„IKT ir kitų inovatyvių mokymo(si) metodų taikymo ...ziezmariai.lm.lt/~detach/v2/images/file/paslaugos/spec/... · „IKT ir kitų inovatyvių mokymo ... • Skirtingųkultūrųderinimo

Projektas „Pradinių klasių mokytojų ir specialiojo ugdymo pedagogų kompetencijų taikytiinformacines komunikacines technologijas (IKT) ir inovatyvius mokymo metodus tobulinimo

modelio išbandymas ir diegimas“Veikla 1.2.2. specialiojo ugdymo pedagogų kvalifikacijos tobulinimas

II SEMINARAS

„IKT ir kitų inovatyvių mokymo(si) metodų taikymo

galimybės ugdant specialiųjų ugdymosi poreikių

mokinius pradinėse klasėse“

Lektorės: Loreta Martišiūtė, Violeta Šaknienė

UGDYMO

PLĖTOTĖSCENTRAS

UGDYMO TURINYS IR JO PRITAIKYMAS SPECIALIŲJŲ

UGDYMOSI POREIKIŲMOKINIAMS

UGDYMO TURINYS IR JO PRITAIKYMAS SPECIALIŲJŲ

UGDYMOSI POREIKIŲMOKINIAMS

PAGRINDINIS UGDYMO PROGRAMOS PRINCIPAS - kiekvienas mokinys turėtų būti aktyvus mokymosi proceso dalyvis

KAS YRA UGDYMO TURINYS?

Ugdymo turinį sudaro:Mokinio jau turima patirtis.Ugdymo programos - tai, ko mes mokome ir ko tikimtikimėės, s, kad mokinys ikad mokinys iššmoks: moks: žžinos, supras, gebinos, supras, gebėės atlikti.s atlikti.Mokymo ir mokymosi metodai.Vertinimo būdai ir rezultatai.Mokymo ir mokymosi šaltiniai bei priemonės.

(Bendrojo lavinimo ugdymo turinio formavimo, įgyvendinimo, vertinimo ir atnaujinimo strategija 2006-2012)

UGDYMO TURINIO PROCESO TIKSLAS

Pritaikyti ugdymo turinį taip, kad kiekvienas

mokinys pagal savo poreikius ir išgales bręstų kaip asmenybė, įgytų kompetencijų, būtinų

tolesniam mokymuisi ir prasmingam, aktyviam

gyvenimui šiuolaikinėje visuomenėje.

(Bendrojo lavinimo ugdymo turinio formavimo, įgyvendinimo, vertinimo ir atnaujinimo strategija 2006-2012)

MOKINIŲ PATIRTIS YRA SKIRTINGA, NES SKIRIASI JĄ ĮTAKOJĘ APLINKOS IR ASMENINIAI VEIKSNIAI

Mokiniai skiriasi pagal• poreikius,• sugebėjimus,• interesus,• polinkius,• mokymosi stilius.

Į visus šiuos skirtumus mokytojas gali atsižvelgti.

PLANAVIMASPrieš pradėdamas veikti, pagalvok, ko iš tiesų sieki?

1.Užsibrėžkite tikslusKo norite pasiekti?

2.Suplanuokiteveiksmus

Kaip pasiektumėtegeriausių rezultatų?

3.VeikiteĮgyvendinkite planą.

4.Įvertinkite veiksmusAr pasiekėte užsibrėžtus

tikslus?Ar turite kitų tikslų?

MOKYMO TURINIO PRITAIKYMAS

• Mokymo turinys - dalyko žinios, supratimas, gebėjimai, kuriuos tikimasi, kad mokinys įgis.

• Mokymo turinys pritaikomas ir parenkamas taip, kad:

• būtų prasmingas mokiniams,

• atitiktų mokinių poreikius ir interesus,

• būtų pritaikytas mokymosi aplinkai,

• skatintų ne tik išmokti faktus, bet ir mąstyti, pritaikyti įgytas žinias.

MOKYDAMI TURINIO:

• Pirmiausia parodykite struktūrą. • Turinį pateikite pabrėždami svarbiausius dalykus ir

svarbiausias taisykles. • Patikrinkite, ar mokiniai supranta „kodėl“. • Tegul mokiniai pasamprotauja apie turinį, o ne vien jį

atgamina. • Peržvelkite svarbiausius dalykus ir svarbiausias taisykles. • Skirkite užduotis papildyti detalėmis.• Patikrinkite, kaip mokiniai atsimena ir supranta struktūrą.

KOKS TURI BŪTI TURINYS SPECIALIŲJŲPOREIKIŲ MOKINIAMS?

• struktūruotas, • daugiau orientuotas į konkrečius dėsnius,• naudoti skirtingus mokymosi šaltinius, tam tikroms

žinioms ir įgūdžiams suformuoti,• labiau susijęs su vienu dalyku, • atitinkantis mokinių skaitymo lygį,• atitinkantis mokinių asmeninę patirtį.

UŽDUOTIS

• Pritaikykite tekstą specialiųjų poreikių mokiniams, atsižvelgdami į sekančioje skaidrėje nurodytus aspektus.

• Kaip šį turinį mokysite specialiųjų poreikių mokinius, kokias veiklas jie atliks, kokius įgūdžius formuos ir kaip?

MOKYTOJUI REIKIA ĮGŪDŽIŲ IŠSKIRTI:

• Kas yra smulkmenos, o kas pagrindinis turinys?

• Kurie ryšiai patys svarbiausi?

• Kokios taisyklės svarbiausios?

• Kaip visa tai paaiškinti?

• Kokia veikla kuria suvokimą?

Kidspiration

Kidspiration

• mokomoji priemonė skaitymo, rašymo, skaičiavimo mokymui;

• naudinga specialiųjų poreikių mokinių ugdymui, nes padeda formuoti sąvokas ir ryšius, kurti pasakojimus, reikšti savo mintimis ir t.t.

• Iliustracijų ir užrašų pagalba gali padėti struktūruoti tekstą.

• Padeda ugdyti savarankiško mokymosi įgūdžius, mokiniai gali patys tvarkyti informaciją.

• Tinka naudoti logopedinių pratybų metu.

Kidspiration

Kidspiration

• Galima formuoti visas kompetencijas, naudoti visųpamokų metu.

• Galima parsisiųsti išinterneto įvairių projektų, medžiagos, parengtos “Kidspiration” pagalba.

• Galima rašyti lietuviškomis raidėmis.

• Analogiška programa –“Inspiration”

KO REIKIA SPECIALIŲJŲ UGDYMOSI POREIKIŲ MOKINIAMS?

1. Tikėjimo savo sėkme.2. Struktūros pagalbos• išskirti, pabraukti,• sudaryti ,,minčių žemėlapį”, voratinklio schemas ir kt., • kurti užrašus,• rašyti santraukas, • sudaryti išankstines tvarkykles (mokiniams iš anksto

pasakoma, ko jie mokysis pamokoje ar per kitą mokymosi etapą).

MOKYMOSI ĮGŪDŽIŲ GERIAUSIAI

IŠMOKSTA:

• kai mokomasi įtraukiant juos į bendrą programą,

• kai atliekamos konkrečios užduotys tam tikriems įgūdžiams pritaikyti,

• kai mokiniai mokomi ne tik ką daryti, bet ir kaip bei kodėl

daryti,

• Kai mokiniai reflektuoja (įsivertina), kaip taikė įgūdžius, ko jais pasiekė.

Mums reikia rūpintis abiem:

Procesu: kaip padaryti ir kada

Produktu: ką mokinys padarė

INDIVIDUALIZUOTOS UGDYMO PROGRAMOS RENGIMO ETAPAI

Galima išskirti keturis pagrindinius programos rengimo žingsnius:

• I žingsnis – mokinio pažinimas (kokia mokinio situacija ir kodėl?)

• II žingsnis – ugdymo tikslai (ko sieksime ugdydami mokinį?)

• III žingsnis – metodai (kaip sieksime įgyvendinti tikslus?)• IV žingsnis – įvertinimas (ką pasiekėme ir ką darysime

toliau?)

I-as žingsnis – MOKINIO PAŽINIMAS

• Mokinio pažinimas yra atskaitos taškas individualiai ugdymo krypčiai numatyti.

• Tik pažindami mokinį, įvertinę jo kompetencijas, poreikius, polinkius, interesus ir galimybes, galėsime numatyti labiausiai jam tinkamą ugdymą.

MOKINIO SITUACIJOS ĮVERTINIMAS

• Mokinio asmenybė – gebėjimai (ką geba, kokie pozityvūs veiksniai), poreikiai (pagalbos ir paslaugųreikšmė).

• Mokinio mokymosi ypatumai (kaip atlieka užduotis, kaip bendrauja su draugais, ar įsitraukia į darbą, ar dėmesingas, koks veiklos nuoseklumas, planavimas, organizavimas).

Rengdami ugdymo programą ir planuodami ugdymą, galėsime remtis įžvelgtomis „stipriosiomis“ mokinio ypatybėmis bei numatyti, kaip „apeiti“ arba lavinti „silpnąsias“

Šis žingsnis turi prasidėti nuo mokinio stebėjimo, tyrinėjimo ir aprašymo.

„Kokia yra dabartinė mokinio situacija ir kodėl?“ – tai pagrindiniai klausimai, į kuriuos turi būti ieškoma atsakymų.

Programos individualumą lemia mokinio pažinimas –jo kompetencijos, poreikiai, situacija, kurioje mokinys šiandien yra.

MOKINIO PAŽINIMO SRITYS YRA ŠIOS:

• Mokinio asmenybė (pozytyvios asmenybėssavybės, pomėgiai, interesai, kompetencijos, poreikiai ir kt.);

• Mokymosi ypatumai;

• Galimybių įvertinimas.

II žingsnis - UGDYMO TIKSLAI

REIKALAVIMAI KELIAMIEMS TIKSLAMS

• Tikslai turi konkrečiai nusakyti, ką ir per kiek laiko mokiniai išmoks daryti;

• Tikslai nurodo kryptį, bet nepaaiškina, kaip ten nueiti, tą nusako mokymosi uždaviniai;

• Artimiausią siekiamybę nurodo trumpalaikiai tikslai;

• Svarbu tikslus formuoti taip, kad būtų lengva matyti, ar jie pasiekti, pvz., juos galima formuoti esamuoju laiku(,,mokinys pažįsta visas abėcėlės raides, moka sudėti, dalinti” ir pan.);

• Tikslai turi būti formuluojami taip, kad atitiktų turimus mokymo šaltinius ir mokytojo bei mokinių poreikius.

NUMATYDAMAS TIKSLUS MOKYTOJAS REMIASI:

• Dalykų programomis;• Mokinių gebėjimų raida;• Pasiekimais;• Ugdymo proceso gairėmis;• Vertinimo kriterijais;• Užduočių, kurias mokiniai turi atlikti, analize;• Brandos egzaminų, įskaitų bei pagrindinio ugdymo

pasiekimų tikrinimo reikalavimais.

TIKSLAI GALI BŪTI ĮVAIRŪS:

• Ugdyti gebėjimą, kurio mokinys dar neturi;

• Diegti naujus įgūdžius;

• Dažniau naudotis jau turimais gebėjimais, ar siekti naujos patirties.

• Gali būti nurodytos sąlygos, kuriomis tikslas bus pasiektas (pavyzdžiui: „naudodamasis daugybos lentele išmoks dalybos kampu būdą“ ir pan.).

PAGRINDINIS PLANAVIMO PRINCIPAS

• numatyti, kiek ir kokių laiptelių prireiks, norint pasiekti ilgalaikį, mokinio galimybes atitinkantį tikslą.

• Jeigu mokytojui sunku formuluoti tikslus, galima pradėti nuo to, kas yra daroma, norint pasiekti tikslą, kitaip sakant, nuo metodų, kuriais naudojamasi.

ARTIMIAUSIĄ SIEKIAMYBĘ NURODO TRUMPALAIKIAI TIKSLAI

• Svarbu tikslus formuluoti taip, kad būtų lengva matyti, ar jie pasiekti, pavyzdžiui, juos galima formuluoti esamuoju laiku („Mokinys pažįsta visas abėcėlės raides, moka sudėti, dalinti“ ir pan.).

• Tikslai turi būti formuluojami taip, kad atitiktų turimus mokymo šaltinius ir mokytojo bei mokinių poreikius.

• Mokinio gebėjimų, ugdymosi poreikių bei jo galimybiųįvertinimas padės mokytojui numatyti, ko reikėtų siekti, ugdant konkretų mokinį.

• Tikslus galima formuluoti ir atsižvelgiant į mokinio ugdymo(si) ypatumus (nedėmesingas, lėtai dirba, nesuspėja su kitais, neturi savarankiško darbo įgūdžių ir pan.).

KAS YRA TIKSLAI IR UŽDAVINIAI?

Tai kompaso rodyklės, rodančios pagrindinę kryptį, kuria mokytojas nori eiti.

TIKSLAI IR UŽDAVINAI

• Turi padėti mokiniui išlavinti įgūdį arba ištobulinti kokįnors elgesio modelį,

• Ugdyti gebėjimą, kurio mokinys dar neturi,

• Diegti naujus įgūdžius,

• Dažniau naudotis jau turimais gebėjimais,

• Siekti patyrimo ar naujos patirties ir pan..

• Tikslai – tai siektini rezultatai arba laukiami pasiekimai;

• Jie yra būtini rengiant individualias ugdymo programas.

Specialiųjų poreikių mokiniams reikia nubrėžti pasiekiamus, bet pastangųreikalaujančius tikslus.

Kad tikslai galėtų būti pasiekti, būtina remtis mokinio patirtimi ir aktyvia, ,,įtraukiančia” praktine veikla su stipriu grįžtamuoju ryšiu.

Tikslai, remiantis mokinių turimais įgūdžiais ir gebėjimais, turi būti nukreipti į mokymąsi to, ko tikrai jiems gyvenime prireiks.

• Bendro tikslo būtų galima siekti skirtingais uždaviniais ir skirtingais problemos ar temos nagrinėjimo lygiais.

• Mokinių atliekamos veiklos bus skirtingos, bet sintezuosis į tą pačią klasės nagrinėjimą problemą.

• Tačiau ne visada galima įtraukti kiekvieną mokinį įklasės veiklą, siekiant bendro tikslo.

• Todėl svarbu tikslus atrinkti.

• Jeigu mokytojui sunku formuluoti tikslus, galima pradėti nuo to, kas yra daroma, norint pasiekti tikslą (t.y.nuo metodų, kurie taikomi).

• Jeigu mokytojas galės atsakyti į klausimą, kodėl jis tai daro ir ką tuo nori pasiekti, jis galės suformuluoti ir konkrečius tikslus.

KO SIEKIATE SAVO MOKYMU?

• Tikslai yra būtini ir tiesiog gyvybiškai svarbūs.

• Jie būtini rengiant individualias programas;

• Tikslus nustato patys mokytojai;

• Tikslai nurodo kryptį, bet nepaaiškina, kaip patekti, tą nusako mokymosi uždaviniai (konkretūs tikslai).

FORMUOJANT TIKSLUS:

• Dažniausiai linkstama užrašyti tai, ką darys mokytojas, o ne ko išmoks mokinys.

Pvz:, supažindinti, kas yra procentinė dalis.

Valstiečių sukilimas.

KONKRETŪS MOKYMOSI TIKLAI AR UŽDAVINIAI TURĖTŲ BŪTI:

• Geriausia – trumpalaikiai;

• Suformuoti mokytojo taip, kad atitiktų turimus šaltinius ir mokytojo bei mokiniųporeikius;

• Gali būti nurodytos sąlygos kuriomis tikslas bus pasiektas (kai išspręsite tą ir tą ir padarysite ne > 4 klaidas)

• Išvardyti ir paaiškinti pagr. Valstiečių sukilimo priežastis;

• Paaiškinti tris valstiečiųsukilimo padarinius.

• O ne – pakalbėti apie valstiečių sukilimą ar supažindinti su juo.

KONKRETŪS MOKYMOSI TIKLAI AR UŽDAVINIAI TURĖTŲ BŪTI:

• Konkrečiai nusakantys, kąir per kiek laiko mokiniai išmoks daryti;

• Užrašyti taip, kad galima būtų patikrinti, ar tikslas pasiektas.

• Mokiniai mokės: vienąskaičių išreikšti kito procentine dalimi; trupmeną užrašyti nuošimčiais;

• O ne ,,paaiškinti nuošimčius”, ,,spręsti trupmenas”

UŽDAVINIAI - LYG LAIPTELIAI, VEDANTYS MOKINIUS JŪSŲ NUMATYTO TIKSLO LINK

• Tikslus formuoja (tikslų šaltiniai):

• dalykų programos,

• skyrių reikalavimai,

• išsilavinimo standartai,

• vertinimo kriterijai,

• egzaminų aprašai.

TIKSLAS – TURI ATSKLEISTI, KOKIŲGEBĖJIMŲ MOKINIUI REIKIA

• Konkretūs tikslai turi leisti stebėti ir patikrinti gebėjimus, todėl netinka pradėti žodžiais ,,žinoti”, ,,suprasti”

Pvz.:• žinoti pasakojimą apie ..... neaišku, ką mokinys turi

gebėti – atpasakoti; • suprasti trupmenas, ką tai reiškia – ar jas apibūdinti, ar

paaiškinti jų sandarą, sudėtį ir pan.

NIEKUOMET NEPASIEKSITE SAVO TIKSLŲ, JEIGU NEŽINOSITE, KO

SIEKIATE

• Svarbu, kad bendrosios ir individualiosios ugdymo programos turinys (tema ar nagrinėjama klasėje problema) visiškai ar bent iš dalies sutaptų;

• Tik jį mokiniai nagrinėtų skirtingais lygiais.• Tačiau, atsižvelgiant į mokinių gebėjimus, mokytojo

tikslai mokinių atžvilgiu ir jo atliekama veikla bus skirtingi;

• Ne visi vaikai mokysis tą patį ir tokiu pačiu tempu.• Čia būtinas individualumas.

3 etapas - METODAI

Planuojant mokomąją medžiagą, svarbu numatyti, kas ir kaip bus daroma, kad didėtų mokinio galimybės tobulėti ir mokytis, dalyvauti ir vystytis.

Esminis klausimas:

• Kas ir kaip daroma, kad mokinys pasiektų tikslą?

• Kokį metodą ir darbo būdą, kokią priemonių visumąreikėtų pasirinkti?

• Metodas – tai naudojama priemonė, aplinkos pagalba, padedanti mokiniui pasiekti tikslą.

• Metodai parenkami atsižvelgiant į tikslus, kuriuos mokytojas numatė, bei mokinio įvertinimą.

MOKYMO (-SI) METODŲ PASIRINKIMAS

• Priklauso nuo mokytojo.• Pasirinkimo kriterijumi turėtų būti išsikelto mokymo

(-si) tikslo įgyvendinimo veiksmingumo kriterijus.

• Pasirenkančiam mokymo (-si) metodus mokytojui svarbu galvoti ir apie tai, kaip suderinti daugybę įvairių mokymo (-si) metodų ir savo mokinių skirtingas (kultūrų, lyčių, bei unikalias) savybes.

• Skirtingų kultūrų derinimo klasėje būdai – tai mokymasis bendradarbiaujant, tėvų įtraukimas į mokymą ir mokymas dviem kalbomis.

• Taikant mokymo (-si) metodus specialiųjų poreikiųmokiniams, reikia planuoti jų taikymą atsižvelgiant į jųprotinius, fizinius ar emocinius poreikius.

PASIRENKANT MOKYMO (-SI) METODUS,

SVARBU, KAD MOKYMO (-SI) METODAI:

• skatintų mokinius savarankiškai mokytis ir išlaikytų juos užsiėmusius tikslinga veikla;

• žadintų intelektinį mokinių smalsumą, entuziazmą ir skatintų, palaikytų jų motyvaciją;

• struktūruotų informaciją, bendrais bruožais nusakytųtikslus, turinį, pokyčius ir apibūdintų tai, kas pamokoje svarbiausia;

• leistų apklausti mokinius ir įvertinti, kaip jie suprato tikslą bei naujus dalykus, nustatytų, ar pasiekti pamokos tikslai;

• sudarytų sąlygas ir leistų mokiniams išklausyti, analizuoti mokinių nuomones ir atsakymus, konstruktyviai reaguoti, kad mokinys pasiektų pažangą.

MOKYTOJAS TURI ĮVERTINTI

• savo klasės bei individualius vaikų tikslus,

• mokymosi motyvaciją,

• sociokultūrinę aplinką,

• mokinių poreikių įvairovę.

Po to mokytojas organizuoja mokymą (-si), atlikdamas įvairius vaidmenis.

KOMPIUTERINĖ PROGRAMĖLĖ

,,CHILDPLAY”

Jeigu mokyklos darbuotojai į pagalbą mokiniui, turinčiam

ugdymosi sunkumų, žiūri kaip į „sulūžusio mechanizmo

taisymą“, o ne kaip į asmenybės, turinčios individualių

poreikių, ugdymą, jie anksčiau ar vėliau ims jausti

nepasitenkinimą, patirs mokinių kompetencijų formavimo krizę.

MOKYTOJAS, IEŠKODAMAS METODŲ IR BŪDŲTIKSLAMS PASIEKTI, TURĖTŲ

KELTI SAU ŠIUOS KLAUSIMUS (1):

• Kaip diferencijuoti ugdymą, atsižvelgiant į mokiniųporeikius?

• Kaip organizuoti ir struktūrinti mokymą, kad būtų galima pasiekti tikslus?

• Kaip dirbti pamokoje – kokius skirtingus lygius išskirti, atsižvelgiant į mokinių ugdymosi poreikius?

MOKYTOJAS, IEŠKODAMAS METODŲ IR BŪDŲTIKSLAMS PASIEKTI, TURĖTŲ KELTI SAU ŠIUOS

KLAUSIMUS (2):

• Kokią mokomąją medžiagą (turinį, užduotis) parinkti, atsižvelgiant į mokinių galimybes? (ar diferencijuoti tą patįturinį, ar ieškoti kitų temų, nagrinėjančių tą pačią problemą, ar formuoti naujus įgūdžius, ar lavinti turimus ir pan.).

• Kokius alternatyvius ugdymo būdus pasirinkti?• Kokias mokymo(si) strategijas, stilius pasirinkti?• Kokių priemonių ir išteklių, kokios pagalbos reikėtų tikslams

pasiekti?

• Mokymo(si) metodų parinkimą dažnai lemia mokytojo valia;

• Mokytojui svarbu galvoti ir apie tai, kaip suderinti daugybę įvairių mokymo(si) metodų ir savo mokiniųskirtingas savybes;

• Taikant metodus specialiųjų poreikių mokiniams, reikia planuoti jų taikymą atsižvelgiant į jų protinius, fizinius ar emocinius poreikius.

Vis dažniau mokytojai, taikydami vienokius ar kitokius mokymo(si) metodus, kuria strategijas, kurios skirtos dirbti su atskirais mokiniais (individualios), su visa klase (frontalios) ir su atskiromis mokinių grupėmis (grupinės)

PASIRENKANT MOKYMO(SI) METODUS, SVARBU, KAD:

• Skatintų mokinius savarankiškai mokytis ir išlaikytų juos užsiėmusius tikslinga veikla;

• Žadintų intelektinį mokinių smalsumą, entuziazmą ir skatintų, palaikytų jų motyvaciją;

• Struktūruotų informaciją, bendrais bruožais nusakytųtikslus, turinį, pokyčius ir apibūdintų tai, kas pamokoje svarbiausia;

• Leistų apklausti mokinius ir įvertinti, kaip jie suprato tikslą bei naujus dalykus, nustatytų, ar pasiekti pamokos tikslai;

• Sudarytų sąlygas ir leistų mokiniams išklausyti, analizuoti mokinių nuomones ir atsakymus, konstruktyviai reaguoti, kad mokinys pasiektų pažangą.

Mokytojas, parinkdamas metodus ir kurdamas mokymo(si) strategiją, įvertina:

• savo klasės bei individualius vaikų tikslus,

• mokymosi motyvaciją,

• sociokultūrinę aplinką,

• mokinių poreikių įvairovę

MOKINIŲ NORAI, ATSIŽVELGIANT ĮMOKYMOSI STILIUS

• Vizualinis– Norėčiau sužinoti matydamas;

– Norėčiau dažnai naudotis markeriais ir perskaityti instrukcijas pats

• Audialinis– Geriausiai mokausi klausydamas;

– Gerai paskaita ir diskusijos;

– Galiu būti jautresnis triukšmui.

• Taktilinis– Geriausiai mokausi “su rankomis” praktikuodamasis

Specialiųjų poreikių mokiniams taikomi įprastiniai mokymo(si) metodai arba alternatyvūs mokymo(si)

metodai

INOVATYVŪS MOKYMO METODAI

• Tiesioginis mokymas;• Pristatymas arba informacijos pateikimas;• Pagrindinio žodžio;• Klausimų;• Informacinių ir komunikacinių technologijų;• Užduoties analizės;• Modeliavimas;• Žodinės saviinstrukcijos ir savireguliacijos;

ADAPTUOTO MOKYMO(SI) METODAI

• Darbo tempo priderinimas;• Aplinka;• Medžiagos ir įrangos bei pagalbinių technologijų

parengimas;• Vertinimas;• Užduočių pateikimas;• Sustiprinimas ir nuolatinis stebėjimas;• Teksto adaptavimas.

TEKSTO ADAPTAVIMO IR PRITAIKYMO SPECIALIŲJŲ POREIKIŲ MOKINIAMS

GAIRĖS

Valstybinės švietimo strategijos 2003–2012 metųnuostatose, patvirtintose Lietuvos Respublikos Seimo 2003 m. liepos 4 d. nutarimu Nr. IX-1700 (Žin., 2003, Nr.71-3216), nurodoma, kad siekiant švietimo prieinamumo, tęstinumo ir socialinio teisingumo, turi būti sukuriamos socialiai teisingos mokymosi ir studijųsąlygos, sudaromos galimybės veiksmingai ugdyti įvairių gebėjimų ir poreikių vaikus. Viena iš pagrindiniųpriemonių užtikrinančių privalomą mokymąsi –specialiųjų poreikių mokinių aprūpinimas jų gebėjimus atitinkančiomis mokymo priemonėmis.

SPECIALIOSIOS MOKYMO PRIEMONĖS

SMP – parengtos ar pritaikytos specialiųjų poreikiųasmenims ir jų ugdymo procese naudojamos vaizdinės, techninės, demonstracinės, kompiuterinės priemonės, žaislai, daiktai ir medžiagos bei pratybųsąsiuviniai.

SPECIALIŲJŲ MOKYMO PRIEMONIŲNAUDOJIMAS UGDYMO PROCESE TURI:

• ugdyti bendruosius bei dalykinius gebėjimus;• didinti mokymo(si) veiksmingumą; • teigiamai veikti mokymosi motyvaciją: atitinkančios gebėjimus ir poreikius

mokymo priemonės daro mokymąsi patrauklesnį;• sudaryti vaikui galimybes dirbti savarankiškai, neprašant nuolatinės

pedagogo pagalbos;• ugdyti adaptacinius sugebėjimus ir socialinius įgūdžius;• mokyti ieškoti papildomos informacijos; • ugdyti gebėjimą bendrauti su bendraamžiais ir/ar pedagogais.

KODĖL SPECIALIŲJŲ POREIKIŲ MOKINIAI

NESUVOKIA TEKSTŲ?

• jie būna per sudėtingi;

• per ilgi;

• pateikiama per daug faktų;

• per ilgi sakiniai;

• per daug naujų ar sunkių žodžių;

• tekstas per daug abstraktus.

KĄ REIKIA PRITAIKYTI?

• turinį ir siužetą;

• kalbos stilių;

• teksto dizainą;

• vaizdines priemones.

TURINIO BEI SIUŽETO PRITAIKYMAS

• tekstas turi būti aiškus, konkretus;• turinys turi būti adaptuotas atsižvelgiant į vaikų amžių, patirtį bei

specialiųjų poreikių vaikų pažintinius gebėjimus;• turinys supaprastinamas iki praktinio pažinimo ir jo taikymo lygmens,

atsižvelgiant į vaikų pažintinius gebėjimus;• siužetas turi būti logiškas, konkretus, pateiktas chronologine tvarka,

suskirstytas logiškai struktūruotis skyriais;• tekstą naudinga suskirstyti mažesniais gabalėliais, nes vaikams taip

lengviau įsiminti; • turi būti paaiškinami bet kokie erdvės ir laiko pasikeitimai.

KALBOS STILIAUS PRITAIKYMAS

• turi būti vartojami trumpi, įprasti žodžiai ir sakiniai;• nevartojami sudėtingi, abstraktūs žodžiai ir posakiai. Jei tokie

žodžiai būtini, tekste jie paaiškinami ir pakartojami, nes vaikas turi suvokti jų vartojimą kontekste;

• vienu sakiniu reikšti vieną mintį. • vengti labai išplėstų, sudėtingų sakinių;• ilgesnių sakinių loginį centrą išdėstyti vienoje eilutėje;• kaitalioti trumpus ir ilgus sakinius;• naują mintį pradėti rašyti naujoje eilutėje;


• vengti neužbaigtų ir šalutinių sakinių;• vengti prijungiamųjų jungtukų ir per daug apibrėžiamųjų

žodžių (nors, bet, kadangi, šis, tas, anas, toks); • vengti neveikiamosios rūšies vartojimo;• vengti formuluočių, kurios aprašytų neapibrėžtą ateitį

(kas galėtų atsitikti, veikiausiai atsitiks ir pan.);

• nevartoti sudėtingų ir nelabai svarbių skaičių, datų. Geriau vartoti žodžius “daug”, “mažai”, “labai seniai”;


• prie vardų ir pavadinimų rekomenduojama vartoti epitetus, kurie padėtų įsiminti tekstą;

• riboti metaforų, perkeltinės prasmės žodžių vartojimą. Dar geriau jų atsisakyti;

• vartoti įprastus, aiškius skyrybos ženklus. Kabutės, kabliataškiai ir skliausteliai apsunkina mokymąsi ir įsiminimą.

• vengti svetimybių ar sutrumpinimų;• vengti žodžių kėlimo eilutės pabaigoje;• nevartoti sudėtingų – dvigubų, trigubų neiginių.

TEKSTO DIZAINO PRITAIKYMAS

• atskiros teksto dalys gali būti atskirtos, pavyzdžiui, skirtingais šriftais;

• sudėtingo teksto pastraipos turi būti trumpesnės (nuo 1 iki 3 sakinių);

• kiekviena pastraipa turėtų būti atskirta tuščia eilute;• šriftas:

– Arial, Helvetica, Tahoma, Verdana.– dydis – ne mažesnis kaip 14 pt. Parengiamosios-4 klasės mokiniams rekomenduojamas šrifto dydis nuo 20 pt.

TEKSTO DIZAINO PRITAIKYMAS

• nenaudoti kursyvo (kursyvo);• tarpai tarp eilučių turi būti didesni, geriausia 1,5;• eilučių ilgis – ne daugiau 8-10 žodžių;• kairioji teksto lygiuotė;• antraštės, išskiriamieji žodžiai gali būti pajuodinti arba

vienos, kontrastingos fonui spalvos; • svarbią informaciją “padaryti” matomą, pvz. įdėti į

spalvotą rėmelį; • naudoti vienodą grafinį išdėstymą (tam tikrą maketą).

VAIZDINIŲ PRIEMONIŲ PRITAIKYMAS

• tekstų neperkrauti iliustracijomis, vaizdine medžiaga;• iliustracijos turi atspindėti pagrindinius teksto aspektus,

perteikti ar papildyti teksto turinį;• paveikslėliai turėtų perteikti teksto mintį ir parodyti kokio

nors objekto vaizdą arba veikimo būdą;• po iliustracijomis reikėtų pateikti vaizduojamų objektų

sąvokas, trumpus aprašymus;• vengti grafikų ir sudėtingų lentelių;

VAIZDINIŲ PRIEMONIŲ PRITAIKYMAS

• iliustracijos turi būti paprastos, nestilizuotos, be nereikšmingųdetalių, objektų proporcijos neiškreiptos;

• iliustracijos turi būti pakankamai ryškios ir aiškiai matomos, turi aiškiai skirtis figūros ir fonas;

• spalvos ryškios ir aiškios;• naudinga vartoti ženklus, piktogramas, kurios nurodo tam

tikrą užduotį, reikalingą įsiminti informaciją, pvz., �� ;• diagramose ir grafikuose naudoti paveikslėlius, o ne skaičius

ir procentus.

UŽDUOTIS

• Pritaikykite tekstą specialiųjų poreikiųmokiniams pagal anksčiau minėtus reikalavimus.

TIESIOGINIS MOKYMAS

• Labai nuosekliai išdėstytos, sparčiu tempu vykstančios įvairių dalykų pamokos (skaitymo, matematikos) pagal gerai parengtas programas, kuriose ypač pabrėžiamas kartojimas, praktika, grįžtamasis ryšys;

• Ugdant mokymosi negalių turinčius mokinius, labai svarbu atsižvelgti į jų mokymosi tempą ir įgūdžius, gebėjimų ir suvokimo lygį, todėl mokymas (-sis) individualizuojamas.

PRISTATYMAS ARBA INFORMACIJOS PATEIKIMAS

• mokytojas apibūdina, informuoja, nurodo arba tiesiogiai aiškina;

• kiekvienoje pamokoje dėstoma ir aiškinama tiesiogiai;

TODĖL LABAI SVARBU INFORMACIJĄPATEIKIANT:

• Atkreipti mokinių dėmesį (vaizdais, garsais, gestais);

• ypač tai aktualu savireguliacijos, klausos, regos, intelekto sutrikimų, girdimojo suvokimo sutrikimų turintiems mokiniams;

• Sužadinti jų mokymosi motyvaciją, pateikiant realias situacijas atitinkančius faktus;

• Paaiškinti jiems, ko tikimasi iš pamokos (pristatyti klasės ir individualius tikslus) – kas mokantis svarbiausia ir ko mokytojas iš mokinių tikisi, aptariant su mokiniais individualius mokymosi uždavinius;

• Pateikti pamokos struktūrą – ką ir kaip, kokiu nuoseklumu darysime (savireguliacijos, klausos sutrikimųturintiems mokiniams pateikti raštu kortelėse ar ant lapų, intelekto sutrikimų, autizmo požymių turintiems mokiniams – paveikslėliais nuotraukomis)

• Iliustruoti pagrindines mintis tinkamais pavyzdžiais, piešiniais, daiktais, paveikslėliais;

• Pateikti rašytinį ar iliustruotą pagrindinių minčių sąrašą;

• Mokyti mokinius fiksuoti svarbiausiąinformaciją, pateikiant įvairias grafines schemas, įkurias reikia įrašyti nurodytą esminę informacijąklausiant mokytojo ar skaitant tekstą;

TEKSTAS ,,KIŠKIO NUOTAIKOS”

Leisti mokiniams pamokas įrašyti į diktofoną(klausos, regos sutrikimų, mokymosi negaliųturintiems mokiniams)

PAGRINDINIO ŽODŽIO METODAS

• Tai pažinimo strategija, padedanti įsiminti turinį, ypačvaikams, turintiems atminties problemų (kaip teigia D.P.Hallahan ir J.M.Kauffman);

• Mokytojas pakeičia abstrakčią informaciją konkrečiu vaizdu;

• Mokomoji medžiaga tampa prasmingesnė;

• Mokytojas sutelkia dėmesį į pagrindines frazes: pabrėžia jas,

gestikuliuoja, kartoja, daro pauzes prieš ir po, užrašo ant lentos, kortelių,

• dalijamojoje medžiagoje regėjimo sutrikimų turintiems mokiniams užrašo didesniu šriftu,

• savireguliacijos, klausos sutrikimų, mokymosi negaliųturintiems mokiniams užrašo ant kortelių,

• pateikia ribotą informacijos kiekį, jeigu galima, pagrindinius žodžius pavaizduoja paveikslėliais,

• asocijuoja su mokiniams žinomais žodžiais (pvz.: mokantis sąvokos ledynai, pagrindiniai žodžiai bus vanduo ir šąla, asocijuoti galima su valgomaisiais ledais ir pan.

MOKYTOJAS TURĖTŲ

• lyginti naujas sąvokas su jau žinomomis,

• skatinti mokinius kurti užuominas žodžiams prisiminti (pvz.: žodžio legenda užuomina – Gedimino kalnas).

KLAUSIMŲ METODAS

• Labai svarbus mokymo ir mokymosi metodas;

• padeda mokiniams suprasti ir pagerinti jų mokymąsi,

• mąstymo kokybę;

• Sustiprinti aktyvų mokinių dalyvavimą pamokoje;

• Tai komunikacijos priemonė;

• Tiesioginė grįžtamoji informacija apie tai, kaip mokiniai mąsto, ką žino ir supranta;

• Klausimų ir atsakymų metodas yra būtina priemonė, padedanti suprasti mokymosi procesus;

• Specialiųjų poreikių mokiniams klausimais galima paaiškinti,

• sudaryti galimybę panaudoti išmoktas žinias;

• Tikrinti ir taisyti;

• Įvertinti jų mokymąsi;

• Padeda kartojantis anksčiau išmoktus dalykus;

KLAUSIMŲ PRITAIKYMAS SPECIALIŲJŲ

POREIKIŲ MOKINIAMS

• Užduodamus klausimus reikėtų pateikti ir vaizdine forma – užrašyti ant lentos;

• Kortelės (tai labai svarbu neprigirdintiems, savireguliacijos sutrikimųturintiems mokiniams)

• Piešinėliai (kalbos ir komunikacijos problemų, autizmo požymių, skaitymo sutrikimų turintiems mokiniams).

• Atsakymus į klausimus specialiųjų poreikių mokiniai pirmiau gali išmėginti dirbdami poromis.

• Tokiu būdu jie turi laiko pagalvoti ir pasitikrinti savo atsakymus su suolo draugu.

• Klausimai būna uždarieji ir atvirieji.

UŽDARIEJI KLAUSIMAI

• Uždarieji klausimai – taip/ne, turi tik vieną atsakymą, pavyzdžiui: “Ar turi brolį?

• Šie klausimai kelia nedidelius pažintinius reikalavimus. • Jie gali padėti prisiminti informaciją (pavyzdžiui: “Kur

įteka Nemunas?”), • Nedelsiant pateikti sprendimą, pritaikyti žinomą taisyklę

naujoms aplinkybėms (pavyzdžiui: “Kiek bus 32 padalijus iš 4?”),

UŽDARIEJI KLAUSIMAI

• jie gali skatinti analizuoti, apibūdinti, lyginti arba klasifikuoti (pavyzdžiui: “Didelis tai ar mažas?”, “Daiktavardis tai ar būdvardis?” ir pan.).

• Uždarieji klausimai ypač tinka dirbant su mokiniais, kurie dėl paralyžiaus ar kitų priežasčių negali kalbėti.

• Mokytoja, pateikdama klausimus klausos, savireguliacijos, girdimojo suvokimo sutrikimų turintiems mokiniams, turi įsitikinti, ar mokiniai išgirdo klausimą, pateikti vienos dalies, neilgų sakinių klausimus.

ATVIRIEJI KLAUSIMAI

• Atvirieji klausimai reikalauja išsamesnio atsakymo: “Kodėl jūra sūri?”, “Kodėl kalnuose daugiau lyja?”

• Tokie klausimai reikalauja sudėtingos pažintinės veiklos: aiškintis informaciją ir idėjas nesant nusakyto atsakymo.

ATVIRIEJI KLAUSIMAI

• skatinti įvertinti, priimti sprendimą (pavyzdžiui: “Ar būtųteisinga...?”);

• skatinti kelti idėjas ir pritaikyti žinias (pavyzdžiui: “Kokia nauda iš to, ką sužinojome? Iš to, ką aiškinomės?”)

• Atvirieji klausimai verčia mokinius mąstyti ir mokytojui daug pasako apie tai, ką mokinys išmoko.

UŽDUODANT KLAUSIMUS SPECIALIŲJŲ

POREIKIŲ MOKINIAMS REIKĖTŲ:

• vartoti paprastus, gerai jiems žinomus žodžius; • kalbėti trumpais, aiškiais sakiniais; • pateikti juos lėtai; • perklausti įsitikinant, ar mokiniai suprato klausimą (ypač

turintieji klausos, girdimojo suvokimo, savireguliacijos sutrikimų);

• skirti pakankamai laiko pagalvoti;

• išlaukti atsakymo;

• paskatinti ir padrąsinti;

• pastūmėti teisingo atsakymo link papildomais piešinėliais, ženklais, gestais;

• skatinti tartis su draugais – sudaryti galimybes atsakymus aptarti poromis.

SPECIALIŲJŲ POREIKIŲ MOKINIŲDĖMESIO, ĮSITRAUKIMO SKATINIMAS

• Nustatyti tinkamą tempą – užduoti konkrečius klausimus ir nurodyti konkretų laiką, per kurį reikės pateikti atsakymus.

• Klausinėjant mažiau vertinti atsakymus, apgalvoti, kaip elgtis gavus neteisingą atsakymą.

• Mokytojas turi išlaukti atsakymo, neskubinti, neatsakyti pats.


• Pateikti užuominų – supaprastinti klausimą,

• patikslinti, grąžinti prie žinomos medžiagos,

• priminti, užuominas pateikti schemomis, iliustracijomis, grafiniais vaizdais, paveikslėliais, nuotraukomis, žodžiais,

• naudoti alternatyviąją komunikaciją (mokinys atsakymągali sudėti iš grafinių piešinių),

• taikyti pradėtų sakinių metodą ir kt.


• pateikti pagalbinių klausimų,• pritarti tam, kas teisinga, ir paraginti atsakyti išsamiau:• “Ar galėtum tai pasakyti savais žodžiais?”, • “Gal gali šiek tiek daugiau apie tai papasakoti?”, • “Gal galėtum pateikti kokį pavyzdį?”, • “O kodėl taip manai?”,• “Ar visada taip būna?”,• “Ar tau tai nieko neprimena...”, • “Prisimink, ką mes sužinojome mokydamiesi...?”


• Peradresuoti – kai neatsako, įtraukti kitus mokinius:• “Gal kas nors galėtų padėti?”,• “Ar pritariate šiam atsakymui?”,• “Kaip manai tu, Jolanta?”, • “Pagalvokite, kaip tai pasakyti tiksliau?”• Užrašyti atsakymus kortelėse, lentoje, projektoriuje,• taikyti “už” ir “prieš” metodą, sudėti iš atsakymų seką,

norint paaiškinti reiškinį, išspręsti uždavinį ir pan.

• Specialiųjų poreikių mokiniams galima iš anksto paruošti tam tikrų klausimų atsakymus,

• pasiūlyti sudėti juos nuosekliai (pavyzdžiui: “Kaip iškviesti greitąją pagalbą?”, “Kaip sudėti trupmenas su vienodais vardikliais?” ir pan.).

DISKUSIJŲ METODAS

• Inkliuzinėje aplinkoje diskusijos yra vienas svarbiausiųmetodų, siekiant įtraukti mokinius į bendrą ugdymą. Diskusijos svarbios norint

• suteikti mokiniams progų plėsti ir tobulinti savo asmenines prasmes,

• aktyviai dalyvauti kartu su klasės draugais. • Tai svarbu specialiųjų poreikių mokinių socializacijai,

bendravimo ir bendradarbiavimo įgūdžiams.

DISKUSIJŲ METODAS

• Diskusijos pamokoje turi prasidėti konkrečiomis mokytojųpastangomis išgauti iš specialiųjų poreikių mokiniųnuomones ir žinias,

• rimtai šiuos požiūrius traktuoti ir išsiaiškinti jų rezultatus.• Diskusijų turinys gali būti labai įvairus ir apimti įvairias

faktines žinias:• spėliones,• nuomones, • hipotezes ir pan.

• Būtent būdas, kuriuo turinys nagrinėjamas, o ne pats turinys yra informacijos išgavimą ir tyrimą skiriantis veiksnys.

• Todėl mokytojui labai svarbu struktūruoti mokomąjądiskusijos veiklą.

• Gerai struktūruotos diskusijos – kritiškai tiriami faktai, įsiminimai ir vertybės, kuriomis remdamiesi mokiniai vėliau turi suformuoti savo nuomonę.

DISKUSIJŲ METODAS

• Svarbu specialiųjų poreikių mokinius įtraukti į diskusijas.• Šie mokiniai diskusijų metu gali pasisakyti tam tikros temos

aspektais,• pateikti detalių apie įvykius,• žmones,• reiškinius,• gali išsakyti savo nuomonę,• nustatyti priežastis, paaiškinti, pateikti pavyzdžių. • Specialiųjų poreikių mokiniams gali reikėti pagalbos plėtojant

idėjas, reikalaujančias konkrečios informacijos, keliant hipotezes ir pan.

DISKUSIJŲ METU REIKIA NEVERBALINĖS KOMUNIKACIJOS:

• pasitelkti akių kontaktą;• pritariamai linktelėti;• uždavus klausimą laikyti akių kontaktą, kol mokinys atsakys; • kalbėti tvirtu balsu, parodant susidomėjimą;• dažniau sakyti mokiniams: “Tai, ką tu sakai, įdomu”; šypsotis. • naudoti mikrofoną, ypač jeigu grupėje yra neprigirdintis

mokinys(jis matys, kuris mokinys kalba ir greičiau nukreips dėmesį į kalbantįjį);

• naudotis gestų kalbos vertėjų, mokytojo padėjėjųpaslaugomis.

DISKUSIJŲ METU REIKIA NEVERBALINĖS KOMUNIKACIJOS:

• sutrikusios klausos, savireguliacijos, girdimojo suvokimo sutrikimųturintiems mokiniams pakartoti savo ar kitų mokinių diskusijų ar pokalbių metu pateiktus klausimus ir atsakymus,

• pastabas, nuorodas;• parodyti, kad pasikeitė pamokos ar diskusijos tema; • pasakyti kalbančiųjų vardus neprigirdintiems mokiniams, kad jie

negaištų laiko mėgindami nustatyti, kas kalba. • pateikti pamokos ar diskusijos santrauką; • naudoti nekalbines užuominas veido išraiška, gestais, judesiais.

DISKUSIJŲ METU MOKYTOJAS TURI PASITELKTI BENDRAAMŽIŲ (DRAUGŲ PAGALBININKŲ),

KURIE:• sutrikusios regos mokiniams padės judėti klasėje,• duos ženklą kalbėti,• padės atlikti užduotis, susirasti informacijos reikalinga tema ir

pan.; • sutrikusios klausos mokiniams draugai pagalbininkai gali: • pateikti papildomų pavyzdžių, praktinių patarimų; • prireikus paaiškinti neaiškius klausimus; • padėti pasiruošti pokalbiui, pamokyti atsakyti; • padėti užsirašyti svarbią informaciją, kylančius klausimus; • prireikus rūpintis gestų kalbos vertėjo paslaugomis.

DALOMOSIOS MEDŽIAGOS, UŽRAŠŲMOKINIAMS RENGIMAS IR PRITAIKYMAS

• informaciją užrašuose pateikti kuo trumpiau.

• medžiagą paruošti glaustai, aiškiai ir struktūruotai,

• pažymėti naudingas antraštes ir paantraštes;

• jeigu mokiniai konspektuoja patys, patikrinti, ar jie perskaito savo užrašus;

• paaiškinti naujus žodžius.

• užrašyti juos ant lentos ar lapelių pateikiant konkrečių pavyzdžių;

• užrašus ant lentos palikti kiek galima ilgiau arba pateikti juos individualiai ant lapelių;

• padalyti mokiniams (ar padėti jiems pasirengti) sąvokų žodynėlį;


• dalomojoje medžiagoje pateikti svarbiausių faktųsantrauką su tam tikru žodinės informacijos kiekiu, schemomis, diagramomis, grafikais;

• skaitymo, klausos sutrikimų turintiesiems – kaip minčiųžemėlapį, geriausia pamokos pradžioje;

• regėjimo sutrikimų turintiesiems – didesniu šriftu ar Brailio raštu;

• kalbos ir komunikacijos, intelekto sutrikimų turintiesiems – paveikslėliais, nuotraukomis ir pan.


• Mokytojas turėtų iš anksto išdalyti užduočių užrašus ir konspektus, kad mokiniai turėtų daugiau laiko pasiruošti ir perskaityti informaciją;

• Jeigu naudojamas sieninis projektorius, turėtų būti sudaryta galimybė regėjimo sutrikimų turintiems mokiniams sėdėti arčiau jo;

• Jei dalomosios medžiagos daug, atskiras temas reikėtųpažymėti skirtingomis spalvomis.

INFORMACINIŲ IR KOMUNIKACINIŲTECHNOLOGIJŲ METODAS

• Informacinės komunikacinės technologijos gali būti naudojamos kaip naujos informacijos pateikimo būdas ir mokytojo aiškinimų papildymas.

• Toks mokymas suteikia mokiniams galimybę papildomai lavintis bei užsiimti praktine veikla, atitinkančia mokiniųporeikius.

INFORMACINIŲ IR KOMUNIKACINIŲTECHNOLOGIJŲ METODAS

• Mokytojas turėtų tartis su mokykloje dirbančiu specialiuoju pedagogu,

• specialiojo ugdymo komisijos nariais, kurios informacinės komunikacinės technologijos labiausiai tinka mokiniųporeikiams.

• specialiųjų poreikių mokiniai rašto darbus gali atlikti kompiuteriu, kad būtų patikrinta rašyba, skyryba ir kad būtų lengviau perskaityti.

• tai aktualu skaitymo, rašymo, savireguliacijos sutrikimųturintiems mokiniams.

UŽDUOTIES ANALIZĖS METODAS

• užduoties analizė reikalinga tam, kad mokytojas nustatytų, kokiems mokinio gebėjimams reikės skirti ypatingą dėmesį;

• siekiant išmokyti mokinius pagrindinių ir sudėtiniųįgūdžių, kurių reikės užduočiai atlikti.

• tai ypač aktualu, mokant nežymiai sutrikusio intelekto mokinius;

• imdamasis užduoties analizės mokytojas stebi, kaip mokiniai atlieka užduotį, ir fiksuoja kiekvieną jų veiksmą.

UŽDUOTIES ANALIZĖS METODAS

• Peržiūri užfiksuotą užduoties atlikimo tvarką ir įvertina, kokių įgūdžių mokiniams trūksta, kad jie teisingai atliktųužduotį.

• Užduotis mokytojas turėtų pateikti taip, kad mokiniųveikla atskleistų, ką jie žino, ką gali padaryti ir kąsupranta.

PAKOPINIS MOKYMAS

• Tai pažinimo lavinimo būdas, kurį taikydamas mokytojas mokiniams sudaro laikiną struktūrą ar teikia pagalbą, kol jie mokosi atlikti užduotį.

• Vėliau mokytojas tokią pagalbą teikia vis rečiau ir galiausiai, kai mokiniai išmoksta atlikti užduotįsavarankiškai, išvis nustoja ją teikęs.

PAKOPINIS MOKYMAS

• Tokiu būdu mokiniai mokomi etapais,

• sudarant pakopinį mokymosi užduočių įveikimo “kelią”, pvz.: kaip parašyti rašinį (kokia pirmoji pakopa ir kaip jąatlikti, kas po to, ir pan.; kaip apibūdinti daiktą, reiškinį; kaip papasakoti istorinį įvykį ir t. t.).

• Šis metodas taikomas tam, kad mokiniai aktyviai dalyvautų ugdomojoje veikloje ir mokytojo paramos pamažu reikėtų vis mažiau.

PAKOPINIO MOKYMO ETAPAI (PAVYZDYS)

I. pirmiausia mokytojas pateikia klausimą, nukreiptą įatsakymą, pvz.: “Onutė nusipirko naują kuprinę.”Mokytojas klausia: “Ką nusipirko Onutė?”

II. pateikia klausimus reikalaujančius “taip” ir “ne”atsakymo:“Ar nusipirko Onutė naują kuprinę?”

III. pateikia ribotų pasirinkimų klausimą:“Onutė nežiūrėjo televizoriaus ir nėjo į baseiną. Ką veikė Onutė?

PAKOPINIO MOKYMO ETAPAI (PAVYZDYS)

IV. pateikia klausimą su pasirenkamaisiais atsakymais: “Ką veikėOnutė – žiūrėjo televizorių, ėjo į baseiną ar pirko naują kuprinę?”

V. mokytojas užduoda atvirąjį klausimą: “Ką veikė Onutė?” Mokytojas gali iš karto pateikti ir atvirąjį klausimą,jo parama turi atitikti mokinio poreikius, kartais mokiniui reikia didelės pagalbos ar užuominų,o vėliau, ėmus atsakinėti į klausimus, jos reikia vis mažiau.

MODELIAVIMAS

• Tai yra metodas, kuriuo mokytojas demonstruoja atitinkamą elgesį;• pasikviečia šiam tikslui žmogų (specialųjį pedagogą, mokytojo

padėjėją), kuris aktyviai imituotų mokomąjį elgesį. • Mokymas pavyzdžiu – veiksmingiausias ir patraukliausias būdas

išsamiai parodyti, ką mokiniai turi mokėti ir kaip reikia tai gerai padaryti.

• Mokiniai turi mėgdžioti pavyzdinį elgesį. • Tam, kad jį perprastų, reikia mokiniams leisti kartoti

mėgdžiojamuosius veiksmus daug kartų. • Metodas labai svarbus mokiniams įgyjant kalbėjimo, pažintinius

įgūdžius.

MODELIAVIMAS

• Mokytojas modeliuoja ne tik matomą elgesį. • Reikšdamas savo mintis arba mąstydamas balsu apie

atliekamą užduotį, mokytojas modeliuoja mokiniųmąstymą (metakognicija).

• Taikant šį metodą labai svarbu mokymosi vaizdumas ir aiškios, žodžiais neperkrautos instrukcijos ir nurodymai.

• Kiekvieną instrukciją turi lydėti veiksmai. • Parodykite mokiniams, kaip teisingai reikia atlikti užduotį,

kad jie galėtų šį pavyzdį pakartoti.

MODELIAVIMAS

Lavinant įgūdžius, mokiniams būtina parodyti:• kaip atlikti užduotį, kokio rezultato pasiekiama,• kaip sužinoti, ar užduotis atlikta teisingai (pvz.: kaip

užpildyti lentelę, kaip patiekti patiekalą, kaip užrašyti adresą ant voko, kaip rasti nežinomąjį lygtyje, kaip atlikti eksperimentą ir t.t).

MODELIAVIMAS

• Mokiniai turi būti skatinami mėgdžioti mokytoją,• atkartoti, atlikti tai, ką matė.• Mokiniui turi būti aišku, kaip buvo atlikta užduotis,• jis turi suprasti, kodėl pateiktas pavyzdys yra geras. • Tokius dalykus galima išsiaiškinti diskutuojant ar klausinėjant, jeigu

nepavyksta, turi paaiškinti mokytojas.• Reikėtų atkreipti dėmesį į mėgdžiojimą – tai nepaprastai

veiksminga ugdant specialiųjų poreikių mokinius. • Modeliavimas ir pakopinis mokymas padeda pereiti nuo mokytojo

vadovaujamo mokymo prie mokinio paties valdomo mokymosi proceso.

ŽODINĖS SAVIINSTRUKCIJOS IR SAVIREGULIACIJOS METODAS

• Svarbu formuoti mokinių savikontrolės gebėjimus, tai –mokinių savęs valdymo būdai, skatinantys jųsavarankiškumą ir saviinstrukcijos gebėjimus.

• Tai – paties mokinio verbaliniai teiginiai apie savo elgesį.• Tai yra veiksmingas būdas tobulinti sutrikusio intelekto

mokinių, mokymosi negalių turinčių mokinių ir savireguliacijos sutrikimų turinčių mokinių įgūdžius.

ŽODINĖS SAVIINSTRUKCIJOS IR SAVIREGULIACIJOS METODAS

• Saviinstrukcija reikalinga tam, kad mokinys, atlikdamas problemų sprendimo užduotis:

• aiškiai suvoktų visus sprendimo etapus;

• žodžiais kontroliuotų savo elgesį, t. y. iš pradžių užduoties atlikimo etapus įvardytų garsiai, paskui pašnibždomis, vėliau vidine kalba.

• Ši strategija tinka daugeliui mokinių, kurių mokymosi įgūdžiai silpni, bet ypač tinka mokymosi negalių turintiems ir emocijų, elgesio ir socialinės raidos sutrikimų turintiems mokiniams.

ŽODINĖS SAVIINSTRUKCIJOS IR SAVIREGULIACIJOS GEBĖJIMŲ

FORMAVIMO ETAPAI:• suaugusysis nuosekliai atlieka užduotį garsiai

komentuodamas atliekamus veiksmus (kognityvinis modeliavimas);

• mokinys atlieka tą pačią užduotį klausydamasis suaugusiojo nurodymų (išorinis veiklos valdymas);

• vaikas atlieka tą pačią užduotį sau šnibždėdamas nurodymus (netiesioginis išorinis veiklos valdymas);

• mokinys atlieka tą pačią užduotį vadovaudamasis vidine kalba (vidinė saviinstrukcija).

D. P. HALLAHAN IR J. M. KAUFFMAN SIŪLO NAUDOTIS TOKIOMIS SAVIINSTRUKCIJOMIS:

1. Apibrėžti problemą: “Ką aš turiu daryti?”2. Planuoti: “Kaip aš galiu išspręsti šią problemą?”3. Taikyti strategijas: “Penkių pakopų strategija padės

man rasti reikiamus žodžius.”4. Vertinti save: “Kaip man sekasi?”5. Paskatinti save: “Gerai. Padariau viską teisingai.”

PENKIŲ PAKOPŲ STRATEGIJA

1. Garsiai įvardyti problemą.

2. Rasti ir apibrėžti svarbiausius žodžius.

3. Piešti paveikslėlius, padedančius aiškiau įsivaizduoti, kas vyksta.

4. Užsirašyti matematikos sąlygą.

5. Užrašyti atsakymą.

SAVIINSTRUKCIJA PER GARSINĖS

ANALIZĖS PRATYBAS:

1. Mokinys garsiai ištaria žodį.

2. Ištaria pirmąjį žodžio skiemenį.

3. Tris kartus įvardija skiemens garsus.

4. Ištaria kiekvieną užrašytą skiemens raidę.

5. Daro tuos pačius žingsnius (nuo 2 iki 4) analizuodamas kiekvieną skiemenį.

SAVIINSTRUKCIJA PER KITUS UŽSIĖMIMUS

• pateikiamos veiksmų sekos schemos (pvz., “Uždaviniųsprendimo eiga”, “Rašinio rašymo etapai”);

• užduočių atlikimo kortelės (pvz., “Diktanto pasitikrinimo eiga”),

• taisyklių kortelės (schemiškas taikymo variantųpateikimas),

• namų užduočių sąsiuvinis ir kt.

AKTYVAUS MOKYMO (-SI) METODAI

• Darbas grupėmis ir mokinių pašnekesiai.• Grupuokite mokinius, paskirstykite vaidmenimis, kad

kiekvieno vaidmuo atitiktų poreikius ir galimybes(pvz.: prižiūrėtojas dalija medžiagą, raštininkas, laikrodininkas, pristatytojas (kalbėtojas).

• Tegul mokiniai vaidmenimis keičiasi, kad kiekvienas turėtų progą atlikti skirtingus vaidmenis.

• Parinkite mokiniams poreikius ir mokymosi uždavinius atitinkančias veiklas.


• Užduotys kiekvienai grupei gali būti skiriamos skirtingos, tačiau susietos su bendrais klasės uždaviniais.

• Specialiųjų poreikių mokiniams grupėse gali būti skiriamos specialiai parinktos, skirtingos ar vienodos užduotys, susijusios su klasėje nagrinėjama tema.

• Taikykite mokymosi bendradarbiaujant metodus, kai įvairių gebėjimų mokiniai dirba mažomis grupėmis siekdami bendro tikslo.


• Metodas “sprendimai, sprendimai” labai tinka specialiųjųporeikių mokiniams.

• Tai įvairios kortelės, kuriose parašyti žodžiai, sakiniai, trumpi situacijos apibūdinimai, brėžiniai, paveikslėliai, nuotraukos ir pan.

• Skiriama užduotis:• sudėti, sugrupuoti, išlygiuoti tas korteles,• jomis pasinaudoti kaip pavadinimais ir sudėti į schemas,

žemėlapį, minčių žemėlapį, kompiuterio programą, sugalvotąpavyzdį, nuotrauką ir pan.


• Mokiniams galima duoti sujungti klausimus su atsakymais,

• žodžius su jų apibūdinimais,

• nuotraukas su pavadinimais,

• įrankius ir jų funkcijas,

• kalbos dalis su tinkamais klausimais,

• sąvokas su jas iliustruojančiais pavyzdžiais,

• lygtis su teisingais sprendimais ir t. t.


• Dėlionės pagal seką – įvairios kortelės, kurios pateikiamos mokiniams, kad jie suskirstų jas pagal tai, kokių būdu reikėtų spręsti (pvz., įvairių tipų lygčių sprendimai, rašinio rašymo, augalo augimo, sulčių gamybos, daikto apibūdinimo, arbatos ruošimo etapai ir t. t.).

• Šis metodas ypač tinka vidutinių ir didelių poreikių turintiems mokiniams.

• Kortelėse gali būti žodžiai, paveikslėliai, nuotraukos.

• Mokytoja tokių kortelių gali pasirengti kompiuteriu.


• Bendraamžių parama – draugai pagalbininkai ir kuratoriai.• Tai labai reikšmingas metodas inkliuzinėje aplinkoje. • Bendraamžiai kuratoriai, kuriems gerai sekasi mokytis, gali padėti

mokiniams, kuriems reikia papildomo mokymo ir praktiniųužsiėmimų.

• Specialiųjų poreikių mokiniams būtinas draugų palaikymas ir parama, todėl mokytojas, planuodamas veiklas klasėje, turėtųapgalvoti, kaip, kur ir kada silpnesniems mokiniams galės padėtidraugai.


• Bendraamžiai tarpininkaudami papildo praktinę veiklą ir suteikia individualią pagalbą.

• Mokymosi, elgesio ir socialiniu požiūriu tai naudinga ir kuratoriui, ir kuruojamam mokiniui.


Kuratoriai gali būti atsakingi už:

pamokų patikrinimą;

vadovavimą grupei;

veiklos, taikant naujus įgūdžius, kontrolę;

užrašų priežiūrą;

jie gali teikti grįžtamąjį ryšį ir pastiprinimą.

SUNKUMAI

• Svarbiau tai, ko mokiniai mokosi, o ne koks metodas taikomas. Pasirūpinkite, kad metodas atitiktų mokymositikslus.

• Svarbu, ne konkretus metodas, o mokinio mąstymas. Mokiniai gali įprasti formaliai atlikti taikomą metodą. Metodas turi skatinti mąstyti.

• Metodą pritaikykite savo mokinių reikmėms. Venkite aklai taikyti formules, kad neišleistumėte iš akiųmokymosi.

(Geoff Petty)•

Aktyvaus mokymosi metodų naudojimasugdymo procese leidžia ugdyti aukštesnio lygio mąstymo

gebėjimus, taip pat užtikrintipožiūrių, vertybių ir lūkesčių apie mokymąsi kaitą.

Todėl aktyvus mokymasis laikomas prasmingo mokymosi prielaida, skatinančia

teigiamą požiūrį į mokymąsi.(Fink, 2003)

AKTYVAUS MOKYMO(SI) METODAIremiasi aktyvaus mokymosi strategijomis, kurios gali būti sukurtos pateikiant medžiagąpagal įvairių mokymosi stilių poreikius

• Vizualinio mokymosi stiliaus mokiniams – per modelius ir demonstracijas;

• Girdimojo stiliaus mokiniams – per diskusijas, debatus ir žaidimus;

• Kinestetinio bei lytėjimo mokymosi stiliaus mokiniams –per modelius ir vaidmenų žaidimus.

• Dirbant su specialiųjų poreikių vaikais labiau negu bet kokioje kitoje situacijoje būtina naudoti metodus, įtraukiančius besimokančius vaikus į bendradarbiavimo procesą.

• Vaikui su specialiais poreikiais geriausias būdas – mokytis per veiklas, įtraukiančias į mokymo procesą asmeninępatirtį.

TYRIMAI RODO(Paulson, Faust, 1999)

• kad taikant įvairių – girdimųjų, regimųjų ir jutiminių veiklųderinį, mokymosi veiksmingumas didėja;

• todėl siekdami patenkinti visų mokinių poreikius, mokytojai turėtų naudoti multisensorinius metodus, t.y. įvairinti veiklą, panaudodami įvairius metodus, tinkančius įvairių mokymosi stilių mokiniams.

KIEKVIENAM ASMENIUI, TURINČIAM SPECIALIŲJŲ POREIKIŲ, BŪTINA SUKURTI PALANKIĄ APLINKĄ UGDYMUI(-SI).

(Dabrišienė ir Narkevičienė)

Palankiausiai ugdymo aplinkai būdinga: • bendras klimatas, kai mokiniai pasitiki savimi, bendraamžiais ir klase kaip grupe;

• struktūros ir procesai, kai patenkinami ugdytiniųporeikiai, o šie stengiasi atlikti akademines užduotis ir bendradarbiauja su mokytojais bei kitais moksleiviais;

• joje moksleiviai įgyja būtinų grupės ir bendravimo įgūdžių, kad galėtų vykdyti akademinius ir grupės reikalavimus klasėje.

AUTORĖS IŠSKIRIA TRIS PAGRINDINIUS ASPEKTUS

Pirmas aspektas - klasės klimatas, struktūros ir procesai. „Klasės klimatą, o kartu ir jos elgesį lemia tiek atskirų individų elgesys, tiek tam tikri dėl tarpusavio sąveikos susidarę lūkesčiai ir elgesio ,,modeliai“

• Integruojant mokykloje asmenį, turintį specialiųjų poreikių, klasės klimatas turėtų būti jam palankus, bendraklasiųnuostatos į jį būtų pozityvios.

• Labai svarbu, kad vaikai suprastų patiriamųnepatogumų prasmingumą, reikšmę, neįgytų neigiamųnuostatų.

• Klasėje, kurioje mokosi vaikas, turintis specialiųjųporeikių, turi vyrauti bendradarbiavimo tikslo struktūros.

Antras aspektas - mokymo metodų, formų ir būdųoptimizavimas.

• Parenkant mokymo metodus atsižvelgiama į mokinio specialiųjų poreikių pobūdį.

• Reikia numatyti ir specialius korekcinius mokymo metodus, būdus, formas bei priemones.

• Labai svarbios gali būti ir tokios priemonės, kaip tinkamas sėdėjimo vietos parinkimas, instrukcijų, darbo etapų pateikimas ir pan.

• Daugiausia individualizuoto mokymosi medžiaga paremta programuoto mokymo principais (moksleiviai juda mažais žingsneliais, žingsnis po žingsnio pasiekdami mokymosi tikslus).

• Programos dalijamos į modulius, kai kurie iš jų skirti savarankiškam mokymuisi.

• Kiekvienas modulis apima tam tikras naujas žinias, įgūdžius ir jų pritaikymo pavyzdžius.

• Modulinis mokymas - vienas iš mokymo strategijųasmenims, turintiems specialiųjų poreikių.

• Trečias aspektas - fizinės mokymosi aplinkos pritaikymas, pradedant specialiomis priemonėmis bei įrengimais žymią negalę turintiems asmenims iki įprastųmokymo priemonių.

• Mokinio galimybės klasėje girdėti, matyti, liesti, uosti ir pan.; apšvietimas, lentos padėtis; suolas; turimos mokymo priemonės - įprastos ir pritaikytos; mokymosi medžiaga: knygos, kasetės, įrašai, paveikslai, schemos, kalkuliatorius ir pan.

• Mokytojo tikslas - rasti optimalias galimybes tai padaryti.

• J.Ruškaus teigimu labai svarbu, kad asmenys, turintys sutrikimų ir jų neturintys, visi drauge mokytųsi normaliose mokyklose, kad turėtų galimybę patirti, jog šalia gyvena turintys vienokių ar kitokių trūkumų žmonės ir kad jie yra tos pačios visuomenės dalis.

• Tiek užsienyje, tiek ir Lietuvoje mokyklinė integracija realizuojama daugelyje mokyklų.

• Mokyklinės integracijos koncepcijos šalininkai pradėjo vartoti naują - mažiausiai ribojančios aplinkos terminą, kurio esmė yra kuo didesnių galimybių sudarymas visiems vaikams.

• Šis autorius aptaria normalizacijos principą, kurio pagrindinė idėja yra ta, kad žmonės, turintys psichikos sutrikimų (nesvarbu, kokie dideli tie sutrikimai ir net esant kokiems nors kitiems trūkumams), turi lygias teises, t.y. jie turi gyventi taip, kaip ir kiti piliečiai.

• Normalizacija siekia sukurti normalias sąlygas asmenims, turintiems specialiųjų poreikių.

RUŠKUS CITUOJA VIENĄ NORMALIZACIJOS TEORIJOS KŪRĖJŲ B.NIRJE, KURIS SUFORMULAVO TOKIUS

NORMALIZACIJOS PRINCIPUS:

• normalus dienos ritmas (miego, pabudimo, valgymo ir pan. laikas);

• darbo, poilsio ir gyvenimo vietų atskyrimas;• normalus metų ritmas (atostogos, darbas, šventės);• amžiaus tarpsnių ypatumų supratimas (vaikas, paauglys,

suaugęs, pagyvenęs);• pagarba individualiems poreikiams;• pagarba dviejų lyčių kontaktui;• „šeimyninio" tipo socialinė-edukacinė aplinka;

• normalios ekonominės pozicijos paieška;• institucijų sistemos (edukacinės, socialinės,

medicininės), panašios į sveikų žmonių, naudojimas;• šeimos ir specialistų bendradarbiavimas;• žiniasklaidos aktyvus dalyvavimas;• asmenų, turinčių specialiųjų poreikių, globos ir ugdymo

teisinio pagrindimo priežiūra;• ugdymo ir globos sistemų decentralizacija.

• Siekiant skatinti kritišką mąstymą, reikia sukurti teigiamąpsichologinį mikroklimatą (mokiniai turi pasitikėti vienas kitu);

• Skirtingus vaikus būtina mokyti skirtingai.

• Įteisinus neįgaliųjų vaikų integraciją į bendrojo lavinimo mokyklas, Lietuvos pedagogai, siekdami pagrindiniųugdymo tikslų, vadovauja humaniškumo, demokratiškumo, atsinaujinimo principais.

• Vieniems tai – tik tolima vizija, kitiems – ramybės drumstimas, treti aktyviai keičiasi ir keičia švietimo sistemą.

• Integruotas specialiųjų poreikių turinčių mokinių ugdymas suteikia galimybes įvairiapusiškai ne tik mokinių, bet ir mokytojų gebėjimų plėtotei ir saviraiškai, skatina imtis kūrybinių darbų.

GALKIENĖ IŠSKIRIA

PALANKIAUSIOS UGDYMO

APLINKOS MODELIUS:

• Sudaromos mokiniui sąlygos savarankiškai mokytis bendroje klasėje, derinant ugdymo programas, naudojant specialiąsias mokymo priemones bei kompensacinętechniką.

• Mokiniui pritaikoma bendrojo lavinimo mokyklos bendroji klasė, kurioje teikiama specialioji pagalba: specialiojo pedagogo, logopedo, socialinio pedagogo ir kt.

• Pagrindinį mokymosi laiką praleidžia bendroje klasėje teikiant reikiamą specialią pagalbą ir derinant mokymąmobiliuose grupėse, kuriose formuojami specialieji įgūdžiai.

• Didžiąją dalį praleidžia bendrojoje klasėje, o kitą dalįmokosi specialioje klasėje, nes šią klasę vadina „išteklių“klase, kurioje naudojamos specialios priemonės, specialūs metodai ir dirba specialusis pedagogas.

• Pagrindinį mokymo laiką praleidžia bendrojo lavinimo mokyklos specialiojoje klasėje.Tai penki bendrojo lavinimo mokyklose taikomi palankiausios ugdymo aplinkos modeliai.

• Tačiau kiekvienas vaikas turi neginčijamą teisę mokytis, ir kai kurie vaikai pagal sutrikimo laipsnį yra mokomi namuose bei specialiosiose mokyklose.

PASAK A. ALIŠAUSKO „UGDANT SPECIALIŲJŲ MOKYMOSI POREIKIŲ TURINČIUS VAIKUS,

TURĖTŲ BŪTI LAIKOMASI TOKIŲ PAGRINDINIŲ NUOSTATŲ:

• turi būti atsižvelgiama į vaiko specifinius poreikius;• vaikas ugdomas kuo mažiau varžančioje aplinkoje,

atitinkančioje jo mokymosi poreikius;• ypatingas vaikas ir jo globėjai turi dalyvauti priimant

sprendimus, susijusius su jo ugdymu,• programos parinkimu;• ugdymo įstaiga turi būti netoli namų.

• Specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių mokiniųugdymas labai savitas, jų tempas nuo bendraamžiųlabai skiriasi, todėl jiems būtina sukurti atitinkančia ugdymosi aplinką.

• Kuri skatintų vaiko vystymąsi, padėtų įgyti žinių ir įgūdžių.

• Tokią aplinką sukurti padeda įvairi mokymo

• medžiaga.

• Todėl dauguma mokytojų šias mokymo priemones rengia patys.

• Tik svarbu tinkamai parinkti specialiųjų ugdymosi poreikių turinčiam vaikui.

• Tai pagalbinės priemonės padedančios tinkamai pritaikyti ugdymo programų metodus bei turinį.

• Apibendrinant galima teigti, kad bendrojo lavinimo mokykla privalo pasiūlyti mokiniams įvairių galimybiųatsiskleisti.

• Kiekvienam mokiniui sudaromos ugdymosi ir mokymosi sąlygos.

• Todėl specialiųjų poreikių turinčių mokinių ugdymas bendrojo lavinimo mokykloje priklauso nuo kiekvieno mokytojo individualaus pasiruošimo, kaip priimti šiuos vaikus.

• Šiam ugdymui taikomos ir įvairios strategijas.

Vienas efektyviausių būdų, kaip individualizuoti mokiniųsu mokymosi negaliomis mokymą – juos reikia supažindinti su veiklos strategijomis, kurių jie patys neišmoko ir kurias negalių neturintys mokiniai taiko be jokio specialaus mokymo

STRATEGIJOS

Problemų sprendimo strategija (Ellis ir Lenz):

• užduotis – klausimo pagalba suformuluojama užduotis,

• atsakymas – atsakoma į klausimą,

• apžvelgimas – apžvelgiama ankstesnė veikla,

• tikslas – užrašomas tikslas,

• pradžia – pradedamas planuojamas elgesys,

• mėginimas – išmėginamas planuojamas elgesys,

• etapas – įvertinami visi etapai.

RAŠYMO PROCESO STRATEGIJA

• Planuoti;

• Organizuoti;

• Rašyti;

• Taisyti;

• Patikrinti.

,,KELIŲ ŽINGSNIŲ” STRATEGIJA(rašytinio teksto suvokimui)

• Trys svarbiausi ,,žingsniai” yra šie:

• apžvalga;

• įvertinimas;

• patikrinimas.

ĮSIMINIMO STRATEGIJA

• Tapti ,,aidu” pašnibždomis ar mintyse pakartojant, kas buvo pasakyta (uždavinio sąlygą, skaitmenis ir kt.);

• Svarbu, kad pakartojimas būtų ne mechaninis, o sąmoningas;

• Susidaryti asociacijų, užuominų ,,špargalkas”;• Pratintis pasižymėti, pabraukti ir t.t.• Savaip sugrupuoti skaitmenis ir kt.

4 etapas - VERTINIMAS

,,Pagrindinis vertinimo tikslas – stimuliuoti žmogaus pažinimo ir savirealizacijos poreikį, o ne slopinti keliant nepasitikėjimą savimi ir savo jėgomis”

M.Lukšienė

Mokinių žinių, gebėjimų, pasiekimų vertinimas –neatsiejama mokymo ir mokymosi dalis

• Vertinimo procese mokytojui svarbu suvokti, kad vertinimo kriterijai negali skirtis nuo pamokos uždavinių;

• Būtina suvokti mokytojams ir mokiniams sąvokas: kriterijai ir rodikliai.

• KRITERIJUS – pagal ką vertiname.

• RODIKLIS –tai, kas rodo, kad pasiektas kriterijus.

PAVYZDYS

Aprašyti kaip saugiai pereiti kelią.

Kriterijai galėtų būti tokie:

• kur žmogus turi sustoti;

• ką žmogus turi daryti, norėdamas įsitikinti ar nėra transporto priemonių;

• kaip jis turi pereiti, jeigu kelias tuščias.

INKLIUZINIS VERTINIMAS

• tikslas – mokinių mokymuisi skatinti;

• vertinimo strategijos ir procedūros turi padėti stiprinti sėkmingą mokinių dalyvavimą ugdomojoje veikloje;

• vertinimas turi padėti mokytis (kur reikia daugiau pastangų, pagelbėti mokytis ir eiti vaiko individualios pažangos keliu).

VERTINIMAS

• Esminis klausimas – kaip sužinoti, ko mokinys išmoko?• Čia labai svarbus neformalusis įvertinimas, todėl

mokytojas turi apgalvoti ir pasirinkti įvairius neformaliojo vertinimo būdus.

• Mokinių, kurių mokymas organizuojamas vadovaujantis individualia ugdymo programa, pasiekimai vertinami dviem aspektais:

• žinios, gebėjimai ir įgūdžiai (kompetencijos);• asmeninė pažanga.

MOKINIO ŽINIOS IR ĮGŪDŽIAI

• vertina mokytojas, atsižvelgdamas į tikslus, suformuluotus individualioje ugdymo programoje;

• mokinys individualius tikslus pasiekia tarsi kopdamas trumpalaikių tikslų laipteliais (todėl dirbant pagal individualią ugdymo programą,būtina įvertinti, ar pasiekti trumpalaikiai tikslai);

• viena pasiekta pakopa lemia kitos pakopos rezultatus ir tolesnę veikimo kryptį;

• Mokiniui, dirbančiam pagal individualią ugdymo programą, reikės ilgesnio laiko ilgalaikiams tikslams pasiekti;

• Tačiau jų siekdamas mokinys turi galimybę gauti aukščiausią įvertinimą pagal tą pačią sistemą, pagal kurią vertinami visi kiti mokiniai.

Mokinių pasiekimų lygmenį rodo ne įvertinimo balai, bet programos tikslai (tą patį balą gavusio mokinio pasiekimai bus kitokie)

ASMENINĖ PAŽANGA

• Asmeninę pažangą geriausiai parodo neformalusis vertinimas (pvz:, vaiko grupinių ir individualių darbų ir užduočių aplankas ir pan.)

• Vertinant vaiko asmeninę dinamiką dalyvauja visi ugdytojai, kurie dirba su vaiku.

VERTINIMAS IR ĮVERTINIMAS

• Vertinimas – procesas.

• Įvertinimas – rezultatas, konkretus sprendimas apie mokinio pasiekimus.

• Įsivertinimas – tai paties mokinio daromi sprendimai apie daromą pažangą bei pasiekimus.

MODERNIOS VERTINIMO SISTEMOS SAMPRATA

NUO...

Nuo akademinio vertinimo

Nuo mokymo įgyjant informacijos

Nuo mokymosi iš tam tikro dalyko vadovėlių

Nuo siauromis mokslo sritimis grįstos dalykinės sistemos ir žinių

... linksocialinio, emocinio, moralinio ir estetinio

ugdymo, asmens kompetencijos mokytis visą gyvenimą plėtojimo;

aktyvaus mokymosi aplinkos kūrimo pamokoje ir individualios pagalbos mokiniui;

mokymosi pasitelkiant įvairių šaltiniųinformaciją;i

integralaus ugdymo turinio ir prasmingam gyvenimui būtinos kompetencijos ugdymo.

PAGRINDINIAI PASIEKIMŲ IR PAŽANGOS VERTINIMO UŽDAVINIAI YRA ŠIE:

• padėti mokiniui pažinti save,• savo stipriąsias ir silpnąsias puses,• įsivertinti savo pasiekimų lygmenį,• kelti mokymosi tikslus.• padėti mokytojui įžvelgti mokinio mokymosi galimybes,• nustatyti problemas ir spragas,• diferencijuoti ir individualizuoti darbą, • parinkti ugdymo turinį ir metodus.

• suteikti tėvams informaciją apie vaiko mokymąsi.

• stiprinti ryšius tarp vaiko, tėvų ir mokyklos.

• nustatyti mokyklai savo darbo kokybę,

• planuoti ugdymo turinį ir procesą,

• suteikti mokinių poreikius atliepiančią pagalbą.

TAIKYTINOS ŠIOS VERTINIMO STRATEGIJOS

• Įrašai, paaiškinimai ugdymo programoje (jos tikslai ir uždaviniai);

• Darbų pavyzdžiai;

• Mokinių tikslų kortelės;

• Mokinių darbai, pratybos, sąsiuviniai;

• Mokytojo įrašų aplankas;

• Mokytojo pateikiamos užduotys;

• Atskirų mokinių aplankai;

• Mokymo etapų fiksavimas;

• Informacinės ir komunikacinės technologijos;

• Mokytojo dienoraštis ir asmeninės pastabos;

• Kriterinis vertinimas;

• Normatyviniai testai;

• Įsivertinimas;

• Bendraamžių vertinimas.

KAD VERTINIMAS BŪTŲ VEIKSMINGAS, MOKYTOJAS TURI:

• pasirinkdamas įvairias strategijas, stebėti ir įvertinti mokinio pažangą suplanuotų tikslų atžvilgiu;

• remdamasis mokinio pažangos įvertinimu, planuoti tolesnį mokymą;

• sudaryti galimybes kiekvienam mokiniui apmąstyti, įsivertinti ir tobulinti savo mokymąsi;

KAD VERTINIMAS BŪTŲ VEIKSMINGAS, MOKYTOJAS TURI:

• stebėti ir vertinti savo darbą – mokymą ir siekti, kad vertinimo informacija mokinius pasiektų nedelsiant ir būtųkonstruktyvi, padedant koreguoti mokymąsi;

• fiksuoti mokinių pasiekimus ir pažangą sistemingai, siekiant gauti duomenų apie įvairią jų veiklą, laikui bėgant įgytas žinias, gebėjimus.

IDIOGRAFINIS VERTINIMAS

• vengiama lyginti mokinius tarpusavyje;

• Vertinimas taikomas mokiniams pagal jų poreikius ir galias, pasiekimus ir daromą pažangą;

• Vertinama padedant mokiniui mokytis – mokinys, laiku gaudamas informaciją apie savo pasiekimus ir pažangą, gali siekti geresnių rezultatų;

• Mokinys mokosi įsivertinti.

IDIOGRAFINIO VERTINIMO PRIVALUMAI

Skiriama mažiau dėmesio• Vertininimui to, ko mokiniai nemoka;• Pažymių rašymui drausmei palaikyti;• Vienpusiškam tik mokytojo

atliekamam mokinio vertinimui;• Tik kontrolinių darbų (testų) pažymių

skaičiavimui;• Specifinių, izoliuotų žinių vertinimui;• Savitų, ryškių, bet vertinimo turinio

nekeičiančių vertinimo formųieškojimai.

Skiriama daugiau dėmesio• Mokymosi sunkumų nustatymui ir

numatymui būdų, kaip mokiniai galėtųpasiekti geresnių mokymosi rezultatų;

• Vertinimui, keliančiam mokiniųmotyvaciją mokytis

• Ankstesniam mokinių dalyvavimui vertinant pasiekimus ir mokinio įvertinimui;

• Vertinimo integravimui į visą ugdymo procesą bei įvairių vertinimo būdų ir formų taikymui;

• Visuminiam mokinių pasiekimųvertinimui;

• Vertinimo proceso esmės keitimui atsižvelgiant į mokymo ir mokymosi poreikius.

PAGAL VERTINIMO TIKSLUS

FORMUOJAMASIS• Jis susideda iš mokytojo

stebėjimų bei pokalbių su mokiniais;

• Pačių mokinių savo sėkmės ir nesėkmės vertinimo;

• Dažniausiai neformalus;• Jo paskirtis – nustatyti, ar pasiekti

tikslai;• Padrąsinti;• Paskatinti mokinius;• Išsakyti konstruktyvias pastabas.

DIAGNOSTINISKai reikia išsiaiškinti:ką mokiniai yra išmokę,kas jiems sekasi gerai,kur reikalinga pagalba.Jis paremtas:mokinių stebėjimu,namų darbų ir kontrolinių užduočiųrezultatais,padeda nustatyti vaiko stipriąsias puses bei išryškinti mokymosi spragas.

APIBENDRINAMASIS VERTINIMAS

Vertinimas naudojamas baigus programą, kursą,

projektą, skyrių, temą, metus.(kuriuos iš Bendrosiose programose ir išsilavinimo standartuose

suformuluotų lūkesčių jau yra pasiekęs, ko reikia siekti toliau?)

Jo rezultatai formaliai patvirtina mokinio pasiekimus.

Skirtas suinteresuotiems ugdymo(si) kokybe asmenims ir institucijoms.

NORMINIS IR KRITERINIS VERTINIMAS

• Norminis vertinimas sudaro galimybes palyginti mokiniųugdymo(si) rezultatus, t.y. žinias bei gebėjimus, taip pat suskirstyti mokinius pagal pasiekimų lygį.

• Kriterinio vertinimo pagrindas – tam tikri kriterijai pagal kuriuos lyginami mokinio ugdymosi rezultatai (pvz. Bendrosiose programose ir išsilavinimo standartuose nubrėžtas gaires).

,,MEDALIAI” IR MISIJOS

• Medalis – informacija apie tai, ką padarei gerai ir kodėl tai gerai.

• Misija – informacija apie tai, kur reikia patobulėti ir kaip tai padaryti.

MOKYTOJAI DAŽNIAUSIAI ĮPRATĘ:

• Nurodyti mokymosi klaidas, bet nereikalauti, kad mokinys jas ištaisytų ir paskui netikrinti, ar jis taisėklaidas;

• Dažnai mokytojai neturi jokio noro skirti diagnostiniųužduočių, kad nustatytų tikslus;

MOKYTOJAI DAŽNIAUSIAI ĮPRATĘ:

• Rašyti vienodus pažymius už praktinius darbus, bet neskirti aiškių misijų, kurios nurodytų, kaip pagerinti rezultatus;

• Visados rašyti pažymius patiems, o ne reikalauti, kad mokiniai patys save arba vieni kitus įvertintų pagal pavyzdinius atsakymus ar vertinimo kriterijus.

PASIEKIMŲ IR PAŽANGOS VERTINIMO INOVACIJOS

• Vertinimo aplankai;

• Vertinimo aprašai;

• Testavimas;

• Mokinio savęs įsivertinimas;

• Bendri mokytojų ir mokinių aptarimai.

STANDARTINIAME VERTINIMO APLANKE GALI BŪTI KAUPIAMA INFORMACIJA APIE:

• daromą pažangą,

• dabartinius geriausius mokinio darbus,

• ankstesnių ir dabartinių darbų lyginimo rezultatus,

• įsivertinimo raidą,

• aiškius mokymosi įrodymus,

• mokytojo ir mokinio bendradarbiavimo dažnumą ir pan.

VERTINAMAJAME APLANKE TURĖTŲ BŪTI:

• vaiko darbų pavyzdžių kopijos,

• mokytojo parengti kontroliniai darbai, testai,

• trumpos stebėjimo pastabos,

• trumpi gebėjimų aprašymai,

• pomėgių aprašymai,

• darbų recenzijos,

• kita informacija.

DARBŲ APLANKAS

Jį galėtų sudaryti:

• rašto darbai – visų dalykų juodraščiai ir švaraščiai (lietuvių k., pasaulio pažinimo ir kt.);

• kontroliniai darbai, tyrimo ataskaitos, išrašai iš dienoraščių;

• pratybų sąsiuvinių užduočių pavyzdžiai;

• duomenys apie skaitymo teksto suvokimą – perskaitytų knygųaprašymas ir kt.;

• projektinių darbų pavyzdžiai ar nuotraukos;

• mokinio socialinių, komunikacinių, pažintinių, veiklos kūrybiniųgebėjimų plėtrą liudijantys pavyzdžiai.

VERTINIMO APRAŠAI

Tai vaikų veiklos rezultatų fiksavimas bei apibendrinimas.

Stebėjimai fiksuojami:

• pastabomis,

• įrašais,

• užrašais,

• recenzijomis,

• kontroliniais lapais ar klausimynais.

VERTINIMO APRAŠAI

• Pastabos, įrašai, užrašai – tai stebimos veiklos aprašai;• Kontroliniai lapai ir klausimynai padeda greitai užsirašyti mokinių

stebėjimo rezultatus;• Kontroliniai lapai paruošiami iš anksto ir padeda įvertinti vaiko

veiklą arba suteikti informacijos apie tai, ką jis jau gali atlikti, ko dar negali;

• Recenzijos – tai platesni nei pastabos vaiko veiklos aprašai;• Recenzijoje mokytojas pateikia ne vien stebėjimo ar vaiko veiklos

rezultato aprašymą, bet ir pateikia savo įvertinimą apie vaikoveiklos pobūdį, jos rezultatą bei siūlymus ką daryti, kad rezultatai būtų geresni.

MOKINIO SAVĘS ĮVERTINIMAS

Norint padėti vaikams geriau save įsivertinti, galima pasiūlyti jiems šiuos klausimus:

• Ką aš sugebu?

• Ką moku daryti geriau?

• Ką norėčiau daryti geriau?

• Ko tikiuosi išmokti šiandien?

Sekti savo pažangą vaikui padeda:

• susidaryta nuostata, kad pats vaikas atsako už savo veiklos rezultatus;

• užrašai apie atliktas užduotis, perskaitytas knygas, nuveiktus kitus darbus;

• savikontrolės lapai ir klausimynai;

• savianalizės ir savęs vertinimo užduotys;

• pačių vaikų raštu išdėstytas vertinimas (įsivertinimas).

TESTAVIMASTai tam tikrų, tikslingai parinktų užduočių sistema, kurios paskirtis yra patikrinti, ką mokinys žino, geba, moka.

Pliusai:

• greita, patogi vartoti metodika,

• lengva apdoroti ir suskaičiuoti rezultatus.

Minusai;• dažniausiai matuoja

kiekybinius mokymosi parametrus;

• jie riboja mokinio kūrybiškumą, orientuoja įšabloną, stereotipinį mąstymą;

• testo užduotys neužčiuopia proceso, o tik rezultatą, neatsižvelgia į individualius mokinio bruožus.

BENDRI MOKYTOJŲ IR MOKINIŲAPTARIMAI

Jų tikslas – drauge pasikalbėti apie mokinių darbąsaugioje ir jaukioje atmosferoje apie tai:

• ką mokinys šiuo metu veikia;• kas jį domina;• kaip jis supranta mokymo(si) reikalavimus bei konkrečias

užduotis;• kur mokiniui reikia pagalbos;• kas, mokytojo manymu, galėtų geriausiai padėti mokiniui;• ko mokinys norėtų mokytis toliau ir t.t.

• Vertinimo informacija suteikia mokiniui žinias apie mokymosi sėkmę, padeda pažinti save, išryškinti stipriąsias puses ir numatyti tolesnio mokymosi bei profesinės veiklos kryptis.

• Ji leidžia mokytojui kryptingai planuoti ugdymo procesą.

MOKINIO ŽINIAS IR ĮGŪDŽIUS VERTINA MOKYTOJAS, ATSIŽVELGDAMAS

• Į tikslus, suformuluotus individualioje ugdymo programoje.

• Mokinys ilgalaikius tikslus pasiekia tarsi kopdamas trumpalaikių tikslų laipteliais.

• Todėl, dirbant pagal individualią ugdymo programą, būtina įvertinti, ar pasiekti trumpalaikiai tikslai.

• Viena pasiekta pakopa lemia kitos pakopos rezultatus ir tolesnę veikimo kryptį.

• Mokiniui, dirbančiam pagal individualią ugdymo programą, greičiausiai reikės ilgesnio laiko ilgalaikiams tikslams pasiekti, tačiau jų siekdamas mokinys turi galimybę gauti aukščiausią įvertinimą pagal tą pačią sistemą, pagal kuriąvertinami visi kiti mokiniai.

• Mokinių pasiekimų lygmenį rodo ne įvertinimo balai, bet programos tikslai (vadinasi, tą patį balą gavusio vaiko pasiekimai bus kitokie).

• Asmeninę pažangą geriausiai gali parodyti neformalusis vertinimas (pavyzdžiui, vaiko grupinių ir individualių darbųir užduočių aplankas ir pan.).

• Vertinant vaiko asmeninę dinamiką dalyvauja visi ugdytojai, kurie dirba su vaiku.

• Jeigu nustatoma, kad neįvyko jokių pokyčių, reikia išsiaiškinti priežastis, kodėl taip atsitiko (žinių, kompetencijos, laiko, pinigų stygius,

• gal metodai buvo neaiškiai aprašyti arba asmenys, kurie turėjo atlikti darbą, nebuvo susitarę, ką, kaip, kada reikia atlikti).

• Mokinio ugdymo(si) pažangą, pasiektus rezultatus

ar mokymosi sunkumus, kliūtis, su kuriomis

susiduriama, numatytais terminais būtina aptarti

mokyklos specialiojo ugdymo komisijoje (SUK).

• Dalyvaujant mokyklos vadovams, mokytojams,

specialistams bei vaiko tėvams aptariama, kaip

sekėsi įgyvendinti mokytojo parengtą ugdymo

programą.

SIŪLOMOS TOKIOS KONKRETAUS MOKINIO PASIEKIMŲ APTARIMO SUK KRYPTYS:

• kaip sekėsi įgyvendinti programą,

• ar pasirinkti metodai davė lauktus pokyčius,

• ar pasikeitė ugdymo programos tikslai,

• kokia pagalba buvo teikta,

• koks jos veiksmingumas?

REZULTATAI

• Negalime visų išmokyti visko, bet galime kiekvienąišmokyti ko nors.

• Sunku konkrečiai išmatuoti rezultatus, nes jie negreitai apčiuopiami,todėl sudaro nepatikimumo įspūdį.

• Vaikai vertinami ir individualiai, ir grupėmis, ir neformaliai, ir formaliai.

• Vertinamas žinojimas ir gebėjimas panaudoti įgytus įgūdžius besikeičiančiomis sąlygomis.

Labai svarbu nepamiršti, kad mokinių kompetencijųformavimo vertinimas turėtų būti nenutrūkstamas procesas, nes tik pagal vertinimo rezultatus galima spręsti, ką daryti toliau.

NE VISKĄ, KAS VERTINAMA, GALIMA SUSKAIČIUOTI, IR NE VISKAS, KĄ GALIMA SUSKAIČIUOTI, VERTINAMA

ALBERTAS ENŠTEINAS

UGDYMO PROCESO DIFERENCIJAVIMAS IR INDIVIDUALIZAVIMAS

ŠIUOLAIKINIAM MOKYTOJUI, SIEKIANČIAM

ĮGYVENDINTI ŠVIETIMO TIKSLUS, SVARBU:

• numatyti skirtingus ugdymo tikslus, atsižvelgiant į skirtingus mokinių, esančių toje pačioje klasėje, gebėjimus;

• diferencijuoti mokymo turinį; • lanksčiai organizuoti darbą klasėje, taikant naujausius

mokymo metodus; • individualizuoti mokinių darbų vertinimą; • naudoti kuo įvairesnes šiuolaikines mokymo priemones, tarp

jų ir kompiuterines technologijas.

MOKYTOJAI SUSIDURIA SU PROBLEMOMIS

• stinga žinių apie kokybišką mokinių, turinčiųspecialiųjų poreikių, ugdymą kartu su bendraamžiais,

• neturi praktinių įgūdžių organizuoti darbą klasėje taip, kad kiekvienas mokinys galėtų dirbti pagal savo galimybes ir būtų skatinamas lavinti mąstymą bei individualius gebėjimus.

Specialiųjų poreikių turinčių vaikų ugdymo proceso diferencijavimas ir individualizavimas priklauso nuo specialiųjų poreikių turinčių vaikų raidos sutrikimųidentifikavimo.

UGDYMO DIFERENCIJAVIMAS

Diferencijavimas – ugdymo turinio pritaikymas skirtingiems klasės mokinių sugebėjimųlygiams, polinkiams, poreikiams, kad kiekvienas, pagal savo išgales, pasiektųkuo geresnių rezultatų.


• Pritaikomi pagrindiniai ugdymo turinio elementai:

– mokymo turinys

– mokymo ir mokymosi metodai

– vertinimo būdai



• struktūruotas;

• daugiau orientuotas į konkrečius dėsnius;

• naudoti skirtingus mokymosi šaltinius, tam tikroms žinioms ir įgūdžiams suformuoti;

• labiau susijęs su vienu dalyku;

• atitinkantis mokinių skaitymo lygį;

• atitinkantis mokinių asmeninę patirtį.

VEIKLA

Svarbūs du aspektai:

• Kaip padaryti ir kada – mokymas.

• Ką mokinys padarė – mokymasis.

UGDANT SPECIALIŲJŲ UGDYMOSI POREIKIŲ MOKINIUS:

• Mokymas turi būti vienpakopis, struktūruotas.• Mokinys turi galimybę gauti tinkamą instrukcijas (nurodymus)

savo lygiui.• Ypatingas dėmesys skiriamas procesui – kaip padaryti?• Veiklos mokiniui turi būti:

• konkretesnės,• labiau struktūruotos, • mažiau žingsnių, nuoseklesnės,• savo skaitymo lygio,• lėtesnio tempo.

DIFERENCIACIJA KLASĖS VIDUJE(specialiųjų ugdymosi poreikių mokinių):

• žemesni reikalavimai;

• skirtingi rezultatai;

• tą pačią temą nagrinėti iš skirtingų šaltinių;

• pristatyti medžiagą, užduotis skirtingais būdais;

• mokymasis pagal struktūrą ir parama;

• užduotys atitinkančios poreikius, mokymosi būdus;

• gali prireikti daugiau uždarų klausimų;

• bendravimas, diskusijos draugų vertinimas ir pagalba;

• namų darbai atitinkantys gebėjimus;

• žemesnių gebėjimų reikalaujančios užduotys.

VERTINIMAS (PRODUKTAS)

Jei norite pastebėti mokinių “augimą”, keiskite, modifikuokite įvertinimo būdus.

DIFERENCIJAVIMO ORGANIZAVIMO FORMOS

• suskirstant klasės mokinius į grupes pagal sugebėjimų lygį,

• suskirstant mokinius į mišrias įvairių gebėjimųgrupes, kuriose daugiau gebantys mokiniai padeda mažiau patyrusiems.

DIFERENCIACIJOS PROCESAS ŠVIETIMO SISTEMOJE VYKSTA ORGANIZUOJANT:

• atskirus mokyklų tipus;• atskiras klases su atskiromis mokymo programomis ir atitinkamais metodais bei priemonėmis;

• tos pačios klasės, tačiau mokiniai mokosi pagal atskirus lygmenis, modulius.

DIFERENCIJUOTO MOKYMO SAMPRATA

• Diferencijuoto mokymo sistema grindžiama idėja, kad svarbiausia yra ne mokymas, ne žinių, mokėjimų ir įgūdžių formavimas, bet mokymasis.

• Mokytojas stengiasi padėti, lengvinti, skatinti mokymąsi, atskleisti mokinio polinkius, interesus, gebėjimus, padėti formuotis jo asmenybei ir realizuoti save.

• Mokymas diferencijuojamas remiantis individualiu požiūriu į besimokantįjį – tarp mokymo diferencijavimo ir individualizavimo yra glaudus ryšys.


• Diferencijuoto mokymo sistemos centras yra mokinys.

• Diferencijuoto mokymo turinys, metodai ir formos turi atitikti ugdytinio individualybės ir amžiaus tarpsnio ypatumus.

• Diferencijuotas mokymas užtikrina kiekvienam mokiniui galimybę mokytis pagal savo gebėjimus ir užtikrina mokymosi sėkmę.


• „Diferencijuotas mokymas – mokymo sistema, kai mokiniai suskirstomi homogeniškomis grupėmis pagal gabumus arba pagal polinkius ir interesus į atskiras mokyklas arba toje pačioje mokykloje ar klasėje siekiant plėtoti jų individualias galias” (L. Jovaiša)

• „Diferencijuotas mokymas – tokia mokymo kryptis, kai, atsižvelgiant į tipiškas mokinių savybes, sudaromos specialios mokymo grupės, kurios mokomos skirtingai” (V. Rajeckas)

DIFERENCIJUOTO MOKYMO SAMPRATA(pagal G. Petty, 2006)

• Diferencijavimas – tai pasitelkimas tokių metodų, kuriais prisiderinama prie kiekvieno mokinio skirtybių ir taip užtikrinami visų mokinių pasiekimai.

• Mokytojas parenka skirtingą veiklą, darbo būdus, medžiagą, turėdamas galvoje skirtingus mokiniųporeikius, interesus, patirtį.

• Atsižvelgdamas į individualius mokinių ugdymosi poreikius mokytojas keičia tempą, pritaiko turinį, programinės medžiagos pateikimo lygį ir metodą.


• Diferencijavimas reiškia efektyvų mokymą.

• Jis labai svarbus planuojant mokinių, turinčiųspecialiųjų ugdymo(si) poreikių, ugdymą.

• Diferencijuojant mokymo metodai specialiai pritaikomi taip, kad aktyviai dalyvautų ir silpnesnieji, ir mokymosi motyvacijos stokojantys mokiniai.


• Diferencijavimas neturėtų lemti mokinių izoliavimo ar atitraukimo nuo bendro klasės darbo.

• Mokiniai turėtų tobulėti dalyvaudami situacijose, kuriose, atsižvelgiant į individualius jų poreikius, sudaroma galimybė jaustis visaverčiu bendraamžiųgrupės nariu.

Diferenciacija apima visos klasės mokymo metodus, specialiai pritaikytus taip, kad aktyviai galėtų dalyvauti ir silpnieji, ir stiprieji mokiniai.

DIFERENCIJUOJANT UGDYMĄ, ATSIŽVELGIAMA Į

• mokinių bendruosius gebėjimus,

• individualius mokymosi būdus,

• mokymosi tempą,

• ankstesnį mokymąsi,

• specifinius interesus,

• asmeninius poreikius,

• polinkius,

• praleistas pamokas,

• socialinę, kultūrinę aplinką,

• brandą.

G. PETTY (2006) PATEIKIA TRIS DIFERENCIACIJOS KRYPTIS

UGDYMO PROCESE:

DIFERENCIACIJA PAGAL UŽDUOTĮ,

REZULTATĄ IR LAIKĄ:

• Pasirinkti metodus, kurie skatina dalyvauti visus mokinius,esančius klasėje. Pvz., siūlyti mokiniams kurti konstruktus -prasmes.

• Užduotis mokiniams pateikti "kopėčių" principu, nuo lengvesnių prie sunkesnių (ką turiu mokėti ir žinoti, kad galėčiau eiti toliau?).

• Sudėtingesnes užduotis suskaidyti į smulkesnes ir mokyti mokinius „tiltų tiesimo“ principo (užduoties atlikimo etapai: kąir kaip daryti, kokiu nuoseklumu, kad būtų pasiektas rezultatas) ir pan.



• Remtis mokinio patyrimu ir žiniomis.• Gabiems, greičiau dirbantiems mokiniams pateikti papildomų

užduočių. • Diferencijuoti užduotis pagal gebėjimus, polinkius. • Suteikti mokiniams galimybę skirtingais būdais pristatyti

darbą. • Pateikti įvairaus lygmens užduotis, klausimus, į kuriuos galėtų

atsakyti ir silpnesni, ir stipresni mokiniai.



• Domėti, kas vyksta mokinio galvoje (kaip mokinys supranta ir kaip geba pasinaudoti turimomis žiniomis, kokius mokymosi būdus taiko ir pan.).

• Skatinti veikti, o ne pasyviai klausytis.• Mokyti kurti ir aptarti prasmes.• Mąstyti ir sekti savo mąstymą.• Kurti „minčių žemėlapius“, „voratinklius“ ir kitas schemas, kai

nustatomi ir į visumą sujungiami svarbiausi faktai, ir pan.

DIFERENCIACIJA PAGAL SKIRTINGUS MOKYMO(-SI) BŪDUS IR PARAMOS POREIKIUS:

• Naudoti metodus, kurie tiktų įvairiems mokymosi būdams.

• Naudoti darbo grupėse metodą, skatinti mokinių pagalbąvienas kitam.

• Skatinti draugų vertinimą ir pagalbą.

• Išsiaiškinti asmeninius poreikius ir numatyti asmeninius tikslus, kuriais tie poreikiai būtų tenkinami.


• Parinkti metodus pagal mokinio mokymosi būdą ir asmenines galimybes.

• Jei mokinys linkęs remtis regimuoju suvokimu, leiskime– piešti paveikslėlius, piktogramas, iliustracijas, kad mokinys geriau suprastų, įsimintų reikiamus žodžius;

– pabraukti ar kitaip pažymėti žodžius ar teiginius, kuriuos reikėtų išmokti;

– naudotis spalvomis;– piešti paveikslėlių istorijas, kurti plakatus;– žiūrėti filmus, televizijos laidas, atliekant tam tikras užduotis;

– planuoti mintyse (problemų sprendimo strategijos, matomose vietose).


• Jei mokinys linkęs remtis girdimuoju suvokimu, skatinti jį mokytis ir mokyti šiais būdais (pagal Neuburg, Harris, 2003):– skaityti pašnibždomis;– skaityti tyliai, bet mintyse girdėti žodžius;– įrašyti tekstus, dialogus, žodžius, kad mokinys galėtų mokytis

klausydamasis;– skatinti, kad papasakotų kam nors tai, ką reikia prisiminti;– sudaryti sąlygas, kad mokiniai paklausinėtų vieni kitų to, ko

mokosi, ir papasakotų vienas kitam mokomąją medžiagą (pvz. dirbdami poromis);

– mokantis reikėtų vengti garsų, kurie gali trukdyti.


• Jei mokinys geriau mokosi remdamasis kinesteziniusuvokimu, taikyti ir mokyti taikyti šiuos veiklos būdus (pagal Neuburg, Harris):– ore pirštu „rašyti“ raides, žodžius ar taisykles;– deklamuojant eilėraštį, kartojant gramatikos taisykles,vaikščioti pagal ritmą arba ritmingai „mušti“ koja;

– pasitelkti gestus, mimiką: linksėti galva, šypsotis, susiraukti, pakelti antakius ir kt.;

– kartkarčiais pajudėti, pakilti, padalinti dalomąją medžiagą, pasirąžyti;

– skaitant tinka neįprasta padėtis (skaityti stovint ar keičiant kūno padėtį);


– paraštėse žymėtis komentarus (besišypsančius ar piktus veidelius, šauktukus, klaustukus ir kt.);

– svarbius dalykus už(si)rašyti ant lapelių ir juos priklijuoti matomose, mokiniui mielose vietose;

– organizuoti darbą grupėje ir teikti tokias užduotis, kad mokiniai galėtų vienas kitam padėti;

– naudotis draugų vertinimu ir draugų pagalba;– suburti mokinių „mokymosi komandas“ ir kiekvienam nariui skirti užduotį padėti vienas kitam.


• Patenkinti mokinių, turinčių mokymosi sunkumų, poreikius.

• Vertinti kiekvieną asmenį.

• Suvesti draugėn mokinius, galinčius vienas kitam padėti.

• Į darbą su klase įtraukti mokymosi pagalbą.

DIFERENCIACIJA PAGAL SAVARANKIŠKŲUŽDUOČIŲ IR TIKSLŲ NUSTATYMĄ

• ši diferenciacija apima asmenybinį požiūrį į mokinį ir labiau akcentuoja individualizuotą mokymą(-si);

• gabesniems mokiniams pamokos ar užduoties pabaigoje skirti papildomo darbo;

• pateikti kelis atvirus (o ne uždarus) klausimus ir užduotis;• pasiūlyti kelias didesnių gebėjimų reikalaujančias užduotis;• duoti mokiniams tiek laiko, kiek jiems reikės, užduočiai atlikti;


• pasitelkti į pagalbą mokinių savęs vertinimą, kad jiems paaiškėtų tikslai, kurių siekiama;

• mokiniai turi suprasti ir žinoti ,,gero“ darbo kriterijus (koks rezultatas yra geras);

• savęs vertinimas turi būti susijęs ir su „rezultatu“ – mokiniųatliktu darbu, ir su „procesu“ – tuo, kaip mokinys dirbo;

• skatinti mokinius darbo metu;• nustatyti individualius, reikalingus pastangų, bet pasiekiamus

tikslus (skirkime mokiniams įveikiamas užduotis, suskirstykime jas etapais,

• duoti laiko išmokti, pasipraktikuoti, ir pan.


• sudaryti galimybę pasitelkti informacijos šaltinius, mokytis savarankiškai;

• naudoti informacines kompiuterines ir kompensacines mokymosi technologijas;

• diferencijuoti mokymo(si) šaltinius (tą pačią temą ar problemągalima nagrinėti remiantis skirtingais šaltiniais ir skirtingu lygiu), pavyzdžiui, dėstant 5 klasės kursą apie daiktavardįgalima pasitelkti 2, 3 klasės lygio medžiagą ir pan..


• Leisti mokiniams darbą duota tema pristatyti skirtingais būdais:– kaip rašto darbą (turintiems kalbėjimo sunkumų), – kaip pranešimą (turintiems regos sutrikimų),– kaip „minčių žemėlapį“ (turintiems rašymo sutrikimų) ir t.t.


• Kai kuriems mokiniams pristatant darbą gali prireikti specialiojo pedagogo ar draugų pagalbos.

• Pateikti keletą paprastų gebėjimų reikalaujančiųužduočių, kad silpnesnieji mokiniai patirtų pasiekimo džiaugsmą.

• Pažaisti įvairių aktyvių mokomųjų žaidimų.

DARBO SU MOKINIAIS, TURINČIAIS SKAITYMO AR (IR) RAŠYMO SUTRIKIMŲ

ORGANIZAVIMO BŪDAI:

• informaciją raštu pateikti kuo trumpesnę;• medžiaga turi būti glausta, aiški ir struktūruota, svarbios

antraštės ir paantraštės paryškintos;• paaiškinti naujus žodžius, užrašyti juos ant lentos ar lapelių;• pateikti konkrečių pavyzdžių.• padalinti mokiniams (ar padėti jiems pasirengti) sąvokų

žodynėlį;• dalomojoje medžiagoje pateikti svarbiausių faktų santrauką

„minčių žemėlapio“ forma, geriausia – pamokos pradžioje;

DARBO SU MOKINIAIS, TURINČIAIS SKAITYMO AR (IR) RAŠYMO SUTRIKIMŲORGANIZAVIMO BŪDAI:

• pasitelkti vizualinius metodus, nes tokie mokiniai gerai moka ,,skaityti“ vaizdus, geba naudotis vaizdinėmis priemonėmis ar kompiuterinėmis technologijomis;

• užrašus ant lentos palikti kuo ilgiau arba pateikime individualiai ant lapelių.

• jei dalomosios medžiagos daug, temas atskirti skirtingomis spalvomis.

• leisti mokiniams pamokas įsirašyti į diktofoną;• pateikime dalomąją medžiagą raštu struktūriškai.• jei mokiniai konspektuoja patys, patikrinkite, ar jie perskaito

savo užrašus;


• mokyti mokinius fiksuoti svarbiausią informaciją, pateikti įvairias grafines schemas, į kurias reikia įrašyti nurodytąesminę informaciją;

• neversti mokinių skaityti ilgų tekstų ir neprašykime garsiai skaityti klasėje, nes jiems bus nesmagu prieš klasės draugus;

• daryti tai porose;• iš rašysenos nespręsti apie suvokimą, mokiniai dažnai

rašo tik tuos žodžius, kurių rašybą geriau moka;• kai tik įmanoma, leiskime mokiniams atsakinėti žodžiu;


• apsvarstyti skiriamų rašto užduočių kiekį (mokinys, turintis skaitymo sutrikimą (disleksiją), užduotį raštu atliks keturis ar penkis kartus lėčiau nei kiti mokiniai);

• rašto darbus leisti atlikti kompiuteriu, kad būtų patikrinta rašyba, skyryba, ir perskaityti būtų lengviau;

• vengti užduočių perrašymo, • pateikti medžiagą, kur reikia tik įrašyti sprendimus ar

atsakymus, taip suteiksime mokiniams daugiaulaiko pagalvoti apie užduoties atlikimą.


• Taikant diferecijavimą ugdymo procese, reikia sudaryti galimybes visiems mokiniams aktyviai dalyvauti pamokoje ir atlikti užduotis, atitinkančias individualius gebėjimus;

• įsilieti į bendrą klasės veiklą, pasitikėti savimi ir motyvuotai veikti;

• be diferencijavimo negalima įsivaizduoti mokinių, turinčiųspecialiųjų ugdymo(si) poreikių, bei bet kurių iš klasės mokinių – gabių, motyvuotų ar nemotyvuotų ugdymo;

• be diferencijavimo neįmanomas individualus vaiko ugdymas.

KOKS GALI BŪTI DIFERENCIJAVIMAS?

MOKYMAS KLASĖJE

Mokiniai dirba individualiai.

• Tai individualus metodų, mokymo būdų, instrukcijų, užduočių, laiko, skirto užduočiai atlikti, mokomosios medžiagos, rezultatų, tikslų ir pan. diferencijavimas.Pvz.: instrukcijų individualizavimas vaikui, kuris prastai skaito (instrukcija jam perskaitoma), dalomosios medžiagos diferencijavimas silpnaregiui, neprigirdinčiam ar disleksiją turinčiam vaikui.

TEMINIS MOKYMAS

Mokiniai dirba grupėmis.

• Mokytojas parenka skirtingas užduotis mokiniams, nagrinėjantiems bendrą temą.

• Vaikus galima suskirstyti į grupes pagal gebėjimus, pagal mokymosi stilių, į paramos komandas ir pan.

• Kiekvienas iš mokinių veikia pagal savo galimybes.

TARPDALYKINIS MOKYMAS

Projektinis mokymas.• Gali būti derinami įvairūs mokomieji dalykai.• Pasirenkama tema, pasiskirstoma užduotimis ir darbais pagal mokinių gebėjimus, pvz., miško gyvūnai, miško augalai, vandens ypatumai ir pan. ieškoma paveikslėlių su miško augalais, išrašomi jųpavadinimai, renkami eilėraščiai, dainos apie mišką, piešiama ar renkami piešiniai ir pan. Visi nagrinėja tąpačią temą skirtingu lygiu ir atlieka skirtingas užduotis.

Diferencijuojama gali būti ugdomoji veikla, mokomoji medžiaga, interesai, užduočiųatlikimo laikas ir t.t.

Mokymo diferencijavimas dažnai sutapatinamas su individualizavimu

KAS YRA INDIVIDUALIZAVIMAS?

• Individualizavimas – tai principas, reiškiantis, jog ugdymo turinio dėmenys pritaikomi taip, kad atitiktųskirtingas mokinių savybes ir padėtų kiekvienam pasiekti geresnių rezultatų.

• Šį principą siekiama taikyti visais švietimo lygmenimis.

• Klasėje tai reiškia kitokį mokytojo darbą (kitokįplanavimą, užduočių parinkimą, grupavimą, vertinimą) ir kitokį mokymąsi.

UGDYMO INDIVIDUALIZAVIMAS

• Plačiąja prasme, mokymo individualizavimas apima visus pedagoginės sistemos elementus ir tampa vienu iš pagrindinių didaktikos principų.

• Siaurąja prasme – tai individualus pedagogo požiūris į besimokantįjį.

INDIVIDUALIZUOTAS MOKYMAS

• Vaiko pažinimas – pirmas žingsnis, pradedant individualizuoti ugdymą.

• Užduotys, atitinkančios individualias ugdytinio savybes, sukelia teigiamą jo psichinę reakciją, atsiranda sėkmės motyvas.


• Individualizuojant specialiųjų poreikių mokiniųugdymą, ypatingas dėmesys telkiamas į ugdymo realybės komponentus – pozityviuosius gebėjimus ir specialiuosius poreikius.

POZITYVIEJI ASMENS GEBĖJIMAI

• Pozityvieji asmens gebėjimai yra pamatinis komponentas numatant ugdymo perspektyvą ir grindžiant ugdymo tikslus. Jais remiantis ieškoma alternatyvių ugdymo būdų, kai įprastai organizuoti mokymą trukdo sutrikusios funkcijos.

• Pozityvieji asmens gebėjimai padeda nustatyti integruojančiąašį tarp bendrosios ir individualizuotos programų bei apsispręsti dėl individualizavimo lygmens. Ugdymo organizavimas, paremtas pozityviųjų asmens gebėjimųakcentavimu, skatina natūralų asmenybės raidos progresą, pasitikėjimo savimi augimą.

SPECIALIEJI POREIKIAI

• Specialieji poreikiai įtvirtina ugdymo individualizavimo būtinybę. Jų pagrindu nustatomas specialiosios pagalbos poreikis, pobūdis ir intensyvumas bei specialiųjų įgūdžių formavimo būtinumas.

• Vieni mokinio specialieji poreikiai būdingi konkrečiam mokiniui, kiti – tam tikrą sutrikimą turinčių mokiniųgrupei.

• Specialieji poreikiai sudaro prielaidas ugdymo turinio kaitai.

KODĖL REIKIA INDIVIDUALIZUOTI MOKYMO PROCESĄ?

• Ne visi mokiniai geba per tą patį laiką ir tais pačiais metodais įsisavinti reikiamą informaciją.

• Skiriasi mokinių atminties, mąstymo ypatybės, individualus tempas ir kitos ypatybės, į kurias reikia atsižvelgti organizuojant sėkmingą ugdymo procesą.

MOKYMO PROCESO INDIVIDUALIZAVIMAS

J. Laužikas teigia, kad “Individualus priėjimas pedagoginiame procese yra pedagoginis veikimas, atsižvelgiant į auklėtinio išsivystymo, turimą pasaulio pažinimą (žinių) lobyną, individualias psichines ypatybes, iki tol vyravusius auklėjimo ir mokymo būdus, gyvenimo santykių struktūrą, esamą situaciją...”.


• mokymo individualizavimas sudaro galimybęatsižvelgti į individualias mokinių savybes,

• suteikia mokiniui galimybę atlikti tokias užduotis, kurios atitinka jo individualius gebėjimus bei interesus,

• naudoti tokius mokymo metodus ir stilių, kurie atitinka mokinio temperamentą, veiklos tempą.Šiandieninėje mokykloje individualus mokymas dažniausiai yra taikomas specialiuosius poreikius turintiems mokiniams.


• Jis vyksta tada, kai mokiniui duodamos individualios užduotys ar dirbama su mokiniu individualiai.

• Individualus mokymas(-is) apima ne tik darbą su atskiru mokiniu, bet ir savarankišką paties mokinio darbą.

Individualus darbas su mokiniu

Individualios užduotys

Savarankiškas mokinio darbas

Aplinkos pritaikymas

Individualus planas

????

????


????

????

INDIVIDUALIZAVIMAS – MOKYMO PLANAVIMAS

• Svarbus momentas individualizuoto mokymo proceso metu – planavimas.

• Sudaryti individualius planus, reiškia išsiaiškinti mokinių poreikius, numatyti pokyčius, kokiais metodais juos pasiekti bei vertinti.

• Individualus planas yra priemonė, darbo įrankis, kuris teikia galimybiųmokiniui, tėvams, mokytojams suvokti mokinio situaciją.

• Planas teikia galimybių nustatyti reikiamą veiksmų kryptį, norint pakeisti situaciją, tęsti ugdymo procesą arba spręsti problemas.

INDIVIDUALUS PLANAS REIKALINGAS:

• mokiniui, nes teikia individualiai parengtą vieno ar kelių dalykųmokymą;

• suaugusiems, kad reikiamai koordinuotų pagalbos priemones; • išsiaiškinti, ar esami tikslai ir naudojamos priemonės atitinka

mokinio situaciją ir raidos poreikius; • turimus veiklos tikslus prireikus konkretinti;• turimus veiklos tikslus prireikus smulkinti į artimesnius ir

trumpalaikius;

INDIVIDUALUS PLANAS REIKALINGAS:

• kai, egzistuojant įprastai pedagoginei metodikai, mokinys reikalauja sau specialiosios pedagoginės pagalbos;

• susidarius situacijai, kai veikiantys asmenys "traukia įskirtingas puses" ir turi skirtingus lūkesčius bei numato skirtingus būdus tikslui pasiekti;

• esant nesklandumams; • suaugusiems atsidūrus "aklavietėje" tematant vien problemas

ir kliūtis, o ne mokinio gebėjimus ir galybes.

KURDAMAS INDIVIDUALŲ UGDYMO PLANĄMOKYTOJAS TURI:

• nustatyti mokymosi intensyvumą, atsižvelgdamas įindividualius mokinio poreikius;

• numatyti paprastesnius (įgyvendinamus) tikslus ir siekius;

• numatyti tinkamas mokymo strategijas;

• numatyti individualių mokinio ugdymosi poreikių tenkinimo galimybes;

• siekti nuoseklaus mokymo ir mokymosi tęstinumo;

KURDAMAS INDIVIDUALŲ UGDYMO PLANĄMOKYTOJAS TURI:

• numatyti, kaip bus ugdomi mokinių komunikavimo bei įvairiapusio bendradarbiavimo gebėjimai;

• atsižvelgti į visų asmenų, suinteresuotų vaiko ugdymu (tėvų, paties vaiko, mokytojų, mokytojų padėjėjų, specialiųjųpedagogų ir kt.), nuomones ir lūkesčius;

• numatyti saugią mokymosi aplinką; • numatyti diferencijuotą vertinimą.

SUDARANT INDIVIDUALŲ MOKYMOSI PLANĄ

SVARBŪS YRA ŠIE ETAPAI:

• Esamos situacijos analizė. Jos metu identifikuojami vaiko gebėjimai, žinios, nustatomi poreikiai. Šiame etape svarbu ne tik vaiko tėvų, mokytojų vertinimas, bet ir vaiko nuomonė, ko vaikas nori pats.

• Tikslų iškėlimas. Šis etapas remiasi surinkta informacija, kad būtų galima suformuluoti konkrečius tikslus.

SUDARANT INDIVIDUALŲ MOKYMOSI PLANĄ

SVARBŪS YRA ŠIE ETAPAI:

• Metodų parinkimas labai svarbus planavimo etapas. Tinkamo metodo parinkimas leidžia pagerinti mokinio galimybes tobulėti ir mokytis, t.y. tenkinti mokinio poreikius, atsižvelgiant į individualias savybes.

• Veikla. Veiklos suplanavimas leidžia teikti sistemingąindividualizuotą mokymą.

• Veiklos įvertinimas. Svarbu plane numatyti ir metodus, kaip bus įvertinama ir kokiais kriterijais pamatuota individualaus mokymo(-si) kokybė.

INDIVIDUALIZUOTAS MOKYMAS

• Šiandieninėje mokykloje individualizuotas mokymas plačiausiai taikomas ugdant specialiųjų poreikių turinčius mokinius.

• Mokiniams rengiamos atskiros, jų poreikius ugdymo procese tenkinančios programos.

• Individualizuotas specialiųjų poreikių vaikų ugdymas reglamentuotas įstatymų.

KO SIEKIAMA INDIVIDUALIZUOJANT UGDYMO PROGRAMĄ?

• Sudaryti visiems mokiniams lygias galimybes aktyviai dalyvauti bendrose ugdymo situacijose.

• Pažinti ir plėtoti pozityvius asmens gebėjimus. • Užtikrinti nuoseklų ir individualų, labiausiai tinkantį mokiniui

ugdymą, atliepiantį jo poreikius, galimybes, pomėgius ir interesus.

• Derinti bendrųjų ugdymo programų reikalavimus ir individualius mokinio gebėjimus.

• Tobulinti bendravimo ir bendradarbiavimo mokyklos bendruomenėje (klasėje) įgūdžius ir plėtoti socialinius gebėjimus.


• kintantis procesas,

• reikalauja nuolatinio kryptingo darbo,

• veiksmingo koordinavimo.

SVARBIAUSI UGDYMO INDIVIDUALIZAVIMAS KOMPONENTAI:

• išsamus ugdytinio pažinimas,

• ugdymo turinio ir ugdymo proceso pritaikymas konkretiems poreikiams,

• komandinio darbo principas,

• aiškūs ir objektyvūs kriterijai,rengiant individualizuotas programas,

• koordinavimas.

UŽDUOTIS

• Pateikite individualizuoto ugdymo pavyzdžių išsavo patirties.

PAGALBA MOKINIUI

TIKSLINGAS PAGALBOS ORGANIZAVIMAS

Paslaugųįvairovė

Pagalbos tiekėjai

Poreikiai

Šeima

VAIKAS

PAGALBA SPECIALIŲJŲ POREIKIŲ MOKINIAMS

Psichologas

Logopedas

Tiflopedagogas

Surdopedagogas

Medikai

Tėvai

???

Dalykųmokytojai

Specialusis pedagogas

Ačiū už dėmesį

Documents

„IKT ir kitų inovatyvių mokymo(si) metodų taikymo ...ziezmariai.lm.lt/~detach/v2/images/file/paslaugos/spec/... · „IKT ir kitų inovatyvių mokymo ... • Skirtingųkultūrųderinimo