Joanne Harris

LEDINUKŲ BATELIAI

Iš anglų kalbos vertė Eglė Bielskytė

UD K 820-3

Ha33iVersta iš: T H E LOLLIPOP SHOES

by Joanne Harris

London,2007

Viršelio dailininkas Romualdas Ba/inskas

Copyright © 2007 Frogspawn Limited

© Vertimas į lietuvių kalbą,Eglė Bielskytė, 2009

ISBN 978-9955-34-149-9 © „Versus aureus" leidykla, 2009

Skiriu A. F. H.

P A D Ė K A

Ir vėl nuoširdžiausiai dėkoju visiems, lydėjusiems šią kny­gą nuo pirmųjų jos žingsnių. Serafinai Clarke, Jenniferei Luithlen, Brie Burkemanui ir Peteriui Robinsonui; šaunia­jai mano redaktorei Francescai Liversidge, Claire Ward už nuostabų viršelio dizainą, mano puikiajam agentui Louise Page-Lund ir visiems draugams Londono „Transworld“ lei­dykloje. Didžiausia padėka taip pat ir Laurai Grandi iš Mila­no bei Jenniferei Brehl, Lisai Gallagher ir visiems Niujorko

„HarperCollins“ leidyklos žmonėms. Dėkoju savo padėjėjai Annei Riley; Markui Richardsui už rūpinimąsi tinklalapiu; Kevinui - už rūpinimąsi visais kitais reikalais; Anouchkai - už enčiladas ir „Kili Bill“; Joolzei, piktajai Anouchkos te­tai, ir Christopheriui, Savam Žmogui Londone. Ypač esu dėkinga Martinui Myersui, leidyklos atstovui, kuris lei­do man sutikti šias Kalėdas neišsikrausčius iš proto, taip pat kitiems ištikimiems platintojams, knygų pardavėjams, bibliotekininkams ir skaitytojams, kuriems padedant mano knygos vis dar guli lentynose.

P I R M A D A L I S

Mirtis

I

iTrečiadienis, spalio 31-oji

D ta de los Muertos’

M A Ž A I K A M Ž I N O M A , K A D P E R M E T U S A P IE D V I D E Š I M T M i ­

lijonų laiškų pristatoma mirusiesiems. Žmonės - tos gedin­čios našlės ir būsimi paveldėtojai - pamiršta perspėti paštą, taigi lieka nenutrauktos žurnalų prenumeratos; nepranešta tolimiems draugams; nesumokėtos baudos bibliotekoms. Dvidešimt milijonų aplinkraščių, bankų pranešimų, kredi­to kortelių, meilės laiškų, reklaminio šlamšto, sveikinimų, paskalų ir sąskaitų kas dieną numetama ant kilimėlio arba parketo grindų, nerūpestingai įbrukama pro durų plyšius, sukišama į pašto dėžutes, sugrūstas laiptinėse, paliekama ant slenksčių arba laiptų, - niekam nereikalingi jie taip niekada ir nepasiekia adresatų. Mirusiesiems tai nesvarbu. Jdomiausia, kad nesvarbu ir gyviesiems. Šie užsiėmę smul­kiais savo rūpesčiais ir nė neįtaria, jog visai šalia vyksta tik­ras stebuklas. Mirusieji grįžta į gyvenimą.

Prikelti mirusįjį ne taip ir sunku. Pora sąskaitų, vardas, pašto adresas; visa tai lengvai galima rasti senuose šiukšlių maišuose, jie praplėšti (tikriausiai lapių) ir palikti ant laiptų

* Mirusiųjų diena (isp.)\ Vėlinių atitikmuo Meksikoje ir meksikiečių išeivijoje, švenčia­mas pagal specifinius papročius {čia ir toliau vertėjos pastabos).

8

M I R T I S

it dovanėlė. Iš nebereikalingo pašto galima sužinoti daug: vardus, banko duomenis, slaptažodžius, elektroninio pašto adresus, apsaugos kodus. Teisingai suderinus žmogaus as­meninius duomenis, galima atsidaryti banko sąskaitą, išsi­nuomoti automobilį, netgi kreiptis su prašymu gauti naują pasą. Mirusiesiems viso to nebereikia. Kaip jau sakiau, - do­vana, kuri tik ir laukia, kol kas nors ją pasiims.

Kartais Lemtis prisistato asmeniškai, tad apsimoka vi­sada būti budriam. Carpe diem, ir velniop visus. Štai kodėl aš visada skaitau nekrologus, o žmogaus tapatybę retsykiais įsigudrinu pasiglemžti dar prieš surengiant laidotuves. Kaip tik dėl to išvydusi užrašą, o po juo pašto dėžutėje pluoštelį laiškų, dėkingai, su šypsena priėmiau dovaną.

Žinoma, ta pašto dėžutė ne mano. Pašto tarnyba čia veikia geriau nei kur kitur, laiškai retai kada pasiklysta. Viena prie­žasčių, kodėl mielai renkuosi Paryžių: paštas, be to, maistas, vynas, teatrai, parduotuvės ir beveik neišsemiamos galimybės. Bet Paryžiaus kainos neįtikėtinos, dar papildomos išlaidos, ir apskritai man jau kurį laiką knietėjo vėl sukurti naują save. Beveik du mėnesius gyvenau ramiai ir saugiai, mokytojavau n-osios apygardos licėjuje, bet neseniai ten atsirado problemų, tad galiausiai nutariau tyliai pasitraukti (išsinešiau dvidešimt penkis tūkstančius eurų iš skyriaus fondo, kuriuos pervesiu į sąskaitą, atidarytą buvusios kolegės vardu, ir per dvi savaites apdairiai pasiimsiu) ir ėmiau dairytis išsinuomoti buto.

Iš pradžių ieškojau Kairiajame krante. Butai čia ne mano kišenei, bet mergaitė agentūroje to nežinojo. Taigi kalbė­dama su anglišku akcentu pasivadinau Ema Vindzor, nerū­pestingai paspaudžiau po pažastimi „Mulberry" rankinę ir, aplink šilkinėmis kojinėmis aptemptas blauzdas maloniai

9

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

šiugždant „Pradau, galėjau puikiai praleisti rytą apžiūrinė­dama siūlomus namus.

Paprašiau rodyti tik tuščius butus. Kairiajame krante to­kių buvo keli: didelių kambarių apartamentai su langais į upę; prabangūs butai su sodais ant stogų; mansardos parketo grindimis.

Siek tiek skaudama širdimi visų atsisakiau, bet neištvėrusi pasirinkau kelis naudingus niekučius. Žurnalą, dar supakuo­tą, su užrašytu gavėjo kliento numeriu; kelis aplinkraščius; o vienuose namuose aptikau tikrą aukso gabalą - banko kor­telę, išduotą Ameli Dovil vardu, tereikėjo paskambinti ir ją registruoti.

Palikau merginai savo mobiliojo telefono numerį. Tele­fonas priklauso Noelei Marselen, kurios vardą pasisavinau prieš kelis mėnesius. Sąskaitos vis dar galioja, nors vargšė moteriškė mirė pernai, sulaukusi devyniasdešimt ketve­rių - jeigu kas nors bandys susekti telefonų skambučius, bus nelengva mane rasti. Internetas taip pat registruotas jos vardu, ir kol kas už viską sumokėta. Noelė pernelyg naudinga, kad jos atsisakyčiau. Tik jos tapatybė man visai netinka. Pirmiausia nesinori būti devyniasdešimt ketverių. Be to, atsibodo nuolat gauti reklaminių lankstinukų apie liftus namuose.

Paskutinė mano vieša asmenybė buvo Fransuaza Liaveri, anglų kalbos mokytoja n-osios apygardos Ruso licėjuje. Trisdešimt dvejų, gimusi Nante, ištekėjo už Raulio Liaveri ir tais pačiais metais liko našle, nes vyras žuvo autoavarijoje vedybų sukakties išvakarėse - man tai pasirodė labai ro­mantiška smulkmena, paaiškinanti tą vos juntamą liūdesio šešėlį jos veide. Griežta vegetarė, gana drovi, darbšti, bet

IO

M I R T I S

ne itin gabi, kad būtų pavojinga. Apskritai miela mergina - tai tik įrodo, kad niekada negalima žmogaus vertinti pagal išvaizdą.

Deja, šiandien aš jau kitas žmogus. Dvidešimt penki tūkstančiai eurų - nemenka suma, o pavojus, kad kas nors ims įtarti tiesą, gresia nuolat. Dažniausiai žmonės nieko ne­nujaučia - daugelis nepastebėtų net panosėje daromo nusi­kaltimo - bet aš niekada nesiryžau šitaip rizikuoti, spėjau įsitikinti, kad saugiau yra nesėdėti vienoje vietoje.

Keliauju su menku bagažu - apdaužytas odinis lagami­nas ir „Sony" nešiojamasis kompiuteris, kuriame sukaupti duomenys apie daugiau nei šimtą galimų asmenybių, taigi man nereikia nė pusdienio, kad susikraučiau daiktus, viską sutvarkyčiau, panaikinčiau pėdsakus.

Taip dingo Fransuaza. Sudeginau jos dokumentus, kores­pondenciją, banko duomenis, užrašus. Uždariau visas sąs­kaitas jos vardu. Knygas, drabužius, baldus ir visa kita atida­viau Croix Rouge. Neverta apaugti kerpėmis.

Tada reikėjo atrasti naują save. Užsiregistravau pigiame viešbutyje, sumokėjusi Ameli kredito kortele, nusivilkau „Emos“ drabužius ir patraukiau apsipirkti.

Fransuaza nebuvo elegantiška: patogūs kulniukai ir tvar­kingi šinjonai. O mano naujasis „aš“ mėgsta visai kitokį sti­lių. Jos pavardė Zozi de lAlba - lyg ir užsienietė, nors būtų sunku pasakyti, iš kur kilusi. Kiek Fransuaza buvo blanki, tiek šita ryški - plaukus puošia pigiais blizgučiais, mėgs­ta ryškias spalvas, lengvabūdišką stilių, labdaros muges ir prabangias parduotuves, jos net mirusios nepamatytum su praktiškais, patogiais bateliais.

* Raudonajam krvžiui {pranc.).

II

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

Pasikeitimą rengiau labai kruopščiai. J parduotuvę įžen­giau kaip Fransuaza Liaveri - pilkas nertas kostiumėlis ir dirbtinių perlų vėrinys. Po dešimties minučių išėjau visai ki­tas žmogus.

Liko nuspręsti, kur patraukti. Apie Kairįjį krantą, tokį viliojantį, negali būti nė kalbos, nors ir tikiuosi išpešti dar vieną kitą tūkstantėlį iš Ameli Dovil, prieš jos atsikratyda­ma. Žinoma, turiu ir kitų šaltinių, jau nekalbu apie patį nau­jausią - madam Bošam, buvusi mano darbovietės sekretorė, atsakinga už mokyklos finansus.

Atsidaryti kredito sąskaitą labai paprasta. Gali užtekti po­ros sąskaitų už komunalines paslaugas ar net seno vairuotojo pažymėjimo. O populiarėjant prekybai internetu, galimybės plečiasi tiesiog kasdien.

Deja, mano poreikiai auga daug daug greičiau negu pa­jamų šaltinis. Monotonija kelia baimę. Man reikia daugiau. Erdvės mano gebėjimams, nuotykių, iššūkių, pasikeitimų.

Gyvenimo.

Tai man ir pasiūlė Lemtis šį vėjuotą vėlyvo spalio rytą Monmartre, tarsi netyčia, kai žvilgtelėjusi į parduotuvės vit­riną išvydau prie durų prismeigtą nedidelį dailų užrašą:

Fermé pour cause de décès’.

Senokai nebuvau čia užsukusi. Jau spėjau pamiršti, kaip ši vieta man patinka. Sakoma, Monmartras - paskutinis kaimas Paryžiuje, ši jo dalis ant kalvos šiek tiek prime-

* Uždaryta dėl mirties {pranc).

12

M I R T I S

na Prancūzijos kaimo parodiją: tos kavinukės ir mažutės crêperies, tie rausvai ar šviesiai žaliai dažyti namai, netikros langinės ir pelargonijos ant kiekvienos palangės - viskas pabrėžtinai vaizdinga, dirbtinio žavesio pilna miniatiūrinė filmavimo aikštelė, vos pridengianti akmeninę kalvos širdį.

Ko gero, dėl to man jis taip patinka. Ideali vieta Zozi de l’Albai. O atsidūriau čia beveik atsitiktinai, užsukau į skverą už Švenčiausiosios Širdies bažnyčios, „Le P’tit Pinson" užeigėlėje nusipirkau raguolį su kava ir atsisėdau prie staliuko gatvėje.

Ant kampo aukštai prikaltoje mėlynos skardos lentelėje buvo užrašytas skvero pavadinimas „Fo Monejero aikštė". Ankštas nedidelis keturkampis - tarsi tvarkingai paklota lova. Kavinė, blyninė, kelios krautuvėlės. Daugiau nieko. Nė medelio, kad sušvelnintų tuos kampus. Netrukus mano akį kažin kodėl patraukė krautuvėlė - kokia nors pretenzinga cukrainė, pamaniau sau, nors iškaba virš durų buvo tuščia. Užuolaida pusiau užtraukta, bet iš ten, kur sėdėjau, galėjau įžiūrėti lange vitriną ir ryškiai mėlynas duris, tarsi dangaus plokštę. Per skverą atsklido vos girdimas trūkinėjantis gar­sas - virš durų kabėjo kekė vėjo varpelių, jie švelniai tilin­džiavo, tarsi skleisdami paslaptingus signalus.

Kodėl ji patraukė mano dėmesį? Negalėčiau pasakyti. J Monmartro kalvą kylančių gatvelių labirinte daugybė to­kių krautuvėlių, besigūžiančių ties kampais ant grindinio tarsi suvargę atgailautojai. Siaurų fasadų, kreivos šleivos, bet vertę pakelia gatvė - nuoma milžiniška ir taip ilgai gyvuoja tiktai dėl turistų kvailumo.

Butai virš jų ne ką geresni. Kambarių nedaug, jie maži ir nepatogūs; čia labai triukšminga, kai apačioj, mieste, užver­

* B lyninės {pranc.).

l 3

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

da naktinis gyvenimas; čia šalta žiemą, o vasarą vos galima tverti, nes saulė spigina tiesiai į storą mūrą, šiferį ir vienintelį langą stoge, mažiau nė aštuonių colių platumo, pro jį vidun veržiasi tik slopus karštis.

Ir vis dėlto kažin kas atkreipė mano žvilgsnį. Galbūt laiš­kai, žaismingai kyščiojantys liežuvius iš metalinių pašto dė­žutės nasrų. Galbūt vos juntamas muskatų riešutų ir vanilės kvapas (ar tik drėgmės?), besiskverbiantis pro dangaus mėly­numo duris. Galbūt vėjas, žaidžiantis mano sijono padurkais, erzinantis varpelius viršų durų. O galbūt raštelis - tvarkin­gas, rašytas ranka - ta numanoma, viliojanti galimybė.

Uždaryta dėl artimo žmogaus netekties.Jau buvau išgėrusi kavą ir suvalgiusi raguolį. Susimokėjau

ir pakilusi nuėjau žvilgtelėti iš arčiau. Tai buvo šokolado krautuvėlė; mažytė vitrina prikrauta dėžučių ir skardinėlių, už jų prietemoje galėjau įžiūrėti padėklus ir saldainių pira­mides, uždengtas ovaliais stikliniais gaubtais, lyg praėjusio amžiaus vestuvinės puokštės.

Už nugaros, „Le P’tit Pinson“ bare, du pagyvenę vyriškiai valgė virtus kiaušinius, užsikąsdami ilgomis sviestu užtepto­mis riekėmis duonos, o prijuostę pasirišęs šeimininkas garsiai pasakojo apie kažin ką, vardu Popolis, kuris buvo likęs jam skolingas.

Šiaip skveras buvo beveik tuščias, tik moteriškė šlavė ša­ligatvį ir pora menininkų su molbertais po pažastim traukė į Tertrė aikštę.

Vienas jų, jaunas vyriškis, pagavo mano žvilgsnį.- Ei! Tai jūs!Gatvės dailininko medžioklės šūksnis. Gerai žinomas

triukas - pati tokia buvau - pažįstu tą džiugios nuostabos

14

M I R T I S

kupiną žvilgsnį, reiškiantį, jog pagaliau rado savo mūzą; jog ieškojo jos ilgus metus; todėl kad ir kokios beprotiškos su­mos užsiprašys už galutinį rezultatą, be jokios abejonės, tai neatspindės jo oeuvre tobulybės. Ne, ne aš, - sausai atkir­tau. - Susiraskit ir įamžinkit ką nors kitą.

Jis gūžtelėjo pečiais, nusiviepė ir nugūrino paskui savo draugą. Prie šokoladinės likau viena.

Pažvelgiau į laiškus, akiplėšiškai kyšančius iš pašto dė­žutės. Būtinybės taip rizikuoti nebuvo. Bet ši maža krau­tuvėlė traukė mane tarsi blizgutis, žybtelėjęs tarp grindinio akmenų, - gali būti bet kas: moneta, žiedas ar tik skiautelė spindulį pagavusios folijos. Be to, oras sklidinas žadančio šnabždesio, buvo Helovinas, Dia de los Muer tos, man ši die­na visada nešą sėkmę, pabaigų ir pradžių, pražūtingų vėjų ir apgaulingų malonių diena, ir ugnies, įsiplieskiančios nakty­je. Paslapčių metas; stebuklų - ir, žinoma, mirusiųjų.

Dar kartą greitosiomis apsižvalgiau aplink. Niekas nežiū­rėjo. Buvau tikra, niekas nematė, kaip staigiu judesiu įsiki­šau laiškus kišenėn.

Rudeninis vėjas pūtė galingais šuorais, šokdindamas skve­ro dulkes. Užuodžiau dūmus - ne Paryžiaus dūmus, bet kva­pą savo vaikystės, kurią retai prisimenu - smilkalų, raudo­nųjų jostrų ir nukritusių lapų kvapą. Ant Monmartro kalvos nėra medžių. Grynas akmuo, lyg vestuvinio pyrago glajus, šiaip ne taip maskuojantis skonio trūkumą. Bet dangus buvo neramus, kiaušinio lukšto spalvos, išmargintas įmantraus lėktuvų pėdsakų rašto - tarsi mistinių ženklų mėlynėje.

Tarp jų įžiūrėjau Kukurūzo burbuolę, Baudžiančiojo ženklą - siūlymas, dovana.

* Kūrinio [pranc.).

15

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

Nusišypsojau. Negi tai sutapimas?Mirtis ir dovana - abi vieną dieną?

*

Kartą, kai buvau dar visai maža, mama nusivežė mane į Meksiką pasižiūrėti actekų griuvėsių ir paminėti Mirusiųjų dienos. Man patiko jaudinanti atmosfera: gėlės, pan de mu- erto" ir dainos, ir cukrinės kaukolės. Bet labiausiai sužavėjo pinata", išpaišyta žvėries figūra iš papjė mašė, iškabinama prasidėjus fejerverkams, pilna saldumynų, monetų ir mažų suvyniotų dovanėlių.

Žaidimo tikslas - pakabinti pinjatą virš durų ir svaidyti j ją pagalius, akmenis, kol ši sutrūks ir iš vidaus pasipils dovanos.

Mirtis ir dovana - viskas kartu.Tai negalėjo būti sutapimas. Si diena, ši krautuvėlė, šis

ženklas danguje - tarsi pati Miktekačihuatlė būtų juos mano kelyje išdėliojusi. Man vienai skirta pinjata...

Pasisukau šypsodamasi ir pamačiau, jog esu stebima. Už kelių žingsnių tylutėliai stovėjo vaikas; mergaitė, kokių vie­nuolikos ar dvylikos metų, ryškiai raudonu paltu, šiek tiek aptrintais rudais mokykliniais batais ir įspūdingais juodais plaukais, tarsi bizantinės ikonos. Žvelgė j mane be jokios išraiškos, galvą šiek tiek pakreipusi į šoną.

Akimirką išsigandau, ar nebus mačiusi, kaip ištraukiau laiškus. Negali žinoti, kiek laiko ji tenai stovi. Apdovanojau ją pačia žaviausia šypsena, o laiškų pluoštelį įsigrūdau giliau j palto kišenę.

- Sveika, - pakalbinau. - Kuo tu vardu?- Anė, - atsiliepė mergaitė, bet į šypseną neatsakė.

* Mirusiųjų duona (isp.).** Pinjata (isp.)] tuščiaviduris žaislas, pilnas saldumynų, kurį pakabintą reikia numušti lazda; jam sutrukus, pažyra saldumvnai.

16

M I R T I S

Jos akys buvo neįprastos žydrai žalsvai pilkos spalvos, lū­pos tokios raudonos, kad atrodė dažytos. Ryškios šaltoje ryt­mečio šviesoje. Žiūrint akys, regis, ėmė dar labiau šviesėti, įgaudamos rudeninio dangaus atspalvį.

- Tu ne čionykštė, Ane, ar ne?Ji nutylėjo; turbūt suglumo nesuprasdama, iš kur sužinojau.

Paryžiaus vaikai su nepažįstamaisiais nesikalba, įtarumas tvir­tai įdiegtas jų sąmonėje. Si mergaitė buvo kitokia - galbūt ne­patikli, bet ne priešiška - ir juo labiau neatsispirianti kerams.

- Iš kur žinote? - galiausiai paklausė.Pirmas taškas. Šyptelėjau.- Spėju iš tavo kalbos. Iš kur? Iš pietų?- Ne visai, - atsiliepė. Dabar šypsojosi.Kalbėdamas su vaiku gali labai daug ką sužinoti. Vardus,

profesijas, smulkmenas, kurios įsikūnijimui suteikia neįkai­nojamą autentiškumo pojūtį. Daugelis slapyvardžių interne­te - vaikų, sutuoktinių ar net augintinių vardai.

- Ar neturėtum būti pamokose, Ane?- Šiandien ne. Atostogos. Be to... - Ji žvilgtelėjo į duris ir

į tą ranka rašytą skelbimą.- Uždaryta dėl artimo žmogaus netekties, - perskaičiau.Ji linktelėjo.- Kas mirė? - Tas ryškiai raudonas paltas tikrai neatrodė ge­

dulingas ir veide nemačiau jokių numanomos širdgėlos ženklų.Kurį laiką Anė tylėjo, bet pastebėjau, kaip žybtelėjo jos

melsvai pilkos akys, dabar ji žvelgė kiek niekinamai, tarsi svarstytų, ar mano klausimas netaktiškas, ar iš nuoširdžios užuojautos.

Leidau jai spoksoti. Esu įpratusi būti stebima. Kartais ši­taip nutinka net Paryžiuje, kur tikrai netrūksta gražių mote-

l 7

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

rų. Sakau „gražių4 - bet tai tik iliuzija, patys elementariausi kerai, vargu ar tai išvis galima vadinti magija. Galvos pa­kreipimas, ypatinga eisena, tinkamai pasirinkti drabužiai - bet kuri gali tai padaryti.

Na, beveik bet kuri.Nusišypsojau mergaitei spindulingiausia šypsena, malo­

nia, pasitikinčia ir šiek tiek liūdna, - akimirkai virtau susi­taršiusia vyresniąja seserimi, kurios ji niekada neturėjo, ža­via maištininke su „Gauloise" cigarete rankoje, mėgstančia aptemptus sijonus ir neonines spalvas, kurios nepraktiškus batelius, žinau, jai labai norėtųsi apsiauti.

- Nenori man pasakyti? - paklausiau.Ji dar kurį laiką žiūrėjo į mane. Vyresnėlė, tai aiškiai ma­

tyti; pavargusi, be galo pavargusi nuo būtinybės būti gera ir pavojingai arti maištingojo amžiaus. Jos spalvos neįprastai aiškios; lengvai įžvelgiau užsispyrimą, šiek tiek liūdesio, še­šėlį pykčio ir kažin kokią ryškią giją, kurią ne visai galėjau identifikuoti.

- Nagi, Ane. Pasakyk man. Kas mirė?- Mano mama, - pratarė. - Viana Rošė.

2

Trečiadienis, spalio31-oji

V I A N A RO ŠĖ. D A U G LA IK O PR AĖJO N U O T A D A , KAI N E ŠIO JA U

šį vardą. Jis tarsi paltas, labai mėgstamas, bet seniai numes­tas šalin, jau beveik pamiršau, kaip su juo būdavo gera, koks jis šiltas ir patogus. Tiek kartų keičiau savo vardą - abiejų mūsų vardus, kraustydamasi iš kaimo į kaimą, sekdama pas­kui vėją - kad jo ilgesį turėčiau būti išaugusi. Viana Rošė seniai mirusi. Ir vis dėlto...

Vis dėlto buvo smagu būti Viana Rošė. Man patikdavo, kaip žmonės ištardavo tuos žodžius. Viana - tarsi šypsena. Tarsi pasveikinimas.

Dabar turiu naują vardą, nors jis nelabai skiriasi nuo se­nojo. Turiu gyvenimą; geresnį gyvenimą, ir taip galima pa­sakyti. Bet tai jau ne tas gyvenimas. Vien dėl Rosetės, dėl Anukos, dėl viso to, ką palikome Lankenėje prie Tano per tas Velykas, pasikeitus vėjui.

Tas vėjas. Matau jį kylant dabar. Klastingas ir įsakmus, jis lemdavo kiekvieną mūsų žingsnį. Tai jautė mano moti­na, jaučiu ir aš - netgi čia, net dabar, - vėjas mus gena į skersgatvio kampą tarsi lapus, negailestingai blaškydamas ant grindinio akmenų.

19

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

V'là l ’bon vent, v là l ’joli vent."

Maniau, nutildėme jį amžiams. Bet vėją gali pažadin­ti menkiausia smulkmena: žodis, ženklas, daina, netgi mirtis. Nereikšmingų dalykų nebūna. Viskas turi savo kainą, viskas de­dasi į krūvą, kol galiausiai pusiausvyra sutrinka, ir mes vėl iške- liaujam, žengiam j kelią, kartodamos sau: na, galbūt kitą kartą...

Bet dabar kito karto nebus. Dabar aš nebėgsiu. Nenoriu vėl pradėti visko iš naujo, ką nuolat tekdavo daryti ir prieš Lankenę, ir vėliau. Šį kartą mes liksime. Trūks plyš. Kad ir kiek tai kainuotų, liksime.

Apsistojome pirmame kaime, kuriame nebuvo bažnyčios. Gyvenome ten šešias savaites, paskui patraukėm toliau. Trys mėnesiai, savaitė, mėnuo, dar savaitė, pakeliui keitėme var­dus, kol mano nėštumas ėmė akivaizdžiai matytis.

Tuo metu Anuka buvo beveik septynerių. Ji džiūgavo, kad turės mažą sesutę; bet aš buvau tokia pavargusi, tokia pavar­gusi nuo tų nesibaigiančių kaimų su upėm ir mažais namu­kais, su pelargonijom loveliuose ant palangių, nuo įdėmių žmonių žvilgsnių - dažniausiai skiriamų jai - ir jų klausimų, visada tų pačių.

Ar iš toli atkeliavote? Ar čia apsistosite pas gimines? Ar ponas Rošė taip pat atvyks?

O išgirdę atsakymą nudelbdavo mus tokiu žvilgsniu, ti­riančiu žvilgsniu, įvertindami nutrintus drabužius, vienintelį lagaminą ir bastūnišką išvaizdą, išduodančią, jog esam ma­čiusios pernelyg daug geležinkelio stočių, perkėlų, viešbučių kambarių, kuriuos palikdavome tuščius ir tvarkingus.

* Štai stiprus vėjas, štai žavus vėjas {pranc.).

2 0

M I R T I S

Ir ak - kaip aš ilgėjausi laisvės. Laisvės, kurios niekada nesam patyrusios; laisvės gyventi vienoje vietoje; jausti vėją ir nekreipti dėmesio j jo raginimus.

Tačiau kad ir kaip stengėmės, gandai sekė paskui. Kažkoks skandalas, šnabždėdavosi. Kažkas girdėjęs, kad įsivėlęs ir dvasininkas. Ir moteris? Čigonė; susidėjo su upės žmonėm; sakius, jog moka gydyti, domėjosi vaistažolėmis. Ir kažkas numirė, taip žmonės kalba - greičiausiai nunuodijo ar šiaip nelaimė.

Pagaliau ir nesvarbu. Gandai vešėjo lyg piktžolės vasarą, gindami mus pirmyn, ragindami, mindami ant kulnų; ir pa­mažu aš ėmiau suprasti.

Kelionėje kažkas atsitiko. Kažkas, kas mus pakeitė. Galbūt per ilgai užsibuvome viename tų kaimų - kokia diena ar sa­vaite. Kažkas nebe taip. Pailgėjo šešėliai. Mes bėgome.

Nuo ko bėgome? Tada dar nežinojau, bet jau galėjau įžvelgti savo atspindyje - viešbučių veidrodžiuose ir žėrinčio­se parduotuvių vitrinose. Aš mėgdavau avėti raudonus batus, nešiodavau indėniškus sijonus su skambaliukais ant palan­kų, aptrintus paltus su saulutėmis ant kišenių, gėlėmis ir la­pais išsiuvinėtus džinsus. Dabar stengiausi susilieti su minia. Juodi paltai, juodi batai, juoda beretė ant juodų plaukų.

Anuka nesuprato.- Kodėl šį kartą negalėjome pasilikti?Nesibaigianti anų dienų dainelė. Ėmiau bijoti net tos vie­

tos pavadinimo: atsiminimai tarsi varnalėšų dagiai kibo prie mūsų kelionės drabužių. Diena po dienos mes keliavome su vėju. O naktimis gulėdavome susiglaudusios kokiame nors kambarėlyje virš kavinės arba ant kelioninės krosne­lės gamindavome karštą šokoladą, arba užsidegusios žvakes

21

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

rodydavome ant sienos šešėlių triušiukus ir pasakodavome nuostabias pasakas apie burtus, raganas, imbierinių meduo­lių namelius, apie Juoduosius vyrus, kurie pasiverčia vilkais ir kartais nebegali atvirsti žmonėmis.

Tada tiek ir buvo likę - pasakos. O tikra magija - įprasta viso mūsų gyvenimo magija, stebuklingi mamos užkalbėji­mai ir apžavai, druska prie slenksčio, raudono šilko ryšulėlis su sausais kvepalais, skirti mažiesiems dievams nuraminti, - tą vasarą kažkodėl mums nešė nelaimę, rezgė tinklus mūsų svajonėms it voras, kuris išmušus vidurnaktį staiga sėkmę paverčia nesėkme. Sulig kiekvienu menku burtažodžiu ar užkalbėjimu, su kiekvienu kortų dalijimu ar runos išmetimu, virš durų įrėžtu ženklu, turinčiu apsaugoti nuo bėdos, vėjas pūsteldavo vis stipriau, plaikstydamas drabužius, uostinėda­mas mus it alkanas šuo, nešdamas iš vienos vietos į kitą.

Bet mes vis lėkėme pirma jo: sezono metu skindavome vyšnias ir obuolius, kitu laiku dirbdavome kavinėse ir res­toranuose, taupydamos pinigus, kiekviename mieste keis­damos savo vardus. Pasidarėme atsargios. Taip reikėjo. Slapstėmės tarsi jerubės laukuose. Mes nebedūkome, mes nebedainavome.

Ir nejučia padėjom į šalį Taro kortas, išmesdavom žoleles taip ir nepanaudojusios, pamiršdavom švęsti ypatingas die­nas, mėnulio pilnatis užeidavo ir praeidavo, išbluko ir nusi­plovė rašalu delnuose įrašyti sėkmės ženklai.

Tai buvo sąlyginės ramybės laikas. Gyvenome miestely­je; suradau mums namus; apžiūrėjau mokyklas ir ligonines. Marché aux puces nusipirkau pigų vestuvinį žiedą ir pasivadi­nau madam Rošė.

* Blusų turguje [pranc.).

22

M I R T I S

Paskui gruodį Renė priemiesčio ligoninėje gimė Rosetė. Kuriam laikui buvom apsistojusios Lavezuose, kaime prie Luaros. Nuomojomės butą virš blyninės. Mums ten patiko. Būtume galėjusios pasilikti...

Bet gruodžio vėjas nutarė kitaip.

V’ là V bon vent, v là joli vent V'là bon vent, ma mie m'appelle. ..'

Šitos lopšinės mane išmokė motina. Tai sena daina, meilės daina, užkalbėjimas, dainuodavau ją, kad nuraminčiau vėją, kad įkalbėčiau šį kartą palikti mus ramybėje, kad užliūliuočiau tą iš ligoninės parsiveržtą miauksintį padarėlį. Mažutį pada­rėlį, kuris nei valgė, nei miegojo, tik kniaukė lyg katė kiauras naktis, kai aplink mus nuožmiai, lyg įpykusi moteriškė, kaukė ir daužėsi vėjas; dainuodavau kas naktį migdydama, daino­je vadindavau jį geru vėju, gražiu vėju, taip kadaise paprasti žmogeliai kalbindavo raganas - tikėdamiesi išvengti jų įtūžio, kreipdavosi į jas „mielosios ponios" arba „gerosios mūsų".

Ar Gerieji žmonės persekioja mirusiuosius?Jie vėl surado mus Luaros pakrantėje, ir vėl teko bėgti. Šį

kartą į Paryžių, mano mamos miestą, miestą, kuriame gi­miau ir į kurį buvau prisiekusi niekada negrįžti. Bet tiems, kurie trokšta likti nepastebėti, miestas suteikia tam tikrą ga­limybę pasislėpti. Nebesame papūgos žvirblių būryje, dabar puošiamės čionykščių paukščių spalvomis - pernelyg pilkai, pernelyg paprastai, gerai įsižiūrėjus, o gal net iš pirmo žvilgs­nio. Mano motina išskrido į Niujorką numirti, aš atskridau

* Štai smarkus vėjas, žavus vėjas,Štai smarkus vėjas, mylimoji mane šaukia {pranc.).

23

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

Paryžiun, kad atgimčiau. Serganti ar sveika? Laiminga ar liūdna? Turtinga ar vargšė? Miestui tai nesvarbu. Miestas turi kitų reikalų. Nieko neklausinėdamas eina prošal, trau­kia savo keliu net pečiais negūžtelėjęs.

Ir vis dėlto metai buvo sunkūs. Buvo šalta; kūdikis ver­kė; gyvenome mažame kambarėlyje palėpėje Sapelės bul­vare, naktimis tai raudonai, tai žaliai blykčiodavo neoninės šviesos, kol išvarydavo iš proto. Būčiau galėjusi sutvarkyti - žinau burtažodį, kuris jas paprasčiausiai išjungtų it lempą, bet buvau davusi žodį, jog daugiau burtų nenaudosime, todėl miegodavom trumpais tarpais tarp raudono ir žalio blyksnio, o Rosetė ir toliau verkė, iki pat Trijų karalių (ar bent taip at­rodė), ir pirmą kartą mūsų galette des Rois' buvo ne naminis, o pirktas, ir apskritai niekas per daug netroško švęsti.

Tais metais Paryžiaus nekenčiau. Nekenčiau šalčio, pur­vo ir kvapų, paryžiečių atšiaurumo, geležinkelio keliamo triukšmo, smurto, svetimumo. Netrukus supratau, kad Paryžius - ne miestas. Tai tik daugybė rusiškų matrioškų, sudėtų viena į kitą, kiekviena su savo papročiais ir prietarais, kiekviena su savo bažnyčia, mečete, sinagoga; visose pilna fanatikų, liežuvautojų, savų tarp savų, atpirkimo ožių, nevy­kėlių, įsimylėjėlių, lyderių ir pašaipų objektų.

Kai kurie žmonės buvo malonūs: kaip ta indų šeima, kuri paglobodavo Rosetę, kol mudvi su Anuka nueidavome į tur­gų, ar bakalėjininkas, duodavęs mums apdaužytų vaisių ir daržovių nuo savo prekystalio. Kiti ne tokie. Barzdoti vyrai, kurie nukreipdavo žvilgsnius, kai su Anuka eidavau pro me­četę Miros gatvėje, moterys prie Švento Bernardo bažnyčios, žvelgiančios į mane taip, tarsi būčiau nešvari.

* Pyragas su pupomis, kepamas Trijų karalių šventės proga {pranc.).

2 4

M I R T I S

Nuo tada labai daug kas pasikeitė. Galų gale mes radome savo vietą. Fo Monejero aikštė - visai kitas pasaulis, nors nuo jos iki Sapelės bulvaro nebus nė pusvalandžio kelio.

Monmartras - tai kaimas, taip sakydavo mano motina, sala, kylanti iš Paryžiaus ūkų. Aišku, jis nepanašus j Lankenę, bet vis dėlto čia gera vieta nedideliam butukui virš krautuvėlės, pastogėje, kurioje pilna paukščių lizdų, - su virtuve namo gale, kambariu Rosetei ir atskiru Anūkai.

Kadaise mūsų šokoladinė buvo maža kavinukė, kurioje šeimininkavo dama, pavarde Mari Luiza Pusėn, gyvenusi antrame aukšte. Ji pragyveno čia dvidešimt metų, palaidojo vyrą ir sūnų, o dabar, sulaukusi šešiasdešimties, kad ir su­šlubavus sveikatai, vis dar atkakliai nenorėjo palikti darbo. Jai reikėjo pagalbos; man reikėjo darbo. Už nedidelį atlygį ir kambarius trečiame aukšte sutikau vadovauti jos verslui, o kai ponia visai nebeturėjo jėgų susitvarkyti, krautuvėlę mes pavertėme šokoladine.

Aš užsakinėdavau prekes, tvarkydavau sąskaitas, organi­zuodavau pristatymą, pati prekiavau. Rūpinausi remonto ir statybos darbais. Kūrėmės ilgiau nei trejus metus, net spė­jome prie to priprasti. Neturime nei sodo, nei didelės er­dvės, bet pro langus matome virš gatvių it dirižablį kylančią Švenčiausiosios Širdies bažnyčią. Anuka pradėjo lankyti vi­durinę mokyklą - Žiulio Renaro licėjų, čia pat už Batinjolio bulvaro, ji protinga ir labai stengiasi; aš ja didžiuojuosi.

Rosetei jau beveik ketveri metai, į mokyklą ji, žinoma, nei­na - būna su manim krautuvėlėje, dėlioja ant grindų visokius raštus iš sagų ir saldainių, rikiuodama juos į eiles pagal spal­vą ir formą arba margindama savo piešimo sąsiuvinio pusla­pius mažais gyvūnėliais. Mokosi ženklų kalbos ir jos žody-

25

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

nas labai sparčiai turtėja - jau moka ženklus geras, daugiau, ateik čia, žiūrėk, valtis, niam, piešinys, dar, beždžionė, antys ir, didžiam Anukos džiaugsmui, patį naujausią - mėšlas.

Uždariusios krautuvėlę pietų, einame j Tiurliuro parką, ten Rosetė mėgsta lesinti paukščius, ar šiek tiek toliau - į Monmartro kapines, kurios dėl niūraus didingumo ir daugy­bės kačių labai patinka Anūkai. Arba kalbuosi su kitais quar­tier krautuvėlių šeimininkais: Loranu Pensonu, turinčiu mažą apšnerkštą užeigą kitapus skvero; su jo klientais, daugiausia nuolatiniais, užsukančiais pusryčių ir liekančiais iki popietės; su ponia Pino, ant kampo pardavinėjančia atvirukus bei reli­gines smulkmenas; su dailininkais, įsitaisiusiais po atviru dan­gumi Tertrė aikštėje, kur jie tikisi sulaukti turistų dėmesio.

Labai aiškiai juntamas skirtumas tarp kalvos senbuvių ir kitų Monmartro gyventojų. Kalva visais atžvilgiais yra pranašesnė, bent jau Fo Monejero skvero kaimynų nuomo­ne - paskutinis autentiškas avanpostas Paryžiuje, šiuo metu užtvindytame užsieniečių.

Vietiniai neperka šokolado. Tokios griežtos, nors nera­šytos taisyklės. Kai kurios vietos, tokios kaip boulangerie- pâtisserie" Galet aikštėje su art déco veidrodžiais, spalvotais vitražais ir barokinėmis migdolinių sausainių kaugėmis, skirtos tiktai atvykėliams. Vietiniai eina į pigesnę, kuklesnę Trua Frer gatvės kepyklėlę, kurioje duona skanesnė ir pus­mėnulio formos raguoliai kepami kas dieną. Vietiniai valgo

„Le P’tit Pinson" užeigoje, čia staliukai apdengti klijuotėmis ir visada gausus plat du jour", o atvykėliai, kaip slapta ir mes, renkasi „La Bohème" ar - dar blogiau - „La Maison Rose",

* Kvartalo {pranc.).** Kepykla-parduotuvė {pranc.).*** Dienos patiekalas {pranc.).

26

M I R T I S

kur neužsuka joks tikras Kalvos sūnus ar duktė. Be to, jie nė už ką nepozuotų dailininkui Tertrė aikštės kavinės terasoje ir neitų į mišias Švenčiausiosios Širdies bažnyčioje.

Ne, mūsų klientai daugiausia atvykėliai iš kitur. Bet turime ir nuolatinių. Kiekvieną ketvirtadienį pakeliui į kapines užsuka ponia Liuzeron ir visada perka tą patį - tris (nei daugiau, nei mažiau) romo triufelius dovanų dėželėse, perrištose kaspinu. Smulkutė šviesiaplaukė mergina nukramtytais nagais ateina iš­bandyti savo valios. Ir Nikas iš italų restorano Kolenkūro gatvė­je, jis pasirodo beveik kasdien, džiugus jo požiūris į šokoladą - ir apskritai į viską - man primena žmogų, kurį kadaise pažinojau.

Kiti pirkėjai atsitiktiniai. Žmonės, užsukantys pasidairyti, ieškantys dovanos ar paprasto malonumo: miežinės pynutės, dėželės žibuoklių, marcipano plytelės ar pain d 'épices, kre­minių roželių ar cukruoto ananaso, išmirkyto rome ir pri­smaigstyto gvazdikėlių.

Žinau, ką jie mėgsta. Žinau, ko jie nori, nors niekada to nesakyčiau. Būtų pernelyg pavojinga. Anūkai jau vienuoli­ka, vieną dieną juste pajutau tą baugų suvokimą, spurdan­tį joje tarsi žvėrį narvelyje. Anuka - mano vasaros kūdikis. Anuka, kuri kadaise nesugebėdavo man meluoti ir niekada neužmiršdavo šypsotis. Anuka, kuri laižydavo man veidą ir viešose vietose trimituodavo: Aš myliu tave! Anuka, mažoji mano paslaptis, dabar užaugo ir pasidarė dar paslaptinges­nė dėl tų savo nuotaikų ir keistų tylėjimų, įmantrių pasakų, kaip kartais ji į mane žiūri, primerkusi akis, tarsi stengtųsi įžvelgti kažin ką beveik užmirštą erdvėje man už galvos.

Žinoma, jos vardą irgi teko pakeisti. Dabar aš esu Jana Šarbono, o ji - Anė, nors man ji visada liks Anuka. Tiesą

* Meduolių [pranc.).

27

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

sakant, ne vardai drumsčia man ramybę. Ir anksčiau esam keitusios juos daugybę kartų. Bet kažkas man praslydo pro akis. Nežinau kas, tik jaučiu, jog kažko nepastebiu.

Ji auga, kartoju sau. Tolsta, blėsta tarsi šmėstelėjęs vaiko ats­pindys veidrodžių kambaryje - Anuka devynerių, vis dar daugiau saulės negu šešėlių, Anuka septynerių, Anuka šešerių, krypuo­janti lyg ančiukas su geltonais botais, Anuka su Šlepete, striksin- čiu iš paskos šešėliu, Anuka su gniužulu cukraus vatos mažame rausvame kumštelyje - viskas nyksta, prapuola, rikiuojasi eilėn prieš gretas būsimų anūkų. Anuka trylikos, atrandanti berniu­kus. Anuka keturiolikos, Anuka - neįsivaizduojama - dvidešim­ties, vis greičiau ir greičiau žengianti naujų horizontų link...

J do mu, kiek ji dar prisimena. Tokio amžiaus vaikui ketveri metai - ilgas laiko tarpas, daugiau nebekalba apie Lankenę ir magiją ar, dar baisiau, apie Lavezus, tačiau retkarčiais jai vis kas nors išsprūsta - vardas, prisiminimas. Man tai pasa­ko daugiau, negu ji galvoja.

Bet septyneri ir vienuolika - tolimiausi žemynai. Tikiuosi, aš savo darbą atlikau gana gerai. Tikiuosi, to pakaks, kad sulaikyčiau žvėrį narve, kad vėjas nurimo, o kaimas prie Luaros yra tik išblukęs sapnų salos atvirukas.

Taigi aš budriai saugojau tiesą, o gyvenimas ėjo savo vaga, būdavo ir gero, ir blogo. Savo burtus mes slėpėme, niekada nie­kur nesikišdavome - net dėl draugų, atsisakėm tokių menknie­kių, kaip runos ženklas, įbrėžtas laimei ant dovanų dėželės.

Suprantu, tai labai nedidelė kaina už tuos ketverius metus, kai esame paliktos ramybėje. Bet kartais vis tyliai sau pagal­voju, kiek jau už tai sumokėjome ir kiek dar teks sumokėti.

Kadaise mano mama pasakodavo tokią istoriją apie ber­niuką, kuris prekeiviui kelyje pardavė savo šešėlį mainais už

28

M I R T I S

amžino gyvenimo dovaną. Noras buvo išpildytas, ir jis lai­mingas keliavo toliau, patenkintas sandėriu. Nes ko gi vertas šešėlis, galvojo berniukas, kodėl negalėčiau jo atsikratyti?

Bet bėgo mėnesiai, metai, ir berniukas ėmė suprasti. Kad ir kur eitų, nemesdavo šešėlio, joks veidrodis neatspindėda- vo jo veido; jokiame tvenkinyje, net pačiame ramiausiame, nebuvo matyti nė menkiausio jo atvaizdo. Ir ėmė abejoti, ar tik nėra nematomas; saulėtomis dienomis likdavo namuo­se; vengdavo mėnesienos naktų; sudaužė visus veidrodžius ir prie visų langų iš vidaus pritaisė langines - tačiau vis tiek ne­sijautė ramus. Mylimoji paliko jį, draugai paseno ir numirė. O jis vis gyveno amžinoje prieblandoje, kol vieną dieną, ap­imtas nevilties, nuėjo pas dvasininką ir išpažino, ką padaręs.

Kunigas, tada, kai berniukas sudarė sutartį, buvęs dar jau­nas, dabar - išgeltęs ir braškantis lyg senas skeletas, papurtė galvą ir tarė: „Ne prekeivį tu sutikai ant kelio. Tai buvo vel­nias, su juo sudarei sutartį, sūnau, o sutartis su velniu vienaip ar kitaip baigiasi tuo, jog žmogus praranda sielą."

- Bet aš atidaviau tik šešėlį, - paprieštaravo berniukas.Senasis dvasininkas vėl papurtė galvą.

- Žmogus, nemetantis šešėlio, nebėra tikras žmogus, - pasakė ir nusisuko, daugiau neištaręs nė žodžio.

Galiausiai berniukas grįžo namo. Ir kitą dieną jį rado ka­bantį ant medžio, jam į veidą švietė saulė, o nuo kojų žolėn tįso ilgas, plonas šešėlis.

Tai tik pasaka, suprantu. Bet vėlyvais vakarais, kai ne­galiu užmigti, o vėjo varpeliai skimbčioja pavojų, vis prisi­menu ją, atsisėdu lovoje, pakeliu rankas ir patikrinu, ar ant sienos krinta šešėlis.

Vis dažniau pastebiu, kad taip tikrinu ir Anūką.

29

Trečiadienis, spalio 31-oji

V A R G E LI. V I A N A R O ŠĖ . N IE K O K V A IL IA U P A S A K Y T I N E G A L Ė JA U .

Kodėl kalbu tokias nesąmones? Kartais nė pati nežinau. Galbūt dėl to, kad ji klausėsi, ir dėl to, kad buvau pikta. Šiomis dienomis aš dažnai imu ir supykstu.

O gal ir dėl tų batelių. Tų nuostabių, švytinčių aukšta­kulnių batelių, raudonų it lūpų dažai, karamelių dėžutė ar ledinukai, spindinčių pliko grindinio fone tarsi tikra bran­genybė. Tiesiog tokių batelių Paryžiuj nepamatysi. Bent jau ne ant paprasto žmogaus kojų. O mes esame paprasti žmo­nės - taip tvirtina mama - nors kartais, kai jai kas šauna j galvą, to ir nepasakytum.

Tie bateliai...Tuk-tuk-tuk kaukšėjo ledinukų bateliai ir sustojo tiesiai

prieš šokoladinę, o jų savininkė žvilgtelėjo vidun.Akimirką, žvelgiant iš nugaros, pasirodė, kad ją pažįstu.

Ryškiai raudonas paltas, derantis prie batelių. Plaukai it bal­ta kava, surišti ant pakaušio kaklaskare. O tie skambaliu­kai ant raštuotos suknelės ir ant riešo žvanganti apyrankė su karuliais? Ir kas gi tai - iš paskos nudrikusi vos įžiūrima pašvaistė, lyg kaitros miglelė?

3

i.

3 0

M I R T I S

Krautuvėlė buvo uždaryta dėl laidotuvių. Dar akimir­ka, ir ji būtų nuėjusi. Bet aš labai norėjau, kad pasiliktų, todėl padariau tai, ko nederėtų daryti, tai, ko labai se­niai nesu dariusi, Maman galvoja, kad jau ir pamiršau. Sukryžiavau pirštus jai už nugaros ir nubrėžiau ore ma­žutį ženklą.

Vos juntamas vanilės, muskatų riešutų pieno, ant silpnos ugn ies skrudintų kakavos pupelių dvelksmas.

Tai nėra burtai. Tikrai ne. Tai tik pokštas, žaidimas, kurį žaidžiu. Tokio dalyko kaip burtai išvis nėra - bet šitai vis dėlto veikia. Kartais veikia.

Ar girdi mane? Paklausiau. Ne balsu, tik mintyse, labai ty­liai, lyg dėmėmis numargintų lapų šnaresiu.

Ir tada ji pajuto. Žinau, kad pajuto. Atsigręžė apstulbusi; pasistengiau, kad durys šiek tiek švytėtų, tik vos vos, dan­gaus spalva. Žaidžiau su jomis lyg su veidrodėliu prieš saulę, vis mesdama atspindį jai ant veido.

Degančio medžio dūmų kvapas taurėj; šlakelis grietinėlės, žiupsnelis cukraus. Aitrus apelsinas, tavo mėgstamiausias, sto­ri Sevilijos apelsinų griežinėliai, užpilti tamsiausiu jo procen­tų šokoladu. Paragauk manęs. Paskanauk. Suvalgyk mane.

Ji atsisuko. Žinojau, kad atsisuks. Regis, nustebo mane pamačiusi, bet vis dėlto nusišypsojo. Mačiau jos veidą - mė­lynos akys, plati šypsena, vos matomas strazdanų lankelis virš nosies - ji iš karto man labai patiko, taip, kaip patiko Rudis, kai pirmąkart susitikom...

O tada ji paklausė manęs, kas mirė.Negalėjau susilaikyti. Gal dėl batelių, gal dėl to, kad ži­

nojau, jog Maman stovi už durų. Šiaip ar taip, man tiesiog išsprūdo, kaip ta šviesa ant durų ir dūmų kvapas.

31

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

Pasakiau: „Viana Rošė“, - truputį per garsiai, ir vos tai ištarus, išėjo Maman. Maman, su tuo juodu apsiaustu ir Rosete ant rankų, ir tokia veido išraiška, kurią nutaiso, kai negerai elgiuosi arba kai Rosetei nutinka viena tų nelaimių.

- Ane!Moteriškė su raudonais bateliais nuo jos nukreipė akis į

mane, paskui vėl žvelgė į mano motiną.-Ponia ... Rošė?Ji labai greit atitoko.- Tai mergautinė mano pavardė, - paaiškino. - Dabar va­

dinuosi ponia Sarbono, - vėl metė į mane tą žvilgsnį. - Deja, mano duktė mėgsta pokštauti, - pasakė poniai. - Tikiuosi, per daug jums neįkyri?

Ponia nusikvatojo iš visos širdies, iki pat raudonų batelių kulnų.- Tikrai ne, - atsakė. - Žavėjausi gražiąja jūsų krautuvėle.- Ne mano, - pasakė Maman. - Aš tik dirbu čia.Moteris vėl nusijuokė.- Ir aš norėčiau! Stoviu ir gėriuosi šokolado krautuvėlėmis,

o turėčiau ieškotis darbo.Tai išgirdusi Maman truputį nusiramino, pastatė Rosetę

ant žemės, kad užrakintų duris. Rosetė rimtai žvelgė į ponią su raudonais bateliais. Ponia nusišypsojo, bet Rosetė į šypse­ną neatsakė. Ji retai kada šypsosi nepažįstamiems. Jaučiausi savotiškai patenkinta. Aš ją suradau, pagalvojau. Aš priver­čiau čia stabtelėti. Ir bent šią akimirką ji priklauso man.

- Darbo? - pasiteiravo Maman.Ponia linktelėjo.- Praėjusį mėnesį išsikraustė mano kambario draugė, o iš

padavėjos atlyginimo niekaip neišgaliu mokėti nuomos už visą butą. Aš vardu Zozi, Zozi de lAlba, - beje, aš mėgstu šokoladą.

3 2

M I R T I S

Ji tiesiog negali nepatikti, pagalvojau. Jos tokios mėlynos akys, jos šypsena tarsi vasarinio arbūzo riekė. Tik šiek tiek prigeso, kai žvilgtelėjo j duris.

- Labai užjaučiu, - pasakė. - Netinkamas laikas. Tikiuosi, ne giminė?

Maman vėl pakėlė Rosetę.- Madam Pusėn. Ji čia gyveno. Ko gero, būtų pareiškusi,

kad ji ir vadovauja krautuvei, nors, tiesą sakant, ne ką tedarė.Pagalvojau apie madam Pusėn, tą jos veidą tarsi iš zefyro

ir mėlynas languotas prijuostes. Ji labai mėgo kremines ro­želes, suvalgydavo daug daugiau negu derėtų, bet Maman niekada nesakydavo nė žodžio.

Netikėta mirtis, paaiškino Maman, nuskambėjo visai gražiai, tarsi nelaukta sėkmė ar kažkas, kas apkamšo pata­lais miegantį vaiką. Kažkodėl pagalvojau, kad daugiau ma­dam Pusėn mes nepamatysime, niekada niekada, ir man ėmė svaigti galva, tarsi būčiau pažvelgusi žemyn ir po kojom iš­vydusi staiga atsiveriančią gilią kiaurymę.

- Ji darė, - riktelėjau ir pravirkau.Nespėjau nė susivokti, kai jos rankos apglėbė mane, kve­

pėjo levandomis ir švelniu šilku, o balsas kažin ką šnabždėjo man į ausį - burtažodį, pamaniau, šiek tiek nustebusi, bur­tažodį, kaip tomis dienomis Lankenėje - bet pakėlusi akis išvydau visai ne Maman. Tai buvo Zozi, ilgi jos plaukai lietė man veidą ir raudonas paltas švytėjo saulėje.

Už jos - Maman su gedulingu apsiaustu ir tamsiom tar­si vidurnaktis akimis, tokiom tamsiom, kad niekas nieka­da negalėtų suprasti, ką ji galvoja. Žengtelėjo artyn, vis dar nešdama Rosetę - supratau, jei nejudėsiu, ji apkabins mus abi, ir tada aš niekaip nevaliosiu liautis verkusi, nors turbūt

33

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

negalėčiau nė paaiškinti kodėl, nei dabar, nei kada nors, ir ypač ne šios ponios su ledinukų bateliais akivaizdoje.

Todėl apsisukau ir nuskuodžiau bespalviu tuščiu skersgat­viu taip, jog akimirką pasijutau laisva it dangus. Gera bėgti: leki milžiniškais šuoliais, ištiesi rankas į šalis ir gali būti aitvaras, gali mėgautis vėju, gali jausti, kaip virš galvos kyla saulė, o kartais gali net aplenkti juos - vėją, saulę ir įkandin sekantį savo šešėlį.

Žinote, mano šešėlis turi vardą. Jis vardu Šlepetė. Kadaise turėjau triušelį, vardu Šlepetė, taip sako Maman, bet nebe­labai prisimenu, ar jis buvo tikras, ar tik žaislinis. Tavo vaiz­duotės bičiulis, kartais jinai taip jį vadina, bet beveik neabe­joju, kad jis iš tiesų egzistavo, švelnus pilkas šešėlis prie kojų, susirangantis mano lovoje naktimis. Vis dar mėgstu galvoti, kad jis saugo mane miegančią arba drauge bėga lenktynių su vėju. Kartais aš jį jaučiu. Net dabar jį matau, nors Maman tvirtina, jog tai tik mano fantazijos, nemėgsta, kai apie jį kalbu net juokais.

Dabar Maman apskritai beveik nejuokauja ir nebesijuokia kaip kadaise. Ko gero, jai vis dar neramu dėl Rosetės. Žinau, kad ir aš jai rūpiu. Sako, kad aš nepakankamai rimtai žiūriu į gyvenimą. Mano požiūris nėra teisingas.

Ar Zozi į gyvenimą žiūri rimtai? Vargeli. Garantuoju, kad ne. Tik ne žmogus, avintis tokius batelius. Greičiausiai dėl to ji man iš karto patiko. Tie raudoni bateliai ir tai, kaip ji sustojo apžiūrėti vitrinos, be to - buvau tikra - prie mano kojų ji matė Šlepetę, ne šiaip šešėlį.

3 4

4

iTrečiadienis, spalio31-oji

N A , N O R Ė Č IA U T I K Ė T I , K A D M O K U R A S T I B E N D R Ą K A L B Ą SU

vaikais. Su tėvais irgi - tai dalis mano žavesio. Matote, jei neturi žavesio, negalima užsiimti tokiais darbais, ypač tokiu verslu kaip mano, kai atlygis ne šiaip turtas, o šis tas daug as- meniškiau, čia būtina prisiliesti prie gyvenimo, kurį pasiimi.

Tos moters gyvenimas manęs labai nedomino. Bent tuo metu. Vis dėlto turiu pripažinti, jau tada ji mane intrigavo. Ne tiek dėl velionės. Ir net ne dėl pačios krautuvėlės - gana patraukli, bet labai jau maža, per menka mano ambicijų žmogui. Tačiau moteris buvo įdomi, ir mergaitė...

Ar tikite meile iš pirmo žvilgsnio?Turbūt netikite. Aš irgi netikiu. Ir vis dėlto...Tas spalvų tviskėjimas pro pusiau pravertas duris. Gun­

danti užuomina apie tai, kas vos matoma, tik nujaučiama. Vėjo varpelių skimbčiojimas virš slenksčio. Šitie dalykai pir­miausia pažadino smalsumą, o vėliau ir mano, kolekcinin- kės, dvasią.

Supraskite, aš ne vagis. Pirmiausia ir svarbiausia - aš ko­lekcininke. Tokia esu nuo aštuonerių metų, kai ėmiau rinkti karulius savo apyrankei, dabar renku asmenybes: jų vardus,

35

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

paslaptis, jų istorijas, jų gyvenimus. Aišku, būna, kai kas ir praverčia. Bet man labiausiai patinka pati medžioklė, perse­kiojimo keliamas jaudulys, vilionė, grumtynės. Ir ta akimir­ka, kai pinjata skyla...

Tai man patinka labiausiai.- Tie vaikai, - nusišypsojau.Jana atsiduso.-Jie taip greitai auga. Akimirksnis - ir jų nebėra. - Tolyn

alėja vis dar lėkė mergaitė. - Nenubėk toli! - riktelėjo Jana.- Nenubėgs.Jana primena blankią savo dukters kopiją. Juodi trumpai

nukirpti plaukai, tiesūs antakiai, akys - lyg kartusis šokola­das. Tokios pat ryškiai raudonos, sodrios užsispyrėlės lūpos, kampučiai šiek tiek pakelti. Toks pat vos pastebimas sveti­mumas, egzotika, nors, nepaisant pirmojo spalvų tvyksnio pro pusiau pravertas duris, neįžiūrėjau nieko, kas patvirtintų šitą įspūdį. Kalbėjo be akcento; vilkėjo dėvėtus drabužius iš „La Redoute", paprastutė ruda beretė, vos pakreipta ant šono, praktiški batai.

Apie žmogų daug galima pasakyti iš jo batų. Šitie pabrėž­tinai neekstravagantiški: juodi, apvaliomis nosimis ir neabe­jotinai standartiniai, kaip ir tie, kuriuos avėdama jos duktė vaikšto į mokyklą. Visa apranga kiek nutriušusi, pernelyg pilka; jokių papuošalų, tik paprastas auksinis žiedas - neblo­ga priedanga, nurodanti šeiminę padėtį.

Mergaitė, kurią laikė ant rankų, galėjo būti daugiausiai trejų. Tokios pat skvarbios akys kaip motinos, bet plaukai jauno moliūgo spalvos, o veidelis, ne didesnis už žąsies kiau­šinį, nusėtas abrikoso spalvos strazdanų. Niekuo neišsiski­rianti šeimynėlė, bent jau iš pažiūros; bet vis dėlto negalėjau

3 6

M I R T I S

atsikratyti minties, kad yra kažkas daugiau, ko nepastebiu, kažin koks vos įžiūrimas švytėjimas, nepanašus į mano...

Va šitai, pamaniau, tikrai verta gauti.Ji žvilgtelėjo j laikrodį.- Ane! - pašaukė.Gatvės gale Anė sumosavo rankomis - tai galėjo reikš­

ti tiek linksmumą, tiek maištą. Iš jos plūstantis drugelio žydrumo srautas patvirtino mano įtarimus, kad kažkas slepiama. Mažoji taip pat skleidė nepaprastai ryškią švie­są, o motina...

- Jūs ištekėjusi? - pasiteiravau.- Našlauju, - atsakė. - Jau trejus metus. Našle likau prieš

atsikraustydama čia.- Mat kaip, - tariau.Netikiu. Našlavimui vien juodo apsiausto ir vestuvinio

žiedo nepakanka, Jana Sarbono (jeigu tai tikras jos vardas) man visai neatrodė panaši j našlę. Kitiems - galbūt, bet aš juk matau daugiau.

Taigi - kam meluoti? Dėl Dievo meilės, čia juk Paryžius - čia niekas nesmerks, jei nesi susaistytas vedybiniais ryšiais. Tad kokią gi mažą paslaptį slepia? Ar verta tai aiškintis?

- Turbūt nelengva tvarkytis krautuvėje. Ypač tokioje vietoje.Monmartras - keista akmeninė salelė, čia pilna turistų

ir menininkų, neuždengtų kanalizacijos šulinių, elgetų ir striptizo klubų po liepomis, ir kasnakt gražiose jo gatvelėse kas nors užpuolamas.

Ji atsakė šypsena.- Nėra taip jau blogai.- Iš tikrųjų? - paklausiau. - Bet dabar, kai mirė madam

Pusėn...

37

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

Ji nusuko akis.- Seimininkas yra mūsų bičiulis. Jis mūsų neišmes j gat­

vę. - Regis, pastebėjau, kaip raustelėjo.- Ar prekyba čia sekasi gerai?- Būna ir blogiau.Turistai paprastai nemėgsta tokių prašmatnybių.- Ak, turtų iš šito nesusikrausim...Taip ir maniau. Nieko verta. Stengiasi atrodyti narsi, bet

aš matau pigų sijoną, atspurusius šventadieninio mergaitės paltuko kraštus, išblukusią, neįskaitomą medinę iškabą virš šokoladinės durų.

Ir vis dėlto ji keistai patraukli, ši perkrauta krautuvėlės vi­trina, pilna dėžučių, skardinių ir Helovino raganų iš juodojo šokolado, spalvotų šiaudelių, moliūgų iš slyvų su marcipa­nais ir saldaininių kaukolių iš klevų sirupo, žvelgiančių iš už privertų langinių.

Ir dar tas kvapas - vos juntamas obuolių ir deginto cukraus, vanilės, romo, kardamono ir šokolado dvelksmas. Tiesą sa­kant, šokolado aš net nemėgstu., o burnoje vis dėlto pajutau renkantis seiles.

Paragauk manęs. Paskanauk manęs.Pirštais parodžiau Rūkstančio veidrodžio ženklą, vadina­

mąją juodojo Teskatlipokos alq - ir vitrina akimirką sušvito.Nelaimei, moteris tvyksnį pastebėjo, o mergaitė jos glėby­

je tyliai knirktelėjo susijuokdama ir ištiesė ranką...Įdomu, pagalvojau.

- Pati gaminate visus tuos saldainius?- Kadaise gamindavau. Dabar tuo nebeužsiimu.- Turėtų būti nelengva.- Susitvarkau, - atsakė.

38

M I R T I S

Hm. Įdomu.Ar tikrai susitvarko? Ar susitvarkys ir dabar, kai mirė se­

noji moteris? Kažkodėl abejoju. Ak, atrodo, pajėgtų viską, tokia atkakli burna ir ramus žvilgsnis. Nepaisant šito, viduje slepia silpnumą. Silpnumą - o galbūt jėgą.

Privalai būti stiprus, kad sugebėtum gyventi kaip ji: viena pati Paryžiuje augina du vaikus, visą parą sukasi krautuvėje ir, jeigu verslas seksis, galės užmokėti už nuomą. O silpnu­mas - visai kas kita. Pradėkime nuo to vaiko. Ji bijo dėl jos. Bijo dėl jų abiejų, laiko įsitvėrusi, tarsi vėjas galėtų jas nunešti.

Žinau, ką galvojate. Kodėl man turėtų rūpėti?Na, jei norite, galit laikyti mane smalsuole. Galų gale aš

juk verčiuosi paslaptimis. Paslaptys, nedidelės išdavystės, perpratimas, iškvotimas, vagystės (tiek smulkios, tiek di­džiulės), melas, nelemtas melas, išsisukinėjimai, tylios gel­mės, ramūs vandenys, skraistės ir durklai, slaptos durys, ne­legalūs susitikimai, ertmės ir užkampiai, slaptos operacijos ir neteisėtas turto pasisavinimas, informacija ir dar daugiau.

Ar tai negerai?Ko gero, taip.Bet Jana Sarbono (arba Viana Rošė) kažką nuo pasaulio

slepia. Jaučiu, kaip ji dvelkia paslaptimi, tarsi pinjata, kve­pianti fejerverkais. Gerai padėtas akmuo gali viską išjudinti, tada ir pamatysime, ar tos paslaptys ko nors vertos, ar galiu jomis pasinaudoti.

Smalsu sužinoti, tik tiek - tai gana būdinga žmonėms, kuriems teko laimė gimti po Jaguaro ženklu.

Be to, ji meluoja, ar ne? O mes, jaguarai, labiau už silp­numą nekenčiame tiktai melo.

39

5

Ketvirtadienis, lapkričio i-oji Visi šventieji

Š I A N D IE N A N U K A V Ė L N E N U S T Y G O V IE T O JE . KO G ER O , D Ė L

tų vakarykščių laidotuvių - o gal paprasčiausiai dėl vėjo. Kartais jis ją taip veikia, kad laigo aplink tarsi laukinis ponis, būna užsispyrusi ir nedėmesinga, ašaringa ir nepažįstama. Mano mažoji svetimšalė.

Žinot, kadaise taip ją vadindavau, kai buvo maža ir mes buvome tik dviese. Mažoji svetimšalė, tarsi būtų iš kur nors pasiskolinta ir vieną dieną kas nors galėtų ateiti jos atsiim­ti. Ji visada buvo tokia, atrodė kitoniška, akys, kurios, regis, mato kažką nepalyginti daugiau, mintys, nuklystančios iki pasaulio krašto.

Talentingas vaikas, sako naujoji jos mokytoja. Neįtikėtinai turtinga vaizduotė, jos amžiui neįprastas žodynas - tačiau vei­de ta išraiška, vertinantis žvilgsnis, tarsi tokia vaizduotė pati savaime jau būtų įtartina, galbūt slepianti daug grėsminges­nę tiesą.

Aš dėl to kalta. Dabar suprantu. Tada atrodė visai natūralu perduoti jai savo motinos požiūrį į gyvenimą. Tai leido mums susikurti tvarką, savo pačių tradicijas, magišką ratą, į kurį pasaulis negalėjo patekti. Bet iš ten, kur negali patekti pasau­

4 0

M I R T I S

lis, mes negalime ištrūkti. Įkalintos savo pačių susikurtame kokone, gyvename nuošalyj nuo kitų, amžinai svetimos.

Bent šitaip buvo prieš ketverius metus.Nuo tada gyvename apsuptos patogaus melo.Ir nėra čia ko stebėtis. Parodykite man motiną, ir aš pa­

rodysiu jums melagę. Mes jiems aiškiname, koks turėtų būti pasaulis: kad nėra tokių dalykų kaip pabaisos ar vaiduokliai; o jei darai gera, tai ir kiti žmonės tau atsakys geru; kad Mama visada bus šalia ir galės tave apginti. Aišku, melu to niekada nevadiname — mes norime tik gero, viskas tik dėl kilniausių tikslų - bet, suk nesukęs, tai vis dėlto yra melas.

Po Lavezų kitos išeities neturėjau. Bet kuri motina būtų pasielgusi taip pat.

- Kas atsitiko? - ji klausinėjo be perstojo. - Maman, ar tai mes šitaip padarėm?

- Ne , atsitiko nelaimė.- Bet vėjas... Tu sakei...- Eik miegoti.- Ar negalėtume kaip nors stipriau jo užburti?- Ne, negalim. Tai tik žaidimas. Nėra tokio dalyko kaip

burtai, Nanu.Ji žvelgdavo į mane rimtomis akimis.- Yra, - atkirsdavo. - Šlepetė taip sako.- Širdele, Šlepetės irgi nėra.Nelengva būti raganos dukra. Bet dar sunkiau būti raga­

nos motina. Po to, kas atsitiko Lavezuose, man teko rink­tis. Pasakyti tiesą ir pasmerkti savo vaiką tokiam gyvenimui, kolų gyvenau aš: nuolatiniai kraustymaisi iš vietos į vietą, jokios ramybės, amžinai nesaugi, visas gyvenimas lagami­nuose, amžinas bėgimas, stengiantis aplenkti vėją...

41

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

Arba meluoti ir tapti tokiom kaip visi.Taigi aš melavau. Melavau Anūkai. Sakiau, kad visa tai

nėra tikra. Nėra jokios magijos, ji tik pasakose; jokių galių, kurias reikėtų perimti ir išbandyti; jokių namus globojan­čių dievų, jokių raganų, jokių runų, jokių kerų, jokių tote­mų, jokių ratų smėlyje. Viskas, ko negalima paaiškinti, vir­to Nelaime - iš didžiosios raidės - netikėti likimo smūgiai, slapti ženklai, dievų dovanos. O Šlepetė liko pažeminta iki

„vaizduotės bičiulių" rango ir šiuo metu ignoruojama, nors vis dėlto kartais aš ją matau, kad ir akies krašteliu.

Dabar aš nebesikišu. Užsimerkiu, kol išblunka visos spalvos.

Po Lavezų atsisakiau viso to, žinodama, kad ji greičiausiai pyks ant manęs, kur j laiką gal net truputį nekęs - tikėdama­si, jog vieną dieną supras.

- Kada nors, Anuka, tau teks suaugti. Teks išmokti atskir­ti, kas tikra, o kas ne.

- Kodėl?- Šitaip geriau, - paaiškinau. - Tokie dalykai, Anuka, - jie

atskiria mus nuo kitų žmonių. Daro mus kitokias. Ar tau patinka būti kitokiai? Ar nenorėtum tapti sava, nors kartą? Turėti draugų, turėti...

- Aš turėjau draugų. Polą ir Frambuazą...- Negalėjome ten pasilikti. Tik ne po to, kas nutiko.- Ir Zezetę, ir Blanšą...- Klajokliai, Nanu. Upės žmonės. Negalima amžinai gy­

venti laive, ypač jei nori lankyti mokyklą...- Ir Šlepetė.- Vaizduotės draugai nesiskaito, Nanu.- Ir Rudis, Maman. Rudis buvo mūsų draugas.

4 2

M I R T I S

Tyla.- Maman, kodėl negalėjome likti su Rudžiu? Kodėl ne­

pranešei jam, kur esame?Atsidusau.- Tai sudėtinga.- Aš jo ilgiuosi.- Žinau.Su Rudžiu, aišku, viskas paprasta. Daryk, ką nori. Imk,

ką nori. Keliauk ten, kur tave neša vėjas. Rudžiui tai tinka. Jis tada jaučiasi laimingas. Bet aš žinau, kad visko turėti ne­įmanoma. Aš jau keliavau tuo keliu. Žinau, kur jis veda. Ir būna taip sunku, Nanu. Taip nepakeliamai sunku.

Rudis būtų pasakęs: per daug imi į galvą. Rudis, su savo nepaklusniais raudonais plaukais ir vos išspaudžiama šypse­na, su numylėtu savo laivu po klaidžiomis žvaigždėmis. Per daug imi j galvą. Gal ir tiesa; nepaisant visko, aš per daug imu į galvą. Man neramu, kad Anuka neturi draugų naujo­joje mokykloje. Man neramu, kad Rosetė, jau beveik ketve­rių, tokia judri, bet vis dar nekalba, tarsi būtų tapusi kokio pikto užkeikimo auka, lyg princesė, išsigandusi to, ką pati gali atskleisti, ir virtusi nebyle.

Kaip visa tai paaiškinti Rudžiui, kuris nieko nebijo ir nie­kuo nesirūpina? Būti motina reiškia gyventi baimėje. Bijoti mirties, ligos, netekties, nelaimingų atsitikimų, nepažįs­tamųjų, Juodojo vyro ar tų paprastų kasdienių smulkme­nų, kurios kažin kodėl labiausiai mus skaudina: nekantrus žvilgsnis, piktas žodis, nepasekta pasaka prieš miegą, pa­mirštas bučinys, ta siaubinga akimirka, kai mama nustoja buvusi dukters pasaulio centras ir virsta dar vienu palydovu, skriejančiu apie ne tokią ryškią saulę.

43

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

Taip dar nenutiko - bent kol kas. Tačiau matau kitus vai­kus: paauglės mergaitės piktai suspaustomis lūpomis su mo­biliaisiais telefonais, su panieka žvelgiančios į visą pasaulį. Aš ją nuvyliau, suprantu. Nesu tokia motina, kokios norėtų. Jai vienuolika, ir nors labai išmintinga, vis dar per jauna, kad suprastų, ką ir kodėl man teko paaukoti.

Per daug imi į galvą.O, kad viskas būtų taip paprasta.Taip ir yra, girdžiu jo atsakymą širdyje.Galbūt kadaise buvo, Rudi. Bet nebėra.Kažin ar jis nors kiek pasikeitė. O aš pati - abejoju, ar jis

mane pažintų. Retkarčiais dar parašo - gavo mano adresą iš Blanšos ir Zezetės - kelis žodžius, per Kalėdas ir Anukos gimtadienį. Aš jam rašau į Lankenės paštą, žinau, jog ret­karčiais keliauja pro šalį. Nė viename laiške neužsiminiau apie Rosetę. Neminėjau ir Tjerio, kuris mums buvo toks malonus ir toks dosnus ir kurio kantrybe žaviuosi labiau nei galiu apsakyti.

Tjeris le Trėsė, p_enkiasdešimt_yienerių, išsiskyręs, turi sūnų, tikintis, tvirtas kaip uola.

Nesijuokite. Man jis labai patinka.Įdomu, kuo jį patraukiau aš.Žvelgiu į veidrodį, bet joks atspindys neatsako į mano

žvilgsnį, tiktai negyvas portretas moters, įžengusios į ket­virtą dešimtį. Paprasta moteris, neišsiskirianti nei grožiu, nei charakteriu. Moteris kaip ir visos, būtent tokia, kokia noriu būti, bet šiandien ta mintis kažkodėl mane liūdina. Galbūt dėl laidotuvių: liūdna, menkai apšviesta amžinojo poilsio koplyčia ir gėlės, likusios dar nuo ankstesnio svečio; tuščias kambarys; absurdiškai milžiniškas Tjerio vainikas; abejingas

4 4

M I R T I S

dvasininkas varvančia nosimi; muzikos įrašas iš traškančių garsiakalbių (Elgaro „Nimrod“).

Mirtis yra banali, kaip mėgdavo sakyti mano motina ke­lios savaitės prieš savo žūtį judrioje gatvėje vidury Niujorko. Gyvenimas yra nepaprastas. Mes esame nepaprastos. Priimti šitą nepaprastumą reiškia švęsti gyvenimą.

Ką gi, Mama. Kaip viskas pasikeitė. Senais laikais (ne tokiais ir senais, dar pati prisimenu) praėjusį vakarą būtų surengta šventė. Visų šventųjų išvakarės: magiškas laikas; paslapčių ir slėpinių laikas; kvepiančios žolės įsiuvamos į raudoną šilką ir iškabinamos po namus, kad saugotų nuo pikto; druska, pagardintas vynas ir meduoliai paliekami ant slenksčio; moliūgai, obuoliai, fejerverkai, pušų kvapas ir malkų dūmai; laikas, kai traukiasi ruduo ir į sceną žengia senė žiema. Būtų skambėjusios dainos ir šokiai aplink laužą; Anuka nusigrimavusi ir apsikaišiusi juodomis plunksnomis, lekiojanti nuo durų prie durų su Šlepete prie kulnų, Rosetė su žibintu ir savo totemu - oranžinio kailio, kad derėtų prie jos plaukų, išdidžiai liuoksinčiu jai iš paskos.

Nieko neliko - skaudu prisiminti tas dienas. Bet taip ne­saugu. Mano motina žinojo - ji dvidešimt metų bėgo nuo Juodojo vyro, o man kurį laiką atrodė, kad jį nugalėjau, išsi­kovojau savo vietą ir laimėjau karą, tačiau netrukus supratau, jog mano pergalė - tik iliuzija. Juodasis vyras turi daug vei­dų, daug sekėjų ir jis ne visada dėvi dvasininko apykaklę.

Anksčiau manydavau, kad bijau jų Dievo. Bėgant metams supratau, jog baisu jų geraširdystės. Jų gerų norų ir rūpesčio. Jų gailesčio. Paskutiniuosius ketverius metus jaučiau, kaip seka mūsų pėdsakais, šniukštinėja ir sėlina iš paskos. Po Lavezų jie labai smarkiai priartėjo. Jie nori tik gero, tie Gerieji

45

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

žmonės, nieko daugiau, tik visa ko geriausio mano gražuo­liams vaikams. Ir jie nenurims, kol mūsų neišskirs, kol nesu­draskys į gabalus.

Galbūt kaip tik todėl niekada iki galo nepasitikėjau Tjeriu. Malonus, patikimas, solidus Tjeris, geras mano draugas, ta jo lėta šypsena ir džiugus balsas, ir jaudinantis tikėjimas viską gydančia pinigų galia. Jis nori mums padėti - daug ir padėjo šiais metais. Tereikia man tarti žodį, ir vėl padės. Galėtų baigtis visos mūsų nelaimės. Kažin kodėl aš abejoju. Kažin kodėl man taip sunku kuo nors pasitikėti, galų gale pripažinti, kad man reikia pagalbos.

Artėjant vidurnakčiui pajutau, kad mintys nejučia nukly­do prie mano motinos, kortų ir Gerųjų žmonių, tokiomis akimirkomis dažnai šitaip nutinka. Anuka ir Rosetė jau miega. Vėjas netikėtai nurimo. Po mumis tarsi rūkas kun­kuliuoja Paryžius. O virš Monmartro kalvos, regis, plūkauja kažin koks stebuklingas miglos ir žvaigždžių šviesos mies­tas. Anuka galvoja, kad aš sudeginau kortas, jau kokius trejus metus jų nemečiau. Bet vis dar tebeturiu, savo mamos kortas, prisigėrusias šokolado kvapo ir nučiupinėtas iki blizgesio.

Dėžė paslėpta po mano lova. Ji kvepia prabėgusiu laiku ir miglų sezonu. Atidarau, - štai ir kortos, senoviški atvaizdai, medžio raižiniai, prieš kelis amžius taip mėgti Marselyje: Mirtis; Meilužiai; Bokštas; Juokdarys; Magas; Pakaruoklis; Permaina.

Tai ne rimtas būrimas, pasakiau pati sau. Ištraukiau tris pirmas pasitaikiusias kortas, negalvodama apie jokią reikš­mę. Ir vis dėlto negalėjau atsikratyti minties, kad man sten­giamasi kažką parodyti, kad tose kortose slypi kažkoks per­spėjimas.

4 6

M I R T I S

Padėjau jas į šalį. Tai buvo klaida. Kadaise savo nakties demonus būčiau išvaikiusi burtažodžiu - tfu-tfuy šalin! - ir gydomąja arbata, kokiu nors smilkalu ir žiupsneliu druskos ant slenksčio. Šiandien esu kultūringa; stipriausias mano verdamas nuoviras - ramunėlių arbata. Ji padeda man už­migti - anksčiau ar vėliau.

Bet naktį, pirmą kartą per šitiek mėnesių, sapnavau Ge­ruosius žmones, šniukštinėjančius ir sėlinančius tamsiomis senojo Monmartro gatvėmis, ir sapne labai gailėjausi, kad nepabėriau ant slenksčio žiupsnelio druskos ir virš durų ne­pakabinau magiško ryšelio - nes be šito šokolado kvapo pri­viliota tamsa netrukdoma gali patekti vidun.

A N T R A D A L I S

Jaguaras 1

€ >Pirmadienis, lapkričio 5-oji

Į M O K Y K L Ą K A IP P A P R A S T A I VAŽIAVAU A U T O B U S U . JEI N E

lenta su pavadinimu prie įėjimo, ir nesuprastum, kad čia mo­kykla. Visa kita slepiama aukštų sienų, tad ten gali būti ir biurai, ir privati stovėjimo aikštelė, ir kas tik nori. Žiulio Renaro licėjus; kaip Paryžiuj ne toks ir didelis, bet man tai beveik kaip miestas.

Mano Lankenės mokykloje mokėsi keturiasdešimt moki­nių. Čia yra aštuoni šimtai berniukų ir mergaičių; o kur dar kuprinės, „iPod“ grotuvai, mobilieji telefonai, dezodoranto flakonai, vadovėliai, lūpų balzamai, kompiuteriniai žaidimai, paslaptys, apkalbos ir apgavystės. Čia turiu tik vieną drau­gę - na, beveik draugę - Siuzaną Priudom, ji gyvena prie kapinių, Ganerono gatvėje, ir kartais užsuka į šokoladinę.

Siuzana (ji nori būti vadinama Siuzi, lyg gėrimas) yra rau­donplaukė, nekenčia savo plaukų, apskrito, rausvo veido ir nuolat žada pradėti laikytis dietos. O man tie jos plaukai net labai patinka, jie primena mano bičiulį Rudį, ir nepa­sakyčiau, kad ji stora, bet dėl to ji amžinai ginčijasi. Mudvi buvom išties geros draugės, bet paskutiniu metu ji dažnai būna blogos nuotaikos ir kartais be jokios priežasties pri-

5 0

J A G U A R A S 1

kalba bjaurių dalykų arba pareiškia, kad daugiau su manim nebesikalbės, jeigu nedarysiu to, ką jinai liepia.

Šiandien ji vėl su manim nesikalbėjo. Todėl, kad vakar vakare aš nėjau į kiną. Jau pats kinas brangi pramoga, o dar skrudinti kukurūzai ir kola - o jei nieko nepirkčiau, Siuzana pastebėtų ir mokykloje imtų šaipytis, kad amžinai neturiu pinigų, be to, žinojau, kad eis ir Šantalė, o kai šalia Šantalė, Siuzana būna visai kitokia.

Šantalė - nauja geriausia Siuzanos draugė. Ji visada turi pinigų kinui, o jos plaukai visada idealiai sušukuoti. Ji ne­šioja deimantinį „Tiffany" kryželį, ir kai kartą mokyklo­je mokytoja liepė jį nusiimti, Šantalės tėvas parašė laišką į laikraštį, jog tai baisi gėda, nes jo duktė persekiojama už tai, kad nešioja katalikų tikėjimo simbolį, nors musulmonų mergaitėms leidžiama ryšėti skaras. Tiesą sakant, kilo dide­lis triukšmas, o mokykloje galiausiai uždraudė ir kryželius, ir skaras. Bet Šantalė kryželį vis tiek nešioja. Žinau, mačiau ant jos kaklo sporto salėje. Mokytoja apsimeta, kad nepaste­bi. Šantalės tėvas moka paveikti žmones.

Nekreipk į jas dėmesio, sako Maman. Tu gali susirasti kitų draugų.Nemanykit, kad nebandžiau; bet vos tik susirandu kokią

naują draugę, Siuzana sugeba prie jos prisigerinti. Taip ir anks­čiau būdavo. Lyg ir negali kaltinti, bet visada tas pats, tvyro ore tarsi kvepalų dvelksmas. Ir žmonės, kuriuos manei esant tavo draugais, staiga ima tavęs vengti, bendrauti su ja; nė ne­pastebi, kaip jie tampa ne tavo, o jos draugai, ir tu lieki viena.

Taigi šiandien visą dieną Siuzana nesikalbėjo ir per pa­mokas sėdėjo su Šantalė, savo krepšį pasidėjusi ant gretimos kėdės, kad negalėčiau ten atsisėsti, ir kaskart, kai į jas pažiū­rėdavau, atrodė, kad juokiasi iš manęs.

51

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

Man nerūpi. Kas norėtų būti toks kaip juodvi?Bet matau suglaustas jų galvas ir iš to, kaip stengiasi j

mane nežiūrėti, suprantu, jog vėl iš manęs juokiasi. Kodėl? Kas su manim negerai? Anksčiau bent žinodavau, kodėl esu kitokia. Bet dabar...

Ar dėl mano plaukų? Dėl mano drabužių? Dėl to, kad mes niekada nieko neperkame „Lafayette" galerijose? Kad nieka­da nevažiuoju slidinėti j Val d’Iserę ar vasaroti j Kanus? Ar prie manęs, lyg prie pigių sportbačių, prisegta kokia etiketė, kuri visus perspėja, jog esu antrarūšė?

Maman be galo stengėsi padėti. Aš niekuo neišsiski­riu, nė neįtartum, kad mes neturime pinigų. Vilkiu tokius pat drabužius kaip visi. Mano kuprinė tokia pat kaip kitų. Žiūriu teisingus filmus, skaitau teisingas knygas, klausausi teisingos muzikos. Turėčiau pritapti. Bet kažkodėl vis tiek nepritampu.

Problema - aš pati. Aš tiesiog nesiderinu. Esu kažkokios neteisingos formos, ne tos spalvos. Man patinka neteisin­gos knygos. Aš slapčiomis žiūriu neteisingus filmus. Esu kitokia, patinka jiems tai ar ne, ir nesuprantu, kodėl turė­čiau apsimetinėti.

Bet sunku, kai visi kiti turi draugų. Sunku, kai žmonėms patinki tik tada, jei elgiesi lyg kažkas kitas.

Kai šįryt įėjau į klasę, vaikai žaidė su teniso kamuoliuku. Siuzana numušė jį Santalei, Santalė — Liusi, tada skersai Sandrinai ir per visą klasę Sofi. Kai įėjau, nė viena neištarė nė žodžio. Jos toliau mušinėjo kamuoliuką, bet pastebėjau, kad niekas nepamuša jo man, o kai šūktelėjau - duokit Ien!- regis, nė viena nesuprato. Atrodė, lyg būtų pradėjusios kitą žaidimą: nors niekas nesitarė, dabar svarbiausia buvo nea-

52

J A G U A R A S 1

tiduoti kamuoliuko man, šaukdamos Anė „šuniukas*, mušė jį kuo toliau, kad pašokinėčiau.

Suprantu, tai kvaila. Tai tik žaidimas. Bet mokykloje ši­taip kiekvieną dieną. Dvidešimt trijų mokinių klasėje aš ne­turiu poros; esu ta, kuri sėdi viena, ta, kuriai kompiuteriu tenka dalytis ne su vienu, o su dviem mokiniais (paprastai su Santalė ir Siuzana), kuri didžiąją pertrauką leidžia viena - bibliotekoje ar šiaip sėdėdama ant suoliuko, kai kiti vaikšti­nėja būreliais, juokiasi, kalbasi ir žaidžia. Nesupykčiau, jei retkarčiais kas nors kitas pabūtų tuo „šuniuku". Bet taip ne­būna. „Šuniukas" visada aš.

Tikrai nesu drovuolė. Man patinka žmonės. Mėgstu kalbė­tis ir žaisti gaudynes aikštelėje; aš ne tokia kaip Klodas, kuriam drovu kitam ir žodį ištarti, jis ima mikčioti, vos mokytojui už­davus klausimą. Nesu tokia jautri kaip Siuzi ar snobiška kaip Santalė. Aš visada išklausysiu, jeigu kam nors liūdna - susigin­čijusi su Liuse ar Daniele, Siuzi pirmiausia lekia pas mane, ne pas Santalę, bet vos imu manyti, kad mus jau kažin kas sieja, ji pasitraukia ir sugalvoja ką nors nauja, pavyzdžiui, mobiliuoju telefonu fotografuoja mane persirengimo kambaryje ir visiems rodo. O kai paprašau Siuzi, nedaryk taip, tik dėbteli į mane ir pareiškia, jog tai tik pokštas, ir lieka tik nusijuokti, kad ir per prievartą, juk nenoriu būti žmogumi, kuris neturi humoro jausmo. Nors man tai visiškai nejuokinga. Kaip ir mušinėti tą teniso kamuoliuką - smagu tik tada, kai nesi „šuniukas".

Tokios mintys sukosi galvoj įlipus į autobusą, kai man už nugaros, ant galinės sėdynės, kikeno Siuzi ir Santalė. Neatsigręžiau, apsimečiau, kad skaitau knygą, nors auto­busas kratė ir raidės puslapyje man prieš akis liejosi į košę. Tiesą sakant, akys šiek tiek ašarojo - taigi, kai artėjome prie

53

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

mano stotelės, iškart už metro stoties prie Kolenkūro gatvės, žvelgiau pro langą, nors lijo ir buvo beveik sutemę, ir viskas atrodė paryžietiškai niūru.

Gal nuo šiol reikės važinėti metro. Jis nepriveža arti mo­kyklos, bet man taip patinka labiau: bandelėmis kvepian­tys eskalatoriai, oro gūsis, kai privažiuoja traukinys, žmo­nių minios. Metro gali pamatyti įvairiausių keistų žmonių: turistų, musulmonių su šydais, afrikiečių prekeivių, kurių kišenės prikimštos padirbtų laikrodžių, juodmedžio droži­nių, apyrankių ir karolių iš kriauklelių. Čia pamatysi vyrų, apsirengusių kaip moterys, ir moterų, apsirengusių it kino žvaigždės, žmonių, valgančių keistą maistą iš rudų popie­rinių maišelių, jaunuolių pankiškomis šukuosenomis, ta­tuiruotų, su žiedais antakiuose, ir elgetų, ir muzikantų, ir kišenvagių, ir girtuoklių.

Maman nori, kad važinėčiau autobusu.Žinoma. Kaip kitaip.Siuzana kikeno, supratau, kad vėl kalba apie mane. Atsi­

stojau ir nekreipdama į ją dėmesio patraukiau priekinių au­tobuso durų link.

Kaip tik tada pamačiau Zozi, stovinčią ant tako. Šiandien be tų ledinukų batelių, bet su purpuro spalvos aulinukais ant platformų, sąsagos per visą aulą iki pat kelių. Šiandien ji vilkėjo trumputę juodą suknelę ir citrinos žalumo nertinį aukšta atverčiama apykakle, plaukuose švietė ryški rožinė sruoga - ji atrodė fantastiškai.

Neištvėriau. Taip ir pasakiau.Neabejojau, kad bus mane pamiršusi, bet ji prisiminė.- Ane! Čia tu! - pabučiavo mane. - Čia mano stotelė.

Tu išlipi?

5 4

J A G U A R A S 1

Atsigręžusi pagavau Siuzanos ir Šantalės žvilgsnius, jos taip nustebo, kad pamiršo net kikenti. Ir kas galėtų kikenti iš Zozi. O net jei kikentų, jai nė motais. Pastebėjau, kad Siuzanai net žandikaulis atvipo (Siuzanai nelabai tinka), greta jos Santalė, įgavusi beveik tokį pat atspalvį kaip Zozi megztukas.

- Tavo draugės? - pasidomėjo Zozi, kai išlipom iš autobuso.- Kur jau, - atsakiau ir užverčiau akis.Zozi nusijuokė. Ji juokėsi daug, beje, labai garsiai, ir, regis,

jai visai nerūpėjo žmonių žvilgsniai. Su tom platformom at­rodė labai aukšta. Ir aš norėčiau tokias turėti.

- Tai ko neįsitaisai? - paklausė Zozi.Gūžtelėjau pečiais.

- Turiu pasakyti, atrodai labai standartiškai. - Man patiko, kaip ji pasakė standartiškai, žėrinčiom akim, tai visai nebuvo panašu į pašaipą. - Kažkodėl įsivaizdavau, kad tu gerokai originalesnė, jei supranti, kur suku.

- Maman nenori, kad išsiskirtumėm.Ji kilstelėjo antakius.- Tikrai?Aš vėl gūžtelėjau.- Na, ką gi. Kiekvienam savo. Klausyk, ten toliau yra viena

įspūdinga vietelė, kur gamina pačius nuostabiausius Saint- Honorés šiapus rojaus - gal užsukime ten, atšvęsim?

- Ką švęsim? - pasidomėjau.- Žadu būti jūsų kaimynė!Aišku, aš žinau, kad su nepažįstamaisiais niekur negalima

eiti. Maman gana dažnai tai sako. Gyvendamas Paryžiuje

* Pyragaitis su kremo rožele ir garsiąja vyšnia ant viršaus {pranc.). Šventasis Onorė yra kepėjų globėjas.

55

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

privalai įprasti laikytis tam tikrų saugių įpročių. Bet šįkart visai kas kita - čia juk Zozi, be to, mes sėdėjome viešoje vie­toje, angliškoje arbatos krautuvėlėje, kurioje, kaip ji žadėjo, gaminami patys nuostabiausi pyragaičiai.

Viena nebūčiau ten ėjusi. Tokios vietos mane nervina - stiklo stalai ir kailiniuotos ponios, geriančios madingas arbatėles iš kiniško porceliano puodelių, ir padavėjos trum­putėmis juodomis suknelėmis, jos nužvelgė mane - su mo­kykline uniforma ir išsidraikiusiais plaukais, nužvelgė Zozi su tais purpuriniais batais ant platformos, tarsi negalėtų pa­tikėti savo akimis.

- Man čia patinka, - tyliai pasakė Zozi. - Labai smagi vietelė. Ir taip rimtai save vertina...

Kainos čia taip pat rimtos. Tikrai ne mano lygio - dešimt eurų vien už puodelį arbatos, dvylika - už puodelį karšto šokolado.

- Nieko tokio. Aš vaišinu, - nuramino Zozi, ir mes atsi­sėdome prie kampinio stalelio, o nepatenkinta padavėja, pa­naši į Žaną Moro, padavė mums valgiaraštį taip, tarsi nuo to jai skaudėtų.

- Tu žinai Žaną Moro? - nustebo Zozi.Linktelėjau vis dar įsitempusi.

- „Ziulyje ir Džimyje“ ji buvo nepakartojama.- Tik ne taip suraukusi subinę, - pastebėjo Zozi, turėda­

ma galvoje mūsų padavėją, kuri dabar nušvito šypsena prie dviejų prabangių damučių tokiais pat šviesiais plaukais.

Prunkštelėjau iš juoko. Ponios pažvelgė į mane, tada že­myn - į purpurinius Zozi batus. Jų galvos susiglaudė, o aš staiga prisiminiau Siuzi su Santale ir pajutau, kaip išdžiū­vo burna.

56

J A G U A R A S 1

Zozi turbūt kažką pastebėjo, nes liovėsi juoktis ir atrodė susirūpinusi.

- Kas atsitiko? - paklausė.- Nežinau. Kažkodėl pamaniau, jog tie žmonės iš mūsų

šaiposi.J tokias arbatines Santalę vedžiodavosi motina, bandžiau

aiškinti. Kur labai liesos ponios, apsirengusios pastelinių spalvų kašmyro drabužiais, geria arbatą su citrina ir atsisako pyragaičių.

Zozi sukryžiavo ilgas savo kojas.- Viskas dėl to, kad tu nesi klonas. Klonai visur pritampa.

Keistuoliai išsiskiria. Paklausk, kurie man labiau patinka.Gūžtelėjau pečiais.- Nutuokiu.- Bet nesi tikra. - Ji pasiuntė man šelmišką šypseną. - Žiūrėk.Ir spragtelėjo pirštais padavėjos, panašios į Žaną Moro,

pusėn, - iš karto, beveik tą pačią akimirką, padavėja klup­telėjo ant savo aukštakulnių ir išmetė ant priešais stovinčio stalo arbatinį citrinų arbatos, staltiesė permirko, karšta ar­bata ėmė varvėti į ponių rankines ir ant brangių jų batelių.

Pažvelgiau į Zozi.Zozi šyptelėjo.- Šaunus pokštas, a?Tada nusijuokiau, nes tai buvo pati tikriausia nelaimė, niekas

negalėjo numatyti, kas atsitiks, bet man atrodė, kad Zozi ty­čia privertė puodelį nukristi, dabar padavėjos bėginėjo aplink tvarkydamos, pastelinės ponios su šlapiais batais, ir niekas nebežiūrėjo į mus ir nesijuokė iš absurdiškų Zozi batų.

Taigi mes užsisakėme pyragaičių ir kavos iš specialaus baro. Zozi paprašė Saint-Honoré - j i nesilaikė dietų - o aš

57

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

migdolinių pyragaičių, abi gėrėm vanilinę latė ir ilgiau, nei tikėjausi, kalbėjomės apie Siuzi ir mokyklą, ir knygas, apie Maman ir Tjerį, apie šokoladinę.

- Turbūt gera gyventi šokoladinėje, - pasakė Zozi, ragau­dama savo Saint-Honoré.

- J i ne tokia puiki kaip Lankenėje.Zozi, regis, susidomėjo.- O kas ta Lankenė?- Miestelis, kuriame anksčiau gyvenome. Kažkur pietuo­

se. Ten buvo smagu.- Smagiau nei Paryžiuje? - Ji atrodė nustebusi.Ir aš papasakojau jai apie Lankenę ir apie Vagišių kvartalą

ant upės kranto, kur mes žaisdavome, Žanas ir aš; papasako­jau apie Amandą ir upės žmones, ir apie Rudžio laivą stik­liniu stogu ir mažučiu kambuzu su apdaužytom emaliuo­tom keptuvėm, ir apie tai, kaip mes gamindavome šokoladą, Maman ir aš, vėliais vakarais ir ankstyvais rytais, ir kaip viskas kvepėjo šokoladu, netgi dulkės.

Paskui pati stebėjausi, kiek daug prikalbėjau. Man ne­derėtų apie tai pasakoti ar minėti vietų, kur esam anks­čiau gyvenusios. Bet su Zozi viskas kitaip. Su ja jaučiuosi saugi.

- Kas dabar padės tavo mamai, kai mirė madam Pusėn? - paklausė Zozi, mažu šaukšteliu kabindama putas iš stiklinės.

- Susitvarkysim, - atsakiau.- Ar Rosetė lanko mokyklą?- Dar ne, - kažkodėl nenorėjau jai pasakoti apie Rosetę. -

Bet ji labai sumani. Ji labai gerai piešia. Ji kalba ženklais ir netgi sugeba pasakų knygoje pirštu sekti žodžius.

-Jūs nelabai panašios.

58

J A G U A R A S 1

Truktelėjau pečiais.Zozi žvilgtelėjo į mane spindinčiomis akimis, lyg norėjo

dar kažin ką sakyti, bet nutylėjo. Baigusi gerti latė tarė:- Turbūt sunku, kai neturi tėvo.Gūžtelėjau. Aišku, tėvą aš turiu, mes tik nežinome, kas

jis - bet neketinau šito sakyti Zozi.-Judvi su mama turbūt labai artimos.- M-hm, - linktelėjau.-Jū s panašios... - ji nutilo ir šyptelėjusi kiek suraukė

antakius, tarsi bandydama suprasti tai, kas neduoda ramy­bės. - O tu nesi paprasta, ar ne, Ane, turi kažką tokio, ko aš negaliu suvokti...

Aišku, niekojai neatsakiau. Saugiau patylėti, sako Maman, nes tai, ką ištari, gali būti panaudota prieš tave.

- Na, tu ne klonas, tai jau tikrai. Ir papokštauti moki, ne­abejoju...

- Pokštauti? - Prisiminiau padavėją ir išpiltą citrinų arbatą. Nusukau akis, netikėtai vėl pasijutusi nejaukiai, trokšdama, kad kas nors prieitų su sąskaita, tada galėčiau atsisveikinti ir bėgti namo.

Bet padavėja mūsų vengė, plepėjo su vyriškiu prie kavos baro, dabar jau juokėsi atmesdama atgal plakus, taip kartais daro Siuzi, kai netoliese stovi Žanas Lu Rembo (berniukas, kuris jai patinka). Beje, esu pastebėjusi, kad padavėjai ir pa­davėjos, sykį jus aptarnavę, neskuba nešti sąskaitos.

Tada Zozi pirštais parodė dvišaką ženklą, taip nežymiai, kad aš vos pastebėjau. Nedidelis dvišakas ženklas, tarsi jungtų jungiklį, ir padavėja, panaši į Žaną Moro, apsisuko, lyg kieno stumtelėta, ir akimirksniu atnešė mums sąskaitą ant padėkliuko.

59

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

Zozi nusišypsojo, išsitraukė piniginę. Žana Moro laukė, atrodė nuobodžiaujanti ir nepatenkinta. Buvau beveik tikra, kad Zozi jai ką nors pasakys - galų gale žmogus, kuris ang­liškoje arbatinėje nebijo ištarti „subinė", tikrai nesidrovės iš­rėžti, ką galvoja.

Bet ji nutylėjo.- Štai penkiasdešimt. Grąžą pasilikite, - ir ištiesė padavė­

jai penkių eurų banknotą.Na, net ir aš mačiau, jog tai penki eurai. Mačiau visiškai

aiškiai, kai Zozi padėjo banknotą ant padėkliuko ir nusišyp­sojo. Bet padavėja kažkodėl to nepastebėjo.

Atvirkščiai, ji tarė:- Merci, bonne journée.Zozi mostelėjo ranka ir lyg niekur nieko įsikišo piniginę...Tada atsisuko ir mirktelėjo man.Akimirką abejojau, gal neteisingai supratau. Gal iš tiesų

tai tik paprastas atsitiktinumas - juk arbatinė sausakimša, padavėja turi daug darbo, o žmonės kartais klysta.

Bet po to, kas nutiko su arbata...Ji nusišypsojo man tarsi katė, kuri gali drykstelėti, net

murkdama tau ant kelių.Pokštai, pasakė.Atsitiktinumas, pagalvojau.Staiga pasigailėjau čia atėjusi; pasigailėjau, kad aną dieną

prie šokoladinės ją pašaukiau. Tai tik žaidimas, viskas ne iš tikrųjų, bet vis dėlto jaučiu slypintį pavojų - lyg snaudžian­tis padaras, kurį reikia gerokai stumtelėti, kol galiausiai at­simerkia.

Pažvelgiau į laikrodį.- Man reikia eiti.

6 0

J A G U A R A S 1

- Ane. Nesijaudink. Dar tik pusė penkių...- Maman nerimauja, jeigu vėluoju.- Penkios minutės nieko nepakeis...- Man reikia eiti.Ko gero, tikėjausi, kad ji mane kaip nors sustabdys, privers

atsigręžti, kaip tą padavėją. Tačiau Zozi tik nusišypsojo, ir pasijutau kvailai šitaip supanikavusi. Tiesiog kai kurie žmo­nės lengvai pasiduoda įtaigai. Padavėja tikriausiai viena to­kių. Galbūt jos abi suklydo, o gal apsirikau aš.

Bet juk žinojau, kad neapsirikau. Ir ji suprato, kad aš mačiau. Buvo aišku iš jos spalvų. Iš žvilgsnio, kai žiūrėjo j mane - pusiau šypsodamasi, tarsi būtume pasidaliję šį tą daugiau, ne tik pyragą...

Suprantu, tai nesaugu. Bet ji man patinka. Tikrai patinka. Norėjau pasakyti ką nors tokio, kad ji suprastų...

Pagauta impulso atsisukau ir pamačiau, kad ji šypsosi.- Ei, Zozi, - paklausiau, - ar tai tikras tavo vardas?- Ei, Ane, - pasišaipė ji, - o tavo tikras?- Na, aš... - buvau tokia priblokšta, kad vos neleptelėjau. -

Tikri draugai mane vadina Nanu.- Ir daug jų turi? - paklausė šypsodamasi.Nusijuokiau ir iškėliau vieną pirštą.

2

iAntradienis, lapkričio 6-oji

KOKS { D O M U S V A IK A S. KAI K U R IA IS A T Ž V IL G IA I S A T R O D O

jaunesnė už savo bendraamžius, bet kitais - daug vyresnė, ji labai lengvai bendrauja su suaugusiaisiais, o su kitais vaikais, regis, jaučiasi nepatogiai, tarsi bandytų nustatyti jų kompe­tencijos lygį. Su manimi buvo atvira, linksma, šneki, ilge­singa, užsispyrusi, bet instinktyviai atsargi, jei tik nors kiek užsimindavau apie jos kitoniškumą.

Be abejo, nė vienas vaikas nenori būti kitoks. Bet Anės atsargumas reiškia šį tą daugiau. Tarsi ji slėptų kažką nuo visų, kažin ką neįprasta, kas gali būti pavojinga, jei apie tai sužinotų.

Kiti žmonės gal to ir nepastebi. Bet aš ne tokia kaip kiti ir jaučiu, kaip mane prie jos traukia, neįmanoma atsispirti. Jdomu, ar ji žino, kokia yra, ar supranta - ar bent miglotai nutuokia, kokia galia slypi toje nelinksmoje galvelėje.

Šiandien vėl sutikau ją, grįžtančią namo iš mokyklos. Ji buvo... nepasakyčiau, kad rami, bet tikrai daug patiklesnė nei vakar, tarsi suprastų, jog riba peržengta. Sakiau, įdomus vaikas, tuo didesnis iššūkis man. Jaučiu, suvilioti įmanoma, bet ji atsargi, labai atsargi, tad, jei nenoriu išgąsdinti, viską daryti teks pamažu.

62

J A G U A R A S 1

Taigi mes paprasčiausiai šnektelėjom - neužsiminiau nei apie jos kitoniškumą, nei apie vietą, kurią ji vadina Lankene, nei apie šokolado krautuvėlę, - paskui patraukėm savo keliais, bet prieš tai pasakiau, kur gyvenau ir kur šiuo metu dirbu.

Dirbu? Visiems reikia dirbti. Tai suteikia galimybę žais­ti, būti su žmonėmis, stebėti juos ir atskleisti mažytes jų paslaptis. Aišku, pinigų man nereikia; kaip tik todėl galiu imtis pirmo pasitaikiusio darbo. Darbo, kurį tokioje vietoje kaip Monmartras lengvai gali susirasti bet kuri mergina.

Ne, ne tai. Padavėja, žinoma.

Jau seniai, labai seniai neteko dirbti kavinėje. Šiais laikais ir neverta - uždarbis klaikus, darbo valandos dar klaikesnės, bet kažin kaip jaučiau, kad padavėjos darbas dera Zozi de l’Albai, be to, šitaip įgyju pranašumo - dirbdama galiu ste­bėti, kas vyksta kaimynystėje.

„Le P’tit Pinson“ ant Fo Monejero gatvės kampo - sena­madiška kavinukė, menanti niūriąsias Monmartro dienas, tamsi ir prirūkusi, apsinešusi riebalų ir nikotino sluoksniu. Jos savininkas - Loranas Pensonas, šešiasdešimt penkerių metų vietinis paryžietis su šiurkščiais styrančiais ūsais ir la­bai nevalyvas. Kavinė, kaip ir pats Loranas, labiausiai trau­kia senąją kartą - ši vertina kuklias kainas ir plat du jour, ir tokius išsidirbinėtojus kaip aš, kuriuos linksmina impozan­tiškas savininko storžieviškumas ir radikalios senstelėjusių klientų pažiūros.

Turistai renkasi Tertrė aikštę ir jos gražutes, mažas kavi­nukes su staliukais, uždengtais languotomis medvilninėmis staltiesėmis, sustatytais palei akmenimis grįstus takelius.

63

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

Arba art déco stiliaus cukraines Kalvos apačioje su puošnio­mis tortų ir saldumynų lentynomis. Arba angliškas arbati­nes Ramė gatvėje. Bet turistai manęs nedomina. Mane do­mina šokoladinė, kurią labai aiškiai įžiūriu kitapus skvero. Iš čia galiu matyti, kas ateina ir kas išeina, galiu suskaičiuoti klientus, stebėti, kas pristatoma, ir apytiksliai suprasti ma­žyčio jos gyvenimėlio ritmą.

Laiškai, kuriuos nugvelbiau tą pirmąją dieną, pasirodė esą praktiškai nenaudingi. Registruotas spalio 20 dienos važta­raštis su spaudu „Sumokėta grynaisiais“ iš „Sogar Fils“, kon­diterijos gaminių tiekėjo. Kas gi mūsų laikais moka grynai­siais? Nepraktiškas, neprotingas atsiskaitymo būdas - ar ši moteriškė neturi sąskaitos banke? - nesužinojau nieko naujo.

Kitame voke užuojautos atvirukas dėl madam Pusėn, pa­sirašytas Tjerio, su bučiniu. Londono pašto spaudas, nerū­pestingai brūkštelta „netrukus pasimatysime" ir „būk gera, nesijaudink".

Atidėsime, gal vėliau pravers.Trečias užrašas išblukusiame atviruke iš Rono teikė dar

mažiau informacijos.Keliauju į Siaurį. Jei galėsiu, užsuksiu.Pasirašyta „R", adresuota tik „Y ir A", nors rašysena tokia

neaiški, kad „Y" labiau panėšėjo į „V".Ketvirtas laiškas - reklamos šlamštas, siūlantis smulkias

finansines paslaugas.Vis šis tas, tariau sau. Viskam savas laikas.

- Ei! Čia jūs?!Vėl tas dailininkas. Dabar jau pažįstamas; jis vardu Žanas

Luisas, o jo bičiulis su berete - Popolis. Dažnai matau juos

6 4

J A G U A R A S 1

„Le P’tit Pinson“, geriančius alų ir kalbinančius moteriškes. Penkiasdešimt eurų už eskizą pieštuku - tiksliau, dešimt už eskizą ir keturiasdešimt už meilikavimą, - ir jų gražbylystė virsta pačiu tikriausiu menu. Žanas Luisas - tikras kerėtojas, paprastos moterys ypač tam neatsispiria, taigi jo sėkmę grei­čiau lemia ne talentas, o atkaklumas.

- Vis tiek nepirksiu, tad geriau negaišk laiko, - atrėžiau jam, kai atsivertė savo aplanką.

- Tada parduosiu Loranui, - mirktelėjo. - O gal pasilik­siu sau.

Popolis apsimeta abejingas. Jis vyresnis už savo draugą, ne toks gyvybingas. Tiesą sakant, jis apskritai retai šneka, tik stovi prie savo molberto aikštės kampe, rūsčiai žvelgdamas j popieriaus lapą, ir retkarčiais su baugia jėga jame kažin ką brūkšteli; nešioja grėsmingus ūsus ir verčia klientus ilgai sė­dėti, kol jis raukydamasis, skrebendamas ir įnirtingai mur­mėdamas kažką sau po nosim baigia piešinį tokių įmantrių proporcijų, kad klientai iš pagarbios baimės sumoka jam.

Žanas Luisas vis piešė mane, kol žingsniavau tarp staliukų.- Perspėju. Aš reikalausiu užmokesčio, - pasakiau.- Labiausiai man patinka lelijos, - atsiliepė Žanas Luisas

nerūpestingai. - Nereikia daug vargti, be to, neprašo mokėti už pozavimą.

- Lelijoms nereikia apmokėti sąskaitų.

Šįryt paskambinau į banką. Šią savaitę tai darau kasdien. Jei pasiimčiau grynaisiais dvidešimt keturis tūkstančius eurų, tikrai atkreipčiau į save nereikalingą dėmesį, o keliskart po kuklią sumelę - čia tūkstantį, ten du šimtus - vargu ar kitą dieną kas nors prisimins.

65

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

Vis dėlto negali žmogus būti ramus.Todėl nuėjau ten pati, ne kaip Zozi, bet kaip jos kolegė,

kurios vardu buvau atsidariusi sąskaitą - Barbara Bošam, se­kretorė su ligi šiol nepriekaištingais įrašais apie patikimumą. Ta proga pasistengiau atrodyti pilkai; nes būti visai nepas­tebimai neįmanoma (be to, pernelyg įtartina), o pilkas gali būti bet kas, ir niekuo neišsiskirianti moteriškė su vilnone skrybėle ir pirštinėmis bet kur gali patekti nepastebėta.

Kaip tik dėl to pajutau tai akimirksniu. Keistas jausmas, kad esu tiriama žvilgsniu, kai sustojau prie kampo; neįprastas jų spalvų ryškumas; prašymas palaukti, kol paruoš mano pi­nigus; kvapas ir garsas, liudijantys, jog kažkas ne visai gerai.

Nelaukiau, kol įsitikinsiu. Kai tik pradingo kasininkas, išėjau iš banko, čekių knygelę ir kortelę sudėjau į voką ir įmečiau į artimiausią pašto dėžutę. Adresas išgalvotas; taigi įkalčiai bent tris mėnesius keliaus iš vieno pašto skyriaus į kitą, kol atsidurs neįteiktų laiškų saugykloje, kur jų niekas niekada neras. Jei kada prireiktų atsikratyti lavono, padary­čiau tą patį: rankas, pėdas ir kūno gabalus, užrašiusi neaiškų adresą, siuntinėčiau po visą Europą, o policija tuščiai ieško­tų nesamo kapo.

Nesakau, kad žudymas - mano stilius. Tačiau nereikia pamiršti nė vienos galimybės. Radau tinkamą drabužių parduotuvę, kurioje galima persirengti, iš ponios Bošam vėl virsti Zozi de lAlba, tada, įdėmiai stebint, ar niekas negre­sia, aplinkiniais keliais grįžti į viešbučio kambarėlį žemuti­niame Monmartre ir pamąstyti apie ateitį.

Prakeikimas.Suklastotoje ponios Bošam sąskaitoje liko dvidešimt du

tūkstančiai eurų - pinigai, dėl kurių vargau pusę metų, pla­

6 6

J A G U A R A S 1

nuodama, ieškodama, apsimetinėdama ir tobulindama nau­jąją savo asmenybę. Dabar niekaip jų nebeatgausiu; vargu ar galima mane atpažinti iš neryškaus banko kamerų užfiksuo­to vaizdo, bet nėra jokių abejonių, kol policija tirs, sąskaita bus užšaldyta. Taigi pinigai prarasti amžiams, o aš laimėjau tik dar vieną amuletą ant savo apyrankės - pelę, kaip paaiš­kėjo, ji labai tinka vargšelei Fransuazai.

Liūdniausia, tariau sau, kad šie įgūdžiai daugiau nebepra- vers. Pusė metų veltui, aš vėl atsidūriau ten, nuo ko pradėjau. Nei pinigų, nei gyvenimo.

Na, tai galima sutvarkyti. Reikia tik trupučio įkvėpimo. Gal pradėkime nuo šokolado krautuvėlės? Su Viana Rošė iš Lankenės, kuri dėl nežinomų priežasčių apsimeta Jana Sarbono, dviejų vaikų motina, padoria Kalvos našle.

Ar atpažįstu giminingą sielą? Ne. Bet jaučiu iššūkį. Nors dabar man visai pakaktų ir šokoladinės, dar nereiškia, kad manęs nevilioja Janos gyvenimas. Be to, ji turi vaiką. Labai įdomų vaiką.

Gyvenu bute netoli Kliši bulvaro, dešimt minučių pės­čiomis iki Fo Monejero skvero. Du pašto ženklo dydžio kambarėliai pačiame viršuje penkių aukštų namo su siau­rais laiptais, bet užtai pigu, lieka pinigų mano poreikiams, ir nekrinta į akis, išsaugau anonimiškumą. Iš čia galiu stebė­ti gatves, sudaryti atvykstančiųjų ir išvykstančiųjų grafiką, tapti aplinkos dalimi.

Negaliu sakyti, kad Kalva man per prasta. Iš esmės tai gerokas smuktelėjimas po žavaus Fransuazos butuko vie­nuoliktajame rajone. Bet Zozi de lAlbai ten ne vieta, todėl tenka sėdėti tyliai kaip pelytei. Čia gyvena įvairiausių žmo­nių: studentų, krautuvininkų, imigrantų, masažuotojų, tiek

6 7

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

oficialių, tiek ne. Šiame mažutėliame rajone stūkso pustu­zinis bažnyčių (ištvirkavimas ir religija, tie Siamo dvyniai); šiukšlių gatvėse daugiau nei nukritusių lapų; čia niekad ne- išsivadėja kanalizacijos ir šunų išmatų dvokas. Šioje Kalvos pusėje gražios mažos kavinukės užleido vietą pigioms kon­diterijos ir alkoholio parduotuvėms, aplink jas naktimis ren­kasi valkatos, geria raudonąjį vyną iš butelių plastmasiniais dangteliais, kol nuvirsta prie kokių geležimi kaustytų durų.

Ko gero, man greitai atsibos; bet reikia vietos, kurioje galė­čiau tyliai patūnoti, kol nurims triukšmas dėl ponios Bošam ir Fransuazos Liaveri. Atsarga gėdos nedaro, aš suprantu - be to, kaip mėgdavo sakyti mano motina, reikia žinoti, kada laikas skinti vyšnias.

3

4Ketvirtadienis, lapkričio 8-oji

L A U K D A M A , KOL P R I S I R P S M A N O V Y Š N I O S , Į S I G U D R I N A U

prisirankioti žinių apie Fo Monejero skvero gyventojus. Ponia Pino, moterėlė kaip kurapka, kuriai priklauso spaudos, suvenyrų ir smulkių papuošalų kioskas, nenutylanti liežu­vautoja, leido pažvelgti j kaimynus jos akimis.

Iš jos sužinojau, kad Loranas Pensonas - nuolatinis vien­gungių barų lankytojas, kad storas jaunuolis iš itališko res­torano sveria daugiau nei tris šimtus svarų, bet vis tiek bent du kartus per savaitę užsuka į šokoladinę, kad moteris su šuniuku, pasirodanti kiekvieną ketvirtadienį dešimtą valan­dą, yra ponia Liuzeron, jos vyrą pernai ištiko širdies smūgis, o sūnus mirė trylikos metų. Pasak ponios Pino, ji kiekvie­ną ketvirtadienį, lydima to kvailo šunėko, eina į kapines. Nepraleidžia nė dienos. Vargšė senutė.

- O kaip šokoladinė? - paklausiau, nuo žurnalų lentynėlės imdama Paris-Match (pakęsti negaliu Paris-Matcb).

Virš žurnalų lentynos ir apačioje pridėliota spalvingų reli­ginių niekučių: gipsinių mergelių marijų, pigios keramikos, stiklinių rutulių su sniegu iš Raudonojo kryžiaus, medalio­nų, krucifiksų, rožinių, įvairių smilkalų. Įtariu, kad ponia

6 9

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

greičiausiai yra davatka: vos žvilgtelėjusi j mano žurnalo viršelį (ten Monako princesė Stefani su bikiniu, stripinėjanti kažkokiame paplūdimyje) nutaisė veidą it vištos rūrą.

- Tiesą sakant, nelabai yra ką pasakoti, - atsakė. - Jos vyras mirė kažin kur Pietuose. Bet ji sugebėjo atsistoti ant kojų. - Nenuilstanti burna vėl persikreipė: - Man regis, ne­trukus sulauksime vestuvių.

- Tikrai?Ji linktelėjo.- Tjeris le Trėsė. Jam priklauso tas namas. Anksčiau ne­

brangiai nuomojo poniai Pusėn, nes ši buvo kažkokia šeimos draugė. Čia ir sutiko ponią Sarbono. Seniai nemačiau taip galvą pametusio vyro... — Ji išmušė kasoje žurnalo kainą. - Ir vis galvoju, kažin ar jis žino, ką ima. Ji kokiais dvidešimt metų jaunesnė, jis amžinai keliauja verslo reikalais, be to, ji su dviem dukrom, o viena ypatinga. ..

- Ypatinga? - paklausiau.- Ak, negirdėjote? Vargšė mažylė. Bet kam būtų vargas,

tarsi to negana, - tęsė, - tik nereikia pasakų, jog ta krautuvėlė pelninga, kiek papildomų išlaidų, o dar šildymas, nuoma...

Leidau jai pakalbėti. Tokiems žmonėms kaip ponia ap­kalbos - didžiausias turtas, be to, jaučiu, kad suteikiau jai nemažai peno apmąstymams. Su rožinėm sruogom dažytais plaukais ir raudonais bateliais buvau pernelyg daug vilties teikiantis paskalų šaltinis. Linksmai atsisveikinusi išėjau iš parduotuvėlės, nujausdama, kad pradžia gera, ir grįžau į savo darbo vietą.

Geresnio stebėjimo punkto nebūčiau galėjusi ir tikėtis. Iš čia galiu matyti visus Janos klientus, stebėti ateinančius ir iš­einančius, sekti, kas pristatoma, ir nenuleisti akių nuo vaikų.

7 °

J A G U A R A S 1

Mažoji tikra vijurke; netriukšminga, bet padykusi ir, nors maža, tikrai vyresnė, nei iš pradžių maniau. Ponia Pino sakė, kad jai beveik ketveri, o taria tik pirmuosius žodžius, bet, regis, ji moka kažkokią ženklų kalbą. Ypatingas vaikas, sakė ponia su ta vos juntama pašaipa, skirta juodiesiems, žydams, keliautojams ir idėjiniams teisuoliams.

Ypatingas vaikas? Be jokių abejonių. Lieka tik išsiaiškinti, ar labai ypatingas.

Ir, žinoma, dar yra Anė. Matau ją iš „Le P’tit Pinson" - kiekvieną rytą prieš pat aštuonias ir kiekvieną popietę po pusės penkių - ji gana smagiai su manim bendrauja: apie mokyklą ir draugus, apie mokytojus, žmones, kuriuos sutin­ka autobuse. Na, tai jau šiokia tokia pradžia; bet jaučiu, kad ji saugosi. Man tai net patinka. Tą jėgą galėčiau panaudoti - neabejoju, turėdama gerą mokytoją ji daug pasiektų, - be to, juk žinote, labai svarbi vilionių dalis yra persekiojimas.

Tačiau „Le P’tit Pinson" man jau įgriso. Algos už pirmą savaitę vos užteko išlaidoms padengti, o ir Loranas tikrai ne iš maloniųjų. Dar blogiau - aš ėmiau jam rūpėti: suprantu iš jo spalvų ir iš to, kaip glostosi plaukus, ir kad ypatingą dėmesį ėmė skirti savo išvaizdai.

Be abejo, suprantu, šito visad galima tikėtis. Tikrai ne­būtų pastebėjęs Fransuazos Liaveri. Bet Zozi de lAlbos ža­vesys visiškai kitoks. Jis ir pats to nesuvokia; juk užsieniečių nemėgsta, o šios moters išvaizda ypatinga, ji panaši į čigonę, kuriomis jisai nepasitiki...

Ir vis dėlto pirmą kartą po daugelio metų pajuto besiren- kąs, ką apsivilkti: nepatinka kaklaraiščiai (per ryškus, per platus), lygina vieną ir kitą kostiumą; nutaria, jog tualetinis vanduo, paskutinį kartą naudotas per kažkieno vestuves, ne­

71

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

tinkamas, nuo senumo jau virtęs actu, ant švarių baltų marš­kinių palieka rudas dėmes...

Paprastai aš tik paskatinčiau, žaisdama su senyvo vyro tuštybe, tikėdamasi iš to lengvos naudos: kredito kortelės, galbūt šiek tiek pinigų, gal kur nors paslėpto seifo, - vagystė, apie kurią Loranas tikrai nepraneštų.

Bet kokiom normaliom aplinkybėm taip ir elgčiausi. Tik tokių vyrų kaip Loranas susirasti lengva. O štai tokių mote­rų kaip Jana...

Prieš keletą metų, dar būdama kitas žmogus, nuėjau j kiną pasižiūrėti filmo apie senovės romėnus. Daugeliu atvejų nie­ko vertas filmas: pernelyg lėkštas su dirbtiniu krauju ir ho- livudiniais pagražinimais. Bet buvo viena gladiatorių scena, kuri mane pribloškė visišku nerealumu: antro plano minia kompiuteriu sukurtų žmonių, visi šaukia, juokiasi ir mojuoja rankomis pagal tikslų šabloną, lyg išpiešti sienų apmušalai. Tada nesusimąsčiau, ar filmo kūrėjai kada nors buvo stebėję tikrą minią. Aš stebiu, tiesą sakant, minia man daug įdo­mesnė už patį reginį - ir nors tų žmonių gyvumas buvo gana įtikinamas, jie neturėjo spalvų ir jų elgesys buvo absoliučiai netikroviškas.

Tai va, Jana Sarbono man panaši į anuos žmones. Ji tėra antraplanis pavidalas, atsitiktiniam stebėtojui atrodo gana reali, bet veikia pagal numanomų komandų seką. Ji neturi spalvų - o jei turi, yra išmokusi slėpti jas po nenuoseklumo uždanga.

Tačiau mergaitė švyti labai ryškiai. Vaikų spalvos daž­niausiai ryškesnės negu suaugusiųjų, bet Anė vis tiek išskir­tinė, jos drugelio žydrumo debesis įžūliai stelbia dangaus mėlynę.

72

J A G U A R A S 1

Sakyčiau, yra ir dar kažkas - kažkoks šešėlis, sekantis paskui. Pamačiau jį vėl, kai žaidė su Rosete gatvėje prieš šokoladinę, Anė su tuo debesiu bizantiškų plaukų, degančių popiečio saulės auksu, laikė už rankos mažąją savo sesutę, o Rosetė taškėsi ir trypė ant margų grindinio akmenų savo raktažolių geltonumo botais.

Kažin koks šešėlis. Šuo, katė?Na, aš dar išsiaiškinsiu. Juk žinai, kad išsiaiškinsiu. Duok

man laiko, Nanu. Tik duok man laiko.

4

Ketvirtadienis, lapkričio 8-oji

Š I A N D I E N TJE R IS GRJŽO IŠ L O N D O N O SU P IL N U G L Ė B IU D O V A -

nų Anūkai ir Rosetei ir tuzinu geltonų rožių man.Buvo penkiolika po dvylikos, dar dešimt minučių, ir bū­

čiau uždariusi krautuvėlę pietų. Kaip tik vyniojau klientui migdolinius sausainius j dovanų popierių ir svajojau apie ramią valandėlę, kurią praleisiu su vaikais (ketvirtadieniais Anuka turi laisvą popietę). Aprišau dėžutę rožine juosta, su- mezgiau kaspiną, juostos galus ištempiau žirklių ašmenimis, norėdama suraityti.

- Jana!Žirklės slystelėjo, sugadinau garbaną.- Tjeri! Tu šiandien ankstyvas!Jis didelis vyras; aukštas ir stambus. Su tuo kašmyro pal­

tu uždengė visą mažos krautuvėlės tarpdurį. Atviras veidas; mėlynos akys; tankūs plaukai, dar beveik visai rudi. Rankos turtuolio, bet neatpratusios nuo darbo: suskeldėję delnai ir nupoliruoti nagai. Kvepia gipso dulkėmis, oda, prakaitu ir

jambon-frites', o retkarčiais neleistinai prabangiu cigaru.- Pasiilgau tavęs, - tarė ir pabučiavo mane į skruostą. - At­

leisk, niekaip nespėjau grįžti į laidotuves. Ar buvo siaubinga?

* Kumpiu su gruzdintomis bulvytėmis {pranc.).

74

J A G U A R A S 1

- Ne. Tiktai liūdna. Niekas neatėjo.-T u nepakartojama, Jana. Nesuprantu, kaip ir sugebi.

Kaip verslas?- Gerai.Tiesą sakant, nieko gero; jei neskaičiuosim užsukusių

pasižvalgyti, dabar aptarnavau tik antrą šios dienos pir­kėją. Džiaugiausi, kad jam pasirodžius ji buvo čia - kinų mergaitė geltonu apsiaustu, kuri mėgausis migdoliniais sausainiais, nors dėželė braškių šokolade jai suteiktų daug daugiau džiaugsmo. Bet tai nesvarbu. Tai ne mano reikalas. Jau nebe mano.

- Kur mergaitės?- Viršuje, - atsakiau. - Žiūri televizorių. Kaip sekėsi

Londone?- Puikiai. Turėtum kada nuvažiuoti.Tiesą sakant, aš puikiai pažįstų tą miestą; mudvi su mo­

tina ten pragyvenom beveik metus. Nežinau, kodėl jam šito nepasakiau, kodėl leidau tikėti, jog esu gimusi ir augusi Prancūzijoje. Greičiausiai trokšdama būti paprasta, galbūt iš baimės, kad paminėjus motiną jis ims kitaip į mane žiūrėti.

Tjeris - rimtas pilietis. Statybininko sūnus, susikrovęs kapitalą iš nekilnojamojo turto, jis labai mažai tenutuokė apie neįprastus ar neaiškius dalykus. Jo pomėgiai tradici­niai. Mėgsta gerą kepsnį; geria raudonąjį vyną; myli vai­kus; jam patinka nešvankūs kalambūrai ir kvaili eilėraščiai; norėtų, kad moterys nešiotų sijonus; iš įpratimo vaikšto į mišias; nėra nusiteikęs prieš užsieniečius, nors būtų paten­kintas, jei aplink jų nešmėžuotų tiek daug. Man jis patin­ka - bet kai pagalvoju, kad reikėtų pasitikėti juo... pasiti­kėti kuo nors...

75

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

Nelabai man ir reikia. Man niekada netrūko patikimų žmonių. Turiu Anūką. Turiu Rosetę. Kada gi man reikėjo ko nors daugiau?

- Atrodai nusiminusi, - mergaitė kinė išėjo. - Gal papie­tausime?

Nusišypsojau. Tjerio pasaulyje pietūs gydo nuo liūdesio. Nesijaučiau alkana; bet reikėjo rinktis - pietauti arba kęsti jo draugiją krautuvėlėje visą popietę. Todėl pakviečiau Anūką, meilikaudama ir bardama šiaip ne taip apvilkau Rosetę jos paltuku, ir visi patraukėm kiton pusėn gatvės, į „Le P’tit Pinson", nes Tjeriui patinka apšiuręs jos žavesys ir riebus maistas, o man tie dalykai tiesiog atstumiantys.

Anuka nenustygo vietoje, Rosetei laikas pogulio, betTjeris buvo pilnas kelionės j Londoną įspūdžių: minios žmonių, pastatai, teatrai, parduotuvės. Jo kompanija remontuoja ka­žin kokį biurų pastatą netoli Kings Kroso, o jis mėgsta pats prižiūrėti darbus, pirmadienį rytą važiuoja ten, savaitgaliais grįžta. Londone tebegyvena jo buvusi žmona Sara su jųdvie­jų sūnumi, bet Tjeris atkakliai vis tikina mane (tarsi man reikėtų), kad su Sara jau daugel metų ryšių nebepalaiko.

Aš nė neabejoju; Tjeris nemoka gudrauti, visiškai. Mėgs­tamiausias jo skanėstas - pieninio šokolado plytelė papras­tame popierėlyje, tokių galima nusipirkti bet kuriame pre­kybos centre. Trisdešimt procentų kakavos; jei tik kas nors stipresnio - tuoj iškiša liežuvį lyg mažas berniukas. Bet man patinka jo entuziazmas - pavydžiu jam atvirumo, nemokėji­mo apgaudinėti. Ko gero, mano pavydas stipresnis už meilę - bet argi tai labai jau svarbu?

Mes susipažinome pernai, kai prakiuro stogas. Daugelis savininkų būtų atsiuntę darbininką - ir tai būtų laimė, bet

7 6

J A G U A R A S 1

Tjeris nuo seno pažinojo madam Pusėn (sena jo motinos draugė, sakė), todėl stogą taisė pats, paskui liko gerti karšto šokolado ir pažaisti su Rosete.

Draugaujame metus, jau tapome sena pora, turinčia mėgs­tamas vietas ir įprastus, jaukius pomėgius, nors Tjeris dar nėra likęs nakvoti. Jis mano, kad esu našlė, todėl nenori užgauti ir suteikia man „daugiau laikou. Bet jo aistra akivaizdi, neišreikš­ta žodžiais ir nenumalšinta - negi išties tai būtų šitaip baisu?

Užsiminęs apie tai tėra kartą. Miglotas pokalbis apie pra­bangų butą Krua gatvėje, j kurį ne kartą buvom kviečiamos ir kuris, pasak jo, ilgisi moteriškų rankų.

Moteriškų rankų. Kokia senamadiška frazė. Bet ir pats Tjeris juk senamadis. Nors ir jaučia aistrą šiuolaikiniams prietaisams, mobiliajam telefonui ir stereoaparatūrai, jis lie­ka ištikimas seniesiems idealams, paprastesniems laikams.

Paprasta. Būtent. Gyvenimas su Tjeriu būtų be galo pa­prastas. Visada turėtume pinigų būtiniausioms reikmėms. Visada būtų sumokėta nuoma už šokoladinę. Anuka ir Rosetė būtų aprūpintos ir saugios. O jeigu jis jas - ir mane - mylės, ar to negana?

Ar tikrai, Viana? Tai mano motinos balsas - šiomis dieno­mis jis skamba labai panašiai į Rudžio. Prisimenu tuos laikus, kai troškai daugiau.

Kaip irtu , mama'? Atsakiau tyliai. Be perstojo tampei vaiką iš vietos į vietą, amžinos bėglės. Gyvenimas - kai vos sudu- ri galą su galu, vagystės, melas, burtai; šešios savaitės, trys savaitės, keturios dienos vienoje vietoje - ir vėl kelionėn; nei namų, nei mokyklos, prekyba svajonėmis, kortų maišymas planuojant keliones, nudrengti dėvėti drabužiai, tarsi siuvėjos, pernelyg užsiėmusios, kad pasirūpintų savo pačių apranga.

77

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

Mes bent jau žinojom, kas esam, Viana.Nieko verti priekaištai, ko kito būčiau galėjusi iš jos tikė­

tis. Be to, aš žinau, kas esu. Ar ne?Rosetei užsakėme lakštinių, o visiems kitiems plat du jour.

Žmonių išties buvo nedaug, nors šiokiadienis, bet oras pra- dvisęs alumi ir „Gitanes“. Loranui Pensonui geriausias klien­tas yra jis pats; esu įsitikinusi, jog vien dėl tojau prieš daugelį metų vertėjo uždaryti kavinę. Nudribusiais žandais, nesisku­tęs ir irzlus, su savo svečiais elgiasi tarsi su įsibrovėliais, gadi­nančiais jo laisvalaikį, ir neslepia paniekos visiems, išskyrus grupelę nuolatinių lankytojų, kurie yra jo draugai.

Jis pakenčia Tjerį, kuris retkarčiais vaidina arogantišką pa­ryžietį, įsiveržia į kavinę šaukdamas „He', Laurent, ça va, mon pote!" ir tėkšteli ant baro stambų banknotą. Loranas žino, kad Tjeris pasiturintis žmogus - yra klausinėjęs, kiek galėtų gauti už savo kavinę, jei perstatytų ir atnaujintų - tad kreipiasi į jį M ’sieur Thierry ir elgiasi su juo išskirtinai, o tai gali reikšti tiek pagarbą, tiek viltį, kad kada nors jie sudarys sandėrį.

Pastebėjau, kad šiandien jis atrodė kiek padoriau - nubliz- gusiu kostiumu, kvepiantis odekolonu, marškiniai susagstyti virš kaklaraiščio, kuris į dienos šviesą ištrauktas gal pirmą kartą nuo aštunto dešimtmečio. Tjerio įtaka, pagalvojau; nors vėliau teko savo nuomonę pakeisti.

Palikau juos ir atsisėdau prie staliuko, užsisakiusi sau ka­vos ir kokos Anūkai. Anksčiau būtume užsisakiusios karšto šokolado su grietinėle ir zefyrais ir mažučiu šaukšteliu jam kabinti - bet dabar visada tik koka Anūkai. Dabar karšto šokolado ji nebegeria - pirma galvojau, jog tai kažkokia dieta, - aišku, absurdiška dėl to skaudintis kaip tą kartą, kai

Ei, Loranai, viskas gerai, drauguži! {Pranc.)

7 »

J A G U A R A S 1

ji atsisakė pasakos prieš miegą. Ji vis dar linksmutė maža mergaitė; ir vis dėlto vis aiškiau jaučiu jos šešėlius, kampe­lius, kuriuose aš nebesu pageidaujama. Labai gerai suprantu, pati buvau tokia, ar ne tai ir kelia didžiausią baimę: žinoji­mas, kad jos amžiaus aš taip pat norėjau pabėgti, bet kokia kaina ištrūkti iš savo motinos?

Padavėja buvo nauja ir miglotai tarsi matyta. Ilgos kojos, siauras tiesus sijonėlis, plaukai surišti j arklio uodegą - galų gale atpažinau ją iš batų.

- Zojė, ar ne? - paklausiau.- Zozi, - šyptelėjo. - Nebloga vietelė, a? - Komiškai mos­

telėjo ranka, tarsi kviesdama mus vidun. - Be to, - pritildė balsą iki šnabždesio, - atrodo, mane įsižiūrėjo šeimininkas.

Tjeris garsiai nusikvatojo iš tų žodžių, o Anuka kreivai šyptelėjo.

- Tai laikinas darbas, - paaiškino Zozi. - Kol susirasiu ką nors geresnio.

Plat du jour buvo choucroute garnie - šis patiekalas man kažkodėl primena gyvenimą Berlyne. Kaip „Le P’tit Pinson", stebėtinai neblogas, tai susiejau su Zozi, ne kokia nauja Lorano kulinarine aistra.

-A rtėja Kalėdos, ar jums krautuvėlėje pagalbos nerei­kia? - pasiteiravo Zozi, imdama dešreles iš krosnelės. - Jei reikia, tai siūlausi savanore. - Per petį dėbtelėjo j Loraną, savo kampe rodantį tariamą abejingumą. - Na, man, aišku, labai nesinori viso to palikti...

Loranas išleido duslų garsą, kažką panašaus tarp čiaudulio ir bandymo atkreipti dėmesį -p fu ! - ir Zozi juokingai pakėlė antakius.

* Raugintų kopūstų troškinys su kiauliena ir bulvėmis {pranc.).

79

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

- Jūs pagalvokite, - tarė šyptelėjusi, tada nusigręžė, paėmė keturis bokalus alaus su per tiek metų darbo baruose išsiug­dytu miklumu ir šypsodamasi nunešė juos prie stalelio.

Paskui su mumis ji beveik nekalbėjo - baras pilnas, o aš kaip visada vargau su Rosete. Ne toks ji ir sunkus vai­kas - dabar valgo daug geriau, bet seilėjasi labiau nei kiti normalūs vaikai ir iki šiol mieliau valgo rankomis - bet kartais ji gali pasielgti keistai: įsmeigia žvilgsnį į kažin ką nematomą, krūpčioja nuo įsivaizduojamų garsų ar stai­ga be priežasties ima juoktis. Viliuosi, netrukus išaugs iš to - nuo paskutinės Nelaimės praėjo jau kelios savaitės - ir nors vis dar pabunda tris keturis kartus per naktį, tad man pavyksta numigti vos kelias valandas, tikiuosi, jog ši ne­miga praeis.

Tjerio nuomone, aš ją per daug lepinu; paskutiniuoju metu jis dažniau ėmė kalbėti, kad ją reikia vesti pas gydytoją.

- Nėra reikalo. Kai bus pasirengusi, prašneks, - kalbėjau, žiūrėdama, kaip Rosetė valgo makaronus.

Sakutę laikė kaire ranka, nors šiaip nepastebėjau jokių ženklų, kad būtų kairiarankė. Tiesą sakant, jos rankos la­bai miklios, ypač ji mėgsta piešti. Maži vyrai ir moterys iš pagaliukų, beždžionės - mėgstamiausi jos gyvūnai, namai, arkliai, visų įmanomų spalvų drugeliai, kol kas gruboki, bet atpažįstami...

- Valgyk gražiai, Rosete, - sudraudė Tjeris. - Pasiimk šaukštą.

Rosetė valgė kaip valgiusi, lyg nieko negirdėjusi. Vienu metu buvau išsigandusi, kad ji kurčia, dabar žinau, jog pa­prasčiausiai ignoruoja tai, kas, jos nuomone, nėra svarbu. Gaila, bet Tjeriui ji neskiria daug dėmesio, jam esant retai

8 0

J A G U A R A S 1

juokiasi ir šypsosi, retai kada rodo švelnumą ar kalba ženk­lais daugiau, nei būtina.

Namuose su Anuka ji juokiasi ir žaidžia, valandų valan­das sėdi su knyga, klausosi radijo ir šoka tarsi dervišas po visą butą. Jei nekalbėsim apie Nelaimes, namuose ji elgia­si labai gražiai; per pietų miegą mes abidvi gulime lovoje, kaip kadaise su Anuka. Aš jai dainuoju ir seku pasakas, o jos akys ryškios ir gyvos, šviesesnės negu Anukos, žalios ir protingos tarsi katės. Mano mamos lopšinę dainuoja kar­tu - savotiškai. Ji puikiai pagauna melodiją, bet žodžius tenka kartoti man:

V* là V bon vent, v là Ijoli vent,V* là V bon vent, ma mie m appelle.V là F bon venty v là Vjoli vent,V9 là V bon vent, ma mie m attend!

Tjeris aiškina, kad ji „šiek tiek per lėta44 ar „lėtai vystosi“, ir siūlo ją „patikrinti44. Kol kas dar neužsiminė apie autizmą, bet užsimins - kaip ir daugelis jo metų vyrų, jis skaito Le Point ir yra įsitikinęs, jog dėl to išmano praktiškai visas sritis. O aš, šiaip ar taip, esu tiktai moteris, be to, dar motina, todėl nesugebu objektyviai įvertinti situacijos.

- Rosete, sakyk „šaukštas44, - paliepia Tjeris.Rosetė paima šaukštą ir smalsiai jį apžiūrinėja.- Nagi, Rosete. Sakyk „šaukštas44.

* Štai stiprus vėjas, štai žavus vėjas,Štai stiprus vėjas, mylimoji mane šaukia -Štai stiprus vėjas, štai žavus vėjas,Štai stiprus vėjas, mylimoji manęs laukia {pranc.)

8 l

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

Rosetė ūkteli lyg pelėda ir ima šokti su šaukštu pasiutusį šokį ant staltiesės. Bet kas pagalvotų, kad ji šaiposi iš Tjerio. Skubiai atėmiau iš Rosetės šaukštą. Anuka suspaudė lūpas, stengdamasi nesusijuokti.

Rosetė žvilgtelėjo j ją ir išsišiepė.Liaukis, ženklais ją sudraudė Anuka.Mėšlas, ženklais atsakė Rosetė.Nusišypsojau Tjeriui.-Ja i dar tik treji...- Beveik ketveri. Gana didelė.Tjerio veide atsiranda šaltai mandagi išraiška, tokią nutai­

so manydamas, kad aš jo nepalaikau. Dėl to atrodo vyresnis, ne toks savas, ir mane staiga persmelkia susierzinimas - ne­teisinga, suprantu, bet nieko negaliu padaryti. Man nepatin­ka, kai kiti kišasi.

Apstulbau supratusi, kiek mažai trūksta, jog išrėžčiau visa tai garsiai. Tada pamačiau, kad mane stebi padavėja Zozi - tarp žydrų ilgesingų akių įsirėžusi juoko raukšlelė - ir, pri­kandusi liežuvį, nutylėjau.

Kartoju sau, kad Tjeriui privalau būti už daug ką dėkin­ga. Ne tik už krautuvėlę ar pagalbą, kurios iš jo sulaukėme per kelerius paskutiniuosius metus, ir ne už dovanas man ir mano vaikams. Tiesiog Tjeris yra smarkiai didesnis už visą gyvenimą. Jo šešėlis dengia mus visas tris, už jo iš tiesų esa­me nematomos.

Bet šiandien jis neįprastai neramus, kažkuo vis žaidžia ki­šenėje. Klausiamai pažvelgė į mane virš šviesaus savo alaus bokalo:

- Kas nors ne taip?

82

J A G U A R A S 1

- Aš tik pavargusi.- Tau reikia atostogų.- Atostogų? - vos nesusijuokiau. - Atostogos skirtos tam,

kad pardavinėtum saldainius.- Tai žadi toliau šituo verstis?- Be abejo. O kodėl turėčiau mesti? Iki Kalėdų liko ma­

žiau nei du mėnesiai ir...- Jana, - nutraukė jis, - jeigu galėčiau kaip nors padė­

ti - finansiškai ar kitaip... - Jis ištiesė ranką, norėdamas prisiliesti.

- Susitvarkysiu, - atsakiau.- Žinoma. Žinoma.Ranka vėl grįžo apsiausto kišenėn. Jis nori tik gero, pri­

miniau sau; ir vis dėlto kažkur giliai širdyje maištavau prieš tokį kišimąsi, kad ir grįstą geriausiais norais. Aš tiek laiko tvarkiausi viena, kad pagalbos prašymas - bet kokios pagal­bos - atrodo lyg pavojingas silpnumas.

- Viena krautuvėlėje nesusitvarkysi. Kaipgi vaikai? - pa­klausė.

- Susitvarkysiu, - pakartojau. - Aš...- Negali visko padaryti viena. - Atrodė kiek suirzęs, susi­

kūprinęs, kumščiai apsiausto kišenėse sugniaužti.- Žinau. Susirasiu kokį žmogų.Vėl žvilgtelėjau į Zozi, abiejose rankose nešančią po pus­

dubenį su maistu, juokaujančią su belote lošėjais salės gale. Atrodė labai rami, tokia nepriklausoma, tokia be galo tikra, kai dalijo lėkštes, rinko stiklus, gynėsi nuo grabinėjančių ran­kų šmaikščiais juokeliais ir tariamai piktais pliaukštelėjimais.

* Prancūzijoje populiarus kortų žaidimas.

83

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

Ak, aš buvau tokia, tariau sau. Tokia buvau prieš dešimt metų.Ir net ne tai, pagalvojau, nes Zozi tikrai negalėtų būti

smarkiai už mane jaunesnė, bet ji daug geriau jaučiasi savo kailyje, ji daug tikresnė Zozi, nei aš kadaise buvau Viana.

Kas ta Zozï? Klausiu savęs. Šios akys mato daug daugiau, ne tik indus, kuriuos reikia išplauti, ne tik banknotus, pa­kištus po lėkštės kraštu. Žydras akis lengva įskaityti, tačiau tas profesinis triukas, kuriuo taip dažnai, kad ir ne visada tobulai, naudojausi metų metais, kažkodėl visai nepavyksta su ja. Būna tokių žmonių, pasakiau sau. Bet juodą ar baltą, su minkštu įdaru ar trapų, karstelėjusį apelsiną ar roželę su kremu, ar Manon blanc, ar vanilinius triufelius - neturiu nė menkiausio supratimo, ar ji apskritai mėgsta šokoladą, juo labiau, ką mėgsta labiausiai.

Taigi kodėl man atrodo, kad ji žino, ką mėgstu aš?Atsigręžiau į Tjerį ir pamačiau, kad jis taip pat žiūri į ją.- Tu neįstengsi pasisamdyti pagalbininko. Juk dabar vos

suduri galą su galu.Ir vėl pajutau plūstelint apmaudą. Kuo jis save laiko?

Pagalvojau. Lyg anksčiau viena nesusitvarkydavau, tarsi bū­čiau mergiotė, žaidžianti parduotuvę su savo draugėmis. Aišku, paskutiniaisiais mėnesiais verslas krautuvėlėje ne itin gerai se­kėsi. Bet nuoma sumokėta iki Naujųjų metų, ir mes tikrai dar galim viską pakeisti. Ateina Kalėdos, ir jei pasiseks...

-Jana, mums reikėtų pasikalbėti. - Šypsena užgeso, da­bar prieš save mačiau verslininką, žmogų, kuris darbo ėmė­si keturiolikos, su tėvu remontavo vieno kambario apleistą butą netoli Šiaurinės stoties, o vėliau tapo vienu geriausių prekiautojų nekilnojamuoju turtu Paryžiuje. - Suprantu, nelengva. Bet iš esmės taip neturėtų būti. Visada galima

8 4

J A G U A R A S 1

rasti išeitį. Žinau, buvai atsidavusi madam Pusėn - labai daug jai padėdavai, ir esu už tai dėkingas...

Jis mano, jog tai tiesa. Gal taip ir buvo; bet puikiai suvo­kiu, kad aš naudojausi ja, kaip ir ta savo išsigalvota našlyste, tarsi dingstimi atitolinti tai, kas neišvengiama; būtinybė negrįžti...

- O galbūt tai proga žengti pirmyn?- Kodėl pirmyn? - paklausiau.Jis nusišypsojo.- Man regis, tai tavo šansas. Aišku, mes visi labai liūdime

dėl madam Pusėn, bet jos mirtis savotiškai tave išvaduoja. Galėtum užsiimti kuo tiktai nori, Jana, be to, regis, aš radau vietą, kuri tau patiks...

- Nori pasakyti, jog turėčiau atsisakyt šokoladinės?Akimirką atrodė, kad jis šneka kažkokia nesuprantama kalba.- Liaukis, Jana. Mačiau tavo sąskaitas. Žinau, kas ir kaip.

Ne tu dėl to kalta, tu sunkiai dirbai, bet verslui visur sunkūs laikai ir...

- Tjeri, būk geras. Aš dabar nenoriu.- Tai ko tu nori? - paklausė Tjeris susierzinęs. - Dievas

mato, aš gana ilgai gerinausi. Negi nesupranti, kad stengiuo­si tau padėti? Kodėl neleidi padaryti to, ką galiu?

- Atleisk, Tjeri. Žinau, kad nori tik gero. Bet...Ir tada kažkas švystelėjo mano galvoje. Kartais taip nutin­

ka, kai nepasisaugau: atspindys kavos puodelyje; veidrodyje šmėstelėjęs šešėlis; miglelė virš žvilgančio tirpdomo šokola­do paviršiaus.

Dėžutė. Maža dangaus žydrumo dėžutė...Kas buvo joje? Negalėjau pasakyti. Bet širdį apėmė ka­

žin kokia panika, išdžiūvo gerklė, nebegirdėjau vėjo alėjoje

85

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

ir tą akimirką nenorėjau nieko, tik pasiimti savo vaikus ir bėgti, bėgti...

Susiimk, Viana.Pasistengiau, kad mano balsas skambėtų kaip galima

švelniau:- Ar negalim palaukti, kol aš viską apgalvosiu?Bet Tjeris tarsi medžioklinis šuo, džiugiai energingas,

ryžtingas ir negirdintis jokių argumentų. Jo ranka vis dar apsiausto kišenėje vartaliojo kažin ką.

- Aš stengiuosi padėti tau išsikapstyti. Negi nesupranti? Nenoriu, kad taip žudytumeis su tuo darbu. Juk neverta dėl kelių apgailėtinų dėželių šokolado. Madam Pusėn gal ir tiko. Bet tu esi jauna, tu protinga, tavo gyvenimas dar nesibaigia...

Ir tada supratau, ką pamačiusi. Aiškiai įžvelgiau, regėjau mintyse. Maža žydra dėžutė iš juvelyrinės Bondo gatvėje, vienas brangakmenis, kruopščiai parinktas padedant krau­tuvėlės konsultantei, ne pernelyg didelis, bet idealiai skaid­rus, jaukiai glūdi aksominiame dėkle...

O, meldžiu, Tjeri. Ne čia. Ne dabar.- Šiuo metu man nereikia jokios pagalbos, - nusišypso­

jau jam pačia žaviausia šypsena. - Valgyk savo choucroute. Labai skanu...

- Tu beveik neparagavai, - parodė.Prisikimšau pilną burną.- Matai? - paklausiau.Tjeris nusišypsojo.- Užsimerk.- Ką, čia?- Užsimerk ir ištiesk ranką.

8 6

J A G U A R A S 1

- Tjeri, nereikia... - bandžiau juoktis. Bet balsas nuskam­bėjo šiurkščiai; žirnelis moliūgo inde, energingai bandantis ištrūkti.

- Užsimerk ir suskaičiuok iki dešimt. Tau patiks. Pažadu. Tai staigmena.

Kas beliko daryti? Padariau, kaip jis liepė. Ištiesiau ranką tarsi maža mergytė, pajutau kažin ką - mažutį, suvynioto cukrinio riešuto dydžio - j krintant man į delną.

Kai atmerkiau akis, Tjerio nebebuvo. O dėžutė iš Bondo gatvės gulėjo mano delne, visai tokia, kaip buvau mačiusi, ant nakties mėlynumo pagalvėlės spindėjo žiedas - ledinis soliteras.

5

4

Penktadienis, lapkričio ę-oji

N A VA, A R N E S A K IA U . T A I P IR GALVOJAU. ST E B Ė JA U JUOS

visą laiką, kol įsitempę užkandžiavo: Anę, spindinčią druge­lio žydrumu; tą kitą, aukso raudonio, dar per jauną, kad tik­tų man, bet ne mažiau intriguojančią; vyriškį - ryškus, bet niekuo neišsiskiriantis; ir galiausiai motiną, ramią ir bud­rią, jos spalvos tokios slopios, kad jas net spalvomis sunku pavadinti, it neryškūs gatvių ir dangaus šešėliai vandenyje, tokiam neramiam, kad iškreipia atvaizdą.

Akivaizdžiai jaučiu silpnumą. Kažką tokio, kas galėtų būti naudinga. Per tiek metų išsiugdžiau puikų medžiotojos instinktą, gebėjimą net užmerktomis akimis užuosti luošą gazelę. Ji įtari, bet kai kurie žmonės taip trokšta tikėti - ma­gija, meile, verslo pasiūlymais, kurie garantuotai tris kartus padidins investicijas - dėl to jie tampa lengvu grobiu to­kiems kaip aš. Šie žmonės visada užkimba, bet argi aš dėl to kalta?

Spalvas pirmą kartą išvydau būdama devynerių. Iš pradžių tik silpną pašvaistę: auksinę kibirkštį akies krašteliu, sidabri­nį aptaisą, ne debesį, kažin kokią išplaukusią spalvotą dėmę

88

J A G U A R A S 1

minioje. Augo mano smalsumas, tobulėjo ir gebėjimas regėti šitas spalvas. Išsiaiškinau, kad kiekvienas turi išskirtinę savo žymę, vidinio pasaulio išraišką, bet matoma ji nedaugeliui, ir tik pasitelkus j pagalbą pirštus.

Dažniausiai nelabai yra į ką ir žiūrėti; didžiuma žmonių tokie pat pilki kaip jų batai. Bet retkarčiais gali išvysti ką nors įspūdinga. Pykčio tvykstelėjimas visiškai abejingame veide. Rožinė vėliava virš porelės įsimylėjėlių. Pilkšvai žalias slapukavimo šydas. Aišku, tai gelbsti bendraujant su žmonė­mis. Ir padeda lošiant kortomis, kai trūksta pinigų.

Yra toks senas pirštais rodomas ženklas, vienų vadinamas juodojo Teskatlipokos akimi, kitų - Rūkstančiu veidrodžiu, jis padeda man sutelkti spalvas. Sito išmokau Meksikoje; pasitreniravusi ir pasimokiusi teisingai naudotis pirštais rodomais ženklais, galėjau lengvai pasakyti, kas meluoja, kas išsigandęs, kas apgaudinėja savo žmoną, kas nerimauja dėl pinigų.

Taip pamažu išmokau manipuliuoti regimomis spalvomis. Suteikti sau rožinį spindesį, reiškiantį kažin ką nepaprasta. Ar atvirkščiai, jei reikia ką nors nuslėpti - patogią nesvar­baus žmogaus skraistę, kuri leidžia tapti nepastebimai ir ne­įsimenamai.

Siek tiek ilgiau užtruko, kol visa tai suvokiau kaip magiją. Kaip ir visi vaikai, užaugę su pasakomis, troškau fejerverkų: burtų lazdelių ir lakstymų ant šluotos. Tikroji magija mano motinos knygose atrodė tokia nuobodi, pabrėžtinai akade­miška, su kvailais burtažodžiais ir iškilmingais seniais, kad jos iš viso nelaikiau magija.

Kita vertus, mano motina nesugebėjo burti. Tiek mokslo, tiek visokių užkalbėjimų, žvakių, krištolo rutulių ir kortų,

89

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

bet niekada nemačiau, kad būtų ėmusis rimtų burtų. Tokie jau būna kai kurie žmonės; iš jos spalvų tai supratau daug anksčiau, nei ryžausi jai pasakyti. Kai kurie žmonės tiesiog neturi to, ko reikia, kad būtum ragana.

Mano motinai stigo sugebėjimų, bet netrūko žinių. Ji tu­rėjo okultinės literatūros knygynėlį Londono priemiestyje, ten lankėsi visokiausio plauko žmonių. Galingi magai, odi- nistai, būriai juodųjų burtininkų ir vienas kitas potencialus satanistas (tie amžinai kamuojami spuogų, tarsi taip ir nebū­tų išlipę iš paauglystės).

Iš jos - iš jų - galų gale išmokau to, ką man reikėjo ži­noti. Motina buvo įsitikinusi, kad jei leis man susipažinti su įvairiausiomis okultizmo formomis, pagaliau pasirink­siu savo kelią. Ji pati priklausė neaiškiai sektai, kuri tikėjo delfinus esant protinga rūšimi ir praktikavo kažką pana­šaus į „žemės magiją", kuri tiek pat nepavojinga, kiek ir neveiksminga.

Bet supratau, kad viskas turi savo naudą, ir bėgant me­tams, nors kankinamai lėtai, iš nenaudingų, absurdiškų ir atvirų apgaulių išmokau atsirinkti praktinės magijos trupi­nius. Supratau, jog magija - jei tokia išvis egzistuoja - daž­niausiai slepiama kvapą gniaužiančio kalno ritualų, dramų, pasninkų ir ilgai trunkančių pasiruošimų, sugalvotų tam, kad viską pridengtų paslapties skraiste, nors svarbiausia yra išsiaiškinti, kas iš tiesų veiksminga. Mano motinai ritualai patiko, o man reikėjo receptų knygos.

Taigi aš šiek tiek pasidomėjau runomis, kortomis, kriš­tolo rutuliais, švytuoklėmis ir herbologija. Jnikau į I Ching\ susidomėjau „Auksine žara", atmečiau Kroulį L." (vien dėl

* Aleisteris Crowley’is - „Auksinės žaros* ordino įšventintasis.

9 0

J A G U A R A S 1

jo Taro kortų, kurios labai jau gražios), uoliai mąsčiau apie savo Vidinę deivę ir iki traukulių juokdavausi iš Liber Null.' ir Necronomicon".

Bet dažniausiai studijuodavau Centrinės Amerikos tikėji­mus, tokius kaip majų, inkų, o visų labiausiai actekų. Kažin kodėl kaip tik jie labiausiai mane žavėjo, iš jų išmokau apie aukojimą, apie dievų dvilypumą, apie visatos pyktį, išmokau spalvų kalbos ir mirties siaubo; ir kad vienintelis būdas išlik­ti šiame pasaulyje - duoti atkirtį taip stipriai, taip klastingai, kaip tik gali.

Sitų mokslų rezultatas - mano sistema, kruopščiai su­daryta per ilgus bandymų ir klaidų metus, svarbiausios jos detalės: keli patikimi žoliniai vaistai (taip pat kai kurie naudingi nuodai ir haliucinogenai); keli magiški ženklai ir pavadinimai; keli kvėpavimo ir lankstumo pratimai; keli nuotaiką keliantys gėrimai ir tinktūros; tam tikras astra­linis planas ir savitaiga; vienas kitas užkalbėjimas (nesu mėgėja kerėti, bet kai kurie burtažodžiai veikia); ir puikus spalvų išmanymas. Be to, gebėjimas jomis manipuliuoti: jeigu sugalvoju, galiu tapti tokia, kokią kiti tikisi matyti; galiu būti žavi ir apžavėti kitus; galiu keisti pasaulį taip, kaip man norisi.

Per visa tai, didžiam mamos rūpesčiui, taip ir neprisidėjau prie jokios grupės. Ji protestavo; jautė, kad kažin kaip nepa­doru taip atsirinkinėti, kas patinka, iš daugybės mažesnių, netobulų tikėjimų, ji būtų norėjusi, kad prisijungčiau prie geros, draugiškos, abiejų lyčių raganių grupės - taip būčiau galėjusi gyventi bendruomeninį gyvenimą ir susipažinti su

* Okultisto Peterio Carrolio (g. 1953) knyga.** H. R. Gigerio kūrybos albumas.

91

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

nepavojingais berniukais - arba tapčiau jos vandens religi­jos šalininke ir užsiimčiau delfinais.

„Kuo iš tiesų tu tikti - mėgdavo klausti, nervingai pirštu knebinėdama lovos spyruokles. - Na, kur viso šito esmė\ kur dieviškumas?“

Gūžteldavau pečiais. „O kam reikia tos esmės? Man svar­biausia, kad veiktų, o ne kiek angelų gali šokti ant smeig­tuko galo ar kokios spalvos žvakę uždegti, imantis meilės kerų.“ (Tiesą sakant, jau buvau išsiaiškinusi, kad gundymų srityje spalvotos žvakės smarkiai pervertinamos, daug veiks­mingesnis oralinis seksas.)

Mama tik atsidusdavo, švelniausiai, kaip moka, ir pasaky­davo kažką panašaus, jog kiekvienam savo kelias. Aš taip ir darau, einu tuo keliu iki šiol. Jau buvo atvedęs mane j dau­gybę įdomių vietų - kad ir čia, pavyzdžiui, - bet dar niekada neteko aptikti įrodymų, kurie leistų įtarti, jog tokia esu ne vienintelė.

Bent jau iki šiol.Jana Sarbono. Per daug gražiai skamba, kad būtų galima

patikėti. Ir kažkas tokio slypi jos spalvose, kažkokia apgavys­tės nuojauta, be to, įtariu, jog yra išmokusi pasislėpti, ir tik tada, kai būna ne tokia atsargi, galiu įžvelgti švystelint tiesą.

Maman nenori, kad mes būtume kitokios.Įdomu.Pala, koks ten ano kaimelio pavadinimas? Lankenė?

Reikia patikrinti, tariau sau. Gal pavyks aptikti kokių įrody­mų, kokį nors praeities skandalą, kokį nors pėdsaką moters su vaiku, galintį atskleisti tiesą apie šią mįslingą porelę.

Landžiodama po interneto tinklalapius nešiojamajame savo kompiuteryje aptikau tik dvi nuorodas į šią vietą - abu

9 2

J A G U A R A S 1

tinklalapiai skirti folklorui ir šalies pietvakarių šventėms, čia Lankenė prie Tano minima dėl populiarios Velykų šventės, pirmą kartą surengtos prieš ketverius metus.

Šokolado festivalis. Nieko neįprasto.Taigi. Ar jai atsibodo kaimiškas gyvenimas? Ar prisikūrė

priešų? Kodėl iškeliavo?Šį rytą jos krautuvėlė buvo absoliučiai tuščia. Stebėjau ją

iš „Le P’tit Pinson4 - niekas neužėjo iki pat pusės pirmos. Penktadienis, o niekas neužėjo; nei tas vulgarus storulis, kuris niekad neužsičiaupia, nei joks kaimynas ar pro šalį einantis turistas.

Kas su ta krautuvėle negerai? Turėtų ūžti nuo pirkėjų. O beveik nepastebima, pasislėpusi išbaltintam skvero kam­pe. Be abejo, verslui tai nenaudinga. Būtų visai nesunku ją truputėlį paauksinti, užkerėti, priversti švytėti taip, kaip švytėjo anądien - bet ji nieko nedaro. Buvo smalsu kodėl. Mano motina visą gyvenimą beviltiškai stengėsi tapti ypa­tinga - kodėl Jana eikvoja šitiek jėgų, norėdama apsimesti paprasta?

Penktadienis, lapkričio ę-oji

T J E R IS P A S K A M B IN O L Y G IA I D V Y L IK T Ą V A L A N D Ą . Ž I N O M A ,

aš jo laukiau, praleidau bemiegę naktį, galvodama, kaip reikės elgtis per kitą mūsų susitikimą. Kaip troškau, kad išvis nebūčiau traukusi tų kortų - Mirtis, Mylimieji, Bokštas, Permaina - nes dabar tai panašu į Likimą, lyg būtų neišvengiama, ir visos mano gyvenimo dienos, mė­nesiai išsirikiavo vienon eilėn tarsi domino kauliukai, pa­sirengę griūčiai...

Žinoma, tai absurdas. Aš Likimu netikiu. Tikiu, kad mes galime rinktis; kad vėjas gali būti nuramintas, o Juodasis vyras apmulkintas ir net Gerieji žmonės nuraminti.

Bet kokia kaina? Paklausiau savęs. Tai ir neleido man už­migti kiaurą naktį, todėl visa įsitempiau, kai perspėdami suskambėjo vėjo varpeliai ir į vidų įžengė Tjeris su ta mina veide - ta atkaklia mina, kurią kartais nutaiso, rodydamas, jog derybos dar nebaigtos.

Stengiausi vilkinti laiką. Pasiūliau jam karšto šokolado, sutiko be didelio džiaugsmo (mieliau geria kavą), bet aš bent turėjau kuo užimti rankas. Rosetė žaidė su savo žaislais ant grindų, ir Tjeris stebėjo, kaip ji žaidžia: rikiuoja eilėmis iš­

9 4

J A G U A R A S 1

trūkusias sagas iš sagų dėžutės, dėliodama ant terakotinių plytelių koncentrines figūras.

Paprastą dieną būtų ką nors pasakęs; galbūt pareiškęs kokią pastabą dėl higienos ar susirūpinęs, jog Rosetė tomis sagomis gali paspringti. Šiandien neištarė nė žodžio; per­spėjantis ženklas, j kur j stengiausi nekreipti dėmesio, kol triūsiau gamindama šokoladą.

Pienas kaistuvyje, šokolado glajus, cukrus, muskatas, ai­trioji paprika. Kokosų drožlėmis apibarstytas migdolinis sausainis lėkštelėje. Raminantis kaip visi ritualai; veiksmai, kuriuos mano motina perdavė man, Anūkai ir galbūt net šios dukteriai, kada nors ateityje, tokioje tolimoje, kad sun­ku įsivaizduoti.

- Puikus šokoladas, - pagyrė, kad įsiteiktų, laikydamas mažą puodelį rankose, kurios tinka tik sienoms statyti.

Sriūbtelėjau savojo; skonis tarytum rudens ir saldaus dūmo, laužų ir šventyklų, ir liūdesio, ir širdgėlos. Galėjau įberti šiek tiek vanilės, pasakiau sau. Vanilė kaip ir ledai - primena vaikystę.

- Tik kiek kartokas, - pridūrė, siekdamas cukraus gabalė­lio. - Na, tai gal atsikvėpsim šią popietę? Pasivaikščiosime po Eliziejaus laukus - kava, priešpiečiai, parduotuvės...

- Tjeri, - tariau. - Tu labai malonus, bet negaliu lyg niekur nieko po pietų uždaryti krautuvėlės.

- Rimtai? Ji ir taip panaši į neveikiančią.Laiku nurijau šiurkštų atkirtį.- Tu nebaigei gerti šokolado, - pasakiau.- O tu neatsakei į mano klausimą, Jana. - Jo žvilgsnis nu­

slydo plika mano ranka. - Pastebėjau, jog nemūvi žiedo. Ar tai reiškia, kad atsakymas neigiamas?

95

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

Nusijuokiau pati nenorėdama. Jo tiesumas dažnai mane prajuokina, nors pats Tjeris visai nesupranta kodėl.

- Nustebinai mane, tik tiek.Žvelgė į mane virš šokolado puodelio. Akys pavargusios,

tarsi būtų nemiegojęs, ir abipus lūpų įsirėžusios raukšlės, kurių anksčiau nebuvau pastebėjusi. Tas nujaučiamas pažei­džiamumas mane nustebino; taip ilgai sau kartojau, kad man jo nereikia, o nė į galvą nešovė, kad jam gali reikėti manęs.

- Na, - paklausė, - tai ar galėsi skirti man valandą?- Palauk truputį, aš persirengsiu, - atsakiau.Tjerio akys akimirksniu prašviesėjo.- Šaunuolė mano mergytė! Žinojau, kad galėsi.Jis vėl tapo toks kaip visada, akimirkos abejonė išsisklaidė.

Pakilo, kramtydamas sausainį (atkreipiau dėmesį, kad šokola­dą paliko). Šyptelėjo Rosetei, vis dar žaidžiančiai ant grindų.

- Na, jeune fille', ką pasakysi? Galėtume nuvykti į Liuk­semburgą, pažaistum su laiveliais ežere...

Rosetė pakėlė galvą, akys nušvito. Jai patinka tie laiveliai ir juos nuomojantis vyras, jei galėtų, sėdėtų ten visą vasarą...

Žiūrėti laivų - parodė ženklais, labai aiškiai.- Ką ji pasakė? - paklausė Tjeris, suraukęs antakius.Nusišypsojau jam.- Sako, kad toks sumanymas jai labai patinka.Netikėtai pajutau švelnumo antplūdį Tjeriui dėl jo entu­

ziazmo, geranoriškumo. Žinau, kaip jam sunku rasti bendrą kalbą su Rosete - jį gąsdina klaikus jos tylėjimas, nenoras šypsotis - ir buvau dėkinga už pastangas, kurių ėmėsi.

Užlipusi viršun nusimečiau šokoladuotą prijuostę ir ap­sivilkau raudoną flanelinę suknelę. Spalva, kurios ilgokai

* Jaunoji panele {pranc.).

9 6

J A G U A R A S 1

vengiau. Bet man reikėjo ko nors tokio, kad pasipriešinčiau šaltam lapkričio vėjui, be to, juk vilkėsiu paltą, dar pama­niau. Jėga įgrūdau Rosetę į striukę su gobtuvu ir užmoviau pirštines (apranga, kurios dėl kažkokių priežasčių ji nepa­kentė), ir visi metro nuvažiavome iki Liuksemburgo.

Kaip keista jaustis turiste čia, savo gimtajame mieste. Bet Tjeris mano, kad aš atvykėlė, jam taip smagu rodyti man šį pasaulį, jog nesinori nuvilti. Šiandien soduose gaivu ir šviesu, po rudeniniais lapais mirguliuoja saulės atšvaitų kaleidoskopas. Rosetei patinka krintantys lapai, džiugiai spardosi po juos, skleisdama visą spalvų vaivorykštę. Dar jai patinka ežeriukas, ji stebi žaislinius laivelius rimtai, su pasigėrėjimu.

- Rosete, pasakyk laivas.- Bam, - atsako, perverdama jį tuo savo katės žvilgsniu.- Ne, Rosete, tai laivas, - kartoja. - Nagi, juk moki pasa­

kyti laivas.- Bam, - sako Rosetė, o pirštais parodo ženklą „beždžionė".- Gana, - šypsausi jai, bet širdis ima smarkiai daužytis.Ji šiandien taip gražiai elgėsi, lakstė aplink su gelsvai

žalsva striuke ir raudona kepure, lyg staiga atgijęs Kalėdų eglutės žaisliukas, retkarčiais sušukdama - Bam-bam-bam! - tarsi šaudytų į nematomus priešus, vis dar nesijuokdama (ji retai juokiasi), bet ryžtinga ir nepaprastai susikaupusi, lūpos atkištos, antakiai suraukti, tarsi net bėgiojimas būtų užduo­tis, kurią ne taip lengva atlikti.

O dabar pajutau pavojų. Vėjas pasikeitė; akies krašteliu išvydau blykstelint auksą ir ėmiau galvoti, kad jau metas...

- Dar porciją ledų, - tarė Tjeris.

9 7

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

Laivelis gudriai persiverčia vandenyje, stačiu kampu pasi­sukdamas į dešinę, ir patraukia tiesiai į ežero vidurį. Rosetė šelmiškai žiūri j mane.

- Rosete, nereikia.Laivelis vėl verčiasi, dabar atsisukdamas į ledų prekystalį.- Gerai, tik vieną.Kol Rosetė valgė savo ledus ant ežero kranto, mes bučia­

vomės, jis buvo šiltas, dvelkė tabaku, tarsi kažkieno tėvas, lyg lokys glaudė mane, su ta pernelyg plona raudona suknele ir rudeniniu paltu, kašmyro glėby.

Bučiuotis buvo gera, pradėjęs nuo šaltų mano pirštų, rim­tai ir išmintingai surado kelią kaklo link ir galiausiai pa­siekė lūpas, pamažiukais, lyg šilta liepsna, atšildydamas tai, kas buvo sužvarbę nuo vėjo, kartodamas Aš myliu tave, Aš myliu tave (dažnai tai sako), kažkaip pridusęs, tarsi skubom skaitytų „Sveika, Marija", lyg uolus vaikas, kuris skuba kuo greičiau išpirkti kaltes.

Matyt, kažką pastebėjo mano veide.- Kas negerai? - paklausė vėl surimtėjęs.Kaip jam pasakyti? Kaip paaiškinti? Stebėjo mane staiga

susirūpinęs, jo akys buvo pavandenijusios nuo šalčio. Atrodė toks atviras, toks paprastas - įžvalgus verslininkas, nesuge­bantis suprasti mūsų melo.

Kokią jis mato Janą Sarbono? Labai stengiausi tai suprasti. O kokią matytų Vianą Rošė? Ar pateisintų netradicinį jos elgesį? Ar šaipytųsi iš jos tikėjimų? Smerktų jos pasirinki­mą? O gal pasibaisėtų šitokiu jos melu?

Jis lėtai nubučiavo mano pirštų galiukus, po vieną imda­ma juos į burną. Šyptelėjo.

- Tavo skonis kaip šokolado.

9 8

Bet vėjas vis ūžė ausyse, aplink ošiančiuose medžiuose virto galingu gaudesiu, lyg vandenyno, lyg musono, žėrė dangun negyvų lapų konfeti ir kvapą anos upės, anos žie­mos, ano vėjo.

Tada man šovė mažutė keista mintis...O jeigu aš Tjeriui papasakočiau tiesą? Jeigu aš jam viską pa­

pa šakočiaii?Būti pažįstamai; būti mylimai; būti suprastai. Man užėmė

kvapą...Ak, jei tik išdrįsčiau...Vėjas žmones keistai veikia: suka juos ratu, verčia šokti. Tą

akimirką jis Tjerj vėl pavertė berniuku susitaršiusiais plau­kais, šviesiaakiu, viltingu. Vėjas gali būti gundytojas, nešan­tis drąsias mintis ir dar drąsesnes svajones. Bet visą laiką girdėjau perspėjimą - ko gero, jau tada supratau, kad nepai­sant jo šiltumo, visos jo meilės, Tjeris le Trėsė negalėtų būti lygiavertis varžovas vėjui.

- Nenoriu prarasti šokolado krautuvėlės, - pasakiau jam (o galbūt vėjui). — Man jos reikia. Noriu, kad ji būtų mano.

Tjeris nusijuokė.- Tik tiek? - paklausė. - Tai tekėk už manęs, Jana, - nu­

sišypsojo. - Galėsi turėti visas šokolado krautuves, kiek tik norėsi. Ir visą laiką būsi šokolado skonio. Ir visą laiką net kvepėsi juo... Aš taip pat...

Negalėjau susilaikyti nesijuokusi. Tada Tjeris sugriebė mane už rankų ir apsuko ratu ant sauso žvyro, prajuokinda­mas Rosetę iki žagsulio.

Ko gero, dėl to ir pasakiau tai, ką pasakiau; baugi im­pulsyvumo akimirka, kai ausyse ūžia vėjas, plaukai krinta ant akių ir Tjeris, atkakliai rodantis viską, ką turi geriausio,

J A G U A R A S 1

9 9

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

šnabžda man j plaukus Aš myliu tave, Jana tokiu balsu, jog atrodė beveik išsigandęs.

Jis bijo manęs netekti, staiga pagalvojau ir kaip tik tada ištariau tai su ašaromis akyse, paraudusia, varvančia nuo žiemiškos slogos nosim, suvokdama, kad nebebus jokio ke­lio atgal.

- Gerai, - pasakiau. - Tik tyliai...Jo akys iš netikėtumo išsiplėtė.-T u rimtai? - paklausė. - Maniau, norėtum... Na, ži­

nai... - šyptelėjo. - Suknelė. Bažnyčia. Choras gieda. Pamer­gės, varpai... Visi tie dalykai.

Papurčiau galvą.- Jokio šurmulio, - pasakiau.Jis vėl mane pabučiavo.- Svarbiausia, kad sutikai.Ir akimirką buvo taip gera; mažutė, saldi svajonė čia pat,

mano rankose. Tjeris yra geras žmogus, galvojau. Žmogus, kuris turi šaknis; turi principus.

Ir pinigų, Viana, nepamiršk šito, priminė pagiežingas balsas galvoj, bet balselis buvo silpnas, ir vis labiau silpo, nes aš pasidaviau šiai mažai, saldžiai svajonei. Eina ji vel­niop, pagalvojau, ir tas prakeiktas vėjas. Šį kartą aš neleisiu mūsų nupūsti.

Penktadienis, lapkričio ę-oji

Š I A N D I E N V Ė L S U S I B A R I A U SU S I U Z A N A . N E Ž I N A U , K O D Ė L

taip dažnai baramės; aš noriu draugauti, bet kuo labiau sten­giuosi, tuo sunkiau. Šį kartą susiginčijom dėl mano plaukų. Ak, vargeli. Siuzi mano, kad turėčiau juos išsitiesinti.

Paklausiau kodėl.Siuzana gūžtelėjo pečiais. Per pertrauką buvom vienos

bibliotekoje — kiti išlėkė į parduotuvę pirkti saldainių, o aš bandžiau nusikopijuoti keletą geografijos tekstų, bet Siuzi norėjo kalbėtis, kai taip nutinka - jos nesustabdysi.

- Keistai atrodo, - pareiškė. - Plaukai kaip afrikietės.Man tas pats, taip jai ir pasakiau.Siuzi nutaisė tokį žuvies veidą, kaip visada, kai kas nors

jai prieštarauja.- O ... tavo tėvas juk ne juodukas, ką? - paklausė. Papurčiau galvą, jausdamasi melagė. Siuzana mano, kad

mano tėvas miręs. Bet ką aš žinau, jis gali būti ir juodukas. Kiek žinau, galėjo būti piratas arba serijinis žudikas, arba karalius.

- Nes, supranti, žmonės gali pagalvot...- O tie žmonės yra Santalė...

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

- Ne, - piktai atrėžė Siuzana, bet rausvas jos veidas dar labiau nukaito ir tai sakydama ji vengė mano žvilgsnio. - Klausyk, - tęsė, apkabindama mane per pečius, - tu šioje mokykloje naujokė. Tu nepažįsti mūsų. Mes kartu lankėm pradinę mokyklą. Mes mokam prisitaikyti.

Mokėti prisitaikyti. Kadaise Lankenėje turėjau mokytoją, ponią Dru, kuri mėgdavo kartoti tą patį.

- O tu kitokia, - kalbėjo Siuzi. - Aš vis stengiausi padėti...- Padėti kaip? - atkirtau, galvodama apie geografijos už­

rašus ir kad niekad, niekad nesugebėsiu padaryti to, ką reikia, kol ji šalia.

Visada svarbiau jos žaidimai, jos problemos ir tas jos Ane, liaukis mane sekiojusi, kai atsiranda kas nors įdomiau. Ji suprato, kad nenorėjau piktai atsikirsti, bet vis tiek atrodė įsižeidusi, atmetė atgal savo plaukus (ištiesintus) tokiu, jos nuomone, suaugusiųjų judesiu, ir pasakė:

- Na, jei nenori net išklausyti...- Gerai jau, - sutikau. - Tai kas su manim negerai?Ji valandžiukę žiūrėjo į mane. Tada suskambo skambutis

į pamoką, ir staiga ji, žaviai nusišypsojusi, ištiesė man su­lankstytą popieriaus lapą.

- Aš sudariau sąrašą.

Skaičiau sąrašą per geografijos pamoką. Ponas Gestinas pasakojo apie Budapeštą, ten mes kurį laiką esam gyvenu­sios, bet nedaug ką beprisimenu. Tik upę ir sniegą, ir seną rajoną, kuris man kažkodėl labai panašus į Monmartrą su vėjuotomis gatvėmis, stačiais laiptais ir sena bažnyčia ant nedidelės kalvelės. Sąrašas buvo surašytas ant pusės sąsiu­vinio lapo kruopščia, stambia rašysena. Tai patarimai dėl

102

J A G U A R A S 1

higienos (tiesūs plaukai, nudildyti nagai, nuskustos kojos, visada vartoti dezodorantą), aprangos (prie sijonų jokių ko­jinių, drabužiai rausvi, o ne oranžiniai); kultūros (panelių literatura gerai, berniukiškos knygos blogai), filmų ir muzi­kos (tik patys naujausi hitai), ką žiūrėti per televiziją, tink- lalapiai (tarsi aš turėčiau kompiuterį), kaip leisti laisvalaikį ir kokį mobilųjį telefoną nešiotis.

Iš pradžių pagalvojau, jog tai dar vienas pokštas, bet po pamokų sutikusi ją eilėje prie autobuso supratau, kad ji ne­juokauja.

- Tu privalai stengtis, - pasakė. - Kitaip žmonės kalbės, kad esi keistuolė.

- Aš ne keista, - atsakiau. - Aš tik ...- Kitokia.- Ar taip jau blogai būti kitokiai?- Matai, Ane, jeigu nori turėti draugų...- Tikriems draugams tokie dalykai nerūpi.Siuzi išraudo. Supykusi ji dažnai parausta, tada jos veidas

baisiai nedera prie plaukų.- Na, o man rūpi, - sušnypštė, ir jos žvilgsnis nukrypo į

eilės priekį.Egzistuoja tam tikra autobuso laukimo tvarka, na, žinot,

taip pat kaip einant į klasę ar sudarant komandą žaidimams. Mudviejų su Siuzi vieta kažkur apie vidurį. Prieš mus rikia­vosi „A“ sąrašas: mokyklos krepšinio komandos mergaitės; vyresniokės, kurios dažosi lūpas, per juosmenį aukštyn su­sivynioja sijonus ir rūko „Gitanes“ išsmukusios už mokyklos vartų. O toliau berniukai: tie, kurie patys gražiausi; koman­dų nariai; tie, kurie nešioja nusuktus į šoną kaklaraiščius ir želė tepasi plaukus.

103

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

Ten stovėjo naujokas Žanas Lu Rembo. Siuzana eina dėl jo iš proto. Santalei jis irgi labai patinka - nors jis, regis, nė vienos jų lyg ir nepastebi, nedalyvauja jokiuose jų žaidimuo­se. Ėmiau suprasti, kas dedasi Siuzi galvoje.

Mulkiai ir nevykėliai stovi pačiame gale. Pirma juoda­odžių vaikai iš kitos Kalvos pusės, kurie laikosi draugė­je ir su mumis nesikalba. Po to Klodas Menjė, jis mik­čioja; Matilda Sagren, stora mergaitė; ir musulmonės, jų koks tuzinas, ar panašiai, visos vienam būry, jos ir sukė­lė tą triukšmą semestro pradžioje dėl galvos apdangalų. Žvilgtelėjusi į eilės galą, pastebėjau, jog ryši skaras, už- siriša jas akimirksniu, vos išėjusios pro mokyklos vartus, nors mokykloje tą daryti draudžiama. Siuzi mano, kad jos kvailos, nes dėvi galvos apdangalus, ir kad jos turėtų būti tokios kaip mes, jei žada gyventi mūsų šalyje - bet ji tik kartoja Santalės žodžius. Aš tai nesuprantu, kuo skaros skiriasi nuo marškinėlių ir džinsų. Rimtai, juk čia jų rei­kalas, kaip rengtis.

Siuzi vis dar stebėjo Žaną Lu. Jis gana aukštas, sakyčiau, neblogos išvaizdos, juodais plaukais, su kirpčiukais, kurie dengia didžiąją dalį veido. Jam dvylika metų, vyresnis už mus visus. Turėtų mokytis aukštesnėje klasėje. Siuzi sako, kad pernai jis buvo paliktas antriems metams, bet jis labai protingas, visada tarp geriausių mokinių. Jis patinka dau­geliui mergaičių, bet šiandien stengėsi atrodyti abejingas, atsirėmęs j autobuso stotelės ženklą, žvelgė pro mažučio fotoaparato, su kuriuo, regis, niekada nesiskiria, vaizdo ieškiklį.

- Ak, Dieve mano, - sušnibždėjo Siuzi.- Tai gal imk vieną kartą ir pasikalbėk su juo?

1 0 4

J A G U A R A S 1

Siuzi piktai sušnypštė mane tildydama. Žanas Lu metė žvilgsnį į mūsų pusę, tada vėl grįžo prie savo fotoaparato. Siuzi paraudo dar labiau.

-J is į mane pažiūrėjo! - cyptelėjo, pasislėpus po striukės kapišonu, atsisuko į mane ir užvertė akis. - Aš nusidažy­siu šviesias sruogas. Yra tokia kirpykla, kur eina dažytis Šantalė. - Ji taip sugriebė mane už rankos, kad net suskau­do. - Sugalvojau! - riktelėjo, - galėtumėm eiti drauge! Aš nusišviesinsiu sruogas, o tu išsitiesinsi plaukus.

- Gana graužti mane dėl plaukų, - atsakiau.- Nagi, Ane! Bus šaunu. Ir...- Pasakiau liaukis'. - aš rimtai ėmiau pykti. - Ko vis kartoji

tą patį?-A k , tu beviltiška, - atsiduso Siuzi, netekdama kantry­

bės. - Atrodai kaip mulkė ir tau visai nerūpi?Tai dar vienas jos įprotis, žinot. Pateikti savo nuosprendį

kaip klausimą.- Kodėl turėtų rūpėti? - paklausiau.Mano pyktis darėsi panašus į čiaudulį, jaučiau, kaip jis

kyla, spaudžia, pasirengęs sprogti, noriu aš to ar ne. Tada prisiminiau, ką Zozi buvo sakiusi angliškoje arbatinėje, ir užsinorėjau padaryti ką nors, kad ta patenkinta mina dingtų iš Siuzanos veido. Nieko bloga - nė už ką taip nesielgčiau - bet ką nors, kas pamokytų ją ir tokias kaip ji.

Sukryžiavau pirštus už nugaros ir pasakiau jai vidiniu balsu...Pažiūrėkim, kaip tau patiks šitoks pasikeitimas...Akimirką pasirodė, lyg kažką pamačiau. Kažkoks blyks­

nis jos veide; kažkas tokio, kas išnyko man nespėjus nė su­sigaudyti.

- Geriau būsiu mulkė nei klonas, - išrėžiau.

105

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

Tada apsigręžiau ir patraukiau j eilės galą, o visi žiūrėjo j Siuzaną išplėstom akim ir bjaurią, dar bjauresnę dėl raudonų plaukų ir raudono veido, ir išsižiojusią iš netikėtumo, o aš stovėjau ten ir laukiau atvažiuojančio autobuso.

Nežinau, ar tikėjausi, kad ji seks paskui mane, ar ne. Ko gero, maniau, jog seks, bet ji nesekė; ir kai galų gale atva­žiavo autobusas, atsisėdo šalia Sandrinos ir daugiau į mane nė nepažvelgė.

Grįžusi namo, norėjau papasakot apie tai Maman, bet ji vie­nu metė bandė kalbėtis su Niku ir vyniojo dėžutę su romo triufeliais, ir ruošė Rosetei priešpiečius, o aš negalėjau rasti žodžių paaiškint jai, kaip jaučiuosi.

- Tiesiog nekreipk į jas dėmesio, - galiausiai patarė, pilda­ma pieną į varinį kaistuvą. - Būk gera, Nanu, pasaugok jį už mane. Tik atsargiai pamaišyk, kol aš suvyniosiu dėželę...

Karšto šokolado sudedamąsias dalis ji saugo kamaraitė­je, gale virtuvės. Pačiam priekyje pasidėjusi kelias varines keptuves, kelias blizgančias formas šokoladinėms figūroms, granitinę lentelę maišyti. Bet dabar jų nebenaudoja; didžiu­ma senųjų rakandų sukrauti apačioje, rūsyje, net kol buvo gyva madam Pusėn, mums beveik nelikdavo laiko gaminti ypatingų savo skanėstų.

Bet visada atsirasdavo laiko karštam šokoladui, ruošia­mam iš pieno ir sutrintų migdolų, vanilės, aitriosios papri­kos, rudojo cukraus, kardamono ir septyniasdešimties pro­centų glajaus - tik tokį šokoladą ir verta pirkti, ji sako - jo skonis ypatingas, liežuvio galu junti net šiokį tokį kartumą, o kai ima tirpti - lyg karamelė. Paprika suteikia aitrumo - ne per daug, vos vos - o nuo prieskonių šokoladas įgyja tokį

1 0 6

J A G U A R A S 1

bažnyčios kvapą, kuris man kažkodėl primena Lankenę ir naktis virš šokolado krautuvėlės, kai dar buvom tik Maman ir aš, ir Šlepetė sėdėdavo šalia, ir degdavo žvakės ant stalelio, pasidaryto iš apelsinų dėžės.

Čia, aišku, nėra jokių apelsinų dėžių. Pernai Tjeris nupirko mums visai naują virtuvės komplektą. Na, jis tai galėjo sau leisti, ar ne? Jis savininkas, galų gale jis gauna daugybę pini­gų, be to, privalo rūpintis namu. Bet Maman butinai reikėjo sukelti sumaištį, naujojoj virtuvėj puolė ruošti jam ypatingus pietus. Vargeli. Tarsi anksčiau nebūtume turėjusios virtuvės. Taigi dabar nauji net puodeliai, ant jų įmantriom raidėm išve­džiota Šokoladas. Tjeris nupirko - kiekvienam mūsų po vieną ir vieną madam Pusėn - nors jis pats iš tikro karšto šokolado nemėgsta... (Tikrai žinau, nes dedasi per daug cukraus.)

Aš kadaise turėjau savo puodelį, ryškiai raudoną, kurį man buvo padovanojęs Rudis, šiek tiek įskilusį, su užrašyta raide „A“ - Anuka. Dabar jo nebėra; net neprisimenu, kur jis dingo. Greičiausiai sudužo ar kur nors palikom. Šiaip ar taip, tai nesvarbu. Aš daugiau nebegeriu šokolado.

- Siuzana sako, kad aš keista, - pasakiau, kai Maman grį­žo į virtuvę.

- Bet tu juk nesi keista, - atsakė ji, gramdydama iš puo­delio vanilę. Šokoladas jau buvo beveik paruoštas, lėtai virė kaistuvyje. - Nori trupučio? Skanu.

- Ne, dėkui.- Aišku.Ji įpylė lašelį Rosetei, užbėrė žiupsnelį drožlių ir kreste­

lėjo grietinėlės. Atrodė gražiai, o dar skaniau kvepėjo, bet aš stengiausi neparodyti. Atsidariau spintelę, susiradau pusę nuo pusryčių likusio raguolio ir uogienės.

107

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

- Nekreipk dėmesio j Siuzaną, - pasakė Maman, pilda­masi šokolado į espreso puodelį. Pastabėjau, kad nei ji, nei Rosetė negeria iš tų šokoladui skirtų puodelių. - Pažįstu to­kius žmones. Pasistenk susirasti kitų draugų.

Na, lengviau pasakyti nei padaryti, pagalvojau. O ir kokia prasmė? Vis tiek juk ne su manim draugautų. Netikri plau­kai, netikros spalvos, netikra aš.

- Su kuo, pavyzdžiui? - paklausiau.- Nežinau, - atsakė išsiblaškiusi, dėdama prieskonius at­

gal į spintelę. - Juk turi būti žmogus, su kuriuo rastum ben­drą kalbą.

Aš dėl to nekalta, norėjau atrėžti. Kodėl ji galvoja, kad su manim yra sunku sutarti? Bėda ta, jog Maman niekada nėra lankiusi mokyklos - ji visko išmoko praktiškai, bent taip sako, - ir apie mokyklą nutuokia tik tiek, kiek skaitė vaikiškose knygose ar matė iš už mokyklos kiemo tvoros. O kitapus, patikėkite, žolė ne tokia ir žalia.

- Na? - vėl tas nekantrus tonas, reiškiantis turėtum būti dė­kinga, aš taip sunkiai dirbau, kad galėtum čia gyventi, lankyti normalią mokyklą, kad apsaugočiau tave nuo tokios dalios, kuri teko man...

- Galiu paklausti? - pasidomėjau.- Žinoma, Nanu. Ar kas negerai?- Ar mano tėvas juodaodis?Ji krūptelėjo vos vos, nebūčiau ir pastebėjusi, bet išdavėjos

spalvos.- Santalė taip kalba mokykloje.- Tikrai? - paklausė Maman, pjaudama duonos riekę Rosetei.Duona, peilis, šokolado trupiniai. Rosetė mažais beždžio­

nės pirščiukais vis varto ir varto duonos riekę. Įtampa ir susi­

10 8

J A G U A R A S 1

kaupimas Maman veide, kai ji dirba. Negalėjau suprasti, ką galvoja. Akys tamsios it Afrika, neįskaitomos.

- Ar tai svarbu? - galiausiai paklausė.- Nežinau, - gūžtelėjau.Ji atsisuko į mane ir akimirką atrodė labai panaši į tą seną­

ją Maman, tą, kuriai visai nerūpėdavo, ką galvoja kiti.- Zinai, Anuka, - lėtai ištarė, - aš ilgą laiką galvojau, kad

tau ir nereikia tėvo. Maniau, gyvensime tiktai tu ir aš, taip, kaip mes su mano motina. O tada atsirado Rosetė, ir pa­maniau, na, galbūt... - Ji nutilo, nusišypsojo ir taip staigiai pakeitė temą, kad kurį laiką nesupratau, jog kalba jau apie kitką, tarsi tie fokusininkai mugėse, stumdantys tris taure­les su rutuliuku. - Juk tau patinka Tjeris, tiesa? - paklausė.

Aš vėl gūžtelėjau.- Visai nieko.- Taip ir maniau, kad patinka. Ir /«jam patinki.Aš nukandau raguolio kampą. Rosetė sėdėjo savo kėdelėje

kampe ir iš duonos riekės lipdė aeroplaną.- Na, jeigu kuriai nors iš jūsų jis nepatiktų...Tiesą sakant, jis man ne itin patinka. Per garsiai kalba

ir dvokia cigarais. Ir amžinai pertaukinėja Maman, kai ji kalba, o mane vadina jeune fille, lyg tai būtų pokštas, ir vi­siškai nesusikalba su Rosete, nesupranta jos rodomų ženklų, amžinai aiškina ilgiausių žodžių reikšmes, tarsi aš niekad anksčiau nebūčiau jų girdėjusi.

-J is visai nieko, - pakartojau.- Ką gi... Tjeris nori, kad tekėčiau už jo.- Nuo kada? - paklausiau.- Pirmą kartą apie tai užsiminė pernai. Tada pasakiau,

kad nenoriu su niekuo saistytis... Tuomet reikėjo galvoti

1 0 9

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

apie Rosetę ir madam Pusėn... O jis atsakė, kad mielai pa­lauks. Bet dabar mes likome vienos...

- Juk tu dar nesutikai, tiesa? - paklausiau, kiek per garsiai, Rosetė rankomis užsidengė ausis.

- Tai sudėtinga. - Ji atrodė pavargusi.- Visada šitaip sakai.- Todėl, kad visada viskas yra sudėtinga.Na, aš tai nesuprantu kodėl. Man viskas atrodo paprasta.

Ji niekada nebuvo ištekėjusi, juk taip? Tai kodėl dabar sugal­vojo tekėti?

- Viskas pasikeitė, Nanu, - atsakė.- Kas pasikeitė? - norėjau žinoti.- Na, pirmiausia, šokoladinė. Nuoma sumokėta iki metų

galo. Bet po to... - atsiduso. - Būtų nelengva ją išlaikyti. O aš negaliu šiaip imti pinigų iš Tjerio. Jis vis siūlo, bet tai būtų negarbinga. Todėl pamaniau...

Tai žinoma, aš iškart pajutau, kad kažkas negerai. Bet gal­vojau, kad ji liūdi dėl madam. Dabar suprantu, dėl Tjerio, ji nerimauja, kad aš nepritarsiu jų planui.

Irgi mat planas. Taip ir įsivaizduoju mus. Maman, papa ir dvi mažos dukrelės, tarsi iš kokio grafienės de Segiur romano. Mes vaikščiotume į bažnyčią; kas dieną valgytume jautienos kepsnį su bulvytėmis, vilkėtume sukneles iš „Lafayette11 ga­lerijų. Tjeris ant savo darbo stalo laikytų mūsų nuotrauką, profesionalų portretą, kur mudvi su Rosete būtume deramai apsirengusios.

Nesupraskite neteisingai. Aš sakiau, kad jis visai nie­ko. Bet...

- Na? - ji paklausė. - Ar liežuvį prarijai?Aš dar krimstelėjau raguolio.

n o

J A G U A R A S 1

- Mums jo nereikia, - galiausiai pasakiau.- Na, kažko mums tikrai reikia, be jokios abejonės. Maniau,

bent tu suprasi. Tau reikia lankyti mokyklą, Anuka. Tau rei­kia normalių namų... Tėvo...

Nejuokinkit manęs. Tėvas? Tarsi įmanoma. Žmogus pats renkasi šeimą, nuolatos tai kartoja, o koks pasirinkimas, jos nuomone, suteikiamas man?

- Anuka, - pasakė. - Aš tai darau dėl tavęs.- Man tas pats, - gūžtelėjau ir išsinešiau savo raguolį gatvėn.

8

iŠeštadienis, lapkričio io-oji

ŠĮ R Y T Ą U Ž S U K A U J Š O K O L A D IN Ę IR N U S IP IR K A U V Y Š N IŲ L i ­

keryje. Janą radau ten, mažoji sekiojo iš paskos. Nors krau­tuvėlėje buvo ramu, atrodė sunerimusi, pamačiusi mane, lyg ir nesmagiai pasijuto, o saldainiai, paragavau, buvo niekuo neypatingi.

- Kadaise gamindavau juos pati, - pasakė, duodama vyš­nias popierinėje tūtelėje. - Bet su likeriu tiek vargo, o vis trūksta laiko. Tikiuosi, jums patiks.

įsimečiau vieną į burną vaidindama godžią.- Pasaka, - pagyriau, nors įdaras buvo surūgusių vyšnių

skonio.Ant grindų, prie prekystalio, Rosetė kažką tyliai dainavo,

išsitiesusi tarp kreidelių ir spalvotų popierių.- Ar ji nevaikšto į vaikų darželį?Jana papurtė galvą.- Man patinka, kai ji visada šalia.Na taip, žinoma, puikiai suprantu. Suvokiu ir daugy­

bę kitų dalykų, dabar, kai ėmiau specialiai jomis domėtis. Dangiškai žydros durys slepia šį tą, ko nepastebi nuolati­niai klientai. Pirmiausia pastatas senas, jam reikia remonto.

112

J A G U A R A S 1

Vitrina gana žavi su tom mažutėm gražiom skardinėm ir dė­želėm, sienos nudažytos linksma geltona spalva, bet drėgmė vis tiek tvyro, tūno kampuose ir po grindimis, liudydama, jog stinga pinigų ir nepakanka laiko. Stengtasi tai nuslėpti: auksinio voratinklio keverzonė ant įtrūkimų labirintų, tarp­duryje pasitinkantis žėrėjimas, ypatingas kvapas ore, žadan­tis šį tą daugiau nei antros rūšies šokoladukus.

Paragauk manęs. Paskanauk manęs.Kaire ranka padariau juodojo Teskatlipokos akies ženklą.

Aplink sutvisko spalvos, patvirtindamos jau pirmą dieną ki­lusius įtarimus. Kažkas čia pasidarbavo, tik nemanau, kad Jana Sarbono. Jaunatviškas, naivus, gyvas spindesys, išduo­dantis dar neišlavintą protą.

Anė? Kas dar? Ir motina? Ką gi. Ji turi kažką tokio, kas man neduoda ramybės, kažką, ką pastebėjau tik kartą - tą pirmąją dieną, kai atvėrė duris, išgirdusi tariant savo vardą. Tada jos spalvos buvo ryškesnės, taip; nuojauta kužda, kad jinai vis tiek skleidžia spalvas, net jei yra nusprendusi jas nuslėpti.

Rosetė ant grindų piešė, vis dar dainuodama bežodę dai­nelę: „Bam-bam-bammm... Bam-badda-bammm... “

- Eikš, Rosete. Laikas pogulio.Rosetė net nežvilgtelėjo iš po prekystalio. Daina suskam­

bo kiek garsiau, dabar jau lydima ritmiško sandalu apautos kojos mušimo į grindis. „Bam-bam-bamm... “

- Ei, Rosete, - švelniai kalbino Jana. - Laikas padėti kreideles.

Rosetė nekreipė dėmesio.„Bam-bam-bamm... Bam-badda-bammm... “ Tuo pat metu

jos chrizantemų gelsvumo spalvos sutvisko skaisčiai oranži-

113

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

niai, ji susijuokė, tiesdama rankas, lyg gaudytų krintančius žiedlapius. „Batn-bam-bamm... Bam-badda-bamm. . .“

- Ššš, Rosete!Aiškiai jutau Janos įtampą. Tai ne šiaip sutrikimas mo­

tinos, kurios vaikas neklauso, greičiau artėjančio pavojaus nuojauta. Ji pakėlė Rosetę, vis dar nerūpestingai dainuo­jančią, imdama ją ant rankų žvilgtelėjo atsiprašomai į mane.

- Atleiskit, - pasakė. - Ji taip elgiasi, kai būna pavargusi.- Nieko tokio. Ji labai miela, - atsakiau.Nuo prekystalio nukrito puodelis su pieštukais ir šie pa­

biro ant grindų.- Bam, - tarė Rosetė, rodydama į pabirusius pieštukus.- Reikia ją paguldyti, - pasakė Jana. - Jei nepamiega pietų,

būna labai nerami.Vėl pažvelgiau j Rosetę. Ji visai nepanaši j pavargusią, pa­

maniau. Tai jos motina atrodė išsekusi: išblyškusi ir suvar­gusi, per griežtai nukirptais plaukais, pigiu juodu nertiniu, dėl kurio veidas atrodė dar blyškesnis.

- Ar jūs gerai jaučiatės? - paklausiau.Linktelėjo.Virš jos galvos ėmė mirkčioti lemputė. Jau tie seni namai, -

pagalvojau sau tyliai. Amžinai genda elektros instaliacija.- Ar tikrai? Atrodote kiek išblyškusi.- Tiesiog skauda galvą. Susitvarkysiu.Tai jau girdėjau. Bet abejoju, ar susitvarkys; ji įsikibo į vai­

ką, tarsi būčiau kėsinusis išplėšti ją iš rankų.Ar sugebėčiau, kaip manot? Du kartus buvau ištekėjusi

(nė karto savo pačios vardu), bet iki šiol nė nepagalvoda­vau apie kūdikį. Nesibaigiantys vargai, kiek girdėjau, be

114

J A G U A R A S 1

to, turėdama tokį užsiėmimą niekaip nepajėgčiau tampytis papildomo bagažo.

Ir vis dėlto...Nubrėžiau ore Sočipilio kaktuso ženklą, stengdamasi, kad

nesimatytų rankos. Sočipilis saldžialiežuvis; pranašysčių ir sapnų dievas. Nesakyčiau, kad mane ypač domintų prana­šystės. Bet neatsargios kalbos gali būti naudingos, tai jau esu patyrusi, o žmogui, užsiimančiam tokiais dalykais kaip aš, bet kokia informacija yra turtas.

Sutviskęs ženklas švytėjo kelias sekundes ir išskydo lyg sidabrinis dūmų ratas tamsiame ore.

Ir nieko neįvyko.Na, jei atvirai, nelabai ir tikėjausi kokio nors rezultato.

Tik buvo smalsu; be to, aš juk tiek dėl jos privargau, tai negi nesu verta bent menko malonumo?

Taigi vėl pakartojau ženklą. Sočipilis šnabždūnas, atraki­nantis paslaptis, žadinantis pasitikėjimą. Ir šį kartą rezulta­tas pranoko mano viltis.

Pirmiausia išvydau, kaip sušvito jos spalvos. Trumpai, bet labai ryškiai, tarsi liepsna židinyje, netikėtai gavusi dujų pliūpsnį. Beveik tuo pat metu staigiai pasikeitė džiugi Rosetės nuotaika. Ji atsilošė motinos rankose, stūmė ją ša­lin inkšdama ir protestuodama. Blyksinti lemputė pykšte­lėjusi sprogo - ir tą pat akimirką vitrinoje griuvo sausainių skardinių piramidė, barškėdama taip, jog būtų ir mirusį prikėlusi.

Jana Sarbono prarado pusiausvyrą ir, žengtelėjusi į šoną, klubu atsirėmė į prekystalį.

Ant prekystalio stovi nedidelė vitrina, joje sustatyti gražūs stikliniai indai, pilni rausvuoju, auksiniu, sidabriniu ir bal­

115

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

tuoju cukrumi apibarstytų migdolų. Vitrina pasviro - Jana instinktyviai dar ištiesė ranką, norėdama sulaikyti, - ir vie­nas indų krito ant grindų.

- Rosete! - Jana vos tramdė ašaras.Girdėjau, kaip indas trenkiasi ir ištykšta, ant terakotinių

plytelių pažyra saldainiai.Girdėjau, kaip dūžta, bet nepažvelgiau žemyn; aš stebėjau

Rosetę ir Janą - dabar vaikas tiesiog liepsnojo spalvomis, o motina buvo rami, tarsi akmeninė.

- Leiskit padėsiu. - Pasilenkiau surinkti duženų.- Ne, nereikia...- Aš tuoj pat, - pasakiau.Jaučiau, kad ji labai įsitempusi, ant ribos, tuojau gali sprog­

ti. Tikrai ne dėl indo - iš patirties žinau, tokios moterys kaip Jana Sarbono nepraranda savitvardos dėl kažkokio sudaužy­to stiklo. Bet sprogimą gali sukelti keisčiausi dalykai: nesėk­minga diena, galvos skausmas, pašalinių paslaugumas.

Ir tada, persisvėrusi per prekystalį, akies krašteliu išvydau tai.Buvo ryškaus apelsino geltonumo, neaiškių kontūrų, bet

lengvai atpažįstama iš ilgos raitytos uodegos ir mažų spin­dinčių akučių, - turėjo būti kažin kokios beždžionės. Staigiai pasisukau, norėdama pamatyti snukį, o ji parodė man atsiki­šusius dantis ir išgaravo ore.

- Bam, - pasakė Rosetė.Po to sekė ilga ilga tyla.Aš pakėliau indą - jis buvo iš melsvo Murano stiklo, sub­

tiliai išraižytais kraštais. Girdėjau, kaip jis dužo - lyg būtų sprogęs fejerverkas, ant plytelių žiro šukės. Bet štai laikau jį rankose sveikutėlį. Nieko neatsitiko.

Bam, pagalvojau.

116

J A G U A R A S 1

Po kojomis jaučiau gurgždant išbirusius saldainius, lyg griežčiau dantimis. Jana Sarbono stebėjo mane baugioje ty­loje, kuri vis storiau vyniojosi aplink mus tarsi šilko kokonas. Galėjau pasidžiaugti: Na, kokia laimė, ar tiesiog padėti indą atgal nieko netarus, bet pasakiau sau - dabar arba niekada. Kirsk staiga, kol priešas sutrikęs. Kitos progos gali nepasitaikyti.

Taigi atsistojau, pažvelgiau Janai tiesiai j akis ir nukreipiau į ją visą žavesį, kiek tik gebėjau išspausti.

- Nieko baisaus, - pasakiau. - Aš žinau, ko tau reikia.Ji tarsi sustingo, atlaikė mano žvilgsnį, veide atsispindėjo

ir iššūkis, ir išdidi abejonė.Paėmiau ją už rankos, nusišypsojau.- Karštas šokoladas, - švelniai tariau. - Karštas šokoladas

pagal ypatingą mano receptą. Aitrioji paprika ir migdolai su armanjaku, žiupsnelis juodųjų pipirų. Eime. Jokių atsikalbi­nėjimų. Pasiimk mažę.

Tylėdama ji nusekė paskui mane į virtuvę.Aš buvau priimta.

T R E Č I A D A L I S

rn • v• alnusis 2

Trečiadienis, lapkričio 14-oji

A Š N I E K A D A N E N O R Ė J A U B Ū T I R A G A N A . N I E K A D N E T N E -

svajojau apie tai - nors motina prisiekinėjo girdėjusi mano balsą gerokai prieš man atsirandant šiame pasaulyje. Aišku, to aš neprisimenu. Ankstyva vaikystė lyg migloje: vietos, kvapai ir greitai, lyg traukiniai, pro šalį lekiantys žmonės; kertam sienas be dokumentų; keliaujame pasivadinusios vis kitokiais vardais; naktimis sprunkame iš pigių viešbučių; kas dieną aušrą pasitinkame vis kitoje vietoje ir bėgame, nepaliaujamai bėgame, netgi tada. Tarsi vienintelė galimy­bė išgyventi būtų nuolatos bėgti visomis žemėlapio arteri­jomis, venomis ir kapiliarais, už savęs nepaliekant nieko - net savo šešėlių.

Tu pati pasirinkai šeimą, sakydavo motina. Mano tėvas, matyt, nebuvo pasirinktas.

„O kam mums jo reikia, Viana? Tėvai nieko nereiškia. Tik tu ir aš.“

Teisybę sakant, aš jo ir nepasigedau. Kaip galėjau pasi­gesti? Juk neturėjau su kuo palyginti. Įsivaizdavau jį tamsia­plaukį ir šiek tiek grėsmingą; gal kiek panašų į Juodąjį vyrą, nuo kurio bėgome. Be to, aš mylėjau savo motiną. Mylėjau

120

T R I U Š I S 2

pasaulį, kurį buvome susikūrusios, pasaulį, kurį veždavo- mės kartu, kad ir kur keliautume; pasaulį, kuris paprastiems žmonėms buvo nepasiekiamas.

Todėl, kad mes ypatingos, mėgdavo sakyti ji. Mes matėme daugiau, mes turėjome ypatingų gebėjimų. Seimą renkie­si pats - keliaudamos tą ir darėme. Čia sesuo, ten močiutė, pažįstami po pasaulį pasklidusios giminės veidai. Bet, kiek pamenu, mano motinos gyvenime nebuvo nė vieno vyro.

Išskyrus, žinoma, Juodąjį vyrą.Ar mano tėvas buvo Juodasis vyras? Net krūptelėjau išgirdu­

si Anukos žodžius, taip arti tiesos. Ir pati apie tai galvoda­vau, kai bėgdavom apsivilkusios ryškių spalvų ilgaskverniais marškiniais, plėšiamais vėjo. Aišku, iš tikrųjų nebuvo jokio Juodojo vyro. Ėmiau manyti, jog mano tėvo taip pat.

Vis dėlto buvo smalsu, ir retkarčiais vis stebėdavau minią - Niujorke ar Berlyne, Venecijoje ar Prahoje - galbūt tikėda­masi joje pamatyti jį - vyrą, tą vienintelį, su tamsiomis kaip mano akimis...

O mes bėgome, mama ir aš. Iš pradžių tas bėgimas buvo gryniausias džiaugsmas; vėliau, kaip ir visa kita, jis virto įpročiu, paskui vargu. Galiausiai, kai vėžys apėmė kraują, smegenis, kaulus, ėmiau galvoti, jog tik bėgimas leidžia jai likti gyvai.

Kaip tik tada ji pirmą kartą užsiminė apie mergaitę. Kliedesiai, tada pamaniau, sukelti skausmo raminamųjų, kuriuos gėrė. Artėjant pabaigai, ji tikrai kliedėjo: pasakoda­vo nesąmoningas istorijas, kalbėdavo apie Juodąjį vyrą, karš­tai ginčydavosi su nesamais žmonėmis.

Maža mergaitė, jos vardas labai panašus į mano, galėjo būti dar vienas prasimanymas iš tų miglotų laikų - arche­

121

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

tipas, dvasia; fragmentas iš laikraščio; kokia nors maža pa­simetusi siela tamsiais plaukais ir tamsiomis akimis, vieną lietingą dieną pagrobta prie cigarečių kiosko Paryžiuje.

Silviana Kajų. Dingo kaip daugelis kitų, aštuonių mėne­sių pagrobta iš automobilio priešais vaistinę netoli Viletės. Pavogtas ir krepšys su švariais drabužėliais bei žaislais, ant rankos turėjo pigią sidabrinę kūdikio apyrankę su laimės amuletu - mažu katinėliu, prikabintu prie sagties.

Tai buvau ne aš. Negalėjau būti. O net jeigu aš, juk pra­bėgo tiek laiko...

Seimą pasirenki pats, sakė motina. Taip aš išsirinkau tave, o tu išsirinkai mane. Ta mergina - ji nebūtų tavęs branginusi. Ji nebūtų žinojusi, kaip tavim rūpintis: kaip perpjauti obuolį per platumą ir parodyti žvaigždę jo viduje, kaip surišti kerų ryšelį, kaip išvaryti demonus daužant alavinę keptuvę, kaip daina nuraminti vėją. Ji nebūtų tavęs viso to išmokiusi...

Argi ne puikiai mes gyvenom, V i an a? Juk aš žadėjau, kad vis­kas bus gerai?

Aš iki šiol jį turiu, tą katės amuletą. Kūdikio apyrankės neprisimenu - greičiausiai jinai ją pardavė arba kam atida­vė - bet miglotai prisimenu žaislus, raudoną pliušinį dramblį ir mažą rudą meškiuką, labai numylėtą ir neturintį vienos akies. O pakabukas tebeguli čia, mano mamos dėželėje, pi­gus niekniekis su pririšta raudono kaspino atraiža, tokius tik vaikas gali pirkti. Guli ten drauge su jos kortomis ir keliais kitais daiktais: mūsų nuotrauka, daryta, kai buvau šešerių, santalmedžio gabalėliu, keliom laikraščių iškarpom, žiedu. Piešiniu, kurį nupiešiau pirmoje savo mokykloje - vieninte­lėje mokykloje - tais laikais, kai dar svajojome kurią dieną suvis įsikurti.

122

T R I U Š I S 2

Žinoma, aš niekada jo nenešiojau. Dabar nemėgstu net liesti; jis slepia per daug paslapčių, tarsi kvapas - pakaktų žmogaus kūno šilumos, ir pasklistų. Ir iš viso stengiuosi nie­ko toje dėželėje neliesti - tačiau jos išmesti nedrįstu. Kai nereikalingų daiktų per daug, jie ima trukdyti - bet jeigu jų liks per mažai, gali būti nupūsta tarsi kiaulpienės pūkas ir amžiams prapulti vėjyje.

Zozi su manimi jau keturias dienas, ir jos asmenybė jau ėmė veikti viską, prie ko tik ji prisiliečia. Nežinau, kaip tai nutiko - greičiausiai akimirkos silpnumas. Tikrai neketinau siūlyti jai darbo. Pirmiausia negaliu daug mokėti, nors ji mielai sutinka palaukti, kol galėsiu - ir tai, kad ji yra čia, atrodo taip natūra­lu, tarsi drauge būtume praleidusios visą gyvenimą.

Prasidėjo viskas Nelaimės dieną - tą dieną, kai ji paruošė šokolado ir gėrė jį drauge su manim virtuvėje, karštą ir saldų, su šviežiom aitriom paprikom ir šokolado drožlėm. Rosetė iš savo mažo puodelio irgi truputį paragavo, tada ėmė žaisti ant grindų, o aš sėdėjau tylėdama - Zozi stebėjo mane šyp­sodamasi, jos akys buvo primerktos tarsi katės.

Tai buvo ypatinga situacija. Bet kurią kitą dieną, bet kuriuo kitu laiku būčiau geriau pasirengusi. Bet tą dieną - Tjerio žiedas mano kišenėje, Rosetė išgąsdinta, Anuka, kuri šitaip nutilo išgirdusi naujieną, ir tokia tuščia diena prieš akis...

Bet kuriuo kitu metu būčiau greit susitvardžiusi. Bet tą dieną...

Nieko baisaus. Aš žinau, ko tau reikia.O ko būtent? Ką ji žino? Kad indas, kuris sudužo, vis dėl­

to liko sveikas? Per daug absurdiška, niekas nepatikėtų, juo labiau tuo, kad ketverių metų vaikas iškrėtė tokį triuką, ket­verių metų vaikas, kuris nė kalbėti nemoka.

123

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

- Tu atrodai pavargusi, Jana, - pasakė Zozi. - Turbūt sun­ku vienai viskuo rūpintis.

Tylomis linktelėjau.Ta Rosetės Nelaimė vertė jaustis nejaukiai, lyg paskutinis

šventės pyrago gabalas.Nekalbėk apie tai, sakiau jai be žodžių, kaip prieš tai ban­

džiau pasakyti Tjeriui. Būk gera, nekalbėk, neįvardyk.Pasirodė, jog išgirdau staigų atsaką. Atodūsis; šypsena;

kažin ko, vos įžiūrimo šešėlyje, šmėstelėjimas. Švelnus san­talmedžiu kvepiančių kortų šiugždėjimas.

Tyla.- Nenoriu apie tai kalbėti, - pasakiau.Zozi gūžtelėjo.- Tai gerk savo šokoladą.- Bet tu matei.- Aš matau daugybę dalykų.- Kokių?- Matau, kad esi pavargusi.- Aš blogai miegu.Kurį laiką ji tylėdama žvelgė į mane. Jos akys buvo it pati

vasara, su aukso šlakais. Turėčiau suprasti, ką tu labiausiai mėgsti, pagalvojau beveik sapnuodama. Ko gero, prarandu įgūdžius...

- Pasakysiu štai ką, - galiausiai prakalbo. - Leisk man pa­sirūpinti tavo krautuvėle. Aš gimiau krautuvėje - žinau, kaip tai daroma. Tu pasiimk Rosetę ir eik prigulti. Jeigu man ta­vęs prireiks, šūktelėsiu. Eik. Man bus smagu.

Tai nutiko vos pieš keturias dienas. Nuo tada nė viena mūsų neužsiminėm apie aną dieną. Rosetė, aišku, kol kas nesupranta, jog sudužęs indas realiame pasaulyje ir turi likti

124

T R I U Š I S 2

sudužęs, kad ir kaip mums norėtųsi tai pakeisti. O Zozi nė nebandė pradėti apie tai kalbos, ir aš jai už tai dėkinga. Be abejo, ji supranta, kad kažkas atsitiko, bet, regis, neketina to sureikšminti.

- Kokioje krautuvėlėje tu gimei, Zozi?- Knygyne. Na, žinai, tokiam Naujojo amžiaus tipo.- Rimtai? - nustebau.- Mano mama domėjosi tokiais dalykais. Pirktine magija.

Taro kortomis. Pardavinėjo smilkalus ir žvakes palaimos ap­imtiems hipiams, be pinigų ir su baisiom šukuosenom.

Nusišypsojau, nors ši žinia privertė kiek sunerimti.- Tai buvo labai seniai, - pridūrė, - nebelabai ką ir pri­

simenu.- Bet ar vis dar... tiki? - paklausiau.Šyptelėjo.- Tikiu, kad galime būti kitokios.Tyla.- O tu?- Kadaise tikėjau, - pasakiau. - Bet nebetikiu.- Ar galiu paklausti kodėl?Papurčiau galvą.- Galbūt vėliau.- Gerai, - atsakė.Žinau, žinau. Tai pavojinga. Bet koks veiksmas - net pats

menkiausias - sulaukia atoveiksmio. Už magiją tenka bran­giai mokėti. Man prireikė daug laiko, kad tai suprasčiau - po Lankenės, po Lavezų - bet dabar viskas atrodo taip aišku, mūsų kelionių pasekmės sklinda aplink tarsi ratilai ežere.

Kad ir mano mama, tokia dosni dovanų, spinduliuojanti laime ir geranoriškumu, bet vėžys jos organizme augo tarsi

125

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

indėlio palūkanos, nors ji net nežinojo, kad tokį turi. Jos sąs­kaitomis pasirūpino universumas. Net tokios smulkmenos kaip burtažodis, apžavai, ratas, nubrėžtas smėlyje - už viską turi būti sumokėta. Iki galo. Krauju.

Matote, visur turi būti harmonija. Už kiekvieną sėkmės akimirką - smūgis; už kiekvieną, kuriam padėjome, - skaus­mas. Kvepiantis raudono šilko ryšulėlis virš mūsų durų - ir kažkur kitur krinta šešėlis. Žvakė, sudeginta norint išveng­ti nelaimės - o kitapus gatvės kažkieno namus pasiglemžia liepsna ir supleškina iki pamatų. Šokolado festivalis - drau­go mirtis.

Netikėta malchance.Nelaimė.Todėl negalėjau pasikliauti Zozi. Man ji per daug patinka,

nenoriu prarasti jos pasitikėjimo. Vaikams, regis, ji irgi pa­tinka. Ji turi kažin ką jaunatviško, labiau panaši į Anūką nei į mane, dėl to atrodo tik dar savesnė.

Gal dėl plaukų - ilgi, palaidi ir priekyje nudažyti rausvai, arba dėl savo ryškiaspalvių apdarų iš dėvėtų drabužių par­duotuvės, - užsimesti vienas ant kito, lyg žaisliukai iš vai­kiškos karnavalinių drabužių dėžės, bet jai kažkodėl keistai derantys. Šiandien ji vilki dangiškai žydrą per juosmenį su­rauktą šeštojo dešimtmečio suknelę, išmargintą burlaiviais, apsiavusi geltonus laivelius, visai netinkančius lapkričiui - bet jai tai nerūpi. Jai apskritai niekas nerūpi.

Prisimenu, kadaise pati buvau tokia. Prisimenu tą maištą. Bet motinystė viską keičia. Motinystė mus paverčia bailėmis. Bailėmis, melagėmis - ir dar blogiau.

Lavezai. Anuka. Ir - ak! Tas vėjas.

* Nesėkmė {pranc.).

126

T R I U Š I S 2

Keturios dienos - o aš vis nepriprantu, kad esu priklau­soma nuo Zozi; ne dėl to, kad ji prižiūri Rosetę, tą daryda­vo ir ponia Pusėn, bet dėl visokių smulkių darbų krautu­vėlėje. Vyniojimas, pakavimas, valymas, tvarkymas. Ji sako, kad jai patinka, sako, seniai svajojusi dirbti šokoladinėje, be to, ji niekada nepiktnaudžiauja atsargomis, ką dažnokai darydavo ponia Pusėn, ir nesinaudoja padėtimi, prašydama paragauti.

Dar nepasakiau apie ją Tjeriui. Net nežinau kodėl, tur­būt jaučiu, kad jis nepritars. Gal dėl papildomų išlaidų; gal dėl pačios Zozi, kuri tiek nepanaši j senamadiškąją madam Pusėn, kiek tik įmanoma.

Su pirkėjais ji bendrauja laisvai - kartais linksmai, kar­tais rūpestingai. Pakuodama dėželes, sverdama saldainius, pristatydama naujus gaminius, be paliovos šneka. Ji sugeba prakalbinti žmones: ponios Pino pasiteirauja apie geliančią nugarą, šnekteli su pravažiuojančiu paštininku. Ji žino, ką labiausiai mėgsta storulis Nikas, akiplėšiškai flirtuoja su Žanu Luisu ir Popoliu, tariamais menininkais, medžiojan­čiais klientus aplink „Le P’tit Pinson“, plepa su Rišaru ir Matiurenu, dviem senukais, kuriuos ji praminė „patriotais", jie kartais užsuka šokoladinėn aštuntą valandą ryto ir užsi­sėdi čia iki pietų.

Ji žino Anukos mokyklos draugių vardus, klausinėja apie mokytojus, aptaria jos aprangą. Be to, su ja aš niekada nesi­jaučiu nesmagiai, ji neklausinėja to, ko kiti jos vietoje būtinai paklaustų.

Panašiai jausdavausi su Armanda Vuazen - senais gerais laikais Lankenėje. Maištinga, šelmiška, padykusi Armanda, kurios ryškiai raudoni apatiniai sijonai ir dabar kartais

127

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

šmėkšteli akyse, kurios balsas kartais pasigirsta minios gau­desy - bauginantis kaip ir motinos - ir priverčia mane atsi­gręžus dairytis.

Aišku, Zozi į ją visai nepanaši. Armandai, kai ją paži­nojau, buvo aštuoniasdešimt: išdžiūvusi, vaidinga senė. Vis dėlto, žiūrėdama į Zozi, prisimenu ją - ryškų jos stilių, ne­pasotinamą apetitą viskam. Ir jeigu Armanda turėjo tą ki­birkštį, kurią mano motina vadino magija...

Dabar mes apie šituos dalykus nekalbame. Susitarimas tylus, tačiau, nepaisant to, labai griežtas. Bet koks neapdai­rumas - kad ir menka kibirkštėlė - ir traputis kortų namelis vėl paskęs liepsnose. Taipjau yra nutikę anksčiau Lankenėje, Lavezuose ir šimtuose kitų vietų. Daugiau to nebus. Ne. Šį kartą mes pasiliksime.

Šį rytą ji pasirodė anksti, Anuka kaip tik ruošėsi eiti į mo­kyklą. Palikau ją vieną trumpiau nei valandai - tiek laiko gana išvesti Rosetę pasivaikščioti - o kai grįžau, krautuvėlė atrodė tarsi šviesesnė; ne tokia užgriozdinta, patrauklesnė. Ji pakeitė vitriną lange: ten sustatytą skardinių piramidę už­klojo tamsiai mėlyno aksomo atraiža, o ant viršaus padėjo porą ryškiai raudonų, spindinčių aukštakulnių batelių, skli­dinų į raudoną ir geltoną foliją suvyniotų saldainių.

Atrodė keistai, bet dėl to ne mažiau traukė dėmesį. Bateliai - tie patys raudoni bateliai, kuriuos ji avėjo pirmąją dieną - švytėjo tamsiame krautuvėlės lange, o saldumynai lyg paslėptas lobis kubeliais ir spalvingais šviesos fragmen­tais virto ant aksomo.

-Tikiuosi, neprieštarausi, - pasakė Zozi man įėjus. - Pamaniau, ne pro šalį būtų šiek tiek pagyvinti.

- Man patinka, - atsakiau, - bateliai ir saldainiai...

128

T R I U Š I S 2

Zozi šyptelėjo.- Dvi mano aistros.- Na, o kurie tavo mėgstamiausi? - paklausiau. Iš tiesų

man visai nerūpėjo tai sužinoti, paklausiau iš profesionalaus smalsumo. Keturios dienos, o aš kaip ir anksčiau nė nenu­tuokiu, ką ji mėgsta.

Ji truktelėjo pečiais.- Man visi patinka. Bet pirktiniai visai kitokie, ar ne?

Sakei, kadaise gamindavai pati?- Gamindavau. Tada turėjau daugiau laiko.Ji pažvelgė j mane.- Turi marias laiko. Palik mane krautuvėlėje prie prekys­

talio, o pati gali imtis savo burtų virtuvėje.- Burtų?Bet Zozi jau kūrė planus - regis, nė neįtardama, kokį

poveikį padarė šis atsitiktinis mestas žodis - planus apie namų darbo triufelius, saldainius, kuriuos pagaminti visų lengviausia; po to galbūt ir mendiants - mano patys mėgs­tamiausi - apibarstyti migdolais, rūgščiomis vyšniomis ir didelėmis geltonomis razinomis.

Užmerktomis akimis galiu visa tai paruošti. Mendiants pagamintų net vaikas, Lankenėje Anuka man dažnai padė­davo: atrinkdavo putliausias razinas, saldžiausias spanguo­les (nemenką dalį visada atidėdavo į šalį sau) ir ant tamsaus arba šviesaus ištirpinto šokolado skrituliukų dėliodavo tiks­lų piešinį.

Nuo tada nesu gaminusi mendiants. Jie pernelyg primena man anas dienas, mažą kepyklėlę su kviečių ryšulėliu virš durų, Armandą, Zozefiną, Rudį...

* „Elgetos1* {pranc.).

129

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

- Už namų darbo saldainius bet ką atiduočiau, - nerūpes­tingai tarškėjo Zozi. - O jei dar išnešim porą kėdžių, palik­sime daugiau erdvės šičia, — parodė man vietą, - tada žmonės galėtų net trumpam prisėsti, išgerti puodelį, gal suvalgyti gabalėlį pyrago. Būtų šaunu, ar ne? Na, jaukiau, norėjau pa­sakyt. Tai būdas įsivilioti juos vidun.

-H m .Aš abejojau. Tai per daug priminė man Lankenę. Šokola­

dinė turi būti vieta, kuri neša pelną; pirkėjai turi būti klien­tai, ne draugai. Kitaip vieną dieną nutiks tai, kas neišvengia­ma; o kartą atvėręs dėžę jos nebeuždarysi. Be to, žinojau, ką pasakytų Tjeris...

- Nemanau, - galiausiai įvertinau.Zozi nieko nepasakė, tik žvelgė į mane. Kažin kodėl jau­

čiausi ją nuvylusi. Absurdiškas jausmas - ir vis dėlto...Kada aš pasidariau tokia baugšti, klausiu savęs? Kada

ėmiau taip dėl visko nerimauti? Mano balsas sausas ir blan­kus, tarsi kokios davatkos. Kažin ar Anuka irgi tai girdi?

- Ką gi. Aš tik pasiūliau.Ir kas gi čia bloga? Pagalvojau. Galų gale tai tik šokola­

das: koks tuzinas partijų triufelių, tik tam, kad neprarasčiau įgūdžių. Tjeris sakys, jog veltui švaistau laiką; bet kodėl tai turėtų mane sulaikyti? Kas man rūpi?

- N a... Gal ir galėčiau pagaminti kelias dėžes Kalėdoms.Tebeturiu savo kaistuvus, tuos varinius ir emaliuotus, visi

kruopščiai suvynioti ir sukrauti dėžėse rūsyje. Pasilikau net granitinę plokštę, ant kurios maišydavau ištirpintą šokoladą, cukraus termometrus, plastikines ir keramines formas, sam­čius ir kiaurasamčius. Viskas yra čia, švaru, išsaugota ir pa­ruošta naudoti. Rosetei turėtų patikti, pamaniau, ir Anūkai.

130

T R I U Š I S 2

- Puiku! - apsidžiaugė Zozi. - Išmokysi ir mane.Na, kodėl gi ne? Juk blogiau nebus?- Gerai, - sutikau. - Pabandysiu.Taigi buvo nuspręsta. Aš vėl imuosi verslo, be didelio

triukšmo. Ir jei galvoje dar likę kokių dvejonių...Dėl vienos partijos triufelių nieko bloga neatsitiks. Ar

dėl padėklo mendiants, ar vieno kito pyragaičio. Geriesiems žmonėms tokie menkniekiai kaip šokoladas nerūpi.

Bent jau tikiuosi - nes Viana Rošė, Silviana Kajų ir net Jana Sarbono kas dieną vis giliau grimzta į praeitį, virsda­mos migla, istorija, nereikšminga detale, vardais išblukusia­me lape.

Keistas jausmas - mūvėti žiedą ant dešinės rankos, mano pirštai nepratę prie tokių papuošalų. Ta pavardė - le Trėsė - atrodo dar keisčiau. Matuojuos ją, lyg rinkdamasi pagal dydį, lyg ir su šypsena, lyg ir ne.

Jana le Trėsė.Tai tik pavardė.Mėšlas, sako Rudis, tas pavardžių keitimo veteranas, pavi­

dalų mainytojas, čigonas, rėžiantis į akis karčią teisybę. Tai ne šiaip pavardė. Tai nuosprendis.

Trečiadienis, lapkričio 15-oji

N A VA. J I N A I M Ū V I JO Ž I E D Ą . T JE R IS , IŠ V ISŲ Ž M O N I Ų B Ū T E N T

Tjeris nemėgsta jos šokolado, nieko apie ją nežino, net tikro­jo vardo. Ji sako nekurianti jokių planų. Sako, taip tik bando prie jo priprasti. Nešioja žiedą tarsi kokius batus, kuriuos reikia pratampyti, kad būtų patogūs.

Paprastos vestuvės, sako Maman. Metrikacijos biuras, be kunigo, be bažnyčios. Bet mes juk žinom. Jis vis tiek pada­rys, kaip nori. Viskas bus taip, kaip reikia, ir mes su Rosete suderintomis suknelėmis. Bus klaiku.

Taip ir pasakiau Zozi, o ji nutaisė miną ir atsakė kiek­vienam savo, pajuokavo, aišku, nes nė vienas sveiko proto žmogus ir nepagalvotų, kad tiedu išties galėtų įsimylėti vie­nas kitą.

Na,yw gal ir myli. Kas jį žino? Vakar vakare vėl atėjo ir išsi­vedė mus - šį kartą ne į „P’tit Pinson“, bet į prabangią vietelę prie upės, iš kur galėjome matyti plaukiančius pro šalį laivus. Aš vilkėjau suknelę, ir jis pagyrė, kad labai gražiai atrodau, tik dar turėčiau susišukuoti plaukus, o Rosetę ir krautuvėlę palikom Zozi, nes Tjeris sakė, kad tenai mažam vaikui ne vieta (nors visi supratom, jog ne tai svarbiausia priežastis).

2

i

132

T R I U Š I S 2

Maman mūvėjo jo padovanotą žiedą. Didelis, brangus, šlykštus deimantas, tupintis ant rankos lyg jonvabalis. Krau­tuvėje nusimauna (nes už visko kliūva), o vakar vis žaidė su juo, suko ir suko aplink pirštą, lyg jai trukdytų.

Jau apsipratai? Jis klausia. Tarsi išvis kada galėtume prie šito priprasti, arba prie jo, arba prie to, kaip jis su mumis el­giasi - lyg su išlepintais vaikeliais, kuriuos galima nusipirkti ir papirkti. Jis davė Maman mobilųjį telefoną, kad galėtų pa­laikyti ryšį. Pasakė, Negaliu patikėti, kad niekada nesi turėjusi telefono, o po to mes gėrėme šampaną (kurio negaliu pakęsti) su austrėmis (kurių irgi negaliu pakęsti) ir valgėm šokoladi­nes suflė su ledais, jie buvo visai skanūs, bet ne tokie, kaip kadaise gamindavo Maman, be to, mažyčiai.

Tjeris daug juokėsi (bent iš pradžių) ir vadino mane jeune fille, ir kalbėjo apie šokoladinę. Paaiškėjo, kad jis vėl važiuoja į Londoną, šį kartą norėjo, kad ir Maman važiuotų drauge, bet ji buvo per daug užsiėmusi, taip sakė, tai gal po Kalėdų šurmulio.

- Tikrai? - jis nustebo. — Regis, sakei, kad prekyba vyksta vangiai.

- Noriu išbandyti vieną naujovę, - paaiškino Maman ir papasakojo jam apie naujuosius triufelius, kuriuos ketina ga­minti, ir kad Zozi kurį laiką jai padeda, kad ji traukia iš sandėliuko senuosius savo rakandus. Kalbėjo ilgai, o veidas buvo nukaitęs, kaip visada, kai ji kuo nors užsidega, ir kuo daugiau ji kalbėjo, tuo tylesnis darėsi Tjeris, tuo mažiau juo­kėsi, tad galų gale ji nutilo, atrodė truputį sutrikusi.

- Atleisk, - pratarė. - Tu nenori šito girdėti.- Ne, viskas gerai, - pasakė Tjeris. - Tai Zozi sugalvojo,

ar ne?Neatrodė labai patenkintas.

133

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

Maman nusišypsojo.- Mums ji labai patinka. Tiesa, Ane?Patvirtinau, kad patinka.- Manai, ji sugebės viskam vadovauti? Na, ji gal visai nie­

ko, bet sutik, tau vis tiek reikės rimtesnio žmogaus, ne šiaip kažkokios padavėjos, kurią perviliojai iš Lorano Pensono.

- Viskam vadovauti? - pasitikslino Maman.- Galvojau, kai mes susituoksime, turbūt norėsi, kad kas

kitas dirbtų krautuvėlėje.Kai mes susituoksime. Oi, varge.Maman pakėlė akis. Truputį suraukė antakius.- Na, aš žinau, kad nori pati vadovauti krautuvėlei, bet juk

nebūtina sėdėti ten visą laiką? Atsiras daug kitos įdomios veiklos. Mes galėsim keliauti, pamatyti pasaulio...

- Prisižiūrėjau, - atšovė gal kiek per greitai, ir Tjeris smal­siai ją nužvelgė.

- Bet juk nesitiki, kad aš kraustysiuos gyventi virš šokola­dinės, - tarė su šypsena, kuri turėjo reikšti, kad jis juokauja. Bet jis nejuokavo; supratau iš balso.

Maman nieko neatsakė, nusuko akis.- O kaip tu, Ane? - paklausė. - Tu tikrai norėtum pake­

liauti po pasaulį. Gal į Ameriką? Būtų jėga?Pakęst negaliu, kai jis sako „jėgaw. Na, jis gi senas - jam

mažiausiai penkiasdešimt - ir suprantu, kad stengiasi, bet tai kažkaip nepadoru, jums neatrodo?

Kai Zozi sako „jėgau, ji taip ir galvoja. Tarsi pati ir būtų su­galvojusi tą žodį. Amerikoje būtųjėga su Zozi. Net šokoladi­nė dabar daug „jėgesnė“, su senovišku paauksuotu veidrodžiu priešais stiklo vitriną ir tais ledinukų bateliais lange, lyg ste­buklingom šlepetėm, kurios sklidinos visokių brangenybių.

1 34

T R I U Š I S 2

Jei būtų čia, Zozi j į sudorotų, pagalvojau, prisiminusi pa­davėją Žaną Moro angliškoje arbatinėje. Ir pasidarė nesma­gu - tarsi būčiau kaip nors negerai pasielgusi, tarsi vien tokia mintis galėtų prišaukti Nelaimę.

Zozi tai visai nerūpėtų, suskambo tylus balsas mintyse. Zozi pasielgtų taip, kaip jai patinka. Negi taip jau blogai? Pagalvojau. Na, žinoma, blogai. Bet vis tiek...

Šį rytą, kai ruošiausi į mokyklą, pastebėjau nosį prie stiklo priplojusią Siuzi - apžiūrinėjo naująją krautuvėlės vitriną. Vos pamačiusi mane, nuskuodė šalin - mes dabar beveik ne­besikalbame - bet staiga pasijutau taip bjauriai, kad turėjau prisėsti viename iš senų fotelių, kuriuos iš kažkur atvilko Zozi, ir įsivaizduoti, jog šalia tupi Šlepetė ir klausosi, tam­sios akys spindi ūsuotame snukutyje.

Žinot, nepasakyčiau, kad ji man labai patinka. Bet kai buvau naujokė, ji taip gražiai su manim elgėsi; ji užsukdavo į šokoladi­nę ir mes kalbėdavomės arba spoksodavome į televizorių, arba eidavom į Tertrė aikštę pažiūrėti dailininkų, o kartą ten, prie vieno prekystalių, ji nupirko man rožinį emaliuotą pakabutį - mažą juokingą šunelį, ant jo buvo užrašyta Geriausias draugas.

Tik pigus niekutis, ir rožinė spalva man visai nepatinka, bet niekada nebuvau turėjusi Geriausio draugo, ir apskri­tai - jokio tikro draugo. Tad buvo malonu; buvo gera vien jį turėti, nesvarbu, kad nė karto nebuvau pasikabinusi.

O tada pasirodė Šantalė.Tobula, populiari Šantalė su tobulais šviesiais plaukais

ir tobulais drabužiais, ir tuo savo įpročiu iš visko šaipytis. Dabar Siuzi trokšta būti lygiai tokia pat kaip ji, o aš tesu pa­kaitalas, kai ši susiranda įdomesnės veiklos, o dar dažniau - tinkamas pašaipų objektas.

135

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

Taip neteisinga. Kas nustato tokius kriterijus? Kas nu­sprendė, kad Santalė verta būti populiariausia, nors ji dėl kito žmogaus nė pirštelio nėra pajudinusi, jai nė vienas ne­rūpi, tik ji pati? Kodėl Žanas Lu Rembo populiaresnis už Klodą Menjė? O kaip visi kiti? Matilda Sagren arba tos mer­gaitės su juodomis skaromis? Kodėl jie laikomi nevykėliais? Kuo neįtikau as?

Kalbėjau sau mintyse ir negirdėjau, kaip įėjo Zozi. Kartais ji vaikšto labai tyliai, žinot, net tyliau už mane, bet nuste­bau, nes tądien ji avėjo barškančias medinpades, tokias lyg ir klumpaites, su tokiom niekaip neįmanoma nekaukšėti. Bet jos buvo fuksijos rausvumo ir dėl to atrodė žavingai.

- Su kuo čia kalbėjaisi?Nepajutau, kad būčiau pasakiusi ką garsiai.- Su niekuo. Aš čia viena.- Na, tai juk nieko bloga.- Galbūt.Ir vis dėlto taip sėdėti buvo nejauku; aiškiai jaučiau, kad

Šlepetė stebi mane, tiesą sakant, šiandien ji atrodė kaip nie­kada reali, dryža nosytė virpėjo ir sukinėjosi tartum gyviau- sio triušio. Kai esu nusiminusi, matau ją aiškiau, todėl netu­rėčiau kalbėtis su savimi. Be to, Maman nuolat aiškina, kad svarbu jausti skirtumą tarp to, kas tikra ir kas netikra. Kai nebegali to atskirti, nutinka Nelaimė.

Zozi nusišypsojo ir parodė mažutį ženklą, šiek tiek pana­šų į „OK“ - nykščiu ir smiliumi sudėjo ratuką. Per tą ratelį pažvelgė į mane ir vėl nuleido ranką.

- Žinai, vaikystėje aš dažnai kalbėdavau su savim. Tikriau, su savo nematoma bičiule. Kalbėdavausi su ja nuolat.

Kažkodėl aš labai nustebau.

136

T R I U Š I S 2

- Tu?- J i buvo vardu Mindi, - pasakojo Zozi. - Mano mama

sakė, jog tai dvasios vedlys. Zinai, mano mama tikėjo tokiais dalykais. Tiesą sakant, ji tikėjo beveik viskuo - krištolo rutu­liais, delfinų magija, ateivių pagrobimu, sniego žmogumi - ir daugybe kitų, motina karštai tuo tikėjo, - ji šyptelėjo. - Bet kai kas iš tikrųjų veikia... Ar ne, Nanu?

Nežinojau, ką atsakyti. Kai kas veikia - ką tai reiškė? Buvo kiek nejauku, bet kartu pajutau ir džiugų jaudulį. Nes tai tikrai nebuvo atsitiktinumas arba Nelaimė, kaip tada angliš­koje arbatinėje. Zozi kalbėjo apie tikrą magiją, kalbėjo visai atvirai, tarsi tai būtų gryna tiesa, o ne kažkokie vaikų žaidi­mai, kuriuos seniai turėjau išaugti.

Zozi tikėjo.- Man reikia bėgti, - čiupau kuprinę ir pasukau durų link.- Dažnai tai kartoji. Kas čia? Katė? - Ji užmerkė vieną akį

ir vėl pažvelgė į mane pro nykščiu ir smiliumi padarytą ratą.- Nesuprantu, apie ką tu, - atsakiau.- Tas padarėlis ilgom ausim.Pažvelgiau į ją. Ji vis dar šypsojosi.Žinojau, kad negalima apie tai kalbėti. Nuo šnekų būna

tik blogiau... Bet nenorėjau Zozi meluoti. Zozi man nieka­da nemeluoja.

Atsidusau.- Triušis. Jis vardu Šlepetė.-Jėga, - pasakė Zozi.Ir tai buvo gryniausia tiesa.

Ï37

3

4Penktadienis, lapkričio 16-oji

A N T R A S SM Ū G IS . IR V Ė L P A T A IK IA U . S V A R B I A U S IA G E R A I

nusitaikyti, tada pinjata ima irti ir plyšta. Motina - silpnoji grandis; kai Jana bus mano pusėje, Anė seks paskui nemąs­tydama, kaip vasara paskui pavasarį.

Tas mielas vaikas. Tokia maža, tokia protinga. Su tokiu vaiku galėčiau nežinia ką nuveikti - jei tik po kojom nesipai­niotų jos motina. Bet viskas iš eilės, a? Būtų klaida iš karto pulti naudotis savo pranašumu. Mergaitė vis dar atsargi, gali vėl užsisklęsti, jeigu per stipriai spustelsiu. Taigi palauksiu, pasidarbuosiu su Jana, tiesą sakant, man tai patinka. Vieniša motina, kuriai tenka rūpintis verslu ir amžinai po kojom be- sipainiojančia mažyle, - viliuosi tapti nepakeičiama, jos pa­tikėtine, jos drauge. Jai manęs reikia; Rosetė neapsakomai smalsi, geba įlįsti į visokias netinkamas vietas, taigi dingsčių turėsiu kiek širdis geidžia.

Rosetė vis labiau ir labiau mane domina. Tokia mažutė pa­gal savo amžių, smailiu veideliu, plačiai įstatytomis akimis, tarsi būtų kokia katė, keturiom lakstanti grindimis (šitaip jai patinka labiau nei vaikščioti stačiai), kaišioja pirštus į plokščių skyles, vis atidarinėja ir uždarinėja virtuvės duris arba iš smul­

138

T R I U Š I S 2

kių daikčiukų ant grindų dėlioja ilgus ir sudėtingus ornamen­tus. Ją reikia nuolat stebėti: nors paprastai elgiasi gana gražiai, regis, neturi pavojaus jausmo, o kai nuliūsta ar susierzina, ją gali ištikti įtūžio priepuolis (beje, dažniausiai be garso), ima stipriai linguoti į šalis, kartais net galva daužydama grindis.

- Kas jai yra? - paklausiau Anės.Si įtariai pažvelgė į mane, lyg svarstydama, ar nepavojinga

pasakoti.- Niekas tikrai nežino, - tarė. - Kartą ją apžiūrėjo gydy­

tojas, žinai, kai dar buvo visai kūdikis. Jis sakė, gali būti kažkas, ką vadina „cri-du-chaf\ bet jis nebuvo tikras, o mes daugiau pas jį nebėjome.

- „Cri-du-chat“? - skambėjo lyg viduramžių negalavimas, kažin kas, ką sukelia katės kniaukimas.

- J i skleidė tokius garsus. Kaip katė. Aš vadindavau ją Kačiuku, - nusijuokė ir greitai nukreipė žvilgsnį, lyg būtų kalta, lyg vien kalbėti apie tai būtų pavojinga. - Šiaip tai ji visai normali, - pasakė Anė. - Tiesiog kitokia, ir tiek.

Kitokia. Ir vėl tas žodis. Anei jis, kaip ir Nelaimė, atrodo, turi rimtesnę prasmę nei įprasta. Aišku, ji pati - vaikščio­janti nelaimė. Bet jaučiu, kad šis žodis reiškia šį tą daugiau nei į botus prisipilti dažuoto vandens, įkišti duonos riekelę į vaizdo magnetofoną ar pirštais subadyti sūrį, kad padary­tum skylutes nematomoms pelėms.

Nelaimės nutinka, kai ji būna netoliese. Kaip tas Murano indas, - galiu prisiekti, jis sudužo, nors dabar nebesu visiškai tikra. Arba šviesos, kurios kartais tai išsijungia, tai įsijungia, net jei kambaryje nėra nė vieno žmogaus. Aišku, taip gali nutikti ir dėl neįprastos labai seno namo elektros installa-

* Katės kniaukimo, arba Leženo, sindromas {pranc.).

139

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

cijos. Galima nujausti, kaip ten viskas atrodo. Bet vis dėlto, suk nesukęs, kuproto neištiesinsi, kaip mėgdavo sakyti mano motina, o aš neturiu įpročio įsivaizduoti nebūtus dalykus.

Kelias paskutiniąsias dienas turėjome labai daug darbo. Bruzdesys, švarinimasis, pertvarkos ir atsargų užsakymai, o dar visus tuos varinius Janos kaistuvus, formas ir kerami­nius indus parnešėm iš sandėlio - nors buvo kruopščiai jos supakuoti, daugelio varis patamsėjęs ir dėmėtas, tad kol aš dirbau krautuvėlėje, Jana valandų valandas leido virtuvėje šveisdama ir valydama, kol buvo sutvarkyta viskas iki pa­skutinės smulkmenos.

- Tai tik žaidimas, - vis kartoja jinai, tarsi gėdytųsi savo džiaugsmo, lyg kokio vaikiško įpročio, kuris jau netinka jos amžiui. - Juk supranti, aš nerimtai.

Na, mano požiūriu, viskas net labai rimta. Žaidimams taip skrupulingai niekas nesiruošia.

Ji perka tik pačią geriausią šokolado masę iš sąžiningo tie­kėjo netoli Marselio ir visada už jį moka grynaisiais. Tuziną blokų visų rūšių - pradžiai, jos žodžiais tariant; bet ji tokia užsidegusi, jog aišku, kad tuzino nepakaks. Žaliavas ji įpra­tusi užsisakinėti pati, bent taip tvirtina, turiu pasakyti, iš pradžių nelabai tuo tikėjau, tačiau kai šitaip beatodairiškai griebėsi darbo, imu tikėti, kad nemelavo.

Tam darbui reikia miklių rankų, o pats procesas veikia raminamai. Iš pradžių tirpinama ir maišoma neapdorota šokolado žaliava: paskui jis tampa it krištolas ir ima žvilgė­ti; šokoladiniams triufeliams gaminti reikia, kad būtų tąsus. Maišo jį ant granitinės plokštės, paskleisdama ištirpintą šo­koladą it šilką ir vėl subraukdama mentele savęs link. Tada

1 4 0

T R I U Š I S 2

viskas keliauja atgal j šiltą varinį indą ir procesas kartojamas, kol ji nutaria, kad jau gana.

Cukraus termometrą naudoja retai. Kaip pati pasakoja, ji jau taip seniai gamina šokoladą, kad tiesiog pajunta, kai pasiekiama reikiama temperatūra. Aš ja tikiu; ir tikrai per šias tris dienas, kai ją stebiu, ji nė kartelio nesugadino ruošiamos masės. Per tą laiką išmokau vertinti kritiškai: ieškau ruoželių jau baigtose ply­telėse, nemalonaus akiai balkšvumo, kuris rodo, kad šokoladas buvo apdorotas netobulai; žiūriu, ar skaisčiai žvilga, ar trakšteli laužiamas - tai patys tikriausi puikios kokybės rodikliai.

Ji sako, kad triufelius gaminti lengviausia. Anė juos iš­moko gaminti būdama vos ketverių, dabar eilė pabandyti Rosetei, ji susikaupusi volioja triufelių rutuliukus ant kaka­vos miltais apibarstyto lakšto, veidas ištepliotas, akys žėri tarsi meškėno, visa aplipusi ištirpusiu šokoladu...

Pirmą kartą girdžiu Janą garsiai juokiantis.Ak, Jana. Tai silpnumas.

Aš tuo metu tobulinu kai kurias savo gudrybes. Man svarbu, kad krautuvėlė klestėtų, tad teko gerokai pavargti, stengian­tis suteikti jai daugiau žavesio. Jana be galo jautri, todėl bu­vau priversta elgtis labai atsargiai; bet Sinteotlio Kukurūzo burbuolės ir Kruvinojo mėnulio damos Kakavos pupelės ženklai, įrėžti po durų sąrama ir išraižyti ant slenksčio, tu­rėtų užtikrinti, kad mūsų verslas seksis.

Aš žinau, ką jie mėgsta, Viana. Suprantu tai iš jų spalvų. Žinau, kad mergaitė gėlininkė nuolat apimta baimės, kad moteriškė su šuneliu graužiama kaltės, o tas storas jaunuolis, kuris niekada neužsičiaupia, mirs nesulaukęs nė trisdešimt penkerių, jei nepasistengs numesti bent trupučio svorio.

141

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

Matai, turiu sugebėjimų. Galiu pasakyti, ko jiems reikia. Galiu pasakyti, ko jie bijo; galiu priversti juos šokti.

Jei taip būtų elgusis mano motina, jai nebūtų reikėję nuolat kovoti; bet ji nepasitikėjo praktine mano magija, vadino tai

„intervencija" ir leisdavo suprasti, jog šitoks piktnaudžiavimas savo galiomis geriausiu atveju yra savanaudiškas, o blogiau­siu - neišvengiamai užtrauks mums abiem siaubingą bausmę.

- Nepamiršk Delfinų tiesų, - sakydavo. - Nesikišk, kur ne­reikia, nes išklysi iš Kelio.

Aišku, Delfinų kulte tokių sentimentų pilna - bet tuo metu aš jau buvau susikūrusi puikią sistemą ir seniausiai nusprendusi atsižadėti Delfinų kelio, nes kištis j svetimus reikalus man tiesiog lemta iš prigimties.

Kažin nuo kurio pradėti? Ar nuo Janos, ar nuo Anės? Nuo Lorano Pensono ar nuo ponios Pino? Čia tiek daug gyveni­mų, ir visi susipynę; kiekvienas turi savo paslapčių, svajonių, ambicijų, slaptų abejonių, tamsių minčių, pamirštų aistrų, neišsakytų troškimų. Čia tiek daug gyvenimų, kuriuos gali­ma perimti; kuriuos toks žmogus kaip aš gali išbandyti.

Šįryt atėjo mergaitė iš gėlių parduotuvės.- Pamačiau vitriną, - sušnibždėjo. - Ji tokia graži, nesusi­

laikiau neužsukusi.- Tu vardu Alisa, ar ne? - paklausiau.Ji linktelėjo ir baugiai, it mažas žvėrelis, atsigręžė j naująją

vitriną.Ne paslaptis, Alisa yra liguistai nedrąsi. Balsas vos girdi­

mas, plaukai pridengti. Juodai apvestos akys, iš tiesų gražios, baugiai žvelgia iš po tankių baltai išblukintų kirpčių, o ran­kos ir kojos droviai kyšo iš mėlynos suknelės, kurią turbūt kadaise dėvėjo dar dešimtmetė.

142

T R I U Š I S 2

Jos bateliai - auliniai, su milžiniškom platformom, at­rodo per sunkūs mažoms, plonoms it pagaliukai kojelėms. Labiausiai ji mėgsta pieninio šokolado saldainius, bet visada perka gryno juodojo šokolado plyteles, nes jose yra perpus mažiau kalorijų. Jos spalvos nuauksintos nerimo.

- Kažkas taip skaniai kvepia, - pratarė uosdama orą.-Janos pieninis šokoladas, - pasakiau.- Pati gamina? Ji moka?Pasodinau ją į seną fotelį, kurį buvau radusi Kliši gatvės

konteineryje. Palaikis, bet visai patogus; artimiausiom die­nom ketinau su juo, kaip ir su krautuvėle, ką nors padaryti.

- Paragauk, - pasiūliau. - Mes vaišiname.Jos akys suspindo.- Žinote, man nederėtų.- Perpjausiu pusiau. Pasidalysime, - pasakiau, prisėsdama

ant fotelio ranktūrio.Kaip lengva piršto nagu įrėžti gundantį Kakavos pupelės

ženklą; kaip lengva stebėti ją per Rūkstantį veidrodį, kai ji kramsnoja savo triufelį - lyg mažas paukščiukas.

Puikiai ją pažįstu. Esu tokių sutikusi anksčiau. Susirūpinęs vaikas; amžinai nerimaujanti, kad nėra tobula, kad neprilygs­ta visiems kitiems. Jos tėvai - geri žmonės, bet labai ambicin­gi, labai reiklūs; jie aiškiai leido suprasti, kad apie nesėkmes negali būt nė kalbos, kad nėra nieko tokio, kas būtų per gerai jiems ar jų mažajai mergaitei. Vieną dieną ji nepavalgo vaka­rienės. Dėl to pasijunta gerai - lengva, kažin kaip išsivada­vusi nuo ją kamuojančių baimių. Ji nevalgo pusryčių, svaigsta nuo to naujo, gaivaus jausmo, jog gali save kontroliuoti. Ji bando save ir supranta, kad turi trūkumų. Apdovanoja save už tai, kad buvo tokia gera. Ir štai kokia ji dabar - tokia gera

143

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

mergaitė, taip smarkiai besistengianti — dvidešimt trejų, o vis dar atrodo lyg trylikos, ir vis dar nėra gera, vis dar nėra...

Ji baigė valgyti triufelį.- Mmm , - įvertino.Pasistengiau savo pusę suvalgyti taip, kad matytų.- Turbūt labai sunku. Na, čia dirbti.- Sunku? - perklausiau.- Na, pavojinga, - ji kiek nuraudo. - Žinau, skamba kvai­

lai, bet aš taip jausčiausi. Visą dieną žiūrėti į saldainius, liesti saldainius ir visą laiką uosti šokoladą... - Jos spindinčios spalvos kiek priblėso. - Kaip jūs atsispiriate? Kaip sugebat visą dieną nevalgyti saldainių?

Šyptelėjau.- O kodėl manai, kad nevalgau?- Jūs liekna, - pastebėjo Alisa. (Tiesą sakant, ji pati tikrai

nesvėrė daugiau nei penkis svarus.)Nusijuokiau.- Uždraustas vaisius, - atsakiau. - Jo daug labiau trokšta­

me nei kasdienių dalykų. Imk, suvalgyk dar vieną.Ji papurtė galvą.- Šokoladas, - pasakiau. - Theobroma cacao, dievų maistas.

Gaminamas iš grynų kakavos pupelių, aitriosios paprikos, cinamono ir tik tiek cukraus, kad nustelbtų kartumą. Taip jį gamindavo majai dar prieš du tūkstančius metų. Gerdavo jį per apeigas, norėdami įgyti drąsos. Duodavo jo paskirtie­siems aukai, prieš pat išplėšdami jiems širdį. Naudodavo jį per orgijas, kurios trukdavo valandų valandas.

Ji žiūrėjo į mane išplėstomis akimis.- Taigi, kaip matai, jis negali būti pavojingas, - nusišypso­

jau. - Bet padauginti irgi nevertėtų.

1 4 4

T R I U Š I S 2

Vis dar šypsojausi, kai ji išėjo iš krautuvėlės su dvylika triufelių rankose.

Tuo metu kitame gyvenime...Fransuaza Liaveri pateko į laikraščius. Regis, būsiu sukly­

dusi dėl banko filmavimo kamerų: policija gavo visai neblogų vaizdų iš paskutinio mano apsilankymo, tad kai kurie kolegos ir dar vienas kitas žmogus atpažino Fransuazą. Be abejo, to­lesnis tyrimas parodė, kad ji nebuvo Fransuaza ir visa jos isto­rija nuo pradžios iki galo išgalvota. Kas toliau, galima lengvai nuspėti. Vakariniame laikraštyje pasirodė labai neaiški įtaria­mosios nuotrauka, lydima kelių straipsnių, įtarinėjama, kad tokiai apgaulei ji ryžosi turėdama ir daugiau nedorų kėslų, ne tiktai pinigus. Labai tikėtina, piktdžiugiavo Paris-Soir, kad ji buvo seksualinė grobuonė, besitaikanti į jaunus berniukus.

Pamanyk, pasakytų Anė. Vis dėlto tai labai tiko antraštei, tad šią nuotrauką galėjau tikėtis išvysti dar bent kelis kar­tus, kol ši žinia nustos dominti. Nesakyčiau, jog labai dėl to nerimauju. Toje apgailėtinoje pelės nuotraukoje niekas nepažintų Zozi de l’Albos. Tiesą sakant, daugelis kolegų sunkiai atpažintų ir pačią Fransuazą - žavesys į filmavimo juostą sunkiai perkeliamas, kaip tik dėl to niekada neban­džiau siekti karjeros kine, o mergina fotografijoje panaši ne tiek į Fransuazą, kiek į mergaitę, kurią pažinojau kadaise, į mergaitę, kuri Švento Mykolo mokykloje buvo „niekas".

Dabar jau ne taip dažnai prisimenu tą mergaitę. Vargšelė turėjo prastą odą ir kvaišą motiną, prisikaišiusią į plaukus plunksnų. Kokios gi buvo jos galimybės?

Na, vieną galimybę turėjo kaip ir visi: tą, kuri suteikiama dieną, kai gimsti, vienintelę galimybę. Vieni nugyvena savo

145

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

gyvenimą nuolat teisindamiesi ir kaltindami blogas kortas, dejuodami, kad galėtų iškristi geresnės, o kiti tiesiog lošia su tuo, ką turi, lošdami kelia sumas ir naudoja visas įmanomas gudrybes, kur gali, ten gudrauja...

Ir laimi. Ir laimi. O tai juk visų svarbiausia. Man patinka laimėti. Aš esu labai gera lošėja.

Belieka klausimas - nuo ko pradėti? Anei, žinoma, labai praverstų šiokia tokia pagalba - kas nors, kas sutvirtintų jos pasitikėjimą, užvestų ant teisingo kelio.

Jaguaro 1 ir Triušio mėnulio vardai ir simboliai, užrašyti ant jos kuprinės dugno, turėtų pagelbėti jai bendraujant, bet, manau, reikėtų šio to daugiau. Taigi pasiūliau jai Hurakaną, arba Uraganą, Kerštingąjį, kad atsiteistų už visą tą laiką, kai buvo „šuniukas".

Aišku, pati Anė taip negalvoja. Deja, vaikai neturi širdyje jokio piktumo, ir ji nori tik vieno - kad visi būtų draugai. Tačiau, be abejo, galiu ją nuo to išgydyti. Kerštas - tarsi nar­kotikas, kartą paragavęs tikrai nepamirši. Aš tai jau žinau, ką kalbu.

Pagaliau mano tikslas - ne norus pildyti. Žaidžiu savo žaidimą, čia kiekvienas kovoja už save. Bet Anė - tikras uni­kumas, augalas, kuris tinkamai puoselėjamas gali pražysti įspūdingais žiedais. Bet kokiu atveju mano darbe tokių pro­gų kūrybai pasitaiko labai retai. Dažniausiai mano objektai būna lengvai palaužiami; kam reikalingas meistriškumas, jei visiškai pakanka burtų.

Be to, aš pirmą kartą jaučiu užuojautą. Prisimenu, ką reiš­kia kiekvieną dieną būti „šuniuku". Prisimenu džiaugsmą, kai imi keršyti.

Turėtų būti smagu.

146

4

4Šeštadienis, lapkričio 17-oji

S T O R A S J A U N U O L I S , K U R IS N I E K A D N E U Ž S I Č I A U P I A , V A R D U

Nikas. Taip man prisistatė šią popietę, atėjęs pasidairyti. Jana kaip tik buvo baigusi gaminti partiją kokosinių triufelių, jais kvepėjo visa krautuvėlė - toks svaigus, gerklę gniaužiantis žemės kvapas. Regis, sakiau, kad šokolado nemėgstu - bet šitas kvapas, taip primenantis smilkalus mano mamos krau­tuvėje, saldus ir tirštas, keliantis nerimą, veikė tarsi narkoti­kas - dariausi neatsargi, impulsyvi, jis žadino norą ginčytis.

- Labutis, ponia! Man patinka jūsų bateliai. Šaunūs bate­liai. Žavūs bateliai.

Tai storasis Nikas, jaunuolis vos dvidešimties (tiek galė­čiau duoti iš pirmo žvilgsnio), bet sveriantis kokius tris šim­tus svarų, banguotais, pečius siekiančiais plaukais ir išpur­tusiu, netaisyklingų bruožų veidu, lyg milžiniškas kūdikis, pasiruošęs tuoj pat pravirkti arba pratrūkti juokais.

- Ak, dėkui, - atsiliepiau.Tiesą sakant, šie vieni mano mėgstamiausių: tūkstantis

devyni šimtai penkiasdešimtųjų stiliaus aukštakulniai, iš­blukusio žalio aksomo vakariniai bateliai, su kaspinėliais ir krištolinėm sagtim ant nosies...

!4 7

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

Batai dažnai daug pasako apie žmogų. Štai jis avi dvispalvius, baltos ir juodos spalvos; batai geri, bet kulnai numinti tarsi šle­pečių, matyt, nesistengia jų deramai prižiūrėti. Vis dar gyvena namie, bent taip spėju - mamytės sūnelis, esu tokių mačiusi ne vieną, ir netvarkingi batai - tarsi tyli maišto išraiška.

- Kas čia kvepia?Galiausiai užuodė ir visu plačiu veidu pasisuko j kvapo

šaltinį.Virtuvėje, man už nugaros, dainavo Jana. Ritmiškas gar­

sas, primenantis medinio šaukšto smūgius į puodą, liudijo, kad Rosetė jai pritaria.

- Sprendžiant iš kvapo, kažkas kažką gamina. Apšvieskite mane, Batelių ponia! Kas pietų?

- Kokosiniai triufeliai, - atsakiau šypsodamasi.Po minutėlės jis nusipirko visą kalną.Ak, girtis nėra ko, mano pastangų nė neprireikė. Tokius

žmones neįtikėtinai lengva sugundyti. Sugebėtų net vaikas; mokėjo „Carte Bleue“, tad užtrukau vos akimirksnį, kol išsi­aiškinau numerį (galų gale juk privalau palaikyti formą), nors kol kas nežadu ja naudotis. Toks į akis krintantis pėdsakas gali atvesti iki šokoladinės; o man ji per daug patinka, kad rizikuočiau prarasti. Galbūt kada nors vėliau. Kai suprasiu, kodėl esu čia.

Nikas ne vienintelis pastebėjo, kad kažin kas pasikeitė. Vien šį rytą - neįtikėtina - pardaviau aštuonias dėžes ypatingųjų Janos triufelių - dalį nuolatiniams klientams, dalį atsitiktinai užklydusiems iš gatvės, priviliotiems tiršto, gundančio kvapo.

Po pietų pasirodė Tjeris le Trėsė. Kašmyro paltas, tamsus kostiumas, rožinis šilko kaklaraištis ir rankų darbo odiniai

148

T R I U Š I S 2

batai. Mmmm. Rankų darbo batai man patinka; žvilgan­tys lyg gerai prižiūrimo žirgo šonai ir kiekviena tobula siūle šnabždantys pinigai. Ko gero, būsiu suklydusi, neįvertinau Tjerio; gal intelektu jis ir neišsiskiria, bet į turtingą žmogų visada verta žvelgti įdėmiau.

Janą jis rado virtuvėje su Rosete, abi juokėsi už pilvų susi­ėmusios. Regis, šiek tiek suirzo, kad ji dirba - juk šiandien grįžo iš Londono vien tam, kad susitiktų su ja, bet pažadėjo užsukti vėliau, po penktos valandos.

- Po galais, kodėl netikrini savo telefono? - per virtuvės duris girdėjau jo priekaištus.

- Nepyk, - teisinosi Jana (pusiau juokom, kaip pasirodė). - Nelabai ką išmanau apie tokius prietaisus. Ko gero, pamir­šau jį įjungti. Be to, Tjeri...

- Apsaugok Viešpatie, - atsiduso jis. - Aš žadu vesti urvi­nę moterį.

Ji juokėsi.- Gali vadint mane technofobe.- Kaip galiu tave kaip nors pavadinti, jei neatsiliepi į skam­

bučius?Tada paliko Janą su Rosete ir atėjo į krautuvėlę persimesti

žodžiu kitu su manim. Jis manim nepasitiki. Žinau, nesu jo tipo. Gal net galvoja, jog darau blogą įtaką. Ir, kaip daugelis vyrų, mato tik tai, kas akivaizdu: rožinius plaukus, ekscent­riškus batelius, šiek tiek bohemišką išvaizdą, dėl kurios tiek privargau.

- Tu padedi Janai. Tai puiku, - pradėjo. Nusišypsojo, - ži­note, o jis išties labai žavus, bet jo spalvos aiškiai išduoda nerimą. - O kaip „P’tit Pinson“?

149

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

- O, vis dar dirbu ten vakarais, - atsakiau. - Dieną Loranui manęs nereikia... Ir patikėkit, jis tikrai nėra pats maloniau­sias bosas.

- O Jana tokia?Atsakiau šypsena.- Sakykim, Janos ne tokios... kibios rankos.Atrodė suglumęs, jei išvis tai įmanoma.- Atleiskite. Aš maniau...- Žinau, ką manėte. Žinau, nesu panaši į tokią. Bet iš tikrųjų

aš tik stengiuosi padėti Janai. Ji nusipelnė poilsio - ar sutinkat?Linktelėjo.- Nagi, Tjeri. Žinau, ko jums reikia. Café-crème ir gabalė­

lio pieninio šokolado.Jis šyptelėjo.- Žinote, ką mėgstu.- Be abejo, - atsakiau. - Turiu nuojautą.

Po to pasirodė Loranas Pensonas - pirmą kartą per trejus metus, bent taip sakė Jana - visas pasitempęs, lyg į bažny­čią, besikamuojantis su pigiais nublizgintais rudais batais. Juokingai ilgai mikčiojo ir mykė, vis atsargiai užmesdamas pavydų žvilgsnį į mane per stiklinės vitrinos viršų, paskui užsisakė pigiausių, kokių tik galėjo rasti, saldainių ir paprašė, kad suvyniočiau juos kaip dovanėlę.

Knebinėjausi su žirklėmis ir virvele, pirštų galais lyginda­ma pilkšvai melsvą popierių, suvyniojau ir perrišau dvigubu sidabriniu kaspinu su popierine rože.

- Kieno nors gimtadienis? - pasidomėjau.Loranas atsakė įprastu kriuktelėjimu - Mju! - ir sukrapštė

tikslią grąžą. Mes dar nesikalbėjome apie mano pabėgimą,

150

T R I U Š I S 2

nors žinau, kad jaučiasi įsižeidęs, ir, kai ištiesiau jam dėželę, padėkojo perdėtai mandagiai.

Nė trupučio neabejojau dėl to, kodėl Loranas staiga susi­domėjo saldainiais, įvyniotais į dovanų popierių. Jo požiūriu, tai atviras iššūkis, demonstruojantis, jog Loranas Pensonas sugeba ir daugiau, ne tik gaudyti tavo žvilgsnį, ir perspėjan­tis: jei esu tokia kvaila ir ignoruoju jo rodomą dėmesį, tai kuri nors kita su džiaugsmu užims mano vietą.

Tegul sau džiaugiasi. Išlydėjau jį su linksma šypsena ir spi­raliniu Uragano ženklu, smiliaus nagu įrėžtu ant viršutinio saldainių dėžutės dangtelio. Negalėčiau sakyti, kad širdyje jausčiau Loranui pyktį, bet prisipažinsiu - tikrai per daug neliūdėčiau, jeigu į jo kavinę trenktų žaibas arba keli klientai, apsinuodiję maistu, paduotų šeimininką į teismą. Tiesiog šį kartą neturėjau laiko būti jautri, be to, mažiausiai troškau, kad mane imtų sekioti meilės apniktas šešiasdešimtmetis, trukdantis siekti tikslo.

Jam išėjus atsisukau ir pamačiau, kad Jana stebi mane.- Loranas Pensonas perka šokoladinius saldainius?Nusišypsojau.-Ju k sakiau, jis mane įsimylėjęs.Nusijuokė iš mano žodžių, paskui susigėdo. Jai iš už ke­

lių kyštelėjo galvą Rosetė, vienoje rankoje medinis šaukštas, kitoje kažin kokia aptirpusi masė. Sokoladuotais pirštais pa­rodė ženklą.

Jana padavė jai migdolinį sausainį.Pasakiau:- Namų darbo saldainius jau visus pardaviau.- Žinau, - šyptelėjo. - Kaip suprantu, turėčiau pagamin­

ti jų dar.

151

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

- Padėsiu, jei nori. Tu atsipūsk.Ji nutylėjo. Galima pagalvoti, jog tai kas nors nepalyginti

svarbiau nei paprasta šokolado gamyba.- Patikėk. Aš labai gabi mokinė.

Be abejo, aš gabi. Kitokia negalėjau būti. Kai turi tokią motiną kaip maniškė, arba turi būti gabi, arba neišgyven­si. Vargana Londono mokykla, ką tik nusiaubta valstybinės bendrojo lavinimo mokyklos sistemos, pilna banditų, imi­grantų ir kvaišų. Toks buvo mano mokomasis poligonas - todėl mokiausi greitai.

Motina stengėsi mokyti mane namuose. Tad sulaukusi dešimties mokėjau skaityti, rašyti ir padaryti dvigubą lotosą. Bet paskui įsikišo socialinės tarnybos; nustatė, kad motinai trūksta kvalifikacijos, ir aš buvau išsiųsta į Švento Mykolo mokyklą, į kokių dviejų tūkstančių sielų duobę, kuri prarijo mane nė nemirktelėjusi.

Savo sistemą buvau tik pradėjusi kurti. Nemokėjau apsi­ginti, nešiojau žalią aksominį kombinezoną su delfinų apli­kacijomis ant kišenių ir žalsvai melsvą plaukų raištį, kad tvarkytų mano čakras. Mama pasitikdavo prie mokyklos vartų; pirmąją dieną susirinko būrelis pasižiūrėti. Antrąją dieną kažkas paleido akmenį.

Dabar tokį dalyką sunku net įsivaizduoti. Tačiau tai vyks­ta - ir nė kiek ne rečiau. Taip nutiko čia, Anės mokykloje - ne šiaip dėl ko rimto, o dėl vienos kitos skaros. Laukiniai paukš­čiai užmuša egzotiškuosius: banguotąsias papūgėles ir gelto­nąsias kanarėles, ištrūkusias iš savo narvelių, užsigeidusias paragauti dangaus skonio - dažniausiai savo kelionę jie baigia ant žemės, plikai nupešioti labiau prisitaikančių giminaičių.

!52

T R I U Š I S 2

Tai buvo neišvengiama. Pirmą pusmetį aš verkdavau prieš miegą. Maldaudavau, kad mane išsiųstų j kokią kitą mokyk­lą. Bėgdavau; mane sugrąžindavo; aš be perstojo melsdavau- si Jėzui, Oziriui ir Kecalkoatliui, kad šie gelbėtų mane nuo Švento Mykolo mokyklos demonų.

Nėra ko stebėtis, kad niekas nepadėjo. Bandžiau prisitai­kyti: kombinezoną pakeičiau džinsais ir marškinėliais, ėmiau rūkyti, vaikščiojau su kitais, bet buvo per vėlu. Riba jau buvo nubrėžta. Kiekvienai mokyklai reikia savo juokdario; ir tuos penkerius metus tokia ar panašia juokdare buvau aš.

Kaip tik tada man būtų labai reikėję tokio žmogaus kaip Zozi de lAlba. Kokia nauda iš motinos, tos vidutiniokės, smarkiai pačiuliais trenkiančios, vaizduojančios raganą mo­teriškės, su jos krištolo rutuliais, sapnų gaudyklėm ir gražby­liavimais apie karmą? Man nerūpėjo karminis atpildas. Aš troškau realaus atpildo: kad būtų nubausti mano kankintojai, ne vėliau, ne kažkokiame būsimame gyvenime, bet užmokė­tų už tai visą kainą, krauju ir dabar.

Taigi aš mokiausi, ir mokiausi labai stropiai. Iš knygų ir brošiūrų, rastų mamos krautuvėlėje, susidariau mokymosi programą. Jos rezultatas - mano sistema, kurios kiekviena smulkmena nudailinta ir ištobulinta, apgalvota ir išbandyta, turint galvoje vieną tikslą.

Kerštą.Nemanau, kad jūs atsimenate tą istoriją. Aišku, kadaise

ji sukėlė nemenką triukšmą, bet juk tokių panašių istorijų dabar daugybė. Pasakojimai apie amžinus nevykėlius, ap­siginklavusius revolveriais ir arbaletais, kurie įsirašė į mo­kyklų istoriją vieninteliu kruvinu, plačiai nuaidėjusiu savi­žudišku šėlsmu.

153

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

Aišku, aš buvau visai ne tokia. Bačas ir Sandensas nebuvo mano didvyriai. Aš tik stengiausi išgyventi: randuota vete­ranė po penkerių ilgų įžeidinėjimo metų: pravardžiavimai, stumdymai, smūgiai, patyčios, žnaibymai, vandalizmas ir smulkios vagystės, patys kandžiausi grafitai ant drabužinės sienų - amžinas visų taikinys.

Trumpai tariant, aš buvau Ta.Bet laiko veltui neleidau. Tyrinėjau ir mokiausi. Mano

mokymo planas buvo netradicinis, kai kas gal net pasakytų - šventvagiškas, bet aš visada buvau tikra pirmūnė. Motina apie tuos mano tyrinėjimus mažai tenutuokė. Jei būtų žino­jusi, būtų išsigandusi. Interventinė magija, kaip ji mėgdavo tai vadinti, prieštaravo visiems jos įsitikinimams, ji tikėjo daugybe keisčiausių teorijų, grasinančių bausmėmis iš kos­moso tiems, kurie drįsta veikti siekdami sau naudos.

Na, ką gi. Aš išdrįsau. Ir kai galų gale buvau pasirengu­si, nusiaubiau Švento Mykolo mokyklą kaip gruodžio vėjas. Mama nenujautė beveik nieko - gal ir gerai, nes tikrai būtų man nepritarusi. O aš padariau. Man buvo tik šešiolika, ir aš išlaikiau vienintelį reikšmingą egzaminą.

Anei, žinoma, dar reikia tobulėti. Tačiau atėjus laikui, ti­kiuosi, ji parengs ką nors ypatinga, tik jos.

Taigi, Ane. Laikas keršyti.

€ >Pirmadienis, lapkričio 19-oji

Š I A N D I E N S IU Z I J M O K Y K L Ą ATĖJO A P S I R I Š U S I GALVĄ S K A R A .

Matyt, kirpėja, užuot nudažiusi plaukus sruogelėmis, nude­gino taip, kad šie ėmė kuokštais slinkti. Kažkokia reakcija į peroksidą, taip aiškina kirpėja - Siuzi jai pasakė, kad jau anksčiau yra tai bandžiusi, bet ji pamelavo, todėl dabar kir­pėja ginasi, jog tai ne jos kaltė, nes Siuzanos plaukus pažeidė visi tie tiesinimai ir lyginimai, kuriuos darėsi, ir jei Siuzana būtų pasakiusi tiesą iš karto, ji būtų pasirinkusi kitokį būdą ir nieko panašaus nebūtų nutikę.

Siuzana sako, kad jos mama žada paduoti tą firmą į teismą dėl patirtų kančių ir emocinės traumos.

Man tai atrodo labai juokinga.Žinau, negerai - Siuzana mano draugė. Nors gal ir ne - ne

visai. Draugas, kai ištinka bėda, tave palaiko ir niekada ne­pritaria skriaudikui. Draugai nepalieka, taip sako Zozi. Kai turi tikrų draugų, niekada nebūsi Ta.

Paskutiniuoju metu aš daug kalbėjausi su Zozi. Ji supranta, ką reiškia būti tokio amžiaus ir dar kitokiai. Ji sako, kad jos mama turėjo krautuvėlę. Kai kuriems žmonėms tai nelabai patiko, o kartą kažkas net mėgino ją padegti.

155

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

- Panašiai ir mums buvo, - prasitariau, o tada turėjau pa­pasakoti jai visą istoriją, kaip mes gavėnios pradžioje atsira­dome Lankenė-su-Tane ir atidarėme šokolado krautuvėlę tiesiai priešais bažnyčią, ir apie kleboną, kuris mūsų nekentė, ir apie visus mūsų draugus, ir apie upės žmones, apie Rudį ir Armandą, kuri numirė taip pat, kaip gyveno, neatgailaudama, su niekuo neatsisveikinusi, jausdama burnoje šokolado skonį.

Kažin ar derėjo jai pasakoti visa tai. Bet sunku nepasakoti, kai esi su Zozi. Šiaip ar taip, ji gi pas mus dirba. Ji mūsų pusėje. Ji supranta.

- Aš nekenčiau mokyklos, - pasakė man vakar. - Neken­čiau vaikų, nekenčiau ir mokytojų. Ir tų, kurie laikė mane nenormalia ir nenorėjo su manim sėdėti dėl visų tų žole­lių ir daikčiukų, kurių mama prikaišiodavo į mano kišenes. Asafoetidos - Viešpatie, kaip šlykštu - ir pačiulių, jie turėjo žadinti dvasią, ir drakono kraujo, kuris viską tepliojo ir visur palikdavo raudonus dryžius... Todėl kiti vaikai iš manęs juok­davosi, sakydavo, kad turiu glindų, kad dvokiu. Net ir moky­tojai prie jų prisidėdavo, o viena moteris ponia Faler - tokia buvo jos pavardė - išrėžė pamokslą apie asmens higieną...

- Kaip bjauru!Ji šyptelėjo.- Aš jiems atkeršijau.- Kaip?- Gal kitą kartą papasakosiu. Baisiausia, Nanu, kad ilgai

galvojau, jog pati esu dėl to kalta. Kad aš tikrai esu nenorma­li ir niekada nieko nepasieksiu.

- Bet tu tokia protinga - ir dar, be to, žavi.- Tada nesijaučiau nei protinga, nei žavi. Niekada nesijau­

čiau pakankamai gera ar švari, ar maloni kitiems. Aš nieka­

156

T R I U Š I S 2

da nesiimdavau jokio darbo. Nes buvau tikra, kad visi kiti geresni už mane. Visą laiką kalbėdavausi su Mainde...

- Tavo nematomas draugas...- Ir žmonės, žinoma, juokėsi. Nors tada jau buvo nesvarbu,

ką darau. Jie vis tiek būtų iš manęs juokęsi.Ji nutilo, žiūrėjau j ją ir bandžiau įsivaizduoti tokią, kokia

buvo tada. Bandžiau įsivaizduoti ją be to pasitikėjimo savimi, grožio, jos stiliaus...

- Grožis - keistas dalykas, - pasakė Zozi, - iš tiesų jis turi mažai ką bendra su tavo išvaizda. Jis nepriklauso nuo tavo plaukų spalvos ar ūgio, ar kūno formų. Jis slypi čia, - ji pa­stukseno per galvą. - Kaip vaikštai, kalbi, kaip galvoji... Ir jeigu vaikštai šitokia...

Ir netikėtai ji padarė tai, kas mane pribloškė. Ji pakeitė savo veidą. Ne nutaisė miną ar panašiai: pečiai nusviro, nusu­ko šalin akis, kažkaip sukrito burna, plaukai pasidarė glež­nučiai, lyg užuolaida, - ir staiga virto kažkuo kitu, tai buvo kitas žmogus su Zozi drabužiais, ne bjaurus, ne, bet toks, į kurį niekada neatsigręši norėdamas dar kartą žvilgterėti, toks, kurį iš karto pamiršti, kai tik jis dingsta iš akių.

- ...arba šitaip, - kalbėjo. Krestelėjusi plaukus išsitiesė ir iš karto vėl virto senąja Zozi, žaviąja Zozi su skambančiais karuliais bei juodos ir geltonos spalvos kaimietišku sijonu, plaukais su rausvomis sruogelėmis, originaliais ryškiai gel­tonais bateliais, su kuriais bet kas kitas atrodytų keistai, bet Zozi jie tiko nepaprastai, nes ji buvo Zozi, ir tuo viskas pasakyta.

- Oho, - pratariau. - Ar gali mane to išmokyti?- Ką tik išmokiau, - atsakė juokdamasi.- Atrodo lyg kokie... burtai, - pasakiau ir nuraudau.

*57

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

- Na, daugybė burtų išties yra labai paprasti, - atsakė Zozi abejingai; jei kas kitas taip būtų pasakęs, būčiau pagalvojusi, kad gal šaiposi, bet tik ne Zozi. Tik ne ji.

- Nėra tokio dalyko kaip burtai, - atkirtau.- Tai vadink kaip nors kitaip, - truktelėjo pečiais. - Jei

nori, vadink laikysena. Vadink charizma ar įžūlumu, arba vidiniu spindesiu, arba žavesiu. Nes svarbiausia stovėti tie­siai, žvelgti žmonėms j akis, sviesti jiems žudančią šypseną ir pasakyti eikit šikt, aš nuostabi.

Nusijuokiau iš tų žodžių, ir ne vien dėl to, kad Zozi pasa­kė tą žodį iš „š“ raidės.

- O kad aš taip mokėčiau, - atsakiau.- Pabandyk, - išrėžė Zozi. - Pati nustebsi.Žinoma, man pasisekė. Diena buvo nepaprasta. Net Zozi

negalėjo šito žinoti. Bet aš jaučiausi kažin kaip kitoniškai: energingesnė, tarsi vėjas būtų pasikeitęs.

Pirmiausia viskas dėl Zozi mokymo. Pažadėjau jai pa­bandyti ir pabandžiau, nors šį rytą buvo kiek nedrąsu su tik ką išplautais ir šiek tiek Zozi rožių kvepalais pakvėpintais plaukais žvelgti į save miegamojo veidrodyje ir mokytis tos žudančios šypsenos.

Turiu pripažinti, atrodžiau visai neblogai. Ne idealiai, aiš­ku, bet išties - kai atsistoji tiesiai ir tari tuos žodžius (kad ir mintyse), pasaulis keičiasi.

Aš ir atrodžiau kitaip: labiau panaši į Zozi, labiau panaši į tokį žmogų, kuris gali keiktis angliškoje arbatos krautuvėlė­je ir jam nusispjauti.

Tai ne burtai, pakartojau sau mintyse. Akies krašteliu ma­čiau Šlepetę, pagalvojau, kad ji man truputį nepritaria - no­sis kruta.

158

T R I U Š I S 2

- Viskas gerai, Šlepete, - švelniai nuraminau. - Tai ne burtai. Taip galima.

O dar, aišku, Siuzi su savo skara. Girdėjau, žada nešioti ska­rą tol, kol ataugs plaukai, o ji Siuzi visai nepuošia. Ji panaši į piktą boulingo rutulį. Be to, jai einant pro šalį vaikai ėmė šūkauti Allah Akhbar, ir Šantalė juokėsi, Siuzi buvo nusimi­nusi, ir dabar jos galutinai išsiskyrė.

Todėl Šantalė visą pietų pertrauką praleido su kitomis draugėmis, o Siuzi atėjo pasiskųsti ir paverkti man ant peties, bet, ko gero, net tada nejaučiau ypatingos užuojautos, be to, buvau su kai kuo kitu.

Taigi pakalbėkim apie trečiąjį įvykį.Tai nutiko šįryt per didžiąją pertrauką. Visi žaidė su te­

niso kamuoliuku, išskyrus Žaną Lu Rembo, kuris kaip pa­prastai skaitė, ir kelis atsiskyrėlius (daugiausia musulmonų mergaites), kurie niekada nieko nežaidžia.

Šantalė mušė kamuoliuką Liusei, tada įėjau aš, ji suriko - Anė Ta! - visi ėmė juoktis ir mušinėti kamuoliuką vienas ki­tam per visą klasę šaukdami - Gaudyk! Gaudyk!

Kurią kitą dieną gal būčiau ir prisidėjusi. Galų gale tai tik žaidimas ir geriau būti Ta negu apskritai niekuo. Bet šian­dien aš mokiausi iš Zozi.

Pagalvojau: kaip pasielgtų jinai? Ir iškart aiškiai supratau, kad Zozi greičiau mirtų, nei būtų Ta.

Šantalė vis dar šaukė: „Gaudyk, Ane, gaudyk!" - lyg būčiau šuo, ir kokią akimirką žvelgiau į ją, tarsi anksčiau nemačiusi.

Žinot, buvau įpratusi galvoti, kad ji graži. O kaip kitaip: ji tiek daug laiko praleidžia rūpindamasi savo išvaizda. Bet šiandien mačiau ir jos spalvas, ir Siuzanos; jau senokai nebu­

159

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

vo pavykę jų įžiūrėti, todėl tiesiog negalėjau atitraukti akių - kokios jos šlykščios, iš tikrųjų šlykščios, - abi.

Kiti turbūt irgi kažką pastebėjo, nes Siuzi numetė kamuo­liuką, bet niekas jo nepakėlė. Užtai pajutau, kaip visi buriasi ratu, tarsi ore tvyrotų muštynių ar šiaip ko nors tokio, ką būtinai reiktų pamatyti, nuojauta.

Santalei visai nepatiko, kad taip spoksau.- Kas tau šiandien užėjo? - paklausė. - Ar nežinai, kad

nemandagu šitaip spoksoti?Aš tik šyptelėjau ir spoksojau toliau.Už jos mačiau Žaną Lu Rembo, jis pakėlė akis nuo skai­

tomos knygos. Matilda irgi stebėjo, net šiek tiek prasižioju­si; ir Farida, ir Sabina liovėsi šnekėjusios savo kampelyje, ir Klodas šypsojosi, vos vos, tokia šypsena, kai lyjant netikėtai akimirką švysteli saulė.

Santalė metė į mane vieną tų savo pašaipių žvilgsnių.- Kai kurie mūsų gali smagiai gyventi, bet tau, manyčiau,

ttks pačiai pasiieškoti pramogų.Na, ką j tai būtų atsakiusi Zozi, aš žinojau. Bet aš ne Zozi,

nekenčiu tokių scenų ir giliai širdyje troškau tiesiog atsisėsti į suolą ir pasislėpti už knygos. Bet aš žadėjau pabandyti; to­dėl išsitiesiau, pažvelgiau jai j akis ir mečiau savo žudančią šypseną.

- Eik tu šikt, - pasakiau. - Aš nuostabi.Ir pakėlusi teniso kamuoliuką, kuris gulėjo kaip tik man

tarp kojų, - pok! - paleidau tiesiai Santalei į galvą.- Tu esi Ta, - pasakiau.Pasukusi į klasės galą stabtelėjau prie Žano Lu suolo,

Žanas Lu jau nebeapsimetinėjo skaitąs, stebėjo mane prasi­žiojęs iš nuostabos.

1 6 0

T R I U Š I S 2

- Nori sužaisti? - paklausiau.Ir išėjau pirma.

Mes kalbėjomės gana ilgai. Paaiškėjo, kad mudviem patinka labai daug panašių dalykų: seni nespalvoti filmai, fotografija, Žiulis Vernas, Šagalas, Žana Moro, kapinės...

Anksčiau man jis atrodydavo truputį pasipūtęs - niekada su kitais nežaisdavo, gal dėl to, kad buvo metais vyresnis, be to, amžinai tuo savo mažučiu fotoaparatu fotografuodavo visokias keistenybes - ir pašnekinau jį tik dėl to, kad žinojau, jog tai įsiutins Šantalę ir Siuzi.

Bet iš esmės jis visai nieko; juokėsi iš mano pasakojimo apie Siuzi ir jos sąrašą, o kai pasakiau, kur gyvenu, nustebo:

- Gyveni šokolado krautuvėlėje? Tai juk nepakartojama!Gūžtelėjau.- Ko gero, visai nieko.- Ir gali valgyti saldainių?- Visą laiką.Jis užvertė akis, ir tai mane prajuokino. Tada...- Palauk, - tarė, išsitraukė savo fotoaparatuką, sidabrinės

spalvos, ne didesnį už virtuvinių degtukų dėžutę, ir nutaikė jį į mane. - Pagavau, - pasakė.

- Ei, liaukis, - nusisukau. Aš sau nuotraukose negraži.Bet Žanas Lu žvelgė į mažutį fotoaparato ekraną.

Šyptelėjo.- Pažiūrėk, - parodė man.Nedaug esu mačiusi savo nuotraukų. Tos kelios, kurias

turiu - oficialios, darytos kažkokiam pasui, visiškai baltam fone, be šypsenos. O šioje aš juokiausi, ir fotografuota kaž­kokiu kvailu kampu: aš palinkusi objektyvo link, plaukai migloje, o veidas nušviestas...

161

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

Žanas Lu nusišypsojo.- Nagi, sutik - visai nieko!Truktelėjau pečiais.- Nieko. Seniai tuo užsiimi?- Nuo tada, kai pirmąkart pakliuvau į ligoninę. Esu turė­

jęs tris fotoaparatus; mėgstamiausias - senoviškas, rankomis valdomas „Yashica“, juo galima daryti tik nespalvotas; bet skaitmeninis irgi visai neblogas, ir nešiotis galiu visur.

- O dėl ko gulėjai ligoninėje?- Mano širdis nesveika, - atsakė. - Todėl ir praleidau

metus. Teko du kartus operuoti, keturis mėnesius nėjau j mokyklą. Buvau visai niekam tikęs. (Niekam tikęs - mėgsta­miausias Žano Lu žodis.)

- Rimtai? - paklausiau.Žanas Lu gūžtelėjo.- Galėjau mirti. Ant operacinio stalo. Penkiasdešimt de­

vynias sekundes faktiškai buvau miręs.- Oho, - pasakiau. - Ar turi randą?- Daugybę, - atsakė Žanas Lu. - Esu vos ne išsigimėlis.O tada, man nė nespėjus susivokti, ėmėm kalbėtis nuošir­

džiai; aš papasakojau apie Maman ir Tjerį; o jis papasakojo, kad jo tėvai išsiskyrė, kai buvo devynerių, kad jo tėvas pernai vedė antrą kartą, ir visai nesvarbu, kad toji labai graži, nes...

- Nes kuo jos gražesnės, tuo labiau tu jų nekenti, - pabai­giau aš šyptelėjusi, ir jis nusijuokė, ir štai taip mes netikėtai tapome draugais. Tyliai, be triukšmo; ir kažkodėl man visai neberūpėjo, kad Siuzi labiau patinka Santalė, o ne aš, arba kad žaidžiant su teniso kamuoliuku man visada tekdavo būti Ta.

Ir laukdama autobuso aš stovėjau su Žanu Lu eilės prie­kyje, o Santalė su Siuzi spoksojo iš savo vietos viduryje, bet nepratarė nė žodelio.

162

6

Pirmadienis, lapkričio rę-oji

Š I A N D I E N A N U K A P A R L Ė K Ė IŠ M O K Y K L O S D I D Ž I A U S I A I S

šuoliais. Persirengė kasdieniais drabužiais, pirmą kartą per daugelį savaičių audringai mane pabučiavo ir pareiškė, jog eina susitikti su mokyklos draugu.

Nespaudžiau jos, bandydama sužinoti daugiau smulkme­nų - paskutiniuoju metu Anuka vaikščiojo paniurusi, tad nenorėjau vėl gadinti jai nuotaikos - bet vis dėlto žvilgterė­jau pro duris. Po barnio su Siuzana Priudom apie draugus ji nebekalbėdavo, ir nors puikiai supratau, jog nereikia kištis, tai greičiausiai menkas vaikiškas kivirčas, - man buvo liūd­na, kad Anuka nepritampa prie kitų.

Aš taip stengiausi, kad ji susirastų draugų. Nesuskaičiuo­jamą daugybę kartų kviečiau Siuzaną į svečius, kepiau py­ragus, rengdavau išvykas j kiną. Bet tai nieko nekeičia; yra riba, kuri skiria Anūką nuo kitų, riba, kuri laikui bėgant, regis, darosi tik ryškesnė.

Šiandien kažkas pasikeitė; ir kai ji išlėkė (tekinom, kaip visada), pasirodė, jog matau senąją Anūką, skuodžiančią per skverą su raudonu paltuku, plaukai plevėsuoja it piratų vėlia­va, o iš paskos liuoksi jos šešėlis.

163

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

Įdomu, kas tas draugas. Be kokiu atveju tikrai ne Siuza- na. Šiandien ore tvyro kažkokia nuojauta, kažkoks naujas optimizmas, kuris lengvina mano rūpesčius. Gal tai dėl saulės, kuri po ilgų debesuotų savaičių vėl pasirodė dan­guje. Gal dėl to, kad pirmą kartą po trejų metų mes tikrąja ta žodžio prasme išpardavėme dovanų dėželes. O gal tie­siog šokolado kvapas; kaip gera vėl imtis to darbo, kilnoti kaistuvus ir keraminius indus, jausti, kaip įšyla granitinė plyta po mano rankomis, daryti tai, kas suteikia žmonėms malonumo...

Kodėl aš taip ilgai delsiau? Negi dėl to, kad tai man per- nelyg primena Lankenę - Lankenę ir Rudį - visus tuos žmo­nes, kurių gyvenimus netyčia pakeičiau ten pasirodžiusi?

Viskas grįžta, - mėgdavo sakyti mano motina; kiekvienas ištartas žodis, kiekvienas mestas šešėlis, kiekvienas pėdsa­kas smėlyje. Ir nieko negali padaryti; tai dalis to, kas leidžia mums būti savimi. Kodėl dabar turėčiau šito bijoti? Kodėl čia turėčiau ko nors bijoti?

Paskutiniuosius trejus metus mes taip sunkiai vargome. Mes nusipelnėm sėkmės. Pagaliau, regis, jaučiu besikeičian­tį vėją. Ir viskas mūsų. Jokių gudrybių, jokių kerų, vien tik nuoširdus sunkus darbas.

Šią savaitę Tjeris vėl Londone, prižiūri savo Kings Kroso projektą. Sį rytą vėl atsiuntė man gėlių: didžiausią glėbį įvai­rių rožių, surištų rafijos pluoštu, ir kortelę su užrašu:

Mano mylimai technofobei - myliu, Tjeris.Gražus mostas - senamadiškas ir gal net kiek vaikiškas,

kaip tos pieninio šokolado plytelės, kurias jis taip mėgsta. Jaučiuosi net šiek tiek kalta, kai pagalvoju, kad paskutines dvi savaites per visą šurmulį jo beveik ir neprisimindavau,

164

T R I U Š I S 2

o jo žiedas - taip nepatogu jį mūvėti, kai gamini šokoladą - guli stalčiuje nuo šeštadienio vakaro.

Bet kaip jis apsidžiaugs, kai išvys krautuvėlę ir tą pažangą, kurią mes padarėme. Tjeris ne ką teišmano apie šokoladą, vis dar įsitikinęs, kad jis skirtas tik moterims bei vaikams, ir nepastebi, kaip per paskutiniuosius kelerius metus išpo­puliarėjo geras šokoladas - taigi jam sunku net įsivaizduoti, kad šokoladinė gali būti rimtas verslas.

Aišku, dar tiktai pirmos dienos. Bet, manau, galiu paža­dėti: kai kitąkart susitiksim, Tjeri, labai nustebsi.

Vakar pradėjome pertvarkyti krautuvėlę. Tai irgi Zozi su­manymas, ne mano, iš pradžių aš baiminausi netvarkos. Bet Zozi, Anuka ir Rosetė padėjo kiek galėdamos, ir visi sunkūs darbai virto kažkokiu pakvaišusiu žaidimu: Zozi pasilipusi ant kopėčių dažo sienas, jos plaukai surišti aukštai žaliu ša­likėliu, o per visą skruostą geltonas dažų dryžis, Rosetė su savo žaisliniu šepečiu puldinėja baldus, Anuka su trafaretu paišo mėlynas gėles ir spirales, ir žvėrių figūrėles ant sienos, o visos kėdės išneštos į saulėtą gatvę, apdangstytos užklotais ir nutaškytos dažais.

- Nieko baisaus, ją taip ir nudažysime, - ramino Zozi, kai ant senos baltos virtuvės kėdės pastebėjome mažus Rosetės delniukų atspaudus.

Rosetė ir Anuka pasiėmė padėklus su paruoštais plaka- tiniais dažais ir pasidarė iš to žaidimą, o kai baigė, kėdė atrodė tokia šauni, išmarginta daugybės įvairiaspalvių del­niukų, jog nutarėm taip pat išpuošti kitas kėdes ir mažą dėvėtą staliuką, kurį Zozi nupirko priešais esančioje par­duotuvėje.

- Kas čia vyksta? Juk neužsidarote?

165

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

Tai Alisa, blondinė, kuri užsuka vos ne kiekvieną savaitę, bet beveik nieko neperka. Ji dažniausiai ir nekalba, bet krū­von suverstų baldų, užklotų ir margaspalvių gatvėje džiūs­tančių kėdžių pakako, jog apstulbus prašnektų.

Kai nusijuokiau, atrodė, net išsigando, tačiau stabtelėjo pa­sigrožėti Rosetės rankų darbu (ir pasivaišinti mūsų siūlomu naminės gamybos triufeliu šventės proga). Regis, ji puikiai sutaria su Zozi, ši kelis kartus pakalbino ją krautuvėlėje, bet labiausiai jai patinka Rosetė, priklaupė šalia jos ant grindų, matuodama mažus savo delniukus su dar mažesniais dažais išterliotais Rosetės delnais.

Po to pasirodė Žanas Luisas ir Popolis, atėjo pasižiūrėti, koks čia šurmulys. Tada Rišaras ir Matiurenas, nuolatiniai klientai iš „Le P’tit Pinson14. Madam Pino iš kitapus kampo, apsimetusi, jog kažkur eina su reikalais, per petį mestelėjo įdėmų žvilgsnį į netvarką gatvėje prie šokoladinės.

Užsuko storasis Nikas ir su jam įprastu gyvumu pasi­džiaugė nauja krautuvėlės išvaizda:

- Ei, geltona ir mėlyna! Mėgstamiausios mano spalvos! Ar tai jūsų sumanymas, Batelių ponia?

Zozi nusišypsojo.- Mes visos prisidėjom.Tiesą sakant, šiandien ji buvo basa, siauromis elegantiš­

komis pėdomis laikėsi išklerusių kopėčių skersinio. Kelios plaukų sruogos išsipešusios iš po šalikėlio, o nuogos rankos egzotiškai, lyg pirštinėmis, padengtos dažais.

- Atrodo smagiai, - ilgesingai tarstelėjo Nikas. - Tiek daug kūdikėlio delniukų. - Ištiesė savo delnus, didelius, blyškius ir putlius, ir jo akys suspindo. - Norėčiau ir aš pabandyti, bet jūs greičiausiai jau baigėt, a?

1 6 6

T R I U Š I S 2

- Bandyk, - pasiūliau, rodydama j padėklus su dažais.Jis ištiesė ranką padėklo link. Jame buvo raudoni dažai,

jau kiek sutirštėję. Akimirką padvejojo, tada staigiai panar­dino j dažus pirštų galiukus.

Nusišypsojo.- Koks malonus jausmas, - tarė, - lyg šaukštu maišytum

makaronų padažą.Vėl ištiesė ranką, šį kartą dažais išsitepė visą delną.- Čionai, - pakvietė Anuka, rodydama į vieną iš kėdžių. -

Rosetė paliko vietos.Na, kaip paaiškėjo, Rosetė buvo palikusi daug tuščių vietų,

po viso to Nikas dar padėjo Anūkai piešti su trafaretais, net Alisa liko pasižiūrėti, o aš visiems paruošiau karšto šokolado, gėrėme jį tarsi čigonai, susėdę ant laiptų, ir juokėmės, juo­kėmės, kai būrelis japonų turistų eidami pro šalį fotografavo mus, ten sėdinčius.

Kaip sakė Nikas, buvo labai gera.- Žinote, - prakalbo Zozi, kai rinkome dažymo reikme­

nis, ruošdamiesi rytojui, - šiai krautuvėlei labiausiai trūks­ta vardo. Ten, viršuje, yra iškaba... - Mostelėjo į išblukusią medinę lentą, kabančią virš durų. - Atrodo, jau daugel metų ten nieko nebuvo užrašyta. Kaip sakai, Jana?

Gūžtelėjau pečiais.- Turi galvoje, dėl viso pikto, jei žmonės kartais nesusi-

gaudytų, kokia čia vieta?Tiesą sakant, puikiausiai supratau, ką ji turi galvoje. Bet

pavadinimas niekada nebūna tik šiaip pavadinimas. Duok vardą - ir suteiksi daiktui galios, suteiksi dvasinį išskirtinu­mą, kurio iki šiol mano maža krautuvėlė neturėjo.

Zozi nesiklausė.

16 7

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

- Žinai, aš galėčiau puikiai tai sutvarkyti. Gal leistum pa­bandyti? - paklausė.

Vėl gūžtelėjau, jaučiausi sutrikusi. Bet Zozi buvo tokia gera, jos akys švietė tokiu entuziazmu, kad pasidaviau.

- Gerai, - pasakiau. - Tik nieko įmantraus. Tiesiog „Šokoladinė". Nieko pernelyg pretenzingo.

Aišku, turėjau galvoje nieko panašaus kaip Lankenėje. Jokių vardų, jokių šūkių. Pakako to, kad kažkaip nejučiom mano planas truputį padažyti virto psichodeliniu dažų karu.

- Žinoma, - sutiko Zozi.Taigi mes nukabinome išblukusią plokštę. (Apžiūrinėjant

iš arčiau buvo matyti vaiduokliškas užrašas Frères Payen, galėjo būti kavinės arba kokios kitos vietos pavadinimas.) Medis, kaip pareiškė Zozi, buvo aptrintas, bet sveikas; šiek tiek jį nušveitus ir naujai perdažius, jos nuomone, būtų gali­ma padaryti ką nors pakenčiamai ilgaamžiško.

Tada visi patraukėm savo keliais: Nikas į namus Kolenkūro gatvėje, Zozi į savo kambarėlį kitoje Kalvos pusėje, kur, kaip žadėjo, dar padirbės su iškaba.

Liko tikėtis, kad ji nebus per daug akį rėžianti. Zozi mėgo ekstravagantišką spalvų gamą, ir aš jau įsivaizdavau citrinos žalumo, raudoną ar ryškiai purpurinę iškabą - galbūt su iš­paišytomis gėlėmis ar vienaragiu - ir tokią turėčiau kabinti arba ją įskaudinti.

Taigi šįryt, kai paprašyta užsidengti rankomis akis, se­kiau paskui ją iš krautuvėlės įvertinti rezultato, širdis kiek drebėjo.

- Na? - paklausė. - Ką pasakysi?Akimirką negalėjau pratarti nė žodžio. Štai ji - kabo virš

durų, tarsi per amžius čia būtų ir kabėjusi, stačiakampė gel-

168

T R I U Š I S 2

tona iškaba su kruopščiai mėlynomis raidėmis išvedžiotu krautuvėlės pavadinimu.

- Ne per daug pretenzinga, kaip manai? - Zozi balse buvo justi nerimas. - Na, tu prašei užrašyti ką nors paprastai, bet man šovė j galvą ir... N a... Tai ką pasakysi?

Bėgo sekundės. Kurį laiką negalėjau atplėšti akių nuo to ženklo - dailios mėlynos raidės, tas vardas. Mano vardas. Be abejo, tai tik sutapimas, kaipgi kitaip? Atsigręžiau į ją su pačia spindulingiausia šypsena, kokią tik pavyko išspausti.

- Žavu, - pasakiau.Ji atsiduso.- Zinai, jau buvau ėmusi jaudintis.Ji irgi nusišypsojo ir nustraksėjo per slenkstį - kuris, dėl

kažkokių saulės atšvaitų ar dėl naujos spalvų gamos, dabar, regis, švytėjo - palikusi mane, užvertusią galvą į iškabą, ku­rioje tvarkinga, dailia Zozi rašysena buvo parašyta:

^ Jl/ Î c*c À e i d e

K E T V I R T A D A L I S

Permaina

#Antradienis, lapkričio 20-oji

TA IG I D A B A R AŠ O F IC IA L IA I E SU G E R IA U S IA Ž A N O LU D R A U G Ė .

Siuzanos šiandien nebuvo, tad jos veido nemačiau, bet už­teko ir vienos Santalės, ji atrodė išties bjauriai ir visą dieną apsimetinėjo nežiūrinti j mane, nors jos draugės spoksote spoksojo ir šnabždėjosi.

- Tai jis tavo vaikinas? - paklausė Sandrina per chemijos pamoką. Man Sandrina patiko šiek tiek, - kol nebuvo susi­dėjusi su Santalė ir kitomis. Jai kalbant, akys suapvalėjo lyg marmuro rutuliukai, o spalvos išdavė smalsumą. - Ar jau pabučiavai jį?

Jei labai norėčiau visoms patikti, greičiausiai būčiau at­sakiusi „taip". Bet man populiarumo nereikia. Geriau būsiu keistuolė nei klonė. Juk Žanas Lu, nors toks populiarus tarp mergaičių, su savo filmais, knygom ir fotoaparatais labiau panašus j tokį keistuolj kaip aš.

- Ne, mes tik draugai, - pasakiau Sandrinai.Nuvėrė mane žvilgsniu.- Oi, tik nereikia pasakoti.Ir nudrožė užsiraukusi pas Santalę, jos šnibždėjosi, ki­

keno ir stebėjo mus kiaurą dieną, o mudu su Žanu Lu kal-

172

P E R M A I N A

bėjomės apie įvairiausius dalykus ir fotografavome jas, į mus spoksančias.

Zinai, Sandrina, tave tiksliausiai apibūdintų žodis vai­kiška. Mes tik draugai, kaip ir sakiau, o Santalė, Sandrina, Siuzi ir visos kitos gali eiti šikti - mudu nuostabūs.

Šiandien po pamokų kartu nuėjom į kapines. Tai viena mėgstamiausių mano vietų Paryžiuje, Žanas Lu sako, kad jo irgi. Monmartro kapinės su mažais nameliukais ir pamin­klais, ir smailiastogėm koplyčiom, laibais obeliskais, gatve­lėmis, skverais ir alėjomis, ir mirusiųjų daugiabučiais.

Yra toks žodis - nekropolis. Mirusiųjų miestas. Ir iš tikrųjų miestas: sakyčiau, tie kapai visai gali būti namai, surikiuoti šonas prie šono su mažais kruopščiai uždarinėtais varteliais, švariai sugrėbstytu smėliuku ir gėlių loveliais ant palangių. Tvarkingi maži nameliai, visi vienodi, tarsi miniatiūrinis priemiestis mirusiesiems. Ta mintis privertė mane suvirpėti ir tuo pat metu prajuokino, Žanas Lu, pakėlęs akis nuo fo­toaparato, paklausė, kas man yra.

- Čia beveik galima ir gyventi, - atsakiau. - Miegmaišis ir pagalvė, laužas, šiek tiek maisto. Viename tų kapų galima pasislėpti. Niekas nė neįtartų. Visos durys uždarytos. Šilčiau nei miegoti po tiltu.

Jis šyptelėjo.- Esi miegojusi po tiltu?Žinoma, esu - vieną ar du kartus, bet šito jam sakyti ne­

norėjau.- Ne, bet mano laki vaizduotė.- Ir nebijotum?- O ko bijoti? - paklausiau.- Vaiduoklių...

m

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

Gūžtelėjau pečiais.-Jie viso labo tik vaiduokliai.Ant vieno siauro akmenimis grįsto takelio pasirodė sulau­

kėjusi katė. Žanas Lu plykstelėjo į ją savo fotoaparatu. Katė sušnypštė ir nuliuoksėjo tarp kapų. Turbūt pamatė Šlepetę, pagalvojau; katės ir šunys kartais jo baidosi, lyg suprasdami, kad jo čia neturėtų būti.

- Vieną dieną aš išvysiu vaiduoklius. Todėl ir atsinešu čia fotoaparatą.

Pažvelgiau į jį. Akys spindėjo. Jis tikrai tiki - ir jam tai iš tiesų įdomu, kaip tik dėl to jis man taip patinka. Pakęsti negaliu, kai žmonėms niekas nerūpi; kai jie žygiuoja per gy­venimą, dėl nieko nesijaudindami ir niekuo netikėdami.

- Tu tikrai nebijai vaiduoklių? - paklausė jis.Na, kai taip dažnai tenka su jais susidurti, imi nebekreipti

dėmesio į tokius dalykus - bet šito Žanui Lu taip pat ne­ketinau sakyti. Jo mama normali katalikė. Ji tiki Šventąja Dvasia. Ir egzorcizmais. Ir kad Komunijos vynas virsta krauju - na, bet juk tai šlykštu? Ir penktadieniais visada val­go žuvį. Ak, varge. Kartais imu manyti, kad aš pati esu vai­duoklė. Vaikštanti, kalbanti, kvėpuojanti vaiduoklė.

- Mirusieji nieko bloga nedaro. Todėl jie yra čia. Todėl tos amžino poilsio koplytėlių mažos durelės iš vidaus neturi rankenų.

- O mirti? - paklausė. - Ar mirties bijai?Truktelėjau pečiais.- Turbūt. Juk visi bijo?Jis paspyrė akmenį.- Niekas nežino, kaip tai atrodo, - pasakė.Man pasidarė smalsu.

l 74

P E R M A I N A

- O kaip tai atrodo?- Mirtis? - Jis gūžtelėjo. - Na, toks šviesos koridorius.

Matai tavęs laukiančius visus savo mirusius draugus ir gi­minaičius. Ir jie visi šypsosi. O koridoriaus gale spindi ryški šviesa, labai ryški ir... šventa, ko gero, ir ji kalba su tavim, sako, kad dabar tau reikia grįžti į gyvenimą, bet ramina, nes vieną dieną ateisi vėl ir žengsi į šviesą su visais savo draugais, ir... - jis nutilo. - Na, taip bent jau galvoja mano mama. Aš jai pasakojau, kad taip mačiau.

Pažvelgiau į jį.- O ką tu matei?- Nieko, - atsakė. - Visiškai nieko.Mes nutilome, Žanas Lu pro objektyvą stebėjo kapinių

alėjas su jų mirusiaisiais. Cirk čirkštelėjo kamera, kai jis pa­spaudė mygtuką.

- Ar ne juokinga, jei paaiškėtų, jog visa tai neturi pras­mės? - Čirk. - Jeigu nėra jokio rojaus? - Čirk. - Kas, jeigu visi šie žmonės paprasčiausiai pūva?

Jo balsas suskambo garsiau, ir keli paukščiai, tupėję ant vieno iš kapų, nulėkė staigiai suplakę sparnais.

-Jie aiškina tau, kad viską žino, - kalbėjo jis. - Bet jie nežino. Jie meluoja. Jie visada meluoja.

- Ne visada, - paprieštaravau. - Maman nemeluoja.Jis taip keistai pažvelgė, tarsi būtų daug daug už mane

vyresnis, turintis išminties, įgytos per daugelį kančios ir nu­sivylimo metų.

- Meluoja, - pasakė. - Jie visada meluoja.

I75

Antradienis, lapkričio 20-oji

A N U K A Š I A N D I E N P A R S IV E D Ė NAUJĄJĮ SAVO D R A U G Ą . Ž A N A S

Lu Rembo; mielas berniukas, kiek vyresnis už ją, senama­diškai mandagus, tuo išskiria iš kitų. Šiandien atėjo tiesiai iš mokyklos - jis gyvena kitoje Kalvos pusėje - ir užuot tuojau pat išėjęs, sėdėjo parduotuvėje kokį pusvalandį, kalbėjosi su Anuka, gerdami moką su sausainiais.

Gera matyti Anūką su draugu; antra vertus, nors suprantu, kaip nelogiška, tai verčia mane kentėti. Dingusios knygos puslapiai. Anuka trylikos, šnabžda tylus balsas; Anuka šešio­likos, tarsi aitvaras vėjyje. .. Anuka dvidešimties, trisdešimties ir vyresnė...

- Šokolado, Žanai Lu? Mes vaišinam.Žanas Lu. Ne visai įprastas vardas. Ir berniukas ne vi­

sai įprastas, stebintis pasaulį tamsiu, vertinančiu žvilgsniu. Girdėjau, jo tėvai išsiskyrę, jis gyvena su motina, o tris kartus per metus susitinka su tėvu. Jo mėgstamiausias šo­koladas - kartusis su trupintais migdolais, skonis visai kaip suaugusiojo, pamaniau; bet jis ir yra neįprastai brandus ir su­sitvardantis jaunuolis. Jo įprotis viską stebėti pro fotokame­ros objektyvą šiek tiek trikdo; tarsi šitaip stengtųsi atsiriboti

176

P E R M A I N A

nuo išorinio pasaulio, mažučiame skaitmeniniame ekrane bandydamas rasti paprastesnę, mielesnę realybę.

- Ką dabar nufotografavai?Jis paklusniai man parodė. Iš pirmo žvilgsnio pasirodė

tartum abstrakcija: mirgančios spalvos ir geometrinės for­mos. Po to įžiūrėjau: tai Zozi bateliai į foliją įvyniotų sal­dainių kaleidoskope, nufotografuoti akių lygyje, tyčia nesu­fokusuoti.

- Man patinka, - pasakiau. - O kas čia, kampe? - Atrodė, kad nuotraukoje kažkas už rėmo lyg meta šešėlį.

Jis gūžtelėjo pečiais.- Gal kas per arti stovėjo. - Ir nukreipė fotoaparatą į

Zozi, stovinčią už prekystalio su glėbiu kaspinų rankose. - Gražu, - pasakė.

- Nenorėčiau, - ji nepakėlė galvos, bet balsas buvo aštrus.Žanas Lu sutriko.- Aš tiktai...- Žinau, - nusišypsojo ir jis nurimo. - Tiesiog nemėgstu, kai

mane fotografuoja. Nuotraukose labai retai būnu panaši į save.Va, tai, pamaniau, aš galiu suprasti. Tačiau tas netikėtai

šmėstelėjęs išgąstis - ir dar Zozi, kuri kaip niekas kitas su­geba nerūpestingai griebtis bet ko, ir visos užduotys jai at­rodo juokingai paprastos - privertė sunerimti, ėmiau galvoti, ar ne per daug pasikliaunu drauge, kuri, kaip ir visi žmonės, turi savo problemų ir rūpesčių.

Na, jei ir turi, tai labai gerai juos slepia; mokosi greitai ir taip lengvai, kad abidvi stebimės. Kiekvieną dieną pasirodo aštuntą, kaip tik Anūkai išeinant į mokyklą, ir valandą prieš atidarant praleidžia stebėdama mane ir įvairius šokolado ga­minimo būdus.

177

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

Ji žino, kaip pagaminti šokolado masę, kaip paruošti skirtingus mišinius, kaip matuoti temperatūrą ir išlaikyti ją nekintamą, kaip gauti tobuliausią blizgesį, kaip papuošti formoje išlietą figūrą ar su bulvių skustuku pasigaminti šo­kolado sruogų.

Ji pagauli, kaip būtų pasakiusi mano motina. Bet didžiau­si jos gabumai atsiskleidžia bendraujant su klientais. Aišku, tai buvau pastebėjusi jau anksčiau: mokėjimas rasti kalbą su įvairiausiais žmonėmis, jos atmintis vardams, užkrečiama šypsena ir tai, jog kiekvienam leidžia pasijusti ypatingam - ko gero, šitaip ir pritraukė į krautuvėlę tiek žmonių.

Bandžiau padėkoti, bet ji tik juokiasi, tarsi darbas čia būtų kažkoks žaidimas, užsiėmimas, kuriuo susigundė dėl sma­gumo, ne dėl pinigų. Pasisiūliau mokėti deramai, bet kol kas ji visąlaik atsisakinėja, nors uždarius „Le P’tit Pinson" ji prarado darbą.

Šiandien vėl apie tai užsiminiau.- Tu verta normalios algos, Zozi, - pasakiau. - Juk dirbi

čia daug daugiau, ne tik šiaip priešokiais padedi.Ji gūžtelėjo.- Kol kas niekam neišgalėtum mokėti visos algos.- Bet rimtai...- Rimtai. - Ji išlenkė antakį. - Jums, ponia Šarbono, rei­

kėtų liautis nerimauti dėl kitų ir įvairovės dėlei pasirūpinti ta, kuri Pati Svarbiausia.

Nusijuokiau iš jos žodžių.- Zozi, tu angelas.- Taip, žinoma, - šyptelėjo. - O dabar gal grįžtame prie

šokoladų?

I ? 8

3

iTrečiadienis, lapkričio 21-oji

J U O K IN G A , K A IP V IS K Ą G A L I P A K E IS T I Ž E N K L A S . A IŠ K U , M A ~

niškis greičiau buvo panašus į švyturį, šviečiantį Paryžiaus gatvėse.

Paragauk manęs. Išbandyk. Paskanauk.Jis veikia; šiandien sulaukėme tiek pat nepažįstamų, kiek

ir nuolatinių klientų, ir nė vienas neišėjo tuščiomis - kaspinu papuošta dovanų dėželė ar koks mažas skanėstas. Cukrinė pelytė, slyva su konjaku; sauja mendiants ar kilogramas mūsų karčiausių triufelių, laisvai suguldytų į kakavos miltelius - tarsi šokoladinės bombos, pasiruošusios sprogti.

Aišku, dar per anksti skelbti apie sėkmę. Ypač vietiniams suvilioti reikia daugiau laiko. Bet jaučiu, kaip keičiasi nuo­taikos. Iki Kalėdų ir jie bus mūsų.

Tik pagalvokit, iš pradžių maniau, jog man čia nėra kas veikti. Si vieta - tikra dovana. Jinai traukia. Kai pagalvoji, kiek mes čia galime visko prisirinkti - ne tik pinigų, bet istorijų, žmonių, gyvenimų...

Mes? Na, žinoma. Aš pasirengusi dalytis. Mes trys - ke­turios, jei skaičiuosim Rosetę - kiekviena su ypatingais savo gebėjimais. Galėtume būti neprilygstamos. Ji jau yra tai da­

l79

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

riusi Lankenėje. Bandė naikinti pėdsakus, bet nepakanka­mai kruopščiai. To vardo - Viana Rošė - ir kelių smulkmenų, kurias išpešiau iš Anės, visai pakako, kad atsekčiau jos kelią. Visa kita buvo lengva: keli skambučiai telefonu, keli vietinių laikraščių egzemplioriai, ketverių metų senumo; viename jų išspausdinta dėmėta pageltusi nuotrauka: Vianos, akiplėšiš­kai besišypsanti šokolado krautuvėlės tarpduryje, iš už jos ištiestos rankos žvelgia kažkas susitaršęs - Anė, žinoma.

„La Céleste Praline"’. Intriguojantis pavadinimas. Viana Rošė mėgavosi savo keistenybėmis; nors dabar žiūrėdamas į ją vargiai galėtum tai pasakyti. Anais laikais ji buvo bebai­mė, avėjo raudonais bateliais ir žvangino apyrankėmis, o jos plaukai buvo ilgi, palaidi, tarsi čigonės iš komiksų knygelės. Gražuole gal ir nepavadinsi - per didelė burna, akys nelabai plačios - tačiau bet kuri ragana, verta savo burtų knygos, galėtų pasakyti, kad ji kerinčiai švyti. Švyti žavesiu, galinčiu keisti gyvenimus; žavesiu, kuris užburia, gydo, slepia.

Tai kas atsitiko?Raganos taip paprastai nepasitraukia, Viana. Tokie suge­

bėjimai kaip mūsų prašyte prašosi būti naudojami.Stebėjau ją dirbančią krautuvėlės gale, gaminančią triufe­

lius, šokoladinį likerį. Jos spalvos ryškesnės nei per pirmąjį mūsų susitikimą, ir dabar, kai žinau, ko ieškoti, kiekviename judesyje matau magiją. Bet ji pati, regis, šito nė nesuvokia, lyg būtų apakusi per tiek laiko, kai nekreipia dėmesio nei į save, nei į savo vaikų totemus. Viana nekvaila - tai kodėl elgiasi lyg kvailė? Ir ko reikės, kad jos akys atsivertų?

Šį rytą ji praleido galiniame kambaryje, iš ten sklido kepi­nių kvapas. Priešais - šokolado puodas. Mažiau nei per sa-

„Dangiškieji migdolai41 {pranc.).

18 0

P E R M A I N A

vaitę ši vieta pasikeitė beveik neatpažįstamai. Stalas ir kėdės, nutapnotos vaikų delniukais, suteikė krautuvėlei šventinį vaizdą. Tos elementarios spalvos kažkuo primena mokyklos kiemą, ir nors viskas labai kruopščiai derinta, neapleidžia miglotas netvarkos įspūdis. Dabar ant sienų kabo paveikslai: siuvinėti sario kvadratėliai rėmeliuose, ryškiai rožiniai ir cit­rinos geltonumo. Stovi du seni foteliai, ištraukti iš konteine­rio, išsišovusiom spyruoklėm ir kreivom kojom. Panaudojusi vos porą metrų dirbtinio pliušo, dėmėto lyg leopardas, ir šiek tiek auksinės spalvos medžiagos iš labdaros parduotuvės, pa­sistengiau, kad būtų jaukūs.

Anei jie patinka, man irgi. O krautuvėlė tokio dydžio, kad lengvai galėtume virsti nedidele vieno judriausių Paryžiaus rajonų kavinuke - ir laiko geresnio nesugalvosi.

Prieš dvi dienas dėl nelaimingo atsitikimo apsinuodi­jus maistu po higienos inspekcijos vizito uždarė „Le P ’tit Pinson4 (ne visai netikėtai). Girdėjau kalbant, jog Loranas turės mažiausiai mėnesį tvarkytis ir viską atnaujinti, tik tada bus leista vėl atidaryti kavinę; o tai reiškia, jog tikrai praras savo kalėdinę klientūrą.

Vadinasi, jis vis dėlto suvalgė tuos saldainius. Vargšelis Loranas. Uragano poveikis paslaptingas. Kai kurie žmonės traukte traukia tokias nelaimes lyg perkūnsargiai žaibus.

O mums dėl to tik geriau, sakyčiau. Neturime licencijos alkoholiui, bet turime karšto šokolado, pyragų, sausainių, migdolinių pyragaičių ir, be abejo, lyg sirenos daina vilio­jančių karčiųjų triufelių, mokos likeryje išmirkytų braškių, riešutų kekių, abrikosinių bandelių...

Iki šiol kitų krautuvėlių šeimininkai laikėsi atokiau, šiek tiek nepatikliai stebėdami mūsų permainas. Jie taip įpratę

181

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

šokoladinę laikyti turistų spąstais, vieta, kur vietiniams bai­su net įžengti, jog prireiks visų mano įtikinėjimo galių, kad ir juos prisiviliočiau prie mūsų durų.

Padėjo tai, kad viduje buvo pastebėtas Loranas. Nepaken- čiantis jokių permainų, gyvenantis savo įsivaizduojamame Paryžiuje, į kurį įsileidžiami tiktai tikri paryžiečiai. Kaip alko­holikas, jis buvo smaližius - be to, kurgi jis eis dabar, kai jo ka­vinė uždaryta? Kur ras savo neišsenkančių skundų klausytojų?

Jis pasirodė vakar per pietus, paniuręs, bet akivaizdžiai susi­domėjęs. Lankėsi čia pirmą kartą po atsinaujinimo, permainas įvertino rūgščia mina. Viena laimė, buvo ir kitų klientų: Rišaras ir Matiurenas užsuko pakeliui į parką prieš įprastą petankos* žaidimą. Atrodė, kiek sutriko pamatę Loraną - greičiausiai jie ilgą laiką buvo nuolatiniai „Le P’tit Pinson" klientai.

Loranas metė į juos niekinamą žvilgsnį.- Kažkam neblogai sekasi, - pasakė. - Ir kas gi čia bus -

kokia sumauta kavinė, ar ką?Nusišypsojau.-Jum s patinka?Loranas išleido savo mėgstamą garsą:- Mju! Visi vaidina turį tas sumautas kavines. Visi įsivaiz­

duoja, kad sugeba daryt tai, ką darau aš.- Aš apie tai nedrįsčiau nė svajoti, - atsakiau. - Šiais lai­

kais nelengva sukurti autentišką atmosferą.Loranas sušnarpštė.- Man gali to neaiškinti. Tolėliau yra kavinė „Café des

Artistes" - jos savininkas turkas, įsivaizduoji - o gretimais itališka kavinė ir angliška arbatos krautuvėlė, ir daugybė

„Costas" ir „Starbucks" - prakeikti jankiai, įsivaizduoja, kad

* Prancūziškas žaidimas metaliniais kamuoliais.

182

P E R M A I N A

jie išrado kavą... - Nužvelgė mane taip, tarsi galėčiau slėpti amerikietišką savo kilmę. - O kurgi ištikimybė? - sutrimita­vo. - Kur dingo gerasis senasis prancūzų patriotizmas?

Matiurenas apykurtis, galėjo ir negirdėti, bet Rišaras tik apsimetė, neabejoju.

- Buvo malonu, Jana. Mes jau eisim.Paliko pinigus ant prekystalio ir nesigręžiodami smuko

lauk, o Loranas išraudo ir grėsmingai išpūtė akis.- Tiedu bjaurybės, - užsivedė. - Šitiek kartų užsukdavo

išgerti alaus ir palošti kortomis, o dabar, kai ėmė nesisekti...Nusišypsojau savo labiausiai užjaučiama šypsena.- Suprantu, Loranai. Bet, žinote, šokoladinės - labai tradi­

ciškos. Tiesą sakant, esu tikra, jos atsirado anksčiau už kavi­nes, taigi yra autentiška Paryžiaus dalis. - Palydėjau j j, vis dar siautėjantį, prie staliuko, kurį tiedu tik ką paliko. - Gal pri­sėskite ir išgerkite puodelį? Aišku, mūsų sąskaita, Loranai.

Ir tai buvo tik pradžia. Už gėrimą ir apkepintus riešutus šokolade Loranas Pensonas stoja mūsų pusėn. Aišku, mums tokio kliento nereikia: veltėdis, prisikemša kišenes cukraus gabalėlių iš cukrinės ir valandų valandas sėdi prie mažo puo­delio - bet jis silpnoji šios nedidelės bendruomenės grandis, paskui Loraną būtinai atseks ir kiti.

Ponia Pino pasirodė šįryt - paprastai ji nieko neperka, tik įdėmiai apsižvalgo ir išeina, gavusi dovanų šokoladą. Žanas Luisas ir Popolis elgiasi taip pat, bet mergina, kuri šįryt pir­ko iš manęs triufelius, kaip pavyko išsiaiškinti, dirba duoni­nėje Trua Frer gatvėje, taigi paskleis žinią savo pirkėjams.

Ir ne vien dėl skonio, - bandys paaiškinti ji. Prabangūs tam­sūs romo triufeliai: įdaras su vos juntamu aitriosios paprikos prieskoniu, švelnus ir minkštas viduriukas, galiausiai karste-

183

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

Įėjusios kakavos dulkelės... Niekas negali paaiškinti kerin­čios Janos Sarbono šokoladinių triufelių vilionės.

Gal viskas dėl jų poveikio: pasijunti lyg stipresnis, ga­lingesnis, pagavesnis pasaulio garsams ir kvapams; ryškėja daiktų spalvos ir medžiaga, imi geriau suvokti save, tai, kas slypi po oda, jauti burną, gerklę ir jautrų liežuvį.

Tik vieną, siūlau.Jie ragauja. Jie perka.Jie perka tiek daug, kad Vianai tenka plušėti kiaurą dieną,

palikus mane tvarkytis krautuvėlėje ir ruošti karštą šokoladą tiems, kas užsuka pasėdėti. Labai pasistengę, galime suso­dinti šešis - ir pati vieta keistai traukia, ji nuramina ir kartu kelia nuotaiką, žmonės čia gali pamiršti savo rūpesčius, sė­dėti ir gerti šokoladą, kalbėtis.

Kalbėtis? Ir dar kaip! Išimtis tik viena Viana. Bet dar yra laiko. Visada sakau - pradėkim nuo mažų dalykėlių. Arba nuo didelių, jei turėsim galvoje storąjį Niką.

- Sveika, Batelių ponia! Kas pietų?- O ko norėtumei? - atsakiau. - Roželės su kremu, aitraus

šokolado plytelės, migdolinių sausainių su kooookosu. .. - įtai­giai ištempiu žodį, žinodama jo aistrą kokosams.

- Oho! Man nederėtų.Vaidina, aišku. Jis mėgsta apsimesti, jog priešinasi; droviai

vypso, suprasdamas, kad manęs neapgavo.- Paragauk, - siūlau.- Gal pusiukę.Perlaužti saldumynai, žinoma, nesiskaito. Kaip ir mažutis

puodelis šokolado su dar keturiais migdoliniais sausainiu­kais prie šono arba kavos pyragaitis, kurį atneša Viana, ar tas glajus, kurį jis išlaižo iš maišymo dubens.

184

P E R M A I N A

- Mano ma paprastai užmaišydavo daugiau, nei reikia, - pasakojo. - Kad paskui liktų ką išlaižyti iš dubens... Kartais ji užmaišydavo tiek glajaus, kad net aš viso neįveikdavau...

Jis staiga nutilo.- Tavo ma?- J i mirė. - Jo kūdikiškas veidas paniuro.- Tau jos trūksta, - tariau.Jis linktelėjo.- Ko gero.- Kada ji mirė?- Prieš trejus metus. Ji nukrito nuo laiptų. Gal buvo tru­

putį per stora.- Nelengva, - guodžiau, stengdamasi nesišypsoti.Truputį per stora turbūt reiškė kokių trijų šimtų svarų. Jo

veidas praranda išraišką, pilkšvai žalsvą spalvą keičia sidab­riškai pilka, - atpažįstu neigiamas emocijas.

Aišku, jis kaltina save. Žinau. Greičiausiai laiptų danga buvo atplyšusi; jis vėlavo grįžti iš darbo; jis dešimt lemtingų minučių per ilgai užsibuvo kepyklėlėje arba sėdėjo ant suo­liuko, stebėdamas pro šalį einančias merginas...

- Tu ne vienintelis toks, - pasakiau. - Zinai, visi panašiai jaučiasi. Kai mirė mama, aš kaltinau save...

Paėmiau jį už rankos. Po riebalais jo kauliukai buvo smul­kūs it vaiko.

- Buvau šešiolikos, kai tai atsitiko. Ir niekad nesilioviau galvojusi, jog dėl šito esu kalta. - Mano žvilgsnis buvo kupi­nas nuoširdumo, sukau ranką už nugaros, kad nesusijuokčiau. Aš iš tikrųjų šitaip galvoju - ir dėl labai rimtos priežasties.

Bet Niko veidas akimirksniu nušvito.- Tikrai? - paklausė.

185

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

Aš linktelėjau.Girdėjau, kaip atsiduso, švokštelėjo lyg karšto oro ba­

lionas.Nusisukau, kad paslėpčiau šypseną, ir ėmiausi šalia, ant

prekystalio, vėstančių saldainių. Jie kvepėjo taip nekaltai, vanile ir vaikyste. Tokie kaip Nikas retai susiranda draugų. Nuo kūdikystės storas berniukas, gyvenantis vienas su savo dar storesne mama; patogiai atrėmęs savo kūną į sofos atlošą, kol ji neramiai pritardama stebi jį, kaip jis valgo.

Tu ne storas, Nikai. Tik stambių kaulų. Šaunuolis, Nikai. Koks geras berniukas.

- Turbūt man nederėtų, - galiausiai prabilo. - Gydytojas sako, kad reikia numesti svorio.

Pakėliau antakius.- Ką jis išmano?Jis gūžtelėjo. Virpuliukai nubėgo žemyn rankomis.- Tu jautiesi gerai, tiesa? - paklausiau.Ta drovi šypsena.- Turbūt. Bėda ta, kad...-Kas?- N a... merginos, - nuraudo. - Na, ką jos mato? Didelį,

storą, riebų vyruką. Pagalvojau, jei numesčiau kiek svorio - kiek sustiprėčiau - gal tada, na žinote...

- Tu ne storas, Nikai. Tau nereikia keistis. Susirasi ką nors. Palauk ir pamatysi.

Jis vėl atsiduso.- Taigi. Ir kas čia bus?- Ruošiu migdolinių sausainių dėželę.Rišau kaspiną, kai vidun įėjo Alisa. Nelabai suprantu,

kam reikia kaspino - abu žinom, kad dėžutė bus atidaryta

186

P E R M A I N A

vos parsinešus namo - bet kažkodėl jam patinka būtent ši­taip; surišta geltono kaspino atraiža, nederanti prie didelių jo rankų.

- Sveika, Alisa, - pasisveikinau. - Minutėlę, tuojau tave aptarnausiu.

Tiesą sakant, užtrukau visas penkias. Alisai reikia laiko. Ji baugščiai stebi Niką. Greta jos šis atrodo tikras milžinas - alkanas milžinas, bet Nikui staiga atėmė žadą. Jis muisto­si - visais trim šimtais savo svarų - ir plačiu veidu plūsta raudonis.

- Nikai, susipažink su Alisa.Ji sušnabžda pasisveikindama.Nieko pasaulyje nėra lengviau. Piršto nagu įrėži ženklą

šokolado dėžutės atlase. Juk gali nutikti bet kas - netyčia, tačiau tai gali būti pradžia: posūkis kelyje; takas j kitą gy­venimą. ..

Viskas mainosi.Ji dar kažką sušnibždėjo. Nuleido akis j savo batus - ir

pamatė dėželę migdolinių sausainių.- Aš juos mėgstu, - pasakė Nikas. - Paragauk vieną su

manim?Alisa ima purtyti galvą. Bet jis atrodo mielas, sako ji sau.

Kad ir toks didelis, o turi kažin ką tokio, jis kažin kaip rami­namai vaikiškas, beveik pažeidžiamas. Ir jo akys ypatingos, mano ji; kažkokiu būdu jis privertė pagalvoti, kad galbūt - tik galbūt - ją supranta.

- Tik vieną, - paragina.Ir ženklas, įrėžtas ant dėžutės dangtelio, sušvinta pilka

šviesa - tai Triušio mėnulis, meilės ir vaisingumo ženklas, - ir vietoj įprastos gryno šokolado plytelės Alisa droviai pri-

187

ima puodelį mokos su puta, užkanda migdoliniu sausainiu, ir į lapkričio lietų jie išeina beveik vienu metu (o gal netgi drauge), ji nešina savo maža dėžele, jis - savo didele.

Stebiu, kaip Nikas išskleidžia raudoną milžiniško dydžio lietsargį su legendiniu užrašu Merde, il pleut! Ir iškelia jį virš mažosios Alisos. Jos juokas tolimas ir skaidrus, greičiau ne garsas, o prisiminimas. Stebiu, kaip jie eina grįsta gatve, ji klupinėja balose milžiniškais batais, jis iškilmingai laiko virš jų abiejų tą absurdišką skėtį, - tarsi filmukų meškiukas ir bjaurusis ančiukas iš kažkokios negirdėtos pasakos pakeliui į didįjį savo nuotykį.

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

4

Ketvirtadienis, lapkričio 22-oji

T R Y S P R A L E I S T I T JE R IO S K A M B U Č I A I IR N A C I O N A L I N I O I S T O -

rijos muziejaus nuotrauka su teksto žinute: Urvine moterie! Įsijunk savo telefoną! Tai mane prajuokino, bet širdis neat­lėgo; aš toms visokioms naujovėms nejaučiu tokios aistros kaip Tjeris, tad nesėkmingai pabandžiusi atsakyti į jo žinutę, paslėpiau telefoną virtuvės stalčiuje.

Vėliau jis paskambino. Atrodo, šį savaitgalį grįžti nepavyks, bet pažadąs grįžti kitą savaitę. Man savotiškai palengvėjo. Turėsiu laiko viską sutvarkyti, susiruošiu atsargas, priprasiu prie šios pasikeitusios krautuvėlės, jos įpročių ir klientų.

Šiandien vėl buvo užsukę Nikas su Alisa. Alisa nusipirko mažą dėželę šokoladinių saldainių - labai mažą dėželę, bet suvalgė juos pati, o Nikas kilogramą migdolinių sausainių.

- Niekaip negaliu atsivalgyti šitų bjaurybių, - guodėsi. - Jūs tik kepkit juos, Jana, gerai?

Nesusilaikiau, šyptelėjau iš tokios jo aistros. Jie sėdėjo prie staliuko prieš parduotuvę. Ji gėrė moką, jis karštą šokoladą su grietinėle ir zefyrais, mudvi su Zozi taktiškai laikėmės atokiau, virtuvėlėje (kol įėjo pirkėjas), o Rosetė išsitraukusi albumą visomis dėžutėje esančiomis spalvomis ėmė piešti išsišiepusias beždžiones ilgom uodegom.

189

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

- Ei, kaip gražu, - pagyrė Nikas, kai Rosetė padavė jam storos purpurinės kokosą ėdančios beždžionės portretą. - Tau turbūt patinka beždžionės, a?

Jis nutaisė Rosetei beždžionės snukį, tai sukėlė juoko pliūpsnį ir ženklą - Dar! Ji dažniau juokiasi. Pastebėjau. Iš Niko, iš manęs, iš Anukos, iš Zozi - gal kai kitą kartą už­suks Tjeris ir su juo pradės truputį daugiau bendrauti.

Alisa irgi juokėsi. Ji labiausiai patinka Rosetei galbūt dėl to, kad tokia maža, pati dar beveik vaikas su trumpa kartū­nine suknute ir pilkšvai melsvu paltuku. Gal dėl to, kad taip retai kalba; net su Niku, kuris sočiai atšneka už abu.

- Ta beždžionė panaši į Niką, - pratarė. Su suaugusiaisiais ji kalba pašnibždomis, lyg nenorom. Su Rosete jos tonas vi­sai kitoks. Balsas sodrus ir linksmas, ir Rosetė atsako nuos­tabia šypsena.

Taigi Rosetė mums visiems nupiešė po beždžionę. Zozi beždžionė ant visų keturių galūnių mūvi ryškiai raudonas kumštines pirštines. Alisos beždžionė elektrinio mėlynumo, laibu kūneliu ir juokingai ilga susiraičiusia uodega. Maniškė sutrikusi, slepia gauruotą savo snukį delnuose. Ji neabejoti­nai talentinga: piešinukai nesudėtingi, bet neįtikėtinai gyvi, vienu ar dviem pieštuko brūkštelėjimais įsigudrina perteikti veido išraiškas.

Mes vis dar juokėmės, kai vidun su savo pūkuotu abrikosų spalvos šuneliu įėjo ponia Liuzeron. Ponia Liuzeron gerai rengiasi, dėvi pilką megztą kostiumėlį, kuris slepia jos suap­valėjusį liemenį, ir puikaus kirpimo paltus, juodų ir anglies juodumo atspalvių. Ji gyvena viename tų didelių tinkuotais fasadais namų už parko; kasdien vaikšto į mišias, kas an­trą - pas kirpėją, išskyrus ketvirtadienius, kai ji pro mūsų

1 9 0

P E R M A I N A

krautuvėlę eina į kapines. Galėtų būti kokių šešiasdešimties metų, bet rankos išsukinėtos artrito, o siaurą veidą slepia pudros sluoksnis.

- Tris romo triufelius, j dėžutę.Ponia Liuzeron niekada nesako „prašau". Matyt, tai būtų

per daug miesčioniška. Bet ji įdėmiai nužvelgė storulį Niką, Alisą, tuščius puodelius ir beždžiones. Per smarkiai išpešioti antakiai pakilo į viršų.

- Žiūriu, jūs... perdažėte, - menkutė pauzelė prieš pasku­tinį žodį reiškė abejonę dėl tokio veiksmo išmintingumo.

- Pasakiška, ar ne? - tai Zozi.Ji nepratusi prie ponios manierų, ir ponia nuvėrė ją skvar­

biu žvilgsniu, įvertindama per ilgą sijoną, plastikine rožele susegtus plaukus, ant rankų barškančias apyrankes ir vyš­ninės spalvos medžiaginius batelius storais batais, šiandien apautus ant rožinės ir juodos spalvos kojinių.

- Kėdes mes patys išpaišėm, - kalbėjo ji, siekdama indo iš vitrinos, kad parinktų saldainių. - Pagalvojom, kad būtų puiku krautuvėlę padaryti kiek linksmesnę.

Ponia išspaudė kažką panašaus į šypseną, tokią kartais nutaiso balerina, kuriai labai spaudžia bateliai.

Zozi, nekreipdama dėmesio, kalbėjo toliau.- Tuojau. Triufeliai su romu. Štai prašome. Kokios spalvos

kaspino? Rausvas labai gražus. O gal raudono. Kaip manote?Ponia nepasakė nieko, nors Zozi, regis, atsakymo ir nelau­

kė. Ji sudėjo saldainius į mažą dėželę, užrišo kaspiną, prisegė popierinę gėlę ir padėjo ant prekystalio priešais.

- Šie triufeliai kažkokie kitokie, - tarė ponia, įtariai žvelg­dama į juos pro celofaną.

- Taip ir yra, - atsakė Zozi. - Jana juos pati gamina.

191

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

- Gaila, - pareiškė ponia. - Man patiko anie.- Šitie patiks dar labiau, - patikino Zozi. - Paragaukite.

Mes vaišiname.Reikėjo ją perspėti, kad veltui gaišta laiką. Miesto žmo­

nės įtariai vertina dovanas. Dažniausiai automatiškai atsisa­ko net menkiausio saldainiuko, lyg bijodami, kad kas nors nepamatytų. Ponia tyliai purkštelėjo - mandagi Lorano mju versija. Ji padėjo monetas ant prekystalio...

Ir kaip tik tada, regis, pamačiau tai. Vos pastebimas sprag­telėjimas pirštais, kai jos ranka susilietė su Zozi. Trumputis blyksnis pilkame lapkričio ore. Galėjo būti ir neoninės iška­bos iš anapus skvero atspindys - bet „Le P’tit Pinson" už­daryta, o gatvės žibintus įžiebs tik po gerų keturių valandų. Be to, tas blyksnis man buvo pažįstamas. Ta kibirkštis lyg elektra, plūstelinti iš vieno žmogaus į kitą...

- Paimkit, - pasakė Zozi. - Juk taip seniai neleidote sau pasilepinti.

Ponia irgi pajuto, ne tiktai aš. Mačiau, kaip akimirksniu pasikeitė veido išraiška. Po saugiu pudros ir kremo sluoks­niu - sutrikimas, ilgesys, vienišumas, netektis - jausmai pra­plaukė jos suvargusiu veidu lyg debesys...

Skubiai nukreipiau žvilgsnį. Aš nenoriu žinoti jūsų paslap­čių, pagalvojau. Nenoriu žinoti jūsų minčių. Pasiimkit savo kvailą šunėką, saldainius ir keliaukit namo, kol...

Per vėlu. Pamačiau.Kapinės. Didelis antkapis iš blyškiai pilko marmuro, van­

denyno bangos formos. Mačiau nuotrauką, įtaisytą akme­nyje: berniukas, kokių trylikos metų, įžūliai šypsosi į objek­tyvą, rodydamas dantis. Mokyklinė fotografija, greičiausiai paskutinė, daryta prieš jo mirtį, nespalvota nuotrauka, kur

192

P E R M A I N A

ne kur padažyta pasteliniais atspalviais. O po ja guli saldai­niai, eilės mažyčių dėžučių, ištižusių nuo lietaus. Po vieną kiekvieną ketvirtadienį, guli nepaliestos, perrištos geltonais, rožiniais, žaliais kaspinais...

Pakėliau akis. Ji žvelgė - bet ne į mane. Išsigandusios, už­gesusios žydros akys plačiai išplėstos ir keistai viltingos.

- Aš pavėluosiu, - prataria tyliai.- Jūs turite laiko, - švelniai atsako Zozi. - Prisėskite

valandėlę. Pailsinkite kojas. Nikas su Alisa jau ketino eiti. Nagi, - ji reikalauja, pajutusi, jog ponia rengiasi protestuo­ti. - Sėskite ir paragaukite šokolado. Lauke lyja, jūsų ber­niukas gali palaukti.

Mano nuostabai, ponia paklūsta.- Ačiū, - sako ir sėdasi į fotelį, ji absurdiškai nedera prie

tų ryškiai rožinių leopardo dėmių, ir valgo šokoladą užsi­merkusi, atrėmusi galvą į dirbtinio kailio pūkus.

Ir atrodo tokia rami - ir, taip, tokia laiminga.O lauke vėjas barškina naujai išpaišytą iškabą, ir lietus

teška į grindinio akmenis, ir gruodis jau vos už kelių širdies dūžių; ir apima toks saugumo, tikrumo jausmas, kad beveik pamirštu, jog mūsų sienos tėra popierinės, mūsų gyvenimai iš stiklo, kad vėjo šuoras gali mus parblokšti, kad žiemos pūga gali mus nunešti.

5

Penktadienis, lapkričio 23-ioji

T U R Ė J A U S U P R A S T I , K A D Č I A J I N A I P A S IS T E N G Ė . JU K K A D A I S E

Lankenėje ir pati būčiau taip dariusi. Pirma Alisa ir Nikas, taip keistai panašūs; jau buvau pastebėjusi, kad jam rūpi, kartą per savaitę eidavo pas gėlininkę pirkti gelsvųjų narcizų (jo mėgstamiausių), bet iki šiol vis neturėjo drąsos jos pakal­binti ar kur nors pakviesti.

Ir staiga, prie šokolado...Sutapimas, tariau sau.O dabar ponia Liuzeron, kadaise tokia atšiauri ir uždara,

leidžia savo paslaptis tartum kvapą iš buteliuko, kuris, visų nuomone, jau seniausiai išdžiūvo.

Ir tas saulėtas spindesys virš durų - net tada, kai lyja - ke­lia baimingą įtarimą, kad greičiausiai kažin kas bus palen­gvinęs mums užduotį, ir tas pirkėjų srautas, kurio pasku­tiniosiomis dienomis sulaukiame, priviliotas ne vien mūsų saldumynų.

Žinau, ką pasakytų mano motina.O kas negerai? Juk niekas nenukentėjo. Argi jie nėra šito verti,

Viana?Ar nesame vertos mes?

194

P E R M A I N A

Vakar norėjau perspėti Zozi. Paaiškinti, kodėl jai nederėtų kištis. Bet neišdrįsau. Sykį atvėręs paslapčių dėželę, gali ir nebeuždaryti. O aš, jaučiu, jai atrodau neišmintinga. Tokia pat šykšti, kokia ji dosni, lyg tas apgailėtinas kepėjas iš senos pasakos, kuris reikalavo mokėti už kepamos duonos kvapą.

Kas gi čia bloga? Ji pasakytų, žinau. Ką mes prarandame jiems padėdamos?

Ak, mažai trūko, jau būčiau pasakiusi. Bet kas kartą susi­laikydavau. Be to, tai galėjo būti sutapimas.

Tačiau šiandien nutiko dar šis tas. Sis tas, kas išsklaidė mano abejones. Netikėtas katalizatorius - Loranas Pensonas. Vien šią savaitę kelis kartus pastebėjusi jį „Le Rocher de Monmartre“. Jokia naujiena, tik, jeigu neklystu, ne šokola­das jį čia vilioja.

Sį rytą jis vėl sėdi čia: spokso į saldainius stikliniuose induose, šniukštinėja kainų etiketes, rūgščiu veidu vertina kiekvieną mūsų remonto smulkmeną, vis suniurnėdamas iš prastai slepiamo nepritarimo.

Mjii.Buvo viena tų saulėtų lapkričio dienų, tokių reta, todėl

tik brangesnė. Visai lyg vidurvasarį, aukštas tyras dangus ir miglos draiskanos žydrynėje.

- Graži diena, - pakalbinau.- Mju, - atsakė Loranas.- Tik žvalgotės, ar atnešti jums gėrimo?- Tokiomis kainomis?- Mūsų sąskaita.Kai kurie žmonės nemokamiems gėrimams tiesiog nesugeba

atsispirti. Loranas nenoromis atsisėdo, priėmė puodelį kavos su cukruje apkepintu riešutu ir pradėjo įprastą savo litaniją.

195

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

- Uždaryti mane šitokiu metų laiku - po velnių, tai juk susidorojimas, ne kitaip. Kažkas stengiasi mane sužlugdyti.

- Kas atsitiko? - pasiteiravau.Jis išklojo savo vargus. Kažkas paskundė, kad jis mikro­

bangų krosnelėje šildo maisto likučius; kažkoks idiotas apsi­nuodijo; tada užsiundė higienos inspektorių, kuris vos nor­maliai prancūziškai pakalba, ir nors Loranas su tuo vyruku elgėsi visiškai mandagiai, šis vis tiek dėl kažko įsižeidęs ir...

- Paukšt! Uždarė! Tiesiog taip! Rimtai, kur ritasi šalis, kurioje visiškai padorios kavinės - kavinės, veikiančios čia dešimtmečius - gali būti kažkokių sumautų pied-noir už­daromos. ..

Dėjausi besiklausanti, o pati tuo metu mintyse sudarinė­jau perkamiausių saldainių sąrašą ir tų, kurių atsargos jau senka. Apsimečiau, jog nepastebiu, kaip Loranas nesiklau­sęs ima dar vieną cukruje keptą riešutą. Tiek galiu leisti. O jam reikia išsipasakoti.

Netrukus iš virtuvės pasirodė Zozi, ten ji padėjo man ruošti šokolado plyteles. Loranas staigiai nutraukė savo tira­dą ir nuraudo iki ausų galiukų.

- Laba diena, Zozi, - pasakė perdėtai oriai.Ji šyptelėjo. Ne paslaptis, kad jis žavisi ja - kas nesižavė­

tų? - o šiandien ji buvo tokia graži su aksomine suknele iki žemės ir auliniais bateliais, tokio pat rugiagėlių mėlynumo.

Nenorom man jo pagailo. Zozi - patraukli moteris, o Loranas tokio amžiaus vyras, kurių galvas lengviausia ap­sukti. Ir dingtelėjo, kad dabar iki pat Kalėdų jis kas dieną sėdės čia, pas mus, kaulydamas nemokamos kavos, erzin­damas pirkėjus, vogdamas cukrų ir skųsdamasis, kad visas rajonas eina šuniui ant uodegos ir...

196

P E R M A I N A

Vos nepražiopsojau, buvau benusisukanti, - už nugaros ji pirštais parodė ženklą. Mano mamos ženklą, - kad nubai­dytų pikta.

Tsk-tsk, prapulk!Mačiau, kaip Loranas pliaukštelėjo sau per sprandą, tarsi

būtų įgėlęs vabzdys. Giliai įkvėpiau - per vėlai. Viskas jau buvo baigta. Taip natūraliai - kaip aš pati būčiau padariusi Lankenėje, jei ne šie paskutinieji ketveri metai.

- Loranai? - pašaukiau.- Reikia eiti, - pasakė Loranas. - Turiu darbų, žinot - nėra

kada gaišti laiko.Vis dar trindamas sprandą pakilo iš fotelio, kuriame sėdė­

jo visą pusvalandį, ir beveik bėgte išlėkė iš krautuvėlės.Zozi šyptelėjo.- Galų gale, - pasakė.Aš sunkiai atsisėdau ant kėdės.- Ar gerai jautiesi?Pažvelgiau į ją. Štai taip viskas prasideda: nuo smulkmenų;

nuo to, kas lyg ir nieko nereiškia. Bet po vienos smulkmenos seka kita ir dar kita, ir jau nė nepastebi, kaip viskas kartojasi, ir vėjas keičiasi, ir Gerieji žmonės užuodžia pėdsakus, ir...

Akimirką aš kaltinau Zozi. Šiaip ar taip, tai ji pavertė pa­prastą mano šokoladinę šituo piratų urvu. Kol ji nepasirodė, man visai patiko būti Jana Šarbono - tvarkytis krautuvėlėje, niekuo nesiskiriančioje nuo kitų krautuvėlių, mūvėti Tjerio žiedą, leisti gyvenimui tekėti pasroviui ir visiškai nesikišti.

Bet viskas pasikeitė. Toks menkniekis, kaip spragtelėji­mas pirštais, ir ketverių metų lyg nebūta, ir moteris, kuri jau seniausiai turėtų būti mirusi, atmerkia akis ir, regis, ima kvėpuoti...

l97

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

- Viana, - tarė ji švelniai.- Tai ne mano vardas.- Bet buvo toks, tiesa? Viana Rošė.Linktelėjau.- Buvusiame gyvenime.-Jis neprivalo būti buvęs.Neprivalo? Pavojingai viliojanti mintis. Vėl tapti Viana;

prekiauti stebuklais, žadinti tuos stebuklus žmonėse...Turėjau jai pasakyti. Tai reikia baigti! Ne jos kaltė; bet

negaliu leisti, kad šitai tęstųsi. Gerieji žmonės vis dar seka mūsų pėdsakais, kaip visada aklai, bet nepaliaujamai atkak­liai. Jaučiu juos, brendančius per rūką, grabaliojančius ore ilgais pirštais, besidairančius, ar nepamatys bent menkiausio blyksnio ar spindesio.

- Žinau, kad stengiesi padėti, - tariau. - Bet mes ir pačios galim susitvarkyti...

Ji išlenkė antakius.- Supranti, apie ką kalbu, - nesugebėjau to ištarti. Tik

paliečiau saldainių dėžutę, ant kurios dangtelio buvo įrėžta paslaptinga spiralė.

- O, aišku. Turi galvoje tokią pagalbą, - žvelgė į mane smalsiai. - Kodėl? Kas negerai?

- Tu nesuprasi.- Kodėl? - pakartojo. - Mes tokios pat, tu ir aš.- Mes ne tokios pati - balsas skambėjo per garsiai, ir aš

drebėjau. - Aš tais dalykais nebeužsiimu. Aš paprasta. Aš nuobodi. Gali paklausti kieno nori.

- Kaip žinai, - paskutiniu metu tai mėgstamiausi Anukos žodžiai, palydimi gūžtelėjimo visu kūnu - taip paauglės

198

P E R M A I N A

mergaitės išreiškia nepritarimą. Tai buvo akivaizdžiai juo­kinga, bet man visai nesinorėjo juoktis.

- Atleisk, - pasakiau. - Aš suprantu, kad nori gero. Bet vaikai - jie pasigauna tokius dalykus. Prasideda lyg nuo žai­dimo, o paskui darosi nebevaldoma.

- Ar taip ir nutiko? Ar viskas tapo nebevaldoma?- Nenoriu kalbėti apie tai, Zozi.Ji prisėdo šalia manęs.- Nagi, Viana. Negi jau taip blogai. Man gali papasakoti.Štai dabar aš išvydau Geruosius žmones; jų veidus; jų ki­

bias rankas. Įžvelgiau juos Zozi veide, girdėjau jos balse, įti- kinėjančiame, išmintingame ir tokiame maloniame...

- Susitvarkysiu, - pasakiau. - Visada susitvarkau.Ak tu, melage.Vėl Rudžio balsas, toks aiškus, kad vos neapsidairiau, kur

jis. Šiuose namuose per daug vaiduoklių, pagalvojau. Per daug kalbų apie kitą laiką, kitą vietą, o visų blogiausia, apie tai, kaip viskas galėtų būti kitaip.

Pasitrauk, ištariau jam tylomis. Dabar aš kitas žmogus. Leisk man gyventi.

- Susitvarkysiu, - pakartojau, vos šyptelėjusi.- Na, jei kada manęs prireiktų...Linktelėjau.- Aš paprašysiu.

Pirmadienis, lapkričio 26-oji

Š I A N D I E N S I U Z A N O S V ĖL N E B U V O M O K Y K LO JE . JI E S Ą SE R G A

gripu, bet Šantalė sako, kad dėl plaukų. Šantalė ir šiaip ne­daug su manim bendraudavo, bet kai ėmiau draugauti su Žanu Lu, ji pasidarė bjauresnė nei visada, jei tai įmanoma.

Ji visą laiką kalba apie mane. Apie mano plaukus, mano drabužius, mano įpročius. Šiandien apsiaviau naujus batelius (paprasti, visai gražūs, bet ne tokie kaip Zozi), ir apie juos pliurpia visą dieną, klausinėja, kur pirkau, kiek jie kainavo, ir prunkščia (jos pačios esą pirkti kažkur Eliziejaus laukuose, bet netikiu, kad net jos motina būtų šitiek mokėjusi), klausi­nėja, kur kirpausi plaukus, kiek kainavo, ir vėl prunkščia...

Nesuprantu, kas čia tokio? Paklausiau Žano Lu, ir jis pa­aiškino, kad ji turbūt labai savimi nepasitiki. Na, greičiausiai taip ir yra. Bet praeitą savaitę išvien nesibaigė bėdos. Nuo suolo dingdavo knygos, mano kuprinė vis krisdavo, o daiktai

„netyčia" išsibarstydavo ant grindų. Vaikai, kurie man šiaip visai patinka, staiga atsisakė su manim sėdėti. O vakar ma­čiau Sofi ir Liusi žaidžiant su mano kėde kvailą žaidimą: vaidino, kad ji esą užkrėsta, ir stengėsi atsisėsti kiek įmano­ma toliau nuo mano vietos, lyg ten būtų kažkas šlykštaus.

P E R M A I N A

O dar mes žaidėm krepšin j, aš visus savo drabužius kaip visada pasikabinau drabužinėje, bet vėliau ten grįžusi nebe­radau naujųjų batelių, kažkas buvo paėmęs, visur išieškojau, kol galiausiai Farida parodė užkištus už radiatoriaus, nutrin­tus ir dulkinus, bet vis tiek negalėčiau įrodyti, jog tai Santalės darbas, nors tikrai tai žinojau.

Tiesiog žinojau.Paskui ji prisikabino prie šokoladinės.- Girdėjau, ji labai šauni, - pasakė. Ir tas prunkštelėjimas,

tarsi šauni būtų koks slaptažodis, kurį gali suprasti tiktai ji ir jos draugės. - Kaip ji vadinasi?

Nenorėjau sakyti, bet pasakiau.- Ooooo... šaunu, - įvertino Santalė, ir jos vėl suprunkštė,

visas jos draugių būrelis: Liusi, Danielė ir kitos prisiplakėlės, tokios kaip Sandrina, kuri šiaipjau būdavo visai maloni, bet dabar su manim kalbasi tik tada, kai šalia nėra Santalės.

Dabar jos visos truputį panašios į ją, tarsi buvimas Santale būtų užkrečiamas, lyg kokie žavesio tymai. Visų vienodai ištie­sinti plaukai, išskirstyti sruogomis, susegtomis mažais segtu­kais galiukuose. Visos vienodai kvepia (šią savaitę tai „Angel") ir dažosi to paties atspalvio perlamutriniais rožiniais lūpų da­žais. Numirsiu, jeigu jos pasirodys krautuvėlėje. Žinau, kad numirsiu. Tikrai numirsiu. Jos spoksos ir kikens - iš manęs, iš Rosetės, iš Maman ir jos iki alkūnių šokoladuotų, lyg su pirš­tinėm, rankų, iš jos viltingos išraiškos - ar jos tavo draugės?

Vakar papasakojau Zozi.- Na, tu pati žinai, ką daryti. Tėra vienas kelias, Nanu,

privalai pasipriešinti. Turi kirsti atgal.Žinojau, kad ji taip pasakys. Zozi kovotoja. Bet yra da­

lykų, kurių iš principo negalima daryti. Be abejo, suprantu,

201

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

po mūsų kalbų aš daug geriau atrodau. Labiausiai dėl to sto­vėjimo tiesiai ir išmoktos žudančios šypsenos; bet dabar ir rengiuosi dažniau tai, kas patinka man, o ne tai, ką, Maman nuomone, derėtų vilkėti, ir nors šitaip dar labiau išsiskiriu iš kitų, jaučiuosi daug smagiau, daug labiau savimi.

- Na, nieko baisaus, viskas praeina. Bet kartais, Nanu, to nepakanka. Tai supratau mokykloje. Turi pamokyti jas vieną kartą visiems laikams. Jeigu jos krečia tau piktus pokštus, nepasiduok - atsakyk tuo pačiu.

Jei tik galėčiau.- Tai ką, paslėpti jos batus?Zozi pažvelgė į mane tuo savo žvilgsniu.- Ne, aš turėjau galvoje ne batus!- O k ą ?- Pati žinai, Ane. Esi tai dariusi.Prisiminiau tą kartą eilėje prie autobuso, Siuzi ir jos kepu­

rę, ir ką aš pasakiau...Tai ne aš. Aš to nepadariau.Bet paskui prisiminiau Lankenę, visus žaidimus, kuriuos

mes žaisdavome, ir Rosetės Nelaimes, ir Šlepetę, ir ką Zozi padarė angliškoje arbatinėje, ir spalvas, ir nedidelį kaimelį prie Luaros su maža mokykla, ir karo memorialą, ir smėlė­tus upės krantus, ir žvejus, ir mielą senukų porą kavinėje, ir... kaip jis ten vadinosi?

Lavezai, sušnibždėjo tylus balsas mano galvoje.- Lavezai, - pasakiau.- Kas atsitiko, Nanu?Staiga man ėmė svaigti galva, akimirksniu. Atsisėdau

ant kėdės - nupėduotos mažais Rosetės ir dideliais Niko delnais.

2 0 2

P E R M A I N A

Zozi žvelgė j mane įdėmiai, jos žydros akys prisimerkė ir pasidarė labai ryškios.

- Nėra tokio dalyko kaip burtai, - pasakiau.- Kad yra, Nanu.Papurčiau galvą.- Zinai, kad yra.Ir - kokią akimirką - aš supratau, kad yra. Tai svaigino

ir kartu kėlė baimę, tarsi eitum labai siaura stačios uolos at­braila pučiant vėjui, kai apačioje kunkuliuoja ir daužosi van­denynas, o tarp jūsų nėra nieko - tiktai tuščia erdvė.

Pažvelgiau į ją.- Aš negaliu, - pasakiau.- Kodėl?Aš išrėkiau:- Tai buvo nelaimė! - akys peršėjo lyg smėlio pripiltos, šir­

dis daužėsi, ir visą laiką tas vėjas, tas vėjas...- Gana, Nanu. Viskas gerai. - Ji apglėbė mane, įsikniau­

biau degančiu veidą jai į petį. - Neprivalai daryti nieko, ko nenori. Aš tavim pasirūpinsiu. Bus labai puiku.

Ir taip gera buvo užsimerkus rymoti jai ant peties, uos­ti sklindantį šokolado kvapą, jog akimirką tikrai patikė­jau - kad viskas bus šaunu, kad Santalė su kompanija paliks mane ramybėje, nes kai Zozi šalia, negali atsitikti nieko labai blogo.

*

Ko gero, žinojau, kad vieną dieną jos pasirodys. Gal Siuzi joms pasakė, kur mane rasti - o gal aš pati pasakiau kurią dieną, kai dar maniau, jog šitaip galima susirasti draugų. Bet

20 3

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

šokas vis dėlto buvo didelis. Taip pamatyti jas visas čia - tur­būt atvažiavo metro, užlėkė į Kalvą, kad mane aplenktų, ir...

- Sveika, Ane! - Tai Nikas su Alisa prie šono, jie kaip tik išeidinėjo. - Ten tikras vakarėlis - matyt, tavo mokyklos draugės.

Pastebėjau, kad jis kiek išraudęs. Aišku, jis stambus, daug judėdamas ima dusti, bet kaip tik tada pajutau įtampą, rau­donis nudažė ne tik jo veidą, bet ir spalvas, lyg perspėjimas, kad tuoj tuoj atsitiks kažkas negera.

Net apsižvalgiau j šalis. Diena buvo šlykšti: Žanui Lu per pietų pertrauką teko išeiti namo - turbūt koks nors vizitas pas gydytoją, o Šantalė, kas dar baisiau, visą dieną kabinėjo- si prie manęs, šaipėsi, vis kamantinėjo kur tavo kavalierius? Plepėjo apie pinigus ir visokias dovanas, kurias ji gausianti per Kalėdas.

Turbūt ir čia ateiti ji sugalvojo. Šiaip ar taip, ji buvo čia, laukė, kol grįšiu namo. Jos visos buvo čia - Liusi, Danielė, Šantalė ir Sandrina - sėdėjo, priešais pasistačiusios keturis kokos stiklus, ir kikeno lyg maniakės.

Teko eiti vidun. Nebuvo kur pasislėpti, ir apskritai tokie žmonės kaip aš nesprunka. Uždususi sumurmėjau Aš esu nuostabi, nors, tiesą sakant, jaučiausi anaiptol ne nuostabiai: buvau pavargusi, džiūvo burna ir šiek tiek pykino. Norėjau pasėdėti prie televizoriaus, pasižiūrėti su Rosete kokį kvailą vaikišką filmą, gal paskaityti knygą...

Man įėjus, Šantalė kalbėjo.-Jū s matėt, kokio jis dydžio? - tarškėjo spigiu savo balsu. -

Kaip sunkvežimis...Apsimetė nustebusi, kai įėjau. Kurgi ne.- Ooo, Anė. Ar čia tavo kavalierius?

2 0 4

P E R M A I N A

Visos suprunkštė.— Oooo, mielas.Truktelėjau pečiais.-J is draugas.Zozi sėdėjo prie prekystalio, apsimesdama, kad nesiklau­

so. Ji žvilgtelėjo į Santalę, tada metė man klausiamą žvilgs­nį — Ar šita?

Linktelėjau su palengvėjimu. Nežinau, ko iš jos tikėjau­si - gal kad išgrūs jas lauk arba privers išpilti gėrimą, kaip pasielgė su ta padavėja anglų arbatinėje, ar paprasčiausiai pasakys išeikite...

Todėl buvau priblokšta, kai užuot pasilikusi, padėjusi man, ji paprasčiausiai atsistojo ir pasakė:

- Tu pasėdėk, pasikalbėk su draugėmis. Aš būsiu galiniam kambaryje, jeigu manęs prireiks. Pasilinksminkit. Gerai?

Ir tai pasakiusi ji mane paliko, mirktelėjusi su šypsena, lyg manytų, jog mėgstamiausia mano pramoga - būti drasko­mai vilkų.

7

4Antradienis, lapkričio 27-oji

K E IS T A , B A IS U S N E N O R A S P R I P A Ž I N T I SAVO S U G E B Ė JIM U S .

Atrodytų, toks vaikas kaip ji turėtų tik džiaugtis būdamas šitoks. Ir tas žodelis nelaimė...

Viana irgi jį vartoja, kalbėdama apie nepageidaujamus ir nepaaiškinamus dalykus. Tarsi tokie dalykai egzistuotų mūsų pasaulyje, kur viskas yra susiję, subtiliai ir stebuklingai supinta, tarsi šilko sruogos gobelene. Niekas neatsitinka ne­tyčia; niekas niekada neprapuola. O mes, ypatingosios, - tos, kurios gali matyti, - keliaujame per gyvenimą, rinkdamos gijas, megzdamos jas draugėn, ausdamos mažus, gerai ap­galvotus vaizdelius milžiniško paveikslo rėmuose...

Juk tai nuostabu, Nanu? Kaip nuostabu, kaip nauja, gražu ir įspūdinga? Nejau nenori būti viso to dalimi? Rasti savo pačios lemtį šiame gijų raizginyje - suteikti joms formą - ne atsitiktinę, bet apgalvotą?

Po penkių minučių ji susirado mane virtuvėje. Buvo iš­blyškusi iš vos tramdomo įniršio. Pažįstu tą jausmą; dras­kantis bejėgiškumas, pykinantis-iki-skrandžio, pykinantis- iki-sielos gelmių.

- Padaryk, kad jos išeitų, - pareiškė. - Nenoriu, kad būtų čia, kai grįš Maman.

2 0 6

P E R M A I N A

Tai reiškė: nenoriu įduoti joms į rankas dar galingesnio ginklo.Buvau kupina užuojautos.-Jos mūsų klientės. Ką galiu padaryti?Ji žiūrėjo į mane.- Aš rimtai, - kalbėjau. - Juk jos tavo draugės.- Jos ne draugės!- Ak. Tokiu atveju... - apsimečiau dvejojanti. - Tokiu atve­

ju gal ir ne tokia baisi Nelaimė, jei mudvi... truputį įsikišime.Jos spalvos sušvito vien nuo minties.- Maman sako, kad tai pavojinga.- Turbūt Maman tam turi savo priežasčių.- Kokių priežasčių?Gūžtelėjau.

- Matai, Nanu, suaugusieji kartais slepia žinias nuo vaikų, kai stengiasi juos apginti. Retsykiais ne tiek vaikus, kiek save šitaip bando apsaugoti nuo pasekmių, kurias tas žinojimas gali sukelti...

Atrodė, tai ją pribloškė.- Manai, ji man melavo? - paklausė.Tai buvo rizikinga, supratau. Bet aš ne kartą esu rizika­

vusi - be to, ji pati nori būti suviliota. Kiekvieno gero vaiko širdyje glūdi maištininkas, trokštantis pasipuikuoti valdžia, nuversti tuos dievukus, kurie save vadina mūsų tėvais.

Anė atsiduso.- Tu nesupranti.- Oi, dar ir kaip suprantu. Tu bijai, - kalbėjau. - Tu bijai

būti kitokia. Manai, jog dėl to išsiskiri iš kitų.Kurį laiką ji apie tai galvojo.- Ne dėl to, - galiausiai pasakė.- Tai dėl ko? - paklausiau.

2 0 7

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

Ji žvelgė j mane. Už durų j krautuvėlę buvo girdėti neaiš­kūs, spigūs, nieko gero nežadantys paauglių balsai.

Nusišypsojau jai užuojautos kupina šypsena.-Ju k žinai, jos niekada nepaliks tavęs ramybėje. Dabar

jos žino, kur gyveni. Gali grįžti čia bet kada. Jos jau užsi­kabino už Niko...

Pastebėjau, kaip krūptelėjo. Žinau, kaip jis jai patinka.- Nori, kad jos čia ateidinėtų kas vakarą? Sėdėtų čia, juok­

tųsi iš tavęs?- Maman jas išvarytų, - pasakė, nors neatrodė labai tuo tikra.- O kas po to? - paklausiau. - Esu mačiusi, kaip būna.

Taip nutiko ir mums su mama. Iš pradžių smulkmenos, da­lykėliai, su kuriais, manėm, galima susidoroti - kvaili pokš­tai, vagiliavimai, grafitai naktimis ant langinių. Zinai, jei nėra kitos išeities, prie šito įmanoma priprasti. Nemalonu, bet gyventi galima. Deja, tuo viskas nesibaigia. Jie nieka­da nenurimsta. Šunų mėšlas ant slenksčio; keisti telefono skambučiai vidury nakties; akmenys per langus; o po to vie­ną dieną benzinas per pašto dėžutės skylę - ir viskas paskęs­ta dūmuose...

Žinau, ką kalbu. Taip vos nenutiko. Okultinis knygynė­lis traukia žvilgsnius, ypač jei jis toliau nuo miesto centro. Laiškai j vietinę spaudą; atsišaukimai, smerkiantys Heloviną; net nedidukė demonstracija prieš krautuvėlę su ranka rašy­tais plakatais: pustuzinis teisingų pažiūrų parapijiečių kaip pamišę reikalauja, kad mus uždarytų.

- Ar ne taip atsitiko Lankenėje?- Lankenė - kitas reikalas, - ji sužaibavo akim į duris.Jaučiau, kaip karštligiškai dirba jos galva. Mažai trūko,

jaučiau, kad oras pritvinkęs elektros...

2 0 8

P E R M A I N A

- Padaryk tai, - raginau.Ji pažvelgė į mane.- Padaryk. Pažadu, tikrai nėra ko bijoti.Jos akys blizgėjo.- Maman sako...- Tėvai žino ne viską. Anksčiau ar vėliau tau teks išmokti

pačiai savimi pasirūpinti. Eik. Nebūk auka, Nanu. Nesileisk jų baidoma, nebėk.

Ji galvojo apie tai, bet mačiau, jog mano žodžiai dar ne­pasiekė tikslo.

- Yra baisesnių dalykų nei pabėgimas, - tarė.- Ar taip sako tavo mama? Ar dėl to pasikeitė vardą? Ar

dėl to ji tave šitaip prigąsdino? Kodėl nepapasakoji, kas atsi­tiko Lavezuose?

Šį kartą pataikiau tiksliau. Bet nepakankamai tiksliai. Jos veide pasirodė atkakli mina, tokią mėgsta nutaisyti paauglės mergaitės; mina, kuri sako: kalbėk kalbėk nekalbėjusi...

Tada aš jai bakstelėjau. Tik kartelį. Priverčiau sumirgėti savo spalvas; siekiau paslapties, kad ir kokia ji...

Ir pamačiau - bet tik probėgšmom - eilė vaizdų, lyg rūkas virš vandens.

Vanduo. Taip ir yra. Upė, pagalvojau. It sidabrine katė, maža katytė, amuletas - juos apšvietė Helovino žibintas. Vėl siekte- lėjau, dabar jau beveik liesdama... tada...

BAM!Jausmas lyg atsitrenkus į elektrinę tvorą. Srovė pervė­

rė kiaurai, nusviedė mane atgal. Rūkas išsisklaidė, vaizdai subyrėjo; atrodė, kiekvienas mano kūno nervelis net traška nuo elektros perkrovos. Supratau, jog taip atsitiko netyčia - energijos pertekliaus pliūpsnis, lyg vaiko trypimas kojomis;

2 0 9

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

kad aš būčiau turėjusi bent pusę tiek galios, kai buvau jos amžiaus...

Anė žvelgė į mane, sugniaužusi kumščius.Nusišypsojau.- Tu talentinga.Papurtė galvą.- O taip, tikrai. Tu labai talentinga. Gal net gabesnė už

mane. Talentas...- Kurgi ne... - prakalbo tyliu, įtemptu balsu. - Irgi mat

talentas. Aš mieliau rinkčiaus gabumą šokiams ar dailei. - Staiga ji krūptelėjo nuo galvon šovusios minties. - Nepasa­kysi Maman?

- Kodėl turėčiau? - paklausiau. - Ką? Manai, tik tu viena moki saugoti paslaptis?

Ji ilgai tyrinėjo mano veidą.Girdėjau, kaip lauke suskambo vėjo varpeliai.- Jos išėjo, - pasakė Anė.Iš tikrųjų pažvelgusi vidun pamačiau, jog mergaičių nebė­

ra, liko tik išstumdytos kėdės, pusiau nugertos kokos skar­dinės bei kramtomosios gumos, plaukų lako, sausainių ir silpnas paaugliško prakaito kvapas.

- Jos sugrįš, - pasakiau atsargiai.- Gal ir ne, - atsiliepė Anė.- Na, jei prireiks pagalbos...- Aš paprašysiu, - atsakė.

Paprašysiu, paprašysiu. Kas aš jums - fėja krikštamotė?Pirmiausia tų Lavezų, aišku, ieškojau internete ir nieko nera­

dau: nei informacinio puslapio turistams, nei menkiausios užuo­minos apie kokią nors šventę ar šokolado krautuvėlę. Rausdamasi

210

P E R M A I N A

toliau, aptikau vienintelę užuominą apie vietinę crėpierie, paminė­tą kulinariniame žurnale. Savininkė - našlė Fransuaza Simon.

Ar tai gali būti dar viena Vianos pavardė? Jmanoma; nors apie pačią moterį straipsnyje neužsiminta. Bet vienas te­lefono skambutis, ir pėdsakas jau vyniojasi. Atsiliepė pati Fransuaza. Jos balsas ragelyje buvo sausas ir įtarus, balsas moters, įžengusios į septintą dešimtį. Prisistačiau esanti žurnalistė. Ji pasakė, kad niekada nėra girdėjusi apie Vianą Rošė. Jana Sarbono? Irgi ne. Viso gero.

Lavezai - nedidelis miestelis, beveik kaimas, kaip supran­tu. Yra bažnyčia, pora parduotuvių, blyninė, kavinė, karo memorialas. Aplink daugiausia ūkinės žemės: saulėgrąžos, kukurūzai ir vaismedžiai. Pro šalį tekanti upė panaši į ilgą rusvą šunį. Niekuo neišsiskirianti vieta, bent taip galima pa­manyti - bet kažkas miglotai ataidi. Kažkas blyksi atminty­je - kažin kokia stulbinama žinia...

Nuėjau į biblioteką; paprašiau archyvinės medžiagos. Jie turi visus Ouest-France numerius, saugomus diskeliuo­se ir mikrofilmuose. Pradėjau vakar vakare, šeštą valandą. Ieškojau dvi valandas, tada išėjau į darbą. Rytoj užsiimsiu tuo pačiu - ir vėliau - kol išsiaiškinsiu, kas tai. Ta vieta yra raktas - Lavezai prie Luaros. Kai jį surasiu, kas žino, kokias paslaptis šis raktas gali atverti?

Mano mintys vis grįžta prie Anos. Paprašysiu, - žadėjo man aną vakarą. Bet kad prašytum pagalbos, turi kažko rei­kėti - labai reikėti, tokių varganų nemalonumų kaip Žiulio Renaro licėjuje negana. Taip, kad atsargumą nupūstų vėjas ir jos abi pultų į glėbį savo gerajai draugei Zozi.

Žinau, ko jos bijo.Bet ko joms reikia?

211

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

Šiandien popiet likus viena krautuvėlėje, kol Viana išvedė Rosetę pasivaikščioti, užlipau viršun apžiūrėti jos daiktų. Kaip suprantate, tai subtilu - paprasta vagystė manęs ne­domina, mano siekiai daug didesni. Pasirodo, nedaug ji jų ir turi: drabužių spinta, daug paprastesnė nei mano, ant sie­nos įrėmintas paveiksliukas (greičiausiai pirktas marché aux puceš), iš skiaučių durstytas lovos užtiesalas (turbūt rankų darbo), trejos poros batų - visi juodi, ar gali būti kas nuo­bodžiau? Ir galiausiai po lova - auksas: medinė dėžutė, batų dėžės dydžio, pilna įvairiausio šlamšto.

Nors pati Viana Rošė turbūt taip negalvoja. Aš įpratusi gyventi iš visokių dėžių ir krepšių, žinau, kad jose žmonės ne niekus kaupia. Daiktai, sudėti į dėžutę, - gyvenimo dė- lionės dalelės; daiktai, kurių ji negali išmesti; jos praeitis, jos gyvenimas, jos širdies paslaptys.

Kuo atsargiausiai ją atidariau. Viana uždara, dėl to pa­sidariusi labai įtari. Ji tiksliai prisimins, kaip buvo padėtas kiekvienas popieriaus lapelis, kiekvienas daiktelis, kiekvie­nas siūlelis, kiekviena skiautelė, kiekviena dulkelė. Ji supras, jei kas nors bus paliesta; bet mano vizualinė atmintis ideali, tikrai nieko nesujauksiu.

Ir kyla, vienas po kito. Vianos Rošė gyvenimo konspektas. Pirmiausia Taro kortų rinkinys - nieko ypatinga, paprasta malka iš Marselio, bet akivaizdžiai daug naudotos ir pagel­tusios nuo senumo.

Po jomis dokumentai - Vianos Rošė pasas ir Anukos gimi­mo liudijimas ta pačia pavarde. Taigi, pamaniau, Anuka virto Ane, kaip Viana tapo Jana. Jokių Rosetės dokumentų, o tai gana keista, bet yra jau negaliojantis Žanos Rošė pasas, kuris turbūt priklausė Vianos motinai. Iš nuotraukos galiu spėti,

212

P E R M A I N A

kad ji nebuvo labai panaši j Vianą - bet, antra vertus, Anuka nėra labai panaši j Rosetę. Gabalas išblukusio kaspino, ant jo kabo katės formos laimės amuletas. Toliau kelios nuotrau­kos - vos koks tuzinas, ne daugiau. Jose atpažįstu mažesnę Anūką, jaunesnę Vianą, nespalvotoje - jaunesnę Žaną. Visos kruopščiai sudėtos drauge su keliais labai senais laiškais ir pluošteliu laikraščių iškarpų ir perrištos kaspinu. Atsargiai skleisdama, saugodama pageltusius kraštus ir trapius sulen­kimus, aptikau straipsnį apie šokolado festivalį Lankenė-su- Tane, iškirptą iš vietinio laikraščio. Labai panašų į tą, kurį jau buvau mačiusi, bet nuotrauka didesnė, joje Viana su kitais dviem žmonėmis - moterimi ir vyru, ji ilgaplaukė, vilki kaž­kokį languoto audinio paltą, jis sutrikęs šypsosi į objektyvą. Turbūt draugai? Straipsnyje neminimos jokios pavardės.

Kita iškarpa iš Paryžiaus laikraščio, sutrinta ir parudavusi tarsi negyvas lapas. Bijau net išskleisti, bet ir taip matau, kad joje rašoma apie daugiau nei prieš trisdešimt metų iš auto­mobilio pagrobtą mažą mergaitę Silvianą Kajų. Kita iškarpa naujesnė, straipsnis apie neįprastą viesulą Lavezuose, ma­žame kaimelyje prie Luaros. Keista, galima pagalvoti, juk elementarūs dalykai, bet gana svarbūs Vianai Rošė, kad visą gyvenimą jau tiek metų visur juos vežiotųsi ir slėptų šioje dėželėje - jau kurį laiką neliečiamus, taip bent spėju iš dul­kių sluoksnio...

Tai štai kokie tavo vaiduokliai, Viana Rošė. Keista, atrodo labai jau kuklūs. Maniškiai daug įspūdingesni; bet vėlgi - aš kuklumo nevertinu. Galėjai prasisukti daug geriau, Viana. Mano padedama gal ir dabar dar gali.

Praėjusį vakarą daug valandų prasėdėjau prie savo nešio­jamojo kompiuterio, gerdama kavą, stebėdama neonines

213

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

lempas lauke ir vėl iš naujo ir iš naujo ieškodama atsaky­mo į klausimą. Daugiau nieko apie Lavezus; daugiau nieko apie Lankenę. Jau buvau ėmusi tikėti, kad Viana Rošė yra toks pat sunkiai pagaunamas padaras kaip ir aš, išmesta ant Monmartro kalvos, be praeities, nepasiekiama.

Absurdas, žinoma. Nepasiekiamų nebūna. Bet išsekus vi­soms užklausų temoms, liko tik vienas kelias, kaip tik dėl to ir sėdėjau ieškodama iki giliausios nakties.

Aišku, negalima sakyti, kad aš bijau. Tiesiog šie dalykai kartais būna labai nepatikimi, sukelia daugiau klausimų nei atsakymų - be to, jei Viana įtarė, ką padariau, neturiu nė menkiausios galimybės prie jos priartėti.

Tačiau rizika - viena žaidimo dalių. Jau labai seniai nesė­dėjau prie krištolo rutulio - mano sistema paremta praktiš­kesniais metodais nei varpelis, knyga ir žvakė; beje, devy­niais kartais iš dešimties internete rezultatų gauni greičiau. Bet šį kartą reikia kūrybiškumo.

Porcija džiovintos, sutrintos ir ištirpintos karštame vande­nyje kaktuso šaknies padeda pasiekti reikiamą dvasios būse­ną. Tai pulke, dieviškas actekų svaigalas, šiek tiek patobulin­tas, kad tiktų mano tikslams. Tada Rūkstančio veidrodžio ženklas, įbrėžtas ant dulkinų grindų ties kojomis. Aš sėdžiu sukryžiavusi kojas, nešiojamasis kompiuteris padėtas priešais, ekrane koks nors abstraktus vaizdelis, ir laukiu nušvitimo.

Mano mama tikrai tam nebūtų pritarusi. Ji pranašavimui visada rinkdavosi tradicinį krištolo rutulį, nors ypatingu atveju gal būtų tenkinusis ir pigesne alternatyva - stebuklin­gu veidrodžiu ar Taro kortomis. Kartoju, - būtų; šiaip ar taip, jai svarbiausia buvo pats daiktas, ir net jei kada per kurį iš jų išties patyrė tikrą apreiškimą, aš bent jau nesu girdėjusi.

214

P E R M A I N A

Yra keletas populiarių mitų apie aiškiaregystę. Vienas jų, kad tam reikalingas specialus įtaisas. Nesąmonė. Užtenka vien užsimerkti; nors man labiau patinka vaizdai, kuriuos išvystu žiūrėdama televizorių, nusukusi visus kanalus arba įjungusi abstrakčius geometrinius piešinius savo kompiute­rio ekrano užsklandoje. Sistema visai tokia pat kaip ir visos kitos: svarbiausia analitinį kairįjį smegenų pusrutulį leisti užplūsti niekams, kol kūrybingasis dešinysis pusrutulis ieš­ko nuorodų.

Tada...Tiesiog leistis nešamam.Tai visai malonus pojūtis, kai pradeda veikti narkotikai,

jis sustiprėja. Imu jausti kažkokį trikdymą; oras aplink tarsi prasiveria, ir nors niekaip negaliu atitraukti akių nuo ekrano, žinau, jog kambarys atrodo daug didesnis nei paprastai, sienos atsitraukia dukart toliau ir vis plečiasi, pučiasi...

Giliai kvėpuodama, galvoju apie Vianą.Jos veidas ekrane prieš mane; tamsus, parudavęs, lyg iš

laikraščio. Aplink ratas šviesų, akies kraštu matau jas šmėkš- čiojant. Jos mane vilioja lyg jonvabaliai.

Kokia tavo paslaptis, Viana?Kokia tavo paslaptis, Anuka?Ko jums reikia?Atrodo, blyksteli Rūkstantis veidrodis. Greičiausiai narko­

tikų poveikis; vizuali metafora virto tikrove. Priešais ekrane pasirodo veidas: Anuka, ryški lyg nuotraukoje. Tada Rosetė, teptukas rankoje. Išblukęs Rono atvirukas. Sidabrinė apy­rankė, smarkiai per maža, kad tiktų suaugusiajam, su prika­bintu katės formos amuletu.

215

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

Dabar plūsteli oro srautas; plojimų trenksmas; nemato­mų sparnų kirčiai. Jaučiuosi priartėjusi prie kažko svar­baus. Dabar galiu tai matyti - laivo korpusas. Ilgas, žemas laivas, tokie plaukia lėtai. Ir parašyta eilutė, pakeverzota nerūpestingai...

Kas? Klausiu. Po galais, kas?Jokio atsakymo švytinčiame ekrane. Tik vandens šniokš­

timas, variklių gausmas ir ūžžžimas apačioje, pamažu su­siliejantis su vos girdimu kompiuterio burzgimu, virstantis užsklandos spiralėmis, prasidedančiu galvos skausmu.

Vėjaiy plepalai, žaidimai. ..Kaip ir sakiau, šis būdas dažnokai nepasiteisina.Ir vis dėlto, sakyčiau, šį tą sužinojau. Kažkas ateina. Kažkas

artėja. Kažkas iš praeities. Kažkas, kas neša nelaimę.Turėtų pakakti dar vieno kirčio, Viana. Dar viena silpnu­

mo akimirka, ir suprasiu. Tada pinjata išbers savo turinį, savo turtus ir savo paslaptis, ir Vianos Rošė gyvenimas - jau nekalbu apie tą nepaprastai talentingą vaiką - galiausiai pri­klausys man.

4Trečiadienis, lapkričio 28-oji

P I R M A S G Y V E N I M A S , K U R Į PAVO G IAU, BU V O M A N O M A M O S .

Žinote, visada prisimeni pirmąjį kartą; nors labai jau nesub­tili buvo ta vagystė. Aišku, tais laikais to nelaikiau vagyste; bet man reikėjo ištrūkti, o mano mamos pasas gulėjo nenau­dojamas, ir jos santaupos bankuose švaistomos...

Man buvo vos septyniolika. Galėjau atrodyti vyresnė - dažnai ir atrodydavau - arba jaunesnė, jei to reikėdavo. Žmonės retai mato tai, ką mano matą. Jie mato tik tai, ką nori matyti - grožį, amžių, jaunystę, išmintį, netgi vidutiny­bę, jeigu iškyla toks poreikis - o aš šį meną buvau įvaldžiusi beveik tobulai.

J Prancūziją plaukiau laivu. Jie beveik nežvilgtelėjo į mano vogtą pasą. Taip ir buvau suplanavusi. Truputis makiažo, pakeista plaukų spalva ir šukuosena, mamos paltas pabaigė kurti iliuziją. Visa kita buvo galvoje, kaip sakoma.

Žinoma, tais laikais apsauga nebuvo griežta. Keliavau ne­turėdama jokių daiktų, tik karstą ir porelę batų - pirmieji du amuletai ant mano apyrankės, kitame krante atsidūriau vos su­sikalbėdama prancūziškai, be pinigų, tik su tais šešiais tūkstan­čiais svarų, kuriuos įsigudrinau pasiimti iš motinos sąskaitos.

217

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

Priėmiau tai kaip iššūkį. Susiradau darbą mažoje tekstilės gamyklėlėje Paryžiaus priemiestyje. Nuomojausi kambarį drauge su bendradarbe: Martina Matjė iš Gano, dvidešimt ketverių metų, laukiančia, kol po pusmečio gaus leidimą dirbti užsienyje. Pasakiau jai, kad esu dvidešimt dvejų metų iš Portugalijos. Ji patikėjo - bent maniau, kad patikėjo. Ji buvo draugiška; aš buvau vieniša. Aš ja pasitikėjau. Pasidariau ne­atsargi. Tai buvo vienintelė mano padaryta klaida. Martina buvo smalsi; pasirausė mano daiktuose ir aptiko motinos dokumentus, paslėptus apatiniame stalčiuje. Nesuprantu, kam išvis juos pasilikau. Turbūt iš nerūpestingumo; o gal iš tingumo ar kažin kokio kvailo nostalgijos jausmo. Tikrai neketinau dar kada nors naudotis jos asmenybe. Ji per daug aiškiai siejo mane su Švento Mykolo mokykla - tad man paprasčiausiai nepasisekė, kad Martina prisiminė apie tai skaičiusi laikraštyje ir nuotraukoje atpažino mane.

Supraskite, buvau jauna. Užteko pagrasinti policija, kad įvarytų man baimės. Martina tai žinojo - ir tuo pasinau­dojo, kaina buvo pusė mano savaitinio atlyginimo. Tikras apiplėšimas, akivaizdus ir paprastas. Aš kentėjau - o ką dar galėjau daryti?

Na, turbūt galėjau pabėgti. Bet jau tada aš buvau užsispyru­si. Ir visų labiausiai troškau keršto. Taigi kas savaitę mokėjau Martinai duoklę, elgiausi romiai, lyg įbauginta, kenčiau jos pykčio priepuolius, klodavau už ją lovą, gamindavau pietus, o iš esmės laukiau geros progos. Galiausiai, kai jai atsiuntė do­kumentus, paskambinau į darbą, perspėjau, kad sergu, ir jai nesant susirinkau viską, kas galėjo praversti (taip pat pinigus, pasą ir asmens liudijimą), o paskui apie ją, mano vergvaldžius (ir kitus bendradarbius) pranešiau Imigracijos tarnybai.

218

P E R M A I N A

Iš Martinos pasiėmiau trečiąjį amuletą. Saulės formos si­dabro pakabutį, kurį lengvai prikabinau prie savo apyrankės. Tuomet jau buvau pradėjusi rinkti kolekciją, ir nuo tada kiek­vieną sėkmingai pasivogtą gyvenimą man primena naujas papuošaliukas. Tai mažutė silpnybė, kurią sau leidžiu - kaip priminimą, iš kokių tolybių teko keliauti.

Motinos pasą, aišku, sudeginau. Kitaip pasielgti tiesiog negalėjau, jis kėlė per daug pavojų, jau nekalbant apie slogius prisiminimus, kuriuos vis žadindavo. Tokia buvo pirmoji akivaizdi mano sėkmė, ir jei ko iš to pasimokiau, tai vieno: kai kalbama apie mirtį ar gyvybę, nostalgijai vietos nėra.

Nuo tada jų vaiduokliai bergždžiai mane persekioja. Dvasios gali judėti tik tiesiomis linijomis (kinai tuo tiki), o Monmartro kalva idealus prieglobstis - čia tiek laiptelių ir laiptakių, vin­giuotų gatvelių, kuriose joks fantomas nesugebėtų rasti kelio.

Bent šito viliuosi. Mat vakarykštis vakarinis laikraštis vėl išspausdino Fransuazos Liaveri nuotrauką. Nuotrauka, ma­tyt, buvo retušuota, šiaip ar taip, ji nebe tokia blanki, ir gali­ma pastebėti menkutį panašumą į Zozi de lAlbą.

Tačiau tyrimas jau parodė, kad tikroji Fransuaza mirė per­nai, ir jos mirties aplinkybės dabar atrodo įtartinos. Palikta mylimojo, susirgo depresija ir mirė perdozavus vaistų, kaip pripažinta - netyčia, bet, aišku, galėjo būti ir kitaip. Jos kambario draugė, mergina, vardu Mersedes Desmua, dingo neilgai trukus po Fransuazos mirties, tad kai imta įtarti kaž­ką negero, po jos dingimo jau buvo praėję daug laiko.

Na, žinote. Kai kuriems žmonėms neįmanoma padėti. Aš tikrai buvau geresnės nuomonės apie ją. Tos tylios pelytės dažnai gali parodyti netikėtą vidinę jėgą - bet tik ne šiuo atveju. Vargšė Fransuaza.

219

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

Ir man jos netrūksta. Man patinka būti Zozi. Aišku, Zozi visiems patinka - matot, ji tokia natūrali- jai nerūpi, kas ką apie ją galvoja. Ji taip skiriasi nuo panelės Liaveri, kad galite prisėsti šalia metro traukinyje ir nepastebėsite nė menkiau­sio panašumo.

Bet dėl viso pikto nusidažiau plaukus. Šiaip ar taip, juodi plaukai man tinka. Jie daro mane panašią į prancūzę - o gal italę - suteikia odai perlinį spindesį ir išryškina akių spalvą. Tokia išvaizda tinka moteriai, kokia dabar esu; beje, tokios patinka vyrams - nuo to tikrai ne blogiau.

Eidama pro dailininkus po skėčiais lietaus merkiamo­je Tertrė aikštėje, pamojavau Žanui Luisui, jis man atsakė įprastu savo stiliumi:

- Sveika, ar čia tu?- Tu niekad nepasiduosi, ar ne? - paklausiau.Jis šyptelėjo.- O tu pasiduotum? Šiandien esi žavinga. Gal greitai

brūkštelti profilį? Gražiai atrodytų ant šokoladinės tavo sienos.

Nusijuokiau.- Matai, pirmiausia krautuvėlė ne mano. O antra - gal ir

susigundyčiau tau pozuoti - bet tik su sąlyga, jei paragausi mano karšto šokolado.

Na, tuo ir baigėsi, kaip pasakytų Anuka. Dar viena perga­lė šokoladinei. Atėjo abu, Žanas Luisas ir Popolis, nusipirko šokolado ir sėdėjo apie valandą, per tą laiką Žanas Luisas baigė ne tik mano portretą, bet ir dar du - vieną jaunos mo­ters, kuri užsuko nusipirkti triufelių ir lengvai pasidavė jo meilikavimams, ir Alisos, impulsyviai užsakytą Niko, kaip visada užsukusio čia savo skanėstų.

2 2 0

P E R M A I N A

- A r šiuose namuose atsirastų kambarys menininkui? - pasiteiravo Žanas Luisas stodamasis ir ruošdamasis išeiti. - Nepaprasta vieta. Ji taip pasikeitė.

Nusišypsojau.- Džiaugiuosi, kad tau čia patiko, Žanai Luisai. Tikėkimės,

visi čia taip jausis.Aišku, nepamiršau, kad šeštadienį iš kelionės grįžta Tjeris.

Bijau, kad jam viskas pasirodys truputį kitaip - vargšas ro­mantikas Tjeris, su savo pinigais ir savitu požiūriu į moteris.

Žinote, Viana patraukė jo dėmesį, nes buvo našlė; jauna ir narsi našlė, viena kovojanti dėl išlikimo. Kovojanti, bet ne laiminti; stiprios dvasios, tačiau be galo pažeidžiama, Pelenė, laukianti, kol pasirodys jos princas.

Neabejoju, butent dėl to jinai jam patinka. Svajoja, kaip ją išgelbės - o nuo ko, tiesą sakant? Ar bent žino? Tikrai ne­galėtų šito įvardyti ar pripažinti net pats sau. Tai aiškiai re­giu jo spalvose: begalinis pasitikėjimas savimi - geraširdis, ir nepajudinamai įsitikinęs savo pinigų ir žavesio galia - Viana tai painioja su kuklumu.

Įdomu, kaip jis sureaguos į tai, kad šokoladinė sulaukė pasisekimo.

Tikėkimės, nenusivils.

9

Šeštadienis, gruodžio i-oji

P R A Ė J U S IĄ N A K T Į GAVAU T O K I Ą T JE R IO Ž I N U T Ę .

Esu matęs ioo židinių, bet nė vienas jų nesušildė man širdies.Ar gali būti, kad aš ilgiuosi tavęs?Rytoj susitiksime,Myliu, T xx

Šiandien lyja; švelnus vaiduokliškas lietus virš Kalvos pakraščių virsta migla, bet „Le Rocher de Monmartrett at­rodo beveik pasakiškai, ji švyti ramiose ir šlapiose gatvėse. Pardavimas šiandien pranoko visus lūkesčius, daugiau nei tuzinas pirkėjų per vieną rytą, daugelis atsitiktiniai, bet už­suko ir keli iš mūsų nuolatinių.

Viskas įvyko taip greitai - vos per dvi savaites, pasikeiti­mas stulbinamas. Turbūt vien dėl naujos aplinkos krautuvė­lėje; o gal dėl tirpstančio šokolado kvapo; arba dėl vitrinos lange, kuri traukia žvilgsnį.

Kad ir kaip būtų, pirkėjų padaugėjo, ateina tiek vietiniai, tiek turistai, ir tai, ko ėmiausi vien tam, kad nepamirščiau įgūdžių, pamažu virsta rimtu darbu, nes mudvi su Zozi sten­giamės patenkinti augantį rankų darbo saldainių poreikį.

222

P E R M A I N A

Šiandien pagaminome beveik keturiasdešimt dėžučių. Penkiolika triufelių (vis dar gerai juos perka) ir partiją koko­sų plytelių, šiek tiek roželių su kremu ir apie šimtą Lunes de miel - mažučių šokolado skridinėlių, atrodančių it blizgan­tys mėnuliukai, baltas ir tamsus veidas priešpriešiais.

Kaip malonu rinkti jiems dėžutes, neskubant apgalvoti jų formą - imti širdelės, apskritą ar keturkampę? Rūpestingai rinkti saldainius; žiūrėti į juos, glūdinčius tarp gurgždančio tamsiai raudono popieriaus klosčių; uosti sumišusius grie­tinėlės, karamelės, vanilės ir sodraus romo kvapus; ieškoti kaspino, popieriaus; pridėti gėlių arba popierinių širdelių, klausytis šilkinio ryžių popieriaus širrrr, kai jis priglunda prie dangtelio...

Gimus Rosetei, labai viso to ilgėjausi. Varinės keptuvės ant krosnies skleidžiamo karščio. Tirpstančio šokolado kvapo. Keraminių indų, jų formos tokios pažįstamos ir mielos tarsi kalėdiniai šeimos žaisliukai, perduodami iš kartos į kartą. Šita žvaigždė; šis keturkampis; šis apskritimas. Kiekvienas objektas turi tam tikrą reikšmę; kiekviename veiksme, tiek kartų kartotam, telpa atminimų pasaulis.

Aš nesaugau nuotraukų. Jokių albumų, jokių atminimo dovanėlių, tik keli daikteliai mamos dėžutėje: kortos, keli dokumentai, mažutis katės amuletas. Mano prisiminimai saugomi kitur. Galiu prisiminti kiekvieną randą, kiekvieną medinio šaukšto ar varinės keptuvės įbrėžimą. Šis plokščia- kraštis šaukštas pats mėgstamiausias, Rudis išdrožė iš vieno gabalo medžio, jis puikiai dera prie mano rankos. Ši raudona mentelė - tik plastiko gabalas, bet turiu ją nuo vaikystės - daržovių ir vaisių pardavėjos Prahoje dovana; šitą nedidelę emaliuotą keptuvę apdaužytais kraštais visada naudodavau

223

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

ruošdama karštą šokoladą Anūkai, dar tais laikais, kai ger­davom jj dukart per dieną ir jokiu būdu nepraleisdavom šio ritualo, kaip tėvas Reino negalėjo praleisti Komunijos.

Plokštė, ant kurios maišau, išraižyta smulkių įskilimų. Jie gali papasakoti daugiau nei mano delno linijos, bet sten­giuosi jų neskaityti. Geriau nesidairyti į ateitį. Ir dabarties per akis.

- Ar šiame name įsikūrusi šokoladinė?Tjerio balso su niekuo nesupainiosi, garsus, skardus ir

draugiškas. Išgirdau jį virtuvėje (gaminau saldainius su like­riu, juos sunkiausia paruošti). Varpelių skambesys; žingsnių garsas - tyla, kol žvalgos aplinkui.

Išėjau iš virtuvės, šluostydama ištirpusį šokoladą į prijuostę.- Tjeri! - šūktelėjau ir prigludau, išskleidus rankas, kad

neištepčiau kostiumo.Jis šyptelėjo.- Dieve mano. Jūs kaip reikiant pertvarkėt šitą vietą.- Tau patinka?-J i... pasikeitė.Balse buvo galima justi nerimą, kai žvelgė į ryškias sie­

nas, trafaretinius piešinius, delnais nutapšnotus baldus, se­nus, sulopytus fotelius ir šokolado katiliuką, ir puodelius ant trikojo stalelio, ir į vitriną lange, su raudonais Zozi bateliais tarp kalnų šokoladinių brangenybių.

- Atrodo... - nutilo, pasekiau jo akis - greitas žvilgsnis į mano ranką. Kiečiau suspaudė lūpas; taip daro, kai jam kas nors nepatinka, - prisiminiau. Bet balsas buvo šiltas, kai vėl prabilo: - Atrodo nuostabiai. Jūs čia tikrus stebuklus padarėte.

- Šokolado? - pasiūlė Zozi, pildama į puodelį.- A š... ne... Na, gerai, gal vieną.

2 2 4

P E R M A I N A

Ji ištiesė jam espreso puodelį, šalia buvo padėtas mano triufelis.

- Tai vienas mūsų firminių, - tarė šypsodamasi.Jis dar kartą su lengva nuostaba nužvelgė kalnus dėžučių,

stiklinių indų, minkštų saldainių, kaspinų ir roželių, trapius sausainius, roželes su kremu, šviesios kavos ir tamsius romo triufelius, aitraus šokolado plyteles, sluoksniuotą citrininį desertą ir kavos pyragą ant prekystalio.

- Tu visa tai pagaminai? - galiausiai paklausė.- Ir ko čia stebėtis, - atsakiau.- Na, gal Kalėdoms... - šiek tiek susiraukė, metęs akį į

kainą ant dėželės su aštraus šokolado plytelėmis. - Ir žmo­nės tikrai juos perka?

- Be perstojo, - atsakiau šypsodamasi.- Turbūt išleidai marias pinigų, - pasidomėjo. - Visas tas

remontas ir dažymas.- Mes pačios viską padarėme. Visos.- Na, tai šaunuolės. Kaip reikiant padirbėjote. - Siurbtelėjo

savo šokolado, pastebėjau, kaip vėl suspaudė lūpas.- Klausyk, nebūtina gerti, jei nepatinka, - tariau, stengda­

masi nerodyti nepasitenkinimo. - Jei nori, galiu išvirti kavos.- Ne, jis puikus, - vėl sriūbtelėjo.Visai nemoka meluoti. Ko gero, toks jo atvirumas turėtų

man patikti, bet pajutau plūstelint nerimą. Jis toks pažei­džiamas po tuo savo savikliovos kiautu, toks nesuvokiantis, iš kur pučia vėjai.

- Tiesiog nustebau, - pasakė. - Toks įspūdis, jog per naktį viskas pasikeitė.

- Ne viskas, - pasakiau šypsodamasi.Atkreipiau dėmesį, kad į šypseną Tjeris neatsakė.

225

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

- Kaip sekėsi Londone? Ką nuveikei?- Nuvažiavau aplankyti Saros. Pranešiau jai apie vestuves.

Beprotiškai tavęs pasiilgau.Šyptelėjau išgirdusi.- O Alanas? Tavo sūnus?Dabar šypsojosi jis. Visada šypsosi, kai užsimenu apie

sūnų, nors retokai apie jį kalba. Dažnai pagalvoju, ar gerai jiedu sutaria - ta šypsena gal kiek per plati - jei Alanas nors truputį panašus į savo tėvą, tai jie per daug panašaus būdo, kad galėtų būti draugai.

Pastebėjau, kad triufelio jis nevalgo.Atrodė šiek tiek sutrikęs, kai apie tai užsiminiau.-Ju k pažįsti mane, Jana. Saldumynai ne man. - Ir vėl

nušvito ta plačia, įžūlia šypsena - taip šypsosi kalbėdamas apie sūnų.

Išties keista, kai geriau pagalvoji - ką mėgsta Tjeris, nie­kam nėra paslaptis, tačiau pats jis to gėdijasi, bijo prisipažin­ti, lyg tai, kad mėgsta pieninį šokoladą, galėtų kelti abejonių dėl jo vyriškumo. O mano triufeliai per tamsūs, per stipraus skonio, jų kartumas jam neįprastas...

Ištiesiau plytelę pieninio šokolado.- Imk, - pasakiau. - Aš kiaurai tave permatau.Tą akimirką iš gatvės ir lietaus įpuolė Anuka, visa susi­

taršiusi, kvepianti šlapiais lapais, vienoje rankoje laikydama į popieriaus tūtą susuktus kaštainius. Pastarosiom dienom prie Švenčiausiosios Širdies bažnyčios stovi jais prekiaujantis pardavėjas, ir Anuka kaskart eidama pro šalį įsitaisė jų pirkti. Šiandien ji buvo gerai nusiteikusi, su tuo raudonu paltu ir žaliomis kelnėmis, lietaus lašais žėrinčiais garbanotais plau­kais buvo panaši į vaikštantį kalėdinį burbulą.

2 2 6

P E R M A I N A

- Sveikutė, jeune fille! - pasisveikino Tjeris. - Kur buvai? Tu kiaurai permirkusi!

Anuka metė j jį vieną tų savo suaugusio žmogaus žvilgsnių.- Buvau kapinėse su Žanu Lu. Ir aš nepermirkusi. Šita

striukė su gobtuvu. Ji saugo nuo lietaus.Tjeris nusijuokė.- Nekropolis. Ar žinai, ką reiškia nekropolis, Anuka?- Aišku, žinau. Mirusiųjų miestas. - Anukos žodynas nie­

kada nebuvo skurdus, o dabar, susidraugavus su Žanu Lu, dar patobulėjo.

Tjeris nutaisė linksmą veidą.- Ar ne per niūri vieta vaikščioti su draugais?- Žanas Lu fotografavo kapinių kates.- Tikrai? - pasidomėjo. - Beje, aš užsakiau stalelį pietums

„La Maison Rose“, gal sugebėsit ištrūkti...- Pietų? Bet krautuvė...- Aš pasirūpinsiu krautuve, - nukirto Zozi. - Jūs pasi­

džiaukite popiete.- Ane? Tu pasirengusi? - paklausė Tjeris.Mačiau, kaip Anuka į jį žvilgtelėjo. Ne tiek su panieka -

greičiau su apmaudu. Tai manęs per daug nenustebino - Tjeris, nors kupinas gerų norų, dėl vaikų auklėjimo laikėsi gana senamadiškų pažiūrų, ir Anuka turbūt jautė, kad kai kurie jos įpročiai - lakstymai su Žanu Lu po lietų, valandų valandos, leidžiamos senose kapinėse (kur renkasi valkatos ir kitokie įtartini tipai), ar triukšmingi žaidimai su Rosete - nesulaukdavo jo pritarimo.

- Galėtum apsivilkti suknelę, - tarstelėjo.Apmaudas dar sustiprėjo.- Man patinka mano drabužiai.

227

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

Tiesą sakant, patinka ir man. Mieste, kuriame svarbiausia yra elegantiškai neišsiskirti, Anuka drįsta būti lakios vaiz­duotės. Ko gero, tai Zozi įtaka, bet ji ir pati mėgsta derinti spalvas, o naujausias įprotis puošti savo drabužius - kaspinu, ženkleliu, juostele - atskleidžia visą jos energiją, to nebuvau pastebėjusi nuo Lankenės laikų.

Matyt, stengiasi susigrąžinti, kas prarasta - laiką, kai vis­kas buvo daug paprasčiau. Lankenėje Anuka lakstė laisva, kiaurą dieną žaisdavo prie upės, be paliovos plepėdavo su Šlepete, prisigalvodavo žaidimų su piratais ir krokodilais ir amžinai prisivirdavo košės mokykloje.

Bet ten buvo kitoks pasaulis. Išskyrus upės čigonus, abejo­tinos reputacijos, kartais gal net negarbingus, bet tikrai ne­pavojingus - Lankenėje nebuvo jokių prašalaičių. Ten niekas nerakindavo durų, net šunys buvo pažįstami.

- Aš nemėgstu vilkėti suknelės, - atrėžė ji.Tjeris stovėjo šalia, be žodžių jaučiau, kad nepritaria.

Tjerio pasaulyje mergaitės vilki sukneles - beje, per paskuti­nį pusmetį jis po kelias nupirko ir Anūkai, ir Rosetei, vilda­masis, kad suprasiu užuominą.

Tjeris stebėjo mane kietai sučiaupęs lūpas.- Zinai, aš nelabai alkana, - pasakiau. - Gal geriau eikime

pasivaikščioti, o pakeliui užkąsime kokioje nors kavinėje? Ten yra Tiurliuro parkas arba...

- Bet aš užsakiau, - pakartojo Tjeris.Tokia veido išraiška, kad neištvėrusi susijuokiau. Tjerio pa­

saulyje viskas turi būti daroma pagal planą. Ten viskam yra taisyklės, tvarkaraščiai, kurių reikia paisyti, nurodymai, kurių reikia laikytis. Stalelis pietums užsakytas, ir negali būti kitaip, ir nors mes abudu žinome, kad smagiausiai jis jaučiasi tokio­

228

P E R M A I N A

se užeigose kaip „Le P’tit Pinson", šiandien jis pasirinko „La Maison Rose“, todėl Anuka turi apsivilkti suknelę. Ką gi, toks jau jis yra - tvirtas kaip uola, nuspėjamas, valdingas - bet kar­tais man taip norėtųsi, kad nebūtų toks kategoriškai nepalen­kiamas, kad sugebėtų nors retkarčiais pasielgti spontaniškai...

- Tu nemūvi žiedo, - pasakė.Instinktyviai nuleidau akis į rankas.- Juk šokoladas, - atsakiau. - Jo visur prilenda.- Amžinai su tuo savo šokoladu, - sumurmėjo Tjeris.

Sis pasivaikščiojimas tikrai nebuvo vienas smagiausių. Gal­būt dėl bjauraus oro ar dėl daugybės žmonių, ar dėl to, kad Anuka neturėjo apetito, o Rosetė ir toliau atsisakinėjo val­gyti šaukštu. Tjeris spaudė lūpas, stebėdamas, kaip Rosetė pirštais spirale dėlioja pupas savo lėkštėj.

- Elkis gražiai, Rosete, - galiausiai perspėjo.Rosetė j j ignoravo, visas jos dėmesys buvo sutelktas į pupų

ornamentą.- Rosete, - pakartojo jis griežčiau.Ji ir toliau nekreipė dėmesio, bet moteris prie gretimo sta­

lelio atsisuko išgirdusi griežtą toną.- Tiek to, Tjeri. Juk žinai, kokia ji. Palik ją ramybėje, ir...Tjeris šnirpštelėjo įpykęs.- Viešpatie, kiek jai - beveik ketveri? - Atsigręžė į mane, jo

akys degė. - Jana, tai jau nenormalu, - pareiškė. - Negalima žiūrėti pro pirštus. Jai būtina pagalba. Ne, tu pažiūrėk į ją.

Jis dėbtelėjo į Rosetę, kuri valgė savo pupas - po vieną, su pirštais, labai susikaupusia mina.

Persilenkė per stalą ir sugriebė Rosetę už rankos. Si ap­stulbusi pakėlė į jį akis.

229

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

- Štai. Imk šaukštą. Laikyk j j, Rosete.Įbruko šaukštą jai j ranką. Ji numetė. Jis vėl jj pakėlė.- Tjeri...- Ne, Jana, ji privalo išmokti.Jis dar kartą pabandė įduoti Rosetei šaukštą. Ši priešinda­

masi sugniaužė pirštus j mažą kumštelį.- Klausyk, Tjeri, — aš ėmiau nervintis, - leisk man spręsti,

ką Rosetei...- Ai! - nutraukė staiga, atitraukdamas ištiestą ranką. - Ji

man įkando! Mergiščia! Ji man įkando! - šaukė.Akies krašteliu lyg pastebėjau blykstelint auksą; karoliukų

akys; raityta uodega...Rosetė pirštais parodė ateik čia.- Rosete, prašau, nereikia...- Bam, — pasakė Rosetė.O ne. Tik ne dabar...Atsistojau, ketindama išeiti.- Anuka, Rosete...Pažvelgiau į Tjerį. Ant jo riešo ryškėjo mažų dantukų

žymės. Panika skleidėsi manyje tarsi rožė. Nelaimė krau­tuvėlėje — vienas dalykas. Bet viešumoje, kur tiek daug žmonių...

- Atleisk, - pasakiau. - Mums reikia eiti.- Bet jūs dar nepavalgėte, - prieštaravo Tjeris.Mačiau, kaip jis bando užgniaužti pyktį ir apmaudą, koks

nenugalimas jo troškimas sulaikyti mus čia, įrodyti, jog vis­kas yra gerai, situaciją galima pataisyti, jog viskas ir toliau gali vykti pagal numatytą planą.

- Negaliu, - atsakiau ir pakėliau Rosetę. - Atleisk, man reikia iš čia išeiti.

2 3 0

P E R M A I N A

-Jana, - pratarė Tjeris, griebdamas mane už rankos, išvy­dau jo akis, ir visas įsiūtis - kaip drįso kištis į mano vaikų, į mano gyvenimą - akimirksniu išgaravo.

- Norėjau kaip geriau, - teisinosi.- Viskas gerai, - pasakiau jam. - Tu nekaltas.Jis apmokėjo sąskaitą ir parlydėjo mus namo. Ketvirtą va­

landą jau buvo beveik tamsu, gatvių šviesos atsispindėjo nuo šlapių grindinio akmenų. Ėjom tylomis; Anuka vedė Rosetę už rankos, abi labai saugojosi, kad neužmintų ant šaligatvio įtrūkiu. Tjeris nepratarė nė žodžio; veidas nelaimingas, ran­kos giliai kišenėse.

- Tjeri, prašau. Nebūk toks. Rosetė nemiegojo pietų, žinai, kokia ji tada būna.

Tiesą sakant, suabejojau, ar žino. Jo sūnui dabar turėtų būti apie dvidešimt, gal jau užmiršo, ką reiškia auginti vaiką: pyk­čio priepuoliai, ašaros, triukšmas, netvarka. O gal Sara vargo viena, palikusi Tjeriui kilnesnį vaidmenį: futbolo rungtynės, pasivaikščiojimai po parką, pagalvių mūšiai, žaidimai.

-T u pamiršai, kaip būna, - pasakiau. - Kartais ir man sunku susitvarkyti. O tu viską tik dar pablogini, kai kišiesi...

Tada atsigręžė į mane, veidas išblyškęs, įsitempęs.- Nepamiršau tiek, kiek tau atrodo. Kai Alanas gimė... -

staiga nutilo, mačiau, kaip stengiasi susivaldyti.Uždėjau delną jam ant rankos.- Kas negerai?Jis papurtė galvą.- Vėliau, - pratarė dusliu balsu. - Apie tai pakalbėsim vėliau.Pasiekėme Fo Monejero skverą, stabtelėjom prie „Le

Rocher de Montmartre", naujai nudažyta iškaba vos vos girgždėjo, giliai įkvėpiau šalto oro.

231

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

- Atsiprašau, Tjeri, - vėl pakartojau.Jis gūžtelėjo, lokys su kašmyro paltu, bet man pasirodė,

kad veidas kiek sušvelnėjo.- Aš viską sutvarkysiu, - tariau. - Paruošiu tau vakarienę,

mes paguldysim Rosetę, o tada apie viską pasikalbėsim.Atsiduso:- Gerai.Atidariau duris.Ir pamačiau viduje stovintį vyrą, juodai apsirengusį vyrą,

stovintį labai tyliai, jo veidas pažįstamas geriau nei mano pačios, o šypsena, retai pasirodanti ir šviesi it vasaros žaibas, jau buvo besiskleidžianti lūpose...

- Viana, - ištarė jis.Ten buvo Rudis.

P E N K T A D A L I S

Adventas

I

iŠeštadienis, gruodžio i-oji

VOS J A M Į Ž E N G U S K R A U T U V Ė L Ė N S U P R A T A U - ŠIT A S P R ID A R Y S

man bėdų. Matot, kai kurie žmonės iš prigimties lyg įelek­trinti - tai galima matyti iš spalvų, o jo spalvos pilkšvai gelsvos, tarsi liepsnelė vos vos atsuktų dujų, kurios bet kurią akimirką gali sprogti.

Iš pažiūros ir nepasakytum. Galima pagalvoti, jog nie­kuo neišsiskiria. Paryžius kasmet praryja milijonus tokių kaip jis. Vyrų su džinsais ir mechaniko batais; vyrų, kurie mieste jaučiasi nejaukiai; vyrų, kurie atlyginimą atsiima grynaisiais. Aš pati dažnokai esu atsidūrusi tokiose situ­acijose, tad pažįstu šį tipą žmonių; ir jeigu jis čia užsuko nusipirkti šokolado, pamaniau, tai aš esu Lurdo Mergelė Marija.

Stovėjau ant kėdės, kabinau paveikslą. Savo portretą, beje, tą, kurį nupaišė Žanas Luisas. Girdėjau, kaip jis įėjo. Varpelių tilindžiavimas, jo žingsniai ant parketo.

Tada jis tarė Viana - ir kažkas tokio balse privertė mane atsigręžti. Nužvelgiau jį. Vyras su džinsais ir juodais teniso marškinėliais; plaukai raudoni, surišti užpakalyje. Kaip jau sakiau, niekuo neišsiskiriantis.

234

A D V E N T A S

Vis dėlto kažkas jame buvo, kažkas lyg ir pažįstamo. Ta šypsena, šviesi lyg Eliziejaus laukai Kūčių vakarą, išties ypa­tinga - bet akimirka, ir svaiginanti šypsena virto sutrikimu, jis suprato apsirikęs.

-Atleiskit, - prabilo.'- Palaikiau jus... - staiga nutilo. - Jūs šeimininkė? - balsas buvo tylus, su pietietišku akcentu: ryškiai tempiamos „r“ ir kapojami balsiai.

- Ne, tik čia dirbu, - nusišypsojau. - Vadovauja ponia Sarbono. Jūs ją pažįstate?

Akimirką, regis, dvejojo.- Jana Sarbono, - patikslinau.- Taip, aš ją pažįstu.- Šiuo metu ji išėjusi. Bet netrukus grįš, esu tikra.- Gerai, palauksiu.Jis atsisėdo prie stalelio, permetė akimis krautuvę, pa­

veikslus, saldainius - su malonumu, pamaniau, ir šiek tiek įsitempęs, lyg abejotų dėl to, kaip bus sutiktas.

- O jūs?.. - pasiteiravau.- O. Tiesiog draugas.Nusišypsojau.- Turėjau galvoje vardą.- O .

Mačiau, jaučiasi nejaukiai. Rankos kišenėse, kad paslėptų tą sutrikimą, tarsi pamačius mane būtų žlugęs kažin koks planas, kurį pakeisti jam pernelyg sudėtinga.

- Rudis, - atsakė.Prisiminiau atviruką, pasirašytą „R“. Vardas ar pravardė?

Greičiau pastaroji. Traukiu į Siaurį. Jei galėsiu, užsuksiu.Dabar supratau, kodėl pasirodė pažįstamas. Neseniai mačiau

jį šalia Vianos Rošė laikraščio nuotraukoje iš Lankenė-su-Tano.

235

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

- Rudis? - pasitikslinau. - Iš Lankenės?Jis linktelėjo.- Anė nuolat apie jus kalba.Su tais žodžiais jo spalvos plykstelėjo tarsi Kalėdų eglutė,

ėmiau suprasti, ką Viana galėjo įžvelgti tokiame žmoguje kaip Rudis. Tjeris niekada neįsidega - nebent užsidega vieną savo cigarų - bet, antra sukus, Tjeris turi pinigų, o tai kom­pensuoja daugelį trūkumų.

- Atsipūskite. O aš paruošiu jums karšto šokolado.Dabar jau šyptelėjo.- Mano mėgstamiausias.Paruošiau stiprų, su rudu cukrumi ir romu. Jis išgėrė, o

tada vėl ėmė nerimauti, vaikščiojo iš kampo į kampą, žval­gėsi aplink - į kaistuvus, stiklainius, indus ir šaukštus, - visą Janos šokolado gaminimo įrangą.

- Atrodot visai kaip ji, - galiausiai pasakė.- Tikrai?Po teisybei, aš visai į ją nepanaši, bet esu pastebėjusi, jog

vyrai dažniausiai nemato to, kas iš tikrųjų jiems prieš akis. Kvepalų dvelksmas, ilgi palaidi plaukai, raudonas sijonas ir aukštakulniai bateliai: tokie elementarūs kerai, kad net vaikas sugebėtų juos suprasti, bet vyrą apkvailinsite kiekvieną kartą.

- Tai... Ar seniai paskutinį kartą matėt Vianą?Jis truktelėjo pečiais.- Per daug seniai.- Suprantu, atsitinka. Prašom. Ragaukite šokolado. 'Prie jo puodelio padėjau vieną triufelį, apvoliotą kakavos

milteliuose, paruoštuose pagal ypatingą mano receptą, ir pažymėtą Sočipilio, ekstazės dievo, kaktuso ženklu, visada atrišančiu liežuvį.

236

A D V E N T A S

Saldainio nevalgė, tik be tikslo vartaliojo po lėkštelę. Tas judesys man kažkodėl pasirodė pažįstamas, bet negalėjau su­prasti iš kur. Laukiau, kol pradės kalbėti - paprastai žmonės su manim kalbasi - o jam, regis, visai patiko tylėti, žaidžiant nesuvalgytu triufeliu ir stebint tamsėjančią gatvę.

- Jūs liksite Paryžiuje? - paklausiau.Gūžtelėjo pečiais.- Pažiūrėsim.Žvelgiau klausiamai, bet jis, regis, užuominos nesuprato.- Nuo ko priklauso? - galiausiai paklausiau.Jis vėl gūžtelėjo.- Pabosta vienoje vietoje.Jpyliau jam dar vieną puodelį. Jo santūrumas - nors tas

santūrumas labiau panėšėjo į piktą niūrumą - ėmė mane er­zinti. Sėdi šokoladinėje beveik pusę valandos. Jei nesu prara­dusi įgūdžių, jau turėčiau žinoti apie jį viską, pamaniau. Bet štai, prašom, - įsikūnijusi nelaimė ir akivaizdžiai abejingas visoms mano atakoms.

Ėmiau vis labiau nekantrauti. Kažkas buvo susiję su tuo žmogum, kažkas, ką man reikėjo žinoti. Jaučiau tai taip aiš­kiai, kad net plaukeliai ant sprando šiaušėsi, ir vis dėlto...

Galvok, po šimts.Upė. Apyrankė. Sidabrinis katės karulis. Ne, pamaniau.

Tai niekur nenuves. Upė. Laivas. Anuka, Rosetė...-Jū s nesuvalgėte saldainio, - priminiau. - Žinot, turėtu­

mėt paragauti. Jie mūsų vieni skaniausių.- O. Atleiskite.Pakėlė saldainį. Sočipilio kaktuso ženklas viliojamai švy­

tėjo tarp pirštų. Pakėlė triufelį prie lūpų; akimirką delsė, su­siraukė, turbūt dėl aitraus šokolado kvapo, tamsaus, sodraus gundymo kvapo...

237

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

Paragauk manęs.Paskanauk manęs.

Pamėgink...Ir tada, kai jau buvo beveik mano rankose, už durų pasi­

girdo balsai.Jis numetė saldainį ir atsistojo.Sutilindžiavo vėjo varpeliai. Durys atsivėrė.

- Viana, - tarė Rudis.Dabar jau ji stovėjo ir spoksojo, veidas blyško, pakėlė ran­

kas, lyg gintųsi nuo kažin kokio stipraus smūgio.Už jos suglumęs Tjeris, turbūt nujaučia, kad kažkas nege­

rai, bet pernelyg egocentriškas, nepastebi akivaizdžių dalykų. Prie šono Rosetė su Anuka, susikibusios už rankų, Rosetė spokso susižavėjusi, Anukos veidas staiga nušvinta...

Ir Rudis...Įvertina viską: vyriškį, vaiką, nerimo išraišką, žiedą ant

jos piršto, o aš vėl galėjau matyti jo spalvas, blunkančias, nykstančias, vėl virstančias melsvais liežuvėliais, lyg kažkie­no stipriai prisuktų dujų menka liepsnele.

-Atleisk, - pratarė. - Tiesiog traukiau pro šalį. Zinai. Mano laivas...

Jis nepratęs meluoti, pamaniau. Apsimestinis nerūpes­tingumas atrodė dirbtinai, o kumščiai giliai kišenėse buvo kietai suspausti.

Jana tik spoksojo neįskaitomu veidu. Nejudėdama, be šyp­senos, tik kaukė, už kurios galėjau įžvelgti spalvų audrą.

Visus išgelbėjo Anuka.- Rudi! - suspigo.Ir įtampa atslūgo. Jana žengė į priekį su šypsena veide, sle­

piančia lyg baimę, lyg apsimetimą, lyg dar kažką, ko nega­lėjau dorai atpažinti.

238

A D V E N T A S

- Tjeri, tai mano senas draugas, - nuraudo, visai gražiai, ir balso tonas galėjo reikšti net džiaugsmą sutikus seną pažįs­tamą (nors spalvos kalbėjo ką kitą), o akys spindėjo iš susi­jaudinimo. - Rudis iš Marselio, Tjeris, mano... H m ...

Neištartas žodis pakibo tarp jų lyg bomba.- Malonu susipažinti, Rudi.Dar vienas melas. Tjeris šiam vyriškiui - šiam įsibrovė­

liui - iš karto pajunta instinktyvią, nepaaiškinamą antipatiją. Ir pernelyg didelis santūrumas virsta perdėtu širdingumu, labai panašiu į tą, koks skiriamas Loranui Pensonui. Balsas dudena lyg Kalėdų Senelio, o rankos paspaudimas traiško kaulus, dar akimirka, ir jis nepažįstamąjį pavadins mon potė.

- Tai jūs - Janos draugas, e? Bet gal ne tuo pačiu užsiimate?Rudis purto galvą.- Ne, tikrai ne.Tjeris šypteli; įvertina kito vyriškio jaunystę ir lygina ją su

visu tuo, ką gali pasiūlyti jis. Akimirkos pavydas atslūgsta, matau iš jo spalvų, melsvai pilka pavydo gija įgauna pasiten­kinimo savimi vario atspalvį.

- Išgersite, tiesa, mon pote?Na štai. Matote? Juk sakiau.- Gal po bokalą alaus? Šioje gatvėje netoliese yra kavinė.Rudis purto galvą.- Užteks šokolado, dėkui.Tjeris gūžteli su džiugia panieka. Ir nenuleisdamas akių nuo

įsibrovėlio veido, pila šokolado - maloningas šeimininkas.- Tai kokie reikalai jus čia atvedė?- Jokių reikalų, - sako Rudis.- Bet jūs dirbat, tiesa?

* Mano drauguži {pranc.).

239

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

- Dirbu, - patvirtina Rudis.- Ką? - teiraujasi Tjeris, vos šyptelėdamas.Rudis gūžteli.- Tiesiog dirbu.Dabar Tjerį apima beribis linksmumas.- Tai, sakot, gyvenate laive?Rudis tik linkteli. Jis šypsosi Anūkai - kuri vienintelė iš

čia esančių, regis, nuoširdžiai juo džiaugiasi, o Rosetė stebi j j su neblėstančiu susižavėjimu.

Dabar matau tai, kas anksčiau praslydo man pro akis. Smulkūs Rosetės bruoželiai dar nesusiformavę, bet ji pavel­dėjusi savo tėvo spalvas - raudonus jo plaukus, pilkai žalias jo akis - kaip ir neramų būdą.

Niekas daugiau, žinoma, to ir nepastebėjo. Juo labiau pats vyriškis. Greičiausiai dėl fizinio ir dvasinio Rosetės atsiliki­mo mano, jog ji daug jaunesnė nei iš tiesų.

- Ilgai užtruksit Paryžiuje? - klausia Tjeris. - Nes žmonės gali imti piktintis, čia ir taip pakanka upės žmonių.

Jis vėl nusijuokia, kiek per garsiai.Rudis žvelgia j jj be jokios išraiškos.- Bet jei dairotės darbo, tai man praverstų pagalba tvar­

kant butą. Krua gatvėje, ten toliau... - linkteli, rodydamas kryptį. - Didelis gražus butas, tik reikia paremontuoti - tin­kuoti, grindys, apdaila - ir viską tikiuosi baigti per ateinan­čias tris savaites, kad mudviem su Jana ir mergaitėm netektų dar vienų Kalėdų sutikti čia.

Jis globėjiškai apglėbia Janą, bet ši su tyliu nepasitenkini­mu nusipurto ranką.

- Aišku, vis tiek išgirsite, mes žadame susituokti.- Sveikinu, - sako Rudis.

2 4 0

A D V E N T A S

- Jūs pats vedęs?Jis purto galvą. Jo veide nė menkiausios emocijos. Nebent

tos žybtelėjusios akys, tačiau spalvos dega vos tramdomu įtūžiu.

- Taigi, jei nutarsite pabandyti, užsukite pas mane. Surasiu kur gyventi. Už pusę milijono ar panašiai galima visai pado­riai įsitaisyti...

- Klausykit, - sako Rudis, - man jau metas eiti.Anuka protestuoja.-Ju k tik atėjai!Ji sviedžia piktą žvilgsnį į Tjerį, kuris to nė nepastebi. Jo

antipatija Rudžiui greičiau instinktyvi nei racionali. Jam net į galvą nedingtelėjo, kas iš tiesų čia dedasi, bet vis dėlto ne­pažįstamąjį kažkodėl įtaria - ne todėl, kad šis būtų ką pasa­kęs ar padaręs, paprasčiausiai dėl to, kad jis iš tokių tipų.

Iš kokių? Na, suprantate, išvaizda. Tai visai nesusiję su pigiais jo drabužiais ar per ilgais plaukais, ar nemokėjimu bendrauti. Bet kažkas tokio jame buvo; lyg būtų kairiaran­kis; žmogus, važinėjantis ne ta kelio puse. Žmogus, galintis iškrėsti bet ką: suklastoti kredito kortelę ar atidaryti sąskaitą banke, pasinaudojęs pavogtu vairuotojo pažymėjimu, arba gauti gimimo liudijimą (galbūt net pasą) kokio nors seniai mirusio žmogaus vardu, arba pagrobti iš moters vaiką ir pra­dingti kaip Margasis Fleitininkas, nepalikdamas jokio pėd­sako, tiktai klausimus.

Kaip ir sakiau.Turėsiu su juo bėdos.

241

Šeštadienis, gruodžio i-oji

VARGELI. NA, SVEIKAS, SVETIMŠALI. STOVINTIS ŠOKOLADO

krautuvėlėje taip, tarsi būtume nesimatę pusdienį, o ne visus ketverius metus; ketveri metai gimtadienių ir Kalėdų ir be­veik nė žodelio, nė apsilankymų, o dabar...

- Rudi!Norėjau pykti ant jo. Ir tikrai pykau, bet balsas išdavė.Išrėkiau jo vardą garsiau, nei buvau ketinusi.- Nanu, - jis pasakė. - Tu visai užaugusi.Pasakė kažin kaip liūdnai, tarsi jam būtų gaila, kad pasi­

keičiau. Bet jis buvo tas pat senasis Rudis - plaukai ilgesni, batai švaresni, kiti drabužiai, bet tas pats, besigūžiantis su rankom kišenėse, kaip daro tada, kai nori atsidurti kur nors kitur, jis man šypsosi ir taip rodo, kad aš dėl to nekalta, ir jei nebūtų buvę Tjerio, jis būtų pakėlęs mane ir apsukęs, kaip senais laikais Lankenėje.

- Neužaugau, - atsakiau. - Man vienuolika su puse.- Vienuolika su puse - mano nuomone, visai užaugusi. O

kas ši maža nepažįstamoji?- Čia Rosetė.- Rosetė, - pakartojo Rudis.

A D V E N T A S

Jis jai pamojavo, bet ji neatsakė, neparodė jokio ženklo. Retai kada atsako nepažįstamiems, užtai spoksojo į jį tom savo didelėm katės akim, Rudžiui net teko nusukti žvilgsnį.

Tjeris pasiūlė jam šokolado. Rudis visada jį mėgo, bent jau kadaise. Gėrė juodąjį, su cukrumi ir romu, kol Tjeris kalbė­jo apie verslą ir Londoną, ir šokoladinę, ir apie butą...

A, taip. Butas. Pasirodo, Tjeris jį remontuoja, kad būtų tinkamas mums, kai atsikraustysime. Ir Rudžiui esant pasa­kojo, kad ten bus miegamasis man ir Rosetei, ir nauja apdai­la, ir kaip jis nori, kad viskas būtų baigta iki Kalėdų, kad jo mergaitėms būtų jauku...

Bet visa tai jis pasakojo su kažkokiu piktumu. Jis šypsojosi, bet, žinot, ne akimis; taip daro Santalė kalbėdama apie savo naują „iPod“ ar naują drabužį, arba apie naujus batus, arba apie savo apyrankę iš „Tiffany", o aš tik stoviu ir klausausi.

Rudis klausėsi, atrodė tarsi primuštas.- Klausykit, - pasakė, kai Tjeris užsičiaupė. - Man reikia

eiti. Žinot, keliavau pro šalį su reikalais, norėjau pažiūrėti, kaip gyvenate...

Melagis, pagalvojau. Tu nusivalei batus.- Kur apsistojai?- Laive, - atsakė.Na, gali būti. Jam visada patiko laivai. Atsimenu tą

Lankenėje; tą, kuris sudegė. Prisimenu ir jo veidą, kai tai nutiko; ta išraiška, kai tu labai sunkiai dėl ko nors sten­giesi, tai tau labai svarbu, o paskui koks bjaurybė ima ir viską atima.

- Kur? - paklausiau.- Upėje, - atsakė Rudis.- Na,/o, - atsakiau, ir jis šyptelėjo.

2 4 3

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

Ir staiga supratau, kad aš net nepabučiavau jo, net neap­kabinau, kai pasirodė, ir pasijutau bjauriai, nes jei pulčiau dabar, atrodytų, lyg tik dabar prisiminiau, o aš to visai ne­norėjau.

Todėl paėmiau jį už rankos. Ji buvo įdiržusi ir šiurkšti nuo darbo.

Atrodo, jis nustebo; po to nusišypsojo.- Norėčiau pamatyti tavo laivą, - tariau.- Gal ir pamatysi, - pasakė Rudis.- Ar jis toks pat gražus kaip tas buvęs?- Turėsi nuspręsti pati.- Kada?Truktelėjo pečiais.Maman pažvelgė į mane taip, kaip žiūri, kai būna supy­

kusi, bet nenori to sakyti, nes aplink yra pašalinių žmonių.- Atleisk, Rudi, - pasakė. - Jei būtum prieš tai pranešęs...

Aš nesitikėjau...- Aš rašiau, - jis atsakė. - Siunčiau atviruką.- Aš jo negavau.-O .Aiškiai mačiau, kad jis ja netiki. Ir žinojau, kad jinai ne­

tiki juo. Rudis yra prasčiausias pasaulyje laiškų rašytojas. Jis nori parašyti, bet retai parašo; ir jis nemėgsta kalbėti telefo­nu. Užuot tai daręs, paštu siuntinėja visokias smulkmenas: išdrožtą ąžuolo lapą ant virvelės; dryžuotą akmenuką iš pa­jūrio; knygą - kartais su pridėtu rašteliu, bet dažniausiai išvis nė žodžio.

Jis pažvelgė į Tjerį.- Reikia eiti.

2 4 4

A D V E N T A S

Taip, kurgi ne. Tarsi jam kur nors reikėtų būti; Rudžiui, kuris visada paiso tik savęs, kuris niekada nesileidžia, kad kas nors nurodinėtų, kaip elgtis.

- Aš dar užsuksiu.Ak, melagi tu.Staiga taip ant jo supykau, kad vos neišrėkiau garsiai.

Kodėl sugrįžai, Rudi? Ko išvis varginais grįžti?Taip jam ir pasakiau, bet tik mintyse, slaptuoju savo balsu,

kaip galėdama stipriau, taip, kaip tą pirmąją dieną prie šo­koladinės kalbinau Zozi.

Bailys, pasakiau. Tu bėgi.Ir Zozi išgirdo. Ji pažvelgė j mane. O Rudis tik dar giliau

susigrūdo rankas į džinsų kišenes, nė nepamojavęs atsida­rė duris ir išėjo neatsigręždamas. Tjeris iškart išlėkė pas­kui - tarsi vagį persekiojantis šuo. Aišku, Tjeris nė už ką su Rudžiu nesimuštų - bet man vien nuo tos minties užsino­rėjo verkti.

Maman jau ruošėsi bėgti paskui juos, bet Zozi sulaikė.- Aš nueisiu, - pasakė. - Nieko jiems nenutiks. Tu palauk

čia su Ane ir Rosete.Ir išėjo į tamsą.- Lipk į viršų, Nanu, - liepė Maman. - Aš tuoj pas tave

ateisiu.Taigi mes užlipome į viršų ir laukėme. Rosetė užmigo, o

netrukus išgirdau lipančią Zozi, po kelių minučių užlipo ir Maman, žengdama labai tyliai, kad mūsų nepažadintų. Po kurio laiko užmigau, bet grindų lentų girgždėjimas Maman kambaryje kelis kartus mane pažadino, aš žinojau, kad ji ten vis dar nemiega, stovi tamsoje prie lango, klausosi vėjo ir viliasi, kad - bent kartą - jis paliks mus ramybėje.

2 45

Sekmadienis, gruodžio 2-oji

VAKAR VAKARE ĮSIŽIEBĖ KALĖDINĖS GIRLIANDOS. DABAR

apšviestas visas kvartalas: ne spalvotai, bet paprasčiausiai baltai, tarsi žvaigždžių gyvatvore apjuostas miestas. Tertrė aikštėje, kur renkasi menininkai, pastatyta tradicinė pra- kartėlė su Kūdikėliu Jėzumi, besišypsančiu šiauduose, mo­tina ir tėvu, žvelgiančiais j ėdžias, ir išminčiais, stovinčiais nuošaly su dovanomis. Rosetė sužavėta, prašo ir prašo eiti jos pažiūrėti.

Kūdikis, rodo ženklais. Einam pasižiūrėti kūdikio. Tai jau du kartus ėjo žiūrėti su Niku, kartą su Alisa, daugybę kartų su Zozi, su Žanu Luisu ir Popoliu, ir, žinoma, su Anuka, kuri, regis, žavisi ja nė kiek ne mažiau, vis pasakodama Rosetei, kaip kūdikėlis (kuris Anukos versijoje pakeitė lytį) gimė tvartelyje sningant ir kaip jo ėjo lankyti gyvuliai ir Trys išminčiai, kaip net žvaigždė stabtelėjo jam virš galvos...

- Nes ji buvo ypatingas kūdikis, - sako Anuka Rosetės džiaugsmui. - Ypatingas kūdikis, tokia kaip tu, o netrukus ateis ir tavo gimtadienis...

Adventas. Kalėdos. Abu žodžiai kelia nuojautą, kad netru­kus įvyks kažkas nepaprasta. Anksčiau apie tai nesusimąs-

2 46

A D V E N T A S

tydavau; niekada nešvęsdavau krikščioniškų švenčių; nie­kada nepasninkaudavau, neatgailaudavau ir neišpažindavau nuodėmių.

Na, beveik niekada.Bet kai Anuka buvo maža, mes švęsdavom Kalėdas: slen­

kančią tamsą vaikydavome uždegdamos šviesas; pindavome bugienių ir amalų vainikus; gerdavome prieskoniais gardintą sidrą ir sakydavome linkėjimus, tiesiai iš žarijų indo valgy- davom karštus kaštainius.

Po to gimė Rosetė, ir viskas vėl pasikeitė. Nebeliko amalų vainikų, žvakių ir smilkalų. Dabar mes einame į bažnyčią ir perkame daugiau dovanų, nei leidžia galimybės, sukrau­name jas po plastmasine eglute, žiūrim televizorių ir nervi- namės dėl maisto gaminimo. Kalėdų šviesos gal ir atrodo lyg žvaigždės, bet iš arčiau matyti, kad jos netikros: sunkios laidų ir kabelių girliandos laiko jas pakabinusios virš siaurų gatvelių. Jokių burtų - bet ar ne šito ir norėjai, Viana? Kartoja sausas balsas mano galvoje, balsas, panašus į mano moti­nos, j Rudžio, o dabar šiek tiek ir j Zozi; jis primena man tą Vianą, kokia buvau, o jo pakantumas - tarsi priekaištas.

Bet šiais metais vėl viskas bus kitaip. Tjeris mėgsta tra­dicijas. Bažnyčia, žąsis, šokoladinis pyragas - tai ne šiaip proga, o šventė, kurią sutinkame drauge, ir visam laikui liksime drauge...

Žinoma, jokių burtų. Na, negi tai blogai? Tai garantuoja patogumą ir saugumą, ir draugystę, ir meilę. Ar to negana? Ar mažai dar kelių išbandėme? Užaugau klausydamasi pasa­kų, kodėl gyvenime man taip sunku patikėti, kad gyvensime ilgai ir laimingai? Kodėl taip yra, net žinodama, kur jis veda, aš vis tiek svajoju apie Fleitininką?

247

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

Nuvariau Anūką su Rosete miegoti. Tada išėjau paskui Rudį ir Tjerj. Kiek čia užtrukau - gal tris minutes, penkias dau­giausia - bet žengdama j vis dar pilnutėlę žmonių gatvę jau žinojau, kad Rudis bus dingęs, išgaravęs Monmartro labi­rintuose. Tačiau pabandyti vis tiek turėjau. Pirmiausia pasu­kau Švenčiausiosios Širdies bažnyčios link, ten tarp miesto svečių ir būrių turistų pastebėjau pažįstamą Tjerio figūrą, sukančią j Dalidos aikštę, rankos kišenėse, galva atkišta pir­myn lyg kovinio gaidžio.

Stabtelėjau ir akmenimis grįsta gatvele pasukau kairėn, į Tertrė aikštę. Rudžio nė kvapo. Jis buvo dingęs. Be abejo, dingęs - o ko jam laukti? - ir vis dėlto lūkuriavau skvero pa­kraštyje, drebėdama (pamiršau užsimesti paltą) ir klausyda­masi naktinio Monmartro garsų: muzikos iš klubų Kalvos papėdėje, juoko, žingsnių, vaikų balsų nuo prakartėlės kita­pus skvero, gatvės muzikanto saksofono, vėjo nešamų frazių nuotrupų...

Kaip tik jo nejudrumas galiausiai ir atkreipė mano dėmesį. Paryžiečiai - lyg žuvų guotai - jei nustoja judėti nors akimir­ką, jie miršta. O jis stovėjo ten, pusiau pasislėpęs už raudonai mirguliuojančio neoninio ženklo kavinės lange. Tyliai ste­bintis, kažko laukiantis. Laukiantis manęs...

Tekinom pasileidau per skverą jo link. Apkabinau ir aki­mirką bijojau, kad jis nepakels rankų. Jaučiau, koks įsitempęs jo kūnas, mačiau raukšlę tarp antakių - toje raižioje šviesoje atrodė lyg nepažįstamas.

Galiausiai apglėbė mane, iš pradžių nenoriai, taip pasiro­dė, paskui su keistu įniršiu, bet žodžiais to neparodė.

- Neturėtumei būti čia, Viana, - pasakė.

2 4 8

A D V E N T A S

Ties kairiuoju jo peties linkiu yra toks įdubimas, kaip tik mano kaktai. Susiradau ir padėjau galvą. Jis kvepėjo naktimi ir mašinine alyva, ir kedrų malkom, ir pačiuliais, šokoladu, degutu, vilna - paprasčiausiu su niekuo nesupainiojamu savo kvapu, kažkaip nepagaunamai ir pažįstamai, tarsi vis pasi­kartojantis sapnas.

- Žinau, - atsakiau aš.Ir vis dėlto nepaleidau jo. Būtų užtekę vieno žodžio; per­

spėjimo; surauktų antakių. Aš esu su Tjeriu. Nesugadink vis­ko. Bandyti užsiminti apie ką nors kitą būtų beprasmiška, skausminga ir iš pat pradžių pasmerkta. Ir vis dėlto...

- Gera tave matyti, Viana, - jo balsas, nors švelnus, buvo keistai įtemptas.

Nusišypsojau.- Tave irgi. Bet kodėl dabar? Po šitiek laiko?Rudžio gūžtelėjimas galėjo reikšti daugybę dalykų.

Abejingumą, panieką, ignoravimą, net juoką. Kad ir kaip ten būtų, tas krestelėjimas išstūmė mano kaktą iš lopšio ir grąžino mane realybėn.

- Ar kas pasikeis, jei sužinosi?- Gali būti.Jis vėl gūžtelėjo.- Nėra priežasčių, - atsakė. - Tu čia laiminga?- Žinoma.Visada šito norėjau. Krautuvė, namas, mokykla vaikams.

Gražus vaizdas kasdien pro langą. Ir Tjeris...- Tiesiog sunku tave čia įsivaizduoti. Maniau, tai tik laiki­

nas dalykas. Kad vieną dieną tu...- Ką? Suprasiu prasmę? Susitaikysiu? Gyvensiu kelyje,

diena iš dienos, iš vietos į vietą, kaip tu ir kiti upės žiurkės?

2 4 9

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

- Man mieliau būti žiurke nei paukščiu narvelyje.Jis ima pykti, supratau. Balsas vis dar švelnus, bet pietietiškas

akcentas pasidarė ryškesnis — taip visada nutinka, kai jis susi­erzina. Staiga šovė galvon, kad aš, ko gero, norėjauj j supykdyti, išprovokuoti konfliktą, kuris nė vienam iš mūsų nebepaliktų jokios išeities. Skaudu taip galvoti, bet greičiausiai tai tiesa. Ir jis, matyt, tai pajuto, nes pažvelgė į mane ir šyptelėjo.

- O jeigu pasakyčiau, kad aš pasikeičiau? - paklausė.- Tu nepasikeitei.- Tu šito nežinai.Ak, aš žinau. Ir man plyšta širdis matyti jį visiškai tokį

patį. Bet aš pasikeičiau. Mane pakeitė mano vaikai. Daugiau nebegaliu elgtis kaip panorėjusi. O aš noriu...

- Rudi, - pasakiau, - aš laiminga tave matydama. Džiaugiuosi, kad aplankei. Bet jau per vėlu. Aš su Tjeriu. Ir jis išties malonus, kai geriau pažįsti. Jis tiek daug padarė dėl Anukos ir Rosetės...

- O tu jį myli?- Rudi, nereikia...- Klausiau, ar tu jį myli?- Žinoma, myliu.Ir vėl tas vos jaučiamas niekinamas gūžtelėjimas.- Sveikinu, Viana, - pasakė.

Leidau jam nueiti. O ką galėjau padaryti? Jis sugrįš, gal­vojau. Turės sugrįžti. Bet kol kas negrįžta; nepaliko nieko, nei adreso, nei telefono numerio - nors būčiau nustebusi, jei Rudis turėtų telefoną. Kiek žinau, jis niekada nėra turėjęs nė televizoriaus, sako, jam labiau patinka žiūrėti į dangų, regi­nys, kuris niekada neatsibosta ir niekada nesikartoja.

2 5 0

A D V E N T A S

Kažin kur jis dabar gyvena. Anūkai sakė - laive. Sakau, gal baržoje, plukdančioje krovinį Sena. O galbūt kitame upiniame laive, jei manysim, kad jam pavyko rasti tokį pi­giai nusipirkti. Kokia nors seniena, visai apleistas; tvarko jį laisvu nuo darbų laiku, lopo, stengiasi paversti savu. Rudžiui laivams kantrybės niekada nepritrūksta. Žmonėms, deja...

- Maman, ar Rudis šiandien grįš? - paklausė Anuka per pusryčius.

Kentė iki ryto, kad pasišnekėtų. Nors Anuka retai kada kalba impulsyviai; ji svarsto, apgalvoja ir tik tada šneka, taip rimtai, net atsargiai, lyg televizijos detektyvas, jau jau beat- skleidžiąs tiesą.

- Nežinau, - atsakiau jai. - Kaip pats nuspręs.- Ar norėtum, kad jis grįžtų? - Užsispyrusi, tai vienas ryš­

kiausių Anukos bruožų.Atsidusau.- Sunku pasakyti.- Kodėl? Ar jis tau nebepatinka? - jos balse išgirdau iššūkį.- Ne, Anuka. Ne dėl to.- Tai kodėl?Vos nesusijuokiau. Jos pasiklausius viskas atrodo taip pa­

prasta, tarsi mūsų gyvenimas nebūtų kortų namelis, kur vie­nas sprendimas atsargiai klojamas ant daugybės kitų pasi­rinkimų ir sprendimų, pavojingai sudėtų vienas ant kito ir svyrančių, krypstančių nuo menkiausio kvėptelėjimo...

- Klausyk, Nanu. Žinau, Rudis tau patinka. Man irgi pa­tinka. Labai patinka. Bet nepamiršk... - ieškojau tinkamų žodžių. - Rudis daro, ką nori, jis toks yra. Niekada neužsi­būna ilgiau vienoje vietoje. Ir tai šaunu, nes jis gyvena vienas. O mums trims reikia šio to daugiau.

251

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

- Jei gyventume su Rudžiu, jis nebūtų vienas, - išmintin­gai atsakė Anuka.

Neištvėriau nenusijuokusi, nors širdį gėlė. Rudis su Anuka taip keistai panašūs. Jie abudu niekuo neabejoja. Abudu už­sispyrę, uždari ir baugiai įžeidus.

Bandžiau paaiškinti:-Jam patinka būti vienam. Jis kiaurus metus gyvena upėje,

jis miega lauke, namuose jam netgi nepatogu. Mes negalėtu­me taip gyventi, Nanu. Jis tai žino. Tu irgi žinai.

Ji metė į mane niūrų, veriantį žvilgsnį.- Tjeris jo nekenčia. Aš matau.Na, vakar buvo sunku to nepastebėti. Griausmingas, at­

grasus jo linksmumas, atvira panieka, jo pavydas. Bet Tjeris ne toks, įtikinėju save. Kažkas jį išmušė iš vėžių. Tas menkas nesusipratimas „La Maison Rose“?

- Tjeris jo nepažįsta, Nu.- Tjeris nepažįsta nė vieno mūsų.Ji vėl užlipo į viršų, į kiekvieną ranką pasiėmusi po raguo­

lį ir nutaisiusi miną, rodančią, jog šis ginčas dar nebaigtas. Aš nuėjau į virtuvę, išsiviriau šokolado; ir atsisėdusi stebėjau, kaip jis stingsta. Galvojau apie vasarį Lankenėje, žydinčias mimozas ant Tano krantų ir upės čigonus, jų siaurus ir il­gus laivus, kurių tiek daug, taip glaudžiai sustatyti, kad jais praktiškai galima pereiti kiton upės pusėn...

Ir apie vyrą, sėdintį ten vieną patį, nuo savo laivo stogo stebintį upę. Niekuo nesiskiriantį nuo visų kitų, ir vis dėl­to kažkaip iš karto jį perpratau. Kai kurie žmonės švyti. Jis vienas tokių. Net ir dabar, po šitiek laiko, jaučiu, kaip mane traukia šita šviesa. Jei ne Anuka ir Rosetė, gal vakar būčiau nusekusi paskui jį. Galų gale yra ir baisesnių dalykų nei skur-

252

A D V E N T A S

das. Bet aš savo vaikams privalau duoti šį tą daugiau. Todėl esu čia. Ir nebegaliu vėl tapti Viana Rošė, grįžti į Lankenę. Netgi dėl Rudžio. Net dėl savęs.

Vis dar sėdėjau ten, kai pasirodė Tjeris. Buvo devynios va­landos, dar gana tamsu; už durų girdėjosi tolimas, prislopęs gatvės triukšmas ir mažos bažnytėlės Tertrė aikštėje varpų skambėjimas.

Jis tylomis atsisėdo priešais; jo apsiaustas kvepėjo cigaro dūmais ir Paryžiaus rūku. Valandžiukę sėdėjo taip tyloje, tada ištiesęs ranką uždėjo ją ant maniškės.

- Atsiprašau dėl vakar vakaro, - tarė.Pakėliau savo puodelį ir pasižiūrėjau vidun. Turbūt užvi­

rinau pieną, vėstantis šokoladas buvo aptrauktas raukšlėta plėvele. Kokia aš nedėmesinga, pagalvojau sau tyliai.

-Jana, - pašaukė Tjeris.Pažvelgiau į jį.- Atsiprašau, - tarė. - Aš buvau įsitempęs. Norėjau, kad

tau būtų gera. Ketinau jus visas pakviesti pietų, paskui norė­jau pasakyti apie butą ir kad man pavyko susitarti dėl mūsų vestuvių vietos - įsivaizduoji, toje pačioje bažnyčioje, kur su­situokė mano tėvai...

- Ką? - apstulbau.Jis spustelėjo man ranką.- Dievo Motinos apaštalų katedroje. Per Sekmines. Buvo

anuliuota santuoka, ir aš pažįstu kunigą... Ne per seniausiai atlikau jam šiokius tokius darbus...

- Ką tu čia kalbi? - paklausiau. - Tu skriaudi mano vaikus, įžeidinėji mano draugą, išleki netaręs nė žodžio, o po to ti­kiesi, kad aš džiūgausiu dėl buto ir pasiruošimo vestuvėms?

Tjeris liūdnai šyptelėjo.

253

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

- Atleisk, - pasakė, - nenoriu juoktis, bet... Tu iš tiesų dar nepripratai prie telefono, ar ne?

- Ką? - paklausiau.- Jsijunk savo telefoną.Įsijungiau ir pamačiau naują žinutę, atsiųstą Tjerio vakar,

pusę devynių.

Myliu tave iki pamišimo. Tik taip galiu pasiteisinti.Susitiksime rytoj ę-ą.Tjeris. xx

- O, — tepasakiau.Jis paėmė mane už rankos.- Aš tikrai labai gailiuosi dėl vakar vakaro. Tas tavo draugas...- Rudis, - patikslinau.Jis linktelėjo.- Žinau, skamba juokingai. Bet matydamas jį su tavimi ir

Ane, kalbantį taip, lyg seniausiai jus pažinotų, pagalvojau, kiek daug aš apie tave nežinau. Apie žmones iš tavo praeities, apie tavo mylėtus vyrus...

Pažvelgiau į jį nustebusi. Tjeris visada pabrėžtinai nesido­mėdavo tuo, kas susiję su mano ankstesniu gyvenimu. Tai vienas tų dalykų, dėl kurių jis man patiko. Jo nesmalsumas.

-Jis tave įsimylėjęs. Net aš tai suprantu.Atsidusau. Anksčiau ar vėliau to sulauki. Klausimai, ka­

mantinėjimai lyg ir geranoriški, bet slepia įtarumą.Iš kur tu? Kur tu keliauji? Ar čia lankai savo gimines?Maniau, jog mudu su Tjeriu lyg ir susitarę. Aš neužsi­

menu apie jo skyrybas, jis nekalba apie mano praeitį. Tai veikia - bent jau veikė - iki vakar dienos.

2 5 4

A D V E N T A S

Pačiu laiku, Rudi, karčiai pagalvojau. Bet, antra vertus, toks jau jis yra. Ir jo balsas mano galvoje dabar priminė vėją. Neapgaudinėk savęs, Viana. Tu negali čia įsikurti. Manai, esi saugi mažame savo namelyje. Bet aš lyg tas pasakos vilkas — aš geriau žinau.

Nuėjau į virtuvę išsivirti naujo puodelio šokolado. Tjeris atsekė paskui, su tuo savo dideliu paltu toks nerangus tarp mažų Zozi staliukų ir kėdučių.

- Nori žinoti apie Rudį? - paklausiau, trupindama šoko­ladą į kais tuvį. - Ką gi, pažinojau jį, gyvendama Pietuose. Kurį laiką turėjau šokoladinę kaimelyje prie Garono. Jis gy­veno upiniame laive, plaukiojo iš miesto į miestą, dirbda­mas atsitiktinius darbus. Dailidžiavo, dengė stogus, skynė vaisius. Daug darbų nudirbo man. Nemačiau jo ketverius metus. Patenkintas?

Atrodė susigėdęs.- Atleisk, Jana. Aš kvailys. Tikrai nenorėjau tavęs kaman­

tinėti. Pažadu, daugiau to nebus.- Niekada nemaniau, kad tu pavyduliausi, - tariau berda­

ma į karštą šokoladą vanilės ir žiupsnelį muskatų riešutų.- Aš nepavyduliauju, - tikino Tjeris. - Ir kad įrodyčiau... -

Suėmė abiem rankom mane už pečių ir privertė pažvelgti į jį. - Klausyk, Jana. Jis tavo draugas. Jam akivaizdžiai reikia pinigų. Aš labai noriu pabaigti butą iki Kalėdų, o tu žinai, kaip šiuo metų laiku sunku rasti žmonių, todėl pasiūliau jam darbą.

Spoksojau į jį.- Tikrai?Šypsojosi.

- Sakykim, tai atgaila, - tarė. - Taip stengiuosi įrodyti tau, kad tas pavyduolis, kurį matei vakar vakare, nėra tikra­

255

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

sis aš. Ir dar šis tas. - Jis kyštelėjo ranką j apsiausto kišenę. — Turiu tau mažą niekutį, - tarė. - Turėjo būti sužadėtuvių dovana, bet...

Tjerio maži niekučiai visada būna prašmatnūs. Keturių tuzinų rožių puokštė; papuošalas iš Bondo gatvės; „Hermės“ šalikėliai. Gal kiek pernelyg standartiška - bet toks yra Tjeris. Nuspėjamas iki negalėjimo.

-N a?Tai buvo mažas paketėlis, vos vos storesnis už išmuštą

voką. Atplėšusi radau odinę kelioninę piniginę su pirmos klasės lėktuvo bilietu j Niujorką gruodžio 28 dieną.

Žiūrėjau j jį.- Tau patiks, - pasakė. - Tik ten galima sutikti Naujuosius

metus. Užsakiau mums vietas nuostabiame viešbutyje - jis patiks vaikams - ten bus sniego, muzikos, fejerverkų... - Džiugiai mane apkabino. - Ak, Jana, negaliu sulaukti, kaip noriu tau parodyti Niujorką.

Tiesą sakant, aš ir anksčiau esu ten buvusi. Ten žuvo mano motina, judrioje gatvėje, Nepriklausomybės dieną priešais itališką kulinarijos krautuvėlę. Tada buvo karšta ir saulėta. Gruodį bus šalta. Gruodį Niujorke žmonės miršta nuo šalčio.

- Bet aš neturiu paso, - lėtai pasakiau. - Aišku, turėjau, bet...- Baigėsi galiojimo laikas? Aš sutvarkysiu.Na, tiesą sakant, baigėsi ne tik galiojimo laikas. Ten įra­

šyta ne ta pavardė - Viana Rošė, kaip galėčiau jam pasakyti, galvojau, kad moteris, kurią jis myli, yra visai kitas žmogus?

Bet ar galėčiau dabar nuslėpti? Tai, kas nutiko vakar, pa­mokė mane štai ko: Tjeris nėra toks nuspėjamas, kaip gal­vojau. Melas yra agresyvi piktžolė, jeigu anksti neišrauni, ji

256

A D V E N T A S

savo ūselius iškaišioja visur, kur įmanoma, graužia, plinta, dusina, kol nebelieka nieko, tik melų raizgynas...

Jis stovėjo labai arti, žydros jo akys degė - turbūt iš jaudu­lio. Skleidė kažin kokį silpną raminamą kvapą, lyg nupjau­tos žolės ar senų knygų, pušų sakų, duonos. Priėjo dar arčiau, apglėbė mane abiem rankom, mano galva jam ant peties (tik kurgi ta įdubėlė, pamaniau, kuri, regis, skirta tik man vie­nai?), atrodė toks savas, toks be galo patikimas - ir vis dėlto šį kartą buvo galima justi ir įtampą. Jaučiau ją, lyg elektros laidai, prie kurių netyčia galiu prisiliesti...

Jo lūpos susirado manąsias. Vėl ta įtampa. Lyg įsielek- trinę, truputį malonu, truputį nelabai. Pagavau save gal­vojančią apie Rudį. Po galais. Ne dabar. Toks lėtas bučinys. Atsitraukiau.

- Klausyk, Tjeri. Aš noriu paaiškinti.Jis žvelgė į mane.- Ką paaiškinti?- Pavardė mano pase... Pavardė, kurią man teks pasaky­

ti registracijos skyriuje... - Giliai įkvėpiau. - Tai ne ta pa­vardė, kuria dabar vadinuosi. Aš ją pasikeičiau. Ilga istorija. Reikėjo papasakoti anksčiau, bet...

Tjeris mane nutraukė.- Tai nesvarbu. Nereikia nieko aiškinti. Visi turim tokių

dalykų, apie kuriuos nelabai norim kalbėti. Koks man skir­tumas, kad pasikeitei pavardę? Mane domina, kas tu esi, o ne ar tu Fransina, ar Mari Klode, ar net, Dieve saugok, ko­kia Kunigunda.

Nusišypsojau.- Tai tau nieko?Jis papurtė galvą.

257

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

- Pažadėjau nebeklausinėti. Praeitis lieka praeitimi. Man nebūtina žinoti. Nebent ketinai prisipažinti, jog kadaise bu­vai vyras, ar panašiai...

Nusijuokiau iš tų žodžių.- Tokie dalykai tau negresia.- Gal reikėtų patikrinti. Kad būtų ramiau.Ir surakino rankas man aplink liemenį. Bučinys buvo

karštesnis, reiklesnis. Jo senamadiškas pagarbumas buvo vienas tų bruožų, kurie visad mane žavėjo, bet šiandien jis truputį kitoks - jaučiu ilgai tramdytą aistrą, nekantrumą, troškimą šio to daugiau. Akimirką tuo mėgavausi; jo rankos slinko mano liemeniu krūtų link. Bučiavo mano lūpas, veidą kažkaip beveik vaikiškai godžiai, tarsi norėdamas kiek įma­noma daugiau manęs užkariauti, ir visą laiką šnabždėjo: Aš myliu tave, Jana, aš noriu tavęs, Jana...

Prajukusi atsitraukiau įkvėpti oro.- Ne čia. Dabar pusė dešimt...Jis komiškai suriaumojo it lokys.- Manai, ketinu laukti septynias savaites?Dabar ir rankos jo pasidarė it lokio, tvirtai spaudė mane

glėbyje, ir kvepėjo jis muskusu, prakaitu, išsivadėjusiais ci­garais, staiga pirmą kartą per ilgą mūsų draugystės laiką įsi­vaizdavau mus besimylinčius, pataluose, nuogus ir apsipylu­sius prakaitu, ir netikėtai nusmelkė nuostaba pajutus, kad ši mintis man kelia pasibjaurėjimą...

Įsirėmiau rankomis jam į krūtinę.- Tjeri, būk geras...Jis iššiepė dantis.- Zozi gali bet kada pasirodyti...- Tai lipkim į viršų, kol nepasirodė.

258

A D V E N T A S

Aš jau ėmiau gaudyti orą. Prakaito tvaikas stiprėjo, mai­šėsi su šaltos kavos, neapdorotos vilnos ir vakarykščio alaus smarve. To jaukaus kvapo neliko, šis žadino sausakimšų barų, siaurų takų ir girtų nepažįstamųjų naktyje vaizdą. Tjerio rankos lyg rąstai, nekantrios, nusėtos senatvės dėmių, apžėlusios.

Pasijutau galvojanti apie Rudžio rankas. Apie jo miklius lyg kišenvagio pirštus, panagės juodos nuo mašininės alyvos.

- Nagi, Jana.Jis traukė mane per kambarį. Jo akys degė iš nekantrumo.

Staiga panorau priešintis, bet buvo per vėlu. Aš pati pasirinkau. Kelio atgal nebėra, galvojau. Sekiau paskui jį laiptų link...

Lemputė sprogo pokštelėdama lyg fejerverkas.Pasipylė smulkių šukių lietus.Garsas laiptų viršuje. Pabudo Rosetė. Iš palengvėjimo

ėmė krėsti drebulys.Tjeris nusikeikė.- Turiu eiti pas Rosetę, - tariau.Jis sukrizeno, nors tai nebuvo panašu į juoką. Paskutinis

bučinys - bet akimirka jau praėjo. Akies krašteliu pastebėjau prieblandoje kažką žybtelint auksu - saulės spindulys turbūt ar koks atspindys...

- Turiu eiti pas Rosetę, Tjeri.- Aš myliu tave, - pasakė.Žinau, kad myli.

Buvo dešimta valanda, Tjeris tik ką išėjo, kai pasirodė Zozi, įsisupusi į apsiaustą, avinti purpurinius batus su platformo­mis ir abiem rankom laikydama didelę kartoninę dėžę. Ji at­rodė sunki, ir Zozi sukaitusi atsargiai pastatė ją ant grindų.

259

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

- Atleisk, kad pavėlavau, - pasakė. - Tie daiktai sunkūs.- Kas čia? - pasidomėjau.Zozi šyptelėjo. Nuėjo prie vitrinos lange ir išėmė raudo­

nuosius batelius, gulėjusius ten porą paskutiniųjų savaičių.- Pagalvojau, jog ne pro šalį būtų kiek pasikeisti. Ką pa­

sakysi apie naują vitriną? Na, juk vitrina nebūtinai turi būti amžina, ir, jei nuoširdžiai, aš pasiilgau šitų batelių.

Nusišypsojau.- Žinoma, - atsakiau.- Taigi blusų turguje prisirinkau visko, - ji mostelėjo į kar­

toninę dėžę. - Sugalvojau vieną dalyką, norėčiau pamėginti.Pažvelgiau į dėžę, tada į Zozi. Dar nebuvau atsigavusi po

Tjerio akibrokšto, Rudžio pasirodymo ir problemų, kurios, žinojau, dėl to kils, tad šitoks netikėtas dėmesingumas staiga vos manęs nepravirkdė.

- Nereikėjo vargti, Zozi.- Nekvailiok. Man patinka. - Ji žvelgė į mane įdėmiai. -

Ar kas nors atsitiko?- Ak, tai dėl Tjerio, - bandžiau šypsotis. - Paskutiniąsias

kelias dienas jis keistai elgiasi.Ji gūžtelėjo pečiais.- Nesistebiu, - tarė. - Tu puikiai gyveni. Verslas klesti.

Galų gale ir tau ėmė sektis.Piktai pašnairavau į ją.- Ką nori tuo pasakyti?- Noriu pasakyti, - aiškino Zozi kantriai, - kad Tjeris vis

dar svajoja būti Kalėdų Seneliu ir Žavinguoju princu, ir ge­ruoju karaliumi Venceslavu - visais iš karto. Kol tu vargai, viskas buvo puiku - jis vaišino tave pietumis, puošė tave, api­pildavo dovanomis - bet dabar tu pasikeitei. Tau nebereikia

2 6 0

A D V E N T A S

taupyti. Kažkas pavogė jo lėlytę Pelenę, o vietoj jos paliko tikrą gyvą moterį, ir jam sunku su tuo susitaikyti.

- Tjeris ne toks, - paprieštaravau.- A r tikra#- Na... - šyptelėjau. - Gal šiek tiek.Ji nusijuokė iš tų žodžių, ir aš nusijuokiau kartu su ja, nors

negalėjau atsikratyti kažkokio gėdos jausmo. Zozi be galo pastabi, žinoma. Bet kodėl aš pati nesuvokiau tokių dalykų?

Zozi atidarė kartoninę dėžę.- Gal tu atsipūsk šiandien? Pagulinėk. Pažaisk su Rosete.

Nesijaudink, jeigu jis ateis, aš pakviesiu.Tai mane pribloškė.-Je i ateis kas? - paklausiau.- Ak, liaukis, Viana...- Nevadink manęs šitaip!Ji šyptelėjo.- Na, Rudis, aišku. O ką, manei, turėjau galvoje, popiežių?Išspaudžiau blankią šypseną.-J is neateis šiandien.- Kodėl tu tokia tikra?Ir aš jai išdėsčiau, ką sakė Tjeris: apie butą ir kaip jis nuta­

ręs mus perkraustyti ten iki Kalėdų, ir apie lėktuvo bilietus j Niujorką, ir kad jis pasiūlė Rudžiui darbą Krua gatvėje...

Zozi atrodė nustebusi.- Tikrai? - paklausė. - Na, jeigu Rudis sutiks, vadinas, jam

išties reikia pinigų. Neįsivaizduoju, kad šito imtųsi iš meilės.Papurčiau galvą.- Kokia painiava, - pasakiau. - Kodėl jis nepranešė, kad

atvyksta? Būčiau viską sutvarkiusi kitaip. Bent jau būčiau tam pasirengusi...

261

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

Zozi atsisėdo prie virtuvės stalo.- Jis Rosetės tėvas, ar ne?Nieko neatsakiau, nusisukau įjungti orkaitės. Ketinau

kepti partiją imbierinių sausainių, tokių, kokius kabiname ant Kalėdų eglutės, paauksuotų, apteptų glajumi ir perrištų spalvotu kaspinėliu...

- Aišku, tai tavo reikalas, - tęsė Zozi. - Ar Anė žino?Papurčiau galvą.- Ar kas nors žino? Ar Rudis žino?Staiga jėgos mane apleido, aš greit atsisėdau ant vienos

iš kėdžių, jausdamasi taip, lyg ji būtų nukirpusi visas mane laikančias virveles ir paleidusi, susipainiojusią, bebalsę, be­jėgę ir tylią.

- Negaliu jam dabar pasakyti, - sušnabždėjau galų gale.- Na, jis ne kvailys. Pats supras.Tylomis papurčiau galvą. Pirmą kartą iš tikrųjų džiau­

giausi, kad Rosetė yra kitokia - nors jau beveik ketverių, vis dar atrodo kaip dvejų su puse metų kūdikis, ar kas patikėtų, jog tai įmanoma?

- Per vėlu dabar aiškintis, - pasakiau. - Prieš ketverius metus gal, bet ne dabar.

- Kodėl? Ar jūs susibarėte?Paklausė kaip Anuka. Supratau, jog ir jai bandau aiškin­

ti, kad viskas nėra taip paprasta, kad namus reikia statyti iš akmenų, nes kai atlekia kaukiantis vėjas, tik tvirtas akmuo apsaugos mus, kad nenupūstų...

Kodėl apsimetinėji? - tarė jo balsas mano galvoje. Kas ver­čia tave stengtis pritapti? Kuo tie žmonės tokie ypatingi, kad nori būti tokia kaip jie?

2 6 2

A D V E N T A S

- Ne, mes nesusibarėm, - atsakiau. - Tiesiog... patraukė­me skirtingais keliais.

Staiga mintyse išvydau vaizdą - Fleitininkas su savo fleita, iš paskos seka visi vaikai - išskyrus vieną raišiuką, šis pasi­lieka, ir kalnas užsiveria jam už nugaros...

- Na, o kaip Tjeris? - kamantinėjo ji.Geras klausimas, pamaniau. Ar jis įtaria? Jis irgi ne kvai­

lys, nors vis dėlto savotiškai aklas, gal tai arogancija, ar pasi­tikėjimas, o gal po truputį ir vieno, ir kito. Tačiau jis vis dar įtarinėja Rudį. Mačiau tai vakar - tas vertinantis žvilgsnis - instinktyvus padoraus miestiečio pasibjaurėjimas bastūnu, čigonu, klajokliu...

Tu pati pasirinkai savo 'seimą, Viana, pagalvojau.- Na, regis, tu jau pasirinkai.- Ir teisingai. Aš žinau.Mačiau, kad ji manim netiki. Tarsi regėtų kažką ore

aplink mane, lyg cukraus vatą, besisukančią aplink kotelį. Bet juk yra įvairiausių meilių; ir kai karšta, savanaudiška, arši meilė ilgainiui perdega, lieka dėkoti visiems dievams už tokius vyrus kaip Tjeris, už tuos patikimus, kasdieniškus vyrus, kurie mano, kad aistra - tai toks žodis iš knygų, kaip ir burtai ar nuotykiai.

Zozi vis dar stebėjo mane su ta kantria šypsena puse lūpų, lyg tikėtųsi, jog dar ką nors pasakysiu. Kadangi nepasakiau, ji paprasčiausiai gūžtelėjo ir ištiesė dubenį mendiants sausai­nių. Gamina juos taip pat kaip aš: šokolado sluoksnis gana plonas, kad būtų traškus, bet ir gana storas, kad būtų galima pasimėgauti; dosnus žiupsnis stambių razinų; graikinis rie­šutas, migdolas; žibuoklė; cukrinė rožė.

263

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

- Paragauk vieną, - pasiūlė ji. - Ką pasakysi?Nuo mažo dubenėlio su mendiants pakilo parakinis šoko­

lado dvelksmas, vasaros ir prarasto laiko kvapas. Jis buvo šo­kolado skonio, kai pirmą kartą jį bučiavau; ir drėgnos žolės kvapas kilo nuo žemės, kur gulėjome vienas šalia kito; o jo prisilietimas buvo netikėtai švelnus, ir jo plaukai gęstančioje šviesoje lyg vasarinės medetkos...

Zozi vis dar laikė ištiesusi dubenėlį mendiants. Mėlyno Murano stiklo dubuo su nedidele auksine gėlyte ant šono. Tik dailus mažmožis, bet man jis labai brangus. Jį man Lankenėje padovanojo Rudis, ir nuo tada visur su savim ve­žiojuosi - rankinėje, kišenėse, tarsi prabavimo akmenį.

Pakėliau akis ir pamačiau, kad Zozi žiūri į mane. Jos akys buvo šaltos, pasakiškai žydros, tokias tik sapne gali išvysti.

- Tu niekam nesakysi? - paklausiau.- Žinoma, ne. - Laibais pirštais pakėlė sausainį ir ištiesė

man, kad paimčiau. Sodrus, tamsus šokoladas, romu įmir­kusios razinos, vanilė, rožė ir cinamonas...

- Paragauk, Viana, - nusišypsojo. - Taipjau nutiko, žinau, jog šituos mėgsti labiausiai.

4

4Pirmadienis, gruodžio j-ioji

GALIU SAVE PAGIRTI, ŠIANDIEN GERAI PADIRBĖJAU. MANO

darbo esmė - sugebėti gerai žongliruoti, išlaikyti ore dau­gybę kamuolių, peilių, liepsnojančių deglų tiek laiko, kiek reikia...

Siek tiek užtrukau, kol susitvarkiau su Rudžiu. Jis gana aštrus, šitas tipas, gali ir sužeisti, tenka elgtis labai atsargiai, tad nieko daugiau negalėjau imtis, kad čia pasiliktų. Bet man pavyko sulaikyti jį šeštadienio vakarą, o keliais padrąsinan­čiais žodeliais sugebėjau jį suvaldyti, bent kol kas.

Nors, turiu pasakyti, buvo nelengva. Pirmas jo noras buvo tučtuojau grįžti ten, iš kur atkeliavęs, kad niekas daugiau jo nematytų. Ir be spalvų buvo aišku, viskas atsispindėjo veide, kai lėkė kalva žemyn, plaukai krinta ant akių, rankos nir- šiai sugrūstos į kišenes. Tjeris irgi sekė iš paskos, tad buvau priversta menkučiu burtažodžiu jį pašalinti - slystelėjęs už­truko, aš per tas kelias sekundes pavijau Rudį, sugriebiau jį už rankos.

- Rudi, - pasakiau. - Negali taip išvykti. Yra dalykų, ku­rių tu nežinai.

Nukratė mano ranką nelėtindamas žingsnio.

265

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

- Kodėl manai, kad aš juos noriu žinoti?- Todėl, kad ją myli, - atsakiau.Rudis tik gūžtelėjo ir žingsniavo toliau.-Todėl, kad ji abejoja, bet nežino, kaip tai pasakyti

Tjeriui.Dabar jau klausėsi. Sulėtino žingsnį. Pasinaudojusi proga,

jam tiesiai už nugaros nubrėžiau Jaguaro 1 letenos ženklą - užkeikimą, kuris turėtų iškart sustabdyti, bet Rudis jį ins­tinktyviai nusipurtė.

- Ei, liaukis, - šūktelėjau iš nevilties, nežinodama, ko imtis.Jis dėbtelėjo į mane piktai, bet smalsiai.-Ja i reikia duoti laiko.- Kam?- Apsispręsti, ko ji iš tiesų nori.Galiausiai sustojo ir pažvelgė į mane įdėmiau. Pajutau

kylant susierzinimą - jis nemato nė vieno žmogaus, tiktai Vianą - bet tuo pasirūpinsim vėliau, raminau save. Šiuo metu svarbiausia, kad jis liktų čia. Paskui neskubėdama ga­lėsiu priversti jį už tai sumokėti.

Tjeris, jau atsikėlęs, artėjo gatve mūsų link.- Dabar neturime laiko, - pasakiau. - Susitikim pirma­

dienį po darbo.- Po darbo? - paklausė. Ir ėmė juoktis. - Manai, ketinu

jam dirbti?- Būtų gerai, - atsakiau. - Jei nori, kad tau padėčiau.Po to dar spėjau pagauti atlekiantį Tjerį. Likus vos ke­

liems jardams, jis su tuo savo gremėzdišku kašmyro paltu nuožmiom juodom it sagutės akim, lyg didelis staiga įnirtęs pliušinis meškinas dėbsojo į mane ir Rudį man už nugaros.

2 6 6

A D V E N T A S

- Jūs viską sugadinote, - tariau švelniai. - Kas jums šovė galvon taip elgtis? Jana labai nusiminusi...

Jis šoko piestu.- Ką aš padariau? Tai buvo...- Nesvarbu, ką padarėte. Aš galiu jums padėti. Bet turite

gražiai elgtis.Pirštų galiukais be gailesčio nubrėžiau Kruvinojo mėnu­

lio damos ženklą. Regis, jį tai nuramino; atrodė nusiminęs. Aš vėl paleidau šūvį, šį kartą valdingojo Jaguaro 1 ženklą, ir pastebėjau, kad jo spalvos šiek tiek priblėso.

Jis daug paprastesnis už Rudį, pagalvojau. Lengviau pasi­duodantis. Keliais žodžiais išdėsčiau jam planą.

- Tai paprasta, - pasakiau. - Jūs niekaip negalite pralai­mėti. Tada atrodysite didžiadvasis. Ir gausite pagalbą, kurios reikia butui remontuoti. Dažniau matysite Janą. O svarbiau­sia. .. - aš vėl pritildžiau balsą, - galėsite stebėti jį.

Na, tai suveikė. Žinojau, kad pavyks. Toks žavus tuštybės, įtarumo ir nepaprasto pasitikėjimo savimi derinys - beveik ir kerų neprireikė, jis viską puikiai padarė pats.

Taip, man Tjeris beveik pradeda patikti. Toks patogus, toks nuspėjamas, be aštrių kampų, į kuriuos galima susižeis­ti. O visų geriausia - jį taip lengva pakerėti - šypsena, žodis, ir jis jau mano. Ne taip, kaip Rudis su tom piktai suspaustom lūpom ir amžinai įtariu žvilgsniu.

Kad jį kur galas, pagalvojau. Kuo aš neįtinku? Atrodau kaip Viana, kalbu kaip Viana - jis turėjo neatsispirti. Bet kai kurie žmonės tiesiog daug kietesni už kitus, ir kol kas mano pasirinktas būdas nepasiteisino. Bet aš dar galiu laukti - bent jau kelias dienas. Jei nesuveiks kerai, suveiks chemija.

2 6 7

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

Šiandien nekantriai laukiau, kol užsidarysim, nenuleisdama akių nuo laikrodžio. Diena atrodė be galo ilga, bet pralei­dau ją gana maloniai, kol lauke lietus pamažu virto migla ir žmonės slinko pro šalį tarsi sapne, retkarčiais stabtelėdami paspoksoti į pusiau sutvarkytą vitriną, kuri atkreipia dėmesį į „Le Rocher de Monmartre“ tarsi stebuklingų žibintų šou.

Niekada nenuvertinkite langų vitrinų. Akys yra sielos veidrodis, sakoma, o vitrinos turėtų būti parduotuvės akys, žėrinčios pažadu ir džiaugsmu. Senoji vitrina su raudonais mano bateliais, pripiltais saldainių, buvo graži, bet aišku, jog milžiniškais žingsniais artėjant Kalėdoms, norint privilioti klientų, mums reikia sugalvoti ką nors labiau stebuklingo nei paprastas apavas.

Taigi mūsų langas virto advento kalendoriumi, uždengtu šilko skiaute ir apšviestu vieninteliu geltonu žibintu. Pats ka­lendorius padarytas iš senovinio lėlių namelio, kurį aptikau blusų turguje. Per senas, kad būtų įdomus vaikui, per daug aptriušęs, kad domintų kolekcionierius - stogas vos laikė­si, priekinė siena perskilusi ir suklijuota permatoma lipniąja juosta - kaip tik tai, ko ir ieškojau.

Jis didelis - toks didelis, kad užpildytų visą langą - su nuolaidžiu, šlakuotu stogu ir spalvotu fasadu iš keturių iš­imamų plokščių, kad būtų galima stebėti, kas viduje. Šiuo metu visos plokštės sudėtos, o ant langų įtaisiau langines, pro kurias galima matyti tik jaukią iš vidaus besiskverbian­čią auksinę šviesą.

- Oho, - įvertino Viana, pamačiusi mane dirbančią. - Čia kas, prakartėlė?

Šyptelėjau.- Ne visai. Tai staigmena.

2 6 8

A D V E N T A S

Taigi šiandien skubėjau kiek galėdama, pridengusi langą nuo smalsių žvilgsnių dideliu raudonai auksiniu šilko sariu, už kurio vyko transformacija.

Pradėjau nuo peizažo. Aplink namą sukūriau nedidelį sodelį: ežeras iš mėlyno šilko skiautės, po jį plaukioja šo­koladinės antys; upelis; takas, nubarstytas spalvotais cuk­raus kristaliukais, rėminamas medžių ir krūmų, padarytų iš vyniojamojo popieriaus ir šepetėlių pypkei valyti; viskas padengta cukraus pudros sniegu, ir įvairiaspalvės cukrinės pelytės bėga iš advento namelio tarsi kokioje pasakoje...

Sugaišau didžiąją dalį ryto, kol viską sudėliojau. Prieš pat dvylika atėjo Nikas su Alisa - regis, dabar jie neperskiria­mi - ir užsibuvo grožėdamiesi vitrina. Jis nusipirko dar vieną dėželę migdolinių sausainių, kol Alisa išplėtusi akis stebėjo, kaip cukraus pudros maišeliu su plonučiu antgaliu dailinu namelio fasadą.

- Kaip žavu, - pasakė Alisa. - Gražiau negu „Lafayette" galerijose.

Turiu pripažinti, tai nepakartojamas skanumynas. Pusiau namas, pusiau pyragas su cukrumi apipustytais langais, cukrinėmis chimeromis ant stogo, cukrinėmis kolonomis aplink duris ir mažom sniego kepuraitėm ant kiekvienos langinės ir įkypų kaminų viršūnių.

Per pietus pakviečiau pasižiūrėti Vianą.- A r patinka? - paklausiau. - Jis dar nebaigtas, bet...

Ką manai?Akimirką ji netarė nė žodžio. Bet jos spalvos iškart išdavė

viską, ką norėjau sužinoti: sušvito taip ryškiai, jog beveik užtvindė kambarį. Ir ar tik ne ašaros akyse? Taip. Man re­gis, ašaros.

2 6 9

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

- Pasakiška, - galiausiai tarė. - Tiesiog pasakiška.Apsimečiau kukli.- Ak, žinai...- Iš tikrųjų, Zozi. Tu man tiek daug padėjai.Man pasirodė, kad ji sunerimusi. Gali būti - Ehekatlio

ženklas galingas, jis įkūnija keliones, permainas, vėją, ir ji, matyt, jaučia šitą veikimą visur kur, galbūt netgi savyje (mano mendiants labai ypatingi), jo galios susimaišo su jos, keičiasi, tampa įnoringos...

- Aš tau nemoku nė dešimtadalio tiek algos, - kalbėjo.- Sumokėk dosnumu, - pasiūliau šypsodamasi. - Tiek sal­

dainių, kiek galiu suvalgyti.Viana papurtė galvą raukydamasi, lyg klausytųsi kažko už

durų, bet rūkas rijo menkiausią garsą.- Aš tau tiek daug skolinga, - galiausiai prakalbo vėl. - Aš

tau niekuo nepadėjau...Nutilo, tarsi išgirdusi triukšmą ar šovus minčiai, tokiai

stulbinančiai, jog net atėmė žadą. Turbūt vėl mendiants, jos mėgstamiausi, primenantys laimingesnius laikus...

- Sugalvojau, - tarė, jos veidas nušvito. - Galėtum čia at­sikraustyti. Gyventi su mumis. Ten yra buvę ponios Pusėn kambariai. Jais iki šiol niekas nesinaudoja. Ne kažin kas, bet geriau nei motelis. Galėtum gyventi su mumis, kartu valgy­ti - vaikams patiktų, mums erdvės netrūksta, o per Kalėdas, kai mes išsikraustvsim...J

Jos veidas paniuro, bet tik vos vos.- Aš tik trukdyčiau, - pasakiau, purtydama galvą.- Netrukdysi. Pažadu. Dirbtume be pietų pertraukos. Tai

būtų paslauga.- O kaip Tjeris? - pasidomėjau.

2 7 0

A D V E N T A S

- O ką jis? - Vianos balse pasigirdo maištas. - Mes juk elgiamės taip, kaip jis nori, ar ne? Kraustomės į Krua gat­vę? Kodėl iki tol negalėtum pagyventi pas mus? O kai iš- sikraustysim, galėsi rūpintis krautuve. Žiūrėsi, kad viskas būtų kaip reikiant. Jis beveik ir pats tą patį siūlė - sakė, kad man reikia padėjėjos.

Akimirką apsimečiau svarstanti. Ar Tjeris netenka kantry­bės? - svarsčiau. Ar jau atskleidė jai netramdomą savo būdą? Turiu pasakyti, kad šito aš ir tikėjausi - o dabar, kai vėl pa­sirodė Rudis, jai juos abu tenka laikyti per saugų atstumą, bent jau tol, kol pati apsispręs...

Palydovė. Štai ko jai reikia. O kas gali labiau tikti tam vaidmeniui, jei ne bičiulė Zozi?

- Bet mes tik ką susipažinome, - ištariau pagaliau. - Galiu būti bet kas

Ji nusijuokė.- Ne, negali.Tiek tu ir težinai.- Gerai, - sutikau. - Tai susitarėm.Ir vėl - aš buvau priimta.

\

Antradienis, gruodžio 4-oji

NA, ŠTAI IR VISKAS. JI ATSIKRAUSTO. AR GALI BŪT ŠAUNIAU? -

kaip pasakytų Žanas Lu. Vakar atsinešė savo daiktus - bent tiek, kiek jų turėjo. Nesu mačiusi, kad kas nors keliautų su tokiu menku bagažu, nebent gal mes su Maman tada, kai nuolat kraustydavomės. Du lagaminai - vienas batų, kitas prikrautas visko. Per dešimt minučių iškraustė, ir jau atrodo, kad ji čia gyveno visą laiką.

Jos kambaryje vis dar pilna ponios Pusėn baldų: senos moteriškės baldų komplektas su menka, rutuliukais nuo kandžių pradvisusia spinta ir komoda su stalčiais, prigrūstais didelių šiurkščių antklodžių. Užuolaidos rudai kreminės, iš­paišytos rožėmis, stovi įdubusi lova su ašutine atrama ir dė­mėtas veidrodis, kuriame visi atrodo taip, tarsi sirgtų maru. Senos moteriškės kambarys; bet garantuoju - Zozi neilgai trukus padarys, kad jis vėl atrodytų puikiai.

Vakar vakare padėjau jai išsikrauti daiktus ir padovanojau vieną kvepiantį santalmedžio paketėlį iš savo drabužių spin­tos, kad permuštų tą senos moters kvapą.

- Nieko tokio, - tarė ji šypsodamasi, kai kabino savo dra­bužius senoje spintoje. - Atsinešiau kelis daikčiukus, tuoj kambarys atrodys linksmiau.

5

272

A D V E N T A S

- Kokius daikčiukus?- Pamatysit.Ir mes pamatėme. Kol Maman ruošė pietus, o aš vėl ve-

džiausi Rosetę pažiūrėti prakartėlės, Zozi darbavosi kamba­ryje viršuje. Neužtrukom nė valandos, bet kai vėliau užlipau pasižiūrėti, kambario nebuvo galima atpažinti. Rudų atspal­vių senos moteriškės užuolaidos buvo dingusios, pakeistos dviem didelėm sario medžiagos skiautėm, viena raudona, kita mėlyna. Dar viena skiautė (purpurinė, su sidabrinėmis siūlėmis) dengė pūkuotą senos moters lovatiesę, o dvigubas mažų spalvotų lempelių vėrinys kabėjo virš židinio atbrailos, kur ji buvo išrikiavusi savo batelius, pora prie poros, tarsi žaisliukai ant židinio.

Dar ten buvo nutrintas kilimas ir lempa, ant kurios ji su­kabino visus savo auskarus, lyg karulius iš šešėlių gelmės, o viena jos skrybėlių buvo prisegta prie sienos, kur būta pa­veikslo; už durų kabėjo kinų šilko chalatas, o maro veidro­džio kraštai nusagstyti puošniais drugeliais, kuriuos kartais ji segasi j plaukus.

- Oho, - įvertinau. - Man patinka šis kambarys.Ir dar tas kvapas; kažkoks labai saldus it bažnyčioje, kuris

kažkodėl man priminė Lankenę.- Tai smilkalai, Nanu, - paaiškino. - Visada smilkau juos

savo kambariuose.Smilkalai irgi buvo tinkami, tokie paprastai smilkomi virš

įkaitusių anglių. Mes juos degindavom, Maman ir aš, nors dabar to jau nebedarome. Gal ir netvarkinga; bet kvepia la­bai skaniai, be to, savotiška Zozi netvarka atrodo prasmin­gesnė nei kieno kito įsivaizduojama tvarka.

2 73

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

Tada Zozi iš savo lagamino dugno ištraukė butelį granatų sirupo ir mes visos apačioje surengėme tokį lyg vakarėlį su šokoladiniu pyragu ir ledais Rosetei, o kai pagaliau susiruo­šiau eiti gulti, buvojau beveik vidurnaktis, ir Rosetė miegojo ant sėdimos pagalvėlės, o Maman nurinkinėjo indus. Ir kai tada pažvelgiau į Zozi, - ji su tais ilgais plaukais ir apyranke su mažais karuliais, jos akys žėri lyg kiniški žibintai, - pa­sirodė, lyg vėl matyčiau Maman, bet tokią, kokia ji buvo Lankenėje, tada, kai dar vadinosi Viana Rošė.

- Na, kaip tau patinka mano advento namelis?Tai nauja vitrina, žinote, pakeitusi dingusius ledinukų ba­

telius. Ten stovi namelis, ir iš pradžių maniau, kad bus pra- kartėlė, kaip Tertrė aikštėje, su Kūdikėliu Jėzumi, karaliais, visa jo šeima ir draugais. Bet taip net šauniau. Tai stebuklin­gas namelis pasakų miške, visai toks kaip pasakų knygose. Ir kiekvieną dieną, atidarius kurias nors duris, bus atidengia­ma vis nauja scena. Šiandien matom Margąjį Fleitininką, ir viskas vyksta namelio kieme, tik vietoj žiurkių čia cukrinės pelytės, rožinės, baltos, žalios ir mėlynos, o Fleitininkas, pa­gamintas iš medinio skalbinių segtuko, raudonai nudažyti plaukai ir degtukas rankose vietoj fleitos, vilioja visas cukri­nes pelytes į upę iš šilko...

O namelio viduje laukia Hamelino meras, tas, kuris Fleitininkui nesumokėjo, žiūri pro miegamojo langą. Jis irgi iš skalbinių segtuko, aišku, su naktiniais marškiniais iš no­sinaitės ir popierine naktine kepurėle ant galvos, o jo veidas nupieštas su flomasteriu, burna plačiai išžiota iš nuostabos.

Nežinau kodėl, bet Fleitininkas man panašus į Rudį, su tais raudonais plaukais ir nutrintais drabužėliais, bet godusis senasis meras verčia galvoti apie Tjerį, o dar niekaip negaliu

274

A D V E N T A S

atsikratyti minties, kad tai, kaip ir prakartėlė Tertrė aikštėje, nėra tik šiaip vitrina, kad ji reiškia kažin ką daugiau...

- Man patinka, - pasakiau.- Tikėjausi, kad patiks.Rosetė ant pagalvės tyliai sušnarpštė per miegus ir siekte­

lėjo antklodės, ši buvo nukritusi ant grindų. Zozi pakėlė ir užklojo ją. Akimirką stabtelėjo, palietė Rosetės plaukus.

Tada man dingtelėjo keista mintis. Netgi daugiau - nu­švitimas. Turbūt dėl advento namelio, bet aš galvojau apie prakartėlę, apie tai, kaip visi iš karto susirenka prie tvarte­lio - gyvuliai ir išminčiai, ir piemenys, ir angelai, ir žvaigž­dė - nors niekas jų nekvietė, ar šiaip, - tarsi būtų sušaukti tenai kokių burtų...

Vos iš karto nepasakiau Zozi. Bet man reikėjo pirma ap­galvoti, įsitikinti, kad tai ne kokia kvailystė. Matot, aš irgi kai ką atsimenu. Kai ką, kas nutiko labai seniai, tais laikais, kai mes dar buvom kitokios. Ko gero, tai kažkaip susiję su Rosete. Vargšė Rosetė, ji kniaukė kaip katė ir, regis, visiškai nieko nevalgė, o kartais be priežasties nustodavo kvėpavusi, kelias sekundes, retkarčiais net minutes...

Kūdikis. Ėdžios. Gyvuliai...Angelai ir išminčiai...Beje, kas tie išminčiai? Ir kodėl man atrodo, kad vieną jų

aš jau esu anksčiau sutikusi?

6

iAntradienis, gruodžio 4-oji

O MAN VIS DAR REIKĖJO SUSITVARKYTI SU RUDŽIU. MANO

planuose nenumatyta, kad jis susitiktų su Viana, bet reikia, kad būtų netoliese, taigi, kaip ir ketinau, pusę šešių patrau­kiau į Krua gatvę ir laukiau jo pasirodant.

Buvo jau beveik šešios, kai jis išėjo iš namo. Tjerio taksi jau stovėjo atvažiavęs - kol vyksta remontas, jis gyvena gra­žiame viešbutyje - bet pats Tjeris iš buto dar nebuvo išėjęs, tad iš savo patogios vietelės už kampo galėjau stebėti, kaip Rudis laukia, susikišęs rankas j kišenes ir nuo lietaus pasi­statęs apykaklę.

Tjeris mėgsta pasididžiuoti, jog yra nepretenzingas, toks tikras vyras, nebijantis susitepti rankų, kuris niekada neže­mina kito žmogus dėl to, kad šiam trūksta pinigų ar užima menkesnę padėtį visuomenėje. Be abejo, tai visiška neteisybė. Tjeris - vienas baisiausių snobų, tiesiog pats to nesupranta, ir tiek. Vis dėlto išduoda jo elgesys: tai, kaip j Loraną visada kreipiasi mon pote; arba dabar - aiškiai mačiau, kaip jis atsai­niai neskuba užrakinti buto, vis tikrina, įjungia signalizaci­ją, tada atsisuka j Rudį nustebusia veido išraiška, lyg sakytų a, tiesa, visai tave pamiršau...

2 7 6

A D V E N T A S

- Tai kiek sutarsime? Šimtą? - paklausė.Šimtas eurų per dieną, pamaniau. Nelabai dosnu. Bet

Rudis kaip visada tik gūžtelėjo pečiais - judesys, kuris taip siutina Tjerį ir verčia jį trokšti priversti Rudį sureaguoti. O šis, priešingai, labai ramus, dujos atsuktos pačia silpniausia ugnele. Tik pastebėjau, kad jis kiek labiau prisimerkė, tarsi bijotų kaip nors išsiduoti.

- Čekis tiks? - paklausė Tjeris.Neblogas ėjimas, pamaniau. Jis, be abejo, žino, kad Rudis

neturi sąskaitos banke, kad Rudis nemoka mokesčių, kad „Rudis" gal net netikras jo vardas.

- Ar būtų geriau grynaisiais? - pasitikslino.Rudis vėl gūžtelėjo.-T as pats, - atsakė. Pasirengęs prarasti visos dienos už­

darbį, kad tik neužleistų savo pozicijų.Tjeris nušvito savo plačiausia šypsena.- Gerai. Išrašysiu čekį, - sutiko. - Šiandien man kiek

striuka su grynaisiais. Tikrai nieko prieš?Rudžio spalvos plykstelėjo, bet jis atkakliai tylėjo.- Kokia pavarde rašyti?- Palikit tuščią.Vis dar šypsodamasis Tjeris neskubėdamas išrašė čekį,

tada ištiesė jį Rudžiui linksmai mirktelėdamas.- Tai lauksiu ryt tuo pačiu metu. Nebent tau jau atsibodo.Rudis papurtė galvą.- Tai gerai. Pusę devynių. Nevėluok.Ir išvažiavo su savo taksi, palikęs Rudį su tuo beverčiu

čekiu, akivaizdžiai per daug paskendusį savo mintyse, kad pastebėtų, jog prieinu.

- Rudi, - pašaukiau.

2 77

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

- Viana? - jis atsisuko ir nušvito ta Kalėdų eglutės šypse­na. - A, čia tu. - Veidas apniuko.

- Mano vardas Zozi, - nudelbiau jį žvilgsniu. - O tamsta galėtum nors pasistengti būti truputį meilesnis.

- Atleisk?- Na, galėtum bent apsimesti, kad džiaugiesi mane ma­

tydamas.- O. Atsiprašau, - atrodė sutrikęs.- Tai kaip darbas?- Neblogai, - atsakė.Šyptelėjau.- Eime, - tariau. - Susiraskim kokią sausą vietelę pasikal­

bėti. Ką pasiūlytum?Paminėjo pigų motelį Kliši skersgatvyje - kažko panašaus

ir tikėjausi.- Einam ten. Ilgai nutruksiu.Žinojau tą vietelę - pigi ir purvina, bet mokėti ten ga­

lima grynaisiais, o tokiam žmogui kaip Rudis tai aktualu. Pagrindinės durys be spynos, tik elektroninė klaviatūra su kodu. Stebėjau, kaip jis įeina - 825436 - rėkianti oranži­nė gatvės žibinto šviesa ryškiai apšvietė profilį. Įsiminiau skaičius, vėliau panaudosiu. Gali praversti bet kokie kodai, pamaniau.

Įėjome vidun. Apžvelgiau jo kambarį. Tamsus interjeras, kilimas, kuris, atrodė, net kiek limpa prie kojų, kvadrati­nė iškramtytos gumos spalvos kamera su vienintele lova, ir daugiau nieko; nei lango, nei kėdės, tik kriauklė, radiatorius ir prastas medžio raižinys ant sienos.

- Na? - tarė Rudis.

278

A D V E N T A S

- Paragauk, - pasakiau. Iš palto kišenės išsitraukiau mažą gražiai įvyniotą dėželę ir padaviau jam. - Pati gami­nau. Mes vaišinam.

- Dėkui, - atsakė gaižiai ir numetė dėželę ant lovos nė nepažvelgęs.

Vėl pajutau dilgtelint susierzinimą.Tik vieną triufelį, pagalvojau, negi daug prašau? Ženklai ant

dėželės buvo galingi (parinkau raudoną Kruvinojo mėnulio damos, suvedžiotojos, širdžių ėdikės, ratą), bent paragautų to, kas yra viduje, ir būtų daug lengviau jį įtikinti...

- Tai kada galiu užsukti? - nekantriai paklausė Rudis.Prisėdau lovos gale.- Tai sudėtinga, - pradėjau. - Žinai, užklupai ją nepasi­

rengusią. Šitaip staiga - lyg iš dangaus nukritai, o dar tada, kai ji su kitu.

Nusijuokė iš tų žodžių, bet nelinksmai.- O, taip. Le Trėsė. Ponas Didysis.- Nesijaudink, aš išgryninsiu čekį.Žiūrėjo į mane.- Žinai apie jį?- Pažįstu Tjerį. Jis iš tokių žmonių, kurie kitam ir rankos

nepaspaus nesuskaičiavę, kiek kaulelių gali sulaužyti. Be to, jis pavyduliauja.

- Pavyduliauja?- Aišku.Šyptelėjo, atrodė nuoširdžiai patenkintas.- Nes aš turiu viską, ar ne? Pinigai, gera išvaizda, dvaras

užmiestyje...- Turi daug daugiau, - atkirtau.

279

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

-K ą?-J i tave myli, Rudi.Akimirką nepratarė nė žodžio. Net nežiūrėjo į mane, bet

mačiau, koks įsitempęs jo kūnas, kaip sužibo jo spalvos - nuo dujų liepsnelės melsvumo iki neono raudonio - ir supratau, kad jį sukrėčiau.

- Ar ji taip sakė? - galiausiai pasiteiravo.- Ne, ne visai. Bet žinau, kad taip yra.Salia kriauklės stovėjo pirekso stiklas. Prisipylė vandens,

išgėrė vienu mauku, tada giliai įkvėpė ir vėl pripildė stiklinę.- Na, jeigu iš tikrųjų taip, - paklausė, - kodėl tuokiasi su

le Trėsė?Nusišypsojau ir ištiesiau jam dėželę, raudonas Kruvinojo

mėnulio damos ratas nutvieskė jo veidą lyg atrakcionų šviesa.- Tikrai nenori paragauti saldainio?Nekantriai papurtė galvą.- Gerai, - tariau. - Pasakyk man vieną dalyką. Pirmą kar­

tą mane išvydęs pavadinai Viana. Kodėl?-Jau sakiau anksčiau. Atrodei panaši į ją. Na, bent į tokią,

kokia buvo kadaise.- Buvo?- Dabar ji kitokia, - paaiškino. - Jos plaukai, jos dra­

bužiai...-Teisybė, - sutikau. - Tai Tjerio įtaka. Jis - valdingas

kvailys; beprotiškai pavydus; nori, kad viskas būtų taip, kaip jam patinka. Jis dovanojo jai dovanas, brangias dova­nas. Tada ėmėją spausti. Dabar jau nurodinėja, kaip rengtis, kaip elgtis, net kaip auklėti vaikus. Ir vien dėl to, kad jis yra namų šeimininkas, galėtų bet kada ją išmesti į gatvę, nieko nėra paprasčiau.

2 8 0

A D V E N T A S

Rudis susiraukė, jaučiau, kad galų gale iki jo prasibroviau. Jo spalvose įžvelgiau abejonę ir, o tai žadėjo dar daugiau, pir­muosius pykčio žiedus.

- Kodėl man ji šito nesakė? Kodėl neparašė?- Gal bijojo, - atsakiau.- Bijojo? Jo?- Turbūt, - sutikau.Mačiau, kad jis įtemptai mąsto, galva nuleista, antakiai

suraukti, susikaupęs. Dėl kažin kokios keistos priežasties manimi nepasitiki; bet žinau, jis užkibs ant kabliuko. Dėl jos, dėl Vianos Rošė.

- Eisiu su ja susitikti. Pasikalbėsiu su ja ...- Tai būtų didžiulė klaida.- Kodėl?- Kol kas ji nenori tavęs matyti. Duok jai laiko. Negalima

taip nukristi lyg iš dangaus ir tikėtis, kad ji iškart apsispręs.Iš akių supratau, jog kaip tik šito jis ir tikėjosi.Uždėjau delną ant rankos.- Klausyk, - pasakiau. - Aš su ja pasikalbėsiu. Pasistengsiu,

kad ji suprastų, ką tu galvoji. Bet daugiau jokių vizitų, jokių laiškų, jokių skambučių. Pasitikėk manim.

- Kodėl turėčiau? - paklausė.Na, žinojau, kad su juo bus nelengva, bet tai jau darės

juokinga. Leidau savo balsui suskambėti aštriai.- Kodėl? Todėl, kad aš jos draugė, ir man rūpi, kas laukia jos

ir jos vaikų. Jei sugebėtum bent akimirką pamiršti įžeistą savo savimeilę, suprastum, kodėl jai reikia laiko apsvarstymams. Sakyk, kur pats buvai tuos ketverius metus? Ir iš kur ji žino, kad tu vėl nepradingsi? Tjeris nėra tobulas, aišku, bet jis yra čia ir jis patikimas, o to tikrai negalima pasakyti apie tave.

281

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

Kai kuriuos žmones įžūlumas veikia labiau negu kerai. Rudis vienas tokių, nes iškart prabilo daug mandagiau nei prieš tai.

- Suprantu, - tarė. - Man labai gaila, Zozi.- Tai padarysi, kaip sakau? Kitaip nėra prasmės net ban­

dyti pagelbėti.Jis linktelėjo.- Iš tikrųjų?- Taip.Atsidusau. Sunkiausias darbas atliktas.Savotiškai gaila, pamaniau. Nepaisant visko, jis man atro­

dė labai žavus. Bet už kiekvieną dievų teikiamą malonę turi būti kas nors paaukojama. O mėnesiui baigiantis man tikrai prireiks didelės paslaugos...

Trečiadienis, gruodžio $-oji

ŠIANDIEN SIUZI VĖL BUVO PAMOKOSE. VIETOJ SKAROS UŽ~

sidėjusi mažą kepurėlę be kraštų ir trokštanti sužinoti, ką praleido. Per pietų pertrauką sėdėjo suglaudusi galvą su Santalė, o paskui prasidėjo kvaili kabinėjimaisi ir visokie kur tavo kavalierius, ir tie kvaili žaidimai Anė — šuniukas.

Ir tai jau nebuvo juokeliai. Ir net He piktokos pašaipos: tai buvo tiesiog žiauru, nes Sandrina ir Santalė visiems pliurpė, kaip praėjusią savaitę užsuko į krautuvėlę, pasakojo, kad tai kažkas tarp hipių lūšnos ir sąvartyno, kvatodamos iš visko lyg išprotėjusios.

O dar blogiau, Žanas Lu sirgo, ir aš vėl viena pati tapau „šu­niuku". Aišku, nelabai man tai rūpi. Bet taip neteisinga; mes taip sunkiai dirbome, Maman, Zozi, Rosetė ir aš - o dabar va Santalė su draugija kalba apie mus tarsi apie krūvą nevykėlių.

Šiaip jau būčiau nekreipusi dėmesio. Bet mums viskas pra­deda geriau sektis, kai atsikraustė Zozi, ir verslas klesti, ir krautuvėlė kas dieną pilna žmonių, ir Rudis grįžo, nukrito lyg iš dangaus...

Nors praėjo keturios dienos, o jis vis nesirodo. Mokykloje negalėjau liautis apie jį galvojusi, vis svarstau, kur jis laiko

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

savo laivą, o gal jis pamelavo apie j j ir miega kur nors po tiltu ar kokiame sename apleistame name, kaip Lankenėje, kai ponas Miuska sudegino jo laivą.

Negalėjau susikaupti per pamokas; ir ponas Gestinas šau­kė ant manęs, kad užsisvajojau, Santalė su draugais kikeno iš to, o aš negalėjau net su Žanu Lu pasikalbėti.

Paskui pasidarė dar baisiau, nes po pamokų, kai stovėjau eilėje šalia Klodo Menjė ir Matildos Sagren, prie manęs priėjo Danielė, kaip mėgsta, nutaisiusi labai susirūpinusią miną, ir paklausė: „Ar tiesa, kad tavo sesutė protiškai at­silikusi?"

Santalė ir Siuzi stovėjo netoliese nekaltais, nieko nesakan­čiais veidais. Bet aš viską supratau iš jų spalvų, kad jos sten­giasi mane sužlugdyti; ir mačiau, kad vos laikosi nesijuoku­sios, kad vos vos nesprogsta...

- Nesuprantu, apie ką kalbi.Stengiausi atsakyti kuo abejingesniu balsu. Niekas nežino

apie Rosetę - bent iki šiandien aš taip maniau. O tada pri­siminiau vieną dieną su Siuzi, kaip žaidėm su Rosete krau­tuvėlėje...

- Aš taip girdėjau, - kalbėjo Danielė. - Tavo sesuo protiš­kai atsilikusi. Visi tai žino.

Na, štai jums ir Geriausia draugė, pagalvojau. Ir raus­vas emaliuotas pakabukas, ir jos pažadas niekam nesakyti, Dievas mato, patikėk...

Dėbtelėjau į Siuzi su ta ryškiai rausva kepuraite (raudon­plaukiams reikėtų vengti ryškiai rožinės spalvos).

- Kai kurie žmonės galėtų rūpintis savo reikalais, - atrė­žiau gana garsiai, kad jos girdėtų.

Danielė kvailai išsiviepė.

2 8 4

A D V E N T A S

— Vadinasi, tiesa, - pasakė, ir jos spalvos godžiai sušvito, tarsi įkaitusios žarijos netikėtai papūtus skersvėjui.

Manyje irgi kažin kas tvykstelėjo. Nedrįsk, pasakiau jai įtūžusi. Jei dar kas ištars nors žodį...

— Aišku, tiesa, - atsiliepė Siuzi. - Na, juk kiek jai dabar - ketveri ar panašiai, o dar nė kalbėti nemoka ir normaliai valgyti. Mano mama sako, kad ji idiote. Beje, ji ir atrodo kaip idiote.

— Neatrodo, - atsakiau tyliai.— Atrodo. Ji šlykšti atsilikėlė kaip ir tu.Siuzi nusijuokė. Santalė ėmė juoktis kartu. Netrukus jos

ėmė skanduoti: atsilikėlė, atsilikėlė- ir mačiau, kaip Matilda Sagren spokso į mane tom savo pilkom, neramiom akim, ir staiga...

BAM!Tada nelabai ir supratau, kas nutiko. Viskas įvyko taip

greitai, taip katė, ką tik mieguistai murkusi, staiga sušnypš­čia ir dreskia. Pamenu, atkišau į ją sukryžiuotus pirštus, kaip Zozi tada angliškoje arbatinėje. Nelabai supratau, ką žadu daryti. Tik pajutau kažką atsiskiriant nuo mano rankos, toks jausmas, tarsi tikrai būčiau ką nors paleidusi, akmenėlį ar de­ginantį diską.

Kad ir kaip, poveikis buvo greitas: išgirdau, kaip sukliko Siuzi, paskui staiga griebė už savo ryškiai rožinės kepurėlės, nusiplėšė ją nuo galvos.

— Oi! Oi!— Kas yra? - paklausė Santalė.— Niežti! - klykė Siuzi. Ji įnirtingai draskėsi galvą, ma­

čiau rausvus odos lopus po tuo, kas buvo likę iš jos plaukų. - Dieve, kaip niežti'.

285

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

Man staiga pasidarė silpna ir bloga, kaip tą vakarą su Zozi. Bet visų baisiausia, jog visai nesigailėjau; atvirkščiai, jaučiau tokį virpulį, kuris apima, kai nutinka kokia nelaimė, ir tu dėl to kaltas, bet niekas to nežino.

- Kas yra? - klausė Santalė.- Nežinau! - rėkė Siuzi.Danielė atrodė susirūpinusi, bet, aišku, apsimetė, kaip ir

tada, kai žvelgė į mane klausdama, ar Rosetė protiškai atsi­likusi, o Sandrina tyliai spygavo - iš gailesčio ar džiaugsmo, sunku ir suprasti.

O tada Santalė ėmė draskyti savo galvą.- T-turi u-utėlių, Santalė? - paklausė Klodas.Eilės galas nusijuokė iš tų žodžių.Tada draskytis ėmė Danielė.Atrodė, tarsi kas būtų paleidęs debesį niežulio miltelių ant

jų trijų. Niežulio miltelių ar net ko baisiau. Santalė iš pra­džių supyko, paskui išsigando. Siuzana buvo beveik apimta isterijos. Ir akimirką man buvo taip gera. ..

Tada staiga prisiminiau laiką, kai dar buvau visai maža. Diena prie jūros; kapstausi su savo maudymosi kostiumu. Maman su knyga rankose sėdi ant smėlio. Berniukas, aptaš­kęs mane jūros vandeniu, nuo kurio ėmė graužti akis. Kai jis ėjo pro šalį, paleidau akmenį - maniau, nepataikysiu.

Tai buvo nelaimė...Mažas berniukas verkia, susiėmęs už galvos. Maman

bėga manęs link, veide išgąstis. Tas bjaurus šoko jausmas - nelaimė...

Dūžtančio stiklo, nubrozdintų kelių vaizdai, valkataujan­čio šuns cypimas po autobuso ratais.

Visa tai yra nelaimės, Nanu.

2 8 6

A D V E N T A S

Pamažu ėmiau trauktis atatupsta. Nesupratau, ar čia man juoktis, ar verkti. Ėmė juokas - toks juokas, kai kar­tais prajuokina siaubingiausi dalykai. Ir vis dėlto buvo gera, nors ir baisu...

- Koks čia velnias? - sukliko Šantalė.Kad ir kas būtų, tai jėga, pagalvojau. Net tikri niežulį

sukeliantys milteliai nebūtų taip stulbinamai suveikę. Bet nelabai ir mačiau, kas vyksta. Susigrūdo per daug žmonių, būrelis virto tikra minia, visi norėjo pamatyti, kas atsitiko.

Aš nė nesistengiau. Aš žinojau.Staiga supratau, jog būtinai reikia susitikti su Zozi. Ji

tikrai žinos, ką daryti, galvojau, ir tikrai dėl to manęs ne­kankins. Nebenorėjau laukti autobuso, važiavau metro, o nuo Kliši aikštės parlėkiau tekina. Įlėkiau visiškai uždususi; Maman virtuvėje ruošė Rosetei valgį, o Zozi viską suprato man neištarus nė žodžio - galiu prisiekti.

- Kas atsitiko, Nanu?Pažvelgiau į ją. Vilkėjo džinsus ir buvo apsiavusi tais ledi­

nukų bateliais, su žaižaruojančiais stačiais kulniukais atrodė dar žavesnė, aukštesnė ir puikesnė. Kažkodėl juos pamačiusi pasijutau geriau ir su neįtikėtinu palengvėjimu dribau į vieną rausvųjų leopardinių fotelių.

- Šokolado?- Ne, ačiū.Ji įpylė man kokos.- Taip blogai? - pasidomėjo stebėdama, kaip išmaukiu ją

vienu atsikvėpimu, taip greitai, jog burbuliukai mušė į nosį. - Imk, išgerk dar stiklą ir papasakok, kas atsitiko.

Tada jai viską papasakojau, bet tyliai, kad negirdėtų Maman. Dukart mane pertraukė: kartą, kai užėjo Nikas

287

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

su Alisa, ir kitą, kai kavos išgerti atėjo Loranas ir sėdėjo čia beveik pusvalandį, skųsdamasis dėl daugybės darbų, ku­riuos teks atlikti „Le P’tit Pinson“, ir kaip neįmanoma šiuo metų laiku susirasti santechniko, ir dėl imigrantų proble­mos, ir dėl visų įprastų dalykų, dėl kurių Loranas paprastai skundžiasi.

Kai jis išėjo, buvo laikas užsidaryti, Maman gamino va­karienę. Zozi išjungė krautuvėlėje šviesą, kad galėčiau ap­žiūrėti advento namelį. Fleitininkas buvo dingęs, jį pakei­tė šokoladinių angelų choras, giedantis cukriniame sniege. Pamaniau, kad gražiai atrodo. Bet namelis vis dar paslaptin­gas. Durys uždarytos, užuolaidos užtrauktos; tik palėpėje spingso stebuklinga lempelė.

- Galiu pažvelgti vidun? - paklausiau.- Galbūt rytoj, - tarė Zozi. - Einam į mano kambarį?

Galėsim baigti šnekėtis.Aš lėtai nusekiau paskui ją laiptais. Ir prieš mane ant kiek­

vieno siauručio laiptelio stebuklingais kulniukais kaukšėjo ledinukų bateliai tuk-tuk-tuk, tarsi kas belstųsi į duris, pra­šydamas, melsdamas, kad įsileisčiau vidun.

4Ketvirtadienis, gruodžio 6-oji

ŠĮRYT GAL JAU TREČIA DIENA, KAI RŪKAS LYG BURĖ KYBO

viršum Monmartro. Po dienos kitos žada sniegą, bet šian­dien tvyro nyki tyla, praryjanti įprastą gatvės triukšmą ir pėsčiųjų žingsnius grindiniu. Lyg prieš šimtus metų, kai iš rūko išnirdavo vaiduokliai ilgais drabužiais...

Arba kaip paskutinį mano rytą mokykloje, tą dieną, kai ištrūkau iš Švento Mykolo mokyklos, dieną, kai pirmą kartą supratau, jog gyvenimas - gyvenimai - tik mirusiųjų laiškai vėjyje, kuriuos reikia paimti, surinkti, sudeginti arba išmesti, jei to reikalauja aplinkybės.

Netrukus ir tu suprasi, Anuka. Pažįstu tave geriau nei tu pati; už to geros ir mažos mergaitės fasado slypi stiprus pyk­čio ir neapykantos užtaisas, kaip ir anoje mergaitėje, ji irgi buvo Ta - mergaitėje, kokia buvau Aš - prieš daugelį metų.

Bet viskam reikia katalizatoriaus. Kartais užtenka maž­možio, smulkmenėlės, spragtelėjimo pirštais. Nors kai ku­rios pinjatos būna tvirtesnės. Tačiau pradaužti galima visas; o kartą atidarytos dėželės jau nebeuždarysi.

Maniškę pramušė berniukas. Jo vardas buvo Skotas Makenzis. Jam buvo septyniolika; šviesiaplaukis, sportiškas, nesugadintas. Švento Mykolo mokyklos naujokas, kitaip

2 8 9

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

būtų viską supratęs iš pat pradžių, būtų vengęs mergaitės, kuri yra Ta, ir pasirinkęs vertesnę kandidatę draugystei.

O jis išsirinko mane - bent jau kuriam laikui - nuo to viskas ir prasidėjo. Ne pati originaliausia pradžia, bet vis­kas baigėsi ugningai, kaip dažnai būna. Man buvo šešiolika, ir naudodamasi savo sistema, iš savęs tada spaudžiau viską, kas tik įmanoma. Galbūt buvau kiek baikšti - palikimas tų metų, kai teko būti atstumtąja. Tačiau netrūko jėgos, net tada. Buvau ambicinga, lengvai įsižeidžianti ir išties gudri. Mano metodai iš esmės nebuvo okultiniai, greičiau prakti­niai. Buvau išbandžiusi, kaip veikia nuodai ir žolės, žinojau, kaip sukelti žiaurius pilvo skausmus tiems, kurie užsitraukia mano nemalonę, o netrukus išsiaiškinau, jog žiupsnis niežu­lio miltelių į mokyklos bičiulio kojines ar lašas aitriųjų pap­rikų aliejaus į blakstienų dažų flakoną veikia daug stipriau ir sukelia tragiškesnį efektą nei daugybė užkeikimų.

O Skotą buvo lengva pagauti. Du trečdalius paauglių ber­niukų, net pačių protingiausių, smegenų valdo testosteronas, ir mano receptas - meilikavimo, žavesio, sekso, pulkės ir la­bai nedidelė dozė trintų grybų, kurių gauna tik nedaugelis išskirtinių mano mamos klientų, mišinys - neilgai trukus pavertė jį mano vergu.

Nesupraskite neteisingai. Aš niekada nemylėjau Skoto. Na, gal beveik - bet ne iš tikrųjų. Tačiau Anūkai to visai nebūtina žinoti; kaip nereikia žinoti ir kitų negražių smulk­menų apie tai, kas įvyko Švento Mykolo mokykloje. Aš pa­teikiau jai cenzūruotą versiją, prajuokinau ją, nupiešiau tokį Makenzio portretą, kuris miglotai priminė Mikelandželo Dovydą. Visą kitą papasakojau labai suprantamai: grafitai, apkalbos, pyktis ir purvas.

2 9 0

A D V E N T A S

Menkos kiaulystės - bent jau iš pradžių. Pavogti drabu­žiai, suplėšytos knygos, išplėšta spintelė, paskleistos apkal­bos. Aišku, prie šito buvau pratusi. Smulkūs nemalonumai, dėl tokių ir keršyti neverta. Be to, buvau beveik įsimylėjusi ir, aišku, jaučiau malonią piktdžiugą, jog pirmą kartą kitos man pavydi, žiūri į mane ir galvoja: po galais, ką toks vaikinas kaip Skotas Makenzis rado žavaus mergiotėje, kuri yra Ta.

Anūkai iš to sukūriau gražią pasaką. Nupasakojau jai dau­gybę smulkių kerštavimų - gana bjaurių, kad jaustumėmės panašios, bet ir gana nepavojingų, kad neužgautų jos jautrios širdelės. Tiesa nėra tokia maloni; bet juk dažniausiai kaip tik tokia ji ir būna.

- Jos pačios prisiprašė, - raminau Anūką. - Akirtai joms taip, kaip jos nusipelnė. Tu dėl to nekalta.

Ji vis dar buvo išblyškusi.- Jei sužinos Maman...- Nesakyk jai, - kalbėjau. - Be to, kas čia bloga? Juk nieko

nesužeidei. Be to, - tęsiau, stengdamasi atrodyti susirūpinu­si, - jei neišmoksi naudotis šitais sugebėjimais, vieną dieną gali išties nutikti nelaimė...

- Maman sako, kad tai tik žaidimas. Kad viskas ne iš tik­rųjų. Kad tai tik mano vaizduotė šėlioja.

Žiūrėjau į ją.- Ir manai, ji teisi?Kažką sumurmėjo, vengdama mano akių, nukreipė žvilgs­

nį į mano batelius.- Nanu, - kalbinau.- Maman nemeluoja.- Visi meluoja.- Net tu?

291

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

Šyptelėjau.- Aš - ne visi. Aš esu aš, Nanu. - Atkišau koją šiek tiek į

priekį, mesdama raudono it brangakmenis kulniuko atšvaitą. Įsivaizdavau šį atspindį jos akyse, menkutį atšvaitą, rubino raudonio ir aukso. - Nesijaudink, Nanu. Suprantu, kaip jau­tiesi. Tau reikia sistemos, ir tiek.

- Sistemos? - paklausė.Ir ėmė pasakoti, iš pradžių nedrąsiai, bet su vis augan­

čiu įkarščiu, o tai glostė man širdį. Dabar supratau, kadaise jos turėjo savo sistemą: kratinį visokiausių pasakų, pokštų ir kerų; vaistažolių maišelių dvasioms atbaidyti, dainų, nura­minančių žiemos vėją, kad nenuneštųjų tolyn.

- O kodėl vėjas jus gena tolyn?Anuka gūžtelėjo.- Tiesiog taip yra.- Kokią dainą jūs dainuojate?Ji padainavo. Tai sena daina - meilės daina, sakyčiau, -

ilgesinga, net šiek tiek liūdna. Viana ir dabar ją dainuoja - girdžiu kartais, kai ji kalbasi su Rosete arba darbuojasi vir­tuvėje ruošdama šokoladą.

V là V bon vent, v là Vjoli ventV là F bon vent, ma mie m'appelle...

- Suprantu, - pasakiau, - ir dabar bijai, kad gali paža­dinti vėją.

Ji lėtai linktelėjo.- Kvaila. Žinau.- Ne, ne kvaila, - atsakiau. - Žmonės jau šimtus metų

tiki tokiais dalykais. Anglų tautosakoje žinoma, jog raganos

2 9 2

A D V E N T A S

prišaukia vėją šukuodamosi plaukus. Aborigenai tiki, kad vėjo dievas Bara pusę metų laikomas uždarytas piktojo vėjo Mamarigos, ir kas metai jie turi dainuoti, kad jį išvaduo­tų. O actekai... - nusišypsojau jai, - jie suprato vėjo galią, jo dvelksmas judina saulę ir nuneša lietų. Jis buvo vardu Ehekatlis ir garbinamas šokoladu.

- Bet... juk jie aukodavo žmones?- O ar mes neaukojam, tik kitaip?Žmonių aukos. Kokia skambi frazė. Ar ne tai daro Viana

Rošė, aukodama savo vaikus riebiam pasitenkinimo dievui? Dėl aistros verta aukotis - actekai tai suprato, ir majai. Jie ži­nojo, kokie siaubingai godūs yra dievai, suprato jų nepasoti­namą kraujo ir mirties alkį. Ir pasaulį jie suprato daug geriau, nei mums atrodo, geriau nei tie maldininkai Švenčiausiosios Širdies bažnyčioje, tam dideliam karšto oro balione ant kal­vos viršūnės. Bet prakrapštyk tą pyrago glajų, ir po juo atsi­vers toks pat tamsus, kartus vidurys.

Ar kiekvienas Švenčiausiosios Širdies akmuo sumūrytas ne ant mirties baimės? Ar Kristaus, rodančio savo širdį, paveikslas labai skiriasi nuo tų, kurie vaizduoja širdis, išplėštas iš aukoja­mųjų krūtinės? Ar Komunijos ritualas, kai dalijamasi Kristaus kūnu ir krauju, ne toks žiaurus ar baisus už jų aukojimus?

Anuka žiūrėjo į mane išpūtusi akis.- Kaip tik Ehekatlis žmonėms suteikė galimybę mylėti, -

kalbėjau. - Tai jis įkvėpė pasauliui gyvybę. Vėjas actekams buvo labai svarbus, svarbesnis už lietų, net svarbesnis už sau­lę. Nes vėjas reiškia permainas, o be permainų pasaulis žūtų.

Ji linktelėjo kaip protingas vaikas, tokia ir yra, ir aš paju­tau bauginantį meilės gūsį, kažką beveik švelnaus - pavojin­gai motinišką...

293

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

Oi, man tikrai negresia pamesti galvą. Bet negaliu paneig­ti - su Anuka būti be galo malonu, ją mokyti, pasakoti jai se­nas pasakas. Prisimenu savo pačios džiaugsmą, kai leidomės pirmojon kelionėn j Meksiko miestą: tos spalvos, ta saulė, kaukės, giesmės; jausmas, kad pagaliau grįžtu namo...

-Ju k esi girdėjusi sakant „permainų vėjas"?Ji vėl linktelėjo.- Tai va - tai apie mus. Apie tokius kaip mes. Žmones,

kurie gali pažadinti vėją.- Bet juk tai negerai?- Ne visada, - atsakiau. - Yra geri vėjai ir blogi vėjai. O

tau reikia apsispręsti, ko tu nori, tik tiek. Daryk tai, ko nori. Paprasčiau būti negali. Gali kęsti patyčias, gali kirsti atgal. Gali pasikinkyti vėją lyg erelis, Nanu, arba gali leistis jo nupučiama.

Ilgai ji nepratarė nė žodžio, sėdėjo tyli, žiūrėjo j mano batelius. Galiausiai pakėlė galvą.

- Iš kur visa tai žinai? - paklausė.Nusišypsojau.- Gimiau knygyne. Užaugino ragana.- Ir išmokysi mane, kaip sutramdyti vėją?- Be abejo, išmokysiu. Jeigu tik norėsi.Tyla, ji stebi mano batelius. Nuo kulniukų blyksteli švie­

sos lašas ir ištykšta siena nubėgančiomis prizmėmis.- Nori pasimatuoti?Pakėlė galvą suklususi.- Manai, jie man tiks?Paslėpiau šypseną.- Pasimatuok, pamatysim.- Ak, ooo. Ak, oho! Nu, kaip šaunu!

2 9 4

A D V E N T A S

Stypinėja lyg naujagimė žirafa su tais kulniukais, akys švyti, rankos ištiestos į šonus lyg grabinėjančio aklo žmo­gaus, ir šypsena, užsimiršimo ženklas - Kruvinojo mėnulio damos, įrėžtas ties pakulne.

- Tau jie patinka?Ji linktelėjo šypsodamasi, netikėtai droviai.- Man jie patinka, - tarė. - Tokie bateliai it ledinukai.Ledinukų bateliai. Pralinksmino. Bet šiuose žodžiuose yra

tiesos.- Jie tau labiausiai patinka, ar ne? - paklausiau.Vėl linktelėjo, akys lyg žvaigždės.- Tai gali pasiimt juos, jei nori.- Galiu? Visam laikui?- O ką? - atsakiau.Akimirką jai užgniaužė kvapą. Ji žengė žingsnį, tokį ne­

rangų ir kartu taip jaudinamai gražų, ir nutvisko šypsena, nuo kurios man vos širdis nesustojo.

Staiga jos veidas apsiniaukė.- Maman nė už ką neleis jų apsiauti...- Maman nereikia to žinoti.Anuka vis dar žiūrėjo į savo kojas, stebėjo šviesą, atsispin­

dinčią ant grindų nuo žėrinčių raudonų kulniukų. Manau, jau tada suvokė, kokia mano kaina, bet bateliai buvo per daug stiprus jaukas, kad atsispirtų. Bateliai, kurie gali nu­nešti tave bet kur; bateliai, kurie gali dovanoti tau meilę; bateliai, kurie gali paversti tave kitu žmogumi...

- Ir neatsitiks nieko blogo? - paklausė.- Nanu, - nusišypsojau. - Juk čia tik bateliai.

295

9

Ketvirtadienis, gruodžio 6-oji

ŠIĄ SAVAITĘ TJERIS DAUG DIRBO. TIEK DAUG, KAD BEVEIK

ir nesikalbėjom, regis, niekam kitam nebeliko laiko, tik dar­bui mūsų krautuvėlėje ir jo buto remontui. Šiandien jis man paskambino pasitarti dėl parketo (labiau norėčiau šviesaus ar tamsaus ąžuolo?), bet perspėjo, kad neičiau žiūrėti. Sako, ten baisi netvarka. Visur tinko dulkės, nulupta pusė grindų. Be to, sako norįs, kad viskas būtų idealu, kai aš pamatysiu.

Apie Rudį, aišku, neišdrįsau paklausti, nors iš Zozi žinau, kad jis ten. Penkios dienos praėjo nuo tada, kai taip netikėtai čia pasirodė, bet kol kas dar negrįžo. Tai mane šiek tiek ste­bina - nors gal ir neturėtų. Kartoju sau, kad taip net geriau, kad vėl jį pamačius viskas dar labiau komplikuotųsi. Bet žala jau padaryta. Aš jau mačiau jo veidą. Ir lauke girdžiu skimb- čiojant varpelius, nes vėl kyla vėjas...

- Gal man reikėtų užsukti, - užsiminiau abejingai, nors nieko taip neapgausiu. - Kažkaip negražu visai su juo nesi­matyti, ir...

Zozi truktelėjo pečiais.- Užsuk, jei nori, kad jį atleistų.- Atleistų?

2 9 6

A D V E N T A S

- Na, 70, - atkirto nekantriai. - Gal tu nepastebėjai, Jana, bet Tjeris ir taip jau į Rudį žiūri skersa akim, o jei tu dar imsi ten vaikštinėti, kils scena, nespėsi nė mirktelėti...

Protinga, kaip visada, pamaniau. Zozi žino, ką kalba. Matyt, atrodžiau nusivylusi, nes ji nusišypsojusi apkabino mane per pečius.

- Klausyk, jei nori, aš užsuksiu pas Rudį. Pasakysiu, kad čia jis yra daugiau nei laukiamas, gali užeiti kada panorėjęs. Po šimts, jei nori, galiu nunešti jam net sumuštinių.

Nusijuokiau iš tokio jos įkarščio.- Nemanau, kad tai būtina.- Tik nesijaudink. Viskas susitvarkys.Imu galvoti, kad tikrai gal susitvarkys.

Šiandien pakeliui į kapines buvo užsukusi ponia Liuzeron su savo persikų spalvos šuneliu. Kaip visada nusipirko tris romo triufelius, bet dabar ji nebe tokia oficiali, labiau linkusi pasėdėti ir pabūti, pasimėgauti puodeliu mokos su gabalė­liu mano trisluoksnio šokoladinio pyrago. Ji sėdi, bet vis dar retokai šneka, tačiau jai patinka stebėti, kaip po prekystaliu Rosetė piešia ar skaito vieną iš savo pasakų knygų.

Šiandien ji apžiūrėjo advento namelį, jau atvertą, maty­ti, kas yra viduje. Šiandienos scena vyksta koridoriuje, prie namo durų būriuojasi atvykę svečiai, o šeimininkė su vaka­rine suknia juos sutinka.

- Be galo originali vitrina, - tarė ponia Liuzeron, prikiš- dama nupudruotą veidą arčiau stiklo. - Visos tos šokoladi­nės pelytės. Ir tos lėlytės...

- Gudriai sugalvota, ar ne? Jas Anė padarė.Ponia sriūbtelėjo savo šokolado.

2 9 7

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

- Ko gero, ji teisi, - galiausiai pasakė. - Nėra nieko liūd­niau už tuščius namus.

Visos lėlytės padarytos iš medinių skalbinių segtukų, kruopščiai nuspalvotų ir aprengtų. Sis darbas pareikalavo daug laiko ir pastangų, o namų šeimininkėje aš atpažįstu save. Tiksliau, atpažįstu Vianą Rošė, jos suknelė pasiūta iš raudono šilko skiautės, ilgi juodi plaukai - Anukos pagei­davimu, nukirpta mano plaukų sruoga, priklijuota ir per­rišta kaspinu.

- O kur tavo lėlė? - vėliau paklausiau Anukos.- Ai, jos aš dar nebaigiau. Bet pabaigsiu, - atsakė, tokia

užsidegusi, kad nusišypsojau. - Aš visiems padarysiu po lėlę. Ir iki Kūčių vakaro visos bus baigtos, ir visos namelio durys bus atidarytos, ir visiems bus iškelta didelė puota...

Ak, pagalvojau. Priežastis aiški.20-ą dieną Rosetės gimtadienis. Mes dar niekada nesam

rengusios jai šventės. Negeras laikas, visada taip, per arti Kalėdų ir nepakankamai toli nuo Lavezų. Anuka kas metai apie tai užsimindavo, nors pačiai Rosetei, regis, nė nerūpėjo. Rosetei visos dienos stebuklingos, o sauja sagų ar gabaliukas suglemžto sidabrinio popieriaus gali būti toks pat nuostabus dalykas kaip dailiausi žaislai.

- Gal ir mes surengtume šventę, Maman?- Ak, Anuka. Juk žinai, kad negalim.- Kodėl? - kamantinėjo užsispyrusi.- Na, juk supranti, tuo metu daug darbo. Ir apskritai, jei

mes kraustomės į Krua gatvę...- Na jo, - atkirto Anuka. - Tai aš ir sakau. Juk negalim iš­

sikraustyti neatsisveikinusios. Reikėtų surengti šventę Kūčių vakarą. Rosetės gimtadienio proga. Mūsų draugams. Nes,

2 9 8

A D V E N T A S

juk supranti, kai išsikraustysime pas Tjerį, viskas pasikeis, mes viską turėsim daryti taip, kaip nori Tjeris, ir...

- Taip negarbinga, Anuka, - nutraukiau.- Bet juk tiesa, ar ne?- Galbūt, - atsakiau.Šventė Kūčių vakarą, pagalvojau. Tarsi pačiu įtempčiausiu

metų laiku dar būtų maža darbų šokoladinėje...- Aš, aišku, padėčiau, - kalbėjo Anuka. - Galėčiau iš­

siuntinėti kvietimus ir sugalvoti valgiaraštį, ir iškabinti pa­puošalus, ir tortą Rosetei galiu iškepti. Zinai, jai labiausiai patinka šokoladinis su apelsinais. Galėtume iškepti bež­džionės formos tortą. Arba galim surengti karnavalą, visi apsirengtume žvėriukais. Ir gertume granatų sirupą... ir koką... ir šokoladą, aišku.

Neišlaikiau nesijuokusi.- Tu daug apie tai galvojai, ar ne?Ji nutaisė grimasą.- Na, gal truputį.Atsidusau.Kodėl gi ne? Gal jau laikas.- Gerai, - tariau. - Gali ruošti savo šventę.Anuka džiugiai mane apsikabino.-Jėga! Kaip manai, tada snigs?- Na, gali būti.- O svečiai galės ateiti su karnavaliniais kostiumais?-Jeigu tiktai norės, Nanu.- Ir galim pasikviest, ką tik norime?- Žinoma.- Net ir Rudį?Turėjau numanyti.

2 9 9

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

- Kodėl ne? - atsakiau. - Jeigu jis dar yra čia.Su Anuka apie Rudį beveik ir nekalbėjau. Nebuvau užsi­

minusi, kad jis dirba pas Tjerį, vos už poros kvartalų nuo čia. Nutylėjimas - ne melas, tai nesiskaito, ir vis dėlto esu tikra, jeigu ji būtų žinojusi...

Vakar vakare aš vėl mečiau kortas. Net nežinau kodėl, bet išsitraukiau jas, vis dar kvepiančias mano motina. Taip retai tai darau - beveik ir nebetikiu...

Bet štai ir vėl - maišau kortas su daugybės metų patirtimi. Dėlioju jas Gyvybės medžio forma, mano mamos mėgsta­miausia, matau mirgančius pavidalus.

Vėjo varpeliai už parduotuvės durų tylėjo, bet aš vis tiek j j girdėjau: lyg kamertono aidas, nuo kurio ėmė skaudėti galvą, o rankų plaukeliai pašiurpo.

Atverčiau kortas, vieną paskui kitą.Jų piešiniai daugiau nei pažįstami.Mirtis; Mylimieji; Pakaruoklis; Permaina.Juokdarys; Magas; Bokštas.Sumaišiau kortas ir pabandžiau dar kartą.Mylimieji; Pakaruoklis. Permaina. Mirtis.Vėl tos pačios, tik kita eilės tvarka, tarsi tai, kas manęs

laukia, būtų šiek tiek pasikeitę.Magas; Bokštas; Juokdarys.Juokdario plaukai raudoni, jis groja fleita. Kažkodėl jis

man primena Margąjį Fleitininką su jo plunksnuota skry­bėle ir iš skiaučių sudurstytu apsiaustu - žvelgia į dangų, ne­paisydamas pavojingo tako. Ar jis pats po savo kojom atvėrė prarają, spąstus tiems, kurie seks paskui jį? Ar ir jis nerūpes­tingai žengs per kraštą?

3 0 0

A D V E N T A S

Po to beveik nemiegojau. Vėjas ir sapnai lyg susitarę mane vis žadino, o blogiausia, kad Rosetė buvo nerami, nesukal­bama labiau nei bet kada per šį pusmetį, vargau tris valandas, kol paguldžiau ją miegoti. Nepadėjo niekas: nei karštas šo­koladas iš jos ypatingojo puoduko, nei jokie mylimiausi žais­lai, nei jos beždžionė-naktinė lempelė, nei speciali antklodė (pabaisiškai gelsvai pilkos spalvos, kurią ji be proto dievina), net ir mano mamos lopšinė.

Man pasirodė, kad ji labiau susijaudinusi nei nusiminusi, klykti ir žagsėti pradėdavo tik tada, kai ketindavau išeiti, o šiaip buvo labai laiminga, kad abidvi nemiegame.

Kūdikėlis, parodė Rosetė.- Jau naktis, Rosete. Eik miegoti.Einam žiūrėti kūdikėlio, vėl parodė.- Dabar negalim. Galbūt rytoj.Už lango vėjas brazdino langines. Ir visa krūva smulkme­

nų - domino kauliukas, pieštukas, kreidelė, du plastikiniai žvėriukai - nubarškėjo ant grindų nuo židinio atbrailos.

- Būk gera, Rosete. Ne dabar. Miegok, o rytoj matysim.

Pusę trijų nakties pagaliau pavyko ją užmigdyti, uždariau mus skiriančias duris ir atsiguliau savo įdubusion savo lovon. Ji ne dvigulė, bet vienam žmogui per plati, jau buvo sena, kai čia atsikraustėmė, ir retkarčiais jos trūkinėjančių spyruoklių būgnijimas neleisdavo užmigti per naktį. Šįvakar grojo visas orkestras, tad tuoj po penkių nutariau nebesikamuoti ir nu­lipau žemyn išsivirti kavos.

Lauke lijo; tirštas, smarkus lietus žliaugė žemyn gatvele ir srovėmis kliokė iš nutekamųjų latakų. Pakėliau ant laiptų gulinčią antklodę ir kartu su kava nusinešiau į krautuvėlę.

301

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

Tada įsitaisiau viename iš Zozi fotelių (daug patogesnis už tą viršuje) ir, spingsint tik blankiai geltonai švieselei pro pusiau privertas virtuvės duris, susiraičiusi ėmiau laukti ryto.

Ko gero, buvau prisnūdusi - mane pažadino garsas. Tai buvo Anuka, basom kojom su savo raudonai mėlyna piža­ma, jai prie kulnų kažkas neaiškiai blyksėjo, galėjo būti tik Šlepetė. Per kelerius paskutiniuosius metus pastebėjau, kad dienomis Šlepetė kartais visai dingsta, bet naktį garsas būna net stipresnis ir ryškesnis. Manau, taip ir turėtų būti: visi vaikai bijo tamsos.

Anuka priėjo, palindo po mano antklode ir susirangė šalia, kutendama plaukais veidą, sugrūdusi šaltas kojas į mano ke­lių linkį, kaip mėgdavo daryti būdama mažesnė, tais laikais, kai viskas buvo daug paprasčiau.

- Negaliu užmigti. Nuo lubų laša.Ai, tikrai. Visai pamiršau. Stogas kiauras, ir kol kas nie­

kam nepavyko jo užtaisyti. Tai šių senų namų bėda. Kad ir kiek juos lopytum ir taisytum, visada atsiranda nauja bėda: papuvęs lango rėmas, suskilęs stoglatakis, kirmgraužos sijo­se, įlūžęs šiferis. Ir nors Tjeris visada labai dosnus, nesinori per dažnai prašyti jo pagalbos. Tai kvaila, suprantu; bet man nepatinka prašyti.

- Galvojau apie šventę, - prakalbo ji. - Ar Tjeris būtinai turi dalyvauti? Juk žinai, jis viską sugadins.

Atsidusau.- Ak, būk gerutė. Ne dabar.Paprastai audringas Anukos entuziazmas mane žavi, bet

ne šeštą valandą ryto.- Rimtai, Maman, - tęsė ji. - Ar negalėtume šįkart jo ne­

kviesti?

3 0 2

A D V E N T A S

- Viskas bus gerai, - pasakiau. - Pamatysi.Puikiausiai supratau, kad tai nieko vertas atsakymas, ir

Anuka neramiai suspurdėjo, užsitraukė antklodę ant galvos. Ji kvepėjo vanile, levandomis ir švelniais lyg avelės garba­notais plaukais, kurie per šiuos ketverius metus pasidarė šiurkštesni lyg neprižiūrima laukinė vilna.

Rosetės plaukučiai vis dar švelnūs it kūdikio, lyg žolelės ir medetkos, nusitrynę, plonučiai pakaušyje, kur naktimis galva trinasi j priegalvį. Mažiau nei po dviejų savaičių jai sukaks ketveri, o ji vis dar atrodo lyg daug jaunesnis vaikas: rankos ir kojos tarsi plonučiai vamzdeliai, akys per didelės tokiame mažame veidelyje. Mano Kačiukas, taip dažnai ją vadindavau tais laikais, kai buvo tik pokštas.

Mano Kačiukas. Mano iššūkis.Anuka vėl sukrutėjo po antklode, priglausdama veidą prie

peties ir sukišdama rankas man po pažastimi.- Tu sušalusi, - pasakiau.Ji papurtė galvą.- Gal puodelį karšto šokolado?Papurtė galvą, šįkart smarkiau. Vis negaliu atsistebėti,

kaip tokios smulkmenos gali šitaip žeisti širdį: pamirštas bučinys, išmestas žaislas, nebenorima pasaka, susierzinimas veidelyje, kur kadaise spindėjo šypsena...

Vaikai - tai peiliai, kartą pasakė mano motina. Jie to nenori, bet pjauna. O mes vis laikom įsikabinusios, juk taip, vis kim- bamės į juos, kol paplūstam kraujais. Mano vasaros kūdikis, sulig kiekvienais metais ji darosi vis svetimesnė, staiga pa­galvojau, kaip seniai jau ji nesileido šitaip mano apsikabina­ma, norėčiau, kad tai truktų ilgiau, bet laikrodis ant sienos rodė penkiolika po šešių...

303

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

- Eik į mano lovą, Nanu. Ten šilčiau, ir nuo lubų nelaša.- Tai kaip dėl Tjerio? - paklausė.- Nanu, pakalbėsim apie tai vėliau.- Rosetė jo nenori, - išrėžė Anuka.- Iš kur, po galais, žinai?Anuka truktelėjo pečiais.- Tiesiog žinau.Atsidusau ir pabučiavau ją į viršugalvį. Ir vėl tas vanilinis

avių vilnos kvapas - o drauge kažkoks stipresnis, labiau su­augusiojo, kurį galiausiai atpažinau - smilkalai. Zozi juos smilko savo kambaryje. Žinau, Anuka ten praleidžia daug laiko, plepa, matuojasi jos drabužius. Gerai, kad ji turi tokį žmogų kaip Zozi, suaugusįjį - ne mane - kuriam išsikalba.

- Suteik Tjeriui progą. Žinau, jis nėra tobulas, bet tu jam tikrai patinki...

- Tu irgi jo nenori, - atrėžė. - Tu jo net nepasiilgsti, kai čia nebūna. Tu jo nemyli.

- Nepradėk vėl, - pasakiau susierzinusi. - Meilė būna be galo įvairi. Aš myliu tave\ ir myliu Rosetę; ir vien dėl to, jog Tjeriui jaučiu kitokius jaumus, dar nereiškia, kad aš...

Bet Anuka nesiklausė. Ji išsmuko iš po antklodės, nusipur- čiusi mano rankas. Viskas aišku, kodėl taip, pamaniau. Jai Tjeris visai patiko, kol nepasirodė Rudis, o kai jis dingo...

- Aš žinau, kas yra geriau. Dėl tavęs stengiuosi, Nanu.Anuka gūžtelėjo, labai panašiai kaip Rudis.- Patikėk. Mums viskas bus gerai.- Kaip žinai, - atrėžė ir užlipo laiptais į viršų.

3 0 4

IO

4Penktadienis, gruodžio y-oji

AK, VARGE. KAIP LIŪDNA, KAI MOTINA IR DUKTĖ NEBESUSI-

kalba. Ypač kai jos tokios artimos kaip šios dvi. Viana šian­dien buvo pavargusi, mačiau iš jos veido. Ko gero, praėjusią naktį nedaug miegojo. Bet kokiu atveju, per daug pavargusi, kad pastebėtų vis augantį apmaudą savo dukters akyse, ar tai, jog užuovėjos ji ieško pas mane.

Vis dėlto Vianos pralaimėjimas gali būti naudingas man, taigi, jei galima taip pasakyti, scenoje pasirodau aš, dabar savo įtaką galiu skleisti šimtais naujų, nepastebimų būdų. Pradėkim nuo gebėjimų, kurių Viana taip išmintingai atsi­sakė: šių nuostabių ginklų - noro ir aistros...

Kol kas aš dar neišsiaiškinau, kas gąsdina Anūką, kad jų nenaudoja. Be abejo, kažkas yra atsitikę; kažkas tokio, dėl ko ji jaučiasi atsakinga. Bet ginklai yra tam, kad būtų nau­dojami, Nanu. Geram ar blogam. Čia jau tavo pasirinkimas.

Kol kas jai dar trūksta pasitikėjimo savimi, bet aš jau įtiki­nau ją, kad dėl vieno ar dviejų mažučių darbelių tikrai nieko bloga neatsitiks. Galima tai padaryti net kitų naudai - ap­maudu, aišku, bet vėliau mes ją išgydysim nuo kilniaširdiš­kumo - o kol kas, anokia naujiena, galime tobulinti svar­biausius dalykus.

3 0 5

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

Tai ko gi tu nori, Anuka?Ko iš tikrųjų nori?Na, žinoma, tų dalykų, kurių nori visi geri vaikai. Kad ge­

rai sektųsi mokykloje, kad būtum visų mėgstama, nesmar­kiai atkeršyti savo priešams. Šiuos dalykus lengva sutvarkyti, ir galim žengti toliau, dirbdami su žmonėmis.

Štai ponia Liuzeron, tokia panaši į seną liūdną porcelia­ninę lėlę su tuo savo blyškiai nupudruotu veidu ir tiksliais, nervingais judesiais. Galėtų pirkti daugiau saldainių, trys romo triufeliai per savaitę - vargu ar verta mūsų dėmesio.

Tada Loranas, kuris ateina kiekvieną dieną ir valandų va­landas sėdi su vienu puodeliu. Įkyresnio už jį nėra. Jo bu­vimas trikdo kitus - ypač Rišarą ir Matiureną, kurie šiaip jau užsuktų kiekvieną dieną, ir vagia cukraus gabalėlius iš cukrinės, kemša į kišenes su mina žmogaus, kuris nenori veltui leisti pinigų.

Dar yra storulis Nikas. Idealus klientas, perka po šešias dėželes per savaitę. Bet Anuka rūpinasi dėl jo sveikatos; yra mačiusi, kaip jis lipa į Kalvą, ir jai neramu dėl to, kiek jam jėgų kainuoja užkopti net vieną laiptatakį. Negerai, kad jis toks storas, vis kalba. Ar kaip nors galimajam padėti?

Na, mes su jumis puikiai žinome, kad tenkindamas norus toli nenukeliausi. Bet jos širdį galima pasiekt tik aplinkiniais keliais, ir, jeigu neklystu, atpildas už tai tikrai vertas, kad sugaištum laiko. O kol kas leidžiu jai pasilinksminti - kaip katinėliui, kuriam leidžiama pagaląsti nagelius į vilnos ka­muolį, kad pasirengtų pirmajai pelei.

Taigi pradedame mūsų mokslus. Pirmoji pamoka - pana­šumo magija.

Kitais žodžiais tariant - lėlės.

3 0 6

A D V E N T A S

Mes gaminame lėles iš medinių skalbinių segtukų - daug paprasčiau nei iš molio - ir ji visur nešiojasi jas su s r̂oim, po dvi kiekvienoje kišenėje, laukdama progos, kada galės išbandyti.

Pirmoji segtuko lėlė: ponia Liuzeron. Aukšta ir prakauli, su suknia iš taftos skiautės, perrištos parudavusiu kaspi­nu. Plaukai iš medvilninės vatos, mažučiai juodi bateliai ir tamsi skara. Veidas piešiamas su flomasteriu - Nanu, stengdamasi išgauti reikiamą išraišką, baisingai raukosi - yra net vatinė gauruoto jos šunyčio kopija, pritvirtinta prie ponios diržo su pypkės valikliu. Puikiai tiks; dar ponios plaukų sruoga, atsargiai nuimta nuo jos palto nugaros, ir figūrėlė baigta.

Antroji segtuko lėlė - pati Anuka. Šią mažą statulėlę ji kuria su šiurpiu tikslumu: ji turi tokius pat kaip Anukos gar­banotus plaukus ir aprengta skiautele geltonos medžiagos, su Šlepete iš pilkos vilnos, tupinčia ant peties.

Trečioji segtuko lėlė - Tjeris le Trėsė, net su mobiliuoju telefonu.

Ketvirtoji segtuko lėlė - Viana Rošė, aprengta ryškiai rau­dona vakarine suknele, ne tokia kaip dabar jos įprasta juoda. Tiesą sakant, aš tik kartą ypatinga proga mačiau ją vilkint raudonai. Bet Anukos atmintyje Motina apsirengusi raudo­nai, gyvybės, meilės ir magijos spalva. Jdomu. Tai gali pra­versti. Bet gal vėliau, kai bus tinkamas laikas.

O kol kas aš turiu kitų darbų. Nemažai jų ir šokoladi­nėje; Kalėdos artėja milžiniškais žingsniais, tad pats laikas vilioti klientus; išsiaiškinti, kas buvo blogas ir geras, ragauti, skanauti, mėginti mūsų žiemos atsargas - ir galbūt truputį pridėti kai ko iš mūsų pačių.

3 0 7

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

Šokoladas gali būti tarpininkas daugeliui dalykų. Mūsų namų darbo triufeliai - vis dar populiariausi - yra apvolioti ka­kavos miltelių, cukraus pudros mišinyje, jame yra ir daugybė kitokių priedų, kurių mano mama tikrai jokiu būdu nepatei­sintų. Bet jie užtikrina, kad mūsų pirkėjai bus ne tik patenkin­ti, jie pažvalės, įgis energijos ir norės vis daugiau. Šiandien vien triufelių pardavėme trisdešimt šešias dėžutes ir dar tuziną už­sakė palikti. Jei ir toliau šitaip, iki Kalėdų parduosim ir šimtą.

Tjeris šiandien pasirodė penktą valandą, kad praneštų, kaip sekasi remontuoti butą. Atrodė šiek tiek suglumintas to neįprasto judėjimo krautuvėlėje ir, turiu pasakyti, ne itin patenkintas.

- Čia lyg kokiam fabrike, - pastebėjo, mostelėdamas galvą virtuvės pusėn, kur Viana gamino mendiants du roi - storos cukruje virtos apelsino skiltelės, panardintos į tamsų šoko­ladą ir pridengtos valgomu auksiniu lapu - tokie gražūs, net valgyti gaila, ir, aišku, labai tinka šiam metų laikui. - Ar ji nors truputį atsikvepia?

Nusišypsojau.- Suprantat. Kalėdų skuba.Jis sumurmėjo:- Džiaugsiuos, kai visa tai pagaliau baigsis. Dar niekada

nebuvau taip užverstas darbais. Bet žada būti dar baisiau - jei noriu viską spėti laiku...

Pastebėjau, kaip Anuka, sėdinti prie stalo su Rosete, dėb­telėjo į jį.

- Nesijaudink, - pasakė jis. - Pažadas yra pažadas. Tai bus pačios puikiausios Kalėdos iš visų. Tik mes keturiese Krua gatvėje. Vidurnaktį galėsim nueiti į mišias Švenčiausiosios Širdies bažnyčioje. Argi ne šaunu, a?

3 0 8

A D V E N T A S

- Gal, - pasakė abejingai.Mačiau, kaip užgniaužė nekantrų atodūsį. Su Anuka gali

būti labai sunku, o jos priešiškumas jam akivaizdus. Galbūt taip yra dėl Rudžio, kuris vis nesirodo, bet niekad nedingsta iš jos minčių. Aš, žinoma, matau jį nuolat, porą kartų susiti­kau ant pačios Kalvos, kartą einantį per Tertrė aikštę, kartą besileidžiantį funikulieriaus laiptais - lėkė greitai, su megzta kepurėle prisidengęs plaukus, lyg baimintųsi būti atpažintas.

Taip pat buvome susitikę motelyje, kuriame jis apsisto­jęs, patikrinau, kaip jam sekasi, papenėjau melais, išgryni­nau jo čekius ir įsitikinau, kad tebėra romus ir paklusnus. Suprantama, dabar jis darosi nekantrus ir kiek įžeistas, kad Viana jo vis dar nepakvietė. Be to, jis kiaurą dieną dirba pas Tjerį, pradeda ryte aštuntą, baigia dažnai tik vėlai va­kare, išeidamas iš buto Krua gatvėje kartais būna per daug pavargęs net valgyti, tad grįžta į viešbutį ir krinta miegoti it negyvas.

O Viana, aš jaučiu jos nerimą - ir nusivylimą taip pat. Ji nebuvo nuėjusi į Krua gatvę. Anūkai taip pat griežtai nuro­dyta laikytis atokiai. Jei Rudis norės su jomis susitikti, pats ateis, sako Viana. Jei ne - ką gi. Jam spręsti.

Tjeris atrodė nekantresnis nei bet kada. Jis įžengė į virtu­vę, kur Viana atsargiai dėliojo baigtus mendiants ant kepimo popieriaus lakšto. Jis kažkaip pasalūniškai stumtelėjo pusiau pravertas duris, pastebėjau, kad jo spalvos ryškesnės nei vi­sada, iš kraštų neramiai raudona ir purpurinė.

- Šią savaitę tavęs beveik nemačiau, - atsklido jo balsas, visai aiškiai galėjau girdėt jį krautuvėlėje.

Vianos beveik negirdėjau, sumurmėjo kažką lyg gindama­si. Grumtynių garsas. Griausmingas jo juokas.

3 0 9

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

- Nagi. Tik vieną bučinį. Pasiilgau tavęs, Jana.Vėl tas murmesys, ji pakelia balsą.- Tjeri, atsargiau. Saldainiai...Paslėpiau šypseną. Senas ožys. Darosi labai žvitrus, ar ne?

Na, tai manęs visai nestebina. Vianą ta galantiška išorė gal ir galėjo apgauti, bet vyrai, kaip ir šunys, nuspėjami. Tjeris le Trėsė labiau nei daugelis. Po demonstruojamu pasitikėjimu savimi Tjeris jaučiasi be galo nesaugus, o Rudžio pasirody­mas šį jausmą tik sustiprino. Jis bando šeimininkauti abiejo­se vietose - ir Krua gatvėje, kur tai, kad jis valdo Rudį, su­teikia jam keisto, nesąmoningo jaudulio, ir čia, „Le Rocher de Monmartreu.

Pro duris girdėjau silpną Vianos balsą:- Tjeri, būk geras. Dabar ne laikas.Klausėsi ir Anuka. Jos veidas buvo absoliučiai neįskaito­

mas, bet spalvos žėrėjo. Nusišypsojau jai. Ji neatsakė į mano šypseną. Tik pažvelgė į duris ir pirštais padarė mažutį kvie­timo ženklą. Bet kas kitas būtų ir nepastebėjęs. Gal net ji pati nesuprato, kad jį parodė. Bet virtuvės durys akimirks­niu su trenksmu atsilapojo, atsitrenkdamos į dažytą sieną, lyg jas būtų pagavęs skersvėjis.

Nedidelis trukdis, bet jo pakako. Pastebėjau, kaip Tjerio spalvose tvykstelėjo susierzinimas, o Vianos - palengvėjimas. Be abejo, toks jo nekantrumas jai netikėtas, įprato laikyti jį globėju, saugiu ir kiek nuobodžiu. Jo neregėtas savininkiš­kumas šiek tiek glumino, ir pirmą kartą ji pajuto tą jausmą - gal ne baimę, bet antipatiją.

Galvoja, kad viskas dėl Rudžio. Kad visos jos abejonės dings drauge su juo. Bet kol kas dėl šio netikrumo jaučiasi susinervinusi, pasimetusi. Ji bučiuoja Tjerį į lūpas - kaltė

310

A D V E N T A S

yra jūros žalumo, kalbant spalvų kalba - ir nusišypso ryškiai per plačia šypsena.

- Aš viską sutvarkysiu, - ji sako.Dviem dešinės rankos pirštais Anuka parodo mažutį ap­

saugos ženklą.Priešais ant savo kėdutės Rosetė stebi ją išplėtusi akis. Ji

kartoja ženklą - tsk-tsk, prapulk! - ir Tjeris pliaukšteli delnu sau per sprandą, lyg būtų įgeltas vabzdžio. Skimbteli vėjo varpeliai...

- Man reikia eiti.Tikrai reikia; nerangus su tuo dideliu savo paltu, jis vos

nesuklumpa atidarydamas duris. Anukos ranka kišenėje, kur ji slepia jo lėlę iš segtuko. Ištraukia ją ir eina prie vitrinos lange, čia atsargiai pastato toliau nuo namo.

- Iki, Tjeri, - sako Anuka.Rosetė parodo. Iki iki.Durys trinktelėdamos užsidaro. Mergaitės šypsosi.Išties šiandien taip traukia skersvėjai.

II

4Šeštadienis, gruodžio 8-oji

NA, TAI JAU PRADŽIA. RAMYBĖ JAU SUTRIKDYTA. NANU GAL

to ir nepastebi, bet aš matau. Smulkmenos, iš pradžių nepik­tybiškos, bet netrukus jos atiduos ją man j rankas.

Ji beveik visą dieną sėdėjo krautuvėlėje, žaidė su Rosete, padėjo tvarkytis ir laukė dar vienos progos išbandyti nau­jąsias savo segtukų lėles. Tokia pasitaikė pasirodžius poniai Liuzeron, kuri įpusėjus rytui - nors tai nebuvo jos diena - užsuko su gauruotu šuniuku už pavadėlio.

- Taip greit sugrįžote? - nusišypsojau. - Vadinasi, mes vis­ką darom teisingai.

Pastebėjau, koks liūdnas jos veidas. Ji vilkėjo kapinių paltą, tai reiškė, kad vėl eina tenai. Gal kokia ypatinga diena, pa­galvojau - gimtadienis ar metinės - bet kokiu atveju atrodė pavargusi ir šiek tiek nervinga, o jos pirštinėtos rankos dre­bėjo nuo šalčio.

- Prisėskite, - pasiūliau. - Atnešiu jums šokolado.Ponia dvejojo.- Man nederėtų, - tarė.Anuka slapta žvilgtelėjo į mane, mačiau, kaip išsitraukė

ponios Liuzeron lėlę, pažymėta gundančiu Kruvinojo mė-

312

A D V E N T A S

nulio damos ženklu. Gniutulėlis lipdymo molio panaudotas kaip pagrindas, ir po akimirkos ponia Liuzeron - ar bent jos antrininkė - jau stovi advento namelio viduje, žvelgia pro langą į ežerą su čiuožėjais ir šokoladinėmis antimis.

Kurį laiką atrodė, kad ji nepastebi, paskui jos akį kažkas patraukė - gal vaikas, šviesus, rausvas jo veidelis, o gal tas daiktas vitrinoje, staiga suspindęs neįprasta šviesa.

Griežta jos burna kiek sušvelnėjo.- Zinai, aš turėjau lėlių namelį, kai buvau vaikas, - pasakė,

stebeilydamasi į vitriną lange.- Tikrai? - paklausė Anuka šypsodamasi. Ponia retai kada

pati kalbina.Ponia Liuzeron siurbtelėjo šokolado.- Taip. Jis buvo mano senelės, ir nors jai mirus lyg ir pri­

klausė man, niekada man neleisdavo su juo žaisti.- Kodėl? - pasiteiravo Anuka, tvirtindama mažutį vatos

šunelį prie segtuko lėlės suknelės.- Ak, jis buvo pernelyg vertingas - kartą antikvariate už jį

siūlė šimtą tūkstančių frankų - be to, tai buvo šeimos relik­vija. Ne žaisliukas.

- Tai jūs taip niekad su juo ir nepažaidėt? Kaip neteisin­ga, - pagailėjo Anuka, atsargiai dėdama žalią cukrinę pelytę po medžiu iš vyniojamojo popieriaus.

- Na, aš buvau maža, - kalbėjo ponia Liuzeron. - Galėjau sulaužyti arba...

Ji nutilo. Pakėlus akis pamačiau, kaip suakmenėjo.- Koks keistas dalykas, - tarė. - Per šitiek metų nė karto

nepagalvojau. Ir kai Robertas norėjo su juo pažaisti...Staigiu mechanišku judesiu ji pastatė puodelį.

- Tai neteisinga, ar ne? - paklausė.

313

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

- Ar gerai jaučiatės, ponia? - pasidomėjau. Jos siauras vei­das išbalo lyg cukrus, išraižytas aštriomis smulkiomis raukš­lelėmis tarsi glajum apteptas pyrago paviršius.

- Viskas gerai, dėkui, - balsas buvo ledinis.- Gal norėtumėt gabalėlio šokoladinio pyrago? - tai Anuka,

atrodė susirūpinusi; amžinai nori viską dalyti.Ponia pažvelgė į ją alkanu žvilgsniu.- Ačiū, brangioji. Mielai, - atsakė.Anuka atriekė gabalą negailėdama.- Robertas buvo jūsų sūnus? - paklausė.Ponia išspaudė tylų taip.- Kiek jam buvo metų, kai mirė?- Trylika, - pasakė ponia. - Gal truputį vyresnis už tave.

Taip ir neišsiaiškino, kas jam nutiko. Toks sveikas berniu­kas - aš net neleisdavau jam valgyti saldumynų - ir staiga numirė. Juk ir nepagalvotum, kad taip gali nutikti, tiesa?

Anuka papurtė galvą, akys išplėstos.- Šiandien jo mirties metinės, - tęsė ji. - 1979 metų gruo­

džio aštuntoji. Tu nė gimusi nebuvai. Tais laikais dar buvo galima gauti didelį sklypą kapinėse - jei tik galėdavai gerai sumokėti. Aš gyvenu čia visą gyvenimą. Mano šeima turi pinigų. Jei būčiau norėjusi, būčiau galėjusi leisti jam žaisti su tuo lėlių nameliu. Ar tu esi turėjusi lėlių namelį?

Anuka ir vėl papurtė galvą.- Aš jį tebeturiu kažkur ant aukšto. Turiu net ir jo lėles, ir

mažus baldus. Viskas rankų darbo, iš natūralių medžiagų. Ant sienų Venecijos veidrodžiai. Pagamintas prieš revoliu­ciją. Kažin ar išvis bent vienam vaikui yra tekę žaisti su tuo prakeiktu daiktu.

3 1 4

A D V E N T A S

Dabar atrodė šiek tiek nuraudusi, tarsi tas ištartas uždraus­tas žodis bekraujam jos veidui būtų įkvėpęs kažko panašaus į dvasią.

- Gal tu norėtum su juo pažaisti.Anukos akys sužibo akimirksniu.-O ho!- Labai prašom, mažoji mergaite, - ji suraukė antakius. -

Žinot, juk nežinau nė jūsų vardų. Aš esu Izabelė, o mano mažoji šunytė Salambo. Gali ją paglostyti, jeigu nori. Ji ne­sikandžioja.

Anuka pasilenkė prie šunelio, kuris stryktelėjo ir energin­gai puolė laižyti jai rankų.

- Kokia ji miela. Aš myliu šunis.- Neįtikėtina. Tiek metų čia vaikštau, o net vardų nepa­

klausiau.Anuka nusišypsojo.- Aš Anuka, - pasakė. - O ji mano gera draugė Zozi.Ir toliau žaidė su šuneliu, buvo taip įsijautusi, jog nė nepa­

stebėjo, kad poniai pasakė ne tą vardą, o gal tai Kruvinojo mėnulio damos ženklas švytėjo advento namelyje, švytėjo taip ryškiai, kad nutvieskė visą kambarį.

12

OSekmadienis, gruodžio ę-oji

ORŲ PRANEŠĖJAS MELAVO. JIS SAKĖ, KAD SNIGS. SAKĖ, KAD

oras staiga atšals, o čia kol kas vien rūkas ir lietus. Advento namelyje geriau - ten bent jau tikros Kalėdos, ir jo kieme šaltis ir ledas, kaip kokioj pasakoj, nuo stogo kabo cukraus glajaus varvekliai, o ant ežero šviežiai pribarstyta cukri­nio sniego. Ten čiuožinėja kelios lėlytės iš segtukų, apsi­muturiavusios kepurėmis ir paltais, o keli vaikai (tiksliau, Rosetė, Žanas Lu ir aš) iš cukraus kubelių stato iglu, kol kažkas kitas (Nikas) degtukų dėžutės rogėmis tempia į na­mus Kalėdų eglę.

Šią savaitę pagaminau daugybę lėlių iš segtukų. Sustatau aplink advento namelį, čia visi gali jas matyti, nors nesupranta, kam jos iš tiesų skirtos. O žinot, labai smagu jas gaminti, veidus galima nupiešti su flomasteriu, Zozi atnešė man dėželę su kaspinų ir medžiagų atraižom drabužiams siūti ir dar visokių dalykų. Taigi aš jau turiu Niką, Alisą, ponią Liuzeron, Rosetę, Rudį, Tjerį, Žaną Lu, Maman ir save.

Nors kai kurios dar ne visai baigtos. Nes pabaigai būti­nai reikia kokio nors dalykėlio, kuris priklauso tam žmogui:

316

A D V E N T A S

plaukų sruogos, nago ar ko nors tokio, ką jis lietė arba ne­šiojo. Ne visada lengva gauti tokį daiktą; o po to dar reikia suteikti joms vardą ir ženklą, ir pašnibždėti į ausį paslaptį.

Su kai kuriais tai padaryti visai lengva. Kai kurias paslap­tis lengva atspėti: ponia Liuzeron, pavyzdžiui, labai liūdi savo sūnaus, nors šis mirė prieš daugelį metų; arba Nikas - jis nori numesti svorio, bet negali, arba Alisa - kuri gali, nors jai nereikėtų.

O tie vardai ir ženklai, kuriuos mes naudojam, yra mek- sikietiški, taip sako Zozi. Turbūt galėtų būti bet kokie, bet mes naudojame šiuos, nes jie įdomūs, ir simbolių nėra sunku prisiminti.

Bet tų simbolių daugybė, tai užtrunki, kol visus išmoksti. Be to, aš ne visada prisimenu, kokius vardus vartoti - jie tokie ilgi ir sudėtingi, nes aš juk nemoku kalbos. Bet Zozi sako, jog viskas gerai, svarbiausia, kad sugebėčiau prisimin­ti, ką tie simboliai reiškia. Yra Kukurūzų burbuolė - laimei; Triušis 2, jis gamino vyną iš agavos; Plunksnuotoji gyvatė - galiai; Arą 7 - sėkmei; Beždžionė 1 - gudruolis; Rūkstantis veidrodis - jis parodo dalykus, kurių paprasti žmonės ne visada mato; Žaliojo sijono dama - ji globoja motinas ir vai­kus; Jaguaras 1 - drąsai ir jis apsaugo nuo visokių nelaimių, ir Triušio mėnulio dama - tai mano ženklas - meilei.

Ji sako, kad kiekvienas turi savo ypatingą ženklą. Zozi ženklas yra Jaguaras 1. Maman - Ehekatlis, Permainų vė­jas. Ko gero, jie panašūs į mūsų turėtus totemus, dar tų lai­kų, kai nebuvo gimusi Rosetė. Rosetės ženklas, kaip sako Zozi, - raudonasis Teskatlipoka, Beždžionė. Jis yra padykęs dievas, bet labai galingas, ir gali keisti savo formą, virsda­mas bet kokiu gyvūnu.

317

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

Man patinka tos senos Zozi istorijos. Tačiau kartais daro­si baisu, nieko negaliu padaryti. Žinau, ji sako, kad mes nie­kam nekenkiame - bet jeigu klysta? Jeigu atsitiks Nelaimė? Kas, jeigu aš panaudosiu ne tą ženklą ir nutiks kas nors bai­saus, man to visai nenorint?

Upė. Vėjas. Gerieji žmonės.Šie žodžiai vis skamba man galvoje. Jie kažin kaip susiję

su prakartėlės scena Tertrė aikštėje - angelai ir gyvūnai, ir išminčiai - nors aš taip ir nesuprantu, ką jie čia vei­kia. Kartais atrodo, tuoj tuoj suprasiu, bet nepakankamai aiškiai, negaliu būt tikra, kaip tie sapnai, kurie atrodo be galo aiškūs iki akimirkos, kai prabundi, o tada ištirpsta lyg nebuvę.

Upė. Vėjas. Gerieji žmonės...Ką tai reiškia? Žodžiai sapne. Bet aš vis tiek bijau, nors

nežinau kodėl. Ko čia bijoti? Gal tie Gerieji žmonės panašūs j išminčius: protingi vyrai, dalijantys dovanas. Atrodo, vis­kas teisinga, bet negaliu liautis bijojusi, kad tuoj atsitiks kas nors bloga. Ir aš kažin kaip esu dėl to kalta...

Zozi sako, kad man nėra ko jaudintis. Mes negalime nie­kam pakenkti, sako, nebent to norėtume. O aš tikrai neno­riu niekam pakenkti - net Šantalei, net Siuzi.

Kažkurį vakarą padariau Niko lėlę. Teko ją apvynioti, kad atrodytų tikroviškai, o plaukus padariau iš šiurkščios rudos medžiagos, kurios buvo prikimšta sename Zozi krėsle, jis stovi jos kambaryje, viršuje, su kitais daiktais. Dabar reikia skirti jam simbolį - išrinkau Jaguarą 1, drąsai - ir pašnibž­dėti paslaptį jam į ausį. Taigi pasakiau: Nikai, tu privalai val­dytis - turėtų tikti, kaip manot? - ir įkišau už vienų advento namelio durų, lauksiu, kol jis ateis.

318

A D V E N T A S

Dar yra Alisa, jo priešingybė. Teko padaryt ją truputį sto­resnę nei yra iš tikrųjų, nes lėlės iš segtukų plonesnės būti jau nebegali. Bandžiau nugremžti truputį medžio nuo lėlės šonų, ir visai neblogai sekėsi, kol su lenktiniu peiliuku neį­sipjoviau piršto, Zozi turėjo jį man aprišti. Tada pasiuvau jai mažą gražią suknelę iš senų nėrinių skiautelės ir sušnabždė­jau: Alisa, tu nesi bjauri ir tau reikia daugiau valgyti, ir skyriau jai Cantiko, Greitosios bangos žuvies ženklą ir pastačiau ją advento namelyje šalia Niko.

Dar yra Tjeris, apsiaustas pilka flanele, su apvyniotu cuk­raus gabaliuku, kuris panašus į mobilųjį jo telefoną. Niekaip nesugebėjau gauti jo plaukų sruogos, tai vietoj jos paėmiau vienos rožių, kurias jis atnešė Maman, vainiklapį, tikėkimės, tiks ir jis. Aišku, visai nenoriu, kad jam nutiktų kas bloga.Tik noriu, kad jis nelįstų prie mūsų.

Todėl skyriau jam Beždžionės i ženklą ir pastačiau adven­to namelio kieme su paltu ir šaliku (juos padariau iš rudofetro) - dėl viso pikto, jei lauke būtų šalta.

Ir, be abejo, dar yra Rudis. Jo lėlė nebaigta, nes man reikia kokio jo daikto, neturiu nieko, ką galėčiau panaudoti - nė siūlelio, kuris jam priklausytų. Bet, sakyčiau, pavyko pada­ryti labai panašų, visas juodai aprengtas, su priklijuota oran­žine kailiuko skiautele, kad atrodytų kaip plaukai. Skyriau jam Permanų vėjo ženklą ir sušnibždėjau: Rudi, neiškeliauk - nors mes daugiau jo taip ir nematėme.

Bet tai nesvarbu. Aš žinau, kur jis. Jis dirba pas Tjerį Krua gatvėje. Nesuprantu, kodėl jis negrįžta, kodėl Maman nenori su juo susitikti, ar net kodėl Tjeris taip baisiai jo nekenčia.

Šiandien apie tai kalbėjausi su Zozi, kai kaip paprastai sėdėjome jos kambaryje. Ten buvo ir Rosetė, mes žaidėm

319

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

gana triukšmingą, kvailą žaidimą, Rosetė buvo laiminga ir juokėsi it išprotėjusi; Zozi buvo laukinis žirgas, o Rosetė jojo jai ant nugaros, kai staiga, be jokios priežasties, man pa­šiurpo plaukai ant sprando, pakėliau akis ir išvydau geltoną beždžionę, sėdinčią ant židinio atbrailos, taip aiškiai, kaip kartais matau Šlepetę.

- Zozi, - pasakiau.Zozi pažvelgė j viršų. Neatrodė per daug nustebusi, pasi­

rodo, jau anksčiau buvo mačiusi Bamą.- Turi labai protingą mažąją sesutę, - pasakė šypsodamasi

Rosetei, kuri nušoko jai nuo nugaros ir žaidė su pagalvėlės blizgučiais. - Jūs visai nepanašios, bet išvaizda, ko gero, dar ne viskas.

Apglėbiau Rosetę ir pabučiavau. Kartais ji man panaši j skudurinę lėlę ar nulėpausį triušiuką, ji tokia minkšta.

- Matai, mes ne vieno tėčio, - paaiškinau jai.Zozi nusišypsojo.- Taip ir supratau, - pasakė.- Bet tai nesvarbu, - kalbėjau toliau. - Maman sako, kad

šeimą pasirenki pats.- J i taip sako?Linktelėjau.- Šitaip geriausia. Mūsų šeima gali būti bet kas. Maman

sako, kad ne gimimas svarbiausia. Svarbiausia, ką tu ki­tam jauti.

- Vadinasi, ir aš galiu būti jūsų šeima.Aš jai nusišypsojau.- Tu jau esi.Nusijuokė iš mano žodžių.- Piktoji tavo teta. Gadinanti tave burtais ir bateliais.

3 2 0

A D V E N T A S

Tai mane prajuokino. Juokėsi ir Rosetė. O virš mūsų šoko geltona beždžionė, ir visi daiktai ant židinio atbrailos šoki­nėjo - visi Zozi bateliai, išrikiuoti lyg puošmenos, bet daug šaunesni už porcelianines statulėles - dar pagalvojau, kaip viskas paprasta, mes trise, kartu, štai taip. Ir staiga pajutau dilgtelint kaltę dėl Maman ten, apačioje, dėl to, kaip kartais lengva būnant čia, viršuje, apskritai ją pamiršti.

- Ar tau niekada nerūpėjo, kas yra Rosetės tėvas? - neti­kėtai paklausė Zozi, žvelgdama j mane.

Gūžtelėjau. Niekad nemaniau, jog tai svarbu. Mes juk vi­sada turėjome viena kitą. Daugiau nieko mums nereikėjo...

-Ju k greičiausiai j j pažinojai, - kalbėjo ji. - Tuomet turėjai būti šešerių ar septynerių, tai ir pagalvojau...

Įsmeigė akis į savo apyrankę, žaidė su jos karuliais, ir man pasirodė, lyg bandytų kažką pasakyti, bet kažkodėl jai to sakyti nesinori.

- Kas yra? - paklausiau.- N a... pažvelk j jos plaukus. - Uždėjo ranką Rosetei ant

galvos. Jos plaukai lyg prapjautas mangas, labai garbanoti ir labai minkšti. - Pažvelk jai į akis, - jos akys labai blyškios, žaliai pilkos, visai kaip katės, ir apskritos kaip monetos. - Ar tau nieko neprimena?

Kurį laiką mąsčiau apie tai.- Galvok, Nanu. Raudoni plaukai, žalios akys. Kartais

gali būti lyg rakštis subinėj.- Negi Rudis? - paklausiau ir ėmiau juoktis, bet staiga šir­

dyje sukilo toks nerimas, kad ėmiau norėti, jog daugiau ji nieko nebesakytų.

- Kodėl gi ne? - pasiteiravo Zozi.- Nes aš žinau.

321

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

Tiesą sakant, aš niekada per daug negalvojau apie Rosetės tėtį. Ko gero, kažkur giliai mintyse man vis dar atrodo, kad tokio išvis nebuvo; kad ją atnešė fėjos, kaip sakydavo senoji ponia.

Fėjos kūdikėlis. Nepaprastas kūdikėlis.Žinot, žmonės neteisingai galvoja - kad ji kvaila ar pro­

tiškai atsilikusi, ar bukaprotė. Nepaprastas kūdikėlis, mes sakydavome. Nepaprastas, nes kitoks. Maman nenori, kad mes būtume kitokios - bet Rosetė tokia yra, negi tai taip blogai?

Tjeris kalba, kad jai reikia ieškoti pagalbos. Psichoterapijos, logopedo ir visų rūšių specialistų - tarsi būtų koks vaistas nuo nepaprastumo, kurį tie specialistai turėtų žinoti.

Bet nuo kitoniškumo nėra vaistų. Zozi mane jau šito iš­mokė. Ir kaip Rudis galėtų būti Rosetės tėtis? Na, juk jis jos nebuvo matęs. Net jos vardo nežinojo...

- Jis negali būti Rosetės tėtis, - pasakiau, nors jau nebebu­vau tokia tikra.

- O kas kitas galėtų būti? - klausė ji.- Nežinau. Ne Rudis, tikrai.- Kodėl?- Nes jis būtų likęs su mumis, todėl. Jis būtų neleidęs

mums išvykti.- O gal jis nežinojo, - kalbėjo ji. - Gal tavo mama jam

nesakė. Šiaip ar taip, tau jinai nepasakė.Tada aš pradėjau verkti. Kvaila, suprantu. Nekenčiu, kai

pravirkstu šitaip, bet kažkodėl negalėjau liautis. Manyje tar­si kažkas susprogo, ir dabar niekaip nebegalėjau suprasti, ar Rudžio aš nekenčiu, ar netgi dar stipriau myliu...

- Ššš. Nanu, - Zozi mane apkabino. - Viskas gerai.

322

A D V E N T A S

Įsikniaubiau veidu jai j petį. Ji vilkėjo didelį dukslų seną megztinį ir stori siūlai taip įsirėžė man į skruostą, kad liko žymės. Negerai, norėjau pasakyt jai. Tik suaugusieji visada šitaip sako, kai nenori, kad vaikai žinotų tiesą; ir dažniausiai tai būna melas, Zozi.

Regis, suaugusieji nuolat meluoja.Aš garsiai kūktelėjau ir sudrebėjau. Kaip Rudis gali būti

Rosetės tėtis? Jinai jo net nepažįsta. Ji nežino, kad karštą šokoladą jis geria juodą, su romu ir ruduoju cukrumi. Ji ne­matė, kaip jis gamina žuvims spąstus iš vytelių ar fleitą iš bambuko gabalo, nežino, kad jis atskiria visų upės paukščių balsus ir moka taip juos pamėgdžioti, kad nė patys paukščiai neatskiria...

Jis jos tėvas, o ji net nežino.Tai neteisinga. Turėjau būti aš...Bet staiga pajutau kažką kylant. Atmintis - pažįstamas

garsas - kvapas kažin ko iš labai toli. Dabar aš artėjau, slin­kau tarsi pranašinga žvaigždė Kristaus gimimo scenoje. Dabar jau beveik prisiminiau - nors nenorėjau prisiminti. Aš užsimerkiau. Vos galėjau pajudėti. Staiga supratau, kad jei nors truputėlį krustelsiu, visa tai su trenksmu prasiverš, kaip putojantis gėrimas, jei kas nors suplaka butelį, o sykį išleidęs, atgal nebesuvarysi...

Mane ėmė krėsti drebulys.- Kas yra? - paklausė Zozi.Negalėjau pajudėti. Negalėjau kalbėti.- Ko tu bijai, Nanu?Girdėjau barškant jos apyrankės karulius, garsas beveik

toks pat kaip vėjo varpelių prie mūsų durų.- Gerųjų žmonių, - sušnibždėjau.

323

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

- Ką tai reiškia? Gerieji žmonės?Jos balsas buvo nekantrus. Tada ji uždėjo rankas man ant

pečių, ir aš jaučiau, kaip baisiai ji nori žinoti, ją visą net pur­tė, tarsi žaibas Leideno indą.

- Nebijok, Nanu, - tarė. - Tik pasakyk man, ką tai reiškia gerai?

Gerieji žmonės.Išminčiai.Išmintingi vyrai, dalijantys dovanas.Surikau, lyg norėdama pabusti iš miego, bet negalėjau.

Pernelyg daug atsiminimų supo mane, grumdėsi, visi norėjo būti pamatyti iš karto.

Tas mažas namelis ant Luaros kranto.Jie atrodė tokie malonūs, tokie užjaučiantys.Jie netgi pirko mums dovanų.Tą akimirką atmerkiau akis, labai staigiai ir labai plačiai.

Aš nebejaučiau baimės. Pagaliau aš prisiminiau. Aš supratau. Žinojau, kas atsitiko ir kas mus pakeitė; privertė mus bėgti, netgi nuo Rudžio; privertė apsimesti, jog esame paprasti žmo­nės, nors širdyje žinojome, kad niekada tokios netapsime.

- Kas yra, Nanu? - klausė Zozi. - Ar dabar gali man pa­sakyti?

- Turbūt, - atsakiau.- Tai papasakok, - kalbėjo ji, ėmė šypsotis. - Papasakok

man viską.

Š E Š T A D AL I S

Gerieji žmonės

I

Pirmadienis, gruodžio io-oji

NA ŠTAI, PAGALIAU IR JIS, TAS GRUODŽIO VĖJAS, KAUKIA

siauromis gatvelėmis, plėšdamas nuo medžių besibaigiančių metų draiskanas. Gruodis, saugokis; Gruodis, neturėk vilties, kaip sakydavo mano motina. Tačiau ir vėl, metams artėjant prie galo, atrodo, lyg užverstum puslapį.

Puslapis - atvirukas - gal vėjas. Gruodis visada mums būdavo sunkus. Paskutinis mėnuo, metų nuobaigos, sliū- kina Kalėdų link, vilkdamas per purvą sijoną, nukabinėtą blizgučiais; grėsmingai artėja metų galo aklavietė; medžiai trim ketvirtadaliais nudraskyti plikai; šviesa tarsi smilkstan­tis laikraštis, ir visi mano vaiduokliai lyg jonvabaliai išlenda pasiausti šmėkliškame danguje...

Mes atkeliavome su Užgavėnių vėju. Permainos vėju, pa­žadų. Linksmu vėju, stebuklingu vėju, kai visi pasijunta lyg zuikiai kovą, kedenančiu žiedus, paltų skvernus ir skrybėles, lekiančiu į vasarą su siautulinga energija.

Anuka buvo šio vėjo vaikas. Vasaros vaikas; jos totemas - triušis, nekantrus, gyvų akių ir išdykęs.

Mano mama labai tikėjo totemais. Jie - ne tik nematomas draugas, totemas atskleidžia širdies paslaptį, dvasią, sielos slėpinį. Maniškis buvo katė, bent taip ji sakė - greičiau-

3 2 6

G E R I E J I Ž M O N Ė S

šiai turėdama galvoje tą vaikišką sidabrinį katės pakabuką. Katės iš prigimties paslaptingos. Kačių esybė daugialypė. Katės sprunka išsigandusios vėjo kvėptelėjimo. Katės mato dvasių pasaulį ir vaikšto šviesos ir tamsos riba.

Vėjas pūstelėjo stipriau, ir mes pabėgome. Be abejo, dar ir dėl Rosetės. Aš iš karto supratau, kad laukiuosi kūdikio, ir kaip katė gimdžiau ją paslapčiom, toli nuo Lankenės...

Bet gruodį vėjas pasikeitė, nešdamas metus iš šviesos į tamsą. Anūką nešiojau be jokio vargo. Mano saulės vaikas atėjo šviesų birželio rytą su saule, penkiolika po keturių, ir vos išvydusi ją supratau, kad ji mano, mano vienos.

O Rosetė nuo pat pradžių buvo kitokia. Mažas, gležnas, neramus kūdikis, kuris nieko nevalgė, kuris žvelgė į mane taip, lyg būčiau svetima. Ligoninė stovėjo Reno pakraštyje, ir man budint šalia Rosetės, pasikalbėti užsuko kunigas, jis stebėjosi, kodėl nekrikštiju savo dukters ligoninėje. Atrodė ramus ir malonus vyriškis, bet labai jau panašus į daugybę kitų, nuvalkioti paguodos žodžiai ir akys, puikiai matančios kitą pasaulį, bet visai nereginčios šio. Išpyliau jam įprastą litaniją. Esu našlė, ponia Rošė, keliauju gyventi pas savo gi­mines. Jis akivaizdžiai tuo nepatikėjo, į Anūką žvelgė įtariai, į Rosetę su vis didėjančiu nerimu. Ji gali neišgyventi, kalbėjo susirūpinęs, ar ištverčiau, jeigu ji mirtų nekrikštyta?

Kol pati pamažiukais atgavinėjau jėgas ir slaugiau Rosetę, Anūką išsiunčiau į netolimą viešbutėlį. Jis buvo labai maža­me kaimelyje, vadinosi Lavezai, prie Luaros. Ten ir pabėgau nuo seno malonaus kunigo, kai Rosetės jėgos ėmė silpti ir jo reikalavimai darėsi vis primygtinesni.

Nes gerumu galima užmušti lygiai taip pat lengvai kaip ir žiaurumu; o kunigas - jo pavardė buvo Pjeras Leblankas -

327

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

savo nuožiūra ėmė ieškoti mano giminių, ar turiu jų šiuo­se kraštuose, galbūt jie galėtų pasirūpinti mano vyresniąja dukterimi, gal tenai ji galėtų lankyti mokyklą, ir domėtis tariamo pono Rošė likimu - šios paieškos, nė kiek neabejo­jau, galų gale atves jį prie tiesos.

Todėl vieną rytą pasiėmiau Rosetę ir su taksi sprukau j Lavezus. Viešbutukas buvo pigus ir niekuo neišsiskiriantis, vienas kambariukas su dujine virykle ir dvigule lova, kurios čiužinys karojo nutįsęs beveik iki grindų. Rosetė vis dar atsi­sakinėjo valgyti ir kniaukė graudžiai gailiu balseliu, panašiu į vėjo dejonių aidą. Dar blogiau, kartais sutrikdavo kvėpa­vimas, kartais sustodavo net penkioms sekundėms, paskui vėl įtraukdavo, žagsėdama ir šnarpšdama, lyg mano kūdikis būtų nutaręs vėl grįžti į gyvųjų kraštą - nors laikinai.

Viešbutėlyje praleidome dar dvi naktis. Tada, artėjant Naujiesiems metams, pasirodė sniegas, nubarstęs juodus medžius ir smėlėtas Luaros pakrantes geliančiu cukrumi. Ieškojau kitos vietos apsistoti, ir man pasiūlė butą virš ne­didelės blyninės, kurioje tvarkėsi pagyvenusi pora Polas ir Frambuaza.

- Jis nėra didelis, bet šiltas, - sakė Frambuaza, nirši maža moteriškutė tamsiom akim tarsi uogom. - Padarysite man paslaugą, prižiūrėsite namą. Žiemą mes nedirbame - čia ne­būna turistų - tad galite nebijoti, niekam netrukdysite, - ji pažvelgė į mane įdėmiai. - Tas kūdikis, - tarė. - Jis kniaukia lyg katė.

Linktelėjau.- Hm, - sušnarpštė. - Reikėtų ją parodyti gydytojui.- Ką ji turėjo galvoje? - vėliau paklausiau Polo, kai šis ly­

dėjo mus į mažą dviejų kambarių butelį.

32 8

G E R I E J I Ž M O N Ė S

Polas, romus senukas, mažakalbis, pažvelgė į mane ir gūžtelėjo.

- Prietaringa, - galiausiai paaiškino. - Kaip ir daugelis čionykščių senų žmonių. Neimk į širdį. Ji linki gero.

Tuo metu buvau per daug pavargusi, kad dar klausinėčiau. Bet kai ėmėme apsiprasti ir Rosetė po truputį pradėjo val­gyti - nors liko be galo nerami ir beveik nemiegodavo - pa­klausiau Frambuazos, ką ji tuomet turėjo omenyje.

- Sako, katės vaikai neša nelaimę, - paaiškino Frambuaza, ji buvo atėjusi tvarkyti ir taip švarutėlės virtuvės.

Nusišypsojau. Kalbėjo labai panašiai kaip Armanda, se­noji geroji mano draugė iš Lankenės.

- Katės vaikai? - perklausiau.- Hm, - tarė Frambuaza. - Esu apie juos girdėjusi, bet

nekart nemačiau. Tėvas vis pasakodavo, kad kartais naktį ateina fėjos ir tikrą kūdikį pakeičia katės vaiku. Ir tas katės vaikas nevalgo. Katės vaikas visą laiką verkia. Jei kas nors katės vaiką nuskriaustų, fėjos tą sudorotų kaip reikalas.

Ji grėsmingai primerkė akis, o tada netikėtai nusišypsojo.- Aišku, tai pasakos, - tarė. - Vis dėlto turėtumėt nueiti

pas gydytoją. Tas katės vaikas man neatrodo sveikas.Bet man visada būdavo sunku bendrauti su gydytojais ir

kunigais, todėl delsiau klausyti senosios moteriškės patari­mo. Praslinko dar trys dienos, Rosetė visą laiką kniaukė ir duso, tad galiausiai įveikiau savo nenorą ir nuvažiavau pas gydytoją netoli Anžė.

Gydytojas rūpestingai apžiūrėjo Rosetę. Jai reikia poilsio, galiausiai pasakė. Bet tas verkimas atkreipė ir jo dėmesį. Tai bus genetinė liga, pasakė, paprastai vadinama cri-du-chat, taip praminta dėl tokio nykaus, kniaukiančio verksmo. Ne

3 2 9

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

mirtina, bet nepagydoma; o kai simptomai pasireiškia tokia­me ankstyvame amžiuje, gydytojas nesiryžta ko nors prog­nozuoti.

- Vadinas, ji tikrai katės vaikas, - nutarė Anuka.Atrodė, ją džiugina tai, kad Rosetė kitokia. Taip ilgai ji

buvo vienintelis vaikas, ir dabar, septynerių, ji kartais atro­dydavo keistai suaugusi. Rūpinasi Rosete, įkalbinėja ją val­gyti iš buteliuko, dainuoja, supa krėsle, kurį Polas atnešė iš senosios savo sodybos.

- Katės vaikelis, - niūniuodavo ji, linguodama kėdę. - Supas katės vaikelis medžio viršūnėje.

Ir atrodydavo, kad Rosetė jai atsiliepia. Verkimas nutil­davo - bent jau kartais. Ji priaugo svorio. Naktimis pamie­godavo tris ar keturias valandas. Anuka kalbėjo, kad tai dėl Lavezų oro, ir vis palikdavo lėkšteles su pienu ir cukrum fėjoms, jei šios kartais užsuktų pažiūrėti, kaip laikosi katės vaikas.

Nebegrįžau pas gydytoją į Anžė. Tolesni tyrimai Rosetės nebūtų pagydę. Bet mes ją stebėjome pačios, Anuka ir aš; maudėme žolelėse, dainavome jai, masažavome mažytes plonas it pagaliukai rankeles, kojeles levandų bei tigrų bal­zamu ir pipete maitinome pienu (buteliuko su čiulptuku ji neimdavo).

Fėjų vaikelis, sakydavo Anuka. Iš tiesų ji buvo labai graži, tokia gležna, maža dailia galvele su akim, toli viena nuo ki­tos, ir smailiu smakru.

- J i net panaši į katę, - tvirtino Anuka. - Šlepetė taip sako. Tiesa, Šlepete?

A, tiesa. Šlepetė. Iš pradžių maniau, kad dabar, kai Anuka turi mažą sesutę, kuria reikia rūpintis, Šlepetė gal jau pra­

3 3 0

G E R I E J I Ž M O N Ė S

puls. Vėjas vis dar pūtė per Luarą, o liepa, pats vidurvasaris, yra permainų metas, nesmagus laikas keliautojams.

Bet atsiradus Rosetei, Šlepetė, regis, tik dar labiau sustip­rėjo. Pastebėjau, kad dabar ją matau dar aiškiau, tupi prie kūdikio lovelės, stebi juodom it sagutės akim, kaip Anuka ją supa ir šnekina, ir dainuoja dainas, kad nuramintų.

V’ àl V bon vent, v là V joli vent.-Vargšė Rosetė neturi gyvūnėlio, - pasakė Anuka, kai

mudvi kartu sėdėjome prie ugnies. - Gal dėl to ji visąlaik verkia. Gal reikėtų kokį nors parkviesti. Kad globotų ją, kaip Šlepetė globoja mane.

Nusišypsojau. Bet ji buvo nusiteikusi rimtai; ir supratau, jei aš nesiimsiu spręsti problemos, tai padarys ji pati. Taigi pažadėjau, kad pabandysime. Tik kartą, pažaisiu žaidimą. Paskutinį pusmetį mes buvome geros: jokių kortų, jokių burtų, jokių ritualų. Aš to pasiilgau, Anuka irgi. Ką bloga gali padaryti paprastas žaidimas?

Lavezuose jau gyvenom beveik savaitę, ir viskas buvo pra­dėję keistis į gera. Jau net kelis draugus susiradome kaime, aš labai prisirišau prie Frambuazos ir Polo. Bute virš blyninės mums buvo patogu. Gimus Rosetei beveik ir pražiopsojo­me Kalėdas, bet artėjo Naujieji metai, pilni naujų pradžių pažadų. Vis dar spaudė šaltis, bet buvo giedra ir žvarbu, ir dangus buvo virpantis, veriamai žydras. Rosetė ir toliau kėlė nerimo, bet mes pamažiukais mokėmės prie jos prisitaikyti, išmokom pamaitinti tiek, kiek reikia, su pipete.

Tada mus rado Pjeras Leblankas. Atvažiavo su moterim, pasak jo, slaugytoja, bet jos klausimai, kuriuos man per­sakė Anuka, leido įtarti, jog greičiausiai buvo kokia nors socialinė darbuotoja. Manęs nebuvo namie, kai jie užsu­

331

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

ko - Polas pavežė į Anžė nusipirkti šiek tiek vystyklų ir pieno Rosetei - bet Anūką rado namie, ir Rosetė gulė­jo viršuje savo lovelėje. Jie atvežė mums krepšį bakalėjos prekių, buvo be galo malonūs ir rūpestingi - klausinėjo apie mane, leisdami suprasti, jog mes draugai - matyt, taip įtikino Anūką, ir ši niego bloga negalvodama išpasakojo jiems neprotingai daug.

Papasakojo jiems apie Lankenė-su-Taną ir mūsų keliones Garona su upės čigonais. Papasakojo apie šokolado krautu­vėlę ir apie mūsų rengtą festivalį. Papasakojo apie Kalėdas ir saturnalijas, ir apie Karalių Ąžuolą, ir apie Šventąjį karalių, ir apie du didžiuosius vėjus, dalijančius metus. Kai jie su­sidomėjo kvepiančiais raudonaisiais sėkmės maišeliais virš durų ir lėkštelėm su duona bei druska ant slenksčio, ji pra­kalbo apie fėjas ir mažuosius dievukus, ir gyvūnų totemus, ir žvakių deginimo ritualus, ir mėnulio palydas, ir dainavimą vėjui, ir Taro kortas, ir apie katės vaikus...

Katės vaikai?- O taip, - sakė mano vasaros kūdikis. - Rosetė yra katės

vaikas, todėl jai patinka pienas. Ir todėl ji per naktis kniau­kia it katė. Bet nieko baisaus. Jai tik reikia totemo. Mes vis dar laukiam, kol jis pasirodys.

Galiu tik įsivaizduoti, ko jie prisigalvojo po viso šito. Paslaptys ir apeigos, nekrikštyti kūdikiai; vaikai palikti su nepažįstamaisiais ar net dar blogiau...

Jis klausė, ar nenorėtų važiuoti su juo. Žinoma, jis neturėjo teisės. Kalbėjo, kad su juo ji bus saugi, kad vykstant tyrimui jis rūpinsis jos saugumu. Gal net būtų ją išsivežęs, jeigu ne Frambuaza, kuri užsuko pažiūrėti Rosetės ir rado juos ten, sėdinčius virtuvėje, Anuka netoli ašarų, o kunigas ir moteris

332

G E R I E J I Ž M O N Ė S

įnirtingai ją įkalbinėja, sako žiną, kad ji bijo, ramino, kad yra ne viena, kad šimtams vaikų nutinka taip kaip jai, kad ji gali būt išgelbėta, jeigu tik pasitikės jais...

Na, Frambuaza nutraukė šitas kalbas. Plakdama liežuviu išprašė tuos abu pro duris, išvirė Anūkai arbatos ir pieno Rosetei. Ji vis dar buvo ten, kai Polas parvežė mane namo; ji ir papasakojo man apie moters ir kunigo vizitą.

- Tie ponai tik ir žino visur kištis, - pareiškė su panieka, kai gėrėm arbatą. - Ieško velnių po lova. Aš jiems pasakiau - užtenka pažvelgti jai į veidą, - ji linktelėjo Anukos pusėn, tyliai žaidžiančios su Šlepete. - Argi tai veidas vaiko, ku­riam gresia pavojus? Ar ji jums atrodo išsigandusi?

Be abejo, buvau jai dėkinga. Bet širdyje žinojau, kad jie sugrįš. Šį kartą gal net su oficialiais dokumentais, kokiu nors leidimu iškrėsti arba apklausti. Žinojau, kad Pjeras Leblankas nepasiduos, jog gavęs progą šis malonus, gerai iš­auklėtas, pavojingas žmogus - ar kas nors kitas kaip jis, to paties tipo - seks paskui mane iki pasaulio galo.

- Rytoj mes išvažiuojame, - galiausiai nutariau.Anuka audringai protestavo.- Ne! Ir vėl!- Privalom, Nanu. Tie žmonės...- Kodėl mes? Kodėl visą laiką tai atsitinka mums? Kodėl

vėjas nenupučia jų , įdomumo dėlei?Žiūrėjau į Rosetę, miegančią lovelėje. J Frambuazą, jos

raukšlėtą lyg žieminis obuoliukas veidą, į Polą, kurio tylus klausymasis sakė daugiau nei būtų galėję pasakyti žodžiai. Ir tuomet mano akys pagavo kažkokį blykstelėjimą, kažką to­kio, kas galėjo būti tik apgaulingas šviesos šešėlis ar elektros kibirkštis, arba iš židinio iškritusi žarija.

333

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

- Vėjas kyla, - tarė Polas, priglaudęs ausį prie vidinės sienos, kur dūmtraukis. - Nenustebčiau, jei sulauktume audros.

Iš tikrųjų dabar ir aš girdėjau: paskutinis gruodžio vėjo šturmas. Gruodis, neviltis. Naktyje girdėjau jo balsą, rypuo­jant, kaukiant, kvatojant. Rosetė kiaurą naktį nerimo, ir aš užmigdavau tik protarpiais, nes vėjas kaukė ir kilnojo stogo šiferį, ir barškino langų rėmus.

Ketvirtą valandą Anukos kambaryje išgirdau kažką kru­tant. Rosetė nemiegojo. Nuėjau pasižiūrėti. Radau Anūką sėdinčią ant grindų viduryje kreivai geltona kreida nubrėž­to rato. Salia jos lovos degė žvakė, ir dar viena virš Rosetės lovelės, šiltoje geltonoje šviesoje ji atrodė įsiaudrinusi ir iš­kaitusi.

- Mes viską sutvarkėm, Maman, - pareiškė švytinčiom akim. - Padarėm taip, kad galėtume likti.

Atsisėdau šalia ant grindų.- Kaip? - paklausiau.- Pasakiau vėjui, kad mes liekame čia, - kalbėjo Anuka. -

Ir dar šis tas, - nusišypsojo širdį draskančia meilia šypsena. - Tu jį matai? - Parodė pirštu į kažin ką kambario kampe.

Įtempiau akis. Ten nieko nebuvo. Na, beveik nieko. Vos pagaunamas švytėjimas - žvakės šviesos atspindys ant sie­nos - šešėlis, kažkas panašaus į akis, uodegą...

- Aš nieko nematau, Nanu.-Jis priklauso Rosetei. Jis atkeliavo su vėju.- A, aišku, - nusišypsojau.Kartais Anukos vaizduotė būna tokia užkrečiama, kad

pasijuntu ir pati pasiduodanti, imu matyti tai, ko nėra.Rosetė ištiesė rankas ir kniauktelėjo.-Jis beždžionė, - pasakė Anuka. - Jo vardas Bambuzlis.

33 4

G E R I E J I Ž M O N Ė S

Neištvėrusi nusijuokiau.- Nežinau, kaip tu ir susigalvoji tokių dalykų. - Ir vis

dėlto pasijutau nejaukiai. - Juk supranti, kad tai tik žaidi­mas, tiesa?

- Oi ne, jis tikras, - patikino Anuka šypsodamasi. - Žiūrėk, Maman. Rosetė irgi j j mato.

Rytą vėjas nurimo. Piktas vėjas, viesulas, kalbėjo vietiniai, verčiantis medžius ir griaunantis daržines. Laikraščiai tai vadino tragedija ir pasakojo, kad Naujųjų metų išvakarėse medžio šaka užkrito ant pravažiuojančio automobilio, kai šis važiavo per kaimą kiek ankstėliau tą vakarą. Žuvo ir vairuo­tojas, ir keleivis - vienas jų kunigas iš Reno.

Dievo ranka, rašė laikraščiai.Mes su Anuka žinojom ką kita.Tai buvo tik Nelaimė, kartojau aš, kai ji kasnakt mūsų ankš­

tam butelyje Sapelės gatvėje pabusdavo verkdama. Anuka, tai nėra tikra, kalbėdavau. Nelaimės nutinka. Ir nieko daugiau.

Praėjus metams ji ėmė tikėti. Košmarai liovėsi. Ji vėl at­rodė laiminga. Bet kažkas vis dar spindėjo jos akyse - pa­sikeitė buvęs vasaros vaikas - tapo vyresnė, išmintingesnė, keistesnė. Dabar Rosetė - mano žiemos vaikas - regis, ėmė kas dieną vis labiau panėšėti į Anūką, įkalinta mažame savo pasaulėlyje, atsisakanti augti kaip kiti vaikai, nekalbanti, ne­vaikštanti, bet stebinti viską tomis žvėriuko akimis...

Ar mes buvome kaltos? Logika sako - ne. Bet, regis, logika paaiškina tik dalį tiesos. O dabar tas vėjas vėl čia. Ką jis pa­sirinks ir pasiims vietoj mūsų, jei nepaklusime jo kvietimui?

Ant Monmartro kalvos neauga medžiai. Bent jau už tai esu dėkinga. Bet gruodžio vėjas vis dar kvepia mirtim, ir

335

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

jokia gausybe smilkalų negalima numaldyti gūdžios jo vilio­nės. Gruodis visada būdavo tamsos laikas, šventų ir nešven­tų vaiduoklių, degančių židinių, bandančių priešintis šviesos mirčiai. Kalėdų dievai rūstūs ir šalti; Persefonė įkalinta po žeme ir pavasaris tėra tik svajonė, tolima kaip gyvenimas.

V là V bon vent, v là Vjoli vent V'là V bon vent, ma mie m'appelle.

O tuščiose Monmartro gatvėse vis dar klaidžioja Gerieji žmo­nės, demonstratyviai mesdami iššūkį tam gerumo laikui.

2

iAntradienis, gruodžio n-oji

PO TO JAU BUVO LENGVA. JI IŠKLOJO MAN VISĄ PASAKĖLĘ:

šokolado krautuvėlė Lankenėje; vėliau kilęs skandalas; mi­rusi moteriškė; tada Lavezai, Rosetės gimimas ir Gerieji žmonės, kurie bandė ją atimti, bet jiems nepavyko.

Tai štai koji bijo. Vargšė maža mergaitė. Nemanykit, jog esu visiška beširdė vien dėl to, kad tai gali būti man naudinga.

Klausiausi nerišlaus jos pasakojimo, laikiau apkabinusi, kai pasidarydavo per sunku, glosčiau plaukus ir šluosčiau ašaras - man nė tiek niekas nepadėjo, kai buvau šešiolikos ir mano pasaulis griuvo.

Raminau ją kaip tik galėjau. Burtai, sakiau, yra Permainų įrankis, įrankis tų srovių, kurios palaiko pasaulio gyvybę. Viskas yra susiję, ir vienoje pasaulio pusėje padarytas blogis atperkamas geru kitoje. Nėra šviesos be tamsos. Nėra melo be tiesos, nėra skriaudos be keršto.

O mano pačios patirtis...Na, papasakojau tiek, kiek jai reikėjo žinoti. Pakankamai,

kad taptume sąmokslininkėmis, kad mus sietų sąžinės grau­žatis ir kaltė, kad atskirčiau ją nuo šviesos pasaulio ir švelniai įtraukčiau į tamsumas...

337

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

Mano gyvenime, kaip jau minėjau, viskas prasidėjo dėl berniuko. Taip jau nutiko, kad juo ir baigėsi, nes jei pragare nėra piktesnės raganos nei paniekinta moteris, tai žemėje nėra baisesnio žmogaus už apgautą raganą.

Kelias savaites man sekėsi puikiai. Aš nustelbiau visas mergaites, mėgavausi savo naujai pasiekta pergale ir ta ne­tikėta padėtimi, kurią staiga įgijau. Mudu su Skotu tapom neperskiriami; bet Skotas buvo silpnas ir išties tuščiagarbis - kaip tik todėl taip lengvai pavergiamas. Jis labai greitai ne­bepajėgė atsispirti pagundai prie spintelių išsipasakoti savo draugams - pasigirti, pasipuikuoti ir galiausiai pasityčioti.

Pajutau tai iš karto - pasikeitė pusiausvyra. Skotas truputį per daug kalbėjo, o gandai sklendė vienas po kito, lyg negyvi lapai iš vieno mokyklos kiemo galo į kitą. Ant dušo sienų atsirado grafitai, man einant pro šalį vaikai baksnojo vie­nas kitam į pašones. Pikčiausia mano priešė buvo mergaitė Zasmina - intrigantė, populiari ir kuklutė, kaip iš paveiks­liuko - tai ji paleido pirmuosius gandus. Kovojau su jais, nau­dodama visus negarbingus savo arsenalo triukus, bet auka visada lieka auka, ir netrukus vėl atsidūriau ten, kur buvusi: vėl visų kandžių pastabų ir juokelių taikinys. Tada Skotas Makenzis perbėgo kiton pusėn. Po daugybės vis dažnėjančių pusiau nuoširdžių atsiprašymų jis atvirai pasirodė mieste su Zasmina ir jos draugėmis ir galiausiai, gėdinamas ir erzina­mas, buvo priverstas, įkalbėtas pasityčioti iš manęs atvirai. Dėl mano mamos krautuvėlės, ne dėl ko kito; ji seniai buvo virtusi pašaipų objektu dėl savo krištolo rutulių, knygų apie sekso magiją vitrinoje, dabar vėl tapo jų puolimo taikiniu.

Jie atėjo naktį. Visas būrys, pusgirčiai, kvatojantys ir besi- stumdantys. Siek tiek per anksti piktiems naktiniams pokš­

338

G E R I E J I Ž M O N Ė S

tams; bet parduotuvė jau buvo pilna fejerverkų ir Helovinas jau mojo ilgais kaulėtais, dūmais pradvisusiais pirštais. Mano kambario langai išėjo į gatvę. Girdėjau juos artinantis, gir­dėjau džiūgaujant, jutau įtemptus nervus; girdėjau šaukiant - nagi, padaryk tai! - neaiškų atsaką, ir kitas balsas jau pri­mygtinai - nagi, nagi - o tada grėsminga tyla.

Truko kokią minutę. Stebėjau. Tada pasigirdo kažin koks sprogimas, labai arti, namo viduje. Iš pradžių pamaniau, kad įkišo fejerverką į šiukšlių konteinerį - tada mane pasiekė dūmų kvapas. Pažvelgusi pro langą išvydau juos sprunkant - buvo šešiese, lyg išgąsdinti balandžiai - penki vaikinai ir mergina, ją pažinau iš eisenos...

Ir Skotas. Žinoma. Bėgo priekyje visų, jo šviesūs plaukai gatvės žibintų šviesoje atrodė visai pilki. Mačiau, kaip jis atsisuko - dar akimirka, ir mūsų akys būtų susitikusios...

Sutrukdė pašvaistė nuo krautuvėlės langų. Raudonai oranžinės liepsnos, plintant ugniai, šokinėjo, plakėsi, vartėsi lyg pakvaišę akrobatai nuo šilkinių skarelių eilės prie paka­bos su sapnų gaudyklėm ir galiausiai - prie stirtos knygų...

Mesiąs. Mačiau, kaip sujudėjo jo lūpos. Stabtelėjo - mer­gaitė šalia tempė jį tolyn. Ragino ir draugai - jis apsisukęs nubėgo. Bet aš spėjau visus įsidėmėti, tuos glotnius, blizgan­čius ir kvailus paauglių veidus, įraudusius nuo ugnies, vyp­sančius oranžinėje šviesoje...

Galų gale ne toks baisus buvo tas gaisras, užgeso anksčiau nei atvažiavo ugniagesiai. Mes net spėjome išgelbėti didžią­ją dalį turto, bet lubos pajuodo ir visa krautuvėlė prasmirdo dūmais. Gaisrininkas sakė, kad tai nuo raketos, paprastos raketos, įkištos į pašto dėžutę ir padegtos. Policininkas klau­sinėjo manęs, ar nieko nemačiau. Sakiau, kad nieko.

339

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

Bet kitą dieną ėmiausi keršto. Apsimetusi sergančia likau namie ir rezgiau planą, dirbau. Iš medinių skalbinių segtukų padariau šešias lėlytes. Stengiausi padaryti kiek įmanoma panašesnes, drabužiai su rankovėmis, veidus kruopščiai iš- kirpau iš tų metų klasės nuotraukos ir priklijavau po plau­kais. Visiems daviau vardus, stengiausi iš paskutiniųjų, kad artėjant Dia de los Muertos jie būtų paruošti.

Nuo jų paltų segtukams surinkau prikibusių plaukų. Vogiau drabužius iš spintelių. Plėšiau puslapius iš pratybų sąsiuvinių, nuplėšiau etiketes nuo kuprinių, perkratinėjau šiukšlių dėžes ieškodama naudotų servetėlių, ir, kai niekas nematydavo, nuo suolų susirinkdavau stipriai apkramtytus parkerių dangtelius. Baigiantis savaitei turėjau pakankamai vienokios ar kitokios medžiagos, galėjau pridėti ją prie savo medinių lėlyčių, ir atėjus Helovinui ėmiausi skriaudikų.

Tą vakarą vyko rudens atostogų diskoteka. Man konkre­čiai niekas nesakė, bet visi žinojo, kad Skotas į diskoteką vedasi Zasminą, ir jei ten būsiu aš, bus bėdos. Aš ir neketi­nau eiti į šokius, tačiau tikrai ruošiausi pridaryti bėdos; jei Skotas ar kas kitas būtų bandęs man trukdyti, būtų labai pasigailėję, garantuoju.

Tik nepamirškite, aš buvau labai jauna. Ir naivi visais at­žvilgiais, nors ne tokia naivi kaip Anuka, žinoma, ir tikrai ne taip graužiama kaltės jausmo. Bet keršto planą sumaniau dvigubą, tokį, kuris tiko mano sistemai, nes rėmiausi prakti­ne chemija, kuri suteikė tvirtumo okultiniam eksperimentui.

Būdama šešiolikos, apie nuodus dar neišmaniau taip gerai, kaip būtų reikėję. Be abejo, elementariausius žinojau, bet kol kas nebuvo pasitaikę progos išbandyti, kaip jie veikia. Kaip tik tai ir ketinau padaryti. Taigi paruošiau mišinį iš pačių

3 4 0

G E R I E J I Ž M O N Ė S

nuodingiausių medžiagų, kokias tik galėjau gauti: kaukelių, pelėvirkščių sukučių, kukmedžių. Visi parduodami mano mamos krautuvėlėje, jei ištirpini ar užpili tam tikrą kiekį degtinės, labai sunkiai aptinkami. Parduotuvėje ant kampo nusipirkau degtinės, pusę jos vartojau mišiniui, dar pridėjau kelis savo pačios sugalvotus komponentus - taip pat ir syvų lakštabudinio grybo, kurį pasisekė rasti palei mokyklos gy­vatvorę. Tada atsargiai perkošiau tinktūrą atgal į degtinės butelį - jau pažymėtą Naikinančio uragano ženklu - ir pali­kau jį neužsegtoje mokyklinėje kuprinėje, toliau, buvau tikra, turėjo suveikti karma.

Be abejo, po pertraukos ji buvo dingusi, Skotas su savo draugeliais rado būdą kartu pasalūniškai pasišaipyti. Tą vakarą namo grįžau jausdamasi beveik laiminga ir baigiau žaisti su visom šešiom medinėm lėlytėm, perdurdama jų šir­dis ilga aštria adata ir kiekvienai pašnabždėdama paslaptį.

Zasmina -Adamas - Lukas - Denis - Mišelis — Skotas...Be abejo, dėl nieko negalėjau būti tikra, kaip negalėjau ži­

noti ir to, kad užuot patys išgėrę degtinę, jie sugalvos supilti ją į vaisinio punšo indą diskotekoje, taip net dar dosniau, nei galėjau tikėtis, paskleisdami karmos dovaną.

Kiek girdėjau, padariniai buvo įspūdingi. Mano gėrimas sukėlė staigų vėmimą, haliucinacijas, pilvo dieglius, para­lyžių, inkstų nepakankamumą ir šlapimo nelaikymą - nu­kentėjo daugiau nei keturiasdešimt vaikų, taip pat ir visi šeši tikrieji kaltininkai.

Galėjo ir blogiau baigtis. Niekas nenumirė. Na, bent jau konkrečiai nuo to. Bet šitoks smarkus apsinuodijimas retai kada praeina be pasekmių. Buvo pradėtas tyrimas, kaž­kas kažką papasakojo, ir galiausiai kaltininkai prisipažino,

341

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

įduodami save - ir mane - nes visi bandė kaltinti vienas kitą. Jie prisipažino įkišę raketą į mūsų pašto dėžutę. Prisipažino pavogę butelį iš mano kuprinės. Prisipažino net ir sumaišę gėrimus - bet kategoriškai neigė žinoję, koks gėrimas buvo butelyje.

Kaip ir reikėjo tikėtis, policija pasibeldė į mūsų namus. Jie labai susidomėjo mano motinos žolelių atsargomis ir detaliai apklausė mane - bet nieko nepešė. Tuo metu jau buvau tikra akių dūmimo meistrė, ir niekas - nei jų meilumas, nei grasi­nimai - negalėjo priversti manęs pakeisti parodymų.

Ten buvo tik butelis degtinės, kartojau. Pati jį nusipirkau - nenorom, tai padaryti man liepė Skotas Makenzis. Tą vaka­rą Skotas ketino kaip reikiant pasilinksminti diskotekoje ir buvo sugalvojęs kelias smulkmenas, kaip pats sakė, kad pagy­vintų vakarėlį. Aš supratau, kad galvoje jis turi narkotikus ir alkoholį, kaip tik todėl nusprendžiau geriau neiti, nei suga­dinti jo entuziastingai rengiamą planą.

Pripažinau, kad supratau, jog tai neteisinga. Galėjau pa­sakyti ir tada, bet buvau išsigandusi po to įvykio su raketa ir bijodama galimo atsako tiesiog nutylėjau apie jų ketinimus.

Kaip dažnai atsitinka, kažkas nepasisekė. Skotas ne ką teišmanė apie narkotikus, ir, ko gero, smarkiai padaugi­no. Kalbėdama apie tai išspaudžiau kelias krokodilo ašaras, nuoširdžiai įsijautusi į pareigūnės paskaitą, po to pademons­travau tikrą palengvėjimą, kad viskas laimingai baigėsi, ir pa­žadėjau daugiau niekada niekada nesivelti į tokius reikalus.

Spektaklis buvo puikus, policininkus įtikino. Tačiau mano mama abejonių neatsikratė. Ji rado lėles iš segtukų, tai pa­tvirtino baisiausius jos įtarimus, be to, ji gerai išmanė apie medžiagas, kuriomis naudojosi, kad suprastų kas ir kaip.

342

G E R I E J I Ž M O N Ė S

Be abejo, aš viską neigiau. Bet ji akivaizdžiai manim ne­tikėjo.

Žmonės galėjo numirti, vis kalbėjo. Lyg ne to aš būčiau ir siekusi. Tarsi man rūpėtų, kas jiems atsitiko. O po to ji pra­dėjo pliurpti apie pagalbą - apie konsultacijas ir pykčio val­dymą, gal net vaikų psichiatrą...

„Nereikėjo man tada vežtis tavęs į Meksiką, - vis kartojo. - Iki tol buvai normalus vaikas, gera maža mergaitė..."

Aišku, tai visiška beprotybė. Ji patikėdavo bet kokia ne­sąmoninga nuomone, o dabar ta vis stiprėjanti manija, kad kažkokiu būdu maža paklusni mergaitė, kurią ji nusivežė į Meksiką per Dfa de los Muertos buvo užvaldyta kažkokios piktosios jėgos - kažin ko, kas ją pakeitė ir suteikė galių da­ryti tokius baisius dalykus.

„Juodoji pinjata, - vis kartojo ji. - Kas buvo viduje? Kas buvo viduje?"

Galiausiai puldavo j tokią isteriją, kad beveik nesuprasda­vau, ką nori pasakyti.

Aš net neprisimenu juodos pinjatos - tai buvo šitaip seniai, be to, karnavale jų būna tiek daug. O kas buvo viduje - na, saldumynai, manyčiau, smulkūs žaisliukai ir pakabučiai, cu­krinės kaukolės ir visokie daikčiukai, kuriuos paprastai ran­di pinjatose per Mirusiųjų dieną.

Galvoti, kad ten galėjo slypėti dar kas nors - kokia dva­sia ar dievukas (galbūt net Santa Muerte, pati godžioji senė Miktekačihuatlė) įsiskverbė j mane per šią kelionę j Meksiką...

Na, jei kam nors ir reikėtų pagalbos, pasakiau, tai tam, kuris išgalvojo šitą pasaką. Bet ji neatstojo: teigė, kad esu nestabili, citavo savo tiesas ir galiausiai pareiškė, kad jei ne- prisipažinsiu, ką padariau, ji neturėsianti kitos išeities...

343

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

Tai privertė mane apsispręsti. Tą naktį susidėjau daiktus kelionei į vieną pusę. Pasiėmiau jos pasą ir savo, keletą dra­bužių, šiek tiek pinigų, jos kredito korteles, čekių knygelę ir krautuvėlės raktus. Galit manyti, kad esu sentimentali: pa­siėmiau ir vieną jos auskarą - mažučių batelių porą - kaip karulį savo apyrankei. Nuo tada prie jos prisegiau ir daugybę kitų. Kiekvienas karulis - savotiškas trofėjus, priminimas apie daugybę gyvenimų, kuriuos surinkau ir panaudojau, kad praturtinčiau saviškį. Bet prasidėjo viskas būtent tada. Nuo vienintelės poros sidabrinių batelių.

Tada tyliai nuslinkau laiptais žemyn, uždegiau porą fe­jerverkų, kuriuos buvau nusipirkusi tądien, ir prieš tylutėliai išeidama įmečiau juos tarp knygų stirtų.

Neatsigręžiau atgal. Nereikėjo. Mano mama visada miega kaip užmušta, be to, dozė valerijonų ir ąžuolalapių salotų, kurią įpyliau į jos arbatą, tikrai užmigdytų net patį nera­miausią. Iš pradžių įtars Skotą ir jo draugus - bent jau kol nebus pranešta apie mano dingimą - iki tol ketinau atsidurti anapus vandenų, toli toli.

Anūkai, žinoma, viską sušvelninau, neužsiminiau apie apyrankę, juodąją pinjatą ir liepsningą savo atsisveikinimą. Nupiešiau jaudinantį savo portretą, vieniša Paryžiaus gatvė­se ir nesuprasta, neturinti draugų, graužiama kaltės, mie­ganti kur papuola, šiaip taip besiverčianti tik iš magijos ir kitokių gudrybių.

-Turėjau būti tvirta. Turėjau būti drąsi. Sunku, kai še­šiolikos lieki viena, bet aš kažin kaip sugebėjau savim pasi­rūpinti ir laikui bėgant supratau, jog yra dvi mus varančios jėgos. Du vėjai, jei nori, pučiantys į priešingas puses. Vienas vėjas neša tave to link, ko trokšti. Kitas neša tolyn nuo to, ko

3 4 4

G E R I E J I Ž M O N Ė S

bijai. Tokie žmonės kaip mes privalo rinktis. Pažaboti vėją ar leistis jo blaškomi.

Ir dabar, kai pinjata pagaliau skilo, dosniai paberdama do­vanų ištikimiesiems, gaunu prizą, kurio laukiau, bilietą ne vienam gyvenimui, bet dviem...

- Ką pasirinksi, Nanu? - klausiu. - Baimę ar aistrą? Hura- kaną ar Ehekatlį? Griovėją ar Permainų vėją?

Ji gręžia mane tom savo žydrai pilkom akim, audros debesies properšos spalvos, pro Rūkstantį veidrodį matau, kaip jos spal­vos įgyja pačius maštingiausius - purpinį, mėlyną - atspalvius.

Išvystu ir dar kai ką. Vaizdą, simbolį, jis daug ryškesnis nei vienuolikos metų mergaitė galėtų išreikšti. Regiu trumpiau nei sekundę, bet pakanka ir tiek. Prakartėlės scena Tertrė aikštėje, motina, tėvas ir ėdžios.

Tik šioje prakartėlės versijoje motina vilki raudoną suknią, ir tėvo plaukai tokios pat spalvos...

Galiausiai imu suprasti. Štai kodėl ji taip trokšta tos šven­tės, štai kodėl tiek dėmesio skiria toms segtukų lėlytėms advento namelyje, grupuoja, dėlioja jas taip rūpestingai ir dėmesingai, tarsi lemtų tikrą gyvenimą.

Pažiūrėkite į Tjerį namelio kieme. Jis šiame pakartoti­niam vaidinime neturi jokio vaidmens. Dar yra svečiai - iš­minčiai, piemenys, angelai. Nikas, Alisa, ponia Liuzeron, Žanas Luisas, Popolis, ponia Pino. Jie reikalingi kaip graikų choras: kad padrąsintų ir palaikytų. Yra ir pagrindinė grupė. Anuka, Rosetė, Rudis, Viana...

Ką ji man pirmiausia pasakė?Kas mirė? Mano mama. Viana Rošė.Aš tai palaikiau pokštu, vaikišku bandymu provokuoti.

Bet dabar, kai geriau pažinau Anūką, imu suprasti, kokie

345

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

rimti gali būti šie lengvabūdiškai ištarti žodžiai. Senas ku­nigas ir socialinė darbuotoja - ne vienintelės ano gruodžio prieš ketverius metus aukos. Akivaizdu, tądien mirė Viana Rošė ir jos duktė Anuka, o dabar ji nori jas prikelti...

Kokios mes panašios, Anuka.Zinai, man irgi reikia kito gyvenimo. Fransuaza Liaveri

vis dar mane persekioja. Vietiniam šio vakaro laikraštyje vėl kalbama apie ją, be visų kitų pavardžių, dar žinomą kaip Mersedes Desmua ir Ema Vindzor, įdėtos ir dvi neryškios nuotraukos, padarytos iš vaizdo kamerų įrašų. Matai, Ane, aš turiu savo Geruosius žmones, jie gal ir lėti, bet ryžtingi, ir jų persekiojimas darosi toks įkyrus, kad net mane ima bauginti.

Kaip jie sužinojo apie Mersedes? Ir šitaip greitai susiprotė­jo dėl Fransuazos? Kaip manai, kiek truks, kol neblėstantis jų atkaklumas palauš ir Zozi?

Ko gero, jau laikas, kartoju sau. Ko gero, būsiu išsėmu- si Paryžiaus galimybes. Pamirškim romantiką, matyt, atėjo laikas rinktis kitus kelius. Bet ne kaip Zozi. Jau nebe.

Jeigu kas nors jums pasiūlytų visiškai naują gyvenimą, ar paimtumėt?

Aišku, paimtumėt.O jei tas gyvenimas žadėtų jums nuotykių, turtų ir vaiką -

ne šiaip vaiką, o šį gražų, daug žadantį vaiką, dar nepaliestą karminės rankos, kuri su triguba jėga grąžina tau kiekvieną negerą mintį ir abejotiną poelgį - bus ką atkišti Geriesiems žmonėms, jei galų gale daugiau nieko neliks...

Ar neimtumėt, jei pasitaikytų proga?Neimtumėt?Tikrai paimtumėt.

3 4 6

Trečiadienis, gruodžio 12-oji

NA ŠTAI, MOKAUS TIK KIEK ILGIAU NEI SAVAITĘ, O JI SAKO,

kad jau pastebi pokyčius. Išmokau visokių meksikietiškų gudrybių - vardų ir istorijų, simbolių, ženklų. Dabar žinau, kaip sukelti vėją su Ehekatliu, Permaininguoju, kaip pri­šaukti Tlaloką, kad lytų, ir net kaip prisikviesti Hurakaną, kad atkeršytų mano priešams.

Apie kerštą tai nė negalvoju. Santalės su draugais mokyk­loj nėra nuo tos dienos prie autobuso stotelės. Matyt, jau vi­sos užsikrėtė. Ponas Gestinas sako, kad tai kažkokia tricho- filija, šiaip ar taip, joms tenka sėdėti namie, kol nepasidarys geriau, kad kitų neužkrėstų. Nustebtumėte, kaip pasikeitė trisdešimties mokinių klasė, kai nėra keturių pačių bjau­riausių vaikų. Be Siuzanos, Santalės, Sandrinos ir Danielės mokykloje net visai smagu. Nėra jokių Tų, niekas nesijuokia iš Matildos dėl to, kad stora, o Klodas šiandien per matema­tiką atsakė į klausimą nemikčiodamas.

Tiesą sakant, aš šiandien dirbau su Klodu. Kai geriau su­sipažįsti, jis išties mielas, bet dažniausiai jis taip baisiai mik­čioja, kad beveik ir nesikalba su niekuo. Bet aš įsigudrinau jam kišenėn įkišti popieriuką, pažymėtą Jaguaro 1 simbo­

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

liu - drąsai, aišku, gal viskas dėl to, kad nėra tų kitų, bet, sakyčiau, aš jaučiu skirtumą.

Dabar jis ne toks įsitempęs, sėdi tiesiai, nesikūprina, ir nors vis tiek mikčioja, šiandien ne taip baisiai. O kartais užsikirs­davo taip stipriai, kad žodis visai užstrigdavo, jis išrausdavo, vos neverkdamas - ir visiems pasidarydavo nesmagu - net mokytojui, visi sukdavo akis į šalį (išskyrus Santalę ir drau­giją, aišku), bet šiandien jis kalbėjo daugiau negu paprastai, ir taip neatsitiko nė kartelio.

Šiandien šnekėjau ir su Matilda. Ji labai drovi ir nedaug tekalba, nešioja didelius juodus megztinius, slepiančius kūno formas, stengiasi būti nepastebima, vildamasi, kad tada ją paliks ramybėje. Bet nepalieka, ir ji vaikšto nuleista galva, tarsi bijotų susidurti su kieno nors žvilgsniu, dėl to atrodo maža ir stora, nedrąsi ir liūdna, ir niekas nepastebi, kokia puiki jos oda - ne taip, kaip Šantalės, šita visa spuoguota - ir plaukai jos labai stori ir gražūs, ir jei savim pasirūpintų, to­kia galėtų būti ir pati...

- Turi pabandyti, - pasakiau jai. - Pati nustebsi.- Ką pabandyti? - paklausė Matilda, tarsi sakytų: kam

gaišti laiką su manim?Ir aš papasakojai jai šį tą iš to, ko mane mokė Zozi. Ji

klausėsi, pamiršusi žiūrėti į grindis.- Aš negalėčiau to padaryti, - galiausiai tarė, bet pastebėjau

viltį jos žvilgsnyje, o šį rytą autobusų stotelėje pagalvojau, kad ji atrodo pasikeitusi: tiesesnė ir labiau pasitikinti, ir pirmą kar­tą, kiek ją pažįstu, vilkėjo ne juodą drabužį. Tai buvo paprasta palaidinė, bet tamsiai raudona ir ne per daug apdribusi, ir aš pasakiau kaip gražu, o Matilda atrodė sutrikusi, bet patenkin­ta ir pirmą kartą gyvenime į mokyklą nuėjo šypsodamasi.

3 48

g e r i e j i ž m o n ė s

Ir vis dėlto kažkaip keista. Staiga tapti - na, gal ir nepopu­liariai, bet kažkaip panašiai; kai žmonės žvelgia j tave kitaip; kai gali pakeisti jų mąstymo būdą.

Kaip Maman galėjo šito atsisakyti? Kaip norėčiau jos šito paklausti, bet žinau, kad negalima. Tada turėčiau papasa­koti jai apie Šantalę ir kitas, ir apie segtukų lėlytes, ir apie Klodą su Matilda, ir apie Rudį, ir apie Žaną Lu...

Šiandien Žanas Lu vėl atėjo į mokyklą, atrodė kiek išblyš­kęs, bet gana linksmas. Pasirodo, jis buvo tik peršalęs, tačiau dėl širdies bėdų yra labai pažeidžiamas, taigi net peršalimas gali būti pavojingas. Bet šiandien jis jau čia, vėl fotografuoja, stebi pasaulį pro savo fotoaparato objektyvą. Žanas Lu foto­grafuoja visus: mokytojus, valytojas, vaikus, mane. Ir daro tai labai greitai, taip, kad niekas nespėtų sureaguoti, dėl to kartais turi nemalonumų - ypač su mergaitėm, kurios būti­nai nori pasipustyti ir pozuoti...

- Ir sugadinti nuotrauką, - sako Žanas Lu.- Kodėl? - paklausiau.- Todėl, kad fotoaparatas pastebi daugiau nei plika akis.- Net vaiduoklius.-Juos irgi.Na, juokinga, pagalvojau, bet jis visiškai teisus. Jis kalba

apie Rūkstantį veidrodį, kuris gali parodyti tai, ko papras­ta akim neįžvelgsi. Aišku, jis nieko nežino apie senuosius simbolius. Bet turbūt taip seniai fotografuoja, kad išmoko Zozi fokusavimo gudrybės - matyti daiktus tokius, kokie jie yra, o ne taip, kaip žmonėms norėtųsi. Todėl jam ir patinka kapinės, ieško ten to, kas plika akim nematoma. Vaiduoklių švieselių, tiesos ar kažko panašaus.

- Na, ir kaip pagal tave atrodau aš?

349

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

Jis peržvelgė savo nuotraukų galeriją ir parodė mano nuo­trauką, darytą per pertrauką, tą akimirką, kai lėkiau j kiemą.

- Ji truputį neryški, - pasakiau, mano rankos ir kojos taba­lavo į visas puses, bet veidas buvo visai nieko, ir aš juokiausi.

- Čia tu, - patikino Žanas Lu. - Kaip gražu.Na, nelabai supratau, ar čia jis didžiuojasi, ar tai buvo

komplimentas man, tad paprasčiausiai nekreipiau dėmesio ir peržiūrėjau kitas.

Ten buvo Matilda, atrodė liūdna ir stora, bet išties visai graži; ir Klodas, besikalbantis su manim, nė menkiausio ženklo mikčiojimo; ir ponas Gestinas tokia juokinga, neti­kėta mina, tarsi stengtųsi atrodyti griežtas, kai iš tiesų širdy­je juokiasi; ir dar kelios šokoladinės nuotraukos, kurių Žanas Lu nebuvo spėjęs perkelti į kompiuterį, jas pervertė greitai, net neįžiūrėjau.

- Palauk, - sustabdžiau. - Ar čia ne Maman?Ji ir buvo, su Rosete. Pamaniau, kad atrodo sena, o Rosetė

sujudėjo ir jos veido nelabai buvo galima įžiūrėti. Dar šalia jos pamačiau Zozi - visai nepanašią į save, lūpos perkreiptos ir kažkoks keistas žvilgsnis...

- Eime! Pavėluosimi - paragino jis.Ir mes nubėgom į autobusą, paskui, kaip paprastai, į kapi­

nes - pamaitinti kačių ir paklaidžioti takeliais po medžiais su krintančiais nurudavusiais lapais ir vaiduokliais visur aplink.

Kai atėjom ten, jau temo, antkapiai tamsėjo dangaus fone. Ne itin geras laikas fotografuoti - nebent naudotum blykstę, o tai, Žano Lu nuomone, „nyku“ - bet vis tiek buvo keista ir žavu, su tom kalėdinėm girliandom tolėliau ant kalvos, ištampytom tarsi žvaigždžių voratinklis.

3 5 0

G E R I E J I Ž M O N Ė S

- Daugelis žmonių to nepastebi.Jis fotografavo dangų, gelsvą ir pilką, su jame ryškėjan­

čiais antkapiais, lyg gremėzdiškais laivais apleistoje laivų statykloje.

- Kaip tik todėl man patinka tas laikas, - kalbėjo jis. - Kai beveik tamsu, ir žmonės išsivaikšto po namus, ir pamatai, jog tai tikrai kapinės, ne šiaip koks parkas, pilnas garsenybių.

- Netrukus užrakins vartus, - pasakiau.Žinot, taip daroma, kad čia nenakvotų valkatos. Bet kai

kurie vis tiek nakvoja. Jie perlipa sieną arba pasislepia ten, kur sargas negali jų pamatyti.

Kaip tik tokiu pirmiausia jį ir palaikiau. Valkata, besiren­giančiu įsitaisyti čia nakčiai, tik šešėlis už vieno iš antkapių, apsivilkęs vieną tų didelių paltų ir ant galvos užmaukšlinta megzta kepuraite. Paliečiau Žano Lu ranką. Jis linktelėjo.

- Pasiruošk bėgti.Nepasakyčiau, kad rimtai išsigandau, ar ką. Nemanau,

kad benamis kelia didesnę grėsmę nei koks namus turintis žmogus. Bet niekas nežinojo, kur esame, ir tamsu; o aš žino­jau, kad Žano Lu mamą ištiktų priepuolis, jei sužinotų, kur po pamokų jis dažniausiai leidžia vakarus.

Ji mano, kad jis eina į šachmatų klubą.Man regis, jinai visai jo nepažįsta.Na, šiaip ar taip. Stovėjom ten, pasirengę bėgti, jei vy­

riškis pabandytų žengti mūsų link. Tada jis atsigręžė ir aš pamačiau jo veidą...

Rudis?Bet nespėjus pašaukti jo vardu, jau buvo dingęs, prapuo­

lė tarp antkapių, greitai lyg kapinių katė ir tyliai tarsi vai­duoklis.

351

Ketvirtadienis, gruodžio 13-oji

ŠIANDIEN UŽĖJO PONIA LIUZERON, ATNEŠĖ KELIS DAIKTUS

advento langui. Žaislinių baldų iš seno lėlių namelio, kruopš­čiai sudėtų į batų dėžes, išklotas vyniojamuoju popieriumi. Ten buvo lova su baldakimu ir išsiuvinėtomis užuolaidomis, ir valgomasis stalas su šešiomis kėdėmis. Buvo lempų ir kili­mų, ir mažutis paauksuotas veidrodis, ir kelios mažos lėlytės kinų veideliais.

- Negaliu jų priimti, - pasakiau, kai ji viską išdėstė ant prekystalio. - Šie daiktai antikvariniai.

- Tai viso labo žaislai. Turėkitės juos, kiek norite.Taigi sudėliojau viską name, kurio dar vienos durys šian­

dien buvo atidarytos. Tai miela scenelė, vaizduojanti mažą raudonplaukę mergaitę (viena iš Anukos segtukų lėlių), sto­vinčią ir besižavinčią milžiniška krūva degtukų dėžučių, ku­rių kiekviena suvyniota į spalvotą popierių ir perrišta pačiais ploniausiais kaspinais.

Be abejo, juk greitai Rosetės gimtadienis. Šventė, kurią Anuka taip skrupulingai ruošia, iš dalies rengiamajam, o iš da­lies, jaučiu, tai bandymas atgaivinti tą laiką, kai Kalėdos reiškė šį tą daugiau nei vien blizgučiai ir dovanos ir realus gyvenimas

352

G E R I E J I Ž M O N Ė S

buvo panašesnis j tas jaukias, susikurtas sceneles aplink adven­to namelį nei j tą neskoningą realybę mūsų Paryžiaus gatvėse.

Vaikai tokie sentimentalūs. Stengiausi pažaboti jos viltis, paaiškinti, jog šventė tėra tik šventė, kad ir su kokia meile rengta, šventė negali sugrąžinti praeities ar pakeisti dabar­ties, ar garantuoti bent menkiausio sniego.

Bet mano pastabos Anūkai nepadarė jokio įspūdžio, pa­sikeitė nebent tai, kad nuo šiol ji šventės klausimus mieliau aptarinėja ne su manim, o su Zozi. Tiesą sakant, pastebėjau, jog, atsikrausčius Zozi, Anuka daugiausiai laiko praleidžia su ja, viršuj, jos kambariuose, matuojasi jos batelius (girdė­jau, kaip j medį kaukši aukšti kulniukai), dalijasi asmeniniais juokeliais ir šnekasi - nepabaigiamai - įdomu, apie ką?

Ko gero, tai savotiškai jaudina. Bet dalis manęs - pavydi, ne­dėkinga dalis - jaučiasi likusi šiek tiek nuošaly. Aišku, nuosta­bu, kad Zozi yra čia; ji tokia gera draugė, prižiūrėjo mergaites, padėjo mums pertvarkyti krautuvę ir pagaliau gauti pelno...

Bet nemanykite, jog nematau, kas vyksta. Jei įsižiūriu, ga­liu matyti tai, kas slypi giliau - subtilų krautuvėlės paauksi­nimą, varpelių kekę lange, virš slenksčio kabaluojantį talis­maną, kurį palaikiau kalėdine puošmena; ženklai, simboliai, figūrėlės advento namelyje, visi burtai, kuriuos maniau se­niai pametusi, veržiasi į gyvenimą iš kiekvieno kampo...

Ir kas gi čia bloga? Klausiu savęs. Tai net beveik ne magija, tik keli talsimanai, vienas kitas gera lemiantis ženklas; mano mama į tokius dalykus būtų net dėmesio nekreipusi...

Bet negaliu atsikratyti nerimo. Niekas negaunama veltui. Kaip tas berniukas iš pasakos, kuris pardavė savo šešėlį už pažadą, jei užmerksiu akis į pardavimo terminus, jei pirksiu iš pasaulio skolon, netrukus teks už tai sumokėti...

353

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

Ir kas gi tai, Zozi?Kokia tavo kaina?Visą popietę jaučiau augantį nerimą. Matyt, kažkas tvy­

rojo ore; kažkas toje žiemiškoje šviesoje. Tarsi kažko ilgė- čiausi - nors pati negalėjau pasakyti ko. Gal savo mamos, Armandos, Frambuazos. Kokio paprasto žmogaus. Ko nors, kuo galima pasitikėti.

Du kartus skambino Tjeris, bet neatsakiau į jo skambu­čius. Jis negalėjo pradėti suprasti. Stengiausi susikaupti dar­bui, bet kažin kodėl viskas nesisekė. Šokoladą pakaitindavau tai per daug, tai per mažai, užvirindavau pieną, į riešutinių bandelių tešlą vietoj cinamono įbėriau pipirų. Įpusėjus po­pietei man įsiskaudėjo galvą, tad galiausiai palikau dirbti Zozi ir išėjau pakvėpuoti grynu oru.

Ėjau, kur akys veda, be jokio tikslo. Tikrai ne į Krua gat­vę; bet galiausiai po dvidešimties minučių atsidūriau kaip tik joje. Dangus skaudžiai mėlynas, net žalsvas, bet saulė buvo per žemai, kad nors kiek sušildytų. Džiaugiausi savo pal­tu - purvinai rudu, kaip ir mano batai - tvirčiau įsisiaučiau, žengusi į žemutinės kalvos šešėlius.

Tai atsitiktinumas, tik tiek. Visą dieną nė neprisiminiau Rudžio. Bet ten buvo jis, prie buto durų, su darbiniais batais ir kombinezonu, plaukus pridengęs juoda trikotažine kepu­raite. Stovėjo nugara į mane, bet pažinau iškart - iš judesių, miklių, nors ne itin skubių, liesa, bet raumeninga nugara ir lanksčios rankos, kai mėtė statybinių šiukšlių dėžes ir pakus į konteinerį, stovintį ant šaligatvio krašto.

Instinktyviai užlindau už stovinčio furgono. Netikėtai pama­čiusi Rudį nustebau, kad atsidūriau čia, nors Zozi buvo perspė­jusi mane laikytis atokiau, - dėl to jaučiau, kad turiu būti atsargi,

354

G E R I E J I Ž M O N Ė S

ir stebėjau j j iš už furgono, nematoma su savo pilkai rusvu paltu, o širdis daužėsi kaip kiniškojo biliardo mašina. Ar pasikalbėti su juo? Galvojau. Ar noriu pasikalbėti su juo? Ir išvis ką jis čia veikia? Žmogus, kuris nekenčia miesto, nekenčia triukšmo, nie­kina turtą ir mieliau renkasi beribį dangų nei stogą...

Kaip tik tada iš namo išėjo Tjeris. Iškart pajutau tarp jų tvyrančią įtampą. Tjeris atrodė susierzinęs, veidas raudonas, kalbėjo su Rudžiu pakeltu balsu ir mostais kvietė vidun.

Rudis apsimetė, kad negirdi.- Tu ką, kurčias ar bukas? - šaukė Tjeris. - Gal pamiršai -

mums reikia laikytis to prakeikto grafiko. Ir prieš pradėda­mas patikrink su gulsčiuku. Čia ąžuolinės lentos, ne pusės colio pušinės.

- Ar šitaip kalbat su Viana?Rudžio akcentas išryškėja ar prapuola, nelygu, kokia jo

nuotaika. Šiandien jis buvo beveik egzotiškas, tingus gomu- rinių garsų blerbimas. Tjeris, sniaukrojantis kaip paryžietis, vargiai galėjo ką nors suprasti.

-K ą?Rudis pakartojo įžūliai lėtai:- Sakau, ar šitaip kalbat su Viana?Pastebėjau, kad Tjerio veidas kiek patamsėjo.-Jana - tas žmogus, dėl kurio visa tai ir darau.- Dabar suprantu, ką jinai tavyje rado.Tjeris nemaloniai nusijuokė.- Aš jos šįvakar paklausiu, gerai? Mudu kaip tik žadame

susitikti. Ketinu kviesti ją kur nors nueiti užkąsti. Ten, kur picos neatneša supjaustytos gabalais.

Tai pasakęs nuėjo gatve, palikęs Rudį, rodantį jam pa­vymui nepadorų gestą. Aš greitai nėriau už furgono, jaus­

355

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

damasi kvailai, bet nenorėjau, kad kuris nors mane čia pa­matytų. Tjeris praėjo vos už šešių pėdų, veide buvo sumišęs kažin koks pyktis, pasibjaurėjimas ir savotiškas pagiežingas pasitenkinimas. Dėl to atrodė senesnis, kažkoks svetimesnis, ir akimirką pasijutau lyg vaikas, pagautas žiūrintis pro už­draustas duris. Galiausiai jis dingo, Rudis liko vienas.

Stebėjau j j dar kelias minutes. Kai niekas nemato, žmonės atsiskleidžia gana netikėta puse - tai jau pastebėjau žvelg­dama į Tjerį, kai drožė pro mane gatve. Bet Rudis atsisėdo ant šaligatvio krašto ir sėdėjo nejudėdamas, akis įsmeigęs į žemę, atrodė labai pavargęs, ir daugiau nieko, nors Rudžio niekad neperprasi.

Reikia grįžti į krautuvėlę, pamaniau. Mažiau nei po va­landos pareis Anuka, Rosetei reikės paruošti pavakarius, ir jei žada užsukti Tjeris...

Bet aš išlindau iš už furgono.- Rudi.Jis pašoko, trumpam užsimiršęs, nušvito ta spindulinga

šypsena. Tačiau greitai veidą vėl apniaukė rūpestis.- Tjerio nėra, jei tą norėjai sužinoti.- Žinau, - pasakiau.Šypsena grįžo.- Rudi... - pradėjau. Bet jis ištiesė rankas ir atsidūriau ten,

kur jau esu buvusi, padėjusi galvą jam ant peties, šiltas švel­nus jo kvapas - visai kitoks nei suskaldyto medžio ar lako, ar prakaito - apsiautė abu lyg pūkinė antklodė.

- Eime vidun. Tu drebi.Nusekiau paskui jį, užlipome laiptais. Butas neatpažįsta­

mas. Baldai, apdangstyti baltomis paklodėmis, ramiomis it sniegas, išstumdyti į kampus, ant grindų pusnys kvapnių

356

G E R I E J I Ž M O N Ė S

dulkių. Kai nebeliko Tjerio griozdų, galėjau matyti, koks iš tiesų didelis šitas butas, aukštos lubos su gipso lipdiniais, balti tarpduriai, įmantrūs balkonėliai į gatvės pusę.

Rudis stebėjo, kaip dairausi.- Kaip narvelis, visai malonus. Ponas Didysis pinigų negaili.Pažvelgiau j j j.- Tau nepatinka Tjeris.- O tau?Nekreipiau dėmesio j pašaipą.-J is ne visada toks atžarus. Paprastai būna mielas, žinok.

Gal tiesiog dėl įtampos, o gal tu išvedei jį iš kantrybės...- O gal jis malonus tik svarbiems žmonėms, o tiems, kurie

jam nerūpi, sako, ką nori.Atsidusau.- Tikėjausi, kad jūs sutarsit.- Kaip manai, kodėl aš neišėjau? Arba netrenkiau tam

niekšui į veidą?Žiūrėjau į šoną ir nieko neatsakiau. Jtampa augo. Aiškiai

jaučiau, kaip arti jis stovi, mačiau dažų ruoželius ant jo kom­binezono. Po apačia buvo pasivilkęs marškinėlius trumpom rankovėm, ant kaklo ant virvelės kabėjo žalias upės stikliukas.

-T a i ko čia atėjai? - paklausė. - Paplepėti su samdytu darbininku?

Ak, Rudi, pagalvojau. Ką galiu atsakyti? Gal dėl tos slaptos vietelės virš tavo raktikaulio, kuri idealiai tinka mano kak­tai? Dėl to, kad žinau ne tik, ką labiausiai mėgsti, bet kiek­vieną smulkmeną apie tave? Kad turi žiurkės tatuiruotę ant kairiojo peties, aš visad apsimesdavau, kad ji man nepatinka? Dėl to, kad tavo plaukai šviežio aitriojo pipiro ir medetkų spalvos, o maži mitrūs Rosetės piešti žvėriukai man panašūs

357

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

į tuos niekučius, kuriuos gamini iš medžio ir akmens, ir man dažnai skaudu žiūrėti j ją ir galvoti, kad ji tavęs nepažįsta...

Jei pabučiuočiau jį, būtų tik blogiau. Ir aš jį bučiavau, trumpais minkštais bučiniais nubėriau visą veidą, nutrau­kiau kepurę, nusimečiau paltą, susiradau jo lūpas, toks sal­dus palengvėjimas...

Kelias minutes jaučiausi it akla, jokių minčių. Egzistavo tik mano lūpos, tik mano rankos ant jo odos buvo tikros. Likęs kūnas buvo nerealus, gyvybėn grįžo jo liečiamas, po truputį, lyg tirpstantis sniegas. Apsvaigę bučiavomės vėl, stovėdami tame tuščiame kambaryje, oras kvepėjo alyva ir pjuvenomis, ir baltos paklodės išskleistos tarsi laivo burės...

Kažkur minčių kertelėje suvokiau, kad taip nereikėtų elg­tis, kad tai gali viską dar labiau komplikuoti. Bet negalėjau liautis, aš taip ilgai laukiau. Ir dabar...

Sustingau. Kas dabar? Pagalvojau. Dabar mudu vėl kar­tu? Kas po to? Ar tai padės Anūkai ir Rosetei? Ar atbaidys Geruosius žmones? Ar mūsų meilė parūpins nors menkiau­sio maisto stalui, ar nors dienai nuramins vėją?

Geriau reikėjo miegoti, Viana, tarė motinos balsas mano galvoje. Geriau, jeigu jis tau rūpi...

-A š ne dėl to atėjau, Rudi, - prisiverčiau jį atstumti. Nebandė prisitraukti atgal, tik stebėjo, kaip velkuosi paltą ir drebančiom rankom dailinu plaukus. - Kodėl tu čia? - piktai paklausiau. - Kodėl išvis pasilikai Paryžiuje, kai viskas šitaip?

- Tu neliepei man išvykti, - atsakė. - Be to, norėjau suži­noti, koks Tjeris. Norėjau įsitikinti, kad tau viskas bus gerai.

- Man nereikia tavo pagalbos, - atkirtau. - Viskas gerai. Matei šokolado krautuvėlėje.

Rudis nusišypsojo.

358

G E R I E J I Ž M O N Ė S

- Tai kodėl tu čia?Per tuos metus išmokau meluoti. Melavau Anūkai, mela­

vau Tjeriui, dabar turėjau meluoti Rudžiui. Jei ne dėl jo, tai dėl savęs pačios - nes žinojau, kad jei dar daugiau tos mano miegančios dalies atsibus, Tjerio glėbys bus ne tik nelaukia­mas, bet visiškai nepakenčiamas, ir visi mano paskutiniųjų ketverių metų planai prapuls tarsi lapai vėjyje.

Žvelgiau į jį.- Prašau tavęs dabar. Noriu, kad išvyktum. Taip negar­

binga su tavim elgtis. Tu lauki kažin ko, kas galbūt nutiks. Nenoriu, kad būtum dar daugiau skaudinamas.

- Man nereikia pagalbos, - mėgdžiojo. - Viskas gerai.- Būk geras, Rudi.- Sakei, kad jį myli. Tai įrodo, kad ne.- Tai nėra lengva...- Kodėl? - klausė Rudis. - Dėl krautuvėlės? Teki už jo dėl

šokolado krautuvėlės?- Kai taip sakai, atrodo juokinga. Bet kur pats buvai prieš

ketverius metus? Kodėl galvoji, kad dabar gali grįžti ir tikė­tis, jog niekas nepasikeitė?

-T u nelabai ir pasikeitei, Viana. - Ištiesė ranką, norė­damas paliesti mano veidą. Bet ugnis jau buvo išblėsusi, ją pakeitė bukas, saldus skausmas. - Ir jei manai, kad dabar išvyksiu...

- Privalau galvoti apie savo vaikus, Rudi. Ne dėl manęs viskas. - Paėmiau jo ranką ir stipriai suspaudžiau. - Jei ši diena ką nors įrodo, tik tai. Aš nebegaliu būti su tavim dvie­se. Aš nepasitikiu savimi. Nesijaučiu saugi.

- Ar saugumas toks svarbus?-Je i turėtum vaikų, suprastum, koks svarbus.

359

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

Tai buvo didžiausias melas pasaulyje. Bet privalėjau taip pasielgti. Jis turėjo išvykti. Dėl mano šventos ramybės, jei ne dėl jo; dėl Anukos ir Rosetės. Kai grįžau, jos abidvi buvo viršuje. Anuka jau lėkė į Zozi kambarį, čiauškėdama džiaugsmingai apie kažin ką, kas atsitiko mokykloje. Nors kartą apsidžiaugiau likusi viena ir pusvalandžiui užsidariau savo kambaryje, kad vėl išmesčiau mamos kortas ir nura­minčiau įsitempusius nervus.

Burtininkas; Bokštas; Pakaruoklis; Juokdarys.Mirtis. Mylimieji. Permaina.Permaina. Kortoje nupaišytas ratas, kuris vis sukas ir sukas

be paliovos. Dvasininkai ir skurdžiai, prasčiokai ir karaliai desperatiškai laikosi įsikibę į jo stipinus, ir nors piešinys primi­tyvus, galiu įžvelgti jų išraiškas, pražiotas burnas, patenkintas šypsenas, virstančias siaubo klyksmais, ratui sukantis...

Žvelgiau į mylimuosius. Adomas ir Ieva, stovi nuogi, susi­kibę rankomis. Ievos plaukai juodi, Adomo - raudoni. Nėra čia jokios didžios paslapties. Kortos tik trijų spalvų: geltonos, raudonos ir juodos, jei pridėsime baltą fono, gauname ketu­rių vėjų spalvas...

Kodėl vėl išsitraukiau tas kortas?Kokią žinią jos man saugo?Šeštą paskambino Tjeris ir pakvietė kur nors nueiti.

Pasakiau, jog man migrena, tuo metu tai jau buvo beveik tiesa, galva tvinkčiojo it nesveikas dantis, o nuo minties apie maistą darėsi tik blogiau. Pažadėjau susitikti su juo rytoj ir stengiausi išmesti iš minčių Rudį. Bet vos pabandydavau už­migti, pajusdavau jo lūpų prisilietimą prie mano veido, tada pabudo Rosetė ir ėmė verkti, jos balse girdėjau jo akcentą, jos žaliose akyse mačiau jo šešėlius...

3 6 0

ePenktadienis, gruodžio 14-oji

DEŠIMT DIENŲ LIKO IKI KŪČIŲ. DEŠIMT DIENŲ IKI DIDŽIOJO

įvykio, bet tai, ką maniau būsiant gana paprastą dalyką, iš tiesų virsta sunkia užduotimi.

Pirmiausia Tjeris. Ir dar Rudis.Ak, varge. Koks jovalas.Nuo pat sekmadieninio pokalbio su Zozi galvoju, kaip čia

geriau padarius. Pirmas noras buvo iškart lėkti pas Rudį ir viską jam iškloti, bet Zozi sako, kad tai būtų klaida.

Pasakoj viskas būtų paprasta. Pasakai Rudžiui, kad jis yra Rosetės tėtis, ątsikratai Tjerio, viskas grįžta į senas vėžes ir visi galim kartu susirinkti per Kūčias į didelę šventę. Pasakos pabaiga. Vieni juokai.

Tikram gyvenime viskas ne taip paprasta. Tikram gyve­nime, kaip sako Zozi, kai kurie vyrai nesusidoroja su tėvyste. Ypač kai vaikas toks kaip Rosetė - o kas, jeigu jis nesusido­ros? Jeigu jis jos gėdysis?

Praėjusią naktį beveik nemiegojau. Pamačiusi Rudį ka­pinėse, ėmiau abejoti, ar Zozi teisi, gal jis visai nebenori mūsų daugiau sutikti. Bet tada kodėl jis vis dar dirba pas Tjerį? Ar jis žino, ar nežino? Galvojau ir galvojau apie tai,

361

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

bet aiškiau man nepasidarė. Todėl šiandien apsisprendžiau ir nuėjau jo ieškoti į Krua gatvę.

Prie namo atėjau apie pusę keturių, jaučiausi viskam pasi­ryžusi, bet viduje drebėjau. Pabėgau iš paskutinės pamokos - tai buvo savarankiško mokymosi pamoka, tad jei kas užsi­mins, pasakysiu, jog buvau bibliotekoje. Žanui Lu būčiau pasakiusi, jei būtų buvęs, bet šiandien Žanas Lu vėl serga, tad nusipaišiau ant rankos Beždžionės i ženklą ir niekieno nepastebėta išsmukau.

Iki Kliši aikštės važiavau autobusu, o iš ten pėsčiom nuėjau j Krua gatvę, tai plati, rami gatvė, išeinanti tiesiai j kapines, su dideliais senais tinkuotais namais, išsirikiavusiais vienoje pusėje tarsi vestuviniai tortai, o kitoje - aukšta plytų siena.

Tjerio apartamentai viršutiniame aukšte. Tiesą sakant, jam priklauso visas pastatas: abudu aukštai ir butas rūsyje. Didesnių apartamentų nesu ir mačiusi, bet Tjeris visai ne­mano, kad jie dideli, ir skundžiasi dėl mažų kambarių.

Kai atėjau, namas atrodė tuščias. Prie vienos namo sienos stovėjo pastoliai, ir durys uždangstytos celofaninėm uždan­gom. Lauke sėdėjo vyras su šalmu, traukė dūmą, bet aš ma­čiau, kad tai ne Rudis.

Įėjau vidun. Užlipau laiptais. Nuo pirmos laiptų aikštelės galėjau girdėti mašinos garsus ir užuosti malonų, kažkodėl arklišką šviežiai pjaunamo medžio kvapą. Dabar girdėjau ir balsus: tikriau vieną balsą - Tjerio - perrėkiantį prietaisų keliamą triukšmą. Užlipau kelis likusius laiptų tarpus, nu­klotus pjuvenom ir medžio drožlėm. Durys buvo uždengtos celofanu, aš jį praskleidžiau ir žvilgtelėjau vidun.

Rudis užsidėjęs apsauginę kaukę dirbo su mašina, šlifuo­jančia plikas grindų lentas. Visur tvyrojo žalio medžio kva­

3 62

G E R I E J I Ž M O N Ė S

pas. Tjeris stovėjo virš jo su pilku kostiumu ir geltonu šalmu, ir tokia veido išraiška, kokią nutaiso, kai Rosetė nevalgo su šaukštu ar spjaudo maistą ant stalo. Man žiūrint, Rudis išjungė mašiną ir nusismaukė kaukę. Atrodė pavargęs ir ne itin laimingas.

Tjeris pažvelgė j grindų lentas ir pasakė:- Susiurbk dulkes ir imkis poliruoti. Noriu, kad prieš išei­

damas nulakuotum nors vieną kartą.- Turbūt juokaujat. Turėčiau sėdėti čia iki vidurnakčio.- Man nerūpi, - atkirto Tjeris. - Negaliu gaišti dar vienos

dienos. Iki Kūčių būtinai reikia baigti.Ir iš karto išėjo, praėjęs laiptinėje pro mane, nusileido į pir­

mą aukštą. Aš stovėjau už patiesalo nuo dulkių, praeidamas manęs nepastebėjo, bet aš j j mačiau iš labai arti, jo veide buvo tokia išraiška, kuri man visai nepatiko. Tai buvo savotiška patenkinto savimi žmogaus išraiška, tokia pusiau šypsena, su per daug dantų. Tarsi Kalėdų Senelis, nutaręs šiais metais nedalyti dovanų vaikams, o visas pasilikti sau. Kaip aš tuo­met nekenčiau Tjerio. Ne vien dėl to, kad jis rėkė ant Rudžio, bet dėl to, kad manė esąs geresnis už Rudį. Tai buvo galima suprasti iš to, kaip į jį žiūrėjo, kaip stovėjo palinkęs virš jo, tarsi žmogus, kuriam kitas valo batus, o jo spalvose mačiau dar kažką - kažką, kas galėtų reikšti pavydą ar net blogiau...

Rudis sukryžiavęs kojas sėdėjo ant grindų, ant kaklo ka­bėjo apsauginė kaukė ir vandens butelis rankoje.

- Anuka, - išsišiepė. - Ar Viana čia?Papurčiau galvą. Jo veidas apniuko.- Kodėl neatėjai? Sakei, ateisi.- Buvau užsiėmęs, tik tiek. - Mostelėjo smakru j kambarį,

visą apvyniotą statybiniu celofanu. - Tau patinka?

363

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

- Pf, - atsakiau.- Nebereikės krausytis. Turėsi savo kambarį. Netoli mo­

kykla, ir šiaip jau.Kartais stebiuos, kodėl suaugusieji taip sureikšmina išsi­

lavinimą, nors akivaizdu, kad vaikai apie gyvenimą išma­no daug daugiau negu jie. Kodėl jie viską taip komplikuoja? Kodėl nors kartą negalėtų visko padaryti paprasčiau?

- Girdėjau, ką Tjeris tau sakė. Jis neturėtų taip su tavim kalbėti. Jis mano esąs daug geresnis už tave. Kodėl nepasa­kai jam, kad dingtų?

Rudis gūžtelėjo.- Man moka pinigus. Be to... - Pastebėjau, kaip sušvito jo

akys. - Galbūt netrukus man pavyks jam atsimokėti.Atsisėdau šalia jo ant grindų. Jis dvelkė prakaitu ir pjuve­

nom, kuriose dirbo, rankos ir plaukai buvo jų pilni. Bet buvo kažkoks pasikeitęs. Nelabai galėjau suprasti kuo. Kažkoks linksmas, šviesus, viltingas žvilgsnis, kurio šokoladinėje ne­pastebėjau.

- Tai kuo galiu padėti, Anuka?Pasakyk Rudžiui, kad jis tėvas. Taip. Žinoma. Tai, kaip ir

daug kas kita, atrodo lengva. Bet kai reikia padaryti...Palaižiau piršto galiuką ir pjuvenose ant grindų nupai­

šiau Triušio mėnulio damos ženklą. Zozi sako, jog tai mano ženklas. Apskritimas ir triušis viduje. Turėtų atro­dyti lyg naujas mėnulis, be to, tai meilės ir naujos pradžios ženklas, tad galvojau, jeigu tai mano ženklas, turėtų pa­veikti ir Rudį.

- Kas yra? - nusišypsojo. - Katė prarijo liežuvį?Gal dėl to žodžio katė. O gal dėl to, kad niekada nemokė­

jau meluoti, ypač tiems, kuriuos myliu. Kad ir kaip ten būtų,

3 6 4

G E R I E J I Ž M O N Ė S

aš išpyškinau. Klausimą, kuris degte degė ant liežuvio nuo tada, kai pasikalbėjom su Zozi...

- Ar žinai, kad tu Rosetės tėtis?Įsmeigė akis j mane.- Ką pasakei? - paklausė.Iš akių mačiau, koks jis sukrėstas. Vadinasi, nežinojo; bet

jo veidas neatrodė labai patenkintas.Pažvelgiau j Triušio mėnulio damos ženklą ir šalia dul­

kėse nubrėžiau laužytą Raudonosios Teskatlipokos bež­džionės kryžių.

- Žinau, ką galvoji. Kaip keturmetė ji labai smulki. Ji tru­putį seilėjasi. Ji budinėja naktimis. Ir kai kuriuos dalykus daro lėčiau, pavyzdžiui, mokosi kalbėti ar naudotis šaukštu. Bet ji labai linksma - ir labai miela - ir jeigu suteiki jai galimybę...

Dabar jo veidas pasidarė pjuvenų spalvos. Jis purtė galvą, tarsi tai būtų blogas sapnas ar kažkas, ko galima nusikratyti.

- Ketveri? - paklausė.- Jos gimtadienis kitą savaitę, - nusišypsojau. - Taip ir ži­

nojau, kad nežinai, - pasakiau. Rudis nebūtų mūsų šitaip palikęs. Tikrai ne, jei būtų žinojęs apie Rosetę. Tada išklo­jau jam viską, kaip ji gimė, apie mažąją blyninę Lavezuose, kaip ji iš pradžių sirgo, kaip maitindavom ją pipete, kaip at­sikraustėmė į Paryžių, ir viską, kas nutiko tada...

- Palauk, - tarė Rudis. - Ar Viana žino, kad tu čia? Ar ji žino, kad man tai pasakoji?

Papurčiau galvą.- Niekas nežino.Akimirką jis galvojo, ir jo spalvos pamažu iš ramiai žydrų

ir žalių blykstelėjo raudonom ir oranžinėm, lūpos nusviro žemyn, sunkiai, ne taip kaip Rudžio, kurį pažinojau.

365

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

- Vadinasi, visą šį laiką ji nesakė nė žodžio? Aš turiu duk­terį, bet šito net nežinojau? - Kai supyksta, visada labai iš­ryškėja pietietiškas akcentas, dabar akcentas buvo toks, kad kalbą buvo galima palaikyti užsienietiška.

- Na, gal neturėjo progos.Jis piktai sušvokštė.- Gal ji mano, kad aš nesukurtas tėvystei.Norėjau apkabinti jį, kad pasijustų geriau, pasakyti, kad

mylim jį - mes visos. Bet tuo metu buvo per daug įsiutęs, kad tai girdėtų - mačiau net ir be Rūkstančio veidrodžio - ir staiga pamaniau, ar nebūsiu suklydusi pranešusi jam šitą žinią, gal reikėjo paklausyti Zozi patarimo...

Tada jis pašoko, lyg būtų staiga apsisprendęs, kojomis nutrindamas Raudonosios Teskatlipokos beždžionės žen­klą dulkėse.

- Ką gi, tikiuosi, jums visoms šis pokštas suteikė džiaugs­mo. Gaila, reikėjo palaukti ilgiau - bent kol baigsiu įrenginėti butą... - Nuplėšė nuo kaklo apsauginę kaukę ir įniršęs sviedė į sieną. - Gali perduoti savo motinai, kad aš pasitraukiu. Ji saugi. Ji pasirinko, taip ir tebūnie. O kadangi esi čia, pasakyk le Trėsė, jog nuo šiol pats gali užsiimti remontu. Aš iškeliauju.

- Kur? - paklausiau.- Namo, - atrėžė Rudis.- Ką, grįžti į laivą?- Kokį laivą? - paklausė.- Sakei, kad turi laivą, - priminiau.- Na, taip, - žvelgė į savo rankas.- Vadinasi, neturi laivo? - kamantinėjau.- Aišku, turiu. Puikus laivas, - suko akis į šalį, balsas buvo

be išraiškos. Pirštais padariau Rūkstantį veidrodį ir pažvel-

3 6 6

G E R I E J I Ž M O N Ė S

giau į jo spalvas, sumišusias, piktai raudonas ir begėdiškai žalias, ir pagalvojau: Ak, nereikia, Rudi. Bent šįkart.

- Kur jis? - paklausiau.- Arsenalo uoste.- Tai kodėl esi čia?- Tiesiog keliavau pro šalį.Na, jis ir vėl meluoja, pamaniau! Ilgai užtruktų atplukdyti

laivą aukštyn upe nuo Tano. Gal net kelis mėnesius. Ir tu ne šiaip užsukai j Paryžių. Juk reikia gauti vietą Pramogų uoste. Reikia mokėti už prisišvartavimą. Dėl to išvis suabejojau, jei Rudis turi laivą, kam dirbtų čia Tjeriui.

Bet jeigu jis nori meluoti, kam jam ką nors sakyti? Visas mano planas (toks, koks buvo) rėmėsi prielaida, kad Rudis labai apsidžiaugs mane pamatęs, pasakys, kaip baisiai jis il­gisi manęs ir Maman, kaip jam buvo skaudu sužinoti, kad ji išteka už Tjerio, tada aš būčiau papasakojusi apie Rosetę, ir jis suprastų, kad niekaip negali išvykti ir palikti mūsų šo­koladinėje, ir tada Maman negalėtų tekėti už Tjerio, ir mes taptume šeima...

Kai pagalvoji, dabar pačiai kvailai skamba.- O kaip mudvi su Rosete? - paklausiau. - Mes rengiam

šventę Kūčių vakarą, - ištraukiau iš kuprinės atviruką ir ištie­siau. - Tu privalai ateiti, - pasakiau desperatiškai. - Žiūrėk, gavai kvietimą, ir šiaip.

Jis pagiežingai nusijuokė.- Kas, aš? Turbūt kalbi apie kieno kito tėvą.Vargeli, pamaniau. Kokia nesąmonė. Atrodė, kuo daugiau

stengiuosi su juo kalbėti, tuo labiau jis pyksta, ir naujoji mano sistema, kuri jau pakeitė Niką ir Matildą, ir ponią Liuzeron, visiškai neveikia Rudžio.

367

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

Jei tik būčiau pabaigusi jo lėlį. ..Ir tada man šovė puiki mintis.- Klausyk, - pasakiau, - tavo plaukai pridulkėję. - Pakėliau

ranką ir perbraukiau.- Ai! - riktelėjo Rudis.- Atleisk, - pasakiau. - Būk geras, susitikim rytoj, - pra­

šiau. - Nors tam, kad atsisveikintume?Jis tylėjo taip ilgai, kad jau neabejojau, jog atsisakys.Tada atsiduso.- Lauksiu tavęs kapinėse trečią valandą. Prie Dalidos kapo.- Gerai, - atsakiau ir slapčia šyptelėjau.Rudis šypseną pastebėjo.

- Aš neliksiu, - pasakė.Na, tau taip atrodo, Rudi, pamaniau.Atgniaužiau saują, joje suspausti tarp pirštų buvo trys rau­

doni plaukai.Nes šį kartą Rudis, darantis tik tai, kas jam patinka, įvai­

rumo dėlei pasielgs taip, kaip noriu aš. Šį kartą mano eilė. Aš taip nusprendžiau. Kad ir kiek kainuotų. Gal ir nenorės, pamaniau, bet ateis - net jei man tektų iššaukti Hurakaną, kad jį priversčiau.

Penktadienis, gruodžio 14-oji

VĖJO I Š Š A U K I M A S .

Pirmiausia uždek žvakes. Raudonos geriausiai sėkmei ir turtui; bet tinka ir baltos, aišku. Nors jei išties viską nori padaryti tinkamai, rinkis juodas žvakes, nes juoda yra metų galo spalva, lėto tamsaus laiko tarp Dta de los Muertos ir gruodžio pilnaties, kai mirę metai vėl ima gręžtis.

Tada geltona kreida nubrėžk ratą ant grindų. Patrauk lovą ir mėlyną kilimą, kad galėtume naudotis medinėmis grindi­mis. Kai pabaigsi, padėk viską j vietas, ir Maman nepastebės mūsų paliktų žymių. Maman nesuprastų, bet vis dėlto...

Maman nereikia žinoti.Matai, aš apsiavusi raudonus batelius. Nežinau kodėl - at­

rodo, kad jie neša sėkmę, tarsi tol, kol jais aviu, negali nu­tikti nieko bloga. Dar pasiimu spalvotų dažų miltelių arba smėlio (kaip matysi, aš naudoju cukraus kristalus) - taškams pažymėti aplink ratą. Juodas šiaurė, baltas pietūs, geltonas rytai, raudonas vakarai. Išbarstyk smėlį aplink visą ratą, kad nuramintum mažuosius vėjo dievus.

Dabar aukai - smilkalai ir mira. Tai, ką atnešė išminčiai, žinai, Kūdikėliui Jėzui ėdžiose. Jei tiko Kūdikėliui Jėzui, tu­

6

i

3 6 9

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

rėtų tikti ir mums. Ir aukso - na, aš turiu šokolado plytelių, suvyniotų į auksinį popierėlį, turėtų tikti, ar ne? Zozi sako, kad actekai visada siūlydavo dievams šokolado. Ir kraujo, žinoma - nors jo, tikiuosi, jiems labai daug nereiks. Dūris segtuku - ai - gerai, viskas - uždegu smilkalus ir mes pasi­rengusios pradėti.

Dabar sėdėk rate sukryžiavusi kojas, pasiimk į kiekvieną ranką po segtukų lėlę. Reikės maišelio raudonojo cukraus kristalų, pabarstysi ant žemės, kad galėtum juose paišyti.

Pirmiausia nubrėžk Triušio mėnulio damos ženklą. Šle­petė pasaugos šitą ženklą čia, kreidos rato pakraštyje. Tada nupaišom Žydrąjį kolibrį Teskatlipoką - dangui, man iš kairės, ir Raudonąją beždžionę Teskatlipoką - žemei, tavo pusėje. Toje pusėje sargyboje stovės Bamas, šalia jo Beždžionės i ženklas.

Štai taip. Viskas paruošta. Argi nesmagu? Kartą jau esam tai dariusios, prisimeni? Bet kažkas nepavyko. Šį kartą taip nenutiks. Šį kartą mes kviečiame teisingą vėją. Ne Hurakaną, bet Permainų vėją, nes mums reikia šį tą čia pakeisti.

Gerai? Dabar raudonajame cukruje ant grindų nubrėžiam spiralės ženklą.

O dabar kreipimasis. Žinau, tu nemoki žodžių, bet vis tiek gali prisidėti prie dainos, jei nori. Dainuojam...

V là V bon vent, v là V joli vent.Teisingai. Tik atsargiai.Gerai. Dabar segtukų lėlės. Šita Rudžio. Tu nepažįs­

ti Rudžio, bet greitai susipažinsi. O čia Maman, matai? Maman su gražiąja raudona savo suknia. Jos tikras vardas Viana Rošė. Aš jai tai pašnibždėjau į ausį. O kas čia su man­gų spalvos plaukais ir žaliomis akimis? Čia tu, Rosete. Čia

3 7 °

G E R I E J I Ž M O N Ė S

tu. Sustatysim juos visus kartu ratu su uždegtomis žvakėmis ir Ehekatlio ženklu viduryje. Nes jie turi būti kartu, kaip tie žmonės prakartėlėje. Ir netrukus jie vėl bus kartu, ir mes galėsim būti šeima...

O čia - kas toks anapus geltono rato? Tai Tjeris su mo­biliuoju telefonu. Nenorim, kad vėjas sužeistų Tjerį, bet čia su mumis jis daugiau nebegali būti, nes tėvą gali turėti tik vieną, Rosete, ir jis nėra tas. Taigi jam teks pasitraukti. Atleisk, Tjeri.

Girdi vėją lauke? Tai atlekia Permainų vėjas. Zozi sako, kad vėją galima pasikinkyti; jis tarsi laukinis žirgas, kurį galima sutramdyti ir išmokyti daryti tai, ko nori tu. Gali būti aitvaras, paukštis, gali išpildyti norus, gali surasti šir­dies troškimą...

Jei norai yra žirgai, prašytojai juos pažabos.Eikš, Rosete. Pajodinėkim.

7

iŠeštadienis, gruodžio 15-oji

N E Į T I K Ė T I N A , KOKS A P G A U L I N G A S G A L I B Ū T I V A IK A S , A R N E ?

Tarsi naminė katė, kiaurą dieną murkianti ant sofos, bet naktį vaikštanti išdidžiai lyg karalienė, žudikė iš prigimties, niekinanti kitą savo gyvenimą.

Anuka ne žudikė - bent jau kol kas - bet ji turi tą nepa­žabojamą pusę. Be abejo, man malonu tai žinoti - aš ne tur­guje, ne naminio gyvūnėlio ieškau - tačiau reikės atidžiau ją stebėti, kad nesiimtų veiksmų man už nugaros.

Pirmiausia ji be manęs išsikvietė Ehekatlį. Nė kiek dėl to neįsižeidžiau - tiesą sakant, aš ja didžiuojuosi. Ji lakios vaizduotės, išradinga, sugalvoja ritualų, jeigu esami jos ne­tenkina - trumpai tariant, chaosistė iš prigimties.

O antra - tai jau svarbiau - vakar ji nuėjo susitikti su Rudžiu, paslapčiom, nepaisydama mano patarimo. Laimė, ji viską smulkiai aprašė savo dienoraštyje, kurį aš reguliariai tikrinu. Tai daryti lengva: kaip ir jos motina, savo paslaptis ji slepia batų dėžėje drabužių spintos gilumoj - lengva atspėti, bet patogu - tikrinu abi nuo tada, kai čia atsikėliau.

Ir gerai darau, pasirodo. Šiandien ji su juo susitinka, kaip rašo, kapinėse trečią valandą. Tiesą sakant, negali būti ge­

3 7 2

G E R I E J I Ž M O N Ė S

riau, mano planai dėl Vianos artėja į pabaigą, jau beveik lai­kas pradėti kitą etapą. Gyvenimą pavogti daug lengviau po­pieriuje nei iš tikrųjų - kelios išmestos namų ūkio sąskaitos, oro uoste iš rankinės ištrauktas pasas ar net pavardė naujame antkapyje - ir darbas beveik atliktas. Bet šį kartą man rei­kia daugiau nei vardo, daugiau nei kredito kortelių duomenų, daug daugiau nei pinigų.

Žinoma, tai strateginis žaidimas. Ir kaip daugelyje stra­teginių žaidimų čia svarbiausia sudėlioti detales į vietas, neleidžiant priešininkui įtarti, kas vyksta, tada nuspręsti, kurias dalis paaukoti, kad paaiškėtų nugalėtojas. Po to jau vienas prieš vieną - Janos ir mano valios mūšis - turiu pa­sakyti, jo laukiu labiau, nei galėjau įsivaizduoti. Galų gale susitiksim su ja paskutiniame raunde, žinodamos, kas pa­statyta ant kortos...

Va tai bus tikrai vertas žaidimas.O dabar dar kartą pakartokime ėjimus. Be visų kitų in­

teresų, aš daug vargau aiškindamasi Janos pinjatos turinį ir sužinojau keletą dalykų.

Pirmiausia ji nėra Jana Sarbono.Na, tai, aišku, mes jau žinojome. Bet dar įdomiau, kad ji

nėra ir Viana Rošė - ar bent taip galima įtarti, sprendžiant iš batų dėželės turinio. Jaučiau, jog pražiopsojau kažką svar­baus, ir kitą dieną, kai jos nebuvo namie, aš pagaliau radau, ko ieškojusi.

Tiesą sakant, mačiau tai ir anksčiau, bet neįvertinau svarbos, nes visą dėmesį skyriau Vianai Rošė. O jis buvo dėžėje, perrištas išblukusia raudono kaspino atraiža: sidab­rinis karulis, greičiausiai nuo pigios apyrankės ar kalėdinės papliauškos, katės formos, pajuodavęs nuo laiko. Jis guli

373

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

Vianos batų dėžėje su santalmedžio paketėliu ir Taro kor­tomis, mačiusiomis ir geresnių laikų. Viana, kaip ir aš, ke­liaudama daiktais neapsikrauna. To, kas nėra svarbu, ji ne­saugo. Visi daiktai šioje dėžėje saugomi ne be reikalo, lygiai taip pat ir šis sidabrinis karulis. Jis minimas laikraščio iš­karpoje, tokioje sudilusioje ir parudavusioje, kad neišdrįsau iki galo išlankstyti: pranešimas apie aštuoniolikos mėnesių Silvianos Kajų dingimą nuo vaistinės durų seniau nei prieš trisdešimt metų.

Ar ji kada nors bandė grįžti? Nuojauta kužda, kad ne. Pats pasirenki šeimą, sako ji, ir ta mergina, jos motina, kurios pa­vardė net neminima straipsnyje - jai tėra tik DNR, ne dau­giau. Tačiau man...

Vadinkite mane smalsia. Paieškojau jos internete. Tai kiek užtruko - vaikai dingsta kas dieną, o šis įvykis senas, byla seniausiai užbaigta ir nelabai dominanti - bet galų gale ją radau, o kartu ir Silvianos motinos pavardę, kai pagrobė vaiką, jai buvo dvidešimt vieneri, dabar keturiasdešimt de­vyneri, sprendžiant iš jos mokyklos susitikimo tinklalapio; išsituokusi, vaikų neturi, vis dar gyvena Paryžiuje netoli Per Lašezo ir šeimininkauja nedideliame viešbutėlyje.

Jis vadinasi „Le Stendhal", įsikūręs ant Gambetos ave­niu ir Matiso gatvės kampo. Iš viso ne daugiau nei tuzinas miegamųjų, nušiurusi blizgučiais apkarstyta kalėdinė eglė ir ekstravagantiškai kartūnu aptrauktas interjeras. Prie židinio stovi mažas apskritas stalelis, ant jo kiniška lėlė su rožine suknele tvirtai stovi po stikliniu gaubtu. Kita lėlė, šios suk­nia lyg nuotakos, budi sargyboje laiptų papėdėje. Trečia - mėlynom akim, kailiu apsiūtais paltu ir kepure - patupdyta ant registratūros stalo.

374

G E R I E J I Ž M O N Ė S

Ten, prie registratūros, pati ponia: stambaus kūno mote­riškė perkreiptu veidu, nuo nesibaigiančių dietų išretėjusiais plaukais ir su dukters žvilgsniu akyse...

- Ponia?- Kuo galiu padėti?- Aš iš „Le Rocher de Monmartre". Norime reklamuoti

savo namų darbo saldainius, ar galėčiau pasiūlyti jums pa­ragauti. ..

Ponios veidas iškart pasidarė gižus.- Manęs nedomina, - atsakė.- Jokių įsipareigojimų. Tik paragaukit kelis ir...- Ačiū, nereikia.Be abejo, šito ir tikėjausi. Paryžiečiai be galo įtarūs žmo­

nės, ir tai jau buvo per daug gerai, kad būtų tiesa. Vis dėlto išėmiau dėželę su mūsų saldainiais ir atidariusi padėjau ant stalo. Dvylika triufelių, apvoliotų kakavos milteliuose, kiek­vienas įtupdytas į auksinio popieriaus lopšį, geltona rožė ant dėželės kampo, Kruvinojo mėnulio damos simbolis, įrėžtas dangtelio pakraštyje.

- Viduje yra vizitinė kortelė, - tariau. - Jeigu patiks, galė­site tiesiai užsisakyti. Jei nepatiks... - truktelėjau pečiais. - Mes vaišiname. Imkit. Paragaukite vieną. Pažiūrėsite, kaip atrodys.

Ponia dvejojo. Mačiau, kaip prigimtinis įtarumas grumia­si su iš dėželės sklindančiu kvapu, dulsvas, espreso ir ka­kavos kvapas su gvazdikėlių, kardamono, vanilės priemaiša, armanjako aromatu - kvapas lyg iš senų laikų, karstelėjęs saldumas kaip vaikystėje.

- Ar dalijat juos visiems Paryžiaus viešbučiams? Jei taip, tikrai neturėsite daug naudos.

375

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

Nusišypsojau.- Nerizikuosi - nelaimėsi, aš taip pasakyčiau.Ji paėmė triufelį iš guolio.Suleido dantis.

- Hm. Neblogas.Manau, pasakyta per švelniai. Jos akys pusiau užmerktos,

siauros lūpos sudrėkusios.- Jums patinka?Turėjo patikti; gundantis Kruvinojo mėnulio damos žen­

klas nušviečia jos veidą rausvu spindesiu. Dabar jame dar aiškiau galiu pažinti Vianą, bet Vianą pasenusią ir kažkokią pavargusią, suirzusią nuo rūpesčių dėl turto; bevaikę Vianą, neturinčią kam aukoti savo meilės, tik viešbučiui ir porce­liano lėlėms.

- Iš tiesų ypatinga, - įvertino ponia.- Kortelė viduje. Užeikite pas mus.Akys užmerktos, ponia išsiblaškiusi linktelėjo.- Linksmų Kalėdų, - pasakiau.Ponia neatsakė.Iš po stiklinio gaubto man romiai šypsojosi mėlynakė lėlė

su kailiniu paltu ir kepure, tarsi ledo burbule įšalęs vaikas.

\

Šeštadienis, gruodžio 15-oji

Š I A N D I E N VOS G A L Ė JA U S U L A U K T I S U S I T I K I M O SU R U D Ž I U .

Norėjau pamatyti, ar kas nors pasikeitė; pamatyti, ar man pavyko pakeisti vėją. Tikėjausi kokio ženklo. Sniego ar šiaip ko nors, šiaurės pašvaistės, keistos oro permainos, bet kai šįryt atsikėliau, dangus buvo toks pat geltonas ir kelias toks pat šlapias, ir nors įdėmiai žiūrėjau į Maman, ji visai neatrodė pasikeitusi, triūsė virtuvėje kaip kitomis dienomis, praktiškai susirišusi plaukus ant pakaušio, su prijuoste ant juodos suknelės.

Vis dėlto reikia laiko, kol tokie dalykai ima veikti. Niekas taip greitai nesikeičia, turbūt neišmintinga laukti, kad vis­kas pasikeis - Rudis sugrįš ir Maman staiga suvoks visą tie­są apie Tjerį, ir kad snigs - viskas iš karto per vieną naktį. Taigi likau rami; išėjau su Žanu Lu; visą laiką laukiau tre­čios valandos.

Trečią valandą prie Dalidos kapo. Negalima jos nepaste­bėti - natūralaus dydžio skulptūra, nors aš nelabai žinau, kas ta Dalida buvo - greičiausiai kokia nors aktorė. Aš ke­lias minutes vėlavau, ir Rudis manęs laukė. Dešimt po trijų buvojau gana tamsu, lėkdama laipteliais kapo link mačiau jį,

8

377

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

sėdintį šalia antkapio, patį šiek tiek panašų į skulptūrą, labai ramų su tuo ilgu pilku apsiaustu.

- Jau maniau, neateisi.- Atleisk, kad pavėlavau, - apkabinau jį. - Reikėjo atsikra­

tyti Žano Lu, žinai.Jis šyptelėjo.- Skamba labai grėsmingai. Kas jis toks?Siek tiek sutrikau, bet paaiškinau.

- Mokyklos draugas. Jam ši vieta patinka. Jis mėgsta čia fotografuoti. Mano, jog vieną dieną pamatys vaiduoklį.

- Na, teisingoje vietoje ieško, - atsakė Rudis. Jis žvelgė į mane. - Taigi. Kas darosi?

O varge. Na, aš net nežinojau, nuo ko pradėti. Per šias savaites tiek daug visko nutiko, ir...

- Tiesą sakant, mes susipykom.Kvaila, žinau, mano akys sudrėko. Aišku, tai visai nesusiję

su Rudžiu, aš ir nenorėjau apie tai užsiminti, bet dabar, kad jau išsižiojau...

- Dėl ko? - paklausė.- Dėl nesąmonių. Niekai, - atsakiau.Rudis nusišypsojo man tokia šypsena, kokią galima maty­

ti bažnyčios statulų veiduose. Aišku, jis visai nebuvo panašus į angelą. Bet toks kantrus, jei suprantat, ką noriu pasakyti - tokia jei-reikia-galiu-laukti-čia-visą-dieną šypsena.

- Na, jis nenorėjo užsukti šokoladinėn, - pasakiau, jau­čiausi pikta ir šiek tiek verksminga, ypač pykau, kad pasako­ju apie tai Rudžiui. - Sako, jam ten nejauku.

Tiesą sakant, jis ne tik tai pasakė. Bet visa kita buvo taip kvaila ir taip neteisinga, kad nebūčiau galėjusi pakartoti. Žinot, man tikrai patinka Žanas Lu. Bet Zozi mano geriau-

378

G E R I E J I Ž M O N Ė S

šia draugė - be Rudžio ir Maman, aišku, - ir man skaudu, kad jis toks neteisingas.

- Jam nepatinka Zozi? - paklausė Rudis.Gūžtelėjau.

- Jis jos visai nepažįsta, - pasakiau. - Čia dėl to, kad kar­tą jinai ant jo riktelėjo. Paprastai ji nebūna tokia suirzusi. Tiesiog ji nemėgsta, kai ją fotografuoja.

Bet tai buvo ne viskas. Šiandien jis man parodė porą tuzinų nuotraukų, kurias atsispausdino iš kompiuterio, darytų tą die­ną šokoladinėje; advento namelio, Maman ir mano, Rosetės nuotraukos ir galiausiai Zozi nuotraukos, visos darytas iš keisčiausių kampų, tarsi būtų bandęs pagauti ją paslapčia...

- Taip negarbinga. Ji prašė tavęs liautis.Žanas Lu atrodė užsispyręs.- Bet tu pažiūrėk j jas.Aš pažiūrėjau. Jos buvo baisios. Visos neryškios, ir ji j

save nepanaši - vietoj veido pilkas ovalas, lūpos perkreiptos lyg spygliuota viela - ir visose ta pati spausdinimo kliauda - tamsi dėmė aplink galvą, apsupta geltono rato...

- Turbūt sugadinai atspaudus.Jis papurtė galvą.-Jos tokios išėjo.- Na, tai gal dėl šviesos, ar šiaip kas.- Gal, - sutiko. - Arba dėl ko kito.Žiūrėjau į jj.- Ką nori pasakyti?- Žinai, - atsakė. - Vaiduoklių šviesa.O varge. Vaiduoklių šviesa. Turbūt Žanas Lu taip seniai

laukė, kol pamatys savo neįprastą reiškinį, jog visiškai pa­kvaišo. Rimtai, kas kas, bet Zozi} Ar galima labiau klysti?

379

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

Rudis stebėjo mane su ta drožto angelo veido išraiška.- Papasakok man apie Zozi, - paprašė. - Atrodo, judvi

labai geros draugės.Ir aš papasakojau jam apie laidotuves, apie ledinukų bate­

lius ir Heloviną, kaip Zozi staiga įsiveržė į mūsų gyvenimą tarsi pasakoje, ir viskas pasidarė nuostabu...

- Tavo mama atrodo pavargusi.Ar tau kalbėti - pagalvojau. Jis atrodė išsekęs, veidas net

blyškesnis nei paprastai ir galvą jau būtiniausiai reikėjo trinkti. Pagalvojau, kažin ar jis turi ką valgyti, gal man rei­kėjo atnešti kokio maisto.

- Na, mums dabar daug darbo. Kalėdos ir visa kita...Pala pala, pagalvojau sau.- Tu mus šnipinėjai? - paklausiau.Rudis gūžtelėjo.- Būdavau netoliese.- Ką veikdavai?Jis vėl gūžtelėjo.- Sakykim, esu smalsus.- Ar todėl ir pasilikai? Nes tau buvo smalsu?- Dėl to ir dar todėl, jog, man rodos, tavo mama yra pa­

kliuvusi j kažkokią bėdą.Aš net šoktelėjau.- Taip it yra, - pasakiau. - Mes visos pakliuvom.Ir aš vėl pasakojau jam apie Tjerį, apie jo ketinimus ir kaip

viskas dabar pasikeitė, ir kaip aš ilgiuosi senų laikų, kai vis­kas buvo paprasta.

Rudis nusišypsojo.- Niekada nebuvo paprasta.- Bent jau žinojome, kas mes esam, - pasakiau.

3 8 0

G E R I E J I Ž M O N Ė S

Rudis tik gūžtelėjo ir nieko neatsakė. Įkišau ranką į kišenę. Ten gulėjo jo segtuko lėlė, ta iš praėjusio vakaro. Trys rau­doni plaukai ir pašnabždėta paslaptis, ir spiralinis Ehekatlio, Permainų vėjo, ženklas, flomasteriu nupaišytas ant širdies.

Suėmiau ją j delną, tarsi tai galėtų priversti jį pasilikti.Rudis nusipurtė ir tvirčiau įsisiautė į paltą.

- Taigi... tu juk neišvyksi, ar ne? - paklausiau.- Ketinau. Gal ir turėčiau. Bet man kai kas vis neduo­

da ramybės. Anuka, ar tau niekada nėra atrodę, kad kažkas vyksta, kažkas naudojasi tavim, kažin kaip manipuliuoja, ir jei tik žinotum, kas ir kaip...

Jis pažvelgė į mane ir palengvėjo, nes jo spalvose nema­čiau pykčio, tik žydrus atspindžius. Toliau kalbėjo tyliu bal­su, pagalvojau, jog pirmą kartą girdžiu jį tiek daug kalbantį vienu metu, Rudis ne iš tų žmonių, kurie daug šneka.

- Vakar buvau supykęs. Smarkiai supykęs, kad Viana ga­lėjo nuslėpti nuo manęs tokį dalyką, todėl negalėjau aiškiai visko suvokti - negalėjau girdėti - negalėjau galvoti. Paskui gerai viską apgalvojau, - kalbėjo. - Man buvo keista, kaip Viana Rošė, kokią aš pažinojau, galėjo pavirsti visai kitu žmogumi. Iš pradžių maniau, kad dėl Tjerio... Bet aš pa­žįstu tokius vyrus. Ir pažįstu Vianą. Žinau, kokia ji tvirta. Ir žinau, kad ji nė už ką nesileistų tokiam tipui kaip le Trėsė užvaldyti savo gyvenimo, net po viso to, ką jai teko ištver­ti... - papurtė galvą. - Ne, jeigu ji papuolė į bėdą, tai ne dėl jo.

- O dėl ko? - paklausiau.Jis žvelgė į mane.- Kažkas ne taip su tavo drauge Zozi. Kažkas, ko nega­

liu apčiuopti. Bet negaliu atsikratyti to jausmo, kai ji būna

381

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

šalia. Kažkas pernelyg tobula. Kažkas neteisinga. Kažkas netgi pavojinga.

- Ką turi galvoje?Rudis tik gūžtelėjo pečiais.Aš jau ėmiau pykti. Pirma Žanas Lu, dabar Rudis. Ban­

džiau paaiškinti.- J i mums padėjo, Rudi, ji dirba krautuvėje, prižiūri Rosetę,

ji moko mane visokių dalykų.- Kokių dalykų?Na, jeigu jam nepatinka Zozi, tikrai neketinau šito pasa­

koti. Vėl kyštelėjau ranką į kišenę, užčiuopiau segtuko lėlytę tarsi kauliuką, įvyniotą j vilną.

- Tu nepažįsti jos, štai ir viskas. Turėtum suteikti jai progą.Rudis atrodė užsispyręs. Kai jis ką nors nutaria, būna sunku

perkalbėti. Kaip tai neteisinga - du geriausi mano draugai...- J i tau patiks. Tikrai. Žinau, kad patiks. Ji mumis rū­

pinasi. ..-Je i tuo tikėčiau, manęs čia nebebūtų. O dabar...- Pasiliksi?Pamiršau, kad pykstu ant Rudžio, ir apsivijau rankomis

jam kaklą.- Ateisi į mūsų Kūčių šventę?- Na... - atsiduso.- Nuostabu! Tada ir pamatysi, kokia iš tikrųjų Zozi. Ir

normaliai susipažinsi su Rosete... Ak, Rudi, kaip aš džiau­giuosi, kad pasilieki.

- Taip. Aš irgi.Bet neatrodė laimingas. Tiesą sakant, atrodė velniškai su­

sirūpinęs. Tačiau planas pavyko, o tai svarbiausia. Mudviem su Rosete pasisekė pakeisti vėją...

382

G E R I E J I Ž M O N Ė S

- O kaip tau su pinigais? - paklausiau. - Aš turiu... - pa­tikrinau kišenėje. - Šešiolika eurų ir truputį smulkių, jei rei­kia. Ketinau pirkti Rosetei gimtadienio dovaną, bet...

- Ne, - nutraukė, kiek aštrokai, dar pamaniau. Jis niekada nemokėjo priimti pinigų, taigi, ko gero, nereikėjo man to sakyti. - Viskas gerai, Anuka.

Na, neatrodė gerai. Dabar aiškiai mačiau. Ir jeigu jam ne­sumokėjo. ..

Nubrėžiau Kukurūzų burbuolės ženklą ir prispaudžiau delnu jam prie rankos. Tai sėkmės ženklas, jo mane išmokė Zozi; turtui, gerovei, maistui ir daiktams. Nežinau, kaip jis veikia, bet veikia; Zozi naudojo jį šokoladinėje, kad sulauk­tume daugiau Maman triufelių pirkėjų, ir nors Rudžiui tai, žinoma, negalioja, tikėjausi, jog kaip nors vis tiek paveiks, pavyzdžiui, jis susiras kitą darbą arba laimės loterijoje, arba ras pinigų gatvėje. Mintyse priverčiau jį švytėti, ir jis su­spindo jam ant odos lyg žaižaruojančios dulkės. Turėtų būti gerai, Rudi, pamaniau. Čia jau tikrai ne labdara.

- Ar užeisi dar prieš Kūčias?Jis gūžtelėjo.- Nežinau. Iki tol man reikia... išsiaiškinti kelis dalykus.- Bet į šventę ateisi? Pažadi? - kamantinėjau.- Pažadu, - atsakė Rudis.- Peržegnoji širdį ir prisieki mirtim?- Peržegnoju širdį. Ir prisiekiu mirtim.

9

Sekmadienis, gruodžio 16-oji

R U D IS Š I A N D I E N N E A T Ė JO { D A R B Ą . T I E S Ą S A K A N T , N E B U V O

pasirodęs ten visą savaitgalį. Kaip paaiškėjo, penktadienį jis išėjo anksti, išsiregistravo iš motelio, kuriame buvo apsisto­jęs, ir nuo tada jo niekas nematė.

Ko gero, to ir turėjau tikėtis. Galų gale juk pati prašiau jo išvykti. Tai kodėl jaučiuosi taip keistai vieniša? Ir kodėl vis dar jo laukiu?

Tjeris paklaikęs iš įniršio. Tjerio pasaulyje išeiti iš dar­bo ir gėda, ir negarbinga, buvo akivaizdu, kad jis nepriimtų absoliučiai jokių atsiprašymų. Dar kažkas negerai dėl čekio; čekio, kurį Rudis išgrynino ar neišgrynino...

Šį savaitgalį Tjerio beveik nemačiau. Kažkokios bėdos dėl buto, aiškino, kai buvo trumpam užsukęs šeštadienio vaka­rą. Apie Rudžio dingimą užsiminė probėgšmais - nedrįsau smulkiau klausinėti.

Šiandien, užsukęs į dienos pabaigą, papasakojo man viską. Zozi kaip tik uždarinėjo krautuvę, Rosetė žaidė su dėlione - ji nesistengia atitaikyti detalių, regis, jai daug smagiau dėlio­ti iš jų ant grindų sudėtingas spiralines kompozicijas - o aš kaip tik buvau bepradedanti gaminti paskutinę partiją vyš­

3 8 4

G E R I E J I Ž M O N Ė S

nių triufelių, kai jis įžengė krautuvėlėn, akivaizdžiai įniršęs, išraudusiu veidu ir pasirengęs pratrūkti.

- Žinojau, kad kažkas su juo ne taip, - išrėžė. - Tokie žmonės. Velnias, visi jie vienodi. Tinginiai, vagys - čigonai, - tą žodį ištarė pačia niekinamiausia intonacija, nuskambėjo lyg koks egzotiškas keiksmas. - Žinau, jis lyg ir tavo draugas. Bet šito net tu negali nematyti. Mesti darbą netarus nė žo­džio - sugriauti mano planus. Aš jį į teismą paduosiu. Arba mušte išmušiu pinigus iš to ryžo niekšo...

- Tjeri, nereikia. - įpyliau jam kavos. - Pasistenk nusi­raminti.

Atrodė, jog tai neįmanoma, nes kalba sukosi apie Rudį. Be abejo, jie visiškai skirtingi. Tjeris kietas, be vaizduotės, visą savo gyvenimą nugyvenęs Paryžiuje, jo neapykanta vie­nišoms mamoms, „alternatyviam gyvenimo būdui“ ir užsie­nietiškam maistui visada mane labai glumino - iki šiol.

- Vis dėlto kas jis tau? Kaip toks gali būti tavo draugas?Nusigręžiau.- Mes apie tai jau kalbėjom.Tjeris dėbtelėjo.- Jūs buvot meilužiai? - paklausė. - Ar taip? Tu miegojai

su tuo niekšu?- Tjeri, būk geras...- Sakyk man tiesą! Tu su juo dulkinaisi? - užbliovė.Mano rankos drebėjo. Pyktis, tuo nuožmesnis, nes buvo

slopinamas, gaivališkai prasiveržė į paviršių.- O jeigu taip? - atkirtau.Tokie paprasti žodžiai. Tokie pavojingi žodžiai.Jis spoksojo į mane, staiga išblyškęs, ir supratau, jog kal­

tinimas, kad ir koks žiaurus, buvo tik dar viena Tjerio pozų;

385

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

dramatiška, nuspėjama, bet iš esmės nieko nereiškianti. Jam reikėjo išlieti pavydą, savo poreikį kontroliuoti, tylų nerimą, kad taip sparčiai auga mūsų prekyba...

Vėl prabilo drebančiu balsu:- Esi skolinga man tiesą, Viana, - pasakė. - Aš per ilgai

nieko neklausinėjau. Aš net nežinau, kas tu esi, dėl Dievo meilės. Tiesiog priėmiau tave ir pasitikėjau tavim ir tavo vai­kais - ar girdėjai kada mane skundžiantis? Išpaikinta mer­giotė ir atsilikėlė...

Staiga nutilo.Žvelgiau tiesiai jam į akis. Galų gale jis peržengė ribą.Rosetė ant grindų pakėlė akis nuo savo dėlionės, su kuria

žaidė, ir žvelgė į jį. Virš galvos blykstelėjo švieselė. Plastikinės formos, kurias naudojau biskvitams kepti, ėmė tirtėti ant sta­lo paviršiaus, tarsi pro šalį netikėtai būtų važiavęs traukinys.

- Jana, atsiprašau. Aš atsiprašau, - Tjeris bandė atitaisyti, ką padaręs, tarsi prekybos agentas, staiga pajutęs, jog dar gali nutverti beišsprūstančią sutartį...

Bet žala jau buvo padaryta. Kortų namelis, taip kruopš­čiai statytas, subyrėjo nuo vieno vienintelio žodžio. Dabar galėjau matyti, ko nepastebėjau anksčiau. Pirmą kartą aš mačiau Tjerį. Jau buvau pastebėjusi, koks jis smulkmeniškas. Kaip piktdžiugiškai nekenčia už save žemesnių. Jo snobiz­mą. Jo aroganciją. Dabar galėjau regėti ir jo spalvas; jo sle­piamą pažeidžiamumą, nepasitikėjimą už šypsenos, įtemp­tus pečius, keistą susikaustymą, kai žvelgia į Rosetę.

Tas šlykštus žodis.Aišku, aš visada supratau, kad dėl Rosetės jis jaučiasi ne­

jaukiai. Paprastai bando to neparodyti, bet jo linksmumas toks dirbtinis, tarsi žmogaus, kalbinančio pavojingą šunį.

3 8 6

G E R I E J I Ž M O N Ė S

Dabar suprantu, kad tai ne vien dėl Rosetės. Ši vieta verčia jį jaustis nejaukiai; vieta, sukurta be jo pagalbos. Kiekviena saldainių partija; kiekvienas pardavimas, kiekvienas vardu pavadintas klientas, net krėslas, kuriame jis sėdi - visi šie dalykai primena jam, kad mes trys esame nepriklausomos, kad turime gyvenimą ir be jo, kad turime praeitį, kurioje Tjeris le Trėsė nevaidino jokio vaidmens...

Bet Tjeris turi savo praeitį. Kažką, kas pavertė jį tokiu, koks yra. Visų jo baimių šaknys tenai. Jo baimės, jo viltys, jo paslaptys...

Nuleidau akis į pažįstamą granito plokštę, ant kurios mai­šau savo šokoladą. Tai labai sena plokštė, pajuodavusi nuo laiko, jau buvo nutrinta, kai ją įsigijau, randuota nuo begali­nio naudojimo. Akmenyje matomi kvarco taškeliai, jie neti­kėtai pagauna šviesą, ir stebiu, kaip jie blyksi, kol šokoladas vėsta, laukdamas, kol vėl bus kaitinamas ir maišomas.

Nenoriu žinoti tavo paslapčių, galvoju.Bet granito plokštė mano kitaip. Prikaišyta žėručio, ji

mirkčioja ir blykčioja, traukdama mano žvilgsnį, prikausty­dama akis. Jau beveik matai juos, tuos vaizdus, atsispindin­čius akmenyje. Žiūrint jie įgauna formas, šmėkšteli gyveni­mas, praeitis, kuri Tjerį pavertė tokiu žmogum, koks jis yra.

Štai Tjeris ligoninėje. Dvidešimčia ar daugiau metų jau­nesnis. Laukia prie uždarytų durų. Rankoje laiko du cigarų paketus dovanai, kiekvienas perrištas kaspinu - vienas roži­niu, kitas žydru.7 j

O štai kitas laukiamasis. Sienos išpaišytos animacinių fil­mų veikėjais. Salia sėdi moteris su vaiku ant rankų.

Berniukas gal kokių šešerių metų. Jis abejingai stebeilijąs į lubas ir niekas - nei Mikė Pūkuotukas, nei Tigras, nei peliu­kas Mikis - neįžiebia jo akyse nė menkiausios kibirkštėlės.

387

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

Pastatas, bet ne visai ligoninė. Ir berniukas - ne, jaunuo­lis - prilaikomas gražios slaugės. Jaunuolis atrodo kokių dvi­dešimt penkerių. Stambus kaip ir tėvas, jis kūprinasi, galva per sunki jo kaklui, šypsena tuščia lyg saulutės žiedas.

Galų gale supratau. Štai paslaptis, kurią jis tiek laiko sten­gėsi slėpti. Supratau tą plačią, šviesią šypseną, lyg žmogaus, vaikštančio po namus ir siūlančio netikrą religiją, kodėl jis niekada nekalba apie savo sūnų, jo begalinį perfekcionizmą, ir tai, kaip kartais žiūri į Rosetę - ar greičiau, kaip į ją nežiūri...

Atsidusau.- Tjeri, — tariau. - Viskas gerai. Gali daugiau man nebe­

meluoti.- Meluoti tau?- Apie sūnų.Jis suakmenėjo, net be granito plokštės galėjau matyti ky­

lantį jaudulį. Veidas išblyško, jį pylė prakaitas, ir pyktis, kad jo baimė tapo atskleista, ūžtelėjo lyg nuožmus vėjas. Pašoko, nerangiai it lokys, išversdamas kavos puodelį, po visą stalą išbarstydamas saldainius ryškiaspalviais popierėliais.

- Mano sūnui nieko nėra, - pareiškė, kiek per garsiai tokio­je patalpoje. - Alanas prekiauja nekilnojamuoju turtu. Tikra mano kopija. Retai su juo matausi, bet tai nereiškia, kad jis manęs negerbia... nereiškia, kad aš juo nesididžiuoju, - da­bar jau šaukė, priversdamas Rosetę užsidengti ausis. - Ar kas sakė kitaip? Ar Rudis? Ar tas niekšas čia šniukštinėja?

- Su Rudžiu tai visai nesusiję, - atsakiau. - Jei gėdijiesi savo sūnaus, kaip galėsi rūpintis Rosete?

-Jana, paklausyk. Viskas ne taip. Aš nesigėdiju. Bet jis mano sūnus, Sara negalėjo daugiau susilaukti vaikų, ir aš tik norėjau, kad jis būtų...

388

G E R I E J I Ž M O N Ė S

- Tobulas. Suprantu.Jis paėmė mane už rankos.- Galiu su tuo susitaikyti, Jana. Pažadu, aš galiu. Mes sura­

sim jai gydytojų. Ji gaus viską, ko tik norės. Auklės, žaislai...Vėl dovanos, pagalvojau. Tarsi tai galėtų pakeisti jausmus.

Papurčiau galvą. Širdžiai neįsakysi. Gali apsimesti, tikėtis, apsimetinėti - bet vis dėlto argi įmanoma pakeisti prigim­ties esmę?

Ko gero, tai jis išskaitė iš mano veido, nes jo veidas sukrito, pečiai nusviro.

- Bet viskas jau paruošta, - tarė.Ne Aš myliu tave, bet viskas paruošta. Ir nors burnoje stai­

ga pajutau kartėlio skonį, užplūdo džiaugsmo banga. Tarsi būtų pavykę išspjauti iš gerklės kažin ką nuodinga...

Lauke suskambo vėjo varpeliai, tik kartą, ir aš, nieko negalvodama, parodžiau ženklą, apsaugantį nuo nelaimės. Aišku, senų įpročių nelengva atsikratyti. Jau kelerius metus nenaudojau šio ženklo. Bet negalėjau numaldyti negero jaus­mo, kad net toks menkniekis gali pažadinti Permainų vėją. Kai Tjeris išėjo ir likau viena, man pasirodė, kad girdžiu balsus vėjyje, Gerųjų žmonių balsus, ir tolimą juoką.

IO

€>Pirmadienis, gruodžio 17-oji

N A , ŠTA I IR V IS K A S . IŠĖJO. VALIO. T U R B Ū T SU SIG IN Č IJO D Ė L

Rudžio, vos sulaukiau, kol baigsis pamokos, kaip norėjau pa­pasakoti jam, tik niekaip negalėjau jo rasti.

Ieškojau motelyje Kliši gatvėje, Tjeris sako, kad jis iki šiol ten gyvena, bet niekas neatidarė durų, kai beldžiau, ir ten buvo toks senis su vyno buteliu, jis rėkė ant manęs, kad keliu triukšmą. Kapinėse Rudžio nebuvo ir Krua gatvėje jo niekas nematė, taigi galiausiai teko nuleisti rankas, bet motelyje palikau jam laiškelį su prierašu „skubuw, tikiuosi, pamatys jį sugrįžęs. Jeigu grįš ten, aišku. Nes tuo metu atvažiavo poli­cija ir niekas niekur nebėjo.

Iš pradžių pamaniau, kad jie atvažiavo manęs. Buvo jau sutemę - beveik septynios valandos - ir mudvi su Rosete va­karieniavom virtuvėje. Zozi buvo kažkur išėjusi, o Maman vilkėjo raudonąją suknią, ir mes buvom tik trise, kas retai pasitaiko...

Tada atėjo jie, du pareigūnai, ir pirma šovusi kvaila mintis buvo, kad kažkas baisaus atsitiko Tjeriui ir kad dėl to kažin kaip esu kalta aš, dėl to, ką padariau penktadienio vakarą. Bet Tjeris buvo su jais ir atrodė visai gerai, tik dar triukš-

3 9 0

G E R I E J I Ž M O N Ė S

mingesnis ir linksmesnis, ir dar labiau salut-mon-pote nei paprastai, bet kažkas tokio buvo jo spalvose, kas piršo min- tį, jog greičiausiai jis tik apsimeta linksmas, kad apkvailintų tuos žmones, su kuriais atėjo, o dėl to ir vėl išsigandau.

Pasirodo, ieškojo Rudžio. Prabuvo krautuvėlėje kokį pus­valandį, mums su Rosete Maman liepė lipti į viršų, bet man vis tiek pavyko nugirsti didžiąją dalį to, kas vyko, nors nesu tikra dėl kai kurių smulkmenų.

Žinoma, viskas dėl čekio. Tjeris sako, jog išrašė jį Rudžiui - jis pasilikęs šaknelę, ir visa kita - o Rudis prieš pervesdamas pinigus į savo sąskaitą bandė jį perdirbti, kad gautų daug daugiau pinigų, nei iš tikrųjų buvo parašyta.

Sakė, tūkstantį eurų. Tjeris sako, jog tai vadinama suk­čiavimu ir už tai reikia sodinti į kalėjimą, ypač jei sąskaitą atsidarai kitokia pavarde ir pasiimi pinigus, kol niekas neiš­siaiškino, o tada dingsti be pėdsakų, nepalikęs net adreso.

Štai ką jie kalba apie Rudį. Tai nesąmonė, nes visi žino, kad Rudis neturi banko sąskaitos ir niekada nieko nevogtų, net iš Tjerio. Bet jis prapuolė be pėdsakų. Pasirodo, motely­je jo niekas nematė nuo penktadienio, ir akivaizdu, kad jis neatėjo į darbą. Vadinasi, aš galiu būti paskutinis jį matęs asmuo. Tai reiškia, kad jis negali ateiti čia, nes jei ateis, jį suims. Kvailys Tjeris. Nekenčiu jo. Niekada neužmiršiu, ko jis prisigalvojo, kad tik atkeršytų Rudžiui.

Kai išėjo policininkai, Maman su juo ginčijosi dėl šito. Net viršuje girdėjau, kaip Tjeris šaukė. Maman buvo protinges­nė - sakė, turbūt įvyko kažkokia klaida. Girdėjau, kaip Tjeris vis labiau ir labiau siunta, rėkia: Nesuprantu, kaip tu gali vis dar palaikyti jo pusę, ir vadina Rudį nusikaltėliu ir degenera­tu - tai reiškia valkata, toks, kuriuo negalima pasitikėti - ir

391

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

kartojo Jana, dar nevėlu. Kol Maman galiausiai liepė jam išeiti, ir jis išėjo, palikdamas išplaukusį spalvų debesį prieš krautuvę, lyg blogą kvapą.

Kai nulipau žemyn, Maman verkė. Ji sakė, kad neverkia, bet aš mačiau. Ir jos spalvos buvo susimaišiusios, tamsios, ir veidas baltas, tik dvi raudonos dėmės po akimis, ji sakė ne­sijaudinti, kad viskas susitvarkys, bet supratau, kad meluoja. Visada suprantu.

Keista, ar ne, kaip suaugusieji kalbasi su vaikais? Nieko neatsitiko. Viskas bus gerai. Tu nekalta, tai buvo nelaimingas atsitikimas - bet visą laiką, kol Tjeris buvo čia, aš vis galvojau apie mūsų su Rudžiu susitikimą prie Dalidos kapo, koks jis atrodė apskretęs ir kaip aš paženklinau jį Kukurūzo burbuo­lės ženklu, kad atneštų jam turtų ir laimės...

Dabar galvoju, ką padariau. Galėjau net matyti savo sielos akimis: paskutinis Tjerio čekis ir Rudis, sakantis Pirmiausia reikia sutvarkyti kelis dalykus, ir prirašo nulį prie sumos...

Aišku, tai kvaila. Rudis - ne vagis. Kelios bulvės iš lauko pakraščio, obuoliai iš sodo, kukurūzas iš lysvės pakraščio, žuvis iš kieno nors privataus tvenkinio - bet tik ne pinigai. Tik ne šitaip.

Bet vėl imu abejoti. O kas, jei tai savotiškas kerštas? Kas, jei taip jis bandė Tjeriui atsilyginti? Ir dar baisiau, kas, jei šitaip jis pasielgė dėl manęs su Rosete?

Tūkstantis eurų tokiam žmogui kaip Rudis yra dideli pi­nigai. Už tiek turbūt ir laivą galima nusipirkti. Galima įsi­kurti. Atsidaryti sąskaitą. Atidėti dalį pinigų šeimai...

Tada prisiminiau, ką sakė Maman. Rudis elgiasi taip, kaip nori, jis visada taip daro. Jis kiaurus metus gyvena upėje, jis miega lauke, namuose net nejaukiai jaučiasi. Mes negalėtume taip gyventi.

3 9 2

G E R I E J I Ž M O N Ė S

Tada supratau. Tai aš kalta. Su tom segtukų lėlėm, palin­kėjimais, simboliais ir ženklais aš Rudj paverčiau nusikaltė­liu. O jeigu jį suims? Jeigu uždarys j kalėjimą?

Maman kadaise sekdavo tokią pasaką apie tris burti­ninkus, vardu Pik Mėlynas, Pik Raudonas ir Kolegramas. Pik Mėlynas rūpinasi dangumi, žvaigždėmis, lietumi, saule ir paukščiais danguje. Pik Raudonas rūpinasi žeme ir viskuo, kas joje auga: augalais, medžiais ir gyvūnais. O Kolegramas, pats jauniausias, turi rūpintis žmogaus širdimi. Bet Kolegramui vis neišeina kaip reikia: kai tik jis bando kam nors suteikti tai, ko trokšta širdis, kitas žmogus būtinai lieka įskaudintas. Kartą jis norėjo padėti skurdžiui senukui, paversdamas rudeninius lapus aukso monetomis, bet senis taip susižavėjo išvydęs pinigus, kad prisikimšo jų per daug į savo kuprinę, ir ji mirtinai jį prispaudė. Neatsimenu, kaip ta istorija baigiasi, bet man visada būdavo gaila Kolegramo, kuris taip stengėsi ir jam niekada nepavykdavo. Gal ir aš tokia pat. Gal aš negaliu rūpintis širdimis.

Varge, kokia nesąmonė. Viskas taip gerai sekėsi. Bet per septynias dienas dar daug ko gali nutikti, o vėjas vis nesi­liovė keitęsis. Šiaip ar taip, jau per vėlu. Mes nebegalime liautis. Per toli nuėjome, kad apsisuktume ir pabėgtume. Manau, dar vienas kartas turėtų padėti. Dar kartą iškviesim Permainų vėją. Gal praėjusį sykį ką nors padarėm ne taip: spalva, žvakė, ženklas smėlyje. Šį kartą viską padarysim tei­singai, mudvi su Rosete. Visiems laikams.

393

II

Antradienis, gruodžio i8-oji

Š I A N D I E N IŠ PAT R Y T O Č IA VĖL P A S IR O D Ė T JE R IS , IEŠKOJO

Rudžio. Regis, jis galvoja, kad šis reikalas gali pakeisti tai, kas tarp mūsų nutiko, kad sukompromitavęs Rudį kažkaip susigrąžins mano pasitikėjimą.

Aišku, viskas nėra taip paprasta. Bandžiau paaiškinti - Rudis čia niekuo dėtas. Bet Tjeris nepajudinamas. Policijoje jis turi keletą draugų ir jau pasinaudojo savo įtaka, kad šiai tikrai nereikšmingai sukčiavimo bylai būtų skiriama dau­giau dėmesio nei išties verta. O Rudis prapuolė, kaip papras­tai daro, tarsi Margasis Fleitininkas kalno šlaite.

Išeidamas Tjeris metė dar vieną, paskutinę šlykščią nau­jieną, greičiausiai gautą iš jo draugužio žandarmerijoje...

- Ta sąskaita, kurią jis naudojo, kad išgrynintų čekį. Ji mo­ters pavarde, - pareiškė. Klastingai, piktdžiugiškai išsišie­pė. - Regis, tavo draugužis ne vienišas.

Šiandien vėl apsivilkau raudonąją suknią. Man nebūdinga, suprantu, bet aiškinimasis su Tjeriu, Rudžio dingimas ir oras - vis dar apniukę, kaupiasi sniegas - užsimaniau kokio ryškesnio potėpio.

394

G E R I E J I Ž M O N Ė S

Galbūt dėl suknelės, o galbūt dėl klaikaus vėjo, net grau­žiama nerimo, nepaisant visko - Tjerio kalbų, skaudančios širdies, kai galvoju apie Rudį, bemiegių naktų, mano bai­mių - dirbdama nejučia uždainavau.

Tarsi būtų atverstas kitas puslapis. Per tiek metų pirmą kartą jaučiuosi laisva, pamaniau; išsivadavusi nuo Tjerio, iš­sivadavusi net nuo Rudžio. Laisva būti tokia, kokia noriu - nors kaip tai atrodo, nežinau.

Zozi išėjo iš pat ryto. Per kelias savaites pirmą kartą likau viena, tik su Rosete, visiškai užsiėmusią savo sagų dėžele ir piešimo sąsiuviniu. Jau beveik pamiršau, koks jausmas sto­vėti prie prekystalio pilnoje žmonių šokoladinėje, kalbėtis su pirkėjais, aiškintis, ką jie labiausiai mėgsta.

Siek tiek apstulbau pamačiusi tiek daug nuolatinių klientų. Be abejo, ir dirbdama virtuvėje, krautuvėlės gale, aš žinau mūsų pajamas ir išlaidas, bet nebuvau pastebėjusi, kiek dabar čia ateina žmonių. Ponia Liuzeron - nors šiandien ne jos die­na. Taip pat Žanas Luisas ir Popolis, juos vilioja šilta vietelė, kur galima piešti, ir, žinoma, vis augantis noras paragauti mano mokos kavos sluoksniuoto pyrago. Nikas - besilaikan­tis dietos, tokios, kai galima valgyti daug migdolinių sausai­nių. Alisa su bugienių puokšte krautuvėlei, prašo mėgsta­miausių šokoladinių saldainių. Ponia Pino ieško Zozi...

Ne ji vienintelė. Visi nuolatiniai mūsų svečiai klausė, kur Zozi, ir Loranas Pensonas, kuris atėjo visas išsipustęs ir švy­tintis, pasveikino energingai nusilenkdamas, atrodė suglu­męs, kai pažino mane, matyt, dėl raudonos suknelės tikėjosi už prekystalio pamatyti kai ką kitą.

- Girdėjau, rengiate šventę, - prabilo.Šyptelėjau.

395

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

- Nedidelę. Kūčių vakarą.Nusišypsojo man meilikaujamai, kaip šypsosi tada, kai

netoliese būna Zozi. Žinau iš Zozi, kad jis vienišas - per Kalėdas nei šeimos, nei vaikų. Ne itin mėgstu šį žmogų, bet vis dėlto pajutau gailestį jam, su tuo geltonu iškrakmolytu kaklaraiščiu ir alkano šuns šypsena.

-Jūs mielai laukiamas prie mūsų stalo, žinoma, - pasa­kiau. - Nebent turite kitokių planų.

Jis kiek susiraukė, tarsi bandytų prisiminti audringo socia­linio savo gyvenimo kalendoriaus smulkmenas.

- Gal ir pavyks ištaikyti laiko, - atsakė. - Darbų daugybė, bet...Paslėpiau ranka šypseną. Loranas toks žmogus, stengiasi

atrodyti taip, lyg teiktų jums milžinišką paslaugą, nors pa­slauga daroma jam.

- Būtų malonu jus matyti, pone Pensonai.Jis didžiadvasiškai truktelėjo pečiais.- Na, jei primygtinai kviečiate...Nusišypsojau.- Tai puiku.- Turiu pasakyti, ponia Sarbono, kad ši suknelė jums la­

bai tinka.- Vadinkite mane Jana.Jis vėl nusilenkė. Dvelktelėjo plaukų aliejumi ir prakaitu.

Ir pagalvojau - ar tuo Zozi užsiima kasdien, kol aš gaminu saldainius? Ar dėl to turime tiek daug klientų?

Dama su smaragdo žalumo paltu, perkanti dovanas Kalėdoms. Labiausiai mėgsta karamelinius suktukus, pasa­kiau tai nė nesuabejojusi. Jos vyrą nudžiugins abrikosinės mano širdelės, o jų dukrai patiks glazūruotos aitraus šoko­lado plytelės...

3 9 6

G E R I E J I Ž M O N Ė S

Kas darosi? Kas manyje pasikeitė?Regis, mane apėmė kažkoks nutrūktgalviškas jausmas,

vilties nuojauta, pasitikėjimas savimi. Aš nebesu visai aš, la­biau panaši j Vianą Rošė, moterį, kuri atskrido į Lankenę nešama Užgavėnių vėjo...

Varpeliai lauke tylėjo, o dangus tamsus nuo niekaip ne- pratrūkstančio sniego. Neįprastai švelnus šios savaitės oras pasikeitė, dabar gana šalta, kvėpuojant virsta garai ir pra­eiviai skvere slenka tarsi pilkos kolonos. Girdžiu saksofono garsus, ant kampo muzikantas groja „Petit Fleur“, lėtas, be­veik žmogiškas balsas.

Pagalvojau sau -jam turbūt šalta.Neįprasta mintis Janai Sarbono. Tikri paryžiečiai negali

sau leisti taip galvoti. Siame mieste tokia daugybė netur­tingų žmonių, senukų, apsimuturiavusių tarsi Gelbėjimo armijos ryšuliai, parduotuvių tarpduriuose ir nuošaliuose skersgatviuose. Jiems visiems šalta, visi alkani. Tikram pa­ryžiečiui tai nerūpi. O aš noriu būti tikra paryžietė...

Bet muzika vis groja, primindama man kitą vietą, kitą lai­ką. Tada aš buvau kitas žmogus, ir namų-laivų Tano upėje buvo pristatyta taip tankiai, kad per juos beveik galėjai per­eiti iš vieno upės kranto į kitą. Tada grojo muzika: plieniniai būgnai ir smuikai, ir švilpynės, ir fleitos. Atrodė, upės žmo­nės gyvena pagal muziką, ir nors kai kurie kaimiečiai va­dino juos elgetom, nė karto nebuvau mačiusi jų elgetaujant. Anuomet būčiau nė nesuabejojusi...

Turi dovaną, sakydavo mano motina. 0 dovanom privalu dalytis.

Išviriau karšto šokolado. Jpyliau jo į puodelį ir nunešiau saksofonininkui - nustebau, koks jaunas, ne daugiau kaip aš-

397

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

tuoniolikos - su gabalėliu šokoladinio pyrago šalia. Poelgis, dėl kurio Viana Rošė būtų nė nesusimąsčiusi...

- Vaišiname.- O, ačiū! - Jo veidas nušvito. - Jūs turbūt iš šokoladinės.

Girdėjau apie jus. Jūs Zozi. Taip?Ėmiau juoktis, šiek tiek per garsiai. Juokas buvo maloniai

liūdnas ir keistas, kaip ir viskas aplink šią keistą dieną, bet saksofonininkas, regis, to nė nepastebi.

- Gal ko pageidautumėt? - paklausė manęs. - Ko tik nori­te, aš pagrosiu. Vaišinu, - pridūrė šyptelėdamas.

- Aš... - dvejojau. - Ar mokate „V’la l’bon vent“?- Taip. Žinoma. - Jis paėmė saksofoną. - Specialiai jums,

Zozi, - tarė.Kai saksofonas užgrojo, mane nupurtė šiurpas, ne tik nuo

šalčio, grįžau į „Le Rocher de Montmartre", kur Rosetė tyliai tebežaidė ant grindų tarp šimtų tūkstančių paskleistų sagų.

1 2

Antradienis, gruodžio 18-oji

K IT Ą D I E N O S D A L Į T R I Ū S I A U V I R T U V Ė J E , O Z O Z I B E N D R A V O

su pirkėjais. Dabar sulaukiam daugiau pirkėjų nei bet kada, tiek daug, kad viena nesusidoročiau, todėl gerai, kad ji vis dar mielai talkina, nes artėjant Kalėdoms, atrodo, pusė Paryžiaus staiga įsigeidė namų darbo saldainių.

Šokolado žaliavos atsargos, kurių tikėjausi užteksiant iki Naujųjų metų, ištirpo per dvi savaites, dabar užsakinėjame kas dešimt dienų, kad patenkintume didėjančius poreikius. Pelnas toks, kokio niekada nė nedrįsau tikėtis, o Zozi tepa­sako: Žinojau, kad prieš Kalėdas verslas suklestės, tarsi tokie stebuklai nutiktų kasdien...

Ir vėl mane apima nuostaba, kaip greitai viskas keičiasi. Prieš tris mėnesius mes čia buvome svetimšalės, išmestos ant šios Monmartro kalvos. Dabar esame šio peizažo dalis, vi­sai kaip ir „Chez Eugène" ar „Le P ’tit Pinson"; ir vietiniai, kuriems nebūtų ir į galvą atėję kelti koją į turistams skirtą krautuvę, dabar užsuka čia kartą ar du per savaitę (o kai ku­rie netgi kasdien) kavos, pyrago ar šokolado.

Kas mus pakeitė? Šokoladas, žinoma; žinau, mano gami­nami triufeliai daug geresni už visus fabrikinius. Taip pat ir

399

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

aplinka, ji svetingesnė; ir kai man padeda Zozi, čia galima trumpam prisėsti ir pasikalbėti.

Monmartras - tai kaimas vidury miesto, vis dar be galo, nors ir abejotinai, nostalgiškas su savo siaurom gatvelėm, se­nom kavinėm ir kaimiško stiliaus nameliais, kurių langus puošia vasariškai nubaltintos netikros langinės ir pelargo­nijos terakotos vazonuose. Monmartro gyventojai, palikti likimo valiai virš permainų purtomo Paryžiaus, jis kartais atrodo lyg paskutinis kaimas, blėstantis fragmentas to laiko, kai viskas buvo maloniau ir paprasčiau, kai durys niekada nebūdavo rakinamos, o visus negalavimus ir sužeidimus bū­davo galima išgydyti gabalėliu šokolado...

Deja, tai tik iliuzija. Daugeliui čionykščių tie laikai nė neegzistuoja. Jie gyvena pusiau susigalvotam pasaulyje, ku­riame praeitis taip giliai palaidota po tuo, ką jie trokšta įsi­vaizduoti, ir apgailestavimu, kad jie beveik jau ir tiki savo pačių prasimanytąja.

Kad ir Loranas, kuris taip kandžiai šneka apie imigran­tus, nors jo paties tėvas buvo Lenkijos žydas, atsidūręs Paryžiuje per karą, pakeitė pavardę, vedė vietinę merginą ir tapo Gustavu Žanu Mari Pensonu, didesnis prancūzas už tikrą prancūzą, tvirtas it Švenčiausiosios Širdies bažnyčios pamatai.

Aišku, jis apie tai neužsimena. Bet Zozi žino - matyt, jai papasakojo. Arba ponia Pino su savo sidabriniais krucifiksais ir smerkiančia šypsena kietai suspaustose lūpose, ir krautu­vėlės vitrina, pilna plastmasinių šventųjų...

Ji gyvenime niekada nėra buvusi „ponia“. Jaunomis die­nomis (taip pasakoja Loranas, kuris tai žino) buvo kabareto šokėja „Mulenruže“ ir kartais šokdavo su vienuolės gaubtu,

4 0 0

G E R I E J I Ž M O N Ė S

aukštakulniais ir juodu atlasiniu korsetu, taip suveržtu, kad net ašaras galėtų išspausti - vargu ar to tikėtumeis iš religi­nių suvenyrų pardavėjos, o vis dėlto...

Net mūsų gražuoliai Žanas Luisas ir Popolis, kurie taip profesionaliai darbuojasi Tertrė aikštėje, padaužiškais komp­limentais ir atvirom užuominom gundydami damas išsiskir­ti su savo pinigais. Gali pagalvoti, kad bent jau jie yra tokie, kokie atrodo. Tačiau nė vienas jų nėra kojos įkėlęs į jokią galeriją ar lankęs meno mokyklos, ir nepaisant viso jų vyriš­ko žavesio, abudu yra tylūs, bet vis dėlto gėjai, ir galvoja apie civilinę santuoką - galbūt San Franciske, kur tokie dalykai labiau įprasti ir ne taip aršiai smerkiami.

Taip pasakoja Zozi, kuri, regis, žino viską. Anuka irgi žino daugiau, nei man pasakoja, ir dėl jos jaučiu vis didėjantį nerimą. Anksčiau ji viską man išpasakodavo. Bet paskutiniu metu pasidarė nerami ir uždara, kartais valandų valandas lindi savo kambaryje, savaitgalius dažniausiai leidžia kapi­nėse su Žanu Lu, o vakarais šnekasi su Zozi.

Žinoma, natūralu, kad tokio amžiaus vaikas trokšta šiek tiek daugiau nepriklausomybės, negu ji gaudavo. Bet Anuka turi kažin kokio atsargumo, šaltumo, kurio pati gal nė ne­pastebi, ir man dėl to neramu. Kažkas mūsų santykiuose iš esmės pasikeitė, įsijungė kažin koks nepailstantis mecha­nizmas, pamažu vis labiau stumiantis mus vieną nuo kitos. Viskas, ką ji sako, atrodo keistai atsargu, jos šypsenos per daug plačios, per daug dirbtinės, kad nuramintų.

Ar viskas dėl Žano Lu Rembo? Nemanykit, kad nema­tau, jog paskutiniu metu apie jį beveik nekalba; tas atsargus žvilgsnis, kai apie jį užsimenu aš; kaip rūpestingai rengiasi į mokyklą, nors anksčiau nė plaukų nesusišukuodavo...

4 01

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

O gal viskas dėl Tjerio? Gal ji kremtasi dėl Rudžio?Mėginau klausti tiesiai, ar kas nors negerai, gal kas mo­

kykloje, kokia nors bėda, apie kurią nežinau. Bet ji visad at­sako ne, Maman teisingu geros mergaitės balseliu ir užbilda laiptais j viršų ruošti pamokų.

Tačiau tą vakarą virtuvėje girdėjau ją juokiantis Zozi kam­baryje ir pritykinau laiptų apačioje pasiklausyti, girdėjau Anukos balsą, lyg iš praeities. Ir supratau, kad jei praverčiau duris - paklausti, ar kartais nenori gerti - tas juokas nutiltų, o jos akys pasidarytų šaltos, ir Anuka, kurią girdėju iš tolo, dingtų lyg pasakoje...

Zozi pertvarkinėjo advento namelį. Šiandien čia buvo atidarytos dar vienos durelės. Kalėdų eglutė, gudriai pada­ryta iš pušies šakelių, jau stovi mažojo namelio hole. Prie namų slenksčio stoviniuoja motina, žvelgia j sodą, kur pus­račiu sustoję giedotojai (tam ji panaudojo šokoladines peles) žvelgia į vidų.

Taip sutapo, kad ir mes šiandien pasipuošėm eglę. Visai mažytę, iš floristės toje pačioje gatvėje, bet stebuklingai kve­pia spygliais ir sakais, kaip toje pasakoje apie vaikus, pakly­dusius girioje, turim sidabro žvaigždžių kabinti ant šakų ir baltų kiniškų žibintėlių. Anuka mėgsta pati puošti eglutę, todėl tyčia palikau ją pliką, kad jai grįžus iš mokyklos galė­tume puošti abi kartu.

- Na, ir kaip paskutiniosiomis dienomis laikosi Anuka? - Dirbtinai nutaisiau nerūpestingą toną. - Regis, vis kažkur skuba.

Zozi nusišypsojo.- Tuoj Kalėdos, - atsakė. - Vaikai dažniausiai nekantrau­

dami laukia Kalėdų.

4 0 2

G E R I E J I Ž M O N Ė S

- J i tau nieko nepasakojo? Ar nesikremta dėl manęs ir Tjerio?

- Bent aš apie tai nežinau, - pasakė Zozi. - Šiaipjau, regis, jai palengvėjo.

- Tai ji dėl nieko nekvaršina sau galvos?- Nebent dėl šventės, - atsakė Zozi.Šventė. Vis dar nesuprantu, ko ji siekia. Nuo tada, kai pir­

mąkart apie ją užsiminė, mano Anuka pasidarė paslaptinga ir keista: rezga planus, siūlo patiekalus, kviečia j svečius vi­sus be atodairos, negalvodama, kur reikės susėsti.

- Galim pakviesti ponią Liuzeron?- Žinoma, Nanu. Jei manai, kad ji ateis.- Ir Niką.- Gerai.- Ir Alisą, žinoma. Ir Žaną Luisą su Popoliu...- Nanu, šie žmonės turi savo namus, šeimas, kodėl ma­

nai, kad...-Jie ateis, - nukirto, tarsi asmeniškai būtų viską sutvarkiusi.- Iš kur žinai?- Tiesiog žinau.Gal ir žino, tariau sau. Regis, ji žino daugybę dalykų. Yra

ir dar kai kas - kažkokia paslaptis akyse - užuomina, kuri nuo manęs slepiama.

Žvalgausi po šokoladinę. Čia jauku, beveik kaip namie. Ant stalų dega žvakės, advento vitrina apšviesta rausvai. Maišelis, pakabintas virš durų, skleidžia apelsinų ir dobilų kvapą, dvelkia pušimi, karštu vynu su prieskoniais, kurio siūlome kartu su karštu šokoladu, ir šviežiais imbieriniais tešlainiais, tik ką iš orkaitės. Tai juos privilioja - tris ar net keturis vienu metu, tiek nuolatinius klientus, tiek nepažįsta­

4 0 3

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

mus, tiek turistus. Jie stabteli prie vitrinos, užuodžia kvapą ir eina j vidų, atrodo lyg apsvaigę nuo daugybės kvapų ir spalvų, ir visų tų skanėstų stikliniuose induose - karstelėję trapūs apelsinų sausainiai; mendiants du roi, aitraus šokolado plytelės, triufeliai su persikų įdaru, balto šokolado angeliu­kai, levandų ledinukai - visi negirdimai šnabžda...

Paragauk manęs. Paskanauk manęs. Pamėgink.Ir Zozi visko centre. Net labiausiai užsiėmusi - juokiasi,

šypsosi, erzina, vaišina saldainiais, šnekina Rosetę, ir vien nuo to, kad ji yra, viskas atrodo šviesiau...

Jaučiuosi lyg stebėdama save, tą Vianą, kokia buvau ana- me gyvenime.

O kas aš dabar? Slepiuosi už virtuvės durų, kažin kodėl negalėdama atplėšti akių. Anų laikų prisiminimas; vyras, stovintis tokiame pat priengyje, įtariai žvelgiantis vidun. Reno veidas, alkanos akys, neramus, kupinas neapykantos žvilgsnis žmogaus, kuris beveik bjaurisi tuo, ką mato - bet vis tiek negali nežiūrėti į vidų.

Ar gali būti, kad aš virtau tokia? Dar viena Juodojo vyro versija? Dar vienu Reno, nepakenčiančių malonumų, neiš­tveriančiu kitų džiaugsmo, žudomu pavydo ir kaltės?

Absurdas. Ar galėčiau pavydėti Zozi?Ir bjauriausia, kaip čia nutiko, kad aš bijau?Pusę penkių iš miglotų gatvių parpučia Anuka, jos

akys švyti, o prie kojų iškalbingas spingsėjimas, greičiau­siai Šlepetė, jei tokia dar egzistuoja. Pasisveikina su Zozi, džiaugsmingai apsikabindama. Pripuola ir Rosetė. Abi suka ją ratu, šaukdamos bam-bam-bam. Prasideda žaidimas, ka­žin koks laukinis šokis, kol galiausiai visos trys suvirsta į gauruotus rožinius fotelius, kvatodamos be kvapo.

4 0 4

G E R I E J I Ž M O N Ė S

Stebėjau jas iš virtuvės tarpdurio, ir staiga nusmelkė mintis. Šiuose namuose akivaizdžiai per daug vaiduoklių. Pavojingų vaiduoklių, besijuokiančių vaiduoklių, vaiduoklių, kurių mes nesugebame pamatyti prisikėlusių. Ir keisčiausia, kad jie atrodo neįprastai gyvi; tarsi aš, Viana Rošė, galėčiau būti vaiduoklė ir suktis krautuvėlėje trijuose asmenyse lyg gyva, magiškas skaičius, ratas, kurio negalima pažeisti...

Žinoma, tai nesąmonė. Žinau, aš esu reali. Viana Rošė - tiktai vardas, kurį kadaise nešiojau; gali būti, kad net ne­tikras. Pats savaime jis nieko nereiškia; be manęs ji negali turėti jokios ateities.

Bet niekaip nepajėgiu liautis apie ją galvojusi, lyg apie mėgstamą paltą ar batelių porą, pagavus impulsui atiduotą labdaros parduotuvėn, kuriais dabar džiaugiasi ir dėvi kažin kas kitas...

Ir niekaip neapleidžia mintis...Kiek aš savęs išdalijau? Ir jeigu aš nebesu Viana, tai kas ji?

S E P T I N T A D A L I S

Bokštas

I

4Trečiadienis, gruodžio 19-oji

O, L A B A D I E N A , P O N I A . K Ą JŪS L A B I A U S I A I M Ė G S T A T E ?

Tuojau atspėsiu - šokoladinius triufelius pagal ypatingą mano receptą, pažymėtus Kruvinojo mėnulio damos ženklu ir apvoliotus tuo, kas kanda liežuvį. Tuziną? O gal vis dėlto du? Sudėti į klostuoto auksinio popieriaus dėžutę, perrištą ryškiausiu raudonu kaspinu...

Žinojau, kad anksčiau ar vėliau ji ateis. Ypatingieji mano skanėstai paprastai taip veikia. Pasirodė prieš pat uždarant; Anuka buvo viršuje, ruošė namų darbus, Viana vėl triūsė vir­tuvėje, tvarkė prekes rytdienai.

Iškart pamačiau, kaip ji uodžia kvapą. Daugybės kvapų derinys: Kalėdų eglės kampe, slaptingas seno namo aroma­tas, apelsinų ir dobilų, maltos kavos, karšto pieno, pačiulių, cinamono - ir, žinoma, šokolado, svaiginantis, turtingas it Krezas, tamsus lyg mirtis.

Ji žvalgosi aplink, mato gobelenus, paveikslus, varpelius, puošmenas, lėlių namelį lange, kilimus ant grindų - vis­kas ryškiai geltona ir fuksijos rausvumo, skaisčiai raudona, aukso spalvos, žalia ir balta. Čia lyg kokioje opijaus rūkytojų landynėje, jau nori sakyti, bet pati nustemba, kokia laki jos

4 0 8

BO K Š T A S

vaizduotė. Tiesą sakant, opijaus rūkytojų landynės niekada nėra mačiusi - nebent būtų buvusi aprašyta „Tūkstančio ir vienos nakties* pasakose - bet ši vieta kažkokia nepaprasta, galvoja. Kažkokia beveik stebuklinga.

Lauke švyti gelsvai pilkas dangus, pranašauja sniegą. Orų pranešėjai jau kelios dienos jį žada, bet, Anukos nusi­vylimui, oras vis dar per daug švelnus, tik šlapdriba ir nesi- sklaidantis rūkas.

- Šlykštus oras, - sako ponia.Žinoma, kitaip jai ir negali atrodyti, jei debesyse regi ne

stebuklą, o taršą, ne žvaigždes, o Kalėdų girliandų lemputes; ne jaukumas, ne džiaugsmas, tik nesibaigiantis kankinantis vargas žmonių, susigrūdusių draugėn be šilumos, paskuti­nę akimirką ieškančių dovanų, kurios bus išvyniotos be džiaugsmo, kai skubama kuo greičiau prie vaišių stalo, ku­riuo nesimėgaus susitikus su tais, kurių nematė visus metus, bet jei galėtų, tai ir išvis nematytų...

Pro Rūkstantį veidrodį žvelgiu jai į veidą. Rūstus veidas visomis prasmėmis, veidas moters, kurios gyvenimo pasaka niekada ir negalėjo turėti laimingos pabaigos. Ji prarado tė­vus, mylimąjį ir vaiką; tiktai sunkiu darbu susikrovė turtus, jau seniausiai išverkė visas ašaras ir nebegaila jai nei savęs, nei kitų. Ji nekenčia Kalėdų, niekina Naujuosius metus...

Visa tai matau pro juodojo Teskatlipokos akį. Pasistengusi galiu žvilgterėti, kas slypi anapus Rūkstančio veidrodžio - stora moteris sėdi prieš televizorių, valgo plikytus sausainius iš baltos konditerijos dėžutės, kol jos vyras dirba iki vėlumos jau trečią vakarą iš eilės; antikvariato vitrina, kiniško veido lėlė po gaubtu; vaistinė, kurion ji kartą užsuko nusipirkti popierinių nosinaičių ir trupučio pieno savo dukrelei; jos

4 0 9

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

motinos veidas, atviras ir griežtas, ir nė kiek nenustebęs, kai atėjo jai pranešti baisios naujienos...

Bet nuo tada jau tiek daug nugyventa. Tiek daug... ir vis dėlto kažkas jos širdyje likę, šita tuštuma, teberaudanti, kad vėl kuo nors būtų užpildyta...

- Dvylika triufelių. Ne. Duokit dvidešimt, - sako ji.Tarsi triufeliai galėtų ką nors pakeisti. Bet šie triufeliai

kažin kokie kitokie, ji galvoja. Ir moteris prie prekystalio ilgais tamsiais plaukais su įpintais krištoliukais, smaragdi­niais bateliais, švytinčiais stačiais kulniukais - tokie bateliai skirti šokti per naktį, strykčioti, skraidyti, - bet kam, tik ne vaikščioti - j i irgi atrodo kažin kokia kitokia, nepanaši į visus, kažkaip keistai gyvesnė, tikresnė...

Prekystalis apibiręs tamsiais milteliais, nuo triufelių ant stiklo nutrupėjusią kakava. Šokolado dulkėse lengva piršto galu įrėžti Jaguaro 1 ženklą - juodojo Teskatlipokos katės pavidalą. Ji spokso į ženklą, beveik pakerėta spalvų ir kva­po, kol aš vynioju dėželę, čiupinėjuosi su kaspinais ir po­pieriumi.

Tada pasirodo Anuka - tarsi pakviesta - išsitaršiusiais plaukais, besijuokianti iš kažkokios Rosetės išdaigos, ir po­nia pakelia akis, jos veidas staiga sukrinta.

Galbūt ji ką nors atpažįsta? Ar gali būti, kad talentas, kuris taip sodriai teka Vianos gyslomis, paliko pėdsaką ir čia, Anukos šaltinyje? Anuka nušvinta jai spindulinga savo šypsena. Ponia irgi šypsosi jai, iš pradžių nedrąsiai, bet kai Kruvinojo mėnulio ir Triušio mėnulio sąjunga sustiprina Jaguaro 1 įtaką, jos minkštas veidas iš ilgesio pasidaro be­veik gražus.

- O kas gi čia? - ji klausia.

4 1 0

B OK Š T AS

- Tai mano mažoji Nanu.Tik tiek man reikėjo pasakyti. Ar ponia įžvelgė mergaitė­

je ką nors pažįstama, ar gal šiaip ją patraukė pati Anuka tuo savo olandiškos lėlės veidu ir bizantiškais plaukais, kas gali pasakyti? Bet ponios akys netikėtai nušvito, o kai pasiūlau jai likti puodelio šokolado (gal su dar vienu ypatingu mano triufeliu šalia), kvietimą priima nemurmėdama, sėdasi prie rankomis ištapnoto stalelio, taip įdėmiai, tikrai ne vien iš alkio, žvelgia į Anūką, kuri laksto pirmyn atgal į virtuvę, sveikinasi su Niku, įžengusiu pro duris, kviečia jį puode­lio arbatos, žaidžia su Rosete, pasiėmusi jos sagų dėželę; plepa apie rytojaus gimtadienį; bėga į lauką pasižiūrėti, ar nesninga; parlekia atgal, tikrina, kas pasikeitė advento na­melyje; sukeičia vietomis vieną kitą svarbiausią figūrą, tada vėl dumia pažiūrėti sniego - jis pasirodys, privalo pasirodyti bent jau Kalėdų išvakarėse, nes sniegas jai patinka vos ne labiau už viską...

Laikas uždaryti krautuvėlę. Tiesą sakant, jau dvidešimt minučių vėlavome uždaryti, kai ponia, regis, nusikrato kaž­kokio svaigulio.

- Kokia miela jūsų mažoji mergaitė, - sako kildama, braukdama šokolado trupinius nuo skreito ir ilgesingai žvelgdama į virtuvės duris, už kurių pradingo Anuka, pa­galiau drauge išsivedusi ir Rosetę. - Jodvi su ta kita žaidžia tartum sesutės.

Nusišypsojau, bet nepataisiau.- Ar jūs vaikų turite? - paklausiau.Atrodo, dvejoja. Paskui linkteli.- Dukterį, - atsako.- Susitiksite su ja per šias Kalėdas?

411

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

Ak, kokią kančią netyčiom galima sukelti tokiu klausi­mu - regiu tai jos spalvose, gryna srovė spindinčios baltos lyg žaibas kerta visas likusias.

Ji purto galvą, nepasitikėdama žodžiais. Net ir dabar, po šitiek metų, skausmas toks stiprus, kad netikėtai nustebina ją pačią. Kada jis išblės, kaip daugelis ją ramino? Kol kas dar ne - ta visa gožianti širdgėla nustumia į šoną mylimąjį, mo­tiną, draugus, jie tokie nereikšmingi, palyginti su bedugne, kuri atsiveria praradus vaiką...

- Aš jos netekau, - tyliai prataria.- Labai užjaučiu, - dedu savo ranką ant jos. Mano

rankovės trumpos ir apyrankė, nukabinėta mažom figū­rėlėm, šaižiai sužvanga. Sidabro spindesys atkreipia jos žvilgsnį...

Mažas nuo laiko pajuodęs katės talismanas labiau panėšė- ja į juodojo Teskatlipokos jaguarą nei pigų blizgantį žaisliu­ką, koks kadaise buvo.

Pamato jį ir suakmenėja, akimirksniu pagalvoja, jog tai absurdas, kad tokių sutapimų nebūna, kad tai viso labo pi­gus apyrankės karulis, niekaip nesusijęs su senių seniausiai dingusiu kūdikiu, ir šis mažutis sidabrinis kačiukas...

Bet ak! O jeigu, ji galvoja. Juk kartais girdi apie tokius dalykus - ne visada tik filmuose, kartais ir gyvenime...

- Įdomi a-apyrankė, - balsas taip dreba, kad ji vos gali pratarti žodį.

- Ačiū. Turiu ją daugybę metų.- O, mat kaip?Linkteliu.- Visi karuliai man ką nors primena. Sis mano mamos

mirtį... - Parodžiau karsto formos pakabutį. Iš tiesų jis iš

412

B O K Š T A S

Meksiko - turbūt radau kokioje nors pinjatoje ar dar kur - ant karsto dangčio yra mažas juodas kryželis.

-Jūsų mamos?- Na, aš ją taip vadinau. Tikrųjų savo tėvų nepažįstu. Sis

raktelis iš dvidešimt pirmojo gimtadienio. O katė - pats se­niausias, laimingiausias talismanas. Turiu jį visą gyvenimą, ko gero, gavau dar prieš įvaikinimą.

Dabar ji spoksojo į mane beveik paralyžiuota. Tai neįma­noma, ji supranta - bet kažkas ne toks racionalus jos min­tyse tvirtina, kad stebuklų būna, magija egzistuoja. Balsas moters, kokia ji buvo kadaise, kai vos devyniolikos įsimylėjo trisdešimt dvejų metų vyriškį, kuris tvirtino, kad ją myli, ir jinai juo tikėjo.

O kaip ta maža mergaitė? Juk kažin ką joje atpažino? Kažin ką, kas tąso ir drasko jos širdį nelyg katinėlis, niur­kantis siūlų kamuolį...

Kai kurie žmonės - aš, pavyzdžiui - iš prigimties yra ci­nikai. Bet jeigu esi patiklus, tai visada būsi patiklus. Jaučiu, kad ponia viena tokių; tiesą sakant, supratau šitai vos išvydu­si tas porcelianines lėles „Le Stendhal" vestibiulyje. Ji sens­tanti romantikė, suirzusi, nusivylusi, dėl to tik dar labiau pažeidžiama, ir reikia vieno mano žodžio, kad jos pinjata prasiskleistų it gėlė.

Žodžio? Be abejonės, aš turėjau galvoje vardą.- Man reikia uždaryti krautuvę, ponia, - švelniai stumiu

ją durų link. - Bet jei norėtumėt dar kada užeiti - Kūčių vakarą mes rengiame šventę. Jei neturite kitų planų, gal no­rėtumėt užsukti kokiai valandėlei?

Ji žvelgia į mane akimis lyg žvaigždės.- O taip, - šnabžda. - Ačiū. Ateisiu.

413

2

Trečiadienis, gruodžio 19-oji

Š ĮR Y T A N U K A IŠ B Ė G O { M O K Y K L Ą N E A T S I S V E I K I N U S I . N Ė R A

ko labai stebėtis, šią savaitę ji šitaip elgėsi kasdien: vėluoda­ma nusileidžia pusryčių - Sveiki visi!, čiumpa j ranką savo kruasaną ir skuodžia pro duris j tamsą.

Bet ta Anuka, kuri kadaise iš nesutramdomo džiaugs­mo laižydavo man veidą ir per visą žmonių pilną gatvę šaukdavo Aš myliu tave! - dabar tokia tyli, užsidariusi, kad kraustausi iš proto stingdoma baimės; abejonės, kurios persekiojo mane tik jai gimus, dabar bėgant savaitėms vis stiprėja.

Žinoma, jinai auga. Jai rūpi kitokie dalykai. Mokyklos draugai. Namų užduotys. Mokytojai. Gal ir berniukas (Žanas Lu Rembo?), o gal ir saldi pirmosios meilės kančia. Be abejonės, yra ir kitų dalykų: slapti šnabždesiai, kuriami didingi planai, reikalai, apie kuriuos galima pasakoti drau­gams, bet jei sužinotų motina, ji gūžtųsi iš gėdos...

Viskas absoliučiai normalu, kartoju sau. Ir vis dėlto jau­čiuosi atstumta, vos ištveriu. Matyt, mes skiriamės nuo visų žmonių. Anuka ir aš esame kitokios. Kad ir kaip būtų ne­malonu, nebegalima nekreipti j tai dėmesio...

4 1 4

B O K Š T A S

Jaučiu, kaip tai suvokusi imu keistis - darausi kritiška, kabinėjuosi dėl menkiausių smulkmenų, kaip mano vasa­ros vaikui suvokti, kad tas mano balso tonas - ne pyktis, bet baimė?

Ar mano motina irgi taip jautėsi? Ar išgyveno tą netek­ties jausmą, tą siaubą, pranokstantį net mirties baimę, kai ji, kaip ir visos mamos, beviltiškai bandė sustabdyti negailes­tingai lekiantį laiką? Ar sekė paskui mane taip pat kaip aš paskui Anūką, rankiodama kelyje ženklus? Išaugti žaislai, išmesti drabužiai, nebesekamos pasakos prieš miegą - vis­kas išbarstoma pakeliui, kai vaikai su baisia nekantra ver­žiasi į ateitį, tolyn nuo vaikystės, tolyn nuo manęs...

Motina sekdavo man tokią pasaką. Moteris desperatiškai troško kūdikio, bet negalėjo pastoti, tad vieną žiemos dieną nusilipdė dukrą iš sniego. Nulipdė ją be galo kruopščiai, rengė, mylėjo, dainavo jai dainas, kol Žiemos karalienė pa­sigailėjo moters ir atgaivino sniego vaiką.

Moteris - motina - buvo priblokšta. Su džiaugsmo ašaro­mis dėkojo Žiemos karalienei ir prisiekė, kad naujajai duk­rai niekada nieko netrūks, kad ši nejaus širdgėlos, kol tik ji bus gyva.

„Bet būk atsargi, moterie, - perspėjo Žiemos karalienė. - Panašus šaukiasi panašaus, permainos permainų, pasaulis keičiasi į gera arba į bloga. Atidžiai saugok savo vaiką nuo saulės; stenkis, kad ji kuo ilgiau būtų tau paklusni. Nes aistros kūdikiui visada visko bus negana - net ir motinos meilės."

Bet motina nelabai ir klausėsi. Ji parsivedė savo dukrą namo, mylėjo ir rūpinosi ja taip, kaip Žiemos karalienei buvo žadėjusi. Bėgo laikas; duktė augo neįtikėtinai greitai, balta it sniegas, juoda it slyva ir graži kaip giedra žiemos diena.

415

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

Tada atėjo pavasaris; sniegas ėmė tirpti, ir Snieguolė jau­tėsi vis labiau nepatenkinta. Sakė norinti eiti į lauką, būti su kitais vaikais, žaisti. Iš pradžių motina draudė, žino­ma. Bet duktė neklausė įtikinėjimų. Ji verkė, visai išseko, atsisakinėjo valgio, tad galiausiai, kad ir nenoriai, motina nusileido.

„Tik neik j saulę, - perspėjo dukterį. - Ir jokiu būdu nenu- siimk kepurės ir nenusivilk palto.“

„Gerai", - pažadėjo duktė ir išlėkė kieman.Visą dieną Snieguolė žaidė. Ji pirmą kartą susitiko su ki­

tais vaikais. Pirmą kartą žaidė slėpynių, išmoko dainuoti ir ploti, žaisti gaudynių ir daugybę kitokių dalykų. Grįžus namo atrodė neįprastai pavargusi, bet tokia laiminga, kokios motina dar nebuvo jos mačiusi.

„Ar rytoj galėsiu vėl eiti į kiemą?"Kad ir sunkia širdimi, motina sutiko - jei tik ši nenusi-

imsianti kepurės ir nenusivilksianti palto - ir vėl Snieguolė visą dieną praleido lauke. Ji mezgė slaptas draugystes ir davė iškilmingas priesaikas; pirmą kartą nusibrozdino kelius ir grįžo namo švytinčiomis akimis, reikalaudama, kad rytą vėl būtų išleista į kiemą.

Motina priešinosi - vaikas buvo išsekęs - bet galiausiai ir vėl sutiko. Trečią dieną Snieguolė pažino saldų nepaklusnu­mo džiaugsmą. Pirmą kartą per savo trumpą gyvenimą ji su­laužė pažadą; išdaužė langą; pabučiavo berniuką; ir saulėje nusiėmė kepurę ir nusivilko paltą.

Laikas bėgo. Kai sutemus Snieguolė vis negrįžo, mo­tina išėjo jos ieškoti. Rado jos paltą; rado jos kepurę; bet Snieguolės niekur nesimatė, lyg būtų nebuvę, tik ramus van­dens tvenkinys ten, kurio anksčiau ten nebuvo.

4 1 6

B O K Š T A S

Na, man ši pasaka niekada labai nepatiko. Iš visų pasakų, kurias mėgdavo sekti motina, ši mane gąsdindavo labiausiai; ne tiek pati istorija, kai motinos veido išraiška, drebantis balsas ir tai, kaip skausmingai ji spausdavo mane tvirtame glėbyje, žiemos tamsoje ūžaujant įnirtusiam vėjui.

Tada, aišku, nė nenutuokiau, kodėl ji atrodė tokia išsigan­dusi. Dabar suprantu geriau. Sakoma, didžiausia vaiko bai­mė būti paliktam tėvų. Daugybė vaikiškų pasakų ją atspindi: Jonelis ir Grytutė, Vaikai miške, Snieguolė, persekiojama piktosios karalienės...

Bet šį kartą miškuose pasiklydau aš. Net virtuvės krosnies skleidžiamam karštyje drebėjau ir tvirčiau ant pečių globiau- si pynėm nertą megztinį. Aš šąlu, o Zozi vaikšto apsirengusi kaip vasarą, su savo ryškiu raštuotu sijonu ir baleto bateliais, geltona juosta susirišusi plaukus.

- Išbėgsiu kokiai valandai ar panašiai. Nieko?- Žinoma, nieko.Kaip galiu nesutikti, jeigu ji iki šiol negauna deramo už­

mokesčio?Ir vėl mintyse savęs klausiau...Kokia tavo kaina?Ko tau reikia?Lauke vis dar pučia gruodžio vėjas. Bet Zozi vėjas galios

neturi. Stebiu, kaip ji išjungia šviesas parduotuvės priean­gyje, niūniuoja uždarydama vitrinos langines, kur medi­nės segtukų lėlytės tinkuotame name renkasi į gimtadienį, o kieme, po žibintu prie durų, šokoladinių pelių choras su mažom giedotojų mantijom, prisegtos prie jų letenėlių, tyliai gieda krištoliniame cukraus sniege.

417

3

Ketvirtadienis, gruodžio 20-oji

Š I A N D I E N V Ė L B U V O ATĖ JĘS T JE R IS , B E T SU JU O S U S IT V A R K Ė

Zozi - nelabai net žinau kaip. Aš jai už daug ką skolinga, tai labiausiai neduoda man ramybės. Bet nepamiršau ir to, ką anądien pamačiau šokoladinėje, ir to nejaukaus jausmo, tarsi žvelgčiau j save - Vianą Rošė, tokią, kokia buvau - at­gimusią Zozi de l’Albos asmenyje, ji naudoja mano metodus, kalba mano žodžiais, provokuoja mane su ja susiremti.

Šiandien visą dieną slapčia ją stebėjau, kaip ir vakar, ir užvakar. Rosetė tyliai sau žaidė, šiltoje virtuvėje sklandė su­mišę gvazdikėlių, zefyrų, cinamono ir romo kvapai, mano rankos aplipusios cukraus glajumi ir kakavos milteliais, žė­ravo varinis kaistuvas, ant krosnies ulbėjo virdulys. Viskas buvo taip pažįstama - taip absurdiškai jauku - ir vis dėlto kažkur giliai širdyje jaučiausi įsitempusi. Kas kartą, suskam­bėjus durų varpeliui, išlįsdavau į krautuvėlę pasižiūrėti.

Užsuko Nikas su Alisa prie šono, abu atrodė kvailai lai­mingi. Nikas sako, kad svoris krinta nepaisant jo potraukio migdoliniams sausainiams su kokosais. Paprastas žmogus gal ir nepastebėtų skirtumo (jis atrodo didelis ir linksmas kaip visada), bet Alisa tvirtina, kad jis numetė penkis kilo­gramus ir diržą gali užsisegti trimis skylutėmis kiečiau.

418

B O K Š T A S

- Taip būna, kai įsimyli, - aiškino jis Zozi. - Turbūt tai degina kalorijas ar panašiai. Ei, graži eglė. Nori tokios eglės, Alisa?

Alisos balsą girdėti sunkiau. Tačiau ji vis dėlto kalba, ir jos mažas, aštrių bruožų veidelis šiandien atrodo įgijęs šiokią tokią spalvą. Salia Niko ji atrodo lyg vaikas, bet laimingas, nebe apleistas, o akių, regis, išvis nenuleidžia nuo jo veido.

Pagalvojau apie advento namelį ir dvi mažas figūrėles po Kalėdų eglute, susikibusias pypkės krapštukų rankomis.

Paskui atėjo ponia Liuzeron, ji užsuka dažniau ir siurbčio­dama savo moką žaidžia su Rosete. Ji irgi atrodo labiau at­sipalaidavusi, o šiandien po savo tamsiu žieminiu paltu vilki ryškiai raudoną megztą kostiumėlį, ji netgi atsiklaupė ant kelių, kai jiedvi su Rosete iškilmingai pirmyn atgal rideno plytelėmis medinį šunį...

Vėliau prie žaidimo prisidėjo Žanas Lu ir Popolis, ir Riša­ras su Matiurenu, traukiantys žaisti savo petankos; ir ponia Pino, kuri prieš pusmetį nė už ką nebūtų užsukusi, dabar Zozi vadina ją vardu (Hermina), ir ji lyg niekur nieko prašo man kaip visada...

Žmonių tą popietę buvo daug, aš susijaudinau matydama, kiek daug klientų atneša dovanų Rosetei. Buvau pamiršusi, kad jie dažniausiai mato ją su Zozi, kol aš virtuvėje gaminu saldu­mynus, bet net jei taip, tai buvo netikėta, priminė, kiek naujų draugų mes suradome, prieš mėnesį prie mūsų prisidėjus Zozi.

Ponia Liuzeron atnešė medinį šunį, Alisa - žaliai nuda­žytą indelį kiaušiniams, Nikas - kimštą triušį, Rišaras ir Matiurenas - dėlionę, Žanas Lu ir Popolis - beždžionės pa­veiksliuką. Net ponia Pino atėjo su geltonu kaspinu Rosetei - kad derėtų prie violetinių minkštų saldainių, kuriuos pati

419

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

mėgo beveik nevaldomai. Paskui kaip visada užsuko Loranas Pensonas - nukniaukti cukraus ir su piktdžiugišku liūdesiu pranešti man, kad verslas visiems klaikiai nesiseka ir kad jis tik ką matė musulmonę moterį, visą šyduotą, žingsniuojan­čią Trua Frer gatve; o išeidamas ant stalo numetė paketė­lį, kuriame, kai atidarėm, pasirodė esanti rožinė apyrankė, greičiausiai iš kokio paauglių žurnalo, bet Rosetei ji patinka be išlygų, net maudydamasi atsisako ją nusiimti.

O tada, kai jau ketinome užsidaryti, vėl užėjo ta keista moteris, kuri buvo užsukusi vakar, nusipirko dar vieną dėže­lę triufelių ir paliko dovanėlę Rosetei. Tai pirmiausia mane ir nustebino - ji nėra nuolatinė mūsų klientė, net ir Zozi ne­žino, kuo ji vardu, bet išvyniojus dovaną mūsų nuostaba dar labiau pasikeitė. Viduje radom dėželę su lėle-kūdikiu, nedi­dele, bet akivaizdžiai antikvarine, minkšto kūno ir porce­lianiniu veidu, gaubiamu kailiu pamušta kepuraite. Rosetei, be abejonės, patiko, bet aš negalėjau priimti tokios brangios nepažįstamo žmogaus dovanos, tad įdėjau lėlę į dėželę, ke­tindama grąžinti moteriai, kai ši vėl ateis - jeigu ateis.

- Nesijaudink dėl to, - ramino Zozi. - Turbūt jinai jos vaikų ar panašiai. Prisimink ponią Liuzeron ir jos lėlių na­melio baldus.

- Tie daiktai tik paskolinti, - nesutikau.- Liaukis, Jana, - sakė Zozi. - Laikas baigti visus įtarinėti.

Reikia suteikti žmonėms galimybę...Rosetė mostelėjo dėžės link. Kūdikis, parodė ženklu.- Gerai. Tik nakčiai.Rosetė tyliai sukrykštė.Zozi šypsojosi.- Matai? Visai nesunku.

4 2 0

B O K Š T A S

Ir vis dėlto jaučiausi nejaukiai. Labai retai kas nors yra gaunama veltui - nėra tokių dovanų ar paslaugų, už ku­rias galų gale netektų su kaupu sumokėti. Bent jau šitaip mane mokė gyvenimas. Kaip tik todėl dabar esu atsargesnė. Kaip tik dėl to virš savo durų pakabinau vėjo varpelius, kad perspėtų apie Geruosius žmones, ateinančius pranešti, jog laikas grąžinti skolą...

Šįvakar Anuka parlėkė iš mokyklos kaip visada, nė ne­pajusi, kad jau namie, tik greiti žingsniai mediniais laiptais, kai nuskubėjo į savo kambarį. Bandžiau prisiminti, kada pa­skutinį kartą ji su manim pasisveikino, kaip kadaise buvo įpratusi, atėjo ieškoti manęs į virtuvę, apsikabino ir pabučia­vo, užpylė čiauškėjimu. Raminu save, kad reaguoju pernelyg jautriai. Bet kadaise ji nė už ką nebūtų pamiršusi manęs pa­bučiuoti, kaip nebūtų pamiršusi ir Šlepetės...

Taip, dabar aš džiaugčiausi ir tuo. Šlepetės šmėstelėjimu, atsitiktiniu žodžiu. Bet kokiu ženklu, kad vasaros vaikelis, kurį pažinojau, dar ne suvis prapuolė. Tačiau Šlepetės jau seniai nematau, o ji su manim beveik nebesikalba - nei apie Žaną Lu Rembo, nei apie mokyklos draugus, nei apie Rudį, Tjerį, net apie šventę nebekalba; nors žinau, kaip smarkiai jai rengėsi, rašė kvietimus ant kartono gabalėlių, kiekvieną jų papuošė bugienio šakele ir beždžionės piešinuku, perraši­nėjo valgiaraštį, galvojo žaidimus.

O dabar pagaunu save žiūrinčią į ją kitapus pietų stalo ir besistebinčią, kokia ji atrodo suaugusi, ir kaip staiga, baugiai išgražėjusi, su tais tamsiais plaukais ir neramiomis akimis, jau beišsišaunančiais skruostikauliais gyvame veide.

Pagaunu save stebinčią ją su Rosete, matau, kaip grakščiai, rūpestingai ji lenkia savo galvelę prie geltono gimtadienio

4 2 1

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

torto glajaus, kokios keistai graudžiai mažos Rosetės ranke­lės jos didesnėse rankose. Užpūsk žvakes, Rosete, sako ji. Ne, nesiseilėk. Pūsk. Šitaip.

Pagaunu save stebinčią ją su Zozi...Ir ak, Anuka, - kaip viskas greitai - koks staigus perėji­

mas iš šviesos į šešėlį, tik ką buvai kažkieno pasaulio centras, o dabar tampi menka detale pakraštėlyje, figura šešėlyje, re­tai prisimenama, beveik nematoma...

Tą vakarą virtuvėje vėlai vakare dėjau jos mokyklinius dra­bužius į skalbimo mašiną. Akimirką glaudžiu juos prie vei­do, tarsi jie galėtų sugrąžinti bent dalelę to, ką esu praradusi. Jie kvepia lauku ir Zozi kambarių smilkalais, ir jos salyklo miltais dvelkiančiu prakaitu. Jaučiuosi lyg moteris, tikrinanti savo mylimojo drabužius, ieškanti neištikimybės ženklų...

Ir jos džinsų kišenėje randu kai ką, ką ji pamiršo išim­ti. Lėlytę, pagamintą iš medinio segtuko, tokią pačią lėlytę, kokias ji darė vitrinai lange. Tačiau gerai įsižiūrėjusi į šią len­gvai pažįstu, ką ji vaizduoja: įžiūriu flomasteriu nupaišytus ženklus ir tris raudonus plaukus, aprištus aplink juosmenį, o prisimerkusi pastebiu ir ją gaubiantį švytėjimą, tokį silpną ir taip labai pažįstamą, kad šiaip galėjau ir nepamatyti...

Aš vėl einu prie advento vitrinos, kur jau parengta rytojaus scenelė. Atidarytos durys į valgomąjį ir visi susirinkę prie stalo, ant kurio stovi šokoladinis tortas, paruoštas pjaustyti. Ant stalo mažos žvakutės, mažos lėkštutės ir stiklai, įsižiūriu atidžiau ir atpažįstu beveik visus - storasis Nikas, Zozi, ma­žutė Alisa su dideliais batais, ponia Pino su savo krucifiksu, ponia Liuzeron su gedulingu paltu, Rosetė, aš, net Loranas - ir Tjeris, kurio nepakvietė, stovi po apsnigtais medžiais.

Ir visi gaubiami to auksinio švytėjimo...

4 2 2

B O K Š T A S

Tokia menka smukmena...Tokia reikšminga smulkmena.Nieko bloga šitame žaidime, galvoju. Žaisdami vaikai su­

vokia pasaulį; ir pasakos, net pačios niūriausios, yra grėsmės, kurias jie mokosi įveikti - praradimai, žiaurumas, mirtis...

Bet šioje mažoje scenelėje slypi dar kažin kas. Šeima su draugais prie stalo - žvakės, eglutė, šokoladinis tortas - vis­kas namo viduje. Lauke vaizdas kitoks. Storas sniegas iš gla­jaus nuklojęs žemę ir medžius. Ežeras su antimis dabar jau užšalęs, cukrinės pelytės su giedotojų mantijom dingo ir ilgi pavojingi varvekliai - cukriniai, bet aštrūs it stiklas - dabar tįso nuo medžių šakų.

Tjeris stovėjo tiesiai po jais, ir juodojo šokolado sniego senis, didelis kaip lokys, stebėjo jį iš netoliese stūksančio miško.

Jsižiūrėjau į segtuko lėlę iš arčiau. Baugiai panaši į Tjerį: jo drabužiai, jo plaukai, jo mobilusis telefonas, net savotiška jo vei­do išraiška, išgauta dviem brūkšniukais ir pora taškelių - akių.

Yra ir dar kažkas. Spiralinis ženklas cukraus sniege, nu­braižytas mažojo pirštelio galu. Mačiau jį anksčiau, Anukos kambaryje, kreida nupaišytą Anukos užrašų lentoje, kreide­le bloknote, šimtus kartų dėliotą iš sagų ir dėlionės detalių ant šitų grindų, dabar neabejotinai žėrintį kerais...

Pagaliau aš imu suprasti. Tie ženklai, įrėžti po prekystaliu. Žolių maišeliai, pakabinti virš durų. Naujų klientų antplū­dis; draugai, kuriuos susiradome; visi tie pasikeitimai, nutikę čia per kelias paskutines savaites. Tai daug rimčiau, ne vien vaikiškas žaidimas. Labiau panašu į slaptą įsibrovimą terito- rijon, kurią aš jau ėmiau laikyti neginčytina.

Ir kas šio žygio generolas?Ar reikia klausti?

42 3

Penktadienis, gruodžio 21-oji 'Žiemos saulėgrįža

P A S K U T IN Ė S S E M E S T R O D I E N O S V I S A D A B Ū N A B E PR O T IŠ K O S .

Per pamokas dažniausiai žaidžiame arba tvarkomės, vyksta klasės šventės, o kur dar pyragai ir Kalėdų atvirukai; moky­tojai, kurie visus metus beveik nesišypso, vaikšto pasidabinę keistais auskarais iš kalėdinių žaisliukų ir Kalėdų Senelio kepurėm, o kartais net vaišina mus saldumynais.

Šantalė su draugais laikėsi per atstumą. Pasirodė praėjusią savaitę, bet jau nebėra nė perpus tiek mėgstamos, kaip buvo įpratusios. Greičiausiai dėl to grybelio. Siuzi plaukai atau- ginėja, bet ji vis dar nenusiima kepuraitės. Šantalė, saky­čiau, atrodo visai gerai, o Danielė, kuri pirmoji pravardžiavo Rosetę, neteko beveik visų plaukų ir net antakių. Jos, aišku, niekaip negali suprasti, jog tai mano darbas - bet vis vien laikosi nuo manęs atokiau, tarsi avys nuo elektros tvoros. Daugiau jokių Suniuko žaidimų. Jokių patyčių. Jokių šaipy- mųsi iš mano plaukų ar landžiojimų į šokoladinę. Matilda girdėjo, kaip Šantalė sakė Siuzanai, jog aš „baisia. Mes su Žanu Lu tik juokėmės iki nukritimo. „Baisi.“ Ne, ar galima pasakyti dar kvailiau?

B O K Š T A S

Liko tiktai trys dienos, o Rudžio nė ženklo. Ieškojau visą savaitę, bet jo niekas niekur nematė. Šiandien buvau nuėjusi net prie motelio, ten iš viso nė gyvos dvasios, o Kliši gatvė ne tokia vieta, kur norisi vaikštinėti - ypač temstant, vėma­lais aptaškyti šaligatviai ir miegantys girtuokliai, įsigrūdę į tarpdurius su metalinėm langinėm.

Tikėjausi, kad vakar jis pasirodys čia, - jei ne dėl ko kito, tai bent dėl Rosetės gimtadienio, bet jis, aišku, nepasirodė. Aš taip jo pasiilgau. Ir negaliu liautis galvojusi, kad kažkas čia negerai. Ar jis melavo, kad turi laivą? Ar jis suklastojo čekį? Ar jis dingo suvis? Tjeris sako, geriau jau dingtų, jei supranta, kas jam geriausia. Zozi sako, kad jis dar gali būti čia, slapstytis kur nors netoliese. Maman nesako nieko.

Papasakojau apie viską Žanui Lu. Apie Rudį, Rosetę ir vi­sas tas nesąmones. Pasakiau jam, kad Rudis buvo geriausias mano draugas, o dabar bijau, kad nebūtų suvis dingęs, ir jis pabučiavo mane ir pasakė, kad jis mano draugas...

Tai tik bučinys, nieko šlykštaus. Bet dabar aš visa drebu ir tirtu, tarsi mano pilve skambėtų trikampis ar panašiai, ir galvoju, galbūt...

Oi, varge.Jis sako, kad turėčiau pasikalbėti su Maman ir pabandyti

su ja viską išsiaiškinti, bet šiom dienom ji tiek dirba, o kar­tais per pietus būna tokia tyli ir žiūri į mane su tokiu liūdnu nusivylimu, tarsi būčiau ko nors svarbaus nepadariusi, ir aš nežinau, ką pasakyti, kad kaip nors viskas pagerėtų...

Gal dėl to šįvakar ir išsmukau. Vėl galvojau apie Rudį ir apie šventę, ir išvis ar galiu tikėtis, kad jis ateis. Nes blogai jau tai, kad jis praleido Rosetės gimtadienį, bet jeigu neateis ir per Kūčias, tada sužlugs visas mūsų planas, mat jis yra

425

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

lyg ir slaptas ypatingas recepto komponentas, be kurio nieko negali išeiti. O jeigu visko neatliksim kaip reikia, tai niekas nepasikeis ir nepasidarys taip, kaip buvo, o to reikia, to rei­kia, ypač dabar...

Zozi šįvakar reikėjo išeiti, o Maman vėl dirbo iki vėlumos. Dabar ji gauna tiek užsakymų, kad vos pajėgia susitvarkyti; taigi pietums išsiviriau puodą spagečių, savo porciją nusine­šiau į kambarį, kad Maman turėtų daugiau vietos darbui.

Kai atsiguliau, buvo dešimt, bet ir tada negalėjau užmigti, todėl nuėjau į virtuvę išgerti pieno. Zozi dar nebuvo grįžu­si, o Maman gamino šokoladinius triufelius. Viskas kvepėjo šokoladu: Maman suknelė, jos plaukai, net Rosetė, kuri žai­dė ant virtuvės grindų su tešlos gniužulu ir kažkokiais tešlos pjovikliais.

Viskas atrodė taip sava, taip pažįstama. Turėjau suprasti, jog klystu. Maman atrodė pavargusi ir kažkokia įsitempusi, daužė triufelių masę, lyg būtų duonos tešla, ar ką, ir kai nu­lipau pasiimti stiklinės pieno, beveik nepažvelgė į mane.

- Paskubėk, Anuka, - pratarė. - Nenoriu, kad ilgai nak- tinėtum.

Na, Rosetei tik ketveri, pamaniau, o jai galima nemiegoti iki vėlumos...

- Atostogos, - atsakiau.- Nenoriu, kad susirgtum, - pasakė Maman.Rosetė truktelėjo mane už pižamos klešnės, norėdama

parodyti tešlines savo figūras.- Gražu, Rosete. Gal dabar jas iškepsime?Rosetė šyptelėjo ir parodė: niam, niam.Ačiū Dievui už Rosetę, pagalvojau. Visada laiminga, vi­

sada šypsosi. Ne tokia kaip visi kiti aplink. Kai užaugsiu,

4 2 6

BOK Š T AS

gyvensiu su Rosete, galėsime įsikurti laive upėje, kaip Rudis, ir valgyti dešreles tiesiai iš skardinės, ir kūrenti laužus ant upės kranto, ir Žanas Lu gal gyvens netoliese...

Įjungiau orkaitę ir ištraukiau kepimo skardą. Rosetės teš- linės figūrėlės truputį nešvarios, bet kai iškeps, tai bus visai nesvarbu.

- Kepsim jas du kartus kaip sausainius, - pasakiau. - Tada galėsim pakabinti ant Kalėdų eglutės.

Rosetė juokėsi ir šūkavo tešlos figūrėlėms pro stiklines orkaitės dureles, rodydama joms ženklus, kad greičiau kep­tų. Tai mane prajuokino ir kokią minutę buvo taip gera, lyg būtų pradingęs debesis virš galvos. Tada prabilo Maman, ir debesis grįžo.

- Radau tavo daiktą, - pasakė ji, vis dar trankydama triu­felių tešlą.

Įdomu, ką rado ir kur. Mano kambaryje, o gal mano kiše­nėse. Kartais galvoju, kad ji šnipinėja. Visada suprantu, kai rausiasi po mano daiktus: knygos paliktos ne tose vietose, popieriai pajudinti, žaislai patraukti į šalį. Nežinau, ko ji ieš­ko, bet mano slaptavietės kol kas nerado. Tai batų dėžė, pa­slėpta drabužių spintos dugne, ten mano dienoraštis ir kelios nuotraukos, ir kitokių daiktų, kurių nenoriu niekam rodyti.

- J i tavo, ar ne? - kyštelėjo ranką į virtuvės stalčių ir iš­traukė Rudžio lėlę iš segtuko, kurią buvau palikusi džinsų kišenėje. - Ar tu ją padarei?

Linktelėjau.- Kam?Kurį laiką tylėjau. Ką galėjau pasakyti? Nemanau, jog būtų

pavykę paaiškinti, net jei norėčiau. Kad viskas būtų taip kaip anksčiau; kad sugrąžinčiau Rudį ir ne tik Rudį...

4 2 7

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

- Buvai su juo susitikusi, ar ne? - paklausė.Neatsakiau. Ji jau žino.- Kodėl nepasakei man, Anuka? - kamantinėjo.- O kodėl tu nepasakei man, kad jis Rosetės tėtis?Šįkart Maman nuščiuvo.- Kas tau sakė?- Niekas, - atrėžiau.- Zozi?Papurčiau galvą.- Tada kas?- Tiesiog atspėjau.Ji padėjo šaukštą šalia indo ir labai lėtai atsisėdo ant vir­

tuvės kėdės. Taip ilgai sėdėjo tylėdama, kad ėmiau užuosti, kaip svyla tešlinės figūrėlės. Rosetė vis dar žaidė su tešlos formelėmis, dėliodama jas vienas ant kitų. Jos pagamintos iš plastmasės, iš viso šešios, visos skirtingų spalvų: purpu­rinė katė, geltona žvaigždė, raudona širdis, mėlynas mėnu­lis, oranžinė beždžionė ir žalias deimantas. Kai buvau maža, mėgdavau su jomis žaisti, išpjaudavau šokoladinių sausainių ir imbierinių meduolių formas ir puošdavau geltonu ir baltu glajumi iš tūtelės.

- Maman? - paklausiau. - Ar gerai jautiesi?Kurį laiką ji neatsakė, tik žvelgė į mane, akys kaip visada

tamsios.- Tu jam pasakei? - galiausiai paklausė.Neatsakiau. Nereikėjo. Ji viską regėjo mano spalvose, kaip

ir aš jos. Norėjau patikinti, kad viskas gerai, kad jai neberei­kia man meluoti, nes dabar aš moku visokių dalykų, galiu padėti ja i...

- Na, dabar bent jau žinom, kodėl jis išvyko.

4 2 8

B O K Š T A S

- Manai, jis išvyko?Maman tik truktelėjo pečiais.- Negalėjo dėl to išvykti!Ji šyptelėjo pavargusi ir ištiesė segtuko lėlę, švytinčią

Permainų vėjo ženklu.- Tai tik lėlė, Maman, - pasakiau.- Nanu, maniau, tu manim pasitiki.Tada išvydau jos spalvas, vien liūdesio pilkuma ir nerimo

geltona, lyg senų laikraščių, laikomų palėpėje, kuriuos kažkas ketino išmesti. Galėjau matyti, ką Maman galvoja - bent jau nuotrupas - lyg versčiau minčių iškarpų albumą. Mano nuo­trauka, šešerių metų, sėdžiu šalia jos prie prekystalio chro­muotu viršumi, abi išsišiepusios lyg beprotės, tarp mūsų aukš­ta stiklinė tiršto karšto šokolado ir du maži šaukšteliai. Pasakų knyga su paveiksliukais, palikta atversta ant krėslo. Mano piešinys - du kreivi žmogeliukai, greičiausiai aš ir Maman, abu su šypsenom, plačiom it vasariniai arbūzai, stovi po saldi­niu medžiu. Aš žvejoju iš Rudžio laivo. Aš dabar, lekianti su Šlepete, bėganti kažko, ko niekada nepasieksiu, link...

Ir kažin kas - šešėlis - virš mūsų.Išgąsdino tai, kad matau ją tokią sunerimusią. Norėjosi ją

nuraminti, pasakyti, kad viskas gerai, kad iš tiesų juk niekas dar nėra prarasta, nes mes su Zozi viską sugrąžinsime...

- Ką sugrąžinsite? *- Nesijaudink, Maman. Aš žinau, ką darau. Šį kartą Ne­

laimė nenutiks.Jos spalvos plykstelėjo, bet veidas liko ramus. Nusišypsojo

man, prakalbo labai lėtai ir kantriai, taip kalba su Rosete.- Klausyk, Anuka. Tai labai svarbu. Turi papasakoti

man viską.

4 2 9

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

Dvejojau. Aš pažadėjau Zozi...- Patikėk manim, Anuka. Aš privalau žinoti.Tada pabandžiau jai paaiškinti apie Zozi sistemą ir apie

spalvas, ir apie vardus, meksikietiškus simbolius, ir apie Permainų vėją, ir apie mūsų pamokas Zozi kambaryje, apie tai, kaip aš padėjau Matildai ir Klodui ir kaip mes stengė­mės, kad šokoladinė pagaliau taptų pelninga, ir apie Rudį, ir apie segtukų lėles, ir apie tai, kad Zozi sakė, jog nėra tokių dalykų kaip Nelaimė, yra tik paprasti žmonės ir tokie žmo­nės kaip mes.

- Tu sakei, kad tikrų burtų nebūna, - priminiau. - Bet Zozi sako, kad reikia naudotis tuo, kas mums duota. Nereikia ap­simetinėti, kad esame tokios pat kaip visi. Mums nebereiktų daugiau slapstytis...

- Kartais slapstytis yra vienintelė išeitis.- Ne, kartais reikia priešintis.- Priešintis? - perklausė.Tada išpasakojau jai, ką padariau mokykloje ir ką Zozi kal­

bėjo apie vėjo pažabojimą ir panaudojimą, ir kad mums ne­reikia bijoti. O galiausiai papasakojau apie mudvi su Rosete, kaip mes prisišaukėme Permainų vėją, kad sugrąžintų Rudį ir mes galėtume būti šeima...

Tai išgirdusi ji krūptelėjo, lyg būtų nusideginusi.- O Tjeris? - paklausė.Na, jam teko pasitraukti. Maman turėjo pati suprasti.-Ju k nieko blogo nenutiko, ar ne? - pasitikslinau.Nebent...Gal ir nutiko, pagalvojau. Jeigu Rudis iš tikrųjų suklasto­

jo tą čekį, gal tai Nelaimė. Gal tai ir turi galvoje Maman sakydama, jog už viską tenka mokėti, ir net magiškas

4 3 0

B OK Š T AS

veiksmas visada sulaukia atoveiksmio, kaip ponas Gestinas moko per fiziką mokykloje...

Maman nusigręžė į virtuvės krosnį.- Gaminu karštą šokoladą. Gal norėtum?Papurčiau galvą.Ji vis tiek išvirė šokolado: sutarkavo į karštą pieną, pridėjo

muskato, vanilės ir kardamono ankštį. Buvo jau vėlu - vie­nuolika valandų - ir Rosetė ant grindų jau beveik miegojo.

Akimirką atrodė, jog viskas yra gerai, džiaugiausi, kad išsipasakojau, nes nekenčiu, kai reikia slėpti ką nors nuo Maman, galvojau, gal dabar, sužinojusi tiesą, ji daugiau ne- bebijos ir vėl galės būti Viana Rošė, ir sutvarkys viską, kad mes būtume laimingos...

Ji atsigręžė, ir supratau klydusi.- Nanu, būk gera. Paguldyk Rosetę į lovą. Pasikalbėsim

apie tai rytoj.Žvelgiau į ją.- Tu nepyksti? - paklausiau.Papurtė galvą, bet mačiau, kad pyksta. Veidas išbalęs ir

labai ramus, ir mačiau jos spalvas: raudona maišėsi su pykčio oranžine ir pilkai juodais siaubo dryžiais.

- Zozi dėl to nekalta, - pasakiau.Iš veido mačiau, kad ji taip nemano.- Tu jai nesakyk, gerai?- Eik į lovą, Nanu.Tai ir nuėjau, bet ilgai negalėjau užmigti, klausiausi vėjo

ir lietaus pakraigėje, stebėjau debesis ir žvaigždes, ir baltas Kalėdų šviesas, besiliejančias šlapiame lango stikle taip, kad netrukus nebegalėjau atskirti, kur tikros žvaigždės, o kur dirbtinės.

431

5

Penktadienis, gruodžio 21-oji

JAU L A B A I S E N I A I A Š N E Ž V E L G I A U Į A T E I T Į . A T S I T I K T I N I S

žvilgsnis, kibirkštis, lyg elektros iškrova nuo nepažįstamojo rankos - bet tik ne sąmoningai. Galiu atspėti, ką žmonės mėgsta, ir tiek. Jokių jų paslapčių žinoti nenoriu.

Tačiau šįvakar reikia vėl pabandyti. Anukos pasakoji­mas, nors ir neišsamus, privertė mane bent šitai suprasti. Sugebėjau išlikti rami, kol ji buvo čia, sudaryti iliuziją, kad viską galima sutvarkyti. O dabar aš girdžiu gruodžio vėją, ir Gerieji žmonės prie durų...

Iš Taro kortų jokios naudos. Jos man vis rodo tuos pačius dalykus, kad ir kiek maišyčiau, krinta tos pačios, tiktai kita tvarka.

Juokdarys; Mylimieji; Magas; Permaina.Mirtis; Pakaruoklis; Bokštas.Tad šį kartą naudoju šokoladą, to nebandžiau jau daugelį

metų. Bet šįvakar būtinai turiu kuo nors užsiimti, o gaminti triufelius labai paprasta, tai galiu daryti nežiūrėdama, ap­čiuopomis, vien iš kvapo ir garso nustatau tirpstančios šoko­lado masės temperatūrą.

432

BO K Š T A S

Žinot, tai savotiška magija. Motina ją niekino, sakė - ba­nalu, laiko gaišimas, bet tai mano magija, o savom priemo­nėm aš visada daugiau pasiekdavau negu jos. Be abejonės, jokie burtai nepraeina be pėdsakų, bet, manau, jau per toli nueita, kad dėl to jaudintumėmės. Klydau, bandydama ap­gauti Anūką, dar labiau - bandydama apgauti save.

Dirbau labai lėtai, pusiau užsimerkusi. Priešais save užuo­džiau įkaitusį varį, verdantis vanduo kvepia senatve ir meta­lu. Šie kaistuvai su manim jau daugybę metų, žinau jų for­mas, laiko paliktas įdubas, kai kur tamsiame apnaše ryškėja spindinčios mano rankų žymės.

Atrodo, kad viskas aplink pasidarė aiškiau ir ryškiau. Mano protas laisvas, ūžia vėjas, lauke saulėgrįžos mėnulis, vos po kelių dienų virsiantis pilnatimi, skrieja debesimis lyg buja per audrą.

Vanduo užverda, tik negalima virinti. J nedidelį keraminį indą sutarkuoju gabalą šokolado. Beveik akimirksniu pakyla kvapas, karčiojo šokolado kvapas tamsus lyg žemės. Tokios koncentracijos jis tirpsta lėtai; jame labai mažai riebalų, to­dėl į mišinį turiu pridėti sviesto ir grietinėlės, kad pasidarytų triufeliams tinkamos konsistencijos. Dabar jis kvepia istori­ja, Pietų Amerikos kalnais ir giriomis; nukirstais medžiais, ištryškusiais gyvasakiais ir stovyklos laužo dūmais. Kvepia smilkalais ir pačiuliais, juoduoju majų auksu ir raudonuoju actekų auksu, akmenimi, dulkėmis ir jauna mergaite su gė­lėmis plaukuose ir puodeliu pulke rankoje.

Tai svaigina; tirpdamas šokoladas ima žvilgėti; iš vario kaistuvo kyla garas, ir kvapas darosi intensyvesnis, skleidžia­si cinamonu, kvapiaisiais pipirais ir muskatu, tamsūs anyžių ir espreso kavos pustoniai, šviesesnės vanilės ir imbiero gai-

433

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

dos. Jau beveik ištirpęs. Švelni migla kyla iš indo. Turime patį tikriausią Theobroma, lakų dievų eliksyrą, ir garuose aš jau galiu įžiūrėti...

Mergaitė šoka su mėnuliu. Jai prie kojų triušis. Už jos sto­vi moteris, jos galva šešėlyje, akimirką atrodo, kad ji žvelgia į tris puses...

Garas darosi per tirštas. Šokolado negalima kaitinti labiau nei iki keturiasdešimt šešių laipsnių. Perkaitinsi, ir šokoladas susvils, bus ruožuotas. Liks per šaltas - pabals ir pasidarys dulsvas. Iš kvapo ir garų kiekio suprantu, kad artėjama prie pavojingos ribos. Nuimu varinį kaistuvą nuo ugnies, statau į šaltą vandenį keraminiame inde, tegul temperatūra nukrinta.

Vesdamas jis ima skleisti gėlių kvapą, našlaičių ir levan­dų papier puodré. Kvepia mano močiute, jei tokią turėjau, ir vestuvinėmis suknelėmis, rūpestingai sudėtomis į dėžes pa­lėpėje, ir puokštėmis po stiklu. Stiklą beveik galiu įžiūrėti: apskritas gaubtas, po kuriuo stovi lėlė, mėlynakė lėlė su rau­donu, kailiu pamuštu paltu, kuri man keistai primena kažin ką pažįstama...

Moteris pavargusiu veidu ilgesingai žvelgia į mėlynakę lėlę. Regis, kažkur anksčiau esu mačiusi jos veidą. Už jos stovi dar viena moteris, jos galva pusiau paslėpta išgaubto stiklo. Kažin kodėl atrodo, kad tą moterį pažįstu, bet jos veidą iškreipia gaubtas, tad ji gali būti bet kas...

Statau kaistuvą atgal į verdantį vandenį. Dabar jis turi įkaisti iki trisdešimt vieno laipsnio. Paskutinė galimybė išsiaiškinti, jaučiu, kaip dreba mano rankos, kai žvelgiu į tirpstantį šokoladą. Dabar jis kvepia mano vaikais: Rosete ir jos gimtadienio tortu, Anuka, sėdinčia krautuvėlėje, šešerių metų, plepančia, besijuokiančia ir rezgančia - ką?

434

B OK Š T AS

Festivalis. Didysis šokolado festivalis - su Velykų margučiais ir šokoladinėmis vištomis, ir popiežium iš baltojo šokolado...

Nuostabus prisiminimas. Tais metais mes susikirtome su Juoduoju vyru ir nugalėjome - mes pažabojome vėją, bent kuriam laikui...

Bet negalima pasiduoti nostalgijai. Išsklaidyk tamsaus pa­viršiaus garą. Bandyk dar kartą.

Mes „Le Rocher de Monmartre“. Stalas padengtas, čia visi mūsų draugai. Vėl kažkokia šventė - prie stalo matau Rudį, šypsosi, juokiasi su bugienių vainiku ant raudonų plaukų, glėbyje laiko Rosetę ir kelia taurę šampano...

Žinoma, tai tik svajonė. Dažnai mes matome tai, ką nori­me matyti. Akimirką jaučiuosi sukrėsta beveik iki ašarų...

Dar kartą braukiu ranka per garus.Vėl kažkokia šventė. Fejerverkai, žygiuoja orkestrai, ir žmo­

nės persirengę skeletais - Mirusiųjų diena, gatvėse šokantys vaikai ir popieriniai žibintai su išpieštais demonų veidais, cukrinės kaukolės ant pagaliukų, o gatvėmis traukia Santa Muerte su trimis veidais, žvelgiančiais į skirtingas puses...

Bet kaip tai susiję su manimi? Mes niekada nebuvom nuvykusios taip toli, į Pietų Ameriką, nors mano motina labai norėjo pamatyti šį kraštą. Mes net Floridoje nesame buvusios...

Ištiesiau ranką norėdama išsklaidyti garus. Kaip tik tada pamačiau ją. Minioje kokių devynerių mergytė nutriušu­siais plaukeliais, susikibusi rankomis su mama. Jaučiu, kad jos kitokios negu visi - kažkas jų odoje, plaukuose - į viską žvelgia truputį sutrikusios, su nuostaba: į šokėjus, demonus, išmargintas pinjatas ant ilgų karčių, su fejerverkais, prirai­šiotais prie uodegų...

435

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

Aš braukiu ranka virš šokolado paviršiaus. Pakyla smul­kios garų garbanėlės, dabar užuodžiu parako kvapą, pavo­jingą kvapą, vien dūmai, ugnis ir sumaištis...

Vėl regiu mergaitę, žaidžiančią su būreliu kitų vaikų gat­vėje, priešais tamsius mažos krautuvėlės langus. Virš durų kabo pinjata, pasakiškas raudonai, geltonai ir juodai dry­žuotas lyg tigras daiktas. Vaikai šaukia - Mušk! Mušk! - laidydami j ją pagalius ir akmenis. Bet mažoji mergaitė atsitraukia atgal. Kažkas yra krautuvėlės viduje, ji galvoja. Kažkas - labiau - viliojančio.

Kas ši mergaitė? Visai nežinau. Bet noriu sekti paskui ją j vidų. Ant durų kabo užuolaida, surišta iš ilgų įvairiaspal­vių plastiko juostų. Ji ištiesia ranką - jos riešą juosia plo­na sidabrinė apyrankė - atsigręžia atgal, ten vaikai vis dar bando numušti tigrinę pinjatą, tada neria pro užuolaidą į krautuvėlę.

- Tau nepatinka mano pinjata?Balsas sklinda iš kampo. Jis senos moters, močiutės, ne,

proproprosenelės - tokios senos, kad gali būti kokių šimto ar net tūkstančio metų, atrodo mažai mergaitei. Ji panaši j raganą iš pasakų knygos, visa raukšlėta, ir akys, ir sunertos rankos. Vienoje ji laiko puodelį, iš jo sklindantis keistas kvapas pasiekia mergaitę, jis toks stiprus, svaiginantis.

Aplink ant lentynų rikiuojasi buteliai, ąsočiai, puodai, in­dai iš moliūgų; nuo lubų karo džiovintos šaknys, skleisda­mos rūsio kvapą, visur pridegiota žvakių, jų šviesoje vaiposi ir šoka šešėliai.

Nuo viršutinės lentynos žemyn žvelgia kaukolė.Iš pradžių mergaitei pasirodo, jog kaukolė cukrinė, kaip

ir kitos karnavale, tačiau dabar ji nebėra tokia tikra. Priešais

4 3 6

B OK Š T AS

ją, ant prekystalio, guli juodas daiktas kokių trijų pėdų il­gio - gal kūdikio karsto dydžio.

Atrodo lyg dėželė iš papjė mašė, nudažyta nykia ir vieno­da juoda spalva, tik ant dangčio raudonai nupieštas ženklas - panašus j kryžių, bet ne visai toks.

Na, čia kažkokia pinjata, galvoja ji.Proprosenelė šypsosi ir tiesia jai peilį, visai buką, atrodo,

kad jis pagamintas iš akmens. Mergaitė smalsiai žvelgia į peilį, tada vėl į senutę ir jos keistą pinjatą.

- Atidaryk ją, - primygtinai ragina proprosenelė. - Atida­ryk ją. Ten viskas tavo.

Šokolado kvapas stiprėja. Jis pasiekia reikiamą tempera­tūrą, trisdešimt vienas laipsnis - slenkstis, kurio negalima peržengti. Garas tirštėja, vaizdas liejasi; skubiai nukeliu šo­koladą nuo ugnies ir stengiuosi grąžinti matytą vaizdą...

Atidaryk ją.Senatvės kvapas. O iš vidaus kažkas ją kviečia, ne balsu,

bet įkalbinėja, žada...Čia viskas tavo.Kas?Pirmas smūgis. Pinjata monotiniškai gaudžia, tarsi krip­

tos durys, lyg tuščia statinė, lyg kažkas daug didesnio nei ši juoda dėželė.

Antras smūgis. Ji skyla, per visą ilgį atsiveria plyšys. Mergaitė šypsosi, neaiškiai įžvelgdama viduje į foliją įvynio­tą lobį ir saldainius...

Jau beveik. Dar vienas smūgis...Galiausiai pasirodo vaiko motina, nustumia į šoną plasti­

kines užuolaidas ir žvelgia į vidų išplėstomis akimis. Šaukia ją vardu. Jos balsas aštrus. Mažoji mergaitė akių nepakelia,

437

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

per daug susidomėjusi juodąja pinjata, reikia tik vieno kirčio, ir ši atskleis savo paslaptis...

Motina vėl sušunka. Per vėlai. Vaikas per daug įsitraukęs į savo darbą. Senelė godžiai palinksta į priekį, beveik galima justi skonį, galvoja: sodrus lyg kraujo ar šokolado.

Akmeninis peilis krinta dusliai dunksteldamas. Plyšys plečiasi...

Ji galvoja: Aš priimta.

Išsisklaidė paskutinis garas. Šokoladas paruoštas tinkamai, gražiai žvilgantis ir maloniai traškus. Aš suprantu, kur esu ją mačiusi, tą mažą mergaitę su peiliu rankoje...

Pažinojau ją visą savo gyvenimą, ko gero. Vengėme jos dau­gybę metų, aš ir mano motina, bėgome lyg čigonės iš miesto į miestą. Esame ją sutikusios pasakose: ji ta Piktoji ragana meduolių namelyje; ji - Margasis fleitininkas; ji - Sniego karalienė. Kurį laiką pažinojome ją kaip Juodąjį vyrą - bet Gerieji žmonės turi tiek daug pavidalų, ir jų gerumas plinta tarsi didžiulis gaisras, skleisdamas melodiją, skambindamas permainas, viliodamas mus iš Hamelino, jis siunčia mums tas visas bėdas, galvotrūkčiais virstančias paskui tuos vilio­jančius raudonus batelius...

Pagaliau pamatau jos veidą. Tikrąjį jos veidą, dengiamą gyvenimo žavesio, permainingą lyg mėnuo ir alkaną, alka­ną - kai ji įžengia pro duris aštriais it durtuvas kulniukais ir stovi, stebėdama mane su spindulinga šypsena...

4 38

6

iPenktadienis, gruodžio 21-oji

KA I J ĖJAU, JI M A N Ę S L A U K Ė . N E G A L I U S A K Y T I , K A D L A B A I

nustebau. Šiomis dienomis tikėjausi reakcijos, tiesą sakant, ji pavėluota.

Laikas pagaliau išsiaiškinti. Aš per ilgai apsimetinėju rai­na katyte. Laikas parodyti ir plėšriąją savo pusę, susitikti su priešininke akis į akį jos valdose.

Radau ją virtuvėje, susisupusią į skarą, su puodeliu seniau­siai atvėsusio šokolado. Buvo jau po vidurnakčio, lauke vis dar lijo, tvyrojo kažin koks degėsių kvapas.

- Labas, Viana.- Labas, Zozi.Ji žiūrėjo į mane.Aš ir vėl priimta.

Jei ko nors ir gailiuosi pavogus šitiek gyvenimų, tai tik vieno: kad dažniausiai tuo užsiimdavau vogčiomis, kad mano varžovai niekada nesuvokė ir neįvertino savo žūties poezijos.

Mano motina - ne pati šviesiausia kibirkštis - vieną ar du kartus galėjo būt netoli tiesos, nors vargu ar ji bent akimir-

439

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

ką tuo išties patikėjo. Nors ir domėjosi okultizmu, ji tikrai nebuvo tokios lakios vaizduotės, kad beprasmius ritualus pa­keistų kuo nors rimtesniu.

Net Fransuaza Liaveri, kuri, būdama tokia išsilavinusi, galiausiai kažin ką, matyt, pastebėjo, buvo bejėgė suvokti, kaip visa tai elegantiška, kaip dailiai perimtas ir perdirbtas jos gyvenimas...

Ji nuolat būdavo šiek tiek nestabili. Kaip ir mano moti­na, iš baikščiųjų - natūralus grobis tokiems kaip aš. Dirbo antikos istorijos mokytoja, gyveno bute Sorbonos aikštė­je ir prisirišo prie manęs (kaip daugelis žmonių) iš karto, vos susitikome, ne visai atsitiktinai, per paskaitą Katalikų institute.

Jai buvo trisdešimt dveji, apkūnoka, linkusi į depresiją, ne­turinti draugų Paryžiuje, be to, buvo neseniai išsiskyrusi su draugu ir ieškojo mieste kambario draugės.

Atrodė idealu - susiradau veiklos. Pasivadinusi Mersedes Desmua, tapau jos gynėja, jos patikėtine. Kartu su ja žavė­jausi Silvija Plat. Pritariau dėl vyrų kvailumo ir domėjausi jos be galo kvailu moksliniu darbu apie moterų vaidmenį ikikrikščioniškame misticizme. Vis dėlto tai daryti aš su­gebu puikiai, po truputį ištraukiau visas jos paslaptis, puo­selėjau jos polinkį į melancholiją, o po to, kai atėjo laikas, pasiėmiau jos gyvenimą.

Aišku, neypatingas iššūkis. Tokių kaip ji pusė milijono: pieno baltumo veidais, bespalviais plaukais merginos, dai­liai rašančios, mokančios rengtis, nusivylimą slepiančios po akademizmo ir blaivaus proto kauke. Galima net sakyti, aš jai padariau paslaugą; buvojau pasirengusi, kai aš, norėdama padėti, pakišau dozę to, kas gana neskausminga.

4 4 0

B O K Š T A S

Paskui liko sukaišioti palaidus galus - atsisveikinimo rašte­lis, atpažinimas, kremavimas ir panašiai - tik tada galėjau at­sikratyti Mersedes, susirinkti, kas liko iš Fransuazos - banko duomenys, pasas, gimimo liudijimas - ir išleisti ją į vieną tų kelionių į užsienį, kurias ji nuolat planuodavo, bet taip ir ne- pasiryžo, o namie žmonės turbūt stebėjosi, kaip čia gali būti, kad moteris pradingo taip su visam ir be pėdsakų, nepalikda­ma po savęs nieko - nei šeimos, nei dokumentų, netgi kapo.

Po kiek laiko ji vėl pasirodė kaip anglų kalbos mokyto­ja Ruso licėjuje. Žinoma, tuo metu ji buvo beveik pamiršta, pasimetusi dokumentų stirtose. Taip jau yra, daugeliui žmo­nių niekas nerūpi. Gyvenimas juda pirmyn taip sparčiai, jog lengva užmiršti mirusįjį.

Aš stengiausi, kad ji nors pabaigoje suprastų. Maudų nuodai nepaprastai patogūs, vasarą šių augalų lengva gauti, ir auka tampa lengvai suvaldoma. Paralyžius sukausto per kelias minutes, paskui viskas paprasta, lieka daugybė laiko diskusijoms ir išdėstyti požiūrius - ar tiksliau, šiuo atveju požiūrį, nes Fransuaza, regis, negalėjo kalbėti.

Tiesą sakant, mane nuvylė. Norėjau pamatyti jos reakciją, kai viską paaiškinau, ir nors pritarimo nelaukiau, iš tokio proto ir erudicijos žmogaus tikėjausi šio to daugiau.

Bet išvydau tik nepatiklumą ir tą grimasą jos veide iš­pūstom akim - ir geresniais laikais nebuvo gražuolė, tad jei būčiau prietaringa, turbūt ji man sapnuotųsi, vis girdėčiau tą kosulį, kai ji beviltiškai stūmė nuo savęs gėrimą, kuris tiko Sokratui.

Neblogas būdas, pagalvojau. Bet išnaudotas mano varg­šelei Fransuazai, kuri, deja, tik kelios akimirkos prieš galą suvokė savo gyvenimo alkį. O aš ir vėl likau nepatenkinta. Ir

4 4 1

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

vėl viskas sekėsi pernelyg lengvai. Fransuaza netapo iššūkiu. Elementarus grobis tokiai kaip aš.

Tai mane atveda pas Vianą.Štai manęs verta priešininkė - ragana, ne kitaip, ir galin­

ga, nepaisant visų kvailų jos skrupulų ir kaltės jausmo. Ko gero, vienintelė manęs verta varžovė, kiek iki šiol yra tekę sutikti. Ir štai - ji laukia manęs su tuo tyliu suvokimu akyse, žinau, kad galų gale ji mane permato kiaurai, regi tikrąsias mano spalvas, ir nieko negali būti smagiau už tą pirmą tikro intymumo akimirką...

- Labas, Viana.- Labas, Zozi.Atsisėdau prie stalo priešais. Ji atrodė sušalusi, įsisupusi į

tą tamsų beformį savo megztinį. Išbalusios lūpos suspaus­tos, slepia neištartus žodžius. Nusišypsojau, ir jos spalvos sutvisko - keista, kokia meilė užplūdo dabar, kai peiliai jau pagaląsti.

Lauke stūgavo vėjas. Vėjas žudikas, pritvinkęs sniego. Miegantieji tarpuvartėse šią naktį mirs. Šunys kauks, durys trinksės. Jauni įsimylėjėliai žvelgs vienas kitam į akis ir pir­mą kartą tyliai suabejos savo priesaikom. Amžinybė - labai ilgas laikas, o dabar, baigiantis metams, Mirtis staiga ima atrodyti be galo arti.

Bet ar ne tam skirta ši žiemos šviesų šventė? Šis menkas iš­šūkis tamsos akivaizdoje? Jei norite, vadinkite ją Kalėdomis, bet mes su jumis žinome, kad ji daug senesnė. Už visų tų blizgučių, kalėdinių giesmių, džiugių naujienų ir dovanų slypi niūresnė ir daug žemiškesnė tiesa.

Tai neišvengiamos netekties metas; nekaltųjų aukojimo; baimės, tamsos, bergždumo, mirties. Actekai žinojo, žinojo

4 4 2

BO K Š T A S

ir majai, kad jų dievai toli gražu netrokšta pasaulio gelbėti, jie linkę naikinti, ir tik aukos kraujas galėtų nuraminti juos kuriam laikui...

Sėdėjom tylėdamos, tarsi senos draugės. Aš čiupinėjau savo apyrankės karulius, ji spoksojo į šokolado puodelį. Galiausiai ji pažvelgė į mane.

- Tai ką čia darai, Zozi?Ne itin originalu, bet - ei, jau pradžia.Nusišypsojau.- Aš - rinkėja, - atsakiau.- Šitaip tai vadini?- Kitokio žodžio nerandu.- Ir ką gi tu renki?- Nesumokėtas skolas. Neištesėtus pažadus.Kaip ir tikėjausi, ji nuo šių žodžių krūptelėjo.- Ką aš tau skolinga?- Pagalvokime, - šypsojausi. - Už darbo organizavimą,

kerus, burtus, gudrybes, apsaugą, šiaudų pavertimą auksu, blogos lemties nukreipimą, žiurkių išviliojimą iš Hamelino ir apskritai už tai, kad grąžinau tau gyvenimą... - Mačiau, jog rengiasi protestuoti, bet kalbėjau toliau. - Maniau, suta­rėme, kad sumokėsi man natūra.

- Natūra? - pasitikslino. - Nesuprantu.Be abejonės, ji viską suprato. Tai labai seni dalykai, puikiai jai

žinomi. Kaina už širdies troškimus yra tavo širdis. Gyvenimas už gyvenimą. Pasaulyje egzistuoja pusiausvyra. Per daug iš­tempsi guminę virvę, ir ši galų gale tėkštelės tau į veidą.

Galite vadinti tai karma, fizika, chaoso teorija, bet be šito krypsta atramos, svyra pagrindas, paukščiai krinta iš

443

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

dangaus, jūros virsta krauju ir, nespėjus nė susivokti, ateina pasaulio pabaiga.

Žinote, aš visai teisėtai galėčiau perimti jos gyvenimą. Šiandien buvau linkusi būti dosni. Viana Rošė turi du gyve­nimus - man reikia tik vieno. Gyvenimai lengvai pakeičia­mi, šiame pasaulyje tapatybės gali būti dalijamos lyg lošimo kortos, maišomos, permaišomos ir perdalijamos. Tik tiek ir prašau. Tavo gautų kortų. O tu esi man skolinga. Pati sakei.

- Tai kuo tu vardu? - paklausė Viana Rošė.Koks mano tikras vardas?Dievuliau, tai buvo taip seniai, kad jau beveik pamiršau.

O kas tas vardas? Nešioji lyg paltą. Išverti, sudegini, išmeti ir pasivogi kitą. Vardas nėra svarbu. Tik skola. Ir aš reikalauju ją grąžinti. Čia, dabar pat.

Lieka viena mažutė kliūtis. Ji vadinasi Fransuaza Liaveri. Kažkur skaičiuodama akivaizdžiai būsiu įvėlusi klaidą; kaž­ką pražiopsojau tvarkydamasi iš pagrindų, nes šis vaiduoklis niekaip nenori palikti manęs ramybėje. Kiekvieną savaitę ji atsiranda laikraščiuose - ne pirmuose puslapiuose, dėkui Dievui, bet nepaisant to, mieliau apsieičiau be viešumo, o šios savaitės straipsnyje pirmą kartą užsimenama ir apie žmogžudystę, ir apie elementarų sukčiavimą. Be to, miesto skelbimų lentose ir ant žibintų stulpų randasi skelbimų su jos atvaizdu. Aišku, dabar aš visiškai j ją nepanaši. Bet paly­ginę banko ir apsaugos vaizdo kamerų nufilmuotą medžiagą jie vis dėlto gali pavojingai priartėti, šiame derinyje užtektų kokios nors atsitiktinės smulkmenos, ir visi gerai apgalvoti mano planai žlugs.

Man reikia dingti - ir kuo greičiau - ir geriausia būtų su­vis palikti Paryžių (tam kaip tik reikalinga tu, Viana).

4 44

BOK Š T AS

Štai kur didžiausia problema. Matai, Viana, man čia pa­tinka. Neįsivaizdavau, kad paprasta šokolado krautuvėlė gali teikti tiek džiaugsmo ir tiek naudos. Bet man patinka ši vie­ta, kaip ji pasikeitė, aš suvokiu jos galimybes, ko tu niekada nesugebėjai.

Tau ji tėra slėptuvė. Man ji - uragano akis. Čia galime būti kaip Hurakanas - galime kelti sumaištį, keisti gyveni­mus, naudotis savo galia - o tai, jei gerai pagalvoji, jau visai naujas gyvenimas, - žinoma, ir pinigų užsidirbti galime, ši­tam vartotojų pasaulyje tai visada naudinga...

Kai sakau, mes...Aišku, turiu galvoje save.- Bet kodėl Anuka? - jos balsas skambėjo šaižiai. - Kodėl

į visa tai įvėlei mano dukterį?- J i man patinka, - paaiškinau.Metė pašaipų žvilgsnį.- Patinka? Tuja pasinaudojai. Papirkai ją. Privertei patikė­

ti, kad esi jos draugė...- Aš bent visą tą laiką su ja elgiausi garbingai.- O aš ne? Aš jos motina... - nutraukė.- Šeimą renkiesi pats, - nusišypsojau. - Žiūrėk, kad ji ne­

pasirinktų manęs.Kurį laiką ji mąstė. Atrodė gana rami, bet jos spalvose

įžvelgiau nerimą, sielvartą ir sutrikimą, ir dar kažin ką - kažkokį suvokimą, kas man visai nepatiko.

Galiausiai prabilo:- Turėčiau paprašyti, kad išvyktum.Šyptelėjau.

- Gal pabandyk? Arba iškviesk policiją, o dar geriau - pra­nešk Socialinei tarnybai. Neabejoju, tau pasiūlys visą įmano-

445

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

mą paramą. Greičiausiai jie vis dar saugo tavo duomenis iš Reno - ar tai nutiko Lavezuose?

Ji nutraukė:- Ko konkrečiai tau reikia?Išklojau tiek, kiek jai reikėjo žinoti. Laiko visai netu­

riu - bet šito ji žinoti negali. Negali žinoti ir apie vargšę Fransuazą, kuri netrukus atgims kaip kažkas kitas. Bet ji jau žino, kad esu priešas; jos akys buvo vaiskios ir šaltos, viską suprantančios, nusijuokė su panieka (gal net kiek isteriškai), kai išdėsčiau savo ultimatumą.

- Reikalauji, kad aš išvykčiau? - paklausė.- Na, - bandžiau paaiškinti protingai, - ar Monmartras

toks didelis, kad čia išsitektų dvi raganos?Jos juokas skambėjo lyg dūžtantis stiklas. Už lango vėjas

ūkė nykią savo dainą.- Jei manai, kad susikrausiu daiktus ir spruksiu vien dėl to,

kad man už nugaros surezgei kelis niekšiškus darbelius, teks labai nusivilti, - pareiškė. - Zinai, ne tu pirma šitai bandai. Buvo toks kunigas...

- Žinau, - pasakiau.- Tai ką?Ak, kaip puiku. Patinka man tokia gynyba. Kaip tik šito

aš ir tikėjausi. Asmenybes pagrobti lengva. Per gyvenimą esu tiek daug jų atėmusi. Bet susidurti su kita ragana jos pačios namuose, kai galima rinktis ginklus, ir bandyti pasi­imti jos gyvenimą, prisegti jį prie savo apyrankės greta juodo karsto ir sidabrinių batelių...

Ar dažnai gali pasitaikyti tokia proga?Daviau sau tris dienas, ne daugiau. Trys dienos iki per­

galės arba pralaimėjimo. Paskui viso gero, labos nakties,

4 4 6

B OK Š T AS

iškeliauju j žalias ir naujas ganyklas. Laisva dvasia, ir visa kita. Keliauju, kur vėjas mane neša. Pasaulis platus, pilnas galimybių. Esu tikra, rasiu ką nors, kas taps iššūkiu mano sugebėjimams.

Tačiau kol kas...- Klausyk, Viana, lauksiu tris dienas. Kol baigsis šventė.

Susikrauk daiktus, pasiimk, ką gali, aš tau netrukdysiu. Jei pasiliksi, aš už pasekmes neatsakau.

- Kodėl? Ką tu gali padaryti? - paklausė.- Galiu susirinkti viską, po truputėlį. Tavo gyvenimą, tavo

draugus, tavo vaikus...Suakmenėjo. Be abejonės, tai silpna jos vieta. Tie vaikai -

ypač mūsų mažoji Anuka, jau dabar tokia talentinga...- Aš niekur nevyksiu, - pareiškė.Puiku. Tokio atsakymo aš ir laukiau. Niekas taip lengvai

neatiduoda savo gyvenimo. Net ir baugščioji Fransuaza pa­baigoje šiek tiek priešinosi, iš tavęs tikiuosi daug daugiau. Turi tris dienas pasiruošti gynybai. Tris dienas, kad nuram- dytum Hurakaną. Tris dienas, kad taptum Viana Rošė.

Aišku, jeigu aš pirma to nepadarysiu.

7

Šeštadienis, gruodžio 22-oji

KOL B A IG SIS Š V E N T Ė . KĄ JI T U R I GALVOJE? A I Š K U , D A B A R ,

kai mums virš galvų pakibo tokia neįtikėtina grėsmė, apie jokias šventes negali būti nė kalbos. Tokia buvo pirmoji mintis, kai Zozi nuėjo miegoti ir likau viena vėstančioje vir­tuvėje apgalvoti savo gynybos plano.

Visos nuojautos kuždėjo, kad reikia mesti ją lauk. Žinau, sugebėčiau; bet vien pagalvojus, kaip tai paveiktų mano pir­kėjus, - jau nekalbu apie Anūką, - tampa aišku, jog to pada­ryti neįmanoma.

O dėl pokylio - ką gi. Man jokia paslaptis, kad per ke­lias paskutiniąsias savaites ši šventė įgavo gerokai rimtesnę prasmę, nei kas galėtų įsivaizduoti. Anūkai ji - mūsų šven­tė, vilties išraiška (gali būti, jog mes abi vis dar puoselėjam amžinąją svajonę, kad Rudis sugrįš ir viskas stebuklingai prasidės iš naujo).

O dėl klientų - ne, mūsų draugų...Per kelias paskutiniąsias dienas tiek visko pridovanota,

prinešta maisto, vyno, papuošimų advento nameliui, pati Kalėdų eglutė padovanota floristės, kuriai dirba mažoji Alisa; šampanas ponios Liuzeron, taurės ir indai gauti iš

4 4 8

B OK Š T AS

Niko restorano, sveika mėsa - Žano Luiso ir Popolio, įtariu, kad už ją atsiskaitė meilikaudami tiekėjo žmonai ir nupiešę jos portretą.

Net ir Loranas šį tą atnešė (nesiginčysiu, daugiausia cuk­raus gabaliukų), ir taip gera vėl jaustis bendruomenėje, jaus­tis priimtai, būti dalimi kažko didesnio, ne tik mažo būre­lio aplink stovyklos laužą, kurį pačios ir susikūrėme. Visad manydavau, kad Monmartras - labai nejauki vieta, čia gy­venantys žmonės šiurkštūs ir visus niekinantys, apimti to savo Vieux Paris snobizmo ir nepasitikėjimo svetimais. Bet dabar jau įžvelgiu širdį po grindinio akmenimis. Bent jau šito mane išmokė Zozi. Zozi, kuri taip puikiai vaidina mano vaidmenį, kaip kadaise aš pati.

Mano motina mėgdavo sekti tokią pasaką. Kaip ir visos jos pasakos, ši buvo apie ją pačią - faktas, kurį supratau per vėlai, kai abejonės, kamavusios mane ilgus mėnesius, artėjant jos mirčiai, tapo nepakeliamos, ir leidausi ieškoti Silvianos Kajų.

Tai, ką išsiaiškinau, patvirtino klejojančios motinos kal­bas paskutinėmis dienomis. Tu pats renkiesi šeimą - sakė, ir ji pasirinkus mane, pusantrų metų ir kažin kaip priklausančią jai - tarsi siuntinį, pristatytą neteisingu adresu, kurio ji tei­sėtai galėjo reikalauti.

Ji nebūtų tavęs branginusi, kalbėjo. Ji buvo nerūpestinga. Ji tave apleido.

Bet ta kaltė persekiojo ją visuose žemynuose, kaltė, ilgai­niui virtusi baime. Tai buvo silpnoji mano motinos vieta - šita baimė, kaip tik ji visą gyvenimą vertė bėgti. Baimė, kad kas nors gali mane atimti. Baimė, kad vieną dieną aš suži-

449

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

nosių tiesą. Baimė, kad ji tada, prieš daugybę metų, suklydo, kad išviliojo nepažįstamąją iš jos gyvenimo ir galiausiai tu­rės už tai sumokėti...

Pasaka tokia.Našlė turėjo dukterį, kurią brangino labiau už viską pa­

saulyje. Jos gyveno trobelėje miške ir, nors neturtingos, bū­damos kartu jautė tokią laimę, kokios du žmonės dar nieka­da nėra patyrę ir jau niekada nepatirs.

Tiesą sakant, jos buvo tokios laimingos, kad apie tai iš­girdo netoliese gyvenusi Širdžių karalienė ir ėmė pavydėti, ir nusprendė gauti dukters širdį; nors turėjo tūkstantį myli­mųjų ir daugiau nei šimtą vergų, nuolat troško vis daugiau ir suvokė, jog niekad neras ramybės žinodama, kad kur nors yra bent viena širdis, dovanota kam nors kitam.

Taigi Širdžių karalienė patraukė tiesiai prie našlės trobe­lės, pasislėpusi tarp medžių ji pamatė dukterį, žaidžiančią vieną. Mat trobelė stovėjo tolokai nuo artimiausio kaimo ir čia nebuvo draugų, kurie galėtų su dukra žaisti.

Tada karalienė, kuri buvo visai ne karalienė, o galinga ra­gana, pakeitė savo išvaizdą, pasivertė mažu juodu kačiuku ir uodegą iškėlusi išlindo iš už medžių.

Ir visą dieną mergaitė žaidė su kačiuku, jis laigė ir gaudė virvagalius, ir karstėsi po medžius, glaustėsi prie jos miauk­damas, ėdė iš jos rankų ir, žinoma, buvo pats žaismingiau- sias ir gražiausias iš gražiausių katinėlis, kokį tik vaikas ga­lėtų matyti...

Bet net šitaip murkdamas ir glaustydamasis kačiukas ne­sugebėjo pavogti dukters širdies, ir atėjus vakarui, mergaitė grįžo namo, kur jos mama buvo padėjusi ant stalo vakarienę, o Širdžių karalienė išstaugė savo apmaudą naktyje ir išplėšė

45°

B OK Š T AS

širdis daugybei mažų naktinių padarėlių, bet nebuvo paten­kinta ir vaiko širdies geidė dar labiau nei anksčiau...

Todėl kitą dieną ji pasivertė gražiu jaunuoliu ir prigulė laukdama, kol našlės duktė ims ieškoti miške kačiuko. Duktė dar niekad nebuvo mačiusi jauno vyro, tiktai iš toli turgaus dienomis. O šis buvo nuostabus visomis prasmėmis - juodi plaukai, žydros akys, skaistus it mergelė, bet labai vyriškas - ir ji pamiršo katinėlį, jie vaikščiojo, kalbėjosi, juokėsi ir laks­tė abudu po mišką lyg rusvai gelsvi elniai rudenį.

Bet kai atėjo vakaras ir jis drįso nuvogti bučinį, dukters širdis vis tiek priklausė jos motinai, ir tą naktį Karalienė medžiojo elnius ir išpjovė jų širdis, surijo jas žalias - bet vis tiek buvo nepatenkinta ir labiau nei bet kada troško vaiko širdies.

Trečios dienos rytą ragana nebekeitė savo išvaizdos, bet slėpėsi netoli namelio ir stebėjo. Kol mergaitė išėjusi tuščiai ieškojo vakarykščio savo draugo, Širdžių karalienė nenulei­do akių nuo jos motinos. Stebėjo, kaip motina skalbia dra­bužius upelyje, ir suprato, kad sugebėtų tai padaryti geriau. Stebėjo, kaip motina tvarkėsi namelyje, ir suprato, kad tai padarytų geriau. Atėjus vakarui ji pasivertė pačia motina - toks pat šypsantis veidas, tokios pat švelnios rankos, - kai dukra grįžo namo, ją pasitiko dvi motinos...

Po galais, ką galėjo daryti motina? Širdžių karalienė gerai ją ištyrinėjo, kiekvieną judesį, visus įpročius nukopijavo taip tobulai, kad nebuvo galima atskirti. Viską, ką darė ji, ragana galėjo padaryti geriau, greičiau, daug tobuliau...

Motina ant stalo padėjo dar vieną lėkštę viešniai.-A š paruošiu vakarienę, - tarė Karalienė. - Žinau, ką tu

labiausiai mėgsti.

451

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

- Mes abi ruošime vakarienę, - pareiškė motina. - O tada mano duktė nuspręs.

- Mano duktė, - pataisė ragana. - Ir aš žinau kelią j jos širdį.

Na, motina buvo puiki kulinarė. Ir dar niekada nebuvo taip stengusis ruošdama vaišes - nei per Velykas, nei per Kalėdas. Bet ragana pasitelkė magiją, o jos kerai buvo labai stiprūs. Motina žinojo, ką duktė mėgsta - bet Karalienė ži­nojo, ką ji netrukus turėtų pamėgti, ir be jokio vargo per visą vakarienę nešė patiekalus ant stalo vieną po kito.

Pradėjo nuo žiemos sriubos, su meile išvirtos variniame puode iš blauzdikaulio, likusio nuo sekmadienio pietų...

O ragana atnešė skaidraus sultinio, išvirto su saldžiausiais jaunais svogūnėliais, pagardinto imbieru bei citrinžole, pa­tiekė jį su skrebučiais, tokiais traškiais ir smulkiais, kad, re­gis, tirpte tirpo burnoje...

Motina atnešė antrą patiekalą. Dešrelės ir bulvių košė su tiršta troškintų svogūnų tyre, įprastą valgį, kurį vaikas visa­da mėgo...

O ragana atnešė porelę putpelių, kurios visą gyvenimą buvo lesintos išnokusiomis figomis, dabar iškeptos, kimštos kaštonais ir foie gras' ir patiektos su granatų coulis"...

Motina jau ėmė pulti į neviltį. Ji atnešė desertą: purų obuolių pyragą, iškeptą pagal savo motinos receptą.

Bet ragana buvo paruošusi pièce montée: pastelinių spal­vų cukrinę svajonę iš migdolų, vasaros vaisių ir tešlos tarsi oro dvelksmas, kvepiantį rožėmis ir zefyrų kremu, patiektą Château d ’Yquem stikle...

* Ančių kepenėlėmis {pranc.).** Padažu, tyre {pranc.).

452

B OK Š T AS

Tada motina tarė: „Gerai, tu laimėjai", ir jos širdis ply­šo per pusę, pokštelėjusi it kukurūzų spragėsis keptuvėje. Ragana nusišypsojo ir siektelėjo savo grobio...

Bet duktė nepuolė jai į glėbį. Atvirkščiai, ji parpuolė ke­liais ant grindų.

- Mama, nemirk. Aš žinau, kad čia tu.Širdžių karalienė suklykė iš įniršio, supratusi, kad net ir

dabar, šią triumfo akimirką, vaiko širdis vis tiek jai nepri­klauso. Ji rėkė taip garsiai ir taip piktai, kad jos galva spro­go tarsi mugės balionėlis, ir apimta pražūtingos rūstybės Širdžių karalienė virto niekieno karaliene.

O pasakos pabaiga...Na, ji priklausydavo nuo mano motinos nuotaikos.

Kartais mama lieka gyva ir su dukra gyvena dviese trobelė­je miške per amžius. Juodesnėmis dienomis motina miršta ir vaikas lieka vienas su savo širdgėla. Yra dar ir trečia pa­baiga: apgavikė paskutinę akimirką numato, jog motinos širdis plyš, ir pati susmunka, taip ištraukdama iš vaiko am­žinos meilės priesaiką, o tikroji motina stovi nuošalyje ne­galėdama pratarti nė žodžio, atstumta ir bejėgė, kai ragana pradeda puotą...

Niekada nesekiau šios pasakos Anūkai. Ji kėlė man siaubą tada, kelia ir dabar. Pasakose mes randame tiesos, ir nors niekas ne pasakoje dar nėra miręs plyšus širdžiai, Širdžių ka­ralienė atrodo labai reali, tik ne visada šiuo vardu vadinama.

Mudvi su Anuka esame ją sutikusios. Ji yra vėjas, kylantis keičiantis metams. Ji yra tas plojimų garsas. Ji yra gumbas tavo motinos krūtyje. Ji - tas bereikšmis tavo dukters žvilgs­nis. Ji yra katės kniaukimas. Ji išpažintyje. Ji slepiasi juodo­joje pinjatoje. Bet labiausiai ji yra paprasčiausia Mirtis, pati

453

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

galingoji senė Miktekačihuatlė, Santa Muerte, Širdžių rijikė, pati baisiausia iš Gerųjų žmonių...

Atėjo laikas vėl su ja susigrumti. Susirinkti ginklus - to­kius, kokius turiu, - atsistoti ir kautis dėl gyvenimo, kurį mes susikūrėme. Bet tam aš privalau tapti Viana Rošė, jei tik pavyks ją vėl rasti. Viana Rošė, kuri pasipriešino Juodajam vyrui per Didįjį šokolado festivalį. Viana Rošė, kuri žino, kas ką mėgsta labiausiai. Prekiautoja saldžiomis svajonėmis, mažomis pagundomis, amuletais, pokštais, nedidelėmis silpnybėmis ir kasdieniškais burtais...

Kad tik spėčiau laiku ją surasti.

Šeštadienis, gruodžio 22-oji

N A K T Į G R E I Č I A U S I A I S N IG O . D A B A R LIKĘS P L O N A S S L U O K S -

nelis, vos ne akimirksniu virstantis pilka koše. Bet nors jau pradėjo. Netrukus sniego bus daugiau. Matyti iš debesų: Kalvos papėdėje debesys tokie sunkūs ir tamsūs, kad beveik liečia bažnyčios smailes. Debesys tik atrodo lengvesni už orą, o iš tikrųjų, kaip sako Žanas Lu, viename debesyje gali būti tiek vandens, kad svertų milijonus tonų; vadinasi, ten, aukštai, kabo visa daugiaaukštė stovėjimo aikštelė, pilnutėlė mašinų, tik ir laukianti kada galės kristi - šiandien ar rytoj, mažomis smulkiomis snaigelėmis.

Ant Kalvos jau įsilingavo Kalėdos. „Chez Eugène" terasoje sėdi storas Kalėdų Senelis, geria café-crème ir gąsdina vaikus. Pasirodė ir būrys menininkų, tiesiai prieš bažnyčią himnus ir kalėdines giesmes groja nedidelė kolegijos studentų grupė. Susitariau šįryt susitikti su Žanu Lu, o Rosetė norėjo pažiū­rėti į prakartėlę (vėl), tad išsivedžiau ją trumpam pasivaikš­čioti, kol Maman dirbo, o Zozi buvo išėjusi apsipirkti.

Nė viena neužsiminė apie tai, kas nutiko praėjusią naktį, bet šį rytą abi atrodė normaliai, taigi, spėju, Zozi viską iš­aiškino. Maman vilkėjo raudonąją savo suknelę, tą, su kuria

8

i

455

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

visada gerai jaučiasi, kalbėjo apie receptus, viskas atrodė taip smagu ir kaip turi būti...

Žanas Lu laukė Tertrė aikštėje, kai galiausiai pasirodžiau ten su Rosete. Su Rosete visada užtrunki ilgiau - apsiaustas, batai, kepurė ir pirštinės, tad kai atėjom, jau buvo beveik vienuolika. Žanas Lu atsinešė savo fotoaparatą - didįjį, su specialiu objektyvu - ir fotografavo pro šalį einančius žmo­nes: užsieniečius turistus, prakartėlę stebinčius vaikus, sto­rąjį Kalėdų Senelį, rūkantį cigarą...

- Sveika! Čia tu!Tai Žanas Luisas su savo bloknotu, bandantis pakabinti

turistę merginą. Žinot, jas renkasi pagal rankines - jo kai­nos labai įvairuoja, dažniausiai priklauso tik nuo rankinės formos, ir jis visada atpažįsta klastotę.

- Klastotės niekada nesumoka, - sako jis. - Bet parodykit man „Louis Vuitton“, ir aš jos nepaleisiu.

Žanas Lu juokėsi, kai jam tai papasakojau. Rosetė irgi juokėsi, nors abejoju, ar ką suprato. Jai patinka Žanas Lu ir jo fotoaparatas. Paveikslas, rodo dabar, jį pamačiusi. Ji turi galvoje skaitmeninį fotoaparatą, aišku; jai patinka pozuoti nuotraukoms ir iš karto matyti jas mažoje dėželėje.

Tada Žanas Lu pasiūlė nueiti į kapines, pasižiūrėti, kas liko iš praėjusios nakties sniego, taigi nusileidome funiku­lieriumi ir patraukėm Kolenkūro gatve.

- Ar matai kates, Rosete? - paklausiau, kai stovėdami ant metalinio tilto žvelgėme žemyn į kapines.

Matyt, kažkas jas šėrė, nes buvo susirinkę pora tuzinų, tu­pėjo aplink įėjimą, kur žemesnė kapinių pakopa leidžiasi di­delės apskritos gėlių klombos link, nuo kurios tarsi kompaso rodyklės šakojasi ilgos tiesios kapų alėjos.

4 5 6

B OK Š T AS

Nulipome laiptais j Raselės alėją. Ten, apačioje, tamsu, nes virš galvos tiltas ir sunkūs slegiantys debesys. Žanas Lu buvo sakęs, kad čia turėtų būt daugiau sniego, ir jis neklydo - ant visų kapų bolavo baltos beretės - tik šlapios ir kiaurai skylėtos, buvo aišku, kad ilgai neišsilaikys. Bet Rosetei pa­tinka sniegas; ji vis spaudžia jo gniūžteles tarp pirštų ir tyliai juokiasi, kai jos išnyksta.

Tada ir pamačiau jį, mūsų laukiantį. Aš net nelabai nu­stebau. Sėdi labai tyliai prie Dalidos kapo, lyg išdrožta fi­gūra, visas pilkas, tik balkšvas kvapo kamuolėlis rodo, kad išvis gyvas.

- Rudi! - šūktelėjau.Jis šyptelėjo man.- Ką tu čia veiki?- Na, ačiū už malonų sutikimą, - nusišypsojo Rosetei ir

kažką išsitraukė iš kišenės. - Su gimtadieniu, Rosete, - tarė.Tai buvo švilpukas, išdrožtas iš vientiso medžio gabalėlio

ir nupoliruotas iki šilkinio blizgesio.Rosetė paėmusi įsikišo į burną.- Ne tuo galu. Šitaip.Parodė, pūstelėjęs į kiaurymę. Pasigirdo aukštas yyyp,

daug garsesnis, nei galėjai tikėtis, o Rosetės veide nušvito didelė laiminga šypsena.

- Jai patinka, - nusprendė Rudis. Pažvelgė į Žaną Lu. - O tu turbūt fotografas.

- Kur buvai visą tą laiką? - paklausiau. - Žmonės tavęs ieškojo.

- Žinau, - atsakė. - Todėl ir pasirodžiau.Pakėlė Rosetę ir pakuteno. Ji ištiesė ranką siekdama jo

plaukų.

457

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

- Surimtėk, Rudi, - susiraukiau. - Čia buvo policija, ir visa kita. Jie sako, kad tu suklastojai čelq. Aš jiems aiškinau, jog tai klaida, kad tu nė už ką tokio dalyko nepadarytum...

Gal toks apšvietimas ar dar kas, bet nemačiau, kaip re­aguoja į tuos žodžius. Gruodžio šviesoje, kai anksti įžie­biamos gatvių lempos ir tos sniego draiskanos ant akmenų, viskas atrodė dar tamsiau. Šiaip ar taip, aš negalėjau įžiūrėti. Jo spalvos švytėjo labai neryškiai, negalėjau suprasti, ar jis išsigandęs, ar piktas, o gal net nustebęs.

- Ar Viana taip galvoja?- Aš nežinau.- Stebuklas, kaip ji manimi tiki, ar ne? - Jis liūdnai pur­

tė galvą, bet įžiūrėjau, kad šypsosi. - Girdėjau, vestuvės at­šauktos. Negaliu sakyt, jog dėl to man plyštų širdis.

- Tu gal koks šnipas, - nustebau. - Kaip taip greitai viską sužinojai?

Jis gūžtelėjo.- Žmonės kalba. Aš klausausi, - paaiškino.- Tai kur dabar gyveni? - paklausiau.Ne motelyje, tą jau žinau. Bet atrodė jis dar baisiau, jei tai

įmanoma, nei tada, kai matėmės paskutinį kartą: išbalęs ir nesiskutęs, ir labai pavargęs. Ir vėl jį suradau čia...

Žmonės nakvoja kapinėse. Sargas apsimeta, kad nemato, jei tik jie nekelia netvarkos, bet kartais galima rasti paslėptą antklodę ar seną katiliuką, arba šiukšliadėžę, prikištą kuro to vakaro laužui, arba tvarkingą mažą krūvelę skardinių, paslėp­tą viduje kokios nors koplyčios, kurios jau niekas nebenaudo­ja, ir kartais naktimis, taip pasakoja Žanas Lu, galima matyti kokį pustuzinį mažų lauželių įvairiose kapinių vietose...

- Tu čia miegi, ar ne? - paklausiau.

458

BO K Š T A S

- Aš miegu savo laive, - atsakė Rudis.Bet jis melavo, iš karto supratau. Ir netikėjau, kad turi lai­

vą. Jei turėtų, nestovėtų dabar čia ir nebūtų gyvenęs Kliši gatvėje. Bet Rudis nieko nekalbėjo, jis toliau žaidė su Rosete, kuteno ją ir juokino, o Rosetė su naujuoju švilpuku vis pūs­čiojo tokį skystą yyyp ir juokės be garso, kaip ji įpratusi, iš­žiojusi burną plačiai it varlė.

- Tai ką dabar žadi daryti? - paklausiau.- Na, pirmiausia Kūčių vakarą esu pakviestas į šventę. Ar

jau pamiršai? - Nutaisė Rosetei miną, ši juokėsi, užsidengusi veidą rankomis.

O aš jau maniau, kad Rudis šito rimtai nevertina.- Tu ateisi? - paklausiau. - Manai, tai saugu?- Aš juk pažadėjau, tiesa? - atsakė. - Beje, ruošiu jums

staigmeną.- Dovaną?Jis šyptelėjo.- Palauk ir pamatysi.Miriau iš noro papasakoti Maman, kad buvau sutikusi

Rudį. Bet po vakar vakaro supratau, jog turiu būti atsargi. Yra dalykų, apie kuriuos dabar truputį baisu pasakoti, — o jeigu supyks arba nesupras.

Su Zozi, aišku, viskas kitaip. Mes kalbamės apie visokiau­sius reikalus. Jos kambaryje apsiaunu raudonuosius savo ba­telius, mes sėdime ant jos lovos, kailine antklode užsikloju­sios kelius, ir ji man pasakoja istorijas apie Kecalkoatlį, Jėzų, Ozirį, Mitrą ir Septynias aras - tokias pasakas man sekdavo Maman, bet dabar ji nebeturi tam laiko. Greičiausiai mano, kad aš per didelė pasakoms. Ji amžinai man kartoja, kad turėčiau suaugti.

459

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

Zozi sako, jog suaugimas per daug sureikšminamas. Ji visai nenori turėti namų. Yra tiek daug vietų, kurių ji dar nematė. Ir dėl nieko jų neatsisakytų.

- Net dėl manęs? - paklausiau šįvakar.Nusišypsojo, bet man pasirodė, kad truputį dėl to nu­

siminė.- Net dėl tavęs, mažoji Nanu.- Bet tu neiškeliausi, - tariau.Ji truktelėjo pečiais.- Pažiūrėsim.- Pažiūrėsim?- Na, pirmiausia viskas priklauso nuo tavo motinos.- Kaip tai?Ji atsiduso.- Nenorėjau tau pasakoti, - prabilo. - Bet mudvi su tavo

mama... mes pasikalbėjom. Ir nutarėme - na, jinai nutarė - kad man, ko gero, laikas išvykti.

- Išvykti? - nepatikėjau.- Vėjai keičiasi, Nanu.Tokius žodžius būtų galėjusi pasakyti Maman, jie aki­

mirksniu priminė man Lavezus, ir tą vėją, ir Geruosius žmones. Bet šįkart nesileidau į prisiminimus. Galvojau apie Ehekatlį, Permainų vėją, ir regėjau, kas nutiktų, jeigu mus paliktų Zozi: tuščią jos kambarį, dulkes ant grindų, viskas vėl kaip visada, paprasta šokolado krautuvėlė, niekuo neiš­siskirianti. ..

- Negali, - pareiškiau karštai. - Mums tavęs reikia čia.Ji papurtė galvą.-Jum s reikėjo manęs. Bet pažvelk dabar į save - verslas

klesti, tu susiradai daugybę draugų. Jums manęs nebe-

4 6 0

B OK Š T AS

reikia. O man... Man reikia judėti pirmyn. Lėkti su šiuo vėju, kur jis nuneš.

Mane persmelkė siaubinga mintis.- Tai dėl manęs, ar ne? - paklausiau. - Dėl to, kuo mudvi

čia užsiimdavom. Dėl mūsų pamokų, segtukų lėlių ir visa kita. Ji bijo, kad jei pasiliksi, vėl atsitiks Nelaimė...

Zozi gūžtelėjo.- Nemeluosiu. Nesitikėjau, kad ji galėtų būti tokia

pavydi...Pavydi? Maman f- Na, žinoma, - kalbėjo Zozi. - Prisimeni, kadaise ji buvo

tokia kaip mes. Galėjo keliauti, kur panorėjusi. Bet dabar ji turi kitų pareigų. Ji nebegali daryti, ką užsigeidusi. Ir kas kartą, kai žvelgia į tave, Nanu, - na, greičiausiai tu jai per daug primeni viską, ko jai teko atsisakyti.

- Bet taip neteisinga!Zozi nusišypsojo.- Niekas ir nesako, kad teisinga, - pasakė. - Tai kontro­

lė. Tu augi. Tobulini savo įgūdžius. Sprūsti iš savo mamos valdžios. Ir jai dėl to neramu, ją tai gąsdina. Ji mano, kad aš tave iš jos atimu, duodama tai, ko ji pati nebegali tau suteikti. Todėl aš privalau išvykti, Nanu. Kol neatsitiko nieko tokio, dėl ko mes abidvi gailėtumėmės.

- O kaipgi šventė? - paklausiau.-Je i nori, kad dalyvaučiau, palauksiu jos. - Ji apglėbė

mane ir stipriai priglaudė. - Paklausyk, Nanu. Suprantu, tai nelengva. Bet noriu, kad turėtum tai, ko aš niekada netu­rėjau. Seimą. Namus. Savo vietą. Ir jeigu vėjui reikia aukos, tebūnie tai aš. Aš neturiu ko prarasti. Be to... - ji tyliai atsi­duso. - Nenoriu įsikurti vienoje vietoje. Nenoriu leisti savo

4 6 1

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

gyvenimo svarstydama, kas slypi už kitos kalvos. Anksčiau ar vėliau vis tiek būčiau išvykusi - tai kodėl ne dabar...

Ji užtraukė ant mūsų antklodę. Aš stipriai užsimerkiau, nenorėdama pravirkti, bet galugerklyje jaučiau gumulą, tarsi būčiau prarijusi visą nedidelę bulvę.

- Bet aš myliu tave, Zozi...Nemačiau jos veido (visa dar buvau užsimerkusi), bet paju­

tau jos atodūsį, ilgą ir gilų - tarsi išleistų orą, kuris ilgą laiką buvo aklinai uždarytas dėžėje arba po žeme.

- Aš irgi myliu tave, Nanu, - pasakė.Taip mes sėdėjom ilgai lovoje, susisupusios į antklodę.

Lauke vėl pakilo vėjas, ir aš džiaugiausi, kad čia, ant kalvos, nėra medžių, nes jaučiausi taip, kad turbūt būčiau leidusi jiems virste virsti, jei tik šitaip galėčiau sulaikyti Zozi, bū­čiau leidusi vėjui pasiimti ką nors kitą.

9

4Sekmadienis, gruodžio 23-ioji

T I K R A S S P E K T A K L IS , G A L I U P A S A K Y T I . K I T A M E G Y V E N I M E

būčiau susikrovus turtus iš kino verslo. Žinoma, aš Anūką įtikinau, - abejonės sėklos sudygsta lengvai, - ir tai garan­tuoja man malonų Kūčių vakarą.

Nemanau, kad ji prasitartų ar kalbėtųsi apie tai su Viana. Mano mažoji Nanu slapukė, ji neskuba dalytis mintimis. O motina, be to, ją nuvylė, pamelavo bent kelis kartus, ir ga­liausiai varo lauk iš namų jos draugę...

Kai reikia, ji irgi sugeba apsimesti. Šiandien atrodo tru­putį užsisklendusi, nors abejoju, ar Viana tai pastebės. Per daug užsiėmusi pasiruošimais rytdienos šventei, kad ją nu­stebintų netikėtas dukters liūdesys ar susidomėtų, kur ši buvo visą dieną, kol ji kepė pyragus ir ruošė karštą vyną su prieskoniais.

Aš, žinoma, turiu savo darbų. Tik jie jokiu būdu nėra kulinariniai. Vianos burtai - tie, kuriais ji užsiima - mano skoniui pernelyg buitiški. Negalvok, jog nematau, ką darai, Viana. Namai pilni mažučių pagundų: rožėm kvepiantys skanėstai, stebuklai ir migdoliniai sausainiai. Ir pati Viana - su raudona suknia, raudona šilkine gėle plaukuose...

4 6 3

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

Ką mėgini apgauti, Viana? Ak, vargeli, juk aš tai sugebu daug geriau.

Pravaikščiojau beveik visą dieną. Reikėjo susitikti su žmo­nėmis, kai ką nuveikti. Šiandien atsikračiau visko, kas buvo likę iš paskutiniųjų mano gyvenimų, Mersedes Desmua, Emos Vindzor ir net Noelės Marselen. Tenka prisipažinti, buvo gana skausminga. Bet bagažo perteklius trukdo - be to, man jų nebereikės.

Dar reikėjo aplankyti vieną kitą žmogų. Ponią iš „Le Stendhal", su ja sekasi puikiai; Tjerį le Trėsė, kuris stebi šo­koladinę iš pašalės, tuščiai vildamasis pamatyti šmėstelint Rudį, ir patį Rudį, kuris iš nuomojamo kambario netoli ka­pinių išsikraustė į pačias kapines, dabar ten jam namus pa­keičia nedidelė laidojimo koplyčia.

Drįstu sakyti, ten gana patogu. Kapai įrengti tais laikais, kai turtingus numirėlius įkurdindavo tokioje prabangoje, apie kokią gyvieji vargšai nė nesvajodavo. O aš, nuolat mai­tindama jį dezinformacija, užuojauta, gandais, meilikavimu (jau nekalbu apie pinigus ir nuolatinį aprūpinimą savo pačios firminiais skanėstais), laimėjau jei ne pasitikėjimą ir meilę, tai bent garantiją, kad Kūčių vakarą jis pasirodys.

Radau jį kapinių gale, prie sienos, skiriančios jas nuo Žano le Mestro gatvės. Tai pats tolimiausias pakraštys nuo įėjimo būdelės, čia tarp komposto ir šiukšlių dėžių stūkso apdaužy­ti ir apleisti kapai, o benamiai valkatos renkasi aplink laužą, degantį metalinėje skardinėje.

Šiandien jų buvo koks pustuzinis, pasipuošę per dideliais paltais ir batais, tokiais baisiais ir suskilinėjusiais kaip ir jų rankos. Daugiausia senių - jaunieji gali užsidirbti pini­gų Pigalyje, kur jaunystė visada paklausi, - vieną kankino

4 6 4

B O K Š T A S

kosulys, kas minutę ar panašiai, prasidėjęs giliai plaučiuose, kosulys išsiverždavo lauk.

Jie žvelgė j mane abejingai, kai skyniausi kelią pro apleis­tus kapus nedidelio vyrų būrelio link. Rudis, kaip įprasta, sutiko mane be didelio džiaugsmo.

- Vėl tu.- Malonu, kad apsidžiaugei. - Padaviau jam paketą su

maistu: kava, cukrus, sūris, kelios dešrelės iš mėsinės už kampo, suvyniotos j blynus iš grikių miltų. - Šį kartą nesi- dalyk su katėmis.

- Ačiū. - Pagaliau malonėjo nusišypsoti. - Kaip Viana?- Gerai. Ji tavęs ilgisi. - Šiek tiek pasigerinau, visada su­

veikia.- O ponas Didingasis?-Jis trainiojasi aplink.Man pavyko įtikinti Rudį, jog kreipimasis į policiją tėra

Tjerio gudrybė, bandant palenkti Vianą į savo pusę. Smulkiai neaiškinau, kuo jį kaltino, bet leidau manyti, kad ši istorija jau baigta, nes pristigo įrodymų. Grėsmė tik viena, kalbėjau jam, kad Tjeris, apimtas apmaudo, iškraustys Vianą iš namų ir šokoladinės, jei ši per greitai ims rodyti savo palankumą Rudžiui, tad jam derėtų kurį laiką pakentėti, palaukti, kol dulkės nusės, ir leisti man viską Tjeriui paaiškinti.

Kol kas apsimetu tikinti jo laivu, prišvartuotu, kaip sako, Arsenalo uoste. Laivas (net išgalvotas) leidžia jam jaustis turtuoliu, pagarbos vertu vyru, kuris mums visiems daro paslaugą budėdamas netoliese ir saugodamas Vianą, o ne šiaip ima iš manęs labdarą maisto paketų ir smulkių mone­tų pavidalu.

- Buvai šiandien patikrinti laivo?

46 5

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

Papurtė galvą.- Gal vėliau.Dar vienas melas, kuriuo apsimetu tikinti. Kad jis kasdien

keliauja į Arsenalą patikrinti savo laivo. Be abejonės, aš ži­nau, kad nieko panašaus jis nedaro. Bet man patinka stebėti, kaip jis išsisukinėja.

-Je i Tjeris neateis į protą, - tariau, - guodžia mintis, kad Viana su vaikais kurį laiką galės pagyventi tavo laive. Bent jau kol susiras kitą vietą - tai šituo metų laiku nelengva...

Nuvėrė mane žvilgsniu.- Aš ne to noriu.Nusišypsojau pačia meiliausia šypsena.- Aišku, ne to, - sutikau. - Tiesiog malonu žinoti, kad

yra tokia galimybė, tik tiek. Ar rytojui jau pasiruošei, Rudi? Nereikia išskalbti drabužių?

Jis vėl papurtė galvą, stebiuosi, kaip jis iki šiol tveria. Aišku, už kampo yra savitarnos skalbykla, o Ganerono gat­vėje keli viešieji dušai. Ten greičiausiai jis ir nueina, pagalvo­jau. Turbūt kvaile mane laiko.

Bet man jo reikia - kol kas. Poryt jau bus visai nesvarbu. Tada jis galės keliauti nors skradžiai, kur tik nori.

- Dėl ko tai darai, Zozi?Sito yra klausęs ir anksčiau, su vis didėjančiu įtarumu, ku­

ris sulig kiekviena mano vilione vis stiprėja. Matyt, kai kurie vyrai jau tokie - nepasiduoda mano stiliaus kerams. Ir vis dėlto tai bjauru. Jis man tiek daug skolingas, o vos ne vos išspaudžia padėkos žodį...

- Zinai, dėl ko tai darau, Rudi, - atsakiau, leisdama savo balsui nuskambėti atšiauriau. - Tai darau dėl Vianos ir vai­kų. Dėl Rosetės, kuri nusipelno turėti tėvą. Dėl Vianos, kuri

4 6 6

B OK Š T AS

taip ir neatsigavo tavęs netekusi. Ir - prisipažįstu - dėl savęs, nes jei išvyks Viana, išvyksiu aš, o šokoladinė man jau ima patikti, tad nesuprantu, kodėl turėčiau išvykti.

Tai jį įtikino. Žinojau, kad įtikins. Tokie įtarūs tipai kaip Rudis nepasitiki niekuo, kas bent kiek panašu į altruizmą. Na, o galėtų - Rudis, vaizduojantis tokį savanaudį, kuris čia yra tik dėl to, jog tikisi sulaukti naudos, gal net savo dalies pelningame Vianos versle, ypač dabar, kai žino, jog Rosetė - jo vaikas...

J šokoladinę grįžau trečią valandą, jau buvo pradėję tem­ti. Viana aptarnavo pirkėją, nužvelgė mane dygiai, kai įėjau, nors pasisveikino gana maloniai.

Žinau, ką ji galvoja. Žmonėms patinka Zozi. Rodydama savo priešiškumą, Viana pakenktų tik sau pačiai. Be to, jai rūpi, ar tik savo vakarykščiais grasinimais aš nebandžiau iš­provokuoti jos stoti į kovą nepasirengus, kad per anksti at­skleistų savo spalvas ir vien dėl to netektų tvirto pagrindo.

Mūšis prasidės rytoj, ji galvoja. Sumuštinukai ir visokie nie­kučiai gana žavūs, kad priviliotų šventuosius. Juos ji rinksis kaip ginklą; kokia ji naivi, jei mano, kad aš atsakysiu tuo pačiu. Ta buitiška magija tokia nuobodybė, paklauskit bet kurio vaiko, pamatysite, - jiems daug labiau patinka pikta­dariai, o ne didvyriai iš jų skaitomų knygų, klastingos raga­nos ir alkani vilkai, o ne tyri vaniliniai princai ir princesės.

Anuka ne išimtis, patikėkit. Na, bet pagyvensim ir pama­tysim. Pirmyn, Viana. Keliauk prie savo puodų. Žiūrėk, ko pasieksi su ta buitiška magija, o aš renkuosi savo pačios recep­tą. Tradiciškai manoma, jog kelias į širdį veda per skrandį.

Bet man labiau patinka tiesesnis kelias.

4 6 7

A Š T U N T A D A L I S

Kalėdos

\

Pirmadienis, gruodžio 24-oji Kūčių diena, i i .j o val.

P A G A L IA U S N I N G A . S N I N G A JAU N U O PA T R Y T O . D I D Ž I U L Ė S

sunkios pasakų snaigės sukučiais sklendžia iš žiemiškos pa­dangės. „Sniegas pakeičia viskąa, kaip sako Zozi, - ir kerai jau pradeda veikti: krautuvėlės, namai bei stovėjimo aikšte­lių automatai stūkso it balti aptakūs sargybiniai, o sniegas vis krinta, pilkšvas švytinčio dangaus fone, ir Paryžius po truputį nyksta. Kiekvieną suodžių dribsnį, numestą tuščią butelį, traškučių pakelį, šuns išmatų krūvelę ar saldainio po­pierėlį sniegas perdirba ir paverčia kažkuo visai kitu.

Žinoma, iš tiesų taip nėra. Bet vis tiek atrodo, tarsi būtų, tarsi visi dalykai šįvakar iš tiesų galėtų pasikeisti, taptų tokie, kokie privalo būti, o ne vos pridengti regimybe lyg pigus pyragas cukraus glajumi.

Šiandien atsivėrė paskutinės advento namelio durelės. Už jų - prakartėlės vaizdelis: motina, tėvas ir kūdikėlis ėdžiose, na, nebe toks jau ir kūdikėlis, - sėdi plačiai šypsodamasis su geltona beždžionėle pašonėj. Rosetei paveikslėlis labai pa­tinka, man irgi... Bet vis dėlto truputį graudu, kad mano lė­lytė palikta kažkur svetainėje, kai šie trys švenčia sau vieni.

I

4 7 0

K A L Ė D O S

Kvaila, žinau. Nėra ko nusiminti. Juk šeimą renkiesi pats, kaip sako Maman, ir visai nesvarbu, kad Rudis nėra tikras mano tėvas ar kad Rosetė man tik įseserė, o gal ir visai ne sesuo...

Šiandien dirbausi maskaradinį kostiumą. Būsiu Raudon­kepuraitė, nes jai reikia tiktai raudono apsiausto su gobtuvu. Audinio atraiža iš labdaros parduotuvės, sena ponios Pusėn siuvamoji - ir baigta; Zozi man padėjo. Kaip pačios pasisiū­tas, kostiumas atrodo visai puikiai, prie jo dar yra krepšelis, puoštas raudonais kaspinais. O Rosetė bus beždžionėlė: vil­kės savo rudąjį kombinezonėlį su prisiūta uodega.

- O tu kuo persirengsi, Zozi? - paklausiau jos šimtąjį kartą.Šyptelėjo.

- Palauk ir pamatysi, - atsakė, - negadink staigmenos.

2

Pirmadienis, gruodžio 24-oji Kūčių diena. /5.00 val.

T Y L A P R I E Š A U D R Ą . K A I P T I K T O K I A N U O T A I K A T V Y R O

dabar, kai Rosetė viršuje paguldyta popiečio miegelio, o sniegas lauke glemžia viską lyg tykus besotis. Sninga be atvangos; sniegas praryja garsus, užmuša kvapus, vagia švie­są iš paties dangaus.

Dabar jis jau baigia užkloti Kalvą. Žinoma, čia nėra eis­mo, kuris trukdytų jam įsigalėti. Praeivių kepurės ir šali­kai apkrekėję sniego gurvoliais, o Švento Petro bažnyčios Monmartre varpų gausmas atsklinda, regis, iš taip toli ir taip dusliai, tarsi iš po kokio piktų kerų gaubto.

Per visą dieną beveik nemačiau Zozi. Turiu tiek darbo planuodama šiandienos pobūvį, taip sparčiai gaunu suktis tarp virtuvės, kostiumų ir klientų, kad nebuvo kada stebėti priešininkės, kuri tūno savo kambaryje niekaip neišsiduoda- ma. Kažin kada ji atskleis savo kortas?

Motinos balsas, tas pasakotojas už kadro, sako, kad tai atsitiks šiandien per šventinę vakarienę, visai kaip pasakoje apie našlės dukterį; bet man kelia nerimą, jog iki šiol ne­mačiau jos kam nors ruošiantis. Kad bent vieną keksiuką

472

K A L Ė D O S

būtų iškepusi. Nejau klystu? O gal Zozi kažkaip dumia akis, norėdama priversti mane atskleisti kortas? Juk žino, kokią pažeidžiamą mane tai padarytų. Nejaugi ketina visai nieko nesiimti, laukdama, kol pati prisišauksiu nelaimę, ir Gerieji žmonės netikėtai užgrius man ant galvos?

Nuo penktadienio nakties mes nekart atvirai nesusikir­tome, nors vis pastebiu jos pašaipius žvilgsnius ir vylin­gus man skirtus mirktelėjimus, kurių nemato niekas kitas. Žaisminga kaip visada, graži kaip visada, kaip visada styp­čioja ekstravagantiškais savo bateliais, tačiau man ji dabar panėši į savęs pačios parodiją: iš pažiūros tokia žavinga, o iš tiesų net pernelyg patyrusi, mėgaujasi savo žaidimu, nors tokių jau persisotinusi, - it pagyvenusi šliundra, persiren­gusi vienuole. Gal tas jos mėgavimasis ir žeidžia mane la­biausiai, - tai, kaip ji vaidina vieninteliam savo žiūrovui. Žinoma, ji juk nieko nepastatė ant kortos. O aš lošiu iš savo gyvenimo.

Dar kartą, paskutinį, išsitraukiu kortas.Juokdarys; Mylimieji; Magas; Permaina.Pakaruoklis\ Bokštas...Bokštas griūva. Jis svyra į tamsą, nuo jo viršaus dundė­

dami ritasi akmenys. Mažutės figūrėlės skeryčiodamos byra nuo parapeto į prarają. Viena figūrėlė vilki raudonai, - ar tik ten ne apsiaustas su gobtuvėliu?

J paskutinę kortą nežiūriu. Pernelyg daug kartų ją mačiau. Mano motina, amžina optimistė, aiškindavo ją labai įvairiai, tačiau man ta korta reiškia tik vieną dalyką.

Iš medžio raižinio dantis šiepia Mirtis; pavydi, bedžiaugs­mė, įdubakė, išbadėjusi - Mirtis nepasotinamoji, Mirtis ne­numaldomoji, Mirtis kaip mūsų prievolė dievams.

473

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

Lauke sniegas nugulė viską storu sluoksniu, ir nors jau lei­džiasi sutemos, žemė keistai švyti, tarsi gatvė ir dangus būtų susikeitę vietomis. Atrodo toli gražu ne taip kaip dailutis pa­veiksliukų sniegelis advento namelyje, bet Anūkai patinka, ir ji vis prasimano kokią dingstį išpulti į gatvę. Kaip tik dabar ji lauke; pro savo langą matau ryškią jos figūrėlę toje grasio­je baltumoje. Iš čia, kur aš stoviu, ji atrodo visai mažutė, - mergaičiukė, pasiklydusi girioje. Absurdas, žinoma; nėra čia jokių girių. Tai viena priežasčių, kodėl pasirinkau šitą vietą. Bet viskas keičiasi po sniegu, kerai įgyja galią. Monmartro Kalvos alėjomis, gatvelėmis atsėlina žiemos vilkai...

3

ePirmadienis, gruodžio 24-oji

Kūčių vakaras. i6.jo val.

PO P I E T Ų U Ž S U K O Ž A N A S LU. Š ĮR Y T JIS S K A M B I N O IR S A K Ė ,

kad atsineš kelias tų nuotraukų, kurias padarė anądien. Matot, jis ryškina jas pats, - na, bent jau nespalvotas tai tik­rai, - ir jo namuose jų šimtai, visos surūšiuotos ir sudėliotos į visokiausius aplankus su užrašais. Kalbėjo susijaudinęs ir kiek uždusęs, tarsi ketintų man parodyti kažką nepaprasta.

Pamaniau, gal buvo kapinėse ir jam pagaliau pavyko nu­fotografuoti tas vaiduokliškas švieseles, apie kurias nuolat pasakoja.

Bet nuotraukose, kurias jis atsinešė, buvo ne kapinės. Ir ne Kalvos vaizdai, ne prakartėlė, ne kalėdiniai žiburiai ir ne Kalėdų Senelis, žiaumojantis cigarą. Visose nuotraukose buvo Zozi. Ten buvo skaitmeninių fotografijų, kurias jis padarė šokoladinėje, taip pat kelios naujos nespalvotos, kai kurios darytos iš lauko pro krautuvėlės langą, ir dar keliose buvo Zozi tarp praeivių, žingsniuojanti per aikštę funikulieriaus link arba stovinti eilėje prie kepyklos Trua Frer gatvėje.

- Kas čia dabar? - paklausiau. - Juk žinai, kad ji nemėgsta...- Pažiūrėk j jas, Ane, - tarė jis.

475

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

Nenorėjau aš j jas žiūrėti. Vieną vienintelį kartą buvom susipykę, ir kaip tik per tas kvailas jo nuotraukas. Nenorėjau, kad tai pasikartotų. Bet kam jis apskritai jas padarė? Turi juk būti kažkokia priežastis, pamaniau...

- Būk gera, - prašė Žanas Lu, - tu tik pažiūrėk. Jei niekas jose tau nepasirodys keista, pažadu, aš jas išmesiu.

Ką gi, žiūrinėdama tas nuotraukas - jų buvo gal trisde­šimt - pasijutau gan nesmagiai. Gana nemaloni buvo vien mintis, kad Žanas Lu šnipinėjo Zozi, ką ten! - slapčia ją sekė, tačiau tose fotografijose buvo kažkas tokio, nuo ko man pasidarė dar blogiau.

Visose jose tikrai buvo Zozi. Nesunkiai atpažįstamas jos varpeliais apkraštuotas sijonas, labai madingi auliniai su tri­jų colių pakulnėmis... Ir plaukai buvo jos, ir papuošalai, ir rafijos krepšys, kuriame nešiojasi pirkinius.

Bet, va, veidas...- Kažką su tom nuotraukom padarei, - pareiškiau stum­

dama jas atgal Žanui Lu.- Garbės žodis, Ane, nieko! Kitos nuotraukos iš tų pačių

fotojuostų išėjo kaip visada. Tai dėl jos. Kažkokiu būdu ji pati tai daro. Ar gali kaip nors kitaip tai paaiškinti?

Neišmaniau, kaip galėčiau tai paaiškinti sau pačiai. Kai kurie žmonės gražiai išeina nuotraukose. Tokie vadinami fo ­togeniškais, ir Zozi akivaizdžiai nėra viena jų. Kai kurie nuo­traukose išeina pakenčiamai, nežinau, ar tokiems pavadinti yra specialus žodis, bet Zozi pasirodė nesanti ir viena tokių. Visos jos nuotraukos buvo siaubingos: burna lyg perkreip­ta, dar ta akių išraiška, o dar kažkokios tamsios drumzlės aplink galvą, tarsi pagedusi aureolė...

- Vadinasi, ji nefotogeniška. Tai ką? Ne visi juk tokie.

4 7 6

K A L Ė D O S

- Cia dar ne viskas, - pasakė Žanas Lu. - Pasižiūrėk j šitą.Jis ištraukė sulankstytą laikraščio skiautę, iškarpą iš vie­

no Paryžiaus laikraščio su neryškia moters veido nuotrauka. Ten buvo parašyta, kad ji vardu Fransuaza Liaveri. Bet nuo­trauka buvo visai tokia pat kaip tos Zozi fotografijos: dygios akutės, perkreipta burna, net ir tos keistos drumzlės...

- Ir ką tai turėtų įrodyti? - paklausiau. Nuotrauka kaip nuotrauka, viena tų išdidintų grūdėtų fotografijų, kokių pil­na laikraščiuose. Nenusakomo amžiaus moteris, lygūs plau­kai susukti j kuodelį, ilgi kirpčiukai, po jais maži akinukai. Zozi nė neprimena. Išskyrus tas drumzles ir burnos pjūvį...

- Galėtų būti bet kas, - gūžtelėjau.- Čia ji, - pasakė Žanas Lu. - Žinau, kad to negali būti,

bet taip yra.Ne, tai jau darėsi juokinga. Straipsnelis iškarpoje irgi nei į

tvorą, nei į mietą. Jame rašoma apie paryžietę mokytoją, kuri pernai dingo be žinios. Na, juk Zozi niekuomet nebuvo mo­kytoja, ar ne taip? Gal jis nori pasakyti, kad ji vaiduoklė?

Žanas Lu ir pats dvejojo.- Kartais rašo apie tokius dalykus, - pasakė jis, atsargiai

kišdamas iškarpą atgal į voką. - Įsiskverbėliai, - taip, regis, juos vadina.

- Koks skirtumas.- Gali šaipytis, bet kažkas čia ne taip. Aš tai jaučiu, kai ji

šalia. Šiandien vakare atsinešiu fotoaparatą. Noriu padaryti kelis kadrus iš arti, kad būtų, na, lyg ir įrodymas...

- Amžinai tu su savo vaiduokliais, - atkirtau suirzusi.Jam vos metais daugiau nei man, tai kuo, velniai rautų, jis

čia dedasi? Jei žinotų bent pusę to, ką aš dabar žinau, - apie Ehekatlį, apie Jaguarą 1 ar apie Hurakaną - jį turbūt smūgis

477

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

ištiktų ar panašiai. O jei žinotų apie Šlepetę arba kaip mes su Rosete šukelėm Permainų vėją, arba kas atsitiko Lavezuose, tikriausiai išprotėtų.

Ir tada padariau kai ką, ko gal ir nereikėjo. Bet nenorėjau vėl su juo susipjauti, o žinojau, kad taip ir bus, jei nesiliaus šnekėjęs. Taigi slapta pirštais nubraižiau Beždžionės i ženklą, „apgaviką4. Tada sprigtelėjau j j iš už nugaros it žvirgždelį.

Žanas Lu susiraukė ir pakėlė ranką prie galvos.- Kas yra? - paklausiau.-Nežinau, - atsakė Žanas Lu. - Staiga pasijutau... kaž­

koks tuščias. Apie ką čia mes tik ką kalbėjom?Prisipažįstu, jis man patinka. Tikrai. Jokiu būdu nenorė­

čiau, kad jam atsitiktų kas bloga. Bet jis iš tų, kuriuos Zozi vadina paprastais žmonėmis, jie nėra tokie kaip mes. Paprasti žmonės laikosi taisyklių. Tokie kaip mes kuria naujas. Yra daugybė dalykų, kurių negaliu atskleisti Žanui Lu, jis tie­siog nesuprastų. Su Zozi galiu kalbėtis apie viską. Ji pažįsta mane geriau nei bet kas kitas.

Todėl, kai tik Žanas Lu išėjo, savo kambario židinyje su­deginau tą iškarpą ir nuotraukas, - jis užmiršo jas pasiimti. Stebėjau, kaip pelenais virstančios popieriaus skiautelės pa­bąla ir nugula ant pakuros dugno.

Na štai. Kaip nebuvę. Dabar jaučiuosi geriau. Žinoma, nė akimirkos niekuo neįtariau Zozi, bet buvo nesmagu žiūrėti į tą veidą su perkreipta burna ir piktom akutėm. Ar gali būti, kad esu mačiusi tą moterį? Parduotuvėje ar gatvėje, o gal au­tobuse? Ir tas vardas - Fransuaza Liaveri... Ar kažkur nesu jo girdėjusi? Na taip, vardas ne toks jau retas. Bet kodėl jis man siejasi su...

Pele?

4 7 8

4

4Pirmadienis, gruodžio 24-oji

Kūčių vakaras. 17.20 val.

KĄ GI, TAS VAIKĖZAS NIEKAD MAN NEPATIKO. JIS BUVO TIK

naudingas įrankis, padedantis išplėšti ją iš motinos įtakos, kad taptų imlesnė manajai. Bet dabar jis peržengė ribą - iš­drįso pamėginti knistis man po šaknimis. Deja, deja, jam teks išnykti.

Įžiūrėjau tai jo spalvose, kai ruošėsi išeiti į lauką. Buvo užlipęs į viršų pas Anūką - jie klausėsi muzikos ar žaidė, ar į ką ten jiedu įnikę šiomis dienomis. Gana mandagiai su manim pasisveikino, traukdamas savo striukę nuo kabyklos už durų.

Kai kuriuos žmones suprasti lengviau nei kitus, o Žanas Lu, nesvarbu kuo dėtųsi, tėra dvylikametis vaikas. Labai jau atvira ta jo šypsena, būdama mokytoja Fransuaza tokių pri­sižiūrėjau ne kartą. Taip šypsosi berniūkštis, kuris žino per daug ir mano, kad jam už tai nieko nebus. Kažin kas buvo tame popieriniame aplanke, kurį jis tik ką paliko Anūkai jos miegamajame?

Ar tik ne... nuotraukos?- Ar ateisi šįvakar į šventę?

479

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

Jis linktelėjo.- Žinoma. Krautuvėlė atrodo puikiai.Be abejo, Viana šiandien kaip reikiant paplušėjo. Visur

nuo lubų kabo sidabrinių žvaigždžių spiečiai, žvakės jau sustatytos į žvakides. Pietų stalo čia nėra, todėl ji sustūmę mažus staliukus j vieną ilgą ir užtiesė jį, kaip įprasta, trimis staltiesėmis - žalia, balta ir raudona. Virš durų kabo bugie­nio šakelė, nuo kedrinių malkų ir tik ką nupjautų pušų šakų oras dvelkia mišku.

Kambario pasieniais ant stiklo padėklų stirtomis išdėlio­ta trylika tradicinių Kalėdų desertų, žvilgančių ir mirgu­liuojančių topazais bei auksu tarsi piratų lobiai. Juoda nuga velniui, balta nuga angelams, toliau klementinai*, vynuogės, figos, migdolai, medus, datulės, obuoliai, kriaušės, svarainių drebučiai, mendiants, dosniai apdėti razinomis bei cukato- mis, ir fougasse’*, pagamintas su alyvų aliejumi ir suraikytas, kaip vežimo ratas, į dvylika dalių...

Na, žinoma, yra ir šokolado - „Kalėdų rąstas"*’*, vėstan­tis virtuvėje, dar nugatinai, celestinai, šokoladiniai triufeliai, kurių stirta kūpso ant prekystalio vidur nusėdusio kvapnių kakavos dulkių debesies.

- Paragauk vieną, - sakau paduodama jam padėklą. - Pamatysi, jie tavo mėgstamiausi.

Jis išsiblaškęs paima triufelį. Saldainio kvapas pikantiškas, kiek atsiduoda žeme, tarsi grybai, surinkti per pilnatį. Tiesą sakant, gal ir tikrai ten yra trupučiukas grybo, - ypatinguo-

Citrusiniai vaisiai.~ Pyragas, paprastai sviestinės tešlos, su vaisių (dažniausiai persikų) skiltelėmis ant viršaus.

*** Tradicinis Kalėdų pyragas - vyniotinis su šokoladiniu įdaru, storai apteptas šokoladu, imituojančiu medžio žievę, ir papuoštas cukrinėm bugienių šakelėm ar kita kalėdine atributika.

4 8 0

K A L Ė D O S

siuose mano gardumynuose pilna slaptingų dalykėlių, - bet šį kartą kakavos milteliai buvo meistriškai pritaikyti lan- diems mažiems berniukams, be to, ant prekystalio pažiru­sioje kakavoje įbrėžtas Hurakano ženklas, o to daugiau nei gana, kad tikslas būtų pasiektas.

- Pasimatysim per šventę, - sako jis.Tiesą sakant, nemanau, jog tave pamatysiu. Žinoma, mano

mažoji Nanu tavęs ilgėsis, bet spėju, kad neilgai. Jau labai greit Hurakanas nusileis ant „Le Rocher de Monmartre", o kai tai įvyks...

Kas gali iš anksto žinoti?.. O jei žinotum, ar tai nesuga­dintų staigmenos?

5

Pirmadienis, gruodžio 24-oji Kūčių vakaras. 18.00 val.

NA, PAGALIAU ŠOKOLADINĖ UŽDARYTA, IR TIK SKELBIMAS

ant durų leidžia numanyti, kad viduje kažkas vyksta.Kalėdų vakarėlis šįvakar i ç . j o ! - parašyta popieriuje, iš­

margintame žvaigždėmis ir beždžionėlėmis.Pageidautina su maskaradiniais kostiumais.Vis dar nemačiau Zozi kostiumo. Spėju, tai bus kažkas

pasakiška, bet ji taip ir nepasakė man kas. Taigi kone valan­dą paspoksojusi j sniegą ėmiau nekantrauti ir nudrožiau į jos kambarį pažiūrėti, ką ji veikia.

Bet įėjusi vidun smarkiai nustebau. Tai jau nebebuvo Zozi kambarys. Sario užuolaidos nuimtos, kiniškas chalatas ne­bekabėjo vidinėje durų pusėje, ant lempos gaubto neliko ka­rulių. Netgi bateliai prapuolė nuo židinio atbrailos, ir tik tai pamačius mane persmelkė suvokimas.

Jų nebėra.Nuostabiųjų jos batelių.Ant lovos gulėjo lagaminas, nedidelis, odinis, sprendžiant

iš išvaizdos, atlaikęs daugybę kelionių. Zozi kaip tik buvo jį beuždaranti; kai įėjau, ji pažvelgė į mane, ir aš jau žinojau, ką pasakys, nereikėjo nė klausti.

4 8 2

K A L Ė D O S

- Ak, širdele, - tarė ji. - Ruošiausi tau pasakyti. Tikrai ketinau. Bet nenorėjau gadinti šventės...

Negalėjau atsikvošėti.- Išeini šįvakar?- Kada nors vis tiek būtų tekę išeiti, - ramiai ištarė ji. — O

po šio vakaro tai nebebus taip svarbu.- Kodėl nebe?Ji gūžtelėjo pečiais.- Argi nekvietei Permainų vėjo? Argi nenori, kad būtumėt

šeima, - tu, Rudis, Jana ir Rosetė?- Tai nereiškia, kad turi išeiti!Ji įmetė į lagaminą užsilikusį batelį.-Ju k žinai, kad taip nebūna. Viskas turi savo kainą, Nanu.

Privalo turėti.- Betgi tu - tu irgi šeimos narė!- Neišdegs, - papurtė galvą ji. - Tik ne su Jana. Aš jai

neįtinku. Gal ji ir teisi taip manydama. Viskas einasi ne taip sklandžiai, kai aš sukiojuosi aplink.

- Bet taip nesąžininga! Kurgi tu eisi?Zozi pakėlė akis nuo savo mantos ir nusišypsojo.- Kur vėjas nuneš, - atsakė ji.

6

Pirmadienis, gruodžio 24-oji Kūčių vakaras. 19.00 val.

TIK KĄ PASKAMBINO ŽANO LU MOTINA IR PASAKĖ, KAD JOS

sūnus ūmai apsirgo, taigi vis dėlto negalės ateiti. Anuka, žino­ma, nusivylusi ir kiek sunerimusi dėl savo draugo, bet artėjan­ti šventė kėliajai tiek jaudulio, kad nuotaika sugedo neilgam.

Su raudonu savo apsiaustu bei gobtuvu ji labiau nei bet kada panėši į kalėdinį žaisliuką, iš susijaudinimo nenustygs­ta vietoje. „Ar jie jau ateina?" - vis klausinėja ji, nors kvie­timuose parašyta „pusę aštuonių", o bažnyčios varpas tik ką išmušė lygiai valandą. „Ar nieko lauke nematyti?"

Tiesą sakant, dabar sniegas drebia taip, kad vos įžiūriu gat­vės žibintą anapus skvero, bet Anuka vis spaudžiasi veidu prie lango, atsispindėdama stikle kaip savo pačios vaiduoklis.

- Zozi! - šaukia. - Ar tu jau pasiruošusi?Atsklinda vos girdimas Zozi atsakas. Paskutiniąsias dvi

valandas ji lindėjo viršuje.- Ar galiu pas tave užlipti? - šaukia Anuka.- Dar ne. Juk sakiau. Tai staigmena.Anuka šįvakar kažkokia keista; tas jos gyvumas tik iš da­

lies džiaugsmingas, bet trimis ketvirčiais karštligiškas. Vieną akimirką ji atrodo vos devynerių, kitą - jau pusiau suaugusi

4 8 4

K A L Ė D O S

ir kupina rūpesčių, tokia miela su tuo raudonu apsiaustu, o plaukai draikosi aplink veidą tarsi audros debesys.

- Aprimk kiek, - sakau jai. - Taip visai nusikamuosi.Impulsyviai apkabina, kaip vaikystėje, bet nespėju pri­

glausti, o ji jau leidžiasi purpčioti nuo lėkštės prie lėkštės, nuo taurės prie taurės, pataiso bugienių lapus, kitaip išvin­giuoja gebenes, perdėlioja žvakides, raudonais kaspinėliais perrištas servetėles, įvairiaspalves pagalvėles ant kėdžių, perstumia raižyto stiklo dubenį iš labdaros parduotuvės, dabar sklidiną granatų raudonumo žieminio punšo, dosniai pagardinto muskatų riešutais ir cinamonu, su trupučiu citri­nos sulčių, šlakeliu konjako ir su gvazdikėlių prismaigstytu apelsinu, plūkaujančių tamsraudonėse gelmėse.

Rosetė, priešingai, neįprastai rami. Aptempta beždžionė­lės kostiumu, ji tik stebi viską akis išpūtusi, bet labiausiai ją keri advento namelis su ja pačia prakartėlės scenoje, kur krintančios snaigės spindi šviesos rate, o šalia ėdžių stovi pulkelis beždžionėlių (Rosetė tvirtina, kad beždžionė yra Kalėdų gyvulėlis) vietoj labiau tradicinių asilėlio ir jautelio.

- Kaip manai, ar jis ateis?Žinoma, ji turi omenyje Rudį. Anuka jau tiek kartų šito

manęs klausė; darosi skaudu pagalvojus, kaip ji nusivils, jei jis nepasirodys. Ir kodėl turėtų? Kodėl jis apskritai turėtų vis dar būti Paryžiuje? Bet Anuka, regis, gan tvirtai įsitikinusi, kad tebėra; gal matė jį? - klausiu savęs, ir nuo tos minties mane apima pavojingas svaigulys, tarsi Anukos nuotaika būtų užkrečiama, o tas sniegas prieš pat Kalėdas - ne šiaip atsitiktinis klimato reiškinys, bet stebuklingas nutikimas, po kurio praeitis išnyktų be pėdsako...

- O tu? Ką, nenori, kad jis ateitų? - kamantinėja.

485

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

Prisimenu jo veidą; prisimenu, kaip nuo jo dvelkia pačiu- liais ir mašinine alyva; kaip jis panarina galvą ką nors dirb­damas; prisimenu jo tatuiruotę žiurkę; prisimenu neskubrią jo šypseną. Jau šitaip ilgai jo trokštu. Ir šitiek su juo kovo­jau, - su jo nepatiklumu, su jo panieka visuotinai priimtoms elgesio normoms, su kietakaktišku jo nenoru prisitaikyti...

Dar prisimenu visus tuos metus, kai mėginome paspruk­ti, - kaip bėgome iš Lankenės į Lavezus, iš Lavezų į Paryžių, į Sapelės bulvarą su ta neonine iškaba ir mečete kaimynystė­je, paskui į Fo Monejero aikštę, į šokoladinę, - kiekvienoje postovio vietoje vis bergždžiai mėgindamos pritapti, pasi­keisti, būti kaip visi...

Ir pagalvoju... Visose tose kelionėse, visuose tuose vieš­bučių kambariuose, pensionuose, kaimuose ir miestuose, per visus tuos ilgesio ir baimės metus...

Nuo ko iš tikrųjų aš bėgau? Nuo Juodojo vyro? Nuo Gerųjų žmonių? Nuo savo motinos? Nuo savęs?

- Taip, Nanu. Aš noriu, kad jis ateitų.Kaip palengvėja ištarus tuos žodžius. Pagaliau pripaži­

nus tiesą, nepaisant visų proto argumentų. Po nesėkmingo mėginimo rasti - jei ne meilę, tai bent pasitenkinimą - su Tjeriu, gera prisipažinti pačiai, kad kai kurių dalykų papras­čiausiai neįmanoma vertinti protu; kad meilės nepasirinksi; kad kartais negali pasislėpti nuo vėjo...

Žinoma, Rudis niekad ir netikėjo, kad aš kur nors visam laikui įleisiu šaknis. Visada sakydavo, kad tik apsigaudinė- ju; it koks visažinis tyliai laukė tos dienos, kai prisipažinsiu pralaimėjusi. Taip, noriu, kad jis ateitų. Bet vis tiek neketinu bėgti, - net jei Zozi visą šį namą užvers man ant galvos. Šį kartą mes atsilaikysim. Nesvarbu, kiek tai kainuos.

4 8 6

K A L Ė D O S

- Kažkas atėjo!Suskamba vėjo varpeliai. Bet tarpdury pasirodžiusi figūra

garbanotu peruku gerokai per apvalaina, kad galėtų būti Rudis.- Traukitės, žmonės! Atkeliauja didelis krovinys!- Nikas! - klykteli Anuka ir puola prie stambiosios figūros:

švarkas su akselbantais, auliniai iki kelių ir tiek papuošalų, kad karalius greta nublanktų. Glėbys kupinas dovanų, jis nu­meta jas po eglute. Žinau, kad kambarys ir taip nedidelis, bet atrodo, kad trykštanti gera jo nuotaika pripildo jį iki kraštų.

- Ir kuo tu čia persirengei? - klausia Anuka.- Henriku IV, savaime suprantama, - didingai atsako

Nikas. - Prancūzų kulinarijos karaliumi. Ei... - Jis porą mirksnių sustingęs uosto orą. - Kažkas čia skaniai kvepia. Noriu pasakyti - labai skaniai. Ko man tikėtis, Ane?

- Oi, daugybės visko.Už jo stovi Alisa, apsitaisiusi kaip fėja, netgi su balerinos

sijonėliu ir žėrinčiais sparnais, nors paprastai fėjos neavi to­kiais dideliais batais. Ji pagyvėjusi, smagiai juokiasi, ir nors vis dar labai laiba, veido bruožai jau kiek sušvelnėję, ji atrodo gražesnė, nebe tokia pažeidžiama...

- O kur Batelių dama? - klausia Nikas.- Ruošiasi, - sako Anuka, traukdama Niką už rankos į jam

skirtą vietą prie gausiai nukrauto stalo. - Eikš, įsipilk atsigerti, ten yra visko, - panardina samtį į punšą. - Tik neužsikimšk migdoliniais sausainiais. Maisto tiek, kad armijai pakaktų.

Paskui ateina ponia Liuzeron. Per ori, kad vilktųsi karna­valo kostiumą, bet šventiškai pasipuošusi dangaus žydrumo palaidine ir tokiu pat megztuku, ji padeda savo dovanas po eglute ir maloningai priima stiklą punšo iš Anukos bei šyp­seną iš Rosetės, kuri ant grindų žaidžia su mediniu šuniuku.

4 8 7

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

Varpeliai vėl suskamba, pasirodo Loranas Pensonas blizgan­čiais pusbačiais ir su šviežiais skustuvo įbrėžimais ant veido; po to Rišaras ir Matiurenas, Žanas Luisas ir Popolis, - Žanas Luisas su tokia akinamai geltona liemene, kokios kaip gyva nesu mačiusi, - tada ponia Pino, persirengusi vienuole, paskui ta kažin kokių rūpesčių kamuojama moteris, kuri padovanojo Rosetei lėlę (manau, ją pakvietė Zozi), ir staiga mes jau puotos šurmuly-visur gėrimai, juokas, sumuštinukai, saldumynai, aš vis užmetu akį į virtuvę, o Anuka už mane imasi šeimininkės vaidmens, Alisa krimsčioja mendiant, Loranas pasisemia sau­ją migdolų ir susiberia juos į kišenę atsargai, Nikas vėl kviečia Zozi, ir aš pagalvoju, kada ji žengs žingsnį...

Cak-cak-cak - pasigirsta artėjantys jos žingsniai ant laiptų.- Labai atsiprašau, kad taip vėluoju, - ištaria ji šypsoda­

masi, ir akimirksnį jausmas toks, lyg smuktume į oro duobę; visiškoje tyloje ji įžengia į kambarį, tokia gaivi ir švytinti su raudona suknele, ir visi pamatome, kad ji nusikirpusi plau­kus iki pečių, lygiai kaip mano, subraukusi juos už ausų, ly­giai kaip darau aš, su tokiais kaip mano tiesiais kirpčiukais ir net su tuo verpetu ant pakaušio, kurio, regis, neįmanoma priglostyti...

Moteriškė apsikabina Zozi, vos ši nulipa žemyn. Būtinai reikia sužinoti, kuo ji vardu, pagalvoju, nors kol kas negaliu atplėšti akių nuo Zozi, o ji kaip tik įplaukia į kambario vidu­rį, kur svečiai ją pasitinka juokdamiesi ir plodami.

- Ir ką gi tu vaidini? - klausia Anuka.Bet Zozi atsako kreipdamasi į mane, su ta sąmokslininkės

šypsenėle, kurią tik aš ir matau.- Na kaip, Jana, argi nesmagu? Nejau nematai? Aš vaidi­

nu tave.

4 8 8

7

iPirmadienis, gruodžio 24-oji

Kūčių vakaras. 2 0 .J 0 val.

K Ą G I, N E V IS IE M S Į T IK S I , PATYS Ž I N O T E . B E T T I K R A I B U V O

verta vien tam, kad pamatyčiau tą jos veido išraišką; kad pamatyčiau, kaip ji staiga perblykšta ir sustingsta, o paskui visą jos kūną supurto drebulys - ji išvysta pačią save, besilei­džiančią laiptais...

Turiu pasakyti, padirbėta iš peties. Suknelė, plaukai, pa­puošalai, - viskas, išskyrus jos batelius, viskas atkartota skrupulingai tobulai, viskas dėvima su tiksliai tokia vos pas­tebima šypsena...

- Ei, jūs kaip dvynės kokios, ar ką, - sako storulis Nikas vaikiškai susižavėjęs ir pasiima dar migdolinių sausainių.

Loranas nervingai muistosi, tarsi kas būtų permatęs in­tymias jo fantazijas. Be abejo, žmonės vis dar gali mus at­skirti, - kerai galingi, bet visiška transformacija įmanoma tik pasakose, - ir vis dėlto tiesiog šiurpu, kaip lengvai aš įsigyvenau į vaidmenį.

Verta buvo taip pasistengti ir dėl Anukos, kurios susijau­dinimas tapo kone maniakiškas; ji vis laksto lauk iš šokola­dinės ir atgal, - pažiūrėti į sniegą, kaip sal^p ji, bet mudvi abi

4 8 9

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

žinome, kad ji laukia Rudžio, - ir, man regis, kad staigius vaivorykštinius blyksoius jos spalvose sukelia ne laimės jaus­mas, bet energija, kuri ieško iškrovos, antraip gali supleškin­ti ją it popierinį žibintą.

Rudžio nėra. Bent kol kas nėra, - o Vianai jau metas pa­tiekti vaišes. Kiek nenorom, ji vis dėlto pradeda. Dar anksti, jis dar gali ateiti, - jam palikta vieta stalo gale, o jei kas pa­klaustų, paaiškins, jog ši vieta skirta mirusiesiems pagerbti, tai sena tradicija, panaši į Dta de los Muertos, - ką gi, visai dera šiandienos iškilmėms.

Pirmiausia gauname svogūnų sriubos, stipriai dvelkian­čios dūmeliu ir kvapsningos kaip rudens lapai, su skrebučių kubeliais, tarkuotu griujeriu ir žiupsneliu maltos paprikos ant viršaus. Ji aptarnauja svečius nenuleisdama nuo manęs akių, galbūt tikisi, kad imsiu ir išbursiu tiesiog iš oro kokį dar tobulesnį gardumyną, užtemdydama jos pastangas.

Bet aš sau valgau, šnekučiuojuosi, šypsausi, giriu virėją, o jai lėkščių dzingsėjimas aidu atsimuša galvoje, ji pasijunta truputį apsvaigusi, lyg nesava. Ką gi, pulke yra slėpiningas gėralas, o punšas ja dosniai pagardintas, tuo maloniai pa­sirūpino, - turbūt nereikia sakyti kas, na, žinoma, - šia di­džiai džiaugsminga proga. Gal vildamasi, kad palengvės, ji įsipila dar punšo, ir gvazdikėliai kvepia taip, kad pasijunti palaidotas gyvas, ir skonis - it ankštinių pipirų, uždarytų ugnimi, ir ji klausia savęs, ar tai kada nors baigsis?

Antras patiekalas - salsvos foie gras riekelės ant plonų skre­bučių su svarainiais ir figomis. Pats šio užkandžio žavumas - jausmas, kokį patiri atsikąsdamas, taip trakšteli laužiamas tinkamai užmaišytas šokoladas, o foie gras burnoje tirpsta tiesiog palaimingai lėtai, jos minkštos it marcipaninis triu­

4 9 0

K A L Ė D O S

felis, o prie jų patiekiamas ledo šaltumo soternas', nuo kurio Anuka riečia nosį, bet Rosetė, siurbtelėjusi iš antpirščio di­dumo stiklinaitės, pražysta plačiausia šypsena ir nekantriai gestais reikalauja dar.

Trečias patiekalas - lašiša, kepta en papillote’’ ir patiekta visa, su Béarnaise"’ padažu. Alisa skundžiasi, kad jai jau ne­belenda, bet Nikas peni ją gardžiausiais gabalėliais iš savo lėkštės ir šaiposi iš nykštukiško jos apetito.

Tuomet atkeliauja pièce de résistance""', žąsis, taip lėtai kepta karštoje orkaitėje, kad iš odelės išvarvėjo visi riebalai ir ji tapo traški it lydyto cukraus pluta, o mėsytė tokia minkšta, jog smunka nuo kaulų kaip šilko kojinė nuo žavios moters kojos. Žąsis apdėta kaštainiais ir keptomis bulvėmis, apskru­dusiomis ir net sutrūkusiomis auksaspalvėse riebiose sultyse.

Nikas išleidžia keistą garsą - lyg susijuokia, lyg geidulin­gai atsidūsta.

- Aš turbūt numiriau ir atsidūriau kalorijų rojuje, - sako jis, su pasimėgavimu puldamas prie žąsies šlaunelės. - Žinot, šitaip skaniai nesu valgęs nuo tada, kai mirė mano mama. Triskart valio virėjai! Jei nebūčiau iki ausų įsimylėjęs šitos štai gyvalazdės, vesčiau tave tuojau pat, va taip, tik viens ir viskas. - Jis valiūkiškai ore pavinguriuoja savo šakute tokiu plačiu mostu, kad vos neišduria akies poniai Liuzeron (ši spėja nusigręžti kaip tik laiku).

Viana šypsosi. Punšas tikriausiai jau veikia, ir ji kaista iš džiaugsmo dėl šitokios sėkmės.

* Pusiau saldus desertinis prancūziškas vynas.** Kepimo popieriaus {pranc.)\ kartais taip vadinama ir folija.*** Šviesus padažas, gaminamas lėtai kaitinant plaktus kiaušinių trynius su sviestu, trupučiu

sauso baltojo vyno, gardinamas peletrūnais ir svogūnėliais {pranc.).**** Pagrindinis patiekalas {pranc.).

491

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

- Ačiū jums, - taria ji stodamasi. - Man taip malonu, kad jūs visi šįvakar čia susirinkote ir kad galiu padėkoti jums už visą tą pagalbą, kurią mums suteikėte.

Na nieko sau, pamanau. Ką jau jie tokio padarė, leiskite paklausti!

- Už tai, kad tapote nuolatiniais mūsų pirkėjais, už jūsų paramą ir draugystę, - kalba ji, - kaip tik tada, kai mums visoms jos reikėjo.

Ji vėl nusišypso, galbūt jau miglotai nutuokdama, kad jos gyslomis cirkuliuoja kažkoks nepageidautinas raugas, kad tai dėl to ji tampa keistai šneki, keistai neatsargi, kone bea­todairiška, tarsi kažkokia daug jaunesnė Viana iš kažkokio kito, pusiau pamiršto gyvenimo.

- Nuo pat vaikystės mano gyvenimui trūko to, ką jūs pa- vadintumėt stabilumu. Noriu pasakyti, niekada niekur ne­buvau apsistojusi ilgam. Kur tik atsidurdavau, nesijausdavau sava. Visada buvau pašalietė. Bet čia man pavyko išgyven­ti jau ketverius metus, ir už tai turiu būti dėkinga tokiems žmonėms kaip jūs.

Iš nuobodulio man tuoj išnirs žandikaulis. Kalba niekaip nesibaigia.

Jsipilu taurę punšo ir pagaunu mažosios Anukos žvilgsnį. Pastebiu, kad ji atrodo truputį nerami, gal dėl to, kad neatėjo Žanas Lu. Jam, vargšeliui, turbūt labai bloga. Jie mano, kad tikriausiai bus kažką suvalgęs. Jo juk tokia silpna širdis, bet kas gali būti pavojinga. Sloga, peršalimas, net užkerėjimas...

O gal ji kažkaip jaučiasi kalta?Na jau, Anuka. Mesk šalin tą mintį. Kodėl tu turėtum

jaustis atsakinga? Tarsi ir taip jau nebūtum pernelyg jautri kiekvienai menkiausiai blogybei. Bet aš matau tavo spalvas,

4 9 2

K A L Ė D O S

mieloji, ir mačiau, kaip žiūrėjai j mano prakartėlės vaizde­lį, kur apšviesti elektrinių žvaigždžių magiškame rate stovi trys žmonės.

Beje, vieno iš jų vis dar trūksta. Jis vėluoja, kaip ir tikėtasi, bet artėja sparčiai, sėlindamas galinėmis Kalvos gatvelėmis, pasalūniškas it lapė, sukanti ratus aplink vištidę. Jo vis dar laukia vieta stalo gale: lėkštės, taurės, niekas nepaliesta.

Viana svarsto, gal ji kvailė. Net Anuka pradeda manyti, kad visi jos planai ir kvietimai nuėjo perniek, kad net snie­gas nieko nepakeis ir kad niekas jos čia nebelaiko.

Vakarienė eina į pabaigą, bet dar yra pakankamai laiko ir galima paragauti raudonojo Zero vyno, ąžuolo pelenuose apvoliotų p'tits cendrés, šviežio nepasterizuoto sūrio, seno iš­laikyto sūrio ir garbaus amžiaus Buzė vyno, taip pat svarai­nių pastilių, graikinių riešutų, žaliųjų migdolų ir medaus.

O dabar Viana įneša trylika kalėdinių desertų ir „Kalėdų rąstą", storą kaip cirko galiūno ranka, padengtą colio storu­mo šokolado šarvu, ir visi, kurie manė, kad jiems jau gana, - netgi Alisa, - suranda dar mažumytį tuščios vietos kokiai riekelei (ar dviem, o gal ir trims kaip Nikas); nors jau išger­tas visas punšas, Viana atkemša butelį šampano, ir mes visi pakeliame taures tostui.

Aux absents'.

* U ž nesančius {pranc.).

493

Pirmadienis, gruodžio 24-oji Kūčių vakaras. 22.30 val.

R O SE T Ė JA U N O R I M IE G O . JI T A IP G E R A I EL G ĖSI PE R V ISĄ

vakarienę, valgė, tiesa, pirštais, bet visai tvarkingai, labai neapsidrabstė ir daug šnekėjosi (na, gestais) su Alisa, kuri sėdi šalia jos kėdutės.

Jai baisiai patinka Alisos fėjos sparneliai, ir tai gerai, nes Alisa ir jai atnešė porą dovanų, jos guli suvyniotos po eglute. Rosetė per maža, kad lauktų vidurnakčio, - iš tiesų jau dabar turėtų gulėti lovoje, - taigi sumanome, kad jai galima atplėš­ti dovanas dabar. Bet ji tenkinasi aptikusi fėjos sparnelius, jie violetiniai su sidabru, atrodo tikrai puikiai, - prisipažinsiu, tikiuosi, kad Alisa ir man bus porą atnešusi, o tai panašu j tiesą, sprendžiant iš paketo formos. Taigi dabar Rosetė yra skraidančioji beždžionėlė, tai jai atrodo nepaprastai smagu, ji ropinėja po visą kambarį su tais violetiniais sparneliais ir beždžionėlės kostiumu, juokiasi žvelgdama į Niką iš po sta­lo, rankytėje spausdama šokoladinį sausainį.

Bet jau vėlu, aš jaučiuosi pavargusi. Kurgi Rudis? Kodėl jis neatėjo? Negaliu galvoti apie nieką kita, - nei apie maistą, nei apie dovanas. Aš per daug įsiaudrinusi. Širdis duoda­si kaip prisukamas žaislas, kuris zvimbia ratais, ištrūkęs iš

8

i

494

K A L Ė D O S

rankų. Minutėlę sumerkiu akis, ir štai pakvimpa kava bei tuo karštu šokoladu su prieskoniais, kurį geria Maman, su- skimbčioja nurenkami indai.

Jis ateis, galvoju. Jis turi ateiti.Bet jau taip vėlu, o jo vis nėra. Negi aš ne viską teisingai

padariau? Juk buvo ir žvakės, ir cukrus, ir ratas, ir kraujas? Auksas ir smilkalai? O kaipgi sniegas?

Tai kodėl jo vis dar nėra?Nenoriu apsiverkti. Juk Kūčios. Bet šitaip neturėjo būti.

Gal tokia ir yra ta kaina, apie kurią kalbėjo Zozi? Tjerio atsikratėme, bet koks bus atlygis už tai?

Staiga išgirstu suskambant varpelius ir atsimerkiu. Tarpdury kažkas stovi. Akimirką matau jį visai ryškiai: ap­sirengęs juodai, palaidais raudonais plaukais...

Bet mirkteliu, ir ten nebe Rudis. Prie durų stovi Žanas Lu, o šalia raudonplaukė moteris, spėju, jo motina. Ji, regis, ne­labai patenkinta ir kiek sutrikusi, bet Žanas Lu atrodo visai gerai, gal truputį pablyškęs, bet jis visuomet pablyškęs...

Pašoku nuo kėdės.- Vis dėlto atėjai! Valio! Ar tikrai gerai jautiesi?- Gerai kaip niekad, - sako jis vypteldamas. - Koks būčiau

liurbis, jei praleisčiau vakarėlį, kuriam jūs šitiek ruošėtės?Žano Lu motina mėgina nusišypsoti.- Nenorėjau pas jus įsibrauti, - sako ji, - bet Žanas Lu taip

atkakliai reikalavo...- Labai prašom užeiti, - kviečiu aš.Mudvi su Maman jau sukam į virtuvę papildomų kė­

džių, kai Žanas Lu kyšteli ranką į kišenę ir kažką ištraukia. Atrodo kaip dovanėlė, suvyniota į auksinį popieriuką, tik la­bai nedidelė, maždaug kaip saldainis su įdaru.

495

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

Jis paduoda tą daiktą Zozi.- Manau, šitie vis dėlto nėra mano mėgstamiausi.Ji stovi nugara į mane, taigi nematau nei jos veido, nei kas

tame popierėlyje. Bet turbūt tai reiškia, kad jis nusprendė iš naujo pamėginti susidraugauti su Zozi, ir man taip palengvė­ja, kad kone apsiašaroju. Viskas pradeda stotis į vėžes. Dabar tereikia, kad sugrįžtų Rudis ir kad Zozi apsigalvotų...

Tada ji pasisuka, aš pamatau jos veidą, ir sekundėlę jis visai nepanašus į Zozi. Turbūt apšvietimas kaltas, pamanau, bet vieną akimirką ji atrodė supykusi... Supykusi? Ne, įtū­žusi, - akys kaip plyšiai, prašiepti dantys, ranka taip mėš­lungiškai sugniaužusi praplėštą paketėlį, kad šokoladas var­va lauk it kraujas...

Ką gi, kaip sakiau, jau vėlus metas. Turbūt man akyse rai­buliuoja. Juolab kad vos pusė sekundės, ir ji vėl kokia buvu­si, visa švyti šypsena, tokia gražuolė su ta raudona suknele ir raudonais aksominiais bateliais, ir aš jau žiojuosi klausti Žano Lu, koks ten paketėlis, kai vėjo varpeliai vėl suskamba ir vėl kažkas įeina, aukšta figūra, apsitaisiusi raudonai ir bal­tai, su kailiniu gobtuvu ir didele netikra barzda...

- Rudi! - suspingu aš ir pašoku.Rudis trukteli žemyn dirbtinę barzdą. Po ja šypsena.Rosetė jau prie jo kojų. Jis stveria ją ir siūbteli į viršų.- Beždžionėlė! - konstatuoja. - Mano mėgstamiausia. Dar

geriau, skraidanti beždžionėlė!Apsikabinu jį.- Maniau, jau nebeateisi.- Kaip matai, atėjau.Įsiviešpatauja tyla. Štai jis stovi, Rosetė pakibusi jam ant

rankos. Kambarys pilnas žmonių, bet lygiai taip pat jų galė­

4 9 6

K A L Ė D O S

tų ir nebūti, ir nors atrodo gan atsipalaidavęs, iš to, kaip jis žiūri j Maman, darosi aišku...

Pažvelgiu į ją pro Rūkstantį veidrodį. Vaidina abejingą, bet jos spalvos labai ryškios. Žengia žingsnį į priekį.

- Mes palikom tau vietą.Jis žiūri į ją.- Tikrai?Ji linkteli.Visi įsispokso į jį, ir aš jau laukiu, kad tuoj ką nors pasa­

kys, nes Rudis nemėgsta, kai žmonės spokso, - tiesą sakant, Rudis apskritai nesmagiai jaučiasi tarp žmonių...

Bet tuomet ji žengia dar žingsnį ir švelniai pabučiuoja jį į lūpas, o jis nuleidžia ant grindų Rosetę ir ištiesia į ją rankas...

Man nebereikia Rūkstančio veidrodžio, viskas ir taip akivaizdu. Toks bučinys niekam nepaliktų abejonių, kaip ir tas vaizdas, — jie dera vienas prie kito it dėlionės detalės, o kaip žėri jos akys, kai ji paima jį už rankos ir su šypsena atsisuka į visus...

Pirmyn, sakau jai vidiniu save balsu. Pasakyk jiems. Nagi, sakyk...

Akimirksnį ji žvelgia į mane. Suvokiu, kad kažkaip pa­gavo mano siunčiamą mintį. Bet paskui ji apžvelgia mūsų draugų ratelį, o ten tebestovi Žano Lu motina tokiu veidu, lyg čiulptų citriną, ir matau, kad ji sudvejoja. Visi ją stebi, ir aš žinau, ką ji galvoja. Ji laukia, kol jų veidai įgaus Tą Išraišką, - išraišką, kurią matėme jau tiek daug kartų; išraiš­ką, kuri skelbia: tau čia ne vieta - tu ne mūsiškė — tu kitokia. ..

Užstalėje niekas nesikalba. Jie žiūri į ją, visi įraudę ir so­čiai privalgę, išskyrus, aišku, Žaną Lu ir jo motiną, kuri

497

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

dėbso į mus, lyg būtume vilkų irštva. Aure Nikas, susikibęs rankomis su Alisa fėjos sparneliais; antai ponia Liuzeron, tokia išsiskirianti su savo žydru komplektėliu ir perlais; ten vienuole persirengusi ponia Pino, palaidais plaukais atro­danti dvidešimčia metų jaunesnė; Loranas žvilgančiomis akimis; Rišaras ir Matiurenas, Žanas Luisas ir Popolis, be­sidalijantys dūmeliu... Ir nė vienas jų - nė vienas jų nėra nutaisęs Tos Išraiškos...

Tada pasikeičia ir jos išraiška. Kažkaip atsileidžia. Tarsi akmuo būtų nukritęs nuo širdies. Ir pirmą kartą nuo tada, kai gimė Rosetė, ji iš tiesų atrodo kaip Viana Rošė; ta Viana, kuri spruko į Lankenę, nesukdama sau galvos, ką kas pasakys...

Zozi šypsosi lūpų kampučiais.Žanas Lu sugriebia motiną už rankos ir priverčia ją nusi­

leisti ant kėdės.Loranas sėdi kiek prasižiojęs.Ponia Pino išrausta kaip braškė.O Maman sako:

- Žmonės, noriu jus su kai kuo supažindinti. Tai Rudis. Rosetės tėvas.

9

Pirmadienis, gruodžio 24-oji Kūčių vakaras. 22.40 val.

G I R D Ž I U , K A I P S T A L Ą A P S K R I E J A V I S U O T I N I S A T O D Ū S I S ;

kitomis aplinkybėmis jis gal būtų reiškęs nepritarimą, bet čia ir dabar, po maisto ir vyno, kai visi apimti šventiškos nuotaikos, o už langų neįprastai švyti sniegas, nuskamba toks aaach!, koks pasigirsta po ypač įspūdingo fejerverko.

Rudis iš pradžių atrodo nepatikliai įsitempęs, bet paskui šypteli, priima šampano taurę, ištiestą ponios Liuzeron, ir pakelia ją už mus visus...

Kai vėl sušurmuliavo šnekos, jis atsekė paskui mane į virtuvę. Rosetė, vis dar su savo beždžionėlės kostiumu, atropojo paskui jį, ir aš staiga prisiminiau, kaip ji susijau­dino, kai jis pirmąkart įžengė į krautuvėlę, - tarsi jau tada būtų atpažinusi.

Rudis pasilenkė ir palietė jai plaukus. Nuo jų panašumo mane nusmelkė salsvas kartėlis, tarsi prisiminus negrįžtamai praėjusius laikus. Sitiekos dalykų jis taip ir nepamatė: kaip Rosetė pirmą kartą pakėlė galvutę, kaip pirmąkart nusišyp­sojo; jis nematė jos piešinių su žvėreliais, nematė ir šaukštų šokio, kuris taip siutino Tjerį. Bet iš jo žvilgsnio jau supran­tu: niekada nesmerks jos už tai, kad ji kitokia; niekada jos

499

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

nesigėdys; niekada nelygins jos su kuo nors kitu ir neprašys, kad nebūtų tokia, kokia yra...

- Kodėl tu man nepasakei? - paklausė.Sudvejojau. Kurią teisybę turėčiau pasakyti? Kad buvau

per daug išsigandusi, per daug išdidi, per daug tvirtai užsi­brėžusi pasikeisti, kad, kaip ir Tjeris, buvau įsimylėjusi sva­jonę, kuri, kai pagaliau pavyko ją nutverti, pasirodė esanti ne auksas, o tik vargana šiaudų gniūžtė?

- Norėjau, kad kur nors įleistume šaknis. Norėjau, kad bū­tume kaip paprasti žmonės.

- Paprasti?Papasakojau jam viską; papasakojau, kaip kilnojomės iš

miesto į miestą, papasakojau apie netikrą vestuvinį žiedą, apie pakeistą vardą, apie burtų atsižadėjimą, apie Tjerį; apie tai, kaip stengiausi tapti sava bet kuria kaina, net jei tektų prarasti savo šešėlį; net jei savo sielą.

Rudis valandėlę patylėjo, paskui tyliai nusijuokė gerkli­niu juoku.

- Ir šokolado krautuvėlė šito verta?Papurčiau galvą.-Jau nebe.Jis visada sakydavo, kad aš per daug stengiuosi. Kad per

daug rūpinuosi, - dabar matau, jog tais dalykais, kurie man iš tikrųjų svarbūs, rūpinausi kaip tik nepakankamai. Galų gale juk šokoladinė tėra smėlis ir cementas, akmuo ir stiklas. Ji neturi širdies, neturi jokio atskiro gyvenimo, tik tokį, kokį mes jai suteikiam. O kai ir tą atidavėm...

Rudis pakėlė Rosetę, ši nepuolė muistytis, kaip paprastai daro, kai prie jos lenda nepažįstami, bet tyliai sukrykštė iš malonumo ir kažką abiem rankom parodė.

5 0 0

K A L Ė D O S

- Ką ji pasakė?- Sako, tu panašus j beždžionę, - atsakiau kvatodama. -

Rosetės manymu, tai komplimentas.Jis nusišypsojo ir apsikabino mus abi. Minutėlę stovėjom

kaip suaugę į viena, Rosetė kybojo jam ant kaklo, o iš kai­myninio kambario sklido prislopinti juoko pliūpsniai, kve­pėjo šokoladu...

Tada staiga stoja tyla, suskamba vėjo varpeliai, durys at­silapoja, ir tarpdury išdygsta dar viena raudonai apsitaisiusi figūra su gobtuvu, tik didesnė, storesnė ir tokia matyta, kad atpažinčiau ir be cigaro rankoje...

Tyloje Tjeris žengia j vidų, kiek svirduliuodamas, taigi aiškiai išgėręs.

Jis įbeda į Rudį niršų žvilgsnį ir klausia:- Kas ji tokia?-J i} - perklausia Rudis.Tjeris kerta kambarį trimis žirgtelėjimais, pakeliui kliudy­

damas eglutę ir išspardydamas dovanas po visas grindis. Jis prikiša savo balta barzda apklijuotą veidą prie pat Rudžio.

- Pats žinai, - sako. - Tavo bendrininkė. Ta, kuri padėjo tau išgryninti mano čekį. Ta, kurią nufilmavo banko stebė­jimo kameros, - ir kuri, be abejo, šiemet Paryžiuje apšvarino ne vieną patiklų mulkį...

- Neturiu aš jokios bendrininkės, - sako Rudis, - ir kaip gyvas negryninau tavo...

Šią akimirką pastebiu kažką jo veide, lyg suvokimo užuo­mazgą, bet jau per vėlu.

Tjeris griebia jam už rankos. Dabar jie visai šalia, tarsi vienas kito atspindys kreivame veidrodyje; Tjeris paklaiku­siomis akimis, Rudis perblyškęs...

501

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

- Policija viską apie ją žino, - šnypščia Tjeris. - Bet jie dar niekad taip nelipo jai ant kulnų kaip dabar. Matai, ji kas­kart pasikeičia pavardę. Dirba viena. Bet šįkart ji suklydo. Susidėjo su tokiu nevykėliu kaip tu. Taigi kas ji tokia?

Dabar jis jau rėkia, veidas raudonas kaip tikro Kalėdų Senelio. Jis gręžia Rudį girtomis akimis:

- Kas, po velnių, ta Viana Rošė?

IO

iPirmadienis, gruodžio 24-oji

Kūčių vakaras. 22.55 va -̂

VA Č IA T A I K L A U S IM A S , V E R T A S M IL IJO N O !

Tjeris girtas. Pastebiu tai iš karto. Jis trenkia alumi ir ci­garų dūmais, kurių prisigėręs jo Kalėdų Senelio kostiumas ir absurdiškai šventiška vatinė barzda. Po visa atributika jo spalvos niūrios ir grėsmingos, bet matau, kad fizinė būklė prasta.

Kitapus kambario Viana stovi balta kaip ledo statula, bur­na pražiota, akys liepsnote liepsnoja. Ji krato galvą, bejėgiš­kai mėgindama viską paneigti. Ji žino, kad Rudis nė už ką jos neišduos; o Anuka netekusi amo po dviejų sukrėtimų, - pirma iki graudumo mielas šeimos vaizdelis, šmėstelėjęs jai prieš akis pro virtuvės tarpdurį, dabar šitas šlykštus įsibrovi­mas, kaip tik tada, kai viskas pagaliau atrodė taip tobula...

- Viana Rošė? - pakartoja ji negyvu balsu.- Butent, - atsako Tjeris, - dar žinoma kaip Fransuaza

Liaveri, Mersedes Desmua, Ema Vindzor, ir tai dar toli gra­žu ne pabaiga...

Matau, kaip jai už nugaros Anuka žingteli atatupsta. Vienas tų vardų jai girdėtas. Bet argi tai svarbu? Manau, ne. Tiesą sakant, manau, kad žaidimą jau laimėjau...

503

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

Tjeris įbeda į ją tiriamą žvilgsnį.-J is tave vadina Viana.Suprantama, galvoje turimas Rudis.Ji vėl pakrato galvą, ir - ak!..Ko verta jos veido išraiška, kai ji pastebi spąstus! Kai suvo­

kia, kaip virtuoziškai buvo atviliota iki pat šito lūžio taško; kai supranta, jog vienintelė išeitis - trečią kartą išsižadėti savęs pačios...

Už jų niekam nekrisdama į akis stovi ta moteriškė. Tyliai išsėdėjusi per visą šventinę vakarienę, persimetusi vos ke­liais žodeliais, ir tai daugiausia su Anuka, dabar ji stebi Tjerį pastėrusiu gryno siaubo kupinu žvilgsniu. O, aš paruošiau moterėlę, galite neabejoti. Švelniomis užuominomis, subtiliu žavesiu, pasitelkusi senąją gerąją chemiją, atvedžiau ją į šią didžiojo išaiškėjimo akimirką, dabar reikia, kad nuskambė­tų vienas vardas, ir pinjata persprogs kaip kaštainis ugnyje...

Viana Rošė.Na, man metas į sceną. Atsistoju ir dar spėju paskutinį

kartą siurbtelėti pergalės šampano, kol visų žvilgsniai su­sminga į mane, - viltingi, baugštus, pikti, dievinantys, - mat dabar aš pagaliau pareikšiu savo teises į aukso puodą...

Nusišypsau.- Viana Rošė? Ką gi, tai aš!

II

Pirmadienis, gruodžio 24-oji Kūčių vakaras. 2 J .0 0 val.

N A , Ž I N O M A , JI BU S A P T I K U S I M A N O D O K U M E N T U S , P A -

slėptus mamos dėžutėje. O su jais visai nesunku atidaryti sąs­kaitą mano vardu, užpildyti paraišką gauti naują pasą, naują vairuotojo pažymėjimą ir ko dar jai ten reikia, kad taptų Viana Rošė. Dabar net atrodo visai kaip aš. Turint tolq masalą kaip Rudis, nesunku pasinaudoti vogta mano tapatybe taip, kad reikiamu momentu mus galima būtų apkaltinti nusikaltimu...

O, dabar tikrai matau, kur buvo paspęsti žabangai. Pa­galiau suprantu, ko ji siekia, per vėlai, kaip visada tokiose situacijose. Kad atidengčiau kortas, kad būčiau priversta at­siskleisti, kad dingčiau jai iš kelio kaip vėjo nupūstas lapas, su nauja furijų šutve įkandin...

Bet negi svarbu vardas? - klausiu savęs. Argi negaliu pasi­rinkti kito? Ar negaliu jo pasikeisti, kaip dariau jau daugybę kartų, atskleisti Zozi apgavystę ir pasiekti, kad j i iš čia dingtų?

Tjeris spokso į ją apstulbęs.- Tu? - klausia jis.Ji gūžteli pečiais.- Nesitikėjot?Kiti žiūri į ją nieko nesuprasdami.

505

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

- Tu pavogei pinigus? Tu išgryninai čekius?Jai už nugaros Anuka visa perbalusi.Nikas pareiškia:- Sito negali būti.Ponia Liuzeron purto galvą.-Ju k Zozi mūsų draugė, - sako mažutė Alisa ir apsipila

raudoniu, mat išdrįso viešai tarti bent kelis žodžius. - Mes jai už daug ką dėkingi...

Įsikiša Žanas Luisas.-A š sugebu pažinti apsimetėlį, vos išvydęs, - pareiškia

jis. - Zozi ne iš tokių. Galiu prisiekti.Bet tada prabyla Žanas Lu:- Tai tiesa. Jos nuotrauka buvo laikraštyje. Ji tikrai meistriškai

moka pakeisti veidą, bet aš ją atpažinau. Mano fotografijos...Zozi kandžiai jam šypteli.- Žinoma, tai tiesa. Viskas tiesa. Turėjau tiek vardų, kad

jau pamečiau skaičių. Kiek save pamenu, gyvenau pusbadžiu. Niekada neturėjau nei padorių namų, nei šeimos, nei vers­lo, - nieko panašaus į tai, ką čia turi Jana...

Ji švysteli man šypseną tarsi krintančią žvaigždę, o aš ne­pajėgiu nei žodžio pratarti, nei krustelėti, nustėrusi kaip ir kiti. Apžavai tokie stiprūs, kad nenustebčiau, jei man būtų ko užduota; galvoje dūzgia kaip avily; spalvos kambaryje su­šmėžuoja, jis ima suktis it karuselė...

Rudis ištiesia ranką ir prilaiko mane. Regis, jis vienintelis atsispyrė poveikiui, nesustingo. Miglotai suvokiu, kad ponia Rembo, Žano Lu motina, spokso į mane. Jos veidas po da­žytais plaukais lengvai iškreiptas pasipiktinimo. Ji akivaiz­džiai nori išeiti, - bet net ir ji per stipriai apžavėta, įkalinta Zozi gražbylystės.

5 0 6

K A L Ė D O S

O Zozi šypsosi ir kalba toliau:- Galite vadinti mane nuotykių ieškotoja. Visą gyvenimą

verčiausi tuo, ką sugebu: lošimai, vagystės, elgetavimas, suk­tybės. Nieko kito niekada ir nepatyriau. Nei draugų, nei to­kios vietos, kur būčiau norėjusi ilgėliau apsistoti...

Ji stabteli, o aš tiesiog užuodžiu ore paskleistus kerus, tai tarsi smilkalai ir žėrinčios dulkės; dabar žinau, kad ji lengvai gali apsukti jiems galvas, apsukti juos pačius aplink mažąjį savo pirštelį.

- Bet šičia, - tęsia ji, - aš radau namus. Radau žmones, kuriems aš patinku, kurie priima mane tokią, kokia esu. Maniau, čia galėsiu susikurti save iš naujo, bet seni įpročiai labai gajūs. Atleisk man, Tjeri. Aš viską atlyginsiu.

Vėl po truputį kyla šurmulys, vis garsiau skamba sutrikę, užjaučiantys, dvejojantys balsai, o tykioji moteriškė žengia prie Tjerio ir įbeda į jį akis, - toji moterėlė, aš net jos vardo nežinau, išblyškusi nuo jausmų, kuriuos pati vargu ar suvo­kia; akys juoduoja it agatai suakmenėjusiame veide.

- Kiek ji jums skolinga, pone? - klausia ji. - Aš viską grą­žinsiu, su procentais.

Jis spokso į ją negalėdamas patikėti.- Kodėl? - mikčioja.Moteris išsitiesia visu ūgiu. Kiek ten to ūgio, - šalia Tjerio

atrodo it putpelė, šokanti prieš lokį.- Neabejoju, jūs turite teisę skųstis, - pareiškia ji ta nosine

paryžietiška tartimi. - Bet aš turiu rimtą pagrindą manyti, kad Viana Rošė, nesvarbu, kas ji tokia, yra labiau mano rū­pestis negu jūsų.

- Ir kaip čia taip? - klausia Tjeris.- Aš jos motina, - atsako ji.

5° 7

12

iPirmadienis, gruodžio 24-oji

Kūčių vakaras. 2 J .0 5 val.

T Y L A , K A U S Č I U S I ] Ą L E D I N I O K O K O N O V I D U J E , D A B A R

išlaksto į šipulius, išsprogdinta užlūžusio šūksnio. Viana, jau nebe blyški, bet išraudusi nuo pulkės ir sutrikimo, žengia moteriškės, aplink kurią pusračiu susibūrė kiti, link.

Kaip tik virš jų galvų kabo laumės šluota, ir pajuntu pa­šėlusį, beprotišką, nenugalimą norą pripulti prie jos ir pa­bučiuoti tiesiai į lūpas. Ja taip lengva manipuliuoti, - kaip ir jais visais, - ir aš jau beveik jaučiu pergalės skonį, pergalė pulsuoja mano kraujyje, girdžiu ją tarsi tolimą bangų mūšą, ji saldi saldi, tarytum šokoladas...

Jaguaro 1 ženklas turi daug galių. Žinoma, tapti iš tiesų nematomam įmanoma tik pasakose, tačiau žmogaus akis ir smegenis galima apgauti daugybe būdų, ne taip, kaip vaizdo kameras ar fotojuostas, taigi kol visas jų dėmesys nukreiptas į moteriškę, ne itin sunku išsėlinti, - na, ne tai kad visai niekieno nepastebėtai, - ir pasiimti lagaminą, kurį taip tvar­kingai susidėjau.

Anuka išsekė iš paskos, taip ir žinojau.- Kodėl taip pasakei? - reikliai klausia ji. - Kodėl pasakei,

kad tu esi Viana Rošė?

5 0 8

Gūžteliu pečiais.- O ar turiu ką prarasti? Vardus aš keičiu kaip apsiaustus,

Anuka. Niekad ilgai neužsibūnu vienoje vietoje. Kaip tik tuo mes ir skiriamės. Negalėčiau šitaip gyventi. Niekaip ne­įstengčiau būti padori pilietė. Man nerūpi, ką jie apie mane pamanys, - tačiau tavo motina gali prarasti labai daug ką. Juk yra Rudis, yra Rosetė ir dar, žinoma, krautuvėlė...

- O kaip suprasti tą moterį? - klausia ji.Ką gi, pavaišinu ją graudžia istorija: vaikutis automobilio

sėdynėje, nedidukas katės pavidalo amuletas... Paaiškėja, kad Viana niekada šito neminėjo. Nepasakyčiau, jog mane tai labai stebintų.

- Bet jeigu žinojo, kas yra jos motina, - stebisi Anuka, - kodėl negalėjo jos susirasti?

- Gal bijojo, - sakau. - O gal buvo labiau prisirišusi prie įmotės. Seimą renkiesi pats, Nanu. Ar ne tai ji nuolat kartoja? O gal... - apsimetu užsikirtusi.

- Gal ką?Nusišypsau.-Tokie kaip mes ypatingi. Mes turime laikytis drauge,

Nanu. Mes privalome pasirinkti šeimą. Galų gale, - valiū­kiškai tariu, - jeigu ji tau melavo dėl šito, ar gali būti tikra, kad tavęs irgi nepavogė?

Leidžiu jai minutėlę apie tai pamąstyti. Kitame kam­baryje moteriškė vis dar kalba, jos balsas ritmiškai kyla ir leidžiasi, - apsigimusi pasakotoja. Tai bendra joms abiem, motinai ir dukrai. Bet ne laikas dabar klausytis pasakojimų. Lagaminą turiu, apsiaustą turiu, savo popierius irgi. Kaip visada keliauju neapsikrovusi. Iš kišenės ištraukiu Anūkai skirtą dovaną - mažą raudoną paketėlį.

5 0 9

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

- Nenoriu, kad tu išeitum, Zozi.- Nanu, aš tikrai neturiu kito pasirinkimo.Dovana sublizga tarp raudono šilkinio popieriaus klos­

čių. Tai apyrankė; plonas sidabrinis lankelis, naujutėlis ir žvilgantis. Bet vienintelis prie jo pritvirtintas amuletas, priešingai, patamsėjęs nuo senumo, - mažutėlė pajuodusi sidabrinė katė.

Ji žino, ką tai reiškia. Ją supurto verksmas.- Zozi, ne...- Man labai gaila, Anuka.Skubiais žingsniais pereinu ištuštėjusią virtuvę. Lėkštės ir

taurės su vaišių likučiais tvarkingai sudėtos pasieniais. Ant viryklės lėtai pupsi prikaistuvis su karštu šokoladu; iš jo ky­lantis garas čia vienintelis gyvybės ženklas.

Paragauk manęs. Paskanauk manęs, tyliai maldauja šo­koladas.

Tai palyginti nestiprūs kerai, galima sakyti, kasdieniai burtai, ir Anuka paskutiniuosius ketverius metus sėkmingai prieš juos laikėsi, bet atsargumo nebūna per daug, todėl eida­ma pro šalį galinių durų link užgesinu kaitvietę po puodu.

Vienoje rankoje nešuosi lagaminą. Kita paleidžiu oran Miktekačihuatlės ženklą tarsi voratinklių saują. Mirtis ir do­vana. Koncentruota pagunda. Kur kas stipriau nei šokoladas.

O dabar atsigręžiu į ją su šypsena. Iš lauko, kur tamsa tuoj mane praris. Nakties vėjas kedena raudoną mano suknią. Raudoni bateliai ant sniego ryškūs kaip kraujas.

- Nanu, - sakau aš, - mums visiems tenka rinktis. Jana ar Viana. Anė ar Anuka. Permainų vėjas ar Hurakanas. Ne vi­sada lengva būti tokiam kaip mes. Jei nori, kad būtų lengva, verčiau pasilik čia. Bet jeigu nori lėkti raita ant vėjo...

510

K A L Ė D O S

Akimirką ji lyg ir dvejoja, bet aš jau žinau, kad laimėjau.Laimėjau tą pat sekundę, kai prisiėmiau tavo vardą, o

drauge su juo ir gebėjimą iškviesti Permainų vėją. Matai, Viana, aš nė neketinau pasilikti. Man niekada nereikėjo tavo šokoladinės. Niekada nenorėjau nė dalelės to liūdno menko gyvenimėlio, kurį tu susikūrei.

O štai Anuka su šitokiais gabumais tiesiog neįkaino­jama. Tokia jaunutė ir jau tokia talentinga, ir svarbiausia - taip lengvai valdoma. Mudvi galėtume jau rytoj atsidurti Niujorke, Nanu, ar Londone, ar Maskvoje, ar Venecijoje, ar net senajame gerajame Meksike. Šitiek pasaulio kraštų lau­kia nesulaukia, kol juos užkariaus Viana Rošė ir jos duktė Anuka, ir mes juk būsim nepakartojamos, mes juk prašvilp- sim perjuos tarsi gruodžio vėjas?

Anuka žiūri į mane apstulbusi. Jai atsivėrė tokia akivaiz­di tiesa, kad nesupranta, kaip anksčiau apie tai nepagalvojo. Sąžiningi mainai: gyvenimas už gyvenimą.

Argi ne aš dabar tavo motina? Tai juk geriau už gyvenimą ir dukart smagiau? Kam tau kažkokia Jana Šarbono? Kam tau apskritai kas nors}

- O kaipgi Rosetė? - ji abejoja.- Rosetė jau turi šeimą.Kurį laiką mąsto apie tai. Taip, Rosetė turės šeimą. Rosetei

nėra reikalo rinktis. Rosetė turi Janą. Rosetė turi Rudį...Ji vėl sukūkčioja.- Nereikia. ..- Na jau, Nanu. Juk tu kaip tik šito trokšti. Magija, nuoty­

kiai, pavojų kupinas gyvenimas...Ji žingteli į priekį, tada sudvejoja.- Ar pažadi niekad man nemeluoti?

511

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

- Niekad nemelavau ir niekad nemeluosiu.Vėl pauzė. Iki manęs pavėlavęs atsklinda karšto Vianos

šokolado kvapas; paragauk manęs, paskanauk manęs, kviečia verksmingu, slopstančiu balseliu.

Negi tik tiek sugebi, Viana?Tačiau Anuka, regis, vis dar dvejoja.Ji žiūri į mano apyrankę, į sidabro amuletus, kurie ant jos

sukabinti: karstas, bateliai, kukurūzo burbuolė, kolibris, gy­vatė, kaukolė, beždžionė, pelė...

Ji suraukia kaktą, tarsi mėgintų prisiminti kažką, kas su­kasi ant liežuvio galo. Paskui pakelia akis į vario prikaistuvį, vėstantį ant viryklės, ir jos akyse sublizga ašaros.

Paragauk manęs. Paskanauk manęs. Paskutinis blėstantis kvapo likutis tarsi vaikystės dvasia, išsklindanti ore.

Paragauk manęs. Paskanauk manęs. Nubrozdintas kelis; lipnus delniukas, kuriame šokolado dulkės susimetusios j gyvenimo ir širdies linijas...

Paskanauk manęs. Išmėgink mane. Atminties vaizdelis: jos abi drybso lovoje, tarp jų knyga su paveikslėliais, Anuka kaip pašėlusi kvatoja iš kažko, ką pasakė Viana...

Dar kartą sviedžiu Miktekačihuatlės - senosios Ponios mirties, Širdžių rijikės - ženklą, tarsi puoščiau jai taką juo­dais fejerverkais. Jau vėlu, moteriškės pasakojimas kada nors vis tiek pasibaigs, o tada jie kaipmat mudviejų pasiges.

Anuka apsvaigusi žiūri j viryklę, atrodo tarsi pusiau sap­nuotų. Pro Rūkstantį veidrodį įžiūriu, kas dėl to kaltas - ša­lia prikaistuvio tupi mažas pilkas pavidalas, palei galvą kaž­kokia miglelė, lyg ir ūsai, dar matyti uodegėlė...

- Na? - klausiu. - Eini ar ne?

512

13

Pirmadienis, gruodžio 24-oji Kūčių vakaras. 2 J .0 5 val.

- G Y V E N A U TO JE PAČIOJE L A I P T IN Ė J E K A IP IR Ž A N A R O ŠĖ , -

ji kalbėjo kapodama balsius, kaip tikra paryžietė, tarytum išstuksendama žodžius smailiais kulniukais. - Ji buvo tru­putį vyresnė už mane, o pinigų užsidirbdavo burdama Taro kortomis ir padėdama žmonėms mesti rūkyti. Kartą pas ją nuėjau, porą savaičių prieš tai, kai iš manęs pavogė dukte­rį. Ji pareiškė, atseit aš svarstau, ar neatidavus jos įvaikinti. Išvadinau melage. Tačiau tai buvo tiesa.

Tęsė toliau, beveik be išraiškos:- Tai buvo vieno kambario butas Neji Plezans. Pusvalandis

kelio nuo Paryžiaus centro. Turėjau seną 2CV, dirbau pada­vėja per dvi vietas gretimose kavinukėse ir dar kartkartėmis kiek sušelpdavo Silvianos tėvas, kuris, kaip tuo metu man jau buvo paaiškėję, nė neketino palikti savo žmonos. Buvau vos dvidešimt vienerių, o mano gyvenimas buvo baigtas. Išlaidos vaiko priežiūrai suėsdavo visą menką uždarbį; neži­nojau, ką daryti. Ne tai, kad būčiau jos nemylėjusi...

Atmintyje šmėkšteli mažas katės pavidalo amuletas. Nuo to vaizdo kažkodėl sugrunda širdis: sidabrinis amuletukas

* Ekonominės klasės „Citroen14 markės automobilis.

513

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

ant raudono laimę nešančio kaspinėlio. Ar Zozi ir jį pavogė? Tikriausiai. Galbūt jis ir pagelbėjo jai apdumti akis poniai Kajų, kuri štai pasakodama vėl išgyvena savo netektį, ir jos šiurkščių bruožų veidas sušvelnėja:

- O po dviejų svaičių ji dingo. Išleidau ją iš akių gal dvi minutes, ne daugiau, - matyt, Žana Rošė ilgai mane stebėjo, laukdama tinkamos progos. Kai susiprotėjau jos paieškoti, jau buvo susikrovusi daiktus ir išsikėlusi. Neturėjau jokių įrodymų. Bet aš visą laiką galvojau, o kas jei... - Ji pasisuka į mane nušvitusiu veidu. - O tada sutikau jūsų draugę Zozi su dukrele ir pajutau, iš karto pajutau...

Žvelgiau į priešais stovinčią nepažįstamąją. Niekuo ne­išsiskirianti moteriškė, maždaug penkiasdešimties metų, iš pažiūros greičiau vyresnė, stambių klubų, pieštuku nubrėž­tais antakiais. Moteriškė, su kuria galėjau tūkstantį kartų prasilenkti gatvėje nė neįtardama, kad mus kažkas jungia, dabar stovi čia su ta siaubingai stipria viltimi veide, - tai štai kur tikrieji spąstai, žinau, kad tai jie, ir taip, žinau, kad mano vardas nėra mano siela.

Bet negaliu, tiesiog negaliu leisti, kad ji patikėtų...- Prašyčiau, mieloji ponia, - nusišypsau jai. - Kažkas jums

iškrėtė žiaurų pokštą. Zozi nėra jūsų duktė. Kad ir kažin kuo apsiskelbė, tai netiesa. O dėl Vianos Rošė...

Patyliu. Rudžio veidas be jokios išraiškos, bet jo ranka susiranda manąją ir tvirtai suspaudžia. Tjeris irgi įbedęs į mane akis. Šią akimirką suprantu, kad neturiu kitos išeities. Žmogus, kuris nemeta šešėlio, iš tiesų visai ne žmogus, aš tai žinau, o moteris, kuri išsižada savo vardo...

-A š atsimenu raudoną pliušinį drambliuką. Gėlėtą ant­klodėlę. Manau, ji buvo rožinė. Dar meškiuką su juoda sa­

5H

K A L Ė D O S

gute vietoj vienos akies. Ir dar mažą sidabrinį amuletą - katę, parištą ant raudono kaspinėlio...

Dabar moteris žiūri j mane, jos akys po tais išpieštais an­takiais švyti.

-J ie metų metus keliavo su manimi, - sakau. - Dramb­liukas ilgainiui nubluko ir tapo rausvas. Nučiurinau jį taip, kad pradėjo lįsti kamšalas, bet nė už ką jai neleidau jo išmesti. Jokių kitų žaislų neturėjau, taigi nešiodavausi juos kuprinėje į lauką kyšančiomis galvomis, kad galėtų kvėpuoti...

Tyla. Ji alsuoja taip susijaudinusi, kad net gerklėje švogždžia.

- J i mokė mane, kaip burti iš delno, - pasakoju toliau, — ir iš Taro kortų, ir iš arbatžolių. Ir skaityti runas. Tebeturiu jos daiktus, laikau viršuje, dėžėje. Retai naudojuosi, ir, žinoma, joks čia įrodymas, bet tai viskas, ką ji man paliko...

Moteris žiūri į mane nemirksėdama, prasižiojusi, vei­das iškreiptas prieštaringų jausmų, kuriuos per sunku būtų įvardyti.

- J i sakė, kad nebūtumėt deramai manimi pasirūpinusi. Sakė, nebūtumėt žinojusi, ką daryti. Bet ji saugojo tą amu­letą drauge su Taro kortomis, saugojo ir laikraščių iškarpas, o prieš mirtį, manau, ruošėsi man pasakyti, bet tuo metu aš nebūčiau patikėjusi, - tuo metu nebūčiau norėjusi patikėti.

- Aš tau dainuodavau dainelę. Lopšinę. Atsimeni?Man užkanda žadą. Juk tada buvau vos pusantrų metukų!

Kaip galėčiau atsiminti tokį dalyką?Ir staiga nušvinta protas. Ta lopšinė, kurią visada dainuo­

davom, kad nukreiptume šalin Permainų vėją; ta dainelė, kuri nuramdo Geruosius žmones...

515

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

- V là l ’bon vent, v là V joli vent,V là l'bon vent, ma mie m'appelle - Vlà l'bon vent, v là l'joli vent,Vlà l'bon vent, ma mie m’attend...

Moteris prasižioja ir išleidžia galingą, vilties kupiną riksmą iš pačių širdies gelmių, jis perskrodžia orą it plakantys sparnai.

- Taip, tikrai šitą! O taip...Jos balsas suvirpa, užlūžta, ir ji krinta į mane, ištiesusi

rankas kaip skęstantis vaikas.Pagaunu, - antraip būtų pargriuvusi ant žemės, - nuo jos

dvelkia džiovintomis žibuoklėmis ir per ilgai spintoje laiky­tais drabužiais, naftalenu ir dantų pasta, pudra ir dulkėmis; tai taip neįtikėtinai nepanašu į santalmedį, kuriuo kvepėjo mano motina, ir viskas, ką galiu padaryti, kad neapsiverkčiau, tai...

- Viana, - sako ji, - mano Viana.Laikau ją apsikabinusi, kaip laikiau savo motiną dienas ir

savaites prieš jos mirtį, šnabždėdama padrąsinimus, kurių ji negirdėjo, bet kurie ją bent kiek apramindavo, - galų gale ji pratrūksta raudoti, kūkčioja pramaišiui su alsiomis dejonė­mis, kaip žmogus, kuris matė daugiau nei akys gali ištverti, patyrė daugiau, nei širdis gali pakelti...

Kantriai laukiu, kol rauda aprims. Po minutės kitos tie krūtinę draskantys gokčiojimai nusilpsta iki tylaus grumė- jimo; ji pakelia veidą, nusiaubtą ašarų tvano, ir atsisukusi nužvelgia ratu mus supančius svečius. Ilgai niekas nejuda. Kai kurie dalykai sukrečia pernelyg smarkiai; o nuo šios moters ir jos apnuoginto sielvarto norisi laikytis atstu, - taip vaikai nedrįsta artintis prie laukinio žvėries, gaištančio vidury plento.

516

K A L Ė D O S

Niekas nepasiūlo nosinės.Niekas nežiūri jai j akis.Niekas nekalba.Tuomet, didžiai mano nuostabai, pakyla ponia Liuzeron ir

prabyla tuo savo aštriu kaip šukė balsu:- Vargšele jūs mano. Žinau, kaip jaučiatės.- Tikrai? - Ašaros moters akyse mirga vaivorykštės

spalvomis.- Matot, aš netekau sūnaus. - Ji apkabina moterj per pečius

ir vedasi ją prie netoliese stovinčio krėslo. - Jūs patyrėte dide­lį sukrėtimą. Išgerkit truputį šampano. Mano velionis vyras visad sakydavo, kad šampanas turi daug gydomųjų savybių.

Moteris nusišypso virpančiomis lūpomis.-Jūs labai maloni, ponia...- Aš vardu Eloiza. O jūs?- Mišelė.Tai štai koks mano motinos vardas. Mišelė.O aš bent jau galiu ir toliau vadintis Viana, pagalvoju, ir

ūmai mane ima krėsti toks smarkus drebulys, kad tiesiog su­drimbu ant kėdės.

- Tau viskas gerai? - susirūpinęs klausia Nikas.Linkteliu, stengdamasi nusišypsoti.- Regis, ir tau nepakenktų lašas ko nors su gydomosiomis

savybėmis, - sako jis, įduodamas man taurę konjako.Jis atrodo toks nuoširdus ir taip ne vietoje su tuo Henriko

IV peruku, įsispraudęs į šilkinį švarką su akselbantais, kad aš apsiverkiu, - kvaila, žinau, - ir kurį laiką nė neprisimenu tos nemalonios scenos, kurią pertraukė Mišelės pasakojimas.

Tačiau Tjeris nepamiršo. Gal jis ir girtas, bet ne tiek, kad užmirštų, kodėl atsekė čionai paskui Rudį. Jis atėjo ieškoti

517

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

Vianos Rošė ir ją pagaliau rado, tegu ne tokią, kokią įsivaiz­davo, bet čia, o su priešu, kaip žinoma...

- Vadinasi, Viana Rošė esi tu. - Jo balsas be jokios išraiš­kos, užtat akys raudoname mėsingame veide dygios kaip smeigtukai.

Linkteliu.- Buvau. Bet ne aš išgryninau tuos čekius...Jis mane nutraukia.- Tai man nerūpi. Svarbiausia, kad tu man melavai.

Melavai. Man.Jis piktai purto galvą, bet tas judesys drauge išreiškia ir

nusivylimą, tarsi jam būtų sunku patikėti, kad gyvenimas ir vėl neįstengė prilygti griežtiems jo tobulybės standartams.

- O aš norėjau tave vesti, - dabar jis taip apimtas savigailos, kad velia žodžius. - Būčiau suteikęs tau namus, tau ir tavo vaikams. Kito vyro vaikams. O vienas jų ... na... tik pažiūrėk į ją. - Dėbteli į Rosetę beždžionėlės kostiumu, ir jo veidą su­traukia pažįstama grimasa. - Pažiūrėk tu į ją, - pakartoja jis. - Juk iš esmės ji gyvulys. Ropoja keturiom. Ir net nekalba. Bet aš būčiau ja pasirūpinęs, būčiau dėl jos kreipęsis į geriausius Europos specialistus. Dėl tavęs, Jana. Nes aš tave mylėjau.

- Tu ją mylėjai? - staiga paklausia Rudis.Visi atsisuka pažiūrėti.Jis remiasi į virtuvės duris, rankos kišenėse, akys dega.

Prasisegė Kalėdų Senelio kostiumą, po apačia apsirengęs juodai, ir dabar jo spalvos tokios panašios į Fleitininko, pa­vaizduoto Taro kortoje, kad man užgniaužia kvapą. Ir štai jis prabyla niršiu, šiurkščiu balsu, - Rudis, kuris nepakenčia minios, kaip įmanydamas vengia skandalų ir niekada, nieka­da nekalba viešai...

518

K A L Ė D O S

- Mylėjai? - sako jis. -T u jos net nepažįsti! Mėgstamiausi jos saldainiai - mendiants\ mėgstamiausia spalva - skais­čiai raudona. Mėgstamiausias kvapas - mimozos. Ji plau­kia kaip žuvis. Ji negali pakęsti juodų batų. Ji dievina jūrą. Ant kairės šlaunies turi randą, nuo tada, kai nukrito nuo lenkų prekinio traukinio. Jai nepatinka, kad jos plaukai garbanojasi, nors jie nuostabūs. Jai patinka „bitlai", bet nepatinka „stounai". Ji vogdavo iš restoranų valgiaraščius, nes jai visada buvo per brangu ten valgyti. Ji geriausia motina, kokią tik esu matęs... - stabteli. - Ir jai nereikia tavo labdaros. O dėl Rosetės... - Pakelia ją ir laiko taip, kad jų veidai kone liečiasi. - Ji mano mažytė mergytė. Ir ji tobula.

Kurį laiką Tjeris atrodo suglumęs. Paskui po truputį ima suprasti. Jo veidas patamsėja; jis vedžioja akimis nuo Rudžio prie Rosetės, nuo Rosetės prie Rudžio. Tiesos ne­nuginčysi: nors Rosetės veidukas ne toks kampuotas, rusvi plaukai šviesesnio atspalvio, bet ji paveldėjo jo akis, pašai­pią jo burną, šią akimirką apsirikti tiesiog neįmanoma...

Tjeris pasisuka ant žvilgančio kulno, tiesa, ryžtingo ma­nevro įspūdį kiek sugadina trinkteldamas klubu į stalą, nuo kurio nulekia šampano taurė ir teškiasi į grindis, pažirdama ant plytelių spiečiais netikrų deimantų. Bet ponia Liuzeron pasilenkia ir pakelia ją ...

- Ei, čia tai pasisekė, - sako Nikas. - Galėčiau prisiekti, kad girdėjau, kaip dužo...

Ponia žvelgia į mane klausiamai.- Na taip, tiesiog pasisekė.Kaip ir su tuo mėlyno stiklo dubeniu, tuo Murano indu,

kurį anądien paleidau iš rankų, tik dabar aš nebebijau.

519

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

Žvelgiu į Rosetę ant jos tėvo rankų ir jaučiu ne nerimą, ne baimę, ne susirūpinimą, bet neapsakomą pasididžiavimą.

- Na na, mėgaukis, kol gali. - Tjeris stovi prie durų, toks stambus su savo raudonu kostiumu. - Nes kaip tik dabar gauni iš manęs oficialų įspėjimą. Prieš tris mėnesius, kaip ir buvo sutarta. Paskui sustabdau tavo verslą. - Jis nužvelgia mane, apimtas pragaištingai smagios nuotaikos. - Ką, negi manei, kad liksi čia, po visko, kas ką tik įvyko? Sis pastatas priklauso man, jei kartais pamiršai, ir aš turiu su juo susiju­sių planų, kuriuose tau vietos nenumatyta. Dar kiek pažaisk su savo mažyte šokolado krautuvėle. Iki Velykų nė vieno iš jūsų čia nė kvapo neliks.

Ką gi, tokius žodžius girdžiu ne pirmą sykį. Kai trinkteli durys, mane užlieja - ne baimė, o dar viena stulbinama pa­sididžiavimo banga. Atsitiko blogiausia, kas galėjo atsitikti, ir mes išgyvenome. Permainų vėjas vėl nugalėjo, bet šįsyk nesijaučiu sutriuškinta. Ne, jaučiu karštligišką pakilumą, galėčiau akis į akį stoti prieš pačias furijas...

Ir tada man šauna siaubinga mintis. Staigiai atsistoju, aki­mis permetu kambarį. Svečiai vėl pradėjo šnekėtis, iš pra­džių nedrąsiai, bet pamažu įsismagino. Ponia Liuzeron pils­to šampaną. Nikas kalbina Mišelę. Popolis flirtuoja su ponia Pino. Kiek girdžiu, visuotinai sutariama, kad Tjeris buvo girtas ir visi jo grasinimai - tik tušti plepalai, kad per savaitę viskas pasimirs, nes juk šokoladinė jau tapusi Monmartro dalimi, ir kad ji išnyktų - tiek pat neįmanoma, kiek neįma­noma, kad išnyktų „Le P’tit Pinson"...

Tačiau kažko trūko. Zozi buvo dingusi.Ir niekur nebuvo matyti Anukos.

5 2 0

H

Pirmadienis, gruodžio 24-oji Kūčių vakaras. 23.15 val.

K A I P S E N I A I N E M A Č I A U Š L E P E T Ė S . B U V A U J A U B E V E I K

pamiršusi, koks jausmas, kai ji kažkur greta stebi mane juo­domis akytėmis kaip uogytėmis arba tupi man ant kelio, visa tokia šiltutė, arba naktj užsilipa ant mano pagalvės, jei kartais būnu išsigandusi Juodojo vyro. Tačiau Zozi jau prie durų, mes negalime vėluoti, kai papūs Permainų vėjas...

Pašaukiu Šlepetę vidiniu balsu. Negaliu iškeliauti va taip, be Šlepetės. Bet ji neatbėga, tupi sau ant viryklės, krutina ūsus ir taip į mane žiūri... Net keista, nepamenu, kad kada būčiau mačiusi ją taip aiškiai, regis, kiekvienas plaukelis, kiekvienas ūselis apibrėžtas šviesos linija. Ir dar kažkoks ypatingas kvapas, sklindantis iš to nediduko kaistuvo...

Tai tik šokoladas, tvirtinu pati sau.Bet kvepia kažkaip kitaip. Kaip tas šokoladas, kurį ger­

davau būdama maža, - iš riebios grietinėlės, karštas, ir jį dar reikėdavo išsimaišyti su šokolado drožlėmis, cinamonu ir šaukštu cukraus.

- Na? - klausia ji. - Eini ar ne?Dar kartą pašaukiu Šlepetę. Bet ji ir vėl negirdi. Žinoma,

aš noriu keliauti, kad pamatyčiau visas tas vietas, apie kurias

521

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

ji man pasakojo, noriu lėkti raita ant vėjo, noriu būti nepa­kartojama, - tačiau antai Šlepetė tupi šalia varinio kaistuvo, ir kažkodėl negaliu atgręžti jai nugaros.

Žinau, kad ji tik įsivaizduojama draugė, o ten stovi Zozi, tokia tikra ir gyva, bet man kažkaip kažką būtinai reikia prisiminti, pasaką, kurią sekdavo Maman, - apie berniuką, kuris atidavė savo šešėlį...

- Nagi, Anuka.Jos balsas irzlus. Vėjo išpustytoje virtuvėje dabar jau šalta,

laiptelis apneštas sniegu, snieguoti ir jos bateliai. Iš krautu­vėlės vidaus atsklinda kažkoks pokštelėjimas, užuodžiu šo­koladą, girdžiu, kaip Maman mane šaukia...

Bet Zozi stveria man už rankos ir traukia paskui save pro atlapas galines duris. Mano batai slysteli ant sniego, o nak­ties žvarba lenda po apsiaustu...

- Šlepete! - šūkteliu paskutinį kartą.Pagaliau atbėga pas mane, tarsi šešėlis šmėsteli per sniegą.

Ir akimirką aš regiu jos veidą, ne pro Rūkstantį veidrodį, bet per Pantuflio šešėlį, - tai svetimas veidas, visai ne Zozi, jis išklaipytas ir sumaigytas it metalo laužo krūva, ir senas, se­nas kaip seniausios proproprosenelės pasaulyje, ir vietoj rau­donos suknios, kokią turi Maman, ji vilki sijoną iš žmonių širdžių, o jos batai ant pustomo sniego pasruvę krauju...

Suklykiu ir mėginu išplėšti ranką.Ji lenktais nagais sviedžia į mane Jaguaro 1 ženklą, gir­

džiu, kaip ji sako, kad viskas bus gerai, kad nėra ko bijoti, kad ji mane pasirinko, kad ji manęs nori, jai manęs reikia, kad niekas kitas to nesupras...

Ir žinau, kad negaliu jos sustabdyti. Turiu eiti su ja. Aš peržengiau ribą, o mano magija yra niekas, palyginti su

522

K A L Ė D O S

jos, - bet šokolado kvapas vis dar toks stiprus, šitaip stip­riai kvepia miškas po lietaus, ir staiga pamatau dar kažin ką, miglotą pasąmonės vaizdelį. Matau mažą mergaitę, vos pora metų jaunesnę už mane. Ji lyg ir krautuvėlėje, o prieš ją stovi kažkokia juoda dėžė, panaši į amuletą-karstą ant Zozi apyrankės...

- Anuka!Atpažįstu Maman balsą. Bet negaliu jos įžiūrėti. Ji per

toli. Zozi tempia mane į tamsą, mano kojos pačios trepe­na per sniegą jai iš paskos. O mažoji mergaitė tuoj atidarys dėžę, ten viduje kažkas siaubinga, ir jei tik aš žinočiau, gal­būt dar spėčiau ją sulaikyti...

Mes kitapus skvero priešais šokolado krautuvėlę. Stovime ties Fo Monejero aikštės kampu, atsigręžę į akmenimis grįstą gatvę. Ten dega žibintas, jis nušviečia sniegą, ir mūsų šešėliai driekiasi ilgi ilgi, iki pat laiptelių. Akies krašteliu matau Maman, pro duris apžvelgiančią skverą. Atrodo, kad ji už šimto mylių, o juk negali būti labai toli. Ten ir Rudis, ir Rosetė, ir Žanas Lu, ir Nikas, bet jų veidai kažkodėl tokie tolimi, tarsi žiūrėčiau pro kitą teleskopo galą...

Durys atsidaro, Maman išeina į lauką.Girdžiu, kaip tolybėse Nikas sako: Kokia čia dabar vel­

niava?Jiems už nugarų balsų šurmulys, vos girdimas, tarsi slopi­

namas atmosferos trikdžių.Vėjas stiprėja. Tai Hurakanas, - ne Maman jėgoms su juo

grumtis, nors matau, kad ji ketina pamėginti. Atrodo labai rami. Kone šypsosi. Nusistebiu, kaip man ar bet kam kitam galėjo pasirodyti, kad ji bent truputį panaši į Zozi...

Zozi nutaiso jai žmogėdros šypseną.

523

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

- Pagaliau prabudo kovos dvasia? - klausia. - Per vėlai, Viana. Aš laimėjau žaidimą.

- Tu nelaimėjai nieko, - atrėžia Maman. - Tavo padermė niekada nelaimi. Gal kartais ir manot laimėję, bet visos jūsų pergalės it muilo burbulas.

- Tau iš kur žinot? - atšauna Zozi. - O vaikas išėjo su manimi savo noru.

Maman nesiklauso.- Anuka, eikšen.Bet aš lyg prismeigta tame ledinės šviesos rate. Aš noriu

eiti, kur šaukiama, - bet yra kažkas dar, kažkoks šnabždesys, tarsi ledinis meškerės kabliukas, įsmigęs j širdį, ir jis traukia mane j kitą pusę.

Per vėlu. Tu pasirinkai. Hurakanas nepasitrauks. ..- Labai prašau, Zozi. Aš noriu namo...Namo? Kokie dar namai? Žudikai neturi namų, Nanu.

Žudikai lekia raiti ant Hurakano...- Bet aš juk ne žudikė...Ar tikrai? Tikrai ne?Ji juokiasi, o garsas toks, lyg cyptų kreida, kuria braukia­

ma per mokyklinę lentą.- Paleisk mane! - surinku.Ji vėl juokiasi. Jos akys it nuodėguliai, lūpos tarsi vielinės,

nesuprantu, kaip kada nors galėjau manyti, kad ji nuostabi. Ji dvokia nudvėsusiais krabais ir benzinu. Jos rankos - vienų kaulų, jos plaukai lyg pūvančios jūržolės. O balsas - tai pati naktis; jos balsas - tai vėjas, dabar jau girdžiu, kokia ji išba­dėjusi, kaip ji trokšta praryti mane visą...

Tada prabyla Maman. Ji kalba labai ramiai. Bet jos spalvos - tarsi Siaurės pašvaistė, užtemdytų Eliziejaus

5 2 4

K A L Ė D O S

laukus, štai ji spragteli pirštais Zozi pusėn, kaip gerai pa­žįstu tuos judesius...

Štiš štiš, išnyk!Zozi niekinamai šypsosi. Širdžių juosta jai aplink liemenį

banguoja ir plazda it striksės sijonėlis.Štiš štiš, išnyk! Ji vėl ištiesia pirštus, šį kartą matau, kaip

mažytė kibirkštėlė sprigteli skersai skverą Zozi link it ža­rija iš laužo.

Zozi vėl nusišypso.- Ar tai viskas, ką sugebi? - klausia ji. - Buitinė magija ir

pora fokusų, kuriuos ir vaikas išmoktų? Šitokius gabumus iššvaistei, Viana, o juk būtum galėjusi lėkti raita ant vėjo drauge su mumis. Ką jau dabar, kai kurie žmonės per seni, kad pasikeistų. O kai kurie paprasčiausiai bijo būti laisvi...

Ji žingteli Maman link ir staiga vėl pasikeičia. Žinoma, tai kerai, bet dabar ji tokia graži, kad net aš negaliu atitraukti akių. Širdžių vėrinys dingo, ji vilki vienu sijonu, regis, suka­bintu iš nefrito gabalėlių, ir pasidabinusi gausybe auksinių papuošalų. Jos odos spalva kaip mokos su grietinėle, jos bur­na kaip prapjautas granatas, ji nusišypso Maman ir sako...

- Kodėl tau neiškeliavus su mumis, Viana? Dar nevėlu. Trise mes būtume nesulaikomos. Stipresnės už Geruosius žmones. Stipresnės už Hurakaną. Mes būtume nepakarto­jamos, Viana. Mums būtų neįmanoma atsispirti. Mes par- davinėtume pagundas ir saldžias svajas, ne vien čia, visur. Tavo šokoladas užkariautų pasaulį. Dukterinės įmonės vi­sose šalyse. Visi tave mylėtų, Viana, tu pakeistum milijonų gyvenimus...

Maman susvyruoja. Štiš štiš, išnyk! Bet šįkart į burtą ji nebeįdeda širdies; kibirkštėlė užgęsta nepasiekusi skvero

525

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

vidurio. Ji žengia žingsnį Zozi link - ji vos už tuzino pėdų, jos spalvos išblėso, ji atrodo tarsi būtų pakliuvusi į kažkie­no sapną...

Noriu jai pasakyti, kad visa tai apgaulė, kad Zozi magi­ja - kaip pigus šokoladinis Velykų kiaušinis, kuris taip ir žėri folija, bet nulupi, prakandi, - o viduje nieko nėra... Ir tada prisimenu, ką man parodė Šlepetė: maža mergaitė, krautu­vėlė, juoda dėžė ir nukaršusi senolių senolė, kuri sėdi ten prašiepusi dantis it persirengęs vilkas...

Staiga aš atgaunu balsą ir surinku taip garsiai, kaip tik įstengiu, nė pati gerai nesuprasdama, ką tie žodžiai reiškia, bet žinodama, jog tai stiprūs žodžiai, žodžiai, tinkami rim­tiems kerams, žodžiai, galintys sustabdyti žiemos vėją...

- Zozi! - šaukiu aš.Ji atsisuka į mane.O aš sakau:

- Kas buvo juodoje pinjatoje?

15

OPirmadienis, gruodžio 24-oji

Kūčių vakaras. 23.25 val.

M A N O Ž O D Ž IA I P R A L A U Ž Ė KERUS. JI SU ST O JO . ĮB E D Ė Į M A N E

akis. Paskui puolė artyn per sniegą ir prikišo veidą prie pat manojo. Vėl užuodžiau tą nustipusių krabų smarvę, bet nė nemirktelėjau ir nenusukau žvilgsnio.

- Tu drįsti manęs šito klausti? - suurzgė ji.Staiga vėl vos galėjau į ją žiūrėti. Ji pakeitė išvaizdą, vėl

tapo baisi. Milžinė; burna kaip urvas, pilnas apgliaumėju- sių dantų. Sidabro apyrankė ant jos riešo dabar atrodė su­verta iš kaukolių, o širdžių sijonas žliaugė krauju, vientisas kraujo krioklys iki pat sniego ant žemės. Ji buvo siaubinga, tačiau ji bijojo, o jai už nugaros Maman stebėjo viską su keista šypsenėle, tarsi būtų kažkaip supratusi kur kas dau­giau už mane...

Ji vos pastebimai man linktelėjo.Aš vėl ištariau stebuklingus žodžius:- Kas buvo juodoje pinjatoje?Zozi šaižiai goktelėjo.- Maniau, mes draugės, Nanu, - pasakė ji. Ir staiga prieš

mane vėl stovėjo Zozi, senoji Zozi, ledinukų batelių Zozi,

5V

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

su savo raudonu sijonu ir rožinėmis sruogelėmis plaukuo­se, su barškančiais margaspalviais karoliais. Ji atrodė tokia tikra, tokia pažįstama, man net širdį suspaudė, kad ji tokia nusiminusi. Jos ranka man ant peties virpėjo, akys priplūdo ašarų, ir ji sušnabždėjo:

- Būk gera, labai prašau, Nanu, neversk manęs to sakyti...Mano mama stovėjo per šešias pėdas nuo mūsų. Už jos

į skverą buvo išgarmėję Žanas Lu, Rudis, Nikas, ponia Liuzeron, Alisa, ir jų spalvos švietė kaip Liepos keturiolik­tosios' fejerverkai, auksu ir žaluma, sidabru ir raudoniu...

Staiga šnerves pakuteno šokolado kvapas, atsklidęs pro atlapas duris; pagalvojau apie varinį prikaistuvį ant viryklės, apie tai, kaip garai slinko ieškodami manęs tarsi vaiduokliš­ki maldaujantys pirštai, ir beveik išgirdau, kaip mamos bal­sas sako: Paragauk manęs. Paskanauk manęs...

Tada pagalvojau apie visus tuos kartus, kai ji siūlydavo man karšto šokolado, o aš atsisakydavau. Ir ne todėl, kad jo nemėgčiau, bet todėl, kad pykau ant jos, kam pasikeitė; todėl, kad kaltinau ją už tai, kas mums atsitiko; todėl, kad norėjau jai atsikeršyti, priversti ją pripažinti, kad aš kitokia...

Tai ne Zozi kaltė, pamaniau. Zozi yra tik veidrodis, ro­dantis mums tai, ką norime matyti. Mūsų viltis, mūsų nea­pykantą, mūsų tuštybę. Bet kai iš tikrųjų į jį pasižiūri, pa­matai, kad veidrodis - tik stiklo gabalas...

Trečią sykį pakartojau kuo aiškiausiu balsu:- Kas buvo juodojepinjatoje?

Bastilijos paėmimo diena, nacionalinė Prancūzijos šventė.

528

Pirmadienis, gruodžio 24-oji Kūčių vakaras. 2j.jo val.

A Š D A B A R V IS K Ą M A T A U T A I P R Y ŠK IA I, T A R S I P A V E IK SL Ė LIU S

Taro kortose. Užtamsinta krautuvėlė; kaukolės ant lentynų; maža mergaitė; nukaršusi senolė, stovinti greta su šlykščia godulio grimasa priešistoriniame veide.

Žinau, Anuka irgi mato. Netgi Zozi dabar mato, ir jos veidas keičiasi be paliovos, iš Zozi ji vėl virsta Širdžių ka­raliene, burna vaiposi, iš pradžių rodydama panieką, paskui neryžtingumą, galiausiai gryną baimę. Ir staiga ji vos de­vynerių, mažutė mergytė karnavaline suknute, su sidabro apyranke ant riešo.

- Nori žinoti, kas buvo viduje? Tikrai nori žinoti? - klau­sia ji.

v

4Pirmadienis, gruodžio 24-oji

Kūčių vakaras. 2j.jo val.

T A IG I T U T IK R A I N O R I Ž I N O T I , A N U K A ?

Ar pasakyti tau, ką pamačiau?Klausi, ką tikėjausi pamatyti? Gal daugybę saldainių ar

ledinukų, gal šokoladinių kaukolių; gal vėrinių iš cukrinių dantų, - bet ką iš to pigaus šlamšto, pardavinėjamo per Mirusiųjų dieną, - gal laukiau, kad visa tai tuoj išsprogs iš juodosios pinjatos tarsi tamsių konfeti fontanas?

O gal tikėjausi kažko kito? Kad atsiskleis kažkokie slėpi­niai? Kad akies krašteliu išvysiu Dievą? Gal užuominos apie tai, kas laukia anapus? Gal kokio patvirtinimo, kad mirusieji tebėra tarp mūsų, sėdi kaip svečiai prie mūsų stalo, negali ilsėtis ramybėje, nes sergsti kažkokią esminę paslaptį, kuri vieną gražią dieną bus perduota ir mums?

Argi ne šito mes visi norime? Tikėti, kad Kristus prisikė­lė iš mirusiųjų; kad angelai mus saugo; kad žuvis penkta­dienį - kartais šventas dalykas, o kartais mirtina nuodėmė; kad kažkodėl svarbu, jei žvirblis nukrinta žemėn, tačiau jei

* Aliuzija į Mato evangeliją: «Argi ne du žvirbliai parduodami už skatiką? Ir vis dėlto nė vienas iš jų nekrinta žemėn be jūsų Tėvo valios. O jūsų net visi galvos plaukai suskaityti. Tad nebijokite! Jūs vertesni už daugybę žvirblių* (Mt 10, 29-31).

5 3 0

K A L Ė D O S

koks bokštas ar du, ar visa žmonių rasė, išnaikinta dėl vienos ar kitos išgalvotos dievybės, vargiai atskiriamos nuo ištisos virtinės Vienintelių tikrųjų dievų - cha! - Viešpatie, kokie kvailiai tie mirtingieji, o juokingiausia, kad kvailiai mes visi, įskaitant ir dievus, nes juk nepaisant milijonų, kurie buvo paskersti jų vardu, nepaisant visų maldų ir aukojimų, karų ir apokalipsių, kas dabar iš tiesų beatsimena senuosius -Tlaloką ir Koatliką, ir Kecalkoatlį, ir net pačią godžiąją praamžę Miktekačihuatlę? - jų šventyklos tapusios „kultūros paveldo objektais", jų akmenys išvartyti, jų piramidės užžėlusios, vis­ką sugėrė laikas, kaip smėlis sugeria kraują.

Ir ar mums tikrai rūpi, Anuka, jei po šimto metų Šven­čiausiosios Širdies bažnyčia bus paversta mečete ar sinago­ga, ar dar kuo kitu? Juk tuomet mes visi jau būsime smė­lis, išskyrus Tą, kuri buvo visada; tą, kuri stato piramides ir šventyklas; žmones paverčia šventaisiais kankiniais; kuria dangišką muziką; paneigia logiką; išaukština nuolankiuo­sius; priima sielas į rojų; diktuoja, kaip rengtis; triuškina be­dievius ir klaidatikius; ištapo Siksto koplyčią; skatina jaunus vyrus žūti dėl kilnaus tikslo; nuotoliniu pulteliu sprogdina orkestrantus’; žada daug; duoda mažai; nieko nebijo ir nie­kad nemiršta, - nes Dievo baimė yra nepalyginti stipresnė už garbę, gerumą, tikėjimą, meilę...

Taigi grįžkim prie tavo klausimo. Ką norėjai sužinoti?Ak taip, juodoji pinjata.Manai, radau joje atsakymą?Labai gaila, mieloji. Manyk iš naujo.Nori žinoti, ką pamačiau, Anuka?

* Aliuzija į grupės „Pink Floyd“ dainą „The Gunners DrearrT, kurioje užsimenama apie įvykius Didžiojoje Britanijoje intensyviausio IRA terorizmo laikais.

531

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

Nieko. Štai ką pamačiau. Didelį riebų nulį.Jokių atsakymų, nieko tikro; nei atlygio, nei tiesos. Tik

oras. Juodoji pinjata raugteldama išleido gūsį oro, pradvi- susio taip, lyg būtų nusižiovavęs kas nors, išmiegojęs tūks­tantį metų.

Štai kas blogiau už viską, Anuka, - niekas. Nėra prasmės; nėra idėjos; nėra demonų; nėra dievų. Mes mirštam - ir po to nėra nieko. Visiškai nieko.

Ji žiūri į mane tomis tamsiomis akimis.- Tu klysti, - sako ji. - Kažkas vis dėlto yra.- Kas? Ar tikrai manai, kad čia tu kažką turi? Pagalvok dar

kartą. Šokolado krautuvėlė? Iki Velykų Tjeris jus išgrūs. Kaip ir visi išpuikėliai, jis kerštingas. Po keturių mėnesių jūs grįšit ten, iš kur pradėjot, jūs visos trys, be skatiko ir vėl kelyje.

Manai, turėsi Vianą? Neturėsi, pati žinai. Jai trūksta drą­sos būti savimi, ką jau kalbėti, kad drįstų būti tikra motina tau. Manai, turėsi Rudį? Per daug nesitikėk. Jis didžiausias melagis iš visų. Paprašyk, kad parodytų savo laivą, Anuka. Paprašyk, kad parodytų numylėtąjį savo laivą...

Bet aš ją prarandu, pati matau. Ji žiūri į mane be jokios baimės akyse. Užtat jose atsiranda kažkas, ko niekaip ne­perprantu. ..

Gailestis? Ne. Ji neišdrįstų.-Jausčiausi labai vieniša, Zozi.- Jaustumeisi vieniša?- Jei būčiau tavimi.Išrėkiau nebylų įtūžio stūgsmą. Taip kaukia išėjęs į me­

džioklę Jaguaras 1, arba juodasis Teskatlipoka baisiausiu savo pavidalu. Bet mažė nesuvirpėjo. Priešingai, ji nusišypsojo ir paėmė mane už rankos.

532

K A L Ė D O S

- Tu šitiek širdžių surinkai, - pasakė ji, - ir vis tiek neturi savos. Ar tam tau manęs reikėjo? Kad nebebūtum vieniša?

Spoksojau į ją netekusi žado iš pasipiktinimo. Ar Fleitininkas grobia vaikus iš meilės? Ar didelis piktas Vilkas vilioja Raudonkepuraitę dėl iškreipto draugijos po­reikio? Aš juk Širdžių rijikė, kvailas tu vaike, aš Mirties baimė; aš Ragana Žiežula; aš baisiausioji iš visų pasakų, ir tik nedrįsk manęs gailėtis...

Stumtelėjau ją šalin. Ji nesidavė. Vėl sugriebė mano ranką, ir staiga, neklauskit kodėl, pajutau baimę...

Jei norit, galit vadinti tai perspėjimu. Arba priepuoliu, ku­rio priežastis - stiprus susijaudinimas, šampanas ir per daug pulkės. Bet nei iš šio, nei iš to mane išmušė šaltas prakaitas, krūtinę it lanku suspaudė, pradėjau gaikščiodama gaudyti orą. Pulke - nenuspėjamas viralas; kai kuriems ji sustiprina įžvalgumą; sukelia vizijas, kurios gali būti labai ryškios, bet gali pereiti į kliedesius ir pastūmėti gėrovą griebtis neapgal­votų veiksmų; kai ką galbūt priverčia atsidengti labiau, nei tai gali sau leisti tokia kaip aš.

Tą akimirką suvokiau tiesą: taip smarkiai trokšdama pa­siimti tą vaiką aš kažkur paslydau, parodžiau tikrąjį savo veidą, - ir šis staigus artumo jausmas taip išmuša mane iš vėžių, yra toks nenusakomas, kad plėšo mane iš vidaus kaip alkanas šuo.

- Atstok nuo manęs!Anuka tik nusišypsojo.Mane nusmelkė pati tikriausia panika, pastūmiau ją iš

visų jėgų. Ji slystelėjo ir griuvo atbula į sniegą, bet net tada jaučiau, kaip skverbiasi į mane tuo gailesčio kupinu žvilgsniu...

533

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

Kartais net geriausiems iš mūsų tenka viską mesti ir bėg­ti. Bus dar kitų, sakau sau; bus naujų miestų, naujų iššūkių, naujų dovanų. Bet šiandien niekas nieko nepasiims.

Ir jau tikrai nepasiims manęs.Aš bėgu, per pustomą sniegą beveik nematydama kelio,

slidinėdama ant grindinio akmenų, be atodairos stengda­masi ištrūkti, atsiduodama vėjui nuo Kalvos, kuris švilpia, tarsi šnabždėtų juodi dūmai, kylantys virš Paryžiaus, ir lekia nežinia kur.

i 8

Pirmadienis, gruodžio 24-oji Kūčių vakaras. 23.35 va^

IŠ V IR IA U P U O D Ą ŠO K O L A D O . V I S A D A T A I P D A R A U P A T Y R U S I

įtampą, o tas keistas nedidukas epizodas skvere priešais krau­tuvėlę sukrėtė ne mane vieną. Turbūt dėl apšvietimo, sako Nikas; kai sninga, šviesa labai keistai sklinda; o gal vyno buvo išgerta per daug, o gal mes kažko užvalgėm...

Aš su juo nesiginčijau. Kitiems irgi nieko neaiškinau, tik įsivedžiau tirtančią Anūką į šiltą krautuvėlę ir pripyliau karšto šokolado į didįjį jos puodelį.

- Atsargiai, Anuka, - įspėjau, - jis labai karštas.Pirmą kartą po ketverių metų ji gėrė karštą mano šokola­

dą. Ir šįkart gėrė nezirzdama. Įsupta į antklodę, ji jau snūdu­riavo; taip ir neįstengė papasakoti, ką pamatė per tas kelias minutes lauke ant sniego, nepaaiškino, nei kodėl dingo Zozi, nei kas atsitiko pačioje pabaigoje, kai pajutau kažką labai keista, klausydamasi jų balsų, sklindančių iš toli toli...

Lauke Nikas kažką rado.- Ei, žmonės! Ji pametė batelį. - Trepsėdamas nudaužė snie­

gą nuo savo aulinių ir padėjo batelį ant stalo tarp mūsų. - Ooo! Šokoladas. Pasaka! - Prisipylė didžiulį puodelį iki kraštų.

535

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

Anuka pakėlė batelį. Vienišas batelis, pasiūtas iš prašmat­naus raudono aksomo, sluoksniuota pakulne, atvirais pirštais ir nudygsniuotas burtais bei kerais, tinkamais bėglei nuoty­kių ieškotojai...

Pasimatuok mane, sako jis.Pasimatuok mane. Išmėgink mane.Akimirką Anuka žiūri į jį suraukusi kaktą. Paskui šveičia

batelį ant grindų.- Negi nežinai, kad negalima dėti batų ant stalo? Tai gali

prišaukti nelaimę!Slepiu šypseną delnu.

- Jau beveik vidurnaktis, - sakau jai. - Gal nori išvynioti dovanas?

Mano nuostabai, Rudis papurto galvą.- Vos nepamiršau. Jau vėloka. Bet jei paskubėsim, laiko

kaip tik užteks.- Laiko kam?- Staigmena, - sako Rudis.- Geresnė už dovanas? - klausia Anuka.Rudis šypteli.

- Pamatysi - sužinosi.

19

Pirmadienis, gruodžio 24-oji Kūčios. Vidurnaktis

IKI A R S E N A L O P R IE P L A U K O S VOS D E Š I M T M I N U Č I Ų K EL IO

pėsčiomis nuo Bastilijos aikštės. Pigalio stotyje įsėdom į pa­skutinį metro traukinį ir atvažiavom į ją likus vos porai mi­nučių iki dvyliktos. Debesys jau buvo beveik išsisklaidę, pro plyšius tarp gelsvai bei rausvai švytinčių jų draiskanų galėjau matyti žvaigždėto dangaus skiauteles. Ore tvyrojo silpnas dūmų kvapas, vaiduokliškame viską nuklojusio sniego švy­tėjime vos galėjai įžiūrėti blyškias Dievo Motinos katedros smailes, nors bažnyčia visai netoli.

- Ką mes čia veikiame? - paklausiau.Rudis šyptelėjo ir prispaudė pirštą prie lūpų. Jis nešė Rosetę,

ši atrodė visai guvi, žvalgėsi aplink išpūtusi akis, kaip daro visi vaikai, kai jiems leidžiama pabūti su suaugusiaisiais, nors jau seniausiai turėtų miegoti, ir mėgavosi kiekviena minute. Anuka taip pat atrodė visiškai išsibudinusi, nors jos veide vis dar buvo justi įtampa, o tai piršo man mintį, kad kažkas, kas atsitiko Fo Monejero aikštėje, - nesvarbu, kas iš tiesų ten buvo, - dar ne visai baigėsi. Dauguma mūsų svečių pasiliko Monmartre, bet Mišelė išsiruošė su mumis; regis, ji kone bi­

537

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

jojo sekti paskui, lyg kas galėtų pamanyti, kad ji neturi teisės. Kur buvus, kur nebuvus, ji vis paliesdavo man alkūnę, tarsi netyčia, ar paglostydavo Rosetės plaukus, ir vis žvilgčiojo sau į rankas, lyg tikėdamasi ką nors tenai pamatyti - gal kokią žymę, gal randą, - kas padėtų įtikinti save pačią, jog viskas, kas vyksta, vyksta iš tikrųjų.

- Gal norėtumėt palaikyti Rosetę?Mišelė be žodžių papurto galvą. Tiesą sakant, negirdė­

jau, kad būtų pratarusi bent žodį nuo tada, kai pasisakiau jai, kas esanti. Po trisdešimties sielvarto ir ilgesio metų jos veidas atrodo kaip kažkas per dažnai lankstyta ir glamžyta; ji atpratusi šypsotis, ir kai dabar mėgina nutaisyti šypseną, regisi, lyg matuotųsi naują drabužį, iš anksto neabejodama, kad netiks.

- Visi tave nuolat ruošia netekčiai, - sako ji. - Niekam nė į galvą neateina pamokyti, ką daryti, kai atsitiks priešingai.

Aš linkteliu.- Suprantu. Kaip nors susidorosim.Ji nusišypso; šypsena jau labiau nusisekusi nei pirma, ir

akys sublizga.- Manau, man pavyks, - sako ji ir paima mane už paran­

kės. - Nujaučiu, kad mūsų šeimoje tai paveldima.Kaip tik tą akimirką pokšteli pirmasis miesto fejerverkas,

išsiskleidžia kaip chrizantema kitapus upės. Kitas šauna vir­šun kažkur toliau; tada dar vienas ir dar vienas, jie lanku skrieja virš Senos, išraitydami žalias ir geltonas arabeskas.

- Vidurnaktis. Linksmų Kalėdų, - sako Rudis.Fejerverkai sproginėja beveik be garso, jį slopina ne tik

atstumas, bet ir sniegas. Jie kyla dar beveik dešimt minučių, šviesų voratinkliai ir besiskleidžiančios puokštės, ir kibirkš­

538

K A L Ė D O S

čiuojančios žvaigždės, ir liepsnų verpetai, - žydri ir sidabriš­ki, raudoni ir rožiniai, regis, vienas šaukia kitą, ir taip visą kelią nuo Dievo Motinos katedros iki Santarvės aikštės.

Mišelė žvelgia j juos, jos veidas ramus ir šviesus, ir tai ne tik fejerverkų šviesa. Rosetė mostaguoja it pašėlusi, krykš­taudama iš džiaugsmo, o Anuka laikosi, tarsi stebėtų praš­matnų ir iškilmingą reginį.

- Tai buvo geriausia visų laikų dovana, - sako ji.- Čia dar ne viskas, - pareiškia Rudis. - Eikite paskui mane.Mes žingsniuojame Bastilijos bulvaru Arsenalo prieplau­

kos link, kur įvairiausio dydžio laivai saugiai prišvartuoti atstu nuo Senos bangų bei sūkurių.

—Ji sakė, kad tu neturi laivo. - Po įvykių „Le Rocher de Monmartre“ tai pirmas kartas, kai Anuka pamini Zozi.

Rudis šypteli.- O tu pažiūrėk. - Ir parodo kažką anapus Morlano tilto.Anuka pasistiebia išplėtusi akis.- Kuris jų tavo? - nekantriai klausia.- Negi neatspėsi? - sako Rudis.Tarp prieplaukoje prišvartuotų laivų yra ir įspūdingesnių.

Joje leidžiama apsistoti laivams iki dvidešimt penkių metrų ilgio, o šitas laivelis gal perpus mažesnis. Jis senas, matau tai net iš čia, pastatytas labiau paisant patogumo nei greičio, jo formos senamadės, jis ne toks grakštus kaip jo kaimynai, korpusas iš tvirto medžio, ne iš šiuolaikiško stiklo pluošto.

Ir vis dėlto Rudžio laivas kaipmat išsiskiria iš kitų. Net iš tolo matyti, kad jis kažkuo ypatingas, - tos linijos, tas ryškiai dažytas korpusas, gėlių vazonais apstatytas laivagalis, stiklinis stogas, pro kurį galima žiūrėti į žvaigždes...

- Čia tavo? - klausia apstulbusi Anuka.

539

L E D I N U K Ų B A T E L I A I

- Patinka? Ir tai dar ne viskas. Palaukit čia, - sako Rudis, ir mes žiūrim, kaip jis nubėga laiptais žemyn prie savo laivo, pririšto palei tiltą.

Minutėlę jis pranyksta iš akių. O paskui čirkšteli degtu­kas. Įsiplieskia liepsna. Įsidega žvakė. Ugnelė juda, žvakės žiebiasi denyje, ant stogo, ant palangių, ant visų atbrailų nuo priešakio iki laivagalio. Tuzinai, galbūt tūkstančiai jų žiba stiklainiuose nuo uogienės, lėkštelėse, šviečia iš skardinių ir gėlių vazonų, kol Rudžio laivas nušvinta it gimtadienio tortas, ir dabar pamatom, ko nepastebėjom anksčiau: tentas, vitrina, iškaba ant stogo...

Jis artistiškai mums pamoja, kviesdamas prieiti. Anuka nebėga, ji tvirtai įsikibusi man į ranką, jaučiu, kaip ji virpa. Nelabai nustembu, šešėliuose prie mūsų kojų išvydusi Šlepetę, tik ar nėra čia dar kažin ko, kažkoks liuoksintis ilgauodegis pa­daras, kuris erzindamas ją mėgdžioja, sekdamas pėda pėdon?

- Ar jums patinka? - klausia Rudis.Tą akimirką pakanka vien žvakių: mažutis stebuklas, atkar­

totas tūkstančiu šviesos taškelių ramios upės vagos fone. Rosetės akys pilnos liepsnelių, o Anuka, kuri žiūri į visa tai suspaudusi delnuose mano plaštakas, atsidūsta ilgu svajingu atodūsiu.

Mišelė sako:- Laivas nuostabus.Toks ir yra. Bet ne vien tai...- Čia juk šokoladinė, ar ne?Na, žinoma, matau, kad taip. Nuo iškabos (dar be užrašo)

virš durų iki nedidukės vitrinos, apkraštuotos neono vamzde­liu, visiškai aišku, kas čia suplanuota. Bijau net pagalvoti, kiek laiko jis sugaišo kurdamas šį mažą stebuklą, — tokiam projek­tui įgyvendinti reikia daugybės laiko ir darbo, ir meilės...

5 4 0

K A L Ė D O S

Jis žiūri j mane, susikišęs rankas j kišenes. Akyse nerimo šešėlis.

- Pirkau ją kaip duženą, - sako jis. - Išdžiovinau ir sutai­siau. Paskui visą laiką prie jos darbavausi. Mokėjau dalimis beveik ketverius metus. Bet vis galvojau, kad gal vieną gra­žią dieną...

Bučiniu užčiaupiu jį vidury sakinio. Jis kvepia dažais ir parako dūmais. Ir visur aplink mus dega žvakės, Paryžius švyti apklotas sniegu, paskutiniai savavališki fejerverkai gęs­ta anapus Bastilijos aikštės, ir...

- Fe. Ei, judu. Susiraskit kokią vietelę, - sako Anuka.Mums abiem pritrūksta kvapo atsakyti.

Po Morlano tiltu tylu. Mes gulime, stebėdami baigiančias degti žvakes. Mišelė miega ant vieno gulto, Rosetė su Anuka ant kito, užsiklojusios raudonuoju Anukos apsiaustu, o Šlepetė ir Bamas budi sargyboje, jei kartais užklystų blogi sapnai.

Virš mūsų, nuosavame mūsų kambaryje, pro stiklo stogą matyti bekraštis dangus, liepsnojantis miriadais žvaigždžių. Tolimas eismo gaudesys, atsklindantis nuo Bastilijos aikštės, skamba beveik kaip bangų mūša atokioje pakrantėje.

Žinau, tai tik paprastutė magija. Žana Rošė būtų surauku­si nosį. Tačiau tai mūsų magija, mano ir jo, o jo skonis kaip šokolado su šampanu, galų gale mes išsineriam iš drabužių ir gulim susipynę po žvaigždžių anklode.

Anapus vandenų groja muzika, regis, atpažįstu melodiją:

V là V bon vent, v là V joli vent. ..

Vėjo nėra nė dvelksmo.

541

E P I L O G A S

4Antradienis, gruodžio 25-oji

Kalėdos

N A U J A D I E N A , N A U J A D O V A N A . N A U J A S M I E S T A S L A U K I A

svetingai išskėtęs glėbį. Paryžiuje, žinote, jau darėsi trošku, o Niujorkas šiuo metų laiku man labai patinka. Truputį gai­la, kad čia nėra Anukos. Ką gi, iš nesėkmių mokomės.

Jei kalbėsim apie jos motiną, - na, jai buvo suteikta gali­mybė. Dabar jos laukia šiokie tokie nemalonumai. Ypač iš Tjerio; jis tikrai bandys tą savo kaltinimą sukčiavimu pri­tempti iki teismo, bet nepuoselėčiau vilčių, kad jam kas pa­vyks. Tapatybės vagystės paskutiniuoju metu darosi tokios įprastos, - numanau, jis tai greitai sužinos, kai tik pasitikrins taupomąją sąskaitą. Dėl Fransuazos Liaveri, - daugybė žmo­nių patvirtins, kad tuo metu Viana Rošė buvo Monmartre.

O tuo metu pirmyn į naujas ganyklas. Žinot, dabar Niujorke tiek daug visko siunčiama paštu, ir nereikia nė sakyti, kad tam tikra siuntinių dalis nepasiekia adresatų. Vardai, adresai, kredito kortelės, - ką jau kalbėti apie banki­ninkystės duomenis, reikalavimus apmokėti sąskaitą, sporto klubų narių korteles, visus tuos curriculum vitae ir kitas kas­dienes smulkmenas, iš kurių susideda jūsų gyvenimas, tik ir laukiančias, kol jas nušienaus kas nors sumanesnis...

5 4 2

Kas aš dabar? Kas aš galėčiau būti... Galiu būti pirmas žmogus, kurį sutiksite eidamas gatve. Galbūt tai aš stoviu už jūsų eilėje prie kasos prekybos centre. Gal aš jūsų nauja geriausia draugė. Galiu būti bet kas. Galbūt aš - tai jū s...

Aš juk laisva dvasia, nepamirškite to ...Ir keliauju ten, kur vėjas mane neša.

Harris, JoanneHa33i Ledinukų bateliai: romanas / Joanne Harris; iš anglų kal­

bos vertė Eglė Bielskytė. - Vilnius: Versus aureus, 2009. - 544 p.ISBN 978-9955-34-149-9

„Ledinukų bateliai" - tai garsiosios britų autorės J. Harris romano

„Šokoladas" tęsinys.Trokšdama niekam nekristi į akis, Jana su dukterimis Anuka ir

Rosete rado prieglobstį Monmartre. Niekuo neišsiskirdamos iš kitų, jos

ramiai gyvena virš mažos šokolado krautuvėlės. Vėjas nurimo... kuriam

laikui. Tada j jų gyvenimą įsiveržia Zozi, dama su ledinukų bateliais, ir

viskas ima keistis...

UDK 820-3

Joanne Harris

L E D I N U K Ų BA T EL IA I

Redaktorė Ilona Ciutauskaitė Maketuotojas Linas Vaškevičius

Tiražas 2500 egz.Išleido „Versus aureusM leidykla Rūdninkų g. 10, LT-01135 Vilnius versus@versus.lt | www.versus.lt Spausdino UAB „Logotipas“Utenos g. 41a, LT-08217 Vilnius info@logotipas.lt | www.logotipas.lt

„Kas mirė? - paklausiau. - A r tai paslaptis?"

„Matio mama, Viana Rošė."

Trokšdam a niekam nekristi į akis, Jana su dukterim is Anuka ir

Rosete randa prieglobstį akm enim grįstose M onm artro gatvelėse.

Jos ramiai, gal ne t laimingai gyvena virš savo mažos šokolado

krautuvėlės. N iekuo neišsiskiria iš kitų; jokių raudonų kvepiančių

ryšelių virš durų. Vėjas nurim o - ben t jau kuriam laikui. Tada į jų

gyvenimą įsiveržia Zozi de l'Alba, dam a su ledinukų bateliais, ir

viskas ima keistis...

Bet ši nauja draugystė ne tokia paprasta, kaip a trodo iš p irm o

žvilgsnio. Kietaširdė, klastinga viliokė Zozi turi savo

tikslų - jų gyvenimą tai gali sudaužyti į šipulius. R izikuodama

prarasti viską, kas jai brangu, Jana verčiama priim ti sunkų

sprendim ą: bėgti, kaip jau yra dariusi daugybę kartų, arba

susidurti akis į akį su pačiu pavojingiausiu priešu...

Savimi.

„Jei nebūtų Joanne Harris, kam nors tektų ją sugalvoti." Sunday Express

„Ji neprilygstama, ji gali rašyti apie viską - apie bet kokią vietą,

bet kokius įvykius, bet kokius žmones." Daily Telegraph

„Neįtikėtino žavesio rašytoja." Independent

www.versus.lt

www.skaitytojuklulias.lt