45
1 LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS VETERINARIJOS AKADEMIJA GYVULININKYSTĖS TECHNOLOGIJOS FAKULTETAS GYVULININKYSTĖS KATEDRA Vaida Vedegytė ŪKIO DYDŽIO ĮTAKA AVIŲ PRODUKTYVUMUI FARM SIZE INFLUENCE OF THE PRODUCTIVITY OF SHEEP Magistro baigiamasis darbas Darbo vadovė: Doc. dr. A. Šimkienė Kaunas, 2014

ŪKIO DYDŽIO ĮTAKA AVIŲ PRODUKTYVUMUI

  • Upload
    others

  • View
    4

  • Download
    0

Embed Size (px)

Citation preview

1

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

VETERINARIJOS AKADEMIJA

GYVULININKYSTĖS TECHNOLOGIJOS FAKULTETAS

GYVULININKYSTĖS KATEDRA

Vaida Vedegytė

ŪKIO DYDŽIO ĮTAKA AVIŲ PRODUKTYVUMUI

FARM SIZE INFLUENCE OF THE PRODUCTIVITY OF SHEEP

Magistro baigiamasis darbas

Darbo vadovė: Doc. dr. A. Šimkienė

Kaunas, 2014

2

PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ

Patvirtinu, kad įteikiamas magistro baigiamasis darbas „Ūkio dydžio įtaka avių

produktyvumui“:

1. Ara atliktas mano pačios.

2. Nebuvo naudojamas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.

3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą panaudotos literatūros sąrašą.

2014-04-09 Vaida Vedegytė

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS TAISYKLINGUMĄ

ATLIKTAME DARBE

Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.

2014-05-09 Vaida Vedegytė

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADOS DĖL DARBO GYNIMO

2014-05-09 doc. dr. Aldona Šimkienė

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS KATEDROJE

prof. dr. Romas Gružauskas

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

Magistro baigiamasis darbas yra įdėtas į ETD IS

(gynimo komisijos sekretorės (- riaus)parašas)

Magistro baigiamojo darbo recenzentas

(vardas, pavardė) (parašas)

Magistro baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:

(data) (gynimo komisijos sekretorės (- riaus) vardas, pavardė) (parašas)

3

TURINYS

SANTRUMPOS ................................................................................................................................ 4

SUMMARY ...................................................................................................................................... 5

ĮVADAS ............................................................................................................................................ 8

1. LITERATŪROS APŽVALGA ................................................................................................... 10

1.1. Avininkystės būklėužsienio šalyse ir Lietuvoje ..................................................................... 10

1.2. Avių laikymo sąlygos ............................................................................................................ 12

1.2.1. Avių vislumas ir ėriavimasis ....................................................................................... 14

1.3. Avių mitybos normos ir šėrimas ............................................................................................ 15

1.3.1. Ėringų avių šėrimas ..................................................................................................... 16

1.3.2. Žindamų avių šėrimas .................................................................................................. 16

1.3.3. Ėriukų šėrimas ............................................................................................................. 17

1.3.4. Avių ir ėriukų penėjimas ............................................................................................. 18

1.4. Avių produkcija ..................................................................................................................... 19

1.5. Bandos dydžio įtaka avių produktyvumui ............................................................................. 22

2. TYRIMO METODIKA IR ORGANIZAVIMAS ..................................................................... 24

3. TYRIMO REZULTATAI ........................................................................................................... 26

3.1. Avių bandos struktūra ............................................................................................................ 26

3.2. Avių laikymo ir šėrimo sąlygos ............................................................................................. 26

3.3. Ėriavedžių reprodukcinių rodiklių palyginimas .................................................................... 29

3.4. Avių prieauglio augimo palyginimas ..................................................................................... 30

3.5. Avių produktyvumo palyginimas .......................................................................................... 31

3.6. Avių kūno kondicija ............................................................................................................... 34

4. TYRIMO REZULTATŲ APTARIMAS ................................................................................... 35

IŠVADOS .......................................................................................................................................... 37

LITERATŪROS SĄRAŠAS ............................................................................................................. 38

PRIEDAI ........................................................................................................................................... 42

4

SANTRUMPOS

LAAA – Lietuvos avių augintojų asociacija.

VMVT – Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba.

ŽŪIKVC – Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centras.

LJ – Lietuvos juodgalvės

5

SUMMARY

Author of the thesis – Vaida Vedegytė, master student of Animal Resource Management

study program.

Supervisor of the thesis – doc. dr. Aldona Šimkienė.

Institution of Study – Lithuanian University of Health Science, Veterinary Academy,

Faculty of Animal Husbandry Technology, Department of Animal Husbandry.

Key words: sheep fertility, ewe, lambing, sheep productiveness, lamb, growth rate of lambs,

wool.

Relevance of the thesis. Shepherding has an important place in Lithuania‘s agriculture. There

are suitable enviromental conditions, established cattle herding traditions and accumulated

experience needed for this sector‘s further development in the country. The area of animal

husbandry is activity known for its multisectoral and multifaceted production, many aspects of

which has great economical and social significance for Lithuanians. This area is also very

significant when providing Lithuanian consumer with eatables, furthermore it is very important

branch of Lithuania‘s export. Products of animal origin takes big part in a balanced diet. They

contain many components, vitamins and minerals which human body requires daily. Husbandry has

important economical, social, enviromental and ethnocultural function in the Republic of Lithuania,

thus it has priority in Lithuania‘s economy. It has capability not only to provide quality eatables for

citizens, but also to export some. Sheepherding sector is growing, even though the growth rate is

not very pronounced. The demand for meat grows; wool and fur processors are recovering.

In Lithuania average sheep farm is very small when comparing with farms in other western

countries. Most livestock owners don‘t have a lot of sheep. Furthermore, there are only few who

make business out of it. However the small farmers seem to be increasing their flocks.

If this business were introduced to advanced sheep herding technologies as well as cultivating

perspective breeds of sheep it might expect succes in the future.

The object of the thesis: sheep farms with different size flocks

The purpose of the thesis: to analize how the size of farm influences sheep production

quantities and quality, as well as lamb growth rate.

Tasks of the thesis:

1. To compare structures of two different sized sheep flocks;

2. To compare the keeping and feeding of two different sized sheep flocks;

3. To compare sheep fertility, lamb weights and death statistics of two different sized sheep

flocks;

4. To analize wool quantity and quality statistical data of two different sized sheep flocks;

5. To analize sheep butchering statistical data of two different sized sheep flocks;

6

6. To evaluate sheep body condition of two different sized sheep flocks.

The method of research and its structure. By using Microsoft Office „Excel 2013“ version

and R statistical package I biometrically evaluated data used for analysis of sheep breeding,

offspring weight, productiveness (of meat, wool) and body condition of ewes. To assess the

dynamics of variables in 2011 – 2013 period, the indicators of variation were computed. Variables

of farms were compared by assessing the Student criteria.

Reaserch thesis was completed in the period of 2013 – 2014, in Lithuanian University of

Health Science, Veterinary Academy, Faculty of Animal Husbandry Technology, Department of

Animal Husbandry. Research was carried out in two sheep farms located in Šakiai and Kaunas

districts.

For research purposes sheep farms that were selected had the same breed of sheep, in addition

to that their flock sizes were taken into account. In the farms there were evaluated sheep

productiveness, fertility, growth rate of lambs, body condition of ewes, conditions of sheep keeping

and feeding. Three most corresponding to average lambs were selected from each farms ewes.

Control slaughter was accomplished, then carcass yield was calculated. There was analyzed

quantity and quality of obtained wool, as well as wool production change in three years period.

Results of the thesis:

1. In the first farm‘s flock there are too many rams, they amount to 6,5 percent, that is 3,2

percent above the recommended norm. In the second farm the amount of rams is 20,0

percent above the recommended norm.

2. Second in both the analyzed farms all technology groups considered as sheep without

conditions, except that the small farm is not installed on the lambing stall.

3. According to the ewes‘ food rations composed in the first farm, the lack of crude protein is

13 grams or 2,8 percent, fiber content is lacking by 8 grams or 1,4 percent. In the second

farm‘s food rations for ewes the lack of crude protein is 37 grams or 39,2 percent, the lack

of crude protein for lactating ewes amounted to 10 grams or 7,9 percent, fiber content was

lacking by 104 grams or 14,8 percent. In the food rations for the offspring the lack of fiber

content amounted to 84 grams or 17,9 percent.

4. Sheep in the first farm were more fertile by 7,1 percent in comparison to the second farm. In

the second farm 6,06 percent of mated ewes did not get pregnant.

5. Lambs born in the first farm were heavier by 0,18 kg or 5,11 percent than lambs in the

second farm. When weaning lambs in the second farm weighed by 1,16 kg or 4,43 percent

less than lambs in the first farm. Lamb loss was 12 units or 18,1 percent lower in the first

farm than in the second.

7

6. There was sheared 0,55 kg or 15,4 percent (P<0,05) less wool and it was shorter by 0,93 cm

or 10,58 percent in the second farm when comparing to the first farm.

7. In the first farm during the period 2011 – 2013 wool production was decreasing by 2,32

percent, that is 0,64 percent less than in the second farm during the same period. In the first

farm the length of wool increased by 3,01 percent per annum, in the second farm it

decreased by 2,80 percent per annum.

8. Larger carcass yield was noted from lambs in the first farm (48,18 percent) or 2,06 percent

larger than the second farm lamb (P<0,05).

9. Average rate of change during the period 2011 – 2013 shows that, in the first farm carcass

yield decreased by 0,79 percent per annum, that is 0,26 percent more than in the second

farm, where sheep count is lower.

10. In the second farm, where sheep count is lower average evaluation of sheep body condition

is 2,7 point or 6,9 percent lower than in the farm with bigger flock.

Size and structure of the thesis.

Thesis is written in Lithuanian language. It consists of: introdution, four chapters (in which

there is given literature analysis, also research methods and results are being described and

analyzed), conclusion, literary references, apendixes. Literary references consists of 70 positions.

Size of the thesis is 41 pages (without apendixes), 10 tables, 2 pictures, 3 apendixes.

8

ĮVADAS

Avys yra vieni iš seniausiai žmonių prijaukintų gyvulių. Archeologai teigia, kad tai įvyko

maždaug prieš 10 tūkstančių metų. Per šį laikotarpį išvesta daugiau nei 900 naujų avių veislių, o

pasaulyje jų auginama apie milijardą. Pradžioje besimėgavę tik avių mėsa bei pienu, žmonės

išmoko panaudoti ir vilną (Mankutė, 2011).

Lietuvos ūkininkai vis dar atsargiai žiūri į avininkystę, galbūt todėl, kad ši gyvulininkystės

šaka neturi gilių šaknų, palyginti su Australija, Anglija ar Airija. Nors labai didelės avių bandos

mūsų krašte vis dar retenybė, bet galima didžiuotis, jog vis dėl to turime ir lietuviškų veislių:

Lietuvos juodgalvės, Lietuvos vietinės šiurkščiavilnės avys. Taip pat puikiai Lietuvoje prisitaiko

Romanovo bei Suffolkų veislių atstovės (Mankutė, 2011).

Avys yra labai svarbios pasaulinės žemės ūkio ekonomikai. Tačiau jų svarbus statusas buvo

pakeistas kitomis gyvulių rūšimis: galvijų, kiaulių, vištų. (Brown, 1996). Kinija, Australija, Indija ir

Iranas turi didžiausias modernias avių bandas ir patenkina savo ir kitų šalių, į kurias eksportuoja,

vilnos ir mėsos poreikius (http://en.wikipedia.org/wiki/Sheep prieiga per internetą 2013 balandžio 9

d.).

Avys teikia įvairią produkciją. Vilna buvo viena iš pirmųjų tekstilės žaliavų. Šiuo metu, mėsa

yra pelningiausias produktas, gaunamas iš avių, nors gerokai mažiau avienos suvartojama nei

vištienos, kiaulienos ar jautienos. Avikailis naudojamas gaminant drabužius, avalynę, kilimus ir

kitus produktus (http://en.wikipedia.org/wiki/Sheep prieiga per internetą 2013 balandžio 9 d.).

Nepaisant mažesnės paklausos ir avių produktų kainų daugelyje rinkų, avys turi skirtingus

ekonominius pranašumus, palyginti su kitais gyvuliais. Avių laikymui nebūtini brangiai įrengiami

pastatai ir technika (http://en.wikipedia.org/wiki/Sheep prieiga per internetą balandžio 9 d.).

Laikant avis efektyviai naudojami žemės plotai. Maždaug šešios avys gali būti laikomos

plote, kurio pakaktų vienai karvei ar arkliui (Small, 2008). Su mažesnėmis sąnaudomis gaunamas

gana didelis pelnas. Tokiu būdu kelia didesnį pelningumo potencialą smulkiems ūkininkams

(http://en.wikipedia.org/wiki/Sheep prieiga per internetą balandžio 9 d.).

Avys labai gerai ėda žolinį pašarą ir dėl šios priežasties šie gyvuliai yra labai svarbūs mūsų

žemės ūkyje. Pašarai ne tik lemia gyvūnų sveikatą bei produktyvumą, bet ir turi didelės įtakos

gyvūninės kilmės produktų - mėsos, pieno kokybei. Avių produktyvumas labai priklauso nuo

tinkamo jų šėrimo. Nors avys nereiklios pašarams, tačiau būtina, kad su pašarais jos gautų reikiamą

kiekį energijos ir svarbiausių maisto medžiagų, mineralinių elementų bei vitaminų (Gruber et al.,

2003).

Apžvelgiant pastarųjų metų statistiką, galima pabrėžti, kad avininkystė – viena iš sparčiausiai

besivystančių žemės ūkio šakų. Avių skaičius Lietuvoje kasmet didėja.

9

Žėmės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro (ŽŪIKVC) duomenimis 2014 m. sausio 1 d.

Lietuvoje buvo užregistruotos 100182 avys. Avis laikė 7365 laikytojai. Didesnes nei 150 avių

bandas laikė 46 avių laikytojai, bet daugiau kaip 1000 avių turėjo vos keletas augintojų. Lietuvoje

didžiausi ūkiai yra Biržų r. sav., kur vienas ūkininkas laiko 1946 avių; Molėtų r. sav., esantys 2 avių

augintojai laikantys 2125 avių; Radviliškio r. sav. – 1 augintojas turi 1600 avių bandą; Telšių r. sav.

– esantys 2 ūkininkai laiko 2377 avių (ŽŪIKVC, 2014).

Darbo tikslas – išanalizuoti ūkio dydžio įtaką avių produkcijos kiekiui ir kokybei, ėriukų

augimo spartai.

Darbui atlikti numatyti tokie uždaviniai:

1. Palyginti dviejų skirtingo dydžio avių ūkių bandos struktūras;

2. Palyginti dviejų skirtingo dydžio avių ūkių laikymo ir šėrimo sąlygas;

3. Palyginti dviejų skirtingo dydžio ūkių avių vislumo, ėriukų svorių ir netekimų

duomenis;

4. Išanalizuoti dviejų skirtingo dydžio ūkių avių vilnos kiekybinius ir kokybinius

duomenis;

5. Išanalizuoti dviejų skirtingo dydžio ūkių avių skerdimo duomenis;

6. Įvertinti dviejų skirtingo dydžio ūkių avių kūno kondiciją.

10

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Avininkystės būklė užsienio šalyse ir Lietuvoje

Avininkystė – svarbi gyvulininkystės šaka, teikianti vilnas, kailius, mėsą, pieną, taukus.

Pasaulyje auginama apie 1 mlrd. avių. Daugiausiai auginama Kinijoje, Australijoje, Irane, Naujojoje

Zelandijoje, Indijoje. Didžiausia avininkystės sritis yra Australija. Šalyje yra maždaug 100 milijonų

avių, ši šalis pagamina 30 proc. pasaulio vilnos. Fermose auginama nuo 10–20 iki 50–100 tūkst.

avių. Populiariausia avių veislė Australijoje yra Merinosų. Jos auginamos dėl raukšlėtos odos ir

kokybiškos baltos vilnos. Raukšlėta oda sąlygoja vilnos kiekį, kurį galima gauti iš avies, taigi jos

yra pelningesnės. Pagrindiniai avies vilnos eksportuotojai yra Naujoji Zelandija, Australija ir

Urugvajus (http://markets.eblex.org.uk/markets/news-2014.aspx prieiga per internetą 2013 spalio 15

d.).

Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro duomenimis 2013 m. liepos 1 d. Lietuvoje

įregistruotų avių skaičius sudarė 110,290 tūkst. vnt. ir, lyginant su 2012 m. liepos 1 d., padidėjo

22,9 proc.

Analizuojamu laikotarpiu buvo įregistruota 6,971 tūkst. avių laikytojų (apie 16 avių vienam

laikytojui) arba 23,4 proc. daugiau nei praėjusių metų tuo pačiu laikotarpiu.

Daugiausia avių auginama Pasvalio rajone.

Avių augintojų asociacijos duomenimis, didžiausią dalį sudaro avių augintojai, auginantys

5─10 avių. Stambūs, auginantys 1000 ir daugiau avių, yra tik 6 ūkiai.

2013 m. I pusmetį Lietuvos įmonėse buvo paskersta 2,477 tūkst. avių arba 0,8 proc. mažiau

nei 2012 m. atitinkamu laikotarpiu (2,497 tūkst. vnt.) ir pagaminta 47,428 t avienos (2012 m. I

pusmetį – 48,172 t) (ŽŪIKVC, 2013).

Vidutinė avių supirkimo kaina šiuo laikotarpiu sudarė 1.534,09 Lt/100 kg (skerdenų svorio) ir

574,67 Lt/100 kg (gyvojo svorio), 2012 m. I pusmetį – atitinkamai 1.717,34 Lt/100 kg (skerdenų

svorio) ir 582,97 Lt/100 kg (gyvojo svorio) (ŽŪIKVC, 2013).

Brangiausiai avys buvo superkamos 2012 m. vasario mėn. – po 604,47 Lt/100 kg (gyvojo

svorio), pigiausiai – 2012 m. rugsėjo mėn. – po 529,96 Lt/100 kg (gyvojo svorio). Vidutinis

paskerstos avies svoris 2012 m. vidutiniškai sudarė 19,2 kg skerdenų svorio, atitinkamai 2011 m. –

19,0 kg skerdenų svorio (ŽŪIKVC, 2013).

Pagrindinė avininkystės produkcija yra vilna, tačiau ji nėra paklausi. Už neplautos vilnos

kilogramą mokama nuo 3 iki 5 Lt. B. Zapasnikienės (2003) teigimu visame pasaulyje labiausiai

vertinama aviena, ypač jaunų ėriukų mėsa. Siekiant aprūpinti rinką paklausia mėsa, būtina auginti

perspektyvių mėsinių veislių avis ir steigti stambius ūkius.

11

2013 m. I pusmetį brangiausiai avys buvo superkamos balandžio mėn. – po 606,76 Lt/100 kg

(gyvojo svorio), pigiausiai – sausio mėn. – po 538,68 Lt/100 kg (gyvojo svorio) (ŽŪIKVC, 2013).

Lietuvos avių augintojų asociacijos pirmininko manymu, avininkystę paskatino Žemės ūkio

ministerijos nuo 2011 metų pradėta taikyti parama, tačiau plėtros Lietuvoje galimybės dar nėra

išnaudotos. Parama padėjo paskatinti smulkių ūkių kūrimąsi. Lietuvoje yra tik šešios stambios

bandos, kurios laiko po 2000 ir daugiau avių. Parama daugiau skirta buvo paskatinti mažus ūkius ir

labai gerai pasitvirtino, ypač tose bandose kur auginama iki 10 avių, ir tuose rajonuose, kur

žemdirbystė sunkiai verčiasi, blogesnės žemės. (http://vz.lt/article/2012/9/18/ukininkai-investuoja-i-

avis?pageno=0 prieiga per internetą gegužės 16 d.).

Avininkystės plėtrą taip pat skatina nuo 2013 metų vasario 9 dienos priimtas sprendimas leisti

avių augintojams gyvulius skersti pačių įsirengtose skerdyklose. Ūkininkų nuomone, tai duos

naudos ne tik avių augintojams, bet ir avienos vartotojams. Pagal iki šiol Lietuvoje nustatytas

taisykles pjauti savo namuose avis turėjo teisę tik jų augintojai ir tik savo reikmėms, parduoti

nebuvo galima. Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos duomenimis 2012 m. avys buvo

skerdžiamos 26 rajonų skerdyklose. Iš viso yra 35 gyvulių skerdyklos, kuriose skerdžiamos avys.

Kai kuriuose rajonuose veikia ne po vieną avis skersti pritaikytą skerdyklą. Klaipėdos, Šilutės,

Šilalės, Biržų, Ignalinos, Molėtų ir Utenos rajonuose tokių skerdyklų 2011 metais buvo po 2,

Panevėžio rajone – 3 (http://www.manoukis.lt/naujienos/ukis/16385-avis-leista-skersti-ukiu-

skerdyklose prieiga per internetą 2013 birželio 2 d.).

Nuo 2013 metų yra paprastesnės avių ženklinimo ir registravimo sąlygos. Kiekvienam

norinčiam įsigyti avį pirkėjui nebereikės registruoti savo bandos. Užteks avį registruoti gyvulių

registrų centre, o ją paskerdus – išregistruoti (Byčienė, 2013).

Lietuvoje auginamos 35 veislių avys. Populiarios ir nelepios laikymo sąlygoms - Romanovų

veislės avys. Taip pat šalyje auginama Vokietijos baltagalvių bei merinosų, Berišon diušer,

Vilšyrhornų, Tekselių, Lenkijos žemumų, Ostfryzų, Šarolė, Oksfordo žemumų, Skudų ir kitų veislių

avis. Vis daugiau auginama Ostfryzų ir Lakonų veislės melžiamų avių (Žurauskienė, 2013).

12

1.2. Avių laikymo sąlygos

Avys turi būti auginamos ir laikomos tokiomis sąlygomis, kurios joms nekenktų. Planuojant

ėrienos gamybą svarbu: banda ir jos struktūra (tinkamas veislės parinkimas, ėriavedžių procentas

bandoje); laikymo ir šėrimo technologijos; veisimo metodai, avinų įvertinimas. Tiek lietuviškų, tiek

įvežtinių veislių avims reikia sudaryti tinkamas laikymo sąlygas. Avims nereikia ypatingų ir

brangių patalpų. Joms galima pritaikyti ir senus pastatus (karvides, kiaulides) arba pastatyti naujus.

Svarbiausia, kad avidė užtikrintų: apsaugą nuo vėjų ir skersvėjų, pavėsį per vasaros karščius,

saugumą nuo plėšrūnų, gerą pašarų, pakratų ir vidaus įrengimų būklę, reikiamą ventiliaciją,

sąlygas gyvulių veterinarinei priežiūrai, ėriavimuisi ir kitoms gamybinėms technologinėms

operacijoms (Gyvulininkystės žinynas, 2007).

Avys 200 dienų laikomos tvarte, o likusį laiką (160–165 dienas) ganomos. Avys tvartuose

laikomos suskirstytos grupėmis pagal lytį, amžių ir fiziologinę būklę (Gyvulininkystės žinynas,

2007). Avis geriausia laikyti gilioje avidėje, kurioje tvartiniu laikotarpiu suminamas 1,2 m mėšlo

sluoksnis, arba pusiau gilioje. Pastarojoje susikaupęs 30–40 cm mėšlo sluoksnis išstumiamas. Tai

būtina daryti 2–3 kartus per metus. Giliosios avidės aukštis 4,5–5 m, o pusiau gilios – 3,5–4 m.

Minimalus šiaudų kraiko kiekis – 0,4 kg gyvuliui per parą, o rekomenduotinas – 0,6–1 kg (Fermos

standartas, 2004).

Vienai aviai tvarte reikia 1,5–2,5 m grindų ploto (didesnio ploto reikia, jei avis ėriuojasi

žiemą), prieaugliui – 0,35 m grindų ploto. Tvarte įrengiami įvairaus dydžio gardai, kurių skaičius

priklauso nuo laikomų avių skaičiaus. Viename garde galima laikyti iki 30 avių. Vienam gyvuliui

gardo turi tekti ne mažiau kaip 2 m2. Gardų pertvaros gali būti metalinės arba medinės. Ėdžias

geriausia įrengti prie tako, avinams ir avims skiriant 0,5 m, pakaitiniam prieaugliui – 0,3 m,

ėriukams iki 45 d. amžiaus – 0,15 m, vyresniems – 0,2 m ėdžių ilgio. Garduose reikia įrengti tiek

girdyklų, kad 30 avių tektų ne mažiau kaip viena gėrimo vieta (Gyvulininkystės žinynas, 2007).

Šėrimo ir girdymo įranga turi būti suprojektuota, sukonstruota ir įrengta taip, kad būtų kiek

galima sumažinta pašaro ir vandens užteršimo bei kenksmingos gyvūnų tarpusavio konkurencijos

galimybė (VMVT, 2002).

Prie tvartų rekomenduojama įrengti diendaržius, kurių plotas priklauso nuo avių skaičiaus

garde: suaugusioms avims – 2,5 m2, prieaugliui – 0,5 m2 aikštelės ploto, išskyrus ganyklas.

Tyrimais įrodyta, kad nujunkytų ėriukų ganymas ir avinukų penėjimas turi teigiamos įtakos augimo

spartai ir raumeningumui (Gyvulininkystės žinynas, 2007).

Nuo tinkamai įrengto tvarto ir jame esančio mikroklimato priklauso avių atsparumas ligoms,

todėl tvartai turi būti sausi, šilti, švarūs, tvarkingi ir jaukūs. Reikia tikrinti oro temperatūrą, drėgmę,

kenksmingų dujų kiekį ir nuolat vėdinti. Vėdinant reikia vengti skersvėjų. Kraikas turi būti sausas,

minkštas, šiltas, nedulkantis, nekibus, gerai sugeriantis drėgmę, nesugedęs, nesupelijęs, be

13

mechaninių ir kitokių kenksmingų priemaišų. Negalima kreikti vilną teršiančiu kraiku: pjuvenomis,

aukštapelkių durpėmis, šiaudais su kibių piktžolių priemaišomis. Gyvūnus neigiamai veikia didelis

santykinis drėgnumas ir žema temperatūra (Bakutis ir kt., 2007). Avidės yra nešildomos, tačiau

temperatūra neturėtų būti žemesnė nei 3 °C, kad neužšaltų vanduo . Tačiau šalčių metu gali tekti

pašildyti naujagimius ir sergančius ėriukus (Fermos standartas, 2004).

Vasaros laikotarpiu vienas populiariausių avių laikymo būdų yra ganymas aptvaruose ir

dalinis (pakaitinis) ganymas. Labai svarbu, kad aptvare būtų vešli žolė ir tvirta velėna. Prieš

išgenant avis į ganyklą, pievas reikia gerai apžiūrėti: ar nėra duobių, kurmiarausių, šiukšlių, akmenų

ir kt. Ėriukai labai mėgsta ėsti purią, kurmių išraustą žemę. O nuo jos gali net nugaišti. Taip pat,

avių negalima ganyti drėgnose, užliejamose ganyklose. Ten jos gali susirgti helmintine liga –

fasciolioze, nagų ligomis (Zapasnikienė, 2002).

Atsižvelgiant į avių svorį (40–85 kg) ir azoto trąšų panaudojimą (75–220 kg/ha), viename

hektare galima ganyti 12–20 ėriavedžių. Patariama pirmiau ganyti ėriukus, o po jų – ėriavedes.

Daugelyje Europos sąjungos šalių mėsai auginami ėriukai paliekami tvarte penėjimui, o veislei

laikomas prieauglis ganomas arčiau avidžių ir šeriamas papildomai. Lietuvos avių augintojai

dažniausiai renkasi ekstensyvų ėriukų auginimo būdą (be koncentratų ir be papildomo šėrimo),

todėl patogiausia būtų kartu ganyti ėriavedes ir nujunkytas avytes bei veislinius avinus ir

nujunkytus avinukus (Zapasnikienė, 2010).

Be abejo, nujunkytus ėriukus galima ganyti ir atskiroje ganykloje arba šerti diendaržyje, bet

sulaukusius 4–5 mėnesių būtina atskirti pagal lytį (kad nesusikergtų). Ganomiems jaunikliams

reikia skirti geriausią žolyną ir kokybiškiausius pašarus (Zapasnikienė, 2010).

Norint įvertinti nujunkytų ėriukų ganymo ir laikymo diendaržyje efektyvumą 2008 m.

gegužės - spalio mėnesiais Lietuvos veterinarijos akademijos Gyvulininkystės institute buvo atlikti

bandymai. Šiems bandymams buvo panaudota 16 atrinktų (iš 37 nujunkytų) 2 mėnesių avyčių.

Ganymui skirtos 8 avytės buvo išleistos į ganyklą kartu su ėriavedėmis, o kitos 8 paliktos

diendaržyje prie tvarto su likusiomis nujunkytomis avytėmis. Visą ganyklinį laikotarpį (iki spalio

10 d.) avys buvo lauke ir mito vien ganyklos žole. Diendaržyje laikomos avytės kasdien gavo po

200 g avims skirto kombinuotojo pašaro ir 2–4 kg žolės (iki rugpjūčio 1 d.), o vėliau (iki spalio 10

d.) – po 300 g kombinuotojo pašaro ir po 0,8 kg šieno.

Avyčių augimo intensyvumas buvo įvertintas pasvėrus tik atvestas, 2 mėn. (bandymo pradžioje) ir 7

mėn. (bandymo pabaigoje) jaunikles. Baigus tyrimus, pagal 9 balų sistemą buvo nustatytas avyčių

raumeningumas apčiupinėjant jų nugarą, mentes ir kumpius (Zapasnikienė, 2010).

Tyrimai parodė, kad ganyklų žolė, grynas oras ir mocionas bei prieauglio ganymasis kartu su

ėriavedėmis teigiamai veikė tolesnį avyčių augimą ir vystymąsi. Ganytos avytės nuo 2 iki 7

mėnesių amžiaus kasdien priaugo po 15,4 g daugiau ir buvo 2,34 kg sunkesnės bei 0,75 balo

14

raumeningesnės už diendaržyje šertas bendraamžes. O diendaržio avytės mažiau svėrė, reikėjo

didesnių darbo sąnaudų ir pašarų (Zapasnikienė, 2010).

1.2.1. Avių vislumas ir ėriavimasis

Auginant avis mėsai, svarbu gauti kuo daugiau ėriukų pageidaujamu metų laiku ir užtikrinti

spartų jų augimą. Avys lytiškai subręsta 6–7 mėn. amžiaus, apvaisinamos 10–12 mėn. amžiaus. Avies

ėringumas trunka 152 dienas (Zapasnikienė, 2003). Norint gauti daugiau ėriukų, avis galima kergti

kas 8 mėn. Tuomet jos ėriuosis 3 kartus per 2 metus. Kiekviename ūkyje avys kergiamos,

atsižvelgiant į planuojamo prieauglio gavimą ir realizavimą, turimų patalpų ir pašarų kiekį bei

kokybę, pakaitinių avyčių amžių ir kitus veiksnius. Beveik visų veislių avys intensyviausiai rujoja

rudenį, o ėriukus atsiveda pavasarop (vasario - balandžio mėnesiais). Tuo tarpu Romanovo,

Suomijos landrasų, dorsetų, il-defransų, mėsinių merinosų ir kai kurių vietinių veislių avis galima

kergti ištisus metus. Šių veislių avys rujoja bet kuriuo metų laiku ir gali atsivesti ėriukus net 2

kartus per metus (Zapasnikienė, 2007). Pačios visliausios yra kailinės Romanovo veislės avys (veda

po 2−6 ėriukus), mėsiniai Suomijos landrasai (atsiveda 1−3 ėriukus) bei vietinių veislių avys

(atsiveda 1−3 ėriukus). Lietuvos vietinės šiurkščiavilnės avys taip pat išsiskiria didesniu vislumu,

nesezonine ruja bei originalia išvaizda (įvairiaspalve vilna ir raguotumu) (Zapasnikienė, 2005).

Tyrimais, atliktais 2001─2005 m. laikotarpiu, nustatyta, kad dažniau besiėriuojančios avys

pasižymi apie 13 proc. mažesniu vislumu. Tuo tarpu didesniu svoriu pasižymi rudenį ir žiemą bei

dažniau besiėriuojančių avių atvesti jaunikliai (Zapasnikienė, 2007).

Geriausiai auga bei vystosi sausio - kovo mėnesiais atsivesti jaunikliai, be to, būna geresnė jų

vilnos bei kailio kokybė. Tačiau ką tik atsivesti ėriukai privalo tuoj pat pažįsti krekenų, nes

kiekviena pavėluota minutė sumažina ėriukų gyvybingumą vienu procentu (Iohn, 1992).

Vienas iš sunkesnių momentų kai avys ėriuojasi, tada reikia daugiau laiko skirti joms. Prieš

ėriavimąsi avį reikia išvesti iš bendro gardo į jei skirtą vietą. Paprastai avys apsiėriuoja per 30−40

minučių ir, esant normaliai vaisiaus padėčiai, pašalinės pagalbos joms nereikia. Ilgiau užtrukus

ėriavimuisi, gali prireikti pagalbos. Ką tik atsivesti ėriukai privalo tuoj pat pažįsti krekenų.

Paprastai po vieną atsivesti ėriukai atsistoja po 9−10 min., o dvynukai – po 11−13 minučių. Po

apsiėriavimo avis aplaižo ėriuką ir po 45−60 min. jo kailis jau būna sausas. Jei ėriukai yra atvesti

normalūs, tai jie patys savimi ir pasirūpina. Matant, kad ėriukai gimė silpni jiems padėti pirmaisiais

kartais pažindyti, o prireikus ir padėti sušilti. Būna ir sunkių ėriavimųsi, ir tokių avių, kurios

atstumia ėriukus - tada juos tenka maitinti iš buteliuko. Kitu atveju galimi ėriukų netekimai

(Gyvulininkystės žinynas, 2007).

15

1.3. Avių mitybos normos ir šėrimas

Gaminant aukštos kokybės avieną ir ėrieną, labai svarbu tinkamai parinkti veisles, optimizuoti

avių šėrimą (Šimkienė ir kt., 2009). Avys kaip ir kiti gyvuliai, turi būti šeriamos griežtai laikantis

šėrimo normų. Avims pašaras yra reikalingas tam, kad jos galėtų augti, išlaikyti savo kūno svorį,

sintetinti pieną, auginti vilną (Zapasnikienė ir kt., 2005).

Mitybos normos – tai ne tik energijos, bet ir maisto, biologiškai aktyvių medžiagų kiekis,

tenkinantis gyvūno reikmes gyvybei palaikyti, produkcijai gauti, veisimosi funkcijoms ir gerai

sveikatai išlaikyti. Paruoštose avių mitybos normų lentelėse pagrindiniu rodikliu laikoma

apykaitos energija, kurią organizmas gauna iš pašaruose esančių angliavandenių, riebalų ir

baltymų. Labai svarbus mitybos normų rodiklis yra baltymai. Reikiamos mitybos normos

apskaičiuotos intensyviam ir efektyviam avių šėrimui, kad gauti maksimalią produkciją ir

užtikrinti gyvūnų sveikatingumą (Gyvulininkystės žinynas, 2007). Maisto medžiagų reikmė

priklauso nuo avių amžiaus, lyties, nėštumo laikotarpio, laktacijos, produkcijos rūšies ir kiekio,

veislės ir kitų veiksnių. Pagal šiuolaikines gyvūnų mitybos mokslo žinias, normaliai organizmo

veiklai palaikyti reikia apie 80 įvairių maisto ir biologiškai aktyvių medžiagų ar elementų.

Daugelis jų sintetinami avių organizme, tačiau kitų maisto medžiagų avys turi kasdien gauti su

pašarais (Zapasnikienė, 2003).

Avių racionai turi atitikti šėrimo normų reikalavimus, tačiau jų struktūra, t.y. pašarų rūšys ir

jų kiekis, kiekviename ūkyje gali skirtis. Mat kiekvienas gyvulių augintojas užsiaugina ir

pasigamina nevienodą kiekį skirtingų pašarų. Todėl racionus kiekvienas avių augintojas turi

sudaryti pagal tuo metu turimus ir naudojamus pašarus, tačiau jie turi atitikti šėrimo normų

reikalavimus (Zapasnikienė, 2006).

Sudarant avims racionus reikia panaudoti įvairius pašarus. Kuo įvairesnis pašaras, tuo daugiau

reikiamų maisto medžiagų gaus gyvulys. Įvairiapusiškas šėrimas padeda veiksmingiau panaudoti

pašarus. Kadangi avių produktai yra labai įvairūs – mėsa, vilna, kailis, pienas – avis reikia šerti

subalansuotais ir pakankamai maisto medžiagų turinčiais pašarais (Zapasnikienė ir kt., 2005).

Avių skrandis daugiakameris, pašarų virškinimas panašus į galvijų, bet skrandžio ir žarnų

sultyse nėra fermentų, virškinančių ląstelieną, tačiau dėl mikroorganizmų poveikio avies

prieskrandžiuose suvartojama apie 50 proc. ląstelienos. Be to, didžiojo prieskrandžio

mikroorganizmai sintetina C ir B grupės vitaminus, todėl avys neserga avitaminoze dėl šių vitaminų

stygiaus (Bartkevičiūtė ir kt., 2009).

Avis – žolėdis gyvūnas. Todėl subalansuotų pašarų struktūroje didžiausią dalį turi sudaryti

žalieji pašarai. Su pašaru avys turi gauti baltymų, angliavandenių, riebalų, mineralinių medžiagų ir

vitaminų (Gyvulininkystės žinynas, 2007).

16

Avių pašarus galima skirstyti į dvi grupes – apėminguosius ir koncentruotuosius. Apėmingieji

pašarai didina raciono apimtį ir sudaro optimalias sąlygas didžiojo prieskrandžio

mikroorganizmams bei viso virškinamojo trakto veiklai, gerina žarnyno peristaltiką, skatina acto

rūgšties susidarymą ir didina pieno riebumą. Šie pašarai pasižymi nedideliu energijos kiekiu

(Juraitis ir kt., 2003).

1.3.1. Ėringų avių šėrimas

Avių vislumas priklauso nuo avies įmitimo. Kergiamos avys turi būti veislinės kondicijos.

Avies ėringumas trunka 152 dienas. Pirmus tris ėringumo mėnesius (pirmoji ėringumo pusė)

vaisius auga lėtai ir gerai įmitusioms avims pakanka to pašaro, kurį jos gauna gyvybiniams

procesams palaikyti. Šiuo laikotarpiu avys šeriamos pagal apėmingojo tipo racioną (Bartkevičiūtė ir

kt., 2009).

Paskutinius du ėringumo mėnesius (antroji ėringumo pusė) vaisiaus priaugimas gerokai

padidėja. Vaisiui augti reikia daugiau baltymų, mineralinių medžiagų ir vitaminų. Daugiau maisto

medžiagų reikia ir organizmo atsargoms, būtinoms laktacijos metu, susidaryti. Todėl šiuo

laikotarpiu energijos ir maisto medžiagų poreikis, palyginti su pirmąja ėringumo puse, padidėja

30─40 proc. Šiuo laikotarpiu avys, atsižvelgiant į jų įmitimą, šeriamos pagal mažai arba pusiau

koncentratinio tipo racioną (Bartkevičiūtė ir kt., 2009).

Tvartiniu laikotarpiu ėringai aviai sušeriama per parą: 1,0−2,5 kg šieno, 2−3 kg siloso arba

1,0−2,0 kg šienainio, 1,0−1,5 kg šakniavaisių, 150−400 g koncentratų. Per pirmąją ėringumo pusę

dalį šieno (iki 50 proc.) galima pakeisti geros kokybės vasariniai šiaudais. Avys noriai ėda avižinius

šiaudus, ankštinių javų virkščias. Ėringų avių negalima šerti sušąlusiais, apipelijusiais pašarais, nes

nuo jų avys gali apsinuodyti (Bartkevičiūtė ir kt., 2009).

Vasarą pagrintinis pašaras yra ganyklų žolė. Joje yra visos maisto medžiagos, kurių reikia avies

organizmui. Ne tik ganyklos žolė, bet ir pats ganymasis gerai veikia avių organizmą, nes judėjimas ir

ultravioletiniai spinduliai aktyvina medžiagų apykaitą. Dėl to gerokai padidėja gyvūnų produktyvumas.

Avys suėda per parą 6−8 kg žolės ir 0,1−0,2 kg koncentruotųjų pašarų (Zapasnikienė, 2003).

1.3.2. Žindamų avių šėrimas

Žindamoms avims šėrimo normos dydis priklauso nuo avies veislės, amžiaus, masės, įmitimo

ir žindomų ėriukų skaičių (Bartkevičiūtė ir kt., 2011).

Kuo pieningesnė avis, tuo intensyviau jos organizme vyksta medžiagų apykaita, tuo daugiau

jai reikia gauti maisto medžiagų su pašarais. Du ėriukus atvedusios avys yra 20−25 proc.

pieningesnės nei atvedusius vieną ėriuką. Kilogramui pieno pagaminti (baltymų nuo 4 proc. iki 6

proc.) reikia 7,4 MJ apykaitos energijos, 130 g žaliųjų baltymų (Bartkevičiūtė ir kt., 2011).

17

Apsiėriavusiai aviai pašaro norma tolydžiai didinama. Pirmomis dienomis jos šeriamos tik

geros kokybės ankštinių varpinių žolių šienu, o vėliau didinančiais pieningumą pašarais

(koncentratais ir sultingaisiais pašarais). Kadangi avys ėriuosi, dažniausiai, žiemą, jos turi gauti

geros kokybės šieno, siloso, šakniavaisių, koncentratų (Bartkevičiūtė ir kt., 2011).

Tvartiniu laikotarpiu žindamai aviai sužeriama per parą: 2,0─2,5 kg šieno, 3─4 kg siloso,

šienainio, 1−2 kg šakniavaisių ir 0,2−0,4 kg koncentruotųjų pašarų (Bartkevičiūtė ir kt., 2011).

Dėl kiekvieno suėsto pašaro sausosios medžiagos kilogramo avims reikia išgerti 3−4 litrus

vandens. Ėriavedei, atsivedusei du ėriukus ir suėdančiai vidutiniškai 2,1 kg pašaro sausosios

medžiagos, pirmą ir antrą laktacijos mėnesį reikia 6,3−8,4 l vandens per dieną (Bartkevičiūtė ir kt.,

2011).

1.3.3. Ėriukų šėrimas

Ėriukais laikomi vyriškos ar moteriškos lyties avių jaunikliai iki lytinio subrendimo (5−7

mėn. amžiaus). Yra išskiriamos kelios ėriukų grupės. Tai žindantys, nujunkyti ir pakaitiniai

jaunikliai (Zapasnikienė, 2003).

Žindukliu laikomas ėriavedę žindantis ėriukas nuo gimimo iki nujunkymo ( 1,5−4 mėn. amžiaus).

Pirmąsias 2–3 savaites avių naujagimiai maitinasi tik motinos pienu, išgerdami jo po 1,2–1,5 litro

per parą. Iki 3 savaičių ėriukų virškinamosiose sultyse dar nėra nei amilazės, nei pepsino fermentų,

todėl jie negali suvirškinti krakmolo ir netirpiųjų baltymų (Zapasnikienė, 2003; Šimkienė ir kt.

2009).

Ėriukui kilogramui masės prieaugio reikia 5 kg avies pieno. Žindantis ėriukas per dieną gauna

apie 1 kg pieno ir priauga per parą 200−250 g. Per pirmąsias 3 savaites ėriuko svoris padvigubėja.

Ėriuko svoriui patrigubėjus (lyginant su ką tik atvesto ėriuko svoriu), jam pieno nebereikia

(Bartktkevičiūtė ir kt., 2009; Zapasnikienė, 2003).

Ėriukams augant, deidėja kūno masė, auga vilna, todėl reikia daugiau energijos. Apskaičiuota,

jog vilnos augimui ėriukams kasdien reikia po 0,1 MJ (megadžiaulių), o kilogramui prieaugio -

7,5−11,5 MJ apykaitinės energijos (Zapasnikienė, 2003).

Kuo ankščiau ėriukus reikia pratinti ėsti koncentruotuosius, sultinguosius ir stambiuosius

pašarus. Ankstyvas žindomų ėriukų pratinimas ėsti augalinį pašarą stimuliuoja prieskrandžių ir

skrandžio vystymąsi, todėl nujunkyti jie daug intensyviau auga (Zapasnikienė, 2003).

Vidutiniškai 4−12 mėn. amžiaus avių prieaugliui kasdien reikia sušerti po 2−4 kg žolės

(vasarą), 1−1,5 kg šieno, šienainio, 1 kg šakniavaisių, 0,3−0,5 kg koncentratų (Zapasnikienė, 2003).

Nedideli šieno kiekiai stimuliuoja virškinimo trakto vystymąsi. Vėliau tai turės įtakos

gebėjimui suėsti ir pasisavinti didesnį stambiųjų pašarų kiekį. Ėriukų virškinimo trakto veiklai

stimuliuoti siūlomi probiotiniai preparatai, kurių sudėtyje yra mikroorganizmų, kurie daugindamiesi

18

sintezuoja enzimus, vitaminus, amino rūgštis. Probiotikai pagerina virškinimo trakto mikrobinį

balansą. Tai vienas iš būdų pasiekti, kad avių jaunikliai pradėtų kuo greičiau virškinti augalinius

pašarus, pasisavintų augalinius baltymus ir kitas maistingąsias pašarų medžiagas (Šiemkienė ir kt.,

2009).

Nuo 10–15 amžiaus dienos ėriukams reikėtų pradėti duoti koncentruotų pašarų. Geriausia į

juos įmaišyti probiotikų. Iš koncentratų tinka traiškytos avižos, avižinių miltų ir kvietinių sėlenų

mišinys. Šiuo laikotarpiu perspektyvu naudoti ne tik probiotikus, bet ir fitobiotinius preparatus,

ypač tuos, kurių sudėtyje yra mikrodumblio Spirulina platensis. Pastaruosius preparatus galima šerti

ir kitų grupių avims (Šimkienė ir kt., 2009).

Tik rūpestingai šeriami ir prižiūrimi jaunikliai jau sekančiais metais galės papildyti suaugusių

avių bandą (Zapasnikienė, 2005).

1.3.4. Avių ir ėriukų penėjimas

Pagal dabartinės vidaus ir užsienio rinkos poreikius perspektyvą turi mėsinė avininkystė.

Mėsinių avių ūkyje svarbu ne tik atvestų, bet ir išaugintų ėriukų skaičius, jų augimo intensyvumas,

pašarų sąnaudos ir gautos ėrienos kiekis ir kokybė (Zapasnikienė, 2007).

Avių auginimo sėkmė priklauso nuo daugelio veiksnių, bet ypač - nuo šėrimo. Daugelyje ūkių

avys šeriamos vien tik ūkyje išaugintais, mažos maistinės vertės pašarais. Itin svarbu tinkamai

tvarkyti avių prieauglio šėrimą, nes prieauglis gali sparčiai augti ir duoti didelį priesvorį. Intensyvus

auginimas ekonominiu požiūriu yra pats efektyviausias (Wand, 2003; Zapasnikienė, 2004).

Sparčiai užaugintų ėriukų mėsa yra paklausiausia, nes yra puikių maistinių bei skonio

savybių. Deja, toks auginimas Lietuvoje nėra paplitęs. Dažniausiai ėriukai iki soties šeriami

apėmingaisiais pašarais, o koncentratų duodama mažai, todėl jie nepakankamai aprūpinami energija

ir maisto medžiagomis. Tokio šėrimo pasekmė – menki priesvoriai, didelės pašarų sąnaudos ir ilgai

trunkantis penėjimas. Be to, vyresnių ėriukų mėsa riebesnė, o skerdienos išeiga mažesnė

(Bartkevičiūtė ir kt., 2007).

Pagal dr. B. Zapasnikienę (2004), tikslinga avis ir jų prieauglį tam tikrą laikotarpį šeri

intensyviai. Kadangi penėtų avių ir prieauglio mėsa yra maistingesnė ir skanesnė, o skerdenos

išeiga - iki 10 proc. didesnė.

Mėsai skirtas avis ir ėriukus reikėtų penėti atskirai, kadangi skiriasi jų mitybos normos ir

paros prieaugiai. Ėriukai, gaudami tuos pačius pašarus kaip avys, greičiau auga ir mažiau sunaudoja

pašarų. Be to, visą penėjimo laiką jauniklių prieaugis didėja beveik vienodai, o suaugusių avių -

kinta. Avys tik penėjimo pradžioje sparčiai priauga svorio, vėliau lėčiau (Gyvulininkystės žinynas,

2007).

19

Penimų avių augimą skatina koncentratai. Avims jų reikėtų duoti po 0,2−0,5 kg per parą,

atsižvelgiant į penėjimo būdą ir pašarų kokybę (Gyvulininkystės žinynas, 2007).

Svarbu, kad avys ir ėriukai laiku būtų pagirdyti. Jei nepakankamai ar nereguliariai gauna

vandens, mažėja augimo intensyvumas. Avis per dieną paprastai išgeria 5−6 litrus vandens, bet

šeriama sausais pašarais - 20 proc., o granuliuotais pašarais - 30 proc. daugiau vandens

(Gyvulininkystės inynas, 2007).

Tyrimų, atliktų 2003 metais Lietuvos Veterinarijos Akademijos (LVA) Gyvulininkystės

instituto vietinių šiurkščiavilnių avių genofondo bandoje, duomenimis, avių prieauglį tikslinga bent

trumpą laikotarpį (60−75 dienas) penėti, kadangi penėtų ėriukų skerdenos būna daug

raumeningesnės. Ėriukų penėjimą reikėtų pradėti tuoj po nujunkymo (nuo 2,5−3,5 mėn. amžiaus), ir

penėti iki 5−6 mėn. amžiaus, duodant jiems iki soties žaliųjų pašarų, o kombinuotojo pašaro - iki

500 g (Zapasnikienė, 2004).

Labai svarbu, atsižvelgiant į avių ūkio paskirtį ir auginamų pašarų įvairovę, tinkamai

pasirinkti avių penėjimo būdą, kad mažiausiomis pašarų ir darbo sąnaudomis būtų pasiektas

numatytas gyvūnų svoris ir įmitimas (Zapasnikienė, 2004).

1.4. Avių produkcija

Aviena ir ėriena

Mėsa yra vienas vertingiausių produktų. Joje yra daug nepakeičiamų aminorūgščių, riebaluose

ir vandenyje tirpstančių vitaminų, mineralinių medžiagų ir mikroelementų. Mėsa gerai virškinama ir

lengvai pasisavinama (Заяс Ю.Ф., 1981). Vartotojų labiausiai vertinama neriebi, sultinga, skani,

aukštos biologinės vertės, pasižyminti geromis kulinarinėmis savybėmis mėsa (Jukna ir kt., 2004).

Aviena ir ėriena - tai paskersatas avies kūnas be vidaus organų, odos, galvos (nupjautos per

atlantinę pakaušio jungtį), kojų (nupjautų per riešo ir kulno sąnarius), uodegos (nupjautos tarp 6 ir 7

uodegos slankstelio), tešmens, lyties organų, kepenų, tačiau su paliktais inkstais ir inkstų riebalais,

vadinamas skerdena. Iki 12 mėn. amžiaus paskerstų avių skerdenos laikomos ėriena, o vyresnių

avių skerdenos – aviena (Gyvulininkystės žinynas, 2007).

Racionali mėsos norma vienam gyventojui per metus yra 85 kg, iš jų 3−8 kg - avienos

(Gyvulininkystės žinynas, 2007).

Šiuo metu Lietuvoje auginama tiek avių, kad vienam gyventojui tenka tik 60 g avienos

(http://www.eriukas.lt/?lt=1187952897 prieiga per internetą 2013 rugsėjo 23 d. ). Avienos ir

ožkienos pasaulyje daugiausia suvartojama Kinijoje (28 proc.) ir Indijoje (6 proc.), tai nulemia

didelis gyventojų skaičius. Tradiciškai šios mėsos daug suvartojama Naujojoje Zelandijoje ir

Australijoje – atitinkamai 2 ir 3 proc. visos pasaulyje suvartotos avienos ir ožkienos. Europos

sąjungos šalims tenka apie 11 proc. šios mėsos kiekio (Mieliauskaitė - Dabkienė, 2007).

20

Lietuvoje aviena kolkias nėra populiari, tačiau kitose šalyse itin vertinama. Avienoje yra

mažiausia cholesterolio, palyginti su kitomis raudonos mėsos rūšimis. Mėsa išskirtinėmis

savybėmis pasižymi tuomet, kai gyvūnai auginami kuo natūralesnėmis sąlygomis. Tokių gyvūnų

mėsa ne tokia kaloringa, skani, jos maistinė vertė geresnė. Avies mėsoje yra daug žmogaus

organizmui reikalingų vitaminų ir baltymų. Nustatyta, kad aviena yra gera ėduonies profilaktikos

priemonė, nes turi daug fluoro. Pastebėta, kad Kaukazo gyventojai, dažniausiai valgantys jaunų avių

mėsą, nuo dantų ėduonies ir aterosklerozės kenčia daug rečiau (Mankutė, 2011).

Šiuo metu pageidautina neriebi mėsa. Gyvūnų riebaluose randami žmogaus organizmui

reikalingi vitaminai A, E ir D (Valsta et al., 2005).

Artimiausias pageidaujamam tarpraumeninių riebalų kiekis buvo avių ir kalakutų mėsoje.

Avienos kokybė labai priklauso nuo riebalų lokalizacijos vietos. Ėriukams augant, iš pradžių

riebalai kaupiasi ant vidaus organų (inkstų, žarnų), vėliau tarp raumenų ir po oda, o auginimo

pabaigoje – raumenyse. Riebalai, įsiterpę tarp raumenų pluoštelių, pagerina mėsos struktūrą, skonį

ir maistingumą, daro ją marmurišką. Riebalų kaupimosi vietą lemia veislė, amžius, lytis ir avies

įmitimas (http://www.prakapaviciausukis.lt/index.php?page=eriena prieiga per internetą 2012

gruodžio 12 d.).

Pienas

Avių pienas labai maistingas, skanus ir yra didelės energetinės vertės (Zapasnikienė, 2006).

Palyginus su kitų naminių gyvulių pienu, avių pienas koncentruotesnis. Jis baltesnis už karvės

pieną, nes jo riebaluose nėra karotino pigmento. Jame gausu aminorūgščių, B grupės, A, C, D, E

vitaminų ir mineralinių med-iagų, ypač kalcio (Gyvulininkystės žinynas, 2007).

Daugiausia pieno duoda pieninių veislių avys (Anglijos pieningoji, ostfryzai, frislandai ir kt.).

Per metus iš jų primelžiama po 600─1000 kg riebaus ir maistingo pieno.

Nors avių vislumas bei pieningumas yra nusistovėję ir paveldimi tam tikros veislės požymiai,

tačiau jie labai priklauso ir nuo ėriavedžių amžiaus, kergimo sezono, ėriavimosi dažnumo, šėrimo

lygio, laikymo sąlygų, individualių gyvūno savybių bei kitų veiksnių (Letschert, 2003).

Tiriant ėriavimosi dažnumų įtaką avių pieningumui ir pieno kokybei (1996 - 2001 m.

laikotarpiu) nustatyta, jog dažniau besiėriuojančios (kas 6−9 mėn.) avys yra 9,3 proc. pieningesnės

už rečiau (kas 10−12 mėn.) besiėriuojančias avis. Be to, dažniau (kas 6−9 mėn.) besiėriuojančių

avių piene yra 6,7 proc. daugiau riebalų ir 15,6 proc. daugiau baltymų, tačiau 3,6 proc. mažiau

sausųjų medžiagų, 6,1 proc. - kalcio, 6,4 proc. - fosforo ir 5,5 proc. - cukraus, lyginant su kas

10─12 mėn. apsiėriavusių avių pienu ( Zapasnikienė, 2002).

Tiriant ėriavimosi sezono įtaką avių pieningumui ir pieno kokybei (2000 - 2004 m.

laikotarpiu) nustatyta, kad didesniu pieningumu ir geresne pieno kokybe pasižymėjo žiemą

apsiėriavusios avys. Pastarosios per 20 d. laktaciją pieno davė 2,2 kg (arba 8,9 proc.) daugiau, o per

21

visą žindymo laikotarpį – 10,2 kg (arba 10,7 proc.) daugiau pieno. Be to, žiemą apsiėriavusių avių

piene buvo 0,51 proc. daugiau sausųjų medžiagų, 2,07 proc. riebalų, 0,26 proc. baltymų ir 11,52

kcal/100 g energijos, lyginant su pavasarį apsiėriavusių avių pienu (Zapasnikienė, 2005).

Vilna

Vilna - tai avies kūną dengiantis plaukų sluoksnis. Avis, sverianti 50 kg, kasdien priaugina

8−10 g vilnos. Vilnoje yra 97−99 proc. baltymų, tad avys su pašarais turi gauti tokių maisto

medžiagų, iš kurių jos organizmas galėtų sintetinti vilnos baltymus. Šeriant avis pašarais, kuriuose

nėra gausu visaverčių baltymų, prastėja vilnos kokybė - plaukas plonėja, darosio neelastingas,

greitai trūksta (Gyvulininkystės žinynas, 2007, Bartkevičiūtė ir kt., 2009).

Atsižvelgiant į plaukelio tipą, avies vilna skirstoma į vienarūšę (sudaryta iš vieno tipo

plaukelių) ir nevienarūšę (suidaryta iš kelių tipų plaukelių). Vienarūšė vilna gali būti plona -

sudaryta iš pūkinių plaukelių, pusiau plona - sudaryta iš tarpinių plaukelių. Nevienarūšė vilna gali

būti pusiau šiurkšti ir šiurkšti. Vienarūšė vilna vertinama pagal ilgumą, plonumą bei plaukelių

vienodumą, o nevienarūšė - pagal pūko ir akuoto santykį, o ilgis matuojamas pagal pūko ilgį

(Šimkienė, 2009).

Avių vilna vertinama pagal tankumą, riebalinio prakaito kiekį ir spalvą, plautos vilnos išeigą,

storį, garbanotumą, ilgį, stiprumą, tamprumą, elastingumą, spalvą, plastiškumą, minkštumą, tąsumą,

blizgesį, drėgnumą, vėlimąsi ir užterštumą (Zapasnikienė, 2000).

Vilna vertinama pagal kiekį ir kokybę. Vilnos išeigą ir kokybę lemia avių šėrimas, priežiūra,

veislė, amžius, lytis, kirpimo laikas, kirpėjo kvalifikacija (Galvanovska et. al., 1996).

Labiausiai pasaulyje vertinama plona merinosinė vilna. Tuo tarpu pusiau plona, pusiau

šiurkšti ir šiurkšti vilna neturi paklausos. Plona ir pusiau plona vilna beveik visada yra balta, o

šiurkšti gali būti baltos, juodos, pilkos, melsvos ar rusvos spalvos (Zapasnikienė, 2004).

Gyvulininkystės institute tiriant įvairių faktorių įtaką Lietuvos vietinių šiurkščiavilnių avių

vilnos kiekiui ir kokybei, nustatyta kad kirpimo dažnumas vilnos kiekiui įtakos neturi, tačiau ji

buvo net 48 proc. ilgesnė (Zapasnikienė, 2004).

Siekiant išvengti didelio vilnos užterštumo ir susivėlimo, o kartu apsaugoti gyvulius nuo

perkaitimo, tikslinga avis kirpti du kartus per metus. Paprastai per mėnesį avių vilna pailgėja 1–2

cm. (priklausomai nuo veislės), o kartais net 2,5 cm (Šveistienė, 1988; Zapasnikienė, 2003).

Bandymų metu nustatyta, jog prikirbtos vilnos kiekis priklauso nuo sezono. Nuo rudenį

kirptų avių prikirbta 0,1–0,6 kg daugiau ir 2–4 cm ilgesnės vilnos. Tai reiškia, kad vilna sparčiau

auga, avims būnant ganykloje, o tvartiniu laikotarpiu vilnos augimas truputį sulėtėja (2,5–9,0 proc.).

Tuo tarpu ėriavedžių vilnos produkcija sumažėjo net iki 50 proc., nes tuo metu jos buvo ėringos ir

vedė ėriukus. Pastariesiems procesams suvartojama daug energijos ir maisto medžiagų

(Zapasnikienė, 2004).

22

Analizuojant vilnos spalvos įtaką ėriavedžių vilnos kiekybiniams ir kokybiniams rodikliams

pastebėta, jog pati trumpiausia (21,6 cm) ir ploniausia (33,9 mikronų) buvo gelsva vilna, ir jos

prikirbta 0,2–0,4 kg mažiau (2,9 kg) negu kitų spalvų vilnos. Tuo tarpu tamsiai pilka vilna buvo pati

storiausia (43,1 mikronų), o daugiausia prikirbta gelsvai baltos (3,5 kg) ir pačios ilgiausios (29,2

cm) vilnos (Zapasnikienė, 2004).

Lyginant veislės įtaką, nuo dabartinių vietinių avių prikerpama daugiau ir plonesnės vilnos,

turinčios apie 3 proc. daugiau riebalinio prakaito (Zapasnikienė, 2004).

Avių augintojų teigimu, vilnos paklausa per pastaruosius keletą metų išaugo dėl populiarių

gaminių iš veltos vilnos. Vis dėl to nemažą dalį vilnos tenka sunaikinti. Supirkimo kaina per maža.

Be to, Lietuvoje auginama per mažai avių, todėl prekiauti su vietiniais vilnos gamintojais tekstilės

įmonėms nėra pelninga (http://www.ukioklubas.lt/straipsniai/gyvulininkyste/vilnos-paklausa-per-

maza-erienos-per-didele-7761 prieiga per internetą 2013 rugsėjo 15 d.).

Avikailiai ir ėrianos

Ėrianos – tai iki 5–7 mėn. amžiaus ėriukų kailiukai. Ypač vertingi yra karakulinių ir sufolkų

veislės avių ką tik atvestų (1–3 dienų amžiaus) ėriukų ar jų gemalų kailiukai (Zapasnikienė, 2003).

Kailiukų kokybė vertinama pagal garbanėlių formą, jų dydį, bangos ilgį, blizgesį, plaukų

dangos tankumą, kailiuko piešinį ir plotą bei poodžio storumą (Zapasnikienė, 2003).

Nulupta ir išdirbta ne jaunesnių kaip 5–7 mėn. amžiaus avies oda su vilna vadinama avikailiu

(Gyvulininkystės žinynas, 2007).

Avikailio lengvumas priklauso nuo vilnos ilgio bei tankumo ir nuo odos storio. Odos

patvarumą daugiausia lemia dermos sluoksnio storis. Juo šis sluoksnis tankesnis ir tampresnis, juo

stipresnis avikailis (Gyvulininkystės žinynas, 2007).

1.5. Bandos dydžio įtaka avių produktyvumui

Vertingi avių produktai yra pienas ir mėsa. Produkcijos kiekį ir kokybę lemia veislė, laikymo

sąlygos, atskirų technologinių elementų pasirinkimas, tinkamas bandų formavimas, atsižvelgiant į

jos struktūrą, šėrimo lygis, pašarų kokybė, jų paruošimo technologija (Bartkevičiūtė kt., 2009;

Jukna, 2002).

Kolkas nėra atliktų tyrimų – kokią įtaką daro avių produktyvumui bandos dydis. Tačiau

Vokietijos mokslininkai analizavo, kokio dydžio bandose karvės auginamos efektyviausiai.

Tyrimo duomenys rodo, kad ilgiausia naudojimo trukmė ir didžiausias primilžis per visą

karvės amžių pasiekiamas mažose 41–100 karvių bandose. Trumpiausias karvių amžius ir

mažiausias primilžis per gyvenimą būna 201–500 dydžio bandose. Nuo 500 iki 1000 karvių bandos

pagal produktyvumą ir ilgaamžiškumą užima antrąją vietą.

23

Pabrėžtina, kad efektyviausiai karvės naudojamos tuomet, kai bandoje yra mažiau kaip 100

gyvulių. Šiek tiek mažesnis pieno gamybos ir gyvulių auginimo efektyvumas yra 500–1000 karvių

bandose. Vokiečių mokslininkai teigia, kad bandos dydžio įtaka primilžio per visą karvės amžių

dydžiui ir karvių produktyviajam ilgaamžiškumui (išlikimo bandoje trukmei) nėra taip svarbi, kaip

iki šiol teigė gyvulininkystės specialistai. Didelėse bandose dauguma karvių pagal produktyvumo

lygį per vieną viso amžiaus arba produktyviojo naudojimo dieną prilygsta mažose fermose gautam

primilžiui (http://manoukis.lt/mano-ukis-zurnalas/gyvulininkyste/1603-bandos-dydzio-itaka-karviu-

produktyvumui-ir-ilgaamziskumui prieiga per internetą 2013 gruodžio 5 d.).

Gyvulių produktyvumo duomenys naudingi gyvulių laikytojams, jais vadovaudamiesi jie gali

priimti savo bandai, o tuo pačiu ūkio valdymui ir visų darbų organizavimui naudingus sprendimus.

Nuo gyvulių produktyvumo priklauso mėsos ir pieno ūkio veiklos rezultatai. (ŽŪIKVC, 2013).

24

2. TYRIMO METODIKA IR ORGANIZAVIMAS

Mokslinis tiriamasis darbas buvo atliktas 2013 – 2014 metais. Darbas atliktas LSMU VA

Gyvulininkystės katedroje. Tyrimai buvo atlikti dviejuose avių ūkiuose, esančiuose Šakių ir Kauno

rajonuose. Mokslinis tyrimas buvo atliktas laikantis 1997 11 06 „Lietuvos Respublikos Gyvūnų

globos, laikymo ir naudojimo įstatymo“ Nr. 8-500 („Valstybės žinios“ , 1997 11 28, Nr. 108).

Tyrimams buvo pasirinkti du vienodą avių veislę turintys avių ūkiai, bet skirtingas laikomų

avių skaičius. Šakių rajone (1 ūkis) esančiame ūkyje auginama 92 Lietuvos juodgalvių veislės avių.

Bandoje yra 66 veislininės ėriavedės, 6 veisliniai avinai. Avių prieaugliai laikomi bandos didinimui

arba parduodami mėsai.

Kauno rajone (2 ūkis) esančiame ūkyje auginama 16 Lietuvos juodgalvių veislės avių.

Bandoje yra 8 veislinės ėriavedės, 4 veisliniai avinai. Ėriavedė – avis po pirmo apsiėriavimo

(15─20 mėn. amžiaus).

Tiriant ir analizuojant dviejų ūkių veiklą naudoti tyrimo metodai:

Mokslinės literatūros ir statistinių duomenų analizė ir sintezė;

Grupavimo, palyginimo ir grafinio vaizdavimo metodai;

Ūkio duomenų rinkimas.

Pirmame tyrimų etape įvertinta abiejų ūkių avių bandos struktūra.

Ėriukais laikomi avių jaunikliai iki lytinio subrendimo (5–7 mėn.). Žindukliu laikomas

ėriavedę žindantis ėriukas nuo gimimo iki nujunkymo – 3,5–4,5 mėn. (Bartkevičiūtė ir kt., 2009).

Antrame tyrimo etape buvo įvertintos avių laikymo ir šėrimo sąlygos. Avių laikymo sąlygos

ėvertintos atsižvelgiant į avių laikymo reikalavimus (Fermos standartas, 2004).

Sekančiame tyrimo etape analizuoti abiejuose ūkiuose sukergtų ir žindančių ėriavedžių, bei

atjunkytų ėriukų racionai. Ūkių racionai lyginti su rekomenduojamu racionu, priklausomai nuo avių

fiziologinės būklės ir svorio.

Ūkiuose buvo įvertinta avių produktyvumas, vislumas, ėriukų augimo sparta bei ėriavedžių

kūno kondicija.

Avių vislumas įvertintas pagal atvestų ėriukų skaičių. Prieauglio augimo intensyvumas

nustatytas, pasvėrus tik gimusius ėriukus ir nujunkant. Produktyvumo duomenys įvertinti, pagal

gautos produkcijos (mėsos, vilnos) kiekius, realizacinės masės pasiekimo laikotarpį.

Avių kūno kondicija įvertinta 2 mėnesiai prieš kergimą, kergiant, paskutiniame ėringumo

trečdalyje, apsiėriavus, 2 mėnesiai po žindymo, nujunkant ėriukus. Avių kondicijos vertinimo

metodiniuose nurodymuose rekomentuojama avis vertinti balais: 1; 2; 2,5; 3; 3,5; 4 ir 5. Tarpiniai

balais (2,5; 3,5) yra naudinga, kai gyvulio būklė nėra aiški. Kūno būklės rezultatas 3 palyginti su

25

3,5 nėra toks rizikingas, tačiau santykinis skirtumas tarp 2,5 ir 4 jau kelia susirūpinimą (Thomson et

al., 1994).

Vertinimo metu gyvūnas turi stovėti laisvoje padėtyje. Negali būti įsitempęs ar spaudžiamas

kitų gyvūnų. Jei gyvūnas yra įsitempęs, neina jausti trumpųjų šonkaulių ir gauti tikslų būklės

rezultatą. Kūno kondicijos vertinimas balais yra greitesnis būdas nei gyvulius sverti (Ewe body

condition scoring (BCS) Handbook, 2013).

Penki avių kūno kondicijos vertinimo balai yra:

1 balas – išsękusi. Kaulai lengvai jaučiami. Stuburas yra gerai matomas, lengvai jaučiamas

per odą. Juosmens srityje nėra riebalų sluoksnio, raumenys – menkai išsivystę.

2 balai – liesa. Stuburas mažai matomas. Juosmens sritis pilnesnė. Tačiau nėra apčiuopemas

riebalų sluoksnis.

3 balai – vidutinė. Stuburo sritis lygesnė, mažiau pastebima. Juosmens raumenys pilni, yra

riebalų sluoksnis. Skersinės slankstelių ataugos lygios. Gyvuliai, kurie įvertinti 3 balais yra

pakankamos kūno kondicijos, skeletas ir dangalai yra gerai subalansuoti.

4 balai – riebi. Jaučiamos riebalų sankaupos užpakalinėje kūno dalyje. Stuburas jaučiamas

tik stipriau paspaudus pirštais. Juosmuo apvalus, pastebimas riebalų sluoksnis. Skersinės

ataugos nejaučiamos. 4 balais įvertintos avys yra nepageidaujamos kūno kondicijos. Skeleto

nematyti per dangalus.

5 balai – nutukusi. Storas riebalų sluoksnis užpakalinėje kūno dalyje. Stuburas

neapčiuopemas. Juosmuo labai pilnas. Jaučiamas storas riebalų sluoksnis. Skersinės ataugos

nejaučiamos (Body condition scoring (BCS) guide).

Analizei naudotus avių vislumo, prieauglio svorio, produktyvumo (mėsos, vilnos) ir

ėriavedžių kūno kondicijos duomenis įvertinau biometriškai, naudojant Microsoft Office „Excel

2013“ versija. Rodiklių kitimo dinamikai 2011 – 2013 metų laikotarpiu apskaičiuoti pokyčio

rodikliai. Ūkių rodikliai palyginti apskaičiavus Stjudento kriterijų. Skirtumai tarp vidutinių reikšmių

patikimi, kai P<0,05.

26

3. TYRIMO REZULTATAI

3.1. Avių bandos struktūra

Žinant Lietuvos juodgalvių avių eksterjero tikruosius požymius bei produktyvumą, reikia

stengtis formuoti bandą iš pačių tipingiausių veislei gyvulių. Bandos struktūrą sudaro ėriavedės,

avinai ir pakaitinis prieauglis.

Buvo atlikta abiejų ūkių bandos struktūros analizė (1 lentelė). Iš lentelės duomenų matyti, kad

pirmame ūkyje ėriavedės sudarė 71,73 proc., avinai – 6,52 proc., pakaitinis prieauglis (avytės) –

21,73 proc. Šiame ūkyje yra per didelis avinų kiekis, tokio dydžio ūkiui užtektų 3 avinų, jų vietoje

būtų galima laikyti daugiau avyčių bandos pakaitai.

Smulkiame avininkystės ūkyje ėriavedės sudarė 50,00 proc., avinai – 25,00 proc., pakaitinis

prieauglis (avytės) – 25,00 proc. Šiame ūkyje palyginus su pirmuoju, labai didelį bandos procentą

sudaro avinai – 18,48 proc. daugiau. Tai beveik 20 proc. daugiau negu rekomenduojama. Tokio

dydžio avių ūkyje pilnai užtektų vieno kergiančio avino ir vieno pakaitinio avinuko.

1 lentelė. Avių skaičius pagal grupes

Avių grupės Ūkis

1 2

Ėriavedės 66 8

Avinai 6 4

Pakaitinis prieauglis (avytės) 20 4

Viso: 92 16

3.2. Avių laikymo ir šėrimo sąlygų analizė

Tinkamos avių laikymo sąlygos žiemos ir vasaros laikotarpiais, pakankamas grindų ir

ganyklos plotas, garantuoja gyvulių gerovę, efektyvią gamybą, saugų maistą, švarią aplinką ir saugų

darbą. Avių laikymo sąlygos tvarte ir ganykloje turi užtikrinti, kad būtų išvengta gamybinio ir

infekcinio pobūdžio ligų (Bleizgys ir kt., 2012).

Iš 2 lentelėje pateiktų duomenų, galima padaryti išvadą, kad abiejuose ūkiuose tvarto plotas

atitinka keliamus reikalavimus. Ėriavimosi gardų plotas pirmame ūkyje yra per didelis. Lyginant su

avių laikymo standarte nurodomomis normomis skiriasi 1,2 proc.

Tačiau abiejuose analizuojamuose ūkiuose nėra gardelių sienose įrengtų siaurų angų. Kas

neatitinka reikalavimų.

27

2 lentelė. Avių laikymo sąlygų palyginimas

Rodikliai Ūkiai

1 2

Tvarto plotas, m2 220 35

Tenka vienai aviai, m2 2,39 2,18

Ėriavimosi gardų plotas, m2 1,40 −

Kad avys atsivestų išsivysčiusius ėriukus, neblogėtų vilnos ir mėsos produkcija ir nepadidėtų

sergamumas, būtina gyvulius aprūpinti pakankamu maisto medžiagų kiekiu, sudaryti tinkamus

racionus. Sekančiame etape analizuoti pirmo ir antro ūkio racionai.

3 lentelė. 1 ūkio avių racionų ir maistingumo analizė

Pašarai

1 ūkis

Ėri

aved

ės

Lak

tuoja

nči

os

Ėri

uk

ai

Šienas (piev.) II-os pj.jaun., kg 2,000 3,000 1,000

Šienainis, kg 2,000 2,000 2,000

Miežių miltai, kg 0,100 0,200 0,100

Druska (NaCl), kg ─ ─ 0,010

Racione yra:

Sausųjų medžiagų, g 2307 3255 1457

Apykaitos energijos, MJ 21,53 30,16 13,16

Žalių baltymų, g 346,40 491,40 175,70

Žalių riebalų, g 75,90 106,40 38,20

Žalios ląstelienos, g 588,60 816,80 390,40

Kalcio, g 19,670 27,900 10,750

Fosforo, g 7,940 11,360 4,330

Krakmolo, g 52,00 98,00 49,00

Cukraus, g 168,20 248,00 53,00

28

Kaip matyti iš 3 lentelėje pateiktų duomenų pirmo ūkio ėriavedėms pagal rekomenduojamas

normas (Rekomenduojamas racionas pateiktas 1─2 priede) sausųjų medžiagų trūksta 97 g arba

4,03 proc. Žalių baltymų trūkumas sudaro 13 g arba 2,78 proc. Kiti raciono maistingumo rodikliai

beveik nesiskyrė nuo rekomenduojamų normų.

Analizuojant žindančių avių racioną, matyti, kad beveik visų maistinių medžiagų yra per

dideli kiekiai. Sausųjų medžiagų per didelė dalis sudaro 553 g arba 20,5 proc., žalios ląstelienos –

145 g arba 21,7 proc.

Iš 3 lentelės duomenų matyti, kad ėriukai aprūpinti nepakankamu maisto medžiagų kiekiu.

Pagal zootechnines normas sausųjų medžiagų trūksta 243 g arba 14,3 proc. Didžiausią trūkumo dalį

sudaro kalcis ir fosforas. Racione kalcio trūksta 1,250 g arba 10,4 proc. Fosforo trūksta 1,170 g arba

21,3 proc.

4 lentelė. 2 ūkio avių racionų ir maistingumo analizė

Pašarai

2 ūkis

Ėri

aved

ės

Lla

ktu

oja

nči

os

Ėri

uk

ai

Šienas (raud. dob.+varp.žyd.), kg ─ 2,000 1,300

Kviečių šiaudai, kg 2,000 ─ ─

Pašariniai runkeliai, kg 174 2,000 0,500

Kviečių sėlenos, kg ─ 0,200 0,200

Racione yra:

Sausųjų medžiagų, g 2072 2248 1382

Apykaitos energijos, MJ 14,76 22,22 13,35

Žalių baltymų, g 92,60 224,60 146,40

Žalių riebalų, g 34,60 57,60 39,30

Žalios ląstelienos, g 806,60 816,80 388,50

Kalcio, g 4,040 19,540 12,589

Fosforo, g 4,000 8,360 5,843

Krakmolo, g 61,00 29,00 29,00

Cukraus, g 167,20 315,20 112,80

29

Analizuojant antro ūkio ėriavedžių racioną (4 lentelė) ir maistingumą, matyti, kad avys gauna

nepakankamai žalių baltymų. Lyginant su rekomenduojama norma (2─3 priedai) racione trūksta 37

g arba 39,2 proc. žalių baltymų. Fosforas ir kalcis yra labai svarbus ir jų santykis turėtų atitikti

zootechnines normas. Tačiau analizuojant antro ūkio ėriavedžių racioną fosforo yra 1,100 g arba

37,9 proc. per didelis kiekis. Kalcio trūkumas sudaro 0,86 g arba 17,5 proc. Fosforo ir kalcio

santykis yra tik 1:1. Racione riebalų kiekis yra 52 g arba 13,1 proc. mažesnis už rekomenduojamą

normą.

Laktuojančių avių racione baltymų trūksta 10 g arba 7,9 proc. Į racioną įtraukus 5 proc. žirnių

būtų galima padidinti baltymų kiekį. Visų kitų maistinių medžiagų kiekiai nuo rekomenduojamų

normų skiriasi neženkliai.

Antro ūkio ėriukų racione trūksta 2 g arba 15,0 proc. apykaitos energijos. Kiti maistingumo

rodikliai skiriasi neženkliai. Šio ūkio ėriukų racionas subalansuotas palyginti pakankamai. Tačiau

visų grupių avims reikėtų į racioną įtraukti mineralinių papildų, bent 0,010 g arba 0,41 proc.

3.3. Ėriavedžių reprodukcinių rodiklių palyginimas

Kiekviename ūkyje avys kergiamos, atsižvelgiant į planuojamo prieauglio gavimą ir

realizavimą, turimų patalpų ir pašarų kiekį bei kokybę, pakaitinių avyčių amžių ir kitus veiksnius

(Zapasnikienė, 2009).

5 lentelė. Avių vislumas ir prieauglio augimo intensyvumas

Rodikliai Ūkis

1 2

Ėriavimosi dažnumas 1 vada/metus 1 vada/metus

Kergtų ėriavedžių skaičius 66 8

Apsiėriavusių ėriavedžių

skaičius 62 8

Vidutinis ėriukų skaičius

vadoje 1,5 1,4

Vidutinis gimusio ėriuko

svoris, kg 3,52±0,250 3,34±0,140

Analizuojant ūkiuose auginamų Lietuvos juodgalvių avių reprodukcinius rodiklius (5 lentelė),

nustatyta, kad abiejuose ūkiuose ėriukus atsivedė vieną kartą metuose. Tačiau didesnį skaičių avių

turinčiame ūkyje avys buvo 7,1 proc. vislesnės, negu mažą avių skaičių turinčiame ūkyje.

30

Iš lentelėje pateiktų duomenų matyti, kad ūkiuose buvo kergiamos visos turimos ėriavedės.

Antrame ūkyje visos sukergtos ėriavedės atvedė ėriukus. Pirmame ūkyje iš visų sukergtų ėriavedžių

6,06 proc. neapsiėriavo.

Analizuojant gimusių ėriukų svorio duomenis, antrame ūkyje šis rodiklis buvo 0,18 kg arba

5,11 proc. mažesnis (P>0,05).

3.4. Avių prieauglio augimo palyginimas

6 lentelė. Avių prieauglio augimo rodikliai

6 lentelėje pateikti duomenys rodo, kad vidutinis gimusio ėriuko svoris antrame ūkyje buvo

0,18 kg arba 5,11 proc. didesnis (P>0,05).

2 mėn. amžiaus vidutinis ėriuko svoris pirmame ūkyje yra 0,98 kg arba 7,63 proc. didesnis

lyginant su antruoju ūkiu (P>0,05).

Analizuojant vidutinį nujunkomo ėriuko svorį, antrame ūkyje yra 1,16 kg arba 4,43 proc.

mažesnis (P>0,05).

Lyginant prieaugį per parą, antrame ūkyje yra 8,03 g arba 4,33 proc. mažesnis (P>0,05).

Tačiau abiejuose ūkiuose prieaugis per parą (g) yra per mažas. Lietuvos juodgalvės avys per parą

turėtų priaugti 200–300 g.

Kadangi nuo gimimo iki nujunkymo ne visi ėriukai išgyveno, sekančiame tyrimo etape

analizavome ėriukų netekimą.

Iš 7 lentelėje pateiktų duomenų matyti, kad pirmame ūkyje kritusių ėriukų skaičius sudarė 12

arba 19,4 proc. Atsižvelgiant į tai, kad pirmame ūkyje apsiėriavo 62 ėriavedės, tai kritusių ėriukų

procentas nėra didelis, lyginant su antruoju ūkiu, kur apsiėriavusių avių skaičius yra 8.

Didžiausias ėriukų netekimas yra per pirmąsias 3 dienas. Pirmame ūkyje ėriukų netekimas per

pirmąsias 3 dienas sudarė 83,3 proc. Iš visų kritusių ėriukų 16,7 proc. krito per 3−30 d.

Rodikliai Ūkis

1 2

Vidutinis gimusio ėriuko svoris, kg 3,52±0,25 3,34±0,14

2 mėn. amžiaus vidutinis ėriuko

svoris, kg 13,82±0,41 12,84±0,79

Vidutinis nujunkomo ėriuko svoris, kg 26,16±0,71 25,00±0,94

Priesvoris per parą, g 185,57±10,80 177,54±9,09

31

Antrame ūkyje kritusių ėriukų skaičius sudarė 3, iš jų per pirmąsias 3 dienas krito 66,7 proc.

ėriukų, per 3−30 d. – 33,3 proc.

Antrame ūkyje ėriukų netekimas sudarė didesnį procentą. Didesnio ėriukų netekimo priežastis

gali būti mažesnis gimusių ėriukų svoris.

7 lentelė. Ėriukų kritimų tyrimas 0-4 mėn. amžiaus laikotarpiu

Rodikliai

Ūkis

1 2

Kritusių ėriukų skaičius 12 3

Iš jų per pirmąsias 3 dienas 10 2

Iš jų per 3–30 d. 2 1

Iš jų per 30-120 d. − −

3.5. Avių produktyvumo palyginimas

8 lentelė. Avių vilnos kiekis ir ilgis

Rodikliai Ūkiai

1 2

Prikirpta vilnos, kg 3,58±0,08* 3,03±0,10

Vilnos ilgis, cm 8,79±0,52 7,86±0,45

* - P<0,05

Analizuojant avių vilnos ir ilgio duomenis (8 lentelė), matyti, kad antrame ūkyje prikirpta

0,55 kg arba 15,4 proc. (P<0,05) mažiau ir 0,93 cm arba 10,58 proc. trumpesnės vilnos, lyginant su

pirmuoju ūkiu. Kadangi abiejuose ūkiuose laikomos vienodos veislės avys (LJ), taigi antrame ūkyje

mažesniam avių produktyvumui įtakos galėjo turėti prastesnis avių šėrimas, priežiūra, kirpėjo

kvalifikacija.

Kiekvieno kirpimo metu yra gaunamas skirtingas vilnos kiekis. Sekančiame etape

išanalizuotas vidutinis vilnos kiekio pokytis per paskutiniuosius tris metus.

Iš diagramos (1 pav.) duomenų matyti, kad nuo 2011 iki 2013 metų pirmame ūkyje

vidutiniškai kasmet vilnos prikerpama po 0,09 kg, antrame ūkyje po 0,05 kg mažiau.

Tačiau analizuojant vilnos ilgio vidutinį absoliutųjį pokytį, matyti, kad pirmame ūkyje

vidutiniškai kasmet vilna pailgėdavo po 0,26 cm, antrame ūkyje – po 0,21 cm.

32

Vidutinis pokyčio tempas rodo, kad nuo 2011 iki 2013 metų pirmame ūkyje vidutiniškai

kasmet vilnos prikirpimas sumažėdavo po 2,32 proc., tačiau vilna pailgėdavo 3,01 proc.

Antrame ūkyje vidutiniškai kasmet vilnos prikirpimas sumažėdavo po 1,68 proc., vilnos ilgis

– 2,80 proc.

1 pav. Avių vilnos produkcijos 2011 – 2013 metais vidutinis pokytis

Norint įvertinti tiksliau avių produktyvumą, ūkiuose surinkti ir išanalizuoti avių skerdimo

duomenys, kurie pateikti 9 lentelėje.

9 lentelė. Avių skerdimo duomenys

Rodikliai

Ūkiai

1

(n=3)

2

(n=3)

Priešskerdiminis svoris, kg 40,74±0,85 39,48±0,38

Skerdenos svoris, kg 19,63±0,62 18,60±0,18

Skerdenos išeiga, proc. 48,18±0,34* 46,12±0,55*

Oda (kailis), kg 5,72±0,17 5,57±0,10

* - P<0,05;

Iš lentelėje pateiktų duomenų matyti, kad antrojo arba smulkiasniojo ūkio avių priešskerdimis

svoris buvo 1,3 kg arba 3,1 proc. mažesnis už pirmojo. Skerdenos svoris – 1,03 kg arba 5,2 proc.

mažesnis, lyginat su pirmojo ūkio avių skerdenos svoriu.

33

Analizuojant dviejų ūkių avių skerdenos išeigą, proc., iš pateiktų duomenų, galima matyti,

kad pirmame ūkyje gauta skerdenos išeiga yra 2,06 proc. didesnė (P<0,05). Galima teikti, kad tam

didelės įtakos turėjo didesnis avių įmitimas.

Kadangi, kiekvienais metais yra gaunamas skirtingas produkcijos kiekis, sekančiame tyrimo

etape analizuotas avių mėsos produkcijos 2011 – 2013 metais vidutinis pokytis (2 pav.)

2 pav. Avių mėsos produkcijos 2011 – 2013 metais vidutinis pokytis

Diagramoje pateiktas vidutinis absoliutusis pokytis 2011 – 2013 metais rodo, kad pirmame

ūkyje priešskerdiminis svoris kasmet sumažėdavo vidutiniškai po 0,28 kg, o antrame – po 0,51 kg.

Antro ūkio, lyginant su pirmo, priešskerdiminio svorio vidutinis absoliutusis pokytis yra 82,1 proc.

didesnis.

Analizuojant skerdenos svorio duomenis, matyti, kad pirmo ūkio skerdenos svoris

vidutiniškai kasmet sumažėdavo po 0,28 kg, antro – 0,35 kg. Antro ūkio skerdenos svorio vidutinis

absoliutusis pokytis yra 25,0 proc. didesnis.

Pirmo ūkio skerdenos išeiga kasmet sumažėdavo po 0,37 proc., antro – 0,25 proc.

Vidutinis pokyčio tempas rodo, kad nuo 2011 iki 2013 metų pirmame ūkyje vidutiniškai

kasmet priešskerdiminis svoris sumažėdavo po 0,69 proc., antrame – po 1,29 proc.

Pirmame ūkyje avių skerdenos svoris vidutiniškai kasmet sumažėdavo po 1,48 proc.,

skerdenos išeiga – po 0,79 proc.

Iš vidutinio pokyčio tempo abskaičiavimo duomenų matyti, kad antrame ūkyje skerdenos

svoris kasmet sumažedavo po 1,81 proc., skerdenos išeiga – po 0,53 proc.

34

Analizuojami duomenys rodo, kad abiejuose ūkiuose yra mėsos produkcijos mažėjimo

tendencija. Galima padaryti išvadą, kad ūkiuose nėra pakankamai užtikrintos avių šėrimo ir laikymo

sąlygos.

3.6. Avių kūno kondicija

Kiekvienas augintojas turi žinoti savo auginamų avių kūno kondiciją, kad galėtų įvertinti jų

produktyvumą ir sveikatingumą. Tai ypač naudinga stebint ėringas ir laktuojančias avis.

10 lentelė. Avių kūno kondicijos vertinimas

10 lentelės duomenys rodo, kad pirmame ūkyje vidutinis avių kūno kondicijos įvertinimas yra

2,9 balo, antrame – 2,7 balo. Įvertinimo duomenys rodo, kad antro ūkio vidutinis kūno kondicijos

įvertinimas yra 6,9 proc. mažesnis. Pagal ūkiuose įvertintų avių kūno kondicijos duomenis, galima

padaryti išvadą, kad abiejų ūkių avių augintojai per mažai skiria dėmesio avių šėrimui, neatsižvelgia

į gyvulių fiziologinę būklę.

Avys, kurios įvertintos 2 balais yra per liesos. Galima padaryti išvadą, kad gyvuliai blogai

pasisavina pašarus ir to rezultatas – žemas produktyvumas ir blogesnis apsivaisinimas.

Avių grupės

Rodikliai

1 ūkis 2 ūkis

2 mėn. prieš kergimą 3,5 3

Kergiant 3,5 3

Paskutinis ėringumo trečdalis 2,5 2,5

Apsiėriavus 2,5 3

Po 2 mėn. žindymo 3 2,5

Nujunkant ėriukus 2,5 2,5

35

4. TYRIMO REZULTATŲ APTARIMAS

Pirmame ūkyje ėriavedės sudarė 71,73 proc., avinai – 6,52 proc., pakaitinis prieauglis (avytės)

– 21,73 proc. Šiame ūkyje yra per didelis avinų kiekis, tokio dydžio ūkiui užtektų 3 avinų, jų vietoje

būtų galima laikyti daugiau avyčių bandos pakaitai.

Smulkiame avininkystės ūkyje ėriavedės sudarė 50,00 proc., avinai – 25,00 proc., pakaitinis

prieauglis (avytės) – 25,00 proc. Šiame ūkyje palyginus su pirmuoju, labai didelį bandos procentą

sudaro avinai – 18,48 proc. daugiau. Tai beveik 20 proc. daugiau negu rekomenduojama. Tokio

dydžio avių ūkyje pilnai užtektų vieno kergiančio avino ir vieno pakaitinio avinuko.

Fermos standarte (2004) yra nurodoma, kad aviai tvarte reikia skirti 1,5–2,5 m2 grindų ploto.

Nustatyta, kad abiejų ūkių avių augintojai sudarę palankes laikymo sąlygas gyvuliams. Ploto

normos atitinka reikalavimus. Tačiau pirmame ūkyje ėriavimosi gardo plotas yra 1,4 m2. Lyginant

su laikymo standarte nurodomimis normomis yra 1,2 proc. per didelis. Antrame ūkyje ėriavimosi

gardas neįrengtas.

Kadangi ūkiuose pasigaminamas nevienodas kiekis skirtingų pašarų, todėl jų struktūra (pašarų

rūšis ir kiekis) skiriasi. Tačiau racionai turi būti sudaromi, atsižvelgiant į avių maisto medžiagų

reikmę pagal tuo metu turimus ir naudojamus pašarus (Gyvulininkystės žinynas, 2007).

Išanalizavus dviejų skirtingo dydžio avių ūkių racionus, nustatyta, kad abiejų ūkių avių augintojai

nesudaro tinkamų racionų įvairių grupių avims. Pagal Jamieson A. analizuojant pašarus, reikalingi

trys vertinimo matai: energinė vertė, žalių baltymų kiekis ir žalia ląsteliena. Analizuojant pirmo

ūkio racionus, galima padaryti išvadą, kad avys geriau aprūpintos maisto medžiagomis. Ėriavedžių

racione žalių baltymų trūkumas sudaro 13 g arba 2,8 proc., ląstelienos – 8 g arba 1,4 proc.

Laktuojančių avių ir prieauglio racionuose šių medžiagų kiekiai nežymiai skyrėsi nuo

rekomenduojamų normų. Antro ūkio ėriavedžių racione žalių baltymų trūko 37 g arba 39,2 proc.,

laktuojančių avių – žalių baltymų pagal rekomenduojamas normas trūko 10 g arba 7,9 proc., žalios

ląstelienos 104 g arba 14,8 proc. Prieauglio racione žalios ląstelienos buvo 84 g arba 17,9 proc. per

mažai.

B. Zapasnikienė (2007) nurodo, kad kiekviename ūkyje avys turi būti kergiamos, atsižvelgiant

į planuojamo prieauglio gavimą ir realizavimą, turimų patalpų ir pašarų kiekį bei kokybę, pakaitinių

avyčių amžių ir kitus veiksnius. Pirmame ir antrame ūkiuose avys ėriukus atsivedė vieną kartą

metuose. Didesnę avių bandą turinčiame ūkyje avys 7,1 proc. vislesnės. Analizuojant gimusių

ėriukų svorio duomenis, antrame ūkyje šis rodiklis buvo 0,180 kg arba 5,11 proc. ((P>0,05)

mažesnis.

Mažesnį skaičių avių turinčiame ūkyje prikirpta 3,03 kg, 7,86 cm ilgio vilnos arba 15,4 proc.

(P<0,05) mažiau ir 10,58 proc. trumpesnės vilnos, lyginant su pirmuoju ūkiu.

36

Vidutinis absoliutusis pokytis rodo, kiek 2011 – 2013 metų laikotarpyje vidutiniškai kasmet

vilnos prikerpama daugiau ar mažiau. Tyrimo metu nustatyta, kad pirmame ūkyje vidutiniškai

kasmet vilnos prikerpama po 0,09 kg mažiau. Tačiau vilna vidutiniškai pailgėdavo po 0,26 cm.

Antrame ūkyje vidutiniškai kasmet prikerpama po 0,05 kg mažiau vilnos. Vilna pailgėdavo po

0,21 cm.

Avių mėsingumui įtakos turi gyvulio veislė, lytis, amžius, brendimo greitis, konstitucijos

tipas, eksterjeras (Zapasnikienė, 2003). Avių produktyvumui įvertinti abiejuose ūkiuose buvo

atrinkta po tris labiausiai ūkio vidurkį atitinkančius avinukus ir atliktas kontrolinis skerdimas.

Avinukai buvo skerdžiami sulaukus 7 mėn. amžiaus. Kadangi abiejuose ūkiuose buvo skerdžiami ir

vertinti vienodos veislės (LJ) ir amžiaus avinukai, tai mėsingumui didžiausią įtaką turėjo ūkio dydis

ir juose pasirinkta laikymo ir šėrimo technologija. Pirmame ūkyje skerdenos išeiga yra 2,06 proc.

didesnė.

2011 – 2013 metų laikotarpyje pirmame ūkyje skerdenos išeiga vidutiniškai kasmet

sumažėdavo po 0,37 proc., antrame – 0,25 proc. Literatūroje nurodoma, kad avių prieauglį tikslinga

penėti, kadangi penėtų ėriukų mėsa būna maistingesnė ir skanesnė, o skerdenos išeiga – iki 10 proc.

didesnė (Zapasnikienė, 2004).

Avių produktyvumo įvertinimui yra nustatoma avių kūno kondicija (5 balų sistema). Antrame

ūkyje vidutinis kūno kondicijos įvertinimas yra 2,7 balo arba 6,9 proc. mažesnis už pirmo ūkio avių

vidutinį įvertinimą.

Thomson J ir kt. (1994) kūno kondicijos vertinimo metodikoje nurodo, kad prieš kergimą ir

kergiant geriau kai avys turi didesnę kūno kondiciją. Tuomet būna didesnis apsivaisinimo

procentas. Tačiau, avys, kurios turi didesnį įvertinimą nei 4, sunkiai apsivaisina arba būna

nevaisingos.

Oregono valstijos universitete atliktais tyrimais nustatyta, kad ėriavedžių kondicija turi įtakos

ėriukų svoriui ir išsaugojimui. Avys, kurių kūno kondicija įvertinta balais nuo 3 iki 4, prarado

mažiau palikuonių, o ėriukų svoris nujunkant buvo didesnis, nei avių su mažesniu įvertinimu.

Ėriavedžių, turinčių įvertinimą balais – 4, ėriukų svoris nujunkant yra 82 proc. didesnis nei avių,

kurių kūno kondicija įvertinta 2,5 balo. Didesnis ėriukų svoris lemia mažesnį netekimą (Thomson et

al., 1994).

37

IŠVADOS

1. Pirmame ūkyje yra 3,2 proc. per didelis avinų skaičius nei rekomenduojama, o antrame net

20,0 proc. daugiau nei rekomenduojama.

2. Abiejuose analizuojamuose ūkiuose visų technologinių grupių avys laikomos nepažeidžiant

reikalavimų, išskyrus tai, kad smulkiame ūkyje neįrengtas ėriavimosi gardas.

3. Pagal pirmame ūkyje sudarytus racionus ėriavedžių racione žalių baltymų trūkumas sudaro

13 g arba 2,8 proc., ląstelienos – 8 g arba 1,4 proc. Antro ūkio ėriavedžių racione žalių

baltymų trūko 37 g arba 39,2 proc., laktuojančių avių – žalių baltymų trūkumas sudarė 10 g

arba 7,9 proc., žalios ląstelienos 104 g arba 14,8 proc. Prieauglio racione žalios ląstelienos

buvo 84 g arba 17,9 proc. per mažai.

4. Pirmojo ūkio ėriavedės buvo 7,1 proc. vislesnės, lyginant su 2 ūkio avimis. Pirmame ūkyje

iš visų sukergtų ėriavedžių 6,06 proc. neapsiėriavo.

5. Gimusių ir nujunkomų ėriukų svoris pirmame (stambesniame ūkyje) buvo atitinkamai 0,18

kg arba 5,11 proc. ir 1,16 kg arba 4,43 proc. didesnis nei antrame ūkyje. Ėriukų netekimas 1

ūkyje sudarė 12 vnt. arba 18,1 proc. mažiau nei 2 ūkyje.

6. Antrame ūkyje prikirpta 0,55 kg arba 15,4 proc. (P<0,05) mažiau ir 0,93 cm arba 10,58 proc.

trumpesnės vilnos.

7. 2011 – 2013 metų laikotarpyje 1 ūkyje vidutiniškai kasmet vilnos prikirpimas sumažėdavo

2,32 proc. arba 0,64 proc. mažiau nei 2 ūkyje. Vilna 1 ūkyje vidutiniškai kasmet pailgėdavo

po 3,01 proc., 2 ūkyje – sutrumpėdavo po 2,80 proc.

8. Didesnė skerdenos išeiga nustatyta 1 ūkio ėriukų (48,18 proc.) arba 2,06 proc. didesnė nei

antrojo ūkio ėriukų (P<0,05).

9. Vidutinis pokyčio tempas 2011 – 2013 metais rodo, kad 1 ūkio avių skerdenos išeiga

sumažėdavo 0,79 proc. arba 0,26 proc. daugiau nei mažą skaičių avių turinčiame ūkyje.

10. Mažą avių bandą turinčiame ūkyje vidutinis avių kūno kondicijos įvertinimas yra 2,7 balo

arba 6,9 proc. mažesnis už didesnį skaičių turinčio ūkio avių.

38

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Al-Shorepy S. A., Notter D. R. Genetic parameters for birth weight in spring and autumn

lambing. Animal Science. 1998. P. 67, 327–332.

2. Avių laikymo sistemos. Fermos standartas, 2004.

3. Aviena/Ėriena. http://www.prakapaviciausukis.lt/index.php?page=eriena. Prieiga per

internetą 2012 12 12.

4. Avis leista skersti ūkių skerdyklose. http://www.manoukis.lt/naujienos/ukis/16385-avis-

leista-skersti-ukiu-skerdyklose. Prieiga per internetą 2013 06 02.

5. Ewe body condition scoring (BCS) Handbook. May 2013.

6. Bakutis B., Ribikauskas V. Skurdenienė I. Ekologinio ūkio privalumai gyvulininkystėje.

Kaunas. 2007. P. 55–76.

7. Bandos dydžio įtaka karvių produktyvumui ir ilgaamžiškumui. http://manoukis.lt/mano-

ukis-zurnalas/gyvulininkyste/1603-bandos-dydzio-itaka-karviu-produktyvumui-ir-

ilgaamziskumui. Prieiga per internetą 2013 12 05.

8. Bartkevičiūtė Z., Černauskienė J., Kulpys J. Gyvūnų mitybos praktikumas. Mokymo

priemonė. Kaunas. 2011. P. 63−69.

9. Bartkevičiūtė Z., Černauskienė J., Kulpys J. Gyvulių mitybos laboratoriniai ir praktikos

darbai. Kaunas. 2009. P. 63−74.

10. Bartkevičiūtė Z., Černauskienė J. Skirtingo aprūpinimo baltymais ir energija įtaka ėriukų

augimo spartai ir pašarų sąnaudoms. Veterinarija ir zootechnika. T. 39 (61). 2007. P. 10.

11. Byčienė D. Avių augintojai pramušė sieną. http://www.ve.lt/naujienos/lietuva/lietuvos-

naujienos/aviu-augintojai-pramuse-siena-913732/. Prieiga per internetą 2013 06 02.

12. Bleizgys R., Čėsna J. Gyvulininkystės technologijų inžinerija. Mokomoji knyga. Akademija.

2012. P. 5–9.

13. Galvanovska E., Spruzs J. Latvian local sheep productivity and selection. Proceedings of the

2th Baltic Animal Breeding Conference. Kaunas, 11 April 1996. P. 101−103.

14. Gyvulininkystės žinynas. 2007. P. 375−425.

15. Gruber L., Pockl E., Maierhofer G., Ringdorfer F., Steiner B. Production of sheep and goat

milk depending on bread , forage quality and concentrate level. Agricaltural and research

centre HBLFA Raumberg–Gumpenstein, Austria. 2003. P. 1−5.

16. Iohn M. Zuchtwertprüfung und Besamungs– zuchtwesentliche voraussetzungen für

einenhohen Zuchtfortschritt bei Schafen. Tierzucht. 1992. Bd. 36, № 7. S. 291–293.

17. Jamieson A. Vadovas mėsinių galvijų augintojui. Lietuvos gamtos fondas. ISBN 978-9986-

570-17-2. P. 38.

39

18. Jukna V. Avininkystės ir ožkininkystės laboratorinių praktikos darbų metodiniai nurodymai.

Kaunas, 2002. P. 26−51.

19. Juraitis V., Kulpys J. Pašarų gamyba. Kaunas. 2003. P. 70 - 93; 106–203.

20. Jukna Č., Jukna V. Mėsinių galvijų auginimas. Kaunas. 2004. P. 136.

21. Jukna Č., Jukna V., Valaitienė V., Korsukovas A. Skirtingų rūšių gyvūnų mėsos kokybės

palyginamasis įvertinimas. Veterinarija ir zootechnika. T. 37 (59). 2007.

22. Juršytė E. Ūkininkai investuoja į avis. http://vz.lt/article/2012/9/18/ukininkai-investuoja-i-

avis?pageno=0. Prieiga per internetą 2013 05 16.

23. Landwirtschaftskammer, Tierische Erzeugung. Leistungs – und Qualitätsprüfungen in der

Tierischen Erzeugung 2003. Hannover, 2004. P. 58–65.

24. Letschert U. Das Jahr mit Milchschafen. Ulmer. 2003. P. 101−113.

25. Lietuvos Respublikos valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba. Ūkinių gyvūnų gerovė

Lietuvoje. 2008. P. 9.

26. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija. Senąsias gyvulių ir naminių paukščių veisles

– išlaikyti ir gausinti. UKD 636.082 (474.5) Se 74. Vilnius. 2013. P. 19.

27. Lietuvos ūkiniai gyvūnai. Avys. http://www.lgi.lt/gencentras/gyv rusys.htm#lietuvos ūkiniai

gyvūnai. avys. Prieiga per internetą 2013 12 20.

28. Mankutė E. Avininkystė: kodėl gi ne? http://www.agroakademija.lt/pasaulyje/?SId=223.

Prieiga per internetą 2013 05 16.

29. Market intelligence news. http://markets.eblex.org.uk/markets/news-2014.aspx. Prieiga per

internetą 2013 10 15.

30. Mėsa. http://www.eriukas.lt/?lt=1187952897. Prieiga per internetą 2012 12 05.

31. Mieliauskaitė - Dabkienė V. Mėsos gamintojų perspektyvas nulemia vartotojai. Mano ūkis.

2007/4.

32. Populiariausios avių veislės Lietuvoje. http://www.zemesukis.com/portalas/?p=171. Prieiga

per internetą 2013 02 09.

33. Oda. http://www.eriukas.lt/?lt=1178632501. Prieiga per internetą 2013 09 23.

34. Schafhaltung in Sachsen-Anhalt. Magdeburg, 2001. S. 11−13.

35. Sheep. http://en.wikipedia.org/wiki/Sheep. Prieiga per internetą 2013 04 09.

36. Small J. Sheep compete with beef.

http://web.archive.org/web/20080316143253/http://www.kspr.com/news/local/13906762.ht

ml. Prieiga per internetą 2013 04 20.

37. Šimkienė A., Šimkus A. Ėriukų auginimas. Mano ūkis. 2009/9.

38. Šimkienė A. Avininkystės ir ožkininkystės laboratorinių bei praktinių darbų metodiniai

nurodymai. Kaunas. 2009. P. 12−13.

40

39. Šileika A., Japertienė R., Juozaitienė V., Šlyžius E., Muzikevičius A., Anskienė L. Kaunas:

LSMU Leidybos namai. 2013. P. 62.

40. Šveistienė E. Lietuvos juodgalvės avys: Žinynas. Vilnius. 1988. P. 5 – 16; 29–46; 51–76.

41. Thomson J., Meyer H. Body condition scoring of sheep. April 1994. EC 1433. 75¢.

42. Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba. Ūkinės paskirties gyvūnų gerovės reikalavimai.

2002. http://www3.lrs.lt/pls/inter2/dokpaieska.showdoc_l?p_id=166700. Prieiga per

internetą 2013 09 08.

43. Valsta L. M., Tapanainen H., Mannisto S. Meat fats in nutrition. A rewiew. Meat Science.

2005. 70. P. 525−530.

44. Vilnos paklausa per mža, ėrienos – per didelė.

http://www.ukioklubas.lt/straipsniai/gyvulininkyste/vilnos-paklausa-per-maza-erienos-per-

didele-7761. Prieiga per internetą 2013 09 15.

45. Wang Q. G., Zhong F. G., Li H. et al. Detection of major gene on litter size in sheep.

Hereditas. 2005. Vol. 27 (1). P. 80 – 84.

46. Wand Ch. Market lamb nutrition. Agriculture, Food and Rural Affairs. 2003.

http://www.omafra.gov.on.ca/english/livestock/sheep/facts/03–015.htm. Prieiga per

internetą 2013 12 10.

47. What‘s the Score: Sheep. Body condition scoring (BCS) guide.

48. Zapasnikienė B. Geriau, kai avys ėriuojasi tvarte. Rekomendacijos gyvulininkystei ir

paukštoininkystei 2007 - 2008. Baisogala. 2007. P. 7−9.

49. Zapasnikienė B. Mėsinės avys. Monografija. Lietuvos gyvulininkystės institutas. Baisogala.

2003. P. 5.

50. Zapasnikienė B. Ėriavimosi sezono įtaka mėsinių avių vislumui ir prieauglio svoriui.

Gyvulininkystė: Mokslo darbai. 2009. 53. P 19–29.

51. Zapasnikienė B. Avių ūkis. Vilnius. 2002.

52. Zapasnikienė B. Mitybos normos avims ir ožkoms. Baisogala. 2003. P. 10−25.

53. Zapasnikienė B. Skirtingų laikymo ir šėrimo būdų įtaka nujunkytų ėriukų augimui ir

raumeningumui. Veterinarija ir zootechnika. Kaunas. 2010. T.49 (71)

54. Zapasnikienė B. Ėriavimosi sezono bei dažnumo įtaka nacionalinių veislių avių

reprodukcijai ir prieauglio svoriui. Gyvulininkystė. Mokslo darbai. 2007. P. 24−32.

55. Zapasnikienė B. Ėriukų kontrolinis penėjimas. Metodiniai nurodymai. Baisogala. 2007. P.

3−5.

56. Zapasnikienė B. Pieninė avininkystė. Monografija. Baisogala. 2006. P. 39−58.

57. Zapasnikienė B. Lietuvos vietinių šiurkščiavilnių avių vislumo įtaka jų pieningumui ir pieno

cheminei sudėčiai. Gyvulininkystė. Mokslo darbai. 2005. 46. P. 47−53.

41

58. Zapasnikienė B. Įvairių faktorių įtaka Lietuvos vietinių šiurkščiavilnių avių vilnos kiekiui ir

kokybei. Gyvulininkystė. Mokslo darbai. 2004. 44. P. 3−10.

59. Zapasnikienė B., Ribikauskienė D. Avių, ožkų ir triušių šėrimas. Baisiogala. 2005. P. 5–7.

60. Zapasnikienė B. Avininkystės problemos Lietuvoje. Tarptautinės konferencijos "Gyvulių

mitybos indėlis įprastinės ir ekonominės gyvulininkystės vystymuisi Lietuvoje" medžiaga.

2004. P. 14−18.

61. Zapasnikienė B. Nors ir trumpai - avis penėti būtina. Rekomendacijos gyvulininkystei ir

paukštininkystei. Baisogala. 2004. P. 20−25.

62. Zapasnikienė B. Lietuvos vietinių šiurkščiavilnių veislės avių reprodukcijos ypatumai.

Gyvulininkystė: Mokslo darbai / LGI. 2002. T. 40. P. 50−56.

63. Zapasnikienė B. Lietuvos vietinių šiurkščiavilnių avių vislumo įtaka jų pieningumui ir pieno

cheminei sudėčiai. Gyvulininkystė: Mokslo darbai. 2005. 46. P. 47−53.

64. Zapasnikienė B. Skirtingo amžiaus Lietuvos vietinių šiurkščiavilnių avinukų mėsingumas ir

mėsos kokybė. Žemės ūkio mokslai. 2004. Nr. 4. P. 62.

65. Zapasnikienė B. Peculiar breed characters of Lithuanian indigenous coarsewooled sheep.

Biologija. 2002. Nr. 3. P. 23−26.

66. Zapasnikienė B. Peculiarities of exterior, wool and reproduction performance of Lithuanian

native coarse-wooled sheep. Proceedings of the 6th Baltic Animal Breeding Conference.

Jelgava, 27-28 April 2000. P. 130−134.

67. Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centras. Kontroliuojamų karvių bandų

produktyvumo 2011 – 2012 metų apyskaita 75. Vilnius. 2013. P. 9–10.

68. Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centras. http://www.bavi.lt/lietuvoje-dideja-aviu-

bei-aviu-laikytoju-skaicius/. Prieiga per internetą 2013 02 05; 2014 01 16.

69. Žurauskienė J. Avių auginimas vėl „ant bangos“. http://alkas.lt/2013/04/04/aviu-auginimas-

vel-ant-bangos/. Prieiga per internetą 2013 06 15.

70. Заяс Ю.Ф. Качество мяса и мясо продуктов. Москва. 1981. P. 480.

42

PRIEDAI

43

1 priedas

1 ūkio rekomenduojami racionai

Racionas: 60-80 kg masės ėriavedė, 4 ėringumo mėn. Racionas: 60-80 kg masės avis, 3 lakt. mėn., 1 ėriukas

Žaliavos SM Dalis, kg Dalis, %

Šienas (piev.) II-os pj. jaun 860 2,000 47,51

Šienainis, žyd. 250 2,000 47,51

Miežių miltai 873 0,200 4,75

Mineralų papildas avims 950 0,010 0,24

Viso: 4,210 100,01

Žaliavos SM Dalis, kg Dalis, %

Šienas (piev.) II-os pj.jaun. 860 2,000 37,99

Šienainis, žyd. 250 3,000 56,98

Miežių miltai 873 0,150 2,85

Žirniai 871 0,100 1,90

Mineralų papildas avims 950 0,015 0,28

Viso: 5,265 100,00

Maisto medžiagos Vienetas Min. Sudėtis Maks.

Saus. medžiagos g 2404 1650

AE-Atrajotojams MJ 22,39

Ž. proteinai g 130,00 359,40

Ž. riebalai g 78,40

Ž. ląsteliena g 596,80

Kalcis g 4,900 24,900

Fosforas g 2,900 2,900

Krakmolas g 98,00

Cukrus g 174,00

Maisto medžiagos Vienetas Min. Sudėtis Maks.

Saus. medžiagos g 2404 1650

AE-Atrajotojams MJ 22,39

Ž. proteinai g 130,00 359,40

Ž. riebalai g 78,40

Ž. ląsteliena g 596,80

Kalcis g 4,900 24,900

Fosforas g 2,900 2,900

Krakmolas g 98,00

Cukrus g 174,00

44

2 priedas

35-45 kg avytė, priesvoris per parą: 250-350 g.

Žaliavos SM Dalis, kg Dalis, %

Šienas (raud. dob. + varp. žyd.) 860 1,600 66,39

Pašariniai runkeliai 176 0,600 24,90

Kviečių sėlenos 880 0,200 8,30

Mineralų papildas avims 950 0,010 0,41

Viso: 2,410 100,00

Maisto medžiagos Vienetas Min. Sudėtis Maks.

Saus. medžiagos g 1700 1667 1650

AE-Atrajotojams MJ 15,70 16,00

Ž. proteinai g 140,00 173,40

Ž. riebalai g 46,60

Ž. ląsteliena g 473,00

Kalcis g 12,000 17,616

Fosforas g 5,500 7,196

Krakmolas g 29,00

Cukrus g 134,10

45

3 priedas

2 ūkio rekomenduojami racionai

Racionas: 60-80 kg masės ėriavedė, 4 ėringumo mėn. Racionas: 60-80 kg masės avis, 3 lakt. mėn., 1 ėriukas

Žaliavos SM Dalis, kg Dalis, %

Šienas (raud. dob. + varp. žyd.) 860 1,300 51,59

Pašariniai runkeliai 176 1,000 39,68

Kviečių sėlenos 880 0,200 7,94

Mineralų papildas avims 950 0,020 0,79

Viso: 2,520 100,00

Žaliavos SM Dalis, kg Dalis, %

Šienas (piev.) II-os pj. vyr. 860 2,500 65,45

Pašariniai runkeliai 176 1,000 26,18

Miežių miltai 873 0,100 2,62

Žirniai 871 0,200 5,24

Mineralų papildas avims 950 0,020 0,52

Viso: 3,820 100,01

Maisto medžiagos Vienetas Min. Sudėtis Maks.

Saus. medžiagos g 1489 1650

AE-Atrajotojams MJ 14,42

Ž. proteinai g 130,00 152,40

Ž. riebalai g 39,80

Ž. ląsteliena g 394,00

Kalcis g 4,900 17,129

Fosforas g 2,900 7,343

Krakmolas g 29,00

Cukrus g 172,80

Maisto medžiagos Vienetas Min. Sudėtis Maks.

Saus. medžiagos g 2607 2100

AE-Atrajotojams MJ 22,40

Ž. proteinai g 130,00 243,90

Ž. riebalai g 60,80

Ž. ląsteliena g 704,00

Kalcis g 4,900 24,890

Fosforas g 2,900 9,970

Krakmolas g 133,40

Cukrus g 202,20