ĮVADAS

Didysis klasikas - Kristijonas Donelaitis iki šių dienų išliko ryškus lietuvių literatūroje su

„Metų“ poema. Poema suskirstyta į keturias dalis ir vaizduoja keturis metų laikus, kuriuose atsispindi

besikeičiantys Prūsijos būrų darbai, buities ypatybės bei gamtos kaita. „Metai“ dienos šviesą išvydo

1818m., kai juos išspausdino Liudvikas Rėza. Poemos pasaulis turtingas gražių gamtos bei gyvūnų

aprašymų, iš kurių pasakotojas moko imti pavyzdį ir būrams. „Metuose“ žmogus ir gamta vaizduojami

paralele ir sudaro harmoningą visumą. Tačiau gamtos personažai ne visuomet yra teigiami, lygiai kaip

ir būrai ne visi yra dori ir pavyzdingi. Gamtoje minimi neigiami veikėjai, tokie kaip šūdvabaliai,

vanagas, pelėda, varna, šarka, o žmonėse jiems atsvarą sudaro tokie būrai, kaip Slunkius, Pelėda,

Dočys, Plaučiūnas, taip pat ir kai kurie ponai.

Referato tikslas atskleisti kokiais būdais autorius pavaizdavo neigiamų „Metų“ veikėjų

paveikslus, atsakyti į klausimą, kodėl vieni veikėjai yra neigiami, o kiti teigiami, kokiais kriterijais

remiantis jie yra taip skirstomi. Rašydama darbą rėmiausi K.Donelaičio „Metais“, S. Žuko, L. Gineičio,

J. Lebedžio kritiniais pastebėjimais.

1

1. NEIGIAMŲ „METŲ“ VEIKĖJŲ CHARAKTERIZAVIMO PRINCIPAI

Visuose dalykuose egzistuoja pusiausvyra tarp gėrio ir blogio, ne išimtis ir Donelaičio

„Metai“. Tarp gerų gamtos gyvūnų bei teigiamų būrų atsiranda neigiamų personažų, kurie sudaro

kontrastą tarp gėrio ir blogio. Nenaudėliai metų personažai pasižymi tuo, kad laužo nusistovėjusius

visuomenės elgesio ir moralės dėsnius, išsiskiria iš kitų būrų savo neigiamomis savybėmis. Kūrinyje

šių veikėjų neigiami portretai atsiskleidžia per pasakotojo ir kitų veikėjų neigiamą nuomonę apie juos,

kaip apie bendruomenės normų laužytojus.

Turbūt pats ryškiausias metų nenaudėlis yra Slunkius. Jo charakteristika atsiskleidžia

per kitų būrų atsiliepimus ir per jo paties monologą. Slunkius savo monologe atskleidžia beveik visas

savo būdo savybes, požiūrį į darbą, savitą pasaulio supratimą. Pats nesuprasdamas išsako visas savo

ydas, kurių didžiausia yra tinginystė. Dėl šios ydos ir kyla visos personažo nedorybės. Slunkius mano,

kad gyvenime reikia niekur neskubėti ir tausoti save. Jam gaila, nes baigėsi žiema ir prasidės darbai.

Dėkoja Dievui, kad žiemą „išmiegot ir sąnarius atgaivinti“ galėjo visas dienas ant pečiaus gulėdamas.

Visą savo būdo neigiamumą Slunkius nupiešia dviem monologo eilutėm:

Ak! Kad būt ilgiaus žiema pas mus pasilikus Ir kad vis miegot mums būtų sviete paskirta.

Pagalvojus apie vasaros darbus nenaudėliui „ašaros į akis jau pradeda trauktis“. Jo pati

„vis susiraukus ir rankas grąžydama verkia“, o vyrelis ją ramina, kad „dar čėso yr, ir mes atliksime

darbus“. Slunkius pažeria visą eilę palyginimų, kad įrodytų jog skubėt neverta:

Žinom juk, kad ratas sens, pamaži besisukdams, Tą daugsyk apgauna, kurs vis ritasi šokdams; O kieksyk sutrūksta jis permier besisukdams! Kuinas taipo jau ramboks, vis žingine žergdams, Kartais dar toliaus uždėtą nuneša naštą Kaip tūls žirgs, durnuodams ir piestu šokinėdams; O kiek sykių dar iškadą sau pasidaro. (Donelaitis,2004,18)

Kaip matome personažas susiranda daug pateisinimų savo tingumui ir neskubėjimui,

tačiau beskaitant susidaro įspūdis, kad jis nesuvokia ką daro blogai. Tokį gyvenimo būdą ir

pasaulėžiūrą jis perėmė iš savo tėvo Kubo, o pastarasis iš savo tėvo Stepo. Taigi čia autorius parodo

kokią įtaką tėvų pavyzdys daro vaikams ir kaip gyvenimo būdas perduodamas iš kartos į kartą.

Slunkius klausė tėvo pamokymų ir savo gyvenime tarsi nepastebi nedorybės, jis pamena bei pildo

Kubo žodžius:

Vaikai! Šiukštu jums naujus niekus pramanyti, Taip gyvenkit kaip mes, tėvai jūsų gyvenom. Vis protingai, vis pamaži nusitverkite darbus.

2

Čėdykitės kytriai jauni, dar būdami klapais, Kad dar ir senysta ką ras, atšokdama kartą.(Donelaitis,2004,19)

Autorius Slunkiaus charakteristiką dar labiau sustiprina kitų būrų jam skirtais

pamokymais, gėdinimais. „Viežlybieji“ išgirdę nenaudėlio gyvenimo filosofiją puola jį mokyt ir gėdyt:

Neprieteliau! Tu lėbaudamas ir vis smaguriaudams, Lauką su tvoroms ir namą visą suėdei; O dar ir savo vaikesčius pagadint nesigėdi? Be trūso Dievs mus išmaitint nežadėjo, O tingėdami vis ir snausdami sviete netinkam. (Donelaitis,2004,19)

Kaip matome „viežlybųjų“ ir Slunkiaus gyvenimo pažiūros iš esmės priešingos ir vargu ar

nenaudėlis supranta jam skirtas pastabas, nes jam atrodo, kad gyvena teisingai, taip kaip tėvai ir

seneliai gyveno. Slunkiaus būdo neigiamumo paveikslą (be jo paties kalbų apie save bei kitų

pasakojimų apie jo darbus) dar labiau paryškina ir sustiprina kitų jam skirti pavadinimai. Būrai šiam

veikėjui apibūdint randa pačių įvairiausių žodžių, vadindami jį valkata, razbainiku, neprieteliu, smirdu,

nešvankėliu. Lebedžio knygoje „Senoji literatūra“ apie nenaudėlius būrus teigia, kad greičiausia

„Slunkius yra padarytas iš žodžio „slinkti“ ir reiškia tinginį.“ Vien tik išgirdus tokius vardus, net ir

neperskaičius kūrinio nuomonė apie šį būrą vienareikšmiškai neigiama. Donelaitis atskleisdamas visą

Slunkiaus gyvenimo nedorumą prideda jam dar ir girtuoklystę. Dėl girtuoklystės personažas įsivelia į

kitus jam garbės nesuteikiančius incidentus.

Rudenio gėrybių skyriuje Slunkius vaizduojamas kartu su savo kaimynu Pelėda, kuris

yra ne mažesnis nenaudėlis. Pelėda irgi sulaukia iš kitų būrų pamokymų, pagėdijimų ir negarbingų

vardų. Tačiau šį nenaudėlį autorius charakterizuoja švelniau nei pirmąjį, turbūt todėl, kad jo vardas

visur eina po Slunkiaus. Kaip rašoma Lebedžio knygoje „Senoji literatūra“ Pelėda yra tarsi Slunkiaus

antrininkas. Jiems abiems būdinga ta pati tinginystė, dėl kurios atsiranda nevalyvumas ir visos kitos

blogybės.

Pelėda neturi išskirtinės gyvenimo filosofijos, bent jau autorius to nemini, bet jis savo

gyvenimo būdu pritaria savo kaimynui ir turi su juo daug panašumų: abu tinginiai, abu girtuokliai, abu

įsitraukia į muštynes, ateina nekviesti į vestuves ir sugadina šventę. „Viežlybieji“ net ir kalbėdami apie

jų namus kaimynų neišskiria, o kalba bendrai:

Trobos smirdų tų, kad jas kas nor įsitėmyt,Nei pūstynės iš visų pašalių pasirodo.Kad aukštyn žiūri, pamatai sudriskusį kraiką, Ant kurio sklypus nuplėštus klestina vėjai,Kad viens čia, kits ten nuo stogo ritasi lopas.Sparai po kraiku su čytais kliba supuvę,O viduj visur po stogu latgaliai kaba,Su plaušais ar karklais be negelių sukabinti.

3

Bet apačioj, kad jų butus bjaurius pažiūrėsi,Tuo juos kaip staldus ar kiaultvarčius pamatysi,Nės kur tikt žiūri, visur mėžinys pasirodo.Juk jie ir kiaules stuboj laikyti nesigėdi

Ir, kad jiems padyviji, dar barasi smarkiai. (Donelaitis,2004,64)

Pelėdos charakteristika nėra tokia plati kaip Slunkiaus, pats jis nekalba, o yra apibūdinamas kitų būrų.

Beveik visame kūrinyje jis minimas kartu su kaimynu, todėl jam yra būdingos pastarojo savybės.

Dar vienas „Metų“ nenaudėlis yra Dočys prieš kurį nusistatę kiti būrai dėl jo ėdrumo ir

pomėgio išgerti. Jis skiriasi nuo Slunkiaus ir Pelėdos, nes jam nebūdinga tinginystė, bet visgi jo darbas

skiriasi nuo kitų būrų. Darbas jam priemonė pasimaitinti ir dirba jis greitai ir ūmiai, negailėdamas

jėgų, o bedirbdamas „ laižos vis ir gurkščiodams į karčiamą žiūri“. Visas jo nenaudėliškumas slypi

tame, kad jis išsiskiria iš bendruomenės saiko ir atsakomybės neturėjimu. Dočys elgiasi neapgalvotai, o

daugiau instinktyviai, pasiduoda savo troškimams nesivaldydamas. Neatsargiai rūkydamas uždega

Krizo namą, viežlybiesiems kliūva ir tai, kad jis kartu su savo žmona eina į karčiamą ir dar vaikus

kartu vedasi. Apie Dočį autorius rašo ganėtinai daug, tai jis įsivelia į kokias muštynes, tai nuo jo darbo

smarkumo būrams baisu daros, tai eilinį kartą be saiko prisivalgo arba šaudo ir valgo varnas. Jei

Slunkiui didžiausia gėrybė miegas, tai Dočys rūpinasi skrandžio pilnatve. Šis būras „Metuose“ kalba

nedaug, daugiausia apie jį pasakoja kiti piešdami neigiamą paveikslą. Labiausia visiems kliūva

nenaudėlio ėdrumas, būtent ši savybė labiausiai akcentuojama kūrinyje :

Ale Dočys nenaudėlis, pas kakalį šiltą Snausdams ir zubus laižydams, ėdesio tyko, Nės Astė pietums nupenėtą šutina gaidį Ir kelis kviečių plyckus į kakalį šauja. (Donelaitis,2004,49)

Ale Dočys, per daug prisiėdęs bei prisisiurbęs, Nei koks žakas lenkiškas po suolu nupuolė(Donelaitis,2004,52)

Juk girdėjot jau, kaip ans Dočys šokinėdams Ir kasdien girtuodams bei durnai smaguriaudams, Iš bėdos paskiaus kaip smirdas ubagui teko. — Vaike! privalgydams ir gerdams mandagiai elkis. (Donelaitis,2004,58)

Kad Dočys porelę varnų kept nusišauja Ar čerpėj nešvankią jų sau šutina mėsą, Rods negražu girdėt ir būrui didelė gėda. (Donelaitis,2004,84)

Šiek tiek keista, kad autorius labiausiai visų dėmesį siekia atkreipti Dočio besaikišku

valgymu ir gėrimu, o štai apie kitą jo nedorybę – vagiliavimą užsimena tik vienoje kūrinio eilutėje ir

net nemoralizuoja tokio elgesio. Visgi Dočio paveikslą piešia ne jis pats, o kiti veikėjai bei pasakotojas,

tačiau nenaudėlio vardo jis nusipelnė savo poelgiais kurie neatitiko visuomenės elgesio normų.

4

Kiekvienas kūrinio veikėjas turi kokį nors bruožą būdingą tik jam vienam, Dočys neturi saiko jausmo

valgyme, tai jį išskiria iš kitų personažų.

Prie „viežlybųjų“ būrų tarpo „Metuose“ nepriskiriamas dar ir Plaučiūnas, bet tai

vienintelis nenaudėlis turintis ir teigiamų savybių. Apie jo nuotykius kūrinyje pasakoja kiti, jis

nebylusis personažas ir tekste savo pasaulėžiūros neatskleidžia. Plaučiūno yda girtuoklystė , dėl kurios

kyla visi rūpesčiai ir jis pats neretai susilaukia pašaipų:

Tas nenaudėlis Plaučiūns, pas Kasparą pernai Talkoje pavitots, taip baisiai buvo pririjęs, Kad jis nakty, ant tamsių laukų klydinėdams, Budę naują su dalgiu šukėtu prapuldė Irgi namon jau išaušus vos vos parsibastė. Jisai paskui, per dieną visą miegodams, Pamestų rykų lauke ieškot neminėjo, Ik po meto vėl šienaut jau putpela šaukė. Štai Plaučiūnas savo dalgio bei budės pasigedo Ir vaitodams vis ir šen, ir ten bėginėjo; (Donelaitis,2004,39)

Dėl girtuoklystės Plaučiūnas pavėluotai atlieka lauko darbus, tuo metu visi kaimynai jau

būna nuėmę derlių. Kalbant apie šį būrą taip pat yra vartojami neigiamos reikšmės žodžiai, kas dar

labiau išryškina nenaudėlio charakteristiką. Tačiau Donelaitis nesiekė pavaizduoti visapusiškai

neigiamą Plaučiūno paveikslą, apie ji nekalbama vien tik blogai. Šis būras turi ir teigiamų savybių,

tokių kaip vaišingumas, jis nekartą pavaišina savo kaimynus ir net nutraukia vaidus:

Barnys su nesvietiškais vaidais pasikėle.Lauras, jau per daug mirkyts, tuo piną pagavo,O Laurienė su Pakuliene lopetas ėmės.Taip besikėsant jau, tuojaus Plaučiūns pasirodė,Ir, grečnus 1ašinių šmotus kožnam padalydams,Papykius durnus ir vaidą visą nutildė.O po tam savo namą jau viernai čestavojęsIr kaimynus iš visų kampų suvadinęs,Taip nesvietiškai ir kiauliškai prisirijo. (Donelaitis,2004,41)

Plaučiūno charakteristika kiek skiriasi nuo kitų netikusių būrų , pvz., Slunkius, Pelėda ir

kiti yra visapusiškai nedori: girtauja, tingi, veliasi į muštynes, vaidus ir t.t. Plaučiūnas Donelaičio

pavaizduotas kitaip nei kiti nenaudėliai, jis nešneka, bet ir apie jį šnekėdami kiti ne visuomet yra

neigiamos nuomonės. Nors jis nėra teigiamas veikėjas, bet pas jį mielai svečiuojasi ir vaišinasi

kaimynai, o pakviesti apsilanko krikštynų šventėje. Šis personažas kažkiek pripažintas „Metų“

visuomenės.

Prie neigiamų „Metų“ veikėjų reikėtų priskirti ir kai kuriuos ponus, apie kuriuos

autorius rašo gana abstrakčiai, tačiau prieš juos yra nusiteikę ir būrai ir pasakotojas, dėl blogo elgesio

5

su būrais. Tokius ponus autorius vadina „ponpalaikiais“, kurie yra net neverti pažiūrėti. Ponai taip pat

turi ydų ne prastesnių nei būrai, kūrinyje minimas vienas ponas, kuris sprogo nuo persivalgymo.

Dažnai „Metų“ personažams pasakotojas moko imti pavyzdį iš gamtos, tačiau ir čia atsiranda neigiamų

gyvūnų:

Jr tarp paukščių rods tūls kytras randasi sukčius, Kurs gardžiai prisiėst slaptomis savo numuša draugą. Vanags, ans klastorius, ir pelėda, jo dumčius, Ir varnai su varnoms, ir jų draugala šarka Daug kasmets, kaip žinom, išgaišina nabagų; (Donelaitis,2004,12)

Donelaičio sukurti „Metų“ vaizdai yra labai tikroviški, jis pavaizduoja gėrio ir blogio

pusiausvyrą tiek žmonių, tiek gamtos gyvenime. „Metų“ veikėjai yra charakterizuojami pagal savo

darbus bei elgesį ir tai lemia priklausymą arba prie gerųjų, arba prie blogųjų. Jei elgesys ir darbai

atitinka visuomenines normas tai būras priklauso gerųjų tarpui. Panašiai rašo ir Gineitis knygoje

„Donelaitis ir jo epocha“, jis teigia, kad „Donelaitis stengiasi charakterizuoti veikėjus per veiksmus“.

Taip pat kritikas teigia, jog kūrinio veikėjai turi psichologiškai pagrįstų charakterio bruožų būdingų

būtent tai epochai, luomui bei gyvenimo sąlygoms.

Donelaitis atskleidęs neigiamų personažų ydas siekia pamokyti skaitytoją nesielgti taip,

kaip jie elgiasi. Dažniausiai personažas turi vieną ar kelias blogas savybes, kurias atskleidžia jo darbai

ir elgesys. Slunkius, Dočys, Plaučiūnas ir kiti yra pateikiami kaip blogi pavyzdžiai, kurių reiktų

saugotis ir pasimokyti iš jų klaidų.

6

IŠVADOS

Donelaitis savo veikėjus charakterizuoja pagal jų elgesį, tinginys Slunkius svajoja apie

miegą, apsirijėlis Dočys apie maistą ir gėrimus. Jei veikėjų elgesys neatitinka nusistovėjusių

visuomenės elgesio normų, tai jie yra moralizuojami ir kūrinio skaitytojui pateikiami, kaip neigiami

pavyzdžiai. Personažų elgesys, būdo savybės būdingos vaizduojamajam laikotarpiui, jų socialinei

padėčiai, todėl jų charakteriai atrodo labai tikroviški. Vienų veikėjų portretai nupiešti autoriaus bei kitų

nuomonės ir požiūrio į juos, kiti patys kalba apie save atskleisdami savo savybes. Visgi veikėjo

charakteristika daug priklauso nuo to ar teigiamai į jį žiūri pasakotojas, kiti būrai. Teigiamas ar

neigiamas veikėjas galima nustatyti ir iš žodžių vartojamų jį apibūdinant. Neigiamą reikšmę turintys

žodžiai dažniausiai vartojami šnekant apie nenaudėlius. Apskritai Donelaitis pavaizdavo gan gyvus ir

dinamiškus veikėjų charakterius, kuriam kiekvienam iš jų būdinga kokia nors individuali savybė,

paverčianti personažą unikaliu.

7

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Donelaitis K., Metai, V., 2004

2. Darbai apie Kristijoną Donelaitį, V.,1993

3. Gineitis L., Kristijonas Donelaitis ir jo epocha, V.,1964

4. Lebedys J., Senoji lituvių literatūra, V., 1977

8