KAS YRA šVELNIOJI gALIA? SąVOKOS RIBOS IR EmPIRINIų …€¦ · „mažai kas sieja“18. J. S. Nye, kaip būdinga neoliberalizmo atstovams, galią priskiria veikėjams ir susitelkia

37

ISSN 2029-0225, e. ISSN 2335-7185http://dx.doi.org/10.7220/2335-7185.14.2

KAS YRA šVELNIOJI gALIA? SąVOKOS RIBOS IR EmPIRINIų TYRImų mETODOLOgIJOS APmATAI

VyTAuTAs IsoDAVytauto Didžiojo universitetas Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto doktorantas El. paštas: [email protected]

Nors ir plačiai vartojama, „švelniosios galios“ sąvoka iki šiol neturi visuotinai priimto turinio ir aiškios vietos tarptautinių santykių teorijoje(-ose). Neoliberalizmo stovyklai priskiriamo sąvokos autoriaus Josepho S. Nye darbai sulaukė gausios konstruktyvistinės kritikos, kuria implikuojama, jog švelniosios galios tyrimai galėtų / turėtų būti grindžiami konstruktyvistine metodologija. Švelnioji galia pagal apibrėžimą turi aiškių sąsajų su socia linės struktūros raiška, kurią labiausiai pažinti leidžia būtent konstruktyvizmas. Šiame straipsnyje bandoma pateikti nuoseklesnę švelniosios galios sampratą ir aiškesnes metodologines gaires empiriniams tyrimams. Siūloma metodologija apima socialinės struktūros pažinimą ir konkretaus švelniosios galios veikimo „epizodo“ veikėjų tarpusavio santykiuose paaiškinimą. Šios dvi dimensijos papildo viena kitą ir gali sudaryti vientisą išsamaus tyrimo planą toje pačioje teorinėje sampratoje.Reikšminiai žodžiai: švelnioji galia, Josephas Nye, konstruktyvizmas, metodologija, metodai.

Įvadas

„Švelniosios galios“ (angl. soft power) sąvokos autorystė priskiriama Harvardo universiteto profesoriui Josephui S. Nye, kuris pirmą kartą ją pavartojo 1990 m. monografijoje „Įpareigota vadovauti: besikei-čianti Amerikos galios prigimtis“ („bound to Lead: The Changing Nature of American Power“). Per pastaruosius 20 metų, anot paties autoriaus, „buvo įdomu stebėti, kaip akademinė sąvoka ‘emigravo’

38

VYTAUTAS ISODA

į pirmuosius laikraščių puslapius, girdėti ją vartojant Kinijos, Eu-ropos ir kitų šalių politinius lyderius“1. Nors ir plačiai vartojamas, „švelniosios galios“ terminas iki šiol neturi visuotinai priimto turinio: politikai ir politikos analitikai šiuo žodžių junginiu įvardija beveik bet kurį nekarinį valstybės užsienio ir saugumo politikos aspektą, pradedant diplomatinėmis derybomis, institucijų kūrimu ir baigiant finansinėmis investicijomis2. Tokį sąvokos aptakumą galima sieti su J. S. Nye darbuose ryškia siekiamybe sukritikuoti pernelyg militaris-tinę XXI a. JAV užsienio politiką, neva neišnaudojančią visų valsty-bės galios formų, tačiau nebandoma teoriškai pagrįsti alternatyvaus galios veikimo mechanizmo. Autorius nesistengia aiškiai apibrėžti savo siūlomos „švelniosios galios“ sąvokos santykio su kitomis teori-nėmis politikos mokslų sąvokomis, tokiomis kaip interesai, socialinės normos ir taisyklės. be to, J. S. Nye nepateikia aiškios metodologijos, kaip operacionalizuoti švelniąją galią empiriniuose tyrimuose. Todėl, priešingai nei teigia termino autorius, „švelnioji galia“ iš esmės išlieka politiškai patraukli idėja, o ne visavertė akademinė sąvoka.

Kiti tarptautinių santykių tyrinėtojai savo ruožtu pabandė iden-tifikuoti J. S. Nye darbuose tarp eilučių slypinčias teorines prielaidas ir atskleidė šio autoriaus metateorinį nenuoseklumą bei konceptua-lų ribotumą. Galima išskirti dvi pagrindines J. S. Nye darbų kritikos linijas – dvilypes ontologines prielaidas, kuriomis pagrįsti jo sam-protavimai švelniosios galios tema, ir nepakankamą struktūrinių veiksnių galios santykiuose įvertinimą. Šiame straipsnyje, apiben-drinant pagrindinius J. S. Nye kritikų argumentus, mėginama plė-toti teoriškai nuoseklią švelniosios galios sampratą, kuri nubrėžtų aiškesnes metodologines gaires tolimesniems tarptautinių santykių tyrimams. Siekiant šio tikslo, pirmojoje darbo dalyje pateikiamas J. S. Nye darbų švelniosios galios tema teorinis kontekstas ir pagrin-diniai teiginiai: būdamas vienas iš neoliberalizmo teorinės tradicijos pradininkų tarptautiniuose santykiuose, J. S. Nye naująja sąvoka nesi-stengė peržengti klasikinio vėberiškojo galios suvokimo, kuris vieni-ja (neo)liberalizmo ir (neo)realizmo teoretikus tarpparadigminiuose disciplinos debatuose. Antrojoje darbo dalyje apžvelgiami pagrindi-niai J. S. Nye kritikų, kurie daugiausia atstovauja konstruktyvizmo

39

KAS YRA ŠVELNIOJI GALIA? SąVOKOS RIBOS IR EmPIRINIų T YRImų mETODOLOGIJOS APmATAI

stovyklai tarptautiniuose santykiuose, argumentai ir daroma išva-da, jog konstruktyvistinė metodologija yra suderinama su J. S. Nye pasiūlytu švelniosios galios apibrėžimu. Trečiojoje straipsnio dalyje pasiūloma dviejų pakopų metodologija švelniosios galios poveikiui nustatyti ir įvertinti: pirmajame etape sutelkiamas dėmesys į veikėją, o antrajame – į socialinę struktūrą ir nurodoma keletas potencialiai taikytinų tyrimo metodų. Ši metodologija tyrėjui sudaro galimybę apsibrėžti tyrimo ribas ir pasirinkti, kurį švelniosios galios aspektą – egzogeniškai duotų veikėjų sąveiką nenaudojant prievartos ar tarp-tautinės sistemos galios struktūrą – analizuoti, apsiribojant ta pačia teorine samprata. Vis dėlto švelniosios galios poveikį įmanoma visa-pusiškai atskleisti tik apimant abu analizės etapus.

ŠVELniOsiOs GALiOs sAMPrATA ir TyriMO METODOLOGiJA PAGAL JOsEPHą s. nyE

„Švelniosios galios“ sąvoką į politikų ir akademikų žodyną Josephas S. Nye įvedė XX a. pabaigoje, oponuodamas Šaltojo karo metais tarp užsienio politikos teoretikų ir praktikų vyravusiam realistiniam ga-lios suvokimui. Ilgametėje realizmo teorinėje tradicijoje iš esmės susiformavo dvi galios sampratos – vadinamosios galios santykio ir galios elementų prieigos3. Pirmuoju atveju galia suvokiama klasikine vėberiškąja prasme – kaip vieno veikėjo gebėjimas priversti kitą da-ryti tai, ko šis priešingu atveju nedarytų. Tuomet empiriškai įrodyti galios veikimą įmanoma tik remiantis kiekybiniais duomenimis apie veikėjų elgesį, t. y. jeigu kuris nors veikėjas, konkuruodamas su kitais, užsibrėžtą tikslą pasiekia dažniau nei jo oponentai. Antrasis požiūris būdingas neorealistams, kurie siūlė galią įvertinti pagal vadinamuo-sius galios resursus, t. y. materialinę bazę, kuri potencialiai priverčia kitus paklusti (kariniai pajėgumai, nacionalinis turtas (bVP) ir t. t.). Šiandien galios tapatinimas su materialiais prievartos ir papirkinė-jimo instrumentais tarptautinių santykių (TS) tyrinėtojų paprastai vadinamas „griežtąja galia“ (angl. hard power). Abiem atvejais veikė-jų interesus realistai traktuoja kaip objektyvią duotybę ir nelaiko jų galios išdava.

40

VYTAUTAS ISODA

Pagrindiniai Šaltojo karo laikų realistų oponentai neoliberalai, kuriems priskiriamas ir J. S. Nye, savo ruožtu perėmė realistinę ga-lios sampratą, abu jos variantus, kadangi ši puikiai derėjo su neolibe-ralistinėje analizėje pagrindine tapusia „tarpusavio priklausomybės“ sąvoka.

Galia gali būti apibūdinama kaip vieno veikėjo gebėjimas privers-ti kitus daryti tai, ko šie priešingu atveju nedarytų. <...> Galime akcentuoti tiek pirminius resursus, kurie suteikia veikėjui šį gebė-jimą, tiek pačią faktinę pasekmių kontrolę. Įvardydami asimetrinę tarpusavio priklausomybę kaip galios šaltinį, galią suvokiame kaip resursų kontrolę arba potencialą veikti pasekmes. Santykiuose nuo kito mažiau priklausomas veikėjas dažnai turi reikšmingą politinį svertą, kadangi santykių pokytis, kurį jis gali inicijuoti ar grasinti inicijuoti, jam kainuos mažiau nei jo oponentams. Šis pranašumas vis dėlto neužtikrina, kad politiniai svertai, kuriuos suteikia asi-metrija tarpusavio priklausomybėje, sukurs atitinkamą pasekmių kontrolę. Labai retai galia, matuojama pagal kokį nors resursą, vi-siškai atitinka galią, matuojamą pagal poveikį rezultatui 4.

Vis dėlto net ir suvokdami, jog reali galia ne visada sutampa su potencialia, t. y. resursų, kontrole, neoliberalizmo atstovai savo dar-buose išlaikė galios elementų sampratą. Iš dalies tai galima sieti ir su Šaltojo karo politiniu kontekstu. Šaltojo karo metais tarptautinės politikos analizė (kaip ir mokslas apskritai) buvo pajungta didžiųjų valstybių strateginiams tikslams, ir galios elementų prieiga mokslinin-kams buvo patogus metodologinis instrumentas rašant galios maksi-mizavimo gaires politikos formuotojams, kadangi leido „objektyviai“ išmatuoti galią.

Svarbiausi J. S. Nye darbai švelniosios galios tema buvo parašy-ti giluminių tarptautinės politikos pokyčių (Šaltojo karo pabaigos, globalios informacinių technologijų revoliucijos, Rugsėjo 11-osios išpuolių ir karo prieš terorizmą) kontekste ir (bent jau netiesiogiai) taip pat adresuoti JAV politikos formuotojams5. J. S. Nye siekė įro-dyti, jog karinių pajėgumų generavimas ir panaudojimas XXI a. nėra vienintelis „kelias į sėkmę pasaulio politikoje“6. Karinę prievartą,

41


teigiamas ir neigiamas sankcijas, siejamas su ekonominės tarpusa-vio priklausomybės asimetrija, jis įvardijo kaip tradicinės griežtosios galios išraišką, tačiau, anot J. S. Nye, „valstybė gali pasiekti norimą rezultatą tarptautinėje politikoje ir tuomet, kai kitos šalys – pripažin-damos jos vertybes, laikydamos ją pavyzdžiu <...> – nori ja sekti. <...> [Š]velnioji galia – gebėjimas užsitikrinti, jog kiti norėtų to paties, ko nori tu – pasireiškia žmonėms veikiant išvien, o ne juos priverčiant“7. Taigi švelniosios galios apibrėžimas apima ne tik kitų elgesio, bet ir jų interesų formavimąsi. Interpretuodamas J. S. Nye darbus, Gulio Gallarotti pažymėjo, kad „griežtąja galia nusakoma [situacija], kai vienos valstybės priverčia kitas daryti tai, ko šios įprastai nedarytų <...>. Švelnioji galia savo ruožtu sąlygoja kitas valstybes savanoriškai daryti tai, ko švelniąją galią įkūnijančios valstybės (angl. soft power nations) iš jų norėtų; taigi, švelniosios galios veikimas yra susijęs su gerokai mažesniu interesų konfliktu“8, arba tokio konflikto apskritai nėra. būtent interesų konflikto nebuvimas implikuoja metodologines galios ir jos poveikio išmatavimo problemas, kurias J. S. Nye savo ruožtu sprendė atsigręždamas į XX a. TS įprastą galios elementų (ar resursų) prieigą.

Galios santykius išdėstydamas elgesio spektre nuo „griežtojo“ (įsakinėjimo ir paklusimo) iki „švelniojo“ (savanoriško veikimo išvien) spektro polių (ir įtraukdamas materialinį skatinimą (papirkinėjimą) apytiksliai spektro viduryje), veikėjų elgesį J. S. Nye susieja su atitin-kamais resursais9. Anot šio autoriaus, „dažniausiai su griežtąja galia siejami resursai yra materialūs, tokie kaip [fizinė] jėga ir pinigai“10, o švelniąją galią J. S. Nye kildina iš vertybių, kurių valstybė siekia vidaus ir užsienio politikoje, visuotinio patrauklumo, tarptautinių institucijų, legitimuojančių jos siekius, ir tos valstybės visuomenei būdingų kultūrinių praktikų paplitimo už jos ribų. Pastarasis resur-sas – valstybės kultūrinis patrauklumas kitiems, kuris, šio autoriaus manymu, netiesiogiai (per visuomenės spaudimą)11 galiausiai nulemia ir užsienio politikų suartėjimą, leidžia J. S. Nye valstybės švelniąją galią matuoti pagal kino, televizijos ir muzikos industrijos eksporto apimtį, atvykstančiųjų studijuoti skaičių, kultūrinei diplomatijai skiriamų biudžeto lėšų dydį ir t. t.12 Tokia galios matavimo metodologija yra

42

VYTAUTAS ISODA

akivaizdžiai ginčytina, todėl paskutinėje savo monografijoje J. S. Nye jau labiau linkęs pasitikėti visuomenės nuomonės apklausų duomeni-mis, t. y. švelniąją galią jo analizėje apytiksliai atspindi užsienio šalių gyventojų nuomonės apklausų apie hipotetiškai galios poziciją užimančią valstybę rezultatai. Tačiau palanki nuomonė savaime ne-sukuria švelniosios galios santykio tarp atitinkamų valstybių, kuris pagal apibrėžimą apima ir kitų valstybių elgesio pokytį (keičiantis jų interesams). Todėl patikimu galios santykio įrodymu J. S. Nye laiko tik tam tikrą viešosios nuomonės ir užsienio politikos koreliaciją:

[n]ors apklausos gali parodyti švelniosios galios egzistavimą <...>, jos yra tik apytikslis [potencialaus] elgesio rodiklis <...>. [Netgi ap-klausų rezultatų ir užsienio politikos] koreliacija <...> nebūtinai reiškia priežastingumą. Ten, kur [visuomenės] nuomonė išlieka tvirta ir nuosekli laikui bėgant, ji turėtų daryti įtaką, tačiau vie-šosios nuomonės poveikis, palyginti su kitais [nepriklausomais] kintamaisiais, gali būti atskleistas tik kruopščiai tyrinėjant procesą (angl. by process-tracing) 13.

Vis dėlto netgi A ir b valstybių užsienio politikų suderinamumas bei palanki ir ilgus metus b valstybėje nekintanti visuomenės nuomonė apie A valstybę neleidžia tvirtai teigti, kad pastaroji tapo b valstybės kelrodžiu, juo labiau neatskleidžia, kaip ar kodėl tai įvyko. „Švelniosios galios“ sąvoka, kaip ją operacionalizuoja J. S. Nye, nepasižymi dide-liu aiškinamuoju potencialu. Todėl toliau šiame straipsnyje bandoma atskleisti ir užpildyti šio autoriaus teorinio įrodinėjimo spragas bei pasiūlyti teoriškai labiau argumentuotą švelniosios galios operaciona-lizacijos metodologiją.

PAGrinGinĖs JOsEPHO s. nyE DArBŲ KriTiKOs KryPTys

XX a. paskutiniajame dešimtmetyje (neo)realizmo ir (neo)libera-lizmo priešprieša prarado pagrindinę poziciją tarptautinių santykių teoriniuose debatuose, o biheviorizmo metodologijai politikos mok-sluose rimtą iššūkį metė interpretacinė prieiga14. Tarptautinės poli-tikos tyrinėtojai atsigręžė į socialinę teoriją, disciplinoje išryškėjo

43


konstruktyvistinis, postmodernistinis posūkiai15, kuriems atstovaujan-tys mokslininkai savo ruožtu gilinasi į socialinio konstravimo procesą ir netraktuoja tarptautinės politikos veikėjų bei jų interesų kaip objek-tyvios duotybės. Nors konstruktyvistinės analizės dėmesio centre visų pirma yra tarptautinių normų ir taisyklių genezė bei tapatybių formavimasis veikėjų sąveikos procese, „galios“ sąvoka šios stovyklos mokslininkų teoriniuose svarstymuose taip pat užima svarbią vietą. Kitaip nei (neo)realistai ir (neo)liberalai, kurie galią priskyrė veikėjui (suvokė ją kaip veikėjo gebėjimą kontroliuoti kitus arba tapatino su jo kontroliuojamais resursais), konstruktyvistai galią kildina iš sociali-nių struktūrų (plačiau apie socialinę struktūrą – trečiojoje šio straips-nio dalyje). Anot Michaelo barnetto ir Raymondo Duvallio, tradicinis „į individualius veikėjus nukreiptas požiūris neleidžia pažinti sociali-nio konstravimo proceso ir galios, kuri glūdi struktūrose ir diskursuo-se, nekontroliuojamuose ir nepriklausančiuose kuriam nors vienam veikėjui“16. Akademinėje literatūroje šiandien konstatuojama, jog dėl konstruktyvistinio posūkio „galios“ sąvoka TS disciplinoje vartojama keliomis skirtingomis reikšmėmis17 ir šias skirtingas galios sampratas „mažai kas sieja“18.

J. S. Nye, kaip būdinga neoliberalizmo atstovams, galią priskiria veikėjams ir susitelkia į jų (ne)gebėjimą pasiekti egzogeniškai apibrėž-tą (ir netyrinėjamą) interesą, pasitelkiant griežtosios arba švelniosios galios resursus. Tačiau švelniosios galios kildinimas išimtinai iš vei-kėjo lygmens tapo J. S. Nye kritikų, atstovaujančių konstruktyvizmo stovyklai TS, svarbiausiu argumentu19. Anot Edwardo Locko, „galia, sietina su socialinėmis struktūromis, tokiomis kaip bendros verty-bės, institucijos ar kultūra, akivaizdžiai sudaro Nye pasiūlytos švel-niosios galios sampratos pagrindą. Didžiausia problema šiuo atveju yra ta, kad Nye darbuose tokios socialinės struktūros traktuojamos kaip esančios konkrečių veikėjų dispozicijoje“20. Kultūrą, vertybes ir institucijas įvardydamas kaip vieno veikėjo galios resursus, J. S. Nye ignoruoja kitų veikėjų svarbą (at)kuriant tokias struktūras ir nesu-teikia socialinei struktūrai jokio savarankiško vaidmens. Vėlesniuose savo darbuose J. S. Nye atsižvelgia į kritikų pastabas ir sutinka, jog veikėjo galios pozicija labai priklauso nuo socialinio konteksto, tačiau

44

VYTAUTAS ISODA

patį J. S. Nye labiau domina, „ką veikėjas <...> gali nuveikti esamoje situacijoje“21. Vis dėlto bihevioristinė analizė ir kiekybiniai apklausų duomenys, kuriais remiasi J. S. Nye, perteikia tik fragmentišką socia-linio pasaulio vaizdą ir iš esmės nenurodo švelniosios galios šaltinio. Anot Davido Sanderso, „silpnoji biheviorizmo pusė, sietina su per-dėtu empirizmu, visuomet buvo polinkis susitelkti į aiškiai stebimus reiškinius <...>, o ne subtilius, potencialiai gilesnius struktūrinius veiksnius, kurie lemia socialinių ir politinių sistemų stabilumą ir kaitą. <...> [b]ihevioristai dažnai kritikuojami <...> dėl negebėjimo suvokti visumos (angl. the ‘big picture’) <...>, sureikšminant stebimo individų ir grupių elgesio aprašymą ir paaiškinimą“22. Struktūrinėms sąlygoms išsiaiškinti, kaip toliau siūloma šiame straipsnyje, tikslinga pasitelkti interpretacinę epistemologiją, kurią sėkmingai taiko konstruktyviz-mo šalininkai TS.

Kita J. S. Nye pasiūlytos „švelniosios galios“ sąvokos kritikė, Pie-tų Karolinos universiteto mokslininkė Janice bially Mattern pabrėžia metateorinį šio autoriaus nenuoseklumą. Nors pagal apibrėžimą vals-tybės švelnioji galia priklauso nuo vertybių ir tikslų, kurių valstybė sie-kia užsienio ir vidaus politikoje, patrauklumo kitų akyse, J. S. Nye taip ir nepateikia aiškaus atsakymo, kas lemia tokį patrauklumą. J. bially Mattern teigia:

Viena vertus, Nye implicitiškai traktuoja patrauklumą kaip natū-ralią, objektyvią būseną, išskirdamas tariamai universalias ver-tybes – kosmopolitiškumą, demokratiją, taiką. Kita vertus, Nye leidžia suprasti, kad patrauklumas yra socialinis konstruktas; jis pabrėžia viešosios diplomatijos svarbą atverčiant užsienio audito-riją į savąją vertybinę sistemą. Trumpiau tariant, Nye priskiria du ontologinius patrauklumo statusus – pirmapradės būsenos ir so-cialinės sąveikos rezultato, <...> tai leidžia jo teoriją laikyti bloga teorija 23.

Atsakydamas į J. bially Mattern kritiką, J. S. Nye iš esmės sutinka, kad universaliai patrauklios vertybės ar politika yra socialinis kons-truktas, tačiau, pasak jo, „trumpuoju laikotarpiu vyraujančių idėjų patrauklumas gali būti traktuojamas ir kaip duotybė“24. Galima daryti

45


išvadą, jog trumpalaikėje strategijoje politikos formuotojai, kuriems J. S. Nye ir adresavo savo darbus, gali (o sekdami šiuo autoriumi – ir turėtų) perprasti esamą idėjų, normų ir institucijų sanklodą, jos kon-tekste vertinti savo politinių žingsnių pasekmes, t. y. prisitaikyti prie struktūrinių sąlygų ir jomis manipuliuoti.

Toliau plėtojant J. S. Nye pasiūlytą švelniosios galios sampratą, būtina atsižvelgti į veikėjo santykį su socialine struktūra. Netgi ga-lima teigti, jog švelniosios galios apraiškomis laikytini tik tokie so-cialiniai santykiai, kuriems įgyvendinti būtinas socialinis kontekstas, arba kitaip – socialinė struktūra25. Vis dėlto švelniosios galios analizė iš veikėjo perspektyvos, kai tyrinėjamas manipuliavimas egzistuojančia socialine struktūra, savo tikslais skiriasi nuo pačios socialinės struktū-ros pažinimo. Pirmuoju atveju tyrinėtoją pirmiausiai domina priežas-tinė veiksmų grandinė, kai racionaliai savo intereso siekiantys veikėjai sugeba išeiti iš interesų konflikto nepasitelkdami fizinės prievartos ir nepapirkinėdami. Antruoju – tyrinėjama ne konfliktinė situacija, o socialinės darnos prigimtis. Pirmoji analizės kryptis, kurią galima įvardyti epizodinio švelniosios galios panaudojimo tyrimu, veikėjus, jų interesus ir pačią visuomenės sanklodą priima kaip duotybę, t. y. remiasi objektyvistine ontologija. Antrojoje bandoma atpažinti gilu-mines galią perteikiančias struktūras, jų ribojantį poveikį veikėjų inte-resų apibrėžimui ir elgesiui, o tai reiškia pripažinti konstruktyvistinę ontologiją. Pirmoji analizės kryptis iš esmės suderinama su neolibera-lizmo tradicija tarptautiniuose santykiuose ir gali remtis J. S. Nye pa-siūlytais metodologiniais apmatais, tačiau visavertis švelniosios galios poveikio atskleidimas įmanomas tik derinant ją su konstruktyvistiniu socialinės struktūros tyrimu.

ŠVELniOsiOs GALiOs POVEiKiO AnALiZĖ: Du ETAPAi

Kalbėdamas apie švelniąją galią, kurią galima fiksuoti empiriškai (vei-kėjų elgesyje), J. S. Nye išskiria: 1) įtikinėjimą (angl. persuasion) ir 2) strateginės aplinkos, arba darbotvarkės, formavimą (angl. agenda-setting)26. Pats J. S. Nye savo darbuose dėmesį sutelkia tik į strateginį įtikinėjimą (dauguma jo publikacijų skirtos viešosios diplomatijos

46

VYTAUTAS ISODA

problematikai), tačiau teoriškai švelnioji galia, sukurta racionaliais argumentais, yra tik ledkalnio viršūnė ir implikuoja giluminės socia-linės struktūros egzistavimą. Vis dėlto konkretaus tarptautinės politi-kos veikėjo konkrečią strategiją, kuri neapima prievartos bei teigiamų sankcijų naudojimo ir kurià keičiami kitų interesai, galima suskliausti kaip laike ir erdvėje fiksuotą empirinio tyrimo objektą. Interesų pasi-keitimas tokiame tyrime yra priklausomas kintamasis, kurį tyrėjas gali ne tik suprasti per socialinę struktūrą, bet ir paaiškinti27 konkrečiais instrumentais, kuriuos vienas veikėjas naudoja komunikuodamas su kitu. Colinas Wightas teigia:

Socialiniuose moksluose struktūrinis supratimas yra gyvybiškai reikalingas, bet analitiškai skirtinas nuo istorinio aiškinimo. <...> Struktūrinis supratimas yra ribotas ir gali teikti tik dalinį konkre-taus socialinio įvykio paaiškinimą, <...> [todėl] turi būti papildytas istoriniu aiškinimu. Istorinis paaiškinimas turi naratyvo logiką ir sujungia įvykius ir procesus laiko grandinėje. <...> Struktūrinis su-pratimas savo ruožtu nėra priežastinis turint omenyje įvykių ir pro-cesų jungimą laike, <...> [jis] tik atskleidžia galias, apribojimus ir tendencijas, įtvirtintas konkrečioje struktūrinėje konfigūracijoje 28.

Taigi išsami švelniosios galios santykio analizė turėtų apimti du etapus – socialinės struktūros (tarptautinės, regioninės ar kitokios) pažinimą ir konkretaus švelniosios galios taikymo epizodo veikėjų tarpusavio santykiuose paaiškinimą.

EPiZODinĖ ŠVELniOsiOs GALiOs rAiŠKA

Akivaizdžiausias rodiklis, liudijantis apie švelniosios galios panaudo-jimą valstybių tarpusavio santykiuose, yra situacija, kai viena valsty-bė sėkmingai įtikina kitą siekti bendrų vertybių ir tikslų. Pats J. Nye aiškiai pabrėžė, kad taip įtikinėjant nepasitelkiamos teigiamos ar nei-giamos sankcijos: „tai – išnaudojimas argumentų, kurie paveikia kito įsitikinimus ir veiksmus, negrasinant jėga ir nežadant atlygio. <...> Įtikinant racionaliais argumentais apeliuojama į faktus, priežastinius dėsnius ir normatyvines nuostatas“ 29. Kadangi racionalūs argumentai

47


yra vienintelis instrumentas, kuriuo kiti priverčiami pakeisti savo tikslus ir (galiausiai) elgesį, galima sakyti (iš esmės neprieštaraujant J. S. Nye teiginiams), jog veikėjų tarpusavio santykiuose taikoma švel-nioji galia. Tiesa, J. S. Nye darbuose sėkmingo argumentavimo sąly-gos aiškiai neapibrėžiamos. Pasak Jürgeno Habermaso30, argumentais grįstas dialogas gali vykti tik tuo atveju, jeigu veikėjai yra socializuoti toje pačioje socialinėje aplinkoje, iš tiesų tiki tais pačiais „faktais ir priežastiniais dėsniais“ bei pripažįsta tas pačias normas. Tik tuomet socialinę aplinką tyrėjas gali traktuoti, J. S. Nye žodžiais tariant, „kaip duotybę“ ir bandyti nustatyti, kaip ir kokiomis konkrečiomis normo-mis ar instituciniais svertais buvo instrumentiškai remiamasi siekiant pakeisti kito interesus.

Tiesa, J. Habermasas įžvelgė aiškią takoskyrą tarp vadinamojo tikslingo racionalumo (angl. purposive rationality) ir komunikaci-nio racionalumo (angl. communicative rationality), kuriuo vadovau-jasi veikėjai, komunikuodami su kitais. Anot jo, „komunikaciniam veiksmui būdinga tai, jog intersubjektyviai pripažįstamos struktūros suvaržymai <...> skatina veikėją <...> peržengti tikslingo racionalu-mo, nukreipto į asmeninę sėkmę, ribas ir pripažinti viešus komuni-kacinio racionalumo kriterijus“31. Empiriniuose tarptautinių santykių tyrimuose vis dėlto gana sudėtinga nubrėžti ribą tarp atviro dialogo, kai abi pusės pasiryžusios performuluoti savo interesus atsižvelgda-mi į naujus argumentus, ir manipuliavimo kitos šalies visuomenės ar tarptautinės sistemos normomis siekiant savojo intereso. Pavyzdžiui, J. bially Mattern laikosi pozicijos, jog tarptautinė sistema pasižymi pernelyg silpna socialine struktūra, todėl valstybės, komunikuodamos tarpusavyje, nesistengia susitarti dėl teisingiausios politikos krypties; užuot racionaliai diskutavusios, jos bando perprasti viena kitos na-cionalinės tapatybės naratyvą ir pateikti sau naudingą politiką kaip vienintelę atitinkančią oponento deklaruojamą Aš (autorė tai laiko grasinimu kito veikėjo ontologiniam saugumui)32. Thomasas Risse’as savo ruožtu tvirtina, kad tarptautinėje politikoje vis dėlto gali susiklos-tyti pakankamos sąlygos racionaliais argumentais grįstam dialogui:

Bendras gyvenamasis pasaulis (angl. life-world) ir diskutantų vie-nas kito pripažinimas sau lygiu <...> tarptautiniuose santykiuose

48

VYTAUTAS ISODA

pasitaiko dažniau, nei įprasta manyti. Pavyzdžiui, tarptautinės institucijos gali veikti kaip informatyvi (angl. information-rich) aplinka ir normatyvinis karkasas, struktūruojantis veikėjų tarpu-savio sąveiką. <...> Blogiausiu atveju, nesant socialinės struktūros, veikėjai susikuria bendrą gyvenamąjį pasaulį prieš derybas, pasi-telkdami naratyvus 33.

Kaip tokios racionalios diskusijos pavyzdį T. Risse’as pateikia NATO sąjungininkių ir SSRS derybas dėl Vokietijos suvienijimo. 1989–1990 m. Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijos ir tautos apsisprendimo principai tapo Vakarų šalių ir SSRS kompromiso pagrindu. Maskva sutiko nekliudyti Vokietijų susijungimui, o ameri-kiečiai ir jų sąjungininkai leido vokiečių tautai laisvai apsispręsti dėl prisijungimo prie Aljanso34. Kitaip tariant, ar, vienai valstybei įtikinė-jant kitą, apeliuojama į tam tikras žaidimo taisykles, kurias pripažįsta ir pastaroji, ar abi situaciją suvokia vienodai – tai klausimai, į kuriuos gali atsakyti tik empirinis tyrimas. Jeigu jis atskleidžia, kad sąveikau-damos tarpusavyje savo tikslus performulavo abi pusės, tyrėjas gali daryti išvadą, jog švelniąją galią naudoja abi valstybės.

Norint empiriškai išmatuoti epizodinį švelniosios galios taikymo mastą veikėjų santykiuose, būtina nuodugniai atkurti jų tarpusavio dialogą laike (formaliai tai dažniausiai vadinama proceso atkūrimo (angl. process-tracing) metodu35). Tyrėjas privalo aiškiai užfiksuoti išsiskiriančius veikėjų interesus pradiniu pasirinktame laiko taške ir sutampančius vėlesniame. Veikėjui, kurio interesai galiausiai įsivy-rauja, ir bus priskirta švelniosios galios pozicija. Jeigu tikslas, dėl ku-rio galiausiai sutaria abi valstybės, visiškai neatitinka nė vienos iš jų pradinės pozicijos, galima konstatuoti, jog švelniąja galia rėmėsi abi pusės (galbūt tik skirtingu laipsniu). Tačiau būtina įrodyti, jog vei-kėjams sąveikaujant tarpusavyje nebuvo grasinama jėga ar žadamas materialinis atlygis už interesų pakeitimą. Tyrėjo užduotį gerokai ap-sunkina tai, kad tarpvalstybinis dialogas dažnai vystomas už uždarų durų (diplomatiniuose kuluaruose), todėl sekant viešus debatus nega-lima atmesti galimybės, kad tam tikri susitarimai buvo pasiekti slaptai. Veiksmingi (tačiau nebūtinai vieninteliai naudingi) metodai tokiame tyrime galėtų būti pusiau formalizuota dialoginė analizė36 ir interviu

49


su procese tiesiogiai dalyvavusiais asmenimis (pvz., valstybių diplo-matais). Net ir pasitelkęs įvairius vienas kitą papildančius metodus, tyrėjas situaciją turėtų vertinti kritiškai ir aklai nepasitikėti surinktais duomenimis, juolab kad politinio proceso dalyviai visuomet yra lin-kę savo interesus įvilkti į normatyvinę retoriką. Sugebėjimas atskleis-ti, kokią reikšmę keičiantis interesams turėjo naudos išskaičiavimas ir kokią – vadinamoji „svaresnio argumento logika“37, priklausys tik nuo tyrėjo išradingumo. Vis dėlto pagrindinė metodologinė taisyklė norint identifikuoti, kokio tipo galia veikėjai iš tiesų remiasi tarpusa-vio santykiuose, yra sutelkti dėmesį ne tik į šalį, kuri, kaip numanoma, užima galios poziciją, jos retoriką ir naudojamus simbolius, bet ir į spėjamą tokios galios subjektą(-us) bei aiškintis jo(-ų) situacijos su-vokimą ir motyvaciją.

GiLuMinĖ (sTruKTŪrinĖ) ŠVELniOJi GALiA

Vieno veikėjo gebėjimą sėkmingai įtikinti kitą savųjų tikslų ir verty-bių teisingumu galima laikyti rodikliu, jog egzistuoja socialinė struk-tūra, kurios elementus pirmasis sėkmingiau išnaudoja. Sociologinėje literatūroje, anot Algimanto Valantiejaus, mėgstama piktnaudžiauti „socialinės struktūros“ sąvoka, nepateikiant aiškaus jos apibrėžimo ir nesiejant jos su konkrečia sociologine tradicija38. TS teoretikai daž-niausiai remiasi Anthony’io Giddenso struktūros samprata, pagal ku-rią socialinę struktūrą sudaro taisyklės ir resursai, taikomi socialinės sistemos nuolatinio atsikūrimo procese39. Konstruktyvizmo atstovai TS daugiau dėmesio paprastai skiria taisyklių dimensijai socialinėje struktūroje. Konstitutyvios taisyklės (angl. constitutive rules) apibrė-žia veikėjus ir jų interesus, suteikia reikšmes materialiems resursams ir praktikoms, o reguliacinės taisyklės (angl. regulative rules) riboja jau sukonstruotų veikėjų elgesį40. Galia taip pat kildinama iš taisyklių struktūros ir siejama su nelygiu resursų pasiskirstymu. Remdama-sis A. Giddensu, TS teoretikas C. Wightas taip apibūdina socialinės struktūros ir galios santykį:

Dominavimas [t. y. galios santykiai] yra grindžiamas autorite-tą apibrėžiančiomis ir [materialius resursus] paskirstančiomis

50

VYTAUTAS ISODA

taisyklėmis (angl. rules of authorisation and allocation). Kaip autoritetas yra apibūdinamas gebėjimas užsitikrinti kitų asmenų [savanorišką] paklusnumą, o kaip resursų pasiskirstymas – gebėji-mas naudotis [materialiais] objektais. <...> Akivaizdu, jog veikėjai šiuos gebėjimus turi ne kaip individai, o kaip tam tikrą poziciją vi-suomenėje užimantys veikėjai. Kitaip tariant, šie pajėgumai <...> yra pririšti prie socialinių pozicijų, tarp kurių santykius nustato taisyklės. Jie yra priežastinį poveikį darančios tų socialinių pozicijų [t. y. struktūros] savybės, o ne savybės individų, užimančių šias pozicijas 41.

Kitaip nei konstruktyvizmo autoriai, (neo)realistai ir (neo)libera-lai galią laiko individualia veikėjo savybe ir kildina ją iš individua-laus veikėjo pajėgumo. Taip individualistiškai paprastai aiškinamas ir naujų taisyklių formavimas ar senųjų pokyčiai. Kaip jau buvo minėta, J. S. Nye savo darbuose atskirai nesigilina į socialinės struktūros pri-gimtį, tačiau leidžia suprasti, kad tai, kas yra svarbu, legitimu, patrauklu ar teisinga tarptautiniu mastu, gali būti formuojama vienašališkomis pastangomis, kad vienas veikėjas yra pajėgus apibrėžti tarptautinių normų ir taisyklių turinį42. Kai kurios taisyklių struktūros iš tiesų gali būti siejamos su konkrečiu veikėju. Pavyzdžiui, po 2001 m. Rugsė-jo 11-osios JAV vyriausybė tarptautinėje sistemoje įtvirtino karo prieš terorizmą taisykles, kurios JAV ir jos sąjungininkių kovą prieš teroriz-mą apibrėžė kaip gėrio ir blogio konfrontaciją, pačias JAV – kaip gėrio stovyklos lyderį, o JAV užsienio ir saugumo politikos tikslus – kaip vienintelį teisingą pasirinkimą kitoms valstybėms („kas ne su mumis, tas su teroristais“)43. Vis dėlto karo prieš terorizmą taisyklių tarptau-tinis pripažinimas buvo sąlygotas jau egzistavusių gilesnių tarptau-tinės bendruomenės normų ir taisyklių struktūros: terorizmas dar iki Rugsėjo 11-osios buvo visuotinai laikomas blogiu ir atremiamas naudojant organizuotą valstybės prievartą. JAV, kaip hegemono ar de-mokratinio pasaulio lyderio, autoritetą, dėl kurio kitos sistemos vals-tybės yra linkusios pripažinti JAV kuriamas taisykles, derėtų kildinti iš hierarchizuotos tarptautinės sistemos struktūros, kurioje skirtingi vaidmenys suteikiami didžiosioms ir mažosioms valstybėms, o demo-kratinė santvarka yra bet kurios valstybės tarptautinės legitimacijos

51


pagrindas44. Anot Nicholaso Onufo, „nors socialinės taisyklės visa-da turi autorių ir istoriją, nei vieno, nei kito nebūtina žinoti tam, kad taisyklė veiktų. <...> Tai, kad individualus autorius yra nežinomas, o detalios [jų suformavimo] istorijos neįmanoma atkurti, nesumen-kina jų normatyvinio potencialo. Atvirkščiai, universali ir anonimiška autorystė tik sustiprina jų autoritetingumą“45. Giluminė tarptautinės sistemos taisyklių struktūra, netolygiai paskirstanti autoritetą tarp sistemos veikėjų, yra tokia sena, kad konstruktyvizmo atstovai TS ją paprasčiausiai laiko sistemos lygmens bendru žinojimu ir savo ruožtu siekia nustatyti, kurios iš šių taisyklių pačios fundamentaliausios. Tik nustačius tokias taisykles galima atsakyti, kam ir kodėl priklauso gilu-minė švelnioji galia.

Kaip buvo minima antrojoje šio straipsnio dalyje, švelniąją ga-lią siedamas su tarptautinių normų ir institucijų legitimacijos galia, J. S. Nye neįvertina intersubjektyvaus tokių struktūrų pobūdžio. Net ir pati galingiausia valstybė negali iš esmės pakeisti pamatinių tarptau-tinės sistemos normų ir taisyklių. Oponuodamas J. S. Nye, E. Lockas pažymi, kad „tarptautinio legitimumo konstravimas iš liberalizmo ir demokratijos principų tuo pačiu metu ir suteikia galią, ir riboja JAV. <...> Socialinės struktūros yra atkuriamos per abipuses praktikas – tų, kuriems naudingas jų struktūruojantis poveikis, ir tų, kuriems jis nepalankus.“46 Politikos teoretikai visų pirma kelia klausimą, kodėl tariamai subordinuotos visuomenės grupės ar veikėjai nesipriešina esamai tvarkai ir institucionalizuotomis praktikomis atkuria jiems ne-palankią socialinę struktūrą. Šią problemą tyrinėjo Charlesas Tilly ir pateikė tokį atsakymą: „[s]iekdami tokių [nematerialių] vertybių kaip savigarba ar tapatybė, subjektai tampa sistemų, kurios juos engia ar išnaudoja, dalimi“47. Panašiai derėtų aiškinti ir nuolatinį švelniosios galios santykių atsikūrimą tarptautinėje sistemoje, drauge pripažįs-tant, jog ji turi ganėtinai gilią socialinę struktūrą. Pamatinės valstybių bendruomenės taisyklės apibrėžia valstybes-lyderes, kurių saugumo interesai, užsienio ir vidaus politikos tikslai tampa pavyzdžiu kitoms valstybėms formuojant savąją politinę darbotvarkę. Norėdamos pri-klausyti tokiai bendruomenei, valstybės bet kokia kaina sieks tų pačių tikslų, net negaudamos iš to materialios naudos. Vienintelis atlygis už

52

VYTAUTAS ISODA

atitinkamų taisyklių ir normų laikymąsi dažnai yra tai, ką tarptautinės socializacijos teoretikai įvardija kaip socialines paskatas (angl. social rewards) – kitų pripažinimas ir statusas, priklausymo grupei jausmas ar pasitenkinimas sėkmingu vaidmens atlikimu, o vienintelės sankci-jos – sugėdinimas ir socialinis ostrakizmas48. Keldamas hipotezę, jog tam tikroje bendruomeninėje aplinkoje viena valstybė ar valstybės užima švelniosios galios poziciją kitų atžvilgiu, tyrėjas turėtų identi-fikuoti bendruomenės tapatybę apibrėžiančias taisykles, ištirti, kiek įtikinamai tariami galios subjektai tapatinasi su šia bendruomene ir ar šis tapatinimasis yra sutampančių interesų priežastis.

Empiriškai įrodyti egzistuojant tam tikrą socialinę struktūrą, kuri apriboja veikėjų pasirinkimą ir (šiuo aspektu) formuoja jų interesus, vis dėlto labai sudėtinga. bet kokios socialinės struktūros, kurioje įtvirtinta galios asimetrija, atskleidimas yra metodologiškai neatsie-jamas nuo kontrafaktinės situacijos apibrėžimo49, t. y. esama sistema netiesiogiai lyginama su tokiu socialiniu būviu, kuriame nebūtų pri-pažįstamas vienų veikėjų autoritetas kitų atžvilgiu ir diferencijuojama prieiga prie materialių resursų. bihevioristinės analizės šalininkams, kurie tyrinėjo tik empiriškai stebimą pasaulį, nebuvo sudėtinga objek-tyviai apsibrėžti socialines alternatyvas: galia buvo identifikuojama tik tose situacijose, kuriose veikėjai aiškiai deklaruoja išsiskiriančius so-cialinius interesus, ir priskiriama tam veikėjui, kurio interesai galiau-siai įgyvendinami nepaisant kitų prieštaravimo50. Tačiau tokia analizė neatspindi struktūrinių apribojimų, kurie veikėjams dažnai neleidžia formuluoti išsiskiriančių interesų. Interesams sutampant, tyrėjas yra priverstas ieškoti slaptų subordinacijos įrodymų, o kai kurių kritikų teigimu – juos įsivaizduoti. Vienas didžiausių tokios analizės skeptikų buvo Colinas Hay. Anot jo, įrodinėti, jog interesų konfliktą eliminuoja struktūrinis galios paskirstymas, reiškia priešinti esamą situaciją įsi-vaizduojamai utopijai, pagal kurią visi veikėjai turi vienodas socialines galias ir gali laisvai siekti savo tikrojo intereso. C. Hay teigia:

Tyrėjas tokiu būdu tampa aukščiausiuoju arbitru, žinančiu tikruo-sius aukos interesus. <...> Įrodyti, kad A užima galios poziciją B atžvilgiu, [tokiu atveju] reiškia ne tik atskleisti situaciją, kurioje tikrieji B interesai yra užslopinti, bet ir priskirti atsakomybę ar net

53


kaltę A. Trumpiau tariant, tai reiškia plėtoti kritiką, nukreiptą į A. <...> [Toks požiūris] pavojingai priartėja prie kritikos ir analizės supainiojimo. <...> Socialinė ir politinė kritika iš esmės yra norma-tyvinis, etinis ir subjektyvus vertinimas, todėl skiriasi nuo neutra-lios, bejausmės, empiriškos ir moksliškos [analizės] 51.

Nors į C. Hay’aus pastabas būtina atsižvelgti, studijuodami galios santykius tarp didelių socialinių grupių ir organizacijų, tokių kaip valstybės, mokslininkai gali gana objektyviai identifikuoti alternaty-vią pasaulio tvarką, net jeigu patys subordinuoti subjektai ją suvokia kaip kraštutinę, nukrypstančią nuo normalaus pasaulio matymo, ir faktiškai net neapsvarsto kaip alternatyvos. Didelėse žmonių grupė-se visuomet atsiranda kitoks požiūris, kuris išsakomas viešai, ir sis-teminga diskurso analizė gali padėti išgryninti tokias pasaulėžiūras. Jennifer Milliken šį diskurso analizės variantą vadina pavergtų žinoji-mų (angl. subjugated knowledges) suradimo metodu52.

Diskurso analizė iš esmės yra pagrindinis metodologinis instru-mentas socialinei struktūrai analizuoti. Pasak žinomo tarptautinių santykių tyrinėtojo Iverio Neumanno, „kadangi diskursas išlaiko sąlyginį pastovumą socialiniuose santykiuose, jis tampa veiksmų pagrindu (angl. precondition). <...> Tačiau [vyraujantis] diskursas nenulemia veiksmų galutinai. Visuomet egzistuoja daugiau nei vie-nas galimas įvykių raidos scenarijus. Diskurso analizės tikslas yra atskleisti galimų įvykio baigčių spektrą. <...> Ji gali prasidėti ir nuo konkretaus įvykio, ir parodyti sąlygas jam įvykti, drauge parodyda-ma, kad jis galėjo baigtis ir kitaip“53. Tyrėjas neprivalo subjektyviai nuspręsti, ar veikėjo pasirinktas tikslas atitinka jo tikrąjį interesą, ta-čiau jeigu šį pasirinkimą galima sieti su intersubjektyviai pripažįs-tamomis taisyklėmis, toks veikėjas pagrįstai laikytinas struktūrinės galios subjektu. Kadangi vyraujantis diskursas yra pastovesnis nei atskirų veikėjų pasirinkimai, tokių pasirinkimų viešas pagrindimas yra ne mažiau svarbus nei patys pasirinkimai54. be to, kad atpažintu-me veikėjus subordinuojančias socialinės struktūros taisykles, būtina tyrinėti bent keleto veikėjų situacijos suvokimą ir elgseną, jeigu įma-noma, pasirenkant ne to paties laiko ir erdvės atvejus. Tačiau pagrin-dinė metodologinė nuostata išlieka tokia pati, kaip ir analizuojant

54

VYTAUTAS ISODA

konkretų švelniosios galios veikimo epizodą: daugiau tyrėjo dėmesio nusipelno socialiai subordinuotų, o ne struktūrinę galią įkūnijančių veikėjų elgesio logika.

Apibendrinant dviejų etapų švelniosios galios analizės gaires, de-rėtų dar kartą pažymėti, jog net ir apsiribodamas daliniu tyrimu ir pasirinkdamas tik vieną iš čia pasiūlytų analizės krypčių, tyrėjas bet kuriuo atveju vartoja tą pačią teorinę sąvoką. Perfrazuojant J. S. Nye apibrėžimą, „švelnioji galia“ abiem atvejais reiškia tą patį – interesų konflikto minimizavimą, grindžiamą visiems veikėjams bendromis socialinėmis taisyklėmis. Šiame straipsnyje siūlomi analizės etapai yra metodologiškai apskliausti, kaip įprasta socialinių mokslų tyri-muose sprendžiant veikėjo ir struktūros problemą. Aiškinamąją galią priskirdamas veikėjui, tarptautinės sistemos taisykles tyrėjas iš esmės traktuoja kaip pastovų dydį konkrečiu sąveikos atveju, kuris įsiterpia aiškinant švelniosios galios subjekto interesų pokytį. Nepriklausomas veiksnys konkrečiame švelniosios galios taikymo epizode vis dėlto yra švelniąją galią taikančio veikėjo pasirinkimas (pasirinkta mani-puliacinė strategija) – konkretūs žodžiai ir veiksmai, kuriais išnaudo-jama tarptautinių taisyklių legitimuojanti galia. Tokia analizė galėtų būti visiškai suderinama su (neo)realistų ir (neo)liberalų tradiciškai pripažįstama santykinės galios samprata, kadangi galią faktiškai pri-skiria konkrečiam veikėjui, nors pastarųjų teorinių prieigų šalininkai veikiausiai negalėtų paaiškinti, kokius svertus naudodamas A veikėjas privertė b veikėją paklusti.

Struktūrinėje analizėje suskliaudžiami konkrečių veikėjų konkre-tūs pasirinkimai ir tyrinėjama socialinė struktūra, kuri apibrėžia in-teresų pasirinkimo ribas atitinkamos bendruomenės nariams, o tam tikrą socialinę poziciją užimančių veikėjų vertybes nurodo kaip pa-vyzdį kitiems. Žodžiai ir simboliai, kuriais subjektai įprasmina savąjį interesą, būdami struktūros dalis, padeda tyrėjui apibrėžti pagrindi-nius socialinės struktūros bruožus. Taigi griežtas koreliacinis tyrimas pozityvistiniu aspektu neįmanomas, siekiant suprasti socialinę struk-tūrą ir atpažinti joje įtvirtintas švelniosios galios pozicijas. Visavertė švelniosios galios veikimo analizė metodologiškai apima abu etapus – priežastinį aiškinimą ir interpretaciją.

55


išvados

Pastaruosius 20 metų akademiniuose debatuose ir viešojoje erdvėje plačiai vartojama „švelniosios galios“ sąvoka iš tiesų iki šiol neturi aiškios vietos nė vienoje iš pagrindinių tarptautinių santykių teorinių tradicijų. Nors pats sąvokos autorius Josephas S. Nye paprastai sieja-mas su neoliberalizmo stovykla TS, švelnioji galia pagal apibrėžimą turi aiškių sąsajų su socialinės struktūros reiškiniu, apibūdinamu te-oretikų J. Habermaso ir A. Giddenso darbuose. Visavertė švelniosios galios operacionalizacija neįmanoma apsiribojant neoliberalizmu, ku-riam būdinga individualistinė metodologija.

Remiantis J. S. Nye kritikų įžvalgomis galima teigti, jog švelnio-sios galios tyrimai gali būti grindžiami konstruktyvistine metodologi-ja, ypač nagrinėjant struktūrinį veikėjų tarpusavio sąveikos konteks-tą. Savo darbuose J. S. Nye konstatavo akivaizdžią tiesą, jog bet kuris tarptautinės sistemos veikėjas gali išnaudoti joje dominuojančių idėjų, normų ir institucijų patrauklumą / legitimuojantį efektą, siekdamas įtikinti kitus savųjų tikslų teisingumu. Vis dėlto tarptautinių santykių tyrinėtojus turėtų dominti ne tik konkretūs sėkmingo įtikinėjimo bū-dai, bet ir pati tarptautinės sistemos struktūra, kuri sudaro prielaidas sėkmingam komunikaciniam veiksmui.

Toliau vystant J. S. Nye ir jo kritikų teorinius svarstymus, galima išplėtoti dvi konceptualiai susijusias švelniosios galios operacionali-zacijos kryptis. Kadangi abiem atvejais tyrėjas remiasi ta pačia švel-niosios galios, kaip galios minimizuoti interesų konfliktą pasitelkiant intersubjektyvias sistemos taisykles, samprata, šios dvi kryptys iš tiesų papildo viena kitą ir gali sudaryti bendrą išsamaus tyrimo planą, todėl turėtų būti laikomos dviem to paties reiškinio analizės etapais.

Pirmajame etape analizė plėtojama kaip priežastinis tyrimas, kuriame aiškinamas konkretus interesų pasikeitimo atvejis. Tyrimo objektas tokiu atveju yra tarpvalstybinis dialogas, kurio metu švelniąja galia besiremianti valstybė aiškiai fiksuojamais būdais įtikina kitą(-as) performuluoti savuosius užsienio (ar vidaus) politikos tikslus. Panašų metodologinį receptą, į kurį visų pirma įeina dialogo atkūrimas laike,

56

VYTAUTAS ISODA

galima aptikti ir paties J. S. Nye darbuose. Vienintelė šio autoriaus teorinio aiškinimo spraga yra ta, kad nereflektuojamos struktūrinės sąlygos, kuriomis racionalus argumentavimas tampa apskritai įmano-mas. Jeigu paveikti kito veikėjo elgesį naudojant prievartą (griežtąją galią) iš esmės galima ir ikisocialinėje aplinkoje, tai įtikinti kitą sava-noriškai pakeisti savo interesus įmanoma tik veikėjams pripažįstant tas pačias socialines normas ir taisykles, kitaip tariant, kai egzistuoja bent minimali socialinė struktūra, nors šioje analizės dimensijoje į ją ir nesigilinama.

Antrąja analizės pakopa stengiamasi suprasti pačią socialinę struk-tūrą, visų pirma tas normas ir taisykles, kurios vieniems veikėjams suteikia galią ir autoritetą kitų atžvilgiu. Šiuo atveju socialinė struk-tūra nebetraktuojama kaip duotybė, kaip sąlygos, kuriomis veikia jau sukonstruoti veikėjai, – ji suvokiama kaip intersubjektyvus istorinis konstruktas, sudarytas iš tarpusavyje susijusių taisyklių, kurios ne tik reguliuoja veikėjų elgesį, bet ir apibrėžia jų tapatybę, socialinę padė-tį kitų veikėjų atžvilgiu. Kitaip tariant, švelniosios galios pasiskirsty-mas yra grindžiamas konstitutyviomis ir reguliacinėmis taisyklėmis, o struktūrinės analizės tikslas yra pačių fundamentaliausių taisyklių pažinimas pasitelkiant interpretacinę metodologiją.

be to, šios dvi analizės dimensijos leidžia iš esmės paaiškinti švelniosios galios veikimą. Abiejose dimensijose pagrindinė meto-dologinė taisyklė yra gilinimasis į tariamo(-ų) galios subjekto(-ų) situacijos suvokimą, savojo elgesio pateisinimą ir įprasminimą. Jau pačiame švelniosios galios apibrėžime pabrėžiamas savanoriškas vei-kimas išvien, visoms pusėms pripažįstant siekiamo tikslo tinkamumą. Savųjų tikslų pritaikymas prie kitų veikėjų siekiamo tikslo suponuoja bendruomeninį vaidmenų pasidalijimą. Konstruktyvizmo teorija ir yra grindžiama prielaida, jog konkrečioje situacijoje interesus veikė-jas apsibrėžia remdamasis savo ir kitų (vaidmeniu) tapatybe. Todėl empiriškai įtikinamas švelniosios galios tyrimas galėtų apimti kelių atvejų analizę, kuri leistų atsekti tam tikrai valstybių bendruome-nei būdingą vaidmenų apsibrėžimo, interesų formulavimo ir elgesio šabloną.

57


nuOrODOs

1 Nye, J. S. Notes for a Soft-Power Research Agenda // Williams, M.; berenskoet-ter, F. (eds.). Power in World Politics. London: Routledge, 2007, p. 162.

2 Palyginkite, kokiomis skirtingomis reikšmėmis terminas „švelnioji galia“ vartojamas šiose kalbose ir publikacijose: Rasmussen, A. F. Secretary Gen-eral of NATO. Speech at the 47th Munich Security Conference, 4th Febru-ary, 2011. Rasta: http://www.securityconference.de/Rasmussen-Anders-Fogh.706+M52087573ab0.0.html; Rehn, O. EU Commissioner for Enlargement. “Enlargement as an Instrument of the EU’s Soft Power”. Speech at the Anna Lindh Award Ceremony, brussels, 19th October, 2007. Rasta: http://www.eu-un.europa.eu/articles/fr/article_7417_fr.htm; Moravcsik, A. Soft Power’s Libyan Triumph // Financial Times, 29 July, 2007. Rasta: http://www.ft.com; Tsygankov, A. P. If Not by Tanks, Then by banks? The Role of Soft Power in Putin’s Foreign Policy // Europe-Asia Studies, 2006, Vol. 58, No. 7, p. 1079–1099.

3 Schmidt, b. Competing Realist Conceptions of Power // Millennium: Journal of International Studies, 2005, Vol. 33, No. 3, p. 523–549.

4 Keohane, R.; Nye, J. S. Power and Interdependence. 2nd ed. Glenview: Scott, Fores-man and Company, 1989, p. 11 (kursyvas originale). Taip pat žr.: baldwin, D. In-terdependence and Power: a Conceptual Analysis // International Organization, 1980, Vol. 34, No. 4, p. 500–503.

5 Nye, J. S. Bound to Lead: The Changing Nature of American Power. New york: basic books, 1990; Nye, J. S. Soft Power: The Means to Success in World Politics. New york: Public Affairs, 2004.

6 Vienos iš J. S. Nye knygų pavadinimo paantraštė (Nye, J. S. Op. cit., 2004).7 Nye, J. S. Op. cit., 2004, p. 5.8 Gallarotti, G. Soft Power: What It Is, Why It’s Important, and the Conditions for

Its Effective Use // Journal of Political Power, 2011, Vol. 4, No. 1, p. 28 (kursyvas pridėtas).

9 Žr. schemą: Nye, J. S. Op. cit., 2004, p. 8. Taip pat: Nye, J. S. The Future of Power. New york: Public Affairs, 2011, p. 20–22.

10 Nye, J. S. Op. cit., 2011, p. 21.11 Josephas S. Nye skyrė tiesioginį (angl. direct) ir netiesioginį (angl. indirect) švel-

niosios galios veikimą. Pirmuoju atveju formuojami valstybių politinių elitų in-teresai, antruoju – plačiosios visuomenės, kuri savo ruožtu daro spaudimą spren-dimų priėmėjams. Žr.: Nye, J. S. Op. cit., 2011, p. 94–100.

12 Nye, J. S. Op. cit., 2004, p. 33–89.13 Nye, J. S. Op. cit., 2011, p. 95.14 Žr.: Finlayson, A.; bevir, M.; Rhodes, R. A. W.; Dowding, K.; Hay, C. The Inter-

pretive Approach in Political Science: A Symposium // British Journal of Politics and International Relations, 2004, Vol. 6, No. 2, p. 129–164.

http://www.securityconference.de/Rasmussen-Anders-Fogh.706+M52087573ab0.0.html

http://www.securityconference.de/Rasmussen-Anders-Fogh.706+M52087573ab0.0.html

http://www.eu-un.europa.eu/articles/fr/article_7417_fr.htm

http://www.eu-un.europa.eu/articles/fr/article_7417_fr.htm

http://www.ft.com

58

VYTAUTAS ISODA

15 Checkel, J. The Constructivist Turn in International Relations Theory // World Politics, 1998, Vol. 50, No. 2, p. 324–348; Østerud, Ø. Antinomies of Postmoder-nism in International Studies // Journal of Peace Research, 1996, Vol. 33, No. 4, p. 385–390.

16 barnett, M.; Duvall, R. Power in International Politics // International Organiza-tion, 2005, Vol. 59, No. 1, p. 44.

17 bially Mattern, J. The Concept of Power and the (Un)Discipline of International Relations // Reus-Smit, C.; Snidal, D. (eds.). The Oxford Handbook of Interna-tional Relations. New york: Oxford University Press, 2008, p. 691–698.

18 Sterling-Folker, J.; Shinko, R. Discourses of Power: Traversing the Realist-Postmodern Divide // Millennium: Journal of International Studies, 2005, Vol. 33, No. 3, p. 637.

19 Pvz., žr.: Lukes, S. Power and the battle for Hearts and Minds // Millennium: Jour-nal of International Studies, 2005, Vol. 33, No. 3, p. 492; Lock, E. Soft Power and Strategy: Developing a ‘Strategic’ Concept of Power // Cox, M.; Parmar, I. (eds.). Soft Power and American Foreign Policy. London, New york: Routledge, 2010, p. 45; Van Ham, P. Social Power in International Politics. London, New york: Routledge, 2010, p. 8.

20 Lock, E. Op. cit., 2010, p. 36–37.21 Nye, J. S. Op. cit., 2011, p. 6 (taip pat žr.: p. 14–16).22 Sanders, D. behavioural Analysis // Marsh, D.; Stoker, G. (eds.). Theory and

Methods in Political Science. 3rd ed. basingstoke: Palgrave Macmillan, 2010, p. 31–32.

23 bially Mattern, J. Why ‘Soft Power’ Isn’t So Soft: Representational Force and the Sociolinguistic Construction of Attraction in World Politics // Millennium: Jour-nal of International Studies, 2005, Vol. 33, No. 3, p. 591 (kursyvas originale).

24 Nye, J. S. Op. cit., 2007, p. 163.25 būtina pažymėti, jog materialinis papirkinėjimas ir fizinė prievarta (griežtosios

galios apraiškos) taip pat gali atitikti socialines normas ir praktikas bei tokiu būdu prisidėti prie jų atkūrimo. Tačiau toks elgesys gali ir laužyti nusistovėjusią socialinę sanklodą bei būti kitų pasmerktas (tai panašiau į šiandieninę situaci-ją). Nors J. S. Nye griežtosios galios santykį tarp A ir b veikėjų vertina labiau jų interesų patenkinimo, o ne socialinių normų kontekste, prievartos ir materiali-nio skatinimo, kaip nusistovėjusių socialinių praktikų, analizė (t. y. griežtosios ir švelniosios galios santykis) yra potencialiai įdomus ir perspektyvus empirinių tyrimų laukas.

26 Nye, J. S. Op. cit., 2011, p. 20, 90–94.27 Apie aiškinimą ir supratimą tarptautiniuose santykiuose žr.: Hollis, M.; Smith, S.

Tarptautiniai santykiai: aiškinimas ir supratimas. Vilnius: Tyto alba, 1998.28 Wight, C. Agents, Structures and International Relations: Politics as Ontology.

New york: Cambridge University Press, 2006, p. 283–285 (kursyvas pridėtas).29 Nye, J. S. Op. cit., 2011, p. 90.

59


30 Pagrindines J. Habermaso komunikacinio veiksmo teorijos prielaidas galima rasti: Habermas, J. Actions, Speech Acts, Linguistically Mediated Interactions, and the Lifeworld // Habermas, J. On the Pragmatics of Communication. Cam-bridge: MIT Press, 1998, p. 215–255.

31 Habermas, J. Op. cit., 1998, p. 233.32 bially Mattern, J. Op. cit., 2005, p. 595–604.33 Risse, T. “Let’s Argue!”: Communicative Action in World Politics // International

Organization, 2000, Vol. 54, No. 1, p. 33.34 Risse, T. Op. cit., 2000, p. 23–28.35 Checkel, J. Process Tracing // Klotz, A.; Prakash, D. (eds.). Qualitative Methods

in International Relations: A Pluralist Guide. basingstoke: Palgrave Macmillan, 2008, p. 114–127; bennett, A. Process Tracing: A bayesian Perspective // box-Steffensmeier, J. M.; brady, H.; Collier, D. (eds.). The Oxford Handbook of Political Methodology. New york: Oxford University Press, 2008, p. 702–721.

36 Duffy, G.; Frederking, b.; Tucker, S. A. Language Games: Dialogical Analysis of INF Negotiations // International Studies Quarterly, 1998, Vol. 42, No. 2, p. 271–293; Frederking, b. Constructing Post-Cold War Collective Security // American Political Science Review, 2003, Vol. 97, No. 3, p. 363–378; Duffy, G. Pragmatic Analysis // Klotz, A.; Prakash, D. (eds.). Qualitative Methods in International Re-lations: A Pluralist Guide. basingstoke: Palgrave Macmillan, 2008, p. 168–186.

37 Kad veikėjas paklustų „argumentu grįstai veiksmo logikai“ (angl. logic of ar-guing), nebūtina tokia tanki socialinė struktūra, kuri apskritai eliminuoja intere-sų konflikto galimybę per tinkamo socialinio veiksmo (angl. logic of appropria-teness) įsigalėjimą. Vis dėlto, kitaip nei į padarinius nukreipto veiksmo logika (angl. logic of consequentialism), argumentu grįsta logika veikia tik tuomet, kai veikėjai vienas kitą traktuoja kaip sau lygų tos pačios bendruomenės narį ir eg-zistuoja bent minimalus tarpusavio susitarimas dėl pamatinių taisyklių. Apie tris veiksmo logikas ir santykį tarp jų žr.: Risse, T. Op. cit., 2000, p. 2–14; Müller, H. Arguing, bargaining and All That: Communicative Action, Rationalist Theory and the Logic of Appropriateness in International Relations // European Journal of International Relations, 2004, Vol. 10, No. 3, p. 395–435.

38 Valantiejus, b. Socialinės struktūros samprata // Sociologija. Mintis ir veiksmas, 2006, Nr. 2 (18), p. 48–52.

39 Žr.: Giddens, A. The Constitution of Society: Outline of the Theory of Structu-ration. berkeley, Los Angeles: University of California Press, 1984, p. 16–25. Žinomiausi A. Giddenso socialinės struktūros sampratos pritaikymo tarptauti-nės politikos teoretizavime pavyzdžiai: Wendt, A. Struktūra, subjektiškumas ir kultūra // Wendt, A. Tarptautinės politikos socialinė teorija. Vilnius: Eugrimas, 2005; Dessler, D. What’s at Stake in the Agent-Structure Debate? // International Organization, 1989, Vol. 43, No. 3, p. 441–473.

40 Konstruktyvistinėje literatūroje „taisyklių“ sąvoka dažnai vartojama kaip „nor-mų“ sinonimas. Vis dėlto socialinės normos, apibrėžiamos kaip „kolektyviniai

60

VYTAUTAS ISODA

atitinkamo elgesio lūkesčiai tam tikrą tapatybę turinčio veikėjo atžvilgiu“, galė-tų būti prilyginamos nebent reguliacinėms, bet ne konstitutyvioms taisyklėms (Japperson, R.; Wendt, A.; Katzenstein, P. Norms, Identity, and Culture in Na-tional Security // Katzenstein, P. (ed.). The Culture of National Security: Norms and Identity in World Politics. New york: Columbia University Press, 1996, p. 54). būtina pažymėti, kad dauguma taisyklių, konstruktyvistų teigimu, „neišvengia-mai yra konstitutyvios ir reguliacinės tuo pačiu metu“ (Onuf, N. World of Our Making: Rules and Rule in Social Theory and International Relations. Columbia: University of South Carolina Press, 1989, p. 86).

41 Wight, C. Op. cit., 2006, p. 151–152 (kursyvas pridėtas).42 Nye, J. S. Op. cit., 2004, p. 10–11. Taip pat žr.: Rothman, S. Revising the Soft

Power Concept: What Are the Means and Mechanisms of Soft Power? // Journal of Political Power, 2011, Vol. 4, No. 1, p. 56–60.

43 bially Mattern, J. Op. cit., 2005, p. 604–609.44 Plačiau žr.: Clark, I. Democracy in International Society: Promotion or Exclu-

sion? // Millennium: Journal of International Studies, 2009, Vol. 37, No. 3, p. 563–581.

45 Onuf, N. Op. cit., 1989, p. 80, 101.46 Lock, E. Op. cit., 2010, p. 43, 44.47 Tilly, C. Domination, Resistance, Compliance... Discourse // Sociological Forum,

1991, Vol. 6, No. 3, p. 594.48 Johnston, A. I. Treating International Institutions as Social Environments // In-

ternational Studies Quarterly, 2001, Vol. 45, No. 4, p. 487–515.49 Lukes, S. Power: A Radical View. 2nd ed. basingstoke: Palgrave Macmillan, 2005,

p. 48–52.50 Žr.: Dahl, R. The Concept of Power // Behavioral Science, 1957, Vol. 2, No. 3,

p. 201–215.51 Hay, C. Divided by a Common Language: Political Theory and the Concept of

Power // Politics, 1997, Vol. 17, No. 1, p. 47–49 (kursyvas pridėtas).52 Žr.: Milliken, J. The Study of Discourse in International Relations: A Critique

of Research and Methods // European Journal of International Relations, 1999, Vol. 5, No. 2, p. 243.

53 Neumann, I. Discourse Analysis // Klotz, A.; Prakash, D. (eds.). Qualitative Methods in International Relations: A Pluralist Guide. basingstoke: Palgrave Macmillan, 2008, p. 62–63.

54 björkdahl, A. Norms in International Relations: Some Conceptual and Methodo-logical Reflections // Cambridge Review of International Affairs, 2002, Vol. 15, No. 1, p. 13.

61


suMMAry

WHAT is sOfT POWEr? cOncEPTuAL LiMiTATiOns AnD METHODOLOGicAL GuiDELinEs

Keywords: soft power, S. Joseph Nye, constructivism, methodology, methods.

The concept of “soft power”, although widely used, does not have an agreed-upon meaning or a well defined place within the international relations theory(-ies). The author of this concept Joseph S. Nye, conventionally as-sociated with neoliberal theory, has been heavily criticized by constructiv-ists, implying that the researches on soft power could / should be grounded in constructivist methodology. Soft power, by definition, has its roots in the social structure of international system, which is best approached in con-structivist manner. This article is an attempt to develope a more consistent conception of soft power and more explicit methodological instructions for empirical research. The methodology proposed here includes: 1) a deeper inquiry into the social structure mentioned above and 2) an explanation of a particular event where soft power was exercised. These two dimensions supplement each other and are meant to comprise a single design of a com-prehensive research.

Documents

KAS YRA šVELNIOJI gALIA? SąVOKOS RIBOS IR EmPIRINIų …€¦ · „mažai kas sieja“18. J. S. Nye, kaip būdinga neoliberalizmo atstovams, galią priskiria veikėjams ir susitelkia