K.John.O'Donohue. .Anam.cara.Keltu.pasaulio.dvasine.ismintis.2000.LT

7/25/2019 K.John.O'Donohue. .Anam.cara.Keltu.pasaulio.dvasine.ismintis.2000.LT

http://slidepdf.com/reader/full/kjohnodonohue-anamcarakeltupasauliodvasineismintis2000lt 1/242





PASAULIODVASI Nė

IŠMINTIS

Iš anglų kalbos vertėD a lia Ju dita Vabalienė

VILNIUS



UDK 936.4

Od-22John O'DONOHUE

ANAM ČARA

Spiritual Wisdom from

the Celtic World, Bantam Press, 1997

Knygos vertimą rėmė

LLE (Ireland Literature Exchange)

© John O'Donohue 1997

© Dalia Judita Vabalienė,vertimas į lietuvių kalbą, 2000

© Daumantas Každailis, Ilona

Kukenytė, dizainas, 2000ISBN 9986-16-188-6 © „Tyto alba", 2000



Skiriu savo tėvo Paddy O’Donohue,taip poetiškai kalinėjusio akmenis,

ir savo dėdės Pete O’Donohue,mylėjusio kalnus, atminimui





TURINYSPrologas 11

1 skyrius. DRAUGYSTĖS PASLAPTIS 17

2 skyrius, pojūčių dvasingumas si

3 skyrius, v i ena tvė s šviesa 89

4 skyrius, darbas - po et inė augimo apraiška i 36

5 skyrius, prabėgę met al dvasinio der l iaus grož i s 170

6 skyrius, mirt is - h o r i z o n t a s šul inyje 205





paLalmfnlmas

(Džosei)

Tą dieną, kai

Tavo pečius Prislėgs našta Ir tu klupsi,Tepašoka molis,Kad tu neparpultum.

O kada tu prie

Pilko lango Akis pražiūrėsi

Ir į tave įsigaus

Netekties šešėlis,Te spalvų marginys —

Mėlyna, žalia, raudona Ir dangiškai žydra — Prikelia tavyje

Džiaugsmo pievą.

Kada drobė išdils Minties luoto dugne Ir po kojomjuoduos

Vandenyno dėmė,Tenusidriekia per bangas Geltonos mėnesienos takas,Kad tu saugiai sugrįžtum namo.



Tegu būna tau žemė dosni,Tegu būna šviesa tau šviesi,Tegu būna tau marios eiklios,

Tegu būna palankūs tau protėviai.

Ir te vėjas tykus Tave gobia šitais

Meilės žodžiais,

Lyg nematomu apsiaustu,Saugančiu tavo gyvenimą.

(Vertė Lionginas Pažūsis)

ĮO



pRoLogas

eista būti čia. Ši paslaptis neduoda ramybės. Už tavęs, tavo žodžių, tavo minčių laukia kito pasaulio tyla. Vienas pasaulis gy

vena tavyje. Niekas kitas tau papasakoti apie tą vidaus pasaulįnegali. Savo balsais mes skardename iš savo sielos gelmių. Tiegarsai —tai žodžiai. Pasaulis ku

pinas žodžių. Visą laiką tiek daug kalbama: garsiai, tyliai, kambariuose, gatvė

se, per televiziją, radiją, laikraščiuose,knygose. Žodžių šurmulys palaiko tai, kąvadiname pasauliu. Mes imame vienas kito garsus ir sudarome modelius, prana

šystes, palaiminimus, prakeiksmus. Kasdien mūsų kalbančioji padermė vienijavadinamąjį „pasaulį“. Tačiau ištartas žodis atskleidžia, kaip kiekvienas iš mūsųnepaliaujamai kuria. Visi esame kūrėjai.

Kiekvienas žmogus iš tylos iškviečia garsą ir priverčianematoma pasidaryti matoma.Žmonės čia —naujakuriai. Virš mūsų į begalybę skrieja

galaktikos. Po mūsų kojomis —senoji žemė. Mes dailiai nulipdyti iš jos molio. Tačiau mažiausias akme-



nelis yra milijonus metų už mus senesnis. Tylioji visata nori rasti atgarsį mūsų mintyse. Nepažįstamaspasaulis trokšta atspindžio. Žodžiai, blausūs veidro

džiai, sulaiko mūsų mintis. Žiūri į žodžių veidrodžiusir gaudai juose šmėstelėjančias prasmės, ryšio ir prieglobsčio akimirkas. Už jų blizgančių paviršių —tamsair tyla. Žodžiai, kaip dviveidis dievas Janusas, tuo patmetu nukreipti į išorę ir į vidų.

Jei būsime priklausomi nuo išorės, mus persekios vidaus pasaulis. Jusime alkį, kurio negalės numalšinti jokia idėja, žmogus ar poelgis. Norėdami pasiekti pilnatvę, turime likti ištikimi savo opiai sudėtingai prigimčiai. Kad gyventume harmoningai, reikia išlaikytiišorės ir vidaus, matomo ir nematomo, žinomo ir nežinomo, seno ir naujo vienovę. Niekas kitas už musto nepadarys. Esame vienas vienintelis slenkstis į vidaus pasaulį. Ta dvasinė harmonija yra šventumas. Būtišventam reiškia būti natūraliam, susidraugauti su pasauliais, kurie tavyje turi derėti. Po tuo, ką matome iš

išorės ir kas atitraukia dėmesį, kiekvienas žmogus neišvengiamai yra kūrėjas tiesiogine šio žodžio prasme.Kiekvienam iš mūsų lemta iš prigimties būti kūrėju,kuris savyje nešiojasi ir modeliuoja unikalų pasaulį.

Žmogus —tai nerimstantis kūrybos sakramentas, ne

matomos malonės matomas ženklas. Niekur kitur nerasime tokio intymaus ir bauginamo prisiartinimo priepaslapties. Draugystė yra ta saldi malonė, kuri leidžiamums prisiartinti, pažinti ir patirti tokį išgyvenimą.Ši knyga sumanyta kaip blausus veidrodis, kuriame



būtų galima dirstelėti į išorinę ir vidinę draugystę bei jos galią* Draugystė yra kuriamoji ir griaunamoji jėga* Ji tvirtina, kad intymumas yra slaptas gyvybės ir

visatos dėsnis* Žmogiškoji kelionė —tai amžinos permainos* Jei taikysime tai draugystei, kas buvo nepažįstama, svetima, neigiama ir grėsminga, pamažu tampamums artima* Atskleisdamas šią paslaptį, žmogus kūrėjas yra visą laiką aktyvus. Geras nežinomybės drau

gas —vaizduotė. Ji nuolat kviečiasi galimybę ir paleidžia ją į darbą. Taigi draugystė neturi būti menkinama ją laikant tik ypatingu sentimentaliu ryšiu; ji pasižymi kur kas didesne jėga*

Keltų galvosena nebuvo diskursyvinė ar sisteminė. Tačiau savo lyriniuose apmąstymuose keltai išreiškė vi

sišką gyvenimo ir patirties vienovę* Jų mąstymo nesunkino dualizmas* Jis neatskyrė to, kam dera būtikartu. Keltų vaizduotė išreiškė vidinę draugystę, kuriapima gamtą, dieviškumą, mirusiųjų ir gyvųjų pasaulįkaip vienovę* Dualizmas, skiriantis matoma nuo ne

matoma, laikina nuo amžina, žmogiška nuo dieviška,keltams buvo visiškai svetimas. Ontologinis jų draugystės supratimas padovanojo pasauliui patirtį, prisotintą kitoniškumo, ambivalentiškumo, simbolizmoir vaizduotės. Mus skaudžiai kankinančiam susveti

mėjimui tokios vaizdingos ir vienijančios draugystėsgalimybė yra keltų dovana*Keltų draugystės supratimas randa įkvėpimą ir pasiekia

kulminaciją tauriojeanam tara sąvokoje. Anam yra geilųkalbos žodis, reiškiantis sielą, cara —draugą* Vadina



si, anam cara reiškia sielos draugą. Anam tara buvožmogus, kuriam galėjai patikėti slapčiausius savo gyvenimo dalykus. Tokia draugystė buvo pripažinimo

ir ryšio aktas. Su anam iara draugystė peržengdavoįprastas normas ir kategorijas. Ryšys su sielos draugubuvo pirmapradis ir amžinas. Jo įkvėpti pirmame knygos skyriuje nagrinėjame draugystę. Čia svarbiausia,kaip du draugai atpažįsta vienas kitą, kaip pažadina

mas pirmykštis ryšys. Kadangi žmogaus širdies gimimui nėra pabaigos, mumyse ir tarp mūsų neišsenkamas kūrybos šaltinis yra meilė. Nagrinėsime ilgesį kaipdieviškumo esatį ir sielą kaip sąsajos namus.

Antrame skyriuje išdėstysime draugystės su savo kūnudvasingumą. Kūnas —tai žmogaus fizinis apvalkalas,

vienintelis jo namelis visatoje. Kūnas yra sieloje; topripažinimas teikia kūnui šventumo ir paslaptingo didingumo. Jutimo organai yra dieviškumo prieangiai.Pojūčių dvasingumas —tai pokyčių dvasingumas. Trečiame skyriuje nagrinėsime vidinės draugystės meną.

Kai nustojame bijoti vienatvės, mumyse pabunda nau jos kūrybinės jėgos. Atsiveria apleisti arba pamirštividiniai turtai. Grįžtame į save namo, išmokstame tenilsėtis. Mintys yra mūsų vidiniai pojūčiai. Veikiamitylos ir vienatvės, jie atskleidžia vidinio peizažo pa

slaptį.Ketvirtame skyriuje apmąstysime darbą kaip augimo poeziją. Tai, kas nematoma, trokšta būti matoma, pasireikšti mūsų darbais. Todėl atsiranda vidinis poreikisdirbti. Kai mūsų vidaus gyvenimas gali būti suderin



tas su išoriniu darbo pasauliu, iš naujo pažadinamavaizduotė, ir įvyksta dideli pokyčiai. Penktame skyriuje svarstysime mūsų draugystę su gyvenime sukaup

tos patirties laikotarpiu —senatve. Ištirsime atmintį,vietą, kur slapčia susirenka mūsų praėjusios dienos, irpripažinsime, kad karšta širdis niekada nesensta. Laikas yra grėsmingai bėganti amžinybė. Šeštame skyriuje bandysime užmegzti labai reikalingą draugystę

su mūsų nuolatiniu ir svarbiausiu bendrakelioniu —mirtimi. Mąstysime apie mirtį kaip apie nematomądraugą, kuris žengia drauge gyvenimo keliu nuo patmūsų gimimo. Mirtis visatoje yra didelė žaizda, visųbaimių ir blogybių pagrindas. Draugystė su mirtimimums leistų teigti, kad siela, kurios mirtis negali paliesti, yra amžina.

Keltai mėgo įsivaizduoti ratą. Iš patirties pastebėjo, kadgamtoje, dieviškuose dalykuose, viskas vyksta ratu. Tąpripažįstant, šios knygos sandaroje laikomasi rato principo. Knyga pradeda nagrinėti draugystę kaip pabu

dimą, vėliau tiria pojūčius kaip tiesioginę kūrybos pradžią. Tai duoda pagrindo teigiamai vertinti vienatvę,kuri savo ruožtu ieško raiškos išoriniame veiksmo irdarbo pasaulyje. Kai mūsų išorinė energija sumąžta,susiduriame su užduotimi senti ir mirti. Tokia kny

gos sandara atitinka gyvenimo ciklą, kai jis laipsniškai artėja prie mirties ir bando išaiškinti, kokį rimtąpasiūlymą teikia mirtis.

Šie skyriai sukasi apie slaptą neparašytą septintą skyrių,apimantį tai, kas neįvardyta per amžius pačioje žmo



gaus esybėje. Čia gyvena tai, ko nepasakysi, neišreikšižodžiais. Iš esmės knygoje draugystės fenomenologi ja aptariama lyrine spekuliatyvine forma. Įkvėpimo

buvo semiamasi iš keltų dvasingumo, suponavusio lyrinę metafiziką. Užuot analizavus paskirus faktus, bandoma per vidinį pokalbį su ja pačia plačiau apmąstytikeltų fantaziją, tematizuoti joje glūdinčią filosofiją irdraugystės dvasingumą.

16



i sk Rfcis. DRaagjstės pasLaptfs

9VI6909 DOSNUMAS

*ei tau kada nors teko būti laukeanksti rytą prieš auštant, turėjai pastebėti, kad tamsiausias naktiesmetas yra prieš pat aušrą. Tamsasutirštėja ir darosi paslaptingesnė.Jei niekada nebūtumei gyvenęs šia

me pasaulyje ir žinojęs, kas yra die-na, tikriausiai negalėtum įsivaizduoti, kaip išsisklaido tamsa, kaipatsiveria naujos dienos paslaptis irspalvos. Šviesa yra neįtikimai dos

ni ir švelni. Kai stebi brėkštant aušrą, sužinai, kaip šviesa gali išviliotitamsą. Pirmiausia šviesos pirštai

pasirodo horizonte ir visada taip sumaniai iš lėto nutraukia nuo pasaulio

tamsos skraistę. Tyliai prieš tave sto jasi naujos aušros, naujos dienos paslaptis j Emersonas sakė: „Niekas ne-N

įtaria, kad dienos yra dievai“. Viena iš mūsų šiuolaikinės kultūros tragedijų yra ta, kad mes praradome



sąsają su šiais pamatiniais gamtos atsivėrimo taškais.Modernaus pasaulio urbanizacijai pavyko mus atplėštinuo reikšmingos giminystės su motina gamta. Įgiję

žemišką išvaizdą, esame žemiški sielos kūnai. Turimeįsiklausyti į savo vidaus žemišką balsą ir troškimus.Tačiau moderniajame pasaulyje šio balso nebegirdėti.Mes net nesuvokiame, ką praradome. Tad dvasinėtremtis yra dar skausmingesnė, nes dažniausiai ji ne

suprantama.Pasaulis ilsisi nakčia. Medžiai, kalnai, laukai ir veidaiištrūksta iš savo formų kalėjimo, nusimeta savęs rodymo naštą. Visi daiktai po tamsos priedanga atgauna savo esmę. Tamsa yra pirmykštės įsčios. Naktiesmetas —įsčių metas. Mūsų sielos išeina pažaisti. Tamsaatleidžia viską, nebereikia kovoti dėl savo įvaizdžio,kad padarytum gerą įspūdį. Naktį mes ilsimės. Aušrayra atgaivos metas, galimybių ir pažadų metas. Visi gamtos elementai —akmenys, laukai, upės ir gyvuliai —nau

joje aušros šviesoje staiga vėlei užgimsta. Kaip tamsa

neša poilsį ir atsipalaidavimą, taip aušra —pabudimąir atsinaujinimą. Būdami išsiblaškiusios vidutinybės,mes pamirštame, kad turime privilegiją gyventi nuostabioje visatoje. Kiekvieną dieną aušra atskleidžia šiosvisatos paslaptį. Aušra yra didžiausia staigmena, ji

pažadina mūsų aštrų suvokimą, kad gamta —čia pat.Stebuklingos visatos spalvos užlieja viską. Taikliaiyra pasakęs Williamas Blake'as: „Spalvos yra šviesosžaizdos“. Spalvos parodo, kokios slaptybės glūdigamtos gelmėse.

18



KGLTLĮ RYŠIO RATAS

eitų poezija alsuoja gamtos spalvomis, jė

ga ir energija. Kaip puikiai ji pažįsta vėją,gėles, į krantą dūžtančias bangas! Keltų pasaulėjauta pasižymi pagarba mėnuliui ir gy

vybės šaltinio —saulės —garbinimu. Daugelis senovėskeltų dievų buvo glaudžiai susiję su vaisingumu ir namais. Kadangi keltai —gamtos vaikai, gamtos pasaulisbuvo jų būtis ir draugas. Gamta juos maitino, tik joje jie jautėsi namie, jautėsi savi. Keltų gamtos poezijayra persismelkusi šia bendryste, nuostaba, šiluma. Viena seniausių keltų maldų yra malda „Ženklas ant šv.Patriko krūtinės“; tikslesnis jos pavadinimas —„El

nio šauksmas“. Čia susipynė gamtos jėgos ir subjektyvumas. Tiesą sakant, pagrindinės gamtos jėgos įkvepia ir pakylėja subjektą:

Šiandien aš pakylu

Per dangaus galybę:Saulės šviesą, Mėnesio spindėjimą,Ugnies didybę,

Žaibo greitumą,Vėjo vikrumą,

Jūros gilybę, Žemės patvarumą, Akmens kietumą.

(Vertė Dalia Judita Vabalienė)

19



Keltų pasaulis kupinas betarpiškumo ir bendrystės. Keltųprotas garbino šviesą. Tai viena iš priežasčių, lėmusių, kad keltų dvasingumas mūsų laikais sušvinta tarsi

naujas žvaigždynas. Būdami kiaurai permatomi, jaučiamės vieniši ir sutrikę. Mums baisiai trūksta naujosir švelnios šviesos, kur siela galėtų prisiglausti ir rastivietą. Reikia šviesos, išlaikiusios giminystę su tamsa.Nes mes —tamsos ir šviesos sūnūs bei dukterys.

Visada keliaujame iš tamsos į šviesą. Iš pradžių esametamsos vaikai. Mūsų kūnas ir veidas pirmiausia susiformavo motinos įsčių jaukioje tamsoje. Ten gyvenome pirmuosius devynis mėnesius. Gimimas buvo pirmoji kelionė iš tamsos į šviesą. Visą gyvenimą mūsųprotas esti kūno tamsoje. Kiekviena mintis yra žybtelėjimas, šviesos kibirkštis iš mūsų vidinės tamsos.Mintis stebuklinga todėl, kad ji esti naktinėje sielospusėje; talentinga mintis nušvinta tamsoje. Kiekvienadiena yra kelionė. Mes einame iš nakties į dieną. Visakūrinija pabunda ties tuo pirmykščiu slenksčiu, kur

tamsa su šviesa galynėjasi ir laimina viena kitą. Savogyvenime atrandame pusiausvyrą tik tada, kai išmokstame pasiduoti šio pirmykščio ritmo tėkmei. Tokiupat ritmu keliauja metai. Keltai labai giliai suvokė mūsųkelionės —judėjimo ratu —prigimtį. Mes išeiname iš

žiemos tamsos į putojantį galimybėmis pavasarį.Galiausiai šviesa yra gyvybės motina. Kur nėra šviesos,negali būti gyvybės. Jei saulė atsitolintų nuo žemės,mums pažįstamas žmonijos, gyvūnijos ir augalijos pasaulis išnyktų. Žemę vėl sukaustytų ledas. Šviesoje slypi

20







kitus, kai mielai užmiršti save. Tokia yra mūsų augimo sąlyga.

Pabudus sielai prasideda ieškojimas, ir nebėra kelio at

gal. Nuo šiol tave degina ypatingas troškimas, kurisniekada nebeleis gaišti pasitenkinimo savimi ar dalinio išsipildymo liūne. Tu trokšti to, kas amžina. Nesilinkęs, kad kompromisai ar pavojai sulaikytų nuo galutinio tavo siekio išsipildymo. Kai atsiveria šis dvasi

nis kelias, pasauliui ir kitiems gali parodyti neįtikimądosnumą. Kartais nesunku būti dosniam išoriškai:duoti, duoti ir duoti, o savastį palikti skurdžią. Jeimoki tik duoti, o nemoki priimti, siela praranda pusiausvyrą. Kad priimtum tave supančią meilę, reikiabūti dosniam pačiam sau. Gali kentėti dėl nenumaldomo troškimo būti mylimam. Gali ilgus metus ieškoti meilės atkampiose vietovėse, toli nuo savęs. Ovisą tą laiką meilė yra nuo tavęs tik už kelių colių. Ji —tavo sielos pakraštėlyje, bet tu jos nematai. Dėl kokios nors nuoskaudos tavo širdyje užsitrenkė durys,

tu nebegali jų atrakinti ir priimti meilės. Kad galėtume ją priimti, turime išlikti dėmesingi. Borisas Pasternakas sakė: „Kai į tavo gyvenimo duris beldžiasisvarbi akimirka, dažnai jos beldimas esti ne garsesnisuž tavo širdies plakimą, ir labai lengva jo neišgirsti“.

Paradoksalu, kad pasaulis mėgsta valdžią ir turtus. Šiame pasaulyje tau gali labai sektis, tavimi gali visi žavėtis, tu gali turėti daugybę turto, gražią šeimą, sėkmędarbe ir viską, ką pasaulis gali duoti, o vis dėlto jaustis visiškai sutrikęs ir nelaimingas. Jei turi viską, ką

S 3



pasaulis gali pasiūlyti, bet neturi meilės, esi pats didžiausias skurdžius iš visų skurdžių. Kiekvieno žmogaus širdis alksta meilės. Jei savo širdyje neturi meilės

šilumos, nėra galimybės patirti tikros šventės ir malonumo. Nesvarbu, koks „kietas“, išmanantis, savim pasitikintis ar gerbiamas būtum, nesvarbu, ką pats apiesave manai ir ką kiti apie tave galvoja, —viena, kolabai trokšti, yra meilė. Nesvarbu, kur esame, kas esa

me, ką veikiame ar kur keliaujame, —mums visiemsreikia meilės.„Etikoje“ Aristotelis kelis skyrius skiria apmąstymams

apie draugystę. Draugystę jis grindžia grožio ir gėrioidėja. Draugas yra tas, kuris kitam linki gero. Aristotelis pripažįsta, kad individo vidaus pasaulio sudėtingu

mas atsispindi ir reiškiasi užmezgant ir puoselėjant draugystę: „Mūsų jausmai draugams atspindi mūsų jausmus sau patiems“. Jis pripažįsta, kad subręsti tikrai draugystei reikia kantrybės: „Noras draugauti atsiranda greitai, bet draugystės greitai nebūna“. Draugystė —tai ma

lonė, kuri šildo ir saldina mūsų gyvenimą: „Niekas nenorėtų gyventi be draugų, net jei turėtų visa kita“.

<SIGLO<SG<SMG - MGILG

ielai reikia meilės kaip kūnui —oro. Meilės sušildyta siela gali būti savimi. Sielojemiega visos žmogiškosios lemties galimybės. Esi čia tam, kad tas galimybes gerb-

24





nystėje, bet negalėjo jos vesti. Sako, kad ji visada buvusi šalia, nors nuo to laiko niekada nėra jos matęs.

Meilė yra mūsų sielos gelmė: sąmoningai ar nesąmo

ningai kiekvienas ieško meilės. Kad numalšintume šįdidį troškulį, mes dažnai pasirenkame netikusius būdus. Per didelis dėmesys darbui, laimėjimams, dvasiniams ieškojimams gali mus atitraukti nuo meilės. Sielos darbe perdėtas skubotumas gali nuvesti klystke

liais. Neverta pradėti ieškoti meilės, verčiau ramiailaukti ir leisti, kad ji mus susirastų. Vieni gražiausiųrašinių apie meilę yra Biblijoje. Nuostabaus grožioPauliaus laiškas korintiečiams. Jame rašoma: „Meilėvisada kantri ir maloninga, meilė niekada nesididžiuojair neišpuiksta; ji nesielgia netinkamai, neieško savonaudos; nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvobloga... Meilė visada pasiruošusi atleisti, pasitikėti,viltis ir visa ištverti“. Kitoje Biblijos vietoje pasakyta:„Kur tobula meilė, nėra vietos baimei“.

UMBRA NIbILI

(NeBūTies šešėns)

lačiojoje visatoje, kuri dažnai atrodo grės

minga ir nenutuokianti apie mūsų buvimą, mums reikia meilės ir jos užuovėjos,kad nesi j austume vieniši. Ši kosminė vie

natvė yra visų žmonių vidaus vienatvės šaknys. Visąmūsų gyvenimą, —kad ir ką darytume, galvotume ar



jaustume, —supa nebūtis. Todėl taip lengvai kyla baimė. Keturioliktojo amžiaus mistikas Mokytojas Eck-hartas sako, kad viską žmogaus gyvenime gaubia ne

būties šešėlis —umbra nihilu Tačiau siela turi seserį —meilę. Meilė yra sielos kalba, giliausia jos esaties išraiška. Savo išradingumu bei šiluma meilė mus apsaugo nuo nebūties atšiaurumo. Savo vidaus tuštumos negalime užpildyti daiktais, turtais ar žmonėmis.

Reikia į tą tuštumą įsiskverbti giliau. Tada už nebūties joje rasime laukiančią meilės ugnį, kuri mus sušildys.

Niekas negali labiau įskaudinti negu tas, kurį myli. Kaiį savo gyvenimą įsileidi Kitą, pats tampi pažeidžiamas. Net po daugelio drauge praleistų metų tavo pasitikėjimas ir jausmai gali būti išduoti. Gyvenimas pilnas nenuspėjamų pavojų. Žmonės dažnai keičiasi labai staigiai ir dramatiškai. Meilę ir prieraišumą netrukus keičia pagieža ir apmaudas. Kiekvienai draugysteiateina metas įveikti juodąjį nusivylimo slėnį. Jis visa

pusiškai išbando meilę. Dingsta potraukis ir žavesys.Jūs nebesuprantate vienas kito, buvimas kartu darosinepakenčiamas. Jei šį metą ištversite, jis jūsų meilęnuskaistins. Nebeliks nenuoširdumo, nieko nebestigs.Atsivers naujos erdvės, kur vėl galės augti meilė.

Kartais draugystė pakrypsta taip, kad partneriai įžvelgia vienas kitame tik blogąsias puses. Toks bendravimas tarsi pagimdo pabaisą, kuri suryja kiekvieną jūsųtarpusavio ryšio siūlelį. Naikinama jūsų esmė. Jūs kar-tojatės, esate bejėgiai vienas prieš kitą. Tokiu metu

27



reikia karštai melstis, budėti ir rūpintis, kaip parodytisavo sielai kitą kelią. Meilė gali labai skaudinti. Reikia būti itin atsargiems. Aštrūs yra ir smulkmenų aš

menys. Kai kurie žmonės nori mylėti, atiduoti save,bet neturi energijos. Savo širdyse jie nepajėgia palaidoti nutrūkusių ryšių, prisiriša prie sielvarto kaip savo esybės patvirtinimo. Jei draugystė reiškiasi kaip dovana, ji savaime išliks atvira savo palaimos pradui.

Kai myli, patiki savo gyvenimą Kitam. Visos užtvarossugriūva. Nebesilaikoma apsauginio atstumo. Mylimam žmogui suteikiama visiška laisvė įžengti į didžiausią tavo sielos šventovę. Tavo būtis ir gyvenimas gali tapti jo pamatu. Taip arti ką nors įsileistireikia didelės drąsos. Įsileidus, nes siela yra kūne, Kitam leidžiama tapti tavo dalimi. Tikros meilės šventoje giminystėje dvi sielos susipina. Tapatybės išorinis apvalkalas ir kontūrai išakija. Jūs vienas kitą užpildote.

ANAM ČARA

eitų papročiuose labai gražiai suprantama meilė ir draugystė. Čia viena žaviausių idėjų yra dvasinė meilė, kuri senojojegeilų (Gaelic) kalboje vadinama anam tara.

Geilų žodis anam reiškia sielą, o tara —draugą. Taigianam cara keltų pasaulyje buvo „sielos draugas“. Ankstyvojoje keltų bažnyčioje žmogų, kuris atlikdavo

28



mokytojo vaidmenį ir buvo žmonių dvasinis vadovas,vadindavo anam tara. Iš pradžių anam tara buvo tas,kuriam atlikdavai išpažintį, atskleisdamas slapčiausias

savo sielos kerteles. Su anam cara galėjai pasidalyti tuo,kas tavo mintyse ir širdyje glūdėjo giliausiai. Ši draugystė buvo atpažinimo ir priklausymo aktas. Jei turiteanamcaro, jūsų draugystė peržengia visas įsigalėjusias normas, kategorijas, moralę. Su sielos draugu jungia tai, kas

yra labai sena ir amžina. Keltai nemanė, kad siela pavaldierdvei ar laikui. Jai nėra narvelio. Siela yra dieviškoji šviesa, kuri liejasi į tave ir tavo Kitą. Menas priklausyti kitampažadino ir išugdė gilų, ypatingą bendravimą. Johnas Cas-sianas „Pasitarimuose“ teigia, kad toks draugų ryšys yraneišardomas: „Jis, sakau, jokiu būdu negali nutrūkti, jo

negali suardyti ar sunaikinti nei laikas, nei nuotoliai, jonegali nutraukti net pati mirtis“.

Gyvenimeanam cara —sielos draugas —labai reikalingaskiekvienam žmogui. Kai yra ši meilė, tave pažįsta tokį, koks esi, —be kaukės ar apsimetimo. Nebereikia

tyčia ar netyčia meluoti, sakyti pusiau tiesą. Gali būtitoks, koks esi iš tikrųjų. Iš meilės randasi supratimas,o supratimas —brangintinas dalykas. Ten, kur tavesupranta, jautiesi kaip namie. Supratimas teikia penodvasiniam artumui. Kai iš tikrųjų jauti, kad tave supranta, gali rasti prieglobstį ir pasitikėjimą savajam„aš“ kito žmogaus sieloje. Tai gražiai pripažįstamaPablo Nerudos eilutėje: Tu esi vienintelis ir nepakartojamas, nes aš tave myliu. Šis meilės menas atskleidžia kitožmogaus asmenybės išskirtinumą ir neliečiamumą.

29



Meilės šviesa yra vienintelė, kurioje galima teisingaiperskaityti kito individualybės slaptą reikšmę ir sielą.Ten, kur prasideda pasaulis, tik meilė raštinga; ji mo

ka išskaityti asmenybę ir lemtį.Tik žadindamas bei tyrinėdamas turtingą ir paslaptin

gą vidaus pasaulį anam tara patyrimas atskleidžia dieviškumo paslaptį bei dievišką gerumą. Anam tara yraDievo dovana. Draugystės prigimtis yra dieviška.

Krikščionių Dievo, kaip Trejybės, suvokimas yra tauriausia panašumo ir Kitoniškumo susiliejimo į amžiną draugystę išraiška. Ji paaiškina, kaip gražiai ateity

je išsipildys mūsų amžinas troškimas pagal Jėzaus pasakytus žodžius aš vadinu jus draugais. Jėzus, Dievosūnus visatoje, yra pirmasis Kitas, visų skirtybių priz

mė. Jis yra slaptas kiekvieno žmogaus anam cara. Perdraugystę su juo mes patiriame švelnią Trejybės meilę ir grožį. Apglėbti šios amžinos draugystės drįstamebūti laisvi. Keltų dvasingumą lydi puikus tikėjimo Tre

jybe motyvas. Trumpoje maldelėje prašoma: Šventoji

Trejybe, būk mane supanti tvirtovėj ateik ir saugok mano židinį ir mano namus. Taigi meilė yra anaiptol ne sentimentai. Iš tiesų ji realiausia ir kūrybiškiausią žmogaus būties forma. Meilė yra slenkstis, už kurio dieviškumas ir žmogiškumas susilieja į viena. Būtis pri

klauso nuo mūsų sąmoningumo. Kur yra tikras supratimas, ten ji gerbiama, kur sąmoningumas priblė-sęs, menkas arba kur jo iš viso nėra, ten būtis silpnėjair visai išnyksta. Taigi supratimas yra viena didžiausių dovanų, kurią galima duoti draugystei. Daugelis

30



žmonių turi anam cara, bet to nesuvokia. Suvokimostoka užtemdo draugo buvimą; atrodo, kad jis tolimas arba kad jo apskritai nėra. Liūdna, bet dažnai tik

praradę suvokiame jo buvimą. O tada —per vėlu. Išmintinga yra melsti atpažinimo malonės. Jos padedamas gali čia pat šalia atrasti anam cara, apie kurį ilgėdamasis visada svajojai.

Keltai pripažino, kad anam cara draugystei buvo suteik

ta meilės malonė. Draugystė pažadina meilę. Širdispažįsta naują jausmą. Tokia draugystė nėra nei išgalvota, nei abstrakti. Keltams anam cara buvo ne vienmetafora ar idealas. Tai buvo dvasinis ryšys, kurį visuomenė pripažino ir labai palankiai vertino. Jis keitėtapatybės ir suvokimo prasmę. Įsiliepsnojus meilei protas kitaip vertina švelnumą, užuojautą. Anam cara leidžia pažinti pilnatvę, gydo. Tu žiūri ir matai, ir supranti kitaip. Iš pradžių gali jaustis sutrikęs, išmuštasiš vėžių, bet pamažu tai ištobulina jautrumą ir pakeičia tavo gyvenseną. Dažniausiai fundamentalizmas,

gobšumas, smurtas ir priespauda kyla todėl, kad idėjaatsiskiria nuo meilės. Per ilgai nesupratome, kokia turtinga pažintinė vertė slypi jausmuose ir kiek gilių emocijų esama idėjose. Veikale „Apie sielą“ ( De Anima)Aristotelis teigia: „Suvokimas yra ex hypothesi meilės

ir sujaudintos būsenos forma; tą patį galima pasakytiapie mąstymą ir žinojimą. Ypač mąstymas yra tarsiypatinga sielos meilė“. Anam cara perspektyva yra didi, nes leidžia mums įžengti į dvasinio artumo vienovės pasaulį.



INTYMUMAS - SVGNTAS

DALYKAS

ūsų kultūroje pernelyg daug dėmesio skiriama žmonių savitarpio santykiams. Apie

juos žmonės kalba dažnai. Tai nuolatinėtelevizijos, kino filmų ir kitų informacijos

priemonių tema. Technika ir informacijos priemonės

nevienija pasaulio. Jos sukelia tik regimybę, kad atspindi į internetą įtrauktą pasaulį, o iš tikrųjų imituojašešėlių pasaulį. Dėl to pasaulis dar labiau susvetimėja,žmonės jaučiasi vienišesni. Pasaulyje, kur kompiuteris keičia tiesioginį žmogaus su žmogumi susitikimą,o psichologija —religiją, nieko keista, kad atsiranda

nenumaldomas žmogiškojo ryšio poreikis. Deja, toksryšys, kai mūsų vienatvės alkis ieško peno —šilumosir priklausymo kitam, —virto tuščiu burbulu. Viešoskalbos apie intymumą dažnai yra lėkštos, o begalinis

jų kartojimas tik išduoda, kad apie artimą ryšį nė ne

kalbama. Tikras artimumas yra šventas. Smalsiomsneoninės kultūros akims jis savo atsakomybės ir priklausymo kitam paslapties niekada nedemonstruoja.Tikras intymumas —sielos vaisius, o siela yra santūri.

Biblijoje sakoma, kad niekas negali matyti Dievo, kol

yra gyvas. Kita prasme, joks žmogus negali matyti savęs, kol yra gyvas. Daugiausia, ko galime pasiekti, taisuvokti, kad turime sielą. Išvysti šmėstelėjusią jos šviesą, spalvą, kontūrus. Pajusti įkvėpimo galią, jos paslapčių stebuklą. Keltų tradicijose, ypač geilų kalboje,



esama subtilaus šventumo suvokimo, atsispindinčiopožiūryje į kitą žmogų. Geilų kalboje nėra žodžiohelio (labas). Susitikus sveikinamasi gražiais linkėjimais. Sa

koma: Dia dhuit (Te Dievas būna su tavimi). Atsakoma: Dia is Muire dhuit (Te Dievas ir Marija būna sutavimi). Atsisveikinant sakoma: Go gcumhddi Dia thu (Tepadeda tau Dievas) arba Go gcoinne Dia thu (Tesaugo tave Dievas). Susitikimo ritualas prasideda ir

baigiasi šventais linkėjimais. Pokalbiuose geilų kalbanuolat jaučiamas dieviškojo prado kitame žmogujepripažinimas. Tokį pripažinimą rodo ir seni posakiai,pavyzdžiui: „Nepažįstamojo ranka yra Dievo ranka“.Nepažįstamasis ateina neatsitiktinai, jis neša ypatingą

dovaną ir šviesą.

PRIARTĖJIMO PASLAPTIS

augelį metų puoselėjau mintį parašyti ap

sakymą apie pasaulį, kuriame per visą gyvenimą būtų galima suartėti tik su vienužmogumi. Suprantama, padarius tokią

prielaidą, šiame išgalvotame pasaulyje tektų atmestibiologinius veiksnius. Prieš tai, kol įvyks būties Kitame stebuklas, reikėtų praktikuoti daugelio metųtylą, paskui galėtum bandyti užmegzti ryšį. Per visągyvenimą gal suartėtum su vienu ar dviem žmonėmis. Tikrovėje tokia mintis išsipildo, kai atidžiai peržiūri savo gyvenimą ir suskaičiuoji pažįstamus ir

33



draugus. Draugas skiriasi nuo pažįstamo. Draugystės ryšys yra gilesnis ir šventesnis. Jį gražiai nusakėShakespeare'as: Draugus rink atsargiai ir) juos išban-

dįs, /grandinėmis prikaustyk prie širdies (Vertė AleksysChurginas). Taigi draugas yra neapsakomai brangus.Draugas —tai mylimas žmogus, kuris išjudina tavogyvenimą, kad išlaisvintų tavyje slypinčius gebėjimus.

Airija yra šalis su daugybe griuvėsių. Griuvėsiai nėra tušti.

Tai šventos vietos, pilnos nematomų gyventojų. Mano draugas, Konemaros kunigas, ketino šalia savo bažnyčios įrengti automobilių stovėjimo aikštelę. Šaliastūksojo jau penkiasdešimt ar šešiasdešimt metų negyvenamo pastato griuvėsiai. Jis nuėjo pas žmogų, kurio šeima kadaise ten gyveno. Paprašė duoti akmenų

pamatui. Žmogus atsisakė. Kunigas paklausė kodėl, ošis atsakė: Ceard a dheanfadh anamacha mo mhuinitire an~ sin?t t. y. „Ką tada darytų mano protėvių vėlės?“ Taireiškė, kad net šiuose seniai apleistuose griuvėsiuosesielos tų, kurie kadaise čia gyveno, vis dar savotiškai

prisirišusios prie šios vietos, jas čia traukė. Žmogausgyvenimas ir jausmai palieka vietovėje pėdsakus. Meilė nesutelpa širdyje, ji išsilieja ir virsta slaptu tabemakuliu kraštovaizdyje.

3 4



DIARMIDA9 IR GRONJA

eliaudamas po Airiją išvysi gražių akmeni

nių statinių, vadinamų dolmenais. Dolmenas yra dvi lygiagrečiai suguldytos ilgos kalkakmenio plokštės. Virš jų tarsi stogas už

dėta didžiulė akmens kepurė. Keltai įprastai jį vadina Leaba Dhiarmada agus Grdinne; Ly. Diarmido ir Gron- jos lova. Legenda pasakoja, kad Gronja turėjo ištekėtiuž Fijonos keltų karo vado Fijono. Ji įsimylėjo Diar-midą ir grasino jį pasitelkusi magiją sunaikinti, jei jisatsisakys su ja pabėgti iš namų. Jiedu pabėgo, o fijonie-čiai juos vijosi per visą Airiją. Bėglius globojo žvėrys,išminčiai duodavo patarimų, kaip išvengti persekioto

jų. Pavyzdžiui, jiems patarė nenakvoti daugiau kaip dvinaktis toje pačioje vietoje. Pasakojama, kad kai naktį

jie ilsėdavosi, Diarmidas pastatydavo mylimajai pasto-gę-dolmeną. Iš tikrųjų archeologijos tyrinėjimai liudi ja, kad dolmenai buvo laidojimo vietos. Legenda yra

įdomesnė ir vaizdingesnė. Ji byloja, kad kartais meilęlydi bejėgiškumas. Kai įsimyli, sveikas protas, racionalumas ir įprastinė rimta, santūri bei gerbiama asmenybė pasikeičia. Staiga vėl tampi paaugliu, tavo gyvenimas kupinas entuziazmo. Esi atgaivintas. Ten, kur nėra aistros, siela arba miega, arba nedalyvauja. Kai pabunda aistra, siela tampa jauna, laisva ir vėl ima šokti.Ši sena keltų legenda pasakoja apie meilės galią ir aistros energiją. Vieną įtaigiausių eilėraščių apie tai, kaip šiaistra pakeičia gyvenimą, parašė Goethe, jis vadinasi



p a l a i m i n g a s i l g ė j i m a s i s

Šias eiles išminčiams skirsiu, Nes kiti pajuoks išgirdą,Kaip jose gyvybę girsiu,Trokštančią liepsnoj numirti.

Meilės naktį, aistroms tylant,Kur kadais tave pagimdė,

Keistas jausmas tau sukyla,Kada žvakė tyliai spindi.

Kai tamsa nustoja gaubus,Sklaidosi šešėlių žaismas,

O krūtinėje vis kaupias Aukštesnių jungtuvių geismas.

Tu gali toliausią kelią, Lyg kas gintų, nuplasnot,Trokštantis šviesos drugeli,Kolei sudegi liepsnoj.

Kol tavęs neužvaldys „Mirk ir tapki!“ šūkis, Būsi tik niūrus svetys,

V

Žemėje užtrukęs.

(Vertė Antanas Danielius)

36



Šis eilėraštis perteikia nuostabią dvasinę jėgą, kuri slypigeisme. Jis sako, kad tikrasis gyvybingumas slypi troškime. Kai pasiduosi kūrybinei aistrai, ji tave atves prie

visiško pasikeitimo ir atsinaujinimo slenksčio. Tai kelia skausmą, bet tas skausmas —šventas. Būtų kur kastragiškiau atsargiai išvengti šių gilumų ir įžvelgti tikspindintį banalybės paviršių.

MGILG - PIRMAPRADIS ATPAŽINIMAS

ikros draugystės ar meilės nei sukursi, neiįsigysi. Draugystė visada yra atpažinimo ak

tas. Ši draugystės metafora galbūt slypi fizinėje žmogaus kūno prigimtyje. Kai ran

di žmogų, kurį myli, jus suveda draugėn pirmykštisatpažinimas. Tarsi prieš milijonus metų, kai gamtadar skendėjo ramybėje, tavo ir jo ar jos kūno molis

tebuvo vientisas gabalas. Paskui, bėgant metams, tasmolis suskilo ir subyrėjo. Jūs kitote kaip atskiros molio formos, kiekviena su savo individualybe ir paskirtimi. Net to nežinodama slaptoji jūsų atmintis gedė

jo dėl jūsų atsiskyrimo. Kai materialūs kūnai tūkstan

čius metų klaidžiojo po visatą, vienas kito ilgesys niekada neišblėso. Ši metafora padeda paaiškinti, kaipdraugystėje per akimirką dvi sielos atpažįsta viena kitą. Tai gali įvykti susitikus gatvėje, per vakarėlį, paskaitą ar tiesiog susipažįstant; tada staiga blyksteli atpa-



žinimas, ir sužėruoja giminystės anglys. Atbunda pirmykštės pažinties jausmas. Meilė atveria pirmykščio atpažinimo duris. Jūs įeinate. Pagaliau grįžtate

namo pas vienas kitą. Kaip sako Euripidas: „Du draugai —viena siela".Puikią klasikinę išraišką tai įgavo Platono „Puotos" nuo

stabiame dialoge apie meilės prigimtį. Platonas minimitą, kur teigiama, kad iš pradžių žmonės nebuvo pa

skiri individai. Kiekvienas asmuo buvo dvipusis. Paskui tos pusės atsiskyrė. Štai kodėl visą gyvenimą ieškome savo antrosios pusės. Surandame vienas kitą dėlgiluminio atpažinimo. Draugystėje pirmykštis ratasužsidaro. Tai, kas likę iš senų senovės, jus saugos, globos ir neleis išsiskirti. Kai du žmonės įsimyli, kiekvie

nas pareina iš vienatvės tremties namo į bendrą būstą.Per vestuves tinka padėkoti maloningam likimui, kad

jaunikis ir nuotaka susitikę galėjo atpažinti vienas kitą. Abu suprato, kad vienas kito širdyje jausis kaipnamuose. Meilė niekada neturėtų būti našta, nes jus

sieja daugiau negu buvimas drauge.

BGNDRYSTGS RATAS

MBgri am išreikšti mums reikia talpesnių žodžiųnegu nuvalkioti „savitarpio santykiai". Fra-zės „pirmykštis ratas užsidaro" ar „pabun-

Ltikl da ir užsimezga pirmykštis ryšys" padedaišryškinti gilesnę susitikimo paslapties prasmę. Ben-

38



drystei ir intymumui nusakyti tokia sielos kalba yrašventesnė. Kai du žmonės vienas kitą myli, tarp jųatsiranda trečioji jėga. Kartais, kai draugystė patenka

į bėdą, jos nereikia gydyti begaliniais patarimais, analizuoti. Reikia pakeisti bendravimo ritmą ir vėl pa justi pirmapradį ryšį, kuris jus suvedė. Šis pirmykštisgiminingumas, jei pasitelksite jo būtį ir galią, išlaikys jus drauge. Du iš tikrųjų pabudę žmonės gyvena vie

name bendrystės rate. Jie išjudino aplinkui save senesnę jėgą, kuri laikys juos kartu ir saugos.Draugystę reikia puoselėti. Žmonės dažnai daugiausia

dėmesio skiria savo reikalams, padėčiai, darbui, reputacijai. Daugiausia energijos jie atiduoda veiklai. Mokytojas Eckhartas gražiai rašo apie šią pagundą. Jis

sako, kad žmonės svarsto, kur jiems reikėtų būti, ką jie turėtų veikti, nors iš tikrųjų turėtų daugiau rūpintis kaip būti. Meilė tavo gyvenime yra pati jautriausiavieta. Kultūrai, kuriai svarbu tik apčiuopiami, konkretūs dalykai, kuri nepakanti paslapčiai, yra sunku

žengti iš ryškios dirbtinės šviesos į tarsi žvakės apšviestą sielos pasaulį. Galbūt sielos šviesa panaši įRembrandto šviesą. Tą rusvai auksinę šviesą, kuriagarsėja Rembrandto kūriniai. Toji šviesa švelniai apšviestoms figūroms suteikia gilumo ir tikroviškumo.Subtiliai naudodama šešėlius, ji daro gilų, sudėtingąįspūdį. Tokia auksinė žemiška šviesa yra tikra šešėliosesuo ir apšvietimo lopšys.

39



KALYANA MITRA

udistai turi puikią draugystės sampratą*

Tai sąvokaKalyana-mitra —kilnusis draugas. TavoKalyana-mitra, kilnusis draugas,neleis apsimetinėti, bet švelniai nurodys ta

vo klaidas. Niekas negali matyti viso savo gyvenimo.Kaip yra akloji dėmė žmogaus akies tinklainėje, taipyra akla ir žmogaus sielos pusė, kurios pats negali matyti. Todėl tenka pasikliauti tuo, kuris tave myli, kad

jis pamatytų tai, ko negali matyti pats. Kalyana-mitra papildo tavo regėjimą švelniu ir kritišku žvilgsniu. Tokia draugystė yra kūrybinga ir kritiška. Ji nebijo aptarti prieštaravimų bei skaudulių nemaloniose ir su

dėtingose situacijose.Vienas didžiausių žmogaus sielos troškimų —troški

mas būti matomam. Senovės mite Narcizas žiūri į sietuvą, mato joje savo atvaizdą ir negali nuo jo atsitraukti. Deja, pasaulyje nėra tokio veidrodžio, į kurį

pažvelgę galėtume išvysti savo sielą. Negalime matytinet savo kūno. Jei žiūri į nugarą, nematysi priekio.Niekada negali matyti savęs viso iŠkarto. Tas, kurįmyli, tavo anam ėara —sielos draugas —yra geriausiastavo sielos veidrodis. Tikroje sąžiningoje ir nuoširdžioje draugystėje išryškėja tikrieji tavo dvasios kontūrai. Turėti gyvenime tokį draugą yra puiku.

4 0



9IGLA - DIGVISKUMO ATGARSIS

aip mylėti ir jausti ryšį mes gebame todėl,kad sieloje tebeskamba pirmykščio artumo aidas. Pirmapradžius dalykus vokiečiai vadina ursprungliche Dinge —pirmykš

čiais daiktais. Galėtume sakyti, kad yra Ur-lntimitat

in der Seek , t. y. pirmykštis artimumas sieloje. Pirmykštis balsas kužda kiekvienoje sieloje. Pati siela jo neišrado. Jis —iš dieviškojo pasaulio, kur artimumui nėraribų ar kliūčių.

Negalima pamilti kito, jei nenuveiksi gražaus, bet sunkaus dvasinio darbo —neišmoksi mylėti savęs. Sie

los lygmeniu kiekviename iš mūsų alma mus praturtinantis meilės šaltinis. Kitaip tariant, tam, kad sužinotum, kas yra meilė, nėra reikalo jos ieškoti išpašalio. Tai nėra egoizmas ar narcisizmas, pasireiškiantys manija reikalauti meilės. Tai veikiau širdyje

neišsenkantis meilės šaltinis. Žmonės, kurie gyvenavieniši, ilgėdamiesi meilės dažnai suklumpa prie šiodidelio vidinio šaltinio. Jie išmoksta pašnibždomismeilės šaltinį pažadinti. Tai nereiškia, kad prisiverčia save mylėti. Panašiau į vidinių išteklių panaudo

jimą: neišsenkantį meilės šaltinį, kuris, beje, yra paslaptinga kiekvieno žmogaus esmė, jie pakviečia tekėti per jų gyvenimą. Kai tai įvyksta, sukietėjusi žemė po jų kojomis suminkštėja. Viskas kietėja dėlmeilės stygiaus. Niekas nėra toks vienišas pasaulyje,

4 1



kaip tas, kas sukietėjo ir atšalo. Kartėlis ir šaltis reiškia visišką pralaimėjimą.

Jei pajusi, kad tavo širdis surambėjo, viena iš dovanų,

kuria turėtum save apdovanoti, yra vidinio neišsenkamo šaltinio dovana. Turėtum skatinti šią vidinę versmę išsilaisvinti. Reikia stengtis išvalyti ją nuo dumblo, kad maitinantys vandenys pamažu tinkamai prasisunktų ir permerktų sudžiūvusį tavo širdies molį. Ta

da tavyje įvyks meilės stebuklas. Kur anksčiau buvoišdžiūvusi nevaisinga plika žemė, dabar amžinas meilės šaltinis teiks spalvas, derlių ir gyvybę. Tai vienas išveiksmingiausių būdų, kai norima pakeisti tai, kas mumyse yra blogo. Esame atsiųsti čia išmokti mylėti irpriimti meilę. Didžiausia dovana, kurią į tavo gyveni

mą atneša nauja meilė, yra tavyje slypinčios meilės pažadinimas. Dėl to tampi nepriklausomas. Dabar galiprisiartinti prie Kito ne todėl, kad reikia, ne todėl,kad taip numatei, o dėl tikro artimumo, giminystės,bendrystės. Tai —laisvė. Meilė turėtų išlaisvinti. Iš

laisvinti nuo išbadėjusio alpinančio poreikio, kad šalia tavęs esantys žmonės ir daiktai liudytų tavo reikšmingumą, rodytų tau pagarbą. Būti šventam reiškiabūti namuose, galėti ilsėtis namuose, kuriem priklausai, kuriuos vadiname siela.



NGISSGNKAMAS ŽMOGAUS

M6IL6S ŠALTINIS

eilės galima ieškoti toli, net ten, kur josnėra. Didelė paguoda žinoti, kad neišsenkamas meilės šaltinis pulsuoja tavyje. Jeituo tiki, gali paraginti jį atsibusti. Galėtų

padėti toks pratimas. Kai turi laisvą valandėlę, sutelk

dėmesį į savo sielos gelmėje esantį šaltinį. Įsivaizduokstiprinančią bendrystės, lengvumo, ramybės ir pasitenkinimo srovę. Sužadinęs vaizduotę pajusk, kaip gaivinantys to šaltinio vandenys pamažu teka per išdžiūvusį, apleistą tavo širdies plotą. Ypač sveika tai įsivaizduoti prieš miegą. Tada per visą naktį tau liesis

pastiprinimas ir bendrystė. Išaušus pabudęs pajusi, kadtavo sieloje viešpatauja rami palaima.

Vienas iš labiausiai brangintinų dalykų, kurį turėtumbūtinai išsaugoti draugystėje ir meilėje, yra tavo paties individualumas. Gali atsitikti, kad iš meilės žmo

gus ims imituoti arba vaidinti Kitą. Nors tai rodo troškimą visiškai atsiduoti, toks elgesys gali būti pavojingas ir žalingas. Pažinojau senuką, gyvenantį saloje prievakarinės Airijos. Jis turėjo keistą hobį. Rinkdavo vestuvines sutuoktinių fotografijas. Paskui gaudavo jųnuotrauką po kokių dešimties metų. Tokia dešimtmetį kartu pragyvenusios poros nuotrauka jis demonstruodavo, kaip vyras ir žmona supanašėja. Dažnai draugystėje gali atsirasti pragaištinga, subtili ho-mogenizuojanti jėga. Paradoksalu, kad žmones papras

43



tai vieną prie kito traukia būtent skirtingos asmeninės savybės. Vadinasi, šį skirtingumą reikia saugoti irpuoselėti.

Meilė yra šviesos ir ugdymo jėga, suteikianti laisvę parodyti visą savo skirtingumą. Nereikėtų mėgdžioti vienam kito. Šalia mylimojo nėra reikalo būti pasiruošusgintis arba ginti. Meilė turėtų skatinti, kad laisvai reikštųsi visos tavo pajėgos.

Kad mylėdamas išsaugotum savo skirtingumą, reikiadaug vietos sielai. Įdomu, jog hebrajų kalboje vienasir tas pats žodis reiškia ir išgelbėjimą, ir erdvę, vietą.Jei esi kilęs iš kaimo, supranti, kokia gyvybiškai svarbi yra vieta, ypač kai sėji, sodini. Jeigu pasodinsi dumedžius visiškai greta, jie vienas kitą stelbs. Tam, kas

auga, reikia vietos. Kahlilas Gibranas sako: „Bet tegu jūsų ryšyje būna erdvės, tegu tarp judviejų šoka dangaus vėjai“. Erdvėje tavo skirtingumas susiranda savo paties ritmą ir kontūrus. Yeatsas kalba apie tai,kad reikia „šiek tiek vietos, jog galėtum įkvėpti ro

žių kvapo“. Erdvę pagražina viena iš puikių meilėsakimirkų, kai du žmonės mylisi. Mylimas žmogusyra tas, kuriam gali dovanoti visą savo puikių jausmų gamą, žinodamas, kad ji bus laukiama ir priimama su švelnumu. Kadangi kūnas yra sieloje, jį iš visųpusių apšviečia sielos šviesa. Jis užlietas švelnia, šventašviesa. Mylėjimąsis su kuo nors neturėtų būti tik fizinis aktas ar mechaniškas išsikrovimas. Jis turėtųaprėpti ir dvasines gelmes, kurios pabunda, kai įžengiį kito žmogaus sielą.

44



Žmogaus siela labai intymi. Prieš susipažindamas sužmogaus kūnu, susipažįsti su jo siela. Kai tampa pažįstami ir kūnas, ir siela, įžengi į Kito pasaulį. Jei žmo

gus tokio susitikimo prasmę ir grožį galėtų vertinti sušvelnia atpažinimo pagarba, per meilės aktą neregėtaiišsiplėstų galimybės patirti palaimą ir ekstazę. Partneriuose atsivertų vidinė neišsenkamos dar karštesnėsmeilės versmė. Juos dar kartą išoriškai sujungtų tre

čioji šviesos jėga, pirmykštis ratas, kuris iš tikrųjų pirmiausia suveda dvi sielas draugėn.

JAUSMU KITIMAS

ausminėje meilėje labiausiai galima pasiti-I k e t i mistikais. Savo raštuose jie turi sukū-

rę puikią netiesioginę jausmų teologiją.HaJ Mistikai niekada neneigia jausmų, veikiau

kalba apie jausmų pasikeitimą. Jie pripažįsta, kad Erote

glūdi tam tikri sunkumai ir neaiškumai, jis kartais imadominuoti. Sielos šviesa gali šią tendenciją pakeisti iratkurti pusiausvyrą bei ramybę. Mistikų tokių apmąstymų apie Erotą grožis mums primena, kad galiausiai Erotas yra Dievo kūrybingumo energija. Pakeitus juslingumą, Eroto beatodairiškumas ir sielosžaismingumas susilieja į lyrinį ritmą.

Šiuolaikinė Airija nuėjo sudėtingą ir skausmingą kelią,kol pripažino ir priėmė Erotą. Senosiose airių tradicijose Eroto galios ir erotinės meilės pripažinimas buvo





jo aistros slenksčio, kur žmoguje susiduria šviesa irtamsa. Turime kitaip įsivaizduoti Dievą, tarsi energi

jos šaltinį erosą, iš kurio išplaukia kūrybingumas.

Pablas Neruda yra parašęs nuostabias meilės eiles: Aš atnešiu tau iš kalnų laimės gėliųf varpelių/tamsių lazdyno žirginių ir kaimiškas pintines bucinių. / Aš noriu su tavim daryti tai}ką pavasaris daro su vyšniomis. Ši mintis tokiagraži, ji rodo, kad pavasarį meilė atbunda ir žmogaus

širdyje. Yeatsas taip pat rašė meilės įkvėptą poeziją,kaip antai: Bet vienas žmogus mylėjo tavo klajūnę sielą/ ir mylėjo tavo veide besikeičiantį liūdesį. Šiuose eilėraščiuosepripažįstama ypatinga gelmė mylimojo viduje. Meilėpadeda įžvelgti Kitame jo ar jos nepakartojamą, ypatingą prigimtį.

ŽAIZDOTA DOVANA

iena didžiausių meilės galių yra dvasinė pu

siausvyra. Ji padeda mums keistis. Kai dužmonės sueina draugėn, tarp jų amžinasisratas užsidaro. Jie ateina vienas pas kitą ne

tuščiomis rankomis, o su dovanomis vienas kitam. Dažnai tos dovanos yra žaizdotos. Jos pažadina meilės galią gydyti. Kai ką nors myli, jam ar jai švieti savo sielosšviesa. Iš gamtos žinome, kad viskas auga todėl, jogšviečia saulė. Pažvelgę į gėles ankstyvą pavasario rytmetį, matysime, kad jų žiedai užsiskleidę. Apšvietus saulei

jie patikliai atsiskleidžia ir atsiveria naujai šviesai.

4 7



Kai pamilsti labai įskaudintą žmogų, vienas blogiausiųdalykų yra eiti tiesiai prie skaudamos vietos ir ją paversti problema* Jei ką nors pernelyg sureikšmini, sie

loje pasigirsta keisti balsai. Jie tampa įpročiu, reguliariai kartojasi. Dažniausiai verčiau pripažinti, kad yražaizda, ir prie jos nesiartinti, o pasitaikius progai užlieti tą žaizdą švelnia savo sielos šviesa. Pravartu prisimint i, kad yra seniai žinomų atsinaujinimo ir atgai

vos šaltinių meilės rate, kuris jus suvedė ir laiko drauge. Tavo meilės likimas niekada nepriklauso vien tiknuo trapių ir skirtingų jūsų individualybių. Sunkiumetu galite pasitelkti į pagalbą tarp judviejų esančiągydomąją šviesos galią; ji gali suteikti paguodos ir atlaidumo, gali pagydyti.

Kai ką nors myli, krapštyti molį, kuris laiko sulipdęs jūsų ryšį, yra kenksminga. Patartina į meilę nesikišti.Du vienas kitą mylintys žmonės neturėtų aiškinti pašaliniams, kodėl jie vienas kitą myli arba kodėl jie yrakartu. Jų sielos žino, kodėl jie kartu, ir jie turėtų buvi

mu kartu pasitikėti. Jei nuolat nagrinėsite ryšį tarpsavęs ir Kito, savo mylimo žmogaus, savo anam tara, pamažu imsite vienas nuo kito tolti. Yra puikus Tho-mo Gunno dvieilis „Sekant Jamesu“. Henry James —tiksliausias, visus niuansus perteikiantis romanistas.Jo aprašymai labai smulkmeniški, įvairiapusiai. Tokianuolatinė analizė švelniai meilės prigimčiai gali taptiįkyri ir pragaištinga.

4 8



9GKANT JAMG9U

To jų glaudaus bendravimo esme

Vien tapo svarstymas, ar tai bendravimas ar ne.

Jei analizuodamas vis spiginsi į gležną jūsų ryšio audinįneoninę šviesą, jį išdžiovinsi ir nuskurdinsi.

Žmogui visada derėtų malda dėkoti už širdyje pažadintą meilės malonę. Kai jauti meilę kitam ir jo meilętau, kartkartėmis turėtum palaimingą savo meilės šilumą pasiūlyti tiems, kurie nuskriausti ir nemylimi.Pasiųsk tą meilę į pasaulį neviltyje paskendusiemsžmonėms, kenčiantiems badą, pakliuvusiems į kalėjimą, ligoninę ir kitas žiaurias vietas, tiems, kurie pa

smerkti niūriam ir kankinamam gyvenimui. Kai siunti meilę iš savo paties meilės gausos, ji pasiekia kitusžmones. Tokia meilė yra galingiausia malda.

MGILG9 KARALYSTGJG NĖRA VARŽOVU

alda yra išraiška tavo stiprios meilės šviesos, kai ji siunčiama kitiems juos gydyti,išlaisvinti ir laiminti. Kai į tavo gyvenimąateina meilė, turėtum dvasiškai ja dalytis

su tais, kurie nustumti į patį gyvenimo pakraštį. Keltų tradicijos puoselėja puikią mintį, kad pasidalijussu kitu savo laime ar tuo, kas gera, tau bus šimterio-

49



pai atlyginta. Meilės karalystėje nėra varžovų, nėra savininkų ar prižiūrėtojų. Kuo daugiau išdaliji meilės,tuo daugiau jos gauni. Čia prisimintina Dantės min

tis, kad paslaptingas visatos ritmas, kuriuo sukasižvaigždės ir planetos, yra meilės ritmas.

ORaugįystės paLatmlnfmas

Kad Dievas duotų tau gerų draugų,Kad būti sau draugu išmoktum.Kad sugebėtumnukeliauti į tų vietų savoSieloj, kur pilna meilės, šilumos ir atlaidumo, atjautos.

Kad tai tave pakeistų.

Kad nebeliktų tavyje nei blogio, nei abejingumo.Kad tu patirtum tikrų bičiulystę, aistrų, ryšio artimumų. Kad tu brangintum savo bičiulius.

Kad būtum geras jiems ir atidus, ir visada šalia,Kai tu jiems reikalingas; o jie, kad laimintų Tave tavoj kelionėj ir skleistų šviesų, tiesų.

Kad nesijaustum vienišas, o visada Surastum švelnų prieglobstį draugystėje su savo Anam čara.




2 sk^Rfcis. pojūč\CĄ XDaasingumas

V6IDA9 - KŪRINIJOJ

ATVAIZDAI

raštovaizdis yra pasaulio sukūri

mo pirmagimis. Jis čia buvo šim- tus milijonų metų prieš pasiro-V**dant gėlėms, gyvuliams ar žmo

nėms. Kraštovaizdis gyvavo patssau atskirai. Jis buvo seniausiaspasaulyje, nors jam trūko žmogaus, kad jį pripažintų. Galima

įsivaizduoti, kaip pirmą kartą pasirodžius žmogaus veidui žemėje nuščiuvovandenynai, nutilo vėjai; kūrinijoje jis buvo pats nuostabiausias. Žmogaus veidas vi

satos svetimumą daro artimą. Jame motinišką prieglobstį surado vėjų ir vandenynųsapnai, žvaigždžių ir kalnų tyla. Jo išraiškoje atsispindi slapta, vos juntama kūrini jos šiluma. Veidas yra kūrinijos atvaizdas.

Visata pirmą kartą randa atgarsį žmogausprote. Veidas —tai proto veidrodis. Žmoguje išsipildo nebylus visatos troškimas pa

tirti artumą. Išsisklaidžiusiai ir begalinei gamtai atsiranda galimybė pažvelgti į save proto veidrodyje.



Žmogaus veidas yra meninis laimėjimas. Tokiame mažame paviršiuje gali būti išreikštos neįtikimo stiprumo ir įvairumo būsenos. Ši būsenų skalė nustelbia fi

zinę formą. Dviejų lygiai tokių pat veidų nėra. Kiekviename rasime skirtingą būsenos variantą. Kiekvienas veidas liudija apie konkretaus žmogaus buvimą.Kada ką nors myli ir kai esi nuo mylimųjų ilgą laikąatskirtas, malonu sulaukti iš jų laiško ar telefono skam

bučio arba net savo sielos tyloje pajusti jų buvimą.Tačiau kur kas labiau džiaugiesi, kai vėl grįžti ir išvysti mylimą veidą; tą akimirką žvilgsnis puotauja. Išpasitinkančio į tave žiūrinčio veido matai, kaip stipriai esi mylimas. Puiku vienas kitą matyti vėl. Afriko

je kai kurios pasisveikinimo formos reiškiamos žodžiais „aš tave matau“. Konemaroje vartojama frazė,reiškianti palankumą ir pripažinimą: Ta agaidh an pho~ bail ort, t. y. „Žmonių veidai atkreipti į tave“.

Kai gyveni kaimo tyloje ir vienatvėje, miestai baugina.Miestuose tokia neįtikima gausybė veidų, nepažįs

tamų, nuolat skubančių žmonių veidų. Kai žiūri jiemsį veidus, matai juose intymaus gyvenimo pėdsakus.Tam tikra prasme veidas yra kūno atvaizdas, vieta,kuri parodo žmogaus vidaus pasaulį. Žmogaus veidas —subtili, tačiau akivaizdi kiekvieno žmogaus au

tobiografija. Kad ir kokia būtų slapta tavo vidaus gyvenimo istorija, kol turi veidą, jos niekaip nuo pasaulio sėkmingai nenuslėpsi. Jei mes mokėtume iš veidųskaityti, galėtume iššifruoti jų gyvenimo paslaptis. Veidas visada parodo sielą; kaip tik jame vidaus gyveni-



mo dieviškumas randa atgarsį ir atvaizdą. Kai žvelgi įkieno nors veidą, įsižiūri į jos ar jo gyvenimą.

ŽVILGSNIO SVGNTUMAS

ietų Amerikoje mano draugas žurnalistassusitiko su senu čiabuvių vadu, iš kurio no

rėjo gauti interviu. Vadas sutiko duoti interviu su sąlyga, kad prieš tai jiedu praleiskurį laiką drauge. Žurnalistas manė, kad jie paprasčiausiai pasikalbės. Bet vadas pasivedėjo jį į šalį ir ilgąlaiką tylomis stebeilijo tiesiai jam į akis. Iš pradžių taimano draugą baugino —jam atrodė, kad šio nepažįs

tamojo žvilgsniui tyloje apsinuogino visas jo gyvenimas. Po kurio laiko žurnalistas pats ėmė atidžiau žiūrėti. Jie tylomis žvelgė vienas į kitą ilgiau nei dvi valandas. Paskui jiems atrodė, kad pažįsta vienas kitąvisą gyvenimą. Interviu nebereikėjo. Tam tikra pras

me žiūrėti į kitų veidus reiškia žiūrėti į jų gyvenimogelmes ir visumą.Mes per greitai sutinkame, kad dalijamės pasauliu su

kitais žmonėmis. Tai, kad gyvename toje pačioje fizinėje erdvėje su kitais, yra tiesa —juk dangų nuolatmatome visi. Tačiau šis išorės pasaulis neturi galimybės įeiti į individo vidaus pasaulį. Žiūrint giliau, kiekvienas žmogus yra paskiro asmeninio pasaulio sergėtojas. Kartais mūsų įsitikinimai, nuomonės ir mintys,kad esame ne vieni su savo unikalaus pasaulio našta,



yra tik būdas save paguosti. Mums patogu apsimesti,kad priklausome tam pačiam pasauliui, tačiau esamevienišesni, negu suvokiame. Vienišumą patiriame ne

todėl, kad esame skirtingi; jis dažniausiai kyla dėl to,kad kiekvieno iš mūsų kūnai yra skirtingi. Mintis žmogaus gyvybei suteikti kūną yra be galo įdomi. Pavyzdžiui, kai žmonės ateina tavęs aplankyti, ateina su visu savo kūnu. Jų vidaus pasaulį, patirtį ir atmintį į

tavo namus atgabena jų transporto priemonė —kūnas. Per vizitą jų gyvenimas nėra kažin kur kitur; jisyra visas čia, su tavimi, priešais tave, jis tiesiasi į tave.Kai viešnagė baigiasi, kūnai atsikelia, išeina ir išsinešaslaptus pasaulius. Šito pripažinimas paaiškina ir mylėjimosi paslaptį. Arti vienas kito atsiduria ne du kū

nai, veikiau du pasauliai; jie apsupa vienas kitą ir liejasi vienas į kitą. Grožį, malonumą ir siaubą mes gebame kurti šio mumyse esančio begalinio, nepažįstamopasaulio dėka.

ŽMOGAUS VIDAUS PASAULIO BGGALYBG

lenkstis, ties kuriuo susitinka daug begalybių, yra žmogus. Yra erdvės begalybė,kuri nusitęsia į kosmoso gilumą; yra laikobegalybė, siekianti per milijardus metų. Yra

mikrokosmoso begalybė; mažame tavo nykščio galotaškelyje telpa visas vidaus kosmosas, bet taškelis toks

*4



mažas, kad plika akimi žmogus jo nemato. Mikroskopinė begalybė yra ne mažiau stulbinanti nei kosmoso. Tačiau begalybė, kuri niekam neduoda ramy

bės ir kurios niekas negali įveikti, yra žmogaus vidauspasaulio begalybė. Už kiekvieno žmogaus veido slypipasaulis. Kai kuriuose veiduose galima įžvelgti jų vi-dujybės gelmių pažeidžiamumą. Kai žiūri į kai kuriuos veidus, matai, kaip į paviršių prasiveržia maiš

tinga begalybė. Tokia akimirka gali pasitaikyti įdėmiame nepažįstamojo žvilgsnyje arba per pokalbį subičiuliu. Staiga, be jų pastangų, nesąmoningai žvilgsnyje atsiveria nežinia kokia pirmapradė vidinė būtis.Žvelgiama tik sekundę. Tą akimirką žvilgsnyje atsispindi ne vien asmuo. Neaiškiai pamatai begalybę, kurios dar nėra. Jauti, kad į tave žvelgia nepažįstamosamžinybės akys. Žiūrinti į tave begalybė ateina iš senų senovės. Mes negalime atsitverti nuo amžinybės.Netikėtai sudrumsdama ramybę, ji pažvelgia į muspro mūsų kasdienio gyvenimo staiga atsivėrusią kiau

rymę. Viena draugė, kuriai patinka mezginiai, dažnaisako, kad jie gražūs dėl kiaurymių. Tokia kaip mezginiai ir mūsų patirtis.

Žmogaus veidas yra slaptingas, jame atsiveria paskirogyvenimo paslaptis. Būtent jame žmogaus vidaus pa

saulis pasirodo beveidis pasauliui. Veidas yra nuogas,o visas kūnas —apdengtas. Bejėgiškas nuogumas kviečia suprasti ir užjausti. Žmogaus veide susitinka dunežinomieji: beribis išorės ir neapibrėžtas vidaus pasaulis, kiekvienam prieinamas tik individualiai. Tai



nakties pasaulis, slypintis už aiškiai matomo veido.Šypsena veide yra staigmena arba puošmena. Kai veide pasirodo šypsena, slaptas vidaus nakties pasaulis

staiga tarsi nušvinta. Heideggeris labai taikliai pasakė, kad esame aukštų pirmykščių slenksčių sergėtojai.Tie gebėjimai ir nemirtingumo galimybės stebuklasatsispindi veide.

Veidas —kūno viršūnė. Mūsų kūnas yra toks pat senas

kaip ir visatos molis, iš kurio jis nulipdytas; stovėdamikojomis visada jaučiame ryšį su žeme. Mūsų molio ko jos liečiasi su pirmykščiu moliu, iš kurio atsiradome.Taigi kūno viršūnė —veidas žymi mūsų fizinio gyvenimo perėjimą į savastį ir intymumą. Kūno molis tampadraugiškas ir individualus tarsi dėl vis naujos mūsų veido išraiškos. Galvos rutulyje veidas yra ta vieta, kurmūsų fizinis gyvenimas įgyja tikrą žmogišką išraišką.

VGIDAS IR ANTROJI NGKALTYBG

eidas yra mūsų gyvenimo atvaizdas. Išžmogaus veido gyvybė žiūri į pasaulį, taippat ir į save. Baugu matyti veidą, kuriame

apsigyveno kartėlis ir apmaudas. Kai žmogaus gyvenimas prabėga nykiai, daugelis blogybių jame gali ir pasilikti. Kadangi jos lieka nepasikeitusios,nykumas apsigyvena veide. Veidas, užuot spinduliavęs šilumą, sukietėja, virsta kauke. Vienas seniausių

*6



graikiškų žodžių prosopon, reiškiantis žmogų, anksčiaureiškė kaukę, kurią aktorius dėvėdavo graikų chore. Kaikartėlis, pyktis ar apmaudas lieka nepakitę, veidas virs

ta kauke. Tačiau esama ir priešingo atvejo —išvystameseno žmogaus labai raukšlėtą veidą, giliai išvagotą laikoir patirties, kuris išlaikė mielą nekaltybę. Nors gyvenime tokiam žmogui netrūko sunkumų ir skausmo, jisvis dėlto gebėjo neleisti, kad būtų sugniuždyta jo siela.

Iš tokio veido į pasaulį sklinda spindesys. Jis skleidžiašvelnią šviesą, spinduliuojančią šventumą ir harmoniją.Veidas visada parodo, kas tu toks ir ką su tavimi pada

rė gyvenimas. Tačiau pačiam pamatyti savo gyvenimo modelį yra sunku; tavo gyvenimas per arti tavęs.Išskaityti tavo paslaptį iš veido gali kiti. Dailininkai

portretistai pripažįsta, kad sunkiausia tapyti žmogausveidą. Įprasta sakyti, kad akys —žmogaus sielos veidrodis. Žmogaus portrete sunku nutapyti ir bumą. Atrodo, kad burnos linija kažkaip keistai išduoda gyvenimo kontūrus; siauros lūpos dažnai rodo dvasios

menkumą. Pastebima keista simetrija, kai savo gyvenimo istoriją siela rašo veido kontūruose.

KŪNAS - SIGLOS AN6GLAS

ūnas yra gražus. Būti jame —privilegija! Perkūną palaikome ryšį su vieta. Nieko keista, kad žmonės visada žavėjosi vieta. Vietamums siūlo namus; be vietos tiesiog netu-



retume kur dėtis. Pati geriausia vieta —kraštovaizdis,o jame —būstas, vadinamas namais, mūsų jauki vietelė. Namai yra išpuošti ir pritaikyti asmeniniams po

reikiams; jie persisunkia juose gyvenančių žmonių dvasia ir tampa jų sielos veidrodžiu. Tačiau giliausia prasme pati artimiausia vieta yra kūnas. Kūnas yra tavomolio namai, vieninteliai tavo namai visatoje. Tik per jį ir jame tavo siela yra matoma ir tau reali. Kūnas —

tavo sielos namai žemėje. Kartais atrodo, kad siela irkūno forma, fizinis jo pavidalas slėpiningai atitinkavienas kitą. Taip yra ne visada, bet dažnai mes galimeįžvelgti žmogaus vidaus pasaulį. Tarp mūsų, kaip fizinių būtybių, ir mūsų sielos yra slapta giminystė. Kūnas —tai ta vieta, kur pasirodo siela. Kartą draugas išKonemaros man pasakė, kad kūnas yra sielos angelas.Angelas, išreiškiantis ir globojantis sielą. Mes visadasu meile turėtume skirti dėmesio savo kūnui. Jis dažnai tapdavo proto nuodų ir suktybių atpirkimo ožiu.Kūną supa pirmapradė nekaltybė, neįtikimas suma

numas ir gerumas. Jis —gyvenimo angelas.Kūnas gali tapti namais daugeliui įvairaus stiprumo būsenų. Nuostabus pavyzdys yra teatras. Aktoriui užtenka jo vidaus erdvės, kad joje tilptų kuriamas personažas. Jis taip aktorių užvaldo, kad tučtuojau jo kū

nas perteikia personažo balsą, protą ir veiksmus. Aktoriaus kūnas virsta gyvu personažu. Išraiškingiausiaikūnas reiškiasi šokyje. Šokio teatras yra nuostabus.Šokis virsta iškalbinga skulptūra. Kūnas jaudinamaiir didingai modeliuoja tuštumą. Įdomus pavyzdys yra





nyčios tėvų, į kūną buvo žiūrima įtariai, o į seksualumą labai neigiamai. Seksas ir seksualumas buvo nušviečiami kaip galimi pavojai amžinajam žmogaus iš

ganymui. Krikščionybė dažnai neįvertindavo kūniškos būties šventumo ir elgėsi netinkamai. Tačiau dailininkus krikščionybė labai įkvėpė. Gražus pavyzdysyra Beminio „Teresė ekstazėje". Teresės kūnas kenčia ekstazės skausmus, bet čia jausminiai ir mistiniai

dalykai jau nėra atskirti.

KŪNAS - SIGLOS VGIDRODIS

ūnas yra sakramentas. Tradicinis sakra

mento apibrėžimas tai puikiai nusako. Sakramentas yra nematomos malonės matomas ženklas. Tokiu apibrėžimu gražiai pa

tvirtinta, kaip nematomas pasaulis reiškiasi matomame pasaulyje. Nematomo pasaulio širdies gilumoje

slypi troškimas reikštis. Mūsų vidaus pasaulis ir sielos intymumas aistringai nori rasti išorinį atspindį. Jisilgisi formos, kurioje būtų matomas, jaučiamas ir liečiamas. Kūnas —tai veidrodis, kuriame atsispindi slaptas sielos pasaulis. Kūnas yra šventas slenkstis, ir jisnusipelno, kad būtų gerbiamas, prižiūrėtas, kad būtųsuprasta dvasinė jo prigimtis. Tokią kūno sampratąpuikiai išreiškia katalikybės frazė „kūnas yra Šventosios Dvasios šventovė". Per Šventąją Dvasią palaikomas budrus ir įasmenintas Trejybės nuotolis bei artu-

60



mas. Aprašyti žmogaus kūną kaip Šventosios Dvasios šventovę reiškia pripažinti, kad kūnas yra kupinas netramdomo ir gyvybingo dieviškumo. Šis teolo

ginis įžvalgumas rodo, kad jausmingumas yra šventastiesiogine šio žodžio prasme.Kūnas yra ir labai teisingas. Iš savo patirties žinome,

kad mūsų kūnas retai meluoja. Protas gali mus apgauti, gali tarp mūsų ir mūsų prigimties statyti viso

kių kliūčių, tačiau kūnas nemeluoja. Kūnas, jei juopasidomėsime, pasakys, koks mūsų gyvenimas: ar gyvename kaip liepia siela, ar klaidžiojame savo ydų labirintais. Be to, kūnas yra nepaprastai protingas. Visimūsų judesiai, viskas, ką darome, reikalauja tobuliausio ir glaudžiausio visų pojūčių bendradarbiavimo.Žmogaus kūnas —sudėtingiausia, tobuliausia ir har-moningiausia visuma.

Visatoje kūnas yra vieninteliai mūsų namai. Jis —mumsskirtas gyventi pasaulyje būstas. Švenčiausia šventovėleisti laiką tyloje tol, kol kūnas atves mus prie išminties

ir šventumo. Gaila, kad tik susirgę suprantame, koksgležnas, trapus ir brangus yra mums skirtas būstas, vadinamas kūnu. Kai dirbi su ligoniais arba laukiančiaisiais operacijos, gali juos paskatinti pasikalbėti su negaluojančia kūno vieta. Pasikalbėti kaip su partneriu ir

padėkoti už viską, ką jis padarė, ką ištvėrė, atsiprašytiuž bet kokį spaudimą, kurį jis gal turėjo iškęsti. Kiekviena mūsų kūno dalis atsimena savo patirtį.

Iš esmės mūsų kūnas yra būrys skirtingų narių, kuriesutartinai darbuojasi, kad galėtume priklausyti šiam

6 1



pasauliui. Klaidingo dualizmo, atskiriančio sielą nuokūno, turėtume vengti. Siela nėra pasislėpusi vienojear kitoje kūno kertelėje. Veikiau atvirkščiai. Mūsų kū

nas yra sieloje, apimančioje jį visą. Todėl mus supaslapta, graži sielos šviesa. Šis supratimas siūlo naująmaldos būdą: užmerk akis ir atsipalaiduok. Įsivaizduok aplink save šviesą, savo sielos šviesą. Paskuiįkvėpdamas įtrauk šviesą ir su įkvėptu oru paskleisk

po visą kūną.Tai puikus būdas melstis, nes prisišauki sielos šviesą,miglotą tave supančią priedangą, tiesiai į materialiąžemę, į savo gyvybės molį. Viena seniausių meditaci jų yra įsivaizduoti, kad į tave įeina šviesa, paskui įsivaizduoti, kad iškvepi tamsą ir vidaus degėsių likučius. Taip fiziškai melstis galima paraginti ligonius.Kai į kūną įsileidi valančią gydančią sielos šviesą, už-gydai apleistas, kamuojančias vietas. Kūnas puikiai tavepažįsta; jam žinomas visas dvasinis tavo gyvenimas,tavo siela. Daug greičiau negu protas kūnas supranta,

kokia privilegija jam būti čia. Jis žino ir apie mirtį.Tavo fizinio kūno išmintis yra prasminga ir gili. Dažnai mus aplankančios ligos yra apsileidimo ir neįsi-klausymo į savo kūną rezultatas. Vidiniai kūno balsainori su mumis kalbėtis, pranešti mums tiesas, glūdin

čias po mūsų išorinio gyvenimo paviršiumi.

6a



MATOMA IR N6MAT0MA

K6LTAM9 YRA V 16NA

vasingumo pasaulyje kūnas turėjo tokiąprastą reputaciją todėl, kad dvasia buvo laikoma daugiau ne žemės, bet oro elementu. Oras yra nematomas; tai kvėpavimo ir

minties sritis. Kai priskiri dvasią vien šiai sričiai, tuoj

pat sumenkėja tai, kas fiziška. Daroma didelė klaida,nes visatoje niekas neturi tiek pojūčių kaip Dievas.Dievo energija kyla iš jo jausmingumo. Gamta yra tiesioginė Dievo išmonės išraiška. Ji geriausias Dievo grožio jausmo atspindys. Gamta —Dievo vaizduotės veidrodis ir visokio juslingumo motina, todėl šventvagiš

ka įsprausti dvasią vien į nematomo pasaulio rėmus.Keista, bet Dievas ir dvasia semiasi galios ir energijoskaip tik iš matoma ir nematoma prieštaravimų. Viskas sielos pasaulyje karštai trokšta matomos formos;būtent čia ir slypi vaizduotės galia.

Vaizduotė yra gebėjimas, kuris nutiesia tiltą tarp matoma ir nematoma, parodo ir išsako jų bendrumą. Pavyzdžiui, keltų pasaulyje būta nuostabaus supratimo,kaip matoma ir nematoma įeina ir išeina vienas iš kito. Vakarų Airijoje yra daugybė pasakojimų apie vai

duoklius, dvasias ar fėjas, susijusias su tam tikromisvietovėmis; šios legendos vietiniams gyventojams įprastos kaip kraštovaizdis. Pavyzdžiui, laikomasi papročio, kad negalima lauke iškirsti vienišo krūmo. Manoma, jog jis gali būti slapta dvasių rinkimosi vieta.

63



Yra daug kitų vietų, kurios laikomos fėjų tvirtovėmis. Vietiniai gyventojai jose jokiu būdu nieko nestatytų ar šiaip nesibrautų į tokią šventą žemę.

LIRO VAIKAI

ienas iš didžiausią nuostabą keliančių aspektų keltų pasaulyje yra „pavidalo keitimo" idėja. Ji įmanoma tik įdvasinus ir įkvėpus materiją. Daikto esmės arba sielos ne

riboja ypatingas ar esamas pavidalas. Siela pasižymilaisvumu bei energija ir jokios pastovios formos neturi.Todėl keltų pasaulyje žaviai susilieja siela ir materija,

laikas ir amžinybė. Į šį ritmą patenka ir žmogaus kūnas. Žmogaus kūnas yra sielos pasaulio veidrodinė išraiška. Tai iliustruoja viena iš graudžiausių istorijų senovės keltų kultūroje, graži legenda apie Liro vaikus.

Senovės airių mąstysenos centre buvo mitologinis Tu-

atha Dė Dannan genties, kuri gyveno Airijoje po žeme, pasaulis. Tai pripildė kraštovaizdį mistikos ir nežemiškos būties. Tuatha Dė Dannan pasaulyje Lirasbuvo genties vadas, ir jis pykosi su to krašto karaliumi. Nesutarimams išspręsti buvo sutartos vedybos.Karalius turėjo tris dukteris ir vieną iš jų pasiūlė Liruivesti. Vedę, jie susilaukė dviejų vaikų. Neilgai trukussusilaukė dar dviejų, bet, deja, Liro žmona mirė. Lirasvėl nuėjo pas karalių, ir šis atidavė jam į žmonas antrąsavo dukterį. Jinai prižiūrėjo jį ir vaikus, bet ėmė pa-

64



vyduliauti, kai pamatė, kad jis daugiausia dėmesio skiria vaikams. Ji pastebėjo, kad net jos tėvas karaliuslabai myli vaikus. Bėgant metams pavydas jos širdyje

augo, galiausiai ji susodino keturis vaikus į savo vežimą ir, palytėjusi juos druidų burtų lazdele, pavertėgulbėmis. Jie buvo pasmerkti devynis šimtus metų gyventi tremtyje, vandenyse aplink Airiją. Tačiau virtęgulbėmis tebemąstė kaip žmonės ir liko žmonėmis

gulbių pavidalu. Kai į Airiją atėjo krikščionybė, jie vėlatgavo žmonių išvaizdą, virto nukaršusiais seniais. Pasakojime apie jų klajones po bekraštį vandenyną būnant žmonėmis paukščių kūnais yra tiek liūdesio! Taiitin būdinga keltų istorija, rodanti, kaip žmonių pasaulis siejasi su gyvūnų pasauliu. Be to, pasakojimas

rodo, kad žmonių ir gyvūnų pasaulis yra labai artimas. Būdami gulbėmis, savo giesmėmis Liro vaikaiturėjo galios gydyti ir guosti žmones. Pasakojimo tragizmą pagilina gyvūnų pasaulio atvirumas, kurį žmogus gali pažeisti.

Gyvūnai už mus senesni. Prieš pasirodant žmogui žemėje, jie čia gyveno tūkstančius metų. Gyvūnai yramūsų pirmykščiai broliai ir seserys. Jie mėgaujasi paprasta būtimi —poetiška vienove su žeme. Gyvūnaigyvena lauke vėjų pagairėje, vandenyse, kalnuose ir

žemėje. Jiems žemės pažinimas yra įgimtas. Dzenbu-distinę tylą ir kraštovaizdį atspindi gyvūnų tyla ir vienuma. Gyvūnai nieko nežino apie Freudą, Jėzų, Budą,Volstrytą, Pentagoną ar Vatikaną. Jie gyvena už žmogiškųjų ketinimų politikos. Gyvena jau tarsi amžiny-

6 f



bėję. Keltai pripažino labai seną gyvūnų pasaulio ryšįir išmintį. Gyvūnų pasaulio orumo, grožio ir išminties nesumenkino joks žmogiškas pasipūtimas ar ap

gaulinga hierarchija. Keltų mąstyme buvo įsitvirtinęssuvokimas, kad žmonės yra tik šio paslaptingesniopasaulio paveldėtojai. Tai žaismingai pasakyta devintojo amžiaus eilėraštyje:

schoLastas (r jo katinas

Aš ir katinas Panguras Amatą kiekvienas turim: Jam smagu peles medžioti, Man —vingrius žodžius žvejoti.

Man didžiausia pramoga Triūst su plunksna ir knyga,O Panguras man netrukdo,Savo įgūdžius jis ugdo.

Mums nereikia pramanyti,Kas ką turime daryti.Sėdime namie vieni

Nuolat baisiai užimti.

Katinui širdis apsąla,Kai pagauna kokią pelį.

Aš taip pat dažnai galiu Džiaugtis savo laimikiu.

66



Tupi jis per kiaurą dieną Akimis parėmęs sieną,O prie pažinimo sienos

Tūnau aš prie mėnesienos.

Šmukšt pelytė iš landos,O Panguras iš paskos!

Negaliu ir aš nurimti,

Pasigavęs painią mintį. Mano katinas ir aš Turim atskiras valdas,

Ir abu, kaip kas išmanom,Savo aveles ten ganom.

Savo darbui atsidėjęs, Jis kasdien vis tobulėja. Aš bandau pažinti tiesą Ir ištempti ją į šviesą.


Keltams pasaulis visada yra potencialiai ir realiai dvasinis. Šios sąveikos gilumą rodo keltų pasaulio kalbos

galia. Pati kalba turi galios pažadinti ir išpranašautibūsimus įvykius. Užkalbėjimai ir užkeikimai tikrai galėjo blogą lemtį pasukti priešinga linkme ir atnešti kąnors nauja ir gera. Keltų pasaulyje, o ypač jausmų pasaulyje, barjero tarp sielos ir kūno nebuvo. Vienas ki

6 7



tam jie buvo savaime suprantami. Siela buvo kūnuisesuo, kūnas sielai —brolis. Kolei kas nebuvo žalingodualistinės krikščioniškos moralės skaldymo, kuris vė

liau pridarė tiek bėdos šiom dviem puikioms susipinančioms esatims. Keltų sąmonė džiaugėsi vieninguir lyriškai jausmingu dvasingumu.

Šviesa yra gyvenimo motina. Saulė teikia šviesą ir spalvas.Ji verčia augti žolę, javus, lapus ir gėles. Saulė išjudina

erotinį žemės užtaisą; ji pažadina nežabotą jos jausmingumą. Šiame geilų kalba parašytame eilėraštyje saulėyra garbinama kaip Dievo veidas ir akis. Jame poetiškaireiškiasi gyvybingas keltų jausmingumas:

Didžiojo Dievo akie,Šlovingojo Dievo akie,

Dvasių Dievo akie,Gyvųjų Dievo akie.

Šviečianti mums

Kaskart ir visais metų laikais,Šviečianti mums Švelniai ir dosniai.

Tai šlovė tau,

Šlovingoji saule.Šlovė tau, tu dukra Gyvybės Dievo veide.


69



KAITOS DVASINGUMAS

vasingumas —tai menas keistis. Neturėtu

me versti save keistis spausdami savo gyvenimą į iš anksto nukaltą formą. Nėra reikalo veikti pagal mūsų gyvenimui iš anks

to numatytą programą ar planą. Verčiau reikėtų mokytis sutelkti dėmesį į mūsų dienų ir gyvenimo vidausritmą. Šis dėmesys padeda naujai suvokti savo žmogiškąjį ir dieviškąjį buvimą. Toks ryškus keitimosi pavyzdys yra gerai žinomas visiems tėvams. Tu rūpestingai stebi savo vaikus, bet vieną dieną jie tave nustebina; juos vis dar pažįsti, bet pažįsti nepakankamai.Reikia pradėti įsiklausyti į juos iš naujo.

Galima nuveikti kur kas daugiau vadovaujantis ne valios, o atidumo idėja. Žmonės per dažnai bando pakeisti savo gyvenimą valios pastangomis, tarsi plaktuku įkaldami jį į tinkamą formą. Protas nustato programos tikslą, o valia atitinkamai spraudžia gyvenimą

į tą formą. Toks elgesys su savo paties šventu buvimuyra išviršinis ir prievartinis. Jis neteisingai atskiria tave nuo tavęs paties. Galima daug metų klaidžioti posavo dirbtinių dvasinių programų tyrlaukius. Galimažūti iš bado, dėl kurio pats esi kaltas.

Jei darbuosies kitu ritmu, lengvai ir natūraliai atrasi save. Tavo siela žino tavo lemties geografiją. Ji vienintelė turi tavo ateities žemėlapį, todėl šia netiesioginetik numanoma savo puse gali pasitikėti. Jei pasitikėsi,

ji tave nuves ten, kur reikia, o svarbiausia, kelionėje

6 9



išmokys palankaus ritmo. Tokiam gyvenimo menuinėra bendrų principų. Tačiau šios vienintelės kelionės žymė yra giliai įspausta kiekvieno iš mūsų sieloje.

Jei į save įsiklausysi ir stengsies būti savimi, rasi tikslųritmą, tinkamą savo gyvenimui. Daug kelių namo galitave parvesti per pojūčius.

Atsinaujinimas, iš tiesų visiškas tavo gyvenimo pasikeitimas, gali įvykti telkiant dėmesį į pojūčius. Pojūčiai

yra vadovai, kurie veda tave gilyn į širdies vidaus pasaulį. Iškiliausi filosofai pripažįsta, kad didžioji dalispažinimo ateina per pojūčius. Pojūčiai —tai mūsų tiltai į pasaulį. Žmogaus oda yra poringa; pro tave tekapasaulis. Tavo pojūčiai yra didžiulės poros, kurios įleidžia pasaulį į vidų. Susiderinęs su pojūčių išmintimi,tu niekada nebūsi tremtinys savo paties gyvenime, tebusi pašalietis, pasiklydęs savo valios ir proto sukurtame dirbtinio dvasingumo pasaulyje.

POJŪČIAI - SIGLOS PRIGANGIAI

es per ilgai tikėjome, kad dieviškumas yrakažkur už mūsų. Toks įsitikinimas pra

gaištingai iškreipė dieviškumo ilgesį. Taitaip liūdna, nes tik žmogiškas ilgesys paverčia mus šventais. Ilgesys mus puošia labiausiai; taidvasinis ilgesys, gilus ir išmintingas. Jei ilgiesi tolimosdievybės, savo ilgesiui primeti nereikalingą įtampą.

70



Dažnai atsitinka, kad ilgesys siekia tolimo dieviškumo, tačiau dėl per didelių pastangų virsta cinizmu,tuštuma ar pesimizmu* Tai gali sunaikinti tavo jaut

rumą* Tačiau ilgintis dieviškumo nėra reikalo jaustiįtampą. Jei tikime, kad kūnas yra sieloje, o siela dieviškos prigimties, tai dieviškumas visiškai čia pat, šalia* Būdamas sieloje, kūnas pojūčius paverčia sielosprieangiais. Kai tavo pojūčiai atsiveria pasauliui, pir

miausia jie patiria sielos buvimą* Būti jautriam ar jausmingam reiškia būti savo sielos akivaizdoje* Word-sworthas, kuriam rūpėjo mūsų pojūčių kilnumas, rašė, kad „malonumas yra dovana, už kurią mes skolingi žmogiškajam savo kilnumui“. Tai gilus dvasinis požiūris* Pojūčiai artimai tave sieja su dieviškumu, esančiu tavyje ir aplinkui. Susiderinimas su pojūčiais galipramankštinti sustabarėjusius įsitikinimus ir sušvelninti kategorišką nuomonę* Jis gali sušildyti ir išgydyti jausmus, kurie atrofavosi, kurie kliudo, neleidžiamums būti pačiais savimi ir atskiria mus vieną nuo

kito. Tada nebesame ištremti iš pjūties stebuklingodieviškojo derliaus, slaptai susikaupusio mumyse.Nors aptarsime kiekvieną pojūtį konkrečiai, svarbupripažinti, kad pojūčiai visada veikia ne po vieną. Jieiš dalies sutampa* Tai matyti iš to, kaip skirtingai

žmonės reaguoja į spalvą. Vadinasi, spalvos suvokiamos ne tik vizualiai.



MUSU AKYS - AUŠRA

irmasis pojūtis, kurį aptarsime, yra regė

jimo pojūtis, arba matymas. Žmogausakis —tai vieta, kur ženkli žmogaus esatisunikaliai sukoncentruojama ir tampa pri

einama. Visata žmogaus akyje randa geriausią atspindį ir namus. Įsivaizduoju kalnus, svajojančius, kad juos

pamatys. Kai akys atsimerkia, jos yra tarsi aušra, įsiveržusi į naktį. Atsimerkus atsiranda naujas pasaulis.Akis yra ir atstumo motina. Kai akys atsimerkia, josparodo pasaulį ir kitus žmones, esančius už tam tikro atstumo nuo mūsų, išorėje. Įtampa, pagyvinusi Vakarų filosofiją, yra troškimas suvesti draugėn subjek

tą ir objektą. Galbūt akis, atstumo motina, ir yra priežastis, atskirianti subjektą nuo objekto. Tačiau begalybė vis dėlto leidžia mums suvokti kiekvieną objektą. Josifas Brodskis gražiai aiškina, kad objektas begalybę paverčia asmeniška.

Tačiau stebuklingu būdu akis, nuotolio motina, verčiamus stebėtis paslaptingumu ir skirtingumu visko, kasvyksta šalia mūsų. Šia prasme akis yra ir artumo motina, viską prie mūsų priartinanti. Kai gerai į ką norsįsižiūri, įsileidi į savo vidų. Būtų galima gražiai ir dva

singai rašyti apie žvilgsnio šventumą. Tokio žvilgsniopriešybė yra įžūlus spoksojimas. Kai į tave taip spokso, Kito akys tampa despotiškos. Esi Kito spoksojimo objektas, spoksojimo, kuris tave žemina, yra įsi-brovėliškas ir grėsmingas.







tai, ko dar neturi. Tai gali būti žemė, knygos, draugi jos, idėjos, pinigai arba menas. Godulio variklis ir darbo tvarka visada tokie pat. Turėjimas yra džiaugsmas,

bet, deja, turėjimui nėra galo. Vidinis alkis nepasotinamas. Godulys yra kartus, nes jį visada persekioja irsekina būsimos galimybės; jis negali gyventi dabartimi. Vis dėlto baisesnė godulio savybė yra jo gebėjimas slopinti ir naikinti troškimą. Jis sunaikina nekal

tą troškimo prigimtį, suardo jo horizontus ir pakeičia juos varginančiu, išsigimusiu savininkiškumu. Godulys dabar nuodija žemę ir menkina jos žmones. Turė

jimas tapo pragaištingu būties priešu.Kritiška akis viską spraudžia į tam tikrus rėmus. Žiū

rėdama ji mato daiktuose linijas ir plotus. Ji visada juos išskiria ir atskiria, todėl niekada nežiūri su užuo jauta ar pagarba. Matyti reiškia spręsti. Gaila, betkritiška akis yra negailestinga ir sau. Ji mato tik ištremtas už savasties savo suniokotos vidujybės išraiškas. Kritiška akis mato tik paviršiaus atspindį ir

vadina jį tiesa. Ji neturi nei atlaidumo, nei vaizduotės, kad galėtų žvelgti giliau, į dalyko esmę, kur tiesa yra paradoksas. Tokios paviršutiniškų sprendimų ideologijos rezultatas yra išoriška įvaizdžių kuriama kultūra.

Pilnai apmaudo akiai viskas kelia pavydą. Žmonės, kurie leido įsigraužti apmaudo kirminui į savo matymą,niekada negali džiaugtis tuo, kuo yra, ar tuo, ką jieturi. Jie visada žvelgia į kitus su apmaudu. Galbūt pyksta matydami, kad kiti už juos gražesni, gabesni ar tur



tingesni. Apmaudi akis regi savo menkystę pamiršusisavo pačios vidaus turtus.

Abejingos akies niekas netraukia ir nepažadina. Abe

jingumas yra skiriamasis mūsų laikų bruožas. Sakoma, kad abejingumas reikalingas valdžiai; tam, kadvaldytum, reikia būti visiškai abejingam pavaldinių vargams bei nepritekliams. Taigi abejingumas kviečia įsipareigoti nematyti. Abejingumas reikalauja neįtikimos

proto energijos. Net tau nežinant abejingumas galinudanginti tave už užuojautos, gydymo ir meilės ribų. Tapęs abejingas, prarandi savo galią. Tavo vaizduotė įstringa cinizmo ir nevilties varžtuose.

Nevisavertiškai akiai kitas žmogus atrodo didesnis,visi kiti gražesni, protingesni, gabesni. Nevisavertiškaakis visada nusisuka nuo savo pačios lobių. Ji niekadaneaukština savęs ir savo gebėjimų. Slapto grožio savyje ji neįžvelgia. Žmogaus akis buvo sukurta ne tam,kad žiūrėtų į Kitą taip, jog šis pasijustų pranašesnis, irne tam, kad žiūrėtų į Kitą iš aukšto jį žemindama.

Žiūrėti kam nors į akis reiškia gražiai liudyti tiesą,drąsą ir viltį. Stovime ant visiems priklausančios žemės, tačiau kiekvienas ant skirtingo jos lopinėlio.

Mylinčiai akiai viskas yra tikra. Žiūrėjimas su meile nereiškia sentimentalumo ar naivumo. Tokia meilė yra

aukščiausias tiesos, šlovės ir tikrovės kriterijus. Kathleen Raine, škotų poetė, sako, kad kol nematai daikto meilės šviesoje, nematai jo apskritai. Meilė yra šviesa, kurioje matome šviesą. Meilė —tai šviesa, kuriojematome kiekvieną daiktą tokį, koks jis yra iš prigim

7 6



ties, tai yra jo esmę. Jei galėtume žvelgti į pasaulį sumeile, jis prieš mus iškiltų svetingas, turtingas, kupinas galimybių.

Mylinti akis gali net skausmą, įžeidimą ir smurtą prikalbinti pasikeisti ir atgimti. Mylinti akis yra sumani,nes ji nepriklausoma ir laisva. Ji gali žiūrėti su meile įbet ką. Mylintis žvilgsnis neįsipainioja į planus, susi

jusius su valdžia, opozicija, bendradarbiavimo vilio

nėmis. Toks žvilgsnis yra kuriantis ir griaunantis. Jisnepaiso niekingos kaltinimų bei nuosprendžių aritmetikos ir pasinaudoja patirtimi, atsižvelgdamas į kaltės kilmę, sudėtį ir lemtį. Mylinti akis kiaurai permato susikurtą įvaizdį ir daro poveikį didžiausiems pasikeitimams. Tinkamai matyti tavo būčiai ir kūrybin

gumui yra svarbiausia. Pažinimas, kaip tu matai pasaulį, gali padėti suprasti save ir suvokti, kokie lobiaislypi tavo gyvenime.

SKONIS IR KALBA

konio pojūtis subtilus ir sudėtingas. Liežuvis yra ir ragavimo organas, ir kalbos padargas. Skonio pojūtis tapo viena iš šiuolaikinio mūsų pasaulio aukų. Kadangi pa

tiriame gyvenimo įtampą, nebeturime laiko skonėtismaistu, kurį valgome. Mano senas draugas dažnai sako, kad maistas —tai meilė. Jo namuose valgant reikianeskubėti, valgyti atidžiai, susikaupus.



Jau nebeturime supratimo apie valgymo etiketą. Valgymas prarado ritualo, artimo buvimo drauge prasmę;nebesusėdame prie stalo kaip seniau. Vienas ryškiau

sių keltų tautų bruožų buvo jų svetingumas. Svetimasžmogus visada būdavo pavaišinamas. Tokio etiketokeltai laikydavosi prieš pradėdami kokius nors reikalus. Kai valgymas —šventė, patiri skonį medžiagų, kurių paprastai nepastebi. Šiuolaikinis maistas dažniau

siai yra beskonis. Net auginant jam žaliavą, ji dirbtinai tręšiama ir purškiama chemikalais, todėl prarandanatūralų skonį. Skonio pojūtis gerokai atbuko. Greito maisto metafora gerai paaiškina, kodėl šiuolaikinėje kultūroje sumenko skonio pojūtis ir kodėl valgis tapo beskonis. Skonio stygius aiškiai atsispindi ir mūsų kalbo

je. Liežuvis yra ne tik skonio, bet ir kalbos organas.Daugelis vartojamų žodžių yra kaip tasgreitas maistas,tik iš dvasinės srities. Žodžiai yra per skurdūs, kad atkartotų patirtį; jie per silpni ir nereiškia vidinės daiktųpaslapties. Mūsų skubančiame paviršių pasaulyje kal

ba, sutrumpinta iki kodo ar etiketės, virto tik kalbosšmėkla. Žodžiuose, kuriuose atsispindi siela, telpa iržemės sauja, ir dieviškumo šešėlis.

Šiuolaikinėje kalboje nebėra pojūčio, būdingo senesnėmskultūroms, ypač liaudies kultūrai, tylos ir tamsos, sly

pinčių už žodžių. Kalboje pilna akronimų; šiais laikais mes nepakenčiame žodžių, turinčių savo istoriją,keliančių asociacijas. Kaimiečiai, ypač vakarų Airijosgyventojai, turi labai stiprų kalbos jausmą. Jie jaučiaposakio poetiškumą ir gyvumą. Intuicijos jėga ir pa



žinimo kibirkštis mikliai praslysta į meistrišką frazę.Viena iš priežasčių, kuri šnekamąją kalbą Airijoje daro tokią įdomią, yra ją lydintis geilų kalbos šešėlis. Jis

praturtina vartojamą anglų kalbą spalvingumu, niuansais ir galia. Tačiau anglams kolonizavus Airiją pastangos panaikinti geilų kalbą buvo vienas žalingiausių prievartos padarinių. Geilų kalba yra poetiška irišraiškinga, joje slypi airių tautos atmintis. Kai pava

giama tautos kalba, jos siela lieka išmušta iš vėžių.Poezija yra toji vieta, kur kalba tyloje gražiausiai išreiškia mintį. Poezija —tylos kalba.

Jei pažvelgsime į proza prirašytą puslapį, atrodys, kad jisprikimštas žodžių. Pažiūrėjus į poezijos puslapį matyti, kad grakščios žodžių figūrėlės juoduoja pustuščia

me jo baltume. Puslapis yra tylos vieta, kur išryškėjažodžio kontūrai, o tai, kas pasakyta, sustiprėja ir tampa artima. Įdomu žiūrėti į savo kalbą ir žodžius, kuriuos ketini ištarti, ir įsitikinti, ar moki išgirsti ramybęir tylą. Vienas iš būdų pagyvinti ir atnaujinti kalbą yra

gebėjimas atsiduoti poezijai. Poezijoje tavo kalba išmoks apsivalyti ir subtiliai atsinaujinti.

AROMATAS IR KVGPAVIMAS

vapo, arba aromato, pojūtis yra greitas irtiesioginis. Mokovai sako, kad iš visų po

jūčių kvapas atmintyje išsilaiko geriausiai.Mes vis dar prisimename vaikystės kvapus.

79



Negali atsistebėti, kaip paprastas kvapas, dvelktelėjęsgatvėje ar kambaryje, gali tau priminti tai, ką patyreiprieš daugelį metų ir ką jau buvai spėjęs pamiršti. Gy

vuliai, aišku, kvapo pojūčiu naudojasi nuostabiai. Kaiišvedi šunį pasivaikščioti, supranti, kaip skirtingai jisreaguoja į gamtovaizdį. Uodžia pėdsakų kvapus ir patiria tikrą nuotykį pakeliui aptikdamas nematomuskvapus. Mes kasdien įkvepiame ir iškvepiame dvide

šimt tris tūkstančius keturiasdešimt kartų, turime penkis milijonus uoslės ląstelių. Aviganis šuo tokių ląstelių turi du šimtus dvidešimt milijonų. Kvapo pojūtisgyvūnų pasaulyje toks stiprus todėl, kad jis padedaišgyventi, įspėdamas gyvūną apie pavojų. Kvapo po

jūtis yra nepaprastai svarbus gyvybei išsaugoti.Tradiciškai buvo laikoma, kad kvėpavimas yra tas ke

lias, kuriuo siela patenka į kūną. Kvėpuojame poromis, išskyrus pirmąjį įkvėpimą ir paskutinįjį iškvėpimą. Giliausiu supratimu kvėpavimas yra dvasios brolis. Vienas seniausių žodžių, reiškiančių dvasią, yra

hebrajiškas žodis Ruab; jis taip pat reiškia orą arbavėją. Dar Ruah reiškia aistrą, tragizmą, liūdesį ir jausmus —sielos būseną. Žodis duoda mintį, kad Dievasbuvo tarsi kvėpavimas, kaip neįtikimos dieviškos aistros ir patoso vėjas. Krikščionybėje Trejybės paslap

ties supratimas taip pat rodo, kad Šventoji Dvasia atsiranda Trejybėje kvėpuojant Tėvui ir Sūnui; formalus terminas yra spiratio. Šis senovinis supratimas jungia nežabotą Dvasios kūrybingumą su sielos kvėpavimu žmoguje. Kvėpavimas yra labai tinkama metafo

80



ra, nes dieviškumas, kaip ir kvėpavimas, yra nematomas. Minties pasaulis sklando ore. Visos mūsųmintys mintijamos oro stichijoje. Svarbiausios min

tys ateina mums į galvą dėl oro dosnumo. Kaip tikčia glūdi įkvėpimo šaltinis —įkvepi mintis, tvyrančias ore. Įkvėpimo niekada negalima numatyti. Galiruoštis, gali būti pasirengęs įkvėpti, tačiau įkvėpimas yra spontaniškas ir nenuspėjamas. Jis nepaiso

pasikartojimų ir tikimybių šablono. Įkvėpimas —visada netikėtas svečias.Darbuojantis mokslo ar literatūros meno pasaulyje sten

giamasi tobulinti savo pasirengimo jausmą, kad mintys ar svarbūs meniniai vaizdai galėtų prisiartinti irbūti priimti. Kvapo pojūtis —tai ir aromato jaudulys;

kvėpavimo dinamiškumas taip pat aprėpia gilų maldos ir meditacijos pasaulį, kai ritmingai kvėpuodamas nusileidi į pirmapradį savo sielos lygmenį. Kvėpuodamas ir tuo pat metu medituodamas, pajunti savyje vietą, kur dieviškas pagrindas yra labai artimas.

Kvėpavimas, jo ritmas gali tave sugrąžinti į tavo pradžių pradžią, į namus, kaip sako Eckhartas, iš kuriųniekada neišėjai, kuriuose visada gyveni —į savo dvasios namus.

81



ATIDUS KLAUSYMAS - TAI GARBINIMAS

urėdami klausos pojūtį, mes girdime kūriniją. Tikrovėje vienas didžiausių slenksčių yra tarp garso ir tylos. Aplink visus gerus garsus ir juose pačiuose vyrauja tyla.

Pirmasis garsas, kurį išgirsta kiekvienas žmogus tam

siuose įsčių vandenyse, yra motinos širdies tvinksnis.Štai kodėl jį nuo senų laikų atkartoja būgnas. Šiomuzikos instrumento garsas mus guodžia, nes grąžina į tuos laikus, kai mūsų širdis plakė sutartinai sumotinos širdim. Tai buvo tobulo ryšio metas. Darnebuvo prasidėjęs atsiskyrimas, buvome su kitu žmogumi visiškoje vienovėje. P. J. Curtis, didysis bliuzųir muzikos ritmų mokovas, dažnai sako, kad prasmės ieškojimas iš tiesų yra prarastos harmonijos ieškojimas. Kai žmonija susigrąžins prarastą harmoni

ją, pasaulio disharmonija išnyks, ir visatos simfonija

skambės darniai.Puiku turėti klausos dovaną. Sakoma, kad kurtumas yrablogiau negu aklumas, nes esi izoliuotas baisioje vidaus pasaulio tyloje. Net jei gali matyti aplink savežmones ir pasaulį, kai tavęs nepasiekia garsas ir žmo

gaus balsas, jautiesi labai vienišas. Reikia pažymėti didžiulį skirtumą tarp klausymo ir girdėjimo. Kartaismes klausomės, bet negirdim. Kai tikrai klausomės,suprantame net tai, kas garsiai nepasakyta, ko negalima sakyti. Kartais patys svarbiausi paslapties slenks

82



čiai yra nutylėjimai. Būti tikrai dvasingam reiškia labai branginti tylą ir jos galimybes. Martinas Heideg-geris sako, kad įsiklausymas yra garbinimas. Kai klau

saisi siela, pataikai į visatos muzikos ritmą. Draugaudamas ir mylėdamas išmoksti prisiderinti prie tylos,prie paslapties slenksčių, kur tavo gyvenimas įeina įtavo mylimų žmonių gyvenimus, o jų —į tavąjį.

Poetai —tai žmonės, visiškai atsidavę tam slenksčiui,

ties kuriuo susitinka tyla ir kalba. Vienas iš svarbiausių poeto pašaukimo uždavinių yra rasti savo balsą.Kai pradedi rašyti, atrodo, kad rašai puikią poeziją;paskui skaitai kitų poetų eiles tik tam, kad pamatytum, jog panašius eilėraščius jie jau rašė. Supranti nesąmoningai juos mėgdžiojęs. Praeina daug laiko, kolatsisijoja paviršutiniški tavo paties talento balsai, kolgali palikti poezijoje savo pėdsaką. Kai kalbi giliu vidiniu balsu, iš tikrųjų kalbi iš unikalaus savo būtiestabernakulio. Tavyje yra balsas, kurio niekas, net tupats, nesi girdėjęs. Rask tylos valandėlę ir įtempk klau

są, kad išgirstum giliai savyje savo sielos muziką.Šiaip ar taip, muzika yra tobuliausias garsas pasitiktitylą. Kai atidžiai klausaisi muzikos, pradedi girdėti,kaip puikiai ji komponuoja ir audžia tylą, kaip atskleidžia nematomą tylos paslaptį. Susitikę garsas ir

tyla tuoj suvirpina tarp jų esančią membraną ir ši suskamba. Senų senovėje, prieš atsirandant žemėje žmonėms, čia skambėjo muzika. Muzika, kurią žmonėsdovanojo žemei, yra viena gražiausių dovanų. Gerojemuzikoje suskambo pirmapradis žemės ilgesys. Nuo

83



stabus dirigentas Sergiu Celibidache sakė: „Mes ne-kuriame muzikos, mes tik sudarome sąlygas jai pasigirsti“. Muzika tarnauja gamtos tylai ir vienatvei, ji

yra vienas iš stipriausių, nuoširdžiausių ir intymiausiųišgyvenimų. Muzika yra meno forma, galbūt labiausiai mus priartinanti prie amžinybės, nes tuoj pat negrįžtamai keičia mūsų laiko patirtį. Klausydamiesi gražios muzikos, patenkame į amžinybės laiką. Praeinan

tis, nutrūkstantis tiesinis laikas išblėsta, ir mes įeinameį amžinybės ryšio ratą. Airių rašytojas Seanas O'Fao-lainas sakė: „Skambant gerai muzikai privalome gyventi kilniai, nes neturime kito pasirinkimo“.

LYTĖJIMO KALBA

ūsų lytėjimo pojūtis artimai mus jungia supasauliu. Akis, nuotolio motina, rodo, kadesame šalia daiktų. Yra didinga Rodino

skulptūra, pavadinta „Pabučiavimas“.Skulptūroje du kūnai artėja vienas prie kito norėdamipasibučiuoti. Bučinio stebuklas panaikina atstumą; dunutolę kūnai pagaliau pasiekė vienas kitą. Prisilietimas ir lytėjimo pasaulis perkelia mus iš beveidžio nuotolio į artimą ryšį. Žmonės išorinį pasaulį liečia, tyrinėja, aptinka ir jaučia rankomis. Rankos gražios. Kantas sakė, kad rankos yra matoma proto išraiška. Rankomis siekiame prisiliesti prie pasaulio. Žmogišku prisilietimu rankos suranda Kito rankas, veidą ar kūną.

84



Prisilietimas paverčia būtį namais. Lytėjimo galia muspriartina prie Kito pasaulio. Akis tai, ką mato, greitai paverčia intelekto sąvokomis. Akis savinasi pagal

savo logiką. Bet lytėjimas patvirtina liečiamo kūnoKitoniškumą. Jis negali savintis, jis gali tik vis labiauobjektą priartinti. Mes vartojame žodį „liesti", kaikalbame apie mus jaudinančią istoriją. Lytėjimo po

jūčiu patiriame skausmą. Susidūrus su skausmu ne

lieka nieko abejotino, neaiškaus. Skausmas tiesiogiai pasiekia asmenybės esmę, pažadindamas mūsųtrapumą ir neviltį.

Dabar pripažinta, kad kiekvienam vaikui reikia glamonių. Prisilietimas perduoda ryšį, švelnumą ir šilumą,kurie skatina vaiko pasitikėjimą savimi, savo vertėspajutimą ir savitvardą. Lytėjimas turi tokią galią todėl, kad mes gyvename nuostabiame odos pasaulyje.

v

Mūsų oda gyva, aktyvi, ji visada esti ir kvėpuoja. Žmogiškos būtybės tokios švelnios ir trapios todėl, kad jas saugo ne kiautai, bet oda, visada jautri pasaulio

jėgai ir prisilietimui.Lytėjimas yra vienas stipriausių ir jautriausių pojūčių.Lytėjimo kalba yra savaiminė kalba. Be to, lytėjimasyra subtilus ir savitas, jame slypi geros atminties keistybės. Vienas pianistas atėjo aplankyti draugės. Pa

klausė, ar ji nenorėtų, kad jis ką nors jai paskambintų.„Turiu puikų Šuberto kūrinėlį", —pasakė jis.Lytėjimo pasaulyje telpa visas sekso pasaulis; tai tik

riausiai jautriausias žmogaus būties aspektas. Atsiduodamas seksui, įsileidi Kitą į savo pasaulį. Sekso pa



saulis yra šventas būties pasaulis. Eroto pasaulis —vienaiš šiurpių šiuolaikinės komercijos ir godumo aukų.Apie tai aštriai yra rašęs George'as Steineris. Jis paro

do, kaip intymius žodžius, erotinės nakties ir švelnumo žodžius, slaptus meilės žodžius sunaikino neoninė godulio ir vartotojiškumo diena. Mums būtinaireikia susigrąžinti švelnius ir šventus lytėjimo žodžius,kad galėtume visiškai atskleisti žmogišką savo pri

gimtį. Kai žiūri į savo vidaus sielos pasaulį, paklausksavęs, kiek išlavėjęs tavo lytėjimo pojūtis. Kaip ištikrųjų lieti daiktus? Ar tavyje pažadinta gyva prisilietimo galia —jautri, mokanti švelniai liesti ir gydyti? Lytėjimo susigrąžinimas gali naujai įprasminti tavo gyvenimą; jis gali išgydyti, sustiprinti ir priartintitave prie tavo savasties.

Lytėjimo pojūtis veikia tiesiogiai. Jis gali tave išvesti išapgaulingo pasaulio, nepasotinamo tremties ir stabųpasaulio. Lytėjimo pojūčio atradimas iš naujo sugrąžina prie tavo paties dvasios židinio, vėl gali pajusti

šilumą, švelnumą ir namus. Didžiausiomis įtamposakimirkomis žodžiai nutyla. Tada prabyla prisilietimas. Kai pasiklysti juodame skausmo slėnyje, žodžiainetenka galios. Vienintelis prieglobstis ir paguoda —stiprus ir šiltas apkabinimas. Priešingu atveju, kai esi

visiškai laimingas, prisilietimas virsta ekstazės kalba.Lytėjimas geriausiai padeda įminti susitikimo, pabudimo ir priklausomybės mįslę. Tai slaptas bet kokioryšio ir draugystės emocinis turinys. Lytėjimo energi

ja, šiluma ir trauka kyla vien iš dieviškumo. Šventoji

86



Dvasia yra Dievo ugningoji ir gaivalingoji jėga, kuriliečia tave iš visų pusių ir suartina su pačiu savimi beikitais* Šventoji Dvasia oficialius santykius padaro pa

trauklius ir prisotina giminystės ir bendrystės aromato* Paliesti Malonės tokie santykiai svetimus žmonespaverčia draugais. Tavo mylimasis arba tavo draugaikadaise buvo nepažįstami žmonės* Tam tikru metu ištoli jie atėjo į tavo gyvenimą. Jų atėjimas atrodė atsi

tiktinis ir netikėtas* Dabar be jų savo gyvenimo neįsivaizduoji* Panašiai tavo asmenybė ir pasaulėvaizdissusidaro iš daugybės tam tikrų minčių ir jausmų, kurie iškyla į paviršių iš tolimos tavo paties gelmės. Juospraradęs prarastum save* Tu gyveni ir vaikštai po dievišką žemę* Štai ką Šv. Augustinas sakė apie Dievą:„Tu man artimesnis negu aš pats sau“. Subtilus Dievo artumas, Šventoji Dvasia paliečia tavo sielą ir audžia švelnius tavo kelius ir tavo dienas.

KGLTLĮ JAUTRUMAS

eitų dvasinis pasaulis puikiai sutaria su po jūčių ritmu bei išmintimi. Skaitydamas keltų poeziją apie gamtą, jauti, kad atgyja visipojūčiai: girdi vėjo gūsius, jauti vaisių sko

nį, o svarbiausia, tave apima nuostabus jausmas, kadgamta veikia žmogaus būtį. Keltų dvasingumas geraisuvokia ir vaizduotės svarbą, ypač kai ji siejasi su dvasiniu pasauliu. Kelto žvilgsnis puikiai skiria tarpinį

87



pasaulį tarp to, kas matoma ir nematoma. Scholastikoje jis vadinamasįsivaizduojamu pasauliu, pasauliu, kurgyvena angelai. Kelto akis gėrisi tarpiniu pasauliu. Jo

dvasingume randame naują tiltą tarp matoma ir nematoma; tai puikiai atsispindi keltų poezijoje ir palaiminimuose. Šie du pasauliai nebėra atskirti. Natūraliai, grakščiai ir lyriškai jie įteka vienas į kitą ir išteka vienas iš kito.

pooūčftą p a l a i m i n i m a s

Tebūnie palaimintas tavo kūnas.Kad suprastum, jog tavo kūnas yra

Ištikimas ir puikus tavo sielos Draugas. Ir kad tu būtum ramus ir džiaugsmingas, ir Pažintum, kad tavo pojūčiai yra šventi Prieangiai.Kad suprastum atidaus žiūrėjimo,

Jutimo, girdėjimo ir lytėjimo šventumą.Kad tavo pojūčiai imtą ir parvestą tave namo.Kad tavo pojūčiai visada tau padėtą garbinti Visatą ir tavo buvimo čia Paslaptį ir galimybes.

Telaimina tave Erotas.


88



5 sk^yRfcis. vienatvė s šo fesa

SLAPTAS 9IGL0S PASAULIS

lintinių kalnų slėnyje aš gimiau.Kai gyveni slėnyje, gali džiaug

tis savu dangumi. Visą aplinkinį pasaulį rėmina uolienos. Uolienos teikia gyvenimui priedangą, tačiau vis traukia akį ir vilioja jas peržengti, patirti nau ja. Šio kraštovaizdžio paslaptingumą dar labiau sustiprina van

denynas. Milijonus metų trunka senasvandenyno bangų choro pokalbis suakmens tyla.

Šiame kraštovaizdyje nerasite lygiai to

kių pat dviejų akmenų. Kiekvieno akmens išvaizda vis kitokia. Dažnai tikkintantis apšvietimas švelniai išryškinakuklų paskiro akmens buvimą. Atrodo,kad tokį kraštovaizdį sukūrė pašėlęs Die

vas siurrealistas.Amžinai kantrūs, nebylūs akmenys tebešlovina laiko tylą. Airiškas kraštovaizdis

yra kupinas prisiminimų; jame pilna griuvėsių ir senosios civilizacijos pėdsakų. Peizažo banguotumas,

89



spalvos ir forma nuolat dirgina akį, ieškančią simetrijos ir paprastumo* Poetas V. B. Yeatsas, kalbėdamas apie tokį peizažą, nurodo „rūstų koloritą ir sub

tilią liniją, kurie mus slapta disciplinuoja“. Kas kelinta kelio mylia kraštovaizdis kinta, vis netikėtaipateikia naujus vaizdus, kurie stebina akį ir žadinavaizduotę. Šis kraštovaizdis sudėtingas ir laukinis,tačiau giedras. Tam tikra prasme jis atspindi keltų

sąmonės prigimtį.Keltų intelekto niekada neviliojo paskira tiesi linija. Keltai vengė gyvenimo ir tokio požiūrio, kai svarbu tikneabejotini faktai. Jie labai gerbė rato ir spiralės paslaptį. Ratas yra vienas seniausių ir galingiausių simbolių. Pasaulis —ratas, saulė ir mėnulis. Dienos ir me

tai eina ratu. Taip slenka ir kiekvieno žmogaus gyvenimas. Tas ratas protui ir akiai nesiduoda suvokiamas ištisai, bet svetingai atveria duris ten, kur sudėtinga ir paslaptinga; jame yra ir aukštis, ir gylis. Ratasniekada nesumenkina paslapties, siūlydamas vienin

telę kryptį ar pirmenybę. Tai turint omenyje, vienassvarbiausių keltų bruožų yra kantrybė. Sielos pasaulisslaptingas. Paslaptingumas ir šventumas yra labai susiję. Kai negerbiamas paslaptingumas, šventumas išnyksta. Taigi sielos pasaulis neturėtų būti apšviestasper daug ryškia akinama šviesa. Keltų sąmonėje šviesayra prietamsis.

9 0



NG0NING9 VIZIJOS PAVOJUI

ūsų laikams būdingas iki šiol negirdėtasdvasinis alkis. Vis daugiau žmonių suvokia, kad yra vidaus pasaulis. Jų sielos trokšta ir alksta amžinumo. Tai nauja sąmonės

rūšis. Tačiau viena iš šio dvasinio alkio blogybių yra

ta, kad į viską žiūrima ryškioje, akį rėžiančioje švieso je. Šiuolaikinės sąmonės šviesa nėra švelni ar pagarbi.Paslapties akivaizdoje jai trūksta geranoriškumo; ji norisuprasti ir valdyti tai, kas nepažįstama. Šiuolaikinė sąmonė panaši į stiprią, akinamai baltą šviesą ligoninėsoperacinėje. Neoninė šviesa, nukreipta tiesiai į objek

tą, yra per ryški, kad atvertų paslaptingą sielos pasaulį. Ji netinka tam, kas uždara ir slapta. Keltams buvobūdinga nepaprasta pagarba individo sielos paslapčiai ir jos gelmei.

Keltai tikėjo, kad kiekvienos sielos forma yra skirtinga;

vieno žmogaus dvasinis apvalkalas niekada negali tikti kitam. Įdomu, kad angliškas žodis revelation (apreiškimas) yra kilęs iš lotyniško re-valere, išvertus —„vėl pridengti šydu“. Į sielą galima žvilgtelėti pro šydo plyšelį, kuris tuoj pat užsiskleidžia. Negalima tiesiogiai, nuolat ar viešai matyti to, kas dieviška. Kiekvieno žmogaus likimo kreivė yra unikali, ji turi savokryptį ir dvasinę priklausomybę. Dvasinės pajėgos irsėkmė atsiskleidžia tik individe.

Kai dvasiniai ieškojimai pernelyg intensyvūs ir godūs,

91



siela lieka pasislėpusi. Mums nelemta jos pamatytiryškiai. Sielai jaukiau sambrėškio šviesoje. Kol nebuvo elektros, žmonės pasišviesdavo žvakėmis. Jų

šviesa puikiai tinka tamsai; ji švelniai atidengia tamsos kiaurymes ir žadina vaizduotę. Žvakė leidžia tamsai išlaikyti paslaptį. Kiekvienos žvakės liepsnoje yrašešėlis ir spalva. Suvokimas žvakės šviesoje yra tinkamiausia ir pagarbiausia forma, su kuria dera artin

tis prie vidaus pasaulio. Ji nepadaro paslapties permatomos. Užtenka trumpai švystelėjusio jos vaizdo. Suvokime prie žvakės šviesos glūdi subtilumasir pagarba, tinkama sielos paslapčiai ir jos autonomijai. Toks suvokimas mus atveda prie sielos namųslenksčio, bet nekursto noro ir neskatina brautis į

sritis, kuriose slypi dieviškumas.Mūsų laikais prie sielos artinamasi padedant psicho

logijai. Psichologija yra nuostabus mokslas. Daugeliu atžvilgių šis mokslas yra atradėjas, didvyriškų pastangų dėka atskleidęs niekur nepažymėtą vidaus pa

saulį. Mūsų skubotoje, sensacijų besivaikančioje kultūroje daugelis psichologų nebejaučia pagarbos mitui, nepaiso jo turtų, gyvena lydimi neoninės sąmonės įtampos, nepajėgdami susigrąžinti ar atskleistisielos pasaulio gilybės ir įvairovės. Keltų misticizmas teigia, kad, užuot bandę apnuoginti sielą ar siūlę jai menkutę pagalbą, turėtume leisti jai pačiai mussurasti ir mumis pasirūpinti. Keltų misticizmas pasižymi jautrumu jausmams ir neturi dvasinės agresi jos. Jų pasakojimai, poezija ir maldos išsakomi aiš

92



kiai, ne vien proto diktuojama kalba. Dažnai savo tyrumu ji primena japonų haiku. Ji išvengia narciziškos, į save įsigilinusios kalbos painumo ir sukuria aiš

kius, suprantamus žodžius, kurie atspindi slaptingasgamtos gelmes ir dieviškumą. Keltų dvasingumas pripažįsta išmintį ir ramią šviesą, galinčią saugoti ir praturtinti žmogaus gyvenimą. Kai siela atbunda, gyvenimas tampa kūrybingas.

Nors žmogaus lemtis aiškėja iš lėto ir paaiškėja tik išdalies, mes ją pajuntame iš veido išraiškos. Mane visada žavėjo žmogus gamtoje. Kai kopi į kalnus ir sutinki kitą keleivį, aiškiai matai, kad žmogaus atvaizdas yra laukinės gamtos priešprieša. Veidas yra slenkstis, nuo kurio vienas pasaulis žiūri į aplinką, o kitas —

į save. Veidas šiuos du pasaulius vienija. Už kiekvieno žmogaus veido slypi pasaulis, kurio niekas negalimatyti. Dvasinis grožis reiškia jame slypintį didelįdraugiškumą, galintį pakeisti viską, ką liečiame, matome ar jaučiame. Tam tikra prasme veide atsispindi

siela. Tačiau ji išlieka nepagaunama, nes veidas negaliatspindėti visko, ką jaučiame intuityviai. Ir vis dėltolaikui bėgant ir žmogui įgyjant didesnę patirtį veidasvis labiau atspindi žemišką sielos kelionę. Kuo veidassenesnis, tuo raiškesnis jame sielos atspindys.

93



GIMIMAS - ISRINKTUjq DALIA

imti —vadinasi, būti išrinktam. Niekas išmūsų nesame čia atsitiktinai. Kiekvienasbuvo pasiųstas su specialia užduotimi.Dažnai to fakto gilesnė prasmė išaiškėja,

kai įsigiliname į dvasinę jo pusę. Pagalvojęs apie ap

vaisinimo akimirką, supranti, kad joje glūdi tūkstančiai galimybių. Tačiau dažniausiai pradedamas tik vienas vaikas. Iš to galima spręsti, kad jau ten vyksta tamtikra atranka. Ši atranka leidžia numanyti, kad egzistuoja tave globojanti Apvaizda, kuri tave išsvajojo, sukūrė ir visada tavim rūpinasi. Niekas su tavimi nesita-

rė svarbiais klausimais, kurie lemia tavo likimą: kadagimti, kur gimti, kokiems žmonėms gimti. Įsivaizduok,kaip pasikeistų tavo gyvenimas, jei tave būtų pagimdęgretimo namo kaimynai. Niekas nepasiūlė pasirinktisavo asmenybės. Kitaip tariant, tau buvo skirta spe

ciali lemtis. Tačiau tau buvo suteikta ir laisvė, ir galimybė kūrybiškai pasiekti daugiau, negu duota, užmegzti naujus ryšius ir formuoti naują asmenybę neatsisakant senosios, bet ja neapsiribojant. Tai slaptastobulėjimo pulsas, ramiai besidarbuojantis už išori

nio tavo gyvenimo. Likimas įspraudžia į tam tikrusgyvenimo ir patirties rėmus; laisvė juos suranda ir užpildo jų vidų.

Milijonus metų prieš tau čia pasirodant buvo rūpestingai rengiama tavo asmenybės vizija. Tau buvo skirtas

94



toks likimas, kur galėtų pasireikšti tavo ypatinga pasauliui nešama dovana. Kartais toji dovana gali reikštikančią ir skausmą, kurių priežasties negalime nei pa

aiškinti, nei suprasti. Vienodo likimo žmonių nėra.Kiekvienas turime padaryti tai, ko negali padaryti niekas kitas. Jei kas nors kitas galėtų adikti tavo paskirtį, jis būtų tavo vietoje, o tavęs čia nebūtų. Tik įsigilinęsį savo gyvenimą suprasi būtinybę, dėl kurios čia atsi

dūrei. Kai pradedi tai suvokti, atgyja sugebėjimai irgabumai. Širdis ima sparčiau plakti, ir troškimas gyventi vėl uždega tave kūrybai.

Jei gali savyje pažadinti šį lemties jausmą, gyveni pagaltau skirtą gyvenimo ritmą. Išsimuši iš ritmo išsižadėdamas savo gebėjimų ir talento, kada kaip priebė-

gą nuo pašaukimo pasirenki vidutinybę. Tada gyveni labai apgalvotai arba automatiškai. Ritmas yraslaptas raktas į pusiausvyrą ir buvimą savo vietoje.Tai nepavirsta apgaulingu pasitenkinimu ar pasyvumu. Tai dinamiškos pusiausvyros ritmas, dvasinė pa

rengtis, nesavanaudiška ramybė. Šis ritmo pojūtis kyla iš senų senovės. Gyvybė atsirado iš vandenų; mesvisi ateiname į pasaulį iš įsčių vandenų; potvyniai iratoslūgiai tebėra gyvi mūsų įkvėpimuose ir iškvėpimuose. Kai gyveni pagal savo prigimties ritmą, taunegali atsitikti nieko bloga. Apvaizda rūpinasi tavimi ir veda tave į naujus tolius. Būti dvasingam reiškia gyventi pagal savo ritmą.

9*



KGLIU P0ŽGMINI9 PASAULIS - SI€LOS PASAULIO ATGARSIS

ažnai galvoju, kad vidaus pasaulis yra tarsikraštovaizdis. Čia, mūsų klinčių uolų krašte, nesibaigia staigmenos. Puiku stovėti kalno viršūnėje ir aptikti iš po sunkių uolų

trykštantį šaltinį. Toks šaltinis turi ilgą tamsos ir ty

los biografiją. Ji prasideda kalno širdyje, kurios nėraregėjusi jokio žmogaus širdis. Staigmena su šaltiniuanalogiška mumyse pabundantiems pirmykščiams sąmonės ištekliams. Mumyse staiga ištrykšta nauja, šviežia versmė.

Kraštovaizdžio tyla slepia neaprėpiamą būtį. Vieta nė

ra tik vietovė. Vieta yra sudėtinga individualybė. Jospaviršių iš žolės ir akmenų audinio laimina lietus, vė

jas ir šviesa. Sukaupęs visą dėmesį kraštovaizdis švenčia metų laikų apeigas, atsiduodamas deivės aistrai.Kraštovaizdis yra pirmykštė tylioji sąmonės forma.

Kalnai —milžiniški medituotojai. Upės ir upeliai rodo savo balsą, jie —žemės džiaugsmo ir nevilties ašaros. Žemė yra pilna dvasios.

Plotinas „Eneadose“ kalba apie „sielų“ rūpinimąsi visata: „Tai yra viena viską mąstanti gyva būtybė, apimanti visas gyvas būtybes, turinti sielą, vieną sielą,kurios užtenka visiems jos nariams pagal dalyvavimo laipsnį“.

Civilizacija prijaukino vietoves. Išlygino žemę, kad būtų galima statyti namus ir miestus. Keliai, gatvės ir

96





nuspausti. Dažniausiai esame nepasirengę, todėl bijome, kad esam akli, ir neįvertiname savęs. Kai būsimepasirengę, ateis palaiminimas. Tą akimirką širdies du

rys taps dangaus vartais. Shakespeare’as tai gražiai pa-V ,

sakė „Karaliuje Lyre“: Žmonės turi ištverti / savo mirti net/ atėjimą čionai: / branda yra viskas.

PA KG 1STI SAVO G 60 -VADINASI, IŠLAISVINTI SIGLĄ

artais dvasinės programos mus nuveda toli nuo mūsų vidinio ryšio. Tampame perdaug priklausomi nuo psichologijos ir re

ligijos programų bei metodų. Taip stengiamės išmokti būti, kad gyvenimas eina, o mes į patįbuvimą praktiškai nekreipiame dėmesio. Vienas išpuikių keltų mąstymo bruožų yra spontaniškumas.Spontaniškumas —viena didžiausių dvasios dovanų.

Būti spontaniškam reiškia pabėgti iš ego narvelio pasitikint tuo, kas yra už savojo „aš“. Vienas pikčiausių dvasinės priklausomybės priešų —tai ego. Ego neatspindi tikrosios individualybės. Šis apgavikas randasi iš baimės, kad apsigintų.Ego yra apsauginis kiautas, kuriuo pridengiame savo meilės jausmus. Jis atsiranda dėl mūsų nedrąsumo, nesugebėjimo pasitikėti Kitu ir gerbti savo kitoniškumą. Vienas didžiausių konfliktų gyvenime kyla tarp ego ir sielos. Ego bijo, nori konkuruoti, jaučia įtampą; tuo tarpu sielą

98



daugiau vilioja staigmenos, spontaniškumas, tai, kasnauja ir šviežia* Tikroji sielos būtis pilna humoro irironijos, o ne pernelyg rimto požiūrio į save* Siela

vengia to, kas įkyru, nuobodu, to, kas kartojasi* Trykštančio iš po kietos žemės plutos šaltinio vaizdas yrapuikus įvaizdis atsinaujinimo, kuris gali ištikti atvirąišgyvenimui širdį.

Freudas ir Jungas nušvietė nepaprastą sielos sudėtin

gumą. Žmogus nėra vienamatis. Sieloje —labirintas*Tai, apie ką galvojame ir ko trokštame, dažnai prieštarauja mūsų elgesiui. Mūsų veiksmus lemia pasąmonėje plačiai išsikerojusios nepažįstamos jėgos*Mumyse knibžda mitai apie žemę ir dievus* Suvokiame, kad nejučia varomąja jėga tampa aklas mūsų

užsispyrimas. Pasijuntame taip dažnai grįžtą į tas pačias tuščias vietas, menkinančias ir skurdinančias mūsų esmę. Iš pradžių psichinis aktyvumas yra nesąmoningas; tai slaptų norų karalystė. Pasąmonė veikia nuolat ir stipriai. Kiekvieno žmogaus gyvenimas

kyla iš šios vidinės tamsos ir su ja kovoja. Ji metatamsų, grėsmingą šešėlį ant visko, ką darome, galvo jame ar jaučiame. Esame žemės indai, pripildyti lobių. Tačiau tie lobiai turi tamsesnių ir pavojingesnių pusių, nei leidžiame sau įsivaizduoti. Kai pasąmonė išlaisvinama, tamsiosios jos jėgos paleidžia musiš kalėjimo. Išlaisvinimo darbas yra lėtas ir nenuspė

jamas. Tačiau kaip tik prie jo slenksčio kiekvienasindividas tuo pat metu yra ir prižiūrėtojas, ir savopaties keitimosi objektas. Šalia mūsų plačioji visuo

99



menė veikia išoriškai, jos kolektyvinė akis nepažįstavidinio gyvenimo, ji matę tik tai, kas priklauso nuoįvaizdžio, įspūdžio ir funkcijos.

DVASIAI PROGRAMOS

NGRA

ūsų laikais daugelį yra apėmusi dvasiniųprogramų manija. Tokios dvasinės programos linksta į grynai vienpusišką supratimą. Dvasinis gyvenimas įsivaizduojamas

kaip kelionė, kur vienas etapas eina paskui kitą. Kiekvienas iš jų turi savo metodiką, trūkumus ir galimy

bes. Tokia programa dažnai yra savitikslė. Ji nuteikiamus prieš natūralų gyvenimą. Tokia programa galisuardyti mūsų vienovę, atskirti nuo to, kas mums artimiausia. Praeities atsisakoma, nes ji nesugrąžinama, dabartis pasitelkiama kaip priemonė ateityje pa

siekti tikslą, kuris pranašauja šventumą, integracijąarba tobulybę. Kada laikas suvedamas į tiesinį judė

jimą, jame nebelieka dabarties. Mokytojas Eckhar-tas radikaliai keičia dvasinių programų supratimą.Nors tai šiek tiek šokiruoja, tačiau atgaivina. Jei ir

būtų kokia dvasinė kelionė, ji būtų ketvirčio colioilgio ir daugelio mylių gylio. Tai būtų šuolis į tikrosios mūsų prigimties ir būties ritmą. Jų išmintis čiatokia paguodžianti. Tam, kad galėtum tikrai pasikalbėti su savo siela ir atskleisti dvasinio pasaulio pa-

ĮOO



slaptis, nebereikia nuo savęs bėgti. Amžinumas yranamuose, tavyje.

Amžinumo nėra kitur; jis netoliese. Nieko nėra arčiau

kaip amžinumas. Tai gerai perteikia laki keltiška frazė: ta tir na n~og ar chul an ti —tir dlainn trina cheile, t. y.„amžinosios jaunystės šalis —čia pat už namo, puikišalis, laisva pati savyj e". Amžinasis pasaulis ir mirtingųjų pasaulis nėra lygiagretūs, veikiau susiliejan

tys. Tai nusako keltų fra zėfightefuaighte, t. y. „įaustas ir susipynęs".Už kasdienio gyvenimo fasado amžinoji lemtis mode

liuoja mūsų dienas ir kelius. Žmogaus dvasios pabudimas reiškia grįžimą namo. Tačiau, kad ir kaip būtųkeista, mūsų pripratimo jausmas dažnai prieš grįžimąnamo kovoja. Kai mums kas nors pažįstama, nebe-gauname iš to energijos, aštrių pojūčių, nebepatiria-me jaudulio. Hėgelis sakė: Dos Bekannte uberhaupt ist darum, voeil es bekannt ist, nicht erkannt, t. y. „tai, kaspažįstama, apskritai yra nepažinu kaip tik todėl, kad

pažįstama". Tai giliamintis sakinys. Už pažįstamosišorės mūsų laukia nepažįstami dalykai. Tai liečia irmūsų namus, vietą, kur gyvename, ir tuos, su kuriaisgyvename. Draugystės ir savitarpio ryšiai labai nukenčia atbukdami nuo pernelyg artimos pažinties. Žmo

gaus ar kraštovaizdžio paslaptį ir gaivališkumą messumenkiname iki pažįstamo įvaizdžio išorės. Tačiautai, ką pažįstame, yra tik išorė. Artima pažintis leidžia mums prisijaukinti, kontroliuoti ir visiškai užmiršti paslaptį. Mums pakanka paviršiaus įvaizdžio,

1 0 1



o jo užmaskuoto įspūdingo, gaivališko kitoniškumošalinamės. Artima pažintis yra viena subtiliausių ir labiausiai paplitusių žmonių susvetimėjimo formų.

Pokalbių su P. A. Mendoza knygoje Kolumbijos rašytojas Gabrielis Garcia Marquezas, paklaustas apie trisdešimties metų savitarpio santykius su žmona Mercedes, pareiškė: „Aš ją taip gerai pažįstu, kad neturiunė menkiausio supratimo, kokia ji iš tikrųjų“. Mar-

quezui artima pažintis reiškia kvietimą patirti nuotykį ir paslaptį. Ir atvirkščiai, kartais šalia esantys žmonės mums taip gerai pažįstami, kad nutolsta, mūsųnebedomina ir nebestebina. Artima pažintis pamažugali nutrūkti, kai dar bendraujame, tačiau tai nebėraįdomu ir neteikia dvasinio peno.

Taip atsitinka ir mūsų santykyje su vieta. Prisimenu savo pirmąjį vakarą Tiubingene. Ten turėjau praleistidaugiau negu ketverius metus studijuodamas Hegelį,tačiau pirmąjį vakarą Tiubingenas man buvo visiškaisvetimas ir nepažįstamas. Prisimenu, kaip galvojau:

„Šįvakar labai atidžiai apžiūrėk Tiubingeną, nes tokio jo daugiau niekada nebepamatysi“. Ir tai buvo tiesa.Po savaitės jau žinojau kelią į auditorijas, kur vykopaskaitos ir seminarai, žinojau, kur yra valgykla ir biblioteka. Kai suplanavau, kaip vaikščiosiu po šią sveti

mą teritoriją, ji man tapo pažįstama ir netrukus jospačios aš tarytum nebemačiau.Žmonėms sunku suprasti savo vidaus pasaulį, ypač kai

gyvenimas atrodo per daug pažįstamas. Sunku susta-barėjusiame gyvenime rasti ką nors naujo, įdomaus ar

102



rizikingo. Tačiau viskas, ko reikia žemiškai kelionei, jau yra mums duota. Taigi neryškiai apšviestas mūsųdvasios pasaulis yra visiškai nepažįstamas. Su savo

blausia sielos šviesa turėtume susipažinti artimiau. Pirmasis žingsnis, kad pabustum vidaus gyvenimui ir sužinotum perspektyvas, glūdi tavo vienatvės gelmėse —tereikia įsivaizduoti, kad slapčiausios paslaptys ir galimybės tau visiškai nepažįstamos. Nuspręsti save lai

kyti pašaliniu asmeniu, ką tik įžengusiu į tavo gyvenimą, —tai išlaisvinantis pratimas. Tokia meditacija padeda sugriauti viešpataujantį bukinantį pasitenkinimą savo žinojimu. Pamažu pradedi suvokti savo paties paslaptį ir kerus. Supranti esąs ne bejėgis apmiru-sio gyvenimo šeimininkas, o veikiau laikinas svečias,apdovanotas gėrybėmis ir galimybėmis, kokių negalėtum nei sugalvoti, nei nusipelnyti.

KŪNAS - VIGNINTGLIAI

TAVO NAMAI

eista, kad žmogaus kūnas yra molis. Žmoguje susitinka keturi elementai. Jo moliokūnas gyvena oro terpėje, o tame kūne pul

suoja kraujo ugnis, mintis ir siela. Žmogaus gyvenimo visą energiją neša subtilus vandens elemento ratas. Mes atėjome iš žemės gelmių. Pagalvokime apie tuos milijonus molio žemynų, kurie niekada neturės galimybės palikti šį požemio pasaulį! Mo-

103



lis niekada neįgaus formos, galinčios iškilti ir išreikštisave šviesos pasaulyje, bet amžinai gyvens nepažįstamoje tamsybių karalystėje. Tuos dalykus keltai su

pranta labai gražiai; jie tvirtina, kad požeminis pasaulis yra ne tamsos, o dvasios pasaulis. Pagal senąjį airiųtikėjimą keltų gentis Tuatha Dė Dannan, išvaryta išAirijos žemės, apsigyveno požeminiame pasaulyje. Iščia ji kontroliavo virš jos esančios žemės derlingumą.

Taigi, kai karūnuodavo karalių, jis simboliškai susituokdavo su deive. Jis valdė ir matomą kraštovaizdį —žolę, medžius, pasėlius, —ir nematomą pasaulį po žeme, kur viskas buvo įsišakniję. Ši pusiausvyra keltamsturėjo gyvybinę reikšmę, nes jie buvo kaimo žmonės,žemdirbiai. Tokia mitologinė ir dvasinė perspektyva

darė didžiulį poveikį keltų pasąmonei jų požiūryje įAirijos kraštovaizdį. Kraštovaizdis —tai ne tik materija, ne tik gamta, jis skleidžia švytėjimą. Kraštovaizdis mistiškas. Kiekvienas laukas turi skirtingą pavadinimą, kiekvienoje vietoje yra atsitikę kas nors skirtin

ga. Kraštovaizdyje slypi tyli atmintis, būties pasakojimas, joje niekas niekada nepražuvo, nebuvo užmiršta.Tomo Murphy'io pjesėje „Gigli koncertas“ bevardisžmogus nebeįstengia suvokti kraštovaizdžio ir taippraranda ryšį su savimi.

Airiško kraštovaizdžio slaptingumas atsispindi įvairiųvietovių pasakojimuose ir legendose. Yra daugybė pasakojimų apie dvasias ir šmėklas. Netoli mano namųstebuklingas katinas dideliame lauke saugo auksą. Randame žavingą pasakojimų pynę apie dvasinio pasau

1 0 4





tiek dvasiškai, tiek emociškai. Žmogaus kūnas žemėje jaučiasi kaip namuose. Dėl mūsų tremties jausmo kaltakažkokia į protą įlindusi rakštis. Ši įtampa tarp molio

ir proto yra bet kokios kūrybos šaltinis. Tai įtampamumyse tarp sena ir nauja, žinoma ir nežinoma. Toksritmas nesvetimas tik vaizduotei. Ji vienintelė gali iš-vairuoti didingą akimirką, kai susiliečia šių skirtingųvidaus jėgų ypatybės. Vaizduotė yra įsipareigojusi būti

visapusiškai teisinga. Kilus vidiniam konfliktui ji nestos į vieną pusę ir neslopins bei neatmes kitos; ji stengsis, kad užsimegztų rimtas pokalbis, po kurio galėtųrastis kas nors originalaus. Vaizduotė mėgsta simbolius, nes pripažįsta, jog vidinį dieviškumą galima išreikšti tik simboline forma. Simbolis niekada neatsiskleidžia iki galo. Jis žadina mintį kaip tik todėl, kadgyvena prie tamsos slenksčio. Per vaizduotę siela kuria ir konstruoja tavo patirties gilumą. Vaizduotė —labiausiai gerbtinas vidaus pasaulio veidrodis.

Individualybė nebūtinai vieniša ar atsiskyrusi. Cicero

nas yra taikliai pasakęs: Nunquam minus solus quamcum solus (Niekada nesu mažiau vienas, negu tada, kai esuvienas). Prie savo individualybės galima prisiderinti,

jei į ją žiūrėsi kaip į pirmykščio molio tikrąją išraiškąar sakramentą. Sis vidinis molio jausmas gali paaiškė

ti, kai pabunda tikra meilė ir draugystė. Jei gerai pažintum mylimo žmogaus kūną, galėtum įsivaizduoti,kur gulėjo jo ar jos molis prieš susiformuodamas į„ją“ ar „jį“. Galėtum pajusti jo ar jos skirtingų moliorūšių mišinį: gal dalis molio iš ramios paežerės, dalis

1 0 6



iš vietų, kur gamta buvo neapsaugota ir vieniša, o dardalis iš nuošalių ir slaptų vietų. Mes niekada nežinome, kiek gamtos vietovių susitinka žmogaus kūne.

Kraštovaizdis nėra vien išorė, jis įsiskverbia į sielą.Žmogaus būtis yra persmelkta kraštovaizdžio.Šis gilus ir paslaptingas gamtos dalyvavimas ryškus žy

maus mileziečių poeto Amairgeno eilėraštyje, kai jiskalba tautos vardu, išlipęs į krantą valdyti krašto:

Aš —vėjas, dvelkiantis virš jūros, Aš —vandenyno banga, Aš —bangų ošimas,

Aš —septynių kovų jautis, Aš —grifas ant uolų,

Aš —saulės spindulys, Aš—gražiausias augalas, Aš —šėmas kautynėse, Aš —lašiša vandenyje, Aš —ežeras lygumoje,

Aš —daugybė žinių, Aš —ieties smaigalys mūšyje, Aš —Dievas, užkūręs ugnį galvoje.


Manoma, kad tai pirmasis eilėraštis, sukurtas Airijoje.Visi jo elementai paslaptingai asocijuojasi su ankstyvąja airių literatūra. Čia nėra dualizmo. Viskas yraviena. Šis senovinis eilėraštis užbėga už akių ir pakei

1 0 7



čia bejėgišką Descartes'o vienatvę: Cogito ergo sum (Mąstau, vadinasi, esu). Amairgenui „esu“, nes visakita „yra“. Esu visame kame, o viskas yra manyje. Šis

didingas būties himnas bendrais bruožais nusako anam tara išgyvenimo ontologinį gilumą ir vienybę.

Keltų pasaulis išugdė gilų individo sudėtingumo supratimą. Dažnai mumyse, ten, kur kyla konfliktas, yraatminties molio skirtingų dalių susidūrimo vietos; čia

kartais energija būna nesuvaldyta, primityvi, grubi.Mūsų molio prigimties pažinimas gali suteikti daugiau pirmykštės harmonijos. Gali mus grąžinti į pirmykštį ritmą, pagal kurį gyvenome, kol mūsų neper-skyrė sąmonė. Tai vienas iš puikių pastebėjimų apiesielą. Siela yra viduryje tarp to, kas priklauso orui iržemei. Tavo siela —tavo kūno ir proto tarpininkas; jipriglaudžia juos abu ir laiko kartu. Šia pirmykšte prasme siela yra kūrybinga.

KŪNAS YRA SIGLOJG

urime išmokti pasitikėti nematoma savopuse. Nematoma kūno ir proto pusė yrasiela. Vakarietiškas mąstymas teigė, kadsiela yra kūne. Buvo manoma, jog siela už

daryta tam tikroje mūsų kūno vietelėje. Dažnai ją įsivaizduodavo esant baltos spalvos. Kai žmogus mirdavo, siela išskrisdavo, o tuščias kūnas susmukdavo.Atrodo, kad ši sielos versija yra klaidinga. Iš tikrųjų

108



ankstesnis požiūris į sielos ir kūno santykį neteisingas. Kūnas yra sieloje. Siela apima daugiau negu kūnas ir tuo pat metu savyje talpina ir kūną, ir protą.

Tavo sielos antena jautresnė už proto ar tavo ego. Pasitikėdami šiuo neaiškiu dydžiu, mes įgyjame naujosžmogiškos patirties. Tačiau kad tai įvyktų, turime netrukdyti; nereikia spartinti įvykių, antraip niekada ne-atsidursime ten, kur mūsų vieta. Kuriant naujovę vei

kia kažkokios pirmykštės jėgos. Tiesą sakant, tam,kad išsiugdytume dvasinio individualumo pojūtį, reikia labai nedaug. Vienas absoliučiai būtinas dalykasyra tyla, kitas —vienatvė.

Vienatvė žmogaus sielai pats brangiausias dalykas. Jiskiriasi nuo vienišumo. Kai esi vienišas, pradedi ašt

riai suvokti savo paties atsiskyrimą. Vienatvė gali reikšti grįžimą į savo giliausią esmę. Vienas iš puikių mums,individams, dalykų yra mūsų nebendramatiškumas.Kiekvienas žmogus turi kai ką išskirtinio, tai, ko neturi joks kitas žmogus. Tai žavu ir baugu. Vadinasi,

nebereikia ieškoti išorėje mūsų vidujybei reikalingųdalykų, nes juos turime patys. Trokštamų maloniųnerasime kitose vietose ar kituose žmonėse. Šias dovanas gali pasidovanoti tik pats. Jos čia pat, prie tavosielos židinio.

1 0 9



NATURALUMAS - ŠVGNTA9 DALYKAI

akarų Airijoje daugelis namų turi atvirusžidinius. Žiemą, kai keliauji pas ką nors įsvečius, eini per nykų šaltą kraštą ir pagaliau atsiduri prie židinio, kur tave su

tinka ugnies šiluma ir magija. Degančios durpės mena

senų senovę. Durpės gaunamos iš žemės, jose slypimedžių, laukų ir seniai praėjusių laikų atmintis. Keista turėti namų aplinkoje degančią žemę. Man patinka židinio įvaizdis, reiškiantis namus, šiltą vietą irsugrįžimą.

Toks švytintis ir šiltas židinys yra kiekvieno vidaus vienatvėje. Nors mintis apie pasąmonę yra labai gili irnuostabi, ji kartais atbaido žmonių norą grįžti priesavo židinio. Mes neteisingai įsivaizduojame pasąmonętarsi rūsį, kur uždaryti visi mūsų užgniaužti jausmaiir savigriova. Bijodami patys savęs, mes įsivaizduoja

me, kad ten esama pabaisų. Yeatsas sako: „Leistis įsavo paties bedugnę reikia nutrūktgalviškos drąsos“.Iš tikrųjų šie demonai nepaaiškina visos pasąmonės.Pirmykštė sielos energija mūsų laukia su nuostabiašiluma. Viena iš priežasčių, kodėl buvome atsiųsti į

žemę, yra būtinybė užmegzti ryšį su savimi, užmegztividinę draugystę. Demonai mus persekios, jei jų bijosime. Visuose klasikiniuose mituose demonai turi konkretų pavidalą. Kovodamas su jais, herojus visada išauga, pakyla į naują išradingumo ir šaltakraujiškumo

1 1 0



lygmenį. Kiekvienas vidaus demonas turi brangią dovaną, kuri tave išgydys ir išlaisvins. Kad ją gautum,privalai pamiršti savo baimę ir rizikuoti nepaisyda

mas praradimų ir pasikeitimų, kurių per kiekvieną tokįsusidūrimą pasitaiko.Keltai intuityviai suprato, kokia sudėtinga yra siela. Jie

tikėjo įvairiomis dievybėmis. Labiausiai gerbė dievąLughą —šviesos ir gabumų dievą. Su jo vardu siejama

senovinė šventė Lunasa. Žemės deivė buvo Anų, vaisingumo motina. Keltai taip pat pripažino dieviškąblogio ir tamsos prigimtį. Karas turėjo tris deives-mo-tinas: Morrigan, Nemain ir Badb. Senoviniame epe„The Tain“ jų vaidmuo yra svarbiausias. Dievai ir deivės visada buvo siejami su vieta. Medžiai, šaltiniai irupės buvo mėgstamos dievybių buveinės. Senovėje globojama daugybės dievų dvasia niekada nesijautė tokia izoliuota ir vieniša kaip šiais laikais. Keltai, veikiami pagarbaus, atidaus dėmesio kraštovaizdžiui, pasižymėjo intuityviu dvasingumu. Tai buvo gamtos dva

singumas, uždegtas erotinio žemės užtaiso. Mūsų laikais sielos pasveikimas atkuriant nutrukusį ryšį sugamta yra gyvybiškai svarbus.

Teologiniu ar dvasiniu požiūriu šį visišką nuo viskoatsiribojimą galima suprasti kaip šventą sielos tuštu

mą, kurios negalima užpildyti niekuo žemišku. Dažnai karštligiškai stengiamės ją užpildyti darbu, įsigytu turtu, įsitikinimais, tačiau jie nuolat keičiasi. Jievisada išsprunka, o mes liekame dar labiau pažeidžiami ir nesaugūs. Ateina metas, kai supranti, kad šios



kiaurymės nebeužkiši. Kol rimtai neįsiklausysi į tuštumos balsą, liksi dvasios bėgliu, ieškančiu prieglobsčio tai šen, tai ten, amžinai skubančiu, be savo namų.

Būti natūraliam reiškia būti šventam; tačiau būti natūraliam labai sunku. Būti natūraliam reiškia gyventipagal savo prigimtį. Jei gyvensi kitaip, sieksi to, kastau neskirta, nebeišgirsi savo paties paslaptie* šauksmo. Kai pripažįsti savo vienatvės integralumą ir įsi

taisai jos paslaptyje, tavo santykiai su kitais tampa šilti, įdomūs, kupini netikėtumų.Dvasingumas įtartinas, jei tai tik vaistas numalšinti dva

siniam alkiui. Toks dvasingumas kyla iš vienišumobaimės. Jei savo vienatvę sutinki drąsiai, sužinai, kadnereikia bijoti. Žodisnebijokite Biblijoje kartojamas trisšimtus šešiasdešimt šešis kartus. Iš tikrųjų tavo vienatvė tave sutinka šiltai. Kai tai supranti, daugumatavo gyvenimą lydinčių baimių išnyksta. Baimei dingus, vėl tampi pačiu savimi.

ŠOKANTIS PROTAS

ra daug skirtingų vienatvės rūšių. Yra kančios vienatvė, kai vienišas eini per baisią

juodą tamsą. Žodžiai bejėgiai apsakyti tavo skausmą; tai, ką sakai kitiems, taip toli

ma ir taip skiriasi nuo tikrosios tavo kančios. Kiekvienam tenka patirti šį nykų laiką. Tautos sąmonė visada pripažino, kad tokiu metu reikia su savimi elgtis



ypač švelniai. Aš mėgstu įsivaizduoti javų lauką rudenį. Kai užeina vėjo šuorai, javai nestovi stati, jie nesipriešina vėjo jėgai; jei taip darytų, vėjas juos išrautų.

Ne. Javai vėjuje linguoja, žemai lankstosi. O kai vėjasnurimsta, vėl atsitiesia, atgauna pusiausvyrą. Kitas puikus pavyzdys —voras. Jis niekada nemezga tinklo tarpdviejų tvirtų daiktų, pavyzdžiui, akmenų. Jei megztų,

jį suplėšytų vėjas. Voras instinktyviai tiesia tinklą tarp

dviejų žolės stiebelių. Kai ima pūsti vėjas, tinklas sužole pasilenkia, o vėjui praūžus grįžta į pradinę padėtį, atgauna pusiausvyrą. Tai puikūs pavyzdžiai protui, besistengiančiam neprarasti dvasinės pusiausvyros. Mes baisiai slegiame protą varžydami ar griežtindami savo pažiūras ir įsitikinimus; taip prarandame

švelnumą bei lankstumą, kurie siejasi su prieglobsčio,saugumo ir namų jutimu. Kartais geriausias būdas pasirūpinti siela —tai sušvelninti savo pažiūras, susikristalizavusias ir įsitvirtinusias sąmonėje, nes jos tave atskiria nuo tavo paties gilumos ir grožio. Atrodo, kad

kūryba reikalauja tam tikros lanksčios įtampos. Turintomeny muziką, čia galėtų būti naudingas smuiko įvaizdis. Jei stygos įtemptos per daug ar yra per laisvos, josnutrūksta. Kai jos tinkamai suderintos, smuikas galiištverti didžiausią jėgą, juo galima groti garsiausią ir

švelniausią muziką.

113



GROŽIS MėGSTA APLGISTAS VIGTAS

ik vienatvėje gali atrasti savo paties grožį.Dieviškasis Menininkas nė vieno nepasiuntė į pasaulį be tikro dieviško grožio šviesos. Šį grožį dažnai užgožia pilka kasdie

nybė. Savo grožį aptiksi tik vienatvėje. Konemaroje,

kur yra daug žvejų kaimelių, sakoma: Is f attach ait a gheobfdgliomach, t. y. „Tik netikėtoje ar apleistoje vietoje pagausi omarą“. Apleistuose vengiamos vienatvės plyšiuose ir kampuose rasi lobį, kurio visada ieškojai kitur. Panašiai apie grožį yra sakęs Ezra Poun-das; grožis vengia viešo blizgesio. Jis mėgsta susirasti

visų užmirštą ar apleistą vietą, nes žino, kad tik tensutiks šviesą, gerbiančią jo formą, orumą ir prigimtį.Kiekviename žmoguje slypi didis grožis. Šiuolaikinękultūrą apsėdo kosmetinis tobulinimas. Grožis standartizuojamas; jis tapo dar vienu rinkos produktu.

Tikrąja prasme grožis yra sielos švytėjimas.Sieloje yra žibintas, apšviečiantis tavo vienatvę. Vienatvė neturi jaustis vieniša. Ją gali pažadinti šviečiantišiluma. Siela atperka ir pakeičia viską, nes ji —dieviškoji erdvė. Kai įsikursi savo vienatvėje ir patirsi visišką vienumą ir izoliaciją nuo aplinkos, suprasi, kad vienatvė iš esmės nėra nei vienišumas, nei tuštuma, o intymumas ir prieglauda. Vienatvėje esi arčiau ryšio irgiminystės esmės, nei gyvendamas visuomenės ar vie-šą gyvenimą. Šiame etape didelis vienatvės draugas yra

114



atmintis. Atminties derliaus pjūtis prasideda tada, kaivienatvė subręsta. Tai glaustai nusakė Wordswortas,prisimindamas narcizus: Dabar ; kai ilgesys apninka/ ar

laukiu rytdienos su baimėj jie vėl man sieloje sušvinta/ lyg mano vienaties palaima. (Vertė Lionginas Pažūsis)

Tu pats, tavo įsitikinimai ir vaidmuo iš tikrųjų reiškiastrategiją ir taktiką, kaip ištverti kasdienybę. Kai liekivienas ar pabundi vidury nakties, iš tavo vidaus gali į

paviršių išplaukti tikrasis supratimas. Pajunti sielojeslaptą pusiausvyrą. Keliaujant po savo vidaus pasaulįir pajutus dieviškumą, išoriniai atstumai išnyksta.Paradoksalu, bet pasitikėjimas vidiniu ryšiu iš pagrindų keičia išorinius tavo ryšius. Kol nepajusi bendrystėssavo vienatvėje, tol išorinis ilgesys neduos tau ramybės.

Žmogaus vidus yra ypač svetingas. Tai aiškina Mokytojas Eckhartas. Jis sako, kad sieloje yra vieta, kuriosnegali paveikti nei erdvė, nei laikas, nei joks kūniškumas. Tai amžinybės vieta mumyse. Būtų puiki dovana pačiam sau dažnai ten nueiti, pasisotinti, sustiprė

ti, atsinaujinti. Labiausiai tau reikalingų dalykų kiturnerasi. Jie —čia ir dabar tavo paties sieloje. Tikra draugystė ir šventumas teikia galimybę dažnai lankyti savo vienatvės židinį; ši malonė skatina artintis prie kitų, skendinčių palaimoje.

nf



MINTYS - MU91Į POJŪČIAI

es gauname gyvenimą žemėje laiko pavidalu. Taigi mūsų lūkesčiai yra pagrįsti irturi kuriamąją galią. Jei savyje nesitiki rasti nieko daugiau, kaip tik tai, kas tavyje

buvo užgniaužta, nedora ir gėdinga, arba tik neišsi

pildžiusius troškimus, tavęs laukia vien tuštuma ir beviltiškumas. Jei nepažiūrėsi į savo vidaus pasaulį geranoriškai, niekada nieko ten ir nerasi. Tavo požiūris įtikrovę yra galingiausia tavo gyvenimą kurianti jėga.Iš esmės suvokimas yra tikrovė.

Fenomenologija atskleidė, kad visa, kas sąmoninga, betkoks suvokimas yra suvokimas ko nors. Pasaulis niekada nėra tiesiog šalia mūsų. Jį kuria mūsų intencio-nalumas. Dažniausiai kuriame savo pasaulį natūraliai,net patys nesuvokdami, kad tai darome kiekvieną akimirką. Tikriausiai tokiu pat ritmu kuriamasis darbas

vyksta mūsų viduje. Intencionalumas kuria mūsų vidaus pasaulio kraštovaizdžius. Dabar turbūt laikas pakalbėti apie sielos fenomenologiją. Siela kuria, formuoja ir užpildo mūsų vidaus gyvenimą. Suvokti asmenybės esmę neįmanoma mechaniškai analizuojant.

Reikia įsiklausyti į sielą ir išreikšti jos išmintį poetinear mistine forma. Kyla pagunda pasinaudoti siela kaipdar viena mūsų pavargusios ir išsekusios analitinėsenergijos saugykla. Verta prisiminti, kad nuo seniausių laikų siela buvo nenuspėjama, turtinga ir pavojin

1 1 6



ga kaip tik todėl, kad į ją žiūrėta kaip į dieviškumopradą mumyse. Jei atskirsime sielą nuo šventumo, jitaps bereikšmiu šifru. Pažadinti sielą reiškia pasiekti

ribą, kur patirtis nusilenkia Kitoniškumo bauginančiai ir užburiančiai paslapčiai / mysterium tremens et fas-cinans/.

Tarp to, kaip mes žiūrime į tikrovę ir ką iš tikrųjų atrandame, yra labai artimas ryšys. Jei išmoksi žvelgti į

save ir savo gyvenimą ramiai, kūrybingai ir smalsiai,tave nuolat stebins, kiek daug jame atrasi. Kitaip tariant, mes niekada nesutinkame nieko absoliutaus argryno. Viską matome pro minties didinamąjį stiklą.Ką iš tikrųjų atrasi, lemia tavo mąstymas. Apie tai taikliai yra pasakęs Mokytojas Eckhartas: „Mintys yra mūsų vidaus pojūčiai“. Žinome, kad susilpnėjus išorėspojūčiams, mūsų pasaulis tuoj pat sumažėja. Jei blogai matai, pasaulį aptraukia migla. Jei prastai girdi,niūri tyla pakeičia tavo mylimo žmogaus balso muziką. Panašiai ir su mintimis: jei jos niūrios, žalingos ar

menkavertės, savo sieloje niekada nerasi nieko turtingo ar gražaus. Jei mintys yra mūsų vidaus pojūčiai ir jei leidžiame savo mintims nuskursti ir nublankti, mūsų vidaus pasaulio turtai niekada mums neatsivers. Reikia drąsiau duoti valią vaizduotei, kad geriau išvys

tum ir įvertintum tai, kas sukurta.Su savo vidaus pasauliu bendraujame per mintį. Jei tosmintys nėra tavo paties, jos —antrarūšės. Kiekvienamreikia išmokti savo sielos kalbą. Toje kalboje rasimeminties didinamąjį stiklą, kuris išryškina ir apšviečia



mūsų vidaus pasaulį. Dostojevskis sakė, kad daugelisžmonių gyvena, bet niekada savyje neranda savęs. Jeibijai vienatvės, jei pasitinki vienatvę su apgailėtinom

įsisenėjusiomis mintimis, niekada nepanirsi į savo paties vidaus gelmę. Svarbi tavo gyvenime augimo akimirka prasideda tada, kai leidi, kad tave pažadintųtai, kas tavyje yra šviesaus. Tada galbūt pirmą kartąpamatai save tokį, koks esi iš tikro. Tavo buvimo že

mėje paslapties negalima apriboti vien tavo vaidmeniu, veiksmais ar įvaizdžiu. Esi amžinoji esmė; tai svarbiausia priežastis, dėl ko esi čia. Kad galėtum suvoktišią esmę, reikia siekti harmonijos su savo lemtimi irApvaizda, kuri visada sergi tavo dienas ir kelius. Šissavęs atradimo procesas nėra lengvas; jame būna kančių, abejonių, nusivylimo. Tačiau neturime vengti savo visavertiškumo dėl to, kad mažiau skaudėtų.

ASKGTISKA VIGNATVG

sketiška vienatvė sunki. Pasitrauki iš pasaulio, kad galėtum aiškiau pamatyti, kasesi, ką veiki, kur tave neša gyvenimas. Žmonės, tvirtai tam pasiryžę, yra medituoto

jai. Kai lankaisi kieno nors namuose, namo slenkstį,duris gaubia čia vykusių pasisveikinimų ir atsisveikinimų mieli prisiminimai. Kai lankaisi vienuolyne, ypačkontempliaciniame, niekas prie durų tavęs nepasitinka. Įeini, paskambini ir bendrauji su žmogumi pro

118



grotas. Tai ypatingi namai, kuriuose gyvena vienatvėspaveldėtojai. Atsisakę žemiškųjų pagundų jie pasirinko tremtį patalpoje, kur jų juslės nepatiria jokio

džiaugsmo.Asketiškai vienatvei būtina tyla. Tyla yra viena iš didžiausių šiuolaikinės kultūros aukų. Gyvename kupiname įtampos ir akivaizdžios agresijos amžiuje; viskas iškeliama į paviršių dėl sensacingo įvaizdžio. Įvaiz

dis turi tokią galią, nes kultūra universale j a ir tampavienalytė. Pastoviai rezgant visokias pinkles, pasirinktiįvaizdžiai tuoj pat gali įgauti universalumo. Galingašiuolaikinė griaunamoji industrija, visiškai ignoruo janti tai, kas gilu ir gyvena mumyse tyloje, veikia neįtikimai subtiliai ir apskaičiuodama. Paviršutiniško

mūsų mąstymo nesiliauja vilioti įvaizdžių galia. Vykstagrėsmingas viešinimas —žmonių gyvenimai visą laikąyra iškeliami į paviršių. Išviešintas sielos vidaus pasaulis kenčia nuo viešpataujančios reklamos ir išorinės socialinės tikrovės. Tokia tremtis į išorę mus nu

skurdina. Viena iš priežasčių, kodėl tiek daug žmonių kenčia nuo streso, yra ne ta, kad jų veikla susijusisu įtampa, o ta, kad per mažai laiko skiriama tylai.Vaisinga vienatvė be tylos ir erdvės neįsivaizduojama.

Tyla yra vienas iš aukštesnių slenksčių pasaulyje. Didelįpoveikį keltų dvasingumui turėjo Dykumų Tėvų dvasingumas. Šių asketų mokytojas buvo tyla. Vienas broliukas atėjo pas abatą Mozę Skėtė pasisemti išminties. O senasis vienuolis jam tarė: „Eik ir sėdėk savocelėje. Tavo celė visko tave išmokys“. Keltų pasaulis

119



visada pripažino tylą ir nežinomybę geriausiais ben-drakelioniais žmogaus kelionėje. Susitikę keltai pokalbio pradžią ir pabaigą visada vainikuodavo palai

minimais. Epe „Tain“ Eiverė gražiai laimina Kuchu-liną. Ji sako: „Tebūnie palaimintas tavo kelias", išvertus pažodžiui: „Aš važiuoju aplink tave sukdamaį dešinę". Tai reiškė saulės kryptį ir atnešdavo sėkmę. Iš keltų poezijos ir maldų galima jausti jų gilią

pagarbą tylai, iš kurios ir randasi žodžiai. Vienatvėsir tylos perspektyva galingu rezonansu apvalydavoir sustiprindavo dviejų žmonių susitikimą anam ca~ ra atveju.

Iš esmės kalbą pasitinka didžioji tyla; visi žodžiai ateina iš tylos. Prasmingi, skambūs, gydantys ir viliojantys žodžiai yra kupini asketiškos tylos. Kalba, nepripažįstanti ryšio su tikrove, yra banali, tik nurodanti irgrynai diskursyvinė. Poezijos kalba randasi iš tylos irį ją sugrįžta. Šiuolaikinėje kultūroje nukenčia pokalbis. Kai kalbiesi su žmonėmis, paprastai viskas, ką iš

girsti, yra tik paviršutiniškas pasakojimas arba medicinos naujienų katalogas. Gana graudu klausytis, kaipžmonės apibūdina save pagal programą, į kurią jie įsitraukę, arba pagal veiklą, kurią diktuoja tik užimamos pareigos. Kiekvienas žmogus kasdien turėtų atsi

verti naujoms mintims ir netikėtiems jausmams. Tačiau kaip dažnai susidūrę su visuomene, turinčia įprastus savivokos būdus, jie yra nepageidaujami ir neranda raiškos. Labai liūdna prisiminus faktą, kad svarbiausieji paveldėti dalykai mus pasiekė prasmingų po

120



kalbių tiltais. Keltų literatūros tradicijos iš pradžiųbuvo žodinės. Pasakojimai, eilės ir maldos ilgus amžius gyveno žmonių balsuose ir atmintyje. Juos iš

mokdavo mintinai. Toks gausus atminties derlius padėdavo poetizuoti suvokimą ir pokalbį. Nedalyvau

jant atminčiai, pokalbis ima kartotis, jis darosi paviršutiniškas ir nereikalingas. Suvokimas esti giliausias,kai jame dalyvauja atmintis ir patirtis. Jų dėka pokal

bis virsta tikru išsiaiškinimu. Tikrame pokalbyje slypi nenuspėjamumas, pavojus ir rezonansas; jis gali pakrypti bet kuria linkme ir nuolat susiduria su kuo norsnetikėtu, nepažįstamu. Tikras pokalbis nėra paskiroegodarinys, jis kuria bendruomenę. Daugelis šiuolaikinių mūsų oratorių kaip vorai atkakliai rezga kalbostinklą, patys būdami nuošaliai. Panašūs mūsų trumpai išberti monologai tik didina susvetimėjimą. Mumsneužtenka kantrybės tylai, iš kurios išnyra žodžiai, arbatylai tarp žodžių ir juose pačiuose. Kada pamirštametylą arba nekreipiame į ją dėmesio, mūsų pasaulis ne

tenka savo paslaptingumo ir subtilumo. Nebemokame kalbėtis su mirusiaisiais ar nesančiais.

TYLA - DIGVIŠKUMO SGS6

yla yra dieviškumo sesuo. Mokytojas Ec-khartas sakė, kad niekas nėra taip panašu įDievą kaip tyla. Tyla puiki sielos draugė;

ji atidengia vienatvės lobius. Tokią vidaus



tylą labai sunku pasiekti. Kad ji imtų veikti tavo naudai, privalai jai suteikti erdvės. Tam tikra prasme visas gydomųjų, psichologinių ar dvasinių programų ar

senalas ir žodynas tau nereikalingas. Jei pasitiki savovienatve ir jei su ja šieji savo lūkesčius, viskas, ką reikia sužinoti, bus tau atskleista. Štai keletas nuostabiųeilučių iš prancūzų poeto Renė Charo kūrybos: „Intensyvumas yra tylus, ne toks koks jo įvaizdis. Man

patinka viskas, kas akinamai spindi ir kartu pabrėžiamanyje tamsą". Čia tylos įvaizdis yra jėga, atveriantislaptas gelmes.

Vienas iš tikros draugystės uždavinių yra supratingaiir užjaučiamai įsiklausyti į slaptą tylą. Dažnai paslaptys nepasakomos žodžiais, jos slypi tyloje tarpžodžių arba gilumoj, kur nugrimzdę nesakomi vienas kitam dalykai. Šiuolaikiniame gyvenime labaiskubama reikštis. Kartais tai, ką sakome, yra paviršutiniška, daug kartų girdėta. Norėtųsi didesnio pakantumo tylai, tai vaisingai tylai, kurioje glūdi ge

riausiai adiepiančios kalbos šaltinis. Apie dviejų žmonių draugystės tvirtumą ir esmę galima spręsti iš to,kaip jie tyli/

Kai susidraugauji su savo vidaus tyla, vienas iš pirmųjųpastebėtų dalykų yra tavo paviršutiniško mąstymo

tauškalai. Tai atpažinus, tyla darosi gilesnė. Iškyla skirtumas tarp susikurto įvaizdžio ir tikrosios prigimties.Daugelis mūsų dvasinių prieštaravimų neturi niekobendra su tikrąja mūsų prigimtimi; jie veikiau susijęsu mūsų kuriamu apgaulingu tuščių paviršių pasauliu.

IfiS



Tada įsitraukiame į tokių išorinių įvaizdžių ir jų santykių konstravimą; tuo tarpu mūsų tikroji prigimtislieka apleista.

ŠIRDYJG TGLPA MINIA

ndividualybė niekada nėra paprasta ar vie-namatė. Dažnai atrodo, kad vienoje širdy

je telpa minia. Graikai tikėjo, jog naktį sapnuojant asmenys, regėti sapne, išeina iš ta

vo kūno į pasaulį ieškoti nuotykių, o paskui, prieš taupabundant, sugrįžta. Giliausiame žmogaus širdies lygmenyje nėra paskiro savojo aš. Giliai viduje yra visa

galerija skirtingų aš. Kiekvienas jų reiškia skirtingą tavoprigimties dalį. Kartais jie susipriešina ir susipyksta.Susidūrus su tokiais prieštaravimais išoriniame lygmenyje, gali prasidėti ilgalaikė vidinė nesantaika, kuripersekios tave visą gyvenimą. Dažnai sutinkame žmo

nių, skaudžiai draskomų prieštaravimų. Jie visą laikągyvena taip, tarytum kariautų, jie niekada nesugebanusileisti giliau į giminystės centrą, kur dvi jėgos yrane priešai, o tik vienos ir tos pačios bendrystės dviskirtingos pusės.

Tikrovėje mes negalime įkūnyti tos daugybės savojo aš,su kuriuo susiduriame giliausių meditacijų metu. Tačiau nežinant apie šią daugybę „aš“, mūsų egzistenci

ja labai sumenksta, vartai į paslaptį užsidaro. Čia turime omenyje vaizduotę ir jos turtus; mes per dažnai

1*3



ją nuvertiname, paversdami tik kokios nors problemos sprendimo įrankiu.

Reikia ugdyti naują supratimą apie asmenybės komp

leksiškumą. Trūksta mąstymo modelių ar pavyzdžių,kurie teisingai ir tinkamai jį atitiktų. Suvokę savo kompleksiškumą žmonės išsigąsta ir, vadovaudamiesi įsigalėjusiomis normomis, spraudžia savo didelį ir turtingą vidaus peizažą į standartinius rėmus. Jie sten

giasi prisitaikyti. Sutinka į tuos rėmus sutilpti ir nustoja būti gyvomis esybėmis net patys sau.

PRIGŠTARAVIMAI - TURTAS

iena iš įdomiausių sudėtingumo formų yraprieštaravimas. Turime išmokti suprasti,kad prieštaravimas —kūrybinė sielos jėga.Nuo Aristotelio laikų vakarietiškas mąs

tymas atmetė prieštaravimą kaip neįmanomą ir todėl

neteisingą bei nelogišką. Tik Hegeliui užteko mąstymo subtilumo, vaizduotės ir geranoriškumo pripažinti,kad prieštaravimas yra sudėtingas augimo šaltinis, kurisnesitenkina vien tiesiniu vystymusi, o pažadina patirties energijų visumą. Jų vidinio polilogo audros ir konfliktai, o ne vienų įvaizdžių, paviršių ar sistemų keitimas kitais, kuriuos taip dažnai priimame tarsi pasikeitimą, ir yra esminio pokyčio šaltiniai. Tokia perspektyva atveria sudėtingesnę tiesos sampratą, reikalaujančią autentiškumo etikos, kuri įtraukia ir peržen-

124



gia vien tik elementarius nuoširdžius ketinimus* Kadsuprastume vidinius savo prieštaravimus, mums reikia daugiau kantrybės, reikia leisti skirtingiems jų as

pektams užmegzti su mumis pokalbį. Prieštaravimeslypi šviesa ir vitališka energija. Kur energija —tengyvybė ir augimas. Asketiška vienatvė leis tavo prieštaravimams aiškiai pasirodyt i visa jėga. Jei liksi šiaienergijai ištikimas, pamažu pajusi harmoniją, esančią

giliau negu prieštaravimai. Tai suteiks tau drąsos panagrinėti savo gyvenimo prasmę, pavojus ir tamsiąsias gyvenimo puses.

Baisu pagalvoti, kaip laikomės įsikibę to, kas mus verčia kentėti. Mūsų skauduliai tampa iškreipto pasitenkinimo šaltiniu ir patvirtina mūsų tapatybę. Mes ne

norime išgyti, nes tai reikštų, kad reikės susidurti sunežinomybe. Dažnai atrodo, kad esame įpratę priepragaištingo neigimo. Paprastai negatyvumu laikomepaviršinio prieštaravimo formą. Jei savo vargus išlaikome šiame lygmenyje, sustabdome iš pradžių baugi

nantį, galiausiai atperkantį ir gydantį atsimainymą, kuris vyksta dalyvaujant vidiniams mūsų prieštaravimams. Tai, ką laikėme negatyvumu, reikia įvertinti išnaujo. Rilke sakydavo, kad sunkumas yra didžiausiassielos draugas. Mūsų gyvenimas neišmatuojamai pra

turtėtų, jei galėtume sutikti negatyvius dalykus taipsvetingai, kaip sutinkame džiaugsmingus ir malonius.Vengdami negatyvumo tik skatiname jį kartotis. Turime jį suprasti ir priimti kitaip. Negatyvumas yra vienas iš artimiausių tavo likimo draugų. Jis turi tau rei

12 *



kalingos svarbios energijos, kurios kitur negalėsi rasti* Tai geriausiai paaiškina menas. Mene yra daug negatyvumo užuominų, kur padedamas vaizduotės gali

tapti jų liudytoju. Meninis išgyvenimas gali tau padėti susidraugauti su negatyvumu. Kai stovi prieš Kan-dinskio paveikslą, įžengi į spalvų šventovę, kur prieštaravimų liturgija yra iškalbinga ir nuostabi. Kai klausaisi Martha’os Argerich, grojančios Rachmaninovo

„Trečiąjį“, išgyveni išsilaisvinimą prieštaringų jėgų, kurios kiekvieną akimirką bando didingą jas laikančiąformos simetriją ir jai grasina.

Jei pripažįsti, kad negatyvumas nėra tik griaunantis, telieka su juo susidraugauti. Dažnai atrodo, kad moralė —augimo priešas. Mes suprantame moralės taisyk

les tarsi pareigų ir nurodymų sielai sąrašą. Tačiau šviesiausi moralės filosofijos protai teigia, kad šios taisyklės yra tik gairės, įspėjančios mus apie sudėtingasslaptas vertybes, kurios priklauso nuo mūsų sprendimų. Moralės taisyklės mus skatina elgtis dorai, su

užuojauta, teisingai. Jos niekada negali būti griežtaiapibrėžtos jau vien dėl to, kad kiekvienas žmogus irsituacija yra skirtingi. Kai pastebime ką nors amoralaus, paprastai stengiamės būti sau griežti ir moralinės chirurgijos būdu tai pašalinti. Taip elgdamiesi tik

neleidžiame pastebėtai ydai reikštis išoriškai. Tik patvirtiname neigiamą požiūrį į save ir neatsižvelgiame įgalimybę tobulėti. Sieloje yra keistas paradoksas: jeibandai savo ydos išvengti ar ją pašalinti, ji tave persekios. Iš tikrųjų vienintelis efektyvus būdas nusimesti

126



jos naštą —ją pakeisti kuo nors kūrybišku, teigiamu,naudingu savo asmenybei*

Vienas iš negatyvumo teigiamų bruožų —jo teisingu

mas* Negatyvumas nemeluoja* Jis aiškiai pasako, kurtu, užuot dalyvavęs būtyje, puoselėji nebūtį. Atsidūrus vienatvėje, negatyvumas prisistato pirmiausia* Nietzsche sakė, kad viena iš laimingiausių jo gyvenimodienų buvo ta, kai jis perkrikštijo savo ydas į dorybes*

Tokio krikšto metu užuot atsikratęs iš pirmo žvilgsnio nepageidautinų savybių, sugrąžini jas į savo gyvenimo vienovę. Tai lėtas ir sunkus savęs taisymo darbas. Kiekvieno žmogaus širdyje gyvuoja tam tikrosnepageidautinos, varginančios neigiamos savybės. Viena iš tavo šventų pareigų yra palenkti jas gerumu. T am

tikra prasme savo ydoms esi kviečiamas būti mylinčiutėvu* Pamažu tavo gerumas ištirpdys negatyvumą, sumažins baimę ir padės joms pamatyti, kad tavo sielayra namai, kuriuose nėra teisiama ar karšdigiškai trokštama, kad asmenybė būtų griežtai apibrėžta* Negaty

vumas mums atrodo toks baisus būtent todėl, kadkviečia mokytis užuojautos meno, kviečia mus taptididesnius, o mūsų menkas protas tam labai priešinasi*Tavo svajonė yra tavo namai su daugybe kambarių,kuriuose tilptų gaivalingas tavo dieviškumas. Tokia

integracija gerbia mumyse gyvenančią daugybę „aš“.Ji neverčia jų dirbtinai vienytis, o leidžia jungtis į visumą, kai kiekvienas „aš“ įlieja savo skirtingumą irpraturtina harmoniją*

Toks savęs taisymas skatina rizikuoti ir būti geram ne

12 7



tik vidumi, bet ir išoriškai, su kitais žmonėmis. Taigalbūt nelengvas dalykas, apie kurį kalbėjo Jėzus, ragindamas: „Mylėkite savo priešus". Pasirinkdami sa

vo „priešus", turėtume būti atsargūs. Pažadinta sielaturėtų rasti tik vertus „priešus", kurie atskleistų neigiamas savo puses ir mestų iššūkį tavo galimybėms.Išmokti mylėti savo priešus reiškia nusipelnyti laisvę,kurios nepasiekia apmaudas ir grasinimai.

SIGLA DIGVINA VIGNOVę

ai nusprendi praktikuoti vidinį svetingumą, savigrauža liaujasi kankinti. Apleisti,

pamiršti tavo neigiami „aš" įsilieja į nepriekaištingą vienovę. Siela yra išmintinga

ir subtili; ji pripažįsta, kad vienovė puoselėja ryšį. Siela garbina vienovę. Ką tu atskiri, siela sujungia. Kaipatirtis didėja ir gilėja, tavo atmintis praturtėja ir tampa

sudėtingesnė. Tavo siela yra atminties žynė; ji išrenka, atsijoja ir surenka praėjusias dienas iki dabarties.Ši atsiminiau liturgija vyksta visada. Žmogaus vienatvė turtinga ir be galo kūrybinga.

Gamtos vienatvė daugiausia tyli. Ją labai gražiai nusakosenoji airių išmintis: Castar na daoine ar a cheile ach m chastar na sleihhte ar a cheile —„Kalnas su kalnu nesusieina, bet žmogus su žmogumi visada gali susitikti".Keista, kad du kalnai gali stūksoti vienas šalia kitomilijonus metų, o pasislinkti arčiau vienas prie kito

128



negali. Tuo tarpu du nepažįstami žmonės gali nusileisti nuo tų kalnų, susitikti slėnyje ir pasidalyti savovidaus pasauliais. Gamta tikriausiai jaučiasi labai vie

niša dėl to, kad tokio ryšio nėra.Žmogaus akiai pasigėrėjimą teikia vandenynas. Jo pakrantė —tai iškalbingas teatras. Kai susipainioja mintys, puiku vaikščioti pakrante, įsileisti į save vandenyno ritmą. Vandenynas atpainioja susiraizgiusias min

tis. Viskas adėgsta, grįžta į savo vėžes. Apgaulingųnesutarimų žaizdos užsitraukia, sumažėja ir užgyja.Tačiau pats vandenynas to niekada nemato. Net šviesa, įgalinanti mus viską matyti, pati nemato; šviesayra akla. Haydno „Pasaulio sukūrimas“ teigia, kad moters ir vyro pašaukimas —baigti kūrimą ir švęsti.

Mūsų vienatvė kitokia. Priešingai nei gamtos ir gyvūnųpasaulyje, žmogaus prote įtaisytas veidrodis. Tas veidrodis surenka visus atspindžius. Žmogaus vienatvė tokia nevienatviška. Tikroje žmogaus vienatvėje dauggiminystės ir įtampos. Įžengęs į savo vienatvę atsiduri

visų ir visko draugijoje. Jei karštligiškai veržiesi išorėn, ieškodamas prieglobsčio išoriniame savo vaidmenyje ar įvaizdyje, keliauji į tremtį. Kai kantriai irtyliai grįžti į save namo, atrandi santarvę ir savo vietą.

Niekas, išskyrus tave patį, negali pajusti tavo vienatvėjeslypinčios amžinybės ir gelmių. Tai liūdna. Pajustisavyje amžinybę galima tik susidūrus su savo baimėmis ir jas įveikiant. Tikras vienatvės elementas vienatvėje yra baimė. Niekas kitas negali įsigauti į tavo vidaus pasaulį, tik tu pats esi jo vartininkas ir vartai.

į aę



Niekas kitas negali matyti pasaulio taip, kaip tu jįmatai. Niekas kitas negali jausti tavo gyvenimo taip,kaip tu jauti. Taigi neįmanoma palyginti dviejų žmo

nių, nes kiekvienas stovi ant tokio skirtingo pagrindo. Kada lygini save su kitais, prisišauki į savo sąmonę pavydą; jis gali būti pavojingas svečias. Pažadintame arba dvasingame gyvenime didelę įtampą visada kelia ieškojimas jo unikalios kalbos, suvokimo

ir ryšio ritmo. Pastovi ištikimybė savo gyvenimui reikalauja atsidavimo ir įžvalgumo, kurį nuolat reikia atnaujinti.

Jei bandysi žvelgti į save kitų akimis, viską matysi iškreiptai; tavo paties šviesa ir grožis praras ryškumą,atrodys nevykę ir bjaurūs. Tavo vidaus grožio pajutimas turi išlikti labai asmeniškas. Paslaptingumas iršventumas —broliai. Mūsų laikai kenčia praradę šventumo jausmą, nes visiškai išnyko pagarba paslapčiai.Vienas didžiausių asmeninio gyvenimo kenkėjų yrašiuolaikinės informacijos pateikimas. Tam, kas mu

myse slapta ir gilu, reikia suteikti prieglobstį. Štai kodėl šiuolaikinis pasaulis taip trokšta sielos kalbos. Sielayra drovi. Sielos kalbos troškulys rodo, kad ji buvopriversta pasitraukti į nuošalias vietas, nes tik ten galiišsaugoti savo pavidalą ir ritmą. Šiuolaikinis pasaulis,

skelbdamas savarankiškumo doktriną, išsižadėjo sielos ir privertė ją, nustumtą į pakraštį, vargingai tęstisavo egzistenciją.

Galbūt vienas iš būdų vėl susijungti su giluminiu sielosgyvenimu yra susigrąžinti sielos drovumo sampratą.

130



Nors drovumas pačiam žmogui nėra lengvas dalykas,tas jo bruožas patrauklus. Nietzsche duoda netikėtąpatarimą sakydamas, kad jei nori, jog tavimi susido

mėtų, reikia parausti. Drovumo vertė, jo paslaptis irrezervai arogantiškam labai šiuolaikiško susitikimo betarpiškumui yra svetimi. Jei norime susijungti su savovidaus gyvenimu, turime išmokti nesikreipti į savo sielątiesiogiai ar priešiškai. Kitaip sakant, moderniosios

psichologijos ir dvasingumo neoninė sąmonė visadamus paliks dvasiniame skurde.

PASITIKSIMAS SIGLA

aime išmoksti gerbti gamtą, ypač jos požemio tamsybių išmintį. Kai pavasarį berisėklą, ją atiduodi dirvos tamsai. Dirva atlieka savo darbą. Negerai kištis į jos tam

sos ritmą ir išmintį. Antradienį pasodini kelias vagas

bulvių ir džiaugiesi. O trečiadienį sutinki ką nors, kassako, kad pasodinai bulves per tankiai, kad bus prastas derlius. Vėl iškasi bulves ir pasodini rečiau. Kitąpirmadienį sutinki agronomą, kuris pareiškia, kad šiąbulvių sėklą reikia sodinti tankiai. Iškasi bulves vėl irpasodini tankiau. Jei amžinai darže rausiesi, neleisiniekam užaugti. Mūsų alkaname moderniame pasaulyje žmonės visada rausia savo širdies molį. Jiems šaunaį galvą nauja mintis, naujas planas, naujas sindromas,aiškinantis, kodėl jie yra tokie, kokie yra. Prisimena



senus laikus, kurie vėl atveria žaizdą. Jie atkakliai krapšto ir krapšto nuo savo širdžių molį. Gamtoje mes nematome, kad, pavyzdžiui, medžiai imtųsi nagrinėti sa

vo šaknų sistemos ar akmenuoto pasaulio, pro kurįturi prasibrauti stiebdamiesi į šviesą, gydomąją svarbą. Kiekvienas medis tuo pat metu auga dviem kryptimis: į tamsą ir į šviesą su tiek šakų ir šaknų, kiekreikia, kad išsipildytų gaivališki jo troškimai.

Neigiama savianalizė kenkia sielai. Žmonės joje įklimpsta ilgam ir, kad ir kaip būtų keista, ji neleidžia jiemspasikeisti. Protingiausia yra leisti sielai slaptai darbuotis tamsiojoje tavo gyvenimo pusėje. Ilgą laiką gali nepastebėti jokio krustelėjimo. Gali pajusti tik mažytęužuominą, kad tavyje kažkas auga, bet tos užuominospakanka. Turėtume būti ja patenkinti. Nušviestasskurdžios savianalizės šviesos, nepamatysi to, kas glūdisielos gelmėse. Vidaus pasaulis lengvai neatsiskleidžia.Galbūt analizė yra netinkamas metodas priartėti priemūsų vidaus tamsos.

Visi turime žaizdų; jomis reikia rūpintis, kad užgytų.Čia tiktų Hėgelio frazė: Die Wunden dės Geites heilen, ohne dus Narben bleiben —„Sielos žaizdos užgyja nepalikdamos ra dų“. Kiekvieną žaizdą galima užgydyti,bet gydymas vyksta netiesiogiai, tamsiojoje mūsų pri

gimties pusėje, nepasiduodančioje analizei. Turime rūpestingai išsiaiškinti, kur esame sužaloti, paskui paprašyti savo sielą jos nakties pasaulyje užgydyti sužeistus audinius, mus atnaujinti ir sugrąžinti į vienovę. Prisiartinus prie savo skaudulių netiesiogiai ir švel

132



niai, jie užgis. Kūrybingas laukimas ir tikėjimas suteiks gydomąją bei atsinaujinimo galią. Jei sugebėtumpasitikėti savo siela, gautum visas reikalingas malo

nes. Pats gyvenimas yra didysis sakramentas, per kurįmes sužeidžiami ir pagydomi. Jei išgyvensime viską,gyvenimas mūsų neapvils.

NGVISAVGRTIS 6YVGNIMAS -

VIGNA IŠ SUNKIAUSIU

NUODGMIM

agal vakarietišką tradiciją mus daug mokėapie prigimties netobulumą, apie nuodė

mės kilmę, bet niekada nesakė, kad vienadidžiausių nuodėmių yra nevisavertis gy

venimas. Mes ateiname į pasaulį tam, kad išgyventume viską, kas pabunda mumyse, viską, kas mums nutinka. Liūdna stovėti šalia gulinčio mirties patale žmo

gaus, kurio širdis kupina sielvarto; liūdna klausytis,kaip jam trūksta dar vienų metų padaryti tai, apie ką

jis visą gyvenimą svajojo, bet tarėsi negalįs padaryti,kol neišeis į pensiją. Savo širdies troškimą jis vis atidėliojo. Daugelis žmonių negyvena taip, kaip norėtų.

Daug dalykų, kurie jiems neleidžia gyventi taip, kaipskyrė lemtis, yra apgaulingi. Jie tik įsivaizduojami. Ištiesų tai nėra rimtos kliūtys. Niekada neturėtume leisti,kad baimė ar tai, jog apvilsime kitų lūkesčius, taptųkliūtimi mūsų likimo kelyje.

153



Mums labai pasisekė, kad dar turime laiko. Turime tikvieną gyvenimą ir gėda jį varžyti baime ir netikromiskliūtimis. Irenaeusas, nuostabus filosofas ir teologas,

antrajame amžiuje sakė: „Dievo garbė yra žmogus, gyvenantis visavertį gyvenimą“. Malonu įsivaizduoti, kadtikrasis dieviškumas yra būtis, kurioje grožis, kūryba,vienovė, tamsa ir negatyvumas sudaro harmoniją. Dieviškasis pradas turi kūrybinės jėgos ir instinktą gy

venti visavertį gyvenimą. Jei leisi veikti savo prigimčiai, viskas klostysis sklandžiai. Jei gyvensi taip, kaiptau patinka, rasi prieglobstį ir palaimą. Kartais didysis palaimos alkis mūsų viduje ir aplinkui kyla dėl to,kad gyvename ne taip, kaip norime, o taip, kaip išmūsų tikimasi. Mes prarandame ritmą, kuris slapčia

ženklina ir nušviečia mūsų prigimtį.Kiekvienos sielos pavidalas yra skirtingas. Kiekvienam

žmogui skirta nežinoma dalia. Kai stengiesi pakartoti tai, ką darė kiti, arba įsisprausti į iš anksto sugalvotą modelį, išduodi savo individualybę. Reikia

grįžti į vidinę savo vienatvę ir vėl susirasti svajonę,slypinčią sielos gelmėse. Ją reikia pajusti taip, kaipsu nuostaba pajunta vaikas, stovintis prie atradimoslenksčio. Kai vėl virstame vaikais, įžengiame į malonių galimybių pasaulį. Taip dažniau atsiduriame

ten, kur lengva, džiugu ir šventiška. Įsivaizduojamanašta nukrinta. Gyvename pagal savo ritmą. Pamažukūniškasis mūsų pavidalas išmoksta gražiai vaikščiotipo šią didingą žemę.

134



ofenatoės paLafrafnfraas

Kad tu gyvenime pažintum savo sielos esatį,

Jos galią ir šviesą.Kad suprastum, jog visada esi ne vienas, o drauge su

Siela, kuri savo šviesa ir artimu ryšiu sieja tave su Visatos ritmu.Kad jaustum pagarbą savo paties individualumui ir Išskirtinumui.Kad suprastum savo sielos Unikalumą

Ir savo ypatingą paskirtį čia, ir tai,

Kad už tavo gyvenimo išorės vyksta

Kažkas gražaus, gero ir amžino.

Kad išmoktum žiūrėti į save su tokiu Pasigėrėjimu, pasididžiavimu ir viltimi,

Su kokiu žiūri į tave Dievas Kiekvieną akimirką.


133



4 sk^Rfas. DaRBas —poetinė augimo

apRafška

AK 19 GARBINA JUDG9Į

kis nepaprastai mėgsta

judėjimą ir pastebi menkiausią virpesį. Jai didelė šventė stebėti vandenyno potvynius ir atoslūgius, kai banga pobangos kartoja savo šo

kį prie kranto. Akiai patinka ir šviesos judėjimas —kaip vasarą iš už debesies ji slenka per pievą.Akis seka, kaip vėjas sužeria lapus,kaip linguoja medžius. Žmogus visada

nori judėti. Būdamas kūdikiu, tu norė jai ropoti, vėliau —vaikščioti, o suaugęs jauti nepaliaujamą troškimą eiti įlaisvę ir nepriklausomybę.

Visa, kas gyva, juda. Tą judėjimą vadiname augimu. Įdomiausia augimo forma yra ne fizinis, odvasinis augimas žmogaus gyvenime. Šventumo ilgesys,glūdintis širdyje, išjudina žmogaus gyvenimą. Širdis labiausiai nori, kad toks judėjimas nebūtų nutrauktas, kadvyktų sklandžiai ir taptų gyvenimo ritmu.

1 3 6





AUGTI - VADINASI,

KG 1ST IS

ugimo poetikoje svarbu ištirti, kaip galimybė ir kitimas lieka mums tokie ištikimi. Jie mums atveria naujas vidaus gelmes.Jų nuolatinis vidinis judėjimas leidžia pa

justi už išorinio mūsų gyvenimo fasado slypinčią am

žinybę. Kiekvieno gyvenimo viduje, nesvarbu, kokspilkas ir neįdomus jis atrodytų iš išorės, vyksta kažkas amžina. Ten slaptai susijęs su augimu veikia kitimas ir galimybė. Johnas Henry Newmanas šį reiškinįtaikliai apibendrino sakydamas, kad augti —vadinasi,keistis, o tai, kad esi tobulas, rodo, kad dažnai keitei-si. Todėl pasikeitimas nebūtinai kelia pavojų; iš tikrųjų jis gali mūsų gyvenimą patobulinti. Tobulumasnėra šalta pilnatvė. Norėdamas išlaikyti tyrą sielą irramią sąžinę, jis nevengia pavojaus ar rizikos. Kai esiištikimas rizikai ir prieštaringam augimui, jauti, kad

gyveni. Siela mėgsta riziką; augimas gali įeiti tik prorizikos duris. Holderlinas rašė: Nah ist / Und schwer zu fassen der Gott. Wo aber Gefahr ist ; wdcbst /Dos Rettende auch, t. y. Dievas arti, bet sunku jį suprasti./ Tačiaukur pavojus, ten atsiranda ir tai, kas gelbsti. Tobulu

mas yra doro ir visapusiško gyvenimo išsipildymas.Galimybė ir kitimas tampa augimu per tą laiko tarpsnį,kurį vadiname diena. Mes gyvename dienomis. Šis ritmas formuoja mūsų gyvenimą. Gyvenimas įgyja kiekvienos naujos tau duotos dienos formą. Nuostabus

138



lenkų poetas Tadeuszas Rozewiczius aptaria sunkumus, su kuriais susiduriama rašant gerą poeziją. Rašytojas rašo, rašo ir rašo, o derlius toks mažas! Nepai

sant to, Rozewiczius cituoja seną posakį, kad sunkiauyra gerai praleisti dieną, negu parašyti knygą. Dienayra brangi, nes iš esmės kiekviena diena —tai viso tavogyvenimo mikrokosmosas. Kiekviena diena siūlo anksčiau niekada neregėtas galimybes ir kažką žada.

Garbingai išnaudoti visas tau gyvenime duotas galimybes, vadinasi, vertai išnaudoti savo naują dieną.Kiekviena diena skirtinga. Apreiškimo knygoje Dievas sakė: „Buvusio pasaulio nebėra... Žiūrėk, aš kuriu viską iš naujo". Nauja diena įprasmina tai, kas

jau įvyko, ir atskleidžia tai, kas netikėta, nenumaty

ta, kas reikalauja kūrybingumo. Tu gali norėti pakeisti savo gyvenimą, gali pasinerti į gydymąsi ar religiją, tačiau tie norai liks kalbomis, kol keitimasisnetaps kasdiene tavo veikla.

KGLTU PAGARBA DIGNAI

eitų dvasingumas puikiai jaučia kiekvienosdienos reikšmę, naujos dienos šventumą.Keltai niekada nepradėdavo dienos apgailestaudami dėl pasikartojančios jos baig

ties; kiekvieną naują dieną jie priimdavo kaip naująpradžią. Yra graži keltiška malda, aiškiai išreiškiantisupratimą, kad diena —Dievo dovana. Maldoje vy-

139



rauja regėjimo metafora. Meldžiamasi, kad žmogausakis „laimintų viską, ką mato,“ ir kad Dievo žvilgsnisglobotų ir saugotų dieną. Diena suprantama kaip pa

laimingų apmąstymų metas, apimantis Dievą, patį save, kitus ir gamtą.

Dieve, palaimink man naują dieną,Kurios malonės niekada anksčiau nepatyriau;

Ją suteikei, kad pašlovinčiau Tavo buvimą, Dieve.Palaimink man

Mano akis,Kad mano akys laimintą viską, ką mato.

Aš laiminsiu savo artimą,

O mano artimas tegu laimina mane. Dieve, suteik man tyrą širdį,

Nenukreipk nuo matąs savo žvilgsnio.Palaimink mano vaikus ir mano žmoną Ir palaimink mano turtą ir mano bandą.


Keltas naują dieną praleisdavo gamtoje. Kai gyveni dieviškoje aplinkoje, kurios vardas —gamta, nesunku lai

kytis kūrybiškos dienos sampratos. Keltams gamta buvo ne materija, veikiau paslaptinga, spinduliuojantiesatis, pilna prasmės, galimybių ir grožio.

Puiki dienos malda yra senovinis eilėraštis „Elniošauksmas“:

1 4 0



Aš šiandien pakyluPer Dievo galybę, kad jis mane vestų:

Dievo stiprybė mane palaikytų,

Dievo išmintis man vadovautų, Dievo akis numatytų mano gyvenimų, Dievo ausis mane girdėtų, Dievo žodis man kalbėtų, Dievo ranka mane globotų,

Dievo kelias prieš mane atsivertų, Dievo skydas mane saugotų, Dievo angelai mane gelbėtų nuo velnio žabangų, Nuo nuodėmės pagundų,

Nuo visų, kas linki man blogo Toli ar arti,

Vienas ar su kitais.


Šios eilės aiškiai liudija, kad keltai pripažįsta Dievo bu

vimą visur. Pats pabudimas laikomas dovana. Prie nau jos dienos slenksčio nėra išpuikimo, veikiau troškimas garbinti. Dievas vaizduojamas jausmingai ir detaliai, kaip dieviškasis anam tara. Bet kurią akimirką,bet kokioje situacijoje Dievas yra artimas, rūpestingas, padrąsinantis draugas.

Toks dienos, kaip šventovės, supratimas gražiai įrėmina būsimą tos dienos kūrybinę veiklą. Mūsų gyvenimas įgauna gyventų dienų pavidalą. Dienos įeina į mus.Deja, šiuolaikiniame gyvenime diena dažniausiai yra

141



narvas. Čia žmogus praranda savo jaunystę, energiją ir jėgas. Dažnai praleidžiame dieną tarsi narve todėl, kadpraleidžiame ją darbavietėje. Mes tiek daug laiko, tiek

daug dienų praleidžiame darbe, neturinčiame nieko bendra su kūryba ar jausmais. Darbavietėje triūsti gali būtisudėtinga ir labai sunku. Dauguma dirba ne sau ir praranda daug energijos. Tiesą sakant, vienas iš energijosapibrėžimų yra gebėjimas atlikti darbą. Dienos, pra

leistos uždarytiems narve, vargina ir nukamuoja. Rytais mieste į eismo kamščius pakliūva ką tik iš patalopakilę mieguisti, susirūpinę ir suirzę žmonės. Grūstis irstresas jau vagia iš jų dieną. Vakarais tie patys žmonėspo ilgos darbo dienos yra išvargę. Kol jie pasiekia namus, nebeturi energijos pasidomėti savo troškimais,

mintimis ir jausmais, kurie visą dieną buvo apleisti.Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad labai sunku suderinti

darbo ir sielos pasaulius. Dauguma mūsų dirba tam,kad išgyventų. Mes neturime pasirinkimo —reikia užsidirbti pinigų. Kita vertus, neturintys darbo jaučiasi

suirzę ir pažeminti, kenčia praradę orumą. O tie, kurie dirba, dažnai patenka į iš anksto žinomos monotonijos tinklą. Kiekvieną dieną —viskas taip pat. Darbas nuasmenina. Jam iš mūsų reikia tik mūsų energi

jos. Vaikštome po darbavietę, o vakare, kai tik iš josišeiname, mus užmiršta. Jaučiame, kad mūsų indėlis,nors reikalingas ir turi paklausą, yra tik funkcija ir ištikrųjų beveik nevertinamas. Darbas turėtų būti visaikitoks; jis turėtų tapti vieta, kur sudarytos visos galimybės atsiskleisti žmogaus gebėjimams.

14s



SIGLA TROKŠTA RAIŠKOS

arštai trokšta žmogus save išreikšti. Sielagražiausiai pasirodo per mintį. Mintys —tai sielos vidinio judrumo formos. Tamtikra prasme nėra nieko greitesnio už mintį.

Ji gali nuskristi bet kur, būti su bet kuo. Greitai judėti

gali ir mūsų jausmai, tačiau nors ir brangūs mūsų pačių asmenybei, mintys ir jausmai dažniausiai vis darlieka nematomi. Tam, kad pasijustume esą žmonėmis, reikia gebėti išreikšti nematomą vidaus pasaulį.Kiekvieno gyvenimui reikalinga raiškos galimybė. Kaiatliekame kokį veiksmą, tai, kas mumyse nematoma,

randa formą ir įgauna išraišką. Todėl mūsų darbasturėtų būti vieta, kur siela galėtų patirti džiaugsmą,kad ji matoma ir dar yra. Mūsų viduje sukaupti nežinomi brangūs turtai gali iškilti matoma forma. Mūsųprigimtis karštai trokšta išraiškos galimybės, kurią va

diname darbu.Aš užaugau kaime. Buvome neturtingi ir visi buvomepasiskirstę namų ruošos darbus. Esu labai dėkingas,kad mane išmokė dirbti. Nuo to laiko visada jaučiupasitenkinimą, kai galiu atlikti tai dienai skirtus darbus. Mane erzina, jei diena praeina tuščiai, o vakaresuprantu, kiek daug tą dieną neišnaudojau galimybių.Ūkyje darbas duoda aiškų, akivaizdų rezultatą. Kaikasi bulves, matai savo darbo derlių; daržas atiduodaužkastus, išmaitintus vaisius. Kai aptveri lauką, tvora

1 4 3



pakeičia kraštovaizdį* Jei pelkėje kloji velėna taką, vakare matai, kaip visi velėnos gabalai pasišiaušia, kadišdžiūtų. Darbas ūkyje teikia didžiulį pasitenkinimą.

Nors jis sunkus, vis dėlto matai, kad už jį gausiai atlyginta. Išvykęs iš namų patekau į minties, raštijos irpoezijos pasaulį. Čia darbas vyksta nematomoje karalystėje. Dirbdamas protinį darbą nematai nieko. Tikretsykiais pavyksta pastebėti nuraibuliuojančias tavo

pastangomis sukeltas bangeles. Kad protinėje sferojepajustum nematomą rezultatą, reikia didelės kantrybės ir pasitikėjimo savimi. Reikia ištreniruoti vidinęakį nematomai karalystei, kurioje auga mintys ir leidžia šaknis jausmai.

PI9RG0GA

augelio žmonių darbavietė nėra tinkama —neleidžia jiems augti, kurti. Dažniausiai tai

beveidė vieta, kur svarbiausia —funkcija irįvaizdis. Kadangi darbas reikalauja didelių pastangų ir triūso, jis visada daro darbuotoją pažeidžiamą. Jau senovės keltų tradicijose matyti, kaipneigiamos jėgos prieš darbo žmogų gali pasitelkti gamtą. Kai žmonės vienas kito nemėgdavo arba norėdavovienas kitam pakenkti, jie dažnai tai darydavo sunaikindami kaimyno derlių. Tai — pisreoga pasaulis. Pavyzdžiui, vienas kaimynas pavydėjo kitam ir užkasė

jo bulvių lauke kiaušinių. Kai šis atėjo nuimti der-

144



liaus, bulvės buvo supuvusios. Kaimyno noras pakenktirealizuojamas blogio linkėjimu ir kiaušinio simboliu.Taip sunaikinamas žemės derlingumas.

Pagal keltų tradicijas gegužės pirmoji buvo pavojingadata. Tą dieną keltai saugodavo savo šulinius; piktosbei kenkiančios dvasios galėjo juos išdžiovinti, sugadinti ar užnuodyti. Apie panašų įvykį gretimame kaime pasakodavo mano dėdė. Vieną gegužės rytmetį

ūkininkas lauke ganė gyvulius. Jis sutiko keistą moterį, traukiančią per pievą virvę. Pasveikino ją palaiminimu. Dia dhuit, —tarė jis, bet ji neatsakė. Tik pasisuko ir, palikusi virvę, dingo. Virvė buvo puiki. Ūkininkas ją suvyniojo, parsinešė namo ir įmetė į pamirštą ūkiniame pastate statinę. Kitais metais per šiena

pjūtę kaimynai su arkliu ir vežimu padėjo jam vežti išpievų šieną, bet pritrūko virvės šienui surišti. Kažkaspaklausė, ar jis neturįs virvės. Jis atsakė: Nil aon ropa agamach ropa an t~sean cailleach, t. y. „turiu tik senosraganos virvę". Nuėjo į pašiūrę ieškoti virvės, bet pa

žvelgęs į statinę pamatė, kad ji pilna sviesto. Senojimoteriškė nebuvo šiaip sau keleivė, tą gegužės rytą jibuvo pavogusi iš žemės jos stiprybę ir grietinę. Kai jinumetė virvę, žemės galia liko virvėje, o grietinė subėgo į statinę. Šis pasakojimas rodo, kaip kartais derliusir atlygis už darbą brėkštant pavojingam gegužės rytui gali būti pavogti.

14*



BŪTIS - SIGLOS AUDINYS

okia neigiama atmosfera šiuolaikinėje darbavietėje gali būti labai žalinga. Kai kalbame apie individą, kalbame apie jo buvimą.Per esatį atsiskleidžia žmogaus individua

lybė. Esatis yra žmogaus sielos audinys. Kalbėdami

apie esatį santykyje su žmonių grupe, vadiname ją atmosfera, arba etosu. Darbavietės etosas yra labai subtili grupės esatis. Etosą sunku aprašyti ar analizuoti,tačiau tuojau pats pajunti jo galią ir rezultatą. Kuretosas teigiamas, gali atsitikti nuostabių dalykų. Eidamas į darbą patiri džiaugsmą, nes tave pasitinka ma

loni atmosfera, ir ta atmosfera tinkama. Ji neabejinga,geranoriška, kūrybinga. Ten, kur darbavietės etosasneigiamas ir žalingas, žmonės iš ryto pabunda ir nuopirmos minties apie ėjimą į darbą jiems tiesiog darosibloga. Liūdna, kad tiek daug žmonių per savo neilgą

gyvenimą žemėje turi praleisti labai daug laiko neigiamame bei žalingame etose. Darbavietė gali būti labai priešiška; dažnai tai prievartos aplinka. Dirbi žmonėms, kuriems esi pavaldus. Jie gali tave atleisti, kritikuoti, ieškoti priekabių arba sukompromituoti gar

bingą tavo vardą. Tokia atmosfera nepalanki. Žmonės naudojasi savo galia, nes mes savąsias galias atiduodame jiems.

Paklausk savęs, kokį įvaizdį susidarei apie savo viršininkus. Viena mano draugė dirba mokykloje, kurios



direktoriui trūksta pasitikėjimo savimi. Jis silpnas, bailus, todėl labai piktnaudžiauja savo valdžia. Neseniaiper posėdį trimestro pradžioje išplūdo mokytojus. Kitą

dieną mano draugė sutiko jį mieste su žmona. Apstulbo pamačiusi už savo valdžios ribų visiškai pilkąžmogelį. Apstulbo todėl, kad manė, jog jis, mokyklosdirektorius, —galingas žmogus.

Kartais leidžiame žmonėms mums daryti žalingą įtaką

vien todėl, kad jais pasitikime. Kai apgavikai apsimeta galiūnais, nėra kito būdo greičiau juos demaskuoti,kaip jais suabejoti. Visi žinome pasaką apie naujuskaraliaus drabužius. Karalius iškilmingai žygiavo permiestą apsivilkęs naują kostiumą; iš tikrųjų jis buvovisiškai nuogas. Visi sveikino ir gyrė nuostabų kara

liaus kostiumą. Visi kuo puikiausiai sutarė, kol mažas vaikelis neišpyškino tiesos. Tiesos žodis nepaprastai galingas. Naujajame Testamente Jėzus sako:„Jei laikotės mano žodžio, esate ištikimi mano mokiniai. Jūs pažinsite tiesą, ir tiesa jus išlaisvins“. Šis

aforizmas tinka visose situacijose. Atsargūs, nekonfrontuojantys klausimai, aiškinantys, kaip suprastitiesą, gali užkirsti kelią žmogui užgrobti valdžią. Taiišgelbės švelnius, pernelyg jautrius žmones nuo menkinimo skiriant jiems tik iš šalies kontroliuojamąvaidmenį.

1 47



SILPNUMAS IR VALDŽIA

ažnai valdžios žmonės nėra tokie stiprūs,

kaip norėtų atrodyti. Daugelis trokštančių valdžios yra silpni. Jie siekia valdžiospostų, kad kompensuotų savo pačių tra

pumą bei pažeidžiamumą. Silpnas žmogus niekadanegali panaudoti savo valdžios tinkamai, nes kitų pateiktuose klausimuose ar alternatyviose galimybėseįžiūri grėsmę savo viršenybei ir viešpatavimui. Jei ketini tinkamai tokiam žmogui pasipriešinti, reikia taidaryti labai atsargiai, apylankomis. Tai vienintelis kelias, kad tiesos žodis pasiektų tokio valdžios išsigandusio žmogaus širdį.

Darbavietė gali būti ne tik valdžios, bet ir kontrolėsvieta. Kontrolė yra žalinga, nes mažina tavo paties nepriklausomybę ir savarankiškumą. Vėl tampi vaiku,kuriam įsakinėja vyresnieji. Dėl nepasikeitusio santykio su tėvais kartais viršininkus mes paverčiame mil

žinais. Tarp valdžios žmonių ir autoritetų yra esminis skirtumas. Kai tavyje pabunda vidinė jėga, esi patssau autoritetas. Žodis „autoritetas“ nurodo tavo veiksmų ir idėjų autorystę. Pasaulis veikia per valdžiosstruktūras. Taigi pageidautina, kad dori, jautrūs, turintys vaizduotę ir gebantys užjausti žmonės nesikra-tytų valdžios postų. Charizmatinis valdžioje esantisasmuo gali sąlygoti didelius teigiamus pokyčius.

Kai tave kontroliuoja, su tavim elgiasi ne kaip su sub jektu, o kaip su objektu. Dažnai valdžios žmonės turi

1 4 8





vienas turime ypatingų gebėjimų. Jautiesi laimingesnis, kai tie gebėjimai gali tobulėti ir būti pritaikytidarbavietėje. Laisvai semiesi įkvėpimo ir iš kitų. Dar

daugiau, kadangi kiekvieno žmogaus gebėjimai kolektyve yra unikalūs, konkurencija tarp darbuotojų išnyksta. Darbavietė tampa palanki sielos energijai, josritmui ir talentui.

Darbas neturėtų tarnauti tik savininkams ir darbdaviams.

Jis turėtų tarnauti ir darbuotojams, ir bendruomenei.Reikėtų sukurti struktūras, kuriose darbininkai taippat galėtų gauti dalį pelno. Pažadinta vaizduotė ir pabudusi siela reikalauja, kad darbas būtų vertinamaskaip įnašas, skatinantis bendruomenės kūrybingumąir tobulėjimą. Gaunanti didelį pelną firma ar korpo

racija turėtų padėti bei remti vargšus ir beteisius. Pirmenybę reikėtų teikti optimalioms darbo sąlygoms.Be to, reikėtų svarstyti iškilusius nemalonius klausimus. Ten, kur darbas kuria gaminius, kenkiančiusžmogui ar gamtai, privalu jį kritikuoti ir keisti.

Vienas didžiausių ir įžvalgiausių darbo analitikų buvoKarlas Marxas. Jis parodė, kaip darbas gali atitolintižmogų nuo jo prigimties ir galimybių. Darbas galisumenkinti ir aptemdyti žmogiškąją būtį. Mūsų šimtmetyje iš to išsirutuliojo įžvalgiausia, kandžiausia ir

šviesiausia kritinė mintis. Kritinės teorijos mokyklapateikė išsamų ir kritišką industrinės visuomenės įvertinimą. Ji atskleidė, kad istorija ir visuomenė veikiažmogaus tapatybę iš vidaus. Darbo pobūdis ir vartotojų teisių gynimas atsigręžia prieš žmogų. Kritinė te

10



orija daug prisidėjo prie sielos susigrąžinimo, atpažindama šių susvetimėjimo šaltinių subtilumą ir visuotinį paplitimą. Ji prasiskverbia pro spalvingą, ta

čiau apgaulingą paviršutinišką įvaizdį, po kuriuo slypi tylus individualybės slopinimas. Šiuolaikinė visuomenė meldžiasi prie funkcionalumo altoriaus. Tokiossąvokos, kaip antai procesas, metodas, modelis, pro jektas, įsiskverbė į mūsų kalbą ir rodo, kaip mes nusa

kome savo santykį su pasauliu. Sielos atgaivinimas reiškia, kad vėlei atrandame Kitoniškumą; tai turėtų vėlpažadinti paslapties, galimybės ir užuojautos jausmus.Bukinanti funkcionalumo jėga sumažėtų, o į mūsųveiklą įsilietų nauja gyvybės energija. Filosofiškai suformulavus, būtis gali pasireikšti veikimu. Atgauti Kitoniškumo pojūtį yra svarbiausias slaptas šiuolaikinėsvisuomenės uždavinys. Ugdant šį Kitoniškumo pojūtį gali nepaprastai daug padėti keltų dvasingumas. Jodraugystės metafizikoje giliai pripažįstamas gamtos,savęs paties ir Apvaizdos Kitoniškumas. Beje, šiuolai

kinis mūsų požiūris į keltų tradicijas turi būti kritiškas ir apmąstytas. Antraip kyla pavojus, kad keltų dvasingumas taps dar viena madinga ir egzotiška dvasineprograma mūsų sensacijų besivaikančioje kultūroje.

Negatyvaus darbo pasaulyje, kur tave kontroliuoja, kur

viską sprendžia valdžia, o tu esi tik funkcijos vykdytojas, viešpatauja konkurencijos moralė. Kūrybiniodarbo pasaulyje, kur atsižvelgiama į tavo talentą, konkurencijos nėra. Siela konkurencijos poreikį perkeičia. O priešingame pasaulyje, kai orientuojamasi į kie

1 1



kybę, konkurencija persekioja visada: jei as turiu mažiau, tu turi daugiau. Sielos pasaulyje kuo daugiau turi pats, tuo daugiau turi kiti. Sielos ritmas yra nuosta

bus nesibaigiantis turtėjimas.

KLAIDINGOS

PRIKLAUSOMYBGS SPĄSTAI

okia naujai orientuota darbavietė padėtųužpildyti vieną svarbiausių kiekvieno individo poreikių —norą kam nors priklausyti. Visiems patinka kam nors priklausy

ti. Norime priklausyti grupei, šeimai, o ypač vietai,kurioje dirbame. Darbavietė yra vieta, kur gali pasireikšti didžiausios kūrybinės galios. Įsivaizduok, kaipbūtų puiku, jai dirbdamas galėtum būti pačiu savimi irišreikšti tikrąją savo prigimtį, gabumus bei vaizduotę.Tavo namai, asmeninis gyvenimas ir darbas neturėtų

būti paskiri pasauliai. Jie turėtų susipinti, kūrybiškaipraturtindami vienas kitą. Deja, dauguma žmonių tarnauja sistemai tik prievarta ir kontroliuojami.

Žmonėms dažnai visiškai nerūpi, kokia toji jų priklausomybė. Labai daug žmonių naiviai tiki, kad priklau

so sistemai, į kurią juos įtraukia. Kai netikėtai juosatleidžia iš darbo arba kai griūva įprasta sistema, arbakai tarnyboje paaukština kitą asmenį, jie jaučiasi sugniuždyti, įskaudinti, pažeminti. Beveik kiekvienojekorporacijoje ar darbavietėje rasite daug nusivylusių

12



žmonių. Iš pradžių jie atiduodavo energiją ir patirdavo nekaltą bendrystės jausmą tikėdami, kad reikalingidarbui, tačiau juos apvylė ir su jais elgėsi kaip su me

chanizmo sraigteliais. Iš jų reikalaudavo energijos, bet jų sielos visada likdavo nuošalyje.

Reikalo esmė ta, kad niekad nereikėtų visiškai atsiduotitam, kas nėra tavo savastis. Priklausomybėje labai svarbu rasti pusiausvyrą. Niekada negalima visiškai atsi

duoti kokiam nors reikalui ar sistemai. Dažnai žmonės nori priklausyti kokiai nors išorinei sistemai, nesbijo priklausyti savo pačių gyvenimui. Jei siela yra pažadinta, tai supranti, kad ji yra tikrieji tavo namai.Tavo troškimai čia saugūs. Priklausymas yra susijęssu troškimu. Troškimas yra brangintinas sielos ins

tinktas. Vieta, kuriai priklausai, niekada neturi menkinti tavo orumo. Pirmiausia turėtum priklausyti savo vidaus pasauliui. Jei priklausai, jei gyveni harmoningai ir jauti ryšį su giliu tavyje slypinčiu šaltiniu,niekada neskaudins tai, kad tavo išorinis priklausy

mas bus ribojamas, paverčiamas reliatyviu ar net atimamas. Tau neišmuš iš po kojų pagrindo, tavo sielospagrindo, kurioje esi ne nuomininkas, kur tavo nuosavi namai. Tavo vidujybė yra tavo valdos, iš kuriųniekas negali tavęs išstumti, išvaryti ar atitolinti. Tai

tavo turtas. Kaip Naujajame Testamente pasakyta:„Kur tavo turtas, ten ir tavo širdis“.

If3



DARBAS IR VAIZDUOTĖ

ienas iš šiuolaikinio teikiančio vilčių dar

bo aspektų, ypač korporacijų pasaulyje, yradidėjantis vaizduotės, kaip gyvybiškai svarbios jėgos, pripažinimas. Ne todėl, kad

korporacijų pasaulis mėgsta vaizduotę. Vaizduotė vertinama dėl kitų priežasčių: dabar rinka yra nepastovi,ir pasikeitimų tempas toks greitas, kad senieji darbokontrolės metodai nebetinka. Pradedama pripažinti,

jog besikartojanti vienpusė sistema, kontroliuojantidarbą ir darbuotoją, tapo nebepelninga. Taigi dabarsielos dalyvavimas darbavietėje yra sveikintinas. Sielavertinama, nes joje gyvena vaizduotė.

Vaizduotė —kuriamoji individo jėga. Ji visada įveikiaįvairias kliūtis ir leidžia atskleisti kūrybines galimybes, į kurias siaurai, įtariai, paviršutiniškai mąstantysis net nežvilgtelėtų. Vaizduotė darbuojasi ant matoma ir nematoma, klausimo ir atsakymo, galimybės ir

fakto, šviesos ir tamsos slenksčio. Vaizduotė yra geragalimybės draugė. Ten, kur gyvuoja pažadinta vaizduotė, tikrovės faktas niekada nebūna sustabarėjęs arbe išeities, jis lieka atviras, kviečia ieškoti naujų galimybių, skatina kūrybingumą.

Kai rašiau doktoratą Vokietijoje, man teko laimė Berlyne gyventi tame pačiame name su puikiu mokslofilosofu iš Indijos, parašiusiu nuostabių knygų apiemokslo žinių kaupimą. Kadangi šis žmogus vadovavodaugeliui doktorantų, paklausiau jo patarimo, ar man

1*4



imtis mokslinio darbo apie Hegelį. Jis pasakė, kaddaugumoje mokslinių darbų stengiamasi padaryti išvadą ar įrodyti tai, ko nepavyktų sukritikuoti ar pa

neigti. Visi to siekia, ir čia nieko nauja. Aš turėčiaulaikytis kitokio požiūrio. Jis sakė: „Pabandyk šiojesrityje iškelti keletą klausimų, kurie niekam nebuvoatėję į galvą, tada būsi atradęs kai ką iš tiesų originalaus ir svarbaus“. Šis patarimas buvo kvietimas patirti

nauja, skatinimas suvokti situaciją visiškai naujai.Nors darbavietėje dedama daug pastangų, retai pavyksta pritaikyti lakią vaizduotę. Paprastai darbe vyraujanusistovėjęs vienodumas. Iš anksto žinomi net įsigalėję kritiško darbuotojų elgesio stereotipai. Dažnainaujo požiūrio ir mąstymo gali įlieti atėjęs naujas dar

buotojas. Staiga beviltiška situacija pasirodo naujoje jaudinamoje šviesoje. Atsibunda iki šiol po nuobodaus vienodumo skraiste snūduriavusios galimybės.Žmonės patiki savo jėgomis, pajunta susidomėjimą;darbavietės sumanyta užduotis vykdoma su nauja ener

gija. Žmogus, gebantis analizuoti darbavietę ne siaurai, ne vienpusiškai, kai iš anksto viskas numatoma irkartojasi, o turintis vaizduotę, gali darbavietę pakeistiir padaryti ją darbuotojams patrauklią ir įdomią. Štaikodėl poetiška ar meniška siela tapo tokia svarbi šiuo

laikiniame korporacijų pasaulyje. Ji gali įlieti gaivumo, kurio taip trūksta, praverti langus ir duris ten,kur iki šiol buvo aklinos sienos. Toks požiūris į darbavietę laiduoja, kad kūryba ir spontaniškumas tapssvarbiausia varomąja jėga.

1



SPONTANIŠKUMAS IR JO VARŽYMAS

ai darbavietėje vadovaujama sąmoningosprievartos metodais, joje negali įvykti nieko nauja. Jei bandysi prievartauti sielą, taunepavyks. Kai buvau Vokietijoje, mano są

monės veikla sustiprėjo ir be paliovos dirbo. Dėl to

sutriko miegas. Jei dieną dirbi fizinį darbą, pakankanedaug miego. Dirbant kruopštų ir sunkų protinį darbą, reikia gerai išsimiegoti. Mane ėmė kamuoti nemiga. Atsikėlęs galėdavau maždaug valandą dirbti, paskui pasijusdavau pavargęs ir suirzęs. Vakarais nenorėdavau eiti gulti ir kasnakt dėdavau nežmoniškas pastangas, kad užmigčiau. Išbandžiau viską. Prisimenu,kaip vieną naktį ypač išvargęs sau pasakiau: „Susitaikyk su tuo, kad niekada normaliai nebemiegosi, niekada naktį gerai nepailsėsi; šią bėdą turėsi visą likusįgyvenimą“. Keisčiausia, kad vos tik tai pripažinau, po

penkių minučių kietai užmigau. Per keletą kitų naktųgrįžo mano normalaus miego ritmas. Miegoti mantrukdė pastangos užmigti. Kai tik nustojau stengtisužmigti, miegas atėjo savaime.

Kai valia ir protas darbavietėje sutelkti į prievartą, įsi

gali vienodumas. Leidus pasireikšti vaizduotei, sielosnušvitimui, darbavietėje pasijuntame visiškai naujai.Niekas neturėtų būti abejingas ar nešališkas savo darbui ar darbavietei. Žmogui labai svarbu rimtai vertinti savo darbą. Jis turėtų išsiaiškinti, ar jo atliekamas

if6



darbas ir darbavietė iš tikrųjų netrukdo atsiskleisti joasmenybei, orumui ir sugebėjimams* Jei ne, reikia rasti iš šios sunkios padėties išeitį* Parduodamas sielą

galiausiai nusiperki nelaimingą gyvenimą.Respektabilumas ir saugumas gyvenimo kelionėje yra

subtilūs spąstai. Tie, kuriuos traukia kraštutinumai,dažnai lengviau atsinaujina ir atranda save* O tie, kurie pakliūva į ramų ir respektabilų vidutinybių sluoksnį,

pražūva to net nesuvokdami. Tai gali būti spąstaitiems, kurie susiję su verslo pasauliu. Daugumos žmonių, užsiimančių verslu, mąstymas labai vienpusiškas:strategija, taktika, mechaninė pusė —ir taip diena išdienos. Toks mąstymas tampa įpročiu, jis taikomasviskam, net savo vidaus pasauliui. Nors darbo srityje

jie galingi, išėję iš darbavietės atrodo vieniši ir sutrikę.Negalima užgniaužti savo sielos ir už tai nemokėti.Jei nusidedi savo sielai, tai visada brangiai kainuoja.Darbas gali vilioti nusidėti savo gaivalingai ir kūrybingai sielai. Darbas užvaldo žmogaus asmenybę. Vie

nas iš labiausiai jaudinančių dvidešimtojo amžiaus literatūros kūrinių siurrealistiškai vaizduoja nepaprastai smulkmenišką ir atsidavusį valdininką-funkcionie-rių. Tai —Kafka’os „Metamorfozė“, prasidedanti šiurpiu sakiniu: „Kai vieną rytą Gregoris Samsa pabudo

iš sunkaus sapno, jis pamatė, kad pavirto milžiniškulovoje gulinčiu vabzdžiu“. Sumaniai panaudojęs siurrealistinę detalę, anonimiškumą ir juodąjį humorą,Kafka itin vykusiai vaizduoja sistemą ir valdininkiją.

1*7



VAIDMUO, NUSTGLBI ANTIS ASMGNYB^

ei pažadini tik valią ir intelektą, darbas virstavo tapatybe. Tai apibendrinta gana juokingoje epitafijoje ant antkapio kažkurLondone: Čia palaidotas Jeremy Brovmas, ku

ris gimė žmogumi, omirė bakalėjininku. Dažnai žmogaus

tapatybė, gaivališka sudėtinga siela, jo spalvinga dvasia susitraukia iki jo darbo tapatybės. Žmogus tampasavo vaidmens kaliniu. Apriboja ir nuskurdina savogyvenimą. Pasiduoda pagundai nuo savęs pabėgti. Vistolsta ir tolsta nuo savo gyvenimo. Yra nustumiamasatgal į slaptus užkampius savo širdies pakraščiuose.Kai susiduri su tokiu žmogumi, matai tik jo adieka-mą vaidmenį. Ieškai žmogaus, bet jo nerandi. Siaurai,paviršutiniškai mąstyti yra labai pavojinga. Taigi dabar kolektyvinis ir darbo pasaulis pripažįsta, kad jamtrūksta nenuspėjamo vaizduotės šėlsmo, anarchijos ir

augimo galimybių. Šie dalykai labai svarbūs žmogausgyvenimo geismui ir entuziazmui. Jei pasitenkini tikišorine savo gyvenimo puse ir pasiduodi rutinai, pa

junti slaptą nuovargį. Taip gyvendamas metai iš metųpuoli į neviltį.

1*0



9IZIFA9

ai rutina tampa našta, ji sunaikina natūra

lią sielos apsaugą. Tai primena Sizifo mitą. Sizifą nubaudė už nuodėmę. Požeminiame pasaulyje jis turėjo į kalną ritinti di

džiulį akmenį. Iš lėto uoliai užritindavo tą akmenįbeveik iki pat kalno viršūnės, bet jis išsprūsdavo irnudardėdavo žemyn. Jei Sizifas būtų sustojęs ir nusprendęs daugiau niekada neberidenti akmens, jis būtų atgavęs ramybę. Jis yra beprasmybės vergas, pasmerktas vis pradėti tą patį darbą, bet niekada jo neužbaigti. Turi ridenti į viršų akmenį tvirtai žinodamas, kad niekada nepasieks kalno viršūnės. Verslo ar

korporacinio darbo pasaulyje žmogus, kuris neįsigilina į savo vaidmenį ir mąsto siaurai bei vienpusiškai,yra panašus į Sizifą. Jam gresia visiškas išsekimas. Taidažniausiai beviltiškos sielos pastangos prasimušti proįgrisusį apgaulingą išorinį vaidmenį. Prie žmogaus sie

los gilumos paviršutiniškas vienpusiškas darbo pasaulisnegali prisitaikyti. Kai užvaldo rutina, esi užsisklendęs prie vieno savo proto langelio. Tada nebegali atsisukęs patekti į savo sielos balkoną ir gėrėtis įvairiaisvaizdais pro kitus galimybės ir stebuklo langus.

Kita jėga, sukelianti darbavietėje masinę įtampą, yra skubotumas. Prancūzų filosofas Baudrillard'as kalba apiešiuolaikinio gyvenimo tolydžiai didėjantį greitį. Kaiviskas juda per greitai, niekas negali būti pastovu, negali kauptis ar augti. Yra graži istorija apie žmogų,

1*9



tyrinėjantį Afriką* Keliaudamas per džiungles jis baisiai skubėjo* Trys ar keturi afrikiečiai jam padėjo nešti mantą* Beveik tris dienas jie lėkė pirmyn. Trečios

dienos pabaigoje afrikiečiai susėdo ir nebenorėjo judėtiiš vietos. Jis ragino juos keltis, aiškino, kaip jam svarbu iki tam tikro laiko pasiekti paskirties vietą. Jie atsisakė keliauti* Žmogus negalėjo to suprasti; podaugybės įtikinėjimų jie vis tiek nesutiko keliauti. Ga

liausiai vienas iš jų paaiškino priežastį. Afrikietis pasakė: „Mes čia atkeliavome per greitai; dabar reikiapalaukti, kad mūsų sielos galėtų mus pasivyti“. Daugelis žmonių, kurie slapčia bodisi darbu, niekada neleidžia sau nuo jo atsitraukti, neskiria laiko sau, kad juos pasivytų jų sielos. Skirti laiko sau moko paprastas, bet labai reikalingas mąstymo pratimas: pamirškvisas darbatvarkes; lai tavo siela ateina su tavim susitikti ir vėl tave sudominti. Susipažinti su savo pamirštuslėpiniu iš naujo gali būti puiku.

Keltų vaizduotė liudija skirtingą laiko sąvoką ir patirtį.

Būties pripažinimas ir gamtos šlovinimas buvo įmanomas tik todėl, kad laikas reiškė langą į amžinybę.Laikas buvo duotas ne vien ko nors pasiekti. Jis buvoskirtas stebėtis ir gėrėtis. Tai dar vienas žavus Airijosbruožas. Čia žmonės dar turi laiko. Priešingai nei dau

gelyje Vakarų pasaulio vietų, čia žmonės gyvena lankstesniu ir atviresniu laiko ritmu. Jie dar nepateko į skubos ir šalto efektyvumo ideologijos gniaužtus.

1 6 0



PAŽINIMO LAŠIŠA

eista, bet sielos elgesyje dažnai slypi para

doksas. Kartais darbo pasaulyje siaurai analitiškai mąstantis žmogus visiškai nebemato būsimų darbo vaisių, jo rezultatų. Vaiz

duotei būdingas ypatingas vizijos ritmas, kuris nėratiesinis. Vaizduotės akis seka ritmą ratu. Kai tavo vi

zija prikaustyta prie vieno tikslo, gali nepastebėti, kadtavo veikla gali atnešti netikėtą lemtį. Yra gražus senovės keltų pasakojimas apie Fijoną ir pažinimo lašišą. Fijonas norėjo tapti poetu. Keltiškoje Airijoje būtipoetu reiškė šventą pašaukimą. Poetas savyje sukaupdavo antgamtišką galią —druidų ir kūrybos galią. Po

etai galėdavo sužinoti paslaptis, kurios paprastiemsmirtingiesiems buvo neprieinamos.

Myto grafystėje Sleino upėje gyveno lašiša. Kas tą lašišąsugautų ir suvalgytų, taptų garsiausiu ir didžiausiu Airijos poetu ir įgytų antrojo regėjimo dovaną. Žmo

gus, vardu Fijonas Aiškiaregys, vaikėsi tą lašišą penkerius metus. Pas jį mokytis poezijos meno atėjo jaunasis Fijonas Mekamheilas. Vieną dieną Fijonas Aiškiaregys grįžo pagavęs pažinimo lašišą. Jis užkūrė ugnį ir užmovė lašišą ant iešmo. Lašišą vartyti reikėjolabai atsargiai, jos negalėjai sudeginti, nes tada pražūtų jos galia. Po kurio laiko ugnis išblėso ir kepti lašišai nebetiko. Atnešti daugiau malkų nebuvo kam. Kaiptik tada iš miško grįžo jo globotinis Fijonas, ir jis šįpaliko pamažu vartyti ant iešmo lašišą. Jaunasis Fijo-

161



nas Mekamheilas ėmė vartyti lašišą, bet jis buvo sva jotojas ir jo mintys kažkur nuklydo. Kai pasižiūrėjo,pamatė, kad ant vieno lašišos šono iššoko pūslė. Jis

išsigando, nes žinojo, kad už sugadintą žuvį FijonasAiškiaregys labai supyks. Tada nykščiu pabandėįspausti pūslę atgal. Taip darydamas nusidegino nykštį,ir kad mažiau skaudėtų, įsikišo jį į bumą. Ant nykščio buvo patekę lašišos taukų, ir kai tik jis jų paraga

vo, įgijo išminties, antrąjį regėjimą ir poeto pašaukimą. Senasis Fijonas grįžo su malkomis. Vos pažvelgęs į jaunąjį Fijoną suprato, kas atsitiko. Sėdėjo nusivylęs, kad likimas, kurio jis taip atkakliai troško, paskutiniu momentu nuo jo nusisuko ir atiteko paprastam jaunikaičiui, kuris niekada apie tokią dovaną netnesvajojo.

Šis pasakojimas tinka iliustruoti, kaip siaurai mąstydamas, nepaisant nuoširdaus atsidavimo, gali pražiopsoti dovaną. Vaizduotė, būdama ištikima galimybei,dažnai eina ne tiesiu, o vingiuotu keliu. Tokia rizika

ir atvirumas paveldi kūrybos vaisius, grožį ir dvasią.Kartais žmonės turi sunkumų darbe ne todėl, kad darbas jiems netinka arba kad jie netinka tam darbui, odėl to, jog neaiškiai ar neteisingai tą darbą įsivaizduo

ja. Dažnai tokie žmonės neįstengia susikaupti. Jie lei

džia savo trapiai patirčiai susiskaidyti, pasidalyti. Jųdarbo prasmę —raišką ir vaizduotę —pakeitė darboįvaizdis, reiškiantis ištvermę spąstuose.

1 6 2



KLAIDINGAS ĮVAIZDIS KARTAIS KAUSTO

orėdamas suprasti pirmiausia turi suvokti. Nuo to, kaip tu matai, ką matai, priklauso, kaip susiklostys tavo gyvenimas.Tavo suvokimas arba požiūris į tikrovę yra

didinamasis stiklas, pro kurį matai pasaulį. Suvoki

mas nulemia, kaip pasaulis su tavim elgsis. Esame linkę suvokti sunkumus kaip kliūtis. Paradoksalu, betsunkumai gali tapti dideliais kūrybingumo draugais.Man patinka Paulio Valėry eilės: Une difficulte ėst une lumiere / Une difficulte' insurmontable ėst un soleil. (Sunkumai yra šviesa; neįveikiami sunkumai —saulė.) Čiavisiškai kitaip žiūrima į tai, kas neparanku, nepatogu,sunku. Giliai mumyse gyvuoja stiprus impulsas siektitobulybės. Norime viskam suteikti vienodą pavidalą.Mums nepatinka netikėtos formos. Vienas svarbiausių dalykų pradedant pakeitimus darbavietėje yra

pažadinti gebėjimą mokėti susitaikyti su sunkumaisir nepatogumais. Dažnai pats darbas yra puikus, osunkiu ir nepatogiu jį paverčia tik mūsų susikurtas

jo įvaizdis.Studijuodamas Vokietijoje aš aiškiai supratau, kad ma

no užduotis neįveikiama. Darbavausi prie „Dvasiosfenomenologijos“. Kiekvienas, susipažinęs su Hege-liu, nedvejodamas sutiks, kad šis ilgas tekstas yra nuostabus, tačiau sunkiai įkandamas. Supratimas, kad užduotis sunki, atsispindėjo ir darbinėje mano veikloje.

163



Jis mane paralyžiavo, ir netrukus aš visai nebegalėjaudirbti. Apie tokį užsiblokavimą vokiečiai taikliai sako: Ich steke mir im Weg, t. y. „Aš pats sau pastoju

kelią“. Sėsdavau prie stalo tvirtai pasižadėjęs ir įsitikinęs, kad įveiksiu šį barjerą, bet negalėdavau susikaupti. Mane persekiojo mintis apie užduoties neįveikiamumą. Kiekvieną dieną bandydavau iš naujo,tačiau buvau paralyžiuotas.

Kartą išėjau ilgiau pasivaikščioti į mišką netoli Tiubingeno. Staiga miške man toptelėjo į galvą, kad problema yra ne Hėgelis, o užduoties įvaizdis, kuris manir kliudo. Tuojau pat grįžau namo, sėdau ir paskubomis užrašiau ant popieriaus susikurtą savo darboįvaizdį. Supratau, kokią galią turi įvaizdis. Kai šitai

man paaiškėjo, galėjau atriboti įvaizdį nuo paties darbo. Po poros dienų įvaizdis išblėso, o aš vėl įsitraukiau į darbą.

Kai kurie žmonės turi daug sunkumų darbe, nors tasdarbas yra tikra jų prigimties, gabumų bei galimy

bių išraiška. Sunkumas glūdi ne pačiame darbe, veikiau jo įvaizdyje. Įvaizdis nėra vien išorė; jis tampadidinamuoju stiklu, pro kurį žiūrima į daiktą. Iš dalies esame atsakingi už savo susikurtus įvaizdžius irvisiškai atsakingi už tai, kaip jais naudojamės. Kaipripažįsti, kad įvaizdis nėra asmuo arba daiktas, pasijunti laisvas.

1 6 4



KARALIUS IR GLGGTOS

DOVANA

unkus ir nepageidautinas dalykas gali virstididele dovana. Dažnai mes gauname neregėtų užmaskuotų dovanų. Yra nuostabuspasakojimas apie jauną karalių, paveldėju-

sį karalystę. Jis buvo mylimas dar prieš tapdamas

karaliumi, o jo pavaldiniai, kai jį pagaliau karūnavo,labai džiaugėsi. Jie jam prinešė įvairiausių dovanų.Po karūnacijos naujasis karalius rūmuose vakarieniavo. Staiga į duris pasibeldė. Tarnai išėjo pažiūrėti ir rado apiplyšusį senį, panašų į elgetą. Senis norė

jo susitikti su karaliumi. Tarnai kaip įmanydami sten

gėsi jį atkalbėti, bet veltui. Karalius išėjo su juo susitikti. Senis gyrė karalių sakydamas, kad visi karalystėje patenkinti, jog jis —karalius. Senis atnešė karaliui dovanų melioną. Karalius melionų nemėgo. Būdamas gero būdo, jis paėmė melioną, padėkojo, o

senis laimingas išėjo. Grįžęs į vidų karalius atidavėmelioną tarnams, kad šie jį išmestų į daržą. Kitą savaitę tuo pačiu laiku į duris vėl pasibeldė. Ir vėl buvo pakviestas karalius, o senis jį gyrė ir įteikė jamdar vieną melioną. Dar kartą karalius išmetė melio

ną pro užpakalines duris. Taip truko keletą savaičių. Karalius buvo per daug geras, kad prieštarautųseniui ar sumenkintų jo atneštas dovanas. Paskui vieną vakarą, kai senis jau rengėsi karaliui įteikti melioną, nuo rūmų portiko nušoko beždžionė ir išmušė

16 $



melioną jam iš rankų. Melionas suskilo į gabalus priešais rūmus. Kai karalius pasižiūrėjo, pamatė, kad išmeliono byra deimantai. Nekantraudamas nuėjo į už

rūmų esantį daržą. Ten visi melionai buvo išnykę, ovietoj jų stūksojo kauburėlis brangakmenių. Šio pasakojimo moralas toks: kartais sudėtingose kebliose situacijose, sunkumuose visa, kas keblu, yra tik apgaulinga išorė. Labai dažnai sunkume slypi didelio bran

gakmenio šviesa. Būtų išmintinga išmokti vertinti tai,kas nepatogu ir sunku.Mano tėvas buvo patyręs akmentašys. Dažnai stebė

davau jį mūrijantį sienas. Kartais jis išsirinkdavo apvalų akmenį. Apvalus akmuo niekam tikęs, nes jonegalima įmūryti į sieną. Tačiau šiek tiek taukštelė jęs plaktuku, tėvas gebėdavo akmenį pakeisti. Akmuo, atrodęs beformis ir netinkamas, tikdavo įmūryti į sieną, tarsi būtų specialiai padarytas. Man taippat patinka vaizdingas Mikelandželo posakis, kadkiekviename akmenyje, kad ir koks nevykęs, neiš

raiškingas ar beformis jis būtų, glūdi slapta, nekantraujanti pasirodyti forma. Tai patvirtina puikiojiMikelandželo skulptūra „Kaliniai akmenyje“. Žmonių figūros beveik išnirusios iš akmens, tačiau ikiliemens jie yra įkaustyti beformėje akmens masėje.

Tai nepaprastai puikus nuslopinto išsivadavimoįvaizdis. Labai dažnai sunkiose darbo užduotyse yraslapta forma, laukianti progos pasirodyti. Jei stengsiesi atskleisti savo darbo slaptas galimybes, patirsi netikėtą pasitenkinimą. Mokytojas Eckhartas taik

1 6 6



liai kalba apie tai, koks turėtų būti žmogaus santykis su atliekamu darbu. Jei dirbsi kūrybiškai ir geranoriškai, atskleisi grožį.

NUOŠIRDUS DARBAS KURIA GROŽĮ

ai pamąstai, mūsų poelgių ir veiklos pasaulis yra labai svarbus. Tavo darbai turėtų būti verti tavęs; jie turėtų būti verti tavodėmesio ir orumo, nepažeisti tavo savigar

bos. Jei dirbsi su meile, padarysi puikiai. Iš pradžiųdarbas gali nepatikti, tačiau tavo sielos giluma galipadėti pamilti tai, ką darai. Tada, kad ir ką darytum,darysi kūrybingai transformuodamas.

Čia tiktų pasakojimas apie japonų dzenbudistų vienuolį. Imperatorius turėjo neapsakomo grožio senovinęvazą, labai sudėtingą dirbinį. Vieną dieną kažkas tą

vazą numetė ir ji sudužo į milijonus šukių. Šukes surinko ir pakvietė geriausią šalies puodžių, kad šis vaząsulipdytų. Puodžius atvyko, tačiau jam to padarytinepasisekė. Už tai sumokėjo savo galva. Imperatoriusįsakė atvykti kitam geram puodžiui, bet ir šiam nepa

vyko. Tai truko ištisas savaites, kol galų gale visi geriausi šalies menininkai buvo išžudyti, nes nemokėjoiš naujo sulipdyti sudaužytos gražiosios vazos. Likotik vienas menininkas, senas dzenbudistų vienuolis,kuris gyveno kalnų oloje. Jis turėjo jauną pameistrį.

1 6 7



Vienuolis atvyko į rūmus, pats susirinko šukes ir jasparsinešė į savo dirbtuvę-pašiūrę. Ištisas savaites darbavosi, kol pagaliau padarė vazą. Pameistrys žiūrėjo į ją ir

grožėjosi. Paskui jiedu iškeliavo į miestą ir nunešė vaząį rūmus. Imperatorius ir visi dvariškiai tiesiog švytėjogėrėdamiesi sulipdytos vazos grožiu. Senasis dzenbu-distų vienuolis buvo gausiai apdovanotas. Jis su jaunuoju pameistriu grįžo į savo olą kalnuose. Netrukus

vieną dieną pameistrys kažko ieškojo ir netikėtai aptiko vazos duženas. Jis nubėgo pas savo mokytoją: „Žiūrėk, tai vazos šukės, tu jų nesuklijavai. Kaip padareitokią pat gražią vazą kaip ir sudaužytoji?“ Senasis mokytojas tarė: „Jei dirbsi darbą mylinčia širdimi, visadagalėsi padaryti ką nors gražaus“.

pa Lai minimas

Kad tau vadovautų tavo sielos šviesa.Kad sielos šviesa laimintų tavo darbų

Slapta meile ir širdies šiluma.Kad darbe tu išvystumei savo paties Sielos grožį.Kad tavo darbo šventumas teiktų sveikatos,Šviesos ir atsinaujinimo tiems, kurie dirba

Su tavim drauge, ir tiems, kurie mato ir Priima tavo darbų.Kad darbas tavįs niekada nevargintų.Kad jis tavyje atvertų atgaivos, įkvėpimo Ir entuziazmo šaltinius.

l 6 8



Kad tu pasinertum į tai, ką dirbi.Kad niekada nepaskfstum abejingume.Kad diena niekada netaptų tau našta.

Kad pasitiktum aušrą žvalus ir budrus Artinantis naujai dienai su svajonėmis, Galimybėmis ir viltimis.Kad vakaras tave rastų

Atlikusį savo pareigas.

Kad žengtum į naktį palaimintas, priglobtas Ir saugus.Kad tavo siela tave nuramintų, paguostų Ir atgaivintų.




f skyRfcis. pRa s ė g ą metai: aaasfnfo

aeRLfaas gRož fs

LAIKO RATAS

kys mėgsta žiūrėti ir gėrė

tis; jos gėrisi naujo kraštovaizdžio laukiniu grožiu,medžių orumu, švelniužmogaus veidu ar blyškiumėnulio skrituliu, kuris laimina šviesos rate skendinčią žemę. Akį visada trau

kia daikto forma. Kai kurios formos teikia akims paguodos ir primena namus.Giliai pasąmonėje žmogus žavisi rato forma, nes ji atliepia mūsų ilgesį. Ratas —

viena iš universaliausių ir seniausių visatos formų. Atrodo, kad tikrovė dažnaireiškiasi šia forma. Apvali yra Žemė; netpats laikas, atrodo, turi rato prigimtį.Keltų pasaulį ratas žavėjo visada; jis labai

paplitęs meno kūriniuose; keltai pakeitė net kryžių, ap- juosdami jį ratu. Keltų kryžius yra gražus simbolis. Ratasaplink kryžiaus spindulius gelbsti dvi susikertančias skausmo linijas nuo vienatvės; rodosi, kad jis ramina ir guodžia jų lemtą tiesiškumą.

1 7 0



Keltų gamtos pasauliui priklausė skirtingos valdos. Pokraštovaizdžio paviršiumi buvo požeminis gamtos pasaulis. Čia gyveno Tuatha Dė Danann, fėjų pasaulio

gerieji žmonės. Vidurinioji karalystė —žmonių pasaulis —skyrė požeminę nuo dangiškosios. Tarp jųgriežtos ribos nebuvo. Viršuje gyvavo nebe kūniškasdangaus pasaulis. Visi šie trys pasauliai siejosi tarpusavyje. Iš tikrųjų jie dalyvavo vieni kitų gyvenime. Taigi

nieko keista, kad laikas buvo suprantamas kaip visa jungiantis ratas.Metai bėga ratu. Žiema užleidžia vietą pavasariui, pas

kui iš pavasario išauga vasara, ir pagaliau metai užsibaigia rudeniu. Laiko ratas nenutrūksta niekada. Šisritmas atsispindi net dienoje; ji taip pat eina ratu. Pirmiausia iš tamsos pasirodo šviesa, iki vidurdienio jistiprėja, o vakarop nusilpsta, ir vėl grįžta naktis. Kadangi gyvename laike, kiekvieno žmogaus gyvenimastaip pat yra ratas. Ateiname iš nežinomybės. Pasirodome žemėje, čia gyvename, iš žemės maitinamės ir

galiausiai vėl grįžtame į nežinomybę. Šiuo ritmu gyvena ir vandenynai —potvynį keičia atoslūgis. Tai panašu į žmogaus kvėpavimo ritmą: įkvėptas oras pripildo plaučius, paskui iškvepiant atsitraukia.

Laiko ratas neša senatvę. Senstant laikas veikia tavo kū

ną, patirtį, o labiausiai sielą. Šis procesas pilnas kartėlio. Senstant kūnui imi netekti natūralios jaunystės jėgos. Laikas tarsi jūros potvynis prasigraužia pro apsauginę tavo jėgų plėvelę. Jis graužia tol, kol pamažu

jėgų nebelieka visiškai. Vienas svarbiausių kiekvienam



žmogui kylančių klausimų yra klausimas, ar galimeišvengti tos žalos, kurią mums daro laikas. Panagrinėkime šį klausimą mūsų ryšio su gamta aspektu. Ka

dangi esame sukurti iš molio, metų laikų kaita gamtoje veikia ir mūsų širdis. Todėl daug ko galime išmokti iš keltų, žmonių, kurie kūrė ir išreiškė savo dvasinį gyvenimą broliaudamiesi su gamta. Metai jiemsreiškė metų laikų ciklą. Nors keltai ir nepasižymėjo

gilia psichologija, jie turėjo puikią intuiciją ir rodėdidelę išmintį svarbiais dvasiniais klausimais: žmoniųryšio, pažeidžiamumo, augimo ir nuosmukio.

SIRDIGS MGTLĮ

LAIKAI

olio širdyje yra keturi metų laikai. Kai įgamtos pasaulį ateina žiema, visos spalvosišnyksta; viskas atrodo pilka, juoda arba

balta. Turtingi spalvų gamtos vaizdai visai nublanksta. Išnyksta žolė, žemė sušąla ir kenčianykioje vienatvėje. Medžiai nusimeta lapus ir užsisklendžia savyje. Kai ateina žiema į tavo gyvenimą,kenti skausmą, sunkumus arba nerimą. Tuo metu iš

mintingiausia sekti gamtos pavyzdžiu ir užsisklęsti savyje. Kai tavo sieloje žiema, neprotinga siekti ko norsnauja. Reikia kur nors prisiglaudus tūnoti, kol šis nykus sekinantis laikas praeis. Toks yra gamtos vaistas.Jis veikia kaip žvėrių žiemos miegas. Kai tavo gyveni-



mą aplanko didelis skausmas, reikia ramios vietelėstavo paties sielos prieglobstyje.

Vienas gražiausių gamtos pokyčių yra perėjimas iš žie

mos į pavasarį. Senas dzenbudizmo mistikas sakė, kadpražydus vienai gėlei prasideda pavasaris. Pasirodžiusžemėje pirmai nekaltai gležnai gėlelei, pajunti po sušalusiu žemės paviršiumi krebždančią gamtą. Geilų kalboje yra puiki frazė ag borradh, reiškianti „tuoj prasi

verš gyvybė“. Nuostabios žemės spalvos ir naujas gyvenimas paverčia pavasarį gausos ir vilties laiku. Tamv

tikra prasme pavasaris yra jauniausias metų laikas. Žiema viešpatavo nuo amžių pradžios. Ji karaliavo gamtos tyloje ir dykynėje šimtus milijonų metų prieš atsirandant augmenijai. Pavasaris —jaunatviškas metų lai

kas; jis įsiveržia su nauja gyvybe, viltimis, lūkesčiais irgalimybėmis. Iš esmės pavasaris kupinas didelio vidinio ilgesio. Tai metas, kai troškimai ir atmintis judavienas kito link. Taigi pavasaris sieloje yra nuostabusmetas kurti naujus planus, leistis į rizikingus žygius

ar daryti svarbius pakeitimus savo gyvenime. Jei šitoimsiesi, kai tavo sieloje pavasaris, tada tau padės tavopaties molio ritmas, energija ir slapta šviesa. Dabartavo augimo ir galimybių panaudojimo metas. Pavasaris sieloje gali būti gražus, kupinas vilčių bei stipry

bės. Tu gali įveikti sunkumus labai paprastai, be didelių pastangų, savaime.Pavasaris peržydi ir pereina į vasarą. Vasarą gamta mir

guliuoja spalvomis. Visa aplinkui veši, gamtos apdarai turtingi. Vasara —augimo, šviesos ir išsipildymo



metas. Jauti, kad slapta metų gyvybė, pasislėpusi žiemą ir pasirodžiusi pavasarį, iš tikrųjų suklesti vasarą.Taigi vasara sieloje yra ramios pusiausvyros metas.

Tu paklūsti prigimties tėkmei. Gali kiek nori rizikuotiir visada pavyks neprarasti pusiausvyros. Virš tavęspakankamai patikima priedanga ir tvirta žemė po ko

jomis, kuri tave saugos ir padės išlaikyti pusiausvyrą.Vasara perauga į rudenį. Ruduo —mano mėgstamiau

sias metų laikas; pasėta pavasarį sėkla, vasarą išmaitinta, dabar rudenį atiduoda savo vaisių. Tai derliausnuėmimas, sėklų grįžimas po ilgos vienišos kelionėstamsoje ir tyloje po žeme. Pjūties laikas yra viena didžiausių švenčių metuose. Keltų kultūroje jis buvo labai svarbus. Žemė atiduodavo derlių. Panašiai būnažmogaus gyvenimo rudenį: tai, kas įvyko praeityje, taubeveik nepažįstami išgyvenimai, pasėti į tavo širdiesmolį, dabar duoda vaisius. Rudens metas žmogausgyvenime gali būti didelės pjūties metas. Metas surinkti savo patirties vaisius.

RUDUO IR DVASINIS DGRLIUS

okie yra širdies keturi metų laikai. Širdyjevienu metu gali būti keli metų laikai, norspaprastai bet kuriame tavo gyvenimo tarpsnyje vyrauja vienas. Įprasta rudenį tapa

tinti su senatve. Gyvenimo rudenį nuimamas patirties

174



derlius. Šiame fone galime suprasti senėjimą. Senėjimas nereiškia vien to, kad kūnas netenka jėgų ir pasitikėjimo savimi, kad pasikeičia jo laikysena. Jis kvie

čia suprasti, kad tavo gyvenimą globoja šventasis ratas. Derliaus rate gali surinkti išsibarsčiusias akimirkas ir išgyvenimus, sudėti juos į krūvą ir turėti vienojevietoje. Tiesą sakant, jei gali išmokti žiūrėti į senatvęne kaip į kūno nykimą, bet kaip į sielos derlių, suži

nosi, kad senatvė gali būti didelės stiprybės, pusiausvyros ir pasitikėjimo metas. Jam atėjus pagal metųlaikų ritmą sukauptas tavo sielos derlius turėtų teiktiramaus pasitenkinimo. Jis turėtų duoti jėgų ir supratimą, kad tau atsiskleis gilesnis sielos pasaulis.

Nors kūnas sensta, nyksta, darosi trapus, silpnas ir ligotas, siela jo trapumą laiko švelniai apglėbusi. Tai,kad kūnas —sieloje, yra puiki užuovėja ir paguoda.Kūnui senstant gali suprasti, kaip siela apglėbia ir saugotavo kūną. Išnyksta su tam tikru amžiumi dažnai sie

jama panika ir baimė. Dėl to atsiranda daugiau pasiti

kėjimo jėgomis, ryšiais ir pusiausvyra. Senatvė gąsdina, nes atrodo, jog prieš savo valią netenki savarankiškumo ir nepriklausomybės. Jauniems seni žmonėsatrodo lyg būtų iš senų senovės. Kai pats pradedi senti, pripažįsti, kaip neįtikimai greitai bėga laikas. Iš tik

rųjų vienintelis skirtumas tarp jauno žmogaus pačiame žydėjime ir fiziškai paliegusio senio yra laikas.Viena didžiausių gyvenimo paslapčių yra laiko paslap

tis. Viskas, kas mums atsitinka, atsitinka laike ir perlaiką. Laikas yra ta jėga, kuri atneša širdžiai naują pa

17f



tirtį. Visa, kas tau nutinka, valdo ir sprendžia laikas.Poetas Paulis Murray’jus kalba apie akimirką kaip apie„piligrimystės vietą, kurioje aš esu piligrimas“.

Laikas atveria ir atskleidžia sielos paslaptį. Trumpalaikiškumas ir paslaptys, kurias atidengia laikas, visadaman keldavo nuostabą ir pagarbą. Ją išsakiau savo eilėraštyje „Namelis“:

Budžiu prie savo dvasios langelio ir Stebiu praeinančias dienas —nepažįstamąsias,Kurios nesusipranta pažvelgti vidun.


Šia prasme laikas gali gąsdinti. Žmogaus kūną supa niekas; tas niekas yra oras. Akivaizdu, kad fiziškai kūnoniekas nesaugo, todėl prie tavęs gali prisiartinti betkas iš bet kurios pusės. Skaidrus tuščias oras nesustabdys į tavo gyvenimą smingančių lemties strėlių.

Neįtikima, koks nenuspėjamas gyvenimas.

VISKAS PRABėGA KAIP SAPNAS

ienas iš liūdniausių laiko bruožų yra jo nepastovumas. Laikas praeina ir viską nusineša. Tai gali paguosti, kai kenti ar stumivienišas dienas. Gali save drąsinti sakyda-

176



mas: „Šitai taip pat praeis"* Tačiau taip yra ir priešingu atveju, kai puikiausiai leidi laiką ir esi iš tiesų laimingas; esi su mylimu žmogumi, geresnio gyvenimo

negali įsivaizduoti. Tokį palaimos vakarą ar dieną slapčia sau sakai: „Viešpatie, kaip norėčiau, kad tai tęstųsi amžinai". Bet tai neįmanoma; šitai taip pat baigiasi.Net Faustas maldavo akimirką sustoti: Verweile dock, du hist so short, t. y. „Dar palūkėk, nes tu tokia graži".

Trumpalaikiškumas —tai laiko jėga, kai kiekvienas įvykis lieka kaip sapnas. Kad ir kokia graži būtų aušra,po jos visada ateina vidurdienis. Nėra vidurdienio, kurio nepakeistų popietė. Nėra popietės, kuri nesibaigtų vakaru. Nėra dienos, kuri neatgultų į nakties kapą.Dėl šio trumpalaikiškumo visa, kas mums nutinka,vėliau atrodo lyg sapnas.

Laikas tirpsta mūsų akyse. Tai neįtikimas faktas. Esitaip įsitraukęs į dieną, taip joje paskendęs; diena yratarsi antroji tavo oda. Ji yra tai, ką matai, apie ką galvoji. Diena veikia tavo nuotaiką: dažnai sugniuždo

arba pakelia. O vis dėlto labiausiai stebina tai, kad šidiena išnyksta. Žiūrėdamas į praeitį nematai ten išsirikiavusių dienų. Negali jomis grįžti į praeitį. Tavodienos tyliai išnyko amžiams. Ateitis dar neatėjo. Vienintelis tikras laikas yra dabarties akimirka.

Savo kultūroje mes ypač pabrėžiame patirties reikšmębei svarbą. Kitaip sakant, jei tai, apie ką mąstai, kuotiki, ką jauti, nėra patirties dalis, priskiriama fantazi

jos pasauliui. Patirtis yra patikrinimo, patikimumo irgilaus pažinimo kertinis akmuo. Tačiau kiekviena pa



tirtis ateityje išnyksta, todėl kyla noras paklausti, aryra vieta, kur slapta susirenka mūsų dingusios dienos.Panašiai klausė viduramžių mistikas: „Kur pasideda

šviesa, kai užpučiame žvakę?“ Aš įsitikinęs, kad tokiavieta, kur slapčia susirenka mūsų dienos, yra. Tos vietos vardas —Atmintis.

ATMINTIS. TGN, KUR SLAPČIA SUSIRGNKA MŪS14 DINGUSIOS DIGNOS

tmintis yra viena iš gražiausių sielos savybių. Kadangi kūnas yra taip artimai susijęssu regos pojūčiu, jis dažnai nepripažįsta,kad praeitis slypi atmintyje. Prisimenu ka

daise Londone, Gamtos istorijos muziejuje, matytądidžiulio Kalifornijos raudonmedžio kelmo nuopjovą. Šio medžio atmintis siekė beveik penktąjį amžių.

Atminties rieves medžio kelme skirtingose vietose sudarė mažytės plokštelės, žyminčios kiekvienos rievėsamžių. Pirmoji rievė rodė tuos laikus, kai šventasisKolmicilis šeštajame amžiuje vyko į Aijonos salą, paskui rievės ėjo iki Renesanso ir nuo septynioliktojo,

aštuonioliktojo, devynioliktojo amžiaus iki dvidešimtojo. Sis milžiniškas raudonmedis buvo gyvenęs dvylika ar trylika šimtmečių. Jo ilgaamžė atmintis atspindėjo visą šį laiką medienoje.

Gražiausias atminties turtų ir galios klasikinėje litera-

178



tūroje pavyzdys yra švento Augustino „Išpažinimų”dešimtojoje knygoje. Štai ištrauka, puikiai perteikiantividinį pasaulį: „Didi yra atminties galia, beribė, o ma

no Dieve, bekraštė erdvė. Kas išmatuos jos dydį? Tačiau atmintis yra sielos gebėjimas, duotas iš prigimties. Tiesą sakant, negaliu iki galo suprasti, kas aš esu.Vadinasi, tai netelpa mano prote. Tačiau kur dedasita dalis, kuri netelpa? Ar ji išorėje, ne viduje? Kai man

toptelėjo šis klausimas, beveik nustėrau iš nuostabos.Žmonės keliauja toliausiai grožėtis ir stebėtis kalnųaukštumu, jūros bangų galia, didelių upių ilgumu, vandenyno platumu, žvaigždžių judėjimu, o palieka savepačius, nepastebi ir nesistebi, kad kalbėdamas apiešiuos dalykus aš jų savo akimis tuo metu nematau,

tačiau nebūčiau galėjęs apie juos kalbėti, jei kalnai,bangos, upės ir žvaigždės, kuriuos mačiau, ir girdėtasvandenyno ošimas nebūtų įstrigę į mano atmintį irišsidėstę erdvėje taip, kaip juos mačiau“.

Šiuolaikinė mūsų skubos, įtampos ir paviršutiniškumo

kultūra yra skurdi ir dėl per mažai skiriamo dėmesioatminčiai. Kompiuterių pramonė pagrobė atmintiessąvoką. Sakyti, kad kompiuteris turi atmintį, yra neteisinga. Kompiuteris kaupia duomenis ir juos atkuria. Žmogaus atmintis yra subtilesnė, daugiau gerbtina ir asmeniška. Atmintis pasižymi vidine atranka irgilumu. Žmogaus atmintis —tai jo jausmų bei patirtųpojūčių šventovė. Toje šventovėje skirtingi išgyvenimai grupuojami pagal skirtingus jausmus ir jų formas. Mūsų laikai kenčia dėl to, kad atmintis praran-

179



dama. Amerikiečių filosofas Santayana sakė: „Tie, kurie neprisimena praeities., priversti ją kartoti“.

Vienatvės grožis ir patrauklumas tas, kad yra laiko ty

loje ir vienatvėje aplankyti savo atmintį. Gali dar kartą pabuvoti savo praeityje. Atmintis gyvena tavo sieloje. Kadangi tiesioginis laikas praeina, viskas priklausonuo atminties. Kitaip sakant, mūsų laikas susideda išvakar, šiandien ir rytoj. Tačiau mumyse yra vieta, kur

gyvena amžinas laikas. Ta vieta vadinasi siela. Todėlsiela daugiausia gyvena pagal amžinybės dėsnius. Taireiškia, kad vakarykštė, šios dienos ir rytdienos negrįžtamai praeinanti patirtis pakliūva į tavo sielos amžinybės tinklą. Ten sugaudyti tavo išgyvenimai saugomi ir laikomi tau. Levinas sako: „Atmintis kaip atvirkštinis istorinis laikas yra vidinė esmė“. Taigi kūnui senstant ir silpstant tavo siela turtėja, gilėja, stiprėja.Laikui bėgant siela daugiau pasitiki savimi; ji ima šviesti stipriau ir skaisčiau. Nuostabusis Czeslawas Milos-zas yra parašęs puikų eilėraštį apie senatvę „Naujoji

provincija“. Paskutinėse jo eilutėse rašoma:

O, kad galėčiau pasakyti: „Išragavau viską,Ką siūlo gyvenimasTačiau esu tas, kuris stovi prie lango ir

Atitraukia užuolaidas _

Vien pasižiūrėti į neaprėpiamą puotą.


180



TIR NA N OG - AMŽINOS JAUNYSTėS ŠALIS

eltai puikiai jautė, kaip amžinybės laikasįsipina į mūsų laiką. Yra įdomus pasakojimas apie vieną keltų karį iš Fijonos, varduOsianas. Jis neatsispyrė pagundai aplan

kyti Tir na n-Og šalį. Tir na n-Og —tai amžinos jau

nystės šalis, kurioje gyvena gerieji žmonės arba gerosios dvasios. Osianas su jais išvyko ir ilgai ilgai tenlaimingai gyveno su savo žmona, auksaplauke Niave.Laimės metai prabėgo labai greitai. Tikrąjį laiko ritmą visada nustato mūsų būsena. Jei ką nors skauda,kiekviena akimirka virsta savaite. Kai esi laimingas irdžiaugiesi gyvenimu, laikas lėkte lekia. Osiano laikasTir na n-Og šalyje pralėkė greitai. Jis pasiilgo savopirmykščio gyvenimo. Pradėjo galvoti apie Fijoną, apietai, kas dedasi Airijoje. Ėmė ilgėtis namų, savo šalies.Gerosios dvasios atkalbinėjo jį, kad ten negrįžtų, nes

žinojo, kad būdamas tiesioginio laiko gyventojas, grįžęs pražus. Vis dėlto jis nusprendė grįžti. Jos davė jam puikų baltą žirgą ir prisakė niekada nuo jo nenulipti, nes nulipus grėstų mirtis. Grįžo jis ant baltojožirgo į Airiją. Ten pasijuto baisiai vienišas, kai suži

nojo, kad kol jo nebuvo, praėjo keli šimtai metų. Ieškojo paguodos lankydamas senąsias medžioklės vietas, vietas, kur puotaudavo, dainuodavo, pasakodavosenas istorijas ir atlikdavo didžius žygdarbius. Per tąlaiką į Airiją jau buvo atėjusi krikščionybė. Kartą jo-

181



damas ant savo baltojo žirgo jis pamatė būrelį žmonių, statančių bažnyčią, kurie niekaip neįstengė pakelti didelio akmens. Karys Osianas buvo tikras stip

ruolis. Taigi žiūrėjo į juos ir labai norėjo padėti, tačiau žinojo, kad negalima nulipti nuo žirgo; jei nulips, jam —galas. Kurį laiką stebėjo juos iš tolo, paskui prijojo arčiau. Nebegalėjo ilgiau tverti. Ištraukė iškilpos koją ir persisvėrė kelti akmens, bet jam len

kiantis balno pavarža trūko, balnas nuslydo, ir Osianas žnektelėjo ant žemės. Vos tik palietęs Airijos žemę, tą pačią akimirką jis virto silpnu, raukšlėtu seneliuku. Tai nuostabi legenda, rodanti, kaip greta vienas kito gyvuoja du laiko lygmenys. Jei peržengi tarpšių lygmenų esantį slenkstį, apie kurį įspėjo gerosiosdvasios, patenki į tiesinį mirtingųjų laiką. Žmogiško

jo laiko galutinis tikslas —mirtis. Amžinybės laikasyra nesibaigianti esatis.

AMŽINYBGS LAIKAS

ad amžinybės laike gyvenimo ritmas kitoks, rodo ir šis pasakojimas. Vieną vakarą žmogus iš mūsų kaimo važiavo dviračiunamo keliu, šalia kurio nebuvo sodybų.

Važiuodamas išgirdo labai gražią muziką. Muzikasklido iš už pylimo prie jūros. Jis pasuko prie pylimoir pamatė, kad šioje atkampioje vietoje atsidūrė kaime. Atrodė, jog žmonės ten jo laukė, jį pažinojo ir

1 8 2



labai svetingai sutiko. Jie davė jam išgerti, vaišino skaniais valgiais. Muzika buvo graži, tokios jam niekadaanksčiau neteko girdėti. Jis praleido keletą labai ma

lonių valandų. Paskui atsiminė, kad jei negrįš namo,namiškiai ims jo ieškoti. Atsisveikino su šeimininkais.Parkeliavęs į namus sužinojo, kad namuose nebuvodvi savaites, nors dvasių pasaulyje atrodė, kad ten buvo apie pusvalandį.

Mano tėvas pasakodavo panašią istoriją apie vienuolį,vardu Feniksas. Vieną dieną vienuolyno kieme šis skaitė brevijorių. Sučiulbo paukštelis, ir vienuolis taip įsiklausė į jo giesmę, kad pamiršo viską pasaulyje. Kaigiesmė nutrūko, jis pasiėmė brevijorių ir grįžo į vienuolyną, bet pamatė, kad nieko ten nepažįsta. Vienuoliai jo taip pat nepažino. Jis išvardijo visus vienuolius, su kuriais gyveno, kaip jam atrodė, prieš pusvalandį, tačiau jie visi dingo. Naujieji vienuoliai peržiūrėjo metraščius ir rado parašyta, kad prieš daugelįmetų paslaptingai dingo vienuolis, vardu Feniksas. Per

keltine prasme ši istorija tvirtina, kad vienuolis Feniksas iš tikrųjų įsibrovė į amžinybės laiką dar būdamasgyvas. Amžinybės laiko ritmas skiriasi nuo mums įprasto, nutrūkstančio žmogiškojo laiko. Oscaras Wilde įtaigiai atkartoja tą mintį: „Mes mąstome amžinybės mas

tais, bet lėtai judame laike“. Šis puikus pasakymas —iš„De Profundis“, Wilde’o meilės laiško jį išdavusiam irsunaikinusiam žmogui, kuriam jis adeido.

Šie keltų pasakojimai apie dvasias kalba ir apie amžinybėje gyvenančią sielą. Mumyse yra amžinybės vie

183



ta; ten įprasto laiko naikinanti ranka mūsų nepasiekia. Kalendorinio laiko padarinius vaizdžiai nusakėShakespeare'as šešiasdešimtajame sonete:

Kaip vandenynas bangą po bangos į akmenuotą krantą nuolat rita,Lnp nenutrūkstamai, be atvangos,Viena minutė skuba paskui kitą.

(Vertė Aleksys Churginas)

9IGLA - ATMINTIGS ŠVGNTOVė

eitų pasakojimai teigia, kad sielos ritmas —laikas, matuojamas amžinybės mastu, o sieloje surinkta ir saugoma viskas. Čia nedingsta niekas. Didelė paguoda: tai, kas įvy

ko tavo gyvenime, nepražūva. Niekas neišnyksta, niekas neužsimiršta. Viskas kaupiama tavo sieloje, atminties šventovėje. Todėl senatvėje gali laisvai grįžti įpraeitį; gali vaikštinėti po šios šventovės sales, lankydamas savo laimės dienas ir tuos sunkius laikus, kurių

metu augai ir save tobulinai. Iš tikrųjų senatvė, kaiapžvelgiami tavo gyvenimo rezultatai, yra metas apmąstyti visas laiko atkarpas. Taip įgysi naujų jėgų,savitvardos, pastovumo ir harmonijos savyje, ko negalėjai pasiekti tada, kai per dienas blaškeisi ir skubė-

1 8 4



jai. Senatvė —tai metas grįžti namo gilyn į savo prigimtį, pavaikščioti po atminties šventovę, kur laukiaslapta susirinkusios visos tavo dingusios dienos.

Keltų dvasingumui atminties idėja buvo labai svarbi.Įvairioms progoms jie kūrė žavias maldas. Yra maldųuž židinį, už ugnies kurstymą ir jos prigesinimą. Vakarais degančios anglys būdavo užpilamos pelenais,kad prie jų neprieitų oras. Kitą rytą anglys būdavo

neužgesusios ir tebedegdavo. Yra malda ir už židiniosaugotojus, kurie šaukiasi Brigitos, keltų pagonių deivės ir krikščionių šventosios, pagalbos. Brigitos paveiksle paprastai ir lengvai susivienija du pasauliai. Airių sąmonėje pagoniškasis ir krikščioniškasis pasauliai nesipyksta, veikiau gražiai susilieja. Ši malda užnamų židinį pripažįsta ir atmintį:

Brigita su apsiaustu, apklok mus, Avelių ganytoja, apgink mus, Židinio saugotoja, uždek mus,

Po savo apsiaustu paslėpk mus Ir grąžink mus atminčiai.

Motinų motina,Stipriausioji iš motinų,

Vesk mus už rankos,Primink mums, kaip Kurstyti židinį,

18*



Kad jis skaisčiai degtų.Kad liepsna neužgestų.Uždėk savo rankas,

Laikyk mūsų rankas, Leisk ugniai degti Dienų ir naktį.

Po Brigitos apsiaustu,

Su Brigitos atminčia,Kad Brigitos globa saugotų Nuo skriaudų, neišmanymo ir beširdiškumoŠių dienų ir naktį,

Nuo aušros lig tamsos, Nuo aušros lig tamsos.


Čia gražiai pripažįstama, kaip atminties ratas viską laiko draugiškoje vienovėje.

Senatvė —tinkamas metas aplankyti atminties šventyklą ir pajusti darnią gyvenimo pilnatvę. Būnant savimisvarbiausia yra vienovė. Kas nesusiliejo, liko pabira, otai kartais kels prieštaras pačioje vidujybėje. Jau patsvienijimas ir jo vyksmas leidžia tau geriau atrasti save.

Kiekvienam žmogui tiek daug dalykų reikia paverstisavastim. Camus labai vykusiai pareiškė, kad pragyvenęs pasaulyje vieną dieną, likusią gyvenimo dalį galipraleisti užsidaręs vienatvėje ir nepritrūksi medžiagosnagrinėdamas tos dienos patirtį. Net per vieną dieną

1 9 6



mums atsitinka tiek daug dalykų, kurių nepastebime. Aplankyti atminties šventyklą, vadinasi, ne tik grįžti į praeitį, bet ir pažadinti bei įsisąmoninti visa, kas tau nutiko.

Tai —mąstymo proceso dalis, kuri pagilina patirtį. Mesvisi turime išgyvenimų, bet, kaip sakė T. S. Eliotas, nesuprantame jų prasmės. Kiekvieno žmogaus širdis trokštaprasmės; juk tik prasmėje randame paguodą. Prasmė yrapatirties sesuo, ir suprasti tai, kas tau atsitiko, yra vienas

iš svarbiausių būdų suprasti savo tikrąją vietą ir rasti prieglobstį savo sielos esatyje. Biblijoje yra puiki eilutė iš pranašo Hagajaus: „Tu pasėjai tiek daug, o derlius toks mažas“. Visa, kas tau atsitinka, yra patirties sėklos sėja. Nemažiau svarbu sugebėti ta patirtimi pasinaudoti.

MGNAS ĮVGRTINTI PRA6YVGNTUS MGTUS IR

UŽUOJAUTA SAU

enatvė gali būti nuostabus metas išmoktinaudotis dvasine patirtimi. Ką tai reiškia?Tai reiškia, kad tu pradedi kruopščiai tyrinėti patirties vaisius. Juos grupuoji, at-

renki ir įsisąmonini. Vienos iš svarbiausių vietų, kurias privalai patikrinti, yra apleistos tavo gyvenimosritys. Šios apleistos dvasinės sferos tavęs šaukiasi. Josnekantrauja, kad jomis pasinaudotum. Tada jos išnirs iš nepelnytos tremties užmarštyje ir įžengs į sielos šventovę. Tai ypač reikalinga tam, su kuo gyveni-

187





kurios kitais atvejais visada vengdavai. Į savo klaidasir žaizdas turėtum žiūrėti atidžiai, su užuojauta. Turėtumei stengtis vėl įsijausti į ano laiko ritmą. Jei ap

lankysi tokią pažeistą savo sielos vietą ir širdyje jaiatleisi, ji susitvarkys savaime. Kai sau atleidi, vidinėsžaizdos pradeda gyti. Tu išeini iš skausmo tremties įdvasinės harmonijos džiaugsmą. Dvasinės vienovėsmenas turi didelę vertę. Tam, kad žinotum, kokias

vietas lankyti, reikia pasitikėti savo vidaus balsu. Svarbu ne kiek tokių vietų aplankysi, bet kaip švelniai irdvasingai tai darysi. Jei apšviesi savo sielą ir jos žaizdas gerumo šviesa, ji padės joms išgyti.

GROŽIO SIRDYJG SVARBA

iela —tai natūrali tavo gyvenimo pastogė.Jei praeityje jos nuolat neardei, dabar ji tave

pridengs ir saugos. Artintis prie savo sielos atsiminimų su neoninės analizės šviesagali būti labai pavojinga, ypač trapiame senyvame amžiuje. Turėtume leisti sielai būti natūraliai. Šiuo atžvilgiu senatvė gali būti lengvai pažeidžiamas laikotarpis. Sendami daugelis žmonių ima nerimauti, rūpintis. Būtent tokiu sunkiu laikotarpiu, kai žmoguslengvai pažeidžiamas, reikia iš tiesų pasirūpinti savimi. Man patinka Blaise'o Pascalio mintis, kad sunkiomis akimirkomis visada širdyje reikia turėti ką nors

1 8 9



gražaus. Gal, kaip sakė poetas, grožis mus ir išgelbės.Iš tikrųjų tavo požiūris į pasaulį lemia tavo ateitį. Kitais

žodžiais tariant, tavo lūkesčiai padeda kurti ateitį. Dau

gelis mūsų rūpesčių skirti ne mums. Mes juos prisišaukiame todėl, kad iš anksto neigiamai nusiteikiame.Korke turiu draugą, kuris gyveno netoli senutės, vardu Merė. Ji garsėjo ypač niūriu neigiamu požiūriu įviską. Visada viskas jai buvo blogai. Vieną gražų ge

gužės rytą susitiko ją kaimynas. Švietė saulė, žydėjogėlės, ir atrodė, kad gamta tuoj pasileis iš džiaugsmošokti. Jis jai tarė: „Dievulėli, koks gražus rytas, Mere!“ „Žinoma, bet kas bus rytoj?“ —atrėžė ji. Senutėnesugebėjo džiaugtis ją supančiu grožiu, nes jau rūpinosi, kokia baisi bus rytdiena. Rūpesčiai nėra sudėti

nė sielos ar sąmonės dalis; iš tikrųjų jie dažnai turidvasių formą. Galbūt pulkelis vargų skrajoja ore. Paskui pažiūri žemyn ir mato paniurusį ir nelaimingą tave. Vargai įsivaizduoja, kad nusileidę galėtų savaitei,keliems mėnesiams ar net metams pas tave įsikurti.

Jei išardysi natūralią savo priedangą, jie įsibraus ir ap-sigyvens įvairiose tavo sąmonės kertelėse. Kuo ilgiau juos ten paliksi, tuo sunkiau bus juos iškrapštyti išten paskui. Gyvenimo išmintis teigia, kad kaip šauksi,taip atsilieps. Jei žiūrėsi į gyvenimą geranoriškai ir suviltimi, turėsi viską, ko tau tikrai reikia.

Senatvė —tai antrosios nekaltybės laikotarpis. Pirmojinekaltybė yra vaikystėje, tačiau tokios nekaltybės pagrindas —nežinojimas ir naivus tikėjimas. Antroji nekaltybė gyvenime ateina vėliau, nugyvenus ilgą laiko

1 9 0



tarpą. Tau pažįstamas gyvenimo atšiaurumas, žinai joneįtikimą gebėjimą apvilti, o kartais ir sunaikinti. Tačiau nepaisant šių neigiamų galimybių pripažinimo, vis

tiek išlaikai sveiką, kupiną vilčių ir optimizmo požiūrįį gyvenimą. Tai antroji nekaltybė. Malonu sutikti senąžmogų raukšlių išvagotu veidu, kuriame gyvenimas paliko daug įrašų, pažvelgti jam į akis ir išvysti jose šviesą.Ta šviesa yra nekalta, nekalta ne dėl patirties stokos, o

veikiau dėl tikėjimo gėriu, tiesa ir grožiu. Toks žvilgsnis sename veide yra savotiška palaima. Šio žmogausdraugijoje jautiesi sveikas, jautiesi gerai.

šv ies io j i GRČIA

ienas iš žalingiausių požiūrių į savo praeitįar prisiminimus yra graužatis. Dažnai, visiškai kitaip įsivaizduojant praeitį, ji būnaapgaulinga ir neatitinka tikrovės. Edithos

Piaf frazė Je ne regrette rien („Aš nesigailiu nieko"),beatodairiškai priimanti viską, yra nuostabi.Pažįstu pašėlusią moterį, kurią gyvenimas mėtė ir vėtė.

Ji turėjo daug rūpesčių ir dažnai jai nelabai kaip sekėsi. Prisimenu, kaip kartą ji man pasakė: „Aš nė kiekdėl to nesigraužiu. Tai mano gyvenimas, ir visame tame, kas atsitiko man blogo, visada buvo ir kai kasgero". Gražus, su viskuo susitaikantis požiūris į praeitį leido jai susigrąžinti sunkumuose slypinčias vertybes. Kartais sunkumas yra geriausias sielos draugas.

191



Velso poetas R. S. Thomas parašė žavų eilėraštį „Šviesioji erčia“ apie žvilgsnį į praeitį, kai jautiesi ko norsnetekęs ar apgailestauji ko nors nepadaręs.

Aš regėjau šviest\ prasimušant Ir užliejant trumpam mažą erčią, Nuėjau vis dėlto savo keliu Ir ją pamiršau. Bet tai buvo brangiausias

Ieškojimą tikslas, toj erčioj Buvo lobis. Dabar suprantu, Jog turiu atiduoti viską,Kad ją surasčiau. Gyvenimas —tai ne skubėjimas

į nykstančią ateitį ar ilgėjimasis Įsivaizduojamos praeities. Tai sukimas Į šalį kaip Mozė prie stebuklo — Liepsnojančio krūmo. Prie šviesulio,Kuris rodosi laikinas kaip jaunystė Kadais, oišties —tavįs laukianti amžinybė.


Gražiojo R. S. Thomo eilėraščio esmė yra keltiškas laiko supratimas. Tavo laikas —ne tik praeitis arba ateitis. Jis niekada neišeina iš tavo sielos rato. Čia susirinkęs ir tavęs laukia visas tavo laikas, net ir būsimas.Tam tikra prasme praeitis nedingsta, tik pasislepiatavo atmintyje. Tavo laikas yra giliai paslėpta amžinybės sėkla, kuri svetingai laukia tavęs.

19S



KARSTA SIRDIS NIGKADA

NGS6NSTA

ažnai seni žmonės yra jaudinamai geraširdžiai. Chronologinis laikas nedaro įtakos amžiui. Jis daugiau susijęs su žmogaus temperamentu. Pažįstu jaunų aš-

tuoniolikamečių ir dvidešimtmečių, tokių rimtų,

orių ir paniurusių, tarsi jiems būtų devyniasdešimt.Ir atvirkščiai: pažįstu labai senų žmonių, kurių širdys kupinos šelmysčių, pramuštgalviškumo ir juokų; jie žaižaruoja sąmoju. Juos sutikęs jauti šviesą,lengvumą, darosi linksma. Kartais iš labai senų kūnų į tave žvelgia neįtikimai jaunos, gaivalingos sie

los. Sutikęs tokį pašėlusį senuką, kuris liko ištikimas savo gaivalingai gyvenimo jėgai, atsigauni. Mokytojas Eckhartas tą patį aiškino moksliškiau: sieloje yra amžinybės vieta. Jis sako, kad laikas žmogųsendina, tačiau sieloje yra vieta, kurios laikas negali

paveikti. Malonu tai žinoti. Net jei laikas išvagosraukšlėmis tavo veidą, nusilpnins sąnarius ir tu sunkiai judėsi, o galiausiai jis nusineš tavo gyvybę, visdėlto sieloje yra vieta, kuri nepavaldi laikui. Tu esitoks jaunas, koks jautiesi. Jei pajusi savo sielos šilumą, liksi jaunatviškas ir to niekas iš tavęs negalėsatimti. Apibendrintai tarus, taip galima pasinaudoti savo gyvenimo amžinumu. Būtų gaila gyvenanttik kartą nepastebėti šios tavyje ir aplink tave esančios amžinybės.

193



Jaunystėje esi stiprus, nebijai rizikuoti. Nori daryti viską, Nori visko ir tuojau pat. Paprastai jaunystė nėraapmąstymų metas. Štai kodėl Goethe sako, kad jau

nimas švaistosi jaunyste. Bandai visokius kelius ir nesitikras, ar radai savąjį. Vieną mano kaimyną kamuojanoras išgerti. Artimiausia aludė yra gretimame miestelyje. Jei jis nori nuvažiuoti į aludę, turi eiti į gretimąkaimą priešingoje pusėje. Vieną vakarą mano brolis

sutiko jį einantį keliu. Sustabdė mašiną norėdamas jįpavėžėti. Tačiau šis važiuoti atsisakė, paaiškindamas:„Nors einu į tą pusę, man reikia į priešingą“. Šiuolaikiniame pasaulyje daugybė žmonių eina į vieną pusę,° j1! gyvenimas —į priešingą. Senatvėje atsiranda proga sujungti į vieną daugybę įvairiomis kryptimis nuei

tų kelių. Tai metas, kada gali suvienyti savo gyvenimo ratą, kuriame vėl pabus troškimai ir atsivers nau jos galimybės.

TROŠKIMU UGNIS

abartinė visuomenė remiasi jėgos ir įvaizdžio ideologija. Dėl to su senais žmonėmis dažnai nesiskaitoma. Šiuolaikinę kultūrą tiesiog apsėdo išorės, įvaizdžio, grei

čio bei kaitos manija; ji tapo varomąja jėga. Anksčiauį seną žmogų žiūrėta kaip į išminties šaltinį. Vyresniuosius gerbė ir godojo. Senų žmonių širdyse gražiaiir skaisčiai tebedega troškimų ugnis. Mūsų grožio

194



supratimas dabar sumenko, nes grožis suprantamaskaip graži išvaizda. Viešpatauja jaunystės kultas, kurkiekvienas stengiasi atrodyti jaunatviškai; daromos

plastinės operacijos ir dedamos įvairiausios pastangos išlaikyti jaunystės įvaizdį. Iš tikrųjų tai joks grožis. Tikrasis grožis yra iš sielos sklindanti šviesa. Kartais sename veide pastebi tą šviesą iš už raukšlių; taididžiausio grožio pavyzdys. Senatvės aistrą ir troš

kimus puikiai išreiškia Yeatso eilėraštis „KlajoklioEnguso daina“:

Aš išėjau į riešutyną Grynam ore atsigaivint,Ten meškerykotį ir uogą

Radau ant siūlo prikabint. Ir kai balti nakties drugeliai Danguj sumirgo, aš tuojau, Įmetęs uogą į upelį,Sidabro žuvį sugavau.

Namie į šalį ją padėjęs,Užkūriau ugnį pamažu.Staiga kažkas lyg sušlamėjo

Ir pašaukė mane vardu. Ji buvo virtusi mergaite Su obelies žiedais plaukuos,

Bet vos vardu mane pašaukus Išnyko švytinčiuos ūkuos.

19^



Nors pasenau aš nuo klajonių Po plynes ir-nykias kalvas,Vis tiek ją rasiu ir į lūpas

Bučiuosiu tiesdamas rankas; Ir eisim mes per margų žolę Į sodų skinti obuolių, Nokintų mėnesio sidabro Ir saules aukso spindulių.

(Vertė Lionginas Pažusis)

PRABĖGI MGTAI. KVIGČIA NAUJOJI VIGNUMA

enatvė gali bauginti dėl atėjusios į tavo gyvenimą naujos vienumos. Tavo aktyvų išorinį gyvenimą —nuveiktus darbus, išaugintą šeimą ir tavo suvaidintą vaidmenį —

apgaubia neįprasta ramybė. Gyvenimo tempas sulėtėja,daraisi vienišesnis. Šitų dalykų nereikia bijoti. Pažvelgus į juos išradingiau naujoji ramybė ir vienatvė gali tauvirsti dideliu malonumu ir dovana. Kartkartėmis dėlsavo nerimstančios dvasios pražiopsome didžiausius savo gyvenimo turtus. Mintyse visada esame kažkur kitur. Retai būname čia ir dabar. Daugelį žmonių persekioja praeitis —tai, ko jie nepadarė, ką turėjo padaryti.Dėl to kremtasi. Jie —praeities belaisviai. Kitus kamuo ja ateitis; jie rūpinasi ir nerimauja dėl to, kas bus.



Iš tikrųjų nedaug žmonių gali gyventi esamu laiku, nes jie per daug įsitempę, per daug skuba. Vienas iš senatvės džiaugsmų yra turėti daugiau laiko pabūti ra

miai. Pascalis sakė, kad daugelis problemų kyla dėlmūsų nesugebėjimo ramiai sėdėti kambaryje. Sielospasauliui ramybė yra gyvybiškai svarbi. Jei sendamastapsi ramesnis, pamatysi, kad ramybė gali būti puikusbičiulis. Tavo gyvenimo atkarpos turės laiko susidė

lioti į vieną atkarpą, tavo sielos žaizdoms bus laikoužsitraukti ir užgyti. Galėsi vėl būti savimi. Šioje ramybėje susidomėsi savo siela. Daugelis žmonių keliaudami per gyvenimą visiškai savęs nepažįsta. Jiepažįsta kitus, pažįsta vietoves, jie gerai susipažinę susavo amatu, savo darbu, bet, deja, visai nepažįsta savęs.

Senatvė gali būti puikus brandos metas, kai iš tikrųjųgalbūt pirmą kartą susipažįsti su savimi. Gražiai rašoT. S. Eliotas: Ovisų mūsų klajonių pabaigoje / grįšime ten,iš kur išėjome}/ kad susipažintume su ta vieta pirmą kartą.

VIGNIŠUMAS RGIKALAUJA DRĄSOS

ai per daug gerai save pažįsti, iš tikrųjų visai savęs nepažįsti. Sendamas turėsi laikosusipažinti. Vienatvė gali virsti vienišumu,o sendamas gali pasijusti be galo vienišas.

Vienišam nepaprastai sunku. Vokietijoje gyvenantisdraugas pasakojo, kaip jis kovojo su namų ilgesiu. Jam

197



buvo sunku priprasti prie vokiškos tvarkos, temperamento, struktūrų ir išoriškumo. Žiemą susirgo gripu,ir jį ėmė persekioti iki tol slopinamas vienišumas. Pa

sijuto neapsakomai vienišas; užuot vengęs vienatvės,nusprendė jai pasiduoti. Atsisėdo į krėslą ir leido sauį valias jaustis vienišam. Kai tik suteikė sielai tokiągalimybę, jį persmelkė vienišumas. Pasijuto esąs didžiausias našlaitis visame kosmose. Visą laiką verkė.

Liejo ašaras ir dėl slapto vienišumo, kurį kada norsteko patirti gyvenime. Tai buvo skausminga, bet kartu ir nuostabi patirtis. Kai leido vienišumui pralaužti užtvanką ir laisvai lietis, santykiai pasikeitė. Daugiau Vokietijoje jis niekada nebesijautė vienišas. Išsilaisvino, nes pažino savo vienišumo gilybę ir su juo

susidraugavo. Vienišumas tapo jo gyvenimo dalimi.Vieną vakarą mano senas draugas Konemaroje besišnekučiuojant apie vienišumą pasakė: L pol dubh doite e an t-uaigneas, ach md dhunann tu suas e, dūnfaidh tu atnachgo leor eile atdgo h~dlainn chomh maith, t. y. „Vie

nišumas yra juoda išdeginta skylė, bet jei ją dailiaiužlopysi, užlopyta vieta gali tau pasirodyti graži“.Nereikia vienišumo bijoti. Jei jį priimsime, jis galimums suteikti naują laisvę.

198



IŠMINTIS - GGRANORISKUMAS

IR HARMONIJA

ar viena senatvės savybė —išmintis. Ankstesnėse visuomenėse senus žmones vadindavo vyresniaisiais, nes buvo pripažinta,kad taip ilgai gyvenę jie įgijo išminties. Mū

sų kultūra yra apsėsta informacijos manijos. Dabar

pasaulyje galima gauti tiek daug informacijos kaip niekad anksčiau. Daug žinome apie visokiausius dalykus. Tačiau žinojimas labai skiriasi nuo išminties.Galima žinoti daugybę dalykų, galybę faktų apiedaiktus, netgi apie save, bet širdį pasiekia tik tai, kągiliai suvoki. Taigi išmintis yra gilesnis suvokimas.

Išmintis —tai menas įsilieti į savo sielos, gyvenimo,dieviškumo ritmą. Išmintis išmoko išskaityti nežinomybę, o nežinomybė yra mūsų artimiausias draugas. Vadinasi, išmintis —tai menas būti drąsiam irkilniaširdžiui nežinomybės akivaizdoje, mokėjimas

ją išskaityti ir atpažinti jos turtus. Keltų kultūrojesenajame keltiškame airių pasaulyje išminčiams buvo rodoma ypatinga pagarba. Kadangi iš pradžių keltų pasaulyje gyveno matriarchatinė visuomenė, labaidaug išminčių buvo moterys. Keltai turėjo nuostabias išminties tradicijas, kurias vėliau perėmė Airi

jos vienuolynai. Ankstyvųjų viduriniųjų amžių laikais Europoje mokslą išsaugojo būtent vienuoliai išAirijos. Jie kūrė mokymo centrus visoje Europoje.Airijos vienuoliai iš naujo civilizavo Europą. Jų mo-

199



kymas virto viduriniųjų amžių scholastikos ir jos turtingos kultūros pagrindu.

Tradiciškai Airijoje kiekvienoje vietovėje būta išmin

čių. Klero grafystėje gyveno išmintinga moteris, vardu Biddy Early. Gelvėjuje buvo moteris, vardu Cail-leach an Clochain; senė iš Klifdeno taip pat garsėjoišmintimi. Kai žmonės gyvenime patekdavo į kebliąpadėtį arba imdavo nerimauti dėl ateities, jie dažnai

eidavo pas šias išmintingas moteris. Jų patariami išmokdavo keisti savo likimą, išmokdavo prasmingiaugyventi ir apsisaugoti nuo gresiančio pavojaus ar pražūties. Išmintis dažnai lyginama su pjūtimi. Kai kasnubyra, o visa kita surenkama į vieną vietą ir atsiduriaten, kur skirta. Taigi išmintis yra menas išlaikyti pusiausvyrą tarp to, kas žinoma ir nežinoma, tarp kančios ir džiaugsmo; tai būdas sujungti visą gyvenimą irįgyti naujos kokybės vienovę. Visuomenei būtų labaipatartina įsiklausyti į senų žmonių išmintį, neaplenkti

jų sprendžiant svarbius klausimus. Kuriant mūsų atei

ties viziją senųjų išmintis galėtų turėti neįkainojamą vertę. Galiausiai išmintis ir vizija yra seserys; vizijos išradingumas, kritiškumas ir toliaregiškumas teka iš išminties versmės. Seni žmonės yra išminties lobynai.

200



96NATVG IR 9AULGLYDZI0

TURTAI

enatvė —tai gyvenimo saulėlydis. Vakarinėje Airijos pakrantėje šviesa daro stebuklus. Dėl jos čia atvyksta dailininkaitapyti. Saulėlydis vakarų Airijoje yra nuo

stabių spalvų metas. Regis, tada išdrįsta pasirodyti

skaisčios dienos prislopintos spalvos; kiekviena spalva labai sodri. Diena taip oriai ir gražiai sako mums„sudie“. Diena atsisveikina saulėlydžiu —stebuklingo grožio spalvomis. Saulėlydis svetingai pasitinkanaktį. Gražiosios jo spalvos tarsi nugrimzta į naktį,ir naktis tampa tinkama gyventi, ją galima ištverti,nes joje pasislėpė šviesa. Panašiai senatvėje, gyvenimo saulėlydyje, gali pamatyti ir įsigyti daug nepastebėtų gyvenime turtų. Dažnai tik suvokus, kas yrasaulėlydis, galima iš tikrųjų pažvelgti į savo sielospaslaptis. Tyrinėjant sielą prie neoninės šviesos, sie

la pasprunka ir pasislepia. Saulėlydžio suvokimas galitapti akstinu pasikviesti drovią sielą arčiau, kad prabėgomis pamatytum kilnius jos troškimus ir galimybes.

SOI



96NATVG IR

LAPSVė

enatvė gali būti aiškumo metas. Bet kokssuvokimas reikalauja aiškumo. Jei daiktaiyra prieš tave per arti, jų negali matyti. Dažnai dėl tos priežasties nevertiname žmo

nių, kurie yra iš tikrųjų mums artimi. Negalime atsi

traukti ir pažvelgti į juos kritiškai, su nuostaba beidėkingumu, kurio jie nusipelno. Savęs taip pat negalime matyti, nes esame per daug įsitraukę į savo skubantį gyvenimą. Senatvėje, gyvenimui aprimus, galėsidaug ką išsiaiškinti, kad sužinotum, kas esi, ką taupadarė gyvenimas ir ką padarei su savo gyvenimu tu.Senatvėje ateina laikas atsikratyti daugybės nereikalingų naštų, kurias daug metų tempei akmenuotais savogyvenimo keliais. Kartais didžiausią naštą žmogus užsikrauna pats. Per daugelį metų susikrovęs sunkią naštą

jis dažnai sako: „Dievas mato, tai tikras mano gyveni

mo kryžius. Tikiuosi, kad Dievas man už tai atlygins . Nesąmonė. Dievas žiūri ir mato žmones su naštomis, kurias jie susigalvojo ir užsikrovė patys. Tikriausiai Dievas mąsto: „Kokie jie kvailiai, jei mano,kad tai turi ką nors bendra su jų gyvenimo paskirtimi.

Veikiau tai nemokėjimas pasinaudoti jiems suteiktalaisve ir galimybėmis“. Senatvėje apgaulingos naštosgali nukristi. Vienas iš būdų jomis nusikratyti yra savęs paklausti, kokią naštą būdamas vienišas nešei. Kaikurias iš jų, be abejonės, ir privalėjai nešti, bet daugelį

s o s



pasirinkai ir užsikrovei pats. Jų atsikračius sumažėsįtampa, palengvės gyvenimas. Sumažės rūpesčių, patirsi didelę vidinę laisvę. Laisvė gali būti vienas iš

nuostabiausių senatvės subrandintų vaisių. Dabar galima atlyginti anksčiau gyvenime padarytą skriaudąsau. Ši galimybių gausa yra nuostabiai išvardyta puikaus meksikiečių poeto Octavio Pažo eilėraštyje„Aras ar saulė“:

Baisiai sunkiai, vos per keletą milimetrą kasmet Pasistumdamas aš bandau iš uolos išsigremžti sau kelią. Per Tūkstantmečius mano dantys sudilo ir suskilo nagai,Kad nusigaučiau ten, kiton pusėn, į šviesą Ir atvirą orą. Ir dabar, kada mano rankos kraujuoja Ir kliba dantys, nuo troškio ir dulkią suskeldėjusioj ertmėj Netikrumo pagautas, aš sustoju ir apmąstau savo triūsą. Antrąją savo gyvenimo pusę aš praleidau skaldydamas Akmenis, gręždamas sienas, laužydamas duris,Šalindamas kliūtis, kurias pasistačiau kelyje į šviesą

Per pirmąją savo gyvenimo pusę.


203





6 sk Rfas. rafRtfs —hoRlzontasšulinyje

NG PAŽĮSTAM AS

BGNDRAKGLIONIS

ra esatis, kuri žengia gyvenimo keliu drauge sutavimi* Ji tave lydi kiekvieną akimirką* Slaptaseka visus tavo jausmusir mintis. Ar esi vienas,

ar su kitais, ji visada kartu* Kai gimei, ji su ta

vim atsirado iš motinos įsčių; sujaudintitavo atėjimo į šį pasaulį, žmonės jos nepastebėjo. Nors ji šalia, tu vis dar gali

nenutuokti apie jos draugiją* Šios esa-' ties vardas yra mirtis.Klystame manydami, kad mirtis ateina tik

gyvenimo pabaigoje* Fizinė mirtis yratik vyksmo, kur tavo slaptas bendrake-

lionis darbuojasi nuo pat tavo gimimo,užbaigimas. Tu gyveni sielos ir kūno gyvenimą, o mirtis pasiglemžia abu. Kaip mirtis pasireiškia tavo kasdienybėje? Gyvenime mes ją sutinkame įvairiais pavidalais ten, kur esame pažeidžiami, trapūs, kai esame

20



įskaudinti arba nusiminę. Vienas iš mirties veidų yrapesimizmas. Pesimizmo žaizdų turi kiekvienas; jos tarsi mūsų gyvenimo votys. Net ir geruoju gyvenimo

tarpsniu gali sau kenkti. Gal vėliau, patyręs tikrų sunkumų ar atsidūręs beviltiškoje padėtyje, toks žmogusprisimins anuos laikus ir sakys: „Žinote, tada buvauiš tiesų laimingas, bet gaila, to nesupratau“.

MIRTIGS VGIDAI KASDIGNIAMG 6YVGNIMG

es nešame naštą, kuri mus nuolat slegia iratitraukia nuo šviesos. Pesimizmas yra vergavimas tamsiam šešėliui, slankiojančiamapie kiekvieną žmogiškąją būtybę. Dvasiš

kai tobulėjant, vienas iš mūsų nuolatinių uždaviniųyra keisti neigiamą požiūrį į pasaulį. Šis požiūris —taimūsų pačių mirties veidas, griaunamoji jėga, kuri ne

leidžia mums jaustis pasaulyje kaip namuose. Ji verčiamus savo žemiškame gyvenime jaustis svetimiems. Neleidžia mums mylėti ir skleisti šilumą. Pesimizmą galime mažinti nukreipdami į jį savo sielos šviesą. Sielos šviesa iš lėto šalina pesimizmo sunkumą, mažina

jo įtaką ir daromą žalą. Galiausiai tai, ką laikėme neigiama savo puse, gali tapti didžiausia mūsų atsinaujinimo, kūrybos ir dvasinio augimo jėga. Tokia užduotis skirta kiekvienam iš mūsų. Protingas žmogus pažįsta savo silpnybes, bet su jomis nesitaiksto. Už jų

2 0 6



slypi kur kas svarbesni ir kilnesni dalykai, Įveikę pesimizmą mes judame šviesos link. Keisdami savo mirties veidus, užsitikriname, kad gyvenimo pabaigoje

mūsų fizinė mirtis nebebus atėjūne, prieš mūsų valiąišplėšianti mūsų gyvenimą. Jos veidas mums bus puikiai pažįstamas.

Kitas mirties veidas, kitas pavidalas, kuriuo ji pasirodokasdieniuose išgyvenimuose, yra baimė. Nėra sielos

be baimės šešėlio. Tik drąsus žmogus geba pažintisavo baimę ir paversti ją dvasinio augimo jėga, kūryba. Mes visi bijome skirtingai. Viena iš didžiausių baimės stiprybių yra jos antgamtiškas gebėjimas klastotitai, kas mūsų gyvenime yra tikra. Nežinau kitos tokios jėgos, kuri taip greitai galėtų sunaikinti gyveni

mo ramybę ir laimę.Baimė yra skirtingų pakopų. Daugeliui žmonių atrodo

siaubinga, kai jie nebetenka galios valdyti ir tvarkytisavo gyvenimo. Jiems patinka kontroliuoti tai, kasvyksta aplinkui ir kas nutinka jiems patiems. Tačiau

per didelė kontrolė yra pražūtinga. Kurdami apsauginę savo gyvenimo programą, patenkame į spąstus. Dėl

jos galime nepatirti daugelio mūsų daliai skirtų malonių. Kontroliuoti visada reikia su saiku ir tik laikinai. Patirdami skausmą, ypač mirdami, mes nebepa

jėgiame valdyti padėties. Mistikai visada tvirtino, kadnorint geriau pažinti savyje dieviškąjį pradą, reikiapraktikuoti atsiribojimą nuo visko. Keista, bet tuomet, kai ko nors atsisakai, gyvenimas labai praturtėja.Visa, kas netikra ir ko laikėmės dantimis įsikandę,

2 0 7



netrukus nebetenka prasmės. Tada tai, kas tikra, kąlabai mylime ir kas iš tiesų mums svarbiausia, tampamūsų savastimi. Dabar jau niekas nebegali to iš mūsų

atimti.

MIRTIS - BAIMGS PRIGŽASTIS

ai kurie žmonės bijo būti savimi. Jie nuolat vaidina tokį žmogų, koks, jų manymu,patiktų ir būtų priimtinas pasauliui. Bijosu savimi susitikti net būdami vienumoje.

Viena iš švenčiausių mums skirtų priedermių yra priedermė būti pačiais savimi. Jei priimi ir pamėgsti savetokį, koks esi, išmoksti nebijoti savo prigimties. Tada pasieki damą su savo siela ir tvirtai atsistoji antkojų. Savimi pasitiki, neprarandi savitvardos. Esi ramus. Švaistyti gyvenimą tam, kad vaizduotum žmo

gų, pateisinantį kitų lūkesčius, yra bergždžias dalykas. Gyvenimas labai trumpas, o kiekvienam skirtaypatinga dalia. Kartais, bijodami būti savimi, nuo josnukrypstame ir dėl savo pačių kaltės užbaigiame gyvenimą dvasiškai alkani ir nuskurdę.

Geriausia man žinoma istorija apie baimę yra senas indų pasakojimas apie žmogų, pasmerktą praleisti naktį kameroje su nuodinga gyvate. Kiaurą naktį žmogusišsigandęs stovėjo kameros kampe. Bijojo net smarkiau kvėpuoti, kad gyvatė jam neįkirstų. Kai pirmieji

208



aušros spinduliai pasiekė kamerą, kitame kampe jisįžiūrėjo gyvatę. Lengviau atsiduso, kad jos neįsiutino.Vėliau, kai dar labiau prašvito ir visai išaušo, žmogus

pamatė, kad kameros kampe gulėjo ne gyvatė, o senavirvė. Šio pasakojimo moralas pakiša mintį, kad daugelį mūsų sąmonėje glūdinčių nekaltų kaip ta virvėdalykų baimė paverčia pabaisomis, kurios laiko mus,smarkiai išsigandusius, įspraudusios į kampą.

Vienas iš būdų transformuoti savo mirties egzistavimąir jos galią yra pastangos slopinti baimę. Kada aš dėlko nors nerimauju arba ko nors bijau, man labai padeda, kai savęs paklausiu, ko iš tiesų bijau. Šis klausimas padeda išsivaduoti. Baimė panaši į rūką: ji sklinda visur, viską iškreipia. Kai apsiriboji tik tuo vienu

klausimu, baimė susitraukia ir tampa apčiuopiamu dalyku. Kai žinai, kas tave gąsdina, susigrąžini jėgas, išeikvotas baimei nugalėti. Be to, tai atskiria tavo baimęnuo tamsios nežinomybės, dėl kurios baimė ir gyvuo

ja. Baimė dauginasi anonimiškai, ji vengia būti įvar

dyta. Kai gali savo baimę įvardyti, ji ima mažėti.Bet kokios baimės šaknys slypi mirties baimėje. Kiekvieno gyvenime esti metas ar laiko tarpsnis, kai mirtisiš tiesų kelia siaubą. Gyvename laike, o laikas, kaipžinoma, yra nenuspėjamas. Niekas tikrai negali pasakyti, kas mums atsitiks šįvakar, rytoj ar kitą savaitę.Laikas gali atvesti prie mūsų durų bet ką. Tas nenuspėjamumas yra viena iš bauginamų gyvenimo pusių.Maža kas gali žmogui atsitikti! Šiuo metu, kai skaitai,kas čia parašyta, visame pasaulyje yra žmonių, kuriuos

2 0 9



užklupo žiaurūs netikėtumai. Dabar vyksta tai, kasapvers jų gyvenimą aukštyn kojom. Išdraskytas jų gimtasis lizdas, jie niekada nebegyvens taip kaip iki šiolei.

Kažkam gydytojo priimamajame praneša blogą žinią;kažkas po avarijos niekada nebegalės vaikščioti; kažkieno mylimas žmogus išeina ir niekada nebegrįš. Kaižiūrime į ateitį, negalime nuspėti, kas nutiks. Dėl nieko negalime būti tikri. Tačiau dėl vieno neabejojame:

ateis laikas —rytas, vakaras ar naktis —būsime pašaukti iškeliauti iš šio pasaulio, turėsime mirti. Norstai yra tikras dalykas, negalime numatyti jo pobūdžio.Kitaip tariant, nežinome, kur mirsime, kada mirsime,kaip mirsime, kaip tada jausimės, kas bus šalia. Kaipvyks lemiamas mūsų gyvenimo įvykis —mirtis, lieka

visiškai neaišku.Nors mirtis yra stipriausias ir paskutinis žmogaus iš gy

venimas, mūsų kultūra labai stengiasi paneigti jos buvimą. Visas žiniasklaidos ir reklamos pasaulis stengiasi kurti nemirtingumo kultą, taigi mirties ritmas

gyvenime yra retai pripažįstamas. Kaip aiškina Em-manuelis Levinas: „Mano mirtis prasideda nuo akimirkos, kuri man visiškai nepavaldi. Ji man nekliudo,nors galiausiai tenka su ja susidurti. Aš ją įveikiu arbaištveriu ir priimu į savo gyvenimą, laikinai atmesdamas

jos kitoniškumą. Mirtis yra grėsmė, kuri artinasi priemanęs slapčia. Dėl to slaptingumo negalima suvokti jos artėjimo. Taigi laikas, skiriantis mane nuo mirties, vis mąžta, o paskutinis jo tarpsnis yra už manosąmonės ribų, todėl jį įveikti teks pačiai mirčiai. Pas-

210



kurinė kelio atkarpa bus peržengta be manęs, mirtieslaikas teka prieš srovę..

MIRTIS KGLTU KULTU ROJG

irties stebuklo supratimas keltų kultūroje

buvo skaidrus. Dvasingi keltai apie mirtįsukūrė puikių maldų. Jiems Amžinybės pasaulis buvo toks artimas žemiškajam, kad

mirtis neatrodė visa naikinantis baisiai grėsmingas įvykis. Kai įžengi į Amžinybės pasaulį, pareini namo, kurtavęs nebepalies skausmo ar tamsos šešėlis. Šia temayra graži keltiška malda:

Aš su tavim einu namo, į tavo namus, į tavo namus,

Aš su tavim einu namo, į tavo žiemos

Namus. Aš su tavim einu namo, į tavo namus, Į tavo namus, Aš su tavim einu namo, į tavo Rudens, pavasario ir vasaros namus.

Aš su tavim einu namo, tave mylintis tavo vaikas Į tavo amžinybės lovtį amžinam miegui.




Šioje maldoje gamtos pasaulis ir metų laikai gražiai sie jami su Amžinybe.

Konemaroje žmonės sako: Nithuigfidh tu an has go dtioc-

faidh se ag do dhords Jtin, t. y. „Tu niekada nesuprasimirties, kol ji neateis prie tavo paties durų". Kitasposakis yra Is fear direach e an bos, ni chuireann se sceal ar bith roimhe, t. y. „Mirtis ateina nekviesta, ji apie save išanksto nepraneša". Dar vienas posakis: Nifeidir dul i

bhfolach ar an mbds, t. y. „Nėra tokios vietos, kur galėtum nuo mirties pasislėpti". Tai reiškia, kad kai mirtis ieškos, ji visada ir visur tave suras.

KAI APLANKO MIRTIS...

irtis yra vienišas svečias. Jam aplankius tavo namus, viskas juose nebe taip, kaip buvo anksčiau. Lieka tuščia vieta prie stalo,namuose kažko trūksta. Artimo žmogaus

mirtis yra neįtikimai keistas ir nykus išgyvenimas. Tavyje kažkas lūžta ir niekad nebesuaugs. Nebėra žmogaus, kurį mylėjai, kurio veidą, rankas ir kūną taipgerai pažinojai. Pirmą kartą šis kūnas yra visiškai tuščias. Tai labai baisu ir keista. Po mirties į galvą lendadaugybė klausimų: kur velionis dabar, ką jis mato ir

jaučia. Mylimas asmuo miršta apgailėtinoje vienatvė je. Kai tikrai myli, sutiktum už mylimąjį numirti. Tačiau kai ateina tas laikas, niekas negali užimti kitovietos. Kiekvienas turi išeiti iš gyvenimo pats. Taip



keista, kad žmogui mirus jis tiesiog išnyksta* Žmogiškoji patirtis pažįsta visokios rūšies nenutrūkstamumąir kaitą, artumą ir nuotolį* Susidūrus su mirtimi, patir

tis patenka į aklavietę* Velionis iš matomo materialauspasaulio tiesiog dingsta* Gimdami mes ateiname iš nebūties, mirdami nugrimztame į nebūtį. Jei su mylimužmogumi susibari ir jis išvažiuoja, o tu būtinai nori vėlsu juo susitikti nepaisydamas nuotolio, gali nukeliauti

pas jį ir jį susirasti. Baisi sielvarto akimirka, kai suvoki,kad velionio niekada nebepamatysi. Jo gyvasties, balso,veido, buvimo šalia netektis virsta kažkuo, kas, kaipsako Sylvia Plath, ima augti šalia tavęs lyg medis*

CAOINGADb - AIRIU GGDGJIMO PAPROČIAI

ienas iš gražiausių airių papročių yra jųdraugiškas požiūris į mirtį. Jei kaime kas

nors miršta, laidotuvėse dalyvauja visi. Pirmiausia kiekvienas ateina į mirusiojo namus pareikšti užuojautos. Visi kaimynai susirenka paguosti ir padėti šeimai. Puikus paprotys. Kai atsidurivisiškoje neviltyje ir vienatvėje, reikia, kad kaimynai pa

laikytų, paremtų ir padėtų ištverti tą sunkų metą. Airi joje buvo paprotys, vadinamas caoineadh. Grupelė žmonių, daugiausia moterys, ateidavo apraudoti velionio.Raudos būdavo savotiškos aimanos, kupinos neapsakomos vienatvės. Jų turinį sudarė raudotojoms pažįs-



tarno velionio gyvenimo istorija. Gražiai įpinta į pasako jimą liūdnoji liturgija pamažu užpildydavo neseniai pasitraukusio is šio pasaulio žmogaus vietą. Raudotojos iš

pasakodavo visus svarbiausius jo gyvenimo įvykius. Suprantama, raudos neapsakomai graudindavo širdis, tačiau jos sudarydavo apeigoms tinkamą foną liūdėti ir gedėti mirusiojo giminėms. Raudos padėdavo žmonėmsnatūraliai išlieti netekties jausmus ir sielvartą.

Airijoje mes turime paprotį, vadinamą budynėmis. Jisgarantuoja, kad velionis naktį po mirties nebūtų paliktas vienas. Pirmomis valandomis žengiant į amžinybę prie mirusiojo kūno budi kaimynai, šeimos nariai ir draugai. Paprastai tokiu metu ant stalo padėtagėrimų bei tabako. Vėl dalijamasi prisiminimais apie

įvairias velionio gyvenimo akimirkas.

SIGLA, KURI PABUČIAVO

KŪNĄ

alutinai numirti prireikia nemažai laiko.Kai kurie žmonės numiršta greitai, tačiausiela kiekvieno žmogaus kūną palieka perskirtingą laiko tarpą. Galutinis sielos atsi

skyrimas nuo kūno kai kuriems žmonėms trunka apieporą dienų. Apie vieną mirusįjį iš Mansterio vietovėspasklido gražus pasakojimas. Kai jo siela paliko kūną, ji nuėjo prie durų pasirengusi keliauti atgal į Amžinybę. Tačiau ji atsigręžė ir, pažiūrėjusi į tuščią kū-

214



ną, kažkodėl nesiryžo išeiti. Paskui grįžo prie jo, pabučiavo ir ėmė kalbėti. Siela padėkojo kūnui už tai,kad šis buvo toks draugiškas jos gyvenimo kelionėje,

prisiminė jai parodytą gerumą.Keltų kultūroje vyrauja supratimas, kad mirusieji gyvena netoliese. Airijoje pilna vietovių, laukų ir senų griuvėsių, kur pasirodydavo žmonių vėlės. Tenykščiai gyventojai atpažįsta ten gyvenusius žmones, kurie net

įgavę nematomą pavidalą lieka prisirišę prie tos vietos. Yra išlikęs pasakojimas apiecoiste bodhar, arba „mirties vežimą“. Mano teta, jaunystėje gyvendama mažame kaimelyje kalno atšlaitėje, vėlų vakarą girdėjo riedant tokį vežimą. Kaimelis buvo mažas, visi namainetoli vienas kito. Būdama namuose viena, ji išgirdo,tarsi bildėtų viena į kitą daužydamosi vežamos statinės. Šis vaiduokliškas vežimas dardėjo gatve pro pat

jos namus ir nuvažiavo kalnų taku tolyn. Visi kaimošunys girdėjo triukšmą ir sekė paskui vežimą. Pasakoj imas teigia, kad nematomas pasaulis turi slaptus

gedulingus kelius.

BGANSI

irių kultūroje yra labai įdomi būtybė, vadinama Bean Si. Žodis Si reiškia dvasią, o

Bean Si — fėją. Ši dvasia šaukia tą, kurisgreitai mirs. Vieną vakarą mano tėvas gir

dėjo ją šaukiančią. Po poros dienų kaimynas iš šei-

21:?



mos, kurią Bean Si šaukė, mirė. Tuo Airijos keltaipripažįsta, kad žemiškasis ir amžinasis pasauliai yrasusipynę. Labai dažnai, kai kas nors miršta, Anapi

lio gyventojai ateina į matomąjį pasaulį. Žmogus galiištisas dienas ar valandas merdėti, o paskui dažnaiprieš pat mirtį išvysti savo velionę motiną, močiutę,senelį ar kokį giminaitį, vyrą, žmoną ar draugą. Kaižmogus prie mirties, uždanga, skirianti šį ir amži

nąjį pasaulį, yra labai plona. Kai kuriais atvejais jiakimirką nukrinta, ir iš tikrųjų galima žvilgtelėti įamžinybės pasaulį. Tavo draugai, dabar gyvenantysamžinybės pasaulyje, ateina tavęs pasitikti, parsivestinamo. Paprastai mirštantysis, išvydęs savo draugus,pajunta paramą, įgauna stiprybės, drąsos. Šis gilussuvokimas rodo, kad mirties akimirką supa neįtikima energija. Airių papročiai šiai akimirkai rododidelį dėmesį. Žmogui mirštant aplinkui jį šlakstomas švęstas vanduo. Jis atbaido piktąsias dvasias irleidžia ką tik įnirusiems pradėti paskutinę kelionę

šviesoje.Kartais žmonės dėl mirties labai nerimauja. Nereikiabijoti. Kai ateis mirties metas, gausi viską, ko reikia,kad galėtum iš keliauti gražiai, oriai, kupinas vilties.

2 1 6



GRAŽI MIRTIS

artą man teko būti pas mirties patale gu

linčią savo draugę. Ji buvo miela jauna moteris, dviejų vaikų motina. Kunigas, padė jęs jai numirti, taip pat buvo jos draugas.

Jis pažinojo jos būdą ir sielą. Kai buvo aišku, kad tąnaktį mirs, ji išsigando. Jis paėmė ją už rankos ir šir

dyje karštai meldėsi, prašydamas išklausyti jo maldosir nutiesti tiltelį jos kelionei. Gerai pažindamas josgyvenimą, pradėjo dalytis prisiminimais. Kalbėjo jaiapie jos gerumą, gražumą ir gerus darbus. Gyvenime

ji nieko nenuskriaudė. Visada visiems padėdavo. Kunigas prisiminė svarbiausius jos gyvenimo įvykius.

Tvirtino, kad nėra ko bijoti. Ji keliaujanti namo, ir jąten gražiai sutiks. Ją čia atsiuntęs Dievas pasveikins,apkabins ir švelniai su meile parsives namo. Tuo galinti neabejoti. Neįtikima, bet pamažu ji nurimo, josveidas nuskaidrėjo. Paniška baimė virto tokia ramybe

ir giedra, su kokia šiame pasaulyje retai kada tenkasusidurti. Nerimas, baimė ir rūpesčiai išnyko. Dabar ją užvaldė tobula harmonija, absoliuti ramybė. Tadakunigas pasakė, kad ji turinti padaryti sunkiausią gyvenime dalyką. Privalo su kiekvienu šeimos nariu atsisveikinti. Tai buvo ypač sunku ir liūdna.

Jis išėjo ir sukvietė jos šeimą. Liepė kiekvienam užeiti irpabūti ten penketą dešimt minučių. Šeimynykščiai turėjo pasikalbėti, pasakyti, kaip ją myli, ką ji jiems reiškia. Neverkti, kad nevargintų mirštančiosios. Galėsią



verkti paskui, bet dabar svarbiausia stengtis, kad kelionė į aną pasaulį būtų lengva. Kiekvienas šeimos narys užėjo, pasikalbėjo, paguodė ją ir palaimino. Visi

išeidavo sukrėsti, tačiau nunešę jai padėkos, pagarbosir meilės dovanų, puikių dovanų, kurios padeda iškeliauti. Ji elgėsi nuostabiai. Paskui prie jos priėjo kunigas, patepė šventaisiais aliejais, o mes visi drauge pasimeldėme. Laiminga, su šypsena, ramiai ir gražiai ji

iškeliavo ten, kur lemta keliauti vienam. Man ten dalyvauti buvo didelė malonė. Pirmą kartą mano patiesmirties baimė pasikeitė. Pamačiau, kad jei gyveni šiame pasaulyje ir esi geras, neapsunkini kitų gyvenimonaštos, o stengiesi juos mylėti, atėjus laikui iškeliauti įamžinybę tau bus suteikta ramybė, susitaikymas irlaukta laisvė, kad galėtum keliauti į aną pasaulį gražiai, oriai, nesipriešindamas.

Būti su tuo, kuris iškeliauja į Amžinybę, yra neįtikimamalonė. Kai dalyvauji vykstant kieno nors mirties paslapčiai, turėtum visą dėmesį nukreipti į susidariusią

padėtį. Kitaip sakant, nereikėtų paskęsti savo patiessielvarte, verčiau visiškai atsiduoti iš šios žemės iškeliaujančiam žmogui, būti tik su juo, dėl jo. Turėtųbūti daroma viskas, kad mirštantysis pereitų į kitą pasaulį kaip galima lengviau ir patogiau.

Man patinka airių budynių paprotys. Jos apeigos sielaiatsiskirti duoda daugybę laiko. Siela nepalieka kūnostaiga, ji atsiskiria pamažu. Tu stebi, kaip tuoj po mirties keičiasi kūnas. Kurį laiką žmogus dar nepaliekagyvenimo. Labai svarbu nepalikti mirusio žmogaus

218



vieno. Laidojimo namai yra šalti ir nejaukūs. Jei įmanoma, miręs žmogus turėtų būti paliekamas pažįstamoje aplinkoje, kad galėtų įveikti šį sunkų perėjimą į

kitą būvį patogiai, lengvai ir saugiai. Pirmosiomis savaitėmis po mirties derėtų to žmogaus siela rūpintisir ją ginti. Turėtume už jį ar ją daug melstis, kad padėtume parkeliauti į amžinuosius namus. Mirtis yraslenkstis į nežinomybę, ir žmogui, kai jis leidžiasi į

tokią kelionę, reikia daug paramos.Mirtis yra nustumta į šiuolaikinio gyvenimo pakraščius.Daug dėmesio skiriama laidotuvėms, tačiau dažnai josbūna paviršutiniškos ir tik išoriškai įspūdingos. Vartotojiška mūsų visuomenė nebesupranta apeigų reikšmės, pripažinti perėjimo į kitą būvį ritualą jai trūksta

išminties. Žmogui leidžiantis į pomirtinę kelionę labiau reikia giluminės atidos.

MIRUSIGJI - MUS14

ARTIMIAUSI KAIMYNAI

irusieji nėra kažkur toli, jie labai arti mūsų. Kiekvienas iš mūsų vieną dieną neišvengs susitikimo su savo paties mirtimi.Aš tai įsivaizduoju kaip susitikimą su gi

liausia prigimtimi, savo slapčiausiuoju „aš“. Tai kelionė į naujus horizontus. Vaikystėje žiūrėdamas į kalnus svajodavau apie tą dieną, kai būsiu pakankamaididelis ir galėsiu lipti su dėde į viršukalnę. Maniau,

2 1 9



kad nuo jos matysiu visą pasaulį* Prisimenu, kaip jaudinausi, kai pagaliau ta diena atėjo. Dėdė ginė avis įkitą kalno pusę ir pasakė, kad galiu eiti drauge. Kai

užlipome į kalną ir atsidūrėme ten, kur matydavauhorizontą, jis išnyko. Iš tos vietos negalėjau visko matyti, tolumoje laukė naujas horizontas. Buvau nusivylęs, tačiau ir keistai sujaudintas. Kiekvienas naujas horizontas atverdavo naują pasaulį. Hansas Georgas Ga-

dameris, nuostabus vokiečių filosofas, taikliai apibūdina horizontą —kaip kažką, į ką mes keliaujame, irkažką, kas keliauja drauge su mumis. Tai vaizdingametafora, padedanti suprasti mūsų pačių skirtingusaugimo horizontus. Jeigu stengiesi vykdyti savo gyvenimo paskirtį ir būti vertas miegančių tavo molio širdyje galimybių, turėtum nuolat siekti naujų horizontų. Taip mąstydami mirtį galime įsivaizduoti kaip paskutinį horizontą. Už jo tavęs laukia giliausias tavotapatybės šaltinis. Jame išvysi savo amžinojo veido grožį ir šviesą.

€ 6 0 IR 9IGLA

ovoje su tyliu ir slaptu bendrakelioniu —

mirtimi, svarbiausias mūšis vyksta tarpego

ir sielos. Ego yra apsauginis kiautas, į kurįįspraudžiame savo gyvenimą. Jam gresia

pavojus, jis bijo, jis godus. Jis itin gerai pasirengęsgintis ir mėgsta rungtyniauti. Kita vertus, siela neturi

s s o



užtvarų. Kaip sakė didysis graikų filosofas Heraklitas, „siela neturi ribų“. Siela yra piligrimas, keliaujantis į begalinius horizontus. Jai nėra nepasiekiamų vie

tų; siela užlieja viską. Dar daugiau —siela palaiko ryšįsu amžinybės laiku ir niekada nebijo to, kas bus. Tamtikra prasme susitikimas su savo mirtimi kasdieniųnesėkmių, liūdesio, negatyvumo, baimės ir žlugimopavidalais yra puiki proga keisti savąjį ego. Jis kviečia

išsivaduoti iš tos gynybos bei kontrolės būsenos irišmokti atvirumo ir svetingumo meno. Mokytis tokios būties reiškia prisiderinti prie sielos ritmo. Jeigyvensi pagal sielos ritmą, paskutinis susitikimas sufizine mirtimi tau nebus grėsmingas ir viską naikinantis. Galutinis susitikimas bus akistata su savo esme, tai yra su savo siela.

Taigi fizinė mirtis nėra prisiartinęs baisus naikinantismonstras, kuris nutraukia gyvybės siūlą ir tempia tavenežinia kur. Prisidengusi fizinės mirties kauke, tavenekantrauja pasitikti ir apkabinti joje slypinti giliau

sioji tavo esatis. Širdies gilumoje tu trokšti susipažinti su savo siela. Per visą savo gyvenimą mes stengiamės pavyti pačius save. Mes taip užsiėmę, taip blaškomės, kad negalime skirti pakankamai laiko ar dėmesio savo širdies gelmėms. Stengiamės save matyti,

save pažinti, tačiau esame tokie sudėtingi, yra tiek daugsluoksnių iki mūsų širdies, kad retai kada pavykstasave pažinti. Šį klausimą gerai išaiškino filosofas Hus-serlis. Jis kalba apie Ur-Prasenz, pirmykštę daikto,objekto ar žmogaus esatį. Kasdienė patirtis rodo, kad

S S l



į savo esaties pilnatvę galime tik žvilgtelėti; niekada negalime susitikti su savo esatimi akis į akį. Mirštant visos gynybinės užtvaros, skyrusios mus nuo mūsų esa

ties, dingsta. Atsiduriame sielos glėbyje. Dėl tos priežasties mirtis negali būti negatyvus ar naikinantis įvykis. Ji gali stebuklingai padaryti, kad dieviškumas, kuris visada tavyje slaptai gyveno, taptų tau prieinamas.

MIRTIS - KVIGTIMAS Į LAISVI

pmąstęs mirtį, neturėtum leistis, kad tave Jį prievartautų gyvenimas. Niekada nederė

tų visų savo pajėgų atiduoti sistemai ar kitiems žmonėms. Turėtum išlaikyti savo

sielos galią, savitvardą, pusiausvyrą. Niekas negali tavęs apsaugoti nuo mirties, vadinasi, niekas neturi absoliučios galios. Bet kokia valdžia yra apsimetimas.

Niekas neišvengia mirties. Vadinasi, pasaulis niekadaneturėtų įtikinti turįs tau galios, nes jis neturi jokiosgalios apsaugoti tave nuo mirties. Tačiau tavo galiojeįveikti mirties baimę. Jei išmoksi nebijoti mirti, suprasi, kad nieko nereikia bijoti.

Žvilgsnis į savo mirties veidą gali suteikti tavo gyvenimui neribotą laisvę. Jis privers pajusti, kiek nedaugčia tau duota laiko. Iššvaistytas laikas —tai viena išdidžiausių netekčių gyvenime. Tiek daug žmonių, kaippažymėjo Patrickas Kavanaghas, užuot gyvenę, ren-

s s s



giasi gyventi. Turi tik vieną progą. Vieną gyvenimokelionę; negali pakartoti nė vienos akimirkos, negaližengti atgalios nė vieno žingsnio. Atrodo, kad mums

skirta gyventi ir patirti viską, kas mūsų laukia. Išvirkš-čioje gyvenimo pusėje yra mūsų mirtis. Jei gyveni visavertį gyvenimą, mirtis niekada neturės tau galios. Jineatrodys baisus, viską naikinantis įvykis. Tau ji galitapti akimirka, kai gali laisvai prieiti prie savo prigim

ties turtų, įžengti į savo sielos šventovę. Jei sugebi konors atsisakyti, pramoksti dvasiškai mirti dar būdamas gyvas. Kai išmoksti atsisakyti, tavo gyvenimas tampa dosnesnis, atviresnis, gyvybingesnis. Įsivaizduok,kad mirties akimirką visa tai padidėja tūkstantį kartų.Toks išsivadavimas gali tave atvesti į visiškai naujądievišką bendrystę.

M iR Ties v e i D A S - NGBŪTIS

isa, ką mes darome pasaulyje, ribojasi sunebūtim. Ši nebūtis yra vienas iš būdų pasirodyti mirčiai; ji —vienas iš mirties veidų. Sielos gyvenimas reiškia nebūties

perkeitimą. Tam tikra prasme niekas negali atsirasti, jei tam nėra vietos. Toji tuščia vieta yra erdvė, kuriąvadiname nebūtimi. R. D. Laingas, puikus škotų psichiatras, sakydavo: „Bijoti nėra ko“. Tai reiškia, kadnėra reikalo ko nors bijoti, kad ten nėra nieko baisaus,

2 2 3



kad visur yra nebūtis, mus supa nebūtis. Kadangi mestos teritorijos šalinamės, tuštuma ir nebūtis nėra pakankamai įvertinta. Iš dvasinės perspektyvos galime į

jas žiūrėti kaip į amžinybės pasireiškimo formas. Amžinybė pas mus ateina kaip nebūtis ir tuštuma. Ten,kur nėra vietos, amžinybė negali apsilankyti. Kur nėraerdvės, siela negali pabusti. Tai gražiai apibendrinta puikiame škotų poeto Normano MacCaigo eilėraštyje

d o d ū d o s

Dovanoju tau tuštumą, Dovanoju tau pilnumą,

Atsargiai išvyniok jas —

Jos abi tokios trapios,O tau ėmus dėkot man

Dėsiuos tavo balse neišgirdus dvejonės,Kai sakysi, kad tu kaip tik jų ir norėjai.

Pasidėk jas ant stalo prie lovos.

Kai pabusi ryte, Jos pro miego duris bus išėjusios Į tavo galvą. Ir kur tu beeitum, Jos bus su tavim,Kur bebūtum, nustebęs mintysi

Su šypsena apie pilnumą,Kurios negali papildyt, ir tuštumą,Kurią tu užpildyt gali.


224



Šis gražus eilėraštis primena apie sielos esmėje glūdintįtuštumos ir gausos dvejopą ritmą. Nebūtis yra galimybės sesuo. Ji tuoj padaro vietos tam, kas nauja, stai

gu ir netikėta. Kai tave kankina gyvenimo tuštuma irtai, kad nieko nevyksta, nereikia nusiminti. Tai sielosšauksmas, kviečiantis tavo gyvenimą naudotis naujomis galimybėmis. Be to, tai ženklas, kad tavo sielatrokšta nebūtį po mirties paversti pilnatve amžinojo

gyvenimo, kurio mirtis nepalies niekada.Mirtis nėra pabaiga; ji reiškia gimimą iš naujo. Mūsųbuvimas pasaulyje toks skaudžiai malonus! Mažas šviesos ruoželis, kurį vadiname gyvenimu, spindi tarp dvie

jų nežinomybių tamsos. Vienos nežinomybės tamsayra mūsų atsiradimas. Mes staiga išnyrame iš nežinomybės, ir ruoželis, vadinamas gyvenimu, nušvinta. Kitos tamsa įsivyrauja, kai vėl išnykstame nežinomybė

je. Garsus rašytojas Samuelis Beckettas daug mąstėapie mirties paslaptį. Jo trumputė pjesė „Kvėpavimas“trunka tik keletą minučių. Pirmiausia pasigirsta gims

tančioj o klyksmas, paskui kvėpavimas ir galiausiai —mirštančiojo atodūsis. Ši drama glaustai reziumuojatai, kas vyksta mūsų gyvenime. Visi Becketto kūriniai, ypač „Belaukiant Godo“, yra apie mirtį. Kitaipsakant, kadangi egzistuoja mirtis, laikas —reliatyvi są

voka. Visa, ką mes čia veikiame, tėra žaidimai, sugalvoti laikui leisti.



LAUKTI IR

NG9ULAUKTI

ano draugas pasakojo istoriją apie vienąkaimyną. Vietinė mokykla rengėsi važiuotiį miestą žiūrėti „Belaukiant Godo". Tasžmogus važiavo drauge mokyklos autobu

su. Jis ketino mieste susitikti su savo mėgstančiais iš

gerti bičiuliais. Nuvažiavo su moksleiviais iki teatroir nieko nelaukęs patraukė į dvi ar tris aludes, kurtikėjosi rasti draugų, bet jų ten nebuvo. Kadangi neturėjo pinigų, teko eiti žiūrėti „Belaukiant Godo". Savoįspūdžius papasakojo mano draugui: „Tai buvo keisčiausia pjesė iš visų, kokias tik esu matęs savo gyveni

me; atrodo, vyrukas, turėjęs vaidinti pagrindinį vaidmenį, taip ir neatėjo, o artistai visą vakarą buvo priversti improvizuoti".

Manau, kad tai gera „Belaukiant Godo" analizė. Tikiu,kad tokia recenzija būtų labai patenkintas pats Sa

muelis Beckettas. Tam tikra prasme mes visą laikąlaukiame svarbios susibūrimo ar artimo ryšio akimirkos, bet ji visada mūsų išvengia. Mus persekioja jausmas, kad kažko labai trūksta. Kažko savo gyvenimepasigendame. Visada tą trūkumą tikimės užpildyti ko

kiu nors žmogumi, daiktu ar planu. Iš paskutiniųjųstengiamės tą tuštumą užpildyti, bet mūsų siela, jei jos paklausysim, sako, kad tos tuštumos niekada negalima užpildyti.

Mirtis yra didelė visatos žaizda ir didelė žaizda kiek-

2 2 6



vieno mūsų gyvenime. Paradoksalu, tačiau būtent šižaizda gali vesti į dvasines aukštumas. Mąstymas apiesavo mirtį gali padėti iš pagrindų pakeisti nusistovė

jusį įprastinį suvokimą. Užuot gyvenęs tik materialaus pasaulio karalystėje pagal tai, ką matai ir ką galiturėti, tu pradedi tobulinti savo jautrumą ir aptinkilobį, paslėptą nematomoje tavo gyvenimo pusėje. Tikrai dvasingas žmogus yra išsiugdęs savo nematomos

prigimties gelmės pojūtį. Tavo nematomoje prigimtyje yra daug privalumų ir turtų, kuriems laikas niekada negali pakenkti. Jie visiškai priklauso tau. Jų nereikia griebti, uždirbti ar saugoti. Šie lobiai yra tavo;

jų niekada niekas iš tavęs negali atimti.

GIMIMAS KAIP MIRTIS

agalvok, kas būtų, jei galėtum pasikalbėtisu kūdikiu motinos įsčiose ir paaiškinti

jam, kokia yra jo ir jo motinos jungtis, paaiškinti, kaip jų ryšio virkštelė teikia jamgyvybę. Jei galėtum jam pasakyti, kad visa tai tuoj baigsis. Jis bus iš įsčių išvarytas, išstumtas per labai siaurąangą ir galiausiai išsviestas į abejingą atvirą šviesą. Virkštelė, siejusi jį su motinos įsčiomis, bus nupjauta, ir nuošiol jis bus vienas pats. Jei kūdikis gebėtų reaguoti, jisimtų būgštauti, kad mirs. Kūdikiui įsčiose gimimas būtų panašus į mirtį. Šiuos sudėtingus klausimus sunkusvarstyti todėl, kad mes galime matyti tik vieną jų pusę.

227



Kitaip sakant, galime matyti mirtį tik iš vienos pusės.Niekas neturi patirties. Tie, kurie mirė, —toli; jie negrįžta. Taigi iš tikrųjų negalime matyti antrosios rato,

kurį pasuka mirtis, pusės. Wittgensteinas tai taikliai apibendrino išsakydamas mintį, kad mirtis nėra mūsų gyvenimo patirtis. Ji negali būti patirtis, nes užbaigia gyvenimą, o viską patiri tik gyvendamas.

Man patinka įsivaizduoti mirtį kaip gimimą iš naujo.

Dabar siela laisva naujame pasaulyje, kur nėra išsiskyrimų, tamsos ar ašarų. Mano draugė neteko dvidešimt šešerių metų sūnaus. Aš dalyvavau laidotuvėse.Leidžiant karstą į duobę prie jos buvo susirinkę visikiti jos vaikai. Broliai ir seserys iš sielvarto ėmė baisiairaudoti. Ji juos apkabino ir pasakė: Na bigi ag caoine~

adhj nil tada dho thios ansin ach amhdin an clūdach a bhi air. Išvertus tai reiškia: „Neverkite, nes kape jo nėra, tentik rūbas, kurį jis vilkėjo šiame pasaulyje“. Tai puikimintis, pripažinimas, jog kūnas buvo tik rūbas, o siela dabar laisvai skrajoja amžinybėje.

MIRTIS MUS SUJUNGIA

onemaroje kapinės yra prie vandenyno, kurdaug smėlingos žemės. Kasant kapą iš tri

jų pusių atkertama velėna. Ji labai atsargiai nesuardant suvyniojama į neatkirstą

pusę. Paskui į duobę nuleidžiamas karstas. Sukalbamos maldos, duobė palaiminama ir užkasama. Po to

SS 8



velėna atvyniojama taip, kad tiksliai užklotų kapą. Mano draugas tai vadina „atgaliniu Cezario pjūviu“. Žmogus tarsi grįžta į tas pačias žemės įsčias, iš kurių ka

daise išėjo ir įgijęs molio kūną apsigyveno žemėje atskirai. Tai grįžimo į namus įvaizdis, kai žmogus vėlpriimamas atgal.

Keista ir nepaprasta būti čia, vaikštinėti turint kūną,turėti ištisą pasaulį savyje ir ranka pasiekiamą išorinį

pasaulį. Tai didžiulė privilegija, ir neįtikima, kad žmonės šį buvimo čia stebuklą geba pamiršti. Rilke sakė:„Būti čia yra tiek daug!“ Nesuprantama, kaip socialinė tikrovė gali mus taip atbukinti ir paversti bejausmiais, kad net nepastebime mistinio savo gyvenimostebuklo. Esame čia. Esame gaivališkai ir pavojingai

laisvi. Liūdnoji mūsų buvimo čia pusė ta, kad esamepasaulyje atskirti. Kai gyveni turėdamas kūno pavidalą, esi atskirtas nuo kiekvieno kito žmogaus ar daikto.Daugelis mūsų pastangų melstis, mylėti ir kurti yraslaptos pastangos tą atskirumą įveikti, tiesti tiltus, kad

mus galėtų pasiekti kiti, o mes —juos. Mirus šis fizinis atskyrimas išnyksta. Siela iš savo ypatingos uždaros padėties kūne išsilaisvina. Tada ji patenka į laisvąir tobulą dvasinio ryšio pasaulį.

229



AR AMZINYBGje LAIKAS IR GRDVG KITOKIGf

aikas ir erdvė yra žmogaus tapatybės ir suvokimo pagrindas. Be šių dviejų elementųmes negalime suvokti. Erdvės elementasreiškia, kad esame visada atskirties būse

nos. Aš esu čia. Tu esi ten. Net artimiausias žmogus,

tas, kurį myli, vis tiek yra tau paskiras pasaulis. Tai —meilės kartėlis. Du žmonės tampa tokie artimi, kadnori būti kaip vienas, bet jų paskiros erdvės neleidžiasuartėti. Erdvėje visada esame atskirti. Kitas suvokimo ir tapatybės komponentas —laikas. Laikas taippat mus visada skiria. Visų pirma laikas yra tiesinis,išskirstytas dalimis. Visos tavo praėjusios dienos išnyko; jos dingo. Ateitis dar neatėjo. Tu turi tik mažytę pagalbininkę —dabarties akimirką.

Kai siela palieka kūną, jos nebeslegia laiko ir erdvės valdžia. Siela išsilaisvina; atskirumas ir atstumas nebe-

trukdo. Mirusieji yra artimiausi mūsų kaimynai; jiemus supa. Kartą Mokytojo Eckharto paklausė, kurkeliauja siela, kai žmogus miršta. Jis atsakė, kad niekur. Kur kitur ji galėtų keliauti? Kur kitur yra amžinasis pasaulis? Jis negali būti niekur kitur, tik čia. Mes

klaidingai įsivaizduojame, kad Amžinybė yra erdvinė.Nukeltame ją į nežinia kokią galaktiką. Tačiau Amžinybė nėra vieta, veikiau kitoks egzistavimo būvis.Žmogaus siela nekeliauja niekur, nes nėra kur keliauti. Vadinasi, mirusieji yra čia, su mumis, ore, kuriame

230



mes visą laiką judame. Nuo mirusiųjų mus skiria tiktai, kad jie dabar yra nematomi. Žmogaus akis negali

jų matyti. Tačiau tų mirusiųjų, kuriuos mylėjai, buvi

mą gali jausti. Ištobulinęs sielą gali juos jausti. Jauti,kad jie yra šalia.Mano tėvas pasakodavo mums istoriją apie kaimyną,

kuris artimai draugavo su vietiniu kunigu. Airijoje yradaugybė mitų apie druidų ir kunigų nepaprastą galią.

Minėtas žmogus ir kunigas mėgdavo ilgus pasivaikščiojimus. Kartą jis paklausė kunigo, kur yra mirusieji.Kunigas liepė jam tokių klausimų neuždavinėti. Tačiau žmogus užsispyrė sužinoti, ir galų gale kunigaspasakė: „Aš tau parodysiu, bet niekam apie tai nepasakok . Aišku, žmogus neištesėjo pažado tylėti. Kunigas pakėlė dešinę ranką; žmogus pažvelgė ten, kur

jis rodė, ir išvydo aplinkui mirusiųjų sielas. Jų buvotiek daug, kiek ant žolės rasos lašelių. Dažnai dėl mūsų vienišumo ir uždarumo kaltas vaizduotės apie dvasinį pasaulį skurdumas. Mes pamirštame, kad nėra to

kio dalyko kaip tuščia erdvė. Visa erdvė pripildytaesaties, ypač esaties tų, kurie įgijo amžiną nematomąpavidalą.

Tiems, kurie mirė, laiko pasaulis yra kitoks. Čia, žemė je, esame pavaldūs tiesiniam laikui. Pamirštame pra

eitį —ji mums dingsta. Negalime žinoti ateities. Mirusiesiems laikas tikriausiai visiškai kitoks, nes jie gyvena Amžinybės rate. Anksčiau kalbėjome apie kraš-tovaizdį ir apie tai, kaip Airijos kraštovaizdis priešinasi tiesiškumui. Kad keltų sąmonei visada svetima

S31



buvo tiesė, o artima rato forma* Rato pradžia ir pabaiga yra seserys, jos randa metų ir žemės vienybėsprieglobstį, kurį siūlo amžinumas* Įsivaizduoju, kad

Amžinybės pasaulyje laikas tampa Amžinybės ratu.Galbūt kai žmogus patenka į aną pasaulį, jis gali atsigręžti į tai, ką čia vadiname praeitimi. Gal jis matoir ateitį. Mirusiesiems esamas laikas yra tikroji esatis.Vadinasi, mūsų mirę draugai mus pažįsta geriau, ne

gu pažinojo būdami gyvi. Jie žino apie mus viską, nettuos dalykus, kurie gali juos liūdinti. Tačiau dabar jieperkeisti, todėl jų supratimas ir užuojauta yra proporcinga apie mus sužinotai visumai.

MIRUSIGJI MUS

LAIMINA

aučiu, kad mūsų mirę draugai mumis rūpinasi ir mus saugo. Galbūt dažnai virš ta

vo gyvenimo kelio kabo didžiulis vargų luitas, kuris tuoj ant tavęs nukris, tačiau tavo

mirę draugai jį prilaiko, kol praeini. Vienas iš jaudinančių dalykų, galinčių įvykti žmonijos sąmonėje perartimiausius šimtmečius, yra visiškai nauji santykiai

su nematomu amžinuoju pasauliu. Galbūt mes tiekištobulėsime, kad pradėsime susitikinėti su savo draugais iš nematomojo pasaulio. Nereikia sielvartauti dėlmirusiųjų. Ko jų gailėtis? Dabar jie ten, kur nėra nemalonumų, tamsos, vienatvės ar skausmo. Jie —na-

2 3 2



mie. Jie —su Dievu, kuris juos buvo atsiuntęs. Jiegrįžo į savo gimtąjį lizdą didžiajame Dievo rate. Visų didžiausias ratas yra Dievas, kuris aprėpia visatą

ir sutelkia tai, kas matoma ir nematoma, kas laikinair amžina.

Airių etnokultūroje yra gražių pasakojimų apie žmones, kurie po mirties susitinka su visais savo draugais.Tai labai vaizdžiai aprašyta Mairtino O'Cadhaino ro

mane „Crė na Cille“. Jame rašoma apie gyvenimą kapinėse, apie tai, kas vyksta tarp ten palaidotų žmonių.Amžinybėje visa yra viena. Dvasinėje erdvėje nėra atstumų. Amžinybės laikas nedalomas į šiandien, vakar, rytoj. Amžinybės laike viskas reiškia dabar; laikas yra esatis. Aš tikiu, kad Amžinybė reiškia gyveni

mą, kur viskas, ko mes trokštame —gerumas, vienybė,grožis, tiesa ir meilė, —yra tolima svajonė, o mums

jau duota esaties pilnatvė. R. S. Thomas apie Amžinybės supratimą yra parašęs puikų eilėraštį. Jis sąmoningai minimalios formos, bet labai įtaigus:

Manau, kad galbūt Patikėsiu labiau}

Jog esu truputėlį arčiau.Tai tiek. Amžinybė

Yra supratimas,Kad to truputėlio mums —per akis.


233



Kahlilas Gibranas išsako, kaip vadinamas anam čara draugystės ryšys nugali net mirtį: „Jūs drauge gimėte ir būsite drauge amžinai. Būsite kartu, kai balti

mirties sparnai nublokš jūsų dienas. Taip, jūs būsitekartu net tylioje Dievo atmintyje“. Norėčiau šį skyrių užbaigti puikiu tryliktojo amžiaus persų eilėraš-čiu-malda:

Kai kurios naktys išlieka iki aušros Kaip mėnulis iki patekant saulei. Būk pilnas kibiras, ištrauktas iš tamsios Šulinio gelmės ir iškeltas į šviesą.Kažkas išskleidžia mūsų sparnus, kažkas

Nuveja nuo mūsų nuobodulį ir neviltį.

Kažkas tiesia mums sklidiną taurį, ragaujame Tik šventumą.

SJ4



paLafralnfraas ralRČfaf

Meldžiuosi, kad tau būtų suteikta Paguodos ir tvirtybės malonė tavo

Mirties valandų.Kad savo sieloje žinotum, jog

Nėra ko bijoti.Kai išmuš tavo valanda, kad gautum

Visokių malonių ir reikalingų prieglobstį.

Kad tave gražiai pasitiktų Namuose, į kuriuos keliauji.Keliauji ne į svetimų šalį. Grįžti

Į namus, kurių niekada neapleidai.Kad tu nepaprastai trokštum gyventi

Visavertį gyvenimų.Kad būtum gailestingas ir kūrybingas Ir pakeistum visa, kas bloga,Tavyje ir aplink tave.Kad mirtis pas tave ateitų po ilgo Gyvenimo.

Kad būtum ramus ir laimingas, ir Tarp tų, kurie iš tiesų tave myli.Kad po kelionės rastum namus bei malonų Sutikimų.Kad tavo siela šypsotųsi, kai tave apkabins

Anam čara.




Leidyklos „Tyto alba“ serija„Garsiausios XX' a*pabaigos knygos“

S Peter Hoeg „Panelės Smilos sniego jausmas“S Jostein Gaarder „Sofijos pasaulis“

S Kerstin Ekman „Įvykiai prie vandenų“S Umberto Eco „Fuko švytuoklė“S Michael Ondaatje „Anglas ligonis“S Einar Mar GuČmundsson „Visatos angelai“

S Robert Schneider „Miego brolis“S Andrei’Makine „Prancūziškas testamentas“S Peter Hoeg „Moteris ir beždžionė“

S Milan Kundera „Nemirtingumas“

S Nino Ricci „Šventųjų gyvenimai“

S Thomas Brussig „Herojai kaip ir mes“

S Andrzej Zaniewski „Ziurkinas“S Gabriel Garcia Marquez „Apie meilę ir kitus demonus“

S Michael Larsen „Netikrumas“

S Alessandro Baricco „Šilkas“S Viktor Pelevin „Čiapajevas ir Pustota“S Irvine Welsh „Traukinių žymėjimas“ (Trainspotting) S Ute Ehrhardt „Geroms mergaitėms dangus,

blogoms —viskas“S Susanna Tamaro „Eik kur liepia širdis“V Umberto Eco „Vakarykštės dienos sala“S E. Annie Proulx „Akordeono nusikaltimai“S Elfriede Jelinek „Geidulys“S Zyranna Zateli „Grįžtantys su vilkų šviesa“

S Svava Jakobsdottir „Gunlodos saga“S Agneta Pleijel „Žiema Stokholme“

v' Lydie Salvayre „Šmėklų draugija“

S Ute Ehrhardt „Kaip tapti bloga mergaite“S Carl-Johan Vallgren „Lošėjo Rubašovo dokumentai“

S Michael Larsen „Gyvatė Sidnėjuje“



S Alina Fernandez „Alina“

S Margaret Atwood „Greis“S Ingrid Noll „Šaltas vakaro dvelksmas“S Eva Wlodarek „Neliksiu nepastebėta“S Catherine Clement „Teo kelionė“

S Connie Palmen „Dėsniai“

S Robert Schneider „Oreigė“S Nikolaus Piper „Feliksas finansininkas“

S Lennart Hagerfors „Svajonė apie Ngongą“

S Arto Paasilinna „Zuikio metai“

S Judith Krantz „Tesės Kent brangenybės“

S Elizabeth Wurtzel „Prozaco karta“

S Marie-Claire Blais „Geismai“S Ian McEwan „Amsterdamas“

S Ragnhild N. Grėdai „Grobuonis!“S Zoė Jenny „Žiedadulkių kambarys“S Denis Guedj „Papūgos teorema“S John O’Donohue „Anam čara. Keltų pasaulio dvasinė

išmintis“

Jean-Pierre Vemant „Pasaulis, dievai, žmonės.

Vemanas pasakoja mitus“Philippe Delerm „Pirmas gurkšnis alaus ir kiti maži malonumai“Carl Sagan „Demonų apsėstas pasaulis“Alessandro Baricco „Jūra vandenynas“

Chuck Polahniuk „Kovos klubas“Pentii Lempiainen „Skaičių simbolika“Milan Kundera „Atsisveikinimo valsas“

Michal Viewegh „Mergaičių auklėjimas Čekijoje“

Kari Ove Knausgard „Anapus pasaulio“





O'Donohue, John

Od-22 Anam ėara : keltų pasaulio dvasinė išmintis / John

O'Donohue. —Vilnius : Tyto alba, 2000. — 235[5] p. —

(Garsiausios XX a. pabaigos knygos)ISBN 9986-16-188-6

Airių poeto ir mokslininko knyga „Anam čara“ (Sielos drau

gas), jau spėjusi pavergti visą pasaulį, padės susikaupti ir atgauti

sielos pusiausvyrą žmonėms, išvargintiems šiuolaikinio gyvenimo

tempo ir tuščios popkultūros, įskaudintiems susvetimėjimo, besi

ilgintiems tikrųjų gyvenimo vertybių.

UDK 936.4+13(=916)



John O'DonohueANAM CARA

Keltų pasaulio dvasinė išmintis

Iš anglų kalbos vertė Dalia Judita Vabalienė

Dailininkai Daumantas Každailis, Ilona Kukenytė

SL 1686. 2000 II 15. 7,52 leidyb. apsk. 1. Užs. 892

Išleido „Tyto alba“, J. Jasinskio 10, 2600 Vilnius

Spausdino „Vilniaus spauda“, Viršuliškių skg. 80, 2065 Vilnius





VISIEMS REIKIA MEILĖS WNESVARBU, KOKS „KIETAS'; %

g

„Galima susirasti savo vidinę ferdvę net traukinio spūstyje, iMintis gali nunešti ten, kur

tavęs nepasieks jokselektroninis paštas.“

„Aš sakydavau žmonėms:ieškokite savyje tylos irsusikaupkite Kiekvienas i

Documents

K.John.O'Donohue. .Anam.cara.Keltu.pasaulio.dvasine.ismintis.2000.LT