Jonas Kuprionis

1

KUPRIONISJ o n a s

2 3

KUPRIONIS

V i l n i a u s d a i l ė s a k a d e m i j o s l e i d y k l a2 0 0 6

J o n a s

4 5

Savo tautos ir valstybės istoriją kūrėme ir nuolat kuriame kartu: tautos sūnūs ir dukros, įvairių kartų ir požiūrių žmonės – visi, savo dvasinėmis šaknimis suaugę

su Lietuva. Kuriame savo mintimis ir darbais, žodžiais ir moraline laikysena. Šioje dabarties ir ateities kūryboje visada gera ir malonu jausti bendraminčius ir

to paties tikslo siekiančius – asmenybes, kurių vertybės ir siekiai bendri.

Toks buvo ir Jonas Kuprionis – įž ymus miškininkas, skautas, plačios sielos, nenuilstanti asmenybė. Savo aktyvumu, ištikimybe skautiškosioms, krikščioniš-kosioms ir tiesiog bendražmogiškosioms vertybėms – visu savo g yvenimu jis mus mokė ir šiandien moko mylėti Tėvynę, jos žmones, istoriją ir tradicijas, gamtą.

Jo šviesi veikla liudija, kad visi dideli ir prasmingi g yvenimai – tai nuolatinis kan-trus triūsas, atsakomybė ir įsipareigojimas savo bendruomenei, dorai, pilietiškumui.

Todėl šviesus Jono Kuprionio atminimas šiandien – tai jo sodinti ir prižiūrėti miškai, jo skiepytos ir puoselėtos skautijos tradicijos ir g yvenimo idealai.

Turiu vilties, kad Jono Kuprionio atminimui skirta knyga ne tik supažindins skaitytojus su iškiliu lietuviu, bet ir išmokys ne vieną žmogų įžvelgti tikrąsias

vertybes ir mylėti Tėvynę, Tautą ir Žmogų.

L I ET U VOS R ESPU BL I KOS PR EZI DE N TA SVA L DA S A DA M K US

6 7

R en g i a n t kn y gą a p i e p r o f e s o r i ų Jo n ą K u p r i o n į pa a i š -k ė j o , k a d s u r i nk t o s m e d ž i a g o s g a u s u m a s n e l e i d ž i a v i s o s j o s s u t a l p i n t i į v i e n ą t omą . Jo , k a i p m i šk i n i nko , p ed a go g o , r e d ak t o r i au s – ž u r na l i s t o , a t e i t i n inko , skau -t o , š a u l i o v i s u o m e n i n ė v e ik l a g a n a p l a t i . Ta i i š t i e s p l a č i a š ak ė a smen yb ė , k u r i ak t y v i a i r e i šk ė s i t i ek t a r -puka r i o n e p r ik l a u s omo j e L i e t u v o j e , t i ek em i g ra c i j o j e . K a d an g i a p i e j į y ra r u o š i ama k i t a kn y ga , č i a n o r i s i š i ek t i ek d a u g i a u š į a sm en į a p i b ū d i n t i pa t e ik i a n t k e -l e t ą f ak t ų i š j o g y v e n imo . Dau guma ž mon i ų , a u gu s i ų i r b r e n d u s i ų n e p r ik l a u s o mo s L i e t u v o s p r i e š a u š r y j e i r p i r ma i s i a i s n e p r ik l a u s omyb ė s m e t a i s , b u v o ku p i n i k i l n i ų i d e a l ų . J i e s t e n g ė s i pa t y s a u g t i i r k i t u s a uk l ė t i t ų i d e a l ų š v i e s o j e . J i e m s p a d ė j o p r ak i l n ū s L i e t u v o s š v i e s u o l i a i .

Vos t ik ė mu s ku r t i s p i r mos i oms l i e t u v i šk o s i oms g im -naz i j oms Vi l n i u j e i r Pa n e v ė ž y j e , d a r bu i j o s e s u s i b ū r ė d a u g š v i e s u o l i ų . Pakanka pam in ė t i t ok i ų i šk i l i ų a s -m en yb i ų , k a i p Vi l n i a u s g imnaz i j ą s t e i g u s i ų M . B i r -ž i ško s , P. Ga i d e l i o n i o , J . Ba sa na v i č i a u s i r š i o j e g im -n az i j o j e J . K u p r i o n i o m oky mo s i 1915 –1919 m e t a i s d i r b u s i ų moky t o j ų K . Č i b i r o , M . Gr i g o n i o , K . Ga l -

P R A T A R M Ė

8 9

b e i s pa ud o j e , sk i r t o j e i r sk a u t ams . Ši o j e kn y g o j e t am nu š v i e s t i p e r maža v i e t o s .

Pam ė g i n s im e k i ek ga l ima p l a č i a u a p t a r t i J . K u p r i o n i o v e ik l ą sk au t i j o s ba r u o s e , n e s č i a j o nu v e ik t i d a r ba i i š t i e s ų v e r t i a t sk i r os s t ud i j o s . Ju o l ab i au , kad š i ų d i e nų sk au t a i l i t e ra t ū r o s a p i e l i e t u v i šk o s i o s sk a u t i j o s v e ik l ą b e v e ik n e t u r i . Ž i n oma , č i a b ū t i n a pam in ė t i P. Ju r g ė l o s kn y gą „ L i e t u v i ško j i sk a u t i j a“ , ku r i ą d a u g e l i s sk a u t ų , manau , bu s sk a i t ę .

J . K u p r i o n i s b e v e ik p e r d e š i m t m e t ų i š t i e s d a u g n u -v e ik ė o r ga n iz u od ama s d a r bą Pan e v ė ž y j e , K ė d a i n i u o s e , K a u n e , n u o š a l e s n ė s e v i e t o v ė s e . Da u g d ė m e s i o sk y r ė skautų s pauda i , skautų auk l ė j imu i . Ta i ma t ys ime ska i -t yd am i j o s t ra i psn iu s , ra š y t u s L i e t u v o j e i r užs i e n iu os e . Dž i u g u , k a d j i s , n u t r a uk ę s v e ik l ą sk a u t ų s ą j ū d y j e č i a L i e t u v o j e , k a i l e i d o a p l i nkyb ė s , v ė l p r i e j o s s u g r į -ž o JAV.

B e v e i k k i e k v i e n o s v e i k l o s , k ok i a j i b e b ū t ų , s r i t y j e n e r e t a i i š r y š k ė j o p r a g m a t i z m a s a r b a r o m a n t i z m a s , i d ea l izma s . Tok ių i d ea l i s t ų , ka i p J . K upr i on i s , skau t ų v e ik l o s b a r u o s e , y p a č p i r mu o j u d e š i m t m e č i u b u v o n e v i e n a s . D e j a , r e i k a l a i L i e t u v o j e k l o s t ė s i t a i p , k a d i d e a l i z mu i r e ik š t i s g a l im yb ė s m e nk ė j o . Po 1930 m e t ų į v yk i ų , ku r i u o s pakankama i o b j ek t y v i a i š i o s kn y g o s pa ba i g o j e nu š v i e č i a f i l . G . Gl ob y s , n emaža i sk a u t i j o s vad o v ų pa s i t rauk ė į nuo ša l ę . Yra pakankamo pa g r ind o

k a u sk o , R . Ja k i m a v i č i a u s , S . i r V. K a i r i ū k š č i ų , A . K r u t u l i o , B . U n t u l i o , M . R e i n i o , J . Ta l m a n t o , A . Žmu i dz i na v i č i a u s pa va rd e s .

B e s i m ok a n t Pa n e v ė ž i o g i m n a z i j o j e , d i r e k t o r i a i s i r p e d a g o g a i s d i r b o J . B a l č ik o n i s , P. Bū t ė n a s , J . Dob i -l a s -L ind ė , J . El i s o na s , M . K a rka , J . Y č a s , G . B i t ė -Pe čk au ska i t ė , K . Šak en i s , J . Z ika ra s . Vi s i ems , k i ek d a u g i a u i š ma n a n t i e m s k u l t ū r o s i s t o r i j ą , š i o s p a v a r -d ė s d a u g sako .

L ik ima s n e pa š yk š t ė j o J . K u p r i o n i u i b e i k i t i ems s t u -d e n t a m s l a i m ė s b e s i m ok a n t i e m s i r Do t n u v o s Ž e m ė s ūk i o akad em i j o j e . Č i a j u o s mok ė p r o f . P. Ma t u l i o n i s , d o c . A . R uk u i ž a , p r o f . V. R uok i s , I g . K on č i u s , d a r i š Pa n e v ė ž i o g i m n az i j o s a t v yk ę s d o c . J . E l i s o n a s i r k i t i . Pa s t a r i e j i d u , b e v e ik l o s s a v o p r o f e s i j o s s r i t y j e , ak t y v i a i r e i šk ė s i k ra š t o t y r o s v e ik l o j e , į j ą į t ra ukdam i i r v e ik l e s n i u s s t u d e n t u s . G ra ž i ą d i r v ą t a r p t i t u r ė j o L i e t u v o s j a un ima s .

J . K u p r i o n i s ak t y v i a i r e i šk ė s i ka i p mok s l i n i nka s , t e o -r e t ik a s i r p rak t ik a s ( A l y t a u s , Pa n emun ė s i r Ut e n o s u r ė d i j ų u r ė d a s a r pa va du o t o j a s ) , p e d a g o ga s ( Vi l n i a u s un i v e r s i t e t o d o c e n t a s i r R u s t on o JAV un i v e r s i t e t o p r o -f e s o r i u s ) , ž u r na l i s t a s . „ M ū sų g i r i ų“ i r „ M i šk ų a i d o“ ( J AV ) r e d a k t o r i u s , m i š k i n i nk ų d r a u g i j o s k ū r ė j a s , v i s u om e n ė s v e ik ė j a s . A p i e t a i g a l ima ma n y t i i š j o i r a p i e j į r a š y t ų s t ra i p s n i ų ga u sumo p e r i o d i n ė j e s pa ud o j e

10 11

P A G R I N D I N I A I D V A S I N I O G Y V E N I M O S T U L P A I

Kažin kaip atrodytų pasaulis, jei žmogus g yventų tik fizinį g yvenimą.Tiesa, kiekvieno vabalėlio g yvenimas turi prasmę, bet šiuo atveju ir žmogaus g yvenimas tebūtų tiek įdomus ir vertas, kiek to vabalėlio.

Be fizinio g yvenimo žmogus turi dar dvasinį, kuris pasireiškia nujau-timu aukštesnės antgamtinės valios (religija), jautimu tikslo tvarkyti g yvenimą pagal tam tikrus dėsnius (moralė), noru gėrėtis ir pačiam kurti ką gražaus, vertingo (kultūra), patraukimu bendrauti su artimaisiais, bendrą kalbą bei papročius turinčiais žmonėmis (tautybė). Tai keturi pagrindiniai dvasinio g yvenimo stulpai. Jie vienas kitą paremia, papildo, bet viens kito nepavaduoja.

Kai mama dar mažą prie lovos pasiklupdžiusi mokė poterių, Dievo paveikslas turėjo aiškiai apibrėžtą pavidalą: tai – plačia barzda, ilgais plaukais senelis, debesų apsuptas, aplink kurį skrieja sparnuoti vaikučiai – angeliukai; kiti dar dūdeles pučia. Simboliškas paveikslas: vaikai garbina Tėvą žmogus garbina aukščiausiąją valią.

Vėliau, gilėjant visokiai žmogaus patirčiai, tas paveikslas po truputį keičiasi.

Tačiau sunku suprasti, kaip atsitinka, kad kai kurių žmonių galvose-noj tas paveikslas visai išnyksta, o kartais dar net daugiau: juose išauga neapykanta tiems, kurie aukščiausiajai Valiai nusilenkia. O, rodos, dalykas taip aiškus: pažvelk tik į mėlyną dangaus beribę ir paklausk savęs, kur yra tos erdvės galas?.. ar kokia siena?.. ir kas už tos sienos?.. kaip tie milijonai dangaus švyturių siuva taip tiksliai nustatytu keliu?..

I .


many t i , k ad i r P. Ju r g ė l o s 1931 me t a i s skubų i š v yk imą į JAV pa s pa r t i n o sk au t i j o s L i e t u v o j e s u va l s t y b i n ima s . Na t e g u b ū na i r k i t a i p . K a i p t a i v e r t i n t ume , mu s l a -b i a u ž a v i i d e a l i s t a i , r o ma n t ik a i . Pa s t a r i e s i e m s J o n ą K u p r i o n į i r p r i sk i r t u m e . J e i š i ų d i e n ų sk a u t a i , i r n e t ik j i e , s ek t ų i d e a l i s t ų p ė d om i s , ga l g r e i č i a u i r mū sų Tė v y n ė j t a p t ų š v i e s i a u , m i e l i a u g y v e n t i . To sk a t i n am i i r s i ek ė me r e n gd am i š i ą kn y gą .

S u d a r y t o j a i

12 13

vėliau tampantį tautos charakterio bruožu, jos papročiu. Šis pavyzdys daug lėmė, kad gimtų savanorių kova už nepriklausomybę, jis skatino pasipriešinimą vėlesnėms besikeičiančioms okupacijoms, jis gaivina ir dabartinį pasipriešinimą svetimiems žmonėms ir svetimoms idėjoms.

Nepakankamas moralės bei dvasinės kultūros lygis kai kuriuos asmenis ar grupes ir net tautą gali nuvesti kita kryptimi. Pavyzdžiui, tam tikrų asmenų nesutarimai ar įvairių visuomenės sluoksnių neišsprendžiami ginčai. Daug didesnis blogumas, kad jie palieka pėdsakų: įspaudžia neigiamų bruožų į visuomenės ar net tautos charakterį ir sukuria la-bai nepageidaujamų papročių bei tradicijų. Minčių skirtingumas ir jų tarpusavio susidūrimas, netgi kultūrinė jų kova, yra normalus dalykas. Tačiau nenoras ieškoti ar nesugebėjimas suderinti savo minčių netgi su giminingo galvojimo žmonėmis, ir pasiryžimas nepermaldaujamai kovai su visais, kas tik nors kiek ne su mumis, veda į visuomenės susiskaldymą į smulkias, mažiau pajėgias ir dėl to mažai ką bereiškiančias dale-les. O tai jau ne kas kita, kaip asmenybės lygio pasireiškimas, tiek vadovaujančiųjų, tiek rėmėjų bei pasekėjų. Mokėjimas gražiai pašnekėti bei pasirodyti yra menas, o sugebėjimas pozityviai veikti – asmens kultūra.

Pamąstymai, ar mano minčių reiškimas bei veikla arba rėmimas kitų veiklos prisidės prie gražių papročių gimimo ar atvirkščiai, galėtų mums daug padėti kontroliuoti savo žingsnius.

Šeimoje tėvai beveik visada geresnį kąsnelį atiduos vaikams. Dažniausia ir vaikai tą patį jaučia tėvams; gal ne visada brolis broliui ar seseriai. Tačiau apskritai šeima yra pagrindinis vienetas žmonijos bendrabūvio hierarchijoje. Kitas vienetas yra giminė, toliau – tauta. Tai natūralūs žmonių susigrupavimai, kuriuos jungia kraujo giminystė, ta pati kalba, charakterio panašumai, papročių bendrumas.

Tiesa, idėjinių minčių pasaulis bei ekonominiai motyvai kraujo giminystės vienetų darnumą kartais aptemdo ar net visai sugadina. Antai, prieš ke-


I II .

ir jau vien iš to pamatai, koks žmogus esi mažas ir koks tavo suprati-mas yra menkas, antra vertus, kokia tave supanti visata yra didelė ir kokia galinga ją valdanti jėga.

Laikyti save centru, į kurį turi gravituoti visas pasaulis, yra paika. Iš kitos pusės, negudriau yra laikyti save tolygiu vabalui, kai žmogus turi protą, kurio dėka lyg laiptais gali gana dažnai kopti, iš kur jau gali ne tik jausti, bet ir matyti visatos didingumą. Kaipgi tad nenulenkti galvos visatą tvarkančiai Valiai.

Tokias priešing ybes galima būtų paiškinti nebent tuo, kad kaip fizi-niam pasauly, taip ir minčių pasauly reikalingas įvairumas. Jei miške nebūtų vilko ar lapės, kiškiai išsigimtų. Taip ir mintis, perėjusi per kritiškumo sietą lyg per ugnį, nusivalo, išryškėja ir į gauna naują spindėjimą. Dėl to įvairių minčių reiškimasis yra reikalingas, ir jų kova yra natūrali. Reiktų tik, kad skirtingos pusės tai suprastų: tada būtų mažiau kartumo, nes priešingoji pusė nėra tavo priešas, bet tik tavo minties nuskaidrintoja.

Žmogaus asmenybės lygį paprastai matuojame pagal jo moralės bei dvasinės kultūros lygį. Šios vertybės gali pasireikšti įvairiais būdais, bet ryškiausiai jos parodomos, kai žmogus santykiauja su kitais, tiek pavie-niais asmenimis, tiek su visuomene. Kiekvienas žmogus savo buvimu, savo veikla šį ar tą įneša į g yvenamą aplinką. Stipresnės, veiklesnės asmenybės savo pavyzdžiu ar veikla patraukia kitus, ir susidaro judėjimai, jos įspaudžia gilesnius pėdsakus. Taip susidaro pavyzdžiai, veiklos papročiai, tradicijos. Viso to veikiami atskiros šeimos, visuomenės sambūriai ir pati tauta ar kraštas į gauna vienokį ar kitokį veidą arba charakterį.

Kaimo bernelis, slapta gabendamas per sieną knygas, arba eilinė kai-mo moterėlė, po skvernu slėpdama lietuvišką maldaknygę, sukuria kitą epochą. Jie atskleidžia vieningos kovos bei rezistencijos pavyzdį,

II .


14 15

V E I K L O S A P Ž V A L G A

Pirmuosius skautus lietuvius subūrė Petras Jurgelevičius (Jurgėla) Voronežo gimnazijoje. Jie ten g yvavo neilgai. Voronežiečiams grįžus į Lietuvą, P. Jurgėla, jau būdamas Vilniaus lietuvių gimnazijos šeštos klasės mokinys, 1918 lapkričio 1 d. šioje mokykloje įsteigė pirmąją skiltį. Ją sudarė 12 skautų. Tarp jų – P. Jurgėla, J. Kuprionis, Žižmaras ir dar 9 skautai. Jų gretos greit augo. Todėl netrukus skautų skiltis tapo Vytauto draugove, o susidariusi skaučių skiltis – Birutės draugove. Metų pabaigoje Vilniuje jau buvo apie 80 skautų. Šios organizacijos veiklą entuziastingai rėmė gimnazijos direktorius Mykolas Biržiška. Už tai, jau gerokai vėliau, emigracijoje Amerikoje, jis buvo apdovanotas Geležinio Vilko ordinu. 1919 m. balandį, lenkams užėmus Vilnių, lietuvių skautų organizacijos veikla buvo uždrausta. Po keleto metų, Žižmarui tapus šios gimnazijos gimnastikos mokytoju, skautų orga-nizacijos veikla buvo atgaivinta, bet jau nelegaliai. Pats Žižmaras buvo persekiojamas, netgi kalinamas. Dar kiek vėliau Žižmaras vadovavo Vilniaus krašto Lietuvių sportininkų delegacijai Lietuvos tautinėje olimpiadoje.

J. Kuprionis Vilniaus gimnazijoje mokėsi tik iki 1919 m. balandžio, kai baigęs tris šios gimnazijos klases jis išvyko mokytis į Panevėžį. Tuo metu Vilnius jau buvo okupuotas lenkų legionierių. Panevėž yje skautus subūrė Vl. Rozmanas. Jo rūpesčiu 1920 m. rugsėjo 15 d. Valstybinėje gimnazijoje buvo įsteigta pirmoji Panevėž yje skautų Kęstučio draugovė. Tada dar tik 7-oji draugovė šalyje. Nereikia nė sakyti, kad vienas pirmųjų skautų jos gretose buvo J. Kuprionis. Tų pačių metų gruodį gimnazijoje įsisteigė ir mergaičių skaučių Birutės draugovė. O 1923 m.


liolika metų ispanų tautą nusiaubė žiaurus vidaus karas, ir tiek viena, tiek kita pusė kvietė svetimtaučius kovoti prieš savo tautiečius. Arba dabar, kai komunistas lietuvis, norėdamas žūtbūt išsilaikyti valdžioje, kviečiasi rusą kovoti prieš kitaip galvojantį savo tautietį. Bet čia jau žmogaus moralės ir dvasios kultūros ar apskritai asmenybės klausi-mas. Tai jau iškrypimas iš natūralių prigimties vėžių. Argi aukštesnės dvasinės kultūros asmenybės, nors ir skirtingai mąstydamos, negali rasti būdo sug yventi, o būtinai turi siekti kito sunaikinimo?

Priklausymas tautai suteikia žmogui daug dvasinės stiprybės. Neturint to jausmo, susidaro tuštuma, kurios niekuo kitu negali už pildyti. Pvz., jaučiamės esą lietuviai. Daug vargo ir kančios ši tauta yra pakėlusi ir dabar tebekenčia. Gausūs pakelių kryžiai ir koplytėlės tą simbolizuoja. Tačiau kaip mielas mums pakrypęs Lietuvos laukų pakelėje kryžius! Jis tikrai lietuviškas: tiek lietuvio sielos ir meno į jį sudėta! Arba lietuviškos dainos, papročiai, legendinės vietovės, tokios kaip Gedimino kalnas Vilniuje, Birutės – Palangoje ir t. t. Visa taip brangu, taip sava, kad būdamas svetur kas rytą bučiuotum savo šalies žemės saują, jei tik ją turėtum.

Kai tauta iš praeities paveldi ir vėliau savo sūnų vertingais darbais bei ž ygiais papildo dvasinių vertybių potencialą, tai po to iš jo, lyg iš šaltinio, semiasi stiprinančių pajėgų. Pagarbos ir meilės jausmas savo tautai to-bulina mus: stengiamės dirbti bei elgtis už kitus geriau, ypač svetimtaučių akyse, nes mes respektuojame savo tautą.

Numarinimas meilės jausmo tiek savo šeimai, tiek tautai yra tolygu kaip gėlei netekti savo natūralios spalvos švytėjimo bei kvapumo.

J . K u p r i o n i s


16 17

Šarūno jūrų skautų draugovė ir Simono Daukanto skautų skiltis. Ne veltui Panevėžio tuntas ilgai buvo laikomas vienu stipriausių Lietuvoje.

D O T N U V O S A K A D E M I J O J E . K Ė D A I N I Ų T U N T O Į K Ū R I M A S

Pirmieji skautai Kėdainiuose buvo suburti 1922 m. spalio 14 d. A. Januškevičiaus, sudarius dvi draugoves: berniukų ir mergaičių. Berniukų draugovė greit sunyko, liko tik mergaičių draugovė. 1924 m. spalio 2 d. M. Valavičiaus pastangomis berniukų draugovė buvo vėl atgaivinta.

Dotnuvos Akademijoje 1925 m. balandžio 23 d., vadovui leidus, iš anksčiau minėtų skautų(-čių) vienetų sudaromas Kėdainių rajono tun-tas. Pirmuoju tuntininku buvo paskirtas vyr. skautininkas J. Kup-rionis. 1925 m. spalio 15 d., Ukmergės skautams prašant, vyr. sk. štabui sutikus, ukmergiškiai priimami į Kėdainių rajono tuntą. Tuo metu Ukmergėje veikė trys draugovės. 1926 m. spalį vyr. skiltininko K. Bandžiaus pastangomis skautų draugovė įkurta ir Krakėse. O 1927 m. rugsėjo 24 d. į Kėdainių tuntą priimamas jūrų skautų laivas-draugovė Kėdainiuose. Tunto vadovybė su tuntininku vyr. skautininku J. Kuprio-niu g yveno Dotnuvoje. Narių buvo apie 235. Skautų veikla tuometinėje Kėdainių apskrityje buvo labai reikalinga, todėl Akademijos studen-tai buvo raginami įsijungti į kraštotyrinę veiklą, ruošti gegužines, kad sulenkėjęs kraštas greičiau palinktų į lietuvybę. 1926 m. „Skautų aido“ 3 nr. aprašomas Šv. Kazimiero šventės paminėjimas. Į jį iš Dotnuvos buvo atvykęs J. Kuprionis su savo padėjėju. Pasakė gražią kalbą, ku-rioje išreiškė pasitenkinimą gražiu skautų elgesiu, nurodė, kad Šv. Ka-zimieras yra gražus valios tvirtumo ir dvasios kilnumo pavyzdys skau-tams. Tą pavasarį buvo paskelbtas atskrendančių paukščių stebėjimo konkursas. Tų pačių metų „Skautų aido“ 2 nr. spausdinamas J. Kup-rionio straipsnis „Skautai ir gamta“, kuriame skautai raginami pam-


sausio 15 d. skautų(-čių) Vaidoto draugovė įsikūrė Panevėžio mokytojų seminarijoje.

Padidėjus skautų skaičiui, jėgoms, kilo norai plėsti veiklą. Jau vasario 16 d., minėjimo metu, iškilmingame parade kartu su kariuomene ir šauliais dalyvavo ir skautai. Sustiprėjus dvasia, tarp draugininkų iškilo seniai J. Kuprionio sumanyta mintis įkurti tuntą. 1923 m. kovo 22 d. buvo sušauktas pirmas steigiamasis tunto štabo posėdis. Į tunto sudėtį įėjo 7-ji Kęstučio, 8-ji Birutės ir 25-oji Vaidoto draugovės. Pirmuoju tuntininku buvo išrinktas pats tunto sumanytojas J. Kuprionis. Gegužės 25 d. į tuntą buvo priimta ir 12-oji ž ydų draugovė. Kiek vėliau į tuntą panoro įstoti ir lenkų draugovė. Tačiau pastarosios negalėjo būti tuntui naudingos, todėl lietuvių skautų Panevėž yje bendradarbiavimas su jomis nutrūko.

Tunto veikla toliau plėtėsi, brendo. Tokios draugovės, kaip Kęstučio, steigė knyg ynėlius, leido laikraštukus. Skautų veikla nuolat domėjosi, ją rėmė mokyklos direktorius Jonas Yčas, mokytojas ir rašytojas Ma-tas Grigonis, literatas ir kritikas, kunigas Julijonas Lindė-Dobilas. Panevėžiečių, ypač J. Kuprionio iniciatyva bei rūpesčiu, buvo įsteigtos skautų draugovės ir skiltys Kupiškyje, Šeduvoje, Anykščiuose, Raguvoje, Ramygaloje, kurios priklausė tunto rajonui. Iš nuotraukų matyti, kad J. Kuprionis uoliai bendradarbiavo su Rokiškio, Utenos ir Ukmergės skautais, rėmė jų veiklą. 1924 m. balandžio 15 d. Lietuvos skautų aso-ciacijos vyriausio skautininko sprendimu Panevėžio tunto tuntininkui J. Kuprioniui už jo darbus ir tunto organizavimą buvo suteiktas vyresnio-jo skautininko vardas, o birželį jis, jau baigęs Panevėžio gimnaziją, einamųjų pareigų atsisakė. Jo vieton buvo išrinktas paskautininkas P. Kazėnas. Išvykus J. Kuprioniui, Panevėž yje skautų organiza-cijos veikla anaiptol nesumenko. 1924 m. rudenį tuntas dar padidėjo – įsikūrė net dvi naujos draugovės: Vytauto ir Živilės. Pavasarį įsikūrė


18 19

kovoms, skautų veikla susilpnėjo. Draugovės neteko vadų, daugelis vyresniųjų skautų stojo Šaulių sąjungon, dalis pateko į frontą. „Aušros“ gimnazijos skautų draugovės veikla atgijo tik po metų. 1921 m. skau-tai vėl sudarė būrelį, o 1922 m. pradžioje, į gimnaziją įstojus K. Jur-gelevičiui, jam buvo pavesta suburti draugovę. Vėliau skautų tuntas ir jo veikla aktyvėjo, plėtėsi.

Antruoju Kauno tuntininku buvo paskirtas skautininkas kapitonas Mačiuika, trečiuoju – dailininkas A. Žmuidzinavičius. 1929 m. vasa-rio 17 d. įvykusiame Kauno tunto štabo posėdyje naujasis tuntininkas, vyresnysis skautininkas, J. Kuprionis perėmė pareigas iš senojo tun-tininko A. Žmuidzinavičiaus.

1929 m. kovo mėn. „Skautų aido“ 2 nr. Skautų kronikos skyriuje rašoma, kad naujasis tuntininkas, pradėdamas eiti savo pareigas, lanko draugovių, skautų vyčių bei atskirų būrelių sueigas, susipažindamas su skautais, jų veikla ir pajėgomis. Matydamas tinkamų vadovų trūkumą, jis ryžosi užmegzti ryšius su studentų skautų draugove ir sutraukti visas pajėgas į tunto veiklą.

Tų pačių metų balandžio mėn. „Skautų aido“ 4 nr. spausdinamas pasikalbėjimas su Kauno tunto tuntininku, vyresniuoju skautininku J. Kuprioniu. Jame rašoma, kad naujasis tuntininkas, perimdamas naujas pareigas, abejojo darbo sėkme. Nes iki tol, kaip jam teko pa-tirti draugovių sueigose, buvo vien tik žaidžiama. Tuntininkas teigia, kad skautai turi gerai įsisąmoninti savo ideologiją, teisingai suprasti skautybės tikslus ir uždavinius. Tai pasiekti numatoma į mokymo dalį įtraukiant daugiau vyresniųjų skautininkų ir skautininkių, kurie visose draugovėse ruoš įvairius auklėjamuosius renginius. Planuojama daugiau dėmesio skirti ir reikalauti iš atskirų vienetų vadų suderinto smagumo ir drausmingumo. Ruošiamasi atgaivinti Skautams Remti Kauno draugi-jos skyrių, organizuoti pirmąją konferenciją, įsteigti skautų reikmenų parduotuvę, įsig yti tunto vėliavą, pastatyti tunto stendą mieste. Naujasis


ilti gamtą. O kad ją pamiltų, ragina ją geriau pažinti. Nurodoma, kad ir skautų veiklos programa to reikalauja. Paminima, kad nemažai draugovių, skilčių pasivadina paukščių, žvėrelių vardais. Tik pabara tuos, kurie pasirenka Lietuvoje neg yvenančių žvėrių vardus. Raginda-mas rinkti žinias apie Lietuvos fauną, prašo surinktą medžiagą siųsti Dotnuvos Akademijai, skautų būreliui.

1928 m. lapkričio 17 d. Kėdainių rajono tunto tuntininkas J. Kuprionis tuntui vadovavimą perdavė paskautininkui V. Bačinskui, o nuo gruo-džio mėn. su Kėdainių gimnazijos skautais ėmė dirbti mokytojas A. Vaškevičius. Dotnuvoje laikyti skautų štabo raštinę nebebuvo reika-lo, ir ji persikėlė į Kėdainius. Skautams gimnazijoje daug nuoširdaus pritarimo ir paramos suteikdavo didelis kraštotyros entuziastas, gimna-zijos direktorius J. Elisonas. Ne veltui jis buvo dirbęs Panevėžio gim-nazijos mokytoju, Dotnuvos Akademijos dėstytoju. O Kėdainių rajono tuntas liko vienas pajėgiausių Lietuvoje.

K A U N O T U N T A S

Kaune pirmoji skautų skiltis įsteigiama 1919 metais. Pirmasis skiltinin-kas buvo K. Vaitkus. Netrukus skiltis tampa draugove, susiorgani-zuoja ir skaučių Karvelių skiltis, kuri vėlgi greitai atsiskiria ir sudaro Birutės draugovę. Tais pačiais metais Kaune įkuriamas Kauno skautų tuntas, kuriam vadovauja V. Šenbergas. Kitur skelbiama, kad Kauno tuntas įkurtas 1920 metais. Tai – netiesa, nes 1929 metais, minint tunto dešimties metų sukaktuves, balandžio mėn. „Skautų aido“ 4 nr. spausdinamas Tunto štabo įsakymas nr. 1. Nurodoma štabo sudėtis: štabo viršininkas – vyr. skautininkas V. Šenbergas, štabo narys – skau-tininkas P. Jurgelevičius ir sekretorius – K. Vaitkus. Tuo metu veikė dvi skautų draugovės, turinčios po 60 ir 80 skautų ir viena mergaičių draugovė. V. Šenbergas ir P. Jurgelevičius organizuoja skautams kursus. Į tunto štabo sudėtį įėjo ir S. Lozoraitis. Prasidėjus nepriklausomybės


20 21

„įsijungtų į talką prie skautiško darbo“, kreipiasi į kitų miestų tun-tininkus, kad jie tarpininkautų skautams, stojantiems į Kauno tuntą.

J. Kuprionis aktyviai dalyvavo skautiškoje spaudoje. Matyt, jam padėjo patirtis, į g yta dar Panevėž yje. Jam nuolat rūpėjo aktyvūs, diena po dienos tobulėjantys jaunuoliai. Kad jie būtų stiprūs, tvirti kūnu ir dvasia, kad rūpintųsi saviaukla, siektų vidinės harmonijos. Jau patys rašinių pavadinimai tai patvirtina. 1925 m. „Skautų aido“ 1 nr. buvo išspausdinti „Būk šias metais geresnis(-ė), negu pernai buvai“, 1926 m. 7 nr. „Auklėjimosi svarba“ straipsniai.

J. Kuprionis iki 1930 m. aktyviai dalyvavo visuose Lietuvos skautų suvažiavimuose, buvo renkamas į preziudimus, sekretoriavo, pirmininka-vo posėdžiams. 1924 m. Danijoje ir 1929 m. Anglijoje dalyvavo skautų sąskrydžiuose, atstovaudamas Lietuvos skautams. 1930 m. pavasarį, skautų vadų suvažiavime buvo išrinktas Lietuvos skautų vyriausiuoju skautininku. Tik rudenį, perorganizavus skautų organizaciją į broliją, jis šių pareigų neteko.

Vėliau, įsijungęs į kitus darbo barus, būdamas miškininkų sąjungos narys, organizuodamas žurnalo „Mūsų girios“ leidimą, iki Nepriklausomybės praradimo aktyviau skautų veikloje nebedalyvavo. Nebent padėdamas rengti skautų stovyklas Pakaunėje ar prie Alytaus. Mat kurį laiką ten jis ėjo miškų urėdo pavaduotojo ar urėdo pareigas.

Būnant jam emigracijoje Vokietijoje, 1945 m. liepos 25 d. išrinkus LSB vadovybę, buvo atkurta LSS. 1946 m. balandžio 28–29 d. įvyko Wiesbadeno suvažiavimas, kuriame dalyvavo 312 atstovų, buvo išrinkta LSS taryba. Nuo 1945 m. rudens iki Augsburgo suvažiavimo J. Kup-rionis buvo laikinosios organizacijos pirmininkas. Susibūrus lietuviams skautams, jis trumpą laiką buvo lietuvių išeivių skautų brolijos pirmininkas. Nelikdavo nuošalyje ir vėliau. 1972 m. lapkričio 19 d. Los Angeles mieste buvo minima Lietuvos skautų sąjungos 55 metų


tuntininkas sako, kad į Kauno tunto ateitį jis žvelgiąs optimistiškai. Jis mano, kad netrukus Kauno tunto skautai nebus vadinami Kauno ponaičiais ir kad jie garbingai atstovaus laikinosios sostinės skautams.

Po metų, 1930 m. balandžio mėn. „Skautų aido“ 4 nr. skelbtame straip-snyje „Iš Kauno skautų veikimo“ rašoma, kad iš Kauno tunto brolija reikalauja daugiau negu iš bet kurio kito tunto. Kauno tuntas esąs centrinis, laikinosios sostinės tuntas, kuris visada turi būti pasiruošęs ar ką nors sutikti, ar ką priimti, ar kam patarnauti. Dauguma kliūčių, pasitaikančių tunto veikloje, atsiranda dėl to, kad skautai dirba beveik vieni. Paramos iš visuomenės pusės – beveik jokios. Čia tuntininkas dėkoja pulkininkui leitenantui J. Šarauskui, profesoriui S. Šalkauskiui, A. Žmuidzinavičiui, kurie nemažai skautams pataria. Iš skautams remti draugijos skyriaus iki šiol nieko negaunama. Materialinė padėtis sunki, nes surengti vakarų ar pramogų Kaune beveik neįmanoma. Kitus sunku-mus sukelia pats miesto g yvenimas. Jaunuolius patraukia miestietiška dvasia, lengvų pramogų ieškojimas, tad jie į rimtesnį darbą, kur ypač reikalaujama drausmės ar jiems naudingo susivarž ymo, dažnai nebenori žiūrėti. Nurodoma, kad yra mokyklų, turinčių apie 600 moksleivių, o skautų ten nėra nė 10. Vis dėlto, tuntininkas pasidžiaugia, kad Kauno tunto padėtį galėtų pavadinti stiprėjančia, gal greit galinčia tapti klestinčia. Kaune tuo metu buvo 13 draugovių (septynios berniukų ir šešios mergaičių). Kauno tuntui priklausė dar trys Ukmergės draugovės ir viena draugovė Širvintose. Ukmergėje dar buvo viena skautų vyčių ir viena vyresniųjų skaučių draugovės. J. Kuprionis ypač džiaugėsi mokyto-jo E. Kulviečio veikla, net manė, kad ir Ukmergėje bus galima sudaryti atskirą tuntą.

1930 metų vasarą J. Kuprionis, norėdamas sustiprinti skautų tunto darbą Kaune, mėgino kuo greičiau iš provincijos atvykstančius skautus įtraukti į aktyvią veiklą. Atviru laišku, išspausdintu „Skautų aide“, kreipiasi į atvažiuojančius abiturientus skautus(-es), kad jie kuo greičiau


22 23

įsteigimo sukaktis. Tą dieną susirinko nemažas skautų lietuvių būrys. Šv. Kazimiero bažnyčioje skautai dalyvavo lietuviškose pamaldose, po jų susirinko į iškilmingą sueigą. Joje Vyriausiam Skautininkui J. Kuprioniui buvo įteiktas Geležinio Vilko ordinas. Anksčiau jis buvo apdovanotas Lelijos ordinu.

Mirus J. Kuprioniui, laidotuvėse prie jo karsto budėjo lietuviai skau-tai.

Apie skautų reikalus, kaip jau buvo minėta, J. Kuprionis rašė ne vieną kartą. Ne kartą ir apie jį buvo rašyta.

J o n a s B a g d o n a s


24 25

N E P R I K L AU S O M O J E L I E T U V O J E

26 27

1923

S K A U T Ų K R O N I K A . PA N E V Ė Ž Y S„ S k a u t ų A i d a s “ N r . 7

Panevėžyje rugsėjo 15 d. vyr. skautininkas V. Šenbergas kartu su Kauno tuntininku skautininku A. Mačiuika buvo nuvykęs į Panevėžį susipažinti

su Panevėžio skautų darbais. Panevėžio tuntininkas skautininkas J. Kuprionis surengė tunto iškylą į Kaizerlingų mišką, 3 kilometrai nuo Panevėžio. Iškyloje dalyvavo VII, VIII ir XXV draugovės. Skautai pažaidė žaidimų, VIII draugovės mergaitės parodė gražių plastikos judesių dainos „Ant marių krašto“ motyvu bei gimnastikos pratimų. Prie iškylos prisijungė Panevėžio skautų globėjas kunigas J. Lindė kartu su gamtininku J. Elisonu. Mergaičių draugovės narės pakvietė prie gražiai serviruoto stalo arbatos.

Vėliau buvo žaidžiamas žaidimas „Gairių vogimas“, kuriame susitiko XXV ir VII draugovės. VII draugovė, turėdama daug daugiau skautų ir būdama geriau organizuota, žaidimą laimėjo. Mergaitėms buvo pasiūlytas žaidimas „Pėdsakų sekimas“. Iš penkių skilčių tik vienai trumpam pavyko susekti pėdsakus. Iškylos metu buvo atvykę vyresnieji lenkų skautai. Vyr. skautinin-kas juos pakvietė aptarti lenkų ir lietuvių skautų ryšių palaikymo klausimų.

S T R A I P S N I A I A P I E J . K U P R I O N I O V E I K L Ą

S T R A I P S N I A I

A P I E

J . K U P R I O N I O

V E I K L Ą

28 29

I Š L I E T U V O S S K A U T I N I N K Ų –I N S T R U K T O R I Ų S U VA Ž I AV I M O K A U N E„ S k a u t ų A i d a s “ N r . 6 – 7

Šių metų balandžio 24 d. prasidėjo Lietuvos skautininkų II su-važiavimas. 10 val. ryte visi atstovai susirinko Vytauto bažnyčioj

ir, išklausę mišių, keliavo į Rotušės salę. Nesant Lietuvoje pačiam Šefui, Suvažiavimą atidarė Paspirties draugijos valdybos narys prof. Morkelis. Jis ke-liais įžangos žodžiais pasveikino šį tokį gausų skautų Suvažiavimą, linkėdamas sėkmingai jį užbaigti. Be to, šį Suvažiavimą sveikino ateitininkų, pavasarininkų ir kitų organizacijų atstovai.

Pasibaigus sveikinimams, buvo prieita prie Suvažiavimo prezidiumo rinkimo. Į prezidiumą buvo išrinkti šie asmenys: pirmininkas – sk. kap. Kalmatavičius, nariai – Mačiuika, Blynaitė, Kuprionis, Grigaitis; raštvedžiai – Čečeta, Civin-skas ir Tamošauskas. Po to sekė gerbiamo kanauninko Tumo paskaita tema „Jaunuomenės auklėjimas“.

Iš paminėtinų Suvažiavimo dienotvarkės punktų svarbiausias buvo skautininkų–instruktorių Sąjungos ir jos taisyklių nustatymas. Tuo tikslu buvo išrinkta komisija su Šenbergu priešaky, kuri patvirtino tokį statutą:

1924


Pane v ėž i o skau tų d raugov ė 1923 m.

N E P R I K L A U S O M O J E L I E T U V O J E

Pokalbis konkrečių rezultatų nedavė. Iš iškylos jaunuomenė gimnazijon grįžo visai temstant. Sugiedojo Himną, po kurio vyr. skautininkas ir Kauno tuntininkas Mačiuika atsisveikino su Panevėžio skautais. Sekmadienio vakarą vyr. skautininkas išvažiavo į Kauną, išsivežęs gerą įspūdį apie Panevėžio skautų veiklą.

Kitą šeštadienį, t. y. rugsėjo 22 d., 7-oji Panevėžio draugovė rengėsi švęsti savo trejų metų sukaktuvių šventę.

30 31

S K A U T Ų K R O N I K A . K Ė D A I N I A I . PA N E V Ė Ž Y S„ S k a u t ų A i d a s “ N r . 2 3

K Ė D A I N I A I

Kėdainių miesto apylinkės gyventojai prieš karą buvo didelėje lenkų dvarų įtakoje. Lietuviškai mažai kas bekalbėdavo. Lietuvių gimnazi-

joje dabar yra daug buvusių lenkuojančių lietuvių tėvų vaikų. Tad nenuostabu, kad skautų draugovėse tokių lietuvių vaikučių yra nemažai.

Skautai jau seniai čia buvo susibūrę į dvi draugoves – mergaičių ir berniukų. Pastaroji netrukus iškriko, skautų judėjimas Kėdainiuose apmirė ir buvo be-veik bežlungąs.

Tiktai greta Kėdainių, Dotnuvoje, apsigyvenus panevėžiečiams skautams J. Kuprioniui ir J. Sokui, ir vietos skautei M. Sakauskaitei bei pradėjus ener-gingai veikti, sustiprėjo mergaičių draugovė, vėl įsikūrė berniukų draugovė.

Ir štai šių metų balandžio 23 d. skautai viešai pasirodė. Su orkestru daly-vavo pamaldose, parade, žaidė sportinius žaidimus.Vakare vien tik savo inici-atyva jie surengė vakarą.

Vakaro metu buvo deklamuojami eilėraščiai, rodomi gimnastikos pratimai, piramidės, dvi komedijėlės, gyvieji paveikslai, buvo dainuota solo. Vakaras

1925


L . S . A . S K A U T I N I N K Ų S Ą J U N G A

Tikslas: a) platinti skautybės idėją Lietuvoje, b) duoti skautybei kryptį, c) koordinuoti skautininkų darbus, d) plėsti skautininkų žinias, e) saugoti skautininkų vardą.

Priesaika: Brangindamas savo garbę pasižadu stengtis: a) tarnauti skautybės idėjai Lietuvos labui, b) rūpintis skautais ir būti jiems pavyzdžiu, įgyvendinant skautybės įstatus, c) laikytis skautininkų statuto.

1924 m. vadų–vadov ių suvaž ia v imo da l y v ia i


32 33

seniai turi tokias tradicijas, kad kuo mažiau apie save kalbėtų, nes tas yra geras, kurį kiti giria. Taigi ir II Vaidoto draugovė iki šiol veikusi tyliai (tyla – gera byla), nutarė pagaliau prabilti visuomenei „Skautų aide“.

Seminarijos draugovės skautai yra beveik visi suaugę žmonės. Jiems jau kartais sunku prisitaikyti prie visų skautų programos punktų. Todėl jų drau-gininko P. (…auko) buvo manyta, Latvijos skautų pavyzdžiu, kad vyresnie-ji skautai sukurtų Rover skautų skiltį, bet jam pasitarus su vyr. skautininku J. Kuprioniu, Rover skautų skilties steigimas buvo atidėtas. Vyr. skautininkas J. Kuprionis patarė steigti instruktorių skiltį, kad jie, kaip būsimieji mokyto-jai, pasirengtų darbui ir pagaliau, išėję į liaudį, galėtų plačiai skleisti skautybę! Geriausia dirva plėtotis skautybei yra pradinė bei vidurinė mokykla; patarlė sako: „Ko neišmoko Joniukas – Jonas nebeišmoks“. Taigi geriausiai būtų, kad mūsų visi jaunuoliai Joniukais būdami skautais ir liktų.

Lauksime pasirodant plačius užmojus turinčią instruktorių skiltį.

S k a u t e l i s


buvo jaukus bei malonus. Vienu žodžiu, kėdainiškių skautų pasirodyta itin gražiai, šiuo metu sunku būtų daugiau bereikalauti.

Tą pačią dieną Kėdainiuose įsteigtas tuntas iš minėtų dviejų Kėdainių draugovių ir Dotnuvos skautų skilties – roverų kandidatų. Šėtoje irgi gyvuoja skautai, tačiau su jais ryšių šiuo metu nėra. Kėdainių tunto tuntininku yra paskirtas vyr. skautininkas J. Kuprionis, jau ilgą laiką tuntininkavęs Panevėžy. Jo padėjėjas, Dotnuvos skilties vyr. skiltininkas – J. Sokas. Be to, adjutantas Kėdainių draugininkas Daukša ir iždininkė M. Sakauskaitė (…)

P A N E V Ė Ž Y S

Panevėžio mokytojų seminarijos II Vaidoto draugovė gyvuoja jau trejus metus. Bet apie jos veiklą Lietuvos skautai mažai težinojo. Mat panevėžiečiai

Pane v ėž i o skau tųvadova i i r skauč ių vadov ė s 1921 m. P i rmo j e e i l ė j e : 2 – S . Miež in i s, D. Ces e v i č iu s . Sėd i : J. Rač iūnas, X, g l ob ė ja s M. Gr i gon i s . S tov i : 3 – J. Kupr i on i s, 8 – K. In č iū ra , 9 – A. Gabr ėnas, 12 – P. Š l ežas . K i t i : A. B lažy s, A. Januške v i č iū t ė , B . Kar e i va i t ė , A. Leš č in skas, S . Lukoš e v i č iu s, O. Pabed in ska i t ė i r k t .


34 35

Skautininkas J. Kuprionis, tuo metu – Kęstučio draugovės draugininkas, stengėsi suderinti skautų veiklą, pakelti skautišką dvasią draugovių bei skilčių sueigose, supažindinti vyresniuosius su skautijos sistema ir jos uždaviniais. Padidėjus jaunuolių skaičiui, sustiprėjus jų dvasiai, draugininkų tarpe gimė aktuali mintis, jau senai skautininko J. Kuprionio sumanyta, įsteigti tuntą. 1923 m. kovo 22 d. buvo sušauktas pirmas steigiamasis tunto štabo posėdis. Į tunto sudėtį tada įėjo 7-oji Kęstučio, 8-oji Birutės ir 25-oji Vaidoto draugovės. Pirmuoju tuntininku buvo išrinktas pats tunto įsteigėjas J. Kuprionis. 1923 m. gegužės 25 d. į tuntą buvo priimta 12-oji žydų draugovė. Šiek tiek vėliau į tuntą norėjo įstoti ir lenkų skautų draugovė. Tačiau jos nei viena, nei antra

1924 m. paskut in iam

tun to š tabo po s edy,

p e rduodan ttun to v ed imą

paskaut in ink iu i P. Kazėnu i


PA N E V Ė Ž I O T U N T A S„ S k a u t ų A i d a s “ N r . 5

Kiekvienam įdomu prisiminti savo pirmąjį darbą, surasti jame savo klaidas, iškelti aikštėn gal jau užmirštas mintis, pagyventi

dar kartą saulėtais ar ūkanotais atsiminimais, pasiieškot praeity naujų jėgų, naujos energijos naujo dešimtmečio darbams. Šios mano trumputės istorijėlės tikslas yra bent paviršutiniškai, neminint smulkmenų, nušviesti mūsų tunto bei atskirų jo vienetų veiklą.

Panevėžy skautus subūrė dabartinis Biržų apskrities viršininkas p. Vl. Roz-manas, tuo metu būdamas gimnazijos mokytoju ir atgimusios Lietuvos ka-rininku. Jo rūpesčiu 1920 m. rugsėjo 15 d. Valstybinėj gimnazijoj buvo įsteigta pirmoji Panevėžy skautų Kęstučio draugovė, tada iš eilės 7-oji. Veikla buvo aktyvi, pilna užmojų. 1920 m. gruodžio 9 d. taip pat Valstybinėj gimnazijoj įsisteigė pirmoji Panevėžy mergaičių skaučių Birutės draugovė. 1923 m. sausio mėn. 15 d. mokytojų seminarijoj įsikūrė skautų(-čių) Vaidoto draugovė, Lietu-voj – 25-oji. Padidėjus skautų skaičiui, padidėjo jėgos, padidėjo norai daugiau veikti, plačiau aprėpt, daugiau jaunuomenės sutelkt prie skautijos ugniakuro.

1928


36 37

PA S K A U N O T U N T I N I N K Ą„ S k a u t ų A i d a s “ N r . 4

P A S I K A L B Ė J I M A S S U V Y R . S K A U T I N I N K U . J . K U P R I O N I U

Koks yra dabar Kauno skautų veikimas ir kokia bus ateities darbo kryptis?

Pradžioje man buvo pripasakoję visokių dalykėlių apie Kauno skautus, todėl, paimdamas tuntininko pareigas, lyg abejojau dėl darbo pasisekimo. Da-bar, arčiau susipažinęs su kauniečiais, matau, kad daugumoje jų yra gerų norų bei pasiryžimų, ir darbas ateity galima bus gerokai išplėsti. Visos draugovės ir atskiros skiltys ir būreliai be jokios išimties stvėrėsi smarkiai dirbti. Tuo galima tik džiaugtis.

Dėl darbo krypties, tai numatoma į skautų veikimą įnešti daugiau rimtesnio elemento, be ko negalimas joks tikslesnis auklėjimosi darbas. (Reikia pasakyti, kad kiek man teko patirti, draugovių skaučių sueigose beveik vien žaista). Skautai turi gerai įsisąmoninti savo ideologijoje, suprasti gerai skautystę ir savo uždavinius. Šiam atsiekti numatoma prie mokslinimo dalies pakviesti eilė vyr. skautų ir skautininkų, kurie visoms draugovėms ruoš įvairių iš auklėjimo srities pašnekesių. Skiltininkų žinių papildymui bus suruošta eilė konferencijų

1929


negalėjo būti tuntui naudingos, todėl lietuvių skautų bendradarbiavimas tiek su vienais, tiek su antrais greit nutrūko.

Tunto veikla iš pradžių ėjo gana drąsiais žingsniais pirmyn. Daugiausia buvo rūpintasi skautiškų idėjų skleidimu. 1923 m. rudenį mokytojų seminari-joj įsisteigė skaučių Rūtos draugovė. Dabar jau tuntas turėjo keturias gana stiprias draugoves. 1923-1924 m. tunto veikla aktyvėjo, brendo. Kai kurios draugovės, kaip Kęstučio, steigė knygynėlius ir leido laikraštukus. Pirmas skautų laikraštis Panevėžy, – tai Kęstučio „Skautas“. Jo pirmas numeris išėjo atspausdintas šapirografu 1922 m. kovo 15 d. Leido jį vyresniųjų skautų skiltis. 1923 m. kovo 4 d. buvo pirmą kartą suruoštos priesaikos davimo iškilmės. Tada prisiekė apie 40 Kęstučio draugovės skautų. 1923 m. vasario 16 d. Panevėžio skautai viešai dalyvavo kartu su kariuomene ir šauliais pa-rade. Panevėžiečių, ypač J. Kuprionio ir kitų, rūpesčiu buvo įsteigtos skautų draugovės bei skiltys Kupiškyje, Šeduvoje, Anykščiuose, Raguvoje, Ramyga-loje, kurios vėliau priklausė tunto rajonui. 1924 m. birželio mėn. tuntininkas, vyr. skautininkas J. Kuprionis einamų pareigų atsisakė (išvyko mokytis į Dot-nuvos žemės ūkio akademiją).


38 39

prieš atostogas numatoma suruošti didelę loteriją, kurios darbą organizuoti pavesta paskautininkui Avižoniui.

Ar bus atgaivintas Skautams Remti Draugijos Kauno Skyrius?

Ruošiamasi atgaivinti jis dar prieš šias vasaros atostogas. Visa eilė skautų tėvų yra gan žymūs žmonės, mielai pritarią skautų darbui. Skyriaus atgaivini-mo darbe sutiko daug padėti didelis Kauno skautų remėjas buvęs tuntininkas p. Žmuidzinavičius. Kauno tuntas tikisi įsteigti skautų reikmenų parduotuvę. Šis darbas pavesta ūkio vedėjui skiltininkams Čepui ir Ržečickui.

Kauno raj. tunto štabas stengsis palaikyti artimus ryšius su Vyr. Skautų Štabu ir stud. skautų draugove. Artimiausiu laiku numatoma įsigyti tunto vėliava. Taip pat numatyta įsigyti tunto vitrina mieste. Tuo rūpintis sutiko technikos mokyklos vyčiai. Kas dėl vyčių, tai jie numatoma sujungti į 2 draugoves.

Atšilus orui manoma padaryti keletas didelių visų Kauno skautu iškylų, į kurias bus kviečiami ir studentai skautai, ir šiaip rėmėjai, ir artimieji.

Bendrai, dėl Kauno tunto esu didelis optimistas. Galima drąsiai tikėtis, kad netrukus Kauno tuntas galės taip pasirodyti, kad Kauno tunto skautai, susidūrę su kitais skautais, nebus vadinami Kauno ponaičiais, ir kad jie tikrai garbingai atstovaus laikinosios sostinės skautams.

V . K a s t a n a u s k a s


ir, jei suskubsim, atskirų jiems iškylų. Pirmoji konferencija įvyks balandžio mėn. 23 d. Numatoma kreipti daugiau dėmesio ir reikalauti iš atskirų vienetų vadų, kad Kauno skautuose būtų gražiai suderinto smagumo ir drausmin-gumo pavyzdžių.

Kadangi laikinosios sostinės Kauno skautams, be savo vidujinio dar-bo ir susitvarkymo, dar tenka pareiga plačiai populiarizuoti pačius skau-tus visuomenėj, todėl numatoma daug dėmesio kreipti į išorinį skautų susitvarkymą.

Ar šiemet Kauno tuntas stovyklaus?

Stovykla 1–2 savaičių, jei nepasitaikys nenumatomų kliūčių, bus ruošiama tuojau po mokslo metų. Be to, papildyti iždą ir išpopuliarinti skautų vardą dar


Kauno tun to tun t i -n inkas darbo me tuMiškų d e par tamen t e 1929–1930 m.

40 41

padėjo varge, guodė nuliūdusį, ramino nepasisekime, skaidrino mintis, ugdė naujas viltis, gimdė kilnius troškimus, barė nusižengus, džiugino laimėjus.

Šventi man tie takai, kuriais pirmą kartą, lydimas didžių idealų, išėjau pažint gyvenimo ir žmonių, šventos vietos, kurias lankiau baltose vaikystės dienose, neužmirštamos žaliojo miško tankynės ir lygios, saulės spinduliais nubertos lankos, kur žaisdamas mokiausi grūdinti valią, švelninti jausmus, auklėti būdą, mylėti žmones ir didingą gamtą.

Laimingas sutikęs Tave savo vaikystės kryžkelėj ir supratęs Tavo šauksmą: kelti žydrion mėlynėn jaunystės ugnimi degančią vėliavą ir nusilenkti trilapei baltai lelijai, apsuptai simboliškų minčių.

Siūbuos žydra vėliava jaunystės džiaugsmo pily ir visada primins pirmuo-sius nedrąsius žingsnius, keliaujant skautijos vieškeliu į gyvenimą, pasislėpusį po nematoma uždanga, kur laukia kiekvieno mūsų užburtas, pasakingas ryto-jus, nešdamas laimėjimus ir skausmus.

Džiaugsmu šiandien degu, kad Tu pirmas įnešei mano širdin visą pasaulį apšviečiančio laužo žariją. Ir dabar juo daugiau stebiu to negęstančio laužo šviesą, juo daugiau randu naujų dalykų, naujų nežinomų paslapčių.

Tau lenkiuosi ir dėkoju sieloje, kuris sukūrei pirmą laužą mano vaikystės kryžkelėj.

M t . I l g e s y s


K R Y Ž K E L Ė J„ S k a u t ų A i d a s “ N r . 4I š „ N e g r į ž t a n č i ų d i e n ų “

P I R M A M S A V O V A D U I V Y R . S K A U T I N I N K U I J . K U P R I O N I U I

Stovėjau vaikystės kryžkelėj, mąsčiau ir rinkausi kelius keliaut į paslaptingus tolius, žėrinčius pasakiškų žvaigždžių varsomis. Alkani

troškimai, pagimdyti jaunų minčių, kėlė mano sieloje šėlstantį nerimą. Kelių buvo šimtai, kuriuo turėjau keliauti, kad rasčiau nors mažą šešėlį viliojančios laimės – nežinojau. Ką būčiau daręs, kokius žiedus būčiau rinkęs papuošt iškilmių vartams, sutinkant pirmąjį jaunystės triumfą, šiandien at-sakyti negaliu, tik menu, ir tas atminimas tebėra gyvas ir gražus, kaip moti-nos pasaka sekta kūdikystėje, kad Tavo kilnios mintys, įsėtos mano jaunon širdin skaisčiai suliepsnojo ir pašaukė mane kurti naują gyvenimą, žėrintį naujų vilčių spinduliais. Aš nudžiugau, ir švelni Tavo veido šypsena mane pirmą kartą pabučiavo. Vedei mane siaurais takeliais džiaugtis stebuklin-gu gamtos grožiu ir semtis jėgų kiekvienam darbui ošiančio miško tyliam pavėsyje, mokei mane skaityti didžiąją gamtos knygą, mylėti kiekvieną pražydusią gėlę ir ramiai siūbuojantį medį. Gamtos glėbyje, liepsnojančių laužų šviesoje, dainų garsuose, skardžiųjų šūkių skambesy pažinau antrąją motiną - skautiją. Ji mane mokė gyventi, kilti, atsidėti, pasiaukoti. Ji man

1930


42 43

liai įs te igt i prie Kęstučio ir Birutės dr-vių. Kai kurios dr-vės, kaip Kęstučio, s te igė knyg ynėl ius ir le ido laikraštukus. Kęstučio dr-vės „Skautas“ Nr. 1 išė jo 1922.III.15, le ido vyr. skautų skil t is. J. Kuprionio ir kitų panevėžieč ių įste igtos dr-vės bei ski l tys Kupišky, Šeduvoj , Anykščiuose, Raguvoj , Ramyga-lo j , Utenoj priklausė tunto rajonui . 1924 m. rudenį įs ikūrė Vytauto dr-vė . 1925 m. rudenį 3 mėn. kursus skil t ininkams lankė 35 skautai(-ės) . 1927.IV paskautininko Dauko pastangomis Paliūniškio pradinėj mokykloj suor gani-zuota vi lkiukų dr-vė .

V. Rozmano inic iatyva įste igtas LSRD skyrius. Paskautininku buvo Roz-manas. Jam išvykus, 1927 m. susidarė nauja valdyba su gen. l tn. Pr. Tama-šausku priešaky.

Vėliau mišriam skautų tuntui vadovavo: J. Kuprionis – 1923.III.22–1924.VI,P. Kazėnas – 1924–1925.VI.18, ltn. S. Žukaitis – 1925–7 m., ltn. J. Bačkys – 1927–8 m., S. Žukaitis – 1929 m., Itn. A. Jonaitis – 1929.XI–1931.X.31, kpt.J. Rinkevičius – 1931–1933.V.8, K. Grigaitis – 1933–5 m., P. Daukas – 1935–6 m., K. Grigaitis – 1937 m., Vyt. Baltrušaitis – 1938 m., P. Balčiūnas – 1939–40 m. Tunto padėjėju buvo kpt. Pronckevičius 1930–31 m., J. Micevičius 1939–40 m. Adjutantu 1925–9 m. buvo E. Zabarauskas, Vyt. Lapšys, M. Martinaitis, H. Lukoševičius.

1929 m. rudenį tuntą sudarė: Panevėžy – 3 skaučių dr-vės, Kęstučio dr-vė, vyčių dr-vė, 2 jūros skautų laivai ir keli paukštyčių-vilkiukų vienetai; Anykščių, Giedraičių ir Molėtų 3 dr-vės, Utenos 3 dr-vės ir Vabalninko skaučių skiltis. Tunte buvo 228 skautai, 140 skaučių, 60 jūros skautų, 112 paukštyčių-vilkiukų, – iš viso 540 jaunuolių.

1934–5 m. tunto vadovybę sudarė: adjutantas Vyt. Baltrušaitis, skaučių sky-riaus vedėja L. Giršaitė, jaunųjų skautų(-čių) – M. Juozaitienė, jūros skautų – K. Grigaitis, skautų vyčių – V. Cijūnėlis. Tuomet veikė: Panevėžy – Kęstučio dr-vė (J. Klevečka), Algirdo dr-vė (J. Micevičius), Dariaus ir Girėno dr-vė (J. Šimo-nis), 2 jūros skautų laivai, 5 skaučių vienetai, 2 žydų dr-vės; Šeduvoje – Kęstučio dr-vė (1923.II, A. Kuzavinis); Ramygaloje – Dariaus ir Girėno dr-vė (J. Za-starskis) ir skaučių dr-vė. Panevėžy veikė 11 jaunųjų skautų(-čių) dr-vių, ku-


P A N E V Ė Ž I O T U N T A S

Panevėžy skautus pradėjo organizuoti J. Kuprionis, P. Šležas ir moky-tojas V. Rozmanas (atsargos pulkininkas). 1920.IX.15 į steigiamą

Kęstučio draugovę įstojo 70 jaunuolių. Skautų globėjas, gimnazijos direkto-rius Jonas Yčas draugininku paskyrė Sapocką. Lenkams įsibrovus į Lietuvą, draugovės vadovai buvo pašaukti kariuomenėn. Globėjas St. Miežinį paskyrė draugininku. 1921 m. draugovę pradėjo globoti rašytojas, mokytojas Ma-tas Grigonis, o direktorius Yčas liko vyr. globėju. 1921 m. dr-ku paskirtas J. Račiūnas, o adjutantu J. Kuprionis, kuris 1922 m. tapo dr-ku. Jo adjutan-tu buvo D. Cesevičius, Br. Michelevičius, P. Šležas. 1923 m. d-vę perėmė P. Šležas. Vyr. globėju tapo gimnazijos dir. kun. J. Lindė-Dobilas, kuris skau-tams iki savo mirties (1934) daug padėdavo pamokymais ir paskaitomis.

S K A U T Ų A I D E N r . 5 / 2 8 M . M a r t i n a i t i s r a š ė :

1923.III.22 tuntininku išr inktas tunto ste igė jas skautas J. Kuprionis. V.25 į tuntą pri imta žydų dr-vė . Norėjo įs tot i ir l enkų dr-vė . Tačiau nei vie-na, nei antra negalė jo būti tuntui naudingos, todėl bendradarbiavimas su vie-nais ir antrais gr e i t nutrūko. 1923 m. vi lkiukų būr el iai ir paukštyč ių pulke-

1975

PA N E V Ė Ž I O, K Ė D A I N I Ų , K A U N O T U N T A II š P. J u r g ė l o s k n y g o s „ L i e t u v i š k o j i s k a u t i j a “


44 45

M. Grigonis, J. Mičiulis ir kt. LSRD skyriai veikė Panevėžy, Utenoj, Molėtuose. Visos rajono dr-vės turėjo savo globėjus.

1923.II.16 kęstutėnai pirmą kartą dalyvavo kariuomenės parade. 1924.X tunto štabas pradėjo leisti SKAUTŲ ŽODĮ.

K Ė D A I N I Ų T U N T A S

1922.X Kėdainiuose įsikūrė skautų dr-vė, bet greit iširo. 1924.X.2 ją at-gaivino ir jai vadovavo M. Valavičius. 1924.XI.9 Žemės ūkio akademijoje, Dotnuvoje, J. Kuprionis suorganizavo studentų skautų būrelį, į kurį įstojo T. Gribinas, P. Šilas, J. Venclovas ir kt. 1925 m. dr-vę Šėtoje įkūrė ir jai va-dovavo Bronius Krištanavičius. 1926.VIII.14 mišrią dr-vę ir vilkiukų dr-vę Krakėse įsteigė K. Bandžius. 1927 m. į tuntą įsijungė Gedimino laivas. Stu-dentai skautai (7) buvo svarbiausi tuntininko padėjėjai bei dr-vių instrukto-riai ir leido „Skautą“. Tuntą globojo mokytojas Kolis, vėliau gimnazijos dir. prof. J. Elisonas.

S K A U T Ų A I D A S N r . 5 / 2 8 r a š ė :

Tunte yra 7 dr-vės : 3 Kėdainiuose, 3 Ukmer gė je ir 1 Krakėse. Tunto vado-vybė yra Dotnuvoje . Sėkmingesnei veiklai š iemet Kėdainiuose ir Ukmer gė je sudar ytos atskir os tar ybos, į kurias įe ina dr-kai ir adjutantai . Kėdainių dr-vės š iemet st ipriai s to ja ant kojų. Įste igt i ski l t ininkų kursai , pradėta or ganizuoti v i lkiukai (paukštytės jau per nai gražiai veikė) , užsimota ir kit i darbai .

1925.IV.23–1928.XI.17 tuntui vadovavo J. Kuprionis

K A U N O T U N T A S

Kauno raj. tuntui vadovavo: V. Šenbergas 1922.IV.19–XI.2, A. Mačiuika 1922.XI.2–1926 m., V. Čečeta – 1926–7 m., Ant. Žmuidzinavičius 1927–8 m., J. Kuprionis 1929.I–1930.X, mjr. Al. Ardickas 1930.XI.4–1931.II.10, V. Šenbergas 1931.II.10–1934.VI.18.


rioms vadovavo P. Bliumas, V. Januševičiūtė, M. Juozaitienė, V. Makauskaitė, M. Meškelytė, J. Micevičius, M. Plungienė, J. Švagždys, P. Zlatkus ir kt. 1934 m. tunte buvo 428 skautai(-ės) ir 348 jaunieji skautai(-ės) – iš viso 776 jaunuoliai. Tarp jų – 3 žydų dr-vės su 176 skautais(-ėmis).

1939 m. skautų tuntą sudarė: 3 vyčių būreliai ir 2 jūros skautų lai-vai; Panevėžio gimnazijoje – Kęstučio dr-vė (K. Cijūnėlis), Algirdo dr-vė (A. Stepanka), amatų-technikos mokykloje – Dariaus ir Girėno dr-vė (A. Mic-kus, S. Kuprevičius, K. Vilsonas); Šeduvoje – Kęstučio dr-vė (Alg. Žitkus,A. Motiekonis) ir Mindaugo dr-vė (A. Teišenkis) – 274 skautai. Panevėžy 1940.III.3 įsteigtai M. Grigonio dr-vei vadovavo Poškus.

Veikla. Pirmam dešimtmety skautų sueigose dažniausiai lankydavosi ir paskaitas skaitydavo mokytojų seminarijos kapelionas kunigas A. Liepinis,

Pane v ėž i o g imnaz i j o s d i r ek to r iu s,skau tų g l ob ė ja s J. Yčas su 7 -ą ja Kęs tu č i o i r 8 -ą ja B i r u t ė s d raugov ėmi s . J. Kupr i on i s d i r ek to r iaus d e š in ė j e .


46 47

1929.V.5 visos dr-vės minėjo Motinos dieną. Skautų vyčių dr-vė vaidino St. Jatauto 2 dalių vaizdelį iš skautų gyvenimo. Ąžuolyne dr-vės įkėlė inkilus. Juozapavičiaus dr-vė suruošė sporto šventę. Skiltininkų kursams vadovavo J. Juozaitis. Surengtos 2 tunto stovyklos: Pivonijos pušyne dalyvavo per 50 ukmergiečių ir kauniečių, A. Panemunės miške apie 40 jaunuolių. Stovyklas gausiai lankė skautų tėvai ir visuomenė. Algirdo dr-vė ir vasaros atostogų metu rengė sueigas, iškylas, pradėjo leisti „Kauno skautą“. 1930 m. Trijų Karalių šventės proga tuntas surengė neturtingų šeimų vaikams eglutę. Skautybė ėmė plisti ir Kauno priemiesčiuose.

4 šiauliškiai ir 2 ukmergiškiai skautai, ką tik įstoję į L. Universitetą ir Studentų skautų(-čių) dr-vę, 1928 m. įkūrė Lapinų skiltį. Ši skiltis 1929 m. ir 1930 m. išleido skautų kalendorius su įvairiomis žiniomis, straipsniais, skautų dainomis, žaidimais ir kt. Skelbimus rinkdavo ir kalendorius redagavo V. Kas-tanauskas, kuris žiemą juos rogutėmis iš spaustuvės parsiveždavo į savo butą (Vytauto kalne!), pakuodavo, adresuodavo ir paštan nugabendavo. Nors pla-tintojai liko skolingi 1500 litų, tas jo energijos nesumažino. Tuo pat metu jis vadovavo Algirdo dr-vei. Lapinai uoliai platino skautų literatūrą, dalyvaudavo skautų radijo programoje. 1930 m. skautų kalendorius šią skiltį taip apibūdino: „Skautų skaičius nedidelis, tik 6. Visi skilties nariai yra ir aktyvūs brolijos nariai: 1 – Kauno tunto adjutantas, 3 – draugininkai, 1 – dr-vės adjutantas, o šeštas – garsus stovyklų „gaidys“ – dainininkas. Lapinai yra dideli muzikos mėgėjai, turi originalių savo dainų“. 1929–30 m. šie Lapinai buvo svarbiausi tunto ramsčiai, o savo darbštumu pelnė didelę garbę ir Studentų skautų(-čių) dr-vei. Tik dėl to, kad jie buvo energingi skautai, ir jų buvo tik 6, t. y., jie ir uni-versitete neišsižadėjo skilčių sistemos! Tuo laikotarpiu ypač pasireiškė ir Kau-no skautų vyčių dr-vė. Ši dr-vė ir Lapinų skiltis, meteorais nušvitę skautiškoje Lietuvos padangėje, paliko idealistinio darbštumo pavyzdį.

1929–30 m. tunto štabą sudarė: tuntininko padėjėjas J. Juozaitis, adjutan-tas V. Pečiūra, skaučių skyriaus vedėja O. Bradauskaitė, sporto dalies vedėjas B. Bučinskas ir visų vienetų vadovai. Vienetai buvo atsidėję skautiško ugdy-mosi darbui, puoselėjo meilę artimui ir paukščiams, dažnai iškylavo, stovykla-vo. Našus tunto darbas atkreipė pedagogų dėmesį ir laimėjo jų palankumą. „Aušros“ gimnazijos vadovybė Kęstučio ir Algirdo dr-vėms paskyrė globėją


Mačiuikai ir Čečetai vadovaujant, tuntas turėjo apie 300 narių. 1929.I. V.S. Štabas Kauno tuntininku pakvietė ką tik Ž.Ū. akademiją baigusį J. Kuprionį. Naujasis tuntininkas praplėtė tunto veiklą. Jo štabo pareigūnais ir draug-ininkais buvo pakviesti studentai skautai, provincijoje pasireiškę kaip darbštūs vadovai.

1 9 2 9 m . S K A U T Ų A I D A S N r . 5 –6 r a š ė :

V.19–20 d. tuntas at idarė skautų(-č ių) darbel ių par odą. Buvęs tuntininkas A. Žmuidz inavič ius pasakė kalbą, pabrėždamas, kad šios par odos at idar y -mas r odo didel į tunto sust iprė j imą; par odą skautai suruošė vedini tautiškumo jausmų; j i e nori par odyt i , kad, būdami t ikri l i e tuviai patriotai , dirba savo tėvynei , domisi Lietuvos praei t imi, l i e tuvių tautodai le . Tris kambarius užima skaučių mezginiai , s iuviniai ir kt. Gražūs paveikslai ; tai sk. vyč ių dr-vės kampas. Lietuvos bei užsienio skautų le idinių r inkiniai . Kitų dr-vių r odo-mi pjaust iniai iš medžio, ir š iaip smulkūs eksponatai . Skaučių pavaizduotas miškas ir skautų stovykla užima beveik pusę kambario.


Kėda in ių tun toš tabas 1925 m.Stov i i š ka i r ė s :Br . K l i o r ė .Sėd i : d r -kasM. Vala v i č iu s,tun t . J. Kupr i on i s,d r -kė Sakauska i t ė

48 49

Naujas Štabas savo darbą jau pradėjo. Visi Štabo nariai ruošia darbo planus bei pr ojektus. Į b. V. S . buvo kr eiptasi rug piūčio mėn. , dukart rugsė jo pradžioje ir buvo gautas atsakymas, kad Štabas dar nebūsiąs perduotas, nes LSRD C. Valdyba raštu prašiusi su perdavimu palaukti . Tuo r eikalu eina susirašinėj imas tar p Šefo ir Rėmėjų. Dabar gi , kai gana i lgą metą joks Štabas neveikia – senasis ats is tatydinęs ir v isai išs iskirstęs, naujajam neperduodama – tai nuo to daug nukenčia ir Brol i jos r e ikalai .

J. Kuprionis V. S. Štabo patarėju buvo pakvietęs prof. S. Šalkauskį, kuris buvo mielai sutikęs talkinti ugdymo darbuose. Be to, Kuprionis planavo iš žymių pedagogų sudaryti tam tikrą organą, kad su jo dėka LSB išeitų į gyvenimą, sukūrusi vertingas auklėjimo ir veiklos programas.

Kauno tun to š tabas1929 m. I e i l ė j e

J. Bu lo ta , J. Kazake -v i č iu s, A. B l yna i t ė ,D. Kes iūna i t ė , tun t .

J. Kupr i on i s, kp t . F. T i škus, J. Juoza i t i s ,

B . Buč in skas ; I I –S . Ja tau ta s, V. Kv ik l y s,

V. Kiz la i t i s , V. Ki šo -nas, O. Bradauska i t ė ,

V. Ša ta i t ė , K . Paukš t y s, M. Bar n i ška i t ė ,

V. Kas tanauskas,J. Nav ikas, X;

I I I – S . Jakš ta s, X, X,I . Jona i t i s , V. Pe č iū ra


mokytoją Ad. Klemą. Visi skautai(-ės) pradėjo segėti skautų ženkliuką. 1930 m. Kauno mieste bei apylinkėse buvo apie 250 skaučių ir apie 300 skautų. Šie reiškiniai pakėlė LSA autoritetą laikinoje sostinėje. Kauno miesto bei apylinkių ir Ukmergės skautų(-čių) bendradarbiavimas ir bendras stovyklavi-mas puoselėjo įdėjinį seseriškumą ir broliškumą. Skautės pradėjo viena kitą vadinti sese, o skautai – broliu. Ši lietuviško skautavimo išdava bei apraiška tapo Kauno rajono tunto papročiu, kuris veikiai perėjo į kitus tuntus ir prigijo visoje lietuviškoje skautijoje.

1930.IV.25–27 Kaune įvyko gausus LSB vadų-vadovių suvažiavimas, kuris išnagrinėjo organizacijos veiklą bei trūkumus ir numatė gaires tolimesniam darbui. Nutarta, jog skautų(-čių) vienetai gali būti organizuojami konfesini-ais pagrindais, idant kryptingiau vyktų religinis ugdymas. Iš kandidatų į V. S. Štabą daugiausia balsų gavęs J. Kuprionis buvo paskirtas vyriausiu skauti-ninku. 1930.VII.20 jį pateikė patvirtinti, o Šefas Stulginskis VIII.1 patvirtino V.S. Štabą, kurį sudarė šie skautininkai(-ės): V. S. – J. Kuprionis, V. S. padėjėjas-adjutantas – Juozas Juozaitis, skaučių skyriaus vedėja – Ona Bradauskaitė, vyr. skaučių – Felė Dičiūtė, vilkiukų-paukštyčių – Antanina Adomaitytė-Goberienė, skautų vyčių – Matas Martinaitis, bendros dalies ir laikinas jūros skautų skyriaus vedėjas – A. Saulaitis, mokslo ir propagandos skyriaus – A. Gražiūnas, užsienio dalies – R. Stankūnas, ūkio ir finansų – Vytautas Jurgutis, sanitarijos higienos – Vladas Kviklys, sporto – Benediktas Bučinskas.

B U D Ė K N r . 3 / 3 0 p a s k e l b ė p o k a l b į s u V S K u p r i o n i u , k u r i s p a r e i š k ė :

Kadangi visas darbas užsibrėžiama žymiai išplėst i , beveik prie kiekvieno skyriaus ir dal ies bus sudar yt i maži štabel iai . Brol i ja turi naują or ganą –garbės g ynėją. Štabas įves kiekvienai or- jai būtiną or ganą – r eviz i jos komisi ją. Veikimas bus vedamas kultūrinėj , Baden-Powel l ’o užbrėžtoj dvasio j , gr iežtai ats ir ibojant nuo pol i t inių ar par t inių į takų. Naujo Štabo sudėt in įe ina skau-t ininkai(-ės) su geru skautišku stažu, vis i aktingi ir žinomi t ik kaipo skautų veikėjai . Teks beveik viskas, kas l ieč ia centrą, pradėt i iš naujo. Brol i jo j v is iems taikomas principas bus – daugiau savarankiškumo ir laisvės inic i -atyvai par eikšt i . Skautų ir skaučių or ganizaciniai santykiai bus derinama ta kr yptimi, kad mer gaitės turėtų visas sąlygas savarankiškai veikti ir lavint is.


50 51

bi. Sąskr ydį at idarė Danijos karal ius. Suvažiavo beveik visų tautų skautų vadai su r epr ezentacinėmis draugovėmis. Stovykloje g yvena 12000 skautų. Kasdien aplanko apie 10000. Bene daugiausia praeivių susto ja t ies mūsiškių palapinėmis, kur plevėsuoja tautinė vė l iava ir skautų vėl iava (žal ios spalvos su ge l tona le l i ja vidur y) . Ties palapinėmis papuoštas stalas, ant kurio pastatyta Vilniaus Gedimino pi l is ir Vytis. Ties juo visada kūr enasi laužas. Mūsiškiai daugiausia vi l io ja l ie tuviškomis dainomis. Išaiškina Gedimino įkur to miesto r e ikšmę visai l i e tuvių tautai bei valstybei ir Vilniaus skausmą, kuris s leg ia net jauniausius l i e tuvių tautos sūnus. Ir štai tokio įvykio akivaizdoje ats iran-da viso pasaulio jaunimo vadai , kurių tar pe daug žymesnių tautų bei valstybių darbuotojų. - Paklausiu mūsų diplomatų ir tautos veteranų, kaip j ie tą įvykį įver t ina?

Mūsiškiai atvežė dovaną Danijos karal iui ir skautybės įkūrė jui anglų gen. Baden-Powel l ’ui : š i lkines l i e tuviškas juostas su skautų emblemomis. Šias juos-tas mūsų skautės savo rankelėmis išaudė. VIII.15 įvyko paradas. 17 d. vis i skautai sveč iai persikėlė Kopenhagos miestan. Danai atvyko pasit ikti paskir tų j iems skautų, juos savo lėšomis vežio jo automobil iais, tramvajais į dirbtuves, is tor ines vietas ir t . t .

Lietuvių pastovyklės v-kas J. Kuprionis su P. Barkausku ir Ig. Tomašausku vedė dainas, pokalbius su svečiais ir tvarkė d-vę, kurios daugumą sudarė kauniečiai. Lietuvos skautai turėjo progų bendrauti su kitų (36) kraštų skau-tais.

1 9 2 9 M . A N G L I J O J E

Šį sąskrydį J. Kuprionis aprašė 1930 m. skautų kalendoriuje:

Buvo apie 60000 skautų. Bendriems skautų r eikalams aptar t i įvyko konf er -enci ja. Ją at idarė B-P. Kiek jai duodama svarbos, matyt iš gautų sveikinimų. Juos pris iuntė : Tautų S-ga, Anglų karal ius, Amerikos pr ez identas, Lietuvos ir kt. šal ių vyriausybės. 15 Lietuvos dalyvavo sk-kai Žukait is, Palč iauskas, Einoris ir Kuprionis. Lietuvos vė l iava buvo iškel ta prie pat tr ibūnos (centr e) . Buvo r odomi įvairūs tautiniai šokiai , dainos, šposai . Kasdien aplankydavo 20000–50000 žm.


T A R P T A U T I N I A I S K A U T Ų S Ą S K R Y D Ž I A II š P. J u r g ė l o s k n y g o s „ L i e t u v i š k o j i s k a u t i j a “

1 9 2 4 M . D A N I J O J E

Šiame sąskrydy LSB atstovavo skautų rinktinė (43 jaunuo-liai). Surinkęs žinių iš atvirukų ir laiškų, kuriuos J. Kuprionis ir

A. Valušis atsiųsdavo iš Danijos, parengiau valstybiniam laikraščiui ilgoką straipsnį. Trumpai apžvelgus Lietuvos skautų veiklą,

L I E T U V O J E N r . 1 9 0 / 1 9 2 4 b u v o p a r e i k š t a :

Šio mėnesio pradžioje Kauno visuomenė turė jo pr ogos matyt i žygiuojant skautų d-vę ir pasigėrėt i patriot inėmis dainomis. Ypač žavėjo naujoj i daina „Į Vilnių“. Daug kas iš to lo tarė e inant Karo mokyklą, bet gr e i t pastebėjo klaidą. Jaunuol iai žygiavo su prikrautais kr epšiais, suvyniotomis palapinėmis, kati l iukais ir kt. Prieky plevėsavo tautinė vė l iava. Mūsų skauti jos atstovai vyko į Danijos sost inę Kopenhagą, kuri laukė suvažiuojant pasaulio skauti jos atstovų. Lietuvių skautas pirmą kar tą pasir odys visų tautų ger esnio jo jaunimo atstovams ir jų vadams.

Repr ezentacinė dr-vė iš Lietuvos į Daniją atvažiavo traukiniu VIII.12. Stoty sut iko Danijos skautų vyr esnybė, kuri patiekė pusr yč ius. 15 č ia nu-vyksta stovyklon, kur l ie tuvius pasveikino Danijos Skautų Šefas Kai Land-

1975


52 53

L E L I J O S I S T O R I J A„ S k a u t ų A i d a s “ N r . 2 3

Viso pasaulio skautų ženklas turi savo ilgą ir įdomią istoriją, kuri paeina iš paslaptingos senovės amžių gilumos.

Senovės šventose knygose lelija laikoma skaistybės ir grožio emblema. Ezdra sako, kad iš visų žemės gėlių lelija labiausiai tinkanti Dievui. Krikščioniškoji lelija reiškia vilties simbolį.

Lelijos mitologija. Gražios senovės legendos ir mitai daug pasakoja apie leliją. Senovės graikai savo gražiausiose pasakose aiškina jos kilmę. Sulig vie-na legenda mažasis Heraklis manydamas, kad deivė Junona yra jo motina, pradėjo čiulpti jos pieną. Junona nustūmė jį nuo savo krūtinės, ir du lašeliai jos pieno nukrito į erdvę. Vienas lašas krito į dangų ir pavirto Paukščių taku, antras nukrito ant žemės ir pavirto į puikią leliją.

L E L I J O S V A R T O J I M A S I R K I L M Ė

Senovės gyventojai labai dažnai vartodavo leliją, kaip dievų atributą. Fidi-jus dosniai apibarstė lelijomis Jupiterio mantiją Olimpijoj. Daugelis senovės

1924


Lietuvos skautininkai dalyvavo konf er enci jo j , priėmimuose, vaišėse ir kt. Paradų metu eidavo su skautais, neš ini savo valstybės vė l iava ir užrašu „Lithuania“. Draugiškesnių Lietuvai tautų stovykloms padarė of i c ial ius viz i-tus, jų virš ininkams į te ikė LSB ženklel ius su tautiška stugele . Padovanojo tautiškas juoste les žymesniems asmenims. Visiems apsi lankiusiems padovanota po gražų informacinį anglų kalba le idinį apie Lietuvą. Juos aplankė Lietuvos įgal . minister is Londone Bizauskas ir daug Angli jos l i e tuvių. B-P visoms da-lyvavusioms tautoms į te ikė po gražią skautišką vė l iavą. Lietuvos sk-kai per min. Bizauską į te ikė Angli jos skautų asociac i jai Lietuvos tautišką vėl iavą iš š i lko.

Džiamborę pamačius, susidar o vaizdas, kaip kiekviena tauta skautybės s is temą pri taiko savo kraštui . Beveik visos tautos skautybės s is temą yra įvi lkusios į savo tautiškus drabužius.

P l a č i a i a p r a š ę s š į s ą s k r y d į S K A U T Ų A I D E N r . 7 –8 / 2 9 i r N r . 1 / 3 0 , K u p r i o n i s p a b r ė ž ė :

Skautybės s is temą praktikuojančių jaunuol ių skaič ius visam pasauly yra išaugęs virš 2 mil i jonų. Ši or ganizaci ja nėra koks inter nacionalas, ar kokia tar ptautinė draugi ja; kiekvienos tautos skautai sudaro vien t ik tautines br ol i -jas. Tai lyg savot iška tautų sąjunga, kur atskiras tautas atstovauja jaunuomenė. Suvažiavime dalyvavo 127 tautų grupės. Tokių gražių stalų, takel ių ir bendrai ar t is t iško papuošimo, kokių padaroma mūsų stovyklose, č ia džiamborėje su žiburiu nerasi .


54 55

Nuo senų laikų prancūzų karaliaus herbe matome leliją. Kitas Prancūzijos pilietis, neturįs karaliaus leidimo, negalėjo įdėti lelijos į savo herbą. Tai buvo tik karaliaus teisė.

L E L I J O S A T V A I Z D O F O R M A

Žinomas prancūzų mokslininkas M. Rejus parašė įdomią knygą „Prancūzijos monarchijos vėliavų istorija“, kurioje patalpinta daugiau kaip 300 visokiausių lelijos atvaizdų, įvairių laikų ir tautų. Lelijos atvaizdų klasifikacija labai sun-ki, nes vienoje ir toje pačioje epochoje pasitaiko keliariopos lelijos atvaizdai, kurie buvo vartojami daug anksčiau arba vėliau. Pavyzdžiui, vienam ir tame senovės paminkle sutinkame atvaizdus Florentijos ir heraldikos lelijų. Nor-mano lelija buvo suspaustos formos ir galėjo būti patalpinta kvadrate.

Lelijos atvaizdo išsiplėjimas. Čia daugiausia kalbėjau apie prancūzų lelijų fleur de lis, bet istorija ir tyrinėjimai rodo, kad tas ženklas buvo gerbiamas visame pasauly ir pas visas tautas nuo pat seniausių laikų. Dažniausiai tą ženklą, kaip ir Prancūzijoj, pasisavindavo karaliai, ir tokiu būdu lelija virto monarchijos ženklu. Karaliai turėdavo teisės leisti devėti leliją savo herbuose ir kitiems ba-jorams, bet be jo leidimo nė vienas žmogus negalėjo dėvėti net paprasčiausiojo lelijos ženklo. Anglijos karaliai, pretendavusieji į Prancūzijos sostą, įdėjo savo herban leliją, kaip Prancūzijos emblemą. Tas įvyko viešpataujant Eduardui III, bet ir daug anksčiau Anglijos bajorų herbuose galima buvo sutikti leliją. Ričardas Liūto Širdis turėjo lelijos ženklą savo skeptre. 1800 metais Anglijos karaliai atsisako nuo savo teisių į Prancūzijos sostą ir nustojo dėvėti leliją.

1742 metais Maskvoje buvo išleista Biblija gruzinų kalba. Pirmajame jos puslapyje matome atspausdintą Gruzijos karalių herbas su lelijos ženklu. Leli-jos atvaizdas buvo išsiplatinęs ir tarp arabų. Manoma, kad lelijos ženklą pas arabus užnešė kryžeiviai. Lelijos ženklą taipogi galima sutikti Japonijoj ir Ki-nuose, kur kaip ir kituose kraštuose, to ženklo dėvėjimo teisė priklausė vien tik karaliams ir riteriams.


ženklų, dar Karakaliuofo, Tiverijo, Aleksandro, Severo ir kt. laikais lelija buvo vartojama kaip vilties simbolis.

Graikijoj lelija taipgi buvo vartojama kaip vilties simbolis. Tą paprotį gali-ma aiškinti tuo, kad lėlija pradeda labai anksti žydėt, daug anksčiau už kitas pavasario gėles, ir tuo būdu ji, kaip pranašavusi, jog ateina pavasaris, kad žydės gėlės, atnešdavo viltį geram derliui. Beveik visos tautos pripažino leliją už skaistybės ir grožio simbolį ir už tokį atvaizduodavo alegoriškose pasakose ir paveiksluose.

Norėdami išreikšti paraudonavusio deivės veido puikumą, graikai dažnai sakydavo, jog lelijos ir rožės spalvos susiliejo jos veide. Lelija ir rože buvo vartojamos kartu ten, kur senovės poetai ir dailininkas norėjo atvaizduoti sveikatą, grožį, puikumą, skaistybę.

Senovėje, vėlionio giminės, atėję atsisveikinti su jiems brangiu negyvėliu, barstydavo ant kapo baltas gėles - lelijas.

Homeras lelijos gražumą lygino su Trojos miesto senelių kalbomis. „Giesmių giesmėje“ irgi randame puikių lelijos sulyginimų.

Senovės giesmė sako, jog toji vilties gėlė ir išdžiuvusi nenyko.

Skautų ženklas – lelija, heraldikoj žinomas vardu fleur de lis, yra toks pat senas ženklas kaip ir pats pasaulis, ir visos tautos. Pirmas lelijos pasirody-mas herbuose – paslaptingoj amžių gilumoj. Del to ir yra taip išsiplėtojusi legenda, jog lelija nusileido žemėn iš dangaus. Liaudies fantazija kalba, jog pirmojo Prancūzijos karaliaus Chlodvigo krikšto metu trys lelijos nukrito ant jo iš dangaus, o vienas scholastikas Garopius pasakoja, jog dar Nojaus laikais prancūzai turėjo tris lelijas, gautas iš dangaus Šv. Jafeto pagelba.

Kaip ten būtų, bet paveiksle, atvaizduojančiame karaliaus Chlodvigos krikštą, matome nusileidžiančius nuo dangaus angelus su lelijomis (Reimsas).

Kai kurie mokslininkai mano, jog lelijos vaizdai, puošiantieji skeptrus ir vainikus, yra ne kas kita, kaip paprasta kardo arba alebardos rankenų imitacija. Tokia hipotezė neišlaiko kritikos, nes lelijos kaip gėlės buvo anksčiau varto-jama negu paprotys daryti lelijos pavidalo ginklų rankenas.


56 57

L E L I J O S Ž E N K L A S K O M P A S E

Skautų ženklas, kaip jau yra žinoma, atvaizduoja ne vien tik lelijos gėlę, skaistybės emblemą, turinčios priminti savo trimis lapeliais tris įžodžio punk-tus, bet atvaizduoja ir kompaso rodyklę. Kaip kompaso rodyklė, taip ir skautas turi rodyti žmonėms tikrą kelią. Kompaso išradėjas lelijos ženklu pažymėjo šiaurę, norėdamas tuo pagerbti Neapolio karalius, kurie tuo laiku turėjo savo herbe tris lelijas. Nuo tų laikų užsiliko paprotys žymėti šiaurę dideliuose jūros žemėlapiuose ir kompase lelijos ženklu. Tiktai 1851 m., kuomet Prancūzijoj kilo revoliucija, lelija kaip monarchijos ženklas, buvo pakeistas penkiakampe žvaigžde.

S K A U T Ų L E L I J A

Skautų lelija turi atminti skautams apie tris duotojo įžodžio punktus: Būti ištikimam Dievui ir Tėvynei, teikti pagalbą artimiems ir pildyti skautų įstatus. Vidujinis lapelis eina aukštyn ir primena apie pirmąjį pažadą. (Dievas aukštai, danguje) dešinysis – teikti pagalba artimiems (dešine ranka kur teikiama pa-galba) kairysis – ištikimybė skautų įstatams (kairėje yra širdis).

V e r t ė V . J .


58 59

PAVA S A R I O B E L A U K I A N T„ S k a u t ų A i d a s “ N r . 3

Skautai, gamtos ir gyvulių draugai! Štai saulutė kasdien vis aukščiau ir aukščiau pakyla. Mažai šiemet šalčio tematę pašaliai tuoj visai atšils.

Žiūrėk, krūmai jau greit savo burbolus prašieps, žolelė sužaliuos... Mūsų dai-nininkai, žiemai pasišalinę į šiltuosius kraštus, gal jau miklena sparnelius toli-mai kelionei, kiti gal net jau pakely į tėviškę, savo gimtinę – mūsų Kraštą. Jaunuoli, nejaugi nepasiilgai tųjų svečių! Jie tau tiek daug dainelių žada padai-nuot, o, išsiskirstę po plačius laukus ir miškus, mūsų mylimą Kraštą rojaus sodu paversti. Skaute, į gamtą!

Pasitik ir išklausyk pirmųjų vieversių, varnėnų, kregždžių ir kitų dainininkų gražiųjų dainelių, pažiūrėk, kaip jie, nebodami nuovargio po ilgos kelionės, džiaugiasi tėviškėn sugrįžę. Gal dar ir tavo skilties siluetas – vieversys, kregždė ar kuris kitas laukiamų svečių. Žiūrėk, jis tavęs ieško susitikt norėdamas, jis pirmas tau dainelę padainuos... Ar neapsileidimas būtų jei tu tik rudenį beišskrendantį jį šiemet pirmą kartą tepamatytum. Štai jau krūmų burbolos šypsos, gėlės įvairių varsų lapelius skečia, juokias džiaugiasi skaisčia saulute, gražų pasaulį išvydusios... Žiūrėk, skaute, ar nepajuokia jos tave kartais su-

1925

J . K U P R I O N I O S T R A I P S N I A I



60 61

S K A U T A I I R G A M T A„ S k a u t ų A i d a s “ N r . 1 – 2

Skautas – gamtos ir gyvulių draugas. Ši graži mintis įrašyta net skautų įstatuose. Gamta yra gėrio, grožio ir sveikatos šaltinis. Žmogus yra

didelis gudragalvis, padaro stebėtinai gražių dalykų, bet net ir idealus dailinin-kas, skulptorius, dainininkas savo kūriniuose anaiptol nepasiekia realaus gam-tos grožio. Plačiai išsišakoję, pumpurais ir gražiais lapais pasipuošę medžiai, gėlėmis nusėtos pievos, srovenančios upės – juk tai žemiško rojaus papuošalai. Na, o paukščių sutartinės, tylių naktų lakštutės dainos, ar gali jiems prilygti koncertai salėse?

Ateis vasara, nei bilietų pirkti nereikia, tik naudokis sveikas visokiomis gamtos teikiamomis pramogomis ir savo snauduliu netemdyk giedrų dienų. Skautų dieninės bei naktinės iškylos yra geriausia proga pagyventi tikrąjį gyvenimą, pasigerėti tikruoju grožiu.

Norint pamilti gamtą ir su ja draugauti, reikia ją pažinti. Skautų patyrimo programa to reikalauja. Skilčių siluetais pasirenkamas draugas žvėris, paukštis ar gėlė yra tarpininkas tarp skautų ir gamtos. Labai menkas būtum gamtos draugas, jei nepažintum net savo skilties žvėrio. Geriausia gamtą pažinti gali-


1926

siraukus vaikščiojantį! Pasidžiauk kartu pamyluok jas... Argi negražus tavo gimtasis Kraštas!..

Skautai, tėmykit, kada pasirodys pirmieji paukščiai, pradės sprogti medžiai, pražys gėlės ir kt. Tai tiesoginis susiartinimas su gamta geresniam jos pažinimui ir pamėgimui. Draugovės ar skiltys gali daryt net konkursus pirmiau pastebėti vieversį, gandrą, varnėną, kregždę (vieną kurį jų ar bent kelis, žiūrint kaip susitarta). Prizams galima skirt dovanelės. Gražus dalykas paukščiams avilelius daryti. Velykų parvažiavę į sodžių nepamirškime bent nors kieme augančiuose medžiuose įtaisyt ,,rūmus“ varnėnams, tuo daug jiems padėsime. Nuo anksty-vo ryto iki vėlyvam vakarui jie pins padėkos ir pagyrimo daineles. Avilėlius daryti ir į medį kelti irgi galima daryt konkursai.

Paieškokime dar ir daugiau su gamta suartėjimo būdų.

J . K - n i s


62 63

Dotnuvos skautai, eidami mokslus, liečiančius gamtą ir norėdami labiau padėti Lietuvos skautijai, sutinka užsiimti šio mums rūpimo dalyko sprendimu. Manoma, kiek plačiau užsimojant, rinkti žinias ir stebėjimus apie Lietuvoj sutinkamus gyvulius, žvėris, paukščius, nustatyti balso pamėgždžiojimus, silue-tus ir spalvas. Darbas platus, ir dotnuviečiai vargiai drįstų apsiimti jį atlikti, jei nesitikėtų paramos iš mūsų plačios skautijos darbuotojų. Kviečiame talkon brolijos skautininkus ir skautus! Darbo planas pateiktas aukščiau. Norėtume įvardinti kaip galima didesnį skaičių Lietuvos gyvūnų (žvėrių ir paukščių). Pirmiausia dažniau sutinkamus ir būdingesnius atstovus. Gėles imsim labiau darželių ir šiaip charakteringesnes. Kai kuriuos smulkesnius gyvūnėlius, kaip peles, varles ir jiems panašius paliksime ramybėje.

Reikalingos maždaug tokios žinios: 1. Gyvulio, paukščio ar gėlės pavadinimas. 2. Silueto atvaizdas su charakteringesniais bruožais; išvaizdos, spalvos ir dydžio aprašymais. 3. Balso pamėgdžiojimas – kaip rėkia gyvulys ar paukštis, kaip žmonės jį pamėgdžioja, gal piemenys kokių ypatingų dainelių moka apie tą žvėrį ar paukštį, pvz., kaip lakštingalos pamėg- džiojimas: „Jurrgut, Jurrgut, kinkyk, kinkyk“ ir t. t. 4. Bendras aprašymas: a) kada ir kaip peri, veisiasi, b) kuo minta, c) kokiose vietose gyvena, d) kokius lizdus ar guolius daro, e) sėslūs ar klajokliai (kada apleidžia savo vietas ir kada grįžta), f) naudingas ar kenksmingas, g) kaip žmonės juos charakterizuoja, jo išvaizdos ir gyvenimo būdo požymiai.

Negalintys visų tų žinių apie kurį nors žvėrį ar paukštį surinkti, terenka ir siunčia tų žinių dalis. Sakykime, gebantys piešti skautai siunčia siluetus, kiti –


ma betarpiškai stebint įvairius jos reiškinius, žvėris, paukščius, augalus. Maža iškylose vien pažaisti, išsivirti pietus. Žaidimai kelia ūpą, pagerina nuotaiką, bet ji greit vėl nupuola ir nepaveikia žmogaus taip giliai kaip grožėjimasis gamta. Čia atgyja siela, čia pajunti kažkokį malonų švelnumą, kuris ilgai gaivina krutinę. Estetinis jausmas yra labai didelis sielos turtas. Kitas gamtos pažinimo būdas yra skaitymas aprašymų, žiūrėjimas paveikslų. Sunku skautui susekti ir ištirti kurio žvėries ar paukščio visos žymės, jo gyvenimas. Čia gali padėti zoologijos ar botanikos vadovėliai, aprašymai.

Mes, Lietuvos skautai, dar mažai ką tepadarėm, kad susipažintume, suartėtume su gamta. Sueigų diskusijose girdėjome apie tai, kad reikia mėgti gyvūnus, be reikalo nelaužyti šakų, bet artimesniam gamtos pažinimui ne daug tedėjom pastangų. Daugelis mūsų skilčių pasirenka savo siluetams žvėris: liūtus, leopardus, tigrus, dramblius ir t. t. Tai parodo, kad šis reikalas mūsų dar kaip reikiant nesuprastas. Kokią reikšmę gali turėti skautui skilties žvėriu, kitaip sakant, draugu pasirinktas koks tigras, kurį tik paveiksle tegali matyti. Koks gali būt jis draugas, tarpininkas tarp gamtos ir skautų, jei su juo negalima susipažinti, jį pamatyti, jo balsą išgirsti... Iki šiol mes per daug sekėm kitų tautų skautais. Afrikos negriukas gali laikyti savo skilties siluetu tigrą ir leopardą, nes su jais jis susitinka, o mūsų berniukams labiausiai tinka stirniukas, šuniukas ir kt., kuriuos jis gali pats auginti, dresiruoti. Kai kurie, pavyzdžiui, viena Panevėžio skautų lapinų skiltis turi užsiauginusi lapiną, kurį kartu vedasi, eidami į iškilmingesnes draugovės ar tunto sueigas. Labai gražu ir girtina: tai tikrasis kelias pažinti ir susidraugauti su gamta.

Daug mums iki šiol trūko, turbūt didžiausia spraga yra šioj srity. Visas mūsų skautiškų žinių šaltinis daugelį atvejų buvo tik skautininko P. Jurgelevičiaus „Pirmieji skauto žingsneliai“. Jau pats pavadinimas apibūdina tą knygutę. Skilčių siluetų rinkinys minėtoj knygelėj labai mažas ir „be to“ sudarytas, pasi-naudojant kitų kraštų skautų literatūra. Veiklos pradžiai pakaks ir to, o toliau reikalingos platesnės žinios.

Todėl kviečiame talkon!


64 65

A R T I M I A U S I E J I B R O L I A I„ S k a u t ų A i d a s “ N r . 4

Pasaulinės tautų brolijos idėja yra labai sena. Visais laikais, taip ir šiandien ji turi daug šalininkų. Skautija, kaip organizacija, šiuo atve-

ju vaidina žymų vaidmenį: viso pasaulio jaunieji skautai laikosi tų pačių principų, jie laikomi vienos šeimos nariais. Pasauliniai skautų suvažiavimai ,,džiamborės“, tai didelė proga įvairių tautų jaunuomenei susipažinti, suartėti. Tačiau negalima manyti, kad toks vienos tautos su kita suartėjimas vyksta atsi-tiktinai. Tas suartėjimas pasireiškia giminingumu, artimumu kalboj, papročiuos – tautoj, rasėj, taip kiekvienas iš mūsų laikome artimiausiais savo tėvus, bro-lius bei seseris, toliau gimines, pažįstamus; tautiečius, toliau artimesnes tau-tas, savo rasę ir kt. Kuri iš pasaulio tautų artimesnė mūsų tautai, labai aišku – latviai. Latvių tauta ne tik artima, bet ji gimininga mums. Jei šiandien tos dvi tautos nėra visiškai artimos, tai priežasties reikia ieškoti kitur (mat, šiais laikais žmonių širdys nėra laisvos, ir valstybių diplomatai akis kreipia ten, iš kur tikisi daugiau naudos gauti).

Jaunuomenė dar turi daugiau ar mažiau sveiką širdį, daugiau entuziastiško idealizmo, o ypač tai žymu tarp skautų. Jaunuomenės brolijos, kaip atskiri nariai didelės pasaulinės skautų šeimos, negali nejausti, kurie yra jų artimiausi

1926


balso pamėgdžiojimą, kiti vėl šiaip kurį aprašymą ir t.t. Žinios reikalingos kiek galima tikslesnės. Jas galima rinkti tiesiogiai stebint, iš žmonių pasakojimų bei aprašymų. Reikalingi mums ir spaudiniai su atitinkama medžiaga. Jei pas ką atsirastų bet kuria kita kalba skautų literatūros su žvėrių, paukščių, gėlių siluetais, atsiųskite, panaudosim ir padėkoję grąžinsim. Sutvarkyta medžiaga galės būti talpinama „Skautų aide“.

Tikimės, kad kiekviena draugovė padės. Surinktą medžiagą reikia siųsti šiuo adresu: Skautų būreliui, Dotnuvos Akademija.


66 67J . K U P R I O N I O S T R A I P S N I A I

L I N K Ė J I M A I 1 9 2 7 M E T A M S„ S k a u t ų A i d a s “ N r . 1 – 2

Linksmai sugaudė varpai ir senieji metai, juodu šydu prisidengę, nu-grimzdo amžinybėn. Gimsta naujieji. Nauji metai – naujas gyveni-

mas. Visur jaučiama kažkas nepaprasto. Praeitis paliko daug įspūdžių, daug žymių dvasioje ir kūne. Vieni užsigrūdino, išmokslino protą ir pakilo dva-sioje; kiti – pasyvūs, gyvenimo stumdomi, liko gležni, ištižę, treti, pasidavę žemesnėms užgaidoms, ieškojo malonumo. Jaunuoli! Prieš Tave ateitis. Tu nori didelių žygių ir naudingų darbų. Kiek būsi naudingas visuomenei, tiek turėsi džiaugsmo. Kada žmogus jaučiasi daugiau patenkintas?

Minutei nuskriskim į praeitį ir prisiminkim kai kuriuos įspūdžius. Prisime-name didesnį pasilinksminimą. Tiesa, gera buvo, bet tie malonumai tik tam kartui. Taip pat prisimenam smagią puotą, skanius valgius – ir tas vienam mo-mentui. Bet visai kitokie prisiminimai didesnį ar mažesnį gerą darbą padarius, kitam nelaimėj pagelbėjus. Žmogaus dėkingas žvilgsnis kutena tau sielą, kelia vidinį džiaugsmą, pasitenkinimą. Manau, dažnas prisimena apsakymėlį, kaip vienas berniukas, gavęs iš tėvo keletą centų, ėjo saldainių pirkti, bet, pamatęs gatvėj elgetą, pamanė:

1927

broliai. Taip ir yra. Gražiai pamenu 1924 metų sąskrydį Danijoj. Nuvykom į didelę aikštę. Čia – miškas, įvairių tautų vėliavos, visur baltuoja palapinės, aplinkui dūmai nuo šimto laužų, visur triukšmas lyg lietuviškam turguj. Atei-nam į mums paskirtą vietą, pastatom stovyklą, pasiskirstom pareigomis ir keli, gavę laisvesnę valandėlę, sakom, dabar pasidairykim kas čia yra. Šalia mūsų stovyklos japonai plačius žandus šiepia, škotai sijonėlius apsimovę kokias tai pūsles birbina (paskui sužinojom, kad tai – jų tautinė muzika), toliau negriu-kas, kaip juodas katinas, baltus dantis rodo, visur įdomu, nepaprasta. Susiėjom grupė saviškių ir tariamės, nuo ko pradėsime žiūrinėti. Tarėmės visai neil-gai. Vienbalsiai sutarėme. Vyrai, eikime pažiūrėti, kur latvių stovykla! Kodėl ta mintis pirmiausia atėjo ir taip sutartinai sutikom – kitokio pasiaiškinimo nėra: tai buvo vidinis jausmas. Dideliame plote, tarp įvairių tautų ilgai ieškoję latvių stovyklos pagaliau suradome, maloniai pasikalbėjome su vienais kitais skautais, o jau paskiau ėjome toliau žiūrinėti. Paskui, namo parėję, saviesiems pirmiausia pasigyrėme buvę pas latvius (tai buvo neoficialus vizitas). Ilgai gyvendami stovykloj ne kartą tarp daugybės kitų tautų vėliavų su malonu-mu ieškojome latvių vėliavos. Taip artimi, net savi tarp svetimtaučių minių atrodė latvių skautai. Kodėl gi mums tų jausmų nepareikšt viešai! Juk ir jie, manau, panašiai jaučia, tik vis nėra progos arčiau susieit, susipažint. Jei viso pasaulio skautai broliai, tai artimiausieji broliai mums yra latviai. Mes skautai čia galėtumėme labai žymų vaidmenį suvaidinti šių dviejų giminingų tautų jaunuomenių suartėjime. Jau daugelis kaip lietuvių, taip ir latvių visuomenės veikėjų šiuo reikalu ypatingai rūpinas, yra net tam tikra lietuvių ir latvių suartėjimo draugija, tai ar neprisidėti ir mums prie to kilnaus darbo, susiar-tinant su latvių skautais. Subrendus artimiems lietuvių ir latvių jaunuomenės ryšiams šiose tautose išaugs stiprūs, patvarūs broliški ryšiai. Tad pirmą progą sutikę, ištieskime savo broliams latviams širdingą ranką. Teatgimsta mumyse giminingas kraujas, tesuplaka sutartinai meilės bangomis širdys!

Šia proga norėčiau kreiptis į Lietuvos skautus – ar negalėtumėme mes šį pavasarį per Sekmines ar pradžioj vasaros atostogų nuvažiuoti Rygon aplanky-ti latvių skautų, juk jie pernai aplankė mus.



M Ū S Ų R E I K A L A I„ S k a u t ų A i d a s “ N r . 2 0

Vis labiau ir labiau plečiantis skautybei Lietuvoje, iškyla kaskart naujų reikalų. Pats šios srities darbas darosi vis sudėtingesnis. Kyla klausimų,

projektų apie „vilkiukų“ organizaciją. Prie kai kurių draugovių jau yra įsteigti „vilkiukų“ būreliai, tik nesant lietuvių kalba apie „vilkiukus“ raštų, tųjų būrelių vadai atsiduria gana keblioje padėtyje. Pastaruoju metu daug kas nerimsta, šiaip ar taip kraipo galvas dėl roverių – vyresnių skautų organizavimo. Lig šiol kai kuriose vietose, pavyzdžiui, man pačiam gerai pažįstamame Panevėžyje vyresnieji skautai buvo organizuojami į vadinamus „literatų“ būrius. Jie šiek tiek į roverius panašūs. Sakau šiek tiek, nes tikriems roveriams jie neprilyg-sta. Jų veikla – praktiškai padėt draugovei įvairiuose didesniuose reikaluose įgyvendinant iškilmingesnių susirinkimų ar iškylų dienotvarkes, vakarus ir t. t. To plačiau aš neaptarsiu. Man rūpi kitas klausimas, apie kurį noriu šį tą pasa-kyti skautų veikėjams ir visiems, kuriems šis dalykas rūpi.

Mat be įvairių mokyklų-progimnazijų ir gimnazijų, skautų turime ir mokytojų seminarijose. Daugelis gal nepagalvojo, su kokiais skautais čia tu-rime reikalo, ir kaip iš tikrųjų į juos turėtume žiūrėti. Mokytojų seminarijų

1927


– Gal jis duonos kąsnelio neturi? – ir atidavė jam pinigus.

Grįžo namo be saldainių, bet taip linksma, taip gera buvo jo sieloj! Šis džiaugsmas yra tikras džiaugmas. Jį turėti, reikia kuo daugiau ieškot progos. Skaute! Toki kilnų planą, išdėstytą skautų įstatuose, esi užsibrėžęs vykdyti. Jų laikantis kiekvienam lemta tapti dvasios ir kūno milžinu ir visada džiaugtis tikruoju džiaugsmu. Romėnų imperatorius Titas, pasižymėjęs dorovingumu, jei kurią dieną netekdavo jam žymesnio darbo padaryt, – sakydavo: ,,Ši diena mano gyvenime tuščia“.

Linkėtina, kad kiekvienas skautas, pradėdamas naujus metus, kuo mažiau pragyventų tokių tuščių dienų, o gale šitų metų galėtų ramia sąžine pasakyti:

„Šiuos metus naudingai praleidau!“


tokie skautų instruktoriai turėtų arčiau susipažinti, būtent: 1. Su skautų ide-ologija, 2. Su skautų laipsnių žiniomis, 3. Skautybės istorija, 4. Skautybės reikšme žmonijai, ir 5. Skautybės pritaikymu jaunuomenei metodika. Specialūs mokytojų seminarijose prieinami dalykai kaip antai pedagogika, įvairių dalykų metodika ir kt., žymiai palengvins pasiruošti skautų instruktorių darbui. Į tokias grupes reikėtų priimti vyresnių kursų mokinius, bent 1–2 metus prieš mokyklą baigiant. Žemesniųjų kursų skautai tebūnie draugovėse ir čia tesusipažįsta su skautišku gyvenimu, iškylomis, susirinkimais; tepraeina visus skautų laipsnius, o tuomet, įstojus į mokomąją skautų instruktorių grupę, beliks tas žinias pagilint, susistemint. Tokios grupės gali net būti draugovėse, įgyvendinti susirinkimų dienotvarkes, pavyzdingai vadovauti bent vienai skilčiai ir t. t. Iš taip prasilavinusių ir pasipraktikavusių skautų mokytojų mes daug jau galėtume laukti. Apskritai, iš mokytojų seminarijų draugovių mūsų skautų asocijacija turėtų daug ko tikėtis.

Šiuo trumpu rašinėliu negalima plačiai išnagrinėti tų klausimų, paliekant visas jų smulkmenas. To šiuo kartu nenorėjau. Norėjau tik iškelti jį aikštėn ir pažymėt jo svarbumą. Skautų veikėjai, kuriems rūpi skautybės plėtotė Lietu-voje, turi atkreipti dėmesį į mokytojų seminarijų skautus. Turim pasirūpint, kad kiekvienoj mokytojų seminarijoj įsisteigtų skautų draugovės. Galim pasidžiaugti keletą jų jau turėdami. Pavyzdžiui, net dvi draugovės Panevėžy, po vieną draugovę ar skiltį Šiauliuose, Marijampolėj ir Utenoj.

Tokias draugoves ir atskirus skautus visa Asociacija turim labiausiai remt ne tik instrukcijom, įvairiom žiniom, bet ir materialiai.

O patys šių draugovių skautai turi matyti, koks svarbus uždavinys jų laukia, ir pasistengti tinkamai jam pasirengti.

Tebūnie tai „vox clamans in diserto“ (tyruose šaukiantis balsas).

V . s k a u t i n i n k a s K u p r i o n i s


mokiniai paprastai yra suaugesni už gimnazijų, o juo labiau – žemesniųjų mokyklų mokinius. Iš to išeina, kad mokytojų seminarijų skautai yra suau-gesni už kitų mokyklų skautus. Pavyzdžiui, 1923–24 m. Panevėžio mokytojų seminarijos vidutinis berniukų skautų amžius buvo maždaug 18–19 metų, tuo tarpu kai kitų mokyklų ir kitų miesto draugovių skautų amžius – 13–15 metų. Gal kai kurie pasakytų, kad tokie suaugę vaikinai negali būti tikri skautai, kad jiems nebėra kas draugovėje veikti. Tačiau tenka konstatuoti faktą, kad ir tokie skautai gali gana pavyzdingai ir sėkmingai veikti. Tik, žinoma tas veiki-mas turi būti tinkamai sutvarkytas. Kilus minčiai apie roverius, kai kurie tokių draugovių veikėjai pradeda galvoti, ar ši sistema nebūtų tinkama jų draugovių skautams (su tokiom mintim ir klausimais teko asmeniškai susidurti, todėl juos ir aikštėn keliu). Roverių sistema jiems gal ir būtų pritaikoma, jeigu ne tolesnė šių skautų veiklos perspektyva. Mokytojų seminarijų skautai, baigę mokslą, išsiskirstys po įvairias pradines, vidurines ir aukštesniąsias mokyklas, užimdami mokytojų vietas. Jų būsimas profesinis darbas – tai jaunuomenės mokymas ir auklėjimas. Kiek tokie mokytojai skautai gali padėti skautybės vystymuisi Lietuvoje! Kalbos nėra, kad tuo atžvilgiu jiems negalės prilygti nei skautų mokiniai, nei studentai, nei šiaip kurie, kad ir aukštuosius mokslus baigę ar kurios kitos specialybės, žmonės. Mūsų skautininkų laukia daugiau administracinis darbas, o šios srities veikėjai turės būti būtent skautai moky-tojai.

Na jei taip, tai tenka atitinkamai į tokius skautus pažvelgti. Tenka pasirūpinti, kad toks būsimas skautas mokytojas dar mokydamasis ir būdamas draugovėj atitinkamai ruoštųsi skautybės darbui. Jis turi įgyti tiek žinių, kiek reikia skau-tui instruktoriui.

Kokia gi jiems sistema labiau pritaikytina?

Aišku, kad nei paprastas darbas draugovėje, nei roverio to reikalo visiškai patenkinti negali. Išeities reikia kitur ieškoti. Man rodos, kad prie tokių draugovių reikia steigti mokomąsias skautų instruktorių grupes. Galima jas ir kitaip pavadinti. Čia tik bendrais bruožais pateiksiu, su kuo, mano nuomone,


Reikia pastebėti, kad skautybė, pradėjusi plėstis mūsų krašte, jau nuo pirmųjų dienų susidūrė su sunkiomis kliūtimis. Ji, kaip pedagoginė organizacija, be-sivadovaujanti Baden-Powell’o auklėjimo sistema, turėjo sutelkti būrį rimtų veikėjų, susilaukti paramos ir visuomenės pritarimo. Nieko panašaus nebuvo. Visoj Lietuvoj tebuvo gal 2–3 skautininkai, literatūros jokios. Draugovės kūrėsi mokyklose. Nors tai pedagoginė, kaip minėjau, organizacija, bet patys peda-gogai tik kai kur šiek tiek skautams padėjo, kitur į juos nekreipė dėmesio, dar kitur tiesiogiai ar netiesiogiai skautus persekiodavo. Didesnė dalis draugovių organizatorių ir vadų buvo jaunuoliai nieko, arba labai mažai ką apie skautus girdėję. Rodos, tai – nenugalimos kliūtys, tačiau nauja ir savo formomis taip jaunuoliams imponuojanti idėja plačiai užkrėtė moksleiviją, ir ši su didžiausiu entuziazmu, pati viena, retai kur vyresniųjų remiama, organizavosi.

Dauguma pirmųjų skautų veikėjų nebuvo matę nei skautų ženklelio, nei uni-formos, nei lazdos, neįsivaizdavo kas tai yra iškyla, nekalbant jau apie kitokias, labai įvairias didesnes skautų gudrybes. Turėjo tik persirašę 10 skautų įstatų ir įsakymų ir, juos derindami, kombinavo, kūrė formas, nustatinėjo tolimesnio veikimo gaires. Iš palėpių buvo ištraukti rusų skautų vadovėliai; iškamantinėti visi senesnieji, kurie tik ką nors žinojo ar kur matė skautus. Jei kuris iš skautų ką nors iš kur naujo sužinodavo, tuojau tai draugovė įgyvendindavo. Taip vystėsi, augo ir plito skautai, kol vėliau pasirodė skautininko P. Jurgelevičiaus vadovėlis apie skautus. Susiorganizavo Vyr. Skautų Štabas, draugovės pradėjo burtis į tuntus, ėmė masiškiau centralizuotis.

Sunkus tai buvo darbas, kupinas neaiškumo, o su tuo kartu įvairių nepasisekimų ir klaidų. Skautai draugovėse kasdien keisdavosi: vieni išeidavo, kiti įstodavo. Pačios draugovės ir skiltys tai išsiplėsdavo, tai nutildavo, tai visai išnykdavo. Skautų skambus vardas, riteriškumas, viliojo jaunuolius, bet, trūkstant prityrusių vadų, draugovėse nebuvo tikros skautiškos dvasios ir daug jaunuolių greit palikdavo skautų gretas. Nepaisant visų tų trūkumų, kol skautybė buvo dar naujiena, kol vyravo pirminis entuziazmas, darbas gan sparčiai plėtės, draugovės augo ir jų skaičius didėjo. Ilgainiui skautybė liko nebe naujiena, dėl to ir tasai pirminis entuziazmas pradėjo slūgti. Visuomenė


V I E N Ą D E Š I M T M E T Į PA L Y D I N T , A N T R Ą J Į P R A D E D A N T„ S k a u t ų A i d a s “ N r . 5

Šiemet sueina 10 metų nuo to, kai Vilniuj buvo suburta pirmoji skautų draugovė. Vadinasi, Lietuvos Skautų Brolija šiemet švenčia

10 metų veiklos sukaktuves. Praeities minėjimas, pažvelgimas į atliktus dar-bus padeda tiksliau nusistatyti planus ateičiai. Praeities laimėjimai sustiprina ir padrąsina, o pasitaikiusios klaidos perspėja tolimesniame darbe. Praeities ir ateities skautų veikla gali būti skirstoma į 3 etapus, būtent: 1. Romantiško entuziazmo, 2. Atslūgimo, 3. Susikaupimo ir rimto, plataus darbo laikotarpį.

Skautų steigimosi Lietuvoj pirmuoju momentu tenka laikyti tą įvykį, kuomet Vilniuj 1918 m. rudenį skautininkas P. Jurgelevičius, rodos, buv. „Tėvynės Sargo“ redakcijos salėj (Vilniaus gatvėj) jaunesnių ateitininkų su-sirinkime perskaitė savo referatą, kuriame vykusiai nušvietė skautijos idėją ir skauto tipą. Čia pat, po susirinkimo, tuojau 10 berniukų panoro tapti skau-tais. Vėliau susibūrė visa draugovė, iš pradžių mišri, vėliau suskilo į berniukų ir mergaičių. Daugiausia vilniškių skautų organizatorių ir pirmųjų skautų dėka buvo įsteigta skautų organizacija Kaune. Dar po metų kitų iškyla skau-tai Panevėžy, Šiauliuose, Marijampolėje ir kituose didesniuose miestuose, o vėliau – ir mažesniuose miesteliuose.

1928


parama ir jėga būtų, ir Brolijos veikla visai kitaip atrodytų negu dabar, kada tie entuziastai jaunuoliai daugely vietų netik niekieno nei moraliai, nei mate-rialiai neremiami, bet kai kur dargi savo mokytojų ir vyresniųjų ujami, dirba. Platesnioji visuomenė vis labiau ima domėtis skautais. Šiandien didesnių iškilmių proga skautai kviečiami kaip tvarkdariai. Nedaug teturime rėmėjų, bet nedaug ir priešų. Daugelis, kas tik susiduria su skautų darbu, jį įvertina teigiamai. Nors tai gandai, bet egzistuoja Švietimo Ministerijos projektas pa-naikint visas idėjines moksleivių organizacijas, paliekant tik skautus ir šaulius, arba pavyzdžiui, tik kai kuriose gimnazijose. Mokyklose pedagogų taryba neleidžia kurtis kitoms organizacijoms, tuo tarpu skautai gali laisvai veikti, vis tai teigiamai pažymi skautus, jų darbo programos įvertinimą. Yra ir daugiau smulkesnių faktų, kalbančių apie skautų ateities sėkmę. Jei praeities darbuose paieškotume, kas buvo gero ir kas blogo, tad pirmajam reikia priskirt tai, kad Skautų Brolija lig šiol išlaikė sveiką dvasią ir kryptį, tuo tarpu kai kitur, pvz., Rusijoj, Italijoj, Prancūzijoj, Estijoj ir t. t. matom iškrypimų. Mes ir šiandie tebesame ištikimi Baden-Powell’o paskelbtiems ir visų tautų skautų priim-tiems dėsniams ir šūkiams. Skautų vardas, nors ir per mažai išpopuliarintas, bet jis išsilaikė gražus, nesuterštas. Padaryta gana daug. Brolija išplėsta į 4 savarankiškai veikiančius skyrius: vilkiukų ir paukštyčių, skautų, jūros skautų ir skautų vyčių (vyresniųjų skautų). Darbą centralizuoja Vyriausias Skautų Štabas, tuntų štabai. Turime patvirtintas formas, ženklus, programas, belieka tik atspausdint skautų statutą, kuris jau yra paruoštas, o taip pat gerb. prof. Šalkausko skautų ideologijos aiškinimą – paskaitą, skaitytą užpernai skautų suvažiavime. Turime jau šiokią tokią skautų literatūrą, už ką dėkoti tenka dau-giausia skautininkui P. Jurgelevičiui. Pagaliau turime, nors retai, bet gražiai pasirodantį skautų laikraštį „Skautų Aidą“. Belieka darbas, darbas ir dar kartą darbas.

Prie blogybių, pasitaikiusių ligšioliniame darbe, reikia pirmiausia priskirt Brolijos susiskaldymą į Skautų Broliją ir Jūros Skautų Broliją, kurios neturėjo nieko bendro, nors pareiškimais ir principais tais pačiais vadovau-jasi. Tai – niekuo nepateisinamas dalykas, kurį sąmoningai ar nesąmoningai


tos skautų veiklos neparėmė, ji buvo ir tebėra labiau vertinama praktiškai, ji mieliau remia tokias organizacijas, iš kurių tikisi daugiau naudos. Senes-nieji draugovių vadai ir veikėjai, baigę gimnazijas ir dalyvavimą draugovėse, stojo į universitetą, o čia, studijuodami ir patys sau duoną užsidirbdami, ati-tolo nuo aktyvaus darbo. Mokyklų moksleivija susmulkėjo (ypač jauni teliko), sunkiau atsiskleidė veiklesni ir sumaningesni vadai. Draugovės, vadovauja-mos neprityrusių jaunuolių, nepajėgė suvaidinti savo vaidmens, neišvystė tos skautiškos dvasios, ir patys skautai dažniausiai tapdavo tik paviršutiniškų formų reiškėjais ir aklais sekėjais. Viso to rezultatas – antroje šiandien min-imo dešimtmečio pusėje buvo stebimas skautų veiklos atoslūgis. Geriau dar kiek veikė kur ne kur mažesniuose miesteliuose suburtos naujos draugovės, bet didesniuose centruose jų veikla žymiai sumenko. Vietose, kur dar pakako pajėgų, tuntai ir draugovės dar susigriebė ir darbą dirbo, toliau tik jau ne to pirminio entuziazmo vedami, bet rimtai susikaupę nusiteikę, nors dalis tuntų ir draugovių dar ir šiandien gyvena to atoslūgio nuotaikomis. Kyla klausimas, kas Skautų Brolijos laukia toliau? Jos ateitį įsivaizduoju tokią: sunkiausius laikus skautų veikloje iš dalies jau išgyvenom ar baigiam išgyvent, ir kitame dešimtmetyje turi prasidėti minėtas 3-sis etapas, kuomet skautų veikloje bus pradėta varyti rimta, gili ir plati tikro lietuviško skautiškumo vaga. Tokias perspektyvas paremia šis motyvas: skautų pajėgos, nors nežymiai, bet vis dėl to stiprėja.

Lig šiol beveik visos mūsų pajėgos gyvavo tik moksleivių tarpe, visuomenės sluoksniuose teturėjom vieną kitą skautininką ir dar vieną kitą šiaip asmenį, remiantį skautus. Suprantama, tai labai silpnos pajėgos. Bet padėtis gerėja. Jau šiandien vienas kitas skautininkas ar šiaip aktyvesnis skautas baigia aukštąsias mokyklas ar šiaip pradeda savarankišką visuomeninį gyvenimą. Tegul ne visi jie palaikys ryšius su Brolija, bet daugelis jos darbą rems ir toliau, o jų toji parama gal pradžioj negausi, bet bus stipri. Įsivaizduokime, kokia milžiniška Brolijai būtų pagalba, jei šiandien kiekviename didesniame mieste ar miestely ir įvairiose mokyklose turėtume nors po vieną kitą žmogų, kurio nereiktų maldaut, skatint, bet kuris pats judintų skautų veiklą. Kokia tai milžiniška


A P L I N K O S Į T A K A Ž M O G A U S B Ū D U I„ S k a u t ų A i d a s “ N r . 1 1

Matydami prieš save žmogų, išsiskiriantį iš kitų savo būdo savybėmis, ar tai labai padorų ar labai piktą, patyrinėję jo gyvenimą, pamatysime,

kad tokį jį padarė gyvenimo sąlygos, jo aplinka, ypač jaunystės metu. Gim-damas žmogus atsineša daug įvairių gerų ir blogų palinkimų. Kuriems polin-kiams žmogaus būdo formavimosi metu būna geresnės sąlygos, tie dažniausiai labiau ir išsivysto, tampa vyraujančiais. Gerų tėvų, padorioj šeimoj augdamas, vaikas dažniausia išauga geru žmogumi, o nepavyzdingose šeimose augdami tampa nedorais žmonėmis. Vaikystėje ir jaunystėje žmogaus būdas būna labai neatsparus, lankstus, lengvai pasiduodąs kitų įtakai. Gal neapsiriksiu pasakęs, kad brangiausias žmogui dalykas – tai jo būdas. Beveik vien dėl būdo savybių žmogus patiria daugiau ar mažiau malonumų, džiaugsmo, pasitenkinimų ir kt. Būdas formuoja visą žmogaus elgesį. Būdas daugiausia yra priežastis būsenos, kai žmogus jauties labiau laimingas ar nelaimingas. To įrodymui pavyzdžių kiekvienas sutinkam beveik kasdieną. Linksmo būdo žmogus beveik visuomet jaučias ramus, patenkintas, rodos, nieko jam netrūksta, ir kitiems su juo suėjus – malonu. O, žiūrėk, rūstaus būdo žmogus beveik visuomet paniuręs, pik-tas, jam vis ko nors netenka. Žinant būdo svarbumą ir žinant, kad jis, ypač

1928


jį rėmusiems sumenkino anksčiau tikrai užtarnautų laurų vertę. Ir šiandien tenka labai džiaugtis, kad tas mūsų Brolijos skaudulys yra išgydytas. Antra, skautai per mažai dėmesio skyrė mokytojų seminarijoms ir mokytojų kur-sams. Čia mes daugiausia turėtumėm laukti skautų instruktorių ir rėmėjų pa-galbos. Gal rastumėm ir daugiau medžiagos kaltinti save, bet atsižvelgiant į turimas pajėgas ir į darbo sąlygas lieka tik džiaugtis tuo, kas iki šiol padirbta. Su tuo, ką šiandien turime, galime beveik visai ramia širdimi drąsiai žengt į antrąjį dešimtmetį su viltimi, kad skautybė netolimoj ateity pasieks jaunuolių sielas ir pasklis po visus mūsų mylimo krašto kampelius. Daugiausia tenka pasitikėt savo pajėgomis. Tik suburkime visus. Tegu kiekvienas iš skautininkų ir buvusių aktyvesnių skautų, išėjęs į visuomeninį gyvenimą jaučia pareigą remt Brolijos darbą, įtraukiant į jį platesnius visuomenės sluoksnius. O visų jaunesniųjų skautų artimiausias uždavinys – tapt drausmingais ir savo veiklą išvystyti taip, kad skautybė tikrai būtų riteriškumo įkvėpėja. Tada skautija pa-rodys tikrus vaisius, kuriais Tėvynė galės didžiuotis.


Geras skautas, patekęs kad ir blogesnių draugų draugystėn, daugiau turi galimybės išsilaikyti ir apsisaugoti nuo šlykštesnių papročių, ir dažnai savo pavyzdžiu gali daug paveikti kitus blogesnius draugus. Iš to jau dviguba nau-da. Tegul jaunuolis tapęs skautu ir nepasidarys idealiu žmogumi, bet tegu jis įsigys nors vieną antrą gerą būdo savybę, ir nors šiek tiek apsisaugos nuo šlykštesnių įpročių, ir tai jau jam bus labai naudingas dalyvavimas skautų sąjūdyje. Daug kas klaidingai samprotauja ir jaunuoliams atima norą tauzy-dami, – ot, žiūrėk, kuo skautai geresni už kitus? Gali būti ir už skautus daug geresnių jaunuolių; prisijungimas prie skautų tuo pačiu momentu nepakeičia žmogaus prigimties. Bet žinok, vaikėze, kurs taip šneki, kad jaunuolis, daly-vaudamas skautų sąjūdyje, turi 90% šansų daugiau tapti geresniu negu neda-lyvaudamas. Jei skautas išdykęs, tai nusiminti nėr ko, ir dėl to visai netinka iš jo pasijuokt. Geriems jaunuoliams buvimas skautu ne taip reikalingas. Jis tuo ir naudingesnis bus, kuo daugiau išdykusiems jaunuoliams parodys geresnius kelius, išmokys gražesnių papročių. Tik svarbu, kad draugovėse susidarytų kuo daugiau palankių auklėjimuisi sąlygų. Čia svarbų vaidmenį vaidina draugovių vadai. Lietuvos skautų draugovės jaučia didelę stoką patyrusių auklėtojų. Linkint mūsų tautai kuo geriausios ateities, reikia nepamiršt, kad jos ateitis bus tokia, kaip bus išauklėtos jaunosios kartos. Skautai – beveik vienintelė organizacija, kur patys jaunuoliai rūpinas savęs auklėjimu (mūsų pabr. – Red.). Reikia būti labai menku Tėvynės mylėtoju, jei nepadėt šioms, taip gražioms, mūsų jaunuolių pastangoms.


pačioj jaunystėj, lengvai pakreipiamas vienon ar kiton pusėn, mums skau-tams, gražius ateičiai planus užsibrėžiantiems, kaip tik ir svarbu išnaudoti tą būdo lankstumą, kreipiant gerojon pusėn. Dauguma skautų išgyvena kaip tik kritiškąjį savo būdo formavimosi laikotarpį. Eidami mokytis, dauguma jaunuolių nutolsta nuo savo tėvų ir taip išsilaisvina iš geriausiųjų auklėtojų įtakos, apsigyvena tarp svetimųjų. Susidaro labai pavojingas momentas. Su kuo apsigyvens, tokios ir dvasios bei polinkių įgaus. Pavyzdžiui, apsigyveno berniukas su rūkančiais draugais. Tik labai retais atvejais jis nepradės rūkyti, o šiaip, žiūrėk, vienu pypkoriu kompanija ir padaugės. Ir tai atsitiks jam pačiam nejaučiant. Rūkymą jis pradės laikyti paprastu dalyku, jam atrodys, kad tai visai natūralu, ir nieko čia blogo, o gal tai net pasididžiavimo vertas dalykas. Toliau labiau įpratęs, jis jau negalės nerūkyti, kompanijoje jau jam atrodys, kad kitaip jau nė negalima, būtinai reikia rūkyti. Tuo tarpu kai kitas, išaugęs aplinkoj, kur nebuvo progos šiam įpročiui susidaryti, rūkantį laikys pasigailėjimo vertu žmogumi, ir pats nerūkydamas visai gerai ir patogiai jausis, kaip vienas, taip ir kitų draugystėj. Na, va, ir susiformavo du įpročiai, nors kitose sąlygose jiems gyvenant galėjo atsitikti priešingai. Kuris iš jų šiuo atžvilgiu laiminges-nis? Aišku, paskutinis. Tai mat, kaip lengvai, nejučiomis įgyjama blogybė, kuri paskui visą gyvenimą vargina. Taip ir su kiekvienu įpročiu. O įpročių ir polinkių visuma sudaro žmogaus būdą. Geresniesiems jaunuolio polinkiams ir įpročiams susidaryti labai daug gali padėti jaunuolio tapimas skautu. Tai nėra agitacija, tik nuoširdus patarimas jaunuoliams vyresniųjų, turėjusių pro-gos patiems betarpiškai tą patikrinti. Būnant skautu geriausia tai, kad jaunuo-lis patenka į labai naudingą jo būdo brendimui aplinką. Jis čia gauna daug progų išugdyti jam padariusias įspūdį riteriškas savybes bei savarankiškumą. Kaip didelės reikšmės vaiko būdo vystymuisi turi kad ir tas skautų paprotys – kasdieną padaryti kokį nors gerą darbelį! Ir kaip gaila, kad daugelis įvairių mokyklų pedagogų vis dar neįsigilina į taip reikšmingas auklėjimo formas, kurių turi savyje skautybė. Ji yra tuo įtakingesnė jaunuoliui, kadangi visus papročius ir formas jis pasiima pats geru noru. Patys jaunuoliai vienas kitam nurodo klaidas, perspėja.


žingsniuodamas paprastu, gražiu, jį viliojančiu, bet kartu gana painiu gyve-nimo vieškeliu, jis būtų drąsus ir tvirtas. Kur žengia – jis žino. Jo tikslas, vis tiek, toliau ar arčiau, aiškiai spindi. Jo simbolis – trilapė lelijėlė, kurią skautas nešioja ant savo garbingos krūtinės. Šis ženklelis, nuolat lydėdamas jaunuolį skautą, dažnai jam tylomis šnabžda: ,,Jaunuoli, tu pasirinkai garbingą ir kilnų kelią. Būk ištikimas savo pasižadėjimams, o šiuo, ženklely įrašytu, šūkiu tu viską nugalėsi. Tuo keliu eik drąsiai link laimės ir gerovės tau ir visai žmonijai skirtos.“

Tiesa, dažnai mes paskęstam kasdienio gyvenimo smulkmenose ir liekame nebejautrūs to simboliško ženklelio balsui. Ir štai, prasidedant naujiems metams,susidaro proga vėl pagalvoti apie tolimesnį kelią. Neabejoju, kad šių metų pradžioje kiekvienas jaunuolis skautas(-ė) gavo daugybę linkėjimų laimės, visokių malonumų ir visokio gero. Kiekvienam žmogui yra įgimta trokšti laimės, norėti gero, tačiau ne kiekvienas pagalvoja, kad toji laimė ir toji gerovė dažniausia nuo jo paties priklauso. Kažkoks išminčius yra pasakęs: „Kiekvie-nas yra savo laimės kalvis“. Tatai ypač svarbu suprast ir įsidėmėt pradedant naujus metus ir kartu su jais ryžtantis atlikt naujus ar panaujinant senuosius siekius. Iš tikrųjų, gyvenime vieni žmonės dažnai jaučiasi labiau laimingi, kiti nelaimingi ir ne dėl to, kad jie tokie yra, bet dėl to, kad tą laimę ar nelaimę ne visi vienodai supranta.

Štai pora pavyzdžių: rašytojas p. Rozegeris (pranc.) gražiai aprašo nelaimės ištiktą žmogų – Max’ą, kurio sudegė vienintelis turtas – jo trobelė. Visi aplink buvę žmonės, laukė, kad Max’as atsistos ir iškėlęs rankas pasiųs prakeikimą likimui. Tačiau tasai žmogelis, ramiai sėdėjęs ant sudegusios trobelės pamato, pasiėmė čia pat berūkstančią žariją, užsidegė pypkę ir papūtė dūmus aukštyn. Po to, pakasinėjęs nuodėgulius ir radęs tarp jų savo maitintoją – kirvį, įtaisė jam naują kotą ir ramus išėjo į žmones dirbti. Po kelių metų toje pat vietoje stovėjo nauja trobelė, o josios senas gyventojas Max’as mokė jaunąją kartą darbštumo. Tai vienas iš daugelio tos rūšies pavyzdžių. Antras pavyzdys, kuris man pačiam teko nugirsti, yra visai priešingas pirmajam. Kartą mergaitė, išėjusi gatvėn, ir dar kartą pažvelgusi į veidroduką, kad patikrintų savo skruostelių


B Ū K Š I A I S M E T A I S G E R E S N Ė ( - I S ) , N E G U P E R N A I B U VA I„ S k a u t ų A i d a s “ N r . 1

Nauji metai, paprastai, į kasdieninį žmonių gyvenimą įneša nemažai sujudimo, gyvumo. Draugai ir artimieji siunčia vieni kitiems širdingus

sveikinimus ir linkėjimus. Ne vienas prisimena praėjusį laiką, senuosius metus, žiūri, kas juose buvo gero ar blogo padaryta ir po to žvelgia į ateitį, stengiasi joje ką numatyt, pasiryžta atlikti šiokius ar kitokius dalykus. Tokie momentai yra gražūs ir kartu žmogui labai naudingi.

Ta proga, žengiančiam gyvenimo keliu, patarčiau valandėlei stabtelėti ir pa-galvoti apie tolimesnius žingsnius. Kiekvienas žmogus diena po dienos, metai po metų privalo kilti, tobulėti, kitokiu atveju jis tampa panašus į pakelėje gulintį, samanomis apaugusį akmenį, kuriam vis vien, ar dienos šviesa, ar nak-ties tamsa ji migdo. Ypač tai prisiminti privalo jaunuoliai.

Skaudus reiškinys, kai dar tik pradedą gyventi berniukai ir mergaitės užsimiršta, kad jie yra gyvi, neįstengia pakilti nuo žemės ir pažvelgti į plačius saulėtekio apšviestus jiems atvertus horizontus. Jaunuolis skautas, kaip jau pats pavadinimas sako, yra pasiryžęs gyvenime būti aktyvus. Tam gyve-nimui jis rimtai ruošiasi, stengdamasis užsigrūdinti, suaugti, sustiprėti, kad

1929


A U K L Ė J I M O S I S VA R B A„ S k a u t ų A i d a s “ N r . 7 – 8

Kažin koks išminčius yra pasakęs, kad „kiekvienas žmogus yra savo laimės kalvis“. Žmogui yra prigimta trokšti ir tikėtis gero. Tik to gero

pasiekti dažnai būna sunku, nes pats žmogus, žiūrėk vietoj gero pasidaro blogo. Kaltinamas tada likimas, sako, nesiseką. Jei į dabartinį gyvenimą galėtumėm iš šalies pažiūrėti taip, kad matytumėm tik išviršinę jo pusę, neįeinant nė kiek į žmonių vidinį gyvenimą, jų dvasinį pasitenkinimą, tai susidarytumėme įspūdį, kad dabar žmonija gyvena Ovidijaus auksinį amžių. Žmogus dabar apsirūpinęs daugeliu patogumų ir jo dabartinio gyvenimo nepalyginsi su protėvių gyve-nimu. Vietoj šiurkščių žievės, kailių drabužių, šaltos, drėgnos landynės, žalių vaisių, mėsos, dabar pūkai, šilkai kutena, puikiausi rūmai, skaniausi valgiai tenkina. Tiesiog stebuklus sugalvoja: skraido padangėmis, nardo po vandeniu, šnekasi už šimtų ir tūkstančių mylių. Ko žmogui betrūksta. Rodos tik laimė visur turi šypsotis, visi turi būti patenkinti. O ar taip yra? Toli gražu. Užvaldė žmogus pasaulį, pavergė ir privertė jam tarnauti gamtą, bet laimė ir gerovė, atrodo, lyg dar labiau nuo žmogaus pasislėpė. Jau tik truputį į šalis pasidairę, kiek nemalonumų, nesusipratimų, skausmo aidų išgirsime. Kokia didelė nelygybė, pikta savimeilė įsikerojus. Dažnai žmogus su kitu žmogumi elgiasi

1929


skaistumą, pastebėjo, kad vienas jų - raudonesnis už antrą. Nuliūdusi ir susi-griaudinusi ji sušuko: „O, kokia aš nelaiminga!“

Jau šie du maži pavyzdėliai pakankamai aiškiai nušviečia, kaip kartais žmonės laimę ar nelaimę pajaučia ir kaip dėl menkniekių nuliūsta, ir jaučiasi esą „labai“ nelaimingi.

Pareikštieji šių metų pradžioje linkėjimai tebūna skautams priežastimi pa-galvoti ir nusiteikti, kaip reikia išlikti visados linksmiems, patenkintiems ir kiek galima laimingesniems. Pasiklausykime simbolinės trilapės lelijėlės slėpiningo balso ir jis pasakys: „Būk šiais metais geresnis skautas, negu pernai buvai ir tuo keliu eidamas pasieksi tai, ko trokšti...“

Tokius linkėjimus norisi, sesės ir broliai, jums pareikšti, pradedant naujuo-sius darbo metus.


Supratę, kas aukščiau pasakyta, jau galime ryškiau įžiūrėti žmonių gyvenimo blogumų priežastis ir jas apibrėžti. Būtent proto vystomas techniškasis gyvenimas yra labai pažengęs, ir vis milžino žingsniais žygiuoja pirmyn. Protą žmonija net dievinti pradėjo. Jo lavinimui visos pastangos dedamos, kai tuo tarpu jojo bendrininkė, palydovė širdis arba morališkoji žmogaus gyvenimo pusė, lyg jos ir nebūtų, arba ji nieko gyvenime nereikštų. Čia ir yra didžioji žmonijos gyvenimo krizės paslaptis. Kas iš to, kad protas įstabiausius dalykus sugalvoja, o kad neištobulinta žmogaus širdis dažnai tą gerą panaudoja blo-gam. Giliai tą visą supratęs, Smailsas sako: „Gyvenimo dalykuose turi reikšmės ne tiek protas, kiek charakteris, ne tiek smegenys, kiek širdis, ne tiek talentas, kiek susivaldymas, kantrumas ir drausmingumas“.

Radę to viso pikto, kas žmogų padaro nelaimingu, šaltinį ir supratę, kad jis yra mūsų galioj, nuo mūsų priklausomas, turime padaryti tinkamas išvadas. Mums lieka tik susirūpinti savo širdies, ar kaip sakoma, dvasios kultūra, tinka-mai derinti savyje dvasines pajėgas „naikint piktą pasauly, pirmiausia nuvei-kiant jį pačiam savy“. Tą mes turime ir privalome daryt vardan savo laimės, vardan žmonijos gerovės, vardan idealo. Žmonija šiandien išgyvendama didžiausias krizes nieku nėra apsidraudusi nuo katastrofų, kurios gali viską sunaikinti.

Taip, sakysim, protas yra išradęs baisias dujas, kurios tik vienu piktos širdies žmogaus rankos mostelėjimu žydintį, pilną gyvybės kraštą gali paversti miru-siais tyrais. Ypač tai įsidėmėtina jaunuomenei. Prieš ją – platus gyvenimas. Nestelbkime jo ir nedrumskime iš šalies pagaunamais nešvarumais. Žmogaus gyvenimo tikslas yra kilnus. Mūsų ateitis turi būti šviesi. Dėl to turime siekti pilnos vidinės harmonijos, turime auklėtis. Šiam tikslui pasiekti mums gražų planą ir teisingą kelią parodo skautų judėjimo principai.

Daugelis jaunuolių šiandien lengvai sau pakenkia. Dar gimnazistu būdamas jau nori pasmaguriauti visokiomis gyvenimo gudrybėmis, o apie studentus jau ir kalbos nėra. Kuo daugiau kuris iš jų yra iškrikęs, juo daugiau išgeria, rusiškų anekdotų daugiau žino ir įvairių gudrybių ragauna, tai tą daugelis laiko tipingesniu studentu. Aišku, tik link moralinio išsigimimo einančioj visuomenėj tokie simptomai gali rastis. Skautai, kaip idealistinė jaunuomenė, gerai tą viską supraskime ir išmokime skirti, kas yra tikra ir kas ne.


blogiau, kaip su šuniu. Sugretinus tuos du didžiausius kontrastus neduoda ramumo klausimas, kodėl taip yra, kas yra viso to priežastis? Argi žmonijai, jei joje viešpatautų sąžiningumas, darbštumas ir meilė, mažai mūsų planetoje gyventi vietos, argi per menki gamtos turtai, kad negalėtų žmonijos išmaitinti, aprengti ir kitais patogumais aprūpinti? Ne, visai ne! Mokslo žmonės, geriau pažįstą mūsų žemės išteklius vienu balsu pareiškia, kad ji lengvai gali dar dešimtį, šimtą ir daugiau tiek, kiek dabar žmonių sutalpinti ir išmaitinti. Tad tikrosios žmonijos blogumų priežasčių tenka ieškoti tik pačioje žmonijoje.

Pažvelgus giliau į žmogų, į jo vidinį gyvenimą, nesunku pastebėti, kad jame veikia įvairios, kokios tai slėpiningos, neapibūdinamos jėgos, kurios sudaro tąjį žmogaus vidinį turinį. Ir nuo to, kaip jos, mums nesuprantamos, jėgos tarpusavy susiderina, kaip jos susitvarko, toks ir žmogus būna. Šių jėgų su-siderinimas sudaro vadinamąjį žmogaus būdą, charakterį. Labiau specifiškai pasireiškianti žmogaus vidinių pajėgų veikimą paprastai paskirstome ir pa-vadiname protu, širdimi ir valia. Protas yra išradėjas, sumanytojas visokio gero. Blogo jis nieko neišranda. Širdis, žmogaus jausmai reiškia pasitenkinimą ar pasipiktinimą, meilę ar neapykantą. Ji, vienaip ar kitaip veikdama į protą, padaro tai, kad proto sukurtas daiktas tampa panaudojamas ar gėriui, ar blo-giui. Valia yra vykdytoja proto ir širdies paliepimų. Taip galima būtų vaizduo-tis ir grupuot žmogaus vidines jėgas mums techniškai suprantama prasme. Tobuliau, griežtai to suskirstyt negalima. Ir tas paminėtas jėgas dažnai sunku skirti, kur viena prasideda, kur kita baigiasi. Tačiau mūsų reikalui pakaks ir to. Šios visos pajėgos, veiksniai ir reguliuoja žmogaus gyvenimą.

Sekant žmogaus gyvenimą, dažnai pastebime jame ryškių pasikeitimų. Sakysim, buvo teisus žmogus, vėliau pasidarė vagis, darbštus tapo tinginiu, geraširdis – žmogžudžiu arba atvirksčiai. Ką tat reiškia? Išeina, kad tie vidin-iai žmogaus veiksniai gali keistis. Jeigu taip, tai ar negalima būtų padaryti, kad tasai kitėjimas, pakreipus naudinga kryptimi, žmogaus gyvenime išnaikintų visus blogumus, visa pikta. Ir iš tiesų taip. Širdis, matant žmogui nuolatos vien gražius pavyzdžius, pamažu tobulėja. Taip pat tobulėja ir protas, jei tik jis lavi-namas. Nelavinant proto, ir genijumi gimęs, liekasi paprastu. Valia auklėjama irgi grūdinasi.

86 87

kalboje pareiškė savo didelį džiaugsmą, kad šioj organizacijoj prieš 20 metų jis globojo (Brownsea saloj, pirmieji skautai – 1907 metais) vos 16 berniukų skautų, o dabar jis mato daugiau nei 50000 jaunuolių, susirinkusių jau ne iš siauros apylinkės, bet iš viso pasaulio! Ir tai – dar ne viskas. Visi čia atvyku-sieji yra palikę savo tėvynėje dar šimtus tūkstančių jaunuolių, pretenduojančių tapti skautais(-ėmis). Paprastas, bet įspūdingas, palyginimas. Visokių formų ir spalvų palapinės buvo aptūpusios apie 3 kvadratinių kilometrų plotą gražiame Arowe parke Atlanto vandenyno pakrantėje, netoli Liverpool’o uosto.

Suvažiavime dalyvavo 127 įvairių tautų ir valstybių atskiros grupės. Iš Europos valstybių nedalyvavo tik italai. Mat buvę Italijos skautai tapo kita organizacija, vadinama „ballila“, kuri centriniame biure nėra įsiregistravusi. Rusijai atstovavo rusų emigrantų skautai su senają rusų tautine vėliava. Šiam sąskrydžiui labai tiktų lietuviškas posakis: genys margas, o „džiamborė“ dar margesnė. Tai iš viso pasviečio, visokių tautų mišinys. Čia žiūrėk mūsų kaimy-nas latvis, šalia jo tarsi juodom pirštinėm ir suodinu veidu Australijos negras, gale plunksnuotas Šiaurės Amerikos raudonodis indėnas, dar toliau siauraakis kinas. Paeisi toliau, žiūrėk, kitas mūsų kaimynas, iš mandrumo „konfederatką“ ant šono atmaukęs, tai lenkas, toliau išdidžiai žengia amerikietis, toliau raudoną kepurę užsidėjęs turkas, ar skara galvą apsitulojęs arabas, ir taip toliau, kur tik eini vis margesnė, vis įvairesnė ir įdomesnė publika. Pereini visą stovyklos lauką, ir čia visur didžiausia įvairovė.

Kiekviena tauta yra gavusi atskirą plotelį, kuriame įsirengė stovyklas, kas kaip mokėjo ir sugebėjo. Mažesnės tautelės pasistatė vos po vieną kitą palapinę, turėjo atsivežę savo tautinius drabužius, įvairių šiaip savo kraštui originalesnių dalykėlių, juos rodydavo apsilankantiems svečiams, pasakodavo apie savo kraštą.

Didesniųjų tautų stovyklos buvo didesnės, turėjo po keliolika ir net po ke-lias dešimtis palapinių. Jos tiesiog visas parodas iš savo krašto atvežtų daiktų turėjo įrengę. Kai kurių tautų stovyklos dažniau būdavo tuščios, skautai užrišę palapines išeidavo žiūrėti, ką kiti rodo. Vienų stovyklos gražiai įrengtos, švarios, net gėlėmis apsodintos (atsivežtomis iš namų), kitų vien šiukšlynas, visur netvarka, skautai susipykę daužosi ir kt. Man asmeniškai labiausiai pa-tiko vengrų stovykla, labai tvarkinga ir švari. Turtingiausia stovykla buvo amerikiečių. Jų kiekvienas skautas palapinėje turėjo lovą, visą puikų karišką


1 9 2 9 M . PA S A U L I N Ė S K A U T Ų D Ž A M B O R Ė *„ S k a u t ų A i d a s “ N r . 7 – 8 , 1 9 3 0 N r . 1 ( t ę s i n y s )

Skautų idėjas praktikuojančių jaunuolių skaičius visame pasau-ly yra išaugęs virš 2 milijonų. Tiesa, ši kelių milijonų organizacija

nėra koks internacionalas ar kokia tarptautinė draugija, kaip kartais mūsų jaunesnieji skautų vadai aiškina; kiekvienos tautos skautai sudaro vien tik tautines brolijas. Jos kaip bendrų ar panašių tikslų siekiančios, spiečiasi į vieną tarptautinį centrą. Tai – lyg savotiška tautų sąjunga, kur atskiroms tau-toms atstovauja jaunuomenė. Artimesniam susipažinimui vienų su kitais tarp skautų yra jau įsigyvenusi tradicija – kas 5 metai surengti milžiniškus viso pasaulio skautų suvažiavimus, kuriuos vadina „džamborėmis“*. Toks eilinis suvažiavimas įvyko ir šiemet, pirmoje rugpiūčio mėnesio pusėje. Įvyko jis toje šalyje, iš kur yra kilusios šios organizacijos užuomazgos, būtent, An-glijoje. Nors tai jau ne pirmas suvažiavimas, tačiau savo didumu ir dalyvių skaičiumi pastarasis toli pralenkia anksčiau buvusius, sakykim, 1924 metų suvažiavime Danijoj dalyvavo apie 6000 skautų, ir tai jau buvo laikoma dideliu suvažiavimu, šiais metais „džamborėje“ dalyvavo beveik 10 kart daugiau, apie 50000–60000 skautų. Viso pasaulio skautų šefas Baden-Powell’as vienoje savo

1929


* Džamborė (angl . Jamboree) – skautų sąskr ydis

88 89

Ši „džiamborė“ tęsėsi nuo birželio 29 d. iki liepos 12 d. Paskutinėmis die-nomis vyko ekskursijos į artimesnes apylinkes ir miestus.

Šalia „džiamborės“, liepos 7–9 d. įvyko ir tarptautinė konferencija. Joje dalyvavo iš kiekvienos tautos nedaugiau kaip po 6 atstovus. Konferencijos programą sudarė daugiau oficialaus ar teisingiau – formalaus pobūdžio da-lykai. Įvyko keletas paskaitų.

Konferencijos dalyviai buvo pakviesti pietų, kuriuos surengė Anglų vyriausybė, Birkenhead’o (artimiausio miesto) burmistras ir Baden- Powell’as.

Iš Lietuvos į „džiamborę“ buvo pasiųsti 4 skautininkai: Stpn. Žukaitis, K. Palčiauskas, V. Einoris ir J. Kuprionis. Tai buvo bene mažiausia iš visų kitų dalyvavusių tautų grupė. Jie buvo laikomi konferencijos delegatais, o ne „džiamborės“ dalyviais, dėl to ir apsistoję buvo atskiroj delegatų stovykloj.

Tačiau jie dalyvavo ne tik konferencijos posėdžiuose, minėtuose pietuose ir kitur, kaip delegatai, bet kartu dalyvavo ir „džiamborėj“, būtent, eidavo į paradus su Lietuvos tautine vėliava ir užrašu (kitų tautų delegatai į paradus neidavo), oficialiai vizituodavo artimesnius Lietuvai tautų skautų stovyklas ir kt. Visų „džiamborėj“ dalyvaujančių tautų vėliavos buvo iškeltos didžiojoje aikštėje. Pažymėtina, kad Lietuvos vėliava buvo gražiausioje vietoje, ir pačiame centre. Mūsų delegacija, būdama labai nedidelė, negalėjo atskirai įrengti savo stovyklos, ar pasirodyti scenoje bei prie laužo. Ji visą laiką buvo užimta tuo, kad nepraleistų momentų, kur reikalaujama viešo atstovavimo. O tokių momentų buvo gana daug. Sakykim, tai Baden-Powell’as rengia priėmimą, tai pasirodo anglų princas, tai rengiamas paradas, tai kas kviečia į savo stovyklą ir t. t. Baigiantis sąskrydžiui, vieno parado metu Baden-Powell’as įteikė visoms dalyvaujančioms grupėms atminimui po skautišką vėliavą. Ją gavome ir mes, kuri perduota vyriausiam skautų štabui. Mūsų delegaciją aplankė dar Lietu-vos įgaliotas ministeris Londone p. Bizauskas ir daug Anglijoj gyvenančių lietuvių. Be to, sąskrydyje dalyvavo dar vienas lietuvis skautas Montvila, studi-juojantis Belgijoj, jis buvo atvykęs su belgų skautais, ir vienas Rygos lietu-vis Tomaliūnas, atvykęs su Latvijos skautais. Sako, neva buvę lietuvių ir su


įrengimą, skardinius pečius; skautininkų restoranas – palapinė ne tik buvo gražiais baldais, aptiestais stalais, kilimais, bet dar ir veidrodžiais papuoštas. Į kiekvieną „džiamborę“ vykstančius amerikiečius visais stovyklos įrengimais aprūpina vyriausybė iš kariuomenės sandėlių. Dėl to jų stovykla, tiesa, gražiai įrengta, bet kažkaip nepatraukli, kadangi per daug ryškiai matai veikiantį pinigą, o ne žmogų. Palyginus sąskrydyje įrengtas visokių tautų stovyklas su mūsų Panemunėje ties Kaunu ar šiauliečių Palangoje ar dar kitomis Lietu-voje įrengiamomis stovyklomis, pastarosios, visai drąsiai kalbant, netik išlaiko konkurenciją, bet dar toli pralenkia svečius. Tokių gražių stalų, takelių, ir šiaip sumanių ir artistiškų papuošimų, kokių padaroma mūsų stovyklose, čia „džiamborėje“ su žiburiu nerasi. Tai taip maždaug atrodo pati stovykla.

„Džamborę“ atidarant, skautybės sistemos kūrėjas, senukas, bet vis linksmas ir gyvas Baden-Powell’as, tarsi iš viso pasaulio savo auklėtinius sušaukdamas, vietoj įžanginės prakalbos sutriūbijo dideliu kalnų ožio ragu. Sąskrydžio pradžią paskelbė ir pirmąją kalbą pasakė anglų princas. Po to visi dalyviai atskiromis grupėmis su savo vėliavomis surengė didelį paradą. Vėliau į kasdienes programas buvo įtraukiami mažesni paradai, žaidimai, lengvoji atletika, šokiai, šposai specialiai tam paruoštoje aikštėje.

Vakarais buvo kuriami laužai, prie jų atliekami visokie šposai, monologai, dainos ir kt.

Be to, dar buvo iš palapinių įrengtas didžiulis teatras, kuriame galėjo tilpti keliolika tūkstančių žiūrėtojų. Čia taip pat įvairios tautos demonstruodavo daugiausia savo tautinius šokius, dainas, žaidimus, šposus ir kt. Didžiausią pasisekimą turėjo visokios tolimesnės ir europiečiams mažiau pažįstamos tau-tos: negrai, kinai, indėnai ir pan. Nors jų rodomi šposai, šokiai ir visa kita dažniausia buvo ir labai neįdomūs, bet jau pačių žmonių išvaizda ir pasirodymų savotiškumai visiems imponavo. Į šį skautų teatrą ir, apskritai, į „džiamborės“ lauką kasdien iš visos Anglijos suvažiuodavo dešimtys tūkstančių žiūrovų (ne skautų). Didžiausias sąskrydžio blogumas buvo lietingas oras. Lietus pylė die-na dienon. Šimtų tūkstančių žmonių mindomi takai ir laukai buvo pavirtę į didžiausią purvyną. Pradėjo labai daug skautų sirgti. Ligoninėj (ten pat vie-toje) gulėjo šimtai sergančių. Tad šalia visokių malonumų buvo daug kam ir nemalonumų.



D I D Į J Į T A U T O S V Y R Ą M I N I N T„ S k a u t ų A i d a s “ N r . 1 ( 4 8 )

Šie metai mūsų tautai yra triumfo metai. Šiemet švenčiam pami-nėjimą didingų praeities laikų, kurių priešaky ėjo garsusis Vytautas

kaip didysis Lietuvos kunigaikštis.

Tautos garsas, jos didybė neatsiranda savaime: ji iškyla iš pačios tautos, josios vidinės galios, arba josios dvasinės potencijos. Didesnį dvasinės po-tencijos ar energijos kiekį gali sukaupti tik sveikos ir stiprios tautos. Dideli lietuvių tautos darbai, kuriais itin garsus Vytauto viešpatavimas, kai nedidelė palygint tauta sugebėjo išplėsti savo įtaką plotuose, keliskart didesniuose už pačių lietuvių apgyventus, kada Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos sienos siekė Maskvą, Juodąją jūrą, kada menkokai techniškai apsiginklavę lietu-viai sutriuškino geležimis apsikausčiusius vokiečius, su gausiais ir gerai kare išsitreniravusiais plačiosios Vakarų Europos talkininkais – visi tie darbai gali-mi tik didelės dvasios tautai. Tie darbai aiškiai įrodo, kad lietuvių tauta sugeba išplėtoti didelį dvasinį pajėgumą, ką ne visos tautos gali padaryti.

Tik aukštai stovinčioje tautoje gali gimti tokie dideli vyrai kaip Vytautas. Jo asmens nebūtų galima įsivaizduot atskirto nuo tautos, jis yra sutapęs su ja.

1930

amerikiečių skautais, bet ten tokių nesuradome. Galbūt gėdijosi prisipažint, juk ir lietuvių šiaudadūšių lig šiol pasitaikydavo neretai.

Mūsų skautininkai išdalino daug gražios literatūros ir atvaizdų apie Lietuvą, jos gyvenimą. Įteikė tautiškas juostas generolui Burtui, amerikiečiui iš Lietu-vos kilusiam skautui Wisei ir delegatų stovyklos viršininkui. Be to, Anglų asociacijai įteikė gražią šilkinę tautinę vėliavą.

Beskaitydamas šias eilutes ne vienas gal norėtų paklausti: „O kas ten labiau skautiško galima buvo pamatyt?“ – į šį klausimą būtų gana sunku atsakyti. Gali-ma būtų labai ilgai ir daug pasakoti, ką ten teko pamatyt tautiško, originalaus atskiriems kraštams, šalims, tautoms. Šia proga turiu pasakyti, kad tik mes, ypač jaunesnieji, mūsų skautų veikėjai skautiškumą įsivaizduoja sau kažkokiu ne šios žemės padaru, kurį tik anglas, amerikietis ar kas kitas gali sukurt ir mes tik iš jų turime imt ir mokytis. Į juos žiūrėdami susiminkome sau skautiško molio ir lipdome, neva tarptautinio ar anglų pavyzdžio skautų statulėles bei skautiškas formas ir tariame, kad čia yra mūsų tikrasis skautybės kelias. Tuo tarpu, kai suvažiuoja visų tautų skautų idėjas praktikuojanti jaunuomenė, ir kai kiekviena tauta pasirodo, kiek ir ką moka skautiško, tai beveik viskas išeina tautiška, būtent: angliška, kiniška, amerikoniška, negriška ir t. t. Todėl, da-lyvaujant „džiamborėj“, labai nedaug ko skautiško tegalima išmokt. Čia tik žmogus pamatai pasaulinės jaunuomenės pulsą, labiau įsisąmonini ir persiimi, kaip skautybė gali būt pritaikoma įvairioms tautoms. Iš dalyvavusių sąskrydyje, matyt, buvo ir tokių tautų, kur skautybė yra virtusi negyvu šablonu. Matyt jos, panašiai kaip ir mes, kartais idealizuoja visa kas angliška, ir tuo būdu pačios tampa parodijomis. Pasimokymui skautybės principų, praktiškam parodymui programos geriausia vieta. Tai, pvz., šiauliečių ruošiamos stovyklos Palan-goje, ar atskirų tuntų kitose vietose. „Džiamborė“ yra tik savo krašto rep-rezentacija. Viskas čia paremta ir visų pastangos nukreiptos į tai, kad kuo daugiau išreklamuot savo kraštą. Dėl to nestebina, kad daugybės šalių skautai čia atsiunčiami valstybės lėšomis ir yra gerai visu kuo aprūpinti. Tarp dalyvių – daugybė senų žilų vyrų, užimančių aukštą visuomeninę padėtį, karininkai, pedagogai ir kt. Tad ypatingai šis paskutinis sąskrydis pamoko mus, Lietu-vos skautus, geriau suprasti patį skautų judėjimą ir kaip žiūrėti bei dalyvauti panašiuose tarptautiniuose suvažiavimuose.



didelių pasiryžimų kupinos. Skautų idealas – išaugti sveikais, stipriais, dorais, darbščiais ir energingais tautos sūnumis ir dukterimis. Ir juo daugiau tokio pasiryžimo bus įgyvendinta, juo daugiau bus tokių tautos narių, tuo tauta greičiau pakils, tuo labiau bus užtikrinta jos didybė. Jei jaunuolis, žengdamas į gyvenimą, pasitenkina kasdieninėmis smulkmenomis, paprastais niekniekiais ir neturi aukštesnio, kilnesnio tikslo, aišku, jis negali nė vieno lapelio įpinti į gražų tautos vainiką. Kokia gali būt garbė, sakysim, tautai iš prasigėrusio, ištvirkusio, nudriskusio ir papirosą dantyse įsikandusio, susikūprinusio, be valios gatvės valkatos ar kokio nepraustaburnio pusbernio. Aišku, jis yra tik purvinas kotas tarp gražių tautos vainiko lapelių ir žiedų. Jaunuolio skauto uždavinys – siekti tokio tobulumo ir aukštumo laipsnio, kad jis būtų vertas laikyti žiedu tautos vainike, tapti geriausiu tautos sūnumi. Tokio geriausio sūnaus gražus pavyzdys kaip tik yra mūsų Didysis Vytautas.

Jo asmenyje turime pavyzdį tvirtos, nenugalimos valios, vispusiškai užsigrūdinusį, pasiaukojusį Tėvynei, rūpestingą, drausmingą ir visuomet veiklų vyrą. Istorikai rašo, kad Vytautas buvo geležinės valios ne tik visuome-niniame ir politiniame darbe, bet ir asmeniniame. Jis buvo blaivus, visai ne-gerdavo vyno, o pasitenkindavo tyru vandeniu. Kaip artimos ir kaip būtinos tos visos Vytauto Didžiojo būdo savybės mums, skautams! Supraskime tai ir pasiryžkime jas, bent kiek galime, įgyvendinti. Šie metai geriausia tam proga. Šiais metais mes visi turime tapti verti Vytauto ainių vardo, turime ugdyti savy kilnią asmenybę, kad tuo būdu galėtume įdėti vertingą dalelę į bendrą tautos dvasios lobyną, suteikiantį tautai garbę ir didybę.


Taigi genijus yra pačioj tautoj, josios vidinėj potencijoj, o atskiri iškylantys ir pasižymintys asmenys yra tautos genijaus žiedai. Iš to, manau, bus suprantama pirmosiose šio rašinio eilutėse pasakyta mintis, kad šiemet minėdami Vytauto Didžiojo sukaktį (500 metų po jo mirties), kartu minime garsius mūsų praei-ties laikus, mūsų tautos didžią dvasią. O kas gi yra pati tauta, ir kas sudaro tą dvasios lobį? Sakom, kad tauta yra ne kas kita, kaip atskirų jungiamų giminingo kraujo, vienodo maždaug būdo, papročių ir kalbos šeimynų bei atskirų asmenų bendruomenė. Vadinasi, tautą sudaro atskiri individai (žmonės). Jie tad yra ir to tautos dvasios lobio sukūrimo dalyviai. Mūsų tautos praeitis gražiai įrodo, kad lietuviai turi savy didelius ir brangius dvasios turtus.

Chemijoj skelbiamas energijos amžinumo dėsnis tinka ne tik fiziniams kūnams, bet jis tinka ir dvasios gyvenime. Dvasios energija irgi nesunyksta: ji persiduoda iš vienos kartos į kitą, tačiau jai, kaip ir elektros potencijai, retsy-kiais reikalingas lyg ir savotiškas poilsis. Nepaisant to, kad žymi tautos dvasios energijos dalis tampa kitų grobiu, ir net veikiančiu savo tautos nenaudai.

Taip mes galėtume paaiškinti neseniai pasibaigusius sunkiuosius mūsų tau-tai vergovės laikus, taip galėtume išaiškinti tą faktą, kad lietuvių tauta išugdė genijus, kuriuos pasisavino ir savinasi lenkai, rusai ir vokiečiai. Ir dabartinis lenkų valstybės galva Pilsudskis, tai irgi yra tosios mūsų tautos dvasios poten-cijos išdava, tik veikianti tos pačios tautos nenaudai. Kelis šimtmečius išbuvusi ramybėje ir per tą laiką nemažai netekusi, lietuvių tautos dvasia pagaliau vėl pradėjo busti ir reikštis savo didybėje. To žymės yra mūsų nepriklausomybės atgavimas. Ir štai šiandien, būdama laisva ir nepriklausoma, Vytauto Didžiojo jubiliejaus proga lietuvių tauta mini savo didžią praeitį.

Šis minėjimas yra labai svarbus. Jis pakelia ir sužadina tautos dvasią, kurios žymi dalis dar nėra pasireiškusi. Jis primena tautos didybę praeity ir tą praei-ties didybę paskatina įkūnyti tautos dabartyje.

Jei šis Vytauto Didžiojo jubiliejus yra brangus ir svarbus apskritai mūsų tautai, tai itin jis brangus ir svarbus yra mums, skautams. Skautų brolija apima žymią Lietuvos jaunuomenės dalį, ne bet kokios, ne eilinės, bet idealistinės,


kultūros laipsnį tautos, yra jūrų sričių tautos. Pvz., anglai, nedidelė tauta, sugebėjo į savo protektoratą įtraukti didžiausias tautas su didžiuliais žemės plotais ir turtais.

Dabartinis mūsų priėjimas prie jūros patenkina bent svarbiausius reikalus. Nors jungiamės su jūra ir ne taip plačiai, vis dėl to turim šią, jūreivystės, sritį kiek galima labiau išplėsti, įstiprinti jūroje. Užtat reikia džiaugtis, kai susiren-ka jaunuomenė, kuri susidomi jūra ir jūreivyste. Tos jaunuomenės uždaviniai labai gražūs ir dideli. Jai tenka labiau padėti, todėl į jūros skautų organizavimą reikia atkreipti daugiau dėmesio.

Organizuojant jaunuolius tapti jūros skautais, vis dėl to nereikia pamiršti, kad jūros skautai pirmiausia turi būt skautai, o tik po to – jūrininkai. Skautystė yra priemonė jaunuoliui tobulėti, o jūreivystė – specialybė šios rūšies žinioms pagilinti. Neabejojama, kad žmogui svarbiau yra turėt gerą būdą, kaip kad ir kai kurių specialybių išmanymą. Iš jūros skautų atėmus skautiškumą, tai ši organizacija taptų visai kas kita. Kuomet jūreivystės specialybė suderina-ma su skautystės principais, gimsta graži, harmoninga, atitinkanti didelius pasiryžimus dvasia, ir tokioj aplinkoj bręsdamas jaunuolis išaugs tikrai vertu tėvynės sūnumi ir geru jūrininku.

Mūsų brolijos darbe ligi šiol vis dar nesusikristalizuoja ir neišvengia klajo-jimo ir jūros skautų tipo klausimas. Mūsų jūros skautai kartais (žinoma, nega-lima to pasakyti apie visus) nori ir net mėgina pirma būt jūrininkais, o antroj vietoje – skautais. Iš to kyla netikslumas, nuo kurio nukenčia skautiškumas, tokiu atveju nebeapimama visa, kas skautiškumui reikalinga, o tik kai ką, kas pačiam jaunuoliui labiau patinka. Jūrų gyvenimas yra kitoks.

Ten žmogus išgyvena visokius netikėtumus, pavojus, o šio viso dažnai ge-riausi draugai būna gėrimas bei rūkymas. Nestebėtina, kad daugelis jūrininkų yra prie tų dalykų pripratę. Betgi jūrininkas tai dar nebūtinai yra alkoholikas ar užkietėjęs rūkorius, daug yra visai šių nuodų nevartojančių. Tačiau egzistuoja jūrininkų tradicija pasigerti. Šios tradicijos vilioja ir kai kuriuos mūsų jūros skautus. Ir dažnai toks skautas, nors jis gal dar ir jūros nėra matęs, pasijunta


J Ū R O S S K A U T A I„ S k a u t ų A i d a s “ N r . 2 ( 4 9 )

Skautų sistema pasižymi savo praktiškais metodais. Negana skautams dalyką žinoti, bet reikia jį ir mokėti. Jei mums reiktų pasiskųsti, tai

tik dėl to, kad mes gal nemažai ką žinome, bet nedaug ką mokame. Pagrindi-nis skautybės uždavinys – padėti jaunuoliams įgyti kiek galima tobulesnę būdo (charakterio) formą. Šio tikslo siekdami, skautai stengiasi išmokti ir visokių darbų. Ir todėl matome, kad skautų programoje daug vietos skiria-ma specialybėms. Kai kurių specialybių mokosi ne tik pavieniai skautai, bet ir visų skilčių, būrelių, draugovių nariai. Net brolijoj susidaro atskira šaka. Tokie, pvz., yra jūros skautai, kurių pagrindinė specialybė yra kuo daugiau išmokti jūrininkystės dalykų. Ir jie turi charakteringą atspalvį, tokį kaip jūros skautų uniforma, besiskiriančią nuo bendros brolijos skautų uniformos. Tie-sa, užsieniuose, kiek teko matyti, jūros skautų uniforma mažiau skiriasi nuo bendrosios skautų uniformos.

Ne vienas gal kartais abejoja, ar mūsų kraštui tikslinga kreipti daug dėmesio į jūrininkystę. Tačiau pakanka rimčiau pasvarstyti ir lengvai pastebėsim, kad ši abejonė nereikalinga. Energingiausios ir pirmiausiai pasiekusios aukštesnį

1930


A T V I R A S L A I Š K A S„ S k a u t ų A i d a s “ N r . 5 – 6

Mūsų brolijos gyvenime lig šiol kasmet kartodavosi vienas ypač liūdnas reiškinys, – dauguma provincijoj energingų ir veiklių skautų

ir vadovų, baigę gimnazijas ar šiaip, persikėlę į Kauną tęsti mokslo, čia lyg miške skautiškam darbui dingdavo. Provincijos tuntai pavydi Kaunui, kad čia suplaukia visos geriausios skautų pajėgos ir, rodos, jos viską apvers kitaip. Bet deja, kaip lig šiol buvo, reik tikrai būt gerai skautiškai išsiauklėjusiam ir susi-gyvenusiam su veido šypsena, kad sulaukus rudenio nenuliūst ir nesusiraukt.

Atvažiuoja ir jų, daugumą laikyk dingusiais. Yra, tiesa, universitete studentų skautų draugovė, kuri šiemet energingos ir gražių užmojų valdybos vadovau-jama dabar žengia į daugiau žadančią padėtį, bet reikia kartu pripažint, kad da-bartinis tos draugovės narių skaičius vis dėlto per mažas, koks iš tikrųjų turėtų būti. O čia pat šalia esantis Kauno tuntas? Jo dalia dar labiau nepavydėtina. Tiesa, paskutiniais laikais ir čia pasisekė gerokai pasistūmėt pirmyn. Jei dabar kai kas iš šalies išsitaria apie gerėjančią Kauno tunto padėtį, tai turiu pareikšti to visą paslaptį, kad tunto stiprėjimo svarbiausias veiksnys yra ne kokios nors senos Kauno tunto tradicijos ar panašiai, bet daugiausia tai vyksta dėka vis

1930

dideliu jūrininku, na, vadinas, jam jau leista sekti ir tokių jūrininkų, „tradici-jomis“. Taip jis save pateisina. O jei laivu plaukiodamas koją sušlapo, tai ir nuodėmės atleistos.

Šie ir panašūs dalykėliai demoralizuoja skautų dvasią. Brolijoj, kur įstatymuose ir praktikoj visu stropumu diegiamas jaunuolių blaivumas ir skai-stumas, tos „tradicijos“ sukelia nepasitenkinimų. Vienas kitas jūrų skautas susilaukia priekaištų, o tuo būna ir jo vardas žeminamas.

Ar jūros skautams reikia laikytis 10-ojo skautų įstato? Kitokio ir negali būti atsakymo, kaip tik tas, kad reikia, juk jūrininkui anaiptol nėra privalomas dalykas gert ar rūkyt. Jaunuolio uždavinys yra išaugti stipriu, sveiku, ko jis negalės pasiekt vartodamas nuodus. Arba kelkim klausimą atvirkščiai: kokios priežastys verčia mūsų jūros skautą nesilaikyti 10-ojo įstato?..

Na, nėra tokių priežasčių! Leiskim, kad jiems būtų padaryta išimtis. Rūkymas ir gėrimas yra viliojantys dalykai. Bet gi juk ne visi jūros skautai taps tikrais jūrininkais, nemažai jų daliai gal visai neteks jūros ir pamatyt. Tampa taip, kad jūros skautų draugovės – tai mokykla, kur jie be kitko išmoksta ir pripranta gerti ir rūkyti. Taikstytis su tokiais dalykais negalime. Jūros skautams turi būti privalomi visi skautų įstatai ir papročiai be jokių lengvatų ir išimčių.

Eikime į jūrą, tik eikime į ją blaivūs, sveikai išsiauklėję, ir tuomet tikrai daug laimėsime!



darbo Kauno tunte. Visi Jūs čia esate labai laukiami. Prityrusieji skautų vadai čia visuomet gaus sau tinkamą vietą, mažiau prityrusieji turės daug progų šios srities žinias praplėsti, pagilinti.

Šia proga kreipiuosi į visus didžiai gerbiamus tuntininkus, kad Tamstos išleisdami iš savo tunto skautus į Kauną tarpininkautumėt jiems stojant į Kau-no tuntą. Visi besiruošiantieji rudenį į Kauną jau dabar pasižadėkit, o visi pasiliekantieji ir savo draugus palydintieji jiems priminkit Kauno tuntą. Visų Kauno skautų, pradedant mažytėmis paukštytėmis ir mažaisiais vilkiukais, bai-giant vyr. skautėmis, skautais vyčiais, skautininkais(-ėmis) ir tunto štabo narių vardu širdingai linkiu visiems abiturientams(-ėms) laimingų pabaigtuvių.

Iki malonaus pasimatymo rudenį Kauno tunte!


labiau prisidedančių iš provincijos suvažiavusių kupinų energijos, darbščiu vyrukų bei mergaičių. Jie įneša naujos dvasios, naujo gyvumo. Bet jų Kauno tunte yra labai maža dalelė to, kiek galėtų ir turėtų būti, ir pats tuntas nėra tiek išsiplėtęs, koks jis turėtų būti.

Labai žymi dalis skautų, patekusių į Kauną, nebenori savęs „varžyti“, dar kiti pasiduoda dvasios letargui.

Skautams, kaip idealistinei bei riteriškai jaunuomenei, yra visai nepakeliui galvoti apie kokią pakrikusią studentišką laisvę su jos palydovais – alkoho-liu, nikotinu, kabaretais ir pan. Turime būti tikrosios laisvės žmonės. Ne kas kita, kaip silpnybės požymis yra ir tai, kad pilnas energijos jaunuolis pasiduo-da apsnūdimui, apatijai, nerangumui bei ištižimui. „Et, man vis tiek“, sako, „apsieis ir be manęs“, „geriau neapsikrausiu pareigomis“; ne vienas tokios apatijos apimtas jaunuolis galvoja. Tai vis menkučių, sau ir kitiems nedaug ką težadančių, asmenų pavyzdžiai. Jei jie taip žiūri į vieną reikalą, tai jie nemokės kitaip žiūrėt ir į kitą. Geriau, jei toji dalia ar laimė kopti į aukštąjį mokslą, į inteligentus būtų atitekusi kuriam nors darbščiam, visada rūpestingam kai-mo piemenukui, o ne tokiam sutižusiam. Mūsų krašto žmonėms nerangumas yra didžiausias prasikaltimas. Ypač besimokanti jaunuomenė turi plėsti savo aktyvumą, o ką bekalbėt apie skautus, kurie turi būti ateities nugalėtojais. Jie visuomet turi jausti po kojomis žemę ir ant jos tvirtai stovėt. Dalyvaujant skautų organizacijoj, šios ypatybės itin lengva savy išugdyti. Juk nėra gyvesnės organizacijos, kaip skautų. Dėl to, ruošiantis tapti aktyviu visuomenės nariu, inteligentas skautas neturėtų pertraukt ryšio su brolija. Persikėlus naujon vie-ton, visai nedera „pasislėpti“ ir „nurimti“. Jei sąlygos sunkesnės ir ne tiek išgalima intensyviai dalyvauti skautiškos jaunuomenės judėjime, na, tai nors kiek ir kur galima, nors mažiau ar rečiau reikia prisidėti.

Kauno skautai tikisi, kad šių Vytauto Didžiojo metų ruduo jų neapvils. Kauno tuntas plėsdamas savo veiklą visokiomis kryptimis, ateinantiems me-tams turi itin didelių užmojų. Šiam darbui reikės daug žmonių.

Gerbiamieji abiturientai skautai ir kiti, kurie esate pasiryžę ateinantį rudenį atvažiuoti gyvent į Kauną, kviečiame visus iš anksto į talką prie skautiško


žmonės esą broliai, pradeda neigti tautiškumą, esą jis tik suskaldąs žmoniją į atskiras, dažnai viena kitai priešingas, grupes. Tačiau įsižiūrėję giliau į patį žmonijos gyvenimą, lengvai pastebėsime, kad tautiškumas yra neišdildomas ir nepamainomas dalykas. Jau per prigimtį žmogus įgauna tam tikrų, net išorėje pastebimų, charakteringų požymių tos tautos, iš kurios kyla. Be to, kiekviena atskira tauta turi savyje kažkokią slėpiningą potenciją (galimumą, gajumą). Ši tautos potencija ryškiai pasireiškia tautos genijuose. Antai, italų tauta davė Dantę, arba vokiečių – Gėtę, anglų – Šekspyrą ir kt. Įvairios tarptautinės parodos, suvažiavimai arba ir tie drąsūs lakūnų jūromis skristi mėginimai dau-giausia daromi savo tautos vardui, jos garbei iškelti, išaukštinti.

Ypačiai mažesnės tautos būti aktyvios tautiško įsisąmoninimo klausime. Nebūdamos tvirtos viduj, jos neturėtų tos vidujinės galios, ir ne tik nieko negalėtų atsiekti, bet ir pats jų egzistavimas nebūtų užtikrintas.

Netikęs tas šeimos narys, kuris nesirūpina jos ateitimi, jos iškilimu; nieko vertas ir tautos narys, jei jam nerūpi savo krašto reikalai, savo tautos gerovė, jos galia.

Kiekvienas jautresnės sielos žmogus jaučia kažkokį vidujinį balsą sakantį, kad tu esi, sakysim, lietuvis ir tu turi tokis visuomet likti. Jeigu atskilsi, tapsi panašus į aną pasakos vilką, kuris būdamas alkanas, nuėjo pas lapę pasivaišint, o ši iš jo pasityčiodama pasiūlė jam kupetą šieno.

Be to, neužmirškime, kad, sąmoningai dirbdami savo tautai, kartu dirbame ir visos žmonijos labui bei kultūrai. Juk kuo kilnesnis, vertingesnis atskiras žmonijos narys, tauta, juo didesnė nauda pačiai žmonijai. Kiekviena, ir mažiausiai kultūringa tauta, yra tarsi plytelė civilizacijos rūmams.

2 . P A S A U L I N I S S K A U T Ų J U D Ė J I M A S

Įvairių tautų jaunuomenė, praktikuojanti skautybę, turėdama nemažai panašumų savo veikimo metoduose, turėdamos bendrus ar bent panašius siekimus, palaiko tarpusavy artimus ryšius. Dėl to kai kurie jaunesnieji


S K A U T A S – T Ė V Y N Ė S S Ū N U S„ B u d ė k “ N r . 1 – 2

Skautybės sistemoje tautiškumas užima vieną pirmųjų vietų. Pati skautų organizacija iš esmės yra tautiška organizacija.

Skautybės sistemos kūrėjas Baden-Powell’is yra labai daug nusipelnęs savo tėvynei Anglijai. Jis labai aukštai vertina tėvynės meilės svarbą ir, kurdamas skautybę, visur pabrėžė pareigas tėvynei. Skautų šūkis: Dievui ir Tėvynei. Įžodį duodamas skautas iškilmingai pasižada „stengtis tarnauti Dievui, Tėvynei ir artimui“. Skautas savo santykius su Tėvyne pabrėžia kiekviename žingsny. Mums lietuviams skautams ypačiai reikalinga tie santykiai su tėvyne gerai su-prast ir atjaust.

1 . Į S I S Ą M O N I N I M A S T A U T I Š K U M E

Paskutiniais laikais, vis daugėjant galimumams santykiauti su plačiu pa-sauliu, pats socialinis žmonijos gyvenimas darosi visoms tautoms labiau sudėtingas. Šiandien ne naujiena išgirsti pasakymai: ar ne ta pati tėvynė yra Brazilija, Argentina, Afrika. Kiti skelbdami iš esmės teisingą posakį, kad visi

1930


Jaunuomenei, su visa gyvenimo ateitimi, prieš akis kartu stoja ir dideli jos uždaviniai. Ypačiai tie uždaviniai dideli mūsų krašto jaunuomenei. Juk tai būtų pasibaisėtinas dalykas, jei tuos syvus, kuriuos įliejo į mus lietuvė motina savo krauju, liuliavimu ir dainomis – apimtų kokia gangrena... Tada taptume svetima medžiaga tautos kūne – ne ta, kurią maitino gimtojo krašto žemelė, josios oras.

Tad, skautai, būkite tikri Tėvynės sūnūs. Čia mūsų galybė, čia mūsų atei-tis.

mūsų skautai ir dargi jų vadai, dažnai skautus vaizduojasi, kaipo tarptautinę organizaciją (internacionalas), ima sau kitų tautų vartojamus metodus.

Tačiau taip vaizduotis ar manyti yra visiškai klaidinga. Jei skautų sistema yra savo bendrais bruožais bendra, tai dar nereiškia, kad ji būtų vienoda visam pasauliui, visoms tautoms. Toksai skautybės praktikavimas būtų mums labai kenksmingas, kaipo vedantis į tautinį išsigimimą. Iš bendros skautybės siste-mos kiekviena tauta gali paimti tik tosios sistemos principus. Tik juos galima kopijuoti, nes jie yra bendri visai žmonijai. Pats gi veikimo metodas, visa pro-grama turi būti atskirai sukuriama, derinant savo tautos būdui ir savo krašto apystovoms.

Kas jau dalyvavo pasauliniuose skautų suvažiavimuose, tas ryškiai galėjo pastebėti, kaip įvairios tautos visai savaip tają skautybės sistemą sau pritaiko. Ir pačiame suvažiavime nedaug ką pamatai atskiro skautiško, o daugiausia viskas išeina tautiška Džamborėse tai gal ne tiek specifinių skautų, kiek atskirų tautų pasirodymas, kurias atstovauja skautų drabužiais apsirengusi jaunuomenė, net ir žili seniai. Tai yra atskirų tautų konkurencija.

Mes lietuviai, šimtmečius slopinti svetimųjų, dar mažai esame jautrūs su savo tauta, savo tėvyne. Dėl to ir skautybės sistema turi itin padėti kiekvie-nam jaunuoliui tikrai pasijusti savo tėvynės sūnumi.

3 . S K A U T O P A R E I G A T Ė V Y N E I

Ne vienam dažnai ateina noras patarnauti tėvynei, bet kartu kyla klausimas, kaip ir kuo aš galiu pareikšti tą savo meilę, kuo tėvynei patarnausiu. Visai panašus į šį klausimas, jei mūro siena paklaustų: kam aš reikalinga ir ką aš ga-liu padaryti. Tiesa, dėl jos vienos siena negriūtų, bet ir atskiros plytos naudos niekas negali paneigti. Kiekvienas jaunuolis skautas naudingas tėvynei bus jau vien tuo, jei jis tinkamai atliks savo darbą. Jei skautas vaikščios ieškodamas, ką jis gali gero padaryti, o bus blogas mokinys, vadinas, jis nepasiruoš tinkamai ateities gyvenimui, ateities darbams, tai iš jo bus menkas tėvynės mylėtojas.


104 105

L I E T U V O S S K A U T Ų S U VA L S T Y B I N I M O K L A U S I M U„ S k a u t ų A i d a s “ N r . 2

Dvidešimties metų viso pasaulio beveik visų valstybių praktika parodė, kad skautybė tiek savo ideologija, tiek savo metodais, kaip

tik yra vienas geriausių būdų piliečiams auklėti. Skautybės pavadinimą „piliečių auklėjimo mokykla“ viso pasaulio dvidešimties metų patyrimas (nes dabar vargu rasi valstybę, kur nebūtų skautų), visiškai pateisino. Dvidešimties metų praktika parodė, kad skautybė visiškai tinka doriems, sąžiningiems, ener-gingiems ir pajėgiems piliečiams išauklėti. Todėl netenka abejoti, kad valstybė turi remti sąjūdį, kuris parodė pilną sugebėjimą išauklėti visiškai tinkamus dėl savo privalumų socialiniam gyvenimui žmones. Tai suprato daugelis valstybių, kurios suvalstybindamos skautus žymiai prisidėjo prie savo jaunuomenės išauklėjimo. Europos, o paskui ir viso pasaulio didžiosios valstybės greit su-prato tą didelę naudą, kurią jos galėjo iš skautų judėjimo turėti.

Šis klausimas, kuris užsieniuose dauguma jau išspręstas, pas mus, Lietu-voje, dar tik keliamas. Tuo tarpu, kai ten skautų organizacijos suvalstybintos ir naudojasi visokeriopa valstybės parama, pas mus skautai palikti savo jėgoms; maža to, dargi kai kurių nesusipratusių žmonių trukdomi.

1928

S U V A L S T Y B I N I M A S


106 107

L I E T U V O S S K A U T Ų S U VA L S T Y B I N I M O K L A U S I M U„ P r i e l a u ž o “ N r . 1 , M a r i j a m p o l ė

Kiekvienas žmogus, paprastai, turi savotiškų nusistatymų ir įsiti-kinimų. Panašių įsitikinimų (pažiūrų) žmonės sudaro organizaci-

jas. Organizacijos nusistato aiškų tikslą ir uždavinius. Kaip žmonės turi aiškias pažiūras, taip ir organizacijos turi įvairius tikslus. Tie tikslai dažniausiai būna kilnūs, viliojantys, bet gali būti ir smerktini.

Tikslui siekti vartojamos priemonės. Dažnai net tą patį tikslą siekiame įvairiomis priemonėmis. Bet reikia žiūrėti, kad priemonės atitiktų tikslą ir niekuomet nesinaudoti blogomis priemonėmis, kurios temdo tikslo kilnumą. Klystų, kas manytų kad tikslas visuomet pateisina priemones.

Mūsų tikslai yra gražūs, balsis kilnus; priemonės tikslui siekti taip pat ne-profanuoja. Gaila, kad atsiranda tokių, kurie mus vadina sveiko kūno šašais, kiti klerikalų tarnais, treti bedieviais ir dar kitaip. Tie visi pravardžiavimai mums nieko nekenkia. Savo kilnių idealų šviesoje drąsiai turim savo tikslą siekti, nepaisydami jokių užmetimų, nei gražių viliojimų. Mes turim pasilikti grynai neutralūs, neturim būti priklausomi jokiai partijai.


1929

Skautų suvalstybinimu valstybė paima skautus į savo globą, suteikia jiems moralią bei materialią paramą, bet neturi liesti pačios sistemos esmės. Kad tik toks skautų suvalstybinimas gali duoti teigiamų vaisių, įrodinėti netenka, nes tai jau seniai įrodė daugelio kraštų suvalstybinimo praktika. Tuo atveju, skau-tus remdama, valstybė susilauktų gerų piliečių, darbininkų sugebančių dirbti įvairiose gyvenimo srityse ir aplinkybėse kūrybos darbą. Skautai iš tokio suval-stybinimo irgi nemaža laimėtų. Remiami jie galėtų išplėsti savo veiklą plačiau ir apimti didesnes Lietuvos jaunimo mases. Plačiau išsiplėtojęs jaunuomenės tarpe skautizmas suburtų tas plačias jaunuolių mases į vieningą religiniais ir tautiniais pagrindais pagrįstą broliją.

Iš viso, kas pasakyta, aišku, jog mes privalome rūpintis, kad kuo greičiausiai ir tinkamai būtų pravestas skautų suvalstybinimas. Tai artimos ateities aktu-aliausias klausimas.

(Kalba netaisyta)

( B e p a r a š o )


108 109

pašalinių priežasčių. Man žinomas toks faktas. Vienoj mums artimoj valstybėj, jau suvalstybintoj organizacijoj reikėjo iš būrelio pašalinti aiškiai blogą narį. Bet tas asmuo buvo tam tiktos krypties, kurios laikėsi ir pati valstybė, todėl jo pašalinti jokiu būdu negalėjo. Ar pas mus tokių faktų negalėtų pasitaikyti? Štai kaip greitai ir lengvai galėtume doroje iširti. Taigi, suvalstybinimas gali būti skautų moralinio puolimo priežastimi.

Sako, skautus reikia suvalstybinti, duodant jiems vidaus autonomiją ta prasme, kad galėtų laisvai ir nepriklausomai veikti. Bet tokių faktų akivaizdoj autonomija galėtų būti tik teorijoj, o gyvenime pasilikti gryna fikcija.

Imkim pavyzdžių. Man yra žinomas faktas iš lenkų skautų gyvenimo, kur skautai buvo pusiau suvalstybinti. Ten viename mieste skautų tuntui gana ilgą laiką vadovavo žinomas girtuoklis. Tikrai to nebūtų buvę, bet skautai nepajėgė juo nusikratyti. Nepajėgė gi dėl to, kad jis buvo valdžios žmogus.

Lenkijos skautų instruktorių oficioze „Pagadinki instruktorskie“ vienas iš skautininkų nusiskundžia, kad skautai, išlaikę visus tris skautų patyrimo laipsnius ir įgyję keletą specialybių, neturi ką veikti, jaučia toliau kažkokią tuštumą... Taip iš tikrųjų įvyksta, kur konfesija šlubuoja. Mat, suvalstybintoj organizacijoj, šiaip ar taip kalbant, religiniai dalykai yra antraeiliai, tai ir pati organizacija jaučiasi lyg be pamatų. Tik giliai tikintys, ypač praktikuoją kata-likai skautai gali būti pavyzdingi. Juk yra žinomas Baden-Powell’o principas negali būti geras skautas, nebūdamas geru savo konfesijos nariu.

Tam įtikinti, imkime italų katalikus skautus. Neanalizuosiu jų smulkiai, tik tiek pasakysiu, kad Tarptautinėj džemborėj Danijoj 1924 m. italai skautai, ku-rie buvo mūsų (lietuvių) kaimynai, savo pavyzdžiu daug ko ne tik mus, bet ir kitų tautų stovyklaujančius skautus pamokė.

Taigi suvalstybinimas atima skautams dvasinį sultingumą, iniciatyvą. Todėl mums, savarankiškai veikiantiems savo iniciatyva didėjantiems ir šiuo atžvilgiu nenaudinga būti suvalstybintais. Be to, reikia atsiminti, kad skautai valstybines pastangas rėmė ir rems, kad skautija savo dvasioj, savo esmėj, turi valstybės elementą ir rūpinasi ne vien tik savo, bet ir valstybės ateitimi. Jeigu gi dar


Kalbėdami apie savo nepriklausomybę, mes kaip tiktai susiduriam ir su skautų suvalstybinimo klausimu. Kažkas, tuo klausimu rašydamas 1928 m. „Skautų aido“ 28 Nr., yra pasakęs, kad skautų suvalstybinimas esąs labai skau-tams naudingas, ir tai esą parodžiusi daugelio šalių praktika. Labai gaila, kad nenurodyta kokių „daugelio kraštų“ praktika tai parodė. Gal Rusijos? O gal Lenkijos?

Kalbant apie skautų suvalstybinimą, niekad nereikia užmiršti, kad visuo-met reikia skirti valstybę nuo ją valdančios valdžios, nes valstybė ne tas pats, kas valdžia. (Bet kiekvieną valdžią reikia skirti taip pat ir nuo asmenų). Nors valdžia ir ne tas pat, kas valstybė, bet valdžia yra tampriais ryšiais su valstybe surišta. Kitaip sakant, valdžia stovi valstybės priešakyje. Tad ir suvalstybintų skautų veikimas tiesiogiai priklausys nuo valdžios. Bet ypač demokratinėse respublikose, kur valdžia dažnai yra nepastovi, keičiasi (sulig. valst. konstitu-cija), nenaudinga yra pastoviai organizacijai būti nuo jos priklausomai.

Yra tokių, kurie argumentuoja, kad skautai yra daug gera valstybei padarę, todėl juos reikėtų... suvalstybinti. Kur logika? Kur nuoseklumas? Jei skautai daug gera padarė, tai tik dėl to, kad buvo gera auklėjimo sistema, kad nebuvo nieko trukdomi, ir kad nebuvo suvalstybinti. Ta jų jėga, tuo sugebėjimu gal ir norima kitų pasinaudoti.

Vėl. Skautai turi būti visų prieteliai, o valstybė visada turi tam tikrą politinę kryptį. Nors teorijoj valstybė neva palaikys skautus, bet praktikoj skautai bus priversti eiti drauge su ta kryptimi, o tada jiems volens nolens reiks pradėti poli-tikuoti, ko niekuomet negalima leisti.

Ar suvalstybinti skautai yra visų žmonių priedeliai, rodo kad ir šis faktas, kaip elgėsi lenkų skautai mėtydami iš Vilniaus prieglaudų lietuvių vaikus. Šiuo atžvilgiu valstybei jie pasitarnavo, bet kaip tai atrodo žmogiškumo atžvilgiu?

Visiems mums taip pat yra žinoma, kad kartais būtinai reikia pašalinti iš organizacijos narį.

Bet jei suvalstybintoj organizacijoj reiks tokį narį pašalinti, o jis bus kur kitur gerai užsiangažavęs, kaip valstybinis žmogus, tada negalėsime jį šalinti dėl


110 111

I Š VA L S T Y B I N I O A R C H Y V OF 5 7 6 a 2 b 1 0 1

Į S A K Y M A S N R . 4 9

Nuo š. m. lapkričio mėn. 4 d. iš Kauno Rajono Tunto Tuntininko pareigų pasitraukiu ir Štabo reikalus, bylas it skautų, skautų vyčių ir jūrų

draugoves perduodu Tunto Bendros Dalies Vedėjo psktn. Kastanausko Viktoro žiniai, skaučių, vyresniųjų skaučių ir vilkiukų-paukštyčių draugoves – Tunto Skaučių skyriaus Vadės sktn. Bradauskaitės Onos žiniai.

1930 – Vytauto Didžiojo m. lapkričio 3 d.

( p a s . ) V y r . s k t n . J . K u p r i o n i sK a u n o R a j o n o T u n t o T u n t i n i n k a s

Nuorašas tikras P a s k a u t i n i n k a sB e n d r o s D a l i e s V e d ė j a s ( p a s . )

Pasitraukus Kauno Rajono Tunto Turtininkui vyr. sktn. Kuprioniui Jonui nuo tuntininko pareigų, siunčiu jo atsisveikinimo laišką, kurį prašau perskai-tyti savo skautams(-ėms) pirmoje draugovės sueigoje.

Priedas minimas( p a s . ) B e n d r o s D a l i e s V e d ė j a s

1930


skautus suvalstybint, tai ta laisva, pasakysiu, idėja bus tada suvaržyta, lyg į rėmus paimta, arba, kaip sakoma, „sviestu pasviestuota“.

Todėl skautai turi pasilikti grynai nepartinė, nepriklausoma savęs auklėjimosi organizacija. Kiekvienas gi skautas turi būti skautu iš įsitikrinimo ir įsitikinimo ir pilnai laikytis savo įstatymų ir įsakymų, o be to, dar nors šių trijų skautijos tėvo Baden-Powell’o reikalavimų. Tas yra geras skautas, kuris yra: 1 – geras savo šeimynos narys, 2 – geras geros mokyklos mokinys, ir 3 – kaip jau minėjome, savo konfesijos ištikimas narys.

Straipsnis diskusinis. (Red. pastaba)(Kalba netaisyta)

L e o n a s K r i s i ū n a s


112 113

L I E T U V O S S K A U T Ų S Ą J U N G O S Š E F O Į S A K Y M A S N r . 3

Pasirėmęs vyriausiojo skautininko tarpininkavimu, Kauno rajono tun-to tuntininką vyresnįjį skautininką Joną Kuprionį atleidžiu nuo tuntininko pareigų.

Kaunas, 1930 – V. D. m. lapkričio 4 d.

( p a s . ) A . S m e t o n aR e s p u b l i k o s P r e z i d e n t a s

J . Š a r a u s k a s L i e t u v o s S k a u t ų S ą j u n g o s v a d a s

P A R E I Š K I M A S

Lietuvos Respublika Didžiai Gerbiamam Kun. Petrui LaskauskuiKaišiadorių Vyskupija Kaišiadorių Vidurinės ir Stalių Amato Kernavės R. K. PARAPIJA Vidurinės mokyklos Kapelionui1932 m. gegužės 7 d.Nr. 100 Kun. Nikodemo ŠVOGŽLIO, buvusio Kapeliono, dabartinio Kernavės klebono

Aš, žemiau pasirašęs Kun. Nikodemas Švogžlys, pareiškiu Tamstai, kad nuo 1927 m. iki 1930 V.D.M. Kaišiadoryse aš labai darbavaus su skautais – dėl to, kad tada skautai buvo Bažnyčios žinioje ir vyskupų valdžioje.

Bet 1930.XI.1 tautininkų partijos valdžia skautus suvalstybino ir pagrobė iš Vyskupų žinios – tada skautai pasidarė netikri ir neteisingi. Skautai da-bar yra nekatalikiška organizacija. Taigi nuo 1930.XI.1 ir aš, kun. Nikode-mas Švogžlys, daugiau skautų nepripažįstu, skautų nemyliu, skautams labai priešingas ir labai su jais kovoju.

Šalin dabartinius tautininkų skautus‼

Aš labai protestuoju, jeigu teisėjas Kasakaitis, arba direktoriai, arba moky-tojai – primena mano vardą ir sako, kad kun. Švogžlys kitaip daro – aš protes-tuoju ir prakeikiu tokius ponus, kurie meluoja apie mane.


A T S I S V E I K I N I M O L A I Š K A S

Mielosios sesutės ir broliukai Skautai

Tarsi malonus sapnas, praslinko jau beveik dveji metai gražaus mūsų ben-dravimo Kauno Tunte, ir šiandien, norėdamas su Jumis atsisveikinti kaipo Jūsų Tuntininkas, tariu Jums sudie. Ta proga dėkoju visiems savo mylimiems Bendradarbiams: Tunto Štabo Nariams, visų draugovių ir pavienių skilčių ir būrelių Vadams už Jūsų darbą ir rūpestingumą darbuojantis su mūsų jaunai-siais Broliukais ir Sesutėmis, bei gražų ligšiolinį mūsų tarpusavį sugyvenimą. Dėkoju maloniems Skautininkams, studentams Skautams, padėjusiems man dirbti Tunte skautų organizacinį darbą. Dėkoju ir Jums, brangieji mažutėliai ir vyresnieji skautai, kad Jūs savo kruopščiu darbu, gražiu ir padoriu elge-siu sudarėte tą darnią Kauno Tunto skautų šeimos harmoniją, kuri gražiai puošė Jūsų šypsančios jaunystės dienas ir mums – Jūsų vadams – teikė tyrą džiaugsmą ir gėrį, o pačią mūsų skautišką šeimą – Kauno Tuntą – darėt galingu.

Su Jumis praleistų dienų niekuomet nepamiršiu.

Kasdieniame darbe, turėdamas su Jumis, ypač su vadais tiek daug bendro per tą ilgą laiką gal kada yra pasitaikę kokie nemalonumai, kurių aš buvau priežastimi ar per mano nepasimatymą buvau kada kam netinkamu pavyzdžiu. Už tą visą, jei taip kada kas yra buvę, aš nuoširdžiai atsiprašau. Tikėkite, kad su Jumis gyvendamas ir dirbdamas visuomet tik gerus norus turėjau.

Sakydamas Jums šį, man taip sunkų ištarti sudie, aš ir toliau pasilieku dva-sioj tokiu pat skautu, kokiu buvau ir lig šiol. Ir jei Jūs mielieji ir toliau nenu-tolsite nuo tosios skautų dvasios bei skautiškų principų supratimo, kokiu mes bendrai dirbdami lig šiol vadovavomės, tai tikiuos dvasinis bendravimas ir toliau mus lydės.

Aukit, bujokit, Brangieji(-sios), Didžiajam Žmogaus Pašaukimui ir mūsų Tautos džiaugsmui bei Jos garbei.

„Budėk“, 1930.XI.4( p a s . ) J ū s ų t u n t i n i n k a s V y r . s k t n .J . K u p r i o n i s


114 115

35. Ką ruošiatės artimiausiu laiku nuveikti skautams?

Kol kas nieko. Kai organizacija įgaus tikrąjį idėjinį veidą arba bent susida-rys tinkamos sąlygos grynai idėjiniam skautų veikimui, suprantamam ne tokia sofistine, bet tiesiogine pagal skautų obalsį Dievui, Tėvynei ir artimui pras-me, kada susiformuos santykiai su dvasine vyresnybe, tada vėl su pirmykščiu nuoširdumu ir atsidėjimu kiek galėsiu laisvesnį laiką paskirsiu darbui mano pamėgtoje skautų organizacijoje.

1930.X.15


Nes aš dabartinių skautų nepripažįstu, nemyliu ir juos smerkiu. Šalin tautininkų skautai. Jei aš dabar būčiau Kaišiadoryse, tai aš kiekvieną sekmadienį iš pamokslo barčiau skautus ir liepčiau jiems atsisakyti...

Gerbiamas kun. Kapelione, aš prašau šitą mano raštą parodyti teisėjui Kasakaičiui, abiems Direktoriams ir visiems mokytojams. Prašau ir visiems mokiniams perskaityti – Vidurinės mokyklos ir Stalių mokyklos, kad visi žinotų kad ir kun. Švogžlys nuo 1930.XI.1 yra didžiausias suvalstybintų skautų priešas.

Aš prieš Visagalį Dievą, prisiekdamas sakau, kad šalin tautininkų skautus, kuriuos nuvedė nekatalikiškais keliais.

K u n . N i k o d e m a s Š V O G Ž LY S b u v u s i s T r a k ų s r i t i e s g l o b ė j a s

(anspaudas)S VA S T I K O S O R D I N O K AVA L I E R I U S K e r n a v ė s k l e b o n a s

LVA F.576, ap. 1 b. 154, l. 11

Pastaba. Analogišką laišką tą pačią dieną kun. Nikodemas Švogžlys parašė ir pasiuntė ir abiejų Kaišiadorių vidurinių mokyklų mokiniams.

I Š S K T N . J . K U P R I O N I O A T S A -K Y M Ų Į S K A U T I N I N K Ų R E G I S T R A -C I J O S A N K E T O S K L A U S I M U S

34. Kiek laiko nedirbate su skautais ir kodėl?

Nuo 1930 m. lapkričio 4 d. iki dabar. Nes organizaciją laikau nukreiptą nuo jos tinkamo auklėjimo ir idėjinio kelio. Šiandien man sunku beatskirti, kur pra-sideda ir kur baigiasi idėjinis veikimas, o kur panaudojamas progų asmenini-ams patogumams. Organizacijai sudarius tokias sąlygas sunkiai beįmanomas jos idėjinis bei auklėjamasis veikimas. Tokiai organizacijos krypčiai, kaip senas skautas pritarti negaliu, dėl to ir nuo darbo skautų organizacijoj susilaikau.


116 117

L I E T U V O S S K A U T Ų I S T O R I J O S B R U O Ž A I

Laikas turi vieną stebuklingą savybę – jis ištrina mūsų atmintyje daugelį nemalonių dalykų. Ši taisyklė galioja ir mūsų praeičiai.

Bendriausios žinios apie lietuvišką skautybę pas daugumą yra tokios: Jurgėla 1918 m. rudenį Vilniuje įkūrė pirmąją skiltį, vėliau draugovę Lietuvoje ir jai vadovavo. 1940 m. skautai buvo uždrausti, o per visą nepriklausomos Lietu-vos laikotarpį skautų gretose pabuvojo virš 100 000 jaunuolių. Iš tikrųjų buvo kiek sudėtingiau.

Skautybės, ir apskritai organizuotos jaunimo veiklos atsiradimas XIX ir XX amžių sandūroje buvo didelė naujiena. Naujai atsiradusiam žmogaus amžiaus tarpsniui reikėjo sugalvoti ir naujoviškas veiklos formas, ir jų turinį. Sėkmingiausiai tai darė lokalinės sportinės – patriotinės organizacijos, pa-saulio mastu plačiausiai paplito skautų sąjūdis, kuris, būdamas tarptautinis, kiekvienoje valstybėje įgavo savitą tautinę specifiką.

Skautai Lietuvoje atsirado ne tuščioje vietoje – čia jau veikė dvi jaunimo organizacijos: katalikiškų jaunųjų intelektualų sąjūdis – ateitininkai ir kairiųjų pažiūrų besilaikantis aušrininkai, taip pat lenkų skautai. Skautai, kurių pats pa-

2005


A P I E Š V I E T I M O M I N I S T R ĄK . Š A K E N Į I š t r a u k a i š R o m u a l d o Š a k e n i o k n y g o s „ K o n s t a n t i n a s Š a k e n i s „ I k i V a i z d ų i r m i n č i ų n e l a i s v ė j e “ a p i e s a v o t ė v ą L i e t u v o s Š v i e t i m o m i n i s t r ą K o n s t a n t i n ą Š a k e n į

Tėvas minėjo, kad bręstančio jaunimo skaldymas į partines orga-nizacijas, neapykanta kitokioms pažiūroms tikrai darė neigiamą įtaką

mokslui ir bendram auklėjimui. Studentijoje kas kita. Ten korporacijų veikla buvo nevaržoma. Pats būdamas tikintis, K. Šakenis neskirstė visuomenės į katalikus ir nekatalikus. Jis toleravo ir kitatikius ir, manyčiau, indiferentus, bet draudė aktyvią antireliginę veiklą. Potvarkis, kurį jam teko įgyvendinti būnant švietimo ministru, t. y. palikti vien tarptautinę skautų organizaciją, visiškai atitiko jo pažiūras. Tiesa, jis buvo priešingas skautų organizacijos su-valstybinimui. Sakė patarinėjęs Smetonai palikti eksprezidentą A. Stulginskį skautų vadu. Argumentavo tuo, kad vis tiek skautų pasaulėžiūrą formuos konkrečios mokyklos mokytojai, bendra švietimo ministerijos kontroliuojama auklėjimo sistema, o ne vyriausias skautų vadas Lietuvoje. Tokio vado pakeiti-mas į tautininką tik paaštrins neigiamą visuomenės reakciją. Matyt, nulėmė kitų patarėjų nuomonės ir nuo 1930 metų Lietuvos skautų asociacija buvo pertvarkyta į Skautų sąjungą, kurios šefu tapo A. Smetona.“...

Vilnius 1997. 269-70 p.

1997


118 119

iš katalikiškos aplinkos, o tuo tarpu rėmėjai daugiausiai buvo kairiųjų pažiūrų žmonės. Galbūt dėl to steigėjų nebuvo dvasininkų ir, kas įdomiausia, nebuvo skautybės įkūrėjo P. Jurgėlos bei pačių skautų vadų I. Kraunaičio, K. Vaitkaus, A. Valušio – jie, kaip ir kunigas M. Morkelis įstojo kiek vėliau. Draugijos pirmininku buvo išrinktas J. Alekna.

Skautų veiklos pradžioje tarp jų ir ateitininkų nebuvo jokios priešpriešos. Atvirkščiai P. Jurgėla, 1919 metais parašęs „Pirmuosius skauto žingsnelius“ jų pristatymą „Ateityje“ pradėjo tokiais žodžiais „Skautų organizacija savo principais ir priemonėmis jiems vykdyti labai artima ateitininkų organizaci-jai. Norėdami draugus arčiau su ja supažindinti, mielai dedame ilgesnį raštą. Tikimės, kad draugai, supratę kilnius skautybės siekius, ją rems ir stos į skautų eiles, žinoma, nesiliaudami buvę uolūs ateitininkai“. Vienu metu buvo gali-ma priklausyti dviems panašaus pobūdžio organizacijoms ir tai nekėlė jokių nesusipratimų.Tik jau nuo pat pradžių abi organizacijos norėdamos to paties, kad tie patys vaikai priklausytų abejoms iš jų, skirtingai žiūrėjo į klausimo sprendimą. Kiekviena iš pusių norėjo, kad bendras narys pirmiausia būtų atei-tininkas, o po to skautas arba atvirkščiai.

Glaudesnį skautų ir ateitininkų suartėjimą stabdė formaliai per mažas skautų dėmesys tikybos ir pasaulėžiūros klausimams, kas ateitininkams buvo ypač svarbu. Tačiau skautybė jiems galėjo būti labai naudinga. St. Šalkauskis „Ateitininkų ideologijoje“ 1925 m. rašė: „ateitininkai, neperėję skautybės pareigų skautų būreliuose, negalės įsigyti pakankame laipsnyje visų tų teigiamų savybių, kurias stengiasi išvystyti skautybės idėja ir kuriomis faktinai ne visada ateitininkai pasižymi. Todėl būtų visai tikslinga ir naudinga ateitininkams, kad į jų privalomas pareigas būtų įrašyta dar viena pareiga išeiti visas skautybės pratybas, tarsi savo rūšies karo tarnybą, privalomą kiekvienam ateitininkui. Nuo to, žinoma, laimėtų ne tik ateitininkai, bet ir skautai. Žodžiu tariant, skautybė yra privalomas visiems ateitininkams, kaipo mokykla, kuri paruošia ateitininkus geriausiu būdu vykdyti vieną svarbią savo uždavinių dalį“ (išretinta mano – G. G.). Taigi skautai ateitininkams buvo ne atskira organizacija, bet


vadinimas buvo egzotiškas ir į lietuvių kalbą turėjo būti išverstas „vyčiai“ (tik šį vardą jau buvo pasiėmusi JAV lietuvių organizacija), siūlė ir labai viliojančią veiklą – ne diskutuoti ar maištauti, bet veikti, tobulinti save, stovyklauti gam-toje ir daryti gerus darbus. Ką tik susikūrusiai valstybei ir besivaduojančiai iš Rusijos imperinio palikimo visuomenei skautiški idealai tiko, bet... Skau-tai susidūrė su visa eile sunkumų. Katastrofiškai trūko vadovų, o jau dirbu-siems – medžiagos veiklai. Viskas – nuo naujos skautiškos terminologijos bei uniformų ir sueigų planų ir skautiškų knygų buvo padaryta vieno žmogaus – Petro Jurgėlos. Iš kitos pusės – konservatyvi ir žemdirbiška visuomenė į trumpakelnius stovyklautojus žiūrėjo labai nepatikliai, gal tik kunigai bei gydy-tojai ir vienas kitas karininkas sutikdavo skautams padėti. Ir tame nieko nuosta-baus: 1939 m. tik 17 nuošimčių Lietuvos gyventojų gyveno didesniuose negu 2000 gyventojų miestuose. Kiti – miesteliuose, kaimuose, bažnytkaimiuose ir vienkiemiuose, todėl skautų gyvenimo gamtoje ir stovyklų romantika didelei daliai būsimų skautų nebuvo egzotiška. Svarbūs buvo skautų idėjos dalykai:skauto-žvalgo, kovotojo su blogiu idealai, įstatų laikymasis.

Skautų istoriją Lietuvoje reikia pradėti nuo ateitininkų sąjūdžio. 1918 metų spalio 1 d. Tėvynės sargo redakcijos kambaryje vykusiame ateitininkų susi-rinkime P. Jurgėla perskaitė pranešimą apie bendrus skautybės principus ir veiklos metodus. Jau tą patį vakarą įvyko pirmoji ką tik atsiradusių kandidatų sueiga, o po mėnesio – pirmoji mišrios draugovės sueiga. Gruodžio viduryje ji pasidalijo į dvi Birutės ir Vytauto draugoves. 1919 pavasarį jau buvo 40 skaučių ir 80 skautų.

Tų pačių metų pavasarį skautų sąjūdžiui prijaučiantys visuomenininkai nutarė įsteigti skautiško sąjūdžio rėmimo draugiją. Pagrindiniai iniciatoriai buvo daktaras J. Alekna ir gydytojas P. Sližys. Iš pradžių vartoti abu – skauto ir vyčio pavadinimai ir 1919 m. birželio 27 d. buvo įregistruota „Lietuvos paspirties vyčių (skautų) draugija“. Steigėjai buvo P. Sližys, J. Alekna, Velykis, S. Lozoraitis, J. Vileišis, M. Sleževičius, P. Naruševičius, S. Kairys, A. Tumaitė, Vs. Šenbergas, K. Tallat-Kelpša. Savotiškas paradoksas – pirmieji skautai atėjo


120 121

Nors suvalstybinimui buvo ilgai ruoštasi, bet paskelbus LSS įstatymą vis tiek atsirado nemažai problemų. Daugiausia tai buvo organizacijos nesklan-dumai iškilę dėl nesutvarkyto teisinio pagrindo ir pašlyję santykiai su dvasi-ninkija bei ir toliau slapta veikusiais ateitininkais. Iki šiol bendradarbiavę, ar bent nekenkę kunigai pradėjo skautus persekioti ir su ateitininkų pagalba ar tiesiogiai jų veiklai kliudyti. Kai kurios skautų draugovės sustabdė savo veiklą. Archyvuose yra gausybė pranešimų, skundų ir raportų apie konfliktus, inci-dentus, kenkėjišką kunigų, mokytojų ir mokyklos administracijos veiklą, iki obuolių graužtukų mėtymo į skautų vėliavas imtinai.

Visuomenė, matydama skautų teikiamą naudą norėjo, kad jie veiktų, tačiau nesinorėjo pyktis ir su kunigais. Buvo pasiūlymų pakeisti skautų vardą tokiu būdu tikintis išlaikyti nors organizaciją bei atstatyti gerus santykius su dvasi-ninkija.

Skautai, net ir be kunigų „pagalbos“, turėjo savo problemų, skautybei plisti trukdė paprasčiausių žinių apie skautų vadovo darbą trūkumas. Mokytojai vi-suomeninkai buvo perkrauti organizaciniu darbu, o paini ir ilga skautų vienetų registravimo procedūra taip pat nepadėjo geriau veikti.

Suvalstybinus skautus bažnyčia iš rėmėjo pavirto jų priešu. Dvasininkai, būdami moraliniais visuomenės autoritetais ir turėdami galimybę stipriai įtakoti jų nuomonę, labai trukdė skautų veiklai. Tačiau, pavyzdžiui, Lenki-joje, net ir būdami suvalstybinti skautai išlaikė gerus santykius. Tarp skautų ir ateitininkų organizacijų Lietuvoje įsivyravo antagonistiniai santykiai, kurių tradicija vėliau tęsėsi išeivijoje, o taip pat turėjo įtakos ir dabartinių atsikūrusių organizacijų santykiams.

Organizacijos viduje skautus idealistus keitė skautai pragmatikai. Apie pasikeitusią organizacijos veiklos kryptį liudija ir kai kurių jos lyderių pa-sitraukimas. Vyresnysis skautininkas Jonas Kuprionis, kuris 1930 metų suvažiavime buvo išrinktas vyriausiuoju skautininku, tuo po suvalstybinimo išstojo iš organizacijos, teikdamas, kad skautai tampa ne idėjiniu, bet politiniu ir asmeninės naudos ieškotojų sąjūdžiu.


ateitininkų jaunimo skyrius. Norėdami naudotis skautų privalumais – pat-irtimi ir metodais, vyresniems nei 18 metų skautams ateitininkai nenorėjo pripažinti teisių pasilikti skautais, t. y. potencialūs skautų vadovai turėjo būti pervesti į ateitininkus. Nepaisant tam tikrų įtampų ir nesusipratimų 1925 m. 70 nuošimčių skautų buvo ir ateitininkai.

1925 m. balandžio 5 d. visuotinis suvažiavimas nutarė prašyti prezidentą priimti skautiją savo globon. Tų pačių metų balandžio 19 d. A. Stulginskis davė skauto įžodį ir pradėjo eiti šefo pareigas. Pirmųjų valstybės asmenų globa demokratinėje šalyje buvo labai teigiamas dalykas tada dar gana silpnai skautų organizacijai, tačiau po tautininkų perversmo, Lietuvai tapus autori-tarine valstybe, ši globa įgavo visai kitą pobūdį.

1928 m. lapkričio 1 d. buvo paskelbtos „taisyklės mokinių šaulių ir skautų veiklai normuoti“. Pagal jas mokyklose galėjo veikti tik jaunųjų šaulių ir skautų organizacijos, o 1930 m. spalio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Skautų Sąjungos įstatymas, pagal kurį LSS buvo paskelbta vienintele skautiška organizacija Lie-tuvoje, o kitos tokį pat tikslą turėjusios organizacijos prijungiamos prie LSS arba privalėjo sustabdyti savo veiklą. Šiuo žingsniu tautininkai nušovė porą zuikių: uždrausdami ateitininkų veiklą susilpnino savo politinius konkuren-tus, proteguodami skautus pradėjo formuoti sau lojalią atramą jaunimo tarpe, kurios iki šiol neturėjo, jei neskaičiuosime prieš keletą metų įsikūrusios „jau-nosios Lietuvos“.

Skautų atžvilgiu tai buvo nesąžiningas žingsnis. Suvereni, visuomeninė, patriotinė organizacija tautininkų buvo „privatizuota“, jos demokratiškai išrinkta vadovybė ir pavadinimas pakeisti. Nors europiniame kontekste lietuvių skautų suvalstybinimas nebuvo originalus žingsnis – visos diktatūros skautus arba uždrausdavo ir įsteigdavo savo ideologines jaunimo organizaci-jas (kaip Sovietų Rusijoje pionieriai, hitlerinėje Vokietijoje Hitlerjugend) arba juos paversdavo savo režimo tarnais (Lenkijos, Italijos skautai po 1923 metų), vertėtų aptart, kaip suvalstybinimas paveikė organizaciją, kokie pokyčiai po to vyko organizacijos viduje.


122 123

susijęs su kitų organizacijų uždraudimu, dėl ko skautai įsigijo daug priešų. Organizacijos viduje nuo susikūrimo dirbusius idealistus pakeitė pragmatikai. Nauji vadovai buvo klusnūs juos paskyrusio respublikos prezidento – skautų šefo valios vykdytojai. Todėl suvalstybinimas, toks, koks jis buvo, organizaci-jai buvo nenaudingas ir atnešė daugiau žalos, negu naudos.

V y t a u t o D i d ž i o j o U n i v e r s i t e t od o k t o r a n t a s , f i l i s t e r i sG i e d r i u s G l o b y s


Suvalstybinus skautus po kurio laiko atsirado tam tikri juridiniai kazusai, iškilę dėl LSS įstatymo ir LSA statuto bei LSRD įstatų neatitikimo. Įstatymas statuto veikimo nepanaikino, tačiau iškilo problema – kuriuo teisiniu aktu reikėjo vadovautis. Galiausiai pareikšta, kad statutas ir įstatai galioja tiek, kiek jie neprieštarauja LSS įstatymui. Laikui bėgant skautų teisiniai reikalai dar labiau komplikavosi, kol galu gale Lietuvos skautų sąjungos statutas buvo priimtas, paskelbtas Vyriausybės žiniose Nr. 473 ir pradėjo galioti nuo 1935 m. kovo 9 d.

Prie juridinių nesklandumų reikėtų paminėti ir nesusipratimus su studentų skautų korporacija „Vytis“ bei Akademikių skaučių draugove, taip pat žydų skautų organizacijomis. Visos jos po LSS įstatymo turėjo būti prijungtos prie LSS, tačiau studentai priklausė autonomiškai besitvarkančiam Vytauto Didžiojo universitetui, žydų veiklą tik su didelėm išlygom buvo galima vadinti skautiška. Abiem atvejais tik po didelių derybų buvo rasti kompromisai.

Gal būt organizacija turėjo materialinės naudos? Nesunku paskaičiuoti.1927–1929 metais, kuomet iš vyriausybės pradėjus sistemingai finansuoti skautų veiklą, buvo gauta 19 819,10 litų, o po suvalstybinimo, 1931–1933 – daugiau kaip 238 000, tai yra maždaug 12 kartų daugiau. Didžioji dalis šių lėšų buvo skirta organizacijos štabui, reprezentacinėms kelionėms į užsienį, svečių priėmimui ir panašiems centro reikalams. Be tiesiogiai štabui, ar įvairiems renginiams skirtų lėšų, skautai dar gavo teise naudotis 50% nuolaida pirkdami traukinių bilietus. Bendradarbiaudami su kariškiais skautai gaudavo įvairios stovyklavimui reikiamos įrangos.

Materialinė pusė, ko gero, buvo vienintelė sritis, kurioje organizacijos su-valstybinimas buvo naudingas, tačiau vėlgi santykinai. Per visą pirmosios respublikos laikotarpį skautai neįsigijo savo nekilnojamo turto, neįsirengė stacionarinių stovyklaviečių, ir inventoriumi negalėjo pasigirti.

Ar suvalstybinimas buvo Lietuvos skautams naudingas? Teigiama buvo tai, kad skautai įgijo valstybės globą, pagerėjo jų materialinė ir finansinė būklė, padaugėjo jos narių. Neigiama – skautų suvalstybinimas Lietuvoje buvo


124 125

U Ž S I E N Y J E

126 127

A S M E N Y B Ė S U G D Y M O R E I K A L U„ M ū s ų V y t i s “ N r . 6

Skaistūs švyturiai. Ne taip seniai „MŪSŲ VYTIS“, o kartu ir kita konstruktyviškoji lietuvių spauda, gražiai paminėjo atsiskyrimą iš

gyvųjų tarpo švytinčios asmenybės, kokia buvo mūsų Vydūnas. Visas jo gy-venimas tai tarsi ištisa didžiulė misija lietuvių tautai. Ne tik gyvu žodžiu, bet ir raštu, ir kas svarbiausia net savo gyvenimo pavyzdžiu skelbė žmoniškumą, skatino asmenybės ugdymą, tobulinimą. Kas pažino Vydūną asmeniškai arba studijavo ar bent skaitė jo raštus, tam jau vien jo vardo priminimas veikia magiškai: jis pajunta dvelkimą gilaus žmoniškumo, jis pakyla aukštyn virš kasdieniškumo, jis pajunta mastą žmogaus asmenybei vertinti, pajunta norą pačiam tobulėti.

Turime ir daugiau tokių pat skaisčių pavyzdžių, kurių vardas sukelia mumyse žmogaus vertės pajautimą. Tokiais yra buvę, pav., mūsų didysis pedagogas - filosofas St. Šalkauskis, pragiedrulių skleidėjas Tumas-Vaižgantas ir eilė kitų.

Šie ir kiti, savo taurumu ir net asmenybės tobulumu pasižymėję, žmonės paliko lietuvių tautai neįkainuojamas vertybes. Tuomi jie pakėlė visos mūsų tautos moralinį lygį keliais laipsniais aukštyn.

1953




128 129

Anie išrinktieji tai tik ryškūs pavyzdžiai, švytintys žiburiai. Tačiau, jei tarp jų esantys kiti nešvytėtų, tai tik sudarytų priešingą kontrastą ir vaizdas būtų dar negražesnis. Vadinasi kiekvienas asmuo, kaip tas pilkas nežinomas kareivis, turi ugdyti ir skleisti šią dvasinę vertybę – žmogaus asmenybę, žmoniškumą. O visa tai, bendrai sudėjus, sudaro tautos dvasinį bei moralinį lobyną, ir tai ją iškelia, stiprina, padaro galinga, atsparia.

Gyvenant kompaktiškai tremtyje lageriuose, Vokietijoj, pamenu kartą mūsų tautietis išsigėręs iškoliojo sutiktą vokietį. Kitas apiplėšė krautuvę, apsirūpindamas cigaretėmis. Kokia gėda buvo mums visiems ten gyvenan-tiems lietuviams. Rodos būdavo drovu besutikti vokietį ar kitos tautybės žmogų ir pažvelgti jam į akis. Juk visiškai tą patį turime ir dabar, išsklydę po pasaulį. Taip ir baisu, kad neišgirst mūsų tautiečio vardo, kokiame nors žemame žygyje. Ir atvirkščiai, kaip maloniai pakutena širdį, kai išgirstame mūsų žmogų gražiai pasireiškusį.

G E L E Ž I N I S G A M T O S D Ė S N I S

Jei taurumas ir žmoniškumas dera santykiuose su svetimaisiais, tai jis ypač yra svarbus lietuvių tarpusavio santykiuose. Pasklydę po pasaulį esame svetimųjų jūroje. O kai dabar iš toliau žvelgiame į aną savo plotu mažą mūsų Tėviškės Kraštą, tai matom jį plūduriuojant apsuptą kitų didelių kraštų jūroje. Išsilaikymas pareis nuo mūsų sugebėjimo jungti visą mūsų dvasinį potencialą, jį kelti, turinti.

Žinoma, tarpusavio santykiuose, kiekvienas gali turėti savo skirtingas pažiūras, mėgti labiau vieną asmenį, ar ideologiją ar pasaulėžiūrą, kaip kitą. Toks įvairumas yra natūralus.

Gamtoje matome tą patį. Pav., nerasi dviejų medžių vienas į kitą panašių, kaip vienas. Jie, augdami greta rungtyniauja tarpusavy dėl saulės šviesos, ko-voja dėl žemės drėgmės. Bet jie visi sudaro vieną bendruomenę ir vienas kitą palaiko. Jei vieną išverčia vėjas, tai atsiradusioj spragoj ir kiti pasijaučia nebe saugūs. Jei kurį medį užpuolę vabzdžiai sunaikina, tai ir kiti aplinkui lieka tik kandidatais būti jų suėstais.


Kai švyturys šviečia, jis nušviečia ir platesnę apylinkę. Nuo jo atrodo, pradeda švytėti ir kiti arčiau jo esantys daiktai.

Žmoniškumo degradacijos pavyzdžiai. Gyvenime matome pasireiškiant ir tokias asmenybes, kurios sutalpina savy visokias žemas savybes. Ryškesnių pavyzdžių mums jau nereikia ieškoti, kada taip šviežioje atmintyje turime lietuvių vakarinio kaimyno tam tikrą laikotarpį, puoselėtą savotiško žmogaus tipą. Čia plačiu mastu buvo kultivuojamos kaip tik priešingos žmoniškumui idėjos, ir buvo skatinama pasireikšti pačiam žemiausiam žmogui. Buvo kul-tivuojamos idėjos žmogaus nekęsti, jį šmeižti, niekinti ir net naikinti (turiu galvoj ne karo, bet namines priemones).

Kaip baisią dėmę jie užtraukė ant visos tautos ir viso krašto. Nei šimtai nei tūkstančiai metų šios dėmės neištrins iš istorijos lapų. Tuomi ir visa tauta tapo degraduota daugeliu laipsnių žemyn. Ir tik dėka, kad ši tauta didelė, ir kad iš anksčiau turėjo sukrautą didelį dvasinį potencialą, po šio bandymo dar galėjo išlikti nesunykusi. Tačiau didelis klausimas, ar ji bepajėgs atgauti dvasinį bei moralinį lygį, kokį ji turėjo anksčiau. Anų nužmogėjusių asmenų padarytos dėmės, tie juodi gėdos stulpai ant kapų per amžius juos persekios, jei ne vie-nokioj, tai kitokioj formoj.

Būtų klaidinga visa tai primesti vienam asmeniui ar bent mažesnei jų gru-pei. Tų asmenų vardų būtų niekad niekas nežinojęs, jei ta antižmoniška idėja nebūtų turėjusi eilinių, pilkųjų jos vykdytojų, kurių žmoniškumo pajutimo lygis atitiko iš aukščiau paskleistoms idėjoms.

Nežinomas kareivis. Visi dar tebepamename, kokia šventadieniška nuo-taika užviešpataudavo mūsų sieloj, kai prisiartindavome Kauno karo muzie-jaus sodelyje prie Nežinomojo Kareivio kapo. Toli gražu ten ne generolai ar kokie kiti aukštieji kariai pagerbiami, nors neišskiriami ir jie. Ten pagerbiamas kiekvienas, įskaitant pilkiausią kareivėlį, kuris paaukojo, kas jam brangiausia pasauly, savo Tėvynei – gyvybę. Tos jų aukos sudarė dvasinį lobyną, sudarė idėją, prieš kurią visi lenkiame savo galvas.

Panašiai yra ir su žmoniškumo idėja. Klaidinga būtų manyti, kad tik išrinktieji gali pasiekti aukštesnio žmoniškumo laipsnį, o ne aš mirtingasis. Visai ne.

U Ž S I E N Y J E

130 131

L I E T U V I Š K O J I S K A U T I J A

Įvairios institucijos bei organizacijos gali ir turi suvaidinti didelį vaidmenį žmogaus asmenybės, jo dvasinės kultūros, gerų papročių ugdyme. Ypač skautų organizacija, kurią mes mėgstame vadinti jaunuomenės ugdymo mokykla, turi būti šio darbo avangarde. Spauda, pašnekesiai ir visa veikla turėtų būti per-sunkta gražiųjų žmogaus vidaus savybių pabrėžimu ir demonstravimu. Vi-sokios programos ir laipsniai tegali būti vertinami tik tiek, kiek jie padeda išvystyti ir atžymėti jaunuolio gerąsias vidujines savybes. Ir gal niekam nėra taip svarbus ugdymas stipriųjų dvasinių asmenybių, kaip mūsų skaičiumi negausiai tautai.

Žinoma, būtų klaidingai suprasta, jei vadai tik kitiems, jaunesniems, apie tai pamokslautų. Šis reikalas dar labiau tinka jiems ir visiems vyresnio amžiaus skautams. Juk jie jau dabar yra veiksmingi lietuvių bendruomenės nariai, ir kartu gyvas pavyzdys jauniesiems.

Nors gyvename labai nepalankiose sąlygose, tačiau kitų atžvilgiu esame laimingi turėdami dar šviežią atmintį tokių kilnių asmenybių, kaip Vydūnas ir kiti. Tuo būdu mes turime gražius pavyzdžius, kuriuos nuolat prisimindami ir juos sekdami galime savo asmenybę tobulinti ir taip mūsų bendrą lietuviškąjį dvasinį bei moralinį lobyną kelti, jį turtinti.


Ši geležinė gamtos taisyklė yra ta pati ir žmonių gyvenime. Tad ir lietuviai gali būti skirtingų pažiūrų, ir idėjų srityje, kiek šiose aplinkybėse gyvenant būtų leista, net tarpusavyje kovoti. Bet šios rungtynės privalo būti lydimos tiek savo, tiek kito asmens žmoniškumo pajautimu. Žmonių santykiuose tokie argumentai, kokie vartojami neprotingų tvarinių pasauly, kaip pav., kad šuo sutikęs sau nepatikimą kanda, ar jautis jausdamas prieš save oponentą, koja žeme kasdamas, jį purvais drabsto, netinka. Jis degraduoja žmogų ligi anųjų lygio. Jei tu ant kito užversi purvą, jį apšmeiši, tai tik save išduosi, kad tavo žmoniškumo supratimas, tavo moralė aukščiau neiškyla. Kitą gali pažeminti nebent tik taip, kad jis, nebeišlaikęs kantrybės, ims drėbti tau atgal. Tada žinoma ir jis susiteps.

Šitokių metodų vartojimas mums lietuviams būtų labai žalingas. Mes nega-lime džiaugtis net jei ir mūsų oponentai tokius metodus vartoja ir tuo būdu save degraduoja. Nesvarbu, kokie tai asmenys ar kokia grupė. Kiekvienas pavienis lietuvis, kiekviena grupė, ar organizacija ar partija, tai lietuvių bendruomenės dalis. Kiekvieno iš jų išvystyta aukštos ar žemos moralės veikla gali tik patur-tinti ar apiplėšti bendrą dvasinį lietuvių bendruomenės turtą, jos moralinį lygį.

Tačiau reikia pabrėžti, kad jei tarpusavio idėjinis ar pasaulėžiūrinis rungty-niavimas iki tam tikro laipsnio yra normalus reiškinys bendruomenės ribose, tai to negalima pasakyti, jei tokia kova vyksta vienos kurios organizacijos rėmuose. Grupės ar organizacijos stiprybė, bei jos pajėgumas, o taip pat jauku-mas ir joje dalyvauti malonumas yra kaip tik vieningume, tarpusavio sutarime. Kur nėra idėjinio sutarimo, kur nėra dvasinio bendravimo, ten nėra tarpusavio pasitikėjimo, ten nėra šilumos, nėra jaukumo. Ten bus tik nesibaigianti kova dėl „valdžios“, dėl propagavimo ir daugiau šalininkų savo pusėn patraukimo. Tokiose tarpusavio nesveikose rungtynėse lengva užmiršti ir žmoniškumo vertę keliančius metodus. Tai yra ženklas, kad toje grupėje ar organizacijoje kaži kas esminiuose dalykuose netvarkoje. Nebėra reikalo aiškinti, kad tokia organizacija turi iš esmės peržiūrėti ne tik esamus negerumus, bet ir priežastis tiems negerukams atsirasti.

U Ž S I E N Y J E

132 133

smalkėmis, jis veda jaunimą į didingą gamtos pasaulį. Skautizmas veda savo adeptus į laukinio gyvenimo aplinkybes ne tam, kad jie ten sulaukėtų, bet kad sunkesnėse, bet sveikose gyvenimo aplinkybėse...užsigrūdinę...apsiginkluotų prieš vadinamojo kultūrinio gyvenimo pavojus...“. Tokią reikšmingą prasmę duoda stovyklai šis mūsų pedagogas. Bendrai imant, stovyklos gal ne tiek reikšmingos buvo esant mums Lietuvoje. Tačiau jos įgyja ypatingą reikšmę dabartinėse gyvenimo sąlygose.

Skautų stovyklos Lietuvoje, arba lietuviškojo skautų stovyklų tipo susi-darymas. Stovyklų ruošimas Nepriklausomoje Lietuvoje sutikdavo nemaža tiesioginių ir netiesioginių sunkumų. Mat ir pats stovyklų tikslas anose aplinkybėse nebuvo toks ryškus. Dauguma lietuviškojo jaunimo, taigi ir skautų, buvo kilę iš žalumynuose skendinčio kaimo. Visi kurie augome tame kaime, turėjome išeiti kelerių metų piemenio, naktigonio ar šiaip laukuose įvairius darbus dirbančio stažą. Ir taip ištisas vasaras praleisdavom atviroje gamtoje, paupiuose, paežerėse, pamiškėse. Laužo kūrenimas, kepimas , įvairūs žaidimai, dainos ano meto lietuviui jaunuoliui buvo įprastinis dalykas. Dėl to, kai baigdavosi mokslo metai ir buvo planuojama stovyklauti, ir kai reikėdavo tėvo prašyti pinigų vykti į skautų stovyklą, nekaip būdavo lengva tėvą įtikinti ir įrodyti reikalo svarbumą.

Kitiems tas kliūtis pavykdavo nugalėti ir į skautų stovyklą nuvykdavo. Jie tokiame atviroj gamtoj gyvenime nesijautė naujokais. Pati gamta, ar tai miškas, ar paežerė jiems nebuvo naujiena, ir jų labai nestebino. Dėl to stovyklose jie imdavosi darbo gražiai išpuošti stovyklą. Tarp medžių pasistatyti palapinę lietuviui skautui toli gražu dar ne viskas. Aplink šį savo „namą“ ir bendrai stovyklos „kiemą“ jis apdėsto, išpuošia akmenėliais, samanėlėm, kankorėžiais ir kita gamtoje randama medžiaga. Stalo, kad ir sudedamo, jis irgi neveža iš miesto, o jį pasidaro iškasdamas žemėje ir papuošdamas insignijom, orna-mentais. Šios savo „laikinos sodybos“, jei tvora ir neaptveria, tai bent gražiai sukombinuotus vartus padaro. Be tautinės bei skautų vėliavų, jie pastato stilizuotą lietuvišką kryžių ar Rūpintojėlį. Visa tai padaro stovyklą ne kokiu šiaip iš miesto atvykusių į mišką pašūkauti vaikų balaganu, bet gražia, jaukia


Š I A N D I E N I N I A I S K A U T Ų S T O V Y K L O S U Ž D AV I N I A I„ M ū s ų V y t i s “ N r . 4

Bendrai apie stovyklas. Stovyklavimas, arba pagyvenimas keletą dienų ar net savaičių atviroje gamtoje, lietuviškojo jaunimo tarpe pasidarė

labai populiarus. Stovyklas gausiai ruošia skautai ir kitos organizacijos. Neginčytina, kad skautai čia yra ne tik pionieriai, bet ir toli pažengę stovyklavi-mo technikoje ir stovyklų įrengimo ir pravedimo mene. Kiti gali tik mokytis iš jų. Dėl to čia nemanau liesti techniškosios stovyklavimo pusės, o noriu tik iškelti esminius pagrindus arba uždavinius, kokius iškelia dabartinė mūsų gy-venamoji padėtis.

Nors stovyklavimas atrodo lyg savotiškas laisvalaikio praleidimas ar žaidimas, tačiau jis kartu turi gilią prasmę. Mūsų žymusis pedagogas – filos-ofas St. Šalkauskis, lietuviškajai skautijai padovanojęs labai vertingą veikalą „Skautai ir pasaulėžiūra“ (Akademinio skautų sąjūdžio pastangomis pastan-gomis buvo pakartotinai atspausdintas) apie stovyklas ten maždaug taip išsireiškia: „Miestų kultūrinis komfortas, nekalbant jau apie nelemtą kinų, kabaretų, fokstrotų įtaką, užmuša žmonėse paskutinius vyriškumo likučius. ,,Skautizmas suprato pavojų ir todėl ... iš miestų atmosferos, persisunkusios

1954

U Ž S I E N Y J E

134 135

Kaip to visko gali būti siekiama? Viena, tai jau pačios lietuviškame stiliuje stovyklos įrengimas čia yra reikšmingas. Jį reikia naudoti ir išryškinti. Stovykla turi sudaryti ir išreikšti lietuviškos sodybos dvasią. Jauniems tą visą reikia plačiai paaiškinti, nes daugelis jų tokių sodybų nebeatsimena.

Antras dalykas, tai kuo plačiausias lietuviškos dainos panaudojimas, ypač labiau prasmingos dainos. Vargiai kuris kitas gali padėti kalbos atsišviežinimui ir lietuviškos dvasios pajautimui, kaip skambi prasmingų žodžių daina. Tad jei Lietuvos stovykloj ją nemažai naudodavom, tai ji ypatingai visokiausiomis progomis turėtų būti panaudojama dabar. Tatai gali turėti ir kitokią įtaką, vėliau įsijungiant į chorinę veiklą.

Vaidinimai trumpų improvizacijų, kaip, pvz., Gedimino sapnas, ar vaidilų pranašystės, vaidilučių amžinosios ugnies saugojimas – prilyginant lietuviš-kosios kalbos saugojimui ar panašiai. Taip pat gražių motyvų yra lietuviškose pasakose. Tad ir dideliu kūrėju čia nereikia būti. Iš viso, lietuviškoji folklorinė sritis labai gausi ir plati, ją ir reikalinga kuo plačiausiai panaudoti. Supran-tama, visokiais atvejais daromi pašnekesiai turi būti derinami su pagrindine mintimi: lietuviais esame ir tokiais turime išlikti.

Skautų stovyklose ir iškylose grynai ar specialiai skautiškų dalykų mokymas ir iš to pagrindinės dienotvarkės sudarymas galima buvo pateisinti kai buvom Lietuvoj. Čia gi lietuvių skautija pirmoje eilėje galės pateisinti savo buvimą tiek, kiek ji padės išlaikyti mūsų jaunimą lietuvišką.


poros savaičių buveine. Toksai su simboliniais ženklais bei lietuviškais orna-mentais išpuošimas, lietuviško kryžiaus pastatymas, vėliavos iškėlimas, pačią stovyklavietę giliai įprasmina. Tatai turi gilios auklėjamosios reikšmės. Toks stovyklų įrengimas yra tipingas lietuviams skautams. Jie tuomi išsiskiria iš daugelio kitų tautų. Pamenu, dalyvaudamas pasaulinėse džamborė, 1924 m.Danijoj ir 1929 m. Anglijoj, specialiai tyrinėdamas perėjau visų tautybių stovyklas. Nors tarptautinės reprezentacijos dėlei beveik visų tautybių skautai šiek tiek aptvarkydavo savo stovyklas, bet visur buvo ryšku, kad į stovyklos papuošimą jie toli gražu neįdeda tiek sielos, kiek mūsiškiai skautai. Šį išdirbtą lietuviškos stovyklos stilių reiktų ir toliau palaikyti, nes jis svarbus auklėjimo atžvilgiu.

Stovyklų reikšmė dabartinėse apystovose.

Išeivijoje lietuviai beveik išimtinai apsigyveno didesniuose miestuose, su visomis miestų gyvenimo savybėmis, sudėtomis su kaupu. Miesto triukšmas, dulkės ir tvaikas darbo išvargintą lietuvį, net ir suaugusį, verčia nors keliom valandom išvykti į atvirą gamtą. Tokioje aplinkoje praleidęs mokslo metus jaunimas šiandien jau negali važiuoti į kaimą ir atsigaivinti gryname ore. Jis ir per vasarą turi likti mieste. Tad jau vien fiziniu ažvilgiu dabar stovykla tampa labai reikšminga. Bet tai dar toli gražu ne viskas. Jei jau anuo metu St. Šalkauskis gyrė skautybės metodus: išvesti jaunimą iš miestų į gamtą, kad ten jis užsigrūdintų ir „apsiginkluotų prieš vadinamojo kultūrinio gyvenimo pavojus“, tai ką bekalbėti apie dabartinę mūsų padėti, kur tas pavojus yra vi-sokeriopai padidėjęs, ir išaugęs iki pavojaus mūsų jaunimui visai netekti savo veido. Skautų stovyklos dabar yra būtinybė ir jos turėtų būti tokios, kad tiktų pavadinti lietuvybei stiprinti ir ugdyti kursais.

Iš to išeinant, dabartinių stovyklų organizatoriai ir vadovai turėtų atitinka-mai ir stovyklų programas sudaryti. Jei Lietuvoje stovyklų programose svarbiausią vietą imdavo ruošimasis į 1, 2 ar 3 skauto laipsnį ar panašiai, tai da-bar pirmaeilis dalykas stovyklos užsiėmimus organizuoti taip, kad jie užpildytų didžiuosius trūkumus gyvenant mieste ir svetimoje aplinkoje. Jaunuolis čia turi atsinaujinti lietuviškoje dvasioje, nuvalyti užsėtas įvairių svetimybių dulkes.

U Ž S I E N Y J E

136 137

rūpestingai. Ją dalimi skaitė, dalimi pasakojo. Pradžioje išdėstė skautų org-jos principus, vėliau org-jos charakterį ir veikimo metodus. Principinius dalykus, kad skautas yra ištikimas Dievui ir Tėvynei ir pan. mes priėmėm prie širdies, nes tokiais principais vadovaujasi ir ateitininkų organizacija. O jų aiškinimas maža ką skirsis, ar tą aiškinsi skautams, ar ateitininkams, ar šiaip tais princi-pais besivadovaujančios visuomenės susirinkimui.

A N O M E T O N U O T A I K O S V I L N I U J E

Vilniaus mokyklas, bendrabučius ir prieglaudas buvo užpildęs jaunimas, kone visu šimtu nuošimčių kilęs iš žaliojo lietuviško kaimo. O mūsų kaimas juk visais laikais pasižymėjo giliu religingumu ir prisirišimu prie savo žemės, savo krašto. Šios nuotaikos dominavo ir jaunimo tarpe. O tautinis ano meto lietuvių moksleivių nusiteikimas tai buvo grūdinamas lyg ant žaizdro. Mat, buvo didžiojo tautos atbudimo ir savosios valstybės kūrimo laikotarpis. Vil-niuje gi dominavo save lenkais laiką gyventojai, kurie su lenkišku fanatizmu, vartodami įžūliausias priemones, amžiną Lietuvos sostine Vilnių siekė pri-jungti prie Lenkijos.

Mes, lietuviai moksleiviai, būdami mažesni skaičiumi, stengėmės vienas at-stoti dešimtį. Į miestą eidavome mažiausia po du, ar grupėmis, ir lietuviškai jau taip garsiai kalbėdavome, kad gatvėje iš tolo visi žinodavo, jog ten eina lietuviai. Buvo tada mada nešioti ženklelius – Vytį. Jei kuris iš mūsų gaudavo skirtingų rūšių bent keletą, tai visi jie turėdavo rasti vietos prisisegti ir dėvėti: sakysime, du ženklelius, vieną aukščiau, kitą žemiau, ant kepurės, ant abiejų atlapų, ant krūtinės ir pan. Aušros Vartuose ir katedroje – šv. Kazimiero koplyčioje dažnai būdavo įvairios pamaldos, gegužinės ar kurios kitos, kurių metu buvo giedama, žinoma, lenkiškai. Bet giesmės, kaip „Pulkim ant kelių“ ar „Garbinkime Šv. Sakramentą“, tiek lenkiškai tiek lietuviškai turi tas pačias melodijas. Tad lietuviai moksleiviai sudarydavome grupes ir traukdavome garsiai lietuviškai. Būdavo taip, kad iš vieno šv. Kazimiero koplyčios kampo melodija sklisdavo lietuviškai, iš kito lenkiškai. Lenkų davatkos pašnypšdavo: „litwin pogan“, bet mes dar garsiau traukdavome. Pavakariais, ypač eidami


K E T U R I Ų D E Š I M Č I Ų M E T Ų P E R S P E K T Y V O J E„ M ū s ų V y t i s “

I S T O R I N I S S U S I R I N K I M A S

Kai, dar būdamas 1 Vilniaus liet. gimnazijos 3-čios klasės mokinys, kartą saulėto sekmadienio popietį sėdėjau salės kampe ir sekiau ten

vykstančio susirinkimo eigą, negalėjau galvoti, kad kada nors tai bus istorinis momentas.

Tai buvo 1918 metų ruduo, Vilniuje. Vilniaus gatvėje lietuvių turėton salėn prigūžėjo Vilniaus liet. gimnazijos moksleivių. Buvo jaunesniųjų ateitininkų, susirinkimas. Šių susirinkimų paskaitininkai, paprastai, būdavo kuris mokyto-jas ar šiaip vietos inteligentas, pvz., kun. Čibiras, A. Stulginskis, kan. Dogelis, P. Grajauskas, J. Talmantas ir kt. Šiame gi susirinkime buvo pranešta, kad paskaitą skaitys neseniai iš Voronežo, Rusijos, kaip I Pasaulinio karo tremtinys, grįžęs ir į mūsų gimnaziją įstojęs 6-sios klasės mokinys Petras Jurgelevičius (vėliau Jurgėla), ir kad paskaita bus apie skautus. Mus, dalyvius, tatai suintri-gavo, nes viena, naujas, iš kitur atvykęs asmuo, o antra, skautai - mums visai negirdėtas pavadinimas.

Prie staliuko išėjo augalotas, lieknutis, pablyškusio veido, su pensne vyrukas ir sklandžia, drąsia tarsena į mus prašneko. Paskaita buvo paruošta

1958

U Ž S I E N Y J E

138 139

pirmąją naujos org-jos užuomazgą, bet jis buvo priverstas tapti tikruoju ir faktinuoju liet. skautų organizacijos kūrėju.

Baden Powelia suformulavo šiai org-jai principus ir davė jai specifinį pobūdį pagal anglų jaunimo ir tautos papročius. Daug dalykų yra universalūs, tinkami visoms tautoms, bet daug kas turi būti pritaikyta kiekvienai tautai atskirai. Gyvendami dabar įvairiuose kraštuose, ryškiai matome, kaip mūsų skautai skiriasi nuo amerikiečių ar angių. Vadinasi, kuriant liet. skautų org-ją nepa-kako nukopijuoti įstatus, programas, ženklus ar pan. Kiekviena. smulkmeną. reikėjo pergalvoti pertvarkyti ir pritaikyti lietuvių jaunimui, o kitus dalykus vi-sai naujai sukurti. Skiltis, draugovė, tuntas ir daugybė kitų terminų mums tapo taip kasdieniški, kad net nepagalvojame, iš kur jie atsirado. Palyginkime anglų skautų „patrol“, „troop“ ir tuoj matysime, kad mūsų skautai turi ne vertimą, bet tikrai lietuviškus terminus. Panašiai yra ir su kitais dalykais.

Šiandien tiesiog sunku įsivaizduoti, kaip didelis darbas buvo atliktas. Ir tai vieno žmogaus trūsu ir rūpesčiu. Kitų lietuvių skautų, kurie būtų buvę geriau susipažinę su šia organizacija ir butų daugiau veiklūs, tuo metu neatsirado. Jau-nasis lietuviškosios skautijos kūrėjas, pats dar būdamas gimnazistas, slankiojo apie mokytojo duris, prisikalbindavo prie specialistų, kaip pav. kalbininko J. Jablonskio ir panašiai, patsai trūsė, galvojo ir taip organizacijai davė įstatų, įsakymų, programų tekstus, nustatė laipsnius, ženklus, davė techniškus pa-vadinimus ir visa taip rūpestingai ir tinkama atliko, kad ir per visą liet. skautų veikimo laikotarpį nieko nebuvo rasta, kas turėtų būti pagrindinai pakeista.

N E K Ū R E N T U O S E K A M B A R I U O S E

Ano meto gyvenimo salygos Vilniuje bavo ypatingai žiaurios. Buvo vokiečių okupacija. Visur Lietuvoje, bet ypatingai Vilniuje, stigo visko, o ypatingai maisto. Po atostogų grįždami iš kaimo, kas galėdavome, atsiveždavome po pusmaišį sudžiovintos duonos, džiovintų grybų, vaisių, dar kokį sūrį. Bet ir kaimas tada buvo okupantų apiplėštas, paliekant tik po viena karvę ir arklį visam ūkiui. Dėl to kone visi lietuviai moksleiviai gyveno įvairių draugijų


tamsesnėmis gatvėmis, niekuomet neidavome po vieną, nes susidūrimas su lenkų gimnazistais būdavo gana dažnas, ir guzą atsinešti buvo ne naujiena.

Tokia tai buvo dvasia ir tokių nuotaikų pilni ano susirinkimo dalyviai, ku-riems P. Jurgėla pabėrė pirmąją saują sėklos skautybei įdiegti į lietuviškąją jaunuomenę. Savo paskaitos antroje dalyje jis paaiškino skautų org-jos charakterį, veikimo metodus. Skautas yra riteris ... Skautų globėjas yra šv. Jurgis, raitelis, kuris ietimi duria smaką – kovotojas su piktu ... Skautas yra gamtos ir gyvulių draugas ... daro iškylas ... gyvena ir grūdinasi gamtoje, kad išaugtų sveikos dvasios ir fiziniai pajėgus...

Kas galėjo geriau atitikti ano susirinkimo dalyvių gyventas nuotaikas!

L I E T U V O S S K A U T Ų O R G - J O S P I R M A P R A D Ž I A

Paskaitininkas buvo apibertas klausimais apie skautus. Viena, kas mums tada rėžė ausį, tai pats pavadinimas „skautas“. Pavadinimas juk sudaro labai svarbią org-jos dalį, o šis taip svetimas ir net į lietuvių kalbą išversti nesiduodąs. Na, bet tai buvo tik pirmasis žingsnis, pats vardas dar niekur neužfiksuota ir kilo nusistatymas lietuvius skautus vadinti vyčiais. Taip iš pradzių Vilniuje jie ir vadinosi. Ir JAV Vyčių org-jos himnas buvo vartojamas. Jei šis vardas galutinai nebuvo panaudotas, tai tik grynai dėl to, kad šiuo vardu jau veikė Amerikoje Lietuvos Vyčių org-ja. Nors kai kurios liet. skautų šakos vis tiek pasilaikė šį vardą. Ir šį straipsnį rašau į „Mūsų Vytį“. Skauto sąvokai Vytis geriausiai atitinka.

Po paskaitos prelegentui tuojau pat prisistatė eilė savanorių į pirmuosi-us Lietuvos skautus, iš kurių buvo sudarytas pirmasis būrelis. Iš to būrelio netrukus išaugo dvi gausios lietuvių skautų draugovės: berniukų – Vytauto Didžiojo draugovė ir mergaičių – Kunigaikštienės Birutės draugovė.

Kas toliau? Prelegentas savo paskaitoje jau davė kai kuriuos metmenis būsimai liet. skautų org-jai, bet jie buvo tik labai bendri. Padėtis buvo tokia, kad P. Jurgėlai teko buti ne tik pradininku, t. y. mesti pirmąją mintį ir padaryti

U Ž S I E N Y J E

140 141

Br. Kviklys („Akademinė skautija“). Kaip vertimus yra davę stambesnius veika-lus Ona Saulaitienė – „Skautybė mergaitėms“ ir V. Kamantauskas – „Skautybė berniukams“. Originalios skautų literatūros gausiausiai yra davęs P. Jurgėla. Pirmasis jo veikalas buvo „Pirmieji skauto žingsneliai“, išleisti priedu prie sukaktuvinio „Ateities“ numerio. Tai buvo pirmoji literatūra ir svarbiausias skautiškų žinių, šaltinis visiems, kurie pradėjo dirbti skautų or-joje anais pir-maisiais metais ir net vėliau. Antras to paties autoriaus stambesnis veika-las buvo „Skautybė - piliečių auklėjimo mokykla“. Tai irgi vertingas, skautų org-jos charakterį gražiai nušviečiąs veikalas. Po to jis dar parašė: „Skautų vadovas“, „Skautų tarnavimas tėvynei“, „Lietuvos ateitis“. Nenustoja rašęs ir dabar: jau kelinti metai renka medžiagą ir ruošia stambų veikalą „Lietuvos skautija“.

B A I G I A M O S I O S P A S T A B O S

Kai dabar žvelgiu į visą lietuviškosios skautijos veiklos 40 metų praeitį, matau ištisą paveikslą, kuriame telpa heroiškų momentų ir nemažai audringų vaizdų, kaip gal nei vienoje kitoje liet. jaunimo or-joje. Likimas klostėsi taip, kad tame paveiksle savo akimis matau vaizdus nuo pat pirmojo lietuviškos skautijos įsikūrimo momento. Tame paveiksle matau ištisą eilę veidų, turinčių didesnių ir mažesnių nuopelnų skautijai. Bet kai sustoju ties veidu asmens, kuris davė liet. skautijai ir kūną ir sielą, ir kuris atidavė jai savo sielą, susimąstau... Jo atliktą darbą ir tas sąlygas, kuriomis teko dirbti, ką pats mačiau, bent dalimi bandžiau čia pavaizduoti. Kiek pati skautų org-ja visa tai įvertina, palieku pa-vaizduoti kitiems, kurie už mane geriau žino.


išlaikomuose bendrabučiuose bei prieglaudose, kuriose nors sriubos ben-drai visiems išvirdavo. P. Jurgėla gyveno kun. Legaus rūpesčiu išlaikomoje prieglaudoje, kuri buvo Vilniaus priemiestyje Žvėryne. Ten buvo vienas kiek didėlesnis kambarys, neva salė, kur būdavo skautų susirinkimai. Kai nu-vykdavome į susirinkimą, kambarys būdavo beveik nekurentas ir skautų vadą rasdavome kampe susitraukusį, ruošiantį susirinkimui programą. Ilgesnių, pašnekesių negalėdavo daryti jau ir dėl to, kad klausytojai sušaldavo. Tad žaisdavome, o ypatingai buvo mokomasi rikiuotės. Lietuva kūrėsi. Buvo kal-bama apie kariuomenės organizavimą. Kas žino, gal ir partizaninė veikla gali būt reikalinga...

Pamenu, įstojus man į aną I-ją Vytauto draugovę, pirmas reikalavimas buvo įsigyti skautišką lazdą. To meto skautas, ne tik berniukas, bet ir mergaitė, buvo neįsivaizduojami be lazdos. Sumokėjau 5 rublius (laikina vokiečių oku-puotiems rytų kraštams valiuta, turėjusi net ir lietuvišką užrašą) ir gavau kone per pus už save ilgesnę, stora.ir sunkią ąžuolinę lazdą, kurią vos pavilk-davau žygiuodamas. Palyginti mažame kambaryje-salėje, kai imdavo žygiuoti dvi draugovės, Vytauto ir Birutės, tai neišvengiamai lazdomis ir šonus apsi-badydavome. Jautėmės, tačiau, lyg rauštumės dideliems žygiams. Rikiuotei vadovaudavo Vytauto dr-vės adjutantas, būsimas kavalerijos pulkininkas I. Kraunaitis.

Abiems draugovėms faktinai vadovavo P. Jurgėla, susirinkimams medžiagą paruošdavo ir juos pravesdavo jis pats. Jo pagelbininkai ir skiltininkai, netik patys mažai ką težinojo, bet ir žinių pasisemti neturėjo iš ko. Jau nekalbant apie sk. literatūrą lietuvių kalba, ir kitomis kalbomis mažai kas ką teturėjo, nes tais laikais ir kituose kraštuose skautai nebuvo tiek išplitę.

L I E T U V I Š K O S L I T E R A T Ū R O S K Ū R I M A S

Skautiškos literatūros lietuvių kalba klausimas visą laiką buvo opus. Origi-nalios literatūros stambesnių veikalų, berods, tik 3 autoriai tėra davę, taiP. Jurgėla (eilę veikalų), prof. St. Šalkauskis („Skautai ir pasaulėžiūra“) ir

U Ž S I E N Y J E

142 143

lietuviškos bajorijos nukrypimų. Nors ir Latgaloj, t. y. Latvijos teritorijoj gyvenančios Kolupailų šeimos namų kalba ir aplinka buvo lenkiška, Steponas pasižymėdamas dideliu darbštumu tiek Mintaujos gimnazijoj, tiek Maskvos universitete neturėjo daug atliekamo laiko, ir nepriklausė tuo metu veiku-siems moksleivių ir studentų būreliams. Baigęs universitetą, savo darbštumu ir gabumais S. K. greitai pradėjo kopti mokslinės karjeros laiptais. Jau 1918 metais išleidžiamas jo vadovėlis „Hidromelioracija“, 268 psl. rusiškai.1919 metais konkurso keliu išrenkamas matavimo instituto profesorium ir tuomi užtikrinama ateitis.

Tačiau, matomai, gimtojo krašto, ir gal senolių kraujo savo gyslose pa-jautimas veikė, kad prie Maskvos jis neprisirišo. Studentaudamas Maskvos universitete susipažino su ten studijavusiais lietuviais studentais – su J. Sta-nišausku, St. Dirmantu, L. Gimbutu, V. Taujeniu ir Mintaujos gimnazijoj – su klasės draugu K. Bizausku ir kt. Kai po I pasaulinio karo minėti asmenys, grįžę į Lietuvą, ėmė ir S. K. kviesti atvažiuoti dirbti Lietuvoj, tiek kvietimai jį patraukė, jis, metęs profesoriavimą Maskvoj, su šeima atvažiavo į Dotnuvą, kur veikė žemės ūkio ir miškų mokykla. Susilaukus naujos pajėgos kitąmet prie šios mokyklos buvo įsteigtas kulturtechnikos skyrius, ir nuo čia prasidėjo S. K. platus veiklos baras Lietuvoje. Pradžioje turėjo sunkumų su lietuvių kalba ir su mokiniais kalbėjosi rusiškai. Bet lietuvių kalba jam nebuvo vi-sai svetima, ir būdamas darbštus ir gabus, vos tris mėnesius po atvažiavimo pabuvęs lietuviškoj aplinkoj, jis jau ėmė bendradarbiauti lietuviškoj spau-doj, į Pr. Dovydaičio redaguojamą „Kosmos“ žurnalą parašydamas straipsnį „Medžiaga Lietuvos klimatologijai“. Ir toliau jis su entuziazmu ir kupinas energijos įsijungė į plačią lietuvišką mokslo ir kultūros veiklą. Miškininkas P. Matulionis, 1922 m. aplankęs jų šeimą Dotnuvoje, į jų namų knygą įrašė: Re-tai kur mano taip gražiai džiugi atgimstanti Lietuva, kaip Stepono ir Janinos Kolupailų šeimoj.

Tai būdingas pavyzdys, kai pagalvoji, kad tiek daug praeityje gabių ir talentingų mūsų tautiečių gobši lenkų, rusų, na, ir vokiečių ekspansija yra iš lietuvių tautos išplėšusi.


S T E P O N A S K O L U PA I L A – S PA L V I N G A I R K Ū R Y B I N G A A S M E N Y B Ė„ D r a u g a s “

Akademinė skautijos leidykla išleido Jurgio Gimbuto ir Juozo Danio rūpestingai parengtą veikalą – STEPONAS KOLUPAILA.

Knyga yra 464 puslapių, iliustruota, gražiai Draugo spaustuvėj atspausdinta. Joje gausiai sukaupta medžiagos aprašant bendruosius S. K. gyvenimo bruožus, jo mokslinę ir kultūrinę veiklą. Surinkta plati jo raštų bibliografija. Visi, kurie asmeniškai jį pažinojom, gėrimės jo šviesiu prisiminimu, o ir nepažinojusiems įdomu ir naudinga apie jį pasiskaityti, nes tai sukelia daug minčių ir vaizdų.

N E P R I K L A U S O M Y B Ė S L A I K O T A R P Į V E R T I N A N T

Prisimenant S. K. asmenį ateina ir kita mintis, būtent, kaip nepriklauso-mybės laikotarpis buvo Lietuvai visokeriopai reikšmingas. Jei ne ši aplinkybė tai ir čia minimas asmuo, kuris išvarė labai plačią vagą Lietuvos mokslini-ame ir kultūriniame lauke, lietuvių tautai vargiai būtų žinomas. O atsitiko taip. Kolupailų giminė nors niekad nebuvo gyvenusi Lenkijoj ir nėra susi-jusi su lenkiška kilme, tačiau, priklausydama turtingesniųjų grupei, neišvengė

1974

U Ž S I E N Y J E

144 145

srovės kritimą. Iškasus kanalą kitoje vietoje būtų gautas net 22 metrų (73 pėdų) kritimas. Tai milžiniška jėga, kuri atneštų Lietuvai didžiulę naudą.

Tačiau elektrifikacijos idėjai plėstis Lietuvoj, tarp kitų dalykų, stambią kliūtį sudarė Belgų bendrovė, kuri turėjo koncesiją teikti Kauno miestui elektrą. Vie-toj su ribotu pelnu faktiškai kaštuojančia jėga po 32–42 ct už kilovatą, buvo plėšiama nuo žmonių po 1,35 Lt. Dėl tokio brangumo žmonės siaurino elek-tros naudojimą, ir tuo pati elektrifikacijos idėja buvo slopinama. S. K. ener-gingai ėmėsi veikti stengdamasis šią kliūtį pašalinti. Jis net sutiko būti išrinktas į Kauno miesto tarybą, kad galėtų veikti efektingiau iš vidaus. Teisme byla užsitęsė nuo 1932 iki 1937 metų., kol abišaliu kompromisu bent dalinai buvo laimėta. Čia S. K. pasitarnavo ypač tuo, kad jis rašė daug spaudoj ir kalbėjo susirinkimuose, ir tuo pačią elektrifikacijos idėją žymiai išpopuliarino. JeiLietuva būtų galėjusi toliau tvarkytis nepriklausomai, jos upių jėga dabar plačiai tarnautų krašto gerovei .

G A M T O S G R O Ž I O I R V A N D E N S S P O R T O I Š K Ė L I M A S

Vanduo, medžiai ir žemės reljefas yra neatskiriami gamtos grožio elemen-tai. Jų darni kombinacija patraukia mūsų akį. Gamtos grožiui fiksuoti svarbi priemonė yra fotografija. S. K. šią priemonę, tiek mokslo, tiek meno reika-lams labai plačiai naudojo. Ne tik kelionėse jis su foto aparatu nesiskyrė, bet dažnai specialiai vykdavo vieno ar kito objekto nufotografuoti. Svarbiau-sias jo fotografijų objektas buvo gamtos vaizdai. Vargiai liko Lietuvoje koks ežeras ar upė, net ir mažesnis upelis, kurio nuotraukos jis nebūtų turėjęs. Jo nuotraukos pasižymėjo meniškumu. Jų gausu buvo lietuviškoje spaudoje, ypač Lietuvių enciklopedijoj. Daugelio ežerų, upių ir upelių aprašymai pavaizduoti nuotraukomis. Jomis ne tik kad buvo gražiai paįvairinama spauda, bet daugelis užfiksuotų vaizdų su laiku pasikeis, tad šios nuotraukos liks dokumentinėm.

S. K. mėgo ne tik fotografuoti, bet su malonumu tuos negatyvus ryškino, darė padidintas fotografijas. Kaip jis pats sakydavo, šio malonumo negalįs kitiems atiduoti.


Gausiai sukauptą Akademinė Skautijos leidinyje medžiagą straipsnio rėmuose neįmanoma išnagrinėti. Tad apsiribosim tik kai kuriais S. K. gyveni-mo ir veiklos epizodais.

L I E T U V O S B A L T O S I O S A N G L I E S K A S Y K L O S E

S. Kolupailos pasirinktoji specialybė buvo hidrologija, t. y. mokslas apie vandenis, jų apimtį ir jų dinamiką. Sritis labai svarbi, bet ne tiek daug kas tie-siogiai ja susidomi. Likiminė lemtis padėjo Lietuvai susigražinti savąjį žmogų, kuri, kaip reta kas, šią sritį pamėgęs, atliko neįkainuojamos vertės darbą Lie-tuvai. Jo veikla vandenų srity reiškėsi dviem formom. Viena, tai vandenų mokslo iškėlimas ir Lietuvos vandenų apimties bei jų dinamikos ištyrimas.

Antra – tekančiųjų vandenų jėgos praktiškas panaudojimas. Jo veiklos bazė buvo Lietuvos universitetas. Čia pirmiausia sukūrė vandenų mokslo kursą ir paruošė naujų šiai sričiai specialistų. Važinėdamas po kraštą registravo ir tyrė vandenų plotus, steigė upių srovės matavimo stotis ir tyrė jų pajėgumą. Kar-tu su tuo iš visokiausių šaltinių rinko ir klasifikavo anksčiau vykdytų tyrimų medžiagą. Turėdamas gausių duomenų apie Lietuvos vandenis, jis daug rašė spaudoj. Išleido du tomus „Hidrometrijos“. Dažnai buvo deleguojamas į užsieniuose vykstančias konferencijas su paskaitomis ir pranešimais.

E L E K T R I F I K A C I J A

Vandenų mokslą S. K. vystė ne tiek kaip vien teorinį dalyką, kiek jo pritaikymą praktiškam reikalui. Lietuvai neturint natūralių energijos šaltinių kaip anglys, dujos ar nafta, nors pastaraisiais metais jau atrandama naftos ir Lietuvoje, pagal S. Kolupailos turėtą viziją, upių jėga turi atlikti didelį darbą Lietuvai. Ji turi būti užkinkyta sukti turbinas, kurios gamintų elektrą ir teiktų jėgų įvairiems reikalams. Dėl to, upes jis vadino Lietuvos baltąja anglim. Ypatingą dėmesį kreipė į Nemuno užtvenkimą išnaudojant Birštono kilpą. Pa-darius perkasą kilpos sąsmaukoj, galima sudaryti 12 metrų (39 pėdų) Nemuno

U Ž S I E N Y J E

146 147

tapęs aktyviu jos nariu – skautininku. (Apie plačią S. K. veiklą skautų organi-zacijoje skaitykime P. Jurgėlos knygoje „Lietuviškoji Skautija“.– red. past.).

Visa jo laikysena sudarė politiniai neutralaus kultūrinio veikėjo tipą. Jo plati visuomeninė veikla patarnavo ir sudarė galimybes daug padėti kitiems. Apie 1925 metus daktarės V. Karvelienės iniciatyva Kaune įsikūrė Kalinių Globos draugija, Loterija. Tai giliai humanistinių principų Kauno inteligentų sambūris. S. K., būdamas visiems paslaugus, taip pat prie jo prisidėjo ir nu-vykdavo į Kauno sunkiųjų darbų kalėjimą skaityti kaliniams paskaitų, parodyti paveikslų (fotografijų.–red.past.) Jo linksma, draugiška laikysena, vaizdingos paskaitos kaliniams patikdavo. Jųjų tarpe buvo ir politinių kalinių. Kai 1940 metais Lietuvą užėmė bolševikai, daugelis tų kalinių tapo padėties viešpačiais. S. K. nors būdamas priešingų pažiūrų ir nusistatymo bolševikų atžvilgiu, bet kaip politinėje veikloje nepasireiškęs, ypač už nuopelnus kaliniams, nau-jiesiems valdovams buvo priimtinesnis nei dauguma kitų. Būdamas dideliu patriotu ir kultūrinių vertybių brangintoju, jis šią privilegiją, anomis siaub-ingomis dienomis, kiek įmanydamas panaudojo gelbėdamas į sunkumus pa-kliuvusius tautiečius, nuo sunaikinimo gindamas įstaigas ir jų kultūrines ver-tybes. Daugelis žmonių ir šiandien jam dėkingi už išgelbėjimą nuo bolševikų siautėjimo.

I Š E I V I J O J E

S. K. turėjo pasitraukti iš savo krašto tada, kai buvo pasiekęs aukščiausią savo žinių ir patyrimo laipsnį (o tokių žmonių juk buvo ne jis vienas.– red. past.). Koks nuostolis tada kraštui ir tautai. Tiesa savo mokslinę ir kultūrinę veiklą jis tęsė ir svetur gyvendamas, bet tai jau ne tas, ką dirbant savo krašte. Puspenktų metų jis savo specialybėje dirbo gyvendamas Vokietijoje. Kartu dalyvavo tremtyje plačiai išvystytoje lietuvių kultūrinėje veikloje. 1948 metais per Kūčias, specialiu Notre Dam universiteto kvietimu, su šeima atvyko į JAV, ir tuoj pat įsitraukė į mokomąjį ir mokslinį darbą šiame universitete, kur dirbo iki 1963 metų. Čia dirbdamas paliko žymius pėdsakus tiek paties universiteto tiek visos Amerikos hidrologijos mokslo srityje.


N A U J A S P O R T O Š A K A

Anksčiau lietuviai, jų tarpe ir jaunimas, neturėjo didelio patraukimo keliauti ar iškylauti. Šio dalyko pionieriais daugiausia buvo skautai. S. K. kaip didelis gamtos mėgėjas ir keliautojas negalėjo nepastebėti, kad bėgančios upės la-bai tinka kelionėms. Čia ir sportas, ir gamtos grožis, ir krašto pažinimas. Jis ėmė propaguoti lengviausiai prieinamą ir pigiausią kelionių priemonę – baida-res. Pradžioje jo organizuotų kelionių bendrakeleiviais buvo vyresnės kartos žmonės .Tai kan. Adomas Sabaliauskas - Žalia Rūta, pulk. Juozas Vintartas, prof. Kazys Pakštas, dail. Antanas Žmuidzinavičius. Kartą, apie 1932 m. ir čia rašantį jis nusitempė į Alytų, įsodino į baidarę ir trijų baidarių grupėje dvi di-enas plaukėme į Kauną. Kelionė atmintina ypač tuo, kad žemiau Darsūniškio, pravažiuojant Velnio Tilto rėvas, gausiai nusėtas povandeninių uolų, vos išvengėm nepamatavę Nemuno gilumos.

Šia nauja sporto šaka greitai užsikrėtė jaunimas. Čia pirmieji vėlgi buvo skau-tai. Jau 1934 metais baidarėmis iš Alytaus į Kauną plaukė 116 sporto entuziastų grupė. O tais pačiais metais, kai Klaipėdoje buvo suruošta Jūros Diena, kaip ir pridera į tokią šventę iš Kauno net 96 jūrininkai nuplaukė baidarėmis. At-gavus Vilnių, 1940 metų pavasary susiorganizavo net 130 baidarininkų grupė ir per tris dienas Neries upe atplaukė į Kauną. Toms kelionėms paprastai va-dovavo S. Kolupaila. Vietoje anksčiau iš užsienio išsirašomų valčių išsivystė namų darbo baidarių pramonė. Imta keliauti ne tik upėmis, bet ir ežerais, ypač Zarasų rajone, kur ežerai, vietomis jungdamiesi upeliais, sudaro ištisą grandinę. Taip Lietuvoje atsirado patraukli ir vertinga nauja sporto šaka.

S . K O L U P A I L A P I R M O S I O S B O L Š E V I K Ų O K U P A C I J O S M E T U

Tiesiogiai S. K. politinėje veikloje nedalyvavo ir su jokia politine grupe nebuvo susirišęs, norėjo straipsniai daugiausiai buvo spausdinami katalikų leidžiamoje spaudoje. Tai buvo „Kosmoso“, „XX amžiaus“, „Židinio“, „Naujosios Romuvos“ žurnalai. Jis buvo plačios tolerancijos. Su paskaitomis vykdavo ten, kur buvo kviečiamas. Skautų domėjimasis gamta ir jų parodytas susidomėjimas baidarių kelionėmis jį suartino su šia organizacija, ir jis buvo

U Ž S I E N Y J E

148 149

A T V I R A S L A I Š K A S„ T ė v i š k ė s Ž i b u r i a i “

N E T I K S L U M A S L I E T U V I Ų S K A U T Ų S Ą J U N G O S T A R Y B O S N U T A R I M U O S E

1974 m. spalio 25–26 d. Toronte, Kanadoj, įvyko LSS tarybos posėdis. Jame iš 32 tarybos narių dalyvavo 23. Nutarimams priimti

dauguma laikyta 12 balsų Tarp eilės kitų nutarimų, 13-ju (numeris atsitikti-nis, ar ne ?) eina šis: „Priimant dėmesin, kad pirmojo skautų vieneto steigėjas LSS Tarybos (buv. prieš eilę metų, vadovautos v. s. V. Čepo, J. K.) buvo pagerbtas pirmūno vardu ir pirmasis Lietuvos skautų Vyriausias Skautininkas – garbės skautininko vardu, nutarta v. s. Jurgį Alekną laikyti Lietuvos skautų centrinės organizacijos pradininku“.

Pagal lietuvių kalbos žodyną, „pirmūnas“ reiškia – „kas pirmauja, pralenkia darbe kitus“. Garbės skautininko vardas yra išskirtinis asmens išaukštinimas. Kas toji „skautų centrinė organizacija“ nutarime nepažymėta. Žinome, kad pirmojo skautų vieneto steigėjas yra Petras Jurgėla (anksčiau Jurgelevičius).Taigi, pakartotinai oficialiais nutarimais pripažinta, kad jis ir pirmavo ir darbe pralenkė kitus.

Minėto pobūdžio nutarimai galėjo būti priimti tik dėl to, kad vieni LSS tarybos nariai, būdami jauni ar vėliau į organizaciją įstoję, nežino, kaip ten

1975


Kartu jis plačiai reiškėsi ir JAV lietuviškos išeivijos veikloje. Ypatingai plunksnos darbu. Lietuvių pasididžiavimui – L. Enciklopedijai yra davęs arti 3000 aprašymų. Daugelis jų pavaizduoti jo paties nuotraukomis. Stambiausias jo JAV sukurtas ir Notre Dam universitete išleistas veikalas yra Bibliography of Hidrology. Jam medžiagą rinko nuo 1921 metų. Veikalas turi apie 1000 puslapių, talpina 7370 šaltinių rinkinį iš daugiau kaip 30 įvairių kalbų. Jame reprezentuojama 4500 įvairių autorių. Tai tarptautinės svarbos veikalas ir jo paskleidimas po visą pasaulį yra didelis Lietuvos vardo ir lietuvio mokslininko išgarsinimas.

Dr. Jurgis Gimbutas ir inž. Juozas Daunys, surinkami ir rūpestingai ap-dorodami gausią medžiagą, o lietuviškoji skautija organizuodama veikalo apie Steponą Kolupailą išleidimą, atliko labai gražų patarnavimą lietuviškai visuo-menei ir tuomi šiam nusipelniusiam, lygiai prieš dešimtį metų iš gyvųjų tarpo atsiskyrusiam asmeniui pastatė niekad nesunykstantį paminklą.

K n y g o s a p i e j į p a s i r o d y m o p r o g a

U Ž S I E N Y J E

150 151

ginčus. Buvo reikalaujama skautų įstatą, kuris sako: „Skautas yra ištikimas Dievui ir Tėvynei“, pakeisti taip: „Skautas yra lojalus ir gerbia kitų nusistaty-mus“. Tai, žinoma, pakeistų ir organizacijos charakterį. Po karštų diskusijų prieita prie balsavimo. Mes, daugiausia jauni provincijos skautų veikėjai, P. Jurgėlai vadovaujant, sudarėme nusveriančią daugumą ir nubalsavome Lietu-vos skautų organizacijai duoti charakterį, koks jis ir šiandien yra. .Man teko būti to suvažiavimo sekretorium ir iš arti sekti visus pasiūlymus ir matyti kas kokią pusę palaikė, dar ir dėl to, kad suvažiavimas nebuvo labai gausus, nes tuo metu Lietuvoj tebuvo apie 10 draugovių .

Šis suvažiavimas išryškino, kad lietuvių skautų organizacijoj tarp vadų yra dideli pasaulėžiūrų priešingumai. Ši nedarna bei priešingumai nei vėliau neišsilygino, nors oficialiai tie motyvai nebuvo keliami. Petrui Jurgėlai už jo šioje veikloje parodytą stiprų charakterį kai kas ir šiandien negali atleisti. Nes tikrai, jei ne jis, iniciatyva Lietuvos skautų organizacijos kūrime būtų atiteku-si kokiem kitiem „pradininkam“, šiandien lietuviškosios skautijos charak-teris tikriausiai nebūtų toks, koks yra. Petras Jurgėla ne tik įsteigė pirmąsias skautų draugoves Vilniuje, bet ir davė lietuvių organizacijai pagrindus, įstatė ją į organizacinę formą. Jis sudarė net ir terminus: pvz. skiltis, draugovė, tuntas, tuntininkas ir kitus, kurie ir dabar vartojami. Pirmąjį dešimtmetį be-veik neturėjom jokios lietuviškos skautų literatūros, tik vien kelis P. Jurgėlos vadovėlius. Kai aš pats ir kiti, ypač provincijoj veikiantieji, organizavome ir vadovavome pirmosioms draugovėms ir tuntams, neturėjome iš jokių skautų vyriausiųjų štabų ar „centrinių organizacijų“ nurodymų ar patarimų. Vienintelė medžiaga ir instrukcija buvo P. Jurgėlos vadovėlis „Pirmieji skauto žingsneliai“. Taip kūrėsi Lietuvos skautų organizacija.

Kadangi šios organizacijos veiklą visą laiką lydėjo visokie nesusipratimai, kuriuose kai kurie yra patyrę didelių nemalonumų, tai dabar būtų tikslinga visą tai palikti praeičiai, juoba, kad ši organizacija išeivijoj atlieka labai svarbų vaidmenį: per jaunimo būrelius, draugoves, tuntus dabar ji labai gražiai vei-


kas pirmaisiais organizacijos metais buvo, o kiti tai darė su tendencija. Visai neturiu nieko prieš, jei kas savo bičiulius ar savo pažiūrų žmones pagerbia ar apdovanoja. Bet kai tai daroma organizacijos vardu, sudarant gradaciją, kai vardai pastatomi eilėn, pažymint jų vaidmenį, tai tuo sudaromas palyginimas arba jų vertinimas. Ir kai tai daroma su tendencija, neatsižvelgiant į faktinę tikrovę, tai dalykas tampa kito asmens moraline skriauda ar tiesiog užgavimu. O tasai asmuo yra ne tik pirmojo skautų vieneto steigėjas, bet ir padėjęs pačius Lietuvos skautų organizacijos pagrindus, įstatęs ją į kelią, kuriuo ir šiandien tebeina. O jis galėjo būti visai kitoks. Tai noriu čia trumpai paaiškinti.

Ką čia rašau, remiuosi ne kieno pasakojimais ar iš spaudos parinktom in-formacijom, bet savo asmenine patirtimi. Mat, esu vienas iš tų, kuris į Lietu-vos skautų organizaciją įsijungė pačiame pirmame momente, kai P. Jurgėla 1918 metų rudenį Vilniuje lietuvių gimnazijos jaunesniųjų moksleivių su-sirinkime skaitė lietuvių skautų istorijoje pirmąją paskaitą ir ten pat sudarė pirmąjį skautų būrelį. Vėliau visą laiką iki pat skautų organizacijos suvalsty-binimo 1930 m. aktyviai veikiau provincijoj, paskui Kaune, organizuodamas bei vadovaudamas eilei draugovių ir keliems iš eilės tuntams. Teko dalyvauti visuose be išimties visuotiniuose skautų vadų suvažiavimuose, įskaitant ir pirmąjį, įvykusį 1922 m. O šis suvažiavimas buvo ypatingas. Jame teko oficia-liai priimti Lietuvos skautų organizacijos pagrindus, nustatyti jai kryptį. Mat nors Baden-Powell‘is davė šiai organizacijai krikščionišką ideologiją, bet ji, būdama tarptautinio pobūdžio, kai kuriuose kraštuose buvo iškreipta, suteiki-ant jai liberalinį bei ateistinį charakterį. Petras Jurgėla suformulavo, nustatė ir paskelbė lietuvių skautų organizacijos pagrindus pagal Baden-Powell’į. Pa-gal tai kūrėsi skautų draugovės. Pirmasis skautų suvažiavimas Kaune turėjo oficialiai priimti organizacijos pagrindus. Pasirodė, kad ne visi skautų vadai į šią organizaciją atėjo žavėdamiesi, tarp kitų, ir jos krikščioniškais principais. Nors į suvažiavimą pakviestas kun. M. Morkelis skautų įstatus išaiškino taip, kaip buvo P. Jurgėlos pateikti, bet kiti suvažiavimo dalyviai sukėlė smarkius

U Ž S I E N Y J E

152 153

S K A U T Ų VA D O V U I L I E T U V I Š K O J I S K A U T I J AV. S . J O N A S K U P R I O N I S„ M ū s ų V y t i s “ N r . 1 , J AV

Šiems prisiminimams pagrindą sudaro neperseniai (1975 m. gale) išleistas v. s. Petro Jurgėlos veikalas „Lietuviškoji skautija“. Šiemet

mūsų skautai mini 57 metų sukaktį: 22 metus nepr. Lietuvoj ir 35 – išeivijoj. Šie du periodai viens nuo kito labai skiriasi tiek veiklos forma, tiek savo vaid-meniu. Minėtas veikalas apima tik pirmąjį periodą. Tad į jį tenka žiūrėti kaip į praeities istoriją. Autorius labai kruopščiai surinko gausią medžiagą. Tačiau kaip jis pats išsireiškė, veikalo rašymas užtruko net 20 metų. Tai ne dėl to, kad gabiai autoriaus plunksnai būtų reikėję tiek laiko, bet veikalo turinys sąlygojo jo išleidimą. Taisymai ir perrašinėjimai paėmė tiek laiko. Suprantama, ir is-torija neišėjo visai tokia, kokia tikrumoje buvo.

Į praeitį žvelgiant, netenka naudotis kieno nors pasakojimais ar spaudoj tilpusiom žiniom. Aplinkybės susiklostė, kad man teko būti dalyviu pačioje pirmojoje liet. Skautų užuomazgoje Vilniuje 1918 m. ir įsijungti į veiklą or-ganizuojant ir vadovaujant skiltims, draugovėms ir tuntams iki 1928 m. pro-vincijoje ir 1929–1930 m. Kaune. Man teko dalyvauti ir visuose skautų vadų suvažiavimuose, kurie buvo iki šios organizacijos suvalstybinimo 1930 m.,

1976


kia. Bet kai atsiranda norinčių net pakartotinai ir tendencingai tą praeitį net oficialiais nutarimais kelti ir to viso nežinančius klaidinti, tai tuo padaroma žala pačiai organizacijai, o asmeniui, kuris yra atlikęs pagrindinį lietuviškos skautijos kūrimo darbą ir yra nusipelnęs nepalyginamai daugiau nei bet kas kitas – padaroma didelė moralinė skriauda. Nesinorėtų tikėti, kad lietuvių skautų organizacijos visuma galėtų sutikti su tokiais tendencingai padiktuo-tais nutarimais. Nuo savęs, būdamas jo darbų liudininku, Petrui Jurgėlai, kaipo lietuviškosios skautijos kūrėjui, reiškiu gilią pagarbą ir už jo atliktą didelį darbą – padėką.

Vis budžiu.

U Ž S I E N Y J E

154 155

voje apie ją beveik niekas nieko nežinojo. Vyresnieji į šią naują, savotiško pa-vadinimo organizaciją daugumoje žiūrėjo skeptiškai. Gimnazijose iš mokytojų tik vienas kitas skautus paremdavo. O kur vyravo liberališkesnės pažiūros, skautai susidurdavo su stipriais priešingumais. Tik gimnazijų kapelionai kiek daugiau padėdavo, o pirmosios pagalbos pamokyti daug kur buvo lengviau prisiprašomi vietos gydytojai.

Literatūros apie skautus, net ir pasaulinės, tada dar nedaug tebuvo, o ir ta lietuviams buvo beveik neprieinama. Lietuvių kalba jos visai nebuvo. Tik 1920 m. žurnalas „Ateitis“ savo priedu išleido P. Jurgelevičiaus 42 puslapių veikalėlį „Pirmieji skauto žingsneliai“. Ten buvo tik skautų įstatai, įsakymai ir šiek tiek bendrų žinių apie organizacijos santvarką, veiklos programas ir pan. Šis mažas veikalėlis mums tada buvo labai didelis. Kiekvieną žodį išanalizuodami, interpretuodami ir atmintinai išmokdami, pridėdami žaidimus ir rikiuotę, susi-darydavome pakankamai medžiagos sueigoms. Nežinojom kas yra iškylos. Pa-menu, Panevėžyje, vieną kartą susirinkome į gimnazijos kiemą, išsirikiavome ir dainuodami patraukėm į artimesnį mišką. Ten susikūrėme laužą, pažaidėm ir rikiuotėje dainuodami grįžom. Visi buvome labai patenkinti nauju „išradimu“ – jau mokame iškylauti.

Iškylavimas bei stovyklavimas buvo didesnė naujiena miestų skautams. Ten bendrai buvo daugiau miesčioniškos dvasios, ką pats patyriau, kai, pirmiau veikęs provincijoje, 1929 m. perėmiau Kauno tunto vadovavimą. Provincijos draugovėse būrėsi kaimo jaunimas. Iškylas ir stovyklas ir jie mėgo, bet jiems tai nebuvo naujiena. Kiekvienas buvo išėjęs 3–4 vasarų bandos ganymo stažą, dienų dienas praleisdavo laukuose su vyturėliais ir pempėmis, girioje uogavę, riešutavę, jodami naktigonių, kuriose jie susikūrę laužą, kepdavo bulves ar kiaušinienę. Jiems „gyvenimas gamtoje“ buvo įprastas dalykas. Dėl to įstoję į skautus kaimo vaikai daugiau domėjosi ir vertino ne jos forma, bet idėjinę pusę. Skautų obalsis, įstatų vykdymas, „geras darbelis“, skautas negeria ir nerūko ir kt. buvo šventenybė, kurią peržengti jiems buvo didelis nusikalti-mas.


įskaitant ir pirmąjį suvažiavimą Kaune 1922 m., kuriame buvo diskutuojami ir patvirtinti šios organizacijos pagrindai.

K A I P S K A U T Ų O R G A N I Z A C I J A L I E T U V O J E K Ū R Ė S I

1918 metais vyko Lietuvos valstybės atsikūrimas. Visame krašte dominavo gaivališkai pakilęs entuziazmas ir idealizmas. Jaunimas tuomi, tiesiog, degte degė. Kūrėsi įvairios organizacijos, o nuo seniau veikusios - plėtėsi ir stiprėjo. Mes, moksleiviai (o ir čia rašantis tada buvo tik žemesnių klasių gimnazistu-kas), stodavome į daugelį organizacijų, jei jos nebuvo viena kitai priešingos. Iš pasaulėžiūrinių arba ideologinių organizacijų tada plačiau veikė jau seniau įsikūrę ateitininkai ir aušrininkai. Abi buvo giliai patriotinės organizacijos, ypač pirmoji. Aušrininkų veidą kiek drumstė jų pasinešimas į internacionalizmą ir jų veikloj ryškus bruožas buvo Karolio Markso „Kapitalo“ nagrinėjimas. Tame laikotarpyje gimnazijose pradėjo kurtis ir skautai: negirdėta ir egzotiško vardo organizacija. (Jei tuo metu JAV nebūtų jau buvę „Vyčių“ vardo orga-nizacijos, lietuviai skautai šiandien vadintųsi vyčiais). Skautų obalsis rodė juos esant ideologine, krikščioniškai tautine organizacija, ir šiuo atžvilgiu – panašią ateitininkams. Bet jos veikimo būdas buvo visai naujas. Vietoj sėdėjimo salėje ir diskusijų, skautai buvo skatinami judėti ir veikti praktiškai. Skatinimas riteriškumo, praktiško įstatų vykdymo, vykimo į gamtą, patraukdavo į skau-tus ir kitose organizacijose dalyvaujančius. Ir pats pirmasai skautų būrelis susidarė iš jaun. ateitininkų, kurių susirinkime P. Jurgelevičius (dabar Jurgėla) 1918 m. spalio mėn. paskaitė pirmąją paskaitą apie skautus.

Pagrindinis liet. skautų organizacijos kūrimosi ir veiklos bruožas buvo tas, kad tai buvo išimtinai paties jaunimo, moksleivių sąjūdis. Pats P. Jurgelevičius tada buvo tik Vilniaus liet. gimnazijos 6-os klasės gimnazistas. Būdamas plačios iniciatyvos, didelio darbštumo ir entuziazmo, jis sumaniai sugebėjo pa-sauliniai besiplečiantį skautų sąjūdį įžiebti liet. jaunimui. Tada dar ir pasaulinė skautija, prasidėjusi apie 1907 metus, tebuvo tik apie 10 metų senumo. Lietu-

U Ž S I E N Y J E

156 157

pasaulėžiūros visuomenėje kilo susirūpinimas, kad skautų priešakyje esant priešingos ideologijos žmonėms, jie gali turėti įtakos ir į organizacijos kryptį. 1924 m. buvo suorganizuotas Paspirties draugijon naujų narių prirašymas ir, sudarius savo daugumą, buvo išrinkta nauja draugijos valdyba, šiuo kar-tu iš krikščioniškos pasaulėžiūros žmonių. Skautų šefu buvo pakviestas Resp. Prezidentas A. Stulginskis. Kaip pirmoji, taip ir ši draugijos valdyba pasiliko daugiau tik popieryje. Prez. A. Stulginskis labai mėgo jaunimą, bet tuometinė vyriausio sk. štabo vadovybė, pati merdėdama, į Šefą dėl pagalbos visai nesikreipdavo. Taip ir tęsėsi, kol pribrendo kitų globėjų susiinteresavi-mas. Kartą, čia rašančiam atsitiktinai nuvykus į Kauną, berods 1927 m., ir užėjus į šaulių namus, radau vykstantį Paspirties draugijos susirinkimą. Jame dominavo būrys aviacijos karininkų, o posėdžiui pirmininkavo aviacijos kapt.A. Mačiuika. Ilgai nesivaržydami, jie buv. valdybą atstatė ir išrinko savąją (reikia skaityti, kad ji buvo iš voldemarininkų). Įdomu, kad šefą jie paliko senąjį, t. y. A. Stulginskį, nors jis tada jau nebebuvo prezidentu, o tuometinis Resp. prezidentas A. Smetona, matomai, jiems buvo nepriimtinas. Tačiau ir šios naujos Paspirties draugijos valdybos veikla pasibaigė su jos išrinkimu.(P. Jurgėlos veikale šis epizodas, kaip ir daug kitų, visai nei nepaminėti).

Taigi, skautų rėmėjai ar globėjai keitėsi, bet organizacijai naudos iš to neb-uvo, išskiriant gal tik vieną ar kitą mostą. Tačiau buvo gera nors tai, kad skautų draugovėse, ypač provincijoje, jaunimas veikė savystoviai, mažai ką težinodami ir nei nesidomėdami, kas viršūnėse dedasi. Organizacija palaipsniui savaime stiprėjo. Jauni vadai gimnazistai išaugdavo į studentus ir atsikeldavo į Kauną universitetan studijuoti. Su tuo įsiliedavo nauja, šviežia dvasia į veiklą. Pvz., man esant Kauno turtininku 1929–1930 m., daugumą savo padėjėjų ir vienetų vadų buvau suverbavęs iš skautininkų studentų. Atsišviežino kiek ir vyriausias skautų štabas. Buvo paruoštas ir visuotino suvažiavimo priimtas naujas skautų organizacijos statutas, pagal kurį organizacija tvarkėsi. 1930 m. visuotinis vadų suvažiavimas išsirinko naują vadovybę. Pirmą karta, ir aname laikotarpyje tai buvo vienintėlis atvejis, kad vyriausiu skautininku tapo ne ka-rininkas, tik platų skautų veiklos stažą įsigijęs skautininkas.


V I S U O M E N Ė S P O V E I K I S S K A U T Ų O R G A N I Z A C I J A I

Skautai kūrėsi ir veikė vedini jaunatviško entuziazmo. Iš vyresniųjų, bendrai imant, parama buvo daugiau negu ribota. Tik vienas kitas ja tesusidomėdavo. Tatai žymioj daly galima paaiškinti tuo, kad tada išvis inteligentinių pajėgų visur trūko. Antra, skautai, pagal jų obalsį, yra idėjiniai patriotinė organizacija. Ji yra artimesnė krikščioniškos pasaulėžiūros visuomenei. Atrodo natūralu būtų, kad ši visuomenė ir turėjo skautus labiausiai paremti. Bet visuomenė jau turėjo savo globotinius – plačiai veikiančią ateitininkų organizaciją. O skautai buvo nauji, svetimo vardo. Neaišku, kas iš jų dar gali išeiti. Ir taip jie daugiausiai buvo palikti patys sau. Kai kuriais atžvilgiais ne visai taip buvo. Atsirasdavo visuomeninės grupės, norinčios šią organizaciją „globoti“. Ne tam, kad būtų buvęs didesnis noras skautus tiesiogiai paremti, ypač lėšomis, ko skautams labai trūko, bet buvo noras turėti į juos savo įtaką. Ir čia vystėsi, sakyčiau, gana įdomi ir savotiška „globojimo“ metamarfozė.

1919 m. įsisteigė „Lietuvos Skautų Paspirties Draugija“. Įdomu, kad šioje draugijoje svarbiausieji iniciatoriai buvo daugiausiai iš kairiosios visuomenės - socialdemokratų bei liaudininkų - liberaliniai socialistinių pažiūrų žmonės, pav., dr. J. Alekna, Step. Kairys, B. Grigaitytė-Novickienė, Myk. Šleževičius, C. Mošinskienė ir kt. Žinant, kad Lietuvos socialdemokratai buvo marksistinės krypties, buvo įdomu, kad tokių pažiūrų žmonės susiinteresavo organizacija, turinčia obalsį Dievui, Tėvynei ir Artimui. Gal tai buvo dėl to, kad skau-tai yra savotiškai tarptautinė organizacija, o gal, kad kai kuriuose kraštuose tada kūrėsi liberališkieji skautai. Kaip ten bebūtų, šios, t. y. Paspirties draugi-jos pirmininku buvo dr. J. Alekna. Jis skaitėsi ir skautų organizacijos šefu. Nežinia kodėl, jis skautų iškilmėse saliutuodavo iškeldamas tik vieną pirštą. Ta Paspirties draugija buvo daugiau tik popieryje. Tik šefas daugiau reiškėsi vyriausio skautų štabo sudaryme. Tolimesnė jos raida buvo šitokia.

Kadangi skautų organizacija ideologiniai labai artima ateitininkams, o tada jaunimas mėgo dėtis prie daugelio organizacijų, tai pasidarė, kad gal trečdalis ar net pusė skautų kartu priklausė ir ateitininkams. Krikščioniškos

U Ž S I E N Y J E

158 159

darbas, kuriame išsiryškina ir autoriaus asmenybė. Jis piešė paveikslą, rink-damas gražiausias spalvas. Tiesa, jis yra šios organizacijos steigėjas, davęs jai lietuvišką formą, tai sakytum, lyg ji būtų jo vaikas. Betgi tas vaikas patį tėvą „išvarė iš namų“. Tik kelerius pirmuosius metus jis šiuo kūriniu tesidžiaugė, nes organizacijoje susidarė sąlygos dėl kurių jis iš jos pasitraukė. Maždaug nuo 1925–1926 metų, iki išvykimo į JAV 1931 m., nors jis gyveno Kaune ir dirbo kariuomenės vyr. štabo švietimo ir spaudos skyriuje, jis liko šalia skautų organizacijos. Tai būtų lyg ir pavyzdys mūsų visuomeninkams sugebėti ne-malonumus pakelti ir vistiek dirbti pozityvų darbą, kaip ir šiuo atveju, net parašyti didelį veikalą.

Visa Jurgėlų šeima, 3 broliai, lietuviškai skautijai yra davę didelį įnašą. Kostas Jurgėla, filos. daktaras, istorikas, Amerikos Balso direktorius, daugelio veikalų autorius, prieš atvykdamas į JAV, dirbo liet. skautijai. Jis pirmas pradėjo leisti periodinį laikraštį „Skautas“ ir dirbo su Kauno skautais. Kitas brolis Julius, dabar JAV med. gydytojas, būdamas Lietuvoje įsteigė ir vadovavo pirmajai jūrų skautų draugovei ir bendrai dirbo su skautais.

Ž V I L G S N I S Į D A B A R T Į

Lietuviškoji skautija išeivijoje gyvuoja jau 35-tus metus. Jos padėtis ir uždaviniai žymioje dalyje čia yra visai kiti negu buvo neprikl. Lietuvoje. Dabar jos pagrindinis uždavinys yra išlaikyti jaunimą lietuvišku. Ano meto Lietuvoj toks klausimas visai neegzistavo. Tad ir motyvai, kurie tada sukeldavo nesu-tarimus, dabar nebeturi pagrindo. Praeities skautavimo pagrindiniu nuopelnu laikyčiau tai, kad, atsidūrus išeivijoje, skautų organizacija buvo pajėgi iškart imtis vykdyti labai svarbią lietuvybės misiją, ypač kai ir sąlygos bent anglosaksų kraštuose jai yra palankesnės, negu kitom lietuviškom organizacijom. Rei-kia tik pasidžiaugti, kad mūsų skautai išeivijoje gražiai veikia. Naujai išaugę vadai, kurie patys būdami idealistai, skiria daug energijos ir laiko darbui su jaunimu. Garbė ir padėka jiems. Atrodo, kad ir įvairios visuomeninės grupės nebesiveržia į šios organizacijos „globojimą“, kaip buvo Lietuvoje, bet visi mūsų lietuvius skautus vieningai remia. Tai gražu, taip ir turėtų būti.


Tačiau vėl atsirado nauji globėjai. Laisvai ir savarankiškai besitvarkančią organizaciją panorėjo perimti, mokyklose savo jaunimo organizacijos netu-rinti, tuo metu kraštą valdanti politinė grupė – tautininkai. Tam buvo išleistas valdžios specialus įstatymas. Nežiūrint, kad skautai turėjo savo organizacijos statutą, pagal kurį jie tvarkėsi, ir visuotino suvažiavimo išrinktą organizacijos vadovybę, visa tai buvo nušalinta ir valdžia skautams paskyrė naują vadovybę. Nesileidžiant į detales, pažymėtina tik nauja skautų padėtis. Mokyklose vi-sos kitos ideologinės organizacijos buvo uždarytos, bet palikti tik skautai. Į vadovaujančius postus neretais atvejais buvo skiriami valdininkai – karininkai ar mokytojai su skautų organizacija neturėję nieko bendro. Kiek visa tai galėjo padėti ugdyti jaunimo taurų savarankišką ir tvirtą charakterį, gali spręsti kiek-vienas sau, tačiau ir tokioj stiprioj globoj esant per 10 metų organizacija nei ekonomiškai nesustiprėjo, kad pav., būtų įsigijusi bent savo vyriausiai būstinei patalpas ar namus, ar įrengusi kur stovyklavietę ir pan.

Gal tai buvo dėl to, kad kiekvienas iš minėtų „globojimų“ nesitęsė ilgai, patys skautų organizacijos pagrindai, jos charakteris, nespėjo būti labiau iškreiptas. Bet visa tai paliko savo pėdsakus, kurie karts nuo karto pasireiškia net ir dabar.

„ L I E T U V I Š K O S I O S S K A U T I J O S “ Į S P Ū D Ž I A I

Metasi į akis dar vienas įdomus faktas. v. s. P. Jurgėlos veikalas sukaupia labai daug medžiagos. Jame yra pynė vaizdų ir aprašymų apie mūsų jaunimo entuziazmą ir idealizmą. Kurie tą patys pergyveno, jiems tas vaizdas yra itin gyvas. Jis gražus, nes mūsų jaunimas visur ir visada yra šaunus. Paliekant šalyje daugiau vyresniųjų sukuriamus „administracinius“ arba „aukštosios politikos“ įsiterpimus, paties jaunimo veikla visada yra miela ir patraukli. Tokie yra ir mūsų skautai. Autorius į savo veikalą įdėjo itin daug atsidavimo, darbo ir laiko, kruopščiai surinkdamas faktus ir vaizdus. Kai kas mano, kad veikale yra per daug smulkmenų. Bet autoriui, matomai, kiekviena detalė, kaipo istorinė, buvo brangi, bet daug ką, kaip jau aukščiau buvo minėta, jis praleido. Ne be to, gausybėje medžiagos nėra įmanoma išvengti ir netikslumų. Bet tai didelis

U Ž S I E N Y J E

160 161

30-ies metų veiklos minėjimas susidėjo iš dviejų dalių. Šeštadienį, spalio 17 d. parapijos salėje įvyko balius ir vakaronė. Judri skaučių veikėja Vanda Zelenienė, sutelkusi būrį sumanių šeimininkių, vyresniųjų skaučių, paruošė gausias vaišes. Sekė vakaronė, kurią vedė skautai Mantvydas Prišmantas ir Violeta Gedgaudienė. Pobūvio dalyviai (arti poros šimtų jaunimo rėmėjų) daugiau kaip dvi valandas skaidrių ir filmų dėka buvo vedžiojami po 30 metų Los Angeles skautų veiklos barus. Daugelis čia atpažino savo veidus (kokie jie buvo prieš 30 metų), kiti jau net turėjo sunkumų save bepažinti. Filmavimo specialistas Povilas Jasiukonis parodė sukurtą filmą iš Los Angeles skautų stovyklavimo akimirkų ir kitų su jų veikla susijusių įvykių. Šie skautai nusipelnė įvertinimo, kad tarp jų atsirado iniciatyvesnių ir ryžtingesnių žmonių, ku-rie maždaug šimto mylių atstumu nuo Los Angeles miesto, kalnuose (7000 pėdų aukštyje), įsigijo 12 akrų brandaus pušyno, ir ten įrengė stovyklavietę. Ši skautų stovyklavietė yra vienintelė JAV, kurių žemė, miškas, pastatai ir įvairūs įrengimai yra tik lietuvių skautų nuosavybė.

Sukaktuvinis minėjimas buvo tęsiamas sekmadienį pamaldose, kuriose da-lyvavo uniformuoti skautai su vėliavomis, vėliau surengę iškilmingą sueigą. Iškilmes sureikšmino iš Čikagos atvykę svečiai, atstovaujantys vyriausią lietuviškosios skautijos vadovybę: LSS Tarybos pirmininkas Sigitas Miknaitis ir ponia, Seserijos vyriausia skautininkė, Irena Kerelienė ir jos vyras. Brolijos vyriausias skautininkas Vytautas Vidugiris yra losandželiečiai.

Sveikinimo žodį tarė Lietuvos generalinis garbės konsulas Vytautas Čekanauskas, minėti svečiai. Gauta daug sveikinimų raštu. Buvo paskelbti aukštesnių laipsnių suteikimų skautams dokumentai, daugelis buvo apdovan-oti garbės ženkleliais ir kt. Taip pat skautų organizacijos aukščiausiu garbės ženklu – Geležinio Vilko ordinu – buvo apdovanotas Pranas Pakalniškis, daug nusipelnęs lietuviškajai skautijai. Iškilmingoji sueiga baigėsi užkurtu laužu ir pakartojimu filmo iš skautų veiklos.


S K A U T Ų 3 0 - M E T I N Ė S U K A K T I S„ D r a u g a s “

Gražų lietuviško jaunimo būrį Los Angeles suburia skautų or-ganizacija. Šio sąjūdžio pagrindinis tikslas yra mieste augančiam

jaunimui sukurti sveiką dvasinio ir fizinio brendimo aplinką.

Los Angeles prieš 30 metų įsikūrę skautai savo eilėse yra matę daug jau-nimo. Skautai yra laikoma mokyklinio amžiaus jaunuolių organizacija. Bet lie-tuviai yra kito būdo ir jų skautų organizacija yra įgijusi kitokias formas. Lietu-viai, kartą įstoję į organizaciją, dažniausiai joje ir pasilieka, neatsižvelgiant į amžių. Tuo būdu ir Los Angeles jaunuoliai turi visų rūšių skautų vienetus: yra vilkiukų ir paukštyčių, skautų ir skaučių draugovės; vyresniųjų skaučių „Gražinos“ būrelis, jūrų skautų laivas, akademikai, skautininkų „Ramovė“; iš viso arti 300 narių.

Vyresnio amžiaus nariai palaipsniui „išsispinduliuoja“. Tačiau miela pažy-mėti, kad vilkiukų ir paukštyčių „pulkai“ nuolat pasipildo, taip kad bendroje sudėtyje šie vienetai bene gausiausi. Čia, žinoma, nuopelnas daugiausiai jaunų tėvų, kurie savo jaunimą veža į sueigas net iš gana tolimų vietovių. Tai geras ženklas lietuviškajai visuomenei, jos patvarumui.

1976

U Ž S I E N Y J E

162 163

Sekanti diena buvo skirta skautų simpoziumams ir pratyboms. Dienotvarkėje: 1. Diskusijos vyr. skaučių ir skautų vyčių veiklos klausimu, 2. Skautiškojo veikimo metodas 17-18 metų grupėje, 3. Vadovų paruošimas, 4. Kaip skautai gali pasitarnauti dėl laisvės atgavimo Lietuvai, 5. Skilčių sistema. Po to svetys A. Saulaitis pasidalijo mintimis apie skautiško-lietuviško gyvenimo išlaikymą. Visuose šiuose pašnekėsiuose ir diskusijose pasigerėtinai gražiai reiškėsi jau-nimas.

Tos pačios dienos vakare buvo suruošta A. Saulaičiui pagerbti vakarienė. Šia proga tenka pažymėti, kad A. S. nuo 14-jų savo amžiaus metų iki dabar, beartėjančių 70 metų, visą laiką buvo ir yra aktyvus skautų organizacijoje. Čia jis ėjo visokias pareigas nuo eilinio skautuko iki dabartinio vyriausio posto, trečią kadenciją būdamas LSS Tarybos pirmininku. Ypač daug pasidarbavo redaguodamas skautišką spaudą. Kaip žinome, skautų organizacijai teko pergy-venti įvairius laikotarpius, kuriuose ir joje dirbantiems teko atitinkamai orien-tuotis, tačiau A. S. visada pasiliko ištikimas skautų principams. Pažymėtina ir visa Saulaičių šeima – visi skautų veikėjai. Iš jų trys – tėvas Antanas, žmona Ona Marija ir sūnus Antanas yra pasiekę vyresniojo skautininko laipsnius. Duktė – poetė, mokytoja, siekianti doktorato, irgi dedasi prie skautų veiklos. Antanas Saulaitis yra kunigas ir ypatingai daug veikia su lietuvišku jaunimu, yra Pasaulio Jaunimo sąjungos pirmininkas. Dabar Pietų Amerikoje. Taigi pasigerėjimą sukelianti šeima. A. Saulaičio pagerbimo vakarą, nušviesdamas jo veiklą, vedė v. s. M. Naujokaitis. V. s. V. Barmienė, kartu su A. S. mokėsi Šiaulių gimnazijoje ir skautavo, papasakojo nuotaikingesnių prisiminimų. Tardamas padėkos žodį A. Saulaitis pasidžiaugė gražia ir darnia losangeliečių veikla.

Sekmadienį buvo bendroji rajono sueiga. Joje A. Saulaitis pasakė kalbą. Nemažai rėmėjų bei skautų veikėjų apdovanoti žyminiais. Apskritai Los An-geles skautai, turėdami atsidavusius ir veiklius vadovus, tiek vadovaujančius rajonui, tiek tuntams, draugovėms, valtims, vilkiukų ir paukštyčių būreliams, kurių visų susidaro apie 300, pasigerėtinai gražiai veikia.

Svetys Antanas Saulaitis, pravedęs eilę vertingų pašnekesių bei paskatinimų aukščiau minėtose sueigose, dar savaitę pabuvo Los Angeles lankydamas žymesnes vietoves mieste ir apylinkėj.


S K A U T I Š K Ų S T U D I J Ų D I E N O S„ D r a u g a s “ N r . 6 4

Vasario 28 ir baigiant kovo 2 dienomis Los Angeles skautininkų Ramovė suruošė skautų veiklos savaitgalį, kurį tinka vadinti studijų

dienomis. Ta proga į L. A. atsilankė LSS Tarybos pirmininkas v. s. Antanas Saulaitis. Plati savaitgalio programa vyko Tautinių namų patalpoje. Pirmos dienos vakare buvo skautininkų Ramovės sueiga skirta susipažinti su svečiu A. Saulaičiu. Dalyvavo apie 40 skautininkų. Gražioj darnioj aplinkoj pašnekėsiai užsitęsė iki gilaus vakaro. Svetys padarė mūsų skautijos bendros veiklos apžvalgą. Buvo iškelta ir eilė aktualesnių klausimų. Tame tarpe nedarna, at-siradusi iškilus ASS vadovybės klausimui. Tiesa, Los Angeles gana gausus akademikų skautų būrys vadovaujant s. Valentinui Varnui veikia pavyzdingai sutartinai. Jie daug padeda visoje šio rajono skautų veikloje, daugelis jų netgi vadovauja skautų vienetams. Tačiau, vis tiek kad ir kitose vietovėse keliami erzeliai visus nemaloniai nuteikia. Tai kova dėl valdžios ir tuo toli gražu nie-kas nesižavi. Toliau buvo plačiai aptartas skautų stovyklaviečių klausimas. Los Angeles jis pakankamai gerai išspręstas: čia skautai kalnuose turi savo ne-blogai įrengtą vietovę. Tarybos pirmininkas buvo skatinamas įsigyti Amerikos lietuvių skautams visiškai nuosavą, gerai įrengtą stovyklavietę, panašiai kokia yra Dainava, tvarkoma ateitininkų organizacijos.

1976

U Ž S I E N Y J E

164 165

atsiradimo pradžios, yra religijos nusakomas idealas, atsiremiantis į amžinybės būtį. Skautai jį turi įsirašę savo šūkio pirmuoju punktu – tarnauti Dievui. An-trasis, sakytum, žemiškasis idealas, kuris kiekvienam žmogui yra aukščiausia vertybė, tai – jo Tėvynė. Apie tai čia ir pakalbėsime.

T Ė V Y N Ė S P L A T E S N Ė S A M P R A T A

Tėvynė turi gilią ir plačią prasmę. Ji apima visa tai, kas susiję su žmogaus kilme. Ne tiek su pačia gimimo vieta, kuri įvairiais atvejais gali būti atsitiktinė, įskaitant ir oro erdves, bet su pačiomis šaknimis, iš kurių nauja asmenybė gauna pradžią ir toliau vystosi. Dėl to ir pats žodis tėvynė kildinama iš žodžio tėvai. Kai kuriose kalbose ji itin ryškiai pabrėžiama. Pvz., vokiečiai tėvynę vadina „Vaterland“, tai reiškia - tėvų žemė, arba tėvų kraštas. Panašiai ir slavų ka-lbose: rusiškai „otečestvo“, lenkiškai „ojczyzna“ irgi reiškia tėvynę, arba tėvų šalį. Dėl to kiekvienam, kad ir Amerikoj gyvenančiam, ar čia gimusiam, tėvynė yra jo tėvų kraštas. Nepasikeičia padėtis, jei ir jo tėvai būt gimę Amerikoj ar kitur, nes juk jų tėvynė taip pat yra tik jų tėvų kraštas. Dėl to netikslu yra čia gyvenančiam lietuviui Ameriką vadinti kad ir antrąja tėvyne. Kaip negali būti tikrų antrųjų tėvų, taip negali būti ir tikrosios antros tėvynės. Čia yra tik jo gyvenamasis kraštas, šiandien šis, ryt gali būt kitas. Jei mūsų kilmė – mūsų tėvai yra lietuviai, kiekvienu atveju ir mes esame lietuviai. Noras ar palinki-mas laikyti save kuo kitu, t. y. atsižadėti būti lietuviu, reiškia savęs ir savo tėvų paniekinimą. Tai savo asmens nuvertinimas, laikant, kad kitų kilmė yra geresnė ar kuo aukštesnė už tavąją, o tu pats save laikai menkysta. Žinoma, jei pats save tokiu laikai, tai tokiu ir būsi; kartu paniekini savo tėvus ir jų kraštą.

M A F E K I N G O P A V Y Z D Y S

Skautiškasis jaunimas yra mūsų tautos žiedas. Žinoma, tai nereiškia, kad kita dalis ar kitoms organizacijoms priklausantis mūsų jaunimas jau tuo pačiu yra blogesnis. Ne, nes gali būti daug priešingų pavyzdžių. Tačiau skautų or-ganizacija išsiskiria tuo, kad jau vien atėjimu į ją jaunuolis(-ė) pasiryžta ir


K O L I E T U VA L A U K I A I Š J A U N I M O„ M ū s ų V y t i s “

J A U N Y S T Ė S P O L Ė K I A I

Žiedai, jaunystė, idealai – tai vis sąvokos, išsiskiriančios iš pilkosios kasdienybės. Jos savo prasme turi artimą panašumą ar net bendrumą.

Jaunas dienas dera lyginti su pavasario žydėjimu. Žiedas yra grožio, skaistybės simbolis. Iš žiedo subręsta vaisius. Jauną veidą tinka lyginti su žiedu. Tai išviršinis vaizdas. Betgi ir vidinis, šiuo atveju, derinasi su išviršiniu. Svajonės, ilgesys, siekimai ko kilnaus, gražaus, siekimai idealų natūraliai plaukia iš jaunų veidų. Jaunimas visada pasižymi idealizmu, linkęs žygdarbiams, jį žavi riteriškumas. Tokį jaunuolio(-ės) nusiteikimą labai svarbu palaikyti, jį stip-rinti, ugdyti. Kai jaunuolio(-ės) palinkimas į gėrį ima blėsti ir noras siekti aukštesnio idealo pranyksta, jame atsiranda tuštuma, kurią užvaldo menkystė, įvairūs iškrypimai. Šiandien turime ryškius to pavyzdžius, kurių vardai – hi-piai, narkotikai ir pan.

Skautų organizacija yra jaunimo sambūris. Sakytume, kad tai žiedų rinktinė arba puokštė. Išorinį jaunystės grožį paremia vidinis kilnumas, nes visas skautiškas sąjūdis yra palenktas siekti kas gražu, kilnu, siekti idealų. Aukščiausias idealas, kurio žmonija siekia nuo pat mums nesuvokiamos jos

1976

U Ž S I E N Y J E

166 167

Visa tauta yra iššaukta į didžiulę kovą, ir tai ne tik dėl atgavimo laisvės, bet apskritai dėl savo išlikimo. Jaunimas Lietuvoje, nors būdamas priespaudoje, bet turėdamas tėvų žemę po kojomis, vykdo herojiškus žygius. Juk tokie pa-siaukojimo pavyzdžiai, kaip savęs apsipylimas liepsnomis, reikalaujant Lietu-vai laisvės (Kalantos atvejis), drebina pasaulį, atnaujina legendinius istorijos momentus.

Nemaža lietuviškojo jaunimo yra pasklidę po visą pasaulį išeivijoj. Jie, tiesa, čia neturi tėvų žemės po savo kojom, bet turi kitą didžiulį žmonijos privalumą – laisvę. Tik toji laisvė neturi būti pretekstu užmiršti, kas esame. Būrimasis į lietuviškosios skautijos eiles yra itin svarbus, nes čia sudaroma tinkama aplin-ka ugdyti ir išlaikyti jaunatvišką natūralų idealizmą. To laukia Lietuva. Kai ten Tėvynėje gyvenantis jaunimas matys, kad jų užjūrio broliai brandina sveikas Tėvynei skiriamas jėgas, tai jau vien toks žinojimas ir juos stiprins. Šiandien lietuviškajam jaunimui gal labiausiai kaip bet kada tinka jų šūkis – BUDĖK!, arba kaip anglų skautai sako, „Be prepared“ – būk pasiruošęs.


net iškilmingai pasižada siekti idealų. O organizacijos uždavinys yra sudaryti tinkamas sąlygas bei tinkamą atmosferą jaunuolio(-ės) dvasiniam kilnumui brandinti.

Jau pats pasaulinės skautijos atsiradimas yra susijęs su idėja tarnauti tėvynei. Galima laikyti, kad pirmieji šios pasaulinės organizacijos nariai buvo Mafekin-go jaunuoliai. Mafekingo sritis Pietų Afrikoj tuo metu buvo beveik tuštuma arba niekieno žemė. Tad joje ėmėsi kurtis anglai. Bet jiems ten teko kovoti su kitais ten taip pat norinčiais įsikurti. Tai buvo olandų žemdirbių būrų grupė. Čia kovoję britų jaunuoliai parodė pavyzdį, kaip dera jaunimui paremti tėvų pastangas, įsijungiant į tėvų vedamą kovą. Šis jaunimo parodytas pavyzdys davė pagrindą susiformuoti ir po visą pasaulį išplisti sąjūdžiui, kurio tikslas buvo padėti jaunuoliams palaikyti idealizmą, stiprinti jų palinkimą siekti kas kilnu, tarnauti aukštesniam idealui, tarnauti Tėvynei.

Ir Lietuvoje skautų organizacija atsirado 1918 metais, tai yra tuo laiko-tarpiu, kai tėvų kraštas, išbuvęs virš 120 metų paglemžtas rusų, ėmėsi kovos išsilaisvinti, tapti nepriklausomu. Visas lietuviškasis jaunimas degė troškimu kuo tik galėdamas šioms tėvų pastangoms padėti. Tad ir skautų skelbiamas šūkis – tarnauti Tėvynei, lengvai rado atgarsį jaunimo širdyse. Nors jau veikė daug kitų gausių organizacijų Lietuvoje, skautų organizacija rado sau vietą ir plėtėsi. Vyresnieji netrukus įsijungė paremti tėvų vedamas kovas, papildydami kovotojų gretas, kai kurie net ir gyvybę paaukojo; kiti, ypač jaunesnieji, ryžosi lavintis, stiprinti jėgas, siekdami tapti naudingesniais savajam kraštui.

Š I A N D I E N I N Ė L I E T U V O S P A D Ė T I S

Tėvų kraštas yra patekęs į sunkiausią padėtį. Lietuva yra užimta svetimos jėgos, siekiančios lietuvių tautą sunaikinti. Jos vardas iš pasaulio žemėlapio išbraukiamas. Dedamos pastangos Lietuvą sulieti su vadinama „plačiąja tėvyne“ – Rusija. Šios „tėvynės“ kai kurios sritys, pvz., Sibiro plotai, tam tikra prasme jau yra tapę daugelio Lietuvos sūnų ir dukterų „kraštu“, tik labai žiauria prasme – tai jų kančių ir jų mirties kraštu, arba jų kapais.

U Ž S I E N Y J E

168 169

mylime jaunimą. Štai jums 4000 dol. čekis ir dirbkite toliau mūsų Tėvynės labui“. Taip Los Angeles skautai išsivadavę iš skolų, ėmėsi kurti planus toli-mesniems stovyklos pagerinimams. Stovyklavietė yra visiškoj Los Angeles lietuvių skautų nuosavybėj.

Konsulas dr. J. Bielskis su ponia gyvena Los Angeles ir atstovauja ne-priklausomai Lietuvai, kaipo jos generalinis konsulas... Jis gimęs 1891 m. Tytuvėnuose, Raseinių aps. ir čia baigęs pradžios mokslus. 1918 m. atkeliavo į JAV. Čia baigė aukštuosius mokslus. Mokėsi Hartfordo kolegijoje natūropatijos (gydymo sistema panaudojant natūralias priemones), New Yorko universitete klausė bendrosios ir tarptautinės teisės paskaitų, studijavo ekonomiką ir fi-nansus, Georgetowno universitete – tarptautinius santykius. 1932 m. Kali-fornijos universitete gavo teisių mokslų diplomą.

Visuomeninę veiklą pradėjo gana anksti. Jau 1916 m. Amerikos Lietuvių Tautos Tarybos buvo pasiųstas į Lietuvą ištirt nuo karo nukentėjusių šelpimo galimybes, Washingtone 1917 m. įsteigė ir du metus vadovavo lietuvių infor-macijos biurui, kartu buvo Amerikos Lietuvių Tautos Tarybos pirmininku... 1923 m. suorganizavo pirmąjį Lietuvos konsulatą JAV ir dvejis metus buvo jo konsulu.

1939 m. buvo paskirtas Lietuvos garbės konsulu, o 1956 m. pakeltas į Lie-tuvos generalinio konsulo rangą...

Grupė Los Angeles skautininkų rugpjūčio 26 d. aplankė J. ir O. Bielskius padėkoti už jų didelę dovaną Los Angeles skautams.


D I D E L Ė J U L I A U S I R O N O S B I E L S K I Ų D O VA N A S K A U T A M S„ D r a u g a s “ N r . 2 1 5

Los Angeles skautai San Bernaro kalnuose, maždaug pėdų aukštumo-je, prieš 10 metų įsigijo 12 akrų miško plotą. Gražus, suaugęs pušynas,

100 mylių nuo Los Angeles. Ten kuriama stovyklavietė. Kasmet vis šį bei tą pridedant, jau labai daug padaryta. Pastatyta didokas pastatas, kuriame įsikūrė valgykla su visa įranga ir patalpos susirinkimams, jei kartais būtų blogi orai, kurių čia beveik nepasitaiko... Kiekvieną vasarą čia stovyklauja Los Angeles jaunimas, skautai. Reikia tikėtis, kad ilgainiui įsidrąsins ir į kalnus kopti.

Stovyklavietės plėtimą ir gerinimą ligi šiol vis kliudė esamos ir labai lėtai mažėjančios skolos.

Patyrę šiuos trūkumus Los Angeles reziduojantis Lietuvos generalinis konsulas dr. Julius Bielskis ir jo žmona Ona vieną sykį Los Angeles skautų vadovų ir klausia: „Tai kiek gi jums trūksta toms skoloms apmokėti?“ Šie labai paklusniai papasakojo apie padėtį ir sako, kad mums trūksta 4000 dol. Dr. Bielskis šyptelėjo ir, pasitaręs su žmona, sako: „Žinome, kad mūsų skautai atlieka labai svarbų lietuvybės stiprinimo darbą, mes abu su žmona abu labai

1976

U Ž S I E N Y J E

170 171

lenkų, vėliau ukrainiečių skautų draugovėse, jis susipažino su šia organi-zacija ir, grįžęs į Lietuvą, ėmė ją čia organizuoti. Ideologiniai pagrindai ir organizacinės formos, tiesa, buvo nustatytos Baden-Powell’o, bet kiekvienoje tautoje buvo taikomasi prie savo tautos charakterio, tautinių aspiracijų. Dėl to kai kuriuose kraštuose net ir ideologiniai pagrindai buvo visai iškreipti.

Kad lietuvškajai skautijai buvo suteiktas įvaizdis ir duota ideologinė kryp-tis, kokią ji ir dabar vykdo, tai – Petro Jurgėlos nuopelnas. Jis ne tik suorgani-zavo pirmąją lietuvių skautų draugovę 1918 m. Vilniuje (kurios dalyvių buvo ir čia rašantysis), bet sukūrė visą lietuvišką organizacijos struktūrą – nuostatų formulavimą, lietuviškus terminus, ženklus, uniformas ir kt., parašė ir išleido skautams skirtus kelis veikalus. Lietuvių skautų organizacija yra tokia pati, kaip Baden-Powell’o įkurtoji.

Nepriklausomoje Lietuvoje skautų organizacijos plitimas turėjo kai kurių sunkumų. Viena, pats pavadinimas „skautas“ lietuviams gana svetimas, ir beveik nėra atitikmens išversti jį lietuviškai. Tad pavadinimas prigijo tik pa-gal „įsisenėjimą“. Antra, jau tada Lietuvoje veikė seniau įsikūrusios, panašią ideologiją išpažįstančios organizacijos, tad šiuo atžvilgiu skautai nebuvo jokia naujiena. Pagaliau anuomet jaunimas daugiausia buvo augęs kaime, išėjęs 3–5 metų piemenavimo ir naktigonių „stažą“, taigi organiškai suaugęs su gamta, tad ir skautų iškylos bei stovyklavimas miške tik nedaugeliui miesčioniukų tegalėjo imponuoti.

Nežiūrint to, moksleiviai mėgsta organizacijas, tad ir skautų draugovės pal-aipsniui plėtėsi. Patriotizmą skatinanti skautų organizacija nepriklausomybės kovų laikotarpiu, kai dauguma vyresnių klasių moksleivių savanoriškai stojo į Lietuvos kariuomenę, tarp jų buvo nemažai skautų, taip pat ir lietuviškosios skautų organizacijos kūrėjas Petras Jurgėla, pirmasis vyriausiasis skautininkas Vsevolodas Šenbergas ir kiti.

Tačiau ypač šios organizacijos vaidmuo iškilo išeivijoje. Atsidūrus svetimu-ose kraštuose, čia suburdama jaunimą ir stiprindama lietuvišką tautinę dvasią, ji labai atitiko išeivijos siekius, o turėdama tarptautinio charakterio bruožų, pvz.


P E T R A S J U R G Ė L A – L I E T U V I Š K O S S K A U T I J O S K Ū R Ė J A SJ O 8 0 M E T Ų S U K A K T I E S P R O G A„ D r a u g a s “

Šio šimtmečio pradžioje (1909 m.) anglų generolo Baden-Powell’o sukurta jaunimo auklėjimo sistema – skautybė – labai atitiko jaunimo

polinkius, ir ji greit paplito po visą pasaulį. Ji pasižymi tarptautiniu charakteriu, bet kartu kiekvienoje tautoje ji yra vien tik tautinė organizacija. Ideologiškai ji remiasi religiniais ir tautiniais principais bei skatinimu padėti artimui. Lietuvių skautų šūkis – Dievui, Tėvynei ir artimui! Šios sistemos patrauklumą ypač lemia skatinimas jaunimo bendrauti su gamta, nes čia yra geriausios sąlygos sveikai, natūraliai bręsti dvasiškai ir fiziškai bei užsigrūdinti. Dėl to skautų veiklos charakteringas bruožas yra iškylos į gamtą, stovyklavimas miškuose. Jų vienetų (skilčių) „patronai“ paprastai įvardijami ne kokių nors didvyrių ar žymūnų, bet briedžio, lapės, gegutės, lelijos ir panašiais vardais.

Į Lietuvą skautybės sistema atėjo pačioje nepriklausomybės kūrimosi pradžioj. Lietuviškosios skautijos kūrėju ir formuotoju buvo gabus entuzias-tas jaunuolis Petras Jurgėla (Jurgelevičius). Jo gabumai išryškėjo jau tuo, kad 17-metis Vilniaus gimnazijos moksleivis atliko subrendusio veikėjo darbą. I Pasaulinio karo laikotarpį jis buvo praleidęs Rusijoj. Ten, dalyvaudamas

1981

U Ž S I E N Y J E

172 173

E L E N A K A R O S A I T Ė - G I M B U T I E N Ė PA L Y D Ė T A Į A M Ž I N Y B Ę„ D r a u g a s “ N r . 2 5

Elena Gimbutienė yra gimusi 1894 m. Šlavėnų dvare, netoli Anykščių.Jos tėvas Klemensas Karosas buvo baigęs Petrapilio institute inžineriją,

o Maskvos universitete – matematikos mokslus. Ji pati gimnaziją baigė Kau-kaze, 1917 m. studijavo agronomiją. Mokslą nutraukė kilusi revoliucija. Karui pasibaigus 1919 m. grįžo į Lietuvą. 1924 m. įsikūrus Dotnuvoje Žemės ūkio akademijai dirbo joje bibliotekininke ir kartu studijavo, pirmoji gaudama šios mokyklos diplomą. Po to gilino augalų genetikos studijas Švedijoje ir sodininkystės Prancūzijoj. Nuo 1926 iki 1940 metų dėstė Fredos aukštesnioje sodininkystės ir daržininkystės mokykloje. 1940–1944 m. tokioj pat mokykloj Vilniuje dėstė augalų genetiką ir sėklininkystę. Parašė du vadovėlius, straipsnių periodiniuose leidiniuose, enciklopedijoj.

Aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje – Lietuvių moterų taryboje, Mergaičių bičiulių draugijoje. Buvo deleguojama į tarptautinius kongresus (1930 m. Vienoje, 1931 JAV). 1934 m. įstojo į Lietuvos Skaučių sąjungą. Organizavo skautes Fredoje; JAV buvo Bostono skaučių tuntininkė. Rašė į

1982


skautišką uniformą, lengviau galėjo įsitvirtinti ir stipria nacionaline sąvimone pasižyminčiuose kraštuose. Tad čia ji itin gražiai veikia. Dėl to dar labiau iškyla lietuviškosios skautų organizacijos įkūrėjo Petro Jurgėlos nuopelnai.

Šiemet jam švenčiant gražią sukaktį, paminėtini bent kai kurie ir kiti jo darbai.

Gimė jis 1901 m. rugsėjo 30 d. Jersey City, N. J. Prieš I Pasaulinį karą tėvai jį parsivežė į Lietuvą. Karui prasidėjus, jis pateko į Rusija. Ten įstojo į lenkų, vėliau ukrainiečių skautų draugoves ir tokiu būdu susipažino su šia organiza-cija. Grįžęs į Lietuvą, ėmėsi iniciatyvos ją čia įsteigti. 1919 metais savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenę ir baigė karo mokyklą. Kariuomenėje ilgesnį laiką dirbo švietimo skyriuje, redagavo įvairius leidinius ir pats daug rašė. 1931 metais grįžo į JAV ir čia plačiai įsijungė į lietuvišką veiklą. Buvo vienas iš Dariaus ir Girėno skridimo į Lietuva organizatorių ir vėliau parašė veikalą „Sparnuoti lietuviai – Darius ir Girėnas“. Dirbo Amerikos lietuvių centro valdyboje, Tautinėje taryboje, Tautos fonde, Amerikos lietuvių legiono vadu. Ypač buvo įsitraukęs į spaudos darbą, dirbo „Draugo“, „Vienybės“ redakci-jose. Išvertė didesnių veikalų, tokius kaip H. Mnišek romaną „Raupsuotoji“, su broliu Kostu išvertė W. T. Scanlon’o apysaką „Dieve, pasigailėk mūsų“ ir kt. Vėliausias čia Amerikoj išleistas monumentalus P. Jurgėlos veikalas – 800 su viršum puslapių „Lietuviškoji skautija“.

Ši apybraiža parodo, kad Petras Jurgėla, dabar švęsdamas solidžią sukaktį, gali pasidžiaugti, kad jo nueitas kelias yra nusėtas itin vertingais darbais. O lietuviškajai skautijai jis yra ne tik jos pirmūnas, bet ir asmuo, sukūręs jos įvaizdį bei pastūmėjęs ją pozityvia, prasminga kryptimi, kurios ši organizacija iki šiol laikosi.

U Ž S I E N Y J E

174 175

S K A U T A I I R L I E T U V I Š K O J I S PA U D A„ D r a u g a s “ N r . 3 4

Kai pereitame šimtmetyje ir šio šimtmečio pradžioje Lietuva buvo carinės Rusijos valdžioje, tai rusai siekdami lietuvių tautą išnaikinti,

uždraudė jai turėti savąjį lietuvišką raštą. Tas rusų pastangas prasmingai apibūdino vysk. A. Baranauskas: „Anei druko, anei rašto mums turėt neduo-da. Tegul, sako, bus Lietuva ir tamsi ir juoda“. Vadinasi, kai žmonės neturės spaudos, jų gyvenimas bus tamsus ir tauta sunyks.

Stebint šių laikų žmonijos dinamiškos spartos ir plėtros gyvenimą, ryškiai matome, kad viso to pagrindiniu varikliu yra išplėsta ir ištobulinta komu-nikacija, arba žinių bei idėjų skleidimas. Tatai vyksta gyvu žodžiu ir spaus-dintu raštu. Nors šiandien ir gyvu žodžiu per susirinkimus ir suvažiavimus, o ypač per radiją ir televiziją daug pasiekiama, bet spaudos poveikis yra efekty-vesnis. Žodis yra vienkartinis, ribojasi tuo momentu, kai skaitydamas spaudą gali į ją labiau įsigilinti, pakartotinai paskaityti, o kas dar svarbiau, ji pasilieka ilgiems laikams.

1982


skautų spaudą. Buvo pakelta į vyriausios skiautininkės laipsnį ir apdovanota Geležinio Vilko ordinu. Lietuvoje buvo apdovanota Gedimino ir Vytauto or-dinais.

Jos sūnus dr. Jurgis Gimbutas Amerikoje vadovauja Lituanistikos institutui, marti profesorė Marija Gimbutienė žymi archeologė, naujos mokslo šakos ar-cheomitologijos kūrėja.

(Straipsnis sutrumpintas)

U Ž S I E N Y J E

176 177

Trečias – tai spaudos platinimo uždavinys. Pirmiausia, patys skautai pri-valomai savo spaudą turi prenumeruoti. Nepasiturintiems turėtų draugovė ar tuntas padėti. Skautiškai spaudai paremti reikėtų padaryti piniginę rinkliavą, pasiūlyti kolonijos lietuviams vieną kita skautišką leidinį užsisakyti.

Gerai, kad skautiškos spaudos leidinių prenumeratos kaina yra, palygin-ti, žema: tuomi skautai neatgrasinami nuo prenumeravimo, trūkumui lėšų padengti reikėtų ieškoti kitų šaltinių. Šalia to, kad skautai patys pratintųsi be spaudos neapseiti, kitas svarbus reikalas – bendrosios lietuviškos spaudos platinimas ir rėmimas. Lietuviška spauda vos išsilaiko ir prenumeratos vis mažėja. Daug kas nori teisintis, kad neturi laiko skaityti. Vis dėlto ir tokiu atveju turi prenumeruoti, pagal savo pasirinkimą, nes tuomi palaikomas mūsų tautinis gyvastingumas. Būtų tikras nuosmukis, jei kas iš vyresniųjų skautų išsisukinėtų nuo lietuviškos spaudos palaikymo. Dabar kaip tik yra spaudos platinimo laikotarpis. Labai vertinga dirva skautų veiklai pasireikšti.


Atskirų žmonių ir tautų gyvenime spauda yra jų kultūrinio gyvenimo rodik-lis. Lietuvoje buvo prigijęs posakis: „Laukinis žmogus laikraščių neskaito“. Tikrai, spaudoj ir televizijoj matome vaizdus, kaip žemos civilizacijos žmonių gyvenimas yra tamsus ir skurdus. Reikia sveikinti lietuviškosios skautijos įžvalgumą, kai ji 1981 metus skautams paskelbė spaudos metais. Ką gi tai reiškia? Ogi tai, kad mūsų jaunimas, kuris ruošiasi į savarankišką gyvenimą, jau nuo jaunų dienų imtųsi susipažinti ir priprastų naudotis spauda, be kurios jo ateities gyvenimas šiais laikais tikrai negali būti šviesus. Ką šiuo atžvilgiu skautai turi daryti?

Yra trys būdai, kurie tiesiogiai yra su tuo susiję: tai – spaudos skaitymas, rašymas spaudai ir spaudos platinimas. Pirmuoju atveju, ne kiekvienas iš prigimties taip ir limpa prie knygos ar žurnalo. Šeima, mokykla ir organiza-cija turi jaunuolį paskatinti, sukelti susidomėjimą skaitymu. Kai jis tai pradės, pamatys, į kokį nuostabų pasaulį jis įžengia, kiek daug sužino, ir kiek daug išmintingesniu tampa. Bet iki to dažniausiai jaunuolį tenka užvesti ant kelio. Skautiška spauda čia gali suvaidinti svarbų vaidmenį, pateikdama atitinkamą prie skaitymo patraukiančią medžiagą. Nors mūsų sąlygomis tai yra labai sun-ki ir sudėtinga problema, bet reikia bandyti.

Antras būdas – tai rašymas spaudai. Galima džiaugtis, kad visas mūsų jau-nimas lanko mokyklą, išmoksta skaityti ir rašyti. Ir čia belieka tik pasukti gairę – pasipratinti savo žiniomis bei patyrimais pasidalyti raštu su kitais. Kiekvie-nas mokame parašyti laišką. Parašymas žinutės ar straipsnio į spaudą skiria-si tik tuo, kad reikia nepatingėti sakinius paderinti, kartais reikia net keletą kartų perrašyti, kol matysi, kad tinka spausdinti. O kad žinių bei minčių dau-giau turėtum, reikia pasiskaityti knygų ar laikraščių. Tik reikia turėti drąsos ir priprasti. Ir skautiška spauda labai stokoja rašančių, tad leidiniai kartais išeina labai anemiški. Reikia skatinti, kad kiekvienas jaunuolis bandytų rašyti. Pvz., daroma sueiga ar iškyla; jos pabaigoje ir duoti „uždavinį“ kiekvienam tą sueigą aprašyti, o kitoj sueigoj tuos rašinius panagrinėti. Geresnį rašinėlį pasiųsti „Skautų aidui“, skautų skyriams lietuviškuose laikraščiuose ar net savąjį leidinėlį išleisti. Tai būtų natūralūs žurnalistų kursai.

U Ž S I E N Y J E

178 179

Šiems visiems uždaviniams vykdyti Los Angeles veikia vyresniųjų skaučių būrelis, pasirinkęs kunigaikštienės Gražinos vardą. Būrelis veikia nuo 1964 metų. Narių skaičius svyruoja apie 30. Jos yra išėjusios visą skautavimo programą, daugelis įsigijusios įvairius organizacinius vyresniškumo laipsnius ir yra įvairių profesijų bei šeimyninės padėties... Jų būrelis priklauso Los An-geles skaučių Palangos tuntui, tad turi ryšį su jaunosiomis skautėmis.

Joms padeda net pasiimdamos vadovauti jų draugovėms bei augindamos savo paukštytes bei vilkiukus – organizacijos prieauglį. Savo būrelio sueigose aptaria ypač aktualesnius jaunimo reikalus, jų auklėjimą, lietuvybės išlaikymą ir pan. Pradeda suruošti tradicines Kaziuko muges ir kasmet įrengia savo darbų meniškus stendus. Pernai jos suruošė dvi meno parodas, suorganizavo dienraščio „Draugas“ literatūrinės premijos įteikimo iškilmes Los Angeles.

Šiemet, pakvietusios žymią mokslininkę prof. Liudą Laurinavičienę-Alssen, suruošė paskaitą apie Lietuvos senovę ir rodė filmą iš M. K. Čiurlionio kūrybos. Būrelis organizuoja lėšų surinkimą skautų ir bendrai lietuviškai veiklai. Pernai Los Angeles skautų stovyklavietei remti įteikė 1000 dol.; remia „Skautų aido“ leidimą, skautų fondą, socialinį skyrių. ...Šimtinę pasiuntė „Skaute, budėk“ leidiniui. Kasmet paremiamos skautės, vykstančios į sąskrydžius, stovyklas. O pernai dvi skautės buvo pasiustos į lituanistinius kursus Michigane, šiemet taip pat numatoma pasiųsti. Palygint ne taip gausiam būreliui sutelkti didesnes sumas ir paremti įvairius svarbesnius reikalus yra gražus ryžtas. Būreliui šioje kadencijoje vadovauja skautininkė Marija Butkienė.

Žvelgiant iš bendrojo taško, tokių būrelių vaidmuo labai reikšmingas. Tai gyvas židinys mūsų lietuviškoje bendruomenėje, ją stiprinantis ir keliantis jos dvasią.

Tai paskutinis J. Kuprionio parašytas straipsnis. Po savaitės jis mirė.


V Y R E S N Ė S S K A U T Ė S G R A Ž I N I E T Ė S L O S A N G E L E S„ D r a u g a s “ N r . 1 4 0

Į skautes esame linkę žiūrėti, kaip į vaikų bei mokyklinio amžiaus jau-nimo organizaciją. Daugelyje kraštų, ypač JAV ir Anglijoj, taip ir yra.

Kitokia šios organizacijos forma susidarė lietuviškoje skautijoje. Čia į organizaciją įstoję, berniukas ar mergaitė pasilieka dažniausiai ir suaugę. Tik jų veikla kitokia. Jaunas skautas turi išeiti trijų patyrimo laipsnių programą. Čia įeina ideologiniai dalykai – religiniai bei tautiniai, vėliau – visa eilė praktiškų žinių, lavinantis orientuotis gamtos pažinimu, teikti pagalbą, reikalaujama išmokti plaukti, globoti gyvulius bei paukščius, stovyklauti miške ir kt. Išėję šį kursą ir jau kiek subrendę amžiumi, pereina į vyresniųjų skautų eiles. Čia jie jungiasi į vyr. skautų(-čių) būrelius, vyčių-skautų, akademikų, skautininkų vienetus. Jie ir toliau pasilieka skautais ir jiems privalu laikytis organizaci-jos ideologinių principų ir atitinkamo užsilaikymo. Pvz., kai buvom Lietuvoj, buvo griežtai reikalaujama, kad skautas nevartotų svaigalų, nerūkytų ir pan. Išeivijos sąlygose, žinoma, tai jau sunkiau. Vyresniųjų skautų uždavinys yra remti savo organizaciją, spaudą, padėti ar imtis vadovauti jaunesniųjų viene-tams, remti lietuviškus reikalus.

1982

U Ž S I E N Y J E

180 181

L I E T U V I A I K A L I F O R N I J O J E„ D r a u g a s “

S K A U T Ų Š V E N T Ė

Lapkričio 19 d. losandželiečiai su pasigėrėjimu stebėjo didelį skautiškojo jaunimo būrį, Lietuvos skautų sąjungos 55 metų įsteigimo

sukakties proga susirinkusį su savo vėliavomis į Šv. Kazimiero bažnyčioje vykstančias lietuviškas pamaldas. Šv. Mišias atnašavo svečias kun. B. Markai-tis. Turiningą pamokslą kun. B. Markaitis baigė kreipimusi į skautus, skatin-damas ugdyti savyje visokeriopus talentus. Pamaldų metu giedojo parapijos choras ir solistai B. Dabšienė ir R. Dabšys.

Po pamaldų parapijos salėje įvyko iškilminga sueiga, o po to pobūvis prie laužo. Sueigoje dalyvavo vyriausia seserijos skautininkė Lilė Milukienė iš New York’o. Ji pasveikino visus šventės dalyvius ir įteikė A. Griniūtei, A. Matulaitytei it A. Pakalniškytei skaučių vadovių kursų baigimo ženklelius ir pažymėjimus. Palangos tunto turtininkė I. Vilkienė tolimajai viešniai įteikė skaučių rankų darbo dovanėlę. Kitas iškilus sueigos momentas buvo vyriau-sio skautininko prof. J. Kuprionio apdovanojimas Geležinio Vilko ordinu. Ordiną įteikė Ramiojo vandenyno rajono vadas R. Dabšys. Ta proga prof. J. Kuprionis pasakė gražią kalbą. Sueigos komendantas buvo paskautininkas R. Bužėnas.

1972



A P I E


V E I K L Ą

182 183

V Y R I A U S I A S I S S K A U T I N I N K A S J O N A S K U P R I O N I S – 7 5 M E T Ų A M Ž I A U S S U K A K T U V I N I N K A S„ S k a u t ų A i d a s “ , L o s A n g e l e s

1976

Kai prisimename pirmąjį lietuviškosios skautijos dešimtmetį, mūsų skautiškojo romantizmo laikotarpį, tai į tuometinį gyvenimą

plačiai įsipina Kuprionio pavardė. Nors jis dabar jau žilagalvis, bet lietuviškajame gyvenime, kaip skautui dera, visur įžvalgus, nuotaika ir veik-la mums jaunas; dalyvaudamas visuomeniniame gyvenime, jis vis dar šalia skautiškojo judėjimo, bendradarbiaudamas spaudoje, dalydamas savo profesinį ir skautiškąjį patyrimą kitiems.

Jonas Kuprionis skautauti pradėjo Vilniuje, pirmoje skautų draugovėje. Ten, dar būnant gimnazijos suole, gimė jam entuziazmas patarnauti kitiems. Po I pasaulinio karo atsikuriančioje Lietuvoje trūko inteligentijos, o darbų vi-sose gyvenimo srityse buvo neužmatomi plotai. Šviesi, viliojanti idėja: budėti Dievo, Tautos ir Artimo tarnyboje, kad kultūra ir teisingumas pirmautų, broliškumas žydėtų ir kūrybingą gyvenimą entuziazmas lydėtų. Idealizmas! Ir visa tai skleidėsi skautų įstatuose, jų maldose ir dainose. Jis juto ir paslaptingą, įgimtą mūsų gimtosios žemės skundą.


Po sueigos prasidėjo linksmoji dalis – laužas, kurio metu skautai pasirodė deklamuodami, dainuodami ir krėsdami visokias išdaigas. Pobūvį prie laužo gražiai pravedė A. Griniutė ir K. Reivydas.

U Ž S I E N Y J E

184 185

mus. Atsidėkodami už gražų jų priėmimą mūsų skautai apdovanojo Danijos karalių ir Baden-Powell’ą tautinėmis juostomis. Jų graži reprezentacija buvo nauja paskata ir pasididžiavimas lietuviškajai skautijai. J. K. būnant Kauno skautų tuntininku, 1929 m. suorganizuojama antroji didesnė išvyka į sąskrydį Anglijoje, kur kauniečiai skautai turėjo progų įsijungti į tarptautinį skautišką bendravimą ir kreiptis į 36 tautų skautus Lietuvos vardu.

1930.IV.25–27 vadovų(-ių) suvažiavime Kaune J. K. buvo išrinktas vyriau-siuoju skautininku. Tų pačių metų pabaigoje iš pareigų pasitraukė ir tik 1945 m. (tremtyje) vėl grįžo į aktyvią tarnybą, atkuriant LSS. Trumpai buvo laikino-sios LSS Pirmijos pirmininku. 1975 m. išrinktas į garbės teismą.

Greta visuomeninio darbo J. K. – miškininkas mokslininkas. Nepriklau-somoje Lietuvoje jis vykdė miškų tyrimo darbus, vadovavo sėklų tyrimų laboratorijai ir dėstė miškininkystę aukštosiose mokyklose. Tremtyje tęsė ir mokslines studijas, vadovavo miškų apsaugos ir pažangos darbams. JAV įsigijo miškininkystės magistro laipsnį. Texas valstijoje džiunglių plotuose išaugino dekoratyvinius medelynus. Ruston’o priemiesty užsodino 100 akrų retesnių vietinių ir egzotinių medžių parką. Išėjęs į pensiją, buvo universiteto pagerb-tas, jo išaugintame parke atidengus paminklinę lentą.

J. K. – redaktorius ir spaudos bendradarbis. 1930–1940 redagavo žurnalą „Mūsų girios“ ir tris Miškininkų kalendoriaus laidas. JAV buvo LE miškų sky-riaus redaktorius ir bendradarbis. Rašė įvairiais klausimais „Lietuvos aide“, „Ryte“, „Ūkininke“, „Skautų aide“, „Mūsų Vytyje“ ir kitur.

Darbais, visuomenine veikla, charakterio ypatybėmis J. K. – išskirtinis romantiškojo skauto pavyzdys. Tai garbė mūsų skautijai ir tautai.

A . S . ( A n t a n a s S a u l a i t i s )


Tas nuotaikas paryškina ir vyriausias skautininkas K. Palčiauskas šiais žodžiais: „Pirmieji skauto žingsneliai“ buvo skambus dūžis į jautrias jaunuomenės širdis, sužadinusias Lietuvos skautijos gimimą ir išplitimą. To meto moksleivis, pasigavęs „Pirmuosius skautų žingsnelius“, degte degė en-tuziazmu, nes suvokė, kad prieš jo akis atsivėrė naujos veiklos platybės ir aukštybės“.

Su šiomis jaunatviškomis mintimis ir užsidegimu J. K., sugrįžęs iš sostinės į provinciją, pradėjo organizuoti skautų būrius. Ir tai buvo pradėta, kaip jis pats išsitarė, be vadovybės instrukcijų, įsakymų, o tik spontaniškai, savo intu-icijos dėka. J. K. pasėta sėkla prigijo. Jo ir bendraminčių iniciatyva iš pirmųjų skautiškųjų būrelių išaugo didžiausi Kėdainių ir Panevėžio tuntai. Skautai tose apylinkėse ir mokyklose įgijo gerą vardą. Jo vadovaujami skautai išsiskyrė savo idėjiniu stiprumu, drausme, žvalumu ir kūrybingumu. 1929 m. gimnazi-jos direktorius Seliava viešai pareiškė: „Ko kiti mokiniai nepajėgia, tą skautai padaro“.

Būdamas Žemės ūkio akademijos studentu J. K. suorganizavo vėliau buvusį labai veiklų skautų studentų būrį.

1922.VI.3–5 Kaune vadovų(-ių) suvažiavime jis išrenkamas prezidiumo pirmininku. O 1924 m. vienam jauniausių suteikiamas vyresniojo skautininko laipsnis. Tais pačiais metais su reprezentacine draugove pirmą kartą dalyvauja tarptautiniame sąskrydyje Danijoje. Pirmą kartą apie šios draugovės išvyką taip gražiai paskelbė „Lietuva“: „Šio mėnesio pradžioje Kauno visuomenė turėjo progos matyti žygiuojant skautų draugovę ir pasigėrėti patriotinėmis dainomis. Ypač žavėjo naujoji daina „Į Vilnių“. Daug kas iš tolo tarė einant Karo mokyklą, bet greit pastebėjo klaidą. Jaunuoliai žygiavo su prikrautais krepšiais, suvyniotomis palapinėmis, katiliukais ir kt. Prieky plevėsavo tautinė vėliava. Mūsų skautijos atstovai vyko į Danijos sostinę Kopenhagą, kuri laukė suvažiuojant pasaulio skautijos atstovų. Lietuvių skautas pirmą kartą pasiro-dys visų tautų geresniojo jaunimo atstovams ir vadams“. Iš sąskrydžio Dani-joje jis parsivežė puikų įvertinimą už įdomias stovyklines įrangas ir pasirody-

U Ž S I E N Y J E

186 187

Apsišarvavęs geriausiomis ir gausiausiomis skautamokslio žiniomis, išstu-dijavęs viską, ką to laiko Lietuvos ir pasaulio skautiškoji literatūra galėjo duo-ti, v. s. J. Kuprionis su jaunatvišku entuziazmu dirbo, kad Baden-Powell’o Anglijoje sukurtoji skautų mokykla būtų prieinama kuo didžiausiam Lietuvos jaunimo skaičiui, kad šios organizacijos pagrindai būtų lietuviški, kad tarnyba Dievui, Tėvynei ir Artimui nebūtų tik tuščias posakis. Ši jo entuziastiška veik-la, jo įgimtas nuoširdumas rado stiprų atgarsį to laiko Lietuvos jaunuomenėj.

1930 m. įvykęs Lietuvos skautų vadų suvažiavimas išrinko naują vyriausią skautų štabą, o Sąjungos šefas Aleksandras Stulginskis paskyrė Kuprionį, kaip daugiausiai gavusį balsų, Vyriausiuoju Skautininku.

Vėliau, valdžios įstaigoms pakreipus organizacijos veiklą, v. s. J. Kuprionis atitrūko nuo skautų aktyvios veiklos, tačiau visada pasiliko ištikimas savo sie-kiams ir artimas skautiškai dvasiai. Visur ir visuomet prisidėdavo prie skautiško darbo, o ypač kai tai buvo susiję su rašiniu skautiška tema. Ir dar šiemet, Vy-riausiam Skautininkui pakvietus, buvo mielai sutikęs įsijungti į „KRIVŪLĖS“ redagavimo kolektyvą. Už nuoširdų darbą Lietuvių skautų sąjungoje v. s.J. Kuprionis buvo apdovanotas Lelijos ir Geležinio Vilko Ordinais.

Profesiją Jonas Kuprionis pasirinko vieną iš gražiausių Lietuvoje darbo sričių – miškų tarnybą. Baigęs Žemės ūkio akademiją ir tapęs diplomuotu miškininku, J. Kuprionis dirbo įvairiose Lietuvos vietose, saugodamas ir ge-rindamas brangiausią Lietuvos turtą – jos miškus. Daug dirbo planuodamas miškų ūkio ateitį, ekonominį miškų medžiagos panaudojimą, įvertindamas miškų gyvavimo kokybę bei estetinį jų pritaikymą gyventojų reikmėms. Gali-ma sakyti, kad taip gimė ateities Tautinių Parkų idėja.

Be administracinių miško ūkio pareigų, Jonas Kuprionis įsijungė į akademinį gyvenimą – buvo miškų tyrimo katedros docentas Vilniaus Universitete. Žinoma, su akademiniu mokymo darbu atėjo ir platūs laboratorijos darbai, o kartu ir miškų želdymo bandymai, naujų veislių pritaikymas Lietuvos gamtai – buvo įsteigtas mokomasis medelynas.


A T S I S V E I K I N A M E S U V Y R I A U S I U O J U S K A U T I N I N K U J O N U K U P R I O N I U„ S k a u t i n i n k o K r i v u l ė “ N r . 9

„Kaip kiekviena motina iš savo vaikų, taip ir tauta iš savo sūnų ir dukterų laukia, kad jie būtų dori, darbštūs, mylį tėvus ir savo Tėvynę,

kad jie kuo galėdami jai padėtų, o, reikalui esant, nesigailėtų ir didesnių aukų“, – taip rašė v. s. J. Kuprionis, atsakydamas į klausimą „Ko Lietuva laukia iš skautų?“. Skautininkas J. Kuprionis buvo didelis autoritetas kalbėti šiuo klausimu. Būdamas skautu nuo pat jaunystės, jis išėjo skautų gyveni-mo mokyklą kaip savamokslis. Juk niekas tais laikais nerengė kursų, nelei-do laikraščių, žurnalų ar skautiškų knygų. Reikėjo pačiam viską apgalvoti, išgyventi, kad kitus galėtų mokyti, auklėti, jiems vadovauti. Ir v. s. J. Kuprionis pasirodė gabus, patrauklus skautų vadovas. Jis organizavo skautų vienetus įvairiose vietovėse, kūrė tuntus, plėtė lietuviškosios skautijos ribas.

Nėra geresnio mato pažangumui vertinti, kaip kad skautų sąjungos vadovybės vertinimas. Jonas Kuprionis bėgte perbėgo skautininkų laipsnius: 1922 m. pakeltas į paskautininkus, 1923 m. – į skautininkus, o 1924 m. – pirmas jauniausias skautas, vos sulaukęs 23 metų, gavo vyresniojo skautininko laipsnį.

1982

U Ž S I E N Y J E

188 189

S K A U T I N I N K A S J O N A S K U P R I O N I SA t s i m i n i m a i , R e s e d a , K a l i f o r n i j a

Su skautininku prof. Jonu Kuprioniu mane sieja tolimi mano skau-tavimo pradžios prisiminimai. Dar būdamas keliolikmetis, besimoky-

damas „Aušros“ berniukų gimnazijoje, apie 1930-sius metus įstojau į skautų organizaciją. Tuomet mišraus Kauno Tunto tuntininku buvo skautininkas Jo-nas Kuprionis. Iš to laiko skautų vadų pavardžių nebe ką prisimenu. Bet viena pavardė tuntininko, vyr. skautininko J. Kuprionio pavardė mano atmintyje liko visam gyvenimui. Kodėl? Būdamas jaunas ir žvalus, kupinas energijos miškininkystės profesionalas Kuprionis suprato,kad skautavimas susideda ne vien iš vadovavimo, bet pirmoje eilėje iš jauno asmens lavinimo. Tam tikslui jis, būdamas miškininkas, pasirinko mokyklą – gamtą. Neprisimenu, kad ku-rios nors Kuprionio organizuotos tunto sueigos būtų vykusios mokyklų salėse. Sueigos vykdavo Žaliojo kalno šimtamečių ąžuolų parke, kurio pavadinimas „Ąžuolynas“ ir šiandien yra žinomas ne tik Lietuvoje, bet ir išeivijos lietuvių tarpe. Ąžuolyno gamta, ąžuolų pavėsis, grynas oras skautų užsiėmimams buvo tinkamiausia vieta. Neprisimenu, kad sueigos būtų pravedamos rikiuotėje. Menu tik, kad skautai ir skautės sudarydavo didelį ratą, kurio viename segmente

2006


Būdamas puikiai pasirengęs profesiniu požiūriu, išeivijoje susirado daug darbo pamėgtoje miškininkystės ar sodininkystės srityje. Kur tik jis savo ranką pridėjo, ten ir medžiai ir žolės tuojau pajusdavo specialisto priežiūrą ir, žinoma, viskas pagražėdavo. Taip prof. J. Kuprionis pavertė nenaudingus žemės plotus Texas valstijoje į dekoratyvinių medžių medelyną, o, profeso-riaudamas Louisianos politechnikos institute įkūrė miškininkystės kabinetą, medelyną, miškų tyrimo plantaciją. Kai kuriose iš tų vietų yra įamžintas pro-fesoriaus vardas, pavadinant vieną ar kitą tų įstaigų profesoriaus Jono Kup-rionio vardu. Prof. J. Kuprionis daug rašė miškų klausimais akademinėj ir populiarioj spaudoj.

Prof. J. Kuprionis buvo plačiai įsitraukęs ir į visuomeninę veiklą. Studi-juodamas Žemės ūkio akademijoje Dotnuvoje, jis aktyviai dalyvavo studentų gyvenime: buvo studentų atstovybės pirmininkas, aktyviai veikė ateitininkų, šaulių eilėse, miškininkų sąjungoje. Akademijoje buvo suorganizavęs studentų skautų būrelį, kurio nariai, gerai skautiškai pasiruošę, dalyvavo organizuodami naujus skautų vienetus įvairiose Lietuvos vietovėse.

Visuomeninė veikla prof. J. Kuprionį įpareigojo talkininkauti spaudoje. Be profesinių mokslinių straipsnių miškininkystės srityje jis daug rašė aktu-aliais tautiniais ir valstybiniais klausimais. O kaip jam buvo malonu parašyti straipsnį apie lietuvių skautų reikalus į studentų skautišką spaudą! Todėl ir sutinkame prof. J. Kuprionį Lietuvių enciklopedijoje, „Skautų aide“, „Mūsų Vytyje“, „Drauge“, „Girios aide“ ir daugelyje kitų žurnalų bei laikraščių.

Los Angeles’e skautai palydėjo v. s. Joną Kuprionį į Šv. Kazimiero bažnyčią, kurią jis taip uoliai kiekvieną sekmadienį lankė. Uniformuoti skautininkai, skautininkės, skautai vyčiai ir vyresnės skautės budėjo prie karsto ir pasakė paskutinį „Sudiev!“.

M . N a u j o k a i t i s

U Ž S I E N Y J E

190 191

A K A D E M I K A S B E S PA L V Ų„ M ū s ų V y t i s “ N r . 1 , V i l n i u s

Ar jums neteko gyvenime sutikti paradoksalaus dalyko, kai formalaus statuso neturįs žmogus yra jautresnis ir dvasingesnis už kleboną,

o „žmogus iš gatvės“ yra daug įžvalgesnis mokytojas negu pedagogai specia-listai. Tokios mintys man pradėjo kirbėti dar studijų metais, kuomet rašant apie skautų suvalstybinimą susidūriau su skautiška Jono Kuprionio figūra. Formaliai jis nebuvo akademikas, niekas jam neužrišo spalvų, tačiau tiek profesinėje veikloje jis gali ir turi būti pavyzdžiu mums, dabar tarnaujantiems Dievui ir Tėvynei.

Jonas Kuprionis buvo vienas iš tų dvylikos, kurie skautais tapo po pirmo-sios Petro Jurgėlos paskaitos ateitininkams. Lietuvoje, kuri ką tik tapo ne-priklausoma ir Vilniuje, kuriame „lietuvis“ daugumai reiškė mužiką ir pagonį skautu būti galėjo tik stiprios ir, sakyčiau, pašėlusios asmenybės. Pats Kupri-onis apie tą skaptavimą Vilniuje rašo, kad lietuviai skautai demonstruodavo Vyties ženkliukais, kurių kuo daugiau – tuo geriau, kalba ir giesmėmis per pamaldas. O per susidūrimus su lenkais gimnazistais – ir tradiciniais vyriškais metodais. Taigi skautų patronas – šventas Jurgis, kovojantis su blogiu, todėl čia nieko tokio, jei apsistumdei ir gumbą parsinešei.

2005


stovėjo tuntininkas. Visados laukdavau, kad kuo greičiau pasibaigtų raportai, nes po to sekdavo visokie pasirodymai bei tarpusavio varžybos, lenktynės. Įvairiems žaidimams ir varžyboms pravesti tuntininkas parinkdavo vyresnio amžiaus skautus ar skautes, kad šie sudarytų žaidimų programą ir drausmin-gai ją pravestų. Būdavo taip smagu, kad sueigai pasibaigus neskubėdavome skirstytis, bet vis dar norėdavom pasilikti, ilgiau tarpusavy pabendrauti. Buvau dar per kuklus, kad drįsčiau asmeniškai su tuntininku susipažinti, bet mums skautukams labai patiko skautininkas Kuprionis. Gerbėme jo autoritetą, nes jeigu ne jis nebūtume turėję tokių įdomių sueigų, malonumų gamtoje. Vienos tokių sueigų metu, stebint turtininkui Kuprioniui, aš daviau skauto įžodį.

Neilgai teko mums džiaugtis tuntininku J. Kuprioniu ir jį mylėti. 1931 metais jis gavo paskyrimą į Panemunės urėdiją ir turėjo palikti Kauną. Nuo tada man neteko nieko daugiau apie jį girdėti.

1944 metais, antrą kartą Sovietų Sąjungai okupuojant Lietuvą, aš su žmona palikome savo gimtąjį kraštą. Likimas mus nubloškė net į Los Angeles miestą Kalifornijoje. Vieną sekmadienį, po pamaldų vaikščiodamas Šv. Kazimiero parapijos kieme, pastebėjau lyg matyto veido žmogų. Pasiteiravau kas jis toks. Pasirodė, kad tas žmogus buvo išėjęs į pensiją, Amerikoje daug pasidarbavęs savo specialybės srityje, profesorius skautininkas Jonas Kuprionis. Toks pat tiesus, malonios šypsenos, buvęs pirmasis mano tuntininkas Kaune. Aš dar nebuvau pensininkas, bet ir nebe tas drovus anų dienų skautukas. Taip, pirmai progai pasitaikius, po daugelio metų aš jam prisistačiau , kaip kadaise Kauno ąžuolynę, jam stebint, davęs skautų įžodį skautukas.

Profesorius Jonas Kuprionis buvo visų mėgiamas ir gerbiamas aktyvus Los Angeles lietuviškosios bendruomenės narys.

V y t a u t a s Z e l e n i s

U Ž S I E N Y J E

192 193

Skautija, įgijusi „tautos tėvo“, tuometinio Lietuvos prezidento A. Smetonos globą, neteko daugybės gabių vadovų, tame tarpe ir J. Kuprionio palaikymo ir buvo supriešinta su Katalikų bažnyčia ir tapo tautininkų politikos vykdy-mo įrankiu. 1934 m. pildydamas buvusiems skautų vadovams skirtą anketą, į klausimus, kiek laiko nedirbate su skautais, kodėl ir ką ketinate artimiausiu laiku nuveikti J. Kuprionis atsakė, kad suvalstybintoj skautų organizacijoj, ku-rioje asmeniniai interesai svarbesni už idėjinius, jis dirbti negali ir to nedarys, kol padėtis nepasikeis. Kaip žinia, padėtis taip ir nepasikeitė.

Pasitraukęs iš skautiškos veiklos J. Kuprionis pradėjo aktyviai darbuotis profesinėje srityje – dalyvauti miškininkų sąjungos veikloje, leisti ir dabar einantį žurnalą „Mūsų girios“.

Dar reikėtų prisiminti, jog J. Kuprionis buvo ir miškininkas teoretikas ir praktikas – dėstė Akademijoje, 1936–1939 m. buvo Žemės ūkio ministerijos Miškų departamento referentas, atkurtojo VU dėstytojas, anksčiau kurį laiką dirbo Kauno ir Alytaus miškų urėdo pavaduotoju ir urėdu. JAV, kur emigravo po Antrojo pasaulinio karo, dėstė Luizianos politechnikos institute (vėliau pa-vadintos universitetu), įsteigė miškininkystės katedrą, užveisė dekoratyvinių medžių medelyną, daug rašė miškininkystės klausimais įvairioje spaudoje (redagavo „Girios aidą“.– sud.pastaba).

Į skautišką veiklą J. Kuprionis grįžo būdamas išeivijoje, vadovavo skautams Vokietijoje, vėliau kurį laiką LSS Brolijai JAV. Už skautiškus nuopelnus 1972 m. buvo apdovanotas Geležinio Vilko ordinu.

Prieš keletą metų vykusiame J. Kuprionio šimtmečio minėjimui skirtame renginyje buvo prisiminta ir gražiai paminėta jo, kaip miškininko, taip pat ir skautiška veikla. Ta proga norėtusi ir jaunesniajai akademikų kartai priminti jį – idėjinį skautą ir didelį savo srities autoritetą, kitaip tariant – tikrą akademiką, nors ir be spalvų.

F i l . G i e d r i u s G l o b y s


Nuo 1919 J. Kuprionis tęsia mokslus Panevėžio gimnazijoje ir ne mažiau aktyviai skautauja. Jo iniciatyva įkuriamos dar dvi draugovės, 1923 m. įsteigtas tuntas, kurio tuntininku ir buvo paskirtas mūsų teksto herojus. Jo veikla neap-siribojo Panevėžio miestu, kuriame skautus rėmė tokie žinomi ir įtakingi asmenys, kaip Martynas Yčas ir Julijonas Lindė-Dobilas, bet siekė Rokiškį, Uteną, Ukmergę. Už skautišką veiklą 1924 m. balandžio 15 d. J. Kuprioniui suteiktas vyresniojo skautininko vardas. Tų pačių metų rudenį jis išvyko stu-dijuoti miškininkystės į Dotnuvos Akademiją, tačiau Panevėžio tunto veikla nuo to nenukenčia. Kuriasi naujos draugovės, tad neatsitiktinai po metų, 1925 m. būtent Panevėžyje susikūrė pirmasis skautų vyčių, tuomet save vadinusių rioveriais, būrelis.

Besimokydamas Akademijoje 1924–1929 m. J. Kuprionis daug ir produk-tyviai dirbo su Kėdainių skautais, buvo pirmuoju Kėdainių tunto tuntininku, dalyvavo ateitininkų veikloje. Buvo subūręs studentų skautų būrį, su kurio pa-galba vadovavo net kelioms draugovėms, ragino ir kitus akademijos studentus įsijungti į aplenkėjusio krašto lietuvinimo veiklą. Jo vadovavimo metais tiek Panevėžio, tiek Kėdainių tuntai išgyveno pakilimo laikotarpius.

1929 m. vasario 17 d. J. Kuprionis tapo didžiausio Lietuvoje Kauno tunto tuntininku. Tai buvo tikrai atsakingos pareigos, kurias jis sėkmingai atliko į talką pasikvietęs studentus skautus. Pastarieji tuo metu išgyveno skautiško identiteto paieškų laikotarpį ir aktyvesnė skautiška veikla padėjo akademi-kams išgyventi šią krizę. J. Kuprionis dalyvavo visuose skautų sąskrydžiuose ir suvažiavimuose, vadovavo Lietuvos delegacijoms 1925 m. Danijoje ir 1929 m. Anglijoje vykusiose stovyklose. Būtent J. Kuprionis vienas pirmųjų pasiūlė skautams vienas į kitą kreiptis „sese“ ir „broli“, iš ko vėliau atsirado skaučių Seserija ir skautų Brolija.

1930 m. balandžio mėnesį vykusiame suvažiavime jis buvo išrinktas vy-riausiuoju skautininku – pirmuoju civiliu, nes iki tol jais buvo karininkai, ir jauniausiu per visą tarpukario skautų istoriją. Labai gaila, tačiau šias pareigas jis ėjo labai trumpai. Protestuodamas prieš 1930 m. rudenį įvykusį skautų suvalstybinimą, jis iš šių pareigų ir skautiškos veiklos apskritai pasitraukė.

U Ž S I E N Y J E

194 195

F O T O G R A F I J O Si š J. K u p r i o n i o a r c h y v o

196 197A T E I T I N I N K A I – S K A U T Ų Š A K N Y S

1

1 . Pa n e v ė ž i o a t e i t i n i n k a i 1 9 1 9 m . Š i a m e g a u s i a m e b ū r y j e i r g i m n a z i s t a s J . K u p r i o n i s

A T E I T I N I N K A I –

S K A U T Ų Š A K N Y S

198 199S K A U T A I P A N E V Ė Ž Y J E

P i r m o s i o s J . K u p r i o n i o f o t o g r a f i j o s 1 9 2 1 m .

2 . I ( 7 - o j i ) i r I I ( 8 - o j i ) Pa n e v ė ž i o s k a u t ų d r a u g o v i ų ž v a l g a i i š ky l o j e3 . A b i g i m n a z i j o s d r a u g o v ė s i š ky l o j e . J . K u p r i o n i s s ė d i a n t r a s i š k a i r ė s4 . Ja u n e s n i o s i o s s k a u t ė s i š ky l o j e5 . I - o j i ( 7 - o j i ) s k a u t ų d r a u g o v ė s s ky r i n i n - k a i i r a d j u t a n t a i6 . Vy r e s n i e j i s k a u t a i

2

3

45, 6

S K A U T A I

P A N E V Ė Ž Y J E ,

K Ė D A I N I U O S E ,

K A U N E

200 201

1 1 . 1 9 2 3 m . 7 - o j i K ę s t u č i o , 8 - o j i B i r u t ė s i r 2 5 - o j i Va i d o t o d r a u g o v ė s . C e n t r e J . K u p r i o n i s1 2 . D r a u g o v i ų b e n d r a i š ky l a D e m b u v ko j e 1 9 2 3 m .1 3 . Pa n e v ė ž i o s k a u t ų v a d o v a i i r s k a u č i ų v a d o v ė s s u g l o b ė j u M . G r i g o n i u 1 9 2 1 m . J . K u p - r i o n i s v i r š u j e a n t r a s i š k a i r ė s

S K A U T A I P A N E V Ė Ž Y J E

13

1211

F O T O G R A F I J O S

S k a u t a i i š ky l o j e 1 9 2 2 m . r u g s ė j o m ė n .

7 . P i e t a u j a n t8 . 7 - o j i b e r n i u k ų s k a u t ų d r a u g o v ė 9 . 8 - o j i m e r g a i č i ų s k a u č i ų d r a u g o v ė1 0 . 7 - o j i s k a u t ų d r a u g o v ė

910

7, 8

202 203S K A U T A I P A N E V Ė Ž Y J E

17, 18


M o ky t o j ų s e m i n a r i j o s Va i d o t o d r a u g o v ė š ky l o j e1 9 2 3 m . D e m b u v ko j e .

1 4 . I s ky r i a u s s k a u t ė s 1 5 . D r a u g o v ė s s k a u t ė s1 6 . R u o š i a n t p i e t u s

16

14

15

Nuo t r a uko s a tm i n imu i , t a i l i ū d i j a į r a š a i k i t o j e p u s ė j e

17 . Va i d o t o d r a u g o v ė s skau t a i18 . „Tun t i n i nku i J . Kup r i o n i u i n u o 25 - t o s skau t ų d r a u g o v ė s m e r g i n ų“ 1923 m .

204 205

2 1 . Pa n e v ė ž i o t u n t o š t a b a s J . K u p r i o n i u i i š v y k u s2 2 . K i t a p u s ė2 3 . Pa n e v ė ž i o g i m n a z i j o s s k a u t ų p a r o - d a ( s k a u č i ų s ky r i u s ) 1 9 2 5 m .

S K A U T A I P A N E V Ė Ž Y J E

2122

23


1 9 . Pa n e v ė ž i o v a n d e n s ( j ū r ų ) s k a u t a i . J . K u p r i o n i s s ė d i c e n t r e2 0 . Pa n e v ė ž i o v a n d e n s ( j ū r ų ) s k a u t ų p a r o - d o s s ky r i u s 1 9 2 5 m . J . K u p r i o n i s s ė d i c e n t r e s u l e i t e n a n t u S t . Ž u k a i č i u

1920

206 207

2 6 . K ė d a i n i ų s k a u t a i2 7 . D o t n u v o s s k a u t a i k e l i o n ė j e į K ė d a i n i ų s k a u t ų i š ky l ą2 8 . K r a k i ų m i e s t e l i o s k a u t ų d r a u g o v ė2 9 . K ė d a i n i ų t u n t o p a r o d a – j ū r ų s k a u t ų s ky r i u s

S K A U T A I K Ė D A I N I U O S E

2826, 27

29


2 4 . K ė d a i n i ų Tu n t o š t a b a s , į k u r t a s 1 9 2 5 m . I š k a i r ė s : J . S o k a s , J . Ve n s l o v a s , K . D a u k š a s , P. M o r k ū n a s , J . K u p r i o n i s , M . S o k a u s k a i t ė , Vo l k a i t ė , K l i o r ė2 5 . K ė d a i n i ų Tu n - t a s : L u k š i o ( b e r n i u k ų ) , B i r u t ė s ( m e r g a i č i ų ) d r a u g o v ė s i r D o t n u v o s s k a u t ų b ū r e l i s

25

24

208 209S K A U T A I K A U N E

3 1 . P i r m i e j i K a u n o t u n t o t u n t i n i n ko p a g a l b i n i n k a i s k a u t a i v y č i a i , v a k a r o M ū s ų V i l n i u s d a l y v i a i 3 2 . K a u n o s k a u - t a i s a n i t a r i n i ų p r a t y b ų m e t u

32


3 0 . K a u n o t u n t u i v a d o v a v i m o m e t u 1 9 2 9 – 1 9 3 0 m . 30

31


3 5 . Pa ž i n t i e s s u K a u n o s k a u - t a i s m e t u 1 9 3 0 m .3 6 . N e l e g a l u s K a u n o t u n t o š t a b o n a r i ų p o s ė d i s p r i e š 1 9 3 0 m . Jo n i n e s 3 7 . I š ky l o j e s u K a u n o s k a u - t a i s 1 9 3 0 m .

35

36

373 3 . S k a u t ų o r g a n i z u o t a K a l ė d i n ė e g l u t ė n e t u r t i n g i e m s v a i k a m s Tr i j ų K a r a l i ų d i e n ą 1 9 3 0 m .3 4 . S k a u č i ų s ky - r i a u s p a r o d a K a u n e 1930 m .

3433



3 9 . A t s i s v e i k i n a n t s u K a u n o Tu n t o š t a b u4 0 . ?4 1 . „P r i s i m i n i m u i s k a u t i n i n k u i J . K u p r i o n i u i i š v i l e i š i e č i ų k e l i o n ė s B i r š t o n a n 1 9 3 1 m . v a s a r ą “

4039

41

3 8 . A t s i s v e i - k i n a n t s u K a u n o t u n t o š t a b u 38


214 215S K A U T Ų Š E F A V I M A S

4 2 . „B r o l i u i Jo n u i n u o I U t e n o s s k a u t ų d r a u g o v ė s “ 1 9 2 1 m . J . K u p r i o n i s a n t r a s i š k a i r ė s p i r m o j e e i l ė j e4 3 . P i r m i e j i U k m e r g ė s s k a u t a i 1 9 2 4 m .

4342

S K A U T Ų

Š E F A V I M A S


4 6 . U k m e r g ė s Č i u r l i o n i o s k a u č i ų ( - t ų ) d r a u g o v ė s s u J . K u p r i o n i u ( s ė d i c e n t r e ) 1 9 2 5 m . l a p k r i t i s

46


N u o t r a u ko sa t m i n i m u i :

4 4 . R o k i š k i o P r u t e n i o d r a u g o v ė s s k i l t i n i n k ų s k i l t i s , i š l a i k i u s i e g z a m i n u s į I I s k a u t ų l a i p s n į . S k a u t ų v a r d u d o v a - n o j a d r a u g . A n t . D e k s n y s 1 9 2 5 m .

45

4 5 . U t e n o s J . B a - s a n a v i č i a u s i r M i l d o s d r a u - g o v i ų š t a b a i 1 9 2 5 m . l a p k r i t i s . Vy r . s k i l t . V l . K v i k l y s ( p i r m o j e e i - l ė j e a n t r a s i š k a i r ė s )

44


5 1 . 1 9 3 0 m . K a u n o s k a u t a i s u U k m e r g ė s s k a u t a i s s t o v y - k l a v o b e n d r o j e s t o v y k l o j e5 2 . I d ė j o s d r a u g a i : E . K u l v i e t i s i r J . K u p r i o n i s t a r p e v y r e s - n i ų j ų s k a u t ų5 3 . S k a u t a i s t o v y k l o j e p i e t a u j a5 4 . Č i u r l i o n i o d r a u g o v ė s s k a u t ų s t o v y - k l o s p i e t ų s t a l a s P i v o n i - j o s m i š ke

52, 53

51

54


4 7 . V i e n a s a k t y v i a u s i ų U k m e r g ė s s k a u t ų s k a u t i n i n k a s E . K u l v i e t i s p r i e p a l a p i n ė s4 8 . S k a u t a i s t o v y k l o j e . U k m e r g ė s s k a u t ų d r a u g o v ė i k i 1 9 2 8 m . p r i k l a u s ė K ė d a i n i ų t u n t u i , n u o 1 9 2 9 m . – K a u n o t u n t u i . 4 9 - 5 0 . Š v. M i š i o s s t o v y k l o j e

47, 48, 49

50

220 221

5 8 . S k a u t i n i n k a s E . K u l v i e t i s5 9 . S k a u t a i t o p o g r a f i j o s p r a t y b o s e6 0 . 5 8 - t o s f o t o g r a f i j o s k i t a p u s ė

59

60

58

S K A U T Ų Š E F A V I M A SF O T O G R A F I J O S

5 5 , 5 6 , 5 7 . U k m e r g ė s s k a u t a i s u E . K u l v i e č i u

56

55

57

222 223

6 3 . Ta i p d a i l . V. R a u l i n a i t i s p r i s i m e n a p r o f . S t . K o l u p a i l ą k e l i a u j a n t į N e m u n u6 4 . Ti e s Darsū - n i šk iu6 5 . Sktn . p r o f . S t . K o l u p a i l a

63, 64

65

S K A U T Ų Š E F A V I M A SF O T O G R A F I J O S

6 1 . K e l i o n ė b a i d a - r ė m i s i š A l y - t a u s į K a u n ą 1 9 3 2 m . s u p r o f . S t . K o l u p a i l a6 2 . Va n d e n s m a t a v i m o s t o t y j e p r i e N e m u n o. P r o f . S t . K o l u p a i l a c e n t r e v i r š u j e , J . K u p r i o n i s p i r m a s d e š i n ė j e

61, 62

224 225L I E T U V I Ų S K A U T Ų P I R M I E J I S U V A Ž I A V I M A I

6 6 . I L i e t u v o s s k a u t ų s u - v a ž i a v i m a s K a u n e 1 9 2 2 m. b i r ž e l i o m ė n . I i š k a i r ė s v y r . s k t n . V. Š e n b e r g a s , V I – s k t n . P. Ju r g e l e v i č i u s , I I i š d e š . – J . K u p r i o n i s6 7 . K a u n o t u n t o š t a b a s 1 9 2 2 m . S t o v i I I i š k a i r ė s v y r . s k t . V. Š e n b e r g a s , I I I – s k t . P. Ju r g e l e - v i č i u s , I V – B a l t r u š a i t i s

66, 67

L I E T U V I Ų

S K A U T Ų

P I R M I E J I

S U V A Ž I A V I M A I


6 9 . Š v. Ju r g i o š v e n t ė j e K a u n e 1 9 2 3 m .7 0 . Š v e n t ė s o r g a n i z a t o r i a i i r s v e č i a i . C e n t r e i š k a i r ė s – L i e t u v o s s k a u t ų š e f a s d r - a s J . A l e k n a , š a l i a – L a t v i j o s v y r . s k t . Va l t e r i s Vo i t ’s

70

69

6 8 . K a u n o t u n t o š t a b a s s u v ė l i a v a 1 9 2 2 m .


68


7 3 . I I I s k a u t ų s u v a ž i a v i m o d a l y v i ų g r u p ė 1 9 2 5 m .7 4 . I I I L i e t u v o s s k a u t ų s u v a ž i a v i m o a t s t o v a i 1 9 2 5 m .

74

73

7 1 . s u v a ž i a v i m o d a l y v ė s 7 2 . I I I L i e t u v o s s k a u t ų s u v a ž i a v i m o s k a u t ų a s o c i a c i j o s s k a u t i n i n k a i . J . K u p r i o n i s s t o v i I I i š k a i r ė s


71

72


7 7 . S k a u t a i K a r o s o d e l y j e p r i e N e p r i k l a u s o m y b ė s p a m i n k l o n u l e n k ę v ė l i a v a s p r i e n e ž i n o m o k a r e i - v i o k a p o . G i l u m o j e P r e z i d e n t a s A . S m e t o n a 1 9 2 6 m . ( ? )

77

7 5 . P r e z i d e n t a s A l e k s a n d r a s S t u l g i n s k i s , p e r i m d a m a s L i e t u v o s s k a u t ų š e f o p a r e i g a s , k a l b a I I I s u v a ž i a v i m o d a l y v i a m s 1 9 2 5 m .7 6 . K i t a p u s ė


75, 76

232 233A T S T O V A V I M A S L I E T U V O S S K A U T A M S P A S A U L I N I U O S E S U V A Ž I A V I M U O S E

7 8 , 7 9 . L i e t u v o s s k a u t i j o s d e l e g a t a i r e n k a s i k e l i o n e i į p a s a u l i n į s k a u t ų s ą s k r y d į K o p e n h a g o j e 1 9 2 4 m . ( D a n i j a ) . D e l e g a t a m s v a d o v a v o J . K u p r i o n i s

78, 79

A T S T O V A V I M A S

L I E T U V O S

S K A U T A M S

P A S A U L I N I U O S E

S U V A Ž I A V I M U O S E

234 235

8 2 . L i e t u v o s s k a u t ų d e l e g a c i j a p a s a u l i n i a m e s ą s k r y d y j e A n g l i j o j e 1 9 2 9 m . I š k a i r ė s į d e š i n ę : Vy t . E i n o r i s , K . Pa l č i a u s k a s , J . K u p r i o n i s , S t p . Ž u k a i t i s

82

A T S T O V A V I M A S L I E T U V O S S K A U T A M S P A S A U L I N I U O S E S U V A Ž I A V I M U O S E

8 3 . D e l e g a c i j a p r i s i s t a t y m o m e t u

83

8 0 . L i e t u v o s s k a u t i j o s d e l e g a t a i r u o š i a s i k e l i o n e i į p a s a u l i n į s k a u t ų s ą s k r y d į K o p e n h a g o j e 1 9 2 4 m . ( D a n i j a ) . D e l e g a t a m s v a d o v a v o v a d o v a v o J . K u p r i o n i s8 1 . K a u n o g e l e ž i n ke l i o s t o t y j e


80, 81

236 237

8 6 , 8 7 , 8 8 . J . K u p r i o n i s s u b i č i u l i a i s i š k i t ų d e l e g a c i j ų


86

87, 88

8 4 . L i e t u v o s d e l e g a t a i s u L a t v i j o s v y r . s k t n . Va l t e r i u Vo i t ’s8 5 . S u s k a u t a i s l i e t u v i a i s a t v y k u s i a i s į s ą s k r y d į : M o n t v i l u i š B e l g i j o s i r Ta m u l i ū n u i š R y g o s


84, 85

238 239A T S T O V A V I M A S L I E T U V O S S K A U T A M S P A S A U L I N I U O S E S U V A Ž I A V I M U O S E

9291

93

9 1 , 9 2 , 9 3 . Va i z d a i i š p a s a u l i n i o s ą s k r y d ž i o

8 9 , 9 0 . Va i z d a i i š p a s a u l i n i o s ą s k r y d ž i o


89, 90

240 241

9 6 . L i e t u v i a m s l a b i a u s i a i p a t i ko v i e n a t v a r k i n g i a u s i ų v e n g r ų s k a u t ų s t o v y k l a9 7 . Pa s a u l i n i o s k a u t ų s ą s k r y d ž i o m e t u į v y k u s i o j e ko n f e r e n c i j o j e t a u t i n ė s d e l e g a c i j o s a p t a r i a b e n d r u s s k a u t ų r e i k a l u s


9796


9 4 , 9 5 . Va i z d a i i š p a s a u l i n i o s ą s k r y d ž i o

94, 95

242 243

9 8 . 1 9 7 2 1 1 1 9 p o J . K u p r i o n i o a p d o v a n o j i m o „ G e l e ž i n i o V i l ko o r d i n u “9 9 . 1 9 7 6 m . K a - z i u ko m u g ė s a t i d a r y m o m e t u J . K u p r i o n i s p e r ke r p a j u o s t e l ę

98, 99

J . K U P R I O N I S I Š E I V I J O J E

J . K U P R I O N I S

I Š E I V I J O J E

244 245J . K U P R I O N I S I Š E I V I J O J E

1 0 2 , 1 0 3 . Va i z d a i i š K a z i u ko m u g ė s

102, 103

1 0 0 . S u g r u p e s k a u t ų 1 9 7 3 m . v a s a r i o 1 2 d . L o s A n g e l e s1 0 1 . 1 9 7 6 m . K a z i u ko m u g ė s a t i d a r y m o m e t u . I š k a i r ė s : v. s . V. Va r n a s , s . R . V i z g i r d a s , s . L . V i l i m i e n ė , R . V i z g i r d i e n ė , v. s . J. K u p r i o n i s , H. V i d u g i r i e n ė i r v . s . V. V i - d u g i r i s

100

101


246 247

1 0 4 . I š k a i r ė s : s . L . Vi l imi en ė , v. s . V. Vidug i - r i s , v. s . J. Kup- r i o n i s i r s . R . V i z g i r d a s1 0 5 . v. s . J. K u p r i o - n i s , s . L . Vi l i - m i e n ė i r v . s . I . V i l k i e n ė 1 9 7 4 m . L o s A n g e l e s

104, 105


248 249

B I B L I O G R A F I J AApie Jono Kuprionio veiklą skautų organizacijoje iki 1930 m.

I . P E R I O D I K O J E

1. Lietuvos skautininkų suvažiavimas. Skautų aidas. 1922 Nr. 3–4, 11–12 p. Į suvažiavimo prezidiumą išrinkti S. Lozoraitis, vyr. sktn. Šenbergas, sktn. P. Jurgelevičius. Į sekretoriatą skautininkai J. Kasakaitis ir J. Kuprionis. (pirmą kartą spaudoje paminėtas). Pažymima, kad geriausiai veikiama Kaune ir Panevėžyje.2. Kronika. Panevėžys. Skautų aidas. 1923 Nr. 3 (7), 5 p. Panevėžio skautus vizituoja vyr. skautininkas V. Šenbergas ir Kauno tuntininkas skautininkas Mačiuika. Organizuotoje išvykoje į Kaizerlingų mišką dalyvauja Panevėžio skautų globėjas kun. Dobilas-Lindė ir gamtininkas J. Elisonas. Aptarti ryšiai su lenkų skautais.3. Iš skautų gyvenimo. Panevėžys. Skautų aidas. 1924 Nr. 2 (10), 5 p. Skautininkas J. Kuprionis išvykoje į Kaizerlingų mišką sveikindamas skautus džiaugiasi trečiųjų skautavimo metinių paminėjimu ir ragina skautus būti tikrais skautais, ne vien skautų vardo nešiotojais.4. Skautų aidas. 1924 Nr. 5 (13), 4 p. Lietuvos skautų asociacijai. Įsakymas Nr. 2. LSA Vyriausio Skautininko Nus- prendimas. 1924 04 15. Panevėžio tunto turtininkui skautininkui Kuprioniui Jonui už jo darbuotę ir tunto organizavimą suteikiu vyresnio skautininko vardą. L. ein. Vyr. sk. V-ko p. Aloyzas Valiušis.5. II Lietuvos skautininkų–instruktorių suvažiavimas Kaune. Skautų aidas. 1924 Nr. 6–7 (14–15), 2 p. Į prezidiumą tarp kitų išrenkamas J. Kuprionis. Suvažiavimą sveikin ateitinin- kų, pavasarininkų ir kitų organizacijų atstovai.6. Skautų kronika. Kėdainiai. Skautų aidas. 1925 Nr. 21–22, 29 p. Iš Dotnuvos atvykęs vyr. sktn. J. Kuprionis suteikė Kėdainių skautams daug naudingų patarimų. Jis papasakojo apie pasaulinį skautų suvažiavimą Danijoje, apie praktišką skautų darbą. Dalyvavo virš 80 asmenų. J. Kuprionis atsakė į daugelį įvairių klausimų.7. Visuotinis mūsų brolijos suvažiavimas. Skautų aidas. 1925 Nr. 23, 4–5 p. Į suvažiavimo prezidiumą išrinkti sktn. pulk. J. Šarauskas, vyr.skautininkai J. Kuprionis, S. Žukaitis. Pranešimą darė vyr. sktn., pulk.leit. V. Kalmantas. Tarp kandidatų į vyr. skautų štabą išrinktas ir J. Kuprionis. Skyrių šakų vado- vais išrinkti: skautų vyčių–sktn.V. Kviklys, jūros skautų B. Michelevičius. Skau- tai padėjo vainiką prie paminklo žuvusiems už Lietuvos laisvę. Paskaitą skaitė

B I B L I O G R A F I J A

kan. dr. J. Tumas. Kitą dieną Vytauto bažnyčioje jis laikė šventas mišias. Suva- žiavime dalyvavo 140 atstovų ir apie 40 svečių.8. Kronika. Kėdainiai. Skautų aidas. 1925 Nr. 23, 16 p. Straipsnelyje minima, kad Kėdainių apylinkių gyventojai buvo stiprioje lenkų dvarų įtakoje. Lietuviškai mažai kas bekalbėjo. Dotnuvoje apsigyvenus skautams J. Kuprioniui ir J. Sokui, su vietos skaute M. Sakalauskaite energingai veikiant sustiprėjo mergaičių draugovė, vėl įsikūrė berniukų draugovė. Kėdainių tunto tuntininku buvo paskirtas ilgametis Panevėžio tuntininkas J. Kuprionis. 9. Kronika. Skautų aidas. 1925 Nr. 23, 15 p. Panevėžio mokytojų seminarijos 11 Vaidoto draugovės sueigoje J. Kuprionis patarė vietoje P. Kazėno siūlytos steigti rioverių skautų skilties steigti skautų– instruktorių skiltį, kad būsimieji mokytojai pasiruoštų darbui skleidžiant skau- tiją mokinių tarpe.10. Kronika. Skautų aidas. 1926 Nr. 3, 9 p. Kovo 4 Kėdainių tunte. Iš Dotnuvos atvykęs tuntininkas su savo padėjėju laikė pašnekėsį apie šv. Kazimierą pastebėdamas, kad šis šventasis paliko gražų valios tvirtumo ir dvasios kilnumo pavyzdį skautams.11. Skautų žodis. 1927 Nr. 10 Vyr. sktn. J. Kuprioniui Panevėžio tunto įkūrėjui dėl Jį ištikusios nelaimės – motutės mirties – reiškiame giliausią užuojautą. Panevėžio tunto skautai.12. Rytas. 1927 03 08 Nr. 53, 1 p. Dėl mylimos motutės mirties vyr. skautininkui Kėdainių turtininkui Jonui Kup- rioniui reiškiame gilios užuojautos.13. Kronika. Skautų aidas. 1928 Nr. 5, 26–28 p. Apžvalginiame straipsnyje aptariami aštuoneri Panevėžio skautų veiklos metai. Primenama, kad pirmuosius skautus Panevėžyje subūrė Vl. Rozmanas (1920 09 15). Jau 1923 m. kovo 22 d. buvo sušauktas pirmas steigiamasis tunto štabo po- sėdis, kuriame pirmuoju tuntininku buvo išrinktas pats tunto įsteigėjas J. Kup- rionis. 1924 m. birželio mėn. J. Kuprionis, išvykdamas mokytis į Dotnuvos Žemės ūkio akademiją, nuo einamųjų pareigų atsisakė. Jo vieton buvo išrinktas paskautininkas P. Kazėnas14. Kronika. Skautų aidas 1928 Nr. 5, 32 p. Panevėžio tuntas minėjo aštuntąsias sukaktuves.Vyr. skautininkas J. Kuprionis lankė Ukmergės skautus.15. Skautų kronika. Skautų aidas. 1929 Nr. 2,13 p. Kauno rajono tunte vasario 17 d. Tunto štabo posėdyje, naujasis tuntininkas vyr. skautininkas J. Kuprionis perėmė iš senojo tuntininko p. A. Žmuidzina- vičiaus pareigas.16. Naujasis tuntininkas pradeda darbą. Skautų aidas. 1929 Nr. 2, 13 p. Nuo 1929.02.17 naujasis tuntininkas susipažįsta su skautais lanko draugovių, skilčių ir skyrių sueigas.


250 251

17. Skautų radijo pusvalandžiai. Skautų aidas. 1929 Nr. 3, 14 p. Tarp kitų laidų minima ir balandžio mėn. 23 įvyksianti Kauno tuntininko vyr. sktn. J. Kuprionio paskaita.18. Pas Kauno tuntininką. Skautų Aidas. 1929 Nr. 4, 8 p. Knygoje pateiktas pilnas tekstas.19. Kryžkelėj. Skautų Aidas. 1930 Nr. 4, 8 p. Straipsnelis skirtas pirmam savo vadui vyr. sktn. J. Kuprioniui. Pilnas tekstas spausdinamas.20. Teismas. Skautų Aidas. 1930 Nr. 4, 12 p. Aprašomas Kauno tunte suorganizuotas humoristinis skautų teismas.21. Iš Kauno skautų veikimo. Skautų Aidas. 1930 Nr. 4,13 p. Aprašomas pasikalbėjimas su Kauno tuntininku.22. Kėdainių rajono tunto 5 metų sukaktis. Skautų Aidas. 23. I DLK Kęstučio draugovė Panevėžyje. Skautų Aidas. Nr. 9, 4 p. Straipsnyje rašoma apie pirmuosius skautų organizacijos kūrimosi sunkumus. Minimas Panevėžio skautų leidžiamas laikraštis „Skautas“, jo aktyviausi ben- dradarbiai Kazys Inčiūra, Bernardas Brazdžionis, Jonas Kuprionis ir kiti.24. Pas Kauno tuntininką (pasikalbėjimas su vyr. sktn. J. Kuprioniu). Skautų aidas. 1930 Nr.4, 8 p. Perėmęs tuntininko pareigas J. Kuprionis susipažįsta su Kauno skautais. J. Kup- rioniui rūpi skautų įdėjinis auklėjimas ,siūlo visose draugovėse rengti auklėjimo srities pašnekėsius.25. Kauno rajono tuntas. Skautų aidas. 1930 Nr. 8, 2 p. Apie 1930.11.08 įvykusias tuntininko J. Kuprionio išleistuves.

Apie Jono Kuprionio veiklą skautų organizacijoje nuo 1930 m.

1. Jonas Kuprionis. Portretai. Mūsų Vytis. (Chikago). 1953 Nr. 6, 172 p2. Mūsų Vyčio rėmėjai. Mūsų Vytis. 1956 Nr. 1, 3 p. Tarp žurnalo rėmėjų minimas J. Kuprionis.3. Lietuviška širdis prie Meksikos įlankos.V. Žemaitis. Draugas. 1961 08 05. Minimi J. Kuprionio organizaciniai gabumai ateitininkų, vėliau skautų draugo- vėse. Pažymima, kad jis buvo giliai persiėmęs skautų idealų įgyvendinimu.4. Prof. J. Kuprioniui – visa kapa metų. V. Žemaitis. Naujienos. 1961 08 08. Pabrėžiama, kad gimnazijoje persiėmusį šūkiu „Skautas myli gamtą“ meilė gamtai paskatino J. Kuprionį tapti miškininku. 5. Rėmėjai (redaktoriaus puslapis). Mūsų Vytis .1961 Nr. 1, 3 p Tarp žurnalo rėmėjų minimas J. Kuprionis

B I B L I O G R A F I J AB I B L I O G R A F I J A

6. Prof. Jonui Kuprioniui 60 metų angą peržengus. V. Žemaitis. Girios Aidas. 1962 Nr. 20, 66–71 p. Kuprionis jau gimnazijoje pareiškė savo gabumus organizacinėje veikloje. Ypatingai ateitininkų ir skautų veikloje. Vėliau būdamas vyriausiu skautų vadu nenorėdamas nusilenkti tautininkų rėžimui ir nesutikdamas šios organizacijos perduoti jų partijai, buvo priverstas iš jos pasitraukti.7. Prabėgomis apie Joną Kuprionį kaip studentą ir miškų departamento tarnau- toją. P. Šilas. Girios Aidas. 1962 Nr. 20, 71–75 p. Baigęs mokslus Dotnuvos žemės ūkio akademijoje ir paskirtas į miškų depar- tamentą J. K. kurį laiką senosios departamento vadovybės buvo ignoruoja- mas. Ji trukdė kurti Miškininkų Draugiją, leisti miškininkystės žurnalą. Mora- linės nuoskaudos jis patyrė ir skautų organizacijoje dėl nenoro paklusti tauti- ninkams. 8. Aukotojai. Redakcijos puslapis. Mūsų Vytis. 1963 Nr. 1, 3p. Tarp žurnalo rėmėjų minimas J. Kuprionis.9. Viešnagė pas prof. J. Kuprionį. Kunigas Dr. Juozas Prunskis. Girios Aidas. 1965–66 Nr. 40. Į šimto tauriausių tremtyje gyvenančių lietuvių autorius J. Kuprionį įrašytų į pirmąsias eiles. Jiems skautų gretose teko darbuotis drauge dar Panevėžio gimnazijoje. J. K. buvo vyresnis ir jo patarimai draugovei buvo ryškiai išlikę. Pabrėžiama ryški J. K. krikščioniška pasaulėžiūra.10. Administracija dėkoja. Mūsų Vytis. 1967 Nr. 3, 3 p. Tarp žurnalo rėmėjų minimas J. Kuprionis.11. Didelių užmojų sukaktuvininkas. V. Žemaitis. Draugas. 1971 Nr. 196, 4 p. Be veiklos skautų ir ateitininkų organizacijose J. Kuprionis pirmininkavo stu- dentų ekonominei tarybai, šaulių kuopai. Vėliau dalyvavo kuriant Miškininkų draugiją, organizuojat žurnalo Mūsų Girios leidimą.12. Suko Lietuvą veidu į mišką. V. Prižgintas. Darbininkas. 1971 Nr. 61. Pažymima, kad J. Kuprionis į skautų organizaciją įstojo dar besimokydamas Vilniuje ir jų nepaliko visą turiningą savo gyvenimą. Minima, kad jis tremtyje, Vokietijoje vienas iš pirmųjų stojo atkurti Lietuvos skautų, o ir Amerikoje nuolat dalyvauja skautų sueigose ir stovyklose.13. Skautų šventė. Draugas. 1972 11 23. Losanželiečiai minėjo skautų organizacijos įsteigimo sukaktį. Vyr. skautininkas J. Kuprionis apdovanojamas Geležinio Vilko ordinu.14. Vieno tautiečio odisėja nuo Anykščių šilelio iki Kalifornijos sekvojų. M. D. Lie- tuvių Dienos. 1974 Nr. 7, 4–7 p. 6 nuotraukos. Be veiklos skautų organizacijoje nušviečiama J. K. veikla miškininkystės sri-

252 253

tyje: Lietuvos miškininkų sąjungos kūrimą, žurnalų Mūsų Girios ir Girios Aido leidimą ir redagavimą, dėstytojavimą Vilniaus ir Rastono (JAV) universitetuose, botanikos sodo – arboretumo įsteigimą. Nuotrauka viršeliuose. Prof. J. Kup- rionis radiofone skaito paskaitą 15. V. S. Jonas Kuprionis. A. S. (Antanas Saulaitis). Skautų Aidas. 1976 spalis. Straipsnyje minima, kad J. Kuprionis ,sugrįžęs iš sostinės į provinciją, pradėjo organizuoti skautų būrius. Tai buvo pradėta be vadovybės instrukcijų, įsakymų, vien savo intuicija. Jo ir bendrų iniciatyva iš pirmųjų skautų būrelių išaugo Panevėžio ir Kėdainių tuntai. 1930 metais pasitraukęs iš skautų veiklos tik tremtyje vėl grįžo į aktyvią tarnybą atkuriant LSS. 1975 metais išrinktas į garbės teismą.16. Netekome didelio gamtos draugo. Senis Lapinas. Draugas. 1982 07 24. 1918 m., įstojęs į skautus, Panevėžyje ir Kėdainiuose juos subūręs į tuntus, du metus pabuvęs Kauno tuntininko pareigose, visos Lietuvos skautų vadų suvažiavime išrinktas Vyriausiuoju skautininku. Skautus suvalstybinus tų parei- gų nebėjo, nes turėjo gilų įsitikinimą, kad skautų organizacija neturi turėti nieko bendro su politika. Tačiau su skautija ryšių nenutraukė.17. Prof. Joną Kuprionį amžinybėn palydint.V. Žemaitis. Draugas. 1982 liepa.18. Prof. Joną Kuprionį amžinybėn palydėjus. Ig. Medziukas. Draugas. 1982 07 24.19. Atsisveikinom su v. s. Jonu Kuprioniu. M. Naujokaitis. Vyriausio skautininko krivulė. 1982 Nr. 9, 11 p. Primenama, kad J. Kuprionis valdžios įstaigoms pakreipus skautų organizacijos veiklą, atitrūko skautų aktyvios veiklos, tačiau visada pasiliko ištikimas savo įžodžiui ir skautiškai dvasiai. Visur ir visuomet prisidėdavo prie skautiško darbo. Ir dar šįmet, Vyriausiam skautininkui pakvietus, mielai buvo sutikęs įsi- jungti į KRIVULĖS redagavimo kolektyvą.20. Asmenybės šviesa. R. Bražėnienė. Anykšta. 1991 Nr. 62, 1 p. Aprašomas J. Kuprionio 90-jų gimimo metinių paminėjimas, kuriame buvo kal- bama apie tobulo charakterio versmę, skauto, ateitininko pasirengusio kiekvienam padėti charakterį.21. Jį mena anykštėnai. A . Berželionis. Mūsų Girios. 1991 Nr. 10, 9–10 p. Tarp kitų J. Kuprionio darbų miškininkystės srityje minima jo veikla ir skautų organizacijoje.22. Žymus jūrų skautų veikėjas Bronius Michelevičius. Baliūnas. Panevėžio balsas 1995. Tarp kitų pirmųjų Panevėžio skautų yra B. Michelevičius, kuriam drauge su D. Česavičiumi ir P. Šležu, buvo patikėtos draugininko J. Kuprionio adjutanto pareigos.23. Aš esu skautas. Kun. Mykolas Stonys. Anykščiai. 1997 Nr. 13. Straipsnyje pažymima, kad Anykščiuose Vytauto Didžiojo draugovę įsteigė skautininkas J. Kuprionis.

B I B L I O G R A F I J AB I B L I O G R A F I J A

24. Pirmasis. Berželionis. Mūsų Girios. 2001. Nr. 6, 27–28 p. Aprašomas J. Kuprionio 100-jų gimimo metinių minėjimas Anykščiuose. Nuš- viečiama J. K. visuomeninė veikla, nuopelnai skautų organizacijai.25. Atsiminimai apie įžymųjį Lietuvos miškininką prof. Joną Kuprionį. J. Bagdo- nas. Mokslo Lietuva. 2001 Nr. Nr. 13, 14. Tarp kitų dalykų nušviečiama J. Kuprionio veikla Panevėžio, Kėdainių ir Kau- no tuntuose.26. Jo indėlį minės ir būsimos kartos. Prof. Mykolas Jankauskas. Mūsų girios. 2001 Nr. 8, 26. Profesorius paaiškina, kad vyriausybė nepakentė, kad skautų organizacijai va- dovautų ne tautininkas ir suvalstybinus skautus vietoje visuotiname vadų suva- žiavime išrinkto vyriausiuoju skautininku J. Kuprionio į jo vietą paskyrė pulk. M. Kalmantą.27. Minės profesoriaus J. Kuprionio 100-metį. J. Bagdonas. Panevėžio Balsas. 2001 Nr. 165. Rašoma, kad J. Kuprionis Amerikoje be profesoriavimo, kitų visuomeninių pareigų, bendradarbiavo spaudoje, rašė skautams, buvo užsienio lietuvių žur- nalistų sąjungos pirmininku, Lituanistikos instituto tikruoju nariu.28. Prof. Jono Kuprionio gimimo šimtmetis. Ignas Medziukas. 2001. Amerikos spaudoje talpintame straipsnyje autorius aptardamas J. Kuprionio gyvenimo ir veiklos bruožus pažymi, kad velionis visą savo gyvenimą vadova- vosi skautybės dvasia.

I I . K N Y G O S E

1. Lietuviškoji skautija. P. Jurgėla. Čikaga. J. Kuprionis minimas 45 puslapiuose.2. Akademinė Skautija. 17 ir 130 p. p.3. Girios Aidas. J. Kuprionis. dipl. mišk J. Kučinskas 1989. Čikaga. 129–143 p.4. Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazija. 1797–1995 m. Vytautas Baliūnas 1995 m. 143–145, 176, 385 p.5. Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazija. 1797–2000 m.Vytautas Baliūnas. 2000. Panevėžys. 151, 275 p.6. Lietuvių enciklopedija. 13 t., 379–380 p.7. Tarybų Lietuvos enciklopedija. Vilnius 1986. 2 t., 442 p.8. Mūsų Lietuva. 2 t., 92 p. Vilnius 19919. Lietuvos miškininkai.10. Nuo Šeimenos krantų. B. Šaknys (monografija apie miškininką V. Žemaitį). 163, 206, 295 P., Vilnius 2002.

254 255

Jono Kuprionio rašiniai skautams

1. Pavasario belaukiant. „Skautų Aidas“ 1925 Nr. 3, 20 p.2. Skautai ir gamta. „Skautų Aidas“ 1926 Nr. 1–2, 7 p.3. Artimiausieji broliai. „Skautų Aidas“ 1926 Nr. 4, 6 p.4. Linkėjimai 1927 metams. „Skautų Aidas“ 1927 Nr. 1–2, 1 p.5. Mūsų reikalai. „Skautų Aidas“ 1927 Nr.20, 8-9 p.6. Vieną dešimtį palydint, antrąjį pradedant. „Skautų Aidas“ 1928 Nr. 5, 3 p.7. Aplinkumos įtaka žmogaus būdui. „Skautų Aidas“ 1928 Nr. 11, 4 p.8. Būk šiais metais geresnis, negu pernai buvai. „Skautų Aidas“ 1929 Nr. 1, 2 p.9. Didžiąją šventę švenčiant. „Skautų Aidas“ 1929 Nr. 4 (43), 1 p.10. Auklėjimosi svarba. „Skautų Aidas“ 1929 Nr. 7–8, 2–3 p.11. 1929 m. Pasaulinė skautų džamborė. „Skautų Aidas“ 1929 Nr. 7–8, 7–8 p. ir 1930 Nr. 1, 6–8 p.12. Skautas – Tėvynės sūnus. „Budėk“ 1930 Nr. 1 (2), 5 p.13. Didijį Tautos Vyrą minint. „Skautų Aidas“ 1930 Nr. 1 (48), 1 p.14. Jūros skautai. „Skautų Aidas“ 1930 Nr. 2 (49), 1 p.15. Atviras laiškas. „Skautų Aidas“ 1930 Nr. 5, 24 p.16. Vykstant į mišką vasarą. „Skautų Aidas“ 1939 Nr. 11–12, 273 p. 17. Asmenybės ugdymo reikalu. „Mūsų Vytis“ 1953 Nr. 6, 175–177 p.18. Šiandieniniai skautų stovyklos uždaviniai. „Mūsų Vytis“ 1954 Nr. 4, 113–115 p.19. Keturių dešimčių metų perspektyvoje. „Mūsų Vytis“ 1958 Nr. 4, 152–155 p.21. Kiekvieną M V numerį atidžiai perskaitau. „Mūsų Vytis“ 1960 Nr. 2, 178 p. 22. Žurnalas gražiai atrodo. „Mūsų Vytis“ 1967 Nr. 3, 118 p.23. Lietuviai Kalifornijoje. „Draugas“ 1974.24. Akademinio skautų sąjūdžio 50 metų jubiliejaus proga. „Mūsų Vytis“ 1974 Nr. ¾, 109 p.25. Steponas Kolupaila – spalvinga ir kūrybinga asmenybė. „Draugas“ 1974 10 17.26. Ko Lietuva laukia iš jaunimo. „Mūsų Vytis“ 1976 ruduo, 3 p.27. Skautų 30-metinė sukaktis. „Draugas“ 1976 spalis.28. Skautų vadovui. Lietuviškoji skautija. „Mūsų Vytis“ 1976 Nr. 1, 10–14 p.29. Petras Jurgėla lietuviškos skautijos kūrėjas. „Draugas“ 1981.


S VA R B I A U S I O S D A T O SGimė 1901 m. rugpjūčio mėn. 3 d. Anykščių valsčiuje, Kiaušų kaime.1915 m. rudenį įstojo į I Vilniaus vyrų gimnaziją.1918 m. lapkričio 1 d. įstojo į skautų organizaciją.1919 m. rugsėjo mėn. 13 d. priimtas į Panevėžio Vyrų gimnazijos ketvirtą klasę.1920 m. Vl. Rozmanui įkūrus skautų organizacija tapo vienu aktyviausių jos narių.1922 m. pavasarį pakeltas į skautininkus.1923 m. kovo mėn. 22 d. įkuria Panevėžio skautų tuntą ir jam vadovauja iki 1924 m. birželio mėn.1924 m. balandžio 15 d. pakeltas į vyresniojo skautininko laipsnį.1924 m. vasarą baigia Panevėžio vyrų gimnaziją ir įstoja į Dotnuvos Žemės Ūkio akademijos miškininkystės skyrių.1925 m. balandžio 22 d įkūrė ir iki 1928 m. lapkričio 17 d. vadovavo Kėdainių tuntui.1928 m. pavasarį apdovanotas skautų Lelijos ordinu.Nuo 1928 m. lapkričio 20 d. dirbo Miškų Departamente jaunesniuoju girininku specialistu.1929 m. vasario 17 d. perima Kauno tunto tuntininko pareigas.1929 m. kartu su V. Žemaičiu ir kt. įkuria Lietuvos Miškininkų sąjungą (valdyboje iki 1940 m.).1929 m. įkuria žurnalą Mūsų girios ir jį redaguoja iki žurnalą uždarant.1930 m. balandžio mėn. vadų suvažiavime išrenkamas vyriausiuoju skautininku.1930 m. spalio mėn., suvalstybinus skautų organizaciją, protestuodamas organizacijoje savo veiklą sustabdo, atsisako tuntininko pareigų.Nuo 1931 m. balandžio 30 d. paskirtas urėdo pavaduotoju Panemunės miškų urėdijoje.Nuo 1934 m. spalio 16 d. paskiriamas Dzūkų miškų urėdijos I eilės urėdu.1936 m. spalio 1 d. paskirtas Miškų Departamento I miškų skyriaus referento pareigoms.1940 m. sausio 10 d.skiriamas Žemės Ūkio akademijos docento pareigoms.1941 m. balandžio 26 d. suteiktas žemės ūkio mokslų kandidato laipsnis.1941 m. birželio 24 d. įgaliojimu perima ir laikinai vadovauja Miškų liaudies komi- sariatui.1941 m. liepos mėn. 21 d. paskirtas Miškų ūkio reikalų ????Nuo 1941 m. spalio 6 d. Vilniaus universiteto Gamtos–matematikos fakulteto, miš- kininkystės skyriaus docentas.

S V A R B I A U S I O S D A T O S

256 257

1941 m. birželio 26 d. įgaliojimu pavedama laikinai vadovauti Miškų liaudies komi- sariatui.1941 m. liepos 21 d. paskirtas Miškų ūkio reikalų valdybos valdytoju.Nuo 1943 m. rugsėjo 10 d. dirba Utenos miškų urėdijoje miškų urėdo pareigose.Nuo 1944 m. balandžio mėn. iki rugpjūčio 31 d. dirba Kretingos kelio ruožo san- dėlio vedėjo pareigose.1945–1946 m. dirbo Austrijos ir Bavarijos miškuose, dėstė specialiąją miškininkys- tę Hanau stovykloje lietuvių miškininkų kursuose.1946 metų vasarą atvykęs į JAV Sioux City dirbo skerdykloje ir vienoje Landskape kompanijoje.1947 m. dirbo Čikagos apygardos sodininku.Nuo 1948 metų pradžios Mičigano valstijoje gavęs darbo ir padirbęs medelyne gavo stipendiją ir būdamas kolegijos asistentu 3 metus studijavo miškininkystę.1950 metais Techaso valstijoje, Dalasse užveisė medelyną ir jį prižiūrėjo.1952 metais pakviečiamas į Louisianos Tech institutą (bedirbant tapo universitetu) profesoriaus pareigoms ir dirba iki 1970 metų rugpjūčio.Nuo 1953 m. II pusmečio iki 1968 m. redaguoja Girios aidą (18 numerių).1970 metais išėjęs į pensiją išrenkamas užsienio lietuvių žurnalistų sąjungos pirmininku.1972 m. lapkričio 29 d. apdovanojamas skautų Geležinio Vilko ordinu.1982 m. liepos 8 d. miršta savo namuose Van Nuys, netoli Los Angeles.

T U R I N Y SS V A R B I A U S I O S D A T O S

T U R I N Y S

LIETUVOS RESPUBLIKOS PREZIDENTO VALDO ADAMKAUS ŽODIS 5PRATARMĖ 7PAGRINDINIAI DVASINIO GYVENIMO STULPAI 11VEIKLOS APŽVALGA 15

N E P R I K L A U S O M O J E L I E T U V O J E 25

S T R A I P S N I A I A P I E J . K U P R I O N I O V E I K L Ą 26

SKAUTŲ KRONIKA. PANEVĖŽYS 27

IŠ LIETUVOS SKAUTININKŲ–INSTRUKTORIŲ SUVAŽIAVIMO KAUNE 29

SKAUTŲ KRONIKA. KĖDAINIAI. PANEVĖŽYS 31

PANEVĖŽIO TUNTAS 34

PAS KAUNO TUNTININKĄ 37

KRYŽKELĖJ 40

PANEVĖŽIO, KĖDAINIŲ, KAUNO TUNTAI 42

TARPTAUTINIAI SKAUTŲ SĄSKRYDŽIAI 50

LELIJOS ISTORIJA 53

J . K U P R I O N I O S T R A I P S N I A I 58

PAVASARIO BELAUKIANT 59

SKAUTAI IR GAMTA 61

ARTIMIAUSIEJI BROLIAI 65

LINKĖJIMAI 1927 METAMS 67

MŪSŲ REIKALAI 69

VIENĄ DEŠIMTMETĮ PALYDINT, ANTRĄJĮ PRADEDANT 72

APLINKOS ĮTAKA ŽMOGAUS BŪDUI 75

BŪK ŠIAIS METAIS GERESNĖ(-IS), NEGU PERNAI BUVAI 80

AUKLĖJIMOSI SVARBA 83

1929 M. PASAULINĖ SKAUTŲ DŽAMBORĖ 86

DIDĮJĮ TAUTOS VYRĄ MININT 91

JŪROS SKAUTAI 94

ATVIRAS LAIŠKAS 97

258 259

SKAUTAS – TĖVYNĖS SŪNUS 100

S U V A L S T Y B I N I M A S 104

LIETUVOS SKAUTŲ SUVALSTYBINIMO KLAUSIMU 105

LIETUVOS SKAUTŲ SUVALSTYBINIMO KLAUSIMU 107

IŠ VALSTYBINIO ARCHYVO 111

APIE ŠVIETIMO MINISTRĄ K. ŠAKENĮ 116

LIETUVOS SKAUTŲ ISTORIJOS BRUOŽAI 117

U Ž S I E N Y J E 125

J . K U P R I O N I O S T R A I P S N I A I 126

ASMENYBĖS UGDYMO REIKALU 127

ŠIANDIENINIAI SKAUTŲ STOVYKLOS UŽDAVINIAI 132

KETURIŲ DEŠIMČIŲ METŲ PERSPEKTYVOJE 137

STEPONAS KOLUPAILA – SPALVINGA IR KŪRYBINGA ASMENYBĖ 142

ATVIRAS LAIŠKAS 149

SKAUTŲ VADOVUI LIETUVIŠKOJI SKAUTIJA V. S. JONAS KUPRIONIS 153

SKAUTŲ 30-METINĖ SUKAKTIS 160

SKAUTIŠKŲ STUDIJŲ DIENOS 162

KO LIETUVA LAUKIA IŠ JAUNIMO 164

DIDELĖ JULIAUS IR ONOS BIELSKIŲ DOVANA SKAUTAMS 168

PETRAS JURGĖLA – LIETUVIŠKOS SKAUTIJOS KŪRĖJAS JO 80 METŲ SUKAKTIES PROGA 170

ELENA KAROSAITĖ-GIMBUTIENĖ PALYDĖTA Į AMŽINYBĘ 173

SKAUTAI IR LIETUVIŠKOJI SPAUDA 175

VYRESNĖS SKAUTĖS GRAŽINIETĖS LOS ANGELES 178

S T R A I P S N I A I A P I E J . K U P R I O N I O V E I K L Ą 180

LIETUVIAI KALIFORNIJOJE 181

VYRIAUSIASIS SKAUTININKAS JONAS KUPRIONIS – 75 METŲ AMŽIAUS SUKAKTUVININKAS 183

ATSISVEIKINAME SU VYRIAUSIUOJU SKAUTININKU JONU KUPRIONIU 186

SKAUTININKAS JONAS KUPRIONIS 189

AKADEMIKAS BE SPALVŲ 191

F O T O G R A F I J O S 195

ATEITININKAI – SKAUTŲ ŠAKNYS 196

SKAUTAI PANEVĖŽYJE, KĖDAINIUOSE, KAUNE 198

SKAUTŲ ŠEFAVIMAS 214

LIETUVIŲ SKAUTŲ PIRMIEJI SUVAŽIAVIMAI 224

ATSTOVAVIMAS LIETUVOS SKAUTAMS PASAULINIUOSE SUVAŽIAVIMUOSE 232

J. KUPRIONIS IŠEIVIJOJE 242

BIBLIOGRAFIJA 251SVARBIAUSIOS DATOS 258

T U R I N Y S T U R I N Y S

260

S U D A R ĖJonas Bagdonas

D A I L I N I N K Ė Jūratė Kemeklytė Bagdonienė

R E D A K T O R I U SJonas Bagdonas

M A K E T A V OJūratė Kemeklytė Bagdonienė

TIRAŽAS 400 EGZ.VILNIAUS DAILĖS

AKADEMIJOS LEIDYKLAUAB STANDARTŲ SPAUSTUVĖ

KUPRIONISJ o n a s

Documents

Jonas Kuprionis