SIMONAS DAUKANIAS

,

ISTORIJA ZEMAITISKA

[11] .

~.; VILNIUS·1995

SIMONO DAUKANTO „ISTORIJOS ŽEMAITIŠKOS"

RANKRAŠČIO IR PUBLIKAVIMO ISTORIJA

Simono Daukanto „Istorija Zemaitiška" (toliau IZ) datuotina prieš 1838, o galbūt ir prieš 1836 m., kaip kad mano Leonidas Zilevičius 1 . Visų pirma remiamasi Daukanto bičiulio Jurgio 'Amb­raziejaus Pabrėžos testamentu, kur rašoma: „Du rankraščiu pono Daukanto Sovietninko pas mani:! paguldytu: pirmą vardu „!storyje Zemaytyszka" (milžiniškas veikalas in folio) suteikiau J . M. P. Eduardui Volmeriui iš Vėžaičių po reversu„."2 Tačiau išlikęs tik Vaižganto skelbtas testamento tekstas, kurio pradžioje rašo­ma 1838 m. sausio 10 d . data, o pabaigoje - „rašytas 1836 va­sario 23 dieną, nors pradėtas sausio 10 d."3 Aišku, kad viena iš datų yra klaidinga, tik nežinia, katra - 1838 ar 1836 tmetų. Be to, šiek tiek vėliau , 1840 m., mini rz ir Liudvikas Jucevičius: „Daukantas Simonas [„.) lietuvių kalba parašė didžiulį veikalą in folio, pavadinimu Zemaičių istorija (Historija Zmudzi)"4 • Tad aišku, jog IZ rašyta prieš 183,8 m ., gal prieš 1836 m. ar net anksčiau.

Tokią datą patvirtina ir IZ rankraščio rašyba, kalba. Daukan­tas čia dar ištisai dvibalsius rašo ai, ay, ei, ey„. pvz., nelaimoms l. 86, weikalay l. 552, o yra nustatyta, jog taip juos žymėjo prieš 1842 m.5, nors gal ir kiek ankstėliau liovėsi taip rašęs (ėmė žy­mėti aj, e/„. su jotu pagal xrx a . ketvirtąjį dešimtmetį Lietuvos lenkų kalboje visuotinai įsigalėjusį tokį šių dvibalsių rašymą6). Taip pat ir kalboje yra tokių žemaitiškų šnekamosios kalbos ly­čių, kurių Daukantas vėliau ėmė vengti , pvz., nugalauo l. 498, sauo l. 342 ir pan., nors 1842 m. spausdintoje „Abecėlėje" jau ištisai rašė mejlawo p. 44, sawo p. 27, 287 . • Tendencija vėles­niuose jo darbuose vis labiau vengti žemaitiškos fonetikos aki-

1 L. Z i l e v i či u s. „Istorijos Zemaitiškos" rankraščio ke-liai. - Literatūra ir menas, 1983, Nr. 47, p. 16.

2 Medžiaga kunigo A. Pabrežos biografijai (paskelbė Vaiš-gantas). - Zinyčia, 1900, Nr. 2, p . 68.

3 Ten pat, p. 66, 69. 4 L. J u e e v i č iu s. Mokyti žemaičiai. Vilnius, 1975, p. 59. 5 Plg. G. Subačius. Simonas Daukantas: Rašybos ir kū-

rybinių interesų kitimas.- Iš Lietuvos istorijos tyrinėjimų (Jau­nųjų istorikų darbai, 7) . Vilnius, 1991, p. 58.

6 Plg. l . B ajero w a. Polski język og6lny XIX wieku : Stan i ewolucja, t. 1: Ortografia, fonoiogia z fonetyką, morfo­nologia. Katowice, 1986, s. 38.

7 Plg. G. Suba č ius . Op. cit„ p . 60-61.

452

vaizdi. Matyt, Daukantas IZ rašė arba Peterburgo pl' t 11d 11 p111 džioje (ten persikėlė 1835 m.) , arba dar Rygos periodu ( 111' 11

1835 m.) . IZ rankraštyje kai kur Daukanto ant atskirų lapellq l'' 1111

juoti mažesni ar didesni teksto intarpai (!. 1 verstas, 3, :.Jv, 4, 16, 16v, 35, 36, lllv, 112v, 124v, 147v, 161v, 200, 206, 2 Jlv, 234v, 248v, 275v, 31Bv, 403v, 409, 41 lv, 438). Dvibalsių Jrašy n1 1111 juose ai, ay, ei, ey„. lytys gauo 409, Letua 249, minauotosc; 10, sauo 438, teiszlusauo 3 lBv ir pan. leidžia tvirtinti, kad įklijos yru beveik vieno meto su pačiu rankraščiu, t. y., kad Daukantas teks­tą pildė rašydamas iš karto arba vos vos vėliau .

Turbūt tuo pat metu tekstą Daukantas redagavo pieštuku - kur ne kur 1-200 lapuose, dar rečiau tolesniuose. Šį taisymo sluoks­nį datuoti galima iš formų deinos l. 6, i Kerna6, Letu6s buweinę 209, minuotu sg. instr. 'minavota' 193v, tenai 3v, weislęs 124v ir pan.

Trečiasis, labai menkas, taisymų sluoksnelis yra rašytas tam­sėlesniu rašalu. Taisyta daugesne} iš daugesnė !. l, kajp iš kaip 52v, kariawo iš kariao 52v, Jajka iš laiku 52v, sawo iš sao ,52v, įterpta uzlajkima sawo 184. Iš tokių lyčių matyti, kad šie taisy­mai jau vėlesni , neabejotinai rašyti po 1838, o gal ir po 1842 m., vadinasi, gerokai vėliau, kažkada jau po Rygos periodo (čia at­skiru taisymų sluoksniu nelaikomi tuo pat rašalu, kaip ir· .Origi­nalusis tekstas, rašyti intarpėliai su lytimis kaipo l. 2, minauote 3v, sauo 3v ir pan., nes tai teksto rašymo metu įsprausti intarpai) . Taigi IZ rankraštis, nors ir nedaug, autoriaus redaguotas kelis kartus, paskutinysis taisymas rašalu net po netrumpo laiko tarpo. (Kaip bus matyti toliau, IZ nuorašas šių pataisų neturi, t. y. jis parengtas dar prieš Da)lkantui jils rašant). Antroji IZ rankraščio pusė Daukanto beveik visai neredaguota .

IZ rankraštis saugomas Lietuvių literatūros ir tautosakos ins­tituto rankraštyne (sign. f. l, SD 2). Rankraštis didelio form ato in folio (22 X 35,4 cm) , įrištas odos viršeliais dar Daukanto laikais, turintis 551 autoriaus ranka sunumeruotą lapą (tad 1102 pusla­pius), jo gale pridėtas 3 puslapių Suraszas - turinys. Rankrašč io pradžioje ne Daukanto ranka dailiai surašytas Parser gie/ema8, t. y . paaiškinimas, kaip kokią raidę reikėtų skaityti. 543- 544 la­pai įklijuoti kiek vėliau, jie, skirtingai nuo viso rankraščio , netu­rinčio jokių popieriaus ženklų, yra su iškiliu ovalo fo rm os fab­riko antspaudu, kuris, deja, neįskaitomas .

Minėtasis L. Zilevičius 1933 m. Leningrade su rado švariai kaž­kieno perrašytą IZ nuorašą. štai kaip jis lygina or!Į:?ina ll) rank­raštį su nurašytuoju: „Vilnietiškas S. Daukanto „Istorijos Zc­maitiškos" rankraštis yra gerokai redaguotas, ta isytas rn '·a lu , pieš­tuku, net su papildomo teksto įklij omis (J . 3c, 30 Ir toliau) . Kai kur tekstas subraukytas (p. 73, 92 ir toli au ). Visi snmi nė t.i pataisymai perrašyti leningradietiškamc rank raštyj<' . j„.) Lenin­gradie tiškas · rankraštis yra žymial g riau išsilaikc;s, jame nėra pataisymų, redagavimo pėdsaktl, išskyrus pirmąjį skyrių, k~r

453

per klaidą buvo įrašyta antrosios dalies rubrika [.„]. Be to, rankraštis nuo vilnietiškojo skiriasi vienodesne rašyba, sklan­desne kalba, gana plastišku, grafišku šriftu, nors rašytus ne s. Daukanto, o mums nežinomo asmens. "8 Visa tai tiesa. Tik iš tokio L. Zilevičiaus. nusakymo gali susidarytį įspūdis, jog nuora­šas yra k9žkoks pagerintas, patobulintas IZ variantas. Toks įspū­dis būtų visai klaidingas. Nuorašo negalima l,aikyti autentišku Daukanto darbu, nes jis darytas laikantis visai kitos r.ašybos, ne­gu kad rašytas originalas ar ir bet kuris ,kitas Daukanto darbas. Esminiai rašybos ·skirtumai tokie.

1. Originale žemaitiškasis garsas tarp u ir o [Q] paprastai ra­šomas ženklu u arba tiesiog u, o nuoraše - dažniausiai 6, ret­karčiais su dviem akūto ženklais, pvz., originalo kuriomis tur numu sektęis l. l , o nuorašo - k6riomis t6r n6mu sėktęis p. l, orig. widutyniusę .l, 6, nuor. - wyd6tyni6sy p. 14. • .

2. Originale žemaičių dounininkų dvibalsis (ou] (vakarų aukstai­čių (uo]) paprastai žymimas polifonetiniu ženklu u, o nuoraše -6u, kuris nebūdingas jokiems Daukanto raštams. Pavyzdžiui, orig. didumene l. 3v, nuor. dyd6umeny p. 9, yrklįidams ju l. 3 -yrk!6udams i6u p. 7, tumi l. 3- t6umi p. 6.

, 3. Zemaičių douniniųkų dvibalsį [ęi] (vak. aukštaičių (ie)l IZ Daukantas rašo labai įvairiai ir nenuosekliai, o nuorašo auto­rius - visur yi (kaip vis dėlto niekur nežymėjo Daukantas), pvz., orig. kurij 'kurie' l. 3v - k6ryi p. 7, ne wen 'ne vien' l. 3v -newyin p. 8, tęi 'tie' l. 1- tyi p. l, weinu deinu sg. instr. 1. 3-wyin6 dyinu p . 7, wiela 'vietą' l. 3v- wyitd l?· 8 . .

4. Daukantui visai nebūdinga minkštąjį s lenkų pavyzdžiu žy­mėti akūto ženklu - s, o nuoraše, nors ir retai, tarpais žymima, pvz. orig. griesies l. 2 -nuor. griesies p. 3, pareisių pirmusius l. 1'- pareySiu pirmusi6s p. l, priplieY'ksiu !.' 4- priplieyksiu

p. 95. Visuose savo raštuose Daukantas žemaičių dvigarsį [Qn[

(vak. aukštaičių [an)l vengė žymėti on, kaip kad gana nuosekliai žymėjo perrašytojas, pvz„ orig. dankstantis 'dangstantis' l. 5, nuor.- donkstontis p. 12, giwenantis l. 4- giwenontis p. 9, tankiu l. 3 - tonkiu p. 7, weizant l. 2 - weyzont p. 4. Nors kar­tais ir Daukantas taip pažymėdavo, pvz„ rondamis 'randami' l. 8.

Be rašybos, skiriasi ir kai kurios morfologijos fo:mos. ~vz:, vienaskaitos naudininką Daukantas paprastai vartoja auksta1-tiškąjį ui (ar polifonetinį u), o nurašinėtojas - žemaitiškąjį 6u, 6w, net uw: orig. Deiwu l. 3v - Diewuw p. 8, globieju l. 3v -globiej6u p . 8, ke/eiwui l. l - keleiwi6w p . 1, miestui l. 3-miesl6w p . 6.

Visi šie pavyzdžiai aiškiai rodo, kad perrašinėtojas laikėsi kitos žemaičių rašybos tradicijos, ir todėl nuorašas mažai teat­spindi paties Daukanto kalbą, jo rašto dvasią. Nuorašas perteikia Daukanto mintis, esminius leksikos sintaksės bruožus, bet to

a L. Z i l e v i č i u s. Op. cit., p. 16.

454

visai nepakanka, kad šį nuorašą laikytume tolygiu originalui. Be to, pasitaiko nurašytojo klaidLĮ . Pvz„ orig. akmynę l. 3v, nuor.- akmens p. 8 (suklysta). iki sze deina wissame pasau/e skritinie nielwme kittur niera randams l.- 6v - iki sze deina nie­kamy kytur niera rondams p. 14 (su lrwnpinla ). tame sur1iukimę

tauta l. 7v - tamy sumukime tautu p. 16 (suklysta) ir pan. Jie taip pat rodo, jog originalas daug svarbesnis pažinti Daukantą nei nuorašas, nors ir koks jis dailus.

Minėta , kad nurašytojas atstovavo kitai rašybos tradicijai. Visų pirma reikia pasakyti, kad jis, kaip it Daukantas, buvo že­maitis dounininkas. Tai matyti fr iš jau nurodytų žemaitiškesnių už paties Daukanto pavyzdžių (tinkantis ir aukštaičiams, ir že­maičiams polifonetinis u nurašytojo keistas žemaitiškais 6u, 6w; neretai žemaičių ei keistas tiksliau žemaitiškąjį tarimą atspindin­čiu yi; vak. aukštaičių dvigarsis an ar ir polifonetiškai užrašytas an keistas žemaitišku on) . Galima būtų nurodyti ir daugiau, ki­tokių atvejų .

Norint nustatyti, kokiai gi tradicijai atstovavo nurašytojas,' reikia kiek nuosekliau aptarti kai kuriuos · jo rašybos bruožus. Visų pirma jo ženklas 6 tarpiniam žemaitiškam garsui tarp u ir o žymėti vartojamas Pabrėžos, Kretingos pranciškonŲ vienuo­lyno vienuolio, raštuose (tam tikrais periodais ir Daukantas var­tojo ši rašmenį, matyt, nusižiūrėjęs i savo . vyresnįjį bičiuli Pab­rėžą). Be to, tą patį tarpinį garsą tarp u ir o nurašytojas, nors gana retai, bet žymi ir ženklu 6 su dviem akūto ženklais (plg. k6r 'kur' p. 7, k6ryi 'kurie' p. 3, k6ryus 'kuriuos' p. 21, Nem6-na 'Nemuno' p. 8, n6mu 'numų' p. 1, pask6ujusi6s 'paskutiniuo­sius' p . 1, s6 'su' p. 4, 7, nors greta yra k6r p. 4, kuryi p . 5, k6ryus p. 15, Nem6na p. 8, n6mas p. 2, s6 p. 9, 11 ir kt.) Susi­daro įspūdis, kad jis stengėsi vengti rašyti ženklą 6 su dviem akūtais, bet iš inercijos, iš įpratimo - parašydavo. Vėlgi, tokį ženklą nuosekliai savo žemaičių kalbos gramatikoje vartojo vo­kietis Simonas Grosas, žemaitiškai išmokęs būdamas to paties Kretingos pranciškonų vienuolyno vienuoliu (plg. k6rs 'kuris', k6ryi 'kurie', korius 'kuriuos' l. 13v, m6d6 'mudu' l. 26, s6 'su' l. 659). Tokį šiaip jau visai neįprastą tarti metui ženklą pa­vartodavo ir Groso gramatikos pratarmės autorius, Antano Salio duomenimis, to paties vienuolyno gvardijonas Šimkevičius10

- (pvz„ skaytitoi6u 'skaitytojui', su Leytuw6 'su Lietuva). Į Kretingos vienuolyno kultūrinę terpę orientuoja ir daugiau

rašybos dalykų, plg. jau anksčiau paminėtas lytis su Šimkevičiaus j6u ' juo', welt6u 'veltui', Pabrėžos ba/t6uji 'baltąją', d6ulY' 'duoti', k6umi 'kuo', n6u 'nuo', n6umyrty 'numirti'11 (nurašytojo irgi 6u); taip pat Šimkeviėiaus dalyis 'dalies'.• Dyiwabaymingas

9 s. Gros s. Kalbrieda lezuwe Zemaytyszka, 1835 (rank­raštis MAB, f. 29-822).

1o A. Sa lys. Raštai, t. 3. Roma, 1985, p. 206. 11 Ten pat, p. 203, 204, 205.

455

l l

'dievobaimingas' , prisytyiki 'prisitiekė', wyinos ' vienos' Groso dyina 'diena' l. 71v, tyi („ .] pyimenis ' tie piemenys' l. 6, Pab­rėžo.s Iyit66wyszku 'lietuviškų' skyrtyis 'skirties11 2. Galima būtų ieškoti ir daugiau rašybos ar kalbos ypatybių, orientuojančių IZ nuorašo autorių i Kretingą 1 3 •

Tekstų analizė leidžia manyti, kad nuorašas darytas tiesiog iš originalo. Pvz., originale yra esus waisingas, iuas czystas, ir swekas, o virš žodžio czystas pieštuku Daukanto parašytas innas, bet czyslas irgi neperbrauktas. Nuoraše jau yra es6s waysingas oras innas (:czystas) yr swekas p. l , vadinasi , abu Daukanto ne­griežtai parinktus variantus nurašytojas perkėlė i savo tekstą.

Taip pat L. Zilevičius rašo, kad nuorašo „pirmieji knygrišyk­loje įrišti lapai turi vandens ženklus: 1831 r MOE<l>E- MocKoBc­Kall 6yMaJKHaJ1 ą>a6pHKa (?) . Tekstas surašytas XIX a. pirmos pusės, rusvos spalvos gana grubokame fabrikiniame popieriuje be vandens ženklų". Taisant L. Zilevičiaus padarytas klaidas, de­ra pasakyti, kad tų lapų vandenženkliai iš tiesų yra „MOK<l>EE 1831 ", kurių raidės šifruojama „MocKoscKoli OKpyrn KonHHHCKall cpa6pHKa EAH3aBeTbl EaTamesoli"14• Tai paneigia liaudišką L. Zi­levičiaus aiškinimą. Ir netiesa, kad visas teksto popierius be van­denženklių . Nuorašas nuo p. 779 iki galo, t . y. p. 1004, turi van­denženklius „<l>KHf 1833". Jie šifruojami „<I>a6pHKa KHJl3ll HH­KOJl.all farapHHa" 15 (o ne, kaip bando L. Zilevičius, „<I>a6pHKa KHHr"). Popieriaus pagaminimo laikas leidžia manyti, kad nuora­šas darytas gerokai prieš L. Zi!evičiaus nurodomus 1848 m.16

Tai, kad IZ originalas buvo pas Pabrėžą, kad jis jį buvo da­vęs Volmeriui, kad apie jį žinojo Jucevičius, kad juo rėmėsi ir citavo Valančius savo „Zemaičių vyskupystėje" 17 , rodo, jog šis Daukanto darbas tarp šviesuolių buvo neblogai žinomas, nors ir nespausdintas, bet tam tikru mastu buvo apyvartoje, darė įtakos. Tada, kai pats Daukantas gyveno Peterburge, jo pagrindinės is­torijos rankraštis „dirbo . darbą" :Zemaitijoje.

Po Daukanto mirties 1864 m. I:Z rankraštis pateko i Kivylių dvarą prie Aleksandrijos, Dilukanto sūnėno (sesers sūnaus) Leo-

12 Ten pat, p. 202, 203. 13 Jau parengus ši straipsnį spausdinti paaiškėjo, kad IZ

nuorašo autorius yra Juozas Butavičius, 1833-1835 m. gyve­nęs Kretingos vionuolyne.

14 e . A. K JI. e n H Ko B. <l>WllirpaHH H IlITeMIIeAH. Ha 6yMa­re pyccKoro H HHOCTpaHHOro npOH3BOACTBa XVII-XX BeKa. MocKBa, 1959, e. 53.

15 Ten pat, p. 68. 16 Tikriausiai I:Z yra perrašęs minėtasis Butavičius 1833-

1835 m. Kretingoje, vadinasi, IZ originalas jau prieš 1835 m. Daukanto turėjo būti baigtas.

17 M. W o l o n c z e w s k i s. Zemajtiu wiskupiste, t. l. VU· nius, 1848. 33-iojo puslapio išnašoje nurodoma citata iš: „Isto­rije Zemajtlszka, Simona Daukanta, rąnkas-raszts".

456 .

no Kaun klo globon. Ten j is ilgai gulėjo užmaršty, kol 1887 m. Eduardas Voll ri s, keliaudamas po Zemaitiją , užsuko i Kivylius. Jis paskcJb " ir ~ick liek medžiagos apie ši rankraštį 1 8 . Netrukus, 1891 m. gruocl:i.io mėnesį, į Kivylius suregistruoti Daukanto rank­raščilĮ alvyko Mečislovas Davainis Si!vestraitis. Jo sudarytame sąraše 12: nėra 1 u , tačiau sąrašo juodraštyje, kuris saugomas VUB rankraštyne (sign. f. 1, E. 68) 66 pozicijoje pažymėta: „Kiviliiise man sakyta , kad dar apart to yra Historija Zmujdzka" . O ją tuo metu ir buvo pasiskolinęs E. Volteris. Vėliau pseudonimu Var­nelėša „Varpe" jis pats taip rašė: „Surado šitą r,ankrašti pas ži­nomą Lietuviams Daugkantos giminę D-rą Kauneckį žinomas ty­rinėtojas mūsų kalbos p. V[olteris] per tas pačias keliones po Lietuvą [„ .). Imdamas „Istoriją Zemaitišką" p. V(olteris) tikėjosi kaip nors išspausdinti ją , ar tai Pet. Mokslų Akademijoje („.], ar tai per pašalpą „Maskoliškos geografiškos draugystės". Vie­nok šita viltis negalėjo išsipildyti, kadangi tuo-tarpu valdžia su­visu nemeilia akimi pradėjo žiurėti ant musų rašliavos„. "20 Taigi tik suradęs ši Daukanto veikalą Volteris išsyk ėmė ieškoti lei­dėjo . „Teip tesėsi dalykai , iki redaktoriumi „Vienybės" pastojo ponas Andžiulaitis. Turėdamas mažai sandirbių savo laikraščiui,

p. Andžiulaitis ęusirašė su žinomesniais darbininkais ant lietu­vystės dirvos, o tarpu kitų užklausė ir p. V(olterį] , ar jis neturi kokių raštų atspausdinti Vienybėje . Vaisiumi šito susirašymo buvo, viena, išleidimas „Antano Tretininko", o antra, spaudini­mas Daugkantos „Istorijos""21• Taigi tik Amerikoje leidžiamos „Vienybės Lietuvninkų" redaktorius užklupo Vo!terį ieškantį lei­dėjo ir apsiėmė juo būti.

Aiškindamas, kodėl pasirinko spausdinti būtent IZ, o ne kitą didžiulį Daukanto veikalą „Pasakojimą „. ", Volteris sakė, jog „Pa­sakojimas„ ." perdirbtas, „t. y. išguldytas populiariškiaus, trum­piaus", kad „Pasakojimo„." kalba bei rašyba labai primenanti M. Valančiaus raštus, „ko vienok negali pasakyti apie kalbą ir rašybą „Istorijos". Dėlei šitos tai priežasties buvo nuspręsta spaus­dinti [„.] „Istoriją", kaipo raštą platesnį dokumentališką ir visa­me kame turinti didesnę mokslišką vertę " 22 •

Tačiau iš pradžių Vo!teris neketino siųsti Daukanto originalo ilgon kelionėn per Atlantą. „Nors ir tikėdamas spausdinti „Isto· riją" Amerikoje, p. V(olteris] vienok nenorėjo siųsti „Vienybės"

redakcijai paties rankraščio, kadangi , viena, ir pati šita redakcija

18 3. A . B o JI. b T e p . 06 3THorpaą>wrncKoli noe3AKe no AllTBe H )KMyAH J1.eToM 1887 r. CaHKrneTep6ypr, 1887.

19 Medega S. Daukanto bijografijai, p . 22-27. 20 V a r n e l ė š a. Trumpa žinia apie Simano Daugkantos

„Istoriją :Zemaytišką". - Varpas, 1894, Nr. 3, p. 36. 21 Ten pat, p. 36-37. 22 Ten pat, p . 37.

451

tuomet dar mažai tebuvo žinoma, o antra, rankraštis labai leng-vai butų galėjęs pražuti ir kur kelionėje"23. ~

Volteris IZ originalą buvo nusivežęs į Peterburgą ir ten sprendė , kaip bendradarbiauti su Amerikos lietuviais; „reikėjo

perrašyti, o tuo tarpu, kaip pasirodė, ir rašyti nebuvo kam: du­trys studentai, kurie buvo paėmę ant savęs . šitą darbą , tu­rėjo permaža atspėjamo laiko, o kitiems P[eterbur]go Liefuviams tuomet dar mažai terupėjo tokie dalykai, kaip išleidimas Lietuvos istorijos. Ant musų laimės šeip-teip pasisekė sumedžioti apie 25 rublius, už kuriuos ir pasamdė tam tikrą vaikiną rankraščiui per­rašinėti. [.„] prie manęs .buvo perrašyta tiktai kokia penkta jo dalis"24., Išsiuntęs perrašytas dalis, Volteris, raginamas leidėjo, vis dėlto bus ryžęsis pasiųsti į Ameriką dalį originalo. Autogra­fo 113-261 lapai aiškiai yra buvę perlenkti, jie turėjo būti bu­vę išimti iš viso IZ rankraščio folianto. Palyginus „Vienybėj e Lietuvninkų" spausdinamų IZ ištraukų išdėstymą su originalo lenktų lapų tekstais, pasirodė, kad tekstų pradžios ir pabaigos sutampa. Iš pradžių Volteris bus pasiuntęs Daukanto rankraščio L 1 i3-214v. Yra analogiškas pavyzdys, rodantis tokios prielai­dos tikėtinumą: apie 1890 m„ norėdamas, kad būtų išspausdinta ištraukų iš Daukanto „Pasakojimo„.", Volteris taip pat siuntė į filžę iš paties rankraščio išpjautus lapus. Vėliau lapai buvo vėl gražiai įklijuoti.

Taigi nuo „Vienybės Lietuvninkų" 189t m. 13-ojo numerio bu-o pradėta spausdinti E. Volterio dalimis siunčiamas IZ rankraš­

tis25. Iškilo problema, kaip publikaciją pavadinti. Originalas turi, atrodo, ne paties autoriaus ranka užrašytą (nors tai dar neįrody­ta) pavadinimą. „!STORY JE Z.EMA YTYSZKA" Pavadinimo senu­mą rodytų jame pažymėtas dvibalsis - ay (ne ai) kuris, kaip sa­kyta, orientuoja ne vėliau kaip į ketvirtąjį XIX a. dešimtmeti. To­del labai tikėtina, kad toks pavadinimas buvo užrašytas su paties ~aukanto . ~inia, . p.rabėgus nedaug laiko nuo kūrinio pabaigimo (!au Pabreza mmetame testamente 1836 ar 1838 m. vartojo šį · tikslų pavadinimą- „!storyje Zemaytyszka") Tačiau pavadinimą la~k~da~as užrašytą ne paties Daukanto, Volteris jį pakeitė, pri­ta1ke pne XIX a. gale pakitusio etnonimų žemaitis ir lietuvis bel jiems giminiškų žodžių santykio. Taip iš „Istorijos Zemaitiškos'" originalo imta skelbti „Lietuvos istorija": „vargiai kas gali užginti, kad vardas „Lietuvos istorija" labiaus pritinka šito rašto turiniui nei vardas „Istorije Zemaytiška", kuris priegtam kaip matyti Iš visoko (kitokia rašysena ir rašyta), ne neduotas rankraščiui paties Daugkantos, bet padėtas ant jo vėliaus kokio kito Lietuvio"2s Si­kaip keisdamas pavadinimą Volteris turbūt nė nenumanė jog tai įvels tiek painiavos, jog ir XX a. pabaigoje tūlam lietuviui

458

23 Ten pat. 24 Ten pat. 25 Vienybe Lietuvninku, 1891, Nr. 13, p. 149, 158 26 V a r n e l ė š a. Op. cit„ p. 37

bus sunku susigaudyti, kur, kalbant apie Daukanto „lstorij cĮ",

turima galvoje IZ, o kur - „Pasakojimas„. " IZ spausdinimas vyko ilgai ir su pertraukomis. Nuo minė t o

1891 m. 13-ojo iki 1892 m. 27-ojo imtinai kiekvieno numerio i:?a ­le buvo skiriama vietos Daukanto istorijos tęstinei publikacijai. Tačiau jau 1892 m. 28-ajame skaitome: „Sziame numeryje „Vi -nybės" netalpiname jau „Lietuvos _istorijos", kadangi p. Andziu ­laitis, ant kurio rankų atsiuncziamas buvo p. E. Voltęrio szios istorijos rankrasztis, praneszė mums, jc;>g daugiaus neturįs rank­raszczio"27. Nenorėdamas, kad atslūgtų susidomėjimas, laikrašti s taip pat tęstiniu būdu ėmė spausdinti kitą Daukanto, veikalą ,

„Būdą senovės lietuvių žemaičių ir kalnėnų. „ " O apie „Istoriją"

rašė, kad „nustodami talpinę „Lietuvos istoriją", mes nenusto­jame noro jos iszdavimo ir dėl to nuraszyta tapo pas p . E. Vol­terį, idant jis teiktųsi mumis prisiųsti tolesnę tąsą „Istorijos" rankraszczio" 28. IZ spausdinimas buvo nutrūkęs prieš pat -XXVIII skyrių apie Vytenį, originalo rankraštyje tai yra 214v lapas . Ir rankraščio 214--261 lapai yra buvę lenkti per pusę. Tai rodytų,

kad Volteris, nespėjęs surasti perrašinėtojo, ir antrą kartą pa­siuntė kalbamuosius iš originalo išimtus lapus. Po poros mėnesių 1892 m. 35-ajame toliau publikuojama IZ: „Atleiskite Maloningi Skaitytojai, jog sziame numeryje pertraukiame spaudą „Budo", į vietą jo dedame „Istoriją Lietuvos" to pat rasztinįko. Už kokių

·4_5 nedėlių, kada užbaigsime pirmą tomą „Istorijos", vėla tal­pįsime „Buda".„"29

Pirmasis IZ tomas buvo išspausdintas 100-aisiais Daukanto gimimo metais: Lietuvos istorija nu seniausių gadynių iki Ge­diminui D. L. K., paraszyta 1850 m .30 Simano Daukanto, buvu­siojo Vilniaus Universiteto Philosophijos Magistro . Kninga l. Ply­mouth, Pa. Kasztu ir Spaustuvėje Juzo Paukszczio, 1893 m. Prieš tomui pasirodant, kunigas Aleksandras Burba rašė Volteriui: „"Apszvietos" jau keturis numerius Tamstai iszsiuncziau, taip gi visus arkužus Daukanto Liet. Istorijos irgi Daukanto rankrasztį . Iki Gediminui baigiasi pirmas tomas, todėl Tamstos veikiai pad3-rykite: index rerum et personarum ir kaip galima greicziaus pri­siųsti, tada index atspausdinus bus . galima pirmą tomą pal isli į svietą" . „Prie pirmo tomo Daukanto istorijos nebus jo biografi­jos, kadangi Andž[iulaitis] parašė tokią pat, kaip kad yra parašyta Auszroje 1883 m., todėl sumislijome visai nedėti , be t Jauk:ll iki paskutiniam tomui. Gal atsiras koks Lietuvoje int li g ntc s, kurs tikriaus paraszys Daukanto biografiją"31 . Tačiau padaryta buvo

27 Vienybe Lietuvninku, 1892, Nr. 28, p. 329. 28 Ten pat, p. 329. 29 Vienybe Lietuvninku, 1892, Nr. 35, p. 41 J . 3o Volteris šią istoriją pažymėjo 1850 m„ l. y. „Pasa koji­

mo„ ." , kuri jis laikė tik perdirbiniu, data . 3t E. Volte ris. Kun. Aleksandras Burba. - Lietuvil1 tau·

ta, 1908, Nr. 1(2), p. 298- 299.

459

atvirkščiai - jokio indekso nėra nei pirmajame, nei antrajame tomuose, matyt, Volteris nesiėmė jo rengti, o trumpa Daukanto biografija pradžioje išspausdinta be parašo, tačiau, panašu, ta pati Andziulaičio.

Jau išėjus pirmajam tomui, „Vienybė Lietuvninkų" nuo 1893 m. 35-ojo numerio ėmė spausdinti IZ tęsinį, o 51-ajame vėl rašė: „Dėlto nepatalpiname szitame numeryje Lietuvos istorijos, kad · nesulaukiame rankraszio, kuris yra mums isz Europos siuntinė­jamas "32. Šis, 51-asis, numeris gedulingas - jame aprašomos Kra­žių skerdynės. Publikavimas buvo atnaujintas po trejeto mėne­sių - 1894 m. 13-ajame numeryje, tęsiamas iki 43-iojo imtinai, bet 44-ajame nespausdinama, 45-ajame vėl tęsiama, o paskui vėl keliems mėnesiams nutrūksta („Pritrukę rankraszczio Lietuvos Istorijos, turime per tulą laiką pertraukti jos tąsą"33 ) . Spausdinti imama nuo 1895 m. 5-ojo („sulaukę daugiau rankraszczio („.) . pradėjome [ ... ) talpinti ir varysime toliau"34) iki 24-ojo numerio, pertrauka 25-31-asis, tęsinys 32-44-ajame, trūkis nuo 1895 m. 45-ojo („nepatalpiname [„.] dėlei nepristatymo rankraszczio"35) iki 1896 m. 16-ojo („ir vėl pradedame talpjti..."36). Nuo čia jau spausdinama iki galo. 1896 m. 53-ajame numeryje rašoma: „Lie­tuvos Istoriją Simono Daukanto jau užbaigėme su szium num.; už keletos dienų pabaigsime spaudyt knįgą"37 •

Taigi ištisus šešerius metus „Vienybė Lietuvninkų" publikavo Daukanto IZ. Geriau sekėsi pirmasis tomas, išspausdintas per dvejus metus, rankraštį iš Europos gavus bent per tris kartus, o antrojo, kurio publikavimas tęsėsi net ketverius metus, rank­raštis buvo gaunamas rečiau, mažesnėmis dalimis (turėjo būti

bent penkios siuntos), matyt, ir jo perrašymą Volteriųi organi­zuoti sekėsi prasčiau. Taigi antrasis tomas išėjo jau su 1897 m. data: Lietuvos istorija nū Gedimino D. L. K. iki Liublino unijai, paraszyta Simano Daukanto, buvusiojo Vilniaus Universiteto Phi­losophijos Magistro. Kninga 11. Plymouth, Pa. Kasztu ir Spaus­tuvėje Jiizo Paukszczio, 1897 m. Pirmasis IZ leidimas buvo iš­spausdintas 3000 egzempliorių tiražu, vienos knygos kaina 1,5 dolerio. Galima palyginti, kad „Varpo" prenumerata metams ame­rikiečiui tuo metu kainuodavo 1,25 dolerio.

Rengdamas spaudai . rankraštį, Volteris nesilaikė Daukanto ra­šybos: „Man rodosi,- rašo jis,- čionai nėra nė ką aiškinti, dėl­ko perrašant rankraštį nebuvo užlaikytą Daugkantos rašyba, nors ir žinau, kad šitas dalykas tuliems lietuviams nesuvisu patiko: jug niekas negali abejoti, kad ir pats Daugkanta, jeigu jis butų dabar gyvas, rašytų ne pagal kitą kokią rašybą, tiktai pagal tą,

460

32 Vienybe Lietuvninku, 1893, Nr. 51, p. 605. 33 Vienybe Lietuvninku, 1894, Nr. 46, p. 545. 34 Vienybe Lietuvninku, 1895, Nr. 5, . p. 53. 35 Vienybe Lietuvninku, 1895, Nr. 45, p. 533. 36 Vienybe Lietuvnfnku, 1896•, Nr. 16, p. 185. 37 Vienybe .Lietuvninku, 1896, Nr. 53, p. 629.

kurios laikosi visi apšviesti Lietuviai [„.]. Mes vienok kh1l1 ~ 11

!ėdami s lengėmės užlaiky ti visas sintaksiškas ir leksika li ~ k 1 11 1 YI'" tybes Da ugkanlos tarmės („. ). Tiktai toki išsireiškimai l<.nl p: 11111 kalnais (abi.) nės (vie toje bet [ ... ]) permainyti pagal šlq 1111·11 11 kalbą„ . " 38 Tači au 12 tekstas redaguojamas buvo ir Atil 1111111 " · Teigiama, kad A. Burba „Lietuvos istoriją perraszinėjo Ir 1\ 0 111 11

tas darė iki 225 pus„ antros knįgos, nes pirmutinę knjg11 jl('f

raszė ir padarė korektas dr. J. Andziulaitis"39„.kad „pirmojo 111 mo pradžią nurašęs Peterburge gyvenęs inžinierius Antanas Vl l kutaitis, bet visą tomą vėliau perraszęs redaktorius AndzJul11ll l11 . Antrą. tomą , regis, perrašė Kun. Burba ir buvo vėliau kri1Jk11n jamas už Daukanto kalbos sudarkymą"40 • Ši žinutė apie Vllk 11 · taitį ir Andziulaitį patvirtina ankstesnę prielaidą, kad Vollc1 lrr pirmajam „Lietuvos istorijos" tomui apie pusę ·teksto bus pu· siuntęs ne nurašyto, o originalaus, išimto iš įrišto rankraš ·l . Taigi Andziulaitis, gavęs autentiško teksto 113-261 lapus, b11 R

buvęs priverstas pats redaguoti. Kol kas, gerai neištyrus, negall111u pasakyti, kiek Andziulaitis galėjo laikytis Volterio redagavlmo principų. Pats Volteris pyko, kad „p. Andžiulaitis kaip kur Iškraipė rašybą ... "41 •

Kai kur IZ rankraščio paraštėje yra vėlesnių pastabėlių, pvz,, 90 lape prie XIX skyriaus pieštuku prirašyta: „cM. Vien Liet N 44 p 531 ". Iš tikrųjų XIX skyrius ir paskelbtas „Vienybės Li -tuvninkų" 1891 m. 44-ajame numeryje, p. 531. Pieštuku pana· šiai žymėta originalo 532 lape, mėlynu pieštuku 33v lape. 369v lape - XXXIV skyriaus apie Vytautą viduryje-yra pastaba „( ... ) o6p(a6oTaHo?J 10.VI.95". Matyt, visos tokios pastabos darytos žmonių Peterburge, rengusių Daukanto tekstą spausdinti.

Išspausdinus IZ, Volteris vėl bus rankraštį grąžinęs i Kivylius Kauneckiams, nes kai šie 1911 m. birželio mėnesį dovanojo Dau­kanto palikimą Lietuvių mokslo draugijai, tarp rankraščių buvo ir Daukanto IZ originalas42. Nuo tada jis visą laiką buvo Lietu­vių mokslo draugijoje, vėliau perėjo Lietuvos mokslų akademijos lituanistinių institutų žinion.

IZ nuorašo keliai yra komplikuotesni. Juos mėgino susekti i. Zilevičius . Nuorašas turi žalią antspaudą „BIBLIOTEKA ALUM­NOW SEM. SEJNENSKIEGO", tad turėjo priklausyti Seinų semi­narijai. Vėliau, matyt, buvo pervežtas į Peterburgą, nes būtent Leningrade, Mokslų akademijos bibliotekoje, buvusios Peterburgo dvasinės akademijos archyvo kolekcijoje, L. Zilevičius ir rado

38 Varne l ė š a. Op. cit., p. 37. 39 J. P a u k s z t y s. Paaiškinimas. - Vienybe Lietuvninku,

1986, Nr. 49, p. 589. 40 Juozas O. Sirvydas (red. Vyt. Sirvydas). Cleveland, 1941,

p. 182. 41 Ten pat, p. 37. 42 Plg . Lietuvių mokslo draugijos archyvinės medžiagos ka­

talogą, LLTIB rankraštynas, f. 22, 1018, p . 6.

461

jį 1983 metais. Tai, kad L. Zilevičius sugebėjo šį nuorašą par­vežti iš Leningrado, ir kad šiandien jis saugomas jau Lietuvos mokslų akademijos centrinėje bibliotekoje (sign. f. 29, 1056), verta didžios padėkos .

Dabar, po šimto metų, leidžiamas antrasis IZ leidimas vėl iš paties rankraščio43 , jį adaptuojant prie dabartinės bendrinės kalbos.

ROMA BONCKUTE, GIEDRIUS SUBACIUS

43 Apie -tai, kad originalo ir nuorašo tekstų lyginimas pa· tvirtina, jog pirmasis leidimas spausdintas ne iš nuorašo, o IA originalo, plg. dar ir B. Va nagi e nė. Dėl LKZ žodžiq jmislė ir įžaistis.- Lietuvių kalba ir bilingvizmas (Lietuvių kalboly· ros klausimai, t. 27) . Vilnius, 1988, p . 215-216.

TURI NYS

§ XXXII . Jogaila didysis Lietuvos kunigaikštis . . . . . . . . •, § XX XlII. Skirgaila Kazimieras l d. Lietuvos kunigalk ld 111 1 l § XXXIV. Aleksandras l Vytautas d . Lietuvos kunigalk 11 11 1•, § XXX V. Boleslovas l Švitrigaila . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 11111

§ XXXVI. Sigisdas, arba Sigismuntas, l Kęstutaitis . . . . . . lltl § XXXVII. Kazimieras II Jogailaitis . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 11111 § XXXVIII. Aleksandras II . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . '.J l1il § XXXIX. Sigismuntas II . .......... . .. .. . . ........ .. '. . ' • 111 § XL. Sigismuntas 111 Augustas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . :w Redakcinės pastabos . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Ą './.O

Zodynėlis . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . ... . . . . . 4' :1 Simono Daukanto „Istorijos Zemaitiškos" rankraščio ir pub· likavimo istorija. Roma Bončkutė, Giedrius Subačius . . . . . . '1 !1' .