Mintys Adventui...

Vėl baigiasi metai.

Šviesos laikas trumpėja ir žaisminga rudens spalvų paletė jau praeityje.

Niūrių ir vėjuotų dienų apsupti mes ieškome šilumos ir jaukumo namuose.

Ieškome ramybės, šviesos, saugumo.

Pritemęs pasaulis laukia, kada iš aukštybių atsklis šviesa,

kada meilė kūdikio pavidalu nužengs į žemę.

Advenas – laukimo metas, tarsi laukiame

ateinančių naujųjų laikų, nepaprasto įvykio.

Mes ieškome kelio ne tik į savo namus, bet ir į savo širdies gelmę.

Šis kelias pirmiausiai veda į sielos ramybę, kurios mums taip riekia,

kad įsiklausytume į save.

Turi atsiverti nauji mūsų sielos vartai, nes pro senuosius malonė negali įžengti

į sielos vidų ir jos paliesti.

Mes nuolat žengiame į atpirkimo ilgesį, kuris glūdi slapčiausioje mūsų sielos gelmėje.

Jis mus veda ne tik į vaikystę primenančias

Kalėdų Senelio dovanas, spalvingas

švieseles, bet ir į viltį ir tikrą ateitį.

Šv. Kalėdos nėra tik sentimentų šventė,

kad kadaise kažkas buvo įvykę, bet kad tai,

kas įvyko tomis dienomis, yra dabartis,

ir todėl mums teikia nuolatinę viltį.

Ar mūsų gyvenimo namai keisis ir

atsinaujins?

O kaip su tais, kurie nebeturi vilties, kurių sielos jau užsisklendusios?

Ar jau nebegrįžtamai

užgeso jų viltys ir ilgesys?

Jeigu namai ir širdys būtų tokios uždaros, kad nieko nebelauktų, tai Adventas ir Šv. Kalėdos mums būtų beprasmės.

Tačiau mes žvelgiame iš savo gyvenimo tamsybių ir suvaržymų į šviesą ir laisvę, į gyvenimo pilnatvę ir imame

troksti kažko daugiau.

Adventas kviečia mus dar kartą apmąstyti, ko mes laukiame

ir ilgimės visą gyvenimą.