Ignacy Karpowicz

Gestai

vilnius 2011

Iš lenkų kalbos vertė Kazys Uscila

© Copyright by Ignacy Karpowicz © Copyright by Wydawnictwo Literackie, 2008© Vertimas į lietuvių kalbą, Kazys Uscila, 2011© Viršelis, Agnes Indre, 2011© Leidykla VAGA, 2011

UDK 821.162.1-31 Ka473

Versta iš: Ignacy Karpowicz, Gesty. Wydawnictwo Literackie, Kraków, 2008

Knygos leidimą remia Knygų institutas / Lenkų literatūros vertimų rėmimo programa

ISBN 978-5-415-02215-1

1. Gijos 9

2. Gelmės 20

3. Grįžimas 28

4. Giminė 41

5. Garbinimas 47

6. Gausa 57

7. Gaišatis 64

8. Garderobas 69

9. Geografija 74

10. Galimybės 80

11. Genetivus 86

12. Gongas 91

13. Gucis 101

14. Galas 108

15. Galanterija 114

16. Gamta 124

17. Gazikas 130

18. Grožis 138

19. G 35 144

20. Gynyba 154

21. Garnitūras 164

TURINYS

22. Gruodis 176

23. Garsas 190

24. Graudulys 200

25. Guma 205

26. Gulėjimas 213

27. Gumbas 220

28. Gipsas 223

29. Glenturret Single Cask 228

30. Galva 235

31. Galvojimas 237

32. Gėris 239

33. Garantija 240

34. Gyvensena 242

35. Gamyba 244

36. Geometrijos 247

37. Gerklė 252

38. Gžegožas 255

39. Gramai 259

40. Glosa 261

1. Pirma Gijos

2. Antra Gijos

3. Trečia Gijos

4. Ketvirta Gijos

5. Penkta Gijos

6. Šešta Gijos

7. Septinta Gijos

8. Aštunta Gijos

9. Devinta Gelmės

10. Dešimta Grįžimas

11. Vienuolikta Grįžimas

12. Dvylikta Giminė

13. Dvylikta Garbinimas

14. Trylikta Gaišatis

15. Keturiolikta Garderobas

16. Penkiolikta Geografija

17. Šešiolikta Galimybės

18. Septyniolikta Galimybės

19. Aštuoniolikta Genetivus

20. Devyniolikta Galas

Keturiasdešimties skaitvardžių sąrašas

21. Dvidešimta Garsas

22. Dvidešimt pirma Gamta

23. Dvidešimt antra Grožis

24. Dvidešimt trečia G 35

25. Dvidešimt ketvirta Gruodis

26. Dvidešimt penkta Gruodis

27. Dvidešimt šešta Garsas

28. Dvidešimt septinta Garsas

29. Dvidešimt aštunta Garsas

30. Dvidešimt devinta Garsas

31. Trisdešimta Garsas

32. Trisdešimt pirma Guma

33. Trisdešimt antra Guma

34. Trisdešimt trečia Gulėjimas

35. Trisdešimt ketvirta Gulėjimas

36. Trisdešimt penkta Gipsas

37. Trisdešimt šešta Gipsas

38. Trisdešimt septinta Gamyba

39. Trisdešimt aštunta Gramai

40. Keturiasdešimta Gelmės

9

Gijos

Nedaug beprisimenu iš vaikystės. Gal nenoriu prisiminti. Gal dar esu per jaunas. Gal dar man toli iki galo. Bet artėju. Artėju nepriklausomai nuo savo valios. Kiekviena diena – vienas žingsnis. Trys šimtai šešiasdešimt penki žingsniai – tai vieni metai. Kas ket-verius metus užkliūvu už papildomos keliamųjų metų dienos.

Kasmet, viliuosi, mokausi nuoširdumo savo atžvilgiu, tačiau pernelyg uoliai jo nelavinu. Turiu gerų norų ir mažai kantrybės. Už atvirumą man galima būtų parašyti daugių daugiausia kuklų pliusą. Pliusą paskatai. Nežinau, ar su tokiu pažymiu kelia į kitą klasę. Šiaip ar taip, jau daug metų, žingsnis po žingsnio, kartoju tą pačią medžiagą.

Nedaug ką prisimenu iš vaikystės. Pirma, gimiau žiemą. Tai tikra, data atsirado metrikuose, metų laikas – mano tėvų pasako-jimuose. Gimiau, bet nieko neprisimenu. Neprisimenu, kaip plau-kiojau. Neprisimenu, kaip mano motinai nutekėjo vandenys. Kaip mano plaučiai pirmą kartą įkvėpė oro. Kaip ėmiau naudoti lūpas valgydamas, nes anksčiau valgiau bamba. Kaip mano akys paste-bėjo pirmą formą. Mano smegenys pirmą kartą atpažino kažkokią formą. Naujas žodis: „pažįstamas“. Pažįstama forma.

Antra, išmokau kalbėti. Neprisimenu savo čiauškėjimo. Ne-prisimenu pirmų žodžių. Anot mano tėvų, tai buvo žodis „mama“,

Ignacy Karpowicz

10

bet paklaustas tėvas motinai negirdint galėjo pasakyti „tėtis“. Ne-prisimenu pirmo žodžio, tėvai prisimena už mane, bet prisimena savaip, kiekvienas kitame kambaryje ir kitoje praeityje. Jeigu galė-čiau pasirinkti pirmą žodį, pagal savo ligšiolinį gyvenimą juo būtų „aš“. Antra, išmokau kalbėti, o mano pirmas žodis buvo „aš“, nors to niekas neprisimena. Aš irgi.

Trečia, išmokau skaityti ir rašyti. Neprisimenu pirmo sakinio, turėčiau pasižiūrėti į elementorių, iš kurio tada visi mokėsi. Spėju, kad pirmame mano perskaitytame sakinyje atsirado Alia ir katė. O tarp dviejų daiktavardžių veiksmažodis „turėti“, kuris – daug vėliau – ėmė slėgti mano gyvenimą. Alia turi katę. Tačiau gali būti ir taip, kad to nė neprisimenu.

Prisimenu tėvą. Jis prižiūrėjo mano negrabų raidžių dėliojimą stovėdamas virš manęs. O gal nestovėjo, tik sėdėjo šalia? Buvau kelerių metų, jis keliasdešimties. Didelis kaip kalnas, apžėlęs, neju-dantis. Prisimenu, kaip brendu per raides: „k-a-m-š-t-i-s“. „Na, tai kas bus?“ – klausia manęs tėvas. Aš bijau. Mano mažytis protas ir mažytis kūnas nesusitvarko su baime, nes tos baimės, palyginti su mano kilogramais, per daug. Bijau raidžių, bijau susikompromituo-ti, pakelto tėvo balso ir rankos. Labiausiai baiminuosi dėl deserto, nes jį gali iš manęs atimti už bausmę. Bijau, bet privalau atsakyti, tad atsakau, kol tėvas nepakartoja klausimo pakeltu balsu, su de-šine ranka virš mano galvos, su Heinės–Medino ligos išsukinėtais pirštais arba kokiu nors neaiškiu laiminimu. „Gaubtelis“, – sakau.

Prisimenu tą kamštį ir gaubtelį. Arba gaubtelį ir kamštį, ne-prisimenu. Prisimenu desertą. Tas kamštis (arba gaubtelis) atėmė iš manęs du skanėstus, kurių laukiau nuo ryto. Spėju, kad laukiau nuo

Gestai

11

ryto. Spėju, kad ši scena įvyko apie penktą–šeštą valandą. Tokiu metu tėvas grįždavo iš darbo. Bet neprisimenu. Gal jis sirgo ir už-siiminėjo manimi ir mano, anot tėvo, analfabetiška ateitimi nuo to meto, kai tiktai grįžau iš mokyklos ir suvalgiau lėkštę sriubos? Ne-prisimenu, galiu daryti išvadas, bet ne traukti įvykius iš atminties.

Prisimenu pomidorų sriubą. Motina virdavo pomidorų sriubą bent du kartus per savaitę. „Pomidorų sriuba labai sveika“, – sa-kydavo (ir iki šiol sako) mano motina. „Pomidorų sriubos reikia valgyti bent du kartus per savaitę“, – sakydavo (ir sako...) mano motina. Todėl man atrodo, kad mano motina pomidorų sriubą vir-davo mažų mažiausiai du kartus per savaitę. Tai, ką sakė (ir iki šiol...) mano motina, laikau savarankiškai įsimintu faktu, nors to-kio neprisimenu. Nekenčiau pomidorų sriubos. Mano atmintyje pomidorų sriuba yra mano vaikystės sriuba, valgyta bent du kartus per dieną.

Pomidorų sriuba būdavo dviejų pavidalų: su ryžiais ir makaro-nais. Ryžiai ir makaronai išmokė mane tam tikro emocinio lanks-tumo. Kai sėdėdavau prie ataušusios lėkštės, įsispoksojęs į raudoną akį su grietinės giedravalkiu, su blyškiomis makaronų gyvatėmis ir per dideliu druskos kiekiu (pats papildomai pasūdydavau sriubą, braukdamas ašaras virš lėkštės), mąsčiau apie ryžius. Kad iš esmės mėgstu ryžius, nes labai nemėgstu makaronų. Sėdėdamas prie lėkš-tės su ryžiais galvojau, kad mėgstu makaronus. Jie glotnūs ir slidūs. Nestoja skersai gerklės. Tai vadinama lankstumu, kurį ilgą laiką išsaugojau. Vėlesniam gyvenimui.

Ketvirta, suvokiau, kad kai kurie žmonės yra visam laikui, o kai kurie tik kartkartėmis, ir kad nuo manęs visai nepriklauso, kas

Ignacy Karpowicz

12

bus visam laikui, o kas kartkartėmis. Mano ketveriais metais jau-nesnis brolis pasirodė priklausąs kategorijai „visam laikui“, o mano senelė – „kartkartėmis“. Mano tėvai prisimena už mane, ir tai – iš-imtinai – sutartinai, kaip traukiau pagalvę iš po savo mažo broliu-ko galvos. Kadangi jie prisimena tą patį, o sutarimas nėra jų būdin-giausias bruožas, lygybės ženklas virpa, spėju, kad tikrai traukiau pagalvę iš po savo mažo broliuko galvos. Ko gero, nepriklausau prie žmonių, kurie tapo laimingi mūsų namuose atsiradus naujai būty-bei. Ko gero, mieliau būčiau rinkęsis šuniuką, jeigu manęs būtų paklausę. Ko gero, iš esmės neišsakiau savo troškimų. Jeigu kamštis man painiojosi su gaubteliu, kodėl galima daryti prielaidą, kad su-dėtingesniais reikalais nedariau žodinių klaidų?

Tad brolis visam laikui, senelė retkarčiais, o aš kažkur per vi-durį. Pomidorų sriuba visam laikui, kartais su ryžiais, kartais su makaronais, o aš kažkur virš lėkštės. Retkarčiais senelė. Vaikystėje turėjau dvi meiles, jos atsirado, manau, vienu metu, gerai neprisi-menu. Tai senelė ir kalė Misė. Ir tai yra mano penkta. Ir šešta.

Penkta, suvokiau, kad tuo pat metu galima mylėti kelias būty-bes. Kad vieno asmens, pavyzdžiui, senelės, mylėjimas nepaneigia ir nesumažina mylėjimo kito, pavyzdžiui, Misės. Taip pat suvo-kiau, kad mylimi asmenys meilės tema turi skirtingų nuomonių. Mylimi asmenys manė, kad mylėti galiu tik vieną asmenį, galbūt vieną asmenį ir dar tėvus. Galėjau pasirinkti: senelę arba dar šunį, galbūt tėvus.

Šešta, išmokau, kad atsakymas į klausimą priklauso ne nuo klausimo turinio, o nuo jį užduodančio asmens. Pavyzdžiui, klau-simas „ką tu myli labiausiai pasaulyje?“ palikdavo mažiau manevro

Gestai

13

laisvės, negu pasirinkimas tarp kamščio ir gaubtelio. Teisingas at-sakymas skambėdavo: „tave“. Kartais „tave“ buvo maža. Reikėdavo patikslinti. Patikslinimas skambėdavo: mamytę, tėvelį, senelę, nely-gu kas klausė. Vargas padarius klaidą ir neapdairiai pasakius: „se-nelę“ motinai, „mamytę“ senelei arba „Misę“ tėvui. Bet susitvarkiau su tuo. Išmokau teikti tokius atsakymus, kokių iš manęs tikėjosi. O paskui manęs laukdavo apdovanojimas, dažniausiai saldumynai. O paskui, gerokai vėliau, manęs laukė bausmė, jau nebemokėjau atsa-kinėti kitaip, tas neteisingas „tave“ prilipo prie manęs lyg antra oda.

Namie dažnai girdėdavau, kad žmogus mokosi iš klaidų. Pri-valo pats nusvilti pirštus, kad įsimintų, lyg įsiminimas būtų susijęs su temperatūra. Misė buvo sena kalė, mano akyse ji atrodė absoliuti šunų giminės gražuolė. Taip ją įsiminiau. Neseniai padėjau moti-nai tvarkytis. Batų dėžutėje suradome keliolika senų nuotraukų. Vienoje stovi kažkoks mažis, besišypsantis, o šuo laižo jo veidą. Tas mažis – tai aš. Taip teigia mano motina. O tas šuo, bjaurus ir liesas, išsukinėtas lyg seno lazdyno šakos, yra Misė. Taip teigia mano mo-tina. Misę aš įsiminiau kitaip, save – apskritai. Tikiu motina.

Mano sena motina miega trumpai, vaikšto aiškiai sunkokai, o vis dėlto tiek prisimena, prisimena už mane. Mano sena motina primena kokią atsarginę atmintį, pendrive. Tereikia prijungti ją prie pageltusios nuotraukos, ir jos smegenys ima demonstruoti praeities vaizdus. Kalba trumpais sakiniais, pameta temą, nuklysta į nukry-pimus ir nukrypimų nukrypimus. Mano sena motina retai verda pomidorų sriubą, retai išeina iš namų, o jei kartais išeina, tai į vais-tinę. „Vaistinėje labai maloniai aptarnauja“, – sako ji. Aš ja tikiu. Tikiu savo motina.

Ignacy Karpowicz

14

Septinta, yra klausimų, prie kurių grįžtu. Kuo daugiau žings-nių turiu už savęs ir mažiau prieš save, tuo dažniau grįžtu prie klau-simų, į kuriuos nerandu mane tenkinančio atsakymo. Pavyzdžiui, tokį: ar tėvai mane mylėjo? Atsakymas yra didesnis už miestą, tiek jame kelių, keliai kinta, painiojasi, sankryžos, kurias peržengiau, ūmai vėl išdygsta neužmintos. Iki baigdamas licėjų neturėjau laiko ir poreikio gilintis į šią problemą. Pasakiau sau, kad mylėjo, kaip mokėjo. Kaip buvo išmokę, taip mylėjo.

Septinta, yra klausimų, prie kurių grįžtu. Studijuodamas, jei-gu teisingai prisimenu, gyvenau truputį laisviau. Mažai mokiausi, užtat daug mąsčiau, o iš tikrųjų – gulėjau. Daugiau pelnytum, tei-gia mano tėvas, jeigu daugiau mokytumeisi, o mažiau mąstytum (gulėtum). Ko gero, tėvas buvo teisus. Pats jis per daug nemąstė, nepaisant to, pastatė namą, sumeistravo du sūnus, sulaukė pensijos ir įprastų ligų rinkinio. „Paprastas gyvenimas“, – sakydavo mano tėvas. „Geras gyvenimas yra paprastas“, – sakė jis. Ir aš juo tikiu.

„Pailsau, išgersime arbatos, turiu išgerti tabletes“, – pasakė motina. Atsisėdome ant sofos. Sofa, jaunesnė už motiną, gyveno paskutinius metus po mūsų kūnais. Motina nenorėjo jos išmesti. Nepajėgė paaiškinti savo prisirišimo prie baldo. Užbaigdavo temą trumpu „palikit ramybėje“. Aš apsižvalgiau po kambarį, ieškoda-mas akimis ko nors, kas, kad ir nuotraukos ant sienos, pateisintų daugiskaitos vartojimą.

Užvirinau vandenį ir įmečiau į ąsotėlį žaliosios arbatos mai-šelį. Mano motina tiki žaliosios arbatos galia. Žalioji arbata yra jai trečioje vietoje, iškart po pomidorų sriubos su makaronais ir pomidorų sriubos su ryžiais. Aš nemėgstu žaliosios arbatos. Iš svei-

Gestai

15

kų produktų man visiškai pakanka sriubos. Grįžęs iš mokyklos klausdavau savo jaunesniojo brolio, kas bus pietums. Brolis bent du kartus per savaitę atsakydavo: „Ko-mū-my-mo-pa.“ Kovinis mūsų mylimos motinos patiekalas.

Sau užplikiau kavos gėrimo „Inka“, irgi sveiko, iš mūsų moti-nos sąrašo pirmo dešimtuko, esančio aukščiau nei geriavitas ir leci-tino pastilės. Pageltusiame stačiakampyje dantytais puošniais kraš-tais stovi mažis („tai tu“, šnabžda man motinos atmintis), o senas ir bjaurus šuo laižo mažio veidą („tai Misė, ta kalė, prisimeni?“). Tuojau motina papasakos istoriją, kurią jau tiek sykių girdėjau, kad ir pats beveik prisimenu visą įvykį.

Tada mes gyvenome kaime, mediniame mano tėvo tėvų name. O seneliai su jaunesniu sūnumi (mano tėvas buvo vyresnis) – šalia esančiame name, naujame ir mūriniame. Tas naujas namas, dide-lis ir turtingas, buvo druska mano motinos akyje, įstrigo po jos akies voku taip, kad net ir bejėgiškumo ašaros nepajėgė paplauti jo pamatų, stovėjo tvirtai ir neišnykdavo naktimis. Mano tėvai važi-nėjo į darbą miestelyje, keliolika kilometrų, dažniausiai dviračiu, nes autobusai gedo, o autobusų vairuotojai nemažai gėrė, tai darė nemažą įtaką reisų dažnumui, jei nekalbėsime apie punktualumą. „Tai buvo šeštadienis“, – sako motina, tuojau ji ims dvejoti ir pa-klaus pati savęs: „O gal sekmadienis?“

„Tai buvo šeštadienis. O gal vis dėlto sekmadienis?“ – klau-sia sunerimusi motina. – „Sekmadienis, mama“, – sakau, nors ne-prisimenu. Sakau tam, kad ji nesijaustų tokia vieniša. „Sekmadie-nis, – nusprendžia jau nurimusi motina. – Tavo tėvas talkininkavo laukuose, o aš...“ – motina nutyla. Kažkas nesutampa. Sekmadienį

Ignacy Karpowicz

16

kaime niekas netalkininkaudavo laukuose. Pamiršau tai. Motina susimąsto, drebančia ranka pakelia prie lūpų puodelį. Kažkas nesu-tampa. Matau, kaip ji raukia kaktą, stengdamasi aptikti tą klaidą, kuri dar vieną kartą paverčia niekais istoriją, jai kaip reikiant nė ne-prasidėjus, „Šeštadienis, mama“, – sakau aš. Motina šypsosi. „Taip, sūnelis, šeštadienis. Žinoma. Tai buvo šeštadienis.“

Septinta, esama klausimų, prie kurių grįžtu. Tie klausimai pri-mena vietas. Nepajėgiu atsakyti, nors galiu apie juos papasakoti. Apie klausimus–vietas. Mano vaikystės ir jaunystės vietos, namai, kuriuose gyvenau, mokyklos, kurias lankiau, pastatydintos ne iš plytų, tiktai iš raidžių. Sudedu tas raides į žodžius, išskaidau žo-džius į raides ir – turiu įspūdį – pateikiu klaidingą atsakymą. Vietoj kamščio gaubtelį, vietoj gaubtelio – kamštį.

„Šeštadienis“, – retkarčiais motina kartoja lyg norėdama įgauti absoliutaus tikrumo. Tėvas talkininkavo laukuose, o ji tvarkė kam-barius ir skalbė, dirbo darbus, kuriems nerado laiko per savaitę. O fone mano mažytis brolis, ligotas ir aikštingas, vis imdavo verkti. „Nes jis buvo toks ligotas ir nuolat verkdavo“, – sako motina su nemeluota nuoskauda, su nubudusiu iš praeities lėtiniu neišsimie-gojimu. „Užtat dabar jis sveikas, niekada neverkia ir niekada tavęs nelanko“, – niežti man liežuvis. Bet ginčytis nenoriu. Juk sėdime ant sofos kambaryje, kuriame esu tik svečias.

Paskui fragmentas apie anytą. Motina pagyvėja. Ji neapkentė anytos taip pat smarkiai, kaip aš mylėjau senelę. Net sunku pati-kėti, kad jos anyta ir mano senelė – tai vienas ir tas pats žmogus. Prisimename ją visiškai skirtingai. Kartais, nedažnai, mano senelė sutampa su motinos anyta. Smulkiuose atsitikimuose, smulkme-

Gestai

17

nose ir menkose ydose senelė ir anyta trumpą akimirką susilieja į vieną pagyvenusią moterį. „Tu nieko nežinai, ji mums nepadėdavo, tik traukė sau, viską traukė“, – sako motina ir neigiamai sukinėja galvą. Nežinau, ar šiuo gestu ji neigia savo žodžius. Gal patirtą tik-rovę? Nežinau.

„Jeigu ji nebūtų tokia traukianti, – tyliai tęsia motina, sukinėda-ma galvą, – tavo tėvas tebebūtų gyvas.“ Tą kaltinimą girdėjau daug kartų. Kitados jai atsakinėjau, kad tėvas tebebūtų gyvas, jeigu būtų turėjęs savo protą ar bent geresnę sveikatą. Toks arba panašus atsa-kymas sukeldavo motinos įniršį arba ašaras. Todėl dabar nieko nesa-kau arba sakau: „Taip, mama.“ Mano „taip“ nuramina motiną. Dar gurkšnelis žaliosios arbatos, ir pradės pagrindinį pasakojimo apie kalę Misę srautą. Pagrindinę temą, kuri mano motinai yra šalutinė, vos pagrindinės – jos neapykantos anytai – temos paįvairinimas.

„Tu jau vaikščiojai. Na, o aš tvarkiau namus ir skalbiau, laks-čiau prie tavo brolio lovelės, nes jis vis verkė, o paskui viriau valgį ir nešiojau vandenį iš šulinio, nes tėvas talkininkavo laukuose, vis-ką turėjau ant savo galvos, ir tave su kojomis, nes jau vaikščiojai. Anyta nepadėdavo, bet šešuras buvo geras žmogus. Paimdavo tave ir prižiūrėdavo valandėlę kitą. Jis jau labai sirgo, o rūkė vieną po kitos. Tie rūkalai jį pribaigė. Sakau tau, sūnelis, mesk tas cigaretes, nes jos ir tave nužudys. Šešurą cigaretės nužudė, bet anksčiau jį nužudė anyta. Toji tai turėjo sveikatos. Toji būtų galėjusi rūkyti ir rūkyti. Bet nerūkė. Gudri.“

Aštunta, išmokau nesiklausyti. Kai nelabai mane domina, ką kalbėtojas nori man perteikti, aš nusklendžiu sau, mintys gula sluoksniais, visos jos menkos ir neesminės: ką valgysiu vakare, ar

Ignacy Karpowicz

18

nusipirkau cigarečių, vėl nepaskambinau... Aš nesiklausau, bet mano kūnas klausosi už mane. Išmoko perkaustyti mimikos raumenis į kaukę, reiškiančią susidomėjimą. Išmoko linguoti galva, ir net – suvokiau tatai neseniai – mano kūnas išmoko uždavinėti trumpus klausimus. Gal netrukus įvaldys ir meną įsiminti atsakymus?

Mąstau apie orą. Šlapias, tamsus ir šaltas ruduo. Apie automo-bilį, kuriame reikia pakeisti alyvos daviklį. Apie krevetes, kurios man pasidarė neskanios. Apie darbininkus, kurie nebaigė naujos tvoros.

„Na, ir senelis turėjo tave saugoti, bet jis jau sirgo. Ir neišsau-gojo. Ieškojome tavęs visi. Net ir anyta ieškojo. Nederėjo kitaip. Ieškojome kelias valandas. Patikrinome net ir šulinį, ar neįkritai. Aš verkiau, net labiau negu tavo mažasis brolis. Nes kaipgi taip, dingai be pėdsakų?“

Mąstau apie orą, ruduo be šviesos, prisisunkęs drėgmės, pū-vantis. Už lango matau du graikinius riešutmedžius. Dauguma lapų jau nukritę tręšta. Lapų niekas negrėbstys ir nedegins. Nėra kam. Tėvo nėra. Brolis išvykęs. Motina per silpna. O aš? Aš tam netinku.

„Ir mes ieškojome. Ieškojome juodos nevilties apimti. Galiau-siai šešuras pasiūlė paleisti Misę nuo grandinės, tegu ji ieško. Misė stovėjo prieš būdą ir vėdavo uodega. O man kažkas tvilktelėjo į širdį. Pažvelgiau į būdą, o ten miegojai tu. Ačiū Dievui. Anyta tai tavęs beveik neieškojo. Nuėjo karvių melžti. Tokia ji buvo, pats ma-tai, sūnelis, kokia.“

Pro langą matau du graikinius riešutmedžius. Retos prie šakų prikibusių lapų kuokštos. Kartais vasarą ore tiek šviesos, taip blyk-

Gestai

čioja toji šviesa, tarsi oras būtų išpieštas lango stiklas su akinančio-mis linijomis, zigzagais, elipsėmis. Dabar žvelgiu į vasaros negaty-vą, į tuos du beveik plikus riešutmedžius. Oras yra stiklo lakštas, purvinas lango stiklas. Beje, stiklas, per kurį žiūriu, irgi purvinas. Motina neturi jėgų plauti langų. Šiame apleistame subraižytame ore matomos juodos linijos, zigzagai ir išsišakojančios gijos – beveik pliko riešutmedžio šakos. Žiūriu į medžio vainiką, bet matau mo-tinos galvą, retų į odą įsikibusių plaukų sruogas. Odą, išskaptuotą tamsaus kraujagyslių kalto, su apvaliomis šokoladinėmis senatvės dėmelėmis. Motinos kaukolė atrodo lyg išpuošta paskutiniam po-kyliui. Apibarstyta rusvai pilkais konfeti ir bjauriais skritulėliais, kurie sudaro paskutinio žemėlapio, nesuprantamos kortos kontū-rus. „Mama, – sakau, – reikia nupjauti tuos riešutmedžius.“

20

Gelmės

Devinta, tikiu, kad privalau atkapstyti visus praeities prisiminimus. Nepasitikiu psichoanalize, psichologija, psichiatri-ja. Iš mokslų apie žmogų pasitikiu vien marginalizuota speciali-zacija – farmakologija. Naudojausi psichoanalitikų, psichologų ir psichiatrų patarimais, bet tikrą palengvėjimą, trumpalaikį ir švi-ninį lyg visišką pailsimą, man suteikdavo vien farmakologija. Pir-miausia kapsulės, pastilės ir tabletės. Buvo mėnesių, matuojamų ritmu spalvotų konsteliacijų ant mano delno, konsteliacijų, kurias susižerdavau į burną ir užgerdavau vandeniu. Konsteliacijų įvai-rios formos tablečių: idealiai apvalių, suplotų lyg moneta, pailgų; įvairaus dydžio: nedaug didesnių nei smeigtuko galvutė, lyg žirnio grūdas, kaip Jonelis kvailelis; įvairių spalvų: vyravo balti, raudoni ir melsvi atspalviai. Niekada nesu susidūręs su pilkomis tabletė-mis, lyg pilkos tabletės nebūtų turėjusios gyvenimo nuspalvinimo galios. Tos daugiaspalvės vaistų galaktikos turėtų ištirpti mano skrandyje, o paskui iš vidaus suteikti sveiką mano kūno, minčių ir gyvenimo spalvą.

Devinta, tikiu, kad privalau atkapstyti visus praeities prisimi-nimus. Tikiu, kad privalau įvardyti ir surikiuoti praeities įvykius. Kitas receptas neateina man į galvą, toks yra paskutinis receptų krūvelės lapelis.

Gestai

21

Penkta, patyriau, kad tuo pat metu galima mylėti kelis asmenis. Mano pirmosios meilės – senelė ir kalė Misė – nebuvo vienintelės. Buvau, regis, gana lengvai įsimylįs. Ivona, vyresnė už mane trejais metais, gyveno už šešių namų, toliau, kitoje vienintelio kaimo kelio pusėje. Olegas, metais jaunesnis, atvažiuodavo atostogauti pas savo senelę, gyvenusią už gabalo ganyklos ir dviejų namų, toje pačioje vienintelio kaimo kelio pusėje.

Padedu motinai iškrauti krepšius. Buvome apsipirkti „Tesko“ prekybos centre. Nekenčiu prekybos centrų: tie kilometrai kelio tarp lentynų, tos eilės prie kasos, tie brūkšniniai kodai, kurie nenori nusiskaityti. Na, ir žmonės, per daug žmonių, kaip per rungtynes. Nekenčiu prekybos centrų.

Iškraunu iš plastiko maišelių įvairias kartonines dėžutes, tū-beles, butelius, stiklainius. Mano motina valgo nedaug, nekvie-čia svečių. Tad kas visa tai suvalgys? Kas įtrins į odą stiklinaites tų visų kremų? Kas sumuilins muilo gabalėlius? Suskalbs kubilus skalbimo miltelių? „Draugė sakė, – kalba motina, statydama ka-žin ką ant lentynos, atsukusi man nugarą, – kad išslinks mano plaukai.“

Esu bejėgis savo tėvų atžvilgiu. Man keturiasdešimt metų, o esu bejėgis kaip vaikas. Stoviu su kavos gėrimo „Inka“ skardine rankoje. Bijau pastatyti skardinę ant stalo. Absurdiška ta mano baimė, žinau. Kavos gėrimas „Inka“ labai sveikas, jis yra pirmame mano motinos sąrašo dešimtuke, kavos skardinė nieko neužmuš. „Ir taip jų nedaug teturiu“, – sako mano motina. Skamba telefonas, o aš išsivaduoju iš skardinės. Motina bėga į svetainę. „Tai tikrai tavo brolis“, – šaukia ji.

Ignacy Karpowicz

22

Po Ivonos man liko randas – ant kairiojo kelio. Ivona turėjo tamsius plaukus ir geriau nei visi berniukai laipiojo po medžius. Būtent tada aš dar nežinojau, kad esama kažko tokio kaip lytis. Gal nujaučiau, kad suaugusiųjų pasaulis padalytas į tuos, kurie iš priekio plokšti ir apžėlę, ir tuos, kurie priekyje nešiojasi krūtis. Bet tai buvo padalijimai virš mano regėjimo linijos, nesiekiau net tėvo juosmens. Mano pasaulyje visi buvo vienodi. Vaikais mus vadino ramiu balsu, nes pakeltu balsu šaukdavo kitaip – pavyzdžiui, snargliais.

Neprisimenu daugelio savo žaislų. Motina prisimena viską. Prisimena, kiek kainavo, kur kokie buvo nupirkti, kas paskui su jais atsitiko. Galvoje turi mano brolio, mano, savo krikšto vaikų ir vaikaičio žaislų sąrašą. Pakanka pasakyti: „Mama, tavo krikšta-sūnis Pavelas, aštuoniasdešimt devintųjų Kalėdos“, ir motina atras atmintyje kainos lapelį su žaislu, kurį ji nupirko. Prisimena tiek smulkmenų, o pamiršta išjungti verdamą sriubą.

Ji grįžta šypsodama, žinau, nes žvilgtelėjau į ją akies kampu. Toji šypsena skirta man, mano ūpui pakelti. Toji šypsena reiškia: viskas gerai. Bet toji šypsena tokia plona kaip jos oda, per ją persi-šviečia žandikaulis ir dantys. Nėra reikalo klausti, kas skambino. Gūžiuosi, nes mano motinos šypsena sako: tai nebuvo tavo brolis, bet jaučiuosi puikiai.

Man nereikia klausti motinos apie pirmą mano dviratį. Prisi-menu. Neprisimenu smulkmenų, spalvos, ratų skaičiaus (trys, ke-turi?). Labai mėgau tą dviratį. Kadaise, vasaros dieną, gal dėl juoko ar iš pavydo Ivona paklausė, ar galinti ant jo valandėlę atsisėsti ir patikrinti balnelį – „tikriausiai nepatogus“, pasakė ji, aš leidau, o ji ėmė sprukti. Nubėgau paskui ją. Paskui ją ir dviratį. Ji buvo daug

Gestai

23

greitesnė. Užkliuvau už akmens ir griuvau. Giliai perkirtau kelį. Nustebęs žiūrėjau į blauzdą ir į sandalą užliejantį raudonį. Nepri-simenu, ar kelį skaudėjo. Prisimenu, kad ėmiau isteriškai verkti. Nes kažkas man iš tikrųjų skaudėjo: pirmas melas ir pirma išda-vystė, arba vis dėlto kelis, nesu tikras. Ivona pasuko atgal. Nulipo nuo dviračio ir ištiesė ranką, kad padėtų man atsikelti. Pažvelgėme vienas į kitą kaip suaugę, ji – liekna, sausa ir švari, ir aš – apsipylęs ašaromis, snargliais ir krauju. Nepriėmiau ištiestos rankos.

„Kam paėmei krevečių?“ – klausiu motinos, kad palaikyčiau pokalbį virtuvėje. Iš esmės nėra ko palaikyti, per ketvirtį valandos vienkartinių plastikinių maišelių šnaresyje nenuskambėjo nė vienas žodis. Nuo motinos veido nuslinko netikra herojiška šypsena. Ji su-sikaupusi dėlioja produktus. „Tau, sūnelis, juk mėgsti krevetes.“ – „Mama, mėgau. Tai buvo prieš dešimt metų.“

Dviratis stovėjo šalia. Žiūrėjau, kaip Ivona nueina, užlietas aša-rų, snarglių ir kraujo. Jaučiausi pažemintas ir paniekintas. Aišku, nežinojau tokių žodžių, žodis „gaubtelis“ buvo man rafinuotumo viršūnė (arba „kamštis“), bet būtent tai jutau: pažeminimą ir panie-kinimą. Taip pat skausmą. Nenumaniau, kad galima apsipilti iki sąmonės netekimo kažkuo kitu nei alkoholis, kad galima savo noru ir savo ranka niekinti ir žeminti save diena po dienos.

„Jeigu nemėgsti, ką darysi, atiduosiu Cezariui“, – sako motina. Cezaris – tai jos šuo, ramus ir tikras veislinis vokiečių aviganis. Nu-gaišo prieš du mėnesius, pats išvežiau jo kūną kremuoti. Nemoku motinai atsakyti. Būna sakinių, kurie atidengia pasaulio skyles. Sa-kinių, kurie nesusiję su dabartimi arba: nesusiję su dabartimi, kuria dalijamasi su kitais. „Einu į priebutį, parūkysiu“, – sakau. Viliuosi,

Ignacy Karpowicz

24

kad ji ims bambėti ir pamirš apie šunį. Pamirš, kad pamiršo, jog šuo nebegyvas. Jau du mėnesius.

Keturiasdešimta, neturėčiau tiek rūkyti. Užsimečiau striukę, bet vis tiek šąlu. Priebutis nedidelis, užtat deramai įstiklintas. Lan-gų glaistas daugelyje vietų ištrupėjęs ir nuo smarkesnio vėjo gūsio stikliukai barška, kalena lyg dantys nuo šalčio. Lig šiol neiškrito gal dėl įpratimo ar purvo. Mano motina visą gyvenimą kovojo su pur-vu, liguistai viską skalbė, siurbliavo, šluostė, blizgino, poliravo, de-zinfekavo, valė rūdis, dėmes. Nėra tokio veiksmažodžio ar veiksmo, kuris motinai nebūtų žinomas ir kuris galėtų tarnauti amžinojo karo su netvarka fronte. Apleistas priebutis geriau nei šlubčiojanti atmintis rodo, kad motina traukiasi. Dar laikosi namo apkasuose, bet netvarka ir apsileidimas veržiasi pro higienos kordoną, jos sta-tytą visą gyvenimą.

Cigarečių dūmai graužia gerklę. Surūkau vidutiniškai du pa-kelius per dieną. Keturiasdešimt cigarečių. Sulaukęs keturiasde-šimties neturėčiau tiek rūkyti. Žudau savo kūną keturiasdešimt kartų per dieną, o jis – nieko, klusnus; tik kartais širdį padiegia. Pridegu dar vieną cigaretę nuo rusenančios nuorūkos. Ant smėlėto ir ištrinto kilimėlio voliojasi vabzdžių lavonėliai, skersvėjų diktuo-jamas figūrinis važinėjimas. Dvi dešimtis metų retkarčiais atsisėdu priebutyje, rūkyti, žiūrėti pro langelius į kiemą, į daržą ar gatvę. Prieš dvidešimt metų stikliukai tvirtai sėdėjo langų glaiste, kili-mėlis buvo ką tik nupirktas, tėvas krapštinėjosi darže, o motina virtuvėje. Nesėsdavau į krėslelį kaip dabar, dažniausiai stovėdavau arba vaikščiodavau. Jeigu kas nors – išskyrus cigaretes – sieja tas dvi dešimtis metų, tai gal mano septinta.

Gestai

25

Septinta, yra klausimų, prie kurių grįžtu. Nežinau, kiek yra tų klausimų, niekada neskaičiavau. Per daug, gal tai ne matematinė kategorija. Pavyzdžiui, toks klausimas: ką aš čia veikiu? Dvidešimt metų jį sau keliu, rūkydamas vieną cigaretę po kitos. Kiekgi prisi-rinko atsakymų! Paprastai: rūkau, lankau tėvus prieš sesiją, atva-žiavau pas okulistą, atvežiau iš Varšuvos kokį daiktą, kurio prašė motina, tėvo gimimo diena, turiu grąžinti pinigus. Upė paviršu-tiniškų atsakymų, srūvančių į sąšlavyną. Taigi: ką aš čia veikiu? Man pasitaikydavo mėnesius tėvų nematyti, bet visada grįždavau lyg priluptas šuo. Ką aš čia veikiu? Gal tiesiog esu? Esu, nes nemoku gyventi be savo tėvų, kol jie gyvi?

Girgžda durys, „nesėdėk tiek ilgai priebutyje, peršalsi“, sako motina. Gesinu trečią cigaretę, ką tik ją pridegiau, užtektų pen-kioms minutėms. Motina nepritariamai sukinėja galvą, „reikėjo užbaigti. Vis viena, kas tave užmuš, nuorūkos ar peršalimas“, – pokštauja motina, dabar ji leidžia sau tik tokius, – šaltus ir mirtinai rimtus pokštus.

Po Ivonos man liko randas ant kairiojo kelio. Po Olego nie-ko neliko. Daugių daugiausia kažkokia saulėta, kintančių formų dėmė atmintyje. Olegas buvo baltarusis, gyveno netoli Gardino, kasmet atvažiuodavo su tėvais pas savo senelę, mėnesiui, dviem. Ir trejus ketverius metus tuos mėnesį du leisdavome drauge. Nedaug beprisimenu, daug kalbėdavome keista, mums sava, pašaliniams neprieinama kalba. Pamiršau tą laiką, mūsų vaikystės sintaksę, tos meilės ir bičiulystės gramatikos taisykles. Nutuokiu, kad savo kal-bą iškėlėme ant lenkų, rusų, baltarusių ir trasiankos* pamatų. Ir

* Trasianka – specifinė rusų ir baltarusių kalbų mišrainė. (Čia ir toliau – vertėjo pastabos.)

Ignacy Karpowicz

26

pavienių vokiškų žodžių. Antrasis karas paliko ne tik užbertų žeme nesprogusių sviedinių, bet ir svetimų frazių, pasėtų mūsų senelių atmintyje. Tie vokiški makaronizmai mus ypač traukė, intrigavo labiau negu miške iš po samanų atkapstomos skeveldros. Tie ne itin tolimų laikų reliktai slaviškoje kaimynystėje sproginėjo mūsų gomuriuose. Neprisimenu, kokią reikšmę jiems teikėme, bet žinau, kad tai buvo svarbiausi žodžiai, apibūdinantys mūsų ryšį ir visą pasaulį.

Netoli upės augo sulaukėjusi kriaušė, vienui viena pievoje. Karvių liežuvių nuolatos šienaujama pieva buvo panaši į violetinį strazdanotą veidą, nes karvių liežuviai apeidavo violetines gėleles ant ilgų belapių stiebelių. Kriaušė vedė mažus, aitrius ir nejaukius vaisius. „Nejaukus“ gal yra vienintelis žodis, išlikęs man iš tų metų, jis reiškė dažniau daiktą negu asmenį, kuris nesiduodavo suval-gomas ar pasisavinamas. Pavyzdžiui, Olego teta buvo „nejauki“. Kriaušės šakos sudarė kažką panašaus į guolį, nesunku buvo ten įkopti. Gulėdavome šalia vienas kito ir kalbėdavome, arba tiktai gulėdavome, pasiklausydami kitų – vabzdžių, karvių, upės, lapų – kalbų. Sena kriaušė pasirodė jaukiausia nejaukaus pasaulio vieta. Kol kažkurią vasarą Olegas nebeatvažiavo. Neprisimenu tos vasa-ros, neprisimenu nusivylimo, nustebimo. Spėju, kad kažką jaučiau, bet neprisimenu.

Septinta, yra klausimų, prie kurių grįžtu. Pavyzdžiui: ką aš čia veikiu? Gal laukiu, kol motina numirs? Įsivaizduoju sau jos mirtį, sugebu įsivaizduoti jos laidotuves, bet toliau mano vaizduotė ne-siekia. Kad ir kaip stengčiausi, nemoku įsivaizduoti sau nieko, kas turėtų vykti po laidotuvių. Net atidėto „kada nors“ pokalbio su

Gestai

mano broliu. Turime vienas kitam daug priekaištų, todėl kažkada atidėjau pokalbį neapibrėžtam „kada nors“. Taip ir liko.

Reikėtų pasikalbėti netrukus, suteikti mums visiems progą užbaigti įvairius reikalus. Neskambinsiu. Vien mintis apie pokalbį susiveržia lankais ant mano skrandžio, net susikūprinu ir atviru delnu griebiu sau už pilvo, stengdamasis išmasažuoti skausmą. Kai-re ranka užkliūvu už stalelio, ant grindų nukrenta pluoštas senų laikraščių. Tas priebutis, įstiklintas iš trijų pusių, turi savyje kaž-kokio akvariumo nejaukumo. „Tuoj grįžtu“, – sakau uždarytoms durims.