Javier Sierra „Paslaptinga vakarienė“

Javierui Sierrai (g. 1971 m.), jaunam raðytojui ið Aragono, Paslaptingoji vakarienë – áðventinimas á romanistø luomà ir tvirtas þingsnis link to, kà jis pats vadina „pasakojimo-tyrinëjimo þanru“. Jo kûriniai, teigia autorius, tyrinëja didþiàsias Istorijos másles. Mëlynoji dama (1998), Tamplieriø vartai (2000) ar Napoleono egiptietiðkoji paslaptis (2002) jau atskleidë jo aistrà praëjusiø epochø paslaptims ir pastatë já á gretas raðytojø, kurianèiø pasakojimus, þaviai atmieðtus dokumentiniu tikslumu, intriga ir trilerio elementais.Paslaptingoji vakarienë – septintoji jo knyga. Jo septintoji máslë. 1497-øjø sausis. Brolis Augustinas Leirë – inkvizitorius, dominikonas, uþðifruotø þiniø skaitymo meistras, skubiai iðsiunèiamas á Milanà patikrinti paskutiniø potëpiø, kuriais maestro Leonardas da Vinèis kaip tik baigia savo „Paskutinæ vakarienæ“. Dël visos tos sumaiðties kalta krûva anoniminiø laiðkø, adresuotø Popieþiaus Aleksandro VI aplinkai, kuriuose praneðama, jog Da Vinèis ne tik nutapë Dvylika apaðtalø be privalomø ðventøjø aureoliø, bet ir pavaizdavo toje ðventoje scenoje save patá, atsukusá Jëzui Kristui nugarà.Kodël jis tai padarë? Negi Leonardas da Vinèis buvo eretikas?Leonardo „Vakarienë“ sëte nusëta keistomis anomalijomis: nëra Ðventojo Gralio, Kristus neaukoja Eucharistijos sakramento. Apaðtalai ið tikrøjø yra svarbiø savo epochos heterodoksiniø idëjø skelbëjø portretai, o paèiame kûrinyje uþðifruota stulbinanti þinia.Paslaptingoji vakarienë savo sukreèianèiu pasakojimu atskleidþia, ið kur Leonardas sëmësi ákvëpimo, tapydamas garsiausià krikðèionybës istorijoje ðventà paveikslà. „Perskaitæ ðá romanà, jau niekuomet nebeþvelgsite á „Paskutinæ vakarienæ“ taip kaip anksèiau“, – tvirtina Javieras Sierra.

Gërëdamasis tapybos darbu visuomet atmink, kad prisilieti prie prakilniausiojo ið menø. Niekuomet neapsiribok iðore: ásiskverbk á vaizdà, judëk tarp jo daliø, atrask nematomas erdves, iððniukðtinëk uþkaborius... tik ðitaip suvoksi jo tikràjà prasmæ. Bet perspëju tave: tam reikia daug dràsos. Kà atrandame tokioje freskoje kaip ði, daþnai toli graþu nëra tai, kà tikëjomës rasti.

9 789986 164609

ISBN 978-9986-16-460-9

2 JAVIER SIERRA n PASLAPTINGOJI VAKARIENË

JAVIER SIERRA n PASLAPTINGOJI VAKARIENË 3

V I L N I U S 2 0 1 4

4 Javier Sierra PaSlaPtingoJi vakarienë

ISBN 978-9986-16-460-9

UDK 821.134.2-31Si33

© Javier Sierra, 2004© ona Þemaitienë, vertimas á lietuviø kalbà, 2005© Ilona Kukenytë, virðelio dizainas, 2005© „tyto alba“, 2014

Javier SierraLa cena SecretaPlaza Janés, Barcelona, 2005


Skiriu Evai,nuðvietusiai ðio jûrininko kelià irvisuomet siûlanèiai savo ðventovæ

Javier Sierra PaSlaPtingoJi vakarienë 7

1. tri bû na2. re fek to ri jus3. Pas ku ti në va ka rie në. le o nar das da vin èis

Da bar ti nis Ðven to sios Ma ri jos Ma lo nin go sios vie nuo ly no ir baþ ny èios pla nas. Mi la nas


Exordium

Viduriniais amþiais ir Renesanso laikais Europa dar buvo iðsau-gojusi gebëjimà suprasti protëviø simbolius ir þenklus. Tø laikøþmonës þinojo, kada ir kaip interpretuoti kapitelá, paveikslo li-nijà ar þenklà savo kelyje, nepaisant to, kad tik labai maþai kasmokëjo skaityti ir raðyti.

Racionalizmo idëjos pamaþu sunaikino gebëjimà interpretuoti,taip pat nemaþai turtø, mûsø protëviø perduotø mums.

Ði knyga pateikia daugelá tø simboliø taip, kaip jie ir buvosumanyti. Taip pat stengiasi gràþinti mums gebëjimà juos su-prasti ir pasinaudoti jø begaline iðmintimi.

JAVIER SIERRA n PASLAPTINGOJI VAKARIENË 1 1

1

Nepamenu painesnës ir pavojingesnës máslës nei toji, kurià manlikimas lëmë iðnarplioti tolimais Naujaisiais tûkstantis keturi ðim-tai devyniasdeðimt septintaisiais, Popieþiaus Valstybei stebintskausmo prislëgtà Liudviko Moro kunigaikðtystæ.

Pasaulis anuomet buvo prieðiðkas, nuolatos besikeièiantis, tarsikoks slenkanèio smëlio pragaras, kuriame penkiolikai kultûrosir tikëjimo amþiø grësë praþûti po naujø, ið Rytø uþplûdusiøidëjø lavina. Iðauðus naujam rytui, Platono Graikija, KleopatrosEgiptas ar pagaliau Kinijos, iðtyrinëtos Marko Polo, savitumasvertë þavëtis labiau nei mûsø biblinë istorija.

Tie laikai sukrëtë krikðèionybæ. Turëjome ðventvagiðkà Po-pieþiø � tikrà ispaniðkà velnià, inauguruotà Aleksandro Ðeðtojovardu, akiplëðiðkiausiu bûdu nusipirkusá tiarà per pastaràjà kon-klavà, didikus, pavergtus pagonybës þavesio, ir iðtisà jûrà iki dantøginkluotø turkø, tik ir laukianèiø tinkamos progos okupuoti Vi-durþemio vakarø pakrantæ ir priversti mus visus iðpaþinti isla-mà. Buvo galima tvirtai pasakyti, kad dar niekada per visus be-veik tûkstantá penkis ðimtus egzistavimo metø mûsø tikëjimasnebuvo toks paþeidþiamas.

Ten ir gyveno ðis Dievo tarnas, kuris á jus kreipiasi. Nuolatbesikeièianèiame amþiuje � epochoje, kurioje pasaulis kasdienplëtë savo sienas, o ið mûsø reikalavo didþiuliø jëgø prisitaikyti.Atrodë, tarsi Þemë kasdien vis didëtø ir verstø mus be paliovostobulinti geografijos þinias. Mes, dvasininkai, jau nujautëme, kadgali neuþtekti jëgø atvesti á tikëjimà pasaulá, pilnà sielø, niekadanegirdëjusiø apie Kristø, o skeptiðkiausiai nusiteikusieji prana-ðavo neiðvengiamà chaoso metà, be abejo, priðauksiantá á Euro-pà naujas pagoniø ordas.

1 2 JAVIER SIERRA n PASLAPTINGOJI VAKARIENË

Nepaisant visko, tai buvo jaudinami metai. Metai, kuriuos pri-simenu su tam tikru ilgesiu dabar, áþengæs á senatvæ, pamaþunaikinanèià mano sveikatà ir prisiminimus. Rankos jau beveiknebeklauso manæs, regëjimas visiðkai nusilpo, akinama Egiptopietø saulë temdo man protà, ir tik apyauðrio valandomis darpajëgiu valdyti savo mintis ir apmàstyti likimà, atvedusá maneèia. Lemtá, kurioje nei Platonas, nei Aleksandras Ðeðtasis, neipagonys nëra antraeiliai veikëjai.

Bet neuþbëgsiu ávykiams uþ akiø.Uþteks pasakyti, kad dabar pagaliau esu vienas. Ið visø sekre-

toriø, kuriuos kadaise turëjau, nebeliko në vieno, ir ðiandien tikAbdulas � jaunuolis, nekalbantis mano kalba ir laikantis maneekscentriðku ðventeiva, panorusiu mirti jo þemëje, patarnaujaman paprasèiausiuose þemiðkuose reikaluose. Taip ir stumiu die-nas ðiame uoloje iðraustame senoviniame kape, gaubiamas dul-kiø ir smëlio, nuolat saugodamasis skorpionø ir beveik nebeval-dydamas kojø. Kasdien iðtikimasis Abdulas atneða á maþutæuþuoglaudà bemielá paplotëlá ir dar kà nors, kas tuo metu atlie-ka jo namuose. Jis tarsi varnas, kuris ðeðiasdeðimt metø savosnape neðdavo pusæ uncijos duonos Pauliui Atsiskyrëliui, sulau-kusiam daugiau nei ðimto metø ir mirusiam ðioje þemëje. Abdu-las, skirtingai nei anas gerasis paukðtis, áteikdamas man laukne-ðëlá visuomet ðypsosi, tarsi neþinotø, kà toliau daryti. To pakan-ka. Þmogui, nusidëjusiam tiek, kiek nusidëjau að, bet koks dë-mesys atrodo tarsi nelaukta Vieðpaties malonë.

Taèiau ne tik vienatvë niokoja mano sielà � sielvartas irgi. Manliûdna, kad Abdulas taip niekada ir nesuþinos, kokie vëjai atpû-të mane á jo kaimelá. Nesugebëèiau jam to paaiðkinti þenklais.Jis niekada neperskaitys ðiø eiluèiø, bet jei po mano mirties atsi-tiktinai rastø ðiuos raðtus ir parduotø juos kokiam nors kupra-nugariø varovui, abejoju, ar jie bûtø reikalingi kam nors dau-giau, nei uþkurti lauþà ðaltà dykumos naktá. Niekas èia nemokalotynø nei jokios kitos romanø kalbos. Kaskart, kai Abdulas uþ-


klumpa mane, ásigilinusá á ðiuos lakðtus, priblokðtas patraukiapeèiais, suvokdamas, kad praranda kaþkà labai svarbaus.

Ta mintis mane kasdien kamuoja. Aiðkus supratimas, kad jokskrikðèionis niekada neperskaitys ðiø puslapiø, jaukia mano blai-vø protà ir pripildo akis aðarø. Baigæs raðyti papraðysiu, kad pa-laidotø juos ðalia mano kûno, nes tikiuosi � Paskutiniojo teismodienà Mirties angelas neuþmirð jø paimti ir nuneðti AmþinajamTëvui. Istorija liûdna: didþiausioms paslaptims paprastai nelemtaiðvysti dienos ðviesos.

Ar manajai tai pavyks?Labai abejoju.Èia, olose, vadinamose Jabal al Tarifu, uþ keleto þingsniø nuo

didþiojo Nilo, laiminanèio savo vandenimis nesvetingà ir tuðèiàdykumà, maldauju Dievo tik duoti man pakankamai laiko raðtupasiteisinti dël savo veiksmø. Dabar esu taip toli nuo visø privi-legijø, kuriomis kadaise naudojausi Romoje, jog jeigu naujasisPopieþius man ir atleistø, þinau, kad nesugebëèiau gráþti á Dievoprieglobstá. Nebepajëgèiau gyventi be ið tolimø minaretø atai-dinèiø muedzinø skundø, o ðios þemës, taip svetingai mane pri-glaudusios, ilgesys kartintø mano paskutiniàsias dienas.

Vienintelis dalykas, teikiantis man paguodos � tai galimybëpapasakoti tuos ávykius ið eilës, kaip jie ir nutiko. Kai kuriuosedalyvavau pats. Apie kitus, atvirkðèiai, suþinojau tik po dauge-lio metø. Nepaisant to, apraðyti vienas po kito, jie tikrai leisjums, ásivaizduojamasis skaitytojau, paþinti máslës, pakeitusiosmano gyvenimà, didybæ.

Ne. Negaliu ilgiau bandyti likimo. Dabar, kai jau pakankamaimàsèiau apie tai, kà regëjau, suprantu, kad privalau papasako-ti... nors galbût niekas niekada to neperskaitys.


2

Ði istorija prasideda tûkstantis keturi ðimtai devyniasdeðimt septin-tøjø sausio antrosios naktá, toli, labai toli nuo Egipto. Toji þiemaprieð keturias deðimtis metø buvo pati ðalèiausia, kokias tik minikronikos. Buvo gausiai prisnigæ ir visa Lombardija ilsëjosi po storusniego patalu. Ðventojo Ambraziejaus, Ðventojo Lorenco, Ðvento-jo Eustarchijaus vienuolynai ir net katedros kupolai atrodë dingæmigloje. Gatvëmis riedëjo tik veþimai su malkomis, o pusë Milanosnûduriavo ásisupusi á tylà, kuri, rodës, truko ðimtmeèius.

Tai nutiko vienuoliktà valandà vakaro, antràjà metø dienà. Sielàstingdantis moters riksmas perplëðë ledinæ Sforcø pilies tylà. Ið-kart po riksmo � aimana, paskui � ðirdá verianèios pilies raudo-tojø giesmës. Ðviesiosios Beatrièës d�Este, jaunos ir graþios Mi-lano doþo þmonos, þydinèios moters prieðmirtinis gargimas vi-sam laikui sugriovë karalystës svajones apie ðlovæ. Ðventasis Die-ve. Doþo þmona mirë plaèiai atmerktomis akimis. Átûþusi. Keik-dama Kristø ir visus ðventuosius, iðsivedanèius jà, tokià jaunà,pas save, ir ið visø jëgø ásikibusi á savo paklaikusio ið siaubo nuo-dëmklausio sutanos padurkus.

Taip. Bûtent nuo to viskas ir prasidëjo.Buvau keturiasdeðimt penkeriø, kai pirmà syká á aká krito ata-

skaita apie anø dienø ávykius. Tai buvo sukreèiamas praneðimas.Betanija, kaip buvo áprasta, jo pareikalavo ypaè slaptu keliu iðMoro svitos kapeliono, o ðis, nelaukæs në dienos, skubiai iðsiun-të já á Romà. Popieþiaus Valstybës akys ir ausys tuomet veikëbûtent taip. Veikë taip greitai ir efektyviai kaip në vienoje kitojeðalyje. Taigi daug anksèiau, nei oficialus praneðimas apie prince-sës mirtá pasiekë Ðventojo Tëvo raðtinæ, mûsø broliai jau turëjoþinià apie visas ávykio smulkmenas.


Tais laikais painioje Betanijos struktûroje að uþëmiau Ðvento-jo Dominyko ordino didþiojo magistro padëjëjo postà. Mûsø or-ganizacija veikë labai konfidencialiai. Kai aplink � dvaro intri-gos, mirtys nunuodijus ir ðeimyninës iðdavystës, Baþnyèia priva-lëjo turëti savo informacijos tarnybà, padedanèià jai susivokti,kur galima kiðtis, o kur ne. Mûsø institucija buvo slapta, pavalditik paèiam Popieþiui ir dominikonø ordino galvai. Dël to pasau-lietiniuose sluoksniuose beveik niekas nieko apie mus nebuvogirdëjæs. Pasislëpæ po plaèia Popieþiaus Valstybës Ðifrø sekreto-riato skraiste buvome tarsi neutrali organizacija, beveik nefigû-ruojanti vieðai ir labai maþos kompetencijos. Nepaisant to, vals-tybës viduje buvome tarsi paslapèiø congregatio*. Mus buvo ga-lima vadinti nuolat veikianèia Valstybës reikalø komisija, pade-danèia Ðventajam Tëvui ið anksto numatyti daugybës savo prie-ðø veiksmus. Bet koks praneðimas, gresiantis abejoti Baþnyèiosstatus quo, kad ir koks nereikðmingas bûtø, tuojau pereidavoper mûsø rankas, bûdavo apsvarstomas, ávertinamas ir atiduo-damas tam tikroms instancijoms. Tokia tad buvo mûsø vieninte-lë misija.

Ðtai tokiomis aplinkybëmis á mano rankas ir pakliuvo prane-ðimas apie mûsø prieðës donos Beatrièës d�Este mirtá. Rodos,vis dar regiu dël ðios þinios dþiûgaujanèiø broliø veidus. Mul-kiai. Manë, kad pats likimas mus iðvadavo nuo bûtinybës jà pa-ðalinti. Jø protas aprëpë tik tiek. Jis veikë staigiai tarsi eðafotas,Ðventosios inkvizicijos nuosprendis ar samdomas budelis. Betað buvau kitoks. Að nemaniau, kad staigi Milano kunigaikðtie-nës mirtis reiðkia daugybës nesusipratimø, sàmokslø ir grasini-mø tikëjimui pabaigà. Visa tai jau mënesiø mënesius vyko Morosvitoje ir këlë didelá nerimà mûsø informacijos tarnybai.

Tiesà sakant, tereikëjo iðtarti jos vardà bet kurioje ið Betani-jos kapitulø, ir aidas bûtø nenutilæs iki susirinkimo pabaigos.

* Congregatio (lot.) � brolija, draugija. Vert.


Visi jà paþinojo. Visi buvo girdëjæ apie nekrikðèioniðkus jos po-elgius, taèiau niekas niekada nedráso áskøsti. Dona Beatrièë kë-lë Romai tokià didþiulæ baimæ, kad, net perskaièius doþo kape-liono, kuris, be to, buvo iðtikimas mûsø naujojo Ðventosios Ma-rijos Maloningosios vienuolyno abatas, praneðimà, niekas në puselûpø neuþsiminë apie jos nuotykius, visiðkai neatitinkanèius krikð-èionybës dogmø. Brolis Vièencas Bandelas, garbus teologijos þi-novas ir iðmintingas Milano dominikonø vedlys, tik nupasakojomums ávykius, bet susilaikë nuo bet kokiø politiniø komentarø,galinèiø jà kompromituoti.

Romoje niekas jam nepriekaiðtavo dël tokio perdëto atsargumo.Pasak pasiraðyto abato Bandelo praneðimo, iki pat tragedijos

iðvakariø viskas klojosi áprastai. Jaunoji Beatrièë turëjo viskà:turtingà ir átakingà vyrà, per kraðtus besiliejanèios energijos, oásèiose kûdiká � greitai turëjusá tapti garbingos savo tëvo pavar-dës tæsëju. Apsvaigusi ið laimës savo paskutiná vakarà praleidoskrajodama ið menës á menæ ir þaisdama su dama, Roketos rû-mø favorite. Kunigaikðtienei buvo svetimi áprasti motinos rû-pesèiai, ji net nesirengë pati jo maitinti, kad nepakenktø savomaþutëms ir dailioms krûtims. Ið anksto apdairiai parinkta þin-dyvë turëjo globoti maþylá ir rûpintis juo: iðmokyti vaikðèioti,valgyti, keltis prie jo naktá, maudyti ir ðluostyti paðildytais rankð-luosèiais. Abu � kûdikis ir jo auklëtoja � gyvens Roketoje, dva-re, dekoruotame vadovaujant paèiai Beatrièei. Motinystë jai at-rodë tarsi privilegija ar koks netikëtas þaidimas � be atsakomy-bës ir dvejoniø.

Taèiau kaip tik ten, tame maþyèiame rojuje, kuriame svajojomatyti auganèià savo atþalà, jà ir uþklupo neganda. Pasak brolioVièenco, ðventojo Bazilijaus dienà, dar prieð sutemstant, donaBeatrièë netekusi sàmonës krito ant vienos ið dvaro lovø. Atsi-peikëjusi pasijuto prastai. Jai svaigo galva, o skrandis per ilgustraukuliø priepuolius kovojo su noru atsikratyti savo turinio.Neþinojo, koks negalavimas taip staiga jà uþklupo, kol galiausiai


iðsivëmusi pilvo apaèioje pajuto smarkius sàrëmius, pranaðau-janèius blogiausia. Moro sûnus, rodos, buvo nusprendæs anks-èiau ateiti á ðá pasaulá, o niekas tokios rizikos nebuvo numatæs.Ir Beatrièë pirmàsyk iðsigando.

Tà dienà gydytojai kelyje sugaiðo ilgiau nei paprastai. Pribu-vëjos reikëjo ieðkoti uþ miesto sienø, tad kai laukiami þmonëspagaliau atvyko á dvarà, jau buvo pernelyg vëlu padëti princesei.Bambagyslë, maitinanti bûsimàjá Leonà Marijà Sforcà, buvo ap-sivijusi gleþnà kûdikio kakliukà. Pamaþu, bet patikimai kaip vir-vë, ji verþë maþà gerklytæ, kol kûdikis pagaliau uþduso. Beatrièëið karto suprato, kad kaþkas negerai. Jos vaikas, kuris vos prieðminutæ verþdamasis iðtrûkti ið ásèiø smarkiai spardësi, staiga nu-stojo judëjæs. Dar kartà ánirtingai suspurdëjo, o paskui, tarsi pa-stangos bûtø já iðsekinusios, judesiai ëmë silpti, kol visai nuri-mo. Tai pastebëjæ gydytojai perrëþë motinai pilvà nuo vieno ðo-no iki kito, ði tuo metu raitësi skausmuose ir atkakliai spaudëdantimis acte suvilgytà medþiagos skiautæ. Visos pastangos bu-vo veltui. Netekæ vilties visi iðvydo pamëlusá ir negyvà kûdiká,jau sustingusiomis akutëmis � jis uþduso motinos ásèiose.

Ir nutiko taip, kad nukamuota skausmo, nespëjusi gerai su-vokti likimo jai siøstos baisios negandos, Beatrièë po keliø va-landø irgi nusprendë atsisveikinti su ðia aðarø pakalne.

Savo praneðime abatas Bandelas raðë, kad atvyko kaip tik ta-da, kai jà buvo apëmusi agonija. Paplûdusi krauju, iðverstomisþarnomis ir apgaubta nosá rieèianèio tvaiko, kliedëjo ið skaus-mo, garsiai ðaukdama, kad nori iðpaþinti nuodëmes ir priimtikomunijà. Bet, mûsø brolio laimei, Beatrièë d�Este mirë, nespë-jusi gauti nuodëmiø atleidimo...

Að neklystu � laimei.Kunigaikðtienë paliko ðá pasaulá, sulaukusi vos dvideðimt dve-

jø. Betanijoje visi þinojo, kad jos gyvenimas buvo pilnas nuodë-miø. Nuo Inocento Aðtuntojo laikø man paèiam teko perskaity-ti ir padëti á archyvà ne vienà tai liudijantá dokumentà. Tûkstan-


tis Popieþiaus Ðifrø sekretoriato akiø kiaurai permatë tokius þmo-nes kaip Feraros kunigaikðèio duktë. Ten, ant Aventino kalno,savo generaliniame ðtabe galëjome didþiuotis, kad në vienas svar-bus dokumentas, susijæs su Europos didikø ðeimomis, nepra-sprûdo nepastebëtas mûsø institucijos. Tiesos namuose deðim-tys tarnautojø kasdien nagrinëjo ávairiomis kalbomis raðytus rað-tus � kai kurie ið jø buvo grûste prigrûsti keisèiausiø pinkliø irðaradø. Mes ðifravome juos, rûðiavome pagal svarbà ir dëjome áarchyvus. Taèiau ne visus. Dokumentai, susijæ su Beatrièe d�Es-te, jau senokai uþëmë vienà svarbiausiø vietø mûsø darbe ir bu-vo saugomi patalpoje, á kurià maþai kam buvo leidþiama uþeiti.Tie neklystantys popieriai tvirtino, kad Beatrièë buvo uþvaldytaokultizmo demono. O dar blogiau buvo tai, kad daugelis uþuo-minomis ávardydavo jà kaip pagrindinæ Moro dvare klestinèiømagiðkø apeigø iniciatoræ. Þemëse, tradiciðkai palankiose veðë-ti bjauriausioms erezijoms, tai buvo rimtas signalas, á kurá vertë-jo atkreipti dëmesá. Taèiau niekas laiku to nepadarë.

Milano dominikonai � tarp jø ir tëvas Bandelas � ne vienàsyká turëjo savo rankose árodymø, kad dona Beatrièë, kaip ir jossesuo Izabelë ið Mantujos, kolekcionavo pagoniðkus amuletusir stabus, kad abi be saiko garbino visokio plauko pranaðus irastrologus. Taèiau net ir þinodami tai, niekada nesiëmë jokiøpriemoniø. Átaka, kurià netikri pranaðai darë Beatrièei, buvo to-kia nelemta, kad vargðelë savo paskutines dienas praleido tikë-dama, jog mûsø motina Baþnyèia pamaþu sunyks. Ji daþnai sa-kydavo, kad visa dvasininkija Paskutiniojo teismo dienà stos prieðAmþinàjá Tëvà ir ten, tarp arkangelø, ðventøjø ir teisuoliø, visibûsime pasmerkti ir nuteisti be jokio gailesèio.

Romoje niekas geriau uþ mane nebuvo susipaþinæs su Milanokunigaikðtienës veikla. Skaitydamas praneðimus apie jà patyriau,kokià tamsià sielà gali turëti moterys, ir supratau, kaip smarkiaidona Beatrièë sugebëjo pakeisti savo galingojo vyro áproèius irsiekius vos per ketverius santuokos metus. Galiausiai jos asme-


nybë mane uþbûrë. Lengvatikë, susiþavëjusi bedieviðka pasau-lietine literatûra, pasidavusi egzotiðkoms idëjoms, plintanèiomspo jos valdas, svajojo paversti Milanà senovinio Florencijos Me-dièiø spindesio paveldëtoju.

Manau, bûtent tai labiausiai ir privertë mane nerimauti. Baþ-nyèia pamaþu sugebëjo pasikasti po tos galingos Florencijos ðei-mos pamatais, sunaikindama jø teikiamà paramà maiðtaujantiemsmàstytojams ir menininkams, bet Vatikanas dar nebuvo pasi-rengæs duoti atkirèio naujam didþiojo ðiaurës Milano idëjø pro-trûkiui. Medièiø miestai, Akademijos, ákurtos Kozimo Senojo,kad iðsaugotø senøjø graikø iðmintá, prisiminimas, jo didþiulëparama architektams, dailininkams ir skulptoriams áleido ðak-nis ir Beatrièës vaizduotëje, ir manojoje. Bet ji ëmë vadovautistomis idëjomis ir nuodingais apþavais uþkrëtë doþà.

Nuo tos dienos, kai tûkstantis keturi ðimtai devyniasdeðimtantraisiais Aleksandras Ðeðtasis sëdo á ðventojo Petro sostà, aðnuolatos siuntinëjau praneðimus savo aukðèiausiesiems hierar-chams, norëdamas juos perspëti, ko galima laukti. Niekas neat-kreipë në maþiausio dëmesio. Milanas, esantis taip arti Prancû-zijos sienos ir garsëjantis savo maiðtingomis idëjomis, buvo pui-kus kandidatas puoselëti Baþnyèios skilimo viltá. Betanijoje ma-nimi irgi netikëjo. O Popieþius, toks atsainus eretikams � vosmetus dëvëjæs tiarà ir jau kartà atsipraðæs dël tokiø raitininkøkaip Pikas dela Mirandola persekiojimo � atmetë visus manoperspëjimus.

� Jau tas brolis Augustinas Leirë, � paprastai ðitaip atsiliep-davo apie mane broliai ið Ðifrø sekretoriato. � Jis kreipia perne-lyg didelá dëmesá á Nelaimës Pranaðo þinutes. Ilgainiui ir patstaps tokiu pat pamiðëliu.


3

Nelaimës Pranaðas.Tik jo trûksta � paskutinës dalies, kad bûtø baigtas sudaryti

galvosûkis.Jo vaidmená verta atskirai paaiðkinti. Juk be mano praneðimø

Ðventajam Tëvui ir kitoms aukðèiausiosioms instancijoms dëlklaidingo Milano kunigaikðtystës pasirinkto kelio, buvo ir kitasinformacijos ðaltinis, kupinas tokio pat nerimo. Tai gerai infor-muotas anoniminis liudytojas, kas savaitæ siunèiantis á mûsø Tie-sos namus laiðkus, kuriuose iðsamiai apraðydavo didþiulæ magið-kà operacijà, rengiamà Moro þemëse.

Tie laiðkai pradëjo plaukti tûkstantis keturi ðimtai devyniasde-ðimt ðeðtøjø rudená, likus keturiems mënesiams iki donos Beatri-èës mirties. Bûdavo adresuojami ordino padaliniui Romoje � Ðven-tosios Marijos Minervos vienuolynui, ten juos perskaitydavo iratidëdavo á ðalá, tarsi bûtø kokio pamiðëlio, apsësto Sforcos dvaronuspëjamos nukrypimø nuo doktrinos grësmës, laiðkai. Nekalti-nu jø. Tada gyvenome pamiðëliø laikais, ir dar vieno svaièiotojolaiðkas nepatraukdavo në vieno mûsø vyresniøjø tëvø dëmesio.

Beveik në vieno.Mûsø pagrindiniø namø archyvaras praëjusiame Betanijos ka-

pitulos susirinkime uþsiminë man apie tà naujàjá pranaðà.� Turëtumëte juos perskaityti, � pasakë. � Vos pamatæs, ið-

kart pagalvojau apie tamstà.� Ið tiesø?Pamenu, kad archyvaras ið susijaudinimo net sumirksëjo savo

pelëdiðkomis akutëmis. � Ádomiausia, kad tai paraðæs þmogus turi lygiai tokiø pat

átarimø kaip ir jûs, tëve Leire. Tai iðsilavinæs apokaliptinis pra-


naðas, puikiai iðmanantis gramatikà. Tokio krikðèioniðkasis pa-saulis nematë nuo brolio Tanèelmo de Ambereso laikø.

� Brolio Tanèelmo? � Ak... Buvo toks vienas senas pamiðëlis dvyliktame amþiu-

je. Jis ásigudrino apskøsti Baþnyèià pavirtus vieðaisiais namais irapkaltinti visus dvasininkus gyvenant nuolatinëje kûniðkoje nuo-dëmëje. Mûsø Nelaimës Pranaðas dar nenuëjo taip toli, taèiausprendþiant ið jo laiðkø tono, manau, ilgai netruks.

Archyvaras susikûprinæs pridûrë:� Þinote, kuo jis skiriasi nuo kitø pamiðëliø?Papurèiau galvà. � Rodos, kad jis informuotas geriau nei mes visi. Tas Nelai-

mës Pranaðas, atrodo, yra tikslumo maniakas. Jis þino viskà!Ir tas vienuoliûkðtis neklydo. Kieto ir plono popieriaus lakð-

tai, priraðyti nepriekaiðtingai kaligrafiðka raðysena, sudëti á me-dinæ dëþæ su antspaudu riservatto*, atkakliai ir su ánirðiu pasa-kojo apie slaptà planà paversti Milanà naujaisiais Atënais. Kaikà panaðaus að pats jau gana seniai átariau. Moras, kaip ir Me-dièiai, priklausë tø prietaringø valdovø kastai, maniusiai, kadantikos þmonës buvo nepalyginti geriau ávaldæ þinias apie mû-sø pasaulá. Tai buvo gana sena mintis. Anot jos, prieð Dievuipasiunèiant pasauliná tvanà, þmonija mëgavosi aukso amþiumi,kurá prieð tai florentieèiai, o dabar Milano doþas, norëjo betkokia kaina sugràþinti. Jie neabejodami bûtø palikæ nuoðalyBiblijà ir Baþnyèios nuostatas, jeigu bûtø þinojæ, kad anais ðlo-vingais laikais Dievas dar nebuvo ákûræs jokios já reprezentuo-janèios institucijos.

Bet tai dar ne viskas: jo laiðkuose buvo tvirtinama, kad pag-rindinis plano pamato akmuo gulëjo mûsø panosëje. Jei tai, kàNelaimës Pranaðas sakë, buvo tiesa, Moro klasta neturëjo ri-bø. Jo planas paversti savo valdas antikos atgimimo ir filosofi-

* Riservatto (it.) � slaptai. Vert.


jos sostine rëmësi mus klaidinanèia kolona. Tai buvo mûsø nau-jasis vienuolynas Milane.

Nelaimës Pranaðui pavyko mane nustebinti. Kad ir koks as-muo slëptøsi uþ tø pranaðysèiø, jis nuëjo gana toli � að niekadanebûèiau tiek iðdrásæs. Kaip archyvaras mane áspëjo, taip ir bu-vo � atrodë, kad tas þmogus visur turëjo savo akiø ir ausø. Ir netik Milane, bet ir paèioje Romoje, nes vieni naujausiø jo laiðkøprasidëjo Augur dixit*, tai mus visai iðmuðë ið vëþiø. Su kokiospadermës sekliu susidûrëme? Kas kitas, jei ne asmuo, glaudþiaisusijæs su Popieþiaus kanceliarija, galëtø þinoti, kaip já vadinoBetanijos raðtininkai?

Në vienas nenutuokëme, kà átarti.Tomis dienomis minëtas vienuolynas � Ðventosios Marijos Ma-

loningosios � dar buvo árenginëjamas. Milano doþas sukvietëgeriausius tø laikø architektus: Bramantei pavedë árengti baþny-èios galerijà, Kristoforui Solariui � vidø, ir nepaðykðtëjo dukatøiðkiliausiems menininkams, dekoruojantiems pastato iðoræ. Jisnorëjo paversti mûsø ðventovæ savo ðeimos mauzoliejumi, amþi-nojo poilsio vieta, padarysianèia jo atminimà nemirtingà.

Be abejo, tai, kà dominikonai laikë privilegija, tø laiðkø auto-riui atrodë kaip baisiausias prakeiksmas. Jis kalbëjo apie dide-les nelaimes Popieþiui, jei niekas nepadarys galo tam projektui,ir pranaðavo juodþiausià lemtingà laikotarpá visai Italijai. Taigilaiðkø siuntëjas, be jokios abejonës, tikrai nusipelnë NelaimësPranaðo pravardës. Nebuvo galima në ásivaizduoti baisesnëskrikðèionybës ateities.

* Augur dixit (lot.) � pranaðas pasakë. Vert.


4

Niekas nekreipë dëmesio á tà anoniminá velnià iki penkiolikto jolaiðko.

Tà dienà brolis Dþovanis Godzolis, mano asistentas Betani-joje, ásiverþë á scriptorium*, paèiame mano graþbyliavimo ákarð-tyje. Álëkë mojuodamas nauju Nelaimës Pranaðo laiðku ir, ne-kreipdamas dëmesio á tiriamus susikaupusiø mokslams vienuo-liø þvilgsnius, droþë tiesiai prie mano piupitro:

� Broli Augustinai, tamsta privalote tai pamatyti! Turite ne-delsiant perskaityti!

Niekada iki tol nebuvo tekæ matyti brolio Dþovanio taip susi-jaudinusio. Jaunasis brolis pamojavo nauju laiðku man prieð akisir nepaprastai liûdnu balsu suðnibþdëjo:

� Tai neátikima, tëve. Ne-á-ti-ki-ma.� Kas neátikima, broli?Godzolis ákvëpë oro: � Laiðkas. Ðitas laiðkas... Nelaimës Pranaðas... Magistras To-

rianis praðë, kad tuojau pat perskaitytumëte.� Pats magistras?Pamaldusis Dþoakinas Torianis, trisdeðimt penktasis ðvento-

jo Dominyko Guzmano ápëdinis þemëje ir atsakingiausias mûsøordino asmuo, niekada rimtai neþiûrëjo á tuos anoniminius laið-kus. Abejingai juos atidëdavo ir net kartà man priekaiðtavo, kadskiriu jiems pernelyg daug laiko. Kodël jo elgesys taip pakito?Kodël liepia neðti man ðá naujà laiðkà primygtinai praðydamastuojau pat já perskaityti?

� Nelaimës Pranaðas... � Godzolis nurijo seilæ.

* Scriptorium (lot.) � raðtinë. Vert.


� Nagi?� Nelaimës Pranaðas atskleidë plano esmæ.� Plano?Brolis Godzolis vis dar laikë rankoje laiðkà. Jis visas drebëjo.

Triskart perlenktas, sulauþytu lako antspaudu laiðkas lëtai nusi-leido ant mano stalo.

� Moro plano, � iðkvëpë mano sekretorius, tarsi bûtø nusi-kratæs sunkios naðtos. � Argi nesuprantate, broli Augustinai?Jis paaiðkina, kà ið tikrøjø ketinama veikti Ðventosios MarijosMaloningosios vienuolyne. Ten bus uþsiimama magija!

� Magija? � negalëjau patikëti.� Perskaitykite!Nedelsdamas ánikau á laiðkà. Nebuvo abejoniø, kad já paraðë

tas pats asmuo � kreipiniai ir raðysena iðdavë autoriø.� Skaitykite, broli! � paragino.Greitai supratau, ið kur toks nekantrumas. Nelaimës Prana-

ðas pasakojo apie dalykus, kuriø niekas nesitikëjo. Buvo kalba-ma apie popieþiaus Eugenijaus Ketvirtojo laikus, beveik ðeðias-deðimties metø senumo ávykius, kai Florencijos patriarchas Ko-zimas de Medièis, vadinamas Senuoju, nusprendë finansuoti baþ-nytiná susirinkimà, galëjusá visam laikui pakeisti krikðèionybëskryptá. Tai buvo sena istorija. Kozimas netikëtai iðprovokavolabai skirtingø diplomatiniø delegacijø pokalbá, taip ir nedavusávaisiø, bet trukusá net keletà metø. Tokiu bûdu jis pretendavovël sujungti Romos katalikø ir Rytø baþnyèias. Tada turkai gra-sino iðplësti savo átakà Vidurþemio jûros valstybëse, ir reikëjobet kokia kaina juos sulaikyti. Senajam iþdininkui ðovë iðganin-ga idëja sujungti visus krikðèionis po viena vëliava ir tikëjimogalia atremti prieðà. Taèiau jo planas þlugo.

O gal ir ne.Nelaimës Pranaðas minëjo, kad egzistavo ir slaptas susirinki-

mo darbotvarkës punktas. Uþmaskuotas tikslas, kurio pasek-mës Milane juntamos ir dabar, po ðeðiø deðimèiø metø. Pasak


jo, be epochai bûdingø politiniø diskusijø, Kozimas de Medièisnemaþai laiko skyrë deryboms su Graikijos ir Konstantinopoliodelegacijomis dël senoviniø knygø, optikos instrumentø ir netrankraðèiø, priskiriamø Platonui ar Aristoteliui ir laikytø dingu-siais, ásigijimo. Ásakë visus be iðimties rankraðèius iðversti ir radojuose neátikimø dalykø. Jis suþinojo, kad jau Atënuose buvo tiki-ma sielos nemirtingumu ir kad bûtent nuo dangaus priklausë tai,kas dëjosi þemëje. Supraskime teisingai: atënieèiai netikëjo Die-vo, bet vien dangaus átaka. Vadinasi, anot minëtø traktatø, þvaigþ-dës veikë materijà �dvasine kaitra�, panaðia á tà, kuri sieja þmo-giðkøjø bûtybiø sielà ir kûnà. Aristotelis tai apraðë, suþinojæs iðaukso amþiaus kronikø, o Kozimà ði idëja tiesiog uþbûrë.

Anot Nelaimës Pranaðo, senasis iþdininkas ákûrë antikinio sti-liaus Akademijà, norëdamas tas paslaptis perteikti menininkams.Prisiskaitæs minëtø veikalø ðventai tikëjo, kad meno kûriniai pri-klauso tiksliesiems mokslams. Tinkamai parinktø tiksliø simbo-liø meno kûrinys veikia kaip kosminiø jëgø atspindys ir gali bûtipanaudotas apsaugoti arba sunaikinti tà, kuris já ásigis*.

� Kà? Ar jau supratote, broli Augustinai? � Godzolio klausi-mas gràþino mane á tikrovæ. � Pranaðas teigia, kad menas galibûti panaudotas kaip ginklas!

Tikrai. Kitoje pastraipoje buvo kalbama apie geometrijos jë-gà. Skaièius, harmonija, garsas � elementai, áterpiami á menokûriná ir galintys skleisti idëjas, skatinanèias gerus darbus. Pita-goras, vienas ið graikø aukso amþiaus teorijos gynëjø, suþavëjæsKozimà de Medièá, teigë, kad �vieninteliai dievai, kuriø egzista-vimà galima árodyti, yra skaièiai�. Nelaimës Pranaðas prakeikëjuos visus.

* Dar prieð Kozimà Senàjá tomis paslaptimis naudojosi gotikiniø katedrø statytojai,gavæ minëtà informacijà ið Rytø, gerokai anksèiau, nei ji pasiekë Florencijà. Viename iðanksèiau iðleistø romanø, Tamplieriø vartai (2000) autorius pasakoja, kokià reikðmætam turëjo protëviø iðmintis. Aut.

Javierui Sierrai (g. 1971 m.), jaunam raðytojui ið Aragono, Paslaptingoji vakarienë – áðventinimas á romanistø luomà ir tvirtas þingsnis link to, kà jis pats vadina „pasakojimo-tyrinëjimo þanru“. Jo kûriniai, teigia autorius, tyrinëja didþiàsias Istorijos másles. Mëlynoji dama (1998), Tamplieriø vartai (2000) ar Napoleono egiptietiðkoji paslaptis (2002) jau atskleidë jo aistrà praëjusiø epochø paslaptims ir pastatë já á gretas raðytojø, kurianèiø pasakojimus, þaviai atmieðtus dokumentiniu tikslumu, intriga ir trilerio elementais.Paslaptingoji vakarienë – septintoji jo knyga. Jo septintoji máslë. 1497-øjø sausis. Brolis Augustinas Leirë – inkvizitorius, dominikonas, uþðifruotø þiniø skaitymo meistras, skubiai iðsiunèiamas á Milanà patikrinti paskutiniø potëpiø, kuriais maestro Leonardas da Vinèis kaip tik baigia savo „Paskutinæ vakarienæ“. Dël visos tos sumaiðties kalta krûva anoniminiø laiðkø, adresuotø Popieþiaus Aleksandro VI aplinkai, kuriuose praneðama, jog Da Vinèis ne tik nutapë Dvylika apaðtalø be privalomø ðventøjø aureoliø, bet ir pavaizdavo toje ðventoje scenoje save patá, atsukusá Jëzui Kristui nugarà.Kodël jis tai padarë? Negi Leonardas da Vinèis buvo eretikas?Leonardo „Vakarienë“ sëte nusëta keistomis anomalijomis: nëra Ðventojo Gralio, Kristus neaukoja Eucharistijos sakramento. Apaðtalai ið tikrøjø yra svarbiø savo epochos heterodoksiniø idëjø skelbëjø portretai, o paèiame kûrinyje uþðifruota stulbinanti þinia.Paslaptingoji vakarienë savo sukreèianèiu pasakojimu atskleidþia, ið kur Leonardas sëmësi ákvëpimo, tapydamas garsiausià krikðèionybës istorijoje ðventà paveikslà. „Perskaitæ ðá romanà, jau niekuomet nebeþvelgsite á „Paskutinæ vakarienæ“ taip kaip anksèiau“, – tvirtina Javieras Sierra.

Gërëdamasis tapybos darbu visuomet atmink, kad prisilieti prie prakilniausiojo ið menø. Niekuomet neapsiribok iðore: ásiskverbk á vaizdà, judëk tarp jo daliø, atrask nematomas erdves, iððniukðtinëk uþkaborius... tik ðitaip suvoksi jo tikràjà prasmæ. Bet perspëju tave: tam reikia daug dràsos. Kà atrandame tokioje freskoje kaip ði, daþnai toli graþu nëra tai, kà tikëjomës rasti.

9 789986 164609

ISBN 978-9986-16-460-9

Documents

Javier Sierra „Paslaptinga vakarienė“