas veterinarą, bet jis, aišku, buvo nebegy­vas. Neleidau jo nešti namo. Priverčiau palaidoti miške. Kai tėtis sužinojo, paaiškino man, kad medžiojama ne šiaip sau: gyvūną suvalgome arba panaudojame jo odą, antraip tai būtų tuščias gyvybės atėmimas. Bet manau,

177

GAVI F FORMA N

jis suprato, kad medžioklė ne man, nes kai man sukako dvylika, negavau šautuvo; gavau gitarą.

- Nepasakojai man šito, - pratarė Mija.- Matyt, nenorėjau griauti savo pankrokeriškos repu­

tacijos.- Manau, ją tai tik sutvirtina.- Nea. Bet aš esu emo nuo galvos iki kojų, taigi viskas

gerai.Palapinėje įsiviešpatavo jauki tyla. Lauke tyliai suū-

kavo pelėda. Mija kumštelėjo mane į šoną.- Koks tu jautruolis!- Iš ko girdžiu - iš mergiščios, kuri bijo stovyklauti!Ji tyliai sukikeno. Prisitraukiau ją prie savęs, trokš­

damas, kad mūsų kūnų niekas neskirtų. Nubraukiau jos plaukus nuo kaklo ir įsikniaubiau veidu.

- Dabar tu man papasakok apie kokį vaikystės ne­smagumą, - sumurmėjau jai į ausį.

- Nesmagumų ir dabar netrūksta, - atsakė ji.- Turi būti kas nors, ko nežinau.Ji patylėjo, o tada pasakė:- Drugeliai.- Drugeliai?- Klaikiai bijojau drugelių.- Kodėl tu taip nesutari su gamta?Ji ėmė virpėti nuo tylaus juoko.

178

KAI JI IŠĖJO

- Žinau, - ištarė. - Ar gali būti taikesnis padaras už drugelį? Jie gyvena - kiek? - dvi savaites. Bet kaskart, kai pamatydavau drugelį, klaikiai išsigąsdavau. Tėvai darė viską, kad tik sumažintų tokį mano jautrumą: pri­pirko knygučių apie drugelius, drabužių su drugeliais, kambary prikabino plakatų su drugeliais. Niekas ne­padėjo.

- Gal tave buvo užpuolęs milžiniškų monarchų bū­rys? - spėjau.

- Ne, - atsakė Mija. - Močiutė turi savo teoriją apie mano fobiją. Sako, taip yra todėl, kad manęs laukia virs­mas, kaip vikšras virsta drugeliu, ir tai mane gąsdina, todėl ir drugeliai mane gąsdina.

- Būdinga tavo močiutei. Kaip įveikei savo baimę?- Nežinau. Tiesiog nusprendžiau jų nebebijoti ir vie­

ną dieną baimė dingo.- Apsimetinėjai, kol virto tikrove.- Maždaug.- Galėtum tą patį pabandyti su stovyklavimu.- Ar reikia?- Ne, bet džiaugiuosi, kad tu čia.Ji atsigręžė į mane. Palapinėje buvo tamsu nors į akį

durk, bet įžiūrėjau tamsoje žibančias akis.- Ir aš. Bet ar reikia miegoti? Gal galėtume dar taip

pabūti?

179

GAYLE FORMAN

- Nors ir visą naktį, jei nori. Papasakosim tamsai savo paslaptis.

- Gerai.- Taigi kokia kita tavo nepaaiškinama baimė?Mija sugriebė mane už rankų ir prisispaudė man prie

krūtinės taip, tarsi būtų norėjusi įsirausti.- Bijau tavęs netekti, - ištarė vos girdimai.Atšlijau nuo jos, kad matyčiau veidą, ir pabučiavau į

kaktą.- Sakiau „nepaaiškinama“ baimė. Nes šito niekada

nebus.- Vis tiek man baisu, - sumurmėjo Mija. O tada ėmė

vardyti kitus ją gąsdinančius dalykus, aš dariau tą patį, mes šnibždėjomės, iki išnaktų pasakojom visokias vaikys­tės istorijas, kol galiausiai Mija užmiršo bijoti ir užmigo.

Po poros savaičių oras atvėso, ir tą žiemą Mija pakliuvo į avariją. Taigi tai buvo mano paskutinis stovyklavimas. Bet netgi jeigu būtų kitaip, vis tiek tai geriausia mano gyvenimo kelionė. Kai tik ją prisimenu, vėl matau mūsų palapinę, mažą nakty švytintį laivelį, ir girdžiu mudviejų su Mija šnabždesį, nutylantį lyg muzikos garsai, nuplau­kiantį virš mėnesienos pasidabruotos jūros.

ŠEŠIOLIKTAS SKYRIUS

Tu perplaukei į kitę pusę, mane palikusi krante

Ir taip skaudėjo, bet tau to buvo negana

Susprogdinai tu tiltą - pakvaišus teroriste

Pamojavai nuo savo kranto, išblėsus apgavystė

Pradėjau vytis, tik ne iš karto supratau

Kad čia tik oras ir aš ne ką arčiau

TILTAS

ATSITIKTINĖ AUKA, 4 daina

Šviesos pirštai ima plėšyti nakties dangų. Netrukus pa­kils saulė, ir nori nenori prasidės nauja diena. Diena, kai išskrisiu į Londoną. O Mija į Tokiją. Laikas tiksi kaip bomba.

Dabar mudu ant Bruklino tilto, ir nors Mija nieko konkretaus nepasakė, man atrodo, kad čia paskutinis taškas. Mes paliekam Manhataną, ir tai nėra kelionė pir­myn atgal, koks buvo pasiplaukiojimas į Steiten Ailandą.

181

GAYLE FORMAN

Ir turbūt Mija nusprendė, kad jeigu ji šį tą prisipažino, turėčiau ir aš. Maždaug ties tilto viduriu ji sustoja ir at­sigręžia.

- Tai kas nutiko tau ir grupei? - teiraujasi ji.Pučia šiltas vėjelis, bet man pasidaro šalta.- Ką reiškia „nutiko“?Mija trukteli pečiais.- Kažkas negerai. Jaučiu. Per visą naktį apie juos nė žo­

džio. Buvot neperskiriami, o dabar net gyvenate skirtin­gose valstijose. Ir kodėl į Londoną neskridot visi drauge?

- Sakiau gi - tai tas, tai anas.- Kas tokio svarbaus, kad negalėjo tavęs palaukti?- Man reikėjo... šį tą nuveikti. Nueiti į studiją ir sudė­

lioti kelias gitaros partijas.Mija dėbteli nepatikliai.- Bet jūs pristatote naują albumą. Kodėl apskritai

kažką įrašinėj i?- Vieno iš singlų reklaminė versija. Kad būtų dau­

giau... - sakau susiraukęs ir patrinu pirštais: „pinigų“.- O tai kodėl ne kartu įrašinėjate?Papurtau galvą.- Dabar taip nebebūna. Be to, turėjau interviu su Shuffle.

- Interviu? Be grupės? Tik tu? Nieko nebesuprantu.Prisimenu vakar dieną. Vanesą Legrandę. Lyg perkū­

nas iš giedro dangaus galvoje suskamba eilutės iš „Tilto“,

182

KAI JI IŠĖJO

ir suabejoju, ar kalbėtis apie tai su Mija Hol virš tamsių Rytų upės vandenų - itin gera mintis. Na, bent jau nebe penktadienis, nebe trylikta.

- Taigi, dabar taip būna, - ištariu.- Kodėl žiniasklaida nori kalbėtis tik su tavim? Ką jie

nori sužinoti?Tikrai nenoriu apie tai šnekėtis. Bet Mija tarsi pėdse­

kys šuo seka pagal kvapą, ir aš pakankamai gerai ją pa­žįstu, jog suprasčiau, kad arba turiu numesti jai kruviną mėsgalį, arba leisti jai susekti pūvančių lavonų krūvą. Bandau nukreipti jos dėmesį.

- Tiesą sakant, buvo visai įdomu. Žurnalistė klausi­nėjo apie tave.

- Ką? - Mija kaip vijurkas atsigręžia į mane.- Ji ėmė interviu ir ėmė klausinėti apie tave. Apie

mus. Apie mokyklą.Mėgaujuos nuostaba Mijos veide. Prisimenu, kaip ji

ankstėliau pasakė, jog Oregonas buvo prieš šimtą metų. Na, gal vis dėlto ne prieš šimtą!

- Pirmą kartą šitaip. Kažkoks keistas sutapimas.- Nebetikiu sutapimais.- Nieko jai nepasakojau, bet ji iš kažkur gavo seną

„Kuguaro“ albumą. Tą, kur yra mūsų nuotrauka - Kie- tuolis ir moksliuke.

Mija purto galvą.

183

GAVI. E FORMA N

- Aha, man labai patiko ta pravardė.- Nesijaudink, aš nieko nepasakojau. Be to, sudau­

žiau jos diktofoną. Sunaikinau visus įkalčius.- Ne visus, - Mija žiūri man į akis. - „Kuguaras“

niekur nedingo. Kim galės pasidžiaugti, kad jos anks­tyvas darbas galbūt pasirodys šalies žurnale, - ji papur­to galvą ir sukikena: - Jei pakliuvai Kim į objektyvą, nebeištrūksi. Taigi nebuvo reikalo daužyti žurnalistės diktofoną.

- Žinau. Tiesiog nesusivaldžiau. Ji visą laiką provoka­vo, bandė mane išmušti iš vėžių visais tais neva kompli­mentais, kurie iš tikrųjų yra įžeidimai.

Mija supratingai linkteli.- Žinau, ką tai reiškia. Šlykščiausias dalykas! „Aš

sužavėtas, kaip šiandien griežėte Šostakovičių. Kur kas subtiliau negu Bachą“, - pamėgdžioja pamaivišku bal­su. - Vertimas: Šostakovičius užknisa.

Neįsivaizduoju, kaip Šostakovičius gali užknisti, bet dėl šios mudviejų su Mija bendrystės nesiginčysiu.

- Tai ką ji apie mane norėjo sužinoti?- Turbūt tikėjosi paskelbti sensaciją, kuo gyvena

„Krintanti žvaigždė“. Taigi pašniukštinėjo po mūsų gim­tąjį miestą, pakalbino žmones, su kuriais kartu mokė­mės. Ir jie jai papasakojo apie mus... apie... apie tai, kokie buvome. Ir apie tave, ir kas nutiko...

184

Nukandu sakinį nebaigęs. Nukreipiu akis į upę, į pra­plaukiančią baržą, kuri, sprendžiant iš kvapo, plukdo šiukšles.

- O kas iš tikrųjų nutiko? - klausia Mija.Nesuprantu, ar tai retorinis klausimas ar ne, todėl nu­

taisau juokaujamą toną ir nutęsiu:- Aha, aš iki šiol bandau suprasti.Dingteli, kad tai vienintelis tikras per naktį mano

pasakytas dalykas, bet ištariu šiuos žodžius taip, kad jie virsta melu.

- Žinai, kai išgarsėjau, vadybininkas įspėjo, kad ava­rija gali daug kam rūpėti, bet nepamaniau, kad kam nors bus įdomus ryšys su tavimi. Tai yra iš pradžių to tikėjau­si. Laukiau, kada kas nors atras mane - buvusios mergi­nos šmėklą, - bet turbūt nebuvau tokia įdomi kaip tavo kitos, hm, draugės.

Jai atrodo, kad priežastis, kodėl nė vienas rašeiva prie jos neprikibo, yra ta, kad ji ne tokia įdomi kaip Brin, apie kurią, manau, Mija tikrai girdėjo. Jei tik ji žinotų, kaip grupės artimiausi bičiuliai iš kailio nėrėsi, kad tik jos vardas nebūtų tariamas, kad nebūtų aitri­namos žaizdos, kurios atsiverdavo vos ją paminėjus. Kad ir dabar interviu sutartyse yra punktai, kuriuose surašytos visos draudžiamos pokalbių temos, ir kad tie punktai, nors ji konkrečiai neminima, yra įtraukti tam,

KAI Ji IŠFJO

185

GAYL.E FORMA N

kad apie ją nebūtų kalbama. Tam, kad ją apsaugotų. Kad apsaugotų mane.

- Man regis, mokykla - labai sena istorija, - priduria Mija.

Labai sena istorija? Negi tikrai mus nurašei į Paikos mokyklinės meilės skyrių? O jeigu taip, kodėl, velniai rau­

tų, aš negaliu to padaryti?- Aha, tu plius aš - mes kaip MTV plius „Life time“

televizija, - kuo guviau ištariu. - Kitaip sakant - masalas rykliams.

Mija atsidūsta.- Ai, ką darysi. Turbūt ir rykliams reikia ėsti.- Ką nori pasakyti?- Tiesiog... Aš nenoriu, kad mano šeimos istorija būtų

valkiojama po viešumą, bet jeigu tokia yra kaina, kurią reikia sumokėti, kad galėtum daryti tai, kas tau patinka, manau, aš tai padaryčiau.

Štai ir vėl grįžome prie to paties. Dėl muzikos verta padaryti bet ką - norėčiau tuo tikėti. Bet netikiu. Ir var­gu ar kada nors tuo tikėjau. Ne dėl muzikos man norisi kasryt pabusti, kvėpuoti. Nusigręžiu į apačioje juoduo­jantį vandenį.

- O jeigu tai nėra tai, kas tau patinka? - sumurmu, bet mano žodžius nusineša vėjas ir automobilių gaude­sys. Na, bent jau ištariau juos balsu. Bent tiek.

186

Man reikia užsirūkyti. Atsiremiu į turėklą ir nukrei­piu žvilgsnį tolyn, į tiltų trio. Kol krapštausi su žiebtuvė­liu, Mija prieina ir atsistoja greta.

- Mesk, - ištaria; švelniai paliečia petį.Iš pradžių pamanau, kad ji omeny turi grupę. Kad

išgirdo, ką pasakiau, ir liepia palikti „Krintančią žvaigž­dę“, mesti velniop visą muzikos pramonę. Aš vis laukiu, kad kas nors patartų mesti muziką, bet taip ir nesulau­kiu. Tada prisimenu, kad šiąnakt Mija man tai jau sakė, kaip tik prieš tai, kai paprašė cigaretės.

- Ne taip lengva, - sakau.- Nesąmonė, - atrėžia Mija karingai, visai kaip jos

mama, Keitė, kuri nesiskyrė su savo teisuoliškumu it su nutrinta odine striuke ir kuriai prasižiojus rausdavo net visko mačiusi grupės komanda. - Mesti nesunku. Nuspręsti mesti sunku. Kai galvoje tai įvyksta, visa kita lengva.

- Tikrai? Ar taip metei mane?Štai taip, nė nesusimąsčius, neištarus to pirma min­

tyse, be ilgadienių ginčų su savimi, žodžiai išsprūsta sa­vaime.

- Taigi, - tarsi kreipdamasi į publiką po tiltu taria Mija, - jis pagaliau tai pasako.

- O neturėjau? Ar turėjau pravaikščioti visą naktį ir neprabilti apie tai, ką padarei?

KAI JI IŠĖJO

187

GAYI..E F O R M A N

- Ne, - ištaria švelniai.- Tai kodėl? Kodėl dingai? Ar dėl balsų?Ji papurto galvą.- Ne dėl balsų.- Tai kas tada? Kodėl?Pats girdžiu balse skambant neviltį.- Daug visko. Tarkim tai, kad su manim negalėjai

būti savimi.- Ką tu šneki?- Tu lioveisi su manim kalbėtis.- Nesąmonė, Mija. Visą laiką su tavim kalbėjausi!- Kalbėjai su manimi, bet nesikalbėjai. Jaučiau tuos

dvejopus pokalbius. Norėdavai pasakyti viena. O pasa­kydavai kita.

Susimąstau apie savo dvigubus pokalbius. Su visais. Ar jie prasidėjo nuo tada?.

- Na, su tavim nebuvo paprasta kalbėtis! - atšaunu. - Kad ir ką sakydavau, viskas ne taip.

Ji pažvelgia į mane liūdnai šypsodamasi.- Žinau. Ne tu vienas kaltas. Tu ir aš. Mes.Papurtau galvą.- Netiesa.- Tiesa. Bet nesijausk dėl to blogai. Visi aplink mane

vaikščiojo ant pirštų galų. Tik dėl tavęs buvo skaudu,

188

KAI JI ISkJO

kad negali su manim būti toks, koks iš tikrųjų esi. Tu manęs beveik nė neliesdavai.

Tarsi patvirtindama savo žodžius ji uždeda du pirštus man ant riešo prie delno. Nebūčiau nustebęs, jeigu būtų pakilęs dūmelis, ir man ant odos būtų likęs jos pirštų įdagas. Atitraukiau ranką, kad atgaučiau tvirtą pagrindą po kojom.

- Tau reikėjo pagyti, - apgailėtinai teisinuosi. - Ir, jei gerai prisimenu, mes bandėme, bet nieko neišėjo.

- Kartą, - ištaria Mija. - Kartą.- Aš tik norėjau, kad tau būtų gerai. Norėjau padėti

tau. Bet ką būčiau padaręs.Ji nunarina galvą.- Taip, žinau. Norėjai mane išgelbėti.- Po velnių, Mija. Sakai taip, lyg tai būtų blogai.Ji žvelgia į mane. Jos akyse vis dar regėti užuojauta,

bet atsiradę ir dar kažkas: nuožmumas; nuo jo mano pyktis subliūkšta ir virsta baime.

- Taip įsijautęs stengeisi būti mano gelbėtoju, kad pa­likai mane vieną, - sako ji. - Žinau, kad norėjai padė­ti, bet kartais atrodydavo, kad stumi mane tolyn, mano labui prie nieko manęs neprileidi ir darai iš manęs dar didesnę auką. Ernestas sako, kad geri žmonių ketinimai gali įkalinti it karstas.

- Ernestas? Kokį velnią jis apie tai išmano?

189

GAYLE I OHMAN

Mija kojos pirštu braukia palei medinio šaligatvio lentų plyšį.

- Iš tikrųjų nemažai. Jo tėvai žuvo, kai jam buvo aš- tuoneri. Jį užaugino seneliai.

Žinau, kad turėčiau užjausti. Bet mane supurto įsiūtis.- Kas tai - koks nors klubas? - klausiu lūžtančiu bal­

su. - Gedulo klubas, į kurį man negalima?Laukiu, kad pasakys „ne“. Arba kad priklausau jam.

Juk ir aš jų netekau. Nors net anuomet buvo kitaip - lyg koks barjeras skyrė. Niekaip nepamanytum, kad gedu­las - tai varžybos. Kad ir kokie man svarbūs jie buvo, kad ir kokią gilią užuojautą man reiškė žmonės, Denis, Keitė ir Tedis nebuvo mano šeima, ir staiga šis skirtumas pasidarė svarbus.

Akivaizdu, svarbus iki šiol. Nes Mija nutyla ir susi­mąsto dėl mano klausimo.

- Gal ne gedulo klubas. Kaltės klubas. Kad likome.O, tik neaiškink man apie kaltę! Ji sruvena mano gys­

lomis. Dabar, ant tilto, ima tvenktis ašaros. Vienintelis būdas jas sutramdyti - atrasti savy pykčio, kuris mane tik ir palaikė.

- Betgi galėjai pasakyti! - beveik išrėkiu. - Išmetei mane kaip šiukšlę. Bent būtum turėjusi padorumo išsi­skirti su manim, o ne versti trejus metus spėlioti...

190

- Aš neketinau, - irgi kylančiu balsu atrėžia Mija. - Lipdama į tą lėktuvą neketinau su tavim skirtis. Tu man buvai viskas. Net kai tai vyko, negalėjau patikėti, kad tai vyksta. Bet taip nutiko. Pasirodė, kad būti ten, būti toli kažkodėl lengviau. Pasijutau gyvenanti taip, kaip jau maniau niekada nebeįstengsiu gyventi. Ir pajutau di­džiulį palengvėjimą.

Pagalvoju apie visas tas merginas, kai tik ir laukda­vau, kada išeidamos atsuks man nugarą. Galvoju apie tai, kaip, ištirpus jų balsui, kvapui, visas mano kūnas at­sikvėpdavo. Daugeliu atvejų taip būdavo ir su Brin. Ar

taip be manęs pasijuto Mija?- Ketinau tau pasakyti, - dabar jau neatsikvėpdama

beria Mija, - bet iš pradžių buvau visai sutrikusi. Net ne­suvokiau, kas vyksta, tik supratau, kad be tavęs man ge­riau, ir neišmaniau, kaip galėčiau tau tai paaiškinti. Bet ėjo laikas, tu man neskambinai, neieškojai manęs, ir aš tiesiog nusprendžiau, kad tu, kaip tik tu, supratai. Žinau, buvau apgailėtina bailė. Bet pamaniau... - Mija užsiker­ta, bet ir vėl atgauna kvapą: - Pamaniau, kad man tai leistina. Ir kad tu suprasi. Turiu omeny, taip atrodė. Kaip tavo dainoje: „Ji liepia pasirinkti: ar liksiu aš, ar tu. Kai iš visų bejėgių vienintelė likai.“ Nežinau. Kai išgirdau „Ru­letę“, pamaniau, kad tikrai supratai. Kad esi piktas, bet žinai. Turėjau pasirinkti save.

KAI JI IŠĖJO

191

G AVI. E FORMA N

- Tai toks tavo pasiteisinimas, kad metei mane žodžio nepasakius? Taip elgiasi tik bailiai, Mija. Ir tai žiauru! Ar tokia tu tapai?

- Gal turėjau kurį laiką tokia pabūti, - pro ašaras sako Mija. - Aš atsiprašau. Žinau, kad derėjo su tavim susisiekti. Reikėjo paaiškinti. Bet tu buvai ne taip lengvai pasiekiamas.

- Oi, baik, Mija. Esu nepasiekiamas daug kam. Bet tau? Pora telefono skambučių, ir būtum mane suradusi.

- Nenorėjau taip elgtis, - prataria ji. - Tu tapai... - Ji nutyla ir suvaidina sprogimą, visai kaip anądien padarė Vanesa Legrandė. - Įžymybe. Nebe šiaip asmeniu.

- Tai visiški nusišnekėjimai, ir tu tai turėtum žinoti. Be to, tai nutiko daugiau kaip po metų nuo tavo išva­žiavimo. Po metų. Po apgailėtinų metų, Mija, kuriuos praleidau susigūžęs tėvų namuose. O gal ir tą telefono numerį užmiršai?

- Ne, - Mijos balsas bespalvis. - Bet iš pradžių nega­lėjau tau skambinti.

- Kodėl?! - išrėkiu. - Kodėl negalėjai?!Mija įsmeigia į mane akis. Vėjas taršo jos plaukus ir

dabar ji primena paslaptingą burtininkę - gražią, galin­gą, bet grėsmingą. Ji papurto galvą ir ima gręžtis į šalį.

Tai jau ne! Šitiek toli nuėjom. Ji gali viską sugadinti,

192

KAI JI IŠĖJO

jei tik pageidauja. Bet pirmiausia viską man papasakos. Sugriebiu ją, atgręžiu į save.

- Kodėl negalėjai? Sakyk. Bent tiek esi man skolinga! Ji pažvelgia į mane, prisimerkia. Nusitaiko. O tada

paspaudžia gaiduką.- Nes nekenčiau tavęs.Vėjas, triukšmas - viskas akimirkai nutyla, tik ausyse

bukai spengia, kaip spengia po koncerto, kaip spengia tada, kai širdies monitorius ima rodyti tiesią liniją.

- Nekentei manęs? Už ką?- Tu privertei mane pasilikti.

Ištaria labai tyliai, žodžius užgožia vėjas ir automobi­lių ūžesys, ir aš nesu tikras, ar gerai išgirdau. Bet ji pa­kartoja jau garsiau:

- Tu privertei mane pasilikti!Na štai. Širdy atsiveria tuštuma, patvirtindama tai, ką

sielos gelmėje visada žinojau.Ji žino.Oras įsielektrina; regis, gali užuosti ore šokančius jonus.- Iki pat dabar kiekvieną mielą rytą pabudusi akimir­

ką būnu pamiršusi, kad nebeturiu šeimos, - ima lietis žodžiai. - O tada prisimenu. Ar žinai, koks tai jausmas? Vis iš naujo. Būtų buvę kur kas lengviau...

Ūmai ramus fasadas suaižėja, ir ji pravirksta.- Būk gera, - pakeliu rankas. - Būk gera, nereikia...

193

GAYLE FORMAN

- Ne, tu teisus. Turi man leisti tai pasakyti, Adamai! Turi tai išgirsti. Lengviau būtų buvę mirti. Tai nereiškia, kad dabar noriu būti mirusi. Nenoriu. Mano gyvenime yra daug dalykų, kurie teikia man pasitenkinimo, ku­riuos dievinu. Bet kartais, ypač iš pradžių, būdavo labai sunku. Ir niekaip neapleisdavo mintis, kad būtų buvę kur kas lengviau išeiti su visais. Bet tu - tu prašei pa­silikti. Meldei pasilikti. Stovėjai prie manęs ir pažadėjai man, šventai prisiekei. Ir aš suprantu, kodėl tu pyksti, bet nekaltink manęs. Negali manęs nekęsti už tai, kad pasinaudojau tavo pažadu.

Mija rauda. Aš nežinau, kur dėtis iš gėdos, nes pats esu dėl visko kaltas.

Ir staiga suprantu. Suprantu, kodėl ji pasikvietė mane į teatro užkulisius, kodėl išsekė man įkandin, kai išėjau iš persirengimo kambario. Štai ką iš tikrųjų reiškia atsi­sveikinimo turas - Mija baigia tai, ką pradėjo prieš tre­jus metus.

Paleisti. Visi apie tai kalba kaip apie paprasčiausią dalyką. Atlenkti pirštą po piršto, kol atgniauši delną. Bet mano kumštis sugniaužtas jau treji metai; jis neatsi- gniaužia. Viskas many užslopinta. Ir tuoj visai užsispaus.

Spoksau į vandenį. Ką tik buvo ramus, lygus it stiklas, o dabar atrodo, kad upė veriasi, plakasi galingu sūkuriu.

194

Tas verpetas kėsinasi mane įtraukti. Nuskęsiu jame, ir tamsoje nebebus nieko, nieko.

Kaltinau ją dėl visko - kad išvažiavo, kad mane su­žlugdė. Gal tebuvo maža sėklytė, bet iš tos sėklytės suve­šėjo sužydėjo šitoks auglys. Ir aš pats jį auginu. Laistau. Rūpinuosi. Skabau jo nuodingas uogas. Leidausi, kad jis apsivytų man apie kaklą, kad imtų mane smaugti. Pats taip padariau. Viską pats. Viską sau pačiam.

Žvelgiu į upę. Penkiasdešimties pėdų aukščio bangos bloškiasi į mane, bando mane nuo tilto įsitraukti į šėls­tančius vandenis.

- Aš nebegaliu! - šaukiu manęs pasiimti atūžian­čioms bangoms plėšrūnėms.

Vėl surinku:- Aš nebegaliu!Šaukiu bangoms, Lizai, Fidžiui, Maikui, Aldusui, rė­

kiu mūsų įrašinėtoj ams, Brin, Vanesai, paparacams ir mergiotėms, vilkinčioms nertinius su užrašu „Mičigano universitetas“, savo gerbėjams metro ir visiems, kurie nori manęs, kai nėra nieko geriau. Bet labiausiai šaukiu sau pačiam.

- AŠ NEBEGALIU! - šaukiu taip garsiai, kaip dar niekada gyvenime nesu šaukęs, taip garsiai, kad, manau, garsas verčia medžius Manhatane. Ir man besikaunant su nematomom bangom, įsivaizduojamais verpetais ir

KAI JI IŠĖJO

195

GAYLE FORMAN

demonais, savo susikurtais, bet labai tikroviškais, jaučiu, kaip krūtinėje kažkas atsiveria. Tas pjūvis toks stiprus, jog širdis, regis, tuoj sprogs. Ir aš tai paleidžiu. Išleidžiu iš savęs.

Kai pakeliu akis - upė kaip upė. Rankos, kuriomis buvau taip įsikirtęs į tilto turėklą, kad krumpliai pabalo, atsileido.

Mija tolsta, eina tiltu. Be manęs.Dabar jau suprantu.Pažadus reikia tesėti. Turiu ją paleisti. Tikrai paleisti.

Paleisti mus abu.

SEPTYNIOLIKTAS SKYRIUS

Groti su grupe pradėjau keturiolikos. Mano pirmoji grupė vadinosi „Infinity 89“. Pirmasis koncertas buvo privačiame vakarėlyje netoli studentų miestelio. Mūsų trijulei - aš grojau gitara, mano draugas Neitas bosine gitara, o jo vyresnysis brolis Joną būgnais - sekėsi šū- dinai. Visi dar buvome nepatyrę, o po koncerto sužino­jome, kad Joną papirko vakarėlio šeimininką, kad tas mus įsileistų. Mažai kam žinomas faktas, kad Adamas Vaildas galėjo taip ir nepabandyti groti roko publikai, jei Joną Hamiltonas nebūtų taip mėgęs alaus.

197

GAYLE FORMAN

Alus tame koncerte buvo visų geriausias dalykas. Mes taip nervinomės, kad garsintuvus paleidom per garsiai ir jie taip užcypė, kad ėmė skųstis kaimynai. Išsigandę ėmėme groti taip tyliai, kad nebegirdėjome vienas kito instrumentų.

Per pertraukėles tarp dainų girdėjosi pobūvio gau­desys: skimbčiojo sudaužiami alaus buteliai, žmo­nės plepėjo, juokėsi ir, prisiekiu, namo viduje žiūrėjo „American Idol“. Girdėjau visa tai, nes mūsų grupė buvo tokia apgailėtina, kad niekam nerūpėjo, ar mes grojam. Nebuvom verti plojimų. Netgi nenusipelnėm būti nušvilpti. Į mus paprasčiausiai nekreipė dėmesio. Kai baigėm koncertuoti, vakarėlis vyko toliau, tarsi mūsų čia net nebūtų buvę.

Pramokome groti geriau. Ne tobulai, bet geriau. Bet ne taip gerai, kad galėtume tikėtis ko nors daugiau už naminius vakarėlius. Paskui Joną įstojo į universitetą, mudu su Neitu likome be būgnininko, ir „Infinity 89“ nustojo gyvuoti.

Tada kurį laiką kaip dainininkas ir dainų kūrėjas mieste koncertuodavau vienas - daugiausia kavinėse. Muzikavimas kavinėse buvo šiek tiek geriau nei privatūs vakarėliai. Tebūdavau aš ir gitara, taigi nereikėdavo groti garsiai, o klausytojai dažniausiai pasitaikydavo manda­gūs. Bet grojantį mane vis tiek blaškydavo kiti garsai: ka­

198

KAI JI IŠĖJO

vos aparato šnypštimas, prislopinti universiteto studen­tų pokalbiai apie Svarbius Dalykus, merginų kikenimas. Po pasirodymo kikendavo garsiau, prieidavo su manimi pasikalbėti, paklausinėti apie įkvėpimą, pasiūlyti savo įrašytų diskų, o kartais pasiūlyti kitko.

Viena mergina buvo kitokia. Gyslotomis raumenin­gomis rankomis, nuožmiomis akimis. Pirmą kartą mane užkalbinusi, tepasakė:

- Tu apsinešęs.- Ne, aš švarus kaip kūdikėlis.- Ne ta prasme apsinešęs, - kilstelėjo antakį su aus­

karu. - Akustiškai apsinešęs. Mačiau tave grojantį su ta klaikia grupe, bet tau, kaip tokiam vaikui, visai nepras­tai išėjo.

- Ačiū. Turbūt.- Nėra už ką. Ne meilikauti atėjau. Atėjau tavęs ver­

buoti.- Atleisk, aš pacifistas.- Juokinga! Aš lesbietė ir tuo patenkinta, taigi karinei

tarnybai irgi netinku. Ne, aš renku grupę. Manau, kad esi labai talentingas gitaristas, taigi aš čia tam, kad, vaiz­dingai tariant, įsitaisyčiau berniuką žaisliuką.

Man buvo vos šešiolika, ta karinga mergiščia mane šiek tiek gąsdino, bet pasakiau:

- Kodėl gi ne. Kas dar groja grupėje?

199

G A Y L E FORMAN

- Aš būgnais. Tu - gitara.-Ir?- Šitie svarbiausi, nemanai? Fantastiškos būgninin­

kės ir dainuojantys gitaristai neauga ant medžių - net Oregone. Nebijok, užpildysiu spragas. Aš, beje, Liza.

Ji ištiesė ranką. Delnas buvo pilnas nuospaudų - gero būgnininko ypatybė.

Per mėnesį Liza surado Fidžį ir Maiką, mes pasiva­dinome „Krintančia žvaigžde“ ir ėmėme drauge kurti dainas. Po mėnesio pirmą kartą surengėme koncertą. Irgi privačiame vakarėlyje, bet jis nė iš tolo nepriminė tų, kuriuose grojau su „Infinity 89“. Nuo pat pradžių kažkas buvo kitaip. Sugrojau pirmą akordą ir tarsi šviesa užgeso. Visi nutilo. Mes patraukėme žmonių dėmesį ir jį išlaikėme. Po dainos žmonės plojo, o paskui nurimdavo laukdami kitos dainos. Ilgainiui ėmė šūkčioti pageidavi­mus. Po kurio laiko taip gerai įsiminė mūsų dainas, kad ėmė dainuoti drauge, o tai buvo visai paranku, kai pa­miršdavau žodžius.

Netrukus ėmėme groti didesniuose klubuose. Kartais fone girdėdavau taurių skimbčiojimą, barmenui šūkčio- jamus užsakymus. Išgirdau šūkčiojant savo vardą: „ Ada- mai!“, „Čionai!“ Dauguma balsų buvo merginų.

Į merginas paprastai nekreipdavau dėmesio. Tuo metu ėmiau svaigti dėl merginos, kuri neidavo į mūsų

200

KAI JI IŠĖJO

koncertus, bet kurią matydavau mokykloje grojančią violončele. O kai Mija tapo mano panele ir ėmė vaikš­čioti į mūsų koncertus - ir, didelei mano nuostabai, jai ten, regis, būdavo tikrai smagu, jei ne dėl koncertų, tai bent dėl mūsų muzikos, - aš kartais klausydavausi, tikė­damasis išgirsti jos balsą. Norėdavau išgirsti ją šaukiant mano vardą, nors žinojau, kad ji to niekada nepadarys. Ji nenoriai lydėdavo mane j koncertus. Mieliau lindėdavo užkulisiuose ir iš ten mane atidžiai stebėdavo. Net kai šiek tiek atsipalaidavo ir kartais žiūrėdavo mūsų pasi­rodymą kaip visi normalūs žmonės, kartu su publika, vis tiek elgdavosi gana santūriai. Bet vis tiek laukdavau, vildamasis išgirsti jos balsą. Atrodė visai nesvarbu, kad neišgirstu. Klausytis irgi buvo smagu.

Grupė išaugo, ėmė rengti didesnius koncertus, publi­kos palaikymas vis stiprėjo. O paskui kuriam laikui vis­kas nurimo. Nei muzikos. Nei grupės. Nei gerbėjų. Nei Mijos.

Kai viskas grįžo - muzika, koncertai, minios, - at­rodė kitaip. Net per tas dviejų savaičių gastroles, vos pasirodžius „Atsitiktinei aukai“, supratau, kaip viskas pasikeitė, vien iš to, kad skambesys buvo kitoks. Mums grojant, garsų siena apgaubė grupę - grojome tarsi bur­bule, sudarytame iš nieko kito, tik iš mūsų pačių triukš­mo. O tarp dainų klyksmai ir spiegimas. Netrukus, kur

201

GAYLE FORMAN

kas greičiau, negu būčiau drįsęs įsivaizduoti, jau grojo­me milžiniškose salėse, arenose ir stadionuose, daugiau kaip penkiolikos tūkstančių gerbėjų akivaizdoje.

Arenose ir stadionuose tiek žmonių ir toks garsas, kad beveik neįmanoma iš minios išskirti vieno balso. Be grupės instrumentų, dabar staugiančių per galin­giausius garsiakalbius, tegirdžiu klykiant minią, kai mes laukiame užkulisiuose, ir prieš pat mums pasirodant prigęsta šviesos. O kol esame ant scenos, nuolatinis mi­nios spiegimas susilieja į niršų uragano staugimą; pri­siekiu, kartais naktimis jaučiu tų penkiolikos tūkstančių kvėpavimą.

Man tas garsas nepatinka. Mane jo monolitiškumas išmuša iš vėžių. Keliuose koncertuose vietoj garso ko­lonėlių naudojom ausines. Garsas buvo tobulas, lyg stu­dijoj, minios staugimo visai nesigirdėjo. Bet nieko iš to gero. Jaučiausi visiškai atskirtas nuo minios; mus skyrė atstumas - scenos platybės ir armija apsaugininkų, ne­prileidžiančių gerbėjų, besiveržiančių mus paliesti ar nuo scenos šokti į minią, kaip kad buvo įpratę. Bet net labiau už tai man nepatiko, kad negaliu išgirsti prasimu- šant atskiro balso. Nežinau. Gal vis dar tikiuosi išgirsti tą vienintelį balsą.

Ir vis tiek per pasirodymus kas kartą, kai man arba Maikui prireikdavo suderinti gitarą arba kas nors gurkš­

202

KAI JI ISFJO

telėdavo vandens iš buteliuko, aš apmirdavau ir įtemp­davau ausis, vildamasis išgirsti minioje kieno nors bal­są. Ir man neretai pavykdavo. Išgirsdavau, kad kažkas prašo kokios nors dainos ar klykia Aš tave myliu! Arba kartoja mano vardą.

Stovėdamas ant Bruklino tilto prisimenu tuos koncer­tus stadionuose, uraganišką baltojo triukšmo kaukimą. Nes dabar, kai Mija pranyksta, o aš stengiuosi ją paleisti, mano ausyse tegriaudžia laukinis riaumojimas, bežodis staugimas.

Bet girdėti dar kažkas. Tylutėlis balsas bando prasi­mušti, bando pradurti nebūties kauksmą. Tas balsas vis stiprėja, šį kartą tai mano balsas, ir jis klausia: „Iš kur ji žino?“

AŠTUONIOLIKTAS SKYRIUS

Ar ši kančia tau maloni?

Ilsiesi tuštumoj rami?

Čia paskutinis mūs ryšys Vienintelė paguoda mano

LIŪDESYS

ATSITIKTINĖ AUKA, 6 daina

Mijos nebėra.Tiltas atrodo kaip iš praeities atklydęs vaiduoklių lai­

vas, nors ant jo vis daugiau tipiškų dvidešimt pirmo am­žiaus žmonių - rytinių bėgikų.

Ir aš, vėl vienas.Bet aš vis dar stoviu. Vis dar kvėpuoju. Ir kažkodėl

man nieko nenutiko.Tik klausimas vis stipriau aidi galvoje: „Iš kur ji

žino?“ Nes niekada niekam nesakiau, ko jos prašiau. Nei seselėms. Nei seneliams. Nei Kim. Nei Mijai. Tai iš kur ji žino?

204

Jei pasiliksi, padarysiu ką tik nori. Mesiu grupę, va­

žiuosiu su tavim į Niujorką. Bet jei norėsi, kad pasitrauk­čiau, pasitrauksiu. Galbūt grįžti prie senojo gyvenimo tau bus pernelyg skaudu, gal tau bus lengviau mudu ištrinti. Būtų siaubinga, bet padaryčiau tai. Sutinku tavęs taip ne­

tekti, jei tik neprarasiu tavęs šiandien. Paleisiu tave. Jei

pasiliksi.Toks buvo mano pažadas. Ir tai buvo mano paslaptis.

Mano našta. Mano gėda. Kad prašiau jos pasilikti. Kad ji paklausė. Nes kai pažadėjau tai, ką pažadėjau, ir palei­dau jai Jo-Jo Ma violončelės kūrinį, atrodė, kad ji tikrai išgirdo. Spustelėjo man ranką, ir aš pamaniau, kad bus, kaip būna filmuose, bet ji tik spustelėjo ir nieko daugiau. Ir liko gulėti be sąmonės. Bet tas spustelėjimas pasiro­dė besąs pirmas valingas raumenų judesys; po jo buvo daugiau spustelėjimų, paskui jos akys prasimerkė kartą, kitą, paskui ji visiškai atsimerkė. Viena seselė aiškino, kad Mijos smegenys - tarsi mažas paukščiukas: bando prasikalti iš kiaušinio, ir tas spustelėjimas buvęs pradžia. Ji „ritosi“ dar kelias dienas, kol galiausiai pabudo ir pa­prašė vandens.

Kai kalbėdavo apie avariją, Mija sakydavo, kad visa ta savaitė miglota. Kad ji nieko neprisimenanti. Ir aš neke­tinau jai sakyti apie savo pažadą. Apie pažadą, kurį man galiausiai teko tesėti.

KA! JI IŠ R J O

205

GAYLE FOR.V.AN

Bet ji žinojo.

Visai nekeista, kad manęs nekenčia.Jaučiu keistą palengvėjimą. Pavargau nuo šitos pa­

slapties. Labai pavargau jausti kaltę, kad priverčiau ją gyventi, ir pykti, kad ji gyvena be manęs. Pavargau jaus­tis veidmainiu.

Dar pastoviu ant tilto, kol ji nueis, ir tada nužings­niuoju kelis šimtus likusių pėdų. Mačiau apačioje gatve pravažiuojant daug taksi automobilių, taigi, nors netu­riu supratimo, kur esu, tikrai rasiu, kas mane parvež­tų į viešbutį. Bet nusileidęs nuo tilto atsiduriu aikštėje, pėsčiųjų zonoje. Susistabdau bėgiką, pusamžį nuo tilto pūškuojantį vyriškį, ir klausiu, kur galėčiau rasti taksi. Jis mosteli kažkokių pastatų link.

- Darbo dienomis ten paprastai daug jų stovi. Dėl sa­vaitgalio nežinau, bet, manau, rasit kur nors.

Jis turi iPod grotuvą, kalbėdamasis su manimi išsiėmė ausines, bet muzika tebegroja. Fugazi. Žmogus bėgioja klausydamasis Fugazi: girdžiu grojant pačią „Smallpox Champion“ pabaigą. Paskui muzika pasikeičia - Rolling

Stones „Wild Horses“. Ir ta muzika - net nežinau - tar­si duona tuščiam skrandžiui ar krosnelė šaltą dieną. Ji sklinda iš ausinių ir šaukia mane.

Vyriškis nenuleidžia nuo manęs akių.

206

- Ar jūs Adamas Vaildas iš „Krintančios žvaigž­dės“? - klausia. Ne kaip gerbėjas, o iš smalsumo.

Man reikia susitelkti, kad liaučiausi klausytis muzi­kos ir nukreipčiau dėmesį į jį.

- Taip.Ištiesiu ranką.- Nenorėčiau pasirodyti nemandagus, - taria, kai

paspaudžiame vienas kitam ranką, - bet ką jūs veikiate Brukline pusę septintos ryto šeštadienį? Pasiklydot ar ką?

- Ne, nepasiklydau. Jau nebe.Girdžiu Miką Džegerį ir tenka vos ne lūpą prikąs­

ti, kad neimčiau dainuoti drauge. Kadaise nė žingsnio nežengdavau be muzikos. O paskui, kaip ir visa kita, - viskas arba nieko. Bet dabar rinksiuos viską. Dabar man to reikia.

- Ar galėčiau paprašyti nesveikai didelės ir tiesiog be­protiškos paslaugos? -- klausiu.

- Naaa?- Ar galėčiau pasiskolinti jūsų grotuvą? Vienai die­

nai? Jei pasakysit savo pavardę ir adresą, atsiųsiu per kurjerį. Pažadu, kad iki rytdienos pasibėgiojimo jį vėl turėsite.

Jis purto galvą, juokiasi.- Savaitgalį man gana ir vieno pasibėgiojimo pary­

čiais, bet taip - galiu paskolinti. Mano namo telefon-

207

GAYLE FORMAN

spynė neveikia, tai nusiųskit jį Nikui į „Southside Cafė“ Šeštajame aveniu Brukline. Būnu ten kas rytą.

- Nikas. „Southside Cafė“. Šeštasis aveniu. Bruklinas. Nepamiršiu. Pažadu.

- Tikiu, - sako Nikas, vyniodamas laidelius. - Deja, „Krintančios žvaigždės“ čia nerasite.

- Tai ir gerai. Grąžinsiu iki vakaro.- Nesijaudinkit dėl to. Kai išbėgau, baterija buvo vi­

siškai įkrauta, taigi temps... kokią valandą. Šitas daikčiu­kas ryja kaip dinozauras.

Jis maloniai sukikena. Ir pasileidžia bėgti; pamojuoja man neatsigręždamas.

Įsijungiu grotuvą - tikrai su baterija. Mintyse pasižy­miu, kad reikės įdėti naują prieš grąžinant. Peržiūriu jo kolekciją: Čarlis Parkeris, „Minutemen“, „Yo La Tengo“. Grojaraščiai. Išsirenku pavadintą „Geros dainos“. Ir kai „New Pornographers“ dainos „Challengers“ pradžioje pianinu sugrojamas rifas, žinau, kad pasirinkau teisingai. Toliau Endriu Birdas, paskui maištautojas Bilis Bragas ir amžius neklausyta „Wilco“ daina, tada Sudano Steven- so „Chicago“, daina, kuri kadaise man patiko, o paskui nustojau jos klausytis, nes pernelyg mane įaudrindavo. O dabar ji kaip tik. Lyg šaltas dušas po karštligės prakai­to, maldanti niežulį, keliamą tų neatsakomų klausimų, kuriais tiesiog nebegaliu daugiau savęs kankinti.

208

KAI JI IŠĖJO

Atsuku visą garsą ir jis plėšia net ir mano visko girdė­jusių ausų būgnelius. Muzika kartu su bundančio centri­nio Bruklino triukšmu - metalinių grotelių brūžinimas, autobusų pukšėjimas - labai garsi. Todėl, kai per ūžesį prasimuša balsas, jo beveik negirdėti. Bet štai jis - bal­sas, kurio laukiau visus tuos metus.

- Adamai! - klykia kažkas.Iš pradžių netikiu. Išjungiu Sufjaną. Apsidairau. Ir

štai ji, priešais mane, ašarų nulytu veidu. Vėl taria mano vardą, lyg tai būtų pirmas mano išgirstas žodis.

Aš paleidau. Tikrai paleidau. Bet štai ji. Priešais mane.- Jau maniau, kad tave pamečiau. Grįžau ir ieškojau

tavęs ant tilto, bet neradau; nusprendžiau, kad nuėjai atgal į Manhatano pusę, o tada šovė paika mintis, kad galiu tave aplenkti taksi ir patykoti tavęs kitoje pusėje. Žinau, tai savanaudiška. Girdėjau, ką pasakei ant tilto, bet negalime to palikti šitaip. Aš negaliu. Šitaip ne. Turi­me atsisveikinti kitaip...

- Mija? - nutraukiu ją. Klausiamai ir švelniai. Ji ūmai liaujasi vapėti. - Iš kur tu žinojai?

Šitas klausimas - kaip perkūnas iš giedro dangaus. Tačiau ji, regis, kuo puikiausiai supranta, ko klausiu.

- A, šitai, - ištaria. - Tai sudėtinga.Imu trauktis atatupstas. Neturiu teisės klausinėti, o ji

neprivalo man atsakyti.

209

GAYLE FORMAN

- Nieko tokio. Dabar jau viskas gerai. Man dabar jau viskas gerai.

- Ne, Adamai, sustok, - sako Mija.Sustoju.- Noriu tau papasakoti. Man reikia tau viską papasa­

koti. Tik manau, man reikia kavos, kad susikaupčiau ir galėčiau paaiškinti.

Iš centro ji vedasi mane j senamiestį, į kepyklėlę akmenimis grįstoje gatvėje. Langai uždengti, durys už­rakintos, iš visko sprendžiant - uždaryta. Bet Mija pa­beldžia, ir po kelių akimirkų durys atsilapoja: vyriškis su plaukų kupeta ir miltuota pasišiaušusia barzda šūkteli Mijai bonjour ir bučiuoja ją į abu skruostus. Mija supa­žindina mane su Hasanu, tas pranyksta kepykloje, o pro paliktas atviras duris į ryto orą šiltai padvelkia sviestu ir vanile. Grįžta nešinas dviem dideliais puodeliais kavos ir rudo popieriaus maišeliu su jau tamsuojančiomis sviesto dėmėmis. Mija paduoda man puodelį, nuimu dangtelį - garuoja juoda kava, kaip tik tokia, kokią mėgstu.

Rytas. Susirandam suoliuką Bruklino Aukštumų pro­menadoje - dar vienoje Mijos mėgstamų vietų Niujorke. Čia pat Rytų upė, o Manhatanas atrodo ranka pasiekia­mas. Sėdim jaukiai tylėdami, siurbčiojam kavą, valgom vis dar šiltus Hasano raguolius. Taip gera, taip primena senus laikus, jog giliai širdyje knieti tiesiog spustelėti

210

KAI JI IŠĖJO

stebuklingą „stop“ mygtuką ir likti šioje akimirkoje am­žiams. Tik nėra jokių stebuklingų mygtukų ir tebelikę klausimų, į kuriuos reikia atsakyti. Tik Mija, regis, visai neskuba. Siurbčioja, kramsnoja, grožisi miestu. Galiau­siai, išgėrusi kavą iki paskutinio lašo, pasigręžia į mane.

- Nemelavau, kai sakiau, kad nieko neprisimenu apie avariją, nei apie tai, kas buvo paskui, - pradeda pasakoti ji. - O paskui ėmiau prisiminti. Ne šiaip prisiminti, o veikiau girdėti detales ir jausti, kad tai labai pažįstama. Sakiau sau, kad taip yra todėl, kad daug kartų girdėjau tuos pačius pasakojimus, bet ne.

Praėjo maždaug pusantrų metų. Lankiausi pas sep­tintą ar aštuntą psichoterapeutą.

- Tai tu vaikščiojai pas psichoterapeutus?Mija pažvairuoja.- Aišku, vaikščiojau. Keičiau psichologus kaip piršti­

nes. Visi sakė vieną ir tą patį.-Ką?- Kad aš pykstu. Pykau, kad įvyko avarija. Pykau, kad

tik aš išgyvenau. Pykau ant tavęs. - Mija atsigręžia, vei­de - atsiprašymas. - Kitkas gal ir tiko, bet kuo čia dėtas tu? Kodėl? Bet taip ir buvo. Jaučiausi labai... - ji trum­pam nutyla, - įsiutusi, - užbaigia tyliai. - Buvo užtekti­nai argumentų, kad atitolai nuo manęs, kad avarija mus labai pakeitė. Bet tai nederėjo prie to mirtino įsiūčio,

211

GAYLE FORMAN

kurį pajutau išvažiavusi. Manau, giliai širdyje visada ži­nojau, kad prašei manęs pasilikti, - iki tos akimirkos, kai iš tikrųjų tai prisiminiau. Ar gali taip būti?

Ne. Taip. Nežinau.

- Negali.- Žinau. Taigi pykau ant tavęs. Nežinau kodėl. Ne­

kenčiau visų psichoterapeutų, nes iš jų nebuvo jokios naudos. Buvau savižudiško įniršio kamuoliukas ir visi jie tegalėjo pasakyti, kad esu savižudiško įniršio kamuoliu­kas. Iki radau Nensę, visi jie man padėjo ne ką daugiau nei Džuljardo profesoriai. Ei! Žinau, kad pykstu. Tai ma­lonėkit pasakyti, ką man su tuo pykčiu daryti. Žodžiu, Ernestas pasiūlė išbandyti hipnoterapiją. Spėju, jam tai padėjo mesti rūkyti.

Mija kumšteli man į šoną.Na, aišku, ponas Tobulasis nerūko. Ir, žinoma, jis pa­

dėjo Mijai atskleisti, kodėl ji manęs nekenčia.- Buvo gana rizikinga, - pasakoja toliau Mija. -

Hipnozė paprastai išlaisvina slaptus prisiminimus. Kar­tais trauma būna tokia didelė, kad sąmoningas protas nesugeba su ja susidoroti, ir iki jos tenka brautis pro užpakalines duris. Taigi nenoriai sutikau nueiti į kelis seansus. Buvo visai ne taip, kaip įsivaizdavau. Jokio švy­tuojančio amuleto, jokio metronomo. Labiau priminė mokomuosius vaizduotės pratimus, kokius kartais da­

212

rydavome stovykloje. Iš pradžių nieko nevyko, paskui išvažiavau vasaroti į Vermontą, ir seansai nutrūko.

Bet po kelių savaičių prasidėjo tos prošvaistės. Blyks­telėdavo bet kada, netikėtai. Tarkim, prisiminiau ope­raciją, ausyse skambėjo muzika, kurios operacinėje klausėsi gydytojai. Net panūdo jiems paskambinti ir pa­klausti, ar tikrai taip buvo, kaip prisimenu, bet buvo pra­ėję jau labai daug laiko, taigi vargu ar jie būtų prisiminę. Bet man nė nereikėjo klausti. Tėtis vis sakydavo, kad kai gimiau, pasirodžiau jam tokia pažįstama, jog jį apėmęs jausmas, kad pažįsta mane visą gyvenimą, ir tai skam­bėjo baisiai keistai, turint omeny, kiek mažai tebuvau panaši į jį ar į mamą. Bet kai ėmė rastis pirmieji prisimi­nimai, pajutau tą patį tikrumą, kad jie tikri ir jie mano. Visos detalės nesusidėjo į viena, iki ėmiausi mokytis vio­lončelės - daug prisiminimų iškildavo grojant Geršvino „Andante con moto e poco rubato“.

Išsižiojau sakyti, bet žodžiai radosi ne iš karto.- Aš tau šitą įjungdavau, - ištariau šiaip taip.- Žinau, - regis, mano patvirtinimas jos visai nenu­

stebino.Pasilenkiu, nuleidžiu galvą tarp kelių ir giliai įkvepiu.

Mijos ranka švelniai paliečia man sprandą.- Adamai? - Jos balsas nedrąsus. - Yra dar šis tas.

Ir tai gerokai neįprasta. Man atrodo, kad mano protas,

KAI JI IŠĖJO

213

GAYI F FORMA N

kol buvau be sąmonės, kažkaip fiksavo, kas vyksta aplink kūną. Bet yra ir kitko, kitokių prisiminimų...

- Kokių? - sušnibždu.- Dauguma neaiškūs, bet yra ryškių prisiminimų to,

ko nežinau, nes ten nebuvau. Prisimenu štai ką. Tave. Lauke tamsu. Tu stovi prie ligoninės durų po prožekto­riais. Apsirengęs odiniu švarku, žiūri aukštyn. Lyg ieško­damas manęs. Ar taip buvo?

Mija suima delnais mano smakrą ir kilsteli veidą - šį kartą jai reikia patvirtinimo, kad taip iš tikrųjų buvo. Noriu pasakyti, kad taip, tikrai taip buvo, bet visiškai prarandu kalbos dovaną. Bet jai, regis, pakanka mano išraiškos. Ji vos regimai linkteli.

- Kaip? Kaip, Adamai? Iš kur aš tai žinau?Nežinau, ar klausimas retorinis, ar ji tikisi, jog turiu

jos metafizinės mįslės sprendimo raktą. Kad ir kaip ten būtų, atsakyti negaliu, nes verkiu. Suprantu tai, tik paju­tęs sūrumą ant lūpų. Neprisimenu, kada paskutinį kartą verkiau, bet dabar jau vis tiek apsižliumbiu kaip vaikas, šliuzai atsiveria, ir aš raudu Mijos akivaizdoje. Viso pra­keikto pasaulio akivaizdoje.

DEVYNIO LIKTAS SKYRIUS

Pirmą kartą Miją pamačiau prieš šešerius metus. Mūsų mokykloje buvo menų programa ir, jeigu fakultatyvu pasirinkdavai muziką, galėjai lankyti muzikos pamo­kas arba mokytis savarankiškai ir praktikuotis studijoje. Mudu su Mija pasirinkom savarankišką mokymąsi.

Kelis kartus mačiau ją grojančią violončele, bet mano dėmesio ji nepatraukė. Na, taip, buvo miela, bet ne visai mano skonio. Ji buvo klasikos atlikėja. Aš - rokeris. Aly­va ir vanduo, ir panašiai.

Kaip ir nepastebėjau jos iki to karto, kai išvydau ne- grojančią. Tiesiog sėdėjo viename garsui nepralaidžiame

215

G AVI. E FO RM A N

kabinete, violončelė buvo atremta jai į kelius, strykas pa­keltas pora colių virš tiltelio. Sėdėjo užsimerkusi, surau­kusi kaktą. Sėdėjo taip tyliai, jog atrodė, kad trumpam apleido kūną. Ir nors ji nejudėjo, nors buvo užsimerkusi, kažkaip supratau, kad prieš pradėdama groti ji klausosi muzikos, tada iš tylos nusičiumpa natas, kaip voverė ren­ka giles žiemai. Stovėjau tarsi prikaustytas to vaizdo, o tada ji tarytum pabudo iš miegų ir labai susikaupusi pra­dėjo groti. Kai ji galų gale pažvelgė į mane, sprukau šalin.

Nuo tada ėmiau žavėtis ja ir jos gebėjimu, kaip man atrodė, girdėti muziką tyloje. Tais laikais ir man to no­rėjosi. Taigi ėmiau stebėti, kaip ji groja, ir, nors sau aiš­kinau, kad ji mane traukia tuo, kad yra atsidavusi mu­zikantė kaip ir aš, be to, labai miela, iš tikrųjų man dar knietėjo suprasti, ką ji girdi tyloje.

Per visą tą laiką, kai buvome drauge, man taip ir nepavyko sužinoti. Bet kol buvome drauge, man to nė nebereikėjo. Abu buvom muzikos apsėsti, kiekvienas savaip. Na ir kas, jei iki galo ir nesuvokėme kito apsėdi­mo, - suvokėme savąjį.

Žinau, apie ką kalba Mija. Mudu su Kim Saros rožiniu Dodge Dart atvažiavome į ligoninę. Nepamenu, kaip pra­šiau Lizos draugės paskolinti automobilį. Neprisimenu,

216

KAI JI IŠĖJO

kaip jį vairavau. Neprisimenu, kaip kilau į kalvas, kur yra ligoninė, nei ar apskritai žinojau, kur važiuoti. Tiesiog vie­ną akimirką teatre Portlando centre prieš vakarinį kon­certą tikrinau garsą, ir staiga pasirodė Kim su baisiomis naujienomis. O kitą akimirką jau stovėjau prie ligoninės.

Tai, ką dievaižin kodėl prisimena Mija, buvo pirmas prablaivėjimas tirštoje migloje, trukusioje nuo tada, kai sužinojau apie nelaimę, iki atvažiavau į Greitosios pa­galbos centrą. Pastatėme automobilį aikštelėje ir aš pir­ma Kim išėjau laukan. Man reikėjo kelių minučių su­kaupti jėgas, suimti save į nagą. Prisimenu, kaip žiūrėjau į dunksantį ligoninės pastatą, svarsčiau, ar Mija čia, ir kaip gerklę gniaužė iš baimės, kad ji mirė per tą laiką, kol Kim mane surado. O tada kažką pajutau: ne tikrą viltį, ne tikrą palengvėjimą, bet lyg ir nuojautą, kad Mija vis dar čia. Ir to pakako, kad žengčiau vidun.

Sakoma, kad viskam yra sava priežastis, bet aš nela­bai tuo tikiu. Vargu ar kada rasiu priežastį, kodėl tądien taip nutiko Keitei, Deniui ir Tedžiui. Bet prisibrauti iki Mijos man truko amžinybę. Mijos seselės išgrūdo mane iš intensyviosios terapijos skyriaus, ir tada mudu su Kim surezgėm planą, kaip ten pakliūti. Tuomet, manau, to nesupratau, bet veikiausiai aš delsiau. Kaupiau jėgas. Ne­norėjau suskysti, kai ją pamatysiu. Turbūt giliai giliai šir­dyje žinojau, kad Mija, kad ir ištikta komos, tai pajustų.

217

GAYl.E FORMAN

Aišku, vis tiek susileidau. Išvydęs ją pirmą kartą vos nesusivėmiau. Jos oda atrodė kaip popierius. Akys už­klijuotos. Visos kūno dalys prismaigstytos vamzdelių, kuriais tekėjo kažkokie skysčiai, kraujas ir dar velniai žino kas. Gėda prisipažinti, bet kai įėjau, man norėjosi dėti į kojas.

Bet negalėjau. Nebūčiau taip pasielgęs. Todėl visą dėmesį sutelkiau į tą jos kūno dalį, kuri bent kiek buvo panaši į Mijos - į rankas. Paliečiau kairės rankos pirštų galus - jie buvo nutrinti ir lygūs lyg sena oda. Braukiau pirštais per grublėtas nuospaudas. Rankos buvo šaltos - kaip visada, ir aš jas šildžiau - kaip visada.

Ir šildydamas jos rankas pamaniau, kaip pasisekė, kad joms, regis, nieko nenutiko. Nes be rankų nebūtų muzikos, o be muzikos ji nebeturėtų visiškai nieko. Pri­simenu, galvojau, kad ir Mijai reikia tai suvokti. Kad rei­kia jai priminti, jog ji turi dėl ko grįžti, - dėl muzikos. Išlėkiau iš intensyviosios terapijos skyriaus; viena ver­tus, buvo baisu, kad daugiau jos gyvos nebepamatysiu, antra vertus, žinojau, kad privalau tai padaryti. Grįžęs įjungiau jai Jo-Jo Ma įrašą.

Ir tada daviau pažadą. Pažadą, kurį ji man priminė.Pasielgiau teisingai. Dabar tai žinau. Gal visada žino­

jau, bet viską temdė pyktis. Ir nieko tokio, kad ji pyksta. Netgi nieko tokio, jeigu nekenčia manęs. Mano prašy­

218

KAI JI IŠĖJO

mas buvo savanaudiškas, na ir kas, kad pasirodė, jog tai pats nesavanaudiškiausias poelgis mano gyvenime. Ir taip nesavanaudiškai man teks elgtis toliau.

Bet ir vėl taip pasielgčiau. Dabar jau žinau. Tūkstantį kartų pažadėčiau ir tūkstantį kartų ją prarasčiau, kad tik išgirsčiau ją griežiant kaip praeitą vakarą arba kad išvysčiau ją rytmečio saulėje. Ir net jeigu viso to nebūtų. Tiesiog kad žinočiau, kad ji kažkur yra. Gyva.

Mijos akyse taškau po promenadą savo pratrūkusias emo­cijas. Jai matant eižėja paviršius ir sunkiasi lava, galingai lauk veržiasi tai, kas jai turbūt atrodo kaip sielvartas.

Bet aš verkiu ne iš sielvarto. Verkiu iš dėkingumo.

DVIDEŠIM TAS SKYRIUS

Kas nors pažadinkit mane, kai viskas baigsis Kai vakaro tyla nušvis auksiniais spinduliais Kas nors padėkit man pakelti šitą naštą Apgaubkit dobilą ir žemės patalais

TYLA

ATSITIKTINĖ AUKA, 13 daina

Kai suimu save į nagą ir apsiraminu, kojos ir rankos pasidaro it medinės. Ima merktis akys. Ką tik išgėriau didžiulį puodą velniškai stiprios kavos, o atrodo, kad su­rijau saują migdomųjų. Knieti prigulti čia pat ant suoliu­ko. Atsigręžiu į Miją ir sakau, kad man reikia pamiegoti.

- Gyvenu už poros kvartalų, - sako ji. - Gali ten nu­migti.

Išsiverkus apima glebi ramybė. Nesijaučiau taip nuo pat vaikystės. Buvau jautrus vaikas, klykdavau dėl kie­kvienos neteisybės, kol visiškai nusiverkusį mama ap­kamšydavo lovoje. Įsivaizduoju, kaip Mija mane apkam­

220

KAI j i IŠĖJO

šo siauroje berniukiškoje lovoje, iki pasmakrės užtempia antklodę su Bazu iš „Žaislų istorijos“.

Jau gerokai įdienoję. Žmonės pabudę, eina iš namų, kažką veikia. Mes žingsniuojam, ramų gyvenamų­jų namų rajoną pakeičia komercinis kvartalas, pilnas parduotuvių, kavinių ir jas užtūpusių hipsterių. Mane atpažįsta. Bet nesislapstau - einu be tamsių akinių, be kepurės. Nebesistengiu slėptis. Mija vinguriuoja per tirštėjančią minią ir pasuka į žalią šoninę gatvelę, pilną smiltakmenio ir plytinių pastatų. Sustoja prie raudonų plytų namelio durų.

- Namai namučiai. Pernuomojau iš vieno violonče­lininko, jis dabar griežia Vienos filharmonijoje. Gyvenu čia jau devynis mėnesius!

Žengiu paskui ją į tokį ankštą namuką, kokiame dar nesu buvęs. Pirmame aukšte tik svetainė ir virtuvė, iš kurios stiklinės stumdomosios durys veda į kiemelį, dvigubai platesnį už namelį. Stovi balta kelių dalių sofa, ant kurios Mija mosteli man gultis. Nusispiriu batus ir nuvirstu viename gale, nugrimztu į pliušines pagalvėles. Mija kilsteli mano galvą, pakiša pagalvę, apkloja minkš­ta antklode ir apkamšo kaip tik taip, kaip tikėjausi.

Klausausi, kada pasigirs jos žingsniai laiptais, vei­kiausiai vedančiais į miegamąjį, bet pajuntu, kaip krus­teli sofa: Mija įsitaiso kitame gale. Pašiurena kojomis. Jos

221

GAYI.E FORMAN

pėdos vos per kelis colius nuo maniškių. Tada giliai atsi­dūsta ir netrukus ima kvėpuoti lėtai ir lygiai. Jau miega. Po kelių minučių užmiegu ir aš.

Kai pabundu, kambarys užlietas šviesos, o aš jaučiuo­si toks atsigavęs, jog pamanau, jog išmiegojau dešimt valandų ir praleidau skrydį. Bet užmetęs akį į laikrodį virtuvėje matau, kad dar nėra nė dviejų ir vis dar šešta­dienis. Temiegojau kelias valandas, o su Aldusu oro uos­te susitinku penktą.

Mija vis dar miega, kvėpuoja giliai, netgi knarkčioja. Žiūriu į ją. Atrodo taiki ir labai pažįstama. Pastaruoju metu mane kamuoja nemiga, bet ir anksčiau man va­karais būdavo sunku užmigti, o Mija paskaitydavo pen­kias minutes, pavirsdavo ant šono ir - jos nebėr. Plaukų sruoga užkritusi ant veido, ir kaskart įkvėpdama Mija įtraukia ją į burną, o iškvėpdama išpučia. Nė nesusimąs­tęs pasilenkiu ir nubraukiu sruogą, pirštu netyčia brūkš­teliu per lūpas. Tai atrodo taip natūralu, - lyg tų trejų metų pertraukos nė nebuvę, - kad vos nesusigundau pa­glostyti jai skruostą, smakrą, kaktą.

Vos. Bet nesusigundau. Lyg žvelgčiau į Miją per priz­mę: ir ji iš esmės ta pati mergina, kurią pažinojau, bet kažkas pasikeitę, kampų nebelikę, ir dabar mintis palies­ti miegančią Miją nėra nei miela, nei romantiška. Toks veiksmas veikiau būtų panašus į įkyrų persekiojimą.

222

KA! j i IŠĖJO

Išsitiesiu, pasitampau. Ketinu žadinti Miją, bet nepri- siverčiu. Nusprendžiu apsidairyti po namus. Kai prieš kelias valandas parėjome, man tai visiškai nerūpėjo ir aš nieko nemačiau. Dabar jau matau, kad jie keistai pri­mena senuosius Mijos šeimos namus. Ant sienos toks pat nederančių nuotraukų kratinys - Elvis aksomo fone, 1955-ųjų Bruklino Dodgers ir Niujorko Yankees Pasaulio čempionato rungtynių plakatas - ir tokios pačios deko­racijos, tarkim, aitriųjų paprikų formos lempučių gir­lianda tarpdury.

Ir visur nuotraukos: jos kabo ant sienų, jomis nusta­tytas bufetas, jų pristatyta lentynoje. Šimtai šeimos nuo­traukų, tarp jų, regis, ir tos, kurios kabėjo senuosiuose namuose. Keitės ir Denio vestuvių nuotrauka; Denis, apsirengęs odinę striukę su metaliniais dygliais, viena ranka laiko mažulytę Miją; iki ausų išsišiepusi aštuon­metė Mija laiko apglėbusi savo violončelę; Mija ir Keitė laiko raudonveidį vos gimusį Tedį. Randu net ir tą širdį draskantį kadrą, kur Mija skaito Tedžiui; kai ši nuotrau­ka kabėjo Mijos senelių namuose, neturėdavau jėgų į ją pažvelgti, o čia, Mijos namuose, ji manęs taip neslegia.

Žingsniuoju į virtuvėlę. Ir čia tikra nuotraukų galeri­ja: daugybė priešais orkestro duobę stovinčių Mijos se­nelių kadrų, po Oregono kalnus keliaujančių ir alaus bo­kalus keliančių Mijos tetų, dėdžių ir pusbrolių atvaizdai.

223

GAYLE FORMAN

Prikabinėta Henrio, Vilou, Ričės ir mažo berniuko, nu­jaučiu, Teo, nuotraukų. Yra Kim ir Mijos mokyklos laikų nuotraukų ir viena, kur jos abi pozuoja ant „Empire State Building“, - dilginantis priminimas, kad jųdviejų ryšys nebuvo nukirstas, jos turi bendrą istoriją, apie kurią aš nieko nežinau. Kitoje nuotraukoje Kim vilki apsauginę liemenę, jos išsitaršiusius palaidus plaukus kedena dul­kes nešantis vėjas.

Kitose nuotraukose pasipuošę muzikantai kelia šam­pano taures. Vienoje nuotraukoje smokingu vilkintis linksmų akių vyriškis su neklusnių garbanų kupeta ran­koje laiko dirigento lazdelę, kitoje diriguoja apsipešio­jusių vaikigalių būriui, o trečioje stovi greta gražuolės tamsiaodės moters ir bučiuoja anaiptol neapsipešiojusį vaiką. Turbūt Ernestas.

Išpėdinu į kiemelį įtraukti rytinio dūmo. Paplekšnoju per kišenes, bet apčiuopiu tik piniginę, tamsius akinius, pasiskolintą grotuvą ir įprastinį rinkinėlį brauktukų, su kuriais niekada nesiskiriu. Prisimenu, jog cigaretes veikiausiai palikau ant tilto. Neturiu cigarečių. Neturiu tablečių. Turbūt šiandien pati ta diena ryžtis atsikratyti blogų įpročių.

Grįžtu vidun ir dar kartą apsižvalgau. Ne tokių Mijos namų tikėjausi. Iš visų jos kalbų apie kraustymąsi susi­dariau įspūdį, kad čia bus pilna dėžių, jokių asmenišku­

224

KAI JI IŠĖJO

mų, savotiškai sterilu. Ir, nepaisant to, ką ji kalbėjo apie dvasias, nebūčiau pamanęs, kad ji jaukiai įsikūrusi kartu su savo vaiduokliais.

Tik mano vaiduoklio nėra. Nė vieno mano atvaizdo, nors Keitė įtraukė mane į daugybę šeimyninių nuotrau­kų; netgi įrėmino tą nuotrauką, kur aš, Mija ir Tedis Helovino kostiumais, ir pakabino svetainėje virš senojo židinio - garbingiausioje Holų namų vietoje. Bet čia ma­nęs nėra. Nė vienos iš tų paikų nuotraukų, kai mudu su Mija fotografuodavome vienas kitą arba fotografuoda- vomės drauge: bučiuodavomės, vaipydavomės ir vienas kuris ištiestoje rankoje laikydavo fotoaparatą. Man tos nuotraukos patiko. Visada trūkdavo pusės galvos arba vaizdą užstodavo kurio nors pirštai, bet jose, regis, bū­davo pagauta kažkas tikra.

Neįsižeidžiu. Anksčiau turbūt būčiau įsižeidęs. Bet dabar supratau. Kad ir kokią vietą užėmiau Mijos gyve­nime, Mijos širdyje, tai negrąžinamai pasikeitė ligoninė­je prieš pusketvirtų metų.

Užbaigti. Bjaurus žodis. Psichiatrai jį mėgsta. Brin mėgsta. Sako, kad taip ir neužbaigiau su Mija. „Daugiau kaip penki milijonai nusipirko ir išklausė, ką pabai­giau“, - atsakau įprastai.

Stovėdamas šitame tyliame namelyje, kur kieme čiul­ba paukščiai, ko gero, imu suvokti, ką reiškia „užbaigti“.

225

GAYI..E FORMAN

Nėra jokio dramatiško „prieš ir po“. Panašiau į melan­cholišką nuotaiką, kuri apima geroms atostogoms besi­baigiant. Baigiasi kažkas nuostabaus, ir tau liūdna, bet nelabai gali liūdėti, nes, ei, buvo gera ir bus kitų atostogų, bus kitų gerų akimirkų. Tik jos bus be Mijos. Ir be Brin.

Metu akį į laikrodį. Man reikia grįžti į Manhataną, susimesti daiktus, atsakyti į svarbiausius elektroninius laiškus, kurių tikrai prisikaupė kalnas, ir nuvažiuoti į oro uostą. Dabar irgi reikės taksi, bet prieš tai reikia paža­dinti Miją ir deramai atsisveikinti.

Nusprendžiu išvirti kavos. Seniau ji pabusdavo vien nuo kvapo. Kai nakvodavau pas juos, rytais kartais pabus­davau anksti ir žaisdavau su Tedžiu. Leidęs jai pamiegoti, nusinešdavau kavinuką pas ją į kambarį ir sklaistydavausi aplinkui, kol galiausiai ji pakeldavo galvą nuo pagalvės ir atmerkdavo užsimiegojusias padūmavusias akis.

Einu į virtuvę ir instinktyviai žinau, kas kur padėta, lyg tai būtų mano virtuvė ir būčiau čia viręs kavą tūks­tančius kartų. Metalinis kavinukas stovi spintelėje virš kriauklės. Kava - stiklainyje ant šaldytuvo. Bėriu kve­piančius tamsius miltelius į kavinuko sietelį, pripilu vandens, užkaičiu. Pasigirsta šnypštimas, jam iš paskos pasklinda sodrus aromatas. Kone matau jį, kaip anima­ciniuose filmuose vaizduojamą debesėlį, plaukiantį per kambarį, bakštinantį Miją pabusti.

226

KAI JI IŠĖJO

Ir tikrai, visai kavai dar neišburbuliavus, ji pasiraivo ant sofos, kaip visada busdama staigiai įkvepia. Išvydu­si mane virtuvėje, akimirką sutrinka. Nežinau, ar todėl, kad ėmiausi šeimininkauti, ar todėl, kad apskritai čia esu. Tada prisimenu, ką pasakojo apie kasryt prisime­namą netektį.

- Vėl prisiminei? - klausiu. Garsiai. Klausiu, nes no­riu žinoti, ir todėl, kad ji prašė klausti.

- Ne, - atsako Mija. - Šįryt ne. - Nusižiovauja, vėl pasiraivo. - Pamaniau, kad susapnavau šią naktį. Tada užuodžiau kavą.

- Atsiprašau, - sumurmu.Ji šypsodamasi nusispiria antklodę.- Negi tikrai manai, kad jeigu neminėsi mano šei­

mos, aš juos užmiršiu?- Ne, - pripažįstu. - Turbūt ne.- Ir, kaip matai, aš nesistengiu užmiršti, - į nuotrau­

kas mosteli Mija.- Aš jas žiūrinėjau. Įspūdinga galerija. Visi čia.- Ačiū. Jie palaiko man draugiją.Žvelgiu į nuotraukas, įsivaizduoju, kad vieną gražią

dieną rėmeliuose atsiras pačios Mijos vaikų atvaizdai, ji turės savo šeimą, ateis kita karta, kuriai aš nepriklausysiu.

- Žinau, čia tik jų nuotraukos, - kalba Mija, - bet kartais jie tikrai padeda atsikelti iš lovos. Na, jie ir kava.

227

GAYLE FORMAN

Aha, kava. Einu į virtuvę ir atidarau spintelę, kur, ži­nau, bus puodeliai, nors vis dėlto krūpteliu radęs tuos pačius šeštojo ir septintojo dešimtmečių keraminius puodelius, iš kurių tiek kartų esu gėręs; stebiuosi, kad ji tampėsi juos iš bendrabučio į bendrabutį, iš buto į butą. Dairausi mėgstamiausio puodelio, to su šokančiais ka­vinukais, ir pasijuntu velniškai laimingas, kai jį randu. Tai beveik tas pats, lyg būčiau radęs ant sienos savo nuo­trauką. Truputis manęs tebėra čia, nors diduma manęs čia būti negali.

Įsipilu kavos sau, Mijai į kavą įpilu pieno ir grietinė­lės, kaip ji mėgsta.

- Man patinka nuotraukos, - sakau. - Vis įdomiau.Mija linkteli, pučia kavą.- Ir aš jų ilgiuosi, - sakau. - Kasdien.Ji, regis, nustemba. Ne dėl to, kad jų ilgiuosi, o kad

galiausiai prisipažinau. Ji rimtai linkteli.- Žinau, - sako.Ji vaikšto po kambarį, švelniai pirštais braukia per

nuotraukų rėmelius.- Tuoj vietos nebeliks, - sako Mija. - Naujas Kim

nuotraukas turėjau pakabinti vonioje. Ar kalbėjaisi su ja kada neseniai?

Ji veikiausiai žino, kaip pasielgiau su Kim.-Ne.

228

KAI JI IŠĖJO

- Tikrai? Tai tu nežinai apie skandalą?

Papurtau galvą.- Ji pernai metė universitetą. Kai Afganistane įsiplies­

kė karas, Kim nusprendė: velniop, noriu būti fotografė, o geriausias mokslas - praktika. Taigi pasiėmė fotoapa­ratus ir išvažiavo. Ėmė savo nuotraukas pardavinėti As­

sociated Press ir New York Times. Vaikštinėja apsigaubusi burka, fotoaparatus slepia po drabužiais ir išsitraukia tik tada, kai pamato kadrą.

- O, kaip tai turėtų patikti poniai Šain.Kim mama buvo perdėm globėjiška. Mano paskuti­

nėmis žiniomis, ji sukilo, kam Kim išsibeldžia mokytis į kažkokias tolybes; Kim sakė, kad kaip tik to ir norėjusi.

Mija juokiasi.- Iš pradžių Kim namiškiams pasakė, kad daro se­

mestro pertrauką, bet dabar jai tikrai puikiai sekasi, taigi ji oficialiai metė mokslus, o poniai Šain oficialiai pairo nervai. Ir dar tas faktas, kad Kim, gerutė žydaitė, atsidūrė musulmoniškoj šaly, - Mija papučia kavą ir si­urbteli. - Bet, antra vertus, Kim nuotraukas spausdina New York Times ir ji ką tik pasirašė sutartį su National

Geographic, taigi ponia Šain turi kuo pasigirti.- Kuri mama neatlyžtų, - pritariu.- O žinai, kad ji didelė „Krintančios žvaigždės“ gerbėja?

229

GAYLE FORMAN

- Ponia Šain? Visados maniau, kad jai labiau prie šir­dies hiphopas.

Mija šypsosi.- Ne. Ji death metai gerbėja. Hardkoro. Kim. Ji buvo

jūsų koncerte Bankoke. Sakė, pylė kaip iš kibiro, bet jūs vis tiek grojot.

- Ji buvo koncerte? Gaila, kad neatėjo į užkulisius pa­silabinti, - sakau, nors žinau, kodėl neatėjo. Bet į kon­certą atėjo. Matyt, truputėlį atleido.

- Aš tą patį pasakiau. Bet jai reikėjo iškart išvyk­ti. Į Bankoką ji nuvažiavo dėl kažkokių reikalų, bet ta liūtis, per kurią jūs grojot, iš tikrųjų kažkur kitur ėjo kaip ciklonas, ir Kim turėjo važiuoti ir padaryti apie tai reportažą. Ji dabar tikra patrakus objektyvo karalienė.

Bandau įsivaizduoti Kim, besivaikančią Talibano su­kilėlius ir nardančią tarp skraidančių medžių. Pavyksta netikėtai lengvai.

- Keista, - prabylu.- Kas? - tuoj teiraujasi Mija.- Kim - karo fotografė. Grėsmingoji.*- Aha, virsk iš koto.

* „Danger Giri“ - Šiaurės Amerikos komiksų apie slaptąsias agentes serija (aut. J. Scott Campbell ir Andy Hartnell).

230

- Ne tai norėjau pasakyti. Tiesiog - Kim. Tu. Aš. Visi mes iš kažkokio niekam nežinomo miestelio Oregone, ir štai, pažvelk į mus. Visi mes pasiekėm kažko, na, ypatin­go. Sutik - keistoka.

- Nieko čia keista, - sako Mija, berdamasi į dubenė­lį dribsnių. - Visiems kliuvo išbandymų. Eikš, užvalgyk dribsnių.

Nesijaučiu alkanas. Net nesu tikras, ar pavyks nuryti bent vieną dribsnį, bet sėduosi, nes ką tik atgavau vietą prie Holų šeimos stalo.

KAI JI IŠĖJO

Laikas nenumaldomai eina ir dabar prislegia visu sun­kumu. Jau beveik trys. Praėjo pusė dienos, šįvakar iš­skrendu į gastroles. Girdžiu, kaip tiksi senovinis laikro­dis ant sienos. Praslenka kur kas daugiau minučių, negu derėtų, kol ryžtuosi prabilti.

- Abu šiandien išskrendam. Turbūt man jau lai­kas, - sakau. Kalbu lyg išsiblaškęs, bet jaučiuosi keistai ramus. - Ar čia kur nors netoliese yra taksi?

- Ne, į Manhataną mes plaukiame plaustais, - pa­juokauja Mija. - Gali išsikviesti taksi, - priduria po akimirkos.

Stojuos, einu prie virtuvės stalviršio, kur stovi Mijos telefonas.

231

GAYLE FORMA N

- Koks numeris? - klausiu.- Septyni, vienas, aštuoni, - pradeda diktuoti Mija,

bet nebaigia. - Palauk.Iš pradžių pamanau, kad pamiršo numerį, bet išvystu

akis - dvejojančias ir maldaujančias.- Yra dar šis tas, - ištaria neryžtingai. - Turiu kai ką,

kas iš tikrųjų priklauso tau.- Wipers marškinėlius?Mija papurto galvą.- Tų, deja, seniai nebėr. Einam. Viršuj.Girgždančiais laiptais lipu jai įkandin. Iš siaurutės

aikštelės dešinėje matyti jos miegamasis su nuožulniomis lubomis. Kairėje durys uždarytos. Mija jas atidaro ir pa­aiškėja, kad už jų mažytė studija. Kampe - spintelė su ko­dine spyna. Mija suspaudo skaičiukus ir durys atsidaro.

Kai pamatau, ką ji traukia iš spintelės, pirma dingte­lėjusi mintis: „A, taip, mano gitara.“ Nes čia, Mijos na­melyje Brukline, regiu savo senąją elektrinę gitarą, savo „Les Paul Junior“. Tą, kurią paauglys nusipirkau lombar­de, susitaupęs iš picų išvežiotojo atlyginimo. Šita gitara įgrojau visą mūsų muziką iki „Atsitiktinės aukos“, taip pat ir ją. Šitą gitarą atidaviau parduoti labdaros aukcione ir nuo pat tada gailiuosi taip padaręs.

Ji guli senajame dėkle, su mano senais Fugazi ir „K Re- cords“ lipdukais, net su Mijos tėčio senosios grupės lipdu­

232

kais. Viskas kaip buvę: diržas, įlenkimas, likęs po to, kai numečiau gitarą ant scenos. Net dulkių kvapas pažįstamas.

Siurbiu viską akimis ir tik paskui suvokiu, ką tai reiš­kia. Tai mano gitara. Mija turi mano gitarą. Tai Mija nupirko mano gitarą už beprotiškus pinigus, vadinasi, ji žinojo, kad gitara bus parduodama aukcione. Apsi­dairau po kambarį. Tarp natų lapų ir violončelės priedų nuo šūsnies žurnalų viršelių žvelgia mano veidas. O tada atgaminu pokalbį ant tilto, kai teisinosi, kodėl mane pa­liko, ir citavo „Ruletės“ žodžius.

Ir ūmai pasijuntu, lyg visą naktį būčiau prabuvęs užsi­kimšęs ausis, o dabar kamščiai iškrito; visa, kas buvo mi­glota, dabar pasidaro aišku. Tik labai garsu ir nedarnu.

Mija turi mano gitarą. Tai visiškai paprasta, bet vargu ar labiau nustebčiau, jei iš spintelės būtų išlindęs Tedis. Man pakerta kojas. Atsisėdu. Mija stovi priešais, laiko gitarą už grifo, siūlo ją atsiimti.

- Tu? - tiek teišspaudžiu.- Aišku, aš, - švelniai, droviai atsako Mija. - Kas gi

kitas?Protas apleido kūną. Kalba suprimityvėjo iki pavie­

nių žodžių.- Bet... kodėl?- Kam nors reikėjo ją gelbėti iš „Hard Rock Cafė“, -

juokiasi Mija. Bet jos balsas irgi nelygus.

k a i ji iš ė j o

233

GAYLE FORMAN

- Bet... - gaudau žodžius kaip skęstantysis griebiasi plūduriuojančių nuolaužų, - sakei, kad nekenti manęs?

Mija lėtai giliai atsidūsta.- Žinau. Man reikėjo ko nors nekęsti, o tave myliu

labiausiai, taigi tau tai ir kliuvo.Ji tiesia gitarą, bruka man. Nori, kad paimčiau, bet

dabar nė plunksnos neišlaikyčiau.Ji vis nenuleidžia akių, nori duoti man į rankas.- O kaipgi Ernestas?Veide šmėkšteli sumišimas, paskui linksmumas.- Jis mano mentorius, Adamai. Mano bičiulis. Jis vedęs.

Mija trumpam nuleidžia akis. Kai vėl pažvelgia, ma­tau, kad jai nebelinksma, ji pasirengusi gintis.

- Ir, be to, koks tau skirtumas?Grįžk pas savo šmėklą, girdžiu sakant Brin. Bet ji ne

taip suprato. Pati Brin gyveno su vaiduokliu - su kitą nepaliovusio mylėti vyro šmėkla.

- Brin nė būti nebūtų buvę, jei nebūtum nusprendus, kad tau reikia manęs nekęsti, - atremiu.

Mija nusičiumpa tik šio vieno karoliuko vėrinyje.- Nejaučiu tau neapykantos. Turbūt apskritai niekada

nejaučiau. Tai tebuvo pyktis. Ir kai pažvelgiau jam tiesiai į akis, kai tai supratau, jis išsisklaidė. - Ji nudelbia akis, giliai įkvepia ir iškvepia audrą. - Žinau, esu tau skolinga kokį nors atsiprašymą; bandžiau visą naktį, bet atrodo,

234

kad tie žodžiai - atsiprašymas, apgailestavimas - per menki, tu nusipelnei daugiau. - Ji purto galvą. - Žinau, pasielgiau su tavimi baisiai, bet anuomet atrodė, jog to reikia, kad išgyvenčiau. Nežinau, ar šitie du dalykai gali būti tiesa, bet taip atrodė. Jeigu tave paguos, tai žinok, kad po kurio laiko, kai tai nebeatrodė būtina, kai ėmiau manyti, kad pasielgiau visiškai netinkamai, man teliko mano klaidos didumas, tavęs ilgesys. Teliko tave stebėti iš tolo, matyti, kaip pildosi tavo svajonės, kaip gyveni, regis, tobulą gyvenimą.

- Jis ne tobulas, - sakau.- Dabar jau žinau, bet kaip galėjau žinoti tada? Tu

nuo manęs buvai toli toli. Ir aš su tuo susitaikiau. Priė­miau kaip bausmę už tai, ką padariau. O tada... - nebai­gia ji sakinio.

-Kas?Ji staigiai įkvepia ir nusiviepia.- O tada Adamas Vaildas per svarbiausią mano kar­

jeros koncertą pasirodo Carnegie Hali, ir tai atrodo ne šiaip sutapimas. Tai kaip dovana. Nuo jų. Mano pirmojo rečitalio proga jie man padovanojo violončelę. O dabar dovanoja tave.

Visi kūno plaukeliai pašiurpsta.Mija paskubom atgalia ranka nusibraukia ašaras, at­

sikvepia.

KAI JI IŠĖJO

235

GAYLL IORMA N

- Tai imi ar ne? Senokai nederinta.Kartais tai sapnuodavau. Mija grįžta iš savo atskirties, ji

priešais mane, gyva. Bet sapne viskas vykdavo taip sklan­džiai, jog suprasdavau, kad tai netikra ir tuoj suskambės žadintuvas, todėl ir dabar klausausi, laukiu žadintuvo. Bet žadintuvas nesuskamba. Ir kai pirštai sugniaužia gitarą, medis, stygos pasirodo esą tikri, jie padeda pajusti pa­grindą po kojomis. Jie mane pabudina. Ir ji vis dar čia.

Mija žvilgčioja į mane, į gitarą, į violončelę ir į laikro­dį ant palangės. Ir aš suprantu, ko ji nori, ir aš to norėjau metų metus, bet negaliu patikėti, kad po viso šito laiko, dabar, kai laiko nebeturime, ji manęs šito prašo. Bet vis tiek linkteliu. Ji įjungia gitarą į kištukinį lizdą, mesteli man laidą, įjungia stiprintuvą.

- Gal pagrotum mi? - paprašau.Mija timpteli violončelės mi stygą. Suderinu pagal ją

gitarą, tada subrązginu la minorą ir kai akordas atšoka nuo sienų, pajuntu, kad nugara perbėga elektrinis virpu­lys, o to jau seniausiai nėra buvę.

Žvilgteliu į Miją. Ji sėdi priešais, violončelę pasista­čiusi tarp kojų. Akys užmerktos, suprantu, kad vėl tai daro - klausosi kažko tyloje. Ir ūmai, regis, išgirsta, ką turėjo išgirsti. Atsimerkia, žvelgia į mane, lyg nė nebūtų atitraukusi žvilgsnio. Paima stryką, vos vos krypteli gal­va į gitarą.

236

KAI JI IŠĖJO

- Pasirengęs? - paklausia.Tiek daug noriu jai pasakyti, taip pat ir tai, kad visada

buvau pasirengęs. Bet tik padidinu garsą, iš kišenės iš­žvejotu brauktuką ir ištariu „taip“.

D V ID EŠ IM T PIRMAS SKYRIUS

Mes grojame valandų valandas, dienas, metus. O gal tik kelias sekundes. Nebežinau. Greitinam tempą, lėtinam, rikdom savo instrumentus. Grojam rimtai. Juokiamės. Grojam tyliai. Paskui garsiai. Širdis daužosi, kraujas pul­suoja, visas kūnas gaudžia, ir aš prisimenu: koncertuoti nereiškia stovėti kaip taikiniui priešais tūkstantinę nepa­žįstamų žmonių minią. Tai reiškia harmoniją.

Kai galų gale liaujamės groti, aš visas šlapias, Mija uždususi, lyg nubėgusi ne vieną mylią. Sėdim ir tylim, mūsų greitas alsavimas lėtėja, širdys plaka lygiau. Pa­žvelgiu į laikrodį. Po penkių. Mija paseka mano žvilgsnį. Padeda stryką.

238

KAI JI IŠĖJO

- Kas dabar? - klausia.- Šubertas? Ramonesl - siūlau, nors žinau, kad klau­

sia ne to. Bet nieko kita neateina į galvą, tik groti, nes pirmą kartą per ilgą laiką tik tai ir norisi daryti. Ir man baisu, kas bus, kai muzika baigsis.

Mija mosteli į elektroninį laikrodį, grėsmingai mirk­sintį nuo palangės.

- Manau, nespėsi į lėktuvą.Gūžteliu pečiais. Šįvakar yra dar bent dešimt skry­

džių į Londoną.- O tu ar spėsi?- Aš nenoriu spėti, - ištaria droviai. - Turiu laisvadie­

nį prieš rečitalius. Galiu skristi ryt.Staiga prieš akis iškyla Aldusas, žingsniais matuojan­

tis „Virgin’s“ išvykimo salę, svarstantis, kur, velniai rau­tų, prašapau, skambinėjantis man į mobilųjį, tebegulintį viešbutyje ant staliuko prie lovos. Pagalvoju apie Brin Los Andžele, nė nenujaučiančią apie čia, Niujorke, vyks­tantį žemės drebėjimą, nuo kurio iki jos atsiris cunamio banga. Ir suprantu, kad prieš tai, kas „bus“, yra kai kas, ką reikia padaryti „dabar“.

- Man reikia paskambinti, - sakau Mijai. - Vadybi­ninkui, jis manęs laukia, ir... Brin.

- O, taip, suprantama, - ištaria Mija; veidas pasikei­čia, kai ji skubiai stojasi ir beskubėdama vos nenuverčia

239

GAYLfc FORMAN

violončelės. - Telefonas apačioje. O man reikia paskam­binti į Tokiją, tik kad ten dabar vidurnaktis, tai parašysiu laišką, o paskambinsiu vėliau. Ir mano kelionių agentas...

- Mija, - nutraukiu.-Ką?- Mes sugalvosime, ką daryti.- Tikrai?Neatrodo, kad būtų dėl to tikra.Linkteliu, nors paties širdis daužosi, ir dėlionės de­

talės maišosi, kai Mija man j delną įbruka belaidį te­lefoną. Išeinu į kiemelį, čia dienos šviesoje tuščia ir ramu, tik cikados čirpimu pranašauja audrą. Aldusas atsiliepia iškart, ir kai tik išgirdęs jo balsą pradedu kal­bėti, ramindamas, kad man nieko nenutiko, planas ima lietis žodžiais, lyg būtų ilgai ilgai svarstytas. Aiškinu, kad dabar į Londoną neskrisiu, kad nesifilmuosiu mu­zikiniame klipe, kad neduosiu interviu, bet atsirasiu Anglijoje prieš prasidedant mūsų turui po Europą ir atgrosiu visuose koncertuose. Likusią plano dalį, kuri klostosi galvoje - kai kas kažkokiu mistiniu būdu jau nuspręsta naktį ant tilto, - pasilaikau sau, bet, manau, Aldusas pajunta.

Nematau savo vadybininko, todėl nežinau, ar jis mirksi, krūpčioja, ar atrodo nustebęs, bet jis niekuo ne- išsiduoda.

240

- Ar įvykdysi visus turo įsipareigojimus? - kelintą kartą klausia.

- Taip.- Ir ką turėčiau pasakyti grupei?- Jei nori, gali filmuotis be manęs. Susitiksim Gil-

dorfo festivalyje, - sakau, turėdamas omeny didelį mu­zikos festivalį Anglijoje, kur pradedame savo turą ir koncertuojame kaip pagrindinė grupė. - Tada viską ir paaiškinsiu.

- Kur būsi? Jei kam nors tavęs prireiktų.- Pasakyk, tegu niekam manęs nereikia, - atsakau.Kitas skambutis sunkesnis. Verčiau būčiau pasirinkęs

kitą dieną mesti rūkyti. Dabar tenkinuos gilaus kvėpa­vimo pratimais, kurių mane išmokė gydytojai, ir renku numerį. Tūkstančio mylių kelionė prasideda nuo dešim­ties skaičiukų, tiesa?

- Taip ir pamaniau, kad čia tu, - išgirdusi mano bal­są, sako Brin. - Vėl pametei telefoną? Kur tu?

- Vis dar Niujorke. Brukline. - Patyliu. - Su Mija.Sunki tyla užgula liniją ir aš tą tylą užpildau mono­

logu: bėriu pasiaiškinimą, apie tai, kaip netyčia susiti­kome; pripažįstu, kad mudviem niekada nebuvo tikrai gerai, nebuvo taip, kaip jai norėjosi, ir todėl buvau su­mautas vaikinas. Sakau, jog viliuosi, kad su kitu vyruku jai nuskils labiau.

KAI JI IŠĖJO

241

GAVI. E FORMA N

- Aha, dėl to tai jau tikrai nesukčiau sau galvos, - vei­kiausiai bando sukikenti, bet nuskamba kitaip. Ilgai tyli. Laukiu, kada pratrūks, kada pasipils kaltinimai. Bet ji nieko nesako.

- Ar tu dar čia? - klausiu.- Čia. Mąstau.- Apie ką?- Mąstau, ar norėčiau, kad ji būtų mirusi.- Jėzau, Brin!- Oi, užsičiaupk! Ne tau piktintis. Tik jau ne dabar.

Ir galiu atsakyti - ne. Nenoriu jos mirties. - Ji patyli. - O dėl tavęs nesu tokia tikra.

Ir padeda ragelį.Stoviu prispaudęs telefoną prie ausies, bandau su­

virškinti paskutinius Brin žodžius, svarstau, ar jos prie­šiškume buvo bent kruopelė atleidimo. Nežinau, ar tai svarbu, nes užuodžiu vėstantį orą, jaučiu, kaip užplūsta laisvės ir palengvėjimo jausmas.

Pakeliu akis. Mija stovi prie stiklinių durų, laukia, kol viskas išaiškės. It apsvaigęs mosteliu, ir ji pamažu ateina iki grįsto kiemelio, kur stoviu vis dar gniauždamas tele­foną. Ir Mija suima telefoną, lyg jis būtų estafetės lazdelė, kurią reikia perimti.

- Ar viskas gerai? - teiraujasi.- Tarkim, esu atleistas nuo ankstesnių įsipareigojimų.

242

- Nuo turo? - nusistebi.Purtau galvą.- Ne nuo turo. Bet nuo visų nesąmonių iki turo. Ir

nuo kitų, mm, keblumų.-O.Stypsom, vypsom kaip paikšiai, vis dar abu įsikibę į

telefoną. Galiausiai paleidžiu pats, švelniai išimu telefo­ną jai iš delno ir padedu ant geležinio staliuko, taip ir nepaleidęs jos rankos.

Nykščiu perbėgu jos nykščio nuospaudas, braukiu aukštyn žemyn per kaulėtus krumplius, per riešą. Tai akimirksniu virsta ir savaime suprantamu dalyku, ir di­džiule privilegija. Aš liečiu Miją. Ir ji leidžiasi. Ne tik lei­džiasi, bet užsimerkia ir palinksta į mane.

- Ar tai tikra? Ar man leidžiama laikyti šitą ranką? - klausiu keldamas ją prie savo šeriuoto skruosto.

Mijos šypsena kaip tirpstantis šokoladas. Iš koto ver­čiantis gitaros solo. Visa, kas šiame pasaulyje gera.

- Mmmm, - atsako ji.Prisitraukiu ją. Krūtinėje kyla tūkstančiai saulių.- Ar man leidžiama daryti šitai? - klausiu suimdamas

abi jos plaštakas ir leisdamasis lėtu šokio žingsniu aplink aikštelę.

Dabar jos visas veidas švyti nuo šypsenos.- Leidžiama, - sumurma ji.

KAI ji lSf-JO

243

GAYLE FORMA N

Perbraukiu delnais jos nuogas rankas. Suku ją aplink vazonus, trykštančius kvapiomis gėlėmis. Įsikniaubiu jai į plaukus ir uodžiu jos kvapą, į ją susigėrusį Niujorko nakties kvapą. Paseku į viršų, dangun kylantį jos žvilgsnį.

- Kaip manai, ar jie mus mato? - klausiu, kuo švel­niausiai bučiuoju randą ant peties ir jaučiu, kaip visu kūnu nusirita karštis.

- Kas? - linkdama į mane, vos virpėdama klausia Mija.- Tavo šeima. Tu, regis, manai, kad jie tave stebi. Ar

manai, kad jie mato šitai?Apkabinu ją per liemenį ir bučiuoju už dešinės ausies,

taip, nuo ko ji seniau pašėldavo, taip, kas, sprendžiant iš trūksmingo kvėpsnio ir į šoną smingančių nagų, tebe­veikia taip pat. Dingteli, kad mano klausinėjimas galėtų pasirodyti šiurpokas, bet kažkodėl taip nėra. Aną naktį nuo minties, kad jos artimieji žino apie kiekvieną mano žingsnį, darėsi gėda, bet dabar aš noriu, kad jie matytų šitai, noriu, kad žinotų apie tai, kad žinotų apie mus.

- Manyčiau, jie suteiks man privatumo, - sako Mija, lyg saulėgrąža atsiverdama mano bučiniams, kuriais nuberiu jos smakrą. - Bet kaimynai tikrai gali šitai pa­matyti.

Ji pirštais perbraukia man per plaukus, ir tarsi elek­tros srovė perbėga galvos oda - jei tik nuo elektros sro­vės gali būti taip gera.

244

KAI JI IŠĖJO

- Sveiki, kaimynai, - mesteliu, pirštu neskubriai braukdamas ratu aplink Mijos raktikaulį.

Jos rankos neria po mano marškinėliais, purvinais, pradvisusiais, laimė, juodais marškinėliais. Jos prisilie­timas anaiptol nebe toks švelnus. Ji tiria, pirštų galai ima belsti nekantrumo kodą.

- Jeigu taip ir toliau, kaimynų laukia spektaklis, - su­šnibžda ji.

- Juk mes, šiaip ar taip, artistai, - atsakau; mano ran­kos glusteli po palaidine ir kyla per jos visą ilgą liemenį, paskui slysta žemyn. Mūsų oda veržiasi lauk, lyg magne­tai, ilgai nejautę priešingo krūvio.

Braukiu pirštu per kaklą, skruostikaulio liniją, tada delnu suimu smakrą. Ir sustoju. Stovim, žvelgiam vie­nas į kitą, mėgaujamės. O tada tą pačią akimirką prisi- plojame vienas prie kito. Mijos kojos apsivijusios mano juosmenį, pirštai panirę į plaukus, mano rankos apka­binusios ją. Ir lūpos. Nėra tiek odos, nėra tiek seilių, tiek laiko, kiek mūsų lūpos, suradusios vienos kitas, bando atsigriebti už prarastus metus. Bučiuojamės. Elektros srovė per stipri. Turbūt mirkčioja viso Brukli­no šviesos.

- Vidun! - lyg liepia, lyg meldžia Mija, ir vis dar ko­jomis mane apsivijusią nešuosi ją įjos mažą namelį, ant

245

G AYI..F. FO RM A N

sofos, kur vos prieš kelias valandas miegojome kartu, bet atskirai.

Dabar nemiegame. Ir esame visiškai kartu.

Užmiegame, pabundame vidurnaktį išbadėję. Užsisako­me maisto. Valgome viršuje, jos lovoje. Tarsi sapnas, ir geriausia jame - pabusti auštant. Su Mija. Matau ją mie­gančią ir jaučiuosi kaip niekada laimingas. Prisitraukiu ją ir vėl užmingu.

Bet kai po kelių valandų vėl pabundu, Mija sėdi susikė­lusi kojas ant kėdės prie lango, apsigaubusi senu, močiu­tės nertu lovos apklotu. Atrodo labai liūdnai, ir man į širdį it granata kritusi baimė beveik tokia pat baisi, kaip kitos dėl jos patirtos baimės. Ir tai ne šiaip sau. Galvoje kala: Negaliu jos vėl netekti. Šį kartę tai tikrai mane pražudys.

- Kas nutiko? - klausiu, kol dar turiu drąsos paklaus­ti, kol neiškrėčiau kokios nesąmonės, tarkim, nepaspru­kau, kol širdis nevirto pelenais.

- Mąsčiau apie mokyklą, - liūdnai ištaria Mija.- Nuo to bet kam užeitų šūdina nuotaika.Mija neužkimba. Nenusijuokia. Susigūžia.- Mąstau, kad mudu vėl brendame į tą pačią upę. Aš

buvau susiruošusi į Džuljardą, o tu susiruošęs ten, na, kur dabar esi.

246

KAI JI IŠĖJO

Ji nudelbia akis, vynioja apie pirštą antklodės siūlą, kol piršto galiukas pabąla.

- Tik tada turėjome daugiau laiko nervintis. Dabar teturime dieną, teisingiau, turėjome dieną. Naktis buvo nuostabi, bet tai tik viena naktis. Man tikrai po kokių septynių valandų reikia skristi į Japoniją. O tu turi gru­pę. Turą.

Mija prie akių prispaudžia atlenktas plaštakas.- Mija, baik! - mano balsas atsimuša nuo jos miega­

mojo sienų. - Mes nebe mokykloje!Ji pažvelgia į mane, klausimas pakimba ore.- Klausyk, mano turas prasideda tik po savaitės.Per mudu skiriančią erdvę nusklendžia vilties nuo­

jauta.- Ir, žinai, pamaniau, mirštu, kaip noriu sušių.Jos šypsena liūdna, gaili - ne tokios tikėjausi.- Važiuotum su manimi į Japoniją? - klausia.- Jau važiuoju.- Norėčiau. Bet kas paskui? Žinau, kad galima ką

nors sugalvoti, bet manęs laukia daugybė gastrolių - ir?..Kodėl jai neaišku, jeigu man aišku kaip dukart du?- Aš būsiu tavo „lydintysis asmuo“, - aiškinu. Tavo

gerbėjas. Tavo komanda. Tavo kas tik nori. Kur važiuosi tu, važiuosiu ir aš. Jei tik nori. Jei ne, suprantu.

247

AYLE I O R MA N

- Ne, aš noriu. Tikrai noriu. Bet kas iš to išeis? Su tavo koncertais? Su grupe?

Patyliu. Kai ištarsiu balsu, pagaliau bus padaryta.- Nebėra grupės. Bent jau man viskas. Po šito turo

išeinu iš grupės.-Ne!Mija taip purto galvą, kad ilgos plaukų sruogos pla­

kasi į sieną už jos. Tą ryžtingą išraišką labai gerai pažįstu, jaučiu, kaip sutraukia paširdžius.

- Negali taip elgtis dėl manęs, - jau švelniau pridu­ria. - Nebenoriu jokių lengvatų.

- Lengvatų?- Pastaruosius trejus metus visi, gal tik išskyrus

Džuljardo dėstytojus, duodavo man lengvatų. Dar blo­giau tai, kad pati sau suteikdavau lengvatų, ir tai man visiškai nepadėjo. Nenoriu būti žmogus, kuris tik ima. Iš tavęs jau ir taip paėmiau užtektinai. Neleisiu, jog mestum tai, kas tau šitaip patinka, kad taptum mano prižiūrėtoju ar nešiku.

- Matai, - sumurmu, - meilė muzikai lyg praėjo.- Dėl manęs, - liūdnai pareiškia Mija.- Dėl gyvenimo, - atremiu. - Aš visada grosiu. Gal

net įrašysiu ką nors kada nors, bet dabar man reikia ra­mios pertraukos su gitara, kad prisiminčiau, kodėl aps­kritai pradėjau muzikuoti. Vis tiek išeisiu iš grupės - ar

248

su tavo pritarimu, ar be. O kalbant apie priežiūrą, man jos reikia, o ne tau. Tai man reikia padėti tempti nešulius.

Stengiuosi, kad nuskambėtų kaip pokštas, bet Mija visada kiaurai permatydavo mano skiedalus; pastaroji para tai patvirtino.

Ji gręžia mane akimis lyg lazeriu.- Žinai, per pastaruosius porą metų daug apie tai

mąsčiau, - ištaria užsikirsdama. - Apie tai, kas buvo su tavimi. Kas tave laikė už rankos, kol gedėjai tų, kurių tu netekai?

Mijos žodžiai many kažką išjudina ir ūmai vėl apsipi­lu ašaromis. Neverkiau trejus metus, o dabar pravirkstu jau antrą kartą.

- Dabar mano eilė tave kiaurai permatyti, - sušnabž­da; grįžta pas mane, apgaubia savo antklode, o aš lyju visą many susikaupusią bjaurastį. Laiko mane, iki atgau­nu savąją Y chromosomą. Tada pasigręžia į mane, pa­žvelgia kiek išsiblaškiusiomis akimis.

- Tavo festivalis kitą šeštadienį, ar ne?Linkteliu.- Groju du rečitalius Japonijoje ir vieną Korėjoje ke­

tvirtadienį, taigi penktadienį galiu išskristi, be to, keliau­damas į vakarus atgauni vieną dieną. O kitas koncertas Čikagoje po savaitės. Taigi galėtume iš Seulo skristi tie­siai į Londoną.

KAI j; iš L JO

249

GAYLff FORMA N

- Ką tu sakai?Ji klausia nedrąsiai, lyg galėtų būti bent sniego gniūž­

tės dydžio galimybė pragare, kad galiu pasakyti „ne“, tar­si ne šito visada būčiau norėjęs.

- Ar galiu kartu su tavimi važiuoti į festivalį?

D V ID EŠ IM T ANTRAS SKYRIUS

- Kodėl aš niekada neinu į koncertus? - paklausė Tedis.

Visi sėdėjome prie stalo: Mija, Keitė, Denis, Tedis ir aš, trečias tuose namuose valgantis vaikas. Nesmerkit manęs. Denis gamino kur kas geriau už mano mamą.

- Ką tu sakai, bičiuli? - pasiteiravo Denis, į Tedžio lėkš­tę greta keptos lašišos ir špinatų, kurių Tedis - nesėkmin­gai - bandė atsisakyti, šaukštu krėsdamas bulvių košę.

- Aš žiūrėjau senus nuotraukų albumus. Mija visada eina į visus koncertus. Net kai buvo mažytė. O aš nė vie­name nebuvau. O man jau beveik aštuoneri.

251

GAVI. F FORM A K1

- Prieš penkis mėnesius tau suėjo septyneri, - nusi­kvatojo Keitė.

- Nesvarbu. Mija ėjo, kai dar vaikščioti nemokėjo. Taip neteisinga!

- O kas tau sakė, kad gyvenimas teisingas? - kilste­lėjusi antakį pasiteiravo Keitė. - Aš tikrai nesakiau. Aš prijaučiu Gerų Niuksų Mokyklai.

Tedis pasirenka lengvesnį taikinį.- Tėti?- Mija eidavo į koncertus, nes tai buvo mano koncer­

tai, Tedi. Juose dalyvaudavom visa šeima.- Ir tu eini į koncertus, - įsiterpė Mija. - Ateini į

mano rečitalius.Tedis susiraukia taip pat, kaip vaipėsi, kai Denis jam

krovė špinatų.- Nesiskaito. Noriu į garsius koncertus ir noriu užsi­

dėti muflerius.

Mufleriai - didžiulės ausinės, kurias uždėdavo mažytei Mijai, kai nešdavosi į Denio senosios grupės koncertus. Jis grojo su punk grupe, labai garsiai grojančia punk grupe.

- Deja, mufleriai išėjo į pensiją, - pranešė Denis. Mi- jos tėtis jau labai seniai negrojo su grupe. Dabar dirbo mokytoju, vilkėjo vintažinius drabužius ir rūkė pypkę.

- Galėtum ateiti į mano koncertą, - pasiūliau šakute knebinėdamas lašišą.

252

KAI JI įsi: i O

Visi nustojo valgyti ir sužiuro į mane. Suaugusieji Holų šeimos nariai visi susmeigė vis kitokio nepritarimo žvilgsnius. Denis atrodė pavargęs, lyg ką tik būčiau ati­daręs dėžutę su sliekais. Keitė suirzo, kad pamyniau jos motinišką autoritetą. O Mija - kuri dėl kažkokių prie­žasčių tarp savo šeimos ir mano grupės buvo išmūrijusi bažnyčios aukštumo sieną, - regis, stengėsi prismeigti mane savo žvilgsniu. Tik Tedis - jis plojo atsiklaupęs ant kėdės - tebebuvo mano pusėje.

- Tedžiui negalima taip vėlai, - pareiškė Keitė.- Kai Mija buvo maža, jai buvo galima, - atšovė Tedis.- Mes negalime tverti iki tokios vėlumos, - pavargu­

siu balsu prisipažino Denis.- Ir nemanau, kad tai derama, - pasipūtė Mija.Iškart paširdžiuos krustelėjo pažįstamas apmaudas.

Nes to niekaip nesupratau. Viena vertus, muzika mudu su Mija siejo, ir tai, kad esu rokeris, turėjo ją traukti. Ir abu žinojome, kad bendrystė, kurią atradome jos na­muose - mes visą laiką buvom kartu, - mums tarsi rojus. Bet ji neleido saviškiams eiti į mano koncertus. Drauga­vom metus, o jie nebuvo buvę nė viename koncerte. Nors Denis su Keite užsiminė, kad norėtų ateiti, Mija vis išsi­sukinėdavo, kodėl tas ar anas koncertas netinkamu metu.

- Derama? Ar tu ką tik pasakei, kad Tedžiui nedera eiti mano koncertą? - paklausiau stengdamasis nekelti balso.

253

GAYLE f o r m a n

- Taip, pasakiau.Rėžė kaip užsispyrusi pasipūtėlė.Keitė su Deniu susižvalgė. Suirzimą jų veiduose pa­

keitė užuojauta. Jie žinojo, ką reiškia Mijos nepritarimas.- Gerai, visų pirma - tau šešiolika. Tu ne biblioteki­

ninkė. Todėl tau neleidžiama sakyti „derama“. Ir antra, po velnių, - kodėl ne?

- Gerai, Tedi, - prabilo Keitė, imdama nuo stalo Te- džio lėkštę. - Gali pavalgyti svetainėje ir pažiūrėti te­levizorių.

- Ne, noriu būti čia!- Kempiniukas? - pasiūlė Denis, traukdamas jį už al­

kūnės.- Beje, - kreipiausi į Denį ir Keitę, - koncertas, apie

kurį kalbėjau, - tai tas didelis festivalis, kuris vyks kitą mėnesį pakrantėje. Tęsis visą dieną, savaitgalį, koncertai bus lauke, taigi bus ne taip garsu. Štai kodėl pamaniau, kad Tedžiui turėtų patikti. Tiesą sakant, jums visiems tu­rėtų patikti.

Keitės veidas sušvelnėjo. Ji linktelėjo.- Skamba smagiai.Ir mostelėjo į Miją, tarsi sakydama: Tavęs laukia sun­

kesnė užduotis.

Visi trys iššlepsėjo iš virtuvės. Mija visai nusislinko kėde, atrodė ir kalta, ir nusiteikusi nė per colį nepasiduoti.

254

- Kas yra? - užsipuoliau. - Ko tu niršti dėl saviškių ir mano grupės? Ar manai, kad visai nepagrojam?

- Ne, tikrai ne!- Ar tau pikta, kad su tavo tėčiu visą laiką kalbamės

apie muziką?- Ne, rokeriškos kalbos man nekliudo.- Tai kas, Mija?Mijos akių kampučiuose pasirodė išdavikės ašarėlės

ir ji piktai jas nubraukė.- Kas? Kas yra? - paklausiau švelniau. Mija nebuvo

mėgėja apsipilti krokodilo ašaromis, tiesą sakant, ji aps­kritai retai ašarodavo.

Ji papurtė galvą. Kietai sučiaupė lūpas.- Na, pasakyk, ką? Nebus baisiau, negu man atrodo.

O man atrodo, kad tau gėda „Krintančios žvaigždės“, nes manai, kad dvokiam kaip velnio subinė.

Ji vėl papurto galvą.- Juk žinai, kad ne. Tiesiog, - pradeda ir neužbaigia,

lyg bandydama nuspręsti kažką labai svarbaus. Paskui at­sidūsta. - Grupė. Kai būni su grupe, jau turiu tavimi da­lytis su kitais. Nenoriu, kad dar ir mano šeima prisidėtų.

Tada pasidavė ir pravirko.Visas mano suirzimas ištirpo.- Kvailiuke tu, - sumurmėjau ir pabučiavau į kaktą. -

Tau nereikia manimi dalytis. Aš visas tavo.

KAI JI IŠĖJO

255

GAYI..F FORMAN

Mija nusileido. Visa šeima atėjo į festivalį. Puikus buvo savaitgalis, dvidešimt Šiaurės vakarų grupių, nė men­kiausio debesėlio danguje. Visas tas renginys vėliau įgijo prastą reputaciją, pasklido gyvai įrašytais diskais ir dau­gybe festivalių, vykstančių iki šiol.

Tedis užsispyrė eiti su mufleriais, taigi Keitė valandą niurnėdama rūsyje rausėsi po dėžes, kol vis dėlto rado.

Mija įprastai per koncertus glausdavosi užkulisiuose, bet kai grojo „Krintanti žvaigždė“, ji tiesiai priešais sce­ną, atokiau nuo šėlstančios publikos, visą laiką šoko su Tedžiu.

D V ID EŠ IM T TREČIAS SKYRIUS

Pirma mane apžiūri Tada išmėsinėji gabalais

Ir išeini atstūmus Nesuteptais delnais

Ir man telieka laukti Miglotos ateities

Kol grįši ir prikelsi Iš patalo mirties

GYVAS

ATSITIKTINĖ AUKA, 1 daina

Kai nusileidžiame Londone, pila kaip iš kibiro, taigi pa­sijuntame kaip namie. Penkta valanda popiet. Šįvakar turime atsirasti Gildorfe. Grojame ryt. O tada bus ga­lima pradėti skaičiuoti iki visiškos laisvės likusį laiką. Mudu su Mija sudarėme tvarkaraštį trims mėnesiams, kol aš gastroliuoju, kol ji gastroliuoja, tai šen, tai ten su-

257

GA.YI C FORMA N

tampančios pertraukos, kai galim nuvažiuoti vienas pas kitą pasimatyti. Nebus itin džiugu, bet, palyginti su tre­jais pastaraisiais metais, vis tiek atrodo kaip palaima.

Į viešbutį atvažiuojame šiek tiek po aštuntos. Paprašiau Alduso užsakyti man kambarį drauge su visa grupe - ne tik per šį festivalį, bet ir per visą turą. Kad ir kokie jausmai jiems sukiltų sužinojus, kad palieku „Krintančią žvaigždę“, jei miegosiu už poros mylių, lengviau nebus. Nei Aldusui, nei niekam kitam apie Miją neužsiminiau, ir, stebuklas, jos vardas į laikraščius kol kas nepakliuvo. Regis, niekas nesuuodė, kad praeitą savaitę buvau su ja Azijoje. Visi buvo perdėm susidomėję nauju Brin meilės objektu, kažkokiu australų aktoriumi.

Registratūroje randu raštelį, kad grupė susirinkusi privačios vakarienės atriume ir kviečia mane prisidėti. Ūmai pasijuntu, lyg mane vestų į egzekuciją, nes po pen­kiolika valandų trukusios kelionės iš Seulo labiau už vis­ką norėtųsi palįsti po dušu, o su jais pasimatyti gal rytoj. Bet Mija man ant šono uždeda ranką.

- Ne, tau derėtų eiti.- Eisi kartu?Nesmagu jos prašyti. Ji ką tik surengė tris nuosta­

biausius ir itin palankiai priimtus koncertus Japonijoje

258

KAI JI IŠIlJO

ir Korėjoje, paskui perskrido per pusę pasaulio ir pataikė tiesiai į mano psichodramą. Bet ištversiu, jei ji bus su manimi.

- Ar tikrai? - klausia Mija. - Nenoriu brautis.- Jei kas ir braunasi, tai - aš.Pasiuntinukas paima mūsų daiktus, kad nuneštų į

kambarį, o šveicorius nusiveda mus per vestibiulį. Vieš­butis įrengtas senoje pilyje, bet čia pilna rokerių, dau­gybė linkčioja ir sveikinasi, bet aš toks įsitempęs, kad niekam neatsakau. Šveicorius mus nuveda į pritemdytą atriumą. Visa grupė čia, prie milžiniško bufeto su tradi­ciniais angliškais kepsniais.

Liza atsigręžia pirmoji. Mūsų santykiai po „Atsitikti­nės aukos“ turo nebe tie, bet dabar į mane mestą žvilgsnį nė nežinau kaip apibūdinti: lyg būčiau didžiausias jos gyvenimo nusivylimas, bet ji stengiasi viršum to pakil­ti, tai kažkur nukišti, elgtis lyg niekur nieko, lyg būčiau vienas iš fanų, vienas iš prielipų, vienas iš daugybės, no­rinčių iš jos kažko, ko ji neprivalo duoti.

- Adamai, - ištaria ir santūriai linkteli.- Liz, - pradedu atsargiai.- Ei, šmiki! Smagu, kad atsiradai!Guviame Fidžio balse ir sarkazmas, ir džiaugsmas,

lyg jis negalėtų nuspręsti, kaip mane pasitikti.Maikas nieko nesako. Apsimeta, kad manęs nėra.

259

GAYLE l'ORMAN

Ir tada pajuntu, kaip petimi mane brūkšteli Mija, - man iš už nugaros ji žengia į priekį.

- Sveiki visi, - pasisveikina.Lizos veidas akimirką visiškai suglumęs. Lyg nepažin­

tų Mijos. Paskui išsigąsta, lyg išvydusi vaiduoklį. Paskui mano stiprioji, kietoji kazokė būgnininkė... Jos apatinė lūpa ima virpėti, veidas persimaino.

- Mija? - ištaria virpančiu balsu. - Mija? - pakartoja garsiau. - Mija! - rikteli apsipylusi ašaromis ir čiumpa mano merginą į glėbį.

Paskui paleidžia, atsitraukia ir žvelgia tai į ją, tai į mane, tai į ją, tai į mane.

- Mija? - šūkteli ir klausdama, ir atsakydama į savo klausimą. Tada atsigręžia į mane. Ir jeigu man neatleista, tai bent jau esu suprastas.

Lyja ir kitądien.„Puiki angliška vasara“, - juokauja visi. Per tokius

didžiulius festivalius paprastai atsitveriu nuo kitų, bet dabar, žinodamas, kad jis, ko gero, kuriam laikui man, bent kaip dalyviui, paskutinis, einu į teritoriją, klausausi ne pagrindinėse scenose grojančių grupių, plepu su se­nais draugais ir pažįstamais, netgi pasišneku su keliais roko žurnalistais. Saugausi, kad neužsiminčiau apie gru­

260

pės suirimą. Tai visi sužinos, kai ateis laikas, ir aš leisiu visiems nuspręsti, kaip pranešti šitą naujieną. Vis dėlto trumpai pakomentuoju mudviejų su Brin skyrybas, apie kurias ir taip rašoma visuose laikraščiuose. Paklaustas apie naująją paslaptingą moterį, tiesiog atsakau: „Ko­mentarų nebus.“ Žinau, kad viskas netrukus iškils aikš­tėn, o kol noriu apsaugoti Miją nuo sumaišties, tegu kad ir visas pasaulis žino, kad mudu drauge.

Artėjant mūsų numatytai devintai vakaro, lietus su­menksta iki švelnios dulksnos, šokančios vėlyvos vasa­ros prieblandoje. Žmonės jau seniai susitaikė su purvy­ne. Purvas visur, žmonės voliojasi po jį kaip kokiame Vudstoke.

Prieš pasirodymą grupė nervinasi. Taip jau būna per festivalius. Stambesnis lošimas negu paprasti koncer­tai, net ir stadioniniai: į festivalius suplaukia minios žmonių, suplaukia muzikantai. Bet šįvakar aš ramus. Mano žetonai baigėsi. Nėra ko prarasti. O gal jau pra­radau ir radau, ir kad ir ką būtų galima dar prarasti, tai niekaip nesusiję su šia scena. Gal todėl man labai smagu, mūsų naujas dainas brązginu savo senąja „Les Paul Junior“, dar vienu iš nebūties sugrįžusiu istorijos fragmentu. Kai traukiau ją iš seno dėklo, Liza nepati­kėjo savo akimis.

- Maniau, atsikratei šito daikto, - nusistebėjo.

K A I JI I Š F J O

261

GAYLE RORMAN

- Aha, ir aš taip maniau, - atsakiau ir slapčia šypte­lėjau Mijai.

Pergrojame naująjį albumą, paskui sugrojame šį tą iš „Atsitiktinės aukos“ ir nė nepajuntu, kaip mūsų pasiro­dymas artėja prie pabaigos. Pasižiūriu į prie scenos pri­lipdytą dainų sąrašą.

Kampuota Lizos rašysena pakeverzota paskutinė daina, po kurios teliks privalomas bisas. „Gyvas.“ Mūsų himnas, kaip ją vadino mūsų senasis vadybininkas Ga- sas Alenas. Neramiausias sielos klyksmas iš viso „Atsi­tiktinės aukos“ albumo, kaip jį vadino kritikai. Turbūt kiečiausias mūsų hitas. Per turus jis džiugina minią, nes jos priedainį mielai traukia visi.

Be to, tai viena iš nedaugelio dainų su aranžuote, smuikų partija įgrota ant įrašyto takelio, nors gyvai jų neturime. Todėl kai užgrojame, girdžiu ne atsiritantį įsiaudrinusios minios staugimą, o jos violončelę. Aki­mirką prieš akis regiu mudu vienus kažkur, kažkokiame viešbučio kambaryje, ir ji violončele, o aš gitara grojame šią dainą, kurią parašiau jai. Ir po galais - jaučiuosi vel­niškai laimingas.

Dainuoju iš visos širdies. Tada pereiname prie prie­dainio: Nekęsk manęs. Nusiaubk mane. Sunaikink mane. Atkurk mane. Atkurk mane. Neatkursi, neatkursi, neat- kursi manęs.

262

Albume priedainis vis kartojamas ir kartojamas įnir­šio ir netekties kirčiais, ir per pasirodymus aš nustoju dainuoti, nusuku mikrofoną į publiką ir leidžiu dainuoti jiems. Taigi nusuku mikrofoną į pievą, publika pašėlusi dainuoja mano dainą, kartoja mano maldą.

Palieku juos dainuoti, o pats einu per sceną. Gru­pė mato, kas vyksta, taigi tik kartoja priedainį. Paėjęs į šoną, pamatau ją ten, kur jai visada jaukiausia, nors labai netolimoj ateity ji bus dėmesio centre, o aš būsiu nuoša­ly, ir tai irgi teisinga.

Publika dainuoja, publika man padeda, ir aš tik brąz­ginu gitara, kol prieinu taip arti, kad matau jos akis. Ir tada imu dainuoti priedainį. Jai. Ji šypsosi ir atrodo, kad esame tik mudu ir tik mudu žinome, kas vyksta. Ir dai­na, kurią dainuojame visi, šią akimirką yra perrašoma. Tai jau ne piktas maldavimas, išrėktas į tuštumą. Štai čia, ant scenos, aštuoniasdešimties tūkstančių žmonių aki­vaizdoje tai tampa kažkuo kitu.

Tai mūsų nauja priesaika.

K A! JI IŠĖJO

PADĖKA

Įprastai kūrinio pabaigoje rašytojai atskirai dėkoja savo redaktoriams ir agentams. Bet kai galvoju apie savąją rašytojos karjerą, matau save lydimą dviejų žmonių - redaktorės Julie Strauss-Gabel ir agentės Saros Barnes. Šios be galo protingos knygų kariūnės taip susijusios su mano kūryba, kad negaliu jų atskirti. Sara pataria, pa­laiko ir padeda į viską žvelgti blaiviai. Didžiausia Julie dovana - raktas, kuriuo atrakinu savo istorijas. Jos du mano ramsčiai.

Bet kaip sakoma, vienas lauke ne karys. Julie ka­riauna - daugybė žmonių, dirbančių „Penguin Young

265

GAYLE FORMA N

Readers Group“. Išsaugosiu keletą medžių ir visų ne­vardysiu, tik pasakysiu, kad kasdien iš visos širdies esu dėkinga daugybei žmonių, dirbančių pardavimų, rekla­mos, dizaino, interneto ir gamybos skyriuose. Privalau paminėti Don Weisberg, Lauri Hornik, Lisą Yoskowitz ir Allison Verost, kuri yra ir publicistė, ir psichologė, ir draugė.

Saros „The Gernert Company“ kariauna - Rebecca Gardner, Logan Garrison, Will Roberts ir grėsmingoji Courtney Gatewood, kuri, kaip moteris, pasiryžusi už­kariauti pasaulį, yra labai maloni.

Ačiū mane įkvėpusiai Alisai Weilerstein. Ji aukojo savo brangų laisvalaikį, kad padėtų man suprasti jauno profesionalaus violončelininko karjeros kelią. Ačiū Lynn Eastes, Oregono sveikatos ir tyrimų universiteto (OHSU) traumų slaugos koordinatorei, paaiškinusiai, kaip turė­tų atrodyti Mijos sveikimo ir reabilitacijos laikotarpis. Dėkoju Sean Smith už suteiktą galimybę sužinoti, kaip veikia filmų pramonė (ir už daugybę kitų dalykų). Vis­kas, ką apie šiuos dalykus prašiau teisingai, - parašyta jų dėka. Viskas, kas ne taip, - mano pačios kaltė.

Ačiū Ednos St. Vincent Millay draugijai už tai, kad leido panaudoti mano vieną mėgstamiausių sonetų „Meilė - ne viskas: ji ne mėsa ir ne gėrimas“. Dauguma Ednos St. Vincent Millay eilėraščių yra be galo roman­

266

tiški ir drauge įžvalgūs, net po tiek metų. Panaudojau tik antrąją šio soneto dalį; siūlyčiau visiems susirasti ir paskaityti jį visą.

Dėkoju visiems savo skaitytojams visuose knygos kū­rimo etapuose: Janai Banin, Tamarai Glenny, Marjorie Ingall, Tamar Schamhart ir Courtney Sheinmel už svei­ką padrąsinimo ir kritikos mišinį.

Dėkoju dar vienai savo kariaunai - savo rajono ben­druomenei - už tai, kad padėjo su vaikais ir apskritai manimi rūpinosi. Isabel Kyriacou ir Gretchen Sonju, amžinai liksiu jums skolinga!

Dėkoju visai Christie šeimynai už nuolatinį palanku­mą ir gerumą.

Dėkoju Gregui ir Diane Rios už tai, kad su mumis tęsė šią kelionę.

Dėkoju savo šeimai, Formanams, Schamhartams ir Tuckeriams, už palaikymą ir gerą nuotaiką. Esu ypač dė­kinga savo sesei už tai, kad pati pardavė mano knygas pusei Sietlo gyventojų.

Dėkoju savo dukterims: Denbelei, kuri atkeliavo į mūsų šeimą maždaug ties šios knygos viduriu; jeigu jai ir atrodė keista, kad naujoji mama kartais elgiasi kaip piktas dvidešimt vienų metų vyrukas, tai jos entuziaz­mo tikrai nesumažino. Ir Willai, kuri netyčia sukūrė tiek knygos grupių / filmų / personažų vardų ir pavadinimų,

KAI JI ISFJO

267

C-.AYI F FO RM A N

kiek gali tik keturmečiai / penkiamečiai. Matyt, teks jai duoti daugiau kišenpinigių.

Ačiū, Niekai, mano vyre, už nelabai švelnią kritiką, kuri padėjo visada išlikti pasitempusiai. Už nuostabius grojaraščius, kurie mano gyvenimą (ir knygas) pripildo muzikos. Už tai, kad iki smulkmenų papasakojai apie mažos muzikos grupės gyvenimą. Ir už tai, kad esi prie­žastis, dėl kurios negaliu nerašyti meilės istorijų apie gi­taristus.

Galiausiai ačiū visiems knygų pardavėjams, bibliote­kininkams, mokytojams ir tinklaraštininkams. Kad pa­dėjo knygai pakelti sparnus.

GAYLE FORMAN

J e i p a s i l ik č ia u

Ta diena prasidėjo kaip visos... Ir per akimirką pasikeitė negrįžtamai...

Taip nutiko Mijai.Dar prieš kelias minutes ji drauge su tėčiu, mama ir

broliuku Tedžiu važiavo šeimos automobiliu. O dabar Mija susivokia žiūrinti į sunkiai sužalotą savo kūną.

Septyniolikmetė neįsivaizdavo gyvenimo be muzikos ir vaikino vardu Adamas. Ji - talentinga ir gabi, galėjo pasi­rinkti tokį gyvenimą, apie kokį svajojo. Tačiau dabar jos pasirinkimas tik vienas - pabusti iš komos ar ne.

Reginti save iš šalies ligoninės palatoje Mija prisimena tai, kas svarbiausia jos gyvenime. Smagius šeimos nutiki­mus, svajones, meilę, viską, ką ji turėjo, ir viską, ko ji vis dar gali netekti. Todėl Mija negali pasitraukti iš gyvenimo. Ji turi dėl ko kovoti.

„Jei pasilikčiau“ - tai pasakojimas apie meilę, draugys­tę, šeimą, netektį ir tvirtybę.

Įžvalgos, išminties ir humoro kupina knyga.(Booklist)

Forman, Gayle

182 Kai ji išėjo: 2-oji „Jei pasilikčiau“ knyga: [romanas] / Gayle Forman ; iš anglų kalbos vertė Ieva Dalia Zaikauskaitė. - Vil­nius : Alma littera, 2015. - 272 p

ISBN 978-609-01-1920-4

Mija ir Adamas - buvę įsimylėjėliai, susaistyti skausmingos praeities. Pra­ėjus trejiems metams po tragiškos avarijos, kurioje žuvo merginos šeima, da­bar išgarsėjęs Adamas Vaildas netikėtai atsiduria karjerą pradedančios Mijos koncerte Carnegie Hali Niujorke. Tikėdamasis, kad Miją pakaks išgirsti, Ada­mas pasislepia publikoje ir apstulbsta, kai po koncerto jį pakviečia į užkulisius. Nejaukus susitikimas pradeda naktį, kupiną skausmingų prisiminimų, širdį spaudžiančio noro susitaikyti su praeitimi ir viltingų atradimų.

Gayle Forman - apdovanojimų pelniusi visame pasaulyje žinomų bestselerių autorė ir žurnalistė. Parašė romanus, iš kurių lietuvių kalba išleisti „Tik viena die­na“, New York Times bestseleris „Jei pasilikčiau“ ir „Kai ji išėjo“. G. Forman gyvena Niujorke, Brukline, su vyru ir dukromis.

UDK 821.111(73)-93

Gayle Forman KAI JI IŠĖJO

2-oji „Jei pasilikčiau“ knyga

Iš anglų kalbos vertė Ieva Dalia Zaikauskaitė

Redagavo Rūta Pučinskaitė Korektorė Marijona Treigienė

Viršelį lietuviškam leidimui pritaikė Asta Rastauskienė Maketavo Jurga Morkūnienė

Tiražas 1500 egz.Išleido leidykla „Alma littera“, Ulonų g. 2, LT-08245 Vilnius

Interneto svetainė: www.almalittera.lt Spaudė UAB „Spindulio spaustuvė“,

Vakarinis aplinkkelis 24, LT-48184 Kaunas Interneto svetainė: www.spindulys.lt