Istorija

I dalis

1. Pirmykštės bendruomenės laikotarpio statiniai

Stovyklos ir būstai. Vėlyvojo paleolito laikotarpiu (XI – IX t. Pr. m. e.) laikinos medžiotojų stovyklos pietinės lietuvos smėlėtose upių ir ežerų pakrantėse.Mezolite (VIII – IV t.m.pr.m.e.) ne tik pietuose, bet ir vakarinėje bei vidurinėje dalyje, stovyklos grupėmis.Neolito (IV – II t.m.pr.m.e.) narvos – nemuno kultūra prie jūros ir upių bei ežerų. Pastovesni antžeminiai ovalūs, apskriti ir keturkampiai būstai su atvirais židiniais.Žalvario (XVI – V a.pr.m.e) ir geležies (nuo V a.pr.m.e.) dar labiau išplito gyvenviečių statyba. Būstai išdeėstyti padrikai per keletą ar keliolika metrų vieni nuo kitų.

Antžeminiai statiniai (kūgio pavidalo sienos arba pėdinė karkasinė konstrukcija) ir duobės maisto atsargoms. Samantonių būstas Ukmergės raj (II t.pr.m.e.)

Pilkapiai

6 – 12, rečiau iki 20 m skersmens taisyklingo pusapskritimiuo pavidalo, 1-2 m aukščio. Yra su koncentriškais akmenų vainikais. Kurmaičių pilkapiai (Kretingos raj. ) su konc. Vainikais.Išnyko vakarų lietuvoje apie m.e. I tūkstantm. Pr.

Piliakalniai

I t.pr.m.e. Daugiausiai Žemaitijoje, užnemunės pietinėje dalyje ir Aukštaitijos šiaurės rytų vietovėse. (apie 860)

Tipai: kalviniai ir krantiniai. Piliakalniai gyvenvietės ir piliakalniai slėptuvės.

Kernavėje – pirmi mūsų eros amžiaus pastatai, 3,5X3,5 m ploto, karkasas – stulbinės konstrukcijos. 40-45 cm įgilinta ugniavietė prieš pastatą.

Ręstinės konstrukcijos namai, žemaitiškų numų ir namų prototipai.

Utenos raj. Narkūnų piliakalnyje žalvario amžiaus metalo apdorojimo vieta. Taip pat paplienijos piliakalnyje telšių raj.Velikuškės piliakalnis gyvenvietė 45X25 m ploto aikštelė, migonių piliakalnio slėptuvės – 100 m2. Paukščių piliakalnis prienų raj. Surmiaus ežero krante apie 90 m2 aikštelė, slėptuvė.

Gyvenvietės prie piliakalnių.

Imbarės gyvenvietė (Kretingos raj.) linijis užstatymas palei kelią, taip pat Dapšių piliak. (mažeikių raj.), dvi įtvirtintos gyvenvietės prie maštaičių piliakalnio šakių raj.

2. Feodalinės lietuvos valstybės kūrimosi ir kovų dėl savarankiškumo laikotarpio architektūra2.1. Gynybinių įrenginių sistema

Dėl sparčios ekonomikos raidos formavosi nauja klasinė visuomenė I m. e. Tūkst.., ypač II tūkstantm. Pr. kūrėsi atskirų žemių valdžios institiucijos. Vieno iš sričių kunigaikščių gyvenvietė pilis buvo kumelionių piliakalnis kapsuko raj.

Gerai fortifikuoti sričių kunigaikščių piliakalniai – Aukštadvario (trakų raj), mažulonių (Ignalinos raj), nemenčinės (vilniaus raj.)

Nuo XIII a. Prasidėjo kalavijuočių ir kryžiuočių puldinėjimai, todėl paspartėjo pilių statyba. Du gynybiniai arealai – Žemaitijos ir vidurio lietuvos (apribotas neries, nemuno ir merkio)

2.2. Medinės pilys ir jų gynybiniai įrenginiai

Bražuolės pilis turėjo visą įrenginių kompleksą. Šlaitai kaip galima statesni, aikštelės apsuptos medinių aptvarų, su bokštais posūkiuose. Cokoliai kartais sukrauti iš akmenų (Veliuonos pilis). Perkasų sistemos iš laukų pusės. Pastatų grupavimas aikštelėse.

Kūlgrindos.

Padievaičio, Burbiškių ir medvėgalio piliakalnių papėdėse (Šilalės raj.). 2,7 – 5 m pločio ir iki 500 m ilgio.

Šiaurės Žemaitijos ir pajūrio pilys.

Ypač tvirta apuolės pilis (skuodo raj). impilties pilis ant krantinio tipo piliakalnio Kretingos raj. palangos pilis, eketės pilis Klaipėdos raj, imbarės pilis.

Nemuno žemupio pilys

Ragainės ir tilžės pilys, Rudaminos pilis Lazdijų raj pelkėtoje vietovėje (manoma kad čia Mindaugas vainikavęsis karalium).

Prie sudargo (šakių raj) penkios pilys sudarė vientisą gynybos sistemą. Dešiniajame nemuno vidupio krante Rambyno-ramigės, Jurbarko-karšuvos, bisenės, kolainių pilys. Prie stiprių Veliuonos, pieštuvės ir paštuvos pilių vyko dažnos kautynės.

Žemaitijos vidurio ir dubysos pakrančių pilys.

Pašešuvio, bebirvaitės, skronytės pilys.Didelės reikšmės Žemaitijos vidurio apsaugai turėjo aukaimio pilis slėptuvė Tauragės raj. Viena tvirčiausių – medvėgalio pilis, dar šatrijos pilis, dubysos, Betygalos .

Aukštaitijoje – upytės pilis (Panevėžio raj), kupiškio pilis.

Vidurinės krašto dalies pilys.

Svarbiausia – kauno pilis. Netoli – Rumšiškių, darsūniškio pilis, vytauto dvaras, naujapilis. Birštono pilis. Punios pilis. Merkinės pilis. Eišiškių pilis. Svarbiausias gynybos centras neries pakrantėse Kernavės pilis. Maišiagalos, nemenčinės pilys.

Pilių medinių pastatų konstrukcijos

Trys būdai – rentinis, stulpinis ir karkasinis.

2.3. Mūrinės statybos pradžia

Pirmieji – ne kulto, o gynybiniai pastatai nes medinių pilių jau neužteko. XIII – XIV a. Daugiausiai buvo statoma tarp kauno, gardino, Naugarduko, krėvos ir vilniaus.

Pagrindinė medžiaga – lauko rieduliai, nors gaminta ir plytų, kurios naudotos kampams, bokštams, skliautams etc. Plytos be braukų. Plotis lygus pusei ilgio arb truputį didesnis. Pasitaikydavo ir nupjautais ar suapvalintais kampais. Rišo hidrauliniu kallkių skiediniu.

Kiekvieną akmenų eilę 30-34 cm išlygindavo degtų plytų eile. Pilyse plytinis buvo kiautas. Baltiškas rišimo būdas – trys ilginės, viena trumpinė.

Sienos – nuo 1,4 iki 3 m storio. Perdangos – medinės, bokštų pirmas arba paskutinis aukštas gali būti dengtas skliautu.

Mūrinės pilys.

Planas ir visa kita priklausė nuo pobūdžio ir paskirties.

Aptvarinės pilys. Keturkampio ir daugiakampio plano. Apsuptos pylimais ir perkasais.

Kauno pirmoji pilis seniausia iš keturkampių aptvarinių. Trapecinė. Siena 9 m aukščio, už perkaso – dvigubai plonesnė antra siena. Nuo kitų skiriasi archajiškesne mūrijimo technika, mažesniu kiemu.

Lydos pilis statyta XIV a. Pirmame ketvirtyje. Du bokštai, būta gyvenamųjų namų.

Krėvos pilis, netaisyklinga keturkampė, sienos 12-13 m aukščio.bokštas keturių aukštų su rūsiu, pirmas ūkio reikalams – antram trečiam gyvenamosios patalpos, paskutinis gynybos reikmėms. Šaudymo angos.

Medininkų pilis. Didžiausia iš keturkampių aptvarinių. XIV pirmoje pusėje. Du platūs 5-8 m perkasai ir pylimas, 1,85 ha kiemas. Sienos 15 m aukščio, 2 m. storio. Keturi bokštai. Didysis apie 30 m aukščio. Visose pilies sienose buvo vartai. Smailiaarkius bokšto langus ir vartus galima laikyti gotikos pradmenimis.

Svarbus vilniaus pilių kompleksas – kreivoji, aukštutinė ir žemutinė.Žemutinė užėmė apie 4 ha plotą. Žemės pylimai, medinės – vėliau ir mūrinės aptvaros, bokštai. Sienos nuo 2,5 iki 3 m storio. Daugiau negu 1 km ilgio, 8-10 m aukščio.pilies kalno vakarinėje pašlaitėje buvo 1,7 m storio kiautinės konstrukcijos sienų didelis pastatas su sale, kuris galėjo būti kunigaikščio rūmai.

Į šiaurę nuo pilies kalno rasta vienaukščių gyvenamųjų namų pėdsakų.

Kulto pastatai.

Tipiškas planas – kvadratinė nava ir tumpa presbiterija su apside.

Gardino pilies koplyčia apie XIII a. Vidurys. 8,8X8,8 m ploto. Plytos plonos ir storos, rištos be sistemos, apie 40 proc. Ilginės. Dekorui supaprastinto kryžiaus formos profiliutos plytos. Vienas pirmųjų lietuvos teritorijoje statytų mūrinių pastatų.

Naugarduko pilies koplyčia. 13,5X13,5 m. pamatai iš lauko akmenų, sienos kiautinės. Baltiškas rišimo būdas.

Vilniaus katedra. 22,7X22,4 m. išorėje stovėjo 12,5 m pločio bokštas. Prie presbiterijos šiaurinės sienos dvi vienodos koplyčios, viena galėjo būti zakristija. Į tris navas dalijo dvi poros stulpų. Grindys – glazūruotos 17X17 cm plytelės. Pamatai iš akmenų, antžeminė dalis – plytos. Prie katedros pietų pusės pristatytoje koplyčioje buvo kripta, kurios vienoje sienoje vienintelis išlikęs lietuvoje XIV – XV sieninės tapybos pavyzdys – nukryžiavimo scena.

Rūmai.

Senieji žemutinės pilies rūmai stovėjo katedros aikštės vakarinėje dalyje, vienu šonu įjungti į gynybinę sieną.Ankstyviausios žinios ~1387 metus. Iki 1530 m buvo vyskupo rezidencija. Tada restauravo ir apgyvendinti kareiviai. Matmenys 48X13,8 m.

2.4. Miestų atsiradimas ir raida iki XV a. Pradžios

Iš papilių išaugo pirmieji miestai. XI-XII a lietuvių žemėse pirmųjų miestų užuomazgos. Gynybinės kovos ir lietuvos feodalų skverbimasis į rusų žemes trukdė ir labai lėtino miestų vystymąsi.

Tik XIV a.pab. miestams imtos teikti savivaldos teisės. Vilnius gavo Magdeburgo teises tik 1387m.

3. Įsigalėjusio feodalizmo ir ūkio kilimo laikotarpio architektūra3.1. Miestų ir miestelių raida nuo XV a. Pr. Iki XVI a. Vidurio

Po 1410 m pergalės prie žalgirio ir 1435 prie Pabaisko, susidarė palankesnės sąlygos ūkiui vystytis. Kilo žemdirbystė, vystėsi prekybiniai piniginiai santykiai.

1441 didžiojo kunigaikščio privilegijoje jau minimi turgūs ne tik svarbiausių centrų bet ir mažesniuose miesteliuose. Veikė uostai Skirsnemunėje, Jurbarke, veliunuoje, Seredžiuje, vilkijoje, belicoje, Vilniuje, Kernavėje, Kėdainiuose, pajūryje.

Miestams imta teikti sparčiau savivaldos teises.Nuo XV imta teikti prekybos privilegijas. Iki XVI a jas gavo žagarė, pasvalys, Adutiškis, Betygala, šaukėnai, lioliai, akmenė, Birštonas ir kt.

Svarbiausi miestai XV – XVI beveik nesiskyrė gyventojų skaičiumi nuo gretimų šalių.Įvairios tautybės. Pirkliai, amatininkai, žemdirbiai.

Planas, užstatymas, tūrinė kompozicija.

Atitolinami nuo pilių kad liktų neužstatytas apšaudomas laukas. XV gynybos veiksniai neteko ankstesnės reikšmės ir miestai vystėsi laisviau. Teritorija vientisa, retai – susideda iš atskirų gyvenviečių (vilnius, Ukmergė, Veliuona). Padrikas planas – mažose, linijinis – didesnėse. Augant keitėsi į apskritą arba ovalų. Savaimingas plano formavimasis.

XIV jau pradėjo rastis pavienių mūrinių pastatų, daugiausiai – kulto.

Radialinio plano.

Vilnius – vienas būdingiausių pavyzdžių. 1323 pirmą kartą paminėtas kaip sostinė. Laisviau užstatytas, nei kiti miestai – sklypuose daug laisvos vietos. Pastatyta 3 km ilgio siena nuo totorių antpuolių. Dėl 1530 m gaisro susirūpinta gaisrine sauga, pradėta tiesinti gatvių tinklą, namus statyti eile.

Gardinas – viena svarbiausių kunigaikščių rezidencijų. Ukmergė, alytus, Naugardukas.

Linijinio plano miestai ir miesteliai.

Imbarė, Veliuona, lyda, palanga.

Stačiakampio plano miestai.

Pradėta naudoti tik XVI a. Vilniuje ir gardine bandytas pritaikyti stačiakampis planas, todėl jie yra mišraus plano.

Klaipėda nuo pat pradžių buvo statoma pagal stačiakampį planą (XVI a vidurio).

Mišraus plano miestai ir miesteliai.

Kaunas. Pirminis planas buvo radialinis. Nuo 1540 m pradėtas planuoti užstatymas. Trakai.merkinė. varniai.jurbarkas.kražiai.

3.2. Gotika

Pagrindinis plytų gotikos ypatumas: plokščia netinkuota siena, dažnai puošta juodais plytų galais arba tinkuotais elementais: frizais, nišomis.

Lietuvoje pasirodė XIV a pab ir plito iki XV-XVI a. Nesutapo su kitų šalių gotikos raida. Du periodai: XIV a pab – Xva pirma pusė – kilimas, arba ankstyvoji; XV a antroji pusė – XVI – klestėjimas, arba brandžioji gotika.Kilimo laikotarpiu statomi nesudėtingos kompozicijos, santūrių formų pastatai, būdinga masyvios sienos,s sunkios proporcijos, neaukšta vidaus erdvė.

Medžiagos, konstrukcijos ir statybos technika.

Akmenys, kalkių skiedinys, plytos. Plytos ilgis lygus dviems pločiams plius aukščiui. Puošybai – perdegtos ir profiliuotos plytos. Išilginiai grioveliai – braukos geresniam sukibimui su skiediniu. Yra tamsiai raudonų ir geltonų, geltonos buvo nudažomos raudonai.Gotiškas rišimo būdas – viena ilginė, viena trumpinė. Siūlės rievėtos. Sienas remia kontraforsai. Nišų ir angų sąramos arkinės. Gyvenamuosiuose ir visuomeniniuose – segmentinė ar pusapskritiminė arka, kulto – smailėjanti. Skliautai: puscilindriai, kryžminiai, žvaigždiniai, tinkliniai, krištoliniai.

Pilys.

Kauno antroji pilis – gotikos periode rekonstruota aptvarinė pilis. Keturi bokštai, vienas keturkampis, naudotas šalia esančių vartų apsaugai. Paplatintas perkasas. Pastatyta bastėja XVI a.

Vilniaus aukštutinė pilis. Planas – pailgas daugiakampis. Vakarinėje dalyje aštuonkampis bokštas, šiaurinėje ir pietinėje pusėse du keturkampiai bokštai, rytinėje dalyje rezidenciniai rūmai. Įvažiavimas šiauriniame šlaite. Geriausiai išlikęs vakarinis bokštas. Keturių aukštų, viršutiniame – šaudymo angos. Aukštų perdangos medinės. Visose sienose yra pusapskričiai arkiniai langai. Siaurėjantis aštuonkampis tūris, fasadų apdaila plytomis būdinga gotikai. Rezidencinaii rūmai rekonstruoti gotikos epochoje. Sienos apie 3m akmens mūro, kampai ir angokraščiai plytiniai. Trys aukštai. Fasadų architektūra santūri, daugiausiai angų vidinio kiemo pusėje.

Gardino pilis.planas- netaisyklingas daugiakampis. Aptvarinių sienų aukštis – 8-10m, ilgis 290 m. penki masyvūs nevienodo didumo bokštai. Prie rytinės sienos šliejosi dviaukštis, maždaug 45X10m gyvenamųjų rūmų korpusas. Gotikinė pilis iš esmės pakeista XVI a. Pab.

Naugarduko pilis. Pavojingiausioje šieurinėje pusėje – 25 m aukščio vartų bokštas. Vartai – smailėjantys arkiniai. Bokšto langai su segmentinėm sąramom. Prie šiaurinės aptvarinės sienos stovėjo mūriniai gyvenamieji rūmai. Iš viso – 7 bokštai.

Trakų pusiasalio pilis. Perimetrinė gynybinė siena, XIV a buvo šeši bokštai, dviejuose vartai. XIV antroj pusėj apjuosta teritorija aplink aukų kalną. Aukų kalne buvo pastatytas kompleksas analogiškas vilniaus aukštutinei piliai, bet nuo XV nebeplėtė dėl politinių sąlygų ir galiausiai 1655m nugriauta.

Trakų salos pilis statyta XIV-XV a pradžioje. Pirmas etapas – šiaurinėje saloje. Pusiau uždaro plano rezidenciniai rūmai ir papilio sienos dalis. Antras etapas – baigti statyti rezidenciniai rūmai su vidaus kiemu ir donžonu, juos supančios gynybinės sienos, supilta terasa. Trečiame etape (XV a pr) suformuotas papilys. Gynybinė siena su bokštais. Pagrindinė mūro medžiaga akmenys. Paviršius beveik visur išlygintas skiediniu. Kampai, angokraščiai, interjeras – plytos. Rišimas gotikinis. Rūmai – du lygiagretūs vienodi korpusai, viename gale sujungti aukšta siena, kitame – donžonu. Donžonas aukščiausias 34 m penkių aukštų pilies statinys. Penktame aukšte spėjama buvus koplyčią žvaigždiniais skliautais. Rezidencinių rūmų statybai panaudota keliolika profilių plytų. Rūmai susideda iš dviejų triaukščių korpusų. Trečiam aukšte po tris gyvenamas patalpas žvaigždiniais skliautais. Į jas patenkama iš lauko. Pietryčio korpuso antram aukšte – reprezentacinė 10x21m salė trijų travėjų žvaigždiniu skliautu. Salės ir kitų patalpų langai vitražinai.

Gyvenamieji namai

Daugiausiai išlikusių kaune ir Vilniuje. Vilniaus – apie 300, kauno – daugiau kaip 50 su gotikos žymėmis. Miestų kvartalai suskirstyti į 15-19 m pločio ir 50-60m ilgio sklypus. Sklypų šone dažniausiai galu į gatvę stovėjo 7-9 m pločio, 17-21 m ilgio 1-3 aukštų namai. Dvejopos plano konfogūracijos – stačiakampiai ir kampiniai. Įvažiavimas šalia namo arba kerta jį kiaurai. Fasadai santūrūs, netinkuotos sienos. Daugiau puošybos elementų prie pagr gatvių ir aikščių stovėjusiuose namuose. Galu orientuoto į gatvę namo pagrindinis fasado akcentas – frontonas, nuo sienos atskirtas frizine juosta, paprastai išryškinta horizontali kiekvieno aukšto juosta. Vienoje zonoje tos pačios paskirties elementai vienodi. Skirtinguose aukštuose – išdėstyti skirtingai ir yra nevienodi. Gyvenamieji kambariai paprasti, reprezentacinės salės puošnesnės.

Stačiakampiai. Kiekviename aukšte dažniausiai po tris patalpas, pirmame aukšte prekybinės ir pan patalpos. Kaune būdinga – įėjimas iš gatvės, Vilniuj – iš kiemo. Įėjimas į patalpą per priemenę, tai yra būdingas lietuvos architektūros bruožas. Gyvenamieji kambariai pirmam aukšte atokiau nuo gatvės ir antram aukšte.

Kampiniai. Planas panašus į stačiakampių, tik pirmam aukšte prie gatvės dažniausiai dvi patalpos ir kartais įvažiavimas į kiemą.

Namai su sandėliu. Sandėlis statomas tame pačiame sklype šalia namo. Sandėlių patalpos dažniausiai vientisos, stulpai mediniai rėmė perdangas. Sandėlių langai mažesni arba jų iš viso nėra, taip pat nešildomi.

Visuomeniniai pastatai.

Daugelis šių pastatų neišliko.

Kulto pastatai.

Halinės ir vienanavės bažnyčios bebokštės arba su bokštu priekiniame ar šoniniame fasade. Kai kur pagr fasado kampuose du bokštai. Bebokštės fasadas simetriškas, su aukštu trikampiu arba laiptuotu nišų suskaidytu frontonu, nuo sienos atskirtu frizu arba karnizu. Fasado viduryje portalas, virš jo – langas, abipus lango – nišos. Kampus remia kontraforsai. Kai yra bokštas, jis yra fasado dominantė. Šoniniuose fasaduose ritmiškai sugrupuoti langai ir kontraforsai. Fasadų kompozicija paprasta. Saviti lt gotikos bruožai: aštuonkampiai kelių tarpsnių siaurėjantys į viršų bokštai; laiptuoti kontraforsai laiptuoti su skirtingo skerspjūvio pakopomis;aštuonkampiai kontraforsai su velenėliais briaunose.

Haliniai pastatai.

Vilniaus šv. Mikalojaus bažnyčia – seniausias išlikęs halinis kvadratinis kulto pastatas, statytas XIVdar prieš įvedant krikščionybę užsienio pirkliams ir amatininkams. 13X15,75 trinavė trijų travėjų halė kurią užbaigia trumpa siauresnė presbiterija su disimetriška apside trijų sienų. Sienos kiautinės konstrukcijos. Technika gotikinė. Fasaduose panaudotos tik vienos profiliuotos įgaubtos plytos.

Merkinės bažnyčia. Vertingiausia gotikinė 22X17 m halė, dviejų porų aštuonkampių stulpų perskirta į tris navas. Išsiskiria labai plačia presbiterija, kurią atskiria ne viena triumfo arka, o trys nedidelės arkutės smailėjančios. Planas disimetriškas.

Kėdainiš šv. Jurgio bažnyčia. Juodų plytų galai pagrindinio fasado kontraforse sudaro rombinį piešinį. Erdvė beveik kvadratinė, padalyta į tris navas. Presbiterija centrinės navo pločio.

Trakų parapinė bažnyčia. Trinavis halinis pastatas su gana ilga presbiterija. Planas disimetriškas, skliautus remia kryžminio skerspjūvio stulpai.

Halinės kryžminės bažnyčios. Vienintelis išlikęs šio tipo statinys – kauno vytauto bažnyčia. Pastatyta XV a pradžioje. Bebokštė. Trinavė halė, navos atskirtos dviem porom stulpų, dvi šoninės koplyčios. Presbiterijos skliautas žvaigždinis. Fasadą puošia juodų plytų ornamentai.

Halinės stačiakampės bažnyčios dvejopos – be presbiterijos ir su.

Vilniaus katedra.1419 m sudegė Jogailos statyta katedra, vietoj jos vytautas pastatė naują. Pastatas 62x28m stačiakampis, halinis, trinavis, su lygiai užbaigta visų trijų navų siena. Vidaus erdvę į devynias travėjas dalijo aštuonios keturkampių stulpų poros. Presbiterijai paskirta vieta centrinėje navoje tarp ketvirtos – penktos stulpų poros. Vidurinės navos aukščio ir pločio santykis 2:1, kas būdinga ir kt europos gotikos haliniams pastatams. Pagr fasadas plokščias, užbaigtas aukštu frontonu, kampus remia kontraforsai. XV-XVI a pr prie šoninių sienų fundatoriai pristatė koplyčių.

Su presbiterijomis.

Vilniaus pranciškonų šv. Marijos bašnyčia. Netoli šv Mikalojau bažnyčios. Prie trakų kelio. Iki šių dienų išlikęs gotikinis planas. Stačiakampė halė trijų porų stulpų perskirta į tris navas. Centrinės navos tęsinys – ilga tokio pat aukščio presbiterija. Pietinėje presbiterijos pusėje dvi koplyčios su išlikusiais krištoliniais skliautais.

Vilniaus šv. Jono bažnyčia. Baigta statyti 1426 svarbiausių prekybinių kelių sankryžoj. 1530 m sudegė ir buvo atstatyta.

Kauno parapinė bažnyčia – katedra. Pirmą kartą dokuose minima. Iš to meto išliko tik navų sienų apačia ir gal presbiterijos pamatai. Dabartinė presbiterija ir zakristija sumūrytos XV ar XVI pačioje pradžioje. Navų dalies planas ne visai taisyklingas stačiakampis, kurio ilgis 51,4 m, plotis 33,75 m. keturios poros stulpų dalija į tris navas. Centrinės navos tęsinys – 28,4 ilgio presbiterija. Prie presbiterijos šiaurinės sienos priglausta dviaukštė zakristija. Presbiterijos skliautai krištoliniai, didžiausias tarpsnis lietuvoje - 7,8 m.

Kauno bernardinų šv. Jurgio bažnyčia. Baigta statyti XVI a pr. sudegė, 1598 m atstatyta vadovaujant vilniaus meistrui Mikalojui jurgevičiui. 36,5 x 23,4 m halė, keturių porų stulpų padalinta į tris navas. Gotikinis interjeras neišliko. Pietinėje pusėje prie bažnyčios šliejasi vienuolynas. Jo korpusai su bažnyčia sudaro uždarą kiemą. Pirmą aukštą iš kiemo pusės juosia koridorius,su bažnyčios galerija sudarydamas vientisą apėjimą. Tai yra būdinga gotikos vienuolynų plano schema.

Vienanaviai pastatai.

Šv. Gertrūdos bažnyčia kaune. Dokumentuose pirmą kartą paminėta 1503 m. Navos ilgis ir plotis 11,2 m. trumpas choras užbaigtas disimetriška trisiene apsida.

Kauno šv. Mikalojaus bažnyčia. Pirmą kartą paminėta 1495. Planas asimetriškas. Presbiterija yra ne navos ašyje, bet paslinkta į šoną. Bokštas statytas šone, siekiant atkreipti pastataą į miestą, kadangi

pagr fasado nesigavo atkreipti dėl tradicinio altoriaus orientavimo į rytus. Asimetriškas tūris, labai gerų proporcijų ir kompozicijos bokštas, gražūs interjero tinkliniai ir žvaigždiniai skliautai skiria šią bažnyčia nuo kitų gotikos paminklų.

Vienanavės bebokštės bažnyčios.

Zapyškio bažnyčia. Pastatyta 1578. 11,6 x 10,2 dydžio pastatas su žemesne ir vos siauresne presbiterija. Gotikinės mūrijimo sistemos nesilaikyta. Naudotos trijų rūšių profiliuotos plytos.

Vilniaus šv. Onos, šv. Pranciškaus ir bernardino bažnyčių bei bernardinų vienuolyno pastatų ansamblis. Statomas pagal vieningą sumanymą, bet apie 150 metų. 1469m karalius Kazimieras jogailaitis dovanojo sklypą vilnios pakrantėje vienuoliams bernardinams. Šv onos, Pranciškaus ir bernardino bei Mykolo bažnyčios suformuoja netaisyklingą aikštę.

Bernardinų šv. Pranciškaus ir bernardino bažnyčia bei vienuolynas. Bažnyčia didžiausias ir seniausias ansamblio pastatas. Iš pradžių buvo medinė, 1475 sudegė, tada pastatyta nauja mūrinė bet ta pradėjo griūti, tad nugriovė. Išliko tik senoji presbiterija ir zakristija. Bažnyčia užbaigta 1516. Po 1564 m. gaisro sumūryti šias dienas pasiekę krištoliniai ir tinkliniai skliautai. Tai vienas stambiausių lt gotikos pastatų. Halės ilgis 42,2, plotis – 24 m. centrinė nava dvigubai platesnė už šonines, jos tęsinys – 20,2 m ilgio ir 13 m pločio presbiterija, užbaigta trisiene apsida, atskirta smailia triumfo arka. Keturios poros stulpų. Fasado kampuose po aštuonkampį bokštelį. Pietryčių kampe pastatyta varpinė, vienas brandžiausių gotikos kūrinių. Aštuonkampė, ant kvadratinio pagrindo.Viduas halės aukštis 19m, presbiterijos – 13,5 m. interjero kompozicija vertikali. Vienuolynas pastatytas kaip ir bažnyčia XVI a, ir daug kartų rekonstruotas, bet išliko gotikinis planas, daug autentiškų fasadų bei interjero elementų. Koridoriai atgręžti į kiemą, buvo arkada, kuri dėl klimato sąlygų vėliau užmūryta. Koridorius ir patalpas dengia žvaigždiniai arba kryžminiai skliautai. Iki 1764 m vienuolyne buvo hipokaustinė šildymo sistema, kaip ir trakų pilyje.

Šv. Onos bažnyčia. Statyta XV a, bet greičiausiai sudegė kaip ir bernardinų, atstatyta ir pašventinta 1581 m. navą (19x8,7, 12,7 aukščio) nuo presbiterijos skiria smaili triumfo arka. 1613 prie presbiterijos pristatyta zakristija ir galerija, jungianti su bernardinų bažnyčia. Išsiskiria fasadų plastiškumu ir grakštumu. Plytos geltonos, dažytos tamsiai raudonai. Panaudota daugiau kaip trisdešimt profilių plytų. Lygi ir plokščia cokolinė fasado dalis pabrėžia viršutinės dalies veržlumą bei grakštumą. Navų šonuose kontraforsai kvadratinio skerspjūvio, panašūs į kolonas. Presbiterijoje – daugiakampiai, su velenėliais briaunose.

Stačiatikių cerkvės.

Vilniaus šv. Trejybės cerkvė pastatyta 1514 m. lietuvos etmono Konstantino ostrogiškio iniciatyva netoli aušros vartų. Šalia buvo rusų pirklių kiemas, netoliese – turgaus aikštė ir kelias, jungęs su rusijos miestais. Išliko pirmykštė halinė erdvė. Cerkvės altoriaus dalį užbaigia triguba pusapskritė apsida. Tai yra būdingas rusų kulto pastatų elementas.

Vilniaus šv. Nikolajaus cerkvė statyta tuo pat metu, kaip ir šv. Trejybės. Išliko gotikinis tūris, kai kurie fasadų ir interjero elementai. 13,5X10,3 m ploto nava su triguba pusapskrite apsida ir žemu bokštu pietvakarių kampe. Altoriaus dalyje yra žvaigždinis skliautas.

Vilniaus skaisčiausios dievo motinos soboras pastatytas 1511-1522 m. senos, kunigaikščio algirdo statytos cerkvės vietoje, tuo metu rusų apgyvento rajono centre. Šalia ėjo kelias į Polocką. Soboras daug kartų rekonstruotas ir architektūra iš esmės pakeista.

XVI a susiformavo keturbokščio kulto pastato tipas.

Synkovičių cerkvė pastatyta XVI a pirmoje pusėje. Dvi pporos stulpų skaido į tris vienodas navas, kurias užbaigia triguba apsida. Dešinioji apsida dengta krištoliniu skliautu. Kampuose keturi gynybiniai bokštai. Šaudymo angos yra vieninteliai bokštų fasadų apdailos elementai.

Murovankos cerkvė pastatyta XVI a pirmoje pusėje. Trinavį halinį tūrį užbaigia viena plati pusapskritė apsida, centrinėje navoje tinkliniai, šonininėse – krištoliniai skliautai.

Kiti visuomeniniai pastatai.

Kauno rotušė pradėta statyti 1542 m. pagal vilniaus architekto benekdito choinovskio projektą. Buvo maždaug dabartinio didumo. Iš XVI a vilniaus ir kauno rotušių išliko tik gotikiniai rūsiai, abi rotušės XVII-XVIII a iš esmės perstatytos, likviduotos prie jų buvusios krautuvėlės ir ūkio pastatai.

Kauno perkūno namai pastatyti prie svarbios gatvės, jungusios nemuno uostą su turgaus aikšte. Dviaukštis pastatas su stačiu dvišlaičiu stogu. Planas ištęstas stačiakampis, dvi skersinės sienos dalija patalpas į tris beveik kvadratines patalpas. Į kiekvieną aukštą ir rūsį atskiri įėjimai. Planas būdingas visuomeniniam pastatui: nėra virtuvės,a bu aukštai ir rūsys neturi vidinio ryšio. Antram aukšte reprezentacinės patalpos su židiniais, sienos su nišom. Rytiniame fasade panaudota 16 įvairių profilių plytų.

3.3. Miestų ir miestelių raida nuo XVI a. Vidurio iki XVII a. Vidurio

3.4. Renesansas

Stiliaus esmė ir plitimas.

XIV – XV pirmiausia Italijoj, o paskui ir visoj Europoj sparčiai plėtėsi prekyba, kūrėsi manufaktūros. Miestai tapo ekonomikos ir kultūros centrais. Renesanso laikotarpiu suklestėjo literatūra, vaizduojamoji ir taikomoji dailė, architektūra.

Pradėta atsisakyti gotikai būdingų konstrukcijų – smailių arkų, kontraforsų, arkbutanų, kryžminių skliautų su konstrukcinėmis plytų nerviūromis. Statiniuose paplito pusapskritės ir segmentinės arkos, tiesios sąramos, piliastrai, cilindriniai skliautai su liunetėmis arba kryžminiai su dekoratyviomis tinko nerviūromis, kupolai ir kupoliniai skliautai. Pastatų išorės ir interjero kompozicijoje vietoj formų, detalių ir siluetų dinamikos pradėjo dominuoti ramuma, vietoj judrių vertikalių linijų – tiesios statiškos horizontalios juostos. Sienas vertikaliai dalijo piliastrai arba puskolonės. Pastatų kompozicijai būdinga griežta simetrija, racionali, aiški plano ir erdvės struktūra, saikingos dekoratyvinės formos.

Feodalinės lietuvos istorijoje XVI a itin reikšmingas tuo, kad atsirado lietuvių raštija, parašyti metraščiai, išspausdintas lietuvos statutas, įsteigta parapinių mokyklų, kolegijų,

aukštoji mokykla – universitetas. Svarbiausiais kultūros centrais tapo kaunas, Kėdainiai, vilnius.

Renesanso statybos.

Kunigaikštis ir stambieji feodalai XVI ir XVII a pirmoje pusėje statydinosi puošnius rezidencinius rūmus. Pradėtos rengti ir tvirtinti bastioninės pilys. Reformacija ir konfesiniai kivirčai skatino religines bendruomenes statyti kulto pastatus.

Medžiagos, mūrijimo technika, konstrukcijos ir formos.

Vis mažiau naudojama lauko riedulių. Plytose dar daromos braukos, pasitaiko skersinių braukų. Plytų ilgis lygus dvigubam pločiui, bet vieno standarto gamintojai nesilaikė, buvo įvairių dydžių. Profiliuotų plytų naudojimas sumažėjo, jomis mūrydavo netinkuoti angokraščiai ir karnizai. Kartais profiliuotų plytų pasitaiko ir po tinku. Į skiedinį įmaišydavo plytų trupinių, bet darė klaidą – pašalino miltus. Mūrą tinkuodavo baltu arba natūraliomis medžiagomis nudažytu skiediniu.

Mūrijimo technika. Daugiau naudoja plytų. Renesansinis rišimo būdas: grandininis (trumpinės plytos klotos ties ilginių viduriu, ilginės visose eilėse vienodai), kryžminis (trumpinių padėtis visose eilėse vienodos, o ilginės kas antroje ar trečioje eilėje perstumtos per pusę savo ilgio).

Konstrukcijos. Nebūdinga kiautinė konstrukcija. Sutvirtinama metalinėmis stemplėmis. Kulto pastatuose atsisakyta kontraforsų. Piliastrai – sutvirtinančios konstrukcijos. Konstrukcinės arkos. Kryžminiais skliautais dengiamos gyvenamosios ir visuomeninės patalpos, rečiau rūsiai. Cilindriniais – rūsiai. Cilindriniais su liunetėmis – vienuolynų koridoriai ir kulto pastatų navos. Kupolinių skliautų pasitaiko kulto pastatuose ir apskrituose pilių bokštuose.

Architektūros formos. Plačiai naudoti orderiai, bet griežtai kanonų nesilaikyta. Plačios arkinės nišos su jose įkomponuotais siauresniais langais. Pusapskritės arkos skaidė frontonus. Kai kurių visuomeninių ir gyvenamųjų pastatų kiemus supo atviros galerijos ir lodžijos, bet dėl klimato sąlygų vėliau dauglis užmūryta. Portalyus imta puošti puskolonėmis ar piliastrais, remiančiais arką arba antablementą. Atikas. Puoštas mentėmis arba piliastrais, sujungtais dvigubomis pusapskritėmis arkutėmis. Dažniausiai Vilniuje, kituose miestuose atikai nepaplito. Langai – su apvadais, skliautai – su dekoratyvinėmis tinko nerviūromis.

Gynybiniai įrenginiai.

Švedijos ir danijos feodalų bei totorių antpuolių grėsmė skaitino bastioninių pilių statybą ir stambiausių miestų įtvirtinimą.

Miestų gynybiniai įrenginiai.

Vilniaus gynybinė siena. 1503 didysis kunigaikštis Aleksandras leido aptverti miestą gynybine siena.siena su pilimis ir jų įtvirtinimais sudarė vientisą sistemą. Buvo 3km ilgio. Labai praturtino miesto tūrinę ir erdvinę kompoziciją: vartai ir bokštai dominavo miesto

siluete ir panoramose. Vidutiniškas aukštis buvo apie 6,5 m. ties pamatais buvo 0,9-1,4 m storio, viršuj plonesnė. Atkarpa tarp medininkų ir Subačiaus vartų turėjo mašikulas. Išslikusi sienos atkarpa pylimo gatvėje turėjo šaudymo angas, medinę šaulių galeriją, dengtą nuolaidžiu į miesto pusę stogu. Šaudymo angos išdėstytos 3,7m atstumu viena nuo kitos, kiekvienoje iš vidinės pusės yra segmentinė šaulio niša su viena statmena ir dviem šoninėm angom.

Sienos fragmentas trakų g. 2 išliko gyvenamojo pastato sienoje.

Gynybinėje sienoje ryšiui su priemiesčiais ir kt miestais pastatyti vartai. XVI a pr leista įrengti penkis, po šimtmečio – dar penkis vartus. Sienoje buvo pilies, marijos Magdalenos, totorių, vilijos (vilniaus), trakų, rūdninkų, medininkų (aušros), Subačiaus, išganytojo (spaso) ir bernardinų vartai.

Subačiaus vartų bokštas buvo triaukštis stačiakampis (16m ilgio ir 14,5 m pločio) su dviem cilindriniais 5m skersmens bokštais kampuose. Stogas dvišlaitis, bokštų – kūginiai. Viršutiniame aukšte ne tik šaudymo angos, bet ir mašikulos.

Totorių vartai stačiakampiai su 2 m pločio įvažiavimu.kadangi nepakankamai stiprūs gynybiniu požiūriu, buvo užversti žemėmis ir rąstais.

Medininkų vartai vieninteliai išlikę. Jais užtverta viena svarbiausių to meto gatvių (pilies, arba didžioji). 11,2x10,8. Įvažiavimą dengė cilindrinis skliautas, abu bokšto aukštus – medinės perdangos. Abiejuose aukštuose šaudymo angos. XVII a pradžioje perstatytas viršus: sumūryta siena aukščiau šaudymo angų ir renesansinis atikas, įrengtas dvišlaitis stogas. Atiko centre – dviejų grifonų laikomas ldk herbas. Antrojo aukšto nišoje XVI a nutapyta freska „pasaulio išganytojas“.

Vilniaus bastėja. XVII a pirmoj pusėj netoli Subačiaus vartų pastatyta bastėja. Ją sudarė trys dalys – bokštas, požeminė patrankų patalpa ir koridorius – tunelis. Tunelis 48m ilgio, 2,8 m pločio ir 3,5 m aukščio perdengtas cilindriniu skliautu, leidžiasi apie 8 m žemyn. Patrankų patalpa yra 110m ilgio, 4m pločio ir 5 m aukščio.

Biržų gynybiniai įrenginiai. Lietuvos etmonas Kristupas Radvila perkūnas biržuose 1586-1589 m pastatė tvirtą bastioninio tipo pilį. 1625 m miestą ir pilį gerokai apgriovė švedai. XVII antro ketvirčio pabaigoje Adomas freitagas sudarė miesto įtvirtinimų projektą. Priešais pilies vartus ir tiltą už perkaso buvo supiltas ir sumūrytas redutas. Kiti įtvirtinimais supo miesto pakraščius.

Klaipėdos gynybiniai įrenginiai [radėti statyti 1627, statyba truko apie 30 m. supilti žvaigždiniai pylimai su bastionais, giliais ir plačiais perkasias, įjungta ir danės vaga. 1678 m švedų antpuolio metu miestas sudegintas, o siena labai sugriauta ir neteko gynybinės reikšmės.

Kauno aptvarinės sienos. XVII pradėtos įrengti naujos aptvarinės sienos nuo nemuno iki neries. Jų kompleksą sudarė medinės bei mūrinės aptvaros bei vartai svarbesnėse gatvėse, mūriniai bokštai sienos posūkiuose, žemės pylimai, perkasai. Siena buvo apie 0,9 storio ir 4,5-5,3 aukščio. Bokštas yra netaisyklingo cilindro formos, dviejų aukštų. Apie 6 m aukščio.

Bastioninės pilys.

Geranainių pilis.

Keturkampė pilis, apsupta pylimu, supiltu tarp dviejų vandens perkasų. Kiemo viduje prie sienos prišlieti dviaukščiai rezidenciniai rūmai, užimantys 1/3 kiemo. Pagal j. Mišelio projektą.

Klaipėdos pilis. Perstatyta XVI a antroje pusėje – pirmoji bastioninė pilis rytų Pabaltijyje. Perstačius pilies korpusus pagal prancūzo Klaudijaus dzonotijaus projektą buvo padaryti išoriniai įtvirtinimai. Trys dideli kampiniai bastionai ir šalia pagrindinių vartų – mažesnis.

Pilies pastatų kompleksą sudarė keturi korpusai apie uždarą kiemą. Didysis bokštas buvo šešių aukštų ir 15 m skersmens, mažesni – keturių ir 11,3 m skersmens. Prie vartų buvo mažasis parako bokštas apie 7,5 m skersmens. Triaukščio korpuso plotis 12,5 m,.

Biržų pilis. Trys statybos ir rekonstrukcijos laikotarpiai.Pirmas – radivilos perkūno iniciatyva pastatyta gynybos ir rezidencinė citadelė, apsupta smailiakampių bastionų, atskirtų apsauginiu perkasu. Kiemo vakariniame pakraštyje stovėjo trijų aukštų rezidencinis korpusas ir evangelikų reformatų bažnyčia su bokštu. Pilies vartų dviaukštis bokštas pastatytas teritorijos simetrijos ašyje priešais tiltą. 1625 švedai gerokia apgriovė pilį, rasti tik vartų bokšto pamatai.1626 kristupas II Radvila atstatinėjo pilį iki 1654 m lietuvos-lenkijos karo su rusija ir Ukraina. Po karo pilies atstatymą organizavo buguslavas Radvila. Architektas Teofilis spinovskis ir inž samuelis arciševskis parengė miesto planą. Perstatytoji biržų pilis užėmė 13 ha plotą. Ypač išsiskyrė rezidenciniai rūmai ir vartų pastatas. Rūmų planas simetriškas, stačiakampis 24,9x71,1. Sudarė triaukščiai galai ir dviaukštė vidurinė dalis. Vidinėje kiemo dalyje dviaukštyje korpuse buvo atviros arkadų galerijos. Rustuoti kampai, laužyti langų apvadai. Labai svarbus buvo 41 m ilgio tiltas per apsauginį perkasą. Jis turėjo ketverius vartus. Laikė aštuonios poros mūrinių aštuonkampių stulpų. Miesto pusėje už reduto buvo 15 m tiltas su vartais ir pakeliama dalimi.

Nesvyžiaus pilis. Tuo pat metu kaip ir biržų. Iniciatorius Mikalojus Kristupas našlaitėlis, architektas jonas marijus bernardonis. Nuo biržų skiriasi laisvesniu trijų korpusų išdėstymu.

Rezidencinės pilys ir rūmai.

II dalis

1. Architektūros raida nuo XVII a pradžios iki XVIII a pab1.1. Lietuvos miestai ir miesteliai nuo XVII a vidurio iki XVIII a septintojo-aštuntojo

dešimtmečių.

Radialinio plano miestai ir miesteliai

VilniusUkmergė, merkinė, joniškis, Panevėžys.Žemaičių Kalvarija, Butrimonys.

Linijinio plano miestai

Tauragė, Onuškis, Švėkšna.

Stačiakampio plano miestai

Klaipėda, biržai, prienai.Svėdasai.

Mišraus plano

KaunasKėdainiai, telšiai.Kražiai, šilutė, ylakiai.

1.2. Barokas

Stiliaus esmė ir raida. Vilniaus baroko mokykla.

Ankstyvasis barokas. 1600 – 1650 šalia retų barokinių statybų dar tesėsi renesanso su gotikos priemaišomis

Brandusis barokas. 1650 – 1730 pastatų kompozicija labiau savita, daugiau krypstama į interjerų puošybą, menų sintezę. Nebuvo vingrių linijų, mažai naudota ornamentikos, statyti neaukšti bokštai.

Vėlyvasis barokas. Vilniaus baroko mokykla, sakraliniai pastatai. Jie stačiakampiai, haliniai, dvibokščiai, lengvų vertikalių proporcijų. Daugiafasadiškumas. 1730-1748 m. arch formos kaskart sudėtingesnės, vingrios, bet dar laikomasi orderinės tektonikos. Daugiausiai Vilniuje.1748-1770 m. formos lankstesnės, frontonai praranda orderinę tektoniką (rokoko požymis). Mėgiamas prancūziškasis kriauklių motyvas. Konkuruoja jėzuitų, dominikonų ir Bazilijonų bažnyčios. 1770-1790 m. barokas palaipsniui užleidžia vietą klasicizmui. Formos santūrios, subjektyviai įprasmintos.

Architektai. T. Žebrauskas buvo matematikos profesorius, astronomas. Nuo 1746 m žinomas kaip architektas. Vienas žymiausių vilnietiškosios baroko ir rokoko architektūros kūrėjų. 1748 -1750 metais po gaisro atstatė ar rekonstravo Vilniaus Šv. Ignoto bažnyčią, kurią sumodernino pagal „naujajį stilių“ – rokoką; 1753 m. suprojektavo ir pradėjo statyti Vilniaus astronomijos observatoriją. T. Žebrauskas 1757 m. ukūrė ir pradėjo statyti Kražių benediktinų bažnyčią. J. K. Glaubicas. Buvo vienas iš vilniaus baroko architektūros mokyklos kūrėjų. Jo kūrybai būdingas interjerų puošnumas, bareljefinės plastikos motyvų ir skulptūrų asimetrija, įvairumas.

Medžiagos, statybos technika ir konstrukcijos.

Pagr medžiaga molio plytos. XVII a kai kurių pastatų dalių apdailai naudotos atvežtinės medžiagos – marmuras ir smiltainis. Rišama skiediniu, gipsas naudojamas interjerų skulptūroms ir reljefams.

Visuomeniniai pastatai.

Sakraliniai pastatai ir ansambliai. Svarbūs urbanistiniai akcentai – statomi didelių miestų centrinėse dalyse, priemiesčiuose arba periferijoje. Periferijos ansambliai dažnai išsidėstę kvadratiniame arba stačiakampiame plote, jų užstatymas ekstensyvus, planavimas asimetriškas. Lietuvoje išlikęs tik vienas barokinis simetriškas Pažaislio vienuolyno ansamblis.

Vienuolynų namai.

Bažnyčios:

Bebokštės. Planas – kryžminis arba stačiakampis, tūris – bazilikinis, trinavis halinis arba vienanavis. Pagrindinis fasadas beveik visada vertikaliai suskirstytas į tris dalis, horizontaliai – nuo dviejų iki keturių įvairaus aukščio tarpsnių. Apatinis tarpsnis dažniausiai sutampa su šoninių navų aukščiu, viršutinis – siauresnis, su išgaubomis arba voliutomis iš šonų.

Vilniaus visų šventųjų bažnyčia

Pirmasis bebokštis baroko sakralinis pastatas lietuvoje. Pastatyta 1620 – 1631 m. karališkojo sekretoriaus V. Chludžinskio iniciatyva. Varpinė sumūryta 1743 m. Kartu su varpine ir karmelitų vienuolyno namais ji sudaro ansamblį, išplitusį trikampiame sklype tarp pylimo, rūdninkų ir visų šventųjų gatvių. Trinavė, bazilikinė, lotyniškojo kryžiaus plano bažnyčia vietoj transepto iš abiejų pusių turi koplyčias. Ryškus karnizas dalija fasadą į du tarpsnius, platūs dvibriauniai piliastrai žymi vidaus erdvės struktūrą, pabrėžia centrinę navą. Fasadą užbaigia aukštokas trikampis frontonas, abipus jo ant pratęstoos sienos styro obeliskai. Fasado centrinę ašį žymi puošnus, dar renesansu dvelkiantis portalas ir dideli langai abiejuose tarpsniuose. Prie bažnyčios šiaurinio kampo prišlietas vėlyvojo baroko formų varpinės bokštas – keturių žemėjančių į viršų tarpsnių, būdingo vilniui parabolinio silueto. Šis bokštas turi prototipą – Glubokojės karmelitų bažnyčios bokštus, statyttus dešimtmečiu anksčiau, greičiausiai to paties architekto, nes formos kartojamos iki detalių.

Vilniaus šv. Teresės bažnyčia

1633 – 1650 metais pastatyta šalia medininkų vartų kartu su basųjų karmelitų vienuolynu. Pastatyta pagal Ulricho projektą, pagr fasadą greičiausiai sukūrė italas architektas ir skulptorius Konstantinas Tenkala. Po 1760 m. gaisro atstatant bažnyčią, jos interjeras gausiai dekoruotas rokokiniais lipdiniais. 1783 m. prie bažnyčios pristatyta didikų Pociejų šeimos mauzoliejinė koplyčia. Bažnyčia yra stačiakampė bazilika. Pagrindinis bažnyčios fasadas apdailintas švediškuoju smiltainiu, granitu bei įvairių atspalvių marmuru, šios apdailos medžiagos Lietuvoje retai naudotos. Frontono timpane ryškiai išsiskiria Pacų herbas. Bažnyęios fasado puošyba santūri, tektoniška – tuo jis gerokai skiriasi nuo kresnų, prisodrintų dekoro Romos pirmųjų barokinių sakralinių pastatų.

Vilniaus šv. Juozapo bažnyčia

LDK didiko S. Paco iniciatyva pastatyta 1636 – 1638 m. apie 1865 m. nugriauta. Buvo kryžminė su transeptu. Pagrindinis fasadas primena romos st. Maria della vittoria bažnyčios fasadą, tik savitai supaprastintas. Čia pirmą kartą lietuvoje panaudotos voliutos su anstatais vazoms, ažūriniams kryžiams, kurie ypač pamėgti XVIII a.

Romos st. Maria della vittoria bažnyčia

Vilniaus šv. Jono bažnyčia

Sudaro glaudų ansamblį su varpine ir universiteto pastatais, supančiais didįjį (P. Skargos) kiemą, sumūryta 1426 m. 1738 – 1749 metais atstatant po gaisrų pakeista išvaizda, pagal Glaubico projektą rekonstruotas pagrindinis fasadas, presbiterijos frontonas, interjere įkurti unikalūs altoriai. Pagrindinis fasadas ir presbiterijos frontonas gausiai išpuošti orderio elementais – kolonomis, piliastrais, laužytais karnizais. Šios bažnyčios pagrindinis fasadas yra vienas originaliausių visoje Šiaurės Rytų Europoje. Tarp trečiojo tarpsnio kolonų stovinčios skulptūros yra Jano Hedelio. Glaubico suprojektuotas dešimties altorių ansamblis – unikalus šedevras, neturintis lygių ne tik Lietuvoje, bet ir visame pabaltyje. Kartu su bažnyčia XVIII a. Rekonstruota ir varpinė.varpinės bokštas kartu su geležiniu kryžiumi yra 68 m. aukščio.

Vilniaus šv. Jurgio bažnyčios ir basųjų karmelitų vienuolyno ansamblis

Yra tarp K. Sirvydo ir Tilto gatvių. Pirmoji gotikinė bažnyčia pastatyta 1506 m. LDK kanclerio, Vilniaus vaivados J. Radvilos lėšomis. Po 1749 m. gaisro, kuris sunaikino bažnyčią ir varpinę, perstatyta 1750 – 1755 m. Naugarduko vaivados J. Radvilos iniciatyva. Rekonstrukcijai vadovavo architektas ir skulptorius Pranciškus Hoferis. Bažnyčia yra stačiakampė, vienanavė, su stačiakampe, žemesne ir siauresne presbiterija (gotikos tradicija).

Ovaluose ant presbiterijos sienų nutapyti Zigmanto Vazos, Mikalojaus, jo žmonos Barboros ir Jurgio Radvilų portretai. Tai vieninteliai Lietuvoje išlikę barokinės portretinės sienų tapybos pavyzdžiai.

Jūžintų Šv. Mykolo Arkangelo bažnyčia

Vienas iš vėliausiai statytų barokinių bebokščių sakralinių pastatų. Ją statydino dvarininkas Mykolas Veizenhofas (1799 m.)bažnyčios planas stačiakampis, erdvė – trinavė bazilikinė. Fasado centrinę dalį nuo šoninių skiria dvibriauniai piliastrai, stovintys ant savotiškų plačių tumbų. Jie kerta platų karnizą – tai baroko architektūroje visai neįmanomas sprendimas. Jūžintų bažnyčia yra nežinomo architekto subjektyviai išreikštas, bet vientisas kūrinys. Dominuoja baroko bruožai, nors kai kur nesiskaitoma su tradiciniais stiliaus dėsniais, o žymus formų santūrumas – tai jau klasicizmo įtaka.

Veisiejų parapinė Šv. Jurgio bažnyčia

Pastatyta 1768 – 1817 m. fundatorė – dvaro valdytoja V. Oginskytė – Žinevienė. Bažnyčia stačiakampė, trinavės bazilikinės ervės. Fasadas primena Vilniaus ankstyvojo baroko bebokštes bažnyčias, bet jau dvelkia klasicizmu.

Pumpėnų Švenčiausios Marijos škaplierinės bažnyčia

Statyta 1798 – 1818 m. bažnyčia stačiakampė, su pusapskrite apsida, halinė, dviejų masyvių piliorių sudalyta į tris navas. Viršutinio tarpsnio šonus remia trikampiai tiesių šlaitų skydai – barokinių voliutų reminescencija.

Centriškos kupolinės. Statytos brandaus baroko laikotarpyje. Planas daugiakampis arba graikiškojo kryžiaus formos. Išorėje dominuoja monumentalus kupolas. Fasadas beveik visada dvibokštis. Visos centriškosios kupolinės bažnyčios yra sudėtinės ansamblių dalys jos priklausė įvairioms vienuolijoms.

Vilniaus katedros šv. Kazimiero koplyčia

vienas iš pirmųjų centriškų kupolinių sakralinių pastatų Lietuvoje, 1623 – 1636 metais Zigmanto III Vazos iniciatyva pristatyta pietryčių kampe, vietoj buvusios E. Valavičiaus koplyčios. Projektavo ir statybai vadovavo architektas Konstantinas Tenkala. Koplyčią, nukentėjusią per karą su švedais, nuo 1666 m. rekonstravo architektas Johanas Vincentas Salvadoras. Didžiulė koplyčios restauracija atlikta 1690 – 1692 m. tuo metu sudėtingą interjero stiuko dekorą atliko greičiausiai Pjetras Pertis, o dvi dideles freskas šoninėse sienose nutapė Mikelis Arkangelas Palonis. Koplyčios planas kvadratinis, tūris – kubas, virš kurio iškyla aštuoniasienis (viduje – cilindrinis) būgnas, laikantis paaukštinto silueto kupolą su gražios formos žibintu. Pietiniame fasade įmūryta rausvo marmuro paminklinė plokštė, įrėminta architekto K. Tenkalos darbo dekoratyviniais juodo marmuro apvadais. Koplyčios interjere pastebima viena iš ankstyvojo Romos baroko krypčių – dekoruoti architekrūros formas įvairių atspalvių ir

faktūros medžiagomis, metalu, paauksinimu, lipdiniais, tapybos darbais, skulptūra. Viduje koplyčia kvadratinė, 11 m ilgio ir pločio. Jos sienos vertikaliai suskirstytos į tris dalis.

Pažaislio Švenčiausios Marijos apsilankymo bažnyčia ir kamaldulių vienuolynas

Pažaislio bažnyčios ir vienuolyno ansamblis pastatytas XVII–XVIII a. funduojant Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Didžiajam kancleriui Kristupui Žygimantui Pacui. 1660 m. jis kreipėsi į Kamaldulių ordino vyresnybę Romoje, raštu pasižadėdamas finansuoti vienuolyno ir bažnyčios statybą Lietuvoje. Netrukus, gavęs aukščiausiosios bažnytinės vadovybės palaiminimą, kartu su architektu ir keliais Krokuvos Bielianų kamaldulių vienuoliais netoli Kauno surado planuojamam statyti vienuolynui tinkamą vietą – Pažaislį. Šią gražią miškingą vietovę K. Z. Pacas nupirko iš Kauno žemės teisėjo Samuelio Oborskio ir pavadino Ramybės (Taikos) kalnu (Mons Pacis). [3]

Ansamblis buvo statomas iš degtų plytų. Apdailai naudotas smiltainis, marmuras, medis, spalvotieji metalai. Pagal iš anksto pateiktus brėžinius juodo ir rausvo marmuro gaminiai buvo ruošiami netoli Krokuvos esančiose marmuro laužyklose ir sausumos bei vandens keliais gabenami pro Varšuvą, Dancingą, Karaliaučių į Pažaislį.

Sakralinį kompleksą kūrė Italijos menininkai: architektai Džambatista Fredianis (Frediani), broliai Pjetras ir Karlas Putiniai (Puttini) (nuo 1674 m.). Skulptorius iš Lombardijos Džovanis Merlis (Merli) 1674–1676 m. figūriniais ir ornamentiniais stiuko lipdiniais dekoravo interjerą, vokiečių kilmės Mikalojus Volšeidas (Wolscheid) sukūrė bažnyčios fasado ir Didžiųjų vartų skulptūras. Dailininkas iš Florencijos Mikelandželas Palonis (Palloni) nutapė 140 įvairaus dydžio ir siužetų freskų, paveikslus altoriams bei portretus, o Džuzepė Rosis (Rossi) sukūrė bažnyčios kupolo freską.

1664 m. lapkričio 3 d. įvyko iškilminga vienuolyno fundacija ir akto pasirašymas. Fundatorius bažnyčią numatė kaip savo šeimos mauzoliejų, kuris įrengtas po prieangiu, taip išreiškiant nusižeminimą ir nuolankumą Dievui. 1667 m. pašventintas bažnyčios kertinis akmuo. 1681 m. baigta bokštų statyba. K. Z. Pacas mirė 1684 m., nebaigęs vienuolyno statybos. Jo pradėtą darbą tęsė giminaitis Mykolas Kazimieras Pacas. Apie 1696 m. baigta bažyčios statyba, 1712 m. užbaigti apdailos darbai, 1712 m. spalio 15 d. konsekravo Vilniaus vyskupasKonstantinas Bžostovskis.

1718–1755 m. perplanuoti vienuolyno kiemai, pastatyta naujų pagalbinių pastatų. 1755 m. nuo žaibo bažnyčioje kilęs gaisras sunaikino stogo dangą, apgadino virš zakristijos esančią bibliotekos salę ir kitas patalpas.

1812 m. vienuolyną apiplėšė prancūzų kariuomenė. Po 1831 m. sukilimo numalšinimo caro Nikolajaus I įsakymu 1831 m. vienuolynas uždarytas.1832–1845 m. pritaikytas Uspenijės soborui ir stačiatikų vienuolynui. Kamalduliai ištremti į Mogiliovo srities vienuolynus, o jų turtas konfiskuotas. Stačiatikių vienuolynas (rus. Пожайскiй-Успенскiй монастырь) veikė iki 1915 m. Vienuolyno teritorijoje palaidotas carinės Rusijos himno autoriusAleksejus Lvovas.

1917–1918 m. vienuolyne veikė kaizerinės vokiečių kariuomenės ligoninė. Vienuolynas buvo nusiaubtas ir apiplėštas: nuplėštas žalvario stogas, išdaužyti langai, išlaužytos durys, išgabenti dailės kūriniai. Lietuvai atgavus nepriklausomybę 1920 m. Pažaislyje įsikūrė iš Čikagos atvykusios

seserys kazimierietės. 1928 m. iš Rusijos sugrąžintas Dievo Motinos paveikslas. Apie 1930 m. uždengtas naujas cinkuotos skardos stogas.

Pokario metais vienuolyne veikė Lietuvos centrinis archyvas, vėliau – senelių namai, nuo 1950 m. respublikinė psichoneurologinė ligoninė. 1964 m. bandyta įkurti Kauno turistinę bazę. 1967–1992 m. vienuolyne veikė Valstybinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus filialas. 1992 m. pastatai grąžinti Šv. Kazimiero kongregacijos seserims.

Vilniaus Antakalnio Viešpaties Jėzaus bažnyčia su trintorių vienuolynu

Pastatyta 1694-1717 m. LDK etmono ir Vilniaus vaivados Kazimiero Jono Sapiegos. Ansamblis buvo sudėtinė priemiestinės Sapiegų rezidencijos dalis. 1693 m. Sapiega čia įkurdino vienuolius trinitorius. Bažnyčios dekoravimo darbai tęsėsi iki 1756 m. manoma, kad tada buvo pristatyti ir bokštai. 1700-1705 metais interjerą dekoravo skulptorius P. Pertis, vėliau dirbo ir kiti skulptoriai. 1790 bažnyčia atnaujinta, pastatyti šoniniai altoriai. Bažnyčios erdvė centriška, 18 m skersmens, taisyklingo aštuonkampio formos, kupolas be būgno. Prie bažnyčios šono glaudžiasi vienuolyno korpusai, išsidėstę aplink uždarą kiemą. Jie dviaukščiai ir triaukščiai, koridorinės sistemos, itin kuklių formų.

Liškiavos Švenčiausios trejybės bažnyčia ir dominikonų vienuolynas

Pastatyti beveik tuo pačiu metu, kaip ir Antakalnio trinitorių ansamblis Vilniuje. Statybos iniciatoriai buvo vienuoliai, siekę įsigalėti feodalo V. J. Kosilos ir jo žmonos dovanotose jiems Liškiavos dvaro žemėse. 1703 jie pradėjo statydinti bažnyčią. 1704 – 1741 m. pastatyta bažnyčia yra centriško tūrio, su nevienodų kraštinių aštuoniakampe erdve centre. Vienuolyno gyvenamasis namas (XVIII a. Antroji pusė) yra dviaukštis, stačiakampis, su erdviais rūsiais; abiejuose aukštuose abipus koridorių išdėstytos vienuolių celės ir kitos mažesnės patalpos.

Vilniaus Jėzaus Širdies bažnyčia su vizitiečių vienuolynu

Pradėta statyti 1694 m. dėl Šiaurės karo statyba buvo sustojusi, pabaigta statyti 1744m., interjeras užbaigtas 1763 m. vienuolyno namai baigti taip pat XVIII a. Viduryje. Ansamblio architektas ir statybos organizatorius buvo Juozas Pola. Ansamblis išsidėstęs už miesto gynybinių sienų, šalia Rasų kapinių.Bažnyčios planas graikiškojo kryžiaus formos, su 12,5 m skersmens ir 49 m aukščio kupolu. Ši bažnyčia – vienintelis Lietuvoje centrinis kupolinis pastatas, kurio pagrindiniame fasade nėra bokštų. Bažnyčios interjerą puošia gausūs rokokiniai ornamentai. Prie bažnyčios presbiterijos asimetriškai prijungti vizitiečių vienuolyno namai, pastatyti apie du kiemus. Uždarą kluatrą iš visų pusių supa galerija.

Bažnyčios su bokštais. Bokštai – būdingiausi visų Lietuvos baroko periodų sakralinių pastatų išorės atributai. Dauguma Lietuvos barokinių bažnyčių yra dvibokštės.kartais bažnyčių su bokštais išorę praturtina pagrindinį įėjimą pabrėžiantis puošnus, sodrių formų tambūras (Vilniaus misionierių bažnyčia) arba prie šoninio fasado pristatyta magnato šeimos memorialinė grakščių proporcijų koplyčia (P. Valavičiaus pastatydinta Apvaizdos koplyčia prie Vilniaus Šv. Kotrynos bažnyčios). Beveik visų Lietuvos barokinių bažnyčių su bokštais išorė sukomponuota pagal tuos pačius kompozicijos principus, laikui bėgant labiau keitėsi tik pavienės jų formos.

Kryžminės bažnyčios ir cerkvės. Trinavės

Vilniaus šv. Kazimiero bažnyčia (kartu su jėzuitų vienuolyno namais)

Pirmasis barokinis sakralinsi pastatas; bažnyčia statyta 1604 – 1618 m. vadovaujant Povilui Bokšai. Darbus vykdė Jonas Prochovičius. Po 1749 m. gaisro rekonstruota: kupolas ir bokštas įgavo rokoko stiliaus formas, pastatyti nauji altoriai. Šv. Kazimiero bažnyčia yra didžiausias Lietuvoje barokinis sakralinis pastatas. Bažnyčios išorėje dominuoja stambus, bet grakštus ir puošnus kupolas su aukštu žibintu, kurio viršūnė – Lietuvos didžiojo kunigaikščio kepurės formos.

Jėzuitų vienuolyno namai gana kuklūs, dviejų-trijų aukštų. Profesų namų interjerą 1726 – 1731 m. dailininkas J. Buceris dekoravo įžymių jėzuitų portretais.Vilniaus Šventosios Dvasios cerkvė

1638 m pastatyta Senamiesčio pietinėje dalyje prie gynybinės sienos. Svarbiausias ansamblio akcentas yra cerkvė. Jos pašonėje stovi varpinė, o priešakyje laisvai išdėstyti 3 stačiatikių vyrų ir moterų vienuolynų korpusai. 1749 m. gaisras sunaikino vienuolyną ir cerkvę. Iki 1753 m. atstatytoje cerkvėje daug kas pakeista: interjeras papuoštas baroko ornamentų reljefais, pastatytas puošnus ikonostasas (architektas J. K. Glaubicas). Cerkvė yra lotyniškojo kryžiaus trinavė bazilika. 1638 m. šalia cerkvės pastatyta kvadratinė masyvi, trijų tarpsnių, lakoniškų formų varpinė. Savita išskaidytų vienuolyno korpusų sistema, nes kitų Lietuvos vienuolynų gyvenamieji namai tarpusavy sujungti.

Vilniaus šv. Petro ir Povilo bažnyčia su Laterano kanauninkų vienuolynu

Ansamblio statybpos iniciatorius buvo LDK didysis etmonas ir Vilniaus vaivada Mykolas Kazimieras Pacas, nuamtęs, kad bažnyčioje būsiąs ir jo šeimos mauzoliejus. Bažnyčios projektą parengė lenkų architektas Janas Zaoras. 1688 m. padėtas kertinis akmuo, statybai iš pradžių vadovavo Zaoras, vėliau architektas Džambatistas Fredianis. Intensyvūs statybos darbai vyko 1673 – 1675 m., bet idaus dekoravimas tęsėsi dar dešimtmetį.Bažnyčia – lotyniško kryžiaus trinavė bazilika, vietoje šoninių navų yra praėjimais sujungtos koplyčios, panašiai kaip Romos Jėzaus bažnyčioje.

Cerkvės vaizdas XIX a. pradžioje

Bažnyčios fasado prototipu laikomas Lenkijos Tarnovo parapinės bažnyčios fasadas, kurio autorius, manoma, tas pats Zaoras.1677 – 1682 m. į rytus nuo bažnyčios pastatytas Laterano kanauninkų vienuolynas, kurį galerija ir antrojo aukšto koridorius jungė su bažnyčia.

Vilniaus Šventosios Dvasios bažnyčios ir dominikonų vienuolyno ansamblis

1408 m pastatyta bažnyčia per 1679 – 1688 metų barokinę rekonstrukciją įgijo šonines navas, bokštus, naują zakristiją. Bažnyčia yra gana didelė lotyniškojo kryžiaus formos bazilika su kupolu virš kryžmos. Centrinės navos aukštis – 22 m. Tai vienas vertingiausių rokokinių interjerų Lietuvoje:Šeši didžiuliai, proporcingi bažnyčios erdvei altoriai, originali sakykla-klausyklaapjuosta vingriais turtingų profilių karnizais, vargonų choro tribūna (ją pastatė meistras Adomas Kasperinis 1776 m.).Prie bažnyčios šliejasi dominikonų vienuolyno korpusai, supantys erdvų kvadratinį kluatrą. Kai kurios vienuolyno namų patalpos dekoruotos al secco tapyba.

Vienanavės su transeptu.

Kauno Dievo Kūno bažnyčia su dominikonų vienuolynu

Pastatyta miesto pakraštyje 1678 – 1690 m. bažnyčios statybos užbaigimo ir interjero įrengimo darbams nuo 1682 m. vadovavo architektas Pjetras Putinis, dirbęs Pažaislio ansamblio statyboje. Bažnyčia iš pradžių buvo vienanavė stačiakampė, P. Putinis pristatė šonines koplyčias ir stačiakampę presbiteriją. Tada bažnyčios planas tapo kryžminis.Bažnyčia turėjo 4 barokinių formų frontonus. Prie bažnyčios zakristijos vakarinėje pusėje šliejosi kuklus, rekonstruotas iš senų pastatų, dviejų

korpusų dviaukštis vienuolyno namas. Vakarinio korpuso gale prie Vilniaus gatvės yra frontonas, galbūt išlikęs iš XVII a.

Kauno Šventojo Kryžiaus bažnyčia su karmelitų vienuolynu Ansamblis sukurtas 1685 – 1700 metais, 1777 m. į rytus nuo bažnyčios sumūrytas vienuolynas. Abu pastatus jungė koridorius. Bažnyčia kryžminė vienanavė, bokštai iki XIX a. Pabaigos buvo dar nebaigti statyti. Po XIX a. Rekonstrukcijos visuose fasaduose kyla vienodi kuklūs trikampiai frontonai, kampus žymi toskaninio orderio piliastrai. Vienuolyno namai susideda iš trijų korpusų. Originali jų plano konfigūracija primena netaisyklingą H raidę.

Stakliškių parapinė Švenčiausiosios Trejybės bažnyčia

Pastatyta 1765 – 1776 metais, seniūnijos valdytojo J. Bufalo iniciatyva, prie senojo Vilniaus kelio, netoli dvaro sodybos. Bažnyčia kryžminė vienanavė, apsida viduje tiesi, išorėje trisienė. Bokštai skiriasi nuo Vilniaus bažnyčių – viršutinis tarpsnis tarsi būtų paviljono pobūdžio.Bažnyčios interjeras jaukus ir šviesus, navos ir transepto sankryžą dengia kupolinis skliautas. Į interjerą darniai įjungti dekoratyvūs barokinių formų altoriai. Originaliai pratęstas pagal šonines bažnyčios sienas vargonų choras su arkiniais praėjimais per piliastrus sudaro savotišką galeriją.

Dalis kryžminių bažnyčių vietoj transepto turėjo simetriškai išsikišusias, žemesnes už centrinę navą koplyčias. Tokio tūrio bažnyčios statytos daugiausiai periferijoje, jos buvo ne tik dvibokštės, bet ir vienbokštės.

Raseinių Švenčiausios Marijos ėmimo į dangų bažnyčia ir dominikonų vienuolynas

Išsidėstęs rytiniame miesto pakraštyje esančioje aukštumoje. Bažnyčia pastatyta 1663 m. XVII a. Antroje pusėje sumūryti vienuolyno gyvenamieji ir ūkiniai pastatai. 1776 – 1782 metais ansamblis buvo iš pagrindų rekonstruotas, vadovavo vienuolyno vyresnysis Liudvikas Grincevičius. Bažnyčia pailginta, pastatytas naujas dvibokštis vėlyvojo baroko formų pagrindinis fasadas. Bažnyčia trinavė bazilikinė, koplyčios kiek aukštesnės už šonines navas. Centrinė nava nuo prienavio iki transepto susiaurėja apie 1 m (manoma, kad „pailgintų“ navos perspektyvą).Dviaukščiai vienuolyno namai supa pusiau uždarą kiemą, vienuolyne patalpos išdėstytos vienapus koridorių.

Varnių Šv. Petro ir Povilo katedra

(1680 – 1691 m.) įkurta vyskupo K. Paco iniciatyva. Kryžminės trinavės bazilikinės bažnyčios centrinė nava daugiau negu dvigubai platesnė už šonines navas. Plokštuminė fasadų kompozicija būdinga pereinamajam laikotarpiui tarp brandaus ir vėlyvojo baroko. Raiškiausias interjero akcentas – XVIII a. Viduryje pastatyta vargonų choro tribūna su lankstytu parapetu.

Vilniaus Kalvarijų šv. Kryžiaus bažnyčia

Pastatyta 1755 – 1772 metais šiauriniame miesto pakraštyje. Jos fundatoriai – M. ir K. Petrauskai. XVIII a. Antrojoje pusėje ant kalvelės prie bažnyčios iškilo ir dominikonų vienuolyno namai ir mūrinės koplyčios (kryžiaus kelio stotys). Bažnyčia bazilikinė, trinavė, interjeras rokokinis.Dominikonų vienuolyno namai pastatyti ne iš karto, pirmasis vienuolynas atsirado tikriasuiai 1675 – 1701 metais vyskupo A. Sapiegos iniciatyva.Devyniolika nesikartojančių barokinių formų Kryžiaus kelio koplyčių XVIII a. sumūryta miškingoje, raiškaus reljefo vietoje, tarp Šv. Kryžiaus bažnyčios ir Trinapolio trinitorių ansamblio.

Palėvenės Šv. Dominyko bažnyčia su domininkonų vienuolynu

Ansamblį fundavo Ukmergės apskrities teisėjas L. M. Odlanickis – Počobutas. Bažnyčia pradėta statyti 1676 m. iš pradžių ji buvo nedidelė, stačiakampė vienanavė, su trisiene apsida, XVIII a pirmojoje pusėje abipus navos primūrytos lygaus aukščio su nava koplyčios. Interjere XVIII a viduryje įrengti turtingų rokoko formų altoriai, gausiai išpuošti skulptūromis. Raiškus interjero akcentas – puošni rokokinė sakykla.Vienuolyno namai iš trijų korpusų, baigtų statyti 1779 m., supo pusiau uždarą kiemą. Namų fasadai lygūs, tik rytinės pusės ir bokštelių langus puošia tiesūs sandrikai.

Stačiakampės. Ypač paplito vėlyvojo baroko periode – XVIII a.

Kauno Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčia su jėzuitų vienuolynu

1666 m. jėzuitai pradėjo statyti mūrinę bažnyčią. 1668 m. sudegė pastoliai. Kunigo Pranciškaus Milvydo rūpesčiu bažnyčia pastatyta 1720m., bokštai – 1725 m. 1732 m. gaisras nusiaubė kolegiją, vienuolyną, bažnyčią. Sugriuvo bažnyčios stogas, skliautai, bokštas. 1746–1751m. atstatytas bokštas, 1752 m. suskliaustas laidojimo rūsys, išmūryti didžiojo altoriaus pamatai. 1753–1754 m. pastatyti 3 nauji mūriniai altoriai. Didįjį altorių 1753 m. marmuro imitacija papuošė meistras Jonas Kerneris.

1757–1763 m. skulptorius Antonis Dacratas (Datzrath) sukūrė lipdinių ir skulptūrų. XVIII a. antrojoje pusėje buvo 12 dirbtiniu marmuru papuoštų altorių (išliko 2). 

Bažnyčia vėlyvojo baroko stiliaus, stačiakampio plano, dvibokštė, su pusapskrite apside. Vidus 3 navų.

Iš šonų bažnyčią rėmina vienuolyno ir gimnazijos pastatai. Seniau statytus, pirmuosius pastatų tarpsnius vertikaliai skaido nuosaikūs piliastrai ir tarp jų išdėstyti aukšti stačiakampiai langai. Antruosius tarpsnius skaido beveik identiški piliastrai ir suporintų, mažesnių nei pirmuosiuose aukštuose, langų eilės.

Į rytus nuo bažnyčios esantis jėzuitų vienuolynas pastatytas 1761 – 1768 metais, įjungiant sudegusių namų griuvėsius. Statybai vadovavo architektas Mikalojus Velička.

Vilniaus dominikonų šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčia

Viena iš ankstyvųjų stačiakampių dvibokščių bažnyčių. 1690 m. pradėta statyti mūrinė bažnyčia, kuri baigta mūryti iki 1722 m. Ji buvo žema, su dviem bokšteliais. 1718–1727 m. išmūrytas frontonas, bažnyčia paaukštinta. 1713–1739 m. pastatytas mūrinis vienuolynas. 1727–1746 m. pagal architekto Abraomo Antuano Zenu projektą paaukštinti bažnyčios bokštai. 1743–1744 m. dekoruotas bažnyčios vidus. 1765 m. vienuolynas nukentėjo nuo gaisro ir netrukus buvo atstatytas. 1777 m. architektas Augustinas Kosakauskas prie bažnyčios suprojektavo ir pastatė dar kitą namą, ūkinius pastatus. XVIII a. pietinio bokšto apačioje įrengta Šv. Hiacinto koplyčia.

1794 m. Rusijos kariuomenė, naikindama Vilniaus priemiesčius, bažnyčią apgriovė. 1797 m. suremontuota. 1799 m. vienuolyne įkurta Šv. Jokūbo ligoninė. 1812 m. bažnyčioje įrengta karo ligoninė, sukūrenti joje buvę suolai, zakristijos spintos. Pamaldos laikytos vienuolyno koridoriuje. 1812 m. pabaigoje bažnyčios šventoriuje palaidota daug prancūzų karių. 1844 m. vienuolynas uždarytas, o bažnyčia palikta parapine. 1841, 1887 ir 1892 m. bažnyčia remontuota. Iki 1939 m. dailininkas Jurgis Hopenas restauravo vidų. Per Antrąjį pasaulinį karą bažnyčia apgriauta.

Bažnyčia vėlyvojo baroko stiliaus, centrinė dalis stačiakampio plano, dvibokštė. Aukščiausia (24 m) vienanavė Lietuvos bažnyčia. Prie navos prijungta žemesnė ir siauresnė presbiterija pereina į dar žemesnę pusapskritę altoriaus dalį. Yra 7 altoriai. Šventoriaus tvora tinkuoto mūro.

Vilniaus Trinapolio trinitorių Šv. Trejybės bažnyčia

įsteigta vyskupo K. Bžotovskio 1695 m., statyba vyko 1695 – 1709 metais, 1715 – 1722 metais užstatyti viršutiniai bokštų tarpsniai. 1750 – 1760 metais rekonstruota rokoko formomis. Greičiausiai tuo metu pastatyti rokokiniai (neišlikę) altoriai bei bokštų šalmai. Bažnyčios tūris labai originalus: išorėje taisyklingas stačiakampis, o vienanavė vidaus erdvė yra ištęsto aštuoniakampio (9x19 m) formos. Išildine kryptimi erdvę pratęsia kvadratinė presbiterija, skersinės ašies galuose yra trumpos iškyšos, sudarančios lyg ir transeptą.

Vilniaus Šv. Rapolo bažnyčios ir jėzuitų vienuolyno ansamblis

Bažnyčia pastatyta 1702 – 1709 metais vaivadijos žemės raštininko M. Košico iniciatyva. Bokštai užstatyti vėliau: vienas jų suprojektuotas ir pastatytas 1752 m architekto ir skulptoriaus Jono Valento Dyderšteino kartu su architektu Jonu Nesemkauskiu, antrasis – dar vėliau. 1752 pradėtas statyti didysis altorius, kurio autorius greičiausiai taip pat J. Nesemkauskis. Bažnyčia bazilikinė trinavė, planas kompaktiškas stačiakampis. Interjere ryškios vertikalios linijos, nėra net vainikuojančio antablemento. Į bažnyčios galą remiasi ilgas vienuolyno namas (1730 m). jo celės išdėstytos vienapus koridoriaus. Užlenktuose į šiaurę galuose yra bendrosios patalpos, namo fasadas ritmiškai suskirstytas mentėmis.

Vilniaus Šv. Kotrynos bažnyčios ir benediktinų vienuolyno ansamblis

Didelę meninę reikšmę turi prie bažnyčios pristatyta koplyčia. Vienuolynas ir Šv. Kotrynos bažnyčia pradėta steigti 1618 m. LDK etmono, Vilniaus vaivados J. K. Chodkevičiaus iniciatyva. Dabartinę išvaizdą bažnyčia įgavo po rekonstrukcijos pagal architekto J. K. Glaubico projektą. Rekonstrukcijos darbai, pradėti 1741 m., tęsėsi iki 1753. Po vėlyvojo baroko rekonstrukcijų bažnyčia tapo vienanavė, su siauresne ir žemesne presbiterija, užsibaigiančia pusapskrite apside. Navos aukštis 20 m, atitinka jos ilgį. Penkių tarpsnių bokštai pagrindiniame fasade.

Šone prigludusi Apvaizdos koplyčia yra centriška, išorėje šešiasienė, o viduje pusapskritė. Virš karnizo iškyla atikinis tarpsnis (kupolo būgnas), nors viduje kupolas visai be būgno. Tai vėlyvajam barokui būdingas sprendimas. Didelės meninės vertės yra J. K. Glaubico suprojektuotas ir pastatytas frontonas. Altoriai pastatyti Jokimo Herdegeno 1752 – 1753 m, didžiojo altoriaus skulptūras sukūrė Juozapas Voščinskis, koplyčios skulptūras – Jonas Hedelis. Vienuolyno pastatų kompleksas supa tris uždarus kiemus, įjungta ir dalis XVI a pastatų, iš jų – didiko Stanislovo Kęsgailos rūmai.

Vilniaus Marijos žengimo į dangų bažnyčios ir misionierių vienuolyno ansamblis

Bažnyčia pradėta statyti 1695 m didiko Teofilio Pliaterio iniciatyva. Navų dalis su žemais bokštais pastatyta 1730 m. Bažynčia rekonstruota 1750 – 1756 m: paaukštinti bokštai, pastatyti frontonai, pristatytas tambūras. Bažnyčios planas originalus trinavis bazilikinis: prie siaurų šoninių navų prijungta po dvi koplyčias. Centrinės navos ilgis lygus jos aukščiui (18,7 m).Prie bažnyčios prijungti vienuolyno pastatai (1739 – 1744 m) sugrupuoti asimetriškai. Du vienaaukščiai korpusai stovi prie gatvės, abipus bažnyčios, kiti triaukščiai namai supa presbiteriją. Į ansamblį įjungti ir Vilniaus vyskupijos sufragano J. Sanguškos rūmai (1640 – 1650 m), dengti stogu su aukšta patalpa.

Vilniaus Šv. Kryžiaus bažnyčia su bonifratrų vienuolynu 1635 m. perstatyta iš dviaukščio namo, priekyje pastačius vieną bokštą. 1725 m vietoj vieno pastatyti du mūriniai bokštai. Po 1737 m gaisro tarp jų įterptas raityto kontūro frontonas, įrengti altoriai. Po 1748 m. gaisro, altoriai ir bokštų šalmai perdirbti vėlyvojo baroko formomis.Kartu su pirmine bažnyčia pastatytas vienuolyno namas. Kampinis pastatas prijungtas prie bažnyčios iš šiaurinės pusės. Į rytinę jo dalį buvo inkorporuota Povilo Alšėniškio 1543 m statyta koplyčia.

Vilniaus Švenčiausios Marijos ramintojos bažnyčia su augustinų vienuolynu

Pastatyta 1746 – 1768 metais. XVIII a pab prie bokšto šonų pristatytos dvi patalpos. Vienuolyno namai pradėti statyti XVII a pabaigoje.Bažnyčia yra stačiakampė trinavė, bazilikinės erdvės, su vienu pereinamu bokštu priekyje.

Antalieptės Šventojo Kryžiaus bažnyčia

Vienas artimiausių Vilniaus baroko mokyklai periferijos sakralinių pastatų. Pastatyta 1732 – 1760 metais Livonijos kašteliono J. M. Strutinskio šeimos lėšomis. Bažnyčia vienanavė, ištęsto plano.

Jiezno Šv. Mykolo Arkangelo ir Jono Krikštytojo bažnyčia

1670 m perstatyta iš nedidelės XVI a evangelikų reformatų bažnyčios. Apie 1760 – 1770 m A. ir T. Pacų iniciatyva rekonstruota vėlyvojo baroko formomis.Bažnyčia vienanavė, plotis yra 2/3 jos aukščio. Kelių patalpų kriptoje – kuklus altorius. Į ją galima patekti iš navos dvejais plačiais laiptais, Lietuvoje tai vienintelis taip išspręstas įėjimas į kriptą.

Kražių Švenčiausios Marijos nekalto prasidėjimo bažnyčia

Fasade panaudota didžiojo orderio kompozicija. Pastatyta 1757 – 1763 metais pagal Vilniaus universiteto profesoriaus architekto Tomo Žebrausko projektą ir nurodymus. Žebrauskui mirus, bažnyčią baigė statyti „amatininkas“ Treceris. Bažnyčia vienanavė, kresno kompaktiško tūrio.

Šiluvos Švenčiausios Marijos gimimo bažnyčia

Kitas didžiojo orderio kompozicijos pavyzdys. Pastatyta 1760 – 1786 metais. Halinė trinavė, navos dengtos buriniu skliautu. Interjere išsiskiria didingas puošnus altorių ansamblis, 1762 – 1778 m sukurtas skulptoriaus Tomo Podgaiskio.

Dotnuvos Viešpaties apreiškimo Švenčiausiai Marijai bažnyčia su bernardinų vienuolynu

Pastatyta 1773 – 1790 metais vyskupo Bžostovskio lėšomis. Bažnyčia trinavė halinė, sienos sumūrytos iš raudonų plytų ir lauko akmenų, išorė netinkuota, tinku padengti tik bokštų viršutiniai tarpsniai ir plafonas. Svarbiausias interjero akcentas – Didysis altorius, sukurtas jau XIX a pradžioje.

Mosėdžio Šv. Mykolo Arkangelo bažnyčia

Pastatyta 1773 – 1783 m vyskupo J. Lopacinskio lėšomis, taip pat panaudota didžiojo orderio kompozicija. Frontono antablementas ir stambūs plokšti piliastrai jau yra klasicizmo poveikio žymės.

Tytuvėnų Švenčiausios Mergelės Marijos bažnyčia su bernardinų vienuolynu

Pastatyta 1614 – 1639, buvo renesansinė, statybai vadovavo vilnietis meistras Tomas Kasperas. 1759 – 1783 metais ant pagrindinio fasado užstatyti 2 barokiniai bokštai ir frontonas, 1771 – 1773 metais pristatytas rokokinis tambūras.Bažnyčio stūris trinavis bazilikinis. Šoniniai fasadai tebėra renesansiniai (netinkuoti, suskaidyti piliastrais, kuriuos jungia pusapskritės arkos). Ansamblyje ryškus kylantis tūrių ritmas: 6 m aukščio vartai, beveik dvigubai aukštesnė koplyčia (11 m), dar dvigubai aukštesni bažnyčios bokštai (22,8 m.). tytuvėnų bažnyčios ir vienuolyno kompleksas yra vienas geriausių barokinių ansamblių Lietuvoje. Bažnyčios architektūroje ryški daugiasluoksnė renesanso, baroko ir rokoko stilių jungtis.

Krinčino Šv. Petro ir Povilo bažnyčia

Vėlyvojo baroko kūrinys, pastatyta 1776 – 1782 m, statybos iniciatorius klebonas J. Šarkevičius. Bazilikinės bažnyčios šoninės navos daugiau negu dvigubai žemesnės bei siauresnės už erdvią centrinę navą.

Kudirkos Naumiesčio Šv. Kryžiaus atradimo bažnyčia

Baigta statyti 1783 m, vadovaujant architektui Juozapui Vališiauskui. Prie jos buvo karmelitų vienuolynas. Trinavė stačiakampė, bazilikinė, su pusapskrite apsida.

Medinės barokinės bažnyčios

Kintų Katyčių

Sinagogos

VilniausDrujosValkininkųJurbarkoŠaukėnų

Vilniaus universiteto astronomijos observatorija

unikalus barokinis specialiosios paskirties pastatas, suprojektuotas ir pastatytas 1753 – 1773 metais (architektas Tomas Žebrauskas). Observatorija sumūryta ant Kolegijos rūmų triaukščio šiaurinio korpuso. Korpuso didumas įtakojo didžiosios salės, dabar vadinamos Baltąja, matmenis (22,5x14,2 m). tai erdvi, 6,4 m aukščio patalpa su keturiolika langų iš dviejų šonų.

Kėdainių parapijos namai

Vilniaus savičiaus ligoninė

Užvažiuojamieji namaiŠeduvosJiezno

Gyvenamieji namai ir rūmai

Miestų feodalų rūmai ir priemiestinės rezidencijos

M. Paco rūmai Vilniuje

Susiformavo per ilgą laiką. XVI a. didikui G. Astikui priklausęs pastatas, XVII a. atitekęs M. Pacui, 1675 m buvo rekonstruotas prijungiant greta stovėjusius namus. Fasadas turtingai dekoruotas baroko formomis. Interjerą dekoravo tapytojas M. A. Palonis ir skulptorius P. Pertis.

Lopacinskių rūmai Vilniuje

pradėti statyti XVIII a pirmojoje pusėje. 1762 m rūmus nusipirkęs M. Lopacinskis rekonstrukcijos projektą parengti užsakė J. K. Glaubicui. Darbus vykdyti pradėjo architektas Andrysas, baigė architektas Frezeris. Pastatas buvo rekonstruotas į sudėtingus trapecinio plano dviejų aukštų rūmus su pusiau uždaru kiemu.Kieme stovėjo arklidė, ratinė, tarnų patalpos, mūrinės oficinos; vakarinė sklypo dalis nebuvo užstatyta. Prie rūmų iki pat gatvės skleidėsi sodas-parkas.1801 m. tuometinis rūmų savininkas prelatas J. Lopačinskis juos pardavė Kosakovskiams. Tuo metu rūmuose buvo daug kambarių (V. Drėmos pateiktas 1808 m. šaltinis nurodo 27 kambarius) ir salių, sienas ir lubas puošė tapyba. 1808 m. Vilniaus vyskupo Jono Nepamuko Kosakovskio iniciatyva pastatai rekonstruoti. Rūmai nežymiai išlenkti pagal gatvės kontūrą, dengti aukštu laiptuotu keturšlaičiu stogu.

Planas susideda iš kelių korpusų, supančių pusiau atvirą netaisyklingos formos kiemą. Fasadų pirmąjį aukštą dengia pilkas, antrąjį – tamsesnis faktūrinis tinkas, kuriame kontrastingai išsiskiria baltos mentės ir puošnūs langų apvadai, užbaigti tiesiais sandrikais. Puošniausias kiemo rizalito fasadas su dviaukšte arkada, piliastrais ir ties jais lūžtančiais karnizais.

Siručių rūmai Kaunetaip pat sukurti per daugelį rekonstrukcijų. Rūmai dabartinį pavidalą įgavo baroko epochoje. XV–XVII a. jų vietoje prie aikštės buvo trys sklypai, kuriuose stovėjo du mūriniai namai ir sandėlis (gotikinio mūro fragmentų, paslėptų po tinku, išliko iki šių dienų).Po 1742 m. Kauno teismo seniūnas, vėliau Vitebsko kaštelionas Simonas Sirutis, tada valdęs vieną iš šių namų, nupirko gretimus sklypus ir pastatė vėlyvojo baroko (rokoko) stiliaus dviaukščius rūmus su įvažiavimu centre, mansardiniu stogu, puošniu interjeru.1779 m. namas ir ūkiniai trobesiai atiteko Starodubo teismo seniūnui Juozapui Chrapovickiui. Kiek vėliau

Chrapovickių iniciatyva namas rekonstruotas: užmūrytas įvažiavimas, pristatytas klasicistinis prieangis, pagal Rotušės pavyzdį įrengtas balkonas, iš dalies pakeistas fasadas.

Priemiesčių rezidencijos ir rūmai

P. Sapiegos sodyba AntakalnyjeLDK etmono ir Vilniaus vaivados P. Sapiegos sodyba Antakalnyje--budingas priemiescio rezidencijos pavyzdys. Rumai ir parkas, apsupti tvora ir monumentaliais vartais, sudare vientisa barokini ansambli su Viespaties Jezaus baznycia ir trinitoriu vienuolynu. Parkas suplanuotas geometriskai, turejo italiskojo baroko parku meno bruozu--kelias suformuotas terasas.Plati tiesi medžių alėja – pagrindinė kompozicinė ašis buvo nukreipta į rūmų centrą, antraeilės skersinės kompozicinės ašys suėjo į apskritas ir keturkampes aikšteles su tvenkiniais, fontanais.

Rūmai pastatyti 1691 – 1697 metais.D. Sluškos rūmai Vilniujetai buvo sudėtinė dalis ansamblio iš daugelio pagalbinių pastatų,

koplyčios bei terasinio parko. Rūmai sumūryti 1691 – 1694 metais, interjero dekoravimo darbai tęsėsi iki 1700 m. statant rūmus specialiai supiltas pusiasalis, kad būtų nukreipta Neries vaga, tai būdingas baroko sprendimas. Plastikos darbus atliko skulptorius P. Pertis. S. Piuro rūmai1760 – 1762 metais pastatyti Neries dešiniajame krante. Prie rūmų vešėjo geometriškai suplanuotas parkas su terasomis ir laiptais Neries link. Parke buvo gausu skulptūrų, smulkiosios architektūros, kiniškų paviljonų.Dvarų sodybos ir rūmai A.Paco

rūmai JiezneBiliūnų dvaro rūmaiKelmėsMiestiečių namai.Smulkiųjų formų architektūraTvoros ir vartaiVilniaus Bazilijonų vienuolynoKauno bernardinų vienuolynoKauno benediktinų vienuolynoŠaukėnų šventoriausMosėdžio šventoriausMemorialiniai paminklaiStulpaiKoplytstulpiai tirkšliųKoplytėlėsVepriųMusninkųVilniaus j Basanavičiaus ir jovaro g kampe\Koplyčios