95

1

K E L I O N I Ų H O R I Z O N T A I

SRS D i za ina s

2

3

A l g i r d a s K u m ž a

2 0 0 5 V i l n i u s

H I M A L A J A IV I E N O S E K S P E D I C I J O S D I E N O R A Š T I S

N E P A L A S – T I B E T A S 2 0 0 4 m . b a l a n d i s – g e g u ž ė

44

5Trys stovyklos pakeliui į Sisia Pangmos viršūnę

6

Apipavidalino Sigutė Chlebinskaitė

Maketavo Rokas Gelažius

Nuotraukas parengė spaudai Toma Pagojutė

Redagavo Palmira MikėnaitėNuotraukos autoriaus

© Algirdas Kumža, 2005

© Sigutė Chlebinskaitė, 2005

Išleido UAB „SRS Dizainas“

Šermukšnių g. 16, LT-91207 Klaipėda

el. paštas: info@vilkotakas.lt

VILKO TAKAS ir KELIONIŲ HORIZONTAI

yra registruoti UAB „SRS Dizainas“ prekiniai ženklai

Spausdino UAB „Sapnų sala“

Moniuškos g. 21-10, LT-08121 Vilnius

Užsakymas 130. Tiražas 1000 egz.

ISBN 9955-9647-2-3

Printed in Lithuania

UDK 910.4(515) Ku-176

7

T U R I N Y S

Balandžio 9 / Vilnius – Frankfurtas – Miunchenas – Delis – Katmandu 11

Balandžio 11 / Katmandu. Kelyje maištininkų barikados 14

Balandžio 12 / Katmandu. Akis į akį su dievais 20

Balandžio 13 / Katmandu. Paskutinė diena 23

Balandžio 14 / Išvykstame į Tibetą 25

Balandžio 15 / Tibeto pasienis. Arbata pas vienuolius 28

Balandžio 16 / Tibetas. Njalamas, 3620 m. Paskutinė minkšta nakvynė 31

Balandžio 17 / Į bazinę stovyklą, 5000 m. Galvos plyšta iš skausmo 34

Balandžio 18 / Bazinė stovykla, 5000 m. Ką aš čia darau? 38

Balandžio 19 / Bazinė stovykla, 5000 m. Po žygio – lietuviška sriuba 41

Balandžio 20 / Bazinė stovykla, 5000 m. Galvos prašviesėjo 44

Balandžio 21 / Bazinė stovykla, 5000 m. Vėl įkurtuvės 46

Balandžio 22 / Bazinė stovykla II, 5600 m. Nuo lavinų saugos dievai 48

Balandžio 23 / Prie ledyno įkuriame sandėlį (5800 m) ir grįžtame atgal 51

Balandžio 24 / Popiet vėl kylame prie ledyno, 5900 m 52

Balandžio 25 / Tarpinė stovykla prie ledyno, 5800 m 53

Balandžio 26 / Iš ledyno stovyklos – žemyn į bazinę, 5600 m 54

Balandžio 27 / Bazinė stovykla II, 5600 m. Ryžiai Budai 56

Balandžio 28 / Pūga priverčia sustoti. Nenumatyta nakvynė 5950 m aukštyje 57

Balandžio 29 / Į pirmąją aukštikalnių stovyklą, 6400 m 59

Balandžio 30 / Artėjanti pūga verčia grįžti atgal į bazę, 5600 m 60

Gegužės 1 / Bazinė stovykla, 5600 m. Svečiuose – šerpai 61

Gegužės 2 / Bazinė stovykla, 5600 m. Pūga nerimsta 62

Gegužės 3 / Bazinė stovykla, 5600 m. Rengiamės žygiui 64

8

Gegužės 4 / Vėl į pirmąją aukštikalnių stovyklą, 6400 m 65

Gegužės 5 / Pirmoji stovykla, 6400 m. Pūga nutraukia žygį 67

Gegužės 6 / Į antrąją aukštikalnių stovyklą, 7000 m 68

Gegužės 7 / Antroji stovykla, 7000 m. Aukštis pakirto kojas 69

Gegužės 8 / Vėl į bazinę stovyklą. Kančios ledo katakombose 70

Gegužės 10 / Bazinė stovykla II, 5600 m. Ilsimės, skalbiame 72

Gegužės 11 / Bazinė stovykla II, 5600 m. Ryt – kaip į karą 74

Gegužės 12 / Pirmoji trijulė išeina į viršūnę 76

Gegužės 13 / Netikėtas pasimatymas pirmojoje stovykloje, 6400 m 77

Gegužės 14 / Išeiname į antrąją stovyklą, 7000 m 78

Gegužės 15 / Trečioji stovykla, 7425 m. Septyni vienoje palapinėje 79

Gegužės 16 / 7425 m. Trise – į viršūnę, keturiese – žemyn 81

Gegužės 17 / Grįžtame į bazinę stovyklą II, 5600 m 82

Gegužės 18 / Bazinė stovykla II. Sugrįžta Mindaugas 83

Gegužės 19 / Bazinė stovykla II, 5600 m. Mindaugo pasakojimas 84

Gegužės 20 / Bazinė stovykla I, 5000 m. Vakare – kinų sauna 88

Gegužės 21 / Į Katmandu. Tarp sapno ir tikrovės 89

Gegužės 22 / Katmandu. Skrydis į Čitvano džiungles 90

Gegužės 28 / Kelias atgal 92

Spalis 94

Ekspedicijos dalyviai ir jų aukščiausi kalnai 95

H I M A L A J Ų T A K A I S . Nuotraukų albumas 97

9

Ši knyga yra kelionių romanas, kur visi įvykiai ir veikėjai tikri.

O rašiau aš ją Katmandu kavinėse, autobuse pakeliui į Tibetą,

bet dažniausiai kalnuose, nuvirtęs ant akmenų, sniego ir ledo.

10

Skrendu dviem mėnesiams į Katmandu, iš kur septyniese

patrauksime į vieną aukščiausių pasaulio kalnų Sisia Pangmą.

Apie maršrutą kol kas nežinau nieko, ekspedicijos dalyvių

nepažįstu. Kuprinėje turiu jų sąrašą, kuris kartais iškyla man prieš

akis kaip įžanginiai filmo titrai. Pirmą kartą visi susirinksime rytoj

Nepale, o po kelių dienų, persivertę per Himalajų kalnagūbrį,

atsidursime Tibete. Čia ir prasidės mūsų žygis į Sisios viršūnę –

8046 metrus. Vadas šįryt pranešė, kad keturi iš mūsų jau

kvėpuoja Katmandu dulkėmis, o kiti trys išskrisime šiandien

skirtingomis oro linijomis: kas iš Vilniaus, kas iš Rygos.

11

Tuos apelsino spalvos kalnų batus turėjau pamatyti išsyk.Bet pirmiausia akis užkliuvo už didelių žalių maišų, su-

guldytų ant registracijos konvejerio. Apsirikti buvo neįma-noma – čia gulėjo tikriausi alpinistų maišai, ir, sprendžiant pagal jų kiekį, ekspedicija buvo rimta. Jų viduje turėjo būti krūva ledkirčių, kačių, virvių, karabinų, palapinių.

– Jūsų bagažas keliaus iki Katmandu, – registratorė nudžiugino maišų savininką, kuris abejingai atsiėmė pasą ir pasuko atsisveikinti su giminėmis.

– Ir aš į Katmandu, – sustabdžiau nepažįstamąjį. – O kur toliau?

– Šiša Pangma, – atsakė. Dabar supratau: priešais mane stovintis atletas yra

mūsų ekspedicijos narys.– Vytautas?– Vytautas. Su juo buvau kalbėjęs telefonu, dabar susipažinom.

Aš maniau, jis jau seniai Azijoje, nes buvo žadėjęs iki mūsų atvykimo aplėkti keletą Tibeto vienuolynų.

Vytas buvo plieninis, jo kojos apautos kietais oranži-niais plastikiniais kalnų batais. Jie sunkūs ir nesilanksto, o kai eini, aidi oro uostas. Atrodė, kad čia, už kontrolės bar-jero, ne gėralų ir kvepalų parduotuvė, o stati ledo siena, į kurią jis tuoj pradės kopti.

– Dukart gyvenime dingo kalnų batai, trečio karto ne-noriu, – aiškino, pagavęs mano klausiamą žvilgsnį.

Kai jo batai dingo pakeliui į Argentiną, atsakomybę prisiėmė britų oro linijos ir sumokėjo už naujų batų nuo-mą. Su jais jis sėkmingai įkopė į aukščiausiąjį Pietų Ameri-kos kalną Akonkagvą.

– Bet jei dings dabar, kur aš Nepale rasiu 47 numerio batus? – griežtokai paklausė Vytas.

– Tikrai nerasi, – pasakiau. – Prieš penkerius metus ieškojau numeriu mažesnių – visame Katmandu atsirado tik viena pora.

– Tai tu ne pirmą kartą ten?– Ketvirtą, – abejingai atsakiau. – O pats?– Septintą.

V I L N I U S – F R A N K F U R T A S – M I U N C H E N A S – D E L I S – K A T M A N D UB a l a n d ž i o 9

12

Rūpėjo išsiklausinėti, ką jis ten taip dažnai veikia, bet da-bar jau mane apėmė nerimas: o ką aš likęs basas Katman-du darysiu? Įtariu žvilgsniu lydėjau konvejeriu tolstantį mano brezentinį maišą, į kurį sugrūdau Hamburge pirktus „Millet-Everest“ batus. Pardavėjas tikino, kad su šiuo nau-jausiu italų pramonės stebuklu aš vargo nematysiu net 60 laipsnių šaltyje. O jei batai dings kaip Vytui – kur gausiu kitus tokius, lengvus ir tvirtus?

Tiek to – kelionė visada yra didelė loterija. Vėl įsmei-giau akis į oranžinius Vyto batus.

– O, jeigu pernai Elbruse būčiau tokius turėjęs! – pra-dėjau megzti kalbą apie keliones. Norėjau bent žodžiais kuo greičiau sugrįžti į sniego ir ledo stichiją. Pernai kop-damas į Elbrusą, aukščiausią Europos kalną, pakliuvau į pūgą ir nušalau skruostą. Tada įsisiautėjęs vėjas stingdė veidą, kojas, o labiausiai rankų pirštus. Kišau juos šildyti po pažastim.

– Sakiau tada jūsiškiams, kad Elbrusas rimtas kal-nas, – kalbėjo Vytas, – imkit ledkirčius, virves ir visa kita. Neklausė.

Vytas daug kartų buvo Elbruse ir turi teisę pamokyti. Ir apskritai jis turi pedagogo pašaukimą.

Kažkur virš Lenkijos prie raudono vyno stiklo sužino-jau, kad Vytas po kalnus trankosi jau trisdešimt metų, o viskas prasidėjo, kai į jo rankas pakliuvo J. Kerouako knyga „Kelyje“, tikroji bytnikų ir hipių biblija. Tuomet daugelį dvidešimtmečių pagavo nežabota laisvės dvasia, kuria gyveno tos knygos herojai. Praėjo daug metų ir da-bar Vytas jau nepasakytų, kas jam pakišo tą knygą ir kas ten rašoma, bet gerai prisimena nušvitimą, kad tikrasis gyvenimas yra kelionė.

Ir jis iškeliavo. Buvo 1972-ieji; Himalajai dunksojo už geležinės uždangos ir kelionė į juos buvo tokia pat nereali kaip į Marsą. Bet į Kaukazą kelias buvo atviras. Tada jie, trys antrakursiai fizikai, tranzavo prekiniais traukiniais, sunkvežimiais ir klampojo pėsčiomis. Apsiavę brezentinius „Inkaro“ sportbačius ir nieko neišmanydami apie kalnus, mynė moreną, sniegą ir ledą; tarpais atrodydavo, kad nie-kada neišsikapstys ir Kaukazas amžiams priglaus jų kūnus. Bet vieną dieną, kai viltis išsigelbėti buvo visai nugesusi, jie pūslėtomis kojomis išlindo kažkur prie Juodosios jūros.

Sušalę ir apdriskę, jie klykė iš džiaugsmo, kaip piratai, ku-riuos stichija nušlavė nuo denio, bet po savaitės išsekusius nutėškė į smėlėtą krantą.

Dabar jis jau trisdešimt metų kelyje: dešimtys takų Pamyre, Tian Šanyje, Kaukaze, o paskutiniaisiais metais įveikti aukščiausi Amerikos kalnai: pietuose Akonkagva, šiaurėje – Makinlis. Vytas įsitikinęs, kad ir pirmasis lietuvių bandymas įkopti į Everestą 1992 metais buvo jo jėgoms. Tada ekspedicijos organizatoriai Vyto neprisiminė, o iš pakviestųjų irgi niekam nepavyko priartėti prie didžiosios viršūnės. Šią žiemą Vytas vis dar galvojo apie žygį į Everes-tą ir kiekvieną savaitgalį Molėtuose ar Ignalinoje leisdavosi į ilgus sniego žygius su slidėmis. Paskui Everestas laikinai buvo išmainytas į Sisia Pangmą.

Vytas, palinkęs prie iliuminatoriaus, prisnūdo, o aš bandžiau prisiminti save tais metais, kai jis jau klajojo po Kaukazą. Kerouako tada tikrai dar nežinojau: ganiau karves atokiame Žemaitijos kaime, į kurį hipių judėjimas neužsuko. Užtat kai atvažiuodavau į fizikų olimpiadas, mano bičiuliai iš Kauno ir Druskininkų jau klejojo Zeno ir pranašo Budos pasauliuose. Džiaugsmas yra tavyje, o ne daiktuose – rašė jie tada savo slaptuose sąsiuviniuose. Mano pažįstamas kaunietis, pagautas Kerouako, vaikš-čiodavo į „muzikos vonias“, kur sava kompanija ilgas valandas panirdavo į magišką ritualą: lotoso poza, žalioji arbata, kalbos apie zenbudizmą ir džiazas. Iki raudo-numo įkaitęs patefonas sukdavo Miles Daviso, Dono Cherry‘o, Pharoah Sanderso ir Johno Coltrano plokšteles. Kompanijos lyderis Alfredas buvo latvis, todėl visi kalbė-davo angliškai: yes, super, all right; tačiau, kai Coltrano kosminiai saksofono garsai įvarydavo ekstazę, kompanija klykdavo: zduret’!

Latvis gaudavo naujų plokštelių, knygų; sykį jis atvežė H. Hesse‘s romantišką pasakojimą apie Budą „Sidharta“, tada ji ėjo iš rankų į rankas, kol visai sudilo. O Kerouako romanas taip ir liko jų biblija, pamokiusi, jog laisvės reikia ieškoti kelyje. Būk kelyje – ir vieną dieną tu tikrai praregėsi!

Šitas tiesas aš supratau vėliau, ir mane į kalnus pakvie-tė ne Buda, o A. Kaušpėdas.

Tai atsitiko 1998 metų kovo 11 dienos vakarą Operos teatre, kur dūzgė šventinė puota. Įlindęs į puošnų fraką,

13

architektas ir lietuviško roko dinozauras A. Kaušpėdas buvo kaip niekada didingas: jis sklandė tarp gremėzdiš-kų teatro sietynų tarytum atostogaujantis Mefistofelis, ir lengva buvo numanyti, kad likimas jam ką tik atsiuntė kažkokį velniškai herojišką vaidmenį.

– Bičiuliai!!! – jo balsas skambėjo kaip kovos trimi-tas. – Aš skrendu į Himalajus!

Iki tol niekada negalvojau apie kalnus, bet išgirdęs trimitą supratau, kad į Himalajus skrisiu ir aš. Tada kaip tik po juokingų dvasinių konvulsijų buvau su savim susitaręs, kad gana man miesto sumaišties ir karjeros – laikas pa-galiau išeiti ir pažinti pasaulį.

Ir čia kaip tyčia tas trimito garsas. Po poros savaičių su kompanija išskridau į Nepalą;

ten per vargus radau tinkamo dydžio kalnų batus, ir iš-ėjau į Himalajų rododendrų miškus, apsipylusius skaisčiai raudonais žiedais. O išėjęs negrįžtu iki šiol: Nepalas, Ti-betas, Meksika, Patagonija, Marokas, Kambodža, Borneo sala. Su A. Kaušpėdu žygiavau tik pirmąjį kartą, daugiau kalnų trasoje jo nebesutikau: girdėjau, kad dabar jis stato namus ir didelėse scenose vėl dainuoja „ne tau, Marty-nai, mėlynas dangus!“

Šit kaip iš tikrųjų prasidėjo mano įspūdžių kupinas gyvenimas kelyje, ir visa, kas nutiko, per daug fantastiška, kad nepapasakočiau, – dabar kartoju Kerouako herojaus žodžius. Žinojau, kad kažkur šioje įvykių virtinėje bus mer-gaitės, vizijos, bus visa; kažkur šiame kelyje man atiteks ir perlas. Tai irgi iš tos pačios knygos.

Beveik visose tolimose kelionėse mane lydėjo geologas Bernardas Paukštys. Tai jis sugalvoja maršrutus ir prikimu-siu balsu skambina: kraukis kuprinę, laikas į žygį! Su Eve-resto užkariautoju Sauliumi Viliumi žygiuosiu pirmąkart.

Prabangiame Miuncheno oro uoste prie mūsų prisijungia Arvydas. Jis man labiau panašus į bušido kovotoją, o ne alpinistą: aukštas, plačiapetis, grėsmingai ryžtingo profilio. Kalnai nėra vienintelė jo liga: jis keliauja visur, kad tik būtų ekstremalu. Kopia į viršūnes, kur plaučiams stinga deguo-nies; šliuožia į ašigalius, kur nepakeliamas šaltis; plaukia upėmis, kur baisūs slenksčiai. Sutikau jį pernai Elbruse. Aš viršūnę pasiekiau sukandęs dantis, keletas mūsiškių, jaunų

ir stiprių, apšalę pasuko atgal, o Arvydas siaučiant nuožt-miai pūgai kilo reaktyviniu greičiu.

Jam irgi reikia 47 numerio batų. Viena Rygos firma buvo pažadėjusi atsiųsti itališkus už gerą kainą. Atsiuntė, bet kojos į juos įgrūsti nepavyko. Dėl visa ko įsimetė ir tuos geltonus plastiko batus, tačiau Sisia Pangmos kalnui jų nepakaks – kojos sustings.

Alpinistai geria alų, bet aš paprašau viskio. Keliaudamas dulkinais Azijos takais visada turiu kuprinėje tų velnio lašų buteliuką – jie man geriausia skrandžio dezinfekcija ir psichoterapija.

Kaip koks narkomanas laukiu Katmandu, jo triukšmo, spalvų, dulkių. Ir lygiai taip pat laukiu kalnų. Dairydamasis pro iliuminatorių Himalajų kontūrų, lyg mantrą kartoju, kad aš tikrai pakilsiu į pačią Sisios viršūnę. Žinau, kad tai visai nerealu, kad nesu pasirengęs, bet dabar, išsiveržus iš sušukuotos Europos, mintys kyla aukštai. Aš nueisiu ten, aš įkopsiu, kartoju, laukdamas naujos viskio porcijos.

Lėktuvas dar ore, o man jau atrodo, kad nosį kutena Kat-mandu kvapai ir dulkės.

14

Pabundu nuo rikšų riksmų. Jėgų nėra, skauda ger-klę. Gal viskis vakar buvo per šaltas? Viešbučio portjė arogancija atvirkščiai proporcinga arbatpinigių dydžiui. Man jis labai malonus, o durininkas pasisveikina kaukš-telėdamas kulnais.

Aštunta valanda ryto. Krautuvininkai pakelia meta-lines parduotuvių užuolaidas, palaisto gatvės grindinį ir prasideda dar viena Katmandu diena. Turistams sukurtą Tamelio gatvę užkimšę rikšos ir motociklai, kuriuos vai-ruoja vyriškiai neįžvelgiamais veidais, matyt, valdininkai ir verslininkai.

Po sočios ir nuobodžios Vokietijos smagu slampinėti siauromis Katmandu gatvėmis. Žinok, jei čia prasilenkia du drambliai – plati gatvė.

Numanau, kad po kelių dienų pradėsiu keikti Kat-mandu dulkes, įkyrius taksi vairuotojus, nesibaigiančias gatvių grūstis. Bet dabar švytėdamas stumdausi tarp rikšų ir džiaugiuosi šio miesto spalvomis, kvapais, gar-sais ir šurmuliu.

Tamelyje, turistų rajone, baltų veidų beveik neliko. Vakarų turistus išbaidė maoistų rengiami streikai, šūviai ir sprogimai. Atvažiavo tik alpinistai, beviltiški Himalajų ligoniai; jie susirinks čia kiekvieną balandį net sprogs-tant bomboms.

Išlindęs iš Tibeto meno galerijos atsimušiau į Saulių Vilių, mūsų vadą, kuris čia jau trečia para. Keliais trumpais sakiniais nupiešia politinę padėtį: kol kas iš Katmandu išvažiuoti neįmanoma; maoistai užtvėrė visus kelius, kai kuriuos tiesiog užvertė rąstais. Vakar jo pažįstami alpinis-tai bandė ištrūkti į Tibeto pusę, bet nieko neišėjo. Grįžo atgal į Katmandu, nes ant kelio buvo užverstas storiausias medis. Šįryt jie pasisamdė sraigtasparnį už du tūkstančius dolerių ir išskrido.

– Lauksime dar trejetą dienų, – sako Saulius, – tada streikas turėtų baigtis.

Daugiau jis su manimi laiko negaišta, lekia rūpintis vizomis, leidimais, palydoviniu ryšiu, virvėmis, morkomis ir

B a l a n d ž i o 1 1 K A T M A N D U . K E L Y J E M A I Š T I N I N K Ų B A R I K A D O S

15

svogūnais. Atsisveikindamas pažada, kad šįvakar prie alaus pagaliau susėsime kartu visi septyni.

Pirmąkart ekspedicijos vadą Saulių sutikau prieš pusmetį kažkokioje Katmandu kavinėje. Mus supažindino senas mano draugas Nepalo turizmo verslo banginis Ramu. Apie spalvingą Ramu gyvenimą galėčiau parašyti romaną, o apie Saulių tąkart žinojau tik tiek, kad prieš pusmetį jis įkopė į aukščiausią pasaulio kalną. Tada, kavinėje, matyda-mas, kaip jis sėdi ant kėdės krašto, o mintimis nuolatos iš-plaukia kažkur kitur, supratau, kad jis kaip ir aš – neramus pasaulio pilietis, ir jam visada reikia būti kelyje.

Nepalietis mus supažindino, susidaužėme putojančiais alaus bokalais, bet apie ką galėtume kalbėtis, neįsivaizda-vau. Jis – kalnų liūtas, o aš – tik nuotykių ieškotojas.

Laimė, buvau girdėjęs, kad į Everestą jis kopė kartu su barmenu iš Talino:

– Tas estas per radiją sakė, kad be tavęs nebūtų įlipęs. – O aš be jo nebūčiau nulipęs! – pasakė ir šypsodama-

sis žiūrėjo, ar suprantu humorą.– Tokiame kalne, matyt, svarbu turėti patikimą koman-

dą? – kreipiau kalbą kitur.– Žygyje svarbu, kad šalia būtų geri draugai, su

kuriais gali pajuokauti. O įkopus norisi ne su dievais kalbėtis, bet žmogiškų dalykų: pavalgyti, pailsėti. Ap-skritai anksčiau alpinizmą visų pirma mačiau kaip sportą, dabar – kaip bendravimą.

– O kaip viršūnė? – klausiau.– Svarbiausia žvejoti, bet žuvį pagauti irgi svarbu.– Mėgsti sėdėti su meškere?Saulius linktelėjo galvą ir staiga paklausė:– O kur tu esi buvęs? – Monblane, Piko de Orisaboje Meksikoje, pernai –

Elbruse, – vardinau. – Į Sisią tu galėtum eiti, – paskelbė išvadą Saulius, sku-

biai baigė alų ir, užsimetęs kuprinę, dingo. Jis man priminė patyrusį daktarą, kuris iš kelių požymių pasako diagnozę.

Suraukęs kaktą ilgai dar sėdėjau tuščioje Katmandu kavinėje. Padavėjas buvo įkyrus, alus šiltas, o mintys su-jauktos. Keistas kalnas – Sisia, galvojau. Kodėl anksčiau aš jo negirdėjau?

Toks buvo mūsų pirmas susitikimas. O antrą kartą jį pa-mačiau kitų metų pradžioje, kai ledai Sisios link jau buvo pralaužti. Jau buvo komandos branduolys ir į ekspedicijos taupyklę biro pirmieji litai.

Šįsyk alų gėrėme Vilniuje. Skundėsi, kad sunku rasti rėmėjų, bet buvo optimistas:

– Vieni iš mūsų kasdien bėgios po keturias valandas ir negalės įkopti, pavyzdžiui, dėl gripo. Niekas nežino, kaip bus. Bent man svarbu procesas.

– Ir aš mėgstu procesą. – Ten, kalne, ne viskas priklauso nuo tavęs paties, – pa-

sakė. – Žinai? – Žinau, – atsakiau.Taip atsidūriau šioje ekspedicijoje. Buvo vasario pra-

džia ir aš pradėjau tampytis treniruoklių salėje. Hamburge nusipirkau itališkus kalnų batus, Amsterdame – neper-pučiamą striukę ir kelnes, o visa kita Saulius užsakė Maskvoje. Ten yra „Bask“ firma, kuri viską gamina perpus pigiau nei Vakaruose. Iš ten man pargabeno raudoną veido kaukę, trigubas kumštines pirštines, pūkinę striukę ir miegmaišį.

Nežmoniškai greitai bėgo dienos; mano kuprinė sto-rėjo, o piniginė bliūško. Stebuklo nelaukiau – Saulius sakė, kad kelionė kainuos apie 17 tūkstančių litų, ir nemelavo. Skrydis, leidimas kopti, jakai, maistas ir visokios smulk-menos. Nešikų nebus, ir gidų taip pat. Nėra ko slėpti, aš mėgstu nešikus. Bet jie kainuotų dar keletą tūkstančių.

Valdiškas laikraštis „Kathmandu Post“ rašo, kad turistų daugėja, bet gatvės kažkodėl tuščios. Uždaromi restora-nai, merdi viešbučiai. Verslininkai keikia karalių. Suveny-rų prekeiviai kiekvieną rytą dėlioja prekes, bet vilties ką nors parduoti lieka vis mažiau. Laikraščiai rašo, kad vakar maoistai įkaitais paėmė keliasdešimt mokinių ir mokytojų, o valdžia suėmė porą šimtų intelektualų.

Prekeiviai nervingi. Štai šuva nuo prekystalio nutempia gerą gabalą mėsos, aš nufilmuoju. Pyktį pardavėjas išlieja ne ant šuns – jis jau toli, o ant manęs:

– Negalima filmuoti! Nenoriu, kad filmuotum!Pražygiuoja šautuvus atstatę vyrai. Ginklai tvirtai

suspausti, akys bėgioja į šonus. Pirmą kartą čia apsi-

16

lankęs nemačiau nei kareivių, nei laužų gatvės vidury. Ir nemačiau tada prekeivių, prie ausies prispaudusių radijo aparatus. Vakarų turistus išbaidė maoistų streikai, šūviai ir sprogimai. Maoistai valdo didelę šalies dalį, o balandį išaiškėjo, kad ir Katmandu jau jų rankose. Balandžio pra-džioje prasidedant turizmo sezonui prie Karaliaus rūmų vyko dideli susirėmimai. Aršus jaunimas šaukė – „atkurti demokratiją“ ir, kad būtų aiškiau, degino padangas, į pravažiuojančius automobilius mėtė akmenis. Maoistų įniršis kilo, kai užpernai karalius atėmė partijų galias, pa-leidęs vyriausybę ir sukūręs nuosavą ministrų kabinetą. Tada maištininkų vadas Prachanda, pramintas Žiauriuoju, pakvietė partijas vienytis prieš karalių. Per balandžio susi-rėmimus buvo sužeisti keli šimtai maištaujančių jaunuolių ir keliasdešimt policininkų. Jau porą metų laikraščiai pilni pranešimų apie šimtus pagrobtų studentų ir dėstytojų, iš kaimų išvarytų valstiečių.

Mano pažįstamas thankų – Tibeto religinių paveikslų – pardavėjas Gopalas irgi skundžiasi, kad neliko turistų su pinigais. Alpinistai thankų neperka. Jie laksto po kioskus ir perka smulkmenas, kurias pamiršo namie. Išdžiūvęs britas perka virvagalį, dar klausia, ar nėra buteliuko, į kurį jis ga-lėtų sisioti palapinėje, kai pūga neleis laukan iškišti nosies.

– Turiu, – sako pardavėjas, – kokio dydžio? – Norėčiau litro, – prašo britas.– Kam tokio didelio? – klausia pardavėjas.– Gidas liepė!Aš irgi nusiperku buteliuką, tik ne tokį didelį. Dabar

jau turiu viską, belieka laukti, kol maoistai pasitrauks iš kelio. Kuprinės, miegmaišiai, batai, virvės, striukės, pen-kiasdešimt fotojuostų ir tas buteliukas. Blogai, kai turistai vargšai, bet dar didesnė bėda, kai turtingi: mūsų kamba-rys, kuriame įsikūrėme su klaipėdiškiu Sauliumi, pavirto inventoriaus sandėliu.

Sėdime su mūsų kelionės organizatoriumi Ganešu, kurio šerpai po kelių dienų į Everestą lydės keletą rusų ir čekų. Septynių alpinistų ekspedicija Nepalo karaliui turi sumo-kėti 70 tūkstančių dolerių. Pavieniai alpinistai moka 25 tūkstančių dolerių mokestį.

– Už ką? – klausiu jo.– Už nieką, – šypsosi.– O jeigu rimtai?– Už leidimą kopti, – sako jis. – Bet dar pustrečio

tūkstančio reikės mokėti už kelią iki antros stovyklos, o po to krūva dolerių nešikams, gidams, virėjams, ryšių karininkams.

Mintyse greitai suskaičiuoju avantiūros kainą – kai susipirksiu maistą, vaistus, įrankius ir drabužius, sąskaita išaugs iki kelių dešimčių tūkstančių dolerių.

– O jeigu aš, nesukdamas sau galvos, užeičiau į kurią nors alpinizmo firmą ir pasakyčiau: noriu į Everestą!

– Nebūtų jokių problemų, – nuramino jis, – bet gali-mybė kopti su kurios nors Nepalo firmos komercine grupe kainuotų apie 60–70 tūkstančių dolerių. Gali rasti ir piges-nių firmų, bet su jomis daug rizikos ir mažai komforto.

Adrenalinas ir romantika Tibete kainuoja pigiau – kinai už Everestą prašo 4500 dolerių. Už šį mokestį alpinistas gauna ne tik leidimą kopti, bet ir nešulinius jakus. Sudėjus visas išlaidas, suma išaugs iki 10 000 dolerių, bet bus vis tiek pigiau nei Nepale.

Natūralu, kad šiais metais Nepalas pralaimi kovą ir dėl Everesto. Keli šimtai alpinistų šturmuos aukščiausią pasau-lio viršūnę, tik iš Nepalo pusės kops devynios ekspedicijos, o į Tibetą išvažiuos dukart daugiau.

Vakar atskridęs susipažinau su dar trimis ekspedicijos daly-viais – Mindaugu, Eugenijum ir Saulium iš Klaipėdos. Juos radau susigrūdusius viename ne itin erdviame viešbučio kambaryje. Šįryt Saulius persikraustė pas mane. Po dviejų mėnesių žygio mes būsime pažįstami lygiai tiek, kiek reikia tapti nuoširdžiais draugais arba mirtinais priešais, kitaip tariant, nuoširdžiais priešais arba mirtinais draugais. Kas įvyks per tuos du mėnesius, nežino niekas, o dabar aš pa-tenkintas, kad jie prityrę kalnų vilkai ir malonūs vyrukai.

Eugenijus karjerą pradėjo nuo Karpatų ir Krymo. Devy-nis pavasarius praleido dykumoje. Mokslas šlubavo, nes įdo-miausi žygiai lyg tyčia pasitaikydavo per sesijas. Alpinizmo mokyklų nelankė, užteko turizmo legendos Algimanto Juce-vičiaus akademijos. Gerokai pavaikščiojęs, pradėjo vadovau-ti grupėms į dykumas ir kalnus. Jo neišgąsdinsi nei pūgom,

17

nei uraganais, nei sunkiausia kuprine – sunkesnių nei pas Jucevičių nebūna. Ir sunkiau nei Lietuvos viršūnė Pamyre tikrai nebus, man sakė Eugenijus. Į ją kylant siautėjo pūgos, o nugarą spaudė keturiasdešimties kilogramų nešulys.

Klaipėdietis Saulius keliauti pradėjo baigęs mokyklą. Pirmas žygis buvo į Karpatus, o po poros metų – alpi-nizmo stovyklos Kaukaze. Ištvermingas, pedantiškas, at-sargus; išėjo tris kalnų meistriškumo mokyklas; užpernai Pamyre įgriuvo į ledo plyšį; svajonė – nukakti į Aliaską. Apie šią kelionę sužinojo per Kūčias. Sako, kad pasireng-ti buvo mažoka laiko, nors sportuoja nuolatos: keturis penkis kartus per savaitę bėga Girulių link. Per mėnesį susidaro apie 250 kilometrų.

Mindaugas alpinizmo pradmenų išmoko dar mo-kykloje. Palyginti su juo aš esu nekrikštas, tikriausias alpinizmo pirmokas. O jam pasisekė, nes pakliuvo į gero mokytojo rankas ir dar mokinys būdamas gavo krikštą Kaukaze. Užpernai Altajuje jis pateko į rimtų alpinistų stovyklą: per dvi savaites – trys viršūnės. Daug naudos davė ir Tatruose išeita alpinizmo mokykla, kur daug va-landų kopė ledo sienomis.

Sėdu į taksi, kurio kainos jau ne tokios, kokios buvo prieš penketą metų. Tada už 400 rupijų važinėjau pusdienį, da-bar tik valandą. Ekskursija prasideda dulkių ir dūmų debe-syje. Taisyklių nėra jokių. Vairuotojas patenkintas aiškina:

– Jeigu šiame mieste nori važiuoti, reikia trijų dalykų: garsaus signalo, stabdžių ir laimės.

Vadas reikalus tvarko išsinuomojęs japonišką moto-ciklą: ne lenktyninį, bet vis tiek stiprų žvėrį. Vakare būtinai paklausiu, kaip jis išlieka gyvas tame skruzdėlyne.

Kaukia sunkvežimiai, švilpia policininkai, šaižiai pypsi taksi, bliauna ožys, rėkia vaisių pardavėjas, monotoniš-kai gieda vienuoliai – atvažiavome prie kone didžiausios pasaulio stupos Bodnato. Prieš penkis šimtus metų ją pastatė vietinis karalius atgailaudamas, kad nužudė savo tėvą. Aplink ją pagal laikrodžio rodyklę suka ratus iš provincijos atvykę vienuoliai ir atrodo, kad Budos karių skaičius begalinis.

Vienuoliai užkimę gieda ir už tai renka rupijas. Stogo kavinėje su Mindaugu žiūrime, kaip vakaro saulė

auksuoja stupos kupolą. Budos akys žiūri visomis ketu-riomis kryptimis.

Visai sutemus užsukame į Pašupatinatą, kur dega kremavimo laužai. Turtingos laidotuvės, tokių dar nema-čiau. Pastatytas baldakimas, pulkas baltai apsirengusių giminaičių lėtai sukrauna laužą. Pirma storos malkos, po to – šiaudai. Įsiplieskusi ugnis paliečia kūną, jaučiu kvapus, garsus. Tirštas dūmų debesis apgaubia šventąją Bagmačio upę. Giminaičiai nuošalėj kalbasi angliškai. Bara valdžią, kad apleido upę.

– Gėda: šventoji upė tapo atvira kanalizacija, – sako pilvotas indas. – Visus mus išnuodys.

Bagmatis teka tolyn per visą Katmandu slėnį ir žmonės tiki, kad upė pelenus nuneša iki pat Gangos.

Į dangų veržiasi dūmai, skamba varpeliai, cypia beždžionės.

Kitoje upės pusėje kyla ilgi akmeniniai laiptai; dešinėje girdžiu giedant hindų maldas, o kairėje ryžius verda sadhu – šventieji. Įsitaisę pašiūrėje jie medituoja, o paskui užmiega. Keliskart esu ten buvęs, bet šiandien neiname, išgąsdinti medžiuose klykiančių beždžionių. Kai Mindaugas bandė nufotografuoti beždžioniuką, jo motina įsibėgėjusi trenkė į petį.

Užsukame į čia pat prie upės įsikūrusius vienintelius Nepalo senelių namus. Visai sutemo, žmonės prisnūdo, kai kas kieme dar žiūri indišką multiką. Reikėjo čia užsuk-ti porą valandų anksčiau. Tada būtume pamatę prieblan-doje slenkančias išprotėjusių senukų figūras – vakaro šešėlių ir gatvės muzikos misteriją. Dabar į aukų dėžę įbrukame pluoštą rupijų ir tamsiais skersgatviais pasu-kame namų link.

Pagaliau susirinkome visi, vakarieniaujame ant stogo. Du mėnesius būsime kartu. Valgome garintus tibetiečių kol-dūnus momo. Vadas praneša naujienas: pirtis jau pasiūta, pats matė, o brezentiniai tualetai bus rytoj.

– Papasakok, kaip tu pavažiuoji tuo motociklu, – pra-šau Sauliaus.

– Trečios pavaros dar nebuvau įjungęs, bet važiuoju. Naktį galima paspausti ir virš aštuoniasdešimties, dieną – nieko neišeis.

18

Poryt į Everesto pusę turėtų pajudėti dvi ekspedicijos. Žiū-rėsime, ar jos prasiverš. Svarstome, ar keliai tikrai neišva-žiuojami, ar nepaliečiai mus tyčia apgaudinėja, norėdami dar labiau iškratyti kišenes.

– Kol kas naujienos liūdnos, – sako vadas, – gali tekti skristi sraigtasparniu. Pigu nebus.

Jo žodžiai nuskamba kaip antstolio skambutis į duris: piniginės visai sulieknėjo ir bankroto diena jau čia pat. Dau-guma mūsų turi rėmėjus, bet Himalajuose jų neprisišvilpsi.

– Krovinį tikrai atiduosime helikopteriui, – švelnina padėtį vadas, matydamas mūsų rūškanas fizionomijas. – O patys bandysime ištrūkti autobusu.

Kompanija jau dūsta nuo dūmų, dulkių ir miesto nuobodulio, visi išsiilgę kalnų, todėl apie juos tik ir kal-ba. Jau aišku, kad Saulius Sisią nuolat lygins su Everes-tu, mat jis dar neatvėsęs po pernykštės ekspedicijos, vis pasakoja linksmas istorijas, patirtas kalne su estais. Man patinka, kad po Everesto jis nepasikėlė į padebesius ir apie savo žygius kalba su humoru. Mėgsta pasakoti kalnų istorijas, bet savęs didvyriu nelaiko. Nors toks yra. Kiekvienas, stovėjęs Everesto viršūnėje, yra didvyris.

Įsitraukia ir kiti aštrialiežuviai. Linksmiausios istori-jos apie tualetus viršukalnėj. Kelias į Monblaną yra virtęs didžiuliu viešu tualetu, pats mačiau. O Šiaurės Ameri-koje, pasakoja Arvydas, kitokie papročiai. Jie su Vytu iš Makinlio viršūnės turėjo viską parsinešti maišelyje. Pareigūnai maišelius pasveria, ir, jeigu per mažai, skiria baudą. Būna, alpinistai ir pasidalina svorį, kad nereikėtų mokėti. Tarp juokų sugaunu ir vertingą patarimą: jei kal-nuose prispaudė reikalas, išsyk daryk. Delsimas ieškant patogesnės vietelės gali būti net mirtinas.

– Sauliau, kada apsisprendei kopti į šį kalną? – klausiu.

– Pernai, leisdamasis žemyn nuo Everesto, pasakiau, kad kita rimta ekspedicija bus į Sisią.

Tada jis, grįžęs iš Tibeto į Katmandu, tuoj pat prisipirko knygų ir pradėjo ruoštis. O pradžia buvo, kai 1992 metais Saulius Šiauliuose įkūrė alpinizmo klubą ir išsyk pradėjo galvoti apie rimtus žygius. Tada skaitant įvairius žygių ap-rašymus užkliuvo Sisia Pangmos vardas.

Informacijos buvo labai mažai. Ne tiek daug yra įkopusių į šį kaprizingą kalną, gal tik pora šimtų (į Everestą keliolika šimtų). Sisia buvo paskutinis iš keturiolikos „aštuntukų“, kuris pasidavė žmogui. Naujausiais matavimais šis kalnas siekia 8046 metrus ir tarp keturiolikos aukščiausiųjų yra tryliktas. Kartais alpinistai sako, kad iš visų aukščiausiųjų Himalajų kalnų Sisios formos yra gražiausios, bet dažniau jie keikia kaprizingą jos charakterį – uraganiškus vėjus, klastingus ledo plyšius ir lavinas.

Nusprendęs pasigalynėti su šiuo klastingu kalnu, Saulius pradėjo tartis su ukrainiečiais – jie kieti alpinistai, bet planai nesutapo, ir tada ėmė rankioti lietuvius. Vasarą Pamyre per dvi minutes įkalbino Eugenijų. Ten pat, ko gero, būtų prikalbinęs ir klaipėdiškį Saulių, bet jis Maskvo-je pavėlavo į lėktuvą ir į Pamyrą neatskrido.

Kartais atrodydavo, kad ekspediciją teks atidėti, nes daugeliui kliudė darbas, trūko pinigų, o pačiam vadui iš-operavo apendiksą.

Sudėtingas lygtis teko spręsti Vytui ir Arvydui, kurie dar šį pavasarį rengėsi į Everestą. Jie buvo nutarę Nepale įsilieti į kokią nors komercinę grupę. Saulius nuo tos idėjos atkalbėjo.

– Neikit su vakariečiais, – sakė jis, – bandykit su rusais. Pats pagalvok: vokietis pasuks atgal – ir tau reikės sukti.

Jis kalbėjo, turėdamas karčią patirtį iš Everesto, kur ėjo su estų komanda. Iš pradžių jam buvo pasakyta: su pirma grupe tu neini! Tada jie dar buvo aštuonių alpinistų ekspedicija, paskui liko šešiese, o pabaigoje išaiškėjo, kad į viršūnę gali kilti tik trys.

– Tokiame kalne visada turi kovoti ir laukti savo valan-dos, – mokė Saulius.

Su stomatologu Mindaugu iš Biržų vadas susipažino alpinistų sąskrydyje „Balticum“. Šis išsyk pažadėjo kopti kartu, bet vakar man prisipažino, kad svyravo iki pat Nau-jųjų metų. Nerimavo dėl pacientų ir dar namą prie ežero pradėjo statyti.

Žodžiu, vieni svyravo, kiti rinko pinigus ir treniravosi, o Saulius rudeniop atskrido į Katmandu tartis su alpi-nizmo firmomis. Kalbėjosi ir su senu pažįstamu Ganešu iš kompanijos, kuri jį lydėjo į Everestą. Pokalbis nebuvo lengvas, nes nuoskaudų iš pernai liko daug: kalne plyšinė-

19

jo jų pastatytos palapinės, stigo maisto, o virėjas beveik niekada neišsiblaivydavo. Tiesa, visi šeši šerpai buvo labai geri. Sauliaus prispaustas Ganešas atskleidė, kodėl taip smarkiai taupė: didžiausią dalį pinigų pasiglemždavo tarpininkas. Ką padarysi, sakė Ganešas, Everestas tapo preke. Pasaulis prekiauja viskuo, o Nepalas – kalnais.

Išskrisdamas namo Saulius su Ganešu sukirto ran-komis, kad jokių tarpininkų nebus, maisto bus daug ir virėjas blaivus.

Ekspedicija buvo parengta per pusmetį.Būtų buvę sveika visą komandą nuvežti į Tatrus, Pa-

myrą ar Monblaną, kur vyrai pasitreniruotų ir pamatytų draugų galimybes bei charakterius. Deja, tokiai prabangai nebuvo nei laiko, nei pinigų. Susibėgus nepažįstamiems, rizikos daugiau. Mes pirmąsyk kartu, iki tol nesusidūrę nei prie alaus bokalo, nei kalnuose. Aš Arvydą mačiau Kaukaze, bet jis buvo su saviškiais, bendravome mažai. Tada Elbruso bazinėje stovykloje kelias paras su užkietė-jusiu klajūnu Bernardu kentėme baisų uraganą; Arvydas vis nusileisdavo prie mūsų palapinės ir pasiūlydavo „Trejų devynerių“. O kai vėjų šėlsmas nurimo, jis kopė fantastišku greičiu, pavydėjau jam jėgos.

Sutemus patraukiame į pagrindinę Katmandu aikštę. Čia labai mėgstu pasėdėti ant šventyklos laiptų. Aikštė ištuš-tėjusi. Vienas kitas kareivis, šventosios karvės ir perkarę šunys, vaikai degina senus laikraščius.

Grįžtame prieš vidurnaktį, prie viešbučio tarpuvartėje dega motociklas. Liepsnoja kaip koviniame filme, netrukus turėtų sprogti. Atbėga kareivis, atstatęs šautuvą. Klaipė-diškis Saulius komanduoja sprukti į viešbutį.

20

Maoistai uždarė pagrindinę gatvę. Visi sako, kad maois-tai, bet gatvėje jų nematyti. Eismą tvarko treningais ap-sirengęs jaunuolis, bet ir jam ant kaktos neparašyta, kad maoistas. Vieniems jis leidžia pravažiuoti, kitiems – ne. Jis ir padangų laužą pakursto. Žmonės, skaromis užspaudę nosis, skuba pro šalį. Krykštaudami paaugliai atritina dar kelias padangas ir aplinkinės parduotuvės paskęsta tirštuose dūmuose. Parduotuvių šeimininkai bereikšmiais veidais stebi įvykius, bjaurūs dūmai graužia akis. Mažiau kantrūs nuleidžia metalines užuolaidas ir eina namo. Iš-tuštėjusia gatve jaunimas ritina rąstigalį, perrištą raudo-nais kaspinais.

Tolumoje pasirodo naujutėlaitė karinė mašina. Dideliu greičiu ji lekia laužo pusėn, jau galiu įžiūrėti dvi dešimtis kovai pasirengusių kareivių. Įsitaisau tarpuvartėje, iš kur galėsiu nufotografuoti mūšį. Keista, aplinkui visi užsiėmę savimi: sportininkas kursto laužą, prekeiviai abejingai rūko. Atrodo, kad tik aš pastebėjau atlekiančią mašiną.

Dar po minutės nusivylęs slenku tuščia gatve, nes pa-skutinę akimirką karinis sunkvežimis neria į šalutinę gatvę ir laukta drama neįvyksta.

Tolimesniuose skersgatviuose mačiau automatais ginkluotų policininkų, bet padangų laužai ir riebūs dūmų debesys jų nedomino.

Maištas Nepale prasidėjo 1996 metais, kai maoistai su-rinko kelių tūkstančių nuskurdusių kaimiečių kariuomenę ir pranešė, kad nuvers karalių, o ant monarchijos griuvėsių pastatys socialistinę respubliką. Kareiviai šventai tikėjo, kad šautuvais įveiks korupciją ir skurdą. Iš pradžių socializ-mas Himalajuose atrodė nesąmonė ir kraupus košmaras, bet netrukus virto tokia pat kraupia tikrove. Vakarų Nepale maoistai jau sudarė alternatyvią vyriausybę ir jų gaujos kontroliuoja trečdalį šalies. Prastai ginkluota policija ne-besugeba apginti žmonių. Per aštuonerius kovų metus žuvo 6000 žmonių.

O 2001 metų birželį princas iššaudė visą karaliaus šeimą. Pirmas krito žmonių mylimas karalius Birendra, po

kelių minučių sūnus nušovė motiną, seserį, jaunesnįjį brolį, dėdę ir tris tetas. Galiausiai ir pats nusišovė, nes tėvai neleido vesti tos, kurią jis buvo išsirinkęs. Tokia oficiali tragedijos versija.

Atvykę medikai pamatė, ko nėra net Šekspyro dra-mose, – kraujo klanuose gulėjo dešimt karaliaus šeimos narių. Princas, iššaudęs visą savo giminę, buvo paskelbtas karaliumi: jo širdis dar plakė dvi paras, nors smegenys jau buvo negyvos.

Išgirdęs dramatiškus CNN pranešimus, paskambinau savo draugui Ramu.

– Baisios skerdynės, – garsas iš Katmandu vėlavo, trūkinėjo. – Ar gali įsivaizduoti, kad princas Čarlzas nu-šauna karalienę Elžbietą ir princą Filipą, brolius Edvardą ir Endrių, princesę Aną, savo sūnus Viljamą ir Harį, o po to ir pats nusišauna? Ir dėl ko? Dėl to, kad visi nusistatę prieš jo vedybas.

Nieko panašaus pasaulio karalių rūmuose nebuvo atsi-tikę nuo tų laikų, kai bolševikai iššaudė caro šeimą. Visas Katmandu žinojo apie ūmų princo būdą, aistrą alkoholiui, narkotikams ir ginklams. Bet kaip nušauti aštuonis žmones skirtinguose kambariuose ir dar skirtingais ginklais, kai rū-mus saugo keli šimtai gerai parengtų kariškių, o treniruoti asmens sargybiniai lydi kiekvieną karališkosios šeimos narį dieną naktį neatsitraukdami nė per žingsnį?

Žmonės įsitikinę, kad tą naktį įvyko sąmokslas. Kas buvo jo iniciatorius, matyt, nesužinosime niekada. Nepa-le tai įprasta. Per palaikų kremavimą ant Bagmačio upės kranto žmonės akmenimis apmėtė premjero automobilį. Vėliau žudiku buvo vadinamas ir naujasis karalius – nužu-dytojo brolis. Sako, kad šaudė keli mokyti žudikai, užsidėję meistriškai pagamintas princo kaukes.

Azijos ekspertai tvirtina, kad karas tarp Kinijos ir Indi-jos – dviejų Azijos tigrų – neišvengiamas. Kai du galingieji stumdosi, karšta ir Nepalui, įsispraudusiam į jų tarpą. Nužudytasis karalius Birendra trisdešimt metų laviravo tarp abiejų įniršusių tigrų. Dabar jo pelenai kažkur Gangos upės dugne, o 23 milijonų gyventojų karalystę apgaubė

B a l a n d ž i o 1 2K A T M A N D U . A K I S Į A K Į S U D I E V A I S

21

sutemos. Anoje kalnagūbrio pusėje kinai, okupavę Tibetą, visiškai priartėjo prie Himalajų, ir patrankų vamzdžiai žiūri į Indiją iš keturių kilometrų aukščio.

Prieš penkerius metus, kai čia atvažiavau pirmą kartą, apie maoistus dar niekas nekalbėjo, nors tada jie jau valdė dalį Nepalo. Kai po poros metų nusprendžiau vykti į maoistų valdomą Gorkos regioną, Ramu ilgai atkalbi-nėjo, bet paskui išleido, davęs geriausią savo visureigį, patikimą vairuotoją ir gidą Ardžūną, kuris gerai išmanė maoistų reikalus. Jis žiūrėjo, kad visos išvykos baigtųsi saulei šviečiant ir vakare niekas iš viešbučio nekištų no-sies. Taip ir darėme.

Po metų padėtis dar pablogėjo. Tada, eidamas aplink Anapurnos kalną, mačiau, kaip kiekvieną kaimą saugo varganai ginkluota policija; ji vakarais liepia užsidangstyti langus, o turistams neleidžia dainuoti. Iš Gorkos regiono kilęs mano gidas Tilakas papasakojo apie keletą susidūri-mų su maištininkais. Buvau ir aš pasirengęs sumokėti jų reikalaujamą mokestį. Amerikiečiai turi mokėti 15 dolerių, britai ir vokiečiai – 10, o rusams nereikia. Nežinodamas, kuriems maoistai priskirtų mane, kišenėje visada laikiau paruošęs keliolika dolerių. Lauktas susitikimas neįvyko, bet Tilakas sakė, kad juokauti negalima. Jis lydėjo vokiečius, kurie su maoistais išdidžiai ginčijosi, bet pamatę granatą susimokėjo išsyk. Ir buvo užsispyrę britai, kuriuos maišti-ninkai tris paras laikė daboklėje, kol principai suminkštėjo.

Ar yra pasaulyje dar kur nors ramus kampas, svarsčiau kreiva šakute tampydamas spagečius kultinėje alpinistų kavinėje „Rum Doodle“. Čia guli stora knyga, kurioje pasi-rašo visi Everesto užkariautojai. Pernai šią pareigą atliko ir pasinę nuotrauką priklijavo Saulius Vilius. Kavinėje valgy-tojų mažai. Dar sėdi kažkoks alpinistas su nepaliečiu gidu: jie dviese gnaibo tą pačią picą ir smarkiai diskutuodami pirštais bado ant stalo išskleistą Everesto planą.

Vėl slampinėju triukšminga gatve.– Hašiš, mister, – šnibžda man į ausį dvylikametis

bernas.– Ar aš panašus į narkomaną? – klausiu vyruko.– Nežinau! Bet mano hašišas labai geras.– Kitą kartą.

– Tai nusipirk kitam kartui!Kažkada Katmandu buvo šventa viso pasaulio hipių

vieta. Visi žinojo, kad gera žolė parduodama Pietų Afrikos mieste Durbane (Durban poison), dar Tailande, tačiau laisva dvasia, pigia nakvyne ir lengvai pasiekiamu hašišu joks pasaulio miestas negalėjo lygintis su Katmandu. Kai 1972-aisiais karalius hašišą uždraudė, hipiai, sako, dingo iš miesto per vieną naktį.

Dabar Katmandu perima visas Vakarų pasaulio links-mybes. Penkių žvaigždučių viešbučiuose per naktis veikia kazino, grožio centrai su masažais ir voniomis, netoli oro uosto mačiau saulės išdegintą golfo aikštyną. Tamelio baruose užsilikę gyvi hipiai varo 80-ųjų roką, o dulkinoje gatvėje rikšos laukia kauštelėjusių alpinistų.

Iš tikrųjų Katmandu slėnyje yra ne vienas, bet trys susi-glaudę miestai: Patanas, Baktapūras ir Katmandu. Kažkada karalius savo valdomą miestą padalino trims sūnums, kurie pradėjo tarpusavyje lenktyniauti, kurio dalis bus gražesnė. Taip ir atsirado trys be galo puošnūs, bet skirtingi miestai.

Kiekvieną kartą užsukęs į Pataną jaučiuosi patekęs į seną Pasolinio filmą kartu su „Tūkstančio ir vienos nakties“ veikėjais. Ta knyga niekur neprasideda ir niekur nesibaigia, ir Patanas yra toks. Matyt, todėl Pasolinis, prieš trisdešimt metų sugalvojęs filmuoti arabų meilės istorijas, pasirinko jį. Čia nerasi nei pradžios, nei pabaigos. Čia niekada ne-pamatysi visko, nes po kelių minučių grįžęs ta pačia gatve jos nebeatpažinsi; ji bus jau kita, visai kitos šventyklos ir šventieji kiti. Šiandien aš vėl atsiduriu filme, matau tuos italų aktorius, esu vienas iš jų ir nežinau, kur fantazijos, o kur tikrovė. Matau Pasolinio nufilmuotus varpus, prieinu ir paskambinu, čia pat tos mergaitės, sijojančios grūdus, va, jos čia pat, gali paliesti. Gatvėje prausiasi ir skalbia tos pačios moterys ir į jas vėpso tie patys vaikai. Japonai filmuoja ir aš jau vėl filme; po savaitės Osakoje jie mane rodys savo giminėms. Aš jiems šypsausi ir skambinu varpu. Motina krūtimi maitina kūdikį, pešasi žiurkės, ant varpo nutupia balandis. Dažnai žiūriu tą Pasolinio filmą, nes jame nėra ideologijos, yra tik nenutrūkstantis gyvenimas ir praeities ilgesys. Kai čia prisėdu ant šventyklos laiptų, ilgiuosi to, kas praėjo. Man patinka, kad tas filmas yra

22

nesibaigianti kelionė. Likimas jo veikėjus mėto kaip skiedt-ras begaliniame laike ir erdvėje, bet kelionės pabaigoje visi sugrįžta į senąsias vietas.

Šiandien lauke ant šventyklos laiptų sėdi kariai su ne-peršaunamomis liemenėmis.

O Baktapūre šventės nuojauta. Moterys išsipuošė ryškiai raudonais sariais, vyrai užsidėjo naujas raštuotas kepures.

Prie didžiosios penkiastogės stupos žiopliai stebi prekybą vištomis. Derybos trumpos, vyriškis sumoka, kiša vištą po pažastim ir suspaudęs jos kojas eina tolyn. Kiek toliau dvi mergaitės pardavinėja kiaušinius. Dar yra bulvių, šilko ir švilpynių. Švilpynės turistams, bet jų beveik nėra. Kas neperka, lotoso poza stebi spalvingą minią. Marakeše miesto aikštės įelektrina, čia – nuramina. Čia niekas nerėkia, nemosikuoja rankom, aprimę vaikai ir ožkos. Kiekvienas sau.

Baktapūras yra amatų miestas, jau prieš šimtus metų garsėjo jo metalo meistrai. Monetas jie kaldino ne tik savo karaliui, bet ir Tibetui ir aplinkinėms karalystėms. Dar labiau nei metalo meistrai iškilo statytojai, mums palikę grakščias pagodos stiliaus šventyklas su penkių aukštų sto-gais. Sako, Nepalo meistrai vėliau šį stilių atnešė į Tibetą, Kiniją ir kitas Azijos šalis.

Baktapūras irgi yra daugelio filmų herojus.Sumanęs filmuoti „Mažąjį Budą“ Oskarų laureatas

Bernardo Bertoluccis ilgai ieškojo vietos, kur galėtų atkurti princo Gautamos – būsimojo pranašo – vaikystės metus. Ten, kur Buda augo, Nepalo pietuose, likę tik raudonų plytų pamatai ir vartai, pro kuriuos jis išjojo, palikęs tėvą, žmoną ir ką tik gimusį sūnų. Bertoluccis ilgai blaškėsi, kol vieną dieną pamatė viduramžių miestą Baktapūrą: jis di-dingas ir kartu intymus, čia gyvos visos praeities legendos ir mitai, čia susitinka visų laikų dievai ir deivės. Taip Buda apsigyveno Baktapūre.

Vakarop Baktapūre prasideda Bisket šventė. Pagrindinės gatvės vidury stovi vežimas didžiuliais ratais. Tai netgi ne vežimas, o penkių aukštų šventykla, kurios viduje – dievas Bairabas. Rytinės miesto dalies vaikų būrys griebia keturias storas virves, pririštas vienoje vežimo pusėje, vakarinės

pusės – kitoje, ir paeiliui trūkčiodami ir šūkaudami „ai-se“ bando išjudinti vežimą. Kas nutemps į savo pusę, toje miesto dalyje ir svečiuosis Bairabas visą savaitę.

Šventąjį vežimą saugo plikagalviai šventikai, jų pečius puošia gėlių girliandos, o balti drobiniai drabužiai krenta lengvomis klostėmis. Jų judesiuose nėra jokios pozos ar iškilmingumo, jie panašesni į pavargusius jaunikius, o ne karius, kuriems patikėta apginti Bairabą. Aš kraipau savo objektyvą jų panosėj, bet jie manimi vis tiek nesidomi. Kažko ramiai laukia, o aš džiaugiuosi, kad esu taip arti Dievo.

Bernai stengiasi iš paskutiniųjų, bet didžiuliai mediniai ratai nė krust. Kiek vyresni bernai užlipę ant vežimo diri-guoja, kad pastangos būtų sinchroniškos. Žiūrovų minia kantriai laukia, o vežimas joje atrodo kaip laivas, užplau-kęs ant seklumos. Vakaro saulė paauksuoja šventyklų stogus ir žiūrovų veidus, bet vežimas dar vietoje. Yra buvę metų, kai vežimą tampė iki paryčių, kol kovotojai griuvo iš nuovargio ir prisipažino nugalėti. Užeina lietus, bet nė vienas žiūrovas nepajuda iš vietos. Nejudu ir aš, stoviu su fotoaparatu greta vežimo. Porą kartų užsižiopsau ir virvė skaudžiai kerta per šoną.

Minioje turistų nematau, tik mūsiškius. Atvykusiems alpinistams nėra kada švęsti. Valandą pasitampę, vežimą bernai vis dėlto nuritina pakalnėn. Dabar jis rieda vin-giuotomis ir stačiomis miesto gatvėmis upės link, kur bus pakeltas didžiulis stulpas, primenantis pergalę didžiajame Mahabharatos mūšyje. Taip prasideda Nepalo Naujieji metai. Galimas dalykas, kad gremėzdiškas vežimas upės krantus pasieks tik paryčiais, tad pritemusiomis miesto gatvėmis pasukame atgal.

Grįžęs randu švytintį Arvydą, jis pagaliau rado keturiasde-šimt aštunto numerio „Millet“ batus. Sumokėjo 420 do-lerių ir tai yra neregėta sėkmė, nes aš Hamburge mokėjau 720. Už ką? Gal kad ant mano bato užrašyta „Everest“, o ant jo – ne?

Rytoj dar niekur nepajudėsime, taigi galime švęsti. Skaniausias „San Miguel“ alus, bet šį vakarą gersime „Eve-rest“, nes Vytui sukanka penkiasdešimt dveji ir jis nepa-liauja galvoti apie Everestą.

23

Vakar prie Bodnato stupos Mindaugui pasakojau apie re-liginius Tibeto paveikslus thankas. Šiandien jis jau neragi-namas suka į thankų galeriją. Prasibrauname pro skudurų prekeivius į antrąjį aukštą, kur randame rietuves nuo-stabiausių thankų. Iki lubų šimtai rulonų. Atjautos Buda, Išminties Buda. Buda gydytojas su mirobalano šakele, kuri apsaugo nuo nuodų. Buda mokytojas.

Salono šeimininkas aiškina, kaip atskirti gerą thanką nuo blogos:

– Žiūrėk į detales, kaip tiksliai nubrėžta linija. Kokia didinga veido išraiška, kokia ekspresija. Palygink – koks negyvas veidas čia. O spalvos kaip gražiai pereina. Dabar amatininkai prisitaikė prie Vakarų turistų skonio. Kiekvienas pardavėjas turi „antikinių thankų“ – dulkėmis ir suodžiais pasendintų paveikslų, kuriuos nutapė prieš savaitę. Jeigu žmonės nori tokių, tegul perka. Bet aš tuo neužsiimu.

„Lucky Thanka“ šeimininkas verslą perėmė iš tėvo, kuris turėjo gerų ryšių su lamomis ir menininkais.

– Žiūrėk, kokia pavydo išraiška! Mindaugas jau valandą guli ant grindų ir vis žavisi:– Very nice, very nice!– Man kuria talentingiausi Himalajų meistrai, – sako

pardavėjas. – Štai šią mandalą sukūrė Tibeto lama, gy-venantis Himalajų priekalnėse. Tris mėnesius jis sėdėjo prie šio darbo.

Ir vis traukia naujus darbus, ir vis „unikali“ arba „ne-prilygstama“ thanka, o pabaigoje iš apatinio stalčiaus ištraukia dar glėbį rulonų:

– Dabar parodysiu savo šedevrų kolekciją! Žiūrėk, kokios dieviškos linijos, spalvos ir Budos akys!

Budos akys iš tiesų nepaprastai skvarbios; nėra abejo-nių, kad jos kiaurai mus permato. Sulygęs padorią kainą, išsirenku Atjautos Budą. Kai grįšiu iš kalnų, jį pasiimsiu, įsiūtą į tamsaus brokato aptaisus. Bus įsiūtos ir dvi juoste-lės – raudona ir geltona – vartai, pro kuriuos Buda ateis į mano pasaulį. Nuo nepašvęstųjų akių paveikslą slėps šilki-nė užuolaida. Šeimininkas mane pamoko, kaip ją pakelti ir, perkišus per virvutę, dailiai paskleisti.

B a l a n d ž i o 1 3K A T M A N D U . P A S K U T I N Ė D I E N A

24

Iš dvasios padangių, į kurias pakilome thankų galerijoje, vėl krentame į pilką buitį: mažytėje parduotuvėje perkame kelionei ūkinio muilo ir drėgnų servetėlių, kurios būtinos sausame Tibeto klimate.

Muilo pardavėja, išsipuošusi kilniais nevarių tau-tos raštais, tikra gražuolė, neprašyta pataria važiuoti į Baktapūrą, kur šiandien rengiamas spalvingas festivalis. Nepaliečiai švenčia kasdien, nes dar nebuvo dienos, kad Katmandu gatvėse nesutikčiau kokios spalvingos eise-nos ar aukojimo. Gražuolė paaiškina, kad jie Naujuosius metus švenčia septynis kartus: kinų, šerpų, anglų (ji taip vadina mūsiškius Naujuosius).

– O šiandien jūsų tikrieji – Nepalo Naujieji? – klausiu.– Taip, bet tas festivalis visai ne naujametis, – sako

tautinė gražuolė. – Nepraleiskite progos pamatyti.Ant laikraščio skiautės ji nubraižo, kaip ten važiuoti.

Kitoje skiautės pusėje nuotrauka iš vakarykščio policijos susidūrimo su demonstrantais. Tekstas nepali kalba, bet viešbutyje girdėjau šnekant, kad buvo šiek tiek kraujo.

Kai vakare nupasakotoje vietoje išlipome iš taksi, pa-sirodė, kad atsidūrėme prie pragaro vartų: griaudėjo būgnai, visi žėrė ant mūsų rusvus dažus ir primygtinai siūlė iš metalinių arbatinukų patraukti ryžių degtinės. Mindaugas pabandė, o aš išsigandau. Nesinori laiką leisti tualete.

Kuo labiau į naktį, tuo smarkiau vyrai mušė būgnus ir pūtė dūdas, nešiojo dievus, apkrautus gėlių girliandomis, o jų gražuolės moterys, susisupusios į nuostabius sarius, vorele dievams aukojo vaisius ir ryžius. Vyriškiai jau buvo pavargę nuo visuotinio džiu-gesio ir ryžių vyno, jų kojos linko po medinio dievo našta. Per tokias šventes dažnai vyrai peiliais susiremia dėl moterų ir neretai du trys nukeliauja ant laužo prie Bagmačio upės.

Spalvinga moterų vora, lydima triukšmingo dūdų orkestro, suko siauromis gatvelėmis nuo vieno dievo prie kito ir žėrė jiems į akis ryžius. Valtorna, klarnetas, trimitas ir daug būgnų. Kartais melodija suskamba visai darniai, bet dažniausiai kiekvienas pučia savo. Muzikantams tarp kojų painiojasi antys ir šunys.

Paskui orkestrų randasi daugiau. Apleistame name užtikau tris jaunus vyrus, ekstazėje pliekiančius tris didžiulius būg-nus. Klausytojų čia nebuvo, o iš muzikantų akių mačiau, kad jie jau gilioje nirvanoje.

Lauke vėl būgnai ir šaižios metalinės lėkštės. Šoka tik vyrai. Ir vėl į akis rusvi dažai, o į gerkles – ryžių degtinė.

Vakarą leidžiame su Ramu, kuris jau daug metų užsiima turizmo verslu. Kažkada jo firma klestėjo, dabar reikalai pašlijo. Pirmas smūgis buvo, kai susipyko su broliu Gjanu ir išsidalino kartu kurtą bendrovę „Adventure Silk Road“, o antras, kai maoistai išbaidė turistus.

Valgome Tibeto valgius, bet su kinų lazdelėmis. Ramu alaus negeria, nes nugriuvo nuo motociklo ir gydosi. Šiaip jis niekada neatsisako pašildyto „Carlsberg“ arba karštu vandeniu praskiesto viskio. Pastebėjau, kad jo draugai ver-slininkai irgi ne abstinentai. Laisvas požiūris į alkoholį nuo seno būdingas Nepalui, sako Ramu, ypač po to, kai 1850 metais karalius pirmąkart apsilankė Anglijoje, – papročiai pasidarė dar laisvesni. Nepalo diduomenė vis dažniau pra-dėjo siurbčioti importinius vynus bei brendį. Jau tais laikais karaliaus atžalos su draugais šiurpindavo miestą daugia-dienėmis orgijomis.

– Kai grįšite iš kalno, išgersiu su jumis, – prižada Ramu ir papilsto mums aštrios ryžių samanės – rakši.

25

Aušo gražus rytas, tolumoje mačiau viršūnes, padengtas amžinu sniegu. Reta laimė, nes dažniausiai pro smogą ir debesis nieko nematyti, o šįryt stovėjau Katmandu pakraš-tyje ir regėjau visą Himalajų kalnagūbrį.

Pasaulyje yra keturiolika kalnų, aukštesnių nei 8000 metrų, ir aštuoni iš jų priklauso Nepalui. Tarp jų ir Eve-restas, kurį nepaliečiai vadina Sagarmata. Jie – budistai ir hinduistai – tiki, kad kalnai jungia dangų ir žemę, o viršūnės yra dievų buveinės. Ten, toje šventoje erdvėje, pa-sitraukę atsiskyrėliai ir išminčiai pasiekia mistinę vienybę su dievybėmis. Pusė Nepalo dainų yra apie meilės kančias, kita pusė – apie Himalajus. O dažniausiai apie meilę kalnuose. Šiandien dauguma nepaliečių augina ryžius subtropiniuose slėniuose, arčiau Indijos, kur kalnų nematyti, bet ir jiems sniegais padengti Himalajai išlieka širdyje ir sapnuose.

Per pusryčius vadas klausia: – Kas iš jūsų buvo septyniuose kilometruose? Mes su Mindaugu buvome tik šešiuose. Septyniuo-

se buvo klaipėdiškis Saulius ir Eugenijus. Prieš porą metų jie įkopė į Lenino viršukalnę. Vadas ten irgi buvęs. O pernai, įkopęs į Everestą, jis pasiekė beveik devynių kilometrų aukštį.

– Ar Leniną matėt? – klausiu.Susiginčija. Vadas matė, Eugenijus – ne. Matyt, buvo

užpustyta. Kiekvieno kalno viršūnę žymi koks nors ženklas: kryžius, žvaigždė ar šiaip kokia geležis. Tik tamsūs žmo-nės mano, kad alpinistai neturi fantazijos. Maniškiai per savo klajones matė daug kūrybos proveržių. Vienas regėjo vyriškį, tempiantį į viršų storą plieninę spyruoklę, kitas – geležinę lovą. Kažkur vyrai įbetonavo šachtininko kirtiklį, kitur – pastatė paminklą kvailybei.

Sukrauname maišus. Seife paliekame kredito kor-teles – ir taip pamažu nutrūksta mūsų ryšys su civili-zuotu pasauliu.

Eugenijus rodo mažiuką energingą nepalietį, kuris per-nai lydėjo Saulių į Everestą. Visas iš raumenų, keturiskart buvo Evereste, dukart Sisia Pangmoj. Šįkart į Sisią kils su

B a l a n d ž i o 1 4 I Š V Y K S T A M E Į T I B E T Ą

26

kita grupe, bet bus greta mūsų. Sako, patikimas vyras, su juo ramu.

Katmandu lieka mūsų vado Sauliaus draugė Rūta Tol-pežninkaitė. Ji bus mūsų orų mergaitė: internete gaudys Himalajų kalnų prognozes ir per palydovą siųs mums į kal-ną. Laisvalaikiu ji lankys nepali kalbos kursus, o kiek vėliau eis į žygį aplink Anapurnos kalną.

Toje plačioje gatvėje vėl degina padangas. Aplink bū-riai policininkų su bambuko lazdomis ir dideliais pistole-tais. Pražygiuoja kareivių būrys su senoviškais karabinais.

Taksistas laviruoja tarp gatvėje sugulusių karvių. Kiekviena karvė čia šventa, konstitucijoje ji – nacionalinis gyvulys. Už karvės gyvybės atėmimą gresia 12 metų kalė-jimo, o senovėje buvo ir mirties bausmė.

Viena jų uodega pokšteli man per strėnas linkėdama laimingo kelio ir aš, iškankintas dulkių ir karščio, sudrimbu erdviame autobuse. Kartu keliauja penki nepaliečiai – vi-rėjas Korsanas ir jo padėjėjas Rabinas, vairuotojas ir du jo padėjėjai. Bandau angliškai pakalbinti virėją – mažai ką supranta. Padėjėjas dar mažiau.

Iki Tibeto sienos penkios valandos. Iš pradžių turime pasiekti mažą Tatopanio miestelį, o vėliau pasienio kaimelį Kodarį.

Kaimuose įrengti saugumo postai. Spygliuotos vielos užtvaros ir tuščių benzino statinių barikados. Visus pra-važiuojančius tikrina, mūsų – ne, nes ant mūsų autobuso nosies riebus užrašas „Tourist only“.

Kaimo viduryje keli jaunuoliai įrengę primityvią padan-gų taisyklą. Čia mes porą valandų remontuojame autobu-so ratą. Susirenka pulkas kaimiečių ir dvi valandas neati-traukia akių nuo padangos. Greta ragus suremia trys ožiai. Nuožmi kova nedomina kaimiečių, jie susirūpinę žiūri, kaip sukami varžtai.

Parduotuvė, kirpykla, įsispraudusi lūšnos kampe, ir pa-dangų remontas – štai ir visas kaimo verslas.

Atvažiuoja autobusas, ant stogo moterys, vaikai, viš-tos, net avį vienas atsivežė.

Kur tualetas? Nėra! Susirandame vietelę už palmės.37 laipsniai karščio. Kaimiečiai tyrinėja mus, mes – kai-

miečius. Viskas kaip sulėtintame filme. Krautuvininkas

lėtai verda ryžius, jo kūdikis tingiai čiulpia motinos krūtį. Čia pravažiuojantys vairuotojai ir turistai perka vandens, nepališko viskio, ryžių. Greta iš skardos ir šiferio gabalų suręstame namelyje mergaitė atsisėda prie dalbato lėkštės. Dešine ranka ima ryžių saują ir padažiusi lęšių padaže valgo. Kas liko, atiduoda šuniui.

Labai paprastas šis valgis – ryžiai ir lęšių padažas. Jei šeima turtingesnė, į dalbatą dar įdės šiek tiek troškintos mėsos ir daržovių. Dalbatą nepaliečiai valgo triskart per dieną. Kartais valgo ir šaukštu, bet ranka, sako, skaniau.

Senutė viena ranka rūko, kita šeria ožiuką. Aplink kiaulės, šunys, vištos. Įsistebeiliju į apiplyšusį nešiką. Štai jis nusimeta nepakeliamą naštą, išsitiesia ir užsirūko. Ir iš jo žvilgsnio, lėtų rankų judesių, visos povyzos suspindi iš-didumas, pasiekiamas tik karaliams. Iš kur visa tai, galvoju. Gal dėl to, kad Nepalas, skirtingai nuo kaimynų Tibeto ir Indijos, niekada nebuvo atitekęs svetimšaliams. Kelios pasaulio šalys gali tuo pasididžiuoti? Nuo užsienio plėšikų iš šiaurės Nepalą saugojo Himalajai ir Tibeto platybės, o iš pietų – džiunglės. Ir nežinia, ko užpuolikai turėjo labiau bijoti – sniego uraganų Himalajuose ar džiunglių maliarijos. Teisybė, per ilgus amžius keliskart priešų kariuomenės buvo pasiekusios Katmandu, bet nė viena ilgiau neužsibuvo.

Finish, sako vairuotojas ir visu garsu paleidžia indiškus meilės duetus. Kratydamasis snūduriuoju ir kartais pasijun-tu tuo vaiku, kuris be bilieto prasmuko į Palūkščio kultūros namuose atvežtą indų kiną. Mažai ką beprisimenu, bet buvo Zita ir Gita, drambliai, gysloti rikšos, šaltoje salėje garsiai žliumbė moterys, o man buvo gėda.

Ir vėl kelias vingiuoja tarp aukštų upės šlaitų. Vėl galiu įkvėpti visa krūtine, po dulkino Katmandu akys ilsisi, regė-damos sodrią pakrančių žalumą. Bambukai, bananai. Toje žalumoje ryškiai raudonos moterų figūros. Eina į žvyro kar-jerą skaldyti akmenų, o atrodo, kad į vestuves – auskarai, karoliai, spalvingi sariai.

Upės šlaitai vis aukštyn, kelias – blogyn. Postų dar daugiau ir jie sudėtingesni: įmantriau suraizgytos spyg-liuotos vielos, painesnis tuščių benzino statinių slalomas, kai kur klastingai kyšo sprindžio ilgio vinys, sukaltos į lentas. Dar vakar šis kelias buvo užverstas storais medžių

27

kamienais. Dabar jau švaru; rąstigaliai pūpso kelkraščiuo-se, apklijuoti raudonais plakatais.

Poste vairuotojas praneša – „į Tibetą“; kareivis bejausmiu veidu mus apžiūri, ir tik po to pakyla kelią užtvėręs bambukas.

Šis kelias – tikra Nepalo antropologijos, ekonomikos, papročių studija. Čia važiuodamas gali matyti skurdžias poliklinikas ir mokyklas, medinius arklus ir spragilus. Žiū-riu, kaip pakelėje moterys skaldo akmenis.

Pakelės namukai prilipę prie kelio atbrailos – čia visą nepaliečių gyvenimą pamatai kaip kino teatre. Štai krapšto utėles. Žvyro karjere moterys sijoja smėlį, plaktukais skaldo akmenis. Prašvilpia visa šeima ant motociklo.

Nesidairydami praeina septyni ginkluoti vyriškiai. Kelią perbėga juoda kiaulė – mano kompanija miega, o aš neprietaringas.

Sunku pasaulyje rasti kitą šalį, kur tokia žmonių įvairovė. Kultūrinė mozaika susideda iš daugybės kalbų ir dialektų, kastų, religijų. Paskutinio surašymo metu buvo paminėta 60 kastų ir etninių grupių (daugiausia indų-arijų ir mon-golų) bei 70 kalbų ir dialektų. Čia gyvos visos pagrindinės religijos. Gausu ir vietinių tikėjimų visokiomis dvasiomis ir šamanais, o budizmas ir hinduizmas turi tiek atšakų, kad neįmanoma suklasifikuoti. Kažkodėl visi Nepalą tapati-na su budizmu. Iš tikrųjų budistų čia tėra 7 procentai, o absoliuti dauguma – hinduistai. Nepalą karalius paskelbė vienintele hinduizmo karalyste žemėje, iš 19 valstybinių švenčių 13 yra hinduistų šventės.

Žemėlapyje Nepalas maža šalis. Šimtas mylių skersai, penki šimtai – išilgai, tačiau čia niekas atstumų nematuoja myliomis. Kiek kartų man yra buvę, kai penkiasdešimties kilometrų kelias virsdavo visos dienos pasikratymu su ne-sibaigiančiais nuotykiais – kelio nuošliaužomis, sprogusio-mis padangomis ir policijos postais.

Vakarop pasiekiame Nepalo pakraštį. „Potala Hotel“. Už 200 metrų kinų siena.

Septyniasdešimt čia pat surinktų nešikų sutempia mūsų mantą – maistą, kurą, inventorių.

Vadas prisėdęs valgyti dalbato burbteli:

– Dingsta nuotaika, kai pagalvoju apie galvos skaus-mus ir šlykščią būseną bazinėj stovykloj.

Trise pavakarieniaujame už du dolerius. – Tik labai nenusiminkit – po trijų savaičių gyvenimas

vėl pašviesės, – galvos skausmų temą tęsia vadas, – ta-čiau žinokit, dideliame aukštyje žmonės kaip girti, daro nesąmones.

Dingsta elektra. Prie žvakių šviesos kalbamės apie maoistus ir beprasmiškai kvailą Busho karą Afganistane. Mindaugas šįvakar neatvažiuos, nes tik penktą gavo vizas. Ganešas įtūžęs telefonu barasi su kinais, o Mindaugas visą dieną sėdi ant šaligatvio krašto ir geria pepsikolą. Bandys mus pasivyti ryt ryte.

Devintą mes jau lovose.

28

Pabudau šeštą. Grynas kalnų oras grąžino jėgas, jau noriu kopti.

Kol mūsų kinė verda pusrytį, kylu stačiu šlaitu aukštyn, kur tarp ryžių ir kukurūzų Lipingo vienuolynas. Vienuolis lauke skuta bulves, o kiti devyni, sutūpę prie pailgų maldos lapų, linguodami murma mantras, lavina balsus. Įsmunku vidun, ant laiptų palikęs purvinus batus. Vienuoliai, atrodo, tik ir laukė, kad galėtų minutę patinginiauti. Pakviečia sėsti greta ir pasiūlo arbatos. Juodos ar Tibeto? Paprašau juodos, nes prieš žygį nenoriu rizikuoti. Jei eičiau atgal, ragaučiau Tibeto arbatos – su sviestu ir druska.

Arbatos atnešęs vienuolis moka dešimt žodžių angliš-kai. Susipažįstu – Lobsangas Taši. Jis man pasakoja, kad kiti Nepalo vienuolynai turtingesni. Norėtų mokytis anglų kalbos, bet nėra lėšų mokytojams. Čia jie patys turi pasi-rūpinti maistu ir nakvyne. Būtų geriau, jei visą laiką galėtų skirti Dharmos – į nušvitimą vedančio Budos mokymo – studijoms ir praktikai. Dabar čia trisdešimt vienuolių.

Lobsangas užrašo elektroninį adresą, kur turėčiau persiųsti nuotraukas, ir paprašo parodyti, kaip jis išėjo mano filme.

Randu grįžusį Mindaugą su vizomis. Draugystės tiltas per Sunkosio upę jungia Nepalą

su Tibetu. Ant tilto įrengta pasienio kontrolė. Pareigū-nas daiktu panašiu į pistoletą pamatuoja mūsų tempe-ratūrą. Matyt, tebegalioja karantinas dėl kempinligės. Norma – 36,4˚.

Žilas Tibeto vienuolis siūlo pasikeisti pinigų. Kartą Da-lai Lama pajuokavo: „Ir tibetiečiams pinigai reikalingi”.

Šiandien turime nuvažiuoti 20 kilometrų iki artimiausio kinų pasienio miestuko Kasio, kurį kinai perkrikštijo į Dzang-mų. 800 kilometrų kelią Dzangmus – Lhasa kinai nutiesė savo kariuomenei prieš penkiasdešimt metų – šiandien jis beveik neišvažiuojamas: duobės, purvas, nuošliaužos.

Ši laukinio grožio trasa, vingiuojanti Everesto papėdė-je, dažnai plaunama liūčių, užverčiama grunto nuošliaužų ir sniego lavinų. Kelio taisytojai dirba akmens amžiaus

B a l a n d ž i o 1 5T I B E T O P A S I E N I S . A R B A T A P A S V I E N U O L I U S

29

įrankiais. Čia susitinka epochos: vieni akmenis tempia mediniais naščiais, kiti sėdi japoniškame ekskavatoriuje, prikimštame elektronikos. Kai kur dirba ir kareiviai.

Dzangmaus muitinėje daili pareigūnė kompiuteryje dėlioja pasjansą.

Užtrunkame, nes neateina ryšių karininkas. Pradeda lyti. Po pusantros valandos pasirodo mūsų geidžiamas vir-šininkas. Įžūlus, įvertina mūsų vadas. Saulius tų karininkų visokių matęs. O šis tikrai svarbus, reikšmingomis intona-cijomis kalba telefonu, iškilminga poza sėdi ant taburetės. Užsimaukšlinęs kepurę su snapeliu, jis panašus į garsų vokiečių boksininką Darių Michalčevskį.

Jo veidas neperskaitomas. Kinai nemėgsta rodyti jausmų, todėl ir atvykėlis turi valdytis: šypsokis tarytum tavęs nevargintų jokios problemos. Ir humoras čia kitoks. Jie mėgsta juokingas situacijas, bet mūsų ironijos ir dau-giaprasmių posakių nesupras. Dažnai mums juokinga, kai pasakome ne tą, ką manome. Kinai irgi taip sako, bet iš mandagumo, o ne dėl juoko.

– Su kinu nesusitarsi, – sako Saulius, išėjęs rūsčią Eve-resto biurokratijos akademiją. – Ten viršuje jie dievai, nes sėdi ant benzino statinės. Kai reikėjo nuleisti sužeistą estą, paprašė 750 dolerių.

Vairuotojas būtų vežęs, bet jo viršininkas sėdėjo ant kalno ir į kalbas nesileido. Saulius susitarė už 150 dolerių.

– Jie tokie sukčiai – duosi kinui pinigėlį, su viskuo su-tiks, – vis nerimsta vadas.

Kuo čia dėti kinai, pagalvojau. Pinigėlis ir Afrikoj pinigėlis, dėl jo visas pasaulis lankstosi. Lyg perskaitęs mano mintis, vadas prisiminė Evereste turėjęs žmonišką ryšių karininką:

– Su juo atsisveikinome kaip broliai, o buvo tokių, kad pasikarsi, bet nesusitarsi.

Kinų muitininkas jaunus tibetiečius vaiko kaip žvirblius. Štiš, baido juos registracijos sąsiuviniu. Pasienietis, pakėlęs koją, sustabdo bandžiusią praeiti dešimtmetę tibetietę. Ta pasibaido kaip ožka ir nubėga. Dulkėti aprūkę tibetiečiai rodo sudriskusius pažymėjimus. Svetimi savam krašte – pažįstamas jausmas.

Paima pasus ir paleidžia pietauti. Vėl kiniški pietūs: su-kame stalą, viskas labai skanu, kiauliena dingsta žaibo greičiu, tik sojos sūris lieka nepaliestas. Guvios tibetietės panosėn kiša pluoštus juanių ir liepia keisti į dolerius. Aštuoni juaniai už dolerį. Restorano šeimininkas rėkia ant mergų, bet joms nė motais.

Neramūs vėl einame į muitinę, tikėdamiesi be ledkirčių įveikti didžiąją kinų biurokratijos sieną. Bet genialūs daly-kai būna be galo paprasti. Vadas Saulius ryžtingu žingsniu pasuka prie Dariaus Michalčevskio ir ištiesia jam ranką. Šis nušvinta tarytum kaitri Tibeto saulė ir prasideda draugys-tė. Nušvintame ir mes.

Kinai liepia mums išsirikiuoti pagal abėcėlę.– Alagira Kumaa, – uždainuoja karininkas.Iškilmingai nužygiuoju iki jo, gaunu pasą ir tampu

teisėtu Kinijos svečiu. O gal Tibeto? Iš tikrųjų, ko čia dau-giau – Kinijos ar Tibeto?

Išsišiepęs muitininkei pasakau – caj tjen. Viso gero. Gražioji muitininkė skaisčiai nušvinta ir vėl kim-ba į pasjansą.

Lietus stiprėja. Gauname erdvius kambarius su nakti-puodžiais prie durų.

Vadas mintimis jau ten, Sisioje. Prisipažįsta, kad jam pradžia visada sunki. Ir Evereste aklimatizacija atėmė daug jėgų. Man patinka jo realizmas ir atvirumas. Esu sutikęs alpinistų, kurie ir po turgų vaikšto kaip paminklai. Saulius – ne.

– Sunkiausios naktys bus bazinėje stovykloje, – vėl kartoja jis.

Negąsdina, kalba ramiai. Ir mums ramiau. Juolab, kad kiekvienas iš mūsų aklimatizacijos kančias jau per-ėjęs ne kartą.

Kažkoks rusas Sauliui pasakė: užsiropš tas, kas ma-žiausiai blaškysis. Saulius to ruso nemėgsta, bet jo žodžius kartoja dažnai.

Kelkraštyje su šerpų būriu aptariame Sisia Pangmos charakterį. Jie sako, kad pernai ten žuvo du alpinistai. Nešuosi knygą apie Sisią, jos pabaigoje įklijuota šio kalno aukų statistika. Plaučių edema, įkrito į ledo plyšį, sniego lavina, dingo, nuo šlaito nuplėšė uraganas, vėl lavina.

30

Kasmet viršūnę pasiekia apie dešimt alpinistų ir du žūsta. Panaši statistika ir kitų Himalajų „aštuntukų“: namo ne-grįžta kas dešimtas alpinistas. Kartais sako, kad žūsta kas aštuntas. Iš Everesto negrįžo penktadalis.

Pereinu miestą. Dukart išilgai, nes skersai nėra kur – miestas rangosi aukštyn į kalną kaip riebus pitonas. Jau akivaizdžios didmiesčio užuomazgos. Daug smulkių parduotuvių, restoranų, kirpyklų. Tik interneto kavinės nėra. Žinovai sakė, kad atkakliausieji randa vienišą lėtapėdį kompiuterį kažkokiame brangiame viešbutyje, bet be šeimininko pagalbos jo neįsijungia – vien tik kiniški hieroglifai.

Pasiekiu miesto pakraštį. Pačiam gale, šalia garažų, vyrai muša biliardą, o kiek toliau kalnų fone jauna tibetietė raudonomis šukomis šukuoja ilgus juodus plaukus. Šukuo-ja ilgai ilgai, išprotėjusi nuo savo grožio. Negaliu atitraukti akių nuo jos grakščios figūros padūmavusių uolų fone.

Daili pardavėja svajingai žiūri į kalną, iš kur, matyt, turėtų atjoti jos princas; kieme dvi purvinos tibetietės si-joja žvyrą; iš naujutėlaičio džipo išlipa aukštas kinas ilgu juodu paltu ir ilgai žiūri į statomą penkių aukštų namą. Iš jo žvilgsnio, rankų mostų ir grandinės ant kaklo suprantu: jam priklauso šitas pasaulis.

Lhasoje kinai man atrodė išsigandę, bijojo užsienie-čiams pažiūrėti į akis. Čia jie savimi pasitikintys, tikri pa-dėties šeimininkai.

Ima temti, o mes su Mindaugu vis dar ieškome interneto kavinės. Gatvėje šalia nedidelės užeigos stovi keturios panos: jaunos, gražios ir, atrodo, nekvailos. Pamačiusios mus, išjungia mobiliuosius ir kviečia apžiūrėti jų įmonę. Tai spaudos kiosko dydžio užeiga, kur ant lentynos stovi aštuonios alaus skardinės, o už padriskusios užuolai-dos – sieksnio ilgio suolas. Mergina man siūlo lįsti su ja už tos užuolaidos.

– Tik 200 juanių, – sako.Mes sumosikuojame rankomis, kad brangu, ir sprun-

kame į viešbutį pasiteirauti interneto. Pavymui mergina šaukia, kad galima ir už penkiasdešimt. Vadinasi, už septy-nis dolerius.

Tibete, skirtingai nuo Indijos ir Nepalo, nekaltybė nieka-da nebuvo ypatingai vertinama, o meilė itin laisva – at-vykėliams iš Vakarų tai atrodė neregėtas pasileidimas. Kas senais laikais keliavo Tibeto platybėmis, pasakoja, kad su pakelės karčemų ir užeigų šeimininkėmis buvo galima susitarti, kartais ir už pinigus. Bet prostitučių nebūdavo. Nebent sostinėje Lhasoje. Dabar viešnamiai kuriami net kompartijai priklausančiuose pastatuose. Dieną partija iš tribūnos kovoja su palaidais papročiais ir prostitucija, o vakare susirenka duoklę iš gaujų, kurios valdo šį pelningą verslą.

Mūsų viešbutyje tik alpinistai. Dauguma pasuks į Čooju, mažesnė dalis – į Sisią. Čo yra aukštesnis kalnas, bet ten orai ne tokie bjaurūs.

Užsuku į šviežiai padažytą šventyklą. Etnografinė senutė suka dviejų metrų maldos ritinį. Daugiau nieko, tik senu-tė, maldos ritinys ir Buda. Ir aš stoviu nustėręs nuo grožio ir ramybės. O paskui žiūriu, kad kažkokia gudri ta močiu-tė. Ar nebus kinų partkomo paskirta? Paranoja prasideda!

Vėl kinų vakarienė. Vadas Saulius neliečia nei grybų, nei ryžių. Paprašo keptų bulvyčių.

Naktį Eugenijus su alaus buteliu užbėga į šeštą aukštą.

– Aukštis, – sunkiai kvėpuoja.– Aukštis, – pritaria klaipėdiškis Saulius.Aš dar aukščio nepajutau. Kovo viduryje įkopiau į

aukščiausią Maroko kalną – gal iš ten parsivežta aklimati-zacija dar veikia.

31

Mes jau ant Pasaulio Stogo. Važiuojame tarp stačių grėsmingų šlaitų. Mus lydi

sunkvežimis su manta ir srauni upė. Serpantinas. Kristum pusę kilometro.

Kinai su antpečiais, tibetiečiai su kastuvais. Pakelėje aprūkusios kelio darbininkų palapinės, ant

laužo garuoja du dideli žalvario puodai. Daug tibetiečių ir visi ką nors kasa. Darbas purvinas, bet apsirengę kaip dai-nų šventėje: karoliai, auskarai, diržai, skaros, sijonai. Vyrų juodi kaip smala plaukai supinti į kasas.

Visureigis kratosi išprotėjęs, bet vis tiek džiūgauju, nes gyvenimas yra kelionė.

Nuvažiavę penkiolika kilometrų pasiekiame trijų kilometrų aukštį. Džipo priekyje Mindaugas ir vadas, mes trise – gale. Tylime, kartais miegame, kartais tingiai dairomės į upės krantus, o aniedu vienas per kitą tik apie amperus, voltus, gigabaitus. IBM padovanojo kompiuterį, o ukrainiečiai pardavė palydovinį telefoną, kuris naudojasi arabų ryšiu. Turėsime internetą, o esant reikalui galėsime skambinti į Lietuvą.

Jie atsakingi už ryšį su pasauliu, vis tikrina ryšį su pa-lydovu. Ryšio nėra. Vėl diskutuoja. Po gero pusvalandžio suskamba nauja plokštelė – Karakorumas. Šita kelionė vos vos prasidėjo, o jie jau mintimis suka į kitą Himalajų pašalį. Pakistane, Karakorumo kalnyne, jie žino nuostabų maršrutą kitiems metams. Jis irgi nebūtų lengvas, taip pat „aštuntukas“, bet nežmoniškai gražus.

Įriedame į Njalamą. Išsyk pastebiu, kad per trejus metus, kai čia nebuvau, daug kas pasikeitė. Visas miestelis gatvėje su kastuvais.

Dešinėje kelio pusėje pristatyta beveidžių socialis-tinės architektūros šedevrų, kairėje – išlikęs tradicinis tibetiečių kaimas. Namai su raižytomis langinėmis, trispalvėmis – raudona, geltona, žalia – užuolaidomis ir maldos vėliavėlėmis ant stogo. Pirmas aukštas atiduotas gyvuliams, antras – žmonėms. Skurdus, bet tvarkin-gas žemės ūkis. Perėjęs kaimą gali pakilti į kalną, kurio

B a l a n d ž i o 1 6T I B E T A S . N J A L A M A S , 3 6 2 0 m . P A S K U T I N Ė M I N K Š T A N A K V Y N Ė

32

viršuje vėl rasi stiebą su maldos vėliavėlėmis. Čia ūžaus vėjai, o mintys galės skristi tūkstančius mylių neaprėpia-momis Tibeto lygumomis.

Apsigyvename valdiškame kinų viešbutyje. Į veidus pa-dvelkia nejauki drėgmė. Jauna kinė, netarusi nė žodžio, ant stalo pastato virinto vandens termosą ir į trijų litrų indą pamerkia mažą arbatos pakelį. Išpilstome vos vos pažaliavusį skystį ir sugulę ant spyruoklinių lovų pradeda-me diskusiją apie turizmo perspektyvas Lietuvoje. Reikia gi apie ką nors šnekėti!

Gulime ratu ant plikų čiužinių. Labai panašu į spaudos klubą, tik nėra Siaurusevičiaus, kuris kas dvi minutės nu-trauktų ir lieptų kalbėti kitam. Čia kiekvienas kalba, kiek nori. Bediskutuojant praeina valanda, kita, niekas mumis nesidomi. Einame ieškoti pietų. Viešbučio restorane užsi-sakome gausybę prašmatnių patiekalų ir alaus. Smagiai geriame, kol neiškyla klausimas, kas mokės. Turėtų mokėti kelionės organizatoriai, bet jų nėra. O kainos solidžios, be-veik kaip Vilniuje. Tada ir išaiškėja, kad vairuotojas atvežė ne į tą viešbutį. Viešbutis priklauso kinų turistų asociacijai, o mes turėjome pakliūti į Tibeto turistų asociaciją. Šerlo-ko Holmso nereikia, dedukcijos būdu nustatome patys: vairuotojas – kinas, tai ir atvežė pas kinus. Dabar jie ten smarkiai aiškinasi, o mes susimokame už alų ir išsinešdi-name. Išeidamas dirsteliu į virtuvę. Sustingusiuose virėjų veiduose gili tragedija, beveik ašaros, nes mūsų užsakyti patiekalai jau čirška ir kunkuliuoja.

O buvo taip. Ryte ryšių karininkas, tas pats boksininkas Darius, draugiškai mus išlydėjo, o į bagažo skyrių įsodi-no iš nuovargio alpstantį kiną. Jis bus jūsų gidas, pasakė karininkas. Kinas, man atrodo, tų žodžių nė negirdėjo, nes griuvo ant kuprinių ir akimirksniu užmigo, o prabudęs nu-tempė ne į tą viešbutį. Jis, ko gero, niekada nesužinos, kad buvo paskirtas lietuvių gidu.

Persikeliame į „Snowland“ viešbutį, priklausantį tibetie-čiams. Čia visai kita nuotaika, pilna alpinistų, sienos iš-dekoruotos kaip budistų šventykloje. Pagaliau pasijuntame atvykę į Tibetą. Ir tibetiškų valgių paragaujame. Ir virėjas kaip Buda, jaunas, viskuo patenkintas, jo pilvas visai ne

pilvas, o toks teisingas pusrutulis. Kai jis išnyra tarpduryje, atrodo, kas nors įnešė pavogtą auksuotą skulptūrą nuo šventyklos durų.

Vakarop pakylu kokius tris šimtus metrų į statų kalną, kur plaikstosi maldos vėliavėlės. Šįkart lengviau nei prieš trejetą metų. Žygių patirtis, treniruotės. Po kojom visas Njalamas. Ganosi jakai. Pasuku kairiau, kur šventyk-la – gompa. Prie didžiausio puntuko jauna šeima stato akmeninį priestatą. Kol kas tik pamatai. Abu net pūkšdami bando išjudinti šaldytuvo didumo akmenį – nė iš vietos. Pasisiūlau į talką. Ir trise vos įveikiame. Sėdame atsikvėpti. Bendros kalbos nemokame. Pirštais rodo – duok pinigų! Ne? Gal cigaretę tada? Jokios naudos iš manęs, nerūkau, pinigų neturiu. Jie nesupyksta. Žiūriu į jauną šeimą. Kaip filmas. O gal Biblija? Juozapas ir Marija. Gražūs jauni žmonės. Nuotaika puiki, nes padariau gerą darbą ir galvos dėl aukščio dar neskauda. Nusileidžiu į miestelį, apstoja vaikai, ir jie: duok pinigų. Pinigų, sakau, neturiu, bet galiu pakiloti aukštyn. Greitai išsirikiuoja snarglinų mažvaikių eilė ir pradedu dirbti.

Saulius laksto iš vieno miesto galo į kitą, ieško mėsos. „Friendship Convenience Store“ priperka vištienos, jaučio liežuvio. 260 kiaušinių jau turim. Dar iš Katmandu veža-mės 50 kilogramų ryžių (dešimt kilogramų bus mums, likę – virėjams). Džiaugiamės maisto gausa. Maišai bulvių, svogūnų, obuolių, kriaušių. Yra visko. Ir turi būti, sako vadas. Evereste maisto trūko ir buvo blogai. Gidai miegos mašinoje ir saugos turtą. Vaikigaliai čia labai įžūlūs, ryte mašiną rastume tuščią. Visi čia prašo „moni“.

Išėję už miesto pirmąkart pagauname palydovo signalą. Ateina pirmosios žinutės. Džiugiausia, kad Eugenijui rėmė-jai pervedė pinigus. Pirmąkart į eterį pasiunčiame bendrą laišką dešimtims giminių ir draugų.

Vakarienė. Ant kiekvieno stalo didžiuliai alaus buteliai. Valgome medinėmis lazdelėmis. Prie gretimo stalo vyrai svarsto, kaip apibūdinti tibetietį. Kas jis toks – klajoklis, narsus karys, vienuolis, paskendęs meditacijoje? Sudėtin-gas klausimas, juk čia tokia dialektų, budizmo atmainų, papročių įvairovė.

33

– Jie visi yra tsampos valgytojai, – sako plikas alpinis-tas iš Kanados. Jis daug metų studijavo Tibetą ir labiau vienijančio bruožo nerado. Žiūrėk, sako, amerikiečiai yra hamburgerių valgytojai, japonai – sušio.

– O kas jūs tokie? – netikėtai atsisuka į mane.– Lietuviai!– Gerai, kad lietuviai. Bet kokiam valgytojų skyriui

priklausote?– Cepelinų.– Va, matai, cepelinų, – apsidžiaugia ir nebeklausia,

kas tas cepelinas.Tsampa yra miltai su vandeniu. Tsampa, po to arbata

su jako sviestu yra kasdienis tibetiečio maistas. Kai kurie taip ir numiršta neparagavę nieko kito. Žinoma, jie turi ir kitų valgių. Momo, pavyzdžiui. Tai tokie garinti koldūnai. Esu ragavęs jų su jako mėsa, sūriu, daržovėmis. Kartą tibetiečiai man pasakojo apie fantastinį rododendro žiedo desertą. Skaisčiai raudoną pavasario žiedą marinuoja trijų litrų stiklainyje, o per didžiausias šventes ištraukia, padžio-vina, kad traškėtų, ir dar apibarsto cukrumi. Tada atrodo, kad rododendrą ką tik apsnigo. Aš mačiau tikrą apsnigtą žydintį rododendro medį Langtango slėnyje. Jeigu būčiau jį pamatęs vaikystėje, dabar būčiau poetas.

Viešbutyje pasirodo Katmandu senbuvis Džeimsas, jau daugelį metų lydintis grupes į Himalajų viršūnes. Mūsų vadas jį neblogai pažįsta ir parsineša keletą vertingų pa-tarimų. Džeimsas bazinėje stovykloje liepia būti keturias paras. Kažkada jis paskubėjo – iš bazinės patraukė tiesiai į pagrindinę stovyklą, ir viskas baigėsi tuo, kad teko čiuožti atgal ir gaivėtis bazinėje stovykloje. Saugokitės ledo plyšių, keliskart kartojo Džeimsas.

Dingo vanduo, vėsta. Sudie, vasara! Paskutinė civilizuota nakvynė su lova, praustuvu, kiaušiniene iš ryto. Rytoj prasideda rūstus gyvenimas. Pusantro mėnesio palapinė-je ant akmenų, sniego ir ledo. Dvidešimt dienų aklimati-zacijos kančios.

Krentu į lovą. Vis stipriau skauda galvą.

34

Tibetas. Kelias tuščias, vos vienas kitas visureigis, trakto-rius, kasas susipynęs praeivis.

Skurdūs kaimeliai. Aria, gano avis, jakus.Važiuodamas visureigiu matai idiliškus kaimus, kalnus,

upes ir negali įžvelgti didžiųjų Tibeto bėdų. Dėl rūstaus klimato šio krašto ekologija yra labai trapi, tačiau kinai į nieką neatsižvelgdami kasa rūdą, kerta miškus, plečia javų plotus ir tempia čionai visos Kinijos branduolines atliekas.

Beatodairiškai kertant miškus suiro krašto ekologinė pusiausvyra, traktorių plūgai nepataisomai suardė ploną dirvožemio sluoksnį, milijonai tonų šiukšlių užnuodi-jo kalnų upes. O juk čia prasideda daugelis didžiausių pasaulio upių – didesni ir mažesni Tibeto intakai mai-tina galingiausias upes Bramaputrą, Mekongą, Gangą. Ekologinė katastrofa šių upių vandenimis pasiekia tankiai apgyvendintas Bangladešo ir Indijos teritorijas. Tokiu būdu Kinija kelia grėsmę beveik pusės pasaulio gyventojų sveikatai ir saugumui.

Visišką neviltį sukėlė žinia iš Pekino, kad per visą Tibetą bus tiesiamas geležinkelis. Valdžia sako – reikia kraštą traukti iš atsilikimo, o ekologai gąsdina, kad dabar pražus unikalūs augalai, gyvūnai ir visas gamtovaizdis.

Kratydamiesi žvyrkeliais pasiekiame 5000 metrų aukščio perėją. Vienoje pusėje – amžinu sniegu padengtos Hima-lajų viršūnės, kitoje – neužmatomos Tibeto aukštumos. Jos yra beveik tokio pat ploto kaip Vakarų Europa ir sudaro penktadalį dabartinės Kinijos. Tibetą okupavę kinai dides-niąją grobio dalį pavadino Autonominiu Tibeto regionu, o kai kurie užgrobti regionai tapo tiesiog Kinijos provincijų dalimi. Dabar sakoma, kad Tibeto autonominiame regio-ne gyvena 2,5 milijono tibetiečių, kiti 2,9 milijono gyve-na provincijose, kurių kinai nepriskyrė autonomijai. Dar 120 000 tibetiečių glaudžiasi egzilyje, taigi iš viso tibetie-čių yra pusšešto milijono.

Senųjų laikų Tibetas buvo gerokai didesnis, nei mato-me šių dienų žemėlapiuose. Prieš porą šimtų metų Nepalui

B a l a n d ž i o 1 7Į B A Z I N Ę S T O V Y K L Ą , 5 0 0 0 m . G A L V O S P L Y Š T A I Š S K A U S M O

35

atiteko Mustango, Manango ir Dolpo karalystės. Tibeto šerpai, garsūs Himalajų vedliai ir nešikai, irgi prieš kelis šimtus metų įveikė aukštą perėją netoli Džomolungmos ir įsikūrė Solo ir Kumbu regionuose, kurie dabar priklauso Nepalui. Panašiai atsitiko su Butanu ir Sikimu, kur irgi ka-daise apsigyveno Tibeto gentys. Didelė dalis senojo Tibeto dabar priklauso Indijai.

Tačiau didžiausia visų laikų Tibeto tragedija prasidė-jo 1950 metų spalio 7 dieną, kai į Sniegynų šalį įsiveržė 80 000 kinų kareivių. Mao daliniai greitai yrėsi pirmyn, nes Tibeto kariuomenė buvo maža ir menkai ginkluota, o jos vadai nevalingi ir parsidavę. Iš pradžių kinai buvo pažadėję visapusišką autonomiją, religijos laisvę bei kultūros paminklų apsaugą. Po kelių metų pažadai virto tragedija – Mao sugalvojo kultūrinę revoliuciją, kuri ėmė naikinti vieną įspūdingiausių pasaulio civilizacijų. Kariuo-menė siautėjo po visą Tibetą naikindama „feodalinės kultūros ir prietarų“ pėdsakus. Kultūros genocido metu per šešis tūkstančius vienuolynų buvo sulyginti su žeme, auksas išvogtas, šventieji raštai sudeginti.

Ir šiandien dar nelabai aišku, koks buvo tos revoliuci-jos tikslas. Panašu, kad jokio. Mao, savo karjerą pradėjęs banditų būriuose, visą gyvenimą geidė griauti ir žudyti. Vadovėliuose ne visada parašo, kad per visą istoriją buvo trys didžiausi nusikaltimai civilizacijai: barbarų – Romos imperijai, mongolų – islamo kultūrai, kinų – Tibetui.

Tibeto dvasinis vadovas Dalai Lama pasitraukė į Indiją ir iš ten jau penkiasdešimt metų rūpinasi krašto likimu. Plotai, kuriuos stengiasi aprėpti Dalai Lamos vyriausybė, yra didesni už Rusiją ir Ameriką kartu – pus-trečio milijono kvadratinių kilometrų. Čia ne tik Kinijos okupuota teritorija, bet ir Butanas, Sikimas, dalis Nepalo ir Indijos. Jie sudarė savo žemėlapį taip, kad užribyje neliktų nė vienas tibetietis. Teorinė Dalai Lamos valdoma valstybė turi savo himną ir vėliavą, o jos vyriausybę, įsi-kūrusią Indijoje, „Economist“ žurnalas pavadino rimčiau-sia iš visų egzilio vyriausybių.

Kokia Tibeto ateitis? Beviltiška laukti, kol imperija sugrius kaip SSSR, – kinų

imperija stiprėja. 1945 metais Kinija nemokėjo pasigaminti net motorolerio, po dvidešimties metų ji jau turėjo bran-

duolinę bombą, o šiandien jos ekonomika dideliu greičiu vejasi galingiausias pasaulio imperijas.

Katmandu kilimų fabrike sutiktos tibetietės paklausiau:– Ar tikite, kad jūsų tėvynė vėl bus laisva?– Tibetas jau niekada nebus laisvas, – atsakė kilimų

pardavėja. Ją motina pagimdė aukštoje Himalajų perėjoje, kur jos

tėvai atsidūrė, bėgdami nuo kinų kariuomenės.Pesimistais šiandien tapo visi Tibeto pabėgėliai, dabar

Nepale valdantys didelę dalį kilimų fabrikų, viešbučių ir turizmo firmų.

Geopolitikai apie Tibeto išvadavimą irgi nekalba. Jie įsitikinę, kad Pekinas jokia kaina nesitrauks iš Tibeto, nes karinė įtampa tarp Kinijos ir Indijos neišvengiama. Tibete keturių kilometrų aukštyje sustatę savo patran-kas su branduolinėmis raketomis, kinai įgijo prieš Indiją milžinišką pranašumą. Himalajų priekalnėse jie įrengė penkiolika didelių oro pajėgų bazių, iš kur patogu rengti žvalgybos ir kovinius antskrydžius, o netoli Tibeto sosti-nės Lhasos įkūrė pagrindinį branduolinio ginklo bandy-mo ir tobulinimo poligoną.

Nematydamas kitos išeities, Dalai Lama sako, kad Tibetas gali likti Kinijos sudėtyje, bet Pekinas turi ryžtis demokratiškoms permainoms; jis turi labiau gerbti Tibeto kultūrą, gamtą ir žmogų.

Bet ar laukiamos permainos įvyks greičiau nei išnyks unikali civilizacija?

Po geros valandos kelio pasirodo grėsminga Sisia Pang-ma. Didžiulis kalnas su keliais kaskadomis kylančiais šlaitais. Kažkodėl mane apima baimė. Ar mano jėgoms tokia viršūnė? Ten buvę alpinistai gąsdina ledo plyšiais, uraganišku vėju, pūgomis, skrendančiais šaldytuvo dydžio akmenimis. Kalnas pūpso atsiskyręs nuo Himalajų kalnagūbrio. Čia yra kur įsibėgėti vėjams. Tibetiečiai jį vadina ganyklų viršūne arba šventųjų vieta. Mes kopsime iš šiaurės vakarų. Ten sienų nėra, bet stačiais morenų, sniego ir ledo takais per pusantro mėnesio teks nueiti keliasdešimt kilometrų.

Riaumodamas visureigis pakyla į penkių kilometrų perėją, nuo kurios matyti Sisios ledyno apačia: ji kėpso

36

lyg šmėklos dantys. Lenkiami uraganiško vėjo, grožimės galinga panorama – visi Himalajai kaip ant delno. Tiesiai kelias eitų į Tingrio kaimelį, Šigatsė vienuolyną ir Lhasą, o mes pasukame kairėn, tiesiai prie mūsų kalno. Dabar su juo gyvensime penkias savaites.

Pavasarį internete radau keletą ankstesnių Sisios eks-pedicijų dienoraščių, iš kurių supratau, kad nuobodu nebus. Skaičiau, kaip šalia palapinės per naktį atsivėrė ledo bedugnė, o paliktoje stovykloje paukščiai sulesė visą maistą. Visi keikia nuožmius vėjus, pūgas ir šalčius, o kartais ir įkyrią saulę, kurios ištirpintame sniege plau-kia palapinės.

Šį sausį į viršūnę bandė prasiveržti du kanadiečiai ir lenkas. Žiemą kilti į kalną kas kita nei vasarą. Trijulei teko tvirtinti pusantro kilometro virvių ir ledkirčiais iškapoti vietą palapinei. Veidai apledijo. Du ledkirčiai, šalmas, 30 kilogramų kuprinė ir dvylikos valandų darbo diena. 7100 metrų aukštyje vyrai užmigti jau negalėjo. Galiausiai pa-vojai tapo tokie dideli ir prognozės, ateinančios iš Insbru-ko, tokios blogos, kad vyrai nusprendė alinantį pusantro mėnesio žygį nutraukti.

Prieš porą metų į žygį susirengė rusai ir olandai. Rusai įkopė nepaisydami šlykštaus oro, tiesa, kai kurie su deguonies kaukėmis. Olandai pasuko atgal, pribaigti vėtrų ir pūgų. Jie jau į bazinę stovyklą kilo paveikti nepatogaus gyvenimo Kinijos pasienio viešbučiuose, kur maistas ne-įprastas, o tualetai kitoje gatvės pusėje.

Į kalno viršūnę kol kas tėra įkopę vos du šimtai alpinistų (į Everestą – 1200). Sisia buvo paskutinis iš 14 „aštuntukų“, pasidavęs žmogui. Iki 1963 metų kinai neleido prisiliesti prie šio kalno, jie pirmieji 1964 metais ir pasiekė viršūnę. Tai buvo tikra komunistinė šventė. 195 žmonių ekspedicijoje buvo būrys geologų, kartog-rafų ir kitokių mokslininkų, o dešimt alpinistų į viršūnę užnešė raudoną Kinijos vėliavą ir partijos vado Mao biustą. Alpinistai kopė prižiūrimi partinio sekretoriaus ir jo pavaduotojo.

Bazinėje stovykloje jau pristatyta palapinių. Mus aplenkė dvi dešimtys šveicarų ir vokiečių. Saulius juos vadina bur-

žujais, atseit, jų palapinės ir įnagiai geresni. Gal kažkada buvo, tik ne šiandien. Mūsų palapinės „North Face“, batai „Millet“, katės titaninės. Nė vienas iš mūsų neatėjo su senu rusišku ledkirčiu. Mes jau irgi buržujai, be to, sėdė-dami ten aukštai ant ledo, po dviejų savaičių įstosime į Europos Sąjungą.

Juntu galvos skausmą, bet esu kupinas energijos. Sunkvežimis su daiktais dar neatvažiavo, dykinėjame. Su Mindaugu randame konservų dėžutę ir pradedame fut-bolą. Po penkių smūgių turnyras baigtas – tvinksi galva, kala širdis.

Sisią uždengė debesys, pradėjo snigti, o sunkvežimio dar nėra. Kaimynai pavaišina arbata ir sausainiais. Po to sulendame į ryšių karininko palapinę pasišildyti. Sau-lius atsisėda ant maišų ir užmiega. Kiti irgi sėdi susiėmę galvas. Kai atsuku videokamerą, nusišypso, o paskui vėl griebiasi už galvų ir dūsauja. Karininkas užkuria generato-rių ir palubėje įsižiebia geltona kriaušė. Rašau dienoraštį. Vokiečiai vakar atėjo, o jau ryt žada kilti aukštyn. Jų šerpas rekomenduoja statyti dar vieną stovyklą ant akmenų, taip būsią sveikiau. Jis ten jau buvo prieš aštuonetą metų. Kaip ir Džeimsas, gąsdina ledo plyšiais. Iš ryto nieko baisaus, bet vakare jie plečiasi. Vokiečiai plonomis bambuko lazde-lėmis žymės kelią, kad nepaklystų.

Šerpas linki nesirgti, mat mašina iki sienos kainuoja 440 dolerių. Po dolerį už 220 kilometrų ir atgal. Sauliaus nepagąsdinsi: džipas iš Everesto bazinės stovyklos iki sie-nos kainavo 750 dolerių.

Krovinys atvyksta su minimaliais nuostoliais – sudužo tik du „Lhasa beer“ buteliai. Pakilo vėjas ir nuo kalnagūbrio atslinko pūga. Žaibuoja, griaudžia perkūnija. Liūdnas stovi prie vežimo pririštas arklys; ledai čaižo jo niekuo nepri-dengtas strėnas.

Per valandą iškrauname sunkvežimį ir pastatome pa-lapines. Vadas jau turi pilvo problemų. Klaipėdiškis Saulius perbalęs. Sako, sunku kvėpuoti. Čia deguonies liko tik pusė to, kiek įkvepiame jūros lygyje. Kartais atrodo, kad ir aš kvėpuoju vienu plaučiu.

Šiame aukštyje gyvenviečių nebėra, čia žmogus nuo-latos gyventi jau nepajėgia, ir beauga tik samanos. Mūsų

37

plaučiai išskiria vis daugiau anglies dvideginio, todėl kraujyje trinka medžiagų pusiausvyra. Inkstai, stengda-miesi išsaugoti rūgščių kiekį, išskiria vis daugiau vandens. Prasideda dehidratacija. Dabar kasdien gersime po penkis litrus arbatos.

Kalnų ligos simptomai dažniausiai atrodo kaip įprasta aklimatizacijos problema ar paprasčiausias nuovargis. Klai-dingai įvertinęs savo būseną, gali pasibelsti pas šventąjį Petrą. Ne visada gerai, kai valia stipresnė už raumenis. Bet ar pajėgsi susivokti? Kalne matai sunkiai pasiekiamą tikslą, kuriam sutelki visas savo jėgas. Jų iš kažkur atsiranda. Nė nemanei, kad jų turi. Kiek kartų jau tą patyriau! Meksikoje kopdamas į Piko de Orisabą keletą kartų galvojau, kad galas. Bet pakildavau ir vėl eidavau.

Šiame aukštyje ruošiamės gyventi tris paras.Pajuntu kaklo nervo uždegimą, o visa kita nekelia jokių

rūpesčių. Lengvai kvėpuoju, kakta vos vos įtempta. O svar-biausia, apetitas kaip pas mamą. Nesigiriu savo sveikata, nenervinu kitų, juolab kad ryt viskas gali pasikeisti. Vadas norėsiąs tik obuolio, Mindaugas – sriubos, o man patiktų kepsnys su raudono vyno puslitriu.

Deja, vyno nėra, užtat alaus kaip per gegužinę. Turime 300 skardinių. Aš kalnuose alaus nemėgstu, tad tris šimtus reikia dalinti iš šešių. Gal net iš penkių, nes Mindaugas žada siurbčioti tik arbatą. Raudono vyno kultas buvo Čilėje, kur kopėme šešis kilometrus. Mūsų gražuolis gidas Martinas paskelbė, kad raudonas vynas gerina kraują. Mums patiko protinga Martino mintis, todėl kiek įmanyda-mi gerinome kraują. Kai atėjo kopimo diena, mano kraujas buvo taip pagerėjęs, kad žvaliai įkopęs į viršūnę, atsistojau ant galvos ir išgėriau porą gurkšnių konjako.

Pakviečia arbatos. Renkamės gedulingai kaip į paskutinę vakarienę.

Po kelių dienų, guodžia Saulius, galvos atsileis, bet kai bus septyni kilometrai, vėl staugsime iš skausmo. Priešais mane dūsauja Mindaugas ir apie vakarienę nė negalvoja. Saulius skundžiasi skrandžio spazmais.

Matydami krūvą maišų, vėl pasidžiaugiame, kad mais-to netrūks. Tik šį vakarą valgytojų mažoka, vadas rūpinasi,

kad Korsanas su Rabinu neprivirtų per daug. Plepame apie motociklus, automobilius ir valgių receptus. Staiga į pa-lapinę įgriūva persigandęs mūsų virėjas:

– Dujos! Problema! Vadas kaip kulka išlekia iš palapinės:– Čia rimtas dalykas – be dujų tokiame aukštyje

pražūsime. Visada taip – kol viskas gerai, jis kažką meistrauja, pa-

sakoja linksmas istorijas, bet kai problema, lekia ir sutvar-ko. Ir dabar jis kažką ten pakrapšto ir po penkių minučių: no problem. Pusrytis bus! O šiandien vakarienės išvengė-me. Lėtai suvalgau likusius sausainius ir išeinu į naktį.

Iš dangaus leidžiasi perregimi sniego dribsniai. Elegantiškai sninga, sakytų poetas. Į galvą lenda visokios kvailos mintys, o apie palapinę ratus suka jakai, kriuksė-dami kaip šernai.

38

Septinta ryto. Suniūniuoja pro šalį eidama tibetietė. Gurgžda sniegas. Išlendu iš palapinės – aplink balta. Snie-go nedaug – gal dešimt centimetrų.

Puikus rytas. Nei debesėlio, nei vėjelio. O mano galvoj prieblanda, sunkios pagirios. Svaigstu, šiek tiek pykina. Sėdu gerti arbatos. Iš lėto siurbčioju ir klausausi tibetie-čių šūkavimo. Ir vėl kaip šernai prunkščia jakai, suodini jų varovai prie upelio verda arbatą.

Miegojau gerai. Kelis kartus prabudęs svarsčiau, kada gi užeis žadėta krizė ir jos palydovė apatija. Laiko dar yra – tris savaites vaikščiosim aukštyn žemyn.

Apeinu stovyklą. Tibetiečiai iš lėto kinko apsnigtus jakus: netrukus aukštyn pajudės vokiečių ekspedicija. Oras skaid-rus – čia pat visas Himalajų gūbrys. Niekuo nepridengta ir Sisia Pangma. Visa balta kaip nuotaka.

Fotografuoju jakus, sustingusius Sisios fone. Sniego pluta ant jų šonų suskilinėjo ir dabar jie atrodo kaip dideli balti vėžliai.

Jakas – Tibeto gamtovaizdžio dalis. Be jo Sniego šalies istorija būtų kitaip susiklosčiusi. Jakas tibetiečiams parūr-pina visko, kas šiame atšiauriame klimate būtina: mėsos, kuri yra pagrindinis klajoklių maistas; puikios vilnos; ragų ir kaulų, naudojamų visokiems dirbiniams ir papuošalams; tvirtos odos, tinkamos drabužiams ir palapinėms; rie-baus pieno, iš kurio gaminamas jogurtas, sūris ir sviestas, tinkamas ir į arbatą, ir šventyklų aukų žvakėms, ir namų lempoms. Ant jako galima joti arba pakrauti didžiulį krovinį, kurį jis užtemps net į šešių kilometrų aukštį, kęsda-mas baisų šaltį, uraganinį vėją, pūgą ir pašaro trūkumą. Šimtmečiai čia nieko nepakeitė – dar ir šiandien sunkiai įžengiamais Himalajų takais traukia jakų karavanai su ryžiais ir druska.

Stovykla vis dar nejuda. Pagiriojuosi vienas. Kalbuosi su savimi. Ką aš čia veikiu? – klausiu. Mano myli-mą britų keliautoją ir rašytoją B. Chatwiną irgi visą gyvenimą kankino šis klausimas. Jis net tokią knygą

B a l a n d ž i o 1 8B A Z I N Ė S T O V Y K L A , 5 0 0 0 m . K Ą A Š Č I A D A R A U ?

39

parašė: „What am I doing here?“ Ir klaipėdiškis Saulius sakėsi vakar kankinęsis šiuo klausimu. Kodėl žmonės palieka šiltus namus ir danginasi į kitą pasaulio kraštą, kur kraupiai skauda galvą ir maudžia šonus po kietos nakvynės? Žinau, kad niekas dar nėra radęs atsakymo, ir aš nerasiu.

Legendiniam alpinistui R. Messneriui dar mažam įgriso suvaržyta namų aplinka ir liguistas tėvų religin-gumas. Laimė, motina jį suprato: „Jei bernas nenori eiti į bažnyčią, tegu eina į kalnus!“ Būdamas penkerių, jis jau kopė Alpių uolomis. Visą laiką jam norėjosi per-žengti ribą, todėl paaugęs apsisprendė tapti profe-sionaliu nuotykių ieškotoju. Visą gyvenimą rungėsi su mirtimi ir daug kartų baisiame speige, ledo plyšiuose ir lavinose ją nugalėjo.

Britas B. Chatwinas visą laiką nuo kažko bėgo. Nuo karjeros, pinigų, savo religijos ir kalbos: per jo laido-tuves nebuvo ištartas nė vienas angliškas žodis. Jis jau buvo pabėgęs į kitą tikėjimą ir prie kapo duobės visi kalbėjo graikiškai.

Kartą aplink Anapurną ėjau su prityrusiu turistu iš Kauno. Ėjome per fantastiškus slėnius ir spalvingus kai-mus, bet jo niekas nedomino, išskyrus snieguotas viršūnes. Jis visą laiką lėkė ir tik pamatęs pabalusią viršūnę susto-davo, prisėsdavo ant akmens ir valandą į ją žiūrėdavo. Jis man prisipažino, kaip susirgo šia liga. Tai buvo daugiau nei prieš tris dešimtis metų, kai su broliu nusipirko motociklą ir iš Kauno nubirbė į Gruziją. Ten pirmąkart pamatė snie-guotą viršūnę ir to užteko.

O mano draugas poetas sakė, kad kelionėn mes lei-džiamės tikrinti savo sapnų ir košmarų. Tikras keliautojas esąs sapnų auditorius.

Kodėl aš keliauju? Kartais protestuoju, kaip Messneris, kartais bėgu, kaip Chatwinas, kartais tikrinu savo vaikystės sapnus.

Tada, kai išgirdau A. Kaušpėdo trimitą, man buvo keturiasdešimt. Nemaniau, kad viskas praėjo, bet viskas kartojosi ir žvilgsnis buvo pasilpęs. Bijojau sustoti toje ramybėje. Nenorėjau nieko įrodyti, netroškau nusisukti sprandą, man tik norėjosi pasaulio įvairovės – papročių, dievų, spalvų, kvapų. Siekiau įsitikinti, kad gali būti ir

kitaip. Nuo pat vaikystės svajojau keliauti. Nuo įgrisusių kaimo darbų pasislėpdavau su stora knyga aukštuose pa-parčiuose ir svajodavau, kaip kada nors skraidysiu iš vieno pasaulio kampo į kitą.

Taip vienumoje filosofuoju kokias dvi valandas, kol į palapinę neįslenka Eugenijus, rūškanas kaip vakarykščiai debesys:

– Nemiegojau. Kas penkiolika minučių žiūrėjau į laikro-dį. Visokios mintys lindo.

– Gal kokia geniali įlindo? – bandau pasilinksminti.– Vienintelė geniali, kad greičiau išauštų rytas! – įsipila

arbatos ir ilgai tyli.Kiti mėgsta postringauti, kodėl žmonės eina į kalnus,

Eugenijus – ne. Jis tiesiog eina. Kaip ir garsusis britas G. Mallory‘s, kuris vienas pirmųjų pasaulyje pabandė įveikti Everestą. Kartą jo paklausė, kodėl jis kopia į tą pražūtingą kalną. „Because it is there“, atsakė. 1924 metais Mallory‘s su draugu pradingo visai netoli Everesto viršūnės ir niekada nebegrįžo. Jis buvo labai gražus vyras, o Londone liko nuostabi žmona ir dvi dukros. Kodėl jis kopė? Ko jam trūko? Nieko jam netrūko – tiesiog ramybės nedavė kalnas. Because it is there. Čilėje kopiau su visko mačiusiu alpinistu Kęstu Balaišiu. Jis irgi svajoja apie Everestą. Kodėl tu ten veržiesi, klausiau. Dėl dvasinės ramybės, sakė. Pūgose ir uraganuose, lavinose, ledo bedugnėse žmonės ieško ramybės.

Stovykla bunda. Tikras audringų vestuvių rytas; visiems plyšta galvos, kažkam tirpsta galūnės. Vakar per daug pakilome. Per keturias valandas visureigis nuo trijų kilo-metrų mus švystelėjo į penkis. Sveikiau būtų buvus dar viena tarpinė nakvynė. Tik kur? Nebent tolėliau esančia-me Tingrio kaimelyje.

Iš palapinės pasigirsta pirmieji vado žodžiai:– Mindaugai, paieškok citramono!Su vaistinėle ateina Mindaugas, kuriam teko

ekspedicijos gydytojo našta. Jo galva irgi braška, bet šypsosi, kelia mūsų kovinę dvasią, o vadui praneša farmakologijos naujieną: citramonas į Lietuvą jau ne-beįvežamas.

40

– Neliūdėkit, vyrai! Turiu krūvą kitoniškų tablečių nuo galvos skausmo, – Mindaugas jas rūšiuoja ir dalina pagei-daujantiems. Aš kol kas nepageidauju.

Išsijudinę įsmeigiame žvilgsnius į savo kalną. Sisia Pangma šiandien ypatingai gundanti – visa spindi, švie-žiai apsnigta.

Stovykloje liekame vieni. Vokiečiai, lydimi 140 jakų ir būrio šerpų, patraukė į pagrindinę bazinę stovyklą. O mes išeiname į penkių valandų aklimatizacijos žygį. Yra tokia teorija – kuo daugiau vaikštai ir smarkiau dirbi, tuo greičiau prisitaikai prie aukštikalnių. Diena saulėta, tik mūsų veidai rūškani. Kvėpuojame sunkiai, smarkiai kala širdys. Kažkas sakė, kad toks žygis pareikalaus energijos, kurios normaliam žmogui lygumose pakaktų septyneriems metams.

Mindaugas ragina vadą gerti vandenį, bet šis nė lašo. Ne kažin ką ir valgo. Grįžę pasimatuojame pulsą ir spau-dimą. Pulsas svyruoja nuo 102 iki 119 dūžių per minutę. 102 – klaipėdiškio Sauliaus rezultatas, 103 – mano. Gal ir neblogai po penkių valandų žygio penkių kilometrų aukštyje. Vakare rašome pranešimą Lietuvos informacijos agentūroms. Susiginčijame dėl pavadinimo. Mano mąs-tymas pagadintas, nes ketvertą metų dirbau laikraštyje: siūlau „Poliklinika penkių kilometrų aukštyje“. Kompanijai atrodo per daug įžūlu. Užrašo „Sveikatos patikrinimas 5000 m aukštyje“.

Sužinome, kad kiti komandos nariai – Vytautas ir Arvydas – prisijungs dar negreit. Jie turės važiuoti iki sienos gauti spaudų į pasus ir į bazinę stovyklą atvyks tik 26 dieną. Vadas šiandien tarstelėjo, kad dabar į Everestą neįkoptų.

41

Po vakarykščio žygio žiauriai tempia kaktą. Miegojau kaip kiškis, varčiausi, kankinausi.

Stovykla liko beveik tuščia. Išėjo paskutiniai jakai. Vie-nas jakų varovas (šerpai juos vadina jakmenais) miegojo po atviru dangumi. Vaikštau apie jį kaip aplink muziejaus eksponatą, visą apšarmojusį. Girdėjau, kad tibetiečiai tik gimusį kūdikį neša prie šaltos kalnų upės ir panardina. Vaikas rausta, pamėlsta, ir tas, kuris lieka gyvas, jau gali miegoti apsnigtas.

Vėl į žygį. Šįkart aukštyn, gal į pusšešto kilometro aukštį. Einu einu, o aplink vien tolumos ir jokio garso. Nei žvėries, nei paukščio. Kalbamės su Mindaugu.

– Norėjau pamatyti, ar laimingi Tibete žmonės, – žiūri į tolius Mindaugas. – Bet ir jie kovoja dėl pinigų.

Einame jau kelinta valanda. Kalbame kas papuola, bet daugiausiai apie Mindaugo kliniką ir motociklus. Jau ir kitiems galėčiau papasakoti, kad Biržuose yra moderni dantų klinika, o joje dirba jaunas populiarus daktaras Mindaugas, kurio klientų sąrašas ilgesnis už Biržų telefonų knygą. Žiūriu į neapmatomas tolumas ir bandau įsivaizduoti Mindaugą nuo aušros iki aušros su grąžtu ir replėmis. O dar namą prie ežero pradėjo statyti. Darbų daug, bet visąlaik galvoja apie keliones. Vis pasakoja apie Peru, o paskui apie motociklus. Jis ir dabar nežino, kodėl paryčiais Biržų užmiestyje toji „silkė“ užtvėrė jam kelią. Jis atsiplėšė nuo „Kawasaki“, lekiančio reaktyviniu greičiu, perskrido per „Audi“ viršų, ir nežinia kur būtų nutūpęs, jei ne pakelės beržo šakos. Jos švelniai apglėbė skrendantį daktarą ir draugiškai nu-leido į pakelės dobilus. Atsimerkia – į akis jam plieskia motociklo lempa, isteriški moteriškės žodžiai: nesėsiu daugiau prie vairo, ir girto vyro stiklinės akys, įsmeigtos į tekančią saulę.

Vadas jau atsigavęs, pjausto Kužių agrofirmos kumpį.Plieskia saulė. Prausiamės duše. Atrodo, aklimatiza-

vausi, nes pulsas krito iki septyniasdešimties.

B a l a n d ž i o 1 9B A Z I N Ė S T O V Y K L A , 5 0 0 0 m . P O Ž Y G I O – L I E T U V I Š K A S R I U B A

42

Į stovyklą atvežė dar kažkieno mantą. Ko gero, rusų, nes ant maišų krūvos – gitara. Iki saulėlydžio turėtų pasirodyti ir gitaristai.

Mindaugas kalne pamatė didžiulį kiškį. Niekas netiki, bet jis nufotografuotas, vėliau įrodys, kad tiesa. Rašyk spaudai, kad matei jetį, mokau. Ryt paneigsi. Juk visi lau-kia mistikos ir sensacijų. Pasiūlymas nepriimtas, bet vis tiek sukelia diskusiją apie ječius – mistinius sniego žmones.

Mūsų šerpai sakosi ječių nematę, bet jų galvos pri-kimštos pasakų, legendų ir neva būtų istorijų apie tuos keistus sniego padarus. Nuo 1958 metų jetis yra realus Nepalo karalystės gyventojas, nes tais metais karališkoji vyriausybė paskelbė jo neliečiamybę. Nuo to laiko nebe-galima ječių gaudyti tinklais, siundyti šunimis, šaudyti ir duoti migdomųjų tablečių.

Beveik visi Everesto užkariautojai noriai postringauja apie ječius. Kas antras yra matęs bent jau įspūdingas snie-go žmogaus pėdas.

– Ar matei jetį? – klausiu vado.– Nemačiau, – burbteli.Skaičiau lamos Lobsango Ramos talentingą knygą

apie Tibetą. Jis rašo matęs jetį, ir aš tuo tikėjau, kol į rankas nepakliuvo kita jo knyga, kur apie budistų lamos gyvenimą pasakoja katinas. Tada supratau, kad jetis gyvena jo fantazijoje.

Ječiai gyvena pasaulyje, kur katinai diskutuoja apie budizmą.

Prieš kelias dešimtis metų vienas naftos magnatas iš Teksaso finansavo tris ječio paieškų ekspedicijas. Visos trys grįžo kupinos įspūdžių, bet be ječio.

Kartą netoli šerpų sostinės Namčė Bazaro policija surašė protokolą, nes jetis sudraskė tris jakus. Šerpų mergina davė parodymus, kad užpuolikas buvo pana-šus į didelę susivėlusią beždžionę. Policininkai išmatavo pėdų dydį: 10 centimetrų pločio ir 36 ilgio. Šerpai tiki, kad jetis yra greitos mirties pranašas, tad pamatęs tą būtybę, vargu ar spėsi kam nors papasakoti. Šerpai taip pat žino, kad kai kuriuose Himalajų kaimuose gyvena vyrų ir moterų, kurių tėvai yra šerpai, o motinos ječių patelės. Tie žmonės būna ypatingai aukšti ir stiprūs, tik labai plaukuoti.

Vadas triūsia virtuvėje. Iš pradžių moko Korsaną virti bulves, o paskui kepti viščiuką. Korsanas yra talentin-gas mokinys. Iki šiol visi mano sutikti virėjai veždavosi būgnelius ir dainuodavo, šitie nėra muzikalūs, bet fantastiškai darbštūs ir paslaugūs. Sriubos jau beveik lietuviškos – su svogūnais, česnakais, morkomis. Čia irgi juntama vado ranka, nes nepaliečiai tokių sriubų tikrai neverda.

Skaitau kalnų medicinos vadovėlį, pilną pasakojimų apie baisias kalnų ligas.

– Būčiau paskaitęs šią knygą prieš kelionę, nesėdėčiau dabar su jumis, – sakau Mindaugui.

Pirmiausia panyru į mokslą apie dehidrataciją, pa-skui apie akis. Su mano operuotomis akimis nederėtų kilti aukščiau septynių kilometrų. Prieš keturiolika metų rusai skalpeliais ištaisė mano trumparegystę. Ačiū jiems – pra-dėjau matyti kaip erelis, bet randai liko bjaurūs. Vadovėlis rašo, kad po tokios operacijos septynių kilometrų aukštyje alpinistas laikinai apanka. Man dabar jau vėlu trūkčioti: įkopsiu – pažiūrėsiu. Pažiūrėsiu?

Prie stalo jau aptarėme viską, nuo Lenino balzamavi-mo iki ječio paieškos. Plepame bet ką, kad tik laikas grei-čiau eitų. Vytas žemaitis, bet kai kalba, suklūstu – vieną sakinį sako žemaitiškai, kitą – suvalkietiškai.

– Tu kažkoks kalbos eksponatas, – sakau jam, – ir žemaitis, ir suvalkietis vienu metu.

– Ne, aš grynas žemaitis!– Tai kodėl išsyk kalbi dviem kalbom?– Aš žemaitis, bet žmona suvalkietė.Vadas vis prisimena jauno alpinisto Audriaus Ma-

razo žūtį:– Nebemielas man tas kampas.Tai atsitiko Kaukaze, Bezengės rajone, vadinamame

mažaisiais Himalajais. Saulius jau buvo išvažiavęs, kai Audrius su dviem alpinistais leidosi iš Džangio viršūnės. Sunki puspenkto kilometro viršūnė, teko įveikti pusantro kilometro sieną. Audrius paslydo...

Po Audriaus žūties Saulius atsidūrė gilioje duobėje. Lyg sniego lavina jį sukaustė – negalėjo niekur kopti ir jokių planų nekūrė. Bet vieną dieną draugas patarė nueiti

43

pas Tėvą Stanislovą Dotnuvos bažnyčioje. Ten po Mišių su-tiko Budos karį Paulių Normantą.

– Tau reikia Himalajų! – pasakė jis, išklausęs nusi-skundimus.

Matyt, trūko tik to žodžio – Himalajai, ir jis akimirksniu vėl sugrąžino į kalnų stichiją.

Po poros mėnesių jis žygiavo aplink Anapurną. Plana-vo mėnesį, išėjo trys.

Iš pradžių pasuko į Daulagyrio kalno pusę, kur maois-tų bazės. Vienuolika dienų jis ėjo takais, kuriais žiemos metu vaikšto tik pamišėliai. Savaitę klajojo visiškai vienas, jokių kaimų, žmonių, sniego iki pusiaujo, naktimis vėtra draskė palapinę. Ir tai dar ne viskas: gruodžio penkioliktą, per savo gimtadienį, nuskrido į Luklą. Vėl vienas patraukė Gokio slėniu ir pakilo iki Lhodzės bazinės stovyklos.

O kai po metų dar kartą apsuko Anapurnos žiedą, Eve-restas jį sugriebė taip rimtai, kad nebeturėjo kur dėtis.

44

Šiąnakt jau miegojau ir nesikeikiau. Prabudau tik penkis kartus. Gal tabletė nuo galvos skausmo padėjo. Buvo šilta ir prabudęs mąsčiau, kaip smagu bus kapanotis aukštyn Sisia Pangmos lediniais šlaitais. Ir tuo pat metu svarsčiau, ar antrą kartą pasiryžčiau tokiam ilgam ir kan-kinančiam žygiui. Šįryt atrodė, kad ne. Bet juk dažnai taip būna – vienu plaučiu gaudai orą, kai trūksta deguonies ir neklauso kojos, guli leisgyvis, kai uraganas plėšo palapi-nę, keikiesi, kai pūga į akis varo sniegą ir stingsta pirštai, bet grįžęs nusiplauni kelio dulkes ir vėl paslapčia galvoji apie naują avantiūrą.

B a l a n d ž i o 2 0B A Z I N Ė S T O V Y K L A , 5 0 0 0 m . G A L V O S P R A Š V I E S Ė J O

45

Naktys žvaigždėtos, rytai saulėti. Mano galva vis dar sura-kinta, o Eugenijus jau džiaugiasi nušvitimu. Jis pamišęs dėl kalnų – rugpjūtį dar nori į Tian Šanį. Jis sako – į „Tianšą“. Tas trumpas žodis jo lūpose skamba kaip romantiškos meilės romansas.

Vadas skundžiasi, kad į jo internetinį laikraštį „Baltuzy-giai.lt“ pranešame per mažai įvykių. O ką praneši, jei įvykių nėra. Tik galvos skausmas ir Tibeto tolumos.

Gal rusai sudrebins apsnūdusią stovyklą?Pajuodę jakų varovai, apsirengę nubrizgusiais avies

kailio švarkais, šįryt linksmino mus aistringai mėtydami burtus, kam kokį krovinį tempti. Kartais jie praskleidžia palapinę ir netardami nė žodžio ilgai žiūri į mus, kol gau-na kokį sausainį.

Prie mūsų praustuvo susirinko penkios panos. Išsimuilavo savo suodinus veidus, nuprausė šaltu vandeniu, pagriebė kažkieno „Nivea“, riebiai išsitepė veidus, o paskui ir plaukus. Ir suspindo panos kaip ryto žvaigždės. Sagės, auskarai, apyrankės – visas turtas kartu su jomis.

Pajutusios sėkmę, pradėjo kraipytis, sklaidė savo spal-vingų sijonų ir skarų klostes, brazdino jako kaulo papuoša-lus. Prikibo prie mano šveicariško „Longines“. Mainykim, sako, į karolius.

Indijoje ar Nepale nesulauksi, kad moteris pra-šnekintų pirma. Tibete merginos kitokios. Jos iš tolo šaukia – hai, moja, flirtuoja. Kai kas galvoja, kad joms trūksta savų vyrų dėmesio. Tryliktame amžiuje armėnų karalius, grįžęs iš Tibeto, pasakojo, kad čia vyrai veda dvidešimties, bet sulaukę trisdešimties prie savo žmonų prisiartina tris kartus per savaitę, keturiasdešimties – tris kartus per mėnesį, o penkiasdešimtmečiams visai žmo-nų nebereikia.

Tibete visais laikais buvo praktikuojama ne tik daugpa-tystė, bet ir daugvyrystė. Sako, kad ir šiais laikais į naujus namus atėjusi marti vienodai priklauso visiems šeimos vyrams – broliams ir net tėvui.

Skaičiau vieno britų žurnalisto ataskaitą apie išvyką į Tibetą. Jis tvirtina, kad Sniego šalies moralė nėra aukšta. Ištvirkėliškas ir nepadorus elgesys esąs labiau taisyklė nei išimtis. O ypačiai paklydusios ir nuodėmingos esančios

moterys. Jos nejaučiančios jokios gėdos, o jų vyrai – pa-vydo ir savigarbos. Ši ataskaita buvo parašyta 1904 me-tais, kai tas žurnalistas į Tibetą lydėjo britų kariuomenės invaziją. Ar atsibastėlis gali suprasti kitoniškus tibetiečių papročius? Juk ne jis šimtus metų gyvena čia, šituose šalčiuose ir toliuose.

Dalai Lama yra ne kartą kalbėjęs prieš palaidą gyvenimą ir homoseksualius santykius. Prieš penketą metų jis sakė: „Aš esu budistas, o budistui santykiai tarp dviejų vyrų yra neteisingi. Kai kuris seksualinis elgesys šeimoje taip pat yra neteisingas... Pavyzdžiui, naudojant burną ar kitą angą“. Kai jo pamokymus apie seksą buvo sumanyta paskelbti JAV, knygoje „Ethics for the new Millenium“, leidėjas paprašė išbraukti nusistatymą prieš vyrų meilę. Ir Dalai Lama sutiko.

Vėl pakylame į pusšešto kilometro aukštį. Visai nieko, lengvai kvėpuoju, galva skaidri.

Grįžę vakaro saulėje pasistatome brezentinę pirtį. Ant galvos susipilu man skirtus tris litrus vandens ir patikiu, kad gyvenimas yra gražus.

Atėjo rusai. Septyni prityrę alpinistai iš Piterio, alpiniz-mo meistrai ir kandidatai. Jie taip pat nesamdė nei vedlių, nei nešikų, tik du virėjus. Skirtingai nuo mūsų, jie turi gydytoją masažuotoją, kuris laiką leis bazinėje stovykloje ir tvarkys alpinistų reikalus. Mes ūkvedžio neturime, o dakta-ras Mindaugas kops kartu su mumis.

– Kas jūsų vadas, – klausia Saulius, tikėdamasis išgirsti kokį pažįstamą vardą.

– Mes patys sau! – šypsosi rusas, kurio vardo dar ne-spėjau paklausti.

Matyti, kad jo galva irgi braška. Iš palapinės išlenda dar vienas kaimynas:– Lietuviai? Ar lašinių atvežėt?

46

Pažadino šuo, sulojęs po pat ausim. O gal pašokau nuo sutraukto blauzdos raumens.

O gal pabudino vėjo plakama palapinė. Šiandien kilsime į antrąją bazinę stovyklą, vadi-

namą ABC – Advanced Base Camp. Jaučiu, kad man ankstoka aukštyn. Dar nepripratau prie žemo oro slė-gio ir deguonies trūkumo. Kakta įtempta, geriau būtų dar viena naktis čia, prie upelio. Ši naktis jau nebuvo košmariška, keletą kartų prabudau, bet ryte galva buvo šviesi. Ryt būtų dar geriau, bet vadas pašaukė kilti aukštyn.

Oras labai sausas, džiūsta burna, nosis. Už Tibetą labiau saulėta tik Sachara. Dėl nežmoniškos

sausros ir skaidraus oro aukštikalnėse susidaro didžiu-liai skirtumai tarp dienos ir nakties temperatūrų. Štai ir šiąnakt buvo keletas laipsnių šalčio, o dabar jau kepina trisdešimties laipsnių karštis. Dėl tų pačių priežasčių labai skiriasi temperatūra atokaitoje ir šešėlyje – ryte kalno pa-unksnėje eini su striuke ir ausine kepure, bet vos išlendi į saulę, plėši viską nuo savęs. Vakar deginausi lengvuose vakaro spinduliuose, bet vos tik saulė dingo už kalno, traukiau iš maišo pūkinę striukę.

Jau vidurdienis, o mes dar nepajudėjome. Sėdžiu ant akmens, rašau. Atėjo tibetietis plačiakrašte skrybėle ir pra-dėjo sverti mūsų krovinį. Jakas gali nešti tik keturiasdešimt kilogramų. Iš tikrųjų visa tai tik komercinė gudrybė. Kiek jakui prikrausi, tiek jis ir neš. Pats mačiau, kaip varovai prie vieno gyvulio šono riša turistų maišą, o prie kito akmenį, kad atsvertų. Mums tik kartais atrodo, kad visi jie išminties vandenynai, bet gyvenimas juos išmokė ir apgaudinėti, ir vogti, ir parsiduoti.

Kad svorio būtų mažiau, varovams išsyk atiduodame butelius su alum. Sako, jie labai mėgsta rusų alpinistus, nes tie išvažiuodami palieka daug mantos. Dabar myli-miausi būsime mes. Jie išsyk pradeda švęsti, žaibiškai pa-sigeria ir pradeda juokingą kabaretą. Pozuoja kalnų fone, užvertę į saulę butelius. Juokingai vaiposi, judesiai tampa plastiški, saulėje spindi didžiuliai jų auskarai. Kaip kokie

B a l a n d ž i o 2 1B A Z I N Ė S T O V Y K L A , 5 0 0 0 m . V Ė L Į K U R T U V Ė S

47

Paryžiaus pleibojai į dangų pučia dūmus, o iš sudriskusių naginių lenda purvini kojų pirštai.

Vienas jaunuolis tikras narcizas – pozuodamas prisi-merkia iš malonumo ir tuoj pat prašo parodyti, kaip išėjo nuotrauka. Mano aparatas didelis, bet ne skaitmeninis – nieko negaliu parodyti.

Plieskiant kaitriai saulei prasideda svėrimo procedūra. Su tais viduramžių bezmėnais gali prisverti kiek nori. Svo-rio smarkiai per daug. Už kiekvieną papildomą kilogramą reiks kloti ant stalo dolerius. O kloti nesinori, todėl vadas nusprendžia palikti dalį maisto ir į kalną imti tik tris dujų balionus. Išlydėdamas karavaną, Saulius varovams griež-tais judesiais pagrasina, kad nepjaustytų maišų. Iš Eve-resto jis grįžo nekokios nuomonės apie jakų varovus. Ten jie elgėsi kaip piratai – ne kartą buvo pričiupti raižantys maišus ir tempiantys alpinistų daiktus. Šitie neatrodo taip smarkiai pagedę, bet geriau iš anksto perspėti.

Žygio pradžia sunki, galva tarsi įelektrinta, o nueiti teks apie aštuoniolika kilometrų. Beprotiškai ilgas kelias, akmenys, akmenys. Kaitri saulė ir uraganiškas vėjas sekina jėgas. Sisia Pangma visąlaik prieš akis. Pusiaukelėje su-valgome keistą pusrytį, kurį mums įdėjo Korsanas, – virtą kiaušinį ir žalią obuolį.

Sutinkame tibetietes, kur vakar pas mus prausėsi. Lekia kaip pamišusios ir dar dainuoja. Pats vos vilkdamas kojas, pavydžiai nužvelgiu straksinčias panas. Pasiveja ir pralenkia mūsų jakų vilkstinė. Pasirodo ledynas, nesvetin-gai atkišęs grėsmingus dantis.

Kelio pabaigoje – status nusileidimas. Čia jakai pasibai-do ir klupdami pasileidžia žemyn. Gyvuliai griūva ir verčiasi vieni per kitus, aštrūs akmenys supjausto mūsų maišus. Pabyra jaučio liežuviai, į purvyną nurieda alaus skardinės. Varovai nesustoja ir nieko nesurenka. Kelias taip ir lieka nuklotas liežuviais bei vištų kulšimis.

Pusę devynių mes jau stovykloje. Kol mūsų virtuvė ne-įrengta, į svečius pasikviečia lenkas Marekas, gyvenantis Amerikos šiaurėje, Sietle. Palapinės kampe šypsosi Mareko žygio partneris iš Peru. Jis patyręs kalnų gidas, išlandžiojęs visus Andus, buvęs Evereste ir keletą kartų Čooju. Mindau-gas su juo ispaniškai, aš su Mareku lenkiškai ir angliškai,

šerpai nepališkai, lietuviai – lietuviškai, vėjas pašėlusiai daužo palapinę – tikras Nojaus laivas.

Marekas kažkodėl man pradeda pasakoti savo gy-venimą, tikina, kad nėra joks garsus alpinistas ar kokia žvaigždė.

Klausausi įdėmiai, nors ir nesu jo samdytas psichoanalitikas. Skubėti nėra kur. Kol mūsų virėjai krapštosi prie bulvių ir svogūnų maišų, valgome lenko sausainius ir geriame jo arbatą.

– Ar pirmą kartą Himalajuose? – klausiu.– Pernai kopiau į Čooju. – Ir kaip?– Pozostal v dupie! – sako lenkas. Dauguma čia mano sutiktų alpinistų sakė, kad Si-

sia yra gerokai baisesnė už Čooju. Tą patį sakė ir Darius Vaičiulis, 32 metų verslininkas iš Kauno – pirmasis lietuvis, praėjusių metų rugsėjį įkopęs į Čooju. Darius nėra alpinis-tas, bet mėgsta ekstremalias keliones. Jis internetu susi-rado patikimą kompaniją, vedančią grupes į Čooju. Firma pasirūpino viskuo: šerpais, maistu, vaistais, inventoriumi, net barokamera, jei ką ištiktų kalnų liga.

Darius man pasakojo, kad praeitą rugsėjį ta pati firma į Sisia Pangmą vedė keturis alpinistus ir nė vienas iš jų ne-įkopė: sukliudė blogi orai. O į Čooju visą laiką lydėjo skaisti saulė, ir iš dvylikos ekspedicijos dalyvių viršūnę pasiekė vienuolika. Tiesa, jie visi, išskyrus vieną, daną, kopė su deguonies kaukėmis.

Vadas trykšta energija, gąsdina būsimais ledo plyšiais. Pasakoja, kaip kartą jis pats brovėsi per ledo plyšius. Pra-džioj ėjo pirmas – įgriuvo. Ištraukė – nuėjo į virvės galą, o priekyje liko kitas. Netrukus jau ir tą traukė iš skylės. Ir taip toliau, sako vadas. Evereste jo draugas estas plyšin krito septynis metrus ir susilaužė stuburą. Ištraukė indai. Dar pasakoja apie savo nuotykius su maoistais ir vėl apie planus pasiekti Karakorumą.

48

Turime keturias dvivietes palapines ir dvi dideles. Vienoje iš didelių bus mūsų valgykla, kitoje įkūrėme virtuvę ir maisto sandėlį, čia ilsėsis ir Korsanas su Rabinu.

Greta mūsų prabangias palapines išskleidė trys didelės vadinamosios komercinės ekspedicijos. „Tamser-ku“ ir „Amikal. Tamserku“ – prancūzai, ispanai, šveicarai. „Amikal“ – austrai ir vokiečiai. Iš šešiolikos „Amikal“ narių viršūnę pasiekė ekspedicijos vadovas, du klientai ir du šerpai. Kiti ekspedicijos nariai į viršūnę nebekops. Šerpams teks partempti dvi palapines ir inventorių iš 7400 metrų aukščio, šešias palapines iš 7000 metrų ir dar neįsivaizduojamą svorį iš 6400 metrų, kur įsikūrusi pirmoji stovykla.

Vadas suskaičiavo, kad šį sezoną Sisią šturmuoti ren-giasi apie 60 alpinistų iš įvairiausių šalių. Šerpais bei neši-kais nesinaudos tik mūsų ir Sankt Peterburgo ekspedicijos.

Už nedidelio gūbrio slepiasi sueižėjęs ledynas. Užten-ka šiek tiek palypėti ir atsiveria visa panorama. Ledynas panašus į kelių kilometrų gyvatę dantyta nugara. Gyvatė nuvingiuoja iki pat kalno, mes įsikūrėme prie jos uodegos. Bandau įsivaizduoti mūsų kelią aukštyn. Aišku, iš pradžių roposime per tą akmenyną, paskui kažkokiu būdu per-siversime per dantytą gyvatės nugarą, o toliau – neap-rėpiamos sniego ir ledo plynės. Man taip beliūdint ledyną užgula rūkas, šaltis persmelkia kūną iki pat kaulų. Dar smarkiau susisupu į pūkinę striukę ir leidžiuosi žemyn, kur jaukiai garuoja Korsano sriuba.

Miegojau ramiai, pabudau gal tik penkis kartus. Vis kankino tas pats klausimas: ką aš čia veikiu ant akmenų, namie palikęs šiltus patalus?

Iš pirmosios stovyklos grįžo lenkas ir jo gidas. Kaip ten? Šalta, vėjuota. Gilus sniegas ir ledo plyšiai. Dvi geros valandos iki ledyno pakraščio, paskui dar trys iki pirmo-sios stovyklos. Bet viršun kelias nepramintas. Du vyrai liko viršuje, o Marekas su gidu nusprendė grįžti. Kai tik orai pasitaisys, jie vėl eis į žygį.

Mažiukas nepalietis gidas padėtį piešė dar dramatiš-kiau – teks kapanotis giliame sniege ir nuolat šokinėti per

B a l a n d ž i o 2 2 B A Z I N Ė S T O V Y K L A I I , 5 6 0 0 m . N U O L A V I N Ų S A U G O S D I E V A I

49

ledo plyšius. Prigąsdino, išgėrė arbatos ir dingo. Mes pa-skęstame rūsčiose mintyse ir tarp delnų tvirtai spaudžiame karštos arbatos puodelius. Mindaugas laiko puodelį, kurį padovanojo jo draugė Lijana. Ji liko Biržuose ir kasdien per dangaus palydovą atsiunčia gražių žodžių.

Atėjo žinia, kad trasa pirmieji eis vokiečiai ir pra-mins kelią.

Žiūriu – vokiečiai tikrai rengiasi žygiui. Nepaisydami žvarbios pūgos, jie susirinko prie akmeninės stupos sto-vyklos pakraštyje ir pradėjo apeigas pagal visus tibetiečių papročius. Ištempė ilgas virves su maldos vėliavėlėmis, pa-sikabino thanką su Budos atvaizdu, o prie stupos suguldė ledkirčius ir šerpų pamokyti pradėjo aukojimo apeigas – didelėmis saujomis žėrė ant Budos ryžius ir riešutus, ant riešų rišosi raudonus siūlus, o mus, stovykloje pasiliekan-čius, vaišino alumi.

Šerpai tiki, kad visiems geriems žmogaus darbams būtina dievų pagalba.

– Kaip atrodo šerpų dievas? – paklausiau gido, kuris ką tik baigė aukoti paskutinę ryžių saują.

– Mūsų dievai apsireiškia įvairiausiais dydžiais ir for-momis, bet kuriuo laiku ir bet kurioje vietoje. Jie apgina žmones nuo blogųjų jėgų – šmėklų, burtų ir nuodų, ligų ir mirties.

– Išeina, kad ir tu turi kelis dievus?– Himalajuose yra daug dievų. Šerpas gali turėti nuo-

savą dievą, kai kurie dievai saugo visą kaimą arba miestą.– O kokiam dievui aukojate dabar?– Didžiausiam šerpų dievui, kuris saugo kiekvieną

iš mūsų. – Ar tu meldei, kad Dievas apsaugotų nuo lavinų?– Mes visi prašėme gerų orų artimiausioms trims

savaitėms.Šventė baigėsi, pūga tęsiasi. Vadas įsmuko į palapinę,

kiti sėdome prie savo užrašų. Virėjas Korsanas snūduriuoja užsimaukšlinęs kepurę, nudažytą ankstyvo agurko spalva.

Jau nebus tokios prabangos kaip anoje stovykloje. Bet ir čia turime dvi bendras palapines. Vienoje triūsia Korsa-nas su padėjėju Rabinu, kitoje – mūsų restoranas ir klubas. Pro palapinės plyšį matau rūstų Tibeto gamtovaizdį – uo-las, sniegą ir ledą.

Stovykla taiki ir draugiška, visiems čia užtenka vietos. Saulius sako, visai kitokia buvusi Everesto bazinė stovyk-la, kur netrūko suktybių, vagysčių, agresijos. Kartą rado nupjaustytas palapinių virvutes – matyt, jų prisireikė jakų varovams. O kai uraganas po kalnus išblaškė inventorių ir mantą, šerpai susirinko juos ir negrąžino. Evereste žmonių kur kas daugiau. Pas mus įsikūrė keliasdešimt, ten vienu metu gyvena šeši šimtai alpinistų, o su gidais, nešikais ir jakų varovais bus gal du tūkstančiai. Ten yra restoranas, kur alpinistai perka alų, kolą ir maistą, tiesa, europiečio skrandžiui sunkiai įkertamą – džiovintą jako mėsą ir kas-dienę tibetiečių tsampą – miltus su vandeniu.

Ten visą parą veikia radijo ryšys, ištiktiems kalnų ligos atsirastų net barokamera; apskritai pavojaus atveju ten saugiau.

– Bet kartais alpinistai sako, kad virš penkių kilometrų labdara baigiasi, – pertraukiu Saulių.

– Man taip neatrodo. Evereste vieni kitus gelbėja. Man ir estams, jei būtų pavojus, siūlė pagalbą kinų ir šveicarų ekspedicijos. Ir šiaip visi buvo linkę bendradarbiauti – nuo-latos vykdavo bendri posėdžiai, kur pasidalindavome oro prognozėmis ir planais. Kitas dalykas, kai atsiduri mirties zonoje, virš aštuonių kilometrų – ten džiaugiesi, kad gali padėti pats sau.

Saulius vis gaudo žinias iš palydovo, bet neužmiršta ir Everesto:

– Ten žiaurūs vėjai. Takuose alpinistų eilės. Tiesa, visur virvės – saugiau. Bet ten gerai, kad prieš lemiamą šturmą gali nusileisti pailsėti į tibetiečių kaimą Tingrį. Ten plaučiai įkvepia sočiai deguonies, o akys pagaliau pamato žalumą.

Prasideda stovyklos kasdienybė. Korsanas palapinės kampe skalbia kojines, Mindaugas filosofuoja apie gyveni-mo prasmę, kiti abejingai klauso. Jaučiuosi lyg žiūrėdamas seną rusišką filmą pagal Čechovą.

Į palapinę pakvietėme vokiečių ir prancūzų šerpus. Savų vedlių neturime, tai naudojamės kiekviena proga iš jų iš-pešti žinių apie mūsų geidžiamą viršūnę. Vienas jų, vardu Galdžūnas, iš garsios šerpų dinastijos. Jie iš Solo Kumbu, netoli Luklos, kur gyvena patys tikriausi šerpai.

50

Prieš porą metų, kopdamas į Everesto bazinę stovyklą, praėjau daugelį šerpų gyvenviečių, išsibarsčiusių keturių kilometrų aukštyje. Tai nuostabus takas, papuoštas budistų šventyklomis, stupomis ir vienuolynais. Kelių čia nėra, žemė dirbama tik rankomis, kartais jaučiais. Čia užmiršti, kad išrastas ratas, nes niekur nepamatysi nei traktoriaus, nei dviračio. Pakeliui sutikdavau nešikus, tempiančius aukštyn cemento maišus, langus ir aliuminio lakštus stogui. Pamenu, tada mano draugas susapnavo, kaip jis iš Himalajų į Dotnu-vą, kur statosi namą, ant nugaros tempia ąžuolines duris.

Kiekvienoje ekspedicijoje ginčijamės, kas yra šerpas. Paklausti nešiko, ar seniai dirbi šerpu, reiškia tavęs pa-klausti, kiek metų tu dirbi lietuviu. Šerpas nėra profesija, tai etninė grupė, įsikūrusi Nepalo šiaurės rytuose, kalnuose ir slėniuose, supančiuose Everestą. Jų protėviai kadaise čia atkeliavo iš rytų Tibeto, jie ir šiandien be vargo susikalba su tibetiečiais. O alpinistai šerpais vadina visus nepaliečius, kurie padeda jiems kopti į kalną. Šerpais pakrikštijami ved-liai ir nešikai, kurie nepriklauso tai tautai. Pirmojoje mano ekspedicijoje Nepale turėjom dvi dešimtis pagalbininkų ir visus juos vadinome šerpais, nors iš tikrųjų tarp jų buvo tik vienas tikras šerpas. Jie, gimę ir užaugę trijų keturių kilometrų aukštyje, puikiai prisitaiko viršukalnėse. Ne kartą mačiau, kaip jie per speigą lekia vienmarškiniai ir virves raišioja be pirštinių. Jie nuo seno iš Tibeto žemumų per sudėtingas perėjas tempė į Nepalą druską ir ryžius. Aukštis išmokė juos darbštumo ir ištvermės, o budizmas – atviru-mo ir draugiškumo.

Jau šimtą metų šerpai padeda alpinistų ekspedicijoms užsitempti mantą, praminti takus, pritvirtinti virves, išsivir-ti maisto, statyti palapines. Ištikus nelaimei, šerpai gelbsti alpinistus ir patys kartais žūsta. Kalnai juos maitina, atneša turtų ir šlovės, o kartais ir pražudo. Kalnai yra jų sportas, aistringas žaidimas ir visas gyvenimas.

Šerpų sūnūs, palikę tėvus bei seseris auginti jakų ir so-dinti bulvių, skuba žemyn į Katmandu ieškoti vedlio ar ne-šiko darbo. Senais gerais laikais, kai pasaulio negąsdino Bin Ladenas ir vietiniai maoistai, iš turizmo uždirbdavo 10 000 šerpų, o vienas jų, Galdžūnas, padarė žaibišką karjerą. Jam tik dvidešimt dveji, o jau savarankiškas gidas. Galdžūnas buvo laimės kūdikis – gidu tapo išsyk, kalne bulvių skusti

neteko, kaip daugeliui jo bendraamžių, kurie karjerą pra-dėjo virėjo pagalbininku ar nešiku nesudėtinguose maršru-tuose. Galdžūnas jau tvirtai stovi ant kojų, o kitiems lieka viltis, kad vieną dieną bus pakviesti į tikrą ekspediciją.

Palaipiojęs keletą metų, šis ambicingas jaunuolis tikisi tapti sirdaru – nešikų ir gidų vyresniuoju. Sirdarui byra visai kiti pinigai, jis uždirba tiek, kad keturiasdešimtmetis išeina į pensiją.

Dabar jo tėvas iš kitos Himalajų pusės veda ekspediciją į Everestą. Vienas iš mūsų svečių pernai į Everestą vedė prancūzus. Pakilo iki 8300 metrų ir leidosi atgal. Tokia buvo prancūzų grupė, mininti pirmojo įkopimo į Everestą penkiasdešimtmetį. Iš penkiasdešimties prancūzų į aukš-čiausiąją pasaulio viršūnę įkopė tik vienas. Kitus papjovė aukščio liga ir šaltis.

– Ar svajoji apie Everestą? – klausia jaunojo šerpo Mindaugas, nors ir pats žino, kad kiekvieno šerpo svajonė įkopti kuo aukščiau. Ten ir garbė, ir dideli pinigai.

– Taip! – reikšmingai suraukęs kaktą atsako šerpas. Atrodo, jis repetuoja spaudos konferenciją, kurią su-

rengs kada nors nusileidęs nuo Everesto. Jis tvirtai atsa-kinėja į visus mūsų klausimus, nors kartais kalba visiškas nesąmones.

– Kiek Nepale gyvena žmonių? – vėl klausia Mindaugas.Matyti, kad šis klausimas nėra lengvas, abu gidai susi-

žvalgo, bet atsakyti neskuba. Bandome padėti:– Na, maždaug, trisdešimt, keturiasdešimt milijonų? – Ne – daugiau! – tvirtai atsako šerpas. Aš žinau, kad Nepale 23 milijonai, bet tyliu, kam ga-

dinti repeticiją. – Kokia didžiausia Nepalo tauta? – Žinoma, šerpų! – išdidžiai tvirtina vėl susižvalgę. Tiek to – vėliau saviškiams pasakysiu, kad šerpai yra

maža tauta ir nesudaro nė vieno procento Nepalo gyventojų.Rūpestingai dirba mūsų orų mergaitė Rūta. Ji paža-

dėjo kiekvieną dieną internete patikrinti orų prognozes ir palydoviniu ryšiu persiųsti mums į Tibetą. Internete ji randa prognozes visiems didiesiems Himalajų kalnams. Sisia Pangma pūpso nuošaliau, todėl apie ją informacijos nėra, teks dairytis į Everestą. Sinoptikai prognozuoja orus aštuonioms dienoms, o duomenys atnaujinami kasdien.

51

Pabudau žvalus. Bet vis tiek teko išgerti pusę tabletės nuo galvos skausmo.

Susikrovėme aukštikalnių batus, kates, palapinę ir per nesibaigiančius akmenis iškeliavome prie ledyno, kur tiki-mės pernakvoti ir įkurti sandėlį. Ten paliksime inventorių ir visa kita, kas bus reikalinga šturmui. Priartėsime prie šešių kilometrų aukščio.

Debesys dengia Sisia Pangmą, nors naktį dangus buvo pilnas žvaigždžių. Siaučia smarkus vėjas. Kairėje atsidengia milžiniški ledo gūbriai, kai kurie sulig dešimties aukštų namu. Vienuoliai, sako Saulius. Rusijoje vienuolių irgi ma-tęs, tik dešimtkart mažesnių. Kitą dieną tokių vienuolių pa-unksnėje statysime palapines ir arbatai tirpinsime sniegą.

Jau po valandos ledo architektūra nustoja džiuginti. Pradedu keikti kelią. Sniegas, iš po kojų slystantys akme-nys, paskui vėl sniegas, purvas, ledas. Tarpais perskilusi žemė. Bijodamas pažvelgti žemyn, šokinėju per plyšius. Gera treniruotė – juk ryt jau šokinėsime per ledo plyšius. Žvilgteliu į sniego duobę ir pamatau save – ten požemi-nis ežeras. Seniai save regėjau veidrodyje – esu apšepęs, gyvenimo iškankintas tipas. Lekiu toliau nuo to vaizdo, su-kandęs dantis braunuosi stovyklavietės link, kad pagaliau pečius išlaisvinčiau nuo sunkaus krovinio. Maniškiai jau toli, o aš, matyt, pervertinau savo jėgas: pasijutęs žvalus į žygį nepasiėmiau lazdų. O dabar kankinuosi – kelias ilgas, kojos vos laiko, ir aklimatizacija ne pati geriausia. Ir pri-miršęs buvau, kad čia jau beveik šeši kilometrai.

Atėję sulendame pailsėti į kažkieno paliktą palapinę. Siaučia vėtra, pūga. Delsti pavojinga, sukame atgal. Jeigu nespėsime grįžti su šviesa, turėsime bėdos.

Vėlyvą vakarą debesys išsisklaidė ir mes vėl grožė-jomės kalnu.

B a l a n d ž i o 2 3P R I E L E D Y N O Į K U R I A M E S A N D Ė L Į ( 5 8 0 0 m ) I R G R Į Ž T A M E A T G A L

52

Vakar grįžęs kritau ir su mažom pertraukom išmiegojau iki devynių ryto. Stovykla dar nekrutėjo. Drybsojau ir svarsčiau, kiek nukeliausiu. Vieną dieną jaučiuosi pui-kiai, kitą – raumenys pakuliniai. O kas žino, koks bus kelias, koks oras?

Pakilau ant kalvos fotografuoti ledo vienuolių, o grįžęs gavau kopūstų salotų ir dešrelių. Korsaną Saulius pavertė tikru lietuviu. Tik sau jie kasdien verda dalbatą.

Dviejų sūnų ir dviejų dukterų tėvas Korsanas džiau-giasi gavęs darbą. Nukonkuravo pernykštį mūsų vado virėją Siam Lamą, kuris Evereste kasdien maukė naminę ir vogė. Iki pietų siūbuodavo pagirių kančiose, sulindęs iki pusės miegmaišin. Visus darbus nudirbdavo padėjė-jas – kitchenboy. Ir tik popiet tas latras pakrutėdavo, o paskui vėl smigdavo.

Darbo mūsų virėjams nemažai. Kasdien jie tempia vandenį, sustirę nuo šalčio ir įkyraus vėjo nuolatos ką nors skuta, lupa, trina.

Antrą valandą papietausime ir vėl apsikrovę kaip kokie jakai kilsime tuo pačiu keliu prie sandėlio.

Kiek į kuprinę sukrausime, taip ir gyvensime visą mėnesį. Be vonios ir TV dėžės. Palieku „Canon“ su visais superobjektyvais, į viršų imsiu geležinę „Leica“, ji sveria ki-logramą, bet be jokios elektronikos, nei peršals, nei suduš. Eugenijus nešasi tarybinės epochos reliktą „Smena“. Tokią aš turėjau šeštoje klasėje ir padarydavau puikių nuotraukų. Evereste Saulius pradžioje pleškino „Nikon“’u, bet paskui kalne jį prarado. Tada ir jis į rankas paėmė „Smena“.

Vėl tas pats akmenuotas kelias. Nepatinka jis man. Nervina nuošliaužos, kur užsižiopsojęs ir pats gali tapti nuošliauža. Kartais atrodo, kad niekur nenueisiu, kartais, kad eisiu, kiek reikės. Kad tik svorį nuo nugaros kas nu-imtų. Eugenijus, pamatęs mano vargus, pamoko eiti stačiu skardžiu: imk lazdą abiem rankom ir remkis į skardį, niekur nenugriūsi! Eugenijus puikus žygeivis, kalnuose nuėjęs tūkstančius kilometrų.

Ledo vienuoliai vakaro šviesoje atgyja. Prasideda fan-tasmagoriškas šešėlių teatras.

Septintą vakaro mes jau sėdim šiltoje palapinėje, prisi-glaudusioje prie pat ledinio vienuolio. Šį vakarą mes patys esame galingosios stichijos dalis. Palapinę prie ledo prispaudėme akmenimis ir ledkirčiais – turėtų atlaikyti gresiančią audrą. Mindaugas susiranda reples ir taiso pa-lapinės užtrauktuką.

Nusprendžiame išsivirti arbatos. Korsano čia jau ne-bėra, viską darysime patys. Išlendu laukan ir šaukštu pri-gramdau nuo ledyno baltutėlio sniego. Įžiebiame ugnį ir netrukus palapinėje pakvimpa indiška arbata. Aš pasijuntu prašmatniausiame pasaulio viešbutyje. Reikalą kiek gadina vis paskaudanti galva ir gerklė. Tyliai vėl pasidžiaugiu, kad kol kas mano problemos mažiausios. Kiti jau kelinta diena skundžiasi pilvais.

Rami vietelė, sako Mindaugas, siurbčiodamas savo legendinę arbatą. Ir tikrai – aplink jokio gyvio, ir vėjo kol kas nėra, tik kai persiverčiu ant kito šono, po nugara su-gurgžda sniegas.

Naktį pusę keturių išlendame su Mindaugu pasidairyti. Spengianti tyla, žybsi žvaigždės ir atsispindi ledyne.

B a l a n d ž i o 2 4P O P I E T V Ė L K Y L A M E P R I E L E D Y N O , 5 9 0 0 m

53

Miegoti šiame aukštyje jau galiu, eiti sunkiau. Apsiavęs „Millet“ sarkofagus, svyruoju kaip ant kojūkų. Aukštyn kol kas nuėjo tik vienas žmogus. Mes laukiame šviesesnio oro, atsisukę į ledyną geriame arbatą. Taip sulaukiame vidudienio. Pradeda lengvai snyguriuoti. Jau pradedame erzeliuoti, bet vadas į viršų neleidžia. Tokiu oru, sako, ne-rasi kelio atgal.

Gavome keletą nepasirašytų žinučių. Nagrinėjame, kam kieno. Visi domisi, ar tikrai taip smarkiai žaibuoja. At-rodo, būsime gerokai namiškius prigąsdinę. Bet juk neme-lavome – tas griaustinis pirmąjį stovyklavimo vakarą tikrai buvo baisus. Atėjo nekokios naujienos iš Arvydo ir Vyto. Jie sėdi pas kinus ir žiovauja, nes dabar, pasirodo, savait-galis, todėl jiems niekas netvarko leidimo į kalną. Po kiek laiko iš jų dar blogesnis pranešimas – kinai atėmė pasus. Logika buvusi tokia: neturite leidimo į kalną, neaišku, kas jūs tokie. Tikrai – gal kokie šnipai! Vadas nervingai užsiver-čia kuprinę ir lekia žemyn, iš kur bandys į pasienį pasiųsti leidimo kopiją. Nepavydžiu jam – kelias ilgas, o apie orą nėra ką ir kalbėti.

Keistai suręstas mūsų gyvenimas: turime palydovinį telefoną, kompiuterį, o žinią kinams nešame kaip Romos laikais: iš pradžių bėga vadas, paskui estafetę perims Rabi-nas. Jis popierių nuneš iki apatinės stovyklos.

Iš dangaus, atrodo, šiandien nesulauksime nieko gero. Esame ledo vienuolių nelaisvėje. Kalinys dažniausiai žino, kiek kalės, mes nežinome nieko.

Maisto šįsyk pasiėmėme nedaug. Mindaugas skal-siai laužo ruginės duonos kepaliuką. Man tenka ketvirtis riekės. Kiek dienų daktaras mus maitins šiuo kepaliuku? Samtis sriubos, desertui – Kužių kumpis.

Po sriubos, pro debesis prasibrovusios saulės atokaitoje, kyla noras filosofuoti. Kaip visada temą diktuoja Mindaugas. Kiek žmogui reikia? Kiek? Jis turėjo nuspręsti – statyti namą ar kopti į kalną. Kaip sunku buvę susitarti su savimi. Jis pasi-rinko kalnus. Namiškiai kraipė galvas dėl tokio pasirinkimo.

– Gal tu pabandyk kaip Buda, – sakau, – sėsk ant arklio ir išjok iš rūmų visam.

– O ko pats taip nedarai?– Man atrodo, aš jau išjojau.Klaipėdiškis Saulius nugrimzta į prisiminimus apie

Lenino šturmą: – Atsimeni, Augi, ten tą kupolą? Atrodo, kad jau ga-

las. Beveik septyni kilometrai. Bet ne – matai plyną lauką. Ir eini juo dar dvi valandas. Tada dingsta ir drąsa, ir valia. Vienas mūsiškis buvo kaip girtas, nieko negalėjo prisiminti.

Įveikti Leniną, šturmuoti Komunizmą! Vyresni alpinisš-tai pasakojo, kaip Vilniuje Brežnevo laikais vyko susitikimas su vyrais, įveikusiais Komunizmo viršūnę. Jų vadas tarė:

– Nugalėjome Komunizmą!Salėje nugriaudėjo ovacijos – už lango buvo pats ko-

munizmo statybos įkarštis.Po pietų akmenuotu šlaitu pakylu pasidairyti ap-

link. Prieš mane atsiveria platus ledynas. Niekaip negaliu suprasti, pro kur mes prasiveršime aukštyn. Kaip minų laukas. Sunėręs rankas ant užpakalio tyrinėju kovos lauką ir nieko nesuprantu.

Nusileidžia ispanas, o netrukus ir du jo šerpai. Abu sunkiai šnopuoja, prispausti didžiulių kuprinių.

– Ar gyvi? – klausiu.– Look! – sako vienas ir atsuka nugarą. Ten jau ne kuprinė, o alpinistų parduotuvė – lazdos,

virvės, karabinai, ledkirčiai, katės, plastikiniai batai. Gerai turėti savo šerpą!

Jie ką tik iš pirmosios stovyklos. Priversta daug sniego, gausu gilių ledo plyšių. Sunku ir pavojinga.

Dvi valandas tupiu ant akmens ir žiūriu plačiaformatį filmą apie vieną aukščiausių pasaulio kalnų. Saulė prasklai-do debesis ir jau galiu įžiūrėti taką, kuriuo rytoj kilsime. Matau mūsų palapines. Saulius rūpestingai tyrinėja ledyną, lyg ūkininkas apžiūrinėja javų lauką. Viską jis daro pedantiškai. O galvos skausmai jį laiko sukaustę iki šiol.

Praeivis šveicaras pažadėjo rytoj gerą orą. Ir tikrai – kalnas šviesėja. Tik netrukus iš apačios ima kilti didelis juodas debesis. Gal pasuks į šoną?

Palapinėje man po užpakaliu tirpsta duobė.

B a l a n d ž i o 2 5T A R P I N Ė S T O V Y K L A P R I E L E D Y N O , 5 8 0 0 m

54

Šveicaro prognozės visai nepasitvirtino – šiandien orai dar blogesni. Sisia mūsų nepriima. Matomumas 50 metrų, sninga. Mindaugas siūlo leistis žemyn, normaliai pavalgyti, pasiimti naujo krovinio ir ryt sugrįžti. Eugenijus nesutinka, jis mano, kad reikia laukti pietų.

– Turėtų pasirodyti vadas, – sako Eugenijus. – Tada ir nuspręsime, ką darome.

– Laikas tirpsta, tik atrodo, kad jo daug, – susirūpinęs kalba klaipėdiškis Saulius.

Vėl sėdime. Pavydžiai žiūrime, kaip žygin rengiasi keturi šerpai. Ima net bambuko vėliavėlių ryšulį. Vėliavėlės ir mums kelią rodys.

Šerpai dingsta pūgoje, o mes liekame sėdėti.– Nieks čia nepasitaisys, – pyksta Saulius, – čia juodai!

Susirinkit įrankius – tuoj viską apsnigs.Ir vis dėlto pasukame žemyn. Velniava – nepaeinu.

Nuotaika gera, galvos neskauda, bet vos pasivelku. Kas darosi? Prisimenu, kad vakar vidurnaktį prarijau mažutę „Stilnox“ tabletę. Mindaugas sakė, kad šie migdomieji slopina kvėpavimą. Diagnozė aiški, bet nuo to ne leng-viau. Anksčiau migdomųjų visai nevartodavau, kol neper-skaičiau žymiausios visų laikų alpinizmo knygos „Anapuru-na“. Ten minima, kad prancūzai, 1950-aisiais kopdami į Anapurną, vos ne kasnakt vartojo migdomuosius. Ir aš pabandžiau. Be to, tie prancūzai saujomis rijo aspiriną, o kartais ir narkotikus. Tai buvo seniai, prieš penkiasdešimt metų. Tada aukštikalnėse beveik visi vartodavo narko-tikus. Jie stimuliuoja raumenis, o valią nukreipia į vieną tikslą – viršūnę.

Pūga stiprėja. Pusiaukelėje sutinkame vadą, kuris spar-čiu žingsniu lekia į sandėlį pasiimti miegmaišio. Jis mano, kad apačioje gali tekti atostogauti tris paras, nes blogi orai nesitraukia. Kažkuris šerpas jam išbūręs: žiūrėk – sninga, o vėjo nėra! Kas čia gali keistis?

Lėtai lėtai dėlioju švinines kojas, kol rūke pamatau oranžinį mūsų stovyklos tualetą. Dar nematyti nei akme-ninės stupos, nei melsvų mūsų palapinių, o tas oranžinis inkilas jau šviečia. Jis mano švyturys ir talismanas. Baigiasi

B a l a n d ž i o 2 6I Š L E D Y N O S T O V Y K L O S – Ž E M Y N Į B A Z I N Ę , 5 6 0 0 m

55

gal sunkiausia mano gyvenimo kalnuose diena. Jaučiu, kad šįvakar šaukšto nepakelsiu, bet optimizmo nepraran-du. Įtikinėju save, kad čia buvo tik laikini sunkumai, per naktį pailsėsiu ir jėgos grįš.

Kol kapsčiausi po savo fiziologiją, kiti, pasirodo, nagri-nėjo problemą plačiau. Jau kyla abejonių, ar apskritai dan-gus mums leis prasiveržti prie viršūnės. Juk dienos bėga vis sparčiau, o mes niekaip neperkertame šešių kilometrų linijos, vis kapstomės papėdėje. Lenkas Marekas vėl gali likti „v dupie“. Ir mes kartu su juo.

Stovykloje tikros Kalėdos. Šilta, ant palapinių krinta minkšti sniego gumulai. Jaučiuosi lyg pas mamą atostogų grįžęs studentas. Mindaugas jau pila arbatą. Palapinės stogas įlinko po sniego sluoksniu, nuolatos jį numušame iš vidaus kumščiais.

– Gerai, kad grįžome, – sako Mindaugas. – Nakvynė dideliame aukštyje iškankina ir atima jėgas, kurių paskui prireiks viršūnėje.

Stovykla rami. Tikras vyrų miestas, berods, tik austrų grupėje mačiau porą moterų. Laukiu, kada rusams nustos skaudėti galvas ir jie pradės dainuoti Vysockį. Niekas apie kalnus nėra sukūręs teisingesnių dainų! Vyše gor mogut byt’ tolko gory.

Iš pirmosios stovyklos grįžę šerpai mano, kad kol kas aukščiau kopti nebus įmanoma. Pūga siaučia kelinta diena; reikės savaitės, kad sniegas sušaltų ir žemyn nu-slinktų lavinos.

Apsnigusioje palapinėje vado benefisas. Pradžioj jis pasakoja intriguojančias istorijas iš Afrikos, Kenijos ir Zanzibaro, po to – apie aukštuminius darbus. Kaip lindo į „Mažeikių naftos“ kaminą, lipo į bažnyčių bokštus, aukštaūges pušis.

Bet įspūdingiausia – Nepalas. Miegojo apsiklojęs žolėmis, naktimis kovojo su prie palapinės atlindu-siomis beždžionėmis ir įkyriomis mintimis, kad kelią pastos maoistai.

Mindaugas nei iš šio, nei iš to vadui sako:– Girdėjau šnekant, kad kalnuose esi solistas. Solistu alpinistai vadina tą, kuris į viršūnę išeina vienas.– Kai kiti pasilieka užpakaly, pasidarau solistas, –

patenkintas paaiškina vadas.

Vado draugė Rūta per palydovą praneša, kad jau kelinta diena dėl streikų negali ištrūkti iš Poharos. Aplink šį jaukų Nepalo kurortą sutelkta galinga karaliaus kariuomenė, bet ir ji bejėgė prieš maoistų streikus.

Rūta laimingai apsuko Anapurnos žiedą – vieną gra-žiausių Nepalo turistų takų. Aš tuos takus myniau prieš trejetą metų, o dabar, gulėdamas palapinėje, grįžtu ten mintimis. Kažkada šiuo maršrutu kasdien traukdavo šimtai keliautojų, o dabar, rašo Rūta, per dieną sutikdavo vos ke-letą pavienių žygeivių. Išleisdamas į kelią, Saulius ją buvo perspėjęs, kad iš krūmų išlindę maoistai gali pareikalauti 1000 rupijų duoklės (apie 15 dolerių). Pasakė, kad reiks mokėti, o kur, kada, kaip, nebespėjo – kieme jos laukė tak-si, o Sauliui, kaip visada, reikėjo bėgti. Dabar Rūta laiške prisipažino, kad pirmosiomis dienomis ėjo įsitempusi, o kišenėje laikė tūkstantį rupijų, kad kuo greičiau atiduotų maoistui. Laimė, ji nekliudyta perėjo sukilėlių kontroliuoja-mas gyvenvietes ir apie mokestį išgirdo tik iš vokiečio foto-grafo, kuris bendravo su prancūzais, parėmusiais maoistus pluoštu dolerių. Žinoma, ne savo noru.

Apie vidurnaktį nustojo snigti, sužibo žvaigždės. Pradėjo šalti, o man liovėsi skaudėti galvą. Apsivelku viską, ką tik turiu, net pūkinę striukę, ir lendu į miegmaišį. Tik kojines nusimaunu. Nusimauk kojines, sakė vadas, bus šilčiau. Tikrai šilčiau!

56

Gal pirmą kartą išmiegojau nonstop. Galvos skausmai jau įveikti. Vakar buvo Kalėdų vakaras, o šiandien Velykų rytas. Kaitri saulė tirpdo šviežią sniegą, oras skaidrus ir, atrodo, ranka pasiekiama Sisia Pangma. Stovykla kaip pasakų miestas – palapinės ryškiai geltonos, mėlynos, oranžinės, o jų formos – kupolo, piramidės, kubo; gale laukymės – akmeninė stupa su maldos vėliavėlėmis. Mūsų didžiosios palapinės kieme jaukiai stovi praustuvas, o stiebe sušalusi plazda trispalvė. Ir ledo gūbriai atrodo kaip didelės apša-lusios palapinės. Darausi prietaringas. Va, sakau, išeidami nepažėrėme Budai ryžių ir nubaudė mus blogais orais. Eikim, pažerkim bent dabar! Visi sutinka.

Prasiveržė rusai. Žiauriai pervargę. Skundžiasi galvo-mis. Man irgi pasidarė sunkiau kvėpuoti. Prieš porą dienų buvo tikrai lengviau. Negi aukštis jau bus išsunkęs pasku-tines jėgas? O gal kalnų apatija apėmė? Štai matau porą gerų vaizdų, bet tingiu pakelti savo „Canon“.

Atsisveikindami rusai pakviečia užsukti į jų stovyklą. „Mes turim gitarą, dainas dainuojam!“

Mindaugas pradėjo skalbti. Eugenijus čia pat su turis-tų liaudies išmintimi:

– Vidury žygio kojines skalbsi, orus sugadinsi!Namo pasuko ispanas. Skubriai atsisveikino, iškeikė

orus, ledo plyšius, sniegą, per kurį pilvu šliaužė iki pir-mosios stovyklos. Suka namo, nes gavo prognozę, kad artimiausios dienos bus tokios pat blogos.

Penktą vakaro pasirodė Vytautas ir Arvydas. Papa-sakojo apie savo kelionę per Tibeto lygumas, nuostabaus grožio vienuolynus ir kinų biurokratijos labirintus.

Saulei leidžiantis nulipau prie ledyno, paliečiau jį ran-ka, klausiausi, kaip jis skyla. Ir pajutau, kad vėl grįžo jėgos, pasidarė lengva kvėpuoti.

Žiūrėsim, kas bus rytoj. Vadas sukomandavo rytoj anksti išeiti pirmosios stovyklos link.

B a l a n d ž i o 2 7B A Z I N Ė S T O V Y K L A I I , 5 6 0 0 m . R Y Ž I A I B U D A I

57

Ramus įprastas rytas.Planas išeiti anksti žlugo dėl riebaus debesies, go-

busio Sisia Pangmos viršūnę.Ispanas vakar atsisveikino, bet pasiliko. Dabar jis

liūdnas stovi prie palapinės ir laukia, kol tibetiečiai su-kraus jo mantą ant dviejų jakų. Mindaugas nepraleidžia progos paplepėti ispaniškai. Ispanas besąs iš Barselo-nos, buvęs Čooju ir Akonkagvoje.

Kaip įgeltas iš palapinės iššoko vadas, nes pasibai-dė ispano jakas ir griuvo ant jo palapinės. Per milimetrą nuo kompiuterio. Kompiuteris su įspausta jako kanopa būtų patekęs į IBM muziejų, o mes – likę be pusės sme-genų ir ryšio su pasauliu.

Klaipėdietis Saulius kelia maištą: reikia keltis penk-tą, o šeštą jau išeiti.

– Dabar geriausią laiką pramiegame, o varom kepi-nant saulei, – bara mus Saulius.

Maištas nepavyko. Komanda ramiai geria arbatą. Ir tik prieš vienuoliktą pajudame iš stovyklos.

Šiandien turėtume nukakti iki pirmosios stovyklos. Vėl mano nemėgstamas kelias. Jie visa tai vadina more-na, o man tai tik purvina nuošliauža ir nesibaigianti akmenskaldė.

Sandėlyje prisikrauname solidžias kuprines. Kojas sugrūdu į tuos sarkofagus, vadinamus mile-tais. Mindaugas meta kažkokią geležį su sriegiais, nesmarkiai prasikertu ranką. Vadas atkiša juodos izoliacijos ritinį:

– Užsiklijuok! Visada po ranka turiu izoliacijos: ar vielą apvynioti, ar batas suplyšta.

Iš pradžių ledo sienų labirintas. Mindaugas išsyk atsigauna:

– Ledas, sniegas – kita stichija. Širdis džiaugiasi!Šilta, saulėta diena. Einu surištas su Mindaugu. Jis

entuziastingas pedagogas. Pats Kaukaze išėjęs ledo mokyklą, dabar nuoširdžiai moko mane: kvėpuoti, dėti koją, įkirsti katę, leistis ledo siena:

– Apie nieką negalvok, skaičiuok žingsnius!

B a l a n d ž i o 2 8P Ū G A P R I V E R Č I A S U S T O T I . N E N U M A T Y T A N A K V Y N Ė 5 9 5 0 m A U K Š T Y J E

58

Matyt, ir vadas liepė mane pamokyti. Kompetentingas ir kantrus mokytojas savo pasiekia. Netrukus aš jau visai drąsiai kabarojuos ledo luitais.

Išėjęs iš ledo labirintų atsiduriu prieš milžinišką penkiasdešimties laipsnių statumo ledo tvirtovę, pa-dengtą sniegu.

Jėgų dar yra, įveiktume ir tvirtovę, jei ne įsisiautėjusi pūga. Beveik nieko nebematau. Mano draugai kopia vos už penkiasdešimties metrų, bet jų pėdos jau užpustytos. Darosi aišku, kad stovyklos 6400 metrų aukštyje šiandien nepasieksime. Vėjas vėl pakoreguos mūsų planą. Gal reikė-jo neiti, dar dieną palaukti. Bet niekas nebeturi kantrybės lindėti palapinėje.

Vadas gerai apsidairęs prie ledyno suranda nakvynei visai saugų kampą. Čia statome dvi palapines, metaliniais ledsriegiais priveržiame jas prie ledo kalno. Vėjas plėšia pa-lapines, plėšia ir mus, į akis varo sniegą. Čia vadas atgyja, nes pagaliau prasidėjo tikras žygis – su pūgom ir ledynais.

– Ryt čia bus labai gražu, – bando perrėkti vėją. O gal man ūpą kelia. Tikrinamės inventorių rytojaus žygiui. Ap-raišai, karabinai, virvės.

– Ar turi žumarą? – klausia Mindaugas.– O kas tas yra?Gaunu metalinį įrankį, rytoj paklausiu, kaip juo naudo-

tis. Ledo alpinizmas man visiška naujiena, bet Mindaugas žada mane visko išmokyti.

Sėdime užpustyti 5950 metrų aukštyje. Vėjas įsisiautė-jo dar labiau. Kas rytoj?

Rytoj oras taip pat neturėtų būti stebuklingas. Šiluma ir drėgmė, sako, išjudina lavinas. Rytoj bus rytoj, o dabar visi pavargę sumigo. Arbatą virsime vėliau. Klausausi, kaip vėjas į palapinės šonus kala šizofrenišką džiazo melodiją.

Apie aštuntą vakaro vėjas visai pasiuto. Greta suklykė paukštis.

Vadas sako, kad pernai Evereste tokios bjaurios dienos tebuvo tik dvi. Sisia visada garsėjo vėjais. Alpinistai šį kalną vadina vėjų poliumi.

– Istorija kartojasi, – sako Saulius. – Pernai taip buvo prie Poliarinio rato. Galvūgalyje supustys sieną ir pradės varyti per palapinės viršų. Jei pūga dar labiau įsisiautės,

palapinę reikės nugriauti ir gelbėtis po brezentu. – Toks buvo Sauliaus pamokymas, kuriuo neteko pasinaudoti.

Sisia, pasiautėjusi trejetą valandų, nurimo ir mes, už-vertę galvas, grožėjomės nuostabiu dangumi.

Mindaugas iškišo ranką iš palapinės, pagriebė baltu-tėlaičio sniego ir po kelių minučių pakvipo arbata. Saulius raikė ruginę duoną. Kaip gretimoje palapinėje jautėsi vadas ir Eugenijus, neturėjome jokios nuovokos – ten buvo tylu. Man rodos, jie sumigo nė sriubos nevirę.

Sumingame ir mes. Po pilvu jaučiu ledinį Sisios kūną.

59

Paryčiais sušąla kojų pirštai. Bandau juos trinti. Staiga išgirstu baisų šniokštimą ir dundesį. Atrodo, kad artė-ja prekinis traukinys. Jokios abejonės – lavina. Kol kas nesusigaudau, kur ji lekia – ant mūsų galvų ar pro šalį. Kraupus garsas visai šalia, prie ausies. Lavinos iš arti nesu matęs, bet žinau, kad reikia šokti iš palapinės į lauką ir bandyti plaukti per sniegą. Gausmas stiprėja. Rikteliu Mindaugui ir Sauliui.

Pirmas laukan galvą iškiša Mindaugas. Sniego debesis didžiuliu greičiu lekia žemyn, visai greta mūsų. Po poros minučių vėl įsivyrauja spengianti tyla.

– Lavina kaip ir bomba – dukart į tą pačią vietą netaikys, – nuramina mus Mindaugas ir vėl pradingsta sapnų karalystėje.

O klaipėdiškis Saulius lieka sustingęs sėdėti. Nebeuž-mingu ir aš. Kalnas pasiuntė kažkokį perspėjimą. Galvoj šmėsteli vaizdai iš pasakojimų: alpinistai, stovintys sniego pusnyje vien su apatinėm; šokas ir baimė, vėliau džiaugs-mas, kad liko gyvi, tada rūpestis susirinkti po kalną išblaš-kytus daiktus.

Vis galvoju – koks tas ženklas? Gal kad nepalaimintieji nelįstų? Bet kas tas palaimintasis? Dar pagalvoju, kad va-kar vadas tikrai saugią vietą parinko, juk lavina prašniokštė greta; na, gal už šimto metrų.

Oras puikus. Kylame stačiu ledo šlaitu rengti pirmosios aukščio stovyklos. Vis aplenkiu ledo plyšius, kurie, iššiepę apšalusius nasrus, tyko užsižiopsojusių žygeivių. Nervina katės, po kuriom pakimba sniego gumulai. Bet nenusi-varau, padeda Mindaugo pamokos. Į stovyklą gaudydami kvapą atpūškuoja rusai. Matau, kad nelengva ir sporto meistrams, nors jie kilo mūsų pramintomis pėdomis.

Jau pastebėjome dėsnį: ketvirtą valandą tarytum ža-dintuvo pakelta įniršta pūga. Čaižomi ledo gabalų statome savo buržujiškas „North Face“ palapines. Pasirinkome vėjo perpučiamą vietą, bet kitos aplinkui nėra. Rusai kuriasi mūsų pašonėje – tylėdami kelia Maskvos firmos „Bask“ palapines, tvirtas, storais vamzdžiais.

Rusai visiškai nesikeikia.

B a l a n d ž i o 2 9Į P I R M Ą J Ą A U K Š T I K A L N I Ų S T O V Y K L Ą , 6 4 0 0 m

60

Verdame kisielių, sniego šuorai virsta vidun. Mažai vilčių, kad šiandien pakilsime į septynis kilometrus, kur reikia sta-tyti antrąją stovyklą. Praeivis vokietis praneša, kad artėja didelė audra. Vokiečiais galima tikėti – jie nuolatos budi prie palydovinio telefono. Kai kurie turi užsisakę bran-gias prognozes iš Šveicarijos meteorologijos centro, kuris niekada neklysta. Vokiečio žodžius patvirtina ir vis labiau siautėjantis vėjas. Saulius komanduoja: žemyn!

Susirišame visi viena virve. Aš einu ketvirtas, o kas eina pirmas, per pūgą jau nematau. Tik žinau – pirmas eina vadas Saulius.

Vėliau šiek tiek prašviesėja, bet keliautojų karavanas ir toliau nesidairydamas varo žemyn.

Šiandien mano kojos silpnos. Matyt, neatsigavau po vakarykščios. Itin sunki buvo pabaiga, kai po katėm kabojo riebūs gumulai sniego. Vakarop grįžta ir Arvydas su Vytu. Jie bandė pasiekti pirmąją stovyklą, bet ir juos sustabdė audra.

Aplinkui sniegas, nieko nematyti.Vakare jau bazinėje stovykloje prisimename laviną,

kuri vakar paryčiais pradundėjo šalia palapinių. Namiš-kiams nutariame apie ją dabar nieko nesakyti. Pasakysim grįžę namo. O lavinų tema visi turi kalbos. Arvydas pats buvo pakliuvęs į žiaurią sniego nuošliaužą, Mindaugas matęs iš tolo, vadas papasakojo, kaip lavina čiuožė septy-nis kilometrus šluodama alpinistų stovyklą po stovyklos, o Vyto pasakojimas kaip visada grėsmingiausias – jį at-kasė iš po sniego.

Tada Vytas su A. Jucevičiaus ekspedicija kopė į Komu-nizmo viršukalnę. Kartu buvo 16 lietuvių ir 4 čekai. Išėjo anksti, apie keturias, kai lavinų tikimybė visai maža. Kartu su A. Jucevičiumi priartėjo prie šešių kilometrų, padarė turėklus. Staiga – duslus garsas.

Vytas viską suprato, bet vis dėlto paklausė: – Kas čia?– Lavina! – patvirtino A. Jucevičius.Nuskilusi trijų šimtų metrų ilgio ir penkiolikos storio

sniego lenta bloškė juos abu žemyn. Ką ten lenta – šliuožė

visas šlaitas. Kitus užgriebė lavinos uodega, tad ir nunešė ne taip toli. Baisios jėgos tempiamas žemyn, Vytas prisimi-nė, kad kalnų vadovėliai liepia plaukti sniegu. Ėmė plaukti. O kai pradėjo grimzti gilyn, į dantis įsikando vilnonę kepurę, kad neuždustų. Pulsavo vienintelė mintis: išlikti. Taip nuplaukė apie kilometrą, ir su visa lenta praskrido virš bendražygių galvų. Kai sustojo, iš sniego kyšojo tik viena ranka ir galva. Sniegas taip sukaustė kūną, kad judėti buvo neįmanoma. Atkasė visiškai bejėgį. Kiek aukščiau iš sniego kyšojo A. Jucevičiaus ranka. Jis atkastas prisipažino mąstęs tik viena: kad namo nevežtų, o palaidotų čia pat. Dauge-liui matytas stichijos siautėjimas sukėlė šoką. Trys čekai išsyk pasuko atgal.

Dienoraštyje parašau datą ir susivokiu, kad rytoj mes jau būsim Europos Sąjungoj. Mano draugai absoliučiai apolitiški, bet pritaria, kad reikia atšvęsti. Ant stalo jako sūris ir vytinta mėsa, alus „Lhasa“ ir „Trejos devynerios“. Arvydas į kiekvieną kelionę įsimeta šių stebuklingų lašų.

B a l a n d ž i o 3 0A R T Ė J A N T I P Ū G A V E R Č I A G R Į Ž T I A T G A L Į B A Z Ę , 5 6 0 0 m

61

Visą dieną nuožmi kova tarp saulės ir pūgos. Kas pusva-landį apžiūrime palapines, iš naujo rišame jas prie akme-nų. Sėdime apšepę su dviem striukėm, galvos tuščios. Norėjome pirties, bet smarkiai atvėso.

Saulius mato šerpus, surauktom kaktom trypiančius prie generatoriaus. Visą valandą jie ten kažką sukinėja, bet negali užvesti. Priėjo vadas – ramiai apžiūrėjo, įpylė benzino ir pirmu bandymu užvedė. Jau sakiau, kad jis gali išspręsti bet kokią problemą.

Vadas dabar didelis autoritetas, todėl jo aplankyti atėjo šerpas Nigma, lietuviškai Peilis. Pusamžis tvirtas vyras, pažinojęs garsųjį rusų alpinistą A. Bukrejevą, kar-tu su juo treniravęs ir vedęs į Everestą pirmąją Indonezi-jos ekspediciją.

– Be šerpo nėra viršūnės, – sako jis. Šiandien du jo klientai sėdi antrojoje stovykloje: lenkas

Marekas ir jo draugas iš Peru. Ryšys su jais prarastas, ir kopti jų link dar dvi dienas nebus kelio.

Nigma yra teisus – nė viena Himalajų ekspedicija ne-išsivertė be šerpų. 1950 metais prancūzus, kurie pirmieji pasaulyje persivertė per aštuonių kilometrų ribą ir įkopė į Anapurną, lydėjo šeši šerpai. Prancūzų ekspedicijos va-dovą M. Herzogą, vėliau paskelbtą nacionaliniu didvyriu, leisgyvį, nušalusiomis galūnėmis, suvyniotą į pledą, šerpas partempė ant savo nugaros. 1953 metais seras E. Hilla-ris kartu su šerpu Tensingu įveikė aukščiausią pasaulio kalną Džomolungmą ir susitarė nesakyti, kuris iš jų žengė pirmasis. 1954-aisiais italai įkopė į pavojingiausią pasaulio „aštuntuką“ K-2 ir nusileidę pasakė, kad be šerpų jie to nebūtų padarę.

Vakar leisdamasis Nigma sako matęs penkiolika plyšių, o mes tik penkis. Aišku, jis kitaip skaičiavo, nes kai kurie plyšiai susideda iš trijų keturių bedugnių šulinių.

Ir Nigma atsiduria spaudos konferencijoje.– Ar tu gerbi karalių? – klausia kažkuris mūsiškis.– Pas mus visi gerbia karalių!– O tu pats už karalių ar vyriausybę? – gauna dar suk-

tesnį klausimą.

– Aš už karalių, nes vyriausybė korumpuota, – nedve-joja šerpas.

Vakarop pūga dar labiau įsisiautėjo. Virš kalno buvo matyti tikras pragaras. Kaip tie du?

– Jiems padės tik ola, – sako Vytas.Ir taip aišku, kad ten nenuskris joks sraigtasparnis,

teks kapstytis savo jėgomis.– Kartą Kaukaze, prie Ušbos, sniego oloj tūnojau 36

valandas, – tęsia Vytas, – prasikasdavau tik oro kanalą. Numeti sniego gniūžtę ir po minutės žemyn jau rieda kelių tonų rutulys. Tris paras kalino įkyriai drėgnas oras. Baimę varė žemės drebėjimas, nuošliaužos.

Bandome žiūrėti kompiuterio ekrane Šreką, tik greitai baigiasi baterijos.

G e g u ž ė s 1B A Z I N Ė S T O V Y K L A , 5 6 0 0 m . S V E Č I U O S E – Š E R P A I

62

Vakar siautėjo tikras uraganas. Besitrankantis vėjas kaip sužeistas pasiutęs žvėris kėlė panišką baimę. Jutau nenugalimą ir neprognozuojamą stichiją. Atrodė, kad Sisia nori nušluoti visa, kas išdrįso sudrumsti jos ramybę. Palapinių kraštus dar kartą apkrovėme akmenimis ir su viltimi žiūrėjome į uolas, kurių paunksnėje įsikūrėme. Turėtų atlaikyti.

Jau vėlyvas rytas. Džiaugiamės, kad nenušlavė palapi-nių, bet aukštyn kol kas nejudame. Rašome dienoraščius, suvalgome po kiaušinį ir vėl į miegmaišį.

Aštuntą ryto vyrai vėl nesėkmingai bandė susisiekti su užpustytu Mareku ir jo draugu iš Peru. Vėl visokių spėlio-nių, nes naktį ten galėjo atsitikti velniaižin kas.

Išlindo saulė. Palypėjęs kiek aukščiau, bandau įžiū-rėti pirmąją stovyklą, kur stovi mūsų palapinės ir palikti daiktai. Nieko neįžiūriu. Vakar nesitikėjome, kad palapinės per uraganą išliks. Šiandien norisi tikėti stebuklu, ir vadas tikina šįryt matęs sveikas palapines. Jo akys žvitresnės, aš nemačiau nieko. Vadas užkimęs, sloguoja. Visi jau dvi die-nos kosčioja. Aš kol kas laikausi, tik šiame perdžiūvusiame ore žiauriai suskilinėjo pirštai ir lūpos.

Vidudienis. Šviečia saulė, bet taika su Sisia dar ne-sudaryta – vėjas kaip išprotėjęs daužo palapinę. Vadas mano, kad Katmandu pusėn iš čia pajudėsime gegužės 22 ar 23. Dar trys savaitės – nusmelkia paširdžius skausmas. Iš tikrųjų pajuntu maudulį. Vis dažniau pasvajoju apie sauną priešais mūsų viešbutį Dzangmaus miestelyje. Matau, kaip džipu lekiame sienos pusėn ir kaip toje saunoje plauna-me dviejų mėnesių purvus. Vis dažniau aplanko lietuviški sapnai. Temų ratas smarkiai susiaurėjo – lygumose be galo svarbūs dalykai čia pasidaro juokingi. Svarbūs lieka tik keli žmonės, mama, tėvas, vaikai, keli gamtovaizdžiai, papar-čių laukas prie namų Palūkščio kaime.

Šįryt galvojau: gal pradėti braukyti ištarnautas dienas, kaip kariuomenėje.

Klaipėdietis Saulius įsiūlo žaisti kauliukais. Kai tik už-pusto, jis visada išsitraukia kauliukus. Kaip ir kiekvienam pradedančiajam, man beprotiškai sekasi. Eugenijui sekasi

G e g u ž ė s 2B A Z I N Ė S T O V Y K L A , 5 6 0 0 m . P Ū G A N E R I M S T A

63

dar geriau, bet jis ekonomistas strategas. Kas nežaidžia, stropiai miega. O kai pabunda, planuoja naujas keliones. Arvydas bandys užkariauti Antarktidos aukščiausią kalną. Surado rusų kompaniją, kuri nugabentų už 15 tūkstančių dolerių. Amerikiečiai tą patį daro už 25 tūkstančius. Min-daugas su vadu vis kalba apie Karakorumą. Bastydamasis po Peru daktaras sumąstė, kad kita kelionė bus į Pakistaną, kur nuostabūs kalnai.

Įtariu, kad Vytas su Arvydu užsidarę palapinėj pa-svarsto galimybes įveikti Everestą. Jie senokai neslepia šių planų. Jie gali, nes yra žiauriai atkaklūs.

Mums bemėtant kauliukus apie šeštą grįžta Marekas ir Maksimas. Stebiuosi, kad jie neatrodo išsekę, šūkalioja, juokauja, o apie dvi košmariškas naktis neištraukiame nė žodžio. Jei tikėtum Mareku, jokios dramos ten nebuvo, o miegojo jie palmės paunksnėj. Dažniausiai taip ir atsitin-ka – ištrūkę iš stichijos nagų, pasidarome didvyriais.

Labiausiai mus domina kelias nuo pirmos stovyklos iki antros. O jie vieninteliai šį kelią jau nuėjo. Tam pri-reikė aštuonių valandų. Jų manymu, kai kuriose vietose nepakenktų pritvirtinti virves. Šiaip ar taip, šiandieną jie stovyklos didvyriai.

Aplanko du Piterio pasiuntiniai. Vienas jų – aukštas, žvitrus verslininkas, kitas – akademikas su akinukais, tikras Šurikas. Jis visąlaik šypsosi ir kalba kaip Šurikas iš „Kau-kazo belaisvės“. Jie per žiūronus matė savo palapines, atrodo, ir mūsų dar stovi.

Už džiugią žinią pavaišinu „Jacobs“ kava, alaus atsisa-ko. Inteligentai, pagalvoju. Ne, sako Šurikas, galvos braška.

Jie, Leningrado institutų auklėtiniai, savo laiku buvo pamišę dėl kalnų. Visi tapo sporto meistrais ir kandidatais. Po to, suskilus imperijai, viskas pakriko, ne alpinizmas buvo galvoj. Trūko pinigų ir laiko. Dabar jiems jau per keturiasdešimt, jie milijonieriai ir vėl žygiuoja, atkuria alpinistų klubus, buria jaunimą. Praėjusiais metais ėjo į Lhodzę. Ten buvę lengviau nei čia. Visų pirma trumpesnis priėjimas iki kalno, kietai sumintas takas iki pat 7000 met-rų. O toliau – turėklai, ir orai ne tokie atšiaurūs.

Vienas iš rusų susirgo bronchitu ir rytoj leisis žemyn. Prisimenu, kad prieš dešimt metų ir mane nuolatos kankindavo bronchitas. Triskart per metus paguldydavo.

Tada porą metų sėdėjau Atkuriamajame Seime. Dienų dienas, o kartais ir naktis svarstydavome, kaip atremti pavojus, realius, o kartais ir išgalvotus. Sako, tas pastatas kenkia sveikatai.

Rusai norėtų kilti su mumis. Jiems šiek tiek nesmagu, kad praeitą kartą pūškavo mūsų pramintu taku. Dabar norėtų tuo juodu darbu pasidalinti. Labiausiai rusus kaip ir mus jaudina, kaip atrodo viršūnės prieigos. Niekas neturi jokios topografinės schemos. Ar kabo ten virvės, o gal pa-tiems teks užsitempti? Nedidelis malonumas tempti ketu-ris šimtus metrų virvių. Kažkas ten, pačiame viršuje, matęs karnizą, kuris bet kuriuo momentu gali nuskilti. Žodžiu, adrenalino kasdien vis daugiau.

Po vakarienės maniškiai vėl žiūri Šreką. Aš jį moku atmintinai, todėl einu pasidairyti aplink. Orų mergaitė pra-nešė, kad rytoj ramybę turėtų sudraskyti ciklonas, kokio čia dar nematėme, bet kol kas oras vėsus, skaidrus, ryškūs Sisios kontūrai.

Iš po didžiojo kupolo sklinda austriški anekdotai, o lenko palapinė – tikras šešėlių teatras. Lengvai apšvies-toje žalsvoje sienoje matau Mareko ir Maksimo profilius. Jie kažką pasakoja, energingai skėsčiodami rankomis. Klausytojų nematyti, bet įtariu, kad jų ten pilna: juk kalba šios dienos didvyriai. Jie šiąnakt kiečiausi šiame ramybės kaime.

64

Kylanti saulė apšvietė Sisią ir pamačiau, kad per naktį ji prarado savo skaistų nuometą. Uraganas nupūtė sniegą ir pasimatė pajuodusios raukšlės.

Vėjas kol kas tik mėgina jėgas. Šiandien į viršų ryžosi kilti trys, o žemyn su jakais leidosi šešiese.

Mindaugas rytojaus žygiui krauna medikamentus. Spi-ritas, septyni švirkštai. Nešiojamos operacinės neims. Daug visokių tablečių skrandžiui, sauja stipriausių antibiotikų. Kiekvienas gausime rinkinį nuo smegenų ir plaučių ede-mos. Niekada nesidomėjau medicina, todėl apie edemas nieko nenutuokiu.

– Edema – kai audiniuose pradeda kauptis vanduo, – rūšiuodamas tabletes aiškina Mindaugas. – Mirtis, jei laiku nesusigaudysi.

– Dėkui, kad nuraminai. O kaip susigaudyti?– Žmogus elgiasi nelogiškai, pavyzdžiui, speige nuo

savęs plėšia striukę ir pirštines.Darosi vis įdomiau. Dar kartą paprašau kalnų medici-

nos vadovėlio. Beveik kiekvienas tos knygos skyrius baigia-si padūsavimais, kad šios problemos mokslas iki galo dar nesuprato. Pasirodo, alkoholio poveikis dideliame aukštyje taip pat dar netirtas. Mano draugai rūpinasi šią mokslo spragą užtaisyti – alaus atsargos sparčiai senka. Poveikis organizmui teigiamas!

Smegenų edema prasideda, skaitau vadovėlyje, kai per kraujagyslių sieneles prasiveržia plazma ir kaukolėje pakelia spaudimą; kaip ten atsiranda vanduo, gydytojai kol kas paaiškinti negali. Gal kraujagyslių uždegimas kal-tas? Gal suyra jų sienelės? O gal dėl deguonies trūkumo dar kažkas nutinka.

Prisimenu, kaip Čilėje mūsų vedlys šveicaras Martinas liepė stropiai prižiūrėti pakaušius. Neišleisdavo be kepurės nei saulėkaitoje, nei šaltyje.

– Tai jautriausia jūsų vieta, – kartojo. – Smegenys su-daro tik du procentus jūsų svorio, bet sunaudoja šeštadalį įkvepiamo deguonies. Kai dideliame aukštyje pristinga deguonies, gali sutrikti atmintis arba prasidėti haliucinaci-jos – užgros orkestras arba rodysis fantomai. Jeigu aukštis

spustelės pusiausvyros centrą, pradėsi svirduliuoti. Kilsi dar toliau – koma. Laimingos kelionės!

O plaučių edema prasideda dėl kraujagyslių susiaurėji-mo. Pakilus spaudimui, per kapiliarus ima sunktis vanduo, kuriame alpinistas, primityviai šnekant, ir paskęsta.

Niūrias mintis išblaško diskusija apie viagrą. Jos neturi-me, nors aukštikalnėse šias žydras tabletes kai kas vartoja kraujotakai pagerinti. Sako, ji plečia kraujagysles ir tada jo-mis teka daugiau deguonies. Eugenijus irgi svarstęs – imti, neimti, bet pažįstama vaistininkė patarusi nežaisti.

Atstatome vėjo išverstą brezentinį tualetą, prade-dame pirtį.

Septyniese turime tik vieną veidrodėlį, kurį vadas nu-sipirko Tibeto pasienyje. Veidrodėlis-kalkuliatorius, kinų išradimas.

G e g u ž ė s 3B A Z I N Ė S T O V Y K L A , 5 6 0 0 m . R E N G I A M Ė S Ž Y G I U I

65

Nesuprantu, kas darosi – negaliu paeiti ir beveik nieko nematau. Vos velkuosi baksnodamas lazdomis kaip pu-saklis. Pradedu galvoti, kad dėl tos senos akių operacijos teks sukti atgal, bet po pusvalandžio reikalai pasitaiso.

Įveikiu moreną, paskui ledokritį. Einu lėtai, bet tvirtai.

Virš ledokričio vos neįgriūvu į ledo plyšį. Padariau nesąmonę – pabandžiau bambuko vėliavėlę apeiti iš dešinės. O ten po sniegu pasislėpę bedugniai šuliniai. Stebuklas, kad spėjau atšokti nuo lūžtančio sniego kriaukšlio. Isteriškai kvėpuodamas žiūriu, kaip tas sniego gabalas atitrūksta ir prasmenga atsivėrusioje duobėje. Akimirksnis – ir jau būčiau dundėjęs bedug-nėn, kol nuobliuotais šonais būčiau žnektelėjęs ant kokio varveklio.

Po tokių nuotykių didžiausi bedieviai pradeda tikėti Tibeto dievais. Grįžęs tikrai pabersiu prie stupos ryžių saują, o dabar vėl nuobodžiai trumpinu kelią iki pirmosios stovyklos. Bandau skaičiuoti žingsnius, kaip Mindaugas mokė, bet aritmetiką vis gadina mintys apie skylę, kurion vos nenudundėjau. Bandau prisiminti, ar kada anksčiau buvau giltinės glėbyje, ar ne. Gal prieš porą metų Pa-tagonijoje? Tada su kanoja apsiverčiau lediniame upės vandenyje. Tokiu guminiu sijonu prisitvirtini prie valties ir apvirtęs iš jos neiškrenti. Srauni srovė nešė mane žemyn galva; laimė, vandens buvo gilu ir mano pakaušis ne-zulino akmenuoto dugno. Pasirodo, kad ir plukdomas tokia poza, žmogus rūpinasi savo kailiu! Po vandeniu prisiminiau, kaip upių profiai, stipriai grybštelėję irklu, apsiverčia atgal. Ne, man taip neišeis – valtis per sunki ir jėgos per menkos. Giltinės baimė vijo mintį po minties, bet nė viena jų nesiūlė išsigelbėjimo. Kai plaučiuose ėmė stigti oro, smarkiai įsispyriau į valties dugną ir išsiroviau su visu sijonu. Gerai prisimenu tą saldų jausmą, kai ėmiau kilti aukštyn, vandens burbuliukai vis šviesyn – ir pagaliau nušvitimas, kad gyvensiu!

Po to dar ilgai plaukiau stingdančiame vandenyje, kol Bernardas su draugais mane tirtantį ištraukė ir varvantį

G e g u ž ė s 4V Ė L Į P I R M Ą J Ą A U K Š T I K A L N I Ų S T O V Y K L Ą , 6 4 0 0 m

66

nuvedė į atsiskyrusio keistuolio lūšną. Draugai surado du šimtus degtinės, o atsiskyrėlis man virė kavą ir savo keista tarme kažko klausinėjo. Aš nieko jam negalėjau atsakyti, nes dar gerą pusvalandį nevalingai kaukšėjo žandikaulis.

Per pūgą eina žmonės su kombinezonais: didžiulės kupri-nės, slidės – kaip antenos. Eina monotoniškai linguodami, be žodžių: ateiviai iš Marso, o iš tikrųjų vokiečiai.

Artėja ketvirta valanda – momentas, kai pabunda sti-chija. Iki stovyklos visai netoli, gal pusvalandis. Tik šlaitas žvėriškai status, turbūt septyniasdešimt laipsnių. Mindau-gas ragina skubėti, o aš greičiau negaliu. Einu lėtai kaip asilas, bet einu. Pačiame viršuje prie kraupiai stataus šlaito pasisiūlau minti pėdas. Mindaugas praleidžia mane į prie-kį. Vos kapstausi, bet einu.

Pūga užklumpa neperspėjusi. Viskas pasikeičia akimirksniu. Uraganiškas vėjas plėšia nuo šlaito, varo į gerklę sniegą. Peršlampa pirštinės ir pradeda gelti pirštus. Mindaugas tempia mane kaip ožį už virvės aukštyn, ne-gailestingai plaka vėjas, o aš bandau atšildyti stingstan-čius pirštus.

Nebematau nei Mindaugo, nei kelio. Tik kartais pro sniego debesį švysteli raudona vėliavėlė. Apipustyti kaip Kalėdų seniai praslenka šerpai.

Išsekęs griūnu palapinėn ir gramdau apledėjusią barz-dą. Krečia vidinis drebulys, bet apetitas niekur nedingo: išgeriu kaušą arbatos, suvalgau man skirtą košę ir susiran-gau ant rakandų – dujų balionų, batų ir virvių.

Situacija nebuvo tokia nekalta, kaip atrodo dabar, šliurpiant arbatą. Man stingo pirštai – juos nušalti galima per pusvalandį, per sniegą nematėme nieko, galėjome pa-siklysti ir nugarmėti į kokį plyšį. Bet nenugarmėjome, tad dėkokim Tibeto dievams ir įsipilkim dar arbatos.

Užbaigęs ūkio darbus, Mindaugas prisimena per-nykščius nuotykius Peru Kordiljeruose. Trečią dienos jis su draugais pasiekė 6017 metrų Rasako viršūnę. Pradėjo leistis uolų sienom. Septintą sutemo. Pradėjo kristi akmenys. Pagal alpinizmo taisykles reikėjo su-stoti nakvynės. Bet jis nusprendė rizikuoti. Lekia akmuo – prisiglaudžia prie sienos ir vėl virve slenka žemyn, pasišviesdamas fotoaparatu.

Naktį prabudęs pamačiau šalia dūstantį klaipėdiškį Saulių. Jis nejudėdamas sėdėjo palapinės viduryje ir atsargiai gaudė orą.

– Kas atsitiko? – paklausiau nepakeldamas galvos.– Nieko, nieko, – burbtelėjo trūkčiodamas. – Palauk...Atsisėdau ir aš. Kurį laiką išsigandęs stebėjau jo pa-

stangas įkvėpti mažą gurkšnį deguonies. Lauke siautėjo baisi pūga.

Staiga pajutau, kad ir man ima trūkti oro. Visas pradė-jau trūkčioti ir pajutau, kad po sekundės kitos mane apims nevaldoma panika. Saulius sustingęs kvėpavo toliau, o aš nevalingai pradėjau veržtis prie palapinės angos.

– Nesiblaškyk! – ramiu rankos judesiu sulaikė Sau-lius. – Sėdėk ir ramiai kvėpuok.

Susėdome lotoso poza greta vienas kito kaip du medi-tuojantys budistai ir ramia srove į save traukėme išretėjusį orą. Palapinės šonus daužė įkyrus vėjas. Po kurio laiko mano plaučiai atsigavo, o širdis nustojo isteriškai plakti. Atsigavo ir Saulius.

– Trūksta oro, nes sniegas aplipdė visas palapinės skyles, – ramiu balsu pasakė jis diagnozę ir išlindo į tamsą nukasti sniego.

67

Rytas šaltas ir skaidrus. Šviečia saulutė, šurmuliuoja dvi de-šimtys vokiečių. Nukasę nuo palapinių storą sniego plutą, verdame pusrytį. Draugiškai dalinamės maisto atsargomis: iš palapinės į palapinę oro paštu skraido arbatos ir sriubos maišeliai, kumpiai.

Karingai rengėmės žygiui, bet vienuoliktą vėl pakilo pūga. Kas čia – ciklonas iš Afganistano ar Sisios kas-dienybė? Dar baisesnė nei vakar. Vėl išsislapstome po palapines. Buvo galima lipti išsyk, sako vadas, tik kaip jūs rytoj jausitės! Labiausiai nusivylęs Mindaugas. Jis, kupinas jėgų, veržėsi aukštyn ir planavo nakvoti 7000 metrų aukštyje. O aš visai nenusivylęs, nes nežinau, ar po vakarykščio žygio pajudėčiau.

Jaučiu krizę, noriu, kad viskas greičiau baigtųsi.

G e g u ž ė s 5P I R M O J I S T O V Y K L A , 6 4 0 0 m . P Ū G A N U T R A U K I A Ž Y G Į

68

Vienuoliktą pajudame aukštyn. Pūga gerokai apsiraminusi. Kelias labai status – kaip nesibaigiantis stogas. Daug ledo plyšių, ne visi pažymėti bambukais.

Kartu su mumis kai kurie vokiečiai kyla slidėmis. Juda jie irgi sunkiai, neką greičiau už mus. Jų slidės specia-lios – tam tikros atsparos neleidžia slysti atgal. Dabar jiems sunku, bet leistis šlaitu žemyn – tikra šventė, kelias bus ilgas ir status.

Einu lėčiausiai už visus, bet vis tiek judu į priekį. Tik pačioje pabaigoje, po aštuonių valandų kopimo, pasijuntu kaip variklis be kuro. Šerpai mokė kopti greitai. Ir ilsėtis dažnai, bet man taip nepatinka. Aš einu lėtu asilo žings-niu. Įsikaliau sau į galvą patarlę: „Jei kalnuose eini greičiau už asilą, pats esi asilas“. Aš esu ne kas kitas, kaip menkas dvėsuojantis plautis, sklendžiantis virš kalnų ir debesų, sakė R. Messneris, kai pirmąkart be deguonies kaukės pa-kilo į Everestą.

Naktį nuo šalčio stingo kojos. Keistas jausmas – tary-tum man jos nepriklauso, aš miegu puikiai, o jos vargsta. Gal prasideda kalnų haliucinacijos? Paryčiais kojas sugrūdu į kailines pirštines ir haliucinacijos išsisklaido.

G e g u ž ė s 6Į A N T R Ą J Ą A U K Š T I K A L N I Ų S T O V Y K L Ą , 7 0 0 0 m

69

– Nusileisim žemyn ir turėsim kelias dienas pasvarstyti, ką darom toliau, – klaipėdiškis Saulius sėdi palapinės priean-gyje ramus kaip Tibeto karalius.

Jis nekrutėdamas žiūri į neužmatomas sniego tolumas ir prie pat horizonto pakibusius du žalsvus ežerus. Pana-šų karalių laikau namie ant lentynos. Kažkada Mustango karalystėje iš šerpo nusipirkau dailiai išdrožtą saujoje telpančią jako kaulo skulptūrėlę – toks pat išmintingas profilis, barzdelė.

Karalius iš pradžių tirpdė vitaminą, dabar, lotosu su-nėręs kojas, rašo.

Karalius mėgsta tvarką. Jo visi daiktai dėžutėse ir maišeliuose, miegmaišis išlygintas, drabužiai pedantiškai sulankstyti. Palyginti su juo, aš ir Mindaugas esame pati tikriausia bohema: nieko nelyginame ir nelankstome; išsi-verdame arbatos ir sugriuvę ant kuprinių filosofuojame. Bet aš gerbiu pedantus.

Mindaugas tirpdo vandenį ir raiko Kužių kumpį. Kas sakė, kad septynių kilometrų aukštyje dingsta apetitas?

Šiandieną mūsų komanda užsimojo per tris valandas pasiekti ledo sieną, kurios aukštis, pasak žinovų, 300 met-

rų. Aš likau stovykloje, nes kojos nelaikė. Sėdžiu palapinėj, kramtau kumpį ir svarstau, kiek dar pakilsiu. Gal jau riba, kad kojos ryte neklausė? O gal trūksta aklimatizacijos? Šiaip ar taip, niekada nemaniau, kad žiaumosiu kumpį septynių kilometrų aukštyje.

Netrukus grįžo ir Vytas.Tapo aišku, kad toji ledo siena bus sunkiausias žygio

etapas. Įveikę jį, maždaug 7400 metrų aukštyje pastatysi-me dar vieną palapinę, kurioje trumpo poilsio stabtelėsime prieš lemiamą šturmą.

Šiandien aš tirpinu sniegą. Juk esu skolingas už vakar dieną, kai drybsojau ant rakandų. Makaronai, kumpis, šo-koladas – tikra gastronomijos eklektika. Geriame Mindau-go atsineštą indišką „Gokul“ arbatą su šafranu. Ji maloniai kvepia ir gaivina jėgas.

Mindaugas lėtai perkrausto vaistinėlę. Kiekvieną judesį reikšmingai pakomentuoja. Va dabar jis varto spiritą, komentuoja imodiumą, edemos vaistus, skirtus pašalinti susikaupusį vandenį iš plaučių ir smegenų.

Rytoj, po dviejų parų kankynės, leisimės žemyn: mau-dysimės duše ir valgysime bulvių košę su spirgais.

G e g u ž ė s 7A N T R O J I S T O V Y K L A , 7 0 0 0 m . A U K Š T I S P A K I R T O K O J A S

70

Atrodo, kad tokiu stačiu stogu apačion turėtum riedėti be pastangų. Jie man rodo, kaip kojos turi lėkti žemyn savaime, dideliais žingsniais. Iki pirmos stovyklos nuriedu neuždusęs. Stabdo tik baimė prasmegti į ledo plyšį. O gal ir ne baimė, tiesiog žinojimas, kad po sekundės jau tįsosi be sąmonės kažkur ten, giliai. Leisdamasis kraupstu nuo šlaitų statumo. Kai kur trijų kilometrų ilgio 70 laipsnių statumo stogas.

Gerosios gamtos jėgos įveikė pūgas. Šviečia saulė, vėjo beveik nėra. Sisia nusprendė, kad mums išbandy-mų gana. Mes nebuvome nugalėti, bet Tibeto dievai už kažką mus baudė.

Sutiktas jaunas šerpas samprotavo:– Jeigu kalnas baudžia, gal kas buvo užmuštas? Gal

paukštis ar jakas. O vyresni šerpai pasakojo apie kadaise vykusią Everes-

to ekspediciją. Prancūzai paskerdė šešis jakus – šešis vyrus pasiglemžė lavina. Paskui buvo Daulagyrio kalnas. Japonai paskerdė tris jakus – trys alpinistai prasmego ledo plyšyje.

Kalnas šiandien tuščias. Kur jie visi – vokiečiai, rusai, austrai, lenkas ir jo Maksimas? Bandau suskaičiuoti, kiek mūsų atsidūrė toj pūgoj. Du vokiečiai iš didelės irštvos. Dar du jų nešikai ir vedlys, šeši rusai, Marekas plius Maksi-mas, mes – ir viskas.

Priešais ledyną yra tokia milžiniška dauba, kaip kazanas, kuriame uzbekai daro plovą. Dabar šitame kazane, į kurį neįsisuka nė mažiausias vėjelis, mus ne-gailestingai troškina saulė. Aš visai uždusęs, po katėmis pakimba 15 centimetrų sniego gumulas, paeiti neįma-noma. Noriu atsisėsti ir pažliumbti kaip vaikas. Ledyno katakombose gal bus geriau, ten atsivers erdvė vėjui ir nebus sniego po katėm.

Jėgos senka ir aš tik dabar prisimenu, kad ryte nieko nevirėme, išėjome nevalgę. Kuprinėje irgi nieko neturiu, nė mažiausios razinos. Vos velkuosi kazano dugnu, o dar laukia ledynas ir mano mylimiausia morena.

Tarp ledų tikrai vėsiau. Tiesa, pavasaris ir čia jau užsu-ko – sparčiai tirpsta sniegas, jau skęsta vokiečių paliktos

G e g u ž ė s 8V Ė L Į B A Z I N Ę S T O V Y K L Ą . K A N Č I O S L E D O K A T A K O M B O S E

71

slidės. Kai neliko brydės sniege, katakombose lengva pasiklysti. Mindaugas atlaužia varveklio gabalą. Pačiul-piu – atsigaunu.

Iš kažkur atsiranda rusas, tas pats Šurikas.– Nėra jėgų, – guodžiuosi Šurikui. – Be reikalo ryte ne-

valgėme pusryčių.– Tokiam atvejui reikia turėti šokoladuką, – pamokan-

čiai sako milijonierius Šurikas.– Reikia, – liūdnom akim žiūriu į jį.– Galiu pasiūlyti suomiškų saldainių su likeriu.Suvalgau tris saldainius su visu likeriu. Ir tikrai kokį

pusvalandį einu visai žvaliai, o paskui dar blogiau, nes li-keris suklijuoja burną ir atrodo, kad toje ledo katakomboje mes įkalinti amžiams.

Po gero pusvalandžio jau sėdžiu šioje ledyno pusėje ant įkaitusio akmens. Vitamino C indeliu iš upeliūkščio pasisemiu šalto rusvo vandens ir godžiai geriu. Ir vėl semiu. Ir vėl.

Įveikęs dehidrataciją nušliaužiu prie didžiojo akmens, kur sukritę mano likimo draugai.

– Kaip? – klausia vadas.– Įjungiau autopilotą, – sakau.– Ir mes taip pat, – draugiškai prisipažįsta vadas.Jo atvirumas netikėtai grąžina man jėgas. Vadina-

si, ir profiams nelengva. Saulius pasakoja iš ledokričio balų kelis litrus išgėręs. Ilsėdamiesi diskutuojame, kuo profesionalas skiriasi nuo ne profesionalo. Profis moka panaudoti net paskutinį energijos rezervą. Bet kas tada atsitinka? Paminėjo vieną žinomą rusų alpinistą, kuris galą gavo per savo profesionalumą. Jis mokėjo išeikvoti viską iki galo.

Nusimetu „Millet“ sarkofagus, persiaunu lengvus kal-nų batus, ir imu minti moreną.

Akmenys užvertė pramintą taką, eiti dar sunkiau. Stačios atbrailos – riedėčiau gal netoli, bet gipso paskui reikėtų daug. Vis sėdu ant kokio patogaus akmens ir klau-sausi pavasario pergalės ženklų – upelių, atplyštančių ledo gabalų garsų.

Šlitiniuodamas įeinu į stovyklą kaip į Antikos miesto griuvėsius – ji ištuštėjusi. Šalia išlikusių statinių tik akmeni-niai pamatai. Dar vakar čia stovėjo palapinės, virtuvės.

Perdžiūvusia burna įslenku į didžiąją palapinę. Godžiai geriu kažkokį limonadą, o komanda įtariai žiūri. Tu visas pilkas, sako. Suvalgau šiek tiek ryžių ir krintu miegoti. Draugai tęsia pradėtus pasakojimus. Istorijos viena už kitą baisesnės. Vytas vėl primena istoriją apie virvę, kuri Elbru-so viršūnėje įsielektrino.

Pabundu vakarienei. Šilta naktis. Sutinku iš kalno grįžtantį siaubingai apsikrovusį lenko virėją Nigmą – Peilį. O netrukus mūsų palapinėn kyšteli galvą ir Marekas. Trečią dienos buvęs viršūnėje. Tai bent naujiena! Sveikiname, bet jam išėjus pradedame skaičiuoti. Dabar – dešimta. Per septynias valandas nusiristi nuo pačio viršaus!? Man tai atrodo neįtikėtina. Suprantu, kad stovyklas nugriauna ir svorį neša šerpai, bet vis tiek! O be to, jis neatrodė išsekęs. Atvirkščiai – buvo žvalus ir tvirtas. Gal jis supermenas, kaip Messneris ar Bukrejevas? Maksimas nėra silpnas, jau buvo Evereste. Lenkas neatrodo galingas, juk ir pats sakė, kad nėra superžvaigždė. Mano draugai mažiau skeptiški:

– Jeigu sako, vadinasi, buvo!– Bet juk ir apsimelavusių netrūksta, – paprieštarauju. – Gali apgauti kitus, bet savęs neapgausi, – sako va-

das. – Neseniai kažkokia moteriškė prisipažino, jog melavo įkopusi į Everestą. Užgraužė sąžinė ir prisipažino.

Vadas tiki, kad Marekas viršūnėje buvo:– Jie suko į lengvesnę viršūnę. Lenkas nieko nenešė, o

jo vedlys labai stiprus ir patyręs. Be to, jis matęs tokių, kurie kalne netikėtai tampa

žvėriškai stiprūs.

72

Iš viršūnės grįžta šerpas Galdžūnas, tas pats, kuris mūsų palapinėje rengė spaudos konferenciją. Sakosi tuo ledo stogu bėgte užbėgęs be jokių virvių ir lygiai taip pat žvaliai į viršūnę užvedęs vokietį ir šveicarą.

Marekas ant popieriaus skiaučių paišo, kaip atrodo vir-šūnė. Tose vietose, kur lįsti pavojinga, rašo „shit“. Ten stovi trys didžiuliai gūbriai, vadinami žandarais, kuriuos reikia mokėti apeiti. Matau, kad yra keli padorūs perėjimai, bet nemažai ir „shit“.

Gaivus pavasario rytas pamažu atgaivina po vaka-rykščio maratono. Valgau angliavandenius, kaip liepia alpinizmo vadovėliai: makaronus, bulves, pupas. Duše negaliu atsistebėti, kiek praradau svorio. Vadas sku-tasi, Eugenijus aristokratiškai sėdi ant sulankstomos kėdutės ir jau valandą žiūri į viršūnę; patraukia alaus ir vėl žiūri. Mindaugas iš Korsano pasiskolino dubenį ir ispaniškai traukdamas „besa me mucho“ skalbia kojines ir marškinius.

– Išversk žmonėms, ką dainuoji, – sakau Mindaugui.– Bučiuok mane stipriai.Visi kosti.Rusų daktaras Boria ilgai sėdi mūsų palapinėje ir

gerdamas alų pasakoja apie Peterburgo gyvenimą. Šįryt į viršūnę išėjo trys jo draugai. Per paskutines dienas į Sisią įkopė 11 alpinistų ir šerpų iš skirtingų ekspedicijų.

Vakare orų mergaitė Rūta praneša, kad rytoj Nepale prasideda visuotinis streikas, o ją užkabinėjo kažkokie bernai. Prieš keletą metų tokių dalykų Nepale nebū-davo. Dabar apie streikus praneša laikraščiai, radijas ir televizija. Streiko dieną uždaromos parduotuvės, restoranai, mokyklos ir įstaigos. Gatvėse sustingsta judėjimas, nejuda net rikšos. Interneto kavinės dirba paslapčiomis – vartai pakeliami tik iki pusės. Keista, ne-begirdėti įprasto Katmandu chaoso, rašo Rūta. Kažkur dingo mašinos, motociklai ir dviračiai. Poharos kurorte minia nuo dviračių nuvertė dvi Vakarų turistes, nepa-isančias streiko reikalavimų.

G e g u ž ė s 1 0B A Z I N Ė S T O V Y K L A I I , 5 6 0 0 m . I L S I M Ė S , S K A L B I A M E

73

Rūta eidama į nepali kalbos kursus mato vis gausėjančias demonstracijas ir gatvėmis plaukiančias upes raudonų vėliavų su kūjais ir pjautuvais.

Žodžiu, politika nekokia, užtat orų prognozės neblogos.

Laikas ir erdvė ištįsta kaip tie Dali laikrodžiai. Sugrįžo-me pailsėti, gerai pavalgyti. Tik aukštis poilsiui didokas. Juk tai Elbruso aukštis. Geriausia būtų nusileisti iki miškų juostos, kur gausu deguonies, tačiau nuo čia tas malonu-mas pernelyg toli.

Į tikrovę vis grąžina prisiminimai apie namus. Kuo labiau tolsta namai, tuo dažniau apie juos galvoju. Darausi juokingai sentimentalus. Niekada gyvenime taip nesinorė-jo aplankyti tėvų namų Palūkščio kaime. Man vis prieš akis tas vaikystės papartynas ir tėvų troba. Žinau, kai nulipsiu, tai atrodys primityviai jausminga, bet dabar namų ilgesys užgulė visai rimtai.

Vakare sėdžiu vėjo blaškomoje palapinėje ir supuo-si į pūkinę striukę, kad kalno drėgmė nepersismelktų iki kaulų. Saulius iš palydovo pagauna kelias žinutes. Paskaitau, nusiraminu, prisipilu karšto vandens butelį kojoms šildyti ir išėjęs užverčiu galvą į žvaigždes. Po to suskaičiuoju, kiek liko dienų iki Katmandu, ir griūnu ant nugaros.

Mindaugas prisimena savo nebaigtą namą, o klaipė-diškis Saulius dūsauja:

– Kiek metų dar keliausim? Trejus? Ketverius? Jam keturiasdešimt dveji. Ko mes visi čia ieškome? Pasaulio įvairovės ar

savęs? Savęs, nes trumpiausias kelias į save eina aplink pasaulį? Bet toli nulėkęs, gali nieko nerasti. Į Afriką nulėksi – ir jos ten nerasi. Vadinasi, viską apibėgęs, rasi tik pats save. Save, tik gal kitokį? O gal žmonės bėga, nes jaučiasi čia svetimi? Ir taip be galo skraido padri-kos mintys…

Iš Vilniaus gaunu keletą pranešimų – trumpa psichote-rapijos valanda.

Mano pažįstama aiškiaregė rašo sapnavusi, kad iš mūsų septynių į kalną įkopė tik vienas. Oras buvęs kaip ko-kiam slidinėjimo kurorte – saulėta, sniegas baltas, dangus akinamai žydras. Tas vienas (ne aš) atsiskiria nuo išsekusių

draugų ir pasišokinėdamas kaip mažas vaikas užbėga į viršų. Į viršūnę veda ne ledo siena, bet dramblių išmintas džiunglių takas.

Prieš miegą draugams papasakoju aiškiaregės sapną, tik nesakau, kas buvo tas vienas.

74

Ateina atsisveikinti Marekas ir Maksimas. Išgeria alaus, pa-valgo su mumis makaronų. Aptaria įvairius kalnus. Mareko mintys jau Amerikoje: pasakoja man apie namus ir du paaugusius sūnus. Norėtų su jais pakeliauti po Amerikos kalvas. Atsidaro dar vieną alaus ir net kratydamasis ima juoktis iš jakų varovų, kurie ant vieno jako šono pakabina stalą, o ant kito – akmenį, kad būtų pusiausvyra. Alpi-nistams sako, kad jakas negali nešti daugiau keturiasde-šimties kilogramų, o pinigus ima ne už kilogramą, o už gyvulių skaičių.

Mes jakus užsakome gegužės dvidešimtosios vakarui. Maksimas su Mareku pažada nulipę apačion ryšių karinin-kui patvirtinti mūsų užsakymą.

Po pietų surengiame lemiamą posėdį. Vadas skelbia: ryt į viršūnę išeis Mindaugas, Saulius ir Eugenijus, o poryt startuosime mes – Vytas, Arvydas, vadas ir aš. Visi pritaria Sauliui, kad sprendimas logiškas. Bus dvi grupės, kurios paskui prasilenks septynių kilometrų aukštyje, sniego aikštelėje prie ledo sienos. Anie iškankinti jau leisis nuo viršūnės, o mes kilsime.

Dabar jau man pasidaro neramu. Jėgų nedaug, pa-tirties dar mažiau. Bet ir kelio atgal nematau – nesu toks silpnas, kad bėgčiau atgal. Bandysiu kopti, gal Fortūna bus palanki. Sukąsti dantis moku, gali pritrūkti tik pa-tirties ir įgūdžių. Kol kas nė nuo vieno kalno nepasu-kau atgal. Be abejo, šis dviem kilometrais aukštesnis už mano rekordus.

Nutarėme aplankyti rusus. Daktaras Boria trina parau-dusias akis, sako, iki paryčių su šerpais žiūrėjęs filmus, o dabar nesusikalba su savo kompiuteriu. Mindaugas nu-šluoja alkūne sausainius, Akunino detektyvus ir pradeda jį taisyti. Netrukus grįžta nusivaręs vyriškis, kurį Boria vadina stipriausiu jų ekspedicijos žygeiviu. Į alpinistą jis mažiausiai panašus, greičiau į romantišką roko gitaristą iš „Led Zep-pelin“ ir „Uriah Heep“ laikų. Ilgi plaukai, gilios žydros akys, plati žavinga šypsena. Jis ką tik grįžo iš antrosios stovyk-los. Ten viskas gerai, užtat pirmojoje kelios palapinės už-pustytos. Ir jis pats išseko, kol kasėsi iš po pusnies. Kažkur

G e g u ž ė s 1 1B A Z I N Ė S T O V Y K L A I I , 5 6 0 0 m . R Y T – K A I P Į K A R Ą

prasilenkė su lenku, be abejo, Mareku, kuris žvengdamas juos pavadino sovietikais.

– O jis pats kas toks? – nuoširdžiai įsižeidęs klausia roko žvaigždė.

Gal ir Marekas toks, ką aš žinau? Vaikystę ir jaunystės metus jis leido Kremliaus prižiūrimoje Lenkijoje, kažkur netoli Gdansko.

Pati įdomiausia žinia iš kalno, kad ten, pirmoje sto-vykloje, rusas apdraskė vieną mūsiškę palapinę; ji buvo smarkiai apsnigta, tai rusas ir įgriuvo į ją. Laimė, griuvo be kačių. Matau, mūsų vadas dėl nuostolio smarkiai susiner-vina. Netrukus nusikalęs grįžta ir kaltininkas. Pasirodo, tai tas pats Šurikas. Juokauja, kad pasirengęs priimti materia-lines pretenzijas.

Roko žvaigždė išeina į orą, ilgus vešlius plaukus per-siriša skarele ir atsisėdęs ant akmens godžiai užsirūko. Netrukus Saulius su juo susibičiuliauja, nes išsiaiškina, kad abu jau ne kartą buvo susidūrę Kaukazo, Pamyro ir Tian Šanio maršrutuose. Prasideda prisiminimų valanda apie kalnus, alpinistus ir jų likimus. Kaip visada mini Belyberdi-ną ir Bukrejevą.

Pasivaikščiojęs pasijuntu drąsesnis, atrodo, jėgų pa-kaks iki viršūnės. Ryt reikės vėl aplinkui palaipioti.

Vadas Eugenijui sako, kad prie viršūnės kažkokį esminį klausimą turės spręsti ne Mindaugas, o jis, Eugenijus. Kokį? Tik per vakarienę patenkinamas mūsų smalsumas: žygį ves Mindaugas, o dėl saugumo dalykų paskutinis žo-dis bus Eugenijaus. Jis dešimčia metų vyresnis ir atsarges-nis. Toks sprendimas mums nekelia jokių abejonių, viskas logiška. Kauliukais irgi visada laimi Eugenijus.

Pats Eugenijus giliai susimąstęs siurbčioja pašildytą alų. Ir klaust nereikia – jo mintys ten, kalne. Kiek tūks-tančių kilometrų jis jau nuėjo, nė pats nežino. Jis gimęs eiti – jeigu gerai aklimatizuojasi, gali nueiti kur nori.

Eugenijus yra tikras A. Jucevičiaus mokinys. Jam būtų klaikiai nesmagu, jei jo kuprinę temptų šerpas. Jucevičiaus žygiuose jis tempia 30–40 kilogramų. Būna dienų, kai čia užsiverčia neką mažiau.

7575

O iš Katmandu vis liūdnesnės naujienos – komunizmo šmėkla jau čia pat. Maoistai vis labiau spaudžia vyriausy-bę. Vytas iš kažkur ištraukė, kad maištininkai kalnuose už-daužė turistą, o kitam, kuris nemokėjo mokesčio, nupjovė galvą. Nežinau, tikėti ar ne, bet Vyto pasakojimai visada pasižymi rūsčiomis detalėmis. Aš tokių kraupių atsitikimų nebuvau girdėjęs.

Prieš miegą Mindaugas išaiškino, kur paliks švirkštus ir tabletes nuo plaučių ir smegenų edemos. Užuominos apie vandenį, kuris galbūt pasirodys mano plaučiuose ir smegenyse, šliūkštelėjo į kraują šviežio adrenalino. Pulsas smarkiai padažnėjo, nes pirmą kartą šiame žygyje pajutau, kad skautų olimpiada baigėsi ir prasideda rimti dalykai: rytoj išeisime į karo kelią, iš kurio sugrįšime gal ne visi.

Žiūrėdamas į danguje sužibusias žvaigždes, prisimi-niau pasakojimą, kaip Evereste plaučių ir smegenų edema parklupdė prityrusį šerpą Ngavangą – tai atsitiko dar ne-pasiekus septynių kilometrų. Sraigtasparniu nugabentas į Katmandu, jis mėnesį gulėjo komoje, bet nebeatsigavo.

Prieš penketą metų pusiaukelėje į Sisios viršūnę lavina palaidojo tris alpinistus.

76

Ryte ritualiniai makaronai, fantastiško skonio omletas su svogūnais. Ketvirtį po aštuntos saulė dirsteli į mūsų slėnį, ir trijulė užsimeta kuprines. Dar kartą susitariame dėl radi-jo ryšio ir palinkime kieto sniego. Atsisveikinimas reikšmin-gesnis nei įprasta – Mindaugas, Eugenijus ir klaipėdiškis Saulius pirmieji susitiks su Sisia. Rytoj jie kils į antrąją sto-vyklą, poryt 7300 metrų aukštyje įkurs dar vieną stovyklą, iš kurios gegužės 15-ą šturmuos kalno viršūnę.

Likę keturiese, šliaužiojame be tikslo. Saulius pa-krauna baterijas, aš kažką fotografuoju. Klausomės riebių kurapkų. Susiginčijame, ar anas šerpas eina su šortais, ar tik taip atrodo.

– Geriau būtų eiti, – sako Arvydas ir dingsta palapi-nės nasruose.

Aš patenkintas kiloju rankas ir kojas, nes jose vėl pa-jutau jėgą. Sanatorija aukščiausio Europos kalno Elbruso aukštyje nebuvo veltui.

Saulė, kurapkų melodijos, vieversiai – į Tibetą atėjo pavasaris. Tikrai vieversiai, patys tikriausi!

Ramiausia ekspedicijos diena. Ir daug spagečių. Palipu kiek aukščiau. Aplink kiek akys užmato ramybe alsuojan-čios Tibeto kopos.

Lenda visokios mintys. Va, pagailo gražuolio ruso. Vargšą viršuje užpustė, dukart atsikasė. Dabar sunkiai atgauna sveikatą. O aš kupinas jėgų. Visą dieną švytintis, laimingas, galvoju apie namus, vaikus, namiškius.

Šeštą vakaro ryšys su kalnu. Mindaugas praneša, kad vado palapinė tikrai prakirsta. Iš trijų mūsiškių palapinių visiškai sveika liko tik viena. Vieną palapinę vyrai atkasė per dvi valandas, kitą – per pusantros.

Orų mergaitė atsiunčia palankių prognozių. Arti-miausiomis dienomis pusaštunto kilometro aukštyje vėjo greitis sieks 15 metrų per sekundę, šaltis nekris žemiau 25 laipsnių, oro drėgmė – 40 procentų. Žodžiu, idealas. Jeigu neužplauks debesys ir sniegas.

Rytoj pusryčiai devintą, toks vado sprendimas. Dar jis paprašo, kad kas nors jį pažadintų. Štai už ką aš mėgstu vadą – kad jis ne vieversys.

G e g u ž ė s 1 2P I R M O J I T R I J U L Ė I Š E I N A Į V I R Š Ū N Ę

77

Vėl diena, kupina netikėtų posūkių.O prasidėjo ji puikiai. Išėjome neanksti, švietė saulė,

aš buvau pilnas jėgų ir atrodė, kad šįkart Sisia mus prisileis visai arti. Rodės, jai nusibodo draskyti mūsų palapines, pūsti į akis sniego kristalus ir dabar galėsime ramiai kopti aukštyn. Vienu metu buvo pradėjęs siautėti vėjas, bet stačiausioje vietoje, visai netoli stovyklos, staiga nurimo. Tačiau įėję į finišo tiesiąją, ten, kur pasibaigia be galo ilgas status gūbrys ir prasideda lygi sniego laukymė, net pritū-pėme iš nuostabos: rūškana trijulė be žodžių krapštėsi prie palapinės. Šįryt siautėjo pūga ir jie niekur neišėjo.

Ką jie veikė likę parą be mūsų? Jokių susitarimų ne-buvo, bet visi trys jautėsi galį eiti iki galo. Naktį gaivališki vėjo gūsiai optimizmą smarkiai prislopino. Saulius sakė, kad eiti nesąmonė, tik Mindaugas siūlė nesustoti: juk šerpai išėjo. Mindaugui atrodė, kad vėjas lūžta tik prie palapinių, o aukščiau bus ramu. Dabar jis mato – iš tikrųjų buvo ne taip; ryte sutarė laukti iki vidudienio, gal nurims vėjas. Kai gulėjo palapinėj, savijauta buvo šlykšti. Ką aš čia veikiu? – vis klausinėjo savęs. Iš ryto buvo lyg ir gerai, bet vėliau kažkas lūžo. Sunku buvo net ranką pakelti, sniegą nuo palapinės nukasti. O jį varė žiauriai; dvi valandos – ir palapinės nebėra. Sniego šuorai ėjo pažeme kaip smėlis Sacharoje. Popiet Mindaugas išlindo iš palapinės, pa-mosavo kastuvu ir atsigavo. O buvo minčių, kad žygis jau pasibaigė. Mes pas juos atėjome vakarop, kai pūga jau buvo nurimusi.

Gerai sustyguotas optimistinis planas pakriko. Eugeni-jaus ir Mindaugo duetas keiksnojo planą grįžti poilsio. Jie abu visą laiką ragino viršūnę šturmuoti išsyk. Eugenijus ne kartą sakė: poilsis dideliame aukštyje apgaulingas.

Vado palapinė palaidota po kietu sniegu, o mūsų atsidūrusi duobėje. Nelieka nieko kito, kaip okupuoti rusų palapinę.

Naktį siautė pūga, o visa stovykla – lietuviai, vokiečiai, austrai – kosėjo kaip džiovininkų sanatorija.

G e g u ž ė s 1 3N E T I K Ė T A S P A S I M A T Y M A S P I R M O J O J E S T O V Y K L O J E , 6 4 0 0 m

78

ratūra. Iš pradžių daktaras nepatiki savo akimis, paskui nusprendžia, kad termometras blogas. Pasimatuoja savo temperatūrą – 36,6˚, paskui dar kartą mano. Nuryju as-piriną ir „Diclofenac“ tabletę. Prašau kokio nors stipraus, vienu smūgiu išgydančio antibiotiko.

– Nereikia, – sako Mindaugas, – gerk, ką duodu, o pa-skui žiūrėsim.

Jis svarsto: iš kur tokia temperatūra? Jei nuo nuovar-gio – tabletės padės. Bet jei bronchų ar plaučių uždegi-mas – prasti popieriai.

Vieną akį pramerkia Saulius: – Temperatūra? – Jokių diskusijų. Tik žemyn! Mindaugas nuėjo pas vadą. Sako, ryte žiūrėsim. Galvoje košmariški scenarijai: kraupi Dzangmaus ligo-

ninė ir mirtinos plaučių komplikacijos. Kurį laiką sklandau tarp realybės ir sapno, bet po valandos temperatūra at-slūgsta ir aš galvoju, ar nesusapnavau visos šios istorijos. Negi liga ir nuovargis galėjo taip greit pasitraukti?

Tą naktį pagalvojau, kad Mindaugas turėtų būti kokio nors Tibeto dievo reinkarnacija. Dievo, kuris maitina, gydo, užjaučia, pamoko.

G e g u ž ė s 1 4I Š E I N A M E Į A N T R Ą J Ą S T O V Y K L Ą , 7 0 0 0 m

Ramioje saulėkaitoje tirpdžiau sniegą ir gurkšnojau arbatą. Vidudienį iš viršaus grįžo rusai. Trečiojoje stovykloje jie praleido dvi naktis. Pūga ir uraganinis vėjas sukliudė štur-muoti viršūnę. Nuliūdę išgėrė su mumis arbatos ir nusku-bėjo žemyn. Man pasirodė, kad jie jau nebesitiki dar kartą čia pakilti. „Amikal“ ekspedicija – austrai ir vokiečiai – dėl pūgos atsisakė užmačių eiti aukštyn. Atsikasė palapines, susikrovė daiktus ir pasuko žemyn.

Aš su vadu išeinu tik prieš pirmą. Einu užtikrintai, kaip visada lėtokai, bet jėgų netrūksta. Matyt, padeda notro-pilas, kurio pasiūlė Mindaugas. Jį vartoja kone visi, o aš apie jį išgirdau tik dabar. Notropilas nėra dopingas, bet aukštikalnėse smarkiai pagerina kraują.

Be jokių nuotykių pasiekiu antrąją stovyklą. Mindau-gas kviečia arbatos, bet ne toks žvalus kaip įprasta.

– Šiandien vos vilkau kojas, – prisipažįsta. – Nežinau, kas darosi.

Eugenijui ta diena irgi buvo nelengva. Matyt, išvargino priverstinė nakvynė.

Vidurnaktį mane pradeda kankinti bronchitas. Žiaurūs kosuliai ir dejonės. Pasižadinu Mindaugą. 38,9˚ tempe-

79

Ryte pasitikrinu temperatūrą – nėra. Niekas manęs žemyn nevaro, o savo noru atgal nesuksiu.

Kaip ir reikėjo tikėtis, pirmas reaktyviniu greičiu ledo sienos pusėn dingo Mindaugas; paskui traukė Eugenijus su klaipėdiškiu Sauliumi ir Vytas su Arvydu. Jiems iš paskos pėdinau aš; vadas kol kas liko stovykloje.

– Eikit, aš jus pasivysiu, – pasakė.Vakar klaipėdiškis Saulius vėl bandė įvesti tvarką: keltis

šeštą ir skubiai kilti į kalną. Šiandien pakilome aštuntą, o išeinam po vienuoliktos. Diena pasitaikė fantastiška: kai-tino santūri saulė, vėjo beveik nebuvo. Katės smigo į sukie-tėjusį sniegą, ir aš optimistiškai kopiau ne itin stačiu šlaitu, užlietas beribės laisvės jausmo, kurį kurstė neužmatomi sniegynai, begalybėje virstantys žydru dangaus skliautu.

Jaučiausi žvaliai; žinoma, tiek, kiek žvaliai mirtingasis gali jaustis septynių kilometrų aukštyje. O šios nakties koš-maras, atrodo, buvo taip seniai ir netgi ne aš jį sapnavau.

Mano draugams sveikatos irgi nestigo – Mindaugas seniai dingo iš akiračio, o kiti nutolo tiek, kad panėšėjo į pilkas lėtai krypuojančias kurapkas. Netgi Arvydas, kuris vakar prisipažino išgyvenęs sunkiausią ekspedicijos dieną, dabar jau ropojo stačia ledo siena.

Saulė pakrypo vakarop, o vadas vis dar nesirodė. Didžiulėje sniego plynėje nusimečiau kuprinę ir pritūpiau ant jos; palauksiu valandžiukę, galvojau. Prisėdo ir Vytas, atsilikęs nuo spartuolių grupės.

– Kažin, ar jis pasirodys? – svarstė Vytas, žiūrėdamas į tolimą horizonto liniją, kur turėjo išnirti Saulius.

– Jis tikrai ateis, – tikinau kaip žinodamas. – Ten turėjo kažkokių darbų.

– Bet kodėl jo nėra iki šiol?– Nežinau, bet tikrai ateis.– Tada aš jo čia palauksiu, – pasakė kiek patylėjęs Vy-

tas. – Labai sunkiai šiandien einu.– Pasėdėsiu ir aš, nes mes su juo kilsime susirišę viena

virve, – paaiškinau, kramtydamas razinas. – Nenorėčiau vienas kabarotis tuo ledu.

Vytas dar kelias minutes padiskutavo, o po pusvalan-džio įsitvėręs virvių jau kilo saulės ir vėjų nušlifuotu ledu.

G e g u ž ė s 1 5T R E Č I O J I S T O V Y K L A , 7 4 2 5 m . S E P T Y N I V I E N O J E P A L A P I N Ė J E

80

Likęs vienas, pusvalandį pasėdėjau plynėje, o paskui irgi nuklampojau sienos link. Prisiglaudžiau prie pat ledo, nes iš viršaus pradėjo skristi akmenys, kai kurie gero lagamino dydžio. Pasislėpus smagu stebėti jų trajektorijas: niekada ji nebūna tiesi; tarpais užlūžta ir akmuo krinta visai ne ten, kur tikėjaisi. Sėdžiu septynių kilometrų aukštyje – pagaliau susigriebiu. Palauk, o kur žadėtos haliucinacijos? Klaipėdiš-kis Saulius pasakojo, kad kopiant į Leniną septyniuose ki-lometruose staiga smegenis ėmė įkyriai gręžti mįslė, kodėl vamzdis su dviem galais. Čilėje sutiktas alpinistas Kęstutis Balaišis pasakojo, kaip jis tokiame aukštyje pajutęs, kad šalia eina dar vienas Balaišis, lygiai toks pat, su juo galėjęs net pasikalbėti.

Kartkartėmis atsistoju ir žiūriu į sieną, kuria netrukus teks kabarotis. Kai kas žavisi sienomis, o vienas vokietis, girdėjau, šį užsiėmimą pavadino onanizmu:

– Tris dienas kaboti ant virvių – apsivemsiu iš nuobodulio.Apie penktą pasirodo Saulius. Susirišame ir lėtai

pradedame kilti aukštyn. Čia pirmąkart gyvenime gaunu žumarą – tai tokia geležis, su kuria patogu kilti pritvirtinto-mis virvėmis. Stumi žumarą virve aukštyn – prisitrauki; vėl aukštyn – prisitrauki. Ir taip dešimtis kartų. Sunku judėti ir kvėpuoti. Matyt, ilga diena tokiame aukštyje išgręžė visus raumenis ir plaučius. Saulius laikosi visai tvirtai ir dar man padeda. Gerai, kad palaukiau: be jo būčiau prišalęs prie ledo. Nors kas žino...

Leisgyvis įveikiu ledą ir sudrimbu ant artimiausio pun-tuko. Matau žiauriai statų akmenuotą šlaitą ir už jo besilei-džiančią kruviną saulę. Liko pakilti gal porą šimtų metrų, o jėgos baigiasi. O dar tas ilgas akmenuotas skardis! Saulius dabar kaip koks supermenas: kuprinė nežmoniškai sunki, bet jis žvalus, judesiai ryžtingi ir, atrodo, nesiruošia ilsėtis. Ką darysi – eisiu ir aš, kelio atgal nakties tamsoje nėra.

– Turiu gerą mintį, – staiga sako Saulius, varstydamas didžiulę kuprinę.

Aš nė nekrusteliu, nes jau netikiu, kad gali būti gerų minčių šioje akmenų dykynėje, kurią netrukus paliks pa-skutinis saulės spindulys.

– Mintis tokia, – tęsia Saulius, – imk deguonies ba-lioną ir mes eisim dvigubai greičiau. Ir tau gerai, ir man gerai: tu lengviau kvėpuosi, o mano kuprinė palengvės keturiais kilogramais.

Kaip sakoma, čia ne vieta derėtis! Deguonies balionas pa-sirodo esąs ne toks mažas, užtat jau pirmas gaivus deguo-nies gurkšnis švysteli mane kaip ant sparnų: nebejaučiu sunkios kuprinės, pamažu atbunda raumenys. Dabar jau einame sparčiu žingsniu, nors skardis 70 laipsnių statu-mo ir iš po kojų slysta akmenys. Iki tol grožiui buvome abejingi, o dabar sekundę gėrimės nuostabiu saulėlydžiu. Kalnas jau skendi tamsoje, ir tik ta snieguoto kalno vieta, kur skęsta saulė, aptyška vaiskiai raudona spalva, tarytum matadoras ką tik suvarė peilį buliui į nugarą.

Sunku pasakyti, kiek mes užtrukome, nes deguonies euforijoje visiškai praradau laiko nuovoką. Draugų palapi-nę pasiekėme visiškoje tamsoje.

Įlindęs į ankštą palapinę sužinojau, kad pirmasis į stovyklą atėjo Mindaugas. Ledo sieną jis įveikė greitai: be žumaro, remdamasis kačių priekiu sparčiai kilo aukštyn ir jau ketvirtą valandą virėsi arbatą. Rado patogioje vietoje pastatytą rusų palapinę, savos nebestatė, nes jėgos buvo išsekusios. Po gerų poros valandų pasirodė Saulius ir Euge-nijus. Trise išsivirė sriubos, apžiūrėjo statų kelią į viršūnę. Grėsmingai atrodė žandarai. Netrukus pasirodė Arvydas ir Vytas, dar kartą pasitarė, ar statyti palapinę. Arvydas buvo įsitikinęs, kad mes su vadu šiandien jau nebeateisim. Jam pritarė ir Vytas, todėl antros palapinės nebestatė. Vienin-gai buvo nutarta, kad penkiems vietos tikrai užteks. Išgėrę arbatos persimovė kitas kojines. Tai buvo tarytum ženklas, kad rytoj į viršūnę išeis visi penki. Apie kelią žemyn nebuvo jokios kalbos. Net Vytui netrūko optimizmo, nors jis jautė-si blogai, kankino stiprus kosulys, kilo temperatūra.

– Logiškai galvojant, neturėčiau eiti, – sakė Vytas. – Bet rusena viltis, kad padės vaistai ir iki ryto įvyks stebuklas.

Svarstau, ar nebūtų geriau, jei jie būtų pastatę antrą palapinę ir nakvynė būtų buvusi visai kitokia. Vyto nuomo-ne, būtų buvę dar blogiau. Mat mes neturėjome miegmai-šių ir išsiskirstę į dvi palapines būtume sušalę.

O dabar trivietėje palapinėje spaudžiamės septyniese: pagrindinė trijulė, atrodo, jaučiasi neblogai, Arvydas irgi neturi jokių problemų, tačiau Vyto reikalai nekokie – jis žiauriai kosti, turi temperatūros, o mane sugriebia stiprus bronchitas, ir aišku, kad mano žygis baigėsi.

Vadas paskelbia savo sprendimą: – Rytoj į viršūnę išeis trys, o dėl kitų pamatysime išaušus.

81

Ryte tapo aišku, kad į viršūnę kils Mindaugas, Eugenijus ir klaipėdiškis Saulius. Jis dar naktį apsisprendė eiti. Gal sun-kiai eis, bet eis. Aš turiu temperatūros, visi krenkši, keikia nakvynę: sugadino kopimą. Vadui bloga. Čia ne ta vieta, kur jaustumeisi gerai, sako jis. Vytas sakosi fizinių jėgų turįs, bet truputį karščiuoja ir labai sunku kvėpuoti. Jį jau bazinėje stovykloje kankino bronchai, o kai pūgoje į juos pritraukė sniego, reikalai visai pašlijo.

Arvydas galėtų, bet neina. Kodėl, nežinau. Ir ne-turiu jėgų klausinėti. Tik žinau – jeigu vadas pasaky-tų – eik, jis ir eitų. Gal jis nenori palikti Vyto, su kuriuo susirišęs ėjo visą žygį. Arvydas man atrodo geležinis žmogus. Ir velniškai užsispyręs. Vytas ir mane vadina žiauriai užsispyrusiu, sako, tu eini net tada, kai negali. Deja, dabar aš jau negaliu, mano kelias tik žemyn. Eu-genijus iš pradžių irgi abejojo. Jis ryte smarkiai kosėjo, nuo kosulio net pykino.

Šeštą ryto Mindaugas su Saulium išlindo į gryną orą. Buvo dar tamsu, bet nekilo abejonių, kad diena išauš puiki. Trumpai pasitarę, vyrai nusprendė, kad eiti dar anksti. Grįžę vėl užmigo. Pabudo septintą ir lėtai susitvarkę po valandos išėjo. Pramigom, sakė Mindaugas.

Nesikeldamas paplojau išeinančiam Mindaugui per petį – tai viskas, kuo aš jam šią minutę galiu padėti. Būtų gražu lauke surengti palydas – juk vyrai išeina į vieną aukš-čiausių pasaulio viršūnių, bet esu suriestas taip tvirtai, kad vos pakeliu galvą.

Guliu kankinamas kosulio ir klausausi, kaip trijulė rišasi virvę. Girdžiu Eugenijaus balsą:

– Vyrai, gal aš neisiu?– Reikia eiti, – tvirtu balsu sako Mindaugas.– Tada palauk – atsigersiu vandens.Oras buvo idealus. Švietė saulė, jokio vėjo. Temperatū-

ra apie 18 laipsnių šalčio.Jau vakar supratau, kad toks žygis man dar per

sunkus. Reikia gerokai pamankštinti raumenis, išeiti ledo mokyklą, įgyti patirties kokiame nors septynių kilometrų kalne. Ir apskritai, ko man dar norėti: juk netrukus gersiu arbatą 7425 metrų aukštyje. Super! Dar būtų neblogai, jei neužsilenkčiau nuo to prakeikto bronchito.

Devintą ryto Arvydas apžiūri keterą. Visi nutaria, kad su mano patirtimi ten lipti negalima. Kodėl jie dar svarstė mano galimybes? Matyt, juto, kad apmalšinęs bronchitą, galiu susirengti kopti aukštyn. Dėkui už jų gerą nuomo-nę – aš tokių kėslų neturėjau. Savijauta nebuvo tragiška, bet supratau, kad šiam kartui gana. Ar bus kitas kartas, pamatysim vėliau.

Su manimi viskas aišku. Bet yra dar trys. Trys prityrę stiprūs alpinistai.

– Ką darom? – klausia vadas.Arvydas galėtų eiti, bet jau pusė dešimtos, per vėlu

startuoti. Arvydas atrodo žvalus ir sveikas, bet į kalną nesi-veržia. Jis sako:

– Dar eidamas į pirmąją stovyklą pajutau, kad nieko nebus.

Išsiverdame arbatos ir keturiese pasileidžiame žemyn.

G e g u ž ė s 1 67 4 2 5 m . T R I S E – Į V I R Š Ū N Ę , K E T U R I E S E – Ž E M Y N

82

Antra para leidžiamės nieko nežinodami apie trijulę. Galime tik spėlioti, kiek jų užkops. Gal visi trys, o gal, kaip mano aiškiaregės sapne, tik vienas.

Iki bazinės stovyklos liko geras pusdienis kelio. Likau vienas ledo labirinte. Pavasaris. Einu atsargiai lazdomis badydamas taką, kad neįsmukčiau į pažliugusį sniegą. Kur sukti, nebeaišku, nes nuėję žmonės nepalieka jokių pėdų, jas užlygina tirpstantis vanduo. Einu be kompaso, tik žinau, kad Sisia visąlaik turi žiūrėti man į nugarą.

Pro šalį lekia jaunasis šerpas.– Ar teisingu keliu einu? – klausiu bijodamas pasiklysti.– Teisingu! – užtikrintai atsako šerpas, iki pusės pasi-

nerdamas sniego košėje.Daug jėgų atima statūs ledo vartai, kai įsikirtęs

katėmis ant pirštų galų turi kelti savo svorį ir 25 kilog-ramų kuprinę.

Čiurlena upeliai, o kelio galo nematyti. Išsivadavęs iš ledo nelaisvės, prie didžiojo akmens

surandu Saulių, spėjusį išvirti du puodus kakavos. Ne pats gaiviausias gėrimas po alinančio žygio, bet griebiu ir go-džiai vienu užsivertimu išgeriu visą litrą.

Gal sapnuoju – mano pusėn pradeda riedėti šaldytuvo dydžio akmuo ir per metrą sustoja.

Toliau maukiu kakavą.Svirduliuodami kaip įkaušę fermeriai iš viršaus leidžiasi

trys mažiukai apšepę tiroliečiai iš Insbruko apylinkių. An-gliškai jie kalba labai silpnai. Gerai, kad mokame vokiškai. Taip, kartu buvo lietuvis. Jawohl – Doktor! Taip, daktaras. Įkopė trise – vienas lietuvis ir du austrai. Dar vienas tirolie-tis sustojo ties briauna, nes apsvaigo galva.

Dabar ir jie gauna kakavos.Stvėręs telefoną, Saulius išsyk perduoda žinią į Vilnių:

sekmadienį, šių metų gegužės šešioliktąją, pusę trijų dienos dar vienas pasaulio „aštuntukas“ pasidavė Lietuvos alpinistui. Jo vardas Mindaugas Leskauskas.

Šiuo metu jis su Sauliumi ir Eugenijum ilsisi pirmojoje stovykloje. Ten dar likę ir keli austrai. Tiroliečiai, atsidėko-dami už kakavą, skambina viršuje likusiems saviškiams ir

prašo pakviesti ką nors iš lietuvių. Prieina Saulius. Vadas išsiteirauja apie sveikatą ir reikalus, o man belieka džiaugs-mingai pasveikinti naująją Lietuvos alpinizmo žvaigždę.

– Žvaigždė guli be jėgų, – sako Saulius. – Sveikinimus būtinai perduosiu.

Su austrais susitariame grįžę palėbauti.– Bet gal geriau rytoj? – siūlau atsižvelgdamas į varga-

ną savo ir jų būklę.– Galim ir rytoj!Aiškiaregės sapnas išsipildė – į viršūnę prasiveržė vie-

nas iš mūsų. Tik ne tas, kurį ji sapnavo.– Kartais neįlipti yra geriau negu įlipti, – sako va-

das. – Žiūrėk – pernai į Everestą išėjo penki estai, o įkopė tik vienas. Tik trys pakilo virš septynių kilometrų – o mes juk visi pakilome iki 7425 metrų. Vieną estą persekiojo kraupios nelaimės. Pradžioj jam plyšo pilvas, o paskui įkritęs į ledo plyšį susilaužė stuburą. Ivaras, pasiekęs pus-devinto kilometro, nušalo visas galūnes. Teko daug ką amputuoti. Tad kaip pavadinti pernykštį estų žygį – sėk-me ar nesėkme?

O mūsų žygis – sėkmė ar nesėkmė? Man nekyla jokių dvejonių: jei Mindaugas buvo viršūnėje, o visi kiti iš pusaštunto kilometro grįžta be jokių traumų, – ne-abejotina sėkmė.

Žiauriai kankina bronchai. Išsekęs grįžtu į bazinę stovyklą.

G e g u ž ė s 1 7G R Į Ž T A M E Į B A Z I N Ę S T O V Y K L Ą I I , 5 6 0 0 m

83

Naktį vėl turėjau temperatūros.Saulius su Korsanu ir Rabinu išlekia pasitikti trijulės.

Stovykloje liekame trise – Arvydas, Vytas ir aš. Susirenka-me išgerti arbatos ir aptarti rezultatų.

– Galėjo būti ir kitaip, jeigu būtume kitaip pasiruošę ir nusiteikę, – reziumuoja Arvydas.

Mes su Vytu palinksime. Kad ir tas nelemtas bronchi-tas. Visi turėjome veido kaukes, bet nė vienas jomis per pūgą nesinaudojome. Aš kaukę prisiminiau, kai šaukštai jau buvo popiet. Trūko vaistų kvėpavimo takams. Mindau-gas ekspedicijai vaistus parinko internete radęs pavyzdinį sąrašą. Kad kvėpavimo takams reikės tiek daug, nesitikė-jo. Visoms kitoms bėdoms vaistų pakako, o štai bron-chams pristigo.

Net septynių kilometrų aukštyje Mindaugo apetitas buvo puikus, bet maisto jau trūko. Baigėme lašinius, kurie tokiame aukštyje nėra tinkamas maistas. Visą kelionę juokėmės iš kažkokios ekstremaliai pedantiškos tetos, kuri kalnų ekspedicijoje suskaičiuoja kiekvieną raziną. Dabar matau, kad be reikalo juokėmės, – tokia teta būtų pra-vertusi. Ten, viršuje, dešros netinka, reikia daugiau an-gliavandenių. Saulius prisipažino, kad labai mažai žinojo apie maršrutą. Bet čia ne jo kaltė – informacijos apie Sisia Pangmą tikrai mažai.

Nusiteikimas irgi nebuvo – žūtbūt viršūnė. Šalia savęs aš nemačiau fanatiškų viršūnės užkariautojų. Vadas dar Vilniuje pasakė, kad svarbiausia yra ne viršūnė, o pats pro-cesas, žygis. Na, dar sveikiems sugrįžti. Eugenijus ir klai-pėdiškis Saulius keliskart sakė: eisim, kiek galėsim. Jie abu labai stiprūs ir valingi, bet ne tie, kur dantimis kabinasi už uolos ir patys lenda po lavina.

Arvydas prisipažino:– Dar eidamas į pirmąją stovyklą pajutau, kad nieko

nebus. Pramogos Tibete išmušė iš vėžių. Ir ilga kova su kinų biurokratais. Kai ėjome į Makinlį, jau prieš pusmetį žinojome kiekvieną kelionės smulkmeną. O rengtis pra-dėjome prieš pusantrų metų. Dideliems šalčiams buvome pasiruošę ir fiziškai, ir morališkai. Ir kai šalčiai užeidavo,

apimdavo džiaugsmas. Nes mes to laukėme. Dabar iš-lėkiau skubotai, mažokai tesportavęs. O šiaip į aštuonis kilometrus kilčiau kad ir šįmet.

Vytą irgi kankina bjaurus kosulys. Jis mano, kad ne-reikėjo grįžti ilsėtis. Kiti juk nėjo atgal. Mes pasirinkome patikrintą rusų alpinistų kelią – įkūrus stovyklas, grįžti pa-ilsėti. Tik gaila, kad ne į miškų zoną, kur gausu deguonies, o į stovyklą, įsikūrusią Elbruso aukštyje.

Įdienojus grįžta visiškai išsekęs Mindaugas. Vos laikosi, bet sėda su mumis pasikalbėti. Juokaudami prisimename keistą nakvynę septyniese paskutinėje stovykloje.

– Kodėl tu tą naktį netarei nė žodžio? – klausiu Min-daugo. – Visų balsus prisimenu, tik tavo ne.

– Kaupiausi. Viršuje viskas sunku, bet nė karto ne-buvo minties sukti atgal. Viršūnėje jokių minčių ir jokio džiaugsmo. Kažkoks šerpas kvietė džiūgauti kartu, tai ir aš šiek tiek padžiūgavau. Per pečius vienas kitą patrankėme. Austrai labiau šokinėjo; jie daugiau turėjo jėgų, nes jiems šerpai nešė net fotoaparatus. Aš kuprinę nusimečiau prie paskutinio žandaro ir į viršūnę pasiėmiau tik fotoaparatą ir pūkinę striukę.

– O vanduo?– Jis visada man parištas po kaklu. Iš pradžių karšta

arbata, o kai ją nugeriu, prigrūdu sniego.– O kaip išsisukai, neturėdamas virvių?– Trečiajame žandare radau pripainiotą virvių tinklą,

užsilikusį iš kitų ekspedicijų. Iš bėdos gali įsitverti, bet jei krisi – neišlaikys. Pačiame viršuje vargo nebuvo, nes virves nutiesė šveicarų šerpai. Užtat, kai ėjau atgal, virvių nebe-buvo: grįždami šveicarai jas ir susirinko.

Kol kas girdime padrikas mintis, iš kurių bandome suklijuoti šturmo vaizdą. Mindaugas griūna miegoti. Rytoj papasakos daugiau.

Klaipėdietis Saulius sakėsi ten, netoli viršūnės, mąstęs apie Kalno didybę. Vis prisimindavo sunkiai pasiektą Leniną – jį galima iš karto įveikti. Čia – ne. Pa-myras palyginti su Kaukazu didelis, o Sisia dar galin-gesnė. Didybė!

G e g u ž ė s 1 8B A Z I N Ė S T O V Y K L A I I . S U G R Į Ž T A M I N D A U G A S

84

Užsuka austrai, su kuriais Mindaugas stovėjo Sisios viršū-nėje. Vienas mėsininkas, kitas šaltkalvis. Jozefas ir Marti-nas. Abiem per keturiasdešimt, bet viengungiai. Geriam alų ir valgom lietuviškus lašinius. Mėsininkas Jozefas giria lietuvišką prekę. Šaltkalvis Martinas gerai įraudęs, nes vakar šventė ne tik pergalę, bet ir gimimo dieną. Girdėjau vakar tirolietiškai ulbaujant.

Po penktos alaus skardinės diskusija darosi filosofinė.– Ko tu eini į kalnus? – klausia sukaktuvininkas

Mindaugo.– Aš taip pabėgu nuo dogmų, gal net nuo laiko tėk-

mės, – sako Mindaugas. – Man kopimas – kaip malda.Rūpestingai verčiu, kad ir vokiškai ši mintis skambėtų

taip pat prakilniai. Mėsininkas sustingęs žiūri į Kužių kum-pį, o šaltkalvis į mane:

– Gal galėčiau paklausti, kuo jūs visi užsiimate?– Stomatologija, dizainas, teisė, savivaldybių politi-

ka... – pristatau savo draugus.– Aaaaa, – duetu atsako tiroliečiai. Mėsininkas iš Tirolio kalnuose ieško kitokio gyvenimo

turinio, naujų žmonių. Šaltkalvis priduria: Austrijoje žmo-nės išleidžia daug pinigų mašinoms, o mes juos išleidžia-me kalnams.

Kalno viršuje nuo ryto siaučia pūga ir prognozės ne-žada nieko gero. Visai nuliūdę rusai ruošiasi leistis žemyn. Kai kuriuos iš jų – prityrusius alpinizmo sporto meistrus – pūgos palaužė dar iki septynių kilometrų ribos. Viršuje liko jų palapinės ir inventorius. Kitos keturios ekspedicijos taip pat nusprendė sukti atgal – jų šerpai tempia žemyn palapines ir inventorių.

Devintą vakaro pamatėme atslenkant mūsų jakų karavaną, iš viso jų turėsime penkiolika. Vadinasi, rytoj jau žemyn. Dzangmaus miestelyje sauna, minkšta lova. Gal ir vaistų nuo bronchito gausiu.

Vakarop visi atsigauname, o Korsanas įneša tortą su užrašu „valio – mindaugui – lietuva“. Visą šią dieną kan-kinau Mindaugą klausimais, bet dabar jau galiu sulipdyti vaizdą, kaip buvo užkariauta dar viena Himalajų viršūnė.

G e g u ž ė s 1 9B A Z I N Ė S T O V Y K L A I I , 5 6 0 0 m . M I N D A U G O P A S A K O J I M A S

85

Tą naktį prieš šturmą Mindaugas užmigo tik po šešių. Paryčiais buvo išlindę su klaipėdiškiu Saulium į tamsą, bet nusprendė, kad eiti dar anksti. Prabudę po valandos pamatė tekančią saulę. Kitose palapinėse jau degė šviesa, krebždėjo žmonės. Trise iš lėto apsirengė ir aštuntą išėjo. Kalnas buvo pilnas žmonių. Dabar Mindaugo nuomonė tvirta: jeigu būtų išėję šeštą, viršūnėje būtų stovėję trys lietuviai. Sauliui ir Eugenijui kalno papėdėje pritrūko ne jėgų, o laiko.

Gal tik ketvirtį valandos jie ėjo susirišę, vėliau Mindau-gas atsisegė.

– Jūs galit eiti susirišę, – pasakė, skubėdamas į viršū-nę. – Sauliau, jeigu Eugenijus neis, paimk virvę!

Eugenijus ryte abejojo, ar eis, bet išsivadavęs iš virvių pasijuto daug geriau; dabar jis galėjo eiti savo tempu. Iš pradžių sniegą mynė atsilikęs, smarkiai kosėdamas, bet paskui pasivijo Saulių ir toliau jau kopė dviese.

Mindaugas, numetęs virvę, pajuto jėgą, o viršūnės artumas veikė kaip dopingas. Jis aplenkė visus, išėjusius gerokai anksčiau. Nepavijo tik šveicarų ekspedicijos – dviejų vyrų, moters ir juos lydinčių trijų šerpų. Jie tądien įkopė pirmieji.

Kepino saulė, darėsi tvanku, nors spaudė 18 laipsnių šaltis. Mindaugas nusimetė pūkinę striukę. Monotoniškai kapojo katėmis sušalusį sniegą, net buvo pamiršęs, kad turi fotoaparatą. Aplink nieko nematė ir negirdėjo.

Prie antrojo akmenų žandaro, 60 laipsnių stataus sniego šlaito, kabojo sena virvė. Įsikibęs į ją jis pradėjo kopti stačiomis katėmis, to buvo gerai išmokęs Kaukaze ir Tatruose. Kerta į ledą katę – nuskamba visas šlaitas. Staiga pajuto, kad kažkas apačioj čiupo virvę, ir, keldamas grėsmingą aidą, kabarojasi prie jo. Iš kur tas duslus aidas? Matyt, po luito apačia yra oro. Jeigu taip, ledas bet kurią sekundę gali atplyšti ir palaidoti Mindaugą po nuolaužų krūva. Ryžtingais riksmais pavyko persekiotoją nuvaryti nuo virvės – tai buvo tiroliečio šerpas. Šią trilerio sceną nuo pirmo kontraforso matė Eugenijus ir Saulius.

Mindaugas kelias minutes atsikvepia, iš kuprinės iš-sitraukia „tibloką“. Jis, sujungtas su karabinu, tampa lyg žumaras, tik lengvesnis. Dabar drąsiai aukštyn – naujoji konstrukcija neleis kristi atgal. Iš kairės apėjo kontrafor-

są – plačią akmeninę 90 laipsnių statumo sieną. Tenka lipti tarsi stačiais laiptukais. Tada stati sniego siena, septyniasdešimt laipsnių, gal penkiasdešimt metrų. Ir vėl ketera – juodžiausias tarpsnis. Ėjo gal dvi valandas, gal ne dvi – čia laikas praranda prasmę. Apima jausmas, kad eina tuneliu. Skaičiuosiu žingsnius, pasako sau, už-sibrėžia, kad eis penkiolika žingsnių, ir eina penkiolika. Padaro keturiais daugiau ir džiaugiasi kaip vaikas. Apima svaigulys, norisi griūti ir pagulėti čia pat sniege. Kojos švininės, o akyse sukasi spalvoti ratilai. Tikslas netoli, matai jį kaip bulius kruvinom akim. Austrai irgi kankino-si, ėjo labai lėtai.

Trečias kontraforsas – žandaras – kaip slidžių tram-plinas. Siena. Mato austrus, jie artėja prie tos vietos, kur prasidės centrinės viršūnės šturmas. Tai stati 70 laipsnių siena, bet ji čia pat, ranka pasiekiama, tik reikia 150 metrų virvės. Mindaugas sulaukė austrų, kurių šerpas nešė virvių ritinį. Virvių, deja, tėra tik 50 metrų. Neužteks. Kurį laiką Sisios papėdėje vyravo sumaištis.

Dažniausiai Sisios ekspedicijos pasitenkina arčiau esančia centrine viršūne, o į pagrindinę jau ketvirti metai niekam nepavyksta prasiveržti. Tačiau šiandien, atrodo, jos ramybė bus sudrumsta. Šveicarai jau slenka į ją šerpų nutiestomis virvėmis, austrai irgi apsisprendė kopti, tik Mindaugas dar dvejojo, nes viršūnė atrodė labai labai toli.

– Jinai tik atrodo toli, – tikino šerpas, – o iš tikrųjų tik dvi valandos.

Tik dvi valandos! Dabar – kai jėgos senka? O po to dar klampoti žemyn?

Bet jau kaukši austrų katės, ir Mindaugas patraukia paskui juos.

Pirmas etapas poliruotu ledu. Tiesus kelias, bet pavojingas – nestabilūs sniego gūbriai, atbrailos.

Kai iki viršūnės liko pusvalandis, nusimetė kuprinę. Pa-siėmė tik fotoaparatą ir vandens buteliuką.

Viršūnę pasiekė kartu su austrais ir jų šerpais. Glėbes-čiavosi. Nesitikėjo, kad jau pergalė. Bet džiugesio buvo nedaug: švininės kojos, nuovargis ir mintys, kaip sugrįžt. Debesuota viršūnė, ir visas pasaulis po kojom.

Aukščio lyg ir nejuto, širdis plakė normaliai, taip, kaip turėtų plakti 8000 metrų aukštyje. Čia deguonies

86

likę tik trečdalis. Šerpai sakė, kad jie gimę po laiminga žvaigžde, nes į pagrindinę viršūnę retas įkopia. Prie ledkirčio – Biržų vėliava, trispalvė liko pas Eugenijų, užmiršo perimti. Pradėjo kosėti, austras atkišo kažkokią juodą pastilę.

Grįžtant laukė netikėtumas – neliko virvių. Jas susirin-ko šveicarų šerpai. Logiška: jie jas užtempė, jie ir nuardė. Kojos linko per kelius, ir kelias be turėklo pasidarė kraupiai pavojingas. Katės nekibo į poliruotą ledą. Rankose tik led-kirtis, kuris kažin ar gelbėtų paslydus. 45 minutės žaidimo su mirtimi. 45 minutės absoliučios koncentracijos. Jeigu paslystum, čiuožtum ilgai ilgai – gal iki kokio ledo plyšio, o gal iki bazinės stovyklos. Austras mostelėjo ranka į tą pusę: nežinia ir amžinybė.

Įveikęs pavojingą zoną, Mindaugas sutiko Eugenijų su Sauliumi. Sėdi abu prie keteros pavargę ir žiūri į Tibeto tolumas. Čia pat aštuonių kilometrų riba – vadinamoji mir-ties zona, į kurią įžengti svajoja kiekvienas alpinistas. Bet jų nejaudino viršūnės artumas. Jautėsi nuėję, kiek galėję.

– Kur trauksit? – paklausė Mindaugas, dar nežinoda-mas jų ketinimų.

– Žemyn, – atsakė duetas.– Teisingai. Laiko kilti jau neliko. Užlipti prieblandoj ir leistis poliruotu ledu naktį būtų

tikra savižudybė. Tą patį pasakė ir šveicarų šerpai. Visi atkalbinėjo nuo žygio aukštyn. Tamsoje tais šlaitais kelio atgal nesurastum. Sauliaus galvoje daužėsi įkyri mintis: nespėjau, nespėjau, reikėjo išeiti anksčiau.

Žemyn Mindaugas leidosi greit, aplenkė savus. Norėjo kuo greičiau palapinėje ištiesti kojas. Atsistojo prie pirmo žandaro – matosi palapinė, austrai jau ten, pavydas apė-mė. Du šimtus metrų ėjo svirduliuodamas, dažnai stodavo pailsėti. Grįžęs krito kaip negyvas.

Leidžiantis saulei grįžo Eugenijus; išvirė arbatos ir kaip gailestingoji seselė pagirdė išsekusius draugus. Mindaugas sunkiai vartė liežuvį. Ne ką geriau jautėsi ir Saulius.

Miegot ir nieko daugiau! Miegmaišių nebuvo, tik pūkinė striukė ant kojų, o temperatūra krito 30 laipsnių žemiau nulio. Prabudo, kai nuo šalčio pradėjo gelti kairę koją, visai nebejuto pirštų. Įkišo į kojinę termopagalvėlę; jos cheminė šiluma atgaivino pirštus ir jis vėl užmigo. Jis

palapinės viduryje, Saulius ir Eugenijus iš šonų. Šie, at-rodo, išvis neužmigo.

Ryte Eugenijus jautėsi puikiai, vėl išvirė arbatos, maisto nebuvo jokio. Saulius atrodė smarkiai nusikalęs, o Mindaugą apėmė apatija – jis troško būti papėdėje, bet eiti nenorėjo. Dvi naktys pusaštunto kilometro aukštyje išjudino „stogą“. Lyg girtas žiūrėjo į statų ledo šlaitą: viską suvokė, bet kūnas nebeklausė.

– Einam, – Eugenijus kietai bakstelėjo jam į nugarą, ir prasidėjo sunkus kelias atgal, per akmenis, vėliau su virve per ledą.

Mindaugo rankos ir kojos tabalavo, buvo kaip sve-timos. Įsitvėręs virvės lėtai šliaužė žemyn. Augis stovėjo už nugaros ir diktavo: ženk čia, o dabar čia, čiupk virvę. Šliuoždamas žemyn prisiminė du brolius narkomanus, kurie galėdavo bėgti tik tiesiai; jei sustodavo – griūdavo. Jie įbėgdavo į jo kabinetą ir sudribdavo stomatologo kėdėje. Taip ir jis, slysdamas virve. Apsivynioja virvę apie ranką, pailsi. Paskui pabėgėja ir vėl apsivynioja. Jeigu su-stotų – nugriūtų.

Jėgų nėra, bet Augis verčia eiti.Antrojoje stovykloje išsivirė arbatos, austrai davė visą

maišą džiovintų vaisių, dešros ir šokolado. Jie skubėjo žemyn ir kratėsi visko, kas nebereikalinga. O lietuviams tai buvo puiki dovana – jie buvo vos gyvi ir neturėjo maisto. Po dviejų speiguotų naktų tikra palaima: saulės įkaitinta palapinė ir austrų labdara. Pavalgę porą valandų numigo.

Kai pabudę viską susikrovė, kuprinės tapo ne-pakeliamos.

Žygis iš antrosios stovyklos į pirmąją buvo ilgas ir nuobodus. Nebūtų ką prisiminti, jei ne išslydusi palapinė. Ji atsirišo nuo nugaros ir čiuožė žemyn tris šimtus metrų. Įkris į plyšį ar ne? Neįkrito.

Atėję į pirmąją stovyklą vėl prisiglaudė toje pačioje rusų palapinėj, kurios šeimininkai nebekopė pasiimti. Čia jau buvo lengviau kvėpuoti. Šiuo momentu mes su jais susiskambinome.

Kitą dieną ledokrityje keliskart pasiklydo. Juto, kad netoli fizinių galių riba. Jau kreipėsi ir į dievus. Tik minty-se, nes prašnekėti nebegalėjo. Perėję ledo katakombas, užsikaitė vandens, pasipjaustė dešros. O čia ir vadas

87

pasirodė, atnešė sriubos, morkų, obuolių. Nuo morkų Mindaugui sutraukė skrandį – penkias dienas buvo ne-valgęs, tik retkarčiais makaronų ragavęs. Būtų padėję fermentai, bet klaipėdietis Saulius nulėkė tolyn su visa vaistinėle ant nugaros.

Štai beveik ir viskas. Dar vienas lietuvis įveikė aštuonių ki-lometrų ribą. Dabar aštuonių kilometrų klube penki vyrai. Keturi gyvi, vienas – Anapilyje. Šerpai sako, kad nuo pa-skutinės Sisios stovyklos iki viršūnės ir atgal reikia dvylikos valandų. Mindaugui užteko devynių su puse.

Kodėl jam buvo lemta įkopti? Jis sakė visąlaik jautęs, kad viršūnė yra jo tikslas, o kopimas – malda. Ne raume-nys kelia aukštyn, o mintis. Todėl kalnai paklūsta vyres-niems. Einant į kalnus visų pirma stiprėja tavo dvasia. Tiek šį vakarą Mindaugo filosofijos. Griūname miegoti.

O Eugenijus grįžęs pasakė: varyčiau į Everestą!

88

Ilgas kelias žemyn, prie upelio, kur prieš penkias savaites statėme savo pirmąją stovyklą.

Lengvai sninga. Vyrai snaudžia ryšių karininko pala-pinėje. Ir aš nugriūvu tiesiai ant žemės. Už tualetą su-mokame ekologinį mokestį. Kinas norėjo 500 dolerių, bet Saulius svariai nusiderėjo. Vėl padėjo Everesto patirtis, kur pernai iš jo pareikalavo keturių šimtų, bet derybų pabaigo-je kinas išrašė sąskaitą: „100 USD for Shit“.

– Kaip tau pavyksta, Sauliau? – klausiu.– Netepsi – nevažiuosi. Fizikos dėsniai veikia

net Kinijoje!Su Sisia išsiskiriu be sentimentų, ne taip, kaip

susitikau.Basomis perbridau ledinį upelį ir išvažiavau.Keliai nežmoniškai išmalti, bet kostiumuotas kinas

meistriškai pilotuoja mūsų visureigį.Vakare sauna.Gauname po muilo gabalą ir alaus butelį. Nusimetu

vėjo neperpučiamą kostiumą ir atsisuku į veidrodį. Jame visu ūgiu pamatau kraupiai perkarusį vyriškį. Nukarusios rankos, gyslotos maratono bėgiko kojos. Be akinių sunkiai įžiūriu jo veidą: matau smarkiai suveltą barzdą, įdubusias akis, atrodo, mėlynas. Spėju, kad vyras už mane dešimt metų vyresnis.

Kelias minutes nustėręs spoksau į tą žmogystą, kol su-sitaikau su mintim, kad čia aš.

Vanduo, ir dar šiltas, yra pasaulio stebuklas, o pirtis – didžiausias žmonijos išradimas. Po mėnesio pertraukos vėl mėgaujuosi švariu gyvenimu. Ten, kalne, pirtis su litru van-dens buvo greičiau zenbudizmo seansas – kelios vandens čiurkšlės nieko nenuplauna, tik atgaivina sielą.

Ant pirties laktų sėdime dviese – aš ir jaunas apvalus kinas. Jis įkyriai žiūri man tiesiai į akis ir labai draugiškai šypsosi. Angliškai nekalba.

– Iš kur tu? – bandau paklausti rankų ženklais.– Vietinis, – tokia pat kalba atsako rubuilis kinas.– Businessman? – klausiu.– Buzman, – atsako nepaliaudamas šypsotis.

O paskui dar pasikalbame kiniškai.– Gompai!– Gompai!– Cai tjen.– Cai tjen.Kinas, neišlaikęs karščio, dingsta, tiek aš jį ir tematau. – Ką tu jam sakei? – klausia Mindaugas.– Iš pradžių – į sveikatą, paskui – viso gero.– Be ryšio!– Ar geriau tylėti? Be to, kiniškai tiek ir temoku. Dabar nuogi ant laktų sėdime septyni lietuviai, o

priešais mus kinas su kaklaraiščiu agituoja eiti į masažą. Tarptautiniais pirštų judesiais rodo, koks bus tas masa-žas. Žodžiu, pasiimk nuo baro vieną iš merginų ir lipk į atskirą kambarį masažuotis. Rytoj jo agitacija gal ką ir su-domintų, bet šiandien nervina. Norisi dar kartą palįsti po dušo srove ir kaip nors nušliaužti iki lovos kitoje gatvės pusėje. Kinas irgi nėra kvailas, supranta bejėgišką mūsų būklę ir pasitraukia.

Atgimę ir nušvitę sugriūname saunos prieangyje. Greta stumdosi sunkvežimių vairuotojai, renkasi panas ir eina masažuotis. Mes nusiperkame po labai didelį kiniško alaus butelį ir bandome žiūrėti kinų kovinį filmą. Filmas idiotiškas, žiūrėti neįmanoma. Kurį laiką svarstome, kaip kinams pavyko šį beskonį skystį pavadinti alumi, ir šliau-žiame miegoti.

G e g u ž ė s 2 0B A Z I N Ė S T O V Y K L A I , 5 0 0 0 m . V A K A R E – K I N Ų S A U N A

89

Kinų muitinėje su visais batais užlipu ant didžiųjų svarstyk-lių – 70 kilogramų. Praradau dešimt.

Autobusas pasuka į Katmandu, bet atrodo – kelionė niekada nesibaigs. Niekur neįmanoma įsibėgėti – po liūčių nuolatos kelią užtveria kalnų nuošliaužos.

Visa, kas buvo pakeliui į viršūnę, atrodo, sapnavau.Ir dabar sapnuoju, tik ne kalną, o jauną nepalietę su

arbūzu ant kelių. Ji atvirom akim žiūri į mane, tarytum fotostudijoje lauktų paukščiuko. Prasimerkiu – ji sėdi mūsų autobuse. Žiūri man į akis ir šypsosi. Po minutės mane vėl sukausto sapnas, o kai pabundu, nepalietė jau išlipusi. Gal jos išvis nebuvo?

Vakar mieste baigėsi streikas, bet barikados liko.Iš pirmo pasitaikiusio kompiuterio į Vilnių pasiunčiu

kelis vienodo turinio laiškus: „Mes jau Katmandu. Gydau bronchitą, kurį gavau aukštai. Galvojau, kad galiu pakelti garvežį, neišėjo. Numečiau 10 kilogramų, mano kojytės niekada nebuvo tokios plonos. 7425 m yra beveik praga-ras. O nedaug trūko, kad būčiau pavaręs dar aukščiau.“

Išsyk gavau kelis atsakymus, o vieną iš mano draugės Rūtos, su kuria kažkada lankiau Tibeto vienuolynus: „Da-bar verčiu tokią Nietzsche‘s knygą, tai ten tasai didybės apimtas žmogus šitaip rašo (žinoma, apie save): „Es gibt Etwas, dass ich r a n c u n e das Grossen nenne: alles Grosse, jedes Werk, jede Tat, einmal vollbracht, vendet sich unverzueglich gegen den, der sie tat. Ebendamit, dass er sie tat, ist er nunmehr schwach, – er haelt seine Tat nicht mehr aus, er sieht ihr nicht mehr ins Gesicht“.* O galgi tas dalykas, kad garvežio pakelti neišėjo, kad iki pergalingos viršūnės pritrūko kelių šimtų metrų, kaip tik ir leis pa-žvelgti „į akis“ visa kam, ką patyrei ten, viršuje. Vis bandau įsivaizduoti, kaip praleidot tą mėnesį, bet argi galiu?“

Skaitau pamišėlio F. Nietzsche‘s sakinius, bet nieko nesu-vokiu, nes galvoje dar švilpia Sisios kalno vėjas.

Išbadėję įsiveržiame į „Everest steak house“ ir užsisakome keptuvės dydžio jautienos kepsnius. Vėl visi kartu, ir orų mergaitė Rūta su mumis.

Rūta pasakoja, kad jai pavyko pamatyti gyvąją Patano deivę Kumari, kuri tik kartą per metus išeina iš savo namų ir, lydima didžiulės procesijos, keliauja pas karalių dar vieneriems metams patvirtinti jo įgaliojimus. Rūtai pažįsta-mas nepalietis Kešabas padėjo patekti į Kumari namus. Gy-voji Deivė ją priėmė, sėdėdama soste, pasipuošusi sunkia sidabro grandine. Jos kojos buvo nubarstytos žiedlapiais, degė daug žvakių. Kumari su pašaliniais negali kalbėtis, ji neturi teisės net nusišypsoti. Audiencijos pabaigoje Deivė palaimino Rūtą, patepdama jos kaktą raudonais dažais, o nebylys tėvas viešnią pavaišino bananu.

Nepaliečiai naujos Kumari ieško tarp šimtų mergaičių. Būsimajai deivei, kuriai tik ketveri penkeri metai, tenka keletas šiurpių išbandymų. Ji turi nesudrebėti, kai kertama ožio galva, ir neverkti, kai tamsiame kambaryje, prikrau-tame skerdienos, aidi kraupūs garsai ar šmėžuoja baisios demonų kaukės. Būsimosios Kumari kūnas privalo atitikti 32 reikalavimus. Ypač priekabiai tikrinamos blakstienos, kaklas, rankos, balsas. Perėjusi visus išbandymus mergaitė patenka pas astrologus, kurie turi patikrinti, ar jos horos-kopas nesikerta su karaliaus žvaigždėmis.

Prieš pat vidurnaktį prisimenu, kad reikia vaistų nuo bron-chito. Naktį tuščioje gatvėje su Mindaugu godžiai geriame ką tik vaistinėje įgytą saldų sirupą.

G e g u ž ė s 2 1Į K A T M A N D U . T A R P S A P N O I R T I K R O V Ė S

* „Yra kažkas, ką pavadinčiau didybės rankune (pranc. pagieža, kerštin-gumas): visa kas didis, darbas, veiksmas, vos įvykdytas, tučtuojau atsigrę-žia prieš tą, kuris jį atliko. Būtent atlikęs jį, žmogus dabar yra silpnas, – jis nebepakelia savo darbo, nebegali pažvelgti jam į akis.“

90

Jaučiuosi kaip po sunkių pagirių. Mindaugas nuperka mangą – tai bus mūsų pusryčiai.

Nenuvalęs nuo batų Sisios dulkių, išeinu į apsnūdusį Tamelį. Jau atmintinai moku aplinkinių gatvių raizgalynę, knygynuose žinau, kur kokia knyga padėta, jau pažįstu didžiumą gatvės pardavėjų, rikšų ir elgetų, berniūkščiai jau žino, kad marihuanos nerūkau, bet vis tiek siūlo, juk niekada nevėlu pradėti.

Šįryt pagalvojau, kad aš čia jau gyvenu. Todėl pats laikas dingti. Užsuku į pirmą pasitaikiusią turizmo firmą.

– Noriu į Varanasį, – sakau simpatiškam indui.– Viską padarysiu!– Ir Indijos vizą?– Ir vizą. Bet neužmiršk, kad šiandien šeštadienis, konsulas

nedirba. Vizą gausim pirmadienį popiet. Antradienį ryte išskrisi.Blogai. Dėl keliolikos valandų į Varanasį nesitrenksiu, nors

labai norisi.– O kur galim rytoj? – klausiu.Indas užverčia į lubas savo migdolines akis:– Į Čitvano karališkąjį parką.– Jau buvau.– Kada?– Prieš penketą metų.– Sir, – jis gailiai šypteli, – ten viskas pasikeitė.Nežinau, kas ten galėjo pasikeisti, bet noriu dingti

iš miesto.Pasitariu su Mindaugu.– Varom, – sako daktaras, – džiunglės geriau nei

miesto dulkės.

„Gorkha airlines“ per keturiolika minučių mus permeta į džiun-glių tvankumą. Nespėjome apsigyventi namiūkštyje po palmė-mis, o jau nušniokščia pirmoji liūtis – sveiki atvykę į džiungles.

Koks saldus miegas per liūtį! Pajoji ant dramblio ir vėl miegi. Paplauki upe – pasidairai į

kyšančias krokodilų galvas ir vėl miegi. Kalnų ekspedicija visiškai mane išsekino. Bandžiau padaryti vieną atsispaudimą – nepa-vyko. Nulipęs nuo dramblio, griūnu į lovą ir akimirksniu mane apgaubia nirvana.

G e g u ž ė s 2 2K A T M A N D U . S K R Y D I S Į Č I T V A N O D Ž I U N G L E S

91

Jaučiu, kad prireiks kokių trijų savaičių, kol atgau-siu jėgas.

– Be vitaminų neišgyvensime, – sako Mindaugas ir eina ieškoti transporto vaisiams.

Turgun įvažiuojame vos krutančiu trisdešimties metų senumo visureigiu ir prisikrauname pilną dėžę vaisių už 800 rupijų. Ličiai, bananai, arbūzai, mangai. Mindaugas perka, o aš fotografuodamas matau, kaip stora indė suk-čiauja. Ji beveik nematomu piršto judesiu spaudžia svars-tyklių lėkštę į savo pusę, o mano „Canon“ viską fiksuoja.

Kartą Delyje man pasitaikė itin plepus prekeivis:– Mes, indai, pelnu džiaugiamės tik tada, kai pavyksta

gudriai apgauti.

Anais laikais čia siautėdavo karaliai. Valdininkas ar genero-las buvo nieko vertas, jeigu nebūdavo pakviestas į didžiąją medžioklę, vadinamą šikar. Atvėsus orams kasmet iš Kat-mandu į pietus pajudėdavo kelių tūkstančių vyrų procesija, vadovaujama ministro pirmininko. Atvykdavo ir karalius su princais, svarbiausi generolai ir valdininkai. Juos pasitikda-vo keli šimtai dresuotų dramblių ir tūkstančiai varovų. Per vieną medžioklę krisdavo daugiau nei trys šimtai tigrų.

Ir neseniai nužudytas gerasis karalius Birendra dar būdamas princu čia nušovė tigrą – toks buvo ritualas; bet tapęs karaliumi nutraukė pragaištingas skerdynes. Me-džioklės plotai virto karališkuoju draustiniu. Ir tik garbin-giausi svečiai buvo kviečiami nušauti tigrą.

Bet mes su Mindaugu atvykome per vėlai – tigro mums niekas nerado. Prieš penketą metų, kai čia lankė-mės su Bernardu, gidai irgi žadėjo parodyti tigrą. Rodė jo pėdas, melavo, kad naktį tas baisus žvėris sudraskė karvę. Paskutinį vakarą dideliame ekrane parodė skaidrę su tigru. Vokiečiai tą tigrą fotografavo, o mes kritome iš juoko.

Vis ieškau, kas čia pasikeitė. Tarp palmių įsikūrė didelis karinis dalinys. Prieš išjodami drambliais į džiungles, turime užsiregistruoti nušiurusiame žurnale, kurį saugo automatu ginkluotas kareivis. Gatvės vis dar negrįstos, bet abiejose purvinos gatvės pusėse kalasi Vakarų linksmybių daigai: bamboo-bar, jungle-disco, elefant-casino.

Prieš penketą metų baruose gaudavome tik „Carlsberg“ alaus ir vietinio viskio, dabar – ko tik širdis geidžia.

Nuo Katmandu dulkių pabėga ir mūsų draugai. Kelią, kurį mes lėktuvu įveikėme per keturiolika minučių, mikroau-tobusu jie dardėjo aštuonias valandas. Ir džiaugėsi gavę apsukrų vairuotoją, kuris talentingai derasi su policininkais ir mikliai įveikia kelio nuošliaužas. Bevažiuodami jie gauna žinią, kad poryt maoistai rengia vietinį streiką. Aišku, kad per streiką nė vienas vairuotojas nedrįs užvesti automobi-lio, todėl mūsų draugai išvažiuoja jau rytoj: jų programoje liko tik saulėlydis su alaus bokalu, tvanki nakvynė ir saulė-tekis ant dramblio nugaros.

Mūsų išskridimo dieną vietiniai maoistai neapsimelavo: nė vienas variklis nebuvo užvestas, keliu riedėjo tik rikšos ir dviratininkai. Mums taip pat buvo užsakytas rikša; liesas mažutis nepalietis į oro uostą pažadėjo nugabenti per dvi valandas.

– Aštuoniolika kilometrų per dvi valandas? – perklau-siau. – Išdaužytais keliais per dvi valandas?

– Padu problem, – nepališkai ramino jaunuolis. – Jokių problemų. Važiuojam!

Užšokęs ant dviračio, mus lydi viešbučio gidas. Jau pustrečios valandos braškame bambuko vežimai-

tyje, rikša vis sunkiau gaudo kvapą, iki lėktuvo liko vos pusvalandis. O kelio galo nematyti. Jau porą kartų lipome lauk ir stūmėme vežimaitį kraupiai išmuštais keliais.

– Turbūt Katmandu šiandien nepamatysime, – sa-kau Mindaugui.

Jis spjaudo pavėjui arbūzo sėklas ir atrodo viskuo patenkintas:

– Pamatysime, jei rikša neužsilenks!– Gal man su juo pasikeisti?Mindaugas įtariai pažiūri į mano kalne išdžiūvusius

raumenis ir taktiškai taria:– Gal tegu jis dirba savo darbą.– Tada pasiųskime į priekį gidą, kad užregistruotų

mūsų bilietus?Ši idėja Mindaugui patinka. Gidas griebia dokumentus

ir dingsta kelio dulkėse.Kai virš mūsų galvų suūžė lėktuvas, rikšą vėl traukėme

iš kelio duobės. Užvertę galvas tikėjomės pamatyti ste-buklą, bet jo nebuvo – ore kabojo mūsų „Gorkha airlines“ lėktuvėlis. Ir lėkė jis į Katmandu be mūsų.

92

Nepalietis oro uoste ilgai purto Vyto daiktus. Apsiramina tik tada, kai atima virvių ryšulį.

– Kokia logika? – klausiu.– Gal įtarė, kad pakarsiu pilotą.– Tada kodėl nenusegė kelnių diržo?– Daviau dolerį.Tik dabar pastebiu, kad Vytas į lėktuvą lipa be savo

oranžinių batų. Jau naktis; už nugaros rimsta Katmandu chaosas, ten,

tamsoje, turėtų būti apledijusių Himalajų juosta. Galvoje jokių prakilnių minčių, mano raumenys išsekę, noriu kuo greičiau nuslinkti iki man skirto krėslo 43D.

Taip pasibaigė šis kelio gabalas; ir visa, ką aš jame patyriau, buvo per daug fantastiška, kad nepapasakočiau.

G e g u ž ė s 2 8K E L I A S A T G A L

93

94

Sugrįžęs iš Tibeto, Saulius Vilius netrukus išvyko į Tian Šanį, kur įkopė į keletą lietuviškais vardais pavadintų kalnų. Ekspediciją į lietuviškas viršūnes alpinistai skyrė A. Vosyliaus, F. Mieliausko ir G. Akstino – Lietuvos alpiniz-mo pradininkų, žuvusių 1959 metais Kaukazo kalnuose, atminimui. Pavojinga ketera Saulius pasiekė Nemuno viršūnę ir nauju maršrutu, siaučiant vėjui, lyjant ir žaibuo-jant – Žalgirį. Į G. Akstino viršūnę (4350 m) kartu su juo įkopė ir mūsų orų mergaitė Rūta Tolpežninkaitė.

Orai šią vasarą Tian Šanyje buvo kaip niekad grėsmingi. Vėjų ir lietaus išjudinta lavina prie Chantengrio viršūnės išsyk palaidojo vienuolika alpinistų. Tuo nelaimingu taku turėjo kilti ir estai, su kuriais Saulius pernai kopė į Everestą. Jie mirtinos lavinos išvengė, nes išėjo vėliau: kažkas išvertė kunkuliuojančią arbatą, kažkas pasipiktino, vandenį kaitė iš naujo... Po kurio laiko leisdamasis nuo Chantengrio, vadinamo Dvasių kalnu, dingo Sisios ekspedicijos nario Vytauto Gaučio draugas Viktoras Povelauskas. Niekas nesužinos, kas jam atsitiko – gal virvė buvo blogai prikabinta, gal išsekęs sušalo ar lavina prispaudė.

Himalajai ir Tian Šanis Sauliaus nenuvargino – rugsėjo pradžioje jis su draugais stovėjo Ararato viršūnėje (5165 m). Jie buvo pirmieji lietuviai, įkopę į kalną, kuriame įspaudą yra palikęs Biblijos herojaus Nojaus laivas.

Eugenijui Himalajų taip pat nepakako – vasarą jis su grupe žygeivių keliavo aukštomis ir mažai lankomomis pietvakarių Pamyro vietovėmis, kur gausu perėjų ir viršūnių lietuviškais pavadinimais. Jis persivertė per keletą

S P A L I S

sunkių perėjų, bet planuotos galingosios Karlo Markso viršukalnės nepasiekė: žygis dėl blogo oro nutrūko penkių kilometrų aukštyje.

Man vasarą irgi pasitaikė nelaukta kelionė. Kai rugpjūčio pradžioje pradėjau spaudai rengti savo kalnų dienoraštį, vėl ėmiau žygiuoti Himalajų akmenimis, ledu ir sniegynais, žinoma, šįkart – mintyse. Regėdavau skaisčią Sisios viršūnę, jausdavau ledo šaltį ir deguonies stygių. Kai naktį pakildavau nuo rašto, likdavo džiaugsmas ir nuovargis kaip po tikrojo žygio.

Užvertęs paskutinį dienoraščio lapą, gavau Sauliaus Viliaus laišką. Kitą vasarą jis rengia ekspediciją į Pakistane esantį Karakorumo kalnyną. Bandys įkopti į Gašerbrumo II viršūnę (8035 m), kurioje lietuvių pėdų dar nėra. Čia tas pats kalnas, apie kurį Saulius su Mindaugu Tibete kalbėdavosi kone kasdien. Paskambinau Mindaugui:

– Ką mąstai apie Pakistaną?– Galvoju dar. O tu?– Sunkus kalnas. Neramu. Po Sisios buvau nutaręs taip

aukštai nebelipti.– Nebijok! Kol kojos eina, reikia kopti.Po poros dienų iš Biržų atėjo Mindaugo elektroninis

laiškas. „Gal išprotėjau, bet tikrai norėčiau tenai. Kol kas nepradedu rimtai galvoti, nes jei užsikabinsiu – bus blogai. Jei iki Velykų rasiu pinigų, tada tikrai važiuosiu. Namas palauks! Algi, pagalvok ir tu rimtai. Gal ir crazy šis reikalas yra, bet juk vertas. Pagalvok. Linkėjimai iš Šiaurės. Mindė.“

Išjungęs kompiuterį, be jausmo vėpsojau į kampą, kur suversti „Millet“ batai, titaninės katės ir Tibeto dulkių prisi-gėrusi kuprinė. Crazy, crazy, crazy, kieme kalė pušį genys.

95

Ekspedicijos vadovasEverestas 8850, Leninas (Pamyras) 7134, Chantengris 7010, Kilimandžaras 5895,Elbrusas 5642, Monblanas 4808

Akonkagva 6996, Makinlis 6197, Elbrusas 5642, Kilimandžaras 5895, Monblanas 4808, Omaras Chajamas (Pamyras) 6200

Pilis (Čilė) 6046, Piko de Orisaba (Meksika) 5790, Elbrusas 5642, Monblanas 4808

Sisia Pangma 8046, Rasakas (Peru) 6020, Piskas (Peru) 5752

Akonkagva 6996, Makinlis 6197, Kilimandžaras 5963, Elbrusas 5642, Monblanas 4808

Leninas 7134, Belucha (Altajus) 4500

Leninas 7134, S. Darius ir S. Girėnas (Pietvakarių Pamyras) 6020, Elbrusas 5642, Monblanas 4808, Cimtarga (Fanai) 5487

E K S P E D I C I J O S D A L Y V I A I I R J Ų A U K Š Č I A U S I K A L N A I

S A U L I U S V I L I U S

V Y T A U T A S G A U Č Y S

A R V Y D A S J O N A I T I S

A L G I R D A S K U M Ž A

M I N D A U G A S L E S K A U S K A S

S A U L I U S R U D N I C K A S

E U G E N I J U S Š I M A N A U S K A S

96

1. Javapjūtė Nepale

2. Anapurnos papėdėje

3. Ryžių laukas

4. Į svečius pas kaimynę

5. Nepalo vaikai

6. Himalajų vaikai

7. Nepalo kalnų terasose žydi kviečiai

8. Himalajų priekalnės. Nepalas

9. Maldos vėliavėlės prie Gosaikundo ežero

10. Kelio remontininkai. Tibetas

11. Namčė Bazaras – šerpų sostinė

12. Prekyba Katmandu gatvėje

13. Svečiuose pas jogą

14. Ryžiai – kasdieninis jogų maistas

15. Šventasis (Sadhu) verda ryžius

16. Pusryčiai kaime prie Anapurnos

17. Mėsos pardavėjas. Tibetas

18. Sadhu – šventieji. Katmandu

19. Vidudienis Nepalo miestelyje

20. Senelių namų virtuvėje. Katmandu

21. Senelių namų virtuvėje. Katmandu

22. Kilimų fabrike. Katmandu

23. Vienuoliai žaidžia tinklinį

24. Nepale veikia stipri Komunistų partija. Katmandu

25. Šivos šventykloje merginos aukoja vaisių ir ryžių. Katmandu

26. Langtango slėnio mergaitė

27. Nepalo kaimo mokytoja

28. Broliai

29. Tibeto sostinėje daug apleistų vienuolynų

30. Ėriuko aukojimas

31. Budos kojos

32. Tibeto vienuolių apeigos

33. Tibeto vienuo-lynus saugo dievai

34. Om mani padme hum – akmenyje iškalta tibetiečių mantra

35. Aukojimo šventė. Patanas

36. Atsisveikinimas su neturtingu giminaičiu

37. Katmandu slėnis

38. Tiltas pakeliui į Everestą

39. Nepalietė ryžių lauke

40. Himalajų gražuolė

41. Ant nugaros – 70 kilogramų

42. Vakaras prie šventojo Gosaikundo ežero. Nepalas

43. Šventasis Kailašo kalnas

44. Tibeto peizažas

45. Mustango karalystėje

46. Ilga kelionė namo. Tibetas

47. Mergaitė renka karvių mėšlą kūrenti krosniai. Tibetas

48. Piligrimai eina link Kailašo kalno

49. Tingrio kaimo merginos

50. Sūpuoklės Himalajų perėjoje

51. Nusileidę nuo šios perėjos (5000 m) pamatėme Sisia Pangmą

52. Tolumoje – aukščiausios pasaulio viršūnės

53. Nuo Kalapataro viršūnės pamačiau du ežerus

54. Šerpų takai. Nepalas

55. Iš ryto Sisia Pangma atrodė taikiai

56. Saulius Vilius: nejaugi vėl pūga?

57. Kalno papėdėje įrengėme antrąją bazinę stovyklą

58. Besileidžiančių nuo kalno alpinistų tyko ledo plyšiai

59. Kelias į pirmąją aukštikalnių stovyklą

60. Grįždami nuo kalno vėl turime įveikti ledokirtį

61. Šiandien alpinistai įveiks septynių kilometrų aukštį

62. Kelias valandas kopiau įsmeigęs žvilgsnį į šį kastuvą

63. Pūga buvo nuolatinė mūsų žygio palydovė

64. Rytas pirmojoje stovykloje. Vytas ir Arvydas riša virves

65. Naktį girdėjome, kaip skeldėja milžiniški ledo gūbriai

66. Prie Sisia Pangmos tenka brautis per painų ledokričio labirintą

67. Šerpas keletą kartų pasiklydo ledo labirinte

68. Pusryčiai prie laužo

Dėkoju nepaprastai draugiškai komandai,

su kuria kopėme į Sisią Pangmą.

Dėkoju visiems, kurie laukė grįžtant ir baiminosi,

kad nenusisukčiau sprando.

Dėkoju draugams, padėjusiems sukurti šią knygą.

Dėkoju bičiuliams, parodžiusiems kelią į kalnus.